Laimės samprata lietuvių literatūroje

„Laimės paslaptis yra ne daryti tai kas patinka, o tai, ką darai – daryti su meile- teigė
škotų rašytojas ir novelistas Džeimsas Baris. Laimė - tai teigiama emocija, kuri atspindi
žmogaus brandą bei įvykio pasekmes. Kiekvienam žmogui laimė asocijuojasi su skirtingais
dalykais. Juk vieni meilę supranta labiau per materialumo išraišką, o kitiems tai maži, galbūt
ir ne visai reikšmingi. Lietuvių literatūroje ši tema yra paliesta per įvairias prizmes. Taigi, kas
laimę suteikia lietuvių literatūros žmogui?

Visų pirma, laimė suprantama kaip galimybė priimti tam tikras gyvenimo pamokas ir
su jomis susitaikyti. Tai yra vertybė, kurią žmogus turi puoselėti. XX a. pr. tautinio atgimimo
ir modernios kultūros reiškėjui J. Tumui- Vaižgantui buvo svarbu atrasti lietuvio nacionalinio
charakterio bruožų. Rašytoją išgarsinusioje apysakoje „Dėdės ir dėdienės-, išleistoje 1929
metais, pasakojama apie baudžiavos laikus, kuomet keitėsi visuomeninis ir kultūrinis žmonių
gyvenimas. Vienas iš tokių – begalinis pasiaukojimas. Kūrinio pagrindinis veikėjas
trisdešimtmetis Mykoliukas, būdamas labai geros širdies, aukoja save savo brolio vaikams.
Tačiau Mykoliukui už didelį triūsą neatsilyginama – jam duodamas tik prastas valgis, o jo
miegamasis yra daržinėje. Nors jo niekuomet niekas nemušė, tačiau Mykoliuką visuomet
laiko pastumdėliu ir įsakinėja: „Mykoliukai, šen, Mykoliukai, ten-. Vienintelė paguoda
Mykoliukui – griežimas smuiku. Tik muzikuodamas jis išsivaduoja nuo gyvenimo naštos ir
rūpesčių, kuriuos jam užkrovė likimas. Pirmoje apysakos dalyje vaizduojami baudžiavos
laikai, bundanti Mykolo ir Severijos meilė. Deja, jų laimei nelemta išsipildyti: Mykoliukas
užgniaužia norą turėti savo gyvenimą, o Severja pasiduoda tijūno Rapolo Geišės geismui ir
išteka už „dvaro prižiurnos-. Net ir tada, kai Mykoliukas įsimyli jauną ir gražią Severją
Paukštaičią, kurios, žino, kad niekuomet negalės vesti, nes ji pažadėta dvaro tijūnui Rapolui
Geišei, jis su šiuo skausmu ir sielvartu susitaiko. Būtent meilė Severjai Mykoliuką subrandina
ir užaugina ir kiek vėliau, po penkiolikos metų, jis įgauna vidinio orumo, jo širdies žaizdos
užsitraukia, taip paslėpdamos kadaise buvusį gražų jausmą. Mykoliukas susitaiko su likimu, o
visų svarbiausia, nedaro nuodėmės ir negeidžia ištekėjusios Severiutės. Taigi pagrindinis
veikėjas gyvena gražiais praeities prisiminimais, prisitaiko prie esamų gyvenimo sąlygų ir
nemaištauja.
 Kita vertus, sudėtingoje situacijoje laimę teikia patys mažiausi dalykai. XX a. Lietuvos
poeto, teatrologo Balio Sruogos memuariniame romane „Dievų miškas- yra susiduriama su
negailestingais likimo išbandymais. Balys Sruoga atsiduria istorijos raidos laikotarpyje,
kuomet Lietuvą okupuoja Nacistinė Vokietija. Įžvelgdami grėsmę, kurią režimui kelia
rašytojai ir intelektualai, vokiečiai uždaro Vilniaus universitetą ir pradeda jų trėmimą.
Žiaurus likimas paliečia ir Balį Sruogą - mylimiausios dukrytės Dalios ir žmonos Vandos
akivaizdoje jis išgyvena žiaurų išbandymą. Atplėštas nuo šeimos, rašytojas buvo suimtas
savo bute. Šią sceną Balys jautriai aprašo romane. Suėmimo metu Sruoga yra susirūpinęs
savo dukrytės ir žmonos likimu, tai rodo jo begalinį rūpestį ir meilę savo šeimai: „Aš - tai
ištversiu. Tik jūs... O, būkit palaimintos!-. Atsidūrus kalėjime, o vėliau ir lageryje, Balys
nenustoja rūpintis savo mylimaisiais. Gyvendamas sunkiomis sąlygomis jis rašydavo laiškus,
domėjosi jų sveikata. Dar žiauresnis Sruogos likimo tragiškumas atsiskleidžia Stuthofo
lageryje. Lagerio budelių, prižiūrėtojų ir pačių kalinių žiaurumas kėlė kasdieninę grėsmę
kalinių gyvenimui. Mirtys lageryje buvo toks dažnas dalykas, kad pati mirtis čia neteko
prasmės. Matydamas tokį vaizdą Balys lieka ištikimas sau – aprašydamas tokius kraupius
išgyvenimus jis drąsiai ironizuoja. Nusilpusius žmones jis vadina „klipatėlėmis-, priverstinius
darbininkus - „katorgininkėliais-, žiaurius budelius – „razbaininkėliais-. Ši ironija patvirtina
Sruogos tvirtą laikyseną ir vidinį stiprumą. Tačiau tokioje žiaurioje aplinkoje nepalūžti
dvasiškai padeda ir kalinių bičiulių vienybė. Ypač jautri yra Velykų scena, kuomet Sruoga
kartu su savo bičiuliais gauna vieną vienintelį kiaušinį, kuriuo jie pasidalina. Tas mažas
gabalėlis kaliniams suteikia dvasinės stiprybės, įkvepia juos kovoti su žiauriu likimu. Taip
pat, tokia simbolika primena apie tėvynę bei namus, kas irgi sustiprina dvasiškai. Viso lagerio
metu Balys Sruoga išliko stiprus, jis liko savimi. Nors jis ir išgyveno, tačiau likimas lėmė
nebeišvysti jo mylimos šeimos. Pasak liudytojų, po grįžimo namo, dėl šeimos netekimo, jis
labai ilgai kentėjo. Būtent ši netektis labiausiai palietė jo sielą. Tačiau nugalėjęs save Balys
apsisprendžia parašyti memuarinį romaną. Negailestingų likimo išbandymų akivaizdoje
Balys Sruoga lieka ištikimas sau pačiam, rasdamas stiprybės šeimos meilėje, stipriose savo
vertybėse bei bičiulių vienybėje. Taigi, laimę suteikia mokėjimas į situaciją pažvelgti kitokiu
žvilgsniu, atrasti pozityvių dalykų.

Trečia, žmogus laimės ieško meilėje ir kūryboje. Moderniosios lietuvių literatūros

kūrėjas, dramaturgas ir išeivis Antanas Škėma 1954 m. išleistame XX a. vidurio lietuvių,
europiečių istorinės patirties dokumente, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinime,
psichologiniame intelektualinis romane „Balta drobulė- nihilistiškai vaizduoja žmogaus būtį.
Pagrindinis veikėjas liftininkas emigrantas Antanas Garšva - ryški ir savita asmenybė. Jis ne
tik keltuvininkas didžiausiame Niujorko viešbutyje, tačiau kartu ir poetas. Dirbdamas jokio
džiaugsmo nekeliant sizifišką darbą Antanas Garšva kelia sau daug egzistencinių klausimų.
Vienas iš tokių: kokia yra gyvenimo prasmė? Garšva nuolat turi apsispręsti ir rinktis, o
atsakymų ieško žymaus XIX a. filosofo Šopenhauerio apmąstymuose bei savo paties praeities
patirtyje. Būdamas keltuvininku Garšva dėvi „teatrišką- uniformą, kurios švarkų atlapų
kampuose pavaizduoti skaičiai 87. Būtent toks žmogaus būties sumenkinimas kelia sąsajų su
koncentracijos lagerių kultūra, kai kaliniai buvo žymimi skaičių deriniais. Ne veltui toks
žymėjimas žmogų paverčia jokių individualybės bruožų neturinčiu robotu, žmogus nebeturi
teisės būti savimi. Itin akivaizdžiai Garšvos absurdišką savijautą atskleidžia kontrastas: viena
jis galvoja, tačiau visai ką kitą sako. Negana to, pradžioje Garšva savo gyvenimo paskirtį
suvokia kaip literatūrinio pėdsako palikimą po savo mirties, todėl jis nuolat veržiasi rašyti ir
kurti. Deja, beprasmiškas darbas neįkvepia kūrybiniams impulsams, todėl Garšva atsisako
minties įsirašyti į literatūros istoriją. Dirbdamas jokio džiaugsmo nekeliantį ir sizifišką darbą
Antanas Garšva kelia sau daug egzistencinių klausimų. Vienas iš tokių: ar gali tame pačiame
žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį. Svarbu paminėti, kad pačio protagonisto
gyvenime svarbų vaidmenį atliko motina, kuri perdavė jam svarbiausias vertybes: grožio
jutimą ir romantišką žvilgsnį į gyvenimą. Ne veltui Garšvos mylimoji Elena sudaro paralelę
motinai: abi – mokytojos, turi aristokratiškumo bruožų. Elena įkūnija tas vertybes, kurių
Garšva yra netekęs, ji papildo jo dvasią. Vienas iš svarbiausių jų artumo požymių- tyla: „Du
žmonės. Du akmenys, kurie sugeba kalbėti ir jausti-. Be to, jai skiriamas žiedas- motinos
dovana, senelės palikimas. Toks Garšvos gestas parodo įsipareigojimą, stiprų dvasinį ryšį.
Pati Elena ryžtasi skirtis su jai visiškai neartimu, nors ir turtingu vyru bei grįžti į siuvyklą.
Būtent meilė Antaną Garšvą įkvėptų kaip poetą, padarytų laimingą, padėtų nugalėti
gyvenimo sunkumus. Meilė taptų jo laimės šaltiniu, jei tik jis mokėtų ją priimti. Tragiškoje
savo būtyje protagonistas suvokia, jog reikia džiaugtis kiekviena diena ir gyventi čia ir dabar:
„Didžiausioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas-. Nors romano
pabaigoje Antanas Garšva ir jaučiasi atradęs harmoniją ir santykį su absurdo kupina aplinka,
tačiau tai nutinka per vėlai – paskutiniame romano epizode jis, vaizduojamas šinšilos veidu,
išprotėja. Būtent todėl šiame romane regime destruktyvaus pasaulio vaizdavimą, žmogaus
dvasinę krizę, gyvenimo prasmės paieškas. Nors gyvenant tragiškų įvykių apsuptyje nėra
lengva rasti dvasinės atspirties tašką, tačiau tik pats žmogus gali suvokti ar susikurti savo
būties esmę. Taigi, pagrindinis veikėjas atranda savo laimės šaltinį, tačiau per vėlai.

Apibendrinant galima teigti, kad laimę kiekvienas žmogus suvokia skirtingai. J. Tumo
- Vaižganto apysakoje laimė asocijuojasi su žmogaus gebėjimu prisitaikyti, džiaugtis
gyvenimo suteikiamomis galimybėmis. Tuo tarpu B. Sruogos patirtis atskleidžia laimės
ieškojimą mažuose dalykuose. A. Škėmos romano pagrindinis veikėjas Garšva pabrėžia meilę
kaip savo laimės įprasminimą.

Informaciniai šaltiniai:
https://gudas.lt/mintys-apie-laime/
http://www.studijoms.lt/vaizganto-%E2%80%9Cdedziu-ir-dedieniu%E2%80%9D-
veikejai.htm
https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/balys-sruoga-dievu-miskas/
https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/skema-balta-drobule/