Samprotavimo rašinys

Jau greit egzaminas...

 Svarbu!
 Samprotavimo rašinys
 Rašinio struktūra
 Rašinio pavadinimas
 Įžanginė pastraipa
 Dėstymo pastraipa
 Išvadų pastraipa
 Rėmimasis vieno iš privalomų autorių kūriniu (-iais)
 Rėmimasis kultūriniu / istoriniu / biografiniu kontekstu
 Kontekstai
 Pavyzdžių nagrinėjimas (praktinė veikla)
 Samprotavimo rašinys
 Kandidatui bus pateiktos 2 samprotavimo rašinio temos ir 2 literatūrinio
rašinio temos. Taigi bus galima rinktis 1 iš 4 užduočių.
 Samprotavimo rašinyje reikia atskleisti temą, remiantis vienu iš dviejų prie
temos rekomenduojamų autorių arba kitu privalomu programiniu autoriumi, taip
pat jo kontekstu.
 Mokykliniame brandos egzamine prie kiekvienos rašinio temos bus pateikta po 3
klausimus, kurie kandidatui padės rinktis rašymo kryptį. Jais naudotis galima, bet
neprivaloma.
 Valstybinis brandos egzaminas: 36 autoriai.
 Mokyklinis brandos egzaminas: 26 autoriai.
 Visi rašiniai apie žmogų...,
prasmingą būtį...
 Samprotavimo rašinį pasirinkus reikės atskleisti požiūrį / poziciją, įtikinti, kad
užduotyje keliama problema ar tema aktuali („Ar literatūra padeda žmogui
gyventi?), parodyti galimus problemos sprendimo būdus („Kaip išlikti oriam
nepalankiomis aplinkybėmis?“), nuomonių pateiktu klausimu įvairovę („Kas
verčia žmogų įsipareigoti ir prisiimti atsakomybę?“).
 Kūrinys bus argumentų šaltinis samprotaujant apie problemą, jūsų požiūrio /
pozicijos teisingumo iliustracija, problemos aktualumo įrodymas ar vertybinių
klausimų svarstymo atrama.
 Visas egzamino programoje nurodytas pilietines, egzistencines, pasaulėvokines
problemas galima rasti literatūros kūriniuose, todėl logiška samprotauti apie
literatūroje randamas problemas, parodyti problemų ar idėjų aktualumą, kaip to
reikalauja Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa.
Rašančiojo tikslai ir argumentų šaltiniai
 Rašinio temų aprėptis
Rašiniai (ir literatūros
kūriniai) iš esmės aprėpia
keturias žmogaus
gyvenimo sritis: gamtą,
kultūrą, šeimą ir
bendruomenę (tautą),
parodo istoriškai kintantį
žmogaus santykį su jomis.
 Rašinio temų aprėptis

 Gamta literatūroje vaizduojama kaip žmogaus mokytoja, jo emocijų išraiška,

dvasinis prieglobstis.
 Kultūra aprėpia visą dvasinę ir fizinę žmogaus kūrybą, sujungia žmogų su
praeitimi (protėviais) ir pasauliu.
 Šeima yra žmogaus ištakos, pasaulėvaizdžio pradžia, vertybių mokytoja,
žmogiškosios esmės išsipildymo ir gyvenimo tęstinumo už(si)tikrinimo vieta.
 Bendruomenės sąvoka apima giminę, tautą, valstybės piliečius.
 Pradedame rašyti rašinį

 Perskaitykite temą (rašinio pavadinimą) ir pasvarstykite, kas yra temos objektas, apie ką
reikės rašyti. Jeigu nurodytas klausimas, reikės į jį atsakyti, jei teiginys, jį reikės pagrįsti,
įrodyti.
 Pasibraukite pagrindinius (raktinius) žodžius ir „minčių lietaus“ metodu juos
„atsirakinkite“, t.y. pasirašykite sinonimiškų žodžių, minčių, asociacijų, kylančių iš
pasibrauktų žodžių (rekomenduojama pasinaudoti žodynais).
 Išsikelkite už užsirašykite probleminį klausimą (kodėl? kaip?).
 Numatykite ir pasižymėkite aspektus (dėstymo pastraipų mintis), vėliau suformuluosite
teiginius.
 Pagalvokite, kuo galėtumėte remtis, norėdami tas mintis pagrįsti. Pasižymėkite autorius,
kūrinius, asmenybes, įvykius, faktus, kitus pavyzdžius, kurie tiktų pagrįsti teiginiui.
 Įžanginė pastraipa

 Joje pasakomas teminis sakinys, kuriame vardijama keletas dalykų – tarsi

pateikiamas tolesnio dėstymo planas bei galimas teksto skaidymas pastraipomis.
 Įvardijamos temos, problemos, kurios bus svarstomos tekste.
 Kartais pasakoma pagrindinė mintis.
 Nelaikoma klaida, jei įžanginėje pastraipoje klausimu pakartojamas temos
pavadinimas, tačiau klausimas turėtų būti formuluojamas siauresnis nei tema.
 Įžangos pastraipos pavyzdžiai
(rašinio tema – „Ar atlaidumas – silpno žmogaus bruožas?“)
 Tarp žmonių dažnai galima išgirsti diskusijų. Vieni teigia, kad atlaidumas yra stipraus žmogaus bruožas, o
kiti sako priešingai, kad šis bruožas atspindi žmogaus silpnumą. Kiekvienas turi savo nuomonę, kurią
reikia gerbti, tačiau taip pat ir kiekviena nuomonė turi būti pagrįsta. Taigi ar atlaidumas yra silpno
žmogaus bruožas?
Trafaretinių įžangų kūrybingi mokiniai išvengia rašydami epigrafus, cituodami, perfrazuodami.
 Gandis yra pasakęs: „Atlaidumas – stipriųjų savybė. Silpnieji niekuomet neatleidžia.“ Norint nagrinėti šią
temą, pirmiausia reikėtų apsibrėžti, koks žmogus yra silpnas? Tai žmogus be moralinių vertybių, turintis
daug tuščios puikybės. Stiprus žmogus, priešingai, yra moralus ir neišpuikęs. Taigi žmonės, kurie sugeba
atleisti, yra stiprios asmenybės, nes gyvena pagal dorovės principus, tiki kitais žmonėmis, jų gebėjimu
pasitaisyti.
Nepagrįsti epigrafai, analogijos, su kuriamu tekstu nesusijusios citatos tik dar labiau išryškina įžangos
(rašymo) trūkumus.
 V. Mačernis yra pasakęs: „Išmokime gyventi ir dūžtančiose formose“. Žmogus moka supykti, bet atleisti
ne visada. Gali pasirodyti, kad atlaidumas – silpno žmogaus bruožas. Žmogaus, kuris nori pasirodyti geras
ir kam nors įtikti. Atlaidumas nebūtinai parodo, kad žmogus silpnas. Atvirkščiai – parodo, kad stiprus, nes
mūsų visuomenėje žmonės bėga nuo problemų. Kodėl mes jų nesprendžiame ir paliekame sąžinės graužatį
sau ir kitiems?
 Kaip galima įveikti sunkumus?
(įžanginė pastraipa)
Sunkumai, išgyvenama kančia gilina gyvenimo pažinimą ir brandina individą. Jie
daro žmogų išmintingą, nes, sužadindami maištą, protestą prieš kančią, jie pažadina ir
protą. Pasak A. Šliogerio, įveikdamas sunkumus, žmogus ima skirti esminius dalykus
nuo neesminių. Žmogaus laikyseną ribinių situacijų metu lemia individo charakteris,
branda, išmintis ir vertybės. Stoikai, kurių filosofijoje glūdi kančia, manė, kad
teisingas gyvenimas (rūpinimasis savo siela) suteikia ramybę. Menas skatina savęs
pažinimą, formuoja vertybes, kurios padeda įveikti sunkumus. Sunkiais momentais
žmogui taip pat gelbsti prisiminimai, nes juose užkoduotos kertinės moralinės
atramos.
 Galima samprotavimo rašinio dėstymo pastraipos struktūra

1. Teiginys
2. Teiginio komentaras (argumentai, sietini su dabarties problemomis)
3. Sakinys „tiltas“
4. Argumentavimas: parėmimas pasirinktu privalomos grožinės literatūros kūriniu
(kūriniais), kitais kultūriniais, literatūriniais, filosofiniais ir kt. pavyzdžiai
5. Grįžimas prie dabarties (apibendrinimas)
6. Dalinė išvada
 Kaip galima įveikti sunkumus?
(dėstymo pastraipa)
Galima teigti, kad prisiminimai kritinių situacijų metu žmogui gali teikti dvasinių jėgų, netgi kelti jo
savivertę. Vartotojiška visuomenė dažnai iškelia hedonistinius minios poreikius, jai nesvarbi individualybė, ji
niekina ir trypia dvasingumą, vertybes. Tokioje aplinkoje žmogus, pasak filosofo M. Briedžio, „yra tarsi
nuvargintas nervas, kurio jau niekas negali sujaudinti“. Individas gali prarasti net tikėjimą, kad gyvenime
galima ką nors pakeisti. Prisiminimus kaip stiprybės šaltinį ribinėse situacijose akcentuoja psichologinio
filosofinio romano „Balta drobulė“ autorius A. Škėma. Antanas Garšva, meniškos sielos asmenybė, jaučiasi esąs
absurdo žmogus, emigracijoje skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo paties tragizmą (poetas yra
priverstas dirbti keltuvininko darbą). Save lygina su mitologiniu Sizifu, nuolat ridenančiu beprasmybės akmenį.
Apsivilkęs darbo uniformą, po baltomis pirštinėmis paslėpęs senelės žiedą, menantį 1863 metų sukilimą, tampa
beveidžiu žmogumi, be tautinės tapatybės ir savasties. Sąmonė, regėjimai bei vizijos dažnai sergantį Garšvą
grąžina praeitį, vaikystę. Veikėjas prisimena smuiku griežiantį tėvą, motinos meilę kūrybai, menui, pirmąją meilę
Jonei. Atmintyje gyvos vertybės – meilė, kūryba, šeima, tėvynė – suteikia veikėjo egzistencijai prasmę, saugo nuo
absurdo ir kančios. Tomis akimirkomis Garšva, kaip ir Kamiu Sizifas, užritinęs akmenį ir leisdamasis žemyn,
nugali savo likimą ir tampa savo gyvenimo valdovu, Olimpo dievu. Prisiminimai gali tapti atsvara kiekvienam
žmogui, išgyvenančiam sunkumus. Vadinasi, išmintingas žmogus suvokia, kad atmintyje užkoduotos
vertybės, šviesūs ir pozityvūs prisiminimai gali būti išlikimo sąlyga.
 Dėstymo pastraipa
 Kuriant samprotaujamąjį tekstą, pastraipos tezė (teiginys) turi būti įrodoma savo
samprotavimu, atsakoma į klausimą, kodėl taip teigiama. Juk samprotavimas –
„abstrakti mintis, proto pasaulis, mąstymas apie objektyvius pasaulio reiškinius, jų
reikšmės, prasmės atskleidimas“.
 Tik tada teiginys turi būti pagrindžiamas pasirinkto autoriaus grožinio kūrinio
medžiaga.
 Klaidinga, jeigu visoje dėstymo pastraipoje teiginio argumentavimui pasitelkiamas tik
grožinės literatūros kūrinys.
 Tokiu atveju nėra išlaikomas tinkamas idėjų ir pagrindimo santykis.
 Netinkamu rėmimusi laikoma ir kai grožinės literatūros kūrinys atpasakojamas.
 Įvardyta asmeninė patirtis turi būti suprantama kaip asmeninė kultūrinė patirtis (matytas
spektaklis, filmas, aplankyta paroda, skaitytas mokslinis straipsnis ar pan.)
 Kas gali būti naudojama argumentuojant?

 Įvairūs faktai (mokslo duomenys, įvairūs dokumentai)

 Laikotarpio reiškiniai
 Meno reiškiniai
 Filosofinės idėjos
 Pavyzdžiai iš kultūrinės patirties (autoritetų mintys, citatos)
 Literatūros kūriniai
 Rašytojų biografija ir kt.
 Kontekstas
Tai aplinka, iš kurios tekstas išauga ir kurios pėdsakų lieka tekste. Jis paaiškina ir papildo teksto
prasmę.
 Žanras;
 Tema ir motyvai;
 Autoriaus biografija (jei kūriniai autobiografiški ir gyvenimo faktai padeda suvokti kūrinio
prasmes);
 Autoriaus kūryba (parodo, kokios rašytojo kūrybos ypatybės išryškėja skaitomame tekste);
 Istorinis (jeigu kūrinio autorius nebuvo abejingas gyvenamojo laiko aktualijoms);
 Literatūros kryptys ir srovės (kūrinys suprantamas geriau, jei žinoma, kas būdinga tam tikrai
literatūros krypčiai ir srovei);
 Filosofinis (vaizdo nuorodos į bendresnius filosofinius žmogaus būties klausimus);
 Kultūros (iš teksto atpažįstama tam tikra kultūra, įvairūs kultūros ženklai; jiems suvokti reikalingas
atitinkamas pasirengimas: pasaulio ir baltų mitų, folkloro ir literatūros, epochų ir kt. išmanymas).
 Vertybinė branda...
Ką suvokiame ir kaip užrašome...

 „Nėra grožinės literatūros be vertybinių projekcijų. Skaitydamas

knygas asmuo neišvengiamai įrašo į savo giliuosius sąmonės
klodus įvairius vertybinius projektus. Taigi knyga formuoja mūsų
vertybinį gyvenimo matą, išlaisvina mus iš pragmatiškumo, iš
buvimo daiktu tarp daiktų situacijos“. (R. Tamošaitis)
 „Greta estetinės paskirties menas turi ir kitą: atkurti vertybes,
atšviežinti jas ir seniai nuvalkiotai tiesai suteikti naują pavidalą“.
(M. Ivaškevičius)