„Pavasario linksmybės“

Eilučių numeriai, Epizodo aprašymas

tema
1-201. Gyvūnijos Kūrinys pradedamas pavasario gamtovaizdžiu. Gamtai suteikti žmogaus arba gyvūnų bruožai. Randamas
šventė. pirmas socialinis ženklas – musės, uodai, blusos „ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo“. Paukščiai džiaugiasi
pavasariu, garbina Dievą. Gandrų pora remontuoja savo namus. Lakštingalos epizodas. Paukščių sueiga. Ji
paryškina kontrastą tarp kuklių paukščių ir nepasotinamo žmogaus. Smaguriavimas – didelė žmonių yda,
nuodėmė.
202-2044. Tai groteskiška scena – vaizduojamas persivalgęs ir persigėręs ponas. Šis ponas – tai pirmasis žmogus
Apsirijėlis ponas. „Metuose“.
245-293. Lauras Lauras kritiškai atsiliepia apie ponus. Jam parūpo Kasparo tarnas Milkus, nes Milkus augęs neturtingo
niekina išpo- batsiuvio šeimoje, o dabar „būrus prastus per kiaulių jovalą laiko“. Jis paniekinamas.
nėjusį Milkų.
294-417. Prabyla Pričkus samprotauja, kad ir ponų, ir būrų vaikai vaikystėje buvę neprotingi, jie vienodai ir žaidžia. Plėtojama
Pričkus apie paukščių ir žmonių paralelė – praeis nemaža laiko, kol vieni ir kiti užaugs, bet paskui menkai už vargą tėvams
prigimtinę dėkos. Samprotavimas apie žmogų: žmogus augdamas tėvams atneša daug rūpesčių, gauna išminties,
lygybę, pirmuo- pradeda dirbti ir vargti. Toks gyvenimas skirtas Dievo, nes Adomas ir Ieva padarė nuodėmę. Reikia vykdyti
sius žmones, ar- Dievo valią. Vėliau Pričkus kalba apie būsimus būrų darbus – reikės daug dirbti, kad sulauktum derliaus.
tėjančius dar-bus. Šaltyšius ragina skubintis, ruoštis į darbus.
418-454. Slun- Slunkius – nenaudėlis būras, nes atėjus pavasariui tingi dirbti, jam svarbiausia pamiegoti, o jei dirbti – tai
kiaus mono- neskubant. Jis pateikia ne vieną pavyzdį, kodėl reikia neskubėti.
logas.
455-552. Pričkaus Pričkus bara Slunkių dėl tinginystės, sako, kad daro gėdą lietuvininkams (tai pirmoji tautiškumo apraiška
aiškinimas apie poemoje). Kalba apie būrus ir jaučius, kurie yra sužmoginami: jaučiai sunkiai dirba, juos reikia užjausti.
darbą, tinginystę Toliau Pričkus kalba apie maistą: mėsa – svarbiausia būriško „zoposto“ dalis. Bet reikia rūpintis ir kitu maistu
ir kt. – javais. Pavasarį reikia pasisėti tiek javų, kad užtektų visiems metams.
553-566. Blėkiaus Į Pričkaus pamokymus įsiterpia ir Blėkius (mėsos mėgėjas), kuris teigia, jog žiemai baigiantis ištuštėjo visos
skundas dėl pasi- maisto atsargos ir jam labiausiai trūksta mėsiškų valgių.
baigiančio „zo-
posto“.
567-598. Pričkus Pričkus kalba emocingai, sako, kad reikia maistą taupyti ir ruošti ne tik mėsiškus patiekalus, bet ragina sėti
bara Blėkių, miežius, pupas, grikius, avižas – jie skalsina duoną.
moko būrus
žemdirbystės.
599-610. Pasakotojui patinka audėjos, verpėjos. Šiame epizode žavimasi lietuvių liaudies amatu, audiniais. Pirmą
Pasakotojas kartą paminėti kolonistai.
pritaria moterų
norui sėti daug
linų.
611-627. Pričkus Pričkus matęs, kaip susirinkusios verpti moterys nesigėdi daug plepėti. Moterys lėtai dirba, taip pasibaigia
peikia tingines žiema, o lieka daug neišausta audinių.
verpėjas.
628-660. Pasa- Darbščioms moterims skiriamas pagiriamasis žodis „Jums garbė...“ Gėrimasi darbu. Pasakotojas ragina
kotojo pagiria- moteris sėti kopūstus, morkas, ropes pasternokus, bulves. Moterys pavadinamos „jūsų mylista“, joms
masis žodis audė- linkima linksmai baigti pavasario darbus.
joms, raginimas
atlikti darbus
daržuose.

„Vasaros darbai“

Eilučių numeriai, Epizodo aprašymas

tema
1-11. Pričkaus Šaltyšius sveikina lietuvius baudžiauninkus sulaukus vasaros. Būrai kviečiami į baudžiavą.
sveikinimas
sulaukus vasaros.
12-45. Paskotojo Pratęsiamas Pričkaus linkėjimas, kad būras būtų sveikas ir stiprus, nes sveikas kūnas – brangi Dievo dovana.
kalba apie būrų Prastai valgantys ir paklusniai dirbantys būrai yra sveikesni negu tie, kurie yra išputusiu pilvu bei šykštūs. O
darbą kaip svei- ponai yra ligoti, nes jie šaiposi iš būrų darbų, be to, „tingėdami penis“.
katos šaltinį ir
liguistus ponus.
46-95. Lauro min- Lauras, „ant kumpos lazdos pasirėmęs“, sako, kad žmogaus gyvenimas trumpas, prisimenama Biblija,
tys apie bėgantį Dovydo psalmė, kur teigiamas, kad „kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus“. Žmogus, kaip ir žolė,
laiką ir žmogaus greitai nuvysta. Taigi žmogus lyginamas su augalu: pumpuras-žiedas-vaisius-mirimas. Bet būras tarsi
gyvenimą. paguodžiamas, kad prieš gyvenimo pabaigą jis dar spėja „užaugin vaisius“.
96-113. Keikūnas Vaizdas hiperbolizuotas. Šis keikimasis yra „vaizdinė dalis“ Selmo moralui apie keikimosi nuodėmę – kaip
vakmistras. pasakėčioje.
114-135. Selmo Selmas – lyg idealizuotas personažas, jis „viežlybasis“ būras. Jis priekaištauja būrams dėl bedieviško
pasipiktinimas keikimosi: nuo ryto iki vakaro, net prie stalo. Kad ponai keikiasi – nėra ko stebėtis, bet kad būrpalaikiai
bedieviais kei- kiekvieną dieną pradeda su velniu – tai jau baisybė.
kūnais.
136-241. Pasakotojas vaizduoja, kaip būrai, rūpestingai pasirengę, tekini šoka į baudžiavą – mėžti pono tvartų. Kodėl
Pasakojimas apie jie skuba? Ogi prisimenamas pernai miręs gerasis ponas, kurio verkia kiekvienas., nes jis mylėjo būrus, juos
mėšlavežį ir miru- gerbė, užstodavo kaip tėvas, barti mokėjo tik vokiškai, o girdavo lietuviškai. Yra hiperbolizuojamas
sį širdingąjį poną. kolektyvinis būrų verksmas.
242-265. Pričkus Pričkus bara būrus dėl tokio neprotingo raudojimo, kalba apie save, kaip jis išgyveno pono mirtį.
sudraudžia ver-
kiančius būrus ir
paragina mėžti
mėšlą.
266-292. Pričkaus Ponas niekina būrų darbus. Ponai pražūtų, jei būrai nedirbtų, o dabar dėl visokių kvapų baidosi poniška
nuomonė apie užkumpusi nosis.
mėšlą ir ponus.
293-313. Ponai, sužinoję, kaip kalba Pričkus, gali jį pakarti
Pasakotojo
įspėjimas Pričkui.
314-433. Krizas geras ir dosnus, jis pasakoja apie savo gyvenimą, kiek teko vargti, kad būdamas būras prasigyveno. Jis
Dosningojo Krizo kalba apie praėjusius laikus, kai samdiniai tarnavo už nedidelę algą, o dabar lietuvninkai susimaišę su
monologas apie vokiečiais neteko padorumo. Samdiniai peikia lietuviškus drabužius ir valgius, reikalauja mėsos, šeimyna
save. daug kuo nepatenkinta. Samdiniai pasislėpę juokiasi , o jei pabarsi – puola keiktis, netgi muštis.
434-448. Šiena- Apie šienapjūtę kalba pasakotojas. Minimas barokiškas giltinės įvaizdis. Vaizdas dinamiškas. Lieka
pjūtės vaizdas. nenušienautas Plaučiūno sklypas.
449-472. Plau- Plaučiūnas – didelis girtuoklis, visus darbus atlieka paskutinis. Pasakojamas nutikimas, kai pernai
čiūno šienapjūtė. prisivaišinęs talkoje būras prapuldė budę (galąstuvą) su dalgiu, keliavo jo pirkti į Karaliaučių.
473-529. Plau- Pasakotojas dalyvauja pokalbiuose, kartu stebi, kas vyksta laukuose ir Plaučiūno troboje. Dialogas su
čiūno rugiapjūtės Kasparo tarnu, varančiu iš Plaučiūno rugių dvylika savo pono paršų. Kitas dialogas tarp pasakotojo ir
pabaigtuvės. Paikženčio, mokyto Bleberio tarno. Kalbama apie ponų kvailumą. Plaučiūno samdiniai parneša, baigę
rugiapjūtę, šeimininkui plonį – šiaudinį pabaigtuvių vainiką. Kyla vaidas, Plaučiūnas jį nutildo – duoda
kiekvienam po gabalą lašinių, surengia vaišes. Jos pašiepiamos, nes per jas prisigeriama.
530-542. Selmo Laistymąsi ir gėrimą per rugiapjūtės pabaigtuves Selmas sieja su stabmeldyste ir kolonistų įtaka. Lietuviai
nepasitenkinimas nesigėdi gerti, kad stebisi net kvailoki vokiečiai.
senameldystės
liekanomis ir
kolonistų bei lie-
tuvių girtavimu.
543-638. Be- Pakamorė tarsi atlieka seniūno Pričkaus pareigas, kalba kaip būras. Reikia skubėti suvalyti vasarojų, nes
vardis pakamorė artinasi dargana, o laukai jau baltuoja. Pupos pernokusios, žirniai pradeda byrėti iš anksčių. Būrai nenori
skubina vyrus ir klausytiPrisimenamos barzdotos „gadynės“, kai lietuvės vokiškai nesirengė ir vokiškai kalbėti nemokėjo.
moteris baigti Vokietės jau prisigrybavo, o mums pasiliko tik šungrybiai. Vokietės ir riešutų statines prisirinko, o mūsiškės
vasaros darbus. ne. Kai nebus riešutų, moterų rateliai stovės, pasibaigs žiema, o būrai ir liks nuogi, nes verpdamos moterys
išbudina snaudžiančią Katryną, nutildo Jakės ir Pimės „glūpas šnekas ir zauną“.
639-648. Jakė Jakė nesileidžia gėdinama. Ji sako, kad tegul vyrai rūpinasi savo darbais, o ne linais. Jau ateina Mykolinės
atsikerta vyrams. (rugsėjo 29d.), o vasarojus dar nevalytas, vėjas blaško kanapes.
649-714. Vak- Atvyksta trys, kaip sako pasakotojas, baisingi svečiai – vakmistras, Šlapjurgis ir pakamorė Pakulūnas.
mistro įspėjimas Vakmistras sako rūstoką kalbą, duoda nurodymus būrams. Reikės mokėti ponams, bažnyčiai, mokykloms,
būrams užsimo- vakmistrui ir nepamiršti jo pakviesti į būriškas vaišes.
kėti mokesčius.
 „Rudenio gėrybės“

Eilučių numeriai, Epizodo aprašymas

tema
1-68. Pradedama saulės vaizdu – ji „atstodama ritas“. Nebeminimas Dievas. Vaizdas personifikuotas – saulelė,
Rudens vėjai, žemė. Rudens nuotaiką perduoda aliteracijos. Prisimenamas pavasaris, vasara.
gamtovaizdis.
69-81. Moterys Maisto jau yra, ir būrės ruošiasi gaminti valgį (minimi moterų vardai).
gamina valgį.
82-256. Krizo Kvieslys prašo visus ateiti į Krizo dukters Ilzbutės vestuves, kuri išteka į Taukius. Aštuntą dieną („ašma
dukters Ilzbutės diena“) prasideda vestuvės. Pristatoma, kai būrai pasipuošę eina į vestuves. Būrės pasidabina lietuviškai.
vestuvės. Krizas visus pasveikina, parvažiuoja jaunieji. Vaišių labai daug ir jos įvairios. Vyrai ir moterys vaišinasi. Svečiai
dainuoja, bet piktinamasi jų dainomis, kurios primena žviegimą. Šokama. Pasirodo nekviesti svečiai –
Slunkius ir Pelėda, kurie mušami ir išvaromi laukan.
257-266. Pasakotojas ragina nesistebėti tokiu būrų elgesiu, nes ir ponai „prisiriję“ elgiasi negražiai.
Pasakotojo
nuomonė apie
ponus.
267-324. Pričkus Pričkus pasakoja apie tai, ką matęs ponų dvaruose. Šitame epizode jis apsilankęs virtuvėje, matęs, kaip ir ką
pasakoja apie gamina virėjai, stebi, kaip valgo ponai, kad jie nesimeldžia.
ponų vaišes.
325-338. Selmas Selmas sako, jog ponai gyvena nedorai: lošia kortomis, juos apakino komedijos. O tarnai „kekšauja“. 338
smerkia ponus, jų eilutėje ilgimasi praėjusių kultūringų laikų.
tarnus dėl
bedievystės.
339-353. Vyrai Ruošiamos maisto atsargos žiemai, ir Bleberio tarnas pasako, kad po sunkių darbų būrai nusipelno pailsėti,
ruošia „zoposto“ atsigauti.
atsargas.
354-392. Pasakotojas pamini, kiek vargų teko patirti būrui (ir dirbti, ir būti tinkamai nepavalgius). Kalbama, kad viską
Pasakotojo lemia Dievas – ir gėrybes dovanoja, ir „paliepė valgyt“.
pritarimas dėl
būrų poilsio,
pasilinksminimo.
393-437. Lauras Lauras sako, kad reikia maistą taupyti, ypač saikingai vartoti mėsiškus valgius. Pateikia pavyzdį apie Dočį,
moko taupyti kuris smaguriaudamas nuskurdo. Kalba apie daržoves, kurios padės taupyti skanėstus. Tautinė problematika
maistą. – peikiami lietuviai, kurie „vokiškas dainas dainuot ir keikt pasipratin“, bėga į karčemą.
438-484. Bužas Apie tai jau kalbėjo Pričkus „Pavasario linksmybėse“,Lauras „Vasaros darbuose“. Pasak Bužo, visi gimsta
įrodinėja vienodą nuogi ir kvaili – lygūs. Nors yra ryškūs luominiai skirtumai, bet negalima maištauti, nes tokią tvarką (luomus)
luomų prigimtį. nustatė Dievas.
485-531. Pričkus Kalba nuoširdžiai, atsiveria. Jis skundžiasi, kad jam sunku gyventi, nėra vietos, nes niekina ir ponai, ir būrai,
išsipasakoja. netgi „vaikpalaikiai“. Prisimena jaunystę, kai buvo gerbiamas. Save jis palygina su savo arkleliu.
532-650. Enskio Enskys – energingas, veiklus, gudrus būras, neleidžia Pričkui nusiminti, išsitraukęs rodo savo peilį, kurio
paguodžiamasis ašmenys primena giltinės kumpą dalgį. Pradeda mokyti pašnekovus, kaip ir kuriam tikslui reikia vogti
žodis Pričkui. medžius – reikia vogti, kad sumokėtų ponams mokesčius. Vėliau pasakojama apie Slunkiaus ir Pelėdos
Slunkiaus ir apgriuvusias, netvarkingas trobas. Pelėda nori mušti Enskį už pabarimą, bet šį išgelbsti Selmas.
Pelėdos trobos.
651-694. Dočys Dočys, prieš tai vestuvėse nusigėręs ir išneštas laukan, su kūlikais ima kulti žirnius. Jis dirba taip nedorai, kad
kulia žirnius. apgriovė daug butų, išguldė daug girių, kalnų. Žmonės jį skundė, bet nesulaukė pagalbos. Dočys ir jo žmona
geria, ir dar į karčemą vaikus veda.
695-746. Dočio Dočys – mušeika, pikčiurna, girtuoklis, su nieko nesiskaitantis. Jis sukėlė girtų būrų muštynes, ir pats
sukeltos labiausiai nukentėjo.
muštynės
krikštynose pas
Plaučiūną
747-772. Ir Pimė, Dočio pati, ir daugybė kitų būrių gydo Dočį, o šis šoka iš patalo ir pradėjo trankytis.
Primušto Dočio
gydymas.
773-888. Selmas Selmas ilgisi praėjusių laikų, kai būrai dar nemokėjo vokiškai, neavėjo batais ir klumpėmis, nors neturėjo
giria praeitį ir mokyklų, bet Dievą labiau mylėjo. Dabar plinta vokiečių kalba, prancūziškos manieros, visi bėga į karčemą.
peikia Yra žadinamas tautinis orumas. Selmas ima kalbėti biblinėmis frazėmis apie artėjančią pasaulio pabaigą.
nuodėmingą
dabartį.
889-912. Artinasi Adventas, Kalėdos. Selmas ragina susitvarkyti, atsisveikina kaip tikras lietuvis – 889-901 eilutės.
Vestuvių pabaiga.
Selmo raginimas
skirstytis ir
ruoštis žiemai.

„Žiemos rūpesčiai“

Eilučių numeriai, Epizodo aprašymas

tema
1-71. Žiemos Laikas – Naujųjų metų išvakarės. Saulės, galima sakyti, nebematome, tik minima, kad „pažars pasidarė“.
gamtovaizdis. Užšalo ežerai, miškas lyg pasidabruotas, pušys panašios į pudruotus ponaičius. Ryški gamtos ir žmogaus
paralelė, žmogui geriau, nes jis turi kur pasišildyti.
72-100. Vilkų Kas vakarą vilkai smaugia pagiry kaimenę, prašoma šiaurio, kad šis prispaustų vilkus, nes ne tik gyvulius, bet
daroma žala. po to ir žmones jie „mėsinėt pasidrąsins“.
101-116. Barami girininkai, kad neatlieka savo pareigų – nešaudo vilkų. Priekaištaujama, kad karalius davęs parako,
Girtuokliai kulkų, skyręs žemės. Būrai važiuoja vogti į mišką, eiguliams dovanoja kumpį, „pripila gerklę“. O tada būrai
eiguliai ir būrai vagia, brakonieriauja.
vagys.
117-181.Pričkus Pričkus kalba apie būrų ydas: tingi – į baudžiavą vos slenka, užsiima pašaliniais darbais, yra bedieviai., sukčiai
kaltina būrus dėl – apgaudinėja girininkus. Prabylama apie kitataučius – nenuostabu, kad taip elgiasi kitataučiai, bet taip
jų tinginiavimo, lietuvninkams daryti nedera. Ginti būrų stoja Enskys. Jis neabejoja, kad kitataučiai nė kiek ne geresni, be to,
sukčiavimo, sako, kad dar nebūdamas šaltyšiumi pats Pričkus „kytriai prisivogti“ mokėjo. Laukia bausmė. Pričkus nutyla,
vagysčių. nes Enskio argumentai svarūs.
182-207.Selmo Selmas pradeda kalbą nuo tautinės savigarbos – daug kas „susibėgo“ pasižiūrėti į Lietuvą. Be to, sako, kad
mintys apie vokiečiai, prancūzai kaip lietuviai „vilkėti pagavo“. Svetimtaučiai lietuvius girs, jei šie tinkamai elgsis. Taip pat
kitataučius ir Selmas akcentuoja, kad nuodėmės yra nevienodo sunkumo: ražo vagystė menkesnė nuodėmė nei rąsto ar
vagystes. ąžuolo.
208-299.Pričkaus Pričkus kalba apie ugnies naudą, pavojų. Gaisras – Dievo bausmė. Štai pernai Dočys užsidegęs pypkę ir
kalba apie ugnį ir nuėjęs miegoti padegė Krizo namus, o šis dabar ubagauja. Vėliau duoda patarimų, kaip elgtis su ugnimi.
gaisrų pavojų.
300-378.Durako Dočys sukelia gaisrą, nes davęs savo bernui Durakui šautuvą ir liepęs jam nušauti dvylika varnų. Durakas taip
sukeltas gaisras. šovė, kad uždegė daržinę, padegė kaimynų trobas. Dočys suimamas ir po kelių dienų įvyksta jo teismas. Prieš
Dočio teismas. Dočį liudija daug būrų, o Dočys teisinasi, sako, kad ponai būrus taip „nustekeno“, kad šiems belieka valgyti
Dočio užtarimas. žiurkes ir pelėdas. Vienas iš seniūnų Dočiui nepiktai priekaištauja, kad šis neklausąs, bet pritaria, kad iš tiesų
būrą muša. Nors ir gėda varnieną valgyti, bet ką gi daryti žmogui, juk reikia valgyti. Dočiui tarsi reiškiama
užuojauta, jis lyg ir nuskriaustasis. Teisėjų sprendimo negirdėti.
379- Vakmistras ragina vykti į Karaliaučių parduoti grūdus. Po to kalba Lauras ir Pričkus. Lauras sako, kad ponai
467.Vakmistro skriaudžia vargšą žmogų. Pričkus jau ne taip drąsiai kalba apie ponus. Lauro ir Pričkaus monologai nervingi,
raginimas vykti į pesimistiški. Vaizduojamas šykštusis ponas, jo paveikslas hiperbolizuotas – ponas toks šykštus, kad dėl
Karaliaučių vargšui duoto grašio negali miegoti tris naktis, ryte verkia. Verkia ir dabar, kai šaltyšiai išvyksta į Karaliaučių.
parduoti grūdus. Grįžus Pričkui (jis silpnos sveikatos) ponas pasigenda vieno šilingo, per naktį neužmiega, o ryte primuša
Šykštusis Pričkų, kad šis po trijų dienų mirė. Epizodas baigiamas liūdnu retoriniu sušukimu.
amstrots.
Pričkaus mirtis.
468-516.Selmas Selmas pasako, kad pasaulio tvarką nulemia Dievas, kuris ir suteikė teisę ponams viešpatauti, bet bara
kalba, kad Dievas ponus ir jiems grasina dėl to, kad šie skriaudžia būrus. Be to, juk valdžia reikalinga tam, kad būtų nubausti
nubaus ponus už blogi žmonės, o ponai baudžia gerus, kurie pelno duoną. Primenama, kad Dievas viską mato ir kiekvienam
daromas bus atlyginta už jo darbus. Užjaučiami skriaudžiamieji. Prisimenamas geraširdis ponas („Vasaros darbai“).
skriaudas. Selmas ragina liautis verkti, nes taip ateis bėda – būrai nepajėgs dirbti ir iš jų bus atimti ūkiai.
517-578.Būrų Selmas ragina grįžti namo, nes ten laukia šeimyna, ūkis. Lauras prabyla apie kolonistus, kurie niekina
grįžimas į savo lietuvius, bet pamėgę lietuviškas rūkytas dešras, lašinius. Retoriškai klausiama, ko kitataučiams prireikė
sodybas – namo. Lietuvoj, nes čia susibastė“ Lietuvą niekint“. Toliau kalba Selmas, sako, jog nesvarbu, kas ką valgo,
528-541 – svarbiausia minėti Dievą.
įterptos Lauro
mintys.
579-682. Metų Poema baigiama Selmo (jis autoriaus antrininkas) mintimis. Apmąstoma, kaip gyventa, ir kyla klausimas, kaip
finalas. gyventi. Minimas Dievas, juk jis globoja būrus, vadinamas „Tėtučiu“. Rūstybės ponams ir užuojautos būrams
praraja apibendrina visos poemos socialinę ir moralinę prasmę. Paskutinėse poemos eilutėse kreipiamasi į
„tėtutį“, prašoma globoti būrus, kai jie vėl dirbs.
Poema kupina meilės sunkiai dirbantiems, engiamiems tautiečiams ir troškimų jiems padėti, žmonėmis būti.