Prasmingo moters gyvenimo tema literatūroje (J.

Biliūnas, Šatrijos Ragana)

Nuo seno moterys nedalyvavo viešajame gyvenime, jų veiklos sritys buvo susietos su privačia
namų erdve. Priversta daugiau ar mažiau paklusti vyrų nustatytai tvarkai moteris neturėjo
saviraiškos galimybių. Moteriai tarsi nepalikta erdvės kūrybiniam impulsams skleistis viešai, tad
visa jos kūrybinė galia lieka giliai užslėpta kažkur viduje, be galimybės dalytis, būti išgirstai.
Taigi, kokia vis dėlto tada yra moters gyvenimo prasmė? Anot neurologo, psichiatro Viktoro Ė.
Franklino, prasmės siekimas yra pagrindinis gyvenimo variklis. Prasmingo moters gyvenimo
tema yra gvildenama lietuvių lyrinės prozo pradininko, humanistinių vertybių puoselėtojo J.
Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“. Taip pat ši aktualija aptariama ir krikščioniškos
pasaulėžiūros, neoromantikų atstovės Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“.
Apysakos „Sename dvare“ pagrindinei veikėjai mamatei gyvenimo džiaugsmą suteikia bei
padaro jį prasmingu — meilė, kūryba, menas, religingumas. Mamatė — tai jausminga, labai
religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. Skaitydama poeziją ji užsimiršta apie viską,
klausydamasi ar pati skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis,
išgirsta tylią, subtilią pakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena
pažįstamą muziką. Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais,
būti kiekvieno „gailestinga seserim“ — taip ji suvokia savo pašaukimą. Vyras Liudvikas rūpinasi
šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo matant lėtą dvaro mirtį — įsigalintį
prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus,
abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavimi“,
— sako ji dukrai. Tačiau griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo
su jai simpatizuojančiu ponu Jonavičium, nors jis ir artimas savo vidiniu pasauliu Marijai.
Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. Kadangi jos
vyras kitokios pasaulėžiūros, kritikuojantis jos nesugebėjimą prižiūrėti tarnų, savo nuoskaudas ir
jausmus ji išlieja rašydama dienoraštį. Tai, pasak literatūros kritikės Viktorijos Daujotytės, ir
laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta.
Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealistė. Jos siela, kaip ir būdinga daugeliui
neoromantizmo epochos asmenybių, trokšta patirti, kažką, ko neįmanoma, gyvenant paprastą
žemišką gyvenimą. Jai, giliai tikinčiai katalikei, „viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė — ne
čia“, mirtis — amžinojo pabudimo valanda. Taigi, mamatės gyvenimą įprasmina dorovingas
gyvenimo būdas, aukštųjų idealų siekimas bei menas.