Lyginamoji Barboros Radvilaitės charakteristika

Barbora Radvilaitė – jauniausia Vilniaus kašteliono ir Lietuvos didžiojo etmono Jurgio Radvilos
bei Barboros Kolos dukra, LDK didikė bei Lenkijos karalienė. Būdama viena žymiausių
Renesanso asmenybių Lietuvoje, nenuostabu, kad apie jos gyvenimą būtų rašomi kūriniai. J.
Grušo drama „Barbora Radvilaitė“ vienas iš jų, bet šis nevienintelis. Unikalus požiūris į Barborą
interpretuojamas ir XX a. antrosios pusės lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje
„Barbora Radvilaitė“. Nors abiejuose kūriniuose kalbama apie tą pačią istorinę asmenybę, šios
interpretacijos ne identiškos, taigi aš ir palyginsiu, kaip Barborą Radvilaitę vaizdavo J. Grušas
bei Judita Vaičiūnaitė.
Vienas didžiausių XX a. lietuvių dramaturgų Juozas Grušas 1972 m. išleido
istorinę-poetinę dramą „Barbora Radvilaitė“, kurioje buvo aprašomas to pačio vardo LDK
didikės paveikslas. Nors šis veikalas priklauso prie istorinių Grušo dramų, tačiau autorius šio
kūrinio taip nevadina. Verčiau vadina jausmų drama, nes nors dramoje ir vaizduojami XVI a.
Lietuvos ir Lenkijos istoriniai įvykiai bei asmenys, pagrindinis dėmesys sutelktas į dviejų
žmonių meilės išgyvenimus, kuriame pagrindiniai herojai tiki, kad žmoniškumo ir valdžios
santarvė gali ir turi viešpatauti žemėje. Šiame, Lietuvos istorijai svarbiame kūrinyje, rašoma apie
LDK istoriją bei žymiausią didikų giminę Radvilas. Barborai Radvilaitei esant Radvilų giminės
narei, bei Žygimanto Augusto žmonai, be jokių abejonių, dramoje ryškiausias ir labiausiai
plėtotas buvo Lenkijos karalienės paveikslas. Didikė aprašoma, kaip begalinio grožio
įsikūnijimas. Barbora buvo šiuolaikiška, atlaidi, linksma bei tolerantiška, tad visai nenuostabu,
jog ji vis dar laikoma Renesanso moters idealu. Kūrinio „Barbora Radvilaitė“ eigoje, Barboros
charakteris kinta iš švelnios, itin mylinčios ir nuolankios dukros iki šlovės trokšiančios. Juozo
Grušo dramoje vyrauja veikėjų augimas ir charakterių kaita, ką ir galima pastebėti Barboros
Radvilaitės charakteryje. Lietuvos didžiosios kunigaikštienės portretas atskleistas ir XX a.
antrosios pusės lietuvių poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Barbora Radvilaitė“. J.
Vaičiūnaitė sukūrė daug kūrinių, kurių dėmesio centre neistoriniai įvykiai, o istorinės
asmenybės. Toks ir šis eilėraštis, kuris yra dalis garsiojo poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių
ciklo „Kanonas Barborai Radvilaitei“, parašyto 1971 m. J. Vaičiūnaitę domino karalienės
Barboros Radvilaitės asmenybė, nes jos vardas ne kartą minimas poetės kūryboje. Šiame
Barboros Radvilaitės monologe iš anapus, kuriamas renesansinis didikės įvaizdis. Kūrinio lyrinis
„aš“ yra užsidėjęs tarsi Barboros Radvilaitės kaukę, kalba jos vardu. Pirmojo asmens vartojimas
eilėraščiui suteikia emocijų bei įtaigumo, nes perteikiama asmeniška patirtis. Visame eilėraštyje
pateikiami meilės vertybės fragmentai – amžinas jausmas. Barbora Radvilaitė karūnavimą
suvokia kaip tremtį. Tik čia, senoje, saugioje, artimoje erdvėje, žmogus gali jaustis iš tiesų
laimingas. Barboros Radvilaitės charakteris abiejuose kūriniuose išlieka švelnus ir nuoširdus.
Esminių skirtumų tarp Juozo Grušo ir Juditos Vaičiūnaitės interpretuojamo Lenkijos karalienės
charakterio paveikslo nėra. Ji išlieka sąžininga sau – vertina laisvę ir meilę, bet yra ir gundoma
karūnos. Apibendrindamas galiu teigti, kad J.
Grušo bei Juditos Vaičiūnaitės veikaluose Barbora labai nesiskiria. Abiejų autorių kūriniuose
Barbora Radvilaitė vaizduojama kaip stipri, tolerantiška bei atlaidi moteris, pagarbi ir švelni
Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė, pelniusi šlovę ne tik garsiajai Radvilų
giminei, bet ir visai Lietuvai.