Ar lengva mylėti?

(M. Katiliškis, J. T. Vaižgantas, J. Kunčinas)

Pasak brazilų rašytojo Paul Coelho, meilė – tai laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji
mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir
sutrikdo. Meilės sąvoka yra labai subjektyvi ir sunkiai paaiškinama žodžiais. Iš aukščiau siųstas
jausmas gali įgauti įvairias formas, reikštis per moters ir vyro santykius ar šeimos puoselėjimą.
Meilė baudžia ir guodžia, pravirkdo ir priverčia šypsotis beprasmybės akivaizdoje, ji beribė ir
nenuspėjama, tačiau visuomet pamokanti. Meilė plačiai aprašoma ir literatūroje. Siekiant aptarti, ar
lengva mylėti, bus remiamasi Mariaus Katiliškio, Juozo Tumo – Vaižganto bei Jurgio Kunčino
kūryba.
Egzodo rašytojui Mariui Katiliškiui meilė – gaivališka, nesuvaldoma jėga, griaunanti ir
valdanti žmonių likimus. Mariaus Katiliškio kūrinyje ,,Miškais ateina ruduo‘‘pagrindinis romano
veikėjas Tilius trokšdamas laimės ir geresnio gyvenimo atvyksta į Basiuliškes kirsti miško. Čia jis
sutinka ir įsimyli merginą Agnę. Tarp šių dviejų jaunų žmonų užsimezga ypatingas meilės ryšys.
Būtent su Agne Tilius išgyvena tyriausius meilės jausmus. Agnė jam tampa artimiausiu žmogumi, į
kurį visada gali atsiremti; žmogumi, kuris išklauso ir supranta. Tilius ir Agnė jaučiasi tarsi du
įsimylėję vaikai. Ši meilė – gaivališka, ne tik dvasinė, bet ir fizinė. Kūrinyje gausu scenų, kurios
vaizduoja gaivališkos ir nevaldomos aistros proveržius. Vėliau Tiliaus gyvenime atsiranda ir
kitokios meilės patirtis – jo gyvenime atsiranda kita moteris vardu Monika. Tačiau šie santykiai
komplikuoti – Monika yra ištekėjusi. Monikos pasirinkimas ištekėti už seno turtingo ūkininko
Doveikos ir būti visko pertekusios sodybos šeimininke jaunai moteriai greitai apkarsta. Bodėdamasi
senio vyro, vasaros naktimis klajodama be miego miškų apsuptame Basiuliškių vienkiemyje,
Monika nusprendžia – „ji turi eiti su gyvenimu ir su jaunyste“ – ir suvilioja Tilių, o šis iš pirmo
žvilgsnio pajunta abipusį ryšį ir kerinčią moters galią. Tarp Monikos ir Tiliaus užsimezga stiprus
abipusis slaptas meilės ryšys. Ši meilė – dar gaivališkesnė. Monika suvilioja Tilių ir jis,
negalvodamas apie pasekmes, užmezga santykius su ,,užimta‘‘ moterimi. Romane galima pastebėti
daugybę meilės niuansų ir pakopų. Tiliaus gyvenime atsiranda skirtingos moterys, dvi skirtingos
meilės patirtys. Vos septyniolika perkopusi Agnė, gražioji krautuvininkės jaunylė duktė, linksma,
laisva kaip vėjas, gaivi ir pirmapradiška it sprogstantis pumpuras, sužavi Tilių, romantiška jų meilė
prabunda pavasarį ir kritikų yra siejama su gležnumu, skaidra, noru apsaugoti ir globoti. Kitokia yra
Tiliaus meilė Monikai - ji fatališka, įsiplieskia vasarą, tokią karštą, kad „pleškėjo kaip laužas“, kaip
„kalvės žaizdras“ – brandi vešinti gamta atitaria erotinei aistrai, kurios pražūtingumą pranašingai
sustiprina miško ir durpyno gaisrai, apgaulės išaiškėjimas, keršto šūviai. Tirštėjanti grėsmės
atmosfera antroje romano pusėje meistriškai modeliuojama artėjančios nelaimės užuominomis
(gyvačių traukimasis iš pelkės, užtaisytas šautuvas, pamestos šukos, išgulėti rugiai, gandų
gausėjimas, pavydo priepuolis ir pan.). Vienintelė Agnė, nuo išduotos meilės pabėgusi į miestą,
išsiveržia iš gniuždančių aplinkybių. Vadinasi, meilė kartais gali būti ir pavojinga, slapta, tačiau
tokia yra jos gaivališkoji pusė.
XIX a. pab. - XX a .pr. rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės"
vaizduoja dėl meilės besiaukojančio žmogaus paveikslą. Toks žmogus, tik įsitikinęs, jog pasidalino
savo gėriu, šiluma ir rūpesčiu su kitais, pajunta gyvenimo pilnatvę. Atvira širdimi ir vertingais
darbais pasižymėjo baudžiavos laikotarpiu gyvenęs prozininkas, tautos budintojas ir tolerancijos
skleidėjas Juozas Tumas - Vaižgantas. Šis rašytojas ir realizmo atstovas, paskatintas meilės
Lietuvai, aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, prisidėjo prie tuo metu draudžiamų leidinių
spausdinimo ir platinimo. Jo apysakoje ,,Dėdės ir dėdienės“ kalbama apie baudžiavos paveiktus
žmones, kurie sunkiai dirbdami savo artimųjų namuose įgauna nevisaverčio giminaičio, daugiau
tarno statusą. Šalia nelengvų kasdienių pareigų vykdymo aprašomi ir romantiški išgyvenimai, kurie
suteikia dramatiškumo kūriniui. Pagrindinis veikėjas Mykolas Šiukšta yra neturtingas dėdė,
besiglaudžiantis brolio namuose. Nepaisant vargingos buities, už ūkio priežiūrą gaunamo maisto ir
kuklių drabužių atlygio, vyras gyvena gan ramiai, yra susitaikęs su tokiu likimu ir neketina jo keisti.
Žmogus su didžiule meile ir atsakomybe atlieka visus darbus, taip parodydamas kilnią prigimtį.
Tačiau yra viena moteris, kuri sukrečia Mykoliuko vidinį pasaulį. Severja Paukštaičia gundo ne tik
dailia išvaizda, bet ir kruopštumu, tolerantišku ir šiltu bendravimu. Deja, judviejų santykiams nėra
lemta pasiekti aukštesnį lygmenį, nes Severiutė pasiduoda turtingo ir valdingo Tijūno Rapolo
Geišės žavesiui ir, paskatinta tėvo, tampa jo žmona. Geraširdis Mykolas Šiukšta sutinka pagroti
smuikeliu poros tuoktuvėse, nors šis įvykis jį giliai sukrečia ir įskaudina. Mykoliukas jaučia, kad
Severiutė yra jam „skaistesnė už saulę“, be galo artima, kad jeigu jos netektų, jo gyvenime atsirastų
didžiulė spraga. Tačiau, net ir labai mylėdamas Severiją, kuri įnešė į jo gyvenimą šviesos,
džiaugsmo, atsisako laimės būti kartu su ja, nes suvokia, kad neturi jai ko duoti, neturi jos kur
parsivesti. Vyras nedrįsta bandyti tapti Dovydu kovoje su Galijotu, tad nemėgina išplėšti
mylimosios iš Geišės glėbio, išsaugodamas orumą gerbia tokį moters pasirinkimą. Užgniaužęs savy
buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei,
jaučiams: … skubinos į laukus, į pamiškę, kur nėra žmonių, kur jautėsi vienas pats besąs, kur, jam
rodės, niekas į jį nebežiūri, niekas jo nebeklauso, nors buvo girdimas visiems trims apylinkės
kaimams. Čia jis reiškė visą savo įpykimą, visą nepasitikėjimą gyvenimu – savo jauteliams, kurie
tačiau niekur nieko nebuvo jam prasikaltę”. Ir čia pat : “atsiprašinėjo dėdė savo jautelius už
daromas jiems skriaudas ir kiek galėdamas teikės – ganė, šėrė, trinko, glostė”. Taigi, mylintys
žmonės neretai aukojasi dėl kitų ir atsisako savo asmeninės laimės.

XXa. antrosios pusės-XXIa. pradžios lietuvių prozininko Jurgio Kunčino romane „Tūla“
meilė vaizduojama kaip didžiausia gyvenimo dovana – ji suteikia būčiai prasmės. Romane
aprašomas bohemiškas bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto gyvenimas
sovietmečiu Vilniuje. Pasakotojas detaliai aprašo meilės istoriją, trukusią vos savaitę. Nors jie
bendrauja tik trumpą laiką, tačiau kartu patirtos akimirkos su mylimąja ir prisiminimai –
vertingiausia, ką jis turi. Pasakotojas leidžia suprasti, kokią didelę įtaką jo gyvenime turėjo Tūla ir
jos buvimas šalia. Pagrindinis veikėjas ne kartą akcentuoja, kad, būdamas tą trumpą savaitę su ja,
pirmą kartą jautėsi toks laimingas („Ne žodžiai tai – tikrai dar niekad nebuvau patyręs tokios
laimės“). Svarbi ir dar viena detalė – pasakotojas pabrėžia, jog anksčiau, kol dar nebuvo sutikęs
Tūlos, nemėgo, kai kas nors įsikibdavo jam į parankę, tačiau kai taip darė ji, džiaugdavosi ir netgi
didžiuodavosi jausdamas jos rankas. Pasakotojas nėra ryžtingas, kad kovotų prieš jo nemėgstančius
Tūlos tėvus ir siektų jos, tačiau romane ne kartą yra akcentuojama, kaip jis gailisi pasilikęs Kaune,
o ne išvažiavęs į Vilnių, kai to prašė Tūla. Negalėdamas pasiekti mylimosios, pasakotojas ima
įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas Tūlą („įskrendu ir klausausi, kaip tu
alsuoji“), jis labai norėtų stebėti miegančią mylimąją, tačiau būdamas žmogumi jis pernelyg
nedrąsus siekti to, ko nori („Mėgavausi kančia – niekad jos nesivydavau, nebandžiau nei užkalbinti,
nei sulaikyti. Net į galvą nešaudavo pakviesti ją į kokią konditeriją kavos ar palydėti iki pirmo
posūkio, ne.“). Užuot mąstęs apie savo egzistenciją, renkasi lengviausią kelią ir svajoja apie Tūlą,
mintimis būna su ja, ir tai jam leidžia nesijusti tokiam vienišam. Apie ją svajodamas pagrindinis
veikėjas patenka į gražesnį, laimingesnį, tačiau tik mintyse susikurtą pasaulį. Meilė neišblėsta net ir
po Tūlos mirties, nes nepripažindamas, kad jos neteko, jis jaučiasi saugus, gyvena ne dabartimi, o
praeities atsiminimais, įsivaizduojamame pasaulyje. Prisiminimai apie mylimąją jam reikalingi tam,
kad jaustųsi laimingas, ramus, jis ne kartą užrašuose mini, kad iš jų savaitės buvimo kartu jis
prisimena kiekvieną detalę, kiekvieną jų prisilietimą bei visas vietas, kur jie lankėsi. Literatūrologė
E. N. Bukelienė teigia, kad šis romanas yra jautriai perteikta desperatiškos meilės istorija. Iš tiesų
tai ir yra viena iš originaliausių istorijų, nes joje poetizuojama neįmanoma, pasmerkta, bet
nepaprastai graži, pranokstanti banalią kasdienybę meilė.

Apibendrinant galima teigti, kad meilė lietuvių literatūroje įvairi: tiek tyra, pakylėjanti,
erotiška, tragiška. Bet dažniausiai aukštinama dvasinė vyro ir moters meilė, pasiaukojimas dėl jos.
Mariaus Katiliškio kūrinyje ,,Miškais ateina ruduo“ meilė vaizduojama kaip nenugalima jėga, Juozo
Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ aukštinamas pasiaukojimas dėl meilės, o Jurgio
Kunčino romane ,,Tūla“ meilė suteikia gyvenimui prasmę bei laimę.

ŠALTINIAI:
 Literatūros vadovėlis I dalis. Autoriai: Irena Kanišauskaitė, Loreta Mačianskaitė, Dalia
Satkauskytė, Nijolė Šervenikaitė, Danius Vaitiekūnas, Saulius Žukas.
 Literatūros vadovėlis 12 kl. mokinio knyga išplėstiniam kursui I d. Autoriai: Saulius Žukas,
Irena Kanišauskaitė, Vida Lisauskienė, Loreta Mačianskaitė, Marius Mikalajūnas.
 Lietuvių literatūros konspektas abiturientui. Rašytojų gyvenimas ir kūryba. Kontekstai
 http://www.mosedis.lt/attachments/File/Naujienos/E-Chrestomatija_11-12_kl.pdf
 http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Marius_Katili%C5%A1kis._Mi
%C5%A1kais_ateina_ruduo.LH9600.pdf