Vilniaus Universitetas

Teatras ir Literatūra (dėst. Neringa Klišinienė)

V.Šekspyro tragedijos „Hamletas“ ištraukos analizė

Tomas Linius
Vokiečių fil., 3-as kursas
Darbo turinys
 V.Šekspyro biografija
 Bendra tragedijos „Hamletas“ apžvalga
 Pasirinktos ištraukos analizė
 Apibendrinimas

V.Šekspyro biografija

Viljamas Šekspyras (William Shakespeare) priklauso paskutiniajam Renesanso

laikotarpiui. Jis ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą – ir tapo
naujųjų laikų dramaturgijos pradininku. Rašytojas gyveno Anglijos politinio ir
ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I laikais. Tai buvo didelių
visuomeninių pakeitimų, politinių konfliktų metas, be to, Renesanso epochos pabaiga.
Šekspyras giliai suvokė sudėtingą žmogaus situaciją toje dramatiškoje epochoje.

Apie V. Šekspyro gyvenimą žinoma labai mažai. Jis gimė 1564 m. balandžio 23 d.
nedideliame Anglijos miestelyje Stretforde prie Eivono upės. Čia lankė gramatikos
mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti angliškai, taip pat pramoko lotynų ir graikų kalbų.
Aukštesnio išsimokslinimo neįgijo. Apie 1587 m. atvyko į Londoną, 1590 m. pradėjo
reikštis kaip dramaturgas. V. Šekspyras buvo ir aktorius, nors niekada nevaidino
pagrindinių vaidmenų. Nuo 1594 m. jis susiejo savo veiklą su viena geriausių Londono
trupių, kuri vadinosi Lordo Šambeliono žmonėmis. 1598 m. trupė
pasistatė “Globe” teatrą, kurio dalininku tapo ir V. Šekspyras. Šiame teatre pastatyti
geriausios klasiko tragedijos. Keturiasdešimties dramaturgas vėl apsigyveno Stretforde,
bet kurį laiką nenutraukė ryšių su teatru. Paskutinės pjesės parašytos apie 1612 m. Per
likusius savo gyvenimo metus V. Šekspyras nieko nebesukūrė. Mirė 1616 m., pasak
legendos, per savo gimtadienį.

Bendra tragedijos „Hamletas“ apžvalga

Penkių veiksmų tragedija „Hamletas“ yra didžiausias V.Šekspyro kūrinys . Čia

atskleidžiamas slaptas rūmų gyvenimas, santykiai tarp įvairių luomų atstovų, valdžios ir
keršto troškimas. Pagrindinis tragedijos veikėjas – princas Hamletas – nepaprasta
asmenybė, apdovanota įžvalgiu protu, čia galima išžvelgti ir humanistinių įdėjų, kurios
buvo labai išplėtotos Renesanso laikais. Vienas, iš manau svarbiausiu, Hamleto bruožų
yra dvasinė kaita. Jis kaip Renesanso idėjų personažas, visų pirmą siekia suprasti,
perprasti situaciją, ir tik tada imtis veiksmų. Jis neskuba atlikti pastaruosius, nes jam
svarbu suprasti įvykių esmę, priežastys. Tai parodo jo monologai, kur gan, filosofiškai
kūrinio protagonistas kalba apie pasaulį, gyvenimą ir mirtį, apskritai žmogaus būties
prasmę. Garsusis jo monologas „Būti ar nebūti“ yra visos dramos pagrindas, jos
kulminacija, kur šiam veikėjui iškyla esminis klausimas, didysis pasirinkimas, lemsiantis
daugelio žmonių ateitį. Hamletas šiame kūrinyje tampa lyg nusivylusio šiuo gyvenimu,
žmogaus atvaizdu. Pagrindinis veikėjas matydamas šio pasaulio blogybės bei ydas , yra
sukaustytas nevilties ir skausmo, visos gyvenimo vertybės subyra, tampa bereikšmėmis.
Kartu su tuo griūna ir protagonisto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, ir lieka pasitikėti
tik savimi ir savo vidiniu balsu. Dažnai kūrinyje pradeda vyrauti mirties nuotaika,
Hamletas blaškosi tarp gyvenimo ir mirties, tikėdamasis rasti išeitį. Jo sužeista širdis gedi
tėvo, reikalauja keršto. Jis jaučiasi vienišas, jam labai sunku įvykdyti teisingumą, todėl
vis dažniau mąsto apie gyvenimą anapus šio kankinančio pasaulio.

Lyrinis „aš“ ir dramos veikėjas Hamletas labai panašūs, tarsi būtų vienas asmuo.
Jie abu kovoja gėrio ir teisingumo pusėje, stengdamiesi laimėti šioje nelygioje kovoje. Šis
blogis kovoje įgyją lyg ir materialų kūną, tai galima teigti, kad pagrindinis kūrinio
antagonistas yra Klaudijus – Hamleto dėdė, kuris nužudė Hamleto tėvą, vedė jo žmoną,
ir nepelnytai užvaldė sostą, aplietą brolžudystės krauju. Visos svarbiausios dvasinės
vertybės pamintos, išniekintos. Pasaulyje viešpatauja neteisybė ir malonumų tenkinimas.
Teisieji turi kentėti „puikuolio panieką, engėjo smurtą, pamintą teisę, valdžios skriaudas
ir neteisybes…“, taip bus amžinai, o kova su tuo nesibaigs sėkme – tai tebus dar viena
nereikšminga mirtis-nesuprasta, neįvertinta. Hamleto personažas vaizduojamas tragiškai,
tai žmogus, kuriam gyvenime yra skirtas sunkus likimas, priešintis vienam šiam pasaulio
blogiui, nes daugiau nėra kito, kas jam galėtų padėti šioje gyvenimo situacijoje. Hamletą
nuo jo siaubingų sumanymų sulaiko realistinis mąstymas, jausmai, mintys ir protas.
Impulsyvumo, pasidavimo, nevilties ir pasyvumo apimtas, tokiomis akimirkomis, kai
mirtis atrodo tokia viliojanti, kai giltinė jau vilioja mosuodama savo dalgiu, jis pasineria į
filosofinius apmąstymus apie gyvenimą, egzistavimo teoriją, būties ir nebūties klausimą,
mirtį ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą, fantastinį, magijos kupiną, nežinomą,
nepažįstamą pasaulį. Ši baimė sulaiko Hamletą, leidžia daug geriau apmąstyti savo
veiksmus ir poelgius, jų pasekmes. Daugelyje kūrinio vietų šaltakraujiškas ir blaivus
protas leidžia jam pasirinkti geriausią išeitį, išsisukti iš painios gyvenimo situacijos. Čia
ir yra iškeliamos esminės žmonių problemos, sunkumai, vertybės, požiųris į gyvenimą ir
mirtį, aprašoma negailestinga ir žiauri gėrio ir blogio dvikova.

Pasirinktos ištraukos analizė

Kaip ankščiau ir minėjau, šios tragedijos veikėjai yra labi ryškių charakterio
bruožų asmenybės. Tam tikrose dramos vietose galima išžvelgti kerštingą Hamleto
esybę. Jis niekina tokius žmonės kuriems: „ Aukščiausias gėris – valgymas ir miegas? /
Galvijas, ne daugiau.“ Ketvirtoje scenoje Hamletas skiria labai daug laiko apmąstymams,
analizei, jis vis galvoja apie keršto planą, kaip ir minėjau Hamletas – tikrasis Renesanso
žmogus, humanistas, apmąstymų, savianalizės žmogus, nei veiksmo: ”Kartodamas: “Tai
reikia padaryti”, / Nors nestokoju nei noro, / Nei pagrindo, nei progų tinkamų / Įvykdyt
savo ryžtą.” Galima teigti, kad jo žodžiuose išblėsta baimė mirčiai, anot Hamleto jo
problemą, yra daug kartų svarbesnė, nei kitų, ir, kad kiti žmonės rizikuoja sava gyvybė
„ Dėl ko? Dėl tuščio riešuto?“ Dažnai galima pastebėti, kad Hamletas viską pernelyg
hiperbolizuoją, nužudyti savo dėdę ir taip jam atkeršyti už savo tėvo nužudymą Hamletui
atrodo garbinga ir privaloma pareiga. Tragedijoje tai palyginama su “dvidešimtimis
tūkstančių drąsuolių / Dėl įgeidžio, dėl troškulio garbės / I kapą lyg į patalą
žingsniuojančių.” Hamletas sumenkina materialias vertybes. Jam, kaip išsilavinusiai ir
garbingai asmenybei, šioje situacijoje yra svarbiau moralinės vertybės, atpildas ir
teisingumas. Ir pagaliau, baigdamas savo monologą, Hamletas nugali savo pasyvumą. Iš
žodžių: “Bet mano mintys prakalbės krauju, / O jeigu ne, – menkybė vardas jų!” Darosi
aišku, kad jie herojui turi didelę reikšmę. Jais apibendrinama visa monologo esmė,
atsispindi tolimesnė dramos eiga. Čia sukoncentruota pagrindinė herojaus tezė,
apibrėžiami jo tikslai: herojui svarbiausia moralė, atsakomybė, teisingumas, pareiga.

Apibendrinimas

Viljamas Šekspyras šioje tragedijoje atskleidė pagrindinės Renesanso epochos

humanizmo krizę. Iš pradžių buvo keliamos amžinos vertybės – meilė, grožis, tobulybė,
rūpestis, nuoširdumas, šiluma. Tačiau vėliau visa tai pavirto vien tik asmeninių poreikių
tenkinimu, skirtumo tarp žmonių niūrioje visuomenėje augimu. Buvo paminta moralė ir
jos normos, teisybė, dingo tarpusavio supratimas ir net mažiausios pastangos
suprasti. Hamletas buvo tas, kuris kovojo su gyvenimo sunkumais, ir nors pabaiga buvo
tragiška, tai leido suprasti, kad kova už teisingumą yra pagerbtinas dalykas.