Gerio Ir Blogio Mokykla (Soman Chainani)

S oman C hainani
Romanas
Iliustravo
Iacopo Bruno
Iš anglų kalbos vertė Danguolė Zalytė
Alma littera
VILNIUS / 2015
UDK 821.1 ll(73)-93 Versta iš:
Ch42 Soman Chainani
THE SCHOOL FOR
GOOD AND EVIL
Harper, an Imprint of
HarperCollinsPublishcrs,
NewYork, 2013
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių
tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbei ar
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tamskirtuose
terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN978-609-01-1008-9
The School for Good and Evil
Text copyright ©2013 by Soman Chainani
Published by arrangement with HarperCollins Publishers.
Illustrations copyright ©2013 by Iacopo Bruno
Jacket art ©2013 by Iacopo Bruno
All right reserved.
©Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Zalytė, 2015
©Leidykla „Alma littera“, 2015
TARP ŽALUMOS TANKIOS GŪDŽIAUSIO MIŠKO
KAIP GALVOS DVYNĖS DUNKSO BOKŠTAI BLYŠKŪS.
DORIESIEMS VIENAS,
KITAS PIKTAVALIAMS.
ČIA GĖRIO MOKYKLA IR BLOGIO GALIŲ.
PASPRUKTI NEBANDYK, NĖRA VILTIES,
NEBENT TAU KELIĄ
PASAKA NUTIES.
Princesė ir ragana
ofija visą gyvenimą laukė, kad ją pagrobtų.
S _ Šiąnakt ir visi Gavaldeno vai

kai blaškėsi lovose. Jei Mokyklos
Direktorius juos pasiims, jie nieka
da nebegrįš. Niekada negyvens tik
ro gyvenimo. Niekada nebepama
tys šeimos. Šiąnakt visi vaikai
sapnuoja vagį raudono
mis akimis ir žvėries
kūnu, ateinantį išplėš
ti jų iš patalo ir nu
slopinti riksmų.
Tačiau Sofija
sapnuoja princus.
Ji atvažiuoja į
jos garbei pily
je iškeltą puotą
ir išvysta salėje
8 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
šimtą gerbėjų, tačiau daugiau merginų nėra. Pirmą kartą matau vai
kinus, kurie manęs verti, pamano ji, eidama pro rikiuotę. Žvilgūs
tankūs plaukai, net per marškinius matyti raumenys, oda lygi, įde
gusi, visi gražūs ir dėmesingi, kaip dera princams. Bet kai ji priėjo
prie šaunesnio už kitus vaikino vaiskiai mėlynomis akimis ir šmė
kliškai baltais plaukais, o juk su tokiu įmanoma ilgai ir laimingai...
salės sieną pramušė plaktukas ir išnešiojo princus į gabalus.
Sofija atsimerkė. Rytas. Plaktukas tikras. Princai - ne.
- Tėve, jei aš miegu trumpiau kaip devynias valandas, man už
tinsta akys.
- Visi pliauškia, kad šįmet būsi paimta tu, - tarė tėvas, plaktu
ku kaldamas kreivą strypą prie jos miegamojo lango, kurį jau ir taip
visiškai slėpė spynos, smaigai ir varžtai. - Žmonės pataria nukirpti
tau plaukus ir purvu ištepti veidą, lyg aš tikėčiau niekais apie fėjas.
Bet čia niekas šiąnakt nepateks. Kaip čia sėdžiu, - vietoj šauktuko
jis trenkė kurtinamą smūgį.
Sofija pasitrynė akis ir susiraukė pažvelgusi į kadaise tokį žavų
langą, dabar tinkamą tik raganos lūšnai.
- Spynos. Lyg niekas anksčiau apie tai nebūtų pagalvojęs.
- Nesuprantu, kodėl visi mano, kad pasirinkta tu, - stebėjosi
tėvas. Žili plaukai buvo sulipę nuo prakaito. - Jei Mokyklos Direk
toriui reikia gerų vaikų, jis pasiims Gunildos dukterį.
- Belą? - nustėro Sofija.
- Tai mergaitei nieko neprikiši, - toliau kalbėjo tėvas. - Atneša
tėvui į malūną pačios išvirtus pietus. Jų likučius atiduoda vargšei
senei aikštėje.
Sofija išgirdo tėvo balse pyktį. Ji nė karto nepagamino tėvui so
čių pietų, net po motinos mirties. Ir turi priežastį (aliejus ir dūmai
užkimštų odos poras), bet ji supranta, kad jam skaudu. Ne, tėvas
PRINCESĖ IR RAGANA 9
nevaikščioja alkanas. Ji maitina jį mėgstamiausiais savo valgiais:

tarkuotais burokėliais, troškintais brokoliais, virtais šparagais, šu
tintais špinatais. Jis neišsipūtė nelyginant dirižablis ar Belos tėvas
kaip tik todėl, kad Sofija neneša jam į malūną naminių avienos fri-
kasė ir sūrio suflė. O vargšė senė aikštėje... ta sena ragana, diena
iš dienos zyzianti apie alkį, - stora kaip statinė. Ir jei Belą prie to
prisidėjo, ji anaiptol ne gerutė, kur čia - ji baisiai bloga.
Sofija nusišypsojo tėvui.
- Pats sakei, kad tai niekai. - Ji iššoko iš lovos ir užtrenkė vonios
kambario duris.
Veidrodyje įdėmiai apžiūrėjo savoveidą. Buvo šiurkščiai pažadin
ta, ir štai tau. Plaukai iki juosmens it auksinės gijos, bet kaip papras
tai nežvilga. Žalios kaip nefritas akys pablukusios, putlios raudonos
lūpos sausokos. Net rausvai kreminės odos švytėjimas priblėsęs. Bet
aš vis tiek princesė! - treptelėjo Sofija, levas nemato, kokia ji nepa
prasta, o motina įžvelgė. „Tuper graži šiampasauliui, Sofija“, - pasa
kėji mirdama. Motina išėjo kur geriau, o dabar išeis ir ji.
Šiąnakt ji bus paimta į mišką. Šiąnakt ji pradės naują gyvenimą.
Šiąnakt ji taps pasakos heroje.
Ji turi atrodyti tinkama tokiam vaidmeniui.
Iš pradžių Sofija įtrynė odą žuvų ikrais: jie smirda kaip nešva
rios pėdos, užtat apsaugo nuo spuogų. Paskui aptapnojo veidą mo
liūgų tyre, nusiplovė ožkos pienu ir aptepė melionų ir vėžlių kiau
šinių trynių kauke. Kol kaukė džiūvo, Sofija vartė pasakų knygą,
gurkšnodama agurkų sultis, kad oda būtų skaisti ir švelni. Ji pra
leido kelis puslapius ir ėmė skaityti mėgstamiausią pasakos vietą,
kurioje pikta ragana rieda nuo kalvos statinėje, prikalinėtoje vinių,
kol iš pikčiurnos lieka tik jos mažų berniukų kaulelių apyrankė.
Žiūrint į siaubingąją apyrankę, Sofijos mintys nukrypo į agurkus.
O jei miške nėra agurkų? O jei kitos princesės išeikvojo visas atsar
gas ?Be agurkų! Ji susiraukšlės, ji nuvys, ji...
Ant lapo nukrito kelios sudžiūvusio meliono atplaišos. Ji at
sisuko į veidrodį ir pamatė, kad kakta suraukta iš nerimo. Pirma
sutrikdytas miegas, o dabar dar ir raukšlės. Jei ir toliau reikalai taip
klostysis, popiet ji atrodys kaip ragana. Atpalaidavo veido raume
nis ir išmetė iš galvos mintis apie daržoves.
Kitų Sofijos grožio procedūrų aprašymo pakaktų rietuvei kny
gų (tepasakysiu, kad toms procedūroms reikia žąsų plunksnų,
marinuotų bulvių, arklio kanopų, anakardžių kremo ir buteliuko
karvės kraujo). Po dviejų valandų atkaklaus darbo ji išėjo į lauką
lengva rausva suknele, kibirkščiuojančiomis stiklinėmis aukštakul
nėmis kurpaitėmis ir nepriekaištingai dailiai supinta kasa. Moky
klos Direktorius atvyks rytoj, ir nuo šiol Sofija kiekvieną minutę
stengsis jam priminti, kodėl pagrobti reikia ją, o ne Belą, Tabitą,
Sabriną ar kokią kitą apsišaukėlę.
Geriausia Sofijos draugė gyveno kapinėse. Sofija neapkentė liū

dnų, pilkų ir prastai apšviestų vietų, taigi dažnas turėjo spėti, kad
jos susitikinės Sofijos namuose arba šioji susiras kitą draugę. Tačiau
šią savaitę ji kasdien užsukdavo į namą ant Kapų kalvos uoliai šyp
sodamasi, nes tokia gero darbo esmė.
Kad ten patektų, nuo spalvingų paežerės namukų, pasipuošusių
žaliomis sienų atbrailomis ir saulės nuauksintais bokšteliais, ji be
veik mylią turėjo žingsniuoti į niūrią pamiškę. Pakeliui Sofiją lydė
jo plaktukų aidas. Ji ėjo pro tėvus, užkalančius duris, pro motinas,
kemšančias kaliauses, berniukus ir mergaites, susispietusius prie
bučiuose ir sukišusius nosį į pasakų knygas. Pastarasis reginys buvo
įprastas, nes Gavaldeno vaikai tik pasakas ir skaitydavo, daugiau
beveik nieko neveikė. Vis dėlto šiandien Sofija atkreipė dėmesį į jų

akis, paklaikusiai, karštligiškai ryjančias kiekvieną puslapį, lyg šis
lemtų, gyventi jiems ar mirti. Prieš ketverius metus ji matė tokį pat
žūtbūtinį troškimą išvengti prakeiksmo, bet tada jos eilė dar nebu
vo atėjusi. Mokyklos Direktorius pasiimdavo tik tuos, kuriems jau
sukako dvylika, kurie nebegali apsimesti vaikais.
Pagaliau jos eilė.
Vilkdamasi į Kapų kalvą su pintinėle rankoje, Sofija jautė, kaip
dega šlaunys. Gal kai sunkiai ropštiesi, storėja kojos? Visos pasa
kų princesės nuostabiai sudėtos; storos šlaunys nepatrauklu, kaip
ir kreiva nosis ar didelės pėdos. Nerimaudama Sofija išsiblaškė ir
susipainiojo, skaičiuodama vakarykščius gerus darbus. Pirma, ji
palesino ežero žąsis lęšių ir porų mišiniu (gamtiniai vidurių palei
džiamieji paikų vaikų mėtomo sūrio žalai atitaisyti). Paskui pado
vanojo miestelio našlaitynui naminio veido valiklio iš citrininių lip-
niasėklių (svarbiausia, tvirtino ji suglumusiam globėjui, - tinkama
odos priežiūra). Galop ji pakabino veidrodį bažnyčios tualete, kad
žmonės grįžtų į klauptą gražiai atrodydami. Ar užteks ?Ar nurungs
naminius pyragus ir benamių raganų maitinimą? Susirūpinusi ji vėl
prisiminė agurkus. Gal galėtų slapta nusinešti į mišką atsargų?Joms
pasiruošti laiko iki sutemų dar per akis. Bet juk agurkai sunkūs. Ar
mokykla atsiųs liokajų? Gal reikėtų išspausti sultis prieš...
- Kur eini ?
Sofija atsisuko. Jai šypsojosi iškištadantis Radlis nublukusiais
rudais plaukais. Jis gyvena tolokai nuo Kapų kalvos, bet įprato
kiauras dienas sekioti paskui ją.
- Pas draugę, - atsakė Sofija.
- Kodėl draugauji su ragana? - paklausė Radlis.
- Ji ne ragana.
- Ji neturi draugų ir keista. Vadinasi, ragana.

Sofija susilaikė neatkirtusi, kad pagal tokį apibrėžimą Radlis
irgi raganius. Tik nusišypsojo primindama sau, kad šiandien pada
rė dar vieną gerą darbą - pakenčia Radlį.
- Mokyklos Direktorius pasiims ją į Blogio mokyklą, - pareiškė
palydovas. - Tada tau reikės naujo draugo.
- Jis pasiima du vaikus, - atšovė Sofija ir sukando dantis.
- Antra bus Belą. Gerumu jai niekas neprilygsta.
Sofijos šypsena užgeso.
- Bet aš būsiu tavo naujas draugas, - pasisiūlė Radlis.
- Šiuo tarpu draugų neturiu kur dėti, - drėbė Sofija.
Radlis paraudonavo kaip avietė.
- O, tikrai... aš tik pamaniau... - ir nubėgo kaip paspirtas šuo.
Sofija žiūrėjo, kaip sutaršyti jo plaukai dingsta kalvos papėdėje.
Po galais, tai susimoviau, pamanė ji. Šitiek mėnesių prisiverstinių
gerų darbų ir šypsenų, o nueis šuniui ant uodegos per nuogaišą
Radlį. Kodėl jo nepradžiugino? Kodėl jam nepasakė: „Man gar
bė su tavim draugauti!“ Mulkis būtų prisiminęs šią akimirką metų
metus. Taip būtų buvę išmintingiausia, nes Mokyklos Direktorius
tikriausiai stebi ją taip atidžiai, kaip Kalėdų Senelis prieš Kalėdas.
Bet ji neprisivertė. Ji graži, o Radlis bjaurus. Tik niekše leistų jam
puoselėti viltį. Be abejo, Mokyklos Direktorius supras.
Sofija atkėlė surūdijusius kapinių vartelius ir pajuto, kaip pikt
žolės bado kojas. Skersai kalvos viršūnės iš nukritusių lapų šūsnių
kreivai kyšojo apsamanoję antkapiai. Sprausdamasi pro tamsius
antkapius ir pūvančias šakas, Sofija rūpestingai skaičiavo eiles. Ji
niekada nepažvelgdavo į motinos kapą, nežiūrėjo net per laidotu
ves, tai ir šiandien nežiūrės. Eidama pro šeštą eilę, įsmeigė akis į
beržą svyruoklį ir priminė sau, kur bus kitą dieną.
Didžiausioje antkapių tankynėje stovėjo Kapų kalvos namas nr.

1. Jis nebuvo nei užkaltas, nei užsklęstas, kaip trobelės prie ežero, bet
jaukesnis dėl to neatrodė. Laiptai į priebutį nuo pelėsių švytėjo žaliai.
Tamsių rąstų sienas buvo apraizgę nudžiūvę beržai ir vijokliai, o status
aukštas pajuodęs stogas stūksojo it raganos skrybėlė.
Lipdama girgždančiais laiptais j priebutį, Sofija stengėsi nepai
syti česnakų ir šlapios katės smarvės ir kreipė žvilgsnį į šalį nuo vi
sur išdrabstytų begalvių paukščių, be abejo, katės grobio.
Ji pabeldė į duris ir pasiruošė ginčui.
- Dink iš čia, - išgirdo šiurkštų balsą.
- Kas taip kalba su geriausia drauge? - suulbėjo Sofija.
- Tu nesi mano geriausia draugė.
- Tai kas tada tavo draugė? - paklausė Sofija spėliodama, ar į
Kapų kalvą kartais nebuvo užsukusi Belą.
- Ne tavo reikalas.
Sofija giliai įkvėpė. Nenorėjo, kad nutiktų panašiai kaip su
Radliu.
- Vakar mums buvo labai smagu, Agata. Maniau, vėl to imsimės.
- Tu nudažei man plaukus oranžine spalva, - murmėjo toji.
- Bet juk atgavai įprastą spalvą, tiesa?
- Tu visada išbandai savo kremų ir losjonų poveikį ant manęs.
- Ar ne tam ir reikia draugų, kad jie padėtų vienas kitam? - pa
klausė Sofija.
- Aš niekada nebūsiu tokia graži kaip tu.
Sofija ėmė laužyti galvą, ką malonaus pasakyti. Delsė per ilgai ir
išgirdo, kaip nudunda sunkūs batai.
- Bet mes vis tiek galim draugauti! - sušuko Sofija.
Pažįstama katė, nuplikusi ir raukšlėta, suniurzgė ant jos iš prie
bučio galo. Sofija vėl puolė prie durų.
- Atnešiau sausainių!
Žingsniai sustojo.
- Tikrų ar savo keptų?
Sofija susigūžė, žiūrėdama į sėlinančią katę.
- Purūs, sviestiniai, tokie, kokius dievini!
Katė sušnypštė.
- Agata, įsileisk...
- Sakysi, kad aš dvokiu.
- Tu nedvoki.
- Tai kodėl vakar sakei, kad dvokiu?
- Nes vakar dvokei! Agata, katė purškia...
- Matyt, užuodžia slaptas tavo užmačias.
Katė išleido nagus.
- Agata, atidaryk duris!
Katė šoko Sofijai ant veido. Si suspiegė. Tarp jų įsispraudė ran
ka ir numušė katę.
Sofija pakėlė akis.
- Giltinė pristigo paukščių, - paaiškino Agata.
Atrodė, kad šlykšti jos juodų plaukų kupeta apipilta aliejum.
Duksli juoda suknelė, apdribusi kaip maišas, neslėpė keistai blyš
kios odos ir atsikišusių kaulų. Sukritusiame veide pūpsojo į bo
ružes panašios akys.
- Maniau, eisimpasivaikščioti, - tarė Sofija.
Agata atsišliejo į duris.
- Aš vis dar tebesvarstau, kodėl su manim draugauji?
- Nes tu miela ir linksma, - atsakė Sofija.
- Motina sako, kad aš pikta ir niurzgi, - atkirto Agata. - Vadi
nasi, viena iš judviejų meluoja.
Ji įkišo ranką į Sofijos pintinę, pakėlė servetėlę ir pamatė sausus
sėlenų sausainius be sviesto. Perbedė Sofiją žudančiomis akimis ir
grįžo į vidų.
PRINCESĖ IR RAGANA J5
- Tai mes neisim pasivaikščioti? - paklausė Sofija.

Agata jau darė Sofijai prieš nosį duris, bet išvydo nusiminusį
jos veidą. Lyg Sofija būtų troškusi pasivaikščioti su ja taip, kaip to
troško Agata.
- Tik neilgai. - Agata praplumpino pro šalį. - Bet jei imsi riesti
nosį ir tauzyti lėkštybes ir niekus, tave iki namų palydės Giltinė.
Sofija ją nusivijo.
- Bet tada aš visai negalėčiau kalbėti!
Po ketverių metų artėjo baisioji vienuoliktoji vienuolikto mėnesio

naktis. Apšviesta vėlyvos popietės saulės aikštė virte virė, ruošda
masi pasitikti atvyksiantį Mokyklos Direktorių. Vyrai galando
kardus, spendė spąstus ir sudarinėjo nakties sargybos tvarkaraštį,
o moterys, išrikiavusios vaikus, uoliai darbavosi: gražiems nukirpo
plaukus, nujuodino dantis ir į skutus sudraskė drabužius; negra
žius švariai nuprausė, apvilko ryškiais apdarais ir paslėpė po šy
dais. Motinos maldavo klusnių vaikučių keiktis ar spardyti seseris,
išdykėlius papirkinėjo saldainiais, kad melstųsi bažnyčioje, o kiti
rikiuotėje traukė kaimo himną „Palaiminta vidutinybė“.
Baimė buvo užkrečiama ir apsiautė visus it vis tirštėjantis rū
kas. Blausiai apšviestame skersgatvyje mėsininkas ir kalvis pasakų
knygas keitė į patarimus, kaip vaikus išgelbėti. Po kreivu laikrodžio
bokštu dvi seserys vardijo pasakų piktadarius, ieškodamos bendro
jų elgesio modelio. Būrys berniukų susikaustę grandine, kelios
mergaitės pasislėpė ant mokyklos stogo, o iš krūmų, gąsdindamas
motiną, iššoko kaukėtas vaikėzas ir iškart gavo į kailį. Net bena
mė senė neliko nuošaly; ji šokinėjo prie menko lauželio ir gergždė:
„Sudeginkit pasakų knygas! Visas!“ Bet niekas jos neklausė ir kny
gų nedegino.
Agata nepatikliai žiopsojo į sambrūzdį.

- Negi visas miestelis tiki pasakomis ?
-Jos atspindi tikrovę.
Agata sustojo.
- Tu iš tiesų tiki, kad legenda pasakoja tikrus įvykius?
- Žinoma, tikiu, - atsakė Sofija.
- Kad Mokyklos Direktorius kas ketveri metai pagrobia du vai
kus, vienas jų mokosi gėrio, kitas - blogio ir juodu baigia pasakų
mokyklą?
- Maždaug taip.
- Pasakyk, kai pamatysi virvagalį, - paprašė Agata.
- Kam tas virvagalis?
- Surišiu tau juo liežuvį. Ir ko mokoma toje mokykloje, malo
nėk pasakyti?
- Na, Gėrio mokykloje berniukai ir mergaitės, tokie kaip aš, mo
komi būti didvyriais ir princesėmis, teisingais valdovais ir susirasti sa
vąjį Ilgai ir Laimingai, - atsakė Sofija. - O Blogio mokykloje moko
ma būti piktomis raganomis ir kuprotais troliais, prakeikti ir kerėti.
- Kerėti? - sukikeno Agata. - Kas tai sugalvojo? Keturmetis?
- Agata, įrodymas - pasakų knygos! Piešiniuose pilna dingusių
vaikų! Džekas, Rožė, Katilėlis... kiekvienam skirta po pasaką...
- Nieko nežinau apie piešinius, nes kvailų pasakų knygų ne
skaitau.
- Tai kodėl prie tavo lovos sukrauta jų šūsnis? - paklausė Sofija.
Agata susiraukė.
- Klausyk, iš kur mes žinom, kad knygose aprašyta tikrovė ?Gal
čia knygų pardavėjo pokštas? Gal suaugusieji taip bando atgrasyti
vaikus nuo miško? Nežinau, kaip visa tai paaiškinti, bet tik ne Mo
kyklos Direktoriumi ir kerais.
PRINCESĖ IR RAGANA j;
- Tai kas grobia vaikus ?

- Niekas. Kas ketveri metai pora mulkių išsėlina į mišką, vilda
miesi pagąsdinti tėvus, bet paklysta, o gal juos sudrasko vilkai, ir
prašom - legenda vėl pasitvirtino.
- Kvailesnio paaiškinimo nesu girdėjusi.
- Ko gero, iš mudviejų kvailė ne aš, - atkirto Agata.
Išvadintai kvaile Sofijai užvirė kraujas.
- Tu tiesiog bijai, - pareiškė ji.
- Tikrai, - nusijuokė Agata. - Ir ko gi man bijoti ?
- Nes žinai, kad keliausi su manim.
Agata liovėsi juoktis. Paskui jos žvilgsnis nukrypo į aikštę už
Sofijos nugaros. Kaimiečiai spoksojo į jas, lyg mergaitės būtų mįs
lės įminimas. Rausvas Gėris. Juodas Blogis. Tobula Mokyklos Di
rektoriaus pora.
Vis dar sustingusi, Agata suvokė, kad ją varsto dešimtys per
sigandusių akių. Pirmiausia jai toptelėjo, kad poryt su Sofija jau
galės ramiai eiti pasivaikščioti. Sofija matė, kad vaikai stengiasi įsi
dėmėti jos veidą: o gal vieną gražią dieną išvys jį pasakų knygose?
Greitai jai sukirbėjo širdį, ar jie taip žiūri ir į Belą?
Paskui Sofija išvydo ir pačią Belą minioje.
Nuskusta galva, nešvaria suknele Belą klūpojo purvyne, pašėlu
siai terliodamasi veidą. Sofija giliai įkvėpė. Belą tokia kaip visi. Ji
nori paprastų vedybų su žmogumi, kuris bėgant metams nutuks,
aptings ir tik įsakinės. Ji nori pilkų virimo, valymo, siuvimo die
nų. Ji nori mėžti mėšlą, melžti avis ir skersti žviegiančias kiaules. Ji
nori pūti Gavaldene, kol odą nusės rudos senatvės dėmės ir iškris
dantys. Mokyklos Direktorius niekada neims Belos, nes Belą - ne
princesė. Ji... niekas.
i8 ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Sofija pergalingai nusišypsojo apgailėtiniems kaimiečiams, mė

gaudamasi jų žvilgsniais it spindinčiais veidrodžiais...
- Eime! - paragino Agata.
Sofija atsisuko. Draugė nenuleido akių nuo minios.
- Kur?
- Toliau nuo žmonių.
Kai saulė išskydo į raudoną dėmę, dvi mergaitės, viena graži, kita
bjauri, sėdėjo greta ant ežero kranto. Sofija į šilkinį maišelį kimšo
agurkus, o Agata mėtė į vandenį liepsnojančius degtukus. Nusvie
dus dešimtą degtuką Sofija pažvelgė į ją.
- Jie mane ramina, - paaiškino Agata.
Sofija stengėsi įbrukti į maišelį dar vieną agurką.
- Kodėl Belą nori likti čia? Kas rinktųsi pilką tikrovę vietoj pa
sakos?
- O kas norėtų amžinai išsiskirti su šeima? - purkštelėjo Agata.
- Turi omeny, išskyrus mane, - atšovė Sofija.
Jos patylėjo.
- Kada nors bent pasvarstai, kur išėjo tavo tėvas? - paklausė
Sofija.
- Jau sakiau. Jis išėjo man gimus.
- Bet kur jam eiti ?Mus supa miškai!Jis staiga dingo kaip nebu
vęs... - Sofija atsisuko. - Gal jis rado kelią į pasaką? Galbūt jis rado
stebuklingus vartus! Galbūt jis tavęs laukia anapus!
- O galbūt jis grįžo pas žmoną apsimetęs, kad manęs nėra, ir
prieš dešimt metų žuvo malūne per nelaimingą atsitikimą.
Sofija prikando lūpą ir toliau kimšo agurkus.
- Kai ateinu į svečius, tavo motinos niekada nebūna namie.
- Dabar ji eina į miestelį, - atsakė Agata. - Namie ligonių ne

sulaukia. Turbūt vieta atbaido.
- Veikiausiai, - pritarė Sofija, juk niekas nepatikėtų Agatos
motinai gydyti net vystyklų bėrimų, apie sunkias ligas nė kalbėti
neverta. - Kapinėse žmonėms nejauku.
- Kapinės turi pranašumų, - nesutiko Agata. - Nei smalsių
kaimynų, nei keliaujančių prekiautojų, nei įtartinų draugių, nešinų
kaukėmis veidui ir dietiniais sausainiais, tvirtinančių, kad tau vieta
Blogio mokykloje stebuklingoje Pasakų šalyje. - Ji smagiai įbrėžė
degtuką.
Sofija padėjo ant žemės agurką.
- Vadinasi, dabar jau aš įtartina.
- Kas tavęs prašė ateiti? Man labai gera vienai.
- Tu visada mane įsileidi.
- Nes tu visada atrodai baisiai vieniša, - tarė Agata. - Ir man
tavęs gaila.
- Tau manęs gaila? - Sofijos akys sužaibavo. - Džiaukis, kad
bent kas užsuka tavęs aplankyti, juk daugiau niekas nesiryžta.
Džiaukis, kad aš su tavim draugauju. Džiaukis, kad aš gera mer
gaitė.
- Taip ir maniau! - užsiplieskė Agata. - Aš - tavo geras darbas!
Tavo kvailų prasimanymų auka!
Sofija ilgai tylėjo.
- Galbūt susidraugavau su tavim, kad padaryčiau įspūdį Moky
klos Direktoriui, - galų gale prisipažino ji. - Bet dabar draugauju
ne vien dėl jo.
- Nes aš tave perpratau, - suniurnėjo Agata.
- Nes tu man patinki.
Agata atsisuko.
- Manęs čia niekas nesupranta, - tarė Sofija, įbedusi akis į ran

kas. - O tu supranti. Tu matai, kokia aš. Todėl aš vis grįždavau. Tu
jau ne mano gerasis darbas, Agata. - Sofija pakėlė akis. - Tu mano
draugė.
Agatos kaklas apsipylė raudoniu.
- Kas ne taip? - suraukė kaktą Sofija.
Agata susigūžė po suknele.
- Tiesiog... aš... aš nepratusi prie draugų.
Sofija nusišypsojo ir paėmė jai už rankos.
- Ką gi, nuo šiol draugausime naujojoje mokykloje.
Agata suaimanavo ir ištraukė ranką.
- Tarkim, aš kvaišteliu kaip tu ir dėduosi tikinti šitais niekais.
Kodėl aš turėčiau eiti į nedorėlių mokyklą? Kodėl kaimas išrinko
mane panele Nenaudėle?
- Niekas nesako, kad tu bloga, Agata, - atsiduso Sofija. - Tie
siog tu kitokia.
- Kodėl kitokia? - prisimerkė Agata.
- Ką gi, pirma, tu visada vilki juodai.
- Nes juodi drabužiai ne tokie teplūs.
- Tu niekada neišeini iš namų.
- Nes namie niekas į mane nespokso.
- Per varžybas „Sukurk pasaką“ tavo istorijos pabaigoje Snie
guolę užkapojo grifai, o Pelenė nusiskandino kubile.
- Maniau, tokia pabaiga tikroviškesnė.
- Gimtadienio proga tu man padovanojai pastipusią varlę!
- Norėjau priminti, kad mes visi mirtingi ir galop pūsime po
žeme graužiami kirmėlių, taigi kol dar gyvi, džiugiai švęskime gim
tadienius. Maniau, tai tikroji išmintis.
- Agata, per Heloviną tu apsivilkai kaip nuotaka.
PRINCESĖ IR RAGANA
- Vestuvės - baisybė.
Sofija išsižiojusi vėpsojo į ją.
- Tiek to. Aš truputį kitokia, - dėbtelėjo Agata. - Na ir kas?
Sofija svyravo.
- Matai, pasakose kitoks paprastai reiškia... blogas.
- Turi omeny, kad aš tapsiu didžia ragana, - užsigavo Agata.
- Turiu omeny, galėsi rinktis, kad ir kas nutiktų, - maloniai at
siliepė Sofija. - Abi nuspręsime, kaip baigsis mūsų pasaka.
Valandėlę Agata tylėjo. Paskui palietė Sofijai ranką.
- Kodėl tu taip trokšti iš čia išvykti ?Net pramanais patikėtum,
nors ir supranti, kad tos istorijos netikros?
Sofija pažvelgė Agatai į dideles, nuoširdžias akis. Pirmą kartą
suabejojo.
- Nes negaliu čia gyventi, - atsakė Sofija, ir jai užkrito žadas. -
Negaliu gyventi vidutinybės gyvenimo.
- Keista, - tarė Agata. - Kaip tik todėl man ir patinki.
Sofija nusišypsojo.
- Nes tu irgi negali?
- Nes su tavim jaučiuosi vidutinybė, - atsakė Agata. - O tai
vienintelis dalykas, kurio trokštu.
Slėnyje niūriai nuaidėjo valandas mušančio laikrodžio dūžiai,
šeši ar septyni, nes draugės buvo pamiršusios laiką. Kol skambesys
tirpo toli aikštės šurmulyje, Sofija su Agata sugalvojo po norą. Kad
po dienos jos vis dar būtų drauge.
Nesvarbu kur.
Grobimo menas
ai užgeso saulė, vaikai seniai buvo užrakinti. Pro miega
K mųjų langines jie žvilgčiojo j tėvus, seseris ir senelius, su

deglais supančius tamsų mišką: tegu tik pamėgina Mokyklos Di
rektorius kirsti ugnies žiedą.
Bet tuo metu, kai vai
kai drebėdami stengė
si dar labiau priveržti
langų varžtus, Sofija
ruošėsi juos atsuk
ti - norėjo, kad ją
grobti būtų pa
togu. Užsidariusi
kambaryje, ji pa
sidėjo po ranka
plaukų smeigtu
kus, žnypliukes,
nagų dildės ir
ėmėsi darbo.
GROBIMO MENAS 23
Pirmi vaikai buvo pagrobti prieš du šimtus metų. Kartais dingdavo

du berniukai, kartais - dvi mergaitės, kartais - berniukas ir mer
gaitė. Amžius irgi svyravo: vienam galėjo būti šešiolika, kitam -
keturiolika arba abiem po dvylika. Bet tik iš pradžių atrodė, kad
grobiamas po ranka pakliuvęs vaikas. Netrukus paaiškėjo tam tikri
dėsningumai. Vienas vaikas visada būdavo gražus ir geras, tokio
norėtų visi tėvai. Kitas būdavo bjaurus ir keistas, atstumtasis iš pri
gimties. Prieštaringa pora, išplėšta iš savo aplinkos pačioje jaunys
tėje ir dingusi kaip j vandenį.
Nieko nuostabaus, kad kaimo gyventojai kaltino lokius. Nie
kas niekada Gavaldene nebuvo matęs nė vieno lokio, todėl tik dar
ryžtingiau visi sutarė jį rasti. Po ketvertų metų, dingus dar dviem
vaikams, kaimiečiai nusprendė, kad reikia tiksliau įvardyti kal
tininką, ir paskelbė, kad kalti juodieji lokiai, tokie juodi, kad jų
kailis susilieja su naktimi. Tačiau vaikai kas ketveri metai ir toliau
dingdavo, todėl kaimas sušneko apie urvinius lokius, paskui lokius
vaiduoklius, lokius persirengėlius... kol galop pripažino, kad lokiai
čia niekuo dėti.
Kol paklaikę kaimiečiai kūrė naujas hipotezes (karstinės dau
bos hipotezė, skraidančiųjų kanibalų hipotezė), Gavaldeno vaikai
pastebėjo įtartinų sutapimų. Atidžiai apžiūrinėjam dešimtis pra
žuvėlių portretų, kabančių aikštėje, jiems dingtelėjo, kad dingusių
berniukų ir mergaičių veidai keistai pažįstami. Tada jie atsivertė
pasakų knygas ir rado pagrobtus vaikus.
Džekas, dingęs prieš šimtą metų, buvo nė kiek nepasenęs. Štai jo
portretas: tokie pat sutaršyti plaukai, rausvi skruostai su duobutė
mis ir kreiva šypsena, taip patikusi Gavaldeno mergaitėms. Tiktai
darže jis dabar augino pupą ir jautė silpnybę stebuklingiems ankš
tiniams. O Angus, strazdanotas pramuštgalvis smailiomis ausimis,

dingęs tais pačiais metais kaip Džekas, virto strazdanotu milžinu
smailiomis ausimis Džeko pupos viršūnėje. Abu berniukai atsidūrė
pasakoje. Bet kai vaikai išdėstė savą pasakų knygos versiją, suaugu
sieji pasielgė kaip paprastai. Jie paglostė vaikams galvas ir grįžo prie
karstinių daubų ir skraidančiųjų kanibalų hipotezės.
Tada vaikai tėvams parodė daugiau pažįstamų veidų. Prieš pen
kiasdešimt metų pražuvusi dailioji Ana piešinyje sėdėjo ant mėne
sienos apšviestos uolos virtusi undinėle, o žiaurioji Estra tapo sukta
jūrų ragana. Filipas, doras dvasininko sūnus, užaugo gudriu siuvė
ju, o pasipūtėlė Gjula gąsdino vaikus tapusi miško ragana. Dešim
tys pagrobtų vaikų porų gyveno naują gyvenimą pasakų pasaulyje.
Vienas geras. Vienas blogas.
Šiomis knygomis prekiaudavo ponas Dovilis Pasakų knygyne,
suplėkusiame užkaboryje tarp Batersbio kepyklėlės ir „Marinuotos
kiaulienos“ smuklės. Žinoma, visiems parūpo, iš kur senasis Dovi
lis traukia šias pasakų knygas.
Kartą per metus, rytą (dienos jis negalįs numatyti), atėjęs į par
duotuvę, jis rasdavo dėžę knygų. Keturias naujutėles pasakas, visų
po vieną egzempliorių. Ponas Dovilis užkabindavo ant durų lente
lę - „Uždaryta iki atskiro pranešimo“ - ir galiniame kambarėlyje
dienų dienas susirietęs ranka stropiai perrašinėdavo naujas pasakas,
kad užtektų visiems Gavaldeno vaikams. Paslaptingieji originalai
vieną dieną atsidurdavo knygyno vitrinoje - tai būdavo ženklas,
kad ponas Dovilis pagaliau baigė alinantį darbą. Atidaręs duris, jis
išvysdavo trijų mylių eilę, vingiuojančią per aikštę, į kalvų papėdę
ir aplink ežerą, pamatydavo besigrūdančius vaikus, trokštančius
naujų istorijų, ir paklaikusius tėvus, kurie vildavosi, kad kuris nors
pražuvėlis atsidūrė šių metų pasakose.
GROBIMO MENAS 25
Be abejo, seniūnų taryba turėjo aibę klausimų ponui Doviliui.

Paklaustas, kas atsiunčia knygas, šis atsakė nenutuokiąs. Paklaus
tas, ar seniai jas gauna, atsakė neprisimenąs laiko, kai jų negaudavo.
Paklaustas, ar kada nors abejojo stebuklinga knygų kilme, ponas
Dovilis atsakė: „Kaip kitaip jos galėtų atsirasti ?“
Paskui seniūnai pono Dovilio pasakų knygose pastebėjo dar
vieną dalyką. Visi kaimai jose niekuo nesiskyrė nuo Gavaldeno.
Tokie pat namukai ežero pakrantėje, tokios pat spalvingos jų sie
nų atbrailos. Tokios pat violetinės tulpės žaliais lapais palei siaurus
takelius. Tokios pat tamsiai raudonos karietos, mediniai parduo
tuvių fasadai, geltona mokykla ir pakrypęs laikrodžio bokštas, tik
nupiešti it pramanas tolimoje, be galo tolimoje šalyje. Šių pasakų
kaimų paskirtis buvo vienintelė: juose pasaka turėjo prasidėti ir
baigtis. Visas veiksmas tarp pradžios ir pabaigos vykdavo tamsiame
bekraščiame miške aplink bažnytkaimį.
Tik tada visi atsitokėjo, kad Gavaldeną irgi supa tamsus bekraš
tis miškas.
Kadaise, kai vaikai tik pradėjo dingti, kaimo gyventojai, jų ieš
kodami, puolė į mišką, nors juos baidė audros, potvyniai, viesulai
ir griūvantys medžiai. Galop prasiveržę per tankmę, jie rado už me
džių besislepiantį miestelį ir ištroškę keršto jį apgulė, tačiau paaiš
kėjo, kad tai jų pačių Gavaldenas. Tiesą sakant, nesvarbu, iš kurios
pusės kaimiečiai įžengdavo į mišką, jie visada grįždavo ten, iš kur
atėjo. Turbūt miškas neketino jiems atiduoti vaikų. Ir vieną gražią
dieną jie sužinojo kodėl.
Ponas Dovilis, išpakavęs tų metų pasakas, dėžės dangtyje pama
tė didelę dėmę. Palietė ją pirštu ir suvokė, kad dėmė rašalo - ir dar
neišdžiūvusio. Įdėmiau įsižiūrėjęs, jis išvydo spaudą su įmantriu
juodos ir baltos gulbių ornamentu. Jame buvo įrašytos trys raidės:
26 i GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
G. B. M.
Nereikėjo spėlioti, ką reiškia šios raidės. Buvo parašyta vėlia
vėlėje po ornamentu. Mažos juodos raidelės pranešė kaimui, kur
dingo vaikai:
GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Vaikai toliau buvo grobiami, bet dabar vagis turėjo vardą.

Žmonės praminė jį Mokyklos Direktoriumi.
Kelios minutės po dešimtos Sofija atplėšė nuo lango paskutinę

spyną ir atidarė langines. Matė pamiškę - ten stovėjo jos tėvas Ste
ponas su kitais sargybiniais. Tačiau jis, užuot nerimavęs kaip jie,
šypsojosi, uždėjęs ranką našlei Honorijai ant peties. Sofija vyptelė
jo. Ir ką tėvas įžvelgia toje moteryje. Jos motina buvo tobula kaip
pasakų karalienė. O Honorijos galva maža, kūnas apvalus, ji pane
šėją į kalakutę.
Tėvas kažką šelmiškai sušnibždėjo našlei į ausį, ir Sofijos skruos
tai užsiliepsnojo. Jeigu pavojus grėstų dviem mažiems Honorijos
sūneliams, jis būtų rūstus kaip mirtis. Taip, Steponas užrakino ją
po saulėlydžio, pabučiavo, nepriekaištingai vaidino mylintį tėvą.
Bet Sofija žino tiesą. Ją kasdien mato tėvo veide. Jis jos nemyli. Nes
ji ne berniukas. Nes ji neprimena jam jo paties.
Dabar jis nori vesti tą karvę. Jau penkeri metai, kai Sofijos mo
tina mirusi, niekam neatrodys, kad jis nepadoriai ar beširdiškai
skuba. Duos vienas kitam santuokos įžadus, ir tėvas turės du sū
nus, naują šeimą, pradės naują gyvenimą. Tačiau pirma jis turi gauti
dukters palaiminimą, antraip seniūnai jam neleis vesti. Tėvas kelis
GROBIMO MENAS 27
kartus bandė apie tai prabilti, bet Sofija nukreipdavo kalbą, imda
vo trankiai pjaustyti agurkus arba šypsodavosi jam kaip Radliui.
Daugiau tėvas apie Honoriją nebeužsiminė.
Tegu tas bailys ją veda, kai manęs čia nebebus, pamanė Sofija,
dėbčiodama į jį pro langines. Tik jos netekęs tėvas ims ją branginti.
Tik netekęs supras, kad jam niekas jos nepakeis. Tik jos netekęs
suvoks, kad turėjo šį tą geresnio negu sūnų.
Jis buvo susilaukęs princesės.
Ant palangės Mokyklos Direktoriui Sofija dailiai ir rūpestingai
padėjo imbierinių širdelių. Pirmą kartą gyvenime iškepėjų su cukru
mi ir sviestu. Juk jos ypatingos. Pranešimas, kad ji mielai eis kartu.
Ji nugrimzdo į pagalvę, užsimerkė, kad nebematytų našlių, tėvų,
nusmurgusio Gavaldeno, ir šypsodamasi ėmė skaičiuoti sekundes
iki vidurnakčio.
Kai tik Sofijos galva dingo už lango, Agata susikišo imbierines šir
deles į burną. Jos priviliotų nebent žiurkių, pamanė ji, trupindama
ant juodų storapadžių batų. Agata nusižiovavo ir nudrožė namo.
Miestelio laikrodis rodė penkiolika dvyliktos.
Pasivaikščiojusi su Sofija Agata pasuko namo, bet jai prieš akis
iškilo draugė, dumianti į mišką ieškoti tos kvailių ir kopūstgalvių
mokyklos ir mirštanti šerno sudraskyta. Todėl ji grįžo į Sofijos
sodą ir laukė už medžio klausydamasi, kaip Sofija atplėšia langi
nes (dainuodama paiką dainelę apie karalaičius), dedasi daiktus
(jau dainuodama apie vestuvių varpus), dažosi, velkasi gražiausią
suknelę („Kam nepatinka princesė rausva suknele“?!) ir galų gale
(galų gale!) gulasi į lovą. Agata sumindžiojo paskutinius trupinius
ir nuplumpino kapinių link. Sofijai niekas negresia, rytoj ji pabus
jausdamasi kaip paskutinė kvanka. Agata iš jos nesišaipys. Sofijai
jos dar labiau reikės, o ji mielai guos draugę. Šiame saugiame užda
rame pasaulėlyje jos kurs savo rojų.
Vilkdamasi šlaitu j kalvą, ji pamatė lanką deglų, apšviečiančių
tamsią pamiškę. Veikiausiai sargybiniai, atsakingi už kapines, nu
sprendė, kad saugoti tų, kurios čia gyvena, neverta. Agata visą gy
venimą gebėdavo atbaidyti žmones. Vaikai lėkdavo šalin nuo jos,
lygji būtų šikšnosparnis vampyras. Suaugusieji glausdavosi prie sie
nų jai praeinant būgštaudami, kad galinti juos užkeikti. Net kapi
nių prižiūrėtojai ją pamatę bėgdavo ant kalvos. Kuždesiai mieste
lyje - „ragana“, „nedorėlė“, „Blogio mokykla“ - kasmet garsėjo, kol
ji ėmė ieškoti dingsčių nesirodyti lauke. Iš pradžių kelias dienas,
paskui kelias savaites, galop nebekeldavo kojos iš kapinių trobelės
it vaiduoklis.
Iš pradžių ji rasdavo daugybę būdų, kaip nenuobodžiauti. Rašė
eilėraščius (geriausi buvo „Varganas gyvenimas“ ir „Rojus - kapi
nėse“), piešė Giltinės portretus, šie gąsdindavo peles kur kas labiau
nei tikroji katė, ir net bandė sukurti pasakų knygą „Ilgai ir Liūde
singai“ - apie gražius vaikučius, kurių laukia siaubingas galas. Bet
nebuvo kam tų darbų parodyti - iki tos dienos, kol į duris nepasi-
beldė Sofija.
Kai Agata užlipo ant girgždančio priebučio, Giltinė palaižė jai
kulkšnis. Iš trobos sklido daina:
Tarp žalumos tankiosgūdžiausio miško

Kaip galvos dvynės dunkso bokštai blyškūs...
Agata pavartė akis ir pastūmė duris.

Motina, atsukusi nugarą, linksmai dainavo, dėdama į lagaminą
juodus apsiaustus, šluotkočius ir smailias juodas raganų skrybėles.
GROBIMO MENAS 29
Doriesiems vienas,
Kitaspiktavaliams.
Čia Gėrio mokykla ir Blogiogalių.
Pasprukti nebandyk, nėra vilties,
Nebent tau kelią
Pasaka nuties...
- Ruošiesi prašmatnių atostogų? - paklausė Agata. - Iš

Gavaldeno neįmanoma ištrūkti, jei neturi sparnų, neseniai pa
tikrinau.
Kalisė atsisuko.
- Kaip manai, trijų apsiaustų užteks? - paklausė ji.
Išsprogusios akys it vabalai, plaukai nelyginant koks riebaluotas
juodas šalmas.
Agata krūptelėjo dėl tokio panašumo.
- Jie visiškai vienodi, - sumurmėjo. - Kam tau reikia trijų?
- Galėsi paskolinti draugei, brangioji.
-Jie man?
- Įdėjau dvi skrybėles, nes viena gali susiploti, šluotkotį, nes tas,
kurį gausi, gali dvokti, ir kelis indelius šunų liežuvių, driežų kojų ir
varlių pirštelių, nes tenykščiai, ko gero, prieštvaniniai.
Agata žinojo atsakymą, bet vis tiek paklausė:
- Mama, kam man apsiaustai, skrybėlės ir varlių piršteliai ?
- Naujų raganų sutiktuvėms, be abejo! - sučiulbėjo Kalisė. -
Negi nori Blogio mokykloje atrodyti kaip mėgėja?
Agata nusispyrė batus.
- Tiek to, nekreipsiu dėmesio, kad šitom nesąmonėm tiki mies
telio gydytoja. Bet kodėl taip sunku pripažinti, kad aš laiminga
čia? Turiu viską, ko man reikia. Lovą, katę ir draugę.
3 0 ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Ką gi, brangioji, turėtum mokytis iš draugės. Ji bent jau žino,

ko nori iš gyvenimo, - tarė Kalisė, rakindama lagaminą. - Klau
syk, Agata, ar gali būti didingesnis likimas negu pasakų raganos?
Kadaise aš svajojau patekti į Blogio mokyklą! Tačiau Mokyklos
Direktorius pasiėmė puskvaišį Švėną; princesė „Netikėlyje žmo
gėdroje“ jį apmulkino ir sudegino. Nieko nuostabaus. Tas vaikė
zas net batų raištelius susirišdavo tik vargais negalais. Esu tikra, jei
Mokyklos Direktorius būtų galėjęs rinktis dar kartą, būtų pasiė
męs mane.
Agata šmurkštelėjo po antklode.
- Ką gi, vis tiek miestelio gyventojai įsitikinę, kad tu ragana,
taigi tavo noras išsipildė.
Kalisė atsisuko kaip vėju.
- Mano noras - kad tavęs čia neliktų, - sušnypštė ji. Motinos
akys patamsėjo ir atrodė kaip angliukai. - Siame kaime tu ištižai,
aptingai ir įsibaiminai. Aš bent šio to pasiekiau. O tu vysti ir trūni
ji, kol Sofija išsiveda tave pasivaikščioti kaip šunį.
Agata priblokšta stebeilijo į motiną.
Kalisė linksmai nusišypsojo ir toliau rinko daiktus.
- O ir drauge turėsi pasirūpinti, brangioji. Gėrio mokykla graži
kaip rožė, bet Sofijos ten laukia staigmena. Dabar miegok. Netru
kus ateis Mokyklos Direktorius, jam bus lengviau, jei miegosi.
Agata užsitraukė antklodę ant galvos.
Sofija negalėjo užmigti. Penkios minutės iki vidurnakčio, o įsibro

vėlio - nė kvapo. Ji atsiklaupė ant lovos ir įsižiūrėjo pro plyšį tarp
langinių. Gavaldeno pakraščiuose tūkstantis sargybinių mojavo
deglais, kad miške būtų šviesu. Sofija suraukė kaktą. Kaip jis pro
juos prasiverš?
GROBIMO MENAS
Tada ji ir pastebėjo, kad imbierinių tešlainių ant palangės ne

bėra.
Jis jau čia!
Pro langą ant žemės plumptelėjo trys rausvi grūste prigrūsti
krepšiai, o įkandin išlindo dvi stiklinėmis kurpaitėmis apautos
Agata susapnavo košmarą ir krūptelėjusi atsisėdo lovoje. Kitoje

kambario pusėje garsiai knarkė Kalisė su Giltine prie šono. Prie
Agatos lovos stovėjo užrakintas lagaminas su užrašu prakauliomis
raidėmis „Agata Gavaldenietė, Kapų kalvos gatvė nr. 1“ ir maišelis
meduolių kelionei.
Maumodama meduolius, Agata žiūrėjo pro įskilusį lango stiklą.
Kalvos papėdėje glaudžiu ratu liepsnojo deglai, bet čia, ant Kapų
kalvos, stypsojo tik vienas tvirtas sargybinis. Jo rankos buvo Aga
tos liemens storumo, kojos - kaip vištų kulšys. Kad neužmigtų,
sargybinis kilnojo sudaužytą antkapį vietoj štangos.
Agata atsikando paskutinio meduolio ir dirstelėjo į tamsų mišką.
Ir jos akys susidūrė su spindinčiomis mėlynomis.
Agata paspringo ir nėrė į lovą. Lėtai pakėlė galvą. Nieko. Sargy
binio irgi nebėr.
Paskui pamatė jį, be sąmonės tysantį prie sudaužyto antkapio.
Deglas buvo užgesęs.
Nuo jo šalin slinko kaulėto kupriaus šešėlis. Be kūno.
Šešėlis nuslinko per antkapių jūrą, regis, nė kiek nesijaudinda
mas, išsmuko pro kapinių vartus ir nusėlino kalva žemyn liepsnų
nutvieksto Gavaldeno centro link.
Agatai iš siaubo užgniaužė gerklę. Jis tikras. Nežinia kas, bet
tikras.
Ir jam manęs nereikia.

Ją užplūdo palengvėjimas, paskui nauja baimės banga.
Sofija.
Reikia pažadinti motiną, reikia šauktis pagalbos, reikia... Nėra
laiko.
Kalisė apsimetė mieganti, išgirdusi skubius Agatos žingsnius,
paskui trinktelint duris. Ji tik stipriau apkabino Giltinę, kad ši ne
pabustų.
Sofija susigūžė už medžio ir ėmė laukti, kol Mokyklos Direktorius

ją pagrobs.
Laukė, laukė. Paskui pamatė...
Įmintus į žemę tešlainių trupinius. Tokią subjaurotą, tokią
šlykščią žymę galėjo palikti tik vieno žmogaus batai. Sofija su
gniaužė kumščius, kraujas užvirė...
Kažkas užėmė jai burną ir įspyrė pro langą į kambarį. Sofija sta
čia galva trenkėsi ant lovos ir žaibiškai atsigręžė į Agatą.
- Tu, apgailėtina kirmėle, visur kiši nosį! - suspiegė ji ir staiga
išvydo baimę draugės veide. - Tu matei jį! - aiktelėjo Sofija.
Agata viena ranka užčiaupė Sofijai bumą, o kita prispaudė
draugę prie čiužinio. Kol Sofija priešindamasi spurdėjo, Agata
žvilgtelėjo pro langą. Kreivas šešėlis, praslinkęs Gavaldeno aikšte
pro nieko nematančius ginkluotus sargybinius, pasuko tiesiai prie
Sofijos namų. Agata nuslopino riksmą. Sofija ištrūko ir griebė jai
už pečių.
- Ar jis gražus? Kaip princas? Ar tikras mokytojas su akiniais
ir liemene...
DUNKST!
Sofija su Agata lėtai atsisuko į duris.
GROBIMO MENAS 33
DUNKST! DUNKST!
Sofija suraukė nosį.
- Galėtų paprasčiausiai pasibelsti, ar ne?
Spynos pokštelėjo. Vyriai subraškėjo.
Agata susitraukė prie sienos, o Sofija pasitaisė suknelę ir sunėrė
rankas, lyglauktų atvykstant karaliaus.
- Verčiau be triukšmo atiduoti jam, ko nori.
Durys pasidavė. Agata liuoktelėjo nuo lovos ir užrėmė jas savo
kūnu. Sofija pavartė akis.
- Sėsk, po galais.
Agata traukė rankeną išvisųjėgų, bet ši išsprūdo, o durys, kurti
namai lūždamos, atsilapojo ir švystelėjo ją per visą kambarį.
Įėjo Sofijos tėvas, baltas kaip drobė.
- Kažką mačiau! - prašvokštė jis, mosuodamas deglu.
Paskui Agatai krito į akis kreivas šešėlis ant sienos, žengiantis į
jo platų siluetą.
- Ten! - suriko ji.
Steponas apsisuko, bet šešėlis užpūtė jo deglą. Agata griebė iš
kišenės degtukus ir vieną įbrėžė. Steponas gulėjo ant žemės be są
monės. Sofija buvo dingusi.
Lauke pasigirdo klyksmas.
Agata žiūrėjo pro langą, kaip kaimiečiai rėkdami vejasi šešėlį,
velkantį Sofiją miško pusėn. Vis daugiau žmonių staugdami lėkė
įkandin...
...o Sofija plačiai šypsojosi.
Agata metėsi pro langą ir nuskuodė iš paskos. Bet kai persekio
tojai pasivijo Sofiją, jų deglai stebuklingai sprogo ir apsupo juos
ugnies žiedu. Agata išvengė ugninių spąstų ir šoko gelbėti draugės,
kol šešėlis nenusitempė jos į mišką.
Sofija juto, kaip jos kojos, ką tik velkamos per minkštą žolę, jau
braukia per akmenuotą purvyną. Suraukė kaktą pamaniusi, kad
naujoje mokykloje pasirodys ištepta suknele.
- Tikėjausi, kad bus liokajų, - prikišo ji šešėliui, - ar bent mo
liūgo karieta.
Agata bėgo iš visų jėgų, bet Sofija jau buvo beveik dingusi tarp
medžių. Aplinkui vis aukščiau šoko liepsnos, pasiruošusios praryti
kaimą.
Pamačiusi, kokia didelė ugnis, Sofija pajuto palengvėjimą: da
bar niekas jos neišgelbės. Bet kur antras vaikas? Kur Blogio moky
klos mokinys? Ji visą laiką klydo dėl Agatos. Velkama už medžių,
Sofija atsisuko į milžinišką liepsną ir amžinai atsisveikino su pra
keikta kasdienybe.
- Lik sveikas, Gavaldenai! Likit sveiki, kuklūs siekiai! Lik svei
ka, vidutinybe...
Ir tada ji išvydo Agatą, puolančią į ugnį.
- Agata, ne! - sukliko Sofija.
Agata šoko ant jos, ir šešėlis nusitempė abi į tamsą.
Liepsnos aplink kaimiečius iškart užgeso. Visi puolė į mišką,
bet medžiai stebuklingai sutankėjo ir apsipylė dygliais nieko ne-
praleisdami.
Buvo per vėlu.
- KĄ TU DARAI! - kriokė Sofija, stumdydama ir draskydama

Agatą, kol šešėlis vilko juos į juodą kaip degutas mišką. Agata pa
šėlusiai blaškėsi, stengdamasi išplėšti iš šešėlio gniaužtų Sofiją, o
iš Sofijos glėbio - šešėlį. - TU VISKĄ SUGADINSI! - staugė
Sofija. Agata įkando jai į ranką. - AAAAI! - subliovė Sofija ir ap-
GROBIMO MENAS 35
sivcrtė, kad Agata nudribtų į purvų. Agata, irgi apsivertusi, ėmė

ropštis ant šešėlio, bet batu užmynė Sofijai ant veido.
- KAI MANO RANKOS APČIUOPS TAVO KAKLĄ...
Jos pajuto, kad kyla nuo žemės.
Mergaites apkabino kažkas ilgas, plonas ir šaltas. Agata sugrai
bė suknelės kišenėje degtuką, uždegė į kaulėtą riešą ir išblyško. Še
šėlis buvo dingęs. Mergaites laikė apsivijusios nusvirusios vinkšnos
šakos. Jos oru nulakino mergaites aukštyn, o paskui nusviedė ant
žemiausios šakos. Draugės perbedė viena kitą akimis gaudydamos
kvapą, kad galėtų prabilti. Agata atsipeikėjo pirmoji.
- Mes tučtuojau drošime namo.
Saka suvirpėjo, atsilenkė kaip laidynė ir vėl šovė jas į viršų it
kulkas. Nespėjusios suspiegti, abi atsidūrė ant kitos šakos. Agata
sumataravo rankomis siekdama naujo degtuko, bet šaka susirietė
ir švystelėjo jas ant kitos šakos, o ši pamėtėjo ant trečiosios. KOKS
AUKŠTAS MEDIS! - sukliko Agata. Svaidomos mergaitės dau
žėsi ir trankėsi viena j kitą, suknelės perplyšo, užkliuvusios už spy
glių ir šakų, rankos ir kojos talžė per veidą, kol galop jos pasiekė
aukščiausią šaką.
Vinkšnos viršūnėje buvo lizdas, o jame didžiulis juodas kiauši
nis. Sis skilo, aptaškė mergaites tamsiais trynio snargliais, ir iš keva
lo išlindo milžiniškas paukštis, tiksliau - jo griaučiai. Jis dirstelėjo į
jas ir piktai sukliegė, draugėms vos nesprogo ausų būgneliai. Paskui
paukštis griebė jas abi nagais ir nėrė žemyn. Mergaitės sutartinai
ėmė spiegti, pagaliau nustojusios rietis. Kaulų paukštis švilpė per
juodą mišką, o Agata karštligiškai brėžė j paukščio šonkaulius vie
ną degtuką po kito, jų šviesoje šmėkščiojo žėrinčios raudonos akys
ir pasišiaušę šešėliai. Ištįsę medžiai stvarstė mergaites, paukštis tai
smigo žemyn, tai kilo aukštyn vengdamas šakų, kol priekyje trenkė
3^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
perkūnas ir jie galvotrūkčiais įskrido į šėlstančią audrą su žaibais.

Šie talžė medžius ir vertė juos ant mergaičių, vargšės mėgino sau
gotis nuo lietaus, purvo ir šakų, lenkėsi voratinklių, bičių drevių ir
gyvačių, kol pagaliau paukštis nėrė į baisų erškėtyną, o jos išbalo ir
užsimerkė ruošdamosi skausmui...
Paskui stojo tyla.
- Agata...
Agata atsimerkė ir išvydo saulės spindulius. Žvilgtelėjo žemyn
ir aiktelėjo.
-Ji tikra.
Toli apačioje miške paskirai stūksojo dvi aukštos išsikėtojusios
pilys. Viena žaižaravo saulėje pro rūką, jos rausvo ir žydro stiklo
bokšteliai atsispindėjo blykčiojančiame ežere. Kita dunksojo pa
juodusi ir dantyta, o aštrios smailės plėšė audros debesis it pabaisos
dantys.
Gėrio ir Blogio mokykla.
Skrisdamas virš Gėrio pilies bokštų, kaulų paukštis šiek tiek at
leido nagus, kuriais laikė Sofiją. Agata įsikibo į draugę apimta siau
bo, bet staiga išvydo iš laimės švytintį Sofijos veidą.
- Age, aš princesė.
Bet paukštis numetė Agatą.
Apstulbusi Sofija žiūrėjo, kaip Agata krinta į rausvą cukraus va
tos rūką.
- Palauk... ne...
Paukštis negailestingai smigo žemyn prie Blogio pilies bokštų,
smailių nasrais siekiančių naujos aukos.
- Ne! Aš gera! Čia ne ta mokykla! - suspiegė Sofija, bet nespė
jusi nė mirktelėti įskriejo į pragarišką tamsą.
Didžioji klaida
ofija atsimerkė ir suvokė plūduriuojanti dvokiančiame grio-

'vyje, iki kraštų sklidiname tiršto juodo dumblo. Iš visų pusių
ją supo niūri rūko siena. Sofija pamėgino atsistoti, bet nepasiekė
kojomis dugno ir ėmė skęsti; dumblas plūstelėjo jai į nosį ir nude
gino gerklę. Springdama į kažką įsitvėrė ir pamatė, kad tai apgrauž
tos ožkos maita. Aiktelėjo ir ėmė irtis ša
lin, bet nieko neįžiūrėjo toliau kaip
per kelis pirštus nuo veido.
Viršuje aidėjo spiegi
mas, ir Sofija pakėlė akis.
Kažkas sušmėžavo.
Dešimt kaulų paukš
čių perplėšė rūką ir
numėtė j griovį
savo naš
tą - kly-
kiančius
vaikus.
Kai šie pliūkštelėjo, riksmas nuslopo, bet plūstelėjo kita paukščių

banga, paskui trečia, kol neliko nė lopinėlio dangaus be krintančių
vaikų. Sofija išvydo tiesiai į ją staiga smingantį paukštį ir metėsi į
šalį, todėl glitėsių kamuolys ištiško jai į veidą.
Ji iššluostė buzą iš akių ir susidūrė akis į akį su kažkokiu vaikėzu.
Pirmiausia pastebėjo, kad jis be marškinių. Krūtinė siaura ir blyški,
nė užuominos raumenų. Galva maža, ilga nosis atsikišusi, dantys
smailūs, o ant mažų kaip karoliukai akyčių užkritę juodi plaukai.
Panėšėjo į mažą piktą žebenkštį.
- Paukštis sulesė mano marškinius, - tarė jis. - Galiu paliesti
tavo plaukus?
Sofija ėmė trauktis.
- Nedažnai pamatysi nedorėlę princesės plaukais, - tarė jis, it
šuo pliuškendamas jos pusėn.
Sofija paklaikusi žvalgėsi ginklo - lazdos, akmens, padvėsusios
ožkos...
- Galbūt tapsim kambario draugais, geriausiais draugais ar
šiaip draugais, - tarė jis, beveik prisiyręs.
Lyg Radlis būtų virtęs graužiku ir įsidrąsinęs. Vaikėzas ištiesė
liesą ranką jos paliesti, o Sofija pasiruošė žiebti jam į akį, bet tarp
jų spiegdamas pūkštelėjo dar vienas vaikas. Sofija nėrė į priešingą
pusę, o kai dirstelėjo atgal, Zebenkščiūkštis buvo dingęs.
Pro rūką Sofija matė vaikų, maklinėjančių tarp plūduriuojančių
krepšių ir lagaminų, ieškančių savo mantos, šešėlius. Tie, kam pa
vyko rasti savo turtą, toliau slinko pasroviui, grėsmingų kauksmų
tolumoje link. Sofija sekė paskui jų siluetus, kol rūkas išsisklaidė ir
ji išvydo krantą. Jame gauja vilkų, stovinčių ant užpakalinių kojų
ir dėvinčių kruvinai raudonus kareiviškus švarkus ir juodas odines
kelnes, rimbais ragino mokinius stoti į eilę.
DIDŽIOJI KLAIDA ^ 39
Sofija įsitvėrė į krantą, ketindama lipti iš griovio, bet sustingo,

išvydusi savo atspindį. Suknelė aptaškyta maurais ir tryniu, veidas
žvilga nuo smardaus juodo purvo, o plaukuose įsikūrusi sliekų šei
mynėlė. Jai pritrūko oro...
- Gelbėkit! Aš ne toje mo...
Vilkas ištraukė ją iš griovio ir spyriu pastatė į eilę. Sofija išsižiojo
piktintis, bet išvydo atplaukiantį Zebenkščiūkštį.
- Palauk manęs! - klykė šis.
Sofija kaipmat atsistojo į eilę šešėlių, rūke velkančių lagaminus.
Užsižiopsojusiems vaikams vilkas mikliai šmaukštelėdavo rimbu,
todėl ji stropiai žingsniavo į priekį, be paliovos šluostydama sukne
lę, traukydama iš plaukų sliekus ir gailėdama savo krepšių su dailiai
sudėtais daiktais, nukritusių toli nuo čia.
Bokšto vartai buvo iš geležinių smaigų, kryžmai apvyniotų spy
gliuota viela. Prisiartinusi Sofija pamatė, kad čia ne viela, o marios
juodų gyvačių, jos šnypštė ir taikėsi įkirsti. Cyptelėjusi ji nėrė vidun
ir atsisuko pažiūrėti į aprūdijusius žodžius virš vartų tarp dviejų
juodų gulbių skulptūrų:
Blogio mokslų ir nuodėmių

SKLAIDOS MOKYKLA
Prieš mokyklą it sparnuotas demonas kilo bokštas. Jis buvo

pastatytas iš grublėto juodo akmens ir kyšojo pro dulsvai pilkus
debesis nelyginant dramblotas liemuo. Bokšto šonuose dunksojo
dvi storos kreivos smailės, apraizgytos gyslotų raudonų vijoklių,
panašių į kraujuojančius sparnus.
Vilkai nuvarė vaikus prie didžiojo bokšto angos, ilgo dantyto
krokodilo galvos pavidalo tunelio. Sofija pašiurpo, nes tunelis vis
siaurėjo, kol ji vos beįžiūrėjo vaiką, einantį priešais. Ji prasispraudė

pro du kampuotus akmenis ir atsidūrė skylėtame šlapiuojančių sie
nų laukiamajame, dvokiančiame pašvinkusia žuvimi. Nuo akmeni
nių gegnių kabojo šėtoniškos chimeros su liepsnojančiais deglais
nasruose. Grasioje šviesoje tviskėjo geležinė plikos bedantės raga
nos, išdidžiai laikančios obuolį, statula. Prie sienos ant aptrupėju-
sios kolonos, papuoštos piktais velniūkščiais, harpijomis ir troliais,
laipiojančiais kolona kaip medžio kamienu, buvo užrašyta milži
niška juoda N raidė. Ant kitos kolonos, padabintos besisupančiais
milžinais ir babaušiais, kruvinai raudonavo I. Slinkdama vis gilyn
į salę, Sofija suvokė, kas užrašyta ant kolonų - N-I-E-K-A-D-A, ir
staiga atkreipė dėmesį į priešais vingiuojančią begalinę eilę. Ji pir
mą kartą aiškiai pamatė bendraklasius ir vos neapalpo.
Vienos mergaitės sąkandis buvo siaubingas, reti plaukai augo
kuokštais, o akių ji teturėjo vieną - vidury kaktos. Kažkoks berniu
kas priminė tešlos kalną: atsikišęs pilvas, plika galva, ištinusios ran
kos ir kojos. Priekyje plumpino aukšta mergaitė šleikščiai žalia oda
ir pagiežinga šypsena. Prieš ją einantis berniukas buvo plaukuotas
kaip beždžionė. Visi atrodė maždaugjos amžiaus, bet toks ir tebu
vo bendrumas. Čia susirinko nelaimėlių minia - sukrypę kūnai ir
bjaurūs veidai, o tokių žiaurių minų ji kaip gyva nebuvo mačiusi.
Lygjie žvalgytųsi, ko čia nekęsti. Pamažu visų akys įsmigo į Sofiją:
jie rado, ko ieškojo. Apstulbusią princesę stiklinėmis kurpaitėmis ir
auksinėmis garbanomis.
Raudoną rožę tarp spyglių.
Kitoje griovio pusėje Agata vos neužmušė fėjos.

Ji pabudo po raudonomis ir geltonomis lelijomis, kurios, regis,
gyvai šnekučiavosi. Agata neabejojo, kad apie ją, nes lelijos lapais
DIDŽIOJI KLAIDA 41
ir pumpurais šiurkščiai rodė į ją. Galop gėlės ją aptarė, pasilenkė it

bruzdžios senutės ir apsivijo stiebais jos riešus. Trūktelėjusios pa
statė ant kojų, ir Agata prie mirguliuojančio ežero išvydo lauką,
pilną žydinčių mergaičių.
Ji negalėjo patikėti savo akimis. Mergaitės dygo iš žemės. Pir
miausia iš dulkių išlįsdavo galva, paskui kaklas, krūtinė, aukštyn
aukštyn, kol jos ištiesdavo rankas į purų žydrą dangų ir atsistodavo
ant žemės dailiomis kurpaitėmis. Bet labiausiai Agatą sukrėtė ne
dygstančios mergaitės, o tai, kad jos buvo nė kiek nepanašios į ją.
Vienos šviesiaodės, kitos tamsiaodės, tačiauvisųveidai nepriekaiš
tingai gražūs ir trykštantys sveikata. Plaukai kaip žvilgūs kriokliai,
garbanoti kaip lėlių, o suknelės rausvos, geltonos ir baltos it velyki
niai kiaušiniai. Vienos buvo žemesnės, kitos aukštesnės ir lieknesnės,
bet visos puikavosi plonu liemeniu, grakščiomis kojomis ir gležnais
pečiais. Lauke vis gausėjo mokinių, ir kiekvienos laukė trys fėjos žė
rinčiais sparnais. Jos čiauškėdamos ir čirškėdamos nušluostydavo nuo
mergaičių dulkes, įpildavo joms po puodelį kiklopijų arbatos ir pasi
rūpindavo lagaminais, išdygusiais iš žemės sykiu su savininkėmis.
Iš kur atsirado šios gražuolės, Agata nenutuokė. Ji tetroško, kad
iš žemės išlįstų bent viena surūgusi ar susitaršiusi mergaitė, tada ne
sijaustų taip nesmagiai. Bet aplinkui be galo be krašto žydėjo Sofi
jos, turinčios viską, ko ji neturi. Įprasta gėda vėl nudiegė paširdžius.
Jai reikia duobės įskausti, kapinių pasislėpti, kad jos visos dingtų...
Tada jai įkando fėja.
- Kas čia per...
Agata bandė nupurtyti nuo rankos skambančią būtybę, bet
ši nuskrido ir įkando jai į sprandą, paskui į užpakalį. Kitos fėjos
stengėsi tramdyti nenaudėlę, verčiančią mergaitę klykti, bet šelmė,
įkandusi ir fėjoms, vėl puolė Agatą. Si įpykusi mėgino pagauti be-
sikandžiojančią fėją, bet toji skraidė kaip žaibas, ir mergaitė bergž

džiai šokinėjo, fėja be paliovos ją kandžiojo, kol apsirikusi įskrido į
burną, ir Agata ją nurijo. Tada lengviau atsiduso ir pakėlė akis.
Į ją žiopsojo šešiasdešimt gražuolių. Į katę lakštingalos lizde.
Agata pajuto gnybį gerklėje ir iškosėjo fėją. Nustebusi pamatė,
kad čia elfas.
Tolumoje, įspūdingoje rausvo ir žydro stiklo pilyje anapus eže
ro, maloniai sugaudė varpai. Fėjų trijulės čiupo savąsias mergaites
už pečių, pakėlė ir nuskraidino per ežerą bokštų pusėn. Agata pa
manė, kad pasitaikė proga pabėgti, bet nespėjo: dvi fėjos pakėlė ją
į orą. Nuskrisdama ji dirstelėjo į trečią savo palydovą, elfą, kuris jai
įkando, dabar jis ryžtingai stovėjo ant žemės. Sunėręs rankas, jis
kraipė galvą, nedviprasmiškai rodydamas, kad, jo nuomone, pada
ryta siaubinga klaida.
Atnešusios mergaites prie stiklo pilies, fėjos paleido jas ir netrukdė

eiti, kur šios nori. Bet abi Agatos fėjos tebelaikė ją ir vilko į priekį
kaip kalinę. Agata žvilgtelėjo į kitą ežero pusę. Kur Sofija?
Skaidrus kaip krištolas vanduo ežero vidury virto dumblu. Kitą
krantą slėpė pilkas rūkas. Jei Agata nori išgelbėti draugę, jai teks
rasti būdą persikelti per griovį. Bet pirmiausia reikia atsikratyti
sparnuotų įkyruolių. Atitraukti fėjų dėmesį.
Virš auksinių vartų lanku mirguliavo veidrodiniai žodžiai:
Gėrio mokykla
Apšvieta ir apžavai
Agata išvydo raidėse savo atspindį ir nusisuko. Ji nekentė veid

rodžių ir visaip jų vengė. (Kiaulės ir šunys kiauras dienas į save
DIDŽIOJI KLAIDA 43
nespokso, manė ji.) Stumiama j priekį, ji žvilgtelėjo į pilies mati

nio stiklo duris, papuoštas dviem baltomis gulbėmis. Bet kai jos
atsidarė ir fėjos suvarė mergaites į ankštą veidrodinį koridorių, eilė
sustojo, ir būrelis mergaičių it rykliai apsupo Agatą.
Valandėlę jos varstė ją akimis, lyg tikėtųsi, kad ji nusimes kau
kę ir virs princese. Agata stengėsi adaikyti jų žvilgsnius, bet išvy
do tūkstančius savo veido atspindžių veidrodžiuose ir tučtuojau
nunarino akis į marmurines grindis. Kelios fėjos zyzė, kad reikia
eiti toliau, bet dauguma atsitūpė mergaitėms ant pečių ir stebeilijo.
Galų gale prie jos žengė mergaitė auksiniais plaukais iki juosmens,
putliomis lūpomis ir žydrųjų topazų akimis. Ji buvo tokia graži,
kad atrodė netikra.
- Labas, aš Beatričė, - maloniai pasisveikino. - Neišgirdau, kuo
tu vardu.
- Todėl, kad aš jo nesakiau, - atkirto Agata, nepakeldama akių
nuo žemės.
- Tu tikra, kad patekai ten, kur reikia? - dar meiliau paklausė
Beatričė.
Agata jautė, kaip galvoje sukasi mintis... žodis, kurio jai reikia,
bet buvo pernelyg apkvaitusi, kad jį prisimintų.
- Kaip čia pasakius...
- Turbūt atplaukei ne į tą mokyklą, - nusišypsojo Beatričė.
Agatai nušvito galvoje. Atitraukti dėmesį.
Ji pažvelgė Beatričei į nuostabias akis.
- Čia Gėrio mokykla, taip? Legendinė gražių ir dorų merginų,
kurioms skirta tapti princesėmis, mokykla?
- O, - Beatričės lūpos virptelėjo. - Tai tu nepaklydai?
- Nesupainiojai mokyklų? - paklausė kita tamsia arabės oda ir
juodais kaip gagatas plaukais.
- O gal tu akla? - įsiterpė trečia raudonomis kaip rubinas gar

banomis.
- Tikriausiai turi leidimą į Gėlyną? - neatstojo Beatričė.
Agata sumirksėjo.
-Ką?
- Bilietą į Gėlyną, - paaiškino Beatričė. - Mes visos taip čia pa
tekome. Tik oficialiai priimti mokiniai turi bilietus į Gėlyną.
Visos mergaitės iškėlė didžiulius auksinius bilietus su savo var
dais, išraitytais prašmatniu dailyraščiu, net Mokyklos Direktoriaus
spaudas su juodomis ir baltomis gulbėmis buvo uždėtas.
- O, tai čia leidimas į Gėlyną, - nusišaipė Agata ir įsikišo rankas
į kišenes. - Prieikit arčiau, parodysiu.
Mergaitės nepatikliai prisiartino. Agata naršė po kišenes. Rei
kėjo atitraukti dėmesį... degtukai... monetos... sudžiūvę lapai...
- Dar arčiau.
Mergaitės šnibždėdamos spietėsi aplink.
- Ne toks bilietas ir mažas, - suirzo Beatričė.
- Išskalbtas susitraukė, - atšovė Agata, rausdamasi tarp degtu
kų, ištirpusių šokoladinių saldainių, paukštelio be galvos (Giltinė
slėpdavo grobį jos drabužiuose). - Turi čia būti...
- Veikiausiai pametei, - tarė Beatričė.
Naftalino rutuliukai... žemės riešutų kevalai... dar vienas negy
vas paukštelis...
- Arba kur nors nukišai, - jau pyko Beatričė.
Paukštis ?Degtukas ?Padegti paukštį ?
- Arba pamelavai, kad jį turi.
- O, pagaliau ra...
Agata pajuto, kaip iš nerimo jai išbėrė sprandą.
- Juk žinai, kas nutinka įsibrovėliams, tiesa? - paklausė Beatričė.
DIDŽIOJI KLAIDA 45
- Štai jis... - Daryk ką nors!

Mergaitės grėsmingai ją apspito.
Daryk ką nors tučtuojau!
Ir ji padarė pirmą dalyką, kuris šovė į galvą - žaibiškai susiperdė.
Veiksmingai atitraukus dėmesį, kyla sąmyšis ir panika. Agatai
tai puikiausiai pavyko. Smarvė nubangavo siauru koridoriumi,
mergaitės spiegdamos išsilakstė, o fėjos nualpo. Kelias prie durų
buvo laisvas. Tačiau Beatričė tebestovėjo, nustėrusi iš pasipiktini
mo. Agata žengtelėjo prie jos ir pasilenkė.
- Ūū, - sustaugė kaip vilkas.
Beatričė pasipustė padus.
Lėkdama prie durų, Agata atsisuko ir išdidi pamatė, kad mer
gaitės sprukdamos daužosi į sienas ir trypia viena kitą. Galvoda
ma tik apie Sofiją, kurią privalo išgelbėti, ji nėrė pro matinio stiklo
duris ir nudūmė prie ežero, bet kai pribėgo, atsirito didžiulė ban
ga, ūždama sviedė ją atgal pro duris, pro spiegiančias mergaites, ir
Agata kniūbsčia sudribo vandens klane.
Svirduliuodama atsistojo ir nustėro.
- Sveika atvykusi, naujoji princese, - tarė išnirusi dvimetrinė
nimfa ir pasislinko. Agata išvydo tokį ištaigingą vestibiulį, kad jai
užgniaužė kvapą. - Sveika atvykusi į Gėrio mokyklą.
Sofija negalėjo apsiprasti su mokyklos dvoku. Svirduliuodama

į priekį, ji žiaukčiojo nuo nemazgotų kūnų, pelėsiais apaugusių
akmenų ir vilkų smarvės. Sofija pasistiebė pažiūrėti, kur eina eilė,
bet išvydo tik begalinę išsigimėlių virtinę. Kiti mokiniai šnairavo
į ją, bet ji kuo meiliausiai šypsojosi - o gal čia išbandymas? Čia
veikiausiai išbandymas, klaida, pokštas... kas nors.
Ji atsisuko į pilką vilką.
- Neabejoju dėl jūsų įgaliojimų, bet norėčiau susitikti su moky

klos vadovu. Manau, jis... -
Vilkas sukriokė, aptaškydamas ją seilėmis. Sofija daugiau nesi-
spyrė.
Kartu su visa eile ji įslinko į laukiamąjį įdubusiomis grindi
mis. Iš jo įvijai kilo treji juodi kreivi laiptai. Ant vienų, gąsdinan
čių drožinėtomis pabaisomis, turėklų buvo užrašyta PAGIEŽA,
ant kitų, išraižytų vorais, - PIKTADARYBĖS, o ant trečiųjų su
gyvatėmis - YDOS. Ant sienų aplink laiptus Sofija pamatė įvai
riaspalvius rėmus. Kiekvienuose buvo po vaiko portretą, o greta
portreto kabojo po piešinį iš pasakų knygos, vaizduojantį, kuo mo
kinys tapo baigęs mokyklą. Auksiniuose rėmuose buvo šelmiškos
mergytės portretas, o greta puikiame paveiksle ji, šlykšti ragana,
stovi prie netekusios sąmonės mergelės. Po abiem iliustracijomis
driekėsi auksinė lentelė:
Lapių miško Katerina

Snieguolė (Piktadarė)
Kituose auksiniuose rėmuose buvo vypsančio berniūkščio tan

kiais suaugusiais antakiais portretas, o greta jis, jau suaugęs, mėgau
damasis kiša peilį prie gerklės kažkokiai moteriai.
Kuždančių kalnų droganas

Mėlynbarzdis (Piktadarys)
Po Droganu sidabriniuose rėmeliuose kabėjo lieso vaikėzo su

šviesių plaukų kupeta portretas. Jis tapo vienu iš dvylikos žmogė
drų, siaubiančių kaimą.
DIDŽIOJI KLAIDA 47
Žemutinio miško kyi

Nykštukas (Pakalikas)
Paskui Sofija laiptų apačioje pamatė sudūlėjusius bronzinius

rėmus su mažu plikagalviu berniūkščiu iš baimės išsiplėtusiomis
akimis. Jinai jį pažinojo. Vardu Nelaimėlis. Kandžiodavo visas dai
lias Gavaldeno mergaites, kol prieš ketverius metus buvo pagrob
tas. Bet piešinio greta Nelaimėlio nebuvo. Tik surūdijusi lentelė su
užrašu:
Susikirto
Sofijapažvelgė į persigandusį Nelaimėlio veidą ir jai nudiegė per

paširdžius. Kas jam nutiko?Ji stebeilijo į tūkstančius auksinių, sida
brinių ir bronzinių rėmų (jiems jau trūko vietos ant salės sienų): j
raganas, žudančias princus, milžinus, ryjančius žmones, velnius, de
ginančius vaikus, baisius žmogėdras, klaikias baidykles, raitelius be
galvos, negailestingas jūrų pabaisas. Kadaise nerangius paauglius.
Net piktadariai, mirę baisia mirtimi: Bildukas, Pupos milžinas,
Raudonkepuraitės Vilkas, - buvo pavaizduoti nuostabiausią savo
gyvenimo akimirką, lyg pasaka būtų pasibaigusi jų pergale. Sofijai
vėl sukūreno paširdžius, pamačius, kad kiti vaikai žiūri j portretus
su pagarbia baime ir susižavėję. Jai skaudžiai iki šleikštulio atsivėrė
akys: ji atsidūrė tarp būsimų žudikų ir išsigimėlių.
Sofiją išpylė šaltas prakaitas. Reikia rasti mokytoją, kuris per
žiūrėtų mokinių sąrašą ir suprastų, kad ji ne toje mokykloje. Bet
kol kas aplink matė tik vilkus, nemokančius kalbėti, juo labiau -
skaityti.
Už posūkio koridorius paplatėjo, ir Sofija išvydo raguotą rau

donodį nykštuką ant skečiamųjų kopėčių, kalantį vinis į pliką sie
ną naujiems portretams. Sukandusi dantis, ji ėmė viltingai brautis
prie jo. Svarstydama, kaip atkreipti nykštuko dėmesį, Sofija staiga
pastebėjo, kad atvaizdai ant šios sienos pažįstami. Po lašinių nepa
nešančiu pelų maišu, matytu anksčiau, buvo lentelė UOLOTŲJŲ
ERŠKĖTYNŲ BRONĖ. Greta jo kabojo vienakės retaplaukės
portretas: LAPIŲ MIŠKO ARACHNĖ. Sofija perbėgo akimis
bendraklasių, kuriems virsmas piktadariais dar prieš akis, atvaiz
dus. Jos akys įsmigo į Žebenkščiūkštį. KRUVINOJO UPELIO
HORTAS. Hortas. Skamba kaip ligos pavadinimas. Ji toliau slin
ko į priekį eilėje, ruošdamasi pašaukti nykštuką...
Ir išvydo portretą po pakeltu jo plaktuku.
Sofijai šypsojosi jos veidas.
Suspigusi Sofija išsiveržė iš eilės, apgraibomis užsiropštė kopė
čiomis ir išplėšė portretą apstulbusiam nykštukui iš rankų.
- Ne! Aš Gėrio mokykloj! - sušuko ji, bet nykštukas atėmė iš
jos portretą, ir juodu susigrūmė, spardė ir draskė vienas kitą, kol
Sofijai įkyrėjo, ir ji skėlė nykštukui antausį. Šis suspiegė kaip maža
mergytė ir tvojo jai plaktuku. Sofija išsisuko, bet prarado pusiau
svyrą, o kopėčios linko ir daužėsi į sieną. Kybodama ant skersinių,
ji pažvelgė žemyn į urzgiančius vilkus ir nustebusius mokinius
(„Man reikia Mokyklos Direktoriaus!“), paskui atgniaužė delnus,
nuslydo kopėčiomis ir susmuko eilės pradžioje.
Tamsiaodė ragana su milžiniška šunvote ant skruosto įspraudė
jai į rankas pergamento lakštą.
DIDŽIOJI KLAIDA 49
TOLIMŲJŲ MIŠKU SOFIJA

PLOGIO MOKYKLA, I KLUSAS
PAGIEŽOS POKŠTAS 66
■S**'-.*-. :■••• -'f. ------------------------▼
▼ ------------------------------------ ».%
Pamoka Mokvtoias
jįj- - { ‘-v- i Ą 1
t. BJAURINUSIAS prof. Tulžingasis Manlis
2. PAKALIKUDRESAVIMAS Kastoras ji
3. UŽKEIKIMAI IRSPĄSTAI ledi Leso
4. NIEKŠYBIUISTORIJA prof Augustas Seideris
S. PIETŪS j. j
6. SAVITI TALENTAI prof šiba Šiks J
7. GEBĖJIMAS IŠLIKTI PASAKOJE nykštukasJuba ■
(MIŠKOGRUPĖ# 3)
Netekusi žado Sofija pakėlė akis.

- Lauksiu klasėje, Tolimųjų Miškų ragana, - sugergždė pikčiur
na. Sofijai nespėjus ištarti nė žodžio, j rankas žmogėdrajai švystelė
jo krūvą knygų, perrištų kaspinu.
„Geriausi piktadarių monologai“, 2 leid.

„Kančios burtai“, kurso įvadas
„Grobimai ir žudynės: Naujoko vadovas“
„Vidinio ir išorinio bjaurumo žavesys“
„Valgių iš vaikų gaminimas“ (su naujais receptais!)
Jau pačios knygos buvo pasibjaurėtinos, bet paskui Sofija pama

tė, kad kaspinas, kuriuo jos perrištos, - gyvas ungurys. Ji sukliko,
numetė knygas, ir tada dėmėtas satyras įbruko jai suplėkusį juodą
audeklą. Išvyniojusįjį, Sofija atšoko nuo apgailėtinų palaikių marš
kinių, karančių it suplėšytos užuolaidos.
Ji išsižiojusi vėpsojo į kitas mergaites: šios džiaugsmingai vilko
si šlykščią uniformą, vartė vadovėlius, lygino tvarkaraščius. Sofija
lėtai nuleido akis ir spoksojo į savo nešvarius juodus skarmalus.
Paskui į ungurio gleivėmis išterliotas knygas ir tvarkaraštį. Paskui į
savo besišypsantį dailų portretą ant sienos.
Ir leidosi bėgti kiek kojos neša.
Agata suprato, kad ji ne ten, kur turi būti, nes į ją suglumę žvilg
čiojo net mokytojai. Jie išsirikiavo stikliniame, panašiame į urvą,
vestibiulyje ant ketvertų įvijų laiptų, dvejų rausvų, dvejų žydrų, ir
barstė ant naujokų konfeti.
Mokytojos vilkėjo skirtingų spalvų, bet vienodo kirpimo pri
gludusiomis suknelėmis uždaru kaklu su žėrinčia sidabrine gulbe
prie širdies. Kiekviena buvo savaip pasipuošusi suknelę - stikliukų
inkrustacijomis, karoliukų gėlėmis ar net tiulio kaspinu.
Visi vyrai mokytojai dėvėjo įvairių ryškių spalvų prigludusius
kostiumus su priderintomis liemenėmis, buvo pasirišę siaurus ka
klaraiščius ir pasipuošę spalvotomis nosinaitėmis, įkištomis į kiše
nėlę, ant kurios buvo išsiuvinėta tokia pat sidabrinė gulbė.
Agata iškart pamatė, kad jie gražesni už visus jos iki tol maty
tus suaugusiuosius. Net vyresnio amžiaus dėstytojai buvo tokie
elegantiški, kad darėsi baisu. Agata visada tvirtino sau, kad grožis
beprasmis, nes laikinas. Čia buvo įrodymas, kad jis amžinas.
DIDŽIOJI KLAIDA 51
Mokytojai slapta baksnojo vienas kitą alkūnėmis ir šnibždė

josi, išvydę permirkusią iki siūlo galo, aiškiai ne vietoje atsidūru
sią mokinę, bet Agata jau buvo įpratusi prie tokio elgesio. Paskui
jai krito į akis vienas kitoks. Nutviekstas vitražo it aureolės, žaliu
kaip dobilas kostiumu, sidabriniais plaukais ir spindinčiomis ru
domis akimis, jis nusišypsojo Agatai, lyg jai čia būtų tinkamiau
sia vieta. Agata paraudonavo. Kiekvienas, kam atrodo, kad jai
čia tinkamiausia vieta, trenktas. Ji nusisuko ir nusiramino, nes į
ją, akivaizdžiai nepamiršusios įvykio koridoriuje, dėbčiojo mer
gaitės.
- Kur berniukai? - išgirdo Agata klausiant vieną, kai mergai
tės vorele ėjo prie trijų milžiniškų ore plūduriuojančių nimfų itin
ryškiais plaukais ir lūpomis, dalijančių tvarkaraščius, vadovėlius ir
uniformas.
Slinkdama paskui kitas mergaites, Agata geriau apžiūrėjo di
dingą salę su laiptais.
Sienoje prieš ją buvo parašyta milžiniška rausva V su dailiai
nupieštais angelais ir silfidėmis, skrajojančiais aplink. Ant kitų sie
nų irgi buvo užrašytos rausvos ir žydros raidės, sudarančios žodį
V-I-S-A-D-A.
Ketveri įviji laiptai buvo įrengti simetriškai, sienų susikirti
mo kampuose, apšviestuose aukšto lango su vitražu. Ant vieno
iš dvejų žydrų laiptų turėklų buvo išbadyta GARBE, apsupta sti
kle išraižytų riterių ir karalių, o ant kito - DRĄSA, papuošta
žydrais medžiotojų ir lankininkų reljefais. Ant dvejų rausvųjų
laiptų auksinėmis raidėmis buvo išrašyta TYRUMAS ir DOS
NUMAS, o dailūs frizai papuošti mergelių, princesių ir meilių
žvėrelių skulptūromis.
Salės viduryje aukštą krištolinį obeliską, kylantį nuo baltų mar

murinių grindų iki plokščio stogo su kupolu, beveik visiškai dengė
buvusių auklėtinių portretai. Obelisko viršūnėje kabojo portretai
auksiniais rėmais - mokinių, kurie, baigę mokyklą, tapo karaliais ir
karalienėmis. Obelisko viduryje portretų rėmai buvo sidabriniai:
šiems mokiniams sekėsi prasčiau, jie tapo linksmais pagalbinin
kais, stropiomis namų šeimininkėmis ir fėjomis krikštamotėmis.
Kolonos apačia buvo skirta nevykėlių, galop tapusių liokajais ir
tarnais, atvaizdams dulkėtais bronziniais rėmais.
Bet Agatai krito į akis, kad kiekvienas mokinys, tiek tapęs Snie
go Karaliene, tiek kaminkrėčiu, buvo tobulai gražaus veido, malo
nios šypsenos ir ilgesingų akių. Šioje stiklinėje pilyje miško glūdu
moje gražiausios būtybės susirinko tarnauti Gėriui. O ji, Kapinių
panelė Varguolė, moka tik persti.
Agata, sulaikiusi kvapą, laukė, kol atėjo jos eilė prisiartinti prie
rausvaplaukės nimfos.
- Įvyko klaida! - sušvokštė. Nuo jos upeliais sruvo vanduo ir
prakaitas. - Čia turėjo pakliūti mano draugė Sofija.
Nimfa nusišypsojo.
- Bandžiau ją sulaikyti, - tratėjo Agata kuo toliau, tuo greičiau,
nes ją skatino viltis, - bet tik išmušiau iš vėžių paukštį ir atsidūriau
čia, o ji aname bokšte, bet ji daili ir mėgsta rausvą spalvą, o aš...
pažiūrėkit į mane. Žinau, jums reikia mokinių, bet Sofija - mano
geriausia draugė, jeigu ji lieka mokykloje, aš irgi turiu likti, bet lik
ti mes negalime, todėl prašom padėti man ją rasti, kad galėtume
grįžti namo.
Nimfa padavė jai pergamento lakštą.
DIDŽIOJI KLAIDA • 53
t o l i m ų j ų C^ti/cų (drfį/ata
f G Ė R I O M O K Y K L A , i k u r sa s
Tyrumo bokštas 51
▼---------------- ▼
;
Pamoka Mokvtoias
j
t. GRAŽINIMAS prof. Ema Plukė
:■£?< į
Z. PRINCESĖS ETIKETAS Poluksas
3. BENDRAVIMAS SUGYVŪNAIS princesė ūma j
.
4. ŽYGDARBIUISTORIJA prof. Augustas Seideris
*
5.PIETŪS i
6. GERI DARBAI prof. KlarisaBalandėlė p&įt-■■—

—
7. GEBĖJIMAS IŠLIKTI PASAKOJE nykštukasJubą
(MIŠKOGRŪPĖ* 3) *
Agata suglumusi spoksojo j pergamentą.

- Bet...
Zaliapiaukė nimfa įbruko jai pintinę knygų, kai kurios kyšojo.
„Išskirtinė grožio teisė“

„Kaip pavergti princui širdį“
„Grožio receptų knyga“
„Princesės tikslas“
„Gyvūnų kalba: lojimas, žvengimas ir čiulbesys“
Paskui žydraplaukė nimfa padavė jai uniformą: pasibaisėtinai

trumpą rausvą suknelę gausiai gvazdikais išpuoštomis rankovėmis.
Ją reikėjo vilktis ant baltos nėrinių palaidinukės su tokia iškirpte,

lygjai trūktų trijų sagų.
Priblokšta Agata pažvelgė į princeses aplink, tampančias raus
vas sukneles. Pažvelgė į knygas, kurios tvirtino, kad grožis turi iš
skirtinių teisių, kad ji gali pavergti širdį puikiam princui ir kalbėtis
su paukščiais. Pažvelgė į tvarkaraštį, skirtą dailiai, maloniai ir ge
raširdei mergaitei. Paskui pakėlė akis į gražuolį mokytoją, kuris vis
dar šypsojosi jai, lyg tikėtųsi iš Agatos Gavaldenietės didžių darbų.
Agata pasielgė kaip paprastai, kai suvokdavo, kad į ją dedamos
viltys.
Ji lėkė žydrais Garbės laiptais ir žaliais kaip jūra koridoriais, o
fėjos įnirtingai tilindžiavo įkandin. Skuosdama per sales, ropšda
masi laiptais, ji neturėjo kada grožėtis tuo, ką mato: nefritinėmis
grindimis, ledinukų klasėmis, auksine biblioteka, - pagaliau ji
pasiekė paskutinius laiptus ir pro matinio stiklo duris išpuolė ant
bokšto stogo. Saulė apšvietė neapsakomo grožio sodą su figūriškai
apkarpytais medžiais. Agata nespėjo pamatyti, ką vaizduoja gyva
tvorių skulptūros, nes pro duris įsiveržė fėjos, ojoms iš burnos drie
kėsi lipnūs auksiniai voratinkliai jai sugauti. Agata puolė į šoną,
kad jų išvengtų, ir kaip vabalas nuropojo tarp milžiniškų gyvatvo
rių. Susivokusi esanti sode, ji leidosi bėgti kiek kojos neša ir užšoko
ant aukščiausios skulptūros - raumeningo princo, iškėlusio kardą
aukštai virš tvenkinio. Ji nušliuožė lapuotu kardu iki smailaus galo,
vis spardydama fėjų spiečius. Bet netrukus jų atsirado debesys, ir
visos spjaudė žėrinčiais tinklais. Galop Agata atgniaužė kumščius
ir pūkštelėjo į vandenį.
Kai atsimerkė, buvo visiškai sausa.
Matyt, tvenkinys buvo vartai, nes ji atsidūrė prie žydros krišto
linės arkos. Agata pakėlė akis ir nustėro. Ji stovėjo prie pat siauro
DIDŽIOJI KLAIDA -55
akmeninio tilto, kuris per tirštą rūką driekėsi yrančio bokšto ana
pus ežero link. Ant tilto tarp dviejų mokyklų.
Ašaros nutvilkė jai akis. Sofija! Ji gali išgelbėti Sofiją!
- Agata!
Agata prisimerkė ir išvydo iš rūko išnyrančią Sofiją.
- Sofija!
Mergaitės, išskėtusios rankas, nulėkė per tiltą, šaukdamos viena
kitą vardu...
Abi atsitrenkė į nematomą užtvarą ir pargriuvo ant žemės.
Apsvaigusi iš skausmo, Agata su siaubu žiūrėjo, kaip vilkai už
plaukų velka Sofiją atgal į Blogio mokyklą.
- Jūs nieko nesuprantat! - suspiegė Sofija, pamačiusi, kaip fėjos
tinklais raizgo Agatą. - Padaryta klaida!
- Čia klaidų nebūna, - suurzgė vilkas.
Taigi jie moka kalbėti.
Trys 66 kambario raganos
ofija nesuprato, kodėl ją baudžia šeši, o ne vienas vilkas, bet

S pamanė, kad jie nori padaryti įspūdį. Jie pririšo ją prie ieš
mo, įgrūdo į burną obuolį ir kaip paršą puotai gabeno per visus
šešis Pagiežos rūmų aukštus. Prie sienų rikiavosi nauji mokiniai,
rodė į ją pirštais ir juokėsi, bet suraukdavo kaktą suvokę, kad šita iš
sigimėlė rausva suknele gyvens su jais. Vilkai tempė verkšlenančią
Sofiją pro 63, 64, 65 kam
barius, galop spyriu atidarė
66 kambario duris ir švys
telėjo ją vidun. Sofija sly
do grindimis, kol atsi
trenkė į karpotą pėdą.
- Sakiau, kad mes ją
gausim, - piktai ištarė
kažkas.
Sofija, vis dar pririšta
prie iešmo, pakėlė akis į
aukštą mergaitę riebaluo
TRYS 66 KAMBARIO RAGANOS
tais juodais plaukais su raudonais dryželiais, juodai dažytomis

lūpomis, su žiedu nosyje ir siaubinga tatuiruote apie kaklą: tikras
šėtonas su ožio ragais ir raudona kaukole vietoj galvos. Mergaitė
dėbtelėjo į Sofiją, jos akys žaibavo.
- Jos net kvapas kaip ilgalaimių.
- Fėjos netrukus ją atsiims, - atsklido balsas iš kambario galo.
Sofija atsisuko ir pamatė albinosę baltais kaip mirtis plaukais,
blyškia oda ir raudonomis akimis sunkiais vokais, troškiniu iš kati
lo šeriančią tris juodas žiurkes.
- Gaila. Galėtume perpjauti jai gerklę ir pakabinti salėje kaip
papuošalą.
- Kaip nemandagu, - tarė trečioji. Sofija atsisuko į besišypsan
čią rudaplaukę ant lovos, apvalią kaip karšto oro balionas, trum
pais storais pirštais sugniaužusią po šokoladinį čiulpinuką ranko
se. - Be to, taisyklės draudžia žudyti kitus mokinius.
- O suluošinti? - paklausė albinose.
- Manau, ji maloniai išsiskiria iš mūsų, - tarė storulė ir atsikan
do čiulpinuko. - Ne kiekviena nedorėlė turi dvokti ir atrodyti ap
gailėtinai.
-Ji ne nedorėlė, - vienu balsu atkirto albinose ir tatuiruotoji.
Rangydamasi iš virvių, Sofija pakreipė galvą ir išvydo visą kam
barį. Kadaise jis, ko gero, buvo gražus ir jaukus - kol kažkas jį pa
degė. Plytų sienos buvo suodinos, lubas darkė juodi ir rudi svilėsiai,
o grindis slėpė storas pelenų sluoksnis. Atrodė, net baldai aprūkę.
Tačiau Sofija, vedžiodama akimis po kambarį, suvokė, kad tai dar
ne didžiausia bėda.
- Kur veidrodis? - aiktelėjo ji.
- Pamėginsiu atspėti, - prunkštelėjo tatuiruotoji. - Šio padaro
vardas - Rozalinda, Eleonora ar Laura.
5* GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Veikiau Rožytė, Baltuolė ar Auksaplaukė, - tarė albinose.

- Arba Hermiona, Teodora ar Fidelija.
- Sofija. - Sofija atsistojo, gaubiama suodžių debesies. - Mano
vardas Sofija. Aš ne nenaudėlė, aš ne padaras, taip, man čia iš tikrų
jų ne vieta, taigi...
Albinose ir tatuiruotoji raitėsi juokais.
- Sofija! - kikeno tatuiruotoji. - Baisiau nebūna!
- Padarui, vardu Sofija, čia ne vieta, - sugergždė albinose. -
Jam vieta narve.
- Man vieta kitame bokšte, - tarė Sofija, stengdamasi nepaisyti
jų pašaipų, - todėl turiu susitikti su Mokyklos Direktorium.
- Turiu susitikti su Mokyklos Direktorium, - pamėgdžiojo al
binose. - Verčiau šok pro langą, gal jis sugaus.
- Jūsų visų prastos manieros, - suprunkštė rubuilė pilna bur
na. - Aš Mažė. Čia Hestera, - ji parodė į tatuiruotąją. - O ši mer
gelė kaip spindulys, - ji parodė į albinosę, - Anadilė.
Anadilė nusispjovė ant grindų.
- Sveika atvykusi į 66 kambarį, - pridūrė Mažė ir rankos mostu
nubraukė pelenus nuo laisvos lovos.
Sofija krūptelėjo, išvydusi kandžių sukapotas paklodes su gra
siomis dėmėmis.
- Ačiū už malonų priėmimą, bet man tikrai laikas eiti, - tarė
atatupsta traukdamasi prie durų. - Ar negalėtumėte pasakyti, kaip
rasti Mokyklos Direktoriaus kabinetą?
- Princai baisiai sutriks, tave išvydę, - paaiškino Mažė. - Dau
guma nenaudėlių nepanašios į princeses.
- Ji ne nenaudėlė, - suaimanavo Anadilė ir Hestera.
- Ar reikia tartis iš anksto, kad jis mane priimtų? - neadyžo
Sofija. - Gal pasiųsti jam raštelį ar...
TRYS 66 KAMBARIO RAGANOS 59
- Galėtum skristi, - patarė Mažė, traukdama iš kišenės du šoko

ladinius kiaušinius. - Bet tave gali sulesti stimfalidės.
- Stimfalidės? - nesuprato Sofija.
- Paukščiai, kurie mus čia numetė, brangioji, - maumodama
bruzduliavo Mažė. - Tau teks pro juos prasiveržti. O juk žinai,
kaip jie nekenčia nenaudėlių.
- Paskutinį kartą sakau, - atkirto Sofija, - aš ne nenau...
Ant laiptų kažkas sutilindžiavo. Saldus skambesys, toks žavus,
toks trapus, kad galėtų būti tik...
Fėjos. Jos atskrenda Sofijos!
Sofija užgniaužė klyksmą. Nedrįso pasakyti mergaitėms, kad
tuojau bus išgelbėta (kas žino, gal raganaitės iš tikrųjų ketina pada
ryti iš jos salės puošmeną). Ji atsišliejo nugara į duris ir klausėsi vis
garsėjančio tilindžiavimo.
- Nežinau, kodėl žmonės mano, kad princesės gražios, - tarė
Hestera, krapštydama karpą ant kojos piršto. - Jų nosys baisiai ma
žos. Kaip sagutės, kurias mielai nutrauktum.
Fėjos mūsų aukšte! Sofija vos nepradėjo šokinėti iš džiaugs
mo. Patekusi į Gėrio mokyklą, ji tučtuojau išsimaudys vonioje - ir
mirks joje tris dienas, tris naktis!
- O plaukai pernelyg ilgi, - tarė Anadilė, mosuodama žiurkėms
prieš nosį desertu - padvėsusia pele. - Tiesiog nagai niežti nurauti.
Dabar vos už kelių kambarių...
- O jau tos nenuoširdžios šypsenos, - pritarė Hestera.
- Ir visos pamišusios dėl rausvos spalvos, - pridūrė Anadilė.
Fėjos prie gretimų durų!
- Laukiu nesulaukiu, kada nudėsiu pirmąją, - tarė Hestera.
- Kodėl ne šiandien? - atsiliepė Anadilė.
6o GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Jos jau čia! Sofiją užplūdo džiaugsmas - nauja mokykla, naujos

draugės, naujas gyvenimas!
Bet fėjos praskrido pro jos kambarį.
Sofijai nutrūko širdis. Kas atsitiko? Kaip fėjos galėjoją pražiop
soti ?Ji nėrė pro Anadilę prie durų ir jas adapojo. Už jų šmėkštelėjo
vilko kailis. Priblokšta Sofija atšoko, o Hestera užtrenkė duris.
- Per tave nubaus mus visas, - suniurzgė Hestera.
- Bet jos buvo čia! Jos ieško manęs! - sušuko Sofija.
- Tu tikra, kad mes negalim jos užmušti? - paklausė Anadilė,
žiūrėdama, kaip žiurkės ryja pelę.
- Tai iš kokių miškų išnirai, brangioji ?- paklausė Sofijos Mažė
ir maktelėjo šokoladinę varlę.
- Aš ne iš miškų, - irzliai atšovė Sofija ir pažvelgė pro durų akutę.
Be abejo, fėjas išbaidė vilkai. Ji turi nusigauti prie tilto ir jas ras
ti. Bet dabar salę saugo trys vilkai. Jie ėda keptas ropes iš ketinių
lėkščių.
Vilkai ėda ropes? Su šakutėmis?
Bet vilkų lėkštėse buvo ir kitų keistenybių.
Jose rausėsi fėjos ir šveitė vilkų išėdas.
Sukrėsta Sofija išplėtė akis.
Į ją dirstelėjo dailus elfas. „Jis mane mato! - Sofija sunėrė ran
kas ir vien lūpomis pro stiklą ištarė: - Padėk!“ Elfas supratingai
šyptelėjo ir kažką sušnibždėjo vilkui į ausį. Sis pažvelgė į Sofiją ir
pašėlusiu spyriu sutrupino akutę. Sofija klupinėdama ėmė trauktis,
ji girdėjo nerūpestingai kikenant ir urzgiai juokiantis.
Fėjos neketino jos gelbėti.
Sofija visa sudrebėjo - ji tuoj pratrūks rauda. Bet čia išgirdo
krenkštelint ir atsisuko.
Trys raganaitės vienodai suglumusia mina žiopsojo į ją.
- Ką reiškia „aš ne iš miškų“?- paklausė Hestera.

Sofija buvo pernelyg nusiminusi, kad atsakinėtų į kvailus klau
simus, bet šios trys galvažudės buvo vienintelė jos viltis rasti Mo
kyklos Direktorių.
- Aš iš Gavaldeno, - atsakė ji, rydama ašaras. - Rodos, jūs tiek
daugžinot apie šiąvietą, taigi būčiau dėkinga, jei pasakytumėt man...
- Jis netoli Kuždančių Kalnų? - paklausė Mažė.
- Tik niekadariai gyvena Kuždančiuose Kalnuose, mulke, - su
niekino ją Hestera.
- Prie Vaivorykščių Siautulio, galvą guldau, - tarė Anadilė. - Iš
ten kilę visi bjauriausi ilgalaimiai.
- Atsiprašau, aš nieko nebesuprantu, - suraukė kaktą Sofija. -
Ilgalaimiai ?Niekadariai ?
- Buvai saugoma nuo pasaulio kaip bokšte užrakintas Katilė
lis, - pareiškė Anadilė. - Tai viską paaiškina.
- Ilgalaimiais mes vadinam Gėrio mokyklos auklėtinius, bran
gute, - paaiškino Sofijai Mažė. - Juk girdėjai jų skleidžiamas nesą
mones apie antrąją pusę, su kuria jie neva ilgai ir laimingai gyvens.
- Vadinasi, jūs - niekadarės? - suvokė Sofija, prisiminusi kolo
nas su raidėmis laiptų salėje.
- Na taip, - pripažino Hestera. - Niekada - nedorėlių rojus.
Ten turėsime neribotą galią.
- Valdysime laiką ir erdvę, - tarė Anadilė.
- Pakeisime savo pavidalą, - pridūrė Hestera.
- Sudaužysime savo sielą.
- Nugalėsime mirtį.
- Ten pakliūva tik didžiausi piktadariai, - pridūrė Anadilė.
- Tačiau geriausia, kad ten daugiau nieko nėra, - pasakė Heste
ra. - Kiekvienas nedorėlis gauna po karalystę tik sau.
- Amžina vienatvė, - svajojo Anadilė.

- Gyva bėda, - nesutiko Sofija.
- Bėda yra visi kiti, - atšovė Hestera.
- Agatai čia patiktų, - sušnibždėjo Sofija.
- Gavaldenas... gal jis prie Paistalynės Kalvų? - nerūpestingai
paklausė Mažė.
- Dieve mano, prie jo nieko arti nėra, - suaimanavo Sofija ir at
kišo tvarkaraštį su užrašu viršuje TOLIMŲJŲ MIŠKŲ SOFIJA. -
Gavaldenas pasislėpęs tarp miškų. Miškas supa jį iš visų pusių.
- Tarp miškų? - pakartojo Hestera.
- Kas jūsų karalius? - paklausė Mažė.
- Mes neturime karaliaus, - atsakė Sofija.
- Kas tavo motina? - paklausė Anadilė.
-Ji mirusi, - atsakė Sofija.
- O tėvas? - paklausė Mažė.
- Malūno darbininkas. Šie klausimai gana asmeniško pobū
džio...
- Iš kokios pasakiškos šeimos jis kilęs? - neadyžo Anadilė.
- O šis klausimas paprasčiausiai keistas. Pasakiškų šeimų nėra.
Jis kilęs iš paprastos šeimos, turinčios visokių įprastų trūkumų.
Kaip ir visų jūsų tėvai.
- Taip ir maniau, - tarė Hestera.
- Ką? - paklausė Sofija.
- Tik skaitytojai būna tokie kvaili, - atsiliepė Anadilė.
- Atsiprašau,vbet ne aš čia kvaila, jei vienintelė šioje vietoje
moku skaityti, - užsiplieskė Sofija. - Verčiau pažvelkite į veidrodį,
žinoma, jei jums pavyks jį rasti...
Skaitytoja.
Kodėl atrodo, kad nė vienas čionykštis nesiilgi namų? Kodėl
griovyje visi nuplaukė prie vilkų, užuot iš paskutiniųjų nešę ku-
dašių? Kodėl jie nesišaukė motinos ir nebandė sprukti nuo vartų

gyvačių? Iš kur visi tiek daug žino apie šią mokyklą?
Iš kokios pasakiškos šeimosjis kilęs?
Sofijos akys nukrypo į Hesteros naktinį staliuką. Greta vazos
su nuvytusiomis gėlėmis, naguotos letenos pavidalo žvakės ir krū
velės knygų - „Kaip pergudrauti našlaičius“, „Kodėl piktadariams
nesiseka“, „Įprastos raganų klaidos“ - stovėjo gumbuoti mediniai
rėmeliai. Piešinys buvo nepatyrusios vaiko rankos - šlykšti ragana
prie namo.
Namo iš imbierinių meduolių ir ledinukų.
- Motina buvo patikli, - tarė Hestera, imdama rėmelius. Jos
veidas persikreipė nuo prisiminimų. - Į krosnį ? Puiku. Bet pirma
pamauk ant iešmo. Ir jokio vargo. - Ji sukando dantis. - Aš būsiu
protingesnė.
Sofijos akys nukrypo į Anadilę ir jai nusmelkė iki pat paširdžių.
Jos mylimiausios pasakos pabaigoje ragana riedėjo nuo kalvos sta
tine, prikalinėta vinių, kol išjos liko tik apyrankė iš mažų berniukų
kaulelių. Dabar ta apyrankė puošė kambario raganaitės riešą.
- Raganas ji pažįsta, - klastingai dėbtelėjo Anadilė. - Senelei
tokia šlovė paglostytų savimeilę.
Sofija apsisuko ir įsistebeilijo į plakatą virš Mažės lovos. Budelio
kirvis sminga į gražaus klykiančio vyro žaliais drabužiais galvą.
IEŠKOKAS:
ROBINAS HUDAS
Gyvas ar miręs (verčiau miręs)
Notihgamo šeri-fo įsakymu
- Tėtis pažadėjo man pirmą kirtį, - pasigyrė Maze.

Sofija žiūrėjo į tris raganaites apimta siaubo.
Joms nėra reikalo skaityti pasakų. Jos pačios iš pasakų.
Jos gimusios žudyti.
- Princesė ir dar skaitytoja, - tarė Hestera. - Dvi bjauriausios
žmonių rūsys.
-Jos net ilgalaimiams nereikia, - pridūrė Anadilė. - Antraip
fėjos jau būtų adėkusios.
-Jos turi adėkti! - sušuko Sofija. - Aš gera!
- Bet atsidūrei čia, - atšovė Hestera ir spyriu supureno Sofijos
pagalvę. - Taigi, jei nori likti gyva, verčiau pasistenk prisitaikyti.
Prisitaikyti prie raganų! Prisitaikyti prie žmogėdrų!
- Ne! Paklausykite! - maldavo Sofija. - Aš gera!
- Tu be paliovos tai kartoji. - Hestera žaibiškai griebė jai už
gerklės ir persvėrė per atdarą langą. - O kur įrodymai ?
- Aš atiduodu korsetus benamėms senėms! Aš kiekvieną sekma
dienį einu į bažnyčią! - staugė Sofija virš pražūtingos bedugnės.
- Hm, fėjos krikštamotės nė kvapo, - atsiliepė Hestera. - Ban
dyk dar sykį.
- Aš šypsausi vaikams! Aš dainuoju paukščiams! - Sofija ėmė
dusti. - Aš negaliu kvėpuoti!
- Princo ant balto žirgo irgi nė kvapo, - tarė Anadilė ir čiupo
jai už kojų. - Paskutinė galimybė.
- Aš susidraugavau su ragana! Štai kokia aš gera!
- O fėjų nematyti, - pasakė Anadilė Hesterai ir jos pakėlė So-
%
- Čia tinkama vieta jai, o ne man! - klykė Sofija.
- Niekas nežino, kodėl Mokyklos Direktorius atitempia į mūsų
pasaulį tokias niekam tikusias išsigimėles, - sušnypštė Hestera. -
Bet priežastis gali būti tik viena. Jis asilas.
- Paklauskit Agatos! Ji jums pasakys! Ji nenaudėlė!

- Žinai, Anadile, mums dar niekas neaiškino, kokios čia taisy
klės, - tarė Hestera.
- Todėl niekas negali mūsų nubausti, kad jas sulaužėm, - išsi
šiepė Anadilė.
Jos pakėlė Sofiją virš palangės.
- Vienas, - tarė Hestera.
- Ne! - suspigo Sofija.
- Du...
-Jums reikia įrodymų? Gausit! - suklykė Sofija.
- Trys.
- PAŽIŪRĖKIT Į MANE IR PAŽIŪRĖKIT f SAVE!
Hestera su Anadile ją paleido. Apstulbusios spoksojo viena į
kitą, paskui į Sofiją, susigūžusią ant lovos, apsiašarojusią ir gaudan
čią orą.
- Sakiau jums, kad ji nedorėlė, - sučiauškėjo Mažė ir atsikando
šokoladinio skanėsto.
Už durų kilo šurmulys, ir mergaitės atsisuko. Durys girgždėda
mos atsilapojo, į vidų {plumpino trys vilkai, griebė visas už apyka
klės ir sviedė į mokinių juodais drabužiais srautą. Mokiniai grūdosi
ir stumdė vienas kitą alkūnėmis; kai kurie pargriuvo ir nebegalėjo
atsikelti. Persigandusi Sofija prisispaudė prie sienos.
- Kur einam? - suriko ji Mažei.
- Į Gėrio mokyklą! - atsakė Mažė. - Sutiktuv...
Žmogėdriškos išvaizdos vaikėzas spyrė jai, ir ji nulėkė į priekį.
Į Gėrio mokyklą! Pilna vilties Sofija nubėgo laiptais paskui
šlykščiąją gaują, taisydamasi rausvąją suknelę - juk pirmą kartą
pamatys tikruosius bendraklasius. Kažkas čiupo jai už rankos ir
bloškė į turėklą. Apsvaigusi Sofija pakėlė galvą ir išvydo nirtų baltą
vilką, atkišusį juodą mirtimi trenkiančią uniformą. Jis iššiepė žvil

gius dantis.
- Ne... - aiktelėjo Sofija.
Todėl vilkas ją perrengė pats.
Nors Tyrumo princesės gyveno po tris, Agatai vienai atiteko visas

kambarys.
Visus šešis Tyrumo bokšto aukštus jungė rausvi stikliniai laip
tai, kylantys įvijai ir išdrožinėti it begalinės Katilėlio kasos. Ant
Agatos kambario durų penktame aukšte žėrėjo širdelėmis pada
binta iškaba: SVEIKOS ATVYKUSIOS, RYNA, MILISENTA,
AGATA! Bet Ryna su Milisenta ilgai čia neužsįbuvo. Ryna, apdo
vanota puikia arabės oda ir nuostabiomis pilkomis akimis, vargais
negalais įstūmė į vidų milžinišką lagaminą, pamatė Agatą ir tuč
tuojau vėl išstūmė.
-Ji atrodo baisi nedorėlė, - išgirdo ją raudant Agata. - Aš ne
noriu mirti!
- Kraustykis pas mane, - atsakė jai Beatričė. - Fėjos supras.
Ir fėjos iš tiesų suprato. Jos nieko nesakė ir tada, kai riestanosė rau
donplaukė Milisenta plonais antakiais apsimetė bijanti aukščio ir pa
reikalavo kambario žemiau.
Taigi Agata liko viena ir pasijuto kaip namie. Tačiau kambarys
kėlė jai nerimą. Nuo rausvų sienų šnairavo sunkūs veidrodžiai, nu
sagstyti brangakmeniais. Prašmatniose freskose gražuolės prince
sės bučiavosi su šauniais princais. Virš lovų kilo karaliaus karietos
pavidalo balto šilko baldakimai, lubų plyteles slėpė puiki debesų
freska, o iš jų purios jūros meilės strėles laidė besišypsantys amū
riukai. Agata pasitraukė kuo toliau nuo šitų grožybių ir susigūžė
kampe prie lango, sumurkšlindama juodą suknelę į rausvą sieną.
Pro langus ji matė, kaip kibirkščiuojantis Gėrio pilies ežeras vi

dury virsta mauruotu nedorėlių valdas žyminčiu grioviu. Mergai
tės vadino tą vietą Pusiaukelės užutekiu. Tirštame rūke, jungdamas
dvi mokyklas, virš vandens tįsta siauras akmeninis tiltas. Toks vaiz
das plyti prieš abi pilis. O kas už jų?
Agatai pasidarė smalsu, ir ji užsiropštė ant palangės, laikydama
si už stiklinės sijos. Dirstelėjo žemyn į Dosnumo bokštą ir aštrią
rausvąjo smailę - vienas netikslus judesys, ir ji bus persmeigta kaip
avienos gabaliukas. Agata pirštų galais nutipeno prie kito palan
gės krašto, ištempusi kaklą dirstelėjo už kampo ir vos nenukrito iš
nuostabos. Už Gėrio ir Blogio mokyklos vešėjo didžiulis mėlynas
miškas. Medžiai, krūmai ir gėlės buvo įvairių mėlynų atspalvių,
nuo žydros iki beveik juodos spalvos. Tanki mėlyna giria plytėjo
aplink abiejų mokyklų kiemus, šie buvo iš visų pusių apjuosti aukš
ta tvora su aukštais auksiniais vartais. Už vartų miškas vėl žaliavo
driekdamasis į tamsią užmarštį.
Slinkdama atgal, Agata pamatė kažką kyšant iš Pusiaukelės užu
tekio prieš mokyklą, pačiame viduryje, kur kibirkščiuojantis van
duo virto dumblu. Pro rūką ji vos galėjo įžiūrėti... aukštą grakštų
bokštą iš spindinčių sidabrinių plytų. Aplink smailę skraidė fėjų
spiečiai, o ant medinių lentų, išsikišusių iš bokšto pagrindo virš
vandens, sargybą ėjo vilkai su arbaletais.
Ką jie saugo?
Agata prisimerkusi spoksojo į aukštą kaip dangus bokštą, bet
įžiūrėjo vienintelį langą, slepiamą debesų.
Paskui langą nutvieskė saulė, ir ji išvydo apšviestą siluetą.
Kreivą jas pagrobusį šešėlį.
Agatai slystelėjo koja, o kūnas palinko virš pražūtingojo Dos
numo. Ji sumataravo rankomis, pačiu laiku spėjo sugriebti lango
rėmą ir įgriuvo atgal į kambarį. Susiėmė už sutrenkto užpakalio ir

apsisuko... bet šešėlis buvo dingęs.
Agatai smarkiau suplakė širdis. Tas, kas atgabeno jas čia, yra
tame bokšte. Nesvarbu, kas jis, bet jis gali ištaisyti klaidą ir išsiųsti
jas namo.
Bet pirmiausia ji turi išgelbėti geriausią draugę.
Po valandėlės Agata atšoko nuo veidrodžio. Berankovė raus
va uniforma neslėpė lieso išblyškusio kūno vietų, kurios niekada
nebuvo mačiusios saulės. Nėrinių apykaklė pabrėžė bėrimą ant
sprando - iš nerimo Agatą visada berdavo, nuo gvazdikų, puošian
čių rankoves, ji ėmė čiaudėti, o apsiavusi priderintais rausvais aukš
takulniais svirduliavo kaip ant kojūkų. Bet šlykštus apdaras teikė
vienintelę galimybę pabėgti. Jos kambarys priešingoje pusėje negu
laiptai. Kad grįžtų prie tilto, ji turi nepastebėta pereiti koridorių ir
nulipti laiptais.
Agata sukando dantis.
Nevalia išsiskirti.
Ji giliai įkvėpė ir pravėrė duris.
Koridoriuje būriavosi penkiasdešimt gražuolių rausvomis suk
nelėmis. Jos kikeno, liežuvavo, keitėsi suknelėmis, bateliais, ranki
nukais, apyrankėmis, kremais ir kitais daiktais, atsivežtais milžiniš
kuose lagaminuose, o tarp jų skraidė fėjos, bergždžiai stengdamosi
sutelkti naujokes sutiktuvėms. Už klegančių mergaičių Agata išvy
do laiptus koridoriaus gale. Tereikia išdidžiai praeiti pro šalį, jos
net nepastebės. Bet ji negalėjo pajudėti.
Per visą gyvenimą ji turėjo tik vieną draugę. O šios mergaitės
tapo geriausiomis draugėmis per kelias minutes, lyg susidraugau
ti - paprasčiausias dalykas pasaulyje. Agata pašiurpo iš gėdos. Gė
rio mokykloje, kurioje visi turėtų būti geraširdžiai ir malonūs, ji

vieniša ir paniekinta. Nedorėlė buvo, nedorėlė ir liko, nesvarbu kur.
Agata užtrenkė duris, nudraskė nuo rankovių gvazdikus, nusi
plėšė nuo kojų rausvas kurpaites ir sviedė pro langą. Paskui susmu
ko prie sienos ir užsimerkė.
Reikia dingti iš čia.
Agata atsimerkė ir brangakmeniais nusagstytame veidrodyje
išvydo savo bjaurų veidą. Nespėjus jai nusigręžti nuo atspindžio,
akys už kažko užkliuvo. Už šiek tiek atsiknojusios lubų plytelės su
besišypsančiu amūriuku.
Agata įsispyrė į tvirtus juodus batus, užlipo ant baldakimo,
adupo plytelę ir išvydo tamsią angą virš kambario. Čiupo už skylės
kraštų ir įkišo vieną koją, paskui kitą, kol atsidūrė ant siauros pa
kylos vamzdyje.
Ji šliaužė tamsoje, aklai remdamasi plaštakomis ir vilkdama ke
lius per šaltą metalą... kol jis staiga virto oru. Sį kartą ji neišsigel
bėjo.
Agata krito taip greitai, kad net rėkti nepajėgė. Ji švilpė latakais,
šokčiojo vamzdžiais ir slydo ventiliacijos angomis, kol kūliais išvir
to per groteles ir šleptelėjo ant pupos.
Įsikibo į storą žalią stiebą džiaugdamasi, kad nesusižeidė. Bet
apsižvalgiusi pamatė, kad ji ne sode ir ne lauke, kur pupai derėtų
būti. Agata atsidūrė tamsiame kambaryje aukštomis lubomis, pil
name paveikslų, skulptūrų ir stiklinių dėžių. Išvydo kampe mati
nio stiklo duris su išraižytais paauksuotais žodžiais:
g Ė R jG g A E E R jjA
Agata šliaužė žemyn pupos stiebu, kol pasiekė marmurines
Per visą ilgą sieną buvo nupiešta freska: plačiai išsidriekusi aukš
ta auksinė pilis, po švytinčiais jos skliautais buvo tuokiamas šaunus
princas su gražuole princese, šoko ir tūkstančiais varpelių skambi
no žiopliai. Dorybingoji pora, laiminama skaisčios saulės, bučia
vosi, o virš jaunųjų skraidė angeliukai, barstydami ant jų raudonas
ir baltas rožes. Aukštai virš freskos, nuo vieno jos galo iki kito, iš
debesų kyšojo žvilgios auksinės didžiosios raidės:
Ifg A l iR.EAllVŲ'NgAl
Agata vyptelėjo. Ji nuolat šaipydavosi iš Sofijos, tikinčios amži
na laime. („Kas nori visada būti laimingas ?“) Bet, žiūrėdama j fres
ką, ji turėjo pripažinti, kad Gėrio mokykla šią mintį moka įpiršti
taip apsukriai, kad net klaiku.
Ji įsistebeilijo į stiklinę dėžę su plona įmantriu braižu prirašyta
knygele. Šalia jos buvo lentelė: SNIEGUOLĖ, GYVŪNŲ KAL
BOS EGZAMINAS (SKAISTUOLIŲ SLĖNIO LETICIJA).
Kitose dėžėse ji rado mėlyną berniuko, kuris tapo Pelenės vyru,
peleriną, Raudonkepuraitės pagalvę, Mergaitės su degtukais die
noraštį, Pinokio pižamą ir kitus garsiausių auklėtinių, matyt, su
situokusių ir išsikrausčiusių į pilis, atminus. Permetė akimis ant
sienų kabančius buvusių mokinių piešinius, mokyklos istorijos
ekspoziciją, vėliavas šlovingiausioms pergalėms paminėti ir sieną,
pavadintą „Klasės seniūnai“, su visų klasių mokinių portretais. Kuo
toliau, tuo muziejuje darėsi tamsiau, ir Agata degtuku uždegė lem
pą. Tada išvydo negyvus gyvūnus.
Jai prieš akis šmėkščiojo dešimtys iškamšų, pritaisytų prie raus
vai rožinių sienų. Ji nuvalė dulkes nuo lentelių ir rado Batuotąjį
Katiną, mylimiausią Pelenės žiurkę, parduotą Džeko karvę... prie
jų buvo priklijuoti vardai vaikų, kurie netiko būti didvyriais, pagal

bininkais ar tarnais. Šiai šutvei amžina laimė negrėsė. Jos likimas -
kablys muziejuje. Agata pajuto kraupius stiklinių akių žvilgsnius
ir nusisuko. Tik tada pastebėjo lentelę, švytinčią ant pupos. VAI
VORYKŠČIŲ SIAUTULIO HOLDENAS. Tas vargšas augalas
kadaise buvo berniukas.
Agatai kraujas sustingo gyslose. Istorijos, kuriomis ji niekada
netikėjo. O jos, pasirodo, skaudžiai tikros. Per du šimtus metų į
Gavaldeną negrįžo nė vienas pagrobtas vaikas. Kodėl ji tikisi, kad
jiedvi su Sofija bus pirmos ?Kodėl ji nemano, kad jiedvi galop taps
varnais ar rožių krūmu?
Paskui prisiminė, kuo jos skiriasi nuo visų kitų.
Mes turime viena kitą.
Jos turi suvienyti jėgas ir išsklaidyti kerus. Kitaip abi taps pasa
kų muziejaus eksponatais.
Agata atkreipė dėmesį į kampą, kur kabojo daug vieno daili
ninko paveikslų. Visuose miglotais impresionistų potėpiais buvo
nupieštas tas pats vaizdas: vaikai skaito pasakas. Ji priėjo arčiau ir
išplėtė akis. Mat pažino, kur visi šie vaikai.
Gavaldene.
Ji apžiūrėjo visus paveikslus, nuo pirmo ligi paskutinio. Vaikai
skaitė pažįstamų kalvų ir ežero, pasvirusio bokšto su laikrodžiu ir
sukrypusios bažnytėlės fone, net namo ant Kapų kalvos šešėlyje.
Agatai iš ilgesio suspaudė širdį. Ji šaipėsi iš vaikų - trenkti, pakvai
šę. Bet galop paaiškėjo, kad jie žino tai, ko ji nenutuokė: riba tarp
pramanų ir tikrovės labai neryški.
Paskutinis paveikslas buvo nepanašus į kitus. Jame šėlstan
tys vaikai į laužą aikštėje mėtė pasakų knygas ir žiūrėjo, kaip jos
dega. Aplinkui pleškėjo tamsus miškas, dangų temdė tiršti raudo
ni ir juodi dūmai. Žiūrint į paveikslą, Agatai per nugarą perbėgo

šiurpas.
Balsai. Ji nėrė už didžiulio moliūgo karietos ir galva užkliudė
lentelę. ŽEMUTINIO MIŠKO HEINRICHAS. Sužiaukčiojo.
Į muziejų įėjo dvi mokytojos, vyresnė vilkėjo žalsvai geltona
suknele aukšta apykakle, išmarginta vaivorykštės spalvų vabalų
sparneliais, o jaunesnė - purpurine su šleifu ir smailiais petukais.
Moters žalsvai geltona suknele plaukai buvo žili ir susukti j jaukų
mazgą, oda švytinti, o rudos akys ramios. Juodi moters purpurine
suknele plaukai buvo supinti į ilgą kasą, akys violetinės kaip ame
tistas, o bekraujė oda aptraukusi kaulus it būgnas.
- Jis klastoja pasakas, Klarisa, - pareiškė juodaplaukė.
- Mokyklos Direktorius negali nurodinėti Pasakikliui, ledi
Leso, - atsakė Klarisa.
- Jis jūsų pusėje, ir tu tai žinai, - ledi Leso virte virė pykčiu.
-Jis niekieno pusėje... - Klarisa staiga nutilo. Ledi Leso irgi.
Agata matė, kur jos žiūri. Į paskutinį paveikslą.
- Matau, mielai priglaudėte dar vieną profesoriaus Seiderio ha
liucinaciją, - tarė ledi Leso.
- Čia jo galerija, - atsiduso Klarisa.
Ledi Leso akys sužaibavo. Paveikslas stebuklingai atitrūko nuo
sienos ir nukrito už stiklinės dėžės, vos neužkliudęs Agatos galvos.
- Todėl skaitytojai ne jūsų mokyklos galerijoje, - tarė Klarisa.
- Tas, kas tiki Skaitytojo pranašyste, yra kvailys, - sušnypštė
ledi Leso. - Net Mokyklos Direktorius.
- Mokyklos Direktorius turi palaikyti pusiausvyrą, - maloniai
pasakė Klarisa. - Jo nuomone, skaitytojai iš dalies padeda tai pada
ryti. Nors mudvi to nesuprantame.
- Pusiausvyrą! - nusišaipė ledi Leso. - Tai kodėl nuo tada, kai

jis tapo Mokyklos Direktorium, Blogis nenugalėjo nė vienoje pasa
koje? Kodėl jau du šimtus metų Blogis neįveikia Gėrio?
- Gal mano mokiniai geresni, - tarė Klarisa.
Ledi Leso dėbtelėjo į ją ir nuėjo. Klarisa mostelėjo pirštu - pa
veikslas vėl atsidūrė ant sienos - ir nusivijo bendradarbę.
- Galbūt naujoji tavo skaitytoja įrodys, kad klysti, - tarė ji.
Ledi Leso purkštelėjo.
- Girdėjau, ji vilki rausvai.
Agata klausėsi jų tolstančių žingsnių.
Pakėlė akis į persikreipusį paveikslą. Vaikai, laužas, pleškantis
Gavaldenas. Apie ką čia jos kalbėjosi ?
Nuaidėjo tilindžiavimas ir plazdesys. Agata nespėjo nė kruste
lėti, o vidun jau įsiveržė švytinčios fėjos ir kaip žibintuvėliai ėmė
naršyti kiekvieną plyšį. Muziejaus gale Agata pamatė duris, pro ku
rias išėjo abi mokytojos. Kai fėjos atskrido prie moliūgo, ji leidosi
bėgti. Fėjos suspiegė iš nuostabos, o ji prasmuko tarp trijų lokių
iškamšų ir adapojo duris...
Prieškambaryje dviemnepriekaištingai tiesiomis voromis žings
niavo bendraklasės rausvomis suknelėmis. Susiėmusios už rankų,
jos kikeno kaip geriausios draugės, ir Agata vėl pasijuto raustanti
iš gėdos. Kiekvienas raumenėlis ragino ją uždaryti duris ir slėptis.
Bet šį kartą, užuot pagalvojusi apie drauges, kurių neturi, Agata
prisiminė tą, kurią turi.
Po akimirkos atplasnojusios fėjos išvydo tik princeses pakeliui
į sutiktuves. Jos karšdigiškai pleveno virš jų, žvalgydamosi kaltų,
bet Agata įsimaišė į rausvas voras, nutaisė šypseną... ir pasistengė
neišsiskirti.
Vaikinai viską sugadina
bi mokyklos turėjo po atskiras duris į Pasakų teatrą, pa
A dalytą pusiau. Vakarinė pusė, papuošta rausvais ir žydrais

suolais, krištoliniais frizais ir žėrinčiomis stiklinių gėlių puokš
tėmis, buvo skirta Gėrio mokyklai.
Rytinė pusė su persimetusiais medi
niais suolais, žudynių ir kankinimų
drožiniais ir baisiais stalaktitais, ka
rančiais nuo apdegusių lubų, buvo
skirta Blogio mokyklai. Visi moki
niai rinkosi savo pusėje sutiktuvėms,
o fėjos su vilkais saugojo sidabriško
marmuro navą tarp dviejų mokyklų
auklėtinių.
Naujoji Sofijos
uniforma buvo
šlykšti, bet ji
neketino sėdėti
su nedorėliais. Pakako
VAIKINAI VISKĄ SUGADINA 75
mesti akį į žvilgius dorųjų plaukus, žavingas jų šypsenas, prašmat

nias rausvas sukneles - ir ji suprato radusi dvasios seseris. Fėjos ne
puolė jos gelbėti, bet princesės jai tikrai padės. Stumdoma nenau
dėlių, ji stengėsi atkreipti doruolių dėmesį, bet jos į priešingą pusę
nesidairė. Galop Sofija prasiveržė prie navos, sumosavo rankomis
ir išsižiojo rėkti, bet kažkas patraukė ją po sutrūnijusiu suolu.
Į glėbį ją čiupo Agata.
- Aš radau Mokyklos Direktoriaus bokštą! Jis griovyje, ir sargy
ba yra, bet jei mes patektume pas jį...
- Sveika! Malonu matyti! Duok man savo drabužius, - tarė So
fija, spoksodama į rausvą Agatos suknelę.
-Ką?
- Greičiau! Pasikeiskime suknelėmis ir pašalinsime visas kliūtis.
- Tu rimtai kalbi? Sofija, mes negalime čia likti!
- Dar ir kaip galime, - nusišypsojo Sofija. - Aš noriu mokytis
tavo mokykloje, o tu - mano. Kaip ir sutarėm, prisimeni?
- Bet tavo tėvas, mano motina, mano katė! - springdama sutra
tėjo Agata. - Tu nežinai, kokia čia mokykla! Pavirsim gyvatėmis,
voverėmis ar krūmais! Sofija, mes turime grįžti namo!
- Ir ko? Ką aš ten palikau? - paklausė Sofija.
{žeista Agata paraudo.
- Tu palikai... palikai...
- Taigi. Nieko aš ten nepalikau. Dabar prašom atiduoti mano
suknelę.
Agata sunėrė rankas.
- Tai aš pati pasiimsiu, - susiraukė Sofija ir griebė Agatai už
gėlėtos rankovės, bet staiga sustingo kaip įbesta ir pastatė ausis.
Paskui pašoko kaip pantera, šmurkštelėjo po kreivais suolais,
vengdama nedorėlių kojų, užlindo už paskutinio suolo ir dirstelėjo
iš už jo.
Suirzusi Agata nusekė įkandin.

- Nežinau, kas tave apsėdo...
Sofija užspaudė Agatai bumą ir įsiklausė. Triukšmas vis garsė
jo. Visos dorosios mergelės atsisėdo tiesiai kaip žvakės. Šių garsų
jos laukė visą gyvenimą. Iš koridoriaus atsklido trypimas ir plieno
žvangesys...
Vakarinės durys atsilapojo, ir pasirodė šešiasdešimt šaunių kala
vijais besikaunančių vaikinų.
Pro žydras rankoves ir standžias apykakles šmėkščiojo saulės
nubučiuota oda; tamsiai mėlyni batai ilgais aulais derėjo prie trum
pų liemenių ir mazgu surištų siaurų kaklaraiščių, kiekviename jų
buvo auksu išsiuvinėta pirma vardo raidė. Vaikinukams žaismingai
sukryžiavus ašmenis, marškiniai išsipešė iš aptemptų gelsvai rudų
kelnių, apsinuogino liekni liemenys ir suraibuliavo raumenys. Švy
tintys veidai sužvilgo nuo prakaito, jiems kaunantis navoje, batai
kaukšėjo į marmurą, kol dvikovos žaibiškai baigėsi, vikresniesiems
prispaudus priešininkus prie suolų. Paskutinę akimirką vaikinai
sutartinai išsitraukė iš marškinių po rožę ir sušukę: „Miledi!“ metė
jas mergaitėms, kurios labiausiai krito jiems į akį. (Beatričė gavo
tiek rožių, kad būtų galėjusi jomis apsodinti sodą.)
Agatai nuo tokio vaizdo supyko širdis. Bet paskui ji pamatė,
kad Sofija sėdi kaip ant adatų, trokšdama rožės.
Dūlančiuose suoluose nedorėliai nušvilpė princus, mojuodami
plakatais TEGYVUOJA NIEKADARIAI! ir ILGALAIMIAI
ŠLYKŠTŪS! (Išskyrus Hortą žebenkšties snukučiu - šis irzliai su
nėrė rankas ir sumurmėjo: „Kodėl jie turi atskiras duris?“) Princai
nusilenkė, siųsdami nedorėliams oro bučinius, ir ruošėsi sėstis, bet
vakarinės durys staiga su trenksmu vėl atsidarė...
Ir į vidų įžengė dar vienas jaunikaitis.
Plaukai - dieviška auksinė aureolė, akys žydros kaip giedras

dangus, oda įkaitusio dykumos smėlio spalvos, o visas taip tauriai
spindintis, lyg jo kraujas būtų grynesnis už kitų. Nepažįstamasis
žvilgtelėjo į susiraukusius vaikinukus, ginkluotus kalavijais, išsi
traukė savąjį ir... nusišypsojo.
Keturiasdešimt princų iškart puolė jį, bet jis žaibiškai visus nu
ginklavo. Jam po kojomis išaugo krūva bendraklasių kalavijų: jis
išmušdavo ginklą neįdrėksdamas. Sofija vėpsojo net išsižiojusi.
Agata vylėsi, kad jis pasismeigs. Deja, vaikinas akimirksniu įveikė
visus priešininkus, o išsiuvinėta mėlyname kaklaraištyje T žybčiojo
ašmenų šokio taktu. O kai paskutinis užpuolikas priblokštas liko
be kalavijo, princas įsikišo savąjį į makštis ir gūžtelėjo pečiais, lyg
sakytų, kad buvo vieni niekai. Bet Gėrio mokyklos vaikinai supra
to, kad čia ne niekai. Dabar princai turi karalių. (Net nedorėliai
neturėjo dingsties jo nušvilpti.)
Dorosios mergelės seniai žinojo, kad kiekviena tikra princesė
susiranda princą, todėl nėra prasmės kivirčytis. Bet kai auksinis
berniukas išsitraukė iš marškinių rožę, jos kaipmat tai pamiršo. Vi
sos pašoko mosuodamos nosinaitėmis ir stumdydamosi kaip lesi
namos žąsys. Vaikinas nusišypsojo ir aukštai iškėlė rožę...
Agata per vėlai pamatė, kad Sofija pašoko. Puolė jai įkandin,
bet draugė jau buvo anapus navos, liuoktelėjo per rausvus suolus,
jau siekė rožės... ir sugavo vilką.
Kol jis tempė Sofiją į nedorėlių pusę, ši nenuleido akių nuo
princo, o tas, pamatęs jos gražų veidą, paskui ir šlykštų juodą apda
rą, suglumęs tik galvą pakraipė. Paskui jis išvydo apstulbusią Agatą
rausva suknele sujo rože ant delno ir priblokštas atšoko. Vilkas nu
šveitė Sofiją pas nenaudėlius, fėjos stumtelėjo Agatą pas dorąsias,
o vaikinas tebežiopsojo akis išplėtęs ir ničnieko nesuprato. Paskui
kažkas trūktelėjo jį prie suolo.
- Sveikas. Aš Beatričė, - tarė ši ir pasirūpino, kad jis pamatytų

visas jos rožes.
Nedorėlių pusėje Sofija stengėsi atkreipti jo dėmesį.
- Pasiversk veidrodžiu. Tada gal ir pasiseks.
Sofija atsisuko į šalia sėdinčią Hesterą.
-Jo vardas Tedrosas, - tarė kambario bendre. - Riečia nosį
kaip tėvas.
Sofija ketino klausti, kas jo tėvas, bet pamatė princo kalaviją,
akinamai sidabrišką, su deimantais puošta rankena. Kalaviją su liū
to ženklu, pažįstamą išpasakų knygų. Kalaviją, vardu Ekskaliburas.
-Jis karaliaus Artūro sūnus? - tylutėliai sušnibždėjo Sofija.
Ji akimis gėrė aukštus Tedroso skruostikaulius, šviesius šilki
nius plaukus ir storas švelnias lūpas. Atrodė, platūs jo pečiai ir tvir
ti rankų raumenys perplėš mėlynus marškinius, kaklaraištis buvo
atsipalaidavęs, o apykaklės sagos atsegtos. Princas buvo ramus ir
pasitikintis savim, lyg žinotų, kad likimas jam palankus.
Žiūrėdama į jį, Sofija suvokė, kad jos likimas nulemtas.
Jis mano.
Staiga ji pajuto piktą žvilgsnį iš kitos navos pusės.
„Traukime namo“, - aiškiai vien lūpomis ištarė Agata.
- Sveiki atvykę į Gėrio ir Blogio mokyklą, - pasakė dailesnė iš

dviejų galvų.
Sofija ir Agata, sėdėdamos priešingose navos pusėse, sekiojo
akimis didžiulį dvigalvį šunį, vaikščiojantį po sidabriško akmens
sceną, per vidurį įskilusią. Viena galva buvo pasiutusio besiseilėjan-
čio šuns pilkšvais gaurais, kita - švelniaplaukė ir miela, taisyklingu
žandikauliu, negauruota ir skambiu balsu. Niekas nežinojo, ar dai
lesnė galva šuns, ar kalės, bet atrodė, kad vadovauja ji.
VAIKINAI VISKĄ SUGADINA ^ 79
- Aš Poluksas, sutiktuvių planuotojas, - tarė dailioji galva.

- O AŠ KASTORAS, SUTIKTUVIŲ PLANUOTOJO PA
VADUOTOJAS IR VYRIAUSIASIS BUDELIS, BAUDŽIAN
TIS VISUS, KURIE LAUŽO TAISYKLES AR ELGIASI KAIP
ASILAI, - subaubė pasiutusio šuns galva.
Visi vaikai išsigando Kastoro. Net nenaudėliai.
- Ačiū, Kastorai, - tarė Poluksas. - Taigi pirmiausia leiskite
man priminti, kodėl jūs čia. Visi vaikai gimsta turėdami gerą arba
blogą sielą. Yra ir tyriausių sielų...
- IR VISIŠKAI ŠŪDINŲ! - sulojo Kastoras.
- Kaip jau minėjau, - tarė Poluksas,- kai kurios sielos tyrų ty
riausios, bet iš esmės visos sielos yra geros arba blogos. Tie vaikai,
kurie yra blogi, niekaip negali padaryti savo sielos geros, o tie, kurie
yra geri, niekada nesuteps savo sielos ir netaps blogi...
-KAD NEGALĖTUMĖTE PERSIMESTI GĖRIO PU
SĖN, KAI JIS LAIMI, - suurzgė Kastoras.
Gėrio mokykla ėmė skanduoti: ILGALAIMIAI! ILGALAI-
MIAI! Blogio moksleiviai atkirto: NIEKADARIAI! NIEKADA
RIAI !- bet vilkai šliūkštelėjo ant dorųjų kelis kibirus vandens, fėjos
užmetė ant nedorėlių keletą vaivorykščių, ir abi pusės užsičiaupė.
- Dar kartą kartoju, - griežtai pareiškė Poluksas, - blogieji ne
gali būti geri, o gerieji negali būti blogi, nei įkalbinėjimai, nei baus
mės nepadės. Kartais galite pajusti abiejų trauką, bet tai viso labo
reiškia, kad jūsų genealoginiame medyje yra šakų, kuriose nuodin
gai sumišo gėris ir blogis. Bet čia, Gėrio ir Blogio mokykloje, mes
atpratinsime jus nuo prieštaringų jausmų, išvaduosime iš dvasinio
sąmyšio, pasistengsime jus išgryninti, kiek įmanoma...
- O JEIGU NEPAVYKS, JŪSŲ LAUKS TOKIOS BAI
SYBĖS, KAD NEGALIU APSAKYTI, TAČIAU DAUGIAU
NIEKAS NIEKADAJŪSŲ NEBEPAMATYS!
8o ^ £ 7 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
-Jei dar kartą išsižiosi, užmausiu antsnukį! - suriko Poluksas.

Kastoras nunėrė akis. - Esu įsitikinęs, kad nė vienas iš šių puikių
mokinių nesusikirs, - nusišypsojo Poluksas vaikams, ir šiems iškart
palengvėjo.
- Tu kaskart taip sakai, bet kas nors visada susikerta, - subam
bėjo Kastoras.
Sofija prisiminė persigandusį Nelaimėlio veidą ant sienos ir su
drebėjo. Turi tučtuojau kraustytis į Gėrio mokyklą.
- Kiekvienas Bekraščio miško vaikas svajoja patekti į mūsų mo
kyklą. Bet Mokyklos Direktorius išsirinko jus, - pasakė Poluksas,
apžvelgdamas abi salės puses. - Nes jis įžiūrėjo jūsų širdyse nepa
prastą retenybę. Grynąjį gėrį ir grynąjį blogį.
-Jei mes tokie grynuoliai, tai kas čia? - Blogio pusėje atsisto
jęs šviesiaplaukis berniūkštis smailiomis velniuko ausimis parodė į
Sofiją.
Tvirtas vaikinas Gėrio pusėje parodė į Agatą.
- Mes irgi vieną turim!
- Mūsiškė trenkia gėlėmis! - suriko nedorėlis.
- Mūsiškė prarijo elfą!
- Mūsiškė per dažnai šypsosi!
- O mūsiškė viešai nusiperdė!
Apimta siaubo Sofija atsisuko į Agatą.
- Į abi klases iš Tolimųjų miškų mes atgabename čia po du skai
tytojus, - paskelbė Poluksas. - Jie pažįsta mūsų pasaulį tik iš pa
veikslėlių ir knygų, bet taisykles žino ne blogiau už jus. Jų gabumai
ir tikslai tokie pat, galbūt jų irgi laukia amžina šlovė. Skaitytojų
būta ir tarp geriausių mūsų auklėtinių.
- Prieš du šimtus metų, - prunkštelėjo Kastoras.
- Jie niekuo nesiskiria nuo mūsų, - gynėsi Poluksas.
VAIKINAI VISKĄ SUGADINA 8l
- Išvaizda skiriasi, - atšovė riebaluotas rudaodis nedorėlis.

Abiejų mokyklų mokiniai pritariamai suūžė. Sofija nužvelgė
Agatą, lyg sakytų, kad tereikia joms pasikeisti apdarais ir klausimas
bus išspręstas.
- Neabejokite Mokyklos Direktoriaus pasirinkimu, - tarė
Poluksas. - Visi jūs, tiek blogieji, tiek gerieji, tiek kilę iš garsios
pasakiškos šeimos, tiek iš nežinomos, tiek kilmingi princai, tiek
skaitytojai, gerbsite vienas kitą. Visi jūs išrinkti Gėrio ir Blogio
pusiausvyrai palaikyti. Nes tą akimirką, kai pusiausvyra sutriks... -
Poluksas apsiniaukė, - mūsų pasaulis žus.
Salė nuščiuvo. Agata vyptelėjo. Ji nė kiek netroško, kad šis pa
saulis žūtų, kol dar gyvena jame.
Kastoras pakėlė leteną.
- Ko? - suaimanavo Poluksas.
- Kodėl blogis nebelaimi?
Iš Polukso minos atrodė, kad jis tuoj nukąs antrąją galvą, bet
buvo per vėlu. Nedorėliai ėmė murmėti.
- Aha, pusiausvyros negalima sutrikdyti, - suriko Hortas, - bet
kodėl mes visada gaunam galą?
- Mes niekada neturime gerų ginklų! - sušuko velniūkštis.
- Pakalikai mus išduoda!
- Mūsų nemezidė visada turi kariuomenę!
Hestera atsistojo.
- Blogis pralaimi jau du šimtus metų!
Kastoras bandė tvardytis, bet jo raudonas snukis išsipūtė kaip
balionas.
- GĖRIS SUKČIAUJA!
Nedorėliai maištaudami pašoko ir apmėtė persigandusius do
ruosius maistu, batais ir kitais po ranka pakliuvusiais daiktais.
Sofija susmuko ant suolo. Negi Tedrosas mano, kad ji - viena

šių bjaurių triukšmautojų? Ji dirstelėjo j princą ir sugavo jo žvilgs
nį, įsmeigtą tiesiai į ją. Sofija raustelėjo ir vėl nuleido galvą.
Aplink ją vilkai ir fėjos puldinėjo įtūžusią gaują, bet šį kartą vai
vorykštės ir vanduo nepadėjo.
- Mokyklos Direktorius jų pusėje! - spiegė Hestera.
- Mūsų galimybės nelygios! - staugė jai pritardamas Hortas.
Niekadariai prasiveržė pro fėjas su vilkais ir puolė ilgalaimių
suolus...
- Nes jūs esate kvailos beždžionės! - užrėkė ant jų Poluksas.
Nedorėliai be žodžių balino akis.
- Dabar sėskite, kol visų neaptalžiau! - sužvigo Poluksas.
Nedorėliai neprieštaraudami susėdo. (Išskyrus Anadilės žiur
kes: šios žvilgčiojo jai iš kišenės ir šnypštė.)
Poluksas perbedė nedorėlius akimis.
- Gal iš kurio nors ir išeitų įtakingas piktadarys, jei nustotumėt
skųstis! Bet jūs mokat tik atsikalbinėti. Ar po Didžiojo karo iški
lo bent vienas reikšmingesnis nedorėlis? Toks, kuris galėtų įveikti
savo nemezidę? Nieko nuostabaus, kad skaitytojai sutrikę! Nieko
nuostabaus, kad jie nori būti geri!
Sofija pamatė, kad vaikai iš abiejų salės pusių užjaučiamai žvilg
čioja į ją.
- Mokiniai, visiems čia turi rūpėti tik vienas dalykas, - sušvel
nėjo Poluksas, - stropiai mokytis. Geriausi taps princais ir magais,
riteriais ir raganomis, karalienėmis ir burtininkais...
-ARBA TROLIU AR KIAULE, JEIGU BŪSIT NEPA
KENČIAMI! - iškošė Kastoras.
Mokiniai žvilgčiojo vienas į kitą iš priešingų pusių jausdami,
kiek daug pastatyta ant kortos.
VAIKINAI VISKĄ SUGADINA ,83
-Jei daugiau niekas nepertraukinės, - tarė Poluksas, sušnaira
vęs j brolį, - aptarsime taisykles.
- Trylikta taisyklė. Pusiaukelės tiltas ir bokštų stogai mokiniams -

draudžiama zona, - pamokslavo scenoje Poluksas. - Chimeroms
įsakyta žudyti įsibrovėlius vos pamačius, o atskirti mokinio nuo
įsibrovėlio jos dar nesugeba...
Sofijai buvo nuobodu, todėl ji liovėsi klausytis ir įsistebeilijo į
Tedrosą. Kaip gyva nebuvo mačiusi tokio dailaus vaikino. Gaval-
deno berniūkščiai smirdėjo kaip kiaulės ir maklinėjo po kaimą
sutrūkinėjusiomis lūpomis, pageltusiais dantimis ir juodomis pa
nagėmis. O Tedroso oda buvo dieviškai įdegusi, apaugusi švelniais
plaukeliais, ir niekur nė menkiausio trūkumo (nieku gyvu!). Net
po smarkios kovos nepasišiaušė nė vienas auksinis jo plaukelis. Jis
apsilaižė, sužvilgo balti tobulai lygūs dantys. Sofija žiūrėjo į prakai
to srovelę, varvančią jam per kaklą ir dingstančią po marškiniais.
Koks jo kvapas ?- Ji užsimerkė. Šviežios medienos ir...
Sofija atsimerkė ir išvydo Beatričę, slapta uostančią Tedroso
plaukus.
Su šita mergiote reikia tučtuojau susidoroti.
Jai ant apdaro šleptelėjo paukštelis be galvos. Sofija pašoko
spiegdama ir kratydama marškinius, kol negyva kanarėlė nukrito
ant grindų. Ji pažino paukštelį ir susiraukė - paskui pamatė, kad
visa salė spokso į ją. Sofija grakščiai it princesė tūptelėjo ir vėl at
sisėdo.
- Kaip minėjau... - irzliai pasakė Poluksas.
Sofija atsisuko į Agatą.
- Ko? - paklausė vien lūpomis.
- Reikia susitikti, - taip pat atsakė Agata.
- Mano drabužiai, - sukrutino lūpas Sofija ir vėl nusisuko į sceną.

Hestera su Anadile pažvelgė į paukštelį be galvos, paskui į Agatą.
-Ji mums patinka, - nusprendė Anadilė, o žiurkės pritariamai
sucypė.
- Pirmais metais mokysitės dalykų, kurių reikės, norint pasi
ruošti trims svarbiems egzaminams: Išbandymui pasaka, Talentų
cirkui ir Sniego pokyliui, - suurzgė Kastoras. - Po pirmo kurso
būsite suskirstyti į tris grupes: vadus - piktadarius ir didvyrius, jų
sekėjus - pakalikus ir pagalbininkus - ir atmainas, tai yra moki
nius, kurių pavidalas bus pakeistas.
- Kitus dvejus metus vadai mokysis kovoti su savo nemezide, -
prabilo Poluksas. - Sekėjai tobulins įgūdžius vadams ginti. Atmai
nos pratinsis prie naujojo pavidalo ir išlikimo klastingame miške.
Galop, po trejų metų, vadai bus suporuoti su savo sekėjais ir atmai
nomis ir iškeliaus į Bekraštį mišką laimės ieškoti...
Sofija bandė klausytis, bet negalėjo, nes Beatričė jau kone įsi
taisė Tedrosui ant kelių. Sofija ėmė tūžmingai čiupinėti žėrinčią
sidabrinę gulbę, prisiūtą prie dvokiančių skarmalų, vienintelę pa
kenčiamą apdaro detalę.
- Dabar paaiškinsiu, kaip mes lemiame jūsų likimą, nes Gėrio
ir Blogio mokykloje pažymių nerašome, - kalbėjo Poluksas. -
Kiekvienas kontrolinis ar užduotis bus vertinami klasėje, kad tiks
liai žinotumėte, kokia jūsų padėtis. Kiekvienoje mokykloje yra po
120 mokinių, jie padalyti į šešias grupes po 20. Po kiekvienos už
duoties jums bus pranešta, kelintą vietą užimate. Jei savo grupėje
nuolat būsite tarp penkių pirmųjų, tapsite vadu. Jei dažniausiai
atsidursite per vidurį, tapsite sekėju. O jei nepakilsite aukščiau 13-
os vietos, vadinasi, jūsų gabumai tinkamiausi atmainai: gyvūnui
arba augalui.
VAIKINAI VISKĄ SUGADINA s 85
Abiejų mokyklų mokiniai ėmė kuždėtis ir lažintis, kas galų gale

pavirs velvičija.
- Turiu pridurti, kad mokinys, tris kartus iš eilės atsidūręs
20-oje vietoje, iškart laikomas susikirtusiu, - grėsmingai pasakė
Poluksas. - Kaip minėjau, mokinys, tris kartus iš eilės užėmęs pa
skutinę vietą, turėtų būti itin negabus, taigi esu įsitikinęs, kad šios
taisyklės nė vienam iš jūsų nereikės taikyti.
Niekadariai Sofijos eilėje nužvelgė ją.
- Kai atsidursiu ten, kur ir turiu būti, visi pasijusit kvailai, a? -
atkirto Sofija.
- Gulbės ženklas visada švytės ant širdies, - toliau kalbėjo Po
luksas. - Bandydami jį paslėpti ar pašalinti, tik susižeistumėte ar
apsikvailintumėte, taigi prašomjo neliesti.
Suglumusi Sofija žiūrėjo, kaip mokiniai abiejose pusėse bando
uždengti žėrinčias sidabrines gulbes ant uniformos. Mėgdžiodama
juos, ji atlenkė nukarusią marškinių apykaklę - paslėps savo gulbę.
Ženklas iškart dingo nuo drabužio ir atsirado jai ant krūtinės. Ap
stulbusi Sofija perbraukė pirštu per gulbę, bet ši styrojo odoje kaip
tatuiruotė. Sofija paleido apykaklę - gulbė išnyko nuo odos ir vėl
pasirodė ant drabužio. Mergaitė suraukė kaktą. Gal ši puošmena
ne tokia jau ir pakenčiama.
- Kadangi Pasakų teatras šiais metais vyks Gėrio mokykloje,
niekadariai bus adydimi čia į visus bendrus renginius, - pranešė
Poluksas. - Kitu laiku privalote būti savo mokykloje.
- Kodėl Gėrio mokykloje?! - sušuko Mažė pilna šokoladinio
skanėsto burna.
- Teatras būna toje mokykloje, kurioje mokosi pastarojo Talen
tų cirko nugalėtojas, - pakėlė balsą Poluksas.
- O Gėris nepralaimėjo Talentų cirko, Išbandymo pasaka ir, kai

pagalvoji, nė vienų kitų varžybų šioje mokykloje per pastaruosius
du šimtus metų, - suniurzgė Kastoras.
Nedorėliai vėl ėmė bruzdėti.
- Bet Gėris taip toli nuo Blogio! - suirzo Mažė.
- Dieve sergėk, kad jai nereikėtų eiti pėsčiai, - sumurmėjo So
fija.
Mažė išgirdo ir perbedė ją akimis. Sofija save išplūdo. Mažė vie
nintelė gražiai su ja elgėsi, o ji viską sugadino.
Poluksas nepaisė niekadarių bambėjimo ir toliau pliauškė apie
komendanto valandą. Pusė salės užsnūdo. Ryna pakėlė ranką.
- Ar Gražinimosi kambariai jau atidaryti ?
Staiga ilgalaimiai praplėšė akis.
- Apie Gražinimosi kambarius ketinau kalbėti per kitą susirin
kimą, - atsakė Poluksas.
- Ar tikrai jais naudotis galės ne visi? - paklausė Milisenta.
- Į Gražinimosi kambarius Gėrio bokštuose įleidžiami tik il
galaimiai, tą dieną užimantys ne žemesnę kaip dešimtą vietą sąra
še, - atsiduso Poluksas. - Vietos bus nurodomos ant Gražinimosi
kambario durų ir visoje pilyje. Prašom neužgaulioti Olbemarlio,
jei jis vėluos. Komendanto valandos taisyklės...
-Kas yra Gražinimosi kambariai? - pašnibždomis paklausė
Hesteros Sofija.
- Ten ilgalaimiai pustosi, dabinasi ir darosi šukuosenas, - su
drebėjo Hestera.
Sofija pašoko.
- Ar mes turime Gražinimosi kambarius?
- Niekadariai turi Pražūties kambarius, brangioji, - paaiškino
Poluksas ir kietai sučiaupė lūpas.
- Ten mes galime pasidaryti šukuoseną? - plačiai nusišypsojo

Sofija.
- Ten jūs mušami ir kankinami, - atkirto Poluksas.
Sofija atsisėdo.
- Komendanto valanda prasideda lygiai...
- Kaip tapti klasės seniūne? - paklausė Hestera.
Klausimas ir įžūlus tonas, kuriuo jis buvo užduotas, iškart nu
teikė prieš ją abi salės puses.
-Jei per komendanto valandos patikrinimus įkliūsite, manęs
nekaltinkite! - suaimanavo Poluksas. - Tiek to. Po Išbandymo pa
saka abiejų mokyklų mokiniai, užėmę pirmą vietą, bus paskirti kla
sės seniūnais. Juodu turės ypatingų teisių, kaip antai privačias pa
mokas su pasirinktais mokytojais, išvykas į Bekraštį mišką ir progą
treniruotis su garsiais didvyriais ir piktadariais. Juk žinote, kad keli
mūsų seniūnai tapo garsiausiomis Bekraščio miško legendomis.
Abi pusės suūžė, o Sofija sugriežė dantimis. Tereikia patekti į
tinkamą mokyklą ir ji ne tik taptų Gėrio mokyklos seniūne, bet
išgarsėtų labiau už Snieguolę.
- Šiais metais savo mokykloje mokysitės po šešis privalomus
dalykus, - toliau kalbėjo Poluksas. - Septintą dalyką, gebėjimą iš
likti pasakoje, Gėris ir Blogis mokysis kartu Mėlynajame miške už
mokyklos. Be to, prašom įsidėmėti, kad gražinimasis ir geros ma
nieros dėstomi tik geroms mergaitėms, o geri berniukai tuo metu
mokysis elegancijos ir galantiškumo.
Nustėrusi Agata atsikvošėjo. Priežasčių bėgti ir taip turėjo per
akis, bet gražinimosi pamokos buvo paskutinis lašas. Jos dings iš
čia šiąnakt. Ji atsisuko į kaimynę, žavingą mergaitę siauromis rudo
mis akimis ir trumpais juodais plaukais: ši, žiūrėdama į veidrodėlį,
dažėsi lūpas.
- Ar negalėtum paskolinti lūpdažio? - paklausė Agata.

Mergaitė žvilgtelėjo į papilkėjusias, sutrūkinėjusias Agatos lū
pas ir atkišo dažus.
- Turėk.
- Pusryčiausite ir vakarieniausite savo mokyklos valgomajame,
bet pietausite drauge proskynoje, - suniurnėjo Kastoras. - Žino
ma, jeigu jūs subrendę naudotis šia privilegija.
Sofijai ėmė daužytis širdis. Mokyklos drauge pietauja, vadinasi,
rytoj jai pirmą kartą pasitaikys proga pasikalbėti su Tedrosu. Ką
jinai jam pasakys? Ir kaip atsikratyti bjauriosios Beatričės?
- Į Bekraštį mišką už mokyklos vartų pirmakursiams įžengti
draudžiama, - pasakė Poluksas. - Ir nors nuotykių mėgėjai tikriau
siai praleis šią taisyklę pro ausis, leiskite priminti pačią svarbiausią
taisyklę. Tą, kurią sulaužę, sumokėsite gyvybe.
Sofija pastatė ausis.
- Niekada neikite j Bekraštį mišką sutemus, - pasakė Poluksas.
Ir vėl maloniai nusišypsojo. - Grįžkite į savo mokyklą. Vakarienė
lygiai septintą!
Sofija atsistojo sykiu su niekadariais, mintyse repetuodama su
sitikimą su Tedrosu per pietus, bet šnekas perrėkė vienas balsas:
- Kaip susitikti su Mokyklos Direktorium?
Salė nuščiuvo. Pritrenkti mokiniai atsisuko.
Agata viena stovėjo navoje, piktai žiūrėdama į Kastorą ir Po-
luksą.
Dvigalvis šuo nušoko nuo scenos ir, atsidūręs per pėdą nuo jos,
aptaškė seilėmis. Abi galvos perbedė Agatą akimis ir atrodė taip
nuožmiai, kad pasidarė nebeaišku, katras jų Poluksas, o katras
Kastoras.
- Niekaip, - suurzgė galvos.
Fėjos nuvilko besiblaškančią Agatą prie rytinių durų, bet ji,

tempiama pro Sofiją, spėjo įbrukti draugei rožės žiedlapį, kuriame
lūpdažiu buvo pakeverzojusi: „TILTAS, 9 vakaro!*
Bet Sofija jo nematė. Ji negalėjo atplėšti akių nuo Tedroso it
medžiotojas, tykantis aukos, kol nedorėliai išstūmė ją iš salės.
Tą akimirką Agata skaudžiai suvokė, kas labiausiai kliudo jųdie-
jų draugystei. Ir kliudė iš pat pradžių. Nes buvo aišku kaip ant del
no: mergaičių, traukiamų į priešingas pilis, norai skirtingi. Agata
norėjo susigrąžinti vienintelę draugę, o Sofijai draugės nepakako.
Ji visada norėjo daugiau.
Sofijai reikėjo princo.
Tikrų tikriausia nedorėlė
itą rytą penkiasdešimt princesių blaškėsi po penktą aukš-

„tą, lyg ruoštųsi savo vestuvėms. Pirmą mokslo metų dieną
visos norėjo padaryti įspūdį mokytojams, berniukams ir visiems
kitiems, kurie galbūt padės rasti kelią į amžiną laimę. Jos lakstė vie
na pas kitą - tik gulbės ant naktinių marškinių žybčiojo - dažy-
damosi lūpas, purenda
mos plaukus, dildydamosi
nagus ir skleisdamos
tokį stiprų kve-
aroma-
kad fėjos
nugeibo ir
nusėjo
korido
rių kaip
iškritusios
musės. Ir vis dėlto
visos mergelės tebebu-
TIKRŲ TIKRIAUSIA NEDORĖLĖ 9*
vo pusplikės, o kai laikrodis išmušė aštuonias, skelbdamas pusryčių

pradžią, nė viena dar nebuvo apsirengusi.
- Vis tiek nuo pusryčių tik storėji, - nuramino Beatričė.
Į koridorių iškišo galvą Ryna.
- Gal kas matė mano kelnaites?
Agata tikrai jų nebuvo mačiusi. Ji švilpė tamsiu vamzdžiu,
stengdamasi prisiminti, kaip pirmą kartą rado Pusiaukelės tiltą.
Garbės bokštas, jo apačioje Joniuko prieglobstis, viršuje Merlino
žvėrynas...
Ji nukrito ant pupos ir sėlino blausiai apšviesta Gėrio galerija,
kol rado duris už lokių iškamšų. O gal iš Garbės bokšto reikėjo eiti
į Pelenės pievas... Tebesvarstydama, katruo keliu sukti, ji adapojo
duris į salę su laiptais ir staiga susigūžė. Prašmatniajame stiklinia
me vestibiulyje prieš pamoką būriavosi kostiumuoti mokytojai ir
mokytojos spalvingomis suknelėmis. Tarp jų plūduriavo nimfos
ryškiais plaukais, rausvais apdarais, baltais šydais ir žydromis nė
riniuotomis pirštinaitėmis, pilstydamos j puodelius arbatą, nešio-
damos sausainius su glajumi ir vaikydamos fėjas nuo cukraus ga
baliukų. Iš už durų Agata žvilgčiojo į laiptus, pažymėtus žodžiu
GARBĖ, apšviestus aukštų vitražinių langų, toli už šios minios.
Kaip jai pro juos praeiti ?
Agata pajuto, kad kažkas dreskia koją, ir žvilgtelėjusi išvydo
pelę, graužiančią jos pasijonį. Agata nuspyrė pelę, ir ši šlamštelėjo
katino iškamšai į letenas. Pelė sucypė, paskui pamatė, kad katinas
negyvas. Ji dėbtelėjo į Agatą ir nudrožė atgal į urvelį sienoje.
Net čionykščiai kenkėjai manęs nekenčia, atsiduso ji, steng
damasi išgelbėti pasijonį. Čiupinėdama sudraskytus baltus nė
rinius, ji staiga sustingo. Gal ir nereikėjo taip atšiauriai elgtis
su pele...
Po valandėlės per salę prie Garbės laiptų nuskubėjo neūžauga

nimfa apdriskusiu nėrinių šydu. Deja, Agata per šydą nieko nebe
matė ir pakišo koją nimfai, o ši atsitrenkė j mokytoją...
- O motina švenčiausia! - suaimanavo Klarisa, aptėkšta džio
vintų slyvų arbata.
Sutrikusios bendradarbės ėmė šluostyti jai suknelę, o Agata
šmurkštelėjo už Dosnumo laiptų.
- Nimfos per aukštos, - barėsi Klarisa. - Kitą kartą ir bokštą
nuvers!
Tuo metu Agata jau buvo dingusi Garbės bokšte ir atsidūrusi
Joniuko prieglobstyje, pirmo aukšto priestate, klasės jame buvo iš
ledinukų. Vienas kambarys kibirkščiavo žydrais kokteiliais ir cu-
krinukais, žėrinčiais it druskos kasykla. Zefyrų kambaryje stovėjo
baltojo šokolado kėdės ir meduoliniai stalai. Buvo net kambarys
iš čiulpinukų, vaivorykštės spalvomis išmarginusių sienas. Agata
svarstė, kaip, po galais, šių kambarių niekas nenuniokoja, bet pas
kui ant koridoriaus sienos išvydo užrašą iš vyšninių guminukų:
PAGUNDA VEDA Į BLOGĮ
Agata sušveitė pusę užrašo, o tada ją praeidami pastūmė du mo

kytojai. Jie smalsiai dirstelėjo j jos šydą, bet jos nesulaikė.
- Turbūt spuogai, - išgirdo šnibždant vieną.
Ir ji nukūrė užpakaliniais laiptais (tik pirmiau, nudžiovusi ka
ramelinę durų rankeną ir irisinį kilimėlį, dieviškai papusryčiavo).
Vakar bėgdama nuo fėjų, Agata į figūrinį sodą ant stogo užklydo
atsitiktinai. Šiandien ji galėjo grožėtis Merlino žvėrynu (taip sodas
buvo pavadintas mokyklos žemėlapyje) su dailiai apkarpytomis fi
gūrų gyvatvorėmis, nuosekliai pasakojančiomis karaliaus Artūro
TIKRŲ TIKRIAUSIA NEDORĖLĖ *93
legendą- Kiekviena gyvatvorė šlovino kurį nors karaliaus gyvenimo

įvykį: Artūras traukia iš akmens Ekskaliburą, Artūras su riteriais prie
Apskritojo stalo, Artūras prie altoriaus per vestuves su Ginevra...
Agata prisiminė pasipūtusį vaikėzą iš Pasakų teatro, tą, kurį visi
vadino karaliaus Artūro sūnumi. Kaip jis gali žiūrėti į šituos vaiz
dus nedusdamas? Kaip jis gali ištverti lyginimą, lūkesčius? Na, jis
bent jau gražuolis. „O jei būtų atrodęs kaip aš, - prunkštelėjo ji, -
būtų buvęs išmestas miške dar naujagimis.“
Paskutinė skulptūrinė grupė buvo su tvenkiniu: milžiniškas Ar
tūras ima Ekskaliburą iš Ežero mergelės. Šį kartą Agata tyčia įšoko į
vandenį ir pro slaptuosius vartus sausutėlė nukrito ant Pusiaukelės
tilto.
Ji skubėjo į tilto vidurį, kur tumulavosi rūkas, atkišusi rankas: o
gal užtvara arčiau, negu ji prisimena. Bet įžengė į rūką, o sienos ne
apčiuopė. Niro gilyn į rūką. Užtvaros nebėra! Agata leidosi bėgti,
vėjas plakė šydą jai ant veido...
BUMBT! Ji suklupo iš skausmo ir atšoko. Matyt, užtvara atsi
duria ten, kur nori.
Vengdama savo atspindžio, ji palietė nematomą sieną ir pajuto
šaltą kietą paviršių. Staiga įžiūrėjo rūke kažką judant. Pro Blogio
arką ant Pusiaukelės tilto išėjo du žmonės. Agata nustėro. Neturi
laiko grįžti atgal į Gėrio mokyklą, o ant tilto nėra kur pasislėpti...
Du mokytojai, jai nusišypsojęs gražuolis iš Gėrio mokyklos ir jo
bendradarbis iš Blogio su šunvotėmis abiejuose skruostuose, perė
jo tiltą ir užtvarą be jokių kliūčių. Kybodama nuo akmeninio tu
rėklo virš griovio, Agata klausėsi jų žingsnių, paskui dirstelėjo per
turėklo kraštą. Mokytojai jau buvo beveik dingę Gėrio pusėje, bet
gražuolis žvilgtelėjo atgal ir nusišypsojo. Agata staiga pasilenkė.
- Kas atsitiko, Augustai ?- išgirdo ji Blogio mokytojo klausimą.
- Et, akių apgaulė, - nusijuokė gražuolis, ir jie įėjo į bokštą.

Tikrai trenktas, pamanė Agata.
Po valandėlės ji vėl stovėjo prie nematomos sienos. Kaipjie ją pe
rėjo? Ieškojo krašto, bet negalėjo rasti. Spyrė, bet užtvara buvo kieta
kaip plienas. Agata įsmeigė akis į Blogio mokyklą ir pamatė vilkus,
genančius mokinius laiptais žemyn. Jei rūkas nors truputį suskystės,
ji kris į akis. Paskutinį kartą spyrė į sieną ir pasuko į Gėrio pusę.
- Ir negrįžk daugiau!
Agata atsisuko pažiūrėti, kas šūktelėjo, bet išvydo tik savo at
spindį užtvaroje sunertomis rankomis. Nusuko akis į šalį. „Pradė
jau girdėti balsus. Nuostabu.“
Žengus žingsnį bokšto link, Agatai toptelėjo, kad jos rankos ta
baluoja prie šonų. Ji žaibiškai atsisuko į atspindį.
- Tu ką tik kalbėjai ?
Atspindys atsikrenkštė.
Gėris šliejasi prie Gėrio,

Blogis Blogio trokšta.
Kol nekilo sumaištis, lėk / savo bokštą.
- Hm. Man reikia pereiti sieną, - pasakė Agata, įsmeigusi akis

į žemę.
-Jei jau esi tokia nesupratinga, paaiškinsiu: mazgosi indus po
vakarienės arba nebegalėsi naudotis Gražinimosi kambariu, o gal
būsi nubausta ir taip, ir anaip, nes
Gėris šliejasi prie Gėrio,

Kol nekilo sumaištis, lėk į savo bokštą.
TIKRŲ TIKRIAUSIA NEDORĖLĖ 95
- Turiu susitikti su drauge, - neadyžo Agata.

- Dorieji neturi draugų anoje pusėje, - atkirto atspindys.
Agata išgirdo saldų skambesį ir atsisukusi pamatė švytinčias fė
jas tilto gale. Kaip jai save pergudrauti ?Kaip rasti savo silpną vietą?
Gėris šliejasi prie Gėrio,... Blogis Blogio trokšta,...
Staiga ji suvokė, ką atsakyti.
- O tu? - paklausė Agata, vis dar žiūrėdama į šalį. - Ar tu turi
draugų?
Atspindys įsitempė.
- Nežinau. Ar turiu?
Agata sugriežė dantimis ir pažvelgė sau į akis.
- Tu per bjauri, kad turėtum.
Atspindys nusiminė.
- Tikrų tikriausia nedorėlė, - tarė jis ir dingo.
Agata ištiesė ranką prie užtvaros. Šį kartą ranka perlindo kiaurai.
Kai fėjų sargyba atskrido ant tilto, rūkas jau buvo paslėpęs Aga
tos pėdsakus.
Vos įkėlusi koją į Blogio pusę, Agata pajuto, kad jos vieta čia. Susi
gūžusi už plikagalvės kaulėtos raganos statulos laukiamajame šla-
piuojančiomis sienomis, ji apžiūrinėjo įskilusias lubas, aprūkusias
sienas, vingiuotus kaip gyvatės laiptus, tamsoje skendinčius kori
dorius... Pati nebūtų geriau suprojektavusi.
Kelias laisvas, vilkų nė kvapo. Agata sėlino didžiuoju korido
riumi, rydama akimis nedorų auklėtinių portretus. Piktadariai ją
visada labiau domino už didvyrius. Jie turėjo tikslą ir aistringai jo
siekė. Pasakos atsirado tik jų dėka. Piktadariai nebijo mirties. Kur
jau ten, jie apsisiautę mirtimi kaip šarvais! Mokykla trenkė kapi
nėmis, Agata įkvėpė ir pajuto, kad kraujas ima tekėti greičiau. Jos,
kaip visų nedorėlių, mirtis negąsdino. Mirties akivaizdoje ji pasi

jusdavo gyva.
Staigaji išgirdo balsus ir susigūžė už sienos. Pasirodė vilkas. Jis vedė

Ydų laiptais būrelį nedorėlių. Agata išgirdo raganaites čiauškant
apie pirmąsias pamokas, suprato žodžius „pakalikai“, „prakeiki
mai“, „bjaurinimasis“. Negi jos galėtų būti dar bjauresnės? Agata
pasijuto iš gėdos raustanti. Žiūrėdama į išblyškusius atgrasius vei
dus, ji suvokė puikiai prie jų pritampanti. Net juodi senamadiški jų
marškiniai buvo visai kaip suknelė, kurią ji kasdien vilkėdavo na
mie. Bet ji kai kuo skyrėsi nuo nedorėlių. Jų lūpos buvo perkreiptos
įtūžio, akys degė pykčiu, kumščiai gniaužėsi iš tramdomo įniršio.
Be abejo, jie buvo blogi, o Agata nemanė esanti bloga. Bet tada ji
prisiminė Sofijos žodžius.
„Kitoks paprastai reiškia blogas.“
Baimė suveržė jai gerklę. Todėl šešėlis nepagrobė antro vaiko. Jis
buvo numatęs Agatą čia atgabenti iš pat pradžių.
Akis superšėjo nuo ašarų. Ji nenori būti kaip šie vaikai! Ji nenori
būti nenaudėlė! Ji nori rasti draugę ir grįžti namo!
Nenutuokdama, kur jos ieškoti, Agata lėkė laiptais su užrašu
PAGIEŽA iki aikštelės, iš kurios vedė du siauri akmeniniai takai.
Kairėje ji išgirdo balsus, todėl nėrė į dešinę ir dūmė trumpu korido
riumi, kol atsitrenkė į suodinų sienų aklavietę. Ėmė trauktis, persi
gandusi vis garsėjančių balsų, ir pajuto kažką girgžtelint už nuga
ros. Čia buvo ne siena, o durys, apneštos pelenais. Suknele Agata
netyčia jų buvo nubraukusi tiek, kad išryškėjo raudonos raidės:
B L O G IO P A R O D A
TIKRŲ TIKRIAUSIA NEDORĖLĖ "97
Viduje buvo tamsu, nors j akį durk. Kosėdama nuo pelėsių ir

voratinklių, Agata uždegė degtuką. Gėrio galerija buvo švari kaip
stiklinė ir didžiulė, o kuklus Blogio sandėliukas šluotoms atspin
dėjo du šimtus pralaimėjimo metų. Agata apžiūrėjo išblukusią
berniuko, kuris tapo Bilduku, uniformą, būsimos raganos rašinį
apie žudymo dorovingumą sulūžusiuose rėmeliuose, kelių varnų iš
kamšas ant trupančių sienų ir sutrešusį dygliuotą vijoklį, apakinusį
garsų princą, su etikete TOLIMŲJŲ MIŠKŲ VERA. Agata buvo
mačiusi tos mergaitės veidą tarp dingusiųjų portretų Gavaldene.
Krūptelėjusi ji pastebėjo ant sienos spalvų dėmes ir prikišo deg
tuką. Čia buvo freskos plokštė - kaip kad Gėrio bokšte užrašas
Ilgai ir Laimingai. Iš viso aštuonios plokštės, o kiekvienoje pavaiz
duotas piktadarys juodais drabužiais, besimėgaujantis pragariška
neribota galia: skrendantis per ugnį, atsimainantis, darkantis sielą,
keičiantis vietą ir laiką. Freskos viršuje nuo pirmos plokštės iki pa
skutinės driekėsi milžiniškos liepsningos raidės:
AMŽINAI NIEKAD AI
Ilgalaimiai svajoja apie meilę ir laimę, o amžini niekadariai
trokšta vienatvės ir valdžios. Grėsmingos vizijos suvirpino Agatai
širdį ir ji sukrėsta suvokė tiesą.
Aš amžinoji niekadarė.
Jos geriausia draugė yra ilgalaimė. Jei jos netrukus negrįš namo,
Sofija suvoks tiesą. Čia jos negali būti draugės.
Agata pamatė degtuko šviesoje šešėlį ilgu snukiu. Du šešėlius.
Tris. Kai vilkai puolė prie jos, ji apsisuko ir pliaukštelėjo Veros
spygliais jiems per snukį. Vilkai sukriokė iš nuostabos ir klupdami
pasitraukė, o ji spėjo prišokti prie durų. Dusdama nuskuodė kori
9&— - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
doriumi, paskui laiptais į viršų, kol atsidūrė Pagiežos bokšto antra

me aukšte ir ėmė ieškoti Sofijos vardo ant kambarių durų. Veksas
ir Bronė, Hortas ir Ravanas, Flintas ir Titanas - vaikinų aukštas!
Išgirdusi, kaip atsidaro durys, Agata užpakaliniais laiptais
nušvilpė į palėpę - aklavietę, pilną blausių buteliukų su varlių
piršteliais, driežų kojomis, šunų liežuviais. (Motina buvo teisi.
Kas žino, kiek laiko jie čia.) Išgirdo laiptais atbėgant besiseilė-
jantį vilką...
Agata išlipo pro palėpės langą ant stataus stogo ir įsikibo į lašta-
ką. Iš juodų debesų sugriaudėjo perkūnas, nors Gėrio pilis anapus
ežero spindėjo skaisčioje saulėje. Lietus permerkė jos rausvą sukne
lę, ir Agatos akys nukrypo į ilgą lenktą laštaką. Iš jo vanduo kliokė
pro trijų akmeninių chimerų, laikančių žalvarinius strypus, nasrus.
Vienintelė viltis. Agata užsiropštė ant lovio, iš paskutiniųjų steng
damasi nepaleisti slidžių kraštų, ir atsisuko į langą suprasdama, kad
tuoj atlėks vilkas...
Bet pasirodęs jis tik paspoksojo į ją pro langą, sunėręs gauruotas
letenas ant raudono švarko, o tada tarė:
- Yra baisesnių dalykų už vilkus. - Ir nupėdino, palikęs ją žiop
sančią.
Ką? Kas gali būti baisiau už?..
Lietuje kažkas krustelėjo.
Agata prisidengė akis ir pro kibirkščiuojančią miglą išvydo,
kaip pirmoji akmeninė chimera nusižiovavo ir išskleidė slibiniškus
sparnus. Paskui traškėdama, lyg šaudytų, sparnus ištiesė chimera
gyvatės galva ir liūto kūnu. Tada rantytus ir plačius kaip bokštas
sparnus išplėtė trečioji, dukart didesnė už pirmąsias, su raguota
velnio galva, žmogaus liemeniu ir dygliais nusėta uodega.
Agata išblyško. Chimeros! Ką tas šuo sakė apie chimeras?
Tūžmingai raudonos jų akys nukrypo į mergaitę, ir ji prisiminė.

„Įsakyta žudyti...“
Sutartinai sužviegusios, chimeros nušoko nuo pjedestalų. Ne-
beprilaikomas laštakas atsiknojo, ir Agata klykdama įkrito į vande
nį jame. Banga daužė ją ir svaidė per posūkius, o nukaręs vamzdis
pašėlusiai svyravo lietuje. Agata išvydo dvi chimeras smingam prie
jos ir vos spėjo mestis latako lovyje į šalį. Trečioji, raguotas velnias,
pakilo į orą, ir iš jos šnervių pliūptelėjo liepsna. Agata įsitvėrė į
lovio kraštus, bet ugnies kamuolys nukrito priešais, išdegindamas
vamzdyje milžinišką skylę, - ir slystelėjusi Agata į ją vos neįsmuko.
Triuškinanti galybė užgriuvo ją iš užpakalio, chimera slibino spar
nais aštriais nagais griebė jai už kojos ir pakėlė į orą.
- Aš mokinė! - suspiegė Agata.
Nustebusi chimera ją paleido.
- Matai? - suriko Agata, rodydama sau į veidą. - Aš amžinoji
niekadarė!
Chimera nusileido žemiau ir įsmeigė akis jai į veidą, kad įsiti
kintų, ar tai tiesa.
Tada čiupo jai už gerklės, lyg nepatikėjusi.
Agata sukliko ir pėda užkišo išdegintą skylę, nukreipdama
vandens srautą pabaisai į akį. Si aklai klupiniavo priekyje atkišusi
nagus, kol iškrito pro skylę ir į balkoną apačioje susilaužė sparną.
Agata iš visų jėgų laikėsi kraštų, nors koją siaubingai skaudėjo. Bet
pro vandenį ji išvydo artinantis kitą baidyklę. Kurtinamai Įdieg
dama, chimera gyvatės galva prasiveržė per poplūdį, sugriebė ją ir
pakėlė į orą. Pabaisa išžiojo plačius nasrus, bet Agata įgrūdo pėdą
jai tarp dantų, o šie sukando jos kietus juodus batus ir išlūžo kaip
degtukai. Apsvaigusi chimera ją paleido. Agata žnektelėjo į pilną
vandens laštaką ir įsikibo į kraštą.
- Gelbėkit! - suspiegė. Jei nepaleis lovio, kas nors išgirs ir ją

išgelbės. - Gelbėk...
Ranka nuslydo. Agata strimgalviais dardėjo karnizo atbraila
prie paskutinės čiurkšlės, kur laukė didžiausia chimera, raguo
ta kaip velnias ir plačiai išžiojusi nasrus it pragaro vartus. Agata
springdama bandė už ko nors tvirčiau įsikibti ir sustoti, bet lietus
talžė ją pliūpsniais ir nešė pirmyn. Ji pažvelgė žemyn ir išvydo, kaip
chimerai iš šnervių pliūptelėjo liepsna ir nubangavo vamzdžiu.
Agata pasinėrė po vandeniu, kad nesudegtų, ir įsikibusi į laštako
kraštą prieš paskutinį slenkstį vėl iškilo. Bet kitas lietaus šuoras nu-
tėkš ją tiesiai į išžiotus chimeros nasrus.
Agata prisiminė, kaip atrodė chimeros, kai jas pamatė: jos sau
gojo stoglatakį, o iš nasrų joms pliaupė lietaus vanduo.
Kas išteka, turi įtekėti.
Ji išgirdo atplūstam bangą. Melsdamasi vien lūpomis, Agata pa
leido stoglatakio kraštą ir krito į rūkstančius pabaisos nasrus. Jos
jau laukė ugnis ir dantys, bet pro angą siūbtelėjo vanduo ir išsviedė
ją pro skylę chimeros gerklėje į pilką dangų. Agata dirstelėjo atgal
į springstančią chimerą ir ėmė rėkti iš palengvėjimo, o paskui kris
dama iš siaubo. Pro rūką šmėkštelėjo siena su smaigais, ant kurių
ji tuojau pasimaus, ir atdaras langas. Agata susirietė į kamuoliuką,
per plauką praslydo pro pražūtinguosius ašmenis ir šlapia kaip van
ta kosėdama žnektelėjo ant pilvo penktame Pagiežos rūmų aukšte.
- Aš... maniau... chimeros... puošmena, - sušvokštė.
Paskui suspaudė koją ir nušlubavo bendrabučio koridoriumi,
dairydamasi Sofijos pėdsakų.
Jau ruošdamasi belsti į vienas duris, koridoriaus gale pamatė ki
tas su šviesiaplaukės princesės karikatūra ir užrašu: NEVYKĖLĖ,
SKAITYTOJA, ILGALAIMIŲ GERBĖJA.
Agata prilėkusi ėmė daužyti į jas.

- Sofija! Čia aš!
Koridoriuje vienos po kitų atsidarė durys.
Agata ėmė daužyti smarkiau.
- Sofija!
Is kambarių pasipylė mergaitės juodais drabužiais. Agata tampė
už rankenos ir stūmė duris, bet jos nepasidavė. Nedorėlės atsisuko
ir būtų nutverusios įsibrovėlę rausva suknele, bet Agata įsibėgėjo ir
bloškėsi į subjaurotas 66 kambario duris, o šios atsilapojo ir Agatai
įnėrus pro jas užsitrenkė.
- Tu nepatikėsi, ką man teko ištverti, kad patekčiau... - staiga
ji užsičiaupė.
Sofija tupėjo prie vandens klano ant grindų, dainavo ir dažėsi,
žiūrėdama į savo atspindį klane.
Aš daili karalaitė kaip žiedas gėlės,

Karalaitis ateis ir mane pamylės...
Į ją iš kambario gilumos išsižiojusios iš nuostabos spoksojo trys

raganaitės ir trys žiurkės.
Hestera pažvelgė į Agatą.
- Ji užtvindė mūsų aukštą.
- Kad galėtų išsidažyti, - paaiškino Anadilė.
- Tokių baisybių dar nesu girdėjusi, - vyptelėjo Mažė. - Turiu
omeny ir dainą.
- Ar mano veidas lygus? - paklausė Sofija ir prisimerkusi spok
sojo į klaną. - Negaliu eiti į pamokas atrodydama kaip klounas. -
Ji pakėlė akis. - Agata, mieloji! Pats laikas tau ateiti į protą. Po
dviejų minučių prasideda bjaurinimosi pamoka, negi nori padaryti

blogą įspūdį iš pat pradžių.
Agatai akys iššoko ant kaktos.
- Aiškus daiktas, - tarė Sofija ir atsistojo. - Pirma reikia pasi
keisti drabužiais. Greičiau renkis.
- Tu neisi į pamoką, brangioji, - paraudonavo Agata. - Mes
tučtuojau drošime į Mokyklos Direktoriaus bokštą, kol amžinai
čia neįstrigome!
- Nebūk paika, - tarė Sofija, plėšdama nuo Agatos suknelę. -
Negalim įsiveržti į bokštą vidury dienos. O jei vis tiek grįžti namo,
atiduok man drabužius, kad nepraleisčiau pamokų.
Agata ištrūko jai iš nagų.
- Gana! Dabar paklausyk...
- Tu čia puikiai pritapsi, - nusišypsojo Sofija, lygindama Agatą
su raganaitėmis kambaryje.
Agatos įkarštis išblėso.
- Nes aš... bjauri?
- Dėl Dievo meilės, Agata, pažvelk į šią vietą, - tarė Sofija. -
Tau patinka prieblanda ir pragaištis. Tau patinka kančios, vargai
ir... degėsiai. Tu čia būsi laiminga.
- Mes pritariam, - ištarė balsas už Agatos, ir ji nustebusi atsi
suko.
- Apsigyvenk čia, - pasiūlė Hestera.
- O ji tegu nusiskandina ežere, - drėbė Mažė, vis dar įsižeidusi
dėl Sofijos pašaipos per sutiktuves.
- Tu mums patikai iš pirmo žvilgsnio, - sučiulbėjo Anadilė, o
žiurkės palaižė Agatai kojas.
- Tavo vieta čia, su mumis, - tarė Hestera.
Ji, Anadilė ir Mažę apsupo Agatą, o ši sunerimusi vedžiojo aki

mis nuo vienos nenaudėlės prie kitos ir trečios. Ar jos iš tiesų nori
su ja draugauti? Gal Sofija teisi? Gal ji būtų laiminga, tapusi... ne
dorėle?
Agatai nudiegė per paširdžius. Ji nenori būti bloga! Nenori, nes
Sofija gera! Jos privalo dingti iš čia, kol mokykla jų neišskyrė!
- Aš tavęs nepaliksiu! - sušuko ji Sofijai ir išsiveržė iš rato.
- Niekas neprašo manęs palikti, Agata, - sausai atkirto Sofi
ja. - Mes prašome atiduoti tik drabužius.
- Ne! - sušuko Agata. - Mes nepasikeisime drabužiais! Nepa-
sikeisime kambariais. Mes nepasikeisime mokyklomis!
Sofija slapta susižvelgė su Hestera.
- Mes eisime namo! - pareiškė Agata. - Ten galėsime draugau
ti... - užsikirto ji, - ...toje pačioje pusėje... nei geros, nei blogos...
mes būsime laimingos amži...
Sofija ir Hestera puolė ją, Mažė su Anadile nutraukė rausvąją
suknelę, ir visos keturios apvilko Agatą juodais Sofijos marškiniais.
Užsitempusi naująją rausvą suknelę, Sofija atlapojo duris.
- Viso labo, blogi! Sveika, meile!
Agata svyruodama atsistojo ir pažvelgė į šlykštų juodą maišą,
kaip tik tokio modelio, koks jai patinka.
- Viskas, kaip turi būti, - atsiduso Hestera. - Tiesą sakant, ne
įsivaizduoju, kaip tu galėjai draugauti su ta kekš...
- Grįžk! - suriko Agata ir nusivijo Sofiją, pasipuošusią rausva
suknele, per juodą minią koridoriuje.
Nedorėliai, priblokšti tarp jų atsiradusios dorosios, apspito So
fiją ir ėmė daužyti jai per galvą knygomis, krepšiais ir batais...
- Ne! Ji mūsiškė!
Visi nenaudėliai, tarp jų ir netekusi žado Sofija, atsisuko į Hor-

tą laiptinėje. Hortas parodė į Agatą juodais drabužiais.
- Štai šita ilgalaimė!
Niekadariai vėl grėsmingai suūžė ir puolė Agatą, o Sofija atstū
mė Hortą ir spruko laiptais. Agata keliais taikliais spyriais prasi
brovė pro rikiuotę ir nučiuožė turėklais paskui Sofiją iki pat apa
čios. Pasivijo siaurame koridoriuje ir jau taikėsi griebti jai už raus
vos apykaklės, bet draugė pasuko už kampo, užlėkė įvijais laiptais
ir dingo iš pirmo aukšto. Agata, pribėgusi aklavietę, pamatė Sofiją
stebuklingai šokant per sieną su krauju aptaškytu užrašu MO
KINIAMS DRAUDŽIAMA! ir žaibiškai liuoktelėjo pro vartus
paskui ją...
Ir atsidūrė ant Pusiaukelės tilto vis dar Blogio pusėje.
Bet čia gaudynės baigėsi, nes Sofija buvo toli, prie pat Gėrio
pusės, - nepavysi. Pro rūką Agata matė, kad ji švyti iš džiaugsmo.
- Agata, jis karaliaus Artūro sūnus, - džiūgavo Sofija. - Tikras
princas! Bet ką ašjampasakysiu? Kaip įrodysiu, kad esujam skirta?
Agata mėgino slėpti nuoskaudą.
- Tu paliktum mane čia... vieną?
Sofijos veidas sušvelnėjo.
- Prašom nesirūpint, Age. Dabar viskas puiku, - meiliai pasakė
ji. - Mes liksimgeriausios draugės. Tik skirtingose mokyklose, kaip
ir buvom numačiusios. Niekas neišardys mūsų draugystės, tiesa?
Agata žiūrėjo į gražią Sofijos šypseną ir beveik patikėjo.
Bet staiga draugės šypsena užgeso. Nes rausva suknelė ant So
fijos kūno stebuklingai sutrūnijo ir virto juoda. Sofija vėl vilkėjo
senais nuskarusiais nenaudėlės drabužiais, o ant krūtinės jai žėrėjo
gulbė. Ji pakėlė akis ir aiktelėjo. Kitoje tilto pusėje juodas Agatos
apdaras vėl virto rausvu.
Mergaitės pritrenktos vėpsojo viena į kitą. Staiga Sofiją apgaubė

šešėlis, ir Agata apsisuko. Virš jos iškilo milžiniška banga, vanduo
susimetė j kilpą. Agata nespėjo pabėgti, banga čiupo ją ir nusviedė
per užutekį į saulės nutviekstą miglą. Sofija, aimanuodama dėl to
kios neteisybės, puolė prie niūriojo tilto galo.
Virš jos lėtai kilo banga, tačiau šį kartą vanduo nemirguliavo.
Karingai kriokdamas, jis švystelėjo Sofiją atgal į Blogio mokyklą,
tiesiai į pamoką.
Didingiausia iš vyriausiųjų raganų
odei mes turime bjaurinus ?

Sofija pro pirštus žiūrėjo į pliką spuoguotą pro
fesoriaus Manlio galvą, moliūgo spalvos odą ir stengėsi nežiauk-
čioti. Aplink ją prie apanglėjusių stalų su aprūdijusiais veidro
džiais sėdėjo nedorėliai, linksmai galabydami buožgalvius gele
žiniuose induose. Galėjai pamanyti, kad minko tešlą pyragui.
„Kodėl aš vis dar čia?“ - tūžo ji, rydama pykčio ašaras.
- Kodėl mes turime būti šlykštūs ir atkarūs ? - subaubė Man-
lis. - Hestera!
- Kad būtume baisūs, - atsakė
Hestera, gurkštelėjo buož
galvių sunkos, ir jos veidą
kaipmat išbėrė raudoni
raupų spuogai.
- Klaidingas atsaky
mas! - sukriokė Manlis. -
Anadile!
DIDINGIAUSIA IŠ VYRIAUSIŲJŲ RAGANŲ 107
- Kad pravirkdytumc mažus berniukus - tarė Anadilė, ją irgi

išvertė raudonos pūslelės.
- Klaida! Mažę!
- Kad reikėtų mažiau terliotis rytą? - paklausė Mažė, maišyda
ma sunką su šokoladu.
- Klaida, ir dar kvaila! - suniekino Manlis. - Tik išsižadėję
apvalkalo, įžvelgsite, kas po juo! Tik atsisakę tuštybės, tapsite
savim!
Sofija nušliaužė už suolų, puolė prie durų... rankena nudegino
jai ranką, ir ji sukliko.
- Tik sunaikinę tariamą savastį pažinsite tikrąją! - pasakė Man
lis, šnairuodamas į ją.
Sofija verkšlendama nuplumpino prie savo stalo pro nenaudė
lius, išbertus nuo juostinės pūslelinės. Ore aplink ją iššoko dulsvai
žali balai: 1 virš Hesteros, 2 virš Anadilės, 3 virš riebaluoto ruda
odžio Ravano, 4 virš šviesiaplaukio smailiaausio Vekso. Hortas
vienu mauku išgėrė savo sunką, tačiau jam ant smakro iššoko tik
mažutė karpelė. Jis nubloškė šalin prastą rodiklį 19, tačiau skaičius
jam trenkė atgal.
- Bjaurumas įrodo, kad kliauniesi protu, - klastingai išsišiepė
Manlis, slinkdamas prie Sofijos. - Bjaurumas įrodo, kad pažįsti
savo sielą. Bjaurumas reiškia laisvę.
Jis metė jai ant stalo dubenį.
Sofija pažvelgė į juodą buožgalvių sunką. Kai kurie gyviai tebe-
judėjo.
- Tiesą sakant, profesoriau, manau, jog mano gražinimosi mo
kytoja nesutiktų, kad dalyvaučiau šiame bandyme...
- Tris kartus susikirsk ir tapsi bjauresnė už mane, - iškošė Man
lis pro dantis.

- Nemanau, kad tai įmanoma.
Manlis atsisuko į klasę.
- Kas norėtų padėti mūsų mielajai Sofijai paragauti laisvės ?
-Aš!
Sofija žaibiškai atsisuko.
- Nesijaudink, - sušnibždėjo Hortas, - bjauri atrodysi geriau.
Sofijai nespėjus suspiegti, jis įgrūdo jos galvą į dubenį.
Drybsodama klane ant Gėrio kranto, Agata galvojo apie įvykius

Blogio pusėje. Geriausia draugė pavadino ją mulke, užpuolė, atė
mė drabužius, paliko raganoms, o paskui paprašė patarimo, kaip
apsukti galvą princui.
Mokykla kalta, mąstė ji. Gavaldene Sofija užmirštų pamokas,
pilis ir princus. Gavaldene jos abi gyventų ilgai ir laimingai. Bet ne
čia. „Turiu pasirūpinti, kad grįžtume namo.“
Tačiau jai buvo neramu. Akimirka ant tilto - Sofija rausva suk
nele prie Gėrio mokyklos, ji juodais marškiniais Blogio mokyklos
fone... „Dabar viskas tobula“, - pasakė Sofija. Ir buvo teisi. Trumpam
klaida buvo ištaisyta. Jos buvo atsidūrusios ten, kur joms ir vieta.
Tai kodėl mes negalime čia likti?
Jos per plauką išsisuko. Nes Sofija, atsidūrusi Gėrio mokyklo
je, niekada negrįžtų namo. Agata ėmė tankiai kvėpuoti. Ji privalo
pasirūpinti, kad mokytojai nepastebėtų klaidos! Ji privalo pasirū
pinti, kad joms nepakeistų mokyklų! Bet ką daryti, kad Sofija liktų
ten, kur mokosi dabar?
Eik į pamoką, pakuždėjo jai širdis.
Poluksas sakė, kad mokyklose palaikyti pusiausvyrai mokinių
yra po lygiai. Vadinasi, taisydama klaidą, mokyklą turės pakeisti
jos abi. Kol Agata neprarado vietos Gėrio mokykloje, Sofija įklim
pusi Blogio mokykloje. O dėl vieno dalyko ji tikra - Sofija tarp
nenaudėlių ištvers neilgai. Dar kelios dienos, ir ji ims svajoti apie
Gavaldeną.
Eik į pamoką. Žinoma!
Ji ras būdą, kaip išgyventi šioje siaubingoje mokykloje ir palauž
ti Sofiją. Pagrobtai Agatai pirmą kartą įsižiebė viltis.
Ir po dešimties minučių išblėso.
Profesorė Ema Plukė ryškiai geltona suknele ir ilgomis lapenų
pirštinėmis švilpaudama įžengė į rausvų irisų klasę, bet pamačiusi
Agatą liovėsi švilpauti. Paskui sumurmėjo: „Su Katilėliu irgi buvo
darbo“... ir pradėjo pirmą pamoką - apie malonias šypsenas.
- Svarbiausia šypsotis akimis, - čiauškėjo ji ir parodė neva to
bulą princesės šypseną.
Agatos nuomone, mokytoja panėšėjo į išprotėjusią kanarėlę: iš
sprogusios akys, išsidraikę geltoni - suknelės spalvos - plaukai. Vis
dėlto Agata suprato, kad nuo šios moters priklauso, grįš ji namo ar
ne, todėl sykiu su kitomis puolė mėgdžioti dantingo vypsnio.
Profesorė Plukė vaikščiojo po klasę ir apžiūrinėjo šypsenas.
- Neprisimerk taip... Nesurauk nosies, mieloji... Dieve mano,
tobulybė! - Ji kalbėjo apie Beatričę, kurios akinama šypsena nu
švietė klasę. - Tokia, mano mielosios ilgalaimės, pavergtų atspa
riausio princo širdį. Tokia šypsena nutrauktų baisiausią karą. Kara
lienės, kuri taip šypsosi, valdiniai viltingi ir klesti!
Tada ji išvydo Agatą.
- O tu nesivaipyk!
Mokytojai grėsmingai artinantis, Agata mėgino susikaupti ir
pamėgdžioti nepriekaištingą Beatričės šypseną. Valandėlę manė,
kad pavyko.
- Viešpatie, ji kraupi! Šypsokis, vaikeli! Šypsokis kaip papras

tai, kaip kasdien!
Laimė. Prisimink laimingas akimirkas.
Bet ji galėjo galvoti tik apie Sofiją ant tilto, paliekančią ją dėl
vaikino, kurio net nepažįsta.
- Dabar ji tiesiog piktavališka! - suspigo profesorė Plukė.
Agata atsisuko ir pamatė susigūžusią klasę, lyg baimintųsi, kad
ji pavers jas visas šikšnosparniais. („Kaip manai, ji valgo vaikus?“ -
paklausė Beatričė. „Labai džiaugiuosi, kad išsikrausčiau iš to kam
bario“, - atsiduso Ryna.)
Agata suraukė kaktą. Negi iš tikrųjų taip blogai?
Ir išvydo profesorės Plukės veidą.
-Jei norėsi, kad vyras tavim pasitikėtų, jei norėsi, kad jis tave
išgelbėtų, jei norėsi, kad vyras tave pamiltų, vaikeli, daryk, ką nori,
bet... jam nesišypsok.
Per princesių etiketą, dėstomą Polukso, buvo dar blogiau. Jis
atkėblino prastos nuotaikos, didžiulę šuns galvą užmaukšlinęs ant
sudžiūvusios ožkos griaučių, ir sumurmėjo, kad šią savaitę kūnas
priklauso Kastorui. Pakėlė akis ir pamatė, kaip mergaitės spokso į jį.
- Maniau, kad mokau princeses. O matau dvidešimt neman
dagių kaip rupūžės akis išvertusių mergiočių. Ar jūs rupūžės?
Mėgstat gaudyti muses mažais rausvais liežuvėliais?
Mergaitės liovėsi vėpsoti.
Pamoka buvo apie princesių laikyseną. Mergaitės turėjo lipti
keturių bokštų laiptais užsidėjusios ant galvos po lakštingalos lizdą
su kiaušiniais. Dauguma princesių nesudaužė nė vieno kiaušinio,
bet Agatai nesisekė. Priežasčių buvo kelios: ji visą gyvenimą kūpri
nosi, į ją įdėmiai žiūrėjo Beatričė su Ryna, adaidžiai šypsodamosi,
ir dar ji be paliovos galvojo, kad Sofija net užsimerkusi adiktų tokią
užduotį ir kaip juokinga, kai apie taisyklingą laikyseną kalba šuo,

sverdėdamas ant ožkos kojų. Galų gale jai praėjus ant marmurinių
grindų liko dvidešimt ištiškusių kiaušinių.
- Dvidešimt gražių lakštingalų, kurios niekada nečiulbės... per
tave, - tarė Poluksas.
Virš bendraklasių išplaukė lengvi auksiniai debesėliai su ba
lais - be abejo, Beatričės buvo 1. Agata atsisuko ir pamatė virš gal
vos kybant surūdijusius 20, šie kaipmat žiebė jai per galvą.
Dvi pamokos, dvi paskutinės vietos. Dar viena, ir ji sužinos, kas
nutinka vaikams, kurie susikerta. Planas grąžinti Sofiją namo iš
lėto žlugo, bet Agata nuskubėjo į kitą pamoką, pasiryžusi žūtbūt
įrodyti esanti doroji.
Juostinė pūslelinė nebūtų užkirtusi Pelenei kelio į pokylį. Juostinė

pūslelinė nebūtų sutrukdžiusi princui pabučiuoti Miegančiosios
Gražuolės.
Stebeilydama į pūliniais nusėtą veidą veidrodyje ant stalo, Sofi
ja prisivertė meiliai nusišypsoti. Visas bėdas gyvenime ji įveikdavo
grožiu ir žavesiu, įveiks ir šią.
Pakalikų dresavimas vyko varpinėje, niūrioje lauko arkadoje Pa
giežos bokšto viršūnėje, į kurią trisdešimt laiptatakių reikėjo kopti
tokiais siaurais laiptais, kad mokiniai buvo priversti lipti vorele.
- Kaip... šlykštu, - švokštė Mažė it perkaitęs kupranugaris.
-Jei ji susivems prie manęs, išmesiu ją iš bokšto, - subambėjo
Hestera.
Sofija kopdama stengėsi negalvoti apie pūlinius, vėmalus ar
bjaurybę Hortą, kuris vis gretinosi prie jos.
- Žinau, kad manęs nekenti, - neatstojo jis. Ji puolė į dešinę,
užkirsdama jam kelią. Hortas bandė užlįsti iš kairės. - Bet reikėjo
adikti užduotį, o aš nenorėjau, kad susikirstum...
Sofija atstatė jam alkūnę ir paskutinius laiptelius užbėgo kiek

kojos neša, pasiryžusi įrodyti naujam mokytojui, kad ji mokosi ne
ten, kur reikia. Deja, mokytojas buvo Kastoras.
- BE ABEJO, SKAITYTOJA MANO GRUPĖJE.
Negana to, jo pavaduotojas Trigrašis buvo raudonodis nykštu
kas, kuriam išvakarėse ant kopėčių Sofija buvo skėlusi antausį.
- Bjauri ragana! - išvydęs pūslelėmis nusėtąjos veidą, sukikeno
jis kaip hiena.
Kastoro, kurio galva kreivai kyšojo iš didžiulio šuns kūno, vaiz
delis irgi anaiptol nepralinksmino.
-Jūs visi ir taip šlykštūs, - subambėjo jis ir pasiuntė Trigrašį
atnešti sausmedžio, tas kaipmat grąžino nenaudėliams ankstesnę
išvaizdą.
Nedorėliai aimanavo iš nusivylimo, o Sofija su palengvėjimu
atsiduso.
- Ar laimėsite mūšį, ar pralaimėsite, lems jūsų pakalikų suma
numas ir ištikimybė! - pasakė Kastoras. - Žinoma, kai kurie išjūsų
patys tapsite pakalikais, o jūsų gyvybę lems jūsų pono galia. Taigi
ištempkite ausis, jei norite likti gyvi!
Sofija sugriežė dantimis. Turbūt Agata kur nors burkuoja su ba
landžiais, o jai tuojau teks vaidytis su kraugeriškais galvažudžiais.
- Dabar pirma užduotis. Kaip dresuoti... - Kastoras žengė
žingsnį atgal - ...auksinę žąsį.
Sofija vėpsojo į grakštų auksaplunksnį paukštį, ramiai miegantį
lizde.
- Bet auksinės žąsys nekenčia niekšų, - susiraukė Anadilė.
-Vadinasi, jeigu prisijaukinsite tokią žąsį, sutramdyti kalnų
trolį bus vieni juokai, - atkirto Kastoras.
Žąsis atmerkė melsvų perlų spalvos akis, nužvelgė nenaudėlių
būrį ir šyptelėjo.
DIDINGIAUSIA IŠ VYRIAUSIŲJŲ RAGANŲ
- Ko ji šypsosi ?- paklausė Mažė.

- Nes žino, kad mes tuščiai gaištame laiką, - atsakė Hestera. -
Auksinės žąsys klauso tik ilgalaimių.
- Vien atsikalbinėjate, - nusižiovavo Kastoras. - Jūsų darbas -
įtikinti tą apgailėtiną padarą padėti vertingąjį kiaušinį. Kuo dides
nis bus kiaušinis, tuo aukštesnę vietą užimsite.
Sofijai ėmė daužytis širdis. Paukštis klausosi tik dorųjų, vadi
nasi, ji gali iškart, čia pat, įrodyti, kad su šiais pabaisomis jai ne
pakeliui! Tereikia įkalbėti žąsį padėti didžiausią kiaušinį!
Ant varpinės sienos Kastoras išraižė penkis būdus pakalikams
dresuoti:
i. UA*Ai
2-. TtjčlPjttU
$. AP4A'KAJ'
f. FAPfP-^'
f. PA4ĄJi>iA'i
- Tik nepulkit gąsdinti prakeiktojo paukščio, neišbandę pirmų
keturių būdų, - perspėjo Kastoras. - Be to, pakalikas irgi gali gąs
dinti.
Sofija pasistengė likti paskutinė. Pirmi penki nenaudėliai nieko
nepešė, tarp jų ir Veksas. Sis griebė auksinei žąsiai už gerklės, o toji
jam tik nusišypsojo.
Stebuklingas dalykas: pirmam pavyko Hortui. Jis subaubė:
„Dėk kiaušinį“, išvadino žąsį kopūstgalve, gundė sliekais, kol ne
teko kantrybės ir spyrė į lizdą. O nederėjo. Žąsis žaibiškai užvertė
114 ^ G Ė R I O IR BLOGIO MOKYKLA
marškinius jam ant galvos ir Hortas spiegdamas aklai blaškėsi tran

kydamasis j sienas. (Sofija prisiekė išsilupsianti akis, jei dar kartą
pamatys šį vaikėzą be drabužių.) Bet žąsis, regis, buvo savim pa
tenkinta. Ji suplasnojo sparnais ir ėmė taip triukšmingai gagenti ir
lalėti, kad nesusilaikė ir padėjo auksinį monetos dydžio kiaušinį.
Apstulbęs Hortas jį pergalingai iškėlė.
- Aš laimėjau!
- Tikrai, nes mūšio įkarštyje turėsi per akis laiko lakstyti nuo
gas ir juokinti savo žąsį iki apsišikimo, - suniurzgė Kastoras.
Tačiau šuo buvo sakęs, kad laimės tas, kuriamžąsis padės didžiau
sią kiaušinį, todėl kiti niekadariai mėgdžiojo Horto elgesį. Mažė
vaipėsi, Ravanas kūrė vaizdus pirštų šešėliais, Anadilė kuteno žąsį
plunksna, o plikagalvis dribšius Bronė atsisėdo ant Trigrašio, didžiai
pralinksmindamas paukštį. („Smirdalius!“ - sustugo nykštukas.)
Hestera, suraukusi kaktą, nudrožė prie žąsies ir trenkė jai į pilvą.
Si padėjo kumščio didumo kiaušinį.
- Mėgėjai! - nusišaipė iš bendraklasių Hestera.
Pagaliau atėjo Sofijos eilė.
Ji prisiartino prie auksinės žąsies, kuri, regis, jau buvo pavargusi
nuo juoko ir kiaušinių dėjimo. Bet sugavusi Sofijos žvilgsnį, ji su
stingo kaip įbesta ir nemirksėdama įdėmiai nudelbė ją nuo galvos
iki kojų. Sofiją nutvilkė klaikus šaltis, lyg būtų įsileidusi nepažįs
tamą būtybę į sielą. Paskui ji vis dėlto pažvelgė paukščiui į nuošir
džias išmintingas akis ir jai sužibo viltis. Be abejo, paukštis mato,
kad ji ne tokia kaip kiti.
- Taip, tu tikrai kitokia.
Sofija pasitraukė atatupsta. Apsidairė - ar ir kiti girdi žąsies
mintis. Bet nenaudėliai tik nekantriai ir piktai skersakiavo į ją, nes
tik jai adikus užduotį sužinos, kurią vietą kas užima.
Sofija atsisuko į žąsį.
DIDINGIAUSIA IŠ VYRIAUSIŲJŲ RAGANŲ U5
- Tu girdi mano mintis?

- Jos gana aiškios, - atsakė žąsis.
- O kitų?
- Ne. Tik tavo.
- Nes aš esu doroji? - nusišypsojo Sofija.
- Galiu tau duoti, ko nori, - tarė žąsis. - Galiu jiems parodyti,
kad tu princesė. Vienas puikus kiaušinis, ir tu atsidursi pas savo
princą.
Sofija puolė ant kelių.
- Padėk! Padarysiu viską, ką liepsi. Tik padėk man.
Paukštis nusišypsojo.
- Užsimerk ir sugalvok norą.
Sofija lengviau atsidususi užmerkė akis. Tą įstabią akimirką ji
panorėjo Tedroso, savo gražuolio tobulo princo, kuris padarytų ją
laimingą...
Staiga jai toptelėjo, galbūt Agata jam jau išpliurpė, kad jiedvi
draugės. Vis dėlto vylėsi, kad Agata nieko nepasakė.
Aplink aikčiojo nedorėliai. Sofija atsimerkė ir pamatė, kad auk
sinės žąsies plunksnos baigia virsti pilkomis. Akys tamsėjo ir iš mė
lynų pasidarė juodos. Šilta šypsena užgeso.
O kiaušinio nebuvo nė kvapo.
- Kas atsitiko? - atsigręžė Sofija. - Kodėl ji papilkėjo?
Kastoras suakmenėjo.
- Suprask, ji verčiau atsisakys savo galios, negu padės tau.
Virš Sofijos galvos it velniška karūna pliūptelėjo liepsnų ap
siaustas vienetas.
- Tokios nedorybės dar nesu matęs, - tyliai ištarė Kastoras.
Apstulbusi Sofija žiūrėjo į bendraklasius, susispietusius į krūvą
it žuvų guotas, - išskyrus Hesterą. Šios akys degė, lygbūtų ką tik iš
vydusi varžovę. Už jos nugaros tamsiame kampe drebėjo Trigrašis.
ll6 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Vyriausioji ragana! - sucypė jis.

- Ne, ne, ne! - sušuko Sofija. - Ne ragana!
Bet Trigrašis nedvejodamas linktelėjo.
- Didingiausia iš vyriausiųjų raganų!
Sofija atsisuko į žąsį.
- Ką aš padariau?
Bet paukštis, pilkas kaip rūkas, pasižiūrėjo į ją taip, lyg kaip gy
vas nebūtų matęs tokio padaro, ir sugageno it paprasčiausia žąsis.
Gagenimas iš varpinės nuaidėjo virš griovio ir pasiekė aukštą sida

brinį bokštą, dalijantį užutekį perpus. Prie lango pasirodė siluetas
ir nužvelgė savo valdas.
Iš dviejų mokyklų virš vandens plaukė dešimtys padūmavusių
skaičių - ryškiaspalviai iš Gėrio, tamsūs ir niūrūs iš Blogio - ir
kilo prie jo lango it balionai vėjyje. Jis paliesdavo pirštais kiekvieną
dūmų sruogą ir išvysdavo, kieno kuri vieta ir už ką gauta. Peržiū
rėjo marias vertinimų, kol rado tą, kurio ieškojo: raudonų liepsnų
vienetą, ir šis papasakojo savo istoriją vaizdinių srautu.
Auksinė žąsis atsisakė savo galių dėl mokinės? Tik viena gali
turėti tokį talentą. Tik viena gali būti tokia grynuolė.
Ta, kuri sutrikdys pusiausvyrą.
Mokyklos Direktorius krūptelėjęs grįžo į bokštą laukti, kol ji
atvyks.
Užkeikimų ir mirtinų spąstų pamoka vyko speiguotame - net dan

tys barškėjo - kambaryje, kurio sienos, stalai ir kėdės buvo iš ledo.
Sofijai pasirodė, kad ji mato lavonus, palaidotus giliai po apledėju
siomis grindimis.
- Šššaalta, - pasiskundė Hortas, kalendamas dantimis.
DIDINGIAUSIA IŠ VYRIAUSIŲJŲ RAGANŲ
- Pražūties kambaryje šilčiau, - atsakė ledi Leso.

Iš požeminio kalėjimo po mokinių kojomis sklido kupini skaus
mo kauksmai.
- Mmman jau šššilllččiau, - pralemeno pamėlynavęs Hortas.
- Šaltis jus užgrūdins, - tarė ledi Leso. - O jums reikia ištver
mės, nes užduotis geriausiai atlieka skaitytoja. - Ji sėlino tarp
drebančių mokinių eilių, juoda kasa šmaukščiojo per purpurinę
suknelę smailiais petukais, į ledą kaukšėjo aukštakulnių durklai. -
Šioje mokykloje nemokoma nepateisinamo žiaurumo. Skaudinda
mi be jokios priežasties, esame galvijai, o ne piktadariai. Ne, mūsų
pašaukimui reikia dėmesio ir rūpesčio. Per mano pamokas išmok
site atpažinti ilgalaimį, pastojusį jums kelią į tikslą. Jums silpstant
toks ilgalaimis stiprėja. Jie tenai, amžinieji niekadariai, kažkur miš
ke... jūsų nemezidės. Kai ateis laikas, jūs rasite juos ir sunaikinsite.
Tai jūsų kelias į laisvę.
Pražūties kambaryje nuaidėjo klyksmas, ir ledi Leso nusišyp
sojo.
- Gal kitos jūsų pamokos pasižymi pavyzdiniu nemokšiškumu,
bet čia taip nebus. Neskirsiu užduočių, kol neįsitikinsiu, kad jūs jų
verti.
Sofija nieko negirdėjo. Ausyse skambėjo vien žąsies gagenimas.
Drebėdama nuo šalčio, ji rijo ašaras. Išbandė viską, kad patektų į
Gėrio mokyklą: bėgo, mušėsi, maldavo, stengėsi pasikeisti vieto
mis, sugalvojo norą... Kas dar liko? Ji įsivaizdavo Agatą, sėdinčią
klasėje, jos suolą, jos mokyklą ir paraudonavo kaip žarija. O ji
manė, kad jos draugės!
- Nemezidė - didžiausias jūsų priešas. - Ledi Leso sužaibavo
violetinėmis akimis. - Jūsų antroji pusė. Jūsų išvirkščioji siela. Jūsų
Achilo kulnas.
Sofija prisivertė sukaupti dėmesį. Šiaip ar taip, pasitaikė proga

sužinoti priešo paslaptis. Gal kada nors, kai ji jau mokysis Gėrio
mokykloje, tai ją išgelbės.
- Jūs pažinsite savo nemezidę iš sapno, - toliau kalbėjo ledi
Leso, po permatoma jos oda tvinkčiojo gyslelės. - Nemezidė per
sekios jus sapnuose kiauras naktis, kol galop matysite tik jos veidą.
Nemezidės sapnai stingdys jums širdį ir kaitins kraują. Nuo šių sa
pnų jūs griešite dantimis ir rausitės plaukus. Nes jie - jūsų neapy
kantos visuma. Jūsų baimių visuma.
Ledi Leso perbruožė ilgais raudonais nagais per Horto suolą.
- Tik kai jūsų nemezidė bus nebegyva, atvėsite. Tik kai jūsų
nemezidė bus nebegyva, pasijusite laisvi. Nužudykite nemezidę, ir
jūsų lauks amžina Niekadai šlovė!
Klasė sukikeno iš džiaugsmo.
- Žinoma, kai prisimeni mūsų mokyklos istoriją, neatrodo, kad
vartai į rojų artimiausiu metu bus atkelti, - sumurmėjo ledi Leso.
- Kaip rasti savo nemezidę? - paklausė Mažė.
- Kas ją parenka? - pasmalsavo Hestera.
- Ar ji bus iš lygiagrečios ilgalaimių klasės ?- paklausė Ravanas.
- Klausinėti dar per anksti. Tik didžiausi piktadariai kaip ypatin
gą malonę susapnuoja nemezidę, - atsakė ledi Leso. - Ne, pirmiau
sia turėtumėte klausti, kodėl pasipūtęs, kvailas ir lėkštas Gėris laimi
visas šios mokyklos varžybas... ir kaip jūs tai pakeisite. - Ji klastingai
žvilgtelėjo į Sofiją, lyg leistų suprasti, kad, nors jai ir nepatinka, ko
gero, rausvą spalvą mėgstanti skaitytoja - paskutinė Blogio viltis.
Kai tik vilkų staugsmas paskelbė, kad pamoka baigta, Sofija
nėrė iš ledo kambario ir dūmė įvijais laiptais, kol rado mažą balko
nėlį atokiau nuo koridoriaus. Apsiausta rūko, ji atsišliejo į drėgną
Blogio bokšto sieną ir galų gale nebetramdė ašarų. Nesvarbu, kad
DIDINGIAUSIA IŠ VYRIAUSIŲJŲ RAGANŲ "9
jos nuplaus dažus ar kad kas nors ją pamatys verkiančią. Ji kaip

gyva dar nebuvo tokia vieniša ar taip išsigandusi. Ji nekentė šios
siaubingos vietos, čia būti pasidarė nepakeliama.
Sofija įsmeigė akis į Gėrio mokyklą, anapus užutekio spindėjo
stikliniai jos bokštai. Pirmą kartą jai pasirodė, kad jie nepasiekiami.
Pietūs!
Tedrosas ateis pietų! Jos įstabusis princas, jos paskutinė viltis!
Juk ar ne tokia princų paskirtis ?Gelbėti princeses, kai, rodos, vis
kas žuvę?
Širdis apsalo, ir ji nusišluostė ašaras. Svarbu ištempti iki pietų.
Bėgdama koridoriumi į Niekšybių istorijos pamoką, Sofija pa
matė lauke būrį klegančių nenaudėlių. Jai už rankos nutvėrė Mažė.
- Pamokų nebus! Niekas nepaaiškino kodėl.
- Pietausite kambariuose! - sukriokė baltasis vilkas, o jo sėbrai
pliaukštelėjo rimbais ir nuvarė mokinius į bokštus.
Sofijai suspaudė širdį.
- Bet kas atsiti...
Staiga ji užuodė dūmus, besismelkiančius į
koridorių iš visų pusių. Sofija prasmuko pro
mokinius, besistumdančius prie akmeni
nio lango, visi buvo išvertę akis ir iš nuos
tabos netekę žado. Ji pažvelgė į tą pusę, kur
žiūrėjo minia.
Gėrio rūmai liepsnojo.
- Kas galėjo padaryti tokį... - aiktelėjo
Mažė.
- ...šaunų darbelį, - užbaigė jos mintį
Hestera su pagarbia baime.
Agata žinojo atsakymą.
/ries valandą Tedrosas nusprendė paplaukioti.
Pirmų dviejų pamokų įvertinimai jau kabojo ant Graži-
nimosi kambario durų. Dėl pirmos vietos varžėsi princas su Be
atriče, o Agata buvo įrašyta pačioje apačioje, ir jos vardą beveik
slėpė pelės spirų krūvelė. Mergaičių Gražinimosi kambarys primi
nė viduramžių kurortą: trys aromatinės vonios (karšta, vėsi ir pati
ta), Mergaitės su degtukais
sauna, trys Rožytės
dažymosi kabinos,
NORŲ ŽUVYS
Pelenės pedikiūro kampelis ir krioklio dušas Undinėlės lagūnoje.

Berniukų Gražinimosi kambariuose daugiau dėmesio buvo skiria
ma kūno lavinimui: Mido aukso pirtis, saulės vonių patalpa, apsta
tyta kaimiškai, sporto salė su vikingų kūjais, imtynių purve duobė,
sūraus vandens baseinas ir daugybė turkiškų pirčių.
Po galantiškumo ir kūno priežiūros pamokų per pertrauką
prieš fechtavimą Tedrosas išbandė baseiną. Bet, plaukdamas
paskutinį ratą, jis pastebėjo Beatričę, - ir dar septynias mer
gaites, kurios nuolat ją lydėjo, - spoksančią pro plyšį medinėse
duryse.
Tedrosas buvo įpratęs prie mergaičių žvilgsnių. Bet kada jis
ras tokią, kuri įžvelgs ne tik jo grožį ? Kuri matys ne tik karaliaus
Artūro sūnų? Kuriai rūpės jo mintys, viltys, jo baimės? Vis dėlto
šluostydamasis jis tyčia sukinėjosi, kad mergaitės galėtų geriau jį
apžiūrėti. Motina buvo teisi. Gali kiek nori apsimetinėti, bet jis -
gyvas tėvas su visais jo pranašumais ir trūkumais.
Atsidusęs Tedrosas atlapojo duris pasveikinti gerbėjų. Nuo bri
džių varvėjo vanduo, ant plikos krūtinės žėrėjo gulbė. Tačiau mer
ginų nebebuvo, jas išvaikė fėjų sargyba. Tedrosas šiek tiek nusivylė,
o už posūkio atsitrenkė į kažką ir parbloškė ant žemės.
- Aš vėl šlapia. - Susiraukusi Agata pakėlė akis. - Turėtum žiū
rėti, kur...
Šitas berniokas išvarė Sofiją iš proto. Šitas berniokas pavergė
Sofijos širdį. Šitas berniokas pavogė jos vienintelę draugę.
- Aš Tedrosas, - tarė jis ir ištiesė ranką.
Agata jos nepaspaudė. Ji beviltiškai paklydo ir norėjo paklausti,
kur eiti, bet Tedrosas buvo priešas. Ji atsistojo, perbedė princą aki
mis ir prasispraudė pro jį. Šis vaikinas turi ir dar vieną nepakenčia
mą savybę: jis dvokia kaip visi bernai. Ji nudrožė į koridoriaus galą,
pabaisiškai kaukšėdama batais į stiklą, ir paskutinį kartą kandžiai

vyptelėjusi griebė už durų rankenos.
Užrakintos.
- Į šitą pusę, - parodė į laiptus sau už nugaros Tedrosas.
Agata, užsiėmusi nosį, piktai nuplumpino pro šalį.
- Malonu susipažinti! - sušuko princas.
Išgirdo, kaip ji bjaurėdamasi purkštelėjo ir nukaukšėjo laiptais,
mesdama šešėlį.
Tedrosas vyptelėjo. Mergaitės jį myli. Visada mylėjo. Bet ši keis
tuolė žiūri į jį taip, lygjis būtų tuščia vieta. Valandėlę princo pasiti
kėjimas savim susvyravo, paskui jis prisiminė tėvo žodžius:
„Geriausi piktadariai priverčia tave abejoti.“
Tedrosas manė, kad galėtų duoti atkirtį kiekvienai pabaisai ir
raganai, kiekvienai Blogio jėgai. Bet ši mergaitė buvo kitokia. Si
mergaitė gąsdino.
Jam per nugarą perbėgo šiurpas.
Tai kodėlji mano mokykloje?
Bendravimą su gyvūnais Pusiaukelės užutekio pakrantėje dėstė

princesė Urna. Šiandien trečią kartą Agata atėjusi vėl pamatė, kad
klasėje vienos mergaitės. Blogio mokykloje tai jau tikrai nesivar
ginama sprendžiant, kokių įgūdžių prireiks berniukams ir kokių
mergaitėms. Bet čia, Gėrio rūmuose, berniukai kaunasi kalavijais,
o mergaitės mokosi suprasti šuns lojimą ar pelėdos ūbavimą. Nieko
nuostabaus, kad princesės pasakose tokios bejėgės, pamanė ji. Jos
temoka šypsotis, tiesiai vaikščioti ir kalbėtis su voverėmis, taigi kas
joms belieka? Tik laukti vaikino, kuris jas išgelbės.
Princesė Urna labai jauna mokytoja. Patogiai įsitaisiusi ant ve
jos prie raibuliuojančio ežero, ji sėdėjo kaip įbesta, susinėrusi ran-
NORŲ ŽUVYS 12 3
kas ant rausvos suknelės. Juodi plaukai iki juosmens, rusva oda,
migdolinės akys ir tamsiai raudonos lūpos, panašios į priplotą O.
Kalbėjo ji pašnibždomis, kikendama, bet sakinio baigti niekaip ne
sugebėdavo. Ištarusi kelis žodžius, nutildavo pasiklausyti tolumo
je Jojančios lapės ar burkuojančio balandžio ir atsiliepdavo jiems
lengvabūdišku staugimu ir čirškimu. Suvokusi, kad į ją spokso visa
klasė, užsidengdavo veidą rankomis. „Oi! - prunkštelėdavo ji. - Aš
turiu per daug draugų!“
Agata niekaip negalėjo nuspręsti, mokytoja jaudinasi ar tiesiog
kopūstgalvė.
- Blogis turi daug ginklų, - pasakė princesė Urna, pagaliau nu
siraminusi. - Nuodų, ligų, užkeikimų, kerų, pakalikų ir juodąją
magiją. Bet jūs turite gyvūnų!
Agata prunkštelėjo. Puolama pakaliko, mosuojančio kirviu, ji
turės pagalbininką drugelį. Pažvelgė bendraklasėms į veidą ir nu
sprendė, kad neįtikinta ne tik ji viena. Princesei Urnai tai nepra-
sprūdo pro akis. Mokytoja šaižiai sušvilpė, ir iš miško už mokyklos
atsklido lojimas, skalijimas, žvengimas ir riaumojimas. Priblokštos
mergaitės užsikimšo ausis.
- Matot! - nusijuokė Urna. - Kiekvienas gyvūnas su jumis kal
bėsis, jei mokėsite su juo bendrauti. Kai kurie jų net prisimena lai
kus, kai buvo žmonės!
Agatai sustingo širdis, prisiminus gyvūnų iškamšas galerijoje. Ir
visi jie kadaise buvo mokiniai.
- Žinau, kad visos norite būti princesės, - tarė Urna, - bet
iš tų, kurios užims paskutines vietas, gerų princesių nelauk. Jus
nušaus, nudurs arba suės, o tai nenaudinga. Bet pabaiga gali būti
daug laimingesnė, jei tapsite bičiule lape, šnipu žvirbliu ar meiliu
paršeliu.
Ji pro dantis sucypė, ir iš ežero į krantą kaipmat iššoko ūdra su

brangakmeniais papuošta pasakų knyga ant nosies.
- Galėsite šnekomis palengvinti nelaisvę pagrobtai mergelei
arba lydėti ją ir saugoti,- pasakė Urna, tiesdama rankas. Ūdra jau
dindamasi mėtė knygą ant nosies, ieškodama reikiamo puslapio... -
Arba padėsite pasisiūti jai vakarinę suknelę, - toliau kalbėjo Urna,
žiūrėdama j vargstantį žvėrelį. - Arba nunešite skubią žinią... dė
mesio! - Ūdra viauktelėjo radusi, ko ieškojo, įstūmė knygą Urnai
į rankas ir susmuko iš įtampos. - Gal jūs net išgelbėsite mergelei
gyvybę, - tarė Urna ir iškėlusi parodė puikų paveikslą, kuriame
buvo pavaizduota susigūžusi princesė ir elnias, ragais perduriantis
burtininką. Princesė buvo lašas į lašą panaši į Urną. - Kadaise gy
vūnas išgelbėjo man gyvybę, o mainais sulaukė laimingiausio galo.
Agata išvydo, kaip įtariai primerktos mergaičių akys dievinamai
išsiplėtė. Čia ne šiaip mokytoja. Čia gyva, tikra princesė.
- Taigi, jei norite būti kaip aš, turite gerai atlikti šios dienos už
duotį! - sučiauškėjo jų naujoji dievaitė ir pašaukė mergaites prie
ežero.
Agata sudrebėjo, nors rudens saulė maloniai šildė. Jeigu ir šį
kartą užims paskutinę vietą, nei Sofijos, nei namų nebepamatys.
Drebančia širdimi sekdama paskui mergaites, Agata atkreipė dė
mesį į Urnos pasakų knygą, atverstą žolėje.
- Gyvūnai mielai padeda princesėms dėl daugybės priežas
čių! - pasakė princesė Urna, sustojusi prie vandens. - Mes gražiai
dainuojame, suteikiame jiems prieglobstį baugiame miške, nes jie
trokšta būti tokie gražūs ir mylimi kaip...
- Palaukit.
Urna ir mergaitės atsisuko. Agata iškėlusi rodė paskutinį pasakų
knygos puslapį - paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas elnias, pa
baisų draskomas į gabalus, ir sprunkanti princesė.
NORŲ ŽUVYS m
- Čia laiminga pabaiga?
- Jei netinki būti princese, žūti dėl jos, be abejo, didžiulė gar
bė, - nusišypsojo Ūma, girdi, netrukus Agata suprasianti.
Agata nepatikliai pažvelgė į kitas, bet visos tik linkčiojo kaip
avys. Nesvarbu, kad mokyklą baigs tik trečdalis princesių. Kiekvie
na buvo šventai įsitikinusi, kad ji išrinktoji. Ne, iškamšos muziejuje
niekada nebuvo mergaitės kaip jos. Muziejuje tik gyvūnai. Dides
nio gėrio vergai.
- Bet jei norime, kad gyvūnai mums padėtų, pirmiausia turime
jiems pasakyti, ko mums reikia! - pasakė Urna, klaupdamasi prie
švytinčio mėlyno ežero. - Šios dienos užduotis... - Ji pamaišė pirš
tu vandenį, ir į paviršių iškilo tūkstantis mažų žuvyčių, baltų kaip
sniegas. - Norų žuvytės! - plačiai nusišypsojo Urna. - Jos įsirausią
į sielą ir perpranta didžiausią tavo troškimą! (Labai naudinga, jei
netekai žado, o reikia pasakyti princui, kad jis tave pabučiuotų.)
Dabar visos kiškite į vandenį pirštą, o žuvis perskaitys jūsų sielą.
Laimės mergaitė, kurios noras nuoširdžiausias ir aiškiausias!
Agata susimąstė, ko geidžia šių mergaičių širdis. Gal nuoširdes
nių jausmų?
Pirmoji ryžosi Milisenta. Ji įkišo pirštą į vandenį, užsimerkė...
Kai atsimerkė, visos žuvys buvo skirtingų spalvų ir suglumusios
vėpsojo į ją.
- Kas atsitiko? - paklausė Milisenta.
- Miglotos mintys, - atsiduso Urna.
Paskui pirštą į vandenį įkišo Kiko, puiki mergaitė, padovanojusi
Agatai lūpų dažus. Žuvytės nusidažė raudona, oranžine ir rausvai
oranžine spalvomis, paskui ėmė dėlioti paveikslą.
Ko trokšta doros mergelės? - spėliojo Agata, žiūrėdama, kaip
grūdasi žuvys. Taikos karalystėje? Sveikatos namiškiams? Blogio
pražūties?
Žuvys nupiešė... vaikiną.

-Tristanas! - sučiauškėjo Kiko. - Per sutiktuves sugavau jo
rožę.
Agata suaimanavo. Ir kaip jai neatėjo į galvą.
Paskui pirštą įmerkė Ryna, žuvys pakeitė spalvas ir sudarė tvirto
pilkaakio vaikino, tempiančio lanko templę, mozaiką.
- Cadikas, - paraudo Ryna. - Garbės bokštas, dešimtas kam
barys.
Žizelės žuvys nupiešė tamsiaodį Nikolą, Flavija geidė Oliverio,
Sachara - Oliverio kambario draugo Bastiano... Iš pradžių Agatą to
kie paiki norai juokino, paskui ėmė gąsdinti. Tai štai ko trokšta doros
mergelės. Berniukų, kurių jos net nepažįsta. Pagal ką pasirinko?
- Meilė iš pirmo žvilgsnio, - springdama čiauškėjo Urna, - pats
gražiausias dalykas pasaulyje!
Agata sužiaukčiojo. Kas galėtų mylėti bernus? Pasipūtusius
niekam tikusius galvažudžius, manančius, kad pasaulis priklauso
jiems. Ji prisiminė Tedrosą ir užsiplieskė. Va neapykanta iš pirmo
žvilgsnio ji galėtų patikėti.
Kai žuvytės pavargo piešti daugybę skulptūriškų žandikaulių,
Beatričė vainikavo užduotį, nes jos norų žuvytės pateikė įspūdingą
vaivorykštinį pasakiškų vestuvių su Tedrosu reginį - netrūko nei
pilies, nei karūnų, nei fejerverkų. Visos mergaitės apsiašarojo - gal
dėl paveikslo grožio, o gal nuo minties, kad jos niekada neprilygs
Beatričei.
- Dabar privalai susukti jam galvą, Beatriče! - tarė Urna. -
Tegu Tedrosas tampa tavo gyvenimo tikslu! Tavo aistra! Nes kai
tikra princesė iš tiesų ko nors užsigeidžia... - ji pamaišė pirštais
ežero vandenį, - draugai dėl tavęs susivienija... - Žuvytės paraudo
navo. -Jos dėl tavęs kovoja... - Žuvytės susibūrė į krūvą. - Ir pasi-
NORŲ ŽUVYS 12 7
stengia, kad tavo noras išsipildytų... - Ūma įkišo ranką į vandenį ir

ištraukė... Žuvys virto didžiausiu jos troškimu.
- Kas čia? - sutriko Ryna.
- Lagaminas, - sušnibždėjo princesė Urna ir prispaudė jį prie
krūtinės. Paskui pažvelgė į dvidešimt sumišusių mergaičių. - Oi.
Turėčiau jus įvertinti ?
- Bet ji dar neatliko užduoties, - tarė Beatričė, rodydama į Agatą.
Agata būtų jai užvažiavusi per galvą, bet Beatričės balsas ne
buvo grėsmingas. Šiai mergaitei nerūpėjo, kad pilnas ežeras žuvų
paverstas lagaminu. Ji susirūpino, kad Agata pamiršta. Galbūt ji ne
tokia ir bloga.
- O kai ji susikirs, jos kambarį gaus Ryna, - nusišypsojo Beat
ričė.
Agata vėl apsigalvojo dėl gražuolės.
-Vaje, viena dar nesugalvojo noro? - pakartojo Urna, įsmei
gusi akis į Agatą. Paskui pažvelgė į tuščią ežerą be norų žuvyčių ir
brangųjį rausvą savo lagaminą. - Kaskart taip nutinka, - nusimi
nė ji ir atsidususi vėl įmetė lagaminą į ežerą. Sis nuskendo ir iškilo
tūkstančio baltų žuvyčių pavidalu.
Agata pasilenkė prie vandens ir išvydo žuvytes, dėbsančias į ją
liūdnomis akimis. Jos trumpam buvo prisiglaudusios lagamine, o
dabar vėl spietėsi vandenyje kaip džinai be lempos prieglobsčio.
Joms nerūpi, kad ant kortos pastatyta jos gyvybė. Jos tenori ramy
bės. Agatai jų pagailo.
Mano noras paprastas, pamanė ji. Nesusikirsti. Viskas. Nesusi
kirsti.
Ji įkišo pirštą į vandenį.
Žuvytės sudrebėjo kaip tulpės vėjyje. Agata išgirdo, kaip galvoje
sukasi norai:
„Nesusikirsti... Gulėti namie savo lovoje... Nesusikirsti... Sofija

saugi... Nesusikirsti... Tedrosas nebegyvas...“
Žuvytės pamėlynavo, paskui pageltonavo, tada paraudonavo.
Norai sūkuriavo kaip viesulas...
„Naujas veidas... Tas pats veidas... Šviesūs plaukai... Aš nekenčiu
šviesių plaukų!.. Daugiau draugių... Neturiu draugių...“
- Mintys ne tik miglotos, - sušnibždėjo princesė Urna. - Gal
voje viskas susimaišę!
Žuvytės, raudonos kaip kraujas, ėmė tirtėti, lyg tučtuojau turė
tų sprogti. Sunerimusi Agata panoro ištraukti pirštą, bet vanduo
sugniaužė jį kaip kumštis.
- Kas, po vėl...
Žuvytės pajuodo kaip naktis ir krūpčiodamos aplipo Agatos
plaštaką it magnetai metalą. Mergaitės, apimtos siaubo, pabėgo;
pritrenkta Urna stovėjo kaip įbesta. Paklaikusi Agata bandė iš
traukti ranką, bet pajuto, kad jai skelia galvą.
Namai. Mokykla. Mama. Tėtis. Geras. Blogas. Berniukai ir mer
gaitės. Ilgalaimė ir niekadarė...
įsikibusios Agatai į plaštaką, žuvytės vis smarkiau, vis greičiau
drebėjo, kol ji nebegalėjo atskirti, kur kuri. Jų akys išsprogo kaip
sagos, besidaužantys pelekai sudrisko į skutus, gyslos ant pilvo pri
tvinko kraujo, ir galop siaubingai sukliko tūkstantis balsų. Agata
pajuto, kaip galva skyla perpus...
Susikirsti Laimėti Tiesa Melas Pamestas Rastas Stiprus Silpnas
Draugas Priešas
Žuvys išsipūtė kaip juodas balionas ir ėmė slinkti Agatos plašta
ka. Agata blaškėsi, trokšdama išlaisvinti pirštą, kol išgirdo trakšte
lint lūžtantį kaulą ir sukliko iš skausmo, o spiegiančios žuvys įtrau
kė jos ranką į savo juodutėlį kokoną.
NORŲ ŽUVYS 129
- Gelbėkit! Kas nors padėkit man!

Kokonas pakilo iki jos veido ir nuslopino riksmą. Šaižiai, bjau
riai suspiegusios, mirtinos įsčios ją prarijo. Agata daužėsi, mėgin
dama įkvėpti, spardėsi, bandydama ištrūkti, bet galvą nusmelkė, ir
ji susirietė į kamuoliuką.
NeapykantaM eilėBausm ėAtlygisM edžiotojasG robisGy -
ven tiM i rtiZudytiB u čiu otilm t i
Kerštingai klykdamas, juodas kokonas siurbė ją gilyn lygdrebu-
tinis kapas, gniauždamas paskutinį kvapą, išspausdamas kiekvieną
gyvybės lašą, kol nebeliko nieko...
Duoti.
Klyksmas nutilo. Kokonas nusilupo.
Sukrėsta Agata atšoko.
Jos glėbyje buvo mergaitė. Ne vyresnė kaip dvylikos ar trylikos,
rusvos odos, tamsiomis susiraizgiusiomis garbanomis. Ji krūptelė
jo, atsimerkė ir nusišypsojo Agatai kaip sena draugė.
- Per šimtą metų esi pirma, panorėjusi mane išlaisvinti. - Tyliai
žioptelėjusi it žuvis, ištraukta iš vandens, ji prispaudė delną Agatai
prie skruosto. - Ačiū tau.
Mergaitė užsimerkė ir suglebo Agatos rankose. Lopinėlis po
lopinėlio jos kūnas ėmė švytėti it lydytas auksas, pliūptelėjo balta
šviesa, mergaitė subyrėjo į saulės spindulius ir išnyko.
Agata vėpsojo į ežerą be žuvų ir klausėsi, kaip paklaikusiai pla
ka jos širdis. Lygjos viduriai būtų buvę išdaužyti ir išgręžti. Iškėlė
pirštą, jis buvo sveikutėlis.
- Hm, ar taip... - ji giliai įkvėpė ir atsisuko, - ...IR TURI
BŪTI?
Bendraklasės kartu su princese Urna buvo iškrikusios tarp me
džių. Iš mokytojos veido Agata iškart sužinojo atsakymą į klausimą.
Iš viršaus atsklido garsus klyksmas. Agata pažvelgė į meilų ba

landį, kurį neseniai buvo pasveikinusi Urna. Tačiau balandžio
šauksmas buvo nebe meilus, o laukinis, pašėlęs. Bekraščiame miške
kimiai, neramiai suurzgė lapė. Paskui visur ėmė staugti ir inkšti gy
vūnai. Jų balsai jau nebuvo malonūs. Jie spiegė vis garsiau, garsiau,
vis karštligiškiau...
- Kas darosi? - suriko Agata, užsikimšusi ausis, bet, išvydusi
princesės Urnos veidą, pati suprato.
Jie irgi nori būti išlaisvintu
Nespėjo Agata nė krustelėti, o iš visų pusių prie jos ėmė veržtis
visi aliai vieno gyvūnai mokyklos teritorijoje: voverės, žiurkės, šu
nys, kurmiai, elniai, paukščiai, katės, triušiai, nevikrioji ūdra. Visi,
kam pavyko prasisprausti pro vartus, lėkė prie išgelbėtojos...
- Atversk mus į žmones! - reikalavo jie.
Agata išblyško. Nuo kada ji supranta gyvūnų kalbą?
- Išgelbėk mus, princese! - šaukė jie.
Nuo kada ji supranta pakvaišusius gyvūnus ?
- Ką man daryti? - sušuko Agata.
Urna dirstelėjo į gyvūnus, ištikimus savo tarnus, artimiausius
draugus...
- BĖK!
Pirmą kartą šioje mokykloje Agata išgirdo patarimą, kurio galė
jo paklausyti. Ji lėkė prie bokštų, o šarkos kapojo snapu jai rankas,
pelės įsikirto į batus, varlės šokinėjo ant suknelės. Blokšdama šalin
šią gaują, ji klupiniavo kalvos šlaitu užsidengusi galvą ir mušėsi su
šunimis, vanagais, kiškiais. Prieš akis subolavo durys su gulbėmis,
bet tą akimirką iš medžių išniro briedis ir šoko - ji pasilenkė, ir
briedis atsitrenkė į duris perdurdamas gulbes. Agata nukūrė per
salę su stikliniais laiptais, pro Poluksą ant ožio kojų. Jis matė, kad
žvėrys ją puola.
NORŲ ŽUVYS
- Kas, po perkūnais...
- Pagalbos! - sukliko Agata.
- NEJUDĖK!
Bet Agata jau dūmė Garbės laiptais. Grįžtelėjusi atgal pamatė,
kad Poluksas vaiko žvėris į dešinę ir kairę, kol pro plokščią stogą
įsiveržė tūkstantis drugių ir numušė jo galvą nuo ožio kojų, o gauja
vėl nusivijo ją laiptais.
- TIK NE J BOKŠTUS! - suldiegė Polukso galva ir išriedėjo
pro duris...
Agata dūmė koridoriais į Joniuko prieglobstį, kur vyko pamo
kos. Berniukai ir mokytojai kovojo su dygliatriušiais (nepataria
me), mergaitės aukštakulnėmis kurpaitėmis spiegdamos šokinėjo
per stalus (griežtai nepatariame), o ji bandė išvengti iš trijų pusių
sklindančio klegesio, tačiau gyvūnai tik krimstelėjo ledinukų ir vi
josi toliau. Vis dėlto Agatai pavyko juos pralenkti. Užlėkusi laip
tais, ji spėjo įsmukti pro matinio stiklo duris ir spyriu jas uždaryti
dar nepribėgus pirmajai žebenkščiai.
Agata susirietė aukštų karaliaus Artūro gyvatvorių šešėlyje. Ant
stogo nuo ledinio vėjo ėmė peršėti rankas. Ilgai ji čia neištvers. Pri
simerkusi žiūrėjo pro matinio stiklo duris, ar neateina jos vaduoti
mokytojas ar nimfa, ir pamatė kažkieno atspindį.
Išvydusi stikle raumeningą siluetą, kėblinantį saulės apšviestoje
migloje, Agata atsisuko iš palengvėjimo. Bent kartą džiaugėsi, ma
tydama vaikiną, ir nubėgo prie princo, kurio veido vis dar nematė.
Ir atšoko. Miglą praplėšė ir duris padegė raguota chimera. Aga
ta pasilenkė, kad išvengtų antro ugnies kamuolio, nuo šio užsi
liepsnojo Artūro ir Ginevros vestuvių gyvatvorė. Ji mėgino šliaužti
prie kitos gyvatvorės, bet chimera degino jas vieną po kitos, kol
karaliaus istorija virto pelenų verpetu. Apsupta liepsnų, Agata pa
kėlė akis į rūkstančią pabaisą, o ši šalta akmenine koja prispaudė jos

krūtinę prie žemės. Šį kartą nepabėgs. Pajuto, kad širdis traukiasi,
ir užsimerkė.
Nieko neįvyko.
Agata atmerkė akis ir išvydo klūpančią chimerą taip arti, kad
matė atspindžius jos raudonose akyse. Išsigandusio mažo berniuko
atspindžius.
- Tau reikia mano pagalbos? - pašnibždomis paklausė Agata.
Chimera sumirksėjo, rydama viltingas ašaras.
- Bet... bet... aš nežinau, kaip tai padariau, - pralemeno mergai
tė. - Tai įvyko... atsitiktinai.
Chimera įsižiūrėjo jai į akis ir suprato, kad ji sako tiesą. Pabaisa
susmuko ant žemės, pažerdama pelenus.
Žiūrėdama į chimerą, dar vieną pražuvusį vaiką, Agata galvojo
apie visus šio pasaulio žvėris. Jie klauso įsakymų ne todėl, kad yra
ištikimi. Jie padeda princesėms ne todėl, kad jas myli. Jie taip elgia
si, nes galbūt kada nors už ištikimybę ir meilę bus adyginta antra
galimybe atvirsti žmogumi. Tik per pasaką jie gali rasti kelią atgal.
Į savo netobulą savastį. Į savo gyvenimą be pasakų. Ji dabar irgi
viena iš jų, ji irgi ieško kelio atgal.
Agata pasilenkė ir paėmė chimerai už letenos.
- Norėčiau tau padėti, - tarė ji. - Norėčiau padėti visiems, kad
galėtume grįžti namo.
Chimera padėjo galvą jai ant kelių. Apsiaustos degančio žvėry
no, pabaisa ir mergaitė verkė viena kitos glėbyje.
Agata pajuto, kad akmuo minkštėja.
Priblokšta chimera atšoko. Sverdėdama atsistojo, akmeninis
kiautas suskeldėjo... nagai išsilygino ir virto plaštakomis... akys
nušvito nekaltybe. Apstulbusi Agata puolė prie jos, išsisukinėda
NORŲ ŽUVYS m
ma nuo šokinėjančių kibirkščių, kaip tik tą akimirką, kai pabaisos

snukis atvirto į mažo berniuko veidelį. Aiktelėjusi iš džiaugsmo, ji
ištiesė ranką...
Pabaisos širdį pervėrė kalavijas. Chimera iškart virto akmeniu
ir išduota sukliko.
Agata atsigręžė siaubo apimta.
Pro ugnies sieną ant raguotos chimeros galvos užšoko Tedrosas
su Ekskaliburu rankoje.
- Pala! - sušuko Agata...
Bet princas spoksojo į tėvo atminimą, pavirtusį plėnimis.
- Šlykšti bjaurybė! - dusdamas ištarė.
-Ne!
Tedrosas kirto kardu chimerai per sprandą ir nurentė jai galvą.
- Čia buvo berniukas! Mažas berniukas! - sukliko Agata. - Jis
buvo geras!
Tedrosas skėlė jai antausį.
- Dabar žinau, kad tu ragana.
Ji tvojo jam į akį. Tačiau į kitą dėti nespėjo, nes į žvėryną įsiveržė
abiejų mokyklų mokytojai, fėjos, vilkai ir dar spėjo pamatyti, kaip
siautulinga banga sudužo į degantį stogą išskirdama priešus.
Šimtaprocentinio talento šou
ofija neabejojo, kad bokštą padegė Beatričė, norėdama at-

kreipti Tedroso dėmesį. Be abejo, jis išnešė ją iš ugnies, pa
bučiavo prie pleškančios Gėrio pilies ir jau paskyrė vestuvių dieną.
Sofija taip pamanė, nes pati ketino per pietus to siekti. Tačiau pa
mokos buvo at
šauktos ir kitą
dieną, o ji pa
likta likimo va
liai kambaryje su
trimis žudikėmis.
Sofija spoksojo
į geležinę lėkštę ant
lovos su skysta avižine
koše ir kiaulės kojomis.
Pabadavusi tris dienas,
ji suprato, kad turi val
gyti šlykščius pietus,
patiekiamus šioje
ŠIMTAPROCENTINIO TALENTO ŠOU m
mokykloje, bet tokio marmalo nė prie burnos negali prikišti. Kai

miečių maistas. Ji išmetė lėkštę pro langą.
- Nežinote, kur čia galima rasti agurkų? - atsisukusi paklausė
Sofija.
į ją iš kambario galo susiraukusi šnairavo Hestera.
- Žąsis. Kaip tu tai padarei?
- Paskutinį kartą atsakau, Hestera, nė pati nežinau, - tarė So
fija. Pilvas gurgė. - Ji žadėjo pagelbėti man pakeisti mokyklą, bet
melavo. Galbūt kuoktelėjo, padėjusi šitiek kiaušinių. Gal matėte
netoliese sodą su liucerna, varpučiu ar...
- Tu su ja kalbėjaisi ?- leptelėjo Hestera pilna sultingos kiaulės
kojos burna.
- Ne visai, - atsakė Sofija bloguodama. - Bet jos mintis girdė
jau. Priešingai nei jūs, princesės gali kalbėtis su gyvūnais.
- Bet jų minčių tu negirdi, - įsiterpė Mažė, šliurpdama košę,
matyt, pagardintą šokoladu. - Kad girdėtum gyvūnų mintis, turi
būti šimtu procentų gryna.
- Matot! Jrodymas, kad aš esu šimtu procentų gera, - lengviau
atsidususi atsiliepė Sofija.
- Arba šimtu procentų bloga, - atkirto Hestera. - Destis, kuo
tikėsim: tavim ar stimfalidėmis, drabužiais, žąsimi ir ta baisinga
banga.
Sofija išvertė akis ir pratrūko kikenti.
- Šimtu procentų bloga? Aš? Neįtikima! Kvailystė! Tai...
- įspūdinga, - susimąsčiusi pasakė Anadilė. - Net Hestera kar
tais pasigailėdavo kokios žiurkės.
- O mes manėm, kad tu negabi, - vyptelėjo Hestera. - Pasiro
do, esi gyvatė avies kailyje.
Sofija norėjo liautis kikenti, bet niekaip negalėjo.
136 r GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Ji turi savitą talentą, su kuriuo palyginti mūsiškiai nieko ne

verti, - pasakė Mažė, kramsnodama mažutę šokoladinę pėdelę.
- Nesuprantu, - prunkštė Sofija. - Iš kur tu gauni šitiek šoko
lado?
- Koks jis ?- sušnypštė Anadilė. - Tavo talentas ?Regi ir tamso
je? Gali tapti nematoma? Telepatija? Nuodingieji dantys?
- Man nerūpi, - suniurnėjo Hestera. - Aš talentingesnė. Kad ir
kokia ji būtų niekše.
Sofija apsiašarojo iš juoko.
- Tu manęs paklausyk, - kunkuliuodama įniršiu, sugniaužė
lėkštę Hestera. - Čia mano mokykla.
- Pasilik šitą niekingą mokyklą! - jau kvatojo Sofija.
- Aš klasės seniūnė!
- Neabejoju!
- Ir man neužkirs kelio kažkokia skaitytoja!
- Ar visi nedorėliai tokie juokingi ?
Hestera paklaikusiai sužvigo ir sviedė lėkštę į Sofiją, bet ši laiku
pasilenkė, ir indas pataikė į plakatą ant sienos, nurėždamas Robi
nui galvą. Sofija liovėsi juoktis. Žvilgtelėjo per apdegusios lovos
viršų į Hesteros siluetą atdarų durų stačiakampyje, juodą kaip mir
tis. Valandėlę Sofijai atrodė, kad Hesteros tatuiruotė juda.
- Saugokis, ragana, - supurškė Hestera ir užtrenkė duris.
Sofija pažvelgė į savo virpančius pirštus.
- O mes manėm, kad ji susikirs! - sučiulbėjo Mažė jai už nu
garos.
Agata suprato, kad popieriai prasti, nes jos atėjo vilkas.

Po gaisro ji dvi dienas išbuvo užrakinta savo kambaryje. Susi
raukusios fėjos išleisdavo ją tik į tualetą ir pasiimti valgio: žalių
ŠIMTAPROCENTINIO TALENTO ŠOU 137
daržovių ir džiovintų slyvų gėrimo. Pagaliau trečią dieną po pie

tų atėjo baltasis vilkas ir ją išsivedė. Įsikirtęs nagais į apdegusias
rausvas Agatos rankoves, jis vilko ją pro laiptų salės freskas, pro
rūsčiai dėbsančius ilgalaimius ir mokytojus, nedrįstančius pažiū
rėti jai į akis.
Agata rijo ašaras. Jau buvo susikirtusi iš dviejų dalykų. Dabar
suerzino gyvūnus ir padegė mokyklą, taigi susikirto ir iš trečio. Te
reikėjo kelias dienas apsimesti gera, bet jai net tiek nepavyko. Kaip
ji drįso tikėtis, kad čia ištvers ?Graži. Tyra. Dora. Jei tai reiškia gėrį,
ji šimtu procentų bloga. Dabar jos laukia bausmė. O apie pasakų
bausmes Agata žinojo daug - ketvirčiuojama, išplėšiami viduriai,
išverdama aliejuje, nudiriama oda - ir neabejojo, kad jos galas bus
kruvinas ir skausmingas.
Vilkas tempė ją per Dosnumo bokštą, pro akiniuotą genį, ka
lantį naujas skyles ant Gražinimosi kambario durų.
- Ar mes einame pas Mokyklos Direktorių? - sugergždė Agata.
Vilkas sušnarpštė, nuvilko ją į kambarį koridoriaus gale ir kartą
pasibeldė.
- Prašom, - ištarė tylus balsas viduje.
Agata pažvelgė vilkui į akis.
- Aš nenoriu mirti.
Pirmą kartą jo pašaipus vypsnys sušvelnėjo.
- Aš irgi nenorėjau.
Jis atidarė duris ir įstūmė ją vidun.
Matyt, gaisras galų gale buvo užgesintas, nes trečią dieną po pietų
pamokos jau vyko, ir Sofija atsidūrė drėgnoje suplėkusioje savitų
talentų klasėje. Bet pilvas kurkė, Hestera varstė ją kraugeriškomis
akimis, o Mažė šnibždėjo kitiems niekadariams apie „100 procen
138 - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
tų blogą“kambario raganaitę, todėl jai buvo sunku susikaupti. Vis

kas nuėjo šuniui ant uodegos. Savaitės pradžioje ji stengėsi įrodyti
esanti princesė. Dabar visi įsitikinę, kad ji bus nenaudėlių seniūnė.
Savitus talentus dėstė profesorė Siba Siks, dručkė su votimis ant
juodutėlių skruostų.
- Kiekvienas nedorėlis turi talentą! - baubė ji storu nuobodžiu
balsu, žingsniuodama po klasę ir šnarindama raudono aksomo su
knele smailiais petukais, plėšiančia didžiulę krūtinę. - Bet mes pri
valome iš kibirkšties įpūsti liepsną!
Šiandien kiekvienas nenaudėlis turėjo klasei atskleisti savo ne
pakartojamą talentą. Kuo didesnis talentas, tuo aukštesnė vieta bus
sąraše. Bet pirmi penki vaikai nesugebėjo nieko doro parodyti, o
Veksas verkšleno net nežinąs, koks jo talentas.
- Taip ir pasakysi Mokyklos Direktoriui Talentų cirke? - su
griaudė profesorė Siks. - „Nežinau, koks mano talentas“ arba „Aš
neturiu talento“ ar „Man nepatinka mano talentas“ arba „Noriu
pasikeisti talentu su Amžinai Niekadai karaliene!“
- Nuo pirmo iki paskutinio sakinio ji cituoja mane, - tarė
Mažė.
- Kasmet Blogis pralaimi Talentų cirką! - suriko Siba Siks. -
Gėris padainuoja dainelę, pamojuoja kalaviju arba nusišluosto už
pakalį, o jūs nieko geresnio nesugalvojat? Kur jūsų išdidumas? Gė
dos neturit! Gana! Man nesvarbu, jūs paversite ką nors akmeniu ar
mėšlu! Klausykit Sibos ir būsit pirmi!
Į ją stebeilijo dvidešimt porų akių.
- Kurios beždžionės eilė?! - subaubė ji.
Apgailėtina talentų raiška truko toliau. Zaliaodės Monos lūpos
nušvito raudonai. („Mat kiekvienas princas mirtinai bijo Kalėdų
eglutės“, - suaimanavo Siba.) Anadilės žiurkės ūgtelėjo per colį.
Hortas užsiaugino ant krūtinės plauką, Arachnė išsilupo ir vėl įsi

dėjo vienintelę akį, Ravanas raugėjo dūmais, o kai atrodė, kad mo
kytoją jau vimdo nuo tokių talentų, Mažė palietė stalą ir šis virto
šokoladu.
- Paslaptis išaiškėjo, - susižavėjo Sofija.
- Kaip gyva nebuvau mačiusi tokio puikavimosi beprasmybe, -
žioptelėjo Siba.
Atėjo Hesteros eilė. Žvairakiuodama į Sofiją, ji abiem rankom
sugniaužė stalą ir spaudė vis smarkiau, kol raustančioje odoje išvir
to gyslos.
- Hestera taps arbūzu, - nusižiovavo Sofija. - Iš tiesų savitas
talentas.
Paskui Hesterai ant kaklo kažkas krustelėjo, ir klasė nustėro. Ta
tuiruotė vėl truktelėjo it atgyjantis paveikslas. Velnias raudona kau
kole išskleidė vieną sparną, paskui kitą, atsuko raguotą galvą į Sofiją
ir atmerkė siauras krauju pasruvusias akis. Sofijai sustojo širdis.
- Sakiau, kad pasisaugotum, - išsišiepė Hestera.
Velnias atsiplėšė nuo jos odos, visiškai atgijo ir nuskrido prie
Sofijos, šaudydamas jai į galvą raudonais ugniniais žaibais. Ji ap
stulbusi griuvo aukštielninka ir parvertė knygų spintą. Bato dydžio
pabaisiukas smigo žemyn, paleido žaibą, šis uždegė Sofijos drabu
žius, ir ji ėmė voliotis ant grindų, gesindama liepsnas.
- GEEELBĖKIT!
- Panaudok savo talentą, paika blondine! - suriko Siba, krai
pydama klubus.
- Galėtų padainuoti, - pašmaikštavo Mažė. - Visa klasė už
verstų kanopas.
Hestera pasiuntė velnią pulti dar kartą, bet jis įstrigo tarp smai
lių voratinkliuoto sietyno šakų. Sofija nušliaužė po paskutiniais
stalais, pamatė nukritusią knygą „Piktadarių enciklopedija“ ir pas

kubomis ėmė versti lapus. „Babaušis, bildukas, giltinė...
- Sofija, greičiau! - suspiegė Hortas.
Sofija atsigręžė ir pamatė, kad sparnuota baidyklė sudraskė vo
ratinklius. Klasės gale degė Hesteros akys. Sofija paklaikusi vertė
lapus. „Laumė, ragana... velnias!“
Dešimt lapų smulkiu šriftu. „Velniai yra antgamtinės būtybės,
pasirodantys stulbinamai įvairiais pavidalais, jų pranašumai ir trū
kumai kaskart skirtingi..!“
Sofija atsisuko. Velnias buvo už poros metrų...
- Savo talentą! - sukriokė Šiba.
Sofija metė į velnią knygą, bet nepataikė. Grėsmingai išsišie
pęs, jis iškėlė žaibą kaip durklą. Siba puolė į priekį įsikišti, bet
Anadilė pakišo jai koją. Velnias Įdiegdamas nusitaikė Sofijai į vei
dą. Bet kai jis sviedė žaibą, Sofija staiga prisiminė vieną visų gerų
mergaičių talentą...
Draugus.
Ji atsisuko į langą ir skambiai sušvilpė, šaukdama kokį nors mei
lų taurų gyvūną gelbėti jai gyvybės...
Langą išdaužė juodos vapsvos ir pačiu laiku apspito velnią.
Hestera loštelėjo lygperdurta.
Sofijai akys išvirto iš siaubo. Ji vėl sušvilpė... bet dabar į vidų
įsiveržė šikšnosparniai ir suleido į velnią dantis, o vapsvos nesiliovė
jo gčlusios. Velnias susmuko ant grindų it apsvilęs naktinis drugys.
Hesteros oda išbalo, atšalo ir sudrėko, nes iš jos buvo iščiulptas
kraujas.
Sunerimusi Sofija sušvilpė garsiau, šaižiau, bet tada atskrido de
besis bičių, širšių, skėrių ir apsiautė apsiputojusį padarą, o Hesterą
ėmė tampyti siaubingi traukuliai.
ŠIMTAPROCENTINIO TALENTO ŠOU 141
Sofija nustėrusi stovėjo kampe, o nedorėliai spiegdami talžė vel

nio užpuolikus knygomis ir kėdėmis, bet spiečius nepažino gailes
čio ir siautėjo, kol Hestera išleido paskutinį kvapą.
Sofija krito ant velnio, įkišo rankas į spiečių...
-GANA!
Spiečius nuščiuvo. It išbarti vaikai, visi klusniai suzirzė ir kaip
tamsus debesis išlėkė pro langą.
Sužeistas demonas švokšdamas nuropojo prie Hesteros ir su
smuko jai ant kaklo. Grįžusi iš ano pasaulio Hestera springo ir atsi
kosėjo skrepliais. Ji vėpsojo į Sofiją apimta baimės.
Sofija puolė jai padėti.
- Aš nenorėjau... aš laukiau paukščio ar...
Hestera traukėsi atbula, kad Sofija jos nepaliestų.
- Princesės prisišaukia gyvūnus! - suriko Sofija tylinčiai kla
sei. - Aš gera! 100 procentų gera!
- Ačiū, Belzebube!
Sofija atsigręžė.
- Atrodo kaip princesė! Elgiasi kaip princesė! Bet yra ragana, -
džiugiai sušuko Šiba ir sverdėdama atsistojo. - Paminėsit mano
žodį, netikėliai! Ji laimės Talentų cirko karūną!
Antrą kartą per dvi užduotis Sofija atsidūrė sąrašo viršuje,
aplink galvąjai draikėsi raudoni dūmai.
Persigandusi ji bandė prašyti bendraklasių pagalbos, bet jie žiū
rėjo į ją ne su panieka ar pašaipa. Jie žiūrėjo į ją kitaip. Su pagarba.
Pirma vieta piktadarių sąraše kas akimirką darėsi tvirtesnė.
Iš arti profesorė Klarisa Balandėlė su žilų plaukų mazgu ir rausvu

veidu atrodė dar malonesnė ir jaukesnė - kaip senelė. Agata nebū
tų norėjusi geresnio budelio.
- Mieliau palieku spręsti tokius reikalus Mokyklos Direkto

riui, - pasakė profesorė Balandėlė, versdama popierius, prispaustus
krištoliniu moliūgo pavidalo prespapjė. - Bet visi žinome, koks jis
uždaras žmogus.
Galop ji pakėlė akis į Agatą. Nebeatrodė maloni.
- Mokykla pilna persigandusių mokinių, dvi dienas nebuvo pa
mokų, penkių šimtų gyvūnų atmintį reikia išdildyti, klasių priesta
tas suėstas, vertingasis žvėrynas virtęs pelenais, o po viskuo palai
dota begalvė chimera. Žinai, kodėl taip?
Agata neįstengė išlementi nė žodžio.
- Nes tu nepaklusai paprastam Polukso įsakymui, - paaiškino
profesorė Balandėlė. - Ir galėjai žūti. - Ji priekaištingai pažvelgė į
Agatą ir toliau vartė besiraitančius popieriaus lakštus.
Agata dirstelėjo pro langą į ežero pakrantę, ten ilgalaimiai baigė
valgyti pietus: keptą vištieną su garstyčiomis, špinatus, lietinius su
sūriu, viską užsigerdami sidru. Ji pamatė Tedrosą, pasakojantį su
žavėtiems žiūrovams apie įvykius žvėryne ir rodantį pamuštą akį it
garbės ženklą.
- Gal bent su drauge galėčiau atsisveikinti ? - paklausė Agata,
ir jos akys pritvinko ašarų. Ji atsisuko į profesorę Balandėlę. - Kol
dar... manęs nenužudėte?
- Nėra reikalo.
- Bet aš turiu ją pamatyti!
Profesorė Balandėlė pakėlė akis.
- Agata, bendraudama su gyvūnais, tu užėmei pirmą vietą, ir
pelnytai. Retas talentas gali išpildyti norą. Ir nors pasakojimai apie
įvykius ant stogo gerokai skiriasi, pridurčiau, jog bet kuris šios mo
kyklos mokinys, rizikuojantis gyvybe, kad padėtų chimerai... - Jos
akys suspindėjo, sidabrinė gulbė ant suknelės irgi. - Tai rodo be
galinį gerumą.
Agata spoksojo į ją netekusi žado.
- Bet jei tu vėl nepaklusi mokytojo įsakymui, Agata, duodu
žodį, kad susikirsi. Supratai?
Agatai palengvėjo ir ji linktelėjo.
Lauke ji išgirdo juoką ir atsisukusi pamatė Tedroso draugužius,
spardančius iš pagalvės padarytą lėlę su šakelių kojomis, mažomis
angliukų akimis ir juodais erškėčiais vietoj plaukų. Staiga jos galvą
pervėrė strėlė, pažiro plunksnos. Antra strėlė pataikė lėlei tiesiai į
širdį.
Berniukai liovėsi juoktis ir nusisuko. Vejos gale Tedrosas nume
tė lanką ir nuėjo.
- O tavo draugei puikiai sekasi ten, kur ji yra, - pasakė pro
fesorė Balandėlė, toliau sklaidydama popierius. - Bet ir pati gali
paklausti. Dabar jums bendra pamoka.
Agata nesiklausė. Ji nenuleido akių nuo lėlės negyvomis akimis,
vėjyje kraujuojančios plunksnomis.
Lėlės, labai panašios į ją.
Bjauri grupė
— ' ILfi as dar mūsų grupėje? - paklausė Sofijos Agata, kad

ik išsklaidytų įtampą.
Sofija neatsakė. Atvirai kalbant, ji elgėsi taip, lyg Agatos ne
būtų.
Paskutinė šios dienos pamoka - gebėjimas išlikti pasakoje -
buvo vienintelė ben
dra Gėrio ir Blogio
mokyklų auklėtiniams.
Profesorė Balandėlė įsa
kė ilgalaimiams
grąžinti į ginklų
sandėlį kalavijus
(tik taip pavyko
numaldyti dėl Tedro-
so nukirstos chimeros
įtūžusią ledi Leso), ir
abi mokyklos atvyko prie
vartų į Mėlynąjį mišką. Čia
BJAURI GRUPĖ H5
fėjos suskirstė visus į miško grupes po aštuonis ilgalaimius ir aštuo

nis niekadarius. Kiti vaikai ieškojo vadovų (2 grupė - žmogėdros,
8 grupė - kentauro, 12 grupė - lelijų nimfos), bet Agata su Sofija
pirmos atsidūrė prie vėliavėlės su kruvinai raudonu trejetu.
Agata norėjo tiek daug papasakoti Sofijai - apie šypsenas, žuvis
ir gaisrą, o daugiausia - apie bjaurųjį Artūro sūnelį, bet Sofija į ją
nė nepažvelgė.
- Ar negalime grįžti namo? - maldavo Agata.
- Tu ir eik, kol nesusikirtai ir nepavirtai plikuoju smėlrausiu, -
supyko Sofija. - Tu įsitaisei mano mokykloje.
- Tai kodėl mums neleidžia jų pakeisti ?
Sofija žaibiškai atsisuko.
- Nes tu... Nes mes...
- Turime grįžti namo, - perbedė ją akimis Agata.
Sofija kuo meiliausiai nusišypsojo.
- Anksčiau ar vėliau visi supras, kur katros vieta.
- Sakyčiau, anksčiau, - atsiliepė kažkas.
Mergaitės atsisuko į Tedrosą apdegusiais marškiniais, su mėlyne
po užtinusia akimi.
-Jei tau nagai niežti ką nors nužudyti, gal šį kartą pradėk nuo
savęs?- atšovė Agata.
- Galėtum bent padėkoti, - atkirto Tedrosas. - Aš rizikavau
gyvybe, kad nudėčiau chimerą.
- Tu nužudei nekaltą vaiką! - sukliko Agata.
- Aš išgelbėjau tau gyvybę nepaisydamas savisaugos instinkto ir
sveiko proto! - suriaumojo Tedrosas.
Sofija išsižiojo.
- Judu pažįstami ?
Agata atsisuko į ją.
- Manai, jis tavo princas ?Jis pasipūtęs pliuškis, kuris, užuot nu
sitvėręs kokio darbo, šokinėja aplink pusnuogis ir mojuoja kalavi
ju, kur nereikia!
- Ji siunta, nes turi būti man dėkinga už gyvybę, - nusižiovavo
Tedrosas, kasydamasis krūtinę, ir nusišypsojo Sofijai. - Tai manai,
kad aš - tavo princas?
Sofija dailiai nuraudo - šitai buvo išmokusi tobulai.
- Per sutiktuves supratau, kad padaryta klaida, - tarė princas,
įsmeigęs į ją žvitrias mėlynas akis. - Tokia mergina kaip tu neturė
tų painiotis su amžinaisiais niekadariais. - Jis susiraukęs atsigręžė į
Agatą. - O tokia ragana kaip tu neturėtų bendrauti su dorąja.
Agata žengė prie jo.
- Pirma, ši ragana yra jos draugė. Antra, eik žaisti su draugais,
nes tuoj mėlynę įtaisysiu ir po kita akim.
Tedrosas pratrūko taip kvatotis, kad turėjo įsikibti į vartus.
- Princesė draugauja su ragana! Tikra pasaka.
Agata susiraukė ir žvilgtelėjo į Sofiją laukdama, kad ši įsikištų.
Sofija gurktelėjo ir įsistebeilijo į Tedrosą.
- Keista, kad tu tai sakai, nes princesė tikrai negali draugauti
su ragana, bet kokia ta ragana, juk irgi svarbu? Turiu omeny, kaip
tiksliai apibūdinti raganą...
Dabar Tedrosas susiraukęs žiūrėjo į ją.
- Taigi... matai... aš turiu omeny...
Sofija vedžiojo akis nuo Tedroso prie Agatos, nuo Agatos prie
Tedroso...
Paskui pro Agatą ji nuplaukė prie Tedroso ir paėmė jam už
rankos.
- Aš - Sofija, ir man patinka tavo mėlynė.
Agata sunėrė rankas.
BJAURI GRUPĖ 147
-Vaje, - tarė Tedrosas, žiūrėdamas Sofijai j žalias viliokles

akis, - kaip tu ištveri toje mokykloje?
- Nes žinau, kad tu mane išvaduosi, - sukuždėjo Sofija.
Agata kostelėjo, primindama porelei, kad kol kas tebestovi
šalia.
- Turbūt juokauji, - suskambėjo už jų mergaitės balsas.
Trijulė atsisuko ir išvydo kruviną 3-ios grupės skaičių, o po juo
Beatričę, Mažę, Hortą, Ravaną, Milisentą ir kitus miško grupės na
rius. Tą akimirką panorėjęs nubraižyti piktų žvilgsnių, kuriais buvo
pasikeista, diagramą, būtum gavęs spagečių dubenyje raizginį.
- Mmm, - numykė kažkas apačioje.
Visi pažvelgė žemyn ir išvydo metro dvidešimties centimetrų
ūgio neūžaugą raukšlėta ruda oda, žaliu diržu sujuostu apsiaustu ir
smailia oranžine skrybėle. Jis susiraukęs žvelgė iš duobės.
- Bloga grupė, - sumurmėjo nykštukas.
Garsiai niurnėdamas, nykštukas Juba išropojo iš savo urvo, at
kėlė vartus stora balta lazda ir nusivedė mokinius į Mėlynąjį mišką.
Visi trumpam pamiršo apmaudą, pakerėti mėlynos stebuklų šalies.

Kiekvienas medis, kiekviena gėlė ir žolelė žėrėjo vis kitokiu atspal
viu. Grakštūs saulės spinduliai smelkėsi pro dangaus baldakimą,
apšviesdami žydrus kamienus ir tamsiai mėlynus žiedus. Lazuritų
spalvos lelijas rupšnojo elniai, satyrinėse dilgėlėse tarškėjo varnos
ir kolibriai, per mėlynąjį kobalto erškėtyną pas gandrus, geriančius
iš ultramarino tvenkinio, keliavo voverės ir triušiai. Gyvūnai buvo
nebaikštūs ir visiškai nekreipė dėmesio į skersai išilgai kulniuojan
čių mokinių ekskursijas. Sofijai ir Agatai miškas visada siejosi su
pavojumi ir tamsa, bet šis viliojo grožiu ir gyvybe. Bent kol jos pa
matė pulką stimfalidžių, miegančių mėlyname lizde.
-Jos laisvai skraido tarp mokinių? - paklausė Sofija.

- Dieną miega. Visiškai nekenksmingos, - sušnibždėjo Mažė. -
Nebent koks nenaudėlis jas pažadina.
Juba, lėkdamas būrelio priekyje, tratėjo Mėlynojo miško istoriją
kapotu senio balsu. Kadaise bendrų pamokų Gėrio ir Blogio mo
kyklų auklėtiniams nebuvo. Baigę mokyklą, vaikai iškart keliau
davo į Bekraštį mišką. Bet abi puses, dar nespėjusias stoti į kovą,
neišvengiamai sunaikindavo alkani šernai, maitėdos velniukai, pa
kvaišę vorai, o kartais ir žmogėdros tulpės.
- Mes buvome užmiršę akivaizdžią tiesą, - pasakė Juba. - Jei
pražūsi miške, pražūsi ir pasakoje.
Todėl mokykla pratyboms sukūrė Mėlynąjį mišką. Lapus ir žolę
mėlynai nudažė burtai, saugantys nuo įsibrovėlių, be to, neįprasta
spalva nuolat primindavo mokiniams, kad šis miškas tik panašus į
kur kas klastingesnes kitas girias.
Kokia apgaulinga tikroji giria, mokiniai pajuto patys, kai Juba
išvedė juos pro šiaurinius vartus. Nors rudens vakaras buvo sau
lėtas, tamsi tanki giria atrėmė šviesą kaip skydas. Tai buvo amži
nos nakties giria, kurioje kiekvieną žalumos lopinėlį temdė šešėlis.
Kai akys apsiprato su juoda kaip suodžiai tamsa, mokiniai įžiūrėjo
tarp medžių vingiuojantį siaurutį takelį - nelyginant nykstančią
gyvenimo liniją senio delne. Abipus tako medžius, paversdami šar
vuotais gniužulais, smaugė vijokliai, todėl pomiškio beveik nebu
vo. Menką miško paklotę dengė aplaužyti dygliai, aštrios šakelės ir
voratinklių pirštinės. Bet mokinius labiau išgąsdino garsai, sklin
dantys iš tamsos anapus tako. Girios glūdumoje kažkas aimanavo
ir urzgė, tyliai gergždė ir niurnėjo, ir garsai klaikiai derėjo.
Paskui vaikai pamatė, kas skleidžia tuos garsus. Iš onikso tan
kmės juos stebėjo akys - velniškai raudonos ir geltonos, žybsinčios,
BJAURI GRUPĖ m
dingstančios, paskui vėl pasirodančios, tik jau arčiau. Siaubingas

klegesys garsėjo, žiaurių akių daugėjo, pomiškis sutraškėjo pilnas
gyvybės, ir tą akimirką, kai mokiniai išvydo ryškėjant migloje besi
slepiančius pavidalus...
- Eikšenkit čia! - pašaukėJuba.
Mokiniai spruko nuo vartų ir neatsigręždami nusekė paskui
nykštuką j mėlyną proskyną.
- Gebėjimas išlikti pasakoje - tokia pat pamoka kaip kitos, -
paaiškino Juba nuo turkio spalvos kelmo. - Mokiniai, atlikę kiek
vieną užduotį, vertinami vieta nuo 1 iki 16. Tačiau šį kartą ant
kortos pastatyta dar kai kas: du kartus per metus visos penkiolika
grupių pasiųs po geriausią ilgalaimį ir geriausią niekadarį rung
tyniauti mokyklos Išbandyme pasaka. - Daugiau nieko apie šias
paslaptingas varžybas Juba nepasakė, tik pridūrė, kad nugalėtojas
gaus dar penkias pirmas vietas. Jo grupės mokiniai susižvalgė, mąs
tydami apie tą patį. Tas, kas laimės Išbandymą pasaka, tikrai bus
klasės seniūnas.
- Gėrį nuo Blogio skiria penkios taisyklės, - pasakė nykštukas
ir parašė jas ore rūkstančia lazda.
1. Blogis puola. Gėris gina.

2. Blogis baudžia. Gėris atleidžia.
3. Blogis skaudina. Gėris padeda.
4. Blogis ima. Gėris duoda.
5. Blogis nekenčia. Gėris myli.
- Kol laikysitės savo pusės taisyklių, tikimybė išlikti pasakoje

bus didžiausia, - pasakė Juba būreliui vaikų mėlynoje žolėje. - Be
abejo, šių taisyklių laikytis nesunku. Jūs buvote atrinkti į šią moky
klą, nes ir taip jų kuo puikiausiai laikotės!
Sofija vos nesukliko. Padeda? Duoda? Myli? Juk tai jos gyveni
mas! Jos siela!
- Bet pirmiausia turite išmokti atpažinti Gėrį ir Blogį, - pasa
kė Juba. - Miške išvaizda dažnai apgaulinga. Snieguolė vos nežu
vo patikėjusi, kad senė geraširdė. Raudonkepuraitė atsidūrė vilko
pilve, nes nesugebėjo atskirti senelės nuo priešo. Net Gražuolė ne
iš karto įžvelgė kilnų princą bjaurioje Pabaisoje. Šitiek bergždžios
kančios. Nes Gėrį visada galima atskirti nuo Blogio, kad ir kaip
slepiami tikrieji ketinimai. Reikia tik įdėmiai įsižiūrėti. Ir neuž
miršti taisyklių.
Juba paskelbė užduotį: kiekvienas mokinys turės atpažinti užsi
maskavusius Gėrį ir Blogį iš elgesio. Tas, kas greičiausiai tai pada
rys, gaus pirmą vietą.
-Aš niekada nesilaikiau Blogio taisyklių, - skundėsi Sofija,
stovėdama šalia Tedroso. - Kaip gaila, kad mokytojai nežino mano
gerų darbų!
Beatričė atsisuko.
- Amžiniesiems niekadariams negalima kalbėtis su ilgalaimiais.
- Ilgalaimiams negalima vadinti kitų ilgalaimių niekadariais, -
atkirto Sofija.
Beatričė suglumo, o Tedrosas prikando lūpą, kad nešyptelėtų.
- Turi įrodyti, kad tave supainiojo su ragana, - sušnibždėjo jis
Sofijai, kai Beatričė nusigręžė. - Laimėk užduotį, ir aš pats nueisiu
pas profesorę Balandėlę. Mano nudobta chimera jos neįtikino, bet
šį kartą patikėtų.
BJAURI GRUPĖ J5I
- Tu tai padarytum... dėl manęs ?- paklausė Sofija, išplėtusi akis.

Tedrosas palietė jos juodus marškinius.
-Juk negaliu tavęs merginti, kol tu taip apsirengusi.
Sofija būtų tučtuojau supleškinusi savo apdarą, jei tik būtų ga
lėjusi.
Pirmas pasisiūlė Hortas. Jis užsirišo akis nuskurusiu raiščiu,
tadaJuba palietė lazda Milisentą su Ravanu ir šiuodu stebuklingai
susitraukė, o iš rausvų ir juodų drabužių išniro visiškai vienodos
kobros.
Hortas nusiplėšė raištį.
- Na? - paklausė Juba.
-Jos niekuo nesiskiria, - atsakė Hortas.
- Išbandyk jas, - subarėJuba. - Pritaikyk taisykles!
- Aš jas jau pamiršau, - atsakė Hortas.
- Kitas, - suniurnėjo nykštukas.
Atėjo Mažės eilė. Juba pavertė vienaragiais Beatričę ir Hortą.
Paskui vienas vienaragis pradėjo mėgdžioti kitą ir atvirkščiai, kol
galop abu šokinėjo visiškai vienodai. Mažė pasikrapštė pakaušį.
- Pirma taisyklė! Blogis puola! Gėris gina! - surikoJuba. - Ka
tras pradėjo, Mažę?
- Oi! Galime pakartoti iš pradžių?
- Ne šiaip blogai, - subambėjo Juba, - blogiausiai!
Jis prisimerkęs žiūrėjo į vardų sąrašą.
- Kas norėtų pakeisti pavidalą dėl Tedroso?
Visos ilgalaimės pakėlė ranką.
- Tu dar nedalyvavai, - tarė Juba, rodydamas į Sofiją. - Ir tu, -
pridūrė Agatai.
- Tokią užduotį atliktų net mano senelė, - sumurmėjo Tedro
sas, užsirišdamas akis.
J5* GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Agata nukaukšėjusi atsistojo prieš klasę greta Sofijos, raudo

nuojančios kaip nuotaka.
- Agata, jam nesvarbu, katroje aš mokykloje ir kokios spalvos
mano drabužiai, - džiūgavo Sofija. - Jis įžvelgė mano esmę.
- Tu jo nė nepažįsti!
- Tu nesidžiaugi... dėl manęs? - paraudo Sofija.
-Jis nieko apie tave nežino! - atkirto Agata. - Jis mato tik tavo
grožį!
- Pirmą kartą gyvenime man atrodo, kad kai kas mane supran
ta, - atsiduso Sofija.
Agatai nuoskauda užkimšo gerklę.
- Bet... aš... tu sakei...
Sofija pažvelgė jai į akis.
- Tu buvai gera draugė, Agata. Bet mes mokysimės skirtingose
mokyklose, tiesa?
Agata nusigręžė.
- Pasiruošęs, Tedrosai? Nagi! - Juba bakstelėjo lazda, ir iš mer
gaičių drabužių išniro du gleivėti, smardūs baubai.
Tedrosas nusirišo raištį ir atšoko užsiėmęs nosį. Sofija sunėrė ža
lias letenas ir suvasnojo kirmėliškomis blakstienomis. Agatai ausy
se tebeskambėjo Sofijos žodžiai, todėl ji niūriai sudribo ir pasidavė.
- Pernelyg akivaizdu, - tarė Tedrosas, nenuleisdamas akių nuo
besimaivančio baubo.
Sofija suglumo ir liovėsi vasnoti blakstienomis.
- Ragana neįtikimai gudri, - pridūrė Tedrosas, vedžiodamas
akis nuo vieno baubo prie kito.
Agata išpūtė akis. Šito bernioko smegenys sulig žirniu.
- Klausyk širdies, o ne proto! - sušuko princui Juba.
BJAURI GRUPĖ J53
Tedrosas vyptelėjęs užsimerkė. Valandėlę svyravo. Bet paskui

pajuto, kad jį galingai traukia prie vieno baubo.
Sofija aiktelėjo. Ne prie jos.
Tedrosas ištiesė ranką ir palietė šlapią karpotą Agatos skruostą.
- Šitoji yra Sofija, - atsimerkė jis. - Šitoji yra princesė.
Agata vėpsojo į Sofiją netekusi žado.
- Pala. Aš teisus, - tarė Tedrosas. - Teisus?
Valandėlę viešpatavo tyla.
- TU VISKĄ SUGADINI! - užsipuolė Agatą Sofija.
Visi kiti išgirdo tik gargždų kriokimą, bet Agata puikiai suprato
Sofijos žodžius.
- Matai, koks jis kvailas! Jis net nesugeba mūsų atskirti! - suri
ko Agata.
- Tu jį apgavai! - suspiegė Sofija. - Kaip apgavai paukštį, ban
gą ir...
Tedrosas žiebė jai į akį.
- Duok Sofijai ramybę! - suriko jis.
Sofija išsižiojo. Jos princas ką tik jai trenkė. Jos princas ką tik
sumaišė ją su Agata. Kaip įrodyti, kas ji ?
- Prisimink taisykles! - subaubė Juba nuo kelmo.
Staiga Sofija suprato, ką turi daryti, šoko į priekį, visu dėmėtu,
kauburiuotu kūnu palinko virš Tedroso ir ėmė glostyti jam krūtinę
žalia gleivėta ranka.
- Tedrosai, mielasis, aš tau atleidžiu, kad suklydai, ir nesiginsiu,
nors tu mane užpuolei. Aš tik noriu tau padėti, mano prince, ir
duoti tau ranką, kad mudu drauge įsikurtume pasakoje ir gyventu
me ilgai ir laimingai mylėdami vienas kitą.
Bet Tedrosas girdėjo tik baubo urzgimą, todėl užmynė Sofijai
ant kojos ir išskėtęs rankas nulėkė prie Agatos baubo.
- Negaliu patikėti, kad kadaise draugavai su...

Agata keliu žiebė jam į tarpkojį.
- Nieko nebesuprantu, - sušvokštė Tedrosas ir susmuko.
Dejuodamas iš skausmo, jis pakėlė galvą ir pamatė, kaip Sofija
įstūmė Agatą į vaivorą. Agata vožė Sofijai spiegiančia vovere, ir du
žali baubai susistumdė, talžydami vienas kitą it nutukėliai.
- Aš niekada negrįšiu namo su tavim! - spiegė Sofija.
-Ak, ak! Vesk mane, Tedrosai! - sušnypštė pamėgdžiodama
Agata.
- Aš bent jau ištekėsiu!
Muštynės atrodė kuo kvailiausiai: Sofija kūlė Agatą mėlynu
moliūgu, Agata atsisėdo Sofijai ant galvos, o klasė piktdžiugiauda-
ma lažinosi, katra yra katra.
- Viena mauk į Gavaldeną pūti! - žviegė Sofija.
- Geriau vienai negu su apsimetėle! - atkirto Agata.
- Dink iš mano gyvenimo!
- Tai tu įsibrovei į manąjį! - nepasidavė Agata.
Jų skirti šoko tebešlubuojantis Tedrosas...
- Gana!
Laiką jis pasirinko netinkamą. Abu baubai puolė princą, tašky
dami gleivėmis, kurtinamai kriokdami, ir spyrė jam taip smarkiai,
kad Tedrosas, prašvilpęs virš 2-os, 6-os ir 10-os grupių, šleptelėjo
ant šerno mėšlo krūvos.
Žalias mergaičių kailis susitraukė, žvynai sušvelnėjo ir virto
oda, drabužiais... Sofija ir Agata iš lėto atsisuko ir išvydo į jas spok-
sančią visą grupę.
- Puiki pabaiga, - pagyrė Hortas.
- Neskubėk, - tarė Juba. - Kai Gėris elgiasi kaip Blogis, o Blo
gis nieko nesugeba, kai visos abiejų pusių taisyklės laužomos tol,
BJAURI GRUPĖ *55
kol net as nebesuprantu, kas yra kas... ką gi, tada iš tikrųjų lieka tik
viena pabaiga.
Ant mergaičių kojų stebuklingai atsirado geležinės kurpės.
- Fui, kokios bjaurios, - susiraukė Sofija.
Paskui kurpės įkaito iki raudonumo.
- Ugnis! Pėdos dega! - sukliko šokinėdama Agata.
- Tegu liaujasi! - sušuko Sofija, striksėdama iš skausmo.
Tolumoje sukaukė vilkai, paskelbė, kad pamoka baigėsi.
- Galite eiti, - tarė Juba ir nukrypavo.
- O mes? - suspiegė Agata, tampydama degančius padus.
- Deja, pasakų bausmės negalima atšaukti, - atsiliepė nykštu
kas. - Ji baigsis, kai pamoka bus išmokta.
Klasė nusekė paskui jį prie mokyklos vartų, palikusi Sofiją ir
Agatą šokti su užkeiktomis kurpėmis. Pro nubaustas mergaites
prašlubavo Tedrosas, gleivėtas ir mėšlinas. Jis nužvelgė abi vienodai
susiraukęs ir bjaurėdamasis.
- Dabar suprantu, kodėl jūs draugės.
Princas nuplumpino į mėlyną tankmę, ir mergaitės išvydo, kaip
prie jo prisigretino Beatričė.
- Žinojau, kad jos abi nedorėlės, - tarė ji ir juodu dingo tarp
ąžuolų.
- Tai... tu... kalta! - sugergždė Sofija Agatai, tebešokinėdama
iš skausmo.
- Prašau... liau...tis, - suburbuliavo Agata.
Bet kurpės buvo negailestingos. Jos kuo toliau, tuo labiau kaito,
kol mergaitės nebepajėgė nė rėkti. Žvėrys negalėjo žiūrėti į tokias
kančias, todėl laikėsi atokiau.
Popietė virto vakaru, paskui stojo naktis, o jos tebešoko kaip
pamišėlės, sukdamosi ir prakaituodamos iš skausmo ir nevilties.
Karštis prasiskverbė iki kaulų geluonies, gyslomis tekėjo ugnis, ir

netrukus abi tetroško, kad ši kankynė baigtųsi, ir nesvarbu kaip.
Mirtis išgirsta, kai jos šaukiamasi. Bet kai mergaitės pakliuvo jai
j atšiaurias rankas, saulės kardai išsklaidė tamsą, pervėrė joms pė
das - ir kurpės atšalo.
Iškankintos mergaitės susmuko be jėgų.
- Pasiruošusi eiti namo? - sušnopštė Agata.
Sofija, balta kaip šmėkla, pakėlė akis.
- Maniau, nebepaklausi.
11
Mokyklos Direktoriaus mįslė
ai iš juodojo griovio išlindo dvi galvos, abi mokyklos mie
K gojo. Sofija su Agata žiūrėjo į grakštų sidabrinį bokštą, ski

riantį ežerą nuo purvo. Plaukti per toli. Kopti per aukštai. Smailę
saugo fėjų spiečius, o apačioje ant medinių lentų eina sargybą vil
kai su arbaletais.
- Klausyk, mes maldausimjo pasigailėti, kol jis išsiųs mus namo.

- Tikrai padės, - nusišaipė Sofija. - Palik jį man.
Visą valandą mergaitės laužė galvą, kaip pabėgti. Agata manė,
kad joms reikia sprukti į mišką ir susirasti kelią į Gavaldeną. Bet
Sofija priminė, kad net jeigu joms pavyktų išvengti vartų gyvačių ir
kitų slaptų spąstų, galų gale jos tiesiogpasiklystų. („Todėl miškas ir
vadinamas Bekraščiu.“) Ji pasiūlė pasiieškoti stebuklingųjų šluotų
ar kilimų mokyklos spintelėse ir mišką perskristi.
- O į kurią pusę lėktume ?- paklausė Agata.
Kitus būdus mergaitės atmetė: barstyti duonos trupinius (jie
niekada nepadėjo); ieškoti geraširdžio medžiotojo ar nykštuko
(Agata nepasitikėjo nepažįstamaisiais); šauktis fėjos krikštamotės
(Sofija nepasitikėjo storulėmis)... Liko vienintelis būdas.
Bet dabar, žiūrėdamos į Mokyklos Direktoriaus tvirtovę, jos
neteko vilties.
- Mes niekada ten neužlipsime, - atsiduso Sofija.
Agata tolumoje išgirdo paukščio klyksmą.
- Vyk tą mintį šalin.
Netrukus jos vėl atsidūrė Mėlynajame miške, apkepusios dum
blu, ir iš žiemės krūmelio įsmeigė akis į lizdą su dideliais juodais
kiaušiniais. Prie lizdo ant mėlynos žolės, aptaškytos apkramtytos
ožkos krauju ir apdrabstytos kanopomis, miegojo penki kaulų
paukščiai - stimfalidės.
Sofija susuko nosį.
- Aš vėl grįžau į pradžią aplipusi smardžiais maurais ir nesu
skaičiuojamomis mėsėdėmis lervomis... ką tu darai!
- Kai jos puls, šoksime joms ant nugaros.
- Kai jos kąi
Bet Agata pirštų galais jau sėlino prie kiaušinių.
MOKYKLOS DIREKTORIAUS MJSLĖ 159
- Kurpės sudegino tau smegenis! - sušnypštė Sofija.

Slinkdama prie lizdo, Agata geriau įsižiūrėjo į rantytus miegan
čių stimfalidžių dantis, gumbuotus nagus ir spygliuotas uodegas,
kuriomis paukščiai atskirdavo mėsą nuo kaulo. Staiga suabejoju
si, ar sumanymas vykęs, Agata ėmė trauktis, bet užmynė ant šakos
ir su trenksmu žnektelėjo ant ožkos kojos. Stimfalidės atsimerkė.
Agatai sustojo širdis.
„Nebent koks nenaudėlis jas pažadina.“
Rausva suknelė paukščių neapgaus.
Agata perbedė akimis bundančias baidykles. Dabar nevalia
trauktis! Jokiu būdu, nes ir Sofija nori keliauti namo! Ji šoko į prie
kį, griebė kiaušinį, pasiruošė antskrydžiui...
- Negaliu žiūrėti, negaliu žiūrėti, - verkšleno Sofija.
Užsidengusi veidą rankomis ir prismerkusi, ji laukė, kol pasipils
kraujas ir ims skraidyti mėsos gabalai.
Bet baisieji paukščiai glaustėsi prie Agatos kaip šuniukai, ieš
kantys pieno.
- Oi, kutena! - suspigo ji.
Sofija sunėrė rankas. Parplumpinusi atgal, Agata padavė jai
kiaušinį.
- Tavo eilė.
- Ką gi, jei tu joms patikai, su manim jos bandys susidraugauti.
Gyvūnai garbina princeses, - tarė Sofija ir nuplaukė prie paukščių.
Stimfalidės karingai sukliegė ir puolė.
- Geeelbėk! - Sofija metė kiaušinį Agatai, bet paukščiai vis tiek
ją vijosi.
Sofija lakstė ratu kaip pakvaišusi, o penkios stimfalidės stybrino
paskui ją it per pamišėlių pavasario šventės eitynes, kol visi užmir
šo, kas ką vejasi, ir paukščiai apsvaigę atsitrenkė vienas į kitą.
i6 o s GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Matai? Aš juos pergudravau, - nusišypsojo Sofija.

Stimfalidė kaptelėjo jai į užpakalį.
- Oooi! - Sofija nudūmė prie artimiausio medžio.
Tačiau medžiais laipioti ji nemokėjo, todėl sviedė paukščiui į
akį sumaigytų agrastų, bet stimfalidė akių neturi, todėl uogos įlėkė
pro akiduobę ir pabiro ant žemės.
Agata žiūrėjo akmeniniu veidu.
- Agata, paukštis artėja!
Stimfalidė puolė Sofiją, bet stabtelėjo, ir Agata užšoko jai ant
nugaros.
- Lipk, paikše! - sušuko ji Sofijai.
- Be balno? - nusišaipė Sofija. - Nutrins.
Stimfalidė metėsi prie jos, bet Agata tvojo jai per galvą, čiupo
Sofiją per liemenį ir užmetė paukščiui ant nugaros.
- Tvirtai laikykis! - suriko ji, nes paukštis ėmė blaškytis ir var
tytis kūliais virš užutekio, stengdamasis numesti mergaites.
Iš mėlynų medžių purptelėjo dar keturios stimfalidės ir leidosi
jų vytis. Agata spardė paukščiui šlaunikaulius, o Sofija iš paskuti
niųjų kabinosi į ją.
- Labiau nevykusio plano norėdamas nesugalvosi!
Išgirdę kleketavimą ir klyksmus, sargybiniai, fėjos ir vilkai prisi
merkę įsistebeilijo į dangų ir išvydo, kaip įsibrovėliai dingsta rūke.
- Bokštas! - sušuko Agata, įžiūrėjusi pro miglą sidabrinę smai
lę. Pro stimfalidės šonkaulius prazvimbė vilko strėlė, ji vos neper
pjovė Sofijos pusiau. Iš rūko įsiveržė fėjos, spjaudydamos auksiniais
voratinkliais, ir stimfalidė smigo žemyn, kad jų išvengtų, sukdama
si vilkų strėlių krušoje. Sį kartą mergaitės neišsilaikė ir nusirito nuo
paukščio nugaros.
MOKYKLOS DIREKTORIAUS MĮSLĖ l6l
- Nceee! - sukliko Agata.

Sofija sučiupo paskutinį stimfalidės uodegos kaulelį. Agata nu
tvėrė Sofijai už stiklinio kurpaitės kulniuko...
- Mes mirsim! - bliovė Sofija.
- Tik nepaleisk! - suriko Agata.
- Delnai suprakaitavo!
- Mes žūsim!
Stimfalidė švilpė prie bokšto sienos. Bet kai ji užsimojo uodega
jų ištėkšti, Agata išvydo pro rūką šviečiant langą.
- Dabar! - sukliko Agata.
Sį kartą Sofija paklausė.
Iš visų pusių švystelėjo auksiniai tinklai, ir stimfalidė bejėgiškai
sukliegė. Fėjos, žiūrėdamos, kaip ji krinta ir užsimuša, nustebusios
susižvalgė.
Ant paukščio nugaros niekas nesėdėjo.
Triukšmingai įlėkusi pro langą, Sofija užsigavo dešinį šoną, o Aga

ta įsipjovė riešą. Bet skausmas reiškė, kad jos dar gyvos. Jai skauda,
jos dar turi vilties grįžti namo. Sutartinai aimanuodamos, jos atsi
stojo. Paskui Sofija pamatė, kokį baisų nuostolį patyrė.
- Mano kurpaitė! - Ji apžiūrėjo dantytai nulūžusį stiklinį kul
niuką. - Kitų tokių nėra, - nusiminė.
Agata, nekreipdama į ją dėmesio, nušlubavo į niūrų pilką kam
barį, blausiai apšviestą aušros pro langą.
- Ei ?- pašaukė Agata.
Aidas nutilo, nesulaukęs atsakymo. Mergaitės pamažu slinko
į tamsųjį kambarį. Pilkas plytines sienas slėpė akmeninės knygų
spintos, nuo viršaus iki apačios prigrūstos spalvingai įrištų tomelių.
Sofija nušluostė dulkes nuo vienos lentynos ir perskaitė dailiomis
sidabrinėmis raidėmis išraitytus ant medinių nugarėlių žodžius:

„Katilėlis“, „Dainuojantys kaulai“, „Coliukė“, „Karalaitis varlė“,
„Druska brangesnė už auksą“, „Laukinės gulbės“... Visos pasakos,
kurias taip dievina Gavaldeno vaikai. Ji pažvelgė j Agatą - ši padarė
tokį patį atradimą kambario gale. Jos stovėjo visų kada nors pasek
tų pasakų bibliotekoje.
Agata atsivertė „Gražuolę ir Pabaisą“ ir pamatė, kad ji užrašyta
ta pačia dailia rašysena kaip ant nugarėlės ir iliustruota ryškiaspal
viais piešiniais kaip abiejų mokyklų vestibiulyje. Paskui atsivertė
„Raudonąsias kurpaites“, „Asilo odą“, „Sniego Karalienę“ ir išvy
do, kad jos irgi užrašytos ta pačia karališka rašysena.
- Agata?
Ji įsistebeilijo į tamsiausią kambario kertę, kur žiūrėjo Sofija.
Vargais negalais įžiūrėjo baltą akmeninį stalą, pristumtą prie sie
nos. Virš jo stebuklingai kybojo ilgas plonas durklas.
Agata perbraukė pirštais per šaltą lygų stalo viršų ir prisiminė
antkapius už savo namo, laukiančius numirėlių, antkapiai dar buvo
be užrašų. Sofija nenuleido akių nuo peilio, klaikiai sustingusio per
kokį pusmetrį nuo baltos plokštės.
Tada ji ir suprato, kad tai ne peilis.
- Čia rašiklis, - sušnibždėjo.
Jis buvo iš gryno plieno, virbalo pavidalo, iš abiejų pusių pa
vojingai aštrus. Viename rašiklio šone buvo giliai įrėžti grakštūs
rašmenys:
MOKYKLOS DIREKTORIAUS MĮSLĖ 163
Staiga rašiklį nutvieskė saulės šviesos ruoželis, į visas puses pas

klido akinami auksiniai spinduliai, tokie ryškūs, kad Agata nusisu
ko. Kai ji vėl atsigręžė, Sofija lipo ant stalo.
- Sofija, ne!
Sofija priėjo prie rašiklio ir išplėtusi akis sustingo. Visą pasaulį
užtraukė pilka migla. Liko tik mirguliuojantis, aštrus kaip smaigas
rašiklis ir keisti žodžiai, atsispindintys jos stiklinėse akyse. Širdies
gilumoje ji numanė, ką jie reiškia. Ištiesė ranką prie plunksnos.
- Neliesk! - suriko Agata.
Sofijos oda prisilietė prie šalto kaip ledas plieno, tuoj trykštelės
kraujas...
Agata griebė ją ir abi mergaitės pargriuvo ant stalo. Sofija atsi
kvošėjo ir įtariai įsistebeilijo į draugę.
- Aš ant stalo. Su tavim.
- Tu jo vos nepalietei! - tarė Agata.
- Tikrai? Kam man liesti...
Ji žvilgtelėjo į rašiklį. Šis, užuot ramiai kybojęs, dabar tabalavo
per colį nuo jų veidų, grėsmingai aštri plunksna lakstė nuo vienos
prie kitos, lyg svarstytų, katrą pirmą nužudyti.
- Nejudėk, - iškošė Agata pro sukąstus dantis. - Rašiklis įkaito
iki raudonumo. - Krisk! - suriko Agata.
Rašiklis smigo žemyn, o abi mergaitės nusirito nuo stalo. Jos pa
matė, kad aštrus lyg skustuvas plunksnos galiukas sustingo prie pat
akmens. Staiga ant stalo po rašikliu juodų dūmų kamuolyje išniro
knyga mediniais viršeliais, raudonais kaip vyšnia. Rašiklis atsivertė
pirmą tuščią puslapį ir pradėjo rašyti:
„Kartą gyveno dvi mergaitės.“
Tokia pat grakšti rašysena kaip visose kitose knygose. Naujutėlė
pasaka.
Sofija ir Agata nuo grindų pcrsigandusios vėpsojo j rašiklį.

- Keista, - tyliai ištarė kažkas.
Mergaitės atsisuko. Nieko.
- Mano mokyklos mokiniai ketverius metus stropiai mokosi,
eina į mišką, ieško savo nemezidės, kaunasi aršiuose mūšiuose... vil
damiesi, kad Pasakiklis galbūt užrašys jų istoriją.
Mergaitės vėl apsidairė. Kambarys buvo tuščias. Bet paskui jos
išvydo, kaip jų šešėliai ant sienos susilieja į kreivą jas pagrobusį še
šėlį. Mergaitės lėtai apsigręžė.
- O jis staiga pradeda rašyti pasaką apie dvi nerangias pirma
kurses įsibrovėles, neturinčias nei įgūdžių, nei žinių, - pasakė Mo
kyklos Direktorius.
Jis vilkėjo sidabriniais drabužiais, šie plaikstėsi aplink susikū
prinusią liesą figūrą slėpdami rankas ir kojas. Ant galvos su storų
vaiduokliškai baltų plaukų kupeta buvo kreivai užmaukšlinta surū
dijusi karūna. Veidą iki menkiausio lopinėlio dengė švytinti sida
brinė kaukė, buvo matyti tik žėrinčios mėlynos akys ir plati burna
putniomis lūpomis, perkreiptomis šelmiškos šypsenos.
- Turbūt numano, kad pabaiga bus gera.
Pasakiklis smigo prie puslapio.
„Viena buvo graži ir mylima, o kita - vieniša raganaitė.“
- Man patinka mūsų istorija, - tarė Sofija.
- Jis dar neparašė, kaip tavo princas tave apskaldė, - įgėlė Agata.
- Skubėk į namus, - surūgo Sofija.
Jos pakėlė akis ir pamatė, kad Mokyklos Direktorius jas įdėmiai
apžiūrinėja.
- Be abejo, skaitytojai nenuspėjami. Kai kurie buvo geriausi
mūsų auklėtiniai, bet dauguma - gėdingi nevykėliai. - Jis įsmeigė
akis į tolimus bokštus, atsukdamas mergaitėms nugarą. - Bet tai

tik rodo, kad skaitytojai visiškai susipainioję.
Agatai smarkiau suplakė širdis. Negalima pražiopsoti tokios
progos! Ji niuktelėjo Sofijai.
- Drožk!
- Negaliu! - sušnibždėjo Sofija.
- Liepei palikti jį tau!
-Jis per senas!
Agata alkūne bakstelėjo Sofijai į šoną, toji irgi jai bakstelėjo...
- Daugelis mokytojų sako, kad aš jus grobiu, vagiu, surenku
prieš jūsų valią, - tarė Mokyklos Direktorius.
Agata išspyrė Sofiją į priekį.
- Bet iš tikrųjų aš jus išlaisvinu.
Sofija gurktelėjo ir nusiavė apdaužytą kurpaitę.
- Jūs nusipelnėte nepaprasto gyvenimo.
Sofija, iškėlusi nelygiai nuskilusį kulniuką, ėmė sėlinti prie Mo
kyklos Direktoriaus.
-Jūs nusipelnėte galimybės sužinoti, kas esate.
Mokyklos Direktorius atsisuko į Sofiją su kurpaite, nutaikyta
jam į širdį.
- Reikalaujame mus paleisti! - sušuko Agata.
Tyla.
Sofija puolė ant kelių.
- O, pone, pasigailėkite mūsų!
Agata sunkiai atsiduso.
- Paėmėt mane į Gėrio mokyklą, - kūkčiojo Sofija, - bet aš pa
tekau į Blogio, dabar mano drabužiai juodi, galva netrinkta, mano
princas manęs nekenčia, mergaitės mano kambaryje - žudikės, o
nedorėlėms nėra Gražinimosi kambarių, todėl dabar aš... - sukli-
i66± GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
ko plonu balsu, - ...as dvokiu, - ir ėmė bliauti, užsidengusi veidą

rankomis.
- Tai jūs norėtumėte pakeisti mokyklą? - paklausė Mokyklos
Direktorius.
- Mes norėtume grįžti namo, - atsakė Agata.
Pralinksmėjusi Sofija pakėlė akis.
- O mes galėtume pakeisti mokyklą?
- Ne, - nusišypsojo Mokyklos Direktorius.
- Tada mes norėtume namo, - tarė Sofija.
„Pametusios galvą keistoje šalyje, mergaitės norėjo grįžti
namo“, - išvedžiojo Pasakiklis.
- Kartais mes išsiunčiame mokinius namo, - pasakė Mokyklos
Direktorius, ir sidabrinė kaukė tvykstelėjo. - Dėl ligos, psichikos
sutrikimų, įtakingos šeimos prašymu...
- Vadinasi, jūs galite išsiųsti mus namo! - apsidžiaugė Agata.
- Galėčiau, - atsiliepė Mokyklos Direktorius, - jei judvi nebū
tumėte pasakos vidury. - Jis įsmeigė akis į rašiklį kambario gale. -
Matote, kai Pasakiklis pradeda naują pasaką, turime eiti ten, kur ji
veda. Dabar klausimas toks: ar pasaka parves jus namo?
Pasakiklis smigo prie lapo.
„Kvaišos mergiotės! Jos įstrigo visai amžinybei!“
- Taip ir maniau, - tarė Mokyklos Direktorius.
- Tai kelio atgal nėra? - paklausė Agata, ir akys pritvinko ašarų.
- Nebent pabaigoje, - atsakė Mokyklos Direktorius. - O drau
ge grįžti namo - nelabai tikėtina pabaiga, nes mergaitės kovoja
priešingose pusėse, kaip manot?
- Bet mes nenorim kovoti! - tarė Sofija.
- Mes toje pačioje pusėje! - pritarė Agata.
- Mes draugės! - tarė Sofija ir suspaudė Agatai ranką.
- Draugės?! - nusistebėjo Mokyklos Direktorius.

Regis, Agata irgi nustebo, Sofijai paėmus jai už rankos.
- Ką gi, tada padėtis keičiasi. - Mokyklos Direktorius ėmė
vaikščioti krypuodamas kaip antis. - Matot, mūsų pasaulyje prin
cesė negali draugauti su ragana. Tai neįprasta. Neįsivaizduojama.
Neįmanoma. Vadinasi, jei judvi iš tikrųjų draugės... Agata - ne
princesė, o Sofija - ne ragana.
- Kaip tik taip ir yra! - pritarė Sofija. - Nes aš esu princesė, o
ji - ra... - ji nebaigė, nes Agata jai įspyrė.
- O jei Agata ne princesė, o Sofija - ne ragana, vadinasi, aš susi
painiojau, ir jūs nepriklausote mūsų pasauliui, - pasakė Mokyklos
Direktorius, lėtindamas žingsnį. - Galbūt šnekos apie mane tiesa.
- Kad jūs Gėrio pusėje? - paklausė Sofija.
- Kad aš pasenau, - atsiduso Mokyklos Direktorius, žiūrėda
mas pro langą.
Agata nesitvėrė džiaugsmu.
- Tai dabar mes galime eiti namo?
- Matote, yra vienas keblumas: šitai reikia įrodyti.
- Bet aš bandžiau! - tarė Sofija. - Aš bandžiau įrodyti, kad
nesu nedorėlė!
- O aš bandžiau įrodyti, kad nesu princesė! - tarė Agata.
- Siame pasaulyje yra tik vienas būdas įrodyti, kas esate.
Pasakiklis liovėsi rašyti pajutęs, kad išmušė lemtinga valanda.
Mokyklos Direktorius lėtai atsisuko. Pirmą kartą jo mėlynose aky
se šmėkštelėjo grėsmė.
- Ko Blogis niekada negali turėti, o Gėris visada turi turėti?
Mergaitės susižvelgė.
- O jei įminsime mįslę, jūs... išsiusite mus namo? - viltingai pa
klausė Agata.
Mokyklos Direktorius nusigręžė.

- Tikiuosi daugiau nė vienos iš jūsų nebepamatyti. Nebent no
rėtumėte itin slogios savo pasakos pabaigos.
Staiga kambarys ėmė nykti užlietas baltumos, lyg mergaitėms
prieš akis kažkas būtų trynęs vaizdą.
- Palaukit! - suriko Agata. - Ką darote?!
Pirmiausia dingo knygų lentynos, paskui sienos...
- Ne! Mes norime namo dabar! - sukliko Agata.
Paskui dingo lubos, stalas, grindys... mergaitės puolė j kampą,
kad nebūtų ištrintos...
- Kaip mes jus rasime? Kaip atsaky... - Agata pasilenkė, veng
dama balto dryžio. - Jūs sukčiaujat!
Kambario gale Sofija pamatė Pasakiklį, karšdigiškai rašantį, kad
neatsiliktų nuo pasakos. Rašiklis pajuto jos žvilgsnį, nes žodžiai
plieninėje plunksnoje staiga paraudonavo, ir Sofijai įsidegė širdis,
nes ji vėl suprato esmę. Persigandusi prisiglaudė prie Agatos...
- Vagie! Niekše! Senas bjaurybe su kauke! - suspiegė Agata. -
Išsiversime ir be tavęs! Skaitytojams tavęs nereikia! Tūnok savo
bokšte su kaukėmis ir rašikliais ir nesikišk į mūsų gyvenimą! Gir
di? Vok vaikus iš kitų kaimų, o mus palik ramybėje!
Paskutinis vaizdas, kurį jos pamatė, buvo Mokyklos Direkto
rius, atsisukantis nuo lango su šypsena baltumos jūroje.
- Kokių kitų kaimų?
Žemė po mergaičių kojomis išnyko ir jos ėmė kristi į tuštumą,
o paskutiniai Mokyklos Direktoriaus žodžiai aidėjo ausyse, susilie
dami su vilkų staugimu, šaukiančiu į pirmą pamoką...
Jos pabudo apsipylusios prakaitu ir užsimerkė nuo saulės švie
sos. Agata ėmė žvalgytis Sofijos. Sofija ėmė žvalgytis Agatos. Bet
pamatė, kad abi guli savo lovoje skirtinguose bokštuose.
Aklavietės
biem mergaitėms rytas prasidėjo bjauriai. Jos ne tik neiš
A simiegojo, bet ir vėl atsidūrė ne savo mokykloje ir turėjo

eiti j neapkenčiamas pamo
kas. Negana to, iki pietų
nė viena negalėjo nei
įminti Mokyklos Di
rektoriaus mįslės, nei
drauge jos apsvarstyti.
Be to, apie baubų ne
laimę liežuviais plakė
abi mokyklos.
Bjaurinimo pamo
koje Sofija mėgino
nepaisyti kikenimo
ir klausytis Manlio
paskaitos, kaip įvairiai
galima pritaikyti ap
siaustus. Susikaupti
170 ^ 3- - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
buvo nežmoniškai sunku, nes Hestera varstė ją kerštingais žvilgs

niais, o apsiaustų paskirtis iš tiesų buvo begalinė: apsauga, nema
tomumas, slėpimas ar skrydis, nelygu audeklas ir struktūra, be to,
kiekvienos rūšies užkeikimai skirtingi. Manlis užrišo mokiniams
akis ir liepė atlikti užduotį: nustatyti, koks gauto apsiausto aude
klas, ir sėkmingai panaudoti.
- Nežinojau, kad magija tokia sudėtinga, - sumurmėjo Hortas,
čiupinėdamas savo apsiaustą ir niekaip nenuspręsdamas, šilkas čia
ar adasas.
- Ir kol kas tik apsiaustai, - atsiliepė Mažė, uostydama savąjį. -
Palauk, kol mokysimės užkeikimų.
Tačiau apie audinius Sofija puikiai nusimanė. Apčiuopė gyvatės
odą, mintyse ištarė užkeikimą ir aptemptas juodas apsiaustas pada
rė ją nematomą. Ji ir vėl pirmavo, Hestera dėbtelėjo į ją taip, kad
Sofija nusigando užsiliepsnosianti.
Anapus griovio Agatos už kiekvieno kampo tykojo Tedrosas su
draugužiais, krypuodami kaip baubai, nesuprantamai stūgaudami
ir talžydami vienas kitą moliūgais. Jie visur ją sekiojo, bliaudami ir
kriokdami kiek gerklė neša, kol Agata neapsikentusi čiupo moliūgą
ir tvojo juo Tedrosui į krūtinę.
- Taip nutiko tik todėl, kad tu išsirinkai mane! TU IŠSIRIN
KAI MANE, storžievi besmegeni žudike!
Ir nulėkė, o Tedrosas bukai spoksojo įkandin.
- Tu išsirinkai raganą? - paklausė Cadikas.
Tedrosas atsisuko ir pamatė, kad bendrai išplėtę akis.
- Ne, aš... ji sukčiavo... aš ne... - Jis išsitraukė kalaviją. - Kas
nori kautis?
Joniuko prieglobstis tebebuvo sugriautas, pamokos vyko greti
mo bokšto bendruosiuose kambariuose. Agata sekė paskui būrį ii-
AKLAVIETĖS 171
galaimių dengtais spalvoto stiklo koridoriais, zigzagu jungiančiais

visus Gėrio bokštus aukštai virš ežero. Violetinėje galerijoje j Dos
numo bokštą ji išmetė iš galvos bendraklasių pliauškalus ir vėl ėmė
galvoti apie Mokyklos Direktoriaus mįslę. Pagaliau pakėlusi galvą
pamatė esanti viena. Pamaklinėjusi po burbulų pilną skalbyklą, ku
rioje nimfos skalbė sukneles, aplenkusi užkerėtus puodus Vakarie
nės salėje, verdančius valgį, paskui įstrigusi mokytojų tualete, ga
lop Agata rado Dosnumo bokšto bendrąjį kambarį. Visos rausvos
sofutės jau buvo užtūptos, ir nė viena mergaitė nepasislinko, kad
Agata galėtų atsisėsti. Ji jau taisėsi ant grindų...
- Sėsk čia!
Kiko, miela mergaitė trumpais plaukais, padarė vietos. Visoms
kikenant, Agata įsispraudė prie jos.
- Dabar visos tavęs nekęs, - sumurmėjo ji.
- Nesuprantu, kaip jos gali manyti esančios geros ir elgtis taip
nemandagiai, - sušnibždėjo Kiko.
- Gal kad aš vos nesudeginau mokyklos?
- Jos tiesiogpavydi. Tu gali išpildyti norus. Nė viena iš mūsų to
dar nemoka.
- Atsitiktinumas. Jei galėčiau įvykdyti norus, dabar būčiau na
mie su drauge ir kate. - Prisiminusi Giltinę, Agata skubiai pakeitė
temą. - O kaip sekasi tam berniukui, kurio panorėjai?
- Tristanui? - Kiko veidas aptemo. - Jam patinka Beatričė. Vi
siems berniukams patinka Beatričė.
- Bet jis padovanojo tau rožę, - tarė Agata, prisiminusi jos norą
prie ežero.
- Atsitiktinai. Aš prišokau pirma ir neleidau Beatričei jos su
gauti. - Kiko žvilgsnis surūstėjo. - Kaip manai, ar jis pakvies mane
į pokylį ?Juk visi vaikinai negalės eiti su širdžių ėdike.
Agata vyptelėjo. Paskui susiraukė.

- Į kokį pokylį ?
- Ilgalaimių Sniego puotą! Ji keliama prieš pat Kalėdas, ir mes
visos turim susirasti po vaikiną, kuris mus pakviestų, antraip su-
sikirstume! Bus vertinamas poros prisistatymas, elgesys ir šokis.
Kaip manai, kodėl prie ežero mes visos norėjome skirtingų vaiki
nų? Merginos praktiškos. Vaikinai trokšta tik dailiausios. - Kiko
plačiai nusišypsojo. - Ką tu nusižiūrėjai ?
Agata nespėjo susivemti, nes durys atsilapojo ir įlėkė krūtininga
moteriškė, užsidėjusi raudoną turbaną su brangakmeniais, užsime
tusi šaliką, priderintą prie suknelės, storai rudai nusigrimavusi ir nu
sidažiusi akių vokus juodais dažais, į ausis įsisegusi didžiulius čigo
niškus žiedus ir apsikarsčiusi žvangiomis apyrankėmis su barškučiais.
- Profesorė Plukė? - išsižiojo Kiko.
- Aš Šahrazada, - sugriaudėjo profesorė Plukė klaikiu akcen
tu. - Persijos karalienė. Septynių jūrų sultonė. Štai kaip turi atro
dyti tamsiaveidės dykumos gražuolės!
Ji nusimetė šaliką ir siaubingai sušoko pilvo šokį.
- Matot, kaip aš gundau klubais! - Ji užsidengė veidą šydu ir
sumirksėjo kaip pelėda. - Matot, kaip masinu akimis! - Ji pakratė
krūtis ir triukšmingai sutarškino apyrankėmis. - Matot, kaip virs
tu vidurnakčio vilioke!
- Veikiau rūkytu šašlyku, - sumurmėjo Agata.
Kiko prunkštelėjo.
Profesorės Plukės šypsena dingo sykiu su akcentu.
- Maniau, išmokysiu jus, kaip ištverti „Tūkstantį ir vieną naktį“:
atsparus smėliui makiažas, musulmoniškos mados, net tikras septy
nių šydų šokis, - bet, matyt, reikėjo pradėti nuo ne tokių malonių
dalykų. - Ji pasitaisė turbaną. - Fėjos man pranešė, kad iš remon
AKLAVIETĖS m
tuojamo Joniuko prieglobsčio dingsta saldumynai. Juk žinote, šios

mokyklos klasės iš ledinukų, kad primintų jums pagundas, kurias
išvysite už mūsų vartų. - Ji prisimerkė. - Bet mes žinome, kas nu
tinka mergaitėms, valgančioms ledinukus. Pradėjusios valgyti, jos
nebegali liautis. Jos išklysta iš kelio. Tampa raganų grobiu. Jos ap
siryja iš malonumo ir miršta nutukusios, netekėjusios ir karpotos.
Mergaitės apstulbo, kad tarp jų atsirado tokių, kurios griauna
bokštą, juo labiau - gadina figūrą saldumynais. Agata piktinosi
su visomis. Tačiau jai iš kišenės pabiro zefyrai, paskui žydras čiul-
pinukas, gabalas imbierinio meduolio ir dvi porcijos šokoladinio
skanėsto. Iškart visos dvidešimt mergaičių aiktelėjo.
- Neturėjau laiko papusryčiauti, - gynėsi Agata. - Kiaurą naktį
nieko nevalgiau!
Bet niekas jos neužjautė, net Kiko - atrodė, ji gailisi, kad malo
niai elgėsi su Agata. Si kaltai čiupinėjo savo gulbę.
- Dvi savaites po vakarienės plausi indus, Agata, - tarė profe
sorė. - Pravartu bus prisiminti dalyką, kuriuo išsiskiria princesės, o
nenaudėlėms - jis nei galvoj nei uodegoj.
Agata atsisėdo tiesiai kaip žvakė. Atsakymas!
- Prisiminsi dietą, - irzliai sušvokštė profesorė.
Turbanuota mokytoja toliau dėstė arabiško grožio paslaptis, o
Agata susmuko ant sofutės. Viena pamoka ir jau šitiek bėdų. Jai
grėsė privalomas siaubingasis pokylis, pora savaičių indų plovy
kloje ir, aiškus daiktas, karpota ateitis, todėl ji persigandusi suvokė
Mokyklos Direktoriaus mįslę turinti įminti kuo greičiau.
- Gal užnuodyti jos maistą? - iškošė Hestera.

-Ji nieko nevalgo, - priminė Anadilė, plumpinanti šalia per
Pagiežos salę.
- O lūpų dažus?
- Mus užrakins Pražūties kambaryje daugeliui savaičių! - sune
rimo paknopstomis jas prisivijusi Mažė.
- Man nesvarbu, kaip mes tai padarysim ar koks bus atpildas, -
sušnypštė Hestera. - Noriu sunaikinti tą gyvatę.
Ji adapojo 66 kambario duris ir pamatė Sofiją, kūkčiojančią ant
lovos.
- Oho, gyvatė verkia, - tarė Anadilė.
- Kas tau, brangioji? - paklausė Mažė. Jai staiga pagailo mer
gaitės, kurią turėjo nužudyti.
Sofija žliumbdama papasakojo, kas nutiko Mokyklos Direkto
riaus bokšte.
- Bet jis liepė įminti mįslę, o aš nežinau atsakymo. Tedrosas
mano, kad esu ragana, nes geriausiai adieku visas užduotis, ir nie
kas nesupranta, kad aš nuolat laimiu, nes esu tobulybė!
Hestera buvo pasiruošusi ją čia pat pasmaugti. Paskui jos veidas
persimainė.
- Mįslė. Jei įminsi... grįši namo?
Sofija linktelėjo.
- Ir mes tavęs daugiau nematysime? - paklausė Anadilė.
Sofija linktelėjo.
- Mes įminsime, - patikino ją priverstinės kambario draugės.
- Tikrai? - sumirksėjo Sofija.
- Tu labai nori grįžti namo? - paklausė Hestera.
- O mes norim, kad tu grįžtum namo, dar labiau, - pridūrė
Anadilė.
- Na, jūs bent jau tikite manim, - suraukė kaktą Sofija, šluos
tydamasi ašaras.
- Kaltas, kol neįrodyta priešingai, - atkirto Hestera. - Amži
nųjų niekadarių taisyklė.
AKLAVIETĖS m
- Tačiau ilgalainiui apie šitą nuotykį nepasakočiau. Jie pamany

tų, kad tau smegenys suminkštėjo, - tarė Anadilė.
- Aš irgi taip pamaniau, visi meluotų sulaužę tokią daugybę tai
syklių? - tarė Mažė, kuriai nepavyko paversti gulbės ženklo šokola
du. - Po galais, šitas paukštis nepataisomas.
- Kaip atrodo Mokyklos Direktorius? - paklausė Hestera So
fijos.
- Senas. Labai labai senas.
- Ir tu matei patį Pasakiklį ?- paklausė Anadilė.
- Tą keistą rašiklį ?Jis visą laiką rašė apie mus.
- Ką? - sušuko visos trys raganaitės.
- Bet tu dar mokinė! - tarė Hestera.
- Kokie mokyklos įvykiai gali būti verti pasakos? - nepatikėjo
Anadilė.
- Esu tikra, kad čia klaida, kaip ir visa kita, - šniurkščiojo Sofi
ja. - Man tereikia įminti mįslę, pasakyti Mokyklos Direktoriui at
sakymą ir aš žybt dingstu iš šios prakeiktos vietos. Labai paprasta.
Ji pamatė, kaip mergaitės susižvalgė.
-Juk paprasta?
- Mįslės dvi, - tarė Anadilė, nenuleisdama akių nuo Heste-
ros. - Mokyklos Direktoriaus mįslė.
Hestera atsisuko į Sofiją.
- Ir kita - kodėl jis nori, kad tu ją įmintum.
Žodžio „šokis“Agata bijojo dar labiau negu „pokylis“.

- Visos dorosios mergaitės turi šokti pokylyje, - tarė Poluksas,
svirduliuodamas ant mulo kojų Drąsos bendrajame kambaryje.
Agata stengėsi nekvėpuoti. Kambarys nuo rausvai rudų krės
lų, lokio kailio kilimo, oda įrištų knygų apie medžioklę ir jojimą,
nuo briedžio galvos, besipuikuojančios nepadoriai dideliais ragais,

trenkė oda ir odekolonu. Jai trūko Blogio mokyklos, dvokiančios
kapinėmis.
Poluksas mokė mergaites ilgalaimių pokylio šokių. Agata nieko
nesuprato, nes jis be paliovos griuvinėjo ir bambėjo, kad „viskas
paaiškės, kai jis atgaus kūną“. Užkliuvęs kanopa už kilimo, pasi
smeigęs ant ragų ir užpakaliu žnektelėjęs j židinį, Poluksas sulojo,
kad jos jau tikrai supratusios, ką daryti, ir atsisuko į būrelį fėjų su
gluosnio smuikais.
- Griežiat voltą!
Ir fėjos užgriežė, žaibo greitumu partneriai svaidė Agatą vienas
kitam į glėbį, liemuo prie liemens, sukiniai vis greitėjo, kol šokėjai
susiliejo ir virto miglota dėme. Agatai užsiliepsnojo kojos. Visos
mergaitės kambaryje atrodė kaip Sofija. Kurpės! Ji vėl avi tas kurpes!
- Sofija! Ateinu! - sukliko ji.
Paskui susivokė gulinti ant grindų.
- Alpti reikia tiksliai numatytu laiku, - susiraukė Poluksas. -
Dabar netinkamas metas.
- Aš suklupau, - atkirto Agata.
- O jei apalpsi per pokylį? Sąmyšis! Paskutinis peilis!
- Aš neapalpau!
- Pokylis virstų vidurnakčio katastrofa!
Agata perbedė jį akimis.
- Aš nealpstu.
Kai mergaitės susirinko ant Pusiaukelės užutekio kranto į ben
dravimo su gyvūnais pamoką, jų laukė profesorė Balandėlė.
- Princesė Urna susirgo.
Mergaitės šnairavo į Agatą, nes mokytoją susargdino, be abejo,
norų žuvelių sunaikinimas. Profesorė Balandėlė taip staiga nerado
kuo jos pakeisti, todėl mokines paleido.
AKLAVIETĖS 177
- Pirmas astuonias vietas užimančios mokinės gali pasinaudo

ti Gražinimosi kambariu. Paskutines astuonias vietas užimančios
mokinės tą laiką gali skirti apmąstymams apie vidutinybę.
Beatričė su septyniomis palaižūnėmis nuplaukė j Gražinimosi
kambarį darytis manikiūro, astuonios atsilikėlės nuskubėjo į fech
tavimo pamoką paganyti akių į vaikinus, nes jie kaudavosi nuogi
iki juosmens. Agata nuskubėjo į Gėrio galeriją, tikėdamasi, kad ši
padės jai įminti mįslę.
Ji klaidžiojo tarp skulptūrų, stendų ir iškamšų, apšviestų raus
vos deglų liepsnos, ir staiga ji prisiminė Mokyklos Direktoriaus
nutartį, kad ragana negali draugauti su princese. Bet kodėl? Turi
būti kokia nors kliūtis. Be abejo, tai ir yra paslaptingasis dalykas,
kurį princesė gali turėti, o nedorėlė - ne. Ji laužė galvą, kas tai ga
lėtų būti, kol sprandas paraudonavo ir ėmė niežėti. Tačiau mįslės
neįminė.
Agata pajuto, kad ją vėl traukia kampinė niša, nukabinėta mi
glotais Gavaldeno skaitytojų atvaizdais. Prisiminė profesorės Ba
landėlės pokalbį su moterimi sukąstais dantimis. Dailininką jos
vadino profesoriumi Seideriu. Tas pats Seideris, kuris dėsto Žyg
darbių istoriją? Rodos, dabar bus jo pamoka.
Sį kartą Agata paveikslus apžiūrinėjo neskubėdama ir suprato,
kad kiekvienas gamtovaizdis kiek kitoks: aikštėje atsirasdavo dau
giau krautuvių, bažnyčia iš baltos tapo raudona, už ežero iškilo du
vėjo malūnai, kol kaimas pasidarė lygiai toks, kokį ji paliko. Dar
labiau suglumusi, ji slinko pro piešinius, kol prie vieno nejučiomis
sustojo.
Ant bažnyčios laiptų vaikai skaitė pasakas, ir saulė apšvietė
mergaitę violetiniu švarkeliu ir geltona skrybėlaite su saulėgrąžo
mis. Agata prikišo nosį prie jos. Alisa? Tikriausiai. Kepėjo duktė
kasdien dėvėdavo tą patį juokingą švarkelį ir skrybėlaitę, kol buvo

pagrobta prieš aštuonerius metus. Priešingoje piešinio pusėje pa
klydęs saulės spindulys išplėšė iš tamsos ištįsusį vaikėząjuodais dra
bužiais, lazda daužantį katę. Runas. Agata prisiminė, kad jis bandė
išlupti Giltinei akį, tačiau mama apkūlė jį šluotkočiu. Tais metais
Runas irgi buvo pagrobtas.
Ji skubiai nuėjo prie kito paveikslo, kuriame prie pono Dovilio
knygyno rikiavosi dešimtys vaikų, bet saulė apšvietė tik du: plika
galvį Nelaimėlį, kandantį priešais stovinčiai mergaitei, ir tylų, dai
lų Gariką. Abu berniukai buvo pagrobti prieš ketverius metus.
Suprakaitavusi Agata lėtai atsisuko į gretimą piešinį. Aukštai
ant smaragdinės kalvos skaitė vaikai, bet dvi mergaitės sėdėjo apa
čioje, ant ežero kranto, nutviekstos saulės. Mergaitė juodais dra
bužiais brėžė degtukus ir mėtė į vandenį. Mergaitė rausvais drabu
žiais stropiai kimšo į maišelius agurkus.
Agatai užgniaužė kvapą. Ji vėl pralėkė pro visus paveikslus.
Kiekviename saulė apšvietė po du vaikus: vieną linksmą ir gražų,
kitą keistą ir niūrų. Agata atsitraukė ir užsiropštė karvės iškamšai
ant pasturgalio, kad galėtų iškart matyti visus paveikslus, o šie at
skleidė jai tris dalykus apie profesorių Seiderį...
Jis gali patekti iš tikrovės į pasaką ir iš pasakos į tikrovę. Jis žino,
kodėl čia iš Gavaldeno nešami vaikai.
Ir jis gali padėti joms grįžti namo.
Sutilindžiavo fėjos, skelbdamos kitos pamokos pradžią. Aga
ta įsiveržė į Pasakų teatrą ir įsispraudė prie Kiko. Tedrosas ir kiti
vaikinai žaidė rankinį su feniksu, išskaptuotu akmeninės scenos
priekyje.
- Tristanas net nepasisveikino, - pasiskundė Kiko. - Gal mano,
kad dabar aš karpota, nes kalbėjausi su tavim...
AKLAVIETĖS
- Kur Seideris ?- paklausė Agata.

- Profesorius Seideris, - pataisė kažkas.
Agata pakėlė akis ir pamatė gražų žilaplaukį mokytoją žaliu
kaip dobilas kostiumu. Mįslingai jai šypsodamasis, jis lipo ant sce
nos. Tas pats žmogus, kuris šypsojosi jai vestibiulyje ir ant tilto.
Trenktas profesorius.
Agata lengviau atsikvėpė. Jei ji profesoriui taip patinka, jis ti
krai padės.
-Jūs žinote, kad turiu ketvirtą pamoką ir čia, ir Blogio moky
kloje, deja, vienu metu dviejose vietose būti nesugebu. Todėl jus
mokysiu kas antrą savaitę, - pasakė jis, įsikibęs į tribūną. - Tas sa
vaites, kai manęs čia nebus, pas jus ateis buvę auklėtiniai papasa
koti apie savo nuotykius Bekraščiame miške. Jie bus atsakingi už
jūsų savaitines užduotis, todėl prašau juos gerbti kaip mane. Be
to, man tenka atsakomybė už daugybę mokinių ir istoriją, todėl
įprastą darbo laiką manęs mokykloje nebus, o į klausimus nei per
pamokas, nei po pamokų aš neatsakinėsiu.
Agata kostelėjo. Kaip ji sužinos atsakymus, jei jis neleidžia už
duoti klausimų?
-Jeigu turėsite klausimų, - tarė Seideris, žiūrėdamas į klasę ne
mirksinčiomis rudomis akimis, - atsakymus tikrai rasite knygoje
„Miško istorija moksleiviams“ arba kitose mano parašytose knygo
se, kurias galima pasiimti iš Dorybės bibliotekos. Dabar patikrin
siu, ar visi esate. Beatričė ?
- Taip.
- Pakartok dar kartą, Beatriče.
- Aš čia, - irzliai atsiliepė Beatričė.
- Ačiū, Beatriče. Kiko!
- Esu!
- Pakartok, Kiko.
- Aš čia, profesoriau Seideri!
- Puiku. Ryna!
- Taip.
- Pakartosi dar kartą?
Agata suaimanavo. Tokiu greičiu jis tikrins juos kokią savaitę.
- Tedrosas!
- Čia.
- Garsiau, Tedrosai.
- Šimtas perkūnų, jis kurčias? - suniurnėjo Agata.
- Ne, kvailiuke, - atsakė Kiko. - Jis aklas.
Agata suprunkštė.
- Nejuo...
Stiklinės akys. Vardų taikymas prie balsų. Rankos, įsikibusios į
tribūną.
- Bet jo paveikslai! - suriko Agata. - Jis matė Gavaldeną! Jis
matė mus!
Tada profesorius Seideris pažvelgė jai į akis ir nusišypsojo, lyg
patvirtindamas, kad iš tikrųjų nieko niekada nėra matęs.
- Pasakykit, ar gerai supratau, - paprašė Sofija. - Iš pradžių buvo

du Mokyklos Direktoriai. Broliai.
- Dvyniai, - tarė Hestera.
- Vienas geras, kitas blogas, - pridūrė Anadilė.
Sofija ėjo palei aptrupėjusias marmurines freskas Blogio vesti
biulyje. Aptraukta smaragdiniais dumbliais ir mėlynomis rūdimis,
apšviesta melsvai žalios deglų liepsnos, salė priminė katedrą, kuri
beveik visada buvo nugrimzdusi į vandenį.
AKLAVIETĖS l8l
Ji sustojo prie freskos, kurioje buvo nutapyti du jaunuoliai pilies

salėje, einantys sargybą prie užburto rašiklio, jos matyto Mokyklos
Direktoriaus bokšte. Vienas brolis vilkėjo ilgais juodais drabužiais,
kitas - baltais. Sutrūkinėjusioje mozaikoje ji įžiūrėjo vienodus gra
žius veidus, vaiduokliškai šviesius plaukus ir gilias mėlynas akis.
Bet brolio baltais drabužiais veidas buvo širdingas, švelnus, o bro
lio juodais drabužiais - šaltas ir atšiaurus. Vis dėlto abiejų veidai
atrodė pažįstami.
- Šie broliai vadovavo abiem mokykloms ir saugojo stebuklin
gąjį rašiklį, - tarė Sofija.
- Pasakiklį, - pataisė Hestera.
- Ir pusę laiko laimėdavo Gėris, o kitą pusę - Blogis ?
- Maždaug, - atsakė Anadilė, šerdama sraigę žiurkėms kišenė
je. - Mama sakydavo, kad Gėriui ilgą laiką sekdavosi, bet Blogis
sugalvodavo vis naujų gudrybių, versdamas Gėrį tobulinti gynybą
ir atkovoti prarastas pozicijas.
- Gamtoje reikia išlaikyti pusiausvyrą, - tarė Mažė, kramsno-
dama vadovėlį, paverstą šokoladu.
Sofijapriėjo prie kitos freskos, joje nedorasis brolis, užuot ramiai
valdęs kartu su geruoju broliu, paleido ant jo užkeikimų krušą.
- Bet blogasis manė galėsiąs valdyti rašiklį - tfu, Pasakiklį, - ir
pasirūpinsiąs, kad Blogis būtų nenugalimas. Taigi jis sutelkė ka
riuomenę broliui sunaikinti ir pradėjo karą.
- Didįjį karą, - pridūrė Hestera. - Mat kariavo visi: vieni gero
jo, kiti blogojo brolio pusėje.
- Ir paskutinį mūšį kažkatras laimėjo, - pasakė Sofija, rydama
akimis paskutinę freską: marias ilgalaimių ir niekadarių, besilen
kiančių Mokyklos Direktoriui su kauke ir sidabriniais drabužiais.
Virš jo plaštakų plūduriavo Pasakiklis. - Bet niekas nežino katras.
- O ji pagavi, - išsišiepė Anadilė.

- Tai negi niekas nežino, jis gerasis brolis ar blogasis ?- paklau
sė Sofija.
- Visi apsimeta, kad tai paslaptis, - atsakė Hestera, - bet po
Didžiojo karo Blogis nenugali nė vienoje pasakoje.
- Bet juk rašiklis tik užrašo, kas vyksta miške? - stebėjosi Sofi
ja, įdėmiai apžiūrinėdama keistus ženklus plieniniame Pasakikly-
je. - Juk pasakų baigtį lemiame mes ?
- O visi nenaudėliai vieną dieną galą gauna šiaip sau, nei iš šio,
nei iš to? - suniurnėjo Hestera. - Tas rašiklis primeta mums mūsų
likimą. Tas rašiklis išgalabijavisus nedorėlius. Tas rašiklis valdomas
Gėrio.
- Pasakiklis, brangioji, - čepsėdama pataisė Mažė. - Ne rašiklis.
Hestera pliaukštelėjo jai per lūpas, išmušdama knygą.
- Bet jeigu vis tiek kaskart gausite galą, kam tada nedorėlius mo
kyti? - paklausė Sofija. - Kam apskritai reikia Blogio mokyklos?
- Klausk mokytojų, - suspigo Mažė ir ėmė raustis krepšyje, ieš
kodama didesnės knygos.
- Puiku, vadinasi, jūs, nenaudėliai, nebegalite laimėti, - nusi
žiovavo Sofija, brūžindama nagus marmuro skeveldra. - Kaip tai
susiję su manim?
- Pasakiklis pradėjo tavo pasaką, - susiraukė Hestera.
- Irkas?
- Atsižvelgdamas į tavo dabartinę mokyklą, Pasakiklis mano,
kad tu šios pasakos piktadarė.
- Ir aš turėčiau susirūpinti dėl rašiklio nuomonės? - Sofija jau
dailinosi kitos rankos nagus.
- Atsiimu žodžius dėl pagavumo, - įgėlė Anadilė.
- Piktadariai žūva, kopūstgalve! - suriko Hestera.
AKLAVIETĖS 183
Sofija nusilaužė nagą.

- Bet Mokyklos Direktorius sakė, kad as galėsiu grįžti namo!
- Arba jo mįslė - spąstai.
-Jis geras! Pačios sakėt!
- O tu mokaisi Blogio mokykloje, - priminė Hestera. - Jis ne
tavo pusėje.
Sofija įsistebeilijo į ją. Anadilės ir Mažės veidai irgi buvo niūrūs.
- Aš čia mirsiu? - suspigo Sofija ir pasruvo ašaromis. - Negi
nieko negaliu padaryti?!
- Įmink mįslę, - gūžtelėjo pečiais Hestera. - Tai vienintelis bū
das sužinoti, ką jis sumanęs. Be to, paskubėk. Jei dar vieną užduotį
adiksi geriausiai, aš pati tave užmušiu.
- Tai pasakyk man atsakymą! - sukliko Sofija.
- Ko Blogis niekada negali turėti, o Gėris visada turi turėti ? -
susimąstė Hestera, kasydamasi tatuiruotę.
- Gal gyvūnų? - spėjo Mažė.
- Piktadariai gali turėti gyvūnų pakalikų. Tereikia juos papirk
ti, - atsakė Anadilė. - Gal garbės?
- Ir Blogis turi savitą garbės, drąsos ir visų kitų dalykų, kuriais
neva pasižymi Gėris, supratimą, - atsiliepė Hestera. - Tiesiog mes
taikliau juos pavadinome.
- Žinau!
Visos atsisuko į Sofiją.
- Gimtadienio vakarėlis! - tarė ji. - Kas norėtų eiti į nedorėlių
puotą?
Anadilė ir Hestera išvertė akis.
- Kvailas atsakymas todėl, kad ji nieko nevalgo, - paaiškino
Mažė. - Juk ir smegenims reikia maisto.
- Tada tu turėtum būti protingiausia pasaulyje! - sukriokė So
fija.
i 84 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Mažė perbedė ją akimis.

- Neužmiršk, kad baisiausių piktadarių mirtys irgi baisiausios.
Sunerimusi Sofija atsisuko į Hesterą.
- Ar ledi Laso pasakytų man atsakymą?
- Jei tai, jos nuomone, padėtų Blogiui laimėti.
- Teks elgtis gudriai, - perspėjo Anadilė.
- Ir apdairiai, - pridūrė Hestera.
- Gudriai? Apdairiai? Man tai vieni juokai, brangioji, - su pa
lengvėjimu ištarė Sofija. - Mįslė, galima sakyti, jau įminta.
- Arba ne, nes mes penkiolika minučių vėluojame, - įsiterpė
Mažė.
Ir iš tikrųjų šaltesnis už ledinę ledi Leso klasę buvo tik žvilgs
nis, kurį ji metė į keturias mergaites, kai šios, įsmukusios pro duris,
bėgo į savo vietas.
- Liepčiau jus nubausti, bet budeliai darbuojasi su mano praė
jusios pamokos mokiniais.
Per grindis atsklido berniūkščių klyksmas. Visa klasė sudrebėjo,
pagalvojusi apie tai, kas vyksta Pražūties kambaryje.
- Pažiūrėsim, ar mūsų vėluotojos sugebės atpirkti kaltę, - tarė
ledi Leso, grėsmingai kaukšėdama kulniukais.
- Apie ką mokomės? - sušnibždėjo Sofija Hortui.
- Ji klausinėja mūsų apie garsias nemezidės, - tyliai atsakė Hor-
tas. - Puikiai atsakęs į klausimą, gauni štai šitą. - Jis puikuodamasis
parodė milžinišką prilipinamą karpą ant skruosto.
Sofija atšoko.
- Tai atlygis ?
- Hestera, ar gali pasakyti, koks piktadarys sunaikino savo ne
mezidę košmaro prakeiksmu?
AKLAVIETĖS 185
- Finola Fėjų Rijikė. Ragana Finola sapnuodavosi fėjoms ir

įkalbėdavo nusikirpti sparnus. Kai fėjos nebegalėjo skraidyti, Fi
nola jas po vieną sugaudė ir sušveitė.
Sofija gurktelėjo, nors nelabai turėjo seilių, burna buvo išdžiū
vusi. Tačiau ji kaip gyva nieko nebuvo girdėjusi apie Finolą Fėjų
Rijikę, vadinasi, Hestera klysta.
- Puiku! Finola Fėjų Rijikė! Viena garsiausių pasakų! - tarė
ledi Leso ir priklijavo Hesterai ant rankos milžinišką karpą.
Garsiausių? Sofija susuko nosį. Kur garsiausių?
- Anadile, įvardyk piktadarį, kuris nužudė savo nemezidę užsi
maskavęs! - paliepė ledi Leso.
- Reksas Pasiutęs Lokys. Apsitempė lokio kailiu, nes princesė
Anatolė dievino lokius. Kai ji bandė jį paglamonėti, Reksas per
pjovė jai gerklę.
- Reksas Pasiutęs Lokys mums - puikus pavyzdys! - pritarė ledi
Leso ir priklijavo karpą Anadilei prie kaklo. - Jei jis būtų gyvas, nė
vienas piktdžiugiaujantis Klarisos gaidžiukas nebesivaipytų!
Sofija prikando lūpą. Negi jos išsigalvojo?
- Mažę, pasakyk, koks piktadarys nužudė savo nemezidę
atmainęs!
- Speigo Karalienė! Sušaldė princesę į ledą ir paliko ryto sau
lėkaitoje!
- Mano mylimiausia pasaka! - sugriaudė ledi Leso. - Amžinai
gyvuosianti pasaka...
Sofija prunkštelėjo.
- Juokinga? - paklausė ledi Leso.
- Kaip gyva nieko apie jas nesu girdėjusi, - atsakė Sofija.
Hestera ir Anadilė susmuko ant kėdžių.
i86 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Kaip gyva nesi girdėjusi ?- nusišaipė ledi Leso. - Tai šlovin

giausios Blogio pergalės! Garbė, įkvepianti būsimus nedorėlius!
„Keturios mergelės šulinyje!“ „Dvylika nuskandintų princesių!“
„Uršulė apsišaukėlė!“ „Ragana...“
- Apie šitas irgi nieko niekada nesu girdėjusi, - atsiduso Sofija,
braukdama atgal plaukus. - Ten, iš kur atvykau, niekas neskaity
tų pasakos, kurioje nugali Blogis. Visi nori, kad laimėtų Gėris, nes
Gėris gražesnis, puošniau apsirengęs ir turi daugiau draugų.
Ledi Leso neteko žado.
Sofija atsisuko į bendraklasius.
- Atsiprašau, kad jūs niekam nepatinkant, kad jūs niekada ne
laimite ir kad turite beprasmiškai lankyti mokyklą, bet tai tiesa.
Hestera užsidengė veidą drabužio kraštu.
Mažė pasilenkė į priekį ir sušnibždėjo Sofijai į ausį:
- Mįslė, mieloji.
- Ak, tiesa, - surimtėjo Sofija. - Kadangi gavau žodį, štai gal
vosūkis. Man labai svarbu jį išspręsti, todėl būčiau be galo dėkinga
už pagalbą. Ko piktadarys niekada negali turėti, o princesė visada
turi turėti? Gal kas nors ateis į galvą? Nesivaržykite iškloti. Merei,
brangieji.
- Gal kas ir atėjo, - tarė ledi Leso.
- Taip ir maniau, - nusišypsojo Sofija. - Kas? Ką aš turiu, o jūs
neturit?
Ledi Leso prisikišo prie jos.
- Nieko. Iki pamokos pabaigos mes nieko iš tavęs nebeišgirsime.
Sofija norėjo prašyti pagalbos, bet negalėjo pratarti nė žodžio.
Jos lūpos buvo surakintos.
- Daug geriau, - tarė ledi Leso ir padabino Sofiją karpa tarpu
akyje.
AKLAVIETĖS
Sofija iš paskutiniųjų stengėsi prasižioti, o ledi Leso ramiai pa

sitaisė purpurinį drabužį, nekreipdama dėmesio į sustingusius iš
baimės mokinius.
- Dabar, Hortai, pasakyk, koks piktadarys pasinaudojo mirti
nais kranklių spąstais.
Svokšdama pro nosį, Sofija bandė atverti bumą rašikliu, plau
kų smeigtuku ir ledo varvekliu, bet tik lūpas susibadė. Ji išmėgino
viską - aikčiojo, dejavo, klykė, tačiau ją supo tyla, baimė, kraujas...
O iš pirmo suolo šnairavo Hestera.
- Sakai, mįslė jau įminta?
13
Pražūties kambarys
gata nenutuokė, kodėl pietūs vadinami bendrais, nes ilga-
A laimiai sėdėjo su ilgalaimiais, niekadariai su niekadariais,

ir abi mokyklos apsimetė, kad antrosios nėra.
Pietaujama buvo proskynoje, iškylų lauke netoli vartų j Mėlyną
jį mišką. į šią proskyną mokiniai turėdavo eiti vingiuotais medžių
tuneliais, kurie nuolat siaurėjo, kol vienas po kito vaikai tuščiavi
duriu kamienu išlėkdavo
ant smaragdinės
žolės.
PRAŽŪTIES KAMBARYS 189
Išnirusi iš Gėrio tunelio, Agata nusekė paskui ilgalaimius; nimfos

raudonais gobtuvais dalijo jiems pintinėles su valgiu. Niekadariai,
išlindę iš Blogio tunelio, iš vilkų raudonais kostiumais gavo po ap
rūdijusį kibirėlį.
Agata susirado ūksmingą veją ir išsiėmė iš pintinėlės sumušti
nius su rūkytu upėtakiu, glaudenių salotų, braškių suflė ir bute
liuką žaižaruojančio vandens su citrina. Išmetė iš galvos mįsles ir
aklavietes ir, varvindama seilę, išsižiojo kąsti sumuštinio...
Jį pačiupo Sofija.
- Tu nežinai, ką iškenčiau, - sukūkčiojo, susigrūdusi vos ne visą
sumuštinį. - Čia tavo. - Ji pastatė kibirėlį avižinės košės.
Agata spoksojo į ją.
- Aš klausiau, - veblėjo Sofija kramtydama. - Pasirodo, am
žinieji niekadariai turi pratintis prie skurdo. Pratybos. Beje, labai
skanu.
Agata tebespoksojo.
- Kas yra? - paklausė Sofija. - Dantys kruvini ?Nes aš maniau,
kad jau...
Agatai per petį ji išvydo Tedrosą su draugais, rodantį pirštais ir
prunkščiantį.
- O ne, - suaimanavo Sofija. - Ką tu dabar darytum?
Agata vis dar stebeilijo į ją.
- Nesiusk, paliksiu tau suflė. - Paskui Sofija susiraukė. - Ko ta
velniūkštė man mojuoja?
Agata atsisuko ir pamatė proskynos gale mojančią Kiko. Ji pui
kavosi ką tik raudonai nudažytais plaukais, lygiai tokios spalvos
kaip Tristano. Agata išblyško.
- Tu ją pažįsti? - paklausė Sofija, žiūrėdama, kaip apsvaigusi
Kiko artinasi prie Tristano.
igo GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Mes draugės, - atsakė Agata, modama Kiko trauktis nuo jo.

- Tu turi draugę? - nustebo Sofija.
Agata atsisuko j ją.
- Ko j mane taip žiūri! - suspigo Sofija.
- Tu nevalgei ledinukų, tiesa?
- Ką? - sukliko Sofija supratusi ir žaibiškai nusiplėšė nuo veido
Leso karpą. - Ko tu man nepasakei! - prikišo ji, o Tedrosas su ben
drais pratrūko džiūgauti. - Blogiau negali būti, - sudejavo Sofija.
Hortas pakėlė numestą karpą ir nusinešė.
Sofija pažvelgė į Agatą. Šioji šyptelėjo.
- Nė kiek nejuokinga! - suaimanavo Sofija.
Bet Agata jau juokėsi, Sofija irgi.
- Kaip manai, ką jis su ja darys? - sukikeno Agata.
Sofija liovėsi juoktis.
- Mes turim grįžti namo. Dabar.
Agata papasakojo Sofijai apie nesėkmes menant mįslę, tarp
jų ir apie neįvykusį pokalbį su profesorium Seideriu. Ji nespėjo
jo paklausti apie paveikslus, nes Seideris išlėkė į Blogio mokyklą,
palikęs tris nukaršusius paršus skaityti paskaitos apie gynybinius
įtvirtinimus.
- Jis vienintelis gali mums padėti, - tarė Agata.
- Verčiau paskubėkim. Mano dienos suskaičiuotos, - niūriai
prisipažino Sofija ir papasakojo apie pokalbį su kambario bendrė-
mis, nenutylėdama ir pranašystės apie savo pražūtį.
- Tu mirsi? Kvailystė. Mūsų pasakoje tu negali būti piktadarė,
jeigu mes draugės.
- Todėl Mokyklos Direktorius ir pasakė, kad mes negalime būti
draugės, - atsiliepė Sofija. - Kažkas turi mus išskirti. Mįslės įmi
nimas.
PRAŽŪTIES KAMBARYS ^ 191
- Kas galėtų mus išskirti? - suglumo Agata. - Gal tai susiję?

Tas dalykas, kurį Gėris turi, o Blogis ne. Kaip manai, ar ne todėl
Gėris visada laimi ?
- Laimėdavo Blogis, pasak ledi Leso. Bet dabar Gėris turi kaž
ką, ko Blogis negali įveikti.
- Bet Mokyklos Direktorius uždraudė mums grįžti į jo bokštą.
Vadinasi, tai ne žodis, ne daiktas, ne sąvoka...
- Turim ką nors daryti!
- Pagaliau šis tas ima aiškėti. Pirma, tas dalykas gali mus suprie
šinti. Antra, jis visada stipresnis už Blogį. Trečia, mes galime tai
daryti...
Mergaitės atsisuko viena į kitą.
- Supratau, - tarė Agata.
- Aš irgi, - atsiliepė Sofija.
- Tai akivaizdu.
- Labai.
- Tai... tai...
- Taip, tai...
- Neįsivaizduoju, - pripažino Agata.
- Aš irgi, - atsiduso Sofija.
Lauke ilgalaimiai lėtai slinko arčiau savo damų. Mergaitės laukė
kaip gėlės, kol jas nuskins, tačiau matė, kad liūto dalis atitenka Be
atričei. Si koketavo su garbintojais, o Tedrosas muistėsi ant kelmo.
Galop jis atsistojo, prasibrovė pro vaikinus į priekį ir pakvietė Be
atričę pasivaikščioti.
-Jis turėjo išgelbėti mane, - suinkštė Sofija žiūrėdama, kaip
juodu nueina.
- Sofija, mes turim galimybę išgelbėti kaimą nuo dviejų šimtų
metų senumo prakeiksmo, o vaikus nuo kankinimų ir pražūties,
vilkų, bangų, chimerų ir kitų šios siaubingos mokyklos baisybių, be

to, nutraukti pasaką, kuri tave nužudytų. O tu galvoji apie vaikiną?
- Aš norėjau laimingos pabaigos, Agata, - atsakė Sofija, jos
akyse sužibo ašaros.
- Laiminga pabaiga - gyvoms grįžti namo, Sofija.
Šioji tik linktelėjo, lydėdama akimis Tedrosą.
- Sveiki atvykę į gerų darbų pamoką, - tarė profesorė Balandėlė

mokiniams, susirinkusiems Tyrumo bokšto bendrajame kambary
je. - Mes šiek tiek atsiliekame, todėl apsieisime be įprastų manda-
gybių. Pirmiausia pasakysiu, kad metams bėgant pastebėjau, jog ši
pamoka vis menkiau vertinama, ir tai kelia nerimą.
- Nes ji po pietų, - sušnibždėjo Tedrosas Agatai į ausį.
- Kodėl su manim kalbi?
- Kokiais raganiškais kerais mane užbūrei, kad išsirinkčiau tavo
babaušį? Aš rimtai klausiu.
Agata neatsigręžė.
- Kažką padarei, - suirzo Tedrosas. - Pasakyk.
- Negaliu atskleisti raganų paslapčių, - atšovė Agata, žiūrėda
ma į tolį.
- Taip ir maniau! - Tedrosas sugavo piktą profesorės Balandė
lės žvilgsnį ir išdidžiai jai nusišypsojo. Profesorė pavartė akis ir kal
bėjo toliau. Tedrosas vėl pasilenkė prie Agatos. - Pasakyk, ir mano
vaikinai paliks tave ramybėje.
- Tu irgi?
- Tik pasakyk, ką padarei.
Agata giliai iškvėpė.
- Pasinaudojau Hopsokotlio apžavais, galingais negausių Ga-
valdeno Katės Giltinės raganų burtais. Jos įsikūrusios ant Kalisės
upės kranto ir ne tik puikiai moka kerėti, bet ir...
PRAŽŪTIES KAMBARYS
- Ką padarei ?
- Hopsokodio apžavai, - atsisuko į jį Agata, - įsisiurbia į sme
genis kaip pulkas dėlių. Jie įsiskverbia į kiekvieną plyšelį ir daugi
nasi, veisiasi, pūliuoja, kol išmuša valanda. O kai užpildo kiekvieną
kertelę ir kampelį... šliurpt! Iščiulpia visas aliai vienos protingas
mintis, lieki paikas kaip asilo subinė.
Tedrosas paraudo.
- Dar vienas dalykas. Tai veikia amžinai, - pasakė Agata ir nu
sisuko.
Tedrosas kažką murmėjo apie kartuves, užmėtymą akmenimis
ir kitas tėvo sugalvotas bausmes nedoroms moterims, o Agata klau
sėsi, kaip profesorė Balandėlė įrodinėja gerų darbų svarbą.
- Po kiekvieno gero darbo, padaryto su gerais ketinimais, siela
tampa vis tyresnė. Pastaruoju metu mano mokiniai elgiasi taip, lyg
geri darbai būtų tikra kankynė, ir mieliau puoselėja savimeilę, pasi
pūtimą ir vaikosi mažesnės liemens apimties. Patikėkite, sėkmė gali
nuo mūsų nusigręžti kiekvieną akimirką!
- Nenusigręš, jei Pasakiklis paklūsta Mokyklos Direktoriui, -
tarė Agata.
- Agata, Mokyklos Direktorius nė trupučio nesikiša į pasakos
raidą, - atkirto profesorė Balandėlė. - Jis nevaldo Pasakiklio.
- Man pasirodė, kad jis - puikus burtininkas, - atsiliepė Agata.
- Adeisk, nesupratau?
-Jis gali susiskaidyti į šešėlius. Jis gali pradanginti kambarį. Ti
krovę gali paversti sapnu, vadinasi, jis gali valdyti Pasakiklį.
- O tu iš kur žinai? - atsiduso profesorė Balandėlė.
Agata pamatė, kad Tedrosas pašaipiai vyptelėjo.
- Nes jis man parodė, - atsakė ji.
Tedroso vypsnys išnyko. Profesorė Balandėlė užvirė kaip arbati
nis. Mokiniai neramiai vedžiojo akis nuo jos prie Agatos.
194 w GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Mokytoja kreivai šyptelėjo.

- Oi, Agata, kokia laki tavo vaizduotė. Ji tau pravers laukiant,
kad kas nors išgelbėtų tave nuo alkano slibino. Tikėkimės, kad iš
vaduotojas nepavėluos. Geras darbas turi būti kūrybiškas, įgyven
dinamas ir savaimingas...
Agata išsižiojo, bet profesorė Balandėlė užkimšo jai gerklę
žvilgsniu. Supratusi, kad nieko neįrodys, Agata išsitraukė perga
mentą ir ėmė konspektuoti pamoką sykiu su kitais.
Prieš gebėjimo išlikti pasakoje pamoką abiejų mokyklų auklėti
niai buvo sušaukti į susirinkimą proskynoje.
Kai tik Agata išniro iš medžių tunelio, Kiko stvėrė jai už rankos.
- Tristanas nusidažė plaukus!
Agata dirstelėjo į Tristaną, atsišliejusį į medį. Dabar jo plaukai
buvo šviesūs ir krito ant vienos akies. Jis jai kažką priminė.
- Pasakė, kad dėl Beatričės! - aimanavo Kiko.
Jos plaukai tebebuvo šlykščiai raudoni.
Agata pamatė, kad Tristanas stebi Beatričę, čiauškančią su Te-
drosu. Sis, aiškiai nuobodžiaudamas, pureno šviesius kirpčius,
krintančius jam ant...
Agata kostelėjo ir vėl pažvelgė į Tristaną, purenantį krintančius
ant akių šviesius kirpčius. Paskui dirstelėjo į Tedrosą; dvi jo marški
nių sagos buvo atsegtos, o kaklaraištis su auksine T atpalaiduotas.
Tada į Tristaną, atsisegusį dvi sagas ir atpalaidavusį savo kaklaraištį
su auksine T.
- O jei aš nusidažyčiau plaukus šviesiai kaip Beatričė? - neat
stojo Kiko. - Ar tada patikčiau Tristanui?
Agata atsisuko.
- Turi tučtuojau susirasti kitą kavalierių.
-DĖMESIO!
Ji pakėlė akis ir pamatė tarp dviejų tunelių vėduokle išsiskleidu

sius dėstytojus, tarp jų Kastorą su Poluksu, jų galvos vėl tabalavo
ant šuns kūno.
Į priekį žengė profesorė Balandėlė.
- Ėmė sklisti...
- PAJUDINKIT SUBINES, SLUNKIAI! - sulojo Kastoras.
Iš savo tunelio išlėkė niekadariai, paskutinė išsirito ir kluptelėjo
Sofija. Per visą proskyną ji metė į Agatą suglumusį žvilgsnį. Agata
gūžtelėjo pečiais.
Profesorė Balandėlė vėl išsižiojo...
- KALBĖS KLARISA BALANDĖLĖ, GĖRIO FAKULTE
TO DEKANĖ IR GERŲ DARBŲ GARBĖS PROFESORĖ, -
pristatė ją Kastoras.
- Ačiū, Kastorai, - padėkojo profesorė Balandėlė.
-MOKINIAI, KURIE TRUKDYS AR NETINKAMAI
ELGSIS, BUS TUČTUOJAU NUBAUSTI...
- Ačiū, Kastorai! - suspigo profesorė Balandėlė.
Kastoras nudūrė akis.
Profesorė Balandėlė atsikrenkštė.
- Mokiniai, mes jus sukvietėme, nes ėmė sklisti nepagrįsti
gandai...
- Aš sakyčiau - melagystės, - įsiterpė ledi Leso.
Agata pažino, kad čia ta pati mokytoja, nuplėšusi Seiderio pie
šinį Gėrio galerijoje.
- Pasakysiu aiškiai, - toliau kalbėjo profesorė Balandėlė, - Blo
gis nėra prakeiktas. Jis ir dabar gali įveikti Gėrį.
-Jei jo mokiniai stropiai mokysis! - suniurnėjo profesorius
Manlis.
Niekadariai sušurmuliavo, lyg netikėtų nė vienu žodžiu.
- Antra, Mokyklos Direktorius nepalaiko niekieno pusės, - pa

sakė profesorė Balandėlė.
- Iš kur jūs žinot? - sušuko Ravanas.
- Kodėl mes turėtume jumis tikėti?! - suriko Hestera, ir nieka
dariai pritardami ėmė švilpti.
- Nes turime įrodymą, - į priekį išėjo profesorius Seideris.
Niekadariai nutilo. Agata išplėtė akis. Įrodymą? Kokį įrodymą?
Paskui ji pamatė, kad ledi Leso itin surūgusi, vadinasi, įrodymas
iš tikrųjų yra. Gal tai mįslės įminimas?
- Paskutinis, bet irgi labai svarbus dalykas, - kalbėjo profesorė
Balandėlė. - Pagrindinė Mokyklos Direktoriaus pareiga - saugoti
Pasakiklį. Todėl jis niekur kojos nekelia iš savo įtvirtinto bokšto.
Neklausykite prasimanymų, nes aš atsakingai pareiškiu: nė vienas
mokinys kaip gyvas nėra matęs Mokyklos Direktoriaus ir niekada
nepamatys.
Visi sužiuro į Agatą.
- O, vadinasi, ji prasimanėlė? - sušnairavo ledi Leso.
-Joks čia ne prasimanymas! - atkirto Agata ir pamatė purtan
čią galvą Sofiją, lyg sakytų, kad kovoti neišmintinga.
- Duosiu tau dar vieną progą pasitaisyti, - nusišypsojo ledi
Leso. - Ar tu matei Mokyklos Direktorių?
Agata pažvelgė Blogio mokytojai į violetines išsprogusias akis,
kietas kaip akmenukai. Paskui į profesorių Seiderį, keistai jai be
sišypsantį. Paskui į Sofiją proskynos gale, kūno ir veido judesiais
vaizduojančią klijuojamas karpas ir surakinamas lūpas...
- Taip.
- Tu meluoji mokytojai! - užsipuolė ją ledi Leso.
- Tai ne melas! - sušuko kažkas.
Visi atsigręžė į Sofiją.
- Mes abi ten buvome! Jo bokšte!

- Ir, galvą guldau, tu taip pat matei Pasakiklį? - nusišaipė Be
atričė.
- Tiesą sakant, abi matėme! - atkirto Sofija.
Sugriaudėjo juokas.
- Jis pradėjo rašyti ir tavo pasaką?
- Taip! Jis pradėjo mudviejų pasaką!
- Tegyvuoja kvailių karalienė! - paskelbė Beatričė visiems kva
tojant.
- Tada tu - kvailių imperatorė.
Beatričė įsisprendusi atsisuko į Agatą.
- Fui. Klaida, - sudejavo Beatričė. - Gėris dar nė karto nebuvo
taip suklydęs.
- Tu nepažintum Gėrio, net jei jis užropotų tau ant suknelės! -
suriko Agata.
Beatričė taip garsiai aiktelėjo, kad Tedrosas išsišiepė.
- Nedrįsk taip kalbėti su Beatriče! - pasipiktino kažkas...
Agata atsisuko ir išvydo šviesiaplaukį Tristaną.
- Su Beatriče? - pratrūko Agata. - O gal tu trokšti Tedroso?
Nors jis mieliau vestų save!
Tedroso šypsena išblėso. Netekęs žado, jis vedžiojo akis nuo
Agatos prie Tristano ir Beatričės... Kol netekęs kantrybės kumš
čiu trenkė Tristanui į dantis. Tristanas išsitraukė buką treniruočių
kalaviją, Tedrosas čiupo savąjį, ir juodu viešai stojo į dvikovą. Bet
Tristanas akylai stebėdavo Tedrosą per fechtavimo pamokas, todėl
dabar abu vienodai atremdavo kirčius, vienodai atsitraukdavo, net
šūksniai kaunantis buvo vienodi, kol galop niekas nebežinojo, ka
tras yra katras...
Užuot įsikišęs, fechtavimo mokytojas Špaga tik suko ilgus ūsus.
- Rytoj per pamoką smulkiai išanalizuosime dvikovą.

Niekadariai elgėsi nuoširdžiau.
- MUŠTYYYNĖS! - suriaumojo Ravanas.
Niekadariai, nubloškę apstulbusius vilkus, puolė ilgalaimių pu
sėn ir nėrė prie kovotojų. Rėkdami mūšin stojo ir kiti ilgalaimiai,
todėl žaidimų aikštelėje kilo įspūdingos peštynės, net ilgalaimių
suknelės aptiško purvais. Agata ėmė juoktis, pamačiusi dėmėtus
mergaičių drabužius, kol murzina Beatričė parodė į ją.
-Ji pradėjo!
Ilgalaimės spiegdamos puolė Agatą, bet ši įsiropštė į medį. Ne
toliese Tedrosui pavyko iškišti galvą iš po kūnų krūvos. Jis pamatė
pro šalį bėgančią Sofiją ir suriko:
- Gelbėk!
Sofija užmynė jam ant galvos, lėkdama padėti Agatai, nes šią
Beatričė apmėtė akmenimis. Akies krašteliu ji pamatę Hortą.
- Ei, tu! Grąžink man karpą!
Hortas ratu skuodė aplink mušeikų krūvą, Sofija jį vijosi, kol
beveik pasivijo, čiupo nulaužtą šaką ir sviedė jam į galvą... Hortas
pasilenkė, ir šaka pataikė ledi Leso į veidą.
Mokiniai nustėro.
Ledi Leso palietė vėsų perplėštą skruostą. Stebeilijo į kruvinus
pirštus kraupiai rami.
Atkišo ilgą raudoną nagą į Agatą.
- Šitą užrakinti jos kambaryje!
Fėjų spiečius stvėrė Agatą ir nuvilko pro besišaipantį Tedrosą
prie Gėrio tunelio...
- Ne, kalta aš! - sušuko Sofija.
- Šitą irgi, - ledi Leso bedė kruvinu pirštu į Sofiją. - Į Pražūties
kambarį.
PRAŽŪTIES KAMBARYS m
Sofija nespėjo surikti, nes burną jai užėmė letena ir pro suakme
nėjusius bendraklasius nuvilko į tamsą po medžiais.
Sofija neištvers kankinimų! Sofija neliks gyva susidūrusi su tikru

Blogiu!
Fėjų skraidinamai Agatai ištryško baimės ašaros. Ji žvilgtelėjo
žemyn ir pamatė į vestibiulį plūstančius mokytojus.
- Profesoriau Seideri! - suriko ji, įsikibusi į turėklą. - Turite
mumis patikėti! Pasakiklis mano, kad Sofija piktadarė! Jis ją nu
žudys!
Seideris ir dvidešimt mokytojų sunerimę pakėlė akis.
- Kaip jūs pamatėte mūsų kaimą? - sukliko Agata, fėjų atplėšta
nuo turėklo. - Kaip mums grįžti namo? Ką turi princesė ir ko ne
turi nenaudėlė?
- Klausimai, - nusišypsojo Seideris. - Visada po tris.
Mokytojai prunkštelėjo ir išsiskirstė. („Matė Pasakiklį ?“ - su
simąstęs ištarė Špaga. „Ji valgo ledinukus“, - paaiškino profesorė
Plukė.)
- Ne! Jūs turit ją išgelbėti! - maldavo Agata, bet fėjos nutempė
ją į kambarį ir užrakino.
Ji paklaikusi užsliuogė lovos baldakimu pro besibučiuojančius
personažus prie sudaužytos lubų plytelės... Bet toji jau nebuvo atsi
knojusi. Kažkas ją buvo priklijavęs.
Agatai kraujas užšalo gyslose. Seideris buvo jos vienintelė viltis,
bet jis nesiteikė atsakyti į jos klausimus. Dabar vienintelė jos drau
gė mirs požeminiame kalėjime, nes stebuklingas rašiklis supainiojo
princesę su ragana.
Paskui ji kai ką prisiminė. Seiderio klasėje ištartus žodžius.
„Jeigu turėsite klausimų...“
Agata dusdama išvertė iš pintinės vadovėlius.
Pilkas vilkas, ištvermingas ir stropus, timptelėjo Sofiją už ilgos

grandinės, pritaisytos prie ankšto geležinio antkaklio jai ant kaklo.
Ji negalėjo nutraukti pasaito, slinkdama palei drėgnas kanalizacijos
sienas: vienas klaidingas žingsnis - ir nuo siauro takelio nuslys į
šniokščiančius maurus. Anapus juodos puvėsių upės ji išvydo du
vilkus, velkančius dejuojantį Veksą iš tos pusės, į kurią plumpino
ji. Kad ir kas jam atsitiko Pražūties kambaryje, iš jo Veksas išėjo
didesnis niekšas, negu į jį įžengė.
„Agata, - tarė sau Sofija. - Agata mus parves namo.“
Ji prarijo ašaras. Ji liks gyva dėl Agatos.
Artindamasi prie kanalizacijos vidurio, kur dumblas pereina į
skaidrų ežero vandenį, ji pajuto, kad akmeninės sienos virto surū
dijusiomis grotomis. Vilkas spyriu atidarė duris ir įstūmė ją į vidų.
Sofija pakėlė galvą ir išvydo tamsų požeminį kalėjimą, apšviestą
vienintelio deglo. Kiek akys užmatė, visur buvo tik bausmių įran
kiai: kaulų laužymo ratas, kankinimo suolas, trinkos, kilpos, ka
bliai, garota, geležinė spinta dygliuotu vidumi, žnyplės nykščiams
suspausti ir siaubingas iečių, vėzdų, rykščių, rimbų ir peilių rinki
nys. Jai sustingo širdis. Ji nusisuko...
Kampe žėrėjo dvi raudonos akys.
Iš tamsos lėtai pakilo didelis juodas vilkas, dukart didesnis už
visus matytus. Bet šis turėjo žmogaus kūną plačia plaukuota krūti
ne, raumeningas rankas, blauzdas ir didžiules žmogaus pėdas. Pa
baisa su traškesiu išvyniojo pergamento ritinėlį ir suurzgė:
- Tu, Tolimųjų Miškų Sofija, buvai iškviesta į Pražūties kam
barį dėl šių nuodėmių: rezgei sąmokslą sakyti netiesą, sužlugdei
susirinkimą, mėginai nužudyti mokytoją...
- Nužudyti! - aiktelėjo Sofija.
- Kurstei maištą, peržengei ribas susirinkime, naikinai moky

klos turtą, puldinėjai bendraklasius ir nusikaltai žmonijai.
- Nepadariau nė vieno iš šių nusikaltimų, - suraukė kaktą Sofi
ja. - Ir juo labiau paskutinio.
Pabaisa suėmė jai veidą letenomis.
- Kalta, kol neįrodyta kitaip!
- Paleisk! - suspiegė Sofija.
Jis pauostė jos kaklą.
- Kokia gundanti pupytė.
- Liks žymės!
Sofija nustebo, nes Pabaisa ją paleido.
- Paprastai silpną vietą sužinai tik apkūlęs.
Sofija suglumusi žiūrėjo į Pabaisą. Jis apsilaižė ir išsišiepė.
Surikusi ji puolė prie durų, bet jis trenkė ją į sieną ir prirakino
rankas prie kablių jai virš galvos.
- Paleisk mane!
Pabaisa slinko palei sieną, ieškodamas tinkamos bausmės įrankio.
- Atsiprašau dėl to, ką padariau! - suaimanavo Sofija.
- Nenaudėliai nepasimoko vien atsiprašydami, - atšovė Pabai
sa. Jis stabtelėjo prie vėzdo, paskui nuėjo toliau. - Nenaudėliai pa
simoko iš skausmo.
- Padėkit man!
- Skausmas stiprina, - tarė Pabaisa.
Jis meiliai pačiupinėjo surūdijusios ieties galą, paskui ją vėl pa
kabino.
- Gelbėkit! - suspiegė Sofija.
- Skausmas ugdo.
Pabaisa paėmė kirvį. Sofija išblyško kaip vaiduoklis.
Jis priėjo prie jos, laikydamas mėsingoje letenoje kirvio rankeną.
- Skausmas padeda tapti nedorai.

Jis čiupo jai už plaukų.
- Ne! - Sofija duso.
Pabaisa pakėlė kirvį.
- Prašau!
Ašmenys šmaukštelėjo jai per plaukus.
Sofija spoksojo į gražias savo auksines garbanas ant juodų ka
lėjimo grindų be garso rėkdama. Lėtai pakėlė įbaugintas akis ir
pažvelgė į Pabaisą. Paskui jos lūpos suvirpėjo, kūnas pakibo ant
grandinių, ir pabiro ašaros. Ji įsikniaubė nelygiai apkirpta galva į
krūtinę ir verkė. Verkė tol, kol nosis išbrinko ir ji nebegalėjo kvė
puoti, juodi marškiniai sukepo nuo seilių, o antrankiai kruvinai
pragraužė riešus...
Brakštelėjo užraktas. Sofija pakėlė raudonas užtinusias akis ir
pamatė, kad Pabaisa atrakinęs jai rankas.
- Nešdinkis, - suurzgė jis ir pakabino kirvį.
Kai jis atsisuko, Sofija buvo dingusi.
Pabaisa išdrimblino iš kameros ir atsiklaupė ties srutų ir švaraus
vandens riba. Įmerkė kruvinas grandines ir jas iš abiejų pusių ėmė
skalauti srovės. Nugrandęs paskutines kraujo dėmeles, jis išvydo
mauruose savo atspindį...
Ne savo.
Pabaisa atsisuko...
Sofija įstūmė jį į upę.
Pabaisa ėmė blaškytis vandeny ir glitėsiuose krenkšdamas ir
siekdamas sienos. Srovės buvo per stiprios. Ji žiūrėjo, kaip jis pa
skutinį kartą gargdamas įkvepia ir nuskęsta it akmuo.
Sofija susiglostė plaukų stagarus ir nugurkusi šleikštulį pasuko
į šviesą.
„Dorieji atleidžia“, - tvirtina taisyklės.

Netiesa, taisyklės klysta. Turi klysti.
Nes ji neadeido.
Kur jau ten - toli gražu.
Kriptos Sargas įmena mįslę
\ t iršelis buvo sidabriško šilko, jame buvo pavaizduotas Pasa-

kiklis tarp baltos ir juodos gulbės.
AAls/lo- isčori^/o m/dtsfčtvidMS

A ugustas A. Seideris
Agata atsivertė pirmą

puslapį.
„Ši knyga atspin
di TIK auto
riaus požiūrį.
Profesorius
Seideris vie
nintelis taip
aiškina isto
riją, jo inter
pretacijai
moko-
KRIPTOS SARGAS {MENA MĮSLĘ * 205
masis personalas nepritaria. Klarisa Balandėlė ir ledi Leso, Gėrio ir

Blogio fakultetų dekanės.“
Agatą padrąsino žinia, kad mokytojai nepalankiai vertina
knygą, kurią ji laiko rankose. Tai teikė vilties, kad kažkur šiuose
puslapiuose ji ras mįslės įminimą. Princesės ir raganos skirtumai...
įrodymas, kad Gėrio ir Blogio pusiausvyra nesutrikdyta... Negi at
sakymas toks pat?
Ji pervertė lapą, ketindama skaityti, bet žodžių nebuvo. Pusla
pis buvo nusėtas iškilais visų vaivorykštės spalvų taškučiais, mažais
kaip smeigtuko galvutė. Agata atvertė dar vieną lapą. Vėl taškučių
raštai. Pervertė krūvą lapų. Niekur nė vieno žodžio. Iš nevilties įsi
kniaubė veidu į knygą.
- Keturioliktas skyrius. Didysis karas, - sugriaudė Seiderio balsas.
Agata krūptelėjo. Vaiduokliškas trimatis vaizdas prieš akis virto
paveikslu puslapio viršuje - gyva diorama, spalvos buvo miglotos
it Seiderio piešinių galerijoje. Ji pasilenkė ir išvydo be garso sklei
džiantis trijų susiėmusių už rankų sudžiūvusių senių su barzdomis
iki žemės, stovinčių Mokyklos Direktoriaus bokšte, regėjimą. Se
niai paleido rankas, iš jų švytėdamas išlėkė Pasakiklis ir pakibo virš
pažįstamo balto akmens stalo.
„Prisiminkite, pirmame skyriuje minėjau, kad Pasakiklį Gėrio
ir Blogio mokykloje paliko trys Bekraščio miško aiškiaregiai, jie
manė, kad čia vienintelė vieta, kurioje Pasakiklis bus apsaugotas
nuo teksto iškraipymų“, - kalbėjo bekūnis Seiderio balsas.
Agata išsižiojo nustebusi. Aklas Seideris negalėjo rašyti isto
rijos. Bet jis galėjo ją matyti ir troško, kad mokiniai irgi matytų.
Kaskart, kai ji atversdavo kitą lapą ir paliesdavo taškučius, istorija
atgydavo pagal jo pasakojimą. Kone visas 14 skyrius pasakojo tą
pat, ką Sofija jai pasakė per pietus: kad mokyklai vadovavo du bro
liai burtininkai, vienas geras, kitas blogas, o jų meilė vienas kitam

buvo stipresnė už ištikimybę priešingoms pažiūroms. Bet ilgainiui
nedorasis brolis pajuto, kad meilė nusileidžia pagundai, kol galop
tarp jo ir neribotos rašiklio galios beliko vienintelė kliūtis - jo kū
nas ir kraujas.
Agatos pirštai lakstė taškeliais, atskleidžiančiais ryškiausius Di
džiojo karo mūšių, sąjungų ir išdavysčių vaizdus, skubėdami prie
pabaigos. Paskui pirštai sustojo, nes tarp gaisrų ir skerdynių ji iš
vydo kylant pažįstamą kaukėtą pavidalą sidabriniais drabužiais su
Pasakikliu rankoje.
„Paskutinio blogojo ir gerojo brolio mūšio laimėtojas buvo ne
šališkas. Pasirašius didžiąją taikos sutartį, pergalingas Mokyklos
Direktorius prisiekė neremti nei Gėrio, nei Blogio ir stengtis išlai
kyti pusiausvyrą, kol bus gyvas. Be abejo, nė viena pusė nepatikėjo
nugalėtoju. Bet to ir nereikėjo.“
Prieš akis Agatai iškilo merdintis, pelenais virstantis brolis, iš
paskutiniųjų badantis ranka į dangų sidabrinės šviesos pluoštais...
„Nes mirštantis brolis dar veikiančiais burtais sukūrė kerus savo
dvyniui sutramdyti: įrodymą, kad Gėrio ir Blogio pusiausvyra iš
saugota. Kol šis įrodymas nepaliestas, Pasakiklis neiškraipo teksto,
o miške vyrauja nepriekaištinga dama. Įrodymas... - Agatai su
spurdėjo širdis, - ...Gėrio ir Blogio mokykloje iki šios dienos.“
Vaizdas užtemo.
Ji skubiai atsivertė kitą puslapį, palietė taškučius.
„Penkioliktas skyrius. Tarakonų antplūdis miške“, - sugriaudė
Seiderio balsas.
Agata paleido knygą į sieną, paskui ėmė svaidyti kitus vadovė
lius, net nutapytų porelių veidai sutrūkinėjo. Išmėčiusi visas kny
gas, ji įsikniaubė į patalą.
KRIPTOS SARGAS {MENA MĮSLĘ 207
Prašom mums padėti.

Staiga tyloje tarp maldų ir ašarų kažkas dingtelėjo. Net ne min
tis. Jos šešėlis.
Agata pakėlė galvą.
Į ją žiūrėjo mįslės įminimas.
Tai tik šukuosena, kartojo sau Sofija, braudamasi per tankias rugia
gėles. Niekas net nepastebės. Pro dvi didžiules žiemes ji įsmuko į
vakarinę proskyną ir prisiartino prie savo grupės.
Tereikia rasti Agatą ir...
Visa grupė iškart atsisuko. Niekas nesijuokė. Nei Mažė. Nei Te-
drosas. Net Beatričė, ir ta nesijuokė. Jie įsistebeilijo su tokiu siaubu,
kad Sofijai užgniaužė kvapą.
- Atsiprašau... kažkas į akį... - Ji nėrė už mėlynų rožių krūmo ir
ėmė gaudyti orą. Pažeminimas buvo nepakeliamas.
- Dabar bent atrodai kaip niekadarė, - tarė Tedrosas, iššokęs iš
krūmo. - Niekas nebeapsiriks kaip aš.
Sofija liepsnojo kaip aguona.
- Matai, kas nutinka, jei draugauji su ragana, - susiraukė princas.
Dabar Sofija raudonavo kaip burokas.
- Klausyk, neatrodai labai bjauriai. Bent ne taip bjauriai kaip
tavo draugė.
- Atsiprašau, - Sofijajau buvo violetinė kaip baklažanas, - kaž
kas įkrito į akį...
Ji nėrė iš krūmo ir stvėrė Mažę kaip gelbėjimo plaustą.
- Kur Agata?
Bet Mažė tebespoksojo į jos plaukus. Sofija atsikrenkštė.
- Tebesėdi užrakinta, - atsakė Mažė. - Gaila, kad praleis pa
moką Gėlių šalyje. Žinoma, jei Jubai pavyks prišaukti palydovą. -
Ji linktelėjo į nykštuką, irzliai baksnojantį mėlynus moliūgus lysvė

je, ir jos akys vėl nukrypo į Sofijos plaukus.
- Vis tiek... gražu.
- Nereikia, - tyliai pasakė Sofija.
Mažės akys pasruvo ašaromis.
- O buvai tokia daili.
- Ataugs, - tarė Sofija, rydama ašaras.
- Nesirūpink, - šniurkštelėjo Mažė. - Vieną gražią dieną koks
nors iš tikrųjų blogas nenaudėlis nudės tą baisuolį.
Sofija nustėro.
- Visi į vidų! - sušukoJuba.
Ji atsisuko ir pamatė, kaip Tedrosas nukėlė paprasto mėlyno
moliūgo viršų it arbatinuko dangtelį ir dingo viduje.
Sofija prisimerkė.
- Kas čia...
Kažkas bakstelėjo jai į šlaunį ir ji žvilgtelėjo žemyn. Juba atkišo
jai leidimą į Gėlių šalį ir nukėlė moliūgo dangtį, rodydamas liesą
vikšrą violetinio aksomo smokingu ir priderintu cilindru, plūdu
riuojantį pastelinių spalvų sūkuryje.
- Gėlių šalyje negalima spjaudyti, čiaudėti, dainuoti, šniurkšti,
suptis, keiktis, pliaukšėti ir šlapintis, - tarė jis neįtikimai niurgz
liai. - Už drausmės pažeidimą būsite išrengti. Visi į vidų!
Sofija puolė prie Jubos.
- Palaukit! Turiu rasti drau...
Iš moliūgo išniro vijoklis ir įtraukė ją vidun.
Apkvaitusi, kad nė rėkti negalėjo, ji krito per akinamą rausvu
mą, žydrumą, geltonį, o aplink ją it saugos diržai vyniojosi vis dau
giau ūselių. Sofija išgirdo šnypčiant ir atsisukusi pamatė milžinišką
žalią musėkautą, besikėsinantį ją praryti. Suspigo, bet vijokliai iš
KRIPTOS SARGAS ĮMENA MĮSLĘ 209
plėšė ją iš musėkauto nasrų, švystelėjo į karštos akinamos miglos

tunelį ir pritvirtino prie kažkokio daikto, o šis nunešė Sofiją, vijo
klių pakinktuose tabaluojančią rankomis ir kojomis. Paskui rūkas
išsisklaidė, ir ji išvydo stebuklingiausią dalyką savo gyvenime.
Požeminio transporto sistemą didumo sulig kaimu vien iš švy
tinčių augalų. Keleivius gabeno vijokliai, kąrantys nuo žėrinčių
įvairiaspalvių medžių, apsipylusių priderintais žiedais. Spalvingi
kamienai buvo sujungti milžinišku kelių labirintu: vieni lygiagre
čiai, kiti stačiu kampu, treti atsišakodavo, bet visi pristatydavo ke
leivius ten, kur jiems reikėdavo. Sofija priblokšta stebeilijo į eilę ne
sišypsančių nykštukų su kirtikliais už diržo, įsikabinusių į diržus,
kabančius nuo ryškiai raudono kamieno su užrašu SNIEGUO
LĖS LINIJA. Į priešingą pusę slinko sodriai žalia AUKSAPLAU
KĖS LINIJA, tarp keleivių nuo virkščių su trilapiais dobilais kybo
jo lokių šeima gurgždančiais kostiumais ir suknelėmis. Išsižiojusi
Sofija įsižiūrėjo į KINROŽIŲ LINIJĄ ir pamatė visą savo grupę,
siūbuojančią nuo melsvai žalio kamieno. Bet tik piktadariai buvo
prisegti diržais.
- Gėlių šalis tik ilgalaimiams, - sušuko Mažė. - Mes įleidžiami,
nes čia vyksta pamoka. Bet mumis vis tiek niekas nepasitiki.
Sofijai tai nerūpėjo. Jei galėtų, Gėlių šalyje ji važinėtųsi iki gy
venimo pabaigos. Greitis ramino, vijokliai buvo tvirti, kvapai ma
lonūs, be to, kiekviena linija turėjo savą orkestrą: MANDARINŲ
LINIJOJE smagiai brązgino bandžų stygas driežai, NAŠLAIČIŲ
LINIJOS driežai aistringai skambino sitarais, Sofijos linijos muzi
kantai vis greičiau pūtė pikolas, o jiems džiaugsmingai kvarkdamos
pritarė melsvos varlės. Kad keleiviai neišalktų, kiekvienoje linijoje
buvo užkandžių, apie KINROŽIŲ LINIJĄ skrajojo žydri paukš
čiai, siūlydami žydrų bandelių ir vaivorų punšo. Bent kartą Sofija
turėjo viską, ko troško. Ji suglebo, pamiršo vaikinus ir pabaisas, o

vijokliai kėlė ją vis aukščiau į mėlynos šviesos sūkurį. Sofija pajuto
vėją, orą, paskui žemę, ištiesė rankas į dangų ir išniro į paviršių die
viško grožio hiacinto pavidalu...
Ir atsidūrė kapinėse.
Plikos kalvos buvo nusėtos apsiniaukusio dangaus spalvos ant
kapiais. Salia Sofijos iš duobės žemėje drebėdami plūdo bendra
klasiai.
- Kkkurrr mmmes ?- pralemeno ji, kalendama dantimis.
- Gėrio... ir... Blogio sode, - virpėdama atsakė Mažė, graužda
ma šokoladinį driežą.
- Mmman nnnepanašu į sodą, - tauškino dantimis Sofija.
Odą jai paglostė šiluma: Juba burtų lazdele uždegė kelis lauže
lius aplink būrelį. Sofija su bendraklasiais lengviau atsiduso.
- Po kelių savaičių jus atrakinsiu ir galėsite kerėti, - pasakė
nykštukas, ir visi džiaugsmingai sukikeno. - Bet kerai nepakeis ge
bėjimo išlikti įgūdžių. Prie kapų gyvena kirminai, kuriais galima
misti, kai trūksta maisto. Šiandien ieškosite jų ir valgysite!
Sofija susiėmė už pilvo.
- Drožkit! Poromis! - paliepė nykštukas. - Komanda, suval
giusi daugiausia kirminų, laimės! - Jis dirstelėjo į Sofiją. - Gal
mūsų mokyklos gėda irgi susigrąžins gerą vardą.
- Mokyklos gėda nieko negali rasti be savo draugės, - sumur
mėjo Tedrosas.
Sofija nusiminė, nes jis į porą pasirinko Beatričę.
- Greičiau, - tarė Mažė, lenkdama Sofiją prie žemės. - Mes ga
lime laimėti.
Staiga susidomėjusi, Sofija ėmė ieškoti kirminų žemėje, steng
damasi nenutolti nuo laužo.
KRIPTOS SARGAS ĮMENA MĮSLĘ * 211
- O kaip jie atrodo?

- Panašūs į sliekus, - atsakė Mažė.
Sofija svarstė, ką atsakyti, o tada tolumoje ant kalvos išvydo si
luetą. Tai buvo didžiulis milžinas ilga juoda barzda, storais plau
kų vėlinukais ir mėlyna kaip vidurnaktis oda. Jis juosėjo tik siaurą
rudą strėnjuostę ir rausė vieną duobę po kitos.
- Kriptos Sargas viską daro pats, - pasakė Sofijai Mažė. - Todėl
ir nebespėja.
Sofija nukreipė akis ton pusėn, kur žiūrėjo Mažė, ir už Kriptos
Sargo išvydo dviejų mylių ilgio karstų ir lavonų eilę. Visus juos reikė
jo palaidoti. Jai krito į akis, kaip skiriasi tamsaus akmens niekadarių
ir aukso bei stiklo ilgalaimių karstai. Bet buvo lavonų ir visai be kars
tų, jie voliojosi neprižiūrimi kalvos šlaite, o virš jų ratu suko grifai.
- Kodėl jis neturi padėjėjų? - paklausė Sofija šleikštuodama.
- Nes niekas negali kištis j Kriptos Sargo sistemą, - tyliai paaiš
kino Hortas. - Mano tėtis laukė dvejus metus... - jis užsikirto. -
Mano tėtį užmušė pats Piteris Penas. Jis nusipelnė tikro kapo.
Dabar visas būrelis žiūrėjo, kaip Kriptos Sargas kasa duobes.
Paskui jis išsitraukė iš plaukų kupetos didelę knygą ir įniko skaityti
vieną puslapį. Milžinas pakėlė auksinį karstą su gražuoliu princu
ir nuleido į duobę. Tada nužingsniavo pro lavonų virtinę, čiupo
krištolinį karstą su dailia princese ir paguldė jį greta princo karsto
į tą patį kapą.
- Anastazija ir Jokūbas. Mirė iš bado per medaus mėnesį. Ga
lėjo išvengti mirties, jei būtų klausęsi mokytojų per pamokas, - iš-
poškinojuba.
Mokiniai niurnėdami vėl ėmė ieškoti kirminų, bet Sofija ne
nuleido akių nuo Kriptos Sargo, vėl atsivertusio knygą, paskui jis
čiupo žmogėdros lavoną be karsto ir įmetė į gretimą duobę. Vėl
pažiūrėjo į knygą ir nuleido sidabrinį prašmatnios karalienės karstą

prie priderinto karaliaus karsto.
Sofija nužvelgė kapines ir ant kiekvienos kalvos, kiekviename
slėnyje išvydo tokį pat vaizdą: ilgalaimiai buvo laidojami po du -
vaikinas su mergina, vyras su žmona, princas su princese, kartu gy
venime ir po mirties. Niekadariai buvo laidojami po vieną.
Ilgai ir laimingai. Rojus drauge.
Amžinai niekadai. Rojus vienam.
Sofija sustingo. Ji įminė Mokyklos Direktoriaus mįslę.
- Ko gero, reikėtų ieškoti Numirėlių keteros, - atsidusoJuba. -
Eime, mokiniai...
- Pridenk mane, - sušnibždėjo Mažei Sofija.
Mažė atsisuko.
- Kur tu... pala! Mes...
Bet Sofija jau skuodė pro antkapius prie įėjimo į Gėlių šalį.
- Komanda, - suniuro Mažė.
Po valandėlės Mėlynajame miške dvi stimfalidės pakėlė akis
nuo ožio ir pamatė Sofiją, mojuojančią kiaušiniu.
- Pabandykim dar kartą, a?
Jis visada buvo prieš akis, mąstė Agata, stebeilydama į sieną. Gin
klas, darantis Gėrį neįveikiamą Blogiui. Dalykas, kurio piktadarys
niekada negali turėti, bet be kurio princesė negali gyventi. Užduo
tis, kurią atlikusios, jiedvi su Sofija grįš namo.
Jei Sofija gyva.
Agatą vėl užplūdo bejėgiškos baimės banga. Ji negali sėdėti su
sidėjusi rankų, kai Sofija kankinama...
Lauke suskardėjo klyksmas. Ji atsisuko ir išvydo, kaip pro langą
besispardanti stimfalidė įsviedžia Sofiją.
KRIPTOS SARGAS {MENA MĮSLĘ 213
- Meilė, - sušvokštė Sofija.

- Tu gyva! Tavo plaukai... - aiktelėjo Agata.
- Meilės piktadarys niekada negali turėti, o princesė be jos ne
gali gyventi.
- Bet ką tau... ar tu...
-Aš teisiame?
Agata suprato, kad Sofija nelinkusi kalbėti apie Pražūties kam
barį.
- Beveik. - Ji parodė į paveikslus ant sienos, vaizduojančius he
rojus aistringam glėby.
- Mylimojo bučinys, - sukuždėjo Sofija.
- Jei mylimasis tave pabučiuoja, nesi piktadarė, - tarė Agata.
- O jei nesusiradai mylimojo, nesi princesė, - tarė Sofija.
- Ir mes grįšime namo. - Agata gurktelėjo. - Mano užduotis
atlikta. Tau nebus taip paprasta.
- Liaukis. Jei panorėsiu, mane įsimylės bet kuris iš tų šlykščių
niekadarių. Reikės penkių minučių, tuščio šluotų sandėliuko ir...
- Tėra vienas, Sofija, - tarė Agata ir jos balsas nuslopo. - Kiek
vienai ilgalaimei mylimasis skirtas tik vienas.
Sofija sugavo jos žvilgsnį ir susmuko ant lovos.
- Tedrosas.
Agata bejėgiškai linktelėjo. Kelias namo veda pro tą vienintelį,
kuris gali viską sužlugdyti.
- Tedrosas turi... mane pabučiuoti? - paklausė Sofija, spokso
dama į tolį.
- Ir jo negalima apgauti, priversti ar apkvailinti. Jis turi tai pa
daryti nuoširdžiai.
- Bet kaip? Jis mano, kad aš nenaudėlė! Jis manęs nekenčia!
Agata, jis karaliaus sūnus, jis gražus, jis tobulas, o pažvelk į mane... -
Ji čiupo už styrančių plaukų ir nuskarusių marškinių. - Aš... aš...
- Vis dar princesė.

Sofija pažvelgė į ją.
- Ir vienintelis būdas mudviem grįžti namo, - prisivertė nusi
šypsoti Agata. - Todėl mudvi turime pasistengti, kad jis tave pa
bučiuotų.
- Mudvi? - paklausė Sofija.
- Mudvi, - sugergždė Agata.
Sofija ją stipriai apkabino.
- Mes grįšime namo, Agata.
Bet Agata jos glėbyje pasijuto keistai. Lyg Pražūties kambaryje
draugė būtų praradusi ne tik plaukus. Agata užgniaužė abejones ir
dar stipriau apkabino Sofiją.
- Vienas bučinys - ir viskas bus baigta, - sušnibždėjo ji.
Jos apsikabino viename bokšte, o kitame Mokyklos Direktorius
žiūrėjo, kaip Pasakiklis baigia didingą paveikslą: dvi mergaitės vie
na kitos glėby. Po paveikslu rašiklis išraitė dar kelis žodžius ir baigė
skyrių.
„Bet kiekvienas bučinys turi kainą.“
Pasirink karstą
rislėgtas Tedrosas sportuodavo. Taigi tas, kas pamatytų jį
P prakaituojantį šeštą ryto Gražinimosi kambaryje, mėtantį

kūjus, kilnojantį svarmenis ir plaukiantį, iškart suprastų, kad jis la
bai susirūpinęs. Nieko nuostabaus. Naktį po durimis buvo pakišti
kvietimai į Sniego pokylį.
Lipdamas virve iš supintų šviesių plaukų, jis piktinosi, kad Ka
lėdas teks sutikti puotoje. Kodėl ilgalaimių gyvenimas amžinai
susijęs su nepakenčiamais oficialiais šokiais? Pokyliai bjaurūs to
dėl, kad visą darbą
turi padaryti vai
kinai. Merginos
gali koketuoti,
regzti pinkles ir
trokšti, kiek širdis
geidžia, bet galų
gale renkasi vai
kinas, vildama
sis, kad ji sutiks.
Tedrosas neabejojo, kad mergina sutiktų. Jis nerimavo, kad nenori

rinktis nė vienos.
Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jam nuoširdžiai patiko
mergaitė. Tiesa, kuri nors amžinai tąsydavosi iš paskos, tvirtin
dama esanti jo mylimoji. Taip nutikdavo nuolat. Jis prisiekdavo
užmiršti mergaites, paskui, pamatęs, jog visi vaikinai susidomėję
viena kuria, ir jis imdavo apie ją suktis, norėdamas įrodyti, kad gali
ją turėti; taip ir būdavo, ir tada jam paaiškėdavo, kad ji - viso labo
tuščia princų medžiotoja, jau seniai jį nusižiūrėjusi. Beatričės pra
keikimas. Ne. Yra tinkamesnis pavadinimas.
Ginevros prakeikimas.
Tedrosui buvo tik devyneri, kai jo motina Ginevra pabėgo su
riteriu Lanselotu, palikusi jį ir jo tėvą. Jis girdėjo, apie ką paskui
šnibždėtasi. „Ji rado meilę.“ Bet juk ji be paliovos kartodavo tėvui:
„Aš tave myliu.“ Ir jam kartodavo. Katra meilė buvo tikra?
Naktis po nakties Tedrosas matė, kaip tėvas iš sielvarto prasi
geria. Jis mirė po metų. Mirties patale karalius Artūras suspaudė
sūnui rankas: „Žmonėms reikės karalienės, Tedrosai. Nekartok
mano klaidų. Susirask iš tikrųjų gerą merginą.“
Tedrosas vis aukščiau kopė auksinėmis kasomis, išvirto gyslos,
išsipūtė raumenys.
„Nekartok mano klaidų.“
Ranka paslydo, ir jis nukrito nuo virvės ant minkšto čiužinio.
Visas raudonas sušnairavo į plaukų krioklius it patyčią.
Visos čionykštės mergaitės - klaidos. Ginevros, painiojančios
meilę su bučiniais.
Agatos pagalvę išmargino dienos šviesa. Ji krustelėjo ir išvydo Sofi

ją, susigūžusią ant Rynos lovos.
PASIRINK KARSTĄ - 217
- Kodėl tu dar čia?! Jei vilkai tave nutvers, vėl pateksi į Pražū
ties kambarį! Be to, turėtum būti namie ir rašyti anoniminį meilės
eilėraštį Tedro...
- Tu man nieko nesakei apie pokylį.
Sofija iškėlė žėrintį snaigės pavidalo kvietimą. Agatos vardas
buvo inkrustuotas perlais.
- Et, kam rūpi kažkoks kvailas pokylis? - suaimanavo Agata. -
Mūsų čia seniai nebebus. Pasirūpink eilėraštyje išliaupsinti jo savy
bes. Jo kilnumą, šaunumą, drą...
Sofija uostė kvietimą.
- Sofija, klausyk manęs! Kuo arčiau pokylis, tuo uoliau Tedro-
sas žvalgysis poros! Kuo uoliau jis žvalgysis poros, tuo didesnė ti
kimybė, kad pamils kitą! Kuo karščiau jis pamils kitą, tuo didesnė
tikimybė, kad mudvi liksime čia mirti! Supratai?
- Bet aš noriu būti jo pora.
-TU NEPAKVIESTA!
Sofija papūtė lūpas.
- Sofija, Tedrosas turi tave pabučiuoti dabar! Antraip mes nie
kada negrįšime namo!
- Galvą guldau, kad kvietimų pokylyje niekas netikrina.
Agata čiupo kvietimą.
- Kokia aš kvailė. Maniau, kad tu nori likti gyva!
- Bet aš negaliu pražiopsoti pokylio!
Agata stumtelėjo ją prie durų.
- Bėk medžių tuneliu...
- Marmuro salė, puošnios suknelės, valsas po žvaigždėmis...
- Jei tave nutvers vilkas, sakyk, kad paklydai...
- Pokylis, Agata! Tikras pokylis!
Agata ją išspyrė lauk. Sofija perbedė ją akimis.
- Kambario raganaitės man padės. Jos tikros draugės.

Ji užtrenkė duris priblokštai Agatai prieš nosį.
Po dešimties minučių Hestera ėmė taip trypti kojomis, kad vos
nesumindžiojo Anadilės žiurkės.
- PADĖTI? NORI, KAD PADĖČIAU NIEKADAREI PA
BUČIUOTI ILGALAIMĮ? VERČIAU ĮKIŠIU GALVĄ AR
KLIUI Į...
- Sofija, nė vienas nenaudėlis neranda meilės, - tarė Anadilė
vildamasi, kad sveikas protas išgelbės jos žiurkes. - Vien jos paieš
kos reiškia savasties išdavystę...
-Norit, kad grįžčiau namo? - atšovė Sofija, rinkdama nuo
marškinių lapus iš tunelio. - Tada užkerėkite Tedrosą, kad jis pa
kviestų mane į pokylį.
- POKYLĮ? - sukliegė Hestera. - IŠ KUR TU ŽINAI APIE
POKYLĮ?
- Nenaudėlė pokylyje? - apstulbo Mažė.
- Nenaudėlė, šokanti valsą? - nusistebėjo Anadilė.
- Nenaudėlė, daranti reveransą? - pridūrė Hestera, ir visos trys
ėmė žviegti.
- Aš eisiu į pokylį, - įtūžo Sofija.
- Atvyko Tolimųjų Miškų ragana! - pro ašaras kvatojosi Hes
tera.
Per pietus ji nebesijuokė.
Pirma, Sofija dvidešimt minučių pavėlavo į pamoką, stengda
masi kaip nors paslėpti iškandžiotus plaukus. Išbandė beretę, kas
piną, šukas, galop pasirinko saulučių vainiką.
- Nešlykštu, - atsiduso ji, nuėjo į bjaurinimo pamoką ir išvydo
mokinius šikšnosparnių sparnų gėrimo pražildytais plaukais.
Staiga jai virš galvos pliūptelėjo vienetas.
PASIRINK KARSTĄ 219
- Šlykštu! - išsišiepė profesorius Manlis, rydamas akimis jos

plaukus. - Tavo didžiausios puošmenos nebėra.
Eidama iš klasės, Sofija kūkčiojo, kol išgirdo Hesteros klyksmą.
Koridoriuje Olbemarlis, stropus akiniuotas genys, nenaudėlių balų
lentoje iškart po Hesteros kalė Sofijos vardą.
- Lašelis meilės apžavų, - maloniai priminė Sofija. - Ir aš ding
siu amžinai.
Hestera nudrožė šalin, priminusi sau, kad net kraštutiniu atveju
negalima skatinti amžinųjų niekadarių bučiuotis su ilgalaimiais.
Užkeikimų pamokos pradžioje ledi Leso įplaukė į ledo kambarį
kaip niekad atsikišusiu žandikauliu.
- Pastaruoju metu neįmanoma rasti gerų budelių, - sumurmė
jo ji.
- Apie ką ji kalba? - pašnibždomis paklausė Mažės Sofija.
- Pabaisa dingo, - irgi pašnibždomis atsakė Mažė.
Sofijai pasidarė bloga.
Tikrindama, kaip klasė išmokusi pamoką apie nemezidės ir sap
nus, ledi Leso siuto ir draskėsi dėl kiekvieno klaidingo atsakymo.
- Bet aš maniau, kad sapnas apie nemezidę reiškia, jog tapsi di
džiausiu piktadariu, - pasakė Hestera.
-Ne, kopūstgalve! Svarbiausia - ženklai! Sapnas apie neme
zidę be ženklų nieko nereiškia! - atkirto ledi Leso. - Mažę, kokį
skonį jauti burnoje, sapnuodama pirmąjį sapną apie nemezidę?
- Užkandžio, valgyto prieš miegą?
- Kraujo, mulke! - ir ledi Leso perbraukė nagais per ledo sie
ną. - Nieko nepagailėčiau, kad pamatyčiau šioje mokykloje tikrą
nedorėlį. Tikrų tikriausią, galintį pravirkdyti doruosius, o ne šias
mėšlinas muses.
220 * GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Atėjo Sofijos eilė. Ji tikėjosi bjauriausių patyčių, bet ledi Leso

davė jai karpą už aiškiai klaidingą atsakymą ir praeidama paglostė
nukirptą galvą.
- Kodėl ji tau tokia meili? - sušnypštė Hestera už nugaros.
Sofijai irgi kilo toks klausimas, bet ji atsisuko šypsodamasi.
- Nes aš - būsima klasės seniūnė. Tikriau, kol mokausi čia.
Hestera, regis, ketino nusukti Sofijai sprandą.
- Meilės apžavai - šlamštas. Jie nepadeda.
- Neabejoju, kad tu rasi paveikių, - atsiliepė Sofija.
- Sofija, perspėju, tai blogai baigsis.
- Hm... Ko gero, kiekviename kambaryje reikėtų petunijų? -
svarstė Sofija. - Manau, toks bus mano pirmas pasiūlymas, kai tap
siu klasės seniūne.
Tą naktį Hestera parašė giminėms, prašydama meilės apžavų
receptų.
- Tai užkrečiama, - sudejavo Agata. Proskynoje lakstė ilgalaimės,

rodydamos viena kitai kvietimus, kiekviena snaigė buvo vis kitokio
pavidalo. Netoliese Tedrosas mėtė akmenukus, nekreipdamas į jas
jokio dėmesio. - Visos užduotys susijusios su pokylio gražuole, po
kylio etiketu, įžengimu į salę, pokylių istorija...
Sofija nesiklausė. Laikydama rankoje kibirėlį su kiaulės kojo
mis, ji ilgesingai žiūrėjo į ilgalaimės.
- Ne, - tarė Agata.
- Bet jei jis mane pakvies ?
- Sofija, jis turi tave pabučiuoti dabar, o ne kviesti į kvailą po-
kylį!
- Oi, Agata, negi nesi skaičiusi pasakų? Jei jis pakvies mane j
pokylį, tai ir pabučiuos! Kaip Pelenę vidurnaktį! Per pokylį visada
PASIRINK KARSTĄ S 221
bučiuojamasi! O iki tol man ataugs plaukai, pasitaisysiu kurpai

tes ir... Viešpatie, suknelė! Ar negali pavogti atlaso iš kurios nors
mergaitės ?Ir krepdešino. Ir tiulio! Kalnus tiulio! Geriausia rausvo,
nors galėčiau ir nudažyti, tiesa, dažytas tiulis nebe toks gražus. Gal
tada reikėtų rinktis šifoną. Jį lengviau sutvarkyti.
Agata tik mirkčiojo netekusi žado.
- Tu teisi, aš pirma turėčiau jį pakviesti, - tarė Sofija pašokda
ma. - Nesiraukyk, brangioji. Juokų darbas. Pamatysi! Princesė So
fija pokylyje!
- Ką tu... TU VISKĄ SUŽLUG...
Bet Sofija jau lėkė į ilgalaimių pusę. Ji klestelėjo greta Tedroso
ir atkišo kibirėlį.
- Sveikas, gražuoli. Gal nori mano... kojų?
Tedroso akmenėlis pataikė Cadikui į akį. Visa proskyna nu
ščiuvo.
- Tave šaukia draugė, - tarė jai atsisukęs Tedrosas.
Sofija pažvelgė į Agatą. Si mojo jai kuo greičiau dingti.
- Ji nusiminusi, - atsiduso Sofija. - Tu buvai teisus, Tedrosai.
Mudvi pernelyg artimos. Todėl vakar ir išėjau iš pusės pamokos.
Norėjau jai pasakyti, kad man laikas susirasti dorųjų draugų.
- Mažė sakė, kad tu išėjai, nes susirgai.
Sofija kostelėjo.
- Na taip, šiek tiek peršalau...
- Ji sakė, kad suviduriavai.
- Suvidu... - Sofija gurktelėjo. - Juk pažįsti Mažę, ji amžinai ką
nors prasimano.
- Lyg ir nepanaši į melagę.
- O, ji amžinai meluoja. Kad atkreiptų dėmesį. Matai, ji...
Tedrosas kilstelėjo antakius.
-Ji...
- ...stora.
- Aišku. - Tedrosas paėmė akmenuką. - Keista. Ji šliaužiojo po
tuščias kapų duobes ir valgė kirminus už du, kad tik tu neliktum
paskutinė sąraše. Sakė, kad esi jos geriausia draugė.
- Tikrai? - Sofija pamatė jai mojančią Mažę. - Kaip klaiku. -
Ji atsisuko į Tedrosą, kuris ruošėsi mesti akmenuką. - Prisimeni,
kai pirmą kartą susitikome, Tedrosai? Mėlynajame miške. Tai, kas
įvyko paskui, nesvarbu, net kad tu man šėrei, pavadinai nenaudėle
ar pargriuvai ant kakučio. Svarbu tai, ką pajutai iš pirmo žvilgsnio.
Tu norėjai mane išgelbėti, Tedrosai. O dabar aš čia. - Sofija sunėrė
rankas. - Kai tik būsi pasiruošęs.
Tedrosas pažvelgė į ją.
- Ką pasiruošęs?
- Pakviesti mane į pokylį, - nusišypsojo Sofija.
Princo veidas nepersimainė.
- Žinau, kad ankstoka, bet merginai reikia pasiruošti, - neat
lyžo Sofija.
- Nedorėlėms pokylyje nėra vietos, - įsibrovė tarp jų Beatričė.
- Ką? Vietos ten bus per akis, - pyktelėjo Sofija.
Bet ją pastūmė Ryna, paskui dar šešios mergaitės, ir Sofija atsi
dūrė už jų. Ji atsisuko į Tedrosą - tegu princas ją apgina.
- Gal pasitrauktum? - paklausė jis, nenuleisdamas akių nuo
akmenuko. - Užstoji man vaizdą.
Agata vyptelėjo, pamačiusi parbruožiant Sofiją.
-Juokų darbas, a?
Sofija prašvilpė pro ją...
- Menki juokai! - sušuko Agata.
- Tai dėl plaukų! - kūkčiojo Sofija.

- Ne dėl plaukų! - atšovė Agata, vilkdamasi su drauge pro Mė
lynojo miško vartus. - Pirmiausia turi pasistengti jam patikti! An
traip mes niekada negrįšime namo!
- Meilė turi būti iš pirmo žvilgsnio! Taip rašoma pasakose!
- Laikas imtis plano B.
- Antra vertus, jis nepasakė „ne“, - viltingai tarė Sofija. - Gal
ne taip ir susimoviau.
Pribėgo Mažė.
- Visi kalba, kad tu pavadinai Tedrosą melagiu, metei jam į vei
dą šūdą ir laižei jam kojas!
Sofija atsisuko j Agatą.
- Koks planas B?
Sykiu su kitais miško grupės nariais jos atsidūrė prie aštuonių
stiklo karstų, nugrimzdusių mėlynoje kaip turkis žolėje.
- Kiekvieną savaitę mes mokysimės atskirti Gėrį nuo Blogio,
nes tai būtiniausias įgūdis miške, - paskelbė Juba. - Šiandien iš
bandysime ilgalaimius. Vakarykštės pakasynos visus taip sužavėjo,
kad nutariau leisti jums pasijusti savo laidotuvėse.
Sulig tais žodžiais jis liepė ilgalaimėms ir niekadarėms lipti
į karstus ir, mostelėjęs lazda, pavertė visas aštuonias vienodomis
tamsiaplaukėmis princesėmis plačiais klubais, apvaliais užpakaliais
ir pudiomis lūpomis.
- Aš stora! - aiktelėjo Sofija.
- Klausyk, dabar tau pasitaikė proga, - tarė Agata, prisiminusi
princesės Urnos žodžius. - Jei labiau už viską trokšti Tedroso, jį
trauks prie tavęs. Jis supras, kad tu - jo tikroji meilė!
- Bet Beatričė irgi Tedroso norės!
224 * GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- O tu norėk labiau! Galvok, kas tau jo patinka! Galvok, kodėl

jis yra tavo!
Juba uždengė abi mergaites stiklo dangčiais ir sumaišė aštuonis
karstus.
- Dabar įdėmiai apžiūrėkite mergeles, ieškodami Gėrio požy
mių, - pasakė jis vaikinams. - Įsitikinę, kad radote dorąją, pabu
čiuokite jai ranką, ir tikroji jos prigimtis atsiskleis!
Ilgalaimiai atsargiai prisiartino prie karstų...
- Mes irgi norime pažaisti.
Juba atsisuko į nekantraujantį Hortą su nedorėliais.
- Hm, ko gero, tada mūsų mergaitės bus linkusios gražiau elg
tis, - tarė nykštukas.
Aštuonios apkūnios princesės karstuose sustingo, kai pro jas
vienas po kito ėmė eiti dorieji ir nedorėliai. Hortas nusėlino prie
mėlyno mėtų kuokštelio, peržengė užkandžiaujantį skunsą ir nu
plėšė kelis lapelius. Pamatė, kad į jį spokso Ravanas.
- Ko žiopsai? Man patinka gaivus burnos kvapas, - tarė Hor
tas, kramtydamas mėtą.
- Greičiau rinkitės! - paragino Juba.
Agata gulėjo karste ir troško, kad Tedrosas pažvelgtų į Sofijos
širdies gelmes ir pamatytų, kokia ji iš tikrųjų...
Sofija gulėjo karste ir užsimerkusi mąstė apie princą, kurį die
vina visą...
O Tedrosas nenorėjo nė vienos iš šių mergaičių. Ketino spjauti
į užduotį, bet staiga pajuto, kad akys krypsta į trečią karstą. Kažkas
traukė jį prie tos mergelės, nors ji niekuo nesiskyrė nuo kitų. Nuo
jos sklido šiluma, šviesa ir jėga. Taip, čia kažkas yra. Kaip anksčiau
nepastebėjo. Viena mergaičių ne tokia, kokia atrodo...
- Laikas! - tarė Juba.
Agata išgirdo kraują stingdantį klyksmą ir atsisuko į Sofiją,

atgavusią įprastą pavidalą. Prie jos burnos lūpas buvo prispaudęs
Hortas.
Jis ją paleido.
- Oi, turėjau pabučiuoti į ranką. Visai užmiršau. - Jis įsimetė į
bumą dar vieną mėtos lapelį. - Pradedam iš naujo?
- Beždžione tu! - spyrė jam Sofija, ir jis šlumštelėjo į mėtas ant
užkandžiaujančio skunso.
Sis pakėlė uodegą ir apipurškė jam akis. Hortas svirduliuoda
mas daužėsi į karstus ir rėkė:
- Aš aklas! Aklas!
Galop jis įvirto į Sofijos karstą ir šis užsitrenkė, uždarydamas
skunsu dvokiantį nedorėlį su ja. Siaubo apimta Sofija ėmė belsti į
stiklą, bet veltui.
- Penkta taisyklė. Nedorėliai nežaidžia meilės, - suniurzgėjo
Juba. - Tinkama bausmė. Dabar, jaunikaičiai, pažiūrėsim, ką išsi
rinkote jūs.
Agata išgirdo, kaip nukeliamas karsto dangtis. Atsisuko ir išvy
do Tedrosą, keliantį jos didelę ranką prie švelnių lūpų. Priblokšta
Agata keliu trenkė jam į krūtinę. Tedrosas krito aukštielninkas,
žiebė galva į karsto dangtį ir susmuko ant žemės. Ilgalaimiai su
sispietė aplink, o supanašėjusios princesės iššoko iš karstų pasi
rūpinti Tedrosu, kol Juba išburs ledo gabalą pridėti princui prie
galvos. Kilus sumaiščiai, Agata išsmuko iš savo karsto ir atsigulė
į gretimą.
Tedrosas svirduliuodamas atsistojo. Jis neketino paleisti savo
princesės.
- Gal atsisėstum... - vyptelėjo Juba.
- Noriu atlikti užduotį.
Juba atsidusęs linktelėjo vienodoms mergelėms, šios vėl sugulė

į karstus ir užsimerkė.
Tedrosas prisiminė, kad karstas buvo trečias. Jis pakėlė brangak
meniais inkrustuotą stiklinį dangtį ir nesvyruodamas pabučiavo
mergelei į ranką. Princesė virto valdingai besišypsančia Beatriče -
Tedrosas paleido jos ranką it karštą akmenį. Gretimame karste
Agata lengviau atsiduso.
Tolumoje sustaugė vilkai. Mokiniai nusekė paskui Jubą atgal į
mokyklą, bet Agata liko su Sofija.
- Eime, Agata! - pašaukė jąJuba. - Sofijai bus gera pamoka.
Agata dirstelėjo į Sofiją, uždarytą su Hortu, užsiėmusią nosį,
spiegiančią ir spardančią stiklą. Ko gero, nykštukas teisus. Rytoj
draugė bus pasiruošusi klausytis.
- Nenumirs, - sumurmėjo ji, eidama įkandin bendraklasių. -
Čia tik Hortas.
Bet ne Hortas buvo svarbu.
Svarbu, kad Sofija matė, kaip Agata pakeitė karstą.
Nirtus amūriukas
jangstydamasi nuo audros, Agata pamatė Hesterą niekada
D rių pietų eilėje.

- Kur Sofija? - paklausė šios.
- Neina iš kambario. Praleido visas pamokas, - tarė Hestera.
Vilkas švystelėjo jai j kibirą paslaptingos mėsos. - Matyt, pagulė
jusi viename karste su Hortu, prarandi norą
gyventi.
Kai Agata priėjo
Pusiaukelės tiltą, ant
jo telkšojo klanai, o
atspindys jos laukė
dar niūresnis ir lie
sesnis negu praėju
sį kartą.
- Man reikia pa
matyti Sofiją, - tarė
Agata, vengdama žiū
rėti sau į akis.
- Jis jau antrą kartą taip į tave pažiūrėjo.

- Ką? Kas antrą kartą pažiūrėjo į mane ?
- Tedrosas.
- Sofija nenori manęs klausyti.
- Tai gal Sofija nėra tikroji Tedroso meilė.
- Negali būti, - staiga sunerimo Agata. - Kas gi dar? Juk mes
tik taip grįšime namo! Kokia gi kita dar galėtų būti? Beatričė?
Ryna? Mili...
-Tu.
Agata pakėlė akis. Atspindys šlykščiai šypsojosi. Agata nudūrė
akis į šlapius batus.
- Didesnės kvailystės kaip gyva nesu girdėjusi. Pirma, meilę iš
galvojo pasakų knygos, kad mergaitės turėtų ką veikti. Antra, aš
nekenčiu Tedroso. Trečia, jis mano, kad aš baisi ragana, beje, turint
omeny mano elgesį pastaruoju metu, galbūt tai tiesa. Dabar pra
leisk mane.
- Manai, mes raganos? - atspindys liovėsi šypsotis.
Agata perbedė save akimis.
- Mes stengiamės, kad draugė apsuktų galvą tikrajai savo mei
lei, o paskui galėtume juodu išskirti.
Atspindys iškart subjaurėjo.
- Tu tikrai ragana, - tarė jis ir išnyko.
66 kambario durys buvo neužrakintos. Agata rado Sofiją susi
rietusią po apdegusia, sudriskusia antklode.
- Aš mačiau! - sušnypštė Sofija. - Mačiau, kaip jis išsirinko
tave! Aš jaudinuosi dėl Beatričės, o klastinga apgavikė, išdavikė ir
bjaurybė - tu!
- Klausyk, aš nežinau, kodėl Tedrosas išsirenka mane, - tarė
Agata, gręždama iš plaukų lietaus vandenį.
NIRTUS AMŪRIUKAS 229
Sofija įsmeigė akis į ją.

- Aš noriu, kad jis išsirinktų tave, kvaile! - suriko Agata. - Aš
noriu, kad grįžtume namo!
Sofija ilgai ir įdėmiai žiūrėjo jai į veidą. Atsiduso ir nusisuko į
langą.
- Tu neįsivaizduoji, koks tai jausmas. Visur užuodžiu jo smar
vę. Jis mano nosyje, Agata. Gavo atskirą kambarį, kol dvokas išsi-
vadės. Bet kas pasakys, kur baigiasi skunsas ir prasideda Hortas ?-
Sofija krūptelėjusi atsisuko. - Dariau taip, kaip tu liepei, Agata.
Galvojau apie tai, kodėl Tedrosas man brangiausias - dėl jo odos,
akių, skruostikaulių...
- Sofija, tai tik išvaizda! Tedrosas nepajus ryšio su tavim, jei pa
tinka tau tik todėl, kad gražus. Kuo tu tada skiriesi nuo visų kitų
mergaičių?
Sofija susiraukė.
- Nenorėjau galvoti apie jo karūną ar turtus. Tai lėkšta.
- Galvok, koks jis! Galvok apie jo asmenybę! Jo gerąsias savy
bes! Jo sielą!
- Atsiprašau, bet aš geriau žinau, kaip elgtis, kad vaikinas mane
pamiltų, - įsižeidė Sofija ir išvarė ją. - Nustok trukdyti ir leisk man
viską daryti savaip.
Matyt, Sofijai atrodė, kad reikia kuo labiau žemintis.

Kitą dieną per pietus ji prisigretino prie Tedroso dorųjų eilė
je, tačiau jo vaikinai apsupo ją, kramtydami mėlynų mėtų lapelius.
Paskui ji bandė likti su princu akis į akį per gebėjimo išlikti pasako
je pamoką, bet Beatričė prilipo prie jo kaip šlapias lapas, kiekviena
proga primindama, kad jis išsirinko jos karstą.
- Tedrosai, gal galime pasikalbėti? - galop neištvėrė Sofija.
- O kamjam su tavim kalbėtis? - paklausė Beatričė.

- Nes mes draugai, tu įkyri muse!
- Draugai? - įtūžo Tedrosas. - Aš mačiau, kaip tu elgiesi su
draugais. Išnaudoji juos. Išduodi. Vadini storais, vadini melagiais.
Ačiū už pasiūlymą, bet atsisakau tokios draugystės.
- Išnaudoja, išduoda, meluoja. Bent viena nenaudėlė laikosi
taisyklių! - išsišiepėJuba.
Sofija taip nusiminė, kad net suvalgė gabalėlį Mažės šokolado.
- Mes tau rasim meilės apžavų, - pažadėjo Mažė.
- Ačiū, Mažę, - sukūkčiojo Sofija pilna burna. - Baisiai skanu.
- Žiurkių spiros. Šokoladas iš jų skaniausias.
Sofija sužiaukčiojo.
- Beje, ką tu pavadinai stora? - paklausė Mažė.
Paskui buvo dar blogiau. Vykdydami savaitinę pakalikų dre
savimo ir bendravimo su gyvūnais užduotį, abiejų mokyklų mo
kiniai turėjo tampytis priskirtus padarus visur, kur ėjo. Iš pradžių
abiejose mokyklose kilo sumaištis: troliai mėtė nenaudėlius pro
langą, veržlūs satyrai vogė pintinėles su pietumis, slibiniukai pa
deginėjo stalus, o žvėrys paženklino Gėrio mokyklos koridorius
mėšlo kalnais.
- Tokia tradicija. Bandymas suvienyti mokyklą, - paaiškino il-
galaimiams profesorė Balandėlė, užsispaudusi nosį drabužių gnyb-
tuku. - Nors ne itin protingas ir prastai organizuotas.
Kastoras susiraukęs stebeilijo į niekadarius, lakstančius po var
pinę, apgultą pakalikų.
- IŠSITRAUKITE GALVAS IŠ SUBINIŲ IR SUPRASKI
TE, KAS KIENO ŠEIMININKAS!
Ir iš tikrųjų po trijų dienų Hesteros žmogėdriukas išmoko nau
dotis išviete ir per pietus šaudyti į ilgalaimius popieriaus gurnu-
lėliais, Tedroso vilkšunis išdidžiai žingsniavo paskui šeimininką,

Anadilės pitonas susidraugavo su jos žiurkėmis, o Beatričė savo pū
kuotą triušiuką meiliai pavadino Tedžiu. (Tedrosas niekada nepra
leisdavo progos jam įspirti.) Net Agata išmokė savo drąsuolį strutį
vogti ledinukus, kai mokytojai nematydavo.
Sofija gavo rubuilį amūriuką Grimą vešliais juodais plaukais,
trumpa riesta nosyte, rausvais sparniukais ir akimis, keičiančio
mis spalvą pagal jo nuotaiką. Kad jo vardas Grimas, ji sužinojo
pirmą dieną, nes mėgstamiausiu Sofijos lūpdažiu 66 kambarį jis
skersai išilgai aprašinėjo savo vardu. Antrą dieną per pietus amū
riukas pirmą kartą išvydo Agatą ir jo akys iš žalių pasidarė rau
donos. Trečią dieną, Jubai pasakojant apie šulinių panaudojimą,
jis ėmė šaudyti strėlėmis į Agatą. Si vos spėjo užlįsti už miško
šulinio.
- LIEPK TAM PADARUI LIAUTIS! - suriko Tedrosas, pra
tybų kalaviju numušinėdamas Grimo strėles į šulinį.
- Grimai! Ji mano draugė! - sušuko Sofija.
Grimas kaltai sukišo strėles į dėklą.
Ketvirtą dieną per visas Sofijos pamokas amūriukas tupėjo
kampe, grieždamas dantimis ir draskydamas nagais sienas.
Ledi Leso keistai pažvelgė į jį.
- Zinai, pažiūrėjusi į jį, galėtum pamanyti... - Ji įsistebeilijo į
Sofiją, paskui, matyt, nuvijo šmėkštelėjusią mintį. - Nesvarbu.
Duok jam šlakelį pieno, bus sukalbamesnis.
Penktą dieną pienas pagelbėjo. Šeštą dieną Grimas vėl ėmė šau
dyti į Agatą. Sofija išbandė visus įmanomus būdus jam nuraminti:
dainavo lopšines, penėjo jį skaniausiu Mažės šokoladu, net užlei
do jam savo lovą, o pati miegojo ant grindų, bet šį kartą niekas
nepadėjo.
- Ką man daryti ?- paklausė Sofija ledi Leso po pamokos.

- Kai kurie pakalikai nepaklūsta, - atsiduso ledi Leso. - Toks
pavojus gali iškilti piktadariams. Bet paprastai taip nutinka, nes...
- Nes?
- O, neabejoju, kad jis nusiramins. Pakalikai visada nusiramina.
Bet septintą dieną Grimas per pietus ėmė skraidyti apie Aga
tą, išsisukdamas nuo jį gaudančių mokinių ir vilkų, kol Hesteros
velnias jį pagaliau sutramdė. Agata iš už medžio perbedė Sofiją
akimis.
- Gal tu jam kai ką primeni ?- žliumbė Sofija.
Net Hesteros velnias negalėjo ilgam suvaldyti Grimo. Kitą
dieną jo strėlių antgaliai vėl liepsnojo. Kai viena strėlė nusvilino
Agatai ausį, ji pagaliau nebeištvėrė. Prisiminusi paskutinę Jubos
pamoką, per pietus ji įviliojo nedorėlį amūriuką į Mėlynąjį mišką
ir pasislėpė giliame akmeniniame šulinyje. Kai Grimas, jos ieško
damas, lengvabūdiškai nėrė į tamsią ertmę, Agata vožė jam batu ir
apsvaigino.
- Maniau, jis tave nužudys, - verkšleno Sofija, kai abi rito ant
šulinio akmenį.
- Aš gebu savimpasirūpinti, - tarė Agata. - Klausyk, iki poky
lio nebeliko nė dviejų savaičių, o santykiai su Tedrosu vis blogėja.
Reikia keisti...
- Jis mano princas, - supyko Sofija. - Aš pati susitvarkysiu.
Agata nesiginčijo. Ateis laikas, ir Sofija ją išklausys.
Kai abi mokyklos su Kastoru ir Urna išėjo į Mėlynąjį mišką paleisti

padėjėjų į laisvę, Sofija įsmuko į Ydų biblioteką.
Kai į ją įėjo, jai teko sukaupti visas jėgas, kad iškart neišlėktų
lauk. Biblioteka buvo Ydų bokšto palėpėje ir priminė įprastą bi-
bliotcką, tik nusiaubtą potvynio, gaisro ir viesulo. Aprūdijusios

geležinės lentynos buvo keisčiausiai išsiklaipiusios, tūkstančiai
knygų iškritę ant grindų. Sienos buvo aptrauktos žaliais pelėsiais,
rudas kilimas drėgnas ir lipnus, kambarys trenkė dūmais ir sugi
žusiu pienu.
Prie rašomojo stalo kampe tupėjo gliti rupūžė. Ji rūkė cigarą,
vieną po kitos antspaudavo knygas ir mėtė jas ant grindų.
- Kas domina? - sukurkė ji.
- Meilės apžavai, - atsakė Sofija, sulaikiusi kvapą.
Rupūžė linktelėjo į drėgną kampinę lentyną. Ant jos gulėjo tik
trys knygos.
Barono Drakulos „Dygliai, ne rožės: Kodėl meilė yra

prakeiksmas?“
Daktaro Volterio Bartoko „Niekadario vadovas ištikimai
meilei užgesinti“
Glindos Guč „Nepavojingi meilės apžavai ir gėrimai“
Sofija atsivertė trečią knygą, peržvelgė apžavų sąrašą ir pamatė

53 burtą - „Kaip pavergti mylimojo širdį“.
Ji išplėšė lapą ir išbėgo, kol nenualpo nuo smarvės.
Per pietus virš to lapo palinko Mažė, Hestera ir Anadilė.
- „Nuo šių burtų jaunikaitis iškart tave pamils ir darys, ką liep
si, - skaitė Anadilė. - Jie ypač paveikūs išgaunant rankos bei širdies
pasiūlymus ir kvietimus į pokylius.“
- Tereikia supilti pagal receptą paruoštą skystį į kulką ir šauti
mylimajam į širdį! - džiūgavo Sofija.
- Nieko nebus, - subambėjo Hestera.
- Tu siunti, nes aprašymą radau aš.
Hestera paskubomis ištraukė iš krepšio šūsnį laiškų.

„Mieloji Hestera, nežinau nė vieno paveikaus meilės burto...“;
„Mieloji Hestera, meilės apžavai liūdnai pagarsėję nepatikimu
mu...“; „Mieloji Hestera, meilės apžavai pavojingi. Panaudoti ne
tinkamai, jie gali sužlugdyti gyvenimą..r
- Ir kvailys nesuklystų vartodamas! - tarė Mažė.
- Kas taip sako? Glinda Guč?
- Manyčiau, verta pabandyti, gal paskui kalbos apie pokylius
ir bučinius liausis, - tarė raudonakė Anadilė ir ėmė skaityti recep
tą: - „Šikšnosparnio širdis, magnetai, katės kaulas...“ Įprastos sude
damosios dalys. Oi. Reikės lašelio Tedroso kvapo.
- Kaip mes jo gausim? - sutriko Mažė. - Jei nenaudėlis prisiar
tins prie dorojo, jį puls vilkai. Reikia prašyti ilgalaimių.
Agata susmuko - liko tiesiog rausva krūvutė.

- Nesuprantu, kam reikia jo kvapo.
Sofija spėjo ištarti tik kelis žodžius.
- Ne! Jokių burtų. Jokių apžavų. Jokių gudrybių! - pasipiktino
Agata. - Turi būti tikra meilė.
- Žiūrėk! - Sofija atkišo lapą, kuriame buvo nupiešti princas
ir princesė, besibučiuojantys pokylyje. Po jais buvo užrašas: VIE
NINTELIS PATIKIMAS TIKROS MEILĖS PAKAITALAS!
Agata suglamžė lapą ir įmetė į Sofijos kibirą.
- Nenoriu nieko apie tai girdėti.
Iki pietų pabaigos Sofija krapštė sūrio gabalą.
Po dviejų dienų Hestera vidurnaktį pajuto niuksą į šoną. Krūp
telėjo ir pamatė prie lovos Sofiją, uostančią mėlyną kaklaraištį su
auksine T.
- Kvepia dieviškai. Neabejoju, kad tiks.
Iš pradžių Hestera suglumo. Paskui išpūtė skruostus, tuoj pra

trūks...
- Nenaudėlių choras, - tarė Sofija. - Ko gero, tai bus mano an
tras pasiūlymas, tapus klasės seniūne.
Hestera, taisydama apžavus, nemiegojo kiaurą naktį. Senuose
motinos induose ji paruošė putoto rausvo skysčio, pavertė jį mir
guliuojančiomis dujomis ir virš ugnies supylė į širdies pavidalo
kulką.
- Tikėkimės, nenumirs, - suniurnėjo Hestera ir padavė ją So
fijai.
Sofija dvi dienas mokėsi šaudyti iš laidynės. Pagaliau suprato,
kad šaudo taikliai, ir palaukė gebėjimo išlikti pasakoje pamokos.
Kai Juba su grupe įlipo į medžius stebėti miško augalų ir Tedrosas
ištiesė ranką į mėlyną skroblo šaką, ji nepražiopsojo progos ir pa
leido kulką...
- Tu mano, - sušnibždėjo Sofija.
Rausva širdis išlėkė iš laidynės ir pataikė tiesiai į sidabrinę gulbę
ant Tedroso širdies, paraudonavo, atšoko nuo jo krūtinės ir, nuož
miai, kraupiai suklykusi, tarsi guminė atsitrenkė į Sofiją. Visa gru
pė priblokšta atsisuko.
Juodi Sofijos marškiniai buvo aptėkšti milžiniška kruvinai rau
dona raide P.
- Pažeidėja, - perbedė ją akimis Juba iš medžio. - Pagal taisy
kles galėsi kerėti tik atrakinta.
Beatričė pakėlė nuo žemės sudužusią širdies pavidalo kulką.
- Meilės apžavai? Tu bandei užkerėti Tedrosą?
Klasė pratrūko kvatoti. Sofija atsisuko į Tedrosą, apsiniaukusį
kaip debesis. Greta jo stovėjo tokia pat įtūžusi Agata. Sofija užsi
dengė veidą ir nubėgo, net miškas aidėjo nuo kūkčiojimo.
- Kasmet atsiranda bent vienas toks šelmis. Bet net kvailiausias

šelmis žino, kad lengvų kelių j meilę nėra, - tarėJuba. - Kitą savai
tę pradėsime mokytis tikrų burtų, duodu žodį. O dabar prie papar
čių! Kaip atskirti tikrą papartį nuo juo pasivertusio nenaudėlio...
Agata nėjo su grupe į papartyną. Atsišliejusi į ąžuolą, ji žiūrėjo į
širdies skeveldras žolėje, svajonių apie namus šukes.
Po vakarienės Hestera rado Sofiją išsipleikusią ant lovos ir paplū

dusią ašaromis.
Sofija pakėlė akis, raudona P ant marškinių buvo dar ryškesnė.
- Nenusiplauna. Viską išbandžiau.
Hestera numetė krepšį ant grindų.
- Tobuliname savo talentus bendrajame kambaryje. Gali prisi
dėti. -Ji atidarė duris ir stabtelėjo. - Aš tave perspėjau.
Ir trenkė durimis taip, kad Sofija pašoko.
Kiaurą naktį ji negalėjo užmigti nuogąstaudama, kad kitą dieną
per pietus turės vilkėti P raide pažymėtais marškiniais. Galop jai
pavyko užsnūsti, o pabudusi pamatė, kad saulė jau aukštai, o kam
bario draugės išėjusios pusryčiauti.
Ant lovos krašto sėdėjo Agata, rinkdama sausus lapus iš rausvos
suknelės.
- Sį kartą mane pamatė vilkas. Bet ašjo atsikračiau tunelyje. - Ji
dirstelėjo į paauksuotą veidrodį ant sienos. - Čia jis labai tinka.
- Ačiū, kad jį atnešei, - sugergždė Sofija.
- Mano kambaryje be jo jaukiau.
Stojo įtempta tyla.
- Adeisk, Agata.
- Sofija, aš tavo pusėje. Turime veikti bendrai, jei norime iš čia
ištrūkti gyvos.
- Burtai buvo mūsų vienintelė viltis, - tyliai ištarė Sofija.

- Sofija, negalima nuleisti rankų! Mes turime grįžti namo!
Sofija spoksojo į veidrodį pilnomis ašarų akimis.
- Kas man pasidarė, Agata?
- Tu nori pokylio, nepalenkusi princo širdies. Tu nori buči
nio be jokių pastangų. Matai, man teko visą savaitę po vakarienės
plauti indus, ir aš tuo metu skaičiau. - Agata ištraukė iš suknelės
knygą - Emos Plukės „Kaip pavergti princui širdį“ - ir ėmė versti
lapus užlankstytais kampais. - Anot šio veikalo, laimėti mylimojo
širdį pati sunkiausia užduotis. Visose pasakose rašoma apie meilę iš
pirmo žvilgsnio, bet iš tikrųjų reikia įgūdžių.
- Bet aš jau...
- Užsičiaupk ir paklausyk. Taisyklės iš esmės tik trys. Mer
gaitė turi padaryti tik tris dalykus, kad laimėtų pasakų princo
širdį. Pirma, ji turi pabrėžti savo pranašumus. Antra, turi kalbėti
ne žodžiais, o darbais. Ir trečia, turi parodyti, kad jai netrūksta
šaunių gerbėjų. Jei gerai padarysi šiuos tris dalykus, mes...
Sofija pakėlė ranką.
- Ko nori?
- Aš negaliu pabrėžti jokių pranašumų, vilkėdama šiuo maišu,
negaliu veikti, nes ta velnio merga nuo manęs akių nenuleidžia, o
šaunių gerbėjų neturiu, vienintelis panašus į žiurkę ir dvokia! Pa
žiūrėk į mane, Agata! Man ant krūtinės dega P, mano šukuosena
kaip berniuko, po akimis maišeliai, lūpos sausos, o vakar ant nosies
aptikau inkštirą!
- Ir kaip ketini tai pakeisti? - atkirto Agata.
Sofija nuleido galvą. Bjaurioji raidė metė šešėlį jai ant rankų.
- Pasakyk, ką man daryti, Agata. Aš klausau.
- Parodyk jam, kas esi, - sušvelnėjo Agata. Ji pažvelgė draugei į

akis. - Parodyk jam tikrąją Sofiją.
Sofija iš Agatos šypsenos suprato, kaip draugė ja tiki. Atsisuko j
veidrodį, ir jai pačiai pavyko klastingai šyptelėti... lygiai taip šypso
josi niūrus amūriukas, įkalintas tamsoje ir kantriai laukiantis, kol
bus išleistas.
1 7 -3 --
Nauji imperatorės drabužiai
V
inia apie nesėkmingus Sofijos meilės burtus apskriejo abi
imokyklas, ir prieš pietus visi nekantravo pamatyti raudoną
ją P. Bet Sofija praleido visas rytines pamokas. Visiems buvo aišku,
kad iš gėdos ji neturi kur akių dėti.
- Gaila, kad negirdėjote žodžių, kokiais ją išvadino Tedrosas, -
per pietus pasakė bendraklasėms Beatričė.
Agata, atsisėdusi ant krūvos rudeninių lapų, nė ausies nepakrei
pė, ką jos pliauškia. Ji žiūrėjo į Tedrosą ir ilgalaimius, žaidžiančius
regbį. Ant mėlynų megztinių ©
žibėjo sidabrinės gulbės.
Priešingoje prosky
nos pusėje am
žinieji nieka
dariai sėdėjo
po vieną: jie
nemėgo ben
dros veiklos.
Hestera pakėlė akis nuo „Kančios burtų“ ir, sugavusi Agatos žvilgs
nį, gūžtelėjo pečiais, lygjai nė kiek nerūpėtų, kur Sofija.
-Ji nekalta, Tedžiuk, - garsiai čiauškėjo Beatričė. - Vargšė
mano esanti mūsiškė. Tokios apgailėtinos būtybės... - Jai akys iš
šoko ant kaktos.
Agata pamatė kodėl.
Į proskyną įplaukė Sofija, juodus dukslius marškinius pavertusi
suknute be petnešėlių, ant krūtinės kruvinai raudonais blizgučiais
mirguliavo P. Šviesius plaukus ji buvo nusikirpusi dar trumpiau, ir
lygi galva tiesiog švytėjo. Veidą buvo nusibaltinusi kaip geiša, vokus
nusidažiusi rausvai, lūpas skaisčiai raudonai, o stiklinės kurpaitės
buvo ne tik pataisytos: kulniukai pasidarė dar aukštesni ir sykiu su
trumpute suknele pabrėžė ilgas kreminės spalvos kojas. Iš tamsos
ji įžengė į šviesą, ir nuo blizgučiais apibarstytos odos atšokę saulės
zuikučiai apgaubė ją dievišku spindesiu. Sofija pražingsniavo pro
Hesterą, ši išmetė knygą, pro ilgalaimius, šie paleido iš rankų ka
muolį, ir sustojo prieš Hortą.
- Eime pietauti, - pasakė ir nusivedė jį kaip įkaitą.
Kitoje lauko pusėje Tedrosui iš makščių iškrito kalavijas.
Jis sugavo piktą Beatričės žvilgsnį ir vėl jį įsikišo.
Per gebėjimo išlikti pasakoje pamoką Sofija nekreipė dėmesio į Ju-

bos paskaitą apie pėdsakus, tik glaustėsi prie Horto ir rinko į ne
naudėlės kibirą Mėlynojo miško šaknis ir žoleles.
- Tik įsivaizduok, mieloji Agata, čia radau burokėlių, gluosnio
žievės, citrininių lipniasėklių ir visų kitų losjonų ir kremų sudeda
mųjų dalių! Netrukus vėl atrodysiu kaip anksčiau.
- Ne išvaizdą turėjau omeny, kalbėdama apie tikrąją Sofiją.
NAUJI IMPERATORĖS DRABUŽIAI 241
- Kas tau nepatinka? Aš laikausi tavo taisyklių. Pabrėžiau savo

pranašumus, o jų, kaip matai, nemažai. Kalba mano darbai, o ne
žodžiai - ar šnekėjau su Tedrosu? Ne. Nešnekėjau. Neužmiršau ir
šaunių gerbėjų. Zinai, ką reiškia pietauti su Hortu? Glaustytis prie
tos žiurkės kaskart, kai pamatau Tedrosą žiūrint į mus ?Jei ne eu
kaliptas, Agata... Aš užsikemšu nosį eukalipto lapais. Bet galų gale
tu teisi.
- Klausyk, tu nesupra... aš teisi?
- Tu man priminei, kas svarbu. - Sofija linktelėjo į Tedrosą ir il-
galaimius, ryjančius ją akimis iš už brūzgyno. - Niekam nerūpi, tu
niekadarys, ilgalaimis ar dar kas nors. Galų gale laimi gražiausias. -
Ji pablizgino lūpas ir pliaukštelėjo per jas. - Pamatysi. Jis pakvies
mane į pokylį dar šiai savaitei nesibaigus, ir tu galėsi džiaugtis tuo
vertinguoju bučiniu. Taigi nebeniumėk, brangioji, nuo priekaištų
man skauda galvą. Ei, kur tas netikėlis Hortas? Liepiau jam nė per
žingsnį nuo manęs nesitraukti! - Ji nuplaukė, palikusi žado nete
kusią Agatą.
Blogio mokykloje nenaudėliai vakarieniavo suirzę, nes žinojo,
kad kiaurą naktį teks mokytis. Netrukus jiems bus leista kerėti, to
dėl mokytojų užduotys dabar rėmėsi ne tiek gabumais, kiek nuo
bodžiu kalimu. Vien kitą dieną jie turėjo atmintinai išmokti aštuo
niasdešimt žmogžudysčių planų pirmai ledi Leso užduočiai, aibę
milžinų kalbos žodžių pakalikų pamokai ir Gėlių šalies žemėlapį
Seiderio geografijos egzaminui.
- Kaip jis mūsų darbus taisys? - bambėjo Hestera. - Jis juk
aklas!
Po komendanto valandos Hestera, Mažė ir Anadilė iš bendrojo
kambario parsivilko apsikrovusios knygomis ir pamatė, kad kam
barys paverstas laboratorija. Ant atviros ugnies kunkuliavo dešim
tys ryškiaspalvių skysčių, lentynos buvo nukrautos kremais, mui

lais ir buteliukais, visos trys lovos buvo nuklotos džiovintais lapais,
žolėmis, žiedais... o vidury tarp blizgučių, kaspinų ir audeklų sėdė
jo Sofija ir bandė naujus receptus ant odos lopinėlio.
- Dievaži, ji ragana, - aiktelėjo Anadilė.
Sofija iškėlė „Grožio receptų knygą“.
- Per pietus nušvilpiau iš dorosios.
- Verčiau mokykis kontroliniams, - patarė Mažė.
- Grožis suryja visą laiką, - atsiduso Sofija, tepdamasi skaisčiai
žaliu balzamu.
- Neverta stebėtis, kodėl ilgalaimiai buki, - tarė Hestera.
- Sofija grįžo, brangutės. Ir tai tik pradžia, - įsisvajojo Sofija. -
Dabar mano užduotis - meilė.
Ir tikrai, nors kitą dieną po kontrolinių Sofija atsidūrė beveik
sąrašo gale, per pietus ji sulaukė stulbinamo dėmesio, pasirodžiusi
žydromis orchidėjomis sujuosta įstabia juoda toga su skeltuku už
pakalyje. Jos kulniukai buvo dar coliu aukštesni, bronzinis veidas
tviskėjo, akių šešėlis buvo gundomai violetinis, lūpos žaviai raudo
nos, o žėrinčią P suknelės priekyje papildė užrašas blizgučiais ant
nugaros - „reiškiapuiku \
- Tai reikia uždrausti, - zirzė Beatričė seilę varvinantiems vai
kinams.
Bet mokytojams Sofija pareiškė dėvinti uniformą, o paprastai
nuožmūs vilkai šį kartą žavėjosi ja ne mažiau už vaikinus. Mažė
saikstėsi mačiusi, kad vienas net pamerkė Sofijai, dėdamas pusry
čius į kibirą.
-Ji tyčiojasi iš niekšiškumo! - siuto Hestera, juodomis akimis
varstydama Sofiją kitame proskynos gale. - Reikėtų ją visamlaikui
uždaryti Pražūties kambaryje.
- Pabaisa vis dar neatsirado, - nusižiovavo Anadilė. - Tas, kas jį

išgąsdino, turbūt iš tikrųjų blogas.
Kitą dieną Sofija vėl nesusidorojo nė su viena užduotimi, bet
nesusikirto. Buvo akivaizdu, kad jos atsakymai klaidingiausi, bet
kaskart virš jos iššokdavo 19, o ne 20. („Aš pernelyg žavi, kad susi-
kirsčiau“, - pūtėsi ji prieš suglumusius bendraklasius.)
Miške Sofija, nekreipdama dėmesio į Jubos paskaitą apie kovą
su kaliausėmis, kažką stropiai keverzojo sąsiuvinyje. Agata piktai
šnairavo į jos juodą lėlišką suknelę, rausvą veidelį ir blizgučiais iš
siuvinėtą užrašą: „P reiškiapramoga \
- Sugalvok tinkamą žodį, prasidedantį P, - sušnibždėjo Sofija.
- Aš bandau klausytis, tu irgi turėtum, nes kitaip mes čia būsi
me amžinai.
- „P reiškia pakilu.“ Hm, nelabai šmaikštu. O „prašmatnu“?
Arba „prabangu“?
- Arba „pamaiva“!Jis tau dar nė žodžio nepratarė! - priekaiš
tavo Agata.
- „P reiškia pasitikėjimas“, - tarė Sofija. - O aš maniau, kad tu
manim pasitiki.
Agata iki pamokos pabaigos niurnėjo sau po nosimi.
Bet Sofija beveik ją įtikino, kitą dieną atėjusi juodais trumpu
čiais marškinaičiais, nedengiančiais pilvo, pūstu mini sijonėliu, pa
šiauštais plaukais ir rožine spalva nudažytomis kurpaitėmis. Žiau-
tarodami jautieną, ilgalaimiai per visus pietus rijo ją akimis. Ir vis
dėlto, nors Sofija matė, kad Tedrosas slapta žvilgčioja į jos kojas ir
sukanda dantis kaskart, kai ji praeina, ir suprakaituoja, kai ji per
arti... princas jos neužkalbino.
- Tiek nepakanka, - tarė Agata, pastojusi jai kelią po Jubos pa
mokos. - Reikia daugiau pranašumų.
Sofija nužvelgė save.

- Manau, jų į valias.
- Dvasios turtų, mulke! Vidinio grožio! Užuojautos, dosnumo
ar gerumo!
Sofija sumirksėjo.
- Kartais tu kalbi labai išmintingai, Agata. Jis turi pamatyti, ko
kia aš iš tikrųjų gera.
- Atėjai į protą, - lengviau atsiduso Agata. - Paskubėk. Jei jis
pakvies į pokylį kitą, mes niekada negrįšime namo!
Agata pasiūlė parašyti Tedrosui meilės eilėraščių su įmantriais
rimais ar palikti slaptų dovanėlių, rodančių, kad mergina netuščia
ir mąsli: išbandyti ir patikrinti būdai, aprašyti knygoje „Kaip pa
vergti princui širdį“. Sofija klausėsi ir linkčiojo, todėl Agata, kitą
dieną atėjusi pietauti, tikėjosi perskaityti pirmą eilėraščio variantą
ar apžiūrėti draugės rankų darbo dovanėlę. Tačiau ji pamatė 20 ne
dorėlių būrelį, susispietusį proskynos kampe.
- Kas čia darosi ?- paklausė Agata Hesteros ir Anadilės, kurios
abi mokėsi paunksnėje.
- Ji sakė, kad tai tavo sumanymas, - nusišaipė Hestera, nepakel
dama akių nuo knygos.
- Blogas sumanymas, - pridūrė Anadilė. - Toks blogas, kad ne
norime su tavim kalbėtis.
Sutrikusi Agata pasuko prie būrelio. Iš vidurio atsklido pažįsta
mas balsas:
- Nuostabu, brangiosios! Tik kremo reikia truputį mažiau!
Agatai užgniaužė kvapą. Ji prasibrovė per niekadarių pulką į vi
durį ir buvo taip priblokšta, kad vos galo negavo.
Ant kelmo sėdėjo Sofija, o ant šakos virš jos kabėjo medinis sky
das su užrašu:
NAUJI IMPERATORĖS DRABUŽIAI , 245
PltT^ PttTRAWA SV jOfljA —
* yGrol\rt£$tV0i sirth"
r * * ŠIOS PlU/OS t E M ^ -
'frMkMWAiw'M*ikiMt/‘ (
___ L ; \
Aplink ją lipniu raudonu burokėlių kremu spuogus ir karpas

tepėsi niekadarės.
- Neužmirškite, merginos. Jūs bjaurios, bet vis tiek galite būti
žavios, - paskelbė Sofija.
- Rytoj atsivesiu savo kambario raganaites, - sušnibždėjo
Arachnė žaliaodei Monai.
Agata nustebusi net išsižiojo. Paskui pamatė, kad kažkas sėlina
šalin.
- Mažę?
Mažė, išsitepusi raudonu kremu, droviai atsisuko.
- Oi! Sveika! Aš tik, matai, maniau, pažiūrėsiu... na, o gal kar
tais... -Ji nudūrė akis. - Nesakyk Hesterai.
Agata nesuprato, kaip grožio pamokos padės laimėti Tedroso
širdį. Ji ketino priremti Sofiją, bet ją nustūmė trys niekadarės, viena
per kitą klausinėdamos Sofijos, kaip atsirinkti geriausius burokė
lius. Miške irgi nebuvo progos, nes Juba atskyrė ilgalaimius nuo
amžinųjų niekadarių.
- Įpraskite įžvelgti vienas kitame priešą! Pirmas Išbandymas
pasaka bus po trijų savaičių! - pasakė nykštukas. - Išbandymui
246 ^=3-^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
turėsite išmokti keletą būtiniausių burtų. Be abejo, kerėjimo bū

dai skiriasi. Vieniems reikia vaizduotės, kitiems burtažodžių, tre
tiems - atitinkamų rankų mostų ar kaukšėti kulnais, stebuklingų
jų lazdelių, skaičių kodo ar net antro kerėtojo! Tačiau yra taisyklė,
bendra visiems kerams.
Iš kišenės jis išsitraukė žvilgų sidabrinį raktelį gulbės pavidalo
barzdele.
- Ilgalaimiai, prašom dešinę ranką.
Suglumę ilgalaimiai susižvalgė ir ištiesė rankas.
- Hm. Tu pirma.
Agata susiraukė, kai jis stvėrė jai už rankos, paskui už didžiojo
piršto.
- Palaukit... ką jūs ketinat...
Juba įkišo stebuklingą gulbės raktą į Agatos piršto galiuką -
oda pasidarė permatoma, ir gulbė prasiskverbė per audinius, gys
las, kraują ir priaugo prie kaulo. Nykštukas pasuko raktą, ir kaulas
be jokio skausmo apsisuko aplinkui. Valandėlę piršto galas žėrėjo
ryškia oranžine spalva, paskui Juba ištraukė raktą, ir šviesa užgeso.
Priblokšta Agata stebeilijo į pirštą, kol Juba atrakino kitus ilgalai-
mius, paskui niekadarius, tarp jų ir Sofiją, kuri beveik nepakėlė
akių, nes toliau kažką rašė į sąsiuvinį.
- Burtus lemia jausmas. Tai vienintelė taisyklė, - pasakė nykš
tukas, atrakinęs visiems pirštus. - Pirštas švyti - vadinasi, sukau
pėte užtektinai jausmų, turite gana aiškų tikslą, taigi galite kerėti.
Burtai veikia tik tada, kai labai reikia ir noras be galo didelis!
Mokiniai prisimerkę žiūrėjo į savo pirštus, čiupinėdami juos ir įti
kinėdami, kol galop visi didieji pirštai nušvito, tik kiekvieno kitokia
spalva.
- Bet piršto galiukas, kaip ir burtų lazdelė, - tik pratyboms! -
perspėjo Juba. - Miške atrodytumėte kvailai, jei nušvistumėte su
NAUJI IMPERATORĖS DRABUŽIAI U7
lig kiekvienu burtu. Kai išmoksite naudotis švytėjimu, vėl jį užra

kinsime. - Jis vyptelėjo pamatęs, kad Hortas bergždžiai baksnoja
pirštu į akmenis kažką burdamas. - Jei išmoksite. - Nykštukas vėl
atsisuko į būrelį. - Pirmaisiais metais jūs išmoksite tik trijų rūšių
burtų: valdyti vandenį, valdyti orus ir keisti pavidalą tiek į augalą,
tiek į gyvūną. Šiandien nuo pastarojo ir pradėsime, - pasakė jis,
ir mokiniai džiaugsmingai suklego. - Paprastas vaizduotės burtas,
bet labai veiksmingas bėgant nuo priešų. Beje, atsimainius dings
jūsų drabužiai, taigi bus lengviau, jei nieko nevilkėsite.
Mokiniai liovėsi kikenę.
- Bet kol kas galima ir vilkėti, - nusileidoJuba. - Kas pirmas?
Visi pakėlė ranką, išskyrus dvi: Agatą, kuriai ypač rūpėjo, kad
Sofija sugalvotų, kaip grįžti namo, ir Sofiją, kuri taip stropiai ruo
šėsi antrai savo paskaitai („Vonia nėra nešvankus žodis“), kad atsi
mainymas jai nerūpėjo.
Trečią dieną prie Sofijos kelmo būriavosi 30 ką tik išsimaudžiusių

nenaudėlių, atėjusių į paskaitą „Nebūkim apsileidėlės“.
- Profesorius Manlis sako, kad niekadarė turi būti bjauri.
Nes bjauri reiškia nepakartojama, galinga, laisva! O aš profe
soriaus Manlio norėčiau paklausti štai ko: kas gali tikėtis, kad
jausimės nepakartojamos, galingos ar laisvos... vilkėdamos ši
taip? - suriko Sofija, mojuodama niūriais juodais marškiniais
it priešo vėliava.
Pritarimo šauksmai buvo tokie garsūs, kad kitame proskynos
gale Beatričei išslydo rašiklis ir sugadino vakarinės suknelės eskizą.
- Vis ta trenkta Sofija, - subambėjo Beatričė.
-Tebeieško poros pokyliui? - sumurmėjo Tedrosas, taikyda
mas mesti pasagą ant stulpo.
- Kur kas blogiau. Dabar ji stengiasi įtikinti niekadares, kad jos

nėra nevykėlės.
Tedrosas iš nuostabos nepataikė užmesti pasagos.
Po pietų Agata net nebandė susitikti su Sofija, nes šią apspitu
sios niekadarės klausinėjo apie stilių. Kitą dieną ji irgi nepriėjo, nes
po Sofijos paskaitos „Salin batus!“ nedorėlės sumetė juos į laužą,
ir vilkai botagais nuvarė mokines atgal į bokštą. Trečią dieną juo
labiau nepavyko, nes į Sofijos paskaitą „Išdribėlių mankšta“ susi
rinko visos nenaudėlės, išskyrus Hesterą ir Anadilę: po pietų jos
abi pastojo Agatai kelią.
- Šis sumanymas darosi vis bjauresnis, - tarė Anadilė. - Toks
bjaurus, kad mes su tavim nebedraugaujam.
- Vaikinai, pokyliai, bučiniai - jūsų reikalas, - suniurzgė Hes-
tera, net velnias ant kaklo sutrūkčiojo. - Kol netrukdys man tapti
seniūne, jūsų darbeliai man terūpi kiek kiaulės subinė. Aišku?
Kitą dieną Agata pasislėpė medžių tunelyje, laukdama sudžiū
vusių lapų šnaresio po aukštakulniais, ir iššokusi užsipuolė Sofiją.
- Kas šiandien? Kremas nagų odelei? Dantų balikliai? Pilvo
preso pratimai?
-Jei nori su manim pasikalbėti, stok į eilę kaip visos! - atkirto
Sofija.
- „Piktavališkas gražinimasis“, „Kitokia juoda“, „Nenaudėlių
joga“! Gal nori čia mirti?
- Liepei jam atskleisti dvasios turtus. Ar tai ne užuojauta? Ar
tai ne gera širdis ir išmintis? Aš padedu toms, kurios nemoka sau
padėti!
- Prašom atleisti, šventoji Terese, bet mūsų tikslas - Tedrosas!
Ką šitaip peši?
- Peši. Koks šiurkštus žodis. Bet jau kai ką pešiau, a?
NAUJI IMPERATORĖS DRABUŽIAI * 249
Agata pažvelgė ten, kur žiūrėjo Sofija. Jos kelmą buvo apspitęs
koks šimtas niekadarių. Tačiau už jų lūkuriavo vienas kitoks.
Auksaplaukis vaikinas mėlynu dryžuotu nertiniu.
Pritrenkta Agata paleido Sofiją.
- Turėtum ateiti, - sušuko Sofija, draugei lekiant iš tunelio. -
Šiandien kalbėsiu apie sausus ir pažeistus plaukus.
Prie kelmo Arachnė vienintele akimi perbedė Tedrosą.
- Ko čia reikia gražiajam princui?
- Taip, ilgalaimi, nešdinkis j savo pusę, - užsipuolė jį Mona ir
apmėtė medžio puvėsiu.
Prie Tedroso ėmė kibti ir kitos nenaudėlės, jis sunerimęs atšoko.
Nebuvo pratęs, kad mergaitės juo nesidžiaugtų. Bet tą akimirką,
kai jos jau buvo jį benuvejančios...
- Mes mielai priimsime visus, - subarė bendraklases Sofija,
plaukdama prie savo kelmo.
Tą savaitę Tedrosas ateidavo kiekvieną dieną. Jis pasakė drau
gams, kad viso labo nori pamatyti, kaip apsirengusi Sofija, bet tai
ne visai buvo tiesa. Suligkiekviena dienajis matė, kaip susikūprinu
sios raganaitės vis labiau atsitiesia, nebenusuka akių ir ima aiškiai
tarti žodžius. Jis matė, kaip nenaudėliai, iš pradžių nepatikliai lū
kuriavę už mergaičių, netrukus ėmė klausinėti Sofijos, kaip geriau
išsimiegoti, slėpti nemalonų kūno kvapą ir tramdyti pyktį. Kpra
džių šiuose susirinkimuose vilkai žiovaudavo, bet Tedrosas suvokė,
kad jie vis įdėmiau klausosi, nes į Sofijos paskaitas susirinkdavo vis
daugiau niekadarių. Netrukus nenaudėliai ėmė aptarinėti jos re
ceptus vakarieniaudami ir bendrajame kambaryje gerdami drums
tą arbatą. Per pietus jie susėsdavo būreliais, gindavo vienas kitą per
pamokas ir liovėsi šaipytis iš kitų nesėkmių. Pirmą kartą per du
šimtus metų Blogiui sužibo viltis. Ir įžiebė ją vienintelė mergaitė.
Savaitės pabaigoje Tedrosas sėdėjo pirmoje eilėje.

-Tau pasisekė! Negaliu patikėti! - džiūgavo Agata, lydėda
ma Sofiją prie medžių tunelio. - Jis galbūt pasakys, kad tave myli!
Galbūt jau šią savaitę tave pabučiuos! Mes grįšime namo! Kokia
rytojaus tema?
- „Atsiimk savo žodžius“, - atkirto Sofija, švytruodama toliau.
Kitą dieną per pietus Agata stovėjo eilėje prie savos pintinėlės
sumuštinių su artišokais ir alyvuogėmis, svajodama, kaip pergalin
gai aidint fanfaroms abi su Sofija grįžta namo. Gavaldenas aikštėje
pastatys joms paminklą, pagerbs jas pamokslais bažnyčioje, sukurs
miuziklą apie jų gyvenimą ir mokys vaikus apie dvi mergaites, iš
vadavusias juos iš prakeiksmo. Motina sulauks tūkstančio naujų
ligonių, Giltinė kasdien gaus po šviežią upėtakį, Agatos portretais
bus papuoštas miestelio metraštis, ir visi, kurie kadaise drįso iš jos
šaipytis, dabar jai batus laižys...
- Juokdarė.
Agata atsisuko į Beatričę. Si žiūrėjo į niekadares, susispietusias
aplink Sofiją. Toji, pasipuošusi juodu prigludusiu sariu ir kailiniais
bateliais aukštais kulniukais, sukvietė į paskaitą „Kaip visada ir vi
sur būti geriausiai (kaip aš!)“.
- Lygji būtų geriausia, - prunkštelėjo Beatričė.
- Manau, geresnės niekadarės nesu matęs, - pasakė kažkas
užjos.
Beatričė atsisuko į Tedrosą.
- Net dabar, Tedi? O aš manau, kad tai didelis pramanas.
Tedrosas pažvelgė ten, kur žiūrėjo Beatričė, - į sąrašus, švytin
čius švelnioje saulės šviesoje ant Mėlynojo miško vartų. Nieka
darių lentoje paskutinis buvo Sofijos vardas, jį kapojo liepsnelės.
120-aiš 120.
- Nauji imperatorės drabužiai, nieko nepridėsi, - tarė Beatričė

ir išdidžiai nudrožė.
Tą dieną Tedrosas nėjo pamatyti Sofijos. Pasklido gandas, kad
jam graudu žiūrėti, kaip amžinieji niekadariai deda viltis į „blo
giausią mokinę“.
Kitą dieną prie kelmo Sofijos niekas nelaukė. Medinis skelbi
mas buvo sudarkytas.
j *
PIE-TVfttTRAtfKA SUJ0FIJA _
J fcyAMAAs 1
A *
/ 5105 OILM5 tE-HA-
„IWaftflmi 'frMfwvwflmy
_________ :
- Liepiau tau mokytis! - rėkė Agata, liūtyje po Jubos pamokos

laukdama, kol vilkai atkels vartus.
- Siuvausi naujus drabužius, gaminau naują kosmetiką, ruošiau
naujas paskaitas, mokslams nebeliko laiko! - kūkčiojo Sofija po
juodu skėčiu. - Reikėjo galvoti apie gerbėjus!
- Kurių neliko nė vieno! - sušuko Agata. 6-oje grupėje ji pa
matė besišaipančią Hesterą. - Trys blogiausi pažymiai, ir susikerti,
Sofija! Neįsivaizduoju, kaip tu iki šiol išsisukdavai!
- Niekas neleis man susikirsti! Kad ir kaip prastai pasirody-
čiau! Kaip manai, kodėl aš nustojau mokytis?
Agata stengėsi suprasti jos žodžius, bet negalėjo susikaupti, nes

degė piršto galas. Nuo tada, kai Juba jj atrakino, pirštas nušvisdavo
kaskart, kai ji įtūždavo, lyg trokštų kerėti.
- Bet kaip tu anksčiau pirmaudavai? - paklausė ji, slėpdama
ranką kišenėje.
- Tada niekas nevertė mūsų skaityti. Negi tau atrodo, kad man
įdomu, kaip užnuodyti šukas, išlupti akis rupūžei ar trolių kalba
paklausti: „Gal galiu pereiti jūsų tiltą?“ Aš stengiuosi patobulinti
niekadarius, o tu nori, kad išmokčiau vaikų sriubos su makaronais
receptą? Agata, ar žinai, kad norėdama išvirti vaiką pirmiausia turi
jį suvynioti į pergamentą? Antraip jis gerai neišvirs ir gali puode
pabusti? Ar nori, kad aš mokyčiausi tokių dalykų? Kaip kankinti ir
žudyti? Kaip raganauti?
- Klausyk, tu turi atgauti pagarbą...
- Apgalvotai darydama blogai? Ne. Negaliu.
- Tada mes pasmerktos, - atkirto Agata.
Sofija piktai atsiduso ir nusisuko. Staiga jos išraiška pasikeitė.
- Kas, po...
Ji vėpsojo į ilgalaimių sąrašą, prismeigtą prie vartų.
T e d r o sa s Ka m e l o t ie t is 71 BALAS
L in k s m ų jų I škylų B e a t r ič ė 84 BALAI
Pa šo s K o p ų R yna 88 BALAI
T o l im ų jų M iš k ų A gata 96 BALAI
- Bet... bet... tu esi... tu! - suriko Sofija.

- Aš darau namų darbus! - atšovė Agata. - Nenoriu mokytis
šaukti balandžių, alpti ar siuvinėti nosinaičių, bet padarysiu viską,
kad grįžčiau namo!
Sofija nebesiklausė. Jos veide nušvito šelmiška šypsena.

- Nieku gyvu. - Perskaičiusi draugės mintis Agata sunėrė ran
kas. - Mokytojai mus sugaus.
- Tau patiks prakeiksmų namų darbai, jie apie tai, kaip apgau
dinėti princus... o tu nekenti vaikinų!
- Bet kambario raganaitės tave įskųs...
- O, tau labai patiks bjaurinimo namų darbas! - nesiliovė Sofi
ja. - Mes mokomės gąsdinti vaikus... tu juk nekenti vaikų!
- Jei Tedrosas sužinos, mums galas... - nepasidavė Agata.
- Pažvelk į savo pirštą! Kai jaudiniesi, jis šviečia! Aš negaliu to
padaryti!
- Atsitiktinumas!
- Žiūrėk, jis dar ryškiau švyti! Tu apsigimusi nedor...
Agata ėmė trypti kojomis.
- MES NESUKČIAUSIM!
Sofija nutilo. Vilkai atrakino Mėlynojo miško vartus, ir moki
niai siūbtelėjo į tunelius.
Nei Sofija, nei Agata nejudėjo.
- Mano kambario nedorėlės sako, kad aš 100 %bloga, - šnibž
dėjo Sofija. - Bet tu žinai tiesą. Aš nemoku būti bloga. Nė vienu
procentu. Todėl neprašyk manęs prievartauti sielos, Agata. Aš ne
galiu... - užsikirto ji. - Tiesiog negaliu.
Ji paliko Agatą po skėčiu. Kai draugė įsimaišė į būrį, audra iš
plovė jos plaukų žvilgesį, oda nebešvytėjo, ir galop Agata nebegalė
jo jos atskirti nuo kitų nenaudėlių. Ją ėmė graužti sąžinė, o pirštas
nušvito kaip saulė. Ji nepasakė Sofijai tiesos. Jai irgi buvo toptelė
jusi mintis padaryti Sofijos namų darbus, bet ji tą mintį nuvijo. Ne
todėl, kad bijojo būti sugauta.
Baiminosi, kad jai patiks. 100 %.
Tą naktį Sofija sapnavo košmarus. Tedrosas bučiavo baubus, Aga

ta su amūriuko sparnais ropojo iš šulinio, Hesteros velnias vaikėsi
ją kanalizacijos vamzdžiais, kol iš tamsaus vandens iškilo Pabaisa,
atkišęs kruvinas rankas, bet Sofija nėrė pro jį ir užsirakino Pražū
ties kambaryje. Tačiau ten jos laukė naujas budelis. Tėvas su vilko
kauke.
Sofija krūptelėjo ir pabudo.
Visos nedorėlės kambaryje kietai miegojo. Ji atsiduso, įsikniau-
bė į pagalvę... ir vėl atsisėdo.
Jai ant nosies tupėjo tarakonas.
Sofija jau žiojosi rėkti...
- Čia aš! - sušnypštė tarakonas.
Sofija užsimerkė. „Pabusk, pabusk, pabusk.“
Atsimerkė. Tarakonas niekur nedingo.
- Kokias bandeles labiausiai mėgstu? - sugergždė ji.
- Be miltų, iš sėlenų su vaivorais, - atkirto tarakonas. - Dar bus
kvailų klausimų?
Sofija nuėmė vabalą nuo nosies. Tos pačios išsprogusios akys ir
įdubę skruostai.
- Kaip, po galais...
- Pakeičiau pavidalą. Jau dvi savaites mokomės. Susitiksime
bendrajame kambaryje.
Tarakonas Agata perbedė ją akimis ir nuropojo prie durų.
- Atsinešk vadovėlius.
Tarakonas ir lapė
jjei mano pirštas švytės žaliai ar rudai? - nusižiovavo

O Sofija ir pasikasė kojas. Pagiežos bendrajame kamba
ryje viskas buvo iš maišinio audeklo - grindys, baldai, užuolaidos,
tarsi kokiame baisaus niežulio kambaryje. - Nieko nedarysiu, jei
spalva nederės prie drabužių.
- Galvok apiejausmus!- atkirto tarakonas jai ant peties. - Tar
kim, pyktį. Pa
bandyk pykti.
- Švyti ?-
paklausė
užsimer
kusi Sofija.
- Ne. Apie
ką galvoji ?
- Apie ne
naudėlių val
gį, - atsakė Sofija.
- įsivaizduok tikrą pyktį, mulke! Burtai kyla iš tikrų jausmų!

Sofija net susiraukė įsitempusi.
- Dar labiau! Nešviečia! - ragino tarakonas.
Sofijos veidas apsiniaukė, o piršto galas nušvito ryškiai rožine
spalva.
- Puiku! Pasisekė! - nudžiugusi ėmė šokinėti Agata. - Apie ką
galvoji ?
- Kaip mane siutina tavo balsas, - tarė Sofija atsimerkdama. -
Negi kaskart turėsiu apie tave galvoti?
Kitą savaitę Pagiežos bendrasis kambarys virto naktine tara
kono mokykla. Atsimainymo burtai truko tik tris valandas, to
dėl Agata vertė Sofiją vergiškai dirbti, didinti piršto šviesos ryškį,
prileisti kambarį miglos ir užtvindyti grindis, atskirti miegantįjį
gluosnį nuo svyruoklinio gluosnio ir net išmokti kelis žodžius mil
žinų kalba. Sofija iškart pakilo į aukštesnę vietą, bet ketvirtą naktį
ėmė knapsėti nosimi.
- Mano oda papilkėjo, - sugergždė Sofija.
- Ir tu vis dar užimi 68-ą vietą, todėl susikaupk! - subarė ant
vadovėlio tupintis tarakonas su gulbės ženklu, švytinčiu ant pil
vo. - Bildukui ėmus taip trypti kojomis, kad žemė suskeldėjo, miš
ke prasidėjo tarakonų antplūdis...
- Kodėl apsigalvojai ?Dėl pagalbos man?
- Ir iš po žemių išropojo milijonai nuodingų vabalų. Jie užkrėtė
mišką, dešimtys nedorėlių ir dorųjų susirgo, - kalbėjo Agata, ne
kreipdama dėmesio į jos žodžius. - Teko net šią mokyklą uždaryti,
nes ligos buvo užkrečiamos...
Sofija klestelėjo ant sofos.
-Iš kur tiek žinai?
- Nes skaitau „Nuodus ir epidemijas“, kol tu spoksai į veidrodį!
TARAKONAS IR LAPĖ *257
- Vadinasi, mokykla buvo uždaryta dėl vabalų, - atsiduso Sofi

ja. - O paskui...
- Tai štai kur tu išsmunki!
Sofija atsisuko ir pamatė prie durų Hesterą juoda pižama. Jai iš
vienos pusės stovėjo Anadilė, iš kitos - Mažė.
- Darau namų darbus, - nusižiovavo Sofija, pakeldama kny
gą. - Reikia šviesos.
- Nuo kada tau rūpi namų darbai? - paklausė Hestera, purvi-
nesnė negu paprastai.
- Maniau, „grožis suryja visą laiką“, - pamėgdžiojo Anadilė.
- Gyvenimas viename kambaryje su jumis mane įkvėpė, - nusi
šypsojo Sofija. - Užsimaniau tapti geriausia nedorėle.
Hestera ilgai ir įdėmiai stebeilijo į ją. Paskui niurnėdama apsi
suko ir pirma išdrožė lauk.
Sofija lengviau atsiduso ir nupūtė Agatą nuo sofutės.
- Ji kažką sumanė, - išgirdo jos niurzgiant Hesterą.
- O gal Sofija pasikeitė, - įsiterpė Mažė, liumpsėdama iš pas
kos. - Ant knygos tupėjo tarakonas, o ji nė nepastebėjo!
Po penkių kalimo naktų Sofija pakilo į 55-ą vietą. Bet sulig
kiekviena diena ji vis labiau panėšėjo į zombį: oda buvo liguistai
išblyškusi, akys stiklinės ir pasmėlusios. Jokių įmantrių naujų suk
nelių ar skrybėlaitės, ji maklinėjo netrinkta galva ir suglamžytais
marškiniais, barstydama po visą bokštą užrašų lapelius it duonos
trupinius.
- Verčiau išsimiegotum, - sušnibždėjo jai Tedrosas per Jubos
pamoką apie valgomus vabzdžius.
- Esu pernelyg užsiėmusi, nes nenoriu būti blogiausia moki
nė, - atsakė Sofija, konspektuodama paskaitą.
- Dažnai, nesant kirminų, galima rasti vabzdžių, - tarė Juba,
iškeldamas gyvą tarakoną.
258 — — GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Klausyk, negali tikėtis, kad tavęs kas nors klausysis, kai užimi
žemesnę vietą negu Hortas, - sukuždėjo Tedrosas.
- Kai būsiu pirmoji, tu manęs atsiprašysi.
- Jei būsi pirmoji, galėsi prasyti visko, ko nori, - prunkštelėjo jis.
Sofija atsisuko.
- Aš tau tai priminsiu.
- Jei neužmigsi.
- Pirmiausia pašalinsime nevalgomas kūno dalis, - tarė Juba ir
nutraukė tarakonui galvą.
Agata krūptelėjo ir iki pamokos galo slėpėsi už pušelės. Bet
naktį, Sofijai papasakojus apie pokalbį su Tedrosu, jai vos širdis iš
krūtinės neiššoko.
- Ilgalaimiai visada tesi pažadus! - tarė ji, šokinėdama ant atsi
kišusių tarakono kojų. - Toks princų garbės kodeksas. Tapk pirmą
ja, ir jis pakvies tave... Sofija?
Sofija knarkė.
Po dešimties tarakono koledžo naktų Sofija užėmė tik 40-ą
vietą, o ratilai aplink akis buvo tokie juodi, kad ji priminė meškė
ną. Kitą dieną ji vėl nusmuko į 65-ą vietą, nes užsnūdo per Leso
kontrolinį apie nemezidės sapnus; per pakalikų dresavimo pamo
ką užmigo ir nubloškė nuo varpinės Trigrašį, o per savitų talentų
pamoką prarado balsą.
- Tavo talentas skleidžiasi, - pagyrė Siba Siks Anadilę, kurios
žiurkės užaugo penkis colius. Paskui ji atsisuko į Sofiją. - O aš ma
niau, kad tu būsi didžioji raganų viltis.
Savaitės pabaigoje Sofija vėl atsidūrė paskutinėje vietoje.
- Aš sergu, - tarė Agata, kosėdama į saują.

Profesorė Balandėlė nepakėlė akių nuo pergamentais užversto
stalo.
TARAKONAS IR LAPĖ 259
- Imbierų arbata ir dvi skiltelės greipfruto. Kas dvi valandas.

- Išbandžiau, - atsakė Agata ir sukosėjo garsiau.
- Dabar ne laikas praleidinėti pamokas, Agata, - tarė profesorė
Balandėlė, kišdama popierius po spindinčiais moliūgų prespapjė. -
Iki pokylio neliko nė mėnesio, ir aš noriu būti tikra, kad mūsų ke
tvirta pagal pažangumą mokinė bus pasiruošusi svarbiausiam savo
gyvenimo vakarui! Ar jau nusižiūrėjai vaikiną?
Agata pratrūko sausu kosuliu. Profesorė Balandėlė sunerimusi
pakėlė akis.
- Lyg būtų... maras, - sušvokštė Agata.
Profesorė Balandėlė išblyško.
Agata buvo uždaryta savo kambaryje ir nuo šiol tarakono
pavidalu lydėdavo Sofiją į visas pamokas. Tupėdama Sofijai už
ausies, ji pašnibždėjo, koks pirmas nemezidės sapno požymis
(kraujo skonis), vadovavo deryboms su Šalčio milžinu per pa
kalikų dresavimo pamoką ir per Jubos pamoką miške pasakinėjo
Sofijai, kurios kaliausės geros, o kurios blogos. Antrą dieną ji pa
dėjo Sofijai prarasti dantį per bjaurinimo pamoką, per Seiderio
egzaminą parinko tinkamus pabaisų apibrėžimus (žiburinis -
griaučiai su liepsnele viduje; harpija - vaikų rijikė) ir nustatė,
kuris Jubos pupų stiebas nuodingas, kuris valgomas, o kuris -
pupa pasivertusi Mažė. Be abejo, buvo ir pavojingų akimirkų:
jos vos nesutrypė Hestera, vos neprarijo šikšnosparnis, o per sa
vitų talentų pamoką ji vos neatvirto į įprastą Agatą, laimė, laiku
įsmuko į šluotų spintą.
Trečią dieną Agata beveik nepasižiūrėjo į dorųjų namų darbus,
visą laiką mokėsi nenaudėlių burtų. Bendraklasių pirštai niekaip
nenorėjo įsižiebti, o Agatos degė be perstojo, nes ji galvojo apie
dalykus, kurie ją siutina: mokyklą, veidrodžius, vaikinus... Tereikia
26 o - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
tiksliai laikytis nurodymų ir kerėsi. Paprasta, kaip žaidimai su van

deniu ir orais, tačiau... tikri burtai!
Ją būtų pribloškę šie neįtikimi, neįmanomi dalykai, jei nebū
tų buvę tokie lengvi. Kitiems nepavykdavo sukelti net dulksnos,
o Agatai buvo vieni niekai išburti kambaryje audros debesis ir
paleisti į neapkenčiamas freskas ant sienos žaibus ir liūtis. Kartais
ji išsmukdavo į vonios kambarius išbandyti naujų kančios kerų -
prakeikdavo ir užgesindavo žiburius, taip trumpam užtemdydama
dangų, iššaukdavo potvynius, sukeliančius jūros bangas... Laikas
mokantis blogio burtų, teikiančių naujų galių ir galimybių, bėgo
nepastebimai, ji niekada nenuobodžiaudavo.
Vieną vakarą laukdama, kol Poluksas atneš dorųjų namų dar
bus, Agata švilpaudama kažką piešė...
- Kas čia dabar, po galais ?
Ji atsisuko į Poluksą kiškio kūnu, stovintį tarpduryje ir spoksan
tį į piešinį.
- A, čia mano vestuvės. Ir princas. - Agata suglamžė popieriaus
lakštą ir užsikosėjo. - Atnešėt namų darbus?
Išbaręs ją už žemesnę vietą dorųjų sąraše, tris kartus paaiškinęs
visas užduotis ir liepęs kosint užsidengti burną, Poluksas galų gale
juokingai išstriksėjo vis griuvinėdamas. Agata lengviau atsiduso.
Paskui jos akys užkliuvo už suglamžyto piešinio, kuriame ji skren
da per liepsnas, ir Agata suprato, ką piešia.
Amžinai niekadai. Blogio rojų.
- Turime grįžti namo, - sumurmėjo ji.
Iki savaitės pabaigos Sofija, vadovaujama Agatos, pirmavo per
visas pamokas, net per Jubos tinkamumą Išbandymui. Dvikovo
se prieš būsimą Išbandymą pasaka Sofija įveikė visus grupės narius
leistinais burtais: apakino Ravaną žaibu, užšaldė Beatričei lūpas,
TARAKONAS IR LAPE 261
nespėjus šiai pasišaukti į pagalbą gyvūnų, ir suskystino Tedroso

pratybų kalaviją.
- Kai kas stropiai mokosi, - tarė apstulbęs Tedrosas.
Agata, pasislėpusi po Sofijos apykakle, paraudo iš pasididžia
vimo.
- Anksčiau jai tiesiog sekėsi. Čia kas kita, - niurzgėjo Hestera
Anadilei, kramsnodama pusryčiams patiektus prisvilusius karvių
liežuvius. - Kaip ji tai padaro?
- Senamadišku sunkiu darbu, - atkirto Sofija, švytruodama
pro šalį.
Jos lūpų dažai ir akių šešėliai mirguliavo, plaukai degė raudonai
kaip rubinas, o ant juodo kimono kibirkščiavo blizgučių užrašas:
„P reiškia Pastangos“.
Hestera ir Anadilė paspringo liežuviais.
Trečios savaitės pabaigoje Sofija užėmė penktą vietą ir per pie
tų pertrauką vėl pradėjo skaityti populiariąsias paskaitas. Vėl ėmė
diktuoti juodų drabužių madas, dar drąsesnes ir įspūdingesnes:
su plunksnomis, tinklinėmis liemenėmis, dirbtiniais beždžionių
kailiais, blizgučiais nusagstytomis burkomis, odiniais kostiumais
su kelnėmis, pudruotais perukais ir net šarvinių marškinių lie
menėle.
-Ji sukčiauja, - šnypštė Beatričė visiems, kas tik teikdavosi jos
klausytis. - Jai padeda kokia nors šelmė fėja krikštamotė arba vei
kia ilgalaikiai burtai. Viskam neužtektų laiko!
Bet Sofijai užteko laiko, kad sukurtų atlasinę palaidinukę su
vienuolės gobtuvu, kibirkščiuojančią kriauklės pavidalo suknelę ir
prie kiekvieno apdaro priderintų kurpaites. Jai užteko laiko, kad
pralenktų Hesterą per „Subjaurinkime pokylių salę“ užduotį, pa
rašytų pranešimą „Vilkai ir vilkatai“ ir per pietų pertrauką pasi
ruoštų paskaitoms „Nedora sėkmė“, „Bjaurumas yra naujasis gro

žis“, „Tobulinkite savo kūną nuodėmei“. Jai užteko laiko madoms
kurti ir demonstruoti, kiršinti, maištauti - ir Anadilei iš antros
vietos išstumti.
Sį kartą Beatričė negalėjo sutrukdyti Tedrosui žavėtis Sofija.
Pats Tedrosas narsiai kovojo su savim.
„Ji niekadarė! Tai kas, kad graži? Protinga? Kūrybinga, gerašir
dė, kilni ir... - Tedrosas giliai įkvėpė. - Ugalaimiams negali patikti
piktadariai. Tau apsisuko galva?
Jis pajuto palengvėjimą, kai Juba dar kartą liepė spėti, kuri do
roji, o kuri nedorėlė. Sį kartą nykštukas pavertė visas mergaites mė
lynais moliūgais ir paslėpė didžiuliame darže prie miško.
„Rask ilgalaimę, - barė save Tedrosas. - Rask kokią nors ilgalai-
mę ir pamiršk niekadarę?
- Si yra ilgalaimė! - suspiegė Hortas ir sprigtelėjo į mėlyną mo-
liūgą.
Nieko neatsitiko. Kiti vaikinai irgi nenutuokė, kaip atskirti mo
liūgus, ir ėmė aptarinėti kiekvieno pranašumus.
- Čia ne grupinė užduotis! - subliuvoJuba.
Prisiglaudęs prie mėlynos Sofijos virkščios, Agatos tarakonas
stebėjo, kaip vaikinai skirstosi. Tedrosas pasuko į vakarus prie Tur
kio spalvos tankumyno ir sustojo. Lėtai atsisuko į Sofijos moliūgą.
- Jis ateina, - tarė Agata.
- Iš kur žinai? - sušnibždėjo Sofija.
- Nes jis taip žiūrėjo į mane.
Tedrosas priėjo prie moliūgo.
- Sis. Čia doroji.
- Geriau įsižiūrėk, - susiraukė Juba.
TARAKONAS IR LAPĖ - 263
Nekreipdamas į jį dėmesio, Tedrosas suspaudė mėlyną moliūgo

žievę, šis sprogo, ir iš žėrinčių dulkių išniro Sofija. Virš princo gal
vos glitūs žali dūmai išraitė 16, o virš princesės juodi - 1.
- Tik geriausi nenaudėliai geba apsimesti doraisiais, - pagyrė
Juba ir lazdos mostu ištrynė P raidę nuo Sofijos suknelės visam
laikui.
- O tau, Artūro sūnau, patarčiau stropiau mokytis taisyklių. Ti
kėkimės, nepadarysi tokios siaubingos klaidos lemiamą akimirką.
Tedrosas apsimetė susigėdęs.
- Mes nieko nerandam! - sušuko kažkas.
Juba apsisuko ir išvydo visus vaikinus su rūkstančiais virš galvų
prasčiausiais įvertinimais.
- Reikėjo moliūgus paženklinti, - atsiduso jis ir nuėjo per daržą
baksnodamas moliūgus, o gal kuris suriks.
Nykštukui nuėjus, Tedrosas nusišypsojo. Kaip jis gali pasakyti
mokytojui, kad jam nerūpi taisyklės?Jų laikydamasis, jis du kartus
pasirinko baidyklę Agatą. Ir štai pirmą kartą sutiko merginą, kuri
turi viską, ko jam reikia. Merginą, kuri ne klaida.
- Sakyčiau, laikas tesėti pažadą, Artūro sūnau.
Tedrosas atsisuko ir išvydo besišypsančią Sofiją. Pažvelgė virš
miško, į amžinųjų niekadarių balų lentą, kurios pačiame viršuje
Olbemarlis iškalė jos vardą.
Kitą dieną pusryčių kibire ji rado raštelį.
l/ilkai nemėgsta lapių- l/idurnaktį prie Mėlynojo upelio. T.
- Ką tai reiškia? - sušnibždėjo ji tarakonui delne.

- Kad šiąnakt vyksime namo! - džiūgavo Agata, o jos antenos
taip greitai virpėjo, kad Sofija ją numetė.
Tarakonas lakstė apipelijusiomis Pagiežos bendrojo kambario

grindimis iš maišinio audeklo, nenuleisdamas akių nuo laikro
džio, kurio rodyklės artėjo prie vidurnakčio. Pagaliau girgžtelėjo
durys, ir įėjo Sofija gundoma juoda aptempta suknele, apsimo
vusi juodas ilgas pirštines, susikėlusi plaukus į viršų, užsisegusi
smulkių perlų vėrinį ir užsidėjusi tamsius akinius. Agata vos ne
sprogo.
- Pirma, liepiau tau ateiti laiku. Antra, liepiau nesipustyti...
- Pažvelk į šiuos akinius. Ar jie ne prašmatnūs? Saugo akis
nuo saulės. Zinai, dorosios dabar man slapta prineša krūvas vi
sokių daiktelių, kosmetikos, perlų, brangakmenių, derančių prie
mano drabužių. Iš pradžių maniau, kad čia jų geri darbai, paskui
supratau - joms tiesiog malonu matyti savo brangenybes ant pui
kesnės ir žavesnės merginos. Tačiau tai tik pigūs niekučiai. Mane
nuo jų beria.
Agatos antenos susiraitė.
- Bent... bent užrakink duris!
Sofija užkišo skląstį. Išgirdo žnektelint ir atsisukusi išvydo pa
raudusią iš pykčio Agatą, blyškų kūną ji buvo apsisiautusi maišinio
audeklo užuolaida.
- Turbūt netiksliai apskaičiavau laiką, - suburbuliavo Agata.
Sofija nužvelgė ją nuo kojų iki galvos.
- Man tu labiau patinki tarakono pavidalu.
- Būtinai reikia sugalvoti, kaip prasimanyti naujų drabužių,
kai vėl atvirsti į žmogų, - bambėjo Agata, standžiau supdamasi į
užuolaidą. Paskui pamatė, kad Sofija glamonėja Tedroso raštelį. -
Dabar klausyk, nekrėsk kvailysčių, kai šiąnakt susitiksite. Tegu jis
tave pabučiuoja, ir...
TARAKONAS IR LAPĖ :-> 265
- Mano princas atėjo manęs, - lcipėjo Sofija, uostydama per

gamentą. - Ir dabar jis mano amžinai. Ačiū tau, Agata. - Ji meiliai
pakėlė akis ir išvydo draugės veidą. - Kas atsitiko?
- Tu pasakei „amžinai“.
- Turėjau omeny „šiąnakt“.Jis mano šiąnakt.
Abi nutilo.
- Būsime didvyrės, grįžusios į Gavaldeną, Sofija, - tyliai ištarė
Agata. - Tu būsi garsi, turtinga ir galėsi išsirinkti kokį nori vaikiną.
Pasakų knygose skaitysi apie Tedrosą visą gyvenimą. Turėsi prisi
minimus, kad kadaise jis buvo tavo.
Sofija skausmingai nusišypsojo ir linktelėjo.
- O aš turėsiu kapines ir katę, - sumurmėjo Agata.
- Kada nors ir tu rasi meilę, Agata.
Agata papurtė galvą.
- Girdėjai, ką sakė Mokyklos Direktorius, Sofija. Nenaudėlė,
tokia kaip aš, niekada neras meilės.
- Jis dar sakė, kad mes negalime būti draugės.
Agata pažvelgė Sofijai į vaiskias gražias akis.
Paskui ji pamatė laikrodį ir pašoko.
- Nusirenk!
-Ką?
- Greičiau! Mes jį pražiopsosim!
- Atsiprašau, bet aš siuvausi suknelę ant kūno...
- TUČTUOJAU!
Po valandėlės Agata sėdėjo prie Sofijos drabužių, susiėmusi gal
vą rankomis.
- Turi tikėti tuo, ką darai!
- Aš nuoga už šlykščios sofos. Aš negaliu padaryti, kad mano pirš
tas nušvistų ir pavirsčiau graužike. Gal pasirinkim gražesnį gyvūną?
- Po penkių minučių tu prarasi bučinį! įsivaizduok save gyvū

no kūne!
- Gal verčiau papūgėlės? Ji panašesnė į mane.
Agata griebė Sofijos akinius, sudaužė batu ir numetė už sofos.
- Nori, kad sutraukyčiau perlų vėrinį ?
DUNKST.
- Pavyko? - paklausė Sofijos balsas.
- Aš tavęs nematau... - tarė Agata atsisukdama. - Ką aš žinau,
gal tu pasivertei tritonu!
- Aš čia.
Agata atsigręžė, ir jai užgniaužė kvapą.
- Bet... bet... tu esi...
- Panašesnė į save, - sušnibždėjo Sofija, žavinga prašmatni
rausva lapė žvilgiu kailiu, gundomomis žaliomis akimis, gosliais
raudonais nasrais ir puria rožine uodega. Ji užsisegė ant kaklo perlų
vėrinį ir ėmė grožėtis savim sudaužyto veidrodžio šukėje. - Ar jis
pabučiuos mane, brangioji?
Agata pakerėta stebeilijo į ją.
Sofija ją matė veidrodyje.
- Verti mane nervintis.
- Vilkai prie tavęs nekibs, - vebleno Agata, atšaudama duris. -
Jie mano, kad lapės platina ligas, be to, neskiria spalvų. Tik krūtinę
laikyk arti žemės, kad jie nepamatytų gulbės...
- Agata...
- Ko? Tu pražiopsosi...
- Eisi su manim? Mes - komanda, - tarė Sofija ir Agatai atsisu
kus švelniai apsivyniojo uodega draugei apie ranką.
Agata priminė sau, kad verkti neturi laiko.
Lapė Sofija tyliai tipeno per Mėlynąjį mišką, pro gluosnius, mirgu
liuojančius nuo miegančių fėjų, pro vilkus sargybinius, kurie trau
kėsi šalin, lygji būtų gyvatė. Ji aplenkė safyrinį papartyną, kreivus
Turkio spalvos tankumyno ąžuolus ir nuslinko ant tilto per mėne
sienos nušviestą upelį.
- Aš jo nematau, - sušnibždėjo Sofija tarakonui, įsiraususiam į
rausvą kaklo kailį.
- Raštelyje parašyta, kad jis bus čia!
- O gal Hestera ir Anadilė iškrėtė pokštą?
- Su kuo tu kalbi ?
Tamsoje anapus tilto sužibo dvi mėlynos akys.
Sofija sustingo.
- Sakyk ką nors, - sušnypštė jai į ausį Agata.
Sofija neįstengė.
- Aš kalbu su savim, kai jaudinuosi, - sušnibždėjo Agata.
- Aš kalbu su savim, kai jaudinuosi, - skubiai pakartojo Sofija.
Iš tamsos išniro tamsiai mėlynas lapinas, ant išpūstos krūtinės
mirgėjo gulbė.
- Maniau, tik princesės jaudinasi. Ne didžiausia mokyklos ne
naudėlė.
Sofija spoksojo į lapiną. Jis buvo raumeningas kaip Tedrosas ir
taip pat kreivai šypsojosi.
- Tik geriausi dorieji gali apsimesti nenaudėliais, - įsiterpė
Agata. - Ypač kovodami dėl meilės.
- Tik geriausi dorieji gali apsimesti nenaudėliais, - pakartojo
Sofija. - Ypač kovodami dėl meilės.
- Vadinasi, iš pat pradžių padaryta klaida? - paklausė Tedrosas,
lėtai sukdamas ratu apie ją.
Sofija pritrūko žodžių.

- Turėjau taikstytis prie abiejų pusių, kad išsilaikyčiau, - išgel
bėjo ją Agata.
- Turėjau taikstytis prie abiejų pusių, kad išsilaikyčiau, - kaip
aidas pakartojo Sofija.
Tedroso žingsniai nutilo.
- Dabar pagal princų garbės kodeksą turiu tesėti pažadą. - Jo
kailis prigludo prie jos. - Ko norėtum?
Sofijai užgniaužė gerklę.
- Dabar matai, kas aš? - tarė Agata.
- Dabar matai, kas aš? - sušnibždėjo Sofija.
Tedrosas tylėjo.
Jis pakėlė jos galvą, paėmęs už smakro šilta letena.
- Supranti, kad abiejose mokyklose kils neramumai?
Sofija žiūrėjo jam į akis kaip užhipnotizuota.
- Suprantu, - sušnibždėjo tarakonas.
- Suprantu, - pakartojo lapė.
- Supranti, kad niekas tavęs nepripažins mano princese? - pa
klausė Tedrosas.
- Suprantu.
- Suprantu.
- Supranti, jog visą gyvenimą turėsi įrodinėti, kad esi doroji ?
- Suprantu, - tarė Agata.
- Suprantu, - pakartojo Sofija.
Tedrosas prislinko arčiau, ir jų krūtinės susilietė.
- Ir supranti, kad dabar aš tave pabučiuosiu?
Abi mergaitės aiktelėjo sykiu.
Vaivorykštinis upelio vanduo apšvietė mėlyno lapino ir rausvos
laputės snukučius, o Agata užsimerkė ir atsisveikino su šiuo košma
rų pasauliu. Sofija irgi užsimerkė ir, kai jo švelnios lūpos palietė jos,
pajuto šiltą saldų Tedroso kvapą...
- Turėtume palaukti, - tarė Sofija ir atšlijo.
Agata atmerkė vabalo akis.
- Be abejo. Žinoma. Aišku, - pralemeno Tedrosas. - Aš, hm,
palydėsiu tave iki tunelio.
Jie grįžo tylėdami, rausva Sofijos uodega apsivijusi jo. Tedrosas
pažvelgė į ją ir neištvėręs šyptelėjo. Agata žiūrėjo į juodu, paraudusi
iš pykčio. O kai princas galop dingo tunelyje, ji užšoko Sofijai ant
nosies.
- Ką čia darai?!
Sofija neatsakė.
- Kodėl jo nepabučiavai ?
Sofija neatsakė.
Agata sukišo cerkus Sofijai į nosį.
- Turi jį pasivyti! Tučtuojau! Mes negrįšime namo, jei jis ne-
pabu...
Sofija nubraukė Agatą nuo veido ir dingo tamsiame tunelyje.
Raitydamasi tarp nukritusių lapų, Agata pagaliau suprato.
Bučinio nebuvo, nes bučinio niekada nebus.
Sofija neketina grįžti namo.
Niekada.
Aš turiu princą
ėrio ir Blogio mokyklos mokytojai per daugelį metų buvo

matę ir šilto, ir šalto.
Apgailėtini pirmakursiai galop praturtėdavo kaip karaliai. Kla
sės seniūnai trečiame kurse susikirsdavo ir tapdavo balandžiais ar
vapsvomis. Būta išdaigų, riaušių, gaudynių, bučinių, priesaikų ir
meilės dainų ekspromtu.
Bet jie dar nematė dorojo ir nenaudėlės per pietus laikantis už
rankų.
- Tu tikras,
kad man ne
klius? -paklau
sė Sofija, pastebė
jusi iš balkonų žvai
ruojančius mokytojus.
- Tu tinki man, vadi
nasi, esi verta pintinėlės, -
tarė Tedrosas, tempdamas ją į
priekį.
AŠ TURIU PRINCĄ —^ 271
- Reikia pratintis, - atsiduso Sofija. - Nenoriu triukšmo po

kylyje.
Tedroso ranka sustingo. Sofija skaisčiai nuraudo.
- Oi... Po vakar vakaro maniau...
- Ugalaimiai prisiekė nieko nekviesti iki Talentų cirko, - tarė
Tedrosas, tampydamas apykaklę. - Špaga pareiškė, kad pagal tradi
ciją reikia laukti, kol pokylio išvakarėse bus karūnuotas laimėtojas.
- Išvakarėse! - neteko žado Sofija. - Bet kaip suderinti spalvas,
apgalvoti prisistatymą ir...
- Todėl mes ir duodam priesaiką. - Tedrosas paėmė iš žalia-
plaukės nimfos pintinėlę su avienos sumuštiniais, kuskusu su šafra
nais ir migdolų putėsiais. - Ir vieną damai.
Nekreipdama j Sofiją dėmesio, nimfa atkišo pintinėlę užjos sto
vinčiai dorajai. Tedrosas čiupo už rankenos.
- Aš sakiau - vieną damai.
Nimfa tvirčiau suspaudė pintinėlę.
- Aviena šiaip ar taip sunkiai virškinama, - sunerimo Sofija.
Bet princas nepasidavė, ir nimfa suniurnėjusi paleido pintinėlę.
Tedrosas padavė ją Sofijai.
- Pati sakei: reikia pratintis.
- Tu mane... pakviesi? - ji išplėtė akis.
- Kokia tu graži, kai tau ko nors reikia.
Sofija palietė jį.
- Pažadėk man, - dusdama ištarė. - Pažadėk, kad pakviesi
mane į pokylį.
Tedrosas pažvelgė į jos švelnias rankeles, įsikibusias į jo marški
nių nėrinius.
- Gerai, - pagaliau atsiduso jis. - Pažadu. Bet jei kam nors pra
sitarsi, įkišiu tau už korsažo gyvatę.
Sofija suklikusi puolė jam į glėbį. Vis dėlto ji gali kurti vakarinę
suknelę.
Paskui didžiausias ilgalaimis ir didžiausia niekadarė, pasakų
priešai kūnu ir siela, sėdėjo po kerotu ąžuolu susiėmę už rankų.
Staiga Tedrosas pastebėjo, kad visi ilgalaimiai šnairuoja į jį, pri
blokšti tokios neištikimybės. Sofija pamatė, kad niekadariai, ku
riems ji ne vieną savaitę pamokslavo apie nedorėlių išdidumą, irgi
dėbčioja į ją, jausdamiesi išduoti.
Juodu su Tedrosu įsitempę sykiu atsikando sumuštinio.
- Ar raganos liga jau nebeužkrečiama? - skubiai paklausė Te
drosas. - Ji pirmą dieną po ilgo laiko atėjo į pamokas.
Sofija pažvelgė į Agatą, susikūprinusią prie medžio ir žiūrinčią
tiesiai į ją.
- Na, mes beveik nesikalbame.
- Tikra siurbėlė. Mano, kad tu graži, o ji protinga. Nenutuokė,
kad tu ir tokia, ir tokia.
- Tiesa, - gurktelėjo Sofija.
- Dėl vieno dalyko esu tikras. Per užduotis daugiau tos raganos
neišsirinksiu.
- Iš kur žinai ?
- Nes dabar, kai radau savo princesę, jos nebepaleisiu, - atsakė
princas, žiūrėdamas jai į akis.
Staiga Sofiją apėmė liūdesys.
- Net jei bučinio teks laukti visą gyvenimą? - ištarė ji beveik
sau pačiai.
- Net jei bučinio teks laukti visą gyvenimą, - patvirtino Tedro
sas ir paėmė jai už rankos. Paskui pakreipė galvą. - Manau, klausei
nerimtai.
AŠ TURIU PRINCĄ *273
Sofija nusijuokė ir vos spėjo įsikniaubti jam į petį, slėpdama aša

ras. Vieną gražią dieną jam paaiškins. Kai jų meilė sustiprės.
Iš abiejų mokyklų balkonų Gėrio ir Blogio mokytojai žiūrėjo,
kaip glaustosi įsimylėjėliai. Niūriai susižvalgė ir grįžo į savo kam
barius.
Agata nejudėdama sėdėjo vėsioje paunksnėje. Kaip ir mokyto
jai, ji žinojo, kad ši meilė pasmerkta. Buvo kliūtis. Sofijają užmiršo.
Išbandymas pasaka.
- Gėrio ir Blogio mokykloje laimėti Išbandymą pasaka yra di

džiausia garbė, - paskelbė Poluksas. Jo galva sykiu su Kastoro vėl
puikavosi ant didžiulio šuns kūno. Poluksui už nugaros stovėjo
penkiolika miško grupių vadų, ir jis įdėmiai žiūrėjo į mokinius,
po pusryčių susirinkusius Pasakų teatre. - Kartą per metus mes
nakčiai išsiunčiame geriausius doruosius ir nenaudėlius į Mėlynąjį
mišką ir laukiame, kas ištvers iki ryto. Kad laimėtų, mokinys turi
išvengti tiek Mokyklos Direktoriaus spąstų, tiek kitos pusės ant
puolių. Paskutinis ilgalaimis ar niekadarys, gyvas ir sveikas pasi
tikęs aušrą, paskelbiamas nugalėtoju ir gauna penkias papildomas
pirmas vietas. - Poluksas puikuodamasis užrietė nosį. - Kaip žino
te, pastaruosius du šimtus Išbandymų laimėjo Gėris...
Dorieji pratrūko skanduoti:
- ILGALAIMIAI LAIMI! ILGALAIMIAI LAIMI! ILGA-
LAIMIAI...
- YRA KVAILI PASIPŪTĖLIAI! - subaubė Kastoras, ir ilga-
laimiai užsičiaupė.
- Lygiai po savaitės kiekviena miško grupė atsiųs į Išbandymą
geriausią ilgalaimį ir niekadarį, - sušnarpštė Poluksas. - Bet iš pra
džių prisiminkime taisykles, varžovus paskelbsime paskui.
m - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Girdėjau, vakar per gerų darbų pamoką pirmavo Beatričė, -

sušnibždėjo Tedrosui Cadikas. - Dėl tos savo nedorėlės prarandi
įgūdžius?
- Pamėgink sutvarstyti balandžiui sparną mano rankomis, - at
kirto Tedrosas. Paskui jo veidas sušvelnėjo. - Vaikinai nuoširdžiai
manęs nekenčia?
- Negalima susidėti su nenaudėle, brolau, - tarė Cadikas ir per-
bedė Tedrosą pilkomis akimis. - Nors ji ir gražiausia, protingiau
sia, talentingiausią mokyklos mergina.
Tedrosas susmuko ant kėdės, prislėgtas abejonių naštos. Ir kaip
žaibas atsitiesė.
- Aš galiu įrodyti, kad ji doroji! Galiu įrodyti per Išbandymą!
- Iš tavo grupės gali būti atrinkta Beatričė arba Agata, - tarė
Cadikas.
Tedrosui suspaudė širdį. Jis pamatė, kaip Sofija šypsosi jam iš
niekadarių pusės. Jų bendrą ateitį lems jo sėkmė per Išbandymą.
Kaip jis gali ją apvilti ?
- Pagal taisykles Išbandymą pasaka gali laimėti keli mokiniai, -
pasakė Poluksas. - Tačiau tie, kurie ištveria iki aušros, turi pasidaly
ti pirmas vietas. Vadinasi, jums naudinga, kad varžovai iškristų. Be
abejo, Mokyklos Direktoriui labiausiai patinka vienintelis laimė
tojas ir norėdamas, kad taip būtų, jis pasistengs daryti kuo daugiau
kliūčių. Šią savaitę visos pamokos bus skirtos paruošti 15 ilgalai-
mių ir 15 niekadarių nakčiai Mėlynajame miške, - toliau kalbėjo
šuo, o mokiniai spėliojo, kas bus atrinkti. - Užduotis klasėje atliks
tik Išbandymo dalyviai. Tie, kam per savaitę labiausiai nesiseks, į
mišką įžengs pirmieji, o tie, kurių vietos geresnės, eis daug vėliau.
Be abejo, tai didžiulis pranašumas. Kuo mažiau laiko turi Išbandy
mui pasaka, tuo didesnė tikimybė, kad grįši gyvas.
AŠ TURIU PRINCĄ
Mokiniai nuščiuvo.
Poluksas suvokė, ką pasakė, ir prisivertė nusijuokti.
- Tai tik šiaip žodis. Nė vienas mokinys nežūva per Išbandymą.
Vien tokia mintis kvaila.
Kastoras kostelėjo.
- Bet juk...
- Varžybos visiškai nepavojingos, - nusišypsojo mokiniams Po
luksas. - Visi gausite po kapituliacijos vėliavą. Jei jums iškils mir
tina grėsmė, meskite ją ant žemės ir būsite sveikutėlis, išgelbėtas iš
Mėlynojo miško. Daugiau apie taisykles sužinosite per pamokas,
o dabar žodį suteiksiu miško grupių vadovams. Jie ir paskelbs šio
trimestro Išbandymo pasaka varžovus.
Į priekį žengė mažutė lelijų nimfa smaragdinių vijoklių suknele.
- 9 grupės doriesiems atstovaus Ryna, o nenaudėliams - Veksas!
Ryna tūptelėjo džiūgaujant ilgalaimiams, o niekadariai niur
nėjo, kad smailiaausiam Veksui tiesiog pasisekė atsidurti silpnoje
grupėje.
Žmogėdra paskelbė, kad 7 grupei atstovaus Tristanas ir vienakė
Arachnė, kiti vadovai paminėjo 4 grupės tamsiaodį Nikolą ir Ana-
dilę, 12 grupė išsirinko Kiko ir žaliaodę Moną, o 6 grupė - Žizelę
ir Hesterą...
Sofija visą laiką spoksojo į Tedrosą, svajodama apie karalienės
gyvenimą. (Ar Kamelote užteks spintų? Veidrodžių? Agurkų?)
Paskui į priekį išėjo Juba. Sofija žvilgtelėjo į Tedrosą ir Beatričę,
gaudančius kiekvieną nykštuko žodį. „Viešpatie, tegu jis įveikia tą
plikytą pyragaitį su grietinėle“, - meldė ji.
- 3 grupės doriesiems atstovaus Tedrosas, - tarė Juba.
Sofija su palengvėjimu atsiduso.
- O nenaudėliams atstovaus Sofija.
Sofija pasitrynė ausis. Be abejo, ji nenugirdo. Paskui išvydo pa

šaipias šypsenas.
- Tokia ta didžiausia bėda draugaujant su piktadare, - tarė Ca-
dikas. - Meilė ir bučiniai, kol tenka ją užmušti.
Nepaisydamas jo, Tedrosas susimąstė, kaip įrodyti, kad Sofija
ilgalaimė. Ačiū Dievui, tėvas miręs, pamanė jis, išpiltas prakaito.
Tai, ką ketina daryti, būtų jį nuvarę į kapus.
Ilgalaimiai išėjo pro vakarines duris, niekadariai - pro rytines,
o priblokšta Sofija tebesėdėjo pajuodusiame suole. Staiga ant jos
šešėlio krito kitas šešėlis.
- Aš tavęs prašiau nepastoti man kelio... - Hesteros alsavimas
šalčiu nutvilkė sprandą. - Ir štai, apkvailinusi mus visus, tu tapai
pirmąja nenaudėle. Ką gi, brangioji, užmiršai, kad nedorėlių isto
rijos gerai nesibaigia. Leisk tau priminti pabaigą. Pirma tu. Paskui
tavo princas. Negyvi.
Šaltos lūpos palietė Sofijai ausį.
- Ir tai ne šiaip žodis.
Sofija skubiai atsisuko. Nieko. Ji pašoko, atsitrenkė į Tedrosą,
sukliko... ir susmuko jo glėbyje.
-Ji nužudys mus, tave, paskui mane, o gal pirma mane, paskui
tave... neprisimenu, katrą pirmą... tu esi ilgalaimis, aš - niekadarė,
ir dabar mudu kovojame vienas su kitu...
- Arba drauge kovojame su kitais.
- Tikrai? - Sofija sumirksėjo.
- Visi žinos, kad tu doroji, jei aš tave ginsiu, - tarė Tedrosas, vis
dar šiek tiek prakaituodamas. - Tik tikra princesė pelno princo
skydą.
- Bet... tada būsi puolamas tu! Visi mano, kad aš nedorėlė!
- Nebemanys, jei mes laimėsime, - nusišypsojo Tedrosas. -
Tada turės tave pripažinti ilgalaimė.
AŠ TURIU PRINCĄ
Sofija papurtė galvą ir stipriai jį apkabino.

- Tu mano princas. Tikrai.
- Dabar laimėk visas užduotis, kad Išbandymą pradėtume kar
tu. Negali eiti be manęs.
Sofija mirtinai išblyško.
- Bet... bet...
- Bet ką? Tu šimtą kartų geresnė niekadarė už kitas.
- Žinau, tiktai...
Tedrosas paėmė jai už smakro ir privertė ją pažvelgti į vaiskias
kaip krištolas mėlynas savo akis.
- Pirma vieta po kiekvienos užduoties. Sutarta?
Sofija vos pastebimai linktelėjo.
- Mudu komanda, - tarė Tedrosas, šyptelėjo, skruostuose at
sirado duobutės, ir išėjo pro ilgalaimių duris, paskutinį kartą per
braukęs jai per skruostą.
Sofija per sceną nusivilko prie niekadarių durų ir stabtelėjo. Lė
tai atsisuko.
Rausvame dorųjų suole vieniša sėdėjo Agata.
- Sakiau, kad mano vieta čia, mieloji, - atsiduso Sofija. - Ta
čiau tu nenorėjai patikėti.
Agata neatsakė.
- Gal Mokyklos Direktorius tave išleis namo vieną, - tarė So
fija.
Agata nė nekrustelėjo.
- Tau reikia naujų draugų, Agata, - meiliai nusišypsojo Sofi
ja. - Aš dabar turiu princą.
Agata įdėmiai pažvelgė jai į akis.
- Aš turiu princą, - pakartojo Sofija, jos šypsena išblėso ir išei
dama ji trenkė durimis.
Per bjaurinimo pamoką Manlis paprašė 15 besivaržančių nie

kadarių atsimainyti taip, kad ilgalaimis būtų atbaidytas iš pirmo
žvilgsnio. Hestera paruošė gėrimo, nuo kurio visą jos kūną nusėjo
dygliai. Anadilės oda pasidarė permatoma, išryškėjo visos krauja
gyslės. Sofija sutraiškė buožgalvių, tikėdamasi juostinės pūslelinės,
bet įsitaisė tik įviją ragą ir žėrinčią arklio uodegą.
- Kas gali būti baisesnis princesei užvienaragį ?- suniurzgė Manlis.
Per pakalikų pamoką būsimi Išbandymo pasaka niekadariai tu
rėjo prijaukinti ugnies milžiną, trijų metrų ūgio padarą įkaitusia
oranžine oda ir liepsnojančiais plaukais. Sofija stengėsi perskaityti
jo mintis, bet jis mąstė milžinų kalba. Laimė, ji prisiminė kelis žo
džius, išmokytus Agatos.
UGNIES MILŽINAS. Ir kodėl neturėčiau tavęs užmušti ?

SOFIJA. Pažįstu šitą arklį.
UGNIES MILŽINAS. Nematau jokio arklio!
SOFIJA. Jis didelis kaip tavo apatiniai.
Kastoras įsikišo, kol milžinas jos nesuėdė.

Ledi Leso paprašė Išbandymo dalyvių niekadarių pasakyti, ko
kius burtus gali išsklaidyti tik tas, kas užbūrė.
- Atsakymai?
Niekadariai drebėdami pakėlė raižytas ledines lenteles.
HESTERA. Suakmenėjimą.
ANADILĖ. Suakmenėjimą.
ARACHNĖ. Suakmenėjimą.
SOFIJA. Savito talento burtus.
AŠ TURIU PRINCĄ V9
- O, jeigu tik meilė viską nugalėtų, - tarė ledi Leso, skirdama

Sofijai 15-ą vietą iš 15.
- Kas atsitiko? - paklausė Tedrosas, stumdamas ją per dorųjų
eilę.
- Nesėkminga pradžia...
- Sofija, tu negali eiti į mišką be manęs!
Ji pažvelgė j susiraukusius ilgalaimius. Išbandymo naktį visi
trokš keršto.
- Daryk tai, ką darei anksčiau! - maldavo Tedrosas.
Sofija, grieždama dantimis, pasuko į savo kambarį. Agata gali
gerai mokytis Gėrio mokykloje, vadinasi, ir ji gali gerai mokytis
čia! Taip, ji virs rupūžės akis, išmoks milžinų kalbos, net išvirs vai
ką, jei reikės! (Ar bent prižiūrės, kad jis būtų tinkamai išvirtas.)
Niekas jos nesulaikys nuo Ilgai ir Laimingai! Ji išpūtė krūtinę, įsi
veržė pro duris ir nustėro.
Jos lova buvo dingusi. Veidrodis sudaužytas.
O virš galvos it pakaruokliai kabojo visos aliai vienos sunioko
tos jos suknelės.
Anadilė lovoje pakėlė akis nuo knygos „Kaip žudyti dailias mer
geles“. Hestera pakėlė akis nuo knygos „Kaip žudyti dar dailesnes
mergeles“.
Sofija įlėkė į raštinę viršutiniame aukšte.
- Mano kambario raganaitės nori mane nužudyti!
- Šaunuolės, - nusišypsojo jai ledi Leso prie rašomojo stalo.
Ir durys stebuklingai užsidarė Sofijai prieš nosį.
Sofija susigūžė tamsiame koridoriuje. Praėjusią savaitę visa mo
kykla ja žavėjosi! O dabar ji net į savo kambarį negali grįžti.
Nusišluostė akis. Bet juk tai nesvarbu. Netrukus ji pakeis moky
klą ir viską užmirš kaip sapną. Ji turi vaikiną, kurio nori visos. Ji turi
princą! Dvi kvailos raganos - vieni niekai, palyginti su tikra meile!
Viršuje suskambėjo balsai. Sofija nėrė į tamsą.

- Hestera pažadėjo, kad tą, kas nužudys Sofiją per Išbandymą,
kitais metais paskirs pakalikų seniūnu, - tarė Arachnė, lipdama laip
tais. - Bet turi atrodyti, kad tai įvyko netyčia, antraip mus pašalins.
- Turim aplenkti Anadilę! - atsiliepė Mona ir žalia jos oda pa
raudonavo. - O jeigu ji nudės Sofiją dar prieš Išbandymą?
- Hestera sakė, kad nužudyti reikia per Išbandymą. Net Veksas
su Brone tai žino. Spėk, kaip jie sumanė ją nugalabyti ?Dorųjų eže
re ėmė ieškoti tų kiaušinių. Mergiotė jau nebegyva.
- Negaliu patikėti, kad mes klausėmės tos išdavikės paskaitų, -
siuto Mona. - Dar truputis - ir visos būtume apsitaisiusios rausvai
ir laižęsi su ilgalaimiais!
-Ji pažemino visus ir dabar užmokės, - tarė Arachnė prisi
merkdama. - Mūsų keturiolika. Ji viena. Persvara mūsų pusėje.
Jų kikenimas dar ilgai aidėjo tuščioje laiptinėje.
Sofija tūnojo tamsoje. Ne tik jos kambarys - visa mokykla
trokšta jos mirties. Niekur nesaugu.
Niekur, išskyrus...
Tamsaus tvankaus koridoriaus gale trečią kartą pabeldus prasi
vėrė 34 kambario durys. Į ją įsmigo dvi juodos kaip karoliukai akys.
- Labas, gražuoliuk, - suulbėjo Sofija.
- Net nebandyk... tu susidėjai su princu, apgaudinėjai mane, tu...
Sofija susiėmė už nosies, įlėkė pro Hortą į naująjį savo kambarį
ir užsirakino, palikusi jį už durų.
Hortas daužėsi ir inkštė koridoriuje kokias dvidešimt minučių, kol

Sofija jį pagaliau įleido.
- Gali padėti man mokytis iki komendanto valandos, - tarė ji,
purkšdama kambarį levandomis. - Bet čia nemiegosi.
AŠ TURIU PRINCĄ
- Čia mano kambarys! - paniuro Hortas ir klestelėjo ant grindų.

Jis vilkėjo juoda pižama, nusėta piktomis žaliomis varlėmis.
- Bet juk jame esu as! O vaikinai ir merginos negali gyventi vie
name kambaryje, taigi šis kambarys ne tavo, - tarė Sofija ir šmurkš
telėjo į jo lovą.
- Tai kur man gyventi?
- Girdėjau, Pagiežos bendrasis kambarys labai patogus.
Nekreipdama dėmesio į verkšlenantį Hortą, Sofija plumptelėjo
ant pagalvių ir prikišo žvakę prie jo užrašų. Rytoj turi pirmauti per
visas užduotis. Vienintelė viltis likti gyvai per Išbandymą - eiti į
mišką su Tedrosu ir visą laiką slėptis už jo skydo.
- Pažemindamas priešą paversk jį višta: Banta pareo dirosti? -
Sofija prisimerkė. - Taip?
- Sofija, iš kur tu žinai, kad nesi nenaudėlė? - nusižiovavo Hor
tas, susirietęs ant apdegusių grindų.
- Aš žiūriu į veidrodį. Hortai, tavo rašysena klaiki.
- Kai aš žiūriu į veidrodį, atrodau kaip nedorėlis.
- Turbūt todėl, kad toks ir esi.
- Tėtis man sakė, kad nedorėliai nieku gyvu negali mylėti. Tai
keista ir šlykštu.
Sofija vargais negalais įskaitė iškeverzotus žodžius: „Jei nori su
šaldyti ilgalaimį į ledą, atšaldyk savo sielą...“
- Vadinasi, aš tikrai negaliu mylėti, - tarė Hortas.
„Labiau, nei manei, kad įmanoma... Paskui ištark šiuos žo-
džius...
- Bet jei galėčiau mylėti, mylėčiau tave.
Sofija atsisuko. Hortas tyliai knarkė ant grindų, skverną su sa
gomis apšvietė piktos žalios varlės.
- Hortai, tu negali čia miegoti, - tarė ji.
Hortas dar labiau susirangė.

Sofija nusimetė antklodę, piktai priėjo prie jo...
- Se tau, Panai! - tyliai suvebleno jis.
Sofija žiūrėjo į drebantį ir prakaituojantį kamuoliuką.
Ji vėl šmurkštelėjo po suplėkusia antklode. Prikišusi žvakę prie
užrašų, bandė mokytis, bet Horto šnarpštimas ją užliūliavo, o kai
atsikvošėjo, buvo jau rytas.
Antra diena buvo visai kaip pirma, Sofija gavo dar tris pasku
tines vietas, trečią per pakalikų dresavimo pamoką, nes neįstengė
laiku įžiebti piršto ir nespėjo nuginkluoti trolio smirdaliaus.
Tedrosas vilko ją pietautojų eilėje užsiėmęs nosį, net gyslos iš
virto jam ant kaklo.
- Gal man irgi tyčia pralaimėti ?O gal tu nori pradėti Išbandy
mą trimis valandomis anksčiau už kitus?
- Aš stengiuosi iš paskutiniųjų...
- Tai Sofijai, kurią pažįstu, stengtis nereikia. Ji ir taip laimi.
Juodu valgė tylėdami.
- Kur dabar jos fėja krikštamotė? - išgirdo Sofija džiūgaujant
Beatričę.
Kitą dieną dvi pirmas pamokas varžovai matavosi Išbandymo
pasaka uniformas: tamsiai mėlynus švelnius kaip šilkas geležinius
tinklinius marškinius ir prie jų priderintus vilnonius apsiaustus su
gobtuvais ir raudono brokato pamušalu. Trisdešimt mokinių vil
kės vienodais apsiaustais, taigi atskirti ilgalaimį nuo niekadario bus
neįmanoma, net jei pavyktų įžiūrėti mėlyną apsiaustą Mėlynajame
miške. Paprastai paskaitų apie drabužius Sofija klausydavosi labai
įdėmiai. Bet šiandien ji buvo įnikusi į Horto užrašus. Kita buvo
ledi Leso pamoka, ir jai reikėjo pirmos vietos.
- Nedorėlis žudo tik dėl vienos priežasties: kad sunaikintų savo
nemezidę. Tą, kuri stiprėja jam silpstant. Tik kai nemezidė bus ne
AŠ TURIU PRINCĄ - 283
begyva, atgausite ramybę, - kalbėjo kaulėta mokytoja, kaukšėda

ma kulniukais tarp eilių. - Žinoma, nemezidės sapnus sapnuoja
tik didžiausi piktadariai, todėl daugelis jūsų per visą gyvenimą nie
kam neatims gyvybės. Manykite, kad jums pasisekė. Žudyti geba
tik gryniausias blogis. Kol kas nė vienas dar nesate toks grynuolis.
Sofija išgirdo murmesį aplink.
- Bet Išbandymas pasaka - nepavojingos pratybos, - nusišyp
sojo jai ledi Leso, - todėl ruoškimės jam, adikdami mano mėgsta
miausią užduotį...
Ji išbūrė vaiduoklį - princesę rudomis garbanomis, rausvais
skruosteliais su duobutėmis ir šypsena, meilesne nei kūdikio.
- Mokysimės žudyti. Laimės tas, kas šią princesę nužudys žiau
riausiai.
- Pagaliau šis tas naudinga, - tarė Hestera, nenuleisdama akių
nuo Sofijos.
Klasėje kaip niekad buvo šalta, bet Sofija žvilgėjo nuo prakaito.
Princesė stovėjo už užrakintų durų ir nepasitikėjo prašalaičiais,
todėl išbandyme dalyvaujantiems niekadariams reikėjo būti išra
dingiems norint ją nužudyti. Mona susibjaurino iki senos prekeivės
ir padovanojo princesei užnuodytus lūpdažius. Ledi Leso išbūrus
naują mergelę, Anadilė pasibeldė į šios duris ir paliko ant slenksčio
mėsėdžių gėlių puokštę. Hestera traukėsi, kol tapo žavia voveryte,
paskui pasiūlė aukai žvilgų balioną.
- Oi, ačiū! - plačiai nusišypsojo princesė, keliama baliono vis
aukščiau, prie aštrių kaip skustuvai varveklių lubose.
Sofija beveik per visus žudymus buvo užsimerkusi.
- Kieno eilė dabar? - tarė ledi Leso, įkurdindama už durų dar
vieną princesę. - Ak taip. Tu. - Ji pabarbeno ilgais raudonais na
gais į Sofijos stalą. Bar bar bar.
Sofijai pasidarė bloga. Nužudyti? Ji nė šmėklos negalėtų nužu...

Prieš akis šmėkštelėjo skęstančio Pabaisos snukis, ir ji išblyško.
Tai visai kas kita! Jis buvo blogas! Taip būtų pasielgęs kiekvienas
princas!
- Atrodo, vėl susikirsi, - klastingai sušnairavo į ją ledi Leso.
Pažvelgusi jai į akis, Sofija pagalvojo apie Tedrosą, jau nepasi
tikintį ja. Pagalvojo apie keturiolika nenaudėlių, įsitikinusių, kad
jie - grynas blogis ir gali žudyti. Apie laimingą pabaigą, kuri sprūs
ta jai iš rankų...
Sofijai, kurią aš myliu, nereikia stengtis.
Atkišusi smakrą, pro nustebusią mokytoją Sofija nudrožė prie
durų. Pirštas rausvai švytėjo...
„Sušaldyti ilgalaimį į ledą... - Ji padaužė į duris. - Atšaldyti
sielą..“
Durys atsidarė, ir Sofijos pirštas priblėso.
Į ją žiūrėjo jos pačios veidas, tik jį supo ilgos šviesios garbanos,
kurias jai andai nukirto Pabaisa. Kad atliktų šią užduotį, ji turi nu
žudyti... save.
Sofija pamatė, kaip kampe šaiposi ledi Leso.
- Kuo galiu padėti? - paklausė princesė Sofija.
Čia tik šmėkla. Sofija sugriežė dantimis ir pajuto, kad pirštas
vėl dega.
- Rodos, mes nepažįstamos, - paraudo princesė.
„Labiau, nei manei, kad įmanoma...“
Sofija ištiesė į ją švytintį pirštą.
- Mama liepė nesikalbėti su nepažįstamais žmonėmis, - sune
rimo princesė.
„Ištark šiuos žodžius!“
Sofijos pirštas vos sublikčiojo - ji neprisiminė žodžių.
AŠ TURIU PRINCĄ 285
- Turiu eiti. Mama šaukia.

„Nužudyk ją! Nužudyk ją dabar!“
- Likite sveika, - tarė princesė, uždarydama duris.
- BANTA PAREO DIROSTI!
Šmaukšt! Princesė pavirto višta. Sofija čiupo ją, j apledėjusį lan
gą sviedė kėdę, išdaužė stiklą ir švystelėjo paukštį į dangų...
- Skrisk, Sofija! Tu laisva!
Višta bandė skristi, bet supratusi, kad negali, žnektelėjo ant že
mės ir užsimušė.
- Man pirmą kartą gaila gyvūno, - tarė ledi Leso.
Sofijai prieš akis vėl suspragsėjo 15.
Turbūt vienintelis dalykas, patinkantis Sofijai Blogio mokykloje,

buvo daugybė užkaborių išsiverkti. Ji užlindo už aptrupėjusios ar
kos ir ėmė sriūbauti. Kaip pažvelgs Tedrosui į akis?
- Mes reikalaujame neleisti Sofijai dalyvauti Išbandyme.
Sofija pažino šiurkštų profesoriaus Manlio balsą. Išsėlino iš už
arkos ir pro rakto skylutę dirstelėjo į jo bjaurią klasę. Tačiau su
rūdijusius suolus, kuriuose paprastai sėdėdavo nenaudėliai, dabar
buvo užtūpęs abiejų mokyklų personalas. Pirmininkavo profesorė
Balandėlė. Ji stovėjo prie tribūnos iš drakono kaukolės, pagyvintos
moliūgo pavidalo prespapjė.
- Niekadariai sumanė ją nužudyti, Klarisa, - baigė kalbą plikas
spuoguotas Manlis.
- Tulžingasai, mes pasirūpinome apsaugos priemonėmis, kad
nė vienas mokinys nežūtų.
-Viliuosi, priemonės bus patikimesnės negu prieš ketverius
metus, - atkirto Manlis.
- Manau, visi sutinkame, kad Garikas žuvo atsitiktinai! - užsi
plieskė profesorė Balandėlė.
Kambaryje įsivyravo grėsminga tyla. Koridoriuje Sofija girdėjo

net savo alsavimą.
Garikas Gavaldenietis. Pagrobtas sykiu su Nelaimėliu.
Nelaimėlis susikirto. Garikas žuvo.
Širdis ėmė daužytis į šonkaulius.
„Laiminga pabaiga - gyvoms grįžti namo.“
Agata visą laiką buvo teisi.
- Sofiją reikia pašalinti dar dėl vienos priežasties, - rimtai pa
sakė Kastoras. - Fėjos pranešė, kad ji ir ilgalaimis ketina eiti išvien.
- Išvien? - išsižiojo profesorė Balandėlė. - Ilgalaimis ir nieka
darė?
- įsivaizduokit, kad jie laimi! - sukliko profesorė Siba Šiks. -
Įsivaizduokit, kad apie tai sužino miškas!
- Vadinasi, arba ji turi žūti, arba sužlugdys mokyklą, - sumur
mėjo Manlis ir nusispjovė ant grindų.
- Klarisa, nuspręsti nesunku, - tarė ledi Leso.
- Bet iki šiol dar nė vienam geram mokiniui nebuvo uždrausta
dalyvauti Išbandyme! - prieštaravo profesorė Balandėlė.
- Geras mokinys! Šią savaitę ji nesugebėjo adikti nė vienos už
duoties! - atšovė Manlis. - Tas berniokas įtikino ją, kad ji doroji!
- Gal ji neadaikė įtampos, - spėjo princesė Urna, lesindama ant
peties tupinčią putpelę.
- Arba apgavo mus visus įtikinusi, neva esanti didžioji nedo
rėlių viltis! - tarė profesorė Šiks. - Ji turėjo susikirsti per atranką!
- Tai kodėl nesusikirto? - paklausė profesorė Plukė.
- Kaskart, kai norėdavome ją sukirsti, paskutinę vietą gaudavo
kitas mokinys, - paaiškino profesoriųs Manlis. - Kažkas neleido
jos sukirsti!
Nedorėlių mokytojai jam tūžmingai pritarė.
AŠ TURIU PRINCĄ — 287
- Viskas aišku, - per ūžesį suskambėjo profesorės Balandėlės

balsas. - Į jūsų reikalus kišasi Blogio bokšte šmėkščiojanti ir įver
tinimus painiojanti paslaptinga būtybė, jos niekas niekada nėra
matęs.
- Puikiai apibūdinai Mokyklos Direktorių, Klarisa, - tarė ledi
Leso.
- Nebūk juokinga, ledi Leso. Kam Mokyklos Direktoriui keisti
mokinių įvertinimus?
- Nes jam būtų be galo malonu pamatyti, kaip „geriausia“ Blo
gio mokyklos mokinė laimi prisidengusi Gėrio skydu, - sušnypštė
ledi Leso, žaibuodama violetinėmis akimis. - Si mokinė apkvailino
net mane, įtikinusi, kad teikia vilties. Bet jei Sofija su tuo niekingu
princu laimės, rankų susidėjusi aš nesėdėsiu. Neleisiu nei Moky
klos Direktoriui, nei tau su tavo pasipūtusiais galvijais sunaikin
ti mano viso gyvenimo darbo. Išklausyk mane, Klarisa. Leisdama
Sofijai dalyvauti Išbandyme, rizikuoji ne tik jos gyvybe. Rizikuoji,
kad kils karas.
Kambaryje visi nuščiuvo.
Profesorė Balandėlė atsikrenkštė.
- Gal ji galėtų varžytis kitais metais...
Sofija susmuko iš palengvėjimo.
- Tu nusileidi Blogiui! - suriko profesorius Špaga.
- Tik mergaitei apsaugoti... - gynėsi Balandėlė.
- Bet ilgalaimis ją tebemylės! - perspėjo Plukė.
- Savaitė Pražūties kambaryje, ir viskas stos į savo vietas, - nu
ramino ją ledi Leso.
- Vis dar niekur nerandu Pabaisos, - pasiskundė Siba.
- Tai pasiieškok kito! - atkirto ledi Leso.
- Gal balsuojam? - suulbėjo Urna.
288 ± GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- BALSUOJA TIK LEPŠIAI! - sukriokė Kastoras, ir moky

tojai susikivirčijo.
Ūmos putpelė spiromis apšaudė nedorėlių mokytojus. Kastoras
bandė ją suėsti, o Poluksas vėl pametė galvą, bet staiga kažkas val
dingai sušvilpė. Visi atsisuko į vyriškį, stovintį apdegusio kambario
kampe.
- Šios mokyklos paskirtis tik viena, - tarė profesorius Seide-
ris. - Palaikyti Gėrio ir Blogio pusiausvyrą. Jei Sofija dalyvaudama
Išmėginime sutrikdys pusiausvyrą, ją reikia tučtuojau diskvalifi
kuoti. Laimė, pusiausvyros įrodymas jums prieš akis.
Visi kažkur sužiuro. Sofija bandė pamatyti, į ką jie žvelgia, pas
kui suprato, kad kiekvienas žiūri į skirtingas puses.
- Sutinkate, kad pusiausvyra nepažeista? - paklausė profeso
rius Seideris.
Niekas su juo nesiginčijo.
- Tada Sofija dalyvaus Išbandyme pasaka, ir nėra ko rietis.
Sofija nuslopino riksmą.
- Tu kaip visada mąstai blaiviai, Augustai, - tarė ledi Leso sto
damas!. - Laimė, mergaitės nesėkmės įrodo, kad ilgą laiką per Iš
bandymą berniukas jos nesaugos. Tikėkimės, kad ji mirs siaubingai
ir niekas nedrįs kartoti jos klaidų. Jos istorijos pabaiga bus tokia,
kokios ji nusipelnė. Gal net tinkama paveikslui.
Ledi Leso išplaukė iš kambario, ir Blogio mokyklos mokytojai
pasuko jai įkandin.
Gėrio mokytojai vorele išžygiavo iš klasės, kažką šnibždėdami
vienas kitam. Profesorė Balandėlė ir profesorius Seideris išėjo pa
skutiniai. Jie žingsniavo tylėdami, tik šnarėjo šilkinė suknelė aukšta
apykakle, liesdamasi prie žalio kaip dobilas kostiumo.
- O jei ji mirs, Augustai ?- paklausė Klarisa.
AŠ TURIU PRINCĄ 289
- O jei liks gyva? - atsiliepė Seideris.

Klarisa sustojo.
- Tu vis dar tiki, kad tai tiesa?
- Tikiu. Ir tikiu, kad Pasakiklis rašo jos pasaką.
- Bet tai neįmanoma... beprotybė... tai... - Klarisa iš siaubo pa
raudo. - Todėl tu ir įsikišai?
- Priešingai, aš nesikišau, - atsakė Seideris. - Mūsų pareiga -
leisti istorijai rutuliotis savaime...
- Ne! Ką tu... - Profesorė Balandėlė skubiai užsidengė ranka
burną. - Todėl ir leidai mergaitei rizikuoti gyvybe? Nes tiki savo
netikra pranašyste ?
- Ant kortos pastatyta daugiau negu šios mergaitės gyvybė,
Klarisa.
- Bet ji dar vaikas! Nekaltas vaikas! - aiktelėjo profesorė Balan
dėlė, rydama pykčio ašaras. - Jos krauju susitepsi rankas!
Ji nubėgo laiptais kūkčiodama, o rudas profesoriaus Seiderio
akis apniaukė abejonė.
Jis nematė, kad visai šalia susigūžusi Sofija iš paskutiniųjų sten
giasi nedrebėti.
Ant Kiko krito susiraukšlėję lapai. Ji standžiau apsimuturiavo šali

ku ir lyžtelėjo kukurūzo burbuolę su prieskoniais.
- Taigi aš paklausiau visų mergaičių, ar jos sutiktų, jei jas pa
kviestų Tristanas, ir visos atsakė ne! Taigi jis turės pakviesti mane!
Žinoma, galėtų eiti vienas, bet vaikinas, kuris vienas eina į pokylį,
gauna perpus žemesnę vietą, o Tristanas mėgsta lankytis Gražini-
mosi kambaryje, vadinasi, jis tikrai mane pakvies. Na, Tristanas
galėtų pakviesti tave, bet tu pasiūlei jam vesti Tedrosą, todėl nema
nau, kad jam patinki. Negaliu patikėti, kad tu išdrįsai jam taip pa
sakyti. Lygprincai galėtų vesti vienas kitą. Ką tada darytume mes ?
Agata graužė burbuolę, kad negirdėtų Kiko kalbų. Proskynos
gale, prie angos į medžių tunelį, matė karštai ginčijantis Sofiją ir
Tedrosą. Rodos, Sofija norėjo atsiprašyti ir apkabinti jį, net pabu
čiuoti, bet Tedrosas ją atstūmė.
- Tu manęs klausaisi ?
Agata atsisuko.
- Palauk. Tai jeigu merginos niekas nepakviečia į pokylį, ji susi
kerta ir žiauriai nubaudžiama, o vaikinas, nenuėjęs į pokylį, gauna
tik perpus žemesnę vietą? Kaip nesąžininga!
- Bet tokia tiesa, - atsiliepė Kiko. - Jei nori, vaikinas gali būti
vienas. Bet mergina, kuri lieka viena... jai geriau mirti.
Agata gurktelėjo.
- Tai kvaila...
Kažkas įkrito jai į pintinę.
Agata pakėlė akis ir sugavo Sofijos žvilgsnį. Tedrosas tempė ją į
dorųjų eilę.
Kiko čiauškėjo toliau, o Agata išėmė iš pintinėlės puikią rausvą
rožę ir pamatė, kad ji padaryta iš pergamento. Labai atsargiai iš
lankstė žiedą sterblėje.
Raštelyje buvo tik trys žodžiai.
Man tau-ęs neikia.
Paslaptys ir melagystės
arakonas nėrė po 66
T kambario durimis ir
vos neapvirto. Pažiopsojo į
veidrodžio šukes, pakartas
sukneles, tris miegančias ra-
ganaites... ir dingo, kol nė
viena jo nepamatė.
Vis dėlto viena jj pa
sergėjo.
Ir ne tik tarakoną,
pamatė ir gulbę jam ant
pilvo.
Švysčiodama antenomis j
dešinę ir kairę, Agata sekė
Sofijos kvepalų pėdsaku
kreivais laiptais ir drėgmės
prisigėrusiais korido-
riais (pakeliui vos nesudorota įtartino tarakono) iki bendrojo

kambario. Jame pirmiausia išvydo Hortą be marškinių, išraudu
siu nuo įtampos veidu, it kokio kūdikio ant naktipuodžio. Dar
kartą atsikrenkštęs, jis įsistebeilijo į krūtinę ir du ką tik išdygu
sius plaukus.
- Puiku! Kieno talentas prilygtų šiam?
Sofija, sėdinti ant kitos sofutės, dar uoliau ėmė skaityti „Burtus
kvailiams“.
Staiga ji išgirdo du kartus spragtelint vabzdį ir skubiai pakėlė
akis. Hortas išpūtė krūtinę ir pamerkė. Sofija atsisuko siaubo ap
imta ir pamatė užrašą lūpdažiu ant grindų už sofos:
V9KJ95 AT-UZŠIC pJZĄbuŽJUŠ.
Sofija niekino nedorėlių vonios kambarius, tačiau juose susitik

ti buvo nepavojinga. Niekadariai, regis, bijo tualetų ir jų vengia.
(Ji nenutuokė, kodėl taip yra ir kur jie adieka gamtos reikalus, bet
nenorėjo apie tai galvoti.) Girgžtelėjo durys, ir ji įsmuko į blausiai
apšviestą patalpą geležinėmis sienomis. Ant surūdijusios sienos
degė du deglai, mesdami ant kabinų ilgus šešėlius. Sėlindama prie
paskutinės, pro plyšius išvydo šmėkščiojant blyškią odą.
- Drabužius...
Sofija pakišo juos po kabinos durimis.
Šios atsidarė, ir išslinko Agata sunertomis rankomis, apsivilkusi
Horto pižamą su varlėmis.
- Daugiau nieko neturiu! - suinkštė Sofija. - Kambario raga
naitės visus mano apdarus sukarstė palubėje!
- Dabar tu niekam nepatinki, - atšovė Agata, slėpdama švytin
tį pirštą. - Įdomu kodėl.
PASLAPTYS IR MELAGYSTĖS 293
- Klausyk, as atsiprašau! Negalėjau nei iš šio, nei iš to grįžti

namo! Tik ne tada, kai pagaliau gavau savo princą!
- Tu? Tu gavai savo princą?
- Na, daugiausia darbo įdėjau aš...
- Tu sakei, kad nori grįžti namo. Sakei, kad mes - komanda!
Todėl tau ir padėjau!
- Mes ir esame komanda, Agata! Kiekvienai princesei reikia pa
galbininkės!
- Pagalbininkės! - suriko Agata. - Pažiūrėsim, kaip mūsų he
rojė susidoros viena!
Ji šoko bėgti. Sofija stvėrė jai už rankos.
- Aš bandžiau jį pabučiuoti! Bet dabar jis manim abejoja!
- Paleisk...
- Man reikia tavo pagalbos...
- Bet aš tau nepadėsiu, - iškošė Agata, alkūne pastūmė draugę
ir prasibrovė pro ją. - Tu melagė, bailė ir apgavikė.
- Tai ko atėjai ?- paklausė Sofija pilnomis ašarų akimis.
- Atsargiau. Krokodilo ašaros - krokodilo raukšlės, - nusišaipė
Agata iš tarpdurio.
- Prašau! Padarysiu bet ką! - žliumbė Sofija.
Agata atsisuko.
- Prisiek, kad pabučiuosi jį vos pasitaikys proga. Prisiek savo
gyvybe.
- Prisiekiu! - sušuko Sofija. - Aš noriu namo! Nenoriu, kad
mane nužudytų!
Agata įsmeigė į ją akis.
-Ką?
Mėgdžiodama balsus ir judesius, Sofija springdama papasakojo
apie mokytojų susirinkimą, neįveiktas užduotis ir ginčą su Tedrosu.
- Mes pernelyg arti pabaigos, Sofija, - tarė Agata, išblyškusi

kaip vaiduoklis. - Pasakos pabaigoje kas nors visada žūva!
- Ką dabar darysim? - sucypė Sofija.
- Tu laimėsi Išbandymą ir iš karto pabučiuosi Tedrosą.
- Bet aš žūsiu! Tris valandas būsiu viena, ir Tedrosas manęs ne
saugos!
- Tu nebūsi viena, - suniurnėjo Agata.
- Nebūsiu?
- Turėsi po apykakle fėją tarakonę, vaduojančią tave iš bėdos.
Tačiau jei ir šį kartą nepabučiuosi princo, prakeiksiu tave visais ne
dorėlių burtais, kuriuos moku, ir atkeiksiu tik po bučinio!
Sofija ją apkabino.
- Oi, Agata, aš siaubinga draugė. Bet man visas gyvenimas prieš
akis, atsilyginsiu.
Koridoriumi nuaidėjo žingsniai.
- Eik! - sušnibždėjo Agata. - Turiu atsimainyti!
Sofija paskutinį kartą ją apkabino, švytėdama iš palengvėjimo
išsmuko iš vonios kambario ir greitai vėl įslinko pas Hortą. Po va
landėlės paskui ją išropojo tarakonas ir nuskuodė prie laiptų.
Nė viena nepastebėjo raudonos tatuiruotės, degančios tamsoje.
Pagal tradiciją Išbandymo pasaka išvakarėse pamokų nebuvo. Vie

toj jų 15 ilgalaimių ir 15 amžinųjų niekadarių buvo duota laiko
apsižvalgyti Mėlynajame miške. Neišrinkti mokiniai tobulino įgū
džius Talentų cirkui, o Sofija paskui Tedrosą įžengė pro vartus pui
kiai jausdama, kad jo jausmai atšalo.
Žaluma aplink mokyklą lėtai merdėjo paliesta rudens, bet Mė
lynojo miško lapija tebežvilgėjo vidurdienio saulėje. Visą savaitę
mokiniai stengėsi išgauti iš mokytojų, kokias kliūtis teks įveikti
Išbandymo pasaka dalyviams, bet mokytojai dėjosi nežiną. Moky

klos Direktorius Išbandymą ruošia slapta, mokytojai turi teisę tik
pasirūpinti ribų apsauga. Jie net negali stebėti varžybų, nes Moky
klos Direktorius visai nakčiai padaro mišką nematomą.
- Mokyklos Direktorius draudžia mums kištis, - murmėjo mo
kiniams profesorė Balandėlė, aiškiai netekusi galvos. - Nepaisyda
mas sveiko proto ir atsakomybės, jis nori, kad Išbandymas pasaka
atkartotų miško pavojus.
Bet nė vienas varžovų, susibūrusių miške už Sofijos ir Tedroso,
negalėjo patikėti, kad naktį ši žavi žaidimų aikštė virs pragaro iššū
kiu. Ilgalaimiai ir niekadariai drauge pėdino pro žėrinčias paparty
no vėduokles, Pušų slėnyje užkandžiaujančius oposumus, Mėlynąjį
upelį, knibždėte knibždantį upėtakių, kol galop prisiminė, kad jie
priešai, ir išsiskyrė.
Tedrosas stumtelėjo Sofiją.
- Sek iš paskos.
- Aš eisiu viena, - tyliai atsakė ji. - Aš nenusipelniau tavo ap
saugos.
Tedrosas atsisuko.
- Beatričė sakė, kad tu apgaule užėmei pirmą vietą. Tai tiesa?
- Žinoma, ne!
- Tai kodėl visas užduotis prieš Išbandymą atlikai blogiausiai ?
Sofijos akyse sužibo ašaros kaip perlai.
- Norėjau tau įrodyti, kad nepražūsiu be tavęs. Kad manim di
džiuotumeis.
Tedrosas išvertė akis.
- Tu pralaimėjai... tyčia?
Ji linktelėjo.
- Gal išprotėja!! - pratrūko jis. - Nedorėliai... tave užmuš!
- Tu rizikuotum gyvybe, norėdamas įrodyti, kad as doroji, -

šniurkščiojo Sofija. - Aš irgi pasiryžusi dėl tavęs kovoti.
Valandėlę atrodė, kad Tedrosas jai trenks. Paskui jis išblyško
kaip drobė ir stvėrė ją į glėbį.
- Pažadėk, kai įžengsiu pro vartus, lauksi manęs ten.
- Pažadu, - verkė Sofija. - Pažadu dėl tavęs.
Tedrosas pažvelgė jai į akis. Sofija atkišo nepriekaištingai pada
žytas lūpas...
- Tu teisi, turėtum apsidairyti viena, - tarė princas atsitrauk
damas. - Šioje vietoje privalai pasitikėti tik savim. Ir dar neatlikusi
šitiek užduočių.
- Bet... bet...
- Laikykis atokiau nuo niekadarių, gerai?
Jis spustelėjo jai ranką ir nulėkė prie ilgalaimių Moliūgų darže.
- Ir vis dėlto ji nenaudėlė, brolau, - išgirdo ji griežtą Cadiko
balsą. - Nuolaidų jai nedarysime...
Sofija neišgirdo Tedroso atsakymo. Ji vieniša stovėjo tyliame
slėnyje po mėlynu amalu.
- Mes vis dar mokykloje, - niurnėjo ji.
- Turėtum tiksliai laikytis mano nurodymų! - atkirto tarako
nas iš po apykaklės.
- Trys valandos vienai ne taip ir blogai, - atsiduso Sofija. - Ma
tai, amžiniems niekadariams leista naudoti tik tam tikrus burtus.
Mes galime sukelti audrą ar virsti gružliu tinginiu. Ką jie galėtų
man padaryti?
Kažkas kliudė jai galvą. Sofija apsisuko ir pamatė pjūvį ąžuolo
kamiene, ten, kur ką tik stovėjo. Saką virš jos buvo apžergęs šelmis
Veksas su aštria lazda rankoje.
- Tiesiog pasidarė smalsu, koks tavo ūgis, - tarė jis.
Iš už kito ąžuolo liulėdamas iškrypavo plikis Bronė ir patikrino

žymę.
- Taip, tiks.
Sofija išsižiojusi spoksojo j juos.
- Juk sakiau, - tarė Veksas, krutindamas smailias ausis, - tiesiog
smalsu.
- Aš mirsiu! - suaimanavo Sofija, skuosdama iš miško.
- Nemirsi, kol aš čia, - tarė Agata, parietusi cerkus. - Įveikiau
visus per tavo pamokas, rytoj vėl įveiksiu. Galvok tik apie buč... -
Kažkas trenkė jai į galvą. - Po vėl...
Agata įsistebeilijo į negyvą tarakoną žolėje. Greta jo nukrito dar
keturi.
Sofija su Agata lėtai ištiesė kaklą ir pamatė apie Blogio bokštus
banguojant rausvą ūkaną. Iš balkonų į progumą lyte lijo kritusiais
vabzdžiais.
- Kas čia vyksta? - paklausė Sofija.
- Naikinimas, - atsakė kažkas.
Sofija atsisuko į Hesterą šunenomis rankomis, atsišliejusią į
miško vartus.
- Atrodo, naktimis jie lakstydavo po mokyklą. Be abejo, neva
lia, kad ją užplūstų tarakonai. Juk tavo draugė jau buvo susirgusi.
Hestera paėmė nuo peties besiblaškantį vabalą.
- Be to, puikus priminimas kiekvienam, kas bando kišti nosį
kur nereikia, kaip manai?
Ji nulaižė tarakoną nuo piršto ir nuplaukė į mišką, tik lapai su
šnarėjo po kojomis.
- Manai, ji žino, kad tu tarakonas? - aiktelėjo Sofija.
- Aišku, žino, kvaile!
Iš miško atsklido niekadarių balsai. Jie vis artėjo.
- Eik! - sušnypštė Agata, ropodama Sofijos koja žemyn. - Mes

nebegalime susitikinėti!
- Palauk! Kaip aš ištversiu Išbandy...
Bet Agatajau dingo Gėrio tunelyje, palikusi Sofiją rūpintis savim.
Po komendanto valandos fėjos tikrindavo aukštus, pradėdamos

nuo pirmo, todėl Agatai pakako laiko įsmukti į dengtą galeriją ir
ja patekti į Drąsos bokštą. Seiderio miegamasis, kaip ir visų moky
tojų, buvo šalia jo kabineto. Išlaužusi užraktą, netikėtai jį užkluptų
lovoje. Jai nesvarbu, kad tas bjaurybė nenori atsakinėti į klausimus.
Jei reikės, pririš jį prie lovos.
Agata suprato, kad sumanymas siaubingas, bet neturi pasirinki
mo. Negalės slapta dalyvauti per Išbandymą, o Sofija viena neadai-
kys trijų valandų. Seideris - jų paskutinė viltis grįžti namo.
Laiptai vedė tiesiai į jo kabinetą, vieninteles duris penktame
Drąsos bokšto aukšte. Marmure mėlynavo pluoštas iškilų taškučių.
Agata perbraukė per juos pirštais.
- Mokiniams draudžiama įžengti į šį aukštą, - subaubė Seide
rio balsas. - Tučtuojau grįžk į savo kambarį.
Agata čiupo už durų rankenos ir nusitaikė švytinčiu pirštu į už
raktą...
Durys sugirgždėjo ir atsidarė.
Seiderio viduje nebuvo, bet jis ką tik išėjęs. Patalynė miegama
jame sujaukta, arbata ant rašomojo stalo šilta... Agata sėlino po ka
binetą. Lentynos, kėdės, grindys užverstos knygomis. Stalas jomis
apkrautas per metrą, bet kelios ant krūvos viršaus atverstos, spalvo
tų taškučių eilutes išryškino dygios sidabrinės žvaigždutės pakraš
čiuose. Ji perbraukė ranka per vieną pažymėtų eilučių, ir iš knygos
pliūptelėjo miglotas vaizdas, o šaižus moters balsas ištarė:
PASLAPTYS IR MELAGYSTĖS *299
- Dvasia nenurimsta, kol neįvykdo savo paskirties. Tamjai rei

kia aiškiaregio kūno.
Agata žiūrėjo, kaip sudžiūvusi šmėkla įsiveržia į barzdoto senio
kūną, paskui ūkana sūkuriuodama grįžta į knygos puslapį. Ji palietė
žvaigždėtas kitos knygos eilutes.
- Aiškiaregio kūne dvasia kartais išsilaiko tik kelias akimirkas,
paskui sykiu su aiškiaregiu pražūsta.
Jai prieš akis du plūduriuojantys kūnai susiliejo ir virto dulkėmis.
Ji perbraukė pirštais per dar kelias žvaigždutėmis pažymėtas ei
lutes.
- Tik atspariausi aiškiaregiai pajėgūs adaikyti dvasią...
- Dauguma aiškiaregių miršta nė karto nesusidūrę su dvasia...
Agata vyptelėjo. Kodėl Seideris taip domisi aiškiaregiais?
Jai sustojo širdis.
„Pranašystė“, - sakė mokytojai.
Gal Seideris mato ateitį?
Gal jis mato, grįš jos namo ar ne?
- Agata!
Tarpduryje stovėjo profesorė Balandėlė ir spoksojo į ją.
- Seiderio pavojaus signalas... aš maniau, tarakonas... mokinė!
Komendanto valanda, o tu ne lovoje!
Agata nuskuodė pro ją prie laiptų.
- Dvi savaites valysi tualetus! - suspigo mokytoja.
Agata dirstelėjo per petį ir pamatė, kad profesorė Balandėlė su
siraukusi braukia rankomis per Seiderio knygas. Ji sugavo Agatos
žvilgsnį ir stebuklingai užtrenkė duris.
Tą naktį abi mergaitės sapnavo namus.

Sofija sapnavo, kad bėga nuo Hesteros per rausvą rūką. Ji bandė
šauktis Agatos, bet iš burnos išropojo tarakonas. Pagaliau ji pamatė
akmeninį šulinį ir šoko į jį, tačiau dugne buvo Gavaldenas. Pajuto

tvirtas rankas, ir ją namo, į trobą, kvepiančią mėsa ir pienu, nu
sinešė tėvas. Jai reikėjo į tualetą, bet jis įnešė ją į virtuvę, kurioje
ant žvilgaus kablio kabėjo kiaulė. Raudonais nagais į stalo viršų
barbeno moteris. Bar bar bar. „Mama?!“ - sušuko Sofija. Moteriai
nespėjus atsisukti, tėvas pabučiavo Sofiją, palinkėjo labos nakties,
atidarė krosnies dureles ir įmetė ją vidun.
Sofija pabudo taip smarkiai krūptelėdama, kad susitrenkė galvą
į sieną ir neteko sąmonės.
Agata sapnavo, kad Gavaldenas dega. Į Kapų kalvą vedė degan
čių juodų suknelių pėdsakas, o užlipusi į viršūnę, ji pamatė ne savo
trobą, o kapą. Jame išgirdo balsus ir ėmė kasti, balsai vis artėjo, gar
sėjo, kol ji pabudo ir išgirdo juos gretimame kambaryje...
- Tu sakei, kad tai svarbu! - suriko Tedrosas.
- Niekadariai sako, kad jiedvi su Agata sukčiavo! - šaukė Bea
tričė.
- Sofija nedraugauja su Agata! Agata ragana...
- Jos abi raganos! Agata pasiverčia tarakonu ir jai pasakinėja!
- Tarakonu? Tu ne tik daili ir pavydi, bet ir visiškai trenkta!
-Jos abi nedorėlės. Tedi, jos tavim naudojasi!
- O tu klausaisi niekadarių! Žinai, kodėl Sofija neatliko nė
vienos užduoties? Ji norėjo apsaugoti mane! Jei tai niekšiška,
tada ką tu...
Nuo vėjo suplazdėjo Agatos užuolaidos, ir tolesnio pokalbio ji
nebegirdėjo, bet netrukus trinktelėjo durys, ir Tedrosas išsivilko.
Agata bandė vėl užmigti, bet pajuto, kad negali akių atplėšti nuo
rausvos popierinės gėlės, virpančios ant marmurinio naktinio sta
liuko it rožė ant kapo.
Ji aiktelėjo, sugniužusi nuo šios minties.
Visi kambariai koridoriuje buvo tamsūs, išskyrus Išbandymo

ilgalaimių, šie sėdėjo iki aušros, ruošdamiesi lemtingajai nakčiai.
Agata nėrinių chalatu, basa, pirštų galiukais nutipeno rausvo stiklo
laiptais, žvalgydamasi į viršų fėjų ar mokytojų.
Penkiais aukštais žemiau Tedrosas perbedė ją akimis pro įvijų
laiptų tarpą ir jam staiga toptelėjo, kad Beatričė galbūt sakė tiesą.
Palikęs batus apačioje, jis vien juodomis kojinėmis iki kelių nu
sekė paskui Agatą dengta galerija į ketvirtą Garbės bokšto aukš
tą. Jį visą užėmė Dorybės biblioteka. Tedrosas pritūpė ir pamatė,
kaip Agata dingsta auksiniuose dviaukščiuose knygų rūmuose, ne
priekaištingai prižiūrimuose diržingo vėžlio, kietai miegančio ant
milžiniško bibliotekos registracijos žurnalo su plunksnotu rašikliu
priekinėje kojoje. Radusi, ko ieškojo, Agata išsėlino lauk pro pri
žiūrėtoją ir princą, o šis nespėjo pamatyti, kokią knygą ji nešasi.
Žingsniai mėlynoje kaip jūra dengtoje galerijoje pamažu tilo, ir
netrukus ji dingo.
Tedrosas sukando dantis. Kokią niekšybę sumanė šita ragana?
Ar Sofija irgi prisidėjo ir ketina jį išduoti ?Ar šios nedorėlės vis dar
draugauja? Princas pašoko smarkiai plakančia širdimi ir išgirdo
keistą krebždesį.
Atsisukęs pamatė, kad plunksnotasis rašiklis stebuklingai kaž
ką rašo vėžlio žurnale, paskui vėl įsispraudžia į miegančio gyvūno
koją. Tedrosas prisimerkė ir priėjęs žvilgtelėjo į žurnalą.
Gėlių galia: flugalų kerai pasauliui

tobulinti (flgata, Tyrumo 51)
Tedrosas prunkštelėjo. Plūsdamas save už abejones dėl prince
sės, jis nuėjo pasiimti batų.
Išbandymo pasaka taisyklės buvo vos kelios ir tiksliai apibrėžtos.

Kai tik nusileis saulė, į Mėlynąjį mišką įžengs du pirmi varžovai.
Kitos poros eis kas penkiolika minučių, eilės tvarką lems prieš Iš
bandymą užimta vieta, taigi paskutiniai du dalyviai atsidurs miške
daugiau kaip trimis valandomis vėliau už pirmuosius. Miške nie
kadariai turi teisę kovoti su ilgalaimiais savo talentais ir visais per
pamokas išmoktais kerais, o ilgalaimiai - gintis leistinais ginklais
ar kerais. Mokyklos Direktoriaus išleistos pamėklės persekios ir
tuos, ir tuos. Štai ir visos taisyklės. Dalyvio pareiga atpažinti mir
tiną pavojų ir numesti užkerėtą nosinę; tą akimirką, kai ji nukris
ant žemės, jis bus pašalintas iš Išbandymo. Su pirmaisiais saulės
spinduliais vilkai paskelbs varžybų pabaigą, ir tas, kas grįš pro var
tus, taps nugalėtoju. Niekada nepasirodydavo daugiau kaip vienas.
Dažnai ir niekas negrįždavo.
Kaip tik tą akimirką, kai į proskyną įžengė varžovai, lediniais
vėjo gūsiais apie savo karaliavimo metą paskelbė šelmė žiema.
Kiekvienas ilgalaimis nešėsi po mėlyną aitvaro pavidalo skydą, pri
derintą prie mėlyno apsiausto ir vienintelio ginklo. Dauguma jų
pasirinko lanką ir strėles (profesorius Špagajas atbukino, kad strėlė
apsvaigintų, o ne sužeistų), bet Cadikas su Tedrosu nešėsi sunkius
pratybų kalavijus. Netoliese ilgalaimės kartojosi, kaip pašaukti į
pagalbą gyvūnus, ir stengėsi atrodyti visiškai bejėgės, kad vaikinai
priglobtų jas po savo sparnu.
Lauko gale prie plikų medžių, susisupę į apsiaustus, gūžėsi Iš
bandymo dalyviai niekadariai, rydami akimis neišrinktuosius,
plūstančius iš tunelių. Nepatekę į varžybas ilgalaimiai ruošėsi naktį
paūžti: susinešti pagalves, antklodes, atsitempti pintines, prikrau
tas špinatų su majonezu, gelsvų lietinių su vištiena, paprikų ant
iešmo, šeivamedžių uogų kremo ir ąsotėlių su vyšnių sirupu. Nepa

tekę į varžybas niekadariai su šliurėmis ir naktinėmis kepuraitėmis
maklinėjo aplink savo tunelį, pasiruošę sprukti po pirmo savo ko
mandos nesėkmės ženklo.
Vilkai dalijo užkerėtas šilkines nosinaites - baltas ilgalaimiams,
raudonas niekadariams, o Kastoras su Poluksu išrikiavo varžovus
eilės tvarka. Užduotis prieš Išbandymą prasčiausiai atliko Sofija ir
Kiko, todėl jos įžengs į mišką iškart po saulėlydžio. Po 15 minučių
įeis Bronė ir Tristanas, dar po 15 minučių - Veksas ir Ryna, o pa
skutiniai bus Hestera ir Tedrosas.
Princas eilės gale paėmė iš vilko baltą nosinaitę.
- Jos neprireiks, - sumurmėjo jis ir įsikišo ją į batą.
Eilės priekyje Sofija gniaužė raudoną nosinaitę, pasiruošusi nu
mesti ją tą pat akimirką, kai tik įžengs pro vartus. Graužėsi, kad
nekreipė dėmesio, kai drabužis buvo matuojamas. Marškiniai buvo
per platūs ties krūtine, apsiaustas vilkosi žeme, o mėlynas gobtuvas
visiškai paslėpė veidą, lygji būtų be gal...
Kaip ji gali galvoti apie drabužius! Karšdigiškai apžvelgė minią.
Agatos vis dar niekur nė kvapo.
- Girdėjome gandų, kad per Išbandymą slapta gali dalyvauti
neturintys tam teisės mokiniai, - pasakė Poluksas. Blėstančioje
šviesoje dvigalvis - jo ir Kastoro - šešėlis atrodė be galo įspūdin
gai. - Šiais metais ėmėmės papildomų atsargumo priemonių.
Iš pradžių Sofija pamanė, kad jis kalba apie vilkus, akylai sau
gančius vartus. Bet paskui Kastoras uždegė deglą, ir ji pamatė, kad
vartai nebe auksiniai. Dabar jie buvo iš burtais sukryžiuotų milži
niškų juodų ir raudonų vorų paruoštomis geluonimis.
Jai išpuolė širdis. Kaip dabar pro juos įsmuks Agata?
- Apgavikai nusipelnė mirties.
30 4 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Ji atsisuko.
- Ir as neguldyčiau galvos nė už vieną nedorėlį, - tarė Tedrosas.
Jo auksaspalviai skruostai buvo paraudę nuo šalčio. Jis paėmė So
fijai už rankos, tebespaudžiančios nosinę. - Negali, Sofija. Negali
jos numesti.
Agatos, kuri patartų, ką sakyti, nebuvo, todėl Sofija tik bejėgiš
kai linktelėjo.
-Jei veiksime drauge, ilgalaimiai, niekadariai, net Mokyklos
Direktorius iš kailio nersis, kad vienas iš mūsų pralaimėtų, - tarė
princas. - Turime ginti vienas kitą. Noriu, kad būtum mano už
nugaris.
Sofija linktelėjo.
- Neturi ko pasakyti ?
- Bučinį sėkmei? - sucypė ji.
- Visos mokyklos akivaizdoje? - kreivai šyptelėjo Tedrosas. -
Nieko sau mintis.
Sofija nušvito ir nudžiugusi atkišo lūpas.
- Ilgą, - atsiduso ji. - Dėl viso pikto.
- O, aš tave bučiuosiu ilgai ilgai, - išsišiepė jis. - Po pergalės.
Prieš nusinešdamas tave į Gėrio pilį.
- Bet... bet... jei mes ne... - springdama memleno Sofija.
Tedrosas švelniai ištraukė raudoną šilką iš jos drebančių pirštų.
- Mes dorieji, Sofija, - tarė jis ir giliai įkišo nosinę į jos apsiaus
to kišenę. - Gėris visada laimi.
Jo vaiskiose mėlynose akyse Sofija išvydo Hesteros atspindį už
smauktu kaip giltinės gobtuvu.
Vilkai žaibiškai stumtelėjo ją ir Kiko į priešingas šiaurinių vartų
puses. Į veidą sušnypštė plaukuoti vorai ir Sofijai užgniaužė kvapą.
Siaubo apimta, ji pakėlė akis į Mokyklos Direktoriaus bokštą, ky
lantį virš miško. Paskutiniuose saulės spinduliuose išvydo jo silu

etą, žiūrintį pro langą. Sofija apsisuko, žvalgydamasi Agatos, kuri
ją galėtų išgelbėti, bet pamatė tik tamsėjantį dangų virš miško. Iš
Mokyklos Direktoriaus bokšto pliūptelėjo sidabrinių kibirkščių
spiečius ir apsiautė mišką nepermatoma migla...
- PIRMA PORA, PASIRUOŠK! - subaubė Kastoras.
- Ne... palaukit!
Letenos griebė Sofiją iš užpakalio ir sviedė vorams. Šimtai gau
ruotų chelicerų ėmė čiuopti spiegiančios Sofijos odą. Nustatę, kad
ji turi teisę įeiti, jie stebuklingai prasiskyrė, ir Sofija liko viena de
glais apšviestoje pamiškėje. Vilkai sustaugė. Vorai už jos vėl susi-
pynė.
Išbandymas prasidėjo.
gi
Išbandymas pasaka
ersigandusi Sofija atsisuko į Kiko. Reikia laikytis kartu...
P Bet Kiko skuodė j rytus Vaivorų lauko pusėn, vis žvilgčioda

ma atgal, ar Sofija neseka įkandin.
Sofija skubiai pasuko į vakarus
prie Mėlynojo upelio, kur
galima pasislėpti po tiltu.
Ji tikėjosi, kad miške
bus tamsu - nors
j akį durk, ir per
pusryčius pri
vertė Hortą iš
mokyti ją ugnies
burto. Bet šią
nakt juodi me
džiai švytėjo ledo
melsvumu, lyg visą
mišką gaubtų Siau
rės pašvaistė. Įspūdis
IŠBANDYMAS PASAKA -307
buvo kraupus, bet ji lengviau atsidūsėjo. Liepsnojančio deglo švie

soje būtų puikus taikinys.
Įbridusi į papartyną, Sofija pajuto melsvai žalias plunksniškas
puokštes glostant jai kaklą. Kūnas suglebo. Jai dingojosi nepaliau
jamas siaubų antpuolis. Bet miške buvo kaip niekad tylu. Nei ty
kančių žvėrių. Nei grėsmingo kaukimo. Tik ji nežemiškoje pievoje
ir vėjas, braukiantis per stiebus lygper arfos stygas.
Praskirdama paparčius sulig galva, Sofija galvojo apie Agatą. Ar
mokytoja nutvėrė ją ir neleido įgyvendinti sumanymo?Ar ją suga
vo Hestera?
Sofijai oda superšėjo nuo prakaito.
„O gal Agata bijo man padėti?“
Nes jeigu juodu su Tedrosu laimės, niekas negalės uždrausti jai
pakeisti mokyklos. Ji galės valdyti doruosius tapusi geraširde jų se
niūne. Ji galės turėti princą ilgai ir laimingai ir būti karalienė. Sofija
sugriežė dantimis. Kam ji pažadėjo grįžti namo? Jei pati viena lai
mėtų Išbandymą, pažado nereikėtų tesėti!
Staiga ji sustojo kaip įbesta. „Bet aš galiu! Pažvelkite į mane!
Man puikiai seka...“
Suskardėjo klyksmas. Į dangų šovė baltos kibirkštys. Kiko pa
sidavė.
Sofijai sudrebėjo kinkos. Per kiek laiko Kiko užpuolikas ras ją?
Ką ji sau galvojo? Ilgai ji čia neištvers! Išsitraukė iš kišenės nosinę,
išskleidė skaistų raudonį ir...
SLAMST!Kažkas nukrito iš dangaus jai po kojomis. Sofija ste
beilijo į pergamento ritinėlį, surištą audeklo juostele.
Juostele, švytinčia piktomis žaliomis varlėmis.
Sofija pakėlė akis ir išvydo aukštai virš medžių baltą balandį.
Balandis ieškojo vietos nutūpti.
ŪŽT! Bet jam vos prisiartinus prie medžių, į dangų siūbtelėda

vo liepsnų užtvara. Mokomasis personalas viskuo pasirūpino.
Sofija skubiai išskleidė apdegusį ritinėlį...
m i T'tlPtiį d airu s
m , Į>„s į L ą
,si»irk FU>n*t>wl FlL J "

l’Minį bib<. Ąš 4^Ve. ? *•
fiskųlrĄ h
Sofija lengviau atsiduso. Tulpė! Niekas niekada jos neras! Ir

kaip ji galėjo abejoti Agata? Miela, ištikima Agata! Sofija, jausda
masi kalta, įsigrūdo suglamžytą raudoną nosinę į kišenę ir nusekė
paskui balandį.
Norėdama pasiekti tulpių darželį, ji turės pereiti Turkių spalvos
tankumyną, paskui Moliūgų daržą ir pagaliau Miegančiųjų gluos
nių giraitę. Ji skubėjo paskui Agatą iš paparčių į tankumyną, spin
dintys lapai nutvieskė taką šalta mėlyna šviesa. Sofija matė kiek
vieną permatomo kamieno įdrėskimą ir randą, tarp jų ir įpjovą,
Vekso padarytą jai virš galvos.
Staiga pūstelėjo vėjas, ant tako krustelėjo lapai. Sofija nebematė
Agatos pro medžių viršūnes. Išgirdo slopų narnėjimą, - žmogaus?
žvėries? - bet nesustojo pažiūrėti, kas ten. Ausyse tebeskambėjo
IŠBANDYMAS PASAKA 309
Kiko klyksmas, ir ji nulėkė takeliu, pasikėlusi žeme besivelkantį ap

siaustą. Kliūdama už krūmų ir kelmų, aplenkdama smailias šakas,
ji bėgo per mėlynų lapų raizgus, kol išvydo moliūgus ir nekantrau
jantį balandį tarp dviejų žvilgių medžių kamienų...
Tarp jos ir balandžio kažkas stovėjo. Maža mergytė raudonu
apsiaustėliu ir gobtuvu.
- Atsiprašau, - tarė Sofija, - man reikia praeiti.
Nepažįstamoji raudonu gobtuvu pakėlė galvą. Ne vaikas. Apsi-
blaususios mėlynos akys, rožiniai skaistalai ant raukšlėtų, dėmėtų
skruostų ir stori žili plaukai, supinti į dvi kasas.
Sofija susiraukė. Ji nekentė senių.
- Sakiau, kad man reikia praeiti.
Senė nė nekrustelėjo.
Sofija nudrožė prie jos.
- Gal tu kurčia?
Senė nusimetė raudoną apsiaustą, ir Sofija išvydo purviną iš
pampusį plėšraus paukščio kūną. Ji atšoko, išgirdo ausį rėžiantį
krankimą ir atsisukusi išvydo dar dvi senes paukštes, slenkančias
artyn.
Harpijos.
Agata ją mokė... jų apibrėžimas tuoj po žiburinio...
Ji pamatė kaukšint jų gumbuotus nagus, aštrius kaip skustuvas.
Vaikų rijikės.
Harpijos puolė siaubingai klykdamos, Sofija pranėrė po sparnu,
pabaisos kranksėdamos šoko įkandin, jų bjaurius snukius perkrei
pė įtūžis. Sofija lėkė per krūmus slėptis, bet kiekvienas tankumyno
kampelis buvo ryškiai mėlynai apšviestas. Harpijos kaptelėjo jai į
kaklą, ir Sofija ėmė grabalioti kišenėje, palietė raudoną šilką... koja
užsikabino už apsiausto, ir ji griuvo ant miško paklotės. Į nugarą
3io GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
įsmigo nagai ir ji suspiegė, keliama nuo žemės, sumataravo ranko

mis, ieškodama nosinės. Harpijos jai prieš akis išžiojo nasrus...
Tankumyne sutemo.
Sutrikę klyksmai - nagai paleido Sofiją ir ji žnektelėjo į purvą.
Tamsoje repečkojo per aštrias šakeles, kol apčiuopė išvartą ir už jos
pasislėpė. Girdėjo, kaip nagai aklai drasko purvyną, kaip tūžmin
gas kriokimas artėja. Sofija atšoko, trenkėsi į akmenį ir suriko. Pa
baisos išgirdo ir puolė, nusitaikiusios į galvą...
Tankumynas nušvito.
Harpijos pakreipė galvas ir išvydo aukštai sklendžiant balan-
dę Agatą, jos sparno galiukas oranžiškai švytėjo. Agata mostelė
jo sparnu, ir tankumynas aptemo. Agata vėl mostelėjo sparnu, ir
tankumynas nušvito. Tamsu, šviesu, tamsu, šviesu, kol harpijos su
prato, kas jas trikdo, ir dvi iš jų nuskrido prie Agatos, kybančios
vienoje vietoje ir baikščiai klykiančios...
- Skrisk! - suspiegė Sofija, bet Agata blaškėsi ir daužėsi, lyg
būtų užmiršusi kaip.
Dvi pabaisos puolė bejėgę balandę, kildamos vis aukštyn, kol jau
galėjo ją pasiekti... Žiauriai spragsėdamos, virš užtvaros pliūptelėjo
liepsnos, ir pabaisos suanglėjusios nukrito. Paskutinė harpija vėp
sojo į jų rūkstančius kūnus. Lėtai pakėlė akis. Agata nusišypsojo ir
pamojo švytinčiu sparnu. Tankumynas nušvito. Pabaisa apsisuko...
Sofija akmeniu sutraiškė jai galvą. Miško tyloje ji švokštė ir
kraujavo, vieniša ant žemės, virpančiomis po apsiaustu kojomis.
Sofija piktai dėbtelėjo į dangų.
- Pasikeiskime vietomis!
Bet balandė jau buvo pusiaukelėje į Moliūgų daržą. Sofijai nie
ko neliko, tik liūdnai kėblinti iš paskos stipriai spaudžiant kišenėje
nosinę.
IŠBANDYMAS PASAKA *311
Tyliame lauke tūkstančiais mėlio atspalvių švytėjo moliūgai.

Sofija nužingsniavo takeliu, vingiuojančiu pro švytinčius rutulius,
kuždėdama sau, kad čia moliūgai, tik moliūgai, ir net Mokyklos
Direktorius nesugebėtų jų padaryti baisių. Ji pasileido į priekį, kad
neatsiliktų nuo Agatos...
Du siluetai ant tako. Du žmonės priešais.
- Ei? - sušuko Sofija.
Jie nejudėjo.
Sofija besidaužančia širdimi prisiartino. Ne du. Mažiausiai de
šimt.
- Ko jums reikia? - suspiegė ji.
Atsakymo nesulaukė.
Pamažu slinko artyn. Per du metrus aukštumo, ištįsę, veidai
kaip kaukolės, o kreivos rankos iš... šiaudų.
Kaliausės.
Sofija lengviau atsikvėpė.
Kaliausės išsirikiavo abipus tako, dešimtys saugančių moliūgus
kaliausių ant medinių kryžių išskėstomis rankomis. Moliūgų švie
soje išryškėjo jų sudriskę rudi marškiniai, plikos galvos iš maišinio
audeklo ir juodos raganiškos skrybėlės. Lėtai eidama pro kaliauses,
Sofija šnairavo į siaubingus jų veidus - audinyje išplėštas akiduo
bes, rantytas nosis, panašias į kiaulės šnipą, ir prisiūtas gašlias šyp
senas. Išsigandusi ji nudūrė akis į taką ir nuskuodė į priekį.
- Padėk man...
Sofija staiga sustingo. Prabilo kaliausėvisai šalia. Pažįstamu balsu.
Negali būti, pamanė Sofija... ir dūmė toliau.
- Padėk man, Sofija...
Ne, ji neklydo.
Sofija prisivertė eiti toliau. „Mano motina mirusi.“
- Aš viduje... - sugergždė balsas už nugaros, slopus iš skausmo.

Sofijos akys pasruvo ašaromis. „Ji mirusi.“
- Aš spąstuose...
Sofija atsisuko. Kaliausė jau buvo nebe kaliausė. Į ją nuo me
dinio kryžiaus žvelgė pažįstamas vyras. Po juoda skrybėle jo akys
buvo pilkos ir be vyzdžių. Vietoj plaštakų jis turėjo kablius mėsai.
Sofija išblyško.
- Tėve...
Jis subraškino kaklą ir atsargiai atsiplėšė nuo kryžiaus.
Sofija ėmė trauktis - tiesiai į kitą kaliausę. Čia irgi jos tėvas, be-
siropščiantis nuo kryžiaus. Sofija apsisuko ratu ir išvydo, kad visos
kaliausės virto jos tėvu, lipo kiekviena nuo savo baslio ir artinosi
prie jos. Šaltoje mėlynoje šviesoje blizgėjo kabliai mėsai.
- Tėve... čia aš...
Jos artinosi. Sofija atsišliejo į kryžių.
- Čia aš... Sofija...
Toli priekyje balandė atsisuko ir pamatė, kad Sofija susigūžusi
spiegia, o abipus tako ramiai stovi kaliausės. Agata aiktelėjo... So
fija užkliuvo už moliūgo ir parkrito. Atsigręžusi išvydo tėvo veidą,
daug veidų, ir nė viename nematė gailesčio.
- Tėve, prašau!
Kaliausės iškėlė kablius. Sofijai sustojo širdis. Ji paskutinį kartą
gargždžiai atsiduso ir užsimerkė, kad nematytų aštraus plieno...
Vanduo. Šaltas tyras vanduo.
Sofija atsimerkė ir išvydo audrą.
Sklypas buvo tuščias. Tik kaliausės ant kryžių, talžomos lietaus
ir drykstančios į skutus.
. Sklęsdama audringose aukštybėse, Agata mostelėjo švytinčiu
sparnu, ir liūtis baigėsi.
Sofija susmuko ant patilžusio tako.

- Aš negaliu... neištversiu...
Kauksmas tolumoje. Ji išplėtė akis.
Į mišką įžengė dar viena pora.
Sunerimęs balandis jai suklykė ir nuskrido į Gluosnių giraitę.
Drebėdama ir svirduliuodama, Sofija atsistojo ir nusekė įkan
din priblokšta, kad iškankinta jos širdis vis dar plaka.
Ilgas siauras takelis per Miegančiųjų gluosnių giraitę leidosi že
myn, ir Sofija pamatė apačioje vaiduokliškai melsvai šviečiant tul
pių darželį. Dar keli žingsniai, ir ji bus saugi tarp gėlių. Valandėlę ji
svarstė, kodėl Agata nepavertė jos medžiu ar žole prie vartų, paskui
prisiminė, kad Juba mokė juos pažinti užburtus medžius, o žolė
iki nakties pabaigos bus sutrypta. Ne, Agata tinkamai pasirinko.
Viena tulpė iš tūkstančių. Jai niekas negrės iki aušros.
Sėlindama tarp gluosnių, Sofija žvalgėsi, kas dar galėtų jai grėsti.
Bet safyrų spalvos medžiai stūksojo palei taką kaip sargybiniai, ilgos
nukarusios šakos žėrėjo kaip sietynai. Sofijai slenkant pro šalį, ant
jos lėtai grakščiai it karoliai, slystantys nuo apyrankių, krito lapai.
„Čia kažkas ne taip. Nesileisk apkvailinama.“
Prie vartų vėl sustaugė vilkai, ir ją nusmelkė iki pat paširdžių.
Dabar miške mažiausiai dar keturi varžovai: Bronė, Tristanas...
kas dar? Kodėl ji nepasidomėjo eilės tvarka? Turi nusigauti iki tul
pių, kol jie jos nerado! Sofija leidosi bėgti kiek kojos neša vydamasi
balandį, skrendantį priekyje. Ji nepastebėjo, kad kuo greičiau bėga,
tuo greičiau krinta žvaigždėti gluosnių lapai, barstydami ant jos
įtartinas šviesos kometas.
Paskui jai pakirto kojas, galva apsunko...
„Ne...“
Puolama lapų, kniubdama, ji vos kildišavo.
3H ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
„Miegantieji gluosniai...“
Skrendanti virš galvos Agata žvilgtelėjo žemyn ir sukliegė.
Sofija, užuodusi tulpes, klupdama žengė j priekį. Dar keli
žingsniai...
Ji susmuko, kai iki gėlių liko trys metrai.
Agata pamosavo švytinčiu sparnu: sugriaudė perkūnija. Sofija
nė nekrustelėjo. Agata išbandė lietaus, šlapdribos, sniego kerus -
nieko. Paklaikusi ji suburkavo Sofijos mylimiausią dainą, klaikią
odę princesėms ir vestuvėms...
Sofija praplėšė akis.
Nudžiugusi balandė uldėjo toliau, sulig kiekviena gaida vis ne
darniau...
Agata neteko žado.
Mėlyni apsiaustai.
Du Turkio spalvos tankumyne, du Moliūgų darže, dar du netoli
vartų. Ji nežinojo, kas jie, bet visi stovėjo sustingę ir ausis ištempę
klausėsi, iš kur sklinda daina.
Paskui jie leidosi bėgti prie tulpių.
Agata dirstelėjo į Sofiją, išsipleikusią purvyne, paskui į mėly
nuosius apsiaustus, lekiančius jos nužudyti...
Sofija įsikirto nagais į žemę ir pasislinko kelis colius į priekį.
Pajutę, kad ji tuoj pabėgs, gluosniai ėmė mesti lapus kaip pa
klaikę ir paralyžiavo jai raumenis. Agata bejėgiškai blaškėsi, balan-
dės snapelis plakėsi tarp Sofijos ir jos persekiotojų.
Svokšdama, kriokdama Sofija prašliaužė paskutinį gluosnių
guotą, kabindamasi nagais, ir purvas po ja virto žemėtais žiedla
piais. Džiūgaudama susmuko tarp didelių mėlynų gėlių, įkvėpė jų
aromato ir iškart atsigavo. Įsikišo tulpės pumpurą į burną, išsitrau
kė iš kišenės Agatos raštelį, pirštas nušvito rausvai...
IŠBANDYMAS PASAKA 3*5
- FLORADORA FLEUR..
Ji nustėro.
Kitoje tulpių darželio pusėje jai šypsojosi Bronė su Veksu, o jų
rankose daužėsi dvi mažutės baltos žuvytės.
- Tai taip judu ketinate mane nužudyti? - prunkštelėjo Sofi
ja. - Žuvimis?
- Norų žuvimis, - pataisė Bronė, ir žuvytės jų rankose pajuodo.
- Mes norime įsakinėti pakalikams, - įžūliai išsišiepė Veksas.
Vaikinai metė žuvytes į orą, šios iškart išsipūtė sulig Sofija ir
nėrė prie jos, kaukšėdamos piranijų dantimis...
Suakmenėjusi iš siaubo Sofija užsimerkė, pajuto, kad pirštas
dega...
Žybt! Rausva lapė metėsi į šalį nuo išsipūtusių žuvų, atšokančių
nuo žemės it kamuoliai. Sofija dūmė tarp jų kiek kojos neša, lete
nos slydo ant tulpių.
„Greičiau! Reikia greitesnio gyvūno! - Pirštas švytėjo, pasiruo
šęs padėti. - Gepardas! Liūtas! Tigras!“
Žybt! Ji virto lėtu rausvu karpočiu, liumpsinčiu ir perdžiančiu.
Iš siaubo Sofija sukriuksėjo. Šoklios žuvys atsispyrė nuo medžio ir
puolė ją. Sofija atkišo švytinčią kanopą, susikaupė...
Žybt!Ji pralėkė tarp jų, rausva gazelė, ir išgirdo, kaip žuvys tren
kėsi viena į kitą.
Sunkiai gaudydama orą Sofija nušlubavo į laukymę. Nuo vos
girdimo vilkų kauksmo prie vartų jai pašiurpo kailis. Atskuba dau
giau priešų.
Didelėmis žaliomis akimis ji ieškojo Agatos tamsiame danguje.
Nieko, tik žvaigždės mirksėjo.
Ji atsigręžė ir pašoko. Proskynos gale, nutvieksti mėnesienos,
stovėjo Tristanas ir Čadikas. Tristanas lediniu veidu įdėjo į lanką
strėlę. Čadikas išsitraukė kalaviją.
Sofija apsisuko bėgti...

Jai kelią pastojo Ryna. Arabų princesė švilptelėjo, ir į proskyną
įslinko du auksiniai vilkšuniai, šiepdami aštrius kaip peilis dantis.
Sofija vėl apsisuko ir išvydo iš už medžių atsėlinant Arachnę
švytinčiu pirštu. Dar du ilgalaimiai įtempė lanką.
Rausva Sofijos gazelė stovėjo apsuptyje virpančiomis kojomis
laukdama, kad baltas balandis ją išgelbėtų.
- Saukit! - suspiegė Cadikas.
Vaikinai paleido strėles, Arachnė bedė pirštu, du šunys puolė į
priekį, o Sofija atkišo drebančią rausvą koją ir užsimerkė.
Strėlės ir prakeiksmai praskriejo jai virš žvynuotos barškuolės
galvos. Sofija su palengvėjimu sušnypštė, rangydamasi medžių
link, - ten bus saugi... kol ant jos užkrito šešėlis.
Rynos šuo pašoko ir griebė jai už gerklės.
Įtūžusi Sofija pajuto, kaip jos barškutis rausvai žybteli...
Dramblio užpakalis sutraiškė šuniui galvą, ir Sofija išdundėjo iš
laukymės, trimituodama iš siaubo. Ilgalaimių strėlės trinktelėjo jai
į didžiulį rausvą pasturgalį, ir ji susmuko žolėje iš skausmo. Dirs
telėjo atgal į dešimt žudikų su gobtuvais ir dvi žuvis, kaukšinčias
dantimis ir šuoliuojančias prie jos. Bejėgiškai speičiama į kampą, ji
pakėlė švytintį straublį...
Prakeiksmai, strėlės, kardai, žuvys palietė rausvos Sofijos papū
gėlės plunksnas, bet ji plasnodama kilo.
Pergalingai sukliegusi, ji skrido vis aukščiau, ten, kur nepasieks
strėlės, paskui prie užtvaros išvydo švytinčias liepsnas. Sofija pri
blokšta atšoko ir pajuto, kad kažkas nutvėrė jai už sparno. Pamažu
vandens čiurkšlė ėmė traukti ją prie pavidalo su apsiaustu Mėlyna
jame upelyje.
Sofija ėmė šauktis pagalbos, bet tada dar daugiau čiurkšlių apsi
vijo ją ir ėmė tempti pro šakas pas pagrobėją upelyje. Ši daužė van-
denį švytinčiu žaliu pirštu. Vanduo lėtai nunešė Sofijos papūgėlę

pilkšvam šešėliui į rankas, šis nusismaukė gobtuvą.
- Būtum buvusi didi ragana, Sofija, - tarė Anadilė, glostydama
jai snapą. - Net geresnė už mane.
Papūgėlė žiūrėjo į ją maldaujančiomis akimis.
Anadilė pirštais sugniaužė jai ploną kakliuką. Paukštelis ėmė
blaškytis, gaudydamas orą, bet Anadilė spustelėjo smarkiau, ir So
fijai aptemo akys. Ji suprato, kad paskutinis vaizdas, kurį mato, -
didingai krintanti iš dangaus žvaigždė, nerianti tiesiai į raganą, kuri
tuojau nusuks jai sprandą...
Degantis balandis žaibiškai išplėšė Sofiją Anadilei iš rankų, ap
glėbė liepsnojančiais sparnais ir šovė į šaltą dangų.
Pro medžių viršūnes prasiveržė strėlės, bet Agata atkišo švytintį
sparno galą ir pavertė jas saulutėmis. Nors ir degdama, ji skrido iš
visų jėgų, sugniaužusi koja Sofiją, paskui smigo į tamsų pušų slėnį,
ir abu paukščiai, trenkęsi į žemę, ėmė voliotis gesindami ugnį.
Agata inkšdama privertė apdegusį sparną sušvytėti. Jis blykste
lėjo, ir abi su Sofija iškart atvirto žmonėmis, paralyžiuotais skaus
mo. Sofija pamatė nuogas Agatos rankas, pūslėtas nuo nudegimų.
Ji nespėjo surikti, nes Agata išplėtė akis ir švytinčiu oranžiniu pirš
to galu apibrėžė ratą apie abi...
- Floradora pinscoria!
Ir jos virto menkais mėlynais krūmeliais.
Į slėnį įsiveržė Anadilė su Arachne. Jos įdėmiai apžiūrėjo tuščią
lauką.
- Sakiau, kad abidvi nukrito Moliūgų darže, - tarė Arachnė.
- Tai rodyk kelią, - paliepė Anadilė.
- Katra iš mūsų ją užmuš? - paklausė Arachnė atsisukdama...
Anadilė pribloškė ją žaibu, ištraukė jai iš kišenės raudoną nosi

nę ir metė ant žemės. Pliūptelėjo raudonos žiežirbos, ir Arachnė
išnyko.
- Aš, - tarė Anadilė.
Primerkusi raudonas akis, ji paskutinį kartą apsižvalgė.
- Nikai, aš mačiau ją ten! - netoliese sušuko Cadikas.
Anadilė piktai nusišypsojo ir nuėjo jo pusėn.
Tamsiame tyliame slėnyje susiglaudę drebėjo du krūmeliai.
Naktis tik prasidėjo.
Prie auksinių vartų neišrinktieji ilgalaimiai ir niekadariai laukė, kol

Sofijos vardas dings iš sąrašo - kaip Kiko ir Arachnės. Bet bėgo
valandos, išnyko daugiau vardų: Nikolo, Monos, Tristano, Vekso,
Tarkvinijaus, Rynos, Zizelės, Bronės, Cadiko, Anadilės, o Sofijos
atkakliai laikėsi.
Negi Sofija susivienijo su Tedrosu? Ką skelbtų jų pergalė? Prin
cas ir ragana... kartu?
Valandos bėgo, dorieji ir nenaudėliai žvalgėsi per proskyną... iš
pradžių grėsmingai... paskui smalsiai... tada viltingai... ir patys ne
susivokė kaip, bet galų pagalėj patraukė vieni pas kitus, ėmė dalytis
antklodėmis, lietiniais ir vyšnių sirupu. Nedorėliai manė, kad jie
sugadino doruosius, o dorieji tikėjo, kad jie apšvietė nedorėlius,
bet argi svarbu, kas ką manė.
Nes abi pusės netrukus susivienijo ir džiūgaudamos sveikino
princo ir raganos revoliuciją.
Šaltame pušų slėnyje du skurdūs krūmeliai laukė.

Laukė tyloje, kurią kartais perplėšdavo klyksmai. Laukė klausy
damiesi, kaip bendraklasiai kovoja su priešais ir išduoda draugus.
IŠBANDYMAS PASAKA — — 3*9
Laukė, kai kažkas vieną dalyvį po kito skandino upelyje, tik nir-
šiai teliūskavo vanduo. Laukė, kai pro šalį seilėdamiesi plumpino
troliai, mojuodami kruvinais kūjais. Laukė, kai dangus nušvisdavo
nuo raudonų ir baltų kibirkščių, kol liko tik keturi varžovai.
Paskui Mėlynajame miške labai ilgai buvo tylu.
Pilvas kurkė. Lapai apšerkšnijo nuo šalčio. Akys lipo. Bet du
augaliukai nė nekrustelėjo, kol dangus nepradėjo šviesėti. Sofija
sulaikė kvapą trokšdama, kad saulė greičiau patekėtų...
Į slėnį įšlubavo Tedrosas.
Jis nebeturėjo nei apsiausto, nei kalavijo, tik baisiai įlenktą sky
dą. Marškiniai buvo sudraskyti į skutus, tik sidabrinė gulbė ant
plikos krūtinės švytėjo pro randus ir kraują. Princas pažvelgė į
švintantį dangų. Paskui tyliai šniurkščiodamas atsišliejo į skurdžią
pušelę.
- Corpadora volvera, - sušnibždėjo Agata. - Tai atkeikimas.
Eik pas jį!
- Kai patekės saulė, - tyliai atsiliepė Sofija.
-Jis turi žinoti, kad tau nieko nenutiko!
- Dar kelios minutės, ir sužinos.
Tedrosas atsitiesė kaip žvakė.
- Kas čia?
Jo akys nukrypo į Agatos ir Sofijos krūmus. Kažkas išniro iš jų
šešėlio.
Tedrosas vėl pasitraukė prie medžio.
- Kur tavo ragana? - sušnypštė Hestera, sveikutėlė ir švariu ap
siaustu.
- Saugi, - kimiai atsakė Tedrosas.
- O, suprantu, - pašaipiai vyptelėjo Hestera. - Nieko sau ko
manda.
Princas įsitempė.
- Ji žino, kad as irgi saugus. Antraip būtų čia ir kovotų su manim.
- Tu įsitikinęs? - paklausė Hestera, ir jos juodos akys sužaibavo.
- Todėl mes ir esame dorieji, Hestera. Mes pasitikime. Mes gi
name. Mes mylime. O ką turite jūs ?
- Masalą, - nusišypsojo Hestera.
Ji atkišo raudonai švytintį piršto galą, ir nuo kaklo atsilupo ta
tuiruotė, pritvinkusi kraujo. Tedrosas priblokštas ėmė trauktis, nes
jos velnias vis labiau pūtėsi nuo kraujo, atrodė, tuoj plyš. Heste
ra šnypštė užkeikimą. Jos akys papilkėjo, oda mirtinai išblyško. Iš
skausmo ji susmuko ant žemės ir sustaugė iš įniršio, lyg plėšytų į
gabalus savo sielą. Paskui velnio kūnas perplyšo... nukrito galva, dvi
rankos, dvi kojos.
Penki gabalai, visi gyvi.
Tedrosas išbalo kaip drobė.
Penki velnio gabalai puolė jį ne žaibais, o durklais. Tedrosas
skydu priplojo galvą ir vieną koją, bet ranka įsmeigė durklą jam į
šlaunį. Surikęs jis nubloškė ranką, ištraukė durklą iš kojos ir įsiropš
tė į vienintelį medį slėnyje...
- Padėk jam! - kumštelėjo Agatos krūmas Sofijai.
- Kad tapčiau penkiais mėsos gabalais? - atšovė Sofija.
-Jam tavęs reikia!
-Jam reikia, kad būčiau saugi!
Velnio koja sviedė durklą princui į galvą, bet jis laiku spėjo už
šokti ant aukštesnės šakos. Keturios galūnės dūmė prie jo, iškėlu-
sios durklus...
Atsidūręs spąstuose, Tedrosas dirstelėjo į Hesterą, klūpančią iš
silpnumo ir švytinčiu pirštu rodančią, kur smogti. Tedrosas išplėtė
akis, pro šakeles kai ką pamatęs.
IŠBANDYMAS PASAKA ^ 32 1
Raudoną šilką. Jos bate.

Velnio galva ir galūnės paleido penkis durklus tiesiai jam į svar
biausius kūno organus. Bet durklai perplėšė tik marškinius, nes Te-
drosas iššoko iš pušelės ir griuvo ant riešo, šis bjauriai trakštelėjo.
Hestera pamatė jį artinantis. Ji nuožmiai apsuko pirštu ratą,
grąžindama velnio kūno gabalus atgal su naujais peiliais. Tedro-
sas, nenuleisdamas akių nuo jos pikto veido, šliaužė artyn. Hestera
šaipydamasi aukštai pakėlė pirštą, ir velnio galūnės susirietė, ruoš
damosi jį nudurti. Sį kartą klaidos nepadarys. Ji sukriokė, peiliai
smigo žemyn, o princas išsitiesė prie jos bato...
Hestera išsižiojo iš siaubo, kai Tedrosas prispaudė prie žemės
jos raudoną nosinę. Peiliai glebiai žvangtelėjo į purvą, velnio galva,
rankos ir kojos dingo. Paskui išnyko ir Hestera išplėstomis iš nuos
tabos akimis.
Tedrosas susmuko ant nugaros. Sunkiai alsuodamas, prisimerkė
ir pažvelgė į rausvą dangų. Tekėjo saulė.
- Sofija, - sugergždė jis.
Giliai įkvėpė.
-SOFIJA!
Agatos lapeliai iš palengvėjimo nuleipo. Paskui ji pamatė, kad
Sofijos krūmelis kratosi nudžiūvusių lapų.
- Ką tu... eik, kvaile!
- Agata, aš neturiu drabužių.
- Bent pašauk jį, kad žinotų... - Agata nutilo.
Velnio ranka išnyko nevisiškai. Ji virpėjo ore ir laikėsi iš pasku
tiniųjų.
Paskui ji nuslinko per žolę ir pakėlė nuo žemės peilį.
- Sofija... Sofija, eik...
- Tučtuojau patekės saulė...
- Sofija, eik!
Sofijos krūmelis pasviro ir pamatė peilį kylant virš Tedroso pe
ties. Ji aiktelėjo ir nuleido akis...
Geležtė smigo žemyn. Tedrosas per vėlai pamatė, kad peilis tai
ko jam į širdį.
Staiga skydas numušė ranką. Velnio galūnė sukliegė, susitraukė
ir išnyko.
Apsvaigęs Tedrosas spoksojo į negilią žaizdą krūtinėje ir kruvi
ną peilį virš jos. Pakėlė akis į Agatą, prisidengusią jo skydu.
- Vis dar nesugalvojau, kaip prasimanyti drabužių, - sumurmė
jo ji.
Priblokštas Tedrosas pašoko.
- Bet... tu net ne dalyvė... ką tu...
Jis pamatė už jos krutant krūmą ir bedė švytinčiu auksu pirštu.
- Corpadora volvera!
Prieš jį kniūbsčia išsitiesė Sofija ir pasislėpė už krūmo...
- Agata, man reikia drabužių! Tedi, ar negalėtum nusigręžti?
Tedrosas papurtė galvą.
- Bet biblioteka... ta knyga... Tu sukčiavai!
- Tedi, mes turėjom... Agata, padėk!
Agata atkišo apsvilusį švytintį pirštą į Sofiją, ketindama apvy
nioti ją vijokliais, bet Tedrosas sulaikė jos ranką.
- Tu žadėjai kovoti kartu su manim! - suriko jis, įsmeigęs akis į
Sofiją už krūmo. - Sakei, kad būsi mano užnugaris!
- Aš žinojau, kad tu ir taip susidorosi. Agata, prašau...
- Tu melavai! - tarė Tedrosas ir jo balsas nutrūko. - Viskas, ką
tu sakei, melas! Tu manim pasinaudojai!
- Tai netiesa, Tedrosai! Nė viena princesė nerizikuotų gyvybe!
Net tavo ištikimiausia meilė...
- Tai kodėl tavo draugė rizikavo? - paraudęs iš pykčio perbedė

Sofiją akimis Tedrosas.
Sofija pažvelgė į žaizdotą, apdegusią draugę.
Agata matė, kaip Sofijos akys lėtai plečiasi, lygjai į nugarą būtų
įsmeigtas peilis. Agata jau ketino aiškintis, bet slėnį ir jos kūną auk
su užliejo saulės šviesa.
Prie vartų sukaukė vilkai. Miške sudundėjo žingsniai ir pasigir
do šūksniai:
-Jiems pavyko!
-Jie laimėjo!
- Sofija ir Tedrosas laimėjo!
| slėnį jau veržėsi vaikai. Agata persigandusi atkišo švytintį pirš
tą, ir jos balandis nuskrido kaip tik tada, kai plūstelėjo mokiniai...
- Ugalaimis ir amžinoji niekadarė! - sušuko vienas.
- Ragana ir princas! - sušuko kitas.
- Tegyvuoja Sofija ir Ted...
Klegesys miške staiga nutilo.
Iš medžio Agata žvelgė į adekiančius neišrinktuosius ilgalai-
mius ir niekadarius, į kritusius varžovus, išgydytus burtais ir vėl
dailius... sustingusius nuo vaizdo, kurį išvydo.
Sofija gūžėsi už krūmo. Tedrosas pykčiu degančiomis akimis
šnairavo į ją.
Ir visi suprato, kad taikos niekada nebus.
Ilgalaimiai ir niekadariai, amžini priešai, atsiskyrė.
Nė viena pusė negirdėjo viešpaties ir valdovo juoko pustamsia
me bokšte.
Nemezidės sapnai
r nematei mano pižamos ?- verkšleno Hortas už So
A fijos durų. - Su varlėmis ?

Susisupusi j apdriskusias jo paklodes, Sofija spoksojo j langą,
užtemdytą juoda antklode.
-Ją man pasiuvo tėvas, - šniurkš
čiojo Hortas. - Aš negaliu be
jos užmigti.
Bet Sofija tik spok
sojo į užtemdytą lan
gą, lyg tamsoje ką
įžiūrėtų.
NEMEZIDĖS SAPNAI *325
Hortas atnešė miežinės košės, virtų kiaušinių, paskrudintų dar

žovių iš Vakarienės salės, bet ji neatsiliepė jam beldžiantis. Daug
dienų Sofija tysojo kaip lavonas, laukdama ateinant savo princo.
Netrukus jos akys apsiblausė. Ji nežinojo, kuri šiandien diena, ne
žinojo, rytas ar naktis. Ji nesuprato, miega ar ne.
Šioje niūrioje ūkanoje ji susapnavo pirmą sapną.
Balti ir juodi dryžiai, paskui kraujo skonis. Ji žvelgia į raudoną
pliaupiančią liūtį. Nori slėptis, bet ji pririšta prie balto akmens sta
lo violetiniais erškėčiais, o kūnas ištatuiruotas keistais rašmenimis,
kuriuos ji jau mačiusi, tik neprisimena kur. Salia atsiranda trys se
nos raganos, jos kažką nykiai bamba ir čiupinėja rašmenis kreivais
pirštais. Raganos murma vis greičiau, kol ore virš jos pakimba ilgas
ir plonas kaip virbalas plieninis peilis. Ji bando ištrūkti, bet jau vėlu.
Peilis staiga krinta, skausmas perveria jai pilvą, ir kažkas užgimsta
joje. Baltutėlė sėkla, paskui pieniški drebučiai, jie auga, auga, ir ji
pamato, kas tai... Veidas... pernelyg miglotas, todėl neįžiūrimas...
- Tai užmušk mane dabar, - ištarė kažkas.
Sofija krūptelėjusi pabudo.
Ant lovos krašto sėdėjo Agata, apsivyniojusi dėmėtomis Horto
paklodėmis.
- Net nenoriu žinoti, kokios čia dėmės.
Sofija į ją nepažvelgė.
- Na, nebesiųsk. Gali pasiskolinti Jubos pamokai mano nosies
įsagus. - Agata atsistojo, apšviesta saulės spindulių pluošto, krin
tančio pro plyšį lango paklodėje. - Trečią dieną mokomės atpažin
ti gyvūnus iš mėšlo!
Tiksėjo įtemptos tylos sekundės.
- Ką turėjau daryti, Sofija? - Agata susmuko prie lovos. - Ne
galėjau leisti jam žūti.
- Taip negerai, - tarė Sofija beveik sau. - Tu ir as... taip negerai.

Agata prislinko arčiau.
- Aš noriu, kad tau būtų gerai...
- Ne! - atrėžė Sofija taip tūžmingai, kad Agata atšoko.
. - Aš tik norėjau, kad grįžtume namo.
- Mes negrįšime namo. Tu dėl to pasirūpinai.
- Manai, aš tyčia? - suirzo Agata.
- Kodėl tu čia?
- Norėjau pamatyti, kaip tu. Nerimavau dėl tavęs!
- Ne. Kodėl tu čia? - pakartojo Sofija, žiūrėdama į langą. -
Mano mokykloje. Mano pasakoje.
- Nes aš bandžiau tave išgelbėti, Sofija! Bandžiau tave išgelbėti
nuo prakeiksmo!
- Tai kodėl nuolat trukdai man ir mano princui ?
- Tai ne mano kaltė, - surūstėjo Agata.
- Manau, širdies gilumoje tu nenori, kad aš rasčiau meilę, - ra
miai pasakė Sofija.
- Ką? Aš tikrai...
- Manau, tu nori manęs sau.
- Tai... - nustėrusi Agata gurktelėjo. - Tai kvaila.
- Mokyklos Direktorius buvo teisus. - Sofija vis dar nepakėlė
akių į ją. - Princesė negali draugauti su ragana.
- Bet mes draugės, - suburbėjo Agata. - Tu vienintelė mano
draugė, jokių kitų niekada nesu turėjusi!
- Žinai, kodėl princesė negali draugauti su ragana, Agata? - So
fija lėtai atsisuko į ją. - Nes ragana niekada neturi savo pasakos.
Ragana privalo sunaikinti princesę, kad būtų laiminga.
Agata rijo ašaras.
- Bet aš... aš ne ragana...
NEMEZIDĖS SAPNAI
- TADA GYVENK SAVO GYVENIMĄ! - suspiegė Sofija.

Ji žiūrėjo, kaip balandis išskrenda pro plyšį juodame lange, pas
kui vėl palindo po paklodėmis, kad nematytų nė pluoštelio šviesos.
Tą naktį Sofija susapnavo antrą sapną. Ji bėga per mišką, alkana

kaip niekada, ir išvysta elnią žmogaus veidu, tuo pačiu pienišku
miglotu veidu, kuris šmėkštelėjo sapne praėjusią naktį. Pažiūri įdė
miau, kas čia toks, bet veidas jau virtęs veidrodžiu, ir jame ji išvysta
savo atvaizdą. Tačiau tai nebuvo jos atvaizdas.
Tai buvo Pabaisos atvaizdas.
Sofija pabudo, išpilta šalto prakaito, kraujas stingo gyslose.
Prie 34 kambario susitraukęs vienais apatiniais tūnojo Hortas ir
žvakės šviesoje skaitė „Vienatvės dovaną“.
Salimais girgždėdamos prasivėrė durys.
- Ką visi kalba apie mane ?
Hortas sustingo, lygbūtų išgirdęs šmėklos balsą. Atsisuko išplė
tęs akis.
- Aš noriu žinoti, - tarė Sofija.
Ji nuėjo paskui jį į tamsų koridorių, sąnariai braškėjo. Neprisi
minė, kada paskutinį kartą stovėjo.
- Aš nieko nematau, - tarė ieškodama gulbės ženklo, švytinčio
jam ant krūtinės. - Kur tu?
- Čia.
Užsidegė deglas, apšviesdamas Hortą. Sofija svirduliuodama
atsitraukė.
Kiekvienas juodos sienos lopinėlis jam už nugaros buvo apra
šinėtas ir apklijuotas plakatais - SVEIKINAME, SENIŪNE!
PERGALINGAS IŠBANDYMAS! IŠSIGELBĖJIMO CHRES
TOMATIJA! - ir apiplėštas nedoromis ilgalaimių, mirštančių
328 --s- - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
siaubinga mirtimi, karikatūromis. Grindys palei sieną buvo nuklo

tos žaliomis mėsėdžių gėlių puokštėmis, o tarp aštrių žiedų dantų
kyšojo rašteliai:
Mb /ft TOlft * * * » »
M " « * * * * « * > šitdžiH vagieė!
Aiona
TecIrosas to NusipelNĖ!
Tavo c/rauqe A racI-inė
- Aš nesuprantu... - apstulbo Sofija.
- Tedrosas pasakė, kad tu laimėjai Išbandymą juo pasinaudo
jusi, - tarė Hortas. - Ledi Leso tai pavadino „Sofijos spąstais“ ir
pasakė, kad tu apkvailinai net ją! Mokytojai sako, kad geresnio se
niūno Blogio mokykla nėra turėjusi. Žiūrėk!
Tarp puokščių Sofija pamatė virtinę žalių kaip ungurys dėžu
čių, perrištų raudonais kaspinėliais.
Ji atidarė pirmąją ir rado pergamentinę kortelę:
TIKIUOSI, PRISIMENI, KAIP JA NAUDOTIS. PROFESORIUS

MANLIS
Po ja buvo juodas gyvačių odos apsiaustas.
Kitose dėžutėse buvo Kastoro dovana - negyva putpelė, nuo
ledi Leso - iš ledo išskaptuota gėlė, o Seideris įdėjo jos Išbandymo
apsiaustą klausdamas, gal ji maloniai sutiktų jį padovanoti Blogio
- Kokia geniali gudrybė, - šunuodegavo Hortas, matuodama-

sis apsiaustą. - Pasiverti augalu ir pasislepi, palauki, kol lieka tik
NEMEZIDĖS SAPNAI 329
Tedrosas ir Hestera, paskui puoli ir sudoroji Hesterą, o Tedrosą

sužeidi. Bet kodėl tu nepribaigei Tedroso? Visi klausinėja, bet jis
tyli. Aš paaiškinau, kad patekėjo saulė.
Hortas pamatė Sofijos išraišką ir jo šypsena dingo.
- Tai buvo gudrybė, tiesa?
Sofijos akys pasruvo ašaromis. Ji jau ketino papurtyti galvą...
Bet ant sienos priešais pamatė dar kai ką.
Juodą rožę ir prie jos spyglių prismeigtą raštelį, apvarvėjusį
rašalu.
Sofija paėmė rožę ir raštelį.
A p g a v ik ė . M e la g ė ,. G yvatė,.
TuLesiteiVy lc a r tc u a ir vietcu.
TegyvuLojcu TaganaJ
- Sofija? Nuo koji?

Sofijos širdis smarkiai plakė, kai ji uostė piktus juodus spyglius,
skleidžiančius pažįstamą kvapą.
Tai toks atlygis už jos Meilę.
Ji sumaigė rožę, aptaškydama Tedroso žodžius krauju.
- Nuo šito pasijusi geriau.

66 kambaryje Anadilė į dubenėlį pasėmė drumzlino geltono
sultinio iš katilo, privarvindama ant grindų. Iškart susirinko jos
žiurkės, dabar aštuoniais coliais didesnės, ir ėmė kandžioti ir dras
kyti viena kitą, nes kiekviena norėjo pirma pribėgti prie lakalo.
- Tavo talentas tarpsta, - sugergždė Hestera.
Anadilė atsisėdo ant Hesteros lovos krašto su dubenėliu.
- Tik kelis gurkšnius.
Hestera įstengė nuryti tik vieną ir vėl susmuko lovoje.

- Nereikėjo nė bandyti, - sugargė ji. - Ji pernelyg talentinga.
Dukart geresnė ragana už mane...
- Ša, neįsitempk.
- Bet Sofija jį myli, - tarė Mažė, susirangiusi lovoje.
-Jai tik taip atrodo, - pataisė Hestera. - Kaip kadaise atrodė
mums visoms.
Mažei išvirto akys.
- Liaukis, Mažę. Manai, ji vienintelė niekadarė, panorusi my
lėti?
- Hestera, gana, - pareikalavo Anadilė.
- Ne, sakykim tiesą, - tarė Hestera ir sukaupusi jėgas atsisė
do. - Mes visos pažinome tą gėdingą jausmą. Mes visos turėjom
šią silpnybę.
- Bet šis jausmas neprideramas, - pridūrė Anadilė. - Kad ir
koks būtų stiprus.
- Todėl Sofija ir nepaprasta, - kreivai nusišaipė Hestera. - Ji
beveik įtikino mus, kad tas jausmas prideramas.
Kambaryje įsivyravo tyla.
- Kas jai dabar bus ?- pirma paklausė Mažė.
- Tas pats, kas nutiko mums visoms, - atsiduso Hestera.
Šį kaną tylą sudrumstė lėtas grėsmingas kaukšėjimas, atsklin-
dantis iš tolo. Trys mergaitės atsisuko į duris, nes kaukšėjimas ar
tėjo, žiaurus ir aiškus kaip pliaukšintis botagas. Jis garsėjo, šaižėjo,
užtvindė koridorių, praslinko pro jų kambarį ir nutilo.
Mažė atitokusi susiperdė.
Durys atsilapojo, mergaitės suspiegė... Mažė kniūbsčia nudribo
nuo lovos...
Skersvėjis suplazdeno pakaruokles sukneles, ir žibintas virš
durų metė šviesos pluoštą šešėliui ant veido.
Žvilgūs glotnūs plaukai šiaušėsi ragiukais, juodi kaip išdažytos

akiduobės ir lūpos. Balta kaip vaiduoklio oda švytėjo, išryškinda
ma juodą nagų laką, juodą apsiaustą ir juodus odinius batus.
Sofija įžengė į kambarį auliniais daužydama į grindis.
Hestera nusišypsojo jai.
- Sveika sugrįžusi namo.
- Bet kur mes rasime naują lovą? - nuo grindų į jas neramiai
žvelgė Mažė.
Į ją sužiuro trys poros akių.
Ji neturėjo laiko net užkandžiams susirinkti. Tamsiame drėgna
me koridoriuje ištremtoji Mažė daužė į geležines duris. Bet už jų
buvo tylu, o jas daužyti - beprasmiška.
Trijų raganų sąlėkis, ir Mažei vietos jame nebėra.
Ilgalaimiai nešventė, kai Tedrosas gavo seniūno ženklelį. Kaip jie

galėjo švęsti, jei Sofija jį apkvailino?
- Blogis grįžo! - piktdžiugiavo niekadariai. - Blogis turi kara
lienę!
Paskui ilgalaimiai prisiminė, kad jie turi kai ką, ko niekadariai
neturi. Kai ką, kas rodo, kad jie viršesni.
Pokylį.
Ir karalienė į jį nepakviesta.
Pirmas sniegas nusėjo proskyną trapiais ledo gabaliukais, šie
krito į niekadarių kibirus garsiai dzingsėdami. Graibydami api
pelijusį sūrį sustingusiais pirštais, jie šnairavo į aplink naršančius
ilgalaimius, taip užsiėmusius, kad orai jiems nerūpėjo. Pokylis bus
keliamas po kelių savaičių, mergaitėms reikia viskuo pasirūpinti,
nes vaikinai atsisakė rinktis porą iki Talentų cirko. Pavyzdžiui,
Ryna tikėjosi, kad ją pakvies Cadikas, todėl nudažė seną motinos
suknelę, kad ji tiktų prie pilkų jo akių. Bet jei Cadikas pakvies Avą
(ji nutvėrė jį ryjantį akimis Snieguolės portretą, tai gal jam patin
ka blyškiaodės merginos?), ją galbūt pakvies Nikolas, tokiu atveju
ji pasikeistų suknelėmis su Zizele, šios balta medžiaga išryškintų
tamsią jo odą. O jei jos nepakvies Nikolas...
- Pasak mamos, gerumas - net su žmogumi, kurio akyse nenori
matyti, elgtis taip, lygjis būtų tau pats geidžiamiausias, - dūsauda
ma kalbėjo ji nuobodžiaujančiai Beatričei.
Sofijai dingus iš akiračio, Beatričė vylėsi būsianti Tedroso pora.
Tiesa, jis to nepatvirtino. Po Išbandymo princas į nieką nebekreipė
dėmesio ir buvo niūrus kaip niekadarys. Žiūrėdama, kaip jis laido
strėles į medį, po kuriuo sėdėdavo su Sofija, Beatričė irgi užsikrėtė
jo nuotaika.
Tedrosas toliau draskė sau širdį, bet pasitenkinimo nejuto.
Draugai kelias dienas jį erzino, o paskui bandė pralinksminti. Tai
kas, kad pergalę teko dalytis su niekadare? Tai kas, kad ji vedžiojo
jį už nosies ?Jis vis tiek laimėjo žiaurų Išbandymą ir ištvėrė ilgiau už
visus. Bet Tedrosas jautė tik gėdą, nes pasirodė ne geresnis už tėvą.
Savo širdies klaidų vergas.
Tačiau apie Agatą jis niekam nepasakojo. Žinojo, kad ji stebi
si, nes krūptelėdavo kaskart, kai jis klasėje prabildavo, lyg tikėtųsi,
kad jis bet kada ją išduos. Prieš savaitę jis būtų su džiaugsmu pasi
rūpinęs, kad ji būtų nubausta, bet dabar buvo suglumęs. Kodėl ji
rizikavo gyvybe jį gelbėdama? Gal ji sakė tiesą apie chimerą? Gal ši
ragana iš tikrųjų... doroji?
Jis įsivaizdavo, kaip Agata drožia koridoriais, nepatikliai žvalgy
damasi vabalo akimis.
„Tarakonas“, - sakė Beatričė.
Vadinasi, Agata visą laiką buvo šalia Sofijos stengdamasi, kad ši
pirmautų? Turbūt slėpėsi Sofijos suknelėje ar plaukuose, kuždėda
vo jai atsakymus ir burdavo... Bet kaip ji privertė jį išsirinkti Sofiją

tarp moliūgų?
Tedrosui pasidarė bloga.
Baubas, pasirinktas iš dviejų... Princesė, kurios karstas jj apsvai
gino... Tarakonas, pasislėpęs po moliūgu...
Jis niekada-nesirinko Sofijos.
Jis kaskart rinkosi Agatą.
Apimtas siaubo Tedrosas apsisuko, žvalgydamasis Agatos, bet
proskynoje jos nematė. Reikia laikytis atokiau nuo tos mergaitės.
Reikiajai pasakyti, kad ir nuo jo laikytųsi atokiau. Reikia baigti šitą...
Skruostą atšaldė šlapdriba. Apakintas vandens, Tedrosas išvy
do, kad jo pusėn plaukia trys šešėliai, nusišluostė akis... ir išmetė iš
rankų lanką.
Prie jo koja kojon žengė Sofija, Anadilė ir Hestera vienodais
juodais plaukais, juodais vokais, juodomis lūpomis ir apsiniauku
siais veidais. Drauge sušnypštusios, jos išvaikė ilgalaimes, liko tik
Tedrosas ir išsigandę vaikinai, pabirę jam už nugaros. Anadilė ir
Hestera atsiliko, o Sofija priėjo prie princo.
Iš dangaus tarp jų dantytomis atskalomis krito ledai.
- Manai, aš apsimečiau, - varstė jį žaliomis akimis Sofija. - Ma
nai, kad aš niekada tavęs nemylėjau.
Tedrosas troško sutramdyti besidaužančią širdį. Sofija dar nie
kada nebuvo tokia graži.
- Kai myli, neapgaudinėji, Sofija, - tarė jis. - Mano širdis nie
kada tavęs nenorėjo.
- O, aš mačiau, ką renkasi tavo širdis, - niekinamai vyptelėjo
Sofija, mėgdžiodama vabališką Agatos žvilgsnį ir įprastą niūrią
miną.
Tedrosas paraudo.
- Galiu paaiškinti...
- Atspėsiu. Tavo širdis akla.
- Ne, ji tik sako: „Bet kas, tik ne tu.“
Sofija prunkštelėjo. Ji žaibiškai puolė į priekį, ir Tedrosas su
draugais išsitraukė kalavijus.
Sofija blankiai šyptelėjo.
- Žiūrėk, kas nutiko, Tedrosai. Bijai net savo tikrosios meilės.
- Grįžk į savo pusę! - suriko princas.
- Aš tavęs laukiau, - tarė Sofija, ir jos balsas nutrūko. - Ma
niau, ateisi manęs.
- Ką? Kodėl turėjau tavęs ateiti?
Sofija spygsojo į jį.
- Nes davei man pažadą, - sušnibždėjo ji.
Tedrosas iššiepė dantis ir perbedė ją nuo galvos iki kojų.
- Aš tau nieko nežadėjau.
Priblokšta Sofija išsprogino akis. Paskui jas nudūrė.
- Aišku. - Ji lėtai vėl pakėlė akis. - Tada būsiu tokia, kokios
tu nori.
Ji atkišo švytintį pirštą, ir vaikinų kalavijai virto gyvatėmis. II-
galaimiai išlakstė, o Tedrosas spardė žemes ant šnypščiančių susi
raičiusių padarų. Atsisukęs pamatė, kaip Sofija nusišluostė ašaras,
susisupo į apsiaustą ir skubiai nuėjo.
Ją bėgte pasivijo Hestera.
- Ar geriau?
- Aš jam suteikiau progą, - atsakė Sofija ir paspartino žingsnį.
- Dabar suvedei sąskaitas. Viskas baigta, - guodė Hestera.
- Ne. Baigta bus tada, kai jis tesės pažadą.
- Pažadą? Kokį pažadą...
Bet Sofija jau dūmė tuneliu. Lėkdama pro kreivas šakas pajuto,
kad kažkas ją stebi. Pro ašaras ir medžius neįžiūrėjo veido balkone,
tik pieniškai baltą dėmę. Jai nudiegė per paširdžius... susirado spra
gą tarp lapų...
Bet veidas buvo dingęs, lygveidą ji būtų susapnavusi.
Kitą rytą dorieji pabudo ir pamatė, kad visos grindys išteptos sli
džiais taukais. Dar kitą rytą ilgalaimiai ėmė klykti apsivilkę švar
kus, apibarstytus bėrimo milteliais. Trečią rytą mokytojai vietoj
Gražuolės portreto Legendų obeliske rado įrėmintus apatinius,
Pasakų teatre buvo sukeistos pusės, o ledinukų klasė užtvindyta
lipniais žaliais snargliais.
Fėjoms nepavyko sugauti kenkėjų, todėl Tedrosas su draugais
naktį eidavo sargybą - vaikščiodavo koridoriais nuo sutemų iki
aušros. Vis dėlto nusikaltėliai nebuvo sugauti ir iki savaitės pabai
gos prileido į Gražinimosi kambarių baseinus dygliauodegių rajų,
iškreipė koridorių veidrodžius, kad tyčiotųsi iš praeivių, prileido
peršertų balandžių į Vakarienės salę ir užkerėjo Gėrio bokšto uni
tazus - šie sprogdavo vos mokiniui atsisėdus.
Įtūžusi profesorė Balandėlė pareikalavo paimti Sofiją į nagą, bet
ledi Leso pareiškė abejojanti, kad vienai mokinei be niekieno pa
galbos pavyktų išvesti visą mokyklą iš rikiuotės.
Ji buvo teisi.
- Nebeliko jokio smagumo, - 66 kambaryje po vakarienės
skundėsi Anadilė. - Mudvi su Hestera norim liautis.
- Tu atkeršijai, - tarė Hestera. - Tegu jis eina velniop.
- Maniau, judvi nenaudėlės, - atsiliepė Sofija iš lovos, įnikusi į
„Salin košmarus“.
- Nenaudėlės turi tikslą, - atšovė Hestera. - O mes tiesiog pri
dirbant kiaulysčių.
- Šiąnakt vaikinų kelnes užkrėsime sifiliu, - tarė Sofija, versda
ma lapą. - Radau burtus.
- Ko tu sieki, Sofija? - paklausė Hestera. - Dėl ko mes kovojam?

- Ar padėsit, ar man teks visas įduoti ?
Netrukus naktimis budėdavo visi 60 Tedroso vaikinų, bet Sofi
jos antpuoliai tik įžūlėjo. Pirmą naktį ji privertė Hesterą su Anadile
išvirti manualo ir juo dorųjų ežerą paversti nedorėlių srutomis, to
dėl stebuklingoji banga plūstelėjo į kanalizaciją. Tas skystimas iki
raudonumo nutvilkė abiem nedorėlėms pirštus, bet Sofija prispyrė
jas grįžti auštant ir apibarstyti ilgalaimių patalus utėlėmis. Netru
kus mergaičių antpuoliai taip padažnėjo: dėlės ilgalaimių vakarie
nės punše, skėriai per Urnos pamoką, bulius, atidūmęs į fechtavi
mo pratybas, užkeikti laiptai, kraupiai klykiantys sulig kiekvienu
žingsniu, - kad pusė Gėrio mokyklos mokytojų atšaukė pamokas.
Poluksas ant avies kojų pakliūdavo į savo paties spąstus, o dorieji
jautėsi saugūs vaikščiodami tik būriais.
Profesorė Balandėlė įsiveržė į ledi Leso kabinetą.
- Tą raganą reikia pašalinti!
- Niekadarys niekaip negali patekti į jūsų mokyklą, juolab die
ną naktį jos puldinėti, - nusižiovavo ledi Leso. - Galimas daiktas,
kad išdykauja kuris nors ilgalaimis.
- Ilgalaimis! Mano mokiniai du šimtus metų laimėdavo visas
šios mokyklos varžybas!
- Iki dabar, - nusišypsojo ledi Leso. - Neketinu atsisakyti ge
riausios mokinės be įrodymų.
Profesorė Balandėlė siuntinėjo oficialius raštus Mokyklos Di
rektoriui, o ledi Leso atkreipė dėmesį, kad Sofija tolsta nuo savo
kambario raganaičių, nebedreba ledinėje klasėje ir žiauriai darko
Tedroso vardą savo knygų viršeliuose.
- Tu nesergi, Sofija? - paklausė ledi Leso, užstodama ledines
duris po pamokos.
- Ačiū, ne, - nesmagiai atsakė Sofija. - Turiu ei...

- Tapai klasės seniūne, kuri naujas madas, dar naktinė veikla...
krūvis didelis.
- Nesuprantu, apie kokią naktinę veiklą kalbat, - atsakė Sofija,
šonu slinkdama pro šalį.
- Tu sapnuoji keistus sapnus, Sofija?
Sofija sustingo.
- Kokie sapnai yra keisti ?
- Pikti sapnai. Sapnai, kurie kasnakt vis baisesni, - tarė ledi Leso
jai už nugaros. - Jautiesi, lyg sieloje kažkas gimtų. Galbūt veidas.
Sofiją nusmelkė iki pat paširdžių. Siaubingi sapnai nesiliovė,
visi baigdavosi pienišku, miglotu veidu. Kelias pastarąsias naktis
veidas ėmė ryškėti dėl raudonų dryžių, lyg kas brėžtų jo kontūrą
krauju. Bet veido ji vis tiek nepažino. Tik suprato, kad kasdien pa
bunda vis piktesnė.
Sofija atsisuko.
- Ir ką reikštų toks sapnas ?
- Kad tu nepaprasta mergina, Sofija, - suulbėjo ledi Leso. -
Visi turėtume tavim didžiuotis.
- O. Na... gal porą kartų ir sapnavau...
- Nemezidės sapnai, - tarė ledi Leso, žaibuodama violetinėmis
akimis. - Tu sapnuoji nemezidės sapnus.
Sofija įsistebeilijo į ją.
- Bet... bet...
- Nėra ko rūpintis, brangioji. Kol neišryškėjo požymiai.
- Požymiai? Kokie? Kas atsitiks, kai išryškės požymiai?
- Tada pagaliau išvysi savo nemezidės veidą. Tos, kuri stiprėja
tau silpstant, - ramiai atsakė ledi Leso. - Tos, kurią turėsi sunaikin
ti, kad galėtum gyventi.
Sofija išblyško.
- Bbbct tai neįmanoma!

- Tikrai? Manau, visiškai aišku, kas tavo nemezidė.
- Ką? Aš neturiu nieko... - Sofijai užgniaužė kvapą. - Tedro-
sas? Bet aš jį myliu! Todėl taip elgiuosi! Turiu jį susigrąžinti...
Ledi Leso tik šypsojosi.
- Aš įtūžau! - suriko Sofija. - Aš nenorėjau... aš nenoriu jo
skaudinti! Aš nieko nenoriu skaudinti! Aš nesu nenaudėlė!
- Matai, Sofija, kas mes - nesvarbu. - Ledi Leso palinko prie
jos visai arti ir sušnibždėjo: - Svarbu, ką darome.
Ji atidžiau pažiūrėjo į mergaitę.
- Deja, požymių dar nematyti, - atsiduso ji ir nuplaukė prie
stalo. - Išeidama uždaryk duris.
Sofija išlėkė akimirksniu, durys jai nerūpėjo.
Tą naktį Sofija nepuolė ilgalaimių.

„Paliksiu jį ramybėje, - tarė sau, užsidėjusi ant galvos pagalvę. -
Paliksiu Tedrosą ramybėje.“
Ji be paliovos kartojo šiuos žodžius, kol pokalbis su ledi Leso
išdilo iš atminties. Žodžiai ramino ją, ir ji prisiminė save ankstesnę.
Rytoj ji mylės. Rytoj atleis. Rytoj ji vėl bus gera.
Bet paskui ją vėl aplankė sapnas. Sofija bėga pro veidrodžius, at
spindinčius jos šypsulingą veidą, ilgus auksinius plaukus ir praban
gią rausvą suknelę. Už paskutinio veidrodžio durys, ir tarpduryje
jos laukia Tedrosas, karališkai puikus mėlynu pokylio kostiumu
po Kameloto smailėmis. Ji bėga prie jo, bet niekaip neartėja, kol
mirtinai aštrūs erškėčiai, išbrinkę iki mėlynumo, ima raizgyti jos
tikrąją meilę. Ji paklaikusi prisiverčia įžengti pro paskutines duris
jo gelbėti, nusilaužia stiklinį kulniuką ir puola jam į glėbį... Princas
virsta pieniškai raudona dėme ir sviedžia ją į erškėčius.
Sofija pabudo įtūžusi ir užmiršusi, kad ketino palikti princą ra

mybėje.
- Vidurnaktis! Sakei, baigėm! - pasiuto Anadilė, sekdama pas
kui ją į tunelį.
- Mes negalime taip elgtis be tikslo, - kunkuliavo pykčiu Hes-
tera.
- Aš turiu tikslą, - atkirto Sofija atsisukusi. - Girdit mane? Aš
turiu tikslą.
Kitą dieną ilgalaimiai, atėję pietauti, pamatė, kad visi medžiai
jų pusėje iškirsti. Visi, išskyrus tą, po kuriuo sėdėdavo Sofija su Te-
drosu. Kamiene daugybę kartų buvo įrėžtas vienas aiškus žodis:
MELAGIS
Priblokšti vilkai ir nimfos kauksmu pašaukė mokytojus ir iškart
išsirikiavo tarp abiejų pusių, perskirdami proskyną. Tedrosas prišo
ko prie užtvaros tarp dviejų vilkų.
- Liaukis. Tučtuojau.
Visi pažvelgė ten, kur žiūrėjo jis - į Sofiją, lyg niekur nieko sė
dinčią prie apsnigto medžio niekadarių pusėje.
- Arba kas ?- pamaiviškai šyptelėjo ji. - Mane sučiupsi ?
- Dabar kalbi kaip tikra nedorėlė, - pašiepė Tedrosas.
- Atsargiai, Tedi. Ką kiti pasakys, kai šoksime per pokylį ?
- Aišku, tau galva ataušo...
- O aš maniau, kad tu princas, - tarė Sofija, eidama prie jo. -
Nes tu šioje vietoje pažadėjai pakviesti mane į pokylį. O princas
niekada nelaužo duoto žodžio.
Abi proskynos pusės aiktelėjo. Tedrosas atrodė taip, lyg Sofija
būtų įspyrusi jam į pilvą.
- Šiaip ar taip, princas, kuris netesi pažado, yra nedorėlis. - So
fija jam žvelgė į akis tarp dviejų vilkų.
Tedrosas nepajėgė ištarti nė žodžio, skruostus išmušė raudonos

dėmės.
- Bet tu nesi nedorėlis, aš irgi ne, - tarė Sofija, kaltai žiūrėdama
į jį. - Todėl tau tereikia tesėti pažadą, ir mes vėl būsime savim. Te
drosas ir Sofija. Princas ir princesė.
Nedrąsiai šypsodamasi, ji ištiesė jam ranką pro vilkus.
- Dorieji ilgai ir laimingai.
Proskynoje viešpatavo mirtina tyla.
- Aš niekada nesivešiu tavęs į pokylį, - sušvokštė Tedrosas. -
Niekada.
Sofija atitraukė ranką.
- Ką gi, - tyliai pasakė ji. - Dabar visi žino, kas kaltas dėl ant-
Tedrosas pajuto, kaip jį degina priekaištingi ilgalaimių žvilgs

niai. Susigėdęs išsivilko iš laukymės, o Sofija gniaužiama gerkle ly
dėjo jį akimis, kovodama su noru pašaukti.
- Ir viskas tik dėl pokylio? - paklausė kažkas.
Sofija atsisuko į rūsčias Hesterą ir Anadilę.
- Dėl to, kas teisinga, - atšovė ji.
- Lieki viena, - sukriokė Hestera ir nuėjo kartu su Anadile.
Sofija stovėjo apsupta apstulbusių mokinių, mokytojų, vilkų,
fėjų ir klausėsi savo trūksmingo alsavimo. Lėtai pakėlė akis.
Iš stiklo pilies į ją piktai žiūrėjo Tedrosas. Blausioje saulėje jo
baltas kaip pienas veidas žėrėjo raudonai.
Sofija sugavo jo žvilgsnį ir užkietino širdį.
Jis pamils ją. Turės pamilti.
Nes sunaikins Tedrosą, jeigu jis išdrįs pamilti kitą.
Stebuklas veidrodyje
alindusiai po nėriniuotomis pagalvėmis Agatai ausyse tebe
P skambėjo keturi siaubingi žodžiai:

TADA GYVENK SAVO GYVENIMĄ.
Kokį gyvenimą? Kol nepažino
Sofijos, buvo tik tam
sa ir skausmas. Su
Sofija ji jausdavosi
tokia kaip visi. Su
Sofija jausdavo
si reikalinga. Be
Sofijos ji išsigi
mėlė, niekas...
Agatai ėmė
mausti paširdžius.
Ragana niekada
neturi savopasakos.
Be Sofijos ji
tik ragana.
Šešias dienas Agata užsidariusi sėdėjo bokšte, klausydamasi

naujų antpuolių kamuojamų ilgalaimių klyksmų. Visi bendri abie
jų mokyklų renginiai buvo atšaukti neribotam laikui, tarp jų pietūs
ir miško grupių veikla. Ar ji dėl to kalta? Juk raganos suniokoja
pasakas. Klyksmai už durų darėsi vis baimingesni, o ją vis labiau
slėgė kaltė.
Paskui antpuoliai liovėsi.
Susispietę bendruosiuose kambariuose ilgalaimiai sulaikė kva
pą. Bet prabėgo šeštadienis, sekmadienis, ir Agata suprato, kad au
dra praslinko. Dabar Sofija bet kurią akimirką gali ateiti atsiprašy
ti. Žiūrėdama j rausvą mėnulį, Agata apkabino pagalvę ir meldėsi.
Jų draugystė šitai adaikys.
Sutilindžiavo fėjos, ir ji atsisukusi pamatė pro durų apačią {slys
tant raštelį. Agata nėrė iš lovos smarkiai plakančia širdimi, čiupo jį
prakaituotais delnais...
Hįeli mokiniai,
Sniego pokylis ryks po sesių dienų, ir Sos skaitės užduotys parodys*
arjūs pasiruošę* nepaisydami pastarojo meto trukdžių, daugiau pamokų
nebeatsauksime, Gėrio mokyklų nuo Blogio mokyklos skiria mūsų
tradicijos Uet niūriausiais laikais pokylis gali būti tinkamiausia proga
rasti laimingų pabaigų
1Profesorė Balandėlė
Agata suaimanavo ir įsirausė į rausvus patalus.

Bet akims ėmus lipti, ausyse suskambėjo žodžiai: pokylis... tiks
las... laimė... Jie krito į tamsą, vis skardžiau aidėdami, kol įsišaknijo
jos sieloje it stebuklingos sėklos.
STEBUKLAS VEIDRODYJE 343
Ravanas pirštų galais tipeno prie 66 kambario, tamsoje už jo švytė

jo šešių drebančių nedorėlių gulbės.
- Antpuoliai liovėsi, gal ji nebegyva, - tarė Veksas.
- Gal piktadariai sekmadieniais nepiktadariauja? - spėjo Bronė.
- O gal Sofija išmetė tą kvailą princą iš galvos! - išpoškino Ra
vanas.
- Liautis mylėti neįmanoma, - graudenosi Hortas, mūvėdamas
ilgomis šiltomis purvinomis apatinėmis kelnėmis. - Net jei myli
moji užgrobia tavo kambarį ir nugvelbia pižamą.
- Sofija neturėjo leisti sau įsimylėti! - atšovė Ravanas. - Kai aš
pirmą kartą pasakiau tėčiui, kad man patinka mergaitė, jis ištepė
mane medumi ir visai nakčiai uždarė į lokių irštvą. Paskui man nė
viena nebepatiko.
- Kai aš pirmą kartą pasakiau motinai, kad man kai kas patin
ka, ji valandą kepė mane krosnyje, - pritarė Mona, žalia jos oda
išblyško. - Dabar niekada negalvoju apie vaikinus.
- Pirmą kartą, kai man patiko berniukas, tėtis jį užmušė.
Visas būrelis sustojo ir įsispoksojo į Arachnę.
- Gal Sofijos tėvai buvo niekam tikę? - spėjo ši.
Nenaudėliai linktelėjo, nutaisę rimtas minas, ir nusėlino prie
66 kambario, slepiamo tamsos. Sulaikę kvapą, jie prisiglaudė prie
durų ir prikišo ausį.
Nieko neišgirdo.
- Sulig „trys“, - vien lūpomis sukrutino Ravanas. Nenaudėliai
atsitraukė, ruošdamiesi laužti duris. - Vienas... du...
- Išgerk.
Anadilės balsas viduje. Niekadariai vėl prispaudė ausis prie durų.
- Jie... mane... žudo... - tyliai sugergždė Sofija.
Žiaukčiojimas.
-Ji karščiuoja, Hcstera.
- Ledi Leso sakė... nemezidės... sapnai.
- Jie nieko nereiškia, Sofija, - Hesteros balsas. - Dabar prigulk.
- Ar aš... pasitaisysiu... iki pokylio? Tedrosas... pažadėjo...
- Užsimerk, mieloji.
- Sapnai... jie vėl... - švokštė Sofija.
- Sa, mes čia, - atsiliepė Hestera.
Viduje buvo tylu, bet Ravanas ir nedorėliai nesitraukė. Paskui
jie išgirdo balsus arčiau durų.
- Sapnai apie veidą, karščiavimas, įkyrios mintys... Ledi Leso
teisi! - sušnibždėjo Anadilė. - Tedrosas - jos nemezidė!
- Vadinasi, ji iš tiesų buvo susitikusi su Mokyklos Direktoriu
mi! - irgi pašnibždomis atsiliepė Hestera. - Ji tikroje pasakoje!
- Tada visai mokyklai reikia saugotis, Hestera. Tikros pasakos
pranašauja karą!
- Anadile, Tedrosą ir Sofiją reikia vėl suvesti! Kol nematyti po
žymių!
- Bet kaip?
- Tavo savitu talentu, - sušnibždėjo Hestera. - Bet niekam nė
žodžio! Pasklis gandas, ir mūsų visų gyvybei iškils...
Ji nutilo.
Ravanas atsisuko į bendrus.
Durys atsilapojo. Hestera iškišo galvą ir prisimerkė.
Bet koridorius buvo tuščias.
Pirmadienio rytą Agata pabudo ir užsigeidė eiti į klasę.

Trepsėdama po kambarį, ji apsivilko suglamžytą suknelę ir iš
sirinko medvilnės pūkelius iš riebaluotų plaukų. Kiek dienų ji dar
lauks? Sofija nenori atsiprašyti? Sofija nenori su ja draugauti? Ji

sumaigė Sofijos popierinę rožę ir išmetė pro langą.
Aš gyvensiu savo gyvenimą!
Ji ėmė ieškoti, ką dar išmesti, ir pamatė po kojomis sumurkšlin-
tą pergamentą.
„Pokylis gali būti tinkamiausia proga...“
Agata griebė profesorės Balandėlės raštelį ir dar kartą perskaitė
degančiomis akimis.
Taip ir yra! Pokylis - tinkamiausia proga!
Tereikia, kad kuris nors iš tų šlykščių pasipūtėlių ją pakviestų!
Tada Sofija atsiims savo žodžius!
Ji įgrūdo kojas su nuospaudomis į batus ir nudundėjo laiptais,
pažadindama visą bokštą.
Turi penkias dienas, per jas reikia susirasti vaikiną ilgalaimių
Sniego pokyliui.
Per penkias dienas ji turi įrodyti, kad ji ne ragana.
Pokylio savaitė prasidėjo keistai, nes profesorė Plukė įžengė į
klasę pavėlavusi dešimt minučių. Ji vilkėjo gėdingai trumpą baltą
gulbių plunksnų suknelę, pašiauštą ties užpakaliuku į uodegą, mū
vėjo violetines kojines su kibirkščiuojančiais keliaraiščiais, o karū
na buvo apversto sietyno dydžio ir pavidalo.
- Žiūrėkite ir mokykitės tikros pokylio elegancijos, - pūtėsi ji,
glostydama uodegos plunksnas. - Laimė, vaikinai negali į pokylį
pakviesti manęs, antraip daugelis jūsų prarastumėte savo princus!
Ji mėgavosi mokinių žvilgsniais.
- Tiesiog dieviška, ar ne? Imperatorė Vaisila sakė, kad Pucyje
tokia naujausia mada.
- Pucyje? Kur tas Pucis? - pašnibždomis paklausė Kiko.
- Ten, kur gyvena daug piktų gulbių, - atsakė Beatričė.
Agata dūrė sau rašikliu, kad nenusijuoktų.

- Kadangi jūsų gerbėjai nusprendė palaukti iki Talentų cirko ir
tik tada rinktis, perspėju, kad į šios savaitės užduotis reikia žiūrėti
rimtai, - įsižeidė profesorė Plukė. - Itin geras ar itin prastas pasiro
dymas gali pakeisti vaikino nuomonę!
- O jei Tedrosas tikrai pažadėjo Sofijai vestis ją į pokylį? - su
šnibždėjo Ryna Beatričei. - Princams negalima laužyti pažadų, an
traip ištinka baisios nelaimės!
- Kai kuriuos pažadus laužyti būtina, - atkirto Beatričė. - Bet
jei kas bandys sugadinti mano vakarą su Tedrosu, duodu žodį - ta
būtybė ryto nesulauks.
- Be abejo, į Sniego pokylį būsite pakviestos ne visos, - perspėjo
profesorė Plukė. - Kasmet iškrinta viena nelaimėlė, nes berniukai
mieliau renkasi perpus žemesnę vietą negu ją. Mergaitė, negalinti
susirasti berniuko net palankiausiomis aplinkybėmis... be abejo,
turi būti ragana, tiesa?
Agata pajuto, kaip visų žvilgsniai nukrypo į ją. Iškrinta, nes ne
pakviečia vaikinas ?
Dabar susirasti porą jai buvo gyvybės ir mirties klausimas.
- Šios dienos užduotis - atspėti, kas bus jūsų pora pokylyje! -
paskelbė mokytoja. - Tik aiškiai įsivaizdavusios vaikino veidą ži
nosite, ar jis irgi nori jūsų. Dabar sykiu su suolo drauge pakvieskite
viena kitą į pokylį. Kai ateis jūsų eilė sutikti, užsimerkite ir laukite,
kieno veidą išvysite...
Agata atsisuko į Milisentą, sėdinčią šalia tokia mina, lyg būtų
sublogavusi.
- Mieloji... Agata, ar būsi mano princesė pokylyje? - sutratėjo
ji ir sužiaukčiojo taip garsiai, kad Agata pašoko.
Oi, ką ji bando apgauti? Pažvelgė į savo kaulėtas rankas ir ko
jas, nesveikai blyškią odą ir nagus, nugraužtus iki gyvuonies. Koks
vaikinas kviestų ją į pokylį? Viltis blėso, ji dirstelėjo į bendrakla

ses, džiaugsmingai užsimerkusias ir svajojančias išvysti savo prin
co veidą...
- Į šį klausimą tereikia atsakyti „taip“ arba „ne“, - suaimanavo
Milisenta.
Agata atsidususi užsimerkė ir stengėsi įsivaizduoti savo princo
veidą. Bet ausyse tegirdėjo smūgius - pešėsi vaikinai, kad nereikėtų
kviesti jos...
„Tau nieko neliko, mieloji.“
„Bet as maniau, kad kiekvienas vaikinas turi eiti, profesore Ba
landėle...“
„Matai, paskutinis nusižudė, kad nereikėtų eiti su tavim.“
Ausyse skambėjo vaiduokliškas juokas. Agata sugriežė dantimis.
„Aš ne ragana.“
Vaikinų balsai sušvelnėjo.
„As ne ragana.“
Balsai nutolo į tamsą...
Bet vietoj jų nebuvo nieko. Nėra ko tikėtis.
„Ai ne ragana! Ne ragana!“
Nieko.
Kažkas.
Iš tamsos išniro miglotas beveidis siluetas.
Jis priklaupė prieš ją vienu keliu... paėmė jai už rankos...
- Kas tau?
Ji atsimerkė. Į ją stebeilijo profesorė Plukė. Ir visa klasė.
- Rodos, nieko?
- Bet tu... tu... šypsojaisi! Nuoširdžiai šypsojaisi!
Agata gurktelėjo.
- Tikrai?
- Gal tu užkerėta? - sukliko mokytoja. - Gal čia niekadarių

darbas...
- Ne... aš atsitiktinai...
- Bet, mieloji! Šypsena buvo nuostabi!
Agatai pasirodė, kad ji tuoj pakils ir nuskris. Ji ne ragana! Ji ne
išsigimėlė! Pajuto, kad šypsena grįžta, kaip niekad platesnė ir links
mesnė.
- O, jei visa kita irgi būtų... - atsiduso profesorė Plukė.
Agatos šypsena virto įprastai surauktais antakiais.
Netekusi vilties, ji graudžiai žlugo per dvi kitas užduotis. Poluk-
sas pavadino jos požiūrį nederamu, o Urna atsidususi pareiškė, kad
net gružliai tinginiai už ją žavingesni.
Niūrodama suole prieš istorijos pamoką, Agata svarstė, ar pro
fesorius Seideris iš tikrųjų gali matyti jos ateitį. Ar ji ras porą Snie
go pokyliui ?O gal Sofija teisi, galbūt ji iš tiesų ragana? Gal ji iškris
iš žaidimo ir mirs čia viena?
Visa bėda, kad Seiderio nieko nepaklausi, net jei jis ir aiškia
regys. Be to, jai tektų pradėti kalbą nuo prisipažinimo, kad buvo
įsilaužusi į jo kabinetą. Ne pats geriausias būdas pelnyti mokytojo
pasitikėjimą.
Galų gale pasirodė, kad tai nesvarbu, nes Seideris neatėjo. Jis
nusprendė šią savaitę dėstyti Blogio mokykloje, pareiškė, kad isto
rija negali varžytis su pokyliu, kuriuo vienu visi dorieji tik ir domi
si. Dingdamas „Pokylio papročius ir tradicijas“jis patikėjo dėstyti
būriui susitaršiusių nebejaunų seserų suplėkusiomis suknelėmis.
Dvylikai pasakos „Prašoktos kurpės“ princesių, kurios kadaise
rūmų puotoje visos buvo laimėjusios po princą. Bet dvylikai baidy
klių nespėjus papasakoti, kaip apsuko princams galvas, jos susigin
čijo, kurios versija tikslesnė, o galop ir susiriejo.
Agata užsimerkė, kad jų negirdėtų. Nesvarbu, ką sakė profesorė

Plukė, vis dėlto ji matė kažkieno veidą. Neryškų, miglotą... bet tik
rą. Vaikino, kuris nori ją pakviesti į pokylį.
Ji sukando dantis.
„Aš ne ragana.“
Iš tamsos lėtai išniro siluetas, šį kartą arčiau ir kur kas aiškesnis.
Jis atsiklaupė vienu keliu, pakėlė galvą į šviesą...
Ją išblaškė žviegimas.
Scenoje dvylika seserų baubė ir galvomis daužė viena kitą it ožiai.
- Ir čia princesės? - sušuko Beatričė.
- Taip jau nutinka po vestuvių, - paaiškino Zizelė. - Mano
mama nebesiskuta kojų.
- Maniškė nebeįlenda nė į vieną seną suknelę, - tarė Milisenta.
- Maniškė nesidažo, - pridūrė Ava.
- Maniškė valgo sūrį, - atsiduso Ryna.
Atrodė, kad Beatričė tuoj apalps.
- Na, jei mano žmona bandys taip elgtis, išsiųsiu ją gyventi pas
raganas, - tarė Cadikas, grauždamas kalakuto šlaunelę. - Nė vie
noje pasakoje po vestuvių nepavaizduota bjauri princesė.
Jis pastebėjo, kad šalia sustingusi sėdi Agata.
- Oi. Nenorėjau įžeisti.
Iki pietų Agata išmetė iš galvos mintis apie pasimatymą ir no
rėjo keliais šliaužti pas Sofiją. Bet jos, Hesteros ir Anadilės niekur
nebuvo matyti (Mažės irgi), o nenaudėliai savo pusėje buvo keis
tai prislėgti. Ji girdėjo, kaip ilgalaimės kikena Cadikui pasakojant
savo istoriją kitoms grupėms, o žodžiai „nenorėjau įžeisti“ kaskart
skamba vis užgauliau. Negana to, Tedrosas, mėtydamas pasagą ant
stulpo, keistai į ją žvilgčiojo (keisčiausiai, kai ji išvertė dubenį bu
rokėlių troškinio sau į sterblę).
Šalia jos klestelėjo Kiko.

- Neliūdėk. Tikriausiai netiesa.
-Kas?
- Dviejų vaikinų susitarimas.
- Koks dviejų vaikinų susitarimas?
- Neva jie visi nusprendė, kad verčiau eiti dviem vaikinams
negu pakviesti tave.
Agata išvertė akis.
- Oi, ne! - suspigo Kiko ir nubėgo.
Gerų darbų pamokoje profesorė Balandėlė uždavė joms atlikti
rastu testą, ką jos darytų pokylyje iškilus nenumatytiems dorovi
nio pobūdžio keblumams. Pavyzdžiui:
1. Jus į pokyli p ak v ietė ne ta s p rin cas, k u rį

būtumėte iš s irin k u s i, b e t p rin c a s, k u rį jū s
b e p ro tišk a i įsim y lėju si, k v iečia ju s šokio.
Jūs:
a) maloniai atsakysite, kad jis turėjo jus
pakviesti į pokylį, jei nori šokti su
jumis;
b) šoksite su juo, bet tik greitą rondo;
c) mesite savo porą dėl savo mylimojo;
d) atsiklausite savo poros, ar jam nebus
nesmagu.
Agata apibrėžė d) ir apačioje prirašė:

„Nebent niekas nepakviečia į pokylį, juolab šokti. Tada šis klau
simas beprasmis.“
2. Atvykusi į pokylį, jūs pastebite, kad draugei

iš burnos nepakenčiamai trenkia česnaku ir
upėtakiu. Tačiau jūsų draugę į pokylį pa
kvietė jūsų išrinktasis. Jus:
a) iškart pasakysite draugei, kad jai smirda

iš burnos;
b) nieko nesakysite, nes draugė pati kalta,
kad dvokia;
c) nieko nesakysite, nes jums bus smagu žiū
rėti, kaip juodu apsijuoks;
d) pasiūlysite jiems saldymedžio, neužsimin
dama apie šlykštų dvoką iš burnos.
Agata apibrėžė a) ir pridūrė: „Nes blogas kvapas iš burnos trum

palaikis. Bjaurumas amžinas.“
3. I Gėrio mokyklos šokių salę įsmunka balan-

džiukas palaužtu sparnu, krinta ant grindų
per paskutinį valsą, ir kyla grėsmė būti
sutryptam. Jūs:
a) suklinkate ir sustabdote šokėjus;

b) baigiate šokį, tada prieinate prie ba
landžio;
c) nuspiriate balandį į šalį, kad nesimai-
šytų šokėjams po kojų, paskui juo pasi
rūpinate;
d) liaujatės šokti ir puolate gelbėti balan
džio, nors tai sutrikdo partnerį.
Agata apibrėžė d). „Mano partneris įsivaizduojamas. Neabejo

ju, kad jis neprieštaraus.“
Panašiai ji atsakė ir į kitus 27 klausimus.
Atsisėdusi prie stalo iš apvalių ledinukų, profesorė Balandėlė
vertino testus ir kišo po švytinčiu moliūgo pavidalo prespapjė, o
jos veidas vis labiau niuro.
- Kaip tik to ir bijojau, - įtūžusi ji švystelėjo testus moki
niams. - Jūsų atsakymai niekingi, tušti, o kartais tiesiog niekšingi!
Nieko nuostabaus, kad Sofija apkvailino jus visus!
-Juk antpuoliai baigėsi? - sumurmėjo Tedrosas.
- Ne tavo dėka! - sugriaudė profesorė Balandėlė, atkišdama
jam raudonai išmargintą kontrolinį darbą. - Niekadarė laimi Iš
bandymą, niokoja mūsų mokyklą... ir neatsiranda ilgalaimio, kuris
ją sugautų? Niekas iš Gėrio mokyklos nesugebėjo pastatyti tos mo
kinės į savo vietą? - Ji metė testus į kitą eilę. - Negi reikia jums pri
minti, kad Talentų cirkas po keturių dienų? Ir kad Pasakų teatras
perkeliamas į nugalėtojo mokyklą? Norite, kad jūsų teatras būtų
perkeltas į Blogio pilį ?Norite gėdingai sliūkinti į Blogio mokyklą
kiaurus metus?
Niekas nedrįso pažvelgti jai į akis.
- Norėdami būti dorieji, turite įrodyti, kad esate geri, - perspėjo
profesorė Balandėlė. - Ginkitės. Adeiskite. Padėkite. Duokite. My
lėkite. Tokios mūsų taisyklės. Bet jūs sprendžiate, laikytis jų ar ne.
Ji toliau tikrino kontrolinius darbus, niršiai braukydama klai
dingus atsakymus. Agata įkišo savo testą į krepšį, bet netyčia paste
bėjo, kad kampe parašyta:
f00 %
MUMS 'Rįi/KIA SUS/77KT7.
Sutilindžiavo fėjos, skelbdamos pamokos pabaigą. Profesorė

Balandėlė išvarė visus ilgalaimius iš klasės, uždarė ir užrakino mo
liūgo pavidalo duris. Atsisuko ir pamatė Agatą ant stalo, graužian
čią ledinuką.
- Tai jeigu laikausi taisyklių, aš ne ragana, - tarė Agata, garsiai
kramtydama.
Profesorė Balandėlė įsmeigė akis į naują skylę savo stale.
- Tik iš tikrųjų gera būtybė gyvena pagal šias taisykles. Taip.
- O jei mano veidas kaip nenaudėlės? - paklausė Agata.
- Oi, Agata, nebūk juokin...
- O jei mano veidas kaip nenaudėlės?!
Mokytoja krūptelėjo nuo tokio tono.
- Aš toli nuo namų, praradau vienintelę draugę, visi šios mo
kyklos mokiniai manęs nekenčia, o aš tenoriu šiokios tokios lai
mingos pabaigos! - išpoškino užsiplieskusi Agata. - Bet jūs net
nedrįstate pasakyti man tiesos. Svarbiausia ne mano geri darbai ar
mano siela. Svarbiausia mano išvaizda. - Ji taškėsi seilėmis.
- Man nepasitaikė progos.
Profesorė Balandėlė ilgai žiūrėjo į duris. Paskui atsisėdo ant sta
lo šalia Agatos, atsilaužė ledinuko ir ėmė uoliai kramtyti.
- Ką pamanei apie Beatričę, pirmą kartą ją pamačiusi ?
Agata spoksojo į saldainį mokytojos rankoje.
- Agata?
- Nežinau. Kad ji graži, - sumurmėjo Agata, prisiminusi jų pa
žintį su bezdalais.
- O dabar?
-Ji šlykšti.
- Ji nebe tokia graži ?
- Ne, bet...
- Tai ji graži ar ne ?
- Taip, iš pirmo žvilgsnio...
- Tai grožis trunka tik akimirką?
- Ne, jei esi geraširdis...
- Vadinasi, svarbiausia gerumas ?Maniau, tvirtinai, kad išvaizda.
Agata išsižiojo. Bet nieko nepasakė.
- Grožis įveikia tiesą labai trumpam, Agata. Tu ir Beatričė turi
te daugiau bendro, negu manote.
- Nuostabu. Galiu būti jos vergas gyvūnas, - tarė Agata ir atsi
kando ledinuko.
Profesorė Balandėlė atsistojo.
- Agata, ką tu matai pažvelgusi į veidrodį ?
- Aš nežiūriu į veidrodžius.
- Kodėl?
- Nes arkliai ir kiaulės nespokso į savo atspindį!
- Gal tu bijai to, ką pamatysi ?- paklausė profesorė Balandėlė,
atsišliejusi į sieną prie moliūgo pavidalo durų iš ledinukų.
- Aš nebijau veidrodžių, - prunkštelėjo Agata.
- Tai pažiūrėk į šitą.
Ji pakėlė akis ir pamatė, kad durys greta profesorės Balandėlės
virtusios lygiu poliruotu veidrodžiu.
Agata nusisuko.
- Žavi gudrybė. Vadovėlyje aprašyta?
- Pažiūrėk į veidrodį, Agata, - ramiai pasakė profesorė Balan
dėlė.
- Tai kvaila. - Agata nušoko nuo stalo ir nudrožė pro ją nuko
rusi galvą, kad nematytų savo atspindžio. Bet negalėjo rasti durų
rankenos... - Išleiskit mane! - ėmė draskyti duris nagais, užsimerk
dama kaskart, kai netyčia save išvysdavo veidrodyje.
STEBUKLAS VEIDRODYJE * 355
- Pažiūrėk j jį ir galėsi eiti.

Agata iš paskutiniųjų stengėsi, kad pirštas nušvistų.
- Išleiskit... mane!
- Pažiūrėk j veidrodį.
- IŠLEISKIT MANE ARBA...
- Tik vieną kartelį...
Agata spyrė batu į stiklą. Veidrodis sudrebėjęs sudužo, ir ji už
sidengė rankomis nuo tviskesio ir stiklo šukelių. Kai dzingsėjimas
nutilo, ji lėtai pakėlė galvą.
Į ją dėbsojo naujas veidrodis.
- Tegu jis dingsta, - paprašė Agata, vėl užsidengdama veidą.
- Tik pamėgink, Agata.
- Negaliu.
- Kodėl?
- Nes aš bjauri!
- O gal graži?
- Pažvelkit į mane, - suaimanavo Agata.
- O gal graži?
- Bet...
- Gal tu graži kaip pasakų mergelės, Agata.
- Neskaitau to šlamšto, - atšovė Agata.
- Nebūtum čia, jei neskaitytum.
Agata nustėro.
- Tu skaitai pasakas, visai kaip tavo draugė, - tarė profesorė Ba
landėlė. - Tačiau kodėl?
Agata ilgai tylėjo.
- Jei būčiau graži ?- tyliai paklausė.
- Taip, mieloji.
Agata pakėlė sudrėkusias akis.
- Aš būčiau laiminga.
- Keista, - tarė mokytoja ir nulėkė prie stalo. - Visai tą patį
man sakė Skaistuolių Slėnio Lene...
- Triskart valio Skaistuolių Slėnio Lenei! - pasišiaušė Agata.
- Aplankiau ją sužinojusi, kad ji nori eiti į pokylį, bet negali. Jai
reikėjo tik naujo veido ir gražių kurpaičių.
- Nežinau, kaip tai susiję... - Agata išplėtė akis. - Lene... Pelenė?
- Net ne geriausias mano darbas, nors ir liūdnai pagarsėjęs, -
tarė mokytoja, glostydama moliūgo pavidalo prespapjė. - Žinok,
jais prekiaujama Skaistuolių Slėnyje. Nors į Lenės karietą visai ne
panašūs.
Agata kniubtelėjusi pasitraukė atatupsta.
- Bet... bet tada jūs esate...
- Labiausiai graibstoma Bekraščio miško fėja krikštamotė. Jūsų
paslaugoms, mieloji.
Agatai susvaigo galva. Ji atsišliejo į duris.
- Perspėjau tave, kai išgelbėjai chimerą, Agata, - tarė profesorė
Balandėlė. - Tu be galo talentinga. Užtektų galios niekšingiausiam
blogiui įveikti. Tokia puiki, kad rastum gerą pabaigą net paklydusi!
Viskas, ko tau reikia, yra tavo širdyje, Agata. O dabar tavo slaptų
galių mums reikia kaip niekada. Bet jei tau neleidžia reikštis gro
žis, mieloji... - atsiduso ji. - Bet juk tai lengva pataisyti, tiesa? - Iš
žalios suknelės Balandėlė išsitraukė ploną vyšninę lazdelę. - Dabar
užsimerk ir sugalvok norą.
Agata sumirksėjo, ar ji nemiega? Pasakose tokios mergaitės kaip
ji visada nubaudžiamos. Pasakose negražioms mergelėms niekas
nesisiūlo išpildyti norų.
- Bet kokį?.. - paklausė ir užsikirto.
STEBUKLAS VEIDRODYJE ^ 3 57
- Bet kokį, - patvirtino fėja krikštamotė.

- Ir reikia jį pasakyti balsu?
- Aš nemoku skaityti minčių, mieloji.
Agata pro ašaras pažvelgė į mokytoją.
- Bet... aš niekada niekam nesakiau...
- Taigi dabar pats laikas.
Agata drebėdama pažvelgė į lazdelę Balandėlės rankoje ir užsi
merkė. Negi taip iš tikrųjų gali būti ?
- Noriu...
Jai pritrūko oro.
- Būti... jūs žinote... oi...
- Ko gero, burtus lemia įsitikinimas, - tarė profesorė Balandėlė.
Agata gaudė orą.
Ji galvojo apie Sofiją. Sofija žvelgė į ją, lygji būtų šuo.
GYVENK SAVO GYVENIMĄ!
Staigajai užvirė širdis. Sukando dantis, sugniaužė kumščius, pa
kėlė galvą ir sušuko:
- Aš noriu būti graži!
Lazdelė švystelėjo ir siaubingai trakštelėjo.
Agata atsimerkė.
Profesorė Balandėlė susiraukusi žiūrėjo į perlūžusią lazdelę ran
koje.
- Sis noras truputį aikštingas. Teks dirbti senamadiškai.
Ji kurtinamai sušvilpė, ir pro langą tvarkinga vorele įžengė še
šios rausvaodės dvimetrinės nimfos vaivorykštės spalvų plaukais.
Agata atbula traukėsi iki veidrodžio.
- Luktelėkit... valandėlę...
- Jos elgsis švelniai. Labai stengsis.
Agata paskutinį kartą suspigo, ir nimfos puolė ją kaip lokiai.
Profesorė Balandėlė užsidengė akis, kad nematytų, kaip susido

rojama.
- Jos iš tikrųjų per didelės.
Agata atsimerkė tamsoje. Visą kūną maudė ir ją apėmė keistas jaus

mas - lyg būtų daug dienų miegojusi. Ji kaip per rūką nužvelgė
save - apsirengusi drybso žaliame krėsle, visi rašteliai atrišti...
Ji Gražinimosi kambaryje. Nimfų nė kvapo.
Agata pašoko iš krėslo. Aromatinės vonios pilnos putų ir pa-
tvinusios. „Raudonosios rožės“ makiažo kabina priešais nukrauta
šimtais atkimštų vaškų, kremų, dažų ir kaukių buteliukų. Kriauklė
je mėtosi naudoti skustuvai, dildės, peiliai ir krapštukai. Ant grin
dų kupeta nukirptų plaukų.
Agata pakėlė kuokštą.
Jie buvo šviesūs.
Veidrodis.
Ji apsisuko, bet kitos kabinos su krėslais ir veidrodžiais buvo
dingusios. Karšdigiškai ėmė čiupinėti plaukus ir odą. Švelnesni,
glotnesni. Palietė lūpas, nosį, smakrą. Lyg ir dailesni.
Jai reikėjo tik naujo veido.
Ji vėl susmuko ant kėdės.
Jos tai padarė.
Jos padarė tai, kas neįmanoma! Ji tokia kaip visos! Ne, ji ne to
kia kaip visos! Ji daili! Ji žavi! Ji...
Graži!
Pagaliau ji galės gyventi žmoniškai! Pagaliau ji galės būti lai
minga!
Olbemarlis, snūduriuojantis lizde virš durų, joms atsilapojus su
knarkė kaip niekad garsiai.
- Labos nakties, Olbemarli!

Olbemarlis praplėšė vieną akiniuotą akį.
- Labos nakties, Aga... Oi!
Agata lipo laiptais į antrą aukštą, jos šypsena vis platėjo.
Reikia nueiti prie paauksuoto veidrodžio netoli Vakarienės sa
lės (ji įsidėmėjo visus mokyklos veidrodžius, kad juos aplenktų).
Svaigo iš lengvybės. Gal ji savęs nė nepažins?
Išgirdo aiktelint ir išvydo Ryną su Milisenta, spoksančias į ją
pro įvijų laiptų tarpą.
- Labas, Ryna! - plačiai nusišypsojo Agata. - Labas, Milisenta!
Mergaitės jai net nepamojavo - taip buvo apstulbusios. Šokinė
dama iš džiaugsmo, ji įbėgo į kambarį laiptų viršuje ir pajuto, kad
jos šypsena dar platesnė.
Kopdami į Legendų obeliską, Cadikas su Nikolu aptarinėjo
praeities dorųjų mergelių portretus.
- Katilėlis geriausiu atveju verta ketvertuko, - pareiškė Cadi
kas, kybodamas nuo plytos kaip alpinistas. - Bet Martina - tvirto
devintuko.
- Gaila, kad ji pavirto arkliu, - atsiliepė Nikolas.
- Pala, kol čia bus pakabinta Agata. Ji galop virs...
- Kuo? Kuo aš galop virsiu?
Cadikas atsisuko į Agatą. Išsižiojo ir išvertė akis.
- Kate? - išsišiepė Agata. - Rodos, nukandau tau liežuvį.
- Ahaaa, - pritariamai įsiterpė Nikolas, ir Cadikas nuspyrė jį
nuo kolonos.
Šypsodamasi taip plačiai, kad net žandikaulius skaudėjo, Agata
nupėdino Drąsos bokšto laiptais į Vakarienės salę. Ji plaukė pro
ryškiai mėlynas arkas prie auksinių dvivėrių durų, pasiruošusi iš
vysti veidrodyje savo sielą, pasiruošusi pasijusti taip, kaip Sofija
jaučiasi visą gyvenimą... bet kai ištiesė ranką, durys jai prieš nosį
atsidarė.
- Atsiprašau...
Agata pirmiau išgirdo balsą, paskui pamatė jį. Lėtai pakėlė akis.
Širdis daužėsi.
Tedrosas žiūrėjo į ją taip sutrikęs, kad jai toptelėjo: bus pavertu
si jį akmeniu kaip tikra nedorėlė.
Jis kostelėjo, lyg tikrintų, ar nedingo balsas.
- Sveika.
- Sveikas, - atsakė Agata, kvailai šypsodamasi.
Tyla.
- Kas vakarienei ?- paklausė ji dar kvailiau.
- Antiena, - sugergždė jis ir vėl kostelėjo. - Adeisk... Tiesiog tu
atrodai... tu atrodai taip...
Staiga Agatą apėmė keistas jausmas. Ji persigando.
- Suprantu... kaip nebe aš... - leptelėjo ji ir nubėgo už kampo.
Agata puolė į koridorių ir susigūžė po įrėmintu portretu. Ką jos
padarė? Gal ir sielą pakeitė kartu su veidu? Gal ir širdį pakeitė sy
kiu su kūnu? Kodėl jos delnai sudrėkę? Kodėl jos širdis suaudrinta?
Kodėl ji nepasišaipė iš Tedroso, juk niekada neieškodavo žodžio
kišenėje jį sutikusi? Kas, po perkūnais, privertė ją nusišypsoti vai
kinui? Ji nekenčia vaikinų! Visada nekentė! Nenusišypsos nė vie
nam, net grasinama mirtimi...
Agata suvokė, kur ji.
Portretas, po kuriuo tupi, ne portretas.
Suprakaitavusi iš baimės, ji atsistojo pažvelgti į didįjį korido
riaus veidrodį. Buvo pasiruošusi išvysti nepažįstamą mergaitę.
Priblokšta užsimerkė.
Ir vėl atsimerkė.
Bet vonios... buteliukai... šviesūs plaukai...

Ji persigandusi susirietė prie sienos.
Noras... lazdelė... Tik fėjos krikštamotės gudrybė.
Nes nimfos visiškai nieko Agatai nepadarė.
Ji išvydojuodus riebaluotus plaukus, akis kaip vabalus ir susmu
ko ant grindų iš siaubo.
„Aš vis dar bjauri! Aš vis dar ragana!“
Pala.
O kaipgi Olbemarlis? O Ryna, Cadikas... Tedrosas?
Juk jie irgi veidrodžiai, tiesa? Veidrodžiai, tvirtinantys, kad ji
jau nebjauri.
Agata lėtai pakilo ir pamažu prisiartino prie savo atspindžio.
Pirmą kartą gyvenime nenusigręžė.
„Grožis įveikia tiesą labai trumpam, Agata.“
Šitiek metų ji manė, kad yra tokia, kokia atrodo. Bjauri ragana
juoda širdimi.
Bet koridoriuose ji patikėjo kai kuo kitu. Ji trumpam paleido
širdį nuo grandinės ir įsileido šviesos.
Agata švelniai palietė savo veidą veidrodyje. Jis atspindėjo švie
sią sielą.
Veidas, kurio niekas nepažino, nes ji buvo laiminga.
Dabar kelio atgal nebėra. Duonos trupiniai tamsiame kelyje
dingę. Tačiau ji vadovausis tiesa, kuri galingesnė už visus burtus.
„Aš visą laiką buvau graži.“
Agata pratrūko raudoti iš visos širdies, tačiau tebesišypsojo, nes
ašaros švarino.
Ji negirdėjo klyksmų būtybės, pabudusios iš kol kas baisiausio
savo sapno.
Viltis tualete
ėrio ir Blogio mokyklos auklėtiniai manė, kad stebuklus

daro burtai. Bet Agata suvokė, kad šypsena galingesnė.
Kad ir kur ji ėjo, matydavo apstulbusius žvilgsnius, iš nuostabos
atsiknojusius žandikaulius ir girdėdavo sutrikusį kuždesį, lyg būtų
galinga burtinin
kė, kokių iki šiol
nebuvo matę nei
mokiniai, nei mo
kytojai. Vieną rytą,
skubėdama į pamo
kas, Agata suvokė,
kad ji irgi užkerėta
Nes pirmą kartą
laukė pamokų.
Kitos per
mainos buvo
tokios pat
slaptos.
VILTIS TUALETE 363
Jos nebevimdo iškvėpinta uniforma. Ji nebebijo praustis ir nebe-

gaili laiko susišukuoti. Ji taip įniko į pokylio šokių repeticijas, kad
krūptelėjo, kai sustaugė vilkai, skelbdami pamokos pabaigą. Anks
čiau šaipiusis iš dorųjų namų darbų, dabar ji stropiai skaitydavo,
kas užduota ir net tai, kas neužduota, sužavėta istorijų apie mer
geles, kurios pergudraudavo žudikes raganas, atkeršydavo už tėvų
mirtį ir paaukodavo savo kūną, laisvę, net gyvybę dėl tikros meilės.
Užvertusi vadovėlį, Agata žiūrėjo į fėjas, pokyliui puošiančias
Mėlynąjį mišką žvaigždėtais žibintais. Kaip gražu, ką gali padary
ti dorieji. Prieš kelias savaites ji nebūtų to pripažinusi. Bet dabar,
gulėdama lovoje, apšviestoje žibintų, ji galvojo apie savo kambarį
Gavaldene ir nebegalėjo prisiminti jo kvapo. Staiga suvokė, kad ne
beprisimena Giltinės akių spalvos... motinos balso...
Iki pokylio liko dvi dienos. Kitą vakarą bus Talentų cirkas, todėl
Poluksas, užsimaukšlinęs galvą ant lieso vėžlio šarvo, ėjo per klases
ir skelbė taisykles:
- Klausykite, klausykite, klausykite! Gėrio apšvietos ir apžavų,
taip pat Blogio mokslų ir nuodėmių sklaidos Mokyklos Direkto
riaus įsakymu...
- Greičiau klok, - paragino profesorė Plukė.
Nusivylęs Poluksas paaiškino, kad Talentų cirkas - Gėrio ir Blo
gio mokyklų varžybos, kuriose po 10 geriausių ilgalaimių ir nieka
darių parodys, ką sugeba. Po varžybų nugalėtojas gaus Cirko karū
ną, o Pasakų teatras stebuklingai persikels į nugalėtojo mokyklą.
- Žinoma, teatras daug metų nebuvo persikėlęs, - sušnarpštė
Poluksas. - Dabar jau įsitvirtinęs.
- Bet kas bus teisėjas? - paklausė Beatričė.
- Mokyklos Direktorius. Nors tu jo, žinoma, nepamatysi, - su
švokštė Poluksas. - Dabar apie drabužius. Siūlau vilkėti santūrių
spalvų, kuki...
Profesorė Plukė išspyrė jo galvą pro duris.

- Gana! Rytoj būsite pakviestos į pokylį, taigi turite galvoti tik
apie savo princo veidą!
Mokytoja vaikščiojo po klasę, o Agata žiūrėjo į mergaites: už
simerkusios, iš susikaupimo suraukusios nosį, jos priima kvietimą.
Už durų aimanavo Poluksas.
Jai persmelkė širdį.
Ji užima tokią vietą, kad tikrai pateks į Cirko komandą! Talentų
varžybos? Ji neturi jokių talentų! Kas ją pakvies į pokylį, kai ji ap
sikvailins visos mokyklos akivaizdoje? O jei jos niekas nepakvies...
- Vadinasi, esi ragana ir iškrenti, - priminė jai Milisenta, nes
Agata vis dar neįstengė pamatyti poros veido.
Visą Urnos pamoką Agata prasėdėjo užmerktomis akimis, bet
matė tik miglotą siluetą, išnykstantį kaskart, kai tik ji ištiesdavo
ranką. Ji parsivilko į pilį netekusi drąsos ir pastebėjo kelis moki
nius, ūžiančius vestibiulyje. Prisigretino prie Kiko.
- Kas čia vyksta...
Ir giliai įkvėpė. Angelų ant sienos parašyta V buvo sudarkyta
tūžmingais raudonais brūkšniais...
V
- Kas čia? - paklausė Agata.

s*
- Sofija vėl mus puls, - atsakė kažkas.
Agata atsisuko į Tedrosą mėlynais berankoviais marškiniais,
blizgantį nuo prakaito po fechtavimo pamokos. Staiga jis susidro
vėjo.
VILTIS TUALETE 365
- Oi, atsiprašau... turiu išsimaudyti.

Susijaudinusi Agata įsmeigė akis į sieną.
- Maniau, antpuoliai baigėsi.
- Sį kartą aš ją nutversiu, - tarė Tedrosas ir perbedė akimis sie
ną prie Agatos. - Ta mergiotė nepakenčiama.
-Ji įskaudinta, Tedrosai. Ji mano, kad tu davei pažadą.
- Pažadas, duotas per apgavystę, negalioja. Ji pasinaudojo ma
nim ir tavim, kad laimėtų Išbandymą.
- Tu nieko apie ją nežinai, - atkirto Agata. - Ji tave tebemyli. Ir
ji vis dar mano draugė.
- Po perkūnais, matyt, tu geresnė už mane, nes aš nesuprantu,
ką tu joje įžvelgi. Mano nuomone, ji klastinga ragana.
- Pažiūrėk įdėmiau.
Tedrosas atsisuko.
- Arba pažiūrėsiu į kitą.
Agatai vėl pasidarė silpna.
- Aš skubu, - tarė ji, slinkdama prie laiptų.
- Istorija šioje pusėje.
- Į tualetą... - atsakė ji nubėgdama.
- Bet čia vaikinų bokštas!
- Man labiau patinka vaikinų... tualetai...
Ji žiopčiodama nėrė už pusnuogio jūrbernio skulptūros. „Kas
man darosi?“ Kodėl jai trūksta oro, kai Tedrosas šalia? Kodėl jai
silpna kaskart, kai jis į ją pažvelgia? Ir kodėl jis dabar spokso į ją
taip, lygji būtų... mergaitė! Agata užgniaužė riksmą.
Ji turi užkirsti kelią Sofijos antpuoliui.
Jei Sofija atsisakys kenkti, jei pati paprašys Tedroso adeidimo,
yra vilties, kad jis jai dovanos! Tokia bus laiminga šios pasakos
pabaiga! Tada nebebus keistų žvilgsnių, maudžiančios krūtinės ir
baimės, kad širdis jai nebepavaldi.
Mokiniai ir mokytojai apspito sudarkytą sieną, o Agata nukūrė

į Merlino žvėryną. Gyvatvorės pagaliau atsigavo po gaisro. Ji pri
bėgo prie paskutinės - jauno Artūro - statulos tvenkinyje. Rau
meningomis rankomis jis traukė iš akmens kalaviją. Tačiau dabar ji
matė ne Artūrą, o jo sūnų, ir šis jai pamerkė. Agata paraudonavo iš
siaubo ir šoko į ledinį vandenį.
- Praleisk mane! - suriko ji, prišokusi prie savo atspindžio ant
tilto. - Privalau sulaikyti Sofiją, kol ji... - Agata išplėtė akis. - Pa
lauk. Kur aš?
Jai šypsojosi žavinga princesė tamsiais aukštyn sušukuotais
plaukais, puikia tamsiai mėlyna kaip vidurnaktis suknele su tra
piais auksiniais lapais, su rubino pakabučiu ant kaklo ir žydrų or
chidėjų diadema.
Kaltė pervėrė Agatą. Ji pažino šypseną.
- Sofija?
- Gėris šliejasi prie Gėrio,
Kol nekilo sumaištis, lėk į savo bokštą.
- Ką gi, dabar aš tikra nedorėlė, taigi praleisk, - paliepė Agata.
- Kodėl nedorėlė? - paklausė princesė. - Nes tu vis dar žmo
niškai neapsikirpai?
- Nes aš galvoju apie tavo princą!
- Pats laikas.
- Puiku, taigi praleisk... Ką? - pasipiktino Agata. - Bet taip ne
dora! Sofija, jis tavo tikroji meilė!
- Aš tave kartą jau perspėjau, - nusišypsojo princesė.
- Ką? Kas kada perspėjo...
Paskui Agata prisiminė aną kartą, kai buvo čia.
„Jis tavo.“
VILTIS TUALETE 3^7
Ji išvertė akis.
- Bet... tai tu esi...
- Tikra doroji. Dabar prašom adeisti, bet turiu ruoštis pokyliui.
Sulig tais žodžiais princesė Agata, o kartu ir jos atspindys išny
ko, o užtvara liko.
- Hm. Tai jau šeštas gabalas, - tarė Kiko žiūrėdama, kaip Agata
čiumpa dar vieną riekę vyšnių pyrago.
Agata nekreipė dėmesio į jos žodžius ir susikišo pyragą į burną,
mėgindama nuslopinti kaltę. Ji pasakys Sofijai. Taip, ji viską papa
sakos Sofijai. Šioji pratrūks juoktis ir pastatys ją į vietą. Ji - prince
sė? Tedrosas - jos tikroji meilė?
- Tu jį valgysi ?- subruzdėjo Agata pilna burna.
- O aš maniau, kad tu darai pažangą, - atsiduso Kiko ir stum
telėjo savo gabalėlį.
Šveisdama pyragą, Agata vėl susimąstė, kaip įsmukti į Blogio
mokyklą. Per pirmuosius antpuolius mokytojai apsiautė Gėrio
bokštus draudžiančiais atsimainymą kerais, nes manė, kad Sofija
čia įsibrauna pasivertusi naktiniu drugiu, varle ar vandens lelijos
lapu. Bet Sofija vis tiek patekdavo į Gėrio mokyklą.
Turi būti kitas kelias, pamanė Agata. Pati nepajuto, kaip iš Va
karienės salės nulėkė ten, kur visada eidavo, kai reikėdavo rasti at
sakymą į klausimą.
Agata iškart pastebėjo, kad Gėrio galerija papildyta nauju eks
ponatu. Kruvini Tedroso marškiniai, vilkėti per Išbandymą, buvo
įdėti į atskirą stendą su etikete AMŽIAUS IŠBANDYMAS ir
trumpu Tedroso ir Sofijos nelemto romano aprašymu. Ji pamatė
ant stiklo dešimtis pirštų atspaudų, be abejo, paliktų marškinius
meiliai apžiūrinėjančių mergaičių. Sušleikštavusi Agata nėrė į
mokyklos istorijos ekspoziciją su dešimtimis žemėlapių, kuriuose

buvo pavaizduota naujų bokštų statyba per daugelį metų. Susikau
pusi bandė ieškoti žemėlapiuose slaptos perėjos, bet netrukus akys
apsiblausė, ir ji pajuto slenkanti į įprastą užkaborį.
Ji praėjo pro visus skaitytojų portretus ir sustojo prie to, ku
riame buvo pavaizduota su Sofija apsuptos ežero. Akys sudrėko,
išvydus abi kartu, kadaise geriausias drauges. Aukštame Mokyklos
Direktoriaus bokšte Pasakiklis netrukus parašys jų istorijos pabai
gą. Ar toli jos atsidurs nuo šio saulės užlieto kranto?
Agata pažvelgė į gretimą paveikslą, paskutinį eilėje. Niūrią vai
kų, metančių į laužą pasakų knygas, viziją prie liepsnų ir dūmų de
besų ryjamo aplinkinio miško.
„Skaitytojo pranašystė“, - pasakė ledi Leso.
Ar čia Gavaldeno ateitis ?
Jai ėmė dilgsėti smilkinius nuo pastangų išsiaiškinti. Kam rūpi,
kad vaikai degina knygas? Kodėl Gavaldenas toks svarbus Seide-
riui ir Mokyklos Direktoriui ?Kodėl ne kiti kaimai ?
„Kokie kiti kaimai ?“
Ji seniai išmetė iš galvos Mokyklos Direktoriaus žodžius, nu
sprendė, kad jis nebaigė minties. Pasaulis už Gavaldeno miškų -
tokie pat kaimai kaip jos. Bet kodėl šioje galerijoje jų paveikslų
nėra? Kodėl iš tų kaimų negrobiami vaikai?
Superšėjo sprandą, o žvilgsnis vėl nukrypo į dūmų debesis, supan
čius nupieštus vaikus. Nes dabar ji pamatė, kad tai visai ne debesys.
Tai šešėliai.
Griozdiški ir juodi. Sėlinantys iš degančio miško į kaimą.
Nepanašūs į žmonių.
Staiga jos šešėlis ant sienos ėmė didėti, gumbuotis. Agata atsi
suko apimta siaubo...
VILTIS TUALETE 3^9
- Profesorius Seideris, - iškvėpė ji.

- Ko gero, aš nekoks tapytojas, Agata, - tarė jis, spausdamas la
gaminėlį, priderintą prie žalio kostiumo. - Atsiliepimai apie mano
paskutinį kūrinį gana prasti.
- Bet kas tie šešėliai ?
- Pamatęs, kad iš Blogio ekspozicijos dingo keletas erškėčių, tai
ir norėjau patikrinti. Kartais piktadariai elgiasi kaip tik taip, kaip
tikiesi, - atsiduso jis ir pasuko prie durų.
- Palaukit! Kodėl čia jūsų paskutinis kūrinys? - neatlyžo Aga
ta. - Ar taip baigiasi Sofijos ir mano pasaka?
Profesorius Seideris atsisuko.
- Agata, aiškiaregiai negali atsakinėti į klausimus. Atsakęs į tavo
klausimą, už bausmę iškart pasenčiau dešimčia metų. Todėl dau
guma aiškiaregių atrodo siaubingai seni. Po kelių klaidų išmoksti
neatsakyti. Laimė, ją padariau tik vieną.
Jis nusišypsojo ir jau ketino eiti.
- Bet aš turiu žinoti, ar Tedrosas yra tikroji Sofijos meilė! - su
šuko Agata. - Pasakykit, ar jis ją pabučiuos ?!
- Tu ką nors supratai iš mano galerijos, Agata? - paklausė Sei
deris atsisukdamas.
Agata įdėmiai nužvelgė gyvūnų iškamšas aplinkui.
- Kad jūs mėgstate iškimštus mokinius?
Jis nešyptelėjo.
- Ne kiekvienas didvyris sulaukia šlovės. Bet visi, kurie sulau
kia, turi bendrą bruožą. - Jis aiškiai norėjo, kad ji atspėtų.
- Jie žudo piktadarius ?- paklausė ji.
- Jokių klausimų.
- Jie žudo piktadarius.
- Gerai pagalvok, Agata. Kas sieja mūsų garsiausius didvyrius?
Ji pažvelgė, kur žiūrėjo stiklinės jo akys - į sodriai mėlynas vė

liavas, karančias nuo lubų. Kiekviena šlovino garsų didvyrį. Snie
guolė gulėjo karste, Pelenė matavosi stiklinę kurpaitę, Džekas žudė
didžiulį milžiną, Grytutė šovė į krosnį raganą...
- Jie rado laimę, - netvirtai pasakė.
- Ką gi. Einu toliau kimšti.
- Luktelėkit...
Agata įdėmiai žiūrėdama į vėliavas susikaupė. „Gerai pagal
vok.“ Ką šie herojai turi bendra, atmetus neesminius dalykus?
Taip, jie gražūs geraširdžiai nugalėtojai, bet nuo ko visi pradėjo?
Snieguolė gyveno pamotės šešėlyje. Pelenė buvo įseserių tarnaitė.
Džeko motina sakydavo jam, kad jis kvailys. Grytutės tėvai paliko
ją miške mirti...
Juos siejo ne pabaiga.
O pradžia.
- Jie pasitikėjo priešais, - pasakė profesoriui Agata.
- Taip, visų pasakos prasidėjo jiems nesitikint, - atsakė Seide-
ris, o sidabrinė gulbė skaisčiau sužibo ant švarko kišenės. - Baigę
šią mokyklą, jie išėjo į mišką tikėdamiesi didingų mūšių su pabai
somis ir burtininkais, o paaiškėjo, kad pasakos rutuliojasi namie.
Jie nesuprato, kad piktadariai - mums artimiausi žmonės. Jie nesu
prato, kad didvyris, trokštantis laimingos pabaigos, pirmiausia turi
žiūrėti po nosim.
- Vadinasi, Sofija turi žiūrėti po nosim, - išpoškino Agata jam
įkandin. - Toks jūsų patarimas.
- Aš kalbėjau ne apie Sofiją.
Agata spoksojo į jį, netekusi žado.
- Pasakyk, kad nėra reikalo jaudintis, - pasakė jis nuo durų. -
Aš jau radau pavaduotoją.
VILTIS TUALETE 371
Durys užsidarė.
- Palaukit! - suriko Agata ir atlapojo jas. - Jūs kur nors iškė
liau...
Bet profesoriaus Seiderio koridoriuje nebuvo. Ji išlėkė į vesti
biulį, bet ten jo irgi nebuvo. Mokytojas paprasčiausiai dingo.
Agata stovėjo tarp ketverių laiptų, širdį maudė. Ji kažką pra
žiopsojo. Kažką, kas apverstų šitą istoriją aukštyn kojomis. Pas
kui išgirdo ausyse skambant žodžius, į kuriuos reikia atkreipti
dėmesį.
„Po nosimi.“
Ir tada pamatė.
Šokolado trupinių pėdsaką ant Garbės bokšto laiptų.
Šokolado trupiniai vedė ją per tris mėlyno stiklo laiptatakius, per

kiaukutų mozaiką miegamojo grindyse ir staiga baigėsi prie ber
niukų tualeto.
Agata pridėjo ausį prie perlais inkrustuotų durų, bet atšoko, nes
iš kambario priešais išėjo du ilgalaimiai.
- Atsiprašau... - pralemeno ji. - Aš tik...
- Sitai patinka berniukų tualetai, - išgirdo ji šliurinant jiems
pro šalį.
Agata atsiduso ir pastūmė duris.
Garbės bokšto tualetai buvo panašūs ne į vonios kambarius, o į
mauzoliejus: marmurinės grindys, jūrbernių, besikaunančių sujūrų
gyvatėmis, frizai, pisuarai, paplūstantys sodriai mėlynu vandeniu,
ir didžiulės dramblio kaulo kabinos, kiekviena su safyrų spalvos
unitazu ir vonia. Mergaičių tualetuose dvelkdavo kvepalais, o čia
ji užuodė švarios odos kvapą su prakaito priemaiša. Sekdama šo
kolado trupinių pėdsaką palei kabinas ir drėgnas mėlynas vonias, ji
suvokė spėliojanti, kurioje ką tik maudėsi Tedrosas... Paraudonavo

kaip burokas. „Nuo kada galvoji apie vaikinus! Nuo kada galvoji
apie vonias! Tu visiškai pametei...“
Sniurkštelėjimas. Iš paskutinės kabinos.
- Kas ten?! - pašaukė ji.
Niekas neatsakė.
Ji pasibeldė į duris.
- Užimta, - tarė storas balsas, aiškiai apsimestinis.
- Mažę, atidaryk.
Po ilgos tylos durys buvo atsklęstos. Mažės drabužiai, plau
kai ir kabina buvo apibirę šokolado trupiniais, lyg ji būtų ban
džiusi paversti tualetinį popierių valgomu daiktu, bet tik pri
šiukšlinusi.
- Maniau, Sofija mano draugė! - žliumbė ji. - O ji atėmė mano
kambarį, drauges ir dabar neturiu kur eiti!
- Tai tu gyveni berniukų tualete?
- Negaliu prisipažinti nedorėliams, kad jos mane išgrūdo! - su
aimanavo Mažė, šluostydamasi snarglį rankove. - Jie kamuos mane
dar labiau!
- Bet turi būti dar kokia nors...
- Aš norėjau įsmukti į jūsų Vakarienės salę, bet pabėgau, nes
elfas man įkando!
Agata vyptelėjo, puikiai žinodama, apie ką Mažė kalba.
- Mažę, jei kas nors tave čia ras, iškrisi!
- Verčiau iškristi, negu gyventi be namų ir be draugų! - kūkčio
jo Mažė, užsidengusi veidą rankomis. - Įdomu, ar Sofijai patiktų,
jei kas nors taip pasielgtų su ja? Ar jai patiktų, jei tu atimtum jos
princą? Blogis irgi turi turėti ribas!
Agata gurktelėjo.
VILTIS TUALETE 373
- Man tereikia su ja pasikalbėti, - neramiai pasakė ji. - Aš pa

dėsiu jai susigrąžinti Tedrosą, aišku? Aš viską sutvarkysiu, Mažę.
Pažadu.
Mažės rauda pritilo ir virto šniurkščiojimu.
- Tikri draugai gali pataisyti padėtį, kad ir kokia ji atrodo blo
ga, - spyrėsi Agata.
- Net raganos kaip Hestera ir Anadilė? - suinkštė Mažė.
Agata palietė jai petį.
- Net raganos.
Mažė lėtai atitraukė rankas nuo veido.
- Sofija tvirtina, kad tu ragana, bet tu mūsų mokykloje nepri
taptum.
Agatai vėl pasidarė bloga.
- Klausyk, kaip tu čia patekai ?- suraukė kaktą ji, rinkdama šo
kolado trupinius Mažei iš plaukų. - Iš vienos mokyklos į kitą kelio
nebėra.
- Aišku, yra. Kaip kitaip Sofija kasnakt čia ateitų?
Agata iš nuostabos peštelėjo Mažei už plaukų.
Požymiai
riokianti nešvarumų upė tekėjo ilgu tuneliu nuo Gėrio iki
K
Blogio mokyklos, tik ties viduriu stovėjo Pražūties kamba
rys. Pabaisa ilgai saugojo pusiaukelę, kurioje skaidrus ežero vanduo
POŽYMIAI 375
virsdavo drumstais griovio maurais. Bet pastarąsias dvi savaites So

fija netrukdoma ateidavo tuneliu į Gėrio mokyklą ir šiąnakt, be
abejo, grįš, kaip žadėjo. Vienintelė Agatos viltis - sulaikyti ją, kol ji
neįžengė į Gėrio mokyklos valdas.
Kabindamasi į tunelio sienas, Agata artinosi prie Pražūties
kambario ir jai vis labiau spaudė širdį. Sofija niekada nekalbėdavo
apie savo bausmę. Gal Pabaisa paliko jai nematomų randų? Gal ją
neįsivaizduojamai įskaudino?
- Palauk, kol jos beveik jį papjaus.
Agata ištempė kaklą ir įtempusi akis žiūrėjo į tunelio gilumą.
- Tedrosas turi manyti, kad tu jį išgelbėjai nuo mirties, - su
skambėjo Anadilės balsas.
Agata suprakaitavusia suknele stūmėsi palei kanalizacijos sieną,
kol pamatė tris šešėlius, tupinčius prie surūdijusių požeminio ka
lėjimo grotų.
-Visi ilgalaimiai manys, kad dėl pasikėsinimo kalta Anadilė,
o ne tu, - tarė Hestera. Jos balsas skardeno pro upės kriokimą. -
Tedrosas manys, kad tu jį išgelbėjai. Manys, kad rizikavai gyvybe.
- Ir tada jis mane pamils? - paklausė trečias šešėlis.
Agata apstulbusi ėmė trauktis atatupsta ir kniubtelėjo.
- Kas čia? - žaibiškai atsisuko Hestera.
Agata pamažu išslinko iš tamsos. Hestera ir Anadilė pašoko.
Trečias šešėlis lėtai atsisuko.
Blausioje šviesoje Sofija atrodė bekraujė, įdubusiais skruostais,
daug liesesnė.
- Mano brangioji Agata.
Agatai išdžiūvo burna.
- Kas čia darosi ?- sugergždė ji.
- Mes padedame princui tesėti pažadą.
- Rengdamos antpuolį ?
- Parodydamos, kaip as jį myliu, - atsakė Sofija.
Iš Pražūties kambario sklido garsus narnėjimas ir cypimas. Aga
ta atšlijo.
- Kas čia?
- Anadilė tobulinasi, - nusišypsojo Sofija. - Ruošiasi Talentų
cirkui.
Agata šoko į priekį pažiūrėti, kas kameroje, bet Hestera ją su
laikė. Dirstelėjusi per petį, Agata išvydo tris milžiniškus juodus
snukius, kyšančius pro grotas ir šiepiančius aštrius kaip skustuvas
dantis. Jie kažką uodė iš tolo.
Ilgalaimio kaklaraištį su išsiuvinėta T.
- Nekaip mato, vargšelės, - atsiduso Sofija. - Vadovaujasi uosle.
Agata išblyško kaip drobė.
- Bet jis... jis Tedroso...
- Žinoma, aš jas sulaikysiu, kol neiškrės nieko blogo. Tik gero
kai jį išgąsdinsiu.
- Bet... bet... jos gali užpulti kitus!
- Ar tu ne to norėjai? Bent sakei, kad nori? Kad rasčiau mei
lę? - nemirksėdama atšovė Sofija. - Deja, po visko, kas nutiko, šis
būdas patikimiausias.
Agata neteko žado.
- Aš tavęs pasiilgau, Agata, - švelniai ištarė Sofija. - Tikrai. - Ji
pakreipė galvą. - Vis dėlto keista. Tą Agatą, kurią pažinojau, labai
nudžiugintų salė negyvų princų.
Dar vienas nuožmus narnėjimas iš požemio. Agata puolė prie
durų, bet Anadilė sugavo ją ir trenkė į sieną...
- Sofija, tu negali taip elgtis! - maldavo Agata, spurdėdama
Anadilės gniaužtuose. - Turi paprašyti jo atleidimo! Tai vieninte
lis būdas viską pataisyti!
POŽYMIAI - 377
Sofija išplėtė akis iš nuostabos. Paskui iš lėto prisimerkė.

- Prieik arčiau, Agata.
Agata išsprūdo Anadilei iš rankų ir žengė į deglų šviesą, krin
tančią iš Pražūties kambario.
- Sofija, paklausyk manęs...
- Tu atrodai... kitaip.
- Ilgalaimiai jau beveik pavakarieniavo, Sofija, - priminė Ana-
dilė, jai pritarė nekantrus niurnėjimas kameroje.
- Sofija, tu gali atsiprašyti Tedroso per Talentų cirką, - pakėlė
balsą Agata, kad perrėktų triukšmą. - Kai ateis tavo eilė pasirody
ti! Tada visi pamatys, kad tu doroji!
- Manau, man labiau patiko senoji Agata, - tarė Sofija, įdėmiai
ją apžiūrinėdama.
- Sofija, aš neleisiu tau pulti mano mokyklos...
- Tavo mokyklos! - suspiegė Sofija taip garsiai, kad Agata su
sigūžė. - Vadinasi, dabar tai tavo mokykla, a? - Ji parodė į maurus
anapus pusiaukelės. - Nori pasakyti, kad ta mokykla mano?
- Ne... žinoma, ne... - išmiksėjo Agata. - Tedrosas supras, Sofi
ja! Jam reikia žmogaus, kuriuo gali pasitikėti!
- O, dabar tu žinai, ko reikia mano princui ?
- Aš noriu, kad jį susigrąžintum!
- Zinai, mano nuomone, tau netinka dabartinė išvaizda, Aga
ta, - tarė Sofija ir žengė artyn.
Agata ėmė trauktis.
- Sofija, aš tavo pusėje...
- Ne, ko gero, visiškai netinka.
Agata paslydo ir pargriuvo. Atsidūrė per colį nuo kriokiančios
upės, ėmė šliaužti tolyn nuo jos ir nustėro. Anadilė su Hestera irgi.
Į jas spoksojo Pabaisa: griozdišką juodą lavoną maurai apraizgė
ir prispaudė prie pylimo, negyvos akys buvo kruvinos.
Agata lėtai pakėlė galvą ir pamatė, kad Sofija žiūri j jj.

- Gėris niekada nenori skaudinti, Agata. Bet kartais meilė ver
čia nubausti piktadarius, pastojančius mums kelią.
Iš viršaus atsklido triukšmas.
- Vakarienė baigėsi, - aiktelėjo Anadilė.
Hestera atitraukė akis nuo Pabaisos.
- Dabar, Anadile! Paleisk jas dabar!
Sutrikusi Anadilė atkišo švytintį pirštą, kad atidarytų kameros
duris.
- Turiu jį perspėti, - suburbuliavo Agata stodamasi, bet kažkas
ją parbloškė.
Agata apsvaigusi pakėlė akis. Ją, prispaudusi krūtinę, ties upės
viduriu laikė Hestera.
- Nesupratai? - sušnypštė ji į ausį. - Tedrosas - jos nemezidė!
Jei Sofijai išryškės požymiai, jos niekas nebesulaikys! Jinai jį už
muš! Mes gelbstime jam gyvybę!
- Ne... nedora... - sušvokštė Agata. - Tai nedora!
Prisiartino Sofija ir įsistebeilijo į ją, persvertą tarp srutų ir ežero.
- Švelniau, Hestera. Tik padėk jai grįžti į jos tikrąją mokyklą...
Agata išgirdo spragtelint užraktą, išvydo milžiniškų padarų, cy
piančių prie grotų, šešėlius...
- Sofija... prašau... nedaryk to...
Sofija pažvelgė jai į akis ir sušvelnėjo.
- Nesirūpink, Agata. Sį kartą laiminga pabaiga man garantuo
ta. - Paskui jos žvilgsnis pasidarė ledinis. - Nes tavęs nebebus, vis
ko nesužlugdysi.
Hestera įstūmė Agatą į glitų purvą. Nešama Blogio mokyklos
link, ji gargė ir spjaudėsi, bergždžiai stengdamasi atmerkti peršin
POŽYMIAI 379
čias akis. Bet kai griovys įsuko ją į srautą, ji aklai ištiesė rankas, pa
lietė šaltą odą... ir įtraukė Sofiją.
Abi mergaitės ėmė grimzti į sūkuriuojančią tamsą. Persigandu
si Agata atstūmė Sofiją ir ėmė kapanotis pusiaukelės ir skaidraus
vandens link. Dirstelėjo atgal ir išvydo tolėliau besiblaškančią ir
skęstančią mauruose figūrėlę. Sofija nemoka plaukti. Agata dusda
ma nusisuko nuo skaidraus vandens ir puolė atgal prie Sofijos. Iš
paskutinių jėgų panėrė, čiupo Sofiją per liemenį ir išvilko į pavir
šių. Jų galvos šokčiojo virš glitėsių toli Blogio pusėje...
- Padėk... - veblėjo Sofija.
- Kabinkis į mane! - sušuko Agata, traukdama ją iš purvo srau
numos.
Ji springo, duso, mataravo rankomis, ieškodama sienos, bet ne
galėjo jos pasiekti su Sofija ant kupros. Arba turi ją paleisti, arba
plaukti prieš srovę.
- Neleisk man paskęsti, - maldavo Sofija.
Agata stipriau ją apkabino ir puolė prie sienos. Nepasiekė, ir
ant jų siūbtelėjo maurai, atplėšdami vieną nuo kitos. Ji paniro, ėmė
graibyti Sofijos, bet sugavo tik jos stiklinę kurpaitę, ir pamatė, kaip
draugė grimzta į tamsą.
Staiga abi užkabino sidabriški kabliai...
Priblokštos mergaitės žvilgtelėjo atgal ir išvydo mirguliuo
jančią bangą, ši išsviedė jas iš dumblo į skaidrų mėlyną vandenį.
Ant keteros jos suvokė, kad gali kvėpuoti, ir pagaliau iškvėpė. Jų
žvilgsniai susitiko, ir Agata pamatė, kad Sofijos veidas liūdnas ir
persigandęs, lygji būtų pažadinta iš baisaus sapno. Bet kai užkerėta
banga jas išskyrė, pasiruošusi mesti atgal į atskiras mokyklas, Agata
plačiai atsimerkė.
Prie jų dūmė pažįstamas šešėlis, juodas ir susikūprinęs. Agata

net suklykti nespėjo, o jis jau pūkštelėjo į bangą ir išplėšė mergai
tes. įsikirtęs į abi ilgais pirštais, šešėlis nuvilko jas nuo pilių prie
ežero kranto. Agata pamatė Sofiją besirangant šešėlio rankose
ir pati ėmė grumtis. Šešėlis buvo nugalėtas ir atleido gniaužtus,
bet draugei puolus prie Agatos jis vėl griebė Sofijai už klubų ir
švystelėjo iš vandens stulbinama jėga. Dusdama iš siaubo, Agata
ėmė plaukti šalin, bet šešėlis šoko prie jos ir nutempė prie aštraus
povandeninės uolos krašto. Ji užsimerkė melsdamasi, kad mirtis
būtų greita, ir tą akimirką pajuto, kaip Mokyklos Direktorius su
leidžia į ją nagus ir sviedžia iš ežero į šaltą nakties orą.
Agata taip žnektelėjo ant žemės, kad pamanė, jog nualps.

Tačiau atsikvošėjo, atsimerkė ir išvydo milžiniškus medžius,
vainikuotus violetiniais erškėčiais. Matyt, ji netoli prie Gėrio mo
kyklos. Agata bandė atsistoti, bet kūną nusmelkė, ir ji vėl susmuko
tižiame purve. Kodėl Mokyklos Direktorius puolė bangą? Kaip jis
galėjo ją išmesti čia nieko nepaaiškinęs ?Jai skaudėjo galvą iš pyk
čio ir suglumimo. Papasakos profesorei Balandėlei, kas atsitiko...
pareikalaus atsakymų...
Bet pirmiausia reikia grįžti į mokyklą.
Agata ištempė kaklą, kad geriau matytų, bet aplink buvo tik tie
didžiuliai medžiai, apjuosti violetinių erškėčių. Matyt, ji netoli gė
lių pievos, kurioje su ilgalaimėmis atsirado pirmą dieną. Bet kur
ežeras? Ji dirstelėjo už nugaros ir išvydo jį spindint pro šakas. Tada
lengviau atsiduso ir ėmė šliaužti į priekį, su kiekviena pėda rauky
damas! iš skausmo, kol priartėjo tiek, kad pamatė aiškiai.
POŽYMIAI 381
Tai buvo ne ežeras. Čia buvo smailiaviršūniai auksiniai vartai

su užrašu: ĮSIBROVĖLIAI NUŽUDOMI. Aukštai už jų žėrėjo
Gėrio mokykla melsvai ir rausvai apšviestais bokštais.
Agata buvo ne mokyklos teritorijoje.
Agata buvo miške.
- Agata! - netoliese sušuko Sofija.
Agata išblyško.
Mokyklos Direktorius paleido jas į laisvę.
Ji pajuto gniuždantį palengvėjimą, paskui ją ištiko baimės prie
puolis. Ji tenorėjo grįžti namo su Sofija. Bet įvykiai kanalizacijoje
ją išgąsdino.
- Agata! Kur tu?
Agata tylėjo. Ieškoti Sofijos? Ar bėgti namo vienai?
Širdis ėmė daužytis. Bet kaip ji dabar gali palikti mokyklą, pa
galiau pajutusi, kad čia jos vieta?
- Agata! Aš čia!
Sofijos balsas skambėjo taip skausmingai, kad ji atsipeikėjo.
„Kas man darosi?“
Draugė teisi. Agata beveik patikėjo, kad čia jos mokykla, jos pa
saka. Ji net ėmė viltis, kad veidas, kurį nuolat mato...
„Blogis irgi turi turėti ribas“, - pasakė Mažė.
Agata paraudo nuo sąžinės priekaištų.
- Sofija, ateinu! - sušuko ji.
Sofija neatsakė. Staiga sunerimusi, Agata ėmė brautis ten, kur
ką tik girdėjo draugės balsą. Gulbės ženklas Mikčiojo tamsoje. Kaž
kas pakuteno jai koją.
Agata žvilgtelėjo žemyn ir pamatė, kad vijoklis su violetiniais
dygliais šliaužia link klubo. Ji nuspyrė erškėtį, bet jis iškart užsika
bino už kitos kojos. Agata atšoko, bet dvi spygliuotos šakos sura
kino jai rankas, dvi apsivyniojo aplink kojas, erškėčių vis daugėjo,
kol jie apraizgė kiekvienąjos kūno lopinėlį. Agata spurdėjo, mėgin
dama ištrūkti, bet erškėčiai prispaudė ją prie žemės it skerdžiamą
ėriuką. Paskui atslinko stora šaka, tamsi, išsipūtusi, ir piktadariškai
užsirangė jai ant krūtinės. Sustojo per colį jai nuo veido ir purpu
rine ietimi ilgai ją apžiūrinėjo. Paskui ramiai ir atsainiai atsilošė ir
kirto jai į gulbę.
Vijoklį perrėžė plienas. Šiltos rudos rankos pakėlė Agatą...
- Laikykis manęs! - sušuko Tedrosas, kapodamas erškėčius
pratybų kalaviju.
Apsvaigusi Agata prisiglaudė jam prie krūtinės, ir jis atsilaikė
prieš dyglių antpuolį, tik kelis kartus sudejavo. Netrukus buvo jo
viršus ir jis nutempė Agatą iš miško prie smailiaviršūnių vartų.
Šie nušvito iš pasididžiavimo ir prasiskyrė, palikdami siaurą takelį
dviem ilgalaimiams. Kai vartai užsitrenkė, Agata pakėlė akis į šlub
čiojantį Tedrosą, į suraižytą iki kraujo jo kūną ir sudraskytus mėly
nus marškinius.
- Nujaučiau, kad Sofija įsigauna per mišką, - sušvokštė jis ir
pakėlė nespėjusią pasipiktinti Agatą ant subraižytų rankų. - Todėl
profesorė Balandėlė leido man su keliomis fėjomis sekti lauko var
tus. Turėjau susiprasti, kad būsi čia ir bandysi ją sugauti pati.
Agata vėpsojo į jį tuščiomis akimis.
- Kvailas sumanymas princesei vienai kautis su ragana, - pasakė
Tedrosas.
Ant jos rausvos suknelės varvėjo princo prakaitas.
- Kur ji? - sugergždė Agata. - Jai niekas negresia?
- Ir nerimauti dėl raganos princesei nederėtų, - atsiliepė Te
drosas, apkabinęs ją per liemenį.
POŽYMIAI 383
Agatai sutirpo širdis.

- Paleisk, - suburbuliavo ji.
- Dar viena nevykusi princesės mintis.
- Paleisk mane!
Tedrosas pakluso, ir Agata atsitraukė.
- Aš ne princesė! - kirto ji, taisydamasi apykaklę.
-Jei taip nori, - atsakė princas, nudurdamas akis.
Agata irgi pažiūrėjo žemyn ir išvydo supjaustytas kojas ir skais
čiai raudonus trykštančio kraujo krioklius...
Tedrosas nusišypsojo.
- Vienas... du... trys...
Ji nualpo jo glėbyje.
- Tikrai princesė, - tarė Tedrosas.
Jis nunešė ją prie šešių fėjų, žaidžiančių ežere, ir sustojo kaip
įbestas. Negyvoje žolėje klūpojo Sofija kruvinais juodais marški
niais. Ji pakėlė akis.
- Agata?
- Tu! - sušnypštė Tedrosas.
Sofija pastojo jam kelią ir ištiesė rankas.
- Atiduok ją man. Aš ją pasiimsiu.
-Tu kalta! - užsipuolė ją Tedrosas, stipriau apkabindamas
Agatą.
- Ji išgelbėjo man gyvybę, - sušnibždėjo Sofija. - Ji mano draugė.
- Princesė negali draugauti su ragana!
Sofija užsiplieskė, jos pirštas nušvito rausvai. Tedrosas laiku pa
matė, ir jo pirštas iškart nušvito auksu, pakilo ginti...
Sofijos veidas iš lėto suglebo. Pirštas užgeso.
- Nežinau, kas man atsitiko, - sušnibždėjo ji proverksmiais.
384 — - GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Nė nebandyk, - sukriokė Tedrosas.

- Mokykla kalta, - kūkčiojo Sofija. - Ji mane pakeitė.
- Traukis man iš kelio!
- Prašau... atleisk man šį kartą!
- Traukis!
- Leisk man įrodyti, kad aš doroji!
- Aš tave perspėjau, - tarė Tedrosas ir puolė į priekį...
- Tedrosai, aš atsiprašau! - sušuko Sofija, bet jis nustūmė ją į
šoną ir nudrožė toliau.
- Dorieji adeidžia, - sušnibždėjo kažkas.
Tedrosas sustojo. Jis pažvelgė į leisgyvę Agatą sau prie krūtinės.
- Tu jai pažadėjai, Tedrosai, - tyliai pasakė Agata.
Jis priblokštas įsistebeilijo į ją.
- Ką? Ką tu kalbi...
- Veskis ją į pilį, - tarė Agata. - Parodyk visiems, kad ji tavo
princesė per pokylį.
- Bet ji... ji...
- Mano draugė, - tarė Agata, žiūrėdama priblokštai Sofijai į akis.
Tedrosas vedžiojo akis nuo vienos prie kitos.
- Ne! Agata, paklausyk...
- Tesėk žodį, Tedrosai, - tarė Agata. - Tu privalai.
- Negaliu... - meldė jis.
- Adeisk jai. - Agata pažvelgė jam tiesiai į akis. - Dėl manęs.
Tedrosas užsikirto, jo įtūžis išblėso.
- Eik, - tarė Agata, verždamasi jam iš glėbio. - Aš grįšiu su fė
jomis.
Nelaimingas Tedrosas nusiplėšė mėlynų marškinių draiskalą ir
užmetė jai ant virpančių rausvų pečių. Dar žiojosi ginčytis...
POŽYMIAI 385
- Eik, - paliepė ji.

Tedrosas negalėjo į ją žiūrėti ir piktai nusisuko... sužeista koja
sulinko. Prišoko Sofija ir atkišo jam petį atsiremti, tuoj apkabino
princą per krūtinę. Sis atšoko jai prisilietus.
- Prašau, Tedi, - sušnibždėjo Sofija pro gėdos ašaras. - Aš pa
žadu pasikeisti.
Tedrosas ją atstūmė, iš paskutiniųjų stengdamasis nepargriūti.
Bet paskui pamatė už Sofijos Agatą, ir jos žvilgsnis jam priminė
pažadą.
Tedrosas kovojo su savim... bandė įrodinėti sau, kad pažadus ga
lima laužyti... bet žinojo tiesą. Susmuko Sofijai prie krūtinės.
Nustebusi Sofija padėjo jam eiti, bijodama ištarti bent žodį. Te
drosas atsigręžė į Agatą užpakalyje: suglebusi iš palengvėjimo, ši
spūdino paskui juos niekieno neprilaikoma. Princas atsiduso, susi
taikydamas su likimu, ir nušlubavo įsikibęs Sofijai į parankę. Šioji
iš visų jėgų tempė jį prie ežero, švokšdama ir šnarpšdama, kol paju
to, kad Tedrosas paklūsta jos rankoms. Droviai žvilgtelėjusi į jį pro
ašaras nusišypsojo, dailiame veidelyje atsispindėjo atgaila. Galop ir
princas nenoromis jai šyptelėjo.
Iš debesų išplaukė mėnulis ir užliejo juos apvalančia šviesa. Kai
juodu su Sofija apsikabinę priėjo prie ežero, Tedrosas pažvelgė į
jųdviejų šešėlius, žengiančius koja kojon, į savo batus prie jos stikli
nių kurpaičių, į kruviną savo atspindį raibuliuojančiame vandeny
je, švytintį greta... bjaurios senos raganos.
Siaubo apimtas Tedrosas pasisuko, bet išvydo tik gražiąją Sofi
ją, atsargiai vedančią jį į Gėrio mokyklą. Vėl dirstelėjo į ežerą, bet
vanduo susidrumstė. Jam pašiurpo oda.
- Negaliu... - sunkiai ištarė ir ištrūko.
- Tedi? - aiktelėjo Sofija.

Jis nusvirduliavo atgal ir pakėlė ant rankų Agatą, o ši iš nuosta
bos užsikosėjo.
- Tedi, ką aš padar... - Sofija išblyško.
- Traukis nuo mūsų! - tarė jis, spausdamas Agatą prie krūti
nės. - Traukis nuo mūsų abiejų!
- Mūsų? - sukliegė Sofija.
- Tedrosai, palauk... - meldė Agata. - O kaipgi...
- Tegu susiranda kelią į Blogio mokyklą, - atšovė princas ir pa
kėlė švytintį pirštą, kviesdamas fėjas.
Priblokšta Sofija susigūžė. Agata Tedroso glėbyje, paraudusi iš
graužaties, žiūrėjo į draugę. Bet draugės veide adaidumo nematė -
jis buvo pritvinkęs žvėriško įniršio ir neapykantos...
-PAŽVELK Į JĄ!
Virš ežero nuskardėjo aidas.
Agata išbalo kaip drobė.
-JI RAGANA! - spiegė Sofija.
Tedrosas lėtai atsisuko, jo žvilgsnis įsiskverbė į jos sielą.
- Žvelk giliau, - teatsakė jis.
Sofija su siaubu žiūrėjo, kaip fėjos sūkuriuoja aplink abu ilgalai-
mius. Agatos išraiška Tedroso glėbyje buvo lygiai tokia pat.
Nes dabar Sofija suprato, kad jos abi iš pat pradžių pateko į tin
kamą mokyklą.
Žiūrėdama, kaip fėjos neša Agatą sujos princu, Sofija sustingusi
stovėjo ant ežero kranto, sunkiai alsuodama, vieniša tamsoje. Rau
menys iš įtampos susimetė į gumbus, pirštai traškėdami susigniau-
žė į kumščius. Kraujas užvirė ir kunkuliavo krūtinėje, kūnas degė,
ir tą akimirką, kai jai atrodė, kad užsiliepsnos, smakrą nusmelkė
skausmas. Sofija palietė jį.
POŽYMIAI
Kažkas atsirado.
Pirštai šliaužiojo smakru bandydami suprasti, kol ji pajuto į
ranką tykštant lašus. Žengtelėjo atgal, nes pakilusi banga ją apgau
bė tamsa...
Sofija, apsivėlusi maurais, įlėkė pro 66 kambario langą.
Hestera su Anadile pašoko nuo lovų.
- Mes visur tavęs išieškojom... kur buvai ?
Užsidengusi ranka veidą, Sofija pro jas nušliaužė prie paskuti
nės veidrodžio šukės ant sienos ir nustėro.
Ant smakro buvo išdygusi stora juoda karpa.
Sofija karštligiškai ją krapštė ir rovė, paskui pamatė atspindyje
kambario drauges, abi išbalusias kaip popierius.
- Požymiai, - žioptelėjo jos.
Drebėdama, visa varvėdama, Sofija nulėkė laiptais į kabinetą
viršutiniame aukšte ir švytinčiu pirštu išmušė duris.
Ledi Leso išpuolė iš miegamojo vienais naktiniais, irgi atkišusi
pirštą. Sofija žiopčiodama iškart pakilo į orą.
Ledi Leso nuleido ranką, ir Sofija iš lėto susmuko ant grindų.
Mokytoja, išplėtusi akis, prislinko prie Sofijos ir suėmė jos kretan
čią galvą aštriais raudonais nagais.
- Kaip tik prieš Talentų cirką, - tarė ji, glostydama pirštais iš
pampusią juodą karpą. - Padarysime ilgalaimiams staigmeną.
Sofija spardėsi, ieškodama žodžių...
- Kartais pakalikai pažįsta mus geriau negu mes patys, - nusi
stebėjo ledi Leso.
Sofija papurtė galvą, nieko nesuprasdama.
Jos ausį palietė mokytojos lūpos.
- Pakalikas tavęs laukia.
Kai pilių deglai užgeso, šešėlį, drožiantį per Mėlynąjį mišką, ap
švietė tik pilnatis. Užsimetusi juodą gyvačių odos apsiaustą, Sofija
šveitė pro paparčius ir ąžuolus nesuvaldomai drebėdama. Priėjusi
prie milžiniško akmeninio šulinio, ji ėmė visu kūnu daužytis į už
verstą ant rentinio akmenį, kol šis pajudėjo. Įlipusi į kibirą, ji ėmė
leistis į tamsą. Pagaliau dugną apšvietė mėnulio spindulys.
Prie lygios pieno baltumo sienos laukė Grimas purvinais
skruostais ir sparnais. Ant sienų aplink jį raudonais kaip krau
jas lūpdažiais buvo pripiešta veidų. Tas pats veidas, kurio ji neį
stengė įžiūrėti sapnuose. Bet čia, nakties tamsoje, jos nemezidė
turėjo vardą.
Ir jis nebuvo Tedrosas.
Talentų cirkas
profesorės Balandėlės kabinetą, - įsakė fėjoms Tedrosas,

su Agata skraidinamas padange.
- l
Paskui juodu driekėsi kruvinas pėdsakas.
- į mano kambarį, - įsakė Agata ją nešančioms fėjoms.
- Bet tu sužeista, - tarė princas drebėdamas.
-Jei papasakosime, kas nutiko, bus
tik blogiau, - paaiš
kino Agata.
Fėjos juos išskyrė.
- Palauk! - sušu
ko Tedrosas.
- Niekam nie
ko nesakyk! - atsi
liepė Agata, toldama
prie rausvų smailių.
- Ar būsi Talen
tų cirke? - sušuko Tedro
sas, velkamas link žydrų...
Bet Agata neatsakė, ir jis su fėjomis netrukus virto šviesiais taš

keliais.
Kai fėjos pakėlė ją į tamsų dangų, ji nusiminusi ir apkvaišusi
pažvelgė į sidabrinį bokštą, metantį šešėlį ant užutekio. Mokyklos
Direktorius jas perspėjo. Jis matė, kas jos tokios.
Ji apsivyniojo kruvinais Tedroso marškiniais, nes fėjos kilo vis
aukščiau, o vėjas buvo atšiaurus. Bet Agata, žiūrėdama į žibintais
apšviestus langus su siluetais, besirengiančiais pokyliui, pajuto, kad
kaltė ir nuostaba virsta pykčiu.
„Piktadariai - mums artimiausi žmonės.“
Piktadariai, apsimetantys geriausiais draugais.
O taip, ji dalyvaus Talentų cirke.
Nes Seideris teisus.
Tai ne Sofijos pasaka.
Ojos.
- Vadinasi, antpuolio vis dėlto nebuvo? - paklausė profesorė Plu

kė, gurkšnodama garuojantį sidrą.
Stovėdama prie kabineto lango, profesorė Balandėlė žiūrėjo į
Mokyklos Direktoriaus bokštą, saulėlydžio nudažytą raudonai.
- Profesorius Špaga sako, kad berniukai nieko nerado. Tedrosas
pusę nakties veltui naršė teritoriją. Gal toks ir buvo Sofijos suma
nymas. Neleisti mūsų geriausiems žaidėjams išsimiegoti.
- Mergaitės praeitą naktį irgi beveik nemiegojo, - pasakė pro
fesorė Plukė, šluostydama sidrą nuo gulbės ant kupranugarių vilnų
naktinių marškinių. - Tikėkimės, kad jos neatrodys baisiai, kai vai
kinai ateis jų kviesti į pokylį.
- Ko jis bijo, ką mes pamatysim? - tarė profesorė Balandėlė,
stebeilydama į bokštą. - Kokia prasmė ruošti mokinius Išbandy
mui, jei mes negalime jų stebėti ir palaikyti ?
TALEN TŲ CIRKAS
- Nes mūsų nebus miške, Klarisa.

Profesorė Balandėlė atsisuko nuo lango.
- Todėl jis mums ir uždraudė kištis, - tarė profesorė Plukė. -
Kad ir kokie vaikai žiaurūs vienas kitam, niekas jų neparuoš nepa
prastam pasakos žiaurumui.
Profesorė Balandėlė valandėlę tylėjo.
- Tau reikia eiti, mieloji, - pagaliau tarė.
Profesorė Plukė pažvelgė j saulėlydį ir pašoko.
- O Viešpatie! Būčiau sėdėjusi su tavim kiaurą naktį! Ačiū už
sidrą. - Ji nuplaukė prie durų...
- Ema.
Profesorė Plukė atsisuko.
- Ji mane gąsdina, - prisipažino profesorė Balandėlė. - Ta mer
gaitė.
- Tavo mokiniai pasiruošę, Klarisa.
Profesorė Balandėlė nenuoširdžiai nusišypsojo ir linktelėjo.
- Netrukus išgirsime jų pergalingus šauksmus, tiesa?
Ema pasiuntė jai oro bučinį ir uždarė duris.
Profesorė Balandėlė žiūrėjo, kaip saulė grimzta už horizonto.
Dangus sutemo, ir ji išgirdo spragtelint užraktą. Skubiai nuėjo prie
durų ir patraukė už rankenos... paskui sprogdino burtų lazdele,
šaudė iš piršto... Bet jas buvo uždaręs kur kas didesnis burtininkas
negu ji.
Jos veidas persikreipė iš susijaudinimo, paskui pamažu nurimo.
- Nieko jiems neatsitiks, - tarė kiūtindama į miegamąjį. - Nie
kada nenutikdavo.
Pokylio išvakarėse aštuntą vakaro mokiniai įėjo į Pasakų teatrą ir

pamatė, kad tokia proga jis užkerėtas. Virš abiejų pusių plūduriavo
po sietyną su dešimčia gulbės pavidalo žvakių, Gėrio mokyklai jos

degė baltai, o Blogio - melsvai juodai. Tarp sietynų, apšviesta lieps
nelių, spindėjo plieninė Cirko karūna su septyniais ilgais aštriais
smaigaliais, laukdama šio vakaro nugalėtojo.
Pirmos atėjo ilgalaimės, pasiruošusios kvietimui j pokylį, spal
vingomis vakarinėmis suknelėmis ir droviomis šypsenomis. Jos
įžengė pro vakarines duris, mojuodamos vėliavomis su baltomis
gulbėmis ir plakatais, skelbiančiais - GĖRIO KOMANDA! Sti
klinės gėlės kaipmat apipurškė jas kvepalais, o krištoliniai frizai
atgijo.
- Sveika, dailioji mergele, ar tavo talentas laimės mums karū
ną? - sušvokštė krištolinis princas, kaudamasis su slibinu, spjau
dančiu karštą rūką.
- Girdėjau, mažoji Sofija gana grėsminga. Ar galėsit ją įveik
ti ?- įsiterpė krištolinė princesė prie žėrinčio ratelio šalia jo.
- Aš nepatekau į komandą, - prisipažino Kiko.
- Visada kas nors nepatenka, - atsiliepė princas ir perdūrė sli
biną.
Pro rytines duris kriokdami įsiveržė niekadariai, mosuodami
šlykščiais plakatais, šiuose buvo iškeverzota: BLOGIO KOMAN
DA! Hortas taip uoliai mojavo vėliava su juoda gulbe, kad nudau
žė nuo lubų stalaktitus, ir niekadariai išlakstė slėptis. Bėgdamas
atsisėsti, Hortas apžvelgė apdegusias sienas, kuriose kraipėsi pabai
sų, ryjančių valstiečius, ir raganų, kepančių vaikus, šešėliai, o suolų
frizai atgijo. Iš medžio išdrožti princai klykė piktadariams juos ba
dant, visur tiško juodas kraujas.
- Kas tai padarė? - išvertė akis aptaškytas Hortas.
- Mokyklos Direktorius, - atsakė Ravanas ir užsikimšo ausis
nuo klyksmų. - Nieko nuostabaus, kad jis čia neįleidžia mokytojų.
T A LEN TŲ CIRKAS 393
Lydimi vilkų ir fėjų, paskutiniai atvyko ilgalaimiai ir niekada

rės. Jie irgi susijaudino išvydę, kad salėje nėra suaugusiųjų. Rodos,
tik Tedrosui tai nepadarė įspūdžio. Jis įsiūbavo pats paskutinis -
gelsvai baltomis kelnėmis, su žaizda krūtinėje, matoma pro skais
čiai mėlynus nesuvarstytus marškinius, veidą buvo nusėję raudoni
įdrėskimai. Jis apžvelgė ilgalaimių vietas, kažko ieškodamas, paskui
nusivylęs susmuko ant kėdės.
Žiūrėdama į jį, Hestera įsitempė.
- Kur Sofija? - sušnypštė ji Anadilei, nekreipdama dėmesio į
piktus toliau sėdinčios Mažės žvilgsnius.
-Ji neparėjo iš Leso! - sušnibždėjo Anadilė.
- Gal Leso ją išgydė ?
- O gal požymiai dar labiau išryškėjo?Ji gali užpulti Tedrosą!
-Jis neturi jokių požymių, Ani, - tarė Hestera, žiūrėdama į
princą. - Kai piktadariui pasireiškia požymiai, jo nemezidė stiprėja!
Ir tikrai - Tedrosas, susmukęs ant kėdės, buvo papilkėjęs ir nu
silpęs.
Anadilė įsistebeilijo į jį.
- Tai kas tada Sofijos nemezidė, jei ne jis ?
Joms už nugaros atsidarė ilgalaimių durys, ir į Pasakų teatrą
įplaukė princesė, už kurią gražesnės jos kaip gyvos nebuvo regė
jusios.
Ji vilkėjo tamsiai mėlyną kaip vidurnaktis suknelę, žėrinčią
trapiais auksiniais lapais, įkandin driekėsi ilgas aksominis šleifas.
Žvilgūs juodi kaip juodmedis plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir
papuošti žydrų orchidėjų diadema. Rubino pakabutis ant balto
kaklo atrodė kaip kraujo lašas sniege. Didelių tamsių akių šešėliai
buvo auksiniai, o lūpos padažytos rasotos rožės spalva.
- Trimestro gale ne laikas priimti naujus mokinius, - tarė Te
drosas, negalėdamas nuo jos atplėšti akių.
- Ji ne naujokė, - atsiliepė greta sėdintis Čadikas.

Tedrosas išvydo iš po suknelės kyšant juodus batus ir užspringo.
Šelmiškai šypsodamasi, Agata praėjo pro suakmenėjusią Bea
tričę, varvinančius seilęvaikinus, staiga išsigandusias dėl savo poros
mergaites ir įsitaisė šalia Kiko, šios akys net ant kaktos išsprogo.
-Juodoji magija? - sucypė Kiko.
- Gražinimosi kambarys, - sušnibždėjo Agata ir pamatė, kad
Sofijos vieta tuščia.
Išvydo, kad Tedrosas irgi tai pastebėjo. Jis atsisuko ir jo didelės
mėlynos akys sugavo jos žvilgsnį.
Anapus navos Hestera su Anadile viską suprato ir išbalo.
- Sveiki atvykę į Talentų cirką.
Mokiniai pakėlė akis ir pamatė scenoje baltąjį vilką. Saliajo ple
veno fėja.
- Šįvakar įvyks dvidešimt dvikovų, - subaubė jis. - Pasirodys
dešimtą vietą užimantis ilgalaimis, o po jo - dešimtą vietą užiman
tis niekadarys. Mokyklos Direktorius pagerbs nugalėtoją ir viešai
nubaus nugalėtąjį.
Mokiniai ėmė nekantriai žvalgytis. Vilkas prunkštelėjo ir kal
bėjo toliau:
- Paskui pasirodys devinta pora, aštunta pora ir taip toliau iki
pirmą vietą užimančios poros. Po cirko tas, kurio talentas, Moky
klos Direktoriaus nuomone, bus įspūdingiausias, iškovos Talentų
cirko karūną, o jo mokykla - Pasakų teatrą metams.
Gėrio mokykla skandavo: MŪSŲ! MŪSŲ! Niekadariai atita
rė: JAU NEBE! JAU NEBE!
- Vien todėl, kad nėra mokytojų, nesielkite kaip galvijai, - su
urzgė vilkas, o fėja pritariamai sutilindžiavo. - Apkulsiu princesę
ar dvi, jei prireiks, kad greičiau iš čia išsigaučiau.
TALEN TŲ CIRKAS 395
Ilgalaimės aiktelėjo.
- Jei kilo klausimų, niekas j juos neatsakys. Jei norite į tualetą,
darykite į kelnes, - subaubė vilkas. - Nes durys užrakintos, o cirkas
jau prasideda.
Agata su Tedrosu lengviau atsiduso. Hestera su Anadile irgi.
Nesvarbu, ką jie šiandien pamatys, juk Sofija nesivaržys.
Pirmus keturis pasirodymus laimėjo ilgalaimiai, ir Mokyklos

Direktorius nubaudė nenaudėlius. Bronė ėmė žagsėti drugiais,
Arachnė po visą teatrą aklai vaikėsi sprunkančią akį, smailios Vek-
so ausys išsipūtė kaip dramblio, ir visi jie tapo nematomo cirko tei
sėjo, kuriam, regis, buvo malonu bausti nedorėlius, aukomis.
Pamačius, kad užgeso dar viena nenaudėlių žvakė, Agatai pasi
darė silpna. Dar trys dvikovos, ir ateis jos eilė.
- Koks tavo talentas? - niuktelėjo Kiko.
- Ar mokėjimas dažytis - talentas? - paklausė nesmagi Agata,
pastebėjusi, kad ilgalaimiai vis dar žvilgčioja į ją su pagarbia baime.
- Nesvarbu, kaip jie į tave žiūri, Agata! Nė vienas princas ne-
kvies į pokylį merginos, kuri pralaimėjo nedorėliui!
Agata sustingo. Galvą užplūdo tūkstančiai miglotų minčių, bet
svarbi buvo tik viena. Jei niekas jos nepakvies... ji iškris.
Agatos kvėpavimas padažnėjo. Ji nusisuko į sceną. Jai reikia ta
lento dabar.
- Pasirodo niekadarys Ravanas! - pranešė vilkas, ir feniksas, iš
drožtas scenos priekyje, nušvito žaliai.
Ravanas riebaluotais juodais gaurais ir didžiuliais juodais vyz
džiais spigino į žiovaujančius ilgalaimius: šie tikėjosi dar vieno
nykaus užkeikimo ar monologo. Niekadarys linktelėjo kambario
bendrams, šie iš po suolo išsitraukė būgnus ir ėmė mušti. Ravanas
pradėjo šokinėti nuo vienos kojos ant kitos, paskui žaibiškai mėtyti
rankas, ir nespėjo niekadariai atsikvošėti, o vienas geriausių nedo
rėlių jau...
-Jis šoka? - išsižiojo Hestera.
Būgnai dundėjo vis greičiau, Ravanas trypė vis garsiau, jo akys
piktavališkai paraudonavo.
- Raudonos nenaudėlio akys, - sumurmėjo Tedrosas. - Atrado
Ameriką...
Staiga šaižiai trakštelėjo. Iš pradžių žiūrovai pamanė, kad traška
Ravano kojos, paskui suprato, kad galva, nes šalia vienos atsirado
kita. Jis vėl ėmė trypti, pasirodė trečia, paskui ketvirta, penkta,
kol jam ant kaklo išsirikiavo dešimt niurnančių galvų, net šleikštu
buvo žiūrėti. Būgnai kurtinamai dundėjo, Ravanas trypė vis grei
čiau, galop liuoktelėjo nuo scenos, pritūpė, plačiai išskėtęs kojas,
iškišo dešimt išbrinkusių liežuvių ir užsiliepsnojo.
Niekadariai pašoko, paklaikusiai rėkdami.
- Kas padarys geriau? - iškošė Ravanas, išniręs iš dūmų viena
galva.
Agatai neprasprūdo pro akis, kad Blogio sargams vilkams jo
pasirodymas įspūdžio nepadarė. Tačiau fėjos susijaudinusios ūžė.
„Gal jos susilažino, kas laimės?“ - pamanė ji ir vėl ėmė laužyti gal
vą, koks gi jos talentas. Kiekvienas vėlesnis niekadarys pasirodyda
vo vis geriau, o ji, priešingai nei iki šiol laimėję ilgalaimiai, negali
raityti kaspinų, fechtuotis ar kerėti gyvačių. Kaip jai įrodyti, kad
yra doroji?
Agata pamatė, kad Tedrosas vėl spokso į ją. Tas žvilgsnis tvėrė
už paširdžių, gniaužė kvapą. Ji visą laiką manė, kad laiminga pabai
ga - su Sofija grįžti namo. Klydo. Laiminga pabaiga jos laukia čia,
šiame stebuklingame pasaulyje. Su savo princu.
Ji nuėjo ilgą kelią nuo kapinių.

Dabar turi savo pasaką. Gyvena savo gyvenimą.
Tedrosas negalėjo atplėšti nuo jos akių. Jos viltingai švietė, lyg
daugiau pasaulyje nieko nebūtų.
„Jis tavo“, - pažadėjo atspindys, apsirengęs kaip ji dabar. Ji nuė
jo į Gražinimosi kambarį, vildamasi pasijusti kaip princesė, kuri jai
šypsojosi ant tilto.
Bet kodėl ji nesišypso? Kodėl ji vis dar galvoja apie...
Sofiją?
Tedrosas nusišypsojo linksmiau ir, pridengęs delnais burną,
vien lūpomis paklausė: „Koks tavo talentas?“
Agatai širdis nusmuko į kulnis. Tuoj ateis jos eilė.
- Pasirodo ilgalaimis Cadikas! - paskelbė baltasis vilkas, ir fe
nikso drožinys suspindo auksu.
Niekadariai ėmė švilpti ir apmėtė Cadiką avižine koše. Blogio
puošmenos irgi nesnaudė: ugnies paliktos ant sienų žymės pavaiz
davo jį mušamą, deginamą, kertama galva, o piktadariai, išdrožinė
ti suoluose, apšaudė jį šipuliais ir sakais. Cadikas sunėrė ant plačios
krūtinės šviesiais plaukeliais apaugusias rankas ir ramiai šypsojosi.
Paskui išsitraukė lanką ir paleido į suolus strėlę. Ji įdrėskė nieka
dariams ausis ir sprandus, atšoko nuo jų, atsitrenkė į sieną, nublu
kindama apsvilimo žymes, ir pervėrė visus ligi vieno drožinius, šie
choru sudejavo ir nutilo.
Blogio sietyne užgeso dar viena žvakė.
Ravano šypsena irgi užgeso. Nematoma jėga iškart pakėlė jį
aukštyn. Ravano nosis virto kiaulės šnipu, iš užpakalio prasikalė
uodega ir, garsiai sukriuksėjęs, jis nudribo navoje.
- Ilgalaimiai laimi, - išsišiepė vilkas.
39$ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Keista, pamanė Agata. Kodėl jis nori, kad jo saugomi globoti

niai pralaimėtų?
- Dar dvi poros, ir tavo eilė! - sušnibždėjo Kiko.
Agatai susimezgė širdis. Negalėjo susikaupti, nes mintys blaškė
si nuo Sofijos prie Tedroso, nuo džiaugsmo prie kaltės. „Talentas...
Galvok apie talentą...“Ji negali atsimainyti, nes tebegalioja moky
tojų burtai, negali ir kitaip kerėti - visi geriausi įvaldyti jos kerai
yra nedorėlių.
- Tiesiog pašauksiu kokį paukštelį, - sušnibždėjo ji, stengda
masi prisiminti Urnos pamokas.
- Bet kaip paukštelis įskris? - paklausė Kiko, linktelėdama į
užrakintas duris.
Agata nusilaužė ką tik susitvarkytą nagą.
Anadilės talentai buvo užrakinti Pražūties kambaryje, todėl
ji bandė užkeikimu atidaryti duris, bet burtų neįveikė, todėl už
bausmę ją užpuolė pulkas skydablakių. Paskui į sceną varžytis išėjo
Hortas su Beatriče. Po Išbandymo jis nuolat kilo į aukštesnes vie
tas, trokšdamas pasirodyti per Talentų cirką, kad pelnytų pagarbą.
Bet kad ir kaip dabar beveik visą skirtą jam laiką - keturias minu
tes - scenoje kriokė ir švokštė, plaukai iš krūtinės nelindo.
- Aš gerbčiaujį, jei nuliptų nuo scenos ir atsisėstų, - subambėjo
Hestera, ir niekadariai Hortą nušvilpė.
Tačiau laikui baigiantis Hortas nuožmiai krioktelėjo, net su
braškėjo sprandas, suaimanavo, ir jo krūtinė išsipūtė, jis aiktelėjo
ir jo skruostai papurto. Jis kraipėsi, raitėsi, trūkčiojo ir, žvėriškai
sukaukęs, išsinėrė iš drabužių.
Visi priblokšti atsilošė.
Hortas iš aukšto nužvelgė visus. Išvirtusius raumenis dengė
tamsiai rudas kailis, aštriadantis snukis buvo drėgnas ir ilgas.
T ALEN TŲ CIRKAS 399
-Jis... vilkolakis? - aiktelėjo Anadilė.

- Vilkatas, - atsakė Hestera, nuvijusi prisiminimą apie Pabaisos
lavoną. - Gali valdyti virsmo vilku procesą.
- Matot? - suurzgė Vilkas Hortas. - Matot?
Staiga jo išraiška pasikeitė: jis pirstelėjęs supliuško ir nėrė į už
kulisius prisidengti lieso beplaukio kūno.
- Atsiimu žodžius apie proceso valdymą, - tarė Hestera.
Tačiau niekadariai vis tiek manė laimėję. Tada į sceną išbėgo Be
atričė rausvai oranžine suknele su keliais kliošiniais sijonais, spaus
dama glėbyje paprastą baltą triušiuką, ir padainavo smagią, lengvai
įsimenamą dainelę, kuriai netrukus pritarė visi ilgalaimiai:
Galiu aš elgtis negarbingai,

Šiurkšti galiu aš būti,
Bet meilės ištikta tampu švelni it pakalnutė.
Kas dūsavo šalia viltingai,

Kas ištikimas buvo?
Svajojau tik apie tave, nejaugi viltys žlugo?
Aš ne tuščia, ne savanaudė,
Ne džiaugsmo blyksnis menkas.
0, Tedrosai, ar neverta aš tavo rankos?
- Pokylyje juodu bus gražiausia pora, tiesa? - pasakė Kiko Aga

tai ir atsiduso.
Pamačiusi, kad galiausiai net Tedrosas uždainavo, pralinksmin
tas tokio nuoširdaus atsidavimo, Agata irgi nenoromis nusišypso
jo. Širdies gilumoje Beatričė turi trupinėlį Gėrio. Tereikia talento
jam atskleisti.
Agata sumirksėjo ir pamatė, kad Tedrosas jai šypsosi, lyg būtų

įsitikinęs, kad jos talentas daug didesnis. Vertas Kameloto rūmų
valdovo. Šitaip jis kadaise žiūrėjo į Sofiją, kai ši dar nebuvo jo
apvylusi.
- Niekadarė Hestera prieš ilgalaimę Agatą! - paskelbė baltasis
vilkas.
Hortas buvo nubaustas dygliatriušio spygliais.
Agatai pasidarė silpna. Jos laikas baigėsi.
- Sofijos nėra, taigi Hestera - mūsų paskutinė viltis, - sužagsė-
jo Bronė, ir jam iš burnos išplazdėjo dar vienas drugių būrys.
- Atrodo, ji taip nemano, - susiraukė drambliaausis Veksas,
žiūrėdamas, kaip Hestera kėblina į sceną.
Netrukus paaiškėjo kodėl. Hestera paleido velnią, bet šis įsten
gė tik kartą tvykstelėti aprūkusiu žaibu ir vėl dingo jos kakle. Hes
tera skausmingai užsikosėjo, graibstydamasi už širdies, lyg tokios
nedidelės pastangos būtų pakirtusios jos jėgas.
Hestera pasidavė be mūšio, bet jos komanda neketino taip len
gvai pralaimėti. Gresiant nesėkmei, piktadariai paprasčiausiai pa
keitė taisykles. Agata įžengė į sceną, karštligiškai laužydama galvą,
kokį turi talentą, ir išgirdo kuždesį: „Padaryk tai! Padaryk!“ Paskui
Mažės balsą: „Ne!“
Ji atsisuko pačiu laiku ir pamatė, kad nedorėliai susigrūdę prie
raudono „Burtų“vadovėlio. Veksas atkišo raudonai švytintį pirštą,
sušuko užkeikimą, ir Agata sustingo, paskui griuvo be sąmonės.
Vienintelis garsas teatre buvo stalaktitas, lėtai traškantis palu
bėje.
Jis nukrito.
Tedrosas griebė Veksui už nulėpusių ausų. Bronė čiupo Tedro-
sui už apykaklės ir sviedė į sietyną. Mokiniai išlakstė nuo krintan
T ALEN TŲ CIRKAS 401
čių žvakių, o šios uždegė navą. Ilgalaimiai puolė prie niekadarių

suolų, o niekadariai apmėtė juos degančiais drugeliais iš po Bro
nės suolo.
Agata lėtai užlipo ant scenos ir pamatė, kad ilgalaimiai ir nieka
dariai, atskirti liepsnojančios navos, svaidosi batais ir kurpaitėmis.
Kur sargybiniai? - toptelėjo jai.
Per dūmus ji pamatė, kad vilkai muša niekadarius, o fėjos di
deliu greičiu trenkiasi į ilgalaimius, taip tik plėsdamos gaisrą fėjų
dulkėmis. Agata nusišluostė akis ir vėl pažiūrėjo. Vilkai ir fėjos...
skatina peštynes ?
Paskui ji išvydo elfą, kandžiojant} visas dailias mergaites iš eilės.
Aš nenoriu mirti.
Aš irgi nenorėjau^ - atsakė baltasis vilkas.
Ir Agata akimirksniu suprato.
Ji mostelėjo švytinčiu pirštu, navoje tvykstelėjo žaibas, ir visi
priblokšti sustingo.
- Sėskitės, - įsakė ji.
Visi pakluso, net vilkai su fėjomis susigėdę grįžo į navą.
Agata įdėmiai žiūrėjo į abiejų mokyklų sargus.
- Mums atrodo, kad žinome, kieno esame pusėje, - prabilo ji
nuščiuvusiame teatre. - Mums atrodo, kad žinome, kas esame. Mes
draskome gyvenimą į Gėrį ir Blogį, į grožį ir bjaurumą, skirstome į
princeses ir raganas, skiriame tiesą ir melą.
Ji įsmeigė akis į besikandžiojantį elfą.
- O gal yra ir tarpinių dalykų?
Elfas pažvelgė į ją pilnomis ašarų akimis.
„Panorėk“, - pamanė ji.
Persigandęs elfas papurtė galvą.
„Tau tereikia panorėti“, - maldavo Agata.
Elfas kovojo su savim rydamas ašaras.

Paskui Agata išgirdo jo mintis - kaip žuvų, kaip chimeros.
„Parodyk jiems...“ - išgirdo ji pažįstamą balsą.
„Parodyk jiems tiesą...“
Agata liūdnai nusišypsojo jam: „Noras išpildytas.“
Ji ištiesė ranką. Ir staiga iš sustingusių fėjų ir vilkų kūnų viršun
pliūptelėjo vaiduokliška melsva šviesa.
Pritrenkti mokiniai prisimerkę žiūrėjo į vėles, plūduriuojančias
melsvoje šviesoje virš nejudančių kūnų. Kai kurios vėlės buvo jų
amžiaus, o dauguma raukšlėtos ir senos, bet visos vilkėjo mokykli
nes uniformas - tik vėlės Gėrio mokyklos drabužiais kybojo virš
vilkų kūnų, o Blogio mokyklos drabužiais - virš fėjų.
Mokiniai, netekę žado, atsisuko į Agatą paaiškinimo.
Agata pažvelgė į plikagalvį Nelaimėlį juodais drabužiais, sklan
dantį virš elfo kūno. Į vaikiną, kandžiojusį dailias Gavaldeno mer
gaites, dabar keleriais metais vyresnį, nebe pudiais, o įkritusiais
ašarotais skruostais.
- Iškritę tampate priešų pusės vergais, - tarė Agata. - Tokia
Mokyklos Direktoriaus bausmė.
Ji pažvelgė į žilaplaukį senuką virš baltojo vilko, guodžiantį
mergaitės vėlę virš fėjos.
- Amžina bausmė pasiklydusiai negrynai sielai, - tarė Agata.
Mergaitė verkė senuko glėbyje. - Mokyklos Direktoriaus nuomo
ne, tai pataisys šiuos blogus mokinius. Tarnystė ne toje mokykloje,
kurioje turėtų būti, jiems gera pamoka. Štai ko mus moko šis pa
saulis. Kad mes galime būti tik vienoje mokykloje, o ne kitoje. Bet
tada kyla klausimas...
Ji pažvelgė į vaiduoklius, išsigandusius ir bejėgius kaip Nelai
mėlis.
- Ar tai teisinga?
Jos ranka sudrebėjo. Vaiduokliai krūptelėjo ir nėrė atgal j vilkų
ir fėjų kūnus, o šie atgijo.
- Paleisčiau visus juos į laisvę, jei galėčiau, bet jo burtai perne
lyg galingi, - pasakė Agata, ir jos balsas nutrūko. - Norėčiau, kad
pabaiga būtų geresnė.
Vilkdamasi laiptais nuo scenos, ji išgirdo šnirpščiojant ir, pakė
lusi akis, pamatė, kad vilkai, fėjos ir vaikai abiejose pusėse šluostosi
akis.
Agata susmuko greta Kiko. Praskydęs šios makiažas varvėjo
rausvais ir melsvais takeliais.
- Nekęsdavau vilkų, - verkšleno ji. - O dabar noriu juos apka
binti.
Kitapus navos Agata išvydo pro ašaras šypsantis Hesterą.
- Net ėmiau svarstyti, katroje aš pusėje, - tyliai ištarė Hestera.
Jai virš galvos užgeso devinta Blogio*žvakė.
Liūdnai atsidususi, Hestera atsistojo. Tučtuojau pro lubas
pliūptelėjo juoda verdanti alyva. Hestera užsimerkė...
Tačiau alyva užliejo ne ją, o kailį.
Hestera atsisuko ir pamatė, kad ją užstojo trys vilkai. Jų kūnus
ir nutvilkė karšta alyva. Švokšdami iš skausmo, jie piktai žiūrėjo
aukštyn ir rėkė Mokyklos Direktoriui, kad bausmių jiems jau gana.
Nuščiuvusiame teatre visi stebeilijo vienas į kitą, lyg žaidimo
taisyklės būtų staiga pasikeitusios.
- Klausyk, jis turi būti dorasis, - sušnibždėjo Agatai Kiko. - Jei
būtų nenaudėlis, būtų juos nužudęs!
- Pppaskutinė dvikova, - pralemeno baltasis vilkas, suvokęs,
kaip jam pasisekė. - Niekadarė Sofija prieš ilgalaimį Tedrosą. Sofi
jos nėra, todėl dabar Tedroso eilė.
404 ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Ne.
Tedrosas atsistojo.
- Cirkas baigėsi. Mes matėme Gėrį, kuriam niekas negali pri-
lygti.
Jis nusilenkė Agatai, pripažindamas pralaimėjimą.
- Dėl nugalėtojo nėra abejonių.
Agata pažvelgė jam j vaiskias mėlynas akis. Pirmą kartą pamiršo
Sofiją.
Abi pusės pažvelgė j švytinčią karūną laukdamos, kad ji pritartų
princo sprendimui.
Tačiau staiga kažkas labai garsiai pasibeldė.
Netesėti pažadai
i / .alandėlf niekas nenutuokė, iš kur sklinda beldimas.

JK Bet paskui pasibeldė dar kartą. Garsiau. Kažkas stovėjo
prie niekadarių durų.
- Cirkas uždarytas! - sustaugė vilkas.
Beldimas pasikartojo. Paskui dar kartą.
- Maniau, mokytojai užrakinti savo kamba
riuose, - sušnibždėjo Agata.
- Akivaizdu, čia ne mokytojas, - sušnibždėjo
Kiko, nenuleisdama akių nuo Tristano.
Agata sugavo Hesteros žvilgsnį kitapus navos.
Abi mergaitės išsigandusios atsisuko į duris ir
krūptelėjo, nes kažkas vėl pabeldė.
- Tu neįeisi! - sugriaudė vilkas.
Beldimas liovėsi.
Agata atsiduso.
Paskui lėtai, stebuklingai durys
sugirgždėjo ir pačios atsidarė.
406 ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Į Pasakų teatrą įslinko figūra, apsisiautusi juodu apsiaustu su

gobtuvu. Šimtai akių stebėjo nepažįstamąją plaukiant nava: žings
niai tylūs, gyvačių odos apsiaustas driekiasi užpakaly kaip nuo
takos šleifas. Ramiai, be garso juodas šešėlis užlipo ant scenos ir
atsistojo po Cirko karūna. Žvakių šviesoje mirguliavo apsiausto
žvynai, galva buvo palenkta kaip šikšnosparnio.
Durys užsitrenkė.
Iš apsiausto išlindo blyškūs pirštai ir atsmaukė gobtuvą.
Į žiūrovus žiūrėjo Sofija karpų subjaurota nosimi ir smakru.
Dažytus juodus plaukus buvo išmarginę balti lopai. Smaragdinės
akys buvo drumzlinai pilkos, oda tokia plona, kad įžiūrėjai gyslas.
Ji lėtai apžvelgė minią. Plačiai ir niekinamai vyptelėjo, išvy
dusi persigandusius veidus. Paskui pamatė didingą Agatą mėlyna
suknele, ir jos šypsena dingo. Sofija spoksojo į ją, pilkus vyzdžius
apniaukė siaubas.
- Matau, turime naują princesę, - tyliai ištarė ji. - Graži, tiesa?
Agata nenuleido akių, nes nebejautė nei gailesčio, nei noro jai
įtikti.
- Bet pažiūrėkite įdėmiau, vaikučiai, ir pamatysite, kad ji vam
pyre, atėjusi iščiulpti mūsų sielų, - klastingai dėbtelėjo Sofija. -
Mat savos neturi.
Agata suvirpėjo. Bet adaikė deginamą Sofijos žvilgsnį, o ši stai
ga atsisuko į Tedrosą ir nusišypsojo.
- Tedi, mielasis! Įsivaizduok, susitikome čia. Man regis, mūsų
varžybos dar nebaigtos.
- Cirkas baigtas, - atkirto Tedrosas. - Nugalėtojas karūnuotas.
- Aišku, - atsakė Sofija. - O čia kas ?
Ji bakstelėjo kaulėtu pirštu į viršų, ir visi pažvelgė į kybančią
karūną, vis dar niekam neatiduotą.
NETESĖTI PAŽADAI 407
- Blogai, - pasakė Hestera Anadilei. - Labai blogai.

Kitoje navos pusėje atsistojo Tedrosas.
- Išeik, - paliepė jis Sofijai, - kol neapsikvailinai.
- Bijai, a? - nusišypsojo Sofija.
Tedrosas tvardydamasis išpūtė krūtinę. Jautė ilgalaimių žvilgs
nius kaip proskynoje, kai Sofija paskelbė apie jo pažadą.
- Parodyk, Tedi, - meiliai tarė Sofija. - Parodyk man tai, ko
nepranokčiau.
Tedrosas sukando dantis, kovodamas su savo išdidumu.
Staiga Veksas pamatė ant grindų apdegusį plakatą su užrašu
BLOGIO KOMANDA ir jo akyse sužibo viltis.
- PARODYK MUMS! - subaubė jis ir niuktelėjo Bronei.
- PARODYK MUMS! PARODYK MUMS! - sušuko ir šis.
Trokšdami nagais ir dantimis išplėšti slystančią iš rankų perga
lę, niekadariai ėmė choru skanduoti:
- PARODYK MUMS! PARODYK MUMS!
- Ne... Liaukitės! - sušuko Hestera su Anadile ir apsisuko.
Nedorėliai užsipuolė jas už išdavystę, ir abi raganos iškart prisi
dėjo prie skanduotojų.
Nors niekadariai skandavo vis garsiau, Tedrosas nė nekrustelė
jo. Ilgalaimiai bruzdėjo ant kėdžių nesuprasdami, kodėl seniūnas
neina varžytis. Visi, išskyrus Agatą, kuri užsimerkė.
„Neik rungtis. Ji to ir tetrokšta.“
Suskambėjo gargždūs šauksmai. Agata atsimerkė...
Tedrosas lipo ant scenos.
- Ne! - sukliko ji, bet jos balsą nuslopino abiejų pusių džiaugs
mo riksmai.
Sofija stovėjo už poros metrų nuo princo ir šypsojosi. Tedrosas
perbedė ją akimis. Nė vienas neištarė nė žodžio. Niekadariai skan
davo: BLOGIS! BLOGIS! BLOGIS! Ilgalaimiai nenusileido:

GĖRIS! GĖRIS! GĖRIS! Tolumoje sugriaudė perkūnija, riksmai
garsėjo, piktėjo, užgoždami artėjančią audrą. Tedroso raumenys
įsitempė, skruostikauliai atsikišo, Sofijos šypsena paplatėjo. Agata
vis labiau drebėjo iš baimės, nes Sofijos vypsnys darėsi vis kandės-
nis ir pašaipesnis, kol galop princas paraudonavo iš įtūžio, jo pirš
tas nušvito auksu, ir kai jau atrodė, kad puls...
Jis parpuolė ant kelių.
Pritrenkta salė nuščiuvo.
Niekadariai pratrūko pergalės šauksmais. Agata išbalo.
Sofija, užjaučiamai atsidususi, nuplaukė prie klūpančio princo,
švelniai suėmė už linų spalvos plaukų ir įsistebeilijo į persigandu
sias mėlynas akis.
- Galų gale aš ėmiau daryti namų darbus, Tedi. Nori pamatyti ?
Tedroso balsas skambėjo tvirtai.
- Vis dar mano eilė.
Jis išsitraukė pratybų kalaviją, ir Sofija atsitraukė. Bet Tedrosas,
užuot kirtęs jai, tebeklūpodamas ant vieno kelio, atsisuko į navą ir
atkišo geležtę į minią.
- Tolimųjų Miškų Agata, - jis padėjo kalaviją,- ar būsi mano
princesė pokylyje?
Sofija sustingo. Niekadariai liovėsi džiūgauti.
Mirtinoje tyloje Agata stengėsi atgauti kvapą. Paskui išvydo
priblokštos Sofijos veidą. Jį iš lėto perkreipė skausmas. Žiūrėdama
į persigandusias, įkritusias draugės akis, Agata vėl ėmė slysti į tam
sią abejonių duobę...
Kol ją iš ten ištraukė vaikinas.
Vaikinas, atsiklaupęs vienu keliu, žiūrintis į ją taip, kaip žiūrėda
vo į baubus, karstus ir moliūgus.
NETESĖTI PAŽADAI ^ 409
Vaikinas, išsirinkęs ją daug anksčiau, negu jie abu tai suprato.

Vaikinas, dabar prašantis išsirinkti jį.
Agata pažvelgė į savo princą.
- Taip.
- Ne! - sukliko Beatričė ir pašoko.
Prieš ją puolė ant kelių Cadikas.
- Beatriče, ar būsi mano princesė pokylyje?
Ilgalaimiai vienas po kito klaupėsi.
- Ryna, ar būsi mano princesė pokylyje? - paklausė Nikolas.
- Žizele, ar būsi mano princesė pokylyje? - paklausė Tarkvi-
nijus.
- Ava, ar būsi mano princesė pokylyje ?
Vaikinų vieno po kito tariamas klausimas skambėjo ritmingai.
Mergaitės, išvydusios ištiestą kviečiančią ranką ir išgirdusios savo
vardą, aiktelėdavo, kol tik viena liko be mylimojo. Ašaros akino
Kiko, ji jas nusibraukė suprasdama, kad iškrito... ir išvydo priešais
priklaupusį Tristaną.
- Ar būsi mano princesė pokylyje?
- Taip! - sukliko Kiko.
- Taip! - atsakė Ryna.
- Taip! - atsakė Žizelė.
Teatrą užplūdo kvapą gniaužiančio džiaugsmo bangos:
„Taip!“ - „Taip!“ - „Taip!“, kol meilės jūroje nuskendo net Beatri
čė. Nutaisiusi žavingiausią šypseną, ji paėmė Cadiko ranką ir tarė:
„Taip!“
Niekadarių, stebinčių juos iš kitos pusės, veidai persimainė.
Pyktį juose pamažu pakeitė sielvartas, akyse atsispindėjo nuoskau
da. Hortas, Ravanas, Anadilė, net Hestera... Lygjie irgi trokštų to
kios laimės. Lygjie irgi norėtų būti tokie geidžiami. Jų kovos narsa
dingo, jie pralaimėjo sudužus širdžiai, ir nenaudėliai susigūžę nuti

lo it gyvatės, likusios be nuodų.
Išskyrus vieną gyvatę, pakilusią kirsti.
Ant scenos stovėjo Sofija, nenuleisdama akių nuo Agatos ir Te-
droso. Kai jis Agatą apkabino, Sofijos vyzdžiai patamsėjo it įkaitu
sios anglys. Ji drebėjo ir prakaitavo. Juodi nagai iki kraujo įsmigo
į kumščius. Iš sielos gelmių it lava plūstelėjo neapykanta, ir jos šir
dies giesmė atgijo. Įsmeigusi akis į laimingą porą, Sofija iškėlė ran
kas ir uždainavo iš visos gerklės. Jai virš galvos juodi stalaktitai virto
aštriais kaip skustuvai snapais, krankiančiais, trykštančiais gyvybe.
Varnai iškart atsiplėšė nuo lubų ir puolė visus, kas tik pakliuvo.
Vaikai puolė slėptis, užsikimšę ausis, nes Sofija suspiegė visa ok
tava aukščiau. Fėjos nuskrido prie Sofijos, bet varnai prarijo visas,
išskyrus vieną, ši paskutinę akimirką paspruko pro plyšį sienoje.
Užsikimšę letenomis ausis, vilkai irgi buvo bejėgiai, ir paukščiai
perrėžė jiems gerkles negailestingai ir greitai. Baltasis vilkas griebė į
glėbį mažą rudą vilkiuką, atmušė varnus, nors iš nosies ir ausų bėgo
kraujas, bet pulkas nutempė abu vilkus už kulisų, ir jų kova baigėsi.
Kai paukščiai puolė prie mokinių...
Sofija liovėsi dainuoti, ir varnai ištirpo ore.
Aikčiodami iš skausmo, visi pamažu atsisuko į piktadarę sceno
je. Tačiau Sofija į juos nežiūrėjo.
Ilgalaimiai ir niekadariai pažvelgė, kur ji spokso, ir išvydo Cir
ko karūną, besisūpuojančią ore, pagaliau išsijudinusią spręsti. Ji
nuplazdėjo nuo palubės, praplaukė tarp Gėrio ir Blogio, pirmyn
atgal, pirmyn atgal, kol, pasišiaušusi aštriais smaigaliais, bet lengvai
kaip plunksnelė, ryžtingai apsisuko... ir atsargiai nusileido Sofijai
ant galvos.
Jos lūpas perkreipė vypsnys.
NETESĖTI PAŽADAI
- Neužmiršk laimėjimo.
Agata išvydo baltus dryžius, stebuklingai ištrinančius sceną už
Sofijos, šiuos dryžius ji jau buvo mačiusi...
- BĖKIT! - suspiegė ji.
Balti dryžiai ištrynė sienas ir tykštelėjo prie tarpueilių. Klykian-
tys mokiniai per vėlai puolė prie durų.
Baltas sprogimas - ir Pasakų teatras, išsviedęs abi mokyklas į
Gėrio vestibiulį, išnyko. Ilgalaimiai žnektelėjo ant rausvų bokštų
laiptų, niekadariai - ant žydrų. Žaibas ir vėjas išmušė langų vitra
žus, Hestera su nedorėliais nukūrė Garbės ir Drąsos laiptais į viršų,
bet laiptų aikštelėje paslydo ant stiklo ir nudardėjo žemyn, vos spė
jo viena ranka įsikibti turėklo. Karodama nuo laiptų, ji pamatė pro
šalį šliaužiančią Mažę.
- Mažę! Mažę, padėk!
- Apgailestauju, - sušnarpštė Mažė, ropodama į priekį. - Aš
padedu tik kambario raganaitėms.
- Mažę, prašau!
- Aš gyvenu tualete! Jūs bauginate silpnesnius ir esat niekam
tikusios draugės, man net gėda būti niekad...
- MAŽĘ!
Mažė griebė Hesterą už slystančios rankos.
Ilgalaimiams ne taip pasisekė. Jie karšdigiškai ropojo į Tyrumo
ir Dosnumo bokštus, bet Sofija uždainavo tokia aukšta gaida, kad
abeji stikliniai laiptai sprogo ir nutėškė dailiuosius berniukus ir
mergaites ant marmuro. Sofija užtraukė dar viena nata aukščiau.
Vestibiulis po ilgalaimių kojomis sudrebėjo, suaižėjo it plonas ledas
ir dešimtyse vietų suskilo. Priblokšti ilgalaimiai suvirto vienas ant
kito ir nuriedėjo prie žiojinčių plyšių. Jie bandė įsikibti į sudaužyto
marmuro ir laiptų skeveldras, bet dantytos grindų nuožulnumos
buvo per stačios, ir vaikai, šiurpiai spiegdami, persirito per kraštą.

Tik krintant ant uolų jų rankos apčiuopė suskaldyto marmuro iš
kyšas. Ilgalaimiai laikėsi iš paskutiniųjų, jų kojos tabalavo juodoje
mirties bedugnėje.
- Agata! - sukliko Tedrosas, šokinėdamas per lietaus merkia
mus tarpeklius ir prarajas jų traukti ir vis labiau netekdamas vil
ties. - Agata, kur tu?
Paskui salės gale prie išdaužto lango išvydo dvi blyškias rankas,
įsikibusias į sudaužytos sienos atskalą.
- Agata! Aš ateinu!
Jis šokinėjo per plyšius tarp griuvėsių, kopė per sudaužytų laip
tų nuolaužas vis aukščiau, prie marmuro uolos. Sumataravęs kojo
mis ore, jis liuoktelėjo ant dantytos viršūnės, prasibrovė pro stiklą,
čiupo kyšančią ranką...
Ir ištraukė Sofiją.
Tedrosas iš siaubo ėmė trauktis atatupstas, bet už nugaros buvo
uolos kraštas, o žemiau šaukėsi pagalbos ilgalaimiai.
- Princai gelbsti princeses, bet man neaišku... - tarė Sofija.
Cirko karūna žėrėjo ant lietaus permerktų plaukų. - Kas gelbsti
princus?
- Tu žadėjai... - pralemeno Tedrosas, laužydamas galvą, kaip
išsigelbėti. - Tu žadėjai pasikeisti!
- Tikrai ?- Sofija pasikasė galvą. - Ką gi. Mes abu davėmpaža
dus, kurių netesėjome. - Ir suspiegė pačia aukščiausia gaida.
Princas parpuolė ant kelių. Žiūrėdama, kaip jis inkščia iš skaus
mo, Sofija suklykė dar viena nata aukščiau. Paralyžiuotas Tedrosas
pajuto, kaip iš nosies plūstelėjo kraujas, kaip suspengė ausyse. Sofi
ja lėtai pasilenkė ir pridėjo pirštą prie jo virpančių lūpų. Paskui nu
sišypsojo jam į priblokštas mėlynas akis ir užtraukė mirtiną gaidą...
NETESĖTI PAŽADAI 413
Agata bloškė ją prie išmušto lango, net karūna išlėkė į audrą.

Nukraujavęs ir silpnas Tedrosas bandė jai padėti, bet Agata atsi
gręžusi perbedė jį akimis.
- Gelbėk kitus!
- Bet...
- Dabar! - suriko Agata ir stipriau prispaudė Sofiją prie lango.
Sukaupęs paskutines jėgas, Tedrosas nušoko nuo uolos gelbėti
virš bedugnės kybančių bendraklasių. Išgirdusi jo šauksmą apačio
je, Agata nusisuko nuo Sofijos pažiūrėti, ar jam nieko nenutiko.
Sofija žaibiškai spyrė jai į koją, ir Agata trenkėsi veidu į palangę.
Svirduliuodama atsistojo kruvina nosimi.
- Ledi Leso buvo teisi, - tarė Sofija, stovėdama priešais. - Tu
stiprėji man silpstant. Tu nugali man pralaimint. Tu esi mano ne
mezidė, Agata. - Sofija žengė prie jos. - Iš kur žinau? - Jos veidą
apniaukė liūdesys. - Nes būsiu laiminga tik po tavo mirties.
Agata ėmė trauktis prie lango, stengdamasi įžiebti drebantį
pirštą.
Perlėkusios keturis aukštus, Hestera, Anadilė ir Mažė dūmė per

Garbės bokšto sales, o iš apačios sklido klyksmai ir dundesys.
- Cirko karūna įteikta! - suklykė Hestera, adapodama moky
tojų kambario duris. - Kur jie ?- Ji pasuko už kampo ir pamatė.
Profesorė Plukė, profesorė Balandėlė ir profesorius Špaga buvo
sustingę pražiotomis burnomis, matyt, kerai juos ištiko pakeliui į
vestibiulį.
- Hestera...
Šioji pažvelgė pro salės langą ten, kur žiūrėjo Anadilė. Ant Pu
siaukelės tilto žaibas apšvietė ledi Leso, profesorę Šiks ir profesorių
Manlį, irgi sustingusius tokiais pat apstulbusiais veidais.
AH* GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Gal galime juos atgaivinti? - išblyško Mažė. - Juk čia tik ap
svaiginimo burtai.
- Ne. - Anadilė pabarbeno į profesorę Balandėlę. Garsas buvo
duslus.
- Suakmenėjimas, - tarė Hestera, prisiminusi Leso pamoką. -
Šiuos kerus gali išsklaidyti tik tas, kas juos pritaikė burdamas.
- Bet kas? - suspigo Mažė.
- Tas, kas nenori, kad mokytojai įsikištų, - tarė Anadilė, įsmei
gusi akis į sidabrinį bokštą virš užutekio.
Mažė sudrebėjo.
- Bet... tai reiškia...
- Mes vieni, - pasakė Hestera.
Siaučiant audrai marmuro saloje, iškilusioje virš sugriauto vestibiu

lio, Agata liko akis į akį su Sofija.
- Mes galim nebūti priešės, Sofija, - maldavo ji, stengdamasi
įžiebti pirštą už nugaros.
- Tu mane tokią padarei, - sušnibždėjo Sofija ir jos akyse suži
bo ašaros. - Tu viską iš manęs atėmei.
Agata matė Tedrosą su ilgalaimiais, šliaužiančius per griuvėsius
skausmo ir baimės perkreiptais veidais. Žaibų šviesoje matė ir dreban
čius niekadarius, stebinčius juos iš bokštų anapus užutekio tokia pat
išraiška. Agatai ėmė daužytis širdis. Dabar viskas priklauso nuo jos.
- Abi galime čia rasti laimingą pabaigą, - maldavo ji jausdama,
kad pirštas už nugaros kaista. - Galime sukurti laimingą pabaigą.
- Čia? - šyptelėjo Sofija. - O namo nebenori, Agata?
Agata kažką sumiksėjo.
- O, suprantu, - nusišypsojo plačiau buvusi draugė. - Dabar
tau reikia eiti į pokylį. Dabar tu turi princą.
NETESĖTI PAŽADAI 4^5
- Aš tik norėjau draugauti su tavim, Sofija, - tarė Agata ir pa

sruvo ašaromis. - Tik tiek visada norėjau.
- Tu niekada nenorėjai su manim draugauti, Agata, - lediniu
balsu tarė Sofija. - Tik troškai, kad būčiau bjauri.
Jos skruostų oda stebuklingai susiraukšlėjo.
Agata taip apstulbo, kad pirštas išblėso.
- Sofija, tu pati save niokoji!
- Tu norėjai, kad aš būčiau nedorėlė, - tūžo Sofija ir jos pirštai
ėmė gumbuotis.
-Juk gali būti doroji, Sofija! - suriko Agata, bet griaustinis nu
stelbė jos balsą.
- Tenorėjai, kad būčiau ragana, - sviedė Sofija ir jos akių krau
jagyslės trūko.
- Netiesa! - Agata atsitraukė prie lango.
- Ką gi, brangioji, - nusišypsojo bedantė Sofija, - tavo noras
išsipildė.
-Ne!
Sofija žybt išstūmė Agatą į audrą. Agata nulėkė į švytintį tiltą ir
staigią mirtį... Tedrosas sukliko...
Prie Agatos puolė elfas ir, sukaupęs visas jėgas, ją sugavo. Atsar
giai paguldęs Agatą ant užtvindyto akmens, Nelaimėlis be žodžių
padėkojo jai už visus gerus darbus, o kai ji šiaip ne taip įkvėpė, jis
iškvėpė paskutinį kartą ir numirė šlapiame jos delne.
Bokštą apšvietė žaibas, ir Sofija pažvelgė į apstulbusią, išblyšku
sią Agatą. Anapus užutekio Sofija matė į ją spoksančius pašiurpu
sius niekadarius. Ji pasisuko į Tedrosą ir ilgalaimius, susigūžusius
kertėse apačioje. Nuo laiptų į ją išsižiojusios ir persigandusios vėp
sojo Hestera, Anadilė ir Mažė.
Besidaužančia kaip perkūnija širdimi Sofija pakėlė stiklo šukę ir
nušluostė lietaus vandenį.
Šlapi plaukai žilutėliai. Veidas nusėtas išvirtusiomis juodomis

karpomis. Juodos kaip varnos akys išsprogusios.
Ji spoksojo į aptaškytą stiklą nustėrusi iš baimės.
Tačiau bežiūrint j veidrodį baimė pamažu išnyko, o veidas per
sikreipė keistai palengvėjus, lyg pagaliau ji būtų išvydusi, kas slypi
anapus atspindžio.
Pūvančios lūpos vyptelėjo... paskui ji ėmė juoktis... vis garsiau,
šaižiau...
Sofija numetė stiklą, adošė galvą ir siaubingai sukriūkė. Toks
žvygavimas žadėjo Blogį, tokį gryną Blogį, su kuriuo kovoti neį
manoma.
Paskui jos akys vėl nukrypo į Agatą. Kraupiai suklykė ją perspė
dama, susisupo į gyvačių odos apsiaustą ir ištirpo naktyje.
Tolimųjų Miškų ragana
ai dėdavosi siaubingi dalykai,

„mano motina visada sakydavo:
„Ieškok, kas juose gera“, - sušvokštė Hes-
tera, per Piktadarybių salę bėgdama pro
suakmenėjusį Kastorą ir Trigrašį.
- Kai dėdavosi siaubingi dalykai,
mano tėtis visada sakydavo: „Valgyk“, -
dusdama atsiliepė Mažė, paskui ją suk
dama už kampo. Jos susidūrė su Mona
ir Arachne...
- Kas čia vyksta?! - sušuko Mona.
- Drožkit į savo kambarį! - subaubė
Hestera. - Ir nosies neiškiškit!
Mona su Arachne nėrė į vidų ir
užsirakino.
Hestera su Mažę, lėkdamos laip
tais žemyn, sutiko į viršų lipančius
Hortą, Ravaną ir Veksą.
4i 8 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
- Maukit į kambarį! - suriko Mažę. - Neiškiškit nosies!

Berniokai pažvelgė į Mažę, paskui į Hesterą.
- Tučtuojau! - suriaumojo Hestera, ir berniokai nuskuodė.
- O gal aš pakalike? - patempė lūpą Mažė. - Tada kitais metais
būsim skirtingose klasėse!
- Jei mokykla dar stovės! - atkirto Hestera.
Jos nulėkė per laukiamąjį, rėkdamos persigandusiems niekada
riams grįžti į kambarius.
- Jei nestovės, įžvelgiu vieną gerą dalyką, - pasiguodė Mažė. -
Nebus namų darbų!
Hestera staiga sustojo išplėtusi akis.
- Mažę, mes nepasiruošusios susiremti su tikra ragana. Mes tik
pirmakursės!
- Juk čia tik Sofija, - niekaip neatsitokėjo Mažė. - Ta pati mer
gaitė, kuri mėgsta kvepalus ir rausvą spalvą. Ją tiesiog reikia nura
minti.
Hestera susuko vypsnį.
- Zinai, mes tavęs tinkamai neįvertinom.
- Eime, - paraudo Mažė, liumpsėdama į priekį. - Galbūt ją
rado Anadilė.
Apėjusios visą Pagiežos bokštą, mergaitės išvargusios parkildi-
šavo į 66 kambarį ir rado kambario bendrę, atsilošusią į sulanksty
tas antklodes.
- Visi užsirakino, - tarė Mažė, džiovindama marškinius.
Šluostydamasi prakaitą, Hestera dėbtelėjo į Anadilę.
- Ar bent ieškojai Sofijos?
- Nėra reikalo, - nusižiovavo Anadilė. - Ji pati čia ateis.
- Čia? - prunkštelėjo Hestera. - Iš kur, po galais, ištraukei?
T OLIM ŲJŲ MIŠKŲ RAGANA 419
Anadilė atklojo antklodes ir parodė Grimą, surištą ir užkimšta

burna.
- Jis man pasakė.
Gėrio mokykloje, prie Drąsos bendrojo kambario, Cadikas su Te-

drosu, abu sudraskytais kruvinais marškiniais, ėjo sargybą. Sausa
kimšame suplėkusiame kambaryje mergaitės šniurkščiojo pokylio
poros glėbyje, o Beatričė su Ryna tepė ir tvarstė vaikinams žaizdas.
Prieš saulėtekį užmigo ir jos.
Tik Agata nedrįso ilsėtis. Susirangiusi zebro odos krėsle, ji gal
vojo apie mergaitę, kuri kadaise atnešdavo jai agurkų sulčių ir sėle
nų sausainių, kuri vesdavosi ją pasivaikščioti ir patikėdavo jai savo
svajones.
Tos mergaitės nebėra. Ji virto ragana ir persekios ją iki mirties.
Agata pažvelgė pro langą į tiltą, nušviestą aušros, į suakmenėju
sius mokytojus ir sustingusią stebuklingąją bangą. Tai ne atsitikti
numas, ne didžiulė klaida. Taip sumanė Mokyklos Direktorius. Jis
norėjo, kad dvi jo skaitytojos pradėtų karą.
Bet katros jis pusėje?
Saulė užliejo kambarį, o Agata nesumerkė akių, laukdama kito
Sofijos žingsnio.
66 kambaryje išaušo rytas. Jis virto diena, paskui popiete.

- Neturit užkandžių? - paklausė Mažė iš lovos.
Hestera su Anadile išvertė akis, o amūriukas Grimas užkimšta
burna kažką suniurnėjo.
- Nuo vakar nieko burnoj neturėjau, o šokolado valgyti nebe
galiu, nes jūs privertėt mane gyventi tualete ir šokoladas man pri
mena...
- Kur Sofija? - Hestera ištraukė kamšalą Grimui iš burnos.

- Ateis, - atšovė Grimas.
- Kada? - paklausė Hestera.
- Laukit, - atsakė Grimas.
-Ką?
- Grimas atėjo. Grimas laukia.
Hestera pažvelgė į Anadilę.
- Tai todėl mes čia sėdime?
Duryse trakštelėjo raktas, ir visos trys mergaitės nėrė kiekviena
po savo lova.
- Grimai? - J vidų įsliūkino Sofija, nusivilko juodą apsiaustą ir
pakabino ant durų kablio. - Kur tu?
Ji ėmė naršyti kambarį, kasydamasi galvą aštriais nagais juodo
mis panagėmis.
Išvydusios krintant žilų plaukų kuokštus, Hestera, Mažė ir
Anadilė po lovomis aiktelėjo.
Sofija atsisuko ir pamatė po antklode judant gumbą.
- Grimai?
Ji šnairuodama ištiesė ranką prie lovos...
Trys mergaitės puolė ją iš užpakalio.
- Griebkit už riešų! - suriko Hestera, apdegusiomis paklodė
mis rišdama Sofijos čiurnas prie lovos kojūgalio.
Anadilė surišo Sofijai riešus virš galvos, pargriovusi greta Gri
mo, o Mažė, irgi norėdama būti naudinga, vožė amūriukui pagalve
per galvą.
- Turbūt užmirrršote, kad aš jūsų puuusėje, - tingiai nutęsė
Sofija.
- Dabar mes visi susivieniję, - sušnypštė Hestera. - Prieš tave.
TOLIMŲJŲ MIŠKŲ RAGANA 421
- Žaviuosi tokiais gerais ketinimais, Hestera, bet Gėris ne tavo

pusėje.
Šviesoje Hestera pamatė, kaip siaubingai Sofijos veidą sunioko
jusios raukšlės.
- Pūsi čia, kol sugalvosime, kaip atgaivinti mokytojus, - tarė
Hestera, slėpdama drebančias rankas.
- Žinokit, kad aš atleidau jums visoms, - atsiduso Sofija. -
Jums net prašyti nereikėjo.
- Mes ir neprašysim, - atšovė Hestera, stumdama šalin Anadilę
ir Mažę.
Anadilė čiupo nuo kablio Sofijos apsiaustą...
-Jūs grįšite manęs.
Mergaitės atsisuko į Sofiją. Si nusišypsojo, rodydama beveik be
dantę bumą.
- Patikėkit.
Hestera krūptelėjo ir uždarė duris. Jos tuoj pat vėl atsidarė ir
Mažė įkišo galvą.
- Gal kartais turi ką užkrimsti ?
Hestera ištempė ją lauk ir užtrenkė duris.
Grimas tučtuojau perkando ir išspjovė savo kamšalą.
- Gerutis, - tarė Sofija, glostydama jį, graužiantį jos raiščius. -
Puikiai sugebėjai jas čia sulaikyti.
Ji atidarė spintelę ir ištraukė suplėkusius siuvimo reikmenis ir
dėžutes su audeklu ir siūlais.
- Aš buvau labai užsiėmusi, Grimai. Ir dar daug ką reikia pa
daryti.
KAUKŠT!
Sofija atsisuko į duris.
KAUKŠT! KAUKŠT!
Anadilė užkalė duris lentomis, užrakino keliomis spynomis ir

priveržė varžtais, o Hestera su Mažę užstūmė jas skulptūromis ir
suolais iš salės. Hestera pastebėjo iš kambarių žvilgčiojant nieka
darius.
- TUPĖKIT VIDUJ! - subaubė ji, ir durys kaipmat užsidarė.
- Man nesmagu, - prisipažino Mažė. - Ji mūsų kambarioke.
- Kad ir kas būtų tas padaras, ji ne mūsų kambarioke, - atšovė
Hestera.
Viduje Sofija niūniavo plaktuko taktu, adata stebuklingai siuvo
po jos švytinčiu pirštu.
- Turės atplėšti, - atsiduso ji, prisiminusi paskutinį kartą, kai
buvo užrakinta kambaryje. - Šitiek darbo perniek.
Pavakare ilgalaimiai ėmė nekantrauti ir būreliais išdrįso eiti mau

dytis. Paskui budriu pulku nuėjo į Vakarienės salę. Virtuvėje už
burti puodai toliau virė valgius, nors nimfos aplink juos buvo su
akmenėjusios. Mokiniai prisikrovė į lėkštes aštraus žąsienos troški
nio, lęšių salotų, pasiėmė pistacijų šerbeto ir pavalgė prie apskritų
stalų vangiai tylėdami.
Prie pirmojo stalo Agata bandė sugauti Tedroso žvilgsnį, bet
jis tik liūdnai graužė vištos kaulą. Ji dar nebuvo mačiusi jo tokio
pavargusio: po akimis mėlynės, skruostai išbalę, ant žandikaulio
dėmė. Jis vienintelis nėjo maudytis.
Visi tylėjo, kol beveik išgėrė šerbetą.
- Galbūt nežinot, kad Gėrio salė... - sucypė Kiko. - Kad ji...
tebėra.
Į ją atsisuko šimtas devyniolika galvų.
Kiko taure su šerbetu užsidengė prakaituojantį veidą.
- Taigi galėtume, jei norėtume iškelti... - ji gurktelėjo, - pokylį.
Visi įrėmė akis į ją.

- Arba negalėtume, - sumurmėjo Kiko.
Bendraklasiai toliau gėrė šerbetą.
Po valandėlės Milisenta padėjo šaukštą.
- Mes šitiek laiko ruošėmės.
- Ir dar turime dvi valandas pasiruošti, - pridūrė Zizelė.
- Negi tiek laiko pakaktų? - išblyško Ryna.
- Aš pasirūpinsiu muzika! - pažadėjo Tristanas.
- Aš apžiūrėsiu salę! - tarė Tarkvinijus.
- Visi rengtis! - paskelbė Beatričė.
Minia džiūgaudama metė šaukštus ir pašoko.
- Leiskite paaiškinti, - perskrodė ūžesį Agatos balsas. - Fėjos
ir vilkai nebegyvi, mokytojai užkeikti, pusė mokyklos sugriauta,
žudikė laisvėje... o jūs norite pokylio?
- Negalime nusileisti raganai! - atšovė Cadikas.
- Negi išmesime sukneles? - pridūrė Ryna.
Visi ilgalaimiai piktai pritarė:
- Mokytojai didžiuotųsi!
- Gėris niekada nepasiduoda Blogiui!
-Ji nori sužlugdyti mūsų pokylį!
- Visi užsičiaupkit.
Salė nuščiuvo. Ilgalaimiai atsisuko į tebesėdintį Tedrosą.
- Agata teisi. Dabar pokylio kelti negalima.
Bendraklasiai linktelėjo ir vėl sudribo ant kėdžių. Agata len
gviau atsikvėpė.
- Pirmiau rasime ir užmušime raganą, - sukriokė Tedrosas.
Agata sugniaužė kumščius, nes ilgalaimiai choru pratrūko:
- Užmušim raganą! Užmušim raganą!
- Manot, ji mūsų laukia? - suriko Agata, užšokusi ant kėdės. -

Manot, kad galite ramiausiai įeiti į Blogio bokštą ir nužudyti tikrą
raganą?
Skanduotės nutilo.
- O kokia tikra ragana? - perbedė ją akimis Beatričė.
Kiko suprato ir išblyško.
- Pasakiklis iš tikrųjų rašo jūsų pasaką?
Agata linktelėjo, salė neramiai sukikeno.
- Mes nežinome, kas valdo pasakas, - pasakė ji, tebestovėda
ma ant kėdės. - Mes nežinome, ar Mokyklos Direktorius geras, ar
blogas. Mes net nežinome, ar miške vis dar išsaugota Gėrio ir Blo
gio pusiausvyra. Žinome tik tiek, kad Sofija nori mane nužudyti
ir nudės kiekvieną, kas jai pastos kelią. Todėl siūlau grįžti į Drąsos
bokštą ir laukti.
Visi sužiuro į Tedrosą, o šis susiraukęs žiūrėjo į Agatą.
- Šios mokyklos seniūnas aš, - atkirto jis, - ir aš įsakau pulti.
Ilgalaimiai vedžiojo akis nuo jo prie jo princesės.
- Tedrosai, tu manim pasitiki? - tyliai paklausė Agata, žiūrė
dama į jį.
Jos klausimas pakibo ore, įsivyravo sunki tyla, o Tedrosas parau
do nuo jos žvilgsnio. Ir nusuko akis.
- Atgal į Drąsos bokštą, - sumurmėjo jis.
Ilgalaimiai pakluso įsakymui ir surūgę nukraustė stalus. Agata
palietė Tedrosui petį.
- Tu pasielgei teisin...
- Aš einu maudytis! - atšovė jis. - Noriu gražiai atrodyti, jeigu
nakčia slėpsiuosi kaip mergiotė!
Agata netrukdė jam išlėkti. Prie durų Tedrosą pasitiko Beatričė.
- Įsmukime į Blogio rūmus, Tedi! Drauge nudėsim raganą!
- Daryk, kaip liepta, - iškošė Tedrosas pro dantis ir, pastūmęs

ją iš kelio, praėjo.
Kraujas mušė Beatričei j skruostus. Ji nulydėjo jį akimis.
Po valandėlės, kai ilgalaimiai niūriai vilkosi į Drąsos kalėjimą, ji
išsmuko dengta galerija į savo kambarį. Čia jos laukė baltas triušiu
kas, šokinėjantis iš alkio.
- Gausi vakarienę, Tedi, - tarė ji ir paėmė jį ant rankų. - Bet
pirmiau turėsi ją užsidirbti.
Hestera pabudo. Pilyje buvo tamsu, varpas skambino aštuonias.

Gulėjo kniūbsčia ir apsiseilėjusi. Ištraukė iš po skruosto knygą „At
keliamai“ ir dirstelėjo į Mažę su Anadile, sudribusias viena ant ki
tos už baldų, kuriais buvo užremtos kambario durys. Hestera krūp
telėjusi klestelėjo ir nužvelgė jas.
66 kambario durys nepaliestos.
Hestera lengviau atsikvėpė... ir užspringo.
Kažkas krutėjo koridoriaus gale.
Ji perlipo per suverstus baldus ir pirštų galais nusėlino prie laip
tų. Artindamasi pamatė tris susikūprinusius pavidalus, slenkančius
laiptais. Po valandėlės žemyn be garso šmurkštelėjo dar du.
Hestera palaukė už turėklų, kol pamatys daugiau šešėlių, ir už
degė deglą virš laiptų...
| ją spoksojo Mona, Arachnė, Veksas ir Bronė.
- Kodėl jūs ne savo kambariuose? - suriko Hestera.
- Mes ėjom tau padėti! - atšovė Mona.
- Mes norim priešintis! - pareiškė Veksas. •
- Ką? Ką jūs...
Tada Hestera pamatė, kas jų rankose.
Anadilė sapnavo kanalizaciją, Mažė pupeles, o tada abiem kaž

kas kumštelėjo j pilvą ir pažadino.
- Žiūrėkit! - Hestera atkišo juodą kortelę su žaliais blizgučiais.
Joje vaiduokliškai baltomis raidėmis buvo parašyta:
Rengus mums nuimti gaCvą t[galai mui tuntai,

Sniegą po[yfį sužfugefėm, tai Ja6ar ir siunta.
‘Metas [ui ti [eršto pfaną, 6rangūs niekadariai,
Susitinkam <
Bfogio safej ra[are aštuntą.
- Gražus posmas. Nors vargu ar verta dėl jo buvo mus žadinti, -

mieguistai suniurnėjo Mažė. - Koks kerštas ?
-Jokio keršto! - sušuko Hestera.
- Tai kamjj parašei ?
- Aš nerašiau, paikšės!
Abi mergaitės pažvelgė j ją ir iškart nuskuto prie laiptų.
- Kaip ji ištrūko?! - sušuko Anadilė, šokinėdama per du laip
telius.
-Ji parašė prieš grįždama! - atsiliepė Hestera.
Laikrodis išmušė pusę devynių.
- Ji moka krėsti pokštus. - Mažė plumpino laiptais. - Kaip ma
nai, koks bus jos kerštas ?
- Daugiau varnų? - spėjo Anadilė.
- Nuodingi debesys ?- spėjo Hestera.
T OLIM ŲJŲ MIŠKŲ RAGANA 4V
- Padegamosios bombos po abiem mokyklomis, sprogstančios

lygiai tuo pačiu laiku? - spėjo Mažė.
Hestera išbalo.
- Gal jie jau visi nebegyvi!
Per laukiamąjį, pro Vakarienės salę ir Blogio parodą jos nubėgo
prie voratinkliuotų, kaukolėmis išraižytų durų mokyklos gale. Nu
metusi juodą kvietimą, Hestera jas atlapojo, ir visos trys mergaitės
įsiveržė į Blogio salę, pasiruošusios išvysti skerdynes...
Mažė dirstelėjo ir nualpo. Kitoms dviem užgniaužė kvapą.
- Čia kerštas? - paklausė Hestera pilnomis ašarų akimis.
Prie salės iš už laiptų išstriksėjo triušiukas Tedis ir prišoko
prie Hesteros numestos kortelės. Įsikando ją atsikišusiais dan
timis, stengdamasis nenubraukti blizgučių. Paskui, galvodamas
apie kriaušes, slyvas ir kitus gardumynus, nušokavo ieškoti šei
mininkės.
Susmukusi prie Drąsos bendrojo kambario sienos, Agata stengėsi

neužmerkti akių, bet vokai apsunko ir ji griuvo aukštielninka. Kaž
kieno rankos ją sugavo, ir Agata, praplėšusi akis, išvydo klūpantį
Tedrosą apatiniais marškiniais, įraudusį ir šlapią po vonios.
- Miegok, - tarė jis. -l)abar aš čia.
- Žinau, kad pyksti ant manęs...
- Sa, - tarė jis, tvirčiau ją apkabindamas. - Jokių ginčų.
Kaltai šyptelėjusi, Agata pakluso jo stiprioms rankoms ir užsi
merkė.
Bendrojo kambario durys su trenksmu atsidarė.
- Tedi!
Įsiveržė Beatričė, pažadindama ilgalaimius. Suirzęs Tedrosas
pakėlė akis.
-Jie ateina! - susuko Beatričė ir atkišo jam juodąją kortelę.

Agata Tedroso glėbyje atsisėdo. - Jie ateina mūsų nužudyti!
Tedrosas perskaitė vaiduokliškai baltas eilutes ir ant kaklo iš
virto gyslos.
- Taip ir maniau!
Agata bandė skaityti jam per petį, bet jis pašoko.
-DĖMESIO!
Ilgalaimiai iškart atsisėdo.
- Šią akimirką nenaudėliai ruošiasi keršyti mūsų mokyklai, -
paskelbė Tedrosas, aidint šauksmams. - Visi niekadariai dabar su
sivienijo su Sofija. Mūsų vienintelė viltis - pulti Blogio mokyklą,
kol jie neužpuolė mūsų. Išžygiuojame devintą!
Agata priblokšta atsistojo.
- Ruoškitės karui! - sukriokė Tedrosas, adapodamas duris.
- Karui! - subaubė Čadikas, varydamas ilgalaimius įkandin. -
Ruoškitės karui!
Apsvaigusi Agata pakėlė nukritusią kortelę. Perskaitė ir jos akys
sužaibavo...
- Ne! Nepulkite!
Ji išbėgo iš bendrojo kambario, bet kažkas pakišo jai koją. Agata
atsitrenkė į sieną ir nualpo.
- Oi, - tarė Beatričė ir nužingsniavo paskui kitus.
Agata praplėšė akis ir išvydo tuščią salę. Galvą skėlė.

Aimanuodama iš skausmo, ji nusekė pėdsakais: dengta perėja
į Garbės bokštą, paskui į Joniuko prieglobstį. Išgirdo grėsmingus
galandamų ginklų garsus.
Agata žvilgtelėjo į žėrinčio gabalinio cukraus kambarį ir pama
tė ilgalaimius, aštrinančius tikras geležtes, strėles, kirvius, vėzdus ir
grandines, nušvilptus iš ginklų sandėlio.
T OLIM ŲJŲ MIŠKŲ RAGANA 429
- Kiek reikia verdančio aliejaus? - sušuko vienas.

- Kad užtektų visiems apakinti! - atsiliepė kitas, galąsdamas
kalaviją bude.
Ledinukų kambaryje Ryna trumpino mergaitėms sukneles,
kad būtų patogiau kovoti, o Beatričė dalijo krepšius su skaldytais
akmenimis ir dyglių strėlėmis.
- Vaikinai mokosi kariauti per pamokas, - suaimanavo viena.
- O mes net nesimokėme kautis! - pridūrė kita.
- Norėtumėt vergauti piktadariams? - atkirto Beatričė. - Virti
vaikus, valgyti princesių širdis ir gerti arklių kraują...
- Ir vilkėti juodai ?! - sukliko Ryna.
Ilgalaimės gurktelėjo.
- Tai greitai mokykitės, - pridūrė Beatričė.
Zefyrų kambaryje Kiko su Žizele uždegė dešimtis deglų, o Ni
kolas su būriu vaikinų guminukų kambaryje darė taraną.
Tedrosą Agata rado paskutiniame kambaryje su Čadiku ir dar
dviemvaikinais, visi buvo palinkę prie ranka nubraižyto žemėlapio
ant profesorės Balandėlės cukrinukų stalo.
- Iš kur žinai, kad Blogio salė čia? - paklausė Cadikas.
- Tik spėju, - atsakė princas. - Toje prakeiktoje mokykloje lan
kėsi tik Agata, bet aš negaliu jos rasti. Pasakyk Beatričei, kad jos
paieškotų.
- Nesivarginkit.
Vaikinai atsisuko į Agatą.
- Mums reikia tavo pagalbos, - nusišypsojo Tedrosas.
- Nepadėsiu vadui, kuris veda kariuomenę į kapus, - atkirto
Agata.
Tedrosas paraudonavo iš nuostabos.
- Agata, jie ruošiasi mus nužudyti!
- „Rengias mums nuimti galvą ilgalaimių tuntai“, - atrėmė ji,

pakėlusi juodąją kortelę. - Nedorėliai mūsų nepuola! Sofija nori,
kad pultumėt jūs!
- Bent kartą pritariu tai raganai, - atsakė Tedrosas. - Tu su ma
nim ar prieš mane?
- Aš tau neleisiu išžygiuoti.
- Čia aš vyras, o ne tu!
- Tai ir elkis kaip vyras!
Laikrodis išmušė devynias.
Bokšto varpai gaudė, o vaikinai neramiai vedžiojo akis nuo Te-
droso prie Agatos.
Nutilo paskutinio dūžio aidas.
Tyloje Agata išvydo Tedroso akyse abejonę ir suprato laimėjusi.
Ji meiliai nusišypsojo ir pabandė paimti Tedrosui už rankos, bet šis
ją ištraukė. Perbedė ją akimis, veidas vis skaisčiau raudonavo...
- PUOLAME DABAR! - surikojis, ir salėpritariamai sukriokė.
Trys Tedroso pavaduotojai nulėkė rikiuoti būrio, o jis griebė že
mėlapį ir išdrožė pro duris.
Agata pastojo jam kelią. Nespėjo ištarti nė žodžio, nes jis stvėrė
ją per liemenį.
- Agata, tu manim pasitiki? - sukuždėjo jis.
Ji irzliai atsiduso.
- Žinoma, bet...
- Puiku. - Jis užtrenkė duris ir užkišo strėle. - Atleisk, - pasakė
pro durų plyšį. - Bet aš tavo princas ir ketinu tave ginti.
- Tedrosai! - Agata daužė į ledinukų duris. - Tedrosai, ji išžu
dys jus visus!
Bet pro plyšį pamatė jį, vedantį į karą Gėrio kariuomenę, gin
kluotą, su deglais ir taranu, kraugeriškai skanduojančią: „Nudėsim
raganą! Nudėsim raganą!“ Liepsnų apšviestoje salėje jų tamsūs še

šėliai ant sienų persikreipė, paskui stebuklingai dingo.
Agatai kraujas sustingo gyslose. Ji privalo patekti į Blogio mo
kyklą anksčiau už Tedrosą su kariuomene. Bet ką daryti, kad juos
išgelbėtų?
„Tik kai jūsų nemezidė bus nebegyva, pasijusite laisvi“, - pasa
kė ledi Leso.
Ašaros nutvilkė Agatai akis - iš sielvarto dėl sprendimo, kuris
jau padarytas.
Ji atsiduos Sofijos malonei, ir daugiau niekas nemirs.
Tegu ragana laimi.
Tai vienintelė įmanoma laiminga pabaiga.
Nežmoniškai suklykusi, ji spyrė į duris, vožė kumščiu, paskui
trenkė cukrinukų stalu, bet ledinukai atlaikė. Ji mėtė kėdes į sienas,
trypė grindis... bet iš šio kambario buvo tik vienas kelias. Suprakai
tavusi Agata pažvelgė pro langą.
Apžergusi palangę ji juodu batu susirado briauną. Mėlyna su
knelė plaikstėsi. Saitas nakties vėjas čaižė veidą. Agata iškėlė pro
langą kitą koją ir griebė ranka už vijoklio su auksinių žibintų gir
lianda, kuria fėjos papuošė bokštą pokyliui. Nepaisydama pavo
jaus, ji nušoko ant siauros briaunos ir apsisuko.
Buvo taip aukštai virš Pusiaukelės tilto, kad sustingę mo
kytojai ant jo atrodė kaip vabalėliai. Atšiaurus vėjas daužė per
ausis, ir Agata ėmė taip drebėti, kad vos nenuslydo. Stiklinėje
dengtoje perėjoje įžiūrėjo deglus, plūstančius iš Garbės bokšto
į medžių tunelį. Turi vos kelias minutes, paskui dorieji puls ne
dorėliams į rankas.
Agata suskirdusiomis rankomis trūktelėjo už girliandos su ži
buriais ir suprato, kad ji pritaisyta tvirtai. Prisimerkusi apžiūrėjo
bokštą apraizgiusius ir fėjų apkabinėtus žibintais vijoklius, paskui

švytintį kelią prie tilto.
„Būk stipri“, - tarė sau Agata.
Ji tvirtai čiupo už vijoklio, šoko nuo briaunos ir išgirdo, kaip vi
joklis nutrūko. Ji ėmė kristi, atsitrenkė į stiklinę iškyšą ir tą akimir
ką, kai jau turėjo lėkti į bedugnę, kažkas pašvilpė pro ją ir pakibo
per colį nuo skruosto. Agata griebė už to daikto, vijoklis šlamštelė
jo žemyn, o ji pamatė, kas čia.
Strėlė.
Kabodama visai šalia jos, Agata persigandusi žvilgtelėjo atgal
ir pamatė, kad pro kitą skruostą ką tik prašvilpė dar viena strėlė. Iš
tamsos į ją pasipylė strėlės, jų plieniniai galai nuolat jai įdrėksdavo.
Agata užsimerkė ir ėmė laukti mirtino šūvio.
Švilpimas nutilo.
Agata atsimerkė. Strėlės susmigo į bokšto sieną, sudarydamos
netvarkingas kopėčias.
Ji nesvarstė, kas bandė ją nužudyti ar jai padėti. Akimirksniu
nulipo strėlėmis ant Pusiaukelės tilto ir pralėkė pro suakmenėjusius
mokytojus, per vėlai ištiesusius rankas gintis. Tedroso kariuomenė
atėjo į proskyną ir išvydo, kad Gėrio ir Blogio tuneliai susipynę ir
neįžengiami, bet Agata sėkmingai pateko į nedorėlių buveinę.
Aukštai virš jos, prie Pagiežos bokšto lango, Grimas įsidėjo lan
ką į dėklą.
- Ir jai nė plaukelis nuo galvos nenukrito, - tarė Sofijajį glamo
nėdama. - Nors tu mielai būtum ją nudėjęs.
Grimas klusniai niurnėjo, o Sofija pažvelgė į Tedroso kariuo
menę, žygiuojančią per griovį, paskui į Agatą, vienišą dingstančią
Blogio rūmuose.
- Dabar jau greitai, - tarė ji.
TOLIMŲJŲ MIŠKŲ RAGANA *433
Nustūmė į šoną žilų plaukų kuokštus ant stalo ir siuvo toliau:

lėlininke, piktdžiugiškai tampanti už virvučių.
Agata tikėjosi būti sugauta tą akimirką, kai įžengs į Blogio pilį. Bet
sėlindama per laukiamąjį šlapiuojančiomis sienomis pamatė, kad
niekur nėra nei sargybinių, nei spąstų, nei karo ženklų. Blogio mo
kykloje buvo įtartinai ramu, tik girgždėjo darinėdamosi geležinės
durys laukiamojo gale. Ji žvilgtelėjo pro jas ir išvydo senąjį Pasakų
teatrą. Skirtumas buvo mažas. Ten, kur akmeninės scenos priekyje
kadaise iš pelenų kilo feniksas, dabar regėjo kitą vaizdą...
Klykianti ragana, apsupta varnų.
Agata krūptelėjusi nusėlino laiptais į Blogio salę.
„Metas kurti keršto planą, brangūs niekadariai...“
Ką niekadariai, Sofijos kurstomi, jai padarys? Ji prisiminė visus
baisiausius pasakų piktadarius. Pavers ją akmeniu? Nukirs galvą?
Įdarys ja pyragą?
Buvo šalta, net ausys raitėsi, bet Agatą, pasukusią už kampo, iš
pylė prakaitas.
Ridens ją statinėje, prikalinėtoje vinių? Išpjaus jai širdį? Pri
kraus į pilvą akmenų?
Prakaitas sumišo su ašaromis, jai bežiūrint į šimtus pėdsakų...
Sudegins? Užmuš akmenimis?Nudurs?
Ji leidosi bėgti į kančias ir mirtį trokšdama, kad vieną gražią die
ną sutiktų Sofiją kitame pasaulyje, be princų, skausmo, ir siaubin
gai suklikusi įpuolė pro kaukolėmis išraižytas duris...
Jai užgniaužė kvapą.
Blogio salė buvo paversta prašmatnia pokylių sale ir žėrėjo
žaliais žibučiais, juodais balionais, tūkstančiais žvakių žaliomis
liepsnelėmis ir besisukančiu sietynu, nutvieskiančiu sienų freskas
smaragdinės šviesos pluoštais. Aplink didelę ledinę dviejų susipy

nusių gyvačių skulptūrą Hortas su Mažę klupinėdami šoko valsą,
Anadilė sukosi su Veksu, Bronė stengėsi neužminti Monai ant ža
lių kojų, o Hestera lingavo ir kuždėjosi su Ravanu. Aplink juos
šoko ir daugiau nenaudėlių porų. Ravano kambario bendrai grie
žė nendriniais smuikais, j šokių aikštelę viena po kitos ėjo naujos
poros, nerangios, drovios, bet švytinčios iš laimės, o virš šokėjų
blizgėjo šūkis:
PIRM ASIS KASMETINIS PIKTADARIŲ

NEPOKYDIS
Agata pravirko.
Muzika nutilo.
Ji nusišluostė akis ir pamatė, kad niekadariai spokso į ją. Poros
išsiskyrė. Veidai paraudo iš gėdos.
- Ką ji čia veikia? - iškošė Veksas.
-Jipapasakos ilgalaimiams! - šūktelėjo Mona.
- Griebkit ją! - suriko Arachnė.
- Aš sutvarkysiu šį reikalą, - tarė kažkas.
Iš minios išėjo Hestera. Agata atsitraukė.
- Hestera, paklausyk...
- Čia nenaudėlių pokylis, Agata, - tarė Hestera, slinkdama prie
jos. - O tu - ne piktadarė.
Agata susigūžė prie sienos.
- Palauk... ne...
- Ko gero, lieka tik viena išeitis, - tarė Hestera.
Ant Agatos jau krito jos šešėlis. Ji užsidengė veidą.
- Mirti ?
- Pasilikti, - atsakė Hestera.
Agata išvertė akis. Niekadariai irgi.
- Bet... ji... - parodė Veksas.
- Mano viešnia, - tarė Hestera. - Priešingai nei Sniego poky
liai, nepokyliai taisyklių neturi.
Agata papurtė galvą, vietoj žodžių plūstelėjo ašaros. Hestera
palietė jai petį.
- Taip, mes radome salę, - tarė ji ir kiek patylėjo. - Turbūt ji
norėjo, kad turėtume tai, ko ji turėti negali. Gal tai jos būdas atsi
prašyti.
Agata sukūkčiojo.
- Aš irgi atsiprašau...
- Aš tave įmečiau į kanalizaciją, - šniurkštelėjo Hestera. - Visi
darome klaidų. Bet mes jas ištaisysime, taip? Abi mokyklos drauge.
Agata raudojo taip graudžiai, kad drebėjo visas jos kūnas.
Hestera įsitempė.
- Kas čia?
- Aš bandžiau, - verkė Agata. - Aš bandžiau juos sulaikyti.
- Ką sulaikyti ?
- MIRTIS NEDORĖLIAMS! NIEKADARIAMS GALAS!
Hestera lėtai atsisuko.
- MIRTIS NEDORĖLIAMS! NIEKADARIAMS GALAS!
Niekadariai susispietė prie didžiulių langų ir įsitempę žiūrėjo į
naktį. Stačios kalvos apačioje aplink griovį žygiavo Gėrio kariuo
menė, deglų šviesoje žvilgėjo ginklai.
Šviesa nenaudėlių veiduose išblėso, jie vėl užsidarė savo kiaute.
Pro langą pūstelėjo vėjas ir užgesino žvakes. Salėje pasidarė tamsu
ir šalta.
- Taigi atėjai mūsų perspėti. O tavo princas ateina mūsų žudy

ti, - tarė Hestera, žiūrėdama į tūžmingą minią. - Se tau ir meilė.
- Nebūtina sujais kautis, - spyrėsi Agata. - Tegujie pamato tai,
ką pamačiau as.
Hestera atsisuko. Jos akys degė.
- Kad jie iš mūsų juoktųsi? Kad primintų mums, kas esame?
Bjaurūs. Niekam tikę. Nevykėliai.
- Netiesa!
Bet Hestera vėl tapo grėsminga raganaite, kokią Agata pažinojo.
- Tu nieko apie mus nežinai, - iškošė ji pro dantis.
- Mes visi tokie pat, Hestera! - maldavo Agata. - Tegu jie pa
mato tiesą. Tai vienintelis būdas!
- Taip, - tyliai tarė Hestera. - Liko vienintelis būdas. - Ji iššie
pė dantis. - Išleisti raganą!
- Ne! - suriko Agata. - Ji to ir nori!
- Ir priminti mūsų princesei, kas atsitinka, kai dailios mergelės
nuklysta ten, kur joms ne vieta, - nusišaipė Hestera.
Agata sukliko, kai ją užpuolė nedorėlių šešėliai.
Aukštai aukštai dūlijančiame bokšte penkiasdešimties niekadarių

minia nustūmė paskutinį baldą ir išplėšė paskutinę vinį iš 66 kam
bario durų. Nuožmiai sukriokę, jie spyriu jas išvertė ir priblokšti
atšoko.
Į juos žiūrėjo susiraukšlėjusį šlykšti ragana prabangia rausva va
karine suknele. Ji pasikasė švytinčią pliką galvą ir išsišiepė, rodyda
ma pajuodusius dantų šipuliukus.
- Pamėginsiu atspėti, - nusišypsojo Sofija. - Į mūsų pokylį at
vyko netikėtų svečių.
Gražus Blogis
gata praplėšė akis ir sudrebėjo nuo baisaus šalčio. Ji gulėjo
A ant nugaros, uždaryta apšerkšnijusiame stiklo karste. Virš

jos šmėkščiojo dešimtys miglotų siluetų. Persigandusi norėjo pa
šokti, bet suprato jšalusi.
Karstas buvo ne stiklinis. Ledinis.
Ji bandė įkvėpti daugiau oro, bet užspringo. Akys išvirto,
skruostai pamėlynavo. Paskui tamsūs šešėliai prasiskyrė, ir pri
plaukė rausva šmėkla.
4 3*^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Agata dusdama nulaižė šerkšną. Jai šypsojosi Sofija, plikagalvė ir

klaiki, su kirviu iš Pražūties kambario. Agata bandė įkvėpti prieš
mirtį, akimis maldaudama pagalbos. Sofija žvelgė į ją per ledą, per
braukė pirštais per Agatos veidą ledo kape... ir pakėlė kirvį.
Kažkur suspiegė Hestera.
Kirvis sutrupino ledą, sudaužė ledo karstą ir sustojo per plauką
nuo Agatos veido. Ji žiopčiodama žnektelėjo ant šlapių grindų.
- Sušaldyti vargšę princesę? - atsiduso Sofija. - Kas gi taip el
giasi su svečiais, Hestera?
- Strėlės... tai buvai tu... - pralemeno Agata, šliauždama ata
tupsta. - Tu atviliojai mane čia... nužudyti...
- Nužudyti? - Sofija, regis, įsižeidė. - Manai, galėčiau tave nu
žudyti?
Salės gale Agata pamatė Hesterą, Anadilę ir Mažę, susiglaudu
sias ir vėpsančias į buvusią kambario bendrę, dabar pliką susitrau
kusią raganą.
- Tiesą sakant, noriu tave nuskriausti, Agata, - prisipažino So
fija ir ištirpdė kirvį švytinčiu pirštu, - bet negaliu.
Ji įdėmiai apžiūrėjo savo apipuvusį veidą balione.
- Praėjusį vakarą aš elgiausi negražiai.
- Negražiai ?- Agata užsikosėjo. - Tu išstūmei mane pro langą!
- O tu nebūtum išstūmusi? - paklausė Sofija, žiūrėdama balio
ne į mėlyną Agatos suknelę. - Jeigu iš tavęs viską būčiau atėmusi ?
Sofija atsisuko, sumirguliavo rausva suknelė.
- Bet ši pasaka tavo, Agata. Arba mes ją baigsime kaip priešės,
arba kaip draugės.
- Dddraugės ?- suburbuliavo Agata.
- Mokyklos Direktorius sakė, kad tai neįmanoma. Ir tikriausiai
mes abi manėm, kad jis teisus, - pasakė Sofija, jos oda apie karpas
įtrūko. - Bet kada jis spėjo mus pažinti?
GRAŽUS BLOGIS ^ 439
Agata atšoko iš pasibjaurėjimo, o Sofija linktelėjo.

- Dabar aš bjauri, - tyliai sutiko ji. - Bet čia aš galiu būti lai
minga, Agata. Tikrai. Mes esame ten, kur ir turime būti. Tu gera.
Aš bloga.
Ji apžvelgė papuoštą salę.
- Bet ir Blogis gali būti gražus, ar ne?
Pro langus plūstelėjo deglų šviesa.
- Sofija, ilgalaimiai prie vartų! - sušuko Anadilė, žvilgtelėjusi
į lauką.
- Kerštas, - virpėdama ištarė Agata. - Tu sakei, kad nori at
keršyti.
- O kaip kitaip čia privilioti doruosius, Agata? - liūdnai atsilie
pė Sofija. - Kaip jiems parodyti, kad mes norime tik savo pokylio?
- Sofija, jie ateina! - suspiegė Mažė.
Nedorėliams po kojomis ilgalaimiai taranu ėmė daužyti pilies
duris.
- Bet dabar mes baigsime nesantaiką, taip? - tarė Sofija ir iš
traukė iš suknelės kišenės gumbuotą kumštį.
Agata išplėtė akis. Sofija kažką turėjo rankoje.
-JI VIRŠUJE! - rėkė įsiveržę ilgalaimiai.
- Agata, - tarė Sofija, sėlindama prie jos sugniaužusi kumštį.
- MIRTIS RAGANAI! - rėkė ilgalaimiai, lėkdami laiptais.
Sofija ištiesė dėmėtą kumštį.
- Mano drauge... mano nemezide...
Agata susitraukė. Sofija atgniaužė kumštį - delne nieko nebu
vo - ir priklaupė.
- Ar pašoksi su manim?
Agata neteko žado.
TRINKT! Ilgalaimiai daužė salės duris.
- Sofija, ką tu darai?! - suspiegė Hestera.

Sofija ištiesė sudžiūvusią ranką Agatai.
- Mes jiems parodysime, kad neapykantos nejaučiam.
Durys skeldėjo.
- Vieną taikos šokį, - pažadėjo Sofija.
- Sofija, jie mus visus išžudys! - suspiegė Hestera.
Sofija tebelaikė ranką ištiesusi.
- Vieną laimingos pabaigos šokį, Age.
Paralyžiuota Agata pažvelgė į buvusią draugę. Barškėjo durų
spynos.
Sofijos karpos žvilgėjo nuo ašarų.
- Vieną šokį mano gyvybei išgelbėti.
- Skaičiuoju iki trijų! - už durų suriaumojo Tedrosas.
Sofija žiūrėjo į Agatą išplėtusi juodas kaip anglis akis.
- Čia aš, Age. Nematai ?
Agata drebėdama įsmeigė akis jai į veidą.
- Vienas!
- Agata, prašau...
Persigandusi Agata žengė žingsnį atatupsta.
- Prašau... - maldavo Sofija, jos veidas trūkinėjo. - Neleisk
man mirti nedorėle.
- Tu ir esi nedorėlė... - Agata atšoko nuo jos.
- Bet dorieji adeidžia.
Agata sustingo.
- Argi tu nesi doroji? - sukuždėjo Sofija.
-Du!
Agata aiktelėjo ir suspaudė Sofijai ranką.
Ši apkabino ją kaulėtomis rankomis ir valso žingsniu nulėkė į
šokių aikštelę. Hesterai karšdigiškai davus ženklą, Ravano kamba
rys nedarniai užgriežė meilės dainą.
GRAŽUS BLOGIS 441
- Tu gera, - sušvokštė Sofija, padėjusi galvą Agatai ant peties.

- Aš neleisiu jiems tavęs nuskriausti, - sušnibždėjo Agata, sti
priai apkabindama Sofiją.
Sofija palietė jai skruostą.
- Gaila, negaliu taip pat atsakyti.
Agata pažvelgė j ją. Sofija piktai šypsojosi.
- Trys!
Tedrosas įsiveržė pro duris minios priekyje ir, žvėriškai sustau
gęs, iškėlė kardą virš Sofijos nugaros...
- Mirtis ra...
Paskui išvydo valsą visu puikumu.
Sofija sukdamasi prisiartino prie jo su Agata glėbyje. Tedrosas
išmetė kalaviją.
- Vargšas Tedis, - tarė Sofija, nutildydama muziką. - Kaskart,
kai jis susiranda princesę, paaiškėja, kad ji ragana.
Priblokštas Tedrosas pažvelgė į Agatą.
- Tu... su ja?
-Ji meluoja! - suspiegė Agata, verždamasi iš Sofijos gniaužtų.
- Kaip manai, kodėl ji neužsimušė? Kodėl bandė sulaikyti puo
limą? - paklausė Sofija, dar stipriau ją apkabindama. - Taip, Tedi,
ko gero, tavo pokylio pora yra ir mano.
Tedrosas pažvelgė, kur žiūri Sofija, į plakatą virš salės. Ilgalai-
miai už jo nugaros išblyško.
- Neklausyk jos! - suriko Agata. - Tai spąstai!
- Agata, nieko baisaus, mieloji. Gali jam pasakyti, - tarė Sofija
ir suirzusi atsisuko į Tedrosą. - Ji norėjo palaukti, kol pridės kala
viją tau prie gerklės.
Išplėtęs akis Tedrosas žiūrėjo į Agatą.
- Netiesa! - suriko ji. - Aš turiu įrodymų! - Ji apsisuko. - Hes-
tera! Mažę! Pasakykit jiems!
Bet Hestera, Mažė ir kiti niekadariai tik šnairavo į dorųjų ka

riuomenę, ginkluotą ir įsiveržusią žudyti. Hestera žiūrėjo į Agatą
ir tylėjo.
Agata išvydo, kaip šviesa princo akyse blėsta. Ilgalaimiai už jo
nugaros nukreipė ginklus nuo Sofijos ir atsuko į ją.
- Ne! Palauk! - Ji ištrūko ir puolė Tedrosui į glėbį. - Privalai
manim tikėti! Aš tavo pusėje!
- Tikrai! - balsu mąstė Sofija. - Tai kaip tada tavo princas už
rakino tave viename bokšte... o tu atsidūrei kitame?
Agata pajuto, kaip sustingo Tedroso rankos. Pažvelgė į jo be
kraujį veidą.
- Atsakyk jai, - tarė jis.
- Aš atėjau tau padėti... aš išlipau...
- Išlipo! - sukikeno Sofija. - Iš tokio bokšto!
Tedrosas pažvelgė į Gėrio smailes, aukštas kaip dangus.
- Padėjo ssstrėlės... - išmiksėjo Agata.
- Nesuprantu, ko ji drovisi, - tarė Sofija, kasydamasi galvą. -
Ji tobulėjo ne dienom, o valandom. Pokštai, krečiami doriesiems,
jūsų susitikimas miške, Talentų cirko antpuolis... tai tik įstabaus
Agatos plano įtikinti tave, kad ji doroji, punktai. Ak, išskyrus žavią
naująją šypseną. Čia juodoji magija.
Agatai trūko oro.
- Tik geriausi nenaudėliai gali apsimesti doraisiais, - tarė So
fija, perbesdama ją akimis. - Agata tai moka geriau net už mane.
Tedrosas, išplėtęs akis, traukėsi nuo Agatos.
- Princesės neabejotų mano sumanumu, - tarė jis, paraudęs iš
pykčio.
- Tedi, palauk... - maldavo Agata.
- Princesės neklaustų, vyras aš ar ne.
GRAŽUS BLOGIS 443
- Žiūrėk, ką ji su tavim padarė...

- Žinojau, kad tu ragana, - tarė jis ir užsikirto. - Visą laiką ži
nojau.
- Tu manim nepasitiki? - pravirko Agata.
- To paties mano tėvo klausė ir motina, - atsakė Tedrosas, irgi
rydamas ašaras. - Bet aš nekartosiu jo klaidos.
Jis žvilgtelėjo j Ekskaliburą tarp jųdviejų. Princas puolė prie jo,
bet Agata pirma nutvėrė kalaviją ir pašoko jį atkišusi. Siaubo apim
ti ilgalaimiai išsitraukė ginklus.
- Matai? - išsišiepė Sofija. - Kalavijas prie gerklės.
Agata pažvelgė į ją, paskui į Tedrosą, žvelgiantį į savo kalaviją
prieš akis, ir numetė Ekskaliburą.
- Ne! Aš tik... aš nenorėjau...
Tedroso veidas pritvinko kraujo.
- Pasiruošti puolimui!
Agata ėmė trauktis.
- Tedrosai, paklausyk manęs!
Tedrosas griebė Cadiko lanką...
- Tedrosai, palauk...
- Aš blogesnis už tėvą, - Tedrosas pakėlė sužvilgusias akis, -
nes tave tebemyliu.
Jis nusitaikė jai į širdį.
- Ne! - suspiegė Agata.
- Ugnis!
Ilgalaimiai apipylė beginklius niekadarius akmenimis, ietimis ir
karštu aliejum, o Tedrosas paleido strėlę į Agatą...
Sofija mostelėjo švytinčiu pirštu tą akimirką, kai strėlė palietė
Agatai krūtinę. Visi ginklai virto saulutėmis ir nukrito ant žemės.
Susigūžę niekadariai pakėlė akis stebėdamiesi, kad dar gyvi.

Tarp jų susirietusi Agata lėtai atsisuko.
- Išmokau šito iš savo numylėtos princesės, - švelniai ištarė
Sofija.
Agata kūkčiodama susmuko ant grindų.
Tedrosas vedžiojo akis nuo vienos prie kitos, jo veide šmėkštelė
jo baimė. Sofija šėtoniškai išsišiepė.
- Niekada neperprasdavai gudrybių, tiesa, Tedi?
- Ne! - Tedrosas puolė ant kelių, čiupo raudančią Agatą į glėbį.
Jinai jį atstūmė.
- Čia tai bent pabaiga. Princas bando nužudyti savo prince
sę, - linksminosi Sofija. Ji pakėlė saulutę, skirtą Agatos širdžiai, ir
džiūgaudama pauostė. - Laimė, čia buvo Blogis, jis neleido Gėriui
prieiti liepto galo.
Nelaimingas Tedrosas dėbsojo į ją nuo grindų.
- Žinoma, tada kyla klausimas... - Sofija apsilaižė pūvančias lū
pas. - Kas nutinka, kai Blogis tampa Gėriu?
Sį kartą, jai nusišypsojus, Tedrosas pamatė žvilgius baltus dantis
ir pritrenktas atsitraukė.
Jam prieš akis Sofijos karpos stebuklingai nukrito, gilios raukš
lės išsilygino, ir lygi gelsvai rožinė oda sušvito jaunyste. Iš spin
dinčios plikės pliūptelėjo šviesių garbanų krioklys, lūpos pasidarė
pudios ir sublizgo. Agata lėtai pažvelgė pro pirštus ir išvydo, kad
Sofijos akys dega smaragdine liepsna, o susitraukęs kūnas pražydęs.
Pagaliau didžioji piktadarė rausva vakarine suknele grėsmingai pri
siartino prie jos spindulinga ir kaip niekad žavi.
- Išeikit... dabar išeikit... - perspėjo Agata, bet ilgalaimiai nu-
stėrę spoksojo Sofijai už nugaros.
Susitraukusi iš baimės, Agata atsisuko.
GRAŽUS BLOGIS 445
Į ją žiūrėjo Hestera rausva suknele. Jos ploni plaukai stebuklin

gai virto ilgomis tankiomis garbanomis, išgeltęs veidas papilnėjo,
tatuiruotė sodriai raudonavo. Balti šalimais stovinčios Anadilės
plaukai nusidažė kaštonine spalva, raudonos akys pažaliavo kaip
jūros banga, o dručkės Mažės liemuo tapo kuo ploniausias. Hortas
žvelgė į savo atspindį balione ir matė, kaip jo žandikaulis darosi
kvadratinis, smakre atsiranda duobutė, o apgailėtini juodi marš
kiniai virsta mėlynu ilgalaimio apsiaustu. Ravanas išvydo, kad jo
riebaluotas veidas staiga tapo švarus, Bronė kilstelėjo marškinius
ir išvydo stangrius raumenis, Arachnė perbraukė pirštais per dvi
naujas akis, Mona glostė lygią dramblio kaulo spalvos odą... galop
visi aliai vieno atsimainę nenaudėliai apstulbę įsistebeilijo vienas į
kitą Gėrio mokyklos uniformomis.
- Sakiau tau, kad Blogis gali būti gražus, tiesa? - nusišypsojo
Agatai Sofija.
- Traukitės! - suriko Tedrosas ir žengė žingsnį atatupstas prie
savo kariuomenės.
- Mes dar nebaigėm, Tedi, - sugriaudė Sofija. - Tu su kariuo
mene įsiveržei į pokylį. Su kariuomene užpuolei beginklę mokyklą.
Tu su kariuomene ketinai išžudyti pilną salę mokinių, kurie ban
dė džiaugtis laimingiausiu vakaru savo gyvenime. Taigi kyla kitas
klausimas...
- Traukitės tučtuojau! - sukliko Tedrosas.
- Kas nutinka, kai Gėris tampa Blogiu?
Tedrosui už nugaros pasigirdo spiegimas.
Agata apsisuko ir išvydo iš skausmo Įdiegiant Beatričę: jos nu
gara trakštelėjusi susimetė į kuprą. Paskui pražilo plaukai, senės
veidą nusėjo raupų žymės. O rausva suknelė pajuodo ir ant sudžiū
vusio kaip giltinė kūno karojo it maišas.
44*6 GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Už jos pamažu dūlėjo visų ilgalaimių suknelės ir kostiumai,

virsdami juodais nedorėlių marškiniais. Cadikui ant kūno išaugo
metaliniai dygliai, Milisenta kūkčiojo pažaliavus odai, Ryna žvieg
dama kasėsi niežinčius šašuotus skruostus, o tarp jų svirduliavo
kuprotas vienakis Nikolas. Vienas po kito visi nedorėlius užpuolę
ilgalaimiai subjaurėjo, vienintelė Agata išvengė bausmės... pagaliau
Sofija klastingai dėbtelėjo į Tedrosą, plikagalvį, prakaulų, šlykščiai
randuotą baidyklių kariuomenės priekyje.
- Tegyvuoja princas! - sukikeno ji.
Gražuoliai nenaudėliai pirštais badė bjaurius ilgalaimius ir per
galingai juokėsi drauge su Sofija. Dviejų šimtų metų pralaimėjimų
paveldo kaip nebūta.
Agata griebė iškritusį kalaviją ir nukreipė į Sofiją.
- Tu kariauji su manim! Leisk jiems ramiai išeiti!
- Tegu sau eina, mieloji, - nusišypsojo Sofija. - Durys atidarytos.
Atgrasūs ilgalaimiai pasuko prie durų. Visi, išskyrus raukšlėtą
sudžiūvusį Tedrosą, dabar pastojusį jiems kelią.
- Tedi, prašau. Baik šį karą, - maldavo Agata.
- Aš negaliu tavęs palikti, - sugergždė princas.
Agata pažvelgė jam į bjaurias liūdnas akis.
- Sį kartą turi manim pasitikėti.
Tedrosas papurtė galvą, iš gėdos nedrįsdamas ginčytis...
- Traukitės! - dusdamas paliepė jis savo mokyklai. - Greičiau
traukitės!
Sielvartingai surikęs, jis nuvedė baisingus ilgalaimius prie durų.
Šios jiems prieš nosį užsitrenkė.
-Jūs visi turėtumėt išmokti taisykles, - atsiduso Sofija.
Tedrosas su kariuomene drebėdami atsisuko.
- Blogis puola, Gėris ginasi, - tarė Sofija. - Dabar jūs puo-
lėt... - ji nusišypsojo, - o mes ginsimės.
GRAŽUS BLOGIS 447
Ji sudainavo tris aukštas natas. Staiga Agata išgirdo lauke niur

nant - vis garsiau ir garsiau, kol jai padai nusmilko prisiminus.
- BĖKIT! - suspiegė ji.
Durys atsilapojo, ir į nustėrusią Tedroso kariuomenę įsiveržė
trys milžiniškos žiurkės, vadelėjamos Grimo. Narnančios, cypian
čios žiurkės didumo sulig arkliu daužė bėgančius ilgalaimius į sie
nas, mėtė nuo laiptų ir pro langą į griovį. Drąsos bokšto vaikinai
nė nespėjo išsitraukti kalavijų, o žiurkės jau buvo juos sutrypusios
it žaislinius kareivėlius.
- O aš maniau, kad mano talentas liks nepastebėtas, - pasakė
Mažei priblokšta Anadilė.
Tarp jų prašvilpė dygliuota strėlė. Mergaitės atsisuko ir pamatė,
kad Tedrosas su bjauriais ilgalaimiais karšdigiškai griebėsi ginklų.
- Ugnis! - sustaugė Tedrosas.
Mažė nėrė iš po strėlių krušos, ir gražuoliai niekadariai atmušė
smūgį užkeikimais. Mokyklos stojo į mūšį: vieni kovojo ginklais,
kiti burtais. Lėkė strėlės, kardai atremdavo žaibus, abiejų pusių
pirštai nušvisdavo įvairiomis spalvomis, žiurkės išsinėrė iš Grimo
vadelių ir švystelėjo Avą ant sietyno, o Nikolui įkando į nugarą.
Grimas paspruko ir ėmė po visą salę medžioti Agatą strėlėmis, jų
antgaliai liepsnojo. Ji užlindo už kolonos ir atkišo švytintį pirštą
kaip tik tada, kai amūriukas paleido strėlę. Si virto musėkautu ir
suspaudė klykiančiam Grimui ranką. Agata atsigręžė ir pamatė ša
lia drebančias bjaurias Beatričę, Ryną ir Milisentą.
- Tu gali paversti strėles gėlėmis, tai gal ir vėl gali padaryti mus
gražias? - apsiašarojusi paklausė Beatričė.
Agata nepaisė jos ir išlindo iš už kolonos pažiūrėti į žiaurias
skerdynes. Tarp abiejų pusių šokinėjo spalvoti užkeikimai, grindys
buvo nuklotos pritrenktais kovotojais. Prie lango dvi žiurkės, žyb-
44$ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
čiodamos aštriais kaip skustuvas dantimis, užspeitė nusikamavusį

Tedrosą ir drebančius jo draugus.
Agata atsisuko į mergaites.
- Turim jiems padėti!
- Nepavyks, - verkšleno Milisenta.
- Pažvelk į mus, - tarė Ryna.
- Mes neturime dėl ko kovoti, - šniurkščiojo Beatričė.
- Turite - dėl Gėrio! - suriko Agata, nes žiurkės prarijo vaikinų
ginklus. - Nesvarbu, kaip atrodot!
- Tau bepigu kalbėti, - atkirto Beatričė. - Tu tebesi daili.
- Mūsų bokštų vardai ne Grožis ir Žavesys! - įdūko Agata. -
O Drąsa ir Garbė! Tai ir yra Gėris, jūs kvaišos bailės!
Jos bukai vėpsojo, o Agata puolė į mūšį gelbėti vaikinų nuo
žiurkių. Kažkas trenkėsi į ją ir bloškė į sieną.
Apsvaigusi Agata pakėlė akis ir išvydo Sofiją, apžergusią di
džiausią žiurkę. Ji vėl puolė. Agata bandė prisiminti burtus, bet...
Prieš žiurkę iššoko Beatričė ir atkišo ranką. Iš lubų pliūptelėjo
stebuklingas lietus, grindys sušlapo. Žiurkė paslydo, įsirėžė į puo
lančius nenaudėlius, ir Sofija šleptelėjo ant grindų.
- Dar vienas Gėriui būdingas dalykas, - nusišypsojo Agatai Be
atričė su Ryna ir Milisenta iš šonų. - Mums reikia vieniems kitų.
Sofija pažvelgė aukštyn ir pamatė, kad ilgalaimiai sukaupė drą
sos ir atmušė pargriautus niekadarius. Cadikas dygliais pervėrė
žiurkei širdį, Tedrosas, užkopęs kitos žiurkės uodega, perrėžė jai
gerklę, ilgalaimiai rišo susitraukusius niekadarius juodais marški
niais ir diržais...
Staiga Sofijai rankas ir kojas stebuklingai apraizgė vijokliai.
- Užmiršai, kad mes pasakoje, - ištarė kažkas už jos.
GRAŽUS BLOGIS 449
Sofija spurdėdama atsisuko ir išvydo šalia stovinčią Agatą švy

tinčiu pirštu.
- Galų gale visada laimi Gėris, - tarė Agata.
Surišta Sofija suglebo.
- Taigi, - tarė ji, nenuleisdama nuo Agatos akių.
Paskui Agata suprato, kad Sofija žiūri ne j ją. Sofija žiurksojo
pro ją j paskutinę salės freską: minias, klūpančias prieš Pasakiklį,
švytintį Mokyklos Direktoriaus rankose it žvaigždę.
Sofijos veide nušvito pikta šypsena.
- Nebent pabaigą parašyčiau aš.
Ji bakstelėjo švytinčiu pirštu, ir klanai ant grindų virto upe, par-
blokšdami Agatą ir abi kariuomenes. Mokiniai brido per vandenį,
stengdamiesi nepanirti, bet vanduo vis kilo, kol virto jūra iki lubų,
ir visi suprato, kad nuskęs. Išpūtę skruostus, pamėlynavę, jie atsisu
ko į surištą Sofiją, užstojusią išdaužtą langą. Ji šelmiškai šyptelėjo
ir iškrito.
Srautas šliūkštelėjo pro langą, du šimtai mokinių išlėkė iš bokš
to į šaltą vidurnakčio orą ir pūkštelėjo į griovį apačioje.
Karas vyko ir sušvinkusiame dumble, bet juo išsiterlioję mo
kiniai nebegalėjo vienas kito gerai įžiūrėti menkoje apyaušrio
šviesoje. Hestera įgrūdo Anadilės galvą į purvą manydama, kad
čia doroji, Beatričė trenkė Rynai į žandą, įsitikinusi, kad čia ne
dorėlė, Cadikas vos nepasmaugė savo geriausio draugo Tedroso,
o šis savo ruožtu suleido jam į sprandą išpuvusius dantis. Taisy
klės buvo taip smarkiai sulaužytos, kad mokiniai ėmė keistis iš
rausvų į juodus, iš juodų į mėlynus, iš bjaurių į gražius, iš gražių į
bjaurius, pirmyn atgal, vis greičiau, kol niekas nebenutuokė, kuris
dorasis, o kuris nedorėlis.
Nė vienas priešų nepastebėjo, kad toli, įlankoje, į Mokyklos

Direktoriaus bokštą kopia mergaitė rausva suknele, plyta po ply
tos, kabindamasi į Grimo strėles. Ir kad daug žemiau paskui ją lipa
princas - mėnesienoje ryškėjo jo siluetas, {dėmiau įsižiūrėjus, juo
dų kaip varno plunksnos plaukų ir geležinės valios princas, strėlė
mis apšaudomas amūriuko, banguojančia mėlyna...
Suknele.
Įdėmiau įsižiūrėjus, visai ne princas.
Amžinai niekadai
sikibusi j sidabrinių plytų langą, Sofija sugriežė dantimis.
I „Gėris visada laimi.“

Jos nemezidė teisi. Kol gyvas
Mokyklos Direktorius, kol Pa-
sakiklis jo rankose, ji niekada
neatkeršys. Tėra vienintelis
būdas sužlugdyti Agatai
laimingą pabaigą.
Sunaikinti rašiklį ir
jo saugotoją.
Krioktelėjusi So
fija įsirito į Moky
klos Direktoriaus
bokštą, atkišo švy
tintį pirštą...
Jis apsiblausė.
Tuščias akme
ninis kambarys
buvo apšviestas šimtais žvakių raudonomis liepsnelėmis, sustaty

tų ant knygų spintų ir lentynų kraštų. Akmenines grindis jai po
kojomis slėpė raudonų rožių žiedlapiai. Nematomos arfos garsai
pamažu virto švelnia daina.
Sofija susiraukė. Ji ėjo į karą, o atsidūrė vestuvėse. Gėris kur kas
labiau apgailėtinas, negu ji manė.
Paskui ji išvydo Pasakiklį.
Jis nesaugomas kybojo tamsiame kambario gale virš jųdviejų su
Agata pasakos, gulinčios ant akmeninio stalo.
Per krintančius žiedlapius, pro mirkčiojančias žvakes Sofija nu
sėlino prie pavojingai aštraus rašiklio. Jai artinantis, pliene sužėrėjo
rašiklio rašmenys. Degančiomis akimis, tankiai kvėpuodama, So
fija ištiesė į jį ranką, bet rašiklis pašoko, perdūrė jai pirštą ir Sofija
priblokšta atsitraukė.
Per Pasakiklį nuvarvėjo vienas vienintelis jos kraujo lašas, jis
užpildė gilius rašmenų griovelius ir įtekėjo į mirtiną plunksną. At
gijęs nuo naujojo rašalo, rašiklis įkaito iki raudonumo, nėrė prie
knygos ir ėmė karštligiškai versti lapus. Sofijai prieš akis akinamais
paveikslais ir žodžių žybsniais iškilo visa jos pasaka: kaip ji pamatė
Tedrosą per sutiktuves, kaip gūžėsi, išvydusi princą per Išbandy
mą, kaip žiūrėjo į jį, besiperšantį Agatai, kurstė Gėrio kariuomenę
pradėti karą, net užsiropštė strėlėmis į šį bokštą... Pasakiklis rado
švarų puslapį ir vienu mostu brūkštelėjo krūvą kruvinų eilučių. Jas
stebuklingai užpildė sodrios spalvos, ir Sofijai prieš akis ėmė ryš
kėti puikus jos paveikslas čia, šiame bokšte, dabar. Sofija, nutapyta
žavinga rausva vakarine suknele, žiūrėjo į akis nepažįstamam gra
žuoliui, aukštam, lieknam, jaunam.
Sofija palietė jo veidą puslapyje... spindinčios mėlynos akys, oda
kaip marmuras, vaiduokliškai balti plaukai...
AMŽINAI NIEKADAI 453
Jis nebuvo nepažįstamasis.

Ji sapnavo jį paskutinę naktį Gavaldene. Princą, jos išsirinktą
iš šimto pilies puotoje. Tą, su kuriuo įmanoma Ilgai ir Laimingai.
- Aš laukiau šitiek metų, - ištarė malonus balsas.
Ji atsisuko ir pamatė per kambarį prie jos slenkant kaukėtą Mo
kyklos Direktorių su aprūdijusia karūna, kreivai užmaukšlinta ant
šiurkščių žilų plaukų. Jis lėtai nusikratė kupros ir stovėjo aukštas ir
tiesus. Paskui nusiėmė kaukę, ir ji išvydo baltą kaip alebastras odą,
dailius skruostikaulius ir žvitrias mėlynas akis.
Sofijai sulinko keliai.
Jis buvo princas iš paveikslo.
-Jūs jjjaunas...
- Tai buvo išbandymas, Sofija, - tarė Mokyklos Direktorius. -
Išbandymas ieškant tikrosios meilės.
-Jūsų tikroji... aš? - pralemeno Sofija. - Bet jūs dorasis, o aš
nedorėlė!
Mokyklos Direktorius nusišypsojo.
- Gal nuo to ir pradėsime.
Kybodama aukštai virš ribos tarp griovio ir ežero, Agata ropštėsi

strėlėmis, įsmigusiomis į sidabrines plytas, vengdama naujų, nes
aplink Mokyklos Direktoriaus bokštą skraidė Grimas. Amūriukas
įsidėjo į lanką dar vieną strėlę, ji puolė prie kito koto, bet jis nulūžo
ir nukrito. Agata pakreipė galvą. Grimas žybtelėjo pageltusiais ry
klio dantukais ir nutaikė strėlę jai į veidą...
Jis sustingo kaip pritrenktas paukštis ir pūkštelėjo iš dangaus į
tamsų vandenį.
Agata atsisuko ir išvydo blėstant raudoną Hesteros pirštą, atkiš
tą jos pusėn. Raganaitė buvo įklimpusi purvyne. Mėnesienoje Aga
ta išvydo Hesteros veide apgailestavimą dėl neišnaudotos progos

baigti karą. Aplink ją virė mūšis, bet persvara jau buvo ilgalaimių
pusėje. Nedorėliai spurdėjo surišti, vėl bjaurūs kaip anksčiau, ketu
ri ilgalaimiai kumščiavo ir spardė staugiantį Horto vilkatą.
Agata pajuto paskutinę strėlę skylant rankoje.
- Gelbė... - sušvokštė mataruodama kojomis.
Strėlė lūžo... ir įšalo į tvirtą ledą, neleisdama jai nuslysti.
Agata atsisuko ir pamatė tolumoje žaliai švytintį Anadilės pirš
tą, ištiestą į įšalusią strėlę.
Paskui sidabrinė plyta jai virš galvos parudavo. Agata užuodė
smarkų saldumo kvapą, ištiesė ranką ir įsikirto nagais į tvirtą šo
koladą. Užsiropštusi ant šokoladinio skanėsto plytos, ji dirstelėjo
į užutekį.
Ten išdidžiai švytėjo mėlynas Mažės žiburėlis.
Virš galvos šokoladine virto dar viena plyta, ir Agata šypsoda
masi ištiesė ranką į ją.
Matyt, raganos perėjo į priešo pusę.
- Aš visą laiką buvau ten, - pasakė Mokyklos Direktorius. Saitas

gražus veidas liepsnojo nuo pirmųjų saulės spindulių. - Atvedžiau
pas tave Agatą tą naktį, kai tave pagrobiau. Pasirūpinau, kad neiš-
kristum pirmosiomis dienomis mokykloje. Atidariau tau Talentų
cirko duris. Liepiau įminti mįslę, kurios atsakymas atves tave pas
mane... Aš įsikišau į tavo pasaką, nes žinojau, kaip ji turi baigtis.
- Bet negi... - Sofija pritrūko žodžių, - jūs nedorėlis?
- Aš labai mylėjau brolį, - įsitempęs pasakė Mokyklos Direk
torius, žiūrėdamas į siautėjantį mokyklų karą. - Pasakiklis mums
buvo patikėtas amžinai, nes mūsų ryšys buvo stipresnis už priešta
ringas sielas. Tol, kol saugojome vienas kitą, turėjome būti nemir
tingi ir gražūs, tobula Gėrio ir Blogio pusiausvyra. Vienas toks pat

gerbiamas ir galingas kaip kitas. - Jis nusisuko. - Bet Blogis gali
gyvuoti tik vienišas.
- Tai jūs nužudėte brolį? - paklausė Sofija.
- Kaip ir tu bandei nužudyti geriausią draugę ir mylimą prin
cą, - nusišypsojo Mokyklos Direktorius. - Bet kad ir kaip sten
giausi valdyti Pasakiklį... nuo tol kiekvienoje naujoje pasakoje nu
galėdavo Gėris.
Jis paglostė rašiklio rašmenis.
- Nes yra dalykas, didesnis už gryniausią Blogį, Sofija. Nei tu,
nei aš jo turėti negalime.
Pagaliau Sofija suprato. Jos aistra atvėso ir virto širdgėla.
- Meilė, - tyliai tarė ji.
- Todėl Gėris laimi kiekvienoje pasakoje, - tarė Mokyklos Di
rektorius. - Dorieji kovoja dėl vienas kito. Mes kovojame tik dėl
savęs. Mano vienintelė viltis buvo rasti dar galingesnį dalyką, kuris
suteiktų Blogiui vilties. Suieškojau visus miško aiškiaregius, ir vie
nas davė man atsakymą. Jis pasakė, kad tai, ko man reikia, aš rasiu
anapus mūsų pasaulio. Todėl tiek metų ieškojau stengdamasis, kad
pusiausvyra nesutriktų, o mano kūnas ir viltis silpo... kol pagaliau
atėjai tu. Toji, kuri gali amžinai sutrikdyti pusiausvyrą. Toji, kuri
galingesnė už dorojo meilę.
Jis palietė jai skruostą.
- Nedorėlio meilė.
Sofija nebegalėjo kvėpuoti, pajutusi jo šaltus pirštus savo oda.
Mokyklos Direktoriaus lūpas perkreipė šypsena.
- Seideris žinojo, kad tu ateisi. Juoda kaip mano širdis. Nedo
rėlė, kurios grožis grąžins manąjį. - Jo rankos nuslydo jai ant lie
mens. - Jei mes susijungsime, patvirtindami Blogio ryšį, jei susi
tuoksime, kad skaudintume, naikintume, baustume... tada mudu

pagaliau turėsime, dėl ko kovoti.
Mokyklos Direktoriaus alsavimas nutvilkė jai ausį.
- Amžinai niekadai.
Sofija įsmeigė akis į jį ir pagaliau suprato. Jis buvo toks pat pik
tavališkai šaltas, akyse šėlo toks pat skausmas. Seniai prieš Tedrosą
jos siela žinojo, kas jos tikroji pora. Ne spindintis riteris, kovojantis
dėl Gėrio. Apie Gėrį nė kalbos negali būti.
Šitiek metų ji slėpė savastį. Padarė daugybę klaidų. Bet pagaliau
rado prieglaudą.
- Bučinį, - sušnibždėjo Mokyklos Direktorius. - Bučinį amži
nai niekadai.
Sofijai per skruostus riedėjo ašaros. Po visų išbandymų jos lau
kia laiminga pabaiga.
Ji nesipriešino Mokyklos Direktoriaus rankoms, ir jis čiupo ją
į glėbį. Apkabino jai kaklą, lenkdamasis pasakų bučinio, o Sofija
meiliai žiūrėjo į savo svajonių princą.
Tačiau jo veidas nuo kraštų ėmė aižėti.
Pro švytinčią odą prasimušė suanglėjusi mėsa. Jam už nugaros
krintančios rožės virto musių lervomis, o raudonos žvakės metė pra
gariškus šešėlius. Lauke aušros dangų apniaukė velniškas žalias rū
kas, o Gėrio pilis pajuodo ir suakmenėjo. Kai pūvančios Mokyklos
Direktoriaus lūpos palietė Sofijos lūpas, ji pajuto, kaip akis aptraukia
raudona migla, gyslose užsidega kraujas, kūnas pūva kaip jo. Oda lu
posi, bet ji neatitraukė akių nuo savo princo, trokšdama pajusti mei
lę, kurią žadėjo pasakų knygos, meilę, kuri truks amžinybę...
Bet ji juto tik neapykantą.
Niokojama bučinio, ji pagaliau suvokė, kad meilės niekada ne
ras nei šiame, nei aname pasaulyje. Ji Blogis, ji visada tokia buvo,
todėl laimės ir ramybės niekada nepatirs. Širdis jai plyšo iš liūdesio,

ir ji, pasiduodama tamsai be kovos, staiga išgirdo tylantį aidą kaž
kur giliau nei siela.
Kas mes esame, nesvarbu, Sofija.
Svarbu, ką darome.
Sofija išsprūdo iš Mokyklos Direktoriaus glėbio, ir jis griuvo ant
akmeninio stalo, nušveisdamas Pasakiklį ir knygą į sieną. Nukri-
tusiame Pasakiklyje Sofija išvydo savo apipuvusį veidą, lygiai per
skirtą nuo kaktos iki smakro. Dusdama nulėkė prie lango, bet kelio
žemyn iš bokšto nebuvo.
Pro klaikią žalią ūkaną ji išvydo tolimą krantą. Neliko ginklų,
užkeikimų, dviejų kariaujančių šalių. Dumblo duobės buvo pilnos
juodų nuo purvo vaikų, kumščiuojančių visus, pakliūvančius po
ranka, gramzdinančių galvas į maurus, raunančių plaukus ir lu
pančių odą, besiraitančių ir negailestingai besidraskančių. Sofija
žvelgė į karą, kurį pradėjo. Dabar Gėris ir Blogis kovojo dėl nieko.
- Ką aš padariau? - sušnibždėjo ji.
Atsisuko ir pamatė Mokyklos Direktorių krustelint ant grindų.
- Prašau, - meldė Sofija, - aš noriu būti gera!
Mokyklos Direktorius pakėlė paraudusias akis, oda aplink plo
nas lūpas traukėsi.
- Tu niekada negali būti gera, Sofija. Todėl tu mano.
Jis lėtai ėmė šliaužti prie jos. Persigandusi Sofija susigūžė prie
lango, o jis ištiesė į ją pūvančias rankas...
Ir staiga minkštos šiltos it angelo rankos apkabino ją iš užpaka
lio ir ištempė į nakties dangų.
- Sulaikyk kvapą! - suriko Agata, kai jos krito.
Stipriai apsikabinusios, abi mergaitės veidu trenkėsi į gniuždo
mai šaltą vandenį. Ledinis ežeras išsiurbė iš plaučių visą orą, su
stingdė kiekvieną odos lopinėlį, bet jos viena kitos nepaleido. Su
sipynę kūnai nėrė į šaltą gelmę ir spardydamiesi ėmė kilti saulės
link. Bet kai jos išniro ir ėmė gaudyti orą, Agata išvydojuodą šešėlį,
lekiantį tiesiai prie jų. Nebyliai suklikusi, ji atkišo švytintį pirštą ir
milžiniška banga nunešė jas nuo Mokyklos Direktoriaus ir išmetė
ant pliko Blogio kranto.
Agata atsiklaupė griovyje ir išgirdo aplinkui kovos riksmus, iš
vydo padūkusius, dumblu aplipusius vaikus be veidų ir vardų, dras
kančius vienas kitą kaip žvėrys.
Paskui tolumoje iš purvo išniro kūnas.
- Sofija? - sugergždė ji.
Dumblas nuvarvėjo, ir Agata iš siaubo nėrė į krantą.
Dirstelėjusi atgal, ji išvydo seną yrantį Mokyklos Direktorių,
ramiai brendantį prie jos su Pasakikliu rankoje. Gurguliuodama ji
ropštėsi mušeikų kūnais į krantą, o riebaluotos juodos rankos dras
kė jai veidą, maurai traukė į dugną it dribsmėlis. Atsisukusi Agata
matė, kad Mokyklos Direktorius slenka per griovį nepastebimas
kariaujančių mokinių. Žiaukčiodama nuo dumblo, ji per juodą mi
nią išsirito ant nuvytusios žolės ir pašoko ketindama bėgti...
Prieš ją stovėjo Mokyklos Direktorius, paskutiniai mėsos gaba
lai baigė kristi nuo plikos kaukolės.
- Iš skaitytojos tikėjausi daugiau, Agata, - tarė jis. - Be abejo,
žinai, kas nutinka tiems, kas trukdo meilei.
Agata paraudo iš pykčio.
-Jūs niekada jos negausit, kol aš gyva.
Mėlynos Mokyklos Direktoriaus akys pasruvo krauju.
- Taip ir parašyta.
Jis pakėlė Pasakiklį it durklą ir sviedė į Agatą, kurtinamai klyk
damas.
AMŽINAI NIEKADAI *459
Agata, patekusi į spąstus, užsimerkė.

Kažkas atsitrenkė į ją ir pargriovė ant žemės.
Agata atsimerkė.
Greta gulėjo Sofija, Pasakiklio perverta širdimi.
Mokyklos Direktorius priblokštas suriko.
Karas aplinkui baigėsi.
Tyloje apstulbę atsisuko kruvini mokiniai ir išvydo supuvusį,
piktavalį savo vadovą, sustingusį prie raganos, išgelbėjusios prince-
sei gyvybę, lavono. Prie mokinės, tokios kaip jie, lavono.
Besimurdančių dumble ilgalaimių ir niekadarių veiduose atsi
spindėjo siaubas ir gėda. Jie išdavė vienas kitą ir pralaimėjo tikra
jam priešui. Iš kvailo keršto jie sutrikdė pusiausvyrą, kurią jiems
buvo patikėta saugoti. Bet jų veidai surūstėjo išvydus Mokyklos
Direktorių. Sidabriniai gulbių ženklai ant Gėrio ir Blogio moky
klos uniformų iškart akinamai pabalo ir atgijo klykaudami, plas
nodami sparnais.
Maži paukšteliai iškart atitrūko, šovė į dumsų dangų ir susiliejo
į žėrintį siluetą. Kai Mokyklos Direktorius pažvelgė į spindinčią
šmėklą, pažįstamą veidą baltais kaip sniegas plaukais, dramblio
kaulo spalvos skruostais ir šiltomis mėlynomis akimis, jo veide ne
liko nė lašo kraujo...
- Tu vaiduoklis, broleli, - susiraukė Mokyklos Direktorius. -
Tu neturi jokių galių be kūno.
- Ir vis dėlto, - tarė kažkas.
Mokyklos Direktorius atsisuko ir išvydo iš miško pro mokyklos
vartus atšlubuojant profesorių Seiderį, sukruvintą erškėčių. Seide-
ris drebėdamas pažvelgė į vaiduoklį danguje.
- Prašau.
460 ^ = 3 ^ GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA
Gerasis brolis nėrė iš dangaus ir įsibrovė į noriai atiduodamą

Seiderio kūną.
Seideris krūptelėjo, išplėtė rudas akis, suklupo ir užsimerkė.
Lėtai atsimerkė. Akys buvo vaiskiai mėlynos.
Mokyklos Direktorius nustebęs ėmė trauktis atatupstas. Sei
derio rankų oda virto minkštomis baltomis plunksnomis, žaliasis
kostiumas suplyšo į skutus. Persigandęs Mokyklos Direktorius atsi
mainė į šešėlį ir nuskuodė sausa žole prie ežero, bet Seideris nuskri
do įkandin, rankos jau buvo milžiniški balti gulbės sparnai, smigo
žemyn ir čiupo šešėlį snapu. Sukliegė kildamas ir jį perplėšė. Ant
mūšio lauko apačioje pabiro juodų plunksnų lietus.
Seideris iš dangaus pažvelgė į Sofiją Agatos glėbyje. Tai buvo
pirmas ir paskutinis vaizdas, kurį išvydo jo didelės rudos akys, pri
tvinkusios ašarų. Auka buvo atnašauta: jis subyrėjo į aukso dulkes
ir išnyko.
Iš pilių pasipylė mokytojai, pagaliau išvaduoti iš Mokyklos Di
rektoriaus užkeikimo. Pirma sustojo profesorė Balandėlė, už jos ir
kiti. Kai Klarisa suspaudė ledi Leso ranką, šios smakras suvirpėjo.
Profesorės Plukės, profesorės Siks, profesoriaus Manlio, princesės
Urnos - visų veidai buvo vienodai išsigandę ir bejėgiai. Net Kasto
ro ir Polukso minos šį kartą buvo vienodos. Visi gedėdami nulenkė
galvą, nes suprato, kad net gailestingųjų burtų griebtis jau vėlu.
Prieš juos prie Sofijos, merdinčios Agatos glėbyje, susispietė
vaikai. Agata, paplūdusi ašaromis, veltui bandė sulaikyti draugei
kraujavimą iš žaizdos.
Prie jų pribėgo Tedrosas.
- Leisk man padėti, - tarė imdamas ant rankų Sofiją.
- Ne, - sušvokštė Sofija, - Agata.
Tedrosas, netekęs žado, paliko ją savo princesės glėbyje.
Agata prispaudė Sofiją prie krūtinės sukepusiomis nuo kraujo

rankomis.
- Dabar tau niekas nebegresia, - tyliai ištarė Agata.
- Aš... nenoriu... būti... bloga, - kūkčiodama gargė Sofija.
- Tu nesi bloga, Sofija, - sušnibždėjo Agata, liesdama jos dū
lantį skruostą. - Tu žmogiška.
Sofija blankiai šyptelėjo.
- Tik jei turiu tave. - Gyvybė jos akyse geso. - Ne... dar ne... -
suspurdėjo Sofija.
- Sofija! Sofija, maldauju! - Agatą smaugė rauda.
- Agata... - Sofija išleido paskutinį atodūsį: - Aš myliu tave.
- Palauk! - sukliko Agata.
Ledinis vėjas užgesino ir paskutinį deglą, pajuodusi Gėrio pilis
dingo tamsiame rūke.
Agata, kūkčiodama ir drebėdama, bučiavo stingstančias Sofijos
lūpas.
Ant žemės po vaikų kojomis krūpčiojo juodos plunksnos. Siau
bo apimti, visi žiūrėjo, kaip Agata deda galvą ant nurimusios Sofi
jos širdies ir rauda kraupioje tyloje. Greta jų kūnų užgeso ir papil
kėjo šaltas kruvinas Pasakiklis, pagaliau baigęs savo darbą.
Mokytojai apkabino vaikus, bet Agata liko, nepaleisdama iš
glėbio lavono, kartu suprasdama, kad turi paleisti. Bet negalėjo.
Drėgnu nuo Sofijos kraujo skruostu ji glaudėsi prie negyvėlės ir
klausėsi kūkčiojimų aplinkui, vėjo ūžimo karo suniokotame grio
vyje, savo tankaus tylančio alsavimo.
Ir širdies plakimo.
Sofijos lūpos parausvėjo.
Oda sušilo.
Kraujas nuo krūtinės išnyko.
Puvėsių žymės dingo iš gražaus veido, ir trūksmingai atsidususi

ji atmerkė skaidrias kaip smaragdai akis.
- Sofija? - sušnibždėjo Agata.
Sofija palietė jai veidą ir nusišypsojo.
- Kokiam galui mūsų pasakoje princai?
Pro rūką prasiveržė saulė, užliedama abi pilis auksu. Žolė ap
linkui sužaliavo, Pasakiklyje vėl įsižiebė gyvybė, ir jis nuskriejo į
bokštą danguje. Abiejuose krantuose vaikų drabužiai, juodi, raus
vi, mėlyni, susiliejo į vienodus sidabrinius, ir skirstymas išnyko vi
sam laikui.
Kai mokiniai ir mokytojai džiūgaudami puolė prie mergai
čių, jos staiga atsitraukė. Sofija ir Agata sumirguliavo, jų kūnai
akimirksniu tapo perregimi. Jos atsisuko viena į kitą, nes vėjyje
išgirdo tai, ko kiti negalėjo girdėti: miesto laikrodžio dūžius, ar
čiau, arčiau...
Sofijos akys sužibo.
- Princesė ir ragana...
- Draugės, - žioptelėjo Agata.
Ji atsisuko į Tedrosą. Princas surikęs stvėrė ją.
- Palauk!
Jam pro pirštus sruvo šviesa.
Jų nebebuvo.
R. J. Palacio
Stebuklas
Štai kq aš manau: vienintelė priežastis, dėl kurios nesu normalus, yra tai,
kad niekas manęs nelaiko normaliu.
Manau, vienintelis žmogus pasaulyje, kuris supranta, kad esu toks kaip visi, -
aš pats.
Beje, oš vardu Ogastas. Nepasakosiu, kaip atrodau. Kad ir kg manytumėt,
tikriausiai yra daug baisiau.
Dešimtmetis Ogastas Pulmanas niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių.

Ir visgi jis yra kitoks negu visi. Nuo gimimo jo veidas buvo daug kartų
operuotas. Todėl Ogastas niekada nelankė mokyklos. Bet j penktąją klasę
jis turės eiti tikroje mokykloje.
Ogastas žino. kad dauguma vaikų jį įskaudina netyčia, todėl galvoja -
visiems bus geriau, jei mokykloje jis laikysis atokiau nuo naujųjų
bendraklasių ir pasistengs per daug nekristi j akis.
Bet ar tai įmanoma, kai taip nori susirasti draugų ir esi toks draugiškas,
drąsus, sumanus, geraširdis ir linksmas kaip Ogastas?
Šią šiltą, išmintingą ir sąmojingą R. J. Palacio knygą skaitytojai dažnai

pavadina stebuklu. Rašytojai ir Ogastui pavyko įrodyti - kai labai nori,
gali pasiekti didelių pergalių. Net jei esi vaikas su kitokiu nei visų veidu.
„Aš ką tik baigiau skaityti „Stebuklą“. Šitą knygą labai rekomenduoju visiems
savo draugams, ji privertė mane pasijusti laimingą ir padėjo suprasti,
kaip svarbu būti geram.“
josh Hartigan, 12 metų
R. j. Palacio (R. Dž. Palasijo) yra amerikiečių rašytoja. Daugiau kaip dvidešimt
metų ji piešė iliustracijas kitų rašytojų knygoms, tačiau kartą prie ledų
krautuvėlės sutiko labai mielą, linksmą, bet atrodantį kitaip nei visi, berniuką.
Šis susitikimas ją įkvėpė parašyti „Stebuklą".
Chainani, Soman
Ch42 Gėrio ir blogio mokykla: romanas / Soman Chainani; iš anglų kalbos vertė
Danguolė Žalytė ; iliustravo Iacopo Bruno. - Vilnius : Alma littera, 2015. -
464 p.: iliustr.
ISBN 978-609-01-1008-9
Didelio populiarumo pasaulyje sulaukusi knyga, pagal kurią jau kuriamas ir kino
filmas.
Autorius savoknygąvadina šiuolaikine pasaka ir išgyvenimo gidu vaikams - ber
niukams ir mergaitėms. Tai išbandymų, nuotykių, meilės ir pavojų kupina istorija apie
paslaptingąją Gėrio ir Blogio mokyklą. Čia mergaitės ir berniukai ruošiami tapti ge
raisiais pasakų veikėjais arba piktadariais ir mokosi mylėti arba nekęsti. Į ją patekti gali
tik išrinktieji ir kasmet priimama tik po porą mokinių - gerą ir blogą. Tačiau tas, kas
visadamanė esantis geras, mokykloje nebūtinai gaus gerojoveikėjovaidmenį, opikčiur
na nebūtinai turės mokytis piktadarysčių. Kodėl gerais laikyti vaikai Gėrio ir Blogio
mokykloje gauna piktadarių vaidmenis, o negražūs ir paniurę atsiskyrėliai patenka pas
princus ir fėjas?
„Gėrio ir blogio mokykla* - nepamirštama kelionė į užburiantį ir netikėtų pavojų
kupiną pasaulį, iš kurio ištrūkti įmanoma tik įveikus daugybę išbandymų ir sužinojus,
koks esi iš tikrųjų.
Knygos autorius, indų kilmės JAV rašytojas, Somanas Chainani (Somanas Čai-
nanis) pasakomis tiki netgi labiau negu vaikai. Mokydamasis Harvarde jis tapo tikru
pasakų žinovu ir parašė darbą apie pasakose sutinkamas moteris piktadares. Jis ir įvai
riais prizais apdovanotas scenarijų autorius. O laisvalaikiu Somanas labai mėgsta žaisti
tenisą.
Daugiau apie šią knygą ir jos autorių sužinosit apsilankę tinklalapiuose:
http:/ /schoolforgoodandevil.com
http://somanchainani.net
UDK 821.111(73) 93
Soman Chainani
Romanas
Iš anglų kalbos vertė DanguolėZalytė
Redaktorė Danutė Gadeikienė
Korektorė Rasa Mielkuvienė
Knygos ir viršelio iliustracijų autorius IacopoBruno
Viršelį lietuviškamleidimui pritaikė Deimantė Rybakovienė
Maketavo Zita Piktumienė
Tiražas 2200 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Interneto svetainė: www.baltoprint.lt
£or
JEI GYVENTUM PASAKOJE,
GERASIS VEIKĖJAS AR PIKTADARYS?
KAIP SUŽINOTI, ESI GERAS AR BLOGAS?
KO BLOGIS NEGALI TURĖTI IR BE KO GĖRIS
NEGALI APSIEITI?
Gražiausia Gavaldeno mergaitė Sofija visada žinojo

esanti princesė. Ji per gera savo pilkam gyvenimui,
netobulai šeimai ir draugams. O atsiskyrėlė akiplėša
Agata su savo beformėmis juodomis drapanomis atrodo
gimusi būti piktadare. Ji visiškai patenkinta gyvendama
prie kapinių su juoda kate ir turėdama vienintelę
draugę Sofiją. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis,
kai pagrobtos iš namų draugės atsiduria magiškoje
mokykloje, kurios mokiniai ruošiami tapti pasakų
veikėjais. Sofija patenka j Blogio sparną, o Agata -
į Gėrio. Gal įvyko klaida?
Kol Sofija stengiasi užkariauti princo širdį ir tapti

princese, o Agata ieško būdų, kaip joms ištrūkti
iš mokyklos ir grįžti namo, nenumaldomai artėja
baigiamieji egzaminai, nulemsiantys mokinių likimą:
kas gyvens ilgai ir laimingai, o kas virs troliu ar kiaule.
Gėrio ir blogio ribos nyksta, keičiasi grožio samprata
ir ima ryškėti tikrieji mergaičių charakteriai.
Ar draugystė gali jas išgelbėti?
Tapkite Knygų klubo nariu! ^O.knygų

▼
klubas
• Naujausios ir populiariausios kriygos Rl
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas i bet kurį pasaulio kraštą
www.knyguklubas.lt

Gerio Ir Blogio Mokykla (Soman Chainani)

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Gerio Ir Blogio Mokykla (Soman Chainani)

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

S oman C hainani

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Zalytė

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų

ofija visą gyvenimą laukė, kad ją pagrobtų.

S _ Šiąnakt ir visi Gavaldeno vai­

nevaikščioja alkanas. Ji maitina jį mėgstamiausiais savo valgiais:

Geriausia Sofijos draugė gyveno kapinėse. Sofija neapkentė liū­

beveik nieko neveikė. Vis dėlto šiandien Sofija atkreipė dėmesį į jų

- Ji neturi draugų ir keista. Vadinasi, ragana.

Didžiausioje antkapių tankynėje stovėjo Kapų kalvos namas nr.

- Tai mes neisim pasivaikščioti? - paklausė Sofija.

Po ketverių metų artėjo baisioji vienuoliktoji vienuolikto mėnesio

Agata nepatikliai žiopsojo į sambrūzdį.

- Tai kas grobia vaikus ?

Sofija pergalingai nusišypsojo apgailėtiniems kaimiečiams, mė­

- Dabar ji eina į miestelį, - atsakė Agata. - Namie ligonių ne­

- Manęs čia niekas nesupranta, - tarė Sofija, įbedusi akis į ran­

ai užgeso saulė, vaikai seniai buvo užrakinti. Pro miega­

K mųjų langines jie žvilgčiojo j tėvus, seseris ir senelius, su

Pirmi vaikai buvo pagrobti prieš du šimtus metų. Kartais dingdavo

tiniams. O Angus, strazdanotas pramuštgalvis smailiomis ausimis,

Be abejo, seniūnų taryba turėjo aibę klausimų ponui Doviliui.

GĖRIO IR BLOGIO MOKYKLA

Vaikai toliau buvo grobiami, bet dabar vagis turėjo vardą.

Kelios minutės po dešimtos Sofija atplėšė nuo lango paskutinę

Tarp žalumos tankiosgūdžiausio miško

Agata pavartė akis ir pastūmė duris.

- Ruošiesi prašmatnių atostogų? - paklausė Agata. - Iš

- Ką gi, brangioji, turėtum mokytis iš draugės. Ji bent jau žino,

Sofija negalėjo užmigti. Penkios minutės iki vidurnakčio, o įsibro­

Tada ji ir pastebėjo, kad imbierinių tešlainių ant palangės ne­

Agata susapnavo košmarą ir krūptelėjusi atsisėdo lovoje. Kitoje

Ir jam manęs nereikia.

Sofija susigūžė už medžio ir ėmė laukti, kol Mokyklos Direktorius

- KĄ TU DARAI! - kriokė Sofija, stumdydama ir draskydama

sivcrtė, kad Agata nudribtų į purvų. Agata, irgi apsivertusi, ėmė

perkūnas ir jie galvotrūkčiais įskrido į šėlstančią audrą su žaibais.

ofija atsimerkė ir suvokė plūduriuojanti dvokiančiame grio-

Kai šie pliūkštelėjo, riksmas nuslopo, bet plūstelėjo kita paukščių

Sofija įsitvėrė į krantą, ketindama lipti iš griovio, bet sustingo,

Blogio mokslų ir nuodėmių

Prieš mokyklą it sparnuotas demonas kilo bokštas. Jis buvo

siaurėjo, kol ji vos beįžiūrėjo vaiką, einantį priešais. Ji prasispraudė

Kitoje griovio pusėje Agata vos neužmušė fėjos.

ir pumpurais šiurkščiai rodė į ją. Galop gėlės ją aptarė, pasilenkė it

sikandžiojančią fėją, bet toji skraidė kaip žaibas, ir mergaitė bergž­

Atnešusios mergaites prie stiklo pilies, fėjos paleido jas ir netrukdė

Agata išvydo raidėse savo atspindį ir nusisuko. Ji nekentė veid­

nespokso, manė ji.) Stumiama j priekį, ji žvilgtelėjo į pilies mati­

- O gal tu akla? - įsiterpė trečia raudonomis kaip rubinas gar­

- Štai jis... - Daryk ką nors!

Sofija negalėjo apsiprasti su mokyklos dvoku. Svirduliuodama

- Neabejoju dėl jūsų įgaliojimų, bet norėčiau susitikti su moky­

Lapių miško Katerina

Kituose auksiniuose rėmuose buvo vypsančio berniūkščio tan­

Kuždančių kalnų droganas

Po Droganu sidabriniuose rėmeliuose kabėjo lieso vaikėzo su

Žemutinio miško kyi

Paskui Sofija laiptų apačioje pamatė sudūlėjusius bronzinius

Sofijapažvelgė į persigandusį Nelaimėlio veidą ir jai nudiegė per

Už posūkio koridorius paplatėjo, ir Sofija išvydo raguotą rau­

TOLIMŲJŲ MIŠKU SOFIJA

Netekusi žado Sofija pakėlė akis.

„Geriausi piktadarių monologai“, 2 leid.

S _ Šiąnakt ir visi Gavaldeno vai

Geriausia Sofijos draugė gyveno kapinėse. Sofija neapkentė liū

Sofija pergalingai nusišypsojo apgailėtiniems kaimiečiams, mė

- Dabar ji eina į miestelį, - atsakė Agata. - Namie ligonių ne

- Manęs čia niekas nesupranta, - tarė Sofija, įbedusi akis į ran

ai užgeso saulė, vaikai seniai buvo užrakinti. Pro miega

Sofija negalėjo užmigti. Penkios minutės iki vidurnakčio, o įsibro

Tada ji ir pastebėjo, kad imbierinių tešlainių ant palangės ne

sikandžiojančią fėją, bet toji skraidė kaip žaibas, ir mergaitė bergž

Agata išvydo raidėse savo atspindį ir nusisuko. Ji nekentė veid

nespokso, manė ji.) Stumiama j priekį, ji žvilgtelėjo į pilies mati

- O gal tu akla? - įsiterpė trečia raudonomis kaip rubinas gar

- Neabejoju dėl jūsų įgaliojimų, bet norėčiau susitikti su moky

Kituose auksiniuose rėmuose buvo vypsančio berniūkščio tan

Už posūkio koridorius paplatėjo, ir Sofija išvydo raguotą rau

Jau pačios knygos buvo pasibjaurėtinos, bet paskui Sofija pama

Mokytojai slapta baksnojo vienas kitą alkūnėmis ir šnibždė

Salės viduryje aukštą krištolinį obeliską, kylantį nuo baltų mar

- Galėtum skristi, - patarė Mažė, traukdama iš kišenės du šoko

vilką, atkišusį juodą mirtimi trenkiančią uniformą. Jis iššiepė žvil

Pro langus ji matė, kaip kibirkščiuojantis Gėrio pilies ežeras vi

jų buvo priklijuoti vardai vaikų, kurie netiko būti didvyriais, pagal

bi mokyklos turėjo po atskiras duris į Pasakų teatrą, pa

mesti akį į žvilgius dorųjų plaukus, žavingas jų šypsenas, prašmat

Agata sušveitė pusę užrašo, o tada ją praeidami pastūmė du mo

kaip visų nedorėlių, mirtis negąsdino. Mirties akivaizdoje ji pasi

doriumi, paskui laiptais į viršų, kol atsidūrė Pagiežos bokšto antra

Ji, Anadilė ir Mažę apsupo Agatą, o ši sunerimusi vedžiojo aki