Ar doras žmogus visada daug kenčia. Ar pritariate šiam teiginiui?

(V. Šekspyras „Hamletas, Žemaitė „Marti“)

Doro žmogaus sąvoka kiekvienu laikmečiu buvo ir yra suvokiama skirtingai. Senovės
Antikos filosofas Seneka savo laiškuose ragina atsikratyti ydų, siekti aukščiausio gėrio –
dorybės: ,,Ko reikia, kad būtum doras? – Noro.“ Tačiau šiandieniniame pasaulyje dažnas žmogus
siekdamas aukščiausio gėrio dirbdamas ar įsimylėdamas, dėl to nukenčia, nors ir būna doras.
Vadinasi doras žmogus pasmerktas kančioms – šiam teiginiui aš pritariu.
Įsimylėjęs doras žmogus kenčia tuomet, kai yra atstumiamas mylimojo. Tuomet
atstumtajam gali atrodyti, kad jis niekuomet nebemylės, negalės gyventi be jį atstūmusio žmogaus.
Mano nuomone, toks poelgis gali labai pakenkti įsimylėjusiajam individui. Atstumtam įsimylėjėliui
gali prasidėti depresija, jis gali pradėti nebepasitikėti kitais žmonėmis, o kartais net ir nusižudyti.
Atstumta meilė yra dažna tema ir literatūroje. Šia tema yra rašoma ir vieno garsiausių anglų
Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Nors kūrinyje daugiausiai
dėmesio skiriama pagrindinio veikėjo – tauraus humanisto Hamleto kovai su visuomenės blogiu,
tragedijoje yra aprašoma ir Danijos princo bei Polonijaus dukters Ofelijos meilės istorija. Abu
kūrinio veikėjai mylėjo vienas kitą, tačiau šiems jausmams nepritarė merginos tėvas ir brolis. Jie
mokė Ofeliją, jog Hamleto meilė nėra tikra, prilygino ją žibuoklei. Ofelija buvo dora, paklusni
mergina, tačiau ji vis tiek nenustojo mylėti princo, o ir pati netroško nieko kito kaip būti mylima.
Deja, šis merginos noras neišsipildė. Hamletui svarbiau buvo atkeršyti tėvo žudikui, ir toliau
puoselėti Renesansui būdingas vertybes: garbę, teisingumą, todėl jis atstūmė mylimąją ir pasiūlė jai
stoti į vienuolyną. Galiausiai, atstumta Hamleto Ofelija neteko sveiko proto ir nuskendo. Mano
nuomone, šiais laikais taip pat yra žmonių, kurie kenčia dėl nelaimingos meilės, tačiau daugelis
sugeba pamilti dar kartą ir taip gyventi toliau. Taigi, doras žmogus kenčia tuomet kai įsimyli, tačiau
galiausiai yra atstumiamas mylimojo.
Doras žmogus kenčia ir tuomet, kai turi daug dirbti. Kančia tampa dar didesnė tuomet,
kai individas turi nudirbti ne tik savo, bet ir kitų darbus. Manau, kad anksčiau tokia kasdienybė, kai
žmogus turėdavo dirbti ne tik savo, bet ir kitų darbus buvo labai dažna, o papildomas darbas
sukeldavo didžiulę kančią. Darbas, sukeliantis kančią, yra gana dažna tema ir literatūroje. Kaip
pavyzdį galiu pateikti lietuvių realistės, visuomenės veikėjos Žemaitės apsakymą „Marti“. Šio
kūrinio pagrindinė veikėja Katrė buvo dora, darbšti moteris, kuri turėjo ištekėti už nemylimo vyro –
Vingių Jonuko. Nors moters tėvai ir sakė, jog gyvenimas pas Vingius nebus blogas, o ir vyras
galiausiai pamils Katrę, realybė buvo kardinaliai kitokia. Kaip ir būdinga realizmui, Žemaitė Katrės
gyvenimą pas Vingius aprašė labai tikroviškai, naudodama daug kruopščiai aprašytų detalių. Vingių
namuose Katrė buvo vienintelė, kuri nors kiek stengėsi sutvarkyti trobą, nudirbti ūkio darbus, tačiau
už tai ji buvo tik peikiama. Naujuosiuose namuose Driežų dukros niekas neužtarė, niekas jai
nepadėjo, o tik kritikavo. Dėl savo darbštumo ir kitokio požiūrio į gyvenimą Katrė patyrė daugybę
kančių, viena jų – liga, kuria Katrė ir susirgo dirbdama. Nors moteris prašė Vingių pranešti apie ją
motinai, niekas jos prašymo nesiklausė. Galiausiai Katrė mirė, jos kančios pasibaigė. Mano
nuomone, šiais laikais tokių šeimų, kokia aprašoma „Marčioje“ nebėra; kiekvienas stengiasi
nudirbti savo darbus ir dar padėti kitiems. Taigi, doras žmogus kenčia ir tuomet, kai turi nudirbti ne
tik savo, bet ir kitų darbus ir dėl to dar yra peikiamas.