Kauno technologijų mokymo centras

Mokinio Pijaus Gulbino AE 21/2

Kalbėjimo įskaitos planas

„Meilė lietuvių literatūroje“

Įžanga:
Meilė – tai plataus spektro jausmas, kuris vienus gali pakylėti iki neregėtų aukštybių, o kitus, deja,
pasmerkti amžinai vienatvei. Tai taip pat žmogaus patyrimo dalis, pasireiškianti prisirišimu, draugyste,
artumu, aistra ir galėjimu pasiaukoti vardan mylimo žmogaus. Ne veltui meilė laikoma viena pagrindinių
žmonijos kultūrinių vertybių, skatinančių žmones kurti. Ji yra vienas iš tų objektų, apie kuriuos sukurta
daugiausiai filmų, nupiešta daugiausiai paveikslų bei parašyta daugiausiai eilėraščių ir knygų.

Dėstymas:
1. Meilė lietuvių literatūroje vaizduojama kaip asmeninė tragedija. Kai kurie asmenys tiesiog pasmerkti
patirti nelaimingą meilę, netekti mylimo žmogaus ar būti išduoti. Liūdna meilės istorija pasakojama
Igno Šeiniaus kūrinyje „Kuprelis“:
● Pagrindinis kūrinio veikėjas Olesis sutinka savo gyvenimo meilę Gundę bažnyčioje, jo širdyje
žaviajai Gundei meilė užgimė iš pirmo žvilgsnio;
● Gundei atsakius tuo pačiu, Kuprelis pradeda skraidyti padebesiais, jo pasaulis nusidažo
kitomis spalvomis, jis pradeda kalbėti apie vestuves, tačiau Gundė šios temos šalinasi;
● Atėjus lemiamai akimirkai, Gundė palieka Kuprelį ir pabėga su kitu. Jis jaučiasi įskaudintas,
išduotas, nusivylęs. Lieka ištikimas savo pirmajai meilei, visą likusį gyvenimą šalinasi
moterų.
Taigi, lietuvių literatūroje meilė aprašoma kaip tragiškas išgyvenimas, sužalojęs žmogaus jausmus
visam gyvenimui.
2. Lietuvių literatūroje meilę kartais užgožia pasiaukojimas ir geresnio gyvenimo troškimas. Kai kurie
žmonės, suprasdami, kad negalės savo mylimiesiems suteikti visokeriopos gerovės, atsižada šio
tyraus jausmo. Kiti, siekdami materialinės gerovės, pasirenka gyvenimą su nemylimu žmogumi. Visa
tai atsiskleidžia Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“:
● Mykoliukas, sunkiai dirbantis tiek baudžiavoje, tiek savo brolio ūkyje, šeimos engiamas,
pamilsta į save panašią Severiutę. Jo meilė tyra, švelni ir pasyvi, jam norisi įsitvirtinti, įgyti
turto, sukurti šeimą ir gyventi normalų gyvenimą;
● Tačiau Mykoliukas supranta, kad jis tik „dėdė“ ir negali vesti Severijos, nes nesuteiks jai
laimingo ir pilnaverčio gyvenimo, be to tomis vedybomis sugriautų ir brolio bei jo vaikų
gyvenimą, todėl apie savo jausmus nutyli;
● Severija myli Mykoliuką bei mato, jog jis jai neabejingas, tačiau suvokdama, kad jis negalės
suteikti jai prieglobsčio, pasirenka tijūną Rapolą. Bet likimas nepasigaili ir Severijos – ji taip
pat tampa „dėdiene“, engiama ir niekinama Rapolo šeimos.
Taigi, kaip matome Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“, meilė lietuvių kūryboje kupina
pasiaukojimo.
3. Meilė lietuvių literatūroje kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi meilė – tai toks jausmas,
kuris apakina, įtraukia žmogų į neregėtų potyrių jūrą. Ji kaip narkotikas – svaigina ir sukelia
priklausomybę, verčia elgtis neapdairiai ir neapgalvotai. Mariaus Katiliškio romane „Miškais ateina
ruduo“ susipynę du meilės trikampiai:
 ● Viename – Tilius apsuptas dviejų moterų: jautrios, trapios ir tyros Agnės bei aistringos
viliokės Monikos. Agnė tampa pirmoji jo meile. Kartu jie išgyvena pačius tyriausius jausmus,
iš vaikystės pasaulio „įžengia“ į dar nepažįstamą suaugusiųjų pasaulį. Tačiau netrukus Tiliu
suvilioja Monika, kuri jam leidžia pasijausti tikru vyru ir išstumia Agnę iš jo gyvenimo. Apie
tai sužinojusi Agnė nori atkeršyti Monikai, tačiau nepasiryžta;
● Kitame trikampyje Monika ir du vyrai: teisėtas jos vyras, senas našlys Petras Doveika ir
jaunas, veržlus Tilius. Monika už Petro Doveikos išteka vien dėl materialinės naudos, o senis
Doveika be galo myli savo jaunąją žmoną ir lepina ją, leidžia būti tik namų puošmena ir
beprotiškai jos geidžia. Tačiau jaunosios Doveikienės Petras kaip vyras netraukia. Būtent tai ir
paskatina Moniką suvilioti Tiliu. Tarp šių veikėjų įsiplieskia didžiulė aistra;
● Tilius jaučia, kad reikia palikti Doveikos vienkiemį, tačiau jis negali atsiplėšti nuo Monikos.
Doveika, sužinojęs apie žmonos neištikimybę, griebiasi kraštutinių priemonių, šauna į Tiliu ir
šis miršta ant mylimosios rankų.
Taigi, meilė M. Katiliškio romane „Miškais ateina ruduo“ pilna aitros, kuri apakina ir gali pražudyti.

Pabaiga:
Meilė lietuvių literatūroje vaizduojama labai įvairiai. Kuprelį ji pakylėjo, pavertė kitu žmogumi,
tačiau netrukus tapo ir baisiausia patirtimi, liko didžiuliu randu jo gyvenime. Vaižganto kūrinyje meilė
verčia aukotis dėl kitų gerovės. O romane „Miškais ateina ruduo“ meilė išsiveržia didžiule aistra, vienus
verčia kerštauti, kitus – pakloti mylimiesiems visą pasaulį po kojų, trečius tiesiog atsiduoti instinktams, ir
galiausiai tampa pražūtimi.