Kokiais įvaizdžiais ir metaforomis odėse nusakomas būties tragizmas?

Pasirinkite vieną įvaizdį /

metaforą ir aptarkite jo kuriamą prasmę. 
Šiais laikais, daugelis žmonių gyvenimo amžinybę suvokia, kaip palikimą tam tikrų darbų ar
atradimų po savęs. Tuo tikėti skatina daugelis žmonių, kurie savo pasiekimais vis dar gyvi mūsų
atmintyje. Kiekvienas fizikas atsimins Niutoną ir jo dėsnius, kiekvienas lituanistas atsimins
garsųjį V. Šekspyrą ir jo sonetus. Taigi visi turi savo autoritetą, nors jis seniai ir miręs, bet vis
dar gyvuoja mūsų atmintyje. Garsus baroko epochos poetas, M.K. Sarbievijus sugebėjo įžvelgti
gerąją pusę, kai visi manė jog jos nėra. Visi kalbėjo apie žmogaus laikinumą, trapumą, gyvenimo
nepastovumą. Dažnai skambėjo frazė „memento mori“, bet Sarbievijus pasakė, jei esi laikinas,
dirbk ir įprasmink save kitų žmonių atmintyje amžiams. Šių žodžių prasmė randama ir autoriaus
kūryboje. M.K. Sarbievijaus odė, kurioje galima rasti šį autoriaus patarimą yra „Publijui
Memijui“. Įvaizdis, kuris sutinka su anksčiau minėtais autoriaus žodžiais: „Valanda, kuri davė
tau gyvybę, / Davė tau sykiu galimybę mirti. / Tik darbais žmogus atminty išlieka, / Amžius
gyvena.“ Šioje odės ištraukoje sakoma, kad gyvenimas tai lyg tiksinti laiko bomba, kai
chronometras pasibaigia, ateina ir gyvenimo pabaiga. Tačiau žmogus, gali palikti pėdsaką
ateities žmonėms, darydamas gerus darbus, padedant suprasti kitiems žemiškąjį pasaulį bei
sprendžiant gyvenimo didžiausias problemas.
Pažymėtą raudonai tekstą galėtai pataisyti, nes prasmė yra, bet nežinau ar gramatiškai
taisyklinga.