Ponai ir būrai

Darbą atliko Evelina J. Ir Valerija L.

 Būrai
Poemoje būrai skirstomi dvejopai: į
viežlybuosius ir būrus nenaudėlius.
Viežlybieji būrai yra dori, turintis
moralinius ir religinius įsitikinimus,
kurie paremti krikščioniško pasaulio
vertybėmis. Tokie poemoje yra Krizas
ir Pričkus. Nenaudėliai būrai yra tie,
kurie vagia mišką, išsisukinėja nuo
darbų, geria ir visaip kitaip pažeidžia
krikščioniškojo pasaulio vertybes.
Tokie veikėjai yra Dočys, Enskys ir
Slunkius.
Ponai
Ponai visi vaizduojami išskirtinai
ydingi. „Gerasis“ ponas irgi egzistuoja,
bet poemoje jis minimas, kaip pernai
miręs. Ponai apskritai gyvena
nuodėmingą gyvenimą, nuolat
apsivalgo ir su būrais elgiasi žiauriai ir
neteisingai.
2
 Donelaičio aprašytame pasaulyje pagal luominę padėtį ponai yra iškilę aukščiau už būrus,
bet dorovės požiūriu jie yra labiau kritikuojami. „Metuose“ sakoma, kad dorovinio būrų
blogėjimo šaltinis yra iš ponų sklindantys ir jau būrus pasiekę „mokslai velniški“, kurie
„sudūkina visa“:
Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą
paniekint...

3
 „Metuose“ laikomasi nuomonės, kad vieni žmonės iš tiesų gyvena varguose, kiti
linksminasi ir yra sotūs, bet priklausydamas prie vieno ar kito luomo, žmogus gali įvairiai
elgtis – jam, pagal krikščionišką pietistų supratimą, suteikta dorovinio tobulėjimo
galimybė. Net ir Biblijoje labiausiai vargstančiam ir paniekintam žmogui paliekama
daugiau vilčių.

4
 „Metuose teigiama, kad „viežlybas“ gyvenimas būrą gali moraliniu atžvilgiu iškelti
aukščiau ir už poną. Donelaitis didesnes dorovinio tobulėjimo viltis sieja su būrais. O tai
yra argumentai, leidžiantys „Metuose“ griežtai pasisakyti prieš baudžiavinį žmogaus
pavergimą. Štai nusigyvenęs būras Dočys, teisiamas už tai, kad jo pusbernis, norėdamas
maistui nusišauti keletą varnų, padegė kaimyno daržinę, viešai meta kaltinimą:
Juk jūs ponai! Mus būrus jau taip nustekenot, kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi
pelėdas.

5
 Tobulame pasaulyje būro nereikėtų ilgai į darbus raginti, o ponas būtu jam maloningas.
Ši logika išlaikoma: būras bėgte bėga, nes „širdings buvo pons“, bet deja, apie dorą poną
galima kalbėti tik būtuoju laiku. Apie šio pono elgesį yra kiek daugiau pasakyta nei apie
kitus ponus.
„Metuose“ palyginti daug rašoma apie būrų ir ponų valgius, jų apsirengimą. Valgiai,
kaip ir apranga, tampa alegorine žmonių charakterizavimo ir vertinimo priemone.

6
 Plačiau apie ponų virtuvę pasakoja Pričkus „Rudenio gėrybėse“. Ir tai nėra vien tik
būriškos ir poniškos kulinarijos lyginimas, pabrėžiant jų skirtumus. Šiuo epizodu
išraiškingai kuriamas platus moralinis apibendrinimas. Užsukęs į ponų namus, Pričkus
stebi ponų vaišes:
„Ak, - tarė Pričkus,- aš, tiek metų šulcu bebūdams, dvariškus būdus ir ponų visą rabatą
pluk įsitėmyjau, girdėdams irgi žiūrėdams.“

7
Ačiū už dėmesį!