V.

Šekspyro tragedijos „Hamletas“ pagrindinio veikėjo monologų analizė

II veiksmas, II scena
(žr. vadovėlio 23 psl. nuo „Ir štai aš vienas“ iki „Ir ja karaliaus sąžinę sugausiu!“

Draminio veiksmo sąvoka apima ne tik veikėjo poelgius, bet ir mintis, jausmus, aistras. Emocinis veikėjo
santykis su aplinka ir savimi V. Šekspyro dramose yra toks pat svarbus kaip ir jo poelgiai.
Hamleto monologas pačioje antro veiksmo pabaigoje skirtas personažo savianalizei. Monologo pradžioje
Hamletas yra sukrėstas aktoriaus įsijautimo į įsivaizduotą Hekubės skausmą. Matyt, jis neatsitiktinai paprašė
aktoriaus pasakyti monologą apie Trojos karalienės sielvartą dėl graikų nužudyto vyro: Hamletas gretina
Hekubę su savo motina, taip greitai pamiršusią savo vyrą. Bet apie tai Hamletas nekalba. Jis lygina realybę ir
išmonę: jei aktorius turėtų realią priežastį sielvartui, kokią turi Hamletas, kaip tada jis perteiktų savo skausmą,
kokį poveikį darytų aplinkiniams? Hamletas sukuria hipotetinį tokio spektaklio poveikio žiūrovams vaizdą:
Jo pyktis plėšytų ausis žiūrovams;
Kaltus iš proto vestų; nekaltus
Išgąsdintų; kvailiai apstulbtų; akys
Ir ausys pojūčių jėgos netektų.
Šį hiperbolizuotą vaizdą Hamletas priima kaip priekaištą sau. Kad būtų dar skaudžiau, save Hamletas
priešina aktoriui ir lygina su neveikliu pasakos personažu - „svajotoju Joneliu“. Bet ir to dar negana išreikšti
nusivylimui savimi. Hamletas primena sau ir žiūrovams, kokios pareigos tėvui jis nevykdo „netardamas nė
žodžio už karalių,/ Kuriam taip šlykščiai atėmė gyvybę/ Ir turtą!“
Hamletas meta sau patį didžiausią tų herojiškų laikų kaltinimą: „Argi aš – bailys?“ Šioje vietoje tarytum
aktorius, kurį stebi žiūrovai, jis įsivaizduoja save visuomenės akimis. Renesanso, kaip ir viduramžių, žmogus
mato save visuomenės požiūrio projekcijoje. Kuriamas įsivaizduotos bausmės už netinkamą elgesį vaizdas:
Ir kas gi
Mane vadina sukčium, skaldo galvą,
Nurovęs barzdą sviedžia į akis,
Už nosies tampo, mano melą grūda
Atgal per gerklę į plaučius?
Tų, kurie baustų, nėra. Hamletas vienas pats su savo sąžine. Įsivaizdavęs, kokios paniekos yra vertas, jis
dar labiau save sumenkina: o gal jis ir asmeninį pažeminimą nukęstų? Jam trūksta kažkokios piktos energijos
veiksmui: „Man trūksta tulžies kaip tam balandžiui, taip, tulžies apkartint skriaudą...“ Lyg norėdamas tos tulžies
sau įlieti, jis kursto save parinkdamas pačius pikčiausius epitetus Klaudijaus niekšybei pavadinti. Bet kartu
suvokia: pasipiktinimas Klaudijumi, jeigu nevirsta poelgiu, yra nevyriškas ir nekilnus. Neužtenka jausminio
santykio su realybe: netobulą pasaulį reikia keisti, ne intencija, ne emocijos, o tik veiksmas yra svarbus. Ne tik
tėvas įpareigojo Hamletą veikti. Jis jaučiasi esąs „dangaus ir pragaro paskirtas kerštui“. Kol neatsilygins dėdei
už padarytą skriaudą, jis negali galvoti apie nieką kita. Tuo Hamletas panašus į viduramžių herojinių epų
herojus: kerštą jis suvokia kaip vienintelę galimybę toliau gyventi.
Tolesni monologo žodžiai atlieka dvejopą funkciją: jie paaiškina Hamleto ketinimus ir ruošia žiūrovus
veiksmo tęsiniui.
Norėdamas pažadinti karaliaus sąžinę, Hamletas pasitelkia meną. Teatras teatre, tokia mėgstama XX
amžiuje meninė išmonė, V. Šekspyrui pažįstama ar net jo paties sukurta. Hamletas kalba apie teatro poveikį:
sceninė gudrybė net piktavalį gali sujaudinti, priversti išsiduoti. Pradžioje supriešinęs meną ir realybę,
monologo pabaigoje Hamletas vėl iškelia meno galimybes daryti poveikį tikrovei.
Hamletas tarytum ieško dar vieno patvirtinimo, kad galėtų imtis veiklos: skeptiškas Renesanso žmogaus
protas netiki jokiais autoritetais, net antgamtiniais ženklais, kol pats neįsitikina tiesa. Jis nerimauja, ar ne
velnias bando pasinaudoti jo liūdesiu, ar ne piktoji dvasia pasivertė tėvo šmėkla, kad jį pražudytų. Hamletas
prisipažįsta esąs sukrėstas, paveiktas emocijų. Bet jausmai jam netrukdo planuoti savo veiksmų, imtis veiklos
prieš Klaudijų.
Šiame monologe Hamletas išgyvena skaudų nepasitenkinimo savimi jausmą. Atrodo, jis vertina save iš
karto dviem požiūriais: tradiciniu ir kažkokiu jam pačiam nauju, dar neįvardytu. Viduramžių žmogus
neišsiskyręs iš savo socialinės aplinkos. Pagal tradiciją individas turi elgtis taip, kaip to reikalauja
bendruomenės interesai. Hamletas nediskutuoja būtinybės atlikti savo pareigą. Bet tradicija vertina tik poelgius.
Jausmai apskritai laikomi žemesne vertybe: vyrui jie esą nedera, nebent moteriai. O Renesansas atranda naują
realybę: vidinį žmogaus pasaulį, kuris V. Šekspyro dramose atsiveria tokia apraiškų įvairove, kad poelgiai
charakterizuoja tik dalį asmenybės. Hamletas – Renesanso žmogus. Jis suvokia save kaip mąstančią ir
jaučiančią asmenybę. Šiame monologe jis ir klausia, kodėl jo mintys ir jausmai netransformuoja realybės,
nedaro jokio poveikio tikrovei? Gal tradicinis požiūris į jausmus yra tinkamesnis?
Antra vertus, „Hamletas“ sukurtas tuo metu, kai visuomenės optimizmas blėsta. Imta abejoti žmogaus
veiksmų galia. Kaip išspręsti gyvenimo prieštaravimus, kai pasaulis toks sudėtingas? Kaip susigrąžinti prarastą
harmonijos jausmą? Šiuo požiūriu galime kalbėti apie epochos ideologinį lūžį: Šekspyro gyvenamuoju laiku
Renesansą keičia barokas.
(pagal V. Dailidienę)
III veiksmas, I scena
(žr. vadovėlio 24 psl. nuo „Būt ar nebūt“ iki „Bet tyliau! Ofelija!“

„Būt ar nebūt“ - lemtingas, esminis vienišo tragedijos herojaus klausimas: ar susitaikyti su likimu ir
išsaugoti gyvybę („būt“), ar pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo, pakilti kovai, kuri, be abejo, turi baigtis
tragiškai, nes blogis neaprėpiamas, neįveikiamas („marios nelaimių“) - prasminga kova reikštų neišvengiamą
pražūtį („nebūt“). Taigi gyventi susitaikius ir kenčiant dvasioje ar žūti kovoje už savo principus, tiesas, idealus?
Iš esmės Hamletas klausia – gyventi jam ar mirti, ir tai, matyt, pats sunkiausias klausimas žmogui.
Antra vertus, garsiąją dilemą galima interpretuoti ir kitaip: „būt“ reiškia prasmingą žmogaus veiksmą, jo
ryžtingą valią, o prisitaikymas prie aplinkybių (konformizmas) ir pasyvi kančia yra „nebuvimas“ - tokios
apgailėtinos būsenos tiesiog negalima vadinti gyvenimu.
Nematydamas ypatingos šio gyvenimo vertės (pasaulis pilnas blogio), herojus lengvai ryžtųsi kovai,
vadinasi, net ir mirčiai. Bet jį stabdo svarbus metafizinis (susijęs su antgamtine sfera) klausimas, pakylėjantis
veikalą į aukščiausią filosofinių apmąstymų rangą; o kas žmogaus laukia po mirties? Jeigu viskas pasibaigtų,
jeigu išnyktų ne tik žmogaus kūnas, bet ir jo sąmonė, tai, herojaus požiūriu, nedidelė bėda, nes gyvenimas
„piktžolių sode“ šiaip ar taip yra apgailėtinas. Jeigu mirtis primena miegą – ji nėra baisi. Bet jeigu mirtis – ne
pabaiga, o tik būsenos pasikeitimas, jeigu po jos žmogaus sąmonė išlieka ir yra pasmerkta amžinybę sapnuoti
nežinia kokius sapnus? Sapnas – tai ir yra „kliūtis“, neleidžianti herojui prasmingai pasirinkti mirties. Tuomet
gal geriau kęsti šio gyvenimo vargus, nes gyvenantis žmogus yra bent šioks toks savo sąmonės šeimininkas.
Štai tokia pomirtinės būklės vizija ir kelia siaubą; ne pati mirtis yra baisi, bet už jos slypinti nežinomybė. Būtent
ji, „neatrastos šalies baimė“, ir stabdo herojaus valią veikti, slopina jo ryžtą. Taigi jei ne mirtį gaubianti
paslaptis - „kas gi kęstų rūsčią laiko rykštę?“, „Kas gi prakaituotų/ Po gniuždančia gyvenimo našta?“
Herojų kankinanti pomirtinio gyvenimo nežinomybė – ne tik psichologinė problema ar žaidimas
filosofinėmis temomis. Hamleto svarstyme atsispindi esminis, amžinasis žmonijos klausimas, mirties
nežinomybės baimė, kuri neapleidžia žmogaus sąmonės ir kuri teikia jo mąstymui ypatingos energijos, bet
apriboja jo herojiškos veiklos galimybes.
Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri žino, kad mirs, mąsto apie tai, ir toks žinojimas yra sunki našta (tai
liudija biblinis pažinimo medžio mitas). Žinojimas paralyžiuoja valią, slopina instinktyvią veiklą, verčia
saugotis: „Taip sąmonė paverčia mus bailiais“, mintis darosi „išblyškusi“, t. y. menka, negyvybinga, o aukšti
žmogaus užmojai „praranda veiksmo vardą“.
Šiame garsiajame monologe princas Hamletas, ieškodamas savo neryžtingumo priežasčių, pažvelgia ne
tik į savo dvasios gelmę – jis labai aiškiai parodo pačioje giliausioje žmogaus prigimtyje slypintį esminį
klausimą, kuris trikdo žmogaus sąmonę nuo pat žmonijos aušros. Monologas ir baigiamas svarstymu, prie
jokios išvados neprieinama, nes gyvenimas į šį klausimą atsakymo neduoda – atsakymas yra anapus gyvenimo,
nežinomoje šalyje, iš kurios „negrįžta joks keleivis“, iš kurios nėra jokių žinių.
 Autorius Hamleto svarstymus nutraukia beveik techninėmis dramos priemonėmis – kito veikėjo, Ofelijos,
pasirodymu.
(pagal R. Tamošaitį)