Jonas Radvanas (apie XVI a.

vidurį–po 1592) – LDK Renesanso poetas, herojinio lotyniško epo Radviliada

autorius. Apie Radvano gyvenimą išliko mažai žinių, rekonstruotos tik kai kurios jo biografijos detalės,
daugiausia remiantis Radvano kūriniais, kurie visi parašyti lotynų kalba. Kadangi pirmą žinomą savo
eilėraštį pasirašė Vilniečiu, Joannes Radvanovius Vilnensis (Vilnietis Jonas Radvanovijus), manytina, kad
buvo kilęs iš Vilniaus arba Vilniaus krašto. Šis eilėraštis (epigrama) buvo parašytas 1584 m. mirus Vilniaus
vaivadai Mikalojui Radvilui Rudajam ir tais pačiais metais Vilniuje išspausdintas kartu su Andriaus Volano
Laidotuvių kalba, pasakyta pagerbiant šviesiausią didiką Mikalojų Radvilą, Dubingių ir Biržų kunigaikštį.
Radvilo Rudojo kaip iškilaus tėvynės gynėjo portretas buvo įamžintas ne tik Radviliadoje, bet ir kituose
LDK Renesanso kūriniuose. Kadangi kunigaikštis Radvilas Rudasis po savo pusbrolio Radvilo Juodojo buvo
svarbiausias Lietuvos Reformacijos lyderis ir mecenatas, o Andrius Volanas – žymiausias XVI a. LDK
protestantų (evangelikų reformatų) mąstytojas ir teologas, neabejotina, kad jau nuo jaunystės su jais
susijęs Radvanas taip pat buvo protestantas. Nežinoma, kur jis mokėsi, bet labai gerai mokėjo lotynų
kalbą ir buvo nuodugniai susipažinęs su klasikine romėnų literatūra, galėjo mokėti ir senąją graikų kalbą.
Be poemos Radviliada, šiandien dar žinoma 18 Radvano eilėraščių, išspausdintų įvairiuose XVI a. Lietuvos
evangelikų reformatų (kalvinistų) knygose. Radvanas turėjo gana aktyviai dalyvauti Vilniaus protestantų
kultūrinėje veikloje, nes kaip priešininkas minimas vienoje iš 1590 m. išleistų jėzuitų satyrų, kurioje
pašiepiamai aprašomos neva Radvano ginamos protestantų teologijos tezės. XVI a. antrojoje pusėje,
kada gyveno Radvanas, vyko patys aštriausi ginčai tarp katalikų ir protestantų ne tik Lietuvoje, bet ir
visoje Europoje. Šis Renesanso laikotarpis dėl to vadinamas religinės polemikos epocha.

Radviliada (visas lietuviškas pavadinimas – Radviliada, arba Keturios knygos apie gyvenimą ir garsiausius
žygius amžino atminimo šviesiausiojo kunigaikščio Mikalojaus Radvilo, Jurgio sūnaus, Dubingių ir Biržų
kunigaikščio, Vilniaus vaivados ir t. t., prakilnaus pono Jono Abramavičiaus, Varnėnų pono, liepimu bei
valia parašytos lietuvio Jono Radvano) – žymiausia XVI a. lotyniška poema. Sykiu su dešimčia palydimųjų
paties Radvano eilėraščių, poema buvo išspausdinta atskira knyga Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje,
1592 m. Poemos pavadinimas ir knygos prakalba rodo, kad ją rašyti paskatino vienas ištikimiausių
Radvilo Rudojo patikėtinių, įvairiais postais apdovanotas Lydos seniūnas Jonas Abramavičius. Pats
Radvanas kukliai teigė, kad jo poemą mokyti žmonės galėtų pavadinti „Adonio sodais“ – tai buvo aliuzija
į išplitusį paprotį garbinti antikinėje mitologijoje vaizduojamą jauną mirusį gamtos dievą Adonį, statant
vazeles su greit nuvystančiomis gėlėmis ir taip parodant gyvenimo trapumą. Ši Radvano užuomina
reiškė, kad nė vienas kūrėjas negali būti tikras dėl savo kūrybos amžinumo. Nepaisant to, Radvanas jautė
didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją. Poemos turinys ir siužetas
buvo susiję su XVI a. LDK politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija. 1557 m. Lietuvos didysis
kunigaikštis Žygimantas Augustas pasirašė LDK sutartį su Livonijos ordinu – taip tikėjosi įveikti galimą
Maskvos kunigaikštystės agresiją. Ši sutartis paskatino didįjį Maskvos kunigaikštį Ivaną Rūstųjį 1558 m.
pradėti Livonijos karą, trukusį dvidešimt penkerius metus. LDK kariuomenės etmono Radvilo Rudojo
vadovaujama LDK kariuomenė į karą įsijungė 1561 m. Maskvos kariuomenė per šį karą atėmė iš lietuvių
nuo Viduramžių jiems priklausiusį svarbų miestą Polocką ir net grasino užimti LDK sostinę Vilnių. 1564 m.
sausio 26 dienos vakare Polocko apylinkėse, Ivansko kaime prie Ūlos upės, Radvilo vadovaujama lietuvių
kariuomenė (apie 4 tūkstančiai vyrų) užpuolė nakvynei besiruošiančią didelę (apie 25 tūkstančius karių,
vadovaujamų Piotro Šuiskio) Maskvos kariuomenę ir ją nugalėjo. Tai buvo viena didžiausių XVI a. lietuvių
pergalių, kuri sutrukdė Maskvai užimti Vilnių ir skverbtis tolyn į LDK teritoriją. 1578 m. Radvilas Rudasis,
tapęs LDK didžiuoji etmonu, pergalingai užbaigė kovas prieš Maskvos kariuomenę ir taip nulėmė
Livonijos karo pabaigą. Šie Livonijos karo įvykiai, supinti su jo herojaus Radvilo Rudojo gyvenimo
detalėmis ir herojišku vadovavimu lemtingiems LDK kariuomenės mūšiams, tapo Radviliados siužeto
pagrindu. Tačiau poemos tikslas buvo ne tik detaliai aprašyti mūšius, bet ir įprasminti Radvilo – tėvynės
didvyrio, idealaus herojaus – biografiją, pašlovinti XVI a. LDK valstybės politinius veiksmus ir išryškinti jų
vaidmenį visoje Lietuvos valstybės istorijoje. Radviliadoje gausu LDK istorijos detalių, užuominų apie
lietuvių tautos kilmę iš romėnų. Poema atspindi Renesanso žmogui būdingą istorinę savimonę, tačiau
Radviliadoje ryškus ne nostalgiškas praeities apdainavimas, bet praeities ir savojo laiko istorinių įvykių
dermė. Radvanas iškėlė ir tuo metu valdžiusio karaliaus Stepono Batoro, valstybei sugrąžinusio Livonijos
karo pradžioje prarastas žemes, vaidmenį. Batoras poemoje įvertintas kaip „Lietuvai ir jos žmonėms
dovanojęs aukso epochą“.

Herojinė epinė Radvano poema Renesanso poetikos stiliumi mėgdžiojo iškiliausias tokio žanro antikines
poemas, visų pirma Vergilijaus Eneidą, ir siekė išaukštinti žmogaus veiklą istorijoje bei jo įgyvendintų
tikslų prasmę. Kaip ir antikinė Eneida, Radviliada parašyta klasikiniu hegzametru. Radvilas, kaip ir Enėjas,
vykdo likimo jam skirtą misiją. Enėjui Italijoje lemta įkurti miestą, išgarsėsiantį ir valdysiantį pasaulį,
Radvilui – apginti lietuvių tautą ir valstybę. Eneida ir joje pateiktas pasakojimas apie Enėją mirusiųjų
pasaulyje neabejotinai paveikė ir svarbų Radviliados vidinės kulminacijos akcentą – Radvilo susidūrimą
su kunigaikščio Vytauto šmėkla trečiojoje poemos dalyje. Čia pateiktas Vytauto monologas uždegė
Radvilo vadovaujamą kariuomenę. Nors Radvilas Rudasis skirtingai nuo mitinio Enėjo yra realus istorinis
žmogus, Radvilo Rudojo palyginimas su Enėjumi Radvanui leidžia kūrybiškai plėtoti LDK ir romėnų
paraleles bei panaudoti visuomenėje jau nuo XVI a. pradžios įsitvirtinusį lietuvių kilmės iš romėnų mitą ir
legendą apie lietuvių protėvio Palemono atsikraustymą į Lietuvą. Šis mitas ir visa Lietuvos senovė plačiai
vaizduojami renesansinėje LDK istorijoje – Motiejaus Strijkovskio Kronikoje (1582), kuri buvo vienas
pagrindinių Radvano istorinių žinių šaltinių, padariusių jo savimonei didelę įtaką.

Mūšis prie Ūlos upės paskatino upių ir vandenų įvaizdžių ir jais įprasmintų poetinių reikšmių gausą visoje
Radviliadoje. Lietuvos upių tinklas Radvanui tapo vienu pagrindinių LDK kraštovaizdžio poetizavimo
būdų. Įspūdinga yra poemos pabaiga: mirštantį Radvilą gedulo giesmėmis aprauda ir nuo ašarų išsilieja
„šventosios“ Vilniaus upės Vilija ir Vilnelė (Vilnia). Lietuvos valstybę Radvanas taip pat piešia kaip didelę,
į dviejų jūrų (Baltijos ir Juodosios) krantus besiremiančią teritoriją.

Radviliados pasakojimo pradžia ir pabaiga taip pat įrėminta vandenų poetikos, kurią apibendrina
populiarus Renesanso įvaizdis „gyvenimas – jūra, kuria žmogaus laivas plaukia į ramybės uostą (krantą)“.
Jūros stichija Renesanso poetikoje simbolizavo likimo nepastovumą, žmogui iškylančias dideles, sunkiai
įveikiamas kliūtis, reikalaujančias herojiškumo ir atsidavimo tikslui ar net gyvybės. Radvilas poemos
pabaigoje iškyla kaip herojus, nugalėjęs likimo žabangus, įsiamžinęs žygiais ir, svarbiausia, savo tautai
leidęs laimingai pasiekti uostą.

Jono Radvano Herojinis epas „Radviliada“

Epe kalbama apie Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimą. Visoje poemoje suminėti faktai yra tikri. Jis
kūrinyje vaizduojamas kaip - didikas patriotas, Tėvynės gynėjas. Istorinis „Radviliados“ fonas - tai
Livonijos karas, vykęs 1558-1583 metais. Yra keturios poemos dalys:

Pasakojama apie Radvilos Rudojo kilmę, šeimą, apie jo auklėjimą ir veiklos pradžia
Apie pradinius Livonijos karo įvykius

Apie lemiamą karvedžio pergalę ir tolimesnę karo eigą.

Apie karo pabaigą ir herojaus mirtį. Čia pateikiamas ir apibendrintas jo literatūrinis portretas.

Viename pirmosios dalies epizode Radvanas pasakoja, kaip nuo mažens buvo ugdomas būsimojo
Tėvynės gynėjo asmenybe. Šioje poemoje taip pat atsispindi baroko pasaulėjauta. Poemoje sudėliojamas
tobulo herojaus gyvenimo būdas ir veiklos programa: tikrasis atlygis laukia tik danguje,taigi stengtis verta
ne dėl šio pasaulio blizgučių, o dėl savo ramios sąžinės ir tyros sielos, gyventi reikia kukliai ir dorai, o
veikti - nesavanaudiškai. Poetas subtiliai parodo požiūrį į kilmingumą: aukšta kilmė - tai ne gimstant
gautas pranašumas prieš kitus žmones ir įvairios privilegijos, o didžiulis Apvaizdas siųstas įpareigojimas.
Poemos herojaus paveikslas sukurtas kaip sektinas pavyzdys Lietuvos bajorams. ,„Radviliadoje“ nuolat
kartojama, kad Lietuvos kariai kovoja tik gindami savo bendrapiliečius, kurie negali apsiginti patys. Net ir
šlovindamas pergales, poetas nepamiršta paminėti, kokią baisią kainą už tai turėjo sumokėti gyvi,
jaučiantys žmonės, - ne vien saviškiai, bet ir priešinga pusė. Taip pat poema yra pirmas lietuvių
literatūros kūrinys, kuriame esama ne tik herojaus, bet ir jo priešingybės - ryškaus neigiamo herojaus.
Caras Ivanas IV Rūstusis poemoje nuolat vadinamas tironu; jis parodomas kaip įtūžio draskomas, žmonių
kraujo ištroškęs beprotis, lygiai negailestingas ir priešams, ir savo pavaldiniams. Poemoje įspūdingai
vaizduojama Lietuvos gamta. Rašoma, kad Radvanui giros yra Lietuvos didybės ženklas, pasididžiavimo
šaltinis. Didžiuojantis „Radviliadoje“ kalbama ir apie sostinę Vilnių.

Motiejus Kazimieras Sarbievijus „Momento mori“

Šiame kūrinyje rašoma, kad žmogus neamžinas, sako jis, ir kiekvienas turi tai atminti. Lemtis žaidžia
žmogaus gyvenimu it sviediniu: tai švysteli jį į padangęs, tai leidžia tėkštis žemėn. Kitas lemties įvaizdis -
nuolat sukamas Fortūnos ratas: žmogus tėra ant to rato krašto nutūpusi dulkė, kuri vieną akimirką
šmėkšteli pačiame viršuje, kita jau įminama į purvą. Fortūnos ratas taip pat yra visuomenės metafora.
Jos reikšmė tokia: niekas negali būti tikras, kad pakilęs į viršūnę, ten ir liks. Vienintelis ateities įvykis,
kurio kiekvienas sulaukia neabejotinai ir neišvengiamai yra mirtis. Tai reiškia, kad viską šiame pasaulyje
derėtų vertinti, atmenant mirtį, ir iš tiesų branginant vien tai, kas nemaru. Sarbievijaus labai mėgstamas
barokinis vaizdinys „gyvenimas - teatras“. Nuo Renesanso epochos poetų Sarbievijus labiausiai skiriasi
tuo, kad jo poezijos žmogus nesiveržia tyrinėti ir juo labiau tobulinti jį supančio pasaulio. Materialinė
tikrovė jau nėra teatro dekoracijos, o išties svarbu vien žmogaus dvasinis pasaulis. Tikrieji turtai slypi
žmogaus sieloje. Tikrasis Sarbievijaus vidinės stiprybės šaltinis yra gilus, stiprus religingumas.