Johanas Volfgangas fon Gėtė

Johanas Volfgangas Gėtė

Johanas Volfgangas Gėtė

(Johann Wolfgang Goethe,
1749–1832) – viena iškiliausių
Apšvietos epochos asmenybių,
vokiečių poetas, prozininkas,
dramaturgas, filosofas,
mokslininkas, diplomatas.
 Biografija

Gimė Frankfurte prie Maino protestantų

miestelėnų (biurgerių) šeimoje. Paauglystėje
išmoko anglų, prancūzų, italų, lotynų, graikų
kalbas. Tėvai turėjo turtingą biblioteką, tad
jaunasis Gėtė labai daug skaitė – tiek senųjų, tiek
naujųjų laikų garsius kūrinius. Jo požiūrį į namų
bibliotekos reikšmę atskleidžia garsusis posakis:
„Nešk geras knygas į namus, nes jų jėga lemtingai
veikia vaikus ir vaikų vaikus.“ Lankė teatrą ir
vaidino mėgėjiškuose spektakliuose
Tėvų verčiamas ir tęsdamas šeimos tradicijos 1765 m.-1768 m. studijavo teisę Leipcigo
universitete. Tačiau jam teisės studijos sekėsi sunkiai jų nebaigė. Galbūt tai turėjo
įtakos ir atsiradusios ligos.

1770 m. tėvui galutinai trūko kantrybė ir išsiuntė savo sūnų į Strasbūrą.

 1770 m. 1771 m. teisės studijas baigė Strasbūro universitete. Šiame universitete vienas
J.V.Gėtės pažįstamas pripildė entuziazmo Viljamui Šekspyrui, Vokietijos viduržemiškai
praeičiai ir liaudiškom dainom. Praėjus keliems mėnesiams po studijų baigimo, Johanas
Gėtė nutraukė teisininko karjerą.
1786 m.-1788 m. Johanas su savo teatru iškeliavo į Italijos pusiasalį. Ši kelionė
šiai asmenybei suteikė didelės reikšmės, kaip filosofui ir dramaturgui bei įkvėpė
entuziazmą klasikiniam senovės Romos ir Graikijos menui.

1792 m. jis buvo vienas dalyvių kovoje prieš nepavykusią invaziją į Prancūziją.
Per Maino apsiausti jis buvo hercogo Karlo Augusto karinis stebėtojas. Jo raštus
apie šią apsiausti galime rasti rašytojo darbuose.

1806 m. gyveno Veimere. Tų pačių metų spalio 13 d. Napoleono kariai įžengė į

miestą ir jie užėmė J.V.Gėtės namą.

1832 m. kovo 22 dieną mirė.

 Kūryba

Gėtės kūryba labai įvairi žanrų bei temų atžvilgiu ir be galo

gausi. Tai ištisa vokiečių literatūros epocha. Ankstyvuoju savo
kūrybos laikotarpiu Gėtė buvo susijęs su „Audros ir veržimosi"
literatūriniu sąjūdžiu.
Šiam sąjūdžiui, kaip ir sentimentalizmui, buvo būdingas
jausmo, paprastumo išaukštinimas, kvietimas grįžti „į gamtą".
„Audros ir veržimosi" rašytojai griežtai atmetė klasicizmo
taisykles ir pripažino rašytojo kūrybinę laisvę. Jiems pavyzdžiu
buvo Šekspyro kūryba — plati, laisva, vaizduojanti stiprias
žmogiškas asmenybes. Audrininkai domėjosi ir liaudies kūryba;
sėmėsi iš jos nemaža motyvų bet siužetų, panaudojo liaudies
šnekamosios kalbos turtus.
J. V. Gėtė rašė nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės – nepaprastai lengvai ir daug, bet
nesistemingai, užmesdamas kūrinius dešimčiai – dvidešimčiai metų, juos perdirbinėdamas. Rašytojas
kūrė madingų žanrų kūrinius, kuriuose atspindėjo populiarios tų laikų temos.

J.V. Gėtė mėgo rašyti farsus, idiles, dainas, satyrinius eilėraščius, vestuvių poemas, proginius eilėraščius,
komedijas, biblines dramas, užgavėnių vaidinimus, šiurkščias parodijas, epigramas. Į kūrinius įtraukdavo
gautus laiškus, veikėjus pavadindavo draugų vardais. Kūrybos neskyrė nuo gyvenimo, kūriniai itin
biografiški, tai tiesiog gyvenimo stebėjimai ir užrašai.

Skiriami du J. V. Gėtės kūrybos periodai: ankstyvasis (sentimentalusis, preromantiškasis) ir vėlyvasis

(brandusis, klasikinis).

Kaip tikras Švietimo epochos atstovas, J. V. Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas, turintis laiko ir išteklių
lavintis, domėtis visomis sritimis. .

Rašytojas per savo ilgą gyvenimą patyrė racionalizmo ir švietimo, sentimentalizmo bei romantizmo kaitą.
Jo kūryboje įvairių epochų idėjos susijungė į vieną – žmogaus prigimties, paskirties ir laimės – problemą.
 Faustas
„Faustas“ – Johano Volfgango fon Gėtės  dviejų dalių filosofinė tragedija:
pirmoji dalis, 1797–1806 m.; antroji dalis, 1824–1831 m. „Faustas“ yra
didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba.
Į „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Gėtės
Faustas Gėtės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas
ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai,
kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir
būdvardis „faustiškas“.
Dar Strasburgo studentas J.V. Gėtė pradėjo rašyti „Faustą”. Su pertraukomis
rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60
metų darbas.
 
Strasbūre sukūrė pirmuosius Fausto eskizus
„Fausto“ tema- apie mokslininką, alchemiką, pragarą pačiame žmogaus
viduje, vyksta lažybos su velniu, jaunystės grąžinimo idėja, žmogiškojo
likimo perkūrimas