Jonas Biliūnas

XIX a. pab- XX a. pr.

 Jonas Biliūnas- lietuvių lyrinės prozos pradininkas, padaręs žymų poveikį vėlesnei
lietuvių novelistikai, vienas žymiausių psichologizmo pradininkų lietuvių literatūroje.

 Tai žymus lietuvių prozininkas, politikas, publicistas. Yra ir sukūręs eilėraščių, nors
rašytojas savęs poetu nelaikė, poetinė jausena išryškėja lyrinėje prozoje.
 Jonas Biliūnas – rašytojas humanistas. Jo kūriniuose vaizduojami skriaudžiamųjų likimai.
 Užuojauta skriaudžiamiesiems, nelaimingiesiems – svarbiausia rašytojo moralinė ir estetinė
nuostata.
 „ Kas turi estetikos pajutimą, tas šlykščių daiktų nerašys“ – sako rašytojas. Rauti gyvenimo
dilgėles ir usnis (blogį) – tai visų rašytojų pareiga.
 Rašytojas – aukštaitis, kilęs iš Anykščių rajono, Niūronių kaimo. Savarankiškai
uždarbiaudamas baigė Liepojos gimnaziją. Mokydamasis gimnazijoje skaitė Kuperio raštus,
pats vaizdavosi esąs Amerikos tyrlaukių gyventojas.
 Be literatūros, J. Biliūnas mėgo madingus tais laikais gamtos mokslus, ypaš fiziką ir
zoologiją, labai žavėjosi Darvino mokslu.
 Dar nebaigęs ketvirtos klasės gimnazijoje būsimasis rašytojas liko našlaitis, abu tėvai mirė.
Broliai iškėlė sąlygą ; jei Jonas eis į kunigus, padėsią, jei ne – „tesižino pats“. Kadangi
jaunuolis nejautė pašaukimo kunigystei, teko pačiam ieškoti būdų, kaip išgyventi. Biliūnas
pradėjo mokytis privačiai.
 Mokydamasis paskutinėse gimnazijos klasėse jaunuolis įsitraukė į socialdemokratų
judėjimą. Tai sukliudė pasiekti aukštąjį mokslą.
 Biliūnas išėjo iš gyvenimo tik 28- erių metų.Panašaus amžiaus dažnai tik kurti pradedama.
Iš pradžių studijavęs komercija, jaunuolis greitai pajuto turįs rašytojo, literatūros kritiko
talentą.
 1904 m. pabaigoje Biliūnas nusprendė studijuoti literatūrą. J. Biliūnas - bene pirmasis,
mokęsis filologijos užsienyje – iš pradžių Leipcigo universitete.
 Studijuodamas Ciuriche, kur gilinosi į estetiką, pasaulinę literatūrą, pamėgo E. Šilerio, Dž.
Bokačo, A. Čechovo, Homero, Herodoto kūrybą. Jis domėjosi ir lietuvių rašytojų - M.
Mažvydo, K. Donelaičio - kūryba.
 J. Biliūnas netrukus pradėjo spausdinti kritinį Žemaitės kūrinių vertinimą, ruošė straipsnius
apie M. Daukša, J. Bretkūną, rinko medžiagą monografijai apie K. Donelaitį.

Kūryba

 Vėliau kurį laiką jaunuolis gyveno Šiauliuose, Panevėžyje, mokė vaikus privačiai, rašė
publicistinius straipsnius, sukūrė pirmuosius apsakymus („Per sapną‘, „Be darbo“,
„Pirmutinis streikas“).
 Gyvendamas ir mokydamasis užsienyje Biliūnas subrendo kaip rašytojas ir sukūrė puikias
psichologines noveles – „Žvaigždę“, „Nemunu“, „Vagį“, „Kliudžiau‘ ir kt.
 Leipcige susirgęs džiova į Lietuvą grįžo jau sunkus ligonis. Paskutiniais gyvenimo metais
parašė gražiausius savo kūrinius – apsakymus „Ubagas“, „Kliudžiau“, „Brisiaus galas,
„Liūdna pasaka“ ir kiti.
 J. Biliūno lietuvių grožinei prozai labiau būdingas objektyvus tikrovės vaizdavimas,
epiškumas.
 Biliūno kūrinių pasakotojas kitoks - įvykiai dažnai pasakojami pirmuoju asmeniu.
 Psichologinė moralinė pasakotojo patirtis virsta menine kūrinio tiesa, pamažu ryškėjančia
dvasinių vertybių sistema.
 Būtent J. Biliūnas - vienas iš ryškiausių lietuvių prozininkų, pradėjusių vaizduoti situaciją,
kurioje pasakotojas reflektuoja aplinką.
 Kuriama retrospektyvinė kompozicija, paranki poetizuoti dorybes.
 Laiko (dabarties ir praeities) priešprieša - minė J. Biliūno prozos ypatybė. Atsiminimų forma
nulemia svarbias stiliaus ypatybes – subjektyvumą, lyrizmą, intymumą.
 Rašytojas išryškina teigiamų personažų psichologinius išgyvenimus.
 Įvykio sukrėstos psichikos vaizdavimas - rašytojo psichologizmo pagrindas.
 Rašytojas vaizduoja jautrios sielos žmogų. Sugebėjimą giliai jausti jis tapatino su jausmo
kilnumu. Tokio žmogaus laimė trapi, gyvenimas kupinas tragizmo.
 Kurdamas veikėjo paveikslą J. Biliūnas atskleidžia moralinį konfliktą - žmogus išgyvena
kaltę, jį slegia atsakomybė už savo poelgius. Kartais rašytojas yra labai griežtai teisia
socialinį blogi, ypač carizmą. Tačiau daugelis jo kuriamų vaizdų lyriški, atspindintys
gyvenimo tragizmą, žmogaus būties ir laimės trapumą. Nepaisant to, pesimizmo J. Biliūno
prozoje nedaug.
 Užuojauta skriaudžia mirusiesiems, nelaimingiesiems - pagrindinė J. Biliūno moralinė ir
estetinė nuostata, būdinga visai to laikotarpio lietuvių prozai.
 Kitas svarbus Biliūno prozos bruožas - emocingumas. Charakterizuojant veikėją
susitelkiama į žmogaus dvasinį pasaulį – išsamiai apibūdinama personažo nuotaika ir
jausmai.
 Klasikas itin pabrėžia ir išryškina jaudinančias siužeto situacijas.
 Gamtos aprašymai J. Biliūno apsakymuose irgi lyriški. Peizažo vaizdų lyriškumas ypač
stiprus vėlesniuose apsakymuose.