.

iji
JOHANAS VOLFGANGAS GETE

FAUSTAS

ŽALTVY K SLĖ
UDK 530-1
Go-67

Iš: J. V. Gėtė, Faustas, Vikius: Vaga, 1972.

ISBN 9986-06-074-3 © A. Iešmantaitė, pratarmė, 2005

 PR A TAR M Ė

Johanas Volfgangas Gėtė gimė 1749 m. rugpjūčio 28 d. Frankfurte

prie Maino, pasiturinčių miestiečių - imperatoriaus patarėjo ir burmist­
ro dukters - šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo rimtumą, principingumą, pe­
dantiškumą, nuolatinį pažinimo siekimą, iš motinos - svajingumą, švel­
numą, polinkį į poeziją. Pirmiausia mokėsi namuose: antikinių ir euro­
pinių kalbų, istorijos, geografijos, matematikos, muzikos, dailės. Vėliau,
būdamas šešiolikos, pradėjo eiti teisės mokslus Leipcige, ten pasimokęs
porą metų kuriam laikui grįžo namo, o tada tęsė studijas Strasbūre.
Strasbūre jį įsuka „Audros ir veržimosi“ sąjūdis, naujas Šviečiamojo
amžiaus literatūros etapas (pavadinimas kilo iš M. Klingerio to paties pa­
vadinimo dramos). J. V. Gėtė susibičiuliauja su Johanu Gotfrydu Her-
deriu ir kitais audrininkų ratelio „Reino genijai“ nariais.
Neaptarę šio sąjūdžio, nesuvoksime nei ankstyvosios, nei vėlyvosios
J. V. Gėtės kūrybos. Taigi J. G. Herderis buvo šio literatūrinio (į pla­
tesnes lankas jis neišsiliejo) judėjimo teoretikas ir ideologas. Jisai su
J. V. Gėte ir pradėjo literatūrinę revoliuciją Vokietijoje, o vėliau jų lo­
zungus įsirašė į savo vėliavas ir kitų kraštų grožinio žodžio broliai.
J. G. Herderis parašė nemažai veikalų, o jo „Mano kelionės 1769 me­
tais dienoraštis“ (iš Rygos laivu į Nantą) tapo „Audros ir veržimosi“ są­
jūdžio programa, kurios pagrindinis tikslas - patobulinti pasaulį, nes
tobulėjimas esąs tikrasis humanizmas. Atsigręždami į humanizmą, aud-
rininkai ėmėsi aukštinti antikos autorius ir Viljamą Šekspyrą. Antiką
J. G. Herderis siūlė ne aklai kopijuoti, o meniškai perdirbti. Apie di­
dįjį anglų dramaturgą J. G. Herderis kalbėjo kaip apie genialų meninin­
ką, kaip apie didį nacionalinį kūrėją, talentingai pavaizdavusį savąją
epochą. Taip pat J. G. Herderis atkreipia rašytojų žvilgsnį ir į liaudies
kūrybą, nes joje slypi tautos savitumas, tautos dvasia ir jos istorija, taip
pat ir jos stiprybė, galinti sustiprinti bet kurį menininką. Jis pats paren­
gia spaudai „Tautų dainų“ rinkinį, o jame, beje, mūsų tauta gali rasti net
savųjų dainų, ir tai viena iš pirmųjų lietuvių tautosakos publikacijų.
Be to, atsigręžė J. G. Herderis ir į viduramžius, žiūrėdamas į juos ne
vien kaip į barbariškumo, asketizmo, suvaržymo laikotarpį, bet įžvelgda­
mas šioje epochoje ir neigiamų, ir teigiamų bruožų.
5
 Audrininkai savo idealu laikė maištingą, nerimstančią, herojišką, o
kartu ir vienišą dėl savo didybės asmenybę, kurios susidūrimas su aplin­
ka, su jo idealų neatitinkančia tikrove paprastai baigiasi tragiškai.
Apibendrindamas savo teiginius, J. G. Herderis sako, jog žmonija
turi tobulėti, turi nenuilstamai žengti pirmyn, nes tik tada Žemėje trium­
fuos humanizmas.
Taigi mes, apibendrindami šiuos teiginius, galime teigti, jog tikėji­
mu harmoningomis žmogaus galiomis audrininkai artimi antikai ir Re­
nesansui, tikėjimu žmogaus protu - kaip viena iš galių - klasicistams,
tikėjimu tautinių savitumų jėga ir maištingojo herojaus paveikslu - ro­
mantikams.
O dabar, visa tai įsidėmėję, pamėginkite šių ypatybių paieškoti J. V. Gė­
tės „Fauste“ - kuris savo ištakomis remiasi būtent į „Audros ir verži­
mosi“ sąjūdį. Ir dar prisiminkite, jog audrininkai nebūtų audrininkai, jei
nebūtų maištingai pamynę klasicistų išgarbintos trijų vienumų (veiks­
mo, vietos ir laiko) taisyklės, jei nebūtų įteisinę savo dėsnių - visų pirma
individualumo ir laisvės (nepaisyti jokių taisyklių, jokių žanrų rėmų).
Atsiranda iš sentimentalizmo (perdėto jausmingumo) srovės perimtas
romanas laiškų, dienoraščio forma, su daugybiniais lyriniais nukrypi­
mais, su gausiais intarpais, painiojantis ir epiką, ir lyriką; drama praran­
da anksčiau privalomas kulminaciją ir atomazgą. Tad, tiesą sakant, ar
nėra logiška ir šio chaotiško maištingumo prieš visus ir viską pabaiga,
kai individualistas herojus, sukurtas individualisto autoriaus, šaukia į
tyrus, kur jo negirdi „kolektyvas“, kai jis, galų gale patyręs tik bergždžią
blaškymąsi savo gyvenime ir nepritapimą prie visuomenės, lieka vieni­
šas (koks, beje, ir buvo), pralaimėjęs, patyręs nugalėjimo kartėlį, nu­
stumtas į gyvenimo šalikelę. Tokia dažniausia audrininkų sukurtų per­
sonažų pabaiga. O Fausto? - norėčiau jūsų paklausti.
Beje, todėl neatsitiktinai audrininkų kūryboje dažni Prometėjo (per­
imto iš antikinės literatūros) ir Fausto (perimto iš vokiečių liaudies pasa­
kojimų) paveikslai.
Strasbūro studijų metais, o ir vėliau, kai advokatavo gimtajame Frank­
furte, profesiškai tobulinosi Veclare, ]. V. Gėtė visa galva buvo pasinė­
ręs ir į kūrybą: rašė nuoširdžią, jausmingą, jaunatviškai veržlią, bet ir ne­
stokojančią filosofinių apmąstymų lyriką (jai, beje, jis liko ištikimas iki
6
gyvenimo galo), sukūrė istorinę dramą „Gečas ton Berlichingenas“ apie
didžiavyrišką viduramžių riterį, tikrą istorinį (XVI a.) asmenį Gotfry­
dą ton Berlichingeną, drąsiai kovojusį prieš kunigaikščių tironiją ir savi­
valę, už tiesą ir teisingumą; romaną „Jaunojo Verterio kančios“ (1774),
paremtą savo meilės patirtimi ir tragiška draugo mirtimi, tačiau taip pat
praplečiantį vienos asmenybės rėmus iki apibendrinto jautrios, dvasiš­
kai turtingos asmenybės portreto: Verneris - tikras „Audros ir veržimo­
si“ sąjūdžio herojus, jis nepaklūsta biurgeriškos, ribotos visuomenės varž­
tams; pasitraukdamas iš gyvenimo jis meta iššūkį šiam netobulam pasau­
liui, parodo savo nepritarimą, nesusitaikymą, protestą prieš miesčio­
niškoje dirvoje įsišaknijusias normas.
1775 m. Veimaro hercogas Karolis Augustas pasikviečia J. V. Gėtę
pas save. Rašytojas apsigyvena Veimare, gauna didiko titulą, tampa slap­
tuoju hercogo patarėju, vėliau ministru. Jo jaunatviškas maištingumas ap­
rimsta, jis imasi konkrečių, praktiškų, žemiškų darbų, ketindamas Vei­
maro hercogystėje įgyvendinti švietėjiškas reformas: laivininkystėje, kal­
nakasyboje, miškininkystėje, kelių tiesyboje, švietime ir pan. Tačiau nu­
sivilti jis netruko matydamas, kaip sunkiai pažanga ir naujovės skinasi
kelią į surambėjusią, susiskaldžiusią Vokietijos visuomenę, kiek kiekvie­
na nauja idėja sutinka abejingumo ir priešiškumo.
J. V. Gėtė ir šiuo gyvenimo tarpsniu teberašo. Jo poezija darosi fi-
losofiškesnė, dramatiškesnė, bet kartu ir harmoningesnė, artimesnė anti­
kos menui, į kurį, apsigyvenus Veimare, vis labiau krypsta rašytojo min­
tis, širdis ir plunksna.
Kai 1786 m. J. V. Gėtė atsisako pareigų ir išvyksta į Italiją, antikos
grožis iškyla prieš jo akis visu didingumu. Kupinas čia dar gyvos senovės
ir dar gyvesnio Renesanso įspūdžių, jis baigia anksčiau pradėtas dramas
antikiniais siužetais: „Ifigeniją Tauridėje“ (1787), „Egmontą“ (1788),
„Torkvatą Tašą“ (1790).
Iš Italijos 1788 m. J. V. Gėtė parvyko į Vokietiją. Čia atsidėjo poezi­
jai, vadovavo Veimaro teatrui, taip pat nepaliaujamai domėjosi daile ir
mokslais: tyrinėjo, rašė mokslinius veikalus iš botanikos, mineralogijos,
geologijos, anatomijos ir biologijos. Sukūrė šeimą. Užmezgė draugystę
su kita iškilia to meto asmenybe - Frydrichu Šileriu. Beje, tai pastarojo
nuopelnu J. V. Gėtė galų gale baigė savąjį „Faustą“.
7
 J. V. Gėtė, sulaukęs garbaus 83-ų metų amžiaus, 1832 m. kovo 22 d.
mirė Veimare.
Nors vadinamuoju Veimaro klasicizmo laikotarpiu J. V. Gėtė para­
šė daug ir įvairių kūrimų, pats reikšmingiausias iš jų, be abejo, yra „Faus­
tas“. Tiesą sakant „Faustą“ jis rašė visą sąmoningą savo gyvenimą, apie
60 metų. Pradėjo jį greta „Jaunojo Verterio kančių“, ir tai, kas buvo pa­
rašyta iki 1775 m., dabar vadinama „Praia ustu“. Šie epizodai vėliau bu­
vo autoriaus perdirbti ir įtraukti į paskutinį „Fausto“ variantą. Jaunuo­
lis, kurio paveikslą ėmėsi kurti dvidešimtmetis J. V. Gėtė, dabar vaiz­
duojamas kaip senyvas vyriškis (beje, naujausi tyrinėjimai sako, jog jam
- apie 40 metų, tai nežinau, kaip čia, jūsų suvokimu, tą jo amžių vertin­
ti), bet išlaikęs jaunatvišką veržlumą, neramią, maištingą dvasią, per­
ėmęs visus gražiausius ankstesnių J. V. Gėtės herojų - Prometėjo, Ver­
terio, riterio Gėco ir kt. - bruožus. Kelias scenas rašytojas parašė Italijo­
je. Pirmoji šio kūrinio dalis buvo išleista 1808 m., antroji - 1831 m.
Beje, porą žodžių, šiaip ar taip, dera pasakyti apie Fausto prototipą.
Tai buvo realus asmuo Johanas Faustas (1480-1540), juodosios magi­
jos žinovas, stebukladaris daktaras, už savo išmanumą, regis, parsida­
vęs velniui, nes tokį jį vaizduoja ir vokiečių liaudies tautosaka, ir anglų
dramaturgas Kristoferis Marlou, ir vokiečių romanistas Maksimilianas
Klingeris, ir liaudies pamėgti marionečių teatrai, kurių vaidinimą apie
daktarą Faustą J. V. Gėtė regėjęs dar vaikas būdamas.
Kai amžininkai teiraudavosi J. V. Gėtės, kokia yra pagrindinė „Faus­
to“ idėja, jam toks klausimas kaskart rodydavosi nei šioks, nei toks: savo
bičiuliui ir sekretoriui Ekermanui jis yra sakęs, kad gyvenimas, kurį ap­
rašė „Fauste“, toks įvairialypis, toks įvairiapusis, jog jo neįmanoma užver­
ti kaip karoliuko „ant plono vyraujančios idėjos siūlelio“. Ir vis dėlto
galėtume teigti, jog bent jau viena iš pagrindinių idėjų yra žmogaus gy­
venimo prasmė ir tos prasmės paieškos.
O štai gyvenimas čia išties sužėri visomis spalvomis: „Fauste“ sumyš­
ta ir konkreti gotikinės Vokietijos tikrovė, ir antika, Biblija, senovės ger­
manų ir Rytų folkloras bei mitologija, ir paties autoriaus išmonė.
Taip pat, žvelgdami į Fausto paieškų kelią, turime nepamiršti, jog
J. V. Gėtė norėjo parodyti ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos žmonijos
raidą: kaip nuo primityvios, vien vienadiene gerove besirūpinančios
8
bendruomenės pasukama tobulumo linkme, kai imama rūpintis ne tik
pačiu savimi, artimiausiais savo gentainiais, bet ir kiekvienu, gyvenan­
čiu šioje Žemėje.
J. V. Gėtės tikslas tarsi buvo pervesti savąjį Faustą per atskirus jo as­
menybės brendimo etapus: per asmeninės laimės paieškas meilėje, per
gyvenimo prasmės įžvalgas ir atradimus užsiimant mokslu, menu, refor­
matoriška veikla ir praktiniu darbu kitų labui.
„Faustas“ taip pat neturi ir ryškaus vieno konflikto, neišvengiamai bū­
tino literatūros kūrinio fabulai, tai konfliktų virtinė: iš pradžių siaura­
me, ankštame asmeninių aistrų ir potraukių pasaulėlyje (I dalis), o vėliau
- kadangi Fausto asmenybė jame neišsitenka - ir plačioje pasaulio bei
visos visatos erdvėje (II dalis).
Į konfliktą sueina ne tik pagrindinis veikėjas ir aplinka, sueina ir ryš­
kiausi veikėjai, visų pirma Faustas ir Mefistofelis: tai tarsi dvi žmogaus
asmenybės pusės - įkvėptas entuziazmas ir blaivus skepticizmas, kūrė­
jas ir griovėjas (nes vardas „Mefistofelis“ sudarytas iš dviejų žodžių, ku­
rie sen. žydų k. reiškia „griovėjas“ ir „melagis“, „apgavikas“), taigi tai
teigimas ir neigimas, veržimasis į priekį ir stabdys, gėris ir blogis... Ir
taip iki begalybės, nes J. V. Gėtės veikėjų apibūdinimo į keletą žodžių
nesutalpinsi. Bet nesyk susimąstai: o katras yra katras?
Kita vertus, didysis konfliktas vyksta ne tarp Fausto ir Mefistofelio,
o pačiame Fauste: štai jis įžengia į naują etapą ir jau, regis, galės patenkin­
tas ištarti tą frazę, kurios laukia Mefistofelis (pragmatiškai apskaičia­
vęs, jog anas greit nuvargs), bet, pasiekęs šį tarpinį (taip suvokia jį Faus­
tas) tikslą, herojus vėl žengia į žygį. Jis niekad neapsiramina, nesustoja,
jo širdis ir jo mintys visąlaik veržiasi it koks amžinasis variklis tolyn, ne­
svarbu, ar keliais, ar klystkeliais.
Kitas konfliktas: Faustas ir Margarita - šioji tarsi simbolizuoja atgy­
venusią, ribotą žmonių visuomenę, pvz., viduramžių Vokietiją, ši mergi­
na negali tapti Fausto pakeleive jo paieškų kelyje, nes ją gąsdina Fausto
veržlumas ir aukštas polėkis, niekad nenusileisiantis iki Gretchen užbur­
tojo rato - virtuvė, vaikai, bažnyčia, - kurį diena iš dienos mina visa
biurgerių visuomenė. Greta to, Margaritos švelnumas, naivumas, tyru­
mas simbolizuoja tikrąjį moteriškumą, tad Faustui - vyriškumo įsikū­
nijimui - jis rodosi idealus. Čia regime dar vieną konfliktą, o kartu ir
9
priešybių vienybę, kai viena sunkiai įsivaizduojama be kita: moteriško­
jo ir vyriškojo prado sandūrą. Faustas pamilsta Margaritą, jaučiasi kal­
tas dėl jos tragiškos baigties, bet kartu negali sustoti pasiaukelėje, atsisa­
kyti savosios savasties.
„Fauste“ taip pat susiduria jaunystė ir senatvė, gimimas ir mirimas,
karas ir taika, buitis ir būtis, prieštaringiausi politikos, mokslo, meno
klausimai.
J. V. Gėtė savo idėjoms išryškinti dažnai pasitelkia ne tik konfliktą,
bet kartu ir kontrastą, pvz., beribis savo vaizduote ir potroškiais Faus­
tas ir ribotas, kabinetinis mokslininkas Vagneris, žmonijai tesugebantis
duoti ne tobulą žmogų, o nevykusį jo pakaitalą Homunkulą. Kontrasto
principu piešiami taip pat Fausto ir Mefistofelio, Fausto ir Margaritos,
Fausto ir Gražiosios Elenos paveikslai. Beje, šiuose epizoduose pasi­
telkiama dar viena ir mūsų laikais gaji idėja, jog žmonijos raida juda
tarsi spirale; taip vaizduojamas ir Fausto kelias (ir fizinis, ir dvasinis): vi­
duramžių provincija (I dalis) - viduramžių imperatoriaus dvaras (II da­
lis); Fausto meilė Margaritai ir jos praradimas (I dalis) - Fausto meilė
Gražiajai Elenai ir jos praradimas (II dalis) ir t. t.
Faustas antros dalies pradžioje pasirodo mums tarsi pavargęs, nusi­
vylęs, tačiau netrukus jis vėl pakyla į žygį, į tiesą, į absoliutą, į begalybės
suvokimą - tik dabar jis jau supratęs, jog dažnai gyvenime to, ko nori,
nepasieksi čia ir dabar: turėsi įdėti daug pastangų, daug darbo, daug
kantrybės, kol išvysi savo triūso - dvasinio ar fizinio - vaisius. Bet Faus­
tas tiki, jog jie būtinai sunoks.
Kiekvienas „Fausto“ epizodas yra daugiaprasmis, taigi ir skaityti de­
rėtų šį kūrinį taip, kaip autorius jį kūrė - visą gyvenimą, nes juk, kylant
spirale, kiekviename vingyje išgyvenant ir apmąstant tai, kas jau buvo,
tik kitu lygmeniu, kaskart patiriama vis kas nors nauja, vis toliau pa­
žengiama tobulėjimo linkme.
„Faustą“ pats autorius vadino poema, vadino ir tragedija (čia galėtu­
me įžvelgti ir sąsajų su Dantės „Dieviškąja komedija“, juolab kad savo
monumentalumu vienas kūrinys tikrai nenusileidžia kitam). „Faustas“,
be abejo, yra filosofinė tragedija: ir herojaus mirtis pabaigoje skaitytojui
neatrodo tragiška, - jei į viską žiūrėsi filosofiškai, - nes, pirma, Faustą

10
mes suvokiame ne tik kaip paskirą asmenybę, bet ir kaip mažą visos
žmonijos dalelę; antra, jis miršta nugyvenęs prasmingą gyvenimą, nieka­
da nesustojęs, nepasitenkinęs jau pasiektu rezultatu, o vis ėjęs, ėjęs ir
nuėjęs dramatišką ieškojimų kelią, atradęs šiame pasaulyje savo vietą,
taigi suvokęs ir gyvenimo prasmę, ir tai, kad gyvenimas neprabėgo vel­
tui, ir jau regintis, jau jaučiantis artėjant tą akimirką, kuriai galės ištarti:

O, stabtelėk, akimirksni žavus!

P. S. Ir vis dėlto po šių žodžių reikėtų pridurti, jog kiek yra Johano
Volfgango Gėtės „Fausto“ tyrinėtojų, tiek jų nesutaria, pesimistiškai ar op­
timistiškai autorius baigė savo kūrinį, t. y.: ar buvo galų gale toji akimir­
ka, kurią Faustas būtų norėjęs sustabdyti, ar ne? O kaip manote jūs?

Agnė Iesmantaitė
FAUSTAS

Ištraukos

I DALIS

[...]

PROLOGAS TEATRE

DIREKTORIUS, POETAS DRAMATURGAS, KOMIKAS

DIREKTORIUS
Jūs man padėdavot mielai,
Seni bičiuliai išbandyti.
Ką judu galit pasakyti?
Kaip klosis mūsų reikalai?
Svarbiausia rūpi man - įtikti miniai,
Juk mes tik ir gyvename iš jos.
Jau žemėn įkalti stulpai egliniai,
Scena baigta. Vietelės nėr tuščios.
Ausis pastatę ir akis išplėtę,
Jie sėdi, lyg stebuklų laukdami.
Aš puikiai moku publiką žavėti,
Bet man širdis truputį nerami...
Mat nors tiem ponam gero skonio stinga,
Jie baisiai apsiskaitę! Šiuo metu
Reik duoti pjesę - naują ir prasmingą,
Kurią žiūrėt nebūtų nuobodu.
Užvis gražiausias daiktas - spūstis!

13
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Smagu, kai nekantraujanti minia

Prie mūsų balagano ima grūstis,
Kovodama pečiais ir krūtine.
O žmonės plūsta, plūsta vis kaip jūra,
Nors dar šviesu, nėra nė ketvirtos...
Lyg bado metais prie kepyklos durų,
Galvotrūkčiais jie veržias prie kasos.
Štai koks galingas tu esi, poete!
Tave kaip draugą aš meldžiu padėti.
POETAS
O, nekalbėk man apie margą minią -
Jinai visus atbukina jausmus
Ir į verpetą srauto begalinio
Tarytum skiedrą pasigauna mus...
Svajoju aš apie dangaus mėlynę,
Apie tylius poezijos džiaugsmus,
Apie dausų palaimintą kampelį,
Kur meilė dyvina žydėti gali.
Ak, kaip dažnai neišsakytą mintį,
Kuri vos gimė sielos gelmėje,
Mes skubame pasauliui išpažinti
Ir žudome jos žavesį, deja.
Poetas turi žodį subrandinti,
Nešioti jį daug metų savyje!
Kas auksu žiba, ryt pavirs į nieką,
O tikras menas amžiams pasilieka.
KOMIKAS
Mane iš proto varo šitos kalbos.
Kam sukti galvą, kas po amžių bus?
Š i a n d i e n ą juoko ilgisi žmogus
Ir laukia mūsų, juokdarių, pagalbos.

14
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Mes esame pasaulio šio druska,

Nes mokam taikliai pasakyt kai ką.
Jei dėmesį žiūrovų užkariausi,
Dėl menkniekių jie purkštauti nedrįs.
Gausingas publikos būrys
Pasisekimą lemia tau tikriausią.
Drąsiau! Į darbą protą įkinkyk,
Daugiau karštų jausmų įlieki,
Fantazijos perliukų pabarstyk
Ir su žaismingu sąmoju - į priekį!
DIREKTORIUS
Kas rūpi žmogui? Paganyt akis.
Tad veiksmui, veiksmui valią turit duoti!
Jeigu pavergsit publikos vaizduotę,
Žioplių minia iš karto pasakys,
Kad ją spektaklis sužavėjo,
Ir, aišku, palinkės jums gero vėjo.
Įveikti masę galim tik mase!
Kas duoklę atiduos k i e k v i e n o skoniui,
Tas vietą ras žiūrovų širdyse,
Kurie praleido vakarą maloniai.
Kad patiekalas masintų visus,
Į jį pridėkit visko po truputį;
Vaidinimas, man regis, turi būti
Lyg šiupinys - ir lengvas, ir skalsus:
Nebeapžiojus kąsnio, salė niurna
Ir dalimis jį deda sau į burną.
POETAS
Kaip galit jūs gėrėtis tuo šlamštu
Ir niekint meną tikrojo kūrėjo?
Rašeivų kliedesiai, kurių klausyt šlykštu,
Pas jus į madą, kaip matyt, įėjo!

15
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

DIREKTORIUS
Šio priekaišto nė kiek aš nebijau.
Kas nori darbą padaryt geriau,
Tas jokio triūso imtis nesigėdi.
Kieno suole tu sėdi, to ir giesmę giedi!
Kam, kokiai publikai, jūs rašote? Vieni
Ateina į spektaklį tuoj po vaišių,
Kiti - be ūpo, rūškani,
Treti - nuo laikraščio melų apkvaišę
(Jie būtent - mūsų priešai mirtini!).
Smalsumas tuščias lyg į maskaradą
Visus tuos mulkius į teatrą veda.
Kiek damų prašmatnių susirenka čionai
Ir rodo savo grožį dovanai!..
Poete, nusileiskit nuo Parnaso,
Pažvelkite į žemę iš arti!
Žiūrovai šiandie - gan šalti
Ir nelabai tejaučia mostą drąsų.
Tas bėga po vaidinimo kortuot,
Anas su meiluže per naktį ūžia...
Tad kam gi jums taip baisiai prakaituot?
Neverta mūzų varginti, drauguži!
Jūs imkit kas pakliuvo į rankas
Ir nieko nenumeskite į šalį;
Svarbu kuo nors, kaip nors apgauti salę,
Apstulbint ją... Bet jums yra kažkas.
Galbūt staiga užėjo įkvėpimas?
POETAS
Eik sau kitur pasiieškok vergų!
Garbingą dainiaus vardą pats likimas
Yra man dovanojęs - ir vargu
Ar tau pavyks išniekint jo didybę.

16
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kas duoda mums tiek nuostabių jėgų

Ir žodžio neapsakomą galybę?
Argi ne ta harmonija slapta,
Kurios dėka širdis poeto
Apglėbia šį pasaulį? Kai iš lėto
Ratelį suka motina gamta
Ir amžių giją verpia begalinę,
Kai šaižūs, vedantys balsai
Gyvų būtybių knibždėlyne
Aplinkui aidi pratisai, -
Kas nuolat švelnina tą muziką jų klaikią?
Kas darniai jungia padrikus garsus
Ir jiems akordo skambesį suteikia?
Kas girdi sielų virpesius visus?
Kas aistrų viesului pakilt įsako?
Palydi saulę ilgesiu tyliu?
Kas puokštėmis pavasario gėlių
Nubarsto mylimosios taką?
Kas puošia lauro žalio šakele
Kiekvieno nemirtingo žygio šlovę?
Kas saugoja Olimpą kaip šventovę?
Poeto visažmogiška galia!
KOMIKAS
Į darbą tad paleiskit galią šitą
Ir elkitės kaip meilės reikaluos.
Jis ir jinai... Pamato vienas kitą...
Sueina, šnekasi... Akimirka tylos...
O paskum viskas plaukia jau savaime:
Jie dūsauja. Kovoja. Džiaugias laime.
Po atšalimo - vėl jausmų audra...
Žodžiu, romanas gatavas yra.
Šit kokio peno žmonės reikalauja!

17
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Gyvenimą jūs semkit pilna sauja:

Mat nors jis duotas kiekvienam,
Bet žinomas, deja, ne daugel kam;
Kur jūs tik grybštelėsit, meldžiamasis,
Visur šis tas naudingo rasis!
Pradžioj papūskite miglų,
Paskiau - žiupsnelį plepalų,
Mažiau tiesos, daugiau apgaulės, -
Ir štai tas gėralas, kurį pagirs pasaulis!
Po to gražiausias žiedas mūs jaunimo
Ateis ir jūsų kūrinio klausys
Tarytum kokio švento apreiškimo.
Vienam aptemdys veidą liūdesys,
Kitam svajingai virptelės blakstienos...
Taip jie sėdės apkvaitę - ir kiekvienas
Poeto žodyje girdės
Tai, ką jis jaučia gilumoj širdies.
Senus vilkus sujaudinti sunkoka.
O ko jaunikliui reik? Tik mostų ir spalvų!
Jam viskas kelia graudulį ar juoką,
Jam viskas nauja, miela ir žavu!
POETAS
O, padaryk, kad grįžtų laikas,
Kai aš tiek n a u j o dar mačiau,
Kai džiugesio dainas lyg vaikas
Aš dainavau kasdien skardžiau;
Kai žemė jauną grožį savo
Dar gaubė ūkanų šydu,
Kada stebuklą pranašavo
Man pumpurai pirmų žiedų.
Tuomet pasaulio šio gėrybės
Visai nemasino manęs:

18
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Tuomet aš troškau vien teisybės

Ir audžiau aukso svajones.
Grąžink man jėgą įkvėpimo
Ir neapykantos gilios,
Grąžinki meilės man troškimą,
Grąžink jaunystę atgalios!
KOMIKAS
Jaunystė reikalinga, mielas drauge,
Tada nebent, kai tu kovon skubi
Arba kada gražuolė smaugia
Tave aistringame glėby;
Kada uždusęs lenktyniauji
Ir pergalėn veržiesi tu,
Kada ūži ir girtuokliauji,
Ir šoki keletą naktų.
Bet kas prakalbint moka lyrą?
Kas moka jautriai virpint ją
Ir jos akordais džiaugsmą tyrą
Valdingai žadint širdyje?
Čionai vien žilagalviai laurus skina, -
Ir apie juos mes nešnekam blogai.
Kodėl tiktai senius vaikais vadina?
Mes visą amžių esame vaikai!
DIREKTORIUS
Komplimentus užtenka žerti,
Gana beprasmiškų kalbų!
Aš apie jūsų tikrą vertę
Norėčiau spręsti iš darbų.
Kam aušint burną? Įkvėpimo
Juk dainiui niekas neatneš;
Tegu nagan jis mūzą ima,
Ir už tatai jį gerbsiu aš.

19
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Mums reikia gėrimo stiproko,

Kurį poetai virti moka...
Sakykit, ko gi delsiat jūs?
Diena praėjo - ir negrįžta.
Daugiau tad užmojo ir ryžto,
Kelius bandykit vis naujus,
Kad nė minutei neatlyžtų
Ta jus pagavusi aistra.
Ko mūsų scenoj tik nėra!
Kiekvienas rodo tai, ką žino...
Jūs nestokosit nieko: štai
Visokių įtaisų, mašinų
Ir dekoracijų šimtai;
Čia mėnuo, saulė ir žvaigždynai,
Gūbriai uoloti ir kalnynai,
Vanduo, ugnis... O kiek žvėrių!
Ir aibės paukščių įvairių.
Jūs galit sutalpint po šituo stogu
Pasaulį, kur gyvenam šiandien mes,
Ir iš dausų ramiai nuvesti žmogų
Tiesiog į pragaro gelmes!

20
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas____________

PROLOGAS DANGUJE

DIEVAS, JO DANGIŠKOJI KARIAUNA, PASKUI MEFISTOFELIS

MEFISTOFELIS
Štai vėl, o Dieve, aš tave matau.
Aš atskubėjau čia, į rojų,
Nes mūsų reikalai parūpo tau:
Juk mudu, rods, gyvename geruoju!

[...]

Planetom aš nesidomiu visai;

Bet apie žmogų šnektelt - ne pro šalį:
Pasaulio viešpats jaučiasi jisai,
O niekaip iš bėdų išbrist negali...
Tas keistas sutvėrimas, patikėk,
Per amžius nepasikeitė nė kiek!
Kam tu davei jam kibirkštėlę šventą,
Kurią protu vadinti mėgsta jis,
Nors elgiasi bjauriau kaip gyvulys?
Be jos galbūt geriau jisai gyventų...
Nepyk, bet jis man baisiai panašus
Į žiogą ilgakojį: pastreksena,
Pamiklina truputį sparnučius -
Ir traukia vėl giesmelę savo seną.
Kad bent ramiai murksotų sau žolėj,
Visur nekištų nosies įžūliai!
DIEVAS
Jau pabaigei? Kodėl, man pasakyki,

21
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tu skųstis ateini kiekvieną sykį?

Nejaugi viskas žemėje blogai?
MEFISTOFELIS
Taip, Viešpatie, tenai vieni vargai;
Visokios negalės taip žmogų nustekeno,
Jog net ir man žiūrėt į jį graudu.
DIEVAS
Pažįsti Faustą?
MEFISTOFELIS
Daktarą?
DIEVAS
Jis mano
Žemiausias tarnas.
MEFISTOFELIS
Nuostabiu būdu
Tas pusprotis tarnauja savo ponui!
Matyti, jį kokie apsėdo monai,
Kad negeria ir nebevalgo jis,
Ir kažin kur klajoja mintimis.
Jisai pasauly ieško rojaus džiaugsmo,
Žvaigždžių skaidriausių prašo iš dangaus,
Tačiau nei šio, nei to negaus
Ir nenumaldys niekad savo skausmo.
DIEVAS
Taip, jis tamsybėj klaidžioja; bet aš
Savajam tarnui šviesą tuoj atskleisiu.
Juk sodininkas žino, kokį vaisių
Jo laistomas medelis jam atneš.
MEFISTOFELIS
Kertu lažybų, jog kurią nors dieną,

22
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

As jį paveršiu iš tavęs vis viena,

Jei man tiktai leidimas duotas bus.
DIEVAS
Daryk ką nori, rodyk savo galią,
Kol jis gyvena žemėje. Žmogus
Per klystkelius suranda tikrą kelią.
MEFISTOFELIS
Širdingai jums dėkoju: nelabai
Patinka man lavonai ir karstai;
Nemėgstu su numirėliais tąsytis!
Kaip katę traukia prie pelių,
Taip traukia velnią prie šviežios mėsytės.
DIEVAS
Gerai, tau patikėti jį galiu:
Valdyk jo sielą, jeigu trokšti, -
Klaidink, mėgink bedugnėn ją nublokšti!
Žinok tačiau, kad nepadės tau nieks:
Tauri žmogaus dvasia pati savaime
Vis vien tiesos ir gėrio sieks.
MEFISTOFELIS
Galvoji, kad mane pagavo baimė?
Einu lažybų: turi kristi jis!
O, kaip džiaugsmingai krykštaus man širdis,
Kada galų gale tas jūsų mulkis
Laižys, rangydamasis, dulkes
It mano gerbiama teta angis!
DIEVAS
Tuomet tu pas mane ateik laisvai:
Su tavimi aš bendrą kalbą rasiu...
Juk iš visų neigimo dvasių
Tu ligi šiol mieliausias man buvai.

23
 JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ. Fausras

Žmogus yra ištižęs, greit apsnūsta,

Ir jam išjudint gero kipšo reik.
Esi šmaikštus, guvus ir sumanus tu,
Tad imkis darbo, šelmi! Drąsiai veik! -

[...]

MEFISTOFELIS
vienas pats
Kai aš kalbu su senuku,
Elgiuosi visada be galo švelniai.
Jisai nemažas ponas, ir smagu,
Kad vaidytis su juo netenka velniui.
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

TRAGEDIJOS PIRMOJI DALIS

NAKTIS
ANKŠTAS KAMBARYS SU AUKŠTAIS GOTIKINIAIS SKLIAUTAIS;
FAUSTAS, APIMTAS NERIMO, SĖDI SAVO KRĖSLE PRIE PULTO
FAUSTAS
A5 teisės mokslus nugalėjau,
Prie filosofijos sėdėjau,
Pasidariau aš teologas
Ir dargi medikas neblogas...
Deja, nors knygų daug skaičiau,
Kvailys jaučiuos kaip ir anksčiau!
Magistras, daktaras esu,
Bet mano galvoje tamsu,
Ir aš tik mulkinu jaunuosius,
Jau metų dešimtį bemaž
Visaip vedžiodamas už nosies.
Ar šitaip dar ilgai kentėsiu aš?
Žinau, kad sugebu sveikiau galvoti
Negu visi tie glušai sutanoti,
Plunksnagraužiai, magistrai, daktarai;
Nemėgstu aš verkšlenti ir dvejoti,
Nebaisūs man velniai ir pragarai, -
O kas iš to? Be džiaugsmo, be paguodos
Stumiu dienas, ir nėr vilties, man rodos,
Kad savo užmoju kilniu
Tarnaut galėčiau giminei žmonių,
Nesusikroviau žemės turtų,
Šlovės taip pat neįgijau, -
Už šunį gyvenu blogiau!
Ir štai dabar griebiuosi burtų...
Gal man dvasia slaptais keliais

25
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Atspėti mįslę didžią leis,

Kad, nevaidindamas išminčiaus,
Mažiau dėl niekniekių graudinčiaus,
Kurių neapimu protu,
Kad perprasčiau visatos esmę,
Jos sandaros galingą prasmę
Ir bent nekvailinčiau kitų.
Mėnuli mielas, neišnyk,
Paguosk mane dar vienąsyk!
Dažnai tavęs vėlai nakčia
Pavargęs laukdavau aš čia,
Ir tu liūdnai nuo aukštumos
Švietei ant rankraščių krūvos!
O, kad su tavo spinduliais
Galėčiau kilt kalnų gūbriais,
Plevent su dvasiom prie olų,
Klajoti prieblandoj šilų,
Ten mokslo tvaiką išblaškyt
Ir tavo rasoje atgyti
Kam tūnau aš tame rūsy?
Šlykšti landa - tvanki, tamsi,
Kur po nuspalvintus stiklus
Dangus atrodo toks blankus!
Įknibęs knygų rietuvėn,
Kur kirvarpos ir dulkės vien,
Tarp tomų, popierių senų
Čia aš be oro gyvenu;
Aplinkui prietaisai keisti,
Senolių mano palikti,
Dėžučių, butelių šimtai...
Štai kur pasaulis tavo, štai!

26
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Neklausk, dėl ko gelmėj širdies

Tokia gėla nepaprasta,
Dėl ko ją slegia nevilties
Ir aklo liūdesio našta?
Atskirtas nuo gyvos gamtos,
Kuriai mes esam sutverti,
Pasirinkai tu griaučius tuos
Ir vien trūnėsiais teminti...
Bėk iš čionai, bėk drąsiai lauk!
Slaptingas Nostradamo žodis
Tau kaip vadovas kelią rodys,
Ir tu visur juo pasikliauk.
Su tavimi gamta lyg šneka;
Jos paklausyk - ir aišku bus,
Ką dvasios kalba tau, ką sako
Žvaigždynų raštas įstabus,
Įžvelgt negali sausas protas
Į simbolių šventas gelmes.
Todėl šaukiu dvasias sparnuotas...
Kur jūs? Negirdite manęs?
Atsiverčia knygą ir pamato makrokosmo ženklą
Štai jis! Kokia palaima dyvina
Į mano širdį iš paveikslo liejas!
Srovena gyslom vėl gaivi liepsna,
Lyg būčiau vienu mirksniu atjaunėjęs.
Gal dievas koks paliko ženklą tą?
Jis mano sielos nerimą nutildo,
Užsimojimų ir jėgų pripildo,
Kurių dėka mįslingoji gamta
Atskleidžia savo veidą man slapta.
O gal aš dievas? Mano akys mato
Tiek daug šviesos! Tarp linijų šaltų

27
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Regiu aš neaprėpiamą visatą

Ir posakį išminčiaus suprantu:
„Čia pat, pašonėj, dvasių karalystė;
Bet aklas tavo protas ir jausmai.
Atsikvošėk! Tu, žemės kurmi, klysti.
Eik, ryto saulėn pasinerk linksmai!”
Įdėmiai žiūri į atvaizdą
Visur tokia harmonija kilni!
Taip viskas jungiasi ir skamba darniai
Lyg meno stebuklingam kūriny!
Tarp žemės ir dausų skrajūnai lengvasparniai
Lakioja, spindinčiais ąsočiais nešini,
Ir, draugiškai už rankų susikibę,
Pasauly skleidžia amžiną gyvybę.
Koks vaizdas! Taip, t i k vaizdas!.. O, kada
Prie motinos gamtos versmių giliausių
Pripuolęs godžiai prisiglausiu?
Aš trokštu susiliet su visata!
Aš trokštu dieviško jos peno!
Bet ilgisi jo veltui siela mano...
Apmaudžiai sklaidydamas knygą, pastebi ženklą, vaizduojantį žemės dvasią
Tu, žemės dvasia, man esi
Kur kas mielesnė. Lyg nuo gero vyno
Pajautos tuoj atsigaivino,
Atbudo polėkiai visi.
Mane vilioja žygiai negirdėti,
Geidžiu kovoti, džiūgauti, kentėti
Ir, dūžtant laivui, nedrebėti
Grėsmingam vėtros ūžesy!
Užslinko debesys...
Mėnulis dingo...
Nugeso žiburys.

28
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tamsu. Tik apie mano galvą

Liepsna raudona blyksi.
Nuo skliautų padvelkė šalčiu.
Kraupu man daros...
O, dvasia, kur tu? Aš jaučiu -
Tu netolies, čia pat...
Šaukiu tave, girdi?
Pakilo spurdančioj širdy
Jausmai nežinomi lig šiolei...
Greičiau! Ateik! Tau siela atsiduoda!
Greičiau, greičiau - nors į bedugnę juodą!
Paima knygą ir paslaptingai taria burtažodį.
Sužiba rausva liepsna, ir jos šviesoj pasirodo dvasia
DVASIA
Mane šaukei tu?
FAUSTAS
nusigręždamas
Kas per pabaisa!..
DVASIA
Seniai jau savo prigimtim visa
Smelkeis tu į užburtą mano sritį, -
Ir štai dabar...
FAUSTAS
Baugu tave matyti!
DVASIA
Išgirst mane norėjai tu; meldei,
Kad aš lėkte atlėkčiau iš anapus.
Štai - atskubėjau, kaip geidei...
Tad ko gi virpi tu kaip lapas?
Kur siela tavo išdidi?

29
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Nejaugi tavo polėkiai aukšti

Nuo vieno mano kvapo dingo vėjais?
Ir tu dar Faustu vadinies?
Tik ką nepaprastu galinčium dėjais,
Tavoj krūtinėj buvo tiek ugnies,
Jog po pasaulį mintimi blaškeis tu,
Ir net su dvasiom lygintis drįsai...
Nelaukiau, ne, kad šitaip pasikeistų,
Kad slieku virstų milžinas toksai!
FAUSTAS
Vis vien tavęs neišsigąsiu:
Aš nebijau liepsningų dvasių,
Aš - Faustas, lygus su tavim!
DVASIA
Audringom vilnim
Būties okeano
Plaukau iš seno...
Vienam sūkury - .
Kapų tamsybė,
Šviesa nemari,
Mirtis ir gyvybė!
Taip sukasi viskas... Iš amžių gyvų
Taip audžiu nesenstantį rūbą dievų.
FAUSTAS
Visam pasauly tu skrajoji drąsiai:
Aš tau jaučiuos toks artimas!
DVASIA
O, ne,
Tu artimas esi tik savo dvasiai,
Nepanašus nė kiek tu į mane!
Išnyksta

30
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
bejėgiškai krisdamas
Nepanašus?
As - Dievo atšvaistas tyriausias,
Ir į tave nepanašus?
Į ką gi?..

[...]
VAGNERIS
Gyvenimas toks trumpas, dievaži,
Bet ilgas kelias tikro pažinimo!
Kaip jautis lieji prakaitą, pluši,
O vis dėlto nenorom baimė ima.
Šaltinių veltui ieškai tu, kremties,
Rausaisi vėl... Visi vargai tau niekis!
Ir vos ne vos pusiaukelę pasiekęs,
Nepajėgi pabėgti nuo mirties.
FAUSTAS
Ar galima bedvasį pergamentą
Vadinti gėrio šaltiniu slaptu?
Ne! Amžinos palaimos versmę šventą
Tik savo sieloj rasi tu.
VAGNERIS
Bet malonu į praeities laikus
Mintim nuklysti, dvasią jų suprasti,
Pasižiūrėti, kaip išminčiai mąstė
Ir kaip toli jau pažengė žmogus!
FAUSTAS
Labai toli! Aukščiau net už mėnulį!
Nė nebandykit, gerbiamas bičiuli,

31
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Nuplėšt septynis antspaudus, kuriais

Užantspauduotos praeities gadynės.
Ak, prirašyta tiek visokios makalynės,
Kad, ją pamatęs, į šalis dairais
Ir nori bėgti... Tai, ką šitie ponai
Nušiurusiuose savo darbuose
Vadina „amžių tolimų dvasia”,
Yra tik jų dvasia, yra tik monai,
Tik balaganas, pilnas įžūlių,
Rėksmingai postringaujančių lėlių,
Kurios niekus baisiausius mala,
Skaitydamos moralą po moralo.
VAGNERIS
O žmonės? Metas jau tą klausimą išspręst
Ir raidą jų minties žinoti aiškiai.
FAUSTAS
Žinot, žinot! Bet ką tai reiškia!
Kaip tikrą vardą kūdikiui surast?
Tiktai nedaugelis gyvenimą pažino
Ir savo amžių perprato giliai;
Jie drąsiai tiesą skelbė kaip kvailiai,
Ir už tatai juos degino, kankino...
Na, paplepėjome, turėtų ir pakakt.
Reik gulti, meldžiamasis; laikas bėga.
VAGNERIS
O aš nė negalvoju apie miegą
Ir diskutuočiau su jumis pernakt!
Beje, paliko vienas dar dalykas,
Kuris man rūpi. Ryt kaipsyk Velykos,
Ir, jeigu leisite, užsuksiu vėl čionai.
Žinau aš daug, tačiau nesėdžiu dykas -

32
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Man viską norisi žinot galutinai.

Išeina
FAUSTAS
vienas
Keistuolis! Godžiai ieško lobio, knisas
Tarp šlamšto sudūlėjusio krūvos,
Iš kailio neriasi be paliovos
Ir, radęs kirmėlę, nušvinta visas...
[..d
Padangių atsivėrusių gaisuos
Jau švietė man dausų sapnai gražiausi,
Aš jau iš žemės varganos veržiausi
Prie švyturio neblėstančios tiesos.
Kone lig Dievo išdidžiai pakilęs
Troškimais savo dyvinais,
Aš pajutau, kaip verda versmės gilios,
Kaip angelai mojuoja man sparnais...
b..]
O mūsų polėkiai ir išsvajoti žygiai?
Ko jie verti? Kas atsakys į tai?
Ir kančios, ir džiaugsmai, deja, mums kenkia lygiai,
Mes patys kasame sau duobę neretai.
Kasdieniai reikalai slopina laisvą mintį
Ir nejučiom vergte pavergia mus;
Pasaulio šio gėrybių apsvaiginti,
Pamišta žmonės aukštus siekimus
Ir savo dvasios brangų lobį meta
Į kunkuliuojantį gyvenimo verpetą.
O jei kieno laki svaja
Į amžinybės tolį nuplasnoja,

33
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tuoj smulkūs rūpesčiai atgal patraukia ją

Ir beregint prie žemės vėl priploja.
Tuomet piktoji nerimo angis
Į širdį veikiai randa kelią
Ir graudžia ją, ir degina, ir gelia,
Visokiais vyliais dumdama akis:
Čia tau žmona, čia tau vaikai vaidenas,
Čia kraujas, čia nuodai, čia gaisras, tvanas -
Ir taip visur, kur tu tiktai žiūri,
Grėsmingai šmėkščioja pavojai netikri.
Matau aš, tarp dievų man ne vieta!
Aš - kirmėlė, kuri žeme ropoja
Ir žūsta po keleivio koja,
Be gailesčio į dulkes įtrypta.
Argi ne toks likimas man paskirtas?
Šiame kalėjime tarp dulkių ir trandžių,
Kur lig lubų prikrautos knygų stirtos,
Senienom užsivertęs, aš lindžiu!
Dulkėtų tomų prikimštos lentynos,
Kuo galit jūs nustebinti mane?
Tuo, kad žmogus visais laikais kankinos?
Kad laimė šiam pasauly - tik viešnia?
Ko tu, pageltus kaukole, šaipaisi,
Ko rodai man dantis? Juk panašiai
Ieškojai tu migloj tiesos kadaise
Ir smegenis praskaidrinti prašei.
Žvelgiu su priekaištu į masinas visokias,
Į velenus, į svirtis, į sraigtus,
O jie, man rodos, patyliukais juokias,
Kad aš, toksai nagingas ir mitrus,
Bejėgis stoviu prieš gamtos vartus...
Ją tebegaubia slaptingumo skraistė,

34
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir ko ji tau nepanorės atskleisti,

To nei grąžtu, nei dalba, nei raktu
Per amžių amžius nepasieksi tu!
Aplink vien griozdai, riogsantys nuobodžiai,
Velionio tėvo palaikai menki,
Vien parudavę rankraščiai ir suodžiai
Ir žiburio šviesa blanki.
Kodėl neprašvilpei to šlamšto? Kam jis mėtos?
Nejaugi tam jį iš tėvų gavai?
Tau nepriklauso turtas paveldėtas,
Jei nedrįsti naudotis juo laisvai.
Gyvenk ir džiaukis tuo, ką mirksnis duoda;
Negyvas lobis - širdžiai ne paguoda.
Bet kas gi ten per stebuklingas indas?
Lyg koks magnetas akį traukia jis -
Ir daros man šviesu nejučiomis,
Tarytum girioj, pilnačiai suspindus!
O, būk sveika, brangioji taure mano!
Nukeldamas tave, lenkiuosi tau,
Nes idealą išminties ir meno
Tavy gyvai įkūnytą matau.
Pilna esi tu gėrimo vylingo,
Mirties nuodų, svaiginamai saldžių,
Kurie užmigdo žmogų nedalingą.
Mane šiandieną užmigdyk, meldžiu!
Regiu tave - ir skausmas tuoj nurimsta,
Imu tave - ir džiaugsmas vėl atgimsta,
Audra širdy nutyla kaip matai.
Jau marių vėjas veidą man gaivina,
Ir kviečia į beribį vandenyną
Naujų dienų nematomi krantai.

35
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Dangaus vežimas lengvas ir liepsnotas

Atskrieja į mane! Greičiau tenai,
Į nepažįstamų pasaulių plotus,
Kur aš laimingas būsiu amžinai.
[...]
O kai tava kelionė bus baigta, -
Tu, išdidus, tiesus ir tvirtavalis,
Nebūtyje ištirpsi kaip lašelis.
Eik šen, senoji taure krištoline,
Kuri užuomaršoj tiek metų išbuvai!
[...]
Nuodingo gėralo dabar tu sklidina:
Jį atsidėjęs gaminau iš lėto,
Kad į mane srovė jo įsilietų, -
Ir su visa širdies liepsna
Geriu jį garbei rytmečio saulėto!
Kelia taurę prie lūpų
Varpų gausmas ir choro garsai

[...]

FAUSTAS
O, skaidrūs, dangiški garsai,
Kam atplaukėte jūs į šį kampelį?
Apvaizda dieviška nebetikiu visai, -
Tad skriskite pas tuos, kur melstis gali!
Stebuklas - kūdikis tikėjimo; bet aš
Seniai esu praradęs viltį
Į tokias aukštumas pakilti,
Žinau, kad niekas man palaimos neatneš.

36
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir vis dėlto tasai džiugus gaudimas

Taip žavi sielą muzika švelnia!
Vaikystės tolimos prisiminimas
Gyveniman grąžino vėl mane...
Šeštadienio rimty dažnai klausiausi
Skambėjimo varpų - ir visada
Pabusdavo many jausmai šviesiausi,
Ir lūpas tyliai virpino malda.
Pagautas ilgesio, užsisvajojęs,
Aš bėgdavau į pievas, į šilojus
Ir, verkdamas tolydžio vis karščiau,
Pasaulį naują širdyje jaučiau.
Pavasario viltinga šventė,
Pirmos jaunystės godos ir džiaugsmai
Dabar man vėl prisiminė ūmiai,
Ir nebenoriu mirt - geidžiu gyventi!
Tad liekitės, garsai, gaiviu srautu!
Su laimės ašarom ant žemės sugrįžtu.
[...]

PRIE MIESTO VARTŲ

PRAMOGAUJANTIEJI TRAUKIA BŪRIAIS Į UŽMIESTĮ

UI

SENAS VALSTIETIS
Faustui
Dėkoju, daktare, kad jūs,
Toks mokytas ir apsišvietęs,

37
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Atėjote pasidomėt,
Kaip švenčia paprastas valstietis.
Tad kaušą gėrimo skaidraus,
Be jokio drumsčio ir kartėlio,
Iš mūsų teikitės priimt
Ir gerkite į sveikatėlę:
Kiek čia yra lašų dabar,
Tiek jums dienų duok, Dieve, dar!
FAUSTAS
Širdingai ačiū. Su džiaugsmu
Šį gaivų gėralą imu.
Jį apstoja žmonis
SENAS VALSTIETIS
Gerai, kad jūs pasižmonėt
Panorot šitą linksmą dieną.
Kai maras siautėjo pas mus,
Lyg brolis lankėte kiekvieną;
Daugybę tų, kurie čionai
Sveikiausi vaikščioja po pievas,
Kadais nuo antkryčio grasaus
Yra apgynęs jūsų tėvas.
Siaubingi buvo tai laikai:
Visur lavonai, raudos kraupios...
Bet su jaunuoliška drąsa
Į trobas ėjot susikaupęs
Ir lengvinot žmonių vargus.
Drąsuoliui padeda dangus.
VISI
Ilgiausių metų mūsų svečiui!
Už jo pagalbą - ačiū, ačiū.

38
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Ne man, o t a m dėkoti dera,
Kurs moko mus daryti gera.
Nueina su Vagneriu toliau
VAGNERIS
Pavydžiu laimės tau, šlovingas vyre!
Tie kaimo žmonės paprasti
Tave pelnytai aukštino ir gyrė,
Ir tu pasididžiuodamas junti,
Kad gyvas tebesi jų atminty.
Vos pasirodyti suspėjai, -
Jauni ir seniai skuba prie tavęs;
Nutilo smuikas, nejuda šokėjai,
Vieni į orą mėto kepures,
Kiti prieš rūpintoją savo ilgametį
Tuojau suklaups, lyg šventąjį pamatę...
FAUSTAS
Prisėskim ant to skardžio; kitados,
Atsimenu, ateidavau dažnai ten
Ir, nukamuotas pasninko, maldos,
Mąstydavau, žiūrėdamas pašlaitėn.
Aš liejau ašaras, rankas grąžiau
Ir maldavau širdingai Visagalį,
Kad mūsų nelaimingą šalį
Išgelbėtų nuo maro kuo greičiau.
Bet kai girdžiu aš liaupsinimą tokį,
Man skamba jis lyg pašaipa karti.
Deja, tu nė iš tolo nenuvoki,
Kaip mes mažai tos padėkos verti!
Kas buvo mano tėvas? Kilniadvasis,
Bet potamsis žmogelis; dienąnakt

39
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Gamtos kelius ir paslaptis didžiąsias

Visokiais būdais bandė jis atsekt.
Juodojoje virtuvėj tarp adeptų
Jis knybojo, paniuręs ir rūstus,
Ir pagal begalę receptų
Tylom gamino skiedinius keistus.
„Raudoną Liūtą”, šaunųjį jaunikį,
Su nuotaka, „Baltąja Lelija”,
Mes tuokėme drungnam vandenyje,
Paskui per liepsną varėm juos ne sykį.
Vaivorykštės varsom prieš mūs akis
Galop sušvisdavo „Jaunoji Karalienė”;
Tai buvo gydomas balzamas! Bet mirtis
Grėsmingai tebevaikščiojo po slėnį.
Taip mes su savo vaistais prakeiktais
Nuožmiau už marą siautėme kadais.
Ar kas pagijo? Nieks nesiteiravo.
Aš tūkstančiams patsai daviau nuodų
Ir vietos sau iš gėdos nerandu,
Kada jie garbina žudiką savo.
VAGNERIS
Neliūskit, paklausykite manęs!
Jūs - tikras liaudies draugas ir globėjas,
Nes ryžotės pritaikyti žinias,
Kurias teisėtai esat paveldėjęs.
Jūs tėvo valiai likote klusnus,
Kaip pridera išauklėtam jaunuoliui;
Taip mokslą, jam įdiegtą, vystys uoliai
Ir jūsų įpėdinis ar sūnus.
FAUSTAS
Palaimintas šioj žemėje tasai,
Kas tikis nepaskęsti jūroj melo!

40
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Tai, ką mes žinom, nesvarbu visai,

O ko nežinom, tai svarbu be galo.
Tačiau nedrumskim širdgėla aitria
Šios valandos didingo gėrio.
Žiūrėk: stogai ir tolima giria
Vakarėje pašvaistėj vaiskiai žėri.
Diena prabėgo, spinduliu skaidriu
Kitų kraštų padangėj saulė švyti.
Kodėl, kodėl sparnų aš neturiu,
Kad ją galėčiau pasivyti?
Kaip aš gėrėčiausi nurausvintais kalnais,
Žalia lomų danga, rūku pilkuoju,
Upeliais, gurgančio sidabro sklidinais -
Romiais gamtos vaizdais po mano kojų!
Uolų gūbriai negąsdina manęs,
Jie laisvo paukščio kelio neužgožia;
Aš jau regiu nežinomas marias
Ir įlankų saulėtą grožį.
Antai šviesos nešėja amžina
Už horizonto tyliai nusileido,
Bet aš ilgiuosi dar labiau jos veido,
Aš noriu džiaugtis jos liepsna,
Žiūrėti apačion į jūrų plynę,
Beribį dangų jausti viršuje,
Matyti priešais rytmečio žydrynę
Ir naktį iš paskos... Graži svaja!
Besparnis kūnas geidžia veltui
Įvykdyti sparnuotus troškimus...
Mes mylim žemę; bet ar kas iš mūs
Tenai, aukštyn, mielai nepasikeltų,
Kai vyturys melsvų dausų gelmėj
Ant pievų lieja savo giesmę skardžią,

41
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kai, oru plaukdamas ramiai,

Erelis tupia ant miškingo skardžio
Arba kai gervės klegančiu pulku
Į gimtą šalį skrenda virš laukų?
VAGNERIS
Užeina keistas ūpas neretai man, -
Tačiau tokių geismų aš nejaučiu.
Manęs netraukia nei miškan, nei kaiman
Ir nesvajoju pasiverst paukščiu.
Bet kokį nuostabų randu aš dvasiai peną,
Kokia man gyslom šiluma srovena,
Kada šnekuosi vienas su knyga!
Skaitau, sklaidau, ant tomo tomą kraunu,
Žiemos naktis man rodos neilga;
O jei dar retą pergamentą gaunu,
Pasijuntu lyg rojuje staiga.
FAUSTAS
Esi laimingas, kad iš seno
Tik vieną šitą aistrą težinai!
Deja, d v i sielos manyje gyvena
Ir tarp savęs kovoja amžinai:
Viena, į žemę šią įsikabinus,
Tarnauti kūnui trokšta, o kita,
Prakilnesnių siekimų apimta,
Nenugalimai veržias į žvaigždynus.
O, slėpiningos dvasios, jeigu jūs
Tikrai plevenate tarp ūkanos auksinės, -
Išlaisvinkit mane iš tos kankynės,
Atverkit man akiračius naujus!
Jei aš turėčiau stebuklingą skraistę,
Kuria nuskrist galėčiau kur geidžiu, -
Jos niekad, niekad nesutikčiau keisti

42
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Net ir į mantijas karalių išdidžių.

VAGNERIS
Nešauki tų siaubūnų; jų daugybė
Tolydžio zuja sukasi ore.
[...]
Bet metas eiti: daros nejauku;
Sutemo, žemė gaubiasi rūku.
Kai leidžias vakaras ir viskas jau nurimo,
Taip malonu sugrįžt namon! -
Tačiau ko žiūrite nustėręs tamsumon?
FAUSTAS
Žvelk: juodas šuo trasioja po arimą.
VAGNERIS
Aš pastebėjau tat seniai.
FAUSTAS
Ir ką gi apie jį tu pamanei?
VAGNERIS
Kad tai gauruotas paprastas šuva,
Kurs pagal pėdas ieško savo pono.
FAUSTAS
Jis bėga apsukui, į vieną šoną,
Artėdamas prie mūsų palengva,
Ir, pažiūrėjus atidžiau, atrodo,
Jog žiežirbos jam trykšta iš paskos.
VAGNERIS
Jūs apsirinkate. Vien šunį juodą
Aš tematau apniukusiuos laukuos.
FAUSTAS
Jisai, man regis, ieško būdų,

43
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Kaip burtų tinklan įvilioti mus.

VAGNERIS
Neradęs šeimininko, mato mudu
Ir šokčioja aplinkui neramus.
FAUSTAS
Štai jau visai arti, prie mūsų plakas!..
VAGNERIS
Tai šuo - ir joks vaiduoklis. Kas per šnekos?
Jis urzgia, kraipo uodegą, tuoj ims
Laižyt rankas, kaip įprasta šunims.
FAUSTAS
Na, ko baidais? Eik šen, kvailiuk!
VAGNERIS
Juokingas padaras! Tu atsisuk-
Ir pagarbiai jis atsistos;
Žodelį tark - jis leteną paduos;
Numesk jam kokį daiktą - atgabens
Ir net ištrauks tau lazdą iš vandens.
FAUSTAS
Taip, nieko paslaptingo čia nėra, -
Tai paprasčiausia dresūra.
VAGNERIS
Turėt protingą šunį nesibodi
Išmintingiausi vyrai. Duodu žodį,
Sarmatos tau nepadarys
Tasai žvitrus studentų mokinys.
Įeina į miesto vartus

44
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ETE. Faustas

FAUSTO KABINETAS

ĮEINA FAUSTAS SU ŠUNIM

FAUSTAS

[...]

Atverčia knygą ir imasi darbo

„Iš pradžių buvo Ž o d i s ”. Ką tai reiškia?
Šio posakio prasmė - labai neaiški,
Ir tuo būdu jo perteikt nevalia,
Kadangi žodžio magiška galia
Aš netikiu! Ten pasakyt norėta,
Jog buvo pradžioje M i n t i s .
Tik neskubėk - ramiau, iš lėto,
Nes vienas riktas viską pražudys.
Savaime juk mintis negimsta niekur.
J ė g a iš pradžių buvo - štai esmė kur!
Sprendimą radęs, plunksnos jau imuos,
Bet vėl ryškėja mano paklydimas,
Ir kužda balsas man iš sielos gilumos:
„Pirmiausia V e i k s m a s buvo.” Štai vertimas!
Jeigu nori gyventi drauge,
Tai nestauk čionai kaip lauke!
Kas laikys nenuoramą tokį?
Gulėk, tau sakau, ir neloki.
Ne, atrodo, tarp sienų tų
Mudu netelpame kartu...
Arba aš, brolau, arba tu!
Jei nesielgsi kaip dera, -
Durys atdaros. Viso gero!

45
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Bet ką as matau? Tikrai,

Čia turbūt šėtono kerai
Ar šiaip kokia velniava!
Išsipūtė mano šuva
Nelyginant begemotas,
Pašiuro kailis gauruotas,
Akys dega... Iššiepęs dantis,
Į mane piktai žiūri jis
Ir vis eina didyn, vis plečias...
Koksai nepaprastas svečias!
Man „Saliamono raktas” padės
Apsigint nuo velnių padermės.

U
Sakyk, nejaugi,
Gauruotas drauge,
Iš pragaro tu atvykai?
Štai šventosios raidės,
Kurių lig šiol baidės
Piktųjų dvasių pulkai.
O, kaip baisiai jam pasišiaušė plaukai!

b..]

Rūkas išsisklaido, ir iš užkrosnio pasirodo Mefistofelis keliaujančio studento

drabužiais
MEFISTOFELIS
Kas atsitiko? Kuo galiu tarnaut?
FAUSTAS
Štai kas glūdėjo kaily šuns gauruoto!
Keliaujantis studentas? Tiek tiktai?

46
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Mokslingą vyrą sveikinu karštai.
Tu vos manęs neišvarei iš proto!
FAUSTAS
Kaip vadinies?
MEFISTOFELIS
Ar tai nėra vis vien
Išminčiui, kurs daiktų paviršium bodis?
Juk tam, kas žvelgia visados esmėn,
Reikšmės neturi tuščias žodis.
FAUSTAS
Suvokti jūsų esmę bepigu,
Jinai iš vardo beregint aiškėja:
Ne veltui praminė tave apgaviku,
Juoduoju musių viešpačiu, kenkėju...
Tai kas gi tu?
MEFISTOFELIS
Dalelė tos jėgos,
Kuri, visiems be atvangos
Darydama tik gera, blogo linki.
FAUSTAS
Tu paprasčiau kalbėti pamėginki.
MEFISTOFELIS
Aš viską neigiu - neigiu atvirai:
Tokie menki tie žemės padarai,
Jog netgi gaila, kad yra jie gimę
Ir niekaip neprasmenga į kiaurymę!
Žodžiu, tai, ką vadinat pragaišties pradu,
Kas su blogiu taip ar kitaip susiję,
Kaip tik sudaro mano viešpatiją.

47
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Esi „dalelė” - pasakei man tu,
Bet visą aš regiu tave.
MEFISTOFELIS
Drįstu
Paprieštarauti tau. Žmonių paikybė
Yra tokia nepaprasta,
Ir taip į savo a š jie įsikibę,
Jog vien save telaiko visata.
O aš esu tiktai dalies dalelė,
Kuri vadinos visuma anksčiau;
Esu tamsos dalis, bet šviesą pagimdžiau,
Ir ta šviesa įžūlią galvą kelia
Prieš savo tėvą tikrąjį!
b..]
Apie tatai mes kitą sykį
Pasikalbėsim, aš manau.
Nebetrukdyk - man eiti laikas.
FAUSTAS
Kas draudžia tau? Keliauk sau sveikas.
Bus malonu man visuomet
Matyt bičiulį savo brangų.
Tad lįski pro duris ar langą,
Ar dumk pro kaminą tuoj pat!
MEFISTOFELIS
Aš pastebėjau vieną kliūtį:
Mane nugąsdino truputį
Burtingas brėžinys ties pat slenksčiu.
FAUSTAS
O, pragaro vaiduokli, aš jaučiu,

48
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Kad pentagramos tu bijai... Bet šičia

Tu kažin kaip juk patekai
Ir atsidūrei spąstuose netyčia!
MEFISTOFELIS
Veizdėki: ženklas nupieštas blogai.
Anam kamputy va tarpelis liko,
Ir man įsmukti buvo nesunku.
FAUSTAS
Iš tikro, atėjai kaipsyk laiku!
Nelaukiau šitokio dalyko.
Dabar esi tu mano kalinys.
MEFISTOFELIS
Šuva čionai įšoko kaip žioplys,
O velnias, nors ir ne naujokas,
Nežino kaip išbėgti... Menkas juokas!
FAUSTAS
Kodėl pro langą sprukti nebandai?
MEFISTOFELIS
Velniams ir šmėkloms draudžiama griežtai
Ieškot kitokio pasitraukti būdo:
Išeiti turi jie tuo pat keliu,
Kuriuo vidun slapčia įsprūdo.
FAUSTAS
Tave pažinęs, aš nesigailiu,
Nes, jei įstatymai ir požemyje veikia,
Galėsim sutartį bendrai pasirašyt.
MEFISTOFELIS
Tu gausi visa, ko tau reikia,
Ko malonėsi paprašyt.
Turėsim ateity ne vieną progą

49
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Pasišnekėti apie tai smulkiau.

Na, o tuo tarpu nedaryk man blogo
Ir leisk išeiti, kaip sakiau.
FAUSTAS
Pabūk akimirksnį bent vieną,
Papasakok man kokią nors naujieną!
MEFISTOFELIS
Su tavimi mes susitiksim greit.
Kad tik kalbėt tau noras atsirastų!
Dabar man iš tikrųjų metas eit.
FAUSTAS
Juk aš gi tau nespendžiau spąstų,
Į juos tu pats, mielasis, įkliuvai.
Sučiupęs velnią, nepaleisk iš karto, -
Jo vėl nebesugausi taip lengvai.
MEFISTOFELIS
Dėl to mums ginčytis neverta.
Aš sutinku pabūt čionai šiek tiek;
Bet tu manim labiau pasitikėk,
Leisk tau parodyti galybę savo meno.
FAUSTAS
Gerai. Kuo nors pamagink sielą mano -
Ir tavo darbas nenueis perniek!
[...]

50
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTO KABINETAS

FAUSTAS IR MEFISTOFELIS

FAUSTAS
Kas beldžiasi ten vėl? Prašau. Įeik.
MEFISTOFELIS
Tai as.
FAUSTAS
Įeik.
MEFISTOFELIS
Triskart pakviesti reik.
FAUSTAS
Įeik, sakau.
MEFISTOFELIS
Dabar tu patinki man,
Ir aš tave palinksmint ketinu.
Tu vis įpuolęs dar nusiminiman!
Užtaigi aš šiandieną ateinu
Kaip dabita - su švarkeliu raudonu,
Išsiuvinėtu aukso galionu,
Su šilkine skraiste, špaga prie šono,
Su marga gaidžio plunksna skrybėlėj.
Užtenka tau liūdėti dieną naktį!
Eik, pasipuošk - manim skubėk pasekti
Ir pasmerk gyveniman giliai.
FAUSTAS
Kad ir dailiausią užsimesčiau skraistę,
Vis viena slėgs mane žmogaus būtis.
Esu per senas, kad galėčiau žaisti,

51
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Per jaunas - kad atsaltų man širdis.

Gyvenimas... Ką gali duoti jis?
„Venk to! Susilaikyk nuo šito!”
Štai ta išbeldusi ausis gaida,
Kurią ligi pat karsto visada
Užkimęs balsas gieda tau... Iš ryto,
Nespėjęs nė atmerkt akių,
Drebu iš siaubo ir beveik verkiu,
Galvodamas apie vargingą dieną,
Kuri beprasmiškai praeis
Ir, negandais grūmodama naujais,
Žlugdys man įgeidį kiekvieną,
Kuri palaimą džiaugsmo valandos
Aitria pagieža taip užnuodys,
Jog godos ir jausmai, ir tartas žodis
Tulžim savaime atsiduos.
O kai, pasišlykštėjimą įveikęs,
Vėlyvą naktį puolu patalan,
Pikti sapnai ir mintys klaikios
Nė mirksnį poilsio neduoda man.
Širdy manojoj plazdanti dievybė
Yra gaivi, galinga ir gaji,
Bet nors atrodo jos jėga beribė,
Pakeist aplink negali nieko ji.
Gyvenimas toksai - sunki našta,
Ir aš kasdien mirties meldžiu slapta.
MEFISTOFELIS
Tačiau ji niekad, kaip žinia,
Nebūna laukiama viešnia.
FAUSTAS
Pavydžiu tam, kuris ugny kautynių
Su laurų vainiku sutinka ją

52
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Arba smagus, po šokio paskutinio,

Užmiega amžinai mergaitės glėbyje!
Akivaizdoje dvasios viešpatingos
Kam aš nepuoliau į mirties rankas?
MEFISTOFELIS
O vis dėlto taurės nuodingos
Tą naktį neišgėrė kažin kas.
FAUSTAS
Tu, rodos, puikiai šnipinėt išmokai?
MEFISTOFELIS
Žinau ne viską, bet žinau daugokai.
FAUSTAS
Varpų harmonija kilni
Išblaškė mano nuliūdimą:
Jaunų dienų prisiminimą
Ji vėl prižadino many...
O, tebūnie prakeiktos godos,
Kurios nelaisvėj laiko mus
Ir, neatnešdamos paguodos,
Suteikia sielai vien skausmus.
Prakeiktas paikas išdidumas,
Kuriuo mes dangstomės dažnai,
Prakeiktos nykstančios kaip dūmas
Pagundos ir tušti sapnai.
Prakeiktos svajos apie jaukų,
Džiaugsmingą židinį šeimos,
Apie javų tau brangų lauką
Ir gėrį laimės amžinos.
Prakeiktos pinklės aukso stabo,
Jo apgaulinga prabanga,
Kurią išvydę gobšai dreba

53
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Ir galvą pameta staiga.

Svaigioji vynuogių saldybė
Ir meilės polėkiai aukšti,
Viltis, tikėjimas, kantrybė -
Tebūna amžiams prakeikti!
[...]
MEFISTOFELIS
[...]
Nebejuokauk su sielvartu daugiau,
Kuris tarytum vanagas užpuolė.
Tegul aplink tave minia tamsuolių,
Bet ž m o n ė s jie - tokie kaip tu, žmogau!
As patausosiu tavo vardą brangų,
Šunsnukių tarpan nepakliūsi tu.
Nors neturiu aš baisiai aukšto rango,
Tačiau, jei trokšti su manim kartu
Išsiblaškyt gyvenimo kelionėj,
Pabūti vyrų, moterų draugėj, -
Aš patarnausiu tau maloniai,
Visur pagalbą teiksiu paslaugiai,
Bėgiosiu, tavo užgaidoms vergausiu
Ir būsiu patarėju širdingiausiu.
FAUSTAS
O kaip aš atsilyginsiu, sakyk?
MEFISTOFELIS
Tai nedega. Yra dar marios laiko.
FAUSTAS
Ne, ne! Šėtonas pernelyg
Save įsimylėjęs; niekam gero
Vien dėl gražių akių jisai nedaro.

54
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tad susitarkim aiškiai ir tvirtai,

Kad mums nedrumstų santykių vaidai.
MEFISTOFELIS
Aš be jokių suktybių ir apgaulių
Č i o n a i tarnauti tau geidžiu;
Kai susitiksime tenai, anam pasauly,
Atlygint man turėsi tuo pačiu.
FAUSTAS
Kas bus t e n a i , mažai man rūpi. Ką gi,
Tegu sau griūva mūsų planeta!
Jos vietoje gal atsiras kita...
U
Ką tu, kipšeli, duoti man žadi?
Tau nesuprantama žmogaus dvasia didi,
Jos kilnūs siekiai nieko tau nesako!
Gal pavaišinsi valgiais tu mane,
Kurie tik alkį sukelia besotį,
Gal duosi rausvo aukso, kurs delne
It gyvsidabris pradeda bėgioti?
Gal tu kortas nepaprastas turi,
Kuriom dar niekas nieko nėr išlošęs,
O gal gražuolę suradai, kuri,
Mane myluodama, pas kitą bėgti ruošias?
Gal tu man siūlai šlovę, kad rytoj
Jinai užgestų tarsi meteoras,
Gal obuolį, kuris supūva tuoj,
Kai jį nuskint užeina noras?
O gal žinai, kur medis įstabus,
Kiekvieną dieną keičiantis lapus?

55
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Drauguži, uždavinį daug sunkesnį
Išpildysiu mielai. Bet palūkėk:
Mes dar surasime ne tokį kąsnį
Ir su tavim palėbausim bent kiek!
FAUSTAS
Tegu tuoj pat ateina galas man,
Jei, pomėgių vylingų užliūliuotas,
Nuo geidulių apsvaigęs protas
Mane įstums dykūno patalan!
Tuomet prakeikiu aš gyvybę savo
Ir mirti sutinku!
MEFISTOFELIS
Duok ranką. Bravo!
FAUSTAS
Še! Jeigu tu išgirsi iš manęs:
„O, stabtelėk, akimirksni žavingas!” -
Tai kuo greičiau užnerk man grandines,
Ir tepaskelbia varpas gedulingas,
Kad Fausto nebėra... Tegul tada
Rodyklė seno laikrodžio sustoja,
Ir man ateina valanda skirtoji!
Tarnyba tavo tąsyk bus baigta.
MEFISTOFELIS
Apsigalvok. Aš nepamiršiu nieko.
FAUSTAS
Kiekvienas mano žodis galioj lieka,
Turi tai atsiminti visada.
Praradęs dievišką ugnelę,
Pasirenku aš vergo liūdną dalią.

56
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Paūšim vakare! Man bus labai smagu
Suteikti daktarui nemaža paslaugų.
Na, o dabar, be abejo, tau tiktų
Raštelį man išduot. Dėl viso pikto.
FAUSTAS
Tu reikalauji parašo, pedante?
Nejaugi netiki garbės žodžiu,
Kuris negali niekada pasenti?
Manai, kad pančiais pažadų bergždžių
Gyvenimo audringam vandenyne
Supančioti mane kas nors pajėgs?
Deja, mes laikomės įsikabinę
Šio prietaro - ir mūs neveikia nieks...
Laimingas tas, kas turi širdį gryną
Ir, davęs priesaiką, aukų nesibaugina.
Bet pergamento raidė negyva
Ir antspaudas prideramai uždėtas
Yra lyg baubas neregėtas,
Kurį pamačius, kvaišta mums galva.
Mes vašką garbinam ir odą...*
Jų galiai netgi žodis pasiduoda!
Tad ko gi, nelabasis, nori tu?
Kur man pasirašyt? Ant vario kieto?
Ant popieriaus? Ant marmuro? Skaptu
Ar plunksna, ar kuo nors kitu
Įamžint savo vardą man reikėtų?
MEFISTOFELIS
Kam šitokius niekus prasimanai?
Verčiau tu gražbylystę mesk į šalį,

* Turimas galvoj vaško antspaudas, dedamas ant odos (pergamento).

57
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Paimk štai popieriaus lapelį

Ir kraujo lašeliu pasirašyk čionai.
FAUSTAS
Jei šitos ceremonijos gėdingos
Yra privalomos, - aš nusileidžiu tau.
MEFISTOFELIS
Žinok, kad kraujas - skystis ypatingas.
FAUSTAS
Ant kortos viską aš dabar statau,
Negaišdamas nė valandėlės,
Ir prižadu laikytis sutarties.
Tave pranokti netekau vilties
Ir veltui aš, puikybėn pasikėlęs,
Prilygti dvasią didžiąją geidžiau:
Gamta tebėr mįslinga, kaip anksčiau.
Seniai jau mokslai man atbjuro,
Surizgo mąstymo gija...
Aš noriu pult į aistrų jūrą,
Paskęsti jų sūkuryje,
Aš noriu į stebuklų sritį
įžengti širdimi drąsia,
Aš noriu nardyt ir plaukyti
Dienų srautingų bangose!
Vis vien, ar pragaro kankynę,
Ar laimę man lemtis atneš:
Vien tik per kovą nuolatinę
Žmogus atranda savo a š.
MEFISTOFELIS
Jokių tau kliūčių nieks nestato.
Tu laisvas paukštis. Valiūkauk
Ir smaguriauk sau į sveikatą!

58
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Pasauly malonumų daug,

Tik reik mokėti jais naudotis.
FAUSTAS
Suprask, ne tai man rūpi! Kaip beprotis
Džiaugsmų kankinančių ilgiuos,
Ilgiuosi neapykantos džiugios,
Beviltiškos paguodos... Mano siela,
Atsalusi nuo mokslo ir žinių,
Atsiveria skausmams visų žmonių,
Pajusti trokšta ji pasaulio viso gėlą,
Geismais jo pagyvent ir viltimis,
Kad mano prablaivėjusi vaizduotė
Vargus ir laimę jo galėtų išmatuoti
Ir nugarmėti prarajon kaip jis!
UI
MEFISTOFELIS
b..]
Gyvenimas prabėga greit,
O iki tobulybės - galas kelio.
[...]
FAUSTAS
Bet jeigu, nepasiekę tos svajonės,
Kuri nuo seno masina taip žmones,
Sudužtų mano potroškiai visi,
Tai kas gi aš?
MEFISTOFELIS
Tik tas, kas tu esi.
Eik, užsidėk nors dvidešimt perukų
Ar ant sieksninių atsistok kojūkų, -
Vis viena liksi toks, koks tu esi.

59
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

FAUSTAS
Kasdien prie stalo sėdu aš sudribęs,
Kas dieną jėgos senka vis labiau;
Ir nors pasaulio išminties gėrybes
Tiek metų kantriai savyje kaupiau, -
Nepriartėjau aš prie begalybės,
Aukštesnis nė per plauką netapau.
MEFISTOFELIS
Bičiuli, koks tu silpnadvasis,
Ir kiek tokių matau aplink!
Kol tavo sielos karštis neužgesęs,
Gyvenimo džiaugsmus aistringai skink.
Galva, sėdynė, rankos, kojos
Juk tau priklauso, po šimtais!
Kodėl gi taip baidaisi ir kratais
Tų pramogų, kuriom naudojuos?
Ristūnų šešetą pasikinkei -
Ir dviem galingais tuzinais kanopų
Tolyn šuoliuoji sau smagiai,
Ir tau nė kiek blauzdų nesopa...
Žvaliau! Pasaulin aš kviečiu tave.
Gana tau alint smegenis urve!
Tas, kas protauja nuolatos,
Man primena pablūdusį galviją,
Kuris dykynėj klaidžioja ir bijo
Čia pat, pašonėj, žydinčios lankos.
FAUSTAS
Nuo ko pradėsime?
MEFISTOFELIS
Greičiau iš tos landynės,
Kur taip nyku, kur taip gūdu!

60
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Nustok jaunuosius pasakom maitinęs,

Atmink, kad iš šiaudų nebus grūdų.
Te tavo gerbiamas kaimynas
Iš kailio nerias ir kankinas,
O tau - kam postringauti? Mokiniai
Vis tiek nesužinos juk nieko doro.
Girdi? Štai vienas jų jau priemenėj.
FAUSTAS
Su juo šnekėtis neturiu aš noro.
MEFISTOFELIS
Nejau vargšelis šitiek laukė tam,
Kad ponas daktaras jį taip nuskriaustų?
Duok man kepurę savo ir apsiaustą.
Persirengia
Su tokiu apdaru patiksiu aš bet kam
Ir sąmoju nustebinsiu maloniai.
O tu keliolikai minučių pasitrauk.
Būk pasiruošęs laukiamai kelionei!
Faustas išeina
MEFISTOFELIS
ilgais Fausto drabužiais
Į žmogišką puikybę nusispjauk,
Numok ranka į mokslą ir į protą!
Susiviliok buitim nauja,
Į burtų šalį klaidžią ir miglotą
Įženk, - ir tu jau mano valdžioje! -
Likimas davė dvasią jam neramią,
Jinai į tolį veržiasi aklai
Ir nebenori net žiūrėt į žemę,
Kuri tiek daug pagundų siūlo jai.
Nublokšiu jį purvan, atskleisiu kraupią

61
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G E TE . Faustas

Gyvenimo tuštybę, - ir tegu

Jis leipsta, plėšosi, ant kelių klaupia
Ir, nebetekęs kančiose jėgų,
Maldauja ramumos, te godžiai žvelgia
Į gaivų gėrimą ir valgį,
Kurio pasiekti niekad nevalios.
Net jeigu ir nebūtų jis šiandieną
Pardavęs velniui sielos, tai vis viena
Nebėr jam kelio atgalios!
[...]

RAGANOS VIRTUVĖ

ŽEMAME ŽIDINY, A N T UGNIES, STO VI DIDELIS KATILAS. IŠ

JO KYLA GARAI, KURIUOSE ŠMĖKŠČIOJA ĮVAIRIAUSIOS BŪ­
TYBĖS. PRIE KATILO TUPI BEŽDŽIONĖ, N U GRAIBSTYDAMA
PUTAS IR ŽIŪRĖDAMA, KAD VIRALAS NEIŠBĖGTŲ PERVIRŠ.
PATINAS SU MAŽAIS BEŽDŽIONIUKAIS TUPI ŠALIMAIS IR
ŠILDOSI. SIENOS IR LUBOS NUKABINĖTOS KEISTAIS RAGA­
NIŠKAIS RYKAIS
FAUSTAS, MEFISTOFELIS
FAUSTAS
Visos tos velniavos aš nekenčiu
Ir noriu bėgt iš nešvankaus verpeto.
Manai, kad ragana numes man nuo pečių
Tris dešimtis vargingų metų
Ir mano sunkią gėlą išsklaidys?..
Jei tuo ir baigias tavo išmintis,
Aš nevilties bedugnėje paskęsiu!
Nejau pati galingoji iš dvasių
Neras gamtoj balzamo įstabaus

62
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Pagydyt sielvartui žmogaus?

MEFISTOFELIS
Šneki protingai. Tau grąžint jaunystę
Galėtų priemonė gan paprasta,
Kurios, man regis, tu nepripažįsti;
Bet tai jau pasaka kita.
FAUSTAS
Ką tu galvoj turi?
MEFISTOFELIS
O štai ką.
Užuot eikvojęs pinigus ir laiką,
Tu susiartink su gamta:
Į daktarus ir burtus nusispjovęs,
Eik dirbti žemę, kaupk daržoves,
Užsidaryk savam kiaute;
Kuo paprasčiausių valgių prisirijęs,
Galvijų tarpe jauskis kaip galvijas,
Braidyk po mėšlą, kulk javus,
Per dieną triūsk, nakčia ilsėkis -
Ir tu, devintą dešimtį pasiekęs,
Dar būsi jaunas ir guvus.
FAUSTAS
Negi galiu gyvent kaip kurmis,
Jei užmojį aš mėgstu visame kame?..
MEFISTOFELIS
Tada pagalbos kreipsimės kitur mes
Ir pasitarsim su laume.
[...]
MEFISTOFELIS
Miela Sibile, nemarmėk, nutilk!
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

As laukiu: kurgi tavo eliksyras?

Tu pilną taurę svečiui jo pripilk:
Lengvai pakels jį šitas mokslo vyras,
Kuriam tikrų tikriausiai šimtąkart
Ir šio, ir to bus tekę gert.
Ragana su įvairiausiom ceremonijom pila gėrimą taurėn;
Faustui ją pakėlus prie lūpų, tvykstelia liepsnelė
Lig dugno! Vienu gurkšniu! Na,
Turbūt jau kraujas tau užkaito.
Stebiuos: pačiam šėtonui „tu” sakai tu,
O vis dar gąsdina tave liepsna?
Ragana leidžia Faustui išeiti iš rato
Dabar judėk. Žvaliau! Išeiki!
RAGANA
Nuo laumės gėralo atkusit nejučia!
MEFISTOFELIS
raganai
Jei iš manęs ko nors tau reikia,
Aš atsilyginsiu Valpurgijos nakčia.
[...]
Faustui
Greičiau! Turi krutėti būtinai
Ir taip išprakaituoti, kad netrukus
Menkiausias eliksyro lašeliukas
Kiaurai galėtų persunki tave.
Išmoksi aukšto tinginystės meno
Ir jusi, net žingsniuodamas gatve,
Kaip Kupidonas* širdį tau kutena.

* Sen. romėnų mitologijoje - meilės dievas, vaizduojamas kaip berniukas su

sparnais, rankoje laikąs lanką ir strėles.

64
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Leisk dar pažvelkt į veidrodį, kur man
Ką tik tokie stebuklai atsivėrė!
MEFISTOFELIS
Žiūrėt neverta negyvan stiklam
Greit pamatysi gyvą grožio gėrį.
Pusbalsiu
Po šitų vaišių boba kiekviena
Atrodys tau Gražioji Elena!

GATVE

FAUSTAS. PRO ŠALĮ PRAŽINGSNIUOJA MARGARITA

FAUSTAS
Dailiausioji panele, ar galiu
Prieit ir palydėti jus keliu?
MARGARITA
Nei aš panelė, nei dailiausia, -
Pati viena namolei parkeliausiu.
Ištrūksta jam is rankų ir pasprunka
FAUSTAS
Kokia jauna, kokia graži!
Tokios kaip gyvas, dievaži,
Dar nemačiau! Drovi, kuklutė
Ir tartum šelmiška truputį.
Aš neužmiršiu, kaip jinai
Paraudusi akis nuleido...
Jos lūpų radastas, jos veidą
Aš atsiminsiu amžinai.
O kaip ji taikliai man atsakė -

65
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir vėl nuskrido lyg plaštakė!

Įeina Mefistofelis
FAUSTAS
Klausyk, tu pasirūpinti turi,
Kad ta mergiotė tektų man.
MEFISTOFELIS
Kuri?
FAUSTAS
Na, toji, kur praėjo neseniai.
MEFISTOFELIS
Žiūrėk, ko tu užsimanei!
Prieš valandėlę buvo ji lyg tyčia
Pas savo tėvą dvasišką, ir tas
Atleist jai spėjo nuodėmes visas.
Be reikalo ji bėgo į bažnyčią:
Aš prie klausyklos kiūtojau slapta
Ir supratau, kad ji dar nekalta.
Šis angeliukas - ne šėtono valioj.
FAUSTAS
Jai eina jau penkiolikti meteliai!
MEFISTOFELIS
Kalbi kaip senas latras ir mergišius,
Kuris galvoja, kad visi žiedai
Pasauly skleidžias jam vienam tiktai,
Kurs malonumų vaikos lyg pamišęs
Ir tiki savo pergale šventai.
Bet tenka kai kada ir jam paslysti!
FAUSTAS
Gal teiktumėtės, ponas moraliste,
Šnekėti be pamokslų nuobodžių?

66
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Sakau trumpai ir aiškiai: aš geidžiu

Aną žavingąją mergytę
Šiandieną savo glėbyje laikyti.
Žinok: jei nesurasiu niekur jos, -
Vidunaktį su tavimi skirtuos.
MEFISTOFELIS
Manai, kad viskas eina taip lengvai čia?
Reikėtų bent poros savaičių
Paruošti dirvai, na ir taip toliau.
FAUSTAS
Aš be tavęs ją gaučiau vienu gaištu,
Jei man septynias valandas kas leistų
Ramybe pasidžiaugti pagaliau!
MEFISTOFELIS
Tu porini pagal prancūzų madą.
Iš kur toksai šmaikštumas atsirado?
Šimtai romanų moko mus:
Nuskintas vaisius tik tada skanus,
Kai jo pasiekt iš karto negali tu;
Tad paraityk pirma kulnus,
Patūpčiok apie tą, kur tau į akį krito,
Ją prijaukink, prisiviliok, -
Prie tikslo niekad nesibrauk tiesiog!
FAUSTAS
Man ir be to netrūksta apetito.
MEFISTOFELIS
Kalbėkime rimtai, juokaut gana.
Įsidėmėk, ką velnias sako:
Daug vargo bus su šita mergina;
Neverta tiesiai pulti į ataką.
Klasta - štai mano priemonė sena!

67
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Greičiau pas deivę manąją! Kam gaišti?
Leisk bent pabūti jos namuos!
Skarelę man atnešk nuo kaklo mylimos
Aš nuo grakščios kojytės raištį!
MEFISTOFELIS
Nurimk! Ilgai nedelsdamas, imuos
Tave nuvest į jos grytelę.
Tos tavo bėdos gailestį man kelia.
FAUSTAS
Aš ją matysiu? Ji bus mano?
MEFISTOFELIS
Ne.
Sėdės ji pas kaimynę, netoliese.
Pasigrožėjęs josios buveine,
Tu mintyse su ja pabūsi dviese.
FAUSTAS
Tai ką, keliaujam?
MEFISTOFELIS
Per anksti šiek tiek.
FAUSTAS
Jai dovanėlę rasti man padėk.
Išeina
MEFISTOFELIS
Oho! Toksai narsumas gera lemia:
Iš sykio pradeda nuo dovanų!
Žinau daug lobių, užkastų į žemę,
Ir apžiūrėti jų einu.
Išeina

68
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

VAKARAS

NEDIDELIS JAUKUS KAMBARĖLIS

MARGARITA
pindama kasas
Kaip baisiai trokšta man širdis
Žinoti, kas gi buvo jis!
Jaučiu - jisai aukštos kilmės,
Senos bajorų giminės:
Tai ryškiai rodo jo drąsa,
Kalba, laikysena visa.
Pasitraukia
Mefistofelis, Faustas
MEFISTOFELIS
Įeik vidun. Tiktai tyliau prašyčiau.
FAUSTAS
valandėlę patylėjęs
Aš noriu vienas likti šičia.
MEFISTOFELIS
įdėmiai apžvelgdamas kambarį
Švaros jai kitos pavydėti gali.
Pasisalina
FAUSTAS
Aš sveikinu tave, o prieblanda šviesi,
Apglobusi tą dievišką kampelį!
Paskęsti trokštu meilės ilgesy,
Kurs mano sielą kenčiančią ir gryną
Skaidria vilties rasa gaivina!
Kokia ramybė ir tvarka,
Koksai jaukumas dvelkia čia iš visko!

69
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kokia tarp šio neturto prabanga!

Kaip ši ankštutė celė laime tviska!
Puola į odinį krėslą prie lovos
Priimk mane į savo glėbį tu,
Garbingasai šeiminis soste!
Ne vieną širdį teko tau paguosti!
Kieksyk tave vaikai apsupdavo ratu,
Ir jų būry gal mylimoji mano,
Putniais veideliais, vaikiškai linksma,
Džiaugsmingas Kalėdas sutikdama,
Bučiavo liesą ranką bočiaus seno.
Brangiausioji! Dvasia neregima,
Tvarkos dvasia geroji čia plevena;
Tave ji lydi rytą vakare
Ir pratina kaip motinėlė
Užtiesti stalą drobule švaria,
Gudriai ant aslos pabarstyti smėlio.
Kaip kažin ką!
Jos dieviška, meili ranka
Grytelę šitą rojumi paverčia!
Pakelia lovos užlaidinę
Bet kas gi tat? Ką as regiu dabar čia?
Ko virpu taip? Stovėčiau visada
Šioj vietoje... Sapnuos viltinguos
Čionai sukūrė motina gamta
Tyriausią pavyzdį dievaitės nemirtingos!
Čionai, tame štai patale,
Pasaulį kūdikis išvydo
Ir tarsi pumpuras pamažėle
Atsiskleidė - ir dangiškai pražydo!
O tu, sakyk, ko atėjai?
Ko taip sujaudintas giliai?

70
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kas tavo užmojį ūmiai sukaustė?

Tavęs neatpažįstu, vargšas Fauste!
Aš vienu mirksniu užmiršau, man rodos,
Dėl ko geismų sparnais pas ją lėkiau.
Nejaugi mūsų potroškiai ir godos -
Tik vėjo žaislas, ne daugiau?
Koksai aš menkysta, koks lengvapėdis!
Apglumęs stoviu lyg stuobrys...
Jei čia jinai įžengtų pro duris,
Aš jai po kojų pulčiau susigėdęs!
MEFISTOFELIS
įeidamas
Ateina ji! Negaiškim nė minutės!
FAUSTAS
Greičiau! Sudie, mieloji, amžinai.
MEFISTOFELIS
O aš ieškojau tau skrynutės
Ir štai radau: gana sunki jinai;
Jos turinys taip pat neprastas -
Kiekvienai mergšei apsisuks galva!
Padėkim ją į spintą - ir eiva.
Būk tikras, kad į tokius spąstus
Tava pupytė būtinai įklius:
Vaikai juk mėgsta žaislelius.
FAUSTAS
Palauk, kažin ar beverta iš viso...
MEFISTOFELIS
Man tupinėti vietoje įgriso!
Galbūt įsigeidei tu s a u
Pasilaikyti šituos daiktus?

71
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Jei taip, tarp mūsų kalbos baigtos!

Lakstau, plūktuos, jo įgeidžių klausau,
Nešioju brangias dovanas gražuolei...
Stato skrynutę spinton ir užrakina dureles
Jo pusėn ją palenkti mėginu,
O jis gobšauja! Atsargiau: nuo šiolei
Tokių nebepakęsiu staigmenų!
Na, nešdinkis! Tik greit!
Ko čia smaksai, begėdi,
Lyg reiktų auditorijon tau eit,
Kur Fizika
Ir Metafizika
Jau žiovaudamos sėdi!
Greičiau!
Abu išeina
Įeina Margarita su žiburiu
MARGARITA
Ak, kaip tvanku! Kaip seklyčia prikaito!
Atidaro langą
O, rodosi, lauke gana vėsu.
Aš lyg ir nesava, kažko baisu.
Drebu visa... Kad bent mama pareitų! -
Kokia kvaila vištelė aš esu!
Nusirengdama pradeda niūniuoti
[...]
Nori pakabinti savo suknelę ir, atidariusi spintą, pamato dailią skrynutę
Iš kur daili dėžutė ta? Juk spinta -
Žinau puikiausiai - buvo užrakinta.
Kas per stebuklai čia, vaje!
Gal, pinigų į skolą duodama,
Ją paėmė kaip užstatą mama?

72
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Bet įdomu be galo, kas ten viduje?

Antai raktelis. Su kaspinėliu.
Atidaryt lengvai galiu...
O Viešpatie! Kokie papuošalai!
Tokiais ponia šauniausioji mielai
Pasidabintų per Velykas.
Jūs tik pažvelkite! Stebėtinas dalykas!
Ta grandinėlė tiktų man kaži?
Kam ji priklauso? Ak, kokia graži!
Pasipuošia brangenybėmis ir puikaujasi pries veidrodį
Kad bent man porą auskarų!
Su jais iš karto pražysti kaip rožė.
Kokia nauda iš to jaunystės grožio,
Jei į tave žiūrėt kitiems bjauru,
Jei giria jie tave tik iš malonės?
Visus vilioja pinigai,
Visi mes pinigo vergai...
Ak, vargšai, vargšai žmonės!

ALĖJA

FAUSTAS VAIKŠTINĖJA SUSIMĄSTĘS. PRIE JO PRIEINA ME­

FISTOFELIS
MEFISTOFELIS
Prasmekit skradžiai žemę! Nusisukit sprandą!
Pridėčiau dar, bet žodžių trūksta man.
FAUSTAS
Koks bimbalas tave įkando?
Kam tu linki prasmegti pragaran?

73
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Save pasiųsčiau po velnių,
Jei pats nebūčiau velnias!
FAUSTAS
Liaukis, gėda!
Sinjorą kipšą siautulys apsėdo...
O aš tave laikiau santūresniu.
MEFISTOFELIS
Tik pagalvoki! Visą lobį
Iš Gretchen gobšas kunigas pagrobė!
Pamačius mūsų dovanėlę,
Aliarmą baisų motina pakėlė;
Jinai mat neregėta davatka,
Sušniukštinėja veikiai visa ką,
Užuodžia tuoj šėtono kvapą...
Jai vienu mirksniu aišku tapo,
Jog toji dovana reta -
Piktosios dvasios pakišta.
Ji šaukia: „Dukra, neteisėtas turtas
Nuves tave į pražūtį! Ak, kur tos
Gėrybės visos? Reikia kuo greičiausiai
Jas paaukoti Motinai Švenčiausiai -
Ji dangiškosios manos mudviem duos!”
O Gretchen raukos, bet tylėti turi...
Jokios čia apgavystės ir bėdos
Jinai nemato. Kas gi žiūri
Padovanotam arkliui į dantis?
Atėjo kunigėlis, metė akį
Į tvaskančią skrynelę - ir pasakė:
„Teisinga judviejų mintis!
Ką sutinki prarasti šiandien,
Tai su kaupu atgausi ryt.

74
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Bažnyčia turi gerą skrandį

Ir net valstybes sugeba praryt.
Tik j i, viena tik ji tesėtų
Suvirškint jūsų turtą neteisėtą.”
FAUSTAS
Bažnyčia, piniguočiai ir karaliai
Priėst negali niekad iki valiai.
MEFISTOFELIS
Tada karoliai, auskarai, žiedai
Tarytum grybai arba riešutai
Bematant atsidūrė jo kraitelėj...
Jis godžiai viską sužėrė, paskui
Jom pažadėjo atpildą danguj
Ir išdulkėjo. O bobikė
Tom pasakom patenkinta - ir tiki.
FAUSTAS
O Gretchen?
MEFISTOFELIS
Liūdi, neina iš namų,
Apie skrynutę mąsto dieną naktį:
Kaip ji galėjo kambarin patekti?
Ir kas ją atgabeno, įdomu?
FAUSTAS
Įsivaizduoju, kaip jai širdį gelia!
Tau kitą teks parūpinti dėželę, -
Anoji buvo ne kažko verta.
MEFISTOFELIS
Fantazija tamstytės neprasta!
FAUSTAS
Tegu bentsyk vargšelė pasipuošia.

75
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Toks mano noras. O dabar, kipšiuk,

Nueik, prie jos kaimynės prisisuk!
Tiktai nebūk ištižęs tu kaip košė!
MEFISTOFELIS
Jo mylistai tarnaut mes pasiruošę.
Faustas išeina
Ak, tie įsimylėję asilai,
Lyg niekur nieko, dėl jaunos merginos,
Turbūt supleškintų mielai
Ir saulę, ir mėnulį, ir žvaigždynus!
Išeina
[...]

GATVĖ

FAUSTAS IR MEFISTOFELIS

[...]
MEFISTOFELIS
Koksai šventeiva tu, drauguži mano!
Nejaugi niekados nesi
Melavęs ir nenorom skelbęs blogo?
O tavo išvedžiojimai visi
Apie pasaulį, Dievą, žmogų,
Apie jo sielą, protą ir jausmus
Ir apie tai, kas supa mus, -
Ar jie nėra nuo pat pradžios lig galo
Ryškiausias pavyzdys akiplėšiško melo?
Juk apie visa tat žinai tu tiek,
Kiek apie Maitos vyrą - patikėk.

76
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

FAUSTAS
Esi patsai sukčiausias tarp sofistų.
MEFISTOFELIS
Tave aš pernelyg gerai pažįstu!
Kas, ar ne tu prisiekinėsi ryt
Ir vargšei Gretchen dievagosies,
Jog nori ją laimingą padaryt?
FAUSTAS
Aš nevedžiosiu jos už nosies!
MEFISTOFELIS
Na, žinoma! Ir visiškai rimtai
Ziopliukei sapaliosi apie tai,
Jog dievinsi ją vieną ligi grabo
Ir neieškosi kito stabo?
FAUSTAS
O, taip, tikrai! Kai aš jaučiu,
Kad gyslose man kraujas verda,
Kai savo jausmui ieškau vardo,
Kai sūkury pakilusių minčių
Apskrieju visą šį pasaulį
Ir, degdamas šventa liepsna,
Sakau, kad mano meilė amžina, -
Nejaugi tai šėtoniška apgaulė?
MEFISTOFELIS
Vis viena aš teisus!
FAUSTAS
Gerai, tegu.
Kas pliauškia liežuviu lyg botagu -
To visuomet viršus.
Bet man įgriso kvailos kalbos.

77
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Kadangi šiuo metu tavos pagalbos

Aš reikalingas, - tu esi teisus.

SODAS
MARGARITA SU FAUSTU SUSIKABINĘ UŽ PARANKIU IR
MARTA SU MEFISTOFELIU VAIKŠTINĖJA PO SODĄ
MARGARITA
Iš gailesčio tausojat jūs mane;
Aš tai jaučiu. Jūs daug pasaulio matęs,
Prie įvairių žmonių pripratęs
Ir žiūrite į juos su panieka švelnia.
Ak, jums tikriausiai bus jau nusibodęs
Tas mūsų pokalbis. Ar ne tiesa?
FAUSTAS
Man vienas tavo žvilgsnis, vienas žodis
Brangesnis negu žemės išmintis visa!
Bučiuoja Margaritai ranką
MARGARITA
Nereikia, nebučiuokit, mielas pone!
Mana ranka tokia šiurkšti!
Nesėdžiu per dienas kaip dykaduonė -
Mama tiek darbo duoda, jog net pavargsti.
Nužingsniuoja toliau
MARTA
O jūs keliaujat ir keliaujat vis?
MEFISTOFELIS
Toks mano amatas, tokia lemtis!
Užklysti kai kada į nuostabų kamputį,
Bet reikalai neleidžia užsibūti.

78
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MARTA
Visi keliai jaunystei atviri,
Jinai mus ir pamėto, ir pavėto.
Bet kaip nyku senam, kada turi
Prie kapo vienas kūprinti iš lėto!
MEFISTOFELIS
Man irgi gresia ši dalia žiauri.
MARTA
Kol nevėlu, jums pagalvot reikėtų...
Nueina
MARGARITA
Čia jūsų mandagumas nepadės:
Kas dingo iš akių, tas dingo iš širdies!
Jūs turite draugų nemaž -
Be abejo, mokytesnių kaip aš.
FAUSTAS
O, mano tobuliausio ji! Tu klysti:
Ką mes mokytumu vadinam neretai -
Tėra tuščia puikybė ir siauraprotystė.
MARGARITA
Kaip?
FAUSTAS
Ak, dėl ko gi visa tai,
Kas puošia žmogų - įgimtas kuklumas,
Tyra geraširdystė, paprastumas, -
Dėl ko tas viskas trūni be naudos?
MARGARITA
Jūs pamąstykite bent minučiukę
Apie mane. Aš jus - minėsiu visados.

79
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
O tu vienui viena triūsiesi nuolatos?
MARGARITA
Taip. Nors ne per didžiausią turim ūkį,
Bet vargo daug.
Šluok, siūk ir virk, ir puodus plauk,
Suspėk apeiti viską, sutvarkyti...
Nė atsikvėpti stačiai negali!
Tarnaitės mes nelaikom, o mamytė
Tokia stropi, tokia reikli!
Ne tai, kad mudviem baisiai būtų striuka, -
Mes verčiamės gražiau negu kiti:
Tėvelis (amžinatilsį) namuką
Ir sodą mum paliko miesto pakrašty.
Ramiai, nuobodžiai dienos tęsias.
Broliukas kareiviauja. Mano sesės
Jau nebėra...
Aš daug jėgų atidaviau jaunėlei,
Bet rūpesčius visus mielai pakeičiau vėlei -
Tokia lipšni ji buvo ir gera!
FAUSTAS
Jei panašumo į tave turėjo,
Tai buvo gyvas angelas.
MARGARITA
Aš ją
Išauklėjau, ir ji mane mylėjo.
Tėvelis buvo miręs jau, deja,
O motina staiga sunegalavo,
Ir ją liga paguldė patalan;
Ji negalėjo žindyt mažutėlės savo,
Tad būti aukle teko man.

80
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

As maitinau ją vandeniu ir pienu,

Laikiau ant rankų supdama,
Ir augo ji žaisminga ir linksma
Ir vis mielesnė darės man kas dieną.
FAUSTAS
Kiek pergyventa laimės valandų!
MARGARITA
Bet kartais būdavo ir nelabai saldu.
Lopšys palei mane stovėdavo nakčia;
Vos tik jinai suburzda nejučia, -
Tuoj nubundu.
Keliuos, pamaitinu ją ir gražiuoju
Į lovą paguldau su savimi,
O jeigu ji vis viena nerami,
Liūliuodama po kambarį nešioju.
Nespėjai nė užsnūst, vėl keltis reik:
Skubėk išskalbti žlugtą, turgun eik,
Apruošk namus - ir taip be paliovos
Perdien lakstai tarytum be galvos!
Tačiau tada ir duonos kąsnis,
Ir miegas - dešimtkart skanesnis.
Nueina toliau
MARTA
Blogiausia - tie viengungiai užkietėję!
Kaip juos pakreipti išminties keliu?
MEFISTOFELIS
Tikiuos, jūs būsit mano geradėja,
Ir aš lengvai pasitaisyt galiu.
MARTA
Norėtųsi žinoti man taipogi:

81
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E T E . Faustas

Širdelė jūsų dar laisva kol kas?

MEFISTOFELIS
Gera žmona ir nuosava pastogė
Brangesnė juk už aukso kasyklas.
MARTA
Ne, aš turiu galvoj švelnius jausmus.
MEFISTOFELIS
Kelionėje visur gražiai sutinka mus.
MARTA
Ar buvote kada r i m t a i jūs užsidegęs?..
MEFISTOFELIS
Su damom nejuokauju aš.
MARTA
Man regis,
Jūs nesugaunat mano žodžių!
MEFISTOFELIS
Jaučiu, jūs man dosni, -
ir tuo aš pasiguodžiu.
Nueina toliau
FAUSTAS
Vadinas, vos tik įžengiau čionai,
Mane iš pirmo žvilgsnio pažinai?
MARGARITA
Aš padelbiau akis, ir veidas man nukaito...
FAUSTAS
Ar tu man dovanoji, angelyt,
Kad prie tavęs drįsau prisistatyt,
Kai iš bažnyčios link namų ėjai tu?

82
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MARGARITA
As sumišau. Man šitaip dar nė sykio
Gyvenime nebuvo atsitikę.
Apie mane gerai kalbėdavo visi.
Tariau sau: „Negi ką nors blogo
Jis pastebėjo mano elgesy,
Kad nutarė pasinaudoti proga
Ir pasiaimatot su šia,
Galbūt padykusia mergše?”
Nors kažin kas kuždėjo man į ausį,
Kad nelaikyčiau jus piktu, -
Save aš keikiau ir labai krimtausi,
Jog visiškai ant jūsų nepykstu.
FAUSTAS
Širdele mano!
MARGARITA
Leiskite, prašau.
Nusiskina ramunę ir vieną po kito skabo jos lapelius
FAUSTAS
Tu nori puokštę prisiskinti sau?
MARGARITA
Ne, tai tik žaismas.
FAUSTAS
Ką gi tu darai?
MARGARITA
Jūs imsit juoktis iš manęs, tikrai.
Pešioja lapelius ir šnabžda
FAUSTAS
Bet ką tu ten kalbi pašnibždomis?

83
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MARGARITA
pusbalsiu
Nemyli. Myli. Ne, nemyli jis...
FAUSTAS
O, dangiška būtybe!
MARGARITA
tebešnabžda
Myli. Ne,
Nemyli.
Nuskindama paskutinį Upeliuką, džiaugsmingai
Myli... Myli jis mane!
FAUSTAS
Taip, myli! Te atsakymas gėlės
Atstoja mums likimo lemtį!
Tave jis myli, myli! Supranti, brangioji?
Ima ją už abiejų rankų
MARGARITA
Man visas kūnas eina pagaugom...
FAUSTAS
O, nevirpėk! Te mano žvilgsnis,
Te mano rankos paspaudimas
Išreiškia tai,
Ką žodis pasakyti neįstengia:
Beribę laimę, džiaugsmą bekraštinį,
Kurs niekad nesibaigs!
Ne, niekados! Jo galas - būtų grabas...
O, ne! Jisai
Truks amžinai! Be galo!
Margarita spaudžia jam abi rankas ir issprūdusi pabėga.
Faustas vaUndėlę stovi susimąstęs, paskui nuseka is paskos

84
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MARTA
prisiartindama
Sutemo.
MEFISTOFELIS
Reikia eit namo jau.
MARTA
Norėjau paprašyti jus
Pabūti kiek ilgiau, bet pagalvojau
Apie prakeiktus vietinius žioplius,
Kurie kiekvieną tavo žingsnį seka.
Būk tu šventa, -
Vis vien, žiūrėk, koks norint meleta
Apie tave paleidžia piktą šneką.
O kurgi dingo mūs pora?
MEFISTOFELIS
Lyg du drugeliai nulėkė alėja.
MARTA
Tą poną ji, matyt, įsimylėjo.
MEFISTOFELIS
O jis - mergiotę. Taip nuo seno jau yra.

PAVĖSINĖ SODE
MARGARITA {BĖGA VIDUN, PASISLEPIA UŽ DURŲ IR, PRI­
DĖJUSI PIRŠTUS PRIE LŪPŲ, ŽIŪ RI PRO PLYŠĮ
MARGARITA
Ateina!
FAUSTAS
įeidamas
Kur, padūkėle, slepies?

85
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Palauk!
Bučiuoja Margaritą
MARGARITA
apkabindama ir bučiuodama Faustą
Tave aš myliu iš visos širdies!
Mefistofelis beldžiasi į duris
FAUSTAS
treptelėjęs koja
Kas ten?
MEFISTOFELIS
Bičiulis.
FAUSTAS
Kiaulė!
MEFISTOFELIS
Skirtis laikas.
MARTA
įeidama
Taip, jau vėlu.
FAUSTAS
Galiu jus palydėt?
MARGARITA
Bijau mamos... Laimingai!
FAUSTAS
Likit sveikos.
Kaip gaila, kad turiu skubėt!
MARTA
Sudie.
MARGARITA
Lig pasimatymo.
86
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Faustas ir Mefistofelis pasisalina

MARGARITA
Tai protas!
Dievuli šventas! Koks jisai galvotas!
O aš tokia paika, neišmani,
Jog man tiktai pritarti jam belieka...
Kaistu kaip žarija - ir nesugaudau nieko!
Išties, ką randa jis many?
Išeina

OLA MIŠKE

FAUSTAS
vienas
Kilnioji dvasia, tu davei man visa,
Ko tik prašiau. Ne veltui į mane
Tu savo veidą atgręžei liepsnotą.
Tu man gamtos atvėrei karalystę,
Davei man galią džiaugtis jos grožiu;
Tu leidai ją ne vien šaltai stebėti,
Bet ir įžvelgti jos gelmėn pačion
Nelyginant į savo draugo širdį.
Tu margą virtinę gyvų būtybių
Be perstogės vedi man prieš akis
Ir mokai atpažinti savo brolį
Tyliam krūmokšny, vėjuj ir vilny.
Kai girioje griausminga vėtra kaukia,
Kai griūdama galingoji pušis
Aplinkinius kamienus žemėn bloškia
Ir trenksmui jos dusliai kalva atliepia, -
Tu atvangion olon mane vedies,

87
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Ir aš save, ir visą savo sielą

Lyg stebuklingam veidrody regiu.
O kai mėnulis tyras ir glosnus
Prieš mano žvilgsnį kopia į padangę, -
Tuomet nuo skardžių, nuo drėgnų kerų
Tartum šešėliai plaukia link manęs
Senų dienų paveikslai sidabriniai
Ir mąstymo aistras many vėsina.
Dabar matau aš puikiai, kad žmogus
Pasauly veltui ieško tobulybės.
Aš būčiau kaip dievaitis, bet deja!
Mane visur sekioja atkakliai
Tas įžūlus, abuojas palydovas,
Kuris mane taip žemina, jog niekais
Paverčia tavo dovanas visas.
Parodęs man grožybę nematytą,
Jis ugnį slaptą uždegė many, -
Ir aš geidžiu vis pomėgių naujų
Ir neįstengiu meile prisisotint.
Įeina Mefistofelis
MEFISTOFELIS
Ar maklinėt po užkampius dykam
Ir slapukauti tau neįkyrėjo?
Taip pagyventi kiek - smagu bet kam,
Bet greit pasigendi gaivesnio vėjo.
FAUSTAS
Nejau kitokio darbo neturi,
Kaip ant manęs tolydžio giežti pyktį?
MEFISTOFELIS
Galiu tave ramybėje palikti,
Jei tavo nuotaika bjauri.

88
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tu amžinai toksai surūgęs,

Toks uvėrus ir nekalbus,
Jog aš tikiuos, kad man nebus
Per daug nepakeliamas smūgis
Tavos kompanijos netekt.
Meilaukis jam ir linkčiok dienąnakt!
FAUSTAS
Tu prikibai kaip erkė... Nemanau,
Kad mano pareiga - už tai dėkoti!
MEFISTOFELIS
O, žemės varganas sūnau!
Ką be manęs tu veiktum, gležnaproti?
Tave išgydžiau aš ilgam
Nuo filosofinio košmaro;
Kitaip - pasaulį šį visiem laikam
Apleidęs būtumei, ko gero...
Apsamonoję akmens ir drėgni kemsai
Tik rupūžėms patinka! Ar ne gėda,
Kad tu šviesos baidaisi lyg pelėda
Ir kad apkiautęs olose murksai?
Taip, kabinetinio mokslinčiaus raugu
Gerokai trenkia dar nuo mano draugo!
FAUSTAS
Jei tu žinotum, kiek jėgų semiuos,
Klajodamas miškais, uolom kerpėtom, -
Tu neturėtumei akimirkos ramios
Ir, velnias būdamas, man laimės pavydėtum.
MEFISTOFELIS
Baisus čia malonumas - kalnuose
Kėpsoti po keru miglotą naktį,

89
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Ligi žvaigždžių pakilt

- ne kūnu, tai dvasia,
Į žemės gelmenis mintim prasmegti,
Širdim apglėbti visa, kas kadais
Per šešetą dienelių padaryta,
Ir pasimėgaut polėkiais aukštais
Ar meilės dausose skrajot lig ryto
Ir jaustis nemirtingam, o paskui
Iš karto pliumptelt nuo viršūnės...
Daro nešvankų gestų
Nebesakysiu kur... Tegu jį šunes!
FAUSTAS
Koks tu nepraustaburnis, fui!
MEFISTOFELIS
Mane laikai nešvankėliu, matau!
Juk drovią klausą visados įžeidžia
Tai, ko drovi širdis labiausiai geidžia.
Tiek to. As leidžiu pakvailioti tau,
Tiktai nepersūdyk, broleli -
Daryti reikia viską su saiku.
Tu apsiblausęs vėl, skruostai išbalę,
Žiūrėti į tave klaiku...
Tad susiprask: jei taip ilgiau bus,
Tau gresia juodas pamišimo siaubas.
Kol čia dykauji, tavo mylima
Viena savoj grytelėj sėdi,
Apie tave galvoja kliedi,
Iš ilgesio skausmingo leipdama.
Tik ką tavoji meilė kunkuliavo
Ir veržėsi audringai iš krantų
Lyg upė tvinstanti pavasario metu;
Ir štai, kada galingas jausmas tavo

90
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Į srautą vargšę Gretchen pasigavo, -

Tu išsekai!
Būk tikras, niekur nepabėgs miškai,
Dėl to nusivyliman neįpulki,
O šutink tiesiai miesto link,
Pas nelaimingą savo mulkę,
Ir troškulį jos meilės numalšink.
Ji rymo per dienas prie lango
Ir, žvelgdama liūdnai į dangų,
Į virtinę pilkųjų debesų,
Dainuoja: J\k , kodėl ne paukštė aš esu!”
Jai valandos nežmoniškai prailgo.
Čia atsidūsta ji, čia krūptelia ūmiai,
Čia stovi rūškana, čia šyptelia linksmai,
Ir meilės ašaros jai žvilga.
FAUSTAS
Gyvatė tu! Tikra gyvatė!
MEFISTOFELIS
pusbalsiu
Žūtbūt sumurdysiu aš patį!
FAUSTAS
Pradink, piktasis, neminėk man tos,
Kurios beprotiškai geidžiu!
Gudriu šėtonišku žodžiu
Negundyk sielos apniauktos!
MEFISTOFELIS
O Gretchen mano, kad tu jos baidaisi,
Ir klysta gal ne taip jau baisiai.
FAUSTAS
Su manimi visur ji amžinai,
Visur kaip gyvą ją regiu tolydžio

91
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Ir Dievo kunui net pavydžiu,

Kurį palyti lūpomis jinai!
MEFISTOFELIS
As irgi seilę varvinu dažnai
Vaizduodamasis, kokią stirnų porą
Ant jos baltos krūtinės tu ganai!
FAUSTAS
Dink, sąvadautojau!
MEFISTOFELIS
Nebeturiu aš noro
Atsakinėt į tavo plūdimus.
Beje, sukūręs vyrą ir mergaitę,
Pats Dievas liepė jiems į pažintį sueiti
Ir išbandyti savo gabumus.
Na, liurbi, judinkis ir būk ramus:
Tavęs juk lūkčioja brangioji,
Ir tu pas ją dabar skubi,
O ne į prapultį žygiuoji!
FAUSTAS
Ak, net ir angeliškam jos glėby,
Net ir palaimoje, kurią jos kūnas
Suteikia man, jaučiu be atvangos,
Kokia ji nelaiminga! Aš - klajūnas,
Iškrypęs iš gyvenimo vagos,
Galvotrūkčiais kažkur lekiąs siaubūnas,
Kuris, nelyginant kalnų krioklys,
Bedugnėn bėgdamas, nežiūri į šalis...
O gretimais, gražioj palaukėj,
Mažoj trobelėj, nuo žmonių toli,
Gyveno j i ramiai ir jaukiai -
Skaisti kaip kūdikis, tyli.

92
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ETE. Faustas

Kur as, nedorėlis, veržiausi?

Kokiais keliais?
Nuo mano siausmo akmenys didžiausi
Gurėjo trupiniais!
Bet aš jos laimę ir ją pačią
Įdūkęs užkliudžiau...
Šėtone, tark už tai man ačiū
Ir išvaduok iš sielvarto greičiau!
Kas bus, tas bus! Tegu drauge su ja
Mane praryja praraja!
MEFISTOFELIS
Nešokinėk, nebūk toks karštakošis!
Verčiau, nuo tvaiko atsikvošęs,
Paguosti ją skubėk. Išties,
Bailys, kuris neranda išeities,
Nusigalabyt pasiruošęs.
Berods, velnių esi priėdęs tu,
Laikytis privalėtum kaip drąsuolis.
Pasauly niekas nėr man taip šlykštu,
Kaip velnias, panikon įpuolęs!

MARGARITOS KAMBARĖLIS
GRETCHEN
viena prie ratelio
Man širdį slegia
Sunki našta,
Ramybė mano
Prarasta.
Be jo aš tarytum
Karste jaučiuos,

93
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Matyti nenoriu
Saulės skaisčios.
Dega krūtinė,
Galvoj tamsu,
Nesusigaudau,
Nė kur esu...
Man širdį slegia
Sunki našta,
Ramybė mano
Prarasta.
Aš pražiūrėjau
Dėl jo akis,
Kelius išvaikščiojau -
Kurgi jis?
Visur kaip gyvą
Aš jį regiu -
Didingą jo stotą,
Liepsnas akių.
Jo žodžiai liūliuoja
Lyg marių vilnis,
O kaip svaigina
Jo bučinys!
Man širdį slegia
Sunki našta,
Ramybė mano
Prarasta.
Greičiau apkabinti
Aš jį geidžiu,
Ilgiuos glamonių
Jo saldžių.

94
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Sudegti trokštu
Jo glėbio ugny,
Numirt, ištirpti
Jo bučiny!

MARTOS SODAS

MARGARITA IR FAUSTAS
MARGARITA
Tu prižadėk man, Henrikai!
FAUSTAS
Mielai
Aš viską padarysiu tau.
MARGARITA
Sakyk, kaip tavo dvasios reikalai?
Tu - geras, doras vyras, aš matau,
Tiktai kažin ar pamaldus esi.
FAUSTAS
Ne, tu, vaikeli mano, neteisi.
Tave aš myliu; mylimų draugų
Pasaulyje į nieką nemainyčiau.
Aš nedraudžiu kitam eit į bažnyčią.
MARGARITA
To maža. Reik pačiam tikėt.
FAUSTAS
Vargu...
MARGARITA
Kaip nebijai patekti pragaran tu
Už tai, kad negerbi šventųjų sakramentų?

95
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
As juos gerbiu.
MARGARITA
Bet jų bodies.
Seniai tu bebuvai išpažinties...
O Dievą ar tiki?
FAUSTAS
Miela širdele,
Kas drąsiai tvirtint gali,
Jog Dievą tiki jis tikrai?
Klebonai, mokslų daktarai
Paruošę turi mums atsakymus gudriausius,
Bet nuo visų jų leipsta ausys.
MARGARITA
Vadinas, netiki?
FAUSTAS
Kam, angelyt,
Iš sykio tokias išvadas daryt?
Kas teigti drįstų,
Kad jis neklysta
Sakydamas: „Aš jį tikiu”?
Kas nedvejodamas
Ir nesvyruodamas
Galėtų tan: „Ne, netikiu aš jo”?
Jisai, visų maitintojas
Ir viso ko gaivintojas,
Ar nemaitina, negaivina
Manęs, tavęs ir pats savęs?
Padangių skliautas ar netvyro
Virš mūs galvų,
Kietoji žemė - ne po mūsų kojų?

96
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ar amžinų žvaigždžių pulkai

Nežvelgia draugiškai į mudu?
Ar viens kitam dabar
Mes į akis nežiūrim?
Ar tai, ką tu regi ir ką girdi,
Kas nuolatos aplink tave
Ore plevena paslaptingai, -
Ar visa tat nejučiomis
Į tavo širdį nesismelkia?
Tad jausmo ją pripildyk sklidinai
Ir, kai visai laiminga bus jinai, -
Vadink tatai kaip nori - meile, laime,
Vadink Dievu!
Nėr vardo tinkamo, yra tik jausmas,
Vien jis tiktai!
O vardas - tuščias garsas,
Dūmelis, į žydrynę pasikėlęs
Ir temdantis vaiskumą jos.
MARGARITA
Gražu klausyt kalbos tokios!
Tą patį skelbia mums ir kunigėlis,
Galbūt kitais tik žodžiais.
FAUSTAS
Apie tai
Kiekvienas kalba kaip išmano.
Kodėl gi atvirai ir paprastai
Nepasakyt man to, ką sako siela mano?
MARGARITA
Iš pirmo žvilgsnio tu lyg ir teisus,
Bet vis tiek pat man lieka abejonė...
Nepanašus nė kiek tu į krikščionį.

97
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

FAUSTAS
Brangioji!
MARGARITA
O, koksai baisus
Tas tavo sėbras!
FAUSTAS
Kaip? Dėl ko, vaikeli?
MARGARITA
Mana širdis tiesiog pakęst negali
To atšiauraus, nelabo sutvėrimo.
Jo veidą regint, siaubas ima...
Lig šiolei tokio padaro matyt
Man dar neteko.
FAUSTAS
Nebijok, mažyti
MARGARITA
Aš jo bijau, bijau it maro.
Esu aš būdo žmoniško ir gero;
Bet lygiai taip, kaip širdimi visa
Tavęs ilgiuos, taip toji pabaisa
Mane kiekvienąsyk šiurpu nukrato:
Tokių kaip šitas perėjūnas, - reta!
Atleisk man, Viešpatie, jei tai nėra tiesa!
FAUSTAS
Visokių tipų yr, visokių reikia.
MARGARITA
Su juo broliauti būtų man sunku.
Vos pamatau tik išraišką jo klaikią,
Aš tučtuojau ramybės netenku.
Jam, rodos, parašyta ant kaktos,

98
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kad jis nėra mylėjęs niekados

Ir pilnas paniekos tūžmingos.
Su savo mylimu draugu
Taip lengva man alsuoti, taip smagu!
Bet žybtelia jo žvilgsnis pasaipingas -
Ir aš jaučiuosi lyg sustingus.
FAUSTAS
Širdele, vyk šalin blogas mintis!
MARGARITA
Pagieža jo - man papjūtis.
Kai tik prieina jis, - iškart
Man lyg ir svetimas darais tu,
Maldos nepajėgiu ištart,
Aitru širdy, ir protas kvaišta...
Ar tau nebūna, Henrikai, tas pat?
FAUSTAS
Nemėgsti tu charakterio jo keisto.
MARGARITA
Man laikas eit.
FAUSTAS
Nejau negausiu niekuomet
Ramiai priglusti prie tavos krūtinės
Ir tau išlieti meilės bekraštinės?
MARGARITA
Kad aš viena miegočiau kambary, -
Palikčiau neužšautą durų šovą.
Bet netolies - mamytės lova;
O motina - tokia budri...
Jei mudu ji užkluptų iš netyčių,
Nieku būdu aš to neišlaikyčiau!

99
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Dėl šito nesirūpink! Štai lašai:
Įpilki jų kad ir labai mažai
Prieš vakarienę į puodelį jos -
Ir ją sapnai saldžiausi užliūliuos.
MARGARITA
Aš spirtis negaliu, kai tu prašai...
Juose nuodų nėra, brangusis?
FAUSTAS
Argi
Tau būčiau jų pasiūlęs, angelyt?
MARGARITA
Tave regėdama, jaučiuosi tavo vergė
Ir, rodosi, bet ką sutikčiau padaryt.
Aš dėl tavęs nepabijojau nieko,
Tad ko gi dar man būgštauti belieka?
Išeina
MEFISTOFELIS
įeidamas
Kur tavo pienburnė?
FAUSTAS
Tu vėl mane sekei?
MEFISTOFELIS
Taip, daktare, klausiausi, kaip smagiai
Ji tau į galvą katekizmą kalė.
Mergiotė, regis, šovė ne pro šalį!
Jos visos dievobaimingus jausmus
Be galo vertina, nes tikis,
Jog dievobaimingas jaunikis
Ateityje bus vyras paklusnus.

100
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

FAUSTAS
Nejau tu, išgama, nesupranti,
Kad josios angeliška siela
Išganingiausio vien tikėjimo pilna,
Kad ji - tokia švari, skaisti,
Jog gailisi bičiulio savo mielo,
Kuriam galbūt skirta kankynė amžina?
MEFISTOFELIS
Kai kavalierius - pernelyg aistringas,
Jį mulkinti kur kas lengviau yra.
FAUSTAS
Ugnies ir purvo mišiny siaubingas!..
MEFISTOFELIS
O fizionomiste ji gera!
Sumojo tučtuojau iš mano minos,
Kad su tokiais kaip aš juokaut baisu,
Nes jeigu ir ne demonas esu,
Tai bent jau piktas genijus. Vadinasi,
Šią naktį...
FAUSTAS
Ko šaipaisi iš merginos?
MEFISTOFELIS
Kaip nesidžiaugti man savu triūsu!
[...]

101
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

NAKTIS

GATVĖ PRIEŠ MARGARITOS NAMUS

MARGARITOS BROLIS VALENTINAS, KAREIVIS
VALENTINAS
Kai, būdavo, anais laikais
Mes pokyliaujam su draugais
Ir savo mylimą mergelę
Kiekvienas į padanges kelia,
Išgerti kviesdamas visus, -
Aš sau atsikvempiu ant stalo,
Klausausi jų nekalto melo,
Šypsodamas raitau ūsus,
Paskui, paėmęs taurę drąsiai,
Sakau: „Vienam patinka ta,
Kitam, be abejo, kita.
Bet argi šauniai mano sesei
Kuri prilygtų? Niekada!”
Ir mano balsas tuoj užgožia
Pagyrų tauškalus. Mielai
Visi pagerbia Gretchen grožį,
Ir činksi sklidini stiklai.
Dabar - ne taip! Kiekvienas kvaiša
Tave su dumblais nuolat maišo,
Tulžingai šaipos į akis,
Nesigailėdamas tau sprigtų, -
O tu tik balk it koks vagis,
Nė žodžio niekšui nesakyk tu,
Čiaupykis ar sau plaukus rauk...
Jis nemeluoja - štai kas pikta!
Kitaip jį tuoj išmestum lauk.
Kas ten? Ko tiedu susigūžę

102
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Prie namo sėlina vogčia?

Jei aš nutversiu jos meilužį,
Jis gyvas nepabėgs iš čia!
Įeina Faustas ir Mefistofelis
FAUSTAS
Žvelk, zakristijoje ugnelė amžinoji
Pro langą bliksi; jos liūdna šviesa
Tai gestelia, tai skaidriai suliepsnoja,
Kovodama su gulančia tamsa...
Manoj širdy seniai liepsna užblėso.
MEFISTOFELIS
O aš - tarytum katinas plevėsa,
Kurs patylom išdūlina nakčia
Ieškoti meilės nuotykių ant stogo.
Ne, man, drauguži, visiškai nebloga,
Mane vilioja toji užmačia, -
Aš netveriu džiaugsmu, suradęs progą
Pamerginėt arba nukniaukti ką.
Be to, poryt juk šventė nemenka:
Valpurgijos naktis! Ji tuo garsi,
Kad eina lig aušros galvom visi.
FAUSTAS
Ar gausime tą lobį pamatyti,
Kuris neaiškiai iš po žemių švyti?
MEFISTOFELIS
Gali, brolau, pasveikinti mane!
Aš jį mačiau: ten užkasta skrynia,
Pilna auksinių spindinčių monetų;
Tau dirstelėt į ją taip pat vertėtų.

103
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Gal žiedas koks yra, gal auskarai,
Kurie lauktuvėm tiktų manajai gražuolei?
MEFISTOFELIS
Atsimenu labai gerai:
Tikrų žemčiūgų buvo ten karoliai.
FAUSTAS
Ak, kaip puiku! Man taip nemalonu
Pas ją ateit visai be dovanų!
MEFISTOFELIS
Naudinga kartais pataupyt skatiką
Ir pasismaginti bent kiek už dyka.
Linkiu sėkmės tau iš širdies
Ir užtatai šią naktį žvainą
Aš padainuosiu dorovingą dainą,
Kuri mums ją apgluminti padės.
Dainuoja, skambindamas gitara
Tuojau prašvis...
Ko slapčiomis
Pas jo duris,
Mergyte, tu dairaisi?
Tu - nekalta,
Nesutepta, -
Bet nebe ta
Iš mylimo pareisi.
Apsižiūrėk
Ir nė per tiek
Juo netikėk,
Nors kalbos jo padorios!
Karštų, suktų
Jo pažadų

104
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Ir pakuždu
Nepaisyk lig altoriaus!
VALENTINAS
išeidamas priekin
Po šimts! Negundyki žmonių!
Užtenka tau čionai skardenti!
Su savo barškyne eik po velnių,
Prakeiktas žiurkių muzikante!
Sudaužo gitarą
MEFISTOFELIS
Na, štai ir po gitaros. Gaila.
VALENTINAS
Belieka tik praskelt makaulę tavo kvailą!
MEFISTOFELIS
Faustui
Į kovą, daktare! Eik šen artyn:
Aš pats vedu tave į mūšį kilnų.
Dar smūgis! Dar! Tiesiog širdin!
Mes sukedensim jį kaip šiltą vilną.
VALENTINAS
Tik pamėgink!
MEFISTOFELIS
Kodėl gi ne?
VALENTINAS
Ak šitaip!
MEFISTOFELIS
Še!
VALENTINAS
Visur jo pilna!

105
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TE . Faustas

Ar čia tiktai ne velnias prieš mane?

Ranka staiga nutirpo...
MEFISTOFELIS
Faustui
Durk jam!
VALENTINAS
krinta
Oi!
MEFISTOFELIS
Storžievis gavo tai, ko geidė!
Bet negaišuokim. Dumkim tuoj.
Girdi? Šauksmai aplink jau aidi.
Aš nebijau policijos, tačiau
Nevirškinu teismų.
MARTA
pro langą
Čionai greičiau!
GRETCHEN
pro langą
Šviesos! Šviesos!
MARTA
Baisus dalykas!
Muštynės kruvinos!
ŽMONĖS
Tas nebegyvas jau.
MARTA
išbėgdama
Kur žmogžudys? Kur užpuolikas?

106
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

GRETCHEN
išbėgdama
Kas čia?
ŽMONĖS
Tavosios motinos sūnus.
GRETCHEN
O, Viešpatie, apsaugok mus!
VALENTINAS
Žinau, turėsiu mirti greit,
Išvykti į kelionę paskutinę.
Ko, moterys, paleidot kakarinę?
Nutilkit. Prašom prie manęs prieit.
Moterys apstoja Valentiną
Sesute, tu esi jauna,
Dar neprityrus mergina
Ir iškrypai iš doro kelio.
Įspėti noriu aš tave:
Kad jau tapai paleistuve,
Tai duok sau pilną valią!
GRETCHEN
O, Dieve! Broli, ką šneki tu?
VALENTINAS
Kam Dievą kišt į purvą šitą?
Kas atsitiko, tas ir liks,
Kas turi būt, tas ir įvyks.
Dabar su vienu tu pradėjai;
Jo darbą tęs kiti mėgėjai,
O kai lig tuzino prieis,
Tai visas miestas plauks būriais.

107
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kai darbas užgema gėdingas,

Nerodo niekam veido jis,
Ir juodas šydas paslaptingas
Jam dengia niekšiškas akis.
Jį dar lopšy užsmaugti reik,
Kitaip - jis auga, auga, auga,
Bet negerėja nė per plauką,
Šviesos nebijo jau beveik,
Bjauresnis darosi kasdien
Ir veržiasi aikštėn.
Jaučiu: nebetoli laikai,
Kada net seniai ir vaikai
Bėgs nuo tavęs lyg nuo raupsuotos,
Kai tavo akys ašarotos
Bauginsis tų, kurie tave
Matys praeinančią gatve.
Nebepuikausi tuokart šičia
Su gryno aukso grandine
Ar su apykakle puošnia,
Nebeisi, kekše, į bažnyčią,
O styrinėsi pašaliais
Su driskiais tartum klipata...
Ir jeigu tau dangus atleis, -
Ant žemės būsi prakeikta!
MARTA
Verčiau nustokit piktint žmones
Ir melskit Viešpaties malonės!
VALENTINAS
Jei aš galėčiau kumščiu tvoti
Tau, sąvadautoja šlykšti, -
Visi visi darbai pikti
Iškart man būtų dovanoti.
108
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

GRETCHEN
Už ką man, vargšei, kančios tos?..
VALENTINAS
Nurimk, sesuo. Gana raudoti.
Garbės, niekingai prarastos,
Nebeatgausi... Tu pati
Mane myriop dabar siunti, -
Ir kaip kareivis, kaip narsuolis
Pas Dievą žengia tavo brolis.
Miršta

KATEDRA

MIŠIOS. VARGONŲ IR GIESMIŲ GARSAI. GRETCHEN ŽM ONIŲ

MINIOJ; JAI UŽ NUGAROS - PIKTOJI DVASIA
PIKTOJI DVASIA
Ne šitaip, Gretchen, tu kadaise,
Skaisti ir nekalta,
Ėjai bažnyčion
Ir su maldaknyge sena
Kalbėjai poterius,
O tavo vaikiška galvelė
Žaidimais buvo užimta
Daugiau negu Dievu!
Ko, Gretchen,
Tu susimąsčiusi?
Koks negandas tau sielą slegia?
Gal tu meldies
Už vėlę motinos,
Kuri per tavo kaltę
Taip nelemtai
Užmigo amžiams?
109
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kieno ten kraujas

Ant slenksčio tavojo?
Ar pasirdėj
Nespurda tau nauja gyvybė?
Ar nerimasčio ir slaptos vilties
Tavęs ji nepripildo?
GRETCHEN
Aiman!
Kaip atsiginti
Nuo tų baisių minčių,
Kurios manęs
Nė mirksniui nepalieka?
CHORAS
Di e s i r a e , dies ilia
S o l v e t s a e c l u m i n f a v i l į a.*
vargonų gausmas
PIKTOJI DVASIA
Dangaus rūstybė
Grūmoja tau!
Trimitas gaudžia!
Atsiveria karstai -
Ir tavo siela
Iš pelenų
Į amžinas kančias
Drebėdama pakyla!

GRETCHEN
Kur pasidėt?

Greit rūsti diena ateis,

Virs pasaulis pelenais.

110
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Mane taip dusina

Vargonų gaudesys,
Giedojimas
Draskyte drasko širdį!
CHORAS
Judex ergo cum sedebit,
Q u i d q u i d latet adparebit,
Ni l i n u l t u m r e ma n e b i t *
GRETCHEN
Tvanku man čia,
Trošku!
Pilioriai mūriniai
Ir skliautai niūrūs
Taip gula ant pečių!..
Man oro trūksta!
PIKTOJI DVASIA
Kur nori bėk, -
Vis vien dėmės gėdingos
Tu nepaslėpsi niekur.
Čionai tvanku? Tamsu?
O, vargas tau!
CHORAS
Q ui d sum miser t unc dicturus?
Quern p a t r o n u m r o g a t u r u s ?
C u m vi x j u s t u s si t securus**

* Sostan Dievas atsisės

Ir kiekvieną teist pradės..
Ką slėpei, tai paaiškės.
** Kur tu, vargše, pasidėsi,
Ką tu Viešpačiui kalbėsi,
Kai prieš galią jo drebėsi?

111
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

PlfCTOJI DVASIA
Šventieji nuo tavęs
Atsuko veidus,
Ir ranką tau paduot
Dorieji bijo... Vargas!
CHORAS
Q u i d sum miser t unc dicturus?
GRETCHEN
Kaimyne, flakonėlį!.. Bloga man!
Krinta be sąmonės

VALPURGIJOS NAKTIS

VIETOVĖ HARCO KALNUOS, NETOLIŠIRKĖS IR ELENDO

FAUSTAS IR MEFISTOFELIS

U]
MEFISTOFELIS
Koks negirdėtas bruzdesys!
Šimtai baidyklių kūliais lapatuoja,
Baksnojas, grumdos, rankom maskatuoja,
Spiegimas, kauksmas kurtina ausis,
Ir viskas kibirkščiuoja, čirška, dvokia...
Nesi turbūt regėjęs vaizdo tokio!
Laikykis, nes žemyn nusprūst gali.
Kur tu?
FAUSTAS
Čionai.

112
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Jau taip toli?
Palauk, as veikiai padarysiu tvarką,
Pasinaudodamas man suteikta valdžia!
Iš kelio, šunauja! Patsai šėtonas čia! -
Kabinkis, daktare, į mano švarką,
Ir sprukime kur nors. Aš pamačiau
Kažkokią keistą šviesą aname brūzgyne;
Tad maukime tenai greičiau!
Ta spūstis net ir man - baisi kankynė.
FAUSTAS
Tu - prieštaravimo dvasia, tikrai!
Kur dingo visas tavo apsukrumas?
Ir ko į Brokeną mus nešė aitvarai,
Jei tu iš sykio taikstais nert į krūmus?
MEFISTOFELIS
Ten, prie ugniakuro, tuojau svečiai sueis.
Mes rasime kompaniją gan jaukią.
FAUSTAS
Mane žioruojanti viršūnė traukia.
Žiūrėk; jau dūmai verčias kamuoliais,
Ir demono pagerbti minios plaukia.
Mįslių tenai nemaža atsiskleis!
MEFISTOFELIS
Bet ir naujų iškils nemaža. Te sau
Puotauja į sveikatą ponai dideli!
Man daug smagiau pabūti nuošaly,
Aš etiketo juk nepaisau.
Taigi kur nors prisėskime ramiai
Ir pašnekėkime savybėj intymiai.
Antai, pažvelki, ragana jauna

113
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Plika išsirengė; o štai žynė sena

Nuogybę savo droviai dangsto.
Tave aš noriu perspėti iš anksto:
Būk mandagus su jom - ir tuo būdu
Tikrai nebus tau šičia nuobodu.
Girdžiu orkestrą. Kaip nedarniai groja!
Tačiau prie jo priprasti reik.
Žinok, kad atvykai tu ne į rojų!
Klausyk manęs ir drąsiai priekin eik.
Akim apmeski visą lauką plyną!
Ką pasakysi? Argi ne gražu?
Tarp šokančių porelių knibždėlyno
Liepsnoja spraga dešimtys laužų.
Pasmaližiaut, išgert, skaniai užkąsti
Puikiausia proga šiandie. Ko gi dar?
FAUSTAS
Kaip tu manai prisistatyt dabar?
Kipšu? O gal žadi raganium apsimesti?
MEFISTOFELIS
I n k o g n i t o keliauju paprastai.
Bet šventądien turiu būt ordinuotas.
Teisybė, aš nesu apdovanotas
Riteriniu raiščiu, bet užtatai
Kanopą manąją čia vertina aukštai.
Va sraigė atropoja; duodu žodį,
Jinai mane tuoj pat užuodė
Ir tiesia jau snukutį mūsų link.
Čionai užsimaskuot nė nemėgink!
Sustokime pradžioj pas tą ugnelę;
Mes būsim kaip piršlys su jaunikiu.
Kreipdamasis į senukus, kurie sėdi prie gruzdančių žarijų
Ko, ponai, sėdite prie plėnių lyg sušalę?

114
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Daugiau energijos linkiu!

Te snaudulį jums muzika išvaiko!
Panuobodžiaut namie turėsit laiko.
GENEROLAS
Kaip galima tauta pasitikėti?
Tu jai tarnauji, garbę jos gini,
O ji - nelyginant koketė,
Kuriai patinka tik jauni!
MINISTRAS
Šiandieną sau kiekvienas viską glemžtas.
Sena dorybė - pamiršta.
Pakol mes reiškėme šį tą,
Pasauly viešpatavo aukso amžius.
PRALOBĖLIS
Kadais ir mes krutėjom daug žvaliau,
Per daug nebuvom skrupulingi
Ir jautėmės gana galingi,
Bet gumbą gavom pagaliau...
RAŠYTOJAS
Sakykite, ar verta dar iš viso
Rašyt protingas ir geras knygas?
Jaunų nemokšų tiek dabar priviso,
Kad nebeims jų niekas į rankas!
MEFISTOFELIS
ūmiai pasivertęs nukaršusiu seniu
Belieka laukti teismo paskutinio.
Sudie, kalnų viršūne, lik sveika!
Prakiuro mano jau statinė.
Vadinas, greit pasaulio pabaiga.

115
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

LAUMĖ SKUDURININKE
Ei, ponai, pirkit, nepraleiskit progos!
Galiu pasiūlyt prekių įvairių,
Visokio šlamšto begalę turiu,
Pasirinkimas, dievaži, neblogas!
Pasidomėkite daiktais,
Kurie štai išdėlioti guli:
Žinokite, kiekvienas jų kadais
Yra pražudęs priešą ar bičiulį.
Tas senas kardas kraujo nemažai
Kare praliejo; iš ano bokalo
Į gerklę pylėsi nuodų lasai -
Ir žydintys veidai iš karto balo;
Nėr tokio žiedo čia, kuris
Nebūtų suvedžiojęs bent vienos gražuolės,
Nėr durklo, su kuriuo piktadarys
Iš pasalų ko nors nebūtų puolęs.
MEFISTOFELIS
Tu smarkiai atsilikusi, tetule!
Seni grebėzdai mūs nesuvilios.
Te jie ramiai rūdija sau, te sau dūli!
Mes trokštame naujybių. Kurgi jos?
FAUSTAS
Tokios margos ir įspūdingos mugės
Nelaukiau. Ji apstulbino mane!
MEFISTOFELIS
Tiesiog ant sprando lipa man minia...
Jos kvaitulys dar neatslūgęs.
FAUSTAS
Kas ten?

116
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Lilitė.
FAUSTAS
Kas ji per viena?
MEFISTOFELIS
Nejaugi pats tu nesumoji?
FAUSTAS
Paaiškink man.
MEFISTOFELIS
Jinai - pirmoji
Adomo, jūsų protėvio, žmona.
Bijoki jos banguojančių plaukų!
Jei toji moteris vyriškį jauną
Į jų verpetą pasigauna,
Atgal ištrūkti jam sunku.
FAUSTAS
Antai jauniklė sėdi ir senioke;
Atrodo, jiedvi bus jau prisišokę.
MEFISTOFELIS
Ne, balius dar pačiam pasiutime.
Patrypkime su jom šiek tiek. Eime!
FAUSTAS
šokdamas su jaunikle
Aš obelį sapnuos regėjau,
Du obuolaičius pastebėjau:
Mane jie į pagundą vedė...
Aš strykt - ir įsliuogiau į medį!
GRAŽUOLĖ
Šie stebuklingi rojaus vaisiai
Nuo seno jums patinka baisiai.

117
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kas nori, tas jų rasti gali

Ir mano žydinčiam sodely.
MEFISTOFELIS
šokdamas su senioke
As sapnavau, kad stoviu vienas
Pas kuplią liepą; jos kamienas -
Įskilęs, ir matau as drevę,
Kuri mane baisiausiai žavi.
SENĖ
Šauniajam ponui arkliakojui
Už komplimentą aš dėkoju.
Tikiuos, kad, jei mane tu myli,
Tai užtaisysi liepoj skylę.
[...]

MEFISTOFELIS
[...]
Faustui, kuris nustoja šokęs
O kam gi tu paleidai damą savo,
Kuri taip šauniai šoko ir dainavo?
FAUSTAS
Jai beringuojant kažin ką,
Pelė raudona iš burnos išsprūdo.
MEFISTOFELIS
Tu ačiū pasakyk, kad ne pilka!
Esi opus labai, staigoko būdo.
Nekreipki jokio dėmesio į tai.
FAUSTAS
Paskui...

118
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Kas dar?
FAUSTAS
Mefistai, ar matai
Šią dailią, bet išblyškusią žmogystą?
Ji lyg supančiota šlepsena pamaži
Ir nuostabiai į Gretchen panaši.
MEFISTOFELIS
Laimingas tas, kas josios nepažįsta!
Bedvasę, blankią šmėklą tu regi;
Jos išvaizda - tokia baugi,
Jog gyslose nenorom stingsta kraujas,
Ledinis žvilgsnis - toks klaikus,
Jog akmeniu pavirsta tuoj žmogus...
Medūzos mitas tau juk nebe naujas.
FAUSTAS
Numirėliškai žiūri akys šitos,
Lyg neužspaudė jų ranka gaili.
O kūnas - tarsi mano Margaritos,
Kuria džiaugiausi meilės svaiguly!
MEFISTOFELIS
Tai monai tik, lengvatikis drauguži!
Joje kiekvienas mato savąją meilužę.
FAUSTAS
Kiek ilgesio ir kiek kančios gilios
Aš pastebėjau žvilgsny jos!
Ir kaip keistai brūkšnys raudonas,
Tarytum ženklas peilio ašmenų
Ar vos žymus siūlelis plonas,
Aplinkui eina jos kaklu Įeinu.

119
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Teisybė. Kaip žinia, Persėjas
Kadais nukirto galvą jai,
Bet vargšė gali ją laisvai
Po pažastim laikyt. Atsikvošėjęs,
Žygiuok su manimi kartu
Į kauburį, kur dunkso netoliese:
Lyg Pratery* ten linksma šiuo metu,
Ir tu spektaklį pamatyt galėsi. -
[...]

RŪŠKANA DIENA

LAUKAS
FAUSTAS, MEFISTOFELIS
FAUSTAS
Vienui viena didžiausiame varge! Visų atstumta, ilgai ji klaidžiojo kaip
elgeta beglobė - ir štai dabar suimta! Jinai, tokia žavinga ir skaisti, užda­
ryta kalėjiman ir pasmerkta nežmoniškoms kančioms it kokia nusikaltė­
lė! Deja! Deja! - Ir tu, menkysta, tu, vylingas demone, drįsai visa tat nu­
slėpti nuo manęs? Na, ką gi, džiūgauk dabar ir įnirtingai vartyk savo
velniškas akis! Aš negaliu pakęsti tavęs, vien nuo vaizdo tavo darosi man
koktu! Sunku įsivaizduoti: kalėjime - ir baisiausiam varge! Atiduota pik­
tosioms dvasioms ir bejausmės žmonijos teismui! O tu stengies tuo tarpu
mane užliūliuoti savo niekingom pramogėlėm, slepi nuo manęs visą jos
padėties klaikybę, nė piršto nepajudini ir ramiai stebi, kaip jinai žūsta.

* P r a t e r i s - didelis parkas Vienoje, pramogų vieta.

120
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Ne ji pirmoji.
FAUSTAS
Suva! Kraupus išgama! - O visagale dvasia! Grąžink tam šlykštynei jo
pirmykštį šuns pavidalą, kuriuo jis dažnai naktimis lutendavo priešais
mane, parmušdamas nuo kojų nerūpestingus keleivius ir dėdamas jiems
ant pečių letenas. Paversk tą atmatą vėl kirminu, kad jisai šliaužiotų prieš
mane žemėje ant pilvo, o aš jį galėčiau su panieka mindžioti ir trypti. -
Ne pirmoji! - O, siaubas, siaubas, kurio neaprėpia žmogaus protas! Va­
dinasi, kiek tokių kaip jinai yra jau nugarmėję pražūties bedugnėn? Ne­
jaugi Praamžis - toks negailestingas, kad jam vienos aukos neužteko
visų paskesniųjų kaltei išpirkti? Širdis man plyšta iš sielvarto, bežiūrint
į šią v i e n ą kankinę, o tau likimas tūkstančio nekaltų būtybių kelia
juoką!
MEFISTOFELIS
Štai mes ir prisifilosofavom, štai ir priėjom liepto galą, kur žmogaus
išmonė - visiškai bejėgė. Kam gi draugauji su mumis, jei toji draugystė
yra tau nepakeliama našta? Pasišovei skraidyti, o pats bijai, kad apsisuks
galva? Kas prie ko pristojo - mes prie tavęs ar tu prie mūsų?
FAUSTAS
Nešiepki taip įžūliai savo plėšrių dantų, bjaurybe! Įstabi, didi dvasia,
tu, kuri teikeis parodyti man veidą savo! Tu pažįsti mano širdį ir sielą, -
tad kam gi užkorei man tą gėdingą kompanioną, kuris mėgaujasi sveti­
mom nelaimėm ir džiaugias kitų pražūtim?
MEFISTOFELIS
Ar jau viskas?
FAUSTAS
Išgelbėk ją arba - saugokis! Būk tu prakeiksmu prakeiktas tūkstančiams
metų!

121
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
As negaliu atšauti geležinės velkės, sutraukyti jai bausmingų pančių.
„Išgelbėk!” Kas gi įstūmė ją prapultin - aš ar tu?
Faustas paklaikusiu žvilgsniu dairosi aplink
Turbūt mielai stvertumeisi perkūnų? Laimė dar, kad dangaus griausmai
ne trumpaamžio žmogelio valioj! Sutriuškint nepaklusnųjį - štai bū­
das, kurio visad griebias tironas, nebesugalvodamas kitos išeities.
FAUSTAS
Vesk mane tenai! Ji turi būt laisva.
MEFISTOFELIS
Bet tu statai save į didelį pavojų! Žinok, kad mieste dar gyvi tavo juodo,
kruvino darbo pėdsakai. Ties nusikaltimo vieta skraido dabar dvasios kerš-
tininkės, tykodamos sugrįžtant žudiko.
FAUSTAS
Ir tu man kalbi tai? Te viso pasaulio žmogžudystės užgriūva ant tavo gal­
vos, baisenybe! Vesk mane, sakau tau, ir išlaisvink ją.
MEFISTOFELIS
Gerai, nuvesiu tave. Bet atsimink: mano jėgos ribotos. Negi visas dan­
gus ir žemė yra ištisai šėtono valdžioj? Aš užmigdysiu kalėjimo sargą, o
tu griebk tuoj raktus ir patsai savo rankom išvaduok ją. Budėsiu lauke, už­
burti žirgai bus paruošti, ir mes nudanginsim jus toli. Tatai - mano galioj.
FAUSTAS
Greičiau! Į kelionę!
U]

122
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas____________

KALĖJIMAS
GELEŽINĖS DURYS; PRIEŠ JAS FAUSTAS SU RAKTŲ RYŠULIU
IR LEMPA
FAUSTAS
Vėl manyje - gėlos ir skausmo jūra,
Vėl virpa man širdis kaip kitada.
Šiame rūsy, už šito drėgno mūro,
Kankinas ji, švari ir nekalta.
Ko tu delsi? Tau ją baugu išvysti?
Įeik! Drąsiau! Ko nesiryžti?
Arti jos paskutinė valanda.
Griebiasi u i spynos
Babas viduje dainuoja
Pasileidusi močia
Nužudė mane!
Nenaudėlis tėvas
Suėdė mane!
Surado sesuo
Mano kaulus plikus,
Nugabeno juos
Į laukus.
Aš raiba gegute pavirtau
Ir skraidau!
FAUSTAS
atrakindamas duris
Grandinės žvangčioja, šiaudai lyg lapai švokčia...
Girdžiu ją, bet nežino to jinai.
Įeina
MARGARITA
gūždamasi ant gulto
Mirtis ateina. Galas man! Kas toks čia?

123
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
pusbalsiu
Tai aš! Laisva tu būsi amžinai.
MARGARITA
puldama Faustui prie kojų
Jei tu žmogus, atjausiu mano vargą!
FAUSTAS
Tyliau - išbudinsi iš miego sargą!
Bando nutraukti grandines
MARGARITA
klaupiasi
Žinau aš, budeli, ką nori tu daryt!
Bet dar vidunaktis... Kodėl toksai žiaurus tu?
O, atidėk bent iki ryt
Sprendimą rūstų!
Nejaugi to tau negana?
Esu jauna,
Tokia jauna!
Graži buvau - ir užtatai aš žūstu!
Turėjau mylimą, dabar esu viena,
Bijūnai sutrempti, nuvyto puokštė...
Meldžiu, paleisk, paleisk mane greičiau,
Pasigailėk! Tavęs aš nemačiau...
Ką tau aš padariau? Ko iš manęs tu trokšti?
FAUSTAS
Tiek skausmo nepakelsiu aš, deja!
MARGARITA
Tuojau einu. Aš - tavo valdžioje.
Tik leisk pažindyt, pamyluot dukrelę.
Man davė pasidžiaugti ja nakčia
Ir vėl pagrobė... Gal kur nors prie kelio

124
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Iš keršto pakasė vogčia

Ir skelbia, kad tai aš žudikė.
Apie mane apylinkėj kai kas
Dainuoja netgi dainuškas!
Taip, regis, pasakoj yra nutikę,
Bet kuo gi aš dėta,
Kad šitaip darė pamotė pikta?
FAUSTAS
puola pries ją ant kelių
Aš, tavo mylimas, guliu prie tavo kojų!
Tave aš išvaduosiu iš pavojų.
MARGARITA
klaupiasi salia jo
Ant kelių pulkim abudu!
Melskimės! Ten, padury,
Pragaras visas sujudo,
Žiojas gelmė niūri...
Dvasia piktoji
Šiurpiai kvatoja,
Staugia liepsnų sūkury!
FAUSTAS
garsiai
Gretchen! Gretchen!
MARGARITA
įsiklausydama
Tai balsas mano draugo!
Pašoka. Grandinės krinta
Ne, netikiu dar ausimis...
Bet aiškiai jį girdėjau. Kurgi jis?
Laisva esu! Nieks durų nebesaugo!
Jau, rodos, savo mieląjį regiu,

125
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Geidžiu glamonių jo svaigių!

Pro kipšų kauksmą ir šnypštimą,
Pro veriantį dantų griežimą
Mane jis meiliai pašaukė vardu.
Kame jisai? Aš jo neberandu...
FAUSTAS
Aš čia.
MARGARITA
Tu su manim? Tu čia?
Apkabindama jį
Tai jisLDabar- ką reiškia man kančiai
Kalėjimo grandinių nebijau!
Aš laisvėj būsiu vėl tuojau!
Išgelbėta esu!
Štai ta siaura gatvytė,
Kur teko pirmąsyk tave matyti,
Antai sodelis, kuriame kartu
Su Marta laukėm, kol ateisi tu.
FAUSTAS
traukdamas ją su savim
Eime! Eime!
MARGARITA
O, palūkėki!
Su tavimi taip gera man!
Glostydama jį
FAUSTAS
Skubėki!
Žinok, kad tavo gaišatis
Abu mus pražudys.

126
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MARGARITA
Kaip? Nebenori net bučiuot manęs, brangusis?
Praėjo laiko taip mažai,
O tu jau savo Gretchen pamiršai?..
Kaip tai nuožmu iš tavo pusės!
Kur tu skubi?
Mane kadaise smaugdavai glėby,
Ir tavo žvilgsny kiekvienam ir žody
Man švietė rojus. Pabučiuok mane!
O jeigu ne, -
Pati tave bučiuosiu! Koks tu šaltas,
Koks nebylus! Lyg iš akmens iškaltas!
Kur dingo meilė tavo?
Kodėl taip greitai išgaravo?
Nežinia...
Nusisuka nuo jo
FAUSTAS
Tave karštai mylėsiu! Būk rami.
Tik nesispirk, tik eik su manimi!
Mieloji, pagalvok, ką tu darai...
MARGARITA
atsigręždama į jį
Tai tu? Nejaugi tu tikrai?
FAUSTAS
Taip, taip!
MARGARITA
Vadinas, tu nuplėšei grandines,
Ir atėjai išlaisvinti manęs?
Kaip tau, drauguži, nebaisu?
Ar numanai, kas aš tokia esu?

127
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Gūdi naktis jau blendžiasi. Greičiau!
MARGARITA
Motulę negyvai aš užmigdžiau,
O kūdikėlį savo,
O mūsų dukrą, dukrą t a v o , -
Tu ją meni? -
Prigirdžiau tvenkiny.
Gal aš sapnuoju? Duok šen ranką!
Tai tu?.. Gerai, - nereik, užtenka...
Kokia jinai gliti, drėgna!
Kokia glosni! Bet ji - lyg kruvina!..
Ką padarei tu! Paklausyk bent kartą,
Nušluostyk ją - ir kišk į makštį kardą!
Prašau tave!
FAUSTAS
Nejudink praeities
Ir nežudyk manęs!
MARGARITA
Nebūgštauki mirties!
Gyvensi tu! Kai man šviesa užges,
Tuoj liepk iškasti tris duobes:
Pirmoj palaidoki motulę,
Greta te brolis mano guli;
Mane užkask truputį atokiau,
Tik ne per daug toli... Paskiau
Mažylę prie krūtinės man padėki.
Su kuo gi dar miegoti aš galiu?
Su savo mielu bičiuliu?..
Ši laimė nebegrįš jau niekados!
Nors tavyje lyg niekas nepakito

128
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir į mane taip draugiškai žvelgi tu, -

Bijau aš tavo povyzos keistos.
FAUSTAS
Nusiramink, duok ranką man.
Eime!
MARGARITA
Kur?
FAUSTAS
Laisvėn.
MARGARITA
A, kapan?
Einu su mielu noru aš! Tenai
Sapnuosis man mirties sapnai.
Tačiau toliau - nė žingsnio... Kurgi tu?
O, FJenrikai, palauk!
FAUSTAS
Na, einam. Greit!
Anga atidaryta.
MARGARITA
Nedrįstu...
Vilties nebėr. Kur dingti man? Kur eit?
Jie įkandin sekios mane vis viena.
O, kaip klaiku svetur klajot,
Ramybės niekad nežinot
Ir išmaldos prašyt kas dieną!
Galų gale sučiups... O, kaip klaiku!
FAUSTAS
Jei taip, aš su tavim lieku.

129
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

MARGARITA
Mažylę išgelbėt skubėki!
Ženk tiesiai į girią,
Tolyn vis, į priekį
Pagal upeliuką, taku.
Paskui suk į šalį.
Prie kūdros lieptelį
Tu rasi: po juo, kairėje,
Vargšelė dar spurda -
Ji dar nenugurdo.
Išgelbėk, išgelbėki ją!
FAUSTAS
Apsigalvok! Tik žingsnis - ir esi laisva.
MARGARITA
Pasukim užuolanka: čia, ties kalva,
Viena ant akmens mano motina sėdi.
Šalta kaip ledas jinai...
Viena ant akmens mano motina sėdi
Ir galvą linguoja liūdnai.
Ji styro, sustingus po miego sunkaus,
Ir niekad nebeatsigaus.
Jinai vis miegojo, dabar tik pabudo...
Miegojo kietai ir ilgai,
Kad meile džiaugtis galėtume m udu...
Laimingi tai buvo laikai!
FAUSTAS
Jei nebėra geresnio būdo,
Turėsiu smurto griebtis aš.
MARGARITA
Jisai tau nieko doro neatneš!
Be reikalo šneki. -

130
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Paleisk! Kam žiauriai taip mane sugniaužei?

Lig šiol buvau per daug tau nuolanki.
FAUSTAS
Atsigodėk, brangioji! Greit išauš diena!
MARGARITA
Diena? Taip, mano paskutinė
Gyvenimo diena! Aš ją laikiau
Diena vestuvių... Atsargiau:
Neprasitarki niekam,
Kad vienu du mes pasiliekam,
Kad pas mane buvai dabar.
Kas atsitiko - atsitiko.
Mergystė sutrypta, nebėr vainiko...
Bet mes pasimatysim dar,
Tiktai ne šokiuose, o, ne! -
Žiūrėk, kas daros! Ūžianti minia
Užplūdo aikštes ir gatves...
Tuoj jie mane į ešafotą ves...
Jau varpas dindi... Perlaužta lazda...
Jau klūpau surišta.
Visi, lyg plieno šaltojo pabūgę,
Nustėrę laukia kirvio smūgio,
Kuris ant mano kaklo kris...
Tyla. Aplinkui vaikščioja mirtis.
FAUSTAS
Verčiau nebūčiau gimęs niekados!
MEFISTOFELIS
tarpdury
Skubėkit - arba judviem galas.
Gana plepėti be naudos!

131
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Rytuos padangė jau pabalus.

Užsisėdėjot per ilgai:
Nerimsta, prunkštauja žirgai.
MARGARITA
Kas ten išdygo iš po žemių?
Tai jis! Tai jis!
Turbūt į šią šventyklą ramią
Manęs atėjo... Vyk jį pro duris!
FAUSTAS
Tu privalai gyvent, mana širdie!
MARGARITA
Aš Visagalio teismui atsiduodu.
MEFISTOFELIS
Faustui
Greičiau! Man jūsų laukti nusibodo.
O gal tu č i a lieki? Tada sudie.
MARGARITA
Gerasis Dieve, tavo aš esu!
Apginkite mane jūs, cherubinai,
Neleiskit žūti sielai grynai! -
Šalia tavęs man, Henrikai, baisu...
MEFISTOFELIS
Ji pasmerkta!
BALSAS IŠ AUKŠTYBIŲ
Išgelbėta jinai!
MEFISTOFELIS
Faustui
Bėk iš čionai!

132
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

MARGARITOS BALSAS
iš rūsio, silpnėdamas
O, Henrikai!
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas____________

II DALIS

Ištraukos

PIRMAS VEIKSMAS

IMPERA TORIAUS RŪMAI

SOSTO SALĖ: VALSTYBĖS TARYBA LAUKIA IMPERATORIAUS.
TRIM ITŲ GARSAI. ĮEINA PRABANGIAI APSIRENGĘ DVARIŠ­
KIAI. IMPERATORIUS SĖDASI SOSTAN, IŠ DEŠINĖS STOJASI
ASTROLOGAS
IMPERATORIUS
Sveiki! Iš vietų įvairiausių
Atvykot jūs galų gale.
Išminčių vėl matau šalia.
Bet kurgi juokdarys, aš klausiu.
BAJORAITIS
Jis ėjo laiptais iš paskos,
Už tavo rūbo uodegos
Užkliuvo... Gal jis girtas guli,
O gal teks laidoti storulį.
KITAS BAJORAITIS
Dėl šito nelabai bijau,
Nes atsirado kitas jau:
Gašiai ir šauniai išsipustęs,
Nebūtų, rodos, ko ir skųstis,
Jei ne ta išraiška bjauri,
Privertusi sargybą visą
Jį sulaikyti tarpdury.
Kaip jis vidun prasmukti drįso!

134
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

MEFISTOFELIS
klaupdamasis pries sostą
Kas traukia, gąsdina kiekvieną,
Dėl ko netenkama galvos?
Kas ginama karštai kas dieną?
Kas ujama be paliovos?
Kas tau savimeilės neglosto?
Kas gretimas prie tavo sosto?
Kas ištrėmė patsai save,
Bet laisvas vaikščioja gatve?
IMPERATORIUS
Gana. Netikę tavo monai!
Nuo jų man darosi koktu.
Tenarplioja mįsles tie ponai,
Ar malonėk atspėt jas tu.
Be juokdario likau! Čia jo stovėta.
Prieik arčiau, užimk senioko vietą.
Mefistofelis užkopia sosto laiptais ir atsistoja po kairei
MINIOS MURMESYS
Vaje! Štai naujas juokdarys!
Kas atidarė jam duris? -
Pilvūzo seno nebėra...
Tasai džiūsna jam ne pora!
IMPERATORIUS
Sveiki visi, sveiki atvykę!
Šiandieną išklausysim jus mielai mes.
Dangus tikrai globoja mus bent sykį
Ir žada daug visokeriopos laimės.
Bet argi nieks iš jūsų nesurado
Pasitarimui patogesnio laiko?
Vėl šnekalai, vėl svarstymai be saiko,

135
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kai rūpi mums vien kaukės maskarado,

O kitkas galvoje nebesilaiko.
Bet jeigu jus taip spaudžia reikalai,
Aptarti juos as sutinku mielai.
KANCLERIS
Šventa dorybių aureolė puošia
Teisėtąjį valdovą, ir tik jam,
Jo teisingumui, protui jo šviesiam
Visi yra tarnauti pasiruošę,
Juo pasikliauja, tiki juo tvirtai,
Ir maloningai duoda jis tatai,
Ko prašome. Deja, kam gi tarnauja
Dosnumas rankos, išmonė didi
Bei kilnūs potroškiai, degą širdy,
Kai maišatis valstybėj viešpatauja
Ir blogis nuolat gimdo blogį naują?
Nuo aukšto sosto tu nukreipk akis
Į savo viešpatiją: lyg drugys
Ją krečia, ji lyg apimta košmaro,
Įstatymus jėga į karstą varo,
Ir nedorybė ką tik nori daro.
Tas pasigrobė kaimenę, o tas -
Kaimyno žmoną. Vagys nebebijo
Bausmės negailestingo kalavijo
Ir vagia net kryžius, taures šventas.
Ieškovai tik ir bėga pas teisėją,
Kuris puikauja aukštame krėsle,
O maišto sūkurys čia pat, šalia,
Jau verda ir aplinkui siaubą sėja.
Nusikaltimas bingsta vis,
Nebesidangsto jokia kauke,

136
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Švarių švariausią žmogų jis

Bemat galvažudžiu apšaukia.
Nieks nebestebina manęs -
Pasaulis į bedugnę rieda.
Ko galime tikėtis mes,
Jei dingo sąžinė ir gėda?
Prieš padlaižius, apgavikus
Dorieji traukiasi išbalę.
Teisėjas, baust nepajėgus,
Savaime remia piktą valią.
Paveikslas - gan niūrus. Tačiau
Atrodo viskas dar prasčiau.
Kiek patylėjęs
Nereikia delsti nė minutės!
Kitaip banga tos suirutės
Greit imperatorių pasieks.
KARO PAJĖGŲ VADAS
Kaskart baisesnės vis naujienos!
Aplink peštynės, riaušės vienos,
Įsakymų neklauso nieks.
Už mūrų tupi sau miestietis,
O riteris - aukštai kalnuos,
Nenori su mumis kalbėtis
Ir laukia lemiamos dienos.
Kareiviai samdiniai mus puola,
Dėl pinigų triukšmauja vėl;
Jie tikisi atgauti skolą
Ir neišlaksto vien todėl.
Bet širšių lizdas - menkas juokas,
Ir jeigu pyktels jie staiga, -
Valstybę visą tuoj suniokos,
Nors jai tarnaut - jų pareiga.

137
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Dvasia maištinga žemėj siaučia,

Jos ratas eina vis platyn,
Bet joks karalius nė nejaučia,
Kad veda šalį prapultim
IŽDININKAS
Ką sąjungininkai mums duoda?
Kuo jie papildo mūs aruodą?
Kanalai iždo bus tušti,
Kol tavo didžią karaliją
Tarpusavy laikys pasidaliję
Tie ponai. Taip, laikai dabar kiti.
Žiūrėk, kas darosi aplinkui:
Naujam valdų senųjų šeimininkui
Šiandieną prieštaraut nė nepradėk.
Štai musų švaistymosi vaisiai:
Mes jau išdovanojom teisių tiek,
Jog patys likome beteisiai.
Iš partijų naudos mažoka,
Nors kažin kaip skambėtų jų vardai;
Jos pagal mūs dūdelę nebešoka,
Ir mes nekreipiam dėmesio į tai.
Ar gvellas tu, ar gibelinas -
Neaišku. Argi kam svarbu,
Kad prašo paramos kaimynas?
Užtenka ir savų darbų.
Visur ant vartų spynos kaba,
Visi godoja aukso stabą,
O mūsų skrynioj - dulkės vien.
MARŠALAS
Iš tikro, šlyja reikalai kasdien.
Mes taupom, išlaidas ribojant,
Bet nuolatos daugiau eikvojant

138
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir žengiam nesulaikomai duobėn.

Virėjai dar tuo tarpu jaučias puikiai.
Šernai ir stirnos, briedžiai, zuikiai
Pristatomi tvarkingai, ir gausu
Viščiukų, kalakutų bei žąsų.
O vynas kažin kur pražuvo!
Kokių tik rūšių jo nebuvo
Kadaise mūsų rūsyje!
Riogsodavo kalnai statinių;
Bet viską ligi lašo paskutinio
Didžiūnai išlakė, deja!
Dabar lobius savos saugyklos
Gal magistratas jiems atskleis...
Te činksi taurės, džerška stiklas,
Te ponai miega po stalais!
Maršalas padengt privalo
Jų sąskaitas, kurioms nėr galo.
Palūkininkas priekin plėšia, valo
Kliento nelaimingo kišenes
Ir, aišku, negailės manęs.
Nebepanašios į save net kiaulės,
Jos pasidarė visiškai prakaulės.
Mes jau duknas užstatėm neseniai
Ir turim duoną skolintą kramtyti.
IMPERATORIUS
Mefistofeliuiy valandėlę patylėjęs
O tu ką, juokdary, prisimanei?
MEFISTOFELIS
Aš? Nieko. Tavo lobiai nematyti -
Pati geriausia tavo apsauga.
Jei savo pasikliauji tu jėga,
Jei klusnūs ir patikimi kariai

139
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Tave nuo priešo sergėja budriai,

Jei gyvu darbu galingiausi protai
Dorai tarnauja tavo majestotui
Ir jei aplinkui viskas taip šviesu, -
Iš kur mes galim laukti debesų?
MINIOS MURMESYS
Tiesiog stebies... Kai jo klausai...
Koksai gudrus... Landus koksai...
Kur taiko jis?.. O, aš nuuodžiu!
Jo kėslai aiškūs... Ir be žodžių...
MEFISTOFELIS
Užtenka kiekvienam savų bėdų.
Nėr pinigų, o būtų ne pro šalį;
Nors jie ir nesimėto ant grindų,
Bet iš po žemių išmonė tau gali
Iškasti juos! Po mūrų pamatais
Daug spindinčių monetų rasis,
Kalnai garsėja lydiniais retais.
Žmogaus d v a s i a ir užmojis tikrasis
Jo p r i g i m t i e s - pagalbon tau ateis.
KANCLERIS
„Dvasia” ir „prigimtis” krikščioniui rėžia ausį,
Ne veltui gi bedieviai visokiausi
Ant laužo deginami už blogas mintis.
Dvasia - šėtonas; mūsų prigimtis -
Taipogi nuodėminga, ir savaime
Jos gimdo abejonę. Štai nelaimė!
Bet, ačiū Dievui, laikosi tvirtai
Seni valstybės mūsų pagrindai,
Nes riteriai, nes dvasininkai remia
Karaliaus sostą, gaudami už tai -

140
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Kaip atpildą - Bažnyčios valdžią, žemę.

Tik tamsiose plebėjų galvose
Rusena maišto amžino dvasia,
Eretikai įvairūs ir raganiai
Užplūdo mūsų kaimus ir miestus;
Tokie kaip tu pašaipūs laisvamaniai
Šioj menėj laido juokelius piktus,
Jie čia pralindo ir suįžūlėję
Visaip nuodus į mūsų širdis lieja.
MEFISTOFELIS
Mokslinčiaus kalbą atpažint bepigu!
Jūs semiat savo išmintį iš knygų,
O kas nėra išklota jums raštu,
Ko nesat paskaičiavę ir pirštu
Užčiuopę ar pasvėrę, tai klaida,
Ir būti to negali niekada.
IMPERATORIUS
Nors pamokslauji tu gražiai, bet ko gi
Man griebtis prieš baisiausią mūsų blogį?
Nėr pinigų - tai aišku kaip diena;
Parūpink jų, ir diskutuot gana.
MEFISTOFELIS
Parūpinsiu - daugiau, negu kad reikia;
Tai lengva, bet sunkumų irgi teikia.
Yra kiek nori aukso. Apmaudu,
Kad jį pasiekti būdo nerandu!
Tau aš patarčiau pagalvoti šiandie,
Kaip siaubo metais bėgo išsigandę
Šimtai žmonių - ir tąsyk, spėju aš,
Brangių daiktų jie užkasė nemaž.
Taip Romoj buvo; daug praėjo laiko,

141
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Bet dar tokių dalykų pasitaiko.

Priklauso žemė tau, ir visa, kas
Joj tūno, ką jinai paslėpus laiko,
Privalo pereit į tavas rankas.
IŽDININKAS
Tam juokdariui netrūksta išminties:
Taip, žemė imperatoriaus, išties!
KANCLERIS
Šėtonas jums paspendė aukso spąstus,
Jo galvoje suktybės vien ir klastos.
MARŠALAS
Jei mums jisai nebus per daug šykštus,
Teks į kai ką pažvelgti pro pirštus.
KARO PAJĖGŲ VADAS
Jis moka kiekvienam paglostyt kuodą.
Kareivis juk neklausia, k a s jam duoda.
MEFISTOFELIS
Gal drumsčia jūsų protą mintys blogos?
Tetaria savo žodį astrologas.
Visus kelius bei slėpinius dangaus
Pažįsta jis ir jūsų neapgaus.
MINIOS MURMESYS
Abudu jie velnių priėdę
Ir lįst prie sosto nesigėdi...
Išminčiaus kalbos juoką kelia...
Jis traukia juokdario giesmelę...
ASTROLOGAS
kalba, Mefistofelis jam sufleruoja
Net saulė auksu spindi mums padangėj;
Merkurijus už triūsą ima brangiai.

142
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Mes gėrimės ryte ir vakare

Veneros veido šypsena giedria.
Skaistus Mėnulis - baisiai įnoringas,
O Marso žvilgsnis - amžinai grėsmingas,
Jupiteris pranoksta juos visus.
Saturnas, postambis ir gan šviesus,
Atrodo mažas; nelabai kas nori
Jį gerbt ir vertint už metalo svorį.
Tegu su Saule susilieja Mėnuo,
Ir auksas eis su sidabru iš vieno,
O sodai, prabanga, rausvi veideliai
Tarnaut bus pasiruošę tavo valiai;
Vien mokytas žmogus tau duot pajėgs
Tatai, ko duoti neįstengtų nieks.
IMPERATORIUS
Jisai byloja dviem balsais,
Bet veltui jo šnekos klausais...
MINIOS MURMESYS
Man jau įgriso... Kam to viso?..
Migla viena... Kalba tuščia...
Sena daina... Ir ko jam čia?..
Tai apgavystė... Tu neklysti!..
MEFISTOFELIS
Kaip man prižadinti jums norą
Tikėt laiminga lemtimi,
Jei plepat apie mandragorą
Ir baidot juodu šunimi?
Sunku suprast man jūsų madą
Keiksnoti kipšo darbelius,
Vos tik pradės niežėti padą
Ar koja už akmens užklius.

143
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Mes juntam nuo senų senovės

Galingą poveikį gamtos,
Kurios gelmių slaptingų srovės
Į viršų kyla nuolatos.
O lobiai iš po žemių kalba,
Ir jei kažko jums neramu,
Jei maudžia kūną, - imkit dalbą,
Daužykit pamatus namų.
MINIOS MURMESYS
Man pėdos lyg pripiltos švino...
Man kažkodėl nykštys ištino...
Petin įsimetė liga...
Man strėnas nudiegė staiga...
Daug kas tikriausiai pamanys,
Kad šičia - lobių telkinys.
IMPERATORIUS
Tu mus tik mulkini, man dingos.
Bet nepaspruksi nuo manęs!
Atverk tuoj paslaptis kilnias,
Ir mano rankos viešpatingos
Šį kardą, skeptrą šį numes:
Jos trokšta darbui būt naudingos.
Greičiau! Jei tu meluoji man,
Keliausi tiesiai pragaran!
MEFISTOFELIS
Tarytum nepažįstu aš tos vietos!
O, kad žinotumėt, kiek mėtos
Visokių lobių pamirštų
Ir kantriai laukia šeimininko!
Tarp žemės grumstų išverstų
Artojas kai kada aptinka

144
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Puodynę aukso; o dažnai

Jis krapšto seną molio sieną,
Salietros ieško vis tenai -
Ir pagaliau kurią nors dieną
Jo vargana, baugšti ranka
Džiaugsmingai randa ne bet ką,
O sunkų ritinį auksinį!
Ne vieną skliautą požeminį
Paleist oran privalo tas,
Kas ieško lobių; jis žūt būti
Įžengs per kokią norit kliūtį
Kone į pragaro valdas.
Ir štai lyg iš kitos gadynės
Prieš jo akis - erdvus rūsys,
Rubino taurės vien rinktinės,
Auksinių lėkščių blizgesys.
Rečiausi gėrimai kaip buvo,
Taip stovi čia; gal jūs manęs
Paklausit apie statines?
Senių seniausiai jos supuvo,
Bet vyninis akmuo kietai
Aptraukė sieneles, užtai
Taurusis skystis liko sveikas.
Ne vien perlus ir auksą Laikas
Apgaubia ūkana tamsia,
Kurią šviesa tiktai išsklaido;
Tačiau išminčius nesibaido
Paklysti amžių miglose.
IMPERATORIUS
Išbrist iš jų, matyt, nekaip tau sekas.
Žvaliau, krutėki! Suktos tavo šnekos
Užtemdė protą man galutinai;

145
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

O kai tamsu, tai visos karvės - juodos

Ir pilkos visos katės, kaip žinai.
Ko tūpčioji? Trauk arklą! Kur tas puodas,
Auksinių pilnas sklidinai?
MEFISTOFELIS
Imk pats kastuvą: nepaveršiu
Iš tavo rankų tos garbės,
Ir visas pulkas aukso veršių
Iš žemės įsčių išgarmės.
Drauge su mylimąja savo
Žaisme spalvų nepaprastų,
Kokių dar niekas nesapnavo,
Kaip niekad suspindėsi tu!
IMPERATORIUS
Greičiau! Kalbi, o darbas vietoj stovi.
ASTROLOGAS
taip, kaip ir pirma
Troškimą savo pažabok, valdove.
Tegu praeina šventė iš pradžių,
Ir niekas teneblaško mums minčių.
Žinok: negali nuodėmingi žmonės
Be atgailos pelnyt dangaus malonės.
Jei gėrio lauki, geras būt mokėk;
Geismus užgožk, jei lauki džiaugsmo gryno;
Kekes patraiškyk, jeigu nori vyno;
O jei stebuklų nori, jais tikėk.
IMPERATORIUS
Palikę naštą rūpesčių kasdienę,
Smagiai paūžkim prieš gavėnią,
Siautingo karnavalo klegesy
Linksmybę šlovinkim visi!

146
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Trimitų garsai. Visi issiskirsto

MEFISTOFELIS
Kelių į laimę nesuvokęs,
Toks mulkis gali eit namo:
Net filosofinis akmuo
Filosofuot jo neišmokys.
[...]

TAMSI GALERIJA
FAUSTAS, MEFISTOFELIS
MEFISTOFELIS
Ir kam patamsiais tu mane tempi čia?
Kur daug veidų, kur daug spalvų margų,
Ten patogiau kvailiot ir tyčia
Ieškot visokių pramogų.
FAUSTAS
Sena giesmelė! Ji bet kam įgristų.
Kada gi tau kartot ją nusibos?
Ko vėl raitais kaip ungurys tu
Ir išsisukti stengies nuo kalbos?
Tu privalai ateiti man į talką.
Supraski, maršalas ir šambelionas
Kibte prikibo prie manęs -
Pagal jų turimas žinias,
Panūdo imperatorius Eleną,
Garsėjančią tarp moterų nuo seno,
Ir Parį, vyro pavyzdį, regėt.
Negaišk! Padėk man ištesėti žodį.

147
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Nereikia lengvapėdiškai žadėt.
FAUSTAS
Gal tau, drauguži, pasirodė,
Kad praturtėję jie nurims?
Jie trokšta linksmintis! Akims
Tu peno tinkamo neduodi.
MEFISTOFELIS
Manai, kad čia tik vienas du -
Ir gatava? Prieš mus - rimta tvirtovė,
Jos nepaimsi paprastu būdu,
Nepasirengęs, taip, kaip stovi.
Iššaukt Eleną - ne tas pat,
Kas prišvaistyt niekingų popieriukų.
Paburti, pakerėt, prikviest nykštukų,
Bildukų, raganų - galiu kaipmat.
Bet esančios manoj žinioj gražuolės
Nedrįstų imtis tos didingos rolės.
FAUSTAS
Derėtis aš kantrybės neturiu!
Vėl užsukai tu savo katarinką.
Dvejonės amžinai tave apninka,
Tu - tikras tėvas kliūčių įvairių.
Eleną mes be vargo prisimosim,
Tiktai pamurmuliuok ką nors po nosim.
MEFISTOFELIS
Pagoniai skyrium laikomi, tačiau
Nors aš tvarkau vien pragarą anokį,
Surasčiau priemonę...
FAUSTAS
Sakyk greičiau!

148
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Šią paslaptį tausojau. Bet žinoki:
Gyvena deivės atvangoj šlovės,
Vienatvėje, be laiko, be erdvės.
Liežuvis to aiškiau nepasakytų.
Tai - Motinos.
FAUSTAS
išgąstingai
Kaip? Motinos?
MEFISTOFELIS
Drebi tu?
FAUSTAS
Jos - Motinos... Keistokai skamba tai.
MEFISTOFELIS
Ir nieko nuostabaus. Mes paprastai
Tyla apeinam gerbiamas dievaites.
Tu apie jas kai ką esi gal skaitęs,
Bet kaip pasiekti jųjų buveines?
Štai ko tu reikalauji iš manęs.
FAUSTAS
Kur kelias ten?
MEFISTOFELIS
Nėra ten jokio kelio!
Dar niekas ligi pat šios valandos
Nėra aptikęs ton šalin takelio
Ir niekad neaptiks jo. Niekados!
Tu pasiruošęs? Tai iš karto kelkis
Į nežinią, kurs sklydi vienuma,
Kur mūs nestabdo geležinės velkės...
Ar tu žinai, ką reiškia tuštuma?

149
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

FAUSTAS
Vėl priminei man „raganų virtuvę”.
Tokia šneka gerokai trenkia ja.
Anie laikai juk nebegrįš, jie žuvę.
Pasaulyje ilgai tąsiaus. Beje,
Ar nesimokiau aš tuštybės,
Ar ją suprast nepratinau kitų?
Paskui kovoj su prieštarų srautu
Laikiaus, į blaivų protą įsikibęs,
Kol, keikdamas ir žmones, ir save,
Susiviliojau tyrų vienatve,
Bet, pasijutęs dar liūdniau,
Šėtonui parsiduoti sumaniau.
MEFISTOFELIS
Gali bekraštį perplaukt okeaną,
Ir, jeigu tavo jėgos atlaikys,
Vis viena bus kur paganyt akis.
Vilnis po žalią plynę vilnį gena,
Ir tu be paliovos ką nors matai:
Matai, kaip žaidžia vandeny delfinai,
Matai, kaip slenka debesys lėtai,
Kaip teka saulė, mėnuo ir žvaigždynai.
Bet nieko neregėsi tu anoj
Bekraštėje tolybėj amžinoj:
Daiktingasis pasaulis išsisklaido,
Ten negirdėt net tavo žingsnių aido.
FAUSTAS
Kalbi kaip mistagogai: jie kadais
Apgaudavo naujoką pažadais.
Tu priešingai elgiesi: tu siunti
Mane tenai, kur tuštuma vien plyti,
Kad, pasimaudęs tavo išminty,

150
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

As imčiau ponui žarijas žarstyti.

Einu tavosios nebūties keliais:
Gal visuma būties man atsiskleis.
MEFISTOFELIS
Kol mes kartu, tave pasveikint noriu
Kaip patikimą velnio sekretorių.
Še, imkis raktą.
FAUSTAS
Kiek čia jo yra!
MEFISTOFELIS
Tau paaiškės dar jo vertė tikra.
FAUSTAS
Jis auga rankoj, dega kaip ugnis!
MEFISTOFELIS
Dabar tu supranti, ką reiškia jis?
Burtingas raktas neapvils tavęs -
Pas Motinas tave jisai nuves.
FAUSTAS
krūptelėjęs
Pas Motinas? Tas žodis - lyg perkūnas,
Net eina pagaugais man visas kūnas!
MEFISTOFELIS
Ką, naujo žodžio tu išsigandai?
Tau tesuprantami seni vardai?
Kažkas lyg kausto tavo protą buklų,
O reiktų jau priprasti prie stebuklų.
FAUSTAS
Ar laimė - būti kaip akmuo šaltam?
Yra didybė virpesy šventam;
Svarbu išsaugoti tą jausmo galią,

151
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kuri tau sielą begalybėn kelia.

MEFISTOFELIS
Jei šitaip, leiskis gilumon išsyk!
Ar „lėk aukštyn” - galėčiau pasakyti.
Pasaulį akivaizdųjį palik,
Ženk į pavidalų miglotų sritį,
Į buvusių gyvybių sferą niaukią,
Kur jos lyg debesys tolydžio plaukia,
Bet mosikuok tau įteiktu raktu
Ir nuo savęs laikyki jas atstu.
FAUSTAS
įkvėptai
Aš - kupinas jėgų, krūtinė plečias,
Mane į žygį kojos neša pačios!
MEFISTOFELIS
Kai degančio trikojo mirgesy
Pajusi, kad pačioj gelmėj esi,
Tu pamatysi Motinas, kurios
Ten sėdi, vaikšto, stovi: šitaip jos
Išreikšti stengias nuolatinę kaitą
Minčių, kurias jos vienos teįskaito.
Aplink - paveikslai žemės tvarinių,
Bet jų pagaut negali jos žvilgsniu,
Nes tepagauna esmę vaizdinių
Ir visiškai tavęs nepastebės.
O tu trikojo žėrinčio grėsmės
Nepaisyk, pulk pirmyn ir spėk laiku
Jį palytėt raktu.
Faustas valdingu gestu mostelėja ranka

152
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
žvelgdamas į jį
Štai taip. Puiku.
Paskiau į viršų kopk ramia širdim,
Trikojis eis lyg tarnas su tavim;
Kol jos apsižiūrės, tu nejučia,
Sparnuotas laime, vėl jau būsi čia
Ir iš tamsos Eleną ir jos Parį
Iššauksi; nors dar niekas to nedarė,
Bet tavo užmačia nebus tuščia.
Tuomet pasinaudosime gudrybėm,
Ir dūmai smilkalų pavirs dievybėm.
FAUSTAS
Toliau ką veikti?
MEFISTOFELIS
Tryptelk - ir išnyk;
Prieš kildamas, tu tryptelk antrąsyk.
Faustas trypteli ir prasmenga
MEFISTOFELIS
Tas raktas gąsdina bent kiek mane.
Ar pasiseks jam grįžti? Nežinia.
[...]

153
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

RITERINĖ SALĖ
PRITEMUSI ŠVIESA KĄ TIK ĮŽENGĘ, IMPERATORIUS IR
DVARIŠKIAI

[•..]

PASIRODO ELENA
MEFISTOFELIS
Štai ji kokia! Atrodo nieko sau.
Prie jos gerbėjų as nepriklausau.
ASTROLOGAS
Jos grožiui atvaizduot man trūksta žodžių,
Ir tuo prieš jus dabar save teguodžiu.
Ji žengia! As jos garbei negaliu
Sukurt ugningų kaip kadais eilių,
Bet ji kiekvieną sužavės savaime.
Vien tas, kas džiaugės ja, pažino laimę.
FAUSTAS
Ar as neapakau? Jaučiuosi, lyg
Mane užliejęs būtų grožio srautas!
Ėjau pavojun netuščiai. Bentsyk
Siaubingas dumblas praeities nuplautas!
Pasidariau as tavo vaidila,
Ir žemė man - sava, jauki, miela,
Nebepajudinama, ir te krisiu
Negyvas, jei atgal as nusirisiu!
O tas paveikslas kerintis, kurį
Man teko burtų veidrody matyti,
Blėste išblėso - taip didingai švyti
Grožybė tavo nemari!
Ilgai nuo idealo šio nutolęs,
Nūnai skiriu aš tau visus geismus,

154
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Visas jėgas ir meilę, ir sapnus.

MEFISTOFELIS
iš suflerio būdelės
Nepersistenk, laikykis savo rolės.
SENYVA DAMA
Gražiai nuaugus, bet maža galva.
JAUNA DAMA
Be to, ir koja ne per daug lengva.
DIPLOMATAS
Visas kunigaikštienes jai aukoju:
Ji stebuklinga nuo galvos lig kojų!
DVARIŠKIS
Prie miegančio prisėlino jinai.
DAMA
Bet šalia jo atrodo gan liūdnai.
POETAS
Jos grožio spinduliai į jį srovena.
DAMA
Regiu Endimioną ir Dianą.
POETAS
Tikrai! Dievaitė nepasiekiama!
Pasilenkė prie lūpų, gerdama
Jo kvapą... Bučinys! Net pavydu.
DUENJA
Viešai? Neleisčiau to nieku būdu!
FAUSTAS
Limentis prie vaikėzo?..

155
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
Liaukis! Cit!
Nereikia šmėkloms laisvės jų varžyt.
DVARIŠKIS
Jis krusteli. Ji tyliai slenka lauk.
DAMA
Ir apsidairo. Naujo ne per daug.
DVARIŠKIS
Apstulbęs jis, kaip niekad ligi tol.
DAMA
O jai tatai ne dyvai anaiptol.
DVARIŠKIS
Pasuko vėl prie jo. Tuoj priartės.
DAMA
Pigiai ji nepaleis jauniklio paiko.
Jis, kaip visi atstovai šios lyties,
Be abejo, save pirmuoju laiko.
RITERIS
Gėrėtis ja man niekas neuždraus!
DAMA
Joje yra kažkas nepadoraus.
PAŽAS
Kad man tenai vietelė atsirastų!..
DVARIŠKIS
Kas bėgtų iš tokių žavingų spąstų?
DAMA
Ši brangenybė ėjo per rankas,
Apdilo paauksavimas.

156
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

KITA DAMA
Pradėjo
Nuo dešimties metelių...
RITERIS
Na tai kas!
Labai ilgai nereiks ieškot mėgėjo:
Aš griebčiau pats tas liekanas puikias.
MOKSLINČIUS
Matau ją aiškiai, bet prisipažįstu,
Jog smarkiai abejoju, ar neklystu.
Klaidina regimybė mus dažnai;
Aš vertinu tik raštą, dokumentą.
Homero pasakyta, kad jinai
Patiko seniams Trojoje. Ir šventa.
Esu jau žilas, ji man prie širdies,
Išeina taip, jog tai jinai išties.
ASTROLOGAS
Jis - nebe vaikas. Drąsiai apkabina
Gražuolę jaunas mūsų karžygys
Ir nešas ją, nors toji dar mėgina
Ištrūkt iš jo. Bet kas jį sulaikys?
FAUSTAS
Beproti, stok! Mane jau tūžmas ima!
MEFISTOFELIS
Tu pagadinsi savo pantomimą!
ASTROLOGAS
Pareiškiu tiems, kas nuostabą pajus:
„Elenos pagrobimą” regit jūs.
FAUSTAS
Kaip „pagrobimą”? Argi aš - tai nulis?

157
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Ar nelaikau as rakto? Jis mane

Pro tamsą vedė kaip narsus bičiulis
Tol, kol įkėliau koją aš krantan,
Kad per tikrovę žengčiau į dvilypį
Pasaulį, kur buvynė dvasių slypi,
Kur su jomis kovoti skirta man?
Aš būtinai išgelbėt privalau ją!
Ar begalinių amžių glūdumos
Nenugalėjau? Niekuomet iš naujo
Jokia jėga man jos nedovanos.
Padėkit, Motinos! Tas, kas pažint ją gavo,
Netekęs jos, neteks gyvybės savo.
ASTROLOGAS
Ką dirbi, Faustai? Nekantriu mostu
Glėbin jis griebia sklystančią figūrą
Ir puola prie jaunuolio su raktu...
Mes žuvę! Viskas baigta, viskas gūra!
Sprogimas. Faustas krinta žemėn. Dvasios tirpte ištirpsta migloj
MEFISTOFELIS
užsivertęs Faustą ant pečių
Ir susidėk, kad nori, su žiopliais!
Jie patį velnią pelenais paleis.
Tamsa. Sąmyšis

158
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

ANTRAS VEIKSMAS

SIAURAS GO TIK INIS KAMBARYS

U]
MEFISTOFELIS
Eik sau, keistuoli, eik! Ar pamanei
Bent sykį tu, jog nėr tokios idėjos,
Kuri nebūtų prieš tave seniai
Kitiems galvočiams ar žiopliams atėjus?
Koks tu dabar narsus ir iškalbus!
Bet mes visi aprimstam išsišėlę.
Tegu misa parūgsta truputėlį:
Paburbuliuos - ir vynas bus.
Kreipdamasis į partery sėdintį jaunimą, kuris nepbja
Nors jūs senam šėtonui abejingi, -
Kaip su vaikais jam linksma su jumis;
Kas trokšta jį suprasti, tenetingi
Pasukti galvą, kol pasens kaip jis.

VIDURAMŽIŠKA LABORATORIJA

SUDĖTINGI, GREMĖZDIŠKI PRIETAISAI FANTASTIŠKIEMS

TIKSLAMS
VAGNERIS
prie žaizdro
Štai varpas kraupiai sudindėjo
Taip, jog sudrebo sienos juodos.
Kiek laukti galima! Man rodos,
Lemtingas mirksnis priartėjo,

159
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Ir pildos, pildos mano godos!

Retortoj lyg kažkas atgijo,
Matau blėsuojančią žariją,
Jinai karbunkulu sušvito,
Ir nuo žaibingo blyksnio šito
Blaivėja tamsuma klaiki.
Balta šviesa! Ne, ji nedingo!
Kaip išlaikyt ją gyvybingą?
Bet kas ten beldžiasi?
MEFISTOFELIS
įžengdamas
Sveiki.
Jums nuoširdžiai linkiu pasisekimo.
VAGNERIS
išgąstingai
Tegu globoja jus žvaigždė likimo!
Tyliai
Tylos prašyčiau! Darbas įstabus
Į galą eina.
MEFISTOFELIS
dar tyliau
Kas gi šičia bus?
VAGNERIS
dar tyliau
Mes kuriam gyvą žmogų.
MEFISTOFELIS
Na,
O kokią gi meilingą porą
Tenai uždarę laikot jūs be oro?

160
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

VAGNERIS
Apsaugok, Dieve! Ką jūs? Tai sena
Nevykusi mada, šlykštynė!
Opusis punktas, iš kurio kadais
Gyvybė tryško kaip jėga vidinė
Ir atsiduodama esybę savo gynė,
Su artimais bei tolimais pradais
Ieškodama instinktyviai kontakto, -
Mums nebetinka. Reikia kito rakto.
Tedauginasi šitaip gyvuliai!
O jeigu tuo įžeidžiamas giliai
Žmogaus orumas, - aišku kaip ant delno:
Jis tokio ištako nenusipelno.
Nusisukęs į žaidį
Jau šviečias! Jei, rimtai darban įkibę,
Mes sumaišysim medžiagų daugybę
(Svarbu sukombinuoti jas gerai!)
Ir leisim skystai žmogiškajai masei
Apsivalyti kolboj uždarai, -
Sėkmės tikėtis galim drąsiai.
Nusisukęs į žaidį
Prasideda! Skaidrėja drumstesys.
Imu tikėt, jog tai, ko mums neleido
Paliest gamta, nuo mūsų priklausys:
Taip išmonė jos paslaptis išsklaido,
Taip mes kristalizuojam visa, ką
Organiškai mums kūrė jos ranka.
MEFISTOFELIS
Tokie, kuriuos gyvenimas pamėtė,
Daug turi patyrimo ir žinių.
Klajonių metais teko man regėti
Susikristalizavusių žmonių.

161
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TE . Faustas

VAGNERIS
neatitraukdamas žvilgsnio nuo kolbos
Žioruoja, kyla, masė apsivalo.
Atrodo, darbas - visiškai prie galo.
Kas man! Te žygdarbį pirmos eilės
Netikėliai vadina beprotybe,
Bet smegenys mąstytojo galės
Suteikt naujam mąstytojui gyvybę!
Susižavėjęs žiūri į kolbą
Stikle malonų skambesį girdžiu,
Juntu jo švelnią skaidrinančią galią;
Gėriuosi pirmu judesiu grakščiu
Tik ką viduj užgimusio žmogelio.
Svajonės tampa kūnu, iš tiesų:
Nereikalinga mums gamtos pagalba!
Gėrėkitės nepaprastu garsu,
Kurs tuoj pavirs į balsą, gyvą kalbą.
HOMUNKULAS
kolboje, kreipdamasis į Vagnerį
Tėveli, aš krutu! Ar tu matai?
Prispauski prie širdies mane karštai,
Bet atsargiai, nes ropinė susprogs.
Kas kaltas, kad pasaulis yra toks?
Natūrai - per mažai visatos rūmo,
Dirbtiniam daiktui reikia uždarumo.
Kreipdamasis į Mefistofelį
A, šelmi, sveikas! Mano kūmai, ačiū!
Pravers man atėjimas mielo svečio.
Tave likimas atsiuntė čionai:
Mat, kol e s u , turiu aš būtinai
Ką norint veikti, tad pagelbėk man,
Nes aš degu įsikinkyt darban.

162
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

VAGNERIS
Dar žodelytį! Seniai ir jaunieji
Užduoda man problemų vis naujų.
Dvasia su kūnu lyg ir susilieję
Į darnią visumą; kodėl gi jų
Sutaikinti lig šiolei nepavyko?
MEFISTOFELIS
Tu nežinai net paprasto dalyko:
Dėl ko vaidai ir barniai neišnyko
Tarp moterų ir vyrų. Tau, mažiuk,
Bus darbo: nagi smegenis pasuk!
HOMUNKULAS
Dėl ko?
MEFISTOFELIS
rodydamas į šonines duris
Aš laukiu vaisių tavo meno!
Šoninis durys atsidaro, ir pro jas matyti gulinčio Faustofigūra
HOMUNKULAS
nustėręs
Stebėtina!
Kolba išsprūsta Vagneriui is rankų ir,
skriedama virs Fausto galvos, apšviečia jį
Koks vaizdas atsidengia!
Miške, pakrantėj vandenų skaidrių
Man matosi - beveik jau nusirengę -
Nežinomos gražuolės, iš kurių
Išsiskiria viena: jinai į deivę,
Į dangišką būtybę panaši;
Nuleido koją štai į gelmę gaivią,
Ir vilnys krištolinės pamaži
Jos kūno liepsną gyvąją vėsina.

163
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

Bet ką girdžiu? Vandens paviršių plyną

Siautingai drumsčia plazdesys sparnų.
Išlaksto pulkas moterų jaunų,
Tik ta viena tarytum karalienė
Be baimės tebestovi sau pavėny
Ir, moteriško išdidžio pilna,
Ramiausiai stebi gulbiną karalių,
Kurs glaudžiasi meiliau vis prie jos kelių,
Ją glosto vis drąsiau... Tačiau scena
Ūmiai ūke paskęsta, ir šio reto
Regėjimo jau akys nebemato.
MEFISTOFELIS
Toks mažas tu, o prifantazavai
Kaip didelis! Tai duodas tau lengvai.
Nepastebėjau nieko.
HOMUNKULAS
Tu iš šiaurės.
Tave tiek metų supo miglos niaurios.
Tarp riterių ir kunigų
Viduramžių tamsoj tu augai,
Kur viskas pilka ir nyku,
Tad nuo šviesos tu akį saugai.
Apmesdamas žvilgsniu kambarį
Aplinkui vien akmuo slopus,
Skliautuotos lubos ir pelėsiai.
Jei tas vyriškis atsibus,
Numirs čia pat, sakau jums tiesiai.
Gražuolės nuogos, gulbės, tvenkiniai -
Štai kas sapnuojas jam seniai.
Jis nesutiks lindėt tokiam urve.
Laikau ne itin priekabiu save,
Bet aplinką pakeist ieškosiu progos.

164
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Išneškim jį.
MEFISTOFELIS
Sumanymas neblogas.
HOMUNKULAS
Mergaitės mėgsta ratelius,
O karį masina kautynės.
Kaipsyk dabar mes laukiam klasikinės
Valpurgijos nakties; tenai nuskriejęs, -
Galiu beveik užtikrint jus -
Iš karto pasijustų lyg namie jis.
MEFISTOFELIS
Nesu girdėjęs nieko apie tai.
HOMUNKULAS
Jūs fantomus romantiškus tiktai
Pažįstate. O vaiduokliu tikruoju
Vien tas tesivadina paprastai,
Kas trynės ir tarp antikos herojų.
MEFISTOFELIS
Tad kurgi žadam skristi mes?
Senovė nebetraukia jau manęs.
HOMUNKULAS
Tau šiaurės vakarai mieli, šėtone.
Bet mudu turim leistis į kelionę
Link pietryčių, kur lyguma šviesia
Tarp gojų, tarp šilų Penejas teka
Ir pagalios į jūrą skina taką
Pro kalnus akmenuotus, kuriuose
Naujasis ir senovinis Farsalas.
MEFISTOFELIS
Palikim tuos laikus, tegu juos galas!

165
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G E TE . Faustas

Įgriso man tironai ir vergai.

Tarpusavyje pešės jie ilgai
Ir pešis dar. Bet nieks nepastebėjo,
Kad visa tat - darbeliai Asmodėjo,
Kad jų vadinamoje laisvės kovoje
Kariauja vergija su vergija.
HOMUNKULAS
Te žmonės sau kivirčijasi! Ką gi!
Berniukai grumias vienas su kitu
Ir vyrais tampa šitokiu būdu.
Bet kaip mums atgaivint šį aiškiaregį?
Jei priemonę žinai tu, pasakyk,
Jei ne, man veikti netrukdyk.
MEFISTOFELIS
Aš apie Brokeną tenusivokiu,
Keliai man pas pagonis užkirsti.
Ne kažin ko tie graikai ir verti!
O žaismas jųjų išmonių visokių
Tik nuodėmingus žadina geismus,
Nors kartais ir kutena širdį mūs,
Šiauriečių. Taigi, tarki savo žodį.
HOMUNKULAS
Tokie kaip tu juk niekuo nesibodi,
Tad, jei apie Tesalijos laumes
Tau šnipštelėsiu, tu bemat užuosi,
Kuo kvepia.
MEFISTOFELIS
gosliai
O, aš jom seniai domiuosi!
Man, aišku, niekas jųjų neprimes
Visam gyvenimui, tačiau praleisti

166
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Maloniai valandėlę su jomis,

Pasidalyti pradžiai mintimis...
HOMUNKULAS
Tada plačiau praskleiski savo skraistę
Ir, vargšą riterį apklėtęs ja,
Plasnok sau. Aš pašviesiu kelyje.
VAGNERIS
baimingai
O aš?
HOMUNKULAS
Sėdėk namie, dirbk savo darbą,
Toliau skaityk senus pergamentus,
Tirk vėl gyvybės elementų svarbą,
Maišyk juos, derink pagal receptus,
Kol paaiškės tau jų veiksniai slapti.
O aš po šį pasaulį pakeliausiu,
Uždėsiu tašką trūkstamą ant „i”.
Tai bus viena iš pergalių puikiausių
Ir atpildas, kurį užtarnavai.
Galėsi šimtą metų traukt laisvai,
Turtėti, džiaugtis mokslu po senovei;
Pati dorybė lenksis tavo šlovei.
Sudie.
VAGNERIS
nusiminęs
Sudie. Kaip gaila! Aš bijau,
Kad nebesusitiksim niekad jau.
MEFISTOFELIS
Jei mano giminių tokia valia,
Nepriešgyniauju: skriskim į Penėją!
Kreipdamasis į žiūrovus

167
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Juk mes priklausome galų gale

Nuo to, ką patys esam išperėję.
[-.]

PENĖJO AUKŠTUPYS

[•••]

MEFISTOFELIS
atsisėdęs tarp sfinksų
Mūs prigimtis ir būdas - ne vienoki,
Bet as imu suprast kalbas visų.
SFINKSAS
Nors mūsų žodžiai - mintys be garsų,
Sugaut jų prasmę tu puikiausiai moki.
Tačiau kas tu per vienas?
MEFISTOFELIS
v

Žmonija
Vadina įvairiai mane. Beje,
Ar nėr čionai pakeleivingų britų?
Šis kampas gėdos jiems nepadarytų;
Jie mėgsta griuvėsius, kovų laukus,
Juos traukia miglos, antikos dangus,
Kriokliai visoki ir galai kiti.
Kadaise jie vienoj iš pjesių
Man davė vardą „Old Iniquity”.
SFINKSAS
Kodėl?
MEFISTOFELIS
Aš niekad šito neatspėsiu.

168
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GETE. Faustas

SFINKSAS
Ar tu apie žvaigždes nusimanai?
Ką pranašauja gero jos nūnai?
MEFISTOFELIS
pakėlęs akis
Antai viena, kita žvaigždė nukrito,
Vaiskiau padangėj jaunatis sušvito.
Man neapsakomai jauku čionai!
Smagu, kada tau kūną šildo meiliai
Tokie kaip šitie tavo liūto kailiai.
Kam skrist aukštyn, kai taip gražu aplink?
Jei nori, kokią mįslę man užmink.
SFINKSAS
Nėr didesnės pasaulyje mįslės
Negu tu pats. Kas ją įmint galės?
Ir žmogui nuodėmingam, ir šventam
Esi tu lygiai reikalingas - tam,
Kad vienas vis baikštautų blogio spąstų,
O kitas beprotybes savo tęstų
Ir Dzeusas gero ūpo neprarastų.
PIRMAS GRIFAS
gvergždziančiu balsu
Koksai bjaurybė!
ANTRAS GRIFAS
dar klaikesniu balsu
Koks landus!
ABU
Ir kas jį atnešė į šiuos krantus?
MEFISTOFELIS
Žinokit, jog atvykėlio nagai

169
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Taipogi išgaląsti neblogai.

Gal netikit?
SFINKSAS
lipšniai
Būk, kiek tik tau patinka.
Tačiau pas mus nepasėdėsi tu.
Namie kiekvienas gerbia šeimininką,
O čia tu lyg nesavas, aš juntu.
MEFISTOFELIS
Graži tik tavo pusė viršutinė,
Bet visa kita - lyg žvėries, šlykštynė!
SFINKSAS
Ar tu neveidmainiauji kartais? Negi
Tau mūsų letenos ne prie širdies?
Dangstyk kanopą savo, skeltanagi, -
Tau jos paslėpti niekas nepadės!
Sirenos skardenasi medžiuose
MEFISTOFELIS
Kas tenai per paukščiai gieda
Topoliuose paupy?
SFINKSAS
Saugokis. Drąsuoliams bėdą
Nešė jų giesmė kraupi.
SIRENOS
Bergždžias daiktas, nieko doro -
Su baidyklėmis kalbėti.
Negi jūs neturit noro
Paklausyt sirenų choro,
Mūs balsais pasigrožėti?

170
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

SFINKSAI
tokiu pat tonu, mėgdžiodamijas
Ką jūs ūkiat nuo viršūnės?
Te palieka tos plėšrūnės
Savo slaptąją palėpę!
Vanagų nagus paslėpę,
Nuolat tyko jos aukų.
SIRENOS
Be pavydo, be kartėlio
Ir be apmaudo šešėlio
Krykštaukim visu pulku!
Te vanduo ir žemė šviečia,
Svečią mieląjį tepakviečia,
Te jam būna čia jauku!
MEFISTOFELIS
Traliuoja sau be jokio also.
Kokia dermė stygų ir balso!
Bet gaila man, kad jos perniek
Taip baisiai stengiasi ir stena:
Jų dainos klausą tik kutena,
Širdies nejaudina nė kiek.
SFINKSAI
Iš veido sprendžiant, tau derėtų
Bastytis su kapšu rūkšlėtu,
Geriau tu apie širdį nešnekėk.
FAUSTAS
prieidamas
Kaip viskas įstabu, kaip įspūdinga!
Didu, oru tatai net, kas siaubinga!
Kur pakliuvau, suvokti negaliu,
Bet rodos, kad einu geru keliu.

171
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G E TE . Faustas

Pažiūrėjęs į sfinksus
Prieš juos Edipas kažkada stovėjo.
Pažiūrėjęs į sirenas
O tos vos nepražudė Odisėjo.
Pažiūrėjęs į skruzdėles
Kiek aukso slėpė šitie padarai!
Pažiūrėjęs į grifus
Jų lobį grifai sergėjo dorai.
Man praeitis didi gaivina dvasią,
Ir kelias kaip gyvi vaizdai užgesę!
MEFISTOFELIS
Pirmiau nuo šitos klaikumos
Tu būtum visas pažaliavęs.
Bet kas neranda mylimos,
Tasai ir baisenybėm žavis.
FAUSTAS
sfinksams
Jūs moterys atrodot. Duokit žinią:
Ar jums nepasitaikė Elena?
SFINKSAI
Mūs giminė yra per daug sena;
Heraklis jos atstovę paskutinę
Nužudė. Klausk Chirono - jis arti,
Bet gaudyk jį dabar, kulniuok po plynę
Tokioj vaiduokliškoj nakty!
SIRENOS
Galim būt ir mes naudingos:
Kažkada, pas mus atkakęs,
Odisėjas išmintingas
Pasakojo, kaip jam sekės.
Mes tau aprašysim daug

172
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Jo kelionių bekraštinių,
Tik prie marių smaragdinių
Mūs buveinėn atkeliauk.
SFINKSAS
Nuduok jų melo negirdėjęs
Ir pančiais tartum Odisėjas
Surišk save. Klausyk manęs:
Ieškok Chirono; jį suėjęs,
Tu gausi reikiamas žinias,
Faustas pasisalina
[...]

PENĖJO ŽEMUPYS

[...]

FAUSTAS
Bet apie moterį gražiausią
Papasakoti malonėk.
CHIRONAS
Ar verta? Primena man stabą
Bedvasė moterų gražna.
Tik ta man širdį jaudint geba,
Kuri gyvybės kupina.
Mus grožis keri pats savaime.
[...]
Fierojų mitologinių šeima -
Savotiška. Ten kiekviena dama -
Tokia, kokia vaidenas ji poetui,
Kurs įkvepia gyvybę jos portretui.

173
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Visad jauna, stebėtinai gaji,

Nevysta niekad ir nesensta ji.
Jaunystėj grobiama jinai daug sykių
Ir net senatvėje be paliovos
Ją supa ištisas būrys jaunikių.
Dėl to poetai nesuka galvos.
FAUSTAS
Ir mes nesukim jos dėl to dalyko!
Bet Ferose Achilas ją sutiko,
Jam nerūpėjo laikas nei lemtis,
Kai savo meilės laime džiaugės jis.
Nejaugi jos paveikslo nemirtingo,
Nepakartojamai švelnaus, didingo,
Šiuo savo ilgesiu, aistra gilia
Neatgaivinsiu aš galų gale?
Tu ją matei kadais, aš - tik šiandieną,
Dar sieloj nuo jos grožio man šviesu;
Vien apie ją mąstau, regiu ją vieną,
Be jos myriop aš pasmerktas esu.
CHIRONAS
Ateivi, tavo įkarštis besaikis
Perdėm, sakyčiau, žmogiškas. Tačiau
Tarp dvasių tu atrodai it papaikęs.
Gerai, kad čia tave aš pamačiau.
Esu kas metai pratęs vis nukakti
Pas Eskulapo dukterį Manto:
Dabar ji tėvui meldžias visą naktį
Ir tyloje širdingai prašo to,
Kas dorą vardą jam grąžint galėtų,
Jei žūstančių žmonių jis pagailėtų,
Praskaidrindamas protą daktarų.
Paslaugumu, charakteriu geru

174
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GETE. Faustas

Ji nuo kitų sibilių smarkiai skirias,

Ir, veikmę jos vaistažolių patyręs,
Tu beregint pagytum nuo kerų.
FAUSTAS
Nenoriu, kad pagydytų mane,
Nenoriu susilieti su minia!
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

TREČIAS VEIKSMAS

V ID IN IS PILIES KIEMAS

[•••]

ELENA
Faustui
Aš noriu pakalbėti su tavim.
Prieik ir sėsk šalia į šitą vietą,
Gedaujančią valdovo, kurs mane
Tvirčiau įgalins jaustis savo soste.
FAUSTAS
Pradžioj man leisk, priklaupus prieš tave,
Duot priesaiką ištikimybės savo
Ir pabučiuoti ranką, iš kurios
Sulaukiau aš tokios aukštos garbės.
Šioj begalinėj savo viešpatijoj
Bendravaldžiu tu padaryk mane,
Gerbėju ar gynėju, ar tarnu!
ELENA
Prisiklausiau, prisiregėjau aš
Čionai tokių stebuklų negirdėtų
Ir taip esu apstulbinta, jog noriu
Tavęs kai ko pasiteiraut. Kodėl
Šneka to vergo taip nepaprastai
Ir taip žaviai skambėjo, kad atrodė,
Jog žodžiai plaukia darniai lyg chore,
O balsas jo man ausį glamonėja?
FAUSTAS
Jei tau kalbėsena manų tautiečių
Tokia miela, tai jų dainoms taip pat

176
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Nebus tavoji siela abejinga.

Šią slaptą muziką lengvai pagausi,
Besišnekėdama su manimi.
ELENA
Kaip man išmokti tos kalbos puikios?
FAUSTAS
Pati širdis tave išmokys jos.
Kada užlieja ilgesys jausmus,
Mes ieškom to...
ELENA
Kuris supranta mus.
FAUSTAS
Ir užsimiršę, be minčių skausmingų,
Vien džiaugiamės...
ELENA
Akimirksniu laimingu.
FAUSTAS
Už jį mes atiduotume bet ką!
Tatai patvirtintų...
ELENA
Mana ranka.
b..]
Aš - taip toli ir vis dėlto arti!
Aš čia, šalia tavęs, tu supranti?
FAUSTAS
Tai sapnas! Kaip jį apsakyt žodžiu?
Nei laiko, nei erdvės nebejaučiu.
ELENA
Aš atgimiau, aš vėlei gyvenu

177
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

Ir su tavim į nežinią einu.

FAUSTAS
Tegu tad nesą mus gyvenimo banga!
Gyvent - nors mirksnį - mūsų pareiga.
[...]

ARKADIJA

ELENA FAUSTAS, EUFORIONAS [...]

EUFORIONAS
Laisvė vaikiškai besaikė,
Mano būdas neramus
Jums abiem palaimą teikia,
Glosto tėviškus jausmus.
ELENA
Meile džiaugias dvi būtybės,
Pilnos dangiškų svajų,
Bet negali būt vienybės,
Kol nėra trečios tarp jų.
FAUSTAS
Mes į viena susilieję
Dvasios polėky aukštam,
Amžini mus saitai sieja,
Mes priklausom viens kitam.
CHORAS
Godos juodviejų ir norai
Išsipildė. O, tegu
Šviečia laimė šitai porai

178
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Su žvitriu jos berniuku.

EUFORIONAS
As noriu šokti,
Aukščiau vis lėkti,
Padangių skliautą
Geidžiu pasiekti!
Aš galią savo
Gerai žinau.
FAUSTAS
Tik nepameski
Galvos, vaikeli!
tankumas tavo
Mums baimę kelia.
Pasigailėk mūs,
Brangus sūnau!
EUFORIONAS
Toliau nuo šito
Lipšnumo viso!
Palikit plaukus -
Man tai įgriso,
Rankas palikit -
Man tai koktu!
ELENA
Gal nenuvoki,
Kieno sūnus tu?
O, pagalvoki,
Kaip tie nuliūstų,
Kurie taip troško,
Kad gimtum tu!
CHORAS
Bijau, kad žūsit

179
 JO H A N A S VO LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Visi kartu.
ELENA IR FAUSTAS
Ko nuo gimdytojų
Bėgi, mažyti?
Tau pasakyta jų:
Liaukis lakstyti!
Šičia, pievelėj,
Linksminkis sau.
EUFORIONAS
As - jūsų valioj,
Jūsų klausau.
Įsigauna tarp choro ir tempiasi merginas šokti
Šokit neprašomos -
Kviest nėr kada!
Sūkuriu neša mus
Džiaugsmo gaida.
ELENA
Zaiskite sau dabar!
Smaginkis, jeigu dar
Nepavargai.
FAUSTAS
Siautulį suvaldyk!
Kad nesibaigtų tik
Viskas blogai...
Euforionas ir chorasyšokdami ir dainuodami, ringuoja ratu

b..]
EUFORIONAS
O mane vis tiek į aukštį
Traukia, nors tu kažin ką!

180
 JO H A N A S V O L FG A N G A S GĖTĖ. Faustas

Kaip ten gera, kaip smagu!

Štai aplink mane sala,
Žemė Pelopo miela,
Apsupta pusiau bangų.
CHORAS
Nutrūktgalvi neklusnus,
Ką užsimojai?
Pažiūrėk, kokie pas mus
Vynuogienojai!
Obuoliai taip žėri, lyg
Būtų auksiniai.
Leiskis, ištikimas lik
Savo gimtinei.
EUFORIONAS
Apie dienas ramias
Nebesvajokim mes.
Verda kova žiauri,
Tu ją laimėt turi!
CHORAS
Kas taikos dienomis
Karo ilgisi vis,
Tas vilties laimę
Praranda savaime.
EUFORIONAS
Tie, kurie gimę
Žemėj laisvoj
Ir, nenurimę
Amžių kovoj,
Šitiek dar mena
Mūšių karštų,
Džiaugsis ir mano

181
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

Jaunu ryžtu.
CHORAS
Kaip aukštai jis stovi vienas!
Tikras vyras, karžygys!
Žvilga štai šarvų jo plienas,
Jūs pakelkit tik akis.
EUFORIONAS
Sienos, pylimai, tvirtovės -
Viskas niekis prieš mane.
Aš atremti pasišovęs
Priešą - savo krūtine.
Laisvę kardu ginkit, žmonės,
Saugokite ją budriai.
Moterys, jūs - amazonės,
Jūs, vaikai, taip pat kariai.
[...]
Jūs ne berniuką, o jaunuolį,
Kovūną šaunų regit čia,
Kuris ne vieną jau narsuolį
Pranoko siela išdidžia
Ir žino tai,
Kad ten, aukštai,
Šlovingo kelio jo pradžia.
[...]
Mana viltis -
Greita mirtis.
Šit kokie dabar laikai.
ELENA, FAUSTAS IR CHORAS
Siaubas ima net. Užtenka.
Negi trokšti tu mirties?

182
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

EUFORIONAS
Tautos žūsta. Kas gi ranką
Broliams kenčiantiems išties?
ELENA, FAUSTAS IR CHORAS
Patsai į pavojų
Veržiasi jis!
EUFORIONAS
Tolyn jau plasnoju
Aš mintimis.
Mane šaukia karas!
Neškit, sparnai!
Puola į orą. Apdarai valandėlę neleidžiajam nukristi. Jo galva spindi, pas­
kui jį driekiasi ilga švytinti juosta
CHORAS
Naujas Ikaras
Žuvo čionai.
Gražus jaunikaitis krinta prie savo tėvų kojų.
Velionio veidas lyg ir primena kažkur matytus pažįstamus bruožus, tačiau
tasai kūniškas panašumas veikiai issisklaido. Kometospavidalo aureolėpaky­
la į dangų, o žemėje lieka skraistė ir lyra
ELENA IR FAUSTAS
Neganda nebyli
Užgožė svajones.
EUFORIONAS
is gilumos
Motin, šmėklų šaly
Tu neapleisk manęs!
Pauzė

183
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

CHORAS
gedulo giesmė
Su mumis visur tu būsi,
Tu mums artimas esi!
Tu net po mirties nežūsi
Mūsų sielos liūdesy.
Bet nenorime liūdėti!
Tavo šlovei lenkdamies,
Žmonės gali pavydėti
Tavo įstabios giesmės.
Apgaulingos laimės vaike,
Aini protėvių aukštų,
Lyg pašvaistė trumpalaikė
Dingęs tarp miglų tirštų!
Tu buvai drąsus kūrėjas,
Atjautei kitų vargus,
Moterys tavim gėrėjos,
Meilės dainiau įžvalgus!
Tu įstatymus paniekei,
Prieš pasaulį maištavai.
Kilnūs buvo tavo siekiai,
Bet tinklan tu pakliuvai.
Pagaliau į mūšį puolei.
Karžygy, ryžtu degąs!
Kaip kiti jauni narsuoliai
Veltui kleidei tu jėgas.
Veltui!.. Niekas nenumano,
Ką atneš dalia slapta.
Ar išbris iš kraujo tvano
Jungą velkanti tauta?
Tad užtraukim naują dainą,
Tenutildo ji skausmus.
184
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Dainos juk iš žemės eina

Ir per amžius lydi mus.
Ilga pauzė. Muzika nutyla
ELENA
Faustui
Patvirtinu tą išmintį senovinę,
Kad laimė su grožiu draugaut nepratusi.
Gyvenimo ir meilės saitai pertrūko;
Juos apraudodama, aš paskutinįkart
Į tavo glėbį puolu ir „sudie” tariu.
Pas Persefonę paskui sūnų leidžiuosi.
Apkabina Faustą. Kūniškas jos pavidalas dingsta, apdarai ir sydas lieka
Fausto rankose

[...]

185
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G Ė TĖ . Faustas____________

KETVIRTAS VEIKSMAS

AUKŠTI KALNAI

STATI DANTYTA KETERA PRIPLAUKIA DEBESIS, NUSILEIDŽIA

A N T PLOKŠČIO IŠKYŠULIO. IŠ DEBESIES IŠNYRA FAUSTAS
FAUSTAS
Tenai, po mano kojų, juodos prarajos
Amžinoje vienatvėj savo skendėja,
O as dabar žengiu į kalno pakraštį,
Nedrąsiai nusileisdamas iš debesio,
Mane giedrom dienom taip jaukiai nešusio
Virš vandenų ir žemių; minkštu tumulu
Į rytus traukia jis, nesisklaidydamas
Ir nuo manęs kaskart labiau vis toldamas.
Su nuostaba žiūriu, kaip jo pavidalas
Banguodamas iš lėto sklysta, mainosi,
Pakol įgauna bruožus, aiškiai regimus.
Mana akis neklysta! Guoly saulėtam
Aš moterį matau didingai dievišką -
Junoną, Ledą ar Eleną Gražiąją.
Aš negaliu atsižavėt karališku
Paveikslu. Bet nebėr jo! Jis pasivertė
Balkšvom lytim beformėm, kurios primena
Ledynus tolimus ir ten, rytuos, kažkur
Plevena vaiskiai prieš mane padangėje
Kaip atspindys dienų, seniai prabėgusių.
Bet kaklą ir krūtinę mano palietė
Lengvutė skraistė ūkanos gaivinančios.
Štai lyg nenorom nuo manęs ji traukiasi
Ir, plaukdama aukštyn, į krūvą spiečiasi.
Nejaugi tai apgaulė? O, nejaugi man

186
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Jaunystės gėris prarastas vaidenasi,

Kurio tiek metų veltui as ilgėjausi?
Atbudo vėl manoj širdy pavasaris,
Vėl atpažįstu savo meilės rytmetį,
Jos džiaugsmą pirmutinį ir nesuprastą,
Nejučiomis pagautą žvilgsnį pirmąjį...
Kodėl jo neišsaugojau? Man būtų jis
Užtemdęs lobį bet kurį pasaulyje!
Kaip tikras dvasios grožis, nekitėdamas,
Paveikslas įstabus į skaidrią aukštumą
Nepastebimai kyla, nusinešdamas
Tai, kas yra gražiausia mano sieloje.
Ant kalno stojasi septynmylis batas, paskuijį - antras. Nuo jų nulipa Mefis­
tofelis, o batai nuskuba sau toliau
MEFISTOFELIS
Dievaž, visai nusivariau nuo kojų!
Kam tu mane į užkaborį tą
Atsitempei? Aš niekaip nesumoju,
Ką reiškia tavo išmonė keista.
Ir išsirink man tokią vietą baisią!
Čia buvo dugnas pragaro kadaise.
FAUSTAS
Esi mėgėjas pasakų kvailų,
Kur galas nesueina su galu.
b..]
Nerūpi man, kodėl ir kaip čionai
Išdygo tie nebylūs milžinai.
Mes puikiai žinom: žemė - apskrita,
Nes šitaip ją aptekino gamta,
Jinai uolų, kalnagūbrių prikūrė,
Ant jų uždėjo snieginą kepurę,

187
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Kalvų banguotas linijas išlankstė,

Platybę laukui davė, upei slenkstį -
Ir viskas tarpsta, žydi be jokių
Mėšlungių ir be permainų staigių.
[...]
Be galo įdomu! Gan prašmatniai
Į gamtą žiūrit jūs, tikri velniai.
MEFISTOFELIS
Gamta? Tebūna ji nors kažin kas,
Bet mes prikišome prie jos rankas!
Ne, velnias laiko niekniekiams negaišta,
Jis mėgsta beprotybę, smurtą, maištą.
Apžvelgus visą žemę bei erdves,
Nejau nesužavėjo nieks tavęs?
Karalijas pasaulio, šlovę jų
Regėjai tu, bet užmojų naujų
Nekilo tau, deja! Neatsirado
Tavy to sveiko gaivališko prado.
FAUSTAS
Esu aš pilnas užmojų aukštų.
Įspėk kokių.
MEFISTOFELIS
Tuojau išgirsi tu.
Svajoji apie sostinę, kurią
Aš jau vaizduojuos. Pačiame centre -
Siaurų gatvelių tamsiame raizgyne
Parduotuvėlių dvokianti kamšynė;
Stogų kraigai, turgavietė ankšta,
Svogūnais ir kopūstais užversta,
Viršum riebių kepsnių ir mėsgalių
Bodus bimbimas musių didelių

188
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Ir amžinai - tiek vakarą, tiek rytą -

Grūstis ir smarvė neišpasakyta.
O, atokiau truputį paėjėjęs,
Aukštuomenės kvartalan patenki,
Matai erdviausias aikštes ir alėjas,
Paskui nuo jų į šoną tu suki,
Į priemiesčius, kurie be galo tęsias,
Stebi ten žmones, karietas greitąsias,
O kartais ir važiuotas atvyksti
Į šitą skruzdėlyną ar atjoji,
Ir lenkias tau piliečiai paprasti,
Ir judina minias garbė tavoji.
FAUSTAS
Tu visados ką norint prigalvoji!
Kam liaudies laime rūpinsiuosi aš,
Jei man ji vieną vargą teatneš?
Globoji, mokai, myli ją kaip draugą,
O maištininkų gretos nuolat auga.
MEFISTOFELIS
Pasistatyčiau pilį sau tikrai!
Nuotakią susirasčiau aš vietelę,
Paversčiau parku mišką, pievą žalią,
Kur augtų rožių kvepiančių kerai.
Ant sienų - daug vijoklių, pavėsinės,
Takai ūksmingi, vejos aksominės,
Dirbtinės uolos ir tarp jų - linksmi
Lankai fontanų, smulkūs fontanėliai,
Kurie čiurkšnotų, gaivą nešdami,
Kai kur - kaskadai įvairumo dėlei
Ir nuošalyje, netoliese, -
Paviljonukai damoms, kuriuose
Galėčiau kūnu ir dvasia

189
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

Maloniai pailsėti dviese.

As sąmoningai „damoms” pasakiau:
Gražuolės - mano idealas,
Ir tuo geriau, kuo jų daugiau.
FAUSTAS
Šlykšti mada! Gal tu Sardanapalas?
MEFISTOFELIS
Kur linksta tavo potroškiai slapti?
Atspėti juos - nežinomi man būdai.
Mėnulin žvilgsnį metęs iš arti,
Bene tenai nuskrist panūdai?
FAUSTAS
O, anaiptol! Didiems darbams pakanka
v

Ir Žemėj vietos. Aš savy jaučiu

Jėgų bei ryžto atsargą nemenką,
Nestinga man drąsių minčių.
MEFISTOFELIS
Tu, antikos pasauly pabuvojęs,
Įsigeidei šlovės kaip jo herojės.
FAUSTAS
Ką gali duot šlovė tuščia?
Man reikalingi darbas ir valdžia.
MEFISTOFELIS
Jei taip, poetai šito neprasnaus
Ir, apdainavę tavo beprotystę,
Kitiems bepročiams patarnaus.
FAUSTAS
Kaip tau širdin žmogaus įlįsti?
Jo visos godos - tau kvailystė!
Toks priešgyna, akižara nuožmus

190
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Suprast bejėgis jo geismus.

MEFISTOFELIS
Tesie. Bet pasakyk, žmonių žinove,
Kas per mintis galvon tau šovė?
FAUSTAS
Stebėjau jūrą potvynio metu,
Kai, vandenais grėsmingai pasipūtus,
Jinai tarytum stojosi piestu
Ir keteros bangų ir baltos putos
Atakon puolė ant plokščių krantų.
Toksai jos siautingumas nežabotas
Mane gerokai sukrėtė tada:
Savivalės nekenčia laisvas protas,
Jį pykdo blogio daroma skriauda.
Paskui, užėmę tiek, kiek pageidavo,
Pradėjo trauktis vilnys atgalios.
Bet valanda skirta ateis - ir jos
Pakils į kasdieninį žygį savo.
MEFISTOFELIS
kreipdamasis į žiūrovus
Gal šimtas tūkstančių jau metų bus,
Kai aš žinau tuos pokštus nelabus!
FAUSTAS
tęsdamas aistringai
Kol stichija savivaliaus taip baisiai,
Didžiuliai žemės plotai liks bevaisiai.
Plačiausią pakraštį apsemdama,
Atplūsta jūra ir lyg niekur nieko
Atslūgsta vėl; ten, kur ji šėlo, lieka
Skurdi, nyki dykynė, sekluma.
Baugu net pagalvot, jog visados

191
 JO H A N A S VO LFG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Taip šėls tos marios be jokios naudos!

Mana dvasia nerimstanti nemiega
Ir trokšta pažabot jų piktą jėgą.
Tatai yra įmanoma! Tegu
Nebūna galo įniršiui bangų,
Tačiau nenorom prieš kiekvieną kalvą
Nulenkia jos išdidžią savo galvą,
Nuožulnesniu taku aplinkui suka,
Aplenkdamos mažiausią kauburiuką.
Jau sumečiau paskubomis aš planą,
Kurs mano mintyse slapčia gyvena.
Aš nutariau iš jūros įžūlios
Nemažą dalį kranto atkovoti,
Susiaurinti žūtbūt valdų jos plotį,
Užtvenkt jai kelią! Štai ko aš viliuos!
Aš nuodugniausiai viską apsvarsčiau.
Tad pasistenk padėt man kuo greičiau.
Už žiūrovų nugaroSy iš dešinės, pasigirsta būgnų ir kariškos muzikos garsai
MEFISTOFELIS
Mielai. Girdi būgnus?
FAUSTAS
Nejau vėl karas?
Nebejauku protingam žmogui daros.
MEFISTOFELIS
Labai svarbu čia - karas ar taika!
Gyvenki, Faustai, pagal mano šūkį:
„Naudokis proga ir akylas būki!”
Žiūrėk, ar tau pavyks laimėti ką.

[...]

192
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

PENKTAS VEIKSMAS

[...]
RŪMAI

DIDŽIULIS UŽMIESČIO SODAS TIESAUS IR PLATAUS KANALO

PAKRAŠTY
FAUSTAS, JAU VISIŠKAI SENAS, SUSIMĄSTĘS VAIKŠTINĖJA PO
SODĄ
[...]
PRIPLAUKIA PUIKUS LAIVAS, PRIKRAUTAS GAMINIŲ IŠ TO­
LIAUSIŲ PASAULIO ŠALIŲ
[...]
MEFISTOFELIS
Faustui
Viršūnė laimės pasiekta.
Tai ko gi niaukias tau kakta?
Daug išminties parodei tu,
Marias sutaikęs su krantu!
Iš čia paklusnūs tau laivai
Į jūrą leidžiasi laisvai,
Ir savo rūmų spindesy
Pasaulio viešpats tu esi.
Kuklioj būdelėj neseniai
Tu čia tą žygį sumanei.
Prapuolė jau griovys gilus,
Irklai teškena jau purslus,
Ir žemėje, ir ant vandens
Tavų darbų šlovė skardens.
Iš čia...

193
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

FAUSTAS
Vėl tas nelemtas „čia”!
Štai kur nelaimė, štai kančia!
Tiesiog prisipažinti gėda
Tokiam bukliam kaip tu. Bet man
Iš pykčio ašaros net rieda,
Nes, dievaži, mane karstan
Tie seniai nuvarys, jei veikiai
Neišsinešdins. O, kaip klaikiai
Man jie įgriso! Ko verta
Visa pasaulio viešpatystė,
Jei nėr kaip juos iš ten išknisti,
Jei užimta yra vieta,
Kurios mana širdis taip trokšta?
Iš liepų aš norėčiau bokštą
Pasistatyt, idant aplinkui,
Kaip dera krašto šeimininkui,
Galėčiau žvelgt toli toli
Į tai, ką gero ir naudingo
Sukūrė išmonė didinga,
Į tai, kas dedasi šaly.
Skaudžiausia, kad jauti visur tu
Bejėgiškumą savo turtų!
Ir liepų kvapas, ir varpai
Mirtim man dvelkia it kapai!
Nejaugi vėl mana valia
Suduš į šitą smėlio kopą?
Jau man nuo gausmo galvą sopa.
Ar baigsis tai galų gale?
MEFISTOFELIS
Išties, nors gyvas gulk į karstą!
Varpų prakeiktas bimbesys

194
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Taip rėžia jautresnes ausis,

Jog šis pasaulis mums apkarsta.
Tas nelabasis „din din dan”
Užstoja saulę tau ir man.
Ar laidotuvės, ar krikštynos,
Jie kala savo... Tai vadinas
Gyvenimas! Visi kiti
Dalykai - tik sapnai tušti.

[...]

VIDUNAKTIS

PASIRODO KETURIOS ŽILOS MOTERYS

PIRMOJI
Skriauda vadinuosi.
ANTROJI
O aš Graužatis.
TREČIOJI
Esu Bėdinystė.
KETVIRTOJI
O aš Pragaištis.
SKRIAUDA, BĖDINYSTĖ, PRAGAIŠTIS
Turtuoliui priklauso šie rūmai aukšti:
Patekti vidun mums keliai užkirsti.
SKRIAUDA
Prasmuksiu šešėliu.
BĖDINYSTĖ
Nieku pasiversiu.

195
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

PRAGAIŠTIS
Nebijo jisai mano žingsnių begarsių.
GRAUŽATIS
Pro rakto skylutę pralįs Graužatis,
O pastangos jūsų - gryna gaišatis.
Pradingsta
SKRIAUDA
Čia, žilosios seserys, mums ne vieta.
BĖDINYSTĖ
Kur tu, ten ir as, amžinai mes greta.
PRAGAIŠTIS
As gūrinu jūsų pėdom visą laiką.
SKRIAUDA, BĖDINYSTĖ, PRAGAIŠTIS
Žvaigždžių neregėt. Vėjas debesis draiko.
O iš kažin kur, iš toli, iš toli
Ateina Mirtis, mūsų sesė tyli.
FAUSTAS
rūmuose
Prapuolė trys iš keturių.
Nesupratau jų žodžių kai kurių.
Neaiškiai nuskambėjo: „Pragaištis”,
O aidas gūdžiai atliepė: „Mirtis”.
Aš vis dar šmėklų apsuptas esu,
Aš dar ne laisvas, dar galvoj tamsu,
Dar slegia mano dvasią burtų pančiai!
Kaip padaryti galą šitai kančiai,
Kad po košmarų magijos juodos
Žmogum vėl tapčiau, padaru gamtos?
Nusigręžiau aš nuo pasaulio šito,
Prakeikiau pats save! Mane apspito

196
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Vaiduoklių tiek, jog darosi baugu,

Nes jais atsikratyt nebėr jėgų...
Man blaiviai šypso į akis diena,
Bet nelabų sapnų naktis pilna.
Žvelgiu į bundančią iš miego žemę,
Bet kranktelėjęs varnas pikta lemia,
Ir aš dairaus baimingai į šalis.
O, prietarų surizgęs kamuolys!
Joks protas jo atnarpliot nepajėgs.
Sugirgždo durys. Nesirodo nieks.
Išgąstingai
Kas čia?
GRAUŽATIS
Tai aš. Kam klausimai tušti?
FAUSTAS
Bet kas gi tu esi?
GRAUŽATIS
Vis ta pati.
FAUSTAS
Išeiki!
GRAUŽATIS
Tu bejėgis prieš mane.
FAUSTAS
ii pradžių tūžmingai, paskiau apmalsęsypusbalsiu
Kerų pagalbos nesigriebsiu, ne!
GRAUŽATIS
Nors ausis manęs negirdi,
Patylom aš graužiu širdį,
Aš pavidalą keičiu,
Sėju tūkstančius kančių.

197
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Sausumoj ir vandenyne
Nieks manęs neatsigynė, -
Nekviesta ir prakeikta.
As visur esu slapta.
Neteko graužaties patirti tau?
FAUSTAS
Kaip viesulas gyvenimu skridau,
Nemėginau pabėgt nuo savo būdo
Ir, skindamas visus malonumus,
Nepaisiau to, kas temdė man džiaugsmus,
Negaudžiau, kas iš rankų sprūdo.
Tai, apie ką svajojau, ko geidžiau,
Pasiekti stengiausi greičiau
Ir, vos pasiekęs, vėl tolyn veržiausi
Ten, kur mane akiračiai gražiausi
Viliojo. Bet pasikeitė laikai,
Aš, metams bėgant, surimtėjau,
Ir užmojai šiandieną nebe tie jau.
Pažįstu šį pasaulį neblogai.
Tasai, kuris anuo pasauliu tiki,
Yra beprotis! Net ir nebandyki
Už debesų įžvelgt akim blausia,
Lygių sau neieškoki dausose.
Tu, žemėj gimęs, neapleisk jos tako;
Nejaugi žmogui nieko ji nesako?
Po amžinybę neskrajok. Imk tai,
Ką nuolatos aplink save matai;
Kol saulė tau dar spindi, ženk į priekį,
Į šmėklas nuogąstingai nežiūrėki,
Nesvaik nuo laimės, nebijok bėdos
Ir nenurimk nė mirksniui niekados!

198
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

GRAUŽATIS
Nieks pasauly nebemiela
Tam, kam aš apniaukiau sielą,
Nėr jam vakaro nei ryto,
Jį gili tamsa užkrito
Ir, nors mato šviesą jis,
Bet širdy - gūdi naktis.
Visko pertekęs, turtuolis,
Jis gyvena kaip vienuolis,
Šykštauja ir badmiriauja,
Sau pačiam gadina kraują,
Kažko blaškos, kažko mėtos,
Neberanda niekur vietos,
Lygiai laimėj ir bėdoj
Mąsto vis, kas bus rytoj.
FAUSTAS
Atstok! Nepasiduosiu tau. Ir ko tu
Man giedi tas litanijas klaikias,
Kurias vargu ar kitas kas pakęs?
Jos ir išminčių išvarys iš proto.
GRAUŽATIS
Tas, kam atėmiau aš ryžtą,
Vos išėjęs, tuoj sugrįžta;
Porą žingsnių pakėblojęs,
Jaučia jis, kad linksta kojos.
Jam visur vaidenas klastos,
Ir jisai be tikslo bastos,
Tikras vaikščiojantis siaubas
Ir visų gyvųjų baubas.
Pusgaišis, pusiau bevalis,
Bet ne viskam dar atšalęs,
Lyg iš miego neatbudęs,

199
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Lyg po nemigos apsnūdęs,

Lyg ore kažkur pakibęs
Tarp mirties ir tarp gyvybės,
Amžinai lyg nusigandęs, -
Pragarui jisai pribrendęs.
FAUSTAS
Prakeiktos šmėklos! Net dienas ramias
Paverčiat jūs į kraupų labirintą.
Jūs jaučiate, kokie bejėgiai mes,
Ir persekiojat žmogų iškankintą.
Su dvasiom susidėjai - ir sudie!
Malonės veltui vargšė siela meldžia.
Bet niekinu aš tavo slaptą valdžią,
Klastinga pasalūne, Graužatie!
GRAUŽATIS
Tau mano galią teks dabar patirti:
Gauk atpildą už tai, ką pasakei,
Apak, išpuikęs Faustai, bent prieš mirtį!
Juk žmonės visą amžių - neregiai.
Pūstelėja Faustui veidan
FAUSTAS
apakęs
Aplink tamsa kaskart labiau juodėja,
Bet sieloje šviesu kaip niekada.
Turiu įkūnyt savo aš idėją!
Atėjo lemiamoji valanda.
Į talką, vyrai! Kelkitės, tarnai!
Judėkite, pagalbininkai mano!
Daugiau karučių, lopetų čionai!
Ryškėkit, kontūrai didingo plano!
Už drausmę, darbo įkvėpto vaisius

200
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

Kiekvienas gausiai bus apdovanotas.

Kiek rankų reikalingos pasijus,
Kai jas nukreips į tikslą aukštas protas!

DIDELIS KIEMAS PRIEŠAIS RUMUS

DEGLAI
MEFISTOFELIS
kaip prievaizdaSy prieky
Ei jūs, lemūrai, tvarinių
Gyvų karikatūros,
Vien kaulų, sausgyslių glebnių
Prikamšiotos figūros!
LEMŪRAI
choru
Atvykom. Sprendžiant iš gandų,
Taip reikalai pakrypo,
Jog platumoj tavų valdų
Mes gaunam naują sklypą.
Atsigabenom kuoliukus
Ir grandines kaip matą,
Bet kas per darbas, ar sunkus -
To niekas nesuprato.
MEFISTOFELIS
Nereiks čia rodyt išmonę ar drąsą.
Matu jūs patys būsite. Kuris
Stambiausias iš visų? Tegula jis,
Ir pagal jį kiti te duobę kasa.
Gyventojui šių rūmų prašmatnių

201
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G Ė TĖ . Faustas

Nupieškite velėną: jis keliauja

Į ankštą būstą protėvių šaunių,
Kur greit pavirs į dulkių saują.
LEMŪRAI
kasa, pašaipiai vaipydamiesi
Kai jaunas ir žvalus buvau,
Karališkai man klojos.
Kur grojo muzika, tenai
Mane tuoj nešė kojos.
Staiga senatvė ramentu
Iš pasalų man drožė,
Ir aš prie karsto sukniubau,
Ir grabas atsivožė!
FAUSTAS
išeina iš rūmų, graibydamasis durų staktų
Koks malonus manom ausim
Čekšėjimas kastuvų! Mano valiai
Paklūsta jie ir jūrai visagalei
Užtvenkia kelią, su pačia savim
Galų gale sutaikindami žemę.
MEFISTOFELIS
pusbalsiu
Kažin ar tie garsai tau gera lemia!
Kai užtvanka tavoji bus baigta,
Pas marių demoną Neptūną
Mūs laukia didelė puota!
Stebuklų šiam pasauly juk nebūna,
O mūsų valioj gaivalai visi:
Žūt su kitais tu pasmerktas esi.
FAUSTAS
Ei, prievaizde!

202
____________JO H A N A S V O L FG A N G A S G ĖTĖ. Faustas

MEFISTOFELIS
As čia.
FAUSTAS
Gyviau krutėk!
Daugiau žmonių į žygį šiandienykštį
Reikėtų įkinkyti Dar dveja tiek!
Te tavo rankos pinigų nešykšti.
Turėsi man pranešinėti vis,
Kaip stumiasi gigantiškas griovys.
MEFISTOFELIS
pusbalsiu
Šį kartą, kiek aš supratau,
Ne griovį kasa jie, o duobę tau.
FAUSTAS
Kalnų papėdėj liūnas dar platus,
Dar neįvykdyta goda bekūnė.
Nusausinti pažliugusius raistus -
Štai mano potroškių visų viršūnė.
Atversiu milijonams tas žemes:
Kariaudami su kliūtimis kaip mes,
Tegu sau žmonės čia laisvai gyvena,
Tegu piemuo iš ryto bandą gena,
Tegu pasėliai matos nuo naujos
Kalvos, kurią supylė agnios rankos;
Mes jausimės lyg rojuje už jos,
O ten, anapus, te sau bangos trankos
Ir daužo mūsų užtvanką. Tegu!
Jai užtaisyt nieks negailės jėgų.
Teisybės paskutinis žodis tartas!
Nėra pasauly išminties kitos:
Ir laisvės, ir gyvybės tas tevertas,

203
 JO H A N A S V O LFG A N G A S G E TE . Faustas

Kas grumiasi dėl jųjų nuolatos.

Tegu kas dieną, supami pavojų,
Subrendę vyrai, seniai ir vaikai
Petys į petį dirba ir kovoja,
Idant greičiau ateitų tie laikai,
Kada laisvoj šaly ir tarp laisvųjų
Galėsiu pasakyti iš tikrųjų:
„O, stabtelėk, akimirksni žavus!
Žinau, kad pėdsakas darbų manųjų
Per amžių amžius niekuomet nežus.”
Svajodamas apie aukščiausią laimę,
Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime.
Faustas krinta aukštielninkas į lemūrų rankas, jie jį pasiguldo žemėj
MEFISTOFELIS
Nors laimės troško nuolat jo krūtinė,
Jis vien šešėlių vaikėsi sklidžių,
Nelemtą tuščią mirksnį paskutinį
Mėgino veltui sulaikyt žodžiu.
Lig pat mirties man priešgyniavo senis.
Ir ką gi? Smėly guli jis,
Beprasmį savo amžių atgyvenęs.
Sustojo laikrodis.
CHORAS
Taip. Tyli kaip naktis.
Rodyklė krito.
MEFISTOFELIS
Krito - ir negaila.
CHORAS
Pasibaigė.
MEFISTOFELIS
Pasibaigė? Kaip kvaila!

204
 JO H A N A S V O L FG A N G A S G ETE. Faustas

Kokia nesąmonė! Argi tatai,

Ko niekuomet pasaulyje nebuvo
Ir kas ūmiai pasibaigė ar žuvo, -
Ne vienas ir tas pat? Gyvi daiktai
Galop turės vis tiek pavirst į nieką,
Ir jiems tik laukti pražūties belieka!
„Pasibaigė!” O kurgi ta pradžia?
Ir ko verta žmogaus būtis bergždžia,
Visa jos įvairybė tariama?
Man amžina patinka tuštuma.

[...]

Vertė Aleksys Churginas

2 05
 Gėtė, Johanas Volfgangas
Go-67 Faustas / Johanas Volfgangas Gėtė. - Vilnius: Žaltvykslė: 2008, - p. 205-

IS BN 9986-06-074-5

Šiame „Mokinio skaitinių” leidinyje pateikiamos esminės ištraukos iš didžiojo vo­

kiečių mąstytojo ir rašytojo J. V. Gėtės filosofinės poemos „Faustas”.

UDK 830-1
 JOHANAS VOLFGANGAS GETE

FAUSTAS

Parengė AGNĖ IEŠMANTAITĖ.

Dailininkė DEIMANTĖ RYBAKOVIENĖ.

Leido ŽahtnksU, M. K. Čiurlionio 7/1-25, LT-03104 Vilnius,

ei. p. leidykla@zalrvyksle.com
Spausdino UAB AkritasyGeležinio Vilko g. 2, LT-03150 Vilnius.
Užsakymas

Tiražas 1000 egz.

4
ŽALTVYKSLĖ
 ISBN 9986-06-074-5

9799986 060733