Romanas

Iš anglų kalbos vertė

NOMEDA BERKUVIENĖ
 Alice Feeney
KARTAIS AŠ MELUOJU

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Berkuvienė

Redagavo Erika Merkytė-Švarcienė
Tekstą tvarkė Jolita Giedraitienė
Viršelį pritaikė Artūras Čalka

Išleido BALTO
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke.

ISBN 978-609-8184-28-0

Copyright © Alice Feeney, 2017

© Vertimas į lietuvių kalbą, Nomeda Berkuvienė, 2017
© Viršelio adaptacija, Artūras Čalka, 2017
© UAB BALTO trader, 2017
Aš esu Amberė Reinolds.
Jums derėtų žinoti apie mane tris dalykus:

1. Mane ištiko koma.

2. Mano vyras manęs nebemyli.
3. Kartais aš meluoju.
 DABAR

Antroji Kalėdų diena, 2016-ųjų gruodis

Būsena tarp miego ir nubudimo man visada teikia ypatingo malonumo. Įstabios pusiau sąmoningos
sekundės prieš atmerkiant akis, kai pagauni save patikėjus, jog sapnas gali būti tavoji tikrovė. Didžiulio
pasitenkinimo arba skausmo akimirka prieš vėl įsijungiant sąmonei, kuri praneša, kas ir kur tu esi. Kol kas,
dar sekundę ilgiau, mėgaujuosi saviapgaule, leidžiančia įsivaizduoti, kad galiu būti bet kas, bet kur, kad galiu
būti mylima.
Akių vokais jaučiu šviesą, dėmesį patraukia ant piršto spindintis platinos žiedas. Jis atrodo sunkesnis nei
paprastai, rodos, slegia mane. Kūnas apklotas antklode, dvelkiančia nepažįstamu kvapu, tad nusprendžiu,
kad galbūt esu viešbutyje. Sapnų prisiminimai išgaruoja. Stengiuosi juos sulaikyti, stengiuosi būti kažkas ir
likti kažkur, kur nesu, bet nepavyksta. Aš – tai tik aš, ir esu čia, kur jau žinau nenorinti būti. Skauda
galūnes, jaučiuosi labai pavargusi ir nenoriu atsimerkti, kol suvokiu, kad negaliu.
Kūnu it ledinio vėjo gūsis nuvilnija panika. Neįstengiu prisiminti, kokia čia vieta ir kaip jon patekau, bet
žinau, kas esu. Aš esu Amberė Reinolds. Man trisdešimt penkeri. Aš ištekėjusi už Polo. Mintyse kartoju šiuos
tris dalykus, įsikimbu į juos taip, tarsi jie galėtų mane išgelbėti, bet suvokiu, kad dalis įvykių pragaišo, kad
keli paskutinieji puslapiai išplėšti. Sutelkusi visus įmanomus prisiminus užkasu juos galvoje kuo giliausiai,
kad netrukdytų mąstyti, jausti, mėginti susivokti. Vienas prisiminimas nepaklūsta ir atkakliai skverbiasi į
paviršių, bet aš nenoriu juo tikėti.
Į sąmonę įsiskverbęs mechaninis garsas pasiglemžia paskutiniuosius vilties trupinius ir palieka be nieko,
išskyrus atgrasų suvokimą, kad esu ligoninėje. Nuo sterilumo tvaiko supykina. Nekenčiu ligoninių. Čia
gyvena mirtis ir apgailestavimai dėl neišsipildžiusių lūkesčių, į tokią vietą aš nelinkusi kelti kojos,
o pasilikti – juo labiau.
Kiek anksčiau čia buvo nepažįstamų žmonių. Dabar juos prisiminiau. Pavartojo žodį, kurio
nusprendžiau negirdėti. Pamenu sambrūzdį, pakeltus balsus ir baimę, ne tik savo. Stengiuosi atkapstyti
daugiau, bet atmintis mane nuvilia. Nutiko kažkas labai blogo, bet negaliu prisiminti nei kas, nei kada.
Kodėl jo čia nėra?
Kartais pavojinga klausti, kai atsakymą jau žinai.
Jis manęs nemyli.
Aš pabraukiu šią mintį.
Išgirstu, kaip prasiveria durys. Ataidi žingsniai, tačiau paskui vėl sugrįžta tyla, bet suardyta, nebegryna.
Užuodžiu išsivadėjusius cigarečių dūmus, girdžiu, kaip dešinėje rašiklis krebždena popierių. Kairėje kažkas
kosteli, ir suvokiu, kad žmonės du. Nepažįstamieji tamsoje. Tampa šalčiau nei anksčiau, jaučiuosi siaubingai
maža. Dar niekada neteko patirti tokio siaubo, koks sukausto mane dabar.
Norėčiau, kad kas nors ką nors pasakytų.
– Kas ji? – klausia moteriškas balsas.
 – Neįsivaizduoju. Na ir sumaitota, vargšiukė, – atsako kita moteris.
Verčiau jau būtų tylėjusios. Aš imu klykti.
Aš – Amberė Reinolds! Dirbu radijo laidų vedėja! Kodėl nežinote, kas aš esu?
Vėl ir vėl šaukiu tą patį, bet jos manęs nepaiso, kadangi išorėje lieku nebyli. Išorėje esu niekas ir neturiu
vardo.
Noriu pamatyti save tokią, kokią matė jos. Noriu atsisėsti, ištiesti ranką, paliesti jas. Vėl noriu ką nors
pajusti. Bet ką. Užčiuopti bet kokį žmogų. Noriu užduoti tūkstantį klausimų. Ko gero, noriu žinoti
atsakymus. Jos irgi pavartojo jau anksčiau nuskambėjusį žodį, tą patį, kurio girdėti nepageidauju.
Moterys išeina ir užveria duris, bet žodis pakimba ore, mudu liekame vienu du, ir aš nebegaliu jo ilgiau
ignoruoti. Aš neįstengiu atsimerkti. Nepajėgiu pajudėti. Negaliu kalbėti. Žodis burbuliuodamas kyla
aukštyn, šauna į paviršių, ir aš žinau, kad tai yra tiesa.
Koma.
 TADA

Prieš savaitę – 2016-ųjų gruodžio 19-oji, pirmadienis

Ankstyvo ryto tamsoje tylutėliai, kad nepažadinčiau jo, ant pirštų galų, nutipenu žemyn. Viskas savo
vietose, bet aš tikra, kad kažko trūksta. Apsivelku sunkų žieminį paltą, kad įveikčiau šaltį, ir patraukiu per
virtuvę pradėti ritualo. Pirmiausia kelis kartus paklebindama rankeną patikrinu galines duris, kol įsitikinu,
kad jos užrakintos.
Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn.
Paskui atsistoju priešais didelę viryklę su orkaite ir sulenkiu per alkūnes rankas, tarsi taisyčiausi diriguoti
įspūdingam dujų degiklių orkestrui. Mano pirštai įgauna pažįstamą formą: abiejų rankų smiliai ir didieji
pirštai susitinka su nykščiais. Patyliukais kuždėdama panosėje akimis tikrinu, ar visos rankenėlės ir
jungikliai išjungti. Viską iš eilės patikrinu tris kartus, mano nagai susidurdami iškaukši Morzės kodą, kurį
iššifruoti gebu tik aš pati. Kai jau esu tikra, kad viskas išjungta ir saugu, išeinu iš virtuvės, trumpam
stabtelėjusi tarpduryje, spėliodama, ar šiandien nėra viena iš tų dienų, kai tenka apsisukti ir pradėti rutiną iš
naujo. Ne, šiandien ne.
Girgždančiomis lentinėmis grindimis nuslenku į prieškambarį, pasiimu rankinę ir patikrinu turinį.
Telefonas. Piniginė. Raktai. Užsegu, atsegu ir vėl patikrinu. Telefonas. Piniginė. Raktai. Eidama paradinių
durų link patikrinu trečią kartą. Akimirką stabteliu apstulbinta moters, spoksančios į mane iš veidrodžio.
Kadaise buvau gana išvaizdi mergina, bet dabar sunkiai save beatpažįstu. Mišri tamsių ir šviesių atspalvių
paletė. Didelės žalios akys, įrėmintos ilgų juodų blakstienų, su tamsiais ratilais po akimis ir tankiais rudais
antakiais viršuje. Skruostikauliai it brezentu aptraukti blyškia oda. Tamsiai rudi, beveik juodi plaukai dėl
idėjų stygiaus krinta ant pečių tingiomis tiesiomis sruogomis. Šiurkščiai sužeriu juos pirštais į uodegą ir
sutvirtinu juosta nuo riešo, kad nekristų ant veido. Lūpos prasiskiria, tarsi ketinčiau ką nors pasakyti, bet iš
burnos išsiveržia tik oras. Radijui tinkamas veidas stebeilija į mane.
Prisimenu, kiek valandų, ir primenu sau, kad traukinys manęs nelauks. Neatsisveikinau, bet, manau, nėra
skirtumo. Išjungiu šviesą, išeinu laukan ir, tris kartus patikrinusi, ar užrakinau duris, patraukiu mėnesienos
nušviestu sodo taku.
Dar anksti, bet aš jau vėluoju. Madelina tokiu metu jau sėdės savo kabinete, laikraščiai bus perskaityti,
visi geri straipsniai pasiglemžti. Laidos rengėjos bus išknebinėjusios laikraščių griaučius, apšauktos ir
prigrasintos, kad be priekaištų parengtų interviu šio ryto laidai. Taksi automobiliai riedės surinkti svečių,
o atgabenę išspjaus, neišpasakytai susijaudinusius ir deramai nepasirengusius. Kiekvienas rytas vis kitoks, bet
kaskart viskas tas pats. Prie „Ryto pašnekesių su kava“ komandos aš prisijungiau prieš šešetą mėnesių, ir
reikalai anaiptol nesiklosto pagal numatytą planą. Daug kam gali pasirodyti, kad dirbu darbą, kurį kiti regi
tik sapnuose, bet košmarai irgi yra sapnai.
Trumpai stabteliu vestibiulyje nupirkti kavos sau ir kolegei, o paskui kopiu akmeniniais laiptais į penktą
aukštą. Liftai man nepatinka. Prieš įžengdama į redakciją nutaisau šypseną ir primenu sau šitą mokanti visų
geriausiai – pasikeisti, kad įtikčiau mane supantiems žmonėms. Galiu suvaidinti „Amberę bičiulę“ arba
„Amberę žmoną“, bet šią akimirką metas pasirodyti „Amberei iš „Ryto pašnekesių su kava“. Man įkandami
visi gyvenimo pamėtėti vaidmenys, tekstą moku mintinai; repetavau labai ilgai.
Saulė dar nepatekėjusi, bet, kaip ir reikėjo tikėtis, maža, beveik vien moteriška komanda jau susirinkusi.
Trys jaunutės, kofeinu ir ambicijomis užtaisytos laidos rengėjos sėdi palinkusios prie savo stalų.
Apsikrovusios krūvomis knygų, senais tekstais ir tuščiais puodeliais, merginos taip intensyviai maigo
klavišus, tarsi nuo to priklausytų jų mylimų kačių gyvybės. Kampe, tolumoje, įžvelgiu Madelinos lempos
švytėjimą jos nuosavame kabinete. Įsitaisau prie savo stalo ir atsakinėdama į aplinkinių pasveikinimus
įsijungiu kompiuterį, maloniai šypsausi visiems, kurie šypsosi man. Žmonės ne veidrodžiai, jie nemato tavęs
tokio, kokį save regi pats.
Šiemet Madelina jau pakeitė tris asmenines sekretores. Nė viena ilgiau neužsibūna, ji kaipmat išmeta jas
lauk. O man nereikia nei asmeninio kabineto, nei asmeninės sekretorės, man patinka sėdėti čia, kartu su
visais kitais. Kėdė šalia manęs tuščia. Paprastai tokiu metu Džo jau būna atėjusi, imu nerimauti, kad nebūtų
kas atsitikę. Dirsteliu į vėstančią atliekamą kavos porciją ir įkalbu save nunešti ją į Madelinos kabinetą.
Tegul tai bus auka dėl taikos.
Stabteliu tarpduryje, tarsi vampyras, laukiantis kvietimo užeiti. Jos kabinetas juokingai mažas, galima
sakyti, perdaryta spinta, mat ji nelinkusi sėdėti kartu su visa komanda. Kiekvieną netikrų sienų colį dengia
įrėmintos Madelinos nuotraukos su įžymybėmis, o ant lentynėlės priešais rašomąjį stalą puikuojasi
apdovanojimai. Ji nepakelia galvos. Aš nužvelgiu bjaurius trumpus plaukus, po juodais kuokštų dygliais
pasirodžiusias žilas šaknis. Pagurkliai lipa vienas ant kito, o visos kitos kūno raukšlės, laimė, slypi po laisvais
it maišas juodais drabužiais. Stalinė lempa šviečia į klaviatūrą, viršum kurios plevena žieduoti Madelinos
pirštai. Žinau, kad ji mane mato.
– Pamaniau, gal norėsi, – ištariau, nusivylusi žodžių paprastumu, turint omenyje, kiek laiko sugaišau
laukdama eilėje.
– Padėk ant stalo, – atsako ji neatplėšdama akių nuo ekrano.
Prašom.
Kampe springdamas šnypščia mažas šildytuvas, degėsiais atsiduodančios šilumos gyvatės apsiveja man
aplink kojas ir neleidžia pajudėti. Susizgrimbu, kad spoksau į apgamą ant jos skruosto. Kartais mano akys
taip elgiasi – įsispitrija į žmogaus defektą, akimirką užmiršusios, jog šis gali pastebėti mane spoksant į tai, į
ką jis nenorėtų, kad spoksočiau.
– Kaip savaitgalis? – surizikuoju pasiteirauti.
– Aš dar nepasirengusi bendrauti, – pareiškia.
Palieku ją ramybėje.
Sugrįžusi prie savo stalo peržiūriu nuo penktadienio susikaupusią korespondencijos krūvą; pora šiurpiai
atrodančių romanų, kurių niekada neskaitysiu, keli gerbėjų laiškeliai ir kvietimas į labdaros šventę.
Siurbteliu kavos ir imu svajoti, ką galėčiau apsivilkti ir ką pasikviesčiau kartu, jei ten eičiau. Tiesą sakant,
reikėtų dažniau užsiimti labdara, kuriai nuolat pristinga laiko. Madelina yra organizacijos „Krizės ištikti
vaikai“ veidas, lygiai kaip ir laidos „Ryto pašnekesiai su kava“ balsas. Artimas jos ryšys su didžiausia šalies
vaikų labdaros draugija mane visad stebino, turint omenyje, kad ji nekenčia vaikų ir niekada neturėjo savų.
Ji nė nebuvo ištekėjusi. Ši moteris žengia per gyvenimą visiškai viena, bet niekada nebūna vieniša.
Patikrinusi paštą perskaitau pastabas apie šio ryto laidą, kadangi visuomet pravartu susidaryti šiokį tokį
įspūdį iš anksto. Niekur nerandu raudono rašiklio, tad patraukiu prie raštinės reikmenų spintos.
Čia atsargos papildytos.
Dirsteliu per petį ir vėl atsisuku į dailiai užpildytas lentynas. Pastveriu pilną saują lipnių lapelių pakuočių
ir susibruku į kišenes keletą raudonų rašiklių. Imu ir imu juos tol, kol dėžutė lieka tuščia. Kitų spalvų
neliečiu. Niekas nepakelia galvos, kai drožiu atgal prie savo stalo, niekas nepamato, kai viską susiberiu į
stalčių ir užrakinu jį.
Vos man pradėjus nerimauti, kad vienintelė mano draugė šiandien pasirodyti neketina, įeina Džo ir
nusišypso man. Ji kaip visada mūvi mėlynus džinsus ir vilki baltą palaidinę, tarsi niekaip neįstengtų palikti
dešimtojo dešimtmečio. Batų, kurių, anot bičiulės, ji nekenčia, pakulnės nudilusios, šviesūs plaukai sušlapę
nuo lietaus. Ji atsisėda prie stalo šalia manęs, priešais kitas laidos rengėjas.
– Atsiprašau, kad vėluoju, – sušnibžda, nors niekas, išskyrus mane, nepastebi.
Paskiausiai ateina redaktorius Metjus. Nieko neįprasto. Aptemptos chaki spalvos kelnės, net braškančios
per siūles, nusmukusios, kad pakaktų vietos iškilumams aplink juosmenį. Klešnės kiek trumpokos ilgoms
redaktoriaus kojoms, todėl virš žvilgančių rudų batų matyti spalvotos kojinės. Metjus nepasisveikinęs
patraukia tiesiai prie tvarkingo savo stalo prie lango. Kodėl moterims skirtą laidą kuriančiam moteriškam
kolektyvui vadovauja vyras, man nesuvokiama. Kita vertus, Metjus surizikavo ir priėmė į šį darbą mane, kai
mano pirmtakė staiga išėjo, taigi tikriausiai turėčiau būti dėkinga.
– Metjau, gal galėtum užeiti į mano kabinetą, jei jau esi čia, – iš kitapus patalpos pakviečia Madelina.
– O jis manė, kad šis rytas jau nebegali pakrypti prastesne linkme, – šnipšteli Džo. – Ar susitarimas nueiti
po darbo išgerti tebegalioja?
Aš linkteliu su palengvėjimu, kad ji neketina vėl išnykti vos laidai pasibaigus.
Mes stebime, kaip Metjus pasičiumpa užrašus ir nuskuba į Madelinos kabinetą, o akį rėžiančios striukės
skvernai plevėsuoja iš abiejų pusių, tarsi trokštų pakilti. Po akimirkos įraudęs ir susinervinęs vyras išlekia
atgal.
– Verčiau jau eikime į studiją, – pertraukia mano mintis Džo.
Pasiūlymas logiškas, turint galvoje, kad iki eterio liko dešimt minučių.
– Einu pažiūrėti, ar Jos Didenybė pasiruošusi, – atsakau ir pasidžiaugiu privertusi Džo šyptelėti.
Sutinku Metjaus žvilgsnį, mestelėtą mano pusėn iš po kilstelėtų dailiai išlenktų antakių. Nederėjo garsiai
to sakyti.
Laikrodžiui skaičiuojant paskutines valandos minutes visi užima savo vietas. Mes su Madelina
patraukiame į studiją ir įsitaisome pažįstamoje pritemdytoje centrinėje scenoje. Kiti iš saugaus atstumo žiūri
į mus pro neįtikėtino dydžio lango stiklą, tarsi į du be galo skirtingus žvėris, per klaidą patupdytus į vieną
aptvarą. Džo su kitomis darbuotojomis sėdi stebėtojų balkone. Šviečiantis, triukšmingas pultas su milijonu
skirtingų spalvų mygtukų atrodo baisiai sudėtingas, turint omenyje, kad mūsų darbas visiškai paprastas:
kalbinti žmones ir apsimesti, neva mums tai patinka. Studija, atvirkščiai, blausiai apšviesta, joje viešpatauja
nejauki tyla. Čia stovi tik stalas, kelios kėdės ir pora mikrofonų. Mes su Madelina sėdime prieblandoje ir
ignoruodamos viena kitą laukiame, kol eterio lemputė sušvis raudonai ir prasidės pirmasis veiksmas.
– Labas rytas visiems, kurie klausosi pirmadienio „Ryto pašnekesių su kava“. Aš esu Madelina Frost.
Šiandien, šiek tiek vėliau, prie mūsų prisijungs bestselerių autorė E. B. Knait, o iki tol padiskutuosime apie
augantį šeimą išlaikančių moterų skaičių, be to, telefonu kviečiame skambinti tuos, kurie nori pasišnekėti
apie įsivaizduojamus draugus. Ar turėjote tokį vaikystėje? Galbūt vis dar tebeturite...
Pažįstamas jos balsas eteryje veikia mane raminamai, aš persijungiu į autopiloto režimą ir laukiu savo eilės
ką nors pasakyti. Svarstau, ar Polas jau nubudęs. Pastaruoju metu jis kaip nesavas; sėdi iki vėlumos pašiūrėje
ir rašo, gulti ateina prieš pat man keliantis arba apskritai nepasirodo. Jam patinka namelį sode vadinti
pašiūre, o man patinka daiktus vadinti tikraisiais vardais.
Kartą, kai buvo išleistas pirmasis Polo romanas, mes vakarojome kartu su E. B. Knait. Nuo to laiko
praėjo penkeri metai, panašiai kaip ir nuo mudviejų pažinties. Aš tuo metu dirbau televizijos reportere.
Vietinėse žiniose, nieko ypatingo. Tačiau vis dėlto, kai rodaisi ekrane, tenka pasistengti dėl savo išvaizdos,
kitaip, negu dirbant radijuje. Tada buvau liekna, nemokėjau gaminti; prieš susipažindama su Polu nė
neturėjau kam gaminti, o vien dėl savęs pačios nesivarginau. Be to, turėdavau daug darbo. Paprastai
rengdavau siužetus apie kelių duobes arba švininių lakštų nuo bažnyčių stogų vagystes, bet vieną dieną
nusprendė įsikišti laimingas atsitiktinumas. Susirgus pramogų verslo reporterei aš buvau vietoje jos nusiųsta
paimti interviu iš iškilaus rašytojo. Nė nebuvau skaičiusi jo knygos. Mane kamavo pagirios, siutau, kad
tenka dirbti už kitus, bet jam įžengus į kambarį viskas pasikeitė.
Polo leidėjas pokalbiui išnuomojo apartamentus viešbutyje „Ritz“, pasijutau tarsi aktorė scenoje,
neišmokusi savo teksto. Pamenu, atrodė, kad įsėdau ne į savo roges, bet kai Polas įsitaisė krėsle priešais
mane, supratau, jog jis nervinasi dar labiau. Tai buvo jo pirmasis televizijos interviu, ir man kažkaip pavyko
padėti jam atsipalaiduoti. Kai po pašnekesio jis paprašė mano vizitinės, nesuteikiau tam ypatingos reikšmės,
užtat operatorius važiuojant atgal automobiliu visą kelią su pasimėgavimu laidė komentarus apie tarp mūsų
spragsinčias kibirkštėles. Polui paskambinus tą patį vakarą jaučiausi it mokinukė. Kalba mezgėsi lengvai,
tarsi būtume seni pažįstami. Jis pasisakė po savaitės dalyvausiąs literatūrinių apdovanojimų ceremonijoje,
bet neturįs poros. Pasiteiravo, galbūt aš būsianti laisva. Aš buvau laisva. Ceremonijos metu mes sėdėjome
prie vieno stalelio su E. B. Knait, tai buvo tartum vakarienė su žvaigžde ir kartu be galo įsimintinas pirmasis
pasimatymas. Garsioji rašytoja buvo žavi, protinga ir sąmojinga. Laukiau dar vieno susitikimo su ja nuo pat
tos minutės, kai sužinojau, kad ji pakviesta būti laidos viešnia.
– Gera jus matyti, – pasisveikinu darbuotojai įvedus E. B. Knait į studiją.
– Malonu susipažinti, – sėsdamasi atsako ji.
Nė menkiausios užuominos, kad ji mane atpažino; kaip lengva mane užmiršti.
Smulkų aštuoniasdešimtmetės veidą gaubia jos firminė balta trumpai kirpta šukuosena. Ji atrodo
nepriekaištingai, net raukšlės tvarkingai išdėstytos. Iš pažiūros švelni, bet protas skvarbus ir veikia sparčiai.
Skruostai parausvinti skaistalais, išmintingos ir budrios mėlynos akys šaudo po studiją, o paskui įsminga į
taikinį. Ji šiltai nusišypso Madelinai, lyg sutikusi didvyrę. Kartais svečiai taip elgiasi. Man dėl to nei šilta, nei
šalta, beveik.
Po laidos visos sliūkiname į posėdžių kambarį jos aptarti. Sėdime ir laukiame Madelinos, o jai pagaliau
įėjus įsivyrauja tyla. Metjus pradeda kalbėti apie siužetus, apie tai, kas pavyko, o kas ne. Madelinos veidas
nelaimingas, lūpos tokios persikreipusios, tarsi mėgintų subine išvynioti irisą. Visos kitos sėdi tylios, ir aš
leidžiu sąmonei vėl nuklysti į šalį.
Žvaigždele mirksinti šviesi.
Madelina įterpia surauktą žvilgsnį.
Spėlioju, kas gi tu esi.
Ji pučiasi, varto akis.
Pakilusi viršum visų.
Kai neišsakyta Madelinos kritika išsenka, komanda ima skirstytis.
It brangakmenis tviski tu.
– Ambere, galim šnektelėti? – grubiai pažadina mane iš svajų Metjus.
Sprendžiant iš tono, pasirinkimo neturiu. Jis uždaro posėdžių kambario duris, ir aš vėl atsisėdu
ieškodama užuominų redaktoriaus veide. Jame, kaip visada, nieko neįmanoma įžvelgti; emocijų vakuumas;
net jei jo motina būtų ką tik mirusi, nieko neįtartum. Jis paima sausainį iš svečiams paruoštos lėkštės ir
mosteli, kad aš pasivaišinčiau. Papurtau galvą. Kai nori pasakyti ką nors svarbaus, Metjus visada ima elgtis
teatrališkai. Jis mėgina nusišypsoti, bet šios pastangos jį išvargina, todėl tiesiog krimsteli sausainio. Pora
trupinių jaukiai įsitaiso ant lūpų, kurios, jam beieškant tinkamų žodžių, čia prasiskiria, čia susičiaupia, it
akvariumo žuvelės žabtai.
– Taigi, galiu mėginti užmegzti pokalbį, pasiteirauti, kaip sekasi, apsimesti, neva man įdomu ir taip
toliau, arba galiu eiti tiesiai prie reikalo, – ištaria jis.
Mano pilve užsiveržia baimės mazgas.
– Tęsk, – paraginu, trokšdama, kad jis daugiau nieko nebesakytų.
– Kaip tau sekasi bendrauti su Madelina? – paklausia dar krimstelėjęs sausainio.
– Kaip ir visada, ji manęs nekenčia, – atsakau pernelyg greitai.
Ateina mano eilė pasipuošti dirbtine šypsena, ant kurios vis dar kybo etiketė, todėl galėsiu grąžinti, kai
viskas bus baigta.
– Taigi, nekenčia, čia ir yra visa bėda, – sako Metjus. Neturėčiau dėl to nustebti, bet vis tiek nustembu. –
Žinau, ji kaip reikiant apsunkino tau gyvenimą, kai prisijungei prie komandos, bet ir jai ne taip jau lengva
priprasti prie tavęs. Neatrodo, kad įtampa tarp judviejų bent kiek mažėtų. Galbūt tau atrodo, kad
aplinkiniai nieko nepastebi, bet jie pastebi. Geri judviejų santykiai daro didelę įtaką laidai ir kitiems
darbuotojams, – jis spokso į mane ir laukia atsakymo, tačiau aš nežinau, ką atsakyti. – Kaip manai, ar
galėtum pasistengti rasti su ja bendrą kalbą?
– Na, gal ir galėčiau pamėginti...
 – Gerai. Aš iki pat šios dienos nesupratau, kaip ją slegia tokia padėtis. Ji man pateikė tam tikrą
ultimatumą, – jis padelsia ir prieš pratęsdamas atsikrenkščia. – Madelina nori, kad tavo vieton skirčiau kitą
žmogų.
Laukiu, kol jis pasakys dar ką nors, bet Metjus tyli. Jo žodžiai kybo ore tarp mūsų, kol aš mėginu
perprasti, ką jie reiškia.
– Ar tu mane atleidi?
– Ne! – užginčija, bet, jam besvarstant, ką sakyti toliau, veidas byloja priešingai. Jo rankos susitinka
priešais krūtinę, delnai atgręžti vienas į kitą, tik pirštų galiukai susiliečia, tarytum imituodami odos spalvos
bokštą arba lyg būtų susiglaudę ne itin nuoširdžiai maldai. – Tiksliau, dar ne. Duodu tau laiko iki Naujųjų
metų padėčiai ištaisyti. Apgailestauju, Ambere, kad viskas šitaip pakrypo prieš pat Kalėdas.
Jis sunkiai nukelia vieną ilgą koją nuo kitos ir atsitraukia taip toli nuo manęs, kaip tik leidžia kėdės
atlošas. Belaukiant mano atsako jo lūpos nei šiaip, nei taip krypteli, it būtų paragavęs ko nors labai
neskanaus. Aš nežinau, ką jam pasakyti. Kartais man atrodo, kad geriau apskritai nieko nesakyti, tyla bent
jau nebus neteisingai pacituota.
– Tu šauni, mes mylime tave, bet privalai suprasti, kad Madelina tiesiog yra „Ryto pašnekesiai su kava“, ji
veda šią laidą dvidešimt metų. Atleisk, bet jei teks rinktis tarp tavęs ir jos, mano rankos bus surištos.
 DABAR

Antroji Kalėdų diena, 2016-ųjų gruodis

Mėginu įsivaizduoti savo aplinką. Aš guliu ne bendroje palatoje – pernelyg tylu. Nesu lavoninėje; jaučiu
savo kvėpavimą, nežymų skausmą krūtinėje kaskart, kai plaučiai vargais negalais prisipildo deguonies. Visai
čia pat girdžiu tik prislopintą mechanizmų pypsėjimą. Jis keistai ramina; vienintelė mano draugija
nematomoje visatoje. Imu skaičiuoti pyptelėjimus, kaupti juos galvoje, baimindamasi, kad jie gali liautis,
nors ir nesu tikra, ką tai reikštų.
Padarau išvadą, kad guliu atskiroje patalpoje. Vaizduotėje regiu save įkalintą ligoninės vienutėje, laikas
lėtai varva keturiomis sienomis žemyn, telkiasi į purvinas balas, kurios pamažu kils ir paskandins mane. Iki
tol aš egzistuoju begalinėje erdvėje, kur iliuzija susivienijusi su realybe. Štai ką aš šiuo metu veikiu:
egzistuoju ir laukiu nežinia ko. Atkurti mano gamykliniai parametrai – esu tik egzistuojanti, tačiau
neveikianti žmogiška būtybė. Kitapus nematomų sienų gyvenimas tęsiasi, o aš guliu nejudėdama, nebyli,
sukaustyta.
Fizinis skausmas tikras ir neleidžia savęs užmiršti. Svarstau, kaip stipriai esu sužeista. Kaukolę
spaudžiantys gniaužtai dar labiau užsiveržia ir ima tvinkčioti širdies ritmu. Imu vertinti savo kūną nuo
viršaus iki apačios ir bergždžiai mėginu nustatyti aiškią diagnozę. Mano burna laikoma praverta, jaučiu
svetimkūnį, įspraustą tarp lūpų, dantų, nusidriekusį per liežuvį gerklėn. Kūnas atrodo keistai nepažįstamas,
lyg priklausytų kam nors kitam, bet viskas savo vietose, iki pat pėdų ir kojų pirštų. Jaučiu visus dešimt, tad
gerokai palengvėja. Kūne ir prote nieko netrūksta, tereikia, kad kas nors vėl mane įjungtų.
Spėlioju, kaip atrodau, ar kas nors išvalė man dantis, ar nuprausė veidą. Nesu pasipūtėlė, man labiau
patinka būti girdimai nei matomai, o geriausia apskritai likti nepastebėtai. Nesu kuo nors ypatinga, aš ne
tokia kaip ji. Esu panašesnė į šešėlį. Į mažą purviną dėmę.
Nors man baisu, pirmykštis instinktas kužda, kad išsikapstysiu. Aš susitvarkysiu, nes turiu susitvarkyti.
Visada susitvarkau.
Girdžiu atsiveriant duris ir prie lovos artėjančius žingsnius. Užmerktomis akimis regiu judančius šešėlius.
Žmonės du. Užuodžiu pigius kvepalus ir plaukų laką. Jos kalba, bet aš neįstengiu atskirti žodžių, dar ne.
Kol kas jie skamba tarsi triukšmas, tarsi užsienietiškas filmas be subtitrų. Viena iš po antklodės paima mano
ranką. Savotiškas pojūtis, panašiai kaip vaikystėje, kai apsimetinėji, kad tavo galūnės suglebusios. Viduje
krūpteliu nuo jos pirštų galiukų prisilietimo prie odos. Man nepatinka, kai mane liečia nepažįstamieji.
Nenoriu, kad mane apskritai kas nors liestų, netgi jis, jau nebe.
Ji kažką apvynioja aplink viršutinę kairės rankos dalį. Pajutusi veržimą suprantu, kad tai spaudžiantis
tvarstis. Moteris švelniai padeda mano ranką atgal ir apeina iš kitos pusės. Antroji slaugytoja – numanau,
kad jos yra slaugytojos, – stovi lovūgalyje. Girdžiu, kaip pirštai sklaido popierių. Spėju, kad ji skaito arba
romaną, arba mano medicininę kortelę. Garsai darosi aštresni.
– Beliko tik vieną perduoti ir galėsi mauti. Kas nutiko šitai? – klausia arčiau manęs stovinti moteris.
 – Atvežė vakar vėlai vakare. Po avarijos, – atsako kita; kalbėdama ji juda. – Įleiskime čionai šiek tiek
šviesos, galbūt taps bent kiek linksmiau?
Girdžiu džeržgiantį nenorom atsitraukiančių užuolaidų garsą ir mane gaubianti tamsa įgauna šviesesnį
atspalvį. Paskui kažin kas be jokio perspėjimo susminga man į ranką. Pojūtis svetimas, nuo skausmo
užsisklendžiu viduje. Jaučiu, kaip vėsus skystis teka po oda, šliaužia į kūną, kol tampa dalimi manęs. Balsai
sugrąžina mane atgal.
– Ar kas nors paskambino artimiausiems giminaičiams? – paklausia toji, kuri pagal balsą atrodo vyresnė.
– Ji turi vyrą. Bandėme skambinti kelis sykius, bet kaskart įsijungdavo balso paštas, – atsako kita. – Lyg ir
turėjo per Kalėdas pasigesti žmonos.
Per Kalėdas.
Perkratau prisiminimų biblioteką, bet joje pernelyg daug tuščių lentynų. Neprisimenu jokių Kalėdų.
Paprastai leidžiame jas su šeima.
Kodėl šalia manęs nėra artimųjų?
Pajuntu, kad burna visiškai išdžiūvusi, jaučiu sukepusio kraujo skonį. Atiduočiau bet ką už šlakelį
vandens, svarstau, kaip galėčiau duoti joms ženklą. Sutelkiu visą dėmesį į burną, bandau suteikti lūpoms
formą ir bent truputį sutrikdyti spengiančią tylą, bet nieko neišeina. Aš esu savame kūne įkalintas
vaiduoklis.
– Ką gi, puiku. Aš jau trauksiu namo, jei tu nieko prieš.
– Iki, perduok linkėjimų Džefui.
Atsivėrus durims tolumoje išgirstu radiją. Ausis pasiekia pažįstamas balsas.
– Beje, ji dirba „Ryto pašnekesiuose su kava“. Kai buvo atvežta, rankinėje rastas jos darbo pažymėjimas, –
sako namo besiruošianti slaugytoja.
– Dirba ten? Niekada apie tokią negirdėjau.
Aš jus girdžiu!
Durims užsivėrus, vėl nusileidžia tyla, o aš išnykstu, manęs čia nebėra, aš nebyliai klykiu mane prarijusioje
tamsoje.
Kas man atsitiko?
Nors viduje šaukiu, išorėje neišleidžiu nė garso ir guliu absoliučiai ramiai. Tikrame gyvenime man buvo
mokama už kalbėjimą per radiją, bet dabar esu nutildyta. Aš esu niekas. Tamsa jaukia mano mintis, kol
atsiveriančių durų garsas viską sustabdo. Spėju, kad antroji slaugytoja irgi išeina, noriu sušukti, maldauti,
kad ji pasiliktų, paaiškinti, kad esu tik maža mergaitė, pasiklydusi triušio urve, kad man reikia pagalbos, nes
nerandu išėjimo. Vis dėlto ji neišeina. Į kambarį įeina kažkas kitas. Užuodžiu jį, girdžiu, kaip verkia, jaučiu
neišmatuojamą siaubą, kuris jį apima matant mane.
– Atleisk man, Ambere. Aš atėjau pas tave.
Jis kiek per stipriai suspaudžia mano ranką. Aš esu ta, kuri prarado save, o jis manęs neteko jau seniai, ir
dabar aš nenoriu būti surasta. Antroji slaugytoja irgi išeina norėdama suteikti mums erdvės ar privatumo
arba gal pajutusi, kad padėtis pernelyg nejauki, kad kažkas ne taip, kaip turėtų būti. Nenoriu, kad ji išeitų,
nenoriu, kad paliktų mane vieną su juo, bet nežinau kodėl.
– Ar girdi mane? Prašau, nubusk, – vėl ir vėl kartoja jis.
Mano sąmonė atšlyja nuo jo balso. Kaukolę spaudžiantys gniaužtai dar sustiprėja, tarsi smilkinius mygtų
tūkstantis pirštų. Neprisimenu, kas man nutiko, bet esu absoliučiai tikra, jog šis žmogus, mano vyras,
kažkaip su tuo susijęs.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 19-oji, pirmadienis, popietė

Metjui pasakius, kad likusią dienos dalį galiu būti laisva, iš pradžių pasijutau dėkinga. Bendradarbės jau
išsiskirstė pietauti, taigi pavyks išvengti klausimų ir apsimestinio rūpesčio. Tik dabar, it lašiša irdamasi prieš
turistų ir pirkėjų srovę Oksfordo gatve, suvokiau, kad jis taip pasielgė dėl savęs; joks vyras nenori sėdėti ir
spoksoti į ašarotą moters veidą žinodamas, kad pats dėl to kaltas.
Nors dabar gruodžio vidudienis, dangus skaisčiai mėlynas, pro pavienes debesų užuomazgas skverbiasi
saulė ir kuria gražios dienos iliuziją ūkanų bei abejonių fone. Man reikia sustoti ir pamąstyti, tad taip ir
padarau. Visų aplinkinių apmaudui stabteliu tiesiog minios viduryje.
– Ambere?
Pakeliu galvą ir pamatau besišypsantį priešais mane stovinčio augaloto vyro veidą. Iš pradžių nieko
nesupaisau, paskui žybteli atpažinimo kibirkštis, ir jai įkandin plūsteli prisiminimų potvynis. Edvardas.
– Sveikas, kaip laikaisi? – išspaudžiu.
– Puikiai. Kaip gera tave matyti! – Jis pabučiuoja mane į skruostą. Man neturėtų rūpėti, kaip atrodau,
bet apglėbiu save rankomis, tarsi mėginčiau pasislėpti. Pastebiu, kad jis beveik nepasikeitęs. Nė kiek
nepasenęs, nors nuo paskutinio mūsų susitikimo veikiausiai praėjo jau dešimt metų. Įdegęs, lyg būtų
neseniai grįžęs iš ten, kur karšta, ruduose plaukuose įsimaišiusios kelios išblukusios, bet ne žilos sruogelės.
Atrodo toks sveikas, švarus ir neįprastai pasitikintis savimi. Drabužiai nauji, brangūs, o po ilgu vilnoniu
paltu, kaip spėju, slypi rankų darbo kostiumas. Pasaulis jam visuomet buvo per ankštas.
– Ar tau viskas gerai? – teiraujasi.
Prisimenu ką tik verkusi, todėl tikriausiai atrodau baisiai.
– Taip. Tiksliau, ne. Neseniai išgirdau nekokią naujieną, tik tiek.
– Apgailestauju.
Aš linkteliu. Jis laukia, kol pratęsiu pokalbį, o aš nežinau, ką sakyti. Prisimenu tik tiek, kaip stipriai jį
įskaudinau. Niekada žmoniškai nepaaiškinau, kodėl nusprendžiau išsiskirti. Tiesiog vieną rytą išėjau iš jo
buto, neatsakinėjau į skambučius ir visiškai išbraukiau jį iš savo gyvenimo. Jis studijavo Londone, kaip ir aš.
Vis dar gyvenau tėvų namuose, todėl jo bute apsistodavau kaip galėdama dažniau, iki kol nutraukiau
santykius ir niekada nebesugrįžau.
Praeivė eidama rašo žinutę ir atsitrenkia į mane. Moteris pakraipo galvą, lyg aš būčiau kalta, kad ji
nežiūri, kur eina. Nuo smūgio iš savo slėptuvių išsikrato keli žodžiai.
– Ketini Londone praleisti Kalėdas? – klausiu.
– Taip. Neseniai persikrausčiau čionai su drauge, gavau naują darbą Big Smoke.
Mano palengvėjimą netrukus pakeičia kitas jausmas. Bet juk suprantama, kad jis gyvena toliau. Bandau
įtikinti save, jog džiaugiuosi dėl jo, ir prisiverčiu nutaisyti ne pernelyg entuziastingą šypseną, lydimą vangoko
linktelėjimo.
 – Matau, kad dabar ne itin tinkamas metas, – taria jis. – Bet štai, paimk mano vizitinę. Būtų smagu kada
nors pabendrauti. Šiuo metu skubu, nes jau vėluoju į susitikimą, bet buvo malonu tave pamatyti, Ambere.
Aš paimu kortelę ir dar kartą bandau nusišypsoti. Jis paliečia mano petį ir išnyksta minioje. Skuba kuo
greičiau manęs atsikratyti.
Sutelkiu visas savo šukeles ir įjungiu autopilotą. Kojos neša į nedidelį barą šalia Oksfordo gatvės.
Ateidavome čionai su Polu, kai pradėjome susitikinėti. Daugiau čia nebesilankome, neįstengiu prisiminti,
kada paskutinį kartą buvome kur nors išėję. Tikėjausi, kad pažįstamoje vietoje pasijusiu saugiau, bet
nepasijuntu. Užsisakau didelę taurę raudonojo vyno ir nuvairuoju prie vienintelio laisvo staliuko šalia
atviro židinio. Apsauginės užtvaros nėra. Nors ir norisi sušilti, patraukiu kėdę toliau nuo ugnies. Spoksau į
savąją „Malbeco“ taurę, sėkmingai užblokavusi aplinkui siaučiantį prieššventinį chaosą. Turiu priversti visų
nekenčiančią moterį mane pamėgti. Viliuosi, kad gana ilgai spoksodama į gėrimą įžvelgsiu sprendimą.
Tačiau kol kas nieko nematau.
Siurbteliu mažą gurkšnelį. Vynas puikus. Užsimerkiu, nuryju ir mėgaujuosi gerkle sruvenančio skysčio
sukeltu pojūčiu. Buvau tokia kvailė. Reikalai klostėsi kuo geriausiai, o dabar iškilo grėsmė viską prarasti.
Reikėjo labiau pasistengti rasti bendrą kalbą su Madelina, reikėjo laikytis plano. Aš negaliu prarasti šito
darbo, dar ne dabar. Sprendimas turi būti, tik nesu tikra, ar sugebėsiu ką nors sugalvoti viena. Man reikia
jos. Pasigailiu, kad šitaip pagalvoju, ir nusprendžiu užsisakyti dar vieną vyno taurę.
Taurei ištuštėjus užsisakau kitą ir belaukdama išsitraukiu iš rankinės telefoną. Surenku Polo numerį.
Derėjo paskambinti jam iškart. Nežinau, kodėl to nepadariau. Jis neatsiliepia, todėl bandau dar kartą.
Nieko, tik balso paštas. Žinutės nepalieku. Atkeliauja dar viena vyno taurė. Gurkšteliu, nes reikia atbukinti
jausmus, nors ir žinau, kad turėčiau sulėtinti tempą. Turiu išlikti blaivaus proto, jei ketinu vėl sugrįžti į
vėžes, tą ir padarysiu, nes privalau. Turėčiau susitvarkyti pati viena, bet negaliu.
– Matau, pradėjai be manęs, – taria Džo, nusivynioja nuo kaklo absurdiškai ilgą šaliką ir tūpteli ant
kėdės priešais. Kai geriau įsižiūri man į veidą, šypsena išblėsta.
– Kas atsitiko? Atrodai nekaip.
– Tai tu dar nežinai?
– Ko nežinau?
– Šnektelėjau su Metjum.
– Dabar aišku, dėl ko tave ištiko depresinė būsena, – atsiliepia ir dirsteli į vynų sąrašą.
– Ko gero, prarasiu darbą.
Džo spokso man į veidą, lyg kažko ieškotų.
– Kokias nesąmones čia kalbi?
– Madelina jam pateikė ultimatumą. Arba išeinu aš, arba ji.
– Ir jis liepė išeiti tau? Štai taip, lyg niekur nieko?
– Ne visai, turiu laiko iki Naujųjų metų jos nuomonei pakeisti.
– Tai pakeisk.
– Kaip?
 – Nežinau, bet jie negali šitaip su tavimi pasielgti.
– Sausį baigiasi mano sutartis, taigi jie gali jos nepratęsti nesukeldami jokio triukšmo, o aš neturėsiu jokio
pagrindo juos kaltinti. Be to, manau, per Kalėdų atostogas darbdaviai turės gana daug gražaus laiko surasti
man pamainą.
Stebiu, kaip Džo virškina, ką išgirdusi, ir matau, kad padaro tą pačią išvadą, prie kurios aš priėjau prieš
porą valandų.
– Tragedijos persekioja tave it šešėlis.
– Mano padėtis sušikta, tiesa?
– Dar ne. Mes ką nors sugalvosime, bet pirmiausia reikia užsisakyti dar vyno, – pareiškia ji.
– Gal galėčiau gauti dar vieną taurę? – paklausiu praeinančio padavėjo ir vėl atsisuku į Džo. – Aš negaliu
leistis atleidžiama.
– Niekas tavęs ir neatleis.
– Neturėjau laiko padaryti visko, ką turėjau padaryti.
Netoliese besisukiojantis padavėjas susirūpinęs dirsteli mano pusėn. Aš nusišypsau. Jis mandagiai linkteli
ir eina atnešti vyno. Apsidairau aplink. Neoficiali baro lankytojų žvilgsnių apklausa rodo, kad kalbėjau per
garsiai. Kartais taip nutinka, kai būnu pavargusi arba girta. Primenu sau, kad turiu nuleisti balsą.
Vos tik atkeliauja vynas, Džo liepia man išsiimti iš rankinės bloknotą ir rašiklį. Tuščio puslapio viršuje
nurodo didelėmis raudonomis raidėmis užrašyti PLANAS „MADELINA“. Aš taip ir padarau. Ir dar
pabraukiu tuos žodžius. Džo yra iš tų merginų, kurios mėgsta viską užsirašinėti. Jei nebūsi atsargi, šitaip
galima prisidaryti bėdos. Ji žiūri į bloknotą, o aš siurbteliu dar šiek tiek vyno ir mėgaujuosi po kūną
sklindančia šilumos banga. Aš nusišypsau, Džo irgi išsišiepia. Mums, kaip dažnai nutinka, tą pačią akimirką
šovė ta pati mintis. Ji diktuoja man, ką rašyti, o aš įnirtingai vedžioju bloknote kiekvieną žodį stengdamasi
nieko nepraleisti. Sumanymas geras.
– Ji mano, kad jie niekada jos neišmes, mat Madelina Frost yra „Ryto pašnekesiai prie kavos“, – taria
Džo.
Pastebiu, kad savo taurės ji nepalietė.
– Tiksliai taip ir pasakė Metjus. Galėtų būti naujas šaukinys, – pastebiu tikėdamasi, kad ji šyptelės.
Džo nešypteli.
– Bet juk ji nežino, kaip praėjo tavo pokalbis su Metjum. Taigi galbūt mums reikia įpiršti Madelinai
mintį, kad valdžiai jau gana jos įniršio priepuolių ir jie ketina atsikratyti ja, – sako Džo.
– Jie nieku gyvu to nedarys.
– Ji tiksliai nežino. Niekas nėra nepakeičiamas, ir aš pradedu manyti, kad mums pasėjus pakankamai
sėklų, idėja sudygtų. Jeigu Madelina neturėtų šio darbo, ji būtų niekas. Darbas – jos gyvenimas, viskas, ką
turi.
– Sutinku. Tik kaip? Dabar jau nėra laiko, – aš vėl pravirkstu. Negaliu susivaldyti.
– Nieko tokio. Verk, jei reikia, pašalink visa tai iš savęs. Laimė, kad verkdama atrodai patraukliai.
– Aš niekada neatrodau patraukliai.
 – Kodėl taip sakai? Tu graži. Aišku, galėtum labiau pasistengti...
– Ačiū.
– Atleisk, bet tai tiesa. Jei nesidažai, tai dar nereiškia, kad atrodai išblyškusi ir neįdomi, atrodai tik
išblyškusi. Turi dailią figūrą, bet susidaro įspūdis, tarsi mėgini ją paslėpti po tais pačiais senais drabužiais.
– Aš ir mėginu pasislėpti.
– Tad liaukis.
Ji teisi, aš nevala. Mano mintys grįžta prie Edvardo. Jis tikriausiai apsidžiaugė kadaise išsisukęs ir
atsikratęs manęs.
– Ką tik susidūriau su buvusiuoju Oksfordo gatvėje, – pasakau ir tyrinėju draugės veidą laukdama
reakcijos.
– Kuriuo?
– Nėra reikalo šitaip klausti, neturėjau jų tiek daug.
– Turėjai daugiau negu aš. Kas jis buvo?
– Nesvarbu. Tiesiog pasijutau esanti visiška apsileidėlė ir nevykėlė. Verčiau jau būtų nematęs manęs
tokios.
– O kam rūpi? Šiuo metu turi sutelkti dėmesį tik į svarbius dalykus. Keliauk ir įsigyk naują garderobą;
kelias naujas sukneles, keletą porų batų, kokių nors aukštakulnių, o kartu ir makiažo priemonių. Rytoj turi
atrodyti laiminga ir pasitikinti savimi. Sumokėk kredito kortele. Madelina žinojo, kad jis šiandien tau
pasakys, taigi tikėsis pamatyti tave susikrimtusią, o galbūt manys, kad apskritai nepasirodysi, o tu pasirodysi.
Socialiniuose tinkluose paskleisime šiokių tokių gandų. Imsimės kontroliuoti padėtį. Tu žinai, ką turi
padaryti.
– Taip, žinau.
– Taigi žygiuok apsipirkti, o paskui drožk namo. Anksti atsigulk ir rytoj ateik atrodydama taip
nuostabiai, tarsi neturėtum jokių rūpesčių.
Nusprendžiu elgtis, kaip man liepta. Tad ištuštinu taurę ir susimoku už vyną. Niekada anksčiau
neperžengdavau ribų, tačiau dabar ketinu šią tvarką sujaukti. Prieš išeidama iš baro išplėšiu bloknoto lapą,
kuriame buvo surašytas PLANAS „MADELINA“, suglamžau ir įmetusi į židinį stebiu, kaip baltas
popierius paruduoja ir sudega.
 DABAR

Antroji Kalėdų diena, 2016-ųjų gruodis, vakaras

Kai pirmą kartą imu kristi, užmirštu išsigąsti, mat pastebiu, kad mane nustūmusi ranka labai panaši į
mano pačios, ir visas dėmesys susitelkia į ją. Bet nugarmėjus į tamsą apačioje, didžiosios baimės atseka iš
paskos. Noriu klykti, bet nepavyksta, toji pažįstama ranka stipriai užspaudžia burną. Neįstengiu išleisti nė
garso, vos galiu kvėpuoti. Kai siaubas pažadina mane iš pasikartojančio košmaro, prasideda kitas. Kad ir
kaip trokščiau sužinoti, vis dar neatsimenu, kas man atsitiko.
Žmonės ateina ir išeina, murmesių kakofonija, keisti garsai ir kvapai. Neryškios figūros stabteli prie
manęs ir sukiojasi aplink, tarsi būčiau po vandeniu, skęsčiau savo pačios klaidose. Kartais atrodo, lyg
gulėčiau drumzlino tvenkinio dugne, nešvaraus vandens svoris slegia mane, pripildo paslapčių ir purvo. Tam
tikromis akimirkomis galvoju, kad nuskęsti būtų tikras palengvėjimas, nes viskas baigtųsi. Niekas nemato
manęs čia, dugne, bet, kita vertus, visuomet buvau beveik nematoma. Naujas pasaulis aplink mane sulėtėja,
tampa nepasiekiamas, o aš lieku gulėti tamsoje visiškai nejudėdama.
Kartkartėmis man pavyksta išplaukti į paviršių ir susitelkti į garsus, pagreitinti juos, kad vėl įstengčiau
atpažinti, kaip štai dabar. Girdžiu perverčiamo puslapio garsą, neabejotinai vieno iš tų kvailų detektyvinių
romanų, kurie jam taip patinka. Kiti ateina ir išeina, o jis visada čia, aš jau nebesu viena. Nusistebiu, kodėl
nepadeda knygos ir nepripuola artyn, man nubudus, bet tada prisimenu, kad, jo akimis, aš miegu, kad, jo
požiūriu, niekas nepasikeitė. Laiko pojūtis mane apleido, nesiorientuoju, naktis ar diena. Esu nebylus,
nejudrus, nors ir gyvas, kūnas. Girdžiu, kaip prasiveria durys ir kažkas įeina į kambarį.
– Sveiki, pone Reinoldsai. Jums nederėtų čia būti taip vėlai, bet, manau, šį kartą galime padaryti išimtį.
Dirbau čia, kai vakar vakare buvo atvežta jūsų žmona.
Vakar vakare?
Atrodo, kad guliu čia daugybę dienų.
Gydytojo balsas lyg ir pažįstamas, bet nieko stebėtino, jei jis manimi rūpinosi. Bandau įsivaizduoti, kaip
jis atrodo. Regiu rimtą vyriškį nuvargusiomis akimis, surauktą kaktą vagoja raukšlės nuo viso to liūdesio,
kurį jam tenka matyti. Vaizduojuosi jį vilkintį baltą chalatą, bet paskui prisimenu, kad gydytojai jų
nebenešioja ir niekuo nebesiskiria nuo visų kitų, taigi mano vaizduotės nupieštas vyras išblėsta.
Girdžiu, kaip Polas numeta knygą ir kerėpliškai grabinėja aplink; jis visuomet bijojo medicinos
darbuotojų. Lažinuosi, jis stojasi paspausti gydytojui rankos; tiesą sakant, neabejoju, kad taip pasielgs, man
nereikia jo matyti, tiksliai žinau, ką jis darys, galiu nuspėti kiekvieną judesį.
– Ar norite, kad kas nors apžiūrėtų jūsų ranką? – klausia gydytojas.
Kas jo rankai?
– Ne, nieko tokio, – atsako Polas.
– Sumušimas rimtas, ar tikrai nereikia apžiūrėti? Mums nesunku.
– Vaizdas baisesnis, nei yra iš tiesų, bet ačiū. Ar žinote, kiek ji dar bus štai šitokia? Niekas man
nepaaiškina, – Polo balsas skamba keistai; toks silpnas ir svetimas.
– Šiame etape labai sunku pasakyti. Jūsų žmona avarijos metu patyrė rimtų sužalojimų...
Aš kurį laiką nutolstu, žodžiai vis kartojasi mano galvoje. Stengiuosi kaip įmanydama, bet vis tiek nieko,
jokių prisiminimų apie jokią avariją. Aš nė neturiu automobilio.
– Sakėte, kad tuo metu, kai ją atvežė, dirbote. Ar buvo dar kas nors? Tai yra, ar dar kas nors buvo
sužeistas? – klausia Polas.
– Bent jau aš negirdėjau.
– Vadinasi, ji buvo viena?
– Kitos transporto priemonės avarijoje nedalyvavo. Man sunku šito klausti, bet ant jūsų žmonos kūno
buvo žymių. Gal žinote, kaip jos atsirado?
Kokių žymių?
– Maniau, atsirado po avarijos, – sako Polas. – Nesu matęs jų anksčiau...
– Aišku. Ar jūsų žmona kada nors bandė žalotis?
– Aišku, kad ne! Ji visai ne toks žmogus.
O koks aš žmogus, Polai?
Galbūt žinotų, jei būtų kreipęs į mane bent kiek daugiau dėmesio.
– Užsiminėte, kad vakar iš namų ji išvyko nusiminusi. Ar žinote, dėl ko? – klausia gydytojas.
– Turėjo rūpesčių, nesisekė darbe.
– O namie viskas buvo gerai?
Mus visus tris kartu gaubia nejauki tyla, kol Polo balsas ją sutriuškina.
– Ar nubudusi ji tebebus savimi? Ar mano žmona viską prisimins?
Aš taip intensyviai spėlioju, ko jis nenori, kad prisiminčiau, jog vos nepražiopsau atsakymo.
– Dar per anksti prognozuoti, ar ji visiškai pasveiks, nes buvo labai rimtai sužeista. Ji nesegėjo saugos
diržo...
Aš visuomet užsisegu diržą.
– ...turėjo važiuoti dideliu greičiu, jei šitaip išlėkė pro priekinį stiklą; nuo smūgio kaip reikiant nukentėjo
galva. Laimė, kad ji apskritai vis dar čia.
Laimė.
– Mes negalime paskubinti proceso, – paaiškina gydytojas.
– Bet ji nubus, tiesa?
– Atleiskite, nežinau. Ar yra kas nors, kas galėtų jums padėti? Giminaitis? Draugas?
– Ne. Teturiu tik ją vieną, – atsako Polas.
Girdėdama jį taip kalbant suminkštėju. Tačiau tai ne visai tiesa. Kai susipažinome, jis buvo populiarus,
visi troško bent kruopelės jo dėmesio. Pirmasis jo romanas pelnė žaibišką sėkmę. Jis negali pakęsti, kai taip
sakau, kaskart primena, kad iki tos žaibiškos sėkmės plušėjo dešimt metų. Vis dėlto sėkmė nesitęsė ilgai. Iš
pradžių reikalai dar pagerėjo, o paskui gerokai pablogėjo. Po viso to jis nebegalėjo rašyti, nerasdavo žodžių.
Sėkmė sužlugdė jį, o jo žlugimas sugriovė mūsų santykius.
 Išgirstu užsiveriant duris ir svarstau, ar vėl likau viena, o tada nuskamba tylus Polo išsiunčiamos
trumposios žinutės signalas. Šis vaizdinys nei šioks, nei toks, ir aš suvokiu neprisimenanti, kad jis kada nors
kam nors rašytų žinutę. Vieninteliai žmonės be manęs jo gyvenime yra motina, kuri bendrauja tik tuomet,
kai jai ko nors prireikia, ir visada skambina telefonu, ir jo agentė, kuri pastaruoju metu, kai nebeliko ko
aptarinėti, labiau linkusi rašyti elektroninius laiškus. Mudu su Polu susirašinėjame žinutėmis, bet spėju, kad
rašo ne man. Galvoju taip garsiai, kad jis mane išgirsta.
– Pranešiau jiems, kur esi.
Jis atsidūsta ir prieina arčiau lovos. Matyt, kalba apie mano šeimą. Draugų daug neturiu. Kai mudu vėl
apgaubia tyla, mano nugara kažkodėl perbėga šiurpas.
Pagalvojus apie tėvus persmelkia skausmas. Neabejoju, kad jis mėgino su jais susisiekti, bet jie daug
keliauja ir šiuo metu veikiausiai sunku užmegzti su jais ryšį. Dažnai mes nebendraujame ištisas savaites, nors
dėl to ne visuomet kaltos jų kelionės į užsienį. Svarstau, kada jie pasirodys, bet paskui persigalvoju ir imu
spėlioti, ar apskritai pasirodys. Nesu mylimiausias jų vaikas, tiesiog duktė, kurią jie visuomet turėjo.
– Kalė, – ištaria Polas man nepažįstamu balsu.
Girdžiu, kaip brūkšteli į grindis jo kėdės koja. Šešėliai kitapus mano akių vokų patamsėja, suprantu, kad
jis stovi visai šalia manęs. Vėl apima noras klykti. Taip ir padarau, bet niekas neįvyksta.
Jo veidas taip arti, kad jaučiu karštą jo alsavimą, kai šnibžda į ausį:
– Laikykis.
Nežinau, ką reiškia šie žodžiai, bet atsiveria durys, ir aš išgelbėta.
– O Dieve, Ambere.
Atėjo mano sesuo Klerė.
– Tau nedera čia būti, – sako Polas.
– Aišku, kad dera. Turėjai paskambinti man anksčiau.
– Verčiau visai nebūčiau skambinęs.
Nesuprantu, kodėl pykstasi viršum manęs dunksantys du tamsūs šešėliai. Klerė ir Polas visuomet puikiai
sutardavo.
– Tačiau aš jau čia. Kas atsitiko? – klausia prisiartinusi.
– Ji rasta už keleto kilometrų nuo namų. Iš mašinos liko nuolaužų krūva.
– Niekam nerūpi tavo sumauta mašina.
Aš niekada nevairuoju Polo mašinos. Aš niekada nevairuoju.
– Viskas bus gerai, Ambere, – sako Klerė paėmusi mano ranką. – Dabar aš čia.
Šalti jos pirštai apglėbia manuosius ir nuneša mane į tuos laikus, kai buvome mažos. Jai visuomet
patikdavo laikytis už rankų. O man nepatikdavo.
– Ji tavęs negirdi, jai koma, – su keistu pasitenkinimu balse paaiškina Polas.
– Koma?
– Didžiuojiesi savimi?
– Žinau, kad tu nusiminęs, bet aš dėl to nekalta.
 – Tikrai? Pamaniau, kad tu turi teisę žinoti, bet čia esi nepageidaujama.
Mano protas dirba kaip pašėlęs, bet visiškai nesuprantu, apie ką jie kalba, jaučiuosi tarytum patekusi į
paralelinę visatą, kur niekas nebesielgia logiškai.
– Kas nutiko tavo rankai? – klausia Klerė.
Kas yra jo rankai?
– Nieko.
– Reikėtų parodyti gydytojui.
– Čia nieko baisaus.
Kambarys, kurio nematau, ima suktis. Stengiuosi išsilaikyti paviršiuje, bet vandens verpetas apglėbia ir
įtraukia mane, įsismelkia į vidų, gramzdina į tamsą.
– Polai, liaukis. Ji mano sesuo.
– Amberė perspėjo, kad nepasitikėčiau tavimi.
– Elgiesi kvailai.
– Argi? – tampa dar tyliau, nei buvo. – Nešdinkis.
– Polai!
– Pasakiau, nešdinkis!
Šįkart dvejonių nebelieka. Girdžiu, kaip sesers aukštakulniai nukaukši per palatą. Durims užsivėrus, aš
vėl lieku su žmogumi, kuris kalba mano vyro balsu, bet elgiasi kaip nepažįstamasis.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 19-oji, pirmadienis, vakaras

Išlipu iš traukinio ir patraukiu ramiomis priemiesčio gatvėmis namų link. Vis dar nesu tikra, ar įmanoma
išsaugoti darbą, bet gal bent jau laimėsiu laiko, kad padaryčiau tai, ką turiu padaryti. Polui nesakysiu. Dar
ne. Galbūt nepasakysiu niekada.
Čia būtų ne pirmasis darbas, kurį praradau nuo tada, kai esame kartu. Manoji televizijos reporterės
karjera staiga nutrūko prieš dvejus metus, kai redaktorius ėmė pernelyg dažnai demonstruoti perdėtą
draugiškumą. Jis buvo praktiškas žmogus, linkęs laikyti ranką ant įvykių pulso. Vieną vakarą toji pati ranka
slystelėjo tiesiai man po sijonu, o kitą dieną kažkas subraižė jo „BMW“ darbuotojų automobilių stovėjimo
aikštelėje. Redaktorius pamanė, kad aš. Po šio įvykio daugiau nė karto nepasirodžiau eteryje. Išėjau iš darbo
nelaukdama, kol jis ras pretekstą mane atleisti, ir, atvirai sakant, patyriau palengvėjimą, nes nekenčiau
televizijos. Polą ši žinia pribloškė. Jam patiko anoji mano versija. Jis ją mylėjo. Namie aš jam nuolat
painiodavausi po kojomis. Nebebuvau toji moteris, kurią jis vedė. Neturėjau darbo, nesipuošiau kaip
anksčiau ir nebeturėjau ko papasakoti. Pernai vestuvių pokylyje šalia mūsų sėdėjusi pora pasiteiravo, kuo
užsiimu. Man nespėjus išsižioti, Polas atsakė: „Niekuo.“ Kai kas, ką jis mylėjo, tapo tiesiog niekuo.
Sakė, esą jam sunku rašyti, kai aš nuolat namie. Sodo gale jis turėjo šaunią pašiūrę, taigi galėdavo
įsivaizduoti, kad manęs nėra. Klerė prieš šešetą mėnesių aptiko „Ryto pašnekesių su kava“ darbo skelbimą,
persiuntė man nuorodą ir patarė pamėginti. Nesitikėjau gauti tą darbą, bet gavau.
Klupinėdama sodo taku imu grabinėti rankinėje raktų. Nustembu išgirdusi iš vidaus sklindančią muziką
ir juoką. Polas ne vienas. Prisimenu, kad po pietų jam skambinau, bet jis neatsiliepė ir nepasivargino
perskambinti. Nežymiai drebančiomis rankomis atrakinu paradines duris.
Juodu sėdi ant sofos ir kvatojasi. Polas – savo įprastoje vietoje, o Klerė – manojoje. Beveik tuščias vyno
butelis ir dvi taurės ant stalo priešais juos sudaro ramaus, banalaus gyvenimo įspūdį.
Juk ji nė nemėgsta raudonojo.
Pamatę mane jie tarytum mažumėlę nustemba, ir aš savo pačios namuose jaučiuosi lyg įsibrovėlė.
– Sveika, sesute. Kaip laikaisi? – sveikinasi Klerė ir pakilusi pabučiuoja mane į abu skruostus.
Madingi džinsai tokie aptempti, tarsi būtų užpurkšti ant kūno, o iš po jų kyšo miniatiūrinės pėdos su
pedikiūru. Klerei stojantis prigludusi balta palaidinė atidengia daugiau, nei derėtų. Nepamenu, kad būčiau
ją mačiusi, tikriausiai nauja. Mano sesuo rengiasi taip, lyg vis dar būtume jaunos, tarsi vyrai į mus žiūrėtų
taip pat kaip anksčiau. Tačiau jeigu ir žiūri, aš jų nepastebiu. Šviesūs plaukai negailestingai ištiesinti ir
užkišti už ausų, lyg juos laikytų nematomas lankelis. Ji tiesiog spindi tvarkingumu, švara ir preciziškumu.
Skirtingiau atrodyti mes turbūt negalėtume. Klerė stovi pernelyg arti manęs ir laukia, kol aš ką nors
pasakysiu. Sesers kvepalai skverbiasi man į šnerves, gerklę, jaučiu jų skonį liežuviu. Pažįstami, bet pavojingi.
Šleikščiai saldūs.
– Maniau, šiandien po darbo eisi pavakaroti? – pagaliau tylą nutraukia Polo klausimas.
 Jo akys mažumėlę susiaurėja pamačius pirkinių krepšius, kuriuose, dailiai suvystyti į plonytį popierių,
guli mano naujieji apdarai. Aš nebyliai jam atrėžiu, kad tai mano pinigai, pati juos uždirbau, todėl leidžiu
taip, kaip man patinka. Pasidedu krepšius ir pastebiu, kad nuo plastiko rankenų ant pirštų liko gilūs
raudoni rėžiai.
– Šis tas pasikeitė, – tariu Polo pusėn ir atsisuku į Klerę. – Nežinojau, kad užsuksi. Viskas gerai?
Suprantu, kas čia vyksta.
– Kuo puikiausiai, Deividas vėl dirba iki vėlumos. Užėjau aplankyti tavęs, mergaitiškai paplepėti, bet
užmiršau, kad, priešingai negu aš, tu gyveni aktyvų socialinį gyvenimą.
Klerė pernelyg stengiasi, nuo šypsenos, ko gero, jai jau įskaudo veidą.
– Kur vaikai? – klausiu.
Šypsena išblėsta.
– Su kaimyne, jie saugūs. Nepalikčiau jų su nepatikimu žmogumi.
Ji nusisuka į Polą, bet tas spokso į grindis. Jos lūpos nusidažiusios nuo vyno, skruostai kiek užkaitę, Klerė
daug neišgeria. Tada pastebiu tą žvilgsnį; pavojingą žybsnį akyse, kurį jau esu mačiusi anksčiau. Ji žino, kad
aš pastebėjau ir kad neužmiršau, ką jis reiškia.
– O, jau labai vėlu, tad man jau metas eiti, – nutaria sesuo.
– Pakviesčiau pasilikti, bet turiu pasikalbėti su savo vyru, – ketinau sakyti su Polu, bet mano pasąmonė
nusprendė pakeisti tekstą.
– Žinoma, netrukus pasimatysime. Tikiuosi, darbe viskas gerai.
Ji pasiima paltą ir rankinę, o iki pusės nugertą vyno taurę palieka ant stalo. Vos užsivėrus durims imu
gailėtis. Žinau turinti bėgti iš paskos, atsiprašyti, patikinti, kad ją tebemyliu ir tarp mudviejų viskas gerai. Bet
to nepadarau.
– Nei šis, nei tas, – prataria Polas.
Aš neatsakau, nė nežiūriu į jį. Tik automatiškai du kartus užrakinu duris, paimu Klerės taurę ir drožiu į
virtuvę. Jis atseka man įkandin ir stovi tarpduryje, o aš šliūkšteliu tamsiai raudoną skystį į kriauklę. Baltą
porcelianą išmargina vyšninės dėmės, tad atsuku čiaupą ir jas nuskalauju.
– Tikrai, mažumėlę keistoka, kai grįžusi namo aptinku savo vyrą ir seserį jaukiai vakarojančius drauge.
Nuo anksčiau išgerto vyno man nežymiai pinasi liežuvis. Iš Polo minos suprantu, kad jis laiko mane
kvaiša arba pavyduole, arba abiem iškart. Tačiau taip nėra. Man tiesiog baisu, ką gali reikšti toks jų
pasisėdėjimas. Esu tikra, Klerė žinojo, kad manęs nebus, tad atsikratė ir vaikais, vadinasi, viską suplanavo.
Polui šito paaiškinti negaliu, kadangi jis manimi nepatikės, nes nepažįsta jos taip gerai, kaip aš, nežino, ką ji
sugeba.
– Nekalbėk kvailysčių. Nederėjo jos išvaryti. Ji užsuko pas tave, jautėsi labai nusiminusi.
– Gal galėjo prieš tai paskambinti, jei tikrai norėjo pasimatyti su manimi?
– Sakė skambinusi keletą kartų. Bet tu neatsiliepei.
Prisiminiau, kad Klerė iš tiesų šiandien skambino, du kartus. Pirmąsyk man šnekantis su Metjum, tarsi
nujausdama, kad kažkas ne taip. Atsisuku į Polą, bet nerandu žodžių. Rodos, šią akimirką vienintelis
jausmas, kurį jis man sukelia, yra susierzinimas. Mano vyras vis dar patrauklus, bet pasirinktas gyvenimo
būdas jį sugniuždė ir išblukino, panašiai kaip žvilgantį sidabrą, kuris ilgainiui tampa apsiblausęs ir
patamsėjęs. Jis pernelyg liesas, oda, rodos, pamiršusi, kas yra saulė, plaukai per ilgi, kaip tokio amžiaus vyrui,
nors, kita vertus, jis iki šiol taip ir nesuaugo. Iš žandikaulių padėties sprendžiu, kad jis ant manęs niršta, ir tai
kažkodėl mane užveda. Mes jau ištisus mėnesius nesimylėjome, nuo pat vestuvių metinių. Gal nuo šiolei taip
ir bus, gal seksas taps kartą per metus ragaujamu skanėstu?
Aš atsigręžiu į orkaitę, pirštai įgauna pažįstamą formą. Nedarydavau šito jo akivaizdoje, bet dabar man
vienodai rodo.
– Ar šiandien darbe kas nors atsitiko? – klausia jis.
Neatsakau.
– Nesuprantu, kodėl ten dirbi.
– Nes reikia.
– Dėl ko? Pinigų mums netrūksta. Galėtum vėl pamėginti įsidarbinti televizijoje.
Tylos šydas užkloja pokalbį ir užgniaužia žodžius, kurie kaskart iškyla mūsų galvose, bet lieka neištarti.
Radijas nužudė jo televizijos žvaigždę. Aš tebespoksau į orkaitę ir imu pašnibždomis skaičiuoti.
– Gal vieną kartą baigsi? Tai beprotybė, – išpoškina.
Nepaisau jo ir tęsiu ritualą. Jaučiu įsmeigtą jo žvilgsnį.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas.
Rodos, pastaruoju metu mes vien tik ginčijamės.
Sukas ir sukas.
Kuo labiau stengiuosi, kad taptume artimesni, tuo labiau tolstame vienas nuo kito.
Sukas ir sukas.
Aš ne iš tų, kurios verkia, turiu kitų būdų liūdesiui išreikšti.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas.
O, kad galėčiau pasakyti jam tiesą.
Rieda per visą dieną.
Galvoje nejučia išryškėja vaikystės prisiminimas. Verčiau jau neišryškėtų.
– Kaip tu? – paklausia Polas, galų gale pasitraukęs iš tarpdurio.
– Prastai, – sušnibždu ir leidžiuosi apkabinama.
Tai tiesa, bet ne visa.
 ANKSČIAU

1991-ųjų rugsėjo 16-oji, pirmadienis

Mielas dienorašti,
šiandien buvo įdomi diena, kadangi pradėjau lankyti naują mokyklą. Nauja mokykla nėra kas nors
ypatingo, mat keičiu jas gana dažnai, bet šiandien jaučiausi kitaip, tarsi šį kartą galėtų išeiti šis tas gero.
Naujoji klasės auklėtoja atrodo maloni. Lažinuosi, kad mama, ją pamačiusi, pasakys: „Ponia Makdonald
mėgsta pavalgyti.“ Mama dažnai taip kalba, kai nori pabrėžti, kad kas nors turi antsvorio. Anot mamos,
labai svarbu atrodyti kuo geriau, nes, nors žmonės ir neturėtų vertinti kitų pagal išvaizdą, vis tiek vertina.
Ponia Makdonald vyresnė už mamą, bet jaunesnė, nei buvo Baba. Ji pristatė mane klasei be daugeliui
mokytojų būdingų perdėtai iškilmingų plepalų ir liepė sėstis. Tuščia vieta buvo tik viena, klasės gale, tad
tenai ir atsisėdau. Palyginti su kitomis pirmosiomis dienomis mokykloje, ši buvo nebloga. Mama tikina, kad
šį kartą tikrai apsistosime ilgam, bet ji jau yra taip sakiusi.
Klasė skaito mergaitės, vardu Ana Frank, dienoraštį, bet ką tik pradėjo, taigi aš daug nepraleidau. Greta
sėdinti bendraklasė paskolino man knygą. Ji paprašė vadinti ją Teilor, nors čia pavardė, o ne vardas, bet
koks skirtumas. Pastebėjau, kad jos švarkas kreiduotas, todėl supratau, kad ją kiti vaikai nelabai mėgsta.
Mums uždavė visą savaitę kasdien rašyti dienoraštį, panašiai kaip Ana Frank, tik ji rašė kur kas ilgiau.
Šauniausia, kad mums nereikės jo niekam rodyti, nes, pasak ponios Makdonald, dienoraščiai yra asmeniški.
Iš pradžių visai neketinau rašyti, bet mama su tėčiu vėl kivirčijasi apačioje, taigi nusprendžiau pamėginti.
Nemanau, kad mano dienoraštis bus toks įdomus kaip Anos Frank. Nesu itin įdomus žmogus. Ponia
Makdonald patarė pagalvoti ir atvirai išvardyti tris dalykus apie save, jei nežinotume, ką rašyti. Ji mano, kad
kiekvienas gali sugalvoti tris dalykus, be to, būti sąžiningam pačiam su savimi dar svarbiau nei su kitais. Taigi
čia pirmieji trys dalykai apie mane, kuriuos atskleidžiu tau. Jie visi teisingi.
1. Man beveik dešimt metų.
2. Aš neturiu draugų.
3. Mano tėvai manęs nemyli.
Tiesa pasižymi tuo, kad ji užknisa.

Mano Baba mirė nuo vėžio. Kai susirgo, mes persikraustėme pas ją, bet jos sveikata dėl to nepasitaisė. Ji
buvo šešiasdešimt dvejų, o tai atrodo daug, bet mama sakė, kad mirti tokio amžiaus per anksti. Aš
praleisdavau su Baba daug laiko, ji visuomet vesdavosi mane į šaunias vietas ir išklausydavo. Baba niekad
neturėjo daug pinigų, bet pernai per Kalėdas padovanojo man šį dienoraštį. Manė, kad užrašiusi savo
jausmus lengviau ištversiu sunkumus. Jau praėjo beveik metai, o aš iki šiol jos neklausiau, bet dabar
gailiuosi. Verčiau jau būčiau užrašinėjusi visa tai, ką ji kalbėdavo, nes dabar jau imu užmiršti.
Manau, mano tėvai anksčiau mane mylėjo, bet aš taip dažnai juos nuvildavau, kad meilė išseko. Jie netgi
vienas kito nemyli, nuolatos ginčijasi ir rėkia vienas ant kito. Riejasi dėl daugybės dalykų, bet dažniausiai dėl
pinigų, kurių neturime. Ir dar ginčijasi dėl manęs. Vieną kartą rėkė taip garsiai, kad vienas iš mūsų senųjų
kaimynų iškvietė policiją. Mamai, kaip ji tvirtino, buvo labai gėda, ir policijai išvykus jie dėl to ginčijosi dar
labiau. Mes tenai jau nebegyvenam, taigi, mama sakė, kad dabar jau nebesvarbu ir kad žmonės turėtų žiūrėti
savų reikalų. Kai persikraustėme čionai, ji tikino, kad laukia „nauja pradžia“, ir pridūrė, kad būtų puiku, jei
susirasčiau naujų draugų. Ji visai nepastebėjo, kad aš nė senų neturiu.
Kadaise persikrausčiusi į naują vietą susirasdavau draugų, bet, kai tekdavo atsisveikinti, man būdavo labai
liūdna. Todėl daugiau nebesistengiu. Man draugų nė nereikia. Kai kas nors pakviečia mane į gimtadienį,
padėkoju ir pasakau, esą manęs neleidžia, net jei iš tiesų leistų. Mamai kvietimų nerodau, metu tiesiai į
šiukšliadėžę. Mat, jei apsilankai kitų žmonių namuose, paskui jie užsigeidžia pasisvečiuoti pas tave. Baba
visuomet sakydavo, kad knygos yra geresni bičiuliai už žmones. Knygos nugabens tave bet kur, jei tik leisiesi,
– kalbėdavo ji, ir aš manau, kad buvo teisi.
Po Babos mirties mama žadėjo, girdi, imsimės šiokio tokio remonto, bet nesiėmėme. Aš miegu Babos
kambaryje, lovoje, kurioje ji vieną dieną užmigo ir nenubudo. Mama siūlė nupirkti kitą lovą, bet aš
nenoriu, dar ne. Kartais atrodo, tarytum užuodžiu ją; kvaila, nes patalynė juk visai kita, negana to, ne kartą
skalbta. Mano kambaryje stovi dvi lovos. Kita priklausė seneliui, bet jis mirė ne čia, o namuose, kurie buvo
ne jo.
Nieko nebegirdžiu, vadinasi, kuriam laikui nustojo bartis. Netrukus tėtis atsikimš butelį raudonojo vyno
ir prisipils didelę taurę. Mama tuo metu ką nors išims iš šaldiklio vakarienei ir susimaišys sau gėrimo, kuris
atrodo kaip vanduo, bet nėra vanduo. Užaugusi niekada negersiu alkoholio, man nepatinka jo poveikis
žmonėms. Mes valgysime mikrobangų krosnelėje pašildytą lazaniją; kurį laiką vakarieniausime tylėdami,
o paskui vienas iš jų prisimins pasiteirauti apie mano pirmą dieną mokykloje. Aš pasakysiu, kad viskas buvo
gerai, šiek tiek papasakosiu apie mokytojus ir pamokas, o jie apsimes, kad klausosi. Baigęs valgyti tėtis
pasiims vyno likučius ir patrauks į savo darbo kabinetą. Anksčiau ten buvo Babos siuvimo kambarys. Tėtis
suteikė jam naują vardą, bet nieko ten nedirba, tik žiūri mažą televizorių. Mama suplaus indus, o aš viena
sėdėsiu svetainėje ir žiūrėsiu didįjį televizorių, iki kol ateis laikas miegoti. Tada, devintą valandą, mama lieps
man lipti į viršų. Ji nusistato žadintuvą, kad neužmirštų manęs nuvaryti gulti. Kai jau gulėsiu lovoje, ir jie
manys, kad miegu, vėl pradės bartis. Kai buvau maža, Baba dainuodavo man dainelę, kad užmigčiau.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas. Man ji nepatikdavo, bet dabar kartais pati sau ją niūniuoju, kad
negirdėčiau tėčio šūksnių ir mamos verksmo. Štai toks yra mano gyvenimas. Juk sakiau, kad jis ne toks
įdomus kaip Anos Frank.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 27-oji

Girdžiu smarkų lietų, tarsi nesuskaitoma mažų nagelių armija barbentų į langą ir stengtųsi mane
pažadinti iš šio begalinio miego. Kai nė vienam aršiam lašeliui nepavyksta sutraukyti kerų, aš įsivaizduoju
save pavirtus ašara ir imu ristis stiklu žemyn. Ko gero, naktis, nes aplinkui tyliau nei paprastai. Fantazuoju,
tarsi galiu atsistoti, nueiti prie lango, iškišusi ranką laukan pajusti lietų, pakelti akis į dangų. Ilgiuosi šito ir
svarstau, ar dar kada nors pamatysiu žvaigždes. Mes visi esame sudaryti iš kūno ir žvaigždžių, o galų gale visi
iki vieno pavirsime dulkėmis. Tad verčiau spindėti, kol gali.
Esu viena, bet galvoje tebeskamba Polo balsas. Laikykis. Stengiuosi, bet viskas, už ko įsitveriu, išslysta iš
mano gniaužtų. Nesuprantu, kodėl jie su Klere barėsi, juk visuomet rasdavo bendrą kalbą. Mano sesuo
jaunesnė už mane, bet ji visuomet vienu žingsniu mane lenkdavo. Esu girdėjusi, atseit, mudvi panašios, bet ji
daili blondinė, o aš tik nevykusi tamsiaplaukė mėgdžiotoja. Ji buvo naujoji, pagerinta duktė, kurios mano
tėvai visuomet troško. Jie laikė ją tobula. Iš pradžių ir aš taip maniau, bet vos tik ji atkeliavo į mūsų šeimą, aš
likau užmiršta. Tėvai nepažinojo jos taip, kaip pažinojau aš, jie nematė to, ką aš mačiau.
Juntu, kaip srovė vėl neša mane tolyn. Grumiuosi kiek tik galiu, o kai jau imu pasiduoti, prasiveria durys.
Žinau, kad atėjo ji.
Klerė visuomet kvėpindavosi tais pačiais kvepalais, kaip mūsų motina; ji įpročio vergė. Be to, visad
prisipurškia per daug. Jai lėtai vaikštant po palatą užuodžiu dar ir drabužių minkštiklį. Numanau, kad vilki
aptemptus moteriškus apdarus, pernelyg mažus, kad įsisprausčiau aš. Girdžiu, kaip kaukši į grindis jos
smailūs kulniukai, ir spėlioju, į ką ji žiūri. Klerė neskuba. Ji viena.
Atitraukia kėdę ir įsitaiso šalia lovos, atėjo jos eilė nebyliai man paskaityti. Girdžiu kartkartėmis
perverčiamus puslapius, ji atėjo pasiruošusi. Įsivaizduoju, kaip jos dailiai išpuoselėtos rankos laiko ant kelių
padėtą knygą. Imu vaizduotėje piešti savo palatą, tarsi čia būtų sterili biblioteka, o aš – šmėkla
bibliotekininkė, kuri baudžia tyla visus, įžengusius čionai. Šššš. Iš tiesų Klerė skaito greitai, taigi, kai
negirdžiu pakankamai dažnai verčiamų puslapių, žinau, kad ji tik apsimetinėja. Apsimetinėti ji moka
puikiai.
– Norėčiau, kad tėvai būtų čia, – ištaria Klerė.
Džiaugiuosi, kad jų čia nėra.
Ji norėtų, kad jie būtų čia dėl jos, o ne dėl manęs. Tėvai tikriausiai nuspręstų, kad aš pati kalta, kaip
visuomet. Girdžiu, kaip padeda knygą, kurią vaidino skaitanti, ir atsistojusi prieina šiek tiek arčiau. Mano
mintys garsėja, kol priverčia jų klausytis, bet jos skrieja galvoje, susiduria vienos su kitomis, todėl aš niekaip
neįstengiu susitelkti į kurią nors vieną ir ją perprasti. Klerės veidas taip arti manojo, kad jai alsuojant
užuodžiu kavos kvapą. – Tavo plaukuose vis dar įsivėlę stiklų, – kužda ji.
Jos žodžiams pasiekus mano ausis, mane kažkas tarytum ima sparčiai traukti atgal. Tarsi atbula judėčiau
labai ilgu tamsiu tuneliu. Pasijuntu besėdinti ant aukštos nudžiūvusio medžio šakos, pažvelgiu žemyn ir
pamatau, kad vis dar vilkiu ligoninės chalatą. Atpažįstu gatvę po kojomis, netoliese gyvenu, esu beveik
namie. Tolumoje dunda audra, užuodžiu degėsių kvapą, bet nebijau. Ištiesiu ranką ir paliečiu pradėjusius
kristi lietaus lašus, bet ranka lieka sausut sausutėlė. Mane supa juodžiausi tamsos atspalviai, tik tolumoje
spingso švieselė. Be galo džiaugiuosi ją matydama, kol suvokiu, kad ten ne žvaigždė, o priekinis žibintas.
Išryškėja ir kitas jo dvynys. Pakyla vėjas, pamatau keliu link manęs pernelyg greitai lekiantį automobilį.
Pasižiūriu žemyn, į gatvę, ir jos viduryje pastebiu mažą mergaitę, vilkinčią rausvą pūkuotą chalatą. Mergaitė
dainuoja.
Žvaigždele mirksinti šviesi.
Ji pakelia galvą į mane.
Spėlioju, kas tokia gi tu esi.
Ji ima painioti žodžius.
Liūdnai švieti viršum visų.
Automobilis visai čia pat, aš suklinku, kad ji pasitrauktų iš kelio.
Kalti ne vaistai. Tu kraustaisi iš proto.
Tik tada pastebiu, kad mergaitė neturi veido.
Matau, kaip mašina krypteli į šoną, kad aplenktų mažylę, čiuožia ir trenkiasi į medį, kuriame sėdžiu. Nuo
smūgio vos nenuvirstu nuo šakos, bet kažkas tolumoje liepia laikytis. Apačioje laikas sulėtėjo. Mergaitė
apačioje nevaldomai kvatoja, o aš pasibaisėjusi stebiu, kaip moters kūnas išlekia pro subyrėjusį priekinį
stiklą. Ji sulėtintai skrieja apsisiautusi tūkstančio stiklo šukių pelerina. Kūnas stipriai teškiasi ant gatvės
tiesiai po manimi. Vėl pažvelgiu į mergaitę – ši liovėsi juoktis. Mažoji pakelia smilių iki ten, kur turėtų būti
jos lūpos. Šššš. Nukreipiu žvilgsnį į moters kūną. Žinau, kad ten, apačioje, guliu aš, bet nebenoriu daugiau to
matyti. Užsimerkiu. Aplink tylu, girdėti tik automobilio radijas, tebegrojantis kalėdines dainas iš po
sumaitoto metalinio kiauto. Muzika staiga nutyla, ir traškančiomis radijo bangomis atskrieja Madelinos
balsas. Aš ant savo šakos užsikemšu delnais ausis, bet vis tiek girdžiu ją vis kartojant ir kartojant tą pačią
frazę.
Sveiki visi, kurie klausosi „Ryto pašnekesių su kava“.
Niekas neįvyksta atsitiktinai.
Aš imu klykti, bet Madelinos balsas ima skambėti garsiau. Išgirstu atsiveriant duris ir krintu iš medžio
tiesiai į savo ligoninės lovą.
– Sugrįžau, – praneša Polas.
– Matau, – atsiliepia Klerė.
– Vadinasi, tu gali išeiti. Kai aš esu čia, tu dingsti. Mes taip susitarėme.
– Tareisi tik tu vienas, – atkerta ji. – Aš niekur neisiu.
Klerė pasiima nuo lovūgalio savo knygą ir vėl įsitaiso ant kėdės. Kurį laiką tvyro tyla, paskui girdžiu, kaip
Polas atsisėda kitoje palatos pusėje. Susidaro įspūdis, kad šitaip visi trys kiūtome gana ilgai. Nesu tikra, ar
visą tą laiką būdravau, ar buvau užsnūdusi ir ką nors praleidau. Iš manęs pavogtos ištisos valandos, epizodai,
kuriuos norėjau pamatyti, ištrinti, prieš man gaunant progą juos peržiūrėti.
 Staiga išgirstu daugiau naujų balsų. Iš pradžių atrodo, lyg visi kalbėtų vienas per kitą, todėl žodžiai
pakeliui link mano ausų susipina. Turiu kaip reikiant susikaupti, kad juos išnarpliočiau.
– Jūs ponas Reinoldsas? Aš esu vyriausiasis inspektorius Džimas Hendlis, o čia konsteblė Hili. Ar
galėtume pasikalbėti už durų? – nuskamba iš tarpdurio vyriškas balsas.
– Žinoma, – atsiliepia Polas. – Dėl avarijos?
– Būtų geriau, jei pasišnekėtume vieni, – sako detektyvas.
– Viskas gerai, aš išeinu, – susipranta Klerė.
Jai išėjus iš palatos, mazgas mano paširdžiuose užsiveržia stipriau. Girdžiu, kaip trinkteli uždaromos
durys, o tada kažkas atsikrenkščia.
– Ar užvakar naktį jūsų automobilį vairavo žmona? – klausia detektyvas.
– Taip, – atsako Polas.
– Ar žinote, kur ji važiavo?
– Ne.
– Bet jūs matėte, kaip ji išvažiavo?
– Taip.
Girdžiu ilgą, pratisą įkvėpimą.
– Netrukus po to, kai greitosios pagalbos automobilis atvežė jūsų žmoną į ligoninę, du mūsų kolegos
buvo nuvykę į jūsų namus. Jūsų ten nebuvo.
– Aš ieškojau jos.
– Pėsčiomis?
– Taip. Kitą rytą, kai jie sugrįžo, buvau namie.
– Vadinasi, žinojote, kad policijos pareigūnai buvo užsukę iš vakaro?
– Na, tuo metu nežinojau, bet jūs ką tik pasakėte, kad jie...
– Vakar iš ryto pas jus lankęsi pareigūnai buvo pasiųsti informuoti, kad jūsų žmona pateko į ligoninę. Iš
vakaro policininkai atvyko todėl, kad kažkas pranešė apie garsų judviejų su žmona barnį lauke. – Polas
tylėjo. – Jeigu nežinojote, kur link jūsų žmona išvažiavo, kur patraukėte jos ieškoti?
– Buvau girtas, juk, šiaip ar taip, buvo Kalėdos. Nesugebėjau logiškai mąstyti, tiesiog kurį laiką
paslampinėjau aplinkui...
– Matau, jūsų ranka sutvarstyta, kas atsitiko?
– Neprisimenu.
Jis meluoja, tiek aš suprantu, tik nežinau, kodėl.
– Mes pasišnekėjome su medikais, dirbusiais tuo metu, kai buvo atvežta jūsų žmona. Jie sako, kad kai
kurie sužalojimai senesni už patirtus avarijos metu, ar numanote, kaip jie galėjo atsirasti?
Kokie sužalojimai?
– Ne, – atsako Polas.
– Nepastebėjote žymių ant jos kaklo ir mėlynės ant veido? – klausia moteris policininkė.
– Ne, – vėl atsako jis.
 – Manau, bus geriau, jei niekieno netrukdomi pasikalbėsime policijos nuovadoje, pone Reinoldsai, –
taria detektyvas. – Prašom vykti kartu su mumis.
Palatoje stoja tyla.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 20-oji, antradienis, rytas

– Pavyko gauti tau staliuką restorane „Langham“, pasinaudojau ryšiais, – pranešu.

– Nuostabu. Dėl ko? – neatplėšęs akių nuo kompiuterio ekrano klausia Metjus.
Iki eterio liko mažiau nei dešimt minučių, todėl visi, kartu ir Madelina, jau nuėję į studiją.
– Priešpiečiams, – paaiškinu.
– Su kuo? – jis pakelia galvą ir sutelkia į mane pusę dėmesio.
Pamatau, kaip pasikeičia jo mina pastebėjus naują suknelę, makiažą, šepečiais ir džiovintuvu
suformuotus plaukus. Metjus kiek labiau išsitiesia, o kairysis jo antakis vertinamai išsiriečia. Nejučia imu
spėlioti, ar jis tikrai gėjus, ar čia tik man ką tik taip pasirodė.
– Su šiandieninės diskusijos „Į šeštą dešimtį įkopusios moterys“ viešniomis. Kalbėjomės apie tai aną
savaitę, – patikinu.
– Tikrai?
– Taip. Sakei, kad po laidos nusives jas pavalgyti, aptarsite kelis ateities sumanymus.
– Kokius ateities sumanymus?
– Kalbėjai, girdi, mes turime būti novatoriškesni, šį bei tą pakeisti.
– Paprastai taip nekalbu.
Jis ir nekalba. Jam delsiant apšaudau iš anksto paruoštų žodžių papliūpa.
– Jos lauks tavęs iškart po laidos, bet, jei nori, galiu susitikimą atšaukti, sugalvosiu kokį nors
pasiteisinimą.
– Ne, ne. Man rodos, jau pamenu. Ar Madelina eis kartu?
– Ne, tik tu ir viešnios. – Jis suraukia kaktą. – Kad jos galėtų laisvai išsakyti, kas, jų manymu, veiksminga,
o kas ne.
Šios dalies nesurepetavau, bet žodžiai susidėliojo savaime ir padarė savo.
– Ką gi, ko gero, logiška. Trečią man paskirtas fizioterapijos seansas, taigi iškart po priešpiečių dar turėsiu
užsukti namo.
– Suprantama, viršininke.
– Šiandien „Ryto pašnekesiuose su kava“ dalyvauja populiariojo kasmėnesinio moterų žurnalo redaktorė
Džeinė Viljams ir rašytoja bei laidų vedėja Luiza Ford; su jomis šnekėsimės apie į šeštą dešimtmetį įkopusias
moteris, dirbančias žiniasklaidos srityje, – ištaria Madelina ir gurkšteli vandens.

***
Bent kartą jai studijoje taip pat nejauku, kaip ir man. Aš po stalu iš visų jėgų susmeigiu nagus sau į kelius;
skausmas mane nuramina tiek, kad sugebu nusėdėti neišpuolusi lauk iš mažo tamsaus kambarėlio.
Vakar sukūriau netikrą tviterio paskyrą. Užtrukau vos penkias minutes, kol Polas prausėsi po dušu prieš
miegą. Įkėliau kelias kačių nuotraukas, rastas internete, ir nubudusi jau radau daugiau kaip šimtą sekėjų.
Neapsimetinėsiu, socialiniai tinklai man tebėra mįslė. Jų veikimo principą aš suprantu, tik nesuvokiu, kodėl
tokia daugybė žmonių praleidžia tiek laiko sulindę į juos. Juk jie netikri. Paskalos, daugiau nieko. Šiaip ar
taip, džiaugiuosi, kad jie egzistuoja. Ar Madelina Frost palieka „Ryto pašnekesius su kava“? buvo atkartota
aštuoniasdešimt septynis kartus nuo tada, kai prieš dvidešimt minučių paskelbiau šią žinutę, o grotažymė
#Frostišleidokvapą pasirodė besanti nepaprastai populiari. Pastarasis sumanymas buvo Džo.
Makiažas, prie kurio nesu įpratusi, slegia odą. Raudonas lūpdažis priderintas prie naujos suknelės,
rūpestingai parinkta amunicija suteikia man saugumo jausmą. Apsauginė kaukė slepia randus ir ramina
sąžinę. Privalau taip elgtis, jei noriu išlikti. Susizgrimbu, kad užmiršusi savo vaidmenį spoksau į savo
raudonus pirštus. Iš pradžių pamanau, kad kraujuoju, bet paskui suvokiu, jog pašau odeles nuo raudonai
nudažytų lūpų.
Akimirką atsisėdu ant delnų, kad paslėpčiau juos nuo savęs. Turiu išlikti rami, nes kitaip neįveiksiu šios
užduoties. Suvokiu, kad kramtau apatinę lūpą, dantimis pratęsdama pirštų pradėtą darbą. Liaujuosi ir
sutelkiu dėmesį į pustuštę Madelinos stiklinę. Gazuoto vandens burbuliukai joje, rodos, ima šnypšti garsiau,
kai akys perduoda signalą ausims. Aš nureguliuoju jas taip, kad gaudytų ne vandens burbuliavimą,
o Madelinos balsą, ir mėginu priversti save susikaupti.
Nusišypsau aplink stalą su mumis sėdinčioms studijos viešnioms. Kokios jos malonios, kad atėjo
pakviestos paskutinę minutę. Stebiu jų veidus, kai kalba viena per kitą, nekorektiškos ir susirinkusios čionai
dėl tos pačios priežasties: savireklamos. Visas mus šiandien čionai atvedė savi motyvai. Išlukštenus mus visus
iki pačių tikriausių norų išryškėtų žemiausias bendras vardiklis – troškimas būti išklausytiems, poreikis būti
išgirstiems per šiuolaikinio gyvenimo triukšmą. Šįkart aš nenoriu būti ta, kuri užduoda klausimus, norėčiau,
kad kas nors išklausytų mano atsakymus ir pasakytų, kuri manosios tiesos versija tebėra teisinga. Kartais
elgtis teisingai yra negerai, bet toks jau tas gyvenimas.
Priverstinai ištemptą šypseną ima mausti. Mano pastangos vaizduoti laimingą žmogų veiksmingos, bet
sekinančios. Pagaunu save žvilgčiojant į laikrodį ant studijos sienos. Laiko turiu vis mažiau, tačiau šioje
patalpoje jis sulėtėjo ir įkalino mane sustingusiose minutėse. Kaskart prieš pažvelgdama į scenarijų pakeliu
akis į laikrodį, kol, stebėdama didžiosios rodyklės ratu brėžiamą kelią į užmarštį, pasijuntu it
suparalyžiuota. Tiksėjimas, kurio anksčiau nė nepastebėdavau, šiandien vis garsėja ir garsėja, kol galiausiai
beveik nebegirdžiu, ką sako viešnios. Matau savo vietose įsitaisiusios komandos veidus, atrodo, tarsi jie
spokso į mane. Ieškau Džo, bet jos ten nėra. Vėl imu lupinėti lūpų odą. Liaujuosi susierzinusi dėl
savikontrolės stygiaus ir nusivalau lūpdažiu išteptus pirštus į suknelės audinį. Raudonus į raudoną. Reikia
labiau pasistengti nebūti savimi.
Kai laida galų gale pasibaigia, su malonumu stebiu, kaip Madelina pasišalina į savo kabinetą, mat puikiai
žinau, ką ji ten ras. Aš padėkoju viešnioms, kadangi kas nors turi tai padaryti, ir palieku su Metjum, jau
vilkinčiu paltą ir pasirengusiu vestis jas pavalgyti. Šmurkšteliu į tualetą pasitikrinti, ar mano kaukė tebėra
savo vietoje. Užtinku ten dabartinę Madelinos sekretorę, spoksančią į save veidrodyje. Atrodo pavargusi,
o akyse atsispindi toks nuovargis, kad apima noras ją išgelbėti. Nusišypsau, ir ji vangiai šypteli man. Viena iš
daugybės jos pareigų yra rytais peržiūrėti Madelinos korespondenciją, mat ponia pernelyg susireikšminusi ir
užsiėmusi, kad skaitytų pati. Kasdien susikaupia solidi krūva; pranešimai spaudai, nemokamų gėrybių
pasiūlymai, įprasti pranešimai. Ji gauna daugiau laiškų nei visi kiti darbuotojai, tarp jų ir aš, kartu sudėjus. O
kur dar gerbėjų laiškai. Šitie po laidos nukeliauja ant kairiojo jos stalo krašto. Madelinai patinka po eterio
paskaitinėti laiškus, kurie panašūs į asmeniškus, o tuos, į kuriuos, jos manymu, verta atsakyti, pažymi
nedideliu raudonu lipduku. Ji įtraukia į save žavėjimąsi ja ir iškvepia aroganciją – vykdo savišką,
individualią fotosintezę. Raudonai paženklintų laiškų siuntėjai gauna pasirašytą Madelinos nuotrauką.
Atsakymų ji nerašo, netgi ant nuotraukų nepasirašinėja, čia yra dar viena asmeninės sekretorės pareiga.
Stebiu, kaip ji pasitaiso makiažą, ir svarstau, kaip jaučiasi kasdien apsimetinėdama tuo, kas iš tiesų nėra.
Patraukiu į posėdžių kambarį aptarti pasibaigusios laidos. Man sėdantis Džo linkteli, PLANAS
„MADELINA“ kol kas vyksta sėkmingai. Internete paskleisti gandai apie Madelinos pasitraukimą įžiebė
tylų šurmulį. Man malonu, kad šnekos pasklido. Dažnai kartojamas melas tampa panašus į tiesą. Vos jai
įėjus į kambarį, karštą naujieną aptarinėjantys plepiai nuščiūva. Madelina trinkteli stiklinėmis durimis ir
atsisėda prie stalo. Spėju, kad ji irgi skaitė tviterį. Atsispausdinti scenarijaus ji nesugebėtų, bet rašyti žinutes
socialiniame tinkle įstengia. Žinau, kad po kiekvienos laidos tikrina savo paskyrą norėdama įsitikinti, ar visi
50 000 sekėjų vis dar ja žavisi, tad žinia, kad populiarumas ėmė augti dėl visai kitų priežasčių, neišeis jai į
naudą.
– Kur mano kava? – į nieką konkrečiai nesikreipdama subliūva Madelina.
Asmeninės sekretorės veidas užsiliepsnoja raudoniu.
– Ji... štai čia, Madelina, – sumikčioja mergina ir parodo į puodelį, garuojantį ant stalo.
– Čia ne mano puodukas. Kiek kartų reikės tau sakyti?
– Tavasis indaplovėje.
– Tuomet išplauk. Rankomis. Kur Metjus?
Aš žiūriu į šią sėkmingą, įspūdingą moterį ir svarstau, iš kur imasi jos pyktis.
Žinau apie Madeliną šį bei tą, ko man nederėtų žinoti ir ko verčiau nežinočiau, tačiau visos neapykantos
šie duomenys nepaaiškina. Aš atsikrenkščiu ir po stalu sugniaužiu kumščius. Metas pasakyti savo tekstą.
– Metjus išsivedė Džeinę ir Luizą užkąsti ir pasišnekėti, –
informuoju.
– Ką? Kodėl? – klausia Madelina.
– Gerai nė nežinau. Jis sakė šiandien į redakciją nebegrįšiąs.
Madelina akimirką tyli. Visi laukia, kol ji stebeilija į stalą, o jau ir taip raukšlėtame veide įsirėžia dar
vienas rėželis.
– Ką gi, gal kas nors kitas man paaiškins, iš kur atsirado toji „į šeštą dešimtį įkopusių moterų“ idėja? Šįryt
pirmą kartą apie ją išgirdau.
Aš leidžiu kalbėti kitiems, o pati atsilošusi stebiu priešę. Akiniai tamsiais rėmeliais pakibę ant riesto
nosies galiuko, o negyvos akys iš už jų šaudo po kambarį.
Bee, bee, juoda avele, ar aprūpinsi vilna mus?
 Ilgi it raganos nagai nekantriai muša ritmą į užrašinę, ir aš pastebiu tarp baltų puslapių kai ką kyšant –
ryškų raudono voko kamputį. Vadinasi, perskaitė. Šypteliu pati sau.
Pirmas etapas įgyvendintas.
 ANKSČIAU

1991-ųjų spalio 24-oji, ketvirtadienis

Mielas dienorašti,
taigi Teilor, toji mergaitė, šalia kurios sėdžiu per pamokas, nori su manimi draugauti. Ji taip nesakė, bet
aš matau. Ji miela, nors ir neatrodo, kad būtų itin mėgstama kitų, bet man neramu ne dėl to. Populiarumas
nėra toks jau geras dalykas, nes aplinkiniai per daug iš tavęs tikisi. Kur kas geriau įsimaišyti į minią,
o tuomet, kai imi švytėti, žmonės ir taip pastebi.
Viena populiari mergiotė bjauriai elgėsi su Teilor persirengimo kambaryje šiandien prieš žolės riedulį.
Kelė Oneil, visuomet įdegusi, nes su šeima nuolat važinėja atostogauti, nėra malonus žmogus. Ji išvadino
Teilor plokščiakrūte, o tai labai kvaila, kadangi mūsų visų krūtinės plokščios, juk dar tik dešimtmetės
esame. Visos juokėsi ne todėl, kad buvo juokinga, o dėl to, kad bijo Kelės, kuri dar, negana to, yra ir kvaila.
Ji tik išlepinta mulkė. Teilor skruostai išraudo, bet ji kaip reikiant pasistengė ir pamirkčiojusi nuginė ašaras.
Baba sakydavo, kad neišleidus ašarų laukan jos virsta nuodais. Anot mamos, verkia tik kūdikiai, ir tai yra
silpnumo požymis. Ko gero, tai priklauso nuo ašarų rūšies, nes ją pačią nuolat užklumpu verkiančią.
Pastaruoju metu, kai niekas manęs nematė, aš verkiau dėl trijų dalykų:
1. Nes numirė Baba.
2. Nes mano parkeris išsiliejo ant knygos „Mažosios moterys“.
3. Nes teko gultis be vakarienės, ir man taip sopėjo pilvą, jog neįstengiau užmigti.
Žaisti žolės riedulį buvo šalta ir nuobodu. Vidury žaidimo prapliupo lyti, bet mes tęsėme toliau. Kūno
kultūros mokytoja pasakė, girdi, nuo lietaus dar niekas neištirpo. Sprendžiant iš jos išvaizdos, jai pačiai
nepakenktų šiek tiek sporto. Mokytoja perspėjo, kad žolė prastai prižiūrimoje aikštelėje kai kur ištrypta,
taigi aš stengiausi vengti plikų ruožų tikėdamasi, kad bus geriau. Bėgdama per šlapią žolę paskui
kamuoliuką slystelėjau. Stengdamasi sušvelninti kritimą atkišau į priekį rankas ir paleidau lazdą. Tik
atsistojusi pamačiau, kas atsitiko. Mano lazda nuskriejo į priekį ir užvožė Kelei Oneil per veidą. Jai iš nosies
pasipylė kraujas. Taip pasielgiau netyčia, todėl nesijaučiau kalta. Baba sakydavo, esą atsitiktinumų nebūna,
ir niekas nevyksta be reikalo. Nė nežinau, ką aš pati apie tai manau. Kartais kai kas atsitinka tau pačiam to
nenorint, bet vien dėl to, kad niekas tavimi netiki, nereiškia, jog taip padarei tyčia.
Ką tik išgirdau, kaip apačioje sudužo lėkštė. Kurį laiką pasiklausiau laiptų aikštelėje. Tėtis šaukė, kad
lėkštė vos nepataikė jam į galvą. Pačios lėkštės šiaip jau neskraido, taigi spėju, kad į tėtį ją paleido mama.
Graikija vadinamoje šalyje žmonės lėkštes daužo dėl smagumo. Girdėjau Kelę Oneil apie tai pasakojant
kitoms persirengimo kambaryje prieš riedulį. Ji atostogavo Graikijoje. Du kartus. Aš niekada nesu buvusi
užsienyje, bet lankiausi Braitone. Kartą su tėvais ten praleidau savaitgalį. Man atrodo, juodu buvo ten
laimingi. O dabar tikrai tokie nėra. Nebeprisimenu, kaip atrodo tėtis, kai šypsosi. Mama nuolat liūdi ir tapo
stambesnė nei anksčiau. Vietoje džinsų ėmė mūvėti timpas tampriu juosmeniu. Galbūt todėl tėtis visada
piktas. Girdėjau jį sakant, kad mama apsileido, o tai reiškia, kad atrodo nebe taip gerai, kaip anksčiau, tapo
nebepatraukli.
Užsidariau savo kambario duris, bet vis tiek girdžiu jų balsus. Man draugiją ant lovos palaiko paukščio
pavidalo Babos durų laikiklis, kuris šiuo metu neturi darbo. Man patinka čiupinėti sunkią rudą metalinę
liepsnelę. Tai buvo mėgstamiausias Babos daiktas, o dabar tapo mano mėgstamiausiu. Būti paukščiu gerai
dėl to, kad bet kada gali nuskristi šalin. Tačiau vis dėlto šis paukštelis nuskristi negali, jam tenka tupėti čia,
kambaryje, su manimi. Ši liepsnelė nemoka nei skraidyti, nei čiulbėti, nei sukti lizdo kur nors toli nuo čia.
Lažinuosi, kad jei tik sugebėtų, taip ir padarytų.
Ketinu rimtai pagalvoti, ar tapti Teilor drauge, ar ne. Baba visuomet sakydavo, kad reikia išmiegoti su
mintimis, o tai reiškia, jog jeigu atsigulusi galvosi apie rūpimus dalykus, tuomet juos susapnuosi ir, galimas
daiktas, kad nubudus galvoje jau suksis teisingas atsakymas. Aš nubudusi dažniausiai iškart užmirštu, ką
sapnavau, sapnai man nė sykio nepateikė jokio atsakymo.
 TADA

Gruodžio 20-oji, antradienis, popietė

Grįžau namo anksti tikėdamasi pasišnekėti su Polu, bet namie jo neradau. Pamaniau, kad išėjo
pasivaikščioti. Jis daug vaikščioja, sako, padeda rašyti, kai žodžiai ima strigti. Pastaruoju metu žodžiai stringa
dažnai. Man atrodo, kad šiame pasaulyje gali pasidaryti baisiai tylu. Namie irgi tylu, tad nebeišmanau, ką
daryti. Atidarau šaldytuvą ir spoksau į jo turinį kur kas ilgiau, nei reikia, nors viduje beveik nieko nėra.
Pasičiumpu šalto limonado skardinę, atsisėdu prie virtuvės stalo ir žvelgiu į sodą. Giedras dangus skaisčiai
mėlynas, žolė žalia, tik belapiai medžiai ir vėsus oras išduoda, kad dabar ne vasara. Visai kitokį vaizdą
regėjau praeitą savaitę, kai vieną vakarą, Polui išvykus į savo įprastą tiriamąją ekskursiją, buvau įsitikinusi,
kad kažkas vaikšto tamsoje ir mėgina patekti vidun. Prisiekiu, aiškiai girdėjau žingsnius ir kaip kažin kas
klebena galines duris bandydamas jas atidaryti. Polo manymu, man pasivaideno. Nugenu šią mintį.
Nagu atidarius skardinę pasigirsta garsas „psst“, tarsi mėgintų pasakyti man paslaptį. Aš siurbteliu.
Gėrimas šaltas, net užgelia dantis, bet man šis dilgčiojimas patinka, taigi geriu toliau. Vėl pažvelgiu į sodą ir
pastebiu ant tvoros stulpelio nutūpusią liepsnelę. Žvelgiu į paukščiuką, o šis, rodos, spokso į mane. Viskas
įvyksta be galo greitai. Plunksnų kamuolys visu greičiu ryžtingai švilpia tiesiai į mane, kol jį sulaiko kelią
pastojęs durų stiklas. Nuo dunkstelėjimo net pašoku ir netyčia apverčiu gėrimą. Mažas liepsnelės kūnelis
atšoka ir lyg sulėtintame filme nukrinta ant žolės. Aš pripuolu prie į kiemą vedančių durų, bet jų
neatidarau. Tik stoviu ir stebeiliju į paukščiuką, gulintį aukštielninką, jau užsimerkusį, bergždžiai plakantį
sparnais. Nežinau, kiek laiko mes išbūname šitaip it sustingusios – padarėlis iš paskutiniųjų gaudydamas
kvapą, o aš nejučia sulaikiusi savąjį, – bet laikas netrunka pasivyti nelaimę.
Liepsnelė liaujasi judėti, sparneliai išsitiesia prie šonų.
Raudona krūtinėlė įdumba ir nurimsta.
Dvi mažutės kojelės nusileidžia ant šlapios žolės.
Kažkodėl jaučiuosi atsakinga už tai, kas nutiko, bet negaliu atrakinti į durų ir išeiti į lauką, man kol kas
dar reikia stiklinio saugumo barjero tarp mūsų. Parklumpu ant kelių ir nuleidžiu galvą, kad galėčiau geriau
įsižiūrėti, tarsi vilčiausi pamatyti, kaip pro snapą paukščiuko kūną palieka gyvybė. Pamenu, draugė kartą
man sakė, kad liepsnelės – tai mirusieji, aplankę mus, kad praneštų žinią. Spėlioju, kažin kokia yra šioji
žinia, ir pastebiu, kaip plaukeliai ant rankų atsistoja piestu.
Krūpteliu nuo beldimo į stiklą. Pakeliu akis ir lange pamatau Klerės veidą; paukščiuko ji nepastebėjo,
nors stovi vos už kelių žingsnių. Aš pakylu atidaryti durų, o ji nelaukdama kvietimo įžengia vidun, tarsi būtų
čia šeimininkė. Mano sesuo padėjo mums susirasti šį namą, pastebėjo internete skelbimą ir sutarė su
nekilnojamojo turto agentu dėl pirmosios apžiūros. Aš neprieštaravau, nes namas gražus, tačiau išrinkti
pirkinį ir tapti jo savininku nėra tas pats.
– Ką čia darai? – paklausia nusivilkdama paltą.
Sesuo išsipusčiusi kaip visuomet, drabužiai švarūs, net šiugžda, nors turi du mažus vaikus, kiekvienas
plaukelis savo vietoje. Nekenčiu jos įpročio kaskart apeiti aplink namą iki užpakalinių durų pasižiūrėti, ar
aš namie. Visi kiti skambina į paradines duris ir, jei niekas neįleidžia, susipranta pasišalinti, bet tik ne Klerė.
Ji jau penkis kartus prašė manęs rakto. Aš vis pažadu padaryti, bet nepadarau.
– Nieko, pasirodė, kad kai ką pamačiau.
– Anksti grįžai.
– Kalėdos, todėl ramiau nei paprastai.
– Polo nėra? – klausia ji ir, jausdamasi kaip namie, pasikabina paltą ant kėdės atlošo.
– Neatrodo, kad būtų, – vos nuskambėjus šiems žodžiams pasigailiu juos pasirinkusi. Mano tonas nelieka
nepastebėtas, ji visuomet viską pastebi.
– Džiaugiuosi, kad pričiupau tave vieną, – taria ji.
Aš linkteliu. Iš tiesų jaučiuosi pričiupta.
– Nori ko nors išgerti?
– Ne, nieko nereikia, negaliu ilgai užtrukti, turėsiu pasiimti dvynius.
Ji sėdasi prie virtuvės stalo. Aš paėmusi pašluostę valau išlaistytą limonadą, o paskui įsitaisau priešais ją į
dar neatšalusią savo vietą. Nesusilaikiusi žvilgteriu per petį į negyvą paukštį už durų.
– Taigi? – paklausiu nenorėdama, kad nuskambėtų atžariai.
Mano pokalbiai su Klere skiriasi nuo pašnekesių su kitais žmonėmis. Lyg įsijungus radiją imtų skambėti
daina, kurią jau niūniuoji mintyse. Neįmanoma žinoti, kas bus pasakyta, bet kažkaip žinai. Štai taip būna
mums su Klere.
– Taigi... aš dėl tavęs nerimauju. Pamaniau, kad mums derėtų pasikalbėti, – sako ji.
– Man viskas gerai.
– Ar tikrai? Neatrodai gerai. Nepaisai mano skambučių.
– Buvau užsiėmusi. Dirbu visą dieną.
Tyrinėju jos veidą, vilkinu laiką, nes burna kaskart atmeta proto pasiūlytus žodžius. Ji atrodo daug
jaunesnė už mane, lyg kelerius pastaruosius metus jos veidas būtų užmiršęs senti.
– Esu pavargusi, daugiau nieko.
Norėčiau pasakyti jai tiesą, pasipasakoti paslaptis, kaip paprastai elgiasi seserys, bet nežinočiau, nuo ko
pradėti. Mus sieja viskas ir kartu nieko, o gimtojoje kalboje neegzistuoja reikalingi žodžiai.
– Ar prisimeni vaikiną, su kuriuo susitikinėjau paskutiniaisiais studijų universitete metais? – klausiu.
Klerė papurto galvą. Ji meluoja, ir aš jau gailiuosi prakalbusi apie tai.
– Kuo jis vardu?
– Edvardas. Jis tau nepatiko. Nors šis faktas tavo atminties veikiausiai neišjudins, kadangi tau nepatiko nė
vienas.
– Man patiko Polas, – paprieštarauja sesuo.
Aš nekreipiu dėmesio į būtąjį laiką.
– Vakar susidūriau su juo Oksfordo gatvėje; sakyčiau, beprotiškas atsitiktinumas, kokių kartais nutinka.
– Ko gero, prisiminiau. Aukštas, gana išvaizdus, labai savimi pasitikintis.
 – Abejoju, ar buvai jį mačiusi.
– Ir kokia šio pasakojimo esmė? Juk neketini užmegzti romano?
– Ne, aš neketinu užmegzti romano. Tik palaikau pokalbį.
Kurį laiką vėpsau į stalą trokšdama, kad ji imtų ir išeitų, bet Klerė neišeina.
– Kaip sekasi su Polu?
– Tu man pasakyk, juk pastaruoju metu praleidi su juo daugiau laiko negu aš.
Pati nustembu dėl savo kur kas drąsesnių, nei jaučiuosi, žodžių. Mes įplaukiame į nepažįstamus vandenis.
Suvokiu, kad prabilau kalba, kurios ji nesupranta, ir mums pirmą kartą gali prireikti vertėjo. Klerė atsistoja
ir nuo kėdės atlošo nusikabina paltą. Aš nemėginu jos sulaikyti.
– Akivaizdu, kad užklupau tave netinkamu metu, taigi išeinu, žinokis, – ji atidaro užpakalines duris,
atsigręžia ir prieš išeidama priduria: – Neužmiršk, gyvenu čia pat, už kampo.
Paskutinieji žodžiai skamba veikiau kaip grasinimas, o ne paguoda. Klausausi, kaip ji nutrepsi palei namą,
kaip vis tyliau girgžda žvyras ir trinkteli varteliai.
Mano mintys grįžta prie liepsnelės. Akimirką viliuosi, galbūt ji atsigavo ir nuskrido, bet kai prisiartinu
prie stiklo, akys ant žolės kilimo aptinka sustingusį rudą kūnelį. Negaliu palikti jos čia gulėti tokios vienišos.
Atidarau duris, sekundę ar dvi lukteriu ir žengiu laukan stengdamasi neišjudinti tvyrančio nerimo. Pamažu
sukaupiu drąsą, pasilenkiu ir paimu paukštelį. Jis lengvesnis, nei įsivaizdavau, tarsi būtų sudarytas tik iš
plunksnų ir oro. Kūnelio dunkstelėjimas į šiukšlių dėžės dugną aidu atkartoja jo bumbtelėjimą į stiklą, o aš
negaliu atsikratyti mane apėmusios kaltės. Žengiu atgal į vidų ir imu plauti rankas; muiluojuosi ir gremžiu
odą po deginančio vandens srove. Nusisausinusi atsuku čiaupą ir kartoju iš naujo vėl ir vėl, kol muilo
nebelieka. Tada dar drėgnas plaštakas susibruku į kišenes ir stengiuosi liautis apie jas galvojusi. Jaučiuosi
keistai, išmetusi gyvūnėlį lyg kokią šiukšlę. Vieną minutę čia, o kitą jau nebėra, pakanka vieno netinkamo
sprendimo, vieno klaidingo kryptelėjimo.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 28-oji, trečiadienis, rytas

Vis sunkiau atskirti sapną nuo realybės, o baugina mane abu. Net kai prisimenu, kur esu, nesiorientuoju
laike. Rytas išnyko, dienos ir vakaro irgi nebeliko. Aš pasprukau nuo laiko, bet viliuosi, kad jis mane suras.
Laikas turi savitą kvapą. Kaip pažįstamas kambarys. Kai jis tau nebepriklauso, geidi jo, alksti apsiseilėjusi,
suvoki, jog padarytum bet ką, kad tik jį susigrąžintum. Kol jis vis dar ne tavo, vagi vogtas sekundes, susišluoji
iššvaistytas minutes, lipdai vieną prie kitos ir konstruoji trapią pasiskolinto laiko grandinę tikėdamasi, kad ji
išsitemps. Vildamasi, kad jos ilgio pakaks iki kito puslapio. Jei tik kitas puslapis bus.
Užuodžiu savo prarastą laiką. Ir dar kai ką. Jau senokai esu viena. Polas dar negrįžo, o nuo to tada, kai
ėmiau skaičiuoti sekundes, į palatą niekas nebuvo užsukęs. Pasiekusi septynis tūkstančius lioviausi, o tai
reiškia, kad daugiau nei dvi valandas guliu savo pačios šūde.
Dažnai pasigirstantys balsai pažadina mane iš sapno sapne. Pradedu juos pažinti. Į palatą užeina vis tos
pačios slaugytojos, patikrina, ar vis dar kvėpuoju ir miegu, ir vėl palieka vieną su savo mintimis bei
baimėmis. Ne, meluoju, jos dar šį tą padaro. Slaugytojos mane apverčia, nors ir nežinau, dėl ko. Šiuo metu
guliu ant kairio šono, ant kurio mėgau miegoti, kai galėjau rinktis. Pasirinkimo galimybė liko praeityje.
Didžioji dalis šūdo susitelkė prie kairiosios šlaunies. Aš jį užuodžiu. Kadangi burna atvira, beveik jaučiu jo
skonį, tad ima noras žiaukčioti, bet nė šito negaliu padaryti. Į gerklę subruktas vamzdelis tapo mano dalimi,
aš jo bemaž nepastebiu. Įsivaizduoju save kaip naujai sukurtą daktaro Kas pabaisą. Iš dalies moteris, iš dalies
mašina; oda ir kaulai, persipynę su vamzdeliais ir laidais. Noriu, kad jos mane nupraustų prieš sugrįžtant
Polui. Jeigu jis sugrįš. Staiga durys atsiveria. Pagalvoju, kad čia jis, bet baltojo muskuso aromatas praneša,
kad ne.
– Labas rytas, Ambere, kaip šiandien jaučiamės?
Nagi, pagalvokime, jaučiuosi šūdinai, esu išsišūdinusi ir dvokiu šūdais.
Kodėl visi su manimi kalbasi? Juk žino, kad negaliu atsakyti, ir rimtai nė netiki, kad juos girdžiu.
– O, vargeli, nesijaudink, tuoj tave nuprausime.
Dėkoju.
Dvi slaugytojos mane prausia. Jos nė karto neprisistatė, taigi tikrųjų jų vardų nežinau, bet išgalvojau
savus. „Šiaurinės Slaugės“ kalbėsena sufleruoja, kad gali būti kilusi iš Jorkšyro. Dirbdama ji turi įprotį
murmėti panosėje, ir net tada ausyse man skamba ryškios jos balsės. Šiurkščios rankos dirba spėriai. Ji
gremžia man odą, lyg būčiau purvina keptuvė su įsisenėjusiomis dėmėmis, ir atrodo amžinai pavargusi.
Šiandien jai draugiją palaiko kita slaugė, kurią praminiau „Pramisk už keturiasdešimtinę“. Užuomina slypi
pačiame varde. Jos balsas kimus ir žemas, atrodo, tarsi ji nuolatos pyksta ant pasaulio. Kai stovi šalimais,
užuodžiu nikotiną, girdžiu jį moters plaučiuose. Klausausi plastikinių prijuosčių šiugždesio, kol mane
prausia, vandens teliuškavimo dubenyje, uodžiu muilo kvapą, jaučiu pirštinėtų rankų prisilietimus.
Baigusios jos paverčia mane ant dešinio šono. Man nepatinka gulėti ant dešiniojo, kažkaip neįprasta.
Viena iššukuoja mano plaukus. Šukuodama prilaiko ties šaknimis, kad nepeštų. Ji stengiasi nesukelti man
dar daugiau skausmo. Nejučia prisimenu, kaip plaukus man šukuodavo močiutė, kai buvau maža. Šiaurinė
Slaugė išvalo man burną daiktu, panašiu į mažą kempinėlę, o paskui patepa vazelinu perdžiūvusias
perštinčias lūpas. Kvapas iškrečia pokštą mano smegenims, ir jos ima manyti galinčios pajusti jo skonį.
Kartais Šiaurinė Slaugė pasakoja man, ką daro, kartais užmiršta. Labiausiai aš noriu šlakelio vandens, bet ji
man jo neduoda. Nežinau, kiek laiko jau čia guliu, bet imu priprasti prie naujojo režimo. Net juokinga,
kaip greitai mes prisitaikome. Prisiminimo kibirkštis įsidega, ir aš imu galvoti apie savo močiutės mirtį.
Svarstau, ar ją kamavo troškulys. Autobuso ratai vis sukas ir sukas.
Šiek tiek vėliau, nežinau po kiek laiko, atvyksta jis. Jo balsas įsiskverbia pro mano susiręstą sieną.
– Kol kas jie mane paleido, Ambere, bet žinau, jie mano, esą aš tave sužeidžiau. Tu turi nubusti, – sako
jis.
Stebiuosi, kodėl nepasisveikino prieš pradėdamas kelti man reikalavimus. Paskui suvokiu negirdėjusi jo
įeinant, tad, galimas daiktas, kad jis jau kuris laikas čia, gal sakė ir dar ką nors, tik aš nesiklausiau. Balsas
skamba taip, lyg nevykusiai imituotų pats save. Nepavyksta kaip reikiant perprasti jo tono. Ir tai atrodo nei
šis, nei tas, turint galvoje, kad esu jo žmona. Juk turiu jausti skirtumą tarp pykčio ir baimės. Galbūt čia ir yra
esmė, gal skirtumo nėra.
Prisimenu, kad jį išsivedė policija. Jis apie tai nekalba, nors aš ir labai trokštu, kad papasakotų. Užuot
pasakojęs, Polas skaito man laikraštį. Tvirtina, esą, gydytojo manymu, tai gali padėti. Visi straipsniai liūdni.
Svarstau, ar linksmus jis praleido, ar nieko smagaus neberašoma. Galiausiai visai nutyla, ir aš piktinuosi dėl
neištartų žodžių. Noriu, kad Polas papasakotų viską, kas jam nutiko, kol buvome atskirai. Man reikia
žinoti. Laikas keliauja toliau, palikęs mane už nugaros, o aš neįstengiu jo pasivyti. Girdžiu, kaip Polas
atsistoja, ir bandau pati užpildyti spragas. Policija jo suimti negalėjo, kadangi jis sugrįžo čia, bet kažkas vis
tiek negerai. Jis tebėra kambaryje, bet neišleidžia nė garso. Įsivaizduoju, kaip spokso į mane, ir gėdijuosi to,
kaip atrodau. Rodos, kad ir ką daryčiau, vis nuviliu jį.
Kai nebėra į ką įsikibti, imu tolti. Balsai galvoje ima skambėti garsiau už tylą kambaryje. Garsiausias
mano pačios, nuolat man primenantis viską, ką pasakiau ar padariau, viską, ko nepasakiau ir nepadariau, bet
derėjo. Jaučiu ją artėjant. Prieš didelę bangą vandenyje visuomet kyla raibuliai. Jau išmokau leistis jos
nešama; lengviau yra pasiduoti ir leisti jai mane nuskalauti, kai ji sukyla. Baiminuosi, kad vieną dieną tamsūs
vandenys praris mane visiems laikams, kad nepavyks iškilti į paviršių. Jungikliai būna įjungti arba išjungti.
Žmonės arba viršuje, arba apačioje. Kai atsiduriu apačioje, būna be galo sunku užsikabaroti į viršų, o taip
giliai dar nebuvau nupuolusi. Net jei prisiminčiau kelią atgal į normalią būseną, kažin ar tenai užkopusi
atpažinčiau save.
– Norėčiau žinoti, ar tu mane girdi, – sako Polas.
Jaučiuosi apsvaigusi, o kai mėginu įsiklausyti į jo žodžius, šie traška ir deformuojasi. Jo tonas įgauna
agresyvumo, girdžiu, kaip jam stojantis kėdės kojos tarytum perspėjamai šaižiai brūkšteli į grindis. Vyras
palinksta prie manęs be galo arti ir ima tyrinėti mano veidą, lyg manytų, kad apsimetinėju.
Tada pajuntu, kaip didžiulės plaštakos sugniaužia man gerklę.
 Pojūtis tęsiasi trumpiau nei sekundę, ir staiga suvokiu, kad tai, ką jaučiau, nebuvo tikra, negalėjo būti.
Tamsaus prisiminimo, kurį verčiau būčiau linkusi užmiršti, žybsnis, bet net ir tai neatrodo logiška, nes Polas
to nedarytų. Stengiuosi suprasti ką tik šmėstelėjusį pojūtį, bet nebeįstengiu prisiminti, kas tikra, o kas ne.
Polas vaikštinėja pirmyn ir atgal, o aš norėčiau, kad pabūtų ramiai. Pastangos, kurių prireikia klausantis jo
žingsnių garso, mane sekina. Nenoriu bijoti savo vyro, bet jis jau nebe jis, o šitokio jo nebepažįstu.
Ateina Klerė. Trumpą palengvėjimą tuoj nustelbia sumišimo banga. Tikiuosi, kad juodu vėl ims ginčytis,
tačiau jie nesiginčija. Manau, kad Polas dabar išeis, bet jis neišeina.
Ir kai ji viršuje, ji viršuje.
Jie pakeitė plokštelę.
Ir kai ji apačioje, ji apačioje.
Atrodo, Polas ir Klerė apsikabina. Aš liaujuosi tikėtis, kad ji paklaus, kas nutiko policijos nuovadoje, nes
iš pokalbio akivaizdu, kad jau žino.
Ir kai ji pakilusi tik iki pusės,
Veiksmas išblėsta, ir už šio kambario sienų tęsiasi jau be manęs.
Ji nei viršuje, nei apačioje.
Pavydžiu Klerei to, ką ji žino. Visko pavydžiu.
Kai mama su tėčiu pirmą kartą parsigabeno Klerę namo, ji tik verkė ir daugiau nieko. Ji reikalavo iš tėvų
be galo daug dėmesio ir elgėsi taip, kad mūsų visų gyvenimo orbitos suktųsi aplink ją. Mama su tėčiu
negirdėdavo, kaip aš verkdavau naktimis, jai atsiradus jie apskritai nematė manęs. Aš tapau nematoma
dukterimi. Jos klyksmas naktį pažadindavo mums visus, bet ne kas kitas, o mama atsikeldavo ir eidavo
pabūti su ja. Labiausiai Klerės norėjo mama, nes manęs jai nepakako, dabar man jau aišku. Mūsų trijų
asmenų šeima padidėjo iki keturių, nors ir neišgalėjome sau to leisti, mat meilės visiems ir taip neužteko.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 20-oji, antradienis, vakaras

Aš buvau parduotuvėje. Šįkart pirkau maisto. Pirmiausia iškraunu šaldytus produktus, paskui atvėsintus,
o galiausiai kitus; bekraustydama sudėlioju daiktus taip, kad visi būtų savo vietose. Podėlyje darbo
daugiausia. Viską išimu – kiekvieną skardinę, stiklainį ir butelį. Nuvalau lentynas ir pradedu iš naujo:
rūpestingai dėlioju juos pagal dydį ir etiketes. Kai baigiu, jau visiškai sutemę. Pašiūrėje sodo gale matau
šviesą, o tai reiškia, kad Polas ten, vis dar rašo. Gal įsivažiavo. Aš įkišu į šaldytuvą „Cava“ butelį. Darbe
pasiekta nedidelė pergalė, bet vis tiek verta atšvęsti. PLANAS „MADELINA“ sėkmingai pradėtas vykdyti.
Šaldytuvo durelėse pastebiu pustuštį butelį baltojo vyno. Nepamenu, kad būčiau mačiusi jį anksčiau. Aš
baltojo vyno negeriu, Polas irgi ne. Galbūt naudojo gamindamas maistą. Išimu erzinantį butelį, įsipilu į
taurę vyno ir imu gaminti. Gėrimo skonis kaip katės myžalų, bet aš ištroškusi, todėl vis tiek geriu.
Kai vakarienė beveik paruošta, padengiu valgomojo stalą, prie kurio niekada nesėdime, įjungiu muziką ir
uždegu porą žvakių. Betrūksta tik mano vyro. Kai rašo, jam nepatinka būti trukdomam, bet jau po
aštuonių, o likusią vakaro dalį aš noriu praleisti drauge. Jis neprieštaraus, kai sužinos, kad valgysime jo
mėgstamą ėrieną. Patraukiu į sodą. Šaltis žnaibo skruostus. Veja kai kur slidi, neįžiūriu, kur statyti koją,
o miglota švieselė iš pašiūrės kaip įmanydama stengiasi nušviesti man kelią.
– Labas vakaras, rašytojau, gyvenantis šiuos namuos, – atidariusi duris ištariu kvailai skambiu balsu.
Šypsena netrunka išblėsti, kai suvokiu, kad pašiūrė tuščia. Kurį laiką dar stoviu ten, dairausi, lyg Polas
galėtų kiūtoti pasislėpęs, pasižiūriu į lauką, nužvelgiu tamsų sodą, tarsi laukdama, kad jis iššoks iš už krūmų
ir suriks „būū“!
– Polai?
Nežinau, kodėl šaukiu jį vardu, nors akys jau įsitikino, kad jo čia akivaizdžiai nėra. Jaučiu, kaip mane
apninka panika ir tarsi kas užgniaužia gerklę. Name jo irgi nėra, buvau ten porą valandų, todėl tikrai būčiau
pamačiusi arba išgirdusi. Nuolatos namie būnantis mano vyras dingo, o aš tokia susipainiojusi savyje, kad jo
nė nepasigedau. Tik nereikia persistengti. Visada turėjau pernelyg lakią vaizduotę ir polinkį kiekvienu
atveju baimintis blogiausio. Esu tikra, kad Polo dingimą galima labai paprastai paaiškinti, bet galvoje
skamba anaiptol ne tokie optimistiški balsai. Slidinėdama ir čiužinėdama bėgu per dumbliną žolę atgal į
namą.
Sugrįžusi vidun vėl pašaukiu Polą. Nieko. Paskambinu jam mobiliuoju. Išgirstu tylų skambesį viršuje.
Supratus, kad garsas sklinda iš miegamojo, užplūsta palengvėjimas; gal jis prisnūdo, gal prastai jautėsi.
Užbėgu laiptais ir stumteliu miegamojo duris šypsodamasi iš juokingos savo panikos. Lova paklota, Polo
joje nėra. Jis niekada nekloja lovos. Akimirką sutrikusi vėl surenku jo numerį. Pasigirsta pažįstama
melodija. Esu reikiamame kambaryje, garsas ateina iš uždarytos drabužinės. Šiek tiek drebančia ranka suimu
rankeną. Liepiu sau liautis kvailioti, esu tikra, kad egzistuoja elementarus paaiškinimas. Drabužinėje Polo
nėra, mes ne slėpynių žaidžiantys vaikai, o čia ne siaubo filmas, kad spintoje gulėtų lavonas. Pasuku rankeną
ir atidarau jo drabužinės duris. Nieko. Vėl surenku numerį ir per jo mėgstamo švarko kišenės audinį
pamatau telefono švytėjimą. Dingusio telefono paslaptis atskleista, tačiau dingusio vyro – ne. Pastebiu
brangiai atrodančią rožinę dovanų dėžutę, pusiau paslėptą po sukabintais džinsais ir medvilniniais
marškinėliais, kuriuos Polas vadina savo „rašymo uniforma“. Ištraukiu dėžutę, dirsteliu vidun ir atsargiai
atlankstau turinį slepiantį plonytį popierių. Mano pirštų galiukams neįprasta lytėti juodą atlasą ir nėrinius.
Kadaise tokius dalykus dėvėdavau. Tikriausiai Kalėdų dovana. Paprastai jis tokių neperka. Liemenėlė
atrodo mažoka. Pasižiūriu į etiketę. Dydis netinkamas. Reikia tikėtis, kvito neišmetė.
Aš lyg ištikta transo nulipu į apačią. Įsitikinu, kad orkaitė išjungta. Įprasto ritualo viduryje žvilgsnis
užkliūva už dabar jau tuščio baltojo vyno butelio ir aplanko nušvitimas. Tai viena iš Klerės mėgstamų rūšių.
Ji čia buvo. Prisidengiu delnu burną, nubėgu iki virtuvės kriauklės ir apsivemiu. Kai vemti nebelieka iš ko,
nusispjaunu, užsuku čiaupą ir nusišluostau veidą virtuviniu rankšluosčiu. Tris kartus patikrinu orkaitę,
pasičiumpu rankinę ir skubiai peržvelgiu turinį. Telefonas. Piniginė. Raktai. Pasakau kiekvieną pavadinimą
garsiai, kaskart akimis patvirtinusi, kad daiktas vietoje, tarsi šie taptų gyvi juos balsu įvardijus. Patraukiu
durų link. Koridoriuje stabteliu ir vėl atsegu rankinę. Telefonas. Piniginė. Raktai. Tariu žodžius lėčiau, ties
kiekvienu daikteliu gana ilgai užlaikau žvilgsnį, kad įsitikinčiau, ką matau. Prieš uždarydama duris patikrinu
paskutinį kartą.
Klerė gyvena vos už mylios. Atstumas nesunkiai įveikiamas pėsčiomis, bet derėjo apsivilkti paltą, nes oras
žvarbus. Skuodžiu apglėbusi save rankomis ir įsmeigusi akis į šaligatvį. Eidama pro eilę namų, kurie atrodo
visi vienodi, užuodžiu dujas. Kvapas skverbiasi į šnerves, lenda į gerklę ir mane ima pykinti, todėl dar
paspartinu žingsnį. Klerė šioje gatvėje gyvena jau ilgai. Dabar namas priklauso jiems, kaip ir garažas šalimais,
kur dirba Deividas. Kelias man toks pažįstamas, kad galėčiau nuo čia iki sesers durų nueiti užsimerkusi. Bet
neužsimerkiu. Mano atmerktos akys pirmiausia pamato Polo automobilį. Jis gan įsidėmėtinas. Naudotas
1978-ųjų „MG Midget“, su meile restauruotas ir spindintis ankstesniąja tariama didybe. Įsigijo jį gavęs
avansą už pirmąjį romaną ir myli šią mašiną taip pat stipriai, kaip aš jos nekenčiu.
Žingsniuodama takeliu krūtinėje jaučiu sunkumą, atrodo, kad visai lioviausi kvėpuoti. Rankinėje turiu
atsarginius Klerės namų raktus, bet kažkaip nepatogu tiesiog imti ir įsibrauti vidun. Sesuo davė juos man
tikėdamasi, kad atsakysiu tuo pačiu, tačiau aš to nepadariau.
Kelis kartus spusteliu skambutį norėdama kuo greičiau viską užbaigti. Rankas net peršti nuo šalčio, o iš
burnos verčiasi garas. Girdžiu, kaip viduje pravirksta vaikai, ir pro matinį stiklą matau vis didėjantį neryškų
suaugusiojo siluetą. Klerės vyras atlapoja duris ir nužvelgia mane tokiu žvilgsniu, kokiu aš paprastai
pasitinku po namus vaikščiojančius prekeivius. Nežinau, kodėl mudu nesutariame. Negali sakyti, kad
neturime nieko bendro; turime Klerę. Tad gali būti, kad yra kaip tik priešingai.
– Labas, Ambere. Ačiū, kad pažadinai dvynius, – be menkiausios šypsenos rėžia jis.
Deividas nekviečia manęs vidun. Mano svainis yra augalotas vyras, stokojantis laiko ir kantrybės. Jis
tebevilki darbinį kombinezoną.
– Atsiprašau, Deividai, nepagalvojau. Gal nuskambės keistai, bet ar Polo čia nėra?
– Ne, – atsako. – Argi jis turėtų čia būti?
 Atrodo pavargęs, po akimis juoduoja ratilai. Santuoka su mano seserimi jį pasendino. Ji vadina jį
Deividu, taigi taip pat kreipiamės ir mes, bet visi kiti vadina Deivu.
– Jo mašina čia stovi, – pastebiu.
Deividas dirsteli pro mane į automobilį garažo kieme.
– Taip.
Kai aš nieko nebesakau, susirūpinimo raukšlės pagilėja ir, rodos, tuoj padalys veidą į atskiras dalis. Jis
pažvelgia man į pėdas, o aš paseku jo žvilgsnį. Vis dar aviu šlepetes. Du murzini mopsų veidai spokso į mane,
o išsiuvinėtose jų akyse tarytum atsispindi gailesčiu persunkta nuostaba. Šlepetės gulėjo prekybos centro
vaikų skyriuje, bet man patiko, ir dydis buvo geras.
– Tu gerai jautiesi? – teiraujasi svainis.
Aš apsvarstau klausimą ir pateikiu nuoširdžiausią atsakymą, kokį tik pavyksta sugalvoti.
– Ne, nelabai. Ko gero, ne. Man reikia pasikalbėti su Klere, ar ji namie?
Jis šiek tiek labiau išsitiesia, atrodo sutrikęs, o tada jo veidas įgauna keisto atgrasumo.
– Klerės nėra namie visą dieną. Maniau, kad ji su tavimi.
 ANKSČIAU

1991-ųjų lapkričio 13-oji, trečiadienis

Mielas dienorašti,
jau visą mėnesį esu dešimtmetė ir gerokai abejoju, ar dviženklis metų skaičius ką nors keičia, nors mama
sakė, kad pakeis. Man vis dar neleidžiama daryti daugybės dalykų, tebesu gana mažo ūgio ir lygiai taip pat
kasdien ilgiuosi Babos. Baisiai pykstu ant mamos dėl įvairiausių priežasčių, bet labiausiai dėl to, ką ji šįvakar
iškrėtė tėvų susirinkime. Ji nuėjo viena, nes tėtis ilgai dirbo. Mama sakė, kad jis gali likti nakvoti darbe;
pastaruoju metu tėtis tikrai daug dirba. Kadangi neturėjo su kuo plepėti, mama ėmė šnekinti kitų vaikų
tėvus. Grįžo namo labai geros nuotaikos, bet ne dėl puikių mano pažymių, kuo džiaugtųsi normalus
žmogus, o todėl, kad susipažino su Teilor mama ir jai buvo be galo malonu išgirsti, jog aš susiradau tokią
puikią draugę. Ji vis tauškė ir tauškė apie tai, klausė, kodėl jai neužsiminiau apie Teilor. Aš pasakiau
nenorinti apie tai kalbėti, ir mes kurį laiką sėdėjome tyloje.
Supratusi, kad aš nenusiteikusi šnekučiuotis, mama pakilo iš už stalo ir susimaišė mochitą. Nežinau, iš ko
jis susideda, bet mama jį vadina savo laimės gėrimu. Ji įpylė man limonado su daug ledukų ir įmetė mėtų,
kad mano gėrimas būtų panašus į jos. Kai nematė, mėtas aš išgriebiau. Tada išėmė iš šaldiklio džiūvėsėliuose
apvoliotos vištienos ir banguotų bulvyčių. Iš visų jos ruošiamų vakarienių ši man pati skaniausia. Atnešusi iš
spintelės pomidorų padažo, apverstą pastatė ant stalo ir ištraukė mums abiem geriausias Babos lėkštes.
Kadangi tėčio nebuvo namie, atnešė į virtuvę iš jo darbo kabineto televizoriuką. Valgydamos mes žiūrėjome
serialą „Karūnavimo gatvė“, užuot sukusios galvas, ką viena kitai pasakyti. Lyg ir visai neblogai leidome
laiką, bet tada, po trečio mochito kokteilio (aš dėl viso pikto skaičiavau, svarstydama, ar tik ne nuo mochito ji
storėja), mama viską sugadino.
– Naujojoje mokykloje tau taip puikiai sekasi, todėl paruošiau staigmeną.
Kalbėjo prisimerkusi. Kai geria, visuomet būna prisimerkusi, todėl net ir vidurdienį atrodo apsnūdusi.
Aš paklausiau, ar toji staigmena bus desertas, o ji atsakė, kad ne, ir labai surimtėjusi pasiteiravo, nejaugi
nepamenu, ką apie dantis ir cukrų sakęs dantų gydytojas. Aš neužmiršau, bet man tai ne itin rūpėjo. Baba
visuomet paruošdavo deserto. Ir visai ne iš pakelio, ji iš tikrųjų gamindavo maistą. Šokoladinį pyragą,
„Viktorijos“ biskvitą, lipnų irisų pudingą ar obuolių trupiniuotį su saldžiu padažu – visi jie buvo
nepaprastai gardūs. Dabar, kai pagalvoju, prisimenu, kad Baba visai nebeturėjo dantų, nešiojo netikrus,
kuriuos, kai miegodavo, laikydavo stiklinėje prie lovos. Verčiau jau aš valgysiu pyragą, net jei iškris visi
dantys, kaip Babai. Mama pasiteiravo, ar aš klausausi. Ji taip daro, kai užsigalvojusi nebegirdžiu, ką ji kalba.
Linktelėjau, bet garsiai neatsakiau, nes šiek tiek tebepykau, kad mes neturime jokio deserto. Tada ji, vis dar
prisimerkusi, nusišypsojo.
– Aš paklausiau Teilor mamos, ar leistų jai kitą savaitę kurį vakarą ateiti pas tave pažaisti. Ji sutiko. Argi
ne puiku?
Mama užbaigė gėrimą, pastatė stiklinę ant stalo ir atgręžė į mane kvailai plačiai išsišiepusį riebų veidą.
 – Pasikviesime ją, kai tėtis dirbs, bus vien tik mūsų, mergaičių, vakaras. Pamatysi, kaip bus smagu!
Aš taip įniršau, kad nė nesugalvojau, ką jai atsakyti. Be leidimo pakilau nuo stalo, užbėgau laiptais į savo
kambarį, pastvėriau durų laikiklį ir užrėmiau duris. Netgi palikau nesuvalgytas kelias banguotas bulvytes.
Maniau, kad pravirksiu, bet nieko panašaus neįvyko.
Teilor nevalia čionai ateiti. Aš dar net nenusprendžiau, ar mums reikėtų tapti tikromis draugėmis.
Be galo pykstu ant mamos. Nekenčiu jos dėl daugybės dalykų, bet štai trys pagrindinės priežastys, kurios
atėjo į galvą šiuo metu:
1. Ji per daug geria.
2. Ji nuolat meluoja, pavyzdžiui, kai sako, atseit mums daugiau nebeteks kraustytis.
3. Ji nori, kad aš būčiau kaip kiti vaikai.

Aš nesu kaip kiti vaikai. Mama viską sugadino. Vėl.

 DABAR

2016-ųjų gruodžio 28-oji

Galų gale į ligoninę atvyko mano tėvai. Išgirdau jų balsus dar gerokai prieš jiems įeinant į palatą. Kaip
reta ilgai trunkanti jų santuoka yra viena iš tų, kuriose meilė tęsiasi daugiau nei trisdešimt metų. Tik nuo
šios meilės mane ima liūdesys ir pasijuntu tuščia, ši įpročiu ir priklausomybe grįsta meilė nėra tikra.
Atsiveria durys, ir aš užuodžiu motinos kvepalus; pernelyg gėlinius, per stiprius. Girdžiu, kaip tėvas senu
papratimu erzinamai atsikrenkščia. Jie stovi gale lovos laikydamiesi atstumo, kaip visada.
– Ji atrodo prastai, – sako tėtis.
– Galbūt atrodo blogiau, nei yra iš tiesų, – atsako mama.
Pastarąjį kartą mes kalbėjomės beveik prieš metus. Jų balsuose negirdėti nė menkiausio švelnumo.
– Abejoju, ar ji mus girdi, – vėl išgirstu mamą.
– Derėtų kurį laiką pabūti, dėl viso pikto, – nusprendžia tėtis ir atsisėda prie lovos. Myliu jį už tai. – Tu
išgysi, Mažiuke, – ramina mane ir ima už rankos.
Įsivaizduoju ašarą, nusiritančią jo skruostu, paskui smakru, o tada, dar šiek tiek pakybojusi mano
vaizduotėje, ji papteli ant baltos ligoninės paklodės. Niekada nemačiau tėčio verkiančio. Mano riešą apėmę
jo pirštai sužadina prisiminimą, kaip mudu drožėme susiėmę už rankų, kai buvau penkerių ar šešerių. Klerė
tada dar nebuvo įžengusi į mūsų gyvenimą. Ėjome į banką, tėtis skubėjo. Jis dažnai skubėdavo. Ilgos jo kojos
žirgliojo gigantiškais žingsniais, ir man teko bėgti, kad neatsilikčiau. Prieš pat banką aš suklupau ir
nugriuvau. Sužalotas kelis pasruvo krauju, dvi srovelės nuvinguriavo koja žemyn, o tada bendromis jėgomis
išmargino mano baltą kojinę raudonai. Skaudėjo, bet aš neverkiau. Atrodo, jam buvo manęs gaila, bet
nepabučiavo, kad greičiau sugytų; jo balsą girdžiu iki šiol.
Sugis, Mažiuke.
Daugiau nieko vienas kitam nebesakydami mes nuskubėjome į banką truputį lėčiau.
Kai atsirado Klerė, tėvai ja rūpinosi kur kas labiau. Ji buvo lyg žvilganti nauja brangi lėlė, o aš – jau
aplūžusi ir nuzulinta. Tėtis vadindavo mane Mažiuke, o Klerė buvo praminta Princese. Nejaučiu
neapykantos savo tėvams, nirštu tik dėl to, kad liovėsi mane mylėję.
Oras palatoje tirštas nuo tylos ir sąžinės graužaties, o paskui vėl atsiveria durys, ir viskas pasikeičia.
– Kaip sekasi? – klausia mano sesuo.
Išgirstu Polą jai atsakant, ir suvokiu, kad jis visą laiką buvo palatoje su mumis. Padėtis dar keblesnė, nei
maniau, mat Polas ir mano tėvai niekada nesutarė. Tėčio manymu, rašymas nėra tikras darbas, o tikro darbo
neturintis vyras nėra tikras vyras.
– Ar yra pokyčių? – klausia Klerė.
– Sako, būklė stabilizavosi, bet dar per anksti kalbėti apie tai, kas bus, – paaiškina Polas.
– Turime nenukabinti nosių, – sako ji.
Lengva jai kalbėti.
 Aš tiek daug noriu paklausti. Jei būklė stabili, vadinasi, reikia manyti, aš nemirsiu. Bent jau kol kas, nes
galiausiai, kaip spėju, mirsime visi. Mano patirtis byloja, kad gyvenimas šiurpesnis už mirtį, o bijoti to, kas
neišvengiama, nėra labai prasminga. Nuo tada, kai čia guliu, labiausiai bijau taip iki galo ir nenubusti,
siaubingai bijau amžiams likti įkalinta savyje. Stengiuosi numaldyti mintis ir įsiklausyti į jų balsus. Kartais
žodžiai mane pasiekia, o kartais pasiklysta pakeliui arba man nepavyksta perprasti jų logikos.
Jau labai seniai mano šeima nebuvo štai šitaip susirinkusi draugėn, ir kiek keistoka, kad visi vėl
susitikome prie mano ligoninės lovos. Anksčiau visuomet drauge švęsdavome Kalėdas, bet paskui ši tradicija
nutrūko. Tapau šeimos susibūrimo priežastimi, bet vis tiek jaučiuosi nematoma. Mano rankos jau niekas
nebelaiko. Niekas neverkia. Niekas nesielgia taip, kaip turėtų, ir susidaro įspūdis, tarsi manęs apskritai čia
nėra.
– Atrodot pavargę, – sako rūpestingoji duktė Klerė. – Gal reikėtų nueiti kur nors užkąsti?
Niekas nieko nesako, o paskui tėvo balsas suardo kerus.
– Laikykis, kol kas tik tiek tau tereikia padaryti.
Kodėl visi būtinai turi liepti man laikytis? Laikytis už ko? Man nereikia laikytis, aš turiu nubusti.
Polas pabučiuoja mane į kaktą. Nemanau, kad jis išeis kartu su jais, bet išgirstu, kaip žingsniuoja prie
durų ir kitiems įkandin traukia iš palatos. Nežinau, kodėl stebiuosi palikta viena, juk šitaip buvo visada.
Klerė visuomet iš manęs atima mylimus žmones.
Girdžiu, kaip į nematomą mano įsivaizduojamo kambario langą ima stipriai barbenti lietus. Vandens
lopšinė prablaško, apmažina pyktį, bet visiškai jo nenumaldo.
Aš nebeleisiu jai daugiau nieko iš manęs atimti.
Nebylus įniršis sąmonėje sklinda it virusas. Galvoje skambantis balsas, labai panašus į mano pačios, kalba
garsiai, aiškiai ir įsakmiai.
Turiu išsikrapštyti iš šitos lovos, privalau nubusti.
Taip ir padarau.
Vis dar girdžiu, kaip gaudžia mechanizmas, kvėpuojantis už mane, mane maitinantis ir tiekiantis vaistus,
kad nejausčiau to, ko nereikia, bet laidai dingę, vamzdelis iš gerklės ištrauktas. Aš atmerkiu akis ir atsisėdu.
Turiu kam nors pasakyti. Nusliuogiu nuo lovos, pripuolu prie durų, staigiai atlapoju ir bėgu laukan, bet
parkrintu ir kietai drebiuosi ant žemės. Štai tada pastebiu, kokia esu sužvarbusi, tada pajuntu lietų. Man
baisu atsimerkti, bet kai praplėšiu akis, pamatau ją, beveidę mergaitę rausvu chalatėliu, gulinčią kelio
viduryje šalia manęs. Negaliu pajudinti kūno, ir aplinkui viskas sustingę, lyg žiūrėčiau į paveikslą.
Matau sudaužytą automobilį ir aplaužytą medį; jo šaknys atgyja, it gyvatės šliaužia link manęs ir mažylės.
Jos apsiveja mūsų rankas, kojas, kūnus, spaudžia vieną prie kitos, priploja prie kelio dangos, ant kurios
nukritau, beveik visiškai mus uždengia ir paslepia nuo pasaulio. Jaučiu, kad mažoji išsigandusi, tad liepiu jai
būti narsiai ir pasiūlau padainuoti dainelę. Ji nenori. Dar ne. Lietus sustiprėja, ir paveikslas, kuriame esu
įkalinta, susitepa, susilieja. Tarsi lietus mėgintų mus ištirpdyti, lyg mūsų niekada nė nebūtų buvę. Lašai
krinta taip stipriai, kad atšoka nuo asfalto ir tyška man į burną bei nosį. Jaučiu, kaip imu skęsti purviname
akvarelės klane, o paskui liūtis liaujasi taip pat staiga, kaip buvo prasidėjusi.
 Žvaigždės nešviečia be tamsos, – šnabžda maža mergaitė.
Medžio šaknys vis dar laiko mano kūną, bet aš pakreipusi kilsteliu galvą, kad pamatyčiau nakties dangų.
Man bežiūrint žvaigždės vis ryškėja, didėja ir tampa tikresnės, nei kada yra tekę matyti. Tada mergaitė
uždainuoja.
Žvaigždele mirksinti šviesi, kas mašinoj pasiliko, jei tu čia esi?
Šaknys mane paleidžia, mano rankos pašiurpsta, pažvelgiu ten, kur rodo mažylė. Automobilio viduje
aiškiai matyti šešėlis. Atsiveria vairuotojo durelės, pro jas išlipa juoda figūra ir nudūlina šalin. Aplink tylu.
Viskas aplink sustingę.
Rakto spragtelėjimas mane sugrąžina atgal į miegantį kūną ligoninės vienutėje. Viskas, ką mačiau ir
jaučiau, išnyksta. Košmaras baigėsi, bet aš tebebijau. Tą naktį automobilyje su manimi buvo dar kažkas, esu
tuo tikra. O dabar kažkas yra mano palatoje, ir mane apima negera nuojauta.
– Ar girdi mane? – klausia vyras.
Balso neatpažįstu. Jam artinantis prie lovos mane užtvindo baimė.
– Klausiu, ar mane girdi? – pakartoja.
Kai tą patį klausimą užduoda trečią kartą, stovi visai šalia manęs. Jis atsidūsta ir žengteli atgal. Atidaro
kažką šalia lovos, ir pasigirsta įjungiamo telefono garsas. Mano telefono. Girdžiu saugos kodą, kurio
niekada nekeičiu. Nežinau, kas yra šis žmogus, bet jis klausosi mano balso pašto. Nuskamba trys pranešimai,
migloti, bet girdimi. Pirmasis balsas Klerės. Ji sako paskambinusi sužinoti, ar viskas gerai, nors tonas byloja
ją žinant, kad taip nėra. Paskui pasigirsta pikta Polo žinutė, jis nori žinoti, kur esu. Tada palatoje esantis
nepažįstamasis paleidžia trečią pranešimą, ir iš mano telefono nuskamba jo paties balsas.
Atleisk, bet taip nutiko tik todėl, kad aš tave myliu.
Jausmas toks, lyg visas mano kūnas būtų pasidengęs ledu. Išgirstu pyptelėjimą.
Pranešimas ištrintas. Naujų pranešimų jūs nebeturite.
Aš nepažįstu šio vyro. O jis mane pažįsta. Esu taip persigandusi, kad net jei galėčiau klykti, turbūt
nepavyktų.
– Tikiuosi, čia gulėdama nesigaili savęs, Ambere, – sako jis ir liečia mano veidą, o man norisi susitraukti
ir sulįsti į pagalvę. Jis kelis kartus pirštu pabarbena man per galvą. – Jei kartais kas nors, ką išgirdai, sukėlė
čionai sumaištį, žinok, kad tai nebuvo atsitiktinumas. – Jo pirštas slysta mano skruostu ir sustoja ant lūpų. –
Tu pati sau pakenkei.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 21-oji, trečiadienis, rytas

Išjungiu žadintuvą, kadangi man jo nereikia. Beveik nemiegojau, tad beprasmiška mėginti užmigti dabar.
Nemiga veikiausiai yra nerimo dėl dingusio vyro padarinys, bet gulėdama atmerktomis akimis galvojau ne
apie tai. Vis prisimenu negyvą liepsnelę, mažutį nejudrų kūnelį. Visą naktį įsivaizdavau girdinti sparnelių
plazdenimą šiukšliadėžėje, tarsi paukštelis būtų nežuvęs. Nerimauju, galbūt jis buvo tik be sąmonės, gal tik
miegojo, o aš jį išmečiau? Spoksau į tuščią lovos pusę. Iš Polo vis dar nėra jokių žinių. Ant grindų guli
ištuštintas raudonojo vyno butelis; mėginau pasigerti, kad užmigčiau, bet nepadėjo. Mano organizmas tapo
atsparus vynui, lyg pernelyg dažnai išrašomiems antibiotikams. Svarstau, gal paskambinti į policiją ir
pranešti apie Polo dingimą, bet jaučiuosi kvailai. Nesugebėčiau išaiškinti, ko baiminuosi, ir nepasirodyti
pamišėlė. Sutuoktiniai ne visada pareina namo nakvoti, aš tai žinau, juk esu didelė mergaitė.
Mintys nukrypsta nuo Polo prie Klerės. Kai galų gale perskambino, atrodė susierzinusi, kad kaltinu ją
žinant, kur yra mano vyras. Sakėsi leidusi laiką su drauge, išrėžė, girdi, aš sugadinusi jai vakarą, ir padėjo
ragelį. Ji tiksliai žino, ko aš bijau. Myliu juos abu, bet jaučiu, kaip visa, ką iki šiol laikiau saugiai paslėpusi,
ima lįsti paviršiun. Pakaktų truktelėti siūlą, ir viskas išbyrėtų pro kiaurymę, kurios būtų nebeįmanoma
užkimšti. Gali būti, kad jau ir dabar per vėlu.
Vis dar tamsu, todėl įjungiu šviesą ir nužvelgiu kambarį ieškodama bent ko nors panašaus į užuominą.
Prisimenu dovanų dėžutę su moteriškais apatiniais Polo drabužinės dugne. Vėl ją ištraukiu ir išimu
liemenėlę bei kelnaites – plonytes juodo aksomo juosteles, apkraštuotas nėriniais. Aiškiai per mažos.
Nusismaukiu apatinę pižamos dalį, išsikepurnėjusi atsistoju ant jos ir nusivelku viršutinę pižamos dalį.
Pastelinės spalvos medvilnės krūvelę palieku kūpsoti ant grindų ir užsitempiu apa​tinius, dar su etiketėmis,
kurių kartoniniai kampai bado odą. Įspraudžiu krūtis į du ankštus kaušelius ir atsistoju priešais didelį
veidrodį, kuriame telpu visu ūgiu. Jau senokai savęs tokios nemačiau. Kūnas veidrodyje ne toks jau ir
neišvaizdus, kaip maniau. Aš nesu tokia bjauri išoriškai, kokia jaučiuosi viduje, bet tai, ką matau, man vis
tiek nepatinka. Pilvukas apvalesnis nei anksčiau, bet juk dažniausiai valgau, ko užsigeidusi. Nekenčiu šio
kūno beveik taip pat, kaip nekenčiu savęs. Jis neatliko to, ko iš jo buvo tikimasi. Nedavė jam to, ko jis
troško. Ilgiau žiūrėti nebenoriu, todėl išjungiu šviesą, bet vis tiek regiu savo atvaizdo vaiduoklį. Čiumpu
chalatą ir vėl pasislepiu, nauji apatiniai po juo žnaibo ir kandžioja kūną. Mintis, kad jie galėjo būti nupirkti
ne man, aidi galvoje pernelyg skardžiai, kad ją ignoruočiau, tad nusivelku juos, padedu, kur radau, ir
pradedu dieną iš naujo.
Vis dar neprašvitę, bet namą aš pažįstu, todėl kelią galiu rasti ir tamsoje. Pašiūrė yra Polo asmeninė
priebėga, o mažutis nuošalus darbo kambarys priklauso man. Manajame kambaryje telpa tik nedidukas
stalas ir kėdė. Atsisėdu ir įsijungiu lempą. Stalą pirkau panaudotą, taigi jis saugo ne tik manas paslaptis, bet
ir tokias, kurių nežinau. Jame yra keturi stalčiukai ir vienas didelis stalčius, panašus į supratingą medinę
šypseną. Aš jį ištraukiu ir užsimaunu baltas medvilnines pirštines, kurias randu viduje. Tada pasiimu
popieriaus lapą, parkerį ir imu rašyti. Kai baigiu ir kai jau tikrai žinau parašiusi reikiamus žodžius ir norinti,
kad jie būtų perskaityti, perlenkiu lapą du kartus ir įbruku į raudoną voką. Tada nusiplaunu visus kaltės bei
nerimo pėdsakus ir ruošiuosi darban.
Ateinu anksčiau nei paprastai. Didysis biuras tuščias, bet Madelinos kabinete jau dega šviesa. Nusivelku
paltą, numetu rankinę ant stalo ir bandau nusipurtyti mane apsiautusį nuovargio rūką. Turiu išlikti budri,
susitelkti į manęs laukiančią užduotį. Nespėjusi atsisėsti išgirstu girgžtelint jos duris.
– Ambere, čia tu? Ar galime šnektelti?
Aš užverčiu akis į lubas, nes žinau, kad niekas nepamatys. Dabar man to nereikia. Nutaisau deramą miną
ir, sugniaužusi kišenėse rankas į gynybinius kumščius, traukiu į kampinį kabinetuką.
Neryžtingai pabeldžiu į šiek tiek praviras duris ir tik tada jas pastumiu. Štai ir ji, kaip visad, apsitaisiusi
juodai. Susikūprinusi, veidas surauktas ir pernelyg arti prikištas prie ekrano, kad galėtų skaityti. Tviteryje
paskalų malūnas sukasi visu smarkumu ir gausiai barsto spėliones apie artėjantį jos pasitraukimą. Svarstau,
ar ji skaito naujus paskyros #MadelinaFrost komentarus, kurių jau devynios galybės.
– Minutėlę, kaip tik įpusėjau mintį.
Ji visuomet taip elgiasi. Mat vertingas yra tik jos laikas. Madelina nori, kad aš tai įsisąmoninčiau. Ji kažką
rašo kompiuteryje, bet aš nematau.
– Džiaugiuosi, kad atėjai anksti, – sako. – Norėjau pasišnekučiuoti, kol kiti nesusirinkę.
Stengiuosi nereaguoti trokšdama, kad nekrustelėtų nė vienas veido raumenėlis. Ji nukelia nuo nosies
akinius ir palieka kyboti ant rožiniais karoliukais puoštos virvelės, juosiančios tvirtą sprandą. Aš
įsivaizduoju, kaip užveržiu ją, bet paskui išguju šį vaizdą iš minčių.
– Kodėl tau neprisėdus? – pakviečia Madelina mostelėdama į purpuro spalvos odinį pufą, prieš keletą
mėnesių parsigabentą iš Maroko.
– Ačiū, pastovėsiu, – atsakau.
– Sėskis, – ištaria.
Dvi lygios žybtelėjusių dantų eilės pabrėžia reikalavimą. Aš irgi prisiverčiu jai nusišypsoti ir paklūstu jos
reikalavimui. Štai kas kiekvieną rytą laukia laidos rengėjų – jos turi ateiti į šį ankštą kambarėlį, sėdėti ant
pufo ir laukti, kol Madelina iščirškins jas dėl kiekvienos tos dienos laidos temos. Tūpteliu ant minkšto
baldo ir stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą, nes jis pernelyg žemas ir baisiai nepatogus, skirtas padėčiai valdyti,
kaip ir visa kita, o aš, akivaizdu, padėties jau nebekontroliuoju.
– Ar žinojai apie vakarykščius Metjaus priešpiečius su viešniomis? – paklausia Madelina.
– Taip, – atsakau atlaikydama jos žvilgsnį. Ji nužvelgia mane nuo galvos iki kojų, tarsi vertindama
pasirinktus drabužius. Apsivilkau kitą naują suknelę, bet ši aiškiai nepadarė jai įspūdžio.
– Noriu, kad padarytum man paslaugą, – galiausiai pratęsia. – Jei išgirstum ką nors, ką, tavo manymu,
man būtų įdomu sužinoti, būtinai pranešk.
Imu manyti, kad ji užmiršo mėginusi mane atleisti, arba gal įsivaizduoja, esą aš nežinau.
– Žinoma, – sutinku.
Neperspėčiau Madelinos net matydama jai aplink kaklą apsivijusią nuodingą gyvatę.
 – Turime laikytis kartu, Ambere. Jeigu jie atsikratys manęs, priims visą naują komandą, visada taip daro.
Jie ir tave pakeis kitu žmogumi, nemanyk, kad bus kitaip. Neužmiršk šito ir, kai kitą kartą ką nors nugirsi,
ateik ir papasakok man, sutarta?
Taip pasakiusi ji vėl pasibalnoja nosį akiniais ir ima tarškinti klaviatūra leisdama suprasti, kad pašnekesys
baigtas.
Aš šiaip ne taip išsikepurnėju iš pufo, išeinu iš kabineto ir uždarau duris.
– Ar tau viskas gerai? – šnipšteli ką tik atėjusi Džo.
Įsitaisau prie savo stalo.
– Taip, viskas puiku, – atsakau žinodama, kad Madelina stebi mane pro durų stiklą.
– Atrodai šiaip sau, – pastebi Džo.
– Nežinau, kur Polas. Šiąnakt negrįžo namo.
Vos ištarusi šiuos žodžius imu gailėtis.
– Vėl Klerė? – klausia draugė.
Jos klausimas pliaukšteli man per veidą, ir baimė pavirsta pykčiu, bet Džo akyse atsispindi nuoširdus
susirūpinimas. Ji nekalta, kad tiek daug žino apie mano praeitį; ne kas kitas, o aš jai papasakojau.
Atsakymo nežinau, todėl pateikiu pageidaujamą variantą.
– Nemanau.
– Gal mums reikėtų nueiti kavos?
– Ne, ačiū, man viskas gerai.
Aš nusisuku į savo kompiuterį ir įsistebeiliju į ekraną.
– Kaip sau nori.
Daugiau nieko nesakiusi ji išeina.
Jai nutolus atsidarau savo elektroninį paštą. Dėžutė prikimšta padėkų ir kvietimų. Daugiausia šlamštas,
nuolaidos prekėms, kurių visai nenoriu ir kurios man nereikalingos, bet vienas laiškas patraukia žvilgsnį.
Pelė sukiojasi ties pažįstama pavarde, o akys įsminga į vieną žodį temos eilutėje, tarsi šis būtų sunkiai
suvokiamas.
Labas.
Imu nagais lupinėti lūpų odą. Turėčiau laišką ištrinti, žinau, kad būtent taip derėtų pasielgti. Atsainiai
apžvelgiu patalpą – tebesu viena. Nulupu dar vieną odos atplaišėlę nuo viršutinės lūpos ir padedu ant stalo.
Ji nuo vakarykščio vyno nusidažiusi violetine spalva. Prisimenu, kaip naktį negalėdama užmigti išsiėmiau iš
piniginės vizitinę kortelę, kaip perbraukiau nykščiu per reljefiškas raides. Pamenu, kaip telefone į
elektroninio pašto laukelį įvedžiau jo vardą, dvejodama stabtelėjau ties temos eilute, sukurpiau
nerūpestingą laiškelį, suabejojau, ar neatrodys keistai, jei išsiųsiu jį tokiu vėlyvu metu, bet vis tiek išsiunčiau.
Skruostai užkaista iš gėdos, kai negaliu prisiminti, ką tiksliai parašiau.
Atsidarau laišką ir skaitau, paskui perskaitau dar kartą, lėčiau, rūpestingai išnagrinėdama kiekvieną
atskirą žodį.
Dėl senų gerų laikų.
 Skaitydama tarsi matuojuosi žodžius, tikrinu, ar dera. Užsimerkusi nesunkiai įsivaizduoju jų autorių.
Smagūs prisiminimai.
Ne visi jie buvo smagūs.
Gal susitiktume išgerti, pasišnekėti, atsigriebti?
Aš nugremžiu nuo lūpos dar vieną odos skiautelę, ištyrinėju mažą dalelytę savęs, džiūstančią ir kietėjančią
ant piršto galiuko, ir padedu į krūvelę šalia kitų.
Atsigriebti. Griebti. Prigriebti.
Polas dingęs. Mano santuoka pakibo ant plauko? Ką aš darau? Ši mintis nuslopsta vos užsimezgusi.
– Ei, žemė kviečia Amberę, – mojuodama rankomis man prieš veidą kalbina Džo.
Uždarau elektroninio pašto langą, nubraukiu odos atplaišėlių krūvelę nuo stalo ir jaučiu, kaip parausta
skruostai.
– Gal žaidei „Erdvės užkariautojus“? – lepteliu.
– Ką? Ne. Kodėl klausi? – ji šypsosi.
– Nes brauniesi į mano erdvę.
Jos šypsena nublanksta.
– Atleisk. Girdėjau kartą kažką taip sakant, pasirodė juokinga. Nenorėjau tau prikaišioti, buvau visiškai
nugrimzdusi į savo pasaulį.
– Pastebėjau. Pasistenk nesijaudinti, esu tikra, kad jam viskas gerai.
– Kam? – paklausiau nustebusi. Nejaugi ji pamatė Edvardo elektroninį laišką?
– Polui. Tavo vyrui, – suraukusi antakius atsako draugė.
– Išties. Taip, atleisk. Aš šiandien šiek tiek išsiblaškiusi.
Iš Madelinos kabineto nugriaudėjęs balsas, kviečiantis asmeninę sekretorę, mus nutildo. Ji riogso
tarpduryje priešais merginą, įteikia kredito kortelę ir nurodymų sąrašą. Liepia paimti iš valyklos drabužius,
pasako PIN kodą ir viską, ką šiai reikia žinoti. Jos bendravimo maniera mane siutina.
Rytinio pasitarimo metu mąstau apie Edvardą. Galvoju apie jį studijoje, kai vyksta interviu ir kai
skambina klausytojai. Visą rytą beveik negirdžiu, kas ką kalba. Turėčiau jaustis kalta, bet nesijaučiu. Polas
mėnesių mėnesius manęs neliečia, o aš nepadariau nieko blogo. Mes tiesiog draugiškai bendraujame,
daugiau nieko. Čia tik kitų laikų ir kitų vietų prisiminimai. Prisiminimai neįskaudins, kol apie juos niekas
nežino.
 ANKSČIAU

1991-ųjų gruodžio 7-oji, šeštadienis

Mielas dienorašti,
vakar pas mus namuose svečiavosi Teilor. Mane toji viešnagė labai baugino. Tėtis vėl dirbo iki vėlumos,
taigi beliko nerimauti tik dėl gėdingo mamos elgesio. Ji paėmė mus iš mokyklos mūsų išklerusiu mėlynuoju
„Ford Escort“, primenančiu konservų skardinę ant ratų. Teilor šeima važinėja „Volvo“ ir „Renault 5“.
Mama patikrino, ar mes abi užsisegėme diržus, nors paprastai jai tai nė kiek nerūpi, o tada įdavė mums po
pakelį gėrimo „Ribena“, kad važiuodamos atsigaivintume. Šito irgi niekada nedaro. Nuo mokyklos iki
namų vos penkios minutės kelio, taigi, kažin ar spėtume numirti iš troškulio. Maniau, variklis nebeužsives,
bet po trečio bandymo kaip reikiant užsikosėjo ir užsivedė, o mama, kaip visad, mestelėjo juokelį apie tai.
Siaubingai gėda.
Mašinoje mes nedaug tesikalbėjome. Mama vis žvilgčiojo į mane per galinio vaizdo veidrodėlį ir kvailu
dainingu balsu uždavinėjo Teilor ir man idiotiškus klausimus, pavyzdžiui, „Kaip praėjo diena?“. Aš atsakiau
tą patį, ką visada atsakau į tokį klausimą, – „gerai“, o Teilor pradėjo dėstyti išsamiau ir papasakojo apie
portretus, kuriuos tapėme per dailės pamoką. Aš susierzinau, nes tapiau Babą ir norėjau, kad tai būtų
staigmena.
Kai parvažiavome namo, stebėjau Teilor veidą, kad pamatyčiau jos reakciją. Pirmas dalykas, krintantis į
akis Babos name, yra spalvos. Babai be galo patiko mėlyna. Mėlynai nudažytos priešakinės durys, langai ir
garažas, be to, dažai apsilaupę, kaip ir mano nosis, kai nudega saulėje. Kartais aš jiems padedu, nes man
patinka tas jausmas, kai gremžiu juos nagais. Ant kiekvieno lango kabo kadaise buvusios baltos tiulio
užuolaidos, o betoninio įvažiavimo viduryje visuomet telkšo tepalo balutė. Teilor veido išraiška nė kiek
nepasikeitė netgi tada, kai jai teko ropštis iš automobilio pro mano pusę, nes jos pusėje durelės sulūžusios ir
kartais užstringa.
Kai galiausiai įėjome vidun, mama pasiūlė parodyti Teilor savo kambarį, taigi aš taip ir padariau. Ilgai
neužtrukome, nes ten nelabai yra į ką žiūrėti. Pasakiau jai, kad čia buvo Babos kambarys ir kad ji čia
numirė. Maniau, Teilor paklaiks, bet ji nė nemirktelėjo. Jos veidas išliko visiškai toks pats. Remonto mes
nedarėme, taigi mano kambario sienas tebedengia dryžuoti mėlyni Babos tapetai su baltomis gėlėmis, ant
grindų patiestas mėlynas kilimas, per daugelį metų nuo trypimo visiškai suplonėjęs. Dvi vienodos lovos dera
prie spintos ir tualetinio staliuko, visi baldai iš rudos medienos, atsiduodančios valymo priemone „Mr.
Sheen“. Tarytum gyvenčiau muziejuje, tik kad man leidžiama liesti daiktus. Teilor patikino, esą jai patinka
mano kambarys, bet, manau, taip sakė tik iš mandagumo. Tokia jau ji yra. Ji man papasakojo, kad jos
kambaryje kilimas rožinis, ir mes abi sutarėme, kad ši spalva, ko gero, dar blogesnė už mėlyną.
Jai patraukus prie mano knygų lentynų pasijutau nesmagiai ir pasiūliau lipti žemyn pasižiūrėti, kokiais
mikrobangų krosnelėje ruoštais skanėstais mus ketina nuodyti mama, bet ji stovėjo kaip įbesta, lyg
negirdėtų manęs. Man nepatinka, kai kiti liečia mano daiktus, bet stengiausi išlikti rami. Paaiškėjo, kad
Teilor daug skaito, visai kaip aš. Ji buvo perskaičiusi ne vieną tokią pačią knygą, be to, papasakojo apie
kelias kitas, rodos, išties šaunias, apie kuras aš nė nebuvau girdėjusi. Kai mama pakvietė mus vakarienės, aš
net susinervinau, bet lipdamos laiptais žemyn ir valgydamos žuvų pirštelius su gruzdintomis bulvytėmis mes
ir toliau kalbėjomės apie knygas. Šnekėjomės apie jas ir tada, kai mama kiekvienai padavė po dubenėlį ledų.
Ledai buvo apipilti magišku šokolado padažu iš butelio, kuris iš pradžių būna skystas, o paskui sustingsta,
kaip kraujas.
Po vakarienės mama leido mums žiūrėti didįjį televizorių, bet mes atsisakėme ir užlipusios į mano
kambarį šnekučiavomės. Kai mama atėjo į mano kambarį pranešti, kad Teilor jau metas važiuoti namo, aš
nuliūdau ir paklausiau, ar ji negalėtų pabūti ilgiau. Mama jai būdinga kvaila maniera kilstelėjo nematomus
antakius. Ji neturi tokių antakių kaip manieji, nes jaunystėje išsipešiojo, todėl dabar nusipiešia juos pieštuku
ir atrodo kaip klounas. Mama pasiteiravo, ar Teilor norėtų likti nakvoti, ir toji, man negavus progos
įsiterpti, atsakė, jog norėtų. Tuomet paskambino Teilor mamai, ir ši sutiko, nes buvo penktadienis.
Mūsų name tik trys miegamieji ir visi užimti. Senuosiuose namuose mama ir tėtis miegodavo kartu, bet
dabar kiekvienas turi atskirą. Mama sako atskirai mieganti dėl tėčio knarkimo, bet aš žinau, kad į kitą
kambarį persikraustė todėl, kad jie nebepatinka vienas kitam. Aš ne kvaila. Taigi Teilor miegojo mano
kambaryje, senelio lovoje. Manau, jis būtų neprieštaravęs.
Mums sugulus atėjo mama ir pasakė, kad po dešimties minučių turime išjungti naktines lempas. Paskui
padėjo prie lovų du plastikinius puodelius su vandeniu. Tai dar vienas dalykas, kurio šiaip ji niekada
nedaro. Atrodo, staiga jai nepaprastai parūpo mano troškulys. Prieš išeidama dar stabtelėjo tarpduryje ir
pasakė keisčiausią dalyką:
– Tik pažiūrėkit, jūs abi kaip du žirniukai ankštyje.
Galiausiai išjungė didžiąją šviesą ir norėjo uždaryti duris, bet aš supanikavau ir paprašiau, kad paliktų. Ji
vėl jas pravėrė ir užrėmė Babos liepsnele-durų laikikliu. Jai sugrįžus į apačią, atsiprašiau Teilor dėl keistoko
mamos elgesio ir pasakiau nežinanti, ką turėjo galvoje kalbėdama apie du žirniukus ankštyje. Teilor
nusijuokė ir pasakė girdėjusi tokį posakį. Ji paaiškino, kad tai reiškia, jog mudvi atrodom panašios.
Žirnelius aš buvau mačiusi tik šaldiklyje, plastikiniame maišelyje, o jokiais kitais pavidalais neteko.
Po dešimties minučių, kaip ir liepta, mes išjungėme lempeles, bet šnekėjomės kur kas ilgiau. Teilor
kalbėjo užsimerkusi, o paskui ėmė ir užmigo. Manau, ne todėl, kad aš nuobodi. Nors nedegė nė viena šviesa,
gana ryškiai spindėjo pro užuolaidų plyšius dirsčiojantis mėnulis, tad aš mačiau miegančios draugės veidą. Iš
pradžių nebuvau visiškai tikra, ką turėjo omenyje mama, nes esu truputį žemesnė už Teilor, o ji labai liesa,
bet, ko gero, ji iš tikrųjų šiek tiek į mane panaši. Mūsų abiejų plaukai rudi ir ilgi.
Supratau, kad yra trys dalykai, dėl kurių man patinka Teilor:
1. Ji išties gana linksma.
2. Ji, kaip ir aš, labai mėgsta knygas.
3. Jos gimtadienis lygiai tą pačią dieną kaip mano.

Mes gimėme toje pačioje ligoninėje tą pačią dieną, vos kelių valandų skirtumu. Jei būčiau gimusi Teilor
šeimoje, mano gyvenimas būtų buvęs kur kas geresnis. Visų pirma, iš mokyklos būčiau vežiojama „Volvo“,
be to, Teilor seneliai tebėra gyvi. Kita vertus, mano Baba nebūtų buvusi mano Baba, o tai būtų buvę liūdna.
Aš beveik valandą stebėjau miegančią Teilor. Tarsi žvelgčiau į dar vieną save. Aš susiradau draugę.
Nesistengiau, bet gal viskas bus gerai, nes mes kaip du žirniukai ankštyje.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 29-oji

Mano palatoje kažkas buvo. Tas žmogus išklausė pranešimus mano telefone, ištrynė juos ir pasakė, esą
ligoninėje atsidūriau dėl savo pačios kaltės. Tai nebuvo sapnas. Dabar nebegaliu užmigti, esu pernelyg
įsibaiminusi. Bijau to, ką žinau, ir to, ko nežinau. Nežinau, kiek laiko praėjo nuo jo apsilankymo, bet jis
bent jau nesugrįžo. Laikas prailgo ir pavirto kažkuo, ko negebu nusakyti. Norėčiau, kad kas nors užpildytų
spragas, kurių tiek daug, tarsi būčiau įkalinta svetimame kūne žmogaus, gyvenusio gyvenimą, kurio aš
neprisimenu.
– Rytinę vizitaciją užbaigsime štai šiuo įdomiu atveju, kas gali apie jį papasakoti?
Girdžiu juos susiburiant lovūgalyje. Choru kalbantys gydytojai man visi vienodi. Noriu liepti jiems
nešdintis.
Pastatykite mane ant kojų arba eikite sau.
Esu priversta klausytis, kaip jie aptarinėja mane, lyg manęs čia nebūtų. Paeiliui iškloja, kaip nedaug
tesupranta, kas man yra ir kada atsibusiu. Turiu sau sakyti „kada“, nes „jeigu“ variantas man nepriimtinas.
Vos tik klaidingi gydytojų atsakymai išsenka, jie pasišalina iš palatos.
Matyt, buvau užmigusi, nes vėl atėję mano tėvai. Jie sėdi abipus lovos beveik visiškoje tyloje, lyg palatoje
nieko nebūtų. Norėčiau, kad ką nors pasakytų, bet ką, bet jie, rodos, kaip įmanydami stengiasi
netriukšmauti, lyg nenorėtų manęs pažadinti. Mama sėdi taip arti, kad užuodžiu jos kūno losjoną, ir šis
kvapas sužadina kelių kartu praleistų dienų SPA centre, Ežerų krašte, prisiminimus.
Klerė užsakė vietas mums visoms trims, kad mergaitiškai pasilepintume, bet kol susiruošėme važiuoti, jos
pilvas su dvyniais pernelyg išsipūtė. Klerės kūnas tuo metu stipriai skyrėsi nuo manojo, ji buvo milžiniška,
išsekusi, todėl didžiąją dalį savaitgalio praleido savo kambaryje, taigi mums su mama teko sukinėtis be jos.
Paskutinę kelionės dieną, kai galų gale liovėsi lietus ir pasirodė iki tol nematyta saulė, mes su mama nuėjome
į restoraną pavakarieniauti.
Buvome pasodintos prie nedidelio staliuko, iš kur atsivėrė vaizdas į Vindermyro ežero platybes. Pamenu,
kaip susižavėjusi gėrėjausi nakties danguje sušvintančiomis pirmosiomis žvaigždėmis viršum ribuliuojančių
vandenų. Pasakiau mamai, kad pasižiūrėtų, kol šviesa dar buvo tokia įstabi. Ji trumpai grįžtelėjo per petį ir,
netarusi nė žodžio, vėl sutelkė dėmesį į vynų sąrašą. Klerė tapo klijais, laikančiais mus drauge ilgus metus, be
jos šeima, neturėdama kitos išeities, subyrėtų. Mama pareiškė, girdi, jai nesvarbu, ką gersime, svarbu, kad
gėrimas būtų alkoholinis, ir padavė meniu man. Aš užsakiau butelį raudonojo vyno, kurį radau sąraše, nes
pati užsimaniau išgerti.
Dar prieš atkeliaujant užkandžiams butelis iki pusės ištuštėjo. Mama gėrė sparčiai, aš nuo jos neatsilikau,
nes daugiau lyg ir nebuvo ką veikti. Pokalbių temos išsisėmė dar pirmąjį vakarą, taigi žodžių atsargų kraitelė
jau buvo tuščia. Vynas ją užpildė.
– Kaip tu jautiesi dėl to, kad Klerė laukiasi? Kad ji turės vaikų? Tavęs tai neslegia? – klupdami
išsvirduliavo mamos žodžiai ir nerangiai dribtelėjo priešais mane.
Galbūt ji mėgino pademonstruoti rūpestį, bet aš pasijutau lyg gavusi niuksą į pilvą. Niekam nebuvo
paslaptis, kad ji norėjo anūkų. Aš ją nuvyliau. Ir vėl.
Kai mudu su Polu susitikome, Klerė su Deividu jau mėgino susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu.
Neįtikėtina, kaip tokie dalykai gali paveikti santuoką. Žmogui jie gali padaryti dar baisesnį poveikį.
Negalėdama turėti to, ko taip neišpasakytai troško, Klerė pasikeitė.
Polas irgi beprotiškai norėjo vaikų, visi tai žinojo, bet aš negalėjau pastoti, kol Klerė neturėjo atžalų.
Negalėjau šitaip su ja pasielgti. Sesuo jaunesnė už mane, bet visada per žingsnį priekyje. Ji pirma susirado
vaikiną, pirma ištekėjo, pirma pastojo, ji visada laimi žodžiais neįvardytas lenktynes. Tokios mes esame,
visuomet tokios buvome.
Trečias dirbtinio apvaisinimo bandymas buvo sėkmingas. Klerė tapo nėščia, o aš atsisakiau
kontraceptinių tablečių, nes maniau, kad jau saugu mėginti, niekas dėl to nenuliūs. Man niekada
nedingtelėjo, kad mums irgi nesiseks pradėti kūdikio. Galiausiai atlikome daugybę tyrimų, bet gydytojai
nenustatė jokių sutrikimų nė vienam iš mudviejų. Vienas gydytojas pasakė, girdi, galbūt kalta genetika, bet
aš žinau, kad taip nėra. Kažkas mano viduje nutrūkę, aš tuo visiškai tikra – tai mano bausmė už tai, kas
įvyko prieš daugelį metų.
Mes vis mėginome ir mėginome, mėnesių mėnesiais. Seksas tapo priederme pagal tvarkaraštį. Polas geidė
išsvajoto kūdikio, vaiko, kurį pažadėjau, bet manęs jis akivaizdžiai nebegeidė. Pastaruoju metu mes
nebesimylėdavome. Mes nieko nebeveikdavome kartu. Aš praradau susidomėjimą visu tuo, o Polas prarado
susidomėjimą manimi. Jis priprato prie tokio scenarijaus ir tikino, jog mums nieko daugiau netrūksta, kol
turime vienas kitą. Bet mes ir vienas kito nebeturėjome, štai kokia bėda. Jo manymu, per ilgai delsėme,
tablečių man derėjo atsisakyti gerokai anksčiau. Nors niekada to nesakė, žinau, kad kaltina mane. Jis troško
šeimos labiau už bet kurį kitą mano pažįstamą vyrą, o aš iš arti stebėjau, kaip jo sielvartas virsta juodu
apmaudu.
Motina viso šito nežinojo. Ji manė, kad šeimos pagausėjimą atidėlioju dėl susitelkimo į karjerą.
Prisimenu, kaip tą vakarą stebeilijau į ją, laukiančią atsakymo, ir nežinojau, ką pasakyti, sukau galvą, kaip
užpildyti pauzę.
– Gerai, džiaugiuosi dėl jos, – ištariau galų gale.
Taip rūpestingai parinkti žodžiai skambėjo nenatūraliai. Jie buvo tušti ir dirbtiniai. Tikriausiai todėl, kad
buvau užklupta netikėtai. Aš mėgstu pasirengti sudėtingiems pokalbiams. Iš anksto surepetuoju juos
galvoje, apsvarstau visus galimus žodžius ir pasiruošiu atsakymus, nugludinu juos ir išmokstu atmintinai.
Repeticijos nepaverčia manęs tobula, bet žmonės labiau linkę manimi tikėti, kai būnu pasiruošusi.
Mes kurį laiką šnekėjomės apie Klerę. Mama vis kartojo, kaip šauniai ji tvarkosi ir kokia puikia motina
taps. Kiekviename Klerei skirtame komplimente slypėjo užgaulė man, tačiau negalėjau nesutikti, žinojau,
kad Klerė sukurta motinystei, ji visada kaip pakvaišusi gynė savo mylimus žmones. Su kiekvienu vyno
gurkšniu iš mamos burnos besiliejanti šneka darėsi vis pavojingesnė. Prieš avariją visuomet stoja akimirka,
kai žinai būsiąs užgautas, bet kartu niekaip neįstengi apsisaugoti. Gali atkišti priešais veidą rankas, gali
užsimerkti, klykti, bet supranti, kad artėjančios katastrofos neišvengsi. Aš žinojau, kokia nelaimė artinosi tą
vakarą, bet nė karto nepamėginau nuspausti stabdžių. Jei ką ir spaudžiau, tai nebent greičio pedalą.
– Ar kada nors susimąstei, kodėl aš neturiu vaikų? – paklausiau.
Žodžiai buvo ištarti. Jie buvo paleisti į pasaulį, nes sesuo su mumis nesėdėjo ir jų negirdėjo.
– Ne kiekviena sukurta būti motina, – pernelyg greitai atsakė ji.
Mama siurbtelėjo dar vieną gurkšnį vyno ir giliai atsikvėpė, bet prabilo man dar nespėjus tinkamai
surikiuoti žodžių.
– Matai, tam, kad būtum gera motina, turi teikti pirmenybę vaikams. Tu visuomet buvai savanaudė,
Ambere, net vaikystėje. Nesu tikra, ar motinystė tau tiktų. Gal ir tiesa, ką žmonės sako.
Pasijutau sužeista, oras akimirką išsiveržė lauk, kad pakaktų vietos mintims, besigrumiančioms dėl vietos
mano viduje. Man derėjo atsitraukti, apsisaugoti nuo tolesnių sužalojimų, tačiau aš tik paskatinau ją smogti
man dar kartą.
– O ką žmonės sako?
– Kad viskas turi savo priežastį.
Ji ištuštino taurę ir įsipylė dar. Pamenu, širdis mano krūtinėje daužėsi taip garsiai, jog maniau, kad girdėti
visame restorane. Aš pažvelgiau į ežerą ir iš paskutiniųjų susikaupiau, tramdydama raudą, o jos žodžiai vis
suko ir suko ratus mano galvoje. Užsitęsusi tyla buvo pernelyg nejauki, tad motina nusprendė užpildyti ją
dar didesniu srautu žodžių, kurie verčiau būtų likę neištarti.
– Aš manau, kad mes – tu ir aš – esame panašios labiau, nei tu suvoki. Aš irgi niekada nenorėjau vaikų.
Ji klydo. Nuo šios akimirkos aš troškau kūdikio beveik taip pat stipriai kaip Polas, vien tam, kad
įrodyčiau ją buvus neteisią.
– Tu nenorėjai manęs? – paklausiau įsivaizduodama, kad ji tuojau pat patikslins ne tai turėjusi galvoje.
– Ne. Nejaučiau jokių motiniškų jausmų. Supranti, tu buvai netyčiukas. Mudu su tavo tėvu vieną naktį
užsimiršome, ir aš tapau nėščia. Viskas paprasta. Nenorėjau pastoti, o juo labiau nenorėjau kūdikio.
– Bet, kai gimiau, mane pamilai? – pasidomėjau.
Ji nusijuokė.
– Ne, aš nekenčiau tavęs! Atrodė, lyg gyvenimas baigtas, ir viską sugriovei tu, nes mes per daug išgėrėme ir
neapsisaugojome! Pirmosiomis savaitėmis tave prižiūrėjo mano motina, aš nė nenorėjau tavęs matyti, visi
nerimavo, kad galiu... nors aš tikrai nebūčiau tavęs nuskriaudusi, – ji skriaudė mane labai dažnai, net ir
puikiai suvokdama, ką daro. – Bet kai tapai vyresnė, tapo lengviau. Tu augai labai sparčiai, visuomet buvai
subrendusi ne pagal metus. Kalbėti ir vaikščioti pradėjai anksčiau nei kiti vaikai, aš prie tavęs pripratau, lyg
visuomet būtum buvusi šalia.
– O kaip Klerė?
– Klerė – visai kas kita, suprantama.
Suprantama.
Lyg pagal komandą išgirstu Klerės balsą ir grįžtu į dabartį, į savo ligoninės lovą, vėl keliauju į niekur.
Negaliu nepastebėti ironijos – aš vėl sėdžiu su motina ir laukiu, kol Klerė sureguliuos mūsų santykius, neleis
jiems iširti, išmokys būti kartu.
– Jūs čia, – sako Klerė.
Įsivaizduoju, kaip jos apsikabina, kaip motinos veidas nušvinta matant savo neabejotinai dailiai
išsipusčiusią mylimą dukrą, sklendžiančią į palatą ir plevėsuojančią ilgais šviesiais plaukais. Klerė atsisėda ir
suima mano plaštaką.
– Pažiūrėkite į šią ranką, visai kaip mamos, tik be raukšlių, – įsivaizduoju, kaip jos šiltai šypsosi vienas
kitam viršum lovos. Aš tikrai panaši į mamą. Mano tokios pat plaštakos ir pėdos, tokie pat plaukai ir akys.
– Jei kartais mane girdi, turiu tau kai ką pasakyti, – vėl prabyla Klerė. – Tikėjausi, kad nereikės, bet tu
turi žinoti, kad jis būtų čia, jei tik galėtų. – Jaučiuosi taip, lyg būčiau sulaikiusi kvapą, bet mašina ir toliau
pumpuoja deguonį man į plaučius. – Polas buvo tikras, kad policija nepaliks jo ramybėje, ir nesuklydo.
Anot jų, automobilyje be tavųjų aptikti tik jo pirštų atspaudai, be to, jie beveik tikri, kad vairavai ne tu. O
dar tos mėlynės ir žymės ant tavo kaklo. Kaimynas sako girdėjęs, kaip jūs gatvėje šaukėte vienas ant kito.
Žinau, kad ne Polas tave sužalojo, bet dabar dar labiau nei bet kada reikia, kad tu greičiau nubustum.
Ji iki skausmo suspaudžia man ranką. Jaučiu, kaip tamsos apklotas slenka kaklu, smakru, uždengia veidą.
Aš tuoj užmigsiu, nebepajėgiu priešintis, bet turiu atsispirti. Paskutinieji jos žodžiai tolimi ir iškraipyti, bet
aš juos išgirstu.
– Polas suimtas.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 21-oji, trečiadienis, popietė

Aš drožiu mūsų gatve, pakerėta stebiu mažus karšto oro debesėlius, virstančius man iš burnos, ir pati sau
šypsausi. Šypsotis šiuo metu nelabai yra dėl ko, todėl skubiai pakoreguoju miną. Dangus aukštai virš galvos
lėtai merdėja, o gatvės žibintai atgyja ir rodo man kelią į namus. Įėjusi uždarau vartelius, o šalti kitos rankos
pirštai persijungia į autopilotą ir ima graibyti rankinėje raktų. Kai pakankamai sušilę užčiuopia, ko ieškoję,
atsirakinu duris ir įeinu vidun. Kai ką išgirstu. Neuždariusi durų nusvirduliuoju per nedidelį prieškambarį
iki svetainės ir pamatau ant sofos priešais televizorių tysantį Polą. Vyras pražuvėlis sugrįžo. Jis trumpai
dirsteli į mane ir vėl nusisuka į ekraną.
– Anksti grįžai, – pastebi.
Ir daugiau nieko. Aš ilgiau nei dvidešimt keturias valandas jo nei mačiau, nei girdėjau, o jis tik tiek teturi
pasakyti. Prieš savo valią suneriu rankas kaip stereotipinė pikčiurna žmona, kokia ir tapau.
– Kur buvai? – klausiu nežymiai virpančiu balsu, nors nesu tikra, ar noriu išgirsti atsakymą.
Esu įtūžusi, bet kartu jaučiu didžiulį palengvėjimą, kad jis gyvas ir sveikas.
– Pas savo motiną. Juk tau vis tiek nerūpi.
– Ką čia šneki? Aš beprotiškai jaudinausi. Galėjai paskam​binti.
– Užmiršau telefoną, be to, mamos namuose vis tiek niekam tikęs ryšys. Pati žinotum, jei bent kartą
būtum teikusis nuvažiuoti jos aplankyti kartu su manimi. Palikau tau raštelį ir skambinau laidiniu.
Pamaniau, gal, atsižvelgdama į aplinkybes, šįkart pasivarginsi atvykti ir tu.
– Tu man neskambinai. Jokio raštelio nebuvo, – nenu​silei​džiu.
– Raštelį palikau virtuvėje, – patikslina Polas žiūrėdamas man į akis.
Nudrožiu į virtuvę ir, savaime aišku, ant stalviršio guli raštelis. Pagriebiu popiergalį ir prisikišusi prie akių
skaitau.
Mama pargriuvo. Važiuoju pasižiūrėti, ar nieko baisaus. Gali tekti ją vežti į skubios pagalbos skyrių.
Bučiuoju. P.
Aš stengiuosi mintimis sugrįžti į praėjusį vakarą. Ruošiau maistą mums abiem, tvarkiau podėlį. Virtuvėje
praleidau daug laiko, bet neprisimenu, kad būčiau mačiusi kokį nors raštelį. Polas stovi tarpduryje.
– Jo čia nebuvo. Padėjai dabar, – sakau.
– Kokį velnią čia paistai?
– Pašiūrėje degė šviesa. Maniau, kad tu rašai. Paruošiau valgyti.
– Aha, matau.
Aš paseku jo žvilgsnį, kuris apskrieja virtuvę. Viskas tebėra ten, kur palikau vakar vakare: maisto pilni
puodai ir keptuvės ant viryklės. Tuščias butelis vyno. Baisi netvarka. Negaliu patikėti, kad palikau virtuvę
šitaip sujauktą.
– Tu nė nepaklausei, kaip ji jaučiasi, – iš tarpdurio papriekaištauja Polas, o aš vis dar tyrinėju chaosą. Ant
medinės pjaustymo lentelės ruduoja bulvių lupenų krūva, kurios didžiąją dalį sudaro minkštimas, o ne
odelės, kadangi lupau peiliu. Negaliu pakęsti tokios netvarkos, todėl jam kalbant imu tvarkyti.
– Gal galėtume nesibarti? Diena buvo klaiki, – sako jis.
Aš irgi nenoriu bartis. Man besitvarkant žodžiai vis byra ir byra iš jo lūpų, bet aš jais netikiu. Negaliu
pakęsti purvo ir melo, tenoriu, kad visa tai liautųsi. Nebeprisimenu, kada reikalai taip stipriai pakrypo į
blogąją pusę. Žinau tik tiek, kad pakrypo.
– Ambere, ji susilaužė klubą. Paskambino man gulėdama ant virtuvės grindų. Turėjau viską mesti ir lėkti
pas ją.
Aš atidarau orkaitę ir randu ėriuko koją, kurią kepiau, sausą, susitraukusią, pridžiūvusią prie kaulo.
– Jei taip būtų nutikę tavo motinai, būtum pasielgusi taip pat.
Aš nebūčiau taip pasielgusi dėl savo motinos, nes ji tokiomis aplinkybėmis man neskambintų, mama
skambintų Klerei.
– Kodėl tuomet tavo mašina stovėjo prie Klerės namų? – paklausiu, o tada šveičiu kaulus su mėsa į
šiukšlių dėžę ir atsisuku į jį.
– Ką? Nes techninės apžiūros galiojimo laikas baigėsi. Negalėjau pratęsti nesutvarkęs, o Deivas pažadėjo
apžiūrėti, – nė nemirktelėjęs atsako.
Deividas, o ne Deivas, jai šitaip nepatinka.
Jis turi atsakymus į visus klausimus, ir, rodos, visos dėlionės detalės susideda. Aš imu jaustis kvailai, ir
mano pačios kvailumas priverčia atlyžti.
– Atleisk, – sumurmu, nors nesu tikra, ar turiu dėl ko atsiprašinėti.
– Ir tu man atleisk.
– Ar tavo mama pasveiks?
Mes išeiname iš sujauktos virtuvės, atsisėdame ir kurį laiką šnekamės. Aš vaidinu rūpestingą žmoną,
kurios jam reikia, o jis papasakoja, koks nuostabus sūnus esąs, dėl ko tik dar labiau išryškėja jo kaip
sutuoktinio nesėkmės. Neturiu kada repetuoti teksto, todėl esu priversta improvizuoti. Čia ne
apdovanojimų įteikimo ceremonija, taigi vieno žmogaus auditorijai pakanka ir tokio pasirodymo. Niekada
nejaučiau ypatingo prielankumo Polo motinai. Ji gyvena viena sename, vėjo perpučiamame vieno aukšto
namelyje, netoli Norfolko pakrantės. Nekenčiu tos vietos ir esu aplankiusi ją vos kelis kartus. Man visuomet
susidarydavo įspūdis, tarsi ji permato mane kiaurai, ir reginys jos anaiptol nežavi.
Polas pasakoja apie ligoninėje praleistą naktį, o aš klausausi ir ieškau jo pasakojime spragų, bet
neaptinku. Stebiu, kaip jo lūpos formuoja žodžius, ir noriu, kad jie skambėtų garsiau už komentarus mano
galvoje. Noriu juo tikėti, tikrai noriu. Ant kavos stalelio guli mano mobilusis, matau praleistą skambutį...
gal Polas skambino pasakyti, kur esąs, o aš nepastebėjau?
– Norėtum vyno? – klausiu.
Polas linkteli. Eidama į virtuvę pasiimu telefoną ir išklausau pranešimą, bet išgirstu ne savo vyro balsą.
 ANKSČIAU

1991-ųjų gruodžio 14-oji, šeštadienis

Mielas dienorašti,
vakar aš nakvojau Teilor namuose ir nenorėjau iš ten išvažiuoti. Ji gyvena pačiame gražiausiame name ir
turi pačius mieliausius tėvus. Ji nė karto niekur nesikraustė, kaip mes, ir gyvena ten nuo pat gimimo. Ant
podėlio durų netgi matyti žymės, rodančios, kiek Teilor paaugdavo kasmet nuo pirmojo gimtadienio.
Podėlis – tai didžiulė spinta, skirta vien tik maistui. Jiems tokios reikia, nes maisto turi daug ir visas jis nėra
šaldytas. Užaugusi aš irgi noriu turėti podėlį.
Teilor sakė, kad jos tėvai tokie pat keistuoliai kaip ir maniškiai, bet tai netiesa. Jos mama buvo man labai
maloni, o tėčiui nereikėjo dirbti iki išnaktų. Kai jis sugrįžo namo, mes visi vakarieniavome susėdę prie stalo.
Buvo nepaprastai skanu. Valgėme lazaniją, kurią Teilor mama pagamino pati, nuo pradžios iki pabaigos, ir
kepė orkaitėje, o ne šildė mikrobangų krosnelėje. Jos tėvai nė karto nesusiginčijo, o tėtis buvo išties
linksmas ir be paliovos laidė kvailus juokelius. Teilor vartė akis, tikriausiai visus juos jau buvo girdėjusi, bet
aš juokiausi.
Pavalgius jie pasiūlė mums vakaroti Teilor kambaryje arba žiūrėti filmą kartu su jais. Jie turėjo didžiausią
televizorių iš visų, kokius buvau mačiusi. Man atrodo, Teilor norėjo, kad eitume į jos kambarį, bet aš
pasakiau, kad mielai pasižiūrėčiau filmą. Mama paruošė spragėsių, o tėtis išjungė šviesas, tad švytėjo tik
Kalėdų eglutė ir televizoriaus ekranas. Jaučiausi lyg kine. Tėvai susėdo ant sofos, o mes su Teilor drauge
įsitaisėme ant didžiulio sėdmaišio, lyg būtume tikra šeima. Filmo aš beveik nežiūrėjau, vis dairiausi po
kambarį. Viskas buvo taip įstabu, norėčiau ten gyventi.
Filmui dar nepasibaigus Teilor užmigo, tad aš nusprendžiau irgi apsimesti mieganti. Mama paėmė ją ant
rankų, o mane pakėlė tėtis. Aš truputį išsigandau, bet tuomet jie užnešė mus į viršų, lyg būtume dar
kūdikiai, ir paguldė į lovą. Teilor kambaryje stovi tik viena lova, taigi miegojome kartu. Patalai taip gardžiai
kvepėjo, lyg kokia pieva. Teilor iš tikrųjų miegojo, o aš negalėjau užmigti. Tai buvo pati nuostabiausia
naktis, nenorėjau, kad ji baigtųsi. Pažvelgiau į jos kambario lubas ir išvydau šimtus žvaigždžių. Žinojau, kad
ten tik tamsoje šviečiantys lipdukai, bet vis tiek jos buvo nuostabios. Aš ištiesiau ranką ir, reikiamai
nukreipus pirštus bei prisimerkus, atrodė, tarsi galiu jas paliesti.
Net ir Teilor tėvams sugulus aš vis dar niekaip neužmigau, galvoje sukosi per daug minčių. Atsikėlusi
nuėjau į vonią ir pamačiau ten tris dantų šepetėlius puodelyje. Jau anksčiau pasiteiravau Teilor apie juos, ir
ji paaiškino, kad jos šepetėlis raudonas, tėčio mėlynas, o mamos geltonas. Sakė, jie visuomet naudoja tokių
spalvų šepetėlius. Paskui pasiūlė man įsigyti žalią ir tapti jų šutvės dalimi. Tik aš nenorėjau žalio. Norėjau
raudono.
Nutykinau atgal į kambarį, Teilor tebemiegojo. Ir tada padariau kai ką blogo. Nenorėjau, tačiau tiesiog
taip nutiko. Nuslinkau prie tualetinio stalelio ir paėmiau draugės papuošalų dėžutę. Anksčiau ji prašė
manęs dėžutės neliesti, tad kaip tik todėl labai užsimaniau ją pačiupinėti. Pamažu ją atidariau ir pamačiau
mažytę baleriną, kuri sukosi viduje. Ji turėjo šokti pagal muziką, bet kažkas buvo sugadinęs mechanizmą. Aš
stebėjau, kaip lėlytė vis sukasi ir sukasi ratu, šoka tyloje, šypsodamasi mažyte braškine šypsena. Dėžutėje
gulėjo auksinė apyrankė. Prisikišau ją norėdama geriau apžiūrėti ir pamačiau išgraviruotą Teilor gimimo
datą, kuri galėjo būti ir mano, nes gimiau tą pačią dieną. Kitoje pusėje aptikau pasviromis sujungtomis
raidelėmis išvedžiotą užrašą: Mano mylimai mergytei. Neketinau jos pasisavinti. Tik norėjau pasimatuoti.
Aš ją grąžinsiu.
Paskui grįžau į lovą ir įsirangiau taip, kad mano veidas atsidurtų šalia Teilor veido, o nosys beveik liestųsi.
Nors ji miegojo, atrodė, tarsi šypsosi; tikriausiai todėl, kad ji tokia laiminga. Lažinuosi, net jos svajonės
gražesnės už mano.
Štai trys dalykai, kuriuos Teilor turi, o aš ne:
1. Šaunius tėvus.
2. Dailius namus.
3. Savo nuosavų žvaigždžių.

Džiaugiuosi, kad mudvi su Teilor tapome draugėmis. Apyrankę aš jai grąžinsiu, pasižadu, tikrai. Ir
tikiuosi, kad mes daugiau niekur nebesikraustysime, nes labai jos ilgėčiausi. Norėčiau gyventi namuose, kur
kvepia kukurūzų spragėsiais, o ant lubų šviečia žvaigždės.
 DABAR

2016-tųjų gruodžio 29-oji

Mano šeima ne tokia kaip kitos. Manau, žinojau tai net būdama vaikas. Visuomet troškau, kad tėvai
mane mylėtų taip, kaip kiti tėvai myli savo vaikus. Besąlygiškai. Mūsų santykiai nebuvo tobuli iki mamai
parsigabenant iš ligoninės Klerę, bet bent jau geresni, nei tapo pasirodžius jai. Nerūpėjau niekam tada,
nerūpiu ir dabar.
Polas negrįžo. Kaskart atsivėrus durims viliuosi, galbūt tai jis, bet, pasibaigus rytinei vizitacijai, mane ir
toliau lanko tik darbuotojai, kuriems už tai mokama. Jie kalbasi su manimi, bet nepasako to, ką noriu
sužinoti. Ko gero, sunku pateikti atsakymus, kai nežinai klausimų. Jeigu Polas iš tiesų suimtas, tuomet man
dar labiau reikia nubusti. Turiu prisiminti, kas atsitiko.
Vakarinės vizitacijos trumpos, aš jau nebesu pati įdomiausia. Tapau pasenusia naujiena. Atsirado už
mane labiau sukiužusių ligonių. Net ir geriems žmonėms įsipyksta lopyti tai, kas nesulopoma. Slaugė
„Pramisk už keturiasdešimtinę“ prieš kurį laiką bendradarbei pasakojo apie savo būsimas atostogas. Ji
ketina vykti į Romą su vyru, su kuriuo susipažino internetu, ir atrodė laimingesnė nei paprastai, netgi kiek
švelnesnė. Spėlioju, kuo ji vardu. Gal Karla? Jai tiktų Karla. Ji nėra mano mėgstamiausia slaugytoja, bet
pasiilgsiu jos, kai bus išvažiavusi. Ji tapo nusistovėjusios tvarkos dalimi, o pokyčiai manęs niekada nežavėjo.
Naujajame savo pasaulyje tapau priklausoma nuo nepažįstamų žmonių: jie mane prausia, perrengia ir
maitina per vamzdelį, nuvestą į skrandį. Surenka į maišelį mano šlapimą, valo šūdiną užpakalį. Jie visaip
kaip manimi rūpinasi, bet man vis tiek šalta, kamuoja alkis, troškulys ir baimė. Užuodžiu vakarienės kvapą,
atsklindantį iš kitų patalpų. Jaučiu, kaip burnoje kaupiasi seilės tikintis gauti maisto, kuris neatkeliaus. Jos
nuslysta gerklėje įstatytu vamzdeliu, o už mane kvėpuojanti mašina vis pūškuoja, lyg jai visa tai būtų seniai
įsipykę. Įmanyčiau bet ką atiduoti, kad tik gaučiau vėl pasimėgauti maisto skoniu, tuo pojūčiu ant liežuvio,
sukramtyti, nuryti ir pajusti, kaip šiluma pasiekia pilvą. Stengiuosi negalvoti apie tai, ką praradau: valgymą,
gėrimą, galimybę ką nors veikti. Stengiuosi apskritai apie nieką galvoti.
Girdžiu, kaip kažkas įeina, ko gero, vyras, sprendžiant pagal silpnai juntamą kūno kvapą. Nežinau, kas
yra viduje, kadangi niekas nekalba, nenutuokiu nė ką man daro. Pajuntu veidą liečiančius pirštus. Be jokio
perspėjimo kažkas praplėšia mano dešinę akį ir pašviečia į ją ryškia šviesa. Mane akina baltas spindulys, kol
galiausiai pirštai paleidžia voką. Jau man benurimstant, tas pats padaroma kairei akiai, ir aš dar labiau
sutrinku. Nebylieji lankytojai netrukus išeina, ir aš džiaugiuosi. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad gulėti
lovoje gali būti taip nepatogu. Daugiau nei šešis tūkstančius sekundžių gulėjau ant dešinio šono, o paskui
pamečiau skaičių. Netrukus slaugės turėtų mane apversti. Kai lieku gulėti ant dešinio šono, niekad
nenutinka nieko gero, matyt, tas šonas nelemtas.
Jaučiu, kaip man ant veido nuvarva kažin kas šalto. Paskui vėl. Ant odos krinta maži vandens lašai.
Primena lietų, bet būtų visai nelogiška. Aš instinktyviai atsimerkiu ir matau virš savęs nakties dangų. Tarsi
kas būtų nukėlęs stogą, ir į palatą lytų lietus. Atsimerkti galiu, tačiau pajudėti – ne. Apsižvalgiusi pamatau,
kad mano lova virto valtimi ir sūpuojasi ant bangelių. Liepiu sau nebijoti, nes čia tik sapnas, toks, kaip ir
kiti. Lietus pasmarkėja, suglebusias mano galūnes dengiantis apklotas sudrėksta ir tampa šaltas. Man svetimu
tapęs kūnas ima drebėti. Po patalais kažkas kruta, bet ne aš pati. Iš po apkloto kojūgalyje išnyra mergaitė
rausvu pūkuotu chalatėliu ir atsisėda taip, lyg būtume veidrodinis viena kitos atspindys. Jos plaukai
permirkę, ji vis dar be veido. Kalbėti ji negali, bet jai ir nereikia, tyla yra mudviejų kalba. Ji pasirinko tylą,
o aš neprieštarauju. Mergaitė parodo pirštu į juodą dangų. Aš pamatau žvaigždes, šimtus žvaigždžių, taip
arti, kad ištiesusi ranką jas pasiekčiau, jei įstengčiau pajudėti. Bet žvaigždės netikros, o tik įvairiausi
šviečiantys lipdukai, kurie ima luptis ir kristi ant lovos, smailūs balto plastiko kampučiai užsiriečia. Danguje
lieka žvaigždžių pavidalo skylutės. Mažoji mergaitė ima dainuoti, bet geriau jau ji nedainuotų.
Irkis, irkis valtim pasroviui lengvai.
Ji ištraukia rankas iš po antklodės, ir aš pastebiu jai ant riešo sublizgant auksą.
Smagiai, smagiai, smagiai, smagiai.
Ji sugriebia už valtimi virtusios lovos kraštų ir ima supti ją į šalis. Bandau liepti liautis, bet negaliu ištarti
nė žodžio.
Gyvenimas – vien tik sapnai.
Prieš jai mus apverčiant aš spėju užsimerkti. Vanduo šaltas ir tamsus. Plaukti neišeina, nes neįstengiu nė
krustelėti, tad bejėgiškai grimztu vis giliau į juodumą kaip kūno spalvos akmenėlis. Viršum bangų
tebegirdžiu iškraipytą jos balsą.
Gyvenimas – vien tik sapnai.
Pasigirsta garsus pypsėjimas, teliūškuoja vanduo, bet aš jau nebeskendžiu jame. Girdžiu pažįstamus balsus
ir regiu nepažįstamus veidus.
Mano akys atmerktos.
Matau aplinkui bruzdančius gydytojus ir slaugytojas.
Tai tikra.
Paskui balsai nutyla, girdėti tik vienas.
– Prieširdžių virpėjimas, reikalingas elektrošokas.
Ką tai reiškia?
– Atsitraukit.
Veidai dingsta, tematau tik baltas lubas.
Viskas balta.
Užsimerkiu, nes bijau to, ką galiu pamatyti. Lovos kojūgalyje išgirstu tėčio balsą.
– Laikykis, Mažiuke, – sako. Atrodo, lyg girdėčiau kalbant vaiduoklį.
Vėl pramerkiu akis. Jis šypsosi man, suvokiu iš tikrųjų jį matanti. Jis man pasirodo toks senas, trapus,
pavargęs. Visa aplink balta, esame tik aš ir mano tėtis; jaučiu, kaip skruostais ima ristis ašaros.
– Apgailestauju dėl to, kas nutiko, – taria jis.
Noriu pasakyti jam, kad nieko tokio, bet vis dar neįstengiu kalbėti. Noriu dar kartelį palaikyti jo ranką,
bet vis dar negaliu pajudėti.
 – Jei tik tada būčiau numanęs, kad šnekamės paskutinį kartą, nieko panašaus nebūčiau sakęs. Iš tiesų taip
negalvoju. Myliu tave, mes abu tave mylim. Visada mylėjome. Gyvenimas – vien tik sapnai.
Jis nusisuka ir neatsigręždamas išeina. Aš vėl esu ji; maža mergaitė, desperatiškai besistengianti neatsilikti
nuo savo tėvo. Jis vaikšto lėčiau nei anksčiau, bet vis tiek palieka mane ir nutolsta.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 22-oji, ketvirtadienis, rytas

– Labas rytas, jei ką tik įsijungėte laidą „Ryto pašnekesiai su kava“, – sako Madelina. – Šiandien, šiek tiek
anksčiau, mes nuoširdžiai ir atvirai kalbėjomės apie svetimavimą. Čia, studijoje, diskutavome, kodėl kai
kurios moterys sakosi negalinčios užmerkti akių ir nepaisyti partnerio neištikimybės, o kitos nusprendžia
atleisti ir užmiršti. Be to, pasikalbėsime su moterimis, kurios yra buvusios neištikimos. Štai prie manęs
prisijungė Amberė, kuri teigia, kad neįmanoma iki galo pažinti žmogaus, kad nepažįstame net patys savęs.
Ambere, pakalbėk plačiau, – taria Madelina ir nukreipia akis į scenarijų pasižiūrėti, kas numatyta toliau.
Tada vėl pasižiūri į mane. – Taigi? Kokia tavo nuomonė?
Sulig kiekvienu žodžiu jos balsas keičiasi, tarsi baigtų išsekti baterijos, o tada ji apsivemia tiesiai ant
studijos stalo. Pakelia galvą, nusišluosto burną ir tęsia toliau.
– Ambere? – iš Madelinos burnos skamba Polo balsas.
– Ambere? – aš atsisėdu lovoje. – Sapnavai košmarą, – paaiškina Polas.
Sumirkčioju tamsoje. Oda pažliugusi prakaitu, jaučiuosi prastai.
– Dabar jau viskas gerai, – ramina jis.
Bet man nėra gerai. Nusimetu antklodę ir bėgu į tualetą. Viena ranka įsitveriu į unitazą, o kita prilaikau
plaukus, kad nekristų ant veido. Blogumas greitai atslūgsta. Girdžiu, kaip Polas lipa iš lovos, užsidarau
tualeto duris.
– Kaip tu? – teiraujasi iš už pušinės užtvaros.
– Praeis. Šalta, grįžk į lovą, tuoj ateisiu, – meluoju aš.
Netrukus nesiginčydamas atsitraukia.
Aš nuleidžiu vandenį, nusiprausiu veidą ir valydamasi dantis stebiu save veidrodyje. Į mane įsispokso
pamišėlė, tad nudelbiu akis į grindis. Išspjaunu dantų pastą, į kurios baltumą įsimaišę keli raudonio šlakeliai,
ir nusišluostau burną. Mano smiliai susitinka su nykščiais, rankos kyla prie veido. Aš timpteliu paeiliui abu
antakius ir nukratau mažus plaukelius į kriauklę. Liaujuosi tik suskaičiavusi ant baltos keramikos dešimt
mažyčių dalelių savęs. Jų visuomet turi būti dešimt. Kai praeina užtektinai laiko, atsuku šaltą čiaupą ir
nuskalauju save.
Kaip galėdama tyliau atidarau duris ir nueinu pasižiūrėti į Polą. Jis vėl įmigęs, iš pravertos burnos veržiasi
tylus knarkimas. Nusikabinu nuo miegamojo durų naktinį chalatą ir tykinu palei laiptus į savo darbo
kambarėlį. Čia švaru ir tvarkinga, visai taip, kaip palikau. Išsiimu baltas pirštines, parkerį ir spoksau į tuščią
popieriaus lapą. Esu pernelyg pavargusi, nesugalvoju, ką rašyti, tačiau tada prisimenu ponią Makdonald ir
jos trijų dalykų taisyklę. Galvoje gimsta žodžiai, ir aš šypteliu pati sau.

Brangi Madelina,
tikiuosi, tave sužavėjo ankstesni mano laiškai. Žinau, kaip tau patinka skaityti gerbėjų laiškus.
 Aš nesu gerbėjas.
Apie mane tau reikia žinoti tris dalykus:
1. Aš žinau, kad tu nesi toji moteris, kurią vaidini.
2. Aš žinau, ką tu padarei ir ko nepadarei.
3. Jei neįvykdysi, ko prašau, papasakosiu visiems, kas tu esi iš tiesų.

Rašysiu tol, kol tu suvoksi mano žinią. Aišku, rašalas kada nors baigsis, tad tikėkimės, kad mums nereikės
bendrauti pernelyg ilgai. Rašalui pasibaigus turėsiu rasti kitą būdą priversti tave klausytis.

– Ką tu darai? Kodėl negrįžai į lovą? Kam tos stebuklingos pirštinės?

Iš už kambarėlio durų į mane dėbso Polas vienomis šeimyninėmis trumpikėmis ir marškinėliais. Aš
pričiupta.
– Neėmė miegas. Nusprendžiau užrašyti kalėdinius atvirukus, nors jau kiek pavėluotai, bet sužvarbo
rankos, – pralemenu.
Jis keistai nužvelgia mane.
– Aišku. O aš ką tik gavau mamos žinutę, ji mano, kad gydytojai nori ją nužudyti. Važiuosiu jos užtarti.
Nė nemaniau, kad ji moka rašyti žinutes.
– Dabar?
– Taip, dabar. Jai manęs reikia.
– Aš važiuosiu kartu, – pasisiūlau.
– Ne, nebūtina. Žinau, kaip šiuo metu nerimauji dėl darbo. Ilgai neužtruksiu.
Jis pasitraukia nuo durų man nespėjus atsakyti. Girdžiu, kaip sušniokščia dušas ir sugaudžia įsijungęs
vandens šildytuvas. Ne taip jau labai jis ir skuba. Sulankstau laišką, įkišu į raudoną voką ir padedu pirštines
atgal į stalčių. Praeinu pro vonios kambarį – jo durys praviros, pro plyšelį jau virsta garas taikydamasis
ištrūkti lauk. Aš dirsteliu pro drėgmės debesį ir pamatau po dušu stovintį nuogą savo vyrą. Jau senokai jį
tokį mačiau, apima savotiškas atmetimo ir palengvėjimo jausmų mišinys. Skubiai patraukiu į miegamąjį ir
paimu ant prie lovos esančios spintelės gulintį jo telefoną. 06.55. Nė nemaniau, kad jau rytas, įsivaizdavau,
kad dar vidurys nakties. Įvedu Polo slaptažodį. Prisimenu, kaip prieš keletą mėnesių pirmą kartą mėginau jį
atspėti. Išmėginau mūsų vestuvių metinių datą, savo gimtadienį ir galiausiai jo. Aišku, kad viskas sukosi apie
jį. Įsijungiau žinutes. Paskutinioji rašyta daugiau nei prieš dvidešimt keturias valandas, ji nuo manęs. Nuo
motinos pranešimo nėra. Girdžiu, kaip dušas nutyla. Padedu telefoną, įsiropščiu į lovą ir nusisuku į sieną.
Klausausi, kaip jis šluostosi, rengiasi, pasipurškia dezodorantu, sagstosi diržą ir įsiberia į džinsų kišenes
smulkių pinigų.
– Kaip ten nukaksi? Traukiniu? – klausiu.
– Ne, automobiliu bus greičiau.
– Argi techninės apžiūros galiojimas nepasibaigęs?
– Deivas sakė jau sutvarkęs. Pasiimsiu iš kiemo. Turiu atsarginį raktelį.
– Ar jis tau irgi parašė žinutę?
 – Ne, skambino vakar vakare. Kodėl klausi?
– Šiaip sau.
Polas turi atsakymą į visus klausimus.
Atsisveikindamas pabučiuoja mane ir sako, kad myli. Aš atsakau irgi jį mylinti. Nuvalkioti žodžiai,
susitraukę ir praradę tikrąją prasmę. Guliu labai ramiai ir klausausi, kaip mano vyras mane palieka. Jis ilgai
nebeužgaišta. Užsidarius paradinėms durims išlipu iš lovos ir iš už miegamojo užuolaidos stebiu jį išeinantį.
Nutipenu Polo pėdomis. Pasuku į virtuvę ir įjungiu šviesą. Gerklė perdžiūvusi, tad įsipilu stiklinę
vandens, kurią ketinu neštis į viršų. Stabteliu priešais orkaitę ir, spragsėdama neužimtos kairės rankos
pirštais, dvylika kartų patikrinu, ar ji išjungta. Pastebiu ant lentynėlės prieškambaryje mirksinčią raudoną
telefono atsakiklio lemputę. Laidiniu telefonu naudojasi tik mano tėvai, bet net ir jie čionai nebeskambina.
Mano smilius nenoromis pakyla viršum įjungimo mygtuko, lyg baiminčiausi, kad palietus šis gali mane
sudeginti. Nuryju gurkšnį vandens leisdama jam nuplauti baimę, o tada spusteliu mygtuką. Tai dviejų dienų
senumo Polo pranešimas. Vadinasi, jis tikrai skambino pasakyti man, kad yra pas mamą. Neįsivaizduoju,
kaip nepastebėjau mirksinčio atsakiklio. Nuolat pro jį praeinu. Ištrinu žinutę ir stabteliu prie mygtuko
„išklausyti viską“. Man nereikėtų dar kartą šito klausytis, bet klausausi. Pažįstamas tėvo balso skambesys
pripildo širdį ir ausis. Sveika, čia aš, tėtis. Perskambink man, kai išklausysi, Mažiuke. Jis jau seniai nėra šitaip
manęs pavadinęs. Iki šiol tramdytos ašaros upeliais pasipila iš akių. Jos nusruvena skruostais ir kybo
pasmakrėje taip ilgai, kaip tik įstengia, o paskui krinta ant naktinio chalato ir palieka drėgnas liūdesio
dėmes. Aš taip ilgai saugojau šią žinutę. Polas sako, kad toks elgesys liguistas, bet jis nesupranta. Apimta
nesąmoningo smalsumo pakeliu ragelį ir spusteliu paskutiniojo skambintojo numerio rinkimo mygtuką. Po
kelių signalų girdžiu spragtelėjimą ir ausyse suskamba iš anksto įrašytas pranešimas. Aš nutrenkiu ragelį ir
piktai dėbsau, lyg jis būtų kaltas. Dar niekada neskambinau Klerei iš šio telefono.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 22-oji, ketvirtadienis, rytas

Kelias minutes vėluoju į darbą. Madelina jau atėjusi, bet nesvarbu, šiandien ne. Vis dar jaučiuosi išmušta
iš vėžių, lyg sapnuočiau. Jam išėjus patikrinau Polo drabužinės grindis. Daili rožinė dėžutė su juodu
nėriniuotu turiniu buvo dingusi, jis ją išsinešė. Abejoju, ar nunešė padovanoti motinai.
Renkantis bendradarbėms tyliai sėdžiu prie savo stalo. Kolegės linki labo ryto, ir aš linkčioju joms, tarsi
klausyčiausi užstrigusio įrašo. Šiandien nesu linkusi palaikyti pokalbio, nei mandagaus, nei kitokio, mano
rytas labai nekoks. Kai man atrodo, kad niekas manęs nemato, imu studijuoti biure esančių moterų veidus.
Visi jie atsiriboję, šiek tiek nuvargę, gerokai sutrikę. Pulkas vandeniu vaikštančių žmonių, besistengiančių
išsilaikyti nenuspėjamos jūros paviršiuje. Jos nėra mano draugės, anaiptol; mes visos nugramzdintume viena
kitą, jei to prireiktų, kad pačios nenuskęstume. Nusprendžiu, kad man nėra ko nerimauti; jos nemato
tikrosios manęs, nemato netgi savęs.
Iš savo kabineto išlenda Madelina ir kažką aprėkia. Sutinku jos žvilgsnį. Ji kalbasi su kitomis, bet žiopso į
mane. Akimirką esu tikra, kad viską žino. Burnoje jaučiu šlykštų skonį, kurio negaliu atsikratyti. Šleikštulys
vėl užkyla gerkle aukštyn, tad patraukiu link tualetų iš paskutiniųjų stengdamasi dėtis esanti rami. Vos įėjusi
vidun, puolu į kabiną, nuleidžiu vandenį ir pačiu laiku pasilenkiu virš unitazo vildamasi, kad niekas manęs
neišgirs. Išsiveržia vien tik tulžis, nes dar nevalgiau. Spėlioju, ar pykina nuo nervų, ar nuo kaltės, ar nuo
abiejų iškart. Vienaip ar kitaip, turiu kuo greičiau susiimti, negaluoti nėra kada. Už durų išgirstu Džo balsą.
Jos manymu, prieš eterį turėčiau užbėgti į vaistinę, juk yra viena visai šalia mūsų pastato. Aš irgi taip manau.
Kurį laiką lukteriu, o įsitikinusi, kad priepuolis baigėsi, atidarau duris ir, lengviau atsikvėpusi, kad tualete
vėl esu viena, nusiplaunu rankas.
Po laidos jaučiuosi kur kas geriau. O štai Madelinos savijauta tikrai ne per geriausia. Ji visą rytą
prakaituodama svirduliavo į tualetą ir atgal. Mano apsinuodijusi maistu. Mano galva, kur kas labiau
tikėtina, kad kalti laisvinamieji, kurių šliūkštelėjau jai į kavą prieš pat eterį. Madelina labai mėgsta juodą
kavą. Ir dar jai patinka į darbą ir iš jo važinėti automobiliu. Mat viešasis transportas „nešvarus ir pilnas
mikrobais apėjusių nepažįstamųjų“. Šiandien dėl savo būklės jai vairuoti nepatartina, tad pasisiūlau parvežti.
Tokiu savo poelgiu gerokai ją nustebinu ir sulaukiu Metjaus pritarimo. Iš pradžių netikiu, kad ji sutiks, bet
po dar vieno netikėto vizito į išvietę mintis jai ima atrodyti ne tokia ir prasta, o aš džiūgauju.
Einant iš biuro nešu jos rankinę, nes ji jaučiasi „pernelyg silpna“, o, kai pasiekiame aikštelę, aš apsimetu
nežinanti, kuris automobilis jos. Ji atrakina juodą „Volkswagen Golf“, perduoda raktelį man, o pati
susirango ant galinės sėdynės, lyg jos mašina staiga būtų pavirtusi taksi. Madelina atžariai padiktuoja man
savo adresą, o aš suvedu jį į navigacijos sistemą. Paskui perspėja, kad „vairuočiau velniškai atsargiai“ ir
„vengčiau kelyje besipainiojančių užsieniečių“.
Kol vairuoju, Madelina miega, ir tokia bežadė ji man patinka kur kas labiau. Jai miegant nuodai glūdi
viduje, o būdraujant veržiasi iš burnos.
 Londone vairuoti man nepatinka. Čia pernelyg judru ir triukšminga. Gatvėse per daug mašinų, visi
žmonės skuba, nors tik keli iš tiesų turi kur važiuoti. Išvažiavus iš miesto centro reikalai pasitaiso, gatvės
tarytum praplatėja, eismas nebe toks intensyvus.
Navigacijai pranešus, kad iki kelionės tikslo liko dešimt minučių, automobilis perspėjamai cypteli,
prietaisų skyde piktai įsižiebia raudonas simbolis.
– Degalai beveik pasibaigė, – sakau stebėdama susiaurėjusias savo keleivės akis per galinio vaizdo
veidrodėlį; ji jau nubudusi.
– Negali būti, – užginčija.
– Nesijaudink, esu tikra, kad iki namų užteks.
– Ar atrodau susijaudinusi?
Mes vėl užmezgame akių kontaktą veidrodėlyje. Aš atlaikau jos žvilgsnį tiek, kiek leidžia sveikas protas
važiuojant keturiasdešimties mylių per valandą greičiu, o tada vėl nukreipiu akis į kelią priekyje.
Po šio susižvalgymo nebesišnekame, iki kol pasuku kairėn, į gatvę, kurioje ji gyvena. Ji vėl šūkalioja,
aiškina, kur ir kaip pastatyti automobilį, bet aš jos beveik negirdžiu. Visas mano dėmesys nukreiptas į namą,
kuriame ji sakosi gyvenanti. Aš nebesupaisau, kaip jaučiuosi dėl to, ką matau. Aš pažįstu šį namą. Jau esu čia
lankiusis.
 ANKSČIAU

1992-ieji, Velykų sekmadienis

Teilor su savo tėvais per visas Velykas atostogaus. Aš jaučiuosi apgailėtinai. Mačiau ją tik paskutinę dieną
mokykloje ir nematysiu iki pat kito antradienio, kai vėl prasidės pamokos. Ji atsiuntė man atviruką. Prieš
porą dienų iki ausų išsišiepusi mama įsiveržė į mano kambarį jo įteikti. Manė, kad apsidžiaugsiu, tačiau aš
neapsidžiaugiau. Regis, Teilor pasinėrusi į linksmybes ir nė trupučio manęs nepasigenda.
Aš šiemet niekur nevažiuosiu atostogauti, netgi Anglijoje. Mama sako, kad mes neišgalime. Kai
priminiau, kad tėtis labai daug dirba, tad turėtume būti aptekę pinigais, ji tik pravirko. Pastaruoju metu ji
nuolat verkia ir jau nėra stora. Galvoju, galbūt jai iš liūdesio dingo apetitas. Aną savaitę vieną vakarą buvo
tokia nuliūdusi, kad neruošė nei pietų, nei vakarienės. Man neleidžiama liesti orkaitės, taigi valgiau tik
traškučius ir sausainius. Paklausiau mamos, ar ji vis dar liūdi dėl Babos, o ji atsakė, kad liūdi dėl visko.
Mama žadėjo kitą savaitę, jei būsiu gera, vieną dieną vėl nusivežti mane į Braitoną. Aš paklausiau, kur ji
mane nusiveš, jei būsiu bloga, bet mama net nenusijuokė. Aš jai priminiau, kad man jau dešimt su puse,
todėl esu šiek tiek per didelė suptis vaikiškomis karuselėmis, bet mielai pasivaikščiočiau molu, nes man
patinka jūros ošimas. Dabar, kai esu vyresnė, mama pradėjo ieškotis darbo, kurį galėtų dirbti ne visą darbo
dieną, kaip Teilor mama. Bet jokio darbo negavo, nors kreipėsi į daugybę vietų. Kaskart eidama į pokalbį ji
apsivelka šimto metų senumo juodą kostiumėlį ir pernelyg ryškiai prisidažo, o paskui grįžta namo ir visą
dieną geria. Aš jai darbo irgi neduočiau, ji pernelyg liūdna ir tingi. Prieš atostogas man teko tris dienas iš
eilės eiti į mokyklą vilkint tą pačią palaidinę. Ji sakė, didelio čia daikto, niekas nepastebės, o tada apipurškė
mane pasibjaurėtinais savo kvepalais, ir aš visą dieną dvokiau ja.
Pietus, kuriuos nešuosi į mokyklą, irgi palietė savotiški pokyčiai. Į tėčio pareigas darbe įeina saldumynų
automatų užpildymas. Vienas iš jo darbo privalumų yra tas, kad jis gali už dyką neštis namo šokoladukus ir
traškučius tiesiog dėžėmis. Aną savaitę parnešė net keturiasdešimties šokoladukų „KitKat“ dėžutę. Praėjusią
savaitę, priešpaskutinę dieną prieš atostogas, mums baigėsi duona, taigi vietoje traškių sumuštinių su sviestu
ji man įdėjo du šokoladukus „KitKat“, ir dėl to aš visai nepykau. Bet pietų budėtoja, pamačiusi, ką valgau,
pagalvojo, jog būsiu užmiršusi atsinešti pietus, nors aš ją ir tikinau, kad neužmiršau. Ji liepė man papietauti
valgykloje kartu su kitais karštą maistą valgančiais vaikais, o tai buvo puiku, kadangi ten visuomet pietauja
Teilor.
Ji, kaip visuomet, sėdėjo viena, taigi aš įsitaisiau prie jos stalo. Tik tuomet kilo sambrūzdis, kadangi
mama, aišku, nebuvo sumokėjusi mokyklai už mano ankstesnius karštus pietus. Man rodos, galiausiai
poniai Makdonald manęs pagailo, nes ji sumokėjo už maistą pati ir pasakė, kad nesijaudinčiau. Kai aš gavau
žuvies ir bulvyčių, visi kiti jau buvo papietavę ir išėję žaisti. Valgydama mačiau beveik visus mokyklos
mokinius sporto aikštyne. Staiga pastebėjau pulkelį savo klasės mergaičių ir Teilor viduryje tarp jų.
Mergiotės stumdė ją viena kitai it skudurinę lėlę. Teilor ši pramoga akivaizdžiai nepatiko. Jai mėginant
pabėgti mergiūkštės susiėmė už rankų ir užtvėrusios kelią vėl nustūmė ją į rato vidurį. Aš palikau bulvytes ir
pasakiau, kad deserto nebenoriu, nors iš tiesų vis dar jaučiausi alkana. Išbėgau į aikštę, bet niekur neaptikau
nei Teilor, nei tų mergiočių. Nulėkiau į kiemelį, kur ji kartais sėdėdavo ant laiptų viena, bet ir ten jos
nebuvo.
Sugrįžau į klasę, nors pertrauka dar nebuvo pasibaigusi, tačiau čia irgi nieko neaptikau. Staiga kažkas
neįprasto patraukė mano žvilgsnį. Nužingsniavau prie akvariumo ir pažvelgiau į žalsvo vandens paviršiuje
plūduriuojančią negyvą auksinę žuvelę. Prieš keletą savaičių mes su Teilor padėjome išvalyti šį akvariumą.
Ponia Makdonald mus pamokė, kaip ištuštinti akvariumą įkišus vieną žarnelės galą ir siurbtelėjus iš kito. Jei
tinkamai viską padarai, vanduo ima bėgti pats, tereikia išleisti į kibirą. Šitaip nutinka dėl sunkio jėgos. Tos
pačios, kuri veikia Mėnulį ir žvaigždes. Pirmą kartą pamėginusi aš pritraukiau pilną burną akvariumo
vandens, ir Teilor iš manęs juokėsi. Kažin ar kas nors po to jį dar valė.
Supratau, kad žuvelė negyva, tik nesupaisiau, ką jaučiu dėl to. Aš pati laikiau auksinę žuvelę, kuri pastipo,
kai buvau dar maža. Baba nuleido ją į unitazą, ir man buvo liūdna. Bet anoji žuvelė buvo mano, ji man
priklausė. Ši žuvytė buvo ne mano, o kol kapsčiausi po savo jausmus, rankos darbavosi: jos atidarė
akvariumo dangtį. Nežinau, kodėl panorau ją palaikyti. Žuvelė buvo slidi ir šalta. Tuomet į klasę įėjo
Teilor. Ji pažvelgė į nugaišusią žuvelę, paskui į mane, paėmė gaišeną man iš rankų, įmetė atgal į akvariumą ir
uždarė dangtį. Bičiulė išsitraukė iš rankovės servetėlę, kaip kad fokusininkas ištraukia triušį iš skrybėlės, ir
nusausino man rankas, o tada sau. Aš džiaugiausi, kad ji nenusiminė.
Pernai gavau du velykinius kiaušinius. Vieną nuo mamos su tėčiu, kitą nuo Babos. Babos buvo geresnis,
nes šokoladinio kiaušinio viduje buvo saldainių. Suskaičiavau jų trylika, gerai prisimenu, nes tai buvo laimė
ir nelaimė kartu. Šiemet per Velykas kiaušinį gavau tik vieną, bet nieko tokio, nes gavau jį nuo Teilor. Aš jai
nieko nepadovanojau, bet padovanosiu. Galėčiau jai duoti keletą „KitKat“ šokoladukų, kurių turime
galybę.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 29-oji

Mano tėvai mirę. Nežinau, kaip galima užmiršti tokį dalyką, bet aš buvau užmiršusi. Jie lankė mane
ligoninės palatoje, gyvų gyviausi, kaip ir visi kiti, nors iš tiesų jų čia apskritai nebuvo. Negalėjo būti, nes jie
mirė daugiau nei prieš metus. Protas – galingas įnagis, galintis sukurti ištisus pasaulius ir laisviausiai gebantis
iškrėsti kelis pokštus, kad apsisaugotų. Tuo metu, kai jie mirė, mes buvome susipykę ir nesikalbėjome.
Pamenu paskutinius tėčio žodžius man, iki šiol girdžiu jį juos tariant, lyg negailestingą užsikirtusį įrašą
atmintyje.
„Paklausyk manęs, Ambere. Mus skiriantį atstumą sukūrei tu pati. Dar būdama paauglė atsitraukei į savo
nuosavą pasaulėlį. Nenorėjai mūsų ten įsileisti, mums nebūtų pavykę tavęs surasti, net jei būtume stengęsi.
Žinau tai, nes mes iš tiesų stengėmės. Metų metais. Žemė nesisuka aplink tave, jei turėtum savų vaikų, jau
būtum pati supratusi.“
Po to karto tėvai nebepaskambino. Neskambinau nė aš.
Klerė susisiekė su manimi ir pranešė, kad jų nebėra. Žuvo turistinio autobuso avarijoje, Italijoje. Mačiau
reportažą per žinias, bet net tada, vedėjui pasakius apie žuvusiais laikomus britų turistus, nė nenumaniau,
kad balsas iš televizoriaus sako tai man. Mes taip ir nesužinojome, kas ten iš tikrųjų atsitiko. Buvo
spėliojama, galbūt autobuso vairuotojas užsnūdo prie vairo. Dieną ar dvi tai buvo plačiai aptarinėjama
naujiena, o paskui visi, išskyrus mus, vėl užmiršo mūsų tėvus. Kažkur kitur kažkam kitam vėl nutiko kažin
kokia nelaimė, ir tai tapo naujesne naujiena, o mes savąją istoriją toliau narpliojom vienos. Kaip artimiausią
giminaitę dokumentuose jie buvo įvardiję Klerę, o ne mane. Net ir mirę, iš mūsų abiejų tėvai pasirinko ją.
Klerė padarė viską: pasirūpino jų pargabenimu namo, suorganizavo laidotuves, sutvarkė reikalus su
advokatu. Aš sutvarkiau tėvų namus, atsikračiau jų daiktų, dalį jų gyvenimo atidaviau kitiems žmonėms, į
kitus namus. Klerė sakė, esą jai šis darbas būtų buvęs nepakeliamas.
Vis dar negaliu atsitokėti dėl to, kokie tikri jie atrodė mano palatoje. Matyt, taip troškau su kuo nors
pasidalyti savo vienatve, kad protas padarė paslaugą ir sugrąžino man tėvus gyvų prisiminimų pavidalu.
Mirusieji ne taip jau ir toli nuo mūsų, kai iš tikrųjų jų prireikia; jie visai čia pat, kitapus nematomos sienos.
Tik širdgėla priklauso vien tau, lygiai kaip ir kaltė. Ja pasidalyti neįmanoma. Tėvams mirus Klerė
nuoširdžiai sielvartavo. Ji savaičių savaites verkė, o aš skausmą išgyvenau giliai širdyje. Nuo šiol ėmiau abejoti
viskuo, ką pateikia protas, stengiuosi atsijoti, kas tikra, o kas gali būti tik sapnas.
Staiga durys atsiveria, kažkas įeina ir prisitraukia kėdę. Jis paima mane už rankos, ir iš to, kaip ją laiko,
atpažįstu Polą. Jo rankos minkštos, išskyrus sukietėjusios odos gumbelį ant didžiojo piršto toje vietoje, kur
laiko tušinuką rašydamas. Jis sugrįžo. Tikriausiai policija jį paleido. Mudu ilgą laiką sėdime tyloje. Jaučiu jį
žvelgiant į mane. Jis neprataria nė žodžio, tik laiko mano ranką. Kai ateina sesutės manęs apversti ir
perrengti, Polas išprašomas už durų. Joms išėjus sugrįžta. Noriu sužinoti, kas jam nutiko, noriu sužinoti, ką
sakė policija, kuo jie jį įtarinėja.
 Atėjusi slaugytoja primena jam, kad lankymo valandos pasibaigusios. Jis neatsako, bet, matyt, byloja jo
veidas, nes darbuotoja leidžia jam likti tiek, kiek norįs. Kad ir kuo Polą įtarinėja policija, slaugytojos,
akivaizdu, laiko jį geru sutuoktiniu. Mes dar kurį laiką sėdime tyloje. Jis neranda tinkamų žodžių, o manieji
iš manęs atimti.
– Atleisk, – ištaria.
Bespėliodama, už ką, pajuntu, kaip jis palinksta prie manęs, ir užplūsta eilinė panikos banga. Nežinau, ko
bijau, bet tada vėl žybteli prisiminimas: vyro rankos sugniaužia man gerklę, atrodo, tarytum negaliu
kvėpuoti, nepaisant per prievartą deguonį į plaučius pumpuojančio mechanizmo. Polo pirštai liečia man
veidą, ne gerklę, bet aš nežinau, ką jis daro. Man norisi surikti, kai jis kažin ką įbruka į abi ausis. Manojo
pasaulio garso takelis prislopsta, ir tai man visai nepatinka; klausa – viskas, kas man beliko.
– Ką tu darai? – klausia Klerė.
Jos balsas mane sukrečia. Nežinau, kiek laiko ji jau čia.
– Gydytojo teigimu, gali padėti, – atsako Polas ir vėl suima mano delną.
– Policija tave paleido?
– Regis, taip.
– Kaip jautiesi? – teiraujasi ji.
– O kaip tu manai?
– Manau, kad atrodai sumautai ir kad tau reikia dušo, nes dvoki.
– Ačiū. Atėjau tiesiai čionai.
– Bent jau visa tai baigėsi.
– Nesibaigė, jie vis dar mano, kad aš...
Bet man viskas baigiasi, nes jų pokalbio nebegirdžiu. Ausis užlieja muzika, kuri pulsuoja ir sunkiasi į
mano kūną slopindama visus kitus pojūčius, kol daugiau nieko nebelieka. Visa kita ir visi kiti išnyksta, mane
neša tolyn garsų virtinė, atmintyje kylanti iki kulminacijos; ši daina skambėjo man žengiant prie altoriaus
mudviejų tuoktuvių dieną. Žodžiai nubloškia mane laiku atgal.
Aš pasistengsiu išspręsti tavo bėdas.
Polas norėjo išspręsti mano bėdas tada, kai aš nė nežinojau jų turinti. Jis vis dar stengiasi.
Atsiminimas mažumėlę suskeldėjęs, bet vis šis tas tikro, taigi aš jį pristabdau ir stipriau įsikimbu.
Atminties kamputyje regiu Polą, maunantį žiedą man ant piršto, jis šypsosi man, mes abu laimingi. Pamenu,
tuomet išties buvom laimingi, netgi labai. Norėčiau, kad ir vėl būtume tie ankstesnieji mes. Deja, jau per
vėlu.
Šventė buvo nedidelė, niekada neturėjau daug draugų. Tiesą sakant, man apskritai nepatinka dideli
būriai žmonių. Kiekvienas sutiktas asmuo neišvengiamai turi trūkumų. Kai pažįstu žmogų pakankamai
gerai ir pamatau visas jo ydas bei defektus, nebenoriu su juo bendrauti. Žmonių su trūkumais vengiu ne
todėl, kad manau esanti geresnė už juos, o dėl to, kad man nepatinka žiūrėti į savo atspindį. Be to,
kiekvienas, su kuriuo suartėju, galiausiai mane įskaudina, štai kodėl nebesivarginu įsigyti draugų.
Daina baigiasi. Aš sugrįžtu. Muziką pakeičia kvėpavimo aparato ritmas ir mažiau pažįstamas pypsėjimas.
Mus aplankė slaugytoja. Iš plastikinės prijuostės šnarėjimo suprantu, kad ji prapleveno pro mano lovą.
Prijuostė atliko, kas priklauso, palatoje vėl tylu. Aš tapau savo gyvenimą vadovaudamasi garsais, nebe
skaičiais, persidirbusios mano ausys vedžioja teptuką. Pypsėjimas nutyla. Slaugytojai išėjus Polas ir Klerė vėl
ima kalbėtis, o aš spėlioju, ką praleidau.
– Turi liautis save kaltinęs, Polai. Tai buvo nelaimingas atsitikimas.
– Nereikėjo leisti jai važiuoti.
– Privalai susiimti. Jai tavęs reikia, o tu dabar pats kaip nesavas. Tau reikia nusiprausti, pailsėti ir
surikiuoti mintis.
– Jie vis dar mano, kad automobilį vairavau aš, kad prisigėręs mušu žmoną, o paskui nieko neprisimenu.
Tačiau aš toks nesu.
– Žinau.
– Jie manęs nekenčia. Jie nepasiduos, dar sugrįš manęs, žinau. Aš daugiau jos nepaliksiu. Tu eik, jei nori.
Kai man labiausiai knieti, kad jie kalbėtų toliau, abu nutyla. Automobilį vairavo kažkas kitas, esu tuo
tikra. Bet ne Polas. Man palengvėja, kad Klerė juo irgi tiki.
– Aš dar pabūsiu, palaikysiu draugiją, jei tu nieko prieš, – pasisiūlo ji.
– Kaip išmanai.
Juodu pasineria į tylą. Polas sugroja man dar vieną prisiminimą: dainą, kurią įsimylėjome per praėjusias
atostogas. Paskui skamba dar kelios dainos, dar keli prisiminimai, bet po kurio laiko muzika baigiasi ir
sugrįžta tyla, ir ji kur kas garsesnė.
– Gal nori pasikalbėti apie kūdikį? – klausia Klerė.
Kokį kūdikį?
– Ne, – atsako Polas.
– Tu žinojai?
Ką žinojo?
– Sakiau, kad nenoriu apie tai kalbėti.
Aš noriu, kad jie apie tai kalbėtų.
Tačiau jie tyli. Girdisi tik kvėpavimo aparato garsas – jis pūškuoja ir šniokščia skleisdamas nusivylimą.
– Ką gi, eisiu namo. Jau vėlu, – sako Klerė. – Galiu tave pavėžėti arba atvežti švarių drabužių ir
prausimosi reikmenis, jei duotum atliekamus raktus.
Neduok jai raktų.
– Pavėžėk iki namų, o po poros valandų sugrįšiu čionai.
– Tau reikia pailsėti.
– Man reikia būti su Ambere.
– Gerai.
Klerė pabučiuoja mane į skruostą, užuodžiu pipirmėčių šampūną. Pagalvoju, kažin kaip atrodo tiek
laiko netrinkti mano pačios plaukai. Polas irgi mane pabučiuoja ir ištraukia iš ausų mažas ausines. Nenoriu,
kad jis išeitų, jaučiu, kaip mano nuotaika subjūra jiems uždarius duris ir palikus mane vieną su tyla ir
mechanizmais. Išgirstu, kaip prasiveria durys, ir pagalvoju, kad Polas persigalvojo ir grįžo dar pabūti su
manimi, bet įėjo ne Polas.
– Sveika, Ambere, – taria vyriškas balsas.
Girdžiu spragtelint užraktą ir suprantu, kad tai jis, vyras, kuris jau lankėsi čia, tas pats, kuris ištrynė mano
balso pašto pranešimus.
– Ką tik susidūriau su tavo vyru. Gerokai apšepęs tipas, nelabai suprantu, ką jame įžvelgei. Iš kolegos
išgirdau, kad vos tavęs nepraradome. Vis dėlto tu suradai kelią atgal, taigi nieko baisaus.
Iš kolegos.
Jis čia dirba?
– Ar žinojai, kad tas pats preparatas, kuris padeda laikyti ligonius komos būklės, Amerikoje naudojamas
vykdant mirties bausmę? Štai kodėl taip stebiuosi matydamas šį vakarą tave gyvą, nes toji dozė tikrai turėjo
tave nužudyti. Aš apsiskaičiavau, supranti?
Nejaugi tai vyksta iš tiesų? Šito negali būti. Nubusk. NUBUSK.
– Klysta visi. Svarbiausia yra pasimokyti iš klaidų. Nuo šiol tavimi rūpinsiuosi kur kas uoliau.
Tai ne sapnas.
– Nėra už ką. Žinau, kad padėkotum man, jei tik galėtum.
Aš pažįstu šį vyrą.
Jis paglosto man veidą.
Prisiminiau jį.
Jis palinksta viršum lovos ir pabučiuoja mane, paskui lėtai lyžteli skruostą, lyg norėdamas paragauti odos.
Viduje susigūžiu. Jis pastumia į šalį kvėpavimo vamzdelį ir bučiuoja į lūpas, įbruka į burną liežuvį, dantimis
brūžinasi į manuosius ir į vamzdelį. Jo ranka slysta mano kūnu ir suima po ligoninės baltiniais pūpsančias
krūtis. Baigęs paguldo mane taip, kaip buvo radęs.
– Tu teisi, mums reikėtų neskubėti, – taria jis ir išeina iš palatos.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 22-oji, ketvirtadienis, vakaras

Taip elgiuosi ne todėl, kad Polas šįvakar negrįš namo. Ir ne dėl pradingusio juodų nėrinių krepšelio, nes
jo dingimą, aišku, galima labai logiškai paaiškinti. Taip elgiuosi todėl, kad šito noriu ir nieko čia tokio.
Daugybė žmonių bičiuliaujasi su savo buvusiaisiais. Tai nebūtinai turi ką nors reikšti, be to, nedarysiu nieko
blogo. Aš įsuku šiuos žodžius galvoje, kad jie man skambėtų tol, kol įtikins mane pačią. Sulig kiekvienu
žingsniu vis apima jausmas, lyg eičiau netinkama kryptimi, bet nieko nepaisydama žengiu pasirinktu keliu į
priekį.
Pietinėje krantinėje verda gyvenimas, žmonės šypsosi vieni kitiems. Temzės vandenys šoka mėnesienoje,
tolumoje, išsirikiavę upės krantuose, dunkso didingi pastatai. Man patinka naktinis Londonas, tamsoje
nematyti nei purvo, nei liūdesio.
Bare iškart pastebiu jį. Net po tiek metų jo siluetas keistai pažįstamas. Sėdi nugara į mane, bet matau, kad
rankoje jau laiko stiklą gėrimo. Dar ne per vėlu. Galiu apsigręžti, patraukti prie durų ir užmiršti neįvykusį
susitikimą.
Mes tik kartu išgersime.
Aukštakulniais apautos pėdos tarytum įauga į grindis, jaučiu vis labiau apimantį šleikštulį, raginantį pulti
bėgti. Pamatau neoninį tualetų ženklą ir, baimindamasi, kad galiu nespėti, prasibraunu pro ankstyvų vakaro
gėrovų minią. Vos įžengus į kabiną pykinimas atslūgsta, tikriausiai tiesiog nervai. Nusiplaunu rankas.
Nežinau kodėl, juk nebuvo purvinos. Atsiplėšiu popierinio rankšluosčio ir šiurkščiai jas sausinu, o dėmesys
nukrypsta į ant kairės rankos piršto spindintį vestuvinį žiedą. Giliai įkvepiu, išpučiu orą ir įsispoksau į savo
atspindį veidrodyje, džiaugdamasi, kad tualete daugiau nieko nėra ir niekas manęs tokios nemato. Į mane
žvelgiančios akys atrodo pavargusios ir atitolusios, bet šiaip vaizdas neprastas. Nauja juoda suknutė man
tinka, maskuoja neprižiūrėto kūno trūkumus, o aukštakulniai, nors ir nepatogūs, teikia pasitikėjimo savimi.
Aš sutramdžiau savo rudų plaukų šluotą, pasidažiau veidą, nusilakavau nagus. Nežinau, kodėl man taip
svarbu, bet noriu jam atrodyti graži.
Bandau padrąsinti savo atvaizdą šypsena, bet ji atsako be užsidegimo. Staiga atsilapojus durims mane
gaubusi tyli ramybė subliūkšta. Erdvę užtvindęs balsų chaosas iš nedidukės patalpos išstumia orą. Aš iš
paskutiniųjų stengiuosi nenunarinti galvos ir įsikimbu į kriauklės kraštą nukreipusi krumplius į duris.
Kikendamos iš man nežinomo pokšto vidun įsvirduliuoja dvi sunkiai bepastovinčios moterys. Iš pažiūros
jaunesnės už mane, nors gal ir to paties amžiaus. Sijonai trumpi, lūpos raudonos, o jų popierinės skrybėlaitės
primena man, kad Kalėdos. Man Kalėdos nieko nebereiškia. Moterų tarškėjimas toks garsus, kad nuslopina
balsus galvoje, liepiančius nešdintis iš čia. Aš giliai įkvepiu ir drožiu į barą.
Atsistoju visai šalia jo, įtraukiu jo kvapo, iškart tokio pažįstamo ir uždrausto. Jis manęs tarytum visiškai
nepastebi.
– Prašyčiau taurės „Malbeco“, – kreipiuosi į barmeną.
 Periferiniu regėjimu matau, kaip pasisuka Edvardo galva, kaip jo akys skrodžia mane nuo galvos iki kojų,
lygiai kaip anksčiau.
– Sveikas, Edvardai, – sveikinuosi atsisukusi į jį.
Kaip įmanydama stengiuosi išlaikyti balsą ir veidą deramame lygmenyje. Jis irgi man nusišypso. Mane
laikas pakeitė, o jo, akivaizdu, nė nepalietė. Praėjęs dešimtmetis jį tarsi dar patobulino. Negaliu nepastebėti
įdegusios odos, baltų dantų ir šelmiškų rudų akių, kurios, rodos, žiba iš susižavėjimo stebeilydamos į mane.
– Užsisakysiu dar vieną bokalą gintarinio „Amber“ alaus, nes man patinka pavadinimas.
Jis išsitraukia iš odinės piniginės šiugždantį dvidešimties svarų banknotą ir padeda ant prekystalio. Balti
medvilniniai marškiniai, visaip kaip besistengiantys paslėpti raumenis, atrodo beveik per maži. Kai buvome
studentai, jis visuomet lankydavosi sporto salėje, matyti, kad prakaituoja ten iki šiol.
– Vadinasi, atėjai.
– Atėjau, – atsakau.
Jo žvilgsnis pernelyg gilus, aš stengiuosi nenusukti akių.
– Gera tave matyti.
Kažin kas tame žvilgsnyje priverčia šiek tiek susigūžti. Pasirodo mano vynas, ir aš godžiai jį čiumpu.
– Šįvakar turiu porą laisvų valandų, taigi, pamaniau, būtų malonu pasišnekučiuoti, – tariu.
– Porą valandų? Ir čia viskas, ką gausiu? – sako jis perduodamas taurę.
– Ne, su tavimi galiu praleisti tik dešimt minučių, o paskui laukia pasimatymas su kitais šauniais
žmonėmis.
Jis truputį pavėluotai nusišypso.
– Dar vienas pasimatymas? – klausia.
Aš nukaistu.
– Aišku. Tuomet verčiau jau pasimėgausiu man skirtu laiku. Į sveikatą.
Jis kilsteli bokalą, susidaužia su manimi ir mums geriant tebežiūri man į akis. Aš nusuku žvilgsnį pirmoji
ir nugurkiu daugiau vyno, nei derėtų.
Netrukus bet koks nejaukumas ištirpsta. Alkoholis kursto pokalbį, kalbos nepristingam nė vienas.
Nepaisant atskirai praleistų metų, su juo bendrauti lengva ir jauku. Iki Kalėdų belikusios trys dienos, baras
nemaloniai sausakimšas, bet aš to beveik nepastebiu. Reguliariai pasipildanti nepažįstamųjų minia
sušvelnina pavojingai aštrius ankstesnių mūsų santykių kampus. Į Edvardo šypsenas, komplimentus ir
švelnius prisilietimus atsakau tuo pačiu puikiai suvokdama, kad šitaip vos vos įplėšiu dabartinio savo
gyvenimo audinį. Po dviejų taurių jaučiuosi apsvaigusi šiek tiek labiau, nei derėtų išmintingai merginai.
Šiandien nedaug tevalgiau.
– Nežinau, kaip tu, bet aš mirštu badu, – sako jis, lyg skaitytų mano mintis. – Ar turi laiko nueiti
greitosiomis užkąsti?
Apsvarstau pasiūlymą. Esu alkana, man smagu. Aš nedarau nieko blogo. Perkračiusi priežastis, nors ir
paskubomis, nerandu nė vienos, dėl kurios turėčiau atsisakyti.
– Kur nors netoliese? – teiraujuosi.
 – Man tinka, – atsako jis ir stojasi padėti man apsivilkti striukę.
Mums prasibrovus pro minią jis stumteli priešais mane duris.
– Tik po tavęs.
Jau spėjau užmiršti, ką reiškia bendrauti su džentelmenu; jausmas toks, lyg leisčiau laiką su žmogumi iš
praeities, iš savo praeities.
Oras itin žvarbus, bet Edvardas tikina žinąs vietelę visai čia pat. Man stinga įgūdžių vaikščioti su
aukštakulniais akmenimis grįstomis gatvėmis. Kai antrą kartą klupteliu, jis paima mane už parankės. Aš
leidžiuosi. Suprantu, kad veikiausiai atrodome kaip pora, bet nesipriešinu tam. Sustojome prie pastato,
panašaus į gyvenamąjį namą. Sutrinku, kai jis paleidžia mano ranką ir beldžia į bauginamai juodas duris.
– Ką darai? – sušnibždu.
Jaučiuosi kaip moksleivė.
– Ieškau, kur mudviem pavalgyti, ar tu jau nebealkana?
Man negavus progos atsakyti didelės žvilgančios durys plačiai atsiveria ir tarpduryje pasirodo vidutinio
amžiaus vyras, apsitaisęs juodu kostiumu. Jis toks aukštas, kad net nesmagu, lyg kažkas būtų jį ištempęs,
o veidas toks, tarsi būtų sulaukęs nepakeliamai daug blogų žinių.
– Ar įmanoma gauti staliuką dviem? – teiraujasi Edvardas.
Ilgšis, mano nuostabai, linkteli.
– Žinoma, sere, prašom vidun.
Tipendama paskui kostiumuotąjį ilgu koridoriumi marmuro grindimis jaučiuosi kaip Alisa Stebuklų
šalyje. Dirsteliu per petį įsitikinti, ar Edvardas eina įkandin. Atrodo patenkintas savimi, ir aš suvokiu, kad
visa tai, ko gero, yra jo šio vakaro plano dalis. Aš neprieštarauju, juk jis nevertė manęs eiti. Mes pasukame
pro dešinėje esančias dureles ir įžengiame į didelę žvakėmis apšviestą patalpą, kur esame pasodinami prie
vienintelio laisvo staliuko. Prie kitų jau sėdinčios keturios poros nepakelia galvų.
– Atnešiu vynų sąrašą, pone, – sako kostiumuotasis durininkas ir, nešinas mūsų paltais, dingsta už
užuolaidų dengiamų durų.
– Ką gi, įspūdinga, – tesugebu išlementi.
– Ačiū, man čia patinka. Įleidžiami tik nariai.
Įdegusiomis rankomis nuo stalo priešais jis paima baltą medvilnės servetėlę, atsargiai išlanksto, lyg kokią
Turino drobulę, ir pasitiesia ant kelių. Aš tą patį padarau su savąja ir imu stebėtis, kur taip ilgai užtruko
ilgšis su vynų sąrašu. Baiminuosi, kad be gėrimo mūsų gyvo pašnekesio temos netruks išsekti.
– Kaip sekasi naujajame darbe? – teiraujuosi.
– Gerai. Tiesą sakant, labai gerai. Turėjo būti laikinas, bet gavau pasiūlymą dirbti nuolat, taigi
nusprendžiau likti čia ilgiau.
– Sveikinu. Kurioje ligoninėje?
– Karaliaus Alfredo.
– Šalia mano namų, – tariu.
Jis šypsosi.
 – O tavo draugė irgi dirba Londone?
– Taip, tik miesto centre. Mano pamainos ligoninėje ir jos darbo valandos neleidžia mums matytis taip
dažnai, kaip norėčiau. Valgiaraščio čia nėra, tenka valgyti tai, kas patiekiama, bet maistas visuomet būna
skanus.
– O jeigu man nepatiks tai, kas bus patiekta?
– Esu tikras, kad patiks.
Klausausi, kaip Edvardas pasakoja apie darbą. Jis visuomet norėjo būti gydytoju, ir štai juo tapo. Ko gero,
kai susipažinome, tai buvo viena labiausiai mane patraukusių jo savybių. Jis norėjo padėti žmonėms, troško
juos gelbėti. Ilgai nešneka apie tai, nes jis pernelyg kuklus, vis kreipia kalbą apie mane. Mano pasakojimai,
palyginti su jo, atrodo lėkšti ir tušti. Aš savo darbe negelbėju gyvybių. Dirbu tik tam, kad padėčiau pati sau.
Maistas toks gardus, kokio jau seniai nesu ragavusi, bet kai manoji vyno taurė vėl prisipildo, negaliu
susilaikyti nepamėginusi paieškoti tobulo vakaro spragų.
– Ar tavo mergina žino, kad vakaroji su buvusiąja? – klausiu.
– Aišku! Argi tavo vyras nežino?
Aš neatsakau, ir jis iš manęs juokiasi. Man tai nepatinka.
– Viskas buvo labai seniai. Mes abu judėjome į priekį ir gerokai subrendome, – priduria.
Pasijuntu kvaila ir sena, lyg mano galiojimo laikas jau būtų pasibaigęs.
Deserto jis atsisako, aš taip pat paseku jo pavyzdžiu. Jam kalbant norom nenorom prisimenu laikus, kai
buvome kartu. Jis vos nulaikydavo rankas man esant šalia, bet taip buvo daugiau nei prieš dešimt metų. Jis
gal ir atrodo taip pat, tačiau aš ne. Nepaisant naujų drabužių ir makiažo, vis tiek esu sena, ne tokia, kokią jis
prisimena.
– Palydėsiu tave iki Vaterlo stoties, – pasisiūlo.
– Visiškai nebūtina, puikiai sugebėsiu nusigauti ten pati.
– Neabejoju, kad sugebėsi, bet aš čia naujokas, pameni? Galiu pasiklysti, todėl man nepakenktų draugija.
Einant iš restorano jis pasiūlo man parankę, o aš, neįžvelgdama nieko blogo, įsikimbu. Jaučiu jo šilumą
per drabužius ir, rodos, pastebiu kitas moteris spoksant į jį, kai einame stoties link. Mes pereiname per
laukiamąją salę. Nuvargusiomis akimis peržvelgiu išvykimo tvarkaraštį baimindamasi, kad nepražiopsočiau
paskutinio traukinio namo.
– Man reikalinga 13-oji platforma. Ačiū už be galo mielą vakarą.
Aš pabučiuoju jį į skruostą.
– Reikėtų kada pakartoti.
– Būtų šaunu, – atsakau, nors ir nesu visiškai tuo tikra.
Jis suima mano ranką delnais, ir aš staiga pasijuntu nesmagiai.
– Jau turiu eiti, – sakau stengdamasi išvaduoti pirštus iš jo gniaužtų.
– Neturi. Eime dar išgerti, po paskutinę taurę. Grįši kitu traukiniu...
– Tikrai negaliu, šis traukinys, ko gero, paskutinis.
– Tuomet lik su manimi. Galime išsinuomoti kambarį viename iš geriausių Londono viešbučių.
 Jo pirštai stipriau suspaudžia mano ranką, ir aš pamatau tą žvilgsnį, kurį jau seniai ištryniau iš savo
prisiminimų. Ištraukiu ranką.
– Edvardai, aš ištekėjusi.
– Tačiau nesi laminga. Jei būtum laiminga, šį vakarą būtum neatėjusi.
– Netiesa.
– Ar tikrai? Aš tave pažįstu.
– Toji kelerių metų senumo mano versija, kurią pažinojai, jau nugrimzdusi praeitin.
– Vargu. Mudu abu tąkart susimovėme, bet galime pradėti iš naujo ir judėti į priekį. Tuomet nesupratau,
ką turėjau, bet dabar jau žinau ir noriu susigrąžinti. Manau, tu irgi. Štai kodėl atėjai.
– Labai apgailestauju, jei sudariau tau klaidingą įspūdį. Turiu eiti.
Aš nueinu šalin. Man nė nereikia atsisukti, ir taip žinau, kad jis ten tebestovi ir kad padariau didelę
klaidą.
 ANKSČIAU

1992-ųjų spalio 14-oji, trečiadienis

Mielas dienorašti,
šiandien buvo mano gimtadienis. Man jau vienuolika metų. Šiandien buvo ir Teilor gimtadienis, bet
praleidome juos atskirai. Ši mano gimimo diena skelbiama blogiausia iš visų buvusių. Viskas subyrėjo į
šipulius, ir aš nebeišmanau, kaip juos sulipdyti. Reikalai labai sparčiai pradėjo krikti ir be paliovos prastėjo.
Tačiau aš dėl to nekalta, tikrai nekalta.
Miegodama segėjau Teilor apyrankę, tą auksinę, ant kurios išgraviruota mūsų gimimo data. Gal ir kvailai
skamba, bet segint ją apima jausmas, lyg draugė yra su manimi. O tada aš būnu laiminga. Tą rytą iš
susijaudinimo pamiršau nusisegti apyrankę ir nulipau į apačią. Padariau didelę kvailystę.
Mama pasakė, kad prieš išvyniodama dovanas turiu papusryčiauti. Ji nuolatos galvoja apie maistą ir vėl
tapo stora, tokia stora, kad turėjo virtuvinėmis žirklėmis perkirpti tamprių juosmenį, nes tapo per ankštas.
Man ištiesus ranką prie dribsnių ji pamatė apyrankę. Iš pradžių elgėsi ramiai, tik paklausė, kas čia ir iš kur ją
gavau. Ji apžiūrėjo išgraviruotą užrašą ir garsiai perskaitė. Mano mylimai mergytei. Nenorėdama per
gimtadienį gauti pylos pasakiau, kad ją man padovanojo Teilor mama.
Tai tebuvo mažas baltas melas. Aš pasižadėjau Dievui kitą dieną iškart grąžinti apyrankę, jei jis egzistuoja
ir privers mamą šį nutikimą užmiršti. Deja, Dievo nėra arba jis manęs nesiklausė. Ji pašėlo ir ėmė siautėti.
Net tėtis, kuris vėl atsiprašė iš darbo dėl ligos, pasakė, jog ji persistengia, bet, rodos, tik šliūkštelėjo alyvos į
ugnį. Mama liepė man nusisegti apyrankę. Aš ėmiau vaidinti, kad nesugraibau atsegimo. Tada ji nuėjo šalin.
Pamaniau, kad viskas baigta, bet mama nukabino telefono ragelį nuo sienos kitame virtuvės gale.
Tėtis įbėrė man į dubenėlį dribsnių, bet man strigo kąsnis, nes supratau, kad ji skambina Teilor mamai ir
kad bus bėdos. Dribsniai spragsėjo ir sproginėjo, o aš klausiausi kapotos savo mamos kalbos. Kartais sunku
suprasti pašnekesį girdint tik vieną pusę, bet būna ir taip, kad spragos užsipildo be vargo, lyg klausytumeisi
abiejų pašnekovų. Ji pasakė Teilor mamai, girdi, mes ketiname grąžinti dovaną, nes jai nepriimtina, kad
Teilor mama dovanoja jos dukrai tokias brangias dovanas, kokių ji pati neįperkanti, be to, tik tėvai turi
spręsti, ar vaikui dera puoštis brangiais papuošalais.
Aš ne vaikas.
Paskui mama nutilo, lyg pokalbis būtų pasibaigęs, bet ji vis dar laikė prispaudusi prie ausies telefono
ragelį, stipriai apvyniojusi aplink pirštus įtemptą raudoną laidą. Tada pažvelgė į mane, ir aš supratau, kad ji
viską žino ir kad nėra jokio skirtumo, ar mano melas buvo baltas, ar juodas. Jos burna prasivėrė, lyg labai
ilgai patyliukais tartų garsą „O“. Galiausiai ištarė „viso gero“ ir „atleiskite“, tada aš supratau patekusi į bėdą.
Mama padėjo ragelį ir labai ramiai liepė man nemeluoti, o tuomet paklausė, ar aš apyrankę pavogiau.
Aš pasakiau „ne“.
Kartais aš meluoju. Visiems pasitaiko pameluoti.
Mama vėl liepė man ją nusisegti. Aš papurčiau galvą, ir ji patraukė mano pusėn. Puoliau bėgti. Kai
negeria, net ir apsileidusi mama būna gana vikri. Sporto dienų metu ji du kartus laimėjo tėvų varžybas, bet
mane jai pavyko sučiupti tik laiptų viršuje. Ji prikišo veidą prie pat manojo ir subliuvo, kad liaučiausi
melavusi, net seilių purslai užtiško ant manęs, o tada vėl paklausė, ar aš pavogusi apyrankę. Vos man
pradėjus tarti „ne“, skaudžiai pliaukštelėjo per žandą. Mama rėkė ant manęs, o tėtis laiptų apačioje rėkė ant
mamos, tuomet ji sugriebė mano riešą ir trūktelėjo apyrankę.
Plonytis aukso papuošalas spragtelėjo ir nukrito ant grindų.
Tokį daiktelį lengva sugadinti.
Nenorėjau to, kas nutiko paskui. Tetroškau, kad ji paliktų mane ramybėje ir liautųsi viską gadinusi, todėl
pastūmiau ją.
Neketinau nustumti nuo laiptų, tai buvo nelaimingas atsitikimas.
Veiksmas tarytum sulėtėjo, ir piktai primerktos akys jai virstant aukštielninkai plačiai išsiplėtė. Ji nukrito
apačioje ant grindų ir daugiau nebejudėjo, įsivyravo tyla. Iš pradžių išties pamaniau, kad mama nebegyva.
Nežinojau, ko griebtis, tėtis, ko gero, irgi, nes ilgą laiką tik stovėjo ten ir nieko nedarė. Paskui mama šiurpiai
suvaitojo nesavu balsu. Rimtai sunerimęs tėtis suskubo kviesti greitąją pagalbą, bet mama pasakė, kad būsią
greičiau nuvažiuoti į ligoninę automobiliu. Aš pagalvojau, kažin ar variklis užsives, bet vyliausi, kad pavyks.
Tėtis padėjo mamai atsistoti, o ji be paliovos aimanavo apie kūdikį.
Aš nebe kūdikis, man jau vienuolika metų.
Jie nepratarė man nė žodžio, net neatsisveikino. Tiesiog išėjo pro duris ir neatsigręžę nuvažiavo.
Aš pakėliau sutraukytą apyrankę ir nulipau žemyn.
Ant kilimo, kur nukrito mama, plytėjo skaisčiai raudona kraujo dėmė – tikriausiai ji rimtai susižalojo.
Nuėjau į virtuvę, pakėliau telefono ragelį ir paspaudžiau paskutinio rinkto numerio mygtuką, mat norėjau
pasveikinti su gimtadieniu Teilor, bet niekas neatsiliepė. Lėkštėje ant viryklės stovėjo mano gimtadienio
tortas. Baba būtų iškepusi jį pati, o mama nupirko prekybos centre. Tortas buvo rožinis, papuoštas cukrine
šokėja, kuri priminė man Teilor papuošalų dėžutę. Akyse ėmė kauptis ašaros.
Pasilenkusi netyčia prispaudžiau vieną viryklės jungiklį ir pasipylus kibirkštims staigiai atšokau.
Neketinau liesti nei viryklės, nei orkaitės. Keista, nes be degtukų ugnis neįsižiebs, šimtą kartų mačiau, kaip
Baba ją užkuria. Ėmiau spaudyti uždegimo mygtuką vėl ir vėl, nes nebuvo kas man uždraudžia.
Atėjus pietų metui aš dar buvau nepusryčiavusi. Dribsniai pernelyg ištižo, tapo netinkami valgyti, bet aš
buvau išalkusi, taigi nuėjau ir išsitraukiau iš stalčiaus patį didžiausią peilį. Atsiriekiau solidų gabalą torto ir,
įsitaisiusi prie virtuvės stalo, kimšau jį rankomis. Prieš valgydama užsimerkiau, sugalvojau norą ir pūstelėjau,
nors žvakučių ir nebuvo. Noro atskleisti negaliu, nes neišsipildys.
Baigusi valgyti pažvelgiau į nedidelę dovanų krūvelę ir nusprendžiau, kad mama dar labiau supyktų, jei
išvyniočiau, kol jų nėra namie. Pasiėmiau tik vieną atviruką, nes ant voko pamačiau Teilor rašyseną.
Parašyta buvo visai nedaug.

Su gimimo diena!!!
Myliu,
 Teilor

Po savo pavarde ji nupiešė du žalius apskritus besišypsančius veidukus. O tada pravirkau. Skruostais
nepaliaujamai ritosi tikros didelės ašaros. Abejoju, ar mums dar kas nors leis būti kaip dviem žirniukams
ankštyje.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 30-oji

– Tu jau čia? – klausia Polas.

– Negalėjau užmigti, – atsako Klerė.
– Aš irgi.
Aš irgi, matyt, nemiga užkrečiama.
– Jau eisiu, pabūkite dviese.
– Ne, pasilik, jei nori. Aš neprieštarauju.
Rodos, praslenka kelios valandos, o jie neprataria nė žodžio. Ateina slaugytojos pakeisti mano padėties,
bet aplink mane niekas nepasikeičia. Noriu papasakoti jiems apie vyrą, laikantį įkaite mane miegančią.
Kažin ar patikėtų, net jei įstengčiau papasakoti. Jau prisimenu, kas jis yra, bet nesuprantu, kodėl taip elgiasi
su manimi, juk aš tik pasakiau „ne“.
Mano vyras ir sesuo sėdi abipus lovos, sužalotas mano kūnas – tarsi skiriamoji riba tarp jų. Mus visus tris
vienijantį ištęstą laiką gaubia neišsakytų žodžių tyla. Jaučiu iš jų susidariusias sienas, skiemuo prie skiemens
kyla į viršų ir suformuoja netvarų neatsakytų klausimų namą. Melų skiedinys neleidžia sienoms iširti. Jei ne
daugybė melų, sienos jau būtų subyrėjusios, bet mes, užuot jas išardę, pasistatome kalėjimą.
Polas nelaiko mano rankos ir neleidžia muzikos. Šnara verčiami puslapiai, laikas slenka į priekį, už mane
kvėpuojantis aparatas pūkšdamas pabrėžia savo dedamas pastangas, kol kambarys tiek pritvinksta tylos, kad
kas nors turi ją sutrikdyti. Aš negaliu, Klerė to nedaro, taigi sutrikdo jis.
– Tai buvo mergaitė.
Trys žodžiai it peilis sminga man į pilvą ir pramuša skylę nebylioje būtyje, su kuria jau buvome apsipratę.
Tai buvo mergaitė.
Aš buvau nėščia.
Tai buvo mergaitė.
Būtasis laikas.
Tai buvo mergaitė.
Aš jau nebesu nėščia.
Kai prisiminimas pagaliau atkurtas, aš jo nebenoriu. Noriu jį grąžinti atgal.
Manyje augo kūdikis, bet nužudžiau jį savo klaidomis, o dabar netgi neįstengiu prisiminti, kokios jos
buvo, težinau, ko dėl jų netekau.
– Visada galima pamėginti dar kartą, – guodžia Klerė.
Mes juk jau nė nebemėginome. Buvome praradę viltį.
Ji buvo netyčiukas.
Nuostabus atsitiktinumo stebuklas, velniai griebtų.
Įsivaizduoju, kaip Klerė ramindama apglėbia Polą ir prisiglaudžia prie jo visu kūnu. Net mano sielvartas
dėl negimusio kūdikio man nepriklauso, ji net ir tai iš manęs atėmė. Ši mintis įžiebia pavydo protrūkį, kuris
pasklinda po nejudrų mano kūną, emocijų svoris prislegia, stumia gilyn į blogąją mano pusę.
Turėjau ją išsaugoti.
Mes būtume ją mylėję.
Ir štai praradau ją, o kartu praradau mus.
Į palatą įeina arbata dvelkianti Šiaurinė Slaugė, nė nenumananti, kad pertraukė kažką, ką aš vos įstengiu
suvokti. Visa mano neapykanta sau nukrypsta į ją, bet ji nekreipia dėmesio, krapštosi aplink, lyg pasaulis
nebūtų ką tik subyrėjęs.
Nešdinkis ir palik mane ramybėje!
Jaučiu, kaip imu tolti, į realybę įsikibę mano gniaužtai atsileidžia. Į mane švirkščiama kažkas, ko aš
nenoriu. Tai skverbiasi po oda, paralyžiuoja protą, išspaudžia iš manęs gyvybę. Akimirką galvoju, kad būtų
ne taip jau ir blogai dabar numirti, tiesiog imti ir išskristi. Akimirką nenoriu nubusti. Niekas labai manęs
nepasiges, jei išnyksiu, jiems veikiausiai bus dar geriau. Man rodos, pravirkstu, bet seselė šluosto man veidą
flanelės skiaute, todėl nieko nepastebi. Šitoji ne tokia švelni kaip kitos. Galbūt ji įžvelgia visą purvą, glūdintį
po mano paviršiumi. Drėgna flanelė pliaukšteli per veidą, ir aš atmerkiu akis.
Matau juos visus juodai apsitaisiusius, stovinčius prie manęs. Aš guliu nebe ligoninės lovoje, o atvirame
karste. Jie visi čia: Polas, Klerė, Džo ir net jis. Jis kastuvu žeria ant manęs žemes, ir aš nesuprantu, kodėl kiti
jo nesulaiko. Žemės byra man į plaukus, burną, patenka į akis. Aš šaukiu jiems, kad sustabdytų jį, bet jie
nereaguoja, nes negirdi manęs.
Aš nesu mirusi.
Jis šypsosi man, paskui pasilenkia prie karsto ir sušnibžda į ausį.
– Esi, bet nesijaudink, turėsi ten draugiją.
Jis kilsteli mergaitę rausvu chalatėliu ir guldo į karstą šalia manęs, toji apglėbia rankute man liemenį.
Karstas leidžiasi į žemę, viskas aplink tampa juoda. Aš pravirkstu, mergaitė uždainuoja.
Tyli naktis, šventa naktis, viskas miega, tik dar vis...
Ji parodo į bežvaigždį dangų, ir aš įsispoksau į mėnulį.
Motinėlė budi viena.
Ji stipriai mane suspaudžia.
Meiliai besišypsantis kūdikis.
Mergaitė atsisuka veidu į mane ir pakelia pirštą ten, kur turėtų būti lūpos. Ššš.
Ilsisi miega ramiai.
Ilsisi miega ramiai.
Ji ištiesia ranką ir trukteli nematomą virvelę. Pasigirsta spragtelėjimas, panašus į mano vonios kambario
šviesos jungiklio garsą. Mėnulis išsijungia, o mes panyrame į nuožmiausią tamsą. Žemės pabyra ant mūsų
sparčiau. Vėl sušunku jiems liautis, bet net jei jie mane girdi, nekreipia dėmesio. Duobė per gili, išlipti
neįstengsiu, bet turiu ką nors daryti. Imu draskyti dirvožemio sienas ieškodama už ko nusitverti, nagais
kabinu purvą. Pradeda lyti, vanduo su žemėmis sunkiai krinta ant manęs tol, kol pasiduodu ir susisuku į
kamuoliuką. Slepiuosi savo baimėje, paverčiu ją namais. Prie kojų skimbteli moneta, lyg tūnočiau šulinio,
prie kurio žmonės galvoja norus, dugne. Nė ant vienos monetos pusės nieko nėra.
– Jei nori ištrūkti, parodyk į išėjimą, – pataria mažoji mergaitė.
Ji stovi viršum manęs, susiraizgiusiuose plaukuose įsivėlę šlapi grumstai. Aš paseku jos žvilgsnį ir ties savo
pėdomis pamatau žemėmis apdribusį žalią neoninį avarinio išėjimo užrašą.
– Tiesiog parodyk, kai norėsi ištrūkti, daugiau nieko tau nereikia daryti.
Pasižiūriu į žemėmis apdribusį šviečiantį ženklą ir bandau nukreipti į jį pirštą, bet nepajėgiu pajudinti
rankų. Užplūsta skausmas, aš vėl pravirkstu. Pasipila kraujas. Jis varva ant avarinio išėjimo ženklo, ant
manųjų ligoninės baltinių, ant rankų, kurias laikau suspaudusi tarp kojų, stengdamasi sustabdyti iš manęs
besisunkiančią gyvybę. Skausmingai užmerkiu akis, o kai jas pramerkiu ir pažvelgiu į viršų, matau vien tik
Klerės veidą. Mergaitė suima mano ranką ir padeda nukreipti pirštą į užrašą prie kojų. Man prireikia visų
turimų jėgų.
– Ar tu matei? – pasigirsta Klerės balsas tolumoje.
– Ką? – klausia Polas.
– Pažvelk! Jos ranka, ji rodo į kažką pirštu.
– Ambere, ar girdi mane?
– Ką tai reiškia?
– Tai reiškia, kad ji vis dar šiame pasaulyje.
 TADA

Gruodžio 23-ioji, penktadienis, rytas

Nuleidžiu tualete vandenį ir nusišluostau burną plona perdirbto popieriaus juostele. Trinu lūpas
stipriau, nei reikia, ir šiurkščiais kraštais nubrūžinu odą. Minutėlę lukteriu norėdama atsikvėpti,
džiaugdamasi, kad nė viena iš kolegių nematė manęs tokios. Šiandien paskutinė laida prieš Kalėdų atostogas,
tereikia atlaikyti dar vieną dieną, ir viskas bus baigta. Dar kelias valandas, tiek aš ištversiu. Išsiimu iš rankinės
mėtinuką kvapui atgaivinti ir įsimetu į burną. Esu puikiai įgudusi pagirių maskuotoja, bet čia kas kita.
Šįryt traukinyje pasitikrinau kalendorių. Trylika savaičių, o aš nė nepastebėjau. Mes tuo užsiimame ne
per dažniausiai, be to, jau nesitikėjau šito sulaukti. Mes šitiek laiko vis bandėme ir bandėme, o kai galiausiai
pasidaviau, pastojau. Kad ir kaip nelogiškai skamba, tai tiesa, aš visiškai tikra, kad esu nėščia. Po darbo
nusipirksiu nėštumo testą, štai ką padarysiu. Nors ir neabejoju, noriu galutinai įsitikinti.
Nieko negirdėti, tad dar kartą nuleidžiu vandenį ir atidarau kabinos duris. Įsivaizduoju, kad esu viena,
bet suklystu.
– Štai kur tu. Gerai jautiesi? – klausia Madelina.
Man užkaista skruostai. Niekada nemačiau jos tualete, ji čia tarsi ne savo vietoje. Jau galvojau, kad turi po
stalu pasislėpusi naktipuodį, ar ką.
– Ką pasidarei galvai? – pasmalsauja spoksodama į mano kaktą.
Aš pažvelgiu į veidrodį ir pirštais susibraukiusi plaukus paslepiu nubrozdinimą.
– Vakar grįžusi namo prieškambaryje už kažko užkliuvau ir suklupau, nieko baisaus, – tai tiesa, bet šie
žodžiai burnoje palieka nemalonų prieskonį.
– Vėlai grįžai? Skandinai sielvartą?
Atsuku čiaupus ir tylėdama plaunuosi rankas.
– Jau geriau tai negu rytinis pykinimas. Niekas taip nesugriauna merginai karjeros kaip nėštumas!
Aš nereaguoju, tik vėl ir vėl iš naujo plaunuosi rankas. Madelina kažin kokia kitokia, lyg būtų suplėšiusi
scenarijų. Ji improvizuoja, o man nepavyksta prisitaikyti, tekstas, kurį išmokau, nebetinka. Užsuku čiaupą,
nusiplėšiu popierinio rankšluosčio skiautę ir atsisuku į ją. Kartais tyla pasako pernelyg daug, bet žodžiai
nesirezga.
– Džiaugiuosi, kad tave užtikau, – taria ji.
Man norisi sprukti. Esu tikra, ji girdi, kaip stipriau daužosi mano širdis.
– Turiu būti įsitikinusi, kad mudviejų pokalbis liks tarp šių sienų, – tęsia Madelina, lyg būtume senos
išvien veikiančios bičiulės ir ji galėtų manimi pasitikėti. Man vis dar nepavyksta išspausti žodžio, todėl
linkteliu. Ji įkiša ranka į rankinę ir ištraukia šūsnį raudonų vokų.
– Noriu išgirsti, ką tu žinai apie šituos.
Aš dėbsau į vokus, o paskui pažvelgiu jai į akis.
– Apie kalėdinius atvirukus?
 – Čia ne kalėdiniai atvirukai. Tu tikrai žinai, kad kažkas internete skleidžia apie mane gandus. Šią savaitę
man į biurą ir namus atkeliavo keli grasinantys laiškai. Šie du dalykai aiškiai susiję, ir aš noriu sužinoti, ar
nepastebėjai nieko neįprasto, ar nematei aplink besisukiojančio kokio įtartino žmogaus.
– Ne, lyg ir nemačiau.
– O pati negavai kokio nemalonaus siuntinio?
– Ne, – visai netyčia nusišypsau.
– Čia ne pokštas, reikalas rimtas. Manau, kad šių laiškų rašytojas lankėsi pastato viduje.
Štai tada suprantu, kas pasikeitė. Štai kaip atrodo įbauginta Madelina. Niekada anksčiau nebuvau jos
tokios mačiusi.
– Paskutinysis gulėjo ant mano stalo šį rytą, kai atėjau, – sako ji ir kilsteli viršutinį raudoną voką.
– Kas jame rašoma?
– Nesvarbu, kas rašoma.
Mudviejų neištarti žodžiai pašnekesyje palieka spragą.
– Ar papasakojai apie laiškus Metjui? – klausiu.
– Ne, dar ne.
– Galbūt reikėtų?
Ji nužvelgia mane.
– Pasimatysime tenai, – taria ji ir išeina.
Aš pasilieku ir dar kartą nusiplaunu rankas.
Laidos metu stebiu Madeliną šiek tiek atidžiau. Nekenčiu jos, bet savo darbą ji atlieka gerai, net jei ir
nenusipelno čia būti. Aš tyrinėju jos veidą vis dar ieškodama panašumo, kurio neįžvelgiu. Ji linkteli, kai
atsiprašau vėl prisireikus į tualetą, lyg suprastų, kaip jaučiuosi, lyg jai rūpėtų. Išlekiu palikusi studijoje savo
mobilųjį. Džo užeina į tualetą pasižiūrėti, kaip jaučiuosi. Ji liepia apsišlakstyti vandeniu veidą. Ši priemonė
truputį padeda.
– Turi ištverti iki laidos pabaigos, liko ne taip ir daug. Tau puikiai sekasi, viskas bus gerai, – tikina.
Norėčiau ja patikėti. Norėčiau, kad šie žodžiai būtų tikri. Ji traukia atgal į studiją be manęs leisdama man
dar akimirką atsikvėpti. Pėdindama atgal, trumpam stabteliu prie Metjaus stalo. Kai vyksta laida, biuras
būna tuščias, o telefoną jis visuomet palieka čia. Ko gero, niekam nešautų į galvą tokį vogti – mobilusis toks
senas, kad nė nereikalauja slaptažodžio. Vos per trisdešimt sekundžių išsiunčiu žinutę, o paskui ištrinu ją iš
išsiųstųjų skilties.
Kai grįžtu į savo vietą, iš anksto paruoštas kalėdinis reportažas jau įpusėjęs, mikrofonai išjungti, taigi
turiu porą minučių.
– Atrodai nekaip. Galiu užbaigti laidą ir be tavęs, jei tau reikia išeiti, – pasiūlo Madelina.
– Man viskas gerai, ačiū.
Aš šiaip ne taip įsitaisiau savo vietoje. Mano telefono ekrane vis dar šviečia neperskaityta žinutė, kurią ką
tik išsiunčiau iš Metjaus telefono.
Kitą savaitę užsakyta vakarienė tau, man ir naujai laidos vedėjai. M.
 Pakanka žvilgterėti į Madelinos veidą, ir tampa aišku, kad ji ją jau matė, taigi aš lyg atsiprašydama
šypteliu. Matau, kaip parausta jos sprandas ir krūtinė, tarsi pyktis degintų odą.
Telefoninių pokalbių temos sukasi vien apie šeimas ir Kalėdas. Aš kantriai išklausau Keitės iš Kardifo,
kuri nenori važiuoti į svečius pas savo anytą, ir Anos iš Esekso, daugiau nei metus nesikalbėjusios su savo
broliu ir nenumanančios, kokią dovaną jam nupirkti. Visa tai gryniausios nesąmonės, absoliutūs paistalai.
Šie žmonės neturi jokių rimtų rūpesčių. Apgailėtina. Madelinai prakalbus apie atleidimo svarbą, šleikštulys
vėl sukyla.
– Kalėdos – tai laikas, leidžiamas su šeima, kad ir kokia ji būtų, – taria ji, o aš tvardausi, kad
neapsivemčiau tiesiai ant stalo.
Iš kur ji žino? Juk nebeturi nė vieno artimo žmogaus.
Kai laida galų gale priartėja prie pabaigos, jaučiuosi išsekusi, bet žinau, kad šiandien dar daug turėsiu
nuveikti. Tai mano paskutinė proga, o aš dar tik pradėjau.
Madelina nemėgsta žiūrėti televizoriaus, bet dar labiau už jos pačios balso skambesį per radiją jai patinka
matyti save televizijos ekrane. Kadangi ji yra organizacijos „Krizės ištikti vaikai“ veidas, jai tenka duoti
keistus interviu ir pašnekėti šios organizacijos vardu, o šiandien kaip tik viena iš tokių dienų. Žinių laidos,
kurioje anksčiau dirbau reportere, rengėjai sutarė su Madelina dėl pokalbio apie skurstančių vaikų Kalėdas,
kuris turėjo būti transliuojamas dieninės laidos metu. Pakako vieną kartą paskambinti apsimetus labdaros
organizacijos darbuotoja ir pasiūlyti pakalbinti garsiąją jų atstovę bei padiktuoti šios asmeninės sekretorės
numerį, jei televizininkai susidomėtų. O toliau viskas klostėsi savaime.
Gatvėje prie pastato jau laukia milžiniškas furgonas su palydovine antena. Dirstelėjusi pro langą matau
priešais Kalėdų eglę ant trikojo sumontuotą kamerą. Vos pasibaigus aptarimui mes leidžiamės žemyn.
– Kiek dar visa tai užtruks? – šiurkščiai klausia Madelina vieno techniko.
– Neilgai, tik pagausiu palydovą ir prisegsiu jums mikrofoną, – atsako Džonas, senas mano kolega. Jis
grįžteli, pamato mane, stovinčią jai už nugaros, ir vyro veide išsikleidžia plati šypsena. – Ambere Reinolds!
Kaip laikaisi? Girdėjau, dabar dirbi čia.
Jis čiumpa mane į glėbį gerokai nustebindamas šia meilių jausmų demonstracija. Aš prisiverčiu
nusišypsoti, stengiuosi nepasirodyti apsikabinti negebančia nevėkšla ir trokštu, kad jis greičiau mane
paleistų.
– Laikausi gerai. Kaip tavo šeima? – teiraujuosi, kai jis galų gale atsitraukia.
Atsakyti Džonas negauna progos.
– Ko tu čia sukiojiesi? Niekas neims iš tavęs interviu, – Madelina nuožmiai dėbso į mane.
– Metjus paprašė, kad eičiau kartu su tavimi.
– Kaipgi kitaip.
Džono šypsena išblėsta. Jis dirba šiame versle daugiau nei trisdešimt metų ir per tą laiką matė daugybę
tokių madelinų. Atmetus kuklumą, garsenybių daromas įspūdis subliūkšta.
– Jei tik man pavyktų... – Džonas bando prikabinti mikrofoną, bet nelengva rasti tinkamą vietą paslėpti
spaustukui ir baterijai tarp visų tų jos vilkimo juodo audinio ritinių.
 – Patrauk rankas, – sušvokščia Madelina. – Duok jai, tegul ji prikabina. Šiaip ar taip, juk dirbo
televizijoje. Dabar bet kam leidžiama vadintis žurnalistu.
Džonas linkteli, jai nematant užverčia akis į viršų ir paduoda man mikrofoną.
– Beveik negirdžiu garso iš studijos, – man baigus skundžiasi Madelina krapštinėdama ausines.
– Pagarsinau iki galo, – sakau Džonui.
– Einu pamėginti pareguliuoti furgone, – taria jis, nusiima ausines ir atsitraukia nuo kameros. – Gal
galėtum prižiūrėti? – klausia manęs. Matau, kad džiaugiasi gavęs progą nusimuilinti.
– Laisvai, džiaugiuosi galėdama pagelbėti.
Aš pasiskolinu jo ausines ir girdžiu, ką kalba režisierius ir kaip duodą ženklą Madelinai, kai ateina laikas
kalbėti. Ji neturi plano, bet, žinodama, kad pasaulis ją stebi, lengvai įsijaučia į rūpestingos ambasadorės
vaidmenį. Atsakinėjant liežuvis atsiriša, melai liejasi vienas paskui kitą.
– Manau, viskas, – sakau nusiimdama ausines.
– Tikrai? Ne itin ilgas interviu.
– Taigi, jie jau kalbina kitą svečią.
Dirbtinė šypsena tuojau pat dingsta nuo veido.
– Apgailestauju, kad tau teko pamatyti tą žinutę, – tarsteliu.
– Niekai.
Ji atrodo susijaudinusi, dirsteli į laikrodį.
– Jei išeisi iš „Ryto pašnekesių“, bent jau galėsi skirti daugiau laiko labdaringai veiklai.
– Neketinu niekur eiti, turiu sutartį, o labdara prasideda namie, nejaugi tavęs niekas šito nemokė? Ar
tasai mulkis sugrįš, ar aš jau galiu eiti?
– Dar kartą patikrinsiu, ar interviu tikrai baigtas, – aš vėl užsidedu ausines. Aiškiai ir garsiai girdžiu, kas
vyksta laidoje. – Tikriausiai žinios apie pažeidžiamus vaikus skleidimas duoda vaisių? – pasiteirauju
Madelinos.
Mes apie tai diskutavome jau daugybę kartų, todėl puikiai žinau, ką ji mano.
– Mano subinė labiau pažeidžiama. Didžiuma tų vaikiščių yra maži šūdžiai, ir dėl to kalti tėvai. Turėtų
būti atliekamas intelekto testas, padedantis išsiaiškinti, kurie žmonės yra per kvaili, kad turėtų vaikų, o tada
visus, prastai jį išlaikiusius, reikėtų sterilizuoti. Didžiausia šios šalies bėda yra ta, kad čia prisiveisė pernelyg
daug kvailių ir protiškai atsilikusių jų atžalų.
Matau, kaip Džonas lipa iš gatvėje stovinčio televizijos furgono ir įnirtingai mosuoja rankomis virš
galvos, lyg mėgintų paskubomis nutupdyti lėktuvą.
– Kaip suprantu, dabar jau tikrai gali eiti, – pareiškiu.
– Nuostabu, seniai laikas, – atsako Madelina.
Negaliu su ja nesutikti. Ji apsisuka ant kulno ir drožia atgal į vidų. Aš seku įkandin neatplėšdama akių
nuo baterijos paketo, vis dar prikabinto prie milžiniško juoda puošmena aptraukto kūno. Ji beda pirštu į
lifto iškvietimo mygtuką, atsisuka į mane ir šypteli.
– O kur dar per klaidą pastojusios šliundros, dažnai su vyru, su kuriuo joms to daryti nederėtų. Todėl
Dievas ir sukūrė abortus. Tik liūdna, kad daugybė bukagalvių kalių jų nesidaro. – Lifto durys atsiveria. –
Eini vidun ar ne? – aš papurtau galvą. – Ak, užmiršau, tu bijai liftų, – ji nepritariamai užverčia akis, žengia
vidun ir dar kartą trinkteli į mygtuką, kad durys užsivertų daugiau niekam nespėjus įeiti.
Kai užkopiu akmeniniais laiptais į penktą aukštą, susidaro įspūdis, kad pražiopsojau ištisą mėgstamo
serialo seriją. Visi spokso spintos dydžio Madelinos kabinetuko pusėn. Metjus stovi viduje, ir abu šaukia
taip garsiai, kad, nepaisant uždarų durų, kiekvienas jų neva privataus pokalbio žodis tampa viešas.
– Kas čia dedasi? – į nieką konkrečiai nesikreipdama paklausiu.
– Madelinos mikrofonas vis dar veikė. Jie pašnekino svečią studijoje, o paskui grįžo prie jos. Viskas, ką ji
ką tik pasakė, buvo tiesiogiai ištransliuota per nacionalinę televiziją.
Aš kaip reikiant pasistengiu dėtis esanti nustebusi.
 ANKSČIAU

1992-ųjų spalio 30-oji, penktadienis

Mielas dienorašti,
šiandien iš ligoninės grįžo mama. Pačiu laiku, nes rytoj Helovinas, o ji – ragana. Kol jos nebuvo namie,
gyvenimas buvo šiek tiek geresnis. Aš maniau, kad po nutikimo su apyranke Teilor mama kaip reikiant ant
manęs supyks, bet ji elgėsi dar maloniau nei paprastai, kelias savaites vežiojo mane į mokyklą ir parveždavo
namo, nes tėtis dirbo.
Aš mėginau grąžinti Teilor apyrankę ir atsiprašiau už tai, kad netyčia pasiskolinau ją tokiam ilgam laikui,
bet ji pasakė, girdi, nieko čia tokio ir liepė man ją pasilikti. Teilor netgi sutaisė apyrankę sukabinusi
nutrūkusias grandis mažu žiogeliu. Mano supratimu, apyrankė atrodo šauniai, netgi geriau nei anksčiau.
Manau, ji jautėsi labai dėkinga už tai, kas nutiko mokykloje aną savaitę, ir čia buvo jos padėka.
Tikrai nesuprantu, kodėl kitos mergaitės taip nemėgsta Teilor. Ji graži, maloni ir protinga, bet argi dėl to
reikia bjauriai su ja elgtis? Džiaugiuosi, kad tąsyk aptikau ją mergaičių tualete. Jos buvo dviese. Kelė Oneil ir
Olivija Gryn. Mergiščios laikė rankose drėgnų servetėlių gniužulus ir kvatojosi. Jos stovėjo pasilipusios ant
unitazų sėdynių kabinose abipus Teilor ir pro medines sieneles iš viršaus spoksojo į ją. Girdėjau ją verkiant
viduje už uždarų durų. Kelė liepė Teilor atsistoti ir padaryti joms pramogą. Jos draugužė švilptelėjo.
– Jei parodysi, mes išeisim, – pasakė ir vėl nusijuokė.
– Nesigėdyk, parodyk mums.
Aš taip įniršau, kad išspyriau jų kabinų duris. Kelė dėbtelėjo į mane ir vėl nusisuko į Teilor viršum
sienelės.
– Atėjo tavo panelė, ją apėmė pavydas. Verčiau užsimauk kelnaites.
Tualeto durys atsivėrė, įėjo ponia Makdonald ir liepė mums visoms eiti į lauką. Kelė su drauguže
praeidamos pro mane išsišiepė. Aš pasakiau turinti pasinaudoti tualetu ir pažadėjau paskui iškart traukti
laukan. Kai jos visos dingo, pasibeldžiau į vidurinę kabiną, bet Teilor nesirodė. Tuomet užsiropščiau ant
unitazo greta, visai kaip Kelė, ir pažvelgiau į draugę. Ji sėdėjo ant sėdynės iki kelių nusmauktomis kelnėmis.
Aplink ją mėtėsi drėgnas tualetinis popierius – sumaigytais gniužulais, tarsi kas būtų mėtęs juos į lubas.
Nemanau, kad popieriaus ten prikrito netyčia. Paprašiau atrakinti duris, ir šįkart ji pakluso.
Nulipau ir švelniai stumtelėjau duris. Teilor akys buvo drėgnos, skruostai raudoni, kelnaitės vis dar
nusmauktos iki kelių, tad aš pasilenkiau ir jas užmoviau. Mes niekada nekalbėjome apie tą dieną. Nė
nežinau, ar man derėjo apie tai rašyti. Nuo to laiko mudvi neperskiriamos, ir kitos mergiūkštės mūsų vengia,
o tai man visai netrukdo.
Iki mamai sugrįžtant namo reikalai klostėsi puikiai. Šiandien išlipusi iš „Volvo“ buvau tokia laiminga,
kad eidama takučiu visą kelią šokau. Teilor mama kasdien atveždavo įstabiai kvepiančią, gardžią savo pačios
gamintą vakarienę mums su tėčiu, kurią reikėdavo pasišildyti orkaitėje. Tėtis neprisigerdavo taip daug, kaip
anksčiau, o man buvo daugybę kartų leista nakvoti pas Teilor, kai jis ilgai dirbdavo arba lankydavo mamą
ligoninėje. Manęs ten matyti mama nenorėjo. Niekas man šito nepasakė, pati supratau. Šiaip ar taip, aš nė
nenorėjau jos lankyti, nes ligoninės man primena Babos mirtį. Tėtis paaiškino, kad mamai pilve buvo atlikta
nedidelė operacija, todėl ji taip ilgai negrįžo namo. Jis sakė, kad ji jaučiasi prastai. Ir dar patikino, kad aš dėl
to nekalta.
Žinojau, kad šiandien ji turi grįžti namo, bet tikriausiai buvau užmiršusi. Tad, kai parėjusi pamačiau ją
stovinčią ant laiptukų, bemaž pašokau iš išgąsčio. Iš pradžių ji nieko nesakė, tik stovėjo vienais baltais
plačiais naktiniais, kaip vaiduoklis, ir žvelgė į mane. Po akimis juodavo dar tamsesni ratilai nei anksčiau, ir ji
tapo tokia liesa, lyg ligoninėje būtų užmiršusi valgyti.
Nežinojau, ką pasakyti, todėl patraukiau į svetainę žiūrėti didžiojo televizoriaus. Nuotolinis pultelis
nebeveikė, todėl reikėjo nuspausti mygtuką po ekranu ir palaukti, kol vaizdas išryškės. Prasidėjo man
nepatinkantis filmukas, bet aš jau sėdėjau ant sofos, taigi vis tiek ėmiau žiūrėti. Vis dar buvau su kepure ir
pirštinėmis, nes radiatoriams nebešylant mūsų namuose nuolat šalta. Mes turime židinį ir sekmadieniais
užkuriame tikrą ugnį, bet man neleidžiama pernelyg prie jos artintis, be to, šiandien ne sekmadienis.
Girdėjau, kaip mama be galo lėtai lipa laiptais, kaip lipdavo senelis, kai jo klubas kažkur pradingo. Dalis
manęs troško pabėgti, bet bėgti nebuvo kur. Ėmiau kramtyti nagus, bet kliudė pirštinės, todėl atsisėdau ant
rankų ir ėmiau supti kojas, lyg sėdėčiau sūpynėse, o ne ant sofos.
Ji atsistojo tarpduryje ir paklausė, ar aš nieko nenorinti jai pasakyti. Aš papurčiau galvą ir toliau žiūrėjau
televizorių. Katinas filmuke persekiojo peliuką, bet gudrus peliūkštis vėl paspruko. Aš ėmiau juoktis, nors
ir nebuvo itin juokinga.
– Ir vėl tas pats, ar ne? – pratarė mama.
Peliukas pastvėrė degtukus ir prikaišiojo jų katinui tarp pirštų, o tas nė nepastebėjo, nes susidomėjęs
spoksojo į kitą pusę. Tada peliūkštis užžiebė visus degtukus ir nukūrė šalin. Katinas užuodė dūmus, bet
liepsnų nematė tol, kol pasidarė per vėlu. Aš vėl nusijuokiau, tyčia kvatojausi garsiai, vildamasi, kad ji nueis
ir paliks mane ramybėje.
– Sakiau, ir vėl tas pats, taip? – jos balsas tapo piktas, žinojau, kad manęs laukia nemalonumai.
Aš gūžtelėjau pečiais, atsistojau ir nuėjau į virtuvę. Ant stalo gulėjo vakar vakare palikti spalvinimo
reikmenys, taigi ėmiau spalvinti, o mama atėjo iš paskos ir atsisėdo ant kėdės priešais. Aš nepakėliau galvos.
Visi pieštukai buvo gerokai atbukę. Aš pažvelgiau į ją ir paklausiau, ar galėtų padrožti. Man pačiai pieštukų
drožti neleidžiama. Mūsų akys bendravo, bet jos lūpos nejudėjo. Ji papurtė galvą ir pasakė „ne“. Tuomet
dar labiau užsimaniau spalvinti raudonai, bet atbukęs pieštukas beveik nepiešė. Spustelėjau stipriau, ir ant
popieriaus liko ryški įspausta dantyta žymė. Mama pamėgino suimti mano ranką ir mane sulaikyti, bet aš ją
nustūmiau. Ji pasakė, kad mums reikia pasikalbėti, bet aš neturėjau ką jai pasakyti, tad ir toliau uoliai
apsimetinėjau, kad jos ten nėra, ir pasiėmiau vis dar šiek tiek piešiantį juodą pieštuką. Pirštinėtomis
rankomis buvo nelengva neperbrėžti per linijas, todėl juodas pieštukas slydinėjo po visą paveikslėlį, kol
nebebuvo matyti, kas ten pavaizduota.
Mama liepė pažvelgti į ją. Aš nežiūrėjau. Ji pakartojo dar kartą, kapodama žodžius.
Pažvelk. Į. Mane.
 Aš vis tiek nepakėliau galvos, tik labai tyliai kai ką sušnibždėjau. Ji paklausė, ką pasakiau, ir aš
pašnibždomis pakartojau. Tada mama taip staigiai atsistojo, kad kėdė nuvirto atgal, o aš pašokau. Ji
pasilenkė per stalą ir sugriebusi mane už smakro privertė pasižiūrėti į ją. Dar sykį klausdama, ką pasakiau,
šiek tiek prispjaudė man į akis. Mama skaudžiai spaudė man veidą, todėl pakartojau dar sykį.
Aš. Tavęs. Nekenčiu.
Tai buvo šnabždesio priešingybė.
Ji paleido mane, ir aš nulėkiau iš virtuvės į savo kambarį. Net ir būdama viršuje girdėjau, ką ji rėkia, nors
užsidariau duris ir užsispaudžiau delnais ausis.
– Tu daugiau nebesusitiksi su Teilor. Aš nebepageidauju jos matyti šiuose namuose.
Ji neuždraus man susitikti su Teilor, nes mes lankome tą pačią mokyklą.
Mėginau skaityti, bet nepavyko susikaupti, vis skaičiau ir skaičiau tą patį sakinį pati to nenorėdama.
Galiausiai nubloškiau knygą ant grindų ir išsiėmiau nutrauktą Teilor apyrankę iš slėptuvės stalčiuje šalia
lovos. Atsegiau žiogelį ir mėginau ją užsisegti ant rankos, bet apyrankės galas vis nuslysdavo nuo riešo.
Troškau kitą vakarą eiti saldainiauti, bet žinojau, kad mamai sugrįžus beprasmiška būtų net prašyti.
Girdėjau, kaip ji slampinėja apačioje, gremžia iš indų į šiukšliadėžę apkepėlės likučius ir griauna man
gyvenimą.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 30-oji

Aš skrieju pėdomis į priekį ir tik po kurio laiko susivokiu esanti ligoninėje. Vis dar negaliu nei pajudėti,
nei atsimerkti, bet matau virš savęs mirguliuojančią šviesą, lyg važiuočiau tuneliu. Pastebiu subtilius
pokyčius: šviesa pereina į tamsą, paskui tamsa – į šviesą.
Suvokiu, kad guliu apkamšyta lovoje, ir mane kažkas kažkur veža. Nelabai supaisau, ką tai reiškia, ir
norėčiau, kad kas nors paaiškintų. Klausinėju mintyse, bet niekas neatsako.
Ar keliauju į kitą palatą?
Ar man jau geriau?
O gal esu mirusi?
Niekaip neišgenu iš galvos paskutinės minties. Galbūt kaip tik šitaip ir jaučiasi mirusieji.
Nežinau, kur važiuoju, bet aplinkui gerokai tyliau nei anksčiau. Lova sustoja.
– Na štai, mano pamaina baigėsi, bet netrukus tavęs paimti ateis kas nors kitas, – sako nepažįstamasis.
Jis kalba su manimi kaip su vaiku. Nepykstu dėl to, nes jei kreipiasi į mane, matyt, esu gyva.
Dėkoju.
Jis mane palieka apgaubtą tylos. Čia pernelyg tylu, kažko trūksta.
Kvėpavimo aparato.
Aparatas atjungtas, ir vamzdelio gerklėje nebėra. Imu panikuoti, bet tuoj suvokiu kvėpuojanti ir be jo.
Mano lūpos sučiauptos, bet krūtinė traukia į save deguonį. Aš kvėpuoju pati. Aš sveikstu.
Girdžiu žingsnius, o tada pajuntu rankų prisilietimą ir vėl išsigąstu. Nepažįstamieji kelia mane iš lovos,
man baisu, kad nukrisiu, kad jie mane išmes. Jie paguldo mane ant šalto pagrindo. Pro prasiskleidusius
baltinius oda jaučiu paviršiaus vėsą. Guliu išsitiesusi, rankos priglaustos prie šonų, stebeiliju į niekur,
neįstengdama pažvelgti už savo pačios ribų. Jie mane palieka ir aplinkui tampa dar tyliau nei kada nors
anksčiau. Kurį laiką.
Daiktas, ant kurio guliu, pakelia mane, gabena atbulą, galva į priekį, ir įtraukia į save. Tylą nutraukia
veriantis garsas, panašus į prislopintą mechaninį klyksmą. Nesuvokiu, kas dedasi. Kad ir kas tai būtų, noriu,
kad pasibaigtų. Keistas, garsus, nepermaldaujamas dūzgesys tarytum artėja. Galų gale nutyla.
Beveik nė nepastebiu, kaip mano kūnas išrieda atgal, į šviesesnę tamsumą. Mechanizmo klyksmas tampa
panašus į kūdikio verksmą, o tai kur kas blogiau. Pasijuntu esanti šlapia ir suvokiu, kad apsišlapinau. Nebėra
pritvirtinto maišelio, surenkančio mano skystą gėdą, kurios dvokas dusina mane, ir aš vėl atsijungiu.
Švilpavimo garsas sugrąžina mane į skystesnę tamsą. Nekenčiu švilpavimo. Vėl guliu savo lovoje, ir kažkas
stumia mane kojomis į priekį kitais begaliniais koridoriais. Šešėliai virš galvos kyla ir leidžiasi, lyg riedėčiau
po šviesų konvejeriu. Lova stabteli, pasisuka, vėl keletą kartų stabteli. Jaučiuosi lyg dulkių siurblys,
traukomas pirmyn ir atgal, kad susiurbčiau visą savo pačios purvą. Mes staigiai sustojame, ir tą pat akimirką
nutrūksta švilpavimas.
 – Atleiskite, kad trukdau, gal galėtumėte priminti, kur išėjimas? Aš čia amžiais pasiklystu, – kreipiasi
senyvos moters balsas.
– Nesijaudinkite, man irgi nuolat taip nutinka, čia tikras labirintas. Eikite atgal, iš kur atėjote, pasukite į
pirmą koridorių dešinėn ir pateksite į lankytojų automobilių stovėjimo aikštelę, – pamoko balsas, kurio aš
nenoriu girdėti.
Įtikinėju save, kad čia ne jis, kad aš išsigalvoju.
– Ačiū.
– Prašom.
Čia jis. Tai mane vaistais migdančio vyro balsas. Aš tuo tikra.
Jis vėl pradeda švilpauti, ir šis garsas kažką išjudina, atkapsto užmirštą prisiminimą. Kai buvome
studentai, jis nuolat švilpaudavo. Tuomet jo švilpavimas mane erzindavo, o dabar kelia siaubą. Įkalbinėju
save, kad klystu, kad susipainiojau, bet vilties dar teikę abejonių likučiai subyra. Mane čionai laiko
Edvardas. Dabar jau aiškiai žinau. Tik nesuprantu kodėl.
Mes vėl judame ir aš apimta panikos svarstau, kur jis mane veža. Kas nors turi jį sustabdyti, bet tuomet
prisimenu, kad jis čia dirba. Pacientą koridoriumi stumiantis ligoninės darbuotojas niekam įtarimų
nesukels. Man pasidaro bloga. Gydytojai privalo padėti žmonėms, o ne kenkti jiems.
Kodėl su manimi šitaip elgiesi?
Lova su ratukais pasiekia galinę stotelę, ir švilpavimą pakeičia dar baisesnis garsas. Išgirstu, kaip užsiveria
durys.
– Šit mudu ir parvažiavome. Pagaliau vėl likome vienu du.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 23-ioji, penktadienis, popietė

Visa laidos kūrėjų komanda turėjo susirinkti valgyti kalėdinių pietų prieš šventines atostogas, bet dviejų
žmonių trūksta. Madelinos ir Metjaus. Nieko stebėtino, turint galvoje praūžusį penktos kategorijos
žiniasklaidos uraganą, kurį jau pasičiupo keli kiti transliuotojai. Visas interviu pateko į „YouTube“,
o paskyra #Frostišleidokvapą tviteryje tapo dar populiaresnė, nors ir kiek dėl kitokių priežasčių nei
anksčiau. Kažin ar ji spėjo aptikti rankinėn įbruktą paskutinį šantažuojantį laišką? Nieko tokio, laiškas gali
ir palaukti.
Madelina ir Metjus užsiėmę – dalyvauja dramatiškame pokalbyje su radijo stoties vadovybe septintame
aukšte. Man sunku įsivaizduoti, kokiu būdu ši istorija gali laimingai baigtis jiems abiem. Metjus liepė
visiems kitiems eiti pietauti be jo. Jis užsakė italų restoranėlį už kampo, nes mėsos kukuliai pomidorų
padaže ir Kalėdos – du neatsiejami dalykai.
Restorano savininkas labai džiaugiasi mus matydamas. Lyg per viduramžių pokylį susėdame prie vieno
ilgo stalo, išpuošto servetėlėmis, dovanomis-pliauškynėmis ir popierinėmis karūnomis. Kiti tariasi, ar palikti
vietą Metjui stalo gale, jei pasirodytų, – spėju todėl, kad jis yra pakrikusios mūsų darbinės šeimos galva. Aš
įsitaisau stalo pakraštyje, arčiausiai išėjimo, ir pajuntu palengvėjimą, kai į tuščią vietą šalia manęs atsisėda
Džo. Ačiū Dievui, ji čia.
– Rožinio vyno? – klausia tiesdama ranką atkimšto restorano firminio vyno butelio link.
– Ačiū, man nereikia.
Ji susiraukia, bet, kol nesu tikra, negaliu pasisakyti netgi Džo.
– Man viskas gerai, tiesiog vakar kiek padauginau.
– Su Polu?
– Ne, su senu draugu.
– Su draugu, kuris nėra aš?
– Turiu ir kitų draugų, jeigu ką, – atšaunu ir suvokiu, kad neturiu. Šiemet kalėdinių atvirukų gavome dar
mažiau, nei pati parašiau.
Viena bendradarbė palinksta į priekį atkišusi pliauškynę, norėdama atkreipti mano dėmesį. Aš jai
nusišypsau ir suimu pirštais žvilgančio auksinio popieriaus kraštelį. Stipriai trukteliu, bet nieko nenutinka,
ir mes abi juokiamės. Patraukiu dar stipriau, pliauškynė pokšteli, ir aš pašoku, nors to ir tikėjausi. Laimėjau.
Užsidedu ant galvos popierinę karūną ir garsiai skaitau viduje aptiktą pokštą.
– Kas guli jūros dugne ir krūpčioja?
Laukdama nužvelgiu į mane žvelgiančius veidus. Vargu ar dar kada juos pamatysiu.
– Nervų kamuolys.
Keli žmonės nusišypso, krenkšteli, bet nė vienas nesijuokia. Kažkas perskaito geresnį pokštą. Džo parodo
į raudoną plastikinę žuvytę, iškritusią iš pliauškynės. Aš paimu ją ir pasidedu ant delno, prisiminusi
nutikimą iš mudviejų su Klere vaikystės. „Stebuklinga žuvelė, pranašaujanti ateitį“ – skelbiama ant
pakuotės, ir prisiminimas priverčia mane nusišypsoti. Žuvelės galva mano rankoje užsiriečia. Neprisimenu,
ką tai reiškia, taigi imu ieškoti paaiškinimo mažame kvadratiniame instrukcijos popierėlyje.
Judanti galva = Pavydas.
Paleidžiu žuvelę ir nustoju šypsotis. Aš pavydžiu. Turiu teisę pavydėti.
Staiga prasivėrus restorano durims, vidun įsiveržia šalto oro gūsis ir nugvelbęs nuo galvų kelias popierines
karūnas bloškia jas ant grindų. Atėjo Metjus. Madelinos su juo nėra.
Jis teatrališkai nusivelka paltą, atsisėda stalo gale ir peiliu pabarškina į savo proseko taurę, nors tai visiškai
nebūtina, mat restoranas tuščias, užimtas tik mūsų stalas, o mandagus blaivių kolegų pokalbis jau ir taip
nuslopęs, nepaisant daugybės mūsų turimų paskalų temų.
– Noriu visiems palinkėti malonių kalėdinių pietų, jūs tikrai nusipelnėte atsipūsti... – jis padaro pauzę
siekdamas sustiprinti efektą, o man norisi sviesti lėkštę jam į galvą. Aš išlankstau savo popierinę servetėlę ir
pasitiesiu ant kelių. – Bet prieš pradedant turiu pranešti kelias liūdnas naujienas, – nuo šiol imu klausytis
dėmesingai. – Suprantama, visi jau girdėjote apie nelemtą incidentą su Madelinos mikrofonu dieninių žinių
laidoje.
Aš gurkšteliu limonado iš savo stiklinės, kurioje ledukų daugiau negu gėrimo, net dantis užgelia.
– Tai, ką ketinu pasakyti, neturi nieko bendro su šiuo nutikimu.
Melagis. Padedu stiklinę, pakišu rankas po stalu ir suglaudžiu it maldai, stengdamasi susilaikyti, kad visų
akivaizdoje neimčiau knaibyti lūpų odos.
– Apgailestaudamas turiu jums pranešti, kad Madelina, deja, nusprendė išeiti iš laidos dėl asmeninių
priežasčių ir nebeves „Ryto pašnekesių su kava“.
Visi ima aikčioti, kartu ir aš.
Din. Dan. Ragana negyva.
– Sakau jums dabar, nes sumauti laikraštpalaikiai ryt pasigaus šią naujieną, o aš noriu jus patikinti, kad
laida ir toliau bus rengiama, taigi jūsų darbo vietos saugios. Naujaisiais metais laidą ves keli kviestiniai
vedėjai. Ambere, tikiuosi, tu jiems kaip galėdama padėsi, o paskui ieškosime ilgalaikio sprendimo.
Aš linkteliu. Jis tokiu būdu praneša, kad man pavojus nebegresia.
Kolegos vėl įsismarkauja malti liežuviais. Kai turime tokią naujieną, visi pokalbiai sukasi apie tą patį.
Metjaus teigimu, Madelina išėjo iš darbo dėl asmeninių priežasčių; įtariu, esu vienintelis asmuo prie šio
stalo, žinantis, kad priežastys išties labai jau asmeninės.
Patiekiama kalėdinė česnakinė duona iš pažiūros sausa ir nežadinanti apetito. Man besukant galvą, kaip
iš čia pasprukti, pasigirsta beldimas į restorano langą už nugaros. Atsisuku ir pamatau kažkieno siluetą, bet
per dirbtinį sniegą sunku atpažinti į mane žiūrintį besišypsantį veidą.
– Tu jį pažįsti? – klausia Džo.
Iš pradžių man atima žadą. Intensyviai mąstau stengdamasi suprasti, kaip jis čia atsidūrė ir ką veikia.
Edvardas šypsosi mums abiem.
– Minutėlei atsiprašysiu, – sakau visiems ir niekam ir pakylu iš užstalės.
 Išėjus į lauką, šaltas vėjas primena, kad derėjo apsivilkti paltą.
– Labas, – sveikinasi Edvardas, lyg būtų buvęs čia laukiamas.
– Ką čia veiki? Tu mane seki?
– Še, kad nori! Ne, atleisk. Gal taip ir pasirodė, bet aš tavęs nepersekioju, patikėk. Vakar vakare minėjai,
kad šiandien eisi čionai valgyti kalėdinių pietų.
Ar tikrai minėjau?
– Buvau susitikime netoliese, o pamatęs pro langą tave, panorau pasisveikinti.
Aš juo netikiu.
Pastebiu, kad jis nesiskutęs, įdegusį smakrą dengia tamsus šerių šešėlis, kad vilki tuos pačius vakarykščius
drabužius, iš po ilgo vilnonio palto matyti balti marškiniai. Jis laukia, kol aš ką nors pasakysiu, bet kadangi
tyliu, pamėgina dar kartą.
– Atsiprašau, pamelavau, nors ir nederėjo. Vis tiek tu permatai mane kiaurai, visuomet permatei.
Nebuvo jokio susitikimo. Prisiminiau, kad žadėjai čionai ateiti, ir supratau privaląs rasti būdą vėl su tavimi
susitikti...
– Paklausyk, Edvardai...
– Ir atsiprašyti. Kai šįryt atsibudęs prisiminiau vakarykštį vakarą, pasidarė baisiai gėda. Tenorėjau gauti
progą atsiprašyti, tik tiek. Nežinau, kodėl kalbėjau tokius dalykus, tikriausiai kaltas vynas. Tikrai laikau tave
šaunia, bet viskas liko praeityje. Ilgiau tavęs nebegaišinsiu, atleisk, grįžk prie šventinio pietų stalo. Norėjau
tik išsiaiškinti ir patikinti, kad nesu pamišėlis.
– Gerai.
– Lauke žvarbu, grįžk pas draugus. Bijau, kad nebūčiau dar labiau pabloginęs padėties. Daugiau tavęs
netrukdysiu, Ambere. Labai apgailestauju dėl savo elgesio.
Jis tikrai atrodo be galo susikrimtęs ir man net pasidaro jo šiek tiek gaila; sunku gyventi mieste, kur tavęs
beveik niekas nepažįsta. Aš grįžteliu į restoraną ir pro langą pamatau Džo, kuri moja man grįžti vidun.
Jaučiu turinti ką nors pasakyti, bet nerandu tinkamų žodžių. Man šalta, padėtis kebli, taigi pasirenku
nevykusius.
– Linksmų Kalėdų, Edvardai. Dar pasimatysime, – burbteliu ir traukiu atgal į restoraną, palikusi jį
šaltyje.
 ANKSČIAU

1992-ųjų gruodžio 11-oji, penktadienis

Mielas dienorašti,
tai ir vėl nutiko. Aš buvau nušalinta nuo pamokų, nors iš tiesų nesu dėl to kalta. Aš apskritai šiandien
nenorėjau eiti į mokyklą ir, jeigu mama būtų man leidusi likti lovoje, nieko panašaus nebūtų nutikę. Taigi iš
tikrųjų kalta ji, kaip ir visais kitais atvejais, tik abejoju, ar ji pati taip galvos. Parėks ir nustos, kaip sakydavo
Baba, o štai Teilor galėjo rimtai nukentėti, jei nebūčiau ėmusis veiksmų.
Per gamtos mokslų pamoką mes pirmą kartą naudojomės Bunseno degikliais. Man jie visuomet rūpėjo,
bet iki šiol mums nebuvo leidžiama jų liesti. Man patiko dujų kvapas, pasklidęs juos įjungus. Jis priminė
senąją Babos orkaitę. Ponas Skineris aiškino, ką reikia daryti. Visuose Bunseno degikliuose yra skylutė. Kai
skylutė uždengta, liepsna būna geltona, o atidengus įsižiebia kaitri mėlyna liepsnelė. Visa tai susiję su
oksidacija. Vis dėlto dujos, kaip ir ugnis, gali būti pavojingos, todėl, kai grįžusi iš tualeto pamačiau Kelę,
laikančią liepsną prie pat Teilor plaukų, turėjau ko nors griebtis.
Girdėjau, šįkart jai lūžo nosis. Aš nė neprisimenu, ką jai padariau, tik norėjau, kad atstotų nuo Teilor.
Ponas Skineris atplėšė mane nuo jos ir paklausė, kas atsitiko, o aš atsakiau nežinanti. Jis rėkė man
nemeluoti, šaukė matęs mane, bet aš nemelavau. Viskas, ką prisiminiau, buvo pernelyg vienas prie kito
priartėję Teilor ir Kelės veidai. Mano viduje tarytum kažkas spragtelėjo. Aš myliu Teilor. Niekam neleisiu
jos skriausti. Aš neturėjau pasirinkimo.
Ponas Skineris sugriebęs už švarko nutempė mane į direktorės kabinetą. Man dar nebuvo tekę ten
lankytis, bet nebijojau. Jie visi vienodi ir nieko baisaus negali man padaryti. Viskas buvo be galo dramatiška,
lyg kokiame filme. Tik, jei tai būtų buvęs filmas, aš būčiau buvusi šaunioji pagrindinė veikėja. O kadangi
veiksmas vyko tikrame gyvenime, buvau blogiukė, sėdinti ant kėdės koridoriuje ir laukianti, kol jie iškvies
mamą.
Atėjo seselės lydima Teilor, mat susitrenkė galvą, kai pastūmiau iš kelio ją gelbėdama. Neatrodė itin
laiminga. Veidas paraudęs ir sutinęs nuo ašarų, bet mano dėka ji rimtai nenukentėjo. Seselė Teilor pasakė,
kad netrukus atvažiuos jos mama ir išsiveš namo. Man seselė nepasakė nieko, tylėjo ir Teilor. Anksčiau mes
niekada nepristigdavome žodžių būdamos drauge, todėl man pasidarė liūdna. Paklausiau, kaip ji jaučiasi,
bet ji tik stebeilijo į grindis. Jau žiojausi klausti dar kartą, bet ji prabilo:
– Nereikėjo tau to daryti.
Mano galva, ji buvo labai nedėkinga.
– Kodėl? – paklausiau.
– Todėl, kad reikia naudotis šituo, – ji bakstelėjo sau į galvą, – o ne šitomis, – ji iškėlė rankas. – Kaip
manai, ką jos man padarys, kai tavęs čia nebebus? Tu viską sugadinai.
Jos žodžiai mane ir nuliūdino, ir supykdė. Mačiau, kad ji nusiminusi, taigi sėdėjau ir tylėjau savo
apmaudą nustūmusi gilyn. Viduje visko buvo tiek daug, kad net įsiskaudėjo pilvą.
 Atskubėjusi Teilor mama stipriai ją apkabino. Labai nerimavau, kad ir ji ant manęs nirš, bet mane ji irgi
apkabino, taigi supratau, kad vis dar mane myli. Man atrodo, kad ji tikrai mane myli. Ne taip labai kaip
Teilor, bet visai stipriai. Ji paklausė, ar mano mama atvažiuos manęs paimti, aš atsakiau, kad nežinau. Po
nutikimo su apyranke mudviejų mamos nedaug tebendrauja.
Teilor mama pasikalbėjo su direktore jos kabinete. Mes girdėjome kiekvieną žodį pro stiklines duris,
todėl užrašas VYKSTA PRIVATUS POKALBIS man pasirodė kvailokas. Mokyklai nepavyko susisiekti
nei su mano mama, nei su tėčiu, todėl galiausiai Teilor mamai buvo leista parvežti mane namo.
Einant iš mokyklos, lipant į „Volvo“ ir netgi sustojus prie mūsų namo Teilor su manimi nekalbėjo.
Draugės mama grįžtelėjo į mane ant galinės sėdynės, lyg nesuprastų, ką aš ten vis dar veikiu. Galiausiai
paprašiau jos mane palydėti ir paaiškinti mano mamai, kas nutikę, nes aš pati bijanti. Tuomet jos veidas
persimainė, sušvelnėjo, o didelės žalios akys tapo kartu ir liūdnos, ir malonios. Ji liepė Teilor palaukti
mašinoje, nors ši nė nebuvo nusisegusi saugos diržo ir tik spoksojo pro langą. Ji net neatsisveikino.
Teilor mama nusekė paskui mane takeliu ir pabeldė į duris, nes skambutis jau kurį laiką neveikė. Kai
niekas neatidarė, aš pakėliau galvą į ją, o ji man nusišypsojo. Ji tokia graži ir gera, o jos apranga visuomet
tokia suderinta, lyg jos vilkimi drabužiai būtų sukurti dėvėti kartu. Taip niekam ir neatidarius durų draugės
mama pasiteiravo, ar aš turiu raktą. Atsakiau, kad turiu, bet vis dar bijau; nemelavau, kadangi iš tiesų
truputį bijojau. Žinojau, kad mama su tėčiu ne juokais įtūš. Be to, buvau pažadėjusi Babai, kad nieko
panašaus daugiau nenutiks. Nežinau, ar dabar, kai ji mirusi, pažadas laikomas sulaužytu, ar ne.
Kai įėjome vidun, pašaukiau mamą, bet niekas neatsiliepė. Tuomet ją pamačiau. Iš pradžių tik pėdas,
kyšančias iš už sofos, lyg būtų nelabai vykusiai pasislėpusi. Prisiartinusi supratau, kad ji nežaidžia slėpynių.
Mama nejudėjo, gulėjo užsimerkusi, įmerkusi veidą į didelę vėmalų balą ant kilimo. Aš riktelėjau norėdama
pakviesti Teilor mamą, nes tikrai išsigandau. Mama atrodė kaip negyva, panašiai kaip tada, kai nukrito nuo
laiptų. Kambaryje klaikiai dvokė. Jos smakras ir drabužiai buvo ištepti vėmalais. Teilor mama liepė
nesijaudinti ir patikino, kad mama atsigaus, nors dabar ir jaučiasi prastai. Man teko padėti jai nutempti
mamą į viršų, paskui ji liepė man nueiti ir atsivesti Teilor iš mašinos. Maniau, kad Teilor neis, bet ji atėjo.
Nors vis dar nesikalbėjo su manimi.
Mes susėdome ant sofos. Teilor mama liepė mums įsijungti televizorių ir pabūti apačioje. Aš jį įjungiau,
bet nė viena dorai nežiūrėjome, nes tylų jo garsą nustelbė iš viršaus aidintys šūksniai. Teilor mama nusivedė
maniškę į vonią ir ėmė prausti. Mama garsiai bliovė, o paskui ėmė šūkalioti bjaurius dalykus.
Labiausiai man įsiminė trys:
1. Eik tu šikt (sakė daug kartų).
2. Kale, nešdinkis iš mano namų (čia ne jos, o Babos namai).
3. Man nereikia tavo suknistos pagalbos.

Trečiasis buvo pats kvailiausias, nes pagalbos jai tikrai reikėjo.

Niekada nebuvau girdėjusi, kad mama taip kalbėtų su kuo nors kitu, išskyrus tėtį. Ir dar ji vadino Teilor
mamą snobe. Snobas – tai toks žmogus, kuris laiko save geresniu už kitus. Abejoju, ar Teilor mama taip
galvoja, nors ji iš tiesų yra kur kas geresnis žmogus už mano mamą, ji yra geriausia mama pasaulyje. Ši diena
buvo išties siaubinga, bet maža dalelytė mano viduje džiūgavo, nes mano nušalinimas nuo pamokų liko
užmirštas.
Teilor su savo mama palaukė, kol iš darbo grįš tėtis. Jis daug kartų kartojo „atleiskite“ ir „ačiū jums“, lyg
nemokėtų jokių kitų žodžių. O joms išvažiavus paklausė, ar aš norėčiau vištienos kepsnelių vakarienei.
Mudu valgėme susėdę ant sofos priešais didįjį televizorių, kuris vis dar veikė ir į kurį vis dar niekas nekreipė
dėmesio. Tėtis užmiršo pomidorų padažą, bet aš nieko nesakiau. Mamai vakarienės jis nenunešė, ir, man
atrodo, aš žinau kodėl. Kol mudu šitaip sėdėjome nematydami televizoriaus ir valgėme vištienos kepsnelius
be pomidorų padažo, aš pirmą kartą supratau, kad galbūt jis linki mamai mirties ne mažiau negu aš.
 DABAR

2016-ųjų gruodžio 30-oji

– Kaip sekasi, Ambere? Kaip matau, vis dar turi parako. Man tai patinka.
Manoji palata atrodo vienu tonu tamsesnė negu anksčiau. Edvardui palietus veidą norisi klykti. Trokštu
išnykti, kad jis manęs nematytų ir daugiau niekada nerastų.
– Net kvėpuoji pati, puiki naujiena, šaunuolė.
Jo pirštai nuslysta prie mano dešinės akies ir ją atmerkia. Spėju įžvelgti tik miglotą prie manęs palinkusio
žmogaus siluetą, o tada jis pašviečia man į akį ryškia šviesa ir visiškai apakina. Dabar matau tik baltumą ir
judančių taškelių lietų. Tas pačias manipuliacijas atlieka su kaire akimi, o tada vėl sugrįžta manasis pasaulis.
– Mano supratimu, tu per sparčiai taisaisi. Ko gero, reikėtų šiek tiek pristabdyti arklius.
Girdžiu, kaip jis kažką daro, bet nežinau ką. Kai jau prarandu viltį ir susitaikau su likimu, išgirstu
atsiveriant duris.
– Kaip ji laikosi? – klausia Polas.
Nesuprantu, kodėl jis taip ramiai reaguoja aptikęs šį vyrą mano palatoje, bet tada prisimenu, kad Polas
mato tik profesio​nalų mediką.
– Deja, klausti reikėtų ne manęs, – atsako Edvardas.
– Atleiskite, aš čia prasilenkiu su tokia daugybe žmonių... ar mes nesame anksčiau kalbėjęsi?
– Vargu. Aš tik budėtojas...
Budėtojas? Aš nieko nesuprantu.
– ...kaip tik prasideda naktinė pamaina, tad jums nederėtų čia būti.
– O jums? – klausia Polas.
Kurį laiką tylu. Aš išsigąstu to, kas gali nutikti.
– Aš parvežiau jūsų žmoną atgal po apžiūros. Tiesiog dirbu savo darbą.
Tu jam nesakei, kad esi mano vyras. Mąstyk, Polai, mąstyk.
– Atleiskite už atžarumą. Esu labai pavargęs, atsiprašau. Tikriausiai visko prisižiūrite naktį čia
dirbdamas, – sako Polas.
– Nustebtumėte sužinojęs, kas čia dedasi, kai sutemsta, – atsako Edvardas. – Aš nieko prieš, jei norite
pabūti ilgiau, atsisveikinkite, bet netrukus turėsite išeiti. Tokios ligoninės taisyklės, tikiuosi, suprantate. Bet
nesijaudinkite, kol jūsų nebus, mes gerai ja rūpinsimės.
Edvardas išeina, ir mudu su Polu liekame vieni. Jis prisitraukia kėdę prie lovos ir atsisėda. Aš turiu rasti
būdą jam pasakyti, kad vyras, su kuriuo jis ką tik kalbėjosi, laiko mane čia įkaite. Nesuprantu, kodėl
Edvardas pasisakė esąs naktinis budėtojas ir kodėl Polas juo patikėjo. Į palatą įeina Klerė, ir aš nudžiungu. Ji
sumani, netruks suvesti galus.
– Kas čia toks buvo?
– Kažkoks budėtojas, sakė, atseit, mums reikia išeiti.
 – Ko gero, jis teisus, jau vėlu, – pritaria atsisėdusi šalia Polo, o ne priešingoje pusėje.
– Ji pajudino pirštą, juk tu irgi matei, ji į kažką rodė, aš žinau, – sako jis.
Tuomet aš prisimenu. Rodžiau į išėjimo ženklą. Maniau, kad sapnavau, bet jie matė!
– Mačiau, kaip pajudėjo Amberės pirštas, taip, bet girdėjai, ką sakė gydytojas. Komos būklės pacientai
kartais judina rankas, atmerkia akis, netgi kalba, bet jiems vis tiek yra koma. Tas judesys – tai lyg
krūpčiojimas per miegus, kai sapnuoji blogą sapną.
Tai šis tas daugiau už blogą sapną.
– Man atrodo, turime nusiteikti optimistiškai, girdėjai, ką jie sakė gavę kitus rezultatus...
– O man atrodo, turime būti realistai, – pertraukia Klerė.
Kurį laiką nė vienas nieko nesako.
– Šiaip ar taip, aš irgi jais netikiu, – galiausiai prisipažįsta ji.
– Manai, jie mums meluoja?
– Nemeluoja, tik nelabai klausosi. Susidarė įspūdis, kad ji bando užmegzti ryšį, be to, jie juk nepažįsta
Amberės taip gerai kaip mes.
– Tuomet kodėl ji dar kartą ko nors nepajudina?
– Ar tu jos prašei? O jeigu ji guli ir girdi kiekvieną mūsų žodį?
Klerė suima mano ranką, jos pirštai šalti kaip ledas.
– Ambere, jei tu mane girdi, spustelėk man ranką.
– Tai kvaila.
– Galbūt tokia užduotis per sunki, – ji paleidžia mano ranką ir vėl padeda ant lovos. – Ką gi, Ambere,
mes stebime tavo dešinę ranką. Jeigu girdi mane, pajudink pirštą, bent truputėlį.
Aš noriu pajudinti, stengiuosi kaip įmanydama, bet jis man kažką padarė, žinau tai. Sutelkiu visą dėmesį į
dešinę ranką, įsivaizduoju, kad energingai piešiu, bet nieko nenutinka.
– Atsiprašau, – taria Klerė.
– Nereikia atsiprašinėti, – atsiliepia Polas. – Suprantu, kad bandai padėti. Turbūt tu teisi, mums reikia
pailsėti, laikas eiti.
Prašau, neišeikite.
– Dar penkias minutes, ir eisim.
Visi trys kurį laiką skendime tyloje. Verčiau jau jie kalbėtųsi, jaučiu, kaip imu slysti kažkur kitur ir man
reikia į ką nors įsitverti. Klerė prabyla pirmoji:
– Jei tokia padėtis užsitęs, mums prireiks pagalbos.
– Neužsitęs.
– Aš irgi tikiuosi, kad ne, bet jei taip nutiktų, vieni nesusitvarkysime.
– Susitvarkysime, prižiūrėsime ją paeiliui.
– Keletą dienų galbūt, o kas paskui? Deividas jau ir taip siunta, kad reikia sėdėti su dvyniais, kadangi
mano tėvų nebėra, niekas nebepadeda. Gal galėtume paskambinti jos draugėms?
Polas neatsako.
 – Juk ji turi draugių, tiesa? – neatlyžta Klerė.
– Pasakojo apie Džo, kartais jos kartu leidžia laiką.
Pokalbis stringa, man darosi bloga. Klerė susitvardo greičiau už mane.
– Draugė vardu Džo?
– Taip, draugė.
Bemaž girdžiu, kaip ji mąsto.
– Ar esi kada nors ją matęs? – klausia.
– Ne, o ką?
– Šiaip, nesvarbu. Na, galbūt ji galėtų padėti.
– Neturiu jos numerio.
– Turėtų būti jos telefone, ar ne?
Girdžiu, kaip Polas kažką atsega, ir įsivaizduoju jį rausiantis mano rankinėje, kambarys pradeda suktis į
vieną pusę, o lova – į kitą. Tolumoje pasigirsta rausvai apsitaisiusios mergaitės daina, bet aš turiu likti čia,
reikia visa tai sustabdyti. Polui nevalia naršyti po mano telefoną, jam negalima pamatyti kai kurių ten
esančių dalykų. Man rodos, prisimenu kai ką blogo. Kai ką, ko man nederėjo daryti ir dėl ko supyktų
kiekvienas sutuoktinis, jei tik sužinotų. Prisiminimas tikras, prie jo prisideda dar vienas. Tvirtos rankos vėl
sugniaužia mano gerklę, aš iš paskutiniųjų stengiuosi įkvėpti ir pirmą kartą prisimenu, kaip viskas buvo.
Baimės užsibarikaduoja mano galvoje, ir daugiau niekas negali nei patekti vidun, nei ištrūkti laukan.
– Baterija nusėdusi, – sako jis. Kambarys ima suktis lėčiau, bet galutinai nesustoja. – Šįvakar parsinešiu
namo ir įkrausiu.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 23-ioji, penktadienis, vėlyva popietė

– Negaliu patikėti, kad taip pasielgiau, – sakau.

– Man irgi sunku patikėti, bet džiaugiuosi, – atsako Edvardas.
– Dabar jie visi apkalbinės mane, kadangi vidury kalėdinių pietų pabėgau su nepažįstamuoju.
– Aš nesu nepažįstamasis.
Mes užeiname į barą ir įsitaisome prie to paties stalelio, prie kurio prieš keletą dienų sėdėjau su Džo.
Man patinka ši užeiga. Saugi, pažįstama, toks jausmas, tarsi čia negalėtų nutikti nieko blogo.
– Pastaruoju metu padėtis darbe buvo įtempta, tad verčiau greitosiomis išlenksiu taurę su senu bičiuliu,
užuot mandagiai šnekučiavusis ir gurkšnojusi šiltą proseką, – trumpam nutylu žinodama, kad turiu pasakyti
dar šį tą. – Noriu, kad viskas būtų aišku: čia tik bičiuliškas pasisėdėjimas, daugiau nieko.
– Supratau, – atsako Edvardas. – Ką tau paimti?
– Aš paimsiu, – primygtinai pareiškiu ir išsitraukusi piniginę palieku rankinę ant kėdės.
Rankinė sunki, pilna daiktų, kurių nenorėjau palikti biure ir kurių man gali prireikti.
– Tuomet man paimk pintą bet kurio pilstomo šviesaus alaus.
– Pinta bus, tuoj grįšiu.
Baras pilnas, ir aš belaukdama nejučia užsižiūriu į ant sienų kabančias nespalvotas nuotraukas. Akys
užkliūva už datos ant artimiausių rėmelių: 1926 m. Ši vieta atrodo lygiai taip pat. Pasaulis vis sukasi ir sukasi
ratu, viskas kartojasi, kol kas nors pasikeis, bet iš tikrųjų niekas nesikeičia, nes mes nesugebame pasikeisti.
Paskaičiuoju ir suvokiu, kad į mane šypsodamiesi žvelgia jau mirusių žmonių veidai. Nusisuku. Kai galų gale
gaunu gėrimus, pėdos tarsi prilimpa prie bjauriai išmarginto kilimo, kliūva už jo. Viena ranka nešdama
pintą alaus, kita – pintą limonado, o į dantis įsikandusi du pakučius sūrio ir svogūnų traškučių, šiaip ne taip
prasibraunu pro minią iki staliuko. Edvardo veido išraiška man sėdantis sukelia šiokį tokį nerimą, bet iki
galo jos neperprantu, todėl ignoruoju.
– Į sveikatą, – pasveikinu pakėlusi savo stiklą.
– Į sveikatą.
– Ką ketini veikti per Kalėdas?
– Deja, dirbsiu. Man krito nelemtas burtas, tad budėsiu naktimis nuo pat Kalėdų iki Naujųjų metų.
– Prastai.
– Nieko baisaus. Visą naktį būdrauti nėra taip baisu, kaip kai kas mano.
Į paviršių iškyla jo žodžių pažadintas prisiminimas.
– Ar pameni manąjį diplomų įteikimą? – klausiu ir stebiu, kaip jis tramdo šypseną.
Šnekučiuotis kurį laiką visai smagu, beveik gera. Kalbamės apie atostogas, šalis, kurias aplankėme per
nesimatymo metus, saugiai laviruojame tarp bendrų prisiminimų ir atskirai patirtų nuotykių. Išlaikydami
atstumą atkuriame įvykių tvarką. Nusprendusi, kad esu saugiuose vandenyse, pradedu atsipalaiduoti.
 – Ar tu laiminga? – klausia jis, o jo ranka įsitaiso ant stalo kiek per arti manosios.
Aš patraukiu rankas, saugiai įkurdinu sau ant kelių ir suremiu sugniaužtus kumščius.
– Aš myliu savo vyrą.
– Ne to klausiau.
– Edvardai.
Daugiau su juo nesusitiksiu, tai paskutinis atsisveikinimas. Jis irgi tai žino, bet atkakliai pakartoja
klausimą:
– Ar tu esi laiminga?
Nusprendžiu atsakyti jam, užbaigti gėrimą ir eiti namo.
– Ne. Šiuo metu nesu labai „laiminga“. Bet ne dėl santuokos.
– O dėl ko?
– Tiesiog toks gyvenimas. Sunku paaiškinti.
– Pamėgink.
– Esu padariusi klaidų, todėl dabar tenka už jas mokėti.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 23-ioji, penktadienis, pavakarė

Nubundu plyštančia galva ir nesuvokiu, nei kur esanti, nei kas man atsitiko. Plepėjau su Edvardu bare –
tai paskutinis mano prisiminimas. Atsisėdu. Nuo staigaus judesio kambarys susiūbuoja, lyg sėdėčiau
audringos jūros blaškomame laivelyje, bet aš nesu laivelyje, aš lovoje. Kambaryje tamsu, užuolaidos
užtrauktos. Vaizdas blausioje šviesoje ir kvapas – senienų bei prakaito mišinys – man nepažįstami. Vis dar
nesuprantu, kur atsidūriau, bet netrukus suvokiu, kad esu nuoga.
Laikas akimirką sustoja, kol nužvelgiu balkšvą savo kūną. Kiekviena paprastai pridengta mano dalelė
dabar atvira. Tvinksniai galvoje staiga labai pagarsėja. Miegamasis, kuriame guliu, ne mano. Aš nužvelgiu
nepažįstamus tamsiai mėlynus patalus, tolumoje išgirstu dušo šniokštimą ir bandau atpažinti keistą
prieskonį burnoje. Apsidairau ieškodama drabužių ir pamatau juos ant grindų. Juk nė nevartojau
alkoholio, gėriau tik limonadą. Aš nieko nepadariau, aš taip nepasielgčiau.
Nieko neprisimenu.
Bandau išsijudinti, prisiverčiu išsiropšti iš lovos. Stengiuosi išstovėti, jaučiuosi it sulėtintame filme.
Kambarys vėl pasvyra ir ima suktis aplink mane. Aš esu skystas gyvsidabris labirinto spąstuose. Kad ir ką
daryčiau, niekaip nesiseka sroventi reikiama kryptimi. Pasilenkiu į priekį, noriu, kad kūnas imtų klausyti
mano nurodymų, tik kuo labiau lenkiuosi, tuo baisiau, kad triokštelėsiu perpus. Tolumoje išgirstu vyro
švilpavimą, sumišusį su spaudiminio dušo šniokštimu. Mane supykina. Visa tai negali būti tikra. Aš ne toks
žmogus, man nebūdingas toks elgesys.
Prisivertusi likti stovėti pajuntu perštėjimą tarp kojų. Nesupaisau, ar skausmas tikras, ar aš jį tik
įsivaizduoju. Stengdamasi nusikratyti minčių ir pojūčių žengteliu link atpažintos savų drabužių krūvos.
Kambarys vėl pakrypsta taikydamasis išmušti mane iš pusiausvyros. Nužvelgiu nuogas savo kojas ir pamatau
žalsvai melsvų mėlynių tatuiruotes ant abiejų kelių. Nutiko kažkas labai blogo.
Privalau pasistengti prisiminti.
Protas sparčiai sklaido naujausių prisiminimų katalogą, bet visi puslapiai tušti iki pat pasisėdėjimo bare.
Gėriau tik limonadą, esu tuo tikra. Nuėjau į tualetą, sugrįžau atgal ir ketinau tuoj išeiti. O paskui... nieko.
Akys vėl apžvelgia kambarį. Pamatau įrėmintą nuotrauką prie lovos, ir kūnas užmiršta kvėpuoti. Į mane
žvelgia mano jaunesnė kopija ir juokiasi iš to, kokia buvau kvaiša. Jaunas Edvardas laiko mane apglėbęs per
pečius, prisitraukęs šiek tiek per arti, nors anoji aš lyg ir neturi nieko prieš. Prisimenu, kada daryta
nuotrauka. Mano diplomų įteikimo dieną. Po kelių dienų su juo išsiskyriau. Nenorėjau, bet teko. Jis
saugojo nuotrauką visus tuos metus. Vaikinukas nuotraukoje užaugo ir tapo vyru, kurio aš nepažįstu. Vyru,
kurio labai bijau. Kažkaip atsidūriau jo bute, o mano drabužiai guli ant grindų.
Aš nenoriu prisiminti.
Taip neteisinga. Turiu iš čia išrūkti, bet nė nežinau, kur esu. Elgiausi kaip kvailė. Staigiai atidedu į šalį
bodėjimąsi savimi ir imu tyrinėti aplinką. Bute nešvaru. Ant grindų mėtosi laikraščiai, neatplėšti laiškai,
tuščias butelis, neskalbti drabužiai, purvinos lėkštės, atvira picos dėžė ant kilimo su apkramtytų plutelių
likučiais. Oras sudvisęs, troškus, visus paviršius dengia storas dulkių sluoksnis. Kampe stovi keistas agregatas.
Iš pradžių nesuprantu, kas ten, bet paskui atpažįstu senovinio soliariumo aparato kontūrus. Visa tai
nesusisieja į logišką visumą.
Akys vėl susiranda ant dėmėto kilimo numestas drapanas. Nubrozdintas kūnas atkakliai priešinasi, kai
slepiu jį po drabužiais, kuriuos pavyksta rasti, užmiršusi tuos, kurių neradau. Pastebėjusi savo rankinę, imu
ieškoti telefono, bet jo ten nėra. Užtat aptinku neatplėštą nėštumo testo rinkinį, ir jaučiu, kaip gerkle
užkyla šleikštulys. Dar sykį apsidairau. Įdėmiai nužvelgiu man nepažįstamo gyvenimo griuvėsius ir ant stalo
pamatau savo telefoną. Pasižiūriu į valandas ir datą. Vis dar penktadienis. Dušo šniokštimas nutyla, aš
sustingstu. Mano kojos ima judėti autopiloto režimu ir klupdamos neša prie vienintelių kambario durų.
Nulenkiu rankeną, atidarau jas ir išvystu ilgą, siaurą koridorių. Švilpavimas sklinda iš už durų kitame jo
gale. Purvino rudo kilimo veik nematyti iš po senų laikraščių šūsnių, tvyro stiprus drėgmės tvaikas. Pastebiu
dvi dideles kamštines lentas ir akimirksniu jas atpažįstu. Tas pačias turėjo, kai dar mokėmės universitete. Jas
dengdavo mūsų abiejų anų laikų nuotraukos, kurios vis dar tebekybo, bet koliažas papildytas naujesniais
atvaizdais, šįkart tik mano vienos. Aš prie redakcijos pastato, aš skaitau laikraštį metro traukinyje,
gurkšnoju kavą kavinėje netoli namų prieš keletą savaičių – atpažįstu naują savo paltą. Nuotraukų daugiau
nei šimtas, ir iš visų žvelgia mano veidas. Prisiverčiu nusisukti. Turiu iš čia ištrūkti. Dabar pat.
Tarp kambario, kuriame buvau, ir patalpos, kurioje yra jis, pamatau kažką panašaus į laukujes duris.
Žinau, kad laikas tirpsta, atkakliai iriuosi į priekį tarp sienos ir aukštų šlamšto stirtų. Ne taip ir lengva
sutramdyti tirtančias rankas, kad jos atkabintų grandinėlę ir išleistų mane į dar juodesnę tamsą. Esu lauke,
bet kažkur aukštai, kažin kokioje didelio gyvenamojo pastato galerijoje. Paskubomis grįžteliu į numerį ant
tamsiai mėlynų durų, pro kurias ką tik išėjau, o tada imu trauktis atatupsta. Nė neuždarau jų. Mėgaujuosi
kūną perliejusia geliančia žvarba, kuri skverbiasi po rankovėmis, palaidine, lenda po sijonu. Mirksėdama
nuginu ašaras. Nenusipelniau niekieno gailesčio, netgi savo pačios.
 ANKSČIAU

1992-ųjų gruodžio 15-oji, antradienis

Mielas dienorašti,
mes vėl namie visi kartu: mama, tėtis ir aš. Aš vis dar nušalinta nuo pamokų, bet niekam nerūpi. Tėtis
nebeina į darbą. Pasak jo paties, todėl, kad turi prižiūrėti mamą, nes ši prastai jaučiasi, bet jis visą dieną sėdi
apačioje ir žiūri televizorių, o mama guli savo kambaryje. Tėčio manymu, aš jau gana didelė, todėl galiu
sužinoti tiesą – mama prieš nukrisdama nuo laiptų buvo nėščia, tačiau kūdikis mirė. Štai kodėl ji prisigėrė
tiek daug, kad net sublogavo, ir todėl tą dieną šaukė ant Teilor mamos. Aš galvojau, kad bjauriai
šūkaliojama tik įpykus, bet tėtis paaiškino, esą kai kas taip elgiasi iš liūdesio.
Nežinojau, kad mama nėščia, bet puiku, kad ji nebesilaukia, nes tai pasibjaurėtina. Aš paklausiau tėčio, ar
ji vėl taps nėščia, bet tėtis paaiškino, kad netaps, nes ligoninėje jai kažką pašalino iš pilvo. Apsidžiaugiau dėl
to. Juodu nė manimi nesugeba tinkamai pasirūpinti, todėl susilaukti dar vieno vaiko būtų visiškas absurdas.
Šiek tiek nerimauju, ar jie nesugalvos įsivaikinti netikrą brolį ar seserį, kad mama vėl taptų laiminga. Jų irgi
nenoriu.
Tėčiui nuolat prireikia išlėkti ko nors parnešti, bet kartais jis grįžta visiškai tuščiomis. Man atrodo, jam
reikėtų susirašyti sąrašą, kaip darydavo Baba, kad neužmirštų, ko išėjęs. Jis paprašė manęs užmesti akį į
mamą, kol parneš duonos, pieno ir nutrinamą loterijos bilietą. Užduotis buvo kebli, kadangi aš nenorėjau į
ją žiūrėti. Miegamojo durys buvo praviros, tad nusprendžiau dirsčioti į ją užmerkusi vieną akį, kaip tėtis ir
sakė. Pamaniau, galbūt ji norės išgirsti mane dainuojant, juk į kalėdinį koncertą šiemet neatėjo. Taigi
sukūriau smagią dainelę ir dainavau iš laiptų aikštelės.
Kur mes dėsim girtą mamą?
Kur mes dėsim girtą mamą?
Kur mes dėsim girtą mamą?
Iš pat ankstaus ryto?
Netgi sukūriau prie dainos derantį šokį, imituojantį gėrimą iš daugybės butelių. Mama nesijuokė, taigi
tikriausiai miegojo. Ji daug miega. Tėtis aiškina, atseit liūdesys ją išsekina.
Sugrįžęs tėtis pasakė, kad mudviem reikia šnektelėti. Jis vėl neparnešė pieno, bet aš nieko nesakiau, nes ir
taip atrodė dėl kažko susirūpinęs. Mes susėdome prie virtuvės stalo ir iš pradžių pagalvojau, kad jis užmiršo,
apie ką norėjo pasikalbėti, bet paskui susiraukė ir pareiškė, kad mums vėl teks kraustytis. Aš pasakiau
nenorinti vėl kraustytis, bet jis patikino, jog reikia. Paklausiau, ar taip nutiko dėl mano kaltės, dėl to, kad
buvau nušalinta, bet tėtis pasakė „ne“. Jis pradėjo aiškinti, bet žodžiai susiliejo, kol pasiekė mano ausis, nes
aš, visai to nenorėdama, pravirkau.
Kraustymosi reikalas kažkaip susijęs su vyru, vardu Vilas. Baba turėjusi prieš mirtį su juo pasikalbėti, bet
užmiršusi, todėl dabar mums reikią išsikraustyti, nes žmonės užmaršūs. Mamos sesuo labai pykstanti dėl to,
kad Baba nepasikalbėjusi su Vilu. Aš nė nežinojau, kad mama turi seserį. Anot tėčio, esu mačiusi ją keletą
kartų, kai buvau visai maža, bet aš jos visiškai neprisimenu. Tėtis papasakojo, esą mamos sesuo daugybę
metų nesikalbėjusi su mama ir Baba, bet Babai mirus nusprendusi, jog norinti pusės jos namo. Aš
paklausiau, galbūt mes galėtume gyventi kitoje pusėje, bet tėtis pasakė, kad negalėtume, nes taip nedaroma.
Tada pasiteiravau, ar galėtume pasilikti, jei sutaptų trys paveikslėliai ant loterijos bilieto, bet jis pasakė, kad
jau nutrynė bilietą ir kad nieko nelaimėjome.
Man po šių naujienų pasidarė be galo liūdna, todėl paklausiau tėčio, ar galiu lipti viršun, į savo kambarį,
paskaityti, ir jis leido, tik liepė elgtis tyliai ir netrukdyti mamai. Tėtis galvoja, kad mes turime labai rūpintis
mama, kadangi ji dėl viso šito nusiminusi dar labiau nei mudu. Aš nesuprantu, kodėl turėčiau apskritai ja
rūpintis. Juk ji privalėjo slaugyti Babą, bet slaugė, matyt, ne per geriausiai, nes vėžys ją pribaigė. Pastaruoju
metu nejučia vis pagalvoju, kad jeigu sergančią Babą būtų prižiūrėjęs geresnis žmogus, toks kaip Teilor
mama, ji būtų pasveikusi ir tebegyventų iki šiol. Tuomet viskas tebebūtų gerai, ir mums nereikėtų kraustytis
kitur. Dėl visko kalta mama, net jei tėtis pernelyg kvailas ir to nesupranta. Mama visiems viską sugadino, ir
aš niekada jai šito neatleisiu.
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

Mane pažadina jau girdėtas garsas. Lova kreipia mane atgal, kojos kyla į viršų, į lubas, kraujas plūsteli į
galvą. Esu pakeliama dar šiek tiek, iki kritinės ribos, man baisu, kad nukrisiu ir niekas manęs nepagaus, bet
tada jie atsargiai atlošia man galvą, ir aš pajuntu šiltą vandenį bei galvos odą liečiančius švelnius pirštus.
Šiandien man bus sutvarkyti plaukai, ir nė nereikėjo užsiregistruoti! Užuodžiu šampūną, įsivaizduoju
putas, labiau pasistengus kelias sekundes net pavyksta save įtikinti, kad esu kirpykloje, kad gyvenimas vėl
sugrįžo į normalias vėžes. Bandau patirti bent šiokį tokį malonumą, pasimėgauti potyriu, atsipalaiduoti,
prisiminti, ką tai reiškia.
Praradusi laiką daug apie jį galvoju. Valandos čia sulimpa viena su kita, ir jas sunku atskirti. Žmonės
kalba apie bėgantį laiką, bet čia, šioje palatoje, laikas nebėga. Jis šliaužia, delsia ir terlioja tavo sąmonės sienas
purvinomis prisiminimų dėmėmis, todėl nematai nei kas yra priekyje, nei kas – už nugaros. Jo tėkmė
griaužia tai, kas nuplaunama į pakraščius, tad dabar aš turiu plaukti tolyn ir pasroviui pasivyti save.
– Šitaip bus geriau, prikepusio kraujo nebeliko, – taria malonus balsas, mano galva apsukama
rankšluosčiu.
Aš įsivaizduoju kraujo dėmes ant balto porceliano, vis mažėjančius raudonus ratilus, kol dar viena dalelė
manęs galutinai nuskalaujama.
– Galiu ir aš, tikriausiai jūs labai užsiėmusi, man nesunku, – sako Klerė.
Ji taip tyliai stebėjo mus, kad nė nežinojau ją čia esant. Slaugytojoms Klerė neabejotinai patinka. Žmones
žavi toji jos pusė, kurią ji jiems parodo. Lova sugrąžinama į ankstesnę padėtį, ir mes liekame vienos. Klerė
sausina man plaukus, paskui ima pinti kasas, kokias viena kitai pindavome vaikystėje. Ji neprataria nė
žodžio.
– Tu jau čia, – tarsteli Polas, įėjęs į palatą kaip tik jai baigiant pinti.
– Vis tiek nemiegojau, – atsiliepia Klerė.
Atrodo, kad aš visą laiką miegu, bet aš nemiegu, ir net kai miegu, kas nors vis ateina ir išeina, varto,
prausia mane, leidžia vaistus. Edvardas jau kurį laiką nesirodo, bent jau aš neprisimenu jį dar kartą čia
buvus. Tikinu save, galbūt jis paliko mane ramybėje ir gal tuomet aš iš tiesų galutinai atsibusiu.
– Vakar vakare nutiko šis tas keisto, – sako Polas.
– Pasakok, – paragina mano sesuo.
Man labiau patiko, kai jie laikėsi taisyklės, kad jam atėjus ji išeidavo. Juodu praleidžia pernelyg daug
laiko kartu, ir kažin ar iš to išeis kas nors gero.
– Įkroviau Amberės telefoną, bet kontakto, vardu Džo, neradau.
– Keista.
– Paskambinau jos viršininkui tikėdamasis, kad galbūt jis duos merginos numerį. Iš pradžių jis kalbėjo
labai maloniai, bet paskui susierzino ir pasakė negalįs man duoti numerio, kadangi jokios Džo nepažįstąs.
 – Nieko nesuprantu, – nusistebi Klerė.
Aš žinau, kad ji viską supranta.
– „Ryto pašnekesiuose su kava“ darbuotojos, vardu Džo, nėra. Aš pasiteiravau, galbūt čia pravardė ar
panašiai, ir patikinau, kad Amberė tikrai bičiuliavosi su tokia bendradarbe. Tuomet jis dar labiau sutriko
mėgindamas mandagiai paaiškinti, kad Amberė darbe neturinti draugų.
Liaukis, prašau.
– Labai keista.
– Imu suprasti, kodėl ji nutarė išeiti iš darbo, tas vyrukas kalbėjo kaip tikras šiknius.
Prašau tavęs, nutilk.
– Ji nutarė išeiti iš darbo? – paklausia Klerė.
Daugiau nieko nebesakyk.
– Oi, ji prašė manęs nesakyti tau, visai užmiršau.
– Kodėl?
– Jai nebepatiko ten dirbti.
– Ne, turiu omenyje, kodėl ji nenorėjo, kad pasakytum man?
– Nežinau.
 TADA

2016-ųjų gruodžio 23-ioji, penktadienis, vakaras

Kai sustojame prie mūsų namo, negaliu žiūrėti taksi vairuotojui į akis. Mačiau, kaip tolstant nuo
daugiabučio jis vis dirsčiojo į mane pro galinio vaizdo veidrodėlį, bet nesupratau, ar jo akyse atsispindėjo
pasibjaurėjimas, ar susirūpinimas. Galbūt ir viena, ir kita. Aš paduodu pinigus, sumurmu padėką,
nelaukdama grąžos išsiropščiu laukan ir užtrenkiu dureles. Taksi nuvažiavus pirmiausia pamatau prie namo
stovintį Polo automobilį. Jis man nesakė, kad šįvakar ketina grįžti. Jis apskritai buvo nelabai pasiekiamas.
Aš panaršau po rankinę, susirandu mėtinuką ir apsipurškiu kvepalais. Išsitraukusi veidrodėlį gatvės
žibintų šviesoje šalia namo dalimis ištyrinėju savo veidą. Pirmą kartą žvelgiu sau į akis po nubudimo
svetimoje lovoje. Didžiuma makiažo nusivalė, o tušas nuvarvėjęs. Nieko stebėtino, kad taksi vairuotojas
kreivai į mane žiūrėjo. Paseilinu pirštus ir pasitrinu odą po akimis, tada dar kartą nužvelgiu savo atvaizdą.
Vis dar atrodau kaip toji pati aš, nors nebesu ta pati.
Žengiu nuo šaligatvio į mūsų kiemą, kertu nematomą ribą, įėjusi uždarau vartelius ir tvirtai pasiryžtu
elgtis atsargiai. Lauke taip šalta, kad užsispyrusius medinukus tenka stumte užstumti, už ką jie
protestuodami nutvilko man pirštų galiukus. Prisiverčiu judėti namo link, palikusi visus nutylėtus faktus
gatvėje. Eidama žvyruotu takeliu apžvelgiu namo fasadą. Pastatas atrodo pavargęs, nemylimas, stokojantis
dėmesio. Balti dažai vietomis atšokę, nusilupę it saulėje nudegusi oda. Sode viskas negyva, apmirę. Visterijos
keras, kurio storas kamienas, užkopęs aukštyn ir išsišakojęs į sausų rudų gyslų tinklą, apraizgė visą namo
priešakį, rodos, daugiau niekada nebežydės. Bandau save įkalbėti, kad galbūt nepadariau nieko blogo, tačiau
kaltė dėl to, ko negaliu arba nenoriu prisiminti, lėtina mano žingsnius. Su Madelina susidorojau, bet
baiminuosi, kad dabar manęs laukia gerokai rimtesnis išbandymas.
Ieškau rankinėje raktų, bet nerandu, todėl spusteliu skambutį. Lukteriu. Šaltis kursto nekantrumą.
Paskambinu dar kartą. Pagaliau Polas atidaro duris. Jis tyli, ir mudu abu tiesiog stovime, tarsi laukčiau, kol
pakvies užeiti į mano pačios namus. Kadangi labai šalta, galiausiai žengiu vidun ir braudamasi netyčia
pastumiu jį.
– Vėlai grįžai, – sako jis ir uždaro lauko duris.
– Taip, buvo Kalėdų vakarėlis. Kaip tavo mama? – pasiteirauju.
– Mama? Ak, taip, gerai. Manau, mums reikia pasikalbėti.
Jis žino.
– Ką gi. Kalbėk.
Aš per jėgą pakeliu galvą ir atsisuku į jį.
– Turiu tau kai ką papasakoti. Gal verčiau atsisėskime.
Jis nežino, bet tai nesvarbu. Aš pavėlavau.
– Gal pirmiau įsipilsiu išgerti. Tu nori? – klausiu.
Jis papurto galvą, o aš atsitraukiu į virtuvę. Išsiimu pirmą pasitaikiusį butelį raudonojo vyno. Padelsiu
prieš imdama taurę, tačiau greitai nustumiu į šalį nuogąstavimus – viena taurė nepakenks. Vis tiek stengtis
nebėra dėl ko. Jis nori man pasakyti, kad viskas baigta, tad man belieka tik klausytis. Dabar jau nesvarbu, ką
aš padariau ar ko nepadariau, nes jis nusprendė už mus abu.
Susirandu kamščiatraukį ir suspaudusi įsuku į kamštį stengdamasi numaldyti virpančias rankas, o paskui
traukiu laukan iš vidaus. Riešui sukantis ironijos gyvatė ima vinguriuoti mano ranka aukštyn, per petį
pasiekia gerklę ir ima taip smaugti, kad žodžiai negali išsiveržti laukan, o oras nepatenka vidun. Galvoje it
klyksmas vis skamba ir skamba jos vardas. Man reikia Klerės. Šią akimirką man ji beprotiškai reikalinga,
o kartu aš jos nekenčiu. Įsivaizdavau šiandien pasiekusi pergalę, bet dabar imu manyti, kad žaidžiau ne tą
žaidimą. Pukštelėjimas, pasigirdęs ištraukus kamštį, teikia kur kas mažiau pasitenkinimo nei paprastai.
Sekundę laikau jį rankoje; pakreipus tam tikru kampu vis dar atrodo tobulas, nė nepagalvotum, kad vidus
toks išgadintas.
Polas sėdi ant svečiams skirtos sofos. Aš akimirką stabteliu, o paskui atsisėdu priešais jį į įprastą savo vietą.
Jaučiuosi nešvari ir sugedusi, bet jis, rodos, nepastebi.
– Nė nežinau nuo ko pradėti, – ištaria.
Nervinasi kaip vaikas. Anksčiau ši jo savybė mane žavėjo, tačiau dabar noriu, kad suaugtų ir ryžtingai
viską išdrožtų. Aš tyliu ir neketinu palengvinti jam užduoties, nepaisant to, iš kur ką tik grįžau ir ką ten
galbūt dariau.
– Aš tau melavau, – prisipažįsta vis dar nežiūrėdamas į mane, stebeilydamas į tam tikrą grindų plotelį.
– Apie ką?
– Nebuvau vakar pas mamą. Lankiau ją anksčiau, ji iš tiesų nugriuvo, bet vakar iš ryto važiavau ne pas ją.
Aš gurkšteliu vyno. Dabar suprantu, kad prieš kirsdama gatvę pasižiūrėjau ne į tą pusę. Mano kantrybė
senka, reikia, kad šis spektaklis greičiau pasibaigtų.
– Kas ji?
Pagaliau Polas pažvelgia į mane.
– Kas? – klausia.
– Kas yra ta, su kuria tu turi romaną? – Mano rankos vis dar truputį dreba, todėl pastatau taurę. Polas
papurto galvą ir nusijuokia.
– Aš neturiu romano. Viešpatie. Buvau susitikęs su savo agente.
Man prireikia akimirkos, kol sugromuliuoju netikėtą informaciją.
– Su savo agente?
– Taip. Nenorėjau tau pasakoti, kol nebuvau įsitikinęs šimtu procentų. Nenorėjau sužadinti vilčių,
o paskui vėl nuvilti.
– Apie ką tu kalbi?
– Aš parašiau dar vieną knygą. Nelaikiau jos gera, nemaniau, kad iš to kas nors išeis, bet ji parduota,
parduota visur. Kai buvau Norfolke, sužinojau, kad turi įvykti aukcionas, bet mano galvoje buvo tokia
sumaištis dėl mamos, kad pats tuo nepatikėjau. Bet viskas tikra, kalbama apie krūvas pinigų. Knyga visiems
patiko, Ambere, Amerikoje, susirungus pirkėjams, kaina irgi pakilo, reikalai įgavo beprotišką mastą, apėmė
trylika valstijų. O visų geriausia, kad dar šnekama ir apie filmą. Kol kas dar ne viskas pasirašyta, bet
perspektyvos tikrai puikios.
Jis šypsosi, nuoširdžiai šypsosi, ir aš suvokiu negalinti prisiminti, kada paskutinį kartą atrodė toks
laimingas. Aš irgi nusišypsau, užsikrečiu nuo jo, negaliu susilaikyti. Bet paskui prisimenu kai ką, ko
neįstengiu užmiršti.
– Tavo drabužinėje gulėjo moteriški apatiniai. Jų nebėra.
– Ką?
– Tu nupirkai nėriniuotus apatinius kitai moteriai. Aš juos radau. Dydis buvo ne mano.
Minutėlę nesupaisau, ar jis piktas, ar jam juokinga.
– Jie buvo skirti tau. Teisybė, dydis buvo netinkamas, todėl nunešiau pakeisti. Jei dabar pat užliptum į
viršų, lygiai toje pačioje vietoje rastum paslėptą tą pačią dėžutę su tuo turiniu, kurį įsivaizdavau perkąs
pirmą kartą. Bent jau ji turėjo būti paslėpta ir tu turėjai jos nerasti iki Kalėdų. Nejaugi iš tiesų manei, kad aš
turiu romaną?
Aš pravirkstu. Nieko negaliu padaryti.
– Širdele, atleisk, – ima atsiprašinėti ir mane apkabina, o aš leidžiuosi. – Žinau, reikalai kurį laiką klostėsi
ne per geriausiai, bet aš myliu tave. Tik tave. Pastaruosius kelis mėnesius buvau pasinėręs į knygą ir atitolęs,
atsiprašau dėl to. Mudu drauge tiek daug patyrėme, ir aš, aišku, nusiminiau dėl kūdikio, bet tu esi vienintelis
žmogus, su kuriuo noriu praleisti savo gyvenimą, ir tai niekada nepasikeis. Supranti?
Galėčiau dabar pat jam pasakyti, kad esu nėščia, tačiau nuginu šią mintį vos jai dingtelėjus. Dar neatlikau
testo, todėl negaliu sakyti, kol nesu tikra. Visiškai tikra. Negaliu suteikti jam nereikalingų vilčių. Buvau tikra
kvaiša.
Jis mane bučiuoja. Iš tiesų bučiuoja, kaip nebučiavo jau ilgą laiką. Nenoriu, kad liautųsi, bet kai liaujasi,
atsimerkiu ir pamatau, kad vėl man šypsosi. Aš irgi šypteliu. Laimė, kurią jaučiu, tikra.
– Yra tik vienas kabliukas, – tarsteli.
Veidrodinis jo šypsenos atspindys mano veide sparčiai išblėsta.
– Koks?
– Man reikės trumpam nuvykti į Ameriką. Į sandorį įtrauktas reklaminės kampanijos punktas, o jei bus
kuriamas filmas, turėsiu kurį laiką pagyventi Los Andžele. Žinau, derėjo pirmiausia pasitarti su tavimi, bet...
aš sutikau.
– Ir viskas? Ar tai ir bijojai man pasakyti?
– Tiksliai nežinau, kiek teks ten pabūti, galiu užtrukti porą mėnesių. Žinau, pastaruoju metu ne viskas
klostėsi puikiai, bet aš turiu ten nuvykti. Taip, tu visada sakei, jog negalėtum gyventi pernelyg toli nuo savo
šeimos, be to, staiga nemesi darbo, bet galėtum atvykti manęs aplankyti, ir aš parskrisčiau vos ištaikęs progą.
Esu įsitikinęs, kad mums pavyks, jei abu to norėsime.
Aš tyliai linkteliu ir bandau įsisąmoninti, ką išgirdusi.
– Juk žinau, kad tau baisu, kai manęs nėra, – aš dėbteliu į jį. – Gerai jau gerai, nebaisu, tiesiog tu imi
nerimauti, kaip tada, kai pamanei, neva kažkas vidury nakties sukiojasi sodo gale. Aš pagalvojau ir apie tai.
Noriu, kad jaustumeisi saugi, kol būsiu ne namie. Apžiūrėjau mažas šiuolaikiškas nuo judesio veikiančias
saugumo kameras, be laidų, nereikalaujančias jokio vargo. Ketinu jas užsakyti ir pakabinti už namo.
Panorėjusi galėsi įsijungti vaizdą savo telefone ir pati matysi, kad ten nieko nėra.
– Šiandien mečiau darbą.
– Ką?
– Jau pranešiau vadovybei. Pasakiau Metjui prieš išeidama iš Kalėdų vakarėlio.
– Kodėl?
– Visa ši savaitė buvo siaubinga. Daug reikėtų pasakoti. Atė​jo metas pasitraukti. Tad, jei iš tiesų nori, kad
vykčiau kartu, aš skrisiu su tavimi.
– Aišku, noriu, aš myliu tave!
Jis nuoširdus, tai tikra, o jo žodžių sukeltos mano ašaros irgi tikros. Mes nevaidiname, mudu esame
mudu, ir dėl to apima didžiulis palengvėjimas. Jo veide nušviečia tokia plati šypsena, kad, rodos, nuskęs joje.
Aš noriu atsakyti tuo pačiu, bet galvoje šmėstelėjusi mintis nugina šalin linksmumą ir viską sugadina.
Pagalvoju apie tai, kur nubudau. Prisimenu maudulį tarp kojų, neatplėštą nėštumo testo pakuotę rankinėje.
Mąstau apie Klerę. Šios naujienos tik mano vienos, neatskleisiu jų. Turiu nusiprausti po dušu. Turiu
nusiplauti visa tai, kas įvyko. Jis mato pasikeitusį mano veidą.
– Kas yra? Kas ne taip?
– Nevalia niekam apie tai pasakoti, dar ne.
– Na, keletui žmonių papasakoti teks.
– Prašau, kol kas dar ne. Nesakykime net šeimos nariams.
– Kodėl?
– Tiesiog pažadėk man.
– Gerai, pažadu.
 ANKSČIAU

1992-ųjų gruodžio 18-oji, penktadienis

Mielas dienorašti,
jau savaitė, kaip nemačiau Teilor, ir turiu tiek daug jai papasakoti. Nemažai naujienų išklojau ant
kalėdinio atviruko, bet viskas netilpo, nors rašiau nepaprastai smulkiomis raidėmis. Žinau, kad Teilor jį
gavo, nunešiau pati, nes tėtis užmiršo nupirkti pašto ženklų. Pabeldžiau į jų namų duris, o kai niekas
neatidarė, įmečiau į pašto dėžutę. Tikiuosi, vėliau ji paskambins, nes man labai reikia su ja pasikalbėti.
Mūsų namuose ėmė lankytis nepažįstami žmonės, ir man tai nepatinka. Pasikalbėti su mama ir tėčiu atėjo
aukštas vyras, neturintis ant galvos nė vieno plauko. Jis prisistatė esąs Rodžeris ir šypsojosi netikra baltų
dantų šypsena. Rodžeris vilki žvilgančius švarkus ir yra nekilnojamojo turto agentas. Jis pareiškė, kad, jo
manymu, bus geriau, jei mes būsime išėję, kai rodys žmonėms namą. Nepaaiškino kodėl, bet, spėju, todėl,
kad mama pastaruoju metu tokia netvarkinga, jog, matyt, jis nerimauja, kad ji gali atbaidyti klientus.
Tėtis pasakė nemanąs, kad kas nors pirks Babos namą prieš pat Kalėdas, bet jis klydo. Šiandien iš pat
ryto, man dar nespėjus apsirengti, žmonės pradėjo eiti apžiūrinėti namo, kaip kad Rodžeris tai vadina.
Kartais jis pabeldžia į duris, o kartais tiesiog atsirakina ir įeina pats, nes turi raktą. Apie Babos namą jis
kalba taip, lyg čia gyventų, bet jis niekada čia negyveno, tik sudaro klaidingą įspūdį.
Aš visai nenorėjau prarasti savitvardos. Tėtis šį rytą ėjo į darbo pokalbį, mat nusprendė susirasti naują.
Mama išėjo į parduotuvę už kampo nupirkti skardinės keptų pupelių, tad, Rodžeriui įėjus vidun, namuose
buvau viena. Išslinkusi iš savo kambario pro laiptų turėklus mačiau žvilgantį jo pakaušį. Jis kalbėjo labai
garsiai, panašiai kaip aktoriai per vieną iš tų spektaklių, į kuriuos mane vesdavosi Baba. Aktoriai taip kalba
todėl, kad girdėtų ir pigiausiose vietose, salės gale, sėdintys žmonės. Rodžeris šaukė kalbėdamasis su čia pat
stovinčia storulių pora. Man dingtelėjo, kad galbūt jie priekurčiai, kaip velionis senelis. Klientai
krypuodami vaikštinėjo po prieškambarį kaip pasenusia duona peršertos antys, ir man buvo nemalonu į
juos žiūrėti.
Rodžeris baubė taip garsiai, kad aš pakėliau liepsnelę-durų laikiklį ir tyliai uždariau savo kambario duris,
bet vis tiek jį girdėjau. Pamėginau skaityti knygą, tik niekaip negalėjau susikaupti žinodama, kad apačioje
svetimi žmonės kaišioja nosis ten, kur nederėtų. Jiems lipant laiptais į viršų šie girgždėjo dar labiau nei
visuomet, o tada jie ištisą amžinybę praleido vonioje. Mūsų vonios kambarys ne itin didelis, jame nėra nieko
ypatingo, taigi neįsivaizduoju, į ką ten taip ilgai žiūrėti. Jaučiausi taip, lyg klausyčiausi, kaip po namus
vaikšto įsilaužėliai, vienintelis skirtumas, kad mama su tėčiu patys juos pasikvietė.
Apžiūrinėtojai nuėjo į buvusį mamos ir tėčio kambarį, iškart už mano kambario sienos, ir aš girdėjau,
kaip storulis pavadino mūsų namą „remontuotinos būklės“, tik ne visai supratau, ką tai reiškia. Dabar tame
kambaryje mama miega viena, ir aš jos nekenčiu, bet man vis tiek nepatiko, kad jie ten sukiojasi ir viską
čiupinėja. Galiausiai prabilo iki tol daugiausia tylėjusi storulė, ir kaip tik ji, o ne Rodžeris ir ne tas kitas vyras
mane kaip reikiant įsiutino.
 Trys jos pasakyti dalykai, privertę mane prarasti savitvardą, buvo šie:
1. „Joks sveiko proto žmogus nenorėtų čia gyventi.“
2. „Visa tai reikėtų nugriauti.“
3. „Nameliūkštis mažas ir atgrasus.“

Pajutau, kaip patankėjo mano kvėpavimas ir galvoje kilo garsus ūžesys, atsirandantis tada, kai būnu labai
nusiminusi. Man sunku net įsivaizduoti, kad pasitaiko tokių neišauklėtų ir kvailų žmonių. Aš neketinau ko
nors iškrėsti, nežinojau, ką darysiu, bet turėjau ko nors imtis. Nenorėjau, kad siaubinga nutukėlių pora
nusipirktų Babos namą. Nesiruošiau padaryti nieko blogo, tetroškau, kad jie išsinešdintų.
Viskas įvyko labai greitai. Girdėjau, kaip jie išeina iš mamos kambario ir žingsniuoja per laiptų aikštelę,
o paskui Rodžeris atidarė mano kambario duris. Tada aš pratrūkau iš visos gerklės spiegti ir spiegiau gana
ilgai. Storulė paklaiko iš siaubo, net Rodžeris mažumėlę išsigando, o stambųjį vyrą, kuris jau vien nuo
kopimo laiptais buvo raudonas kaip burokas, rodės, tuoj ištiks širdies priepuolis.
– Nurimk, mažyle, – leptelėjo Rodžeris, dėl to tik dar labiau įtūžau: aš jokia ne mažylė.
Paskui jis pridūrė, esą jie nenorėję manęs išgąsdinti. Visiška kvailystė. Ne jie mane išgąsdino, o aš juos.
Troškau, kad jie išeitų, todėl daug kartų garsiai pakartojau tai, ką mano mama pasakė Teilor mamai
norėdama ją išvaryti:
– Kale, nešdinkis iš mano namų!
Net jiems nusileidus į apačią aš vis dar stovėjau laiptų viršuje ir klykiau. Paskui paleidau Rodžeriui į galvą
metalinį durų laikiklį, bet nepataikiau, liepsnelė tik atsitrenkė į sieną ir nukrito ant kilimo. Džiaugiausi, kai
jie pagaliau išsidangino. Sunerimau, kad nebūčiau sudaužiusi liepsnelės, bet neaptikau nė menkiausio
įbrėžimo, tik ant sienos liko snapo formos įdauža. Keista, kaip toks mažas daiktelis gali padaryti tiek žalos,
o pats iš pažiūros likti visiškai nepasikeitęs.
Kai nešina keptomis pupelėmis sugrįžo mama, nepasakojau jai, kas atsitiko. Suskambus telefonui, ji
atsiliepė virtuvėje, taigi nedaug tegirdėjau ir nesupratau, su kuo kalbėjo. Netrukus ji pašaukė mane nulipti
žemyn ir pasakė, kad skambino Rodžeris. Mama liepė man sėstis ant sofos. Tada pamaniau, kad prisiviriau
košės. Bet ji atsisėdo šalia, ir pažvelgusi jai į veidą pamačiau liūdnąją, o ne piktąją miną. Mama pasakė, kad
šįryt pirmieji namą apžiūrinėję žmonės jį nusipirko, ir mums teksią labai greitai išsikraustyti. Aš pravirkau,
niekaip neįstengiau susiturėti, tuomet ir ji truputį paverkė kartu. Mama apkabino mane, bet aš ją
nustūmiau ir nubėgau į savo kambarį.
Kiek vėliau mama užlipo į viršų ir pabeldė į mano duris, bet aš neatsiliepiau. Žinojau, kad be mano
leidimo vidun neis, tik jau ne po to, kas andai nutiko. Ji ištisą amžinybę stovėjo už durų, kol galiausiai it
vaiduoklis tylutėliai sušnibždėjo „labanaktis“ ir nuėjo sau. Aš atsakiau per vėlai, manau, ji nebegirdėjo;
padeklamavau eilėraštuką, kurį ji pati mane išmokė:
Saldžių sapnų,
Ramių blusų,
Kad nekąstų kūno jūsų.
 Aš apsiverčiau ir užsispaudžiau ant galvos pagalvę. Sulaikiau kvapą ir nekvėpavau tiek ilgai, kiek
įstengiau, bet galiausiai oras išsiveržė man iš burnos, ir aš nenumiriau.
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

– Kaip laikaisi?
Atmerkusi akis išvystu lovūgalyje sėdinčią Džo, ir labai nudžiungu ją matydama, nors ji ir nesiskubino
ateiti manęs aplankyti.
– Jei nenorėjai sugrįžti į darbą po Kalėdų, galėjai taip ir pasakyti, nereikėjo trenktis su automobiliu į
medį ir nugrimzti į komą.
Ji šypsosi suėmusi mano ranką. Atrodo tokia jauna. Norėčiau, kad laikas ir man būtų toks gailestingas
kaip jai. Matau savo palatą, ji kur kas gražesnė, nei įsivaizdavau, tokia šviesi ir spalvinga. Langas plačiai
atvertas, už jo įrėmintas mėlynuoja dangus, o paukščių čiulbesys sudaro tylų muzikinį foną.
– Ar jau prisiminei, kas atsitiko? – klausia ji. Aš papurtau galvą. – Vis dar nežinai, ar kaltas Polas? Jis
tavęs nenuskriaustų. Tik jau ne šitaip.
Aš linkteliu, nes dabar jau žinau, kad ji teisi. Man čia begulint tiesa mažumėlę susiraizgė ir persikreipė,
bet jos gijos jau pamažu išsinarplioja ir tiesinasi.
– Tai nebuvo nelaimingas atsitikimas, ar ne? – klausiu. Keista vėl girdėti skambant savo balsą.
– Ne.
Aš vėl linkteliu. Dėlionės detalės išryškėja, bet vis dar nesusideda į vieną paveikslą.
– Kodėl taip padarei? – klausia Džo.
Ji kalba ne apie avariją. Taip gera ją matyti, su ja vienintele galiu būti visiškai nuoširdi, jokių paslapčių,
jokio melo. Bandau išsijoti tiesą iš savo prisiminimų.
– Juk supranti, kodėl, – atsakau.
– Nežinau, kodėl išėjai iš darbo. Tau nebuvo būtina išeiti.
– Įsidarbinau tik tam, kad prieičiau prie Madelinos, pati žinai.
– Ir dar žinau, kad dirbti tau buvo naudinga, bent jau turėjai kažką savo.
– Darbas buvo sumautas.
– Vesti populiarią radijo laidą, kurios klausosi milijonai, nėra sumautas darbas.
– Bet aš iš tiesų nebuvau laidos vedėja, tiesa? Mudvi išsigalvojome tai linksmumo dėlei, – primenu.
Džo suraukia kaktą.
– Tikrai?
– Taigi. Aš buvau Madelinos asmeninė sekretorė.
– Iš tikrųjų?
– Taip, Džo. Tu puikiai tai žinai.
– Gal ir žinau. Matyt, buvau užmiršusi. Kartais mano galvoje kyla painiava.
– Ne, juk čia aš, tai mano galvoje kyla painiava, – ištariu, ir ji paleidžia mano ranką.
Už lango staiga apsiniaukia ir prapliumpa lyti. Paukščių čiulbesį pakeičia nerimastingas vėjas, blaškantis
užuolaidas ir patalus ant lovos. Kambario vaizdas išblėsta, lyg žiūrėčiau perdirbtą spalvotą seno nespalvoto
filmo versiją. Suprantu, kad kažkas ne taip. Aplinka tampa tarytum netikra ir primena man, kad esu
susipainiojusi. Aš atsisėdu ir ištiesiu ranką į Džo.
– Prašau, surask mane, noriu būti surasta.
Bet mergaitė rausvu chalatu atsistoja, paima Džo už rankos, man nespėjus jos pasiekti, ir veda prie durų.
Patalpa ima griūti, dideli dantyti gabalai krinta žemyn, į tamsą apačioje. Aš be galo trokštu vėl sujungti
subyrėjusio savo gyvenimo detales, bet nesugebu.
– Ar būtinai turi išeiti? – klausiu.
– Manau, kad taip. Ar tau taip neatrodo? – ištaria Džo.
Jos abi išeina iš palatos ir uždaro duris.
 TADA

2016-ieji, Kūčių diena, rytas

Niekada nebūna tinkamas metas prarasti mylimą žmogų, bet artimųjų mirtis per Kalėdas yra išties baisus
dalykas. Abu mūsų tėvai mirė Kalėdų laikotarpiu, ir šios šventės daugiau niekada nebebuvo tokios kaip
anksčiau. Tai mus visuomet sieja, kad ir kaip atitolstame viena nuo kitos. Leisti Kūčias kartu buvo Klerės,
ne mano, idėja, bet atsisakyti negalėjome, nes tai tampo šventa tradicija. Anot jos, reikia galvoti apie tai, ką
turime, o ne apie tai, ką praradome. Aš stengiuosi. Matau, kad ji regi juos manyje. Kartais jaučiuosi taip,
tarsi spoksodama į mane Klerė mėgintų ištraukti paskutines tėvų nuotrupas iš mano DNR. Mano akys
tokios pat kaip motinos. Kartais pati ją matau žiūrėdama į veidrodį ir kaskart nusiviliu tuo vaizdu.
Didžiąją Kingstono gatvę pasirinkau aš; čia visuomet judru. Dvyniai – padūkusių siaubūniukų porelė –
maloniai prablaško prieš laukiančią sunkią dieną. Klerė stumdo juos didžiausiu mano matytu dvigubu
vežimėliu. Abu mažuose kumšteliuose spaudžia savus žaisliukus, dalytis jiems nereikia. Berniukas ir
mergaitė, taigi ji turi tobulą šeimą, kurios tikrai turėtų pakakti. Dvynius ji myli labiau nei mane, labiau nei
kada mylėjo kurį nors iš mūsų, nes taip ir turi būti. Šiandien, nutaikiusi tinkamą akimirką, ketinu jai
pasakyti. Ne viską, tik tiek, kiek jai reikia žinoti.
– Šitie jiems gerokai per maži, kvailute, – tarsteli Klerė.
– Žinau, tiesiog pasirodė dailūs.
Aš pakabinu 0–6 mėnesių kūdikiui skirtą suknytę atgal ant skersinio. Šį rytą, kol Polas miegojo,
pasidariau nėštumo testą. Buvo teigiamas. Ko gero, jau žinojau, kad bus. Neįsivaizduoju, kaip pavyko
pastoti po šitiek nesėkmingų mėginimų. Ko gero, tai ženklas, ne kitaip. Metas judėti į priekį ir gyventi savo
gyvenimą su Polu. Tik su Polu. Sukurti savo šeimą, kurios niekas iš mūsų neatims. Prieš atskleisdama
naujieną kitiems, pirmiausia noriu pasakyti jam. Jau surepetavau šią sceną savo galvoje, jis bus labai
laimingas. Pasakysiu šį vakarą.
Nuperku dvyniams kelis Klerės išrinktus drabužėlius. Kodėl gi jiems nepadovanojus to, kas patinka jai,
juk vis vien juodu neprisimins šių Kalėdų, jau nekalbant apie savo vilkėtą aprangą. Kažin ar prisimintų
mane, jei netrukus netikėtai išnykčiau iš jų gyvenimų? Anądien pasitikslinau termino „krikštamotė“
reikšmę. „Oficiali vaikų globėja pernelyg ankstyvos tėvų mirties atveju.“ Pernelyg ankstyvos mirties atveju.
Šie žodžiai man niekaip neišeina iš galvos. Kol kas tetos ir krikštamotės pareigos nereikalavo didelių
pastangų, bet vaikams paaugus ketinau dėl jų padaryti kur kas daugiau. Šių Kalėdų jie neprisimins, taigi jos
nesiskaito.
Per skubančių, bruzdančių paskutinės minutės pirkėjų minią bemaž neįmanoma nusigauti nuo vienos
parduotuvės iki kitos. Stebiuosi, kad visi krepšiais ir skolomis apsikrovę žmonės aplink mus atrodo laimingi.
Kartais man atrodo, kad visi yra laimingesni už mane, tarsi visus juos vienytų man vienai nežinoma paslaptis.
Plačios šypsenos veiduose šviečia pernelyg ryškiai. Pajuntu, kad imu jų visų nekęsti, nekenčiu visko.
Kalėdinių lempučių, dainų, dirbtinio sniego. Visa tai, kas anksčiau taip patiko, nebesužadina jokių jausmų.
Klerė irgi nepatiria malonumo. Mes panašesnės, nei aš noriu pripažinti. Matau, kaip ją vis labiau užvaldo
prasta nuotaika, o gal ir dar blogesnė būsena. Ko gero, metas nieko nelaukiant greičiau kloti naujienas ir
neleisti jai nugrimzti į pernelyg tirštą tamsą, kurioje jos nebesurasčiau.
Nuvairuoju mūsų pulkelį link nedidukės Kalėdų mugės, mat Klerei tokie dalykai patinka. Ji stabteli prie
kvapiųjų žvakių prekystalio. Kilsteli visas iš eilės ir prisikišusi prie veido pauosto. Kiekviena žvakė turi savo
pavadinimą. Meilė. Džiaugsmas. Viltis. Kažin, kaip kvepia viltis?
– Tasai draugužis iš universiteto, su kuriuo sakeisi susidūrusi... – prabyla tebežiūrėdama į žvakes.
Aš sustingstu kaip įkalta ten, kur stoviu, o Kalėdų mugės šurmulys tarytum nuščiūva.
– Jis ne draugužis, o buvęs vaikinas, – išlemenu.
– Koks skirtumas, – ji paima aromatą skleidžiančias lazdeles, kurios styro į šalis lyg ežio dygliai. – Aš jį
prisiminiau; vakar vakare netikėtai atgaminau.
Vakar vakare, kai aš nubudau jo lovoje.
Žodžiai nuskambėjo tik mano galvoje, bet vis tiek išsigandau, kad ji jų nenugirstų. Klerė kalba
nežiūrėdama į mane, ir aš dėl to džiaugiuosi, nes baiminuosi, kad veidas gali mane išduoti.
– Jis studijavo mediciną, ar ne? – klausia Klerė.
– Taip.
– Nenorėjo palikti tavęs ramybėje po to, kai išsiskyrei su juo, pameni?
– Pamenu. Buvo nusiminęs. Nesuprato, kodėl nutraukiau santykius. Juk negalėjau paaiškinti, kad tu
mane privertei taip pasielgti.
– Aš tavęs neverčiau. Jis tau netiko. Buvo išvaizdus, bet be vieno šulo, – Klerė baksteli smiliumi sau į
smilkinį. – Prisimeni, skambindavo tau be paliovos, kai išėjai? Laukdavo prie tavo buto vidury nakties?
– Kaip jau sakiau, buvo nusiminęs.
– Ar tau niekada nekilo klausimas, kodėl galiausiai nuo tavęs atstojo?
Ji atsisuka ir pažvelgia pasitenkinimą spinduliuojančiomis akimis, o tada vėl nukreipia dėmesį į prekes.
Mano protas ima suktis net dūgzdamas. Dėlionės, kurią nė nežinojau turinti išspręsti, dalelės nuslysta į
vietas.
– Ką tu padarei? – klausiu.
– Nieko ypatingo. Parašiau kelis laiškus, ir tiek. Gaila, kad žmonės neberašo vieni kitiems, tiesa?
Ji nepakeldama galvos lyg niekur nieko žingsniuoja palei prekystalį, kilnoja pailgus vaško luitus ir
prisikišusi panosėn uosto.
– Papasakok man, ką padarei.
Galų gale ji atsigręžia į mane.
– Parašiau kelis laiškus medicinos mokyklos vadovui jo elgesiu panorusių pasiskųsti moterų vardu. Tavo
buvusiojo elgesiu. Visus parašiau ant skirtingo popieriaus, vis kitokia rašysena. Pasielgiau išties sumaniai, – ji
šypsosi. – Paskui paskambinau jam iš taksofono ir pasakiau, kad laiškai liausis ėję tik tada, kai paliks tave
ramybėje.
Jos šypsena perauga į juoką.
 – Nieko čia juokingo, Klere. Galėjai sugriauti jo karjerą.
– Kuo jis dabar užsiima?
– Jis gydytojas.
– Vadinasi, jokios žalos nepadariau. Jaudiniesi dėl niekų, kaip visada. Pasakoju tau tik todėl, kad
žinotum, jei vėl tektų su juo susidurti. Nepatarčiau to daryti.
– Kodėl? – teiraujuosi baimindamasi, kad atsakymą jau žinau.
– Nes, man rodos, pasakiau, kad laiškus siuntei tu.
 TADA

2016-ųjų Kūčių diena, pietų metas

Mugė pradeda palengva suktis, man tenka įsikibti. Žvakių ir prieskonių aromatą nustelbia viršum minios
dvelktelėjęs karšto vyno kvapas. Turiu nurimti. Stengiuosi susitelkti į tai, ką turiu pasakyti. Nustumiu
Edvardą į tamsiausius savo sąmonės užkaborius, įbruku į dėžutę ir užrakinu. Jau esu slapsčiusi prisiminimus
dėžutėse savo galvoje. Kartais tik šitaip įmanoma išsikapstyti.
– Gal išgerkime? – pasiūlau.
– Eime, – sutinka Klerė.
Aš stoviu eilėje prie prekystalio, kol ji suranda staliuką. Klerė duoda dvyniams traškučių, kad pabūtų
ramūs. Mažyliams nedera valgyti tokio šlamšto, bet aš niekam nesakysiu. Išgirstu kažką fotografuojantis už
nugaros ir staigiai apsisuku aplink. Mintyse iškyla neseniai matytos mano nuotraukos Edvardo koridoriuje.
Netgi šiek tiek tikiuosi išvysti jį minioje, vėl mane fotografuojantį. Privalau liautis apie jį galvoti, užduotis
reikia spręsti po vieną, bet negaliu atsikratyti vaizdinio, kaip atrodė mano veidas, kai maniau, kad niekas
nežiūri. Tokios nuotraukos atskleidžia pastangas išlikti paviršiuje, kai gyvenimas tempia žemyn.
Stačiakampis popierėlis parodo, kaip mes kartais atsiveriame.
Aš pastatau ant stalo gėrimus ir apėmusi karštą taurę šildausi rankas. Nuo karščio delnus net šiek tiek
degina, bet skausmas man netrukdo. Klerė gurkšteli aksominio skysčio, ir aš matau, kaip jai pačiai šylant, jos
susierzinimas vėsta. Temperatūrai susireguliavus sugrįžta mažiau kaprizinga mano sesers versija, bet
nesmagumas tarp mudviejų išlieka. Pavojinga padėtis.
– Neširsk. Praėjo daugybė metų, – taria vėl siurbtelėjusi vyno.
– Neširstu.
– Tad kas negerai?
Klausimas užklumpa mane netikėtai, jaučiu, kad vos besilaikau ant kėdės.
– Viskas gerai.
– Liaukis, rėžk. Juk pažįstu tave, užmiršai? – ji šypsosi, vis dar mano kontroliuojanti padėtį. – Tu nori
kažką pasakyti, tad ir sakyk.
Aš apsižvalgau. Aplinkui daugybė žmonių.
– Padariau, ko prašei, – tariu.
Ji pastato taurę.
– Madelina?
– Taip.
Klerė vėl nusišypso. Nieko stebėtino, kad ji vis dar nieko nežino, mat didžiąją dalį savo gyvenimo gyvena
Klerės pavidalo burbule. Ji nesidomi socialine žiniasklaida, netgi nerašo elektroninių laiškų, internetu
nebent tik apsipirkinėja. Žinių, kai aš ten nebedirbu, irgi nebežiūri, pirmenybę teikia gausybei muilo operų
ir begaliniams televizijos realybės šou.
 – Seniai buvo laikas, velniai griebtų. Nesuprantu, kodėl taip ilgai gaišavai. Papasakok man viską, – prašo,
o akys žiba iš nekantrumo, kaip vaiko Kalėdų rytą.
– Madelinos nebėra, visa kita nesvarbu. Ji išėjo iš darbo.
– Puiku. Linkiu jai kuo nemalonesnės pensijos.
Klerės požiūris į mane man visuomet buvo aiškus, būdama su manimi ji neapsimetinėja. Sesuo žino tai,
ką žinau aš, bet tai jos nė kiek netrikdo. Aukštoje kėdutėje sėdinti Keitė pravirksta. Klerė nė nedirsteli
dukrelės pusėn.
– Kaip ji atrodė?
– Ką?
– Kaip atrodė, kai pasakei jai?
Keitė verkia jau garsiau. Pastebiu susierzinusius žmonių žvilgsnius mūsų pusėn, bet Klerė spokso tik į
mane, jos veidas toks pažįstamas, bet neperžvelgiamas.
– Nelabai noriu apie tai kalbėti.
– Bet aš noriu.
– Padariau savaip. Svarbiausia, kad darbas atliktas.
Klykia jau abu vaikai, bet mudvi jų tarytum negirdime.
– Ačiū, – padėkoja.
Mūsų pokalbis primena klastotę.
– Nelabai turėjau iš ko rinktis. O kadangi padariau, ko prašei, palik Polą ramybėje.
Man šitaip pasakius ji dėbteli į mane, dėbteli perspėjamai. Už keleto staliukų į grindis tėškiasi stiklinė, ir
kartu tarp mudviejų tarsi kažkas nutrūksta. Žinau, kad man daugiau nereikia nieko sakyti, bet stalčius mano
galvoje jau atsivėrė, ir taip ilgai ten gulėję dailiai sulankstyti žodžiai išsiveržia lauk.
– Kalbu rimtai, Klere. Palik ramybėje Polą, nes kitaip aš dingsiu, ir tu daugiau niekada manęs
nebepamatysi.
– Ar kas nors atsitiko? – klausia ji ir šiek tiek labiau išsitiesia ant kėdės.
– Ne.
– Netikiu tavimi. Tu kaip nesava. Tu... praradusi pusiausvyrą. Ar jis tave užgavo?
– Ne!
Ji tyrinėja mano veidą, tačiau aš nusisuku. Vis dėlto per vėlu. Klerė kažką pastebėjo.
– Ar kas nors kitas tave nuskriaudė?
– Ne, – vėl paneigiu.
Nepakankamai greitai. Akimirką noriu viską jai papasakoti. Noriu pasakyti, kad ji teisi, kad visuomet
būna teisi. Kai kas mane nuskriaudė, bet aš vis dar neprisimenu, kaip atsidūriau Edvardo lovoje. Kai
atmintyje iškyla nuogas mano kūnas tamsiai mėlynuose pataluose, apima nerimas, kad pati esu dėl to kalta.
– Nieko tokio. Papasakosi man, kai būsi pasirengusi. Juk visuomet papasakoji. Vis dėlto Polas tau
nebetinkamas, jau nebe. Jis pasiklydo gyvenime, o tu verta geresnio. Mama su tėčiu tai žinojo.
– Atstok nuo jo.
– Nebūk kvailiukė.
– Jeigu jam kas nors kada nors atsitiks, aš nusižudysiu.
Jos lūpų kampučiai krypteli į viršų.
– Ne, nenusižudysi, – rėžia šypsodamasi.
Bėk, triušeli, bėk. Bėk! Bėk! Bėk!
Dvyniai klykia, o aš irgi jau verkiu. Klerė vienintelė prie mūsų stalelio neašaroja.
– Mes susitarėme, – pratariu. – Jeigu žmonės sužinotų, ką tu...
Klerė ištiesia ranką per stalą ir taip stipriai suspaudžia mano pirštus, kad net suskausta.
– Atsargiau, Ambere.
 ANKSČIAU

1992-ųjų gruodžio 19-oji, šeštadienis

Mielas dienorašti,
nuo tada, kai sužinojau, kad mes vėl kraustysimės, nesikalbu su mama ir tėčiu, bet vargu ar jie pastebėjo.
Šįryt pasakiau tėčiui, kad noriu nueiti į parką, ir jis man leido. Paskui, kai mama su tėčiu vėl buvo viršuje,
paskambinau Teilor. Jos mama privertė ją prieiti prie telefono. Ji nedaug tekalbėjo, bet paprašiau ateiti su
manimi susitikti, jei galės. Parkas yra pusiaukelėje tarp mūsų namų. Aš išėjau 12.47, nes susitikimą
paskyriau pirmą valandą ir žinau, kad nueiti iki ten trunka trylika minučių. Matyt, ėjau labai greitai, nes
teko ilgokai palaukti įsitaisius ant sūpynių.
Ir tik tada, kai jau buvau bepasiduodanti, gatvėje pamačiau „Volvo“. Teilor mama pamojavo ir
nusišypsojo. Aš irgi pamojavau, bet nesišypsojau, nes norėjau, kad ji suprastų, kaip liūdžiu. Man pasirodė
keista, kad Teilor neatėjo pėsčiomis, nes juk visai netoli. Ji ištisą amžinybę ropštėsi iš automobilio, o kai
galiausiai išlipo, atrodė lyg Teilor būtų ne Teilor. Ji trumpai nusikirpo plaukus, taigi mes jau nebebuvome
panašios.
Žaidimų aikštelė skirta mažiems vaikams, todėl visur įrengtos užtvaros, kad būtų saugu. Teilor atėjo ir
atsistojo kitapus tvorelės, taigi susidarė įspūdis, lyg lankytų mane kalėjime. Iš pradžių buvo keista, ne taip
lengva ir paprasta, kaip anksčiau. Aš pasakiau Teilor, kad mes išsikraustome, o ji atsakė jau žinojusi ir
juokingai gūžtelėjo pečiais. Paskui pasakė girdėjusi savo tėvus kalbantis, esą mano tėtis buvo atleistas už
vagystę. Aš patikinau ją, kad tai netiesa, ir paaiškinau, jog tėtis išėjo iš darbo, nes reikėjo prižiūrėti mamą.
Nežinau, ar ji manimi patikėjo. Pasiūliau šnekėtis ant sūpynių, užuot bendravus pro grotas, ir ji apėjo
aplink.
Paklausiau apie mokyklą, ir Teilor atsakė, kad aš nedaug tepraleidusi prieš baigiantis semestrui. Šnekėtis
sekėsi išties sunkiai, atrodė, tarytum ji nesupranta, kaip baisu, kad mes išsikraustome į kitus namus, todėl
tyčiomis šiek tiek paverkiau. Tuomet ji tapo gerokai malonesnė, kaip senoji Teilor, nors ir atrodė kitaip.
Pasiteiravau, ar jai mokykloje viskas gerai be manęs, ir ji papurtė galvą. Mano draugė nusivilko striukę,
atsiraitė megztinio rankovę ir parodė du apskritus randus ant rankos. Paklausiau, kas taip padarė, bet ji man
nepasakė. Paprašiau leisti paliesti. Ji sutiko. Aš labai atsargiai čiuopiau glotnią jos rankos odą ir apvedžiau
dvi paraudusias aštuoneto formos duobutes. Pasakiau apgailestaujanti, kad nebuvau ten ir negalėjau užkirsti
tam kelio. Kai atitraukiau pirštus, ji vėl nuleido rankovę ir apsivilko striukę. Supratau, kad tokiu būdu
pasakė daugiau nenorinti apie tai kalbėtis.
Teilor atsistojo ir nuėjo šalin. Išsigandau, kad nuliūdinau draugę, ir dabar ji išeis, bet neišėjo. Sustojo prie
karuselės ir išsitiesė ant vieno į keturias dalis padalyto skritulio ketvirčio. Atrodė kvailai, todėl aš
nusijuokiau. Paskui prilėkiau artyn ir ėmiau visu greičiu ją sukti bėgdama aplink. Teilor irgi prajuko. Kai
sparčiau sukti jau nebeįstengiau, užšokau ir atsiguliau ant priešingo ketvirčio. Mudvi abi juokėmės, ir aš,
prakišusi rankas pro skersinius, suėmiau jos pirštus. Mes laikėmės už rankų, juokėmės ir sukomės, kol
apsvaigo galvos, bet man nerūpėjo. Troškau šitaip suktis su ja amžinai.
Vėliau, kai karuselė sustojo, bet mes likome gulėti, Teilor man papasakojo juokingą istoriją apie savo
draugę Džo. Ji tvirtino, esą Džo puikiai jaučiasi kraustydamasi į naujus namus, mėgsta susipažinti su naujais
žmonėmis, yra neprilygstama klausytoja ir geba saugoti paslaptis. Aš net ėmiau mažumėlę pavyduliauti Džo,
nes maniau, kad mudvi su Teilor esame geriausios draugės ir kitų jai nereikėtų turėti. Tiesą sakant, man visai
nepatiko klausytis apie Džo, kol Teilor nepasakė, kad toji draugė ne tikra, o įsivaizduojama. Aš taip
juokiausi, kad vos nenuvirtau nuo karuselės, o Teilor liko rimta, nė nešyptelėjo. Ji pasakė, girdi, aš, jei tik
norinti, galinti pasiskolinti įsivaizduojamą draugę, kai kraustysiuosi, tuomet Džo palaikytų man draugiją,
kai būčiau vieniša, išsigandusi, ir, kad ir kur nuvykčiau, visuomet turėčiau bičiulę. Paaiškinau jai, kad man
nereikia jokių kitų draugių, kadangi turiu ją, bet ji tarytum neišgirdo. Tepasakė, girdi, Džo galėtų šįvakar
eiti namo su manimi, kad pasitikrintume, ar mums irgi pavyktų susidraugauti. Aš pasakiau: „Ačiū,
nereikia.“ Po šių žodžių Teilor pasidarė keista ir išpoškinusi, neva Džo sėdinti ant tuščių sūpynių, paprašė
jos neskaudinti. Ėmiau manyti, kad Teilor ne visi namie, bet kai atėjo metas eiti namo, leidau Džo eiti
drauge, norėdama suteikti malonumo Teilor. Taigi dabar Džo sėdi mano kambaryje ir stebi, kaip rašau
dienoraštį. Ji šviesiaplaukė, mūvi mėlynus džinsus, mudviem patinka tie patys dalykai. Ji vis ką nors šnibžda
man į ausį. Dar nežinau, ar susibičiuliausime, bet kol kas leisiu jai palaikyti man draugiją.
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

Polas išeina iš palatos, ir aš laukiu, kol Klerė ką nors pasakys. Žinau, ji neatsispirs, net jei ir netiki, kad ją
girdžiu.
– Tau jau trisdešimt penkeri ir vis dar kuri pasakas apie įsivaizduojamą draugę? Tu rimtai? – jos juokas
nemalonus. – Manau, iš tiesų reikėtų paklausti štai ko: su kuo buvai iš tikrųjų, kai Polui sakeisi susitinkanti
su Džo?
Prasiveria durys, ir aš pasijuntu be galo dėkinga už šį sutrukdymą.
– Atleiskite, nenorėjau jūsų išgąsdinti, – atsiprašo Edvardas.
Mano palengvėjimas akimirksniu išgaruoja.
– Turbūt laikote mane pamišėle, nes sėdžiu ir kalbuosi pati su savimi, – taria Klerė.
– Gal jūs ir pamišėlė, bet kalbatės ne su savimi, o su savo seserimi. Komos ištiktiems pacientams
naudinga, kai juos kalbina. Naudinga ir jiems, ir jums.
– Mes iki šiol lyg ir nebuvome susitikę. Iš kur žinote, kad aš jos sesuo? – klausia Klerė.
Ji jį pričiupo. Klerė visus permato kiaurai.
– Judvi panašios, – aiškinasi Edvardas. – Man reikia...
– Žinoma, gydytojau?..
– Klarkas.
Juk Polui jis prisistatė naktiniu budėtoju.
Aš kurį laiką klausausi mandagaus sesers ir savo pagrobėjo pašnekesio. Iš tono suprantu, kad jis jai
nepatinka. Stengiuosi laikytis įsitvėrusi net ir pačių kasdieniškiausių žodžių pavidalų, bet jų balsai tampa vis
tylesni, tarsi kažin kam mažinant manojo pasaulio garsą, kol beveik nieko nebegirdžiu. Aš nežinau, kas
manęs laukia, bet suvokiu, kad tai artėja. Tyla visuomet atsiliepia į mano kvietimą, nes aš pasirenku ją
pirmoji.
Laikas sulėtėja. Tolumoje vis dar girdžiu Klerę, bet tik vos vos. Mano akys užmerktos, burna užčiaupta,
tad tyluma užpildo ausis, ir tampu ne tik akla, nebylė, bet dar ir kurčia. Kai jau visai nebegirdžiu jos balso,
atmerkiu akis ir matau Klerę stovinčią tiesiai priešais mane. Mudvi esame jos prieškambaryje, ji stovi
sustingusi, it gyva statula. Atrodo, lyg sustabdyta vidury sakinio, veide įsirėžęs siaubas atsispindi
žioruojančiose akyse. Paseku jos žvilgsnį ir pasižiūriu žemyn. Matau per kojas bėgantį kraują, kol jis visiškai
išnyksta, tarsi būčiau jį įsivaizdavusi. Jau žinau, kad daugiau nieko matyti nebenoriu, tačiau dabar, kai mano
akys atmerktos, negaliu jų užmerkti. Noriu nuspausti „stop“ mygtuką, bet mano protas ir toliau atsukinėja
vaizdą atgal. Klerė šaukia ant manęs, tačiau aš nieko negirdžiu. Atbulomis išeinu iš jos namų, atbula
nužingsniuoju taku, man įlipus į automobilį ji uždaro paradines duris. Klerė manęs laukė, tikėjosi, kad
atvažiuosiu. Nespėjusi suvokti, ką tai reiškia, įjungiu variklį, atbuline eiga vairuoju pažįstamomis gatvėmis
Polo automobilį ir atsiduriu prie mūsų namų. Man privažiavus atbulomis ir sustabdžius automobilį, ant
keliuko jau stovi Polas ir rėkia. Prieš išlipdama aš du kartus atidarau dureles, šalti, drėgni mano pirštai taip
stipriai spaudžia raktelį, kad net peršti delną. Priklaupiu ant žvyro, nepaisydama skausmingai į kelių odą
įsirėžusių akmenukų, ir paleidžiu raktelius į šešėlius po automobiliu. Įvykiai vystosi atgaline tvarka.
Atsistojusi atsisuku į Polą ir mudu šaukiame vienas ant kito merkiami lietaus. Negirdžiu, ką jis sako, tik
stebiu, kokias formas įgauna judanti jo burna. Jis plačiai mosuoja rankomis, bet pradinė mano
interpretacija klaidinga, jo veide atsispindi ne pyktis, o baimė. Lietus pila kaip iš kibiro, viskas vėl sulėtėja,
kol laikas beveik sustoja.
Viską matau taip aiškiai, kad mano aplinka ima atrodyti tikra. Mat ji ir yra tikra. Čia prisiminimas, o ne
sapnas, aš tuo įsitikinusi. Aš nužvelgiu save: nauja balkšva suknelė permirkusi, prilipusi prie odos, bet kraujo
nėra, ir aš žinau, kad kūdikis vis dar čia, ji vis dar gyva mano viduje. Uždedu ranką sau ant pilvo. Nusistebiu,
kodėl nevilkiu striukės, ir suprantu, kad per skubėjimą ją palikau. Polas pakraipo galvą ir eina atgal į vidų.
Stoviu lietuje viena. Esu tikra, kad ši dalis klaidinga. Aš nestovėjau štai šitaip lietuje viena, bet dabar lyg ir
turiu sustingti laike bei erdvėje, kol įstengsiu atsiminti, kol viskas paaiškės. Įsismarkavęs lietus skaudžiai
čaižo veidą. Mano regėjimas apsiblausia, suvokiu, kad tam tikra dalis drėgmės ant skruostų ištryško iš
manęs. Iš juodo dangaus viršum manęs kartu su lietumi girdžiu plūstelintį Polo balsą.
– Ji verkia.
Juodas dangus leidžiasi viršum namo ir išsilieja ant automobilio stogo. Prisiminimas palengva užsidažo,
bet man nevalia jo paleisti, turiu prisiminti, kas atsitiko. Pajuntu jos artumą dar prieš pamatydama.
Mergaitė rausvu chalatuku stovi šalia ir įbruka mažą rankutę man į delną. Šįkart jau matau jos veidą, žinau,
kas ji.
– Žiūrėk, ji verkia, – pakartoja Polas iš už medžio, ir aš suvokiu, kad tikrai verkiu.
Mažoji mergaitė irgi pravirksta. Aš prisitraukiu ją arčiau ir žinau, kad turiu niekada nebepaleisti. Ji
negalėjo užkirsti tam kelio, ji nekalta dėl to, kas nutiko. Vaizdas užtemsta, prisiminimas išplėšiamas, lieka
vien juoduma. Ir tik tuomet viskas tampa aišku. Ji pasirinko tylą, o aš turiu tai kęsti. Mažoji laiko mane
tvirtai, daugiau nei du dešimtmečiai išnyksta, ir aš žvelgiu į mergaitę, kuria kadaise buvau. Ji nukeliavo per
ketvirtį amžiaus, įveikė laiką bei erdvę tam, kad primintų man, kas aš buvau tada, ir pasakytų, kas turiu būti
dabar.
Kai kurie žmonės tampa vaiduokliais dar nė nenumirę.
 TADA

2016-ųjų Kūčių diena, popietė

Parvažiavus namo, man vis dar dreba rankos. Palikau Klerę Kalėdų mugėje, nuėjau neatsigręždama.
Dangus pajuodęs nuo susikaupusio lietaus, ir aš tenoriu įsmukusi vidun visiems laikams užsisklęsti nuo
pasaulio bei savo klaidų. Išsiimu iš rankinės raktus ir suprantu vietoje savojo pasiėmusi Polo ryšulį.
Paprastai nebūnu tokia išsiblaškiusi. Turiu nurimti, susiimti, išlikti susitelkusi. Atsidūrusi viduje pasijuntu
geriau. Atsišlieju į duris, tolygiai kvėpuoju, numaldau mintis. Akimirką užsimerkiu ir stengiuosi aiškiai
mąstyti, bet atsimerkusi vis dar neturiu atsakymų. Sunku įžvelgti tai, ko nėra.
Nusitraukiu paltą, pasikabinu prieškambaryje ant kabyklos ir pasilenkiu nusiauti batų.
– Aš namie, – šūkteliu be džiugesio ir nieko nesitikėdama.
Jokio atsako.
Atsirišu antro bato raištelius.
– Polai?
Nieko.
Manęs niekada nežavėjo prisilietimai. Aš išmokau nekrūpčioti ir neatšokti kam nors mane palietus, bet
visuomet maniau, kad beprasmiška įsikibti į žmogų, kai žinai turįs jį paleisti. Nepaisant to, dabar norėčiau
būti apkabinta. Norėčiau įsitverti į artimą žmogų ir leistis laikoma glėbyje.
Jaučiu, kad karštas vynas nudegino liežuvį, esu ištroškusi, taigi traukiu į virtuvę ir iš čiaupo įsipilu stiklinę
vandens. Dideliais gurkšniais rydama vandenį apsidairau aplink ir iškart kai ką pamatau. Pastatau stiklinę ir
spoksau į orkaitę. Pats kairysis jungtukas netinkamoje padėtyje. Aš jį pasuku, iki kol visiškai išsijungia,
o tada dar kurį laiką stebeiliju, tarsi galėtų vėl savaime pasisukti ir sugrįžti į neteisingą padėtį mano
akivaizdoje. Apsižvalgau ieškodama paaiškinimo, plūsteli pykčio banga, kad Polas taip aplaidžiai pasielgė
kaip tik šiandien. Išgirstu kitame kambaryje sugirgždant grindlentę ir išleidžiu kunkuliuojantį įtūžį į
paviršių.
– Tu palikai įjungtą orkaitę! – bliaunu į tuštumą vaikščiodama iš vieno kambario į kitą ir ieškodama, ką
apkaltinti. Bet Polo čia nėra. Tuščioje svetainėje, kurios kampe stovi didžiulė Kalėdų eglė, sustoju kaip
įbesta. Kai šį rytą išėjau, jos čia nebuvo. Mudu sutarėme šiemet nevargti ir nepuošti namų, bet štai stovi eglė,
aukštesnė už mane pačią, apkabinėta smulkiomis baltai mirguliuojančiomis lemputėmis. Beveik ant visų
šakų kybo žaisliukai, kuriuos mudu su Polu supirkome bėgant metams; miniatiūrinis rudas krepšelis,
įsigytas parduotuvėje „Bloomingdales“, kai viešėjome Niujorke, mažutis nefrito angeliukas iš Naujosios
Zelandijos, baltas nėriniuotas besmegenis iš Vokietijos. Anksčiau mudu labai daug keliaudavome, o štai
dabar, jam parašius dar vieną knygą, vėl taip gyvensime. Aš stoviu užklupta prisiminimų, kabančių ant
kiekvienos šakos, ir suvokiu, kad šypsausi, nors nėra žiūrovų, nes tiesiog jaučiuosi laiminga. Išjungiu
lemputes. Skaičiau, kad kartais per ilgai paliktos jos užsiliepsnoja ir namai supleška iki pamatų.
Išgirstu girgžtelint grindis viršuje ir lipdama laiptais ieškoti Polo stengiuosi nusikratyti susierzinimo
likučius. Jis padarė šį tą gražaus, taigi turiu atleisti už nusižengimą. Vėl einu iš vieno kambario į kitą,
o kadangi jų nėra daug, ilgai netrunku, bet mano vyro ir čia nėra. Grįžtu savo pėdomis atgal į miegamąjį, ir
čia kažkas atrodo kitaip, kažkas ne vietoje. Nužvelgiu kambarį ir pamatau bjauriai pravertas drabužinės
duris. Jos visuomet turi būti uždarytos. Mano kvėpavimas patankėja, o plaukeliai ant rankų atsistoja piestu,
lyg gavę komandą „ramiai“, bet aš liepiu sau nekvailioti. Prieinu uždaryti durų ir pastebiu, kad mano
drabužiai pajudinti, guli ne taip, kaip turi gulėti. Visuomet sukabinu juos pagal dydį bei spalvą, laikausi tam
tikros sistemos, kuri suardyta.
Kažkas čia ne taip.
Dabar jau tuo neabejoju.
Aš neišsigalvoju.
Stoviu nė nekrustelėdama ir klausausi menkiausio garso. Nieko. Nutykinu per laiptų aikštelę, įdėmiai
pasižiūriu pro kiekvienas duris baimindamasi to, ką galiu išvysti. Rodos, net kvėpuoju pernelyg garsiai.
Stabteliu prie vonios kambario durų. Atidžiau įsižiūrėjusi matau, kad vaistų spintelė vos praverta ir
rankšluosčiai surikiuoti ne taip, kaip man patinka. Polas šitaip nepasielgtų, jis žino, kad aš dėl to pasiuntu.
Namuose yra kažkas kitas.
Klerė.
Jai galėtų šauti į galvą šitaip mane nubausti, pamokyti. Tik nesuprantu, kaip sugebėjo atvažiuoti anksčiau
už mane ir patekti vidun be rakto. Sulaikau kvėpavimą, kol užgniaužiu mintis ir esu tikra, kad niekas jų
neišgirs.
Turiu surasti Polą. Man reikia žinoti, kad jis saugus. Tada išgirstu jį vaikštant apačioje, tikriausiai parėjo
iš sodo. Palengvėjimas dėl to, kad jam nieko blogo nenutiko, leidžia kuriam laikui palikti nesutvarkytą
chaosą. Aš bėgu laiptais žemyn, nes noriu pamatyti jo veidą. Virtuvėje, kur tikėjausi jį rasti, mano vyro nėra.
Vėl skubu koridoriumi link svetainės ir nutaisiusi šypseną praveriu duris, kurių, kiek pamenu, nebuvau
uždariusi.
Kalėdų eglės lemputės vėl įžiebtos, bet ne į jas pirmiausia nukrypsta mano akys įėjus į kambarį. Visų
pirma pamatau ant sofos sėdintį Edvardą. Jis kilsteli galvą ir pažvelgia į mane, tarsi būtų manęs laukęs, lyg
mes būtume susitarę susitikti, tarytum būtų visiškai normalu šiam vyrui iš praeities sėdėti mano svetainėje.
Man norisi šaukti, bet dar labiau norisi bėgti. Jis nusišypso man.
– Sveika, Ambere. Atrodai pavargusi, gal prisėsk?
 ANKSČIAU

1992-ųjų gruodžio 21-oji, pirmadienis

Mielas dienorašti,
šiandien tėtis pastatė eglutę. Eglutė netikra, plastikinė, ir ne visai mūsų, ji priklausė Babai su seneliu, bet,
spėju, jie neprieštarautų. Eglutė keistos, išblukusios spalvos, tarsi ji norėtų būti ne žalia, o pilka. Man buvo
leista ją papuošti. Lemputės neveikia ir dovanų po egle nėra, bet man vis tiek patinka. Ir Džo pagyrė, kai
baigiau puošti. Man jos draugija visai nieko.
Tėtis gavo naują darbą, ir tai turėjo tapti gera naujiena, bet netapo. Naujasis jo darbas Velse, o šis anaiptol
nėra ranka pasiekiamas. Velsas be galo toli, ten jau visiškai kita šalis. Jie netgi turi savo kalbą, skambančią
taip, lyg žmonės kalbėtų atbulai, tėtis buvo paleidęs man kasetę. Teilor papasakojo lankiusis Velse per
atostogas ir sakė, esą jie kalba ir angliškai, ir vališkai, bet aš vis tiek nenoriu ten gyventi.
Štai trys priežastys, dėl kurių mes neturėtume kraustytis į Velsą:
1. Man teks keisti mokyklą, vėl.
2. Aš be galo pasiilgsiu Teilor.
3. Ten nebus Babos.

Čia Babos irgi nėra, bet kadangi čia yra visi jos daiktai, gana nesunku įsivaizduoti, kad ir ji vis dar čia.
Tėtis ėmė pakuoti mūsų gyvenimą į dėžes. Aplink riogso į stirtas sukrautos mūsų istorijos dalelės, namai
virto labirintu iš senų, užmirštų, mums nebeprisireiksiančių rūpestingai suvyniotų daiktų, lyg jie būtų
vertybės. Palėpėje vis dar gulėjo po pastarojo kraustymosi likusios dėžės, tada tėtis ir aptiko eglutę. Jis
paprašė mamos padėti krautis daiktus, bet jos savijauta ne per geriausia, taigi darbuojasi vienas pats. Mama
jau nė nebesirengia, slankioja po namus su pižama. Gydytojas išrašė jai migdomųjų vaistų, tai man pasirodė
mažumėlę keista, nes ji jau ir taip visą dieną praleidžia lovoje.
Tėtis sako, kad aš jau didelė ir šįkart galiu savo daiktus susikrauti pati. Jis atnešė į mano kambarį dvi
dėžes, įmetė storos rudos lipniosios juostos ritinį ir liepė iki vakarienės jas užpildyti. Viename virtuvės
stalčiuje tėtis rado dešimties dolerių banknotą ir pažadėjo surengti žuvies ir bulvyčių puotą, tik mudviem
abiem. Džiaugiuosi, kad rado pinigų, nes, man rodos, jų nebeturėjome. Vakar užėjo nepažįstamas vyras,
ieškojo tėčio, girdėjau jį sakant, kad mes nesusimokėję už vandenį. Patikrinau čiaupus virtuvėje ir vonioje –
vanduo vis dar bėgo. Tėtis perspėjo, kad kitą sykį kam nors pabeldus į duris apsimesime, esą nieko nėra
namie, ir pasislėpsime po langais, kad, dirstelėję vidun, mūsų nepamatytų.
Aš pamėginau užpildyti daiktais dėžes savo kambaryje, bet paaiškėjo, kad krautis daiktus sunkiau, nei
maniau. Įmečiau į vieną keletą knygų, bet jos ten nederėjo, todėl išėmiau ir padėjau atgal į lentyną. Manau,
knygos nenori iškeliauti, čia jų namai, ir joms turi būti leista pasilikti čia, kiek tinkamoms. Ėmiau krautis
drabužius. Šiaip ar taip, jų man daug nereikia, nešioju tuos pačius po dvi dienas, ir nieko tokio. Be to,
taupydama vandenį, už kurį mes nesumokėjome, nebesiprausiu po dušu, bet ir to tarytum niekas
nepastebėjo. Aš užklijavau vieną dėžę juosta ir palikau ritinį kyboti, nes man neleidžiama laikyti žirklių savo
kambaryje.
Žuvis ir bulvytės buvo skaniausi pasaulyje! Aš savo porciją apsibarsčiau druska, apsišlaksčiau actu bei
pomidorų padažu ir prisikimšau iki soties, net nebelindo, bet vis tiek viską užbaigiau. Man rodos, tėčiui irgi
patiko. Mudu abu šauniai leidome laiką, tik paskui jis ėmė gerti raudonąjį vyną iš kartoninės dėžutės ir
paniuro. Pasidomėjau, kodėl vynas dėžutėje, o ne butelyje, tačiau jis atrėžė, girdi, aš per daug klausinėju, ir
liepė patylėti. Mano manymu, tėčiui nereikėtų tiek gerti, nes apgirtęs jis tampa ne pačiu mieliausiu
žmogumi. Jis apsimeta maloniu, stato eglutes, perka žuvį su bulvytėmis, bet iš tikrųjų aš jam nerūpiu.
Stebėjau jį po vakarienės, žiūrintį didįjį televizorių. Barzda apkibusi maisto trupiniais, sudžiūvusios,
apšerpetojusios lūpos nuo vyno nusidažiusios purpurinėmis dėmelėmis. Vargu ar aš bent kiek į jį panaši, nė
nesu tikra, kad jis mano tėtis. Nekenčiu jo, kai šitiek geria. NEKENČIU JO.
Nuėjusi į virtuvę pasiimti stiklinės vandens pastebėjau žirkles. Žinojau, kad man nedera jų liesti, bet man
jau vienuolika. Ketinau gerai užklijuoti lipniąja juosta dėžes savo kambaryje. Tik užlipus laiptais iki viršų
nutiko keistas dalykas. Kojos be mano žinios nusprendė savaip ir pasuko į vonią. Aš įjungiau šviesą ir
krūptelėjau iš išgąsčio pamačiusi ten jau stovinčią Džo. Ji liepė man uždaryti duris, ir aš paklusau. Paskui
atsistojau prieš veidrodį norėdama matyti, ką darau.
Man baigus, ant vonios kambario grindų gulėjo geroka šūsnis plaukų. Džo pakišo mintį trumpai juos
nukirpti. Kai prisimerkusi žvelgiau į veidrodį, pavyko įsivaizduoti, kad į mane žiūri Teilor, ir aš pasijutau
laiminga. Man nusišypsojus ji irgi šypsojosi. Pasiteiravau Džo, ką mananti, ir ji pasakė labai išmintingus
žodžius: „Kadangi veidrodžių Velse veikiausiai bus, vadinasi, Teilor vyks drauge su manimi.“
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

Mane pažadina kamščio pokštelėjimas. Kažkas kažkur švenčia. Blykstelėjęs sugrįžta prisiminimas –
šampanas per Kalėdas, taurių skimbčiojimas, viršuje verkiantys dvyniai. Kaip įmanydama stengiuosi
atgaminti daugiau, bet kita failo dalis tuščia. Nemanau buvusi girta, bet nieku gyvu negaliu prisiminti, ir vien
ši galimybė teikia peno viduje augančiai gėdai. Mūsų tėvai mėgo išgerti, o alkoholis juos pakeisdavo. Aš
nieku gyvu nenorėjau tapti tokia kaip jie, bet istorija linkusi kartotis, nori to ar nenori. Koridoriuje išgirstu
juoką ir stebiuosi, iš ko galima juoktis tokioje vietoje kaip ši.
Polas suima mano ranką savosiomis, jis vis dar neprarado vilties.
– Su Naujaisiais metais, – pasveikina ir nepaprastai švelniai pabučiuoja į kaktą.
Naujieji metai.
Vadinasi, guliu čia jau savaitę. Laikas tamposi lyg akordeonas; kartais glaudžiai susispaudžia, o kartais
atrodo, tarytum suvyniota mano egzistencija būtų sukaišiota tarp gyvenimo pavidalo kartono ir audinio
klosčių. Aš šiek tiek susipainiojusi ir kaip reikiant sutrikusi.
Mintimis grįžtu į praeitį, į jau buvusias Naujųjų metų šventes. Nepavyksta prisiminti nė vieno smagaus
sutikimo, tikrai ne, nors, ko gero, visi buvo geresni už šį.
– Tiesiog pajudink pirštą, jei mane girdi, – taria Polas. –
Prašau.
Įsivaizduoju jį įdėmiai stebeilijantį į mano pirštus ir laukiantį, kol bent vienas krustelės. Norėčiau jį
pradžiuginti bent tokia smulkmena.
– Nieko tokio, žinau, kad pajudintum, jei tik galėtum. Man leido pabūti iki vidurnakčio, su sąlyga, jei
būsiu vienas. Dabar jau trys minutės po dvyliktos...
Išgirstu, kaip jis užsitraukia striukės užtrauktuką.
Meldžiu, neišeik.
– Nesijaudink, aš tave stebėsiu. Įtaisiau palatoje mažutę kamerą, tą pačią, kurią ketinau įrengti už namo,
bet tegul tai lieka tik tarp mūsų. Paliksiu ją štai čia, kur niekas nepastebės. Ji įsijungia nuo judesio, taigi jei
naktį atsikeltum ir imtum šokti, aš matysiu tave kompiuterio ekrane, namuose. Žinau, kad tu tebesi tu,
Ambere. Jie manimi netiki, bet aš žinau. Tau tereikia nepasiduoti, o aš rasiu būdą tave pažadinti.
Jis dar kartą mane pabučiuoja, išjungia šviesą ir išėjęs tylutėliai uždaro duris, lyg vaiką lovelėn paguldęs
gimdytojas. Aš lieku viena. Vėl.
Vadinasi, jau 2017-ieji. Mano galvoje tai skamba futuristiškai. Vaikystėje įsivaizdavome, kad tokiu laiku
jau skraidysime automobiliais ir atostogausime Mėnulyje. Nuo tada, kai buvome vaikai, šis bei tas pasikeitė,
nors ir ne tiek, kiek svajojome, bet vis dėlto pasaulis dabar visai kitoks. Jame daugiau greičio, triukšmo ir
vienatvės. O mes patys, priešingai negu pasaulis, nė kiek nepasikeitėme. Istorija – tai veidrodis, o mes esame
tik vyresni savo pačių atspindžiai; suaugusiaisiais persirengę vaikai.
 TADA

2016-ieji, Kūčių diena

– Ką čia veiki? Kaip patekai į mano namus?

Edvardas ramiausiai sėdi ant mano sofos ir šypsosi man. Sėdi lyg niekur nieko, tarytum taip ir turėtų būti.
Jis dar labiau įdegęs nei pirma, ir aš prisimenu jo bute mačiusi seną soliariumą.
– Nurimk, Ambere. Viskas gerai. Kodėl tau neišgėrus taurės vyno? Atsipalaiduok, papasakok, kaip
praėjo diena.
Pastebiu ant kavos stalelio butelį raudonojo vyno ir dvi taures. Mūsų taures, mano ir Polo. Ir mūsų vyną.
– Kviečiu policiją, – sakau jam.
– Ne, nekvieti. Nejaugi nori, kad tavo vyras šitaip sužinotų tave susitikinėjant su kitu vyru?
Jis paima butelį ir užpildo abi taures. Aš stengiuosi išlikti rami, mąstyti, suvokti, kas vyksta.
– Tu norėjai, kad aš čia ateičiau, todėl ir palikai raktus mano bute.
Edvardas padeda raktus ant kavos stalelio ir trumpą akimirką pajuntu palengvėjimą. Man reikia šių
raktų, ne visi jie priklauso man. Ir tada susiprantu.
– Tu vakar vakare ištraukei raktus iš mano rankinės...
– Ne, kodėl turėčiau taip elgtis? Beje, buvo labai nemandagu iš tavo pusės pasprukti iš mano namų
neatsisveikinus.
– Tu kažko įbėrei man į gėrimą, – pralemenu.
– Ką čia dabar kalbi? – nusistebi.
Bronziniame veide vis dar ištempta tobula balta šypsena.
– Įbėrei, ne kitaip. Čia vienintelis paaiškinimas.
Šypsena išblėsta.
– Nežaisk žaidimų, Ambere. Mudu jau per seni žaisti. Tu norėjai pas mane ateiti. Norėjai, kad
nurengčiau tau drabužius. Tu pati viso to norėjai.
Jaučiu, kaip imu byrėti į gabalėlius.
– Nenorėjau, – mano žodžius tarytum taria kitas žmogus, mažas ir tolimas.
Jis atsistoja, o aš žengteliu atatupsta. Jo akys patamsėja ir vėl veidan sugrįžta šypsena.
– Galima?
Nelaukdamas, kol atsakysiu, paima nuo staliuko mano telefoną. Nė neklausęs surenka kodą, tada pakelia
man prie veido, kad matyčiau, į ką žiūri.
– Ar panašu, kad tu būtum dariusi ką nors, ko nenorėjai?
Viskas aplink sustoja. Aš noriu nusisukti, bet neįstengiu.
Jis demonstruoja vis kitas nuotraukas moters, kuri atrodo kaip aš, bet iki šiol nesu savęs tokios mačiusi.
Nuogas mano kūnas, praverta burna. Gryniausio pasitenkinimo išraiška veide. Aš nusigręžiu į šalį.
– Tu troškai eiti iki galo, bet aš esu džentelmenas. Turim būti kantrūs ir sulaukti tinkamo meto. Noriu,
kad pirmiausia išsiaiškintum su vyru, neketinu tavęs su juo dalytis. Mes iššvaistėme pernelyg daug metų
gyvendami atskirai, bet dabar mums jau šypsosi nuostabi ateitis.
Jis žengteli dar žingsnį artyn, o aš žengteliu dar žingsnį atatupsta.
– Tu pamišėlis.
Jis stipriai trenkia mano mobilųjį atgal ant staliuko, ir aš iškart pasigailiu pasirinkusi tokius žodžius.
– Nesijaudink, mano telefone nuotraukų kur kas daugiau. Viena man ypač patinka. Ketinau nusiųsti ją
Polui. Koks apgailėtinas vardas, Polas. Vargšelis Polas, ko gero, šis vardas jam tinka. Jo elektroninio pašto
adresas užrašytas žavingoje internetinėje rašytojo svetainėje. Vis dėlto paskui tariau sau: ne, tu pati turi jam
pasakyti. Aš be galo taktiškas, tiesa? – atsigręžiu į jį, o mano pyktis nežymiai viršija baimę. – Turi papasakoti
Polui tiesą ir paprašyti jo išeiti. Tuomet įsikraustysiu aš, ir mudu vėl pradėsime nuo pradžių.
– Vėl pradėsime nuo pradžių? Žinai ką, tau stogas pavažiavo. Tu mane apsvaiginai, kitaip negalėjo būti,
kitaip nėra jokios logikos. Aš nebūčiau šitaip pasielgusi.
Edvardo veidas persikreipia į rūgščią miną.
– Tu maldavai, – iškošia stovėdamas tiesiai priešais mane. – Meldei užkaišioti visas purvinas tavo
skylutes.
Aš turiu iš čia ištrūkti, turiu susirasti Polą.
Bėgu prie durų, bet Edvardas mane aplenkia, viena ranka užtrenkia jas, o kita stipriai ploja man per
veidą.
Jis smogia man dar kartą. Aš pargriūnu ant grindų.
– Kodėl tau būtina nuolat viską gadinti? Atleidau tau už tai, ką padarei prieš daugelį metų, bet šį kartą
nesileisiu paliekamas kvailio vietoje.
Prisimenu laiškus, kuriuos Klerė prisipažino parašiusi apie jį, kai buvome studentai. Bandau paaiškinti,
bet jis vėl man trenkia, man užima kvapą, žodžiai įstringa gerklėje. Jo rankos sugniaužia man kaklą, ir aš
nebegirdžiu, ką jis kalba. Edvardas kilsteli mane nuo grindų, vos beįstengiu kvėpuoti. Trankau jį kumščiais,
bandau įspirti, bet jis tarsi nė nejaučia smūgių, aš jį tik nežymiai suerzinu, kaip musė, mėginanti užvožti
drambliui.
Turiu ką nors daryti, bet ką, jis tuoj mane nužudys...
– Aš nėščia, – sugargaliuoju.
Du žodžiai virpa ore tarp mudviejų. Jis anaiptol ne tas žmogus, kuriam pirmajam ketinau prisipažinti.
Vargu ar apskritai mane išgirdo. Vargu ar nori girdėti. Aš neįstengiu mąstyti, negaliu kvėpuoti. Mano
akiračio pakraščiai pajuosta, tamsa pamažu plinta, lyg ant sugeriamojo popieriaus palietas rašalas.
Girdžiu, kaip atsiveria kiemo durys.
Edvardas irgi išgirsta ir numeta mane ant grindų. Guliu nejudėdama, bijodama to, kas bus toliau. Jis
atsitraukia atgal, ir aš pagalvoju, kad spirs į pilvą. Apsiveju save rankomis ir užsimerkiu, bet nėra reikalo.
Edvardas ramiausiai išeina pro paradines duris ir tyliai jas užveria. Girdžiu, kaip Polas virtuvėje pripila į
virdulį vandens ir suvokiu esanti saugi, kol kas. Jam nevalia manęs tokios pamatyti. Tirtančiomis kojomis
atsistoju du kartus užrakinu paradines duris, čiumpu nuo stalelio telefoną, nuskubu į viršų ir užsirakinu
vonioje. Po kelių akimirkų man įkandin užlipa Polas.
– Ar čia tu? – klausia.
– Taip, – išspaudžiu, iš paskutiniųjų stengdamasi prisiminti, kaip paprastai skamba mano balsas, ir jį
pamėgdžioti.
– Kaip laikosi Klerė?
Pietūs su Klere vyko, rodos, prieš šimtą metų, tad iš pradžių sutrinku dėl jo klausimo.
– Puikiausiai. Aš greitai apsiprausiu, gerai?
Atsišlieju į duris. Apima nenumaldomas noras jas atrakinti ir leistis jo apkabinamai. Trokštu jam
pasakyti, kaip labai dėl visko gailiuosi ir kaip stipriai jį myliu. Norėčiau papasakoti jam tiesą, bet jis niekada
neatleistų tikrajai man. Pažvelgiu į telefoną savo rankoje ir matau ekranėlyje sustingusį nuogo savo kūno
atvaizdą. Mane supykina. Ištrinu nuotrauką, bet jos vietą užima kita.
– Papuošiau eglutę, – pasigiria jis.
– Mačiau, labai graži. Džiaugiuosi, kad parnešei ją.
– Palėpėje ieškodamas žaisliukų radau dar šį tą.
Aš prispaudžiu delną prie durų paviršiaus ir įsivaizduoju jo ranką kitoje pusėje. O, kad galėčiau ją
suspausti.
– Nejaugi dar vieną širšių lizdą?
– Šįkart ne. Aptikau sąsiuvinių pilną dėžę.
Man užgniaužia kvapą.
– Panašūs į dienoraščius.
Mes visi tik žmonių, kuriais vylėmės esą, vaiduokliai ir suklastotos kopijos asmenybių, kokiomis
norėjome tapti.
– Tikiuosi, neskaitei, – ištariu gailėdamasi, kad nematau jo akių, todėl nežinau, ką galvoja, ir ar kitas jo
atsakymas bus tiesa.
– Aišku, ne. Na, bent jau kai susiorientavau, kas ten yra. Vis dėlto mane suintrigavo ant vieno viršelio
ryškiai užrašyti metai 1992. Kiek tau tada buvo metų? Dešimt?
– Vienuolika, – patikslinu. – Nedera skaityti kito žmogaus dienoraščio, – priduriu nuslysdama ant
grindų ir užsimerkusi atremiu galvą į sieną. – Ten surašyti asmeniški dalykai.
 ANKSČIAU

1992-ieji, Kūčių diena

Mielas dienorašti,
man dar niekada nėra tekę būdrauti iki tokios vėlumos. Jau pirma nakties, o kai patekės saulė, bus Kūčių
diena. Vakar vakare Teilor atėjo pernakvoti pas mus ir vis dar tebėra čia, miega mano kambaryje. Mama su
tėčiu leido jai paviešėti paskutinį kartą prieš mums persikraustant, nes aš pagrasiau dar trumpiau nusikirpti
plaukus, jei neleis. Mes išsikraustome gruodžio 27-ąją, kad tėtis kitą dieną galėtų pradėti dirbti naujajame
darbe. Sausį man teks eiti į kitą mokyklą kitoje šalyje, bet tėvai nė nežino į kurią – štai kaip menkai jiems
terūpiu. Mama sako, esą Teilor galėsianti atvažiuoti į Velsą mūsų aplankyti, kai ten įsikursime. Mama
tikina, jog šįkart viskas būsią kitaip. Mama yra MELAGĖ.
Per vakarienę Teilor nedaug tekalbėjo ir bemaž nepalietė picos. Mama dėl to kalta, nes nupirko
„Havajų“, todėl Teilor teko prieš valgant išsirankioti visus ananasų gabaliukus. Teilor mama nieku gyvu
nepadarytų tokios klaidos, ji puikiai žino, ką mes abi mėgstame. Dabar mums jau tikrai nebeliko pinigų,
nėra netgi Babos stiklainyje, skirtame juodai dienai. Tėtis buvo nuėjęs į alinę. Jis turi draugą, vardu Tabas,
kuris vis sumoka už gėrimus, ir aš girdėjau tėtį sakant, kad nėra reikalo jam grąžinti skolos, jei jau
išvažiuojame. Mama kažkodėl dėl to įniršo, tuomet tyčia nupirko picą pasinaudojusi tėčio kredito kortele,
kuri skirta tik avariniams atvejams, ir liepė jam to nesakyti. Taigi išeina, kad mes valgėme avarinę picą.
Mama atsigulė anksti, sakė esanti išsekusi. Neįsivaizduoju, kam ji kas vakarą geria migdomąsias tabletes,
jei visada tokia pavargusi, bet džiaugiuosi, kad paliko mus ramybėje. Mudvi su Teilor žiūrėjome filmą. Jau
buvau jį mačiusi, todėl stebėjau Teilor, žiūrinčią didįjį televizorių. Aš išjungiau visas šviesas, kaip daro jos
tėvai filmų vakarais, ir jos veidą nutvieskė ekrano švytėjimas. Atrodė tarsi angelas. Teilor nesijuokė iš
juokingų vietų, nors aš ir kikenau, ji tik liūdnai dirstelėjo į mane ir vėl įsispitrijo į ekraną. Aš paėmiau ją už
rankos, nes užsimaniau palaikyti. Ji leido. Spustelėjau tris kartus, ir po kurio laiko ji tris kartus paspaudė
manąją, nors vis dar nežiūrėjo į mane.
Filmui pasibaigus nuėjome į mano kambarį. Kurį laiką šnekėjomės, bet ne taip ilgai kaip paprastai, mat
Teilor vis kalbėjo apie įvykius, kuriuose aš nedalyvavau. Ji ėmė bendrauti su mergaite vardu Nikola, jos
kartu lankė baleto pamokas bažnyčios salėje. Aš nelankau baleto pamokų, kadangi mums jos per brangios.
Matyt, toji Nikola išties linksma, nuolat pasakoja anekdotus. Teilor patikino, kad vis dar esu jos geriausia
draugė, kai dėl viso pikto pasitikslinau. Nežinau, kam jai reikalingos kitos draugės. Aš tokių neturiu ir
puikiausiai apsieinu.
Teilor prisipažino be galo laukianti Kalėdų. Visa jos šeima švęs namie, o mama, anot Teilor, nupirko patį
didžiausią kalakutą, kokį tik jai yra tekę matyti, beveik kaip strutį, o šis iš tiesų labai didelis. Pas juos
svečiuosis Teilor Baba, kurią ji vadina močiute. Išgirdus apie tai mane apėmė liūdesys dėl manosios Babos,
taigi kurį laiką nieko nekalbėjau, vien klausiausi. Aš moku klausytis, žmonės visko prišneka, jei tik jiems
leidi. Tada ji ir pasakė nenorinti, kad išvykčiau į Velsą. Pasijutau be galo laiminga sužinojusi, kad mintis apie
mano išvykimą ją liūdina. Tad pažadėjau jai niekur neišvažiuoti, ir kalbėjau visiškai rimtai, o žodžio
visuomet laikausi.
Tėtis grįžo namo girtas ir užlipęs į viršų klaikiai triukšmavo. Man buvo gėda, bet kartu truputį
džiaugiausi, nes grįžęs iš alinės jis visuomet labai kietai miega, o mamos migdomosios tabletės veikia taip
gerai, kad beveik neįmanoma jos pažadinti. Teilor irgi miega viršuje. Jie visi įmigę.
Man neleidžiama liesti degtukų. Jie įtraukti į tą patį sąrašą, kaip ir žirklės, bet mano rankose – visa
dėžutė. Turiu juos jau kuris laikas. Pasiėmiau iš mokyklos, kai mokėmės apie Bunseno degiklius, tą dieną
tikrai daug sužinojau. Užžiebiau vieną degtuką dar prieš nusileisdama žemyn. Nedidelė dalelė manyje
troško pažadinti Teilor, kad viską atliktume kartu, bet ji nejudėjo, taigi palikau ją miegoti toliau. Man be
galo patinka degančio degtuko kvapas, tad leidau liepsnelei nudeginti pirštų galiukus. Norėjau, kad ugnis
nusloptų pati.
Susikroviau į mokyklinę kuprinę visus svarbius daiktus.
Patys svarbiausi dalykai yra šie:
1. Mano mėgstamiausios knygos (tokios kaip „Matilda“, „Alisa stebuklų šalyje“, „Liūtas, burtininkė ir
drabužių spinta“).
2. Mano dienoraščiai.
3. Mano geriausia draugė Teilor. Nieku gyvu jos nepalikčiau, nes mudvi kaip du žirniukai ankštyje.
 TADA

2016-ieji, Kūčių diena

Guliu vonioje ir trokštu, kad vanduo būtų karštas karštas, deginantis kūną, bet baiminuosi pakenkti
viduje augančiam kūdikiui. Bandau įsivaizduoti, kaip tokia pat scena atrodys po kelių savaičių, kai viršum
vandens pūpsos odos spalvos kauburėlis, nauja žemė, laukianti, kol bus pripažinta. Aš uždedu dešinę ranką
sau ant pilvo, atsargiai, lig šis galėtų duoti atgal, lyg nebūtų dalis manęs. Nieko nejaučiu. Gal dar per anksti.
Kai vanduo tampa nepakenčiamai šaltas, išlipu ir nusišluostau. Garai jau išsisklaidę. Pamačiusi veidrodyje
savo atvaizdą patiriu šoką; ant kaklo aiškiai matyti raudonos pirštų žymės. Vidiniai nubrozdinimai senesni,
bet irgi nesunkiai pastebimi, jei moki žiūrėti.
Atidarau vonios kambario duris ir išgirstu Polą bruzdant apačioje. Užuodžiu ugnį ir vos neimu
žiaukčioti. Nuėjusi į miegamąjį apsivelku megztinį aukštu kaklu bei patogias sportines kelnes ir tik tada
nuskubu žemyn, į svetainę.
– Štai kur tu, – taria Polas, – išgersi?
– Ar nepavojinga?
– Gerti?
– Kūrenti židinį. Ar nereikėjo prieš užkuriant išvalyti?
– Viskas gerai, pamaniau, bus jaukiau, juk Kūčios.
Kambarys nutviekstas eglutės lempučių ir liepsnos. Jis mėgina sukurti šį tą gražaus, bet pasirinko
netinkamą būdą. Man nieko nereikia sakyti, viskas parašyta veide.
– Prakeikimas, atleisk, tai tau tikriausiai primena... atsiprašau, koks aš mulkis.
– Ne, nieko tokio, man tik reikia apsiprasti.
Jis paima Edvardo atkimštą raudonojo vyno butelį ir pripildo vyno taures. Aš nenoriu jų nei liesti, nei
gerti, bet prisiverčiu ir vaidinu savo vaidmenį. Turiu tiek daug pasakyti, bet reikiami žodžiai niekaip
neiškyla į paviršių.
– Už tave ir tavo naują knygą, sveikinu, – išstenu ir susidaužiu su juo.
– Už mus, – sako jis ir bučiuoja man į skruostą.
Truputį siurbteliu ir stebiu, kaip jis nugeria pusę taurės. Kurį laiką sėdime tylėdami ir spoksome į liepsną.
Keista, kaip tas pats dalykas skirtingiems žmonėms gali turėti visiškai kitokią reikšmę. Norėčiau, kad jis
žinotų apie kūdikį. Polas palaikys tai stebuklu. Ko gero, tam tikru požiūriu taip ir yra. Kol kas dar negaliu
jam pasakyti, pernelyg daug visko šiandien nutiko. Noriu sukurti prisiminimą, kuris nebus jau iš anksto
sudarkytas. Siekiu Polo rankos tuo pat metu, kai jis pasiima kompiuterį.
– Laura elektroniniu paštu atsiuntė pradines idėjas dėl turo. Bus nuostabu. Niujorkas, Londonas,
suprantama, Paryžius, Berlynas. Ačiū Dievui, kad esame tik dviese, nieku gyvu nepavyktų leistis į tokią
kelionę, jei būtume pririšti prie namų.
Vaizduotėje regima ateitis susprogsta it vaikiškas muilo burbulas vėjyje, vieną minutę pamažu plevenantis
ore, o kitą išgaravęs be pėdsakų. Polas užvožia kompiuterį, padeda ant stalo ir vėl gurkšteli vyno. Aš
stebeiliju į židinyje šokčiojančią ugnį. Atrodo laukinė, nepaklusni, bežiūrint į ją man norisi sprukti iš
kambario.
– Ar tu vis dar rašai dienoraštį? – klausia jis.
– Ką? Ne.
Jis šelmiškai šypsodamasis pasilenkia už sofos krašto.
– Gal paskaitykime truputį, linksmumo dėlei?
Matau jo rankose dienoraštį, ant viršelio pažįstama rašysena išraityti skaičiai 1992. Nepaisant kaitros,
mane persmelkia šaltis.
– Sakei padėjęs juos atgal.
Jis klaidingai palaiko mano toną žaismingu, mano, kad tai žaidimas.
– Tik vieną įrašą, nagi.
– Ne, – ištariu garsiau, nei ketinau, ir susivokiu, kad jau stoviu.
Jo veidas persimaino, jis ištiesia dienoraštį man. Aš sugriebiu sąsiuvinį it vaikas ir prisispaudusi prie
krūtinės vėl atsisėdu. Polas spokso tiesiai į mane, o aš negaliu atitraukti žvilgsnio nuo ugnies, man baisu to,
kas nutiks, kai nusisuksiu.
– Kodėl juos saugai, jei jie tave taip liūdina? – klausia mano vyras.
Štai aš ir sugadinau vakarą, nekenčiu savęs už tai. Viską sugrioviau. Mano veidas užkaista, liepsnos ima
atrodyti didesnės, tarsi būtų tik laiko klausimas, kada prasiverš ir supleškins viską, kas man dar liko.
– Nesaugojau. Aptikau palėpėje, pernai, tvarkydama mamos ir tėčio namus.
Polas pastato tuščią taurę ant kavos stalelio, šalia beveik nepaliestos manosios. Aš užsimerkiu, kad
nematyčiau ugnies, bet vis tiek girdžiu jos kauksmą.
– Maniau, mes neturime jokių paslapčių, – taria jis.
– Mes jų ir neturime. Šios paslaptys ne mano. Dienoraščiai Klerės.
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

Mano sesuo ne visada man buvo sesuo, anksčiau mes buvome geriausios draugės. Ji visuomet mane
vadindavo Teilor, beveik visi šitaip mane vadino, nes pati taip norėjau. Vardas Amberė man visad atrodė ne
pats geriausias, tarsi šviesoforo šviesa. Raudona, gintarinė geltona*, žalia. Raudona – sustoti, žalia – eiti,
o gintarinė reiškė labai nedaug, buvo nereikšminga, visai kaip aš. Buvau įsitikinusi, kad dėl vardo mokykloje
manęs nekentė kiti vaikai, jie nevadino manęs Ambere, tik visokiais kitokiais vardais. Tėvai iš pradžių niršo,
bandė mane įtikinti, kad gintaras – brangakmenis, bet aš žinojau nesanti brangakmenis. Ištisas savaites
neatsiliepdavau kviečiama niekaip kitaip, tik Teilor, taigi galiausiai jie irgi ėmė mane taip vadinti. Padėtis
pasikeitė tik tada, kai ištekėjau. Teilor užsimiršo, ją pakeitė Reinolds. Tuomet jie vėl ėmė vadinti mane
Ambere, ir aš tarytum tapau nauju žmogumi.
Pamenu, kaip mama atitraukusi telefono ragelį pasakė man, kad esu pakviesta paskutinį kartą pernakvoti
pas Klerę prieš jiems persikraustant. Nenorėjau eiti, pykau dėl to, kad jie išvyksta, bet mama pasakė, girdi,
man derėtų sutikti, nes šitaip būsią teisinga. Ji klydo. Tai buvo didžiausia klaida iš visų mano padarytų ir
moku už ją iki šiol.
Tą vakarą Klerės mama nupirko mums vakarienei picą, mat ji prasta virėja. Vis dar prisimenu, kaip Klerė
ją apšaukė, nes aš nemėgstu ananasų; praradusi savitvardą ji tampa siaubinga. Aš niekada taip nekalbėdavau
su savo tėvais ir visad stebėdavausi, kaip jie leidžia jai išsisukti po šitokio siautėjimo. Jos tėtis retai būdavo
namie, jis mėgo lošti, nors šeimai ir trūko pinigų, ir nuolat prarasdavo darbus bei prasilošdavo. Jos mama
turėjo šiokių tokių problemų su alkoholiu ir visada atrodydavo be galo liūdna ir tokia pavargusi, tarsi
nukamuota gyvenimo. Galiausiai, nebesusitvarkydama nei su gyvenimu, nei su Klere, ji pasidavė, ir aš
suvokiau, kad nieko nedarantys žmonės ne mažiau pavojingi už tuos, kurie imasi veiksmų.
Tais laikais mokykloje Klerė nebuvo populiari, ji buvo piktas vaikas, siuntantis ant pasaulio ir beveik visų
jame gyvenančių žmonių. Šeima dažnai kraustydavosi, ir Klerė prisidirbdavo nemalonumų beveik visose
lankytose mokyklose. Ji buvo labai protinga. Pernelyg protinga. Rodos, visi, su kuo susipažindavo, jai išsyk
įsipykdavo, tarsi iškart matytų, kokie jie, ir nuolat jaustų nusivylimą. Ji mieliau rinkdavosi skaitymą vietoje
tikro gyvenimo, taigi keli jos geriausi draugai gyveno knygų puslapiuose. Aš buvau jos vienintelė tikra
draugė. Klerė imdavo pavydėti, kai prašnekdavau apie kitas drauges, taigi ilgainiui išmokau nutylėti.
Vis dar kasdien galvoju apie tai, kas nutiko. Svarstau, ar aš dėl to kalta ir ar galėjau ką nors padaryti, kad
to būtų išvengta. Ji buvo tik maža mergaitė, bet ir aš buvau tokia pat. Mergaitės skiriasi nuo berniukų, jos
sukurtos iš cukraus, aštrių prieskonių ir visam gyvenimui liekančių randų. Aš vis dar tebeturiu randų; jei jie
slypi viduje ir išorėje jų nematyti, nereiškia, kad jų nėra.
Girdėjau, kaip tą naktį ji atsikėlė ir ant pirštų galų vaikštinėjo po kambarį. Gulėjau nusisukusi nugara, bet
atsimerkusi. Išgirdau, kaip užžiebė degtuką, užuodžiau jį. Pamaniau, uždegs žvakę, nes kartais jų namuose
nebūdavo elektros, kadangi tėvai ne visada išgalėdavo laiku apmokėti sąskaitas. Paskui Klerė išėjo iš
kambario. Aš dar šiek tiek lukterėjau, bet jai nesugrįžus atsikėliau pažiūrėti, kur ji dingo. Jų namuose visad
būdavo šalta, todėl mama įdėjo mano naująjį šiltą rausvą chalatą. Aš susisupau į jį ir užsiveržiau diržą
mazgu.
Ištykinau į laiptų aikštelę, pratipenau pro Klerės mamos kambarį ir sustojau laiptų viršuje. Visos durys
buvo uždarytos, išskyrus vonios kambario, bet mačiau, kad ten tuščia. Išgirdusi triukšmą apačioje,
stengdamasi žengti kuo tyliau, nusileidau per kelis laiptelius. Tada išvydau ją, reginys buvo neišpasakytai
keistas. Pritūpiau ir pro turėklų virbus ėmiau stebėti, kaip ji vaikščioja po virtuvę.
Pižama vilkinti Klerė ant pečių buvo užsikabinusi mokyklinę kuprinę, mačiau, kaip ji visiškai
nejudėdama stypso priešais seną baltą orkaitę. Ji atsuko vieną jungiklį ir stovėjo ten spoksodama į viryklę,
tarsi lauktų, kol kažkas įvyks, paskui atsuko kitą. Aš it suakmenėjusi kurį laiką kiūtojau ant laiptų. Po kurio
laiko ji labai lėtai pasuko galvą mano pusėn, pamaniau, kad pastebės mane tupinčią palei turėklą. Atrodė,
lyg žiūrėtų tiesiai į mane, akys žybčiojo tamsoje it katės. Pamenu, tą akimirką apėmė noras klykti. Ak, jei tik
būčiau surikusi. Klerė nusisuko į viryklę ir pasuko dar vieną jungiklį.
Kaip įmanydama tyliau atsistojau ir nuslinkau atgal į viršų. Gerai nesuvokiau, kas vyksta, bet supratau,
kad kažin kas labai blogo ir neleistino. Pajudinau jos mamos kambario duris, bet šios buvo užrakintos. Man
derėjo pasibelsti, ką nors daryti, griebtis bet ko, bet aš sugrįžau į Klerės kambarį ir nenusivilkusi chalato
šmurkštelėjau į lovą. Turbūt vyliausi, kad visa tai tėra blogas sapnas.
Netrukus dujų kvapas, it nematomas po namą sklindantis ir užpildantis kiekvieną erdvės lopinėlį,
kiekvieną tamsų užkaborį debesis, pasiekė net Klerės kambarį. Aš užsitraukiau ant galvos antklodę
vildamasi šitaip apsisaugoti, bet netrukus kažkas ją nutraukė. Atsimerkiau ir pamačiau Klerę. Ji stovėjo šalia
manęs su kuprine ant pečių. Krestelėjo mane, lyg būčiau kietai įmigusi, nors buvau visiškai budri. Paskui
man nusišypsojo. Niekada neužmiršiu, ką ji tąsyk pasakė.
Aš visada tavimi rūpinsiuos, Ambere Teilor, imk mano ranką.
Visuomet elgiausi taip, kaip liepdavo Klerė. Iki šiol jos klausau. Ji stabtelėjo tarpduryje, lyg išvydusi
vaiduoklį. Buvo tamsu, iš pradžių nemačiau, į ką ji žiūri. Paskui pasilenkė, pakėlė sunkų metalinį Babos
durų laikiklį ir įsidėjo į kuprinę. Tai buvo liepsnelės statulėlė, mažo paukščiuko, kuris niekada nebeįstengs
nuskristi į tolumą. Draugė išsivedė mane iš kambario, tada vėl stabtelėjo, atsigręžė ir prispaudė prie lūpų
pirštą.
Ššš.
Stipriai suspaudusi mano ranką, nusitempė mane žemyn, o į šnerves lendantis dujų kvapas sulig kiekvienu
žingsniu tirštėjo. Apačioje pasuko į dešinę, ne į virtuvę, o į svetainę. Pasodino mane į krėslą, o pati pasilenkė
prie židinio. Klerės mama visuomet palikdavo židinį suruoštą, nors kūrendavo jį tik sekmadieniais. Ten
kūpsodavo laikraščių ir stagarų krūvelė, kartais dar ir sena žvakė ant viršaus. Klerė brūkštelėjo degtuką ir
padegė prakurų šūsnį. Paskui numetė ant jų visą degtukų dėžutę, paėmė mane už rankos, išsivedė pro
paradines duris ir uždarė jas. Buvau be šlepečių, pamenu, kaip žvyras badė padus jai tempiant mane taku. Ji
spaudė mano ranką labai stipriai, tarsi aš galėčiau pabėgti, jei tik paleistų. Paskui liepė man liautis verkus. Aš
tik tada susivokiau ašarojanti.
 Mes įsitaisėme ant akmeninės kitapus gatvės stovinčio namo tvoros, net ir per chalatą jutau jos šaltį.
Rodos, sėdėjome ten neišpasakytai ilgai. Ji nepratarė nė žodžio, tik pernelyg stipriai spaudė mano ranką ir
šypsodamasi žiūrėjo į namą. Man labai ilgai buvo baugu net dirstelėti į ją, taigi daugiausia spoksojau į basas,
nuo šalčio mėlstančias savo pėdas. Net jai pradėjus dainuoti nepakėliau akių.
Žvaigždele mirksinti šviesi,
Spėlioju, kas gi tu esi.
Pakilusi viršum visų
Tarsi ugnelė tviski tu.
Klerei patiko vaikiškos dainelės. Sakė, esą jos jai primenančios Babą, bet ji nuolat supainiodavo žodžius.
Klerė yra iš tų žmonių, kurie mato, ką nori matyti, o ne tai, kas yra iš tiesų.
Namas ne visai susprogo. Tik galinė dalis tarytum lėtai pertrūko. Pasigirdo driokstelėjimas, ne toks garsus
kaip filmuose, tarsi tyla būtų išsiveržusi iš mūro nelaisvės. Iš pradžių namo priešakys atrodė nė kiek
nepasikeitęs, bet netrukus už langų ėmė šokti liepsnos. Sirenas išgirdome kur kas anksčiau, nei pamatėme
ugniagesių automobilį. Tuomet Klerė nutilo, šypsena veide išnyko, o skruostais ėmė ristis ašaros. Ji valandų
valandas verkė savo tėvų, tarsi atsukus čiaupą, kurio niekaip neina užsukti. Aš verkiu jų iki šiol.
Tąnakt dūmai tapo mano dalimi. Kad ir kiek šveičiau odą, trinkau plaukus, vis tiek juos užuodžiau. Jie
apsivijo mano DNR ir pakeitė mane. Ji sakė nužudžiusi juos dėl manęs. Sakė, maniusi, kad aš to norėjau,
norėjau, kad galėtume likti drauge ir ji mane saugotų. Nuo tada visą gyvenimą svarsčiau, kaip įmanoma
šitaip pasielgti. Ji sakė, kad tėvai jos nemylėję, bet aš nežinau, ar tai tiesa. Meilė būna skirtinga, vienu žodžiu
neįmanoma tiksliai nusakyti visų jos rūšių. Kai kurios jos atmainos lengviau pajuntamos, kai kurios yra
pavojingos. Sakoma, esą nėra nieko stipresnio už motinos meilę, o ją atėmus nėra nieko stipresnio už
dukters neapykantą.
Greitosios pagalbos sirena tolumoje mane išblaško ir nugena prisiminimus. Aš žvelgiu į palatos lubų
plytelę, ne visai derančią prie kitų, ir tik po kelių gerų sekundžių suvokiu esanti atsimerkusi. Tai nepanašu į
sapną, tai tikra. Rodos, mano akių vokai patys savarankiškai ėmė ir nusprendė atsiverti. Patalpoje tamsu,
galvos pajudinti negaliu, bet matau. Esu tuo visiškai tikra. Mirkteliu, tada sumirksiu dar kartą. Kaskart
akims užsimerkus baiminuosi, kad jos nebeprasimerks, bet prasimerkia. Pamažu regėjimas apsipranta su
tamsa ir aš apžvelgiu palatą. Langas ten, kur jam ir dera būti, tik mažesnis, negu įsivaizdavau. Šalia lovos
matau stalą, ant jo guli keli atvirukai su linkėjimais pasveikti, bet nedaug. Iškart už niekam tikusio,
subyrėjusio mano kūno, tysančio priešais, pastebiu duris. Išgirstu garsą koridoriuje ir pamatau, kaip ima
svirti rankena. Instinktas liepia užsimerkti ir vėl pasinerti į tamsą, pabėgti atgal į savo pasaulį, kuriame esu
matoma, bet negirdima.
______________
* Angl. amber – gintaras, gintaro spalva, geltonas šviesoforo signalas – Vert. past.
 DABAR

2016-ieji, Naujųjų metų išvakarės

Už durų kalbasi žmonės. Neperprantu, kas jie, taigi lieku užsimerkusi. Imu gaudyti žodžius, pavienius
fragmentus, vargais negalais prasiskverbiančius pro mažą plyšelį tarp durų ir sienos. Durys prasiveria vos vos
plačiau, ir greitakalbe beriami sakiniai išryškėja pakankamai, kad suprasčiau girdinti ne tuos balsus, kuriuos
noriu išgirsti.
– Taip, žinoma, eikite ir numikite porą valandų. Nėra reikalo visiems sumautai praleisti Naujuosius. Iki
ryto.
Šitaip kalba Edvardas.
Aš guliu užsimerkusi, stengiuosi išlikti rami. Jis uždaro duris, girdžiu pasisukant raktą. Šviesą palieka
išjungtą ir lėtai artinasi prie lovos.
– Sveikutė, ponia Reinolds, kaip laikomės šį vakarą? Kaip matau, jokių pokyčių. Siaubingai apmaudu.
Jis nueina prie lango. Pasigirsta užtraukiamų užuolaidų garsas. Savo aplinką įsivaizduoju kur kas aiškiau,
kadangi jau mačiau ją. Visa tai mažiau panašu į sapną, labiau į bandymą matyti užrištomis akimis.
– Šiandien Naujieji metai. Žinojai? Aš siejau tokias dideles viltis su 2017-taisiais. Maniau, praleisiu juos
su kadaise pažinota mergina, bet ji Sušiko. Visą. Reikalą. Taigi pasisiūliau pabudėti papildomą pamainą,
pasisiūliau todėl, kad vis tiek galėčiau būti su ja. Ir štai mes dviese, kaip visada ir turėjo būti.
Girdžiu jį krapštinėjantis prie lovos, bet nesuprantu, ką ten daro.
– Pastarosiomis dienomis daug galvojau apie tavo vyrą, ir turiu pasakyti, kad jis visai ne toks, kokio
tikėjausi. Beje, policija vis dar mano, kad jis šitaip su tavimi pasielgė, bet po viso to, ką jiems papasakojau,
turbūt nėra ko stebėtis. Aš apstulbęs, kad jie leido jam rodytis ligoninėje. Pasakiau jiems esąs vienas iš
gydytojų, ir jie patikėjo. Kita vertus, tu irgi manimi patikėjai, ar ne?
Edvardas stovi prie pat lovos ir ima glostyti man viršugalvį. Aš nejučia sulaikau kvėpavimą. Jis užkiša
mano plaukus už ausų, girdžiu, kaip jose garsiai aidi širdies dūžiai, it pavojaus sirena.
– Negali sakyti, kad vargšelis Polas, tavo vyras, nepatrauklus, bet jis nesirūpina savimi, atrodo apsileidęs,
jei jau atvirai. Ar todėl sugrįžai pas mane? Užsinorėjai tikro vyro, o ne sudžiūvėlio nuodvasos?
Jis veda pirštu per veidą iš šono, glamonėja skruostą, o paskui uždengia delnu burną.
– Tu nenori atsakyti, bet nieko tokio, aš suprantu. Be to, turiu karčios patirties, kad viskas, ką ištaria šios
lūpos, yra melas.
Jis pasilenkia ir ima kalbėti tiesiai man į ausį.
– Turi liautis melavusi, Ambere. Melas tau atsirūgsta.
Negaliu kvėpuoti, pasiekta riba, kai jau ketinu nustumti jį šalin, bet tada prisimenu negalinti. Jis
atitraukia ranką nuo mano veido.
– Atrodo, jis iš tiesų tave myli, tenka tai pripažinti. Bet tau šito niekada nebuvo gana, tiesa?
Stengiuosi nurimti, sukontroliuoti kvėpavimą, susikaupti. Spėlioju, ar jis vėl ims mane bučiuoti, ir
pasidaro bloga vien pagalvojus apie jo liežuvį mano burnoje.
– Jis nedulkino tavęs, taip? Čia priežastis? Prisimenu, kaip mėgdavai kaip reikiant pasidulkinti, Ambere.
Jei jau apie tai prašnekom, turbūt sunku čia gulėti, kai niekas nepasirūpina tavo poreikiais. Aš pasirengęs
prisiimti šią naštą, kadangi priklausau atsidavusiam šios medicinos įstaigos personalui, kuris kaip galėdamas
siekia užtikrinti tau visokeriopą patogumą.
Jo ranka brūkšteli man per dešinę šlaunį, nuslysta po antklode. Pirštai prasibrauna tarp kojų, be vargo
praskiria šlaunis. Klykiu mintyse jiems įsiskverbus į vidų.
– Koks jausmas? Jau geriau? – klausia. – Nagi, sakyk, nieko negirdžiu.
Stumteli pirštus stipriau.
– Tylą suprantu kaip neigiamą atsakymą. Kaip gaila. Vis dėlto sunku padėti žmonėms, kai nė nesi tikras
gydytojas. Ir sudėtinga tapti gydytoju, kai paika kalė sugriauna tavo karjerą siuntinėdama melagingus
laiškus.
Jo šnabždesys perauga į riksmą. Kažkas tikrai turi jį išgirsti.
Kodėl jie neateina? Kodėl niekas manęs neišgelbėja?
– Tu sudaužei man širdį, sužlugdei karjerą ir tikėjaisi lyg niekur nieko išsisukti.
Jaučiu seilių purslus, tykštančius man į veidą kartu su spjaute išspjautais žodžiais.
– Dėl tavo kaltės esu tik sušiktas naktinis budėtojas, bet juo geriau. Turiu visų ligoninės patalpų raktus,
galiu atrakinti kiekvienas duris, atverti kiekvieną spintelę. Be to, šį bei tą išmanau. Aš neužmiršau to, ką
išmokau. Žinau, kaip išlaikyti tave čia niekam nesukeliant jokio įtarimo.
Edvardas ima tankiau kvėpuoti. Turiu priminti sau, kad nejudėčiau ir neišleisčiau nė garso.
– Nebandysi pasiteisinti? Ne? – jis šnopuoja kaip šuva. – Aš vis tiek tau atleidau, stebėjau tave, laukiau,
kol suvoksi, kokią klaidą padarei, ir sugrįši į teisingas vėžes. Vis dar maniau, kad mes turime galimybę.
Tačiau tokios kaip tu niekada nepasimoko, štai kodėl turiu tave pamokyti, supranti? – akimirką jis liaujasi,
tikiuosi, kad jau baigė, bet paaiškėja, kad dar ne. – Prieš porą metų mačiau tave ligoninėje, kai gimdė tavo
kalė sesuo. Praėjai pro pat mane. Du kartus. Lyg aš būčiau niekas, lyg nieko tau nereikščiau. Tądien
pasekiau tave iki namų. Mylėjau tave daugiau nei dvidešimt metų, o tu manęs nė neprisiminei. Ką gi, manau,
dabar prisiminsi.
Girdžiu, kaip atsiseginėja diržą, užtrauktuką. Jis įjungia šviesą prie lovos, o tada grubiai nutraukia apklotą
ir užverčia naktinius.
– Tik pažiūrėkit į šiuos bjaurius plaukus, – taria jis ir brūkšteli pirštais man tarp kojų. – Anksčiau juos
šalindavai vašku, stengdavaisi. O kaip atrodai dabar? Aš darau tau paslaugą. Turėtum būti dėkinga.
Lova sudreba jam užsiropštus ant viršaus, jo oda liečia mano odą, jo svoris prislegia mane, jis alsuoja man
į veidą. Edvardas įsiskverbia vidun, o aš stengiuosi užsiverti. Tarsi visa tai būtų daroma ne man, aš tik
priversta tai stebėti užmerktomis akimis. Lovos galvūgalis dunksi į sieną, mano galvoje tolygiai tvinksi
pasibjaurėjimo metronomas. Žinau, kad negaliu jam pasipriešinti, jis stipresnis, aš pralaimėčiau.
– Kaip dabar įvertintum skausmą pagal dešimtbalę sistemą?
Jis mėgaujasi man sukeliamu skausmu. Turiu nejudėti ir tylėti. Jei neįstengsiu, jis mane nužudys. Dabar
jau esu tuo tikra. Jei noriu gyventi, turiu apsimesti negyva.
Vos baigęs Edvardas nulipa nuo manęs. Kurį laiką tylu, viliuosi, gal išeis, bet jis stovi šalia. Girdėti tankus
jo alsavimas. Užuodžiu jį. Sprendžiant iš garso, krapštinėjasi prie lašelinės. Staiga be jokio perspėjimo vėl
subruka į mane pirštus ir ištraukęs trina į veidą, kiša į burną, stumdo ilgas storas ataugas tarp lūpų, brauko į
dantis, dantenas, liežuvį.
– Jauti skonį? Čia tu ir aš, štai toks mūsų abiejų skonis. Nebuvo taip gerai, kaip tikėjausi, bet, kita vertus,
kai atsigręži atgal, visuomet būdavo šioks toks įspūdis, tarsi kruščiau negyvą kūną.
Girdžiu, kaip užsisega diržą, o paskui užtraukia antklodę.
– Viso, Ambere. Saldžių sapnų.
Edvardas išjungia šviesą ir išeina.
Atrodo, kad jau pasiekiau kraštutinę ribą ir už jos nieko nebėra. Bijau, kad neįstengsiu vėl pramerkti
akių. Bijau to, ką išvysiu, jei atsimerksiu. Daugiau nieko nebejaučiu, tad pradedu skaičiuoti. Po tūkstančio
dvidešimties sekundžių bandau patikėti esanti saugi. Dvidešimt susijungusių minučių suformavo sieną tarp
jo ir manęs. Jos nepakanka, bet atsimerkusi bent jau pamatau, kad fiziškai jo nebėra. Tik dabar suvokiu,
kad mano pirštai judėjo, naudojausi jais skaičiuodama. Aš galiu judinti rankas. Vis dar tamsu, mano akys
apsipranta. Kol kas už lovos ribų teįžvelgiu pilką skausmo debesį. Kažin, ką dar galiu padaryti, jei pavyksta
krutinti plaštakas? Pamažu, tarsi galėtų sulūžti, kilsteliu dešinę ranką. Ji sunki, nesiseka nulaikyti
pusiausvyros, lyg kelčiau gausiai apkrautą padėklą. Pamatau prie išorinės plaštakos pusės pritvirtintą žarnelę
ir verkdama iš skausmo ją nuplėšiu. Man reikia pagalbos ir kuo greičiau, bet viskas vyksta labai lėtai ir
sunkiai.
Pajudinti likusio kūno vis dar nesiseka. Aš apsidairau, kiek leidžia gulima padėtis, kol akys aptinka
raudoną virvelę. Panašu į daiktą, kurį dera patraukti, kai prireikia pagalbos, o man jos iš tiesų reikia.
Atmetu dešinę ranką ir manevruoju drebančia galūne reikiama kryptimi, pakeliui trinktelėdama į lašelinę.
Stabteliu ir vėpsau į pusiau ištuštiną skaidraus skysčio maišelį, pamažu siūbuojantį ant stovo. Esu įsitikinusi,
kad jame teliuškuoja nuodai, kuriuos jis pumpavo į mane. Nutraukiu maišelį ir šiaip ne taip įmetu į šoninę
spintelę vildamasi, kad kas nors jį ten ras ir žinos, ką daryti. Kažkas aiškiai negerai, akys primygtinai prašosi
užmerkiamos. Aš vėl bandau pasiekti raudonąją virvelę, šįkart mano pirštai ją sugniaužia ir trūkteli. Matau
viršum lovos užsiplieskusią raudoną šviesą, atleidžiu ranką, ir ši nukrinta. Pirštais taip stipriai sugniaužiu
patalus, kad net nagai įsirėžia į delnus. Miegas mane įveikia. Leidžiu akims užsimerkti ir jaučiu, kaip mane
apsiaučia tamsa.
Dingteli, galbūt mirštu, bet gyvenimas mane tiek išvargino, kad gal šitaip ir geriau. Leidžiu protui
išsijungti. Aukštai viršum savęs, virš šaltų, juodų bangų, girdžiu balsus, bet žodžiai neišryškėja. Du
nepažįstamieji neria gilyn ir ieško manęs.
– Ji atsijungia.
Aš atsijungiau.
 TADA

2016-ieji, Kalėdos

Kalėdos – tai laikas, kai toleruojama šeima, kurios negali pasirinkti.

– Žavus šalikas, – pagiria Klerė vesdamasi mus per prieškambarį.
Mudu su Polu paskui ją žingsniuojame vidun. Po vakarykščio kivirčo mugėje nejusti nė menkiausios
įtampos, mat čia mudviejų stiprioji pusė. Vaidyba visuomet buvo bendras mūsų abiejų gebėjimas. Vis dėlto
abejoju, ar ji įstengtų išlikti tokia pat rami, jei išgirstų, kad Polas skaitė jos vaikystės dienoraščius. Ji nė
nežino, kad aš juos turiu. Keistas jausmas skaityti savo gyvenimo istoriją kito žmogaus akimis. Tavoji tiesa
šiek tiek iškraipyta, nes ji jau nebe tavo. Mes įžengiame į naują erdvią virtuvę, sujungtą su valgomuoju.
Visur pilna žaislų, bet visa kita namuose nepriekaištingai švaru ir tvarkinga. Po mamos ir tėčio mirties jie
įdėjo daug triūso, namas vos atpažįstamas; gyvenau čia nuo pat gimimo, pokyčiai išties įspūdingi. Klerė iš
naujo perkūrė interjerą, užglaistė mūsų šeimos įtrūkimus. Vis dar tvirtinu sau, kad tėvai pasielgė logiškai
palikdami namą Klerei ir Deividui. Jiems jo reikėjo labiau nei mums, be to, Deivido garažas visai greta, ten
juodu ir susipažino.
– Deividas viršuje, keičia dvyniams sauskelnes, netrukus nusileis. Išgersite?
Atgal atmesti ilgi šviesūs Klerės plaukai neužgožia tobulo veido, ji tiesiog spinduliuoja. Aišku, ne visada
buvo blondinė, bet jau daug metų profesionaliai apdoroja plaukus peroksidu, taigi nė neįtartum. Prie kūno
prigludusi juoda suknelė atrodo nauja. Greta jos jaučiuosi senamadiška, nė neįtariau, kad reikia išsipustyti.
Aš esu vyresnė, tas tiesa, bet iš pažiūros ji kur kas jaunesnė už mane, nors gimėme tą pačią dieną, vos kelių
valandų skirtumu.
– Ačiū, aš negersiu, – atsisakau.
– Nekvailiok, juk Kalėdos! – įkalbinėja Klerė. – Ketinau atkimšti burbuliukų pirmai pradžiai...
– Puikiai skamba, – pritaria Polas.
– Na gerai, tuomet vieną taurę, – sutinku žvelgdama į sandėliuką.
Kasmet, iki pat paauglystės, ant vidinės medinių durų pusės buvo žymimas mano ūgis. Klerė žymas
uždažė.
Susėdame ant kampinių sofų, ir aš pasijuntu lyg aksesuaras iš Klerės interjero žurnalų nuotraukų. Virtuvė
atrodo taip, lyg ten niekas niekada nieko negamino, bet sklinda įstabus aromatas. Mano sesuo –
neprijaukinta deivė. Žemyn, po abiem pažastimis pasikišęs po vaiką, nusileidžia Deividas. Jis labai aukštas,
tad visad vaikšto kiek sulinkęs, lyg nuolatos bijotų trinktelėti galvą. Sesers vyro plaukai sparčiai retėja, tad
dešimties metų skirtumas tarp jo ir Klerės tampa vis labiau pastebimas.
Kai mums buvo šešiolika, jis taisė tėčio mašiną; pasiėmė ne tik atlygį, bet ir Klerės nekaltybę. Tąsyk
buvau priblokšta ir mažumą pasibjaurėjau. Ji manė, kad pavydžiu, bet aš nepavydėjau. Nuo minties, kad jis
su ja tai darė, mane nupurtydavo. Pamenu, kai ji pradėjo vogčiomis su juo matytis. Dažnai eidavau kartu,
tada laukdavau viena ir stengdavausi nesiklausyti, kol jie užsiėmė Tuo. Vieną tokį vakarą mudvi su Klere
pasilikome dviese parke išgerti. Deividas jau seniausiai sėdėjo alinėje, kurion mūsų neįleido dėl pernelyg
jauno amžiaus. Kai jo įduoto sidro buteliai ištuštėjo, mes išsvirduliavome iš po medžių. Buvo taip vėlu, kad
parko vartus radome užrakintus pakabinama spyna ir apvyniotus stora grandine.
Nesijaudinome, paaugliškiems kūnams vienas juokas persiropšti per tvorą, bet Klerė pasakė pirmiausia
norinti pailsėti ir atsigulė ant betoninio takelio. Aš išsitiesiau šalia, ir ji suėmė mano ranką. Ji švelniai
spustelėjo mano plaštaką tris kartus, ir aš atsakydama tris kartus spustelėjau jos. Mes gulėjome mėnesienoje
ir girtu juoku juokėmės iš visko ir nieko, o paskui ji nutilo, atsisuko į mane ir pasirėmė ant alkūnės. Kalbėjo
pašnibždomis, lyg medžiai ir žolė galėtų nugirsti. Neklausiau, ką juodu abu veikė, kol aš viena lūkuriavau,
bet ji vis tiek papasakojo. Sakė, esą buvo malonu. Pamenu, mane supykino, jaučiausi truputį sutrikusi ir
kažkodėl skaudžiai išduota. Pamaniau, kad ji padarė didžiulę klaidą. Santuoka, du vaikai ir beveik
dvidešimt kartu praleistų metų liudija mane veikiausiai klydus. Ji niekada neturėjo intymių santykių su kitu
vyru. Kai Klerė nusprendžia ką nors mylėti, myli amžinai.
– Štai, prašom, – sududena Deividas. Jis turi polinkį kalbėti garsiau, nei būtina. – Padarykite gerą darbą
ir palinksminkite šituos du.
Jis įduoda mums po vaiką ir drožia prie šaldytuvo, pakeliui visu delnu grybštelėdamas už jogos nutekinto
Klerės užpakaliuko. Toji neprieštarauja ir tarytum nė nepastebi. Aš gaunu Keitę, o Polas – Džeimsą.
Dvyniai man atrodo tokie svetimi, nepaisant to, kad esame šeima. Polui savaime sekasi bendrauti su
vaikais, ko gero, todėl ir norėjo savų. Jis skleidžia reikiamus garsus, transliuoja tinkamas vibracijas. Man
reikia kur kas daugiau pastangų ir ne visuomet pavyksta. Bandau švelniai šnekinti Keitę, klausiu jos, kaip
mananti, ar ateisiąs Kalėdų Senelis. Šiemet Klerė gerokai persūdė su dovanomis ir dekoracijomis,
tvirtindama, esą stengiasi dėl dvynių, tarsi jie ką nors prisimintų. Keitė suima mano šaliką ir trūkteli. Aš
vaduoju audinį iš mažo sugniaužto kumštuko, man reikia, kad šalikas liktų vietoje ir pridengtų pirštų
pavidalo mėlynes ant kaklo. Mažylei tai nepatinka, ji pravirksta. Niekas nebepadeda, Polas siūlo mainytis.
Jis duoda man Džeimsą, o Keitė, vos patekusi į jo rankas, liaujasi klykti. Ji spokso į mane, lyg kažką įtartų,
lyg žinotų daugiau, nei įstengia suvokti. Aš pasitikrinu, ar šalikas tebėra vietoje.
Polas bus puikus tėtis. Pasakysiu jam šį vakarą. Tai bus mano Kalėdų dovana vyrui, nė nežinočiau, ką dar
galėčiau jam padovanoti, nes visa kita jau turi. Džiaugiuosi, kad iki šiol jam nepasakiau, jis neįstengtų
nuslėpti nuo Klerės, o aš dar nenoriu, kad ji sužinotų. Pasakysiu jam iškart, kai grįšime namo ir liksime
dviese.
Diena šliaužia vėžlio žingsniu, mes iriamės per ją pernelyg daug valgydami, o pauzes tarp valgymų
užpildome mandagiu pašnekesiu ir įkyrėjusiais, ne kartą kartotais pasakojimais. Įsivaizduoju tokį pat
scenarijų, atsikartojantį tūkstančiuose namų visoje šalyje. Aš ištisas valandas vaidinu įvairiausius vaidmenis:
rūpestingos sesers, mylinčios žmonos, vaikus dievinančios tetos ir gurkšnoju vyną tokiais mažais
gurkšneliais, kad neprireikia papildyti taurės. Klerei patraukus į virtuvę pasinaudoju proga, kurios laukiau,
ir pasisiūlau padėti. Polas piktai dėbteli į mane, kadangi jam nepatinka likti vienam su Deividu, sako, esą
juodu neturį nieko bendro. Tai tiesa.
– Kai kas nutiko, – šnipšteliu, kai liekame virtuvėje tik mes abi.
 – Kas? – neatsisukdama paklausia Klerė.
– Kai kas, ko neturėjo nutikti.
– Apie ką čia kalbi? – taria kraudama indus į indaplovę.
Mano drąsa tirpsta.
– Apie nieką. Nesvarbu. Susitvarkysiu pati.
Ji baigia savo darbą ir atsigręžia į mane.
– Ambere, ar tau neatsitiko nieko blogo?
Tai mano proga. Jeigu papasakosiu seseriai apie Edvardą, žinau, ji man padės. Tyrinėju jos veidą, noriu
kam nors pasipasakoti, kaip bijau, bet nerandu žodžių. Laikas netinkamas, be to, prisimenu, kad jos irgi
bijau. Ji gali priversti mane nueiti į policiją. Gali papasakoti Polui. Gali padaryti ką nors dar blogesnio.
– Ne, man viskas gerai, – ateina jos eilė mane patyrinėti; ji žino, kad man ne viskas gerai. Turiu pasakyti šį
tą daugiau. – Aš tik pavargusi, man reikia pailsėti, tik tiek.
– Man irgi atrodo, kad tu pavargusi. Nuolat nerimauji dėl niekų.
Likusi dienos dalis praskrieja nepastebimai. Dvyniai valgo, miega, žaidžia, verkia, ir vėl viskas iš naujo.
Suaugusieji norėtų turėti galimybę leisti laiką taip pat. Mama ir tėtis visuomet versdavo mus laukti iki
pavakarės ir tik tada leisdavo išvynioti dovanas, tad ir mes tęsiame šią gana apgailėtiną tradiciją. Stebime,
kaip dvyniai prakrapšto dailiai suvyniotus ryšulius, labiau susidomėję pakuotėmis nei turiniu, ką buvo
galima numanyti. Paskui mes apsikeičiame suaugusiesiems skirtomis dovanėlėmis, gražiai supakuotomis, su
viduje įkištais čežančiais pirkimo kvitais, jei prireiktų grąžinti. Aš išvynioju Polo įteiktą dovaną, ir ne iškart
suvokiu, ką tai reiškia. Padėkoju ir bandau imtis kitos.
– Lukterėk, kas ten yra? – klausia Klerė.
Jai patinka vynioti paeiliui ir apžiūrėti, kas ką gavo.
– Dienoraštis, – atsakau.
– Dienoraštis? Gal tu kokia Ana Frank? – nusikvatoja Deividas.
Matau, kad Polas sumišęs.
– Tikėjausi, kad jai patiks, nes...
Aš įsiterpiu neleisdama jam užbaigti.
– Man be galo patinka, ačiū, – padėkoju ir pabučiuoju jam į skruostą.
– Aš kadaise rašiau dienoraštį, – prisipažįsta Klerė. – Puiki terapija. Skaičiau, kad padeda atsikratyti
nerimo, kai viską užrašai. Turėtum pamėginti, Ambere.
Kai iki soties prisižaidžiame laimingą šeimą, padedu Deividui paguldyti dvynius. Skaitau jiems jau
anksčiau skaitytą pasaką ir negaliu atsistebėti, kaip lengvai mažyliai užmiega. Eidama iš kambario pamatau
liepsnelės pavidalo metalo luitą, kuriuo paremtos durys, kad neužsivertų. Jis priklausė Klerės Babai. Ji iki
šiol išsaugojo šį seną daiktą ir tebelaiko naujai įrengtuose namuose. Nulipusi užtinku Polą virtuvėje,
patyliukais besišnekantį su Klere. Vos pastebėję mane jie nutyla ir Polas, prieš nusišypsodamas man, užgaišta
sekunde per ilgai.
 TADA

2016-ieji, Kalėdos, popietė

Mudu su Polu žingsniuojame tylėdami. Jis drožia sparčiai, man tenka skuosti, kad neatsilikčiau. Šaltame
ore pakibusi dulksnos migla, bet man ji netrukdo, džiaugiuosi atsidūrusi lauke, ištrūkusi iš Klerės namų.
Namas dabar priklauso jai, baigta. Tarp tų sienų nebeliko nieko, kas būtų mano, net prisiminimai nebe
mano vienos. Tą gyvenimą jau seniausiai turėjau palikti praeityje, bet kažkas mane vis sulaikydavo ir
neleisdavo judėti į priekį. Nežinomybė visuomet baisesnė už pažįstamus dalykus.
Gatvėse tuščia. Man patinka ši tyli ramybė. Taikus priemiesčio pasaulis. Visi užsidarę sėdi viduje su
giminaičiais, su kuriais visus likusius metus nebereikės matytis. Kemša į pilvus kalakuto kąsnius, žiūri
nesąmones per televizorių, vynioja nereikalingas dovanas, kurių visai nenori. Per daug geria. Per daug kalba.
Per mažai galvoja.
Mums beeinant pro degalinę dulksna perauga į lietų. Degalinė neveikia, viskas uždaryta. Aš joje lankiausi
du kartus. Pirmą kartą prieš keletą savaičių užsukau kai ko pasiteirauti. Žmonės juk nuolat klausinėja, kas gi
čia blogo? Kasininkas kiek įdėmiau patyrinėjo mano veidą, kai baigiau kalbėti, bet gan greit padarė išvadą,
kad neketinu degalinės apiplėšti; nesu panaši į plėšikę. Jis man paaiškino, kad apsaugos kamerų įrašai
saugomi savaitę, o paskui automatiškai ištrinami. Aš padėkojau, dar sekundę lukterėjau, jei jis kartais
pasidomėtų, kodėl klausinėju. Tačiau jis nesusidomėjo, taigi išėjau. Jis mane užmiršo man dar nespėjus
išžengti pro duris.
Antrą kartą ten užėjau ne per seniausiai.
Madelina neparodė didžiulio dėkingumo, kai anądien jai sublogavus parvežiau namo. Man palydėjus ją į
vidų, įbruko kredito kortelę ir liepė įpilti į jos automobilį degalų degalinėje už kampo. Dėl ištuštėjusio
bako ji tikrai neapsidžiaugė ir pareiškė kitą dieną prieš darbą neturėsianti laiko. Įsivaizdavo, kad jos
reikalavimai mane nuliūdins, taigi aš nutaisiau tokį veidą, kokio ji tikėjosi, bet slapčia džiaugiausi savo
sumanumu. Tai reiškė, kad ne be reikalo prisisiurbiau pilną burną degalų, kai tą rytą darbuotojų stovėjimo
aikštelėje tuštinau jos baką. Nors iškart išspjoviau lauk, dyzelio skonį jutau dar ilgas valandas. Šios gudrybės
išmokau dar mokykloje, kai padėjau valyti klasės akvariumą.
– Kitus gal ir apkvailinsi vaidindama Florensę Naitingeil, bet tik ne mane, – burbtelėjo ji ir pradėjo po
vieną laiptelį rioglintis į viršų.
Pusiaukelėje sustojo ir pažvelgė žemyn, į mane. Prakaituotame, apskritame veide išsiskleidė šypsena.
Madelina niekada neieškodavo žodžio kišenėje, bet tuos, kuriuos ištarė tą popietę, girdėjau dar ilgai po to,
kai jie nuskambėjo.
– Ambere, aš tave permatau kiaurai. Niekada šito neužmiršk. Esi tingi nemokša, kaip ir visa tavoji karta.
Todėl niekad nieko ir nepasiekei.
Taip pasakiusi ji vėl palypėjo laiptais, kurie kadaise man buvo tokie pažįstami, ir atsisėdo ant jų. Namas
gerokai pasikeitė po gaisro, įvykusio prieš dvidešimt penkerius metus, dar ir kaip pasikeitė, bet naujieji
laiptai buvo lygiai toje pačioje vietoje, o pasukusi galvą vaizduotėje bemaž regėjau Klerę, atsukinėjančią
dujas. Namą po biologinių tėvų mirties turėjo paveldėti ji, buvo įsitikinusi, kad kaip tik šito būtų norėjusi
Baba, bet Klerės krikštamotė Madelina Frost pasirūpino, kad ji negautų nė penso.
Pildydama Madelinos automobilio baką, pirkdama kanistrus, pildama į juos degalus ir kraudama į
bagažinę mąsčiau apie tai, ką ji man pasakė. Galvojau apie tai mokėdama jos kredito kortele, jos žodžiai vis
iš naujo skambėjo mano galvoje, kai medvilnės skiaute valiau vairą ir viską, prie ko buvau prisilietusi.
Kai mudu su Polu drauge, bet vieniši, praėjome pro Madelinos gatvelę, aš skubiai dirstelėjau į jos namą.
Pirmą kartą suvokiau, kad jis atrodo visai toks pat kaip kiti. Ten galėtų gyventi šeima, kuri pokšėtų
kalėdinėmis dovanomis-pliauškynėmis, žaistų žaidimus ir kurtų bendrus prisiminimus. Ten galėtų būti
pilna vaikų, anūkų, augintinių, triukšmo ir juoko. Galėtų būti, bet nebuvo, žinojau tai. Viduje neabejotinai
kiūtojo vienui viena žmogysta. Vieno liūdno, vienišo, apgailėtino žmogaus griuvėsiai. Žmogus, kurį mylėjo
tik nepažįstamieji, tikintys radijo sukurtu įvaizdžiu. Žmogus, kurio niekas nepasiges.
 ANKSČIAU

1993-iųjų sausio 7-oji, ketvirtadienis

Mielas dienorašti,
šiandien vyko laidotuvės. Jos buvo keistos, nes susirinko visai nedaug žmonių, ne taip kaip per laidotuves,
rodomas per televizorių. Mano tetai Madelinai buvo pranešta, bet ji neatvyko. Madelina – vienintelė man
likusi giminaitė, bet aš nė nežinau, kaip ji atrodo. Koks skirtumas? Aš turiu naują šeimą. Pamačiusi karstus
pradėjau verkti, nes žinau, kad šitaip pridera, bet mamos ir tėčio nesiilgiu. Džiaugiuosi, kad jų nebėra, be jų
gyvenimas gerokai pasitaisė. Po gaisro gyvenu su Teilor šeima, ir tai nuostabu. Atrodo, tarytum ankstesnis
mano gyvenimas buvo viena didelė klaida, kad aš turėjau gimti šioje šeimoje. Tikros ašaros man ritosi vien
tik dėl to, kad niekada nebegalėsiu sugrįžti į Babos namą. Nebesėdėsiu jos pamėgtame krėsle, nemiegosiu jos
lovoje. Viskas, kas man iš jos buvo likę, buvo ten, tame name. Girdėjau, namas, tiksliau, jo liekanos, nuo šiol
priklauso tetai Madelinai.
Aš turiu daug naujų drabužių, naujų knygų ir net atskirą kambarį Teilor namuose. Iš pradžių gyvenau
kartu su ja, bet ji nuolat pažadindavo mane vidury nakties. Ji vis sapnuoja baisius sapnus apie gaisrą ir
nubunda klykdama. Anaiptol nėra malonu. Kartais ji visai negali užmigti. Pamėginau dainuoti jai lopšinę,
kurią man dainuodavo Baba, kai ilgai neužmigdavau. Autobuso ratai vis sukas ir sukas. Tik abejoju, ar
lopšinė bent kiek padeda.
Teilor po tos nakties dažnai ėmė keistai elgtis. Nesuprantu kodėl, juk ji nebuvo sužeista ir nenukentėjo
joks jai brangus žmogus. Grasino paskųsianti mane, bet ji to nepadarys. Paaiškinau, kas atsitiks, jei prasižios.
Vis dėlto ji ir toliau krečia keistenybes, pavyzdžiui, sustoja priešais orkaitę ir vėpso į ją. Ir dar pradėjo
lupinėtis lūpų odą, kartais nusiplėšo tiek, kad net ima kraujuoti. Šlykštu. Anot Teilor mamos, skirtingi
žmonės traumas išgyvena skirtingai, todėl reikia duoti jai laiko. Mama nuvedė ją į ligoninę su kažkuo
pasikalbėti apie tai, kaip jaučiasi, ir mano, kad pokalbiai padės. Aš nesu tuo tikra.
Man po gaisro irgi teko kalbėtis su daugybe žmonių. Šnekėjausi su gydytojais ligoninėje, su policininkais,
be to, dukart per savaitę bendrauju su moterimi, vardu Betė. Betė yra socialinė darbuotoja, o tai reiškia, kad
ji stengiasi padėti žmonėms. Jos akys didelės ir liūdnos, kartais užmirštančios mirksėti, ir ji turi gauruotą
šunį, vardu Čigonas. Šuns niekada nemačiau, bet Betės drabužiai nuolat aplipę gaurais, mums šnekantis ji
rankioja tuos gaurus ir meta ant grindų. Ji kalba labai lėtai ir tyliai, lyg galėčiau nesuprasti, ir jai visada rūpi,
ar aš gerai jaučiuosi, tik niekad tiesiai šviesiai to neklausia.
Apie tetą Madeliną man pasakė Betė. Ko gero, teta visai silpna, nes nepajėgė atvykti į laidotuves ir
nesugeba pati parašyti laiškų. Laiškus už ją rašo advokatas, o Betė man skaito jų ištraukas. Kartais didelės jos
akys skaito toliau, o lūpos susičiaupia, ir aš spėlioju, kokių žodžių ji nenori leisti man išgirsti. Aš nelabai
supratau, ką tai reiškia, jai pasakius, jog teta Madelina yra mano krikštamotė. Ji nusuko į šalį akis ir
paaiškino grindims, esą paprastai tai reiškia žmogų, kuris imasi rūpintis vaiku, jei tėvai nebegali to padaryti.
Aš tylėjau. Nenorėjau, kad manimi rūpintųsi kas nors kitas, išskyrus Teilor mamą. Paskui Betė patikino,
atseit Madelina mane be galo mylinti, tik nemananti, kad sugebėtų manimi pasirūpinti. Socialinė
darbuotoja sėdėjo nutaisiusi ypač liūdną veidą, o aš jaučiau didelį palengvėjimą, iki kol ji nepasakė, kad man
gali tekti pagyventi vaikų namuose, kol bus surasti tinkami globėjai. Senelis, persikraustęs gyventi į ne savo
namus, pasimirė. Aš nenoriu mirti. Po šių žodžių nebejaučiau tetai Madelinai didelės simpatijos dėl to, kad
nenori manęs prižiūrėti. Jai vienodai rodė, ar aš gyva, ar mirusi, bet jos nepažinojau, todėl taip ir
neprasiveržęs piktumas auga mano pilve ir kelia skausmą.
Betė paliko mane vieną kambaryje ir liepė pažaisti su žaislais. Aš nenorėjau, juk nesu mažė, bet ji pasakė,
girdi, man derėtų pažaisti, o tada išėjo. Supratau, kad ji stebėjo mane pro veidrodinį stiklą. Buvau mačiusi
tokį dalyką filmuose, taigi atsistojau ir patraukiau prie žaislų dėžės. Ten pamačiau lėlę, atrodė brangi,
nepanaši į plastikinį šlamštą. Pasisodinau ją ant kelių ir ėmiau pasakoti, kaip liūdžiu netekusi mamos ir tėčio
ir kokia esu dėkinga Teilor tėvams, kad jie man tokie malonūs. Tada sukalbėjau maldelę, baigdama netgi
ištariau „Amen“, nes pamaniau, kad Betei tokie dalykai turėtų patikti. Jai patiko. Ji sugrįžo į kambarį ir
pasakė, kad galiu eiti, netgi leido man pasiimti lėlę. Už tai, kad buvau tokia narsi. Nusprendžiau atiduoti
lėlę Teilor ir pasakyti, kad ši ją stebės net kai manęs nebus šalia. Toji mintis man be galo patiko, net
šyptelėjau, o tada šyptelėjo ir Betė, nes manė suteikusi man džiaugsmo.
Nesu kvaila, žinojau, ką man reikia daryti. Tą naktį prapliupau verkti savo kambaryje, pakankamai
garsiai, kad išgirstų Teilor mama. Ji nepasibeldusi atidarė duris, bet aš nesupykau, nes čia buvo kitos durys
kitame name, o ji – kita mama. Ji apkamšė mane lovoje, visai kaip Baba kadaise, atsisėdo šalia ir kurį laiką
glostė plaukus. Vilkėjo baltą naktinį chalatą, buvo nusivaliusi makiažą, bet vis tiek atrodė nuostabiai graži ir
dvelkė rožine dušo želė. Užaugusi noriu būti tokia kaip ji. Pasakiau jai bijanti gyventi su nepažįstamais
žmonėmis ir dar šiek tiek paverkiau. Ji pasakė, kad man nereikia nerimauti, pabučiavo į kaktą, išjungė šviesą
ir išėjo iš kambario. Paskui girdėjau juos ilgas valandas kalbantis, jie nešaukė, kaip šaukdavo manieji mama
su tėčiu, o tiesiog tyliai šnekėjosi sugulę viename miegamajame, kaip ir dera sutuoktinių porai. Kitą dieną
ant pietų stalo pamačiau globos dokumentus, taigi reikalai išties ėmė krypti į gerąją pusę.
 DABAR

2017-ųjų sausio 2-oji

Aš vis dar gyva.

Tokia pirmoji mintis šmėkštelėjo mano galvoje. Nežinau, kokiu būdu, bet likau gyva ir sugrįžau, nors
gerai nesupaisau, iš kur. Prireikia kelių akimirkų, kad nuspręsčiau, ar džiaugiuosi čia būdama ir ką tai
reiškia. Edvardas mėgino mane nužudyti, tuo neabejoju, bet aš vis dar gyva. Ko gero, sunku nužudyti
žmogų, kuris jau yra miręs.
Turint omenyje mano antipatiją ligoninėms, šioje praleidau solidų laiko tarpsnį. Lankiausi čia su Polu,
kai mėginome susilaukti kūdikio, čia gimdė mano sesuo ir mirė senelė. Ji mirė ne nuo vėžio, kaip Klerės
Baba, mirė nuo senatvės, prisidengusios plaučių uždegimu, kai mudvi buvome trisdešimties. Jos mirtis
nesiskubino ir stipriai paveikė mūsų susiskaldžiusią šeimą. Mus laikinai suvienijo užsitęsęs sielvartas ir
neviltis. Bet kartu ji spragtelėjo jungiklį Klerės viduje, kuris nebeišsijungė. Pyktis, nuo vaikystės glūdėjęs joje
po Babos mirties, sugrįžo. Iškilo ilgus metus gniaužtas ir per tą laiką išaugęs įniršis. Jį vis dar reikėjo kur nors
išlieti. Klerei vis dar reikėjo ką nors apkaltinti. Štai tada ji aptiko Madeliną. Galima įsivaizduoti, kaip mes
nustebome, kai ji sužinojo, kas yra toji jos krikštamotė ir kur ji gyvena. Mintis apie Madelinos sunaikinimą
apsėdo Klerę, taigi kartu ir mane. Ji vėl tapo kaprizinga, niekuo nepasitikinti. Jos pasikeitimas sustiprino
manąjį kasdienių patikrinimo ritualų poreikį, mat, kai Klerė būdavo dėl ko nors nusiminusi, būtinai
turėdavau įsitikinti maksimaliu aplinkos saugumu.
Tai vadinama obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Nieko ypatingo, bet man augant jis ūmėjo. Paauglystėje
turėjau kartą per savaitę lankytis šioje ligoninėje. Susitikdavau su žemo ūgio vyriškiu, kuris pernelyg mėgo
kalbėti ir per mažai – klausytis. Jis visuomet avėdavo tuos pačius pilkus odinius batus violetiniais raišteliais.
Ne vieną valandą praleidau spoksodama į juos. Po keturių mėnesių kassavaitinių apsilankymų jis pareiškė,
kad mane persekioja įkyrios mintys, pasireiškiančios kompulsyviais veiksmais, padedančiais susidoroti su
nesuvokiamai dideliu nerimu. Aš pasakiau, kad jam dvokia iš burnos. Netrukus lioviausi pas jį lankytis.
Mano tėvai nuleido rankas ir nebesistengė man padėti atsigauti, vietoje to visą dėmesį sutelkė į Klerę, žavią,
pirmarūšę išgelbėtą pakaitinę dukterį, užmiršę brokuotą originalą, kurio nebeįstengė sutaisyti, – mane.
Mėginu sugrąžinti save iš praeities į dabartį, nors ne per labiausiai noriu būti nei čia, nei ten. Tada išgirstu
ją raudant. Šiek tiek užtrunku, kol įvertinu verksmą ir susiorientuoju, kur ir kada esu.
– Atleisk man, Ambere, atleisk už viską, – kažkur tolumoje nuskamba Klerės balsas.
Žodžiai besikartojančiu aidu driekiasi paviršiuje, o aš plūduriuoju po jais. Jos balso garsas trūkteli mane
aukštyn, ir jaučiuosi lyg pabudusi iš labai kieto miego. Kažkas pasikeitė. Šviesos ir šešėlių padėtis kitokia.
Man neramu, lyg kažkas, nė neatsiklausęs leidimo, būtų perstumdęs baldus mano galvoje.
– Tu bandei man apie jį papasakoti, tiesa? O aš nesiklausiau. Aš taip gailiuosi.
Klerės balsas skamba arčiau, lyg ištiesusi ranką galėčiau ją paliesti. Ne iš karto suprantu, ką ji sako, bet
pamažu atsirenku, kas yra kas, ir „jo“ vaidmenį priskiriu Edvardui.
 Aš nuplaukiu šalin. Vienu kartu suvirškinti šiuos žodžius per sunku.
Iškilus Edvardo vardui, erdvės, kurioje esu, pakraščiai patamsėja. Kažkas atsitiko, kažkas blogo, dar
blogesnio, nei įstengiu prisiminti. Kad ir kas ten buvo, Klerė apie tai žino, taigi galbūt pavojus nebegresia.
Anksčiau ji visuomet sulaikydavo visus, kas mėgindavo mane nuskriausti.
– Ar yra pokyčių? – išgirstu Polą.
– Ne, dar ne. Ar jie jį sučiupo? – klausia Klerė.
– Ne. Nuvyko į jo butą, bet jo ten nerado.
Bandau susikaupti ir persijoti jų žodžius per galvoje susikurtą tikrovės sietą, bet ne visada pavyksta.
Norėčiau ištrinti kai kuriuos blogus ir liūdnus prisiminimus, kurie ima lįsti į paviršių, bet, tarsi kažkam
mane įjungus, staiga prisimenu visut viską. Net ir tai, ką mieliau užmirščiau.
Prisimenu Edvardą savo palatoje.
Prisimenu, ką jis man padarė.
Tik nesuprantu, iš kur jie žino.
Tada prisimenu, kaip Polas sakė įtaisęs palatoje kamerą. Tikriausiai jis stebėjo, kas čia vyko. Nuo šios
minties pasidaro bloga.
Vis dar jaučiuosi lyg skendėčiau vandenyje, bet drumzlinas skystis skaidrėja, aš be paliovos artėju prie
paviršiaus. Tada atgyja dar daugiau prisiminimų.
Aš prisimenu vakarą, kai įvyko avarija, prisimenu viską.
Dabar jau žinau, kas atsitiko. Ne aš vairavau automobilį Kalėdų vakarą, ir tai nebuvo nelaimingas
atsitikimas. Aš buvau išnykusi. Nežinau, kiek laiko tai truko, bet štai sugrįžau ir viską prisiminiau.
 TADA

2016-ieji, Kalėdos, pavakarė

– Ar gerai jautiesi? – pasiteirauju Polo, kai šis sudrimba ant sofos ir pasiima televizoriaus pultelį.
– Ką? Taip, puikiai.
– Išgersi?
– Prašyčiau viskio.
Aš stabteliu. Polas jau seniai negėrė viskio. Vienu metu tik jį ir maukdavo, tačiau gintarinės spalvos skystis
jį pakeitė, o jo priklausomybė pakeitė mūsų santykius. Ji tapo jo dalimi. Pasibjaurėtina dalimi. Jis
vaizdavosi, esą viskis jam padeda rašyti ir išlikti budriam pašiūrėje visą naktį. Tik jis, nešiojamasis
kompiuteris ir butelis. Kasvakarinė literatūrinė trejybė, liūdesį kelianti klišė. Mes tapome atskiromis
valstybėmis, kurias skyrė skysčio sienos, aš pykau, jaučiausi vieniša, bijojau. Polas iš tiesų rašė, bet žodžius
parinkdavo netinkamus, jie nederėjo tarpusavyje. Kai mums nepavyko susilaukti kūdikio, reikalai dar
pablogėjo. Jis malšino skausmą pamėgtais vaistais, pylėsi juos į save grynu pavidalu. Neskiestus. Tik
rezultatas buvo nekoks. Tarsi įsitaisęs priešakinėje eilėje stebėtum lėtą savižudybę. Kai jau nebegalėjau
žiūrėti, pagrasinau, kad išeisiu. Jis pažadėjo liautis, bet nesiliovė. Nuodydavosi pasislėpęs. Išėjau dešimčiai
dienų. Tuomet liovėsi. Visa tai vyko daugiau nei prieš metus, ir aš nieku gyvu neketinau grįžti atgalios.
– Man rodos, mielasis, mes neturime viskio.
– Mama man įdėjo, rasi spintelėje, – atsako nepakeldamas galvos ir toliau junginėja kanalus niekaip
nerasdamas to, ko ieško.
Aš einu į virtuvę ir atidarau šaldytuvą. Nepaisau jo pageidavimo ir išimu butelį šampano, kurį apdairiai
atvėsinau. Ketinu pasakyti jam apie kūdikį. Vos sužinojus jo nuotaika pasikeis ir šios Kalėdos mums įsimins
visam gyvenimui. Aš jau išgėriau daugiau, nei derėjo, bet dar viena mažytė taurė nieko nepakeis.
– Džiaugiesi, kad mes neturime vaikų, ar ne? – iš svetainės burbteli Polas.
– Ką?
– Visa ta sumaištis. Jie reikalauja dėmesio ištisą dieną, neįmanoma nė šnektelėti be vienokių ar kitokių
trukdžių.
– Nejaugi buvo taip blogai? – teiraujuosi grįždama į svetainę.
Iš kairės akies išrieda ašara, neįstengiu jos sulaikyti.
– Ne, vaikai šaunūs. Nuotaiką man sugadino Klerė. Man įsipyko jos nurodinėjimai, kaip mums gyventi, ji
nuolat kišasi, o tu jai nepasipriešini... o kam šitas? – klausia rodydamas į šampaną.
– Pamaniau, derėtų atšvęsti.
– Knygos sėkmę mes jau atšventėme. Ar tu verki?
– Ne, viskas gerai.
– Jeigu dėl Klerės šnekų ir nenoro išleisti tavęs su manimi į Ameriką, žinok, man nusispjaut, ką ji sako.
Kaip nors ištvers porą savaičių ir be tavęs, nė kiek neabejoju.
 – Tu pasakei Klerei apie knygą? Kada?
– Netyčia išsprūdo, kai viršuje skaitei dvyniams pasaką prieš miegą.
Dabar suprantu, kodėl ji taip į mane žiūrėjo prieš mums išeinant. Tai buvo perspėjimas. Polas,
nesuvokdamas, ką padarė, kalba toliau:
– O kodėl mes neturėtume šito pasakoti? Beje, tu teisi, reikia švęsti.
Jis paima nuo stalo butelį ir atkemša.
– Ką tiksliai jai pasakei? – klausiu ir girdžiu, kaip virpa mano balsas.
– Prašau, liaukimės kalbėti apie tavo seserį, jos nuobodą vyrą ir baisiuosius dvynius.
– Ką jai pasakei, Polai? Tai svarbu.
– Ko tu psichuoji? Ji irgi elgėsi kaip pamišėlė.
– Nes mintis apie mano išvykimą Klerę liūdina. Žinojau, kad ji nusimins, todėl ir prašiau kol kas jai
nesakyti.
– Ji pasiuto ne dėl to, o dėl kvailų savo dienoraščių. Pasmalsavo, kodėl nupirkau tau tokią dovaną, tai ir
pasakiau radęs palėpėje senus jos dienoraščius, o tada ji per kelias sekundes nei iš šio, nei iš to virto visiška
beprote.
Mano galva garsiai ūžia.
– Liepiau tau nesakyti Klerei apie dienoraščius ir jų neskaityti.
– Aš jų ir neskaičiau, beveik ne. Tik vieną eilutę apie tai, kad jūs abi – kaip du žirniukai ankštyje, ką jai ir
pacitavau, nes pasirodė juokinga. Tik ji taip nemanė.
Du žirniukai ankštyje.
– Ji tave užmuš.
Jis juokiasi. Nesupranta, kad aš nejuokauju. Ji neleis niekam manęs iš jos atimti, niekada neleisdavo. Per
ilgus metus yra padariusi siaubingų dalykų draugams, kolegoms, meilužiams, nes nė vienas iš jų, jos
vertinimu, nebuvo man geras. Ji mano turinti mane gelbėti nuo visų iš eilės. Tikėjausi, kad padėtis pasikeis
gimus dvyniams, kai Klerė jau turės savo šeimą, bet niekas nepasikeitė, ji tik dar atkakliau laikėsi savo. Man
atrodo, net šiek tiek džiaugėsi, kai negalėjau pastoti, nerimavo, kad mano meilė kūdikiui susilpnins meilę
jai. Pasirodžius Polui, įžymiam rašytojui, viskas buvo kitaip. Klerė nusprendė, kad jis man tinkamas, o jam
sutikus gyventi vos per mylią nuo jų namų, liko sužavėta. Jis tarytum išlaikė egzaminą, mat nemėgino atimti
manęs iš jos. Deja, šįkart Polas susimovė.
Mane ėmė pykinti. Žinojau, ką ji sugeba. Aš išeinu iš kambario, susirandu savo telefoną ir surenku Klerės
numerį.
Nieko.
Mėginu dar kartą, bet vėl iškart įsijungia balso paštas.
– Jis jų neskaitė. Nedaryk to, nėra jokio reikalo, – ištariu kaip galėdama ramesniu balsu.
– Ar jau visi čia išsikraustė iš proto? – klausia Polas pasirodęs koridoriuje man už nugaros. – Juk mes
kalbame apie vaikiškus dienoraščius. Gal man vis dėlto derėjo paskaityti?
– Jeigu ji paskambins arba pasirodys čia, pasakyk, kad aš juos jau sudeginau. Neatrakink durų ir neįsileisk
jos vidun. Kur tavo mašinos raktelis?
– Ką čia dabar sumanei?
Aš pribėgu prie bufeto ir imu darinėti visokio šlamšto prigrūstus stalčius.
– Kad ir kas nutiktų, nepasitikėk ja, supranti?
Randu atsarginį raktelį, čiumpu rankinę ir nė nepatikrinusi turinio lekiu prie paradinių durų.
– Ambere, palauk...
Jis pavėlavo. Nuskubu takeliu ir tamsoje, pilant lietui, bandau spaudyti pultelio mygtukus. Striukės
neapsivilkau, taigi iškart permirkstu. Polas seka laukan man įkandin su naujomis kalėdinėmis šlepetėmis. Jis
laiko prie ausies telefoną.
– Čia aš, tavo sesuo ne juokais susinervinusi. Reikalas kažkaip susijęs su tavimi, gal galėtum paskambinti,
pamėgintume išspręsti šitą...
Aš žaibiškai atsisuku ir išmušu telefoną jam iš rankos. Mobilusis teškiasi ant keliuko. Jis išsižiojęs
stebeilija į aparatą, o tada pažvelgia į mane.
– Kas per velnias?
– Laikykis kuo atokiau nuo Klerės!
– Ar pati suvoki, ką kalbi? Elgiesi kaip visiška beprotė! Tau negalima vairuoti. Tikriausiai būsi
padauginusi...
– Nė kiek!
Gretimame name įsižiebia šviesa, matau laukan išėjusį kaimyną. Nė nesuvokiau, kaip garsiai mudu
šaukiame. Pasisuku lipti į automobilį ir išmetu raktelį. Pasilenkiu jo ieškoti, rankos dreba, grabinėju
patamsyje. Pirštai užčiuopia, ko ieškoję, Polas bando mane sulaikyti, neleidžia atsisėsti vairuotojo vieton. Aš
jį nustumiu, įsėdu ir trinkteliu durelėmis priverdama jo plaštaką. Jis subliūva kaip skerdžiamas ir atplėšia
dureles, tačiau aš vėl jas užsitrenkiu, įkišu raktelį į spynelę ir nuvažiuoju.
 DABAR

2017-ųjų sausio 3-ioji

– Trumpam užsuksiu į namus, pažiūrėsiu, ar Deividas nenužudė dvynių arba atvirkščiai, – sako Klerė.
– Žinoma, – neprieštarauja Polas.
– Šūdas, atleisk, nederėjo minėti dvynių, jau nekalbant apie...
– Nieko tokio.
– Ar tikrai nereikia tavęs pavežti?
– Ne. Daugiau jos nepaliksiu. Šįkart tikrai ne.
Girdžiu, kaip atsiveria durys.
– Klere?
– Taip?
– Tu dėl to nekalta.
Jis jai malonus, bet klysta. Klerė kalta. Klerė kalta dėl visko, kas mano gyvenime nutiko blogo. Išgirstu ją
išeinant ir džiaugiuosi dėl to.
Polas laiko mano ranką savojoje, ji stipri ir šilta, jaučiuosi saugi.
– Aš labai apgailestauju, – šnibžda. – Nuolat tave nuviliu. Turėjau likti čia.
Įsivaizduoju, kaip Polas stebi mane palatoje. Regiu jį sėdintį namie, toli nuo čia, ir žiūrintį, kaip
nepažįstamas vyras kyšteli ranką po mano antklode. Aš buvau įkalinta košmaro viduje, o Polas – surakintas
išorėje, priverstas stebėti visa tai, ką patyriau. Jis troško atsidurti čia ne mažiau, nei aš troškau ištrūkti.
– Aš tave taip myliu, – sako jis ir bučiuoja man į kaktą.
Polas išgyveno savo asmeninį pragarą, kol aš miegojau savajame. Norėčiau jam pasakyti, kaip labai
apgailestauju įvėlusi jį į visa tai ir kad irgi jį myliu. Kartoju ir kartoju šiuos žodžius mintyse tol, kol jie aiškiai
nuskamba tikrovėje.
– Aš tave myliu.
– O Dieve, – šūkteli Polas ir paleidžia mano ranką.
Instinktyviai užsimanau pamatyti, kas nutiko, tad bandau atmerkti akis. Ryški šviesa iškart mane
sukrečia, jos sukeltas skausmas perveria pakaušį.
– Polai, – išgirstu balsą ir suvokiu, kad jis mano pačios.
– Aš čia pat, – atsiliepia Polas, ir aš jį pamatau.
Abu imame verkti. Jis bučiuoja mane, aš matau jį. Tai tikra. Mano akys iš tiesų atmerktos. Aš nubudau.
 TADA

2016-ųjų Kalėdos, vakaras

Įsuku į Klerės namų keliuką ir matau ją stovinčią priebutyje. Ji manęs laukė. Aš išlipu ir, nė neuždariusi
automobilio durelių, per lietų žingsniuoju jos link. Kiaurai permirkusi suknelė limpa prie kojų. Audinys
tarytum stengiasi mane sulaikyti, tarsi neleidžia ten eiti.
– Sveika, Ambere, – sveikinasi ji.
Rankos sukryžiuotos. Veidas atsipalaidavęs. Kūnas sustingęs, nė nekrusteli.
– Mums reikia pasikalbėti.
– Man atrodo, tau reikia nurimti.
– Jis nieko nematė ir ničnieko nežino.
– Nesuprantu, apie ką kalbi.
– Jeigu tu jį paliesi, jei jam kas nors atsitiks...
Ji žengia į priekį.
– Kas tada? Ką tu padarysi?
Noriu jai smogti. Taip noriu jai vožti, bet negaliu. Mano meilė jai stipresnė už neapykantą. Negalime
kalbėtis lauke, niekada nežinai, kas gali nugirsti.
– Prašau, įsileisk vidun.
Ji kurį laiką stebeilija į mane, lyg vertintų riziką. Rankos pačios atsineria dar prieš nusprendžiant akims.
Ji linkteli ir pasitraukia į prieškambarį palikusi pakankamai vietos man įeiti.
– Tu šlapia, nusiauk batus.
Tyliai uždarau duris ir darau, kaip liepta. Stoviu basnirčia ant naujutėlio balkšvo kilimo ir nerimauju dėl
to, kas netrukus įvyks. Mudvi atsidūrėme teritorijoje, į kurią dar nebuvome įžengusios. Spėlioju, kur
Deividas, ar jis gali mus išgirsti.
– Deividas viršuje. Atsijungė iškart, kai tik tu su savo vyru išėjai, – paaiškina perskaičiusi mano mintis.
Nebe Polas, o mano vyras. Ji jau atsiribojo nuo asmens, kurį pripažino tapus problema. Jos akys tamsios
ir šaltos. Matau ją jau pasiekus tą vidinę būseną, kuri mane ypač gąsdina.
– Noriu juos atgauti, – ištaria.
Man nėra reikalo klausti ką.
– Aš juos sudeginau.
– Netikiu tavimi.
– Jis jų neskaitė.
– Iš kur apskritai juos turi?
– Gulėjo ten. Palėpėje. Radau po tėčio ir mamos mirties. Jie saugojo visus tavo daiktus. Mano nebuvo
nieko.
– Taigi tu juos pavogei?
 – Ne. Tik norėjau turėti bent kažką. Jie viską paliko tau. Atrodė, kad aš nė nebeegzistuoju.
– Tau nederėjo jų imti ir nederėjo leisti Polui jų skaityti. Ar norėjai, kad jam kas nors atsitiktų?
– Ne! Jis jų neskaitė. Atstok nuo jo!
– Tau reikia nusiraminti.
– Tau reikia atsiknisti.
Aš ją pastumiu, nors visai to nenorėjau. Ji klupteli atatupsta, akyse žybteli kažin kas pažįstama. Klerė vėl
žengia į priekį ir prikiša veidą prie pat manojo. Jaučiu jos kvėpavimą.
– Jis juos skaitė, taigi turime šį reikalą išspręsti, – ramiai pareiškia.
– Jis nežino.
– Jis skaitė.
– Ne, neskaitė, – maldaujamai tikinu, nors žinau, kad jos ausys nebegirdi tiesos.
– Du. Žirniukai. Ankštyje. Štai ką jis man pasakė. Jis juos skaitė.
Ji spjaute išspjauna žodžius, ir sulig kiekvienu skausmas vis stipriau varsto mano pilvą. Man taip skauda,
jog pagalvoju, kad ji subadė mane peiliu. Tada pamatau kraują. Pažvelgiu į Klerės rankas, bet jos abi tuščios,
peilio nėra. Ji irgi žiūri žemyn, į raudoną srovelę, tekančią vidine mano dešinės kojos puse. Aš susiimu už
pilvo ir iš skausmo susiriečiu dvilinka.
– O Dieve, – teįstengiu sušnibždėti.
Mano keliai sulinksta, skausmas lenkia mane vis žemiau ir žemiau.
– Kas dedasi? – klausia Klerė.
– O Viešpatie, ne.
– Tu nėščia? – ji žvelgia į mane iš viršaus, veide pagarba, sumišusi su pasibjaurėjimu. Atsakymo
nelaukia. – Kaip galėjai nepasakyti man tokio dalyko? Juk visuomet viską viena kitai pasipasakodavome.
Matau, kaip intensyviai dirba jos protas, sukrėstas ką tik gautos informacijos. Rezga naują veiksmų planą.
– Atleisk, – išlemenu, nes, jos manymu, privalau atsiprašyti.
Jos veidas nepasikeičia.
– Čia tik menkas kraujavimas. Viskas bus gerai. Duok mašinos raktelį.
Aš purtau galvą.
– Paskambink Polui.
– Duokš raktelį. Nuo čia iki ligoninės penkiolika minučių kelio, bus greičiau, nei kviesti greitąją.
Paskambinsime jam pakeliui.
Aš elgiuosi kaip visada – paklūstu jai.
 DABAR

2017-ųjų sausio 3-ioji

– Ar tu alkana? – klausia Polas.

Aš miegojau, miegojau tuo miegu, iš kurio nubundama. Sėdžiu ligoninės lovoje ir leidžiuosi jo
apkamšoma pagalvėmis. Durys praviros, už jų matau vežimėlį.
– Jai reikia pradėti valgyti labai pamažu, po truputėlį vienu kartu, – sako Polui Šiaurinė Slaugė ir
paduoda padėklą su maistu.
Atpažįstu jos balsą. Tikrovėje jos išvaizda šiek tiek kitokia, nei buvau susikūrusi. Ji jaunesnė, lieknesnė,
neatrodo tokia pavargusi. Niekada neįsivaizdavau jos šypsantis, bet ji šypsosi, be paliovos. Kai kurie žmonės
išorėje laimingi, tačiau nukamuotą vidų įžvelgsi tik tuomet, jei ne tik žiūrėsi, bet ir klausysies.
Polas paima padėklą ir stato priešais mane. Patiekta vištienos su bulvių koše ir šparaginėmis pupelėmis.
Stovi sulčių pakuotė ir desertas, panašus į braškių želę. Aš tokia alkana, bet pamačius pasiūlą valgyti norisi
mažiau. Polas ima įrankius ir pakabina šakute grūstų bulvių.
– Galiu pati, – primenu.
– Atleisk.
Perimu iš jo šakutę.
– Ačiū.
Suvalgau didžiąją dalį. Kramtau ir ryju po mažą kąsnelį, gerklę vis dar peršti nuo žarnelės. Nors atrodė
nekaip, bet dabar jaučiuosi taip, tarsi suvalgiusi patį skaniausią patiekalą gyvenime. Vištiena buvo pervirta,
bulvės dorai nesugrūstos, bet vien galimybė kramtyti, ryti ir vėl justi skonį kiekvieną kąsnį pavertė ypatingu.
Nes tai reiškia, kad esu gyva.
– Ar prisiminei dar ką nors? – klausia Polas.
Aš purtau galvą ir nusisuku.
– Nelabai.
Atrodo, jam palengvėja. Jis kalba apie ateitį, lyg ją turėtume, ir aš patikiu jos tikrumu. Negaliu
įsivaizduoti, koks jausmas matyti tai, ką matė Polas, stebėti, kaip svetimas vyras išdarinėja visa tai su manimi.
Vis dėlto, atrodo, jo jausmai dėl to nepasikeitė, dar ne. Mano mintys tiesinasi, jo žodžiai išlygina raukšles,
klosčių nebelieka, mano mąstymas glotnus. Jis atkakliai brūžina dar likusius nelygumus, kol netobulas
audinys tampa dailus ir švarus, visai kaip naujas, nenaudotas, nepažeistas.
Ant šoninio stalelio sudūzgia Polo telefonas. Jis ištiesia ranką, pasiima, skaito, o tada žiūri į mane.
– Kas? – klausiu.
– Turi lankytoją.
Jaučiu, kaip pradedu niauktis.
– Ką tokį?
– Klerę, – jis laukia, kol ką nors pasakysiu, bet aš tyliu. – Ar gerai? Tu neprivalai jos priimti, jei nenori.
Nieko neprivalai priimti. Vis dėlto, kad ir kas tarp judviejų nutiko, žinau, kad ji gailisi.
– Viskas gerai.
– Ką gi. Ji yra automobilių stovėjimo aikštelėje, pasirodys po kelių minučių. Parašysiu, kad užeitų.
Aš nusisuku, kol jis rašo žinutę mano seseriai. Polas nežino, kad prisimenu, kas tą vakarą atsitiko. Dar
nenusprendžiau, ką darysiu ir ko neprisimenančia apsimesiu.
– Gal tau dar ką nors atnešti? – teiraujasi Polas.
– Norėčiau taurės vyno, – atsakau.
Jis juokiasi, ir šis garsas nuostabus.
– Nė neabejoju, kad norėtum, bet, ko gero, net ir vynuogių sultims dar mažumėlę per anksti. Ne viskas
iškart.
Polas paima padėklą ir padeda ant grindų, už durų, lyg būtume užsisakę maisto į viešbučio kambarį. Kai
visa tai baigsis, norėčiau kur nors išvažiuoti. Kuriam laikui pabėgti nuo tikro gyvenimo. Bet kur, kur dieną
šviečia saulė, o naktį mirga žvaigždės. Durys praviros, bet ji vis tiek pasibeldžia.
– Labas, – sveikinasi ir laukia kvietimo prisiartinti.
– Užeik, – pakviečia Polas.
– Kaip laikaisi? – klausia Klerė žvelgdama tarp mudviejų, bet turėdama omenyje mane.
– Gerai laikausi, – atsakau.
Polas pakyla nuo kėdės.
– Na, gal aš verčiau trumpam išeisiu, paliksiu judvi pasišnekučiuoti, gerai?
Aš linkteliu leisdama jam suprasti, kad viskas gerai. Mes su Klere spoksome viena į kitą, akys jau pradėjo
nebylų pokalbį. Ji sėdi ant Polo atlaisvintos kėdės ir laukia, kol jis nutols nuo palatos reikiamu atstumu, –
nori būti tikra, kad nieko neišgirs.
– Atsiprašau, – galų gale ištaria.
– Už ką?
– Už viską.
 ANKSČIAU

1993-iųjų vasario 14-oji, sekmadienis

Mielas dienorašti,
šiandien Valentino diena. Aš negavau atvirukų, bet man visai nesvarbu, kadangi turiu šeimą, puikią šeimą,
kokios visada troškau. Turiu netgi naują pavardę. Klerė Teilor. Mano manymu, skamba gražiai. Teilor
mamą vadinu mama, o Teilor tėtį – tėčiu ir, man atrodo, jiems patinka. Man irgi patinka. Visiems patinka,
išskyrus Teilor. Šiandien visą rytą sukiojasi surūgusi, savo kambaryje žaidžia su lėle, kurią jai daviau, kaip
maža mergaitė. Lėlę ji praminė Emile ir atsisėdusi kalbasi su ja, kai mano, kad niekas negirdi.
Po pietų paprašiau leidimo eiti į savo kambarį ir mama neprieštaravo. Pasakiau norinti paskaityti naują
knygą, ir ji manimi patikėjo. Šiandien sekmadienis, todėl valgėme kepsnį. Sekmadienį visuomet būna
kepsnys. Šiandien buvo patiekta visa višta su keptomis bulvėmis, Jorkšyro pudingu ir gausybe mėsos padažo.
Aš suvalgiau visą savo porciją, o Teilor didžiumą savosios paliko. Jos irgi būčiau mielai sukirtusi, bet jau
buvau tokia soti, kad, maniau, sprogsiu. Lipdama laiptais girdėjau, kaip mama Teilor klausė, kas negerai, ir
aš įsiutau. Viskas gerai. Ji turėtų džiaugtis, kaip ir aš, ir liautis viską gadinusi.
Pakeliui į savo kambarį praėjau pro Teilor duris ir pastebėjau ant lovos pasodintą Emilę, spoksančią
stiklinėmis akimis tiesiai į mane. Prisiminiau išsirinkusi lėlę vieno apsilankymo pas socialinę darbuotoją
metu, taigi ji iš tiesų priklausė man, galėjau atsiimti, jei tik būčiau panorėjusi. Dar niekad nebuvau mačiusi
štai tokios tikroviškos lėlės. Jos plaukai buvo juodi, žvilgantys, skruostai rausvi, vilkėjo dailią mėlyną suknelę
ir avėjo priderintus batukus. Atrodė prašmatniai. Tobulai. Man ji nepatiko. Neprisimenu, kad būčiau ją
ėmusi ir nusinešusi į savo kambarį, tik pamenu, kad atsitokėjusi sėdėjau su Emile ant kelių, vienoje rankoje
laikiau skriestuvą iš savo penalo, o lėlės akys buvo išdraskytos.
Nebeišmanydama, ką po šios išdaigos daryti, pasiėmiau Emilę už rankos ir išsivedžiau į sodą priešais
namą. Esu per didelė žaisti su lėlėmis, tad padėjau Emilę. Ant kelio. Mažos jos pėdutės rėmėsi į šaligatvį. Vis
dar buvau apsunkusi nuo sočių pietų, taigi atsisėdau ant vejos ir ėmiau pirštais pašyti žolės kuokštelius.
Giedrame danguje skaisčiai švietė saulė, bet buvo vėsu. Aš nekreipiau dėmesio į šaltį. Norėjau būti lauke,
troškau pamatyti.
Apėmė jausmas, tarytum mane kažkas stebi, tad atsisukau į namą. Iš viršaus pro savo kambario langą į
mus abi žvelgė Teilor. Jos akys šaudė čia į mane, čia į lėlę. Paskui ji nusisuko ir, spėju, pravirko, kadangi
pastaruoju metu nuolat verkia.
Pirmasis automobilis Emilės nekliudė, ir aš pyktelėjau, nes mašinos mūsų gatvele pravažiuoja ne taip jau
dažnai. Vis dėlto, prisiartinus antrajai, sode pasirodė Teilor, o tai buvo puiku. Šis automobilis pataikė, kur
reikia. Kairysis priešakinis ratas pervažiavo lėlei per veidą ir įsuko jos plaukus. Stebėjau, kaip ji skrieja
aplink, palenda po apačia, sukasi, palenda po apačia. Paskui pervažiavo ir užpakalinis kairysis ratas, bet
nebeįsuko lėlės, paliko, kur radęs, ir ši sutraiškyta gulėjo ant asfalto. Teilor sustingusi stovėjo šalia manęs ir
žiūrėjo į lėlę tolumoje. Jos veidas nepasikeitė, ji nejudėjo, tiesiog stovėjo ir tiek. Aš toliau pešiojau žolės
stiebelius ir sukau tarp pirštų. Nė nepajutau, kaip ėmiau niūniuoti dainelę.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas, rieda per visą dieną.
– Ar kam nors pasakei? – paklausiau.
Ji neklausė, apie ką kalbu, tik papurtė galvą ir nudelbė akis.
– Gerai, – pagyriau. – Nes, kai imi skleisti paskalas, gali nutikti baisių dalykų.
Teilor pažvelgė į mane bejausmiu veidu. Jame nebuvo galima įžvelgti nei laimės, nei liūdesio. Aš
patapšnojau per žolę šalia savęs, ir ji galiausiai atsisėdo. Buvo be striukės, supratau, kad jai veikiausiai šalta,
tad paėmiau už rankos. Ji leidosi. Spustelėjau pirštus tris kartus, ir Teilor atsakydama triskart paspaudė
manuosius. Tada supratau, kad viskas bus gerai, kad niekas tarp mudviejų nepasikeitė, bent jau nelabai.
Teilor buvo mažumėlę pasiklydusi, bet aš vėl ją suradau. Mes tapome seserimis, bet visuomet būsime du
žirniukai ankštyje.
 TADA

2016-ieji, Kalėdos, naktis

Klerė suima mane už parankės ir perėmusi didžiumą mano svorio veda į automobilį. Aš leidžiuosi, nes
abejoju, ar išstovėčiau pati. Klupčioju keliuku basa, šlapias žvyras bado kojų pirštus. Ji pasilenkia ir
pasodina mane keleivio vieton. Tada pastebiu ją mūvint iki tol nematytas raudonas odines pirštines. Sėdžiu
pasikreipusi šonu ir išgirstu mašinoje kažką verkiant. Ne iš karto suvokiu, kad verkiu aš pati. Ji atsisėda prie
vairo, užsisega diržą ir užtrenkia dureles.
– Kur dienoraščiai, Ambere?
– Juk sakiau, sudeginau.
– Meluoji.
– Dėl Dievo meilės, nuvežk mane į ligoninę.
Jai nė sykio neteko vairuoti Polo „MG Midget“, bet išlekia iš keliuko atbuline pavara lyg savu. Viena
raudona pirštine apmauta ranka spaudžia vairą, kita – pavarų svirtelę, kaip kokia savimi pasitikinti
lenktynininkė. Aš savo rankas susidedu ant pilvo, tarytum mėginčiau sulaikyti ją viduje. Esu visiškai tikra,
kad nešioju mergaitę.
Mes su Klere nesišnekame. Ji išvairuoja į gatvę. Girdėti tik balsai iš radijo, bet ir jie netikri, įrašyti iš
anksto. Kartkartėmis pramerkiu akis, žvilgteriu pro langą, kad įsitikinčiau, jog ji važiuoja reikiama
kryptimi, bet matau tik tamsą. Ties posūkiu tenka įsikibti į prietaisų skydą, kad išlaikyčiau pusiausvyrą.
– Maniau, tu negali pastoti, – sako ji perjungdama antrą pavarą.
Atrodo, įsukame į pagrindinę gatvę, taigi jau nebetoli.
– Ir aš taip maniau.
Trečia pavara.
– Ar Polas žino?
– Ne.
Ketvirta pavara.
– Kodėl man nepasakei?
– Tu visuomet tvirtinai, esą mums daugiau nieko nebetrūksta.
Penkta.
Aš atsimerkiu ir suvokiu, kad spazmai liovėsi. Nežinau, ką tai reiškia.
– Skausmas praėjo, – tariu ir bandau labiau atsitiesti. – Manau, man jau geriau.
Apima šioks toks palengvėjimas. Pažvelgiu į Klerę, bet jos veidas nepasikeitęs, tarsi manęs negirdėtų.
– Tu irgi kartą kraujavai, kai nešiojai dvynius, ar ne? – klausiu.
– Vis tiek reikia pasitikrinti ligoninėje, verčiau apsidrausti, nei paskui gailėtis.
– Tu teisi, bet jau gali sumažinti greitį, – ji neatsako, tik žvelgia tiesiai į priekį. – Klere, sakiau, sulėtink,
manau, man jau geriau.
 Mano rankos instinktyviai vėl gula ant pilvo.
– Tu turėjai man pasakyti, – sako ji taip tyliai, jog abejoju, ar apskritai būčiau išgirdusi jos žodžius, jei
nematyčiau, kaip juda lūpos. Jos veidas bjauriai persikreipia. – Mes viską viena kitai pasakodavomės. Jeigu
būtum elgusis kaip liepiu ir nemelavusi, nieko panašaus nebūtų nutikę. Jeigu vaikas negyvas, kaltink tik save.
– Gyvas, – užginčiju.
Ašaros ima ristis skruostais. Tuo aš irgi esu visiškai tikra, galiu prisiekti jaučianti kūdikio širdelės
tvinksnius kartu su savaisiais. Klerė linkteli. Ji tiki, kad mažylė tebėra gyva. Aš užsimerkiu ir stipriau
įsitveriu į sėdynės kraštą. Mes važiuojame labai greitai, tikriausiai ligoninė jau čia pat.
– Ambere.
Klerė uždeda pirštinėtą ranką ant manosios. Ranka šalta. Atsimerkiu ir matau, kad ji žiūri ne į kelią, o į
mane. Klerė nusišypso, ir aš akimirksniu nutirpstu iš siaubo.
– Aš tave myliu, – ištaria ir vėl nusisuka į kelią, suėmusi vairą abiem rankomis.
Girdžiu žviegiant stabdžius, viskas tarsi sulėtėja. Mano kūnas pakyla nuo sėdynės, aš skrendu. Priekinis
stiklas dūžta, atkišusi rankas neriu per jį, lyg per skeveldrų baseiną. Tūkstantis mažų šukelių įsirėžia į
kiekvieną kūno dalelę. Man neskauda, skausmas išnyko. Skrieju aukštai nakties danguje. Matau žvaigždes,
jos taip arti, beveik galiu paliesti, bet paskui galva trenkiasi į šaligatvį, jai įkandin petys ir krūtinė, šiurkštus
paviršius dreskia mano odą man juo čiuožiant, o tada staigiai sustoju. Visa nuščiūva. Aš nebeskrendu.
Staiga sugrįžta skausmas, tik išplitęs po visur ir gerokai stipresnis. Aš sutriuškinta ir iš vidaus, ir iš išorės,
bijau. Neverkiu, nepajėgiu, tik jaučiu, kaip veidu, tarsi raudonos ašaros, srūva kraujas. Girdžiu trinktelint
mašinos dureles, silpnus radijo garsus, vis dar skamba kalėdinė daina. Agonija stiprėja, kol galiausiai viskas
užtemsta. Skausmo nebejaučiu, nieko nebejaučiu, aš tik miegu.
 DABAR

2017-ųjų sausio 3-ioji

– Tu palikai mane ten.

– Buvau išgėrusi, man nederėjo girtai sėsti prie vairo. Man pasidarė baisu.
– Tau pasidarė baisu? Ar bent iškvietei pagalbą?
Ji nusuka akis.
– Pamaniau, kad tu jau negyva.
– Tikėjaisi, kad aš negyva.
– Netiesa, nė nekalbėk šitaip, aš tave myliu.
– Nemyli, tau manęs reikia. Čia du skirtingi dalykai.
– Ar žinai, kas būtų nutikę, jei būtų paaiškėję, kad vairavau aš? Turiu du mažus vaikus, aš jiems
reikalinga.
– Aš buvau nėščia.
– Žinau. Man labai gaila. Nieku gyvu tyčia tavęs nenuskriausčiau, juk žinai.
– Ar pasakei Polui?
– Ką pasakiau?
– Kad vairavai tu?
– Nepasakiau. O tu?
– Manai, jis būtų tave čia įleidęs, jei būčiau pasakiusi?
Galiausiai jos pyktis šnypšdamas prasiveržia.
– Tai buvo nelaimingas atsitikimas, Ambere. Aš mėginau tau padėti. Mėginau nuvežti tave į ligoninę,
neprisimeni?
– Prisimenu, kaip užsisegei saugos diržą, kaip važiavai beprotišku greičiu, o paskui staigiai nuspaudei
stabdžius. Prisimenu, kaip skridau.
– Turėjau sustoti.
– Neturėjai.
– Mes važiavome, tu verkei iš skausmo, o paskui šūktelėjai apie mažą mergaitę rausvu chalatėliu. Aš
pamaniau, kad gatvėje stovi vaikas. Tu suklykei, kad sustočiau.
Ji greitakalbe išberia žodžius, ir jie galiausiai pasiekia mano ausis. Aš jau nebežinau, kur yra tiesa. Kuria
įvykių versija tikėti? Sesers ar savąja? Kambarys bando gydyti mano žaizdas pakibusia tyla, bet Klerė
nudreskia siūles.
– Kai išlipau, nebuvo jokio vaiko, aš jos taip ir nepamačiau. Arba tu mergaitę įsivaizdavai, arba ji
paspruko.
Ir viena, ir kita.
Nusisuku, nes negaliu į ją žiūrėti. Prireikė labai daug meilės, kad imčiau taip stipriai jos neapkęsti.
 – Man nederėjo tavęs ten palikti. Bet tau derėjo pasakyti apie kūdikį. Ir dar turėjai papasakoti man apie
jį. Matai, kas nutinka, kai viena kitai meluojame.
– Aš nemelavau.
– Tačiau nepasakei man tiesos. Aš paieškojau apie jį duomenų. Edvardas Klarkas. Jis buvo išmestas iš
medicinos mokyklos netrukus po jūsų išsiskyrimo.
– Dėl tavo parašytų laiškų.
– Galbūt. Šiaip ar taip, buvau teisi, žinojau, kad jis nei šioks, nei toks. Dirbo atsitiktinius darbus įvairiose
ligoninėse, kol įsidarbino šioje. Įtariu, pasirinko ją norėdamas būti kuo arčiau tavęs. Supranti? Manu, jis
metų metais tave sekė ir tai dar ne pabaiga. Pasakyk man, kur jis gyvena.
– Neprisimenu.
– Prisimeni. Pasakyk man. Neleisiu jam dar kartą tavęs nuskriausti. Niekam nebeleisiu tavęs skriausti.
– Noriu miegoti, – tariu ir užsimerkiu.
– Štai ką tau atnešiau, – sako ji ir deda kažką ant stalelio šalia lovos.
Aš atsimerkiu tiek, kad pamatyčiau, kas ten, bet į ją nežiūriu.
– Pagalvojau, primins tau, kas mes viena kitai buvome ir vėl galėtume būti, – tarsteli.
Aš neatsakau. Auksinė apyrankė atrodo kur kas trumpesnė, nei atsimenu, kažin ar apimtų mano riešą.
Čia toji pati apyrankė, kurią ji iš manęs pavogė, kai buvome mažos. Ant auksinio dirbinio išgraviruota
mano gimimo data. Klerės gimimo data ta pati. Siaubingos dvynės. Papuošalas vis dar sukabintas žiogeliu,
kuriuo jį sutaisiau, kai Klerė nutraukė. Apyrankė tokia trapi. Esu apstulbusi, kad ji vis dar ją turi. Noriu ją
paliesti, bet susilaikau. Užsimerkiu ir atsuku Klerei nugarą. Ilgiuosi tylos, noriu, kad ji sugrįžtų ir prarytų
mane, nusitemptų atgal į tamsą, nieko nebenoriu girdėti. Mano noras išsipildo. Durys užsiveria, ir lieku
viena. Apyrankė dingo, o mano sesuo irgi.
 VĖLIAU

Po šešių savaičių
2017-ųjų vasario 15-oji

Aš stoviu gale lovos ir stebiu jį miegantį. Polo akys juda po užmerktais vokais, burna vos pražiota. Per
kelis pastaruosius mėnesius jis paseno, raukšlės pagilėjo, ratilai po akimis tamsesni negu anksčiau. Žvelgiu į
visiškai suaugusį vyrą, bet vis tiek matau, koks jis pažeidžiamas. Stoviu didingoje tyloje, kokia būna vien tik
naktį, ir nuodugniai permąstau savo pasirinkimą. Nusprendžiu, kad jis teisingas. Aš neleisiu, kad mano
praeitis veiktų mūsų ateitį.
Jau mėnesį esu namie. Išėjus iš ligoninės jutimai vos įstengė atlaikyti krūvį po tokios ilgos tylos ir tamsos.
Pasaulis atrodė neapsakomai greitas, garsus ir tikras. Ko gero, visuomet toks buvo, tik anksčiau niekada
nepastebėdavau. Prisitaikyti ir viską aprėpti pavyko ne iš karto. Aplankiau avarijos vietą, nes taip patarė
ligoninėje dirbantis potrauminio streso specialistas. Prie medžio gulėjo šūsnis sudžiūvusių gėlių. Matyt,
kažkas pagalvojo, kad tą vakarą numiriau. Manau, dalis manęs iš tiesų mirė.
Stengiuosi judėti toliau. Atleidau Klerei, atleidau tiek, kad vakar pati pasisiūliau prižiūrėti dvynius, kol
juodu romantiškai švęs Valentino dieną. Pamaniau, kad nusipelnė maloniai praleisti laiką kartu, ir net
suruošiau jiems vaišes.
Buvo gera rūpintis dvyniais namuose. Jie miegojo pietų miego mūsų laisvame kambaryje. Pirmą kartą
paguldžiau juos savo namuose ir be paliovos tikrinau, ar viskas gerai. Stovėjau tarpduryje ir negalėjau
atitraukti akių nuo rausvų skruostų, į visas puses pasišiaušusių plaukučių ir nuo jų abiejų, saldžiai
miegančių, it du žirniukai ankštyje. Priklijavau prie lubų keletą švytinčių žvaigždžių, ir, atrodo, jiems
patiko. Vis junginėjau šviesą norėdama parodyti, kad be tamsos žvaigždelės nešvytės. Šiandien jie verkė
mažiau nei paprastai, nes Polas meistriškai gebėdavo juos pradžiuginti. Kalbindavo mažylius tinkamu tonu
ir visuomet pataisydavo padėtį. Šiuo metu namuose tylu. Pasižiūrėjau į laikrodį: 03.02.
Net ir praėjus keletui savaičių vis dar jaučiu komos padarinius. Sapnuoju klaikius košmarus, o nubudusi
sunkiai užmiegu. Nulipu žemyn. Ten mane pasitinka Digbis. Mes turime šunelį, juodą labradorą. Polas
sumanė įsigyti. Aš traukiu į virtuvę, dirsteliu į laikrodį ir pradedu ritualą: 03.07.
Pirmiausia nueinu prie užpakalinių durų ir kelis kartus paklebenu rankeną, kol įsitikinu, kad jos
užrakintos.
Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn.
Tuomet atsistoju priešais didžiulę viryklę su orkaite ir sulenkiu rankas per alkūnes. Mano pirštai įgauna
pažįstamą formą; abiejų rankų smiliai, didieji pirštai ir nykščiai susiglaudžia. Tyliai šnibždu sau panosėje ir
žvilgsniu tikrinu, ar viskas išjungta, mano nagai spragsi susitikdami vienas su kitu. Pakartoju procedūrą dar
kartą. Ir trečią sykį.
Digbis stebi mane iš virtuvės tarpdurio pakreipęs galvą į šoną. Jau sukuosi eiti, tačiau trumpam stabteliu,
svarstau, ar prieš išeinant atlikti patikrinimą dar vieną, paskutinį, kartą. Pasitikslinu valandas: 03.15. Laiko
nebėra. Apsivelku paltą, čiumpu rankinę ir peržiūriu jos turinį. Telefonas. Rankinė. Raktai. Ir dar keli kiti
daiktai. Patikrinu du sykius, tada prie antkaklio prisegu Digbio pavadėlį ir prisiverčiu išeiti laukan. Prieš
nudroždama mėnesienos nutviekstu sodo taku tris kartus paklebinu paradines duris.
Pastebėjau, kad pasivaikščiojimai padeda, o šunelis jais džiaugiasi nepriklausomai nuo paros meto.
Apeisiu porą kvartalų, pakvėpuosiu grynu oru, o tada grįšiu į lovą ir užmigsiu. Daugiau niekas negelbsti.
Einu pagrindine gatve. Visuose languose tamsu, lyg visi būtų išnykę, o aš likusi pasaulyje vienut viena.
Drožiu toliau miegančiomis gatvėmis, apklotomis juoda nakties dangaus antklode, nusagstyta
žvaigždėmis, it blizgiais žvyneliais. Žiba tos pačios žvaigždės, į kurias žvalgausi daugiau nei dvidešimt metų,
bet aš pasikeičiau. Mėnulio nėra, taigi įsuku į Klerės namų keliuką apgaubta visiškos tamsos. Nužvelgiu
namą. Įsižiūriu į jį taip, lyg matyčiau jį pirmą kartą. Jis turėjo priklausyti man, juk aš čia gimiau. Pririšu
Digbį prie žibinto stulpo, išsitraukiu raktą ir įeinu vidun.
Pirmiausia apžiūriu Klerę ir Deividą. Jie guli visiškai nejudėdami, tokie ramūs ir taikūs, nusisukę į
skirtingas puses.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas.
Regis, tokia jų padėtis turi tam tikrą reikšmę. Šį bei tą pasako apie jų santykius, bet aš neprisimenu, ką, be
to, dabar jau nesvarbu.
Sukas ir sukas.
Patikrinu Deivido pulsą. Pulso nėra, jis jau atšalęs. Apeinu iš kitos lovos pusės ir patikrinu Klerę. Jos
pulsas silpnas, bet vis dar tvinksi. Matyt, suvalgė mažiau mano paruošto maisto. Ligoninės maišelyje likę
vaistai suveikė. Iš pradžių turėjau šiokių tokių abejonių, bet paskui pamaniau, jei jau naktinis budėtojas
geba naudotis tokiais preparatais, tai man, pasitelkus internetą, gabumų tikrai pakaks.
Sukas ir sukas.
Nueinu į vaikų kambarį, o tada vėl grįžtu prie Klerės.
Autobuso ratai vis sukas ir sukas.
Tylą sutrikdo vaikų verksmas. Aš palinkstu prie lovos vildamasi, kad ji juos išgirs.
Rieda per visą dieną.
Šnibždu jai į ausį:
– Du žirniukai ankštyje.
Jos akys atsimerkia, ir aš atšoku nuo lovos. Ji žvelgia koridoriaus pusėn, iš kur sklinda vaikų verksmas.
Atsipalaiduoju suvokusi, kad Klerė pajėgia judinti vien tik akis. Jos, plačios ir paklaikusios, nukrypsta į
mane, tokio sesers žvilgsnio dar nesu mačiusi. Baimė. Kilsteliu degalų baką, kad jis patektų į Klerės regėjimo
lauką. Ji žiūri į jį, o paskui į mane. Paskutinį kartą tyrinėju jos veidą, tada suimu jos ranką, tris kartus
spusteliu ir paleidžiu.
– Dujos manęs niekada nežavėjo, – mesteliu prieš išeidama iš kambario.
 VĖLIAU

2017-ųjų vasario 15-oji, 04.00

Namo grįžtu kitu keliu. Padarau šiokį tokį lankstą, lydima iš paskos bidzenančio Digbio. Šalta. Išgirdusi
ugniagesių automobilių sirenas paspartinu žingsnį. Sirenų garsas man primena Edvardą; policija jo taip ir
nesučiupo. Atmintyje iškyla popietė, kai detektyvas Hendlis atėjo į mūsų namus pranešti, ką jie aptikę. Jis
taip švelniai ir atsargiai atsisėdo ant sofos, tarsi bijotų išjudinti orą kambaryje arba įspausti pagalvėles.
Mandagiai papurtęs galvą atsisakė mano pasiūlytos arbatos, tada ilgokai patylėjo, matyt, ieškodamas
tinkamų žodžių ir apmąstydamas deramą jų išdėstymo tvarką. Kai ėmė pasakoti apie kraujo ir apsvilusios
odos pėdsakus soliariumo įrenginyje Edvardo bute, jo paties oda įgavo dar balkšvesnį atspalvį. Klerė tą naktį
alibi neturėjo, kai kaimynai teigė girdėję vyro riksmą. Neturėjau nė aš, bet tai visai nesvarbu, nes niekas
mudviejų neklausė, kur tuo metu buvome. Detektyvo manymu, galimai įvykęs nelaimingas atsitikimas dėl
kokio nors trumpo sujungimo. Pamenu, kaip linksėjau jam kalbant. Veikiausiai kažkas ten susijungė arba
kas nors ką nors sujungė. Kūno nebuvo. Nebuvo ir padorių išvadų. Kartais tenka viską sujaukti, kad
galėtum įvesti tvarką.
Kai įsuku į pagrindinę gatvę, mano mintys pakeičia kryptį ir ima suktis apie Madeliną. Nubudusi iš
komos dažnai apie ją galvoju. Praeinu pro degalinę, kur daugiau nei prieš du mėnesius pyliau degalus. Tos
dienos apsaugos kamerų įrašai jau ištrinti, tačiau liko užfiksuota, kad buvo sumokėta Madelinai Frost
priklausančia kredito kortele. Ji visuomet duodavo man savo kortelę, kad nupirkčiau pietus arba
sumokėčiau už drabužių valymą, bet aš ją naudodavau ir įvairiausiais kitais tikslais, pavyzdžiui,
pasidirbdinau papildomus jos namų raktus, kai ji liepė man parūpinti atsarginį komplektą naujajai jos
valytojai. Žeminantys papildomi darbai šiuo atžvilgiu buvo naudingi, o visų geriausia, kad aš visad žinodavau
Madelinos dienotvarkę, kadangi dirbdama laidos vedėjos asmenine sekretore pati ją ir sudarinėdavau. Aš
žinojau, kur ji bus kiekvieną paros minutę keliomis savaitėmis į priekį ir dar žinojau, kada neturės alibi.
Paskutinį šantažuotojo laišką, kurį pakišau prieš Kalėdų vakarėlį, pasirašiau Klerės vardu, kad neliktų
abejonių, kieno tai darbas. Po įspūdingojo fiasko per dienos žinias, susiklosčiusio dar geriau, nei tikėjausi, ir
pranokusio visus mano lūkesčius, Madelina pateko į rimtą bėdą. „Krizės ištiktų vaikų“ organizacijos veidas
prišnekėjo tiek baisių dalykų tiesioginiame televizijos eteryje, kad apleista našlaite tapusi krikštaduktė ir
pasisavintas jos palikimas greta to atrodė tik menka niekšybė. Vis dėlto aš su Madelina dar nebaigiau.
Šantažą visuomet laikiau bjaurastimi, bet šįkart tai kas kita, šįkart tai buvo šis tas gražaus. Šį kartą – tai
teisingumas. Žmonės gėrį ir blogį laiko priešybėmis, bet jie klysta, gėris ir blogis yra tik vienas kito atspindys
sudužusiame stikle.
Aš išmokau policijai skirtą tekstą. Parašiau Klerei laišką nuo Madelinos, kuriame toji grasina susidoroti
taip pat, kaip susidorojo su jos tėvais. Eidama Madelinos asmeninės sekretorės pareigas įgudau
nepriekaištingai rašyti laiškus jos vardu, taigi esu tikra, kad rašysena visiškai sutaps. Suprantama, Klerė to
laiško neskaitė, bet atėjus laikui paaiškinsiu, kad sesuo paprašė manęs jį pasaugoti, dėl viso pikto, jei kartais
nutiktų kas nors baisaus. Visi manė, kad netekusi darbo Madelina pamestų ir protą, nes darbas – viskas, ką
ji turėjo. Visi įsivaizduos buvę teisūs, kai policija užrakintame Madelinos sandėliuke aptiks tuščius degalų
kanistrus. Ant ąžuolinio stalo svetainėje pareigūnai pamatys parkerį, kuriuo buvo parašytas laiškas Klerei.
Jie ras viską, ko reikia.
Grįžtu namo, tyliai šmurkšteliu vidun ir nusivelku paltą. 04.36. Parėjau mažumą anksčiau, nei tikėjausi,
bet kol kas dar negaliu grįžti į lovą. Jaučiuosi purvina, susiteršusi, taigi traukiu viršun nusiprausti po dušu.
Užsirakinu vonios kambario duris ir atsisuku į veidrodį. Man nepatinka tai, ką matau, todėl užsimerkiu. Aš
atsisegu užtrauktuką kūno, priklausančio žmogui, kuriuo buvau, ir žengiu iš savęs; naujai gimusi matrioška,
mažėlesnė, nei buvau iki tol. Spėlioju, kiek dar mano pačios variantų slypi viduje. Atsuku dušą ir truputį per
greitai palendu po srove. Vanduo ledinis, bet nekrūpteliu. Leidžiu temperatūrai kilti pamažu, todėl
nepastebiu, kaip vanduo ima deginti odą, kai tampa per karštas. Nežinau, kiek laiko šitaip stoviu,
neprisimenu. Neprisimenu, kaip nusišluostau, kaip apsisiaučiu chalatu. Neprisimenu, kaip išeinu iš vonios ir
nusileidžiu žemyn. Pamenu tik, kaip vėl atsidūrusi svetainėje stoviu priešais didelį veidrodį viršum židinio ir
gėriuosi į mane iš jo žvelgiančia moterimi. Pakeliu Digbį, sėdžiu su šunimi ant kelių tamsoje ir glostau
minkštą juodą kailį. Dabar belieka tik laukti.
Vienas iš dvynių pravirksta. Numetu Digbį ant kilimo ir bėgu laiptais į viršų raminti mažylių. Kai
anksčiau mėginau įrašyti jų verksmą, dvynukai šypsojosi iki ausų, bet galiausiai mums pavyko. Kambaryje
jau šviesu. Atitraukiu užuolaidas ir žvelgiu į naują aušrą, brėkštančią viršum namų ir gatvių apačioje. Polas
vis dar miega, taigi nusinešu dvynius žemyn ir gaminu jiems pusryčius. Įsodinu juodu į aukštas kėdutes, tik
nerimauju, kad mažyliams nebūtų per šalta mūsų sename name. Man dingteli dar vienas sumanymas ir
nusprendžiu, kad jis puikus, nesuprantu, kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau.
Židinyje šokčioja liepsnos, skleisdamos kambaryje šviesą ir šilumą. Dvyniai it pakerėti žvelgia į ugnį, lyg
niekada nieko panašaus nebūtų matę, tada suvokiu, kad veikiausiai ir nėra matę. Aš imu po vieną dienoraštį,
perverčiu kelis puslapius ir metu į liepsnas. Ties paskutiniuoju trumpai stabteliu, perbraukiu smiliumi ant
viršelio išvedžiotą skaičių 1992 ir atsiverčiu galinius puslapius. Iš pradžių negaliu skaityti, žodžiai stringa
gerklėje, bet paskui prisiverčiu. Paskutinį kartą interpretuoju Klerės žodžius apie tą viską pakeitusią naktį.
Teilor privertė mane šitaip pasielgti.
Išplėšiu lapą, sulamdau į gniutulą ir sviedžiu į ugnį. Stebiu, kol visiškai supleška, o tada įmetu paskutinį
Klerės dienoraštį. Kartu su dvyniais sėdime ir stebime, kaip viskas, ką parašė jų motina, pavirsta dūmais ir
pelenais.
 DAR VĖLIAU

2017-ųjų pavasaris

Būsena tarp miego ir nubudimo man visada teikia ypatingo malonumo. Įstabios pusiau sąmoningos
sekundės prieš atmerkiant akis, kai pagauni save patikėjus, jog sapnas gali būti tavoji tikrovė. Kol kas, dar
sekundę ilgiau, mėgaujuosi saviapgaule, leidžiančia įsivaizduoti, kad galiu būti bet kas, bet kur, kad galiu
būti mylima.
Akių vokais pajuntu šešėlį ir kaipmat atsimerkiu. Šviesa tokia ryški, kad iš pradžių nesusiorientuoju, kur
esu. Sekundę pamanau, kad vis dar guliu ligoninės palatoje, bet tada išgirstu jūros ošimą. Tolumoje baltą
smėlį švelniai skalauja tingios bangos. Iškeliu ranką ir nuo saulės prisidengiu akis. Įsistebeiliju į išsišakojusias
delno linijas ir piešinį ant pirštų, kurio mano oda per visus tuos metus nesugebėjo užmiršti. Manoji oda, kad
ir kokia nepatogi buvo dėvėti, žino, kas aš esu.
Išgirdusi ausyse šokantį užkrečiamą vaikų juoką atsisėdu ir plačiai nusišypsau. Nesvarbu, kad ne aš juos
pagimdžiau, dabar jie mano, žinau, kad vanduo gali būti tirštesnis už kraują, jei tik jam leisi. Subaru save už
tai, kad užmigau, kai turėjau juos prižiūrėti, bet nužvelgusi paplūdimį aprimstu. Išskyrus porą palmių, čia
daugiau nieko nėra, visas pajūris priklauso mums. Nėra ko baimintis. Bandau atsipalaiduoti. Atsilošiu krėsle
ir suneriu ant kelių gulinčias rankas. Pažvelgusi į jas matau savo motinos plaštakas. Vėl nukreipiu žvilgsnį į
savo sūnėną su dukterėčia ir nusprendžiu, kad visuomet mylėsiu šiuos vaikus vienodai, kad ir ką jie darys,
kad ir kaip pasikeis, kad ir kas iš jų išaugs.
Kaitri saulė šildo mano odą ir nušviečia mūsų naująjį gyvenimą. Mūsų nuosavas rojaus kampelis porai
savaičių, stotelė prieš Polo reikalus Amerikoje. Aš grįžteliu į viešbutį pasigedusi jo. Mes užsisakėme kambarį
pirmame aukšte, taigi vos išėję pro duris iškart atsiduriame paplūdimyje, dieną mėgaujamės saule, o naktį
sėdime po žvaigždėmis. Milžinišką kambarį veikiau derėtų vadinti apartamentais, o aplink bemaž nematyti
nė gyvos dvasios. Svečių nedaug, kadangi dabar liūčių sezonas, bet nuo tada, kai atvykome, dar nė karto
nelijo.
Langinės atviros, todėl viduje matau ant lovos sėdinčio Polo siluetą. Jis kalba telefonu. Vėl. Polas
neprisitaikė prie naujojo mūsų gyvenimo taip greitai, kaip aš tikėjausi, bet dievina vaikus, myli juos kaip
savus. Galų gale aš padovanojau jam trokštamą šeimą, ir niekas jos iš mūsų nebeatims. Vėl pasižiūriu į
vaikus. Jie laikosi puikiai. Atsiplėšiu nuo gulto, pakylu ir einu pas Polą – nuolat primenu sau, kad ir jį reikia
prižiūrėti.
Vos man įėjus į kambarį Polas padeda ant spintelės prie lovos stovinčio telefono ragelį. Jis nepakelia
galvos, taigi jaučiu, kad sutrukdžiau.
– Su kuo kalbėjaisi? – teiraujuosi.
– Su niekuo.
Jis vis dar vengia mano žvilgsnio. Lova nuklota A4 formato popieriaus lapais, išmargintais spausdintu
tekstu ir raudonu rašalu. Redagavimo darbai niekaip nesibaigia.
 – Juk su kažkuo kalbėjai.
Stengiuosi nuslėpti balse suskambusį susierzinimą, nes mes juk atostogaujame. Tai proga praleisti laiką su
šeima, o ne pasislėpus spoksoti į žodžius ar kalbėtis su agente. Atsigręžiu į vaikus pažiūrėti, ar jiems viskas
gerai, o tada vėl atsisuku į Polą. Dabar jis jau žvelgia į mane, lūpų kampučiai krypsta į viršų.
– Tai turėjo būti staigmena, – paaiškina, pakyla ir priėjęs pabučiuoja mane. – Tavo pečiai paraudę, ar tik
nereikia dar patepti kremu?
– Kas turėjo būti staigmena?
– Užsakiau maisto į kambarį.
Aš vis dar juo netikiu.
– Ką? Kodėl? Juk iki vakarienės liko vos pora valandų.
– Teisybė, bet per savo metines mes paprastai geriame šampaną.
– Juk šiandien nėra mūsų metinės...
– Kalbu ne apie vestuvių metines, – šypsosi Polas.
Aš suprantu, kokias metines jis turi omenyje, ir taip pat imu šypsotis.
– Maniau, vėl šnekėjaisi su agente.
– Šį kartą nekaltas, – jis iškelia rankas. – Bet tu man kai ką priminei. Paskambinsiu jai per skaipą,
trumpai šnektelėsiu, kol atkeliaus gėrimai, o tada visas priklausysiu tau, – aš užverčiu akis į viršų. – Tik
penkias minutes, juk tu įstengsi man už tai atleisti?
– Gerai, penkios minutės, – nusileidžiu ir pakšteliu jam į skruostą.
Noriu atsigaivinti, bet pirmiausia išlendu laukan patikrinti, ką veikia dvyniai, – tai tapo mano naujuoju
kasdieniu ritualu, kurį privalau atlikti tris kartus. Vaikai tebėra ten, kur juos palikau, stato smėlio pilis,
suploja ir stato iš naujo. Jie be galo patenkinti vienas kito draugija. Argi tai ne keista? Kažin ar taip bus
visada?
– Pažvelk, – kviečia Polas.
Jis jau įsitaisė priešais stalelį kambario kampe ir atvertė nešiojamąjį kompiuterį. Pastebiu iš marškinėlių
apykaklės styrančią etiketę. Prieinu ir ketinu ją sukišti, bet paskui apsigalvoju. Per jo petį dirsteliu į ekraną.
– Šunų prižiūrėtojas atsiuntė, atrodo, Digbis irgi puikiai leidžia atostogas.
Pamačiusi nuotrauką nusijuokiu. Šuo lekuoja, bet toks įspūdis, tarsi šypsosi žvelgdamas į kamerą.
– Žinau, kad pasiilgai jo, bet netrukus jį pamatysim, – tariu.
Polas myli tą šunį ir nemėgsta jo palikti. Mums visiems reikia ką nors mylėti, kitaip viduje glūdinti meilė
neturi kur prasiveržti.
– Ar gali vis dirstelėti į juos, kol greitosiomis nusiprausiu po dušu? – pasiteirauju atsisukusi į dvynius.
– Žinoma.
Pakeliui į dušą pastebiu, kad Polas vėl paliko veikiantį televizorių. Garsas išjungtas, bet akis užkliūva už
pažįstamo pavidalo, ir aš nebepajėgiu nusisukti. Matau kadaise pažinotą korespondentę šalia teismo rūmų,
aplink ją ant šaligatvio grumdosi televizijos komandos ir kiti reporteriai. Šį vaizdą pakeičia pro vartus į
pastato kiemą įvažiuojantis policijos furgonas. Paskui pamatau Klerės namų, namų, kuriuose mes
užaugome, kadrus: viskas pajuodę ir sudegę. Skaitau ekrano apačioje bėgantį tekstą. Didžiųjų raidžių virtinė
nebyliai klykia man.
TEISME PRADEDAMA NAGRINĖTI ŽMOGŽUDYSTĖS, KURIA APKALTINTA MADELINA
FROST, BYLA.
Nors garsas išjungtas, televizorius šaukia pernelyg garsiai. Nesuprantu, kuriems galams Polui reikia, kad
šis daiktas nuolat mirguliuotų fone, lyg būtų apsėstas. Aš išjungiu televizorių ir atsisuku tarstelėti kelis
žodžius Polui, bet jis jau pradėjo pokalbį. Skaipo skambučio garsas, tapęs tokiu pažįstamu, nutyla ir jis ima
kalbėti į ekraną, man taip ir negavus progos prasižioti. Palieku vyrą ramybėje ir žengiu į vonios kambarį.
Pastebiu savo atspindį veidrodyje. Atrodau puikiai. Man patinka šitoji aš, tokia, kokia ir turėjau būti,
gyvenanti gyvenimą, kokį man ir derėjo gyventi. Gyvenimą, kuris buvo iš manęs pavogtas.
Uždarau duris ir atsuku dušo srovę. Ilgai neužtruksiu. Tenoriu nusiskalauti nuo kūno smėlį ir kremą,
išsitrinkti plaukus ir persirengti. Nusivelku bikinį ir žengiu po dušu leisdama vėsaus vandens čiurkšlėms
talžyti veidą. Išgirstu beldimą į viešbučio kambario duris ir nusikeikiu, kad jie ne laiku.
– Įeikite, – šūkteli Polas.
Girdžiu, kad jis vis dar kalbasi su Londonu, bet lengviau atsipučiu, kai viskuo pasirūpina, mat penkios
vienatvės minutės tapo reta malone, kurios nebelaikau savaime suprantamu dalyku.
– Nuostabu, ačiū, palikite štai ten, – sako Polas.
Jo žodžius beveik nustelbia dušas, bet balsas išsiblaškęs, mažne šiurkštus. Tikiuosi, neužmiršo
arbatpinigių.
Aš vikriai apsirengiu, persibraukiu susiraizgiusius plaukus ir sudrėkinu veidą bei pečius kremu po
deginimosi. Polas jau sėdi terasoje lauke ir žvelgia į turkio mėlynumo jūrą. Jis panėšėjo vaikus arčiau mūsų
ir pasodino ant pakloto pavėsyje. Dievinu jį už tai, kad myli mažylius taip, kaip aš ir tikėjausi.
– Pagaliau pasirodei, maniau, kad paskendai, – nusišaipo man išėjus ir prisiartinus prie jų. – Išgersite,
madam? – teiraujasi imdamas šampano butelį iš sidabrinio kibirėlio, kartu su padėklu stovinčio ant stalo.
– Taip, mielai, prašyčiau.
Atsisėdu šalia jo ir oda juntu medinės kėdės šilumą. Keitė, išgirdusi mano balsą, atsisuka ir nusišypso.
– Mama, – ištaria ir žaidžia toliau.
Ji dar niekad šitaip manęs nevadino, todėl neapsakomai nudžiungu. Juk esu jų krikštamotė, argi taip jau
blogai tapti šiuo tuo daugiau? Polas nagu apibraukia foliją ant butelio kaklelio, nulupa ją, pasuka kamštį
laikančią vielytę ir meistriškai jį ištraukia. Jokio pokštelėjimo, jokio triukšmo, jokio sambrūzdžio. Jis
pripildo taures, ir aš suvokiu esanti laiminga. Mūsų santykiai kaip reikiant pasitaisė. Vėl tapo tokie, kokie
kadaise buvo. Turiu viską, ko troškau. Esu rojuje su savo šeima – štai tokia ir yra laimė. Abejoju, ar esu kada
nors anksčiau ją patyrusi.
Jis pastato butelį ant apskrito padėklo ir tada aš pastebiu ant jo žvilgantį daiktelį.
– Kas ten? – klausiu žvelgdama į aukso gyvatėlę sidabro fone.
– Kur? – klausia Polas ir seka mano žvilgsnį.
Aš šypsausi manydama, kad ten dar viena staigmena, dovana, žaidimas.
 Bet taip nėra.
Akimirką žodžiai niekaip neįgauna reikiamo pavidalo.
– Ar matei, kas pristatė į kambarį šampaną?
– Vis dar kalbėjau skaipu, patarnautojas įėjo ir paliko padėklą ant stalo krašto. O kodėl klausi? Kas ne
taip?
Aš neatsakau. Mano žvilgsnį prikaustė siaurutė apyrankė ant padėklo, ganėtinai trumpa, tinkama nebent
vaikiškam riešui. Ji susegta senu, kiek aprūdijusiu žiogeliu, o ant auksinio papuošalo išgraviruota mano
gimimo data.
Aš esu Amberė Teilor Reinolds.
Jums derėtų žinoti apie mane tris dalykus:

1. Mane buvo ištikusi koma.

2. Mano sesuo tragiškai žuvo per nelaimingą atsitikimą.
3. Kartais aš meluoju.

Pabaiga