Skriaudos ir kaltės tema lietuvių literatūroje

Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX a. pabaigoje — XX a.

pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Į lietuvių literatūrą ateina pakitęs žmogaus
vaizdavimo būdas: atsigręžiama į dvasingumą, imama žmogaus elgesį vertinti krikščioniškosios
moralės aspektu, susidomima žmogaus gyvenimo kančios bei skriaudos klausimais. Itin atidžiai
yra analizuojami žmonių tarpusavio ryšiai gėrio ir blogio prasme — tai vienas iš pagrindinių
bruožų, budingų realistinei kūrybai. Rašytojai sugrąžina egzistencinių ir moralinių klausimų
svarstymą. Būtent tokie aspektai ir yra atskleidžiami realizmo epochos, lyrinės bei psichologinės
prozos kūrėjų — J.Biliūno ir J.Apučio kūriniuose.
Gebėjimas atleisti skriaudą padariusiam žmogui yra aukščiausia moralumo forma. Jonu Biliūno
kūrybos svarbiausia tema yra skriauda žmogui. Būdinga jo veikėjų kategorija yra šio pasaulio
„mažutėliai“, patiriantys neteisybę. Novelėje „Ubagas“ pasakojama apie sūnaus padarytą
skriaudą tėvui. Pasenęs tėvas tampa niekam nereikalingas, jis tarsi našta ant pečių, kuri nebegali
suteikti jokios naudos. Įvykis, kai sūnus išvaro tėvą, kuris jį užaugino ir išleido į platųjį pasaulį,
iš namų, yra lygus faktui, jog žmogus paneigia jį sukūrusį Dievą. Šiame kūrinio epizode galime
įžvelgti aliuziją į krikščioniškąjį pasaulį. Elgetai yra artimos krikščioniškosios vertybės, todėl
Sabaliūnas skriaudą priima nuolankiai, kaip pelnytą. Ir skaitytojo akyse jis tampa morališkai
pranašesnis už savo skriaudėją. Tai žmogus, sugebantis atleisti savo skausmą sukėlusiajam.
Sugebėjimas kantriai, neprarandant žmogiškojo orumo, pekelti skriaudą, pakilti aukščiau jos ir
skriaudėjo — štai tikrasis dvasinis grožis. Gal ir paradoksalu, tačiau skriauda J. Biliūno kūryboje
žadina ne neapykantą, bet meilę, gėrį, moko dvasios kilnumo. Novelėje ypač jautriai
atskleidžiamas taip pat ir kaltės jausmas, lydintis dažną net ir tada, kai nėra nei moralinio, nei
fizinio nusikaltimo. Senelį elegetauti išvijo tikri jo vaikai, o jaunasis pašnekovas pajuto kaltę. Juk
jis irgi jaunas, jis irgi kovoja už savo vietą po saule, juk jį taip pat glostė medumi kvepiančios
senelio rankos. Be kaltės kaltas — tik labai tyros sielos asmenybei pažįstamas šis jausmas. Taigi,
gebėjimas pamiršti visas nuoskaudas žmogų daro geresniu.