JOHANO

VOLFGANGO
GĖTĖS KŪRYBA
P A R E N G Ė A L E K S A N R D A M E Š O N Č U K O VA I I I B
J. V. GĖTĖ
Johanas Volfgangas Gėtė – viena iškiliausių
Apšvietos epochos asmenybių, vokiečių rašytojas,
prozininkas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas
ir diplomatas. Vienas žymiausių pasaulinės
literatūros rašytojų.
ANKSTYVOJI KŪRYBA
Literatūrinę veiklą pradėjo Leipcige žaismingais,
rokoko stiliaus eilėraščiais (rinkinys Anetė).
Strasbūre sukūrė gamtos, meilės, filosofinės
lyrikos eilėraščius, giesmes, pirmuosius poemos
„Faustas“ fragmentus. Frankfurte prie Maino
parašė straipsnį „Apie vokiečių architektūrą“
(1772). Jo dramose (Gecas fon Berlichingenas,
Klavigas, Egmontas) atsispindi „Audros ir
veržimosi“ idėjos, vaizduojami maištingi herojai ir
žymūs istoriniai įvykiai.
ANKSTYVOJI KŪRYBA

Lyrikoje ir ankstyvosiose dramose plėtojama kaltės ir neištikimybės

tema. Epistoliniame romane „Jaunojo Verterio kančios“ (1774)
atsispindi nelaimingos meilės Charlotte’i Buff istorija. Tai
sentimentalizmo kūrinys, jame parodoma, kaip jausmingas, meniškos
prigimties herojus gilinasi į save, būdingas artimas ryšys su gamta;
herojų pražudo nelaiminga meilė ir nesugebėjimas rasti vietos
visuomenėje, kurioje ryškus miestiečių ir aristokratų konfliktas. Šiuo
laikotarpiu parašė pirminį Fausto variantą (Profaustas, 1887).
ANKSTYVOJI KŪRYBA
Atvykęs į Veimarą nutolo nuo „Audros ir veržimosi“
pasaulėjautos, kūryboje išryškėjo savęs apribojimo,
atsižadėjimo idėjos. Sukūrė baladžių (Žvejys, Girių
karalius) ir filosofinių eilėraščių (Dieviškumas, Naktinė
keleivio daina). Antikos motyvais sukūrė dramas
Ifigenija Tauridėje (1787) – joje ryškus tikėjimas
humaniška žmonijos misija ir taurios asmenybės galia,
Torquato Tasso (1790) – atskleidžiamas menininko
tragizmas, teigiama, kad reikia suvaržyti savo polėkius
ir integruotis į visuomenę.
AUKLĖJIMO IDĖJA KŪRYBOJE
Gėtei artima švietėjiška auklėjimo, savęs tobulinimo idėja,
didelę reikšmę jis teikė estetiniam auklėjimui. Romanas
„Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ – vienas
reikšmingiausių vokiečių auklėjamųjų romanų, jame keliama
žmogaus raidos idėja, parodoma, kaip veikėjas pažindamas
pasaulį keičiasi, teigiama, kad žmogaus tikslas – įgyti
profesiją, sukurti šeimą. Romane „Vilhelmo Meisterio
klajonių metai“ aukštinamas individo siekis savo veikla būti
naudingam visuomenei; romane ryškus atsižadėjimo motyvas,
jam būdinga laisva kompozicija, gausu sentencijų, aforizmų.
„FAUSTAS“
Žymiausias Gėtės kūrinys – filosofinė poema
„Faustas“. Jos pagrindinė tema – faustiško tipo
žmogaus nepasitenkinimas, tobulėjimo kelias;
analizuojama nerimstanti, į begalybę besiveržianti
žmogaus prigimtis. Per Dievo lažybas su Mefistofeliu
Faustas suvokiamas kaip visos žmonijos simbolis.
Mefistofelio padedamas Faustas praplečia savo patirtį,
bet parodoma, kad pažinimo kelias neatvėrė jam
galutinės tiesos. Poemoje ryški absoliutumo ir
nemirtingumo troškimo prieštara. Taip pat ji pasižymi
metrinių formų įvairove.
VEIKALAI
J. V. Gėtė išleido veikalą „Mokslas apie spalvas“ (1810), parašė darbų iš augalų ir
gyvūnų lyginamosios morfologijos, optikos ir akustikos, mineralogijos,
geologijos, meteorologijos. Kėlė praaugalo idėją, plėtojo augalų metamorfozių
teoriją. Atrado žmogaus tarpžandikaulinį kaulą, rašė apie augalų ir gyvūnų
organizmų sandaros bendrumą. Parašė autobiografinę knygą „Iš mano gyvenimo“.
Įvairi, gyvenimą teigianti kūryba – svarbus XVIII a. vokiečių ir reikšmingas
pasaulinės literatūros raidos etapas; J. V. Gėtė laikomas vienu universaliausių
kūrėjų.