© Ilona Ežerinytė, 2017

© Jonas Landsbergis (dizainas), 2017

© „Shutterstock“ (viršelio nuotrauka), 2017
© Laura Vansevičienė (autorės nuotrauka), 2017
© Dominicus Lituanus, 2017
 Ilona Ežerinytė

VERKSNIŲ
KLUBAS
 Iš suoliuko prie stotelės buvo likę tik metaliniai
strypai be skersinio. N uo šiukšlių dėžės šlykščiai trenkė
šlapiomis nuorūkomis. Paėjo kelis žingsnius atokiau ir
apsidairė - jai būtina prisėsti ir ramiai pagalvoti. Bet
nepražiopsoti autobuso. Jis pro čia važiuoja maždaug
kartą per valandą, nespėsi - teks vėl sukti ratus po
šiukšliną parkelį.
Prisėsti nerado kur, tai tik pritūpė. Pravėrė kuprinę
ir ėmė knistis. Plaukų šepetys. Telefonas. Žiebtuvėlis.
Cigaretės. N e jos. Tėvo. Iš tų atiduotų daiktų. Jiems
ten negalima rūkyti. Kavos irgi. N ė juodosios arbatos.
Griežtai. Ir knygas patikrina. Jei nori, skaityk Bibliją
arba pasakas. Kafka ir Dostojevskis - nuodai. Prisi­
siurbsi - ir norėsis brūkštelti kuo aštriu per riešus. N ie­
ko aštraus jie ten ir neturi. N e, stalo įrankių neatima, ir
arbatą jie geria iš stiklinių - iki tokio lygio dar nepriėjo
nė vienas, kad kaltų į sienos kampą ir mojuotų šuke lyg
skustuvu. Galų gale visi ten savo noru. Kam žudytis -
bus labai sunku, tai išeis, nutrauks sutartį. Bet tada jau
viskas, atgal nepriims. Tėvas tai žino. Kol kas laikosi.
T ik labiau įdubę skruostai ir kietai sučiauptos lūpos
išduoda, kad nelengva.
Jie nesikalbėjo. Buvo tylos valandos. Lina padavė, ką
atvežusi, paėmė, kas atiduodama, ir viskas. Apsikabino
tik. Greitosiomis. Bet taip ir geriau. Dar kiek, ir būtų
ėmusi verkti. Neišlaikiusi. Ir jis būtų neišlaikęs.
Jai sakė, kad kitą kartą galės aplankyti tėvą po sep­
tynių dienų. O paskui tik sekmadieniais. Jie turi jos
telefono numerį, jei kas. Bet kas gi gali nutikti? N e jis
pirmas, ne jis paskutinis. Ir ji ne pirma duktė, turinti
alkoholiką tėvą.
Pati pasirinko su juo gyventi. Teisme jos nuomonės
paisė. Mama verkė. Gal būtų ką ir išverkusi, bet kad
uždirbo minimumą nerdama tas savo staltieses. Dviem
niekaip neužtektų. Neužtikrintų vaiko poreikių, kaip
sakė socialinė darbuotoja. N et priskaičiavus alimentus.
O tėvas uždirbo pakankamai. Gerai kalbėjo teisme.
Svariai. Ramiai. Mama vis stojosi, sėdosi, stojosi, sėdo­
si... Atrodė nepusiausvira. Neadekvačiai reagavo į situ­
aciją, anot jos advokatės.
Lina džiaugėsi, kad nuspręsta buvo būtent taip.
Nenorėjo, kad mama žinotų, kaip duktė ant jos pyks­
ta. Baisiai. Ir tas pyktis, bent jau iš pradžių, buvo toks
skaudus, kad vos galėjai ištverti. Dabar jau nieko. Ji gali
su mama kalbėtis telefonu. Nutaiso ramų balsą. O šir­
dis kala. Ir kai ragelį padeda, kala.
Mama, būdavo, skambina kiekvieną savaitę. Bet
ji nekelia. Tada mama skambina tėčiui. Jis supasako-
ja naujienas - kas mokykloje gero ir kitokius niekus.
Mama nori viską žinoti. Lina - jos duktė. Juk jos irgi.

8
Tėtis pritaria - žinoma, jos irgi. Todėl ir papasakoja šį
bei tą. Kiek pats žino. Ką mato, dienyną atsidaręs.
Ji dėkinga jam už tai, kad neverčia bendrauti su
mama. Buvo laikas, kai jis norėjo, kad jiedvi susitikinėtų.
Bet iš to nieko neišėjo. Linai nieko iš motinos nereikia.
Apie ką jos kalbėsis, susėdusios viena priešais kitą?
Apie ką, na? Kaip sekasi mokykloje? Ačiū, gerai. Kaip
dailė? Ačiū, blogai. Gal turi kokį berniuką? Mama!!!
Tai šlykštu. Kalbėtis apie tokius dalykus su ištvirku­
sia moterimi. Negalima šitaip apie mamą? Ooo, dar ir
kaip galima! Juk tai ji dėl visko kalta. Ir kad tėvas dabar
tuose namuose, ji kalta. Ir dėl sugriauto Linos gyveni­
mo. D ėl visko.
Autobuso vis nėra. Reikės susižinoti tvarkaraštį.
Geriau kitąkart paskubėti nei tupėti valandą stotelėje.
Kojos visiškai nutirpo. Ir nešilta.
Susižvejojo kuprinės gelmėje mėtinį saldainį. Tėvas
prašė nupirkti daugiau. Neberūkys. Tai ką daryti su
tom cigaretėm? Norėjo mesti į šiukšliadėžę, bet apsi­
galvojo - atsargiai padėjo ant šiukšlinės krašto. Ateis
kas ir pasiims. Nereiks knistis po nuorūkas.

Po pamokų namo negrįžo. Paėjo pėsčiomis kokias

keturias stoteles iki senojo taksi parko. Iš ten važiuos
j PC. Galėjo ir nuo mokyklos. Bet per daug rizikos.
Dar įlips koks klasiokas. Taip jau buvo. „Kur varai?“ -
„Į PC .“ - „Prekybcentrį?“ - „Aha“, - nusišypsojo ji ir
atsisveikinusi išlipo. PC —Priklausomybių centras. Ne
kiekvienam žinoti.
Dabar nusivilko uniforminį švarkelį ir sulanksčiusi
įsidėjo kuprinėn. Liko su marškinėliais, nors nekaiti­
no. Bet taip geriau. Autobusas tuoj. Tai kol kas stovėjo
ir dairėsi. Anksčiau nebuvo čia buvusi, šiame mirusios
pramonės rajone. Kažkas už nugaros nejaukiai nusijuo­
kė, ir ji nesąmoningai grįžtelėjo pažiūrėti. Pamatė ne iš
karto. Juokėsi mergina. Ji sėdėjo viršutiniame kažkokio
sandėlio aukšte ant metalinio karkaso, kadaise buvusio
balkonu. Sėdėjo ir kalbėjo mobiliuoju. Visai nesilaikė.
Kalbėjo ir juokėsi. Lina neištvėrė.
- Visai kvaila gal? - riktelėjo merginai.
- Tu man?
- Tau. Lipk žemyn, kol neišsitėškei!
- Gerai, mamyte! - ir vis dar juokdamasi mergina
sumataravo rankomis, lyg netekusi pusiausvyros.
Privažiavo autobusas. Reikėjo lipti. Visų kvailių
neišgelbėsi. Vis dėlto pasilenkusi ji dirstelėjo pro au­
tobuso langą - merginos ant balkono platformos ne­
bebuvo.
Su tėvu jie vaikščiojo po parką. Toliau jam negali-

10
ma. Šiandien buvo gerai nusiteikęs, lyg atsigavęs. Pa­
sakojo apie savo „kolegas“, kaip juos vadino. Kiekvieno
vis kitokia istorija. Štai kad ir to kunigo. „Tu manai,
jų gyvenimas lengvas? Laidoji ir laidoji... N e visi gali
svetimą skausmą ištverti.“
Lina džiaugėsi, kad šiandien jis kalba. Buvo beveik
toks kaip anksčiau. Nors turbūt jis niekada nebebus
toks kaip anksčiau.
O grįžtant nežinia kodėl jai šovė į galvą išlipti toje
pramonės stotelėje. Norėjo įsitikinti, kad mergina iš
balkono nežlegtelėjo žemėn? Galbūt.
Prie sandėlio sienos buvo pritaisytos gaisrininkų
kopėčios. N uo jų viršaus metaline atbraila galima pa­
siekti balkono karkasą. Pavojinga, bet įmanoma. Kaip
užsiropšti, aišku. T ik ko? Koks tikslas taip rizikuoti
gyvybe? Lina stovėjo užvertusi galvą.
- E! - riktelėjo kažkas.
Iš neįstiklintos lango angos sandėlio viršuje jai mojo
toji mergina savižudė.
- Lipk čia! Ei, tau sakau! - dar kartą mostelėjo ran­
ka.
- Ko? - garsiai atsiliepė Lina.
- Lipsi ar bijai? - vėl buvo paraginta.
Lina padvejojo. Tada tvirčiau susiveržė kuprinės
diržus. Sunkiausia pasiekti pirmą kopėčių skersinį.

n
Teko prisistumti į krūvą sukrautas pusplytes. Pasilypė­
jus jau paprasta. Jei nežiūri žemyn.
Mergina dabar stovėjo ant platformos ir tiesė Linai
ranką.
- Šok, prilaikysiu.
Lina atsiminė - pradinėse klasėse vaikai žaisda­
vo tokį pasitikėjimo žaidimą: griūni atbulas ir tikiesi,
kad tave pagaus. Visada kas nors pagaudavo. Bet dabar
reikėjo pasitikėti nepažįstama.
- A š pati, - pratarė. Ir stryktelėjo ant platformos.
- Eglė, - atsuko jai tą pačią ištiestą ranką mergina.
- Lina.
- Einam.
Į vidų patekti buvo nesunku - įmetei daiktus ir
įsliuogei kiek pasispyręs.
- Welcome to Lizdas, - nusijuokė Eglė.
Erdvė buvo didelė. Daiktų mažai. Vidury - kažko­
kios dėžės. Kampe - metalinė spintelė, lyg šaltkalvių
įrankiams sudėti. A nt žemės - skudurinis kilimas. D vi
antklodės, suvyniotos į ritinį. Palangės nustatytos žva-
kidėmis - vašku apvarvintais buteliais. Alijošius va­
zone. Ir buvusios baltos sienos, išmargintos kažkokiais
rašmenimis. Lina žengtelėjo norėdama apžiūrėti juos iš
arčiau, bet Eglė sulaikė - paėmė už rankos ir pasodino
ant rytietiškų pagalvėlių.

12
 - „Pasaulis tas, kurį tu palikai, / T ik balintos sienos,
balintos sienos“, - uždainavo Marijoną ir vėl nusijuo­
kė. - Ko gersi?
- O kokia pasiūla?
- Arbata, kava, duonos gira. O tu ką pamanei?
- Tą ir pamaniau, - šyptelėjo Lina. - Vandens turi?
- „Vytautas“ tiks?
- Suprantu, gyveni ne čia? —paklausė Lina dairy­
damasi ir gurkštelėjo. „Vytautas“. T ik nusidūkęs.
- Gyvenu pilyje, - kreivai nusišypsojo Eglė.
-T a i gali nesakyti, jei nenori, - gūžtelėjo pečiais
Lina. Su ta nepažįstama mergina ji nesijautė puikiai,
bet jos ir nebijojo. Tiesiog buvo smalsu patekus ten, kur
niekada nemanė patekti.
- Aš rimtai gyvenu pilyje. Zinai tą privačių namų
kvartalą prie šiaurinio išvažiavimo iš miesto? Mūsų
sklypas galinis. Pilis, du garažai ir lauko baseinas.
-T a i kodėl tu čia, o ne savo rūmuose su freilinomis?
-T o d ėl, kad, - ir Eglė atsidarė skardinę giros. - Turi
ko valgomo? Seimininkutė šiandien įdėjo labai jau lie­
sus priešpiečius.
- N e a , nieko. Bet tai šeimininkutė? Priešpietukai?
Neblogai... - nustebusi nutęsė Lina.
-M a m a gaminti nemėgsta. Bet gana apie mane.
Apie save papasakok. Ko triniesi aplink mano tėvo

13
sandėlius?
- Tavo tėvo? Nesitrinu. Autobusų stotelė čia
man.
- Ir kur važiuoji?
- Namo.
- O iš kur?
- Iš vienos vietos.
- Visi mes turim paslapčių. Nesakyk, jei ne­
nori, - draugiškai mostelėjo Eglė. - Ką veikiam?
- Nežinau. O ką tu paprastai čia veiki?
- Kol šviesu, skaitau. Rašau. Čia nėra elektros.
Paskui užsidegu žvakes ir buriu...
- ...taro kortom is,-juokdam asi pratęsė Lina.
- Kartais. O kartais iš žvaigždžių. Nori, ir tau
išbursiu? - nesuprasi, Eglė juokavo ar ne.
- Nagi? - šyptelėjo Lina.
- Bet ne šiandien. Šiandien apsiniaukę.
- O šiaip tai man metas namo, - Lina pakėlė
nuo žemės savo kuprinę ir grįžtelėjo link lango.
- Baik tu, einam kaip žmonės - pro duris, -
timptelėjo nustebusią Liną Eglė. - Turiu visus rak­
tus. Čia mano tėvo sandėliai, sakiau juk. T ik nenau­
dojami dabar, todėl tarsi ir mano.

14
 Jos nesitarė vėl susitikti. Ir taip buvo aišku, kad
Lina galės užeiti, jei norės. D vi dienas buvo ką veikti —
mokyklos visokie reikalai. O šiandien tuščia. Pamokos
ir nuobodulys. Reikėtų užeiti pas tetą - jie sutarė, kad
tėvui gyvenant PC Liną kuruos teta. Ji tikrai rūpes­
tinga moteris. Ir neįkyri. Atėjusi tik atidaro šaldytuvą —
ar Lina turi ko valgyti. Tada ištraukia iš krepšio kokių
gėrybių ir palieka. Nelandžioja po kambarius. Nėra rei­
kalo. Lina moka susitvarkyti. Su pinigais irgi. T ik su
savimi sunkiau. Su nuotaikomis.
Todėl ir atėjo šiandien prie sandėlio. Lipti nesiryžo.
Būtų nekas, jei šeimininkės nėra. Švilptelėjo. Iš angos
išlindo galva.
-Tu?! Maniau, Mindas švilpia, klasiokas... Gerai va­
rai.
-Turėjau šunį.
- Tai lipk aukštyn, ko stovi. Ar duris atidaryt?
- Užlipsiu.
Nors verčiau būtų ėjusi pro duris. Kuprinė šiandien
buvo sunkesnė ir bateliai lygiu padu. Pavojingiausia per
tą metalinę siją.
-A rbatos? - Eglė kilstelėjo didžiulį metalinį ter­
mosą.
- Gerulis, - įvertino Lina sėsdamasi ant žemės.
Juodu su tėvu buvo mėgėjai turistauti, įrangą pirk­

15
davo kariškoje parduotuvėje. Kita kokybė. Čia panašus.
- M ano tėvas medžiotojas, - paaiškino Eglė. - N a­
mai pilni tokio gėrio ir žudikiško šlamšto.
- Ir šautuvų?
- Tai ne, šakutėmis žvėris užbado! Žinoma, ir šau­
tuvų. Tik jie užrakinti spintoj. Bet man ginklai nerūpi.
A š pacifiste ir vegetarė.
Lina supratingai linktelėjo.
- Nekenčiu medžiotojų. Nekenčiu savo tėvo, - Eglė
galėjo to nesakyti, juk Lina neklausė. Bet kažkodėl
pradėjo. - Jis šaudo stirnas, fotografuoja, deda tuos
žvėriškus vaizdus į feisbuką ir namo velka kruvinus
mėsos gabalus. Vimdo.
- Nuo mėsos?
- Nuo tėvo.
Lina tylėjo. Ją vimdo nuo motinos. T ik Eglei ne­
reikia visko žinoti.
- Gardi arbata. Su bergamotėmis? - tepaklausė. Tu­
rėjo ką nors pasakyti, nuplauti Eglės žodžius.
- Pilkis dar. Nori riešutų? - pradarė skardinę sūdytų.
- Šiandien vėl liesi priešpiečiai? - pajuokavo Lina. -
Kur tu mokaisi?
- „Aukselių“ gimnazijoje, - nusiviepė Eglė.
Lina žinojo, kuri mokykla taip vadinama. Ir kas ten
išgali mokytis, privačioje.

16
 - Ir kaip ten pas jus?
- Tai kaip visur, manau. Mokomės, ir tiek. Niekas
dešimtukų už dyką nerašo. Mokytojai tik dažnai keičia­
si. Direktorė labai griežta. Koks mokinys pasiskundė —
ir nebėr mokytojo. Next!
- Įdomiai...
- O tu iš kurios mokyklos?
- Iš paprastos, mikrorajoninės, Aušriniškių. Aš ne­
sureikšminu tų mokslų.
- O aš sureikšminu, - paprieštaravo Eglė. - M an
ypač svarbu kalbos ir istorija. Pas mus gerai išmoko.
Noriu stoti į filosofiją, reikia daug dirbti. Tėvas jau
šiemet apkrovė korepetitoriais - matematika, istorija,
anglų...
- Į filosofiją toks didelis konkursas?
- Kurgi tau! Leis man tėvas... Į tarptautinius santy­
kius stumia. Bet aš nenoriu ir nestosiu. O jei neišeis ki­
taip, stosiu į dvi specialybes iš karto. Slapčia mokysiuos.
- M at kaip... - sumurmėjo Lina. Štai kokia ta
Eglė... Maištautoja. Bepigu maištauti, kai gyveni visko
pertekęs. Jeigu, žinoma, tiesa, ką ji apie save pasako­
ja. Greičiausiai tiesa. A nt kilimo ,A pple“ kompiuteris,
telefonas prabangus, ausinės... Nereikia būti mate­
matike, kad suskaičiuotum, kiek visa tai kainuoja. —Aš
maniau, tu visai mokyklos nelankai, kad vis lizde.

17
 - Einu tik ten, kur reikia, —išsisuko Eglė ir prašneko
apie ką kita: - Ką šeštadienio vakarą veiksi?
- Nežinau... - sekmadienį Lina aplankys tėvą, o šešta­
dienį... - Vakare lyg ir nieko.
-T a i ateik į mūsų klubo sueigą. Septintą čia renkamės.
- Klubo? Kokio klubo? - susidomėjo Lina. Klubas -
nieko sau...
- Pamatysi.
- Nežinau. Aš nelabai mėgstu kompanijas...
- Tai mes penkiese tik ir esame. Būtum šešta.
- Kas tie „mes“? Mindas, kuris švilpia?
- Ir Mindas. Ateik, supažindinsiu su kitomis mergi­
nomis ir Maruku.
- Nepažadu. Bandysiu...
Linai reikėjo pagalvoti. Keistokos Eglės draugai irgi
galėjo būti keistoki. Jei dar visi iš „Aukselių“... Kita ver­
tus, Lina niekada nebuvo buvusi jokiame klube. Dabar
būtų. Gal ir nieko mintis... Eglė šįkart visai kitokia - be
garsaus žvengo, be išsidirbinėjimų ant balkono platfor­
mos. Mergina kaip mergina. Jos galėtų būti draugės. Te­
oriškai.

Pačiame lizdo viduryje ant kilimėlio lotoso poza sėdė­

jo vaikinas. Jo susipynusios kojos buvo plonos lyg vir­

is
velės, kaklas ilgas su ant viršaus pamauta sudžiūvusią
trumpai kirpta galva. Visas rusvas, jis buvo panašesnis
į išsekusį prerijų švilpiką nei į žmogų. Tai čia tas M in ­
das?! Ar Eglės — grožybės priklijuotomis blakstieno­
mis - draugas gali būti TOKS?
Lina nedrąsiai tūptelėjo ant vienos iš antklodžių.
Stengėsi tyliai, bet vaikinas vis tiek lėtai atsimerkė ir
mankštindamasis pasukiojo kaklą į abi puses.
- Kiek minučių? - kreipėsi į Eglę.
- Šįkart dvidešimt dvi, - atsakė ta, išjungdama tele­
fone laikmatį, ir paaiškino Linai: - Mindaugas prakti­
kuoja zen.
- Aišku... - nutęsė Lina.
Kažko panašaus ji ir tikėjosi. Jogos ar žaliosios arba­
tos klubas... Ar kitokios žolytės... Šiaip ar taip, kai kas
netradiciško. Na, bus matyti.
- Čia ta Lina? - vėl kreipėsi vaikinas į Eglę, lyg
pačios Linos čia nebūtų. Ir ką reiškia „ta“?
Eglė linktelėjo ir toliau šnarino polietileniniais
maišais, traukdama kažkokius pakelius.
Mindaugas pažiūrėjo į Liną ir netikėtai nusišypso­
jo - visai draugiškai.
- Sveika atvykusi į verksnių klubą.
- Verksnių? - pašaipiai pakėlė antakius Lina ir grįž­
telėjo į Eglę. —Tu man nesakei...

19
 - Čia Mindas sugalvojo, - tarstelėjo ta ir išėjo pro
duris kažkur į sandėlio tamsybes.
Lina visai nenorėjo likti viena su nepažįstamu
vaikinu. Reikėjo ką nors veikti, nes kalbėtis lyg ir nebu­
vo apie ką, tad atsistojo ir lėtai nuėjo prie aprašinėtų
sienų.
- Dar neskaitei? Čia Eglės, - pasivijo ją Mindaugo
balsas.

Ne

gy
va
ant žemės liejasi kava
salta
juoda
sugrubus siela
ir niekas visiškai nemiela
sumauta viskas
nuo pradžios
belieka laukti pabaigos
žiūrėt į vystančias gėles
ir uogeles kurias nules
atskridę vienakojai paukščiai
jų nevilioja svaigūs aukščiai
jų akyse seniai ruduo

20
 rašau
bet reiktų eit namo

Koridoriuje suaidėjo žingsniai ir Lina atsitraukė -

nenorėjo, kad Eglė žinotų, jog skaitė. Mindas linktelė­
jo - neišduos.
Eglė nešėsi dujinį primusą ir aliumininį puodą.
- Būkit geručiai, uždekite žvakes, - paliepė mestel-
dama degtukų dėžutę ant kilimo.
Lauke temo, o lizde buvo jauku - ir nuo galybės žva­
kių žvakučių, ir nuo mėlynos primuso liepsnos, ir nuo
saldaus smilkalų aromato. Šilta ir jauku. Kaip namie.
Mindas buvo pristatytas raikyti prancūziško batono,
Lina - tepti ant riekučių lydyto sūrelio. Tokios ir vaišės.
Vėliau atėjo dar trys žmonės: dvi merginos ir vaiki­
nas. N e pro langą. Eglė nuėjo jų įleisti pro duris.
Merginos kaip merginos - nieko ypatinga. O štai
vaikinas... Kol merginos glėbesčiavosi su Egle ir
Mindaugu, jis neramiai trypčiojo ir vis gūžčiojo pečiais,
lyg norėdamas nusipurtyti prie raumeningos nugaros
prilipusią naštą.
- Čia Marukas, - pristatė Linai jį viena iš merginų.
- Guodos vaikinas, - pridūrė Eglė.
Marukas bandė šypsotis. Linai jo pagailo - matyt,
žmogus irgi pirmąkart pakliuvo į bohemišką aplinką ir

21
nežino, kaip elgtis. Jo skustoje galvoje vargu ar buvo
kokių išskirtinių žodžių, tinkamų pažinties proga.
Merginos - tai Guoda ir Evelina.
Dabar jau visi buvo susirinkę ir susėdę ratu ant kili­
mo. Raumenų kalnas Marukas bandė pariesti po savi­
mi storas šlaunis - jam ant žemės buvo nepatogiausia.
-Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus... - prabilo Eglė.
Visi persižegnojo. Lina stengėsi neišsiduoti, kad yra
priblokšta tokios vakarėlio pradžios. - Pradėsime apei­
gas. Prašau užsimerkti.
Apeigas?!
- Aukščiausiasis Prote, Aukščiausioji Sąmone,
Aukščiausioji Valia, palaimink mus, čia susirinkusius...
Ji mostelėjo ranka ragindama visus kartoti, ir Lina
suvapėjo:
- ...čia susirinkusius...
Tada ėjo kažkokie žodžiai apie sielų vienybę, dvasinę
bendrystę, amžiną liūdesį, keitimąsi energijomis, aurų
švytėjimus, kančios kelią, sielvarto upes ir panašiai...
Lina prasimerkė ir dar spėjo sutikti keistą Maruko
žvilgsnį. Tas tuoj užsimerkė ir toliau su visais murmėjo
magiškas formules. N e, jis čia ne naujokas.
- Atverkite sielas, kaip verksnių klubas atveria
duris, - iškilmingai tarė Eglė, ir ritualas buvo baigtas.
- Bet kodėl verksnių? - išdrįso paklausti Lina. - Ar

22
jūs... atsiprašau, bliuviai?
- Juk esi girdėjusi posakį, kad gyvenimas - tai ašarų
pakalnė? - ramiai prabilo Mindas. - Ką pirmiausia
padaro gimęs žmogus? Apsiverkia, nes...
- Na, taip, - nutraukė jį Lina, - nes jam pliaukšteli
per užpakalį. Ir jei iš tikrųjų, tai ne apsiverkia, o rėkia,
kūdikiai gal tik nuo antro mėnesio ima verkti ašaromis.
- Tai nekeičia esmės. Viskas, ką veikia žmogus per
savo gyvenimą — tik vaduojasi iš liūdesio, daro viską,
kad užmirštų.
- Užmirštų?
- Užmirštų skausmo priežastį. Gyventi yra skaudu.
Mes įmesti į šią žemę ir priversti išgerti jūras ašarų.
- Jei jūs tokie pesimistai ir gyvenimas toks jau blo­
gas, tai ko nesižudote? Savižudžiai irgi turi klubus, -
Lina niekaip negalėjo patikėti, kad kalbama rimtai, ir
leido sau ironizuoti.
- Lina, - uždėjo ranką jai ant plaštakos Guoda. -
Mindaugas sakė - išgerti jūras ašarų. Tai reiškia - iš­
laikyti išbandymą, atlikti užduotį. Nusižudyti - tai
pabėgti, pasiduoti. Verksniai nėra bailiai. Verksniai - tai
žmonės, manantys, kad liūdesio gyvenime daugiau nei
džiaugsmo.
- Bent jau jų gyvenime, - patikslino Eglė.
- Gerai, supratau, - užsičiaupė Lina.

23
 Niekas čia nejuokauja. Ji be reikalo veliasi į diskusiją.
Penki prieš vieną. Jokių šansų. Ir negali sakyti, kad
liūdesio teorija nelogiška. Tai net labai panašu į tiesas,
kurias tikybos pamokose jai kalė blyški vienuolė pilku
abitu. „Dievas myli mus“, - sakydavo ji, bet Lina visa­
da norėjo paklausti, kodėl pati ta vienuolė nesidžiaugia
esanti mylima - ji kalbėdavo vos girdimu virpančiu bal­
su ir atrodė, kad ją kasdien vis labiau slegia viso pasaulio
nuodėmės. Kažkokioje reklamoje Lina buvo mačiusi,
kaip vienuolės linksmai su vaikais spardo kamuolį. Ji
sunkiai įsivaizdavo seserį Severiją su sportbačiais. N et
žiemą ji avėjo ortopedines basutes, iš kurių kyšojo
pamėlę pirštai storais grublėtais nagais.
- Kiekvienam, kuris tai supranta, - toliau aiškino
Guoda, - reikia palaikymo. Blogai, kai žmogus verkia
vienas.
„Tai jūs susirenkate paverkti drauge?“ - taip ir norė­
josi pasišaipyti, bet Lina prikando liežuvį.
- Mums pasirodė būtina turėti vietą, kur galėtume
pasidalinti išgyvenimais, ir draugų, kurie nepasijuoktų
iš mūsų liūdesio.
Liną erzino tokios pakylėtos kalbos, ji nė kiek ne­
tikėjo jų nuoširdumu. Nuskaityta, nusiklausyta, pa­
maiviškai išmintinga... Neatrodo, kad šitie iš pažiūros
tokie skirtingi žmonės galėtų būti kokia atrama bėdai

24
ištikus ar užjaučiantys guodėjai. Na, bet tegu. Tai jų
žaidimas.
- Jei linksma, reikia juoktis, jei liūdna, reikia verk­
ti - tai elementaru. Nukištas į pasąmonę liūdesys vėliau
išlenda didesnėmis problemomis, - aiškino Mindas. -
Taigi mes - tam tikra prasme savigalbos klubas, ar ne,
Mariau?
- Kaip ir taip, - linktelėjo Marukas.
- Tam, kad dalyvautum klubo sueigose, reikia būti
tikruoju jo nariu, tai yra išlaikyti testą (kokį - paaiškin­
siu vėliau), bet tau, kadangi jau čia esi, padarėme išimtį.
Pabūk su mumis, o paskui pasakysi, lieki klube ar
užmiršti kelią į lizdą, - išdrožė Eglė. - Nors aš manau,
tu ne šiaip sau atsiradai tą dieną prie sandėlio, o buvai
atvesta. Evelina, ar tu pasiruošusi?
Po maldos Evelina dar nebuvo ištarusi nė žodžio, tad
ir dabar tik linktelėjo galvą. Ji lėtai baigė gerti arbatą
ir tik paskui prabilo, laikydama puodelį priešais save
kiek nenatūraliai. „Indelis ašaroms subėgti“, - mintyse
nusišaipė Lina. Bet garsiai vėl nieko nepasakė.
- Na, ką gi, šiandien mano eilė pasakoti savo istori­
ją. M es taip esame sutarę, - kreipėsi ji į Liną, - kad
klubas sužino pagrindinę tavo liūdesio priežastį, ir tas
išklausymas kartu yra ir pažadas niekada niekam nepa­
sakoti, kas išsakyta ir išgirsta.

25
 - Aš nepasakosiu, - patikino Lina. - Garbės žodis.
Jai pačiai buvo keista, kad tai ištarė. Kaip vaikas...
Kas gi dabar tiki garbės žodžiu. Bet reikėjo kaip nors
prisiekti.
Evelina linktelėjo ir ėmė pasakoti:
- Eidama čia mąsčiau, kad turbūt esu iš tų žmonių,
kuriems viskas lyg ir gerai. M an sekasi mokslas, turiu
mylinčią šeimą, draugauju su vaikinu... Jis nežino apie
klubą, mes dar neseniai kartu. Taigi. Mane lepina
seneliai, gaunu visko, ko noriu - turiu galvoje daik­
tus, skudurus... Kai per televizorių matau, kiek vaikų
Lietuvoje skursta, kenčia girtuoklių šeimose... Žiauru.
Negalėčiau skųstis savo gyvenimu. Ir vis dėlto aš verks­
nė. Yra priežastis. Bet čia netrumpa istorija.
Aš turiu vyresnę sesę. Jorė labai miela graži mergina.
N uo aštuntos klasės draugavo su tokiu Lauru. Smagus
vaikinas, mes visi jį mylėjom. Tėvai imdavosi jį į vasaros
keliones... Ir man jis buvo kaip brolis, tikrai. Bet šiemet
į Lauro klasę atėjo naujokė. Sesė ir Lauras susipažino
gatvės šokių stovykloje, toje pačioje, kur ir mes su ta­
vim, Egle. Jie mokosi skirtingose mokyklose, taigi ne
iš karto sužinojome... Tai va, ta naujokė apsuko gal­
vas visiems bernams. Ji su kiekvienu draugaudavo po
mėnesį. Maždaug. Paskui nei iš šio, nei iš to prisiklijuo­
ja prie kito. Ir naujam asilui atrodo, kad jis yra išrink­

26
tasis. Laksto jai iš paskos ir perka bandeles. Lauras irgi
pasimovė. Sesei paskambino viena draugė, supasakojo
reikalus, ir kai Lauras atėjo iškilmingai pranešti, kad
su sese viskas baigta, ji jau buvo išverkusi visas ašaras.
Lauras sąžiningas žmogus. Atsisveikindamas jis atnešė
baltų rožių.
- Idiotas, - išsprūdo Guodai.
- Ne, jis tikrai mielas. Buvo. Bet sesė jį išgrūdo lauk
su visais erškėčiais. Verkėme... Ir aš, ir mama, ir tėtis. Jis
ėmėsi visko, kad tik Jorė neliūdėtų. Ir aš visą gyvenimą
atsiminsiu, kaip mes sėdėjome vakare visi keturi apsi­
kabinę, o tėtis kalbėjo ir kalbėjo apie žmonių jausmų
nepatvarumą, apie ištikimybę ir neištikimybę, apie
kiekvieno teisę rinktis. Niekas negali priversti likti su
žmogumi, jei jo nebemyli. T ik myli ar nemyli - ne taip
lengva susigaudyti, ypač kai esi jaunas... Ir Lauras gal
dar nežino, ką prarado... Bet jis pasielgė sąžiningai... Ir
taip toliau...
Lina vėl pastebėjo keistą Maruko žvilgsnį. Ko tas
dėbso? Ko iš jos nori? Tegul žiūri į savo merginą.
- Nežinau, ar tos kalbos padėjo, ar pažadas išvyk­
ti ryt pat į sodybą - pavaikščios su tėčiu po miškus,
apsiramins... Jorė jau beveik juokdamasi ištrynė Lauro
telefono numerį. „Mano mergaite, aš tikrai žinau, kad
gyvenime už šito posūkio tavęs laukia kitas vaikinas“, -

27
guodėją tėtis, ir man buvo gera žinoti, kad ir man... jei
man kas panašaus atsitiktų... tėtis visada bus su manim.
Mama irgi, žinoma, aišku, ir mama... Bet noriu papa­
sakoti apie tėtį.
Eglė pakilo papilstyti arbatos. Evelina papurtė gal­
vą. Ji skubėjo išsikalbėti, kai jau pradėjo.
- Viskas gražu, tiesa? Aš dievinau savo šeimą.Tėtį...
Ir štai vieną nelemtą dieną su drauge slankioju po se­
namiestį, įsukom į kažkokių senų gatvių raizgalyną,
vienur remontas, kitur statybos, nuklydom... Gatvelės
siauros, mielos, einam, neskubam, saulutė šviečia. Ir aš
pamatau lauko kavinę. Keli metaliniai staliukai, baltos
staltiesėlės. Gražu kaip Paryžiuj...
Evelinos balsas virptelėjo. Ji įkvėpė oro, kad galėtų
kalbėti.
- O... prie vieno stalelio sėdi... mano tėvas. Ir jauna
šviesiaplaukė moteris. Jis laiko jos rankas, kažką kalba,
kalba, o ji šypsosi... Graži.
- Ką tu?.. - bandė paklausti Guoda.
- Zinai, pirmas noras buvo pribėgti ir... Bet man
užteko proto to nedaryti. Kad draugė nieko nepastebėtų
ir nesuprastų. Apsimečiau, kad užsimazgė batų raište­
lis, tupėjau ir vis žiūrėjau į tėvą. Kaip į svetimą... Su
drauge pasukom atgal - pasakiau, kad kojas išsinarin-
sim vaikščiodamos tais išardytais šaligatviais. Va taip aš

28
netekau tėvo.
- Nieko gero, - palingavo galvą Mindas. - T ik ar
nemanai, kad per greit pasidarei išvadas?
- O tau čia kas nors neaišku? - beveik šiurkščiai at­
kirto Evelina. - Tėvas apsimelavęs. Viskas, ką jis kalbė­
jo mums su Jore, yra melas. Viskas.
- Aš pritariu Mindaugui, - tarė Eglė. - Negali žino­
ti, kodėl jis tą moterį laikė už rankų. Gal ir jai nutiko
kažkokia bėda ir reikėjo paguodos...
Evelina nelinksmai nusijuokė.
- Kurgi ne.
- O tu nebandei su juo pasikalbėti? - atsargiai klus-
telėjo Lina. Gal jai nederėjo kištis, svetimai, bet...
Evelina papurtė galvą.
- Negaliu. Negaliu visai su juo kalbėtis... Stebiu tik,
kaip žmogus gali būti toks dviveidis. Jis ir mamą laiko
už rankų, kai vakarieniaujam restorane... Negaliu...
Aš... Nežinau, ką daryti...
- Sesei sakei? - tai Marukas drėbė klausimą nei į
tvorą, nei į mietą.
- Ką tu?! - puolė už Eveliną atsakyti Guoda. - Jorei
ir taip sunku.
- Nesakiau, - patvirtino Evelina. - Negaliu... Aš
niekam apie tai nepasakojau. Užrašiau į dienoraštį.
Beveik norėčiau, kad tėvas jį rastų. Nors ne, nenorė­

29
čiau... Papiltų dar srautą melo. Suprantat? Tai baisiau­
sia - kaip aš dabar žinosiu, kada jis nemeluoja? N ežino­
siu... Niekada nebežinosiu...
Evelina nuleido galvą.
Eglė su Guoda priėjo apkabinti ir lingavo savo
glėbyje draugę kaip kūdikį.
Tą vakarą jie daugiau nebenarstė tos istorijos.
Klausėsi muzikos ir kalbėjosi apie visokius paprastus
dalykus. O paskui išsivaikščiojo kas sau.
„Normalūs žmonės“,-važiuodam a namo paskutiniu
autobusu jau visai kitaip galvojo Lina. Evelinos pasa­
kojimas ją sujaudino. Ir tai, kaip visi reagavo... Nepuolė
pritarti, kaltinti tėvo. T ik apkabino ir laikė. Jei tada, kai
mama išėjo, Lina būtų turėjusi tokį klubą, gal irgi būtų
išsipasakojusi. O gal ir ne... Bet žinoti, kad turi galimy­
bę, jau šis tas. Tai štai kas tie verksniai. Mindas mielas.
Merginos irgi. Ir dar tas Marukas, visą vakarą slapčia
ją stebėjęs ir nudelbdavęs akis, vos Lina pagaudavo jo
žvilgsnį.
Kelias valandas ji praleido feisbuke, ieškodama savo
klubo narių. Tiesiog iš smalsumo. Pavyko rasti Guodą
ir Eglę. Laimingiausios merginos, užkimšusios savo
profilį asmenukėmis ir prikėlusios gausybę nuotraukų
iš kelionių po Graikiją. Kaip ne tie, visai ne tie žmonės,
sėdintys lizde ir kalbantys „Aukščiausiasis Prote...“. Ir

30
susitinkantys paverkti.
Evelinų paieška išmetė gausybę, ir Lina neteko
kantrybės beieškodama. Maruko ir M indo nerado irgi.
Ir Guodos nuotraukose Maruko nebuvo... Tad kokia
jie pora? Mindas galėjo feisbuko ir neturėti, keistuolis
toks. Jis iš visų pasirodė Linai įdomiausias. Neskaitant,
žinoma, Eglės - gražuolės, leidžiančios laiką betoni­
niuose tėvo sandėliuose, nors bet kurioje kavinėje visi
laisvi vaikinai pasišautų nupirkti jai ledų.
Taigi žmonės su paslaptimis. Tiktai ar ji, Lina, ki­
tokia?

Tėvas apsidžiaugė ją pamatęs. Žinojo, kad ateis,

laukė hole. Nusiskutęs, marškiniai išlyginti, melsvas
megztukas su apykakle. Jeigu ne šlepetės, sakytum, iš­
siruošęs į savo biurą.
Šiandien atvirų durų diena. Nuo dvyliktos iki tri­
jų artimieji įleidžiami į gyvenamąsias patalpas. Tėvas
pradarė duris.
- Užeik.
Nuo languotu pledu užklotos lovos pakilo Romual­
das - tėvo kambario draugas. Teises pragėręs tolimųjų
reisų vairuotojas. Lina žino tiek, kiek jai papasakota.
- Laba diena, - pasveikino tą žmogų pilku treningu.

31
Neatrodo intelektuali kompanija tėčiui. Bet po vieną
gyventi jiems negalima.
Romualdas atsiprašė ir išslinko iš kambario.
- Sėskis, - pakvietė tėvas.
A nt stalo jau buvo padėti puodeliai, arbatinukas,
keli šokoladiniai saldainiai.
- Prabangiai šiandien, - pajuokavo Lina.
Tėvas šyptelėjo. Jis susikaupęs pylė į puodelius ar­
batą, prilaikydamas arbatinuko dangtelį, bet tas vis tiek
dzingsėjo. „Tėvui dreba rankos. Anksčiau nedrebėjo“, -
pagalvojo ji. Gal iš susijaudinimo. Dukters jis nematė
savaitę.
Juodu lėtai gėrė arbatą, kalbėdamiesi apie viską taip,
lyg sėdėtų savo namų virtuvėje. Tėvas kuriąs naują pro­
jektą, dabar turįs laiko ramiai apgalvoti statybų eigą.
Jei viskas gerai, po trijų mėnesių, kai grįš į darbą, tai...
Lina tikėjo, kad viskas taip ir bus. Jis grįš į darbą. Nes
jo komanda - puikūs žmonės. Tą vakarą, kai parvilko
namo tėvą girtą kone be sąmonės, Siniauskas prasėdė­
jo iki ryto, keisdamas privemtus dubenis. Paskui paliko
Linai sugirdyti kažkokį druskos tirpalą, išėjo ir grįžo su
anoniminių alkoholikų anketa. Tėvas užpildė. Jis žino­
jo priėjęs liepto galą. Žinojo, kad vienas neišsikapstys.
Siniauskas ir kitas toks viską sutvarkė. įmonė kaip dir­
bo, taip ir dirbs - tik kurį laiką be direktoriaus. Niekam

32
nebūtina žinoti, kur tėvas. Motinai irgi.
- Mama skambino?
- Taip, - susiraukė Lina.
-T ik iu o si, tu laikaisi mūsų susitarimo? - įdėmiai
pažvelgė jai į akis tėvas.
Lina laikėsi. Kad tėvas gydosi, žinojo tik teta, jo se­
suo, ir tuodu bendradarbiai. Numanė gal dar kas, bet
nieko tikro nežinojo. Iki motinos ta žinia nieku gyvu
nueiti neturėjo. Lina gyvena su tėvu. Jei paaiškėtų, jog
dabar ji, nepilnametė, viena, motinos advokatė šito šan­
so nepraleistų. Tada jau akivaizdu - Linai tektų keltis
pas motiną, į to žmogaus namus. Niekada.
- Aš tikrai maloniai kalbėjau, tėti. Devynias minu­
tes.
- Visas devynias minutes, - šyptelėjo tėvas. - Būk
protinga, dukra.
- Buvau. M am a visąlaik pasakojo apie save, apie
mus neklausinėjo.
Ji įgrūdo ranką jam į parankę, padėjo galvą ant peties.
Taip ir sėdėjo. Tada grįžo Romualdas. Tėvas nusivedė
ją parodyti žaidimų kambario. Ilgas stalas ir dėlionių
dėžės. Garbės žodis, kaip vaikų darželyje. Jokių azarti­
nių lošimų, net domino. N es žmonės čia turi visokių
priklausomybių. Į galvą neateitų, iš ko susigalvoja žais­
ti... Vienas yra pralošęs visą savo gyvenimą anapus PC.

33
Sėdėdamas čia lošė iš gyvenimo ten. Išeisiąs, atiduo­
siąs. Broliai sužinojo ir nutraukė sutartį. Žmogus pats
renkasi, pagyti jam ar ne. Bet vis dėlto, dėl visa ko - nė
domino.
Lina visą kelią atgal galvojo, kad žmonės ten, PC,
išties kaip vaikai. Tėvas irgi. Jie nebegali gyventi patys,
nebegali savęs valdyti. Pasiprašo, kad broliai suimtų juos
į rankas. T ik vieną iš brolių Lina ir buvo mačiusi tada,
kai pasiėmė tėvo daiktus. Jis buvo panašesnis į gydyto­
ją nei vienuolį - nors su abitu, ligi blizgesio nuskusta
galva. Žinojo, kad PC dirba tik savanoriai - psichiat­
rai, terapeutai, dvasininkai, išgyvenimo vadybininkai,
menininkai. Puikiausi specialistai. T ik viena sąlyga -
buvę alkoholikai. Pragėrę žmonas, vaikus, turtus, padėtį
visuomenėje. Bet prisikėlę. Vėl tapę žmonėmis. Davę
įžadus padėti kitiems.
Ir tėvas prisikels. Ne taip žemai dar buvo puolęs. Tik
suklupęs.

- Rinkis dieną, - atkišo Eglė Linai sieninį kalen­

dorių su jūrinio erelio nuotrauka.
- Kaip suprasti?
- Pasižymėk dieną, kai eisi atlikti stojimo testo.
Ak, taip. Keistosios stojimo sąlygos.

34
 „Mes esame ne šiaip žmonės, - aiškino Eglė anąkart,
kai jiedvi sėdėjo atviroje lango angoje, įrėmusios nuga­
ras į betoninę sieną. —M es itin jautrūs žmonės. Zinai,
į lizdą lengva prisikviesti liaudies - vienas kitas vakarė­
lis, ir klubo narių skaičius išaugs iki šimto. Bet kam to
reikia? Kuo daugiau žmonių, tuo mažiau vilties, kad
kiekvieno liūdesys bus išgirstas ir suprastas. Ir pajaus­
tas. Tai svarbiausia. Jautrių daug. Sako, 20 procentų
populiacijos yra ypatingi jautruoliai. M ano tėvas ne­
jautrus? Dar ir koks jautrus - pabandyk jam pasakyti
kritišką žodį, pamatysi, ko nematęs. Visi jautrūs - sau.
O ar jautrūs kitam? Ar gali kito skausmą - žmogaus ar
gyvulio - priimti kaip savą? Ar tu gali?“
Lina nežinojo, ką atsakyti. Kieno skausmą ji jautė
kaip savo? Tėvo? Turbūt ne. Kaip gali įlįsti į kito sielą?
J mintis? Negali... Tiesa, Linai suspaudė širdį, kai Eve­
lina tąkart išsipasakojo. Bet ji atsivėrė, leido ją užjausti
ir paguosti. O kaip žinoti, ką jaučia tas, kuris nekalba?
„Todėl mes ir sugalvojome stojimo testą. Jis vadinasi
„Išbandymas liūdesiu“. Svetimu liūdesiu. Ką reiks da­
ryti? Klausykis atidžiai ir niekuo nesistebėk. Tu iš anks­
to pasirenki dieną, laidojimo namus ir salės numerį.
Visi ten nueinam. Nežinai, kas bus pašarvotas, bet tai
vis vien žmogus, dėl kurio mirties verkiama. Kažkam
tai didžiulė netektis, didžiulis skausmas. Ir jei tave tas

35
skausmas palies, jei pravirksi, stovėdama prie karsto -
svetimo, nepažįstamo žmogaus karsto, — vadinasi, tu
mūsiškė. Tavo jautri širdis.“
Lina sėdėjo apstulbusi. Lauke buvo dar šviesu, o liz­
de jau tūnojo violetinė nesmagi prieblanda, apkaišyta
arbatinių žvakučių liepsnelėmis. Tuščias aidus sandėlis
tvoskė vėsa ir vašku kaip šarvojimo salė. Jie visi trenk­
ti - ir Eglė, ir Mindas, ir panos... O ką, ir Marukas
verkė prie svetimo karsto? „Ir Marukas verkė prie sveti­
mo karsto?“ - jau garsiai paklausė Lina. „Taip, - atsakė
Eglė. - Tada mes verkėm visi. Toje salėje gulėjo kū­
dikėlis... Karstelis mažytis kaip ledų dėžutė... Verkėm
visi.“
Tai nebuvo lengva suvirškinti.
Eglė išdėstė ir kitas klubo taisykles: verksniai ben­
drauja tik lizde, jie nesikeičia telefono numeriais, ne­
sikalba socialiniuose tinkluose, „nepažįsta“ vienas kito
gatvėje. Tai negalioja Guodai su Maruku, kaip porai,
bet ir jiems kasdienybėje lizdo temos tabu. Kam rei­
kalingas toks atsargumas? „Tai ne dėl atsargumo. Liz­
das kaip vieta praras prasmę, jei verksim vieni kitiems
ant peties vos susitikę. M es melioruojame kasdienybę.
Ašaros paliekamos čia. Kad ir šitaip“, - šyptelėjo Eglė
ir mostelėjo juodai išmargintos sienos link.
Kiek tame buvo pozos, kiek žaidimo, kiek išminties,

36
kiek tikro liūdesio? Lina bandė galvoti blaiviai. Kam
jai tie verksniai reikalingi? Na, iš tiesų, kam? Ritualai...
Išbandymai... Sąlygos... Paslaptys... Skausmas. Tarsi
vien savo būtų maža.
Sieniniame kalendoriuje su jūrinio erelio nuotrau­
ka Lina apibrėžė skaičių 21. Dvidešimt pirmą dieną
buvo mamos gimtadienis. N e to mėnesio, bet vis tiek.
Dabar - jei išlaikys testą - 21 jai reikš kažką kita.

Tą vakarą lizde ir vėl tebuvo jos su Egle. Vidury

savaitės užeidavo nebent Mindas pamedituoti, o Eglė
ten kiurksojo visas laisvas popietes ir vakarus, tad Lina,
pasitrynusi tuščiuose namuose, vis dažniau užkopdavo
palaikyti Eglei draugijos. Ak, dabar ji tapo tikra alpi­
niste - užšokti ant balkono atbrailos nebebuvo sunku.
Pavojinga, žinoma. Reikėjo truputį atgauti kvapą, užli­
pus gaisrinėmis kopėčiomis, ir tos kelios minutės prieš
šuolį būdavo įtemptos. Dilgsėdavo padus. Turėdavai
aprimti. O paskui - šuolis.
- Kam tau viso to reikia? - paklausė Lina.
Jos gulėjo išsitiesusios ant kilimo kaip didžiulio
laikrodžio rodyklės - abi juodos nuo galvos iki kojų.
- Ko „to“?
- Klubo... Lizdo...

37
 - O tau nereikia? - perklausė Eglė. - Nereikia? Tai­
gi, kad reikia, kitaip netįsotum čia su manim, o namie
srėbtum mamytės barščius ar tampytum privalomą
akordeoną muzikos mokykloje.
Lina susiraukė. Eglės tonas ją suerzino. Reikia pa­
sakyti, kokius barščius ji srebia tuščiuose namuose, bet
gal dar ne dabar. N e dabar.
- Tu nieko apie mane nežinai, Egle. Galbūt aš
ateinu čia, nes neturiu kur eiti. Bet tu - tu turi viską, esi
aprūpinta, mylima... Kam tau tie pabėgimai iš pasaulio?
- Gerai tu čia pasakei - pabėgimai iš pasaulio... O
juk tai tiesa. T ik aš bėgu ne iš savo, o į savo pasaulį.
Iš svetimo, man sugalvoto, subalansuoto geros šeimos
gerai dukrytei... Aš nežinau, gal tu nerimtai apie save,
na, kad neturi namų, bet jei taip yra, tu neįsivaizduoji,
kokia esi laiminga.
-Juokauji, - karčiai tarstelėjo Lina.
- A š rimtai. Neįsivaizduoji, kas darosi mūsų namuo­
se...
- Tėvai pykstasi? - Lina gerai atsiminė pragariškus
vakarus paskutiniais mamos gyvenimo namie metais.
- Niekada. Nėra kam pyktis ir nėra dėl ko - mama
puikiai žino, kad yra priklausoma nuo tėvo. Aklai jo
klauso ir aklai jam pritaria. Ji yra niekas, supranti? Ji
net jokia mama... Tiesiog gražus atspindys tėvo pilies

38
veidrodžiuose.
- Kodėl tu taip... apie mamą...
Bet juk ir ji pati savo motinos nekenčia. Yra už ką.
- Zinai, kai man buvo aštuoneri, tėvas nupirko nau­
jus riedučius. Gerais guminiais ratukais. Taip norėjau
pasivažinėt, kad išėjau neužsidėjusi apsaugų, gal tik
šalmą, nepamenu... Bet kaip tyčia dribau ir žiauriai
nusibrozdinau kelį. Vos paršlubčiojau namo žliumbda­
ma ir puoliau prie mamos, kad aprištų žaizdą, nes krau­
jas varė kaip pasiutęs, visa džinsų klešnė buvo raudona.
Mama išsigando ir šoko valyti man kojos, bet tada įėjo
tėvas. „Atsitrauk, - pasakė jis mamai. - Girdi? Jei buvo
tokia drąsi, kad važinėjosi be apsaugų, tegul dabar pati
ir susitvarko kelį. Žino, kur vaistinėlė.“ Mama be žodžių
atsistojo ir išėjo. O aš dar kelias valandas blioviau ir
ploviausi vonioje koją. Kažkaip apsisukau tvarsčiu...
Mama neatėjo nė pažiūrėti.
- Kodėl? Tai kažkaip... nenormalu. N egi jai nebuvo
tavęs gaila?
- Nežinau. Gal ir buvo gaila. Bet ji pakluso tėvui.
Žinai, jei mano vaikui būtų taip nutikę... Na, jeigu aš
turėčiau vaiką ir jam taip nutiktų, nepalikčiau jo bėdoje.
Aš išvis negyvenčiau su žmogumi, kuris taip nekenčia
savo vaiko, kad leidžia jam vos ne mirtinai nukraujuo­
ti...

39
 - Na, nenukraujavai, - bandė pajuokauti Lina. Nuo
Eglės pasakojimo darėsi slogu.
- Ne, - atsakė Eglė ir atsmaukė kelnių kišką - že­
miau kelio bolavo nemažas randas. - Bet turiu amžiną
motinos meilės įrodymą.
Važiuodama namo Lina niekaip negalėjo atsikra­
tyti prisiminimų. Nenorėjo prisiminti, bet prisiminė...
Viską... Visas bėdas - nuo vėjaraupių iki mažiausio
nubrozdinimo... Ir mamą, bučiuojančią jos sužeistą
pirštuką... Mama, mama... Lina verksnė. Kokia Lina
verksnė...

Mindas susikaupęs skaitė.

—Durys apačioje atidarytos. Užvert ar tegul lieka?
Tas kažką burbtelėjo. Lina nesuprato, bet perklausti
nedrįso. Gal tegul lieka...
Iš koridoriaus kyštelėjo galvą Eglė ir pamojo Linai.
- Ruošiasi vairavimo egzaminui, teorijos iš pirmo
karto neišlaikė, tai piktas kaip... - sušnabždėjo. - Ei­
nam pasivaikščioti, netrukdykim jam.
Jos klajojo iš patalpos į patalpą. Sandėliai buvo
didžiuliai, erdvės begalinės. Kai kur išlikę darbastaliai,
kaustyti geležimi, kai kur - stelažai, tuščios kartoninės
dėžės, pridaužyta stiklo blokelių, langų grotos prarūdi­

40
jusios ar išlaužtos...
- „Visi jausmai - suskilę lentgaliai / ir senos vinys,
duriančios giliai“, - kažką pacitavo Eglė. - Žiūrėk po
kojomis.
- Kas čia anksčiau buvo? - paklausė Lina.
- Farmacijos gamyklos sandėliai.
- Neatrodo. Jokio buteliuko...
- ...nuodų? - nusijuokė Eglė. - Visi jau surinkti.
M es čia ne pirmos lankytojos. Einam, parodysiu dar
kai ką.
M ažo kambarėlio (matyt, raštinės) kanceliarinė
spinta išklibusiomis durimis buvo pilna knygų. Iš
pradžių Lina aiktelėjo, kokie lobiai, bet priėjusi arčiau
nusivylė.
- Jos visos supelijusios... Lapai sulipę, viršeliai
minkšti kaip košė. Kam jas laikai? Mesk!
- Jos jau buvo išmestos, - nusišypsojo Eglė. - Kaž­
kas paliko prie konteinerio pūti lietuje. Aš jas išgelbė­
jau. Žiūrėk, kokie čia brangakmeniai: Bredberis, Ke-
ruakas, Selindžeris... Va, Fransuaza Sagan, „Sveikas,
liūdesy“ - lapai susiraitę lyg nuo ašarų. Puikus egzem­
pliorius verksnių klubui. Norėjau sunešti jas viršun, bet
pelėsis, bjaurybė, nuodingas. Uždustume.
- Liūdesys irgi nuodingas, - kažkodėl pasakė Lina.
Eglė į ją keistai pažiūrėjo, bet nieko neklausė. Jos

41
grįžo į lizdą. M indo ten nebebuvo - matyt, išlipo pro
langą. A nt grindų gulėjo tik juodo džemperio išnara.

Anais laimingais laikais sekmadienį ji su tėvu eidavo

į kiną. Nes tėvas sekmadieniais eidavo į kiną su savo
tėvu... Tokia tradicija. Tokia senovinė pramoga. O po
filmo būtinai - į kavinę. Apsikalbėti. Tėvas negalėdavo
pakęsti, kai vos užsižiebus salėje šviesoms koja už kojos
lyg laidotuvių eisenoje link išėjimo slenkantys žiūrovai
jau dėstydavo savo nuomonę, kokį šūdą ar šedevrą
žiūrėjo. Lina matydavo, kad tėvas mieliau užsikimštų
ausis - toks suirzimas būdavo veide... Todėl reikėjo į
kavinę. Atsisėdi ir išsikalbi - ramiai, pasvarstydamas,
apčiupinėdamas kiekvieną filmo sukeltą jausmą... Lina
irgi taip mėgo. Tėvo vaikas. Na va, ji apie tėvą kalba
būtuoju laiku, tarsi jis būtų miręs, išėjęs suvisam. Jis išė­
jęs. Bet grįš. Tikrai griš, Lina žino. T ik ar tas žmogus
vis dar tebebus jos tėvas? Ar ji tebebus jo duktė? Dabar,
kai lanko jį sekmadieniais, yra jam labiau mama, o jis
labiau jos vaikas - liūdnas pavargęs vaikas švariai nu­
skusta pasmakre.
- Eisi šiandien į kiną? - paklausė jis, lydėdamas ją
vartų link. - Ką rodo?
Lina seniai bebuvo kine.

42
 - Vien komedijos, tėti.
- O ką komedijos? Komedijos gerai... - nusišypsojo
tėvas, bet paklaustas negalėjo prisiminti nė vienos ver­
tingos.
Grįždama iš PC Lina paskambino Indrai.
Indra buvo kaimynė. Jų balkonai ribojosi - patogu
paplepėt rytais ar vakarais. Indra visada turėjo istorijų.
Meilės romanų. Jie prasidėdavo nepaprastu susižavė­
jimu ir baigdavosi eiliniu nusivylimu. Indra buvo
gražuolė, bet į jos sumaniai užmestus tinklus įkliūdavo
vien mailius. N ei eršketo anei lyno. T ik Indra nenu­
siminė - ji persidažydavo plaukus žaliai ir vėl pulda­
vo žvejoti. Jai nereikėjo gilių įlankų. Visos vietos buvo
geros. Pavyzdžiui, kinas.
Koks filmas, Indra pasidomėjo tik tada, kai nusi-
pirkusios bilietus jos stovėjo eilėje prie spragėsiu (Lina
sakėsi subloguosianti vien nuo jų kvapo, bet Indra jei
ko užsimano...). „Ai, tai dar geriau“, - apsidžiaugė ir
sužinojusi, kad filmas visai ne filmas, o kino ekrane
rodomas koncertas. Ji nemėgo pernelyg rimtų dalykų.
Jiems reikėjo laiko, atsidėti, susikaupti... Gal kada nors
vėliau, kai bus studentė, o dabar skubėjo „karpyt die­
nas“, kaip juokavo tyčia iškraipydama carpe diem.
Reikėjo tikėtis, kad jiedvi kine sutiks vaikinų. Prie
Indros visada kas nors prieidavo. Kartais pažįstami,

43
kartais nepažįstami. Šįsyk išdygo šimtą metų nematy­
tas „senas draugas“. Kol juodu su Indra atsainiai lukšte­
no kažkokių bičiulių gyvenimus, Lina dairėsi po holą.
Prie biliardo stalo užmatė Maruką. Štai tau... Jis irgi,
regis, ją pastebėjo. Bet tik žvilgtelėjo ir toliau palinko
ties stalu. Aplink stumdėsi tokie pat raumeningi vyru­
kai ties bicepsais užsiveržusiomis polo marškinaičių
rankovėmis.
Indra pasivedėjo Liną į šalį.
- Žiūrėk, toks reikalas. Čia Robis. Pameni, tas, su
kuriuo mes pernai Karklėje... per festivalį... Tai va.
Dabar jis kviečia mane į tokį vakarėlį. Jei nori, galime
eiti drauge.
Lina papurtė galvą. Indra įkišo jai savo bilietą.
- Parduok kam nors. Nepyk, nueisim kitą kartą.
Ir paliko stovėti sutrikusią likus penkioms minutėms
iki seanso pradžios. Tada Linai nežinia kas užėjo. Na,
visiškai kvaila mintis, visiškai netikusi... Bet ji prižygia-
vo tiesiai prie Maruko.
- Netyčia turiu atliekamą bilietą. Gaila mesti į
šiukšliadėžę. Gal nori?
Tas net krūptelėjo užkalbintas. Bet paskui ra­
miai nusišypsojo, be teksto perdavė savo lazdą šalia
stovinčiam gorilai ir paprastai tarė: „Kodėl gi ne.“
Nikas Keivas dainavo liūdnai, mataruodamas per

44
ilgomis rankomis ir stypčiodamas kaip skėrys... Tas
žemas balsas... T ie niaurūs tekstai... Ir Linos širdis
neišlaikė, patvino. „Aš verksnė“, - bandė šyptelti ji
Marukui, bet tas tik suėmė jos alkūnę ir laikė iki pat
pabaigos - per visas tas nevilties dainas, kad siūbtelė­
jęs liūdesys nenuneštų Linos ten, kur jis nebegalėtų jos
pasiekti.
Išėję iš kino salės jie sustojo prie laukujų durų.
-A č iū tau, - pirma pratarė Lina. - A š žinau, tai
prieštarauja klubo taisyklėms, bet...
- Kam rūpi tos taisyklės, - numykė Marukas. - G e­
ras koncas. Tu namo?
Jai norėjosi sakyti, kad turi tradiciją - sekmadienio
pasėdėjmą po sekmadienio filmo, bet dabar jautėsi lyg
daranti ką netinkama. Marukas juk su Guoda, o ir klu­
bas...
- Namo.
- Man pakeliui. Palydėsiu.
Iš pradžių jie kalbėjosi apie muziką. Lina bandė
teisintis, kad kartais taip būna, kad paima, na, visiškai
užvaldo emocijos ir... Tai net turi pavadinimą - Sten­
dalio sindromas.Toks nesveikas persiėmimas menu...
- Viskas čia normaliai.
- Tikrai? Mariau... Vis norėjau tavęs paklausti...
Kaip tu atsidūrei verksniuose? Toks... galingas, stiprus

45
vaikinas... Tarsi... keista.
- Eglė nepasakojo? Visi klube jau žino mano istori­

ja
- Aš nežinau.
- Taip, tu nežinai.
-J e i nenori...
- Viskas gerai. Jokių čia paslapčių. J klubą mane
atsivedė Guoda. Mes leisdavome, kaip ir dabar, lizde
šeštadienio vakarus. Visi ateidavo padejuoti ir pasiana-
lizuoti. Prisiklausai protingo šūdo... Tikrai, iš pradžių
man tai visai nepatiko. Kuriam galui svetimos proble­
mos? Bet paskui supratau, kad ir aš esu verksnys.
- Nepaisant raumenų? - šyptelėjo Lina.
- O gal būtent dėl raumenų, - atrėmė šypseną M a-
rukas. - Visi mano, kad esi stiprus, o tu tik vienas žinai,
koks iš tiesų silpnas. Raumenys - ne šarvai.
Jis nemanė, kad jo istorija kuo nors ypatinga. Nekęs­
ti savo tėvo, kuris nekenčia motinos, ir nekęsti motinos,
kuri gali pakęsti tokį tėvą. Klasika. Sumautas dvigubas
Edipo kompleksas.
- Visų mano draugų tėvai arba nebegyvena kartu,
arba nuolat pykstasi. O tavo?
- Nebegyvena kartu, - Lina neketino to plačiau ap­
tarti.
- Tai prie cunamių namie aš jau pripratęs. Praūžia,

46
ir vėl lyg įmanoma. Mūsų su broliu tėvai nekliudo, jie
tarpusavio santykius aiškinasi. Bet vieną kartą teko
šį tą įdomesnio nugirsti... M es buvom kieme. O jie
rėkė atsidarę langus. Antras aukštas. Brolis susiprato
nuvilioti draugus žaisti krepšinio, na, gėda buvo, kad
tėvai taip... Ir visi nuėjo. O aš likau. Ir tėvas išrėkė, kad
mama su kažkokiu ten... Ir kad jis atleido. Ir kad augina
G ALIM AI ne savo sūnų. Taip ir išskiemenavo: G A -
LI-MAI! Ir kad mama pati nežino, kas mano tėvas...
Ir taip toliau, ir taip toliau... Mama tik verkė ir tildė jį.
O tas šūdžius siautėjo.
- Seniai... tai... įvyko?
- Penktokas buvau. Pakankamai didelis, kad su­
prasčiau, apie ką jie. Neblogas jausmas būti niekieno
vaiku. Galimai to tėvo, galimai ne.
- Bet juk yra D N R tyrimai, nustato... - bandė kažką
vapėti Lina. Tai bent reikalai.
- Yra keli dalykai... Aš nenoriu, kad motina supras­
tų, jog žinau tą istoriją. Ir... Na ir kas, jei tėvas ne tas?
Ieškosiu tikrojo? Nesąmonė. O jeigu tas, tai irgi smagu
paveldėti pabaisiškas savybes.
- O išoriškai tu panašus į ką?
- Žinok, į nieką. Lyg ne tos šeimos būčiau. Jie
smulkūs visi, o aš va...
- Gal tiesiog daug sportuoji?

47
 - Tiesiog salė - vienintelė vieta, kur aš negalvoju
apie visą tą mėšlą.
- O verksniai?
- O verksniai tam, kad per daug neužsimirščiau, -
šyptelėjo Marukas. - Atėjom?
- Aha. Darkart ačiū, kad išgelbėjai bilietą, - skėstelė­
jo rankomis Lina.
Nesinorėjo atsisveikinti ir grįžti į tuščius namus.
- Kurie tavo langai? Ketvirtam? Kur tamsūs? Mama
miega? Tai pabūk dar, pašnekam.
- Tėvas. A š gyvenu su tėvu. Iki, Marukai. Linkėji­
mai Guodai.
-J e i tu dėl jos, tai... N e taip čia viskas yra, kaip atro­
do... M es...
- Kitą kartą pasikalbėsim, gerai? Manęs laukia. La­
banakt.
- Labanakt, jei jau taip sakai.
Marukas apsisuko ir lengva treniruočių ristele pa­
sileido atgal. Kurgi pakeliui jam buvo? Lina šyptelėjo.
Jis ją tiesiog palydėjo namo. Kaip mandagu.

Šiandien lizdas buvo tuščias. Vakarop kas nors ateis,

bet dabar, ankstyvą popietę, visi kas kur: Eglė pas ko­
repetitorius, Evelina balete, Marukas sporto salėje,

48
Mindas lindi saviugdos knygose, Guoda su katinais...
Beje, Guoda. Ji neturi jokios liūdesio istorijos. ,Ji
tiesiog geras, jautrus žmogus, - atsakė Eglė į Linos
klausimą, kaip j verksnius atėjo Guoda. - M es susi­
pažinome vienoje eisenoje - tai buvo protestas prieš
gyvūnus cirke. Išsikalbėjom. Guoda su tėvais ir broliu
savanoriauja „Būdos“ prieglaudoje - vedžioja šunis,
valo voljerus, pamyluoja kačiukus. T ik visą laiką verkia.
Tėvai net norėjo jos nebeimti drauge, sako, vaikas ligą
įsivarys per tokį jautrumą. Bet Guoda negali neverkt.
Jai gaila tų gyvūnų. Juk normalu, kai žmogui gaila?“
Reikėjo papasakoti Eglei.
Lina turėjo šunį. Vyresnį už save. Tėvai juokaudavo,
kad Merė yra jų pirmasis vaikas, o Lina tai jau antro­
ji. Merė buvo tobula kalė, ji miegodavo ant kilimėlio
prie Linos lovelės, nulaižydavo košiuotą veiduką, su­
lodavo užuodusi pilnas sauskelnes. Ko gero, Liną ji net
laikė savo mažyle. Ir Linai ji nebuvo šuo. Kažkas kur
kas daugiau, kam žmonės dar nesugalvojo pavadinimo.
Senos kalės mirtis buvo pirmoji baisi netektis, dėl ku­
rios skauda iki šiol. Kiekviename plaukuotame snukyje
Lina tebemato Merės akis. Ir kartais stabteli, kai užsi­
galvojusi eina iš parduotuvės, lyg lauktų kokį krūmą
uostančio savo šuns. Paskui atitoksta - Merė niekada
nebeseks iš paskos. Jau niekada.

49
 Kai Guoda rimčiausiai pasakė, kad praeitame
gyvenime buvo šuo, Lina pagalvojo, kad Merė neabe­
jotinai atgims žmogumi. O gal jau atgimė.
Taigi Guoda... Guoda ir Marukas. Smulkutė mer­
gaitė ir milžinas. Kas tarp jų bendra? Ar čia tas atvejis,
kai priešybės traukia?
Lina drybsojo, galvą padėjusi ant antklodės ritinio.
Lauke dusino beveik vasariškas karštis, o lizde buvo
taip vėsu, kad reikėjo vilnonių kojinių. Ji lėtai paki­
lo ir pirštų galais nutipeno prie sienos, kur krūvelėje
gulėjo jos daiktai: jogos kilimėlis, avies vilnos pončas
ir dar keli šiltesni drabužiai. Prisirengė kaip žiemą ir
atsisėdusi ėmė tyrinėti sieną. Eilėraščius Eglė rašydavo
pieštuku.

Žingsnis per gruodą

Debesįjuodą
Gena šiaurys
Jau lapkritys
Takas nugeltįs
Vienišos valtys
Ilgis vandens
Šalto rudens
Baidosi paukštis
Sustingęs aukštis

50
 'Žeidžia sparnus
Tuščias dangus

Bet čia buvo ir kitų tekstų, įbrėžtų storu žymikliu,

nežinia kieno ir kada:

Reikia mokėti groti ir juodais klavišais.

Arba štai:
Jau nebijau nusivilti. Nebijau nusvilti. Bijau, kad
nebebus.

Tada dar vienas įrašas (aiškiai Eglės braižas):

„Aš nuobodžiuju, tai blogiausia'1,—sakydavo Prancūzi­
jos karalius.

M an baugu savo atvaizdo upėje

Ir šalta savo širdies.
M. M. per V. D .1
Čia vėl neaišku kieno... M . M . - Mindas ar Maru-
kas?

1 Valdas Daškevičius. Sauja pelenų: eilėraščiai. Vilnius,

Vaga, 1989.

51
 Ir didžiausiomis raidėmis per visą sieną - N ES
LIŪDESYS G ERIAU U Ž N U O B O D U L Į. (Oskaras
Milašius)
Dar buvo smulkių eilučių su citatomis (daugiausia
Kamiu, pavyzdžiui, Kartais reikia daugiau drąsos gyven­
ti negu nusižudyti).
Kažkokios datos stulpeliu:

2016-07-13
2 0 16- 09-15
2016-10-21
2 0 1 7 - 12-17
2017-04-16

Ir visiškai beprasmės frazės.

Lina pasiėmė rašiklį ir susimąstė. O paskui užrašė:

Konstatuoju: egzistuoju.

Ir pati šyptelėjo iš tokios savo „poezijos“. Bet tai

buvo jos pirmasis įrašas ant sienos.
U ž lango kažkas sušvilpė. Matyt, Mindas.
- Eglės nėra, tik aš, - pamojo Lina.
Mindas turi raktus, bet visada lipa pro langą. Lanks­

52
tus kaip guminis. Užsikabaroti jam yieni niekai.
- Atėjai pamedituot? Ar pasimokyt? Netrukdy­
siu... - Lina ėmė rinktis ant kilimo išmėtytus savo
daiktus: kuprinę, pusiau nugertą vandens buteliuką,
užrašus.
- Būk. Juk čia ir tavo lizdas, - nusišypsojo Mindas. -
Mes vieno lizdo paukščiai.
Žaisti žodžiais - Mindaugo stilius. Kai kurie tekstai
ant sienos neabejotinai jo. Gal tas „nusvilti / nusivilti...“
Reiktų paklausti.
- Aš čia tik svečio teisėmis.
- Išskirtinio svečio. Pasirinkai išbandymo dieną?
- Dvidešimt pirmą.
-J a u greit, ką gi. Stiprybės.
- O tau buvo sunkus tas... liūdesio testas?
-T aip , - prisipažino Mindas. - Man apskritai sunku
rodyti jausmus.
- Man irgi... Drovu.
- N e, man ne dėl to, kad būtų gėda ar panašiai...Tu
dar nežinai, nesakiau tau... Aš išvis nejaučiu kai kurių
jausmų. Nežinojau, ar pajusiu gailestį.
- Kaip?
- Žinai, būna žmonių su defektais, - nusišiepė M in­
das. - Kas neužuodžia kvapų, kas neskiria spalvų... Aš,
pavyzdžiui, jaučiu liūdesį, bet nejaučiu meilės.

53
 - Kokia prasme? Kam?
- Kitam kūnui.
Lina suglumo. Su vaikinais kalbėtis apie seksą jai
nebuvo tekę, nors Mindaugas lyg ir savas, net jei ne
visai dar pažįstamas. Vis dėlto nesugalvojo, ką čia pa­
sakyti.
- Nežinau... Tada ir aš turiu sutrikimą, jei nesu
įsimylėjusi?
- Tu ne taip mane supratai. Aš IŠVIS nejaučiu
potraukio. Man vienodai nepatinka nei vaikinai, nei
merginos. Kaip žmonės jie man gali būti patrauklūs.
Bet ne fiziškai. Tokios meilės aš nejaučiu.
- Gal tu tiesiog dar nesutikai savosios ar... savojo, -
bandė suvokti Lina. - M es per jauni spręsti, kas yra
meilė. Aš irgi nežinau, ar ką nors mylėsiu, ar mokėsiu...
jausti.
- Bet tu žinai, kas yra tas virpulys, kai pamatai tau
patinkantį žmogų? Yra taip buvę?
- Yra, - turėjo pripažinti Lina. Ir pagalvojo kažkodėl
apie Maruką, nors jis visai netiko čia kaip pavyzdys.
- Matai. O aš nieko nejaučiu, nejaučiau ir nejausiu.
- Nemanau... Taip nebūna.
- Paklausyk. Zinai, kas yra trečioji lytis?
-N e .
- Žmonės, kurie nei vyrai, nei moterys. Arba ir vy­

54
rai, ir moterys.
- Kaip?
- Išoriniai organai vienos lyties, o vidiniai kitos.
Arba smegenys suvokia save kaip moterį, nors išoriškai
esi vyras.
Taip, apie tai Lina buvo girdėjusi.
- Lytį juk galima pasikeisti. Tokios operacijos dabar
legalios ir, kaip rašoma, sėkmingos. Gal ne Lietuvoj,
bet...
- Lina, aš žinau. Aš viską apie tai perskaičiau. T ik
yra dar viena žmonių rūšis. Kai kas tai vadina ketvirtąja
lytimi. Tai belyčiai. Aseksualai. Tokie kaip aš. Tie, kam
nepatinka nei vyrai, nei moterys. Kurie nenori prisilies­
ti. Kurie nejaučia lytinės traukos jokiam žmogui.
- O ne žmogui? - bandė juokauti Lina. Kvailas į-
protis kalbėti nesąmones, kai sutrinki, bet ką pasaky­
ti. - Zoofilija ar?..
- Aha, pasirinkimas platus. Pavyzdžiui, entomofili-
ja, —Mindas kreivai išsišiepė.
- M eilė vabzdžiams? Girdėjau apie senį, kuris paži­
no savo namų tarakonus ir vadino juos vardais, - suki­
keno Lina. Ji lengviau atsiduso. Mindaugas juokauja,
kaipgi! Juk negali žmogus būti joks. Kažką jis čia apie
save susikūrė. Taip, taip, vaikinai irgi koketuoja, kad iš­
girstų, kokie jie mieli.

55
 - Jei aš truputėlį muzikos? Tyliai. Tu nieko prieš? -
ir Mindas prijungė kolonėlę.
Jie gulėjo ant kilimo, žiūrėjo į pilkas betonines lu­
bas ir kiekvienas galvojo savo mintis. „Your lips, my
lips, Apocalypse“, - dainavo Gregas Gonsalesas. Jo
androginiškas vokalas skambėjo lyg pokalbio tęsinys.
Tavo lūpos... mano lūpos... Ir kada jis atsiranda širdy­
je, tas meilės ir artumo ilgesys? Kaip tai trapu, beveik
neužčiuopiama, jei jausmą sukelti gali tik viena dainos
eilutė... Koks vis dėlto stebuklas - meilė. Ir gyvenimas,
kai net visos virvės nudilusios ir visos burės suplyšu-
sios, plaukia pirmyn tik todėl, kad tikisi atrasti meilę.
N es kitaip... kokia prasmė. Ir Lina staiga pagalvojo: o
jei Mindaugas visai nejuokavo? Jei jis papasakojo savo
istoriją? Žinoti, kad kiti jaučia kažką nepaprasta, bet
tau tai neduota? Girdėti dainą, suvokti jos žodžius, bet
niekada nebūti taip arti, kad kitos lūpos ir tavo lūpos...
Kaip tai... vieniša.
Lina žinojo, kas yra vienatvė.
Visi verksniai vieniši. Kiekvienas savaip.
Ir ji vėl prisiminė žmogų, kuris kalbėdavosi su tara­
konais.
Linos namuose nėra tarakonų.
N ė tarakonų.

56
 - ...ir reikia džiaugtis, kad liūdna, kad ir kaip keistai
skambėtų, - dėstė kažkokią savo teoriją Eglė, kai Lina
kiek pavėlavusi šeštadienį įsiropštė pro langą.
- Nesutrukdžiau? - lyg atsiprašė.
- Žinoma, ne. Sėskis. M es kaip tik kalbam, kad
gyvenimas neturi būti laimingas.
- Kodėl? Man atrodo, visi nori laimingo gyveni­
mo, - nedrąsiai paprieštaravo Lina įsitaisydama ant
žemės.
- Tai ir esmė, - įsiterpė Mindaugas. - Laimingas
gyvenimas žmogų užliūliuoja, atbukina, daro nejautrų.
Ar ne, Guoda? Pasakyk Linai, ką mums pasakojai.
- N a , čia iš prieglaudinės mano patirties. Praeitą
savaitę mums atvežė spanielį. Padorūs žmonės. Mama,
tėvas, du paaugliai sūnūs. Šeima turi restoraną, ten
dirba iki vėlumos, bet verslas klesti. Vaikai, kuriems
ir buvo pirktas šuo, lanko po kelis prestižinius sporto
būrelius, tad nebeturi laiko išvesti šuns. Išeitis - ati­
duoti į prieglaudą.
- Žiauru, - tarstelėjo Lina.
- Taigi. „Geri“ šeimininkai - atnešė ir šuns dubenėlį,
ir žaislų, ir paklotėlį, ir maisto pripirkę brangiausio. T ik
paimkit.
- Paėmėt?
- Paėmėm. Bet reikėjo matyti, ką darė šuo, kai šei­

57
mininkai išėjo, palikę jį narve. Jis verkė. Iš tikrųjų, -
Guoda susigraudino. - Žmonės mano, kad gyvūnai
verkti negali, bet tas šuo kūkčiojo. A š sėdėjau prie jo.
Per snukį ritosi ašaros.
Dabar jau verkė Guoda.
-Jau penkta para jis nieko neėda ir nelaka... Na, tru­
putį laka, kai snukį beveik į dubenį įkiši. Toks įspūdis,
žinai, kad nori numirt. Gyvūnams nebūdinga savižudy­
bė. Taip sakoma. Bet jis tikrai, tikrai miršta iš liūdesio.
- Kaip manai, Lina, kodėl žmonės taip pasielgė su
savo šunimi? - paklausė jos Mindas egzaminuotojo
tonu.
- Nes jie beširdžiai.
- Nes jie niekada nebuvo palikti patys, supranti?
Jie gyveno laimingą gyvenimą, nepatirdami skausmo,
todėl prarado gebėjimą suprasti, kad skauda kitam.
- Vadinasi, reikia džiaugtis, kad kažkas mums teikia
skausmo? - netvirtai paklausė Evelina.
-T a ip ,- atsakė E glė.- Esi laimingas,jei turi dėl ko
verkti. Esi gyvas.
Lyg gavę slaptą ženklą jie sudėjo rankas į krūvą
kaip krepšininkai prieš rungtynes - mes komanda, mes
verksniai, mes kitokie... „Liūdesys geriau už nuobo­
dulį“, - sušnabždėjo tarsi užkeikimą.
Lina stebėjo šį ritualą, bet prisidėti nedrįso. Ir kai

58
kalba pasisuko apie kitus, ne tokius rimtus dalykus, te­
begalvojo, ar patirtos nelaimės gyvenimą daro laimingą.
Tai skambėjo per daug neįtikimai, kad būtų tiesa.
Parėjusi namo nusikraustė virtuvėj stalą, sumazgojo
iš ryto kriauklėje paliktus indus ir apsidairė. Nykuma.
Pasiėmė telefoną. Vėl padėjo. Galėtų paskambinti te­
tai, bet juk paprastai neskambina. Teta tuoj įtars, kad
kažkas ne taip. Bet kas ne taip? Viskas kaip visada.
Tuščia virtuvė marmuriniu kaip antkapis stalviršiu. Ir
visiškai visiškai tuščias gyvenimas. Kuo džiaugtis? Kad
esi nelaimingas ir todėl gali užjausti kitą? O kas užjaus
ją, Liną? Verksniai? Kaimynė iš dešimto buto? Klasės
auklėtoja?
Užjaustų Merė. T ik Merės nėra.
Tačiau ryte viskas atrodė kitaip. Švietė saulė. Ant
lango pakabintas vitražiukas vos siūbavo, švytuodamas
žaliais ir raudonais spinduliais, ir sieloje supleveno
džiaugsmas. Be jokios priežasties. O gal dėl to, kad
buvo sekmadienis, tėvo lankymo diena? Dabar, važiuo­
dama iš PC, ji nebeverkdavo. Priprato. Prie liūdesio pri­
prantama. N e, Lina nėra verksnė. Tiksliau, yra verksnė,
bet nenori būti. Nebus.

59
 - Aš skambinau mamai, tėti.
- Džiaugiuosi.
- Bet ji nekėlė. Ir neatskambino.
- Na, niekada nežinai, kokiuos žmogus reikaluos.
Tėvas gynė mamą. Kaip visada. Ir tada, kai mama
pasakė, kad išeina, jis jai nepriekaištavo. T ik kaip sėdėjo
prie stalo, taip ir prasėdėjo iki ryto. Paskui būta visko -
Lina matė nuo ašarų išpurtusius tėvo akių vokus, bet
prieš motiną - nė vieno žodžio. „Mama taip nusprendė.“
„Mamai taip geriau.“ „Tai mamos gyvenimas.“ Štai ir
dabar - „nežinai, kokiuos žmogus reikaluos“.
- Ar buvo kas nutikę... kad skambinai?
- Radau jos praleistą skambutį. Pagalvojau, reikėtų
paskambinti. T ik tiek. O kas tavo pasaulyje naujo? -
Lina pasistengė pakeisti temą.
- Naujienų yra. Bet tu juoksiesi, kai pasakysiu.
- Nesijuoksiu, pažadu.
- Aš pradėjau lankyti grojimo pamokas.
- Na, ir visai nejuokinga. Labai gerai. O kuo mokaisi
groti? Gitara?
- Kanklėmis.
Ir abu su Lina nusikvatojo. Tėtis ėmė pasakoti, kad
jų vadovas kankliuoja daugybę metų, kad, pasirodo,
tradiciškai kanklės —visai ne moterų, o kaip tik vyrų
instrumentas, kad kriviai, net pats Perkūnas... Ir taip

60
toliau. Dieve, kaip Linai trūko tokio tėčio! Ji klausėsi,
ką jis kalba, ir žiūrėjo išplėtusi akis, lyg šitas, tikrasis
jos grįžęs tėtis štai staiga ims ir vėl išnyks, savo vietoje
palikdamas liūdnąjį tėtį melsvu megztuku.
PC parke pastatė sūpynes, ir dabar jie sėdėjo lin­
guodami, kalbėjosi apie šį bei tą, juokavo. Ir vėl vieną
akimirką Linai pasirodė, kad jie abu yra vaikai, tėtis vi­
sai ne tėtis, tikriau, tėtis, bet dar nesuaugęs, gal to pa­
ties amžiaus kaip ir Lina, kai nežinai, kas esi, nežinai,
ką gali, nežinai, kas teisinga... Štai tėtis nugyveno pusę
gyvenimo, bet paskui viskas susijaukė, ir teko pradėti iš
pradžių. Dabar jis mokosi pažinti save, rasti gyvenime
kitų malonumų, ne užsimiršimą apsvaigus. Jei tėčiui
pavyks, jie gyvens linksmai ir laimingai. Jei nepavyks...
Pavyks. Juk jis turi ją, Liną. Visada sako: Jeigu ne tu...“
Lina yra jo inkaras ir jis yra Linos inkaras. Jie dreifuoja,
prisirišę prie gyvenimo virvėmis, tvirtomis kaip vora­
tinkliai.
Lina tėtį saugojo. Nepasakojo nieko, dėl kojis galėtų
susijaudinti, pasijusti kaltas, kad yra čia, o ne su ja, ne­
padeda jai... gyventi. Kai dar buvo mažiukė, pamena,
iš antklodžių, kėdžių ir taburečių statydavo namus, ten
iškart įsikurdavo Merė, bet reikėjo, kad kas nors kartu
žaistų. Tuokart mama buvo užsiėmusi, ir Lina sušuko:
„Tėti, ateik, padėk man G Y V EN TI!“ Vėliau jie dažnai

61
prisimindavo tą frazę ir juokdavosi.
Grįžk, tėti, greičiau grįžk ir padėk man gyventi,
grįžk, kad aš vėl galėčiau būti vaikas.

Linai verksniai kartais vis dar atrodydavo kaip žai­

dimas, susigalvotas Eglės. Iš liūdesio ar nuobodulio.
Žmonės buriasi į klubus ir dėl kvailesnės priežasties.
Yra vorų mylėtojų, dešrų valgytojų, yra vienišų širdžių ir
pagyvenusių žmonių klubai. Kai kas dalinasi receptais,
kai kas - liūdesio istorijomis. Ir kokia prasmė?
Vis dėlto verksniai kažkuo traukė. Na, lizdas užpildy­
davo Linai šeštadienio vakarus, reikia pripažinti. Ji net
laukdavo sueigų. Kartais tamsoje Mindaugas balsu ką
nors skaitydavo, pavyzdžiui, Georgą Traklį, kartais jie
klausydavosi kokių „Sigur Ros“, kartais (dažniausiai
Eglė) dėstydavo kažkur išskaitytas pasaulio sielvarto
teorijas, cituodavo kažkokį Šopenhauerį, tai vienas, tai
kitas atėjęs išsipasakodavo bėdas ir kurdavo savo keistas
filosofijas. Lina ne viskam, ką girdėjo, pritarė. Bet nesi­
ginčijo. Verksniai tiesiog mėgo sutirštinti spalvas. Lyg
ir nė vienas iš jų nesirgo mirtina liga, gaisre neprarado
namų, nepatyrė katastrofos, karo,bado... Galėjo džiaug­
tis - tegul ir netobulu - gyvenimu. Bet nesidžiaugė. Nė
nesistengė džiaugtis. Mėgavosi liūdesiu. Bent Linai taip

62
atrodė. Ir - kaip keista - tarp verksnių ji, nepaisydama
visų ją ištikusių likimo negandų, jautėsi stipriausia. Gal
dėl to, kad niekas nežinojo jos istorijos, o ji žinojo visų?
Tačiau šiandien visa drąsa ir stiprybė kažkur dėjosi.
Išlipusi prie kioskelio nupirko dvi baltas lelijas.
Norėjo kalijų - jos būtų dramatiškesnės, labiau tin­
kančios „spektakliui“, bet nerado. Laidojimo namai
„Tyra ašara“, paskutinė salė. Klubo nariai rinksis po
vieną, kad nepritrauktų dėmesio. Ir kuo labiau artėjo
prie juodu stiklu dengto pastato, tuo labiau Linai virpė­
jo pakinkliai. Į ką ji veliasi, velniai rautų?
Durys buvo uždarytos. Prie jų - stalelis su nuotrau­
ka. Lina krūptelėjo. Mergytė. Dešimties metų. Juokiasi,
apkabinusi savo taksą. Viešpatie, negi tėvai nerado ki­
tos, labiau tokiai vietai deramos nuotraukos? Rėmeliuo­
se triumfavo gyvenimas, už durų stovėjo mirtis.
Lina nedrąsiai įėjo. Salėje jau buvo Mindas, Eglė
ir Guoda. Gal kur toliau ir kiti, nesižvalgė. Paslau­
giai moteriškei atidavė pamerkti gėles ir atsistojo prie
karsto. Išsekusio mergytės veido beveik nesimatė iš po
nėrinių kepuraitės. Lina žiūrėjo į sunertas liesas ranke­
les su įspraustu šventu paveikslėliu. Akyse sausa, širdyje
tuščia ir pikta - koks iš tiesų žiaurumas brautis į laido­
tuves, kokia kvailystė... Lina stovėjo ir laukė momento,
kada jau bus padoru išeiti. Idiotiškas testas.

63
 Ir tada ji išgirdo už nugaros tyliai kalbant moterį:
„Tokia maža, o viską suprato, nujautė... Užvakar atėjau,
sakau, žiūrėk, nupirkau tau basutes, kokių norėjai - per
pirštą ir su raišteliais. O ji sako: ačiū, mama, bet man jų
jau nebereiks - Danguje vaikai vaikšto basi...“
Lina turėjo susigraibyt kišenėje nosinę...

Prie laiptinės išvydo Maruką. Viešpatie, tas iš kur?!

Juk jau temsta, kiek valandų reikėjo čia stypsoti? Lina
ilgai vaikščiojo gatvėmis, kol nusiramino. Ir dabar ne­
nori su niekuo kalbėti. Apie nieką. Eik iš čia, Marukai.
Dink.
- Tau ko?
- Norėjau pažiūrėti, kaip laikaisi. Durų niekas neati­
darė, tai supratau, kad dar negrįžai.
- Iš kur žinai mano adresą? - Lina buvo suirzusi.
- Pati man parodei - langai ketvirtame aukšte.
Nurimk. Aš tik norėjau pažiūrėti, kaip tu, - pakartojo
Marukas.
- O kaip tau atrodo? - Lina bandė paklausti ironiš­
kai, bet balsas virptelėjo ir ašaros vėl pašoko į gerklę.
- Manau, galiu suprasti, kaip jautiesi. Ir man taip
buvo. Verksniai...
- Nenoriu nieko apie jus girdėti, - užkirto Lina. -

64
Jūs pamišėliai. Bejausmiai pamišėliai. Tai verksniai tave
čia atsiuntė? Eglė?
- Tu juk žinai, kad bendrauti ne klube draudžia tai­
syklės. Niekas manęs nesiuntė. Bet... galiu eiti, jei tu
nori.
Lina tylėjo. Staiga pasijuto pernelyg pavargusi pykti.
Ir žiauriai vieniša. Žiauriai. Klestelėjo ant suoliuko.
- Pabūk.
Marius prisėdo šalia. Jie nieko nekalbėjo. Sėdėjo
taip tylomis, kol visiškai sutemo ir kaimynų languose
ėmė žiebtis šviesos. O Linos languos tebebuvo tamsu.
Dar ilgai bus tamsu. Ir tuščia.
-J a u eisiu, - tyliai pasakė. - Ačiū, kad...
- Ir tau ačiū, Lina.
- O man už ką?
- Kad gyveni... Kad esi gyva ir gyveni.
Mariaus balsas buvo keistas, ir Lina norėjo pažiūrėti
jam į akis, bet nedrįso. Todėl tik atsistojo, palietė jo petį
atsisveikindama.
- Labanakt.
- Labanakt.
Marius irgi atsistojo. Didžiulis Marius. Didžiulis
kaip meška. Ir vieną akimirką Lina pagalvojo, koks šil­
tas būtų tos meškos glėbys. Bet tik pagalvojo...
- Labanakt...

65
 - Labanakt.
Ir jie toliau stovėjo gatvėje.

34-

Tą šeštadienį ji praleido galvodama. Nieko neveikė,

tiesiog gulėjo lovoje ir galvojo. Paskui atsikėlė, nusiplo­
vė obuolių, susinešė juos į guolį. Tokie pusryčiai. Lėtai
kramtė ir mintijo, kas pasaulyje ne taip. Gal iš tiesų
verksniai teisūs? Tėra tik liūdesys. Tikiesi laimės, bet
kur ji? Kodėl ta laimė kaip per siaura antklodė - jei
vienas užsikloja, kitas plikas? Mama stipriai truktelėjo
į savo pusę... Kodėl jai pasidarė nebegerai savo namuo­
se su savo vyru ir savo vaiku? Ko tokio į jos gyvenimą
įnešė tas naujas žmogus, ko negalėjo duoti jie? Ir ko­
dėl mamos laimė (jei ji iš tiesų laiminga) gaunama kitų
žmonių - tėvo ir jos - laimės sąskaita? Kodėl tokia
Dievo buhalterija? Argi tai teisinga? Kodėl viską gyve­
nime turi išsiplėšti dantimis, atimti iš kito? Kodėl reikia
kautis dėl savo laimės? Būtinai kautis? Lina ne kovo­
toja. Ji tenori ramiai gyventi. Paprastų paprasčiausiai,
nesislapstydama ir nemeluodama. O dabar... Krūpčio­
ja nuo kiekvieno skambučio. Jau šiaip taip išsuko tėvą
nuo savanoriškos (o išties privalomos) talkos mokyk­
loje —tėčiui kaip tik tądien svarbus susitikimas. Neva.
Bet kiek dar tokių melų jai teks sukurti, kol tėtis griš?

66
Ir kaip jie tada gyvens? Rimtai pagalvojus, ji niekada
negalės užpildyti tos tuštumos, kuri liko išėjus mamai.
Ir jis negalės. Jiems abiem visą likusį laiką stigs vieno
artimo žmogaus. Jiems visą likusį gyvenimą skaudės.
Tik dėl to, kad kai kas nusprendė būti laimingas.
Vakare Lina palindo po dušu, užsitempė juodą
kombinezoną ir išėjo pas verksnius. Dar vakar manė
nebeisianti. Bet apsigalvojo. Verksniai dabar buvo jos
liūdesio šeima. Ji net pasiruošusi papasakoti jiems savo
istoriją. Jei paklaus. Jau nebepyko už tai, ką išgyveno
„Tyroje ašaroje“. Gal tas žiaurus žaidimas svetima mir­
timi priverčia suvokti, kad gyvenimas - kad ir koks jis
būtų - vis dėlto yra gyvenimas. Būti gyvam - vadina­
si, turėti daugybę galimybių. Galimybę mylėti, padėti,
džiaugtis, liūdėti, verkti, užjausti, pykti, atleisti... Būti
gyvam. Visa tai reiškia būti gyvam.

Prie sandėlio mindžikavo Evelina.

- Rūkai? - nustebo Lina.
- A i, pažaidžiu kartais. Rūkymas geriau už nuobo­
dulį, - nusijuokė. - Tavęs laukiau.
- Manęs?
- Žinoma. Juk šiandien tavo inauguracija. Iškilmės
tavo proga.

67
 - Iškilmės? Baikit, kam tas cirkas, - burbėjo Lina,
kai jos su Evelina lipo tamsiais laiptais j lizdą.
- Tadam! - priešais iššoko Eglė. - Verksnių klubas
sveikina tave!
Mindas iškilmingai užkabino sutrikusiai Linai ant
kaklo virvelę su pakabučiu.
- Kalnų krištolas, - šnibžtelėjo į ausį.
Tai buvo nedidelis skaidrus lašas. Ašara, kas gi dau­
giau.
Nespėjusi nieko pasakyti, Lina buvo nutempta prie
„stalo“ - ant kilimo keliuose padėkluose sudėliotų
bandelių ir spurgų su įsmeigtomis jubiliejinėmis žva­
kutėmis.
- M es tikime, - prakalbo Eglė, - kad užpūsta žvakelė
nusineša po vieną liūdesį. Tu pirma, Lina. Juk šiandien
tavo vakaras. Pasakyk, ką užputi, ir užpūsk. O paskui
kiti.
Lina išsirinko mažą cinamoninę bandelę. Nusišyp­
sojo, nes buvo ir juokinga, ir netikėtai gera. Tarsi būtų
atsidūrusi tarp savų.
- Užpučiu vienatvę, - pasakė ir pūstelėjo.
-T eg u l pasaulyje būna mažiau skausmo, - tarė Eglė.
- Nelieka žiaurumo, - tęsė Guoda.
- Nesutarimų, - pridūrė Marukas.
- Nesusikalbėjimo, - tai Mindaugas.

68
 - Ir melo, - beveik sušnabždėjo Evelina ir užpūtė
paskutinę žvakelę.
Dabar jie stovėjo visiškoje tamsoje, šeši svetimi
vaikai, pasislėpę nuo suaugusiųjų.
Eglė spragtelėjo žiebtuvėlį, ir stebuklinga bendrumo
akimirka baigėsi. Jie uždegė žvakes, susėdo ant kilimo,
išsirankiojo savo puodelius ir siekė bandelių... Jie kalbė­
josi, kaip visada, apie save. Kas kiek norėjo. Nieko nepa­
pasakojo tik Marukas, bet jis beveik niekada nekalbė­
davo. Ir Lina. Norėjo pasakyti, kad džiaugiasi atradusi
verksnius, kad nemanė, jog tai pasakys. Kad dar vakar
jų nekentė. Kad po išbandymo, kurio nenori prisiminti,
kažkas tarsi atsivėrė, kažkoks supratimas, kad liūde­
sys - tai... Tarsi panertum į žalią gelmę, plūduriuotum,
būtum beveik miręs, bet staiga, pritrūkęs oro, išsiverž-
tum į paviršių ir nustebtum, koks nuostabus pasaulis.

Kai ji atėjo, tėtis sėdėjo ant suoliuko su kažkokia

moterimi. Juodu buvo įsitraukę į pokalbį ir jis net ne
iš karto pastebėjo Liną. Ją greičiau pamatė moteris.
Kažką pasakė tėčiui, ir tas atsigręžė.
- Lina!
Jis puolė jos pasitikti ir net kiek demonstratyviai
pabučiavo į abu žandus. Lina susiraukė. N e, tėvas visa-

69
da buvo švelnus, bet šitas švelnumas vargu ar skirtas jai.
Greičiau tai moteriai. Kas ji tokia? Nori atimti iš Linos
sekmadienį, tėvo dieną?
- Eikš, supažindinsiu. Čia Lidija, mūsų teatro va­
dovė, o čia mano duktė.
Teatro vadovė? Ar cirko? Koks teatras PC? Ką čia
tėvas mala? Lina mandagiai spustelėjo ištiestą ranką,
bet vis tiek įtariai žiūrėjo į „vadovę“. N ei jauna, nei
graži. Oda ruda, akys apvalios kaip kaštonai.
- Buvo malonu susipažinti. Padėjau Povilui sulaukti
jūsų ir jau eisiu, - moteris draugiškai nusišypsojo.
- Ar jūs statote spektaklius?
- Taip. Ir Povilas - puikus aktorius.
Linai nepatiko, kad moteris tėtį vadino Povilu.
- Bet tu, tėti, pavarai, - pasišaipė, kai juodu liko vie­
ni. -T a i kanklės, tai teatras...
- Juokis, juokis. Reikia galutinai prasigert, matyt,
kad atrastum savo talentus.
Tai vėl buvo nauja.Tėtis niekada nekalbėjo apie savo
gėrimą tiesiogiai. Sakydavo „bėda“, „liga“ ar dar kaip
nors. Išgirsti iš jo, kad prasigėręs, buvo nejauku, nors
ištarta žaismingai.
Tėtis apskritai buvo pasikeitęs. Jau anąkart Lina
pastebėjo. Daugiau kalba. Dažniau juokauja.
Ėjo paskutinis gydymosi PC mėnuo. Tėtis jau turėjo

70
telefoną. Smulkių pinigų... ledams, kurie buvo parda­
vinėjami čia pat, prie įėjimo. Dabar dar pranešė, kad
jam leidžiama kartą per savaitę išeiti į miestą. Geros
naujienos.
- Pagalvojau, kad galėtume kartu praleisti šešta­
dienio popietę. Nueitume kur pavalgyti.
Lina įtariai dėbtelėjo į tėvą. Pavalgyti ar... išgerti? Ar
jis iš tiesų taip pasveiko, kad nenusipirks nė alaus?
- Gal geriau į kiną?
- Kaip pasakysi, vaike.
- Bet tada sekmadienį? Kaip visada?
Nes šeštadienį verksniai. Ji nenori praleisti verksnių.
- Zinai, tėti, susipažinau su tokia mergina. Jos var­
das Eglė. Ir ji sako, kad liūdesys geriau už nuobodulį.
- Keistai sako. N ė viena būsena nėra geresnė už kitą.
Abi jos būtinos.
- Nuobodulys, manai, būtinas? - paskui Lina pa­
klaus ir apie liūdesį.
- Kaip pilka spalva, - nusišypsojo tėtis. - Mus čia
moko priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, nesisteng­
ti keisti nieko, tik save. Atrodo, ir tau naudinga būtų
tokių paskaitų paklausyti.
- Tai papasakok.
- Aš taip nemokėsiu. Bet tokia pagrindinė mintis -
nieko neneigti, perleisti per save, na, leisti, kad praeitų,

71
neužsibūti... Po vieno laikotarpio ateina kitas, po nuo­
bodulio - aktyvumas, po liūdesio - džiaugsmas. Viskas
banguoja. Visa, kas mus supa, yra bangos. Juk mokėtės
per fiziką? Garsas, šviesa, šiluma... Viskas bangos ir
viskas bangomis. Potvyniai, atoslūgiai, diena, naktis,
įkvėpimas, iškvėpimas... Viskas keičiasi, viskas paklūsta
kaitai. O žmogus nenori paklusti, nori, kad gyvenimas
būtų tik į kalną. Zinai, kaip mums sakė? Jei nebūtų pa­
kalnių, kalnai būtų tik lyguma. Supranti? O juk tiesa,
ar ne?
- Papasakok dar ką nors. Apie gyvenimą.
- Nežinau, ką galėčiau tau papasakoti. Aš pats daug
ką tik dabar imu suprasti. Gal verčiau ko paklausk.
- Nupirksi man ledų? - nusijuokė Lina. Gana kan­
kinti tėtį. Jo akys vėl darėsi liūdnos.
- Jums, panele, plombyro? - ir tėtis maivydamasis
atkišo jai parankę. - Eime.
Aktorius. Che!
Bet ji dar išklaus apie tą „vadovę“. Kitąkart.

Mama primygtinai prašė susitikti. Na, jei Lina

neateisianti, tegul ateina nors tėtis. Reikia pasikalbėti.
Tėtis! Aišku, ateis ji. Supratau, gerai, pusę trijų.
Dabar ėjo tos picerijos link ir dėliojo įvairius va­

72
riantus. Ką TO K IO turi pasakyti mama, ko negali­
ma pasakyti telefonu? Ji išteka ir nori Liną pakviesti į
vestuves? Jos eis kartu rinktis suknelių į nuomos punk­
tą. Kažin, mama ims baltą ar šampano spalvos? Būtų
įdomi atrakcija! O gal mama laukiasi ir nori „nudžiu­
ginti“, kad Lina turės brolį arba sesę? Pusiaubrolį,
pusiausesę, nesgi vaikai nuo kito vyro... N a jau ačiū,
auklė tiems snargliams ji nebus. Ką dar galėtų pasakyti
mama? Kad serga mirtina liga ir nori Linos atsiprašy­
ti už viską, ką jai padarė? Lina neatleistų. Aišku, kad
atleistų. Bet gal ne liga...
Mama jau laukė. Atsistojo apkabinti, bet Lina ap­
simetė nepastebėjusi, klestelėjo į krėslą ir sulindo į val­
giaraštį.
-J a u užsisakei? - tai buvo mamai vietoj „labas“.
- Laukiau tavęs.
Mamos balsas buvo pavargęs ir ji pati sulysusi. Bet
atrodė labai jauna. Daug jaunesnė už tą, kuri gyveno su
tėčiu. Kuri buvo JOS mama.
-T ad a man vidutinę „Margaritą“ ir vandens. Nega­
zuoto.
- Vidutinę „Margaritą“, negazuoto vandens ir vieną
espreso, - pakartojo mama padavėjai.
- Nieko nevalgysi?
- Aš soti, Linut. Atėjau tik... tavęs pa... Pasikalbėti

73
su tavimi, - susivaldė.
Ir Linai žiauriai, žiauriai vėl sugniaužė paširdžius.
Kaip tada, kai mama išėjo. Kaip tada, kai išvežė tėtį.
Bet ji buvo išmokusi prikąsti iš vidaus lūpą. Skaudžiai
sukandi ir neverki.
- Man dar būrelis... po ketvirtos... - sumelavo Lina.
Greičiau tegul pasako savo reikalus ir ate.
- Koks būrelis?
- Pradėjau lankyti tokį klubą... Filosofų.
- Įdomu. O tėtis kaip? Vis dar daug dirba?
- Aha, labai... labai daug dirba... Naujas projektas
toks... - Lina sukosi, kaip galėjo.
-J a m sunku prisiskambinti.
- Labai daug dirba. Darbe. Bet namo grįžta laiku.
Vakarienę padaro. Visada, kai grįžtu iš būrelio, jau ant
stalo vakarienė.
- Turi gerą tėvą, - pasakė mama. Gal net nuošir­
džiai.
- Sakei, kad nori pasikalbėti, - paragino Lina ir kibo
į picą. Buvo alkana.
- Tu valgyk, valgyk ir klausyk. Prisimeni tetą A po­
loniją? Močiutės seserį? Ji mirė. Taip, man irgi gaila,
valgyk... Ir paliko palikimą - savo sodybą. Vienkiemį.
Graži vieta. Netoli ežeras. Tu ten buvai kelis kartus, tik
gal nepameni.

74
 - Kažką lyg... Viščiukai?..
- Taip, tau teta duodavo viščiuką palaikyt. Matai,
atsiminei. Teta paliko palikimą.
-J a u sakei.
- Tau, - mama nusišypsojo, nes Linos akys tapo
didesnės už vidutinę „Margaritą“. - Tau paliko sody­
bą. Zinai, ji juk neturėjo nei vaikų, nei anūkų. Gyveno
viena. Va taip sugalvojo, kad tau. Testamentas seniai
surašytas. Gal dar tais viščiukų laikais.
- Ir ką man dabar daryt?
Naujiena Liną visai pribloškė. Ji net pamiršo, kad
buvo nutarusi su mama j ilgas kalbas nesileisti.
- Reikia priimti palikimą. Iš pradžių teismo spren­
dimas, tada pas notarą pasirašyt popierių. Kol tu nepil­
nametė, aš rūpinuosi, bet šiaip jau viskas tavo.
- Ką aš veiksiu su ta troba? Juk negyvensiu.
- Nelabai ten ir gyvenama. Reikia daug ką sutvarkyt,
aš važiuoju sekmadienį. Norėtum pažiūrėt į savo turtą?
Žinoma, norėtų.
- N e, sekmadienį negaliu. Daug namų darbų užduo­
ta.
- Gaila. Bet atvažiuosi ten vasarą? Gali su drau­
gėmis... Ar su tėčiu. Toks grožis. Miškas, ežeras.
- Galbūt. A š jau turiu eiti, mama. Ačiū už pietus.
- Paskambinsiu dėl dokumentų tvarkymo.

75
 - Gerai, mama.
- Iki, Linut.
„Mama. M ama...“ - Linai atrodė, kad ji iš naujo
mokosi tarti tą žodį.
Ištari - ir suskausta.
Bet jau ne mirtinai.

Atėjusi į lizdą visada pirmiausia perskaitydavo įrašus

ant sienos. Spėliodavo, kas buvo prieš ją ir ką reiškia
viena ar kita frazė. Įdomus žaidimas. Šiandien rado štai
ką. Eglės, žinoma:

K ai atsimerkiau, buvo jau praėję...

Tušti delnai, lyg nieko neturėję,
Tuščiom viltim į rojų kelias grįstas,
Tuščiom maldom pradėtas šitas rytas.

Trumpam (ilgam?) nublanko visos prasmės.

Neverta klausti, kas mes buvom,
Kas mes.

Gal mus pradėjo šitas tuščias rytas,

Tamsa nuplautas ir
Lietum nulytas.

76
 Sėdėjo ir klausėsi, kaip aidi mintyse „tamsa nuplau­
tas ir lietum nulytas, tamsa nuplautas ir lietum nuly­
tas“... O reikėjo mokytis biologiją. Suvalgė atsineštus
sumuštinius ir vis tiek jautėsi alkana. Liko sausainiai
ir vanduo. Gailėjosi, kad nesiryžo išlipti pro langą, kol
nebuvo taip įsiliję, - bijojo paslysti peršokdama ant
metalinės sijos. O dabar tai visai neįmanoma. Taip pi­
lant. Lizde nebuvo šilta. M iegoti, akivaizdu, teks čia.
Koks, kai pagalvoji, skirtumas - tušti namai ar betoni­
nis sandėlis.
Kilimėlis, tada viena antklodė pasiklot, kita užsiklot.
Lina apsivilko viską, ką turėjo, ir susiraitė guolyje. Dar
paskaitys. Žvakių yra. Šito gero čia netrūksta. Ir smil­
kalų „Nag Champa“. Dar kažkieno pakelis saulėgrąžų,
bet nedrįso jų imti. Liko sausainių. Ištvers iki ryto, kol
pradės važinėti autobusai.
Dar paskaitys. Svarbu neužmigti, užpūsti žvakes, kai
jau ims visiškas snūdas.
Tamsoje buvo nejauku. Bet jei stipriai užsimerki ir
įsikuiti į skudurus, nieko. Reikia galvoti gražias mintis.
Iš M indo išmoko: „Aš esu savo minčių šeimininkė, tik
nuo manęs priklauso, ką galvoju.“ Galvoti geras... T ik
geras...
Pabudo nuo kažkokio bruzdesio. Iš pradžių ne­
susigaudė kur esanti, kaip būna nakvojant ne savo lovoje,

77
bet atmintis greit grįžo. Ir baimė. Įsiklausė. Ir kraupiai
susivokė - ji viena tuščiuose begaliniuose sandėliuose,
į kuriuos kažkas bando patekti. Vagis? Vogti čia nėra
ko. Koks benamis? Gal matė šviesą lango angoje ir...
Be prožektoriaus ji neras išėjimo į koridorių. Galėtų
pasislėpti, reikia pakilti tyliai... O daiktai? Ji negali pa­
likti savo daiktų. Raktai, telefonas, pinigai... Jei būtų
drąsesnė, kyšteltų galvą pro angą ir rikteltų, kad paža­
dins atseit naktinį sargą ir iškvies policiją. Tikrai galėtų
iškviesti, jei telefonas būtų ne kažkur... Drebančio­
mis rankomis graibė aplink save tamsoje, o bruzdesys
vis artėjo. Trinksėjimas. Žmogysta lipa gaisrinėmis
kopėčiomis. Gal ant stogo. Gal pro šalį. Ar maža tuščių
langų apleistame pastate. Tūnoti tyliai. Lieka tik tyliai
tūnoti.
Sėdėjo suakmenėjusi iš baimės ir išplėtusi akis
žiūrėjo į tamsą. Ir meldėsi, meldėsi, meldėsi, kad pro
šalį, kad tik ne čia...
Bet prožektoriaus šviesa atsimušė į lubas, pas­
kui - kažkam palipus aukščiau - į galinę sieną. Vagis
pūkštė - jau kabarojasi ant platformos. Kad tik ne į tą
langą, Viešpatie, pro šalį, kad pro šalį...
Kažkas įmetė prožektorių ir įsliuogė vidun.
-Jėzau! - šūktelėjo pamatęs kažką tupint. - Lina!
- Marukai?! Tu?! Ką tu čia?!

78
 Širdis blaškėsi, smilkiniuose pulsavo.
-Jėzau... - dabar kartojo ji. - Maniau, mirsiu.
Pasakė, kad labai lijo ir todėl...
- Nebelyja, - tarstelėjo Marius.
- Nėra autobuso. Aš išvažiuosiu pirmuoju. Šeštą, -
Linai reikėjo pasiteisinti. N e, iš tikrųjų tai nereikėjo.
Lizdas dabar tiek pat jos, kiek visų kitų. - Bet tu... iš
kur tu atsiradai? Niekada nelipi... pro langą... Maniau...
Jau maniau, galas...
-Ž udikas maniakas? - nusijuokė Marukas. - Bet
ir aš pakraupau, tave pamatęs. Žinai, kai nesitiki, kad
kas bus, o yra... Čia kažkur mėtėsi antklodė. Palauk,
pašviesiu.
Lina pašoko iš guolio ir ėmė jj ardyti.
- Ei, palik, tik suklojam skersai, tai užteks ir tau, ir
man. Dar tas pagalvėles atnešiu. Atsiremti į sieną. Aš
nemiegosiu. M an tik pratempti iki ryto. O tu miegok.
- Jau pamiegojau. Po tokio streso vis tiek nebeuž­
migsiu... Žudikas maniakas, - ir Lina tyliai nusijuokė.
Ji susisupo į pledą ir sėdėjo kiek sutrikusi. Maru­
kas nusivilko šlapią džemperį ir ieškojo kuprinėje sau­
sų marškinėlių. Pusnuogis visai nesivaržė. Gal sporti­
ninkai visi tokie... laisvi? O Lina stebėjo jo raumeningą
nugarą, galingas rankas, aptemptas lygia lyg moters
oda... Marukas gražus. Anksčiau negalvojo apie tai.

79
Pamatė tik dabar... tamsoje.
Jis grįžtelėjo.
- Ar nieko, jei prie tavęs prisėsiu? Zinai, bus ir jau­
kiau, ir šilčiau. Kojines nusimausiu, - pajuokavo ber­
niokiškai. - Vis tiek jos šlapios kaip snargliai.
Dabar sėdėjo abu, apsikamšę viena antklode, ap­
kabinę rankomis kelius. Kaip vaikai vasaros stovyk­
loje. Įsitempę, bijantys pasakojamų siaubo istorijų
ir jų trokštantys. Kaip suaugę, bijantys artumo ir jo
geidžiantys.
Reikėjo ką nors kalbėti. Jau geriau kalbėti.
- Dažnai lizde nakvoji?
- Ar aš? - perklausė Marukas. Lyg čia būtų dar kas,
be jo. - Nenakvojau nekart. Ir šiandien nesiruošiau.
Taip atsitiko. Zinai, kartais taip atsitinka...
Lina tylėjo. Gomuryje dėliojo žodžius, kuriuos
paprasčiau būtų ištarti. Jautė, kad bus kas rimta įvykę.
- Kas atsitiko?
- Išėjau iš namų.
- Pabėgai?
- Pasiėmiau kelis daiktus ir išėjau.
- Mmm... Ilgam?
- Nežinau.
- Kodėl?
- Aš nebeturiu namų, - karčiai pasakė Marukas.

80
 „Ir aš“, - norėjo ištarti Lina. Nes namai - tai ne savas
kambarys, ne butas ir net ne troba. Namai - tai žmonės.
- Nenori papasakot, kas atsitiko? Jei jau mes verks­
niuose? - atsargiai paklausė.
Buvo matyti, kad Marių dar kažkas dusina ir slegia.
Tai reikia paleisti žodžiais. Visada geriau paleisti. Bet
Marius tylėjo.
- Tėvai nutarė skirtis, - galų gale ištarė.
- Turėtum džiaugtis, - gūžtelėjo pečiais Lina. - Pats
sakei, kad namie pragaras.
- Nieko iš to gero. Aš tai už, kad išsivaikščiotų, kol
vienas kito nepribaigė. Bet, supranti, jie tariasi, kaip mus
pasidalins. Mus su broliu. Lyg mes sūris, po perkūnais.
Nusprendė - vieną savaitę gyvensime pas motiną, kitą
pas tėvą.
- Tai gal nieko baisaus, kad šitaip? Žinau, kiti kitaip
dalinasi vaikais: kam tenka vienas, kam kitas. Jūs bent
su broliu liekat kartu.
- Liekam. Bet vis tiek... M es kelionmaišiai ar ką -
kas savaitę kiti namai. Pas mamą tai dar normaliai, bet
savaitė su tėvu... Jau dabar, kaip iš motinos isterikos su­
pratau, bobą kažkokią turi. Eina jis šikt. Kam aš jam?
Tegul imasi brolį, o mane palieka ramybėj.
- Priprasi, - Lina tikrai nežinojo, ką pasakyti.
- O tave... kaip pasidalino?

81
 - Aš pati pasiprašiau gyventi su tėvu.
- Tai tau visai gerai?
-A h a .
- Pripratai... be mamos?
- Aha.
- T ik taip sakai... Bet kodėl kažkas turi nuspręsti
už mane, kaip, kur, su kuo turiu gyventi? M an žiauriai
visko gaila. Kiemo draugų, stadiono, salės... Nežinia,
kuriame miesto gale gyvensim. Butą juk parduos. Ir dar
Guoda...
- O ką Guoda? - sukluso Lina.
- Ji iš to paties kiemo. Buvo. M es kartu nuo smėlio
dėžės laikų. Tarsi įprasta, kad visada šalia. Pusryčius
valgai namie, pietus - pas Guodą. Arba ji pas mus.
Mūsų mamos - geriausios draugės... Guoda man kaip
sesuo. Nežinau... O dabar išyra ir tai.
-J u k ne už Atlanto išsikeli. Matysitės... - Lina ne­
benorėjo, kad Marius kalbėtų apie Guodą. Tegul pasa­
koja apie save. - Ir dėl to išėjai? Kad parduoda namus?
- Gal dėl to irgi. Pats nežinau. Tėvai jau nusprendė,
atrodo, ko dar pyktis, bet ir vėl... Jie negali kalbėtis nor­
maliai. Bandžiau raminti, sakau, baikit rėkt. O tėvas
tada: „Tu čia išvis nesikišk, tu...“ Supranti? Aš ne jo
vaikas. Dabar visai aišku. Bet turėsiu kas savaitę atlikti
katorgą...

82
 - Gal dar viskas nebus taip blogai? Kai tėvai išsi­
skiria, jie nebesipyksta.
-Taviškiai nebesirieja?
- Jie bendrauja tik telefonu. Mandagiai. O aš sten­
giuosi su mama nesusitikt.
- Kodėl?
- Daug pasakoti...
- Bet teismas nusprendžia... Ir privalai. Ar ne?
- Nieko neprivalai. M es nesame savo tėvų įkaitai,
mes atskiri žmonės. Ir mūsų likimai atskiri, - Lina tik
norėjo Marių paguosti, bet suprato, kad guodžia ir pati
save: mama gyvena savo gyvenimą, tėtis savo, ir Lina
negali nei ko pakeisti, nei norėti, kad jų gyvenimai būtų
kitokie. Jai tepriklauso vienas gyvenimas - jos pačios.
T ik už jį dabar ji atsakinga. - Galvok apie save. Negal­
vok apie juos.
- Lengva pasakyti.
- Nelengva.
Bet Marius jos lyg negirdėjo. Kalbėjo sau.
- Dabar reikia susirast, kur apsistoti. Lizdas tinka
pernakvot, o ilgiau... N ei vandens, nei elektros. Bet
gyvenimas, ką? Turi viską, paskui spragt - ir nebetu­
ri nieko. Regis, nieko nepadarei, niekuo nenusikaltai.
T ik gimei. Kam išvis žmonės susituokia ir prisigimdo
vaikų. Manęs tėvas turbūt dar negimusio nekentė. Ir

83
motina nelaukė. Aš klaida.
-J e i klaida, tai labai didelė, - šyptelėjo Lina.
Užplūdo toks švelnumas... Marius vaikas, kalba kaip
vaikas. Norėjo paglostyti jam plaukus, pirštų galais
palietė galvą - vos besikalantį dygų ežiuką... Nemokėjo
glostyti. Tai tik nestipriai spustelėjo sprandą.
Ji jau nuėjo tą kelią. Ir jautėsi suaugusi, stipri paguosti.
Stipri? Kartais atrodydavo, kad neadaikys užklupusios
vienatvės ir skausmo, subyrės. Bet adaikydavo. Išsibliau-
davo ir... kažkaip. Draugės su savo barbiškais rūpesčiais
jai atrodė tokios naivios. T ik jos buvo laimingos, o Lina
nebe. Kol kas ne. Bet viskas bangomis, bangomis, kaip
tėtis sako. Ir bus dar džiaugsmo. Tikrai bus.
Beveik švito. Žodžiai darėsi vis retesni. Marius sėdė­
jo užsimerkęs. Užsnūdo? Užsimerkė ir Lina. Reikia
galvoti geras mintis, kol užmigsi... Bet mintys vijosi
keistos, iki šiol nepažintos. Siek tiek jų buvo drovu, tų
minčių, kylančių galvoje, atremtoje į šiltą platų petį.

Evelina kažką rašė ant sienos.

- Galiu? - paklausė Lina ir priėjo paskaityti.

Tai neteisingūyjei man netinka,

O tai, kas tinka, mažai protinga.

84
 - Neblogai. Tavo?
- Visą dieną skambėjo galvoje, tai iškračiau, - nusi­
juokė Evelina. - O kur kiti? Jau po septynių.
- Aš atnešiau sumuštinių, žiūrėk. Ir arbatos ter­
mosą, - ėmė kraustyti krepšį Lina.
Kaip tik tuomet apačioje sutrinksėjo durys.
- Eglė arba Mindas, - spėjo Evelina. - T ik jie turi
raktus.
Jėjo visi trys - Mindas, Guoda ir Marukas.
- Susitikom netyčia, - lyg pasiteisino Mindaugas. -
Eglės nėra?
Iš pradžių jie dar laukė, bet paskui nusprendė pradė­
ti be jos. Apeigas vedė Mindas. Jam nepavyko taip
iškilmingai, bet malda išėjo visai nebloga.
- Apie ką šiandien verksim? - pabaigė kiek iro­
niškai. - Kaip gyvenat?
- Aš normaliai, - patraukė pečiais Evelina. - Tėvai
išvykę į Veneciją, dviese, kaip žmonės, tai mums su Jore
senelių periodas. Puikumą.
- Mariau?
- Nieko, lyg ir tvarka, - pasimuistė Marukas.
Lina vengė į jį žiūrėti. Suprato, kad miegota liz­
de - antklodės susuktos bet kaip. D ėl to ir sumuštinių
pritepė - ar jis išvis turi ką valgyt... Dirstelėjo į Guodą -
kiek ta žino? Bet Guoda prakalbo apie visai ką kita.

85
 - Aš kaip visada... Na, blogai su prieglauda.
Paaiškėjo, kad „Būda“ patalpas nuomoja, nuomos
terminas baigiasi, savininkai nepratęsia, o jie niekur
neranda kito būsto.
- Vienas toks variantas yra, bet ten mažai ploto, visi
gyvūnai netilps, kur reiks dėti kitus, neįsivaizduojam.
Reikia ieškoti savanorių, kurie suteiktų laikinus namus.
Ir persikraustyti su tiek gyvūnų kaip? Vien problemos.
Verk neverkęs, niekas nesisprendžia.
- O šituose sandėliuose negalima prisiglausti? Nors
kuriam laikui? - kilo mintis Linai. - Juk vis tiek jie
tušti. Eglė paprašytų tėvo...
- Bet čia lizdas, - paprieštaravo Mindas. - Mes
netektume lizdo.
- Aš irgi manau, kad nė neverta Eglei sakyt, - pa­
laikė jį Evelina. - Ji tiek širdies įdėjo į klubą...
- Eglės taip gerai nepažįstu kaip jūs, - tarė Lina, -
bet, kiek žinau, ji myli gyvūnus. Turite jos numerį?
Paskambinčiau ir paklausčiau, ir būtų aišku.
Verksniai susižvalgė.
- Skambinti draudžia taisyklės, - priminė Guoda,
jos balse buvo girdėti abejonė.
- Tai kas iš mūsų kalbų, jei iš tiesų negalime vienas
kitam padėti? - suirzo Lina. - T ik tas supranta kito
bėdą, kas pats buvęs bėdoje, argi ne tokia verksnių filo­

86
sofija? Bet ašaros nevirs nei voljerais, nei pinigais. Tai­
syklės... Taisyklės visada turi išimčių.
- T i k ne mūsų klubo, - nusišypsojo Mindas kaž­
kokia bespalve šypsena. - Tu nesupranti, Lina, esi čia
dar naujokė. M ums klubas reiškia kur kas daugiau nei
tau. Aš nesakau, kad Guodai nereikia padėti. Tiesiog
ieškokime kitų variantų.
Ir jie bandė galvoti. Bet kažkas po Linos žodžių
buvo nebe taip.
Nebe taip jauku.
Kai Guoda su Maruku subruzdo eiti namo, pakilo
ir Lina.
- Ar galėtum mane pasiimti į prieglaudą? - paklausė,
kai kartu laukė autobuso. - Norėčiau nors kuo padėti.
Aš niekam nesakyčiau... klube. Marukas gal neišduotų.
- D ėl manęs... - tarstelėjo Marius.
Guoda svyravo.
-T ie s ą sakant, mums reikalingas kiekvienas žm o­
gus. Zinai, ir kaip rankos, ir kaip smegenys. Aš apie
sandėlius niekad gyvenime nebūčiau pagalvojusi.
Paskutinis autobusas važiavo tik iki parko. Visiems
dar geras gabalas pėsčiomis. Lina džiaugėsi, kad ne­
reikia eiti vienai, ypač per tas požemines perėjas...
Guoda pasakojo prieglaudinių, kaip ji vadino, istorijas.
Jos namuose, pasirodo, nuolat būna koks šunėkas, kar­

87
tais dar ir katinas.
- Tada, kaip sakom, gyvename dviem aukštais: vis­
kas, kas katino, sudėta ant stalų, lentynų, palangių;
kas šuns - ant žemės, nes kitaip nesibaigiančios pjau­
tynės dėl vietos prie dubenėlio, - šypsojosi Guoda. Ji
buvo tokia linksma. Visai kitas žmogus nei verksniuo­
se. - Nors būna, kad prieglaudiniai susidraugauja, tada
dar įdomiau. Kartą mama pastebėjo, kad iš vazos sve­
tainėje dingsta riešutai. Nespėji pripilti - jau ir nėra.
Tėtis su broliu ginasi, kad jie tiek nesuryja, aš irgi
ne mėgėja. O riešutai dingsta. Mistika. Ir ką - suga­
vom katiną nusikaltimo vietoje. Įsivaizduoji, jis letena
iškrapšto iš vazos riešutą ir numeta ant žemės, o šuo
sugraužia. Abu patenkinti. Štai kas yra draugystė.
- „Būda“ - tavo visas gyvenimas, tiesa?
- Žinok, tikrai. „Būda“ ir klubas, - dar pridūrė G uo­
da. - Štai čia mano namas. Mariau, tu palydėk Liną iki
stotelės, gerai? Pro tuos kioskelius tamsoj nesaugu eiti.
- Ačiū, nereikia, tikrai, aš nebijau, - atsikalbinėjo
Lina.
- Užtat aš bijau, - nusišypsojo Guoda. - Iki antradie­
nio tada, kaip sutarta?
Naktinis autobusas bus tik po pusvalandžio, ir
Marukas pasiūlė verčiau paeiti pėsčiomis - kas tie keli
kilometrai, jis vis tiek neturįs ką veikti.

88
 - Ar tėvai tavęs neieškos? - sunerimo Lina. - Kiek
jau parų negrįžti namo?
- Tris. Paskambinau motinai. Kasdien paskambinu,
kad man viskas gerai. Pasakau, kad esu saugus ir kad
grįšiu tik tada, kai senis išsikraustys.
- K ą ji?
- Ką, ką... Ir verkia, ir pyksta, ir grasina. Visaip būna.
- O tėvas?
- Jam vienodai, matyt, dar geriau, kad manęs nėra.
Sakė, išsišiks ir pareis.
- Guoda bent žino, kur tu nakvoji?
- Žino. Bet ji neišduos.
- Negali taip slapstytis. Baigsis tuo, kad tėvai praneš
policijai.
- Nepraneš. Jiems patiems kliūtų, kad neprižiūri ne­
pilnamečio sūnaus, - nusišiepė Marukas.
- Bent pinigų turi? Ką tu valgai? Kur prausiesi?
Rimtai... - rūpinosi Lina.
- Viskas man gerai. Pašnekam apie ką kita. N eblo­
gai tu šiandien prispaudei klube su tom taisyklėm.
- Manai?
- Aš suprantu, kad turi būti įstatymai. Kai lankiau
karatė, ten irgi griežtai buvo. Ir mūsų „Žalvarniai“ turi
taisykles, kiekvienas pasirašo. Bet juk čia mes patys ku­
riam, patys galime ir keisti, aš taip suprantu.

89
 - Kas tie „Žalvarniai“?
- Jėgos sporto klubas. Svarmenys, rutulys, kūjis ir
panašūs dalykai. Ten treneriai, komandos, prezidentai,
o verksniai taigi mes - visi vienodi.
- Eglė?
-T a ip , Eglė gal daugiau diktuoja, klubas - jos idėja.
- Ir jums niekada neatėjo į galvą, kad susitarimas ki­
tur nebendrauti, nesikeisti telefono numeriais gali būti,
na, kaip trukdis? Tokia niekam nereikalinga nesąmonė.
- Iki šiol neatrodė. Taip net buvo geriau. Tikrovė­
je juk nei Evelina, nei Eglė, nei Mindas nebūtų mano
draugai.
- Kodėl?
-J ie labai kitokie. O tu...
- Ką aš?
- Paskui atėjai tu, ir aš ėmiau pažeidinėti taisykles, -
nusijuokė Marius.
- Tai tu dabar šitiek kelio atgal eisi iki lizdo? - pa­
suko kalbą kitur Lina.
- Kas čia man, - mostelėjo Marukas.
- Galėčiau pasiūlyti tau arbatos. Pasidarytume ko
valgyt, ką manai? O tada jau ir rytas, parvažiuotum au­
tobusu.
- O tavo tėvas?
- Šiandien jo nėra namie.

90
 - Negrįš?
- Neturėtų.
- Gal ir nieko mintis. Jei tu rimtai... Ypač apie mais­
tą, - pridūrė išsišiepęs.
Šaldytuve buvo tik varškės, jogurto ir kiaušinių.
Spintelėje miltų.
- Galėtume išsikepti blynų, - gūžtelėjo Lina.
Tiesą sakant, nė pati nežinojo, kaip jai šovė į galvą
pasikviesti Maruką namo, bet buvo laiminga, kad jis
sutiko. Ir kad elgėsi labai paprastai, lyg jie senų seniausi
draugai.
- Man ne pro šalį būtų nusiprausti, - apsidairė M a­
rius.
- Vonia ten. Švarūs rankšluosčiai spintelėje.
- Turiu savo. Tu... šitą... užmaišyk tešlą, o aš iškep­
siu, gerai?
Marukas pokštavo liedamas blynus - prie skritulio
pridėdavo ausis ar ištempdavo kojas, ir blynai tapdavo
panašūs į būtybes. Juokingi, todėl ir skanesni.
- Tu gera draugė, - pasakė nei iš šio, nei iš to.
- Kodėl taip manai?
-T uriu šiokios tokios patirties rinkdamasis draugus.
- Spėju, karčios?
- Visokios.
- Papasakok. Išvis, Mariau, papasakok ką nors apie

91
save, kas būtų linksma, jei jau mes ne verksniuose, - pa­
juokavo Lina.
- Ką papasakot? Na, vaikystėje aš nebuvau pavyzdin­
gas. N ei moksliukas. Pradinėse tokį turėjom. Jis buvo
žiauriai protingas, ir tai mus baisingai erzino. Tikrai
nepavydėjom saulučių jo gramatikos ir matematikos
sąsiuviniuose. Tiesiog visada, ką teisingai atsakęs ar
mokytojos pagirtas, jis išsiviepdavo ir taip vos vos pa­
sukęs galvą permesdavo mus skersu žvilgsniu, maždaug
„matėt?!“ M es nebuvome jo stora motušė, blizganti iš
pasididžiavimo savo sūneliu, ir tas jo žvilgsnis varydavo
mums siutą. Norėjosi per pertrauką gerokai paspardy­
ti jam užpakalį, bet visi žinojom, kas už tai bus. Todėl
spardydavom mintyse. Bent jau aš.
- Kas tie „mes“? Klasiokai?
- Klasės bernai. M es buvom chebra, neskaitant to
moksliaus, Snargliaus ir Sauliaus. Snarglius buvo vardu
Aleksandras. Zinai, tėvai turėtų atsargiau rinkti vardus
savo vaikams, nes per istoriją, kai mokėmės apie Alek­
sandrą Makedonietį, negalėjom išsilaikyti nežvengę,
baisus kontrastas tarp mūsų „makedoniečio“ ir tikrojo
vertė iš koto. Snargliumi Aleksandras buvo pramintas
dėl to, kad nuolat žliumbė. Nuo pat pirmos klasės, kiek
jį atsimenu. Vos kas nepasisekdavo, jis užsikniaubda­
vo ant suolo ir bliaudavo. N e balsu. Girdėdavosi toks

92
šniurkš šliurkšt, šniurkšt šliurkšt - traukymas nosimi.
Dabar galvoju, gal Aleksandras tiesiog buvo silpnesnių
nervų vaikis, gal gaudavo namie lupti už įrašus sąsiu­
vinyje, kad nepadarė pažangos... Bet mums visiems
ne viskas sekdavosi, toli gražu. Ir ašaros - kad ir man
pačiam - yra bandžiusios subėgti į nosį, bet reikėjo išsi­
laikyti, ir aš laikiausi. Visi mes laikėmės. O Snarglius ne.
- Reikia jį pakviesti į verksnius, - nusijuokė Lina.
- N ė už ką - paskandintų sandėlius, - pokštavo ir
Marukas. - Gerai, kad baisiai neskambėtų, pasakysiu,
kad niekas į akis jo Snarglium nevadino. Tarpusavy
pažvengdavom. Tai va, o dar buvo Saulius. T iesiog ra­
mus žmogus. Jo nekliudėm. Vieną kartą bandėm pasi­
rinkti į komandą žaisdami kvadratą, bet pasirodė, kad
vaikinas be jokios orientacijos - jis bėgdavo į tą pusę,
kur skriejo paleistas kamuolys, ir buvo pamušamas
kaip puvėkas. Įsivaizduoji? Pirmu išėjimu į aikštelę. Ir
užkvadraty nebuvo iš jo naudos - permesti kamuolio
nesugebėdavo. Įsiūbuodavo kaip mergaitė ir mesda­
vo iš apačios į viršų. Beviltiškas reikalas. Bet jis ir pats
susigaudę, kad neskirtas sportui, ir vėliau visad atsi­
sakydavo žaisti. M es taip jį kviesdavom: „Sauliau, žai­
si kvadratą ar tau labai labai skauda koją?“ - Marukas
nusižvengė.
- Bjaurūs, - šypsojosi Lina.

93
 Va tau ir Marius... Štai koks, pasirodo, palaidaliežu-
vis. T ik pakalbink.
- Geriausi draugai buvom Irmis, Simas, Paulius, ki­
tas Paulius (Paulėnas), Raigardas ir aš. Kiečiausias iš visų
buvo Irmis - jis nuolat prisigalvodavo nuotykių. Sunku
patikėti, bet nors mokėsi vidutiniškai, jis žiauriai daug
skaitė. Rijo visokią literatūrą, nuo kurios, vos užme­
tus akį į aštuonių šimtų puslapių plytą, man daryda­
vosi silpna. Gal nuo to skaitymo Irmiui persiinstaliavo
smegenys - jam paprastas, toks kaip mūsų visų, šeštokų,
septintokų, gyvenimas atrodė nykus (pamokos - tre­
niruotė - kibininė - namai). Irmiui reikėjo įvykių. Ir
jis jų susirasdavo. Pasakodavo per pertraukas. Nori -
tikėk, nori - netikėk. T ie pasakojimai buvo tarsi iššū­
kiai mums, žiauriai erzindavo. Maždaug - o jūs ar
sugebėtumėte tai padaryti, na, kuris iš jūsų išdrįstų?
Kuris išdrįstų apipurkšti dažais elektros skydinę, virš
kurios kabo stebėjimo kamera? O Irmis apipurškė - ir
vedė mus parodyti, kur „krauju“ nuvarvėjusios pilkos
durelės. Na, kas daugiau saldainių parsineš iš savitarnos
vazų prekybos centre, kur kas žingsnis - apsaugininkas?
A? Irmis išversdavo kišenes, pilnas „Kregždučių“, -
vaišinkitės! Kas buvo ant 23 aukštų namo stogo? Irmis
buvo - ir rodo selfį, į kurį žiūrint man keliai linksta. Aš
nuo mažens bijau aukščio.

94
 - Aaa, tai todėl į lizdą pro duris, jei tik yra proga... -
nusijuokė Lina.
-T a i jau taip...
- Pasakok, labai įdomu, na, toliau.
- T a i va, tas Irmis kažkaip uždegė mus nuotykių
karštine - ir mes eidavom į prekybcentrį saldainių.
Atsimenu, vieną kartą buvom pagauti apsaugininko.
Geras pasitaikė vyrukas, liepė tik supilti saldainius at­
gal ir dingti iš parduotuvės. Tai mes tą pačią dieną nuė­
jom į kitą vietą ir prisigrobėm ledinukų. Įsivaizduoji?
Daugiausiai - Paulėnas. Todėl, saldainių skirtumą pa­
vertę centais, sumėtėme jam kibiną - pergalės prizą.
Visada taip darydavom. Nežinau, kodėl dalyvaudavau
tose akcijose. Iš tikrųjų nežinau. Smegenų neturėjau,
vienas paaiškinimas. Juk bijodavau, pilnos sauskelnės
būdavo kišant ranką į saldainius. Jei būtų rimtai pa­
gavę, pranešę į mokyklą, paskambinę namo... Tėvas
mane užmušęs būtų. Garantuotai. „Baikit“, - juokda­
vosi Irmis, kai kuris nors triznius suabejodavo genialiu
jo planu - „o jeigu...“ Jis buvo išskaitęs knygose, kad
nepilnamečiai už nieką neatsako. Yra tave pagavę au­
tobuse be bilietėlio? Ir ką? Ir paleido, nes nieko iš ta­
vęs nepaimsi. Buvom įsitikinę, kad daugių daugiausiai
aiškintis teks tėvams. Na, pasakysi, kad buvo visai ne
taip, suversi bėdą kitam... Gausi per subinę, ir viskas.

95
Irmis mokėjo įtikinti. Genai. Jo tėvas buvo advokatas.
- Ir dabar draugauji su tuo Irmiu?
- Įdomiai taip išėjo... Dar vasarą susiskambinda-
vom, susitikdavom, o ateinam aštuntoj klasėj į Rugsėjo
1-ąją - jo nėra. Ir niekas nežino, kur dingo. Ar išsikėlė,
ar ką iškrėtė... Labai gailėjom iš pradžių, o vieną dieną
sėdim ant akmeninių muziejaus laiptų, savo senoj vie­
telėj, gaužiam kažką, ir Paulėnas sako: „Bet tai primes-
kit - Irmis juk niekada su mumis į akcijas neidavo. Bū­
davo saugas. Sugalvodavo, bet pats tai neidavo.“ Nagi
tikrai - jis sakydavo jau tai daręs. Bet galgi skiedė?
Dažai ant skydinės galėjo būti ir ne jo darbas. O sal­
dainiai? Nuperki, ir viskas. Taip pasikalbėjom ir pasiju-
tom geriau. Gal likimas mus, kvailius, iš didelės bėdos
ištraukė. Ir išmokė truputį rimčiau rinktis draugus.
Paskutinį blyną juokaudami dalino kelis kartus:
per pusę, tada dar per pusę ir tą pusę per pusę. M iego
visiškai nesinorėjo. Bent jau Linai. Ji būtų pasiūliusi
Marukui numigt, juk ir lovų, ir patalų pakankamai, bet
bijojo, kad dviprasmiškai nuskambės. Viena yra arbatą
gerti, o kita... Todėl kantriai kalbino jį, kol gatvėmis
ėmė važinėti mašinos.
- Susitiksim lizde? - paklausė atsisveikindamas.
- Manau, —atsakė Lina.
Grįžusi į virtuvę kaip kokia ragana truktelėjo nosimi

96
orą - žmogumi kvepia. Namai vėl kvepia žmogumi. Ir
blynais, žinoma.

-P ovilas... Tėtis prašė čia truputį jo palaukti, -

stodamasi nuo suoliuko tarė Lidija, teta iš sudegusio
teatro. Ji vėl atkišo Linai savo rudą leteną ir vėl buvo
nepaprastai maloni.
Bjauriai prasideda sekmadienis. Jie pavėluos...
- O tėtis kur?
- Jį pakvietė pokalbio. Neturėtų ilgai užtrukti, ne­
sijaudinkit.
Koks jos reikalas, jaudinasi Lina ar ne.
- Kas pakvietė? Broliai?
- Taip.
Jau tėtis bus ko prisidirbęs. Dabar atims jo laisvas
valandas ir nuplauks suplanuotas kinas. Gal į PC kon­
trabanda kas įnešė alkoholio ir tėtis prisigėrė? Taip
būna, pats sakė. Tada du keliai - arba dabar jį išmes,
arba pratęs gydymosi laiką dar trimis mėnesiais. To
Lina neištvers. Ir geriančio tėvo neištvers. Ir apskritai
ji nebeturi jėgų laukti, kol suaugusieji susitvarkys savo
gyvenimus, kad ji pagaliau galėtų atgauti savąjį.
Sėdėjo nusiminusi.
- Povilas sakė, jūs daug skaitote?

97
 - Nelabai. Neturiu laiko, —nenoromis atsakė Lina.
Juk buvo aišku, kad moteris tik stengiasi užmegzti
pokalbį, nei jai įdomu tie skaitymai, nei ką. Ir dar tas
„jūs“...
- A š tai paauglystėje visai nemėgau knygų. Po
medžius su berniūkščiais karsčiausi, - nusijuokė Lidi­
ja. - Kas aukščiau užlips.
- Nebijojot nukristi? - be jokio susidomėjimo pa­
klausė Lina.
- Bijojau turbūt. Bet paauglystėje traukia pavojai.
Ar Liną traukia pavojai? Ar balansuodama kaskart
ant siauros sijos į lizdą ji galvoja apie pavojų? Ne. Ji
galvoja, kas jos laukia viduje. Galvoti, kad pasaulyje esi
vienintelis verksnys ir kad tavo bėdos didžiausios, - štai
kas yra pavojinga. Ką ji išmano, „vadovė“...
Taku artėjo tėtis.
- Na, kaip? - klustelėjo Lidija.
Ji, aišku, žinojo, kokiame pokalbyje tėtis, bet,
klastūnė, nieko Linai nesakė, leido sėdėti ir jaudintis.
-V isk as puiku. Sutarėm, - atsakė tėtis, apkabin­
damas Liną. - Sveika.
- Gal nori man ką nors papasakot? - paklausė ji.
Jie jau buvo už PC vartų. Teatro vadovė, ačiū Dievui,
liko anapus.
- Pasiūliau broliams renovuoti senąjį tvartą.

98
 - Tą akmeninį?
- N e akmeninį, o akmens mūro. Dabar ten sudė­
ti visokie nereikalingi daiktai: senos lovos, sulūžusios
kėdės. Sandėlis. O galėtų būti salė. Bendruomenė ne­
turi salės.
- Vaidinimams?
- Kad ir vaidinimams. Norėčiau kuo nors atsidėko­
ti broliams už visa tai, ką jie daro dėl manęs, dėl kitų
žmonių.
- U ž pinigus juk, - šyptelėjo Lina.
- Yra neįkainojamų dalykų.
Filmas buvo fantastinis. Apie kelionę laiku. O pas­
kui - į kavinę. Pasikalbėt. Tradiciškai. Tėtis pasiėmė ka­
pucino. „Atpratau nuo tikros“, - nusišypsojo.
- O žinai, tėti, kad teoriškai galima nukeliauti į
praeitį? Mums fizikas aiškino, kad reikia keliauti erdvės
tuneliais, pripildytais neigiamos energijos, tai yra, tune­
lio tūrio vieneto energijos tankis turi būti mažesnis už
nulį. Kažkaip taip...
- Ir šito dabar moko mokykloje? Nieko sau... Sena
žmonijos svajonė grįžti ir ištaisyti praeities klaidas. Bet
būtų kaip šiandien tame filme - pakeisdamas praeitį
pakeistum ir dabartį. Grįžtum, o gyvenimas nebe toks,
kokį palikai. Ir gal tau visai nepatiktų tai, ką radai. Su­
pranti? Nėra prasmės keliaut į praeitį. Nebent kokiais

99
moksliniais, tiriamaisiais tikslais. Pažiūrėti, bet ne­
judinti.
- Tai kodėl mokykloje sako, kad reikia prisiminti
praeitį, išmanyti istoriją, prisiliesti prie savo šaknų ir
taip toliau? Kalti atmintinai visas tas... senienas? „Bra-
lei seseris, imkiet mani ir skaitikiet.“
Linai pavyko tėtį prajuokinti.
- Na, čia žinios, jos reikalingos. Bet šiaip žmogui
nėra ko dairytis atgal. Žiūrėk, filme tas Čarlzas juk ne­
tapo laimingesnis, kai gavo galimybę grįžti. Jis sužinojo
tai, ko verčiau būtų nežinojęs. Nereikia grįžti į tas vie­
tas, kur jau buvai.
- Tai kodėl tu nori grįžti į PC? Statyti ten kažkokią
salę...
- Aš irgi galvojau. Kiti išeina po gydymo ir nutrau­
kia visus ryšius. N et gatvėje su buvusiais „kolegomis“
nesisveikina. Apsimeta, kad nepažįsta, kad šito laiko­
tarpio jų gyvenime nebuvo. O kiti lieka visam laikui,
duoda įžadus ir padeda išsikapstyti likimo broliams.
Aš renkuosi tarpinį variantą, - tėtis nusišypsojo. - Ž i­
nai, ko išmokau PC? Kad reikia ne verkti, o veikti. Kai
pradėsi veikti, pradėsi ir sveikti. Besigailėdamas savęs tu
tik stovi vietoje, o veikdamas judini gyvenimą į priekį.
Va, suremontuosime tą tvartą, žmonės džiaugsis. Ir kol
dirbs, jie nesigailės savęs. Nebus kada.

100
 „Ne verkti, o veikti“, - galvojo Lįna. Būtų puikus
šūkis verksnių klubui. T ik tada tektų nusišluostyti
ašaras.

Guoda ją nusivedė į „Būdą“. Perspėjo, kad bus sunku,

kad ne kiekvienas gali ir kad labai svarbu pradėjus ne­
mesti - gyvūnai prisiriša prie savanorių, juos pažįsta ir
ima ilgėtis, jei nebemato. Negalima suteikti skausmo
tiems, ką likimas ir taip nuskriaudė.
„Likimas? Kaip gudriai žmonės sugalvojo permes­
ti atsakomybę likimui. Žmonės. Visus šituos gyvūnus
nuskriaudė žmonės“, - galvojo Lina, žvelgdama į vir­
tines narvų ir voljerų.
Guoda žinojo visų prieglaudinių istorijas.
Princas - baltas ilgaplaukis katinas, šešeri metai.
Atiduotas šeimininkų, nes jam diagnozuotas diabe­
tas. Insulino injekcijos du kartus per dieną. Žmonėms
vaistai kompensuojami, gyvūnams - ne, taigi gydymas
nepigus. Katino būklė pagerės, bet vis tiek viskas baig­
sis traukuliais. Seimininkai, išklausę veterinaro prog­
nozę, Princą atvežė į „Būdą“ - jie labai myli savo ka­
tiną ir jiems bus nepakeliamai skaudu matyti, kaip jis
kankinasi. Leisti vaistus - tai juk tokia atsakomybė...
Jie negalės... Neištvers... Ir brangu... Specialus maistas.

101
Pasiimkit Princą, labai prašome. Bet mes taip mylim
kates, kad norėtume į jo vietą paimti štai tą marmurinio
kailiuko katytę...
- Ir paėmė? - pasibaisėjo Lina.
- Kas jiems duos! Tokie šeimininkai patenka į juo­
dąjį sąrašą, jų jokia prieglauda niekada neįsileis. Bet
Princas vis dar pas mus. Greičiausiai čia ir baigs dienas,
ilgėdamasis minkštos sofos namuose, kuriuose užaugo.
Jis kaltas, nes serga. Koks absurdas.
Šitie keturi rasti laiptinėje. Dar akli. Be motinos,
pasmerkti mirti. Prieglaudoje buvo maitinanti katė su
savo mažiukais, bet priėmė ir svetimus. Visiems pie­
no neužteko, taigi savanoriai primaitindavo švirkštu.
Užaugo graži aštuonių katinukų šeima. Iš jų namus
rado tik du. Kiti niekada negulės vakarais ant kelių
mylinčiam šeimininkui, bus paglostomi atsitiktinių
rankų. Tų, kurios tądien laisvesnės.
O čia Dona, kalytė. Jai tik pusė metų, bet jau trečią
kartą prieglaudoje. Ją su sesėmis ir broliais atnešė šeima,
užsiimanti šunų veisimu. Si vada buvo netikusi, veis­
lę sugadino neveislinis partneris, taigi taksiukai gimė
didelio kūno, riestų uodegų - negražūs, todėl pateko į
prieglaudą. N e šitą, kitą, kurioje laiko tris paras, o pas­
kui utilizuoja - lyg gyvybė tebūtų šiukšlė. Savanoriai
išgelbėjo šuniukus, pernešė į „Būdą“, surado naujus

102
šeimininkus, bet Donai nepasisekė —ją atvežė atgal
pasiėmusi šeima, nes vaikui nustatyta alergija šunims.
Tada kalytė pateko pas močiutę, bet ta po mėnesio pa­
simirė, ir štai Dona vėl pas mus. Laukia. Matai, kokia ji
miela, ją būtinai kas nors paims.
- O šitas kas?
Lina pritūpusi žiūrėjo į narvo kamputyje susirietusį
rudai gelsvą gaurų kuokštą.
- Čia Zigis. Neprisišauksi, veltui bandai. Jis bijo
žmonių. Augo šeimoje, kur vaikai su juo darė, ką norė­
jo. Buvo gyvas žaislas, kurį ir mėtė, ir tampė, ir dažė...
Pas mus atvežė supiltą greit stingstančiais klijais. M oti­
na galų gale suprato, kad jos vaikai per maži turėti
augintinį, skriaudžia... Bėda su Zigio kailiu. Iškarpėme,
bet vietomis oda pažeista, gali būti, kad plaukai ten
niekad nebeaugs, ir jis bus kaip apipešiotas, taigi ne­
gražus. O negražių neima. Kaip ir senų, ligotų... Tai va,
Zigis čia liks iki dienų galo. Yra pas mus tokia savanorė
Julija, ji mezga trumpakailiams šunims megztukus, kad
žiemą galėtume išvesti pasivaikščioti. Numegs ir Z i-
giui. Išgyvensim kaip nors.
Tądien „Būdoje“ buvo keturi žmonės, įskaitant Liną.
Ir 190 gyvūnų. 380 akių, kurios prašo, 760 kojų, kurios
nori pabėgioti. Prieglauda - vos geriau už mirtį. Jeigu
geriau...

103
 Lina šiaip taip parsivilko namo, nešdamasi sunkią
širdį, kurią visą dieną lyg kas būtų metęs, daužęs ir
tampęs kaip tą Zigį.

A nt sienos buvo du nauji įrašai. Vienas Eglės: „Ir

taip sėdėti, kol prašvis, / ir taip galvot balkšvas mintis.“
O kitas gal Maruko - kas gi dabar čia leisdavo nak­
tis: „Gyvenk duobėj, iš ten matysi tik žvaigždes.“ Tai
iš BIX dainos, Lina atpažino. Taip, galėtų būti Maruko,
jo skonio muzika.
Savo eilutę ji užrašė beveik centre. Atėjo anksčiau,
tikėdamasi pasikalbėti su Egle, bet jos dar nebuvo. U ž­
degė smilkalą ir ėmė dėlioti saldumynus - teta ją maiti­
no šokoladais, o Lina viską tempė į lizdą. Visi nudžiug­
davo radę ką skanaus. „Nors, logiškai mąstant, verksnių
klube labiau derėtų lupti svogūnus, o ne saldainius“, -
šaipėsi pati sau Lina. Ji jau savaip mylėjo visus tuos
žmones: Mindą, Eveliną, Guodą, Eglę... Maruką, o ir
lizdas buvo saugi priebėga, to nepaneigsi, bet kuo to­
liau, tuo labiau kažko jame ėmė trūkti, kažkas vis dėlto
buvo ne taip...
Eglė atėjo, bet tuoj pat susirinko ir visi kiti - kas pro
langą, kas pro duris, ir Lina nerado progos prabilti apie
tai, kas jai nedavė ramybės. Na, gal vėliau.

104
 „Aukščiausiasis Prote...“ - pradėjo Eglė, visus
įtraukdama į spektaklį. Lina ir pati nežinojo, ar tiki
ta Aukščiausiąja Galia, į kurią štai kreipiasi. Galbūt.
Kažkas juk jai suteikdavo stiprybės silpnumo akimirką,
kažkas juk paskleisdavo rūką pievoje, kai visai nuliūdusi
ji žvelgdavo pro tuščių namų langą, kažkas jai tapė to­
bulus saulėlydžius, iškabindavo po nakties voratinklius,
kažkas linksmino žaisdamas ryto spinduliais vitražiuke,
kažkas juk dirigavo tam paukštelių chorui, tupinčiam
laiduose virš nykios autobusų stotelės PC. Kad Lina ne
taip liūdėtų. Ir ji buvo dėkinga. Bet dabar norėjo atsily­
ginti. „Ką tik padarėte vienam iš šių mažiausiųjų mano
brolių, man padarėte“2 - argi ne tokią eilutę ji užrašė
šiandien ant sienos? N e pati sugalvojo. Tai iš Biblijos.
Jiems visiems rūpėjo: „Kur tu buvai, Egle? Mums
tavęs labai trūko.“ Ir Eglė šypsojosi žurnalų viršelių
šypsena. Nieko baisaus nebuvo atsitikę, ji tiesiog
privalėjo dalyvauti prabangiame pokylyje, tradiciniame
giminių susitikime. Ją pykino nuo arterinio kraujo
spalvos suknelės, kurią buvo priversta vilkėti, nuo keptų
paršelių vaizdo, farširuotų lydekų išverstom akim ir nuo
pompastiškų kalbų prie stalo. Ji būtų visiškai, visiškai
prislėgta tos tuštybės, jei ne vienas žmogus...

Evangelija pagal Matą 2 5 ,3 4 -4 0 .

105
 - Kvietimuose buvo griežtai nurodytas aprangos ko­
das „Black T ie“, ir visos tetulės bei jų dukros iš kai­
mo sodybų susiveržė lašinius figūrą formuojančiais
apatiniais ir įgrūdo kojas į kurpaites, apsitašiusios pė­
das kirviu kaip tos pamotės dukros „Pelenėje“. Ir štai
įeina princas. Jis jaunas ir gražus. Jo plaukai siekia že­
miau juosmens, džinsai kiauri, o kojos basos. Drobiniai
marškiniai, gintaro karoliai, tatuiruotės ir apyrankės,
ir žvangantys auskarai. Visi netenka amo. Jėzau
Kristau...“ - aikteli kažkas. Apsaugininkai puola artyn,
bet sustingsta - už rankos jaunuolis veda seną moterį,
savo ir daugelio iš susirinkusių jų močiutę. Taigi jis sėdo
su visais prie stalo, gėrė vandenį ir valgė duoną... Gerai,
gerai, ne tik duoną, - nusijuokė Eglė.
- Ir tu jį iškart pamilai? - ironiškai paklausė Mindas.
- Žinoma. Jis mano pusbrolis.
-Jok ios intrigos, - atsiduso Evelina.
- Bet mes daug kalbėjomės. Tau būtų įdomu, M in­
daugai: apie meditaciją, jogą, radikalųjį atvirumą, re-
befingo technikas, mandalas ir fraktalus, veganizmą ir
psichoterapiją... Apie daugelį dalykų. Ir aš supratau, kad
tikrai esame giminės. M es panašūs - abu maištininkai,
abu kitokie toje pasipūtėlių ir pižonų minioje.
„Keista, - pagalvojo Lina, —laikyti save maištinin­
ke vilkint prabangią raudoną suknelę. Kur čia maištas?

106
Basos kojos - tai jau rimta...“
Ir visas pokalbis šįvakar sukosi apie taiką pasaulyje,
badaujančius Afrikos vaikus ir nepaprastą poreikį savo
buvimu įnešti į kitų gyvenimą šviesos.
- Pirmiausia reikia dirbti žmonių sąmonėjimo link­
me. Filosofijos studijos tapo dar karštesne mano sva­
jone. Kažkas turi padėti žmonėms mąstyti, atverti tie­
sas. Noriu būti naudinga.
- Bet tu jau dabar daug darai dėl kitų, - nuoširdžiai
tarė Guoda. - Tavo dėka atsirado mūsų klubas. Ir liz­
das.
- Labai tuo džiaugiuosi.
Lina norėjo užsiminti apie sandėlių nuomą prieglau­
dai, bet nedrįso. Palaukė, kol visi išeis. Matė klausiamą
Maruko žvilgsnį - kodėl lieka, kodėl ne su jais šįkart?
Jei Marukas čia dar grįš, jam teks paaiškinti Eglei savo
benamystę. Ar ji jau žino?
- Padėsiu sutvarkyti, - tarė garsiai.
Dėliojo daiktus ir ieškojo tinkamų žodžių.
- Manau, jau viskas.Tu liksi ar eini? - paklausė Eglė.
- Turiu liūdesio istoriją, norėčiau, kad tu ją išklau­
sytum.
- Nenorėjai kalbėti prie visų? Žinoma, aš išklausy­
siu. Turi bėdų?
- Turiu 190 bėdų ir, tiesą sakant, tiek pat liūdesio

107
istorijų, - pradėjo Lina.
Eglė klausėsi įdėmiai, kol Lina baigė.
- Supratau, kad norėtum pagalbos? A š žinau prie­
glaudos problemas, Guoda jau ne kartą pasakojo, tik
kuo galėčiau padėti? Tapti savanore? Aš neturiu pa­
tirties su gyvūnais, man niekada neleido nieko laikyti.
Nežinau, ar sugebėčiau. Bet visada aukoju pinigų, per
visas akcijas. Kol kas tik tiek galiu.
-T a i labai svarbu, Egle, tikrai, kiekvienas euras svar­
bus, bet dabar „Būda“ lieka be patalpų. Gyvūnus reikia
laikinai kur priglausti, tik laikinai, todėl aš pagalvojau...
gal tu galėtum pasikalbėti su tėčiu dėl šitų sandėlių?
Jie stovi tušti, sutvarkytume ir... Nors kuriam laikui,
trumpam. Prieglauda sutaupytų pinigų už nuomą, čia
juk gal net nereiktų mokėti - sandėliai tiek metų buvo
nenaudojami, nenešė jokio pelno, o...
- Nieko nebus, Lina, - nutraukė ją Eglė. - Tėvas
neduos sandėlių prieglaudai nei už dyką, nei už pinigus.
- Bet kodėl? Iš kur žinai? Gal verta pabandyti?
- Neverta. Kils tik daugiau problemų.
- Problemų?
- Jis seniai pamiršęs tuos sandėlius, nežino, kad
yra lizdas, nežino, kad turiu raktus, nė nenumano,
kas čia vyksta, kur būnu per dienas. Ir aš nenoriu, kad
žinotų. Sandėliai - vienintelė mano erdvė. Čia aš rami.

108
Čia verksniai. Tarkim, man pavyksta įtikinti tėvą dėl
prieglaudos, sutarti dėl kokios nedidelės sumos, už
dyką tai jis niekaip... Atvažiuoja apžiūrėti patalpų - ir
štai ką randa, - Eglė mostelėjo ranka aplink. - Kaip
manai, kas man būtų?
- Sutvarkytume... - nedrąsiai pratarė Lina.
- N et ne ta esmė. Gyvūnų prieglaudos turi rėmėjų,
jomis rūpinasi daug gerų žmonių, štai tu irgi... O kas
rūpinasi mumis, kaip tau atrodo? Kas rūpinasi paaug­
liais, kurie yra nelaimingi namuose? Policija? Mokykla?
Kas? Taigi kad niekas. M es patys, supranti? M es patys
rūpinamės savimi ir vieni kitais. Nori, kad verksnių ne­
liktų? Kad Marukas nakvotų gatvėje? Ir Mindas sėdėtų
užsidaręs vonioje medituodamas, nes jo mokslininkams
tėvams bet kokios dvasinės praktikos yra nesąmonė?
Nori? O aš nenoriu per dienas klausytis savo motinos
rypavimų dėl nusilupusio gelinio manikiūro, nenoriu,
kad Evelina, Guoda, tu netektumėt lizdo, mūsų visų -
žmonių, kuriems jūs rūpite, supranti? Tau rūpi G uo­
da, žinau, tai ji nusivedė tave į prieglaudą, sakė man.
Krimtosi pažeidusi taisykles, bet tiek to, buvo rimta
priežastis pažeisti. Mes esame vieni dėl kitų, bet dėl
mūsų - niekas. Aš negaliu išardyti lizdo. Neturiu teisės.
Jis ne tik mano ir ne tik man. Jis mums.
Eglės kalba liejosi kaip vanduo.

109
 Bet ji, Lina, negertų šitokio vandens. Jau negertų.
Eglę reikia suprasti. Ji negali prašyti tėvo. Tokie
santykiai, kad negali, ir taškas. Ir kam visi tie kilnūs
tekstai. N e - tai ne.
Jei taip Linai tektų ko nors prašyti motinos, ar
išdrįstų? Jei labai labai kam nors reikėtų? Gal išdrįstų?
D ėl savęs - ne. Bet dėl kitų?
Mama iš pradžių nekėlė, paskui atskambino. Lina
suprato, kad ji gatvėje - ūžė mašinos. Retai kada
kalbėdavo iš namų. Gal kad negirdėtų tas žmogus?
Apsidžiaugė, kad duktė nori susitikti, kad važiuos
apžiūrėti tetos Apolonijos sodybos. Kitą savaitę, gerai?
„Du hektarai, - galvojo Lina kratydamasi į PC, - tai
didžiulė erdvė. Keturi ūkiniai pastatai... Katės ir pli­
kučiai glaustųsi troboje... Malkos... Mama sakė, tiek,
kiek matė malkinėje, pakaktų visam rudeniui.“ Tegul
gyvena, sakė mama, jei jau tokia bėda. Ir paprašė, kad
Lina pasiimtųjų kartu eidama į „Būdą“.
Kažkas vėl atsitiko Linos širdžiai, kai jos su mama
apsikabino atsisveikindamos - pirmą kartą per tuos il­
gus metus. Pykčio joje nebebuvo nė lašo. T ik liūdesys.

Tėtis dar nieko nežinojo apie palikimą, ir Lina pa­

pasakojo pusę tiesos. Matė, kad jam nelabai smagu

no
klausyti, tad nutylėjo, kad matėsi su mama, kad važiavo.
Geriau tegul tėtis negalvoja apie mamą, tegul pamirš­
ta, kaip ji pamiršo jį. Tegul galvoja apie ką kita, kad ir
apie tą Lidiją, tegul... Jeigu jis ką nors įžvelgia tamsiose
akyse, apvaliose kaip kaštonai... Dukros nerenka drau­
gių savo tėčiams. Ir jis niekada neaiškino Linai, su kuo
jai draugauti. Nors Indra jam nelabai patiko. Bet tik­
rai patiktų Guoda. Ir Marukas. Taip, taip, ji nepamiršo,
apie ką dar žadėjo pasikalbėti su tėčiu.
-T ė ti, noriu su tavim pasitarti labai rimtu klausimu.
- Nagi? - bet Lina matė, kaip jis vėl įsitempė. -
Kokios problemos?
- Man labai liūdna, - pasakė atvirai, visai kaip
verksniuose, - labai liūdna vienai...
- Mažute, - apkabino ją tėtis. - Aš žinau... Atleisk
man, kad viskas taip nelemtai įvyko... Bet jau nebedaug,
visai nebedaug liko, ir aš tau pažadu...
- Bet kol tu grįši, tėti... ar galėtų mūsų namuose
pagyventi...
Tėtis atšlijo ir nustebęs pažvelgė į Liną. Šito jis bi­
jojo - kad pražiopsos jos paauglystę, pirmus įsimylėji­
mus ir rimtesnius reikalus. Kad nemokės su ja, maža
moterimi, kalbėtis. Bus per anksti ar pavėluos. O gal jau
pavėlavo... Pastaruoju metu rūpinosi tik savimi, galvojo
tik apie save, ir štai...

m
 - A r galėtų su manimi pagyventi mažiukas šuo?
Visiškai mažytis. Žiūrėk, va toks, - Lina atkišo
nuotrauką telefone.
- Dievuliau, ar jį kas išskalbė skalbyklėje? — tėtis
turėjo kiek pasistengti, kad tai nuskambėtų linksmai. -
Kurgi radai tą nelaimėlį?
Ir Lina papasakojo Zigio liūdesio istoriją.
- Todėl, kol kas nors pasiims, reikia jam namų, -
baigė ji.
- Tau tas šuo patinka?
- Labai patinka, tėti! - ji vėl buvo mažoji jo mer­
gaitė.
- A š manau, kad nėra gerai šunį pratinti prie vieno
žmogaus, paskui numesti kitam. Šuo ne žaislas.
Lina nuleido galvą. Žinoma, tėtis neleis priimti šuns.
Po Merės jos su mama bandė kalbėti apie šuniuką, bet
tėtis griežtai pasakė, kad taip mylima tik vieną kartą ir
kad Merės niekas nepakeis, ir kad Lina jau didelė... Be
reikalo dabar ji prašė.
- Bet jeigu jau nori priglausti tą šunelį, - toliau
kalbėjo tėtis, - tai turi jį ir pasilikti. Ar susitvarkysi vie­
na, kol aš grįšiu?
- Tėti!
- Nes reiks paskiepyti...
- Jis jau paskiepytas!

112
 - Ir pavadėlį nupirkti...
-J a u nupirktas!
- Ir pažadėti, kad gerai mokysies. Kad gausi dešim­
tukus... ne tik iš liūdesio, - nusijuokė tėtis.
Liūdesio? Kokio liūdesio?
Pasaulis vėl nuostabus.

Jie susirinko visi. Prasidėjus birželiui tai vienas, tai

kitas savaitgalį dingdavo, bet šįvakar buvo visi. Uždegė
žvakes, bet jų šviesa ištirpo skystoje lizdo prieblandoje.
Nebesutemsta.
- Turiu naujienų, - ištarė Eglė po ilgokos tylos, ly-
dėjusios maldą. Ir keistu žvilgsniu pažvelgė į Liną. -
Tėvas parduoda sandėlius.
- Rimtai?! - nepatikėjo Evelina.
- Taip. Čia bus gyvenamasis namas. Prabangūs lof-
tai.
- Šitokiam nykiam rajone? - kilstelėjo antakius
Mindas.
- Miestas plečiasi, - nelinksmai šyptelėjo Eglė. -
O mes turime išsikraustyti. Ilgai mąsčiau, kur galėtų
persikelti klubas. Ir nutariau...
- Nagi? - nekantravo M indas.
- Nutariau, kad... niekur. Tai likimas. Metas išsi­

113
vaikščioti.
Niekas neištarė nė žodžio.
- Yra ir dar kai kas. Aš išvažiuoju. Tėvas nusprendė,
kad stojant į prestižinį universitetą geriau būtų baigti
mokyklą užsienyje. Surado tokią... Mane jau priėmė, ir
kitą mėnesį...
- Turbūt tai gera galimybė, - guodė Evelina, - bet
tu juk nesidžiaugi?
-N e.
- O negali?.. - pradėjo Guoda.
-N e.
- Bet juk grįši? - paklausė Lina. - Atostogų? Vis
tiek čia lieka tavo namai, šeima.
- Nelieka. Išvykstam visi. Jiems atrodo, kad turi
prižiūrėti mano mokymąsi. Jie prisiklausė, kad išvažiavę
vaikai nesimoko, suserga depresija, nesusitvarko su
namų ilgesiu ir liūdesiu, - Eglė šyptelėjo. - Lyg čia
susitvarkiau...Tai va, reikia manimi rūpintis, kad inves­
ticija atsipirktų. Jiems nusispjaut, kaip aš iš tiesų jau­
čiuosi, ko noriu ir apie ką svajoju, jie...
J ie “.
- O kaipgi tavo filosofija? O poezija? —naiviai pa­
klausė Guoda. - Tu taip gerai rašai...
- Metas rašyti eilėraščius, metas juos trinti, - Eg­
lės balsas prikimo, bet ji susitvardė. - Viskas baigiasi -

114
tokia ir filosofija. Reikia neprisirišti, nes viskas baigia­
si...
Jie sėdėjo ratu ant skudurinio kilimo. Medyje, kurio
šakos buvo matyti pro sandėlio angą, ciksėjo paukšte­
lis. Ar jie visi klausėsi, ar tik Lina? Pabaigos nėra, juk
viskas bangomis... Ir vis dėlto ji jautėsi keistai kalta -
lyg anas pokalbis apie sandėlių nuomą būtų kažką išju­
dinęs, kažką, kas buvo nusistovėję ir nekintama. Mintys
net akmenis pastumia, juk taip sakoma?
- Atsisveikinti su lizdu norėčiau simboliškai - nu­
baltindama sienas. Mūsų buvimo neturi likti nė pėdsa­
ko. N ė vieno žodžio svetimoms akims, - pareiškė Eglė.
Visi linktelėjo. Tebebuvo priblokšti naujienų.
- Čia vienkartiniai kombinezonai, štai voleliai ir
dažai. Jei norit prisidėti, - ir Eglė pirma įsinėrė j
balzganą polietileninį kostiumą. - Nes liūdesys geriau
už nuobodulį.
„Nes liūdesys geriau už nuobodulį“, - ir jie, sudėję
krūvon rankas, sušnabždėjo savo užkeikimą. Paskutinį
kartą, kaip dabar suprato.
Eglė įjungė „Radiohead“ - seną nudrožtą kom­
paktą - ir niauriai lengvas graudumas pripildė erdvę.
„Street Spirit“, „Nice Dream“...
Šeši keistai susiję žmonės štai išsiskiria. Dar viena
priežastis paverkti. Arba dar viena galimybė ištverti.

115
 Žinoma, gaila lizdo. Sandėliai turėjo tokį kvapą...
Ypatingą... Panašiai kvepėdavo asfaltas po lietaus.
Dulkėmis ir dar kažkuo... „Nag Champa“? Lizdas buvo
jų paslaptis. Namai. Žmonės. Žinutės ant sienų. Va­
karai. Žodžiai. Atvirumas. Liūdesys. Muzika. Mėlyna
primuso liepsnelė... Nepapasakota liūdesio istorija. Ki­
tos Linos mintys. Marukas.
M at kaip... Lemtis keistai nujaučiama. Sandėliai vis
tiek taps namais. Bet ne gyvūnams.
Lina ėmėsi šiaurinės sienos. Ten buvo daugiausia
jos įrašų. „O žemėj žydi baltos vyšnios / ir begalinis
liūdesys“3 - storu baltu sluoksniu užtepė tą liūdesį.
Salia darbavosi Marukas. Jis čia rašęs mažiausiai. Jo­
kios poezijos. Keli sakiniai... Kai abiejų voleliai atriedė­
jo prie paskutinio įrašo - jau aptrinto Eglės eilėraščio
eilutės - ir vienas, ir kitas stabtelėjo: „...taip nelemtai
sutapo, / kad mano siela visada / ilgėsis tavo sielos kva­
po.“ Lina jautė Mariaus žvilgsnį. Tai buvo klausimas.
Ar tavo siela irgi... mano?.. Lina lėtai voleliu apvažia­
vo žodį „visada“. Marius šyptelėjo. Ir uždažė jį keliais
sluoksniais. Štai ir pasikalbėta.
Paskutinius daiktus jie išnešė trečiadienį. Sumetė į
konteinerį vašku apsiraudojusias žvakides. Antklodes ir

Henrikas Radauskas. Eilėraščiai. Vilnius, Baltos lankos, 1994.

116
kilimą Guoda nuneš į prieglaudą. Bus kam nors guolis.
Sustoję palaukė, kol Eglė užrakins duris. Reikėjo ką
nors pasakyti, bet niekas nieko nepasakė.
Tada Lina atkišo Eglei savo arbatos puodelį. Kažko­
dėl. Mėgstamiausią savo puodelį su išpieštu kukučiu.
Eglė šyptelėjo ir savąjį atidavė Mindui, Mindas savo -
Guodai, Guoda savo - Evelinai, Evelina - Marukui, o
Maruko puodelis atiteko Linai. Dabar visi stovėjo šyp­
sodamiesi. Irgi mat verksniai.
O paskui išsivaikščiojo.
Argi tai viskas?
Niekada nežinai...
Guoda užsirašė visų telefono numerius - jei reiks
pagalbos perkraustant gyvūnus.

Ji užtraukė mėlyną sportinį krepšį ir persimetė per

petį. Kitoje rankoje suspaudė Zigio pavadėlį. Dar žvilg­
telėjo prieš išeidama: virtuvės stalas balta staltiese ir
violetiniai vilkdalgiai kepimo popieriumi apsuktame
trilitryje - jos dizainas. Tėčiui patiks. „Nepaprastas
paprastų daiktų panaudojimas“, - šyptels jis. „Sveikas
sugrįžęs namo“, - atsakys ji. Jie išsivirs arbatos, susi­
pils ją į puodelius (Lina pasiims tą su juokingu kalėdi­
niu briedžiu) ir išeis į balkoną. Žiūrės į mėlyną mišką

117
tolumoje. „Kaip baigėsi mokslo metai? Kiek iš mate­
matikos? O iš lietuvių?“ - klausinės tėtis. Jis vėl bus
tikras tėtis, ir ji jam atsakys. „O kiek iš liūdesio?“ „Iš
liūdesio? Šeši...“
 Ilona Ežerinytė

VERKSNIŲ
KLUBAS
Ežerinytė, Ilona

Verksnių klubas: apysaka / Ilona Ežerinytė. - Vilnius : Dominicus

Lituanus, 2017. - 120 p.

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės

Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų
banke (NBDB).

ISBN 978-9955-811-97-8

Pagrindinė kūrinio veikėja Lina, sekmadieniais lankanti priklau­

somybių centre besigydantį tėvą, atsitiktinai susipažįsta su mergina,
įkūrusią keistą paauglių klubą. Lina tampa to klubo nare, nors ir abejoja,
ar gyvenimo filosofija, kuria vadovaujasi jos naujieji draugai, teisinga...

Redagavo Edita Šatkauskienė

Maketavo Jonas Landsbergis
Išleido UAB D O M IN IC U S LITUANUS
Tel. +370 5 2777888
www. dominicus. lt
Spausdino UAB AJSP
Tel. +370 5 2780311
www.ajsp.lt

Tiražas 1000 egz.

Ilona Ežerinytė į literatūrą atėjo su pasakų
knyga „Šunojaus diena“, kuri 2016 metais
Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse pelnė
pirmąją vietą, o vėliau - Aldonos Liobytės premiją
už reikšmingiausią debiutą. Romanas „Sutikti
eidą“ - kita rašytojos knyga, Paauglių ir jaunimo
literatūros konkurso nominantė, apdovanota
Prano Mašioto premija kaip geriausia 2016 m.
vaikų ir paauglių knyga. Jautrus žvilgsnis j jauno
žmogaus pasaulį būdingas ir apysakai „Verksnių
klubas“. A not autorės, tai istorija apie liūdesį -
nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save.