Gyvunai Donelaicio poemoje

Gandras:

Ketvirtajame posme K.Donelaitis aprašo gandrų šeimyną, kuri personifikuoja būrų šeimos gyvenimą, bet
tik tuos būrus, kurie klausė savo ponų.Gandras parskridęs iš šiltųjų kraštų buvo linksmas, kad net „ant
kraiko tarškino snapą“, o jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“, tai parodojų
draugiškumą kitiems ir kartu šeiminiškumą. Grįžę ir radę sudarkytą lizdą, Gandras iškart imasi darbo.
Galima daryti išvadą, kad gandras gerbia ir myli savo gaspadinę, nes jis neleidžia jai atlikti sunkių darbų,
liedžia tik dirbti buitinius namų šeimininkei priskiriamus darbus. Kaip ir būrų gyvenime, taip ir gandrai tik
atlikią visus tai dienai skirtus darbus eina „valgį sau sužvejot pas kalną“ ir taip pat neužmiršta ir realiginių
apeigų, t.y. padėkoti Dievui prieš valgant:

„Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo“.

Vaizdingas ir svarbus pasakojimas apie gandrą. Rašoma, kad gandras parlėkė labai linksmas ir gerai
nusiteikęs, net gaspadoriškai ant kraiko tarškino iš džiaugsmo snapą. Pasakojime daugiau pabrėžiama
pati situacija ir pasekmės, kurias išvydo gandras, t.y. jo namus, kuriuos jis rado suniokotus ir sugadintus.

Lakštingala:

Lakštingala džiaugiasi pavasariu, labai gražiai gieda ir linksmina žmones. Jos toks gražus balsas, kad net
vargonai, prieš jį nublanksta. Ji yra paukščių karalienė, tačiau lakštingala kukli, jos rūbas pilkas,
neišvaizdus, toks, kaip būrų. Šiam paukščiui nereikia gardžiausių valgių, ji pasitenkina paprasčiausiais
dalykais. Taip ir žmogus turi daryti. Nereikia skųstis, kad kartais gyvenime būna skurdžių dienų, nes ir
mažiau valgantis, prasčiau apsirengęs žmogus gali būti geras, doras, tikintis į Dievą. Šiuo palyginimu
sakoma, kad lakštingala, nors ir kukli, bet turi gražų balsą, yra akcentuojamas saikingumas, ji-moralinio
tyrumo pavyzdys.

Gamtovaizdyje vyrauja paukščių poetizavimas. Centre lakštingala. Jai skirta pusė viso „Pavasario
linksmybių“ peizažo. Apie ją rašydamas, poetas sušunka: „Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo
sutaikyms!“ Jos balsas gražesnis už bažnytinių ir liaudies instrumentų skambėjimą, ji paukštelių
karalienė, nors išvaizda – kaip burės. Įsiterpia donelaitiška didaktika – žmogus turi mokytis iš paukščių,
neniurnėti, sulaukęs alkanos dienos, nes žmogui Dievas daug daugiau dovanojo negu paukščiui.

Lakštingala siejama su gražiu gyvenimu, nes ji atstovauja pietistų moralei, ji yra dorybės įsikūnijimas,
dalis gamtos, kuri yra Dievo sukurtas idealus pasaulis, iš kurio verta mokytis. Paukščiai reprezentuoja
idealią pasaulio tvarką, natūralumą, elgseną. Ji yra gerbiama ir vertinama. Lakštingala būrams tampa
idealaus gyvenimo pavyzdžiu, nes ji nesiskundžia, nedejuoja, kad kažko neturi, o tiesiog pasitenkina
mažu ir garbina Dievą už tai, kad išgyveno žiemą, turi valgio ir namus. Lakštingala taip kaip ir būrai kukliai
atrodo, nesigiria savo gražiu balsu, turi saiko jausmą.

Slunkius:

Epizodas apie Slunkių „Pavasario linksmybėse" yra lyg kontrastas bundančiai gamtai, vaizdo
dinamiškumui. Slunkius yra nenaudėlis, tinginys. Pirmiausiai jis pateikia pavyzdį apie ratą. Juk ratas, kuris
sukasi lėtai, kartais net toliau nuvažiuoja nei tas, kuris daugiau sukasi, nes besisukdamas, jis gali ir
sutrūkti. Slunkius pateikia ir kitą pavyzdį. Kuinas lėtai eidamas, kartais toliau nuneša naštą, negu
šokinėdamas žirgas. O degutininkas neskubėdamas važinėja ir daugiau uždirba nei skubantis būras.
Slunkius argumentuoja ir remdamasis šeimos tradicija. Jo tėvas ir senelis pamažu neskubėdami dirbo
darbus ir taip mokino savo vaikus daryti, kad dar ir senatvėje jėgų turėtų. Slunkiaus kalboje retoriškai
apgailestaujama, kad daug dirbama ir jog negalima tiesiog ilsėtis ir nieko neveikti.

Pričkus:

Pričkus - kaimo seniūnas, kurio lūpomis pasakotojas dažnai išsako savo požiūrį, vertina slunkių neigiamai.
Toks vertinimas atitinka „viežlybųjų" moralę. Kaimo seniūnas, slunkių vadina šūdvabaliu(retoriniai
kreipiniai). Jis teigia, jog Slunkius daro gėda. Žmogus turi dirbti, nes ir pasaulio pradžioje, kai Adomas ir
Ieva gyveno, jie taip pat turėjo dirbti. Dievas nežadėjo išmaitinti žmonių. Pasak Pričkaus, tingėdami
žmonės pasaulyje neišgyvens, tokia Dievo tvarka.

Pričkus kalba apie prigimtinę lygybę, pirmuosius žmones ir artėjančius darbus. Ir būrų, ir ponų vaikai
augant žaidžia taip pat. Užaugę vaikai dažniausiai nepadėkoja tėvams už visą ką jie suteikė. Paminimi
pirmieji žmonės: Ieva ir Adomas, jų nuodėmes. Pričkus kalba apie sunkus darbus. Jie laukia būrų, jeigu
šie nori gero derliaus.

Matome, kad pats Pričkus, vertina jaunytę kaip kvailystės laikotarpį. Teigia, jog, tuo laikotarpiu visi
prarandame protus, darydami kvailybes. Tokias kvailybes, kurias retas suaugęs padarytų. Tačiau tos
kvailystės nėra blogai vertinamos. Jos vertinamos kaip pauglystės amžiaus savitą grožį, individualumą.
Kiekvienas paauglys, vaikas pereina per tokį gyvenimo etapą. Toks poelgis, nepriklauso ir nuo to ar tai
miestiečių, ar kaimieęių vaikas. Ir vienas ir kitas turi jaunystės, kvailystės laikotarpį, kur daro daug,
įvairių, suaugusiems nesuprantamų dalykų.