Meilės tema literatūroje

Meilė yra sudėtingas jausmas, kurį sunku apibūdinti žodžiais. Amerikietis krikščionis evangelistas
sakė: ,,Meilė - ne tik tai, ką jauti, bet ir tai, ką darai“. Taip pat ji yra svarbi esminė žmogaus
emocinės ir psichologinės gerovės dalis. Tačiau meilė taip pat gali būti paini. Dėl jos tenka susidurti
su iššūkiais ir sunkumais, kartais sunku ją suprasti ir išgyventi. Apie ją kalba ne tik psichologai,
mokslininkai ar įsimylėjėliai, bet ir rašytojai bei poetai. Kiekvienas iš jų rašo apie skirtingo tipo
meilę, taip atskleisdami, kokia įvairiapusiška ji yra.
Vienas iš tokių rašytojų buvo XVI – XVII amžiaus anglų rašytojas ir poetas Viljamas Šekspyras,
savo pjesėje ,,Romeo ir Džiuljeta“ rašė apie tikrą ir tyrą jaunuolių meilę. Šių dviejų jaunų
įsimylėjėlių meilės istorija tapo tipiniu pavyzdžiu ir prototipu kitoms istorijoms. Pjesėje pasakojama
apie nekaltą, trapią, tačiau uždraustą meilę. Romeo ir Džiuljeta susitinka puotoje. Iškart po jos jie
prisipažįsta, kad vienas myli kitą, nusprendžia susituokti. Tačiau prieš vestuves Romeo ir Džiuljetos
pusbrolis Tebaldas susikauna dvikovoje ir Romeo jį nužudo. Dėl šio įvykio jaunas vaikinas yra
ištremiamas iš Veronos, o Džiuljetos tėvai pradeda planuoti jos vestuves su kitu. Negalėdama
pakelti šios minties Džiuljeta sukuria planą ir išgeria vaistų, kurių dėka ji turėtų būti dvi dienas kaip
negyva, tačiau apie šį planą nieko nežinojęs Romeo pamano, kad ji iš tiesų mirė. Pakelyje pas ją į
požemius jis nužudo jauną didiką Parį, už kurio turėjo ištekėti Džiuljeta ir nusižudo pats. Pabudusi
Džiuljeta randa juos abu numirusius ir pati nusižudo. Tik jų visų mirtis sutaiko dvi šeimas. Ši drama
parodo, kokia kartais prakilni, o kokia kartais vis dėlto skaudi gali būti dviejų jaunų žmonių meilė.
Tačiau meilė - tai tyriausias pasaulyje jausmas, neturintis jokių ribų. Choreografė ir šokėja Anželika
Cholina sakė - ,,Prigimtimi žmogus vienišas, dėl to ir įvyksta tragedijos: tačiau reikia išdrįsti atsiverti,
tikėti grožiu, nors jis ir pasmerktas žlugti“. Tikros meilės negali sunaikinti net mirtis. Ji nepaiso nei
šeimų vaidų, nei politinės įtampos, nei neapykantos. Būtent apie tokią tyrą, nesuvaidintą, tikrą
jaunuolių meilę ir rašė Viljamas Šekspyras.
XX amžiaus lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare“ rašė apie visiškai kitokią
meilę, apie tokią, kuri sieja šeimos narius. Tokia meilė yra labai stiprus ir ilgalaikis ryšys,
grindžiamas rūpinimusi, pagarba ir stipriu prisirišimu. Šatrijos Raganos kūryba pasižymi pasakojimu
pirmu asmeniu, praeities ir dabarties sanpynomis. Rašytoja mėgo atskleisti žmogaus sielos
subtilumą, turtingumą. Apysakoje ,,Sename dvare“ vaizduojami šilti mamos ir dukros santykiai.
Mamatė yra tikinti, stipri asmenybė, mokanti būti ne tik auklėtoja savo dukrai, bet ir jos drauge. Ji
yra be galo atsidavusi savo vaikams ir stengiasi įdiegti jiems svarbiausias vertybes. Dukra Irusia
stebėdama savo mamą, kaip ji slaugo žmones, kaip groja, ja žavisi. Mamatė Irusiai tampa idealu.
Dukra žino, kad bet kada, kai jai reikės paguodos – jos sulauks mamos glėbyje. Irusia labai prisirišusi
prie mamatės Marijos. Vieną dieną, kalbėdama su mamate, Irusia pasakė: ,,Aš prašysiu pono Dievo,
kad mirčiau pirmiau už tave, ir už tėvelį, ir už Niką, ir už Jonelį“. Šie žodžiai parodo tai, kokie glaudūs
yra mamos ir dukros ryšiai. Marija dėl vaikų ir motinystės atsisakė muzikos, galimybės padėti
žmonėms. Ji nesijaučia laiminga, ją slegia buitis, trūksta sielos draugo, kuris ją suprastų. Muzikoje ji
randa ramybę. Kai ji groja, pamiršta ir laiką, ir visą aplinkui tvyrantį pasaulį. Šatrijos Ragana
sakė: ,,Begalė atsispindi grožyje, ir dėl to jis taip pagauna sielą. Nes kaip gėlė įtempia visas jėgas,
stengdamos sugauti nors vieną saulės spindulėlį, be kurio negali gyvuoti, taip mūsų siela, šiame
netobulybių pasaulyje būdama, veržias sugauti nors mažutę kibirkštėlę absoliuto, kurį nujaučia,
kurio trokšta ir be kurio negali gyvuoti“. Marijai muzika yra kaip tai gėlei saulės spinduliai. Marijos
vyras, Irusios tėvas nesupranta Marijos, jai priekaištauja, kad nesugeba būti gera dvaro šeimininke,
nesistengia suprasti jos jausmų ir norų. Tačiau, kad ir kokia mamatė būtų nelaiminga – vaikai jai yra
svarbiausia ir dėl jų ji daro viską, kas tik įmanoma, kad tik jie būtų laimingi. Egiptologas Georgas
Ebersas sakė: ,,Yra pasaulyje tik viena visai nesavimeiliška, tyra, dieviška meilė – tai motinos meilė“.
Tik motina sugeba mylėti nepaisant to koks tu esi, ką darai ar ką sakai. Tik jos meilė yra besąlygiška
ir neapibrėžiama. Jausmai, siejantys šeimos narius, yra stipresni už bet kokias jėgas šiame
pasaulyje.
XX amžiaus Lietuvos poetas ir dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas romane ,,Altorių šešėly“
rašė apie meilę, kuri yra nepasiekiama, kurią reikia pamiršti arba paslėpti giliai savyje. Tai meilė,
kurią sunku apibūdinti. Tai lyg koks nusikaltimas, nusižengimas savo pačio įsitikinimams. ,,Altorių
šešėly“ pasakojama apie jauną vaikiną Liudviką, įstojusį į kunigystę tam, jog jo tėvai būtų laimingi ir
didžiuotųsi juo. Taip pat jis naiviai tikėjo, kad kunigystėje atgis jo tikėjimas Dievu, tačiau su laiku jis
vis labiau abejojo dėl šio sprendimo. Tėvai su juo elgėsi lyg su svetimu ,,Tai jau sulaukėm kunigėlį, -
kalbėjo motina. - Prašom į vidų. Nuvargot per tokią ilgą kelionę“, jis jautėsi nelaimingas, įspraustas į
rėmus, iš kurių negali išsivaduoti. Jis susidomėjo poezija, pradėjo rašyti eilėraščius, bet net tada
nesijautė laisvas, nes iškilo klausimas, kaip suderinti kunigystę ir kūrybą. Pasiryžęs nugrūsti visus
jausmus ir abejojimus užmarštin jis toliau atlikinėjo savo kunigo pareigas kruopščiai ir garbingai.
Tačiau sutiktos moterys skatina kunigo norą mylėti ir būti mylimam, ir jis dar labiau suabejoja savo,
kaip kunigo, likimu. Jis troško patirti laimę, aistrą ir meilę. Meilė - tai esminis gyvenimo pradas,
žmogiškiausia vertybė. Su ja kovoti yra beveik neįmanoma. Ji verčia suabejoti savo pasirinkimais,
gyvenimo normomis. Kaip sakė pats Vincas Mykolaitis – Putinas: ,,Širdis visuomet mokės apgauti ir
gudriausią protą, ir kiečiausią valią“. Įsimylėjusiam žmogui sunku susikaupti, jis nori būti arčiau
mylimojo. Kunigui visa tai yra nuodėmė, jis turi to atsisakyti. Liudas Vasaris ilgai su tuo kovoja,
bando nusloptinti, atlikti savo, kaip kunigo, pareigas, tačiau galiausiai supranta, kad meilė yra
iracionali jėga, verčianti sukilti net ir prieš Dievą bei neigti savo pažadus. Todėl tokia meilė, kurią
reikia pamiršti ar slėpti yra labai sunki, išeikvojanti daug jėgų ir net galinti atimti gyvenimo laimę.
Meilė – nepaprastai mielas jausmas, emocija, kuriai apibūdinti sunku rasti žodžių. Nenuostabu,
kad turime tiek daug meilės tema sukurtų filmų ir dainų, parašytų literatūros kūrinių, nes meno
kalba lengviau perteikti meilės potyrius. Meilė nebūtų toks akivaizdžiai idealizuotas jausmas, jei
neturėtų milžiniškos svarbos žmogui. Meilė – neatsiejamas literatūros pasaulio grožis. Beveik
visuose literatūros kūriniuose galima rasti vietą, kurioje būtų vaizduojamas meilės jausmas, jos
samprata.

1019 ždž.