Šeimos vertybių tema lietuvių literatūroje

I. Įžanga:
Apie šeimos vertybes lietuvių literatūroje imta kalbėti nuo Renesanso laikų. Jonas Radvanas
poemoje “Radviliada” atskleidžia, kaip bajoriškos šeimos nuostatas perima karo vadas Radvila
Rudasis. Šeimoje brangintiną vertybinę sistemą atskleidė Neoromantizmo krypties rašytoja
Šatrijos Ragana autobiografinėje apysakoje “Sename dvare”. Šeimos vertybių ilgesį buvo
svarbu atskleisti lietuvių rašytojui modernistui Antanui Škėmai, o Juozas Aputis, psichologinės
prozos kūrėjas, kūryboje tvirtybės ieško atsigręždamas į vaikystę.
II. Dėstymas:
1. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ šeimos vertybės ugdomos krikščioniškoje
aplinkoje. Šatrijos Ragana pirmą kartą lietuvių prozoje taip ryškiai atskleidė ir įtvirtino stiprų
tėvų ir vaikų tarpusavio ryšį. Rašytojos kūryboje ryškus autobiografinis pradas - rašytojos
šeimoje buvo ugdoma krikščioniška artimo meilė, tikėjimas žmogaus gerumu, taurus
pasiaukojimas kitam. Ji, būdama labiausiai išsimokslinusi to meto moteris, pasirenka geradarės
gyvenimo kelią - Žydikiuose ji pati šelpė, gydė žmones. Savo aplinkoje kūrė krikščionišką požiūrį
į gyvenimą, todėl apysakos „Sename dvare“ pagrindinės veikėjos mamatės Marijos paveikslas
irgi iškyla kaip šventosios. Mamatė dorybes - krikščionišką meilę, altruizmą - savo vaikams
skiepija per emocinį išgyvenimą. Ji nuoširdžiai vadina save gailestingąja seserimi, nes rūpinasi
sergančiais neturtingais valstiečiais, to paties moko ir savo vaikus. Irusę vedasi kartu aplankyti
sergančios Kazelės, įkalba dukrą atiduoti pačią gražiausią suknelę, kuria būtų pašarvota mirusi
Kazelė. Mamatė skiepija vaikams tėvynės kaip motinos vaizdinį. Vaizduojamas abipusis
žmogaus ir tėviškės ryšys, kuris palyginamas su ryšiu tarp tėvų ir vaikų. Herojiniais pavyzdžiais
mamatė ugdo vaikų bendras elgesio normas ir taip formuoja tautinę tapatybę. Mamatė domisi
lietuvių tautiniu atgimimu, rūpinasi knygnešiu Levanarda, savo šeimyną skatina mokytis
lietuviškai. Šatrijos Ragana pirmą kartą lietuvių literatūroje ryškiai atskleidė ir įtvirtino, kaip
šeimoje ugdoma meilė menui ir grožiui. Mamatė, pati būdama išsilavinusi ir muzikuojanti,
mėgstanti poeziją, liaudies kūrybą, šias vertybes stengėsi perduoti savo vaikams. Jie mėgdavo
klausytis jos grojamų melodijų, skaitomų pasakų, mielai mokėsi lietuviškų dainų, šokių.
Mamatė Irusei stengėsi suformuoti grožio supratimą, jos mėgdavo vaikščioti po gražiai
sutvarkytą parką, grožėtis rožėmis. Taigi Šatrijos Raganos apysakoje aiškiai atsispindi, kaip
ugdomas vaikų pasaulėvaizdis, kurio pagrindas - tėvų dvare akcentuojama šeimos gyvenimo
išmintis.
Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ šeimos vertybės pagrindiniam veikėjui kaip sudėstytų
skeveldrų raštas. Romano pagrindinis veikėjas Antanas Garšva išgyvena tragišką XX amžiaus
vidurio žmogaus lemtį, patiria vertybių griūtį ir egzistencinę neviltį. Jo šeima – atitrūkusi nuo
tradicinės moralės normų. Antanui Garšvai iš vaikystės atmintyje išlikusi tėvų nesantaika
šeimoje. Jis augo žinodamas apie tėvo neištikimybę, matydamas smurtą prieš šizofrenija
sergančią motiną. Jis prisimena, kaip ilgai laukdavo tėvų, grįžtančių iš darbo, tikėjosi jų rūpesčio
ir meilės. Deja, patirdavo tik tėvo pyktį. Garšva nesuprato, kodėl motina meilę jam rodydavo tik
tada, kai šalia nebūdavo tėvo. Garšvą sujaudino motinos prisipažinimas, kad ji irgi šeimoje yra
nelaiminga, nes ištekėjo už nemylimo vyro, o širdyje saugo meilę kitam. Pagrindiniam veikėjui
svarbiausia gyvenimo moteris yra motina. Jis visą gyvenimą nešiojosi kaltę, kad su tėvu ją
apgavo ir nuvežė į psichiatrijos ligoninę. Tad Antanas Garšva stengiasi šeimos vertybes
sudėstyti kaip skeveldrų raštą - iš gabaliukų, nes prisimena ir tai, kad tėvai buvo jo pirmieji
mokytojai, kad tėvas mylėjo gamtą ir puikiai grojo smuiku. Jau gyvendamas Amerikoje, Garšva,
sutikęs Eleną, patiki, kad gal jam pavyks suderinti šeimą ir kūrybą. Elena – Garšvos įkvėpėja ir
mūza. Tačiau jis atstumia mylimąją, nes pats serga psichine liga, kuri griauna jo planus sukurti
šeimą. Taigi, visame romane Garšva bando sudėlioti vertybes, perimtas iš šeimos, kad galėtų
savo gyvenime rasti atramą, atkurti vidinę darną.
Juozo Apučio, XX amžiaus antrosios pusės lietuvių rašytojo, novelėse kaimo žmogaus
amžinosios vertybės – šeima, gimti namai, žmoniškumas.
Novelėje „Erčia, kur gaivus vanduo“ atskleidžiamas namų ypatingumas, nes tai vieta, kurioje
šventa, jauku ir saugu, kurioje pasilieka vaikystė. Novelėje vaizduojama darni šeima, kurioje
vieni kitus myli, visi jaučiasi saugūs. Tačiau vyresnioji duktė jau užaugo ir ruošiasi išvažiuoti į
didmiestį mokytis, visus šeimos narius apėmęs liūdesys, nes tėvų sąmonėje miestas - tai
grėsmės vieta, kurioje jauno žmogaus tyko pavojai. Atsakomybę ir išgyvenimus dėl dukros
išėjimo iš namų, tėvai stengiasi slėpti savyje, jie supranta, kad dukrai reikės mokėti
savarankiškai gyventi. Nerimo apimta ir vyresnioji dukra, ji nori pažinti pasaulį, trokšta išsiveržti
iš namų, tačiau nori ir saugumo.
Pareigos, atsakomybės perėmimas iš sergančio tėvo atskleistas novelėje „Vakarėjant gražios
dobilienos“. Novelės veikėjas - bevardis paauglys, priverstas perimti šeimos rūpintojo pareigas,
nes tėvas sunkiai serga ir gali mirti. Jam reikia nuvežti tėvą pas gydytojus ir susigrūmus su
sovietmečio biurokratais gauti pažymą. Kelionėje į miestelį išryškėja vaiko branda, iš tėvų
perimtas rūpestingumas ir atsakomybė: jis atsargiai važiuoja aplenkdamas duobes, kad tėvui
nesukeltų dar didesnio skausmo. Pareigos jausmas verčia paauglį ne nuolaidžiauti
biurokratams, bet išsikovoti reikalingą dokumentą ir taip padėti tėvui. Autorius ypač pabrėžia
artimus šeimos narių santykius, sutarimą ir gražų bendravimą: kai miestelyje sutvarkyti reikalai,
paauglys jaučia pareigą apie tai pranešti mieste studijuojančiam broliui. Novelėje svarbi yra ir
motina - ji rytą su nerimu išlydi sergantį vyrą ir sūnų į kelionę, o vakare grįžtantieji ją randa
tebelaukiančią toje pačioje vietoje. Juozo Apučio novelėse šeimos vertybės perduodamos
vaikams asmeniniu pavyzdžiu, garsiai nekalbant apie tai. Žmogiškumą Aputis laiko pačia
patikimiausia vertybe, kurią jaunoji karta perima iš šeimos, o gebėjimas nenusilenkti kvailybei
ar šiurkščiai jėgai jam yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas.
III. Apibendrinimas:
Apibendrindamas norėčiau teigti, kad šeimos vertybių tema literatūroje yra aktuali visais
laikais. Šatrijos Ragana apysakoje akcentuojama, kad gražūs santykiai tarp tėvų ir vaikų sudaro
jaunosios kartos vertybinį pamatą. Vaikystės išgyvenimai, tėvų nesutarimai, atskleisti romane
„Balta drobulė“, paliko gilų rėžį Antano Garšvos sąmonėje ir turėjo įtakos nevykėliškam jo
gyvenimui. Juozo Apučio novelių žmogus gręžiasi į vaikystės namus, kuriuose susiformavo
vertybinis požiūris į pasaulį.