Visa intelektinė nuosavybė į šios el.

knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui

leidžiama naudotis el. knyga tokia
apimtimi, kiek tokių teisių suteikė
autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam

naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos
skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el.

knygos ar jos dalių kopijas, platinti,
atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir
forma ir naudoti ją bet kokiais kitais
būdais nei nurodyta šiose taisyklėse
(toliau – Taisyklės), išskyrus teisę
atgaminti nedidelę dalį el. knygos
išimtinai asmeniniais nekomerciniais
naudojimosi tikslais, nepažeidžiant
galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el.

knygos turinį nesuteikiama bei jokios
autoriaus turtinės teisės bei kita
intelektinė nuosavybė į suteikiamą
naudotis el. knygą Pirkėjui
neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas
įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu
būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus
turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės
teisės į el. knygą bei pasižada
neperduoti jų jokiems tretiesiems
asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems
asmenims jokiu būdu pasinaudoti el.
knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai
naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių)
el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba)
platintojas turi teisę uždrausti toliau
naudotis netinkamai naudojama el.
knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant
nuo reikalavimo gavimo momento
nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja
atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir
(arba) trečiųjų asmenų patirtus visus
tiesioginius ir netiesioginius nuostolius.
Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys
turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes
šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą
el. knygos naudojimosi laikotarpį bei
visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti
leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų
asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos

apsaugą, pašalinti el. knygos
pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir
(arba) ir kitus su el. knygos turiniu
susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas

nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl
netinkamo naudojimosi el. knyga.
Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas
sutinka su visomis aukščiau nurodytomis
taisyklėmis ir sąlygomis.
Pirkėjo vardas, pavardė: linuksa ...
El. pašto adresas: linuksa@inbox.lt
Data: 22.11.2015
Pardavėjas: UAB VIPsupply
Pardavimo ID: 315250
ISBN/ISSN: 9789955135609
Nora Roberts
BLOOD MAGICK
The Berkley Publishing Group, New York, 2014

Copyright © 2014 by Nora Roberts

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rasa Stašytė, 2015
© UAB „Jotema“, 2015

ISBN 978-9955-13-560-9

Iš anglų kalbos vertė Rasa Stašytė

Redaktorė Asta Kristinavičienė
Viršelio dailininkas Audrius Arlauskas
E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

UAB „Jotema“, Algirdo g. 54, 50157 Kaunas

Tel. 337695, el. paštas: info@jotema.lt
http://www.jotema.lt
 Ketei,
vienai ryškiausių mano gyvenimo šviesų
 1
1276-ųjų vasara

Vieną šviesią dieną, kai vasara jau ritosi

į pabaigą, Brana rinko žoleles, gėleles,
skainiojo lapelius, tinkamus balzamams,
tepalams ir arbatoms gaminti. Kaimynai
ir keliauninkai dažnai užsukdavo į jos
namus su viltimi išgyti. Jie ėjo pas ją,
Juodąją Raganą, taip, kaip kadaise ėjo
pas jos motiną, skųsdamiesi fiziniais ir
dvasiniais skausmais, o norėdami
atsilyginti, sumokėdavo arba mainais
pasiūlydavo kokių nors daiktų ar
paslaugų.
Taip, Brana su broliu ir seserimi
įsikūrė Klere, toli nuo Mėjo grafystėje
likusių gimtųjų namų. Toli liko ir girios
glūdumoje stūksanti trobelė, kurioje
kadaise laimingai gyveno jų šeima ir
kurioje vėliau mirė jų mama.
Tą dieną, kai mama, išdalijusi jiems,
trims savo vaikams, magiškąsias galias,
išsiuntė juos vienus į tolimą kelią, kuo
atokiau nuo gimtųjų namų, ir pati dėl jų
saugumo paaukojo savo gyvybę, Brana
nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad jos
gyvenimas dar kada nors bus toks
patogus ir laimingas.
 Brana prisiminė, kiek sielvarto, vargo
ir baimės teko iškęsti, kol ji, paklusniai
vykdydama mamos valią, savo jaunesnį
broliuką ir mažąją sesutę vedė tolyn nuo
gimtųjų vietų.
Tądien jie atsisveikino su mylimais
namais, mama ir nerūpestinga vaikyste.
Nuo tos dienos prabėgo jau daug
metų. Pirmuosius kelerius metus, kaip
mama ir prašė, jie praleido tetos ir jos
vyro namuose, kuriuose juos mielai
priėmė ir kuriuose jiems nieko netrūko.
Tačiau išaušo diena, kai jie turėjo palikti
tą jaukų lizdelį. Teko pradėti gyventi
savarankiškai ir atiduoti duoklę savo
prigimčiai.
Trys Juodosios Raganos palikuonys.
 Jų pareiga ir svarbiausias gyvenimo
tikslas — sunaikinti Kavaną, piktąjį
raganių, jų tėvo, drąsiojo Daičio, ir
motinos, Sorkos, žudiką. Sunaikinti
Kavaną, kurio nepavyko įveikti net ir
mirštančios Sorkos burtais.
Tačiau tokią gražią dieną vasaros
pabaigoje visa tai — ir paskutinė sunki
žiema namuose, ir po žiemos išaušusį
pavasarį pralietas tėvų kraujas bei mirtys
— atrodė taip toli.
Brana stovėjo prie naujų savo namų, o
oras kvepėjo jos pačios surinktais ir į
krepšelį sudėtais rozmarinais ir rožėmis,
kurių jos vyras pasodino gimus pirmam
vaikui. Mėlynoje dangaus pievoje virš
žalių kaip smaragdas miškų tarytum
baltos avys ganėsi debesys.
Branos sūnui netrukus sueis treji,
berniukas sėdėjo saulėkaitoje ir mušė
būgnelį, kurį jam padarė tėvas. Motinos
akys liepsnojo meile matant, kaip
nuoširdžiai ir su kokiu užsidegimu
sūnelis dainuoja, ūbauja ir muša ritmą.
Vienerių metų Branos dukrelė
miegojo apsikabinusi savo mylimiausią
skudurinę lėlę, o ją saugojo Katelis,
ištikimas šuo.
Dar vienas sūnus spardėsi jos pilve.
Iš tos vietos, kur dabar stovėjo, Brana
galėjo matyti proskyną ir mažą trobelę. Ją
su Imonu ir Tegana ji susirentė prieš
beveik aštuonerius metus. Anuomet jie
buvo visai dar vaikai, pagalvojo ji.
Vaikystę praradę vaikai.
Jie gyveno čia ramiai ir draugiškai.
Imonas — ištikimas, stip-rus, nuoširdus.
Tegana — be galo geros širdies teisuolė.
Ji dabar tokia laiminga, pagalvojo Brana,
taip karštai įsimylėjusi savo vyrą, už kurio
ištekėjo pavasarį.
Čia taip ramu, dar pagalvojo ji, tik
Brinas taip garsiai ir linksmai šėlioja.
Trobelė, miškas, žalios kalvos su baltų
avių taškais, sodai, skaisčiai mėlynas
dangus.
Ir viso šito greitai nebeliks. Labai
greitai ši ramybė baigsis.
Tas metas vis artėjo — Brana jautė tai
taip pat aiškiai, kaip ir pilve besispardantį
kūdikį. Šviesias dienas greitai pakeis
tamsa. Taiką — kraujas ir kovos.
Ji palietė amuletą su šuns atvaizdu. Šį
apsauginį amuletą jos motina sukūrė
pasitelkusi kraujo burtus. Labai greitai,
pagalvojo Brana, greičiau nei norėtųsi,
šitos apsaugos jai ir vėl prireiks.
Brana prispaudė ranką prie
maudžiančios nugaros apačios ir kaip tik
tada pamatė namo ant žirgo parjojantį
savo vyrą.
Ojinas, jos gražuolis vyras. Akys žalios
kaip aplink besidriekiančios kalvos,
pečius siekiančios garbanos juodos kaip
varno sparnas. Aukštas, pasitempęs jis
neskubėdamas jojo ant tvirtos kaštoninės
kumelės, o iš jo lūpų, kaip kad dažnai
būdavo, sklido daina.
Dievulėliau, vos jį pamačius, Branos
veidą papuošdavo šypsena, o širdis
imdavo spurdėti kaip sparnais
plazdenantis mažas paukštelis. Brana,
kuri visąlaik buvo tokia įsitikinusi, kad jai
nelemta pamilti, kad savo šeimos ji
neturės, kad visas jos gyvenimas bus
skirtas tik tam vieninteliam ir
svarbiausiam tikslui, vieną dieną giliau
nei giliausias pasaulyje vandenynas
pamilo Ojiną iš Klero.
Brinas pašoko ir taip greitai, kaip tik jo
mažos kojytės įstengė, pasileido bėgti
šaukdamas:
— Teti, teti, teti!
 Ojinas pasilenkęs sugriebė berniuką
ir užsikėlė ant žirgo. Juokas. Brana
išgirdo savo vyro ir sūnaus juoką.
Besikaupiančios ašaros vėl pradėjo
graužti akis. Tą akimirką ji būtų galėjusi
atiduoti visas — visas iki paskutinio lašo
— savo galias, kad tik jiems visiems būtų
galima išvengti to, kas taip
nenumaldomai ir grėsmingai artėjo.
Mergytė, kuriai Brana buvo davusi
savo motinos vardą, suzirzė, ir Katelis,
pakrutinęs savo senus kaulus, tyliai
amtelėjo.
— Taip, girdžiu.
— Brana, pasidėjusi krepšelį, nuėjo
prie bundančios dukters ir, paėmusi ją
ant rankų, švelniai pabučiavo. Tuo metu
prijojo Ojinas.
— Tu tik pažiūrėk, ką radau ant kelio.
Kažkokį mažą pasiklydusį čigoniuką.
— Manau, reikėtų jį pasilikti. Šiek tiek
aptvarkę galėtume parduoti turguje.
— Tikrai, dar ir neblogai
užsidirbtume, — pratarė Ojinas ir
pakštelėjo krizenančiam sūnui į
viršugalvį. — Gerai, pakaks, dabar jau
gali bėgti, kačiuk.
— Noliu joti, teti! — Brinas mikliai
atsisuko ir savo didelėmis tamsiomis
akimis maldaujamai pažvelgė į Ojiną. —
Plašau! Jojam!
— Gerai, tik neilgai. O grįžęs labai
norėčiau arbatos.
 Ojinas mirktelėjo Branai ir paleido
žirgą šuoliais. Berniukas džiaugsmingai
šūktelėjo.
Brana pasiėmė krepšelį, mažąją Sorką
patogiai įtaisė sau ant klubo.
— Eime, senas drauguži, — kreipėsi ji
į Katelį. — Laikas atlikti toniko
procedūrą.
Brana pasuko į dailų namelį, kurį savo
tvirtomis auksinėmis rankomis pastatė
Ojinas. Moteris saugiai pasodino dukrą,
užkūrė ugnį ir ėmė ruošti arbatą.
Kad Katelis kuo ilgiau išliktų sveikas ir
lėčiau sentų, Brana šuniui į kailį įtrindavo
savo pačios pagaminto tonizuojamojo
skysčio. Katelis — jos vedlys, jos meilė,
tad Brana daro viską, kad pratęstų Katelio
gyvenimą dar bent keleriais metais, o
paleis jį tik tada, kai ateis tam skirtas
laikas.
Bet tas laikas dar tikrai neatėjo.
Moteris ant stalo padėjo meduolių,
uogienės, o kai namo parėjo Ojinas su
Brinu, jau buvo paruošusi ir arbatą.
— Na va, pačiu laiku.
Ojinas pakedeno Brinui plaukučius ir
pasilenkė pabučiuoti Branos. Kaip
paprastai, tai darydamas gerokai užtruko.
— Anksti grįžai, — pasakė Brana, o
jos motiniškas žvilgsnis pastebėjo, kaip
sūnus tiesia ranką prie meduolio. —
Pirmiausia nusiplauk rankas, berniuk
mano, o tada kaip tikras džentelmenas
atsisėsi prie stalo gerti arbatos.
 — Jos visai nepulvinos, ma, — Brinas
ištiesė parodyti rankas.
Brana, pažvelgusi į jo rankas,
kilstelėjo antakius.
— Būtinai nusiplauk. Abu nusiplaukit
rankas.
— Su moterimis verčiau nesiginčyti,
— tarė tėtis Brinui. — Vieną dieną tu tai
suprasi. Baigiau statyti našlei O’Brajen
daržinę. Dievas mato, iš jos sūnaus tiek
pat naudos kaip iš ožio pieno. Kai jis
pasišalino, darbas kur kas greičiau
pajudėjo.
Pasakodamas apie darbą Ojinas
padėjo nusišluostyti sūnui rankas,
pakilnojo dukrelę taip smagiai, kad ši iš
džiaugsmo ėmė krykštauti.
 — Tu — šių namų džiaugsmas, —
pasakė Brana. — Tu — šių namų šviesa.
Ojinas žvilgtelėjo į Braną, paskui
pasodino mergytę atgal į vietą.
— O tu — šių namų širdis. Prisėsk
nors trumpam. Išgerk arbatos.
Ojinas laukė. O taip, ji žino, koks jis
kantrus žmogus. Kartu ir užsispyręs.
Nors tos dvi jo savybės labai jau
susipynusios.
Kai namų ruošos darbai buvo baigti,
vakarienė suvalgyta, o vaikai paguldyti
nakčiai, vyras paėmė žmoną už rankos.
— Gal išeitum su manimi
pasivaikščioti, mieloji Brana, juk toks
gražus vakaras.
 Brana susimąstė: kiek kartų kartojo jai
šiuos žodžius iki piršlybų, siekdamas ją
suvilioti, kiek kartų ji vijo jį šalin it kokį
įkyriai aplink zyziantį uodą?
Dabar ji tik pasiėmė savo
mėgstamiausią skarą, Teganos dovanotą,
ir apsigaubė ja pečius. Žvilgtelėjo į
gulintį prie židinio Katelį.
Paglobok vaikus, kol manęs nebus,
paprašė jo ir leidosi Ojino išvedama į
vėsų ir drėgną vakaro orą.
— Panašu, kad lis, — pasakė ji. —
Prieš pat aušrą.
— Vadinasi, mums labai pasisekė,
nes turėsime visą naktį. — Ojinas uždėjo
ranką jai ant pilvo. — Gerai jautiesi?
 — Taip. Čia yra labai darbštus mažas
žmogutis, jis nuolat juda kruta. Panašus į
savo tėtį.
— Brana, mums neblogai sekasi,
galėtume pasisamdyti ką nors, kad
prižiūrėtų namus.
Brana piktai į jį dėbtelėjo.
— Skundiesi, kad namuose tvarkos
nėra, vaikai neprižiūrėti, maistas ant
stalo nepatinka?
— Tikrai ne, visiškai niekuo
nesiskundžiu. Tik vis prisimenu, kaip
vargdavo mano mama. — Kalbėdamas jis
švelniai glostė jai nugaros apačią —
atrodė, kad vyras jaučia, jog būtent toje
vietoje jai truputį maudžia. — Nenoriu,
kad ir tu taip vargtum, aghra1.
 — Man viskas gerai, patikėk.
— O kodėl tokia liūdna?
— Aš ne liūdna.
Tai melas, pagalvojo Brana, o ji juk
niekada jam nemeluodavo.
— Na, gal truputį. Nėščias moteris
sunku supaisyti, turėtum žinoti.
Atsimeni, kai laukiausi Brino, tu parnešei
namo lopšį, kurį pats sumeistravai, o aš
apsiverkiau taip, it pasaulio pabaiga būtų
atėjusi.
— Tada verkei iš laimės. Dabar visai
kas kita.
— Aš laiminga ir dabar. Kad ir
šiandien: stovėjau, žiūrėjau į mūsų
vaikus, jausdama, kaip mano pilve
spardosi trečiasis, galvojau apie tave,
mūsų gyvenimą ir buvau tokia laiminga,
Ojinai. Kiek kartų tau teko prašyti, kad
būčiau tavo, kol sutikau?
— Daug.
Nors gerklėje kaupėsi ašaros, Brana
nusijuokė.
— Bet tu vis tiek būtum nesiliovęs.
Viliojai mane daina, pasakojimu, lauko
gėlėmis, o aš vis tiek kartojau, kad
nebūsiu niekieno žmona.
— Niekieno, išskyrus mane.
— Niekieno, išskyrus tave.
Brana įtraukė į plaučius gaivaus
vakaro oro, kvepiančio aplink
besidriekiančiais sodais, miškais ir
kalvomis. Su tuo oru ji traukė į save tai,
kas jai dabar reiškė namus, nes žinojo,
kad greitai viską privalės palikti, teks
grįžti į vaikystės namus ir pažvelgti savo
lemčiai į akis.
— Jau tada žinojai, kas esu, bet vis
tiek norėjai tik manęs — tau reikėjo tik
manęs, ne mano galių.
O tai Branai buvo svarbiausia. Tik tai
supratusi, ji atvėrė jam savo širdį.
— Ir net tada, kai mano meilė tau
tapo stipresnė už mane pačią, aš vis tiek
norėjau tave atstumti. Bet tada tu ir vėl
pasipiršai. Atsimeni, ką tada man
pasakei?
— Galėčiau tau tai pakartoti dar ir dar
kartą, — jis atsisuko, paėmė ją už rankų
taip, kaip ir tądien prieš daugelį metų. —
Tu mano, aš tavo. Imu tave tokią, kokia
esi. Koks esu, atsiduodu tau. Būsiu šalia
tavęs, Brana, Mėjo Juodoji Ragana, kai
teks pereiti ugnį ar vandenį, išgyventi
džiaugsmą ar vargą, patirti laimę ar
nelaimę. Pažvelk į mano širdį — juk turi
tokią galią. Ir pažvelgusi suprasi, kaip
tave myliu.
— Aš supratau. Ir dabar tai žinau,
Ojinai, — Brana stipriai prisispaudė prie
jo ir įsikniaubė veidu. — Tai tokia laimė.
Ir moteris pravirko.
Ojinas pradėjo ją glostyti, raminti,
paskui švelniai atskyrė nuo savęs, kad
blyškioje mėnesienos šviesoje galėtų
pažiūrėti jai į veidą.
— Turime grįžti. Turime grįžti į Mėją.
— Neilgai trukus. Jau greitai. Atleisk…
 — Ne, — jis prilietė savo lūpomis jos
lūpas, neleisdamas apgailestauti. —
Nekalbėk taip su manimi. Nejau
negirdėjai, ką sakiau?
— Bet iš kur galėjau žinoti? Net ir
tuomet, kai kalbėjai, kai tarei tuos
žodžius, kurie taip suspaudė man širdį,
nežinojau, kad šitaip jausiuosi, kai ateis
laikas grįžti. Labiau nei ko kito pasaulyje
trokštu neišnykti, trokštu pasilikti čia.
Norėčiau likti ir būti čia su tavimi,
pamiršti pašaukimą. Bet negaliu.
Negaliu to pakeisti. Ojinai, o mūsų
vaikai…
— Viskas jiems bus gerai, niekas
nenuskriaus, — jis ir vėl uždėjo ranką jai
ant pilvo. — Tikrai niekas. Prisiekiu.
 — Privalai prisiekti, nes netrukus
ateis metas, kai turėsiu juos palikti ir
drauge su broliu bei seserimi stosiu į
kovą su Kavanu.
— Aš būsiu su tavimi, — pažadėjo
Ojinas ir sugriebė ją už pečių, o jo akys
suliepsnojo pykčiu. — Būsiu su tavimi,
kad ir su kuo tau tektų stoti į kovą.
— Turi prisiekti, — Brana švelniai vėl
nuleido jo rankas sau ant pilvo, kuriame
spurdėjo jų sūnelis. — Jie mūsų vaikai,
Ojinai, todėl turi prisiekti, kad pirmiausia
rūpinsiesi jais. Tu ir Teganos vyras
turėsite apsaugoti juos nuo Kavano.
Niekada negalėsiu padaryti to, ką
privalau, jei nebūsiu tikra, kad vaikus
patikimai globoja jų tėvas ir dėdė. Ojinai,
prisiek man savo meile.
— Dėl tavęs paaukočiau savo gyvybę,
— jis priglaudė kaktą jai prie kaktos ir
Brana pajuto, kokia kova verda jo širdyje
tarp jo kaip vyro, jos sutuoktinio ir jos
vaikų tėvo. — Prisiekiu, kad ir už mūsų
vaikus atiduočiau savo gyvybę. Prisiekiu
juos ginti ir saugoti.
— Tu mano palaima. — Brana pakėlė
jo rankas nuo pilvo sau prie lūpų. —
Dieviška palaima. Neprašysi, kad
pasilikčiau?
— Juk tai tavo pašaukimas, — atsakė
jis. — Tu davei priesaiką, ir mes jos
turime laikytis drauge. Visada būsiu
šalia, mo chroi.2
 — Tu mano šviesa, — atsidususi
Brana padėjo jam ant peties galvą. —
Šviesa, kuria spinduliuoja ir mūsų vaikai.
Ji padarys viską, kad apgintų tą šviesą
ir tai, kas iš tos šviesos atsirado, ir galų
gale įveiks tamsą.

Brana kiekvieną dieną ruošėsi, galvojo

apie tai, kas jos laukia. Kai vaikai
miegodavo, o mažylis pilve
pareikalaudavo, kad mamytė pailsėtų, ji
sėsdavo prie židinio su burtų knyga
rankose. Brana skaitė, užsirašinėjo savo
pačios užkeikimus, burtažodžius, mintis.
Šitas žinias ji ketino palikti ateinančioms
kartoms drauge su savo amuletu. Viską
perduos savo jau gimusiems vaikams ir
tam, kuris dar tik išvys pasaulį ir kuriam
bus lemta atkeršyti už Juodąją Raganą,
jei kartais jai su Imonu ir Tegana to
padaryti nepavyktų.
Jų motina prisiekė, kad jie, jos vaikai
arba jų palikuonys, kada nors sunaikins
Kavaną. Brana netgi buvo susitikusi su
giminaičiu iš ateities — savo pačios
akimis matė, su juo kalbėjosi. O kartą ji
sapnavo moterį, kurios vardas buvo toks
pat kaip ir jos, moteris ant kaklo turėjo
jos amuletą ir buvo viena iš trijų tos
kartos Sorkos palikuonių, kuriems lemta
stoti į kovą su Kavanu.
Trys Sorkos vaikai turės vaikų, o šie
turės savo vaikų. Giminė tęsis ir vieną
dieną tikslas bus pasiektas. Ir ji
nenusigręš nuo tikslo. Negalėtų ir
nenorėtų taip pasielgti.
Brana negalėtų ir nenorėtų priešintis
savo pašaukimui, kuris, vasarai einant į
pabaigą, vis stipriau kaitino jai kraują.
Bet ji turi ir daugybę kitų rūpesčių —
rūpintis vaikais, prižiūrėti tvarką
namuose, šerti gyvulius, ravėti daržą,
laiku pamelžti ožkytę, gydyti ir kitaip
padėti pas ją užsukantiems kaimynams
bei pakeleiviams.
Ir dar turi nepamiršti burtų.
Todėl kai vaikai jau miegojo, —
miegojo net ir Brinas, kuris ilgai ir
ištvermingai grūmėsi su
besimerkiančiomis iš miego akelėmis, —
Brana išėjo į kiemą trumpam atsikvėpti.
Ten ji pamatė seserį, ši su savo šviesių
plaukų kasa ant nugaros ėjo link jos
takeliu ir nešėsi krepšelį.
— Atrodo, kad išgirdai mano kvietimą
susitikti. Taip norisi pasikalbėti su kuo
nors vyresniu nei dvejų metukų.
— Atnešiau juodos duonos, per daug
prikepiau. Ir tavęs labai pasiilgau.
— Tai nieko nelaukusios paragausim
tavo duonos, nes dabar dažnai jaučiuosi
alkana.
Brana nusijuokė ir ištiesė rankas,
kviesdama seserį į savo glėbį.
Tegana buvo tikra gražuolė su savo
šviesiais kaip saulė plaukais ir mėlynomis
kaip scylės, kurias taip mėgo jų motina,
akimis. Brana apsikabino seserį, bet
beveik iškart atsitraukė.
— Tu laukiesi!
— O tu negalėjai pakentėti, kol
pasigirsiu…
Švytinti ir spinduliuojanti iš laimės
Tegana vėl paskendo sesers glėbyje.
— Šįryt vos pabudusi supratau, kad
manyje užsimezgė gyvybė. Dar
nepasakiau Geluanui, nes pirmiausia
norėjau pranešti tau. Man reikėjo
įsitikinti, kad tai tiesa, norėjau būti
visiškai tikra. Ir dabar tai pasitvirtino. Iš
mano lūpų žodžiai liejasi patys, tiesiog
negaliu jų sulaikyti.
— Tegana, — Branos akys sudrėko
nuo ašarų, kai bučiuodama sesers
skruostus, ji prisiminė kažkada seniai
tamsų rytą graudžiai verkusią mažą
mergaitę. — Būk palaiminta, deirfiúr
bheag3. Einam vidun. Užplikysiu arbatos,
kuri bus naudinga ir tau, ir tavo įsčiose
užsimezgusiai gyvybei.
— Šią žinią Geluanui noriu pranešti
prie to upeliuko, — tarė Tegana ir įėjo
paskui seserį į jos namus, nusisiautė
skarą, — kur jis pirmą kartą mane
pabučiavo. O paskui pasakysiu Imonui,
kad jis taps dėde dar vienam vaikui.
Noriu daug muzikos ir laimingų balsų.
Gal šįvakar ateisite su Ojinu ir vaikais pas
mus?
— Žinoma, ateisime, būtinai
ateisime. Pasirūpinsime, kad tavo namai
būtų pilni muzikos ir laimingų balsų.
— Aš taip ilgiuosi mamos. Oi, žinau,
tai kvaila, bet taip norėtųsi ir jai šią žinią
pranešti. Ir tėčiui. Juk dabar savyje
nešioju naują gyvybę. O tau tokių norų
nekyla?
— Kyla. Ir kai Brino, ir kai mažosios
Sorkos laukiausi, kokį kartą labai trumpai
ją mačiau. Pajutau ir ją, ir tėtį. Jaučiau
juos šalia ir tada, kai išgirdau pirmą savo
ką tik gimusių kūdikių riksmą. Tuo metu
buvo ir linksma, ir liūdna. O po to…
— Papasakok man viską.
Pilkos Branos akys dabar spindėjo ir
tuo džiaugsmu, ir liūdesiu, kurį ji
prisiminė. Ji sudėjo rankas ant pilvo,
kuriame buvo jos kūdikėlis.
 — Ta meilė tokia stipri, ji taip tave
užvaldo… Kai paimi į rankas gyvybę, kuri
atsirado iš tavo įsčių… Rodos, žinojai, kad
ji bus stipri, bet kai ją pajauti, supranti,
kad ji nepalyginti stipresnė, nei ją
įsivaizdavai. Tik atsiradus vaikams
supratau, ką ji jautė mums. Ką mama ir
tėtis mums jautė. Tu taip pat visa tai
greitai patirsi.
— Nejaugi ji gali būti dar stipresnė
nei ta, kurią jaučiu dabar? — Tegana
susidėjo rankas ant pilvo. — Tas jausmas
ir dabar labai stiprus.
— Gali. Ir bus, — tarė Brana ir
apsidairė, nužvelgė aplink augančius
medžius, savo kiemą, o jos akys
apsiniaukė. — Sūnus, kurį dabar savyje
nešioji, nebus tas išrinktasis, nors
užaugs labai stiprus ir energingas. Kaip
ir po jo gimsiantis sūnus. Tik dukra,
trečias tavo vaikas, bus išrinktoji. Ji
perims tavo galias ir taps viena iš trijų.
Bus teisinga kaip ir tu, geros širdies,
aštraus proto. Tu pavadinsi ją Kiara. Tai ji
nešios amuletą, kurį tau davė mūsų
motina.
Staiga Branai susvaigo galva, ji
prisėdo. Tegana prišoko prie sesers.
— Man viskas gerai, tikrai gerai.
Tiesiog vizija taip netikėtai iškilo,
nebuvau jai pasiruošusi. Pastaruoju metu
aš kur kas lėtesnė nei paprastai, — ji
patapšnojo Teganai per ranką.
 — Niekada nesistengiau to sužinoti.
Net susimąsčiusi apie tai nebuvau.
— O kam tau dėl to sukti galvą? Turi
teisę paprasčiausiai būti laiminga.
Atleisk, nenorėjau tos laimės iš tavęs
atimti.
— Ir neatėmei. Tu man pasakei, kad
turėsiu sūnų, po to dar vieną ir galiausiai
dukrą… Negi tokios naujienos galėtų
mane nuliūdinti? Tikrai ne. Dabar tiesiog
pasėdėk, aš baigsiu ruošti arbatą.
Atsidarė durys ir abi seserys atsisuko.
— Ką jau ką, bet šviežią duoną tikrai
gerai užuodžia tas mūsų Imonas, —
pasakė Tegana, kai į vidų pro duris
įžengė brolis, kuriam ant gražaus veido
krito išsidraikę rudi plaukai.
 Jis nusišypsojo ir kaip koks šuo
pauostė orą.
— Taip, nesiginčysiu, uoslę turiu gerą,
bet šįkart tikrai ne ji mane čia atvedė. Jūs
čia tiek šviesos paskleidėte… Galėjote
perspėti, kad ruošiatės užsiimti tokiais
rimtais burtais.
— Mes nieko nebūrėme. Tiesiog
kalbėjomės. Šįvakar mano namuose
planuojame šiokią tokią céili4. Palieku
judu su Brana, nes skubu pranešti
Geluanui, kad jis netrukus taps tėvu.
— Šviežios duonos čia netrūksta, tad
galiu ir likti… Tai, sakai, tėvu? — Tamsiai
mėlynos Imono akys nušvito iš
džiaugsmo. — Neblogos naujienos.
 Imonas sugriebė Teganą į glėbį ir
kilstelėjęs apsuko, o kai ji ėmė juoktis,
apsuko dar kartą. Paskui atsargiai
pasodino ant kėdės, pabučiavo ir
nusišypsojo Branai.
— Tą patį padaryčiau ir su tavimi, tik
bijau pasitempti nugarą — tu juk didžiulė
kaip kalnas.
— Žiūrėk, kad už tokias kalbas
netektų valgyti sausos duonos, — mano
uogienę matysi kaip savo ausis.
— Bet tu labai gražus kalnas. Be to,
šis kalnas man jau padovanojo puikų
sūnėną ir nuostabią dukterėčią.
— Gerai jau, tokiu pataikavimu kokį
lašą uogienės gal ir užsidirbai.
 — Žiūrėk, kad Geluanas nenumirtų iš
džiaugsmo, — švelniai, kaip visada
elgdavosi bendraudamas su Tegana,
Imonas perbraukė pirštais jai per
skruostą. — O kaip pati jautiesi? Viskas
gerai, sesute?
— Geriau nebūna. Šįvakar planuoju
surengti šaunias vaišes, manau,
neprieštarausi?
— O ne, vaišės man tinka, netgi labai
tinka.
— Tau taip pat reikėtų pasiieškoti
kokios tinkamos moters, — pridūrė
Tegana, — manau, būtum labai geras
tėvas.
— Žinai, man visiškai pakanka ir to
džiaugsmo, kurį teikia jūsų vaikai — galiu
būti tiesiog laimingas dėdė.
— Jos plaukai raudoni kaip ugnis, akys
tamsios kaip vandenynas per audrą, ji
spinduliuoja galiomis, — pasakė Brana ir
atsilošusi paglostė sau pilvą. — Dabar
dažnai mane aplanko vizijos. Man
atrodo, prie to ir jis nemažai prisideda,
labai jau nekantrus jaunuolis, — Brana
nusišypsojo. — Džiaugiuosi pagaliau
išvydusi moterį, kuri tave pavergs,
Imonai. Ir tai bus ne šiaip sau
susižavėjimas, tai bus tikra meilė.
— Moters aš neieškau. Bent jau tos
vienintelės, tai tikrai.
Tegana ištiesė ranką ir uždėjo ją
Imonui ant rankos.
 — Tu galvoji, — beje, visada taip
galvojai, — kad tau nereikia moters,
nereikia žmonos, nes privalai rūpintis ir
saugoti seseris. Bet tu klysti. Esame trys,
Imonai, ir mes, moterys, sugebame ne
mažiau nei tu. O meilė aplankys tavęs
neatsiklaususi.
— Ir nesiginčyk su nėščia moterimi,
ypač jei ji ragana, — pajuokavo Brana. —
Aš irgi niekada neieškojau meilės, ji pati
mane susirado. Tegana laukė meilės ir ši
ją surado. Gali bėgti nuo jos, mo
dearthair5, bet ji tave vis tiek suras. Kai
grįšime namo, — Branos akys vėl
prisipildė ašarų. — Oi, po galais,
pastaruoju metu ašaroju dėl kiekvienos
smulkmenos. Ir tavęs tas pats laukia,
Tegana, ta nuolatinė nuotaikų kaita.
— Tu irgi tai pajautei… — Imonas
uždėjo ranką Branai ant rankos, dabar jie
visi trys susikibę sudarė ratą. — Namo
būtinai grįšime, ir tai nutiks labai greitai.
— Per kitą pilnatį. Privalome iškeliauti
per kitą pilnatį.
— Tikėjausi, kad dar ne taip greitai, —
tyliai pasakė Tegana. — Maniau,
palauksime, kol pagimdysi, nors mintyse
ir širdyje žinojau, kad laukti negalime.
— Sūnų pagimdysiu Mėjyje. Šis vaikas
gims namuose. Nors… čia taip pat namai.
Tik ne tavo, — pasakė Brana Imonui. —
Tu kant-riai gyvenai čia ir laukei, tačiau
tavo širdis, tavo mintys, tavo dvasia
visada buvo ten.
— Mums buvo pasakyta, kad ateis
laikas, ir mes grįšime namo. Taigi aš
laukiau. Tie trys, kurie pakeis mus
ateityje, irgi to laukia. — Imonas
perbraukė pirštais mėlyną akmenį, kurį
nešiojo pasikabinęs ant kaklo. — Mes ir
vėl su jais susitiksime.
— Kartais aš juos sapnuoju, — pridūrė
Brana. — Sapnuoju merginą, kurios
vardas toks pat kaip mano, ir kitus du. Jie
kovėsi, bet jiems nepavyko.
— Bet jie nenuleidžia rankų ir ketina
tęsti kovą, — pasakė Tegana.
— Jie privertė Kavaną kentėti baisų
skausmą, — Imono akyse blykstelėjo
pyktis. — Jis stipriai nukraujavo.
Nukraujavo ir tąkart, kai jį sužeidė
moteris vardu Mira, kuri buvo drauge su
Konoru, o jis vienas iš trijų.
— Taip, jis stipriai nukraujavo, —
pritarė jam Brana. — Tačiau pasveiko. Ir
dabar vėl kaupia jėgas. Jis semiasi jėgų iš
tamsos. Nors nesu mačiusi, kur ir kaip jis
tai daro, bet jaučiu tai. Negaliu pasakyti,
ar mums pavyks ką nors pakeisti, ar
pavyks jį įveikti, bet kiti trys iš ateities tęs
mūsų kovą, jei nepavyks mums.
— Taigi mes keliausime namo ir
stengsimės, kad mūsų palikuonys kovos
lauke neliktų vieni.
Brana susimąstė apie antrame aukšte
miegančius savo vaikus. Jiems ten saugu
ir ramu. Tada pagalvojo apie savo vaikų
provaikaičius iš ateities. Jiems ten,
Mėjyje, nesaugu, mintyse tarė ji, ramiai
gyventi jie dar negali.
— Taip, mes grįšime namo, bet bent
jau šį vakarą švęsime. Būtinai reikia
muzikos. Ir mes trys padėkosime
visiems, kurie iki mūsų kovėsi už šviesą.
Padėkosime už jų gyvybes, — pasakė
Brana, švelniai glausdama vieną ranką
seseriai prie pilvo, kitą — prie savojo.
— O nuo rytojaus, — tarė Imonas
atsistodamas, — pradėsime planuoti
kovą su tuo, kuris pražudė mūsų tėvą ir
motiną.
— Tu liksi su Brana? Aš eisiu
pasikalbėti su Geluanu.
 — Šiandien jam pranešk tik geras
naujienas, — Brana atsistojo drauge su
seserimi. — Rytoj galėsi papasakoti ir
kitus planus. Tegu ši diena būna skirta
tik džiaugsmui, nes viskas greitai gali
pasikeisti.
— Taip ir padarysiu. — Tegana
pabučiavo seserį, brolį. — Paprašyk
Ojino, kad atsineštų savo arfą.
— Jis būtinai ją atsineš. Visas miškas
skambės nuo mūsų muzikos ir pasklis
toli toli per kalvas ir klonius.
Kai Tegana išėjo, Brana vėl prisėdo,
Imonas stumtelėjo jai arbatos puodelį.
— Išgerk arbatos. Tu tokia išblyškusi.
— Jaučiuosi truputį pavargus. Ojinas
viską žino. Aš jau kalbėjausi su juo, jis
pasiryžęs keliauti drauge ir palikti viską,
ką čia pastatė ir sukūrė. Niekada
nemaniau, kad grįžti į gimtuosius namus
bus taip sunku. Niekada nebūčiau
pagalvojusi, kad bus taip sunku
apsispręsti.
— Geluano broliai prižiūrės mūsų ir
jūsų su Tegana žemę.
— Labai gerai. Nors tau, aišku, ji per
daug nerūpi, juk šiose vietose niekada
nesijautei savas. — Ir vėl džiaugsmas
širdyje susipynė su liūdesiu. — Kad ir
kaip viskas baigtųsi, tu galiausiai liksi
Mėjyje. Dar nežinau, kaip pasielgsime su
Ojinu ir vaikais, bet galiu patvirtinti, kad
Tegana čia sugrįš. Jai lemta čia gyventi.
 — Žinau, — atsakė Imonas. — Ji
visam laikui taip ir liks Mėjo Juodąja
Ragana, bet jos namai ir širdis dabar jau
Klere.
— Kaip, Imonai, mums reikės gyventi
atskirai? Juk visą gyvenimą buvome šalia
vienas kito.
Imonas savo skaisčiai mėlynomis kaip
jų tėvo akimis atidžiai pažvelgė Branai į
akis.
— Atstumas nieko nereiškia, nes mes
visada jausime vienas kitą šalia.
— Pastaruoju metu aš tokia jautri,
prisigalvoju kvailiausių dalykų ir man tai
labai nepatinka. Tikiuosi, visa tai laikina,
nes kitaip, garbės žodis, prasikeiksiu.
 — Kai laukeisi mažosios Sorkos, prieš
gimdymą buvai labai pikta, nuolat
bardavaisi. Man rodos, būtų geriau, jei
būtum jautri kaip dabar, nei pikta, kaip
buvai.
— O man kitaip atrodo. — Brana
išgėrė arbatą žinodama, kad ši ją
nuramins. — Prieš kelionę paruošiu
stipresnį toniką Kateliui ir Alastarui. O
Roiberdas kol kas ir be toniko gerai
jaučiasi. Jis labai stiprus.
— Dabar medžioja, — prisiminęs savo
sakalą pasakė Imonas. — Kiekvieną
dieną jis skrenda vis toliau. Ir visada į
šiaurę. Kaip ir mes, jis žino, kad netrukus
laukia kelionė.
 — Reikės pranešti, kad grįžtam.
Manau, Ašfordo pilyje visi apsidžiaugs
mumis. Juk grįžta Sorkos ir Daičio vaikai.
O Juodosios Raganos palikuonis reikia
deramai sutikti.
— Labai to tikiuosi. — Imonas atsilošė
su arbatos puodeliu rankoje ir
nusišypsojo seseriai. — Tai sakai, jos
plaukai bus raudoni kaip ugnis?
Kaip jis ir tikėjosi, Brana nusijuokė.
— O taip, ir tu dėl jos taip pamesi
galvą, kad daugiau niekas aplink
neberūpės, patikėk manim.

1 Aghra (airių k.) — mano meile. (Čia ir toliau

vert. past.).
2 Mo chroi (airių k.) — mano širdele.

3 Deirfiúr bheag (airių k.) — sesute.

4 Céili (airių k.) — vakaronė su muzika ir

šokiais.
5 Mo dearthair (airių k.) — mano broli.
 2

Vaikams ši kelionė buvo lyg didelis

nuotykis. Sužinoję, kad jų laukia ilgas ir
tolimas kelias į kraštą, kuriame iki šiol
nėra buvę, o kelionės pabaigoje —
staigmena — galimybė aplankyti pilį,
Brinas nekantraudamas laukė, kada gi ta
kelionė pagaliau prasidės.
Ruošdama į kelionę mantą, Brana
mintimis ir vėl grįžo į praeitį. Ji prisiminė
tą rytą, kai paskubomis vykdė mamos
nurodymus ir į kelionę krovė tuos
daiktus, kuriuos įsidėti liepė mama.
Viskas tada įvyko taip greitai, pagalvojo
Brana, o išsiskyrimas buvo toks staigus. Į
atmintį giliai įsirėžė paskutinis jos
žvilgsnis į mamą, stovinčią prie trobelės
girioje ir spinduliuojančią jai dar likusių
galių likučiais.
Dabar Brana krovė daiktus, nes
ruošėsi grįžti. Ji nuolankiai pakluso savo
lemčiai, vykdė savo užduotį. Kadaise ji
degė nekantrumu, trokšdama įvykdyti šią
pareigą, bet viskas pasikeitė, kai gimė
pirmas vaikas, ir ją užliejo meilė dabar
džiaugsmingai aplink ją šėliojančiam
berniukui.
 Tačiau iki išvykimo jos laukė dar viena
užduotis.
Brana susirinko reikalingus daiktus —
dubenėlį, žvakę, knygą, žoleles ir
akmenis. Pažvelgusi į savo mažąjį
berniuką, ji pajuto ir išdidumą, ir gailestį.
— Jis tam pasirengęs, jau atėjo metas,
— pasakė Ojinui.
Pritardamas jis pabučiavo Branai
kaktą.
— Aš pasirūpinsiu Sorka. Jai laikas į
lovelę.
Pritariamai linksėdama galva Brana
atsisuko į Briną ir pakvietė jį prieiti.
— As visai dal nepavalgau. Kodėl
negalima dabal keliauti ir miegoti po
žvaigzdėtu dangumi?
 — Iškeliausim rytoj, bet mudu su
tavim iki kelionės dar turim šį tą nuveikti.
Brana atsisėdo, ištiesė rankas.
— Pirmiausia ateik, prisėsk. Mano
berniuk, — tyliai kreipėsi į jį Brana, kai
sūnus užsiropštė jai ant kelių. — Mano
širdele. Tu juk žinai, kas aš esu.
— Mamytė, — pasakė Brinas ir ją
apsikabino.
— Taip, aš mamytė, bet kadangi nuo
tavęs to niekada neslėpiau, gerai žinai,
kas dar esu. Aš Juodoji Ragana,
burtininkė, Sorkos ir Daičio duktė. Tokia
mano prigimtis. Tokia ir tavo prigimtis.
Matai šią žvakę?
— Tu padalei sitą zvakę. Mamytė dalo
zvakes ir kepa pylagus, o tėvelis jodinėja
alkliais.
— Tikrai? — Brana nusijuokė ir
pagalvojo, kad šios sūnaus iliuzijos kol
kas neverta griauti. — Na taip, tiesa, tai
aš pagaminau šią žvakę. Matai jos dagtį,
Brinai? Dabar žvakės dagtis šalta, nuo jos
nesklinda šviesa. Štai, Brinai, žvakė, štai
jos dagtis. Įsivaizduok, kokia šviesa nuo
jos gali sklisti, kokia liepsna gali
liepsnoti, kokią šilumą liepsna gali
skleisti. Tu ir pats savyje turi šviesą,
tavyje liepsnoja karšta ugnis. Pažiūrėk
dabar į dagtį, Brinai.
Brana vis kartojo ir kartojo jam šiuos
žodžius ir jautė, kaip sūnaus energija
susikoncentruoja, o mintys susijungia su
josios.
 — Šviesa yra galinga jėga. Galinga
jėga yra šviesa. Ji tavyje ir dėl tavęs. Tavo
kraujas, mano kraujas, mūsų kraujas,
tavo šviesa, mano šviesa, mūsų šviesa.
Pajausk savyje tūnančią galią, pajausk,
kaip ji laukia, kada galės išsiveržti.
Įsižiūrėk į dagtį, ji laukia tavo šviesos.
Laukia tavo galios. Pasidalink su ja savo
galiomis. Leisk savo galioms sukilti, lėtai,
lėtai, atsargiai ir ramiai. Atrask jas, nes
jos priklauso tau. Atrask jas, pajausk,
pasinaudok. Įžiebk šviesą.
Dagtis sukibirkščiavo ir vėl užgeso,
paskui dar kartą sukibirkščiavo ir
užtikrintai užsiliepsnojo.
Brana pabučiavo sūnų į viršugalvį. Na
štai, pagalvojo ji, pirmoji pamoka
išmokta. Nuo šiol jos sūnus niekada
nebebus paprastas vaikas.
Džiaugsmas ir liūdesys, jie visada
šalia.
— Šaunuolis.
Brinas pakėlė galvelę ir nusišypsojo.
— Galiu dar kartą?
— Žinoma, — atsakė Brana ir vėl jį
pabučiavo. — Tik dabar paklausyk
manęs, nes turi dar daug ko išmokti ir
sužinoti, tačiau svarbiausia, turi suprasti
ir pažadėti, kad niekada savo galiomis
nesinaudosi blogiems darbams. Šios
galios — dovana, Brinai, jomis niekam
neturi kenkti. Prisiek man, prisiek sau,
prisiek visų, kas iki tavęs turėjo tokias
galias ir kas po tavęs turės tokias galias,
vardu.
Brana paėmė savo athame durklą ir
įbrėžė juo sau į delną.
— Duodame kraujo priesaiką. Motina
sūnui, sūnus motinai, ragana raganiui,
raganius raganai.
Brinas drąsiai ištiesė jai savo ranką,
mirktelėjo pajutęs dilgtelėjimą, kai
mama durklu įdūrė jam į delną.
— Savo galiomis netuliu niekam
kenkti, — pasakė jis, kai mama suglaudė
jų delnus ir sumaišė jų kraują.
— Savo galiomis neturi niekam
kenkti, — pakartojo Brana, o paskui
apkabino, pabučiavo žaizdelę ant sūnaus
delno ir ši užgijo. — Dabar gali uždegti
dar vieną žvakę. O po to mudu drauge
kursime apsauginius amuletus. Tau, tavo
seseriai ir tavo tėčiui.
— O tau, mamyt?
Brana palietė savo pakabuką.
— Aš jau turiu.

Migloje skendintį rytą Brana įlipo į

dengtą vežimą. Prie savęs ji buvo
prisirišusi mažąją dukrytę. Moters
pažvelgė į sūnų, kuris spindėjo iš
džiaugsmo, kad gali sėdėti ant žirgo
balno priešais savo tėtį. Paskui pažiūrėjo į
seserį, kuri tvirtai sėdėjo ant Alastaro; į
brolį, kuris, prie šono pasikabinęs jų
senelio kardą, pasitempęs sėdėjo ant
arklio vardu Mitras. Geluanas kelionės
pradžios laukė įsitaisęs ant gražios
kumelės, kuri prieš tris vasaras buvo
sukergta su Alastaru.
Brana liežuvio caktelėjimu paragino
seną darbinę Geluano kumelę, Brinas
linksmai šūktelėjo ir visi pajudėjo į kelią.
Brana atsisuko atgal tik kartą, tik vieną
kartą, kad palydėtų akimis namus,
kuriuos taip mylėjo, ir paklaustų savęs, ar
kada nors gyvenime tuos namus dar
pamatys.
O paskui ji žiūrėjo tik į priekį.
Žmogų, kuris gali pagydyti, kaip ir
gebantį groti arfa, visur sutikdavo
svetingai. Nors kelias nebuvo lengvas, o
ūgtelėjęs vaisius jos pilve dažnai
spurdėdavo, džiugino tai, kad susirasti
pastogę ir vaišingus namus pakeliui
jiems nebuvo sunku.
Ojinas grodavo arfa, Brana su Tegana
ir Imonu siūlydavo sutiktiems žmonėms
savo gamybos balzamus ir mikstūras,
skirtus įvairioms ligoms ir žaizdoms
gydyti. Tvirtas vyras Geluanas savo
auksinėmis rankomis žmonėms
padėdavo nudirbti įvairius ūkio darbus.
Vieną gražią naktį, kai Brinas įsigeidė
miegoti po atviru, žvaigždėmis
nusagstytu dangumi, Brana pasidžiaugė,
kad drauge su jais keliauja šuo, sakalas ir
žirgas, kurie saugos miegančius jai
brangius žmones.
 Nors kelyje jiems klojosi puikiai,
Branai buvo neramu, kad kelionei
tęsiantis žinia apie tai, jog trys Juodosios
Raganos palikuonys keliauja iš Klero
Golvėjaus link, sklinda vis plačiau.
— Kad mes grįžtam, greitai sužinos ir
Kavanas, — pasakė Imonas, kai jie
sustojo pailsinti arklių ir leisti vaikams
palakstyti.
Kol Geluanas su Ojinu girdė arklius,
Imonas užmetė į vandenį meškerę.
Brana prisėdo tarp Imono ir Teganos.
— Dabar mes daug stipresni nei
buvome anksčiau, — priminė jam
Tegana. — Kai kadaise iš Mėjo traukėme
į pietus, buvome dar vaikai. Dabar
grįžtame atgal į šiaurę, bet mes jau
suaugę.
— Imonui neramu, — pasakė Brana
glostydama sau pilvą, — nes šįkart mudvi
su savimi turime daugiau nei anuomet.
— Jūsų galiomis ar valia tikrai
neabejoju.
— Ir vis tiek nerimauji.
— Tiesiog neramu, kad su Kavanu
stoti į kovą dar per anksti, — prisipažino
Imonas, — nors žinau, kad laukti taip pat
nėra kaip. Jaučiu lygiai taip pat kaip ir jūs
abi, bet man vis tiek būtų ramiau, jei iki
to laiko, kol žvelgsime lemčiai į akis, abi
galėtumėte ramiai pagimdyti.
— Kam lemta įvykti, to nepakeisi, bet,
tiesą sakant, labai džiaugiuosi, kad
dienai kitai stabtelėsime pas tetą Eilišą.
Dieve brangus, kokia aš būsiu laiminga,
gavusi dieną pailsėti nuo šito prakeikto
dengto vežimo.
— Man jau sapnuojasi tetos Eilišos
meduoliai. Niekas skaniau už ją nemoka
jų kepti.
— Ir vėl jis tik apie maistą galvoja, —
pastebėjo Tegana.
— Žmogui juk reikia valgyti! Pagaliau!
— Imonas trūktelėjo meškerę ir iš
vandens ištraukė kabliuką prarijusią
besiraitančią žuvį. — Ir panašu, kad
turėsime ką valgyti.
— Vienos mums bus per mažai, —
pasakė Brana ir visi prisiminė, kaip
kadaise vieną gražią dieną tokius pat
žodžius ištarė mama, kai Imonui žuvis
užkibo upėje prie namų.
Palikę niūraus kraštovaizdžio vėjo
košiamas, lietaus merkiamas Klero
apylinkes, toliau jie keliavo per žalias
Golvėjaus kalvas ir klonius, bliaunančių
avių skabomas pievas, pro namukus, iš
kurių kaminų rūko dūmai. Roiberdas
skrido priešaky, nardydamas per storus
sluoksnius debesų, nuo kurių dangus
atrodė kaip pilka jūra.
Vaikai snaudė vežime įsispraudę tarp
ryšulių, Katelis budriai saugojo Braną.
— Kiek daug namų, kur kas daugiau
nei prisimenu, — pasakė Tegana, kuri
jojo greta vežimo ant nepailstančio
Alastaro.
 — Juk tiek metų prabėgo.
— Čia tokios derlingos žemės — esu
tikra, kad Geluanas dabar vien apie tai tik
ir galvoja.
— Galėtum čia pasilikti gyventi visam
laikui?
— Manau, kad taip, bet galėčiau
gyventi ir trobelėje Klere savo miške.
Tačiau kuo labiau artėjam prie gimtųjų
namų, tuo labiau aš jų ilgiuosi. Ilgai
turėjome laikyti tą jausmą užgniaužę, bet
dabar… Tu irgi tai jauti, Brana? Tą norą
kuo greičiau grįžti namo?
— Taip.
— Tau baisu?
— Taip. Pirmiausia dėl to, kas mūsų
laukia, bet dar labiau dėl to, kad mums
gali nepasisekti.
— Pasiseks, — pamačiusi Branos
klausiamą žvilgsnį, Tegana papurtė
galvą. — Ne, vizijos nemačiau, tiesiog
žinau. Ir kuo arčiau namų esame, tuo
tvirčiau tuo tikiu. Mums tikrai pavyks, nes
šviesa turi nugalėti tamsą, net jei tam
prireiktų tūkstančio metų.
— Kalbi kaip mama.
— Ji gyva mumyse, todėl mus ir
pavyks. O, pažvelk čia, Brana! Kokios
susivijusios medžio šakos. Imonas tuo
medžiu gąsdindavo pusseserę Mabhą —
sakydavo, kad per pilnatį jis atgyja. Mes
jau netoli Eilišos ūkio. Jau visai šalia.
— Tai paskubėkim, jok pirma.
 Teganos veidas nušvito taip, tarytum
ji ir vėl būtų vaikas. Užvertusi galvą
nusikvatojo.
— Tai pirmyn.
Prijojusi prie savo vyro, ji dar kartą
garsiai nusijuokė ir paleido Alastarą
šuoliais. Katelis suinkštė ir sudrebėjo.
— Lėk ir tu, — paragino Brana ir
perbraukė ranka jam per kailį.
Iššokęs iš vežimo, Katelis nuskubėjo
paskui Alastarą, drauge su jais nuskrido
ir Imono sakalas.
Jie jautėsi it sugrįžę namo — juk
šiame ūkyje pragyveno penkerius metus.
Brana iškart pastebėjo, kad viskas čia taip
pat tvarkinga kaip ir anksčiau, tik buvo
pastatyti keli nauji ūkiniai pastatai ir
naujas aptvaras, kuriame šokinėjo arklių
jaunikliai.
Brana pamatė šviesiaplaukį berniuką,
jis buvo apsikabinęs Katelį. Kai berniukas
nusišypsojo, ji iškart suprato, kad tai —
Lughaidis, jauniausias ir paskutinis jos
tetos vaikas.
Jų pasitikti atskubėjo Eiliša. Dabar
teta buvo apvalesnė nei anksčiau, jos
šviesūs plaukai vietomis pražilę, tačiau
akys atrodė tokios pat jaunos ir pilnos
gyvybės.
— Brana! Jūs tik pažiūrėkite į mūsų
Braną! Šeimi, ateik, padėk Branai išlipti
iš vežimo.
— Aš pati galiu.
 Brana išlipo iš vežimo ir apkabino
tetą.
— Vaje, vaje, kad jūs žinotumėte, kaip
mano širdis džiaugiasi, kad vėl jus visus
matau, — kalbėjo ji.
— Maniškė turbūt dar labiau. O tu
kaip ir anksčiau — tikra gražuolė. Tokia
panaši į motiną. O štai ir Imonas, mūsų
šaunuolis. Mano trys giminaičiai
pagaliau sugrįžo, kaip kadaise ir žadėjo.
Nusiunčiau dvynius parvesti Bardano iš
laukų, o tu, Šeimi, nubėk ir pranešk
Mabhai, kad jos pusseserės su pusbroliu
atvyko.
Apsiašarojusi Eiliša ir vėl apkabino
Braną.
 — Mabha su vyru turi savo namą visai
čia pat — kitoje kelio pusėje. Netrukus ji
jau gimdys pirmagimį. O aš būsiu
močiutė! Matai, niekaip negaliu
užsičiaupti — neduokit pavalgyt, bet
duokit pakalbėt. Čia Ojinas? Taip? O čia
Teganos Geluanas. Sveiki atvykę, malonu
jus visus matyti. O kur vaikai?
— Miega vežime.
Eiliša pakvietė visus į namus,
pavaišino meduoliais, kuriuos taip gerai
prisiminė Imonas. Po to Konalis, kuris
buvo dar visai kūdikėlis, kai pastarąjį
kartą Brana jį matė, nusivedė jos vaikus
parodyti naujos šuniukų vados.
— Nesijaudink, jiems tikrai nieko
blogo nenutiks, — pildama arbatą pasakė
Eiliša. — Jis tikras šaunuolis, mano
Konalis — tas pats, kurį padėjai man
pagimdyti. Išleisim vyrus prie arklių, o
jūs abi pailsėkite.
— Pagaliau, — Brana gurkštelėjo
arbatos; nuo arbatos ir šalia spragsinčios
ugnies židinyje Branai pasidarė šilta ir
ramu, — pagaliau ramiai galiu pasėdėti.
— Užkąsk dar. Juk dabar turi valgyti
už du.
— Tikrai, kiaurą dieną ir dar kokią
pusę nakties jaučiuosi alkana. Tegana
irgi greitai supras, ką tai reiškia.
— Tai ir tu laukiesi? — Eilišos veidas
nušvito iš džiaugsmo, ji liovėsi pilsčiusi
arbatą, susidėjo rankas ant krūtinės ties
širdimi. — Mano mieloji mažoji Tegana
greitai bus mama. Tie metai, jie taip
greitai bėga. Atrodo, visai neseniai pati
buvai kūdikis. Gal pasiliksite čia iki
gimdymo? — paklausė ji Branos. — Iki
Mėjo dar tolimas kelias, o tau juk
netrukus gimdyti. Matau, kad visai
nedaug liko.
— Liko tik diena ar dvi, ir aš tuo labai
džiaugiuosi. Kūdikėlis gims Mėjyje. Taip
lemta. Taip turi būti.
— Taip turi būti? — Eiliša sugriebė
Braną, o paskui ir Teganą už rankų. —
Taip turi būti? Jūs juk susikūrėte
gyvenimą Klere. Jūs — moterys, motinos.
Negi jūs tikrai turite grįžti į tą tamsą, kuri
jūsų ten laukia?
 — Taip, mes — moterys, motinos, bet
ne tik. Mes nieko neišsižadame.
Nesijaudink dėl to, teta. Apskritai dabar
apie tai negalvok. Tiesiog pasidžiaukime
šia diena — juk turime arbatos,
meduolių, savo šeimas.
— Mes tikrai kada nors dar sugrįšime.
— Kai Brana su Eiliša pažvelgė į ją,
Tegana prisidėjo ranką sau prie širdies.
— Stipriai jaučiu. Mes tikrai dar grįšime.
Bet turi patikėti mumis. Manau, kad
tikėjimas daro mus stipresnius.
— Jei jau taip sakai, tikėsiu jumis taip
stipriai, kaip tik įmanoma.
Muzika, vaišės, šeima. Ir visa naktis
bei diena be rūpesčių. Bet Branai vis tiek
buvo neramu. Jos vyras jau miegojo
lovoje, kurią Eiliša jiems buvo paskyrusi,
o ji pati vis dar sėdėjo prie židinio.
Pasirodė Eiliša, ji jau buvo apsirengusi
miego drabužiais ir įsisupusi į storą
skarą.
— Tau reiktų išgerti tokios arbatos,
kokią ruošdavai man, kai artėdavo
gimdymo diena, o kūdikėlis pilve būdavo
toks sunkus, kad nepaprasta būdavo
užmigti.
— Ugnyje ir dūmuose bandžiau
surasti motiną, — tyliai pasakė Brana. —
Tiesiog negaliu liautis ieškojusi, aš taip
jos pasiilgau. Artėjant prie namų tas
ilgesys darosi vis stipresnis. Ilgiuosi ir
tėčio; taip pat norėčiau jį pamatyti, bet
motinos ilgiuosi tiesiog be galo.
 — Žinau, — Eiliša atsisėdo šalia
Branos. — Ji tave kartais aplanko?
— Sapnuose. Tik trumpai, visai
trumpai. Aš taip pasiilgau jos balso, taip
norėčiau, kad ji pasakytų man, jog
elgiuosi teisingai. Kad elgiuosi būtent
taip, kaip ji ir tikėjosi iš manęs.
— O, mano brangute, tu juk taip ir
darai. Tikrai. Ar atsimeni tą dieną, kai
palikote mus?
— Taip. Įskaudinau tave nusprendusi,
kad turime palikti tavo namus.
— Išsiskyrimai visada skaudina, bet tu
nusprendei teisingai — galiausiai ir aš tai
supratau. Atsimeni, ką prieš išvykdama
pasakei man dėl Lughaidžio, vaiko, kuris
dar buvo man įsčiose? Pasakei, kad jis
turi būti paskutinis mano vaikas, nes jei
dar kartą nuspręsčiau gimdyti, mirčiau ir
pati, ir mano kūdikis. Dar davei man
buteliuką su skysčiu, kad kiekvieną
mėnesį iš jo gurkštelčiau ir taip išgerčiau
jį visą ir niekada nebeturėčiau vaikų. Man
dėl to buvo taip sunku.
— Žinau. — Dabar, kai Brana pati jau
turėjo vaikų, suprato Eilišą. — Tu pati
geriausia mama, o ir man buvai kaip
mama.
— Jei ne tu, nebūčiau mačiusi, kaip
užauga mano vaikai, nebūčiau sulaukusi
dienos, kai mano pačios vyriausia duktė
lauksis kūdikio. Nebūčiau pamačiusi,
kaip tu man ir sakei, koks protingas ir
mielas bus Lughaidis, kurio balsas —
kaip tikro angelo.
Linkčiodama galvą Eiliša žiūrėjo į
ugnį taip, tarytum dūmuose ir liepsnose
ir vėl būtų mačiusi tą dieną, kai Brana
pasakė jai tuos žodžius.
— Tu apsaugojai mane ir mano
šeimą, suteikei galimybę nugyventi visus
tuos metus, kurių greičiausiai nebūčiau
nugyvenusi. Tu tikrai tokia, kokią matyti
būtų norėjusi tavo motina. Nors mane ir
liūdina, kad išvyksite, kad stosite į kovą
su Kavanu, bet žinau, jog privalote tai
padaryti. Ir niekada neabejok — tavo
mama tavim tikrai didžiuojasi. Niekada
tuo neabejok, Brana.
— Nuraminai mane, Eiliša.
 — O aš jumis tikėsiu, kaip Tegana
prašė. Kiekvieną vakarą uždegsiu žvakę.
Įžiebsiu ją savo nors ir nedidelėmis
galiomis, kad ji šviestų tau, Teganai ir
Imonui.
— Žinau, kad bijai ir vengi magijos.
— Bet magiškos galios vis tiek teka
mano krauju, tokia mano prigimtis. O tu
esi mano tiek pat, kiek buvai Sorkos.
Todėl kiekvieną vakarą, saulei leidžiantis,
kad įrodyčiau savo tikėjimą jumis,
įžiebsiu žvakę. Tiesiog žinok — ji degs
tau ir tau artimiems žmonėms. Žinok tai,
bet vis tiek būk atsargi.
— Mes dar sugrįšim čia. Tuo aš tvirtai
tikiu. Mes sugrįšime, o tada glėby galėsi
pasūpuoti kūdikėlį, kuris dabar dar mano
įsčiose.

Pažadėję kitą kartą pabūti ilgiau,

keliauninkai tęsė savo kelionę. Prie jų
prisidėjo ir mažas dėmėtas šunytis, kurį
Eilišos šeima padovanojo Branos
vaikams.
Oras vis labiau vėso, vėjas stiprėjo.
Brana jau kelis kartus girdėjo Kavano
balsą, klastingą ir viliojantį, atskriejantį
drauge su tuo stipriu vėju.
Aš laukiu.
Matydama, kaip Tegana žvelgia
kažkur toli virš kalvų, o Imonas pirštais
patrina ant kaklo kabantį amuletą, Brana
suprato, kad jie taip pat jį girdėjo.
Kai sakalas pakeitė kryptį, o Alastaras
nusekė paskui jį, Katelis iššokęs iš
vežimo nubėgo prie kelio išsišakojimo.
— Nevažiuokim šiuo keliu, — tarė
Ojinas, jis bandė išlaikyti savo arklį taip,
kad jis eitų ta pačia kryptimi, kuria
riedėjo ir vežimas. — Kitu keliu
keliaudami, Ašfordą pasiektume jau rytoj,
kam mums šitas kelias?
— Taip, šis kelias veda ne į Ašfordą,
bet turime rinktis jį. Pasitikėk vedliais,
Ojinai. Panašu, kad dar turime nuveikti
kažką svarbaus. Jaučiu tai.
Imonas sustabdė savo žirgą.
 — Turime keliauti namų link, —
pasakė jis, — nes mus ten kviečia.
— Taip, mus ten kviečia. Ir mes
turime tam kvietimui paklusti. — Brana
ištiesė ranką ir palietė savo vyro ranką. —
Privalome paklusti.
— Gerai, tuomet taip ir padarysime.
Brana nežinojo, kur tas kelias nuves,
bet jautė, kad reikia rinktis jį. Kuriuo
keliu eiti, kur reikia pasukti, ji sužinodavo
skaitydama savo šuns mintis. Kartu kaip
niekad stipriai pajuto, kaip Kavanas jos
siekia — pajuto juodą jo alkį ir troškimą
ne tik atimti jos galias, bet gauti dar
daugiau.
Nors blyški saulė jau ritosi už kalvų į
vakarus, jie tęsė savo žygį. Nuo vežimo
purtymo Branai skaudėjo nugarą, ji jautė
vis stiprėjantį troškulį. Bet jie vis dar
keliavo.
Temstant tolumoje Brana pamatė virš
kalvų iškilusį tarytum kokio pastato
šešėlį. Panašu į apeigų vietą, pagalvojo ji.
Vieta, spinduliuojanti labai didelėmis
galiomis.
Brana sustabdė vežimą ir įkvėpė oro.
— Čia jis mūsų nepasieks, jam bus
per sunku iki mūsų prasibrauti.
— Čia tikrai yra kažkas magiška, —
tarė Imonas.
— Ir kažkas labai šviesaus, — pridūrė
Tegana. — Šviesaus ir stipraus. Ir seno.
— Ši vieta tapo ypatinga dar gerokai
prieš mums gimstant, — pasakė Brana ir
dėkinga už pagalbą leido savo vyrui
iškelti ją iš vežimo, — netgi prieš
gimstant mūsų motinai. Sunku net
suvokti, kaip seniai.
— Panašu į bažnyčią. — Geluanas
ištiesė rankas, norėdamas padėti
Teganai nušokti nuo žirgo. — Bet dabar ji
visiškai tuščia.
— Bet jie vis tiek čia. — Pavargusi
Tegana atsirėmė į savo vyrą. — Visi tie,
kurie gyveno dar iki mums gimstant, visi
tie, kurie pašventino šią žemę. Jie tikrai
neleis Kavanui iki mūsų prasibrauti. Tai
šventa vieta.
— Šįvakar ši vieta priklausys mums,
— kalbėdama Brana žengė į priekį ir
iškėlė aukštyn rankas. — Šviesos dievai ir
deivės šviesios, šįvakar kreipiamės su
prašymu į jus. Kad savo galiomis
palaimintumėte mus, ir tikslą mums
lengviau pasiekti būtų. Praleisim naktį
tarp šių sienų, o pailsėję ir jėgas atgavę,
mes stosime prieš tai, ką mums likimas
lėmė. Mes Sorkos trys vaikai — Juodosios
Raganos dalis. Lai išsipildo tai, ko
trokštam mes labai.
Blykstelėjo ryški kaip saulė šviesa —
atrodė, kad ji pasklido pro nematomus
vėjo atidarytus langus ir duris. Plūstelėjo
šiluma.
— Mus čia mielai priims. — Kai Brana
šypsodamasi paėmė ant rankų dukterį,
ilgos kelionės nuovargis tą pačią
akimirką išnyko. — Svetingai priims.
 Ant bažnyčios grindų Brana paruošė
guolius vaikams. Apsidžiaugė, kad abu
buvo per daug pavargę, kad skųstųsi ir
aikštytųsi, nes ir ją pačią vieną akimirką
užplūdusios jėgos staiga išblėso.
— Tu girdi juos? — pašnibždom
paklausė Imonas.
— Net aš juos girdžiu, — Ojinas
apsidairė po bažnyčią, akmenines jos
sienas, medinius suolus. — Jie gieda.
— Taip. — Geluanas pakėlė ant rankų
šunytį, kad šis nurimtų. — Gieda labai
švelniai ir gražiai. Taip tik angelai ir
dievai galėtų giedoti. Tai šventa vieta.
— Čia ne šiaip sau pastogė praleisti
naktį. — Ranką užsidėjus ant nugaros,
Brana atsistojo. — Ši vieta teikia palaimą
ir šviesą. Mus čia pakvietė tie, kuriems
kadaise priklausė ši vieta.
Tegana atsargiai, pagarbiai pirštų
galais palietė altorių.
— Vienas karalius pastatydino šią
bažnyčią kaip padėką už patirtą malonę.
Taip išpildė duotą pažadą. Bažnyčia iškilo
šalia piligrimų kelio. Tai Balintaburio
vienuolynas. — Ji iškėlė aukštyn rankas ir
nusišypsojo atsisukusi į savo vyrą. —
Taip, tai šventa vieta ir mes mielai
priimsim tų, kurie mus čia pakvietė,
palaiminimą.
— Tačiau kaip ir karalius, — pridūrė
Brana, — turėsime tesėti pažadą. Ojinai,
meile mano, gal gali paduoti mano
motinos knygą?
 — Taip, žinoma, paduosiu, bet prieš
tai turi prisėsti. Pailsėk, Brana. Tu tokia
išblyškusi.
— Tiesą sakant, aš tikrai pavargusi,
bet, patikėk, tai, ką noriu padaryti, yra
būtina, dėl to mums visiems bus tik
geriau. Tegana…
— Žinau, ko mums reikia. Aš tuoj…
— Niekur neik, — paliepė Teganai
brolis. — Atnešiu viską, ko mums reikia,
o jūs abi nors kiek atsikvėpkit. Geluanai,
visų dievų vardu prašau, jei jos ir toliau
nesiklausys ir nesiilsės, griežtai neleisk
joms atsistoti.
Geluanui užteko paliesti žmonai
skuostą ir paimti Braną už rankos, kad
jos abi jam paklustų.
 — Ką norite padaryti? — paklausė jis
Teganos.
— Turime surengti aukojimo apeigas.
Pakviesti, kad visi susirinktų. Kavanas čia
patekti negali, jis negali nei čia užeiti,
nei pažvelgti. Jis neturi tokios galios.
Todėl mes čia galime pakviesti savo
artimuosius.
— Ir ko jums prireiks?
— Tu geriausias iš geriausių, —
Tegana pabučiavo jį į skruostą. — Gal
galėtum padėti Imonui, o mes su Brana
tuo metu, pažadu, jūsų palauksime,
pailsėsime.
Kai Geluanas nuėjo, Tegana atsisuko į
Braną.
— Tau skauda.
 — Bet tai tikrai dar ne gimdymo
skausmai. Greitai ir pati sužinosi, kad
kūdikėlis pilve dažnai mėgsta priminti,
kas iš tiesų laukia per gimdymą. Tuoj tas
skausmas praeis. Tačiau pailsėti būtų
neprošal. Tai, ko netrukus čia imsimės,
pareikalaus nemažai jėgų.
Valandą jos ilsėjosi ir ruošėsi.
— Turime susiburti į magiškąjį ratą,
— Brana paaiškino Ojinui, — ir atlikti
aukojimo apeigas. Nesijaudink dėl
manęs.
— Tai tas pats, kas prašyti manęs
nekvėpuoti.
— Dabar svarbiausia — tavo meilė ir
tavo tikėjimas… Geluano ir tavo meilės
bei tikėjimo mums dabar labiausiai
reikia.
— Patikėk, visa tai jūs jau turite.
Jie susibūrė į magiškąjį ratą, virš pačių
įkurtos ugnies privertė pakibti katiliuką.
Nuo Teganos rankų į katiliuką pritekėjo
vandens. Brana į vandenį įdėjo žolelių,
Imonas — skaldytų akmenų.
— Visa tai iš namų, kuriuos mes patys
sukūrėme.
— O čia, — Tegana atidarė kapšelį ir
dar kažko įbėrė į katiliuką, — iš namų, į
kuriuos bandome sugrįžti. Čia visokios
smulkmenos — sudžiovinta gėlelė,
akmenukas, gabalėlis medžio žievės.
— Bet brangūs mums labiau nei
auksas ar sidabras. Norim visa tai
paaukoti jums. O štai čia — mano
pirmagimio plaukų sruoga.
— Mano vedlio plunksna, — tarė
Imonas ir įmetė ją į kunkuliuoti pradėjusį
katiliuką.
— Čia — amuletas, kurį mama man
padarė.
— Oi, Tegana… — bandė ją sulaikyti
Brana.
— Ji to norėtų.
Tegana įdėjo savo amuletą prie kitų
aukų.
— Aukojame jums tai, kas mums
brangu, įlašiname ašarą šią raganos mes
čia. Jog visa tai aukojam iš širdies,
parodys tyras mūsų kraujas.
 Kai kiekvienas jų su apeiginiu peiliu
įsibrėžęs į delną paaukojo savo kraujo,
katiliukas pradėjo smarkiai burbuliuoti,
virti, iš jo pradėjo virsti garai.
— Tėve, motina, mūsų kraujas — jūsų
kraujas, mūsų kūnas — jūsų kūnas, mes
jūsų palikuonys, širdy tikėjimą išlaikę.
Šioje šventoje vietoje ir šią šventą
valandą prašome savo galiomis padėti
mums. Gavę jūsų dovaną, Kavaną mes
įveiksim, tikrai nepralaimėsim. Dabar ir
čia raganiai trys iš jūsų laukia įkvėpimo.
Lai išsipildo tai, ko trokštam mes labai.
Vėjas įsisuko tarp bažnyčios sienų.
Žvakės švietė vis ryškiau. Kai trys
raganiai kartu ištarė paskutinius žodžius,
vėjas sustiprėjo, žvakių šviesos
sumirgėjo.
Balsai, kurie iki tol vos girdėjosi,
suskambo garsiai.
Brana paėmė už rankų seserį ir brolį
ir parklupo.
Moteris pajuto savyje tą šviesą, balsus,
vėją. Ir tą galią.
Tada viskas nurimo.
Brana atsistojo. Visi trys apsisuko.
— Atrodė, lyg būtumėte nušvitę iš
vidaus, — nusistebėjo Ojinas. — Atrodėte
kaip žvakės.
— Mes — trys Sorkos palikuonys, —
tylą perskrodė Teganos balsas, — tokių
kaip mes yra daug — vieni gyveno iki
mūsų, kiti gyvens po mūsų.
 — Jų šviesa yra mūsų šviesa, mūsų
šviesa — jų šviesa, — Imonas iškėlė savo
ir seserų rankas aukštyn. — Mes trys, bet
tarsi vienas.
Kai Branos kūną užliejo šviesa,
nuovargis dingo. Ji nusišypsojo.
— Mes esame trys. Mūsų šviesa yra
tamsos priešas, mes ištrauksime tamsą iš
tų šešėlių, tarp kurių ji dabar slapstosi. Ir
mes ją nugalėsime.
— Mūsų kraujas mums padės, —
pasakė visi trys, — ir mes ją nugalėsime.

Vos prašvitus, jie ir vėl išsiruošė į kelią.

Lydimi draugiškų saulės spindulių, jie
keliavo žaliomis kalvomis ir kloniais,
kurie driekėsi tarp mėlynai spindinčių
Mėjo ežerų ir upių. Kai pasiekė pilkas
akmenines Ašfordo pilies sienas, vartai
jiems buvo draugiškai atverti, tiltas
nuleistas, o aukštai pakilusi saulė
skaisčiai švietė virš jų gimtojo krašto
vandenų ir laukų.
Taip Sorkos vaikai sugrįžo namo.
 3
2013-ųjų žiema

Kai Brana o’Dvajer pabudo, už lango

barškėjo pilkas, niūrus, nuobodus lietus.
Labiausiai jai norėjosi įsirausti atgal į
patalus ir toliau miegoti. Branai nuolat
atrodydavo, kad rytai išaušta gerokai per
anksti. Nori nenori, bet panašu, kad
miegai išsilakstė, o miego troškimą
pakeitė įkyrus kavos poreikis.
 Suirzusi, — rytais ji visuomet tokia
būdavo, — Brana pakilo iš lovos,
užsimovė storas kojines, ant plonų
marškinėlių, kuriuos vilkėdavo
miegodama, užsitempė megztinį.
Iš įpratimo, o gal šiaip, kad iš
prigimties buvo tvarkinga, pirmiausia ji
židinyje įžiebė ugnį — ji suteiks
kambariui jaukumo. Kol jos šuo Katelis
kaip paprastai rytais rąžėsi ant kilimėlio
prie židinio, Brana pasiklojo lovą ir
sukrovė ant jos kalną gražių pagalvėlių.
Nuėjusi į vonios kambarį, ji
susišukavo ir susirišo savo ilgus juodus
plaukus. Šiandien reikės daug ką
nuveikti, jos laukia daugybė darbų, bet
prieš tai — kava. Pažvelgusi į savo
atvaizdą veidrodyje, Brana susiraukė ir
pagalvojo, kad gal vertėtų šiek tiek
pasigražinti — kažkaip per daug
akivaizdu, jog naktis nebuvo rami. Bet
kokia prasmė gražintis…
Todėl ji grįžo į kambarį ir gerai pakasė
kailį Kateliui, kuris iš malonumo net
uodegą pradėjo vizginti.
— Tau naktis taip pat nebuvo rami.
Girdėjau, kaip kalbėjai per miegus.
Girdėjai kažkokius balsus, mano
berniuk?
Brana su Kateliu tyliai, kad nieko
neprižadintų, nulipo į pirmą aukštą.
Pastaruoju metu namai nuolat pilni
žmonių ir triukšmo. Brolis savo
kambaryje miega su Mira, o pusseserė
Ajona lova dalijasi su Boiliu.
Namai pilni draugų, giminių. Brana
visus juos myli ir jie jai reikalingi, tik
viešpatėliau brangus, kaip jai norėtųsi
kartais nors truputį pabūti vienai.
— Tie žmonės čia dėl manęs, —
paaiškino ji Kateliui, kai jie lipo šito
gražaus namo laiptais žemyn. — Tarsi
pati negalėčiau savimi pasirūpinti.
Apsaugų tiek prikūriau ir aplink save, ir
aplink juos, kad jos visą pulką Kavanų
sulaikytų.
Tai pagaliau turi baigtis, rimtai, turi
baigtis, galvojo eidama tiesiai prie kavos
virimo aparato. Vargu ar tokio dydžio
vyrui kaip Boilis Magratas patogu miegoti
mažoje jos pusseserės Ajonos lovoje.
Reikės juos paraginti dažniau nakvoti
Boilio namuose, o Mirą su Konoru —
Miros namuose. Be to, nuo Samheino6
nei Kavanas, nei jo šešėlis dar nebuvo
pasirodęs.
— Mes jį buvom rimtai pričiupę.
Kažkoks prakeikimas, tiek nedaug trūko,
kad pribaigtume.
Ir užkeikimas, ir nuodai buvo
pakankamai stiprūs, mąstė ji ruošdama
kavą. Jie juk taip ilgai ir rimtai juos ruošė,
negi ką praleido? Be to, ir magiškosios
galios tą vakarą prie Sorkos senosios
trobelės buvo kaip niekada sukilusios.
Jie jį stipriai sužalojo, raganius
kraujavo, spruko kaukdamas — ir vilko, ir
žmogus pavidalu. Bet vis tiek…
Jis vis dar gyvas. Jam pavyko pasprukti
ir dabar jis sveiksta, vėl kaupia savo
galias.
Kavanas vis dar gyvas, ir Brana kartais
ima abejoti, ar apskritai jie kada nors jį
nudobs.
Brana atidarė lauko duris, reikėjo
išleisti į kiemą Katelį. Už lango lietus ar
giedra, šuniui iš ryto būtina pasilakstyti.
Nors oras, kaip paprastai gruodį, buvo
šaltas ir žvarbus, ji kurį laiką stovėjo
tarpduryje, žvelgdama tolyn į mišką.
Kavanas dabar laukia, Brana žino, ten
už miško. Šiame laike ar kitame, dabar
sunku pasakyti. Bet jis ir vėl sugrįš, todėl
jie turi būti pasirengę.
 Tačiau šįryt jis čia tikrai nepasirodys.
Nenorėdama į vidų prileisti šalčio,
Brana uždarė duris, įžiebė virtuvės
židinyje ugnį. Po to įsipylė kavos ir išgėrė
pirmą jos gurkšnį, mėgaudamasi skoniu
ir ta laikina ramybės bei vienatvės
akimirka. Šįkart, kad įvyktų stebuklas,
magijos neprireikė — vos išgėrus kavos,
jos mintys susitvarkė, nuotaika
praskaidrėjo.
Mes jį įveiksime.
Tie balsai, prisiminė Brana. Daugybė
balsų, kurie darėsi vis garsesni, be
perstojo aidėjo aplink. Šviesa, galia,
tikslas. Miegodama ji jautė juos visus. Ir
dar tas vienas išsiskiriantis balsas, toks
aiškus, užtikrintas.
 Mes jį įveiksime.
— Mes melsimės, kad tau pavyktų.
Brana atsisuko.
Priešais ją stovėjo moteris, rankomis ji
buvo apsikabinusi savo nėščiosios pilvą,
vilkėjo tamsiai mėlyną ilgą suknelę,
pečius buvo apsigobusi stora skara.
Tarsi atvaizdas veidrodyje, pagalvojo
Brana. Jaučiuosi it žvelgdama į veidrodį.
Plaukai, akys, veido forma.
— Tu — Sorkos duktė Brana. Pažįstu
tave iš sapnų.
— Taip, o tu Brana iš O’Dvajerių
giminės. Pažįstu tave iš sap-nų. Tu mano
giminaitė.
— Taip. Aš taip pat viena iš trijų, —
Brana palietė ant kaklo kabantį amuletą
su šuns atvaizdu, kurio ji, kaip ir priešais
stovinti į ją panaši moteris, niekada
nenusiimdavo.
— Tavo brolis vieną naktį Klere
lankėsi pas mus, jis buvo su savo
moterimi.
— Tai buvo Konoras ir Mira. Mira —
man kaip sesuo, — Brana padėjo ranką
sau prie širdies. — Ji sesuo štai čia.
— Ji išgelbėjo mano broliui gyvybę, o
pati buvo sužeista. Nuo tada ji ir man
kaip sesuo, — su šiokia tokia nuostaba
veide Sorkos duktė nužvelgė Branos
virtuvę. — Kas čia per vieta?
— Tai mano namai. Jie taip pat ir tavo
namai. Esi čia laukiama viešnia. Gal
prisėsi? Paruoščiau tau arbatos. Aš geriu
kavą, bet nėščiosioms jos gerti
nerekomenduojama.
— Tačiau šis gėrimas taip skaniai
kvepia. Bet verčiau pasėdėk su manimi,
Brana. Nors trumpai. Kokia ši vieta
keista…
Dabar ir Brana apsidairė po savo
virtuvę, tokią tvarkingą ir jaukią — juk ji
čia šeimininkė. Nieko keista, pagalvojo ji,
kad moteriai iš trylikto amžiaus ši vieta
atrodo keista.
— Progresas, — pasakė sėsdama prie
virtuvės stalo drauge su netikėtai
apsilankiusia giminaite. — Viskas tam,
kad mažiau reikėtų vargti. Gerai jautiesi?
— Taip, labai gerai. Greitai turėtų
gimti sūnus. Tai bus trečias mano vaikas.
 Ji ištiesė ranką, o Brana ją paėmė ir
pajuto šilumą ir šviesą, labai stiprų galių
derinį.
— Tu pavadinsi jį Ruaku — jis bus
tikras kovotojas.
Branos žodžiai giminaitei sukėlė
šypseną.
— Gerai, taip ir pavadinsiu.
— Per Samheiną mes trys ir trys mūsų
draugai kovėmės su Kavanu. Nors jį
sužalojome stipriai — jis apdegė,
kraujavo, — mes jo nenukovėme. Mačiau
jus ten. Tavo brolį su kardu, seserį su
burtų lazdele, o pačią su lanku. Tu
tuomet dar nesilaukei.
— Samheinas mano laike bus tik po
dviejų savaičių. Ir mes tikrai buvome su
jumis?
— Taip, prie Sorkos trobelės, ten mes
atviliojome Kavaną, mes persikėlėme į
jūsų laiką tikėdamiesi, kad taip pavyks
apgauti raganių. Nors nedaug trūko, bet
vis dėlto nepavyko. Savo burtų knygoje,
tiksliau, Sorkos burtų knygoje, — galiu
tau parodyti, kokį užkeikimą ir nuodus
naudojome. Tu galėtum…
Brana iš praeities staiga pakėlė delną,
kitą ranką prispaudė sau prie šono.
— Mano sūnus tuoj gims. Jis traukia
mane atgal į mano laiką. Bet dar
paklausyk, yra tokia vieta, šventa vieta.
Vienuolynas. Jis stovi laukuose į pietus
nuo čia, prireiktų dienos iki jo nukeliauti.
 — Balintaburio vienuolynas. Šį
pavasarį Ajona su Boiliu ruošiasi ten
tuoktis. Tai tikrai šventa vieta, labai
stiprios energetikos vieta.
— Kavanas ten negali patekti, net
pažvelgti ten negali. Ta vieta šventa, ją
saugo mūsų protėviai. Mus, tris Sorkos
vaikus, jie apdovanojo savo šviesa, viltimi
ir stiprybe. Kai kitą kartą jūs susidursite
su Kavanu, mes prie jūsų prisidėsime.
Rasime būdų, kaip tai padaryti. Ir mes jį
įveiksime. Jei jums trims nepavyks, po
jūsų bus kiti trys. Svarbiausia, tikėk,
Brana iš O’Dvajerių giminės. Tikėk ir tau
pasiseks. Tada rasi sprendimą.
— Kas belieka.
 — Dar svarbu meilė, — viešnia tvirtai
sugriebė Braną už rankos. — Meilė gali
parodyti kelią. Aš tai jau žinau. Ji tarsi dar
vienas vedlys. O vedliais turi pasitikėti.
Oi, jis jau labai nekantrauja. Šiandien
gims mano vaikelis. Jums tai taip pat
džiaugsminga diena, juk jis — dar vienas
ryškus šviesulys kovoje prieš tamsą.
Svarbiausia, tikėk, — dar kartą pasakė ji
ir išnyko.
Brana atsistojo, susimąsčiusi uždegė
žvakė už netrukus gimsiantį naują
šviesulį, už naują gyvybę.
Ji atsiduso. Ji ir vėl liko viena.
Brana ėmėsi ruošti pusryčius. Reikės
visiems papasakoti apie tai, kas nutiko,
bet vargu, ar kas norės jos klausytis
tuščiais skrandžiais. Tikėk, prisiminė ji…
Ir ji tiki. Ji tiki, kad tai likimas jai lėmė vos
ne kiekvieną dieną ruošti maistą šitiek
žmonių.
Ji prisiekė, kad tą dieną, kai bus
nugalabytas Kavanas, ji būtinai pasiims
atostogų ir išvažiuos kur nors, kur šilta,
saulėta ir kur nereikia nuolat šokinėti
aplink puodus ir keptuves.
Kai Brana pagal receptą, kurį seniai
norėjo išbandyti, pradėjo maišyti tešlą
blynams, į virtuvę įėjo Mira.
Jos bičiulė jau buvo pasiruošusi darbo
dienai žirgyne: mūvėjo storo audinio
kelnes, vilkėjo šiltu megztiniu ir avėjo
suvarstomais darbiniais batais. Tamsiai
rudus plaukus Mira buvo susipynusi į
vieną kasą ant nugaros. Įėjusi į virtuvę, ji
tamsiomis čigoniškomis akimis
pirmiausia atsargiai pažiūrėjo į Braną.
— Juk prisižadėjau, kad šįryt aš ruošiu
pusryčius.
— Nerami naktis buvo, anksti
nubudau. Be to, jau ir svečią teko priimti.
— Kažkas dar čia yra?
— Buvo. Kelk kitus, tegul lipa žemyn,
taip tik vieną kartą teks pasakoti šitą
istoriją. — Brana akimirką sudvejojusi
tęsė: — Gerai būtų, kad Konoras ar Boilis
paskambintų Finui ir pakviestų jį čia.
— Kavanas grįžo?
— Kada nors jis tikrai grįš, bet šįkart
buvo ne jis.
 — Pakviesiu visus. Visi jau atsikėlė,
taigi tuoj bus čia.
Linktelėjusi galvą, Brana pradėjo
keptuvėje čirškinti kumpį.
Pirmas pasirodė Konoras. Jos brolis
pauostė virtuvėje tvyrančius kvapus taip,
kaip tik Katelis sugebėtų.
— Padėk truputį, — paprašė Brana. —
Padenk stalą.
— Tuojau. Mira sakė, kad kažkas šįryt
atsitiko, bet su Kavanu tai nesusiję.
— Manai, terliočiausi dabar su šitais
blynais, jei būtų tekę sutikti Kavaną?
— Nemanau. — Imonas iš spintelės
išėmė lėkštes. — Dabar jis slepiasi tarp
šešėlių. Jis jau gerokai sustiprėjęs, bet
dar nėra galutinai pagijęs. Finas sakė,
kad jis dar tikrai nespėjo pasveikti.
Finbaras Biurkas tai tikrai žino,
pagalvojo Brana, jis juk Kavano
giminaitis, jis netgi turi Sorkos
prakeiksmo ženklą ant rankos.
— Finas jau važiuoja, — pridūrė
Konoras.
Brana nieko nepasakė, tik linktelėjo, o
Konoras nuėjo prie lauko durų įleisti
Katelio.
— Jūs tik pažiūrėkit, esi šlapias kaip
ruonis.
— Nusausink jį, — paprašė Brana, o
pamačiusi, kad Konoras tiesiog
perbraukė rankomis virš šlapio šuns
kailio ir šis liko sausas, pridūrė: — Juk
tam skirti rankšluosčiai.
Konoras tik šyptelėjo, jo samanų
žalumo akys šelmiškai žybtelėjo.
— Taip daug greičiau — šuo jau
sausas, be to, tau nereikės skalbti
rankšluosčio.
Į virtuvę atėjo už rankų susikibę Ajona
ir Boilis. Tarsi įsimylėjusių paukštelių
porelė, pagalvojo Brana. Jei kas prieš
metus būtų pasakęs, kad šis mažakalbis,
į skandalus mėgstantis veltis stačiokas
vieną dieną bus panašus į įsimylėjusį
paukštelį, gali būti, kad iš juoko jai būtų
lūžę šonkauliai. Bet štai jis — stambus
plačiapetis išsidraikiusiais plaukais ir
šiek tiek užsisvajojusiomis gelsvai
rudomis akimis — šalia energija
trykštančios raganaitės, jos pusseserės iš
Amerikos.
— Mira tuoj nusileis, — pranešė
Ajona. — Jai paskambino sesuo.
— Viskas gerai? — paklausė Konoras.
— Kaip Miros mama?
— Viskas gerai, tik šiaip dėl Kalėdų
tariasi.
Nors niekas jų neprašė, Ajona paėmė
stalo įrankius ir vietoj Konoro dengė
stalą, o Boilis įjungė virdulį, kad užvirintų
vandens arbatai.
Branos virtuvė ir vėl buvo pilna balsų,
veiksmo, o dabar, kai ji jau buvo išgėrusi
kavos, galėjo pripažinti — dar ir artimųjų
šilumos. O kur dar visos linksmybės… kad
ir štai, į virtuvę įpuolusi Mira sugriebė
Konorą ir jie pradėjo šokti.
— Galiu pakuoti likusius mamos
daiktus. — Mira treptelėjo, spragtelėjo
pirštais, vėl treptelėjo, sugriebė Konorą ir
karštai jį pabučiavo. — Panašu, kad ji
visam laikui pasiliks gyventi pas mano
seserį Moriną. Ačiū už tai Dievui ir
ėdžiose gulinčiam kūdikėliui Jėzui!
Konoras nusijuokė, o Mira staiga
užsidengė rankomis veidą.
— O viešpatie, kokia aš siaubinga
duktė. Tiesiog baisus žmogus. Šoku čia
todėl, kad mano mama nusprendė
pasilikti gyventi mano sesers namuose
Golvėjuje ir man nebeteks jos kiekvieną
dieną matyti.
 — Tu tikrai nesi siaubinga duktė ar
baisus žmogus, — pataisė Konoras. —
Juk tavo mama dabar laiminga, o tu dėl to
irgi džiaugiesi, ar aš klystu?
— Ne, neklysti, bet…
— Ir kodėl neturėtum džiaugtis?
Mama pagaliau surado vietą, kur
gyvendama jaučiasi laiminga, kur aplink
ją bėgioja anūkai, kuriuos ji gali
kiekvieną dieną lepinti. O tu, manau,
tikrai sugalvosi, kam panaudoti laisvą
laiką, kurio atsiras, nes mama
nebeskambinės po kelis kartus per dieną,
kad išsiaiškintų, kaip pakeisti lemputę.
— Arba kai sudegins kokį nors kepsnį,
— Konorą papildė Boilis.
 — Jūs kalbat grynų gryniausią tiesą,
— Mira vėl sušoko trumpą trepsiuką. —
Aš laiminga dėl jos. Tikrai laiminga. Ir be
galo džiaugiuosi, kad man taip pasisekė.
Kai pro lauko duris įėjo Finas, Mira
prišoko prie jo — taip Brana gavo
akimirką apsitvarkyti, o ji taip elgdavosi
kiekvieną kartą, kai tik Finas įeidavo pro
duris.
— Turiu pranešti, kad praradai
nuomininkę, Finai. Mano mama
apsisprendė likti pas mano seserį, —
pasakė Mira ir taip karštai jį pabučiavo,
kad Finas net nusijuokė. — Ačiū tau už
viską ir tik nesakyk, kad nereikia dėkoti
už tą mažą nuomos kainą, kurią
mokėjome visus tuos metus, ir už tai, kad
niekam neišnuomojai to namelio, kol ji
nebuvo apsisprendusi, ar norės grįžti į
Kongą.
— O ji buvo puiki nuomininkė. Jos
namuke visuomet buvo tvarkinga kaip
bažnyčioje.
— Taip, namukas dabar atrodo tikrai
puikiai, ypač kai atnaujinome.
Kadangi Ajona savanoriškai apsiėmė
vietoj jo dengti stalą, Konoras nusprendė
įsipilti kavos.
— Manau, Finui nebus sunku rasti
naują nuomininką.
— Tikriausiai nebus, reikės pradėti
ieškoti.
Pirmiausia Finas žvilgsniu susirado
Braną, o po to nieko nesakęs iš Konoro
paėmė jo puodelį su kava.
Brana dėjosi labai užsiėmusi ir slapčia
velniškai gailėjosi, kad rytą taip ir
neprisiruošė pasigražinti. Iš Fino veido
— tų gražių jo bruožų ir žalių akių —
buvo aišku, kad šiąnakt jis miegojo gerai.
Jis atrodė tiesiog puikiai — ir kaip
vyras, ir kaip raganius — su juodais kaip
varno plunksnos plaukais, kurie dabar
buvo peršlapę lietuje, aukštas ir lieknas
— tai iškart krito į akį, kai jis nusiėmė
savo juodą odinį švarką ir pakabino jį ant
kablio.
Brana mylėjo jį visą savo gyvenimą,
suprato jį, priėmė tokį, koks jis buvo. Bet
tą pirmą ir vienintelį kartą, kai jie
atsidavė vienas kitam — tada jie buvo dar
tokie jauni ir naivūs, — ant Fino kūno
atsirado žymė.
Kavano žymė.
O Mėjo Juodoji Ragana niekada
negalėtų būti su Kavano palikuoniu.
Taip, jie kartu ieškojo, ieško ir ieškos
būdų, kaip įveikti Kavaną, nes Finas ne
kartą įrodė, kad nori Kavano mirties taip
pat stipriai kaip ir ji. Tačiau nieko
daugiau tarp jų tikrai negali būti.
Brana ištraukė iš orkaitės lėkštę, ant
kurios buvo sukrautas kalnas jos iškeptų
blynų, ant to kalno sudėjo paskutinius
iškeptus.
— Gerai, sėdam ir valgom. Beje,
blynai kepti pagal tavo senelės receptą,
Ajona. Pažiūrėsim, kas išėjo.
 Brana norėjo lėkštę su blynais nešti
ant stalo, bet Finas ją paėmė iš jos. Tą
akimirką jų žvilgsniai susitiko.
— Man sakė, kad be blynų, dar turi
kažkokią istoriją papasakoti.
— Taip, turiu. — Brana paėmė lėkštę
su skrudintu kumpiu ir dešrelėmis,
nunešė ją ir padėjo ant stalo. Atsisėdo. —
Mažiau nei prieš valandą sėdėjau šitoje
virtuvėje ir kalbėjausi su Sorkos
dukterimi Brana.
— Ji buvo čia? — Konoro ranka,
tempianti į savo lėkštę krūvelę blynų,
trumpam sustingo. — Čia, mūsų
virtuvėje?
— Taip, ji buvo čia. Man ir taip naktis
buvo nerami, daug sap-navau, girdėjau
visokius balsus. Tarp jų buvo ir josios.
Sapne nesupratau, kokioje vietoje vyko
veiksmas, viskas buvo taip miglota ir
neaišku, kaip paprastai būna sapnuose.
— Brana įsidėjo sau vieną blyną. — Kai
atsikėlusi atėjau į virtuvę išgerti savo
pirmo kavos puodelio, atsisukusi
pamačiau ją.
— Ji tokia panaši į mane — o gal aš į
ją. Aš taip nustebau, ji buvo visai šalia.
Beje, ji buvo nėščia. Ir jau šiandien turėtų
gimti jai sūnus, o gal tiksliau — ne
šiandien, nes jų laike dar dvi savaitės iki
Samheino.
— Taip, laikas nesutampa, —
patvirtino Ajona.
 — Tas tiesa. Grįždami į gimtuosius
namus jie buvo apsistoję Balintaburio
vienuolyne. Šią vietą, atrodo, ir sapnavau.
— Balintaburio vienuolyne, — Ajona
atsisuko į Boilį. — Aš jaučiau juos ten,
pameni? Kai tu mane nusivežei parodyti
tos vietos, aš juos ten pajutau. Iškart
supratau, kad jie ten lankėsi. Ten tokia
stipri tvyrojo energija.
— Taip, tikrai, — jai pritarė Brana. —
Bet aš, beje, kaip ir Konoras, tame
vienuolyne lankiausi tikrai daugiau nei
kartą, tačiau niekada jų ten nepajutau.
— Po to, kai Ajona čia atvažiavo, tu ten
tikrai dar nebuvai, — pastebėjo Finas. —
Tu nebuvai ten po to, kai trys Sorkos
vaikai sugrįžo į Mėją.
 — Tas tiesa, — tikrai gera mintis,
Branai teko tai pripažinti. — Bet
apsilankysiu, būtinai apsilankysiu. Tavo
vestuvių dieną, Ajona, o gal net ir
greičiau. Sorkos Brana sakė, kad mūsų
protėviai sergsti tą vietą, todėl Kavanas
ten negali patekti. Jis ten ne tik negali
patekti, bet ir pažvelgti negali. Tai vieta,
kurioje įmanoma saugiai pasislėpti, jei
mums kartais to prireiktų. Mūsų ir jų
protėviai tris Sorkos vaikus apdovanojo
šviesa ir galiomis. Ir viltimi. Man
pasirodė, kad jai jos reikėjo labiausiai.
— Kaip ir tau, — pasakė Ajona, — kaip
ir mums visiems. Viltis mums visiems
nepamaišytų.
 — Aš labiau pasikliauju darbu nei
viltimi, bet Sorkos Branai jos tikrai
reikėjo. Mačiau tai. Ji dar pasakė —
pakartojo ir sapne, ir apsilankiusi čia, —
kad mes jį įveiksime. Ji norėjo, kad
žinotume, jog kai kitą kartą stosime į
kovą prieš Kavaną, jie mums padės. Bet
tik tikėdami rasime sprendimą. Dar sakė,
kad turime žinoti, jog jei mums
nepavyks, po mūsų bus dar trys, kurie tęs
kovą. Ir galų gale Kavanas vis tiek bus
įveiktas.
— Net jei tam prireiks tūkstančio
metų, — pridūrė Konoras. — Ką gi, man
viltis tinka, darbui taip pat
neprieštarauju, bet labai nepatiktų, jei
Kavano galo reikėtų laukti tūkstantį
metų.
— Vadinasi, turime rasti būdą, kaip jį
pribaigti čia ir dabar. Kartą, kai lankiausi
Amerikos vakaruose, Montanoje, teko
valgyti blynų, — įsiterpė Finas. — Jie
vadino juos kažkaip kitaip…
— Gal fliapdžekais7? — paklausė
Ajona.
— Visai gali būti. Blynai buvo tiesiog
nuostabūs. Bet šitie — dar skanesni.
— Nemažai pasaulio esi apkeliavęs, —
pastebėjo Brana.
— Tas tiesa. Bet dabar galvoju, kad kol
neatsiskaitysime su Kavanu, tol niekur
daugiau nevažiuosiu. Taigi aš, kaip ir
Konoras, laukti tūkstančio metų
nesiruošiu. Turime rasti būdą, kaip tą
raganių pribaigti čia ir dabar.
Paprasta jiems kalbėti, pagalvojo
Brana, tramdydama kylantį pyktį.
— Ji sakė, kad kitą kartą, kai mes su
juo susidursime, jie mums padės. Tačiau
per Samheiną jie taip pat buvo, o Kavanui
vis tiek pavyko pasprukti.
— Vos vos pavyko pasprukti, —
patikslino Konoras. — O Sorkos vaikai
tuomet buvo šešėlių pavidalo. Gal taip
suveikė mūsų sapnų burtai. Bet kaip
reikėtų padaryti, kad jie visomis jėgomis
galėtų prie mūsų prisidėti? Jei tai mums
pavyktų, tada tikrai turėtų pasisekti. Trys
Sorkos vaikai ir mes trys. Ir dar trys mūsų
bičiuliai.
 — Visa bėda — laikas, — Finas
atsilošė kėdėje su puodeliu kavos rankoje.
— Visi tie laiko skirtumai. Pasirodo, kad
tuo metu, kai pas mus buvo Samheinas
— bent jau tu, Brana, taip sakai, —
Sorkos vaikų laiku iki jo dar buvo toli.
Todėl jie buvo tiesiog šešėliai ir negalėjo
mums padėti. Turime padaryti taip, kad
laikas sutaptų. Kad jų ir mūsų laikas
sutaptų. O tai labai įdomus galvosūkis,
kurį kaip nors reikia išspręsti.
— Bet apie kokį konkrečiai laiką tu
kalbi? Kada tai turėtų įvykti? — paklausė
Brana. — Mano supratimu, metuose yra
dvi dienos, kurios turėjo mums tikti. Tai
vasaros saulėgrįža ir Samheinas. Šitomis
dienomis laikas yra šviesos pusėje. Ir
mūsų sukurtas užkeikimas, ir nuodai —
viskas buvo ruošiama, kad tiktų
konkrečiam laikui ir vietai.
— Abiem atvejais mes jį sužeidėme,
— priminė jai Boilis. — Abiem atvejais jis
spruko kraujuodamas. O paskutinis
atvejis apskritai turėjo būti mirtinas.
— Jo galios tiek pat tamsios, kiek
mūsų šviesios, — pastebėjo Ajona. — Jis
semiasi jėgų iš tamsos. Tačiau šįkart jam
jau reikia daugiau laiko pagyti.
— Būtų gerai rasti jo irštvą, — Konoro
veidas apsiniaukė. — Būtų gerai jį pulti ir
vėl, kol jis dar silpnas.
— Aš neįstengiu jo rasti. Pameni,
netgi kai abu bandėme jo ieškoti, mums
nepavyko, — Finas priminė Konorui. —
Kavanas geba gerai pasislėpti, o gal prie
to prisideda ir jo juodosios energijos
šaltinis. Aišku tik tiek, kad vieną dieną jis
ir vėl pasirodys, o tada aš — ar kuris kitas
iš mūsų — jį ir vėl pajausim, tiesiog
turime laukti.
— Galvojau, būtų gerai viską pakartoti
per Kalėdas, tik tiek, kad jos jau visai ant
nosies, — Brana papurtė galvą. — Be to,
nežinau, ar Kalėdos tiktų, tiesiog norisi
viską kuo greičiau užbaigti.
— Man atrodo, dabar jau aišku, ką
pirmiausia turime padaryti, — Boilis
kilstelėjo petį. — Susirasti tinkamą
dieną. Tinkamą laiką. Surasti būdą, kaip
pasikviesti ir įtraukti į kovą tris Sorkos
vaikus. Jei, aišku, tai apskritai įmanoma.
 — Tikiu, kad įmanoma, — Finas
pažvelgė į Braną.
— Mes dar pasiskaitysime,
pagalvosime, kaip tai padaryti.
— Šįryt galėčiau tam skirti laiko.
— Aš turiu nuvažiuoti į parduotuvę,
nuvežti prekių — reikia pasiruošti
šventinei prekybai.
— Aš galėčiau tau padėti rytoj. Turėsiu
laisvadienį, — pasakė Ajona.
— Tai gerai, galėsim padirbėti.
— Tik dar norėsiu apsipirkti, —
pridūrė Ajona. — Juk tai pirmos mano
Kalėdos Airijoje. Be to, senelė iš
Amerikos atvyksta. Laukiu nesulaukiu,
kada ji bus čia, taip noriu parodyti jai
namą — na, tiksliau sakant, namo
statybas, — Ajona pasilenkė prie Boilio.
— Tik pagalvokit, mes statomės namą
miške.
— Žinote, ji ir vėl persigalvojo dėl
plytelių vonioje, — pareiškė Boilis.
— Taip, bet juk taip sunku apsispręsti.
Man dar niekada neteko rūpintis namo
statybomis, — Ajona pažiūrėjo į Braną. —
Gal gali man padėti?
— Juk žinai, kaip man patinka tokia
veikla. Galim kad ir rytoj į dienos pabaigą
paskirti tam kokią valandą kitą,
pasiimsim vyno, plytelių ir dažų
pavyzdžių.
— Kartą sėdėdami po atviru dangumi
čia šalimais, sklype, kuriame turėtų būti
mūsų su Konoru namas, bandėme
įsivaizduoti, kokiuose namuose norėtume
gyventi. Nuo tokių kalbų man smegenys
suskystėja. — Mira pamirkė gabalėlį
blyno į sirupą. — Nesugebu įsivaizduoti,
koks tai turėtų būti namas, o ką jau
kalbėti apie sienų dažų spalvą.
— Gerai jau, šįvakar gali dalyvauti ir
tu — išgersime vyno, pabandysime
pafantazuoti ir apie tavo namus. O jei jau
prabilome apie namus, — pasakė Brana,
prisiminusi ankstyvą rytą jai galvoje
šmėkštelėjusią mintį. — Boili, Mira, juk
turite savo namus, todėl nematau reikalo
čia visiems kiekvieną naktį nakvoti.
— Bet kartu čia mums patogiau, —
Konoras užstojo bičiulius.
 — O šie tavo žodžiai nereiškia, kad
nakvodamas Miros bute pusryčiams
gautum tik avižinės košės?
Konoras nusišypsojo.
— Visko gali būti.
— Aš verdu labai skanią avižinę košę,
— Mira bakstelėjo Konorui.
— Žinau, mieloji, bet ar tu ragavai šitų
blynų?
— Pripažįstu, net mano garsiajai
avižinei košei toli iki jų. Nieko keisto, kad
nori ramybės, — Mira pasakė Branai.
— Žinoma, bent retkarčiais norėtųsi.
— Pasirūpinsime, kad jos gautum.
— Panašu, kad visi turi kuo
pasirūpinti, — Boilis pakilo nuo stalo. —
Siūlyčiau iš pradžių sutvarkyti Branos
virtuvę, o tada skirstytis į darbus,
kuriuose užsidirbam pragyvenimui.
— Kada planuoji grįžti iš
parduotuvės? — Finas paklausė Branos.
Brana kvailai tikėjosi, kad Finas bus
pamiršęs jų suplanuotą susitikimą, kai
šitaip keitėsi pokalbio temos. Bet ne, ji
neturi teisės išsisukinėti nuo darbo su
juo. Niekam geriau nuo to nebus.
— Iki antros turėčiau grįžti.
— Gerai, tada čia būsiu antrą.
Finas atsistojo, paėmė savo lėkštę ir
nunešė į plautuvę.

Taip, pragyvenimui reikia užsidirbti.

Tiesą sakant, ta veikla, iš kurios
pragyvenimui užsidirbdavo Brana, jai
labai patiko. Kai jos namai pagaliau
ištuštėjo ir juose stojo tyla, ji nuėjo į savo
kambarį persirengti, pasiruošti darbo
dienai, kartu užgesino židinyje ugnį.
Vėliau nusileido į savo dirbtuvę ir
kokią valandą pakavo prabangius muilus,
dieną prieš tai pačios pagamintus. Prie
buteliukų, į kuriuos jau buvo išpilsčiusi
losjonus, pririšo kaspinėlių ir džiovintų
gėlyčių.
Spanguolėmis kvepiančias žvakes
sudėjo į prabangias dovanų dėžutes,
nupirktas specialiai kalėdinei prekybai.
Peržiūrėjusi parduotuvės vadovės
duotą sąrašą, Brana dar įsidėjo balzamų,
vonios aliejų, įvairiausių kremų, paskui
pasižymėjo, kurias atsargas artimiausiu
metu reikės papildyti, ir pradėjo nešti
dėžes su prekėmis į automobilį.
Ji norėjo šunį palikti namie, bet
Katelis, pasirodo, turėjo kitokių planų,
taigi nekviestas įšoko į mašiną.
— Nori pasivažinėti? Ką gi, tuomet
važiuojam.
Dar kartą apsidairiusi ir patikrinusi, ar
nieko nepaliko, Brana sėdo prie vairo ir
trumpuoju keliu nuvažiavo į Kongo
miestelį.
Dėl lietaus ir darganoto oro gruodį
turistų apsilankydavo gerokai mažiau.
Miestelio gatvės Braną pasitiko tuščios,
aplink vienuolyno griuvėsius taip pat
nesimatė nė gyvos dvasios. Lyg būčiau
persikėlusi į kitus laikus, šypsodamasi
pagalvojo Brana.
Jai patiko ta tyla ir ramybė miestelyje
lyjant, patiko ir klegantys žmonių būriai
gražiu oru. Kartais — ypač jei Brana
žinodavo, kad žmogus iš jos tikisi kokio
stebuklo ar magijos — klientus ji
priimdavo savo dirbtuvėje, tačiau vietą
parduotuvei ji buvo parinkusi dažnai
turistų ir vietos gyventojų lankomoje
miestelio vietoje. Brana buvo praktiška
moteris ir puikiai suprato, kad kuo
daugiau pirkėjų sulauks parduotuvėje,
tuo daugiau eurų jie iškeis į jos pačios
pagamintas prekes.
Brana paliko automobilį priešais
pastatą kalkėmis balintomis sienomis
jaukios gatvelės pradžioje. Čia ir buvo
įsikūrusi parduotuvė „Juodoji Ragana“.
Paskui šeimininkę iš mašinos iššokęs
Katelis lietuje kantriai laukė, kol jo
šeimininkė iš automobilio pasiims pirmą
dėžę su prekėmis. Brana alkūne
stumtelėjo parduotuvės duris, šios
atsidarė su linksmu varpelių
skambtelėjimu. Brana pateko į maloniai
kvepiančią, jaukiai apšviestą patalpą,
kurioje viskas buvo taip, kaip jai pačiai
norėjosi.
Visi tie gražūs buteliukai, dubenėliai,
dėžutės lentynose, mirgančios žvakių
liepsnelės nuotaikai sukurti… ir
nuostabus aromatas. Raminamai ir
atpalaiduojamai veikiančios pastelinės
spalvos bei šiek tiek ryškių spalvų
energijai pasisemti, kristalai — kaip
papildomi energijos šaltiniai.
Ir, žinoma, duoklė artėjančioms
šventėms — maža eglutė, žalumynai,
uogos, papuošalai, pirkti iš vienos moters
Dubline, bei iš raganų reikmenų katalogo
užsakytos puošnios burtų lazdelės ir
pakabukai su akmenimis — vien tam,
kad parduotuvėje, kurios pavadinimas
„Juodoji Ragana“, žmonės tikisi išvysti
tokių dalykų.
O štai ir Eilina, mažytė, į fėją panaši
moterytė, pasilipusi ant kopėtėlių valo
viršutinę lentyną. Kai ji atsisuko, akiniai
žaliais storais rėmeliais pradėjo slysti jos
trumpa riesta nosyte žemyn.
 — Jūs tik pažiūrėkite, juk tai pati
šeimininkė, džiugu tave matyti, Brana.
Tikiuosi, atvežei daugiau spanguolių
kvapo žvakių, nes prieš kokias penkiolika
minučių pardaviau paskutinę.
— Kaip ir prašei, pridėjau dar du
tuzinus. Galvojau, bus per daug, bet jei
jau tikrai visas pardavėme, vadinasi, tu ir
vėl buvai teisi.
— Todėl ir paskyrei mane vadovauti
parduotuvei.
Eilina nulipo nuo kopėtėlių. Ji buvo
tamsi blondinė, visada madingai
apsirengusi, o šiandien po sodriai žalios
spalvos suknele avėjo kelius siekiančius
aulinukus. Nors pati buvo vos metro
penkiasdešimties ūgio, tačiau pagimdė ir
užaugino penkis augalotus sūnus.
— Dar liko prekių mašinoje? Nueisiu
atnešiu.
— Neik, nėra reikalo abiem mirkti
lietuje! — Brana padėjo atneštą dėžę su
prekėmis ant švarutėlio prekystalio. — Tu
geriau iškraustyk prekes ir padraugauk
su Kateliu, nes jis labai norėjo kartu
važiuoti.
— Jis žino, kur aš slepiu skanėstus,
skirtus tokiems meiliems ir geriems
šuneliams.
Jai bekalbant, Katelis suvizgino
uodegą, o paskui mandagiai prisėdo ir,
rodos, net nusišypsojo jai. Branai einant
pro duris atgal į lietų, jos ausis pasiekė
skambus Eilinos juokas. Branai iki
mašinos ir atgal teko pėdinti tris kartus,
ir ji permirko iki siūlo galo.
Brana aplink save pamojavo rankomis
nuo galvos iki kojų ir jos drabužiai
pasidarė sausi — taip iš ryto Konoras
išdžiovino kailį Kateliui. Ne artimųjų rate
ji retai taip elgdavosi.
Tai pamačiusi, Eilina tik mirktelėjo ir
toliau kraustė Branos atneštas prekes.
Brana pasirinko Eiliną vadovauti savo
parduotuvei ir prižiūrėti dalį dienos
dirbančioms pardavėjoms dėl daugelio
praktiškų priežasčių. Tačiau tikrai ne
paskutinėje vietoje buvo tai, kad ši
moterytė akivaizdžiai turėjo magiškų
galių užuomazgų. Be to, Eilina labai
ramiai priėmė tai, kokia buvo Brana.
— Buvo užsukę keturi draugiški
turistai iš Midlandso. Jie atvyko aplankyti
„Quiet Man“ muziejaus8 ir papietauti
bare. Drauge čia išleido tris šimtus
šešiasdešimt eurų.
Ir tikrai ne paskutinėje tų praktiškų
priežasčių sąrašo vietoje buvo Eilinos
gebėjimas klientui pasiūlyti būtent tas
prekes, kurių jam labiausiai reikia.
— Nebloga žinia tokį lietingą rytą.
— Gal arbatos, Brana?
— Ačiū, ne. — Brana atsismaukė
rankoves ir ėmė drauge su Eilina
kraustyti dėžes ir dėlioti prekes. — Tai
kaip sekasi?
 Kaip Brana ir tikėjosi, Eilinos
papasakotos miestelio paskalos puikiai
prablaškė jos mintis nuo slegiančių
rūpesčių. Iš Eilinos Brana sužinojo, kaip
sekasi jos sūnums, vyrui, marčioms
(dabar turi dvi, dar viena atsiras birželį),
anūkams ir vos ne visiems kitiems šių
apylinkių gyventojams.
Tą valandėlę, kol Brana darbavosi
parduotuvėje, užsuko nemažai žmonių ir
nė vienas jų neišėjo tuščiomis rankomis.
O tai garantavo ne tik pilnesnę piniginę,
bet ir geresnę nuotaiką.
Ši parduotuvytė tokia jauki, pagalvojo
Brana. Čia tiek spalvų, šviesų, kvapų ir
visur ideali tvarka — viskas būtent taip,
kaip reikalauja jos į griežtą tvarką linkusi
prigimtis; ir čia gražu būtent taip, kaip
atitinka jos stiliaus sampratą.
Brana dar kartą padėkojo Dievui už
Eiliną bei visus kitus, kurie jai dirba, ir už
tai, kad kol jie aptarnauja parduotuvės
klientus, ji gali darbuotis savo dirbtuvėje.
— Tu tikrų tikriausias mano lobis,
Eilina.
Eilinos veidas nuraudo iš džiaugsmo.
— Vaje, kaip čia gražiai pasakei.
— Tikrų tikriausias lobis, — Brana
pabučiavo Eilinos skruostą su duobute. —
Kokia laimė, kad abi diena iš dienos
galime daryti tai, kas mums labiausiai
patinka ir ką mokame geriausiai. Jei man
tektų stovėti už prekystalio, kaip kad
dariau pirmus mėnesius atidariusi
parduotuvę, turbūt išprotėčiau. Todėl,
patikėk, tu tikrai brangiausias mano
turtas.
— Na, tu man neką mažiau brangi,
nes turėti darbdavį, kuris suteikia tiek
daug laisvės priimant sprendimus, taip
pat tikra laimė.
— Ką gi, tuomet palieku toliau vieną
tvarkytis — užsiimsime tuo, ką geriausiai
mokam ir ką abiem taip labai patinka
daryti.
Išėjusi su Kateliu iš parduotuvės
Brana jautėsi atsigavusi. Apsilankymai
parduotuvėje jai visuomet pakeldavo
nuotaiką, o šiandien nuotaika pasitaisė
netgi labiau nei paprastai. Keliukais, jai
pažįstamais taip pat gerai kaip jos pačios
virtuvė, Brana sugrįžo per lietų namo.
Parvažiavusi iškart į vidų nėjo, kurį laiką
dar pasėdėjo lauke.
Nors oras šiandien prastas, pagalvojo
ji, bet nuo ryto visai neblogai sekasi. Ji
pasikalbėjo su giminaite, viena iš trijų
Sorkos vaikų, ir tai įvyko prie jos pačios
virtuvės stalo. Brana dar ilgai galvos apie
viltį ir tikėjimą, apie kuriuos jai kalbėjo
Sorkos duktė.
Po to į parduotuvę nuvežė prekių,
valandą ar daugiau praleido su gera savo
bičiule, pamatė, kaip žmonės perka ir
išsineša jos pačios rankomis pagamintus
daiktus. Visi tie daiktai greičiausiai
keliaus į jų namus, susimąstė ji. Arba į
kitų žmonių namus kaip dovanos,
lauktuvės. Šaunūs, praktiški ir be galo
gražūs daiktai, nes grožis jai neką
mažiau svarbu nei praktinis jų
pritaikymas.
Mintyse paskendusi Brana pakėlė
ranką ir prie lango stovinti eglutė bei
lemputės aplink jos dirbtuvės langus
pradėjo mirksėti.
— Kodėl nepraskaidrinus tokios
niūrios dienos gražiomis švieselėmis? —
paklausė ji Katelio. — O dabar, mano
berniuk, turime imtis darbo.
Brana nuėjo tiesiai į dirbtuvę, užkūrė
ugnį, o Katelis patogiai įsitaisė ant
grindų priešais židinį.
Finui ji sakė grįšianti iki antros, nors
žinojo, kad parsiras apie vidurdienį.
Dabar jau po vidurdienio, pastebėjo
Brana, bet ji vis tiek turės beveik dvi
valandas, per kurias galės pabūti viena
visiškoje ramybėje.
Užsirišusi baltą prijuostę, pirmiausia
padarė tai, kas teikė daugiausiai
džiaugsmo — iškepė imbierinių
sausainių. Kol jie aušo, vis plačiau
paskleisdami gardų aromatą, Brana
susirinko žvakių gamybai reikalingus
rakandus — ketino pagaminti Eilinos
prekių sąraše nurodytas žvakes.
Šis darbas veikė raminamai. Taip,
reikia pripažinti, be burtų ji neapsiėjo,
bet kas čia tokio. Juk galų gale vis tiek
viskas susiveda į rankų darbą, meną ir
žinias.
 Ant viryklės ji išlydė vašką su
rūgštimi, pridėjo savo gamybos kvapiųjų
aliejų ir dažų. Į imbierinių sausainių
kvapą dabar jau įsimaišė obuolių ir
cinamono aromatai. Į mažus
dekoratyvinius stik-lainėlius įdėjo po
dagtį, prilipdė vieną jų galą prie dugno
nedideliu kiekiu vaško, kitą galą, kad
dagtis būtų tiesi, apsuko aplink ploną
bambukinę lazdelę, kurią padėjo ant
stiklainiuko viršaus. Stiklainiukus
pripildyti vaško reikėdavo nemažai
kantrybės — dažnai tekdavo stabtelėti ir
paėmus dar vieną bambukinę lazdelę
pabadyti raudoną kaip obuolį vašką, kad
nesusidarytų oro tarpų. Vis pabadydama
bambukine lazdele, Brana po truputį pylė
vašką į stiklainiukus, kol šie pasidarė
pilni. Galiausiai jie buvo pastatyti į šalį,
kad atvėstų.
Kita žvakių partija buvo baltutėlė,
kvepianti vanile, trečioji, — beje, trys —
labai geras skaičius, — žalia kaip miškas,
kvepianti pušimis. Labai tiks šventėms,
pagalvojo Brana, reikės pagaminti kokį
pustuzinį rinkinių su tokiomis.
Patenkinta nuveiktu darbu Brana
užmetė akį į laikrodį ir pamatė, kad jau
beveik pusė trijų. Tai reiškia, kad Finas
vėluoja, bet jai taip tik geriau, ji turės
laiko pabaigti pradėtus darbus.
Brana nusirišo prijuostę, pakabino ją,
užsiplikė arbatos, iš stik-lainio paėmė du
sausainius. Atsisėdo, atsivertė Sorkos
knygą, savo knygą, bloknotą ir
nešiojamąjį kompiuterį.
Pabandė prisiminti, kaip jie
ruošdavosi ankstesnėms kovoms su
Kavanu, ir ėmė galvoti, ką galėtų padaryti
geriau.
Galiausiai pasirodė ir Finas —
pavėlavęs visas trisdešimt penkias
minutes, kiaurai sulytas. Vos užmetusi į
jį akį, Brana griežtai pasakė:
— Tik jau nepripėduok man grindų.
Finas kažką sumurmėjo, į ką Brana
net nesureagavo, ir greitai save
nudžiovino.
— Nėra reikalo siusti, kad atėjau
vėliau nei žadėjau. Susirgo vienas žirgas,
reikėjo juo pasirūpinti.
 Ji dažnai pamiršdavo, kad Finas turi ir
kitų darbų.
— Kas nors rimta?
— Gana rimta, bet turėtų pasveikti.
Megė susirgo, pradėjo stip-riai kosėti.
Gal vaistai ir būtų padėję, bet… tiesiog
nedrįsau rizikuoti.
— Suprantu. — Ir ji tikrai suprato, nes
toks jau tas Finas — jam svarbiausia
gyvūnai. — Puikiai suprantu.
Brana ne tik jautė, bet ir matė iš Fino
nuvargusio žvilgsnio, kad kumelė tikrai
rimtai apsirgo.
— Prisėsk. Matau, kad tau reikia
išgerti arbatos.
— Tikrai neprieštaraučiau dėl
puodelio arbatos, o dar ir porą sausainių,
kurie čia taip gardžiai kvepia,
prigriebčiau. Imbieriniai?
— Sėsk, — pakartojo ji ir nuėjusi
užkaitė virdulį su vandeniu.
Finas jos nepaklaũsė: vaikštinėjo,
dairėsi aplink.
— Matau, neblogai padirbėjai. Tiek
pagaminai žvakių.
— Man juk ir parduotuve reikia
rūpintis, negaliu gyventi galvodama vien
tik apie tą prakeiktą Kavaną.
— Nereikia taip purkštauti, juk nieko
blogo nenorėjau pasakyti. O kai
nusiraminsi, norėčiau ir pats keleto tavo
gamybos žvakių.
— Tos, kurias šiandien pagaminau,
skirtos dovanų rinkiniams.
 — Vadinasi, paimsiu du rinkinius, nes
vis tiek dovanų reikės pirkti, be to, dviejų
turbūt net neužteks…
Finas priėjo arčiau lentynų, ant kurių
buvo sudėti Branos pagaminti daiktai.
— Man patinka šitos su veidrodėliais
apklijuotomis sienelėmis. Nuo jų gražiai
turėtų atsispindėti šviesa. — Finas pakėlė
vieną, pauostė. — Spanguolės. Kvepia
Kalėdomis, vadinasi, tinka, ar ne?
Paimčiau kokį tuziną.
— Tokių tuzino neturiu, bent jau
dabar namuose. Tik šitas tris, ant
lentynos.
— Juk galėtum dar pagaminti.
Brana užplikė arbatos, kreivai
pažvelgė į Finą.
 — Gal ir galėčiau, bet tada reikės
palaukti iki rytojaus.
— Nieko tokio, palauksiu. Man dar
patinka šitos plonos, baltos, ilgos ir tos
mažesnės, raudonos.
— Tu čia atėjai darbo dirbti ar
apsipirkti?
— Visai smagu vienu metu toje
pačioje vietoje daryti ir tą, ir tą.
Finas susirinko jam patinkančias
žvakes ir sudėjo ant indaujos, kad vėliau
nepamirštų pasiimti.
Galiausiai atsisėdo, paėmė savo
arbatos puodelį ir pažvelgė Branai į akis.
Tą akimirką jos širdis kokį dūžį kitą tikrai
praleido, bet ji stengėsi laikytis ramiai.
 — Kaip anksčiau ir sakėme, jis kitoje
upės pusėje. Pasislėpęs kažkur giliai
tamsoje, bando atgauti jėgas. Gal kokioje
oloje, bet tiksliai pasakyti, kur ta vieta,
negalėčiau.
— Bandei jo ieškoti. Tu, velnio neštas
ir pamestas Finai….
— Tik pro dūmų uždangą, — ramiai
paaiškino jis. — Nėra reikalo mane barti,
diena ir taip sumauta. Bandžiau žiūrėti
pro dūmus, taigi vaizdas buvo neryškus.
Galiu pasakyti tik tiek, kad jis dabar jau
kur kas stipresnis nei buvo. Net ir
palyginti su tuo, koks buvo prieš kelias
dienas. Be to, su juo yra dar kažkas,
Brana. Kažkas… dar yra.
— O kas?
 — Nežinau, gal Kavanas su kažkuo
susiderėjo dėl to, kad galėtų būti toks,
koks yra, kad galėtų amžinai turėti tai, ką
visada turėjo. Tas kažkas dar tamsesnis,
dar baisesnis, sakyčiau… net nežinau, —
kalbėjo Finas trindamas tą vietą ant
peties, kur buvo išryškėjusi Kavano žymė.
— Man atrodo, tas kažkas juo naudojasi
taip pat, kaip Kavanas naudojasi juo.
Šįkart pavyko pamatyti kur kas daugiau
nei kada nors anksčiau. O tą kažką kol
kas galiu tik jausti. Tiksliai žinau tik tiek,
kad Kavanas sparčiai sveiksta ir jo
sugrįžimas ne už kalnų.
— O kai jis sugrįš, būsime jau
pasiruošę. Ką mes pastarąjį kartą
praleidome, Finai? Štai klausimas, į kurį
turime rasti atsakymą.
Finas atsikando sausainio ir pirmą
kartą po to, kai čia atėjo, nusišypsojo.
— Man atrodo, šitų dviejų neužteks.
Reikės daugiau, kol studijuosime tas
suknistas knygas.
— Jei nori, stiklainyje yra dar. Bet
pirmiausia, — Brana patapšnojo per
knygą, — nuodų sudėtis.

6 Samheinas (orig. Samhain) —

atsisveikinimo su saule, mirties šventė, per
kurią prisimenami mirusieji; švenčiama
vienuoliktą metų jaunatį, apie spalio 31 dieną.
7 Angl. Flapjack — JAV kepami dideli, stori
blynai, dažniausiai pateikiami sukrauti
lėkštėje vienas ant kito, valgomi su įvairiais
priedais — sirupais, uogienėmis, uogomis.
8 „Quiet Man“ muziejus Airijoje, Kongo
miestelyje, įkurtas name, kuriame 1952 m.
amerikiečiai nufilmavo visame pasaulyje
išgarsėjusią romantinę komediją „Quiet
Man“.
 4

Sunku žiūrėti į tą, kuri, rodos, visai

šalia, bet kartu ir toli it Saturnas. Drauge
taip gera matyti jos veidą, girdėti jos
balsą, užuosti jos kvapą — tą vienintelį,
išsiskiriantį iš visų, sklandančių po jos
dirbtuvę.
Jis išbandė visas jam žinomas
priemones, trokšdamas sunaikinti savo
meilę jai. Nuolat primindavo sau, kad ji
atstūmė jį. Susirado kitų moterų
tikėdamasis, jog jų kūnai, balsai ir grožis
užpildys jos paliktą tuštumą.
Kartais ne vienam mėnesiui išvykdavo
ir palikdavo namus, kad pabūtų toliau
nuo jos. Keliaudavo, klajodavo po artimus
ir tolimus kraštus, po dar nematytas ir
jau lankytas vietas.
Gyvenime jam puikiai sekėsi — buvo
sumanus, tvirto būdo, nebijojo darbo. Jis
pasistatė šaunų namą, pasirūpino, kad
tėvams nieko netrūktų, nors šie vis tiek
galiausiai persikėlė į Niujorką, norėdami
gyventi arčiau motinos sesers. O gal, kaip
kartais pagalvodavo Finas, norėdami būti
toliau nuo bet kokių burtų ir užkeikimų.
Ir dėl to jis negalėjo jų kaltinti.
 Niekas nebūtų pasakęs, kad jis veltui
švaisto savo gyvenimą ar gebėjimus —
raganiaus ar kokius kitus. Bet kad ir ką jis
darė, niekas nepadėjo numalšinti jo
meilės jai.
Jis norėjo išbandyti stebuklingą
gėrimą ar užkeikimą, bet kadangi gerai
žinojo, kaip veikia meilės burtai — kaip
meilę sukelti ar ją sunaikinti, žinojo ir tai,
kad jų galia kur kas didesnė ir jie paveikia
ne vien tik tą žmogų, kuris tos meilės
trokšta ar nori nuo jos išsivaduoti.
Jis negalėjo leisti sau pasinaudoti
turimomis galiomis savo širdies daliai
palengvinti.
Kartais susimąstydavo, ar tai, kad jis
žino, jog ji taip pat jį myli ir kenčia, yra
gerai ar blogai. Reikia pripažinti, būdavo
dienų, kai tai jį guosdavo, bet kartais šis
žinojimas tik dar labiau prislėgdavo.
Tačiau kol kas nė vienas iš jų neturėjo
kito pasirinkimo. Jiems reikia dirbti
kartu, jei nori pasiekti bendrą tikslą — jie
turi sunaikinti Kavaną, turi įveikti jį, turi
visam laikui jo atsikratyti.
Taigi jie dirbo. Dirbo jos mieloje
dirbtuvėje pasiginčydami, pasitardami,
gurkšnodami arbatą, kartais į ją
šliūkštelėdavo ir šiek tiek viskio. Jie
įdėmiai skaitė burtų knygas ir rašė naują
užkeikimą, kuris jiems vis netiko, drauge
vis prisimindami ir analizuodami
kiekvieną praėjusių dviejų kovų su
Kavanu akimirką.
 Bet nė vienam taip ir nepavyko
sugalvoti nieko naujo, nepavyko rasti
atsakymo į jiems tokį svarbų klausimą.
Ji buvo gudriausia jo pažįstama
ragana, kuri, beje, dažnai gerokai per
griežtai laikėsi raganų etikos. Beje, ir
labai išvaizdi ragana. Gražus veidas, daili
figūra, tiesiog nuostabūs plaukai ir tos
mielos pilkos akys. O kad ji buvo ragana
ir turėjo magiškų galių, dėl to atrodė dar
nuostabesnė. O kur dar jos visiškas
atsidavimas savo amatui, pašaukimui ir
šeimai.
Jis buvo pasmerktas ją mylėti.
Kai juodu baigė suplanuotus darbus,
jis susimokėjo už žvakes, — beje, visą
kainą, nes Brana o’Dvajer buvo labai
praktiška ragana, — ir tebepilant įkyriam
lietui išvažiavo savo automobiliu namo.
Grįžęs pirmiausia patikrino, kaip
laikosi Megė, pasidžiaugė, kad ji sveiksta.
Šaunioji kumelė, be Fino laiko ir
dėmesio, dar gavo ir pusę obuolio. Paskui
pabendravo ir su kitais žirgais. Finas
didžiavosi tuo, ką jam pačiam pavyko čia
sukurti, ir tuo, ką su Boiliu patobulino.
Didžiavosi savo žirgynu ir netoliese
esančia sakalų dresavimo mokykla.
Konoras buvo geriausias šios
mokyklos vadovas, apie kokį tik būtų
galima pasvajoti, pagalvojo Finas.
Jei ne Kavanas, jis kad ir rytoj galėtų
išskristi į Indiją arba Afriką, į Ameriką
arba Stambulą visiškai ramus, nes
žinotų, kad Boilis ir Konoras tinkamai
pasirūpins jo sukurtu verslu.
Kai tik su Kavanu bus baigta, jis taip ir
padarys. Bes pieštuku į žemėlapį ir ten
išvyks. Paliks viską čia, kad pamatytų ką
nors nauja. Nors trumpam dings iš čia,
kur gyvena ta, kurią jis taip stipriai ir
giliai myli.
Arklidėse gyvenantį šunėką Bagsą
pavaišinęs skanėstu, Finas nesusilaikė ir
ant rankų nusinešė į namus. Vyriškis
pagalvojo, kad jiems abiem kompanija
nepamaišys.
Ramybė ir vienatvė jam patiko ne
mažiau nei Branai — ar bent jau panašiai
tiek. Tačiau gruodžio naktys velniškai
ilgos, negailestingai šaltos ir tamsios.
Dabar jis nebegali užbėgti pas Boilį į butą
virš garažo, kaip kad anksčiau dažnai
užsukdavo, be to, visai tikėtina, jog Boilis
su Ajona galiausiai vis tiek liks nakvoti
pas Braną, nors dar šįryt ji ir bandė juos
nuo to atkalbėti.
Jie saugo ją, nes jis pats negali jos
apsaugoti.
Reikia kaip nors tvarkytis su tuo vis
dažniau kylančiu pykčiu ir nerimu.
Atsinešęs į namus Bagsą, Finas
paleido jį laisvai bėgioti po kambarius.
Paskui spragtelėjo pirštais į židinio pusę
ir jame šoktelėjo ugnies liepsnos, po to
spragtelėjo į tą pusę, kur prie didelio
lango stovėjo kalėdinė eglutė.
 Bagsas šokinėjo aplink neslėpdamas
džiaugsmo, kad Finas jį priėmė į savo
namus. Finas nusišypsojo ir pabandė
nors kiek nuraminti jo entuziazmą. Taip,
jis buvo teisus — kompanija jiems abiem
tiko.
Finas nuėjo į virtuvę, kurios ryškios
šviesos atsispindėjo blizgančiuose
paviršiuose, ir pasiėmė alaus.
Jo namuose Brana lankėsi tik kartą ir
tik todėl, kad tada čia buvo sužeistas
Konoras. Bet Finui įsivaizduoti ją čia buvo
paprasta. Jis dažnai apie tai svajodavo.
Nors ir sunku prisipažinti, šiuos namus
jis statė galvodamas apie ją, tikėdamasis,
kad kada nors juodu čia susuks savo
lizdelį.
 Keletą jos pagamintų žvakių jis
nunešė į valgomąjį — plonąsias sustatė į
sidabrines žvakides, šalia jų išdėliojo
keletą puoštų veidrodėliais. Taip, kaip jis
ir tikėjosi, šviesa nuo žvakių gražiai
atsispindėjo. Tik gaila, kad Brana turbūt
taip niekada ir nepamatys, kaip jo
namuose jos atrodo.
Finui kilo mintis pasiruošti ką nors
valgyti, bet vos ne iškart tos minties
atsisakė — tiesiog jis negalėjo pakęsti
gaminti maisto. Ką nors susiorganizuos
vėliau, nusprendė, nes šitaip pilant lietui
važiuoti į barą nelabai norisi.
Galima lipti žemyn ir bent jau dalį
vakaro praleisti žiūrint kokias sporto
varžybas per plačiaekranį televizorių arba
sužaisti žaidimą kitą ir taip užmušti
laiką. Arba galima pasiimti dar alaus ir
įsitaisyti priešais židinį su knyga, kurioje
nebūtų nė žodžio apie burtus ir
užkeikimus.
— Galiu daryti ką panorėjęs, — Finas
pasakė Bagsui. — Ir tik-riausiai čia jau
mano paties problema, kad nieko
nesinori. O gal vis dėlto taip yra dėl
lietaus ir tamsos. Kaip norėčiau gero oro,
paplūdimio, skaisčiai šviečiančios saulės
ir meiliai nusiteikusios moters. Nors
kažin, ar man tikrai to reikia.
Finas pasilenkė, pakasė Bagsui pilvą,
vėl jį didžiai pradžiugindamas.
— Kaip būtų gerai, jei visi taip greitai
pasijustų laimingi kaip tas šunytis iš
arklidžių. Gerai, pakaks. Pats nuo savęs
jau pavargau. Lipsim į viršų dirbti, nes
kuo greičiau pasieksim tikslą, tuo
greičiau sužinosiu, ar man iki visiškos
laimės pakaks saulėto paplūdimio.
Finas sugrįžo prie plačių laiptų ir
užlipo į antrą aukštą, Bagsas su visišku
nuolankumu ir atsidavimu nusekė iš
paskos. Finas dar pagalvojo apie dušą,
garinę pirtį, bet atsispyręs pagundoms
ryžtingai pasuko į darbo kambarį. Įėjęs
įžiebė ugnį, kurios liepsnos linksmai
sumirgėjo tamsiai žalio turmalino
židinyje. Bagsas tuo metu tyrinėjo
kambarį.
Finas pats — gal tik truputį Konoras
padėjo — sugalvojo, kaip atrodys
kiekvienas šio kambario centimetras.
Juodo granito stalviršiai, tamsaus
raudonmedžio baldai, tokios pat kaip ir
visame name plačių lentų kipariso
grindys. Aukšti arkiniai langai, o
centriniame jų — vitražas. Jame
pavaizduota baltai apsirengusi moteris
su liemenį juosiančiu brangakmeniais
nusagstytu diržu. Moteris vienoje rankoje
laiko burtų lazdelę, kitoje — ugnies
kamuolį, jos juodi plaukai plevena vėjyje.
Taip, žinoma, tai Brana, o už jos —
mėnulio pilnatis ir ją supantis gilus
miškas. Juodoji Ragana, nors ir stiklinė,
žvelgė į jį savo galių ir šviesos kupinu
žvilgsniu.
 Kambaryje stovėjo masyvus
antikvarinis stalas, ant jo —
moderniausias kompiuteris. Raganiai
technologijų nebijo. Spintoje už storų
raižytų durų Finas laikė iš įvairiausių
pasaulio šalių surinktą ginklų kolekciją.
Kardai, kirvukai, vėzdai, rapyros,
mėtomosios žvaigždės. Kitose spintelėse
buvo sudėti katiliukai, dubenėliai, žvakės,
burtų lazdelės, knygos, varpeliai, athame
durklai ir įvairūs magiški mišiniai bei
jiems gaminti skirtos medžiagos.
Šis kambarys Branai tikrai patiktų,
pagalvojo Finas, nes darbe, kaip ir šiaip
gyvenime, jis buvo turbūt toks pat
tvarkingas kaip ir ji.
 Bagsas viltingai vizgindamas uodegą
pakėlė galvą ir pažvelgė į Finą. Supratęs,
ko šunelis nori, Finas nusišypsojo.
— Gerai jau, įsitaisyk patogiai, jauskis
kaip namie.
Bagsas, dar stipriau suvizginęs
uodegą, nubėgo ir liuoktelėjo ant sofos.
Užšokęs apsisuko vietoje ir palaimingai
atsidusęs susirangė.
Finas dirbo iki vėlyvo vakaro. Užsiėmė
tokiais praktiškais dalykais kaip tonikai ir
gydomieji mišiniai, kuriuos ruošė
specialiai Megei. Paskui nuo kristalų
nuvalė dulkės — šis darbas Finui atrodė
kaip namų ruoša.
Nors pats apie vakarienę buvo visai
pamiršęs, Finas pajuto, kad šuo alkanas.
Vyriškis nulipo žemyn, o Bagsas
nubidzeno iš paskos. Finas susitepė
sumuštinį, pasiėmė traškučių,
susipjaustė obuolį. Kadangi šuniui
specialaus maisto nebuvo pasiėmęs,
pasidalijo su juo sumuštiniu. Bagsas ore
sugaudavo sumuštinio kąsnius taip pat
sėkmingai, kaip kad kieme skraidančius
vabalus.
Po vakarienės Finas išleido Bagsą į
kiemą, o tam atvejui, jei mažasis
šunėkas, atlikęs gamtinius reikalus,
sugalvotų sprukti į arklides, Finas
pasiliko galimybę skaityti šuns mintis.
Bet Bagsas, vos susitvarkęs gamtinius
reikalus, sugrįžo prie virtuvės durų.
Atsisėdęs kantriai laukė, kada Finas jas
atidarys.
— Gerai jau, matau, kad nusprendei
drauge praleisti naktį. Be to, akivaizdu,
kad dušo tau reikia netgi labiau nei man.
Kur tik pasirodai, mažasis drauguži,
pasklinda arklidžių kvapas. Turime
išspręsti šią problemą.
Kai tik Finas atsuko dušą, Bagsas
movė pro duris, tačiau Finas už jį buvo
miklesnis. Juokdamasis jis pasiėmė
drauge po dušu ir šunį.
— Čia gi tik vanduo. Bet palauk, tuoj
dar išsimuilinsime.
Bagsas drebėdamas bandė lakti iš
daugybės purkštukų trykštantį vandenį ir
prisispaudęs prie nuogos Fino krūtinės
spurdėjo, kol šis trynė jo kailį skystu
muilu.
— Na va, nėra viskas taip blogai, kaip
iš pradžių pasirodė. — Finas švelniai
braukė per Bagso kūną ranka, kad
nuramintų šunį ir išplautų iš jo kailio
muilą. — Nesijaudink, viskas gerai.
Paskui mostelėjo ranka į lubas.
Nušvito spalvotos lemputės, pradėjo groti
muzika, švelni, melodinga. Finas pastatė
šunį ant grindų, kad pats galėtų
pasilepinti maloniai šiltomis iš dušo
trykštančiomis srovėmis, o šuo tuo metu
puolė laižyti šlapias grindų plyteles.
Finas labai pasigailėjo, laiku
nenusausinęs Bagso — pasipurtęs šuo
aptaškė visas sienas. Kai šuo mestelėjo į
vyriškį savimi patenkintą žvilgsnį, vonios
kambaryje nuaidėjo Fino juokas.
Sutvarkęs vonios kambarį, jis nuėjo į
miegamąjį. Paėmęs nuo sofos vieną iš
daugelio didelių pagalvių, numetė ją ant
grindų, bet šuo, kuris dabar jau jautėsi
visai kaip namie, užšoko ant didelės,
aukštos lovos ir išsitiesė ant jos kaip
tikras šių namų valdovas.
— Nagi, nagi, gerai bent tiek, kad
dabar tu švarus.
Finas irgi įlipo į lovą, o užuot žiūrėjęs
televizorių, prieš miegą pasiėmė
paskaityti knygą.
Iki to laiko, kai jis susiruošė išjungti
šviesas, Bagsas jau atsipalaidavęs
knarkė. Dar pagalvojo, kad šuns
knarkimas ramina nervus, bet po to
susimąstė, koks jis apgailėtinas vienišius,
jei taip džiugina šuns draugija.
Visiškoje tamsoje, tik židinyje vos
mirgant žarijoms, Finas prisiminė
Braną.
Ji atsisuko, juodi palaidi plaukai lyg
šilko skara dengė nuogus pečius. Ugnis
židinyje blykstelėjo, sidabru
suspindusiose Branos akyse ėmė šokti
auksinių liepsnų liežuvėlių atspindžiai.
Ji nusišypsojo.
— Tu trokšti manęs.
— Dieną ir naktį.
— Trokšti manęs ir čia, savo didelėje
lovoje, savo prašmatniame name.
 — Noriu tavęs visur. Visur. Tu kankini
mane, Brana.
— Kankinu? — ji nusijuokė, bet jos
juokas nebuvo žiaurus, jis buvo šiltas kaip
bučinys. — Ne, Finbarai, ne aš vienintelė
kankinu. Mes abu kankiname vienas kitą,
— kalbėdama ji perbraukė pirštu per jo
krūtinę žemyn. — Dabar tu stipresnis nei
anksčiau. Aš taip pat. Kaip manai, ar
būdami drauge taptume dar stipresni?
— Nieko nemanau, nieko negalvoju,
nes nuo tavo artumo man svaigsta galva.
Jis suėmė jos plaukus, prisitraukė
arčiau savęs. Viešpatie, viešpatėliau, tas
nepaprastas jos skonis po tokios ilgos
pertraukos, trukusios, rodos, visą
amžinybę, buvo tarsi prisikėlimas
gyvenimui po mirties.
Finas apsivertė, prispaudė ją po
savimi, taip dar giliau pasinerdamas į
visą šį stebuklą. Jos krūtys — dar
pilnesnės, minkštesnės, saldesnės, nei
jis jas prisiminė, o kai ji išsilenkė po juo,
kad tvirčiau priglustų, po savo ranka jis
pajuto, kaip stipriai daužosi jos širdis.
Visas sūkurys svaiginančių pojūčių —
jos oda švelni it šilkas kaip ir jos plaukai,
ir šilta šiltutėlė, galinti sušildyti net
sužvarbusį. Jos figūra, tie nuostabūs
linkiai, jo vardą šnabždančios lūpos, jos
judesiai po juo, šalin nubloškiantys
vienatvę.
 Jo pulsas šėlo. Širdis krūptelėjo, kai ji
kaip kadaise panėrė savo rankas į jo
plaukus, o po to perbraukė jomis jo
nugara žemyn. Suėmusi jo klubus ji
išsilenkė. Atsivėrė jam.
Jis įsiskverbė. Blykstelėjo šviesa, balta,
auksinė, kibirkščiuojanti kaip liepsna —
atrodė, kad užsiliepsnojo visas pasaulis.
Plūstelėjęs vėjo šuoras privertė tą liepsną
ūžti. Dar akimirka, dar vienas atodūsis, ir
jų kūnus užvaldė beprotiškas
malonumas.
Tada plykstelėjo žaibas. Sutemo.
Susikibę už rankų, jie liko stovėti
aplink siaučiant audrai.
— Šitos vietos aš nepažįstu, — pasakė
ji.
 — Aš taip pat, bet…
Kažkas, kažkas kažkur giliai, per daug
giliai, kad pavyktų prisiminti, čia vis dėlto
buvo pažįstama. Stori medžiai,
kaukiantis vėjas, o netoliese — tekanti
upė.
— Kodėl mes čia?
— Kažkas netoliese yra, — atsakė jis.
Brana pakėlė ranką, jos delne švietė
mažas ugnies kamuoliukas.
— Mums reikia šviesos. Žinai, kur
eiti?
— Kažkas netoliese yra. Tau reikėtų
grįžti. Tas kažkas netoliese labai tamsus.
— Tikrai dabar negrįšiu, — ji palietė
savo amuletą, užmerkė akis. — Jaučiu tą
kažką.
 Kai Brana žengė pirmyn, Finas
tvirčiau suspaudė jos ranką. Jis tikrai
sugebės ją apsaugoti, jei tik to prireiks.
Bet dabar būtina judėti į priekį.
Stori medžiai, šešėliai tokie tamsūs,
kad, rodos, net tamsoje išryškėja. Nei
mėnulio, nei žvaigždžių, tik tas gūdus
naktinis vėjas.
Tada pasigirdo kauksmas, išalkusio
žvėries staugimas.
Finas gailėjosi, kad su savimi neturi
kardo, kurį gali priversti liepsnoti.
— Juodoji magija, — sušnabždėjo
Brana, kuri dabar pati kaip žvakė švietė
savo galiomis. — Visur aplink. Mes tikrai
ne namuose.
 — Ne namuose, bet kažkur netoliese.
Tik laikas skiriasi, esame tolimoje
praeityje.
— Taip, tikrai praeityje. Netoli jo
irštvos? Gali taip būti? Ką manai?
— Ne… Tai… kažkas kita.
Brana pritariamai linktelėjo, tarytum
jai taip pat būtų atrodę.
— Turime pakviesti ir kitus. Reikia
suburti magiškąjį ratą. Žinoma, jei tik čia
ta vieta, kur jis slepiasi.
— Štai.
Staiga Finas pamatė už tamsą
tamsesnę dėmę — kalvos apačioje žiojėjo
į olą vedanti anga.
Jis Branos ten tikrai nesives,
nusprendė Finas, nes viduje — mirtis. Ar
net kažkas baisiau.
Kol Finas taip galvojo, iš olos išėjo
senukas. Jis vilkėjo šiurkščios medžiagos
apdaru, avėjo odinius aulinius. Jo plaukai
ir barzda buvo žili, ilgi, susivėlę. Akys —
tarsi pamišėlio, bet drauge ir
užburiančios.
— Per anksti, bet per vėlu, —
kalbėdamas jis aukštyn iškėlė ranką, iš
jos ant šiurkštaus jo apdaro audinio
tekėjo kraujas. — Viskas baigta. Viskas
baigta, man galas. Per anksti jums tai
matyti, per vėlu tai sustabdyti.
— Kas baigta? — paklausė Finas. —
Kas jūs?
— Aš auka. Tamsos valdovas. Mane
išdavė.
 — Galiu jums padėti.
Kai Brana žengė jo link, iš olos atūžęs
galingas energijos pliūpsnis nubloškė ją
su Finu toliau nuo senojo žmogaus, o šis
parklupo į juodą savo paties kraujo klaną.
— Būsimoji Juodoji Ragana, — pasakė
senolis. — Kavano palikuonis, kuris dar
tik ateis į šį pasaulį. Jie nieko nebepakeis,
nes jis atsidavė tamsai. Dabar visi mes
prakeikti.
Finas atsikėlė ir pamėgino užstoti
Braną.
— Jis ten. Tikrai ten. Jaučiu jį.
Kai Finas jau norėjo pulti prie olos,
Brana jį sulaikė.
— Tik ne vienas. Ne tau vienam tai
skirta.
 Įpykęs Finas atsisuko į Braną.
— Jis mano, aš jo. Tavo prosenelė mus
prakeikė. Aš nešioju tavo prakeiksmą,
todėl negaliu praleisti progos atkeršyti.
— Tik ne dėl keršto, — Brana jį
apsikabino. — Už tai galiausiai pats save
prakeiktum. Tik ne dėl keršto. Ir tiktai ne
vienas.
Finas pabudo. Buvo šlapias nuo
prakaito, o žymė ant rankos karšta, it ką
tik atsiradusi.
Jo patalai, jo oda dar kvepėjo ja. Netgi
ore jautė jos kvapą.
Prie jo prisiglaudęs inkštė ir drebėjo
Bagsas.
— Viskas gerai, nusiramink, — Finas
brūkštelėjo ranka Bagsui per kailį. —
Šiam kartui tiek.
Finas nuėjo į dušą ir nusiprausė
suprakaitavusį kūną. Užsimovė kelnes,
pasičiupo seną megztinį, kurį užsitempė
jau lipdamas laiptais žemyn. Išleidęs į
kiemą šunį pastebėjo, kad lietus liovėsi, o
jį pakeitė kuklūs žiemiškos saulės
spinduliai.
Dabar jam reikia pagalvoti, gerai
pagalvoti, o tai reiškia, kad pirmiausia
reikia išgerti kavos. Išgirdęs beldimą į
paradines duris, Finas nusikeikė.
Prisiminęs sergančią Megę,
nuskubėjo atidaryti durų; aišku,
nesusilaikė, prieš tai mintimis
nepatikrinęs, kaip ji jaučiasi, o supratęs,
kad jai jau kur kas geriau, nusiramino.
 Atidaręs duris Finas pamatė Braną.
Abiem rankom stipriai stumtelėjusi
Finą nuo tarpdurio, ji ryžtingai žengė į jo
namus.
— Neturėjai teisės! Prakeiktas
šunsnuki, neturėjai jokios teisės įtraukti
mane į savo sapną.
Jis sugriebė Braną už riešų, taip
sutrukdydamas jai dar kartą jį pastumti.
Ir vėl, pagalvojo jis, ji tiesiog švyti, tik
šįkart švyti, nes rimtai įsiutusi.
— Aš nenorėjau… bent jau tikrai
neketinau. Maniau, tai tu mane įtraukei į
savo sapną.
— Aš? Kokias nesąmones čia tauziji.
Tai tu mane pasiguldei į savo lovą.
 — Kurioje, sakyčiau, buvai labai
draugiška.
Kadangi Finas vis dar laikė ją už
rankų, ji negalėjo jam pliaukštelėti per
veidą, tačiau turėjo pakankamai jėgų
stumtelėti jį atbulą du žingsnius.
Stumtelėjimas buvo toks stiprus, kad net
nudegino Finą.
— Liaukis. Gal pagaliau apsiramink,
Brana. Visgi dabar esi mano namuose. O
aš nežinau, ar tai aš tave, ar tu mane, ar
kažkas kitas mus abu paguldė į mano
lovą. Ir apskritai negaliu blaiviai mąstyti,
kol neišgėriau bent vieno suknisto
puodelio kavos.
Apsisukęs Finas nuėjo į virtuvę.
 — Na, kavos aš irgi neatsisakyčiau, —
pasakė Brana ir nusekė paskui jį į virtuvę.
— Noriu, kad pažiūrėtum man į akis.
— O aš noriu suknistos kavos.
— Pažvelk į mane, Finbarai, velniai
griebtų. Pažvelk ir pasakyk man. Ar tai tu
mane įtraukei į savo sapną ir pasiguldei į
lovą?
— Ne, — Finas perbraukė ranka sau
per plaukus. — Nežinau, tiesiog nežinau,
bet net jei ir taip, tai padariau per
miegus, tikrai nesąmoningai. Velniop
tai, Brana, tikrai niekada prieš tave
nenaudočiau burtų. Kad ir ką dabar apie
mane galvoji, neturėtum taip galvoti.
Būdamas sąmoningas tavimi taip
niekada nepasinaudočiau.
 Brana giliai įkvėpė ir kurį laiką tylėjo.
— Žinau. Atsiprašau. Geriau
pagalvojusi, tave kuo puikiausiai
suprantu. Labai atsiprašau. Aš tiesiog…
susinervinau.
— Nieko keisto. Aš ir pats nekaip
jaučiuosi.
— Žinai, ir aš mielai išgerčiau kavos,
jei tik tu nieko prieš.
— Žinoma, tuoj.
Finas nuėjo prie kavos virimo aparato,
kuris jam buvo kaip mėgstamiausias
žaislas vaikui, nes juo buvo galima
paruošti įvairiausių rūšių kavą, arbatą ir
karštą šokoladą.
— Gal prisėsk, — jis smakru parodė į
nedidelį stiklinį stalą, prie kurio, ji spėjo,
Finas kas rytą gerdavo kavą.
Brana atsisėdo ant tamsiai oranžine
medžiaga aptraukto suolo, apžiūrėjo
raudonšonių obuolių prikrautą medinį
dubenėlį, kuris blizgėjo, lyg būtų iš stiklo.
Jie juk suaugę žmonės, įtikinėjo ji
save, todėl nėra ko gėdytis aptarinėjant
tai, kas šiąnakt įvyko didelėje Fino lovoje.
— Nenoriu ir negaliu kaltinti tavęs ar
bet kurio kito vyro už tai, kas per miegus
vyksta jo galvoje, — pasakė ji.
— Nenoriu ir negaliu kaltinti tavęs ar
bet kurios kitos moters už tai, kas per
miegus vyksta jos galvoje. — Finas
atnešė ir pastatė priešais ją ant stalo
didelį baltą puodelį kavos. — Nes viso to
iniciatorė lygiai taip pat kaip ir aš galėjai
būti tu.
Brana trumpam nutilo, nes apie tai
dar nebuvo pagalvojusi. Norėdama
laimėti daugiau laiko, ji gurkštelėjo
kavos. Kava buvo paruošta būtent taip,
kaip ji labiausiai mėgo.
— Logiška. Tikrai taip galėjo būti.
Arba — iki šiol dar nebuvo kilusi tokia
mintis — visai tikėtina, kad prie to
prisidėjo kažkas kitas.
— Kažkas kitas?
— Juk gali ir taip būti? — šįkart labiau
iš susierzinimo nei iš pykčio Brana ištiesė
rankas. — Mes žinome tik tiek, kad aš
savo ar kažkieno kito noru atsidūriau tavo
lovoje, o tuomet įvyko tai, kas paprastai
tokioje situacijoje vyksta tarp dviejų
normalių žmonių.
— Tavo oda švelni kaip rožių
žiedlapiai.
— Nieko keista, — ramiai atsakė ji, —
juk naudoju tik savo gamybos kosmetiką,
o mano gaminama kosmetika puiki.
— Tuo metu, Brana, viskas buvo taip
panašu į tai, ką kartą jau patyrėme, nors
šįkart net geriau.
— Tuo metu abu buvome užkerėti. O
kas įvyko tą akimirką, Finai, kai
susijungėme į viena? Būtent tą akimirką.
Tas žaibas, aud-ra, šviesa, po to — tamsa,
o tada ta nepažįstama vieta kažkokiame
kitame laike. Čia tartum atpildas už tai,
kas tarp mūsų įvyko?
 — Nebūtinai. O ką mes iš viso to
galiausiai sužinojome? Prisiminkime, kas
vyko toliau.
Brana padėjo ant stalo tvirtai
sukabintas rankas ir atsiribojo nuo bet
kokių emocijų.
— Gerai. Tamsu, aplink stori medžiai,
danguje nematyti nei mėnulio, nei
žvaigždžių, tarp medžių kaukdamas
nardo stiprus vėjas.
— Dar upė. Girdėjosi, kad ji teka
kažkur netoliese už mūsų.
— Taip, — tarė Brana ir užsimerkė,
pabandydama mintimis sugrįžti į tą
vietą. — Taip, tikrai, kažkur už mūsų
girdėjosi upė, o priešais jautėsi galinga
energija. Labai tamsi galia, bet mes vis
tiek nuėjome į tą pusę.
— Priėjome olą. Kavano irštvą, esu tuo
tikras.
— Bet mes jo nematėme.
— Jaučiau jį, tik tiek, kad… tas
jausmas buvo visiškai kitoks nei,
pavyzdžiui, dabar. Visiškai kitoks, —
Finas papurtė galvą. — Viskas taip
neaišku. Tačiau nors ir nežinojau, kur
mes atsidūrėme, visą laiką jaučiau kažką
labai pažįstamo. Jaučiausi taip, tarsi
būčiau pamiršęs, bet turėčiau žinoti. O
tada pasirodė tas senukas.
— Bent jau aš tikrai jo nepažįstu.
— Nepažįstu ir aš, bet vėl pasijutau
taip, lyg turėčiau pažinoti. Jis dar pasakė,
kad per anksti mums tai matyti, per vėlu
tai sustabdyti. Mįslės. Vis tos prakeiktos
mįslės.
— Atrodo, persikėlėme laiku. Tikrai
buvo ne dabartis, bet koks tai laikas,
sunku pasakyti. Tas senukas pavadino
save auka.
— Ir tamsos valdovu. Jis stipriai
kraujavo. Merdėjo, atrodė it pamišęs, bet
iš jo sklido tiek galios, nors ji akimirksniu
silpo.
— Kavano auka? — paklausė Brana ir
atsisėdo tiesi kaip styga. — Kavano
valdovas? — paklausė garsiai, nors ir
matė tą patį klausimą Fino akyse. — Gali
taip būti?
 — Na taip, Kavanas taip pat turėjo iš
kažkur atsirasti. Tiesa, jis mane pavadino
Kavano palikuoniu, o tave — būsimąja
Juodąja Ragana. Jis pažino mus, Brana,
nors jo laike mes dar net negimę. Bet jis
mus tikrai pažino.
— Jis tikrai negalėjo sukurti Kavano
tokio, koks jis yra dabar. — Brana papurtė
galvą, vėl pabandydama pajausti tai, ką
jautė sapne. — Jis turėjo per mažai
galios, nors…
— Iš olos sklido galingesnė energija,
— dabar jau kur kas ramiau pasakė
Finas, jo ant stalo padėta į kumštį
suspausta ranka atsileido. — Gal tas
senolis pribūrė tiek, kad nesugebėjo
susitvarkyti? Gal tai jis prišaukė tamsą ir
pavertė ją Kavano galios šaltiniu?
— Jie su Kavanu vieno kraujo —
nejaugi senolis Kavano tėvas. Tėvo
kraujas tyška ant žemės. Jo gyvybė senka.
Tai lyg kažkokia auka? Viešpatie, Finai,
negi Kavanas nužudė ir paaukojo savo
paties tėvą, kad užvaldytų tamsą?
— Tiesiog reikėjo kraujo, —
sušnabždėjo Finas. — Visada reikia
kraujo. Tamsa jo reikalauja; net ir šviesa
jo reikalauja. Per anksti tai matyti.
Įdomu, jei būtume pasilikę, ar būtume
pamatę, kaip Kavanas įgauna savo
galias? Ar būtume pamatę jo virsmą?
— Tai įvyko tada, kai senolis merdėjo
gulėdamas ant žemės. Tada pliūptelėjo
galinga energija, ji nutraukė kerus,
kuriais buvome užkerėti, ir sugrąžino
mus atgal. Be to, buvo šalta, pameni,
pajutai tą šaltį? Akimirką prieš tai, kai
viskas baigėsi, pasidarė labai šalta, o tada
pabudau savo lovoje.
Finas atsistojo ir pradėjo
nerimastingai vaikštinėti.
— Jis tikrai nepageidavo, kad mes ten
atsirastume — aš kalbu apie Kavaną. Jam
tikrai mažiausiai reikia mūsų šalia jo
irštvos, tuo labiau, kad atskleistume jo
kilmę.
— Bet mes juk turime teisę žinoti.
— Jis mūsų ten tikrai nenorėjo
perkelti, Brana. Kam jam reikia? Kuo
daugiau apie jį žinosime, tuo daugiau tų
žinių galėsime prieš jį panaudoti. Tu
buvai užsiminusi apie kitas galias, kurios
įstengtų tai padaryti, ir, manau, būtent
tos kitos galios mus ten ir perkėlė. Tik
nežinia, ar tai mumyse slypinčios galios,
ar jos kažkieno kito.
— O kodėl perkėlė tik mus du? Kodėl
ne visus šešis?
— Būsimoji Juodoji Ragana ir Kavano
palikuonis? — Finas gūžtelėjo. — Labai
gerai žinai, kad burtai su logika dažnai
prasilenkia. Turime ten sugrįžti, daugiau
sužinoti.
— Nesiruošiu su tavim mylėtis, kad
galėtume persikelti į praeitį prie Kavano
irštvos.
 — Manau, bet ką atiduotum, kad
galėtum ten grįžti, — jis nutildė ją
rankos mostu. — Aš irgi nenoriu
naudotis seksu kaip stebuklus darančiu
įrankiu, net jei mylėtis tektų su tavimi. Be
to, kitą mūsų persikėlimą norėčiau pats
kontroliuoti, o ne leisti tai daryti
kažkokioms nežinomoms galioms. Man
reikia viską apgalvoti.
— Noriu, kad prisiektum.
— Ką prisiekčiau? — sutrikęs Finas
atsisuko, pamatė, kaip prie stalo sėdinti
Brana atsistojo, jos ilgi plaukai buvo
palaidi, truputį susivėlę. Akys keistai
spinduliavo ir ramybe, ir pykčiu.
— Prisiek man, Finai. Prisiek, kad
vienas ten negrįši. Kad be manęs ten
nekeliausi, be viso mūsų magiškojo rato
ten negrįši. Neturi teisės to daryti vienas.
Prisiek dabar ir čia.
— Tu rimtai galvoji, kad aš toks
neatsargus ir pamišęs, jog savo noru
eičiau į pražūtį?
— Matau, kad dabar galėtum pasielgti
taip pat, kaip per Samheiną, kai norėjai
mus palikti ir vienas vytis Kavaną, nors
rizika nebegrįžti namo į savo laiką buvo
labai didelė. Tau mes visai nerūpim,
Finai? Rūpim tiek mažai, kad galėtum
palikti ir viską daryti vienas?
— Tu man labai rūpi, kiti taip pat ne
mažiau, bet Kavano palikuonis esu aš, o
ne tu, — su kartėliu pasakė Finas, ir tai
buvo tiesa. — Bet kokiu atveju viską
darysim kartu, nes jei aš imčiausi to
vienas ir man nepavyktų, kiltų didelis
pavojus ir tau, ir visiems kitiems. Viskam.
— Uždėk savo ranką ant manosios, —
Brana ištiesė ranką. — Uždėk savo ranką
ir prisiek.
Finas paėmė ją už rankos. Iš tarpų
tarp jų pirštų pradėjo lietis šviesa, ji
spragsėjo ir kibirkščiavo kaip ką tik
liepsną pagavusi žvakės dagtis.
— Na na, — tyliai pasakė jis. —
Senokai taip buvo.
Brana pajuto karštį, pajuto, kaip tas
karštis pasklinda po jos kūną, drauge
ramindamas ir skaudindamas. Branai
pasidarė įdomu, ar jis dar labiau
sustiprėtų, jei ji prieitų prie Fino arčiau?
 Brana ištraukė ranką iš jo rankos ir
nuėjo šalin.
— Turiu papasakoti kitiems, kas
atsitiko, kol visi neišsilakstė į darbus. Tu
irgi galėtum užsukti.
— Susitvarkysi viena. — Finas taip pat
norėjo pabūti nuo jos toliau. — Turiu
reikalų.
— Tuomet gerai, — Brana pasuko
išėjimo link, o jis nusekė iš paskos. —
Šiandien darbuosiuos su Ajona,
pažiūrėsim, gal pavyks ką gero nuveikti.
Reikėtų kada nors susitikti mums
visiems, tik ne šįvakar. Reikia laiko
viskam apmąstyti. Galim rytoj vakare, jei
tau tiktų.
— Tu gaminsi maistą?
 — Kur aš dingsiu.
Jam taip norėjosi perbraukti ranka jai
per plaukus, kad pajaustų juos taip, kaip
jautė sapne. Bet jis jos nepalietė.
— Atsinešiu vyno.
— Kur tu dingsi.
Kai Finas atidarė duris, Brana pro jas
išėjo, o paskui atsisuko ir pastovėjo
apsupta ryto miglos.
— Pasistatei puikų namą, Finai. Jis ne
tik gražus, bet ir turi gerą stiprią aurą.
— Kad tu be virtuvės daugiau nieko
nematei.
— Na, sakoma, virtuvė — namų
šerdis. Jei rytoj apie trečią rastum laiko
atvažiuoti, galėtume drauge padirbėti,
kol kiti susirinks vakarienės.
 — Gerai, pasistengsiu.
Finas stovėjo laukdamas, kol ji nueis
iki automobilio. Tačiau Brana netikėtai
sustojo, atsisuko ir pažvelgusi į jį
šelmiškai šyptelėjo, taip gerokai jį
nustebindama.
— Tik norėjau pasakyti, kad tavo oda
beveik tokia pat švelni kaip rožių
žiedlapiai, ta prasme, vyriškai švelni.
Kai Finas nusijuokė, jo skrandį
kaustanti įtampa atslūgo. Tačiau Brana
nuo jo jau tolo.
 5

Visiems papasakojusi, kas nutiko naktį,

ir pasiūliusi pagalvoti, ką šie įvykiai
galėtų reikšti, Brana paprašė dar vieno
dalyko:
— Norėčiau, kad šį vakarą mano
namuose liktų tik moterys, jei, aišku,
niekas neprieštarauja. Noriu pavakaroti
su merginomis, su vynu, dažų
pavyzdžiais ir panašiais reikaliukais.
Konorai, Boili, gal padarytumėte man
paslaugą ir šį vakarą praleistumėte Fino
namuose? Galėtumėte užsiimti tuo, kuo
paprastai vyrai vakarais užsiima, kai šalia
nėra moterų, bet, jei sąžiningai, nenoriu
girdėti, kas tai būtų.
Kai Konoras ėmė dvejoti, Brana bedė
jam pirštu į pilvą.
— Tik jau negalvok, kad neapsieisime
be vyrų apsaugos. Dvi iš mūsų yra
raganos, o dar viena ir be to galėtų tau
neblogai iškaršti kailį, jei tik ją suerzinsi.
— Kaip įmanydamas stengsiuosi jos
nesuerzinti. Na, tai ką pasakytum, Boili,
jei iš pradžių nusitemptume Finą į barą,
o prigėrę sugrįžtume į jo namus?
— Man tinka. Viliuosi, tokiai
kompanijai Finas neprieštaraus, —
pasakė jis žvilgtelėdamas į Braną.
— Nori nenori, bet jam jos reikia. O
dabar einu į dirbtuvę. Ajona, kai baigsi
čia tvarkytis, duosiu tau kito darbo.
— Atvažiuosiu pas jus iki šeštos, —
pasakė Mira, o sulaukusi, kada Brana
išeis iš kambario, pridūrė: — Jiems
abiem dabar labai sunku. Net
neįsivaizduoju, kaip jie dabar jaučiasi.
Mažiausiai, ką dėl jų galime padaryti —
šįvakar nors kiek juos palinksminti ir
prablaškyti.
— Ką jau ką, o tai mes sugebame. —
Boilis patrynė Mirai petį ir atsisuko į
Ajoną: — Gerai, kad šiandien visą dieną
būsi su ja.
 Ajona vylėsi, kad jai pavyks Branai
padėti, o kai jos liks dviese, žinos, ką
sakyti, o ką geriau nutylėti. Kai Ajona įėjo
į dirbtuvę, Brana stovėjo prie viryklės, ant
spintelės buvo sukrautas tuzinas
žvakėms skirtų indelių su veidrodžio
gabalėliais puoštomis sienelėmis.
— Turiu užsakymą, todėl noriu
pagaminti kuo greičiau, be to, dar
sugalvojau keletą naujų dovanų rinkinių,
į juos būtų galima sudėti mažus rankų
kremo, šveitiklio ir muilo buteliukus.
Sudėtume juos į tas raudonas dėžutes,
kurių man per klaidą per daug atsiuntė,
aprištume raudonai ir žaliai languotomis
juostelėmis. Eilina galėtų parduoti tuos
rinkinius pigiau, nes už dėžutes man net
nereikėjo mokėti — juk tai buvo
pardavėjo klaida. Daugelis kalėdines
dovanas perka prieš pat šventes,
paskutinę minutę, todėl šiuos rinkinukus
turėtų būti paprasta išparduoti.
Jausmų užvaldyta Ajona priėjo prie
Branos ir nieko nesakiusi ją apsikabino.
— Man viskas gerai, Ajona.
— Žinau, todėl ir noriu tave
apsikabinti, nes esi tokia stipti. Aš taip
negalėčiau. Noriu, kad žinotum, jog esu
šalia, jei jausi poreikį išsilieti.
— Ta prasme?
Juokdamasi Ajona pasitraukė.
— Norėjau pasakyti — išsipasakoti,
išsikeikti, išdėti viską į šuns dienas.
— Nematau prasmės.
 — Išsipasakoti, išsikeikti yra prasmė.
Tad jei tik to panorėsi, mielai tave
išklausysiu. Tuoj atnešiu dėžutes ir
buteliukus. Žinau, kur jie yra.
— Ačiū tau už tai, tikrai ačiū. Gal
galėsi nuvežti į parduotuvę tuos dovanų
rinkinukus, kai tik juos paruošim?
Norėčiau jais pradėti prekiauti kaip
galima greičiau.
— Žinoma, galėsiu. O prašai manęs
juos nuvežti, nes tikrai nori jais kuo
greičiau pradėti prekiauti, ar dėl to, kad
galėtum pabūti viena?
Pusseserės nuojauta tiesiog puiki,
pagalvojo Brana. Pagaliau išmoko ja
naudotis.
 — Ir dėl to, ir dėl kito, bet tu ilgam
nedink. Man smagu, kai esi šalia, tik
man reikia šiek tiek laiko pabūti vienai. O
kai grįši, galėsime imtis rimtesnių
reikalų.
— Gerai. — Ajona pradėjo krautis
dėžutes. — Kiek tau jų reikia?
— Pustuzinio užteks, ačiū.
— Jei įdomi mano nuomonė, manau,
tu teisi.
— Dėl dėžučių?
— Ne, ne dėl dėžučių. Dėl to, kas
šiąnakt įvyko. Dėl to, kad jus su Finu
šiąnakt suvedė kažkokia paslaptinga
jėga.
— Nežinau, ar taip iš tikrųjų buvo, ar
tai tik mano spėjimas.
 — Tikiu, būtent taip ir buvo. — Ajona
perbraukė ranka per savo trumpus
šviesius plaukus ir pakėlė aukštyn akis. —
Viliuosi, mano žodžiai nebus it druska
ant žaizdos, bet galbūt jūs su Finu iš
tiesų norite būti kartu ir tas noras
kartkartėmis vis sustiprėja. Galbūt
praėjusią naktį dėl kažkokių priežasčių
būtent taip ir nutiko?
— Jei tuo tikrai tiki, ar ne per daug
„galbūt“ tarp tavo žodžių, pussesere?
— Tiesiog stengiuosi, kad druskos ant
žaizdos nepatektų, tai suku aplink. Dėl
to, kad judu norite būti kartu ir kad tas
noras vis sustiprėja, aš neabejoju.
Atleisk, Brana, bet to nematyti ir
nepajausti neįmanoma, ypač dabar, kai
tiek daug laiko kartu praleidžiame dėl
Kavano.
Branos rankos ir toliau buvo užimtos,
balsas ramus.
— Žmonės dažnai nori to, ko negali
gauti.
Atsargiau su ta žaizda ir druska,
priminė sau Ajona.
— Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt
praėjusią naktį buvote lengviau
paveikiami, o jūsų apsaugos
susilpnėjusios ar kažkas tokio. Dėl to ta
nežinoma jus paveikusi jėga gavo progą
— durys jau buvo praviros, jai tik reikėjo
tuo pasinaudoti. Tik, aišku, ta jėga —
tikrai ne Kavanas, nes jei būtų buvęs jis,
nelieka jokios logikos.
 — Kodėl nelieka? Tai, kas praeitą
naktį įvyko, mus su Finu stipriai
įskaudino, — iki šiol skauda, mintyse
pridūrė Brana. — O Kavano gyvenimo
tikslas juk ir yra mus skaudinti.
— Taip, bet… — Ajona papurtė galvą.
— Jis nesupranta mūsų. Kavanas
nesupranta, kas yra meilė, atsidavimas,
pasiaukojimas. Geismą — taip, supranta.
Net neabejoju, kad puikiai supranta, kaip
jūs su Finu vienas kito geidžiate, bet
tikrai negali suprasti, kas po šituo geismu
giliau slypi. O štai Sorka suprastų.
Brana liovėsi gaminusi žvakes ir
įsistebeilijo į Ajoną.
— Sorka.
— Arba jos dukros. Tu tik pagalvok.
 — Galvok negalvojus, bet juk būtent
Sorka prakeikė Kavaną ir jo palikuonis, ir
Finą tarp jų.
— Tas tiesa. Tai buvo jos klaida, bet
taip ji padarė. Ir visai tikėtina, jog už tai,
kad Kavanas nužudė jos vyrą, atplėšė ją
pačią nuo vaikų, ji ir vėl taip pat
pasielgtų. Bet Sorka žinojo, kas yra meilė.
Ji suprato meilę, dėl meilės ji paaukojo
savo galias ir gyvybę. Nemanai, kad kaip
tik ji galėtų pasinaudoti meile, jei tik
gautų progą? Arba jos vaikai?
— Sakai, ji arba jos vaikai šiąnakt
pasinaudojo sapnų burtais? Kai mūsų
apsaugos buvo silpniausios, padarė taip,
kad mes su Finu suartėtume?
 Intensyviai galvoje dėliodama mintis,
Brana pradėjo vaikštinėti po dirbtuvę.
— O tada, kai mes suartėjome,
pasinaudojo burtais ir nusiuntė mus į
praeitį. Tačiau ten patekome, kai dar
buvo per anksti, bet kartu ir per vėlai.
— Gerai, pagalvokim dar. Jei
būtumėte ten atsiradę anksčiau, tai, kas
įvyko toje oloje, galėjo jus pasiglemžti, ir
jūs nebūtumėte įstengę tam
pasipriešinti. Patekę ten vėliau,
nebūtumėte galėję pasikalbėti su
senuku, kuris, visai tikėtina, — Kavano
tėvas.
Kol Brana tylėdama toliau darbavosi,
Ajona pasiėmė languotą juostelę ir
buteliukų.
 — Noriu pasakyti tik tiek, kad judu su
Finu pamatėte tai, ką jums buvo skirta
pamatyti. Ir, manau, turime sugalvoti,
kaip pamatyti daugiau — štai kokia
užduotis. Jie iš praeities juk mums
nepadės. Be to, manau, šiuo atveju svarbi
tampa žaizda, apie kurią jau buvau
užsiminusi — tavo ir Fino jausmai. Tai,
kas įvyko, jums yra tarsi užuomina, kad
pagaliau turite apsispręsti dėl savo
jausmų — pakaks juos glaistyti, slėpti,
ignoruoti.
— Dėl mano jausmų viskas aišku.
— Oi, tik nereikia, Brana.
— Aš ramiai galiu gyventi jį
mylėdama, bet jo neturėdama. Tačiau tik
dabar supratau, kad ilgai stengiausi
nepastebėti, kokie stiprūs tie jausmai. Tai
reiškia, kad taip ir nesugebėjau tų
jausmų galutinai užslopinti. Bet tavo
pastebėjimai teisingi, Ajona. Mes
pamatėme kaip tik tai, ką mums buvo
skirta pamatyti. Tai ir bus mūsų atspirties
taškas.
Brana pakėlė akis ir, prieš pradėdama
pilti kvapnų vašką, nusišypsojo.
— Tu tiek daug išmokai nuo to laiko,
kai atsiradai ant mūsų slenksčio tą
lietingą dieną, su tuo rausvu paltuku,
sunkiai tramdydama jaudulį.
— Belieka išmokti gaminti maistą.
— Liaukis, kai kam gyvenime tiesiog
nelemta įvykti.
 Brana baigė gaminti žvakes, drauge
su Ajona supakavo šešis gražius dovanų
rinkinukus. Kai pusseserė išvažiavo į
Kongą, Brana įsitaisė prie židinio su
arbata, o Katelis pasidėjo ant jos kelių
galvą.
Ji įdėmiai apžiūrinėjo liepsną,
leisdama galvoje laisvai klaidžioti
mintims. Galiausiai atsidususi, padėjo į
šalį arbatos puodelį.
— Gerai jau, gerai, — ji ištiesė rankas
į ugnį. — Leisk pažvelgti pro dūmus į
liepsną, perkelk ten, kur šviesa mane
nori matyti.
Ugnyje pradėjo rodytis vaizdiniai,
dūmuose pasigirdo balsai. Brana leido
sau sklęsti jų link, leido jiems ją
nusinešti, pasidavė kvietimui, kurį pajuto
ir siela, ir kūnu.
Kai dūmai išsisklaidė, ji stovėjo
kambaryje — jame liepsnojo kita ugnis,
blikčiojo degančios žvakės. Sorkos duktė
Brana sėdėjo ant kėdės ir švelniai
dainavo prie krūtinės glaudžiamam
kūdikėliui. Kai ji pakėlė akis, veidas
nušvito ir ji tarė:
— Mama?
— Ne, — Brana žengė iš šešėlio į
šviesą. — Ne, atleisk man.
— Norėjau, kad ji pasirodytų. Mačiau
ją, kai į šį pasaulį atėjo mano sūnus,
mačiau, kaip ji mus stebi, jaučiau jos
palaiminimą. Bet tik tiek, o paskui ji
dingo. Dabar norėjau, kad ji pasirodytų.
 — Paprašiau šviesos perkelti ten, kur
ji norėtų mane matyti, ir ji perkėlė mane
čia.
Brana priėjo prie Sorkos duktės
arčiau, nuleidusi galvą pažvelgė į
kūdikėlį, godžiai žindantį motinos krūtį, į
jo tamsius plaukučius, apvalius
skruostukus, tamsias ryškias akis.
— Jis nuostabus. Tavo sūnus.
— Ruakas. Jis gimė taip greitai, o jam
gimstant blykstelėjo neįtikėtinai ryški
šviesa. Mačiau joje savo motiną, nors
Tegana padėjo jam gimti. Nesitikėjau
tave vėl pamatyti, o dar taip greitai.
— Kiek pas jus praėjo laiko nuo mūsų
susitikimo?
 — Šešios dienos. Grįžę apsistojome
Ašforde, mus svetingai priėmė. Dar
nebuvau nuėjusi iki Sorkos trobelės, bet
Tegana ir Imonas jau buvo. Abu matė
Kavaną.
— O tu ne?
— Aš jį girdžiu, — sūpuodama kūdikį,
ji pažvelgė į langą. — Jis kviečia mane,
tarsi tikėdamasis mano sutikimo. Jis taip
kviesdavo ir mano motiną, dabar kviečia
mane. O tave?
— Kviesdavo, tikriausiai ir dar kvies,
bet veltui stengiasi. Gal ką nors žinai
apie olą už upės?
— Taip, už upės kalvose yra olų, jos po
vandeniu.
— Vienoje jų glaudžiasi tamsos jėgos.
 — Mums niekada neleisdavo eiti už
upės. Ir mama, ir tėtis mums tai draudė.
Jie apie tokią vietą niekada nebuvo
užsiminę, bet man yra tekę girdėti, kaip
kai kurie senoliai per susirinkimus
kalbėdavo apie Midoro olą, o kalbėdami
apie ją rodydavo nuo blogio saugančius
ženklus.
— Sakai, Midoro. — Vis šis tas
pradžiai, pagalvojo Brana. — Gal ką nors
žinai apie Kavano kilmę? Knygoje…
Sorkos knygoje apie tai neradau nė
žodžio.
— Apie tai mums ji nieko nepasakojo.
Mes juk buvome tik vaikai, taigi nebuvo
kada apie tai kalbėtis. Ar nuo žinojimo
kas nors pasikeis?
 — Nesu tikra, bet žinoti visada geriau
nei nežinoti. Dar sapnavau tokį sapną.
Sapne su Finu, Finbaru Biurku, buvome
persikėlę prie tos olos.
— Iš Ašfordo kilusių Biurkų giminės?
Nors ne ne, — Sorkos duktė skubiai
pasitaisė. — Tai tas, tas iš jūsų magiškojo
rato Kavano giminaitis. Jo kraujas
pašaukė jį į tą vietą? Ir tave kartu?
— Nežinau, jis taip pat nesupranta,
kaip tai įvyko. Finas ne toks kaip
Kavanas, į jį visai nepanašus.
Sorkos duktė pažvelgė į židinyje
degančią ugnį.
— Dabar kalbėdama labiau klausaisi
širdies ar galvos?
 — Ir to, ir to. Finas kovoja mūsų
pusėje. Turėjai tai matyti arba per
Samheiną pamatysi. Ir tada pati galėsi
nuspręsti. Sakai, Midoras, — dar kartą
pakartojo Brana. — Šviesa mane čia
atvedė ir gali būti, kad dėl to, jog
sužinočiau šį vardą. Pirmą kartą girdžiu
apie Midoro olą. Tikriausiai laikui bėgant
ji buvo užmiršta, bet aš pasistengsiu nuo
jos nupūsti laiko dulkes.
Lauke pasigirdo kaukimas, jos abi
atsisuko į aukštą langą.
— Jis medžioja, tyko, — tarė Sorkos
duktė ir arčiau prisispaudė sūnų. — Nuo
tada, kai grįžome čia, viena vietinė
mergina jau dingo. Tamsa įsmunka pro
langus, įsisuka kaip rūkas. Saugokis
šešėlių.
— Saugausi ir ateityje nepamiršiu.
— Paimk šitą.
Sorkos duktė perėmė kūdikį ant
vienos rankos, kitą ranką ištiesė Branai
— ant jos delno gulėjo skaidrus kaip
vandens lašas kristalas.
— Tai dovana tau, šviesos šaltinis.
— Ačiū. Visada turėsiu su savimi.
Sėkmės tau, lai lydi laimė tave ir sūnelį.
— Tau taip pat. Per Samheiną, —
Brana dar išgirdo, nors jautė, kad ją jau
traukia atgal į jos laiką, — sutepsiu savo
strėles nuodais ir padarysiu viską, kas
mano galioje, kad pagaliau nukautume
Kavaną.
 Deja, nepavyks, pagalvojo Brana, jau
sėdėdama priešais savo židinį ir rankoje
apžiūrinėdama kristalą. Bent jau ne per
Samheiną.
Gal kada nors, dievams panorėjus, bet
tik ne per Samheiną.
Brana atsistojo ir įsikišo Sorkos
dukters dovaną į kišenę. Užuot varčiusi
knygas, šįkart ji prisėdo prie kompiuterio
ir pradėjo ieškoti informacijos apie
Midoro olą.

— Nė velnio nepavyko rasti.

Brana sėdėjo knebinėdama salotas,
kurios puikiai tiko prie penne9 makaronų
ir duonos su alyvuogėmis.
 — Abejoju, kad „Google“ padės tau
rasti informacijos apie dvyliktame
tryliktame amžiuje gyvenusio raganiaus
irštvą, — pasakė Mira, storai tepdama
ant duonos sviestą.
— Su „Google“ gali rasti beveik viską.
— Tai airiškas vardas? Midoras, —
paklausė Ajona.
— Pirmą kartą tokį girdžiu. Visai gali
būti, kad jis atklydo čia iš kokio pragaro ir
galiausiai nudvėsė palei tą olą.
— O motina? — Ajona mostelėjo
ranka, kurioje laikė vyno taurę. —
Midoras vienas negalėjo pradėti Kavano,
jei teisingai supratome, turėjo būti ir
moteris. Tai kurgi Kavano motina? Ir kas
ji?
 — Nieko, visiškai nieko apie tai mano
prosenelės Sorkos knygoje nėra parašyta.
Gal visgi tai tikrai nesvarbu, — Brana
ranka pasirėmė galvą, — ir reikia
nekreipti dėmesio. Nors kažką tas sapnas
vis tiek turėjo reikšti, kitaip juk nebūtume
su Finu atsidūrę vienoje lovoje, o po to
dar ir prie tos suknistos olos.
— Nesijaudink, po truputį viską
išsiaiškinsim. O žinai, šitie makaronai
tiesiog nuostabūs, — pridūrė Mira. —
Mes būtinai tai išsiaiškinsim, Brana. Gal
dabar pasakysiu kaip Konoras, bet žinai,
aš tuo nuoširdžiai tikiu. Atrodo, kad
viskas vėl prasideda iš naujo,
nepastebėjai? Tavo susitikimai su Sorkos
Brana, tavo ir Fino nuotykiai prie uolos po
pasidulkinimo sapne.
Ajona susigūžė, bet iš Branos veido
supratusi, kad dėl tokių Miros žodžių ji
nė kiek nesupyko, lengviau atsikvėpė.
— Toks tas ir pasidulkinimas, —
pasakė Brana, — Gal tik kažkoks visiškai
naujas priešlaikinės ejakuliacijos lygis.
Lemtis — visgi užknisanti kalė. Ji sako:
štai, Brana, pameni kai ką malonaus?
Bet, žinai, be prisiminimų, daugiau nieko
negausi. Tau ir vėl tik kraujas, tamsa ir
kova su blogiu.
— Tu tiesiog pervargai, — tarė Ajona
ir ištiesusi ranką patrynė Branos ranką.
— Šįvakar tikrai jaučiuosi pervargusi.
Niekas manęs niekada nelietė taip kaip
Finas, o šįvakar aš taip pavargusi, kad net
galiu ramiai apie tai kalbėti. Be jo, niekas
niekada nėra šitaip palietęs mano kūno,
mano širdies ir sielos. Niekas niekada
taip ir nepalies. Kai tai supranti, nieko
keista, kad pasijauti pavargusi ir nieko
daugiau nenori.
Ajona jau žiojosi norėdama kažką
pasakyti, bet Mira papurtė galvą, kad ji
nutiltų.
— Ir nereikia man to vis priminti. Tai,
kas įvyko, buvo žiauru, bet tokia ta
magija. Tarsi ir ypatinga dovana — tik
pažiūrėkit, kas tu tokia, ką tu sugebi, —
bet niekada negali žinoti, kiek ir kada už
tai turėsi susimokėti.
 — Finui dabar nėra lengviau, jis ne
mažiau už tai moka, — atsargiai pridūrė
Mira.
— Žinau, jis daugiau nei kas kitas
sumokėjo. Buvo kur kas lengviau, kai
galėjau pykti ir jaučiausi išduota. Tačiau
pykdamiesi ir bardamiesi svarbiausio
tikslo nepasieksime. O jei nelieka pykčio,
grįžta jausmai. Stiprūs jausmai. Tad
noriu paklausti — kaip man prisiversti
siekti svarbiausio gyvenimo tikslo, kai
taip jaučiuosi? Visus tuos jausmus reikia
kažkaip numalšinti.
— Tai vis meilės galia, — patylėjusi
pasakė Ajona. — Net ir tada, kai
skaudina, ji labai galinga.
 — Gal ir taip. Ne, tiksliau, taip ir yra,
— pasitaisė Brana. — Bet kaip ta meilės
galia pasinaudoti, jai visiškai
neatsiduodant? Tai skiria tokia plona
linija. O dabar jaučiuosi prislėgta,
sutrikusi ir…
Brana staiga nutilo, uždėjo vieną
ranką ant Ajonos, kitą — ant Miros
rankos.
— Saugokitės šešėlių, — tyliai pasakė
ji žiūrėdama į langą, už kurio ant rūko
sienos jie jau suko savo lizdus. — Ne,
niekur neik, — perspėjo, kai Mira jau
norėjo stotis. — Būk čia. Jis negali patekti
į mano namus, kad ir kaip norėtų. Jūs tik
pažiūrėkit į mane, sėdžiu čia, savo
virtuvėje, ir verkšlenu kaip kokia kvailelė.
Skundžiuosi gyvenimu, o Kavanas tuo
metu suka ratus aplink mano namo
sienas ir minta mano savigrauža. Nagi,
pakaks!
Brana pašoko nuo stalo, nors Ajona ir
šūktelėjo jai:
— Palauk!
Pripuolusi prie lango, Brana plačiai jį
atvėrė ir sviedė pro jį ugnies kamuolį, po
to dar vieną, o paskui du iškart. Jos pykčio
tornadas šėlo aplink.
Pasigirdo nežmoniškai baisus
kauksmas. Rūkas užsiliepsnojo ir išnyko.
— Na va, tvarka.
Brana uždarė langą, negarsiai juo
barkštelėdama.
 — Kas per velniava, — stebėjosi
Ajona, kuri jau buvo atsistojusi ir vis dar
laikė delne ugnies rutulį. — Tikra
velniava, — atsiduso ji.
— Atrodo, tos liepsnos nelabai jam
patiko. Kaip malonu. — Brana patrynė
delną į delną, kad nusivalytų dulkes,
sugrįžo prie stalo, atsisėdo ir pasiėmė
šakutę. — Mesk lauk tą rutulį, Ajona, ir
baik valgyti makaronus, — tarė ji ir
įsidėjo į burną makaronų. — Jie tikrai
labai skanūs. O tu, Mira, gal galėtum
parašyti žinutę Konorui. Tiesiog perspėk,
kad pasisaugotų, nors ir nemanau, kad
Kavanas šįvakar dar bandys prie jų lįsti.
— Žinoma, parašysiu.
 — Mat kaip, sumanė pulti moteriškes,
— kramtydama makaronus pasakė
Brana. — Kavanas amžinai
nepakankamai vertina moteris. Ir dar
sumanė pasistiprinti mano širdgėla.
Tegul dabar ja paspringsta. Jis negali
pakęsti šviesos, — Brana spragtelėjo
pirštais ir kambaryje pasidarė dar
šviesiau, — ir linksmybių, taigi tuo ir
užsiimsime — bent jau man sunku būtų
rasti smagesnį užsiėmimą už spalvų ir
apdailos medžiagų parinkimą.
Ji pasmeigė šakute dar makaronų.
— Na, Ajona, gal pagrindiniam vonios
kambariui norėtum travertino plytelių?
— Sakai, travertino, — Ajona dar kartą
atsiduso. — Hmmm.
 — Be to, reikėtų aptarti kai kurias tavo
vestuvių detales, o apie tavo, Mira,
apskritai dar nekalbėjome. Planuoti
vestuves smagu, — kalbėdama Brana ir
vėl paėmė abi savo drauges už rankų. —
Bet tik moterys tai supranta. Tad
įsipilkime dar vyno ir paplepėkime apie
vestuves ir tai, kiek akmens bei stiklo bus
jūsų namuose.
Konoras perskaitė Miros žinutę.
— Kavanas buvo mūsų su Brana
namuose. Ne, — greitai pasitaisė, nes
vos tai išgirdę abu jo bičiuliai atsistūmė
nuo stalo, — jau paspruko. Mira rašo, kad
Brana pamokė jį taip, kad nešė kudašių
neatsisukdamas su tarp kojų
tabaluojančia degančia uodega.
 — Turiu išeiti į lauką, kur mažiau
šviesų ir triukšmo. Tik noriu įsitikinti, kad
dabar viskas jau ramu, — pasakė Finas ir
atsistojęs išėjo iš šiltos baro patalpos į
lauką.
— Turime grįžti pas jas, — nusprendė
Boilis.
— Mira rašo, kad nereikia. Rašo, kad
Brana nori pavakaroti moterų ratelyje ir
tvirtina, jog yra saugiai užsidariusios
viduje. Boili, ji tikrai nemeluotų.
Konoras pasitelkė galias, atsidavė
joms, nors ir teko pavargti, kad
užblokuotų aplink skambančius balsus ir
juoką.
— Jo niekur arti nejaučiu, — pasakė
Konoras žiūrėdamas į Finą, kuris kaip tik
sugrįžo iš lauko.
— Kavanas įsiutęs, bet nusilpęs, —
pasakė Finas. — Jau toli nuo Branos
namų ir šių apylinkių. Turėjau pajausti,
kai jis priartėjo. Jei tik mes būtume ten
buvę…
— Buvo tik šešėliai ir rūkas, —
paaiškino Konoras. — Kol kas labiau
rizikuoti jis nedrįsta. Bet baro gal mums
jau užteks? Gal grįžkime į tavo namus?
— Galim ir iš ten stebėti, kaip sekasi
merginoms. Ir nesvarbu, ar Branai tai
patinka, ar ne.
— Aš su jumis. Nereikia, aš statau, —
tarė Boilis ir išsitraukęs iš kišenės keletą
banknotų numetė juos ant stalo. — Ir vėl
nespėjai su Konoru pasikalbėti, kaip
žadėjai.
— Apie ką? — pasidomėjo Konoras.
Finas užsimetęs švarką laukė, kol vos
ne kas antras baro lankytojas mestels
Konorui žodelį kitą prieš jam išeinant.
Tas vyrukas traukia žmones kaip medus
muses, pagalvojo Finas, o jis pats tik-
riausiai išprotėtų, jei tektų ištverti tiek
dėmesio.
Išgužėję iš baro jie susigrūdo į Fino
sunkvežimį, nes buvo nusprendę — beje,
po rimtos diskusijos — kad užteks vieno
automobilio.
— Norėjau pasikalbėti apie sakalų
dresavimo mokyklą, — pasakė Finas.
 — Kad, man rodos, nėra jokių
problemų. Gal norėjai aptarti mano seną
pasiūlymą prie paslaugų pridėti iškylas
su sakalais jodinėjant ant žirgų?
— Galėsime ir tai aptarti. Parengiau
partnerystės dokumentus.
— Partnerystės? Boilis prie tavęs
prisidės?
— Man ir žirgyno per akis, taigi dėkui
už pasiūlymą, — pasakė Boilis,
bandydamas rasti vietos kojoms ištiesti.
— Tai kam tuomet planuoji siūlyti
tapti partneriu? Tik jau nesakyk, kad tam
kvaileliui O’Loriui iš Slaigo. Kaip elgtis su
savo sakalais, jis gal ir žino, bet visais
kitais atžvilgiais tikras avinas.
 — Ne O’Loriui, bet kitam neką
mažesniam kvaileliui. Tai tu būsi mano
partneris, avine.
— Aš? Bet… Juk aš ir taip rūpinuosi
mokykla. Tau visai nėra reikalo siūlyti
man partnerystės.
— Tuos dokumentus parengiau ne iš
reikalo, o todėl, kad taip bus
teisingiausia, be to, ir atėjo laikas. Būčiau
iškart tau pasiūlęs tapti partneriu, tačiau
tuo metu tau rūpėjo ne tik sakalai, bet ir
statybos. Galvojau, kad valdyti
sakalininkų mokyklą tau gali nepatikti —
žinai, visi popieriai, personalas ir kiti
kasdieniai verslo reikalai. Tačiau, užuot
užsiėmęs tik iškylomis su sakalais ir
sakalų dresavimu, visiškai įsitraukei į
mokyklos veiklą. Taigi būsi puikus
partneris.
Konoras nieko nepasakė, kol Finas
nesustojo prie savo namų.
— Man nereikia jokių popierių, Finai.
— Žinau, nereikia. Dirbant su tavimi
man taip pat jų nereikia. Nereikia ir
dirbant su Boiliu, kaip ir Boiliui dirbant
su manimi. Bet teisininkams, mokesčių
inspektoriams ir panašiems į juos reikia.
Todėl mes perskaitysime šituos
popierius, pasirašysime ir tiek kalbų.
Man būtų didelė garbė, jei taptum mano
partneriu, Konorai.
— Velniop tas nesąmones. Kuo čia
dėta garbė…
 — Gal pagaliau išleisite mane iš to
suknisto sunkvežimio, jei jau ruošiatės
ginčytis čia visą naktį.
Finas išlipo iš automobilio.
— Kai pastatysime Konorui dar porą
bokalų alaus, jis pasirašys tuos popierius
ir užmirš, kad pasirašė.
— Mėjyje nerasi tiek bokalų, kad
pamirščiau visą tą velniavą.
Girdėdamas, koks piktas Konoro
balsas, Boilis tik papurtė galvą ir
nusprendė nesikišti. Finas uždėjo ranką
Konorui ant peties.
— Mo dearthair, galvoji, kad siūlau tau
partnerystę tarsi iš kokios pareigos?
— Nežinau, kodėl tu man ją siūlai.
 — Ai, Konorai, dėl Dievo meilės,
liaukis. Sakalininkų mokykla ir taip
labiau tavo nei mano — taip visada buvo.
Jei ne tu, jos apskritai nebūtų, kad ir kaip
aš jos norėčiau. Juk aš verslininkas ar ne
verslininkas?
— Teko girdėti, kad taip.
— O tai, apie ką mes kalbame, ir yra
verslas. Ir dar, žinoma, sakalai, kurie
man beveik tokie pat svarbūs ir brangūs
kaip tu.
Finas iškėlė ranką, šįkart be pirštinės,
ir po akimirkos lengvai it plunksna ant jo
riešo nutūpė Merlinas, jo sakalas.
— Be to, tu rūpiniesi Merlinu, kai
būnu išvykęs.
— O kaip kitaip.
 Finas palenkė galvą taip, kad sakalas
galėtų savo galva pasitrinti jam į
skruostą.
— Merlinas — dalis manęs, kaip kad
Roiberdas — dalis tavęs. Nebijau palikti
prižiūrėti jo tau ar Mirai. Kai baigsim šį
reikalą su Kavanu, aš čia nepasiliksiu, ir
jei ne visam, tai bent jau kuriam laikui
tikrai išvyksiu.
— Finai…
— Turėsiu išvykti savo paties labui.
Privalėsiu išvykti ir bent jau kol kas
negaliu pasakyti, ar čia dar grįšiu. Todėl
man reikia šios tavo paslaugos, Konorai.
Susierzinęs Konoras gana stipriai
trenkė Finui į krūtinę.
 — Kai viskas bus baigta, Finai, tu liksi
čia, o Brana bus su tavimi taip, kaip
kadaise buvo.
— Net jei Kavanas bus nudobtas, tai
nesunaikins jo žymės ant mano rankos.
— Finas vėl iškėlė ranką, mestelėjo
Merliną aukštyn, ir šis išskleidęs sparnus
pakilo. — Ji nebus mano, kol turėsiu tą
žymę. Kol ta žymės bus man ant rankos,
negalėsiu prašyti Branos būti su manimi.
O šitaip, Konorai, prisiekiu, gyventi
daugiau nebegaliu — negaliu gyventi
kiekvieną vakarą suvokdamas, kad ji visai
netoliese, bet ne mano glėby. Kadaise
dar galvojau, jog sugebėsiu, bet dabar
suprantu, kad ne.
 — Gerai, pasirašysiu tuos popierius,
jei taip nori. Bet pasakysiu žiūrėdamas
tau tiesiai į akis: kai viskas bus baigta — o
taip vieną dieną tikrai įvyks, — tu
pasiliksi čia. Įsikalk tai sau į galvą,
Finbarai. Įsikalk tai, ką pasakiau. Galiu
tuoj pat lažintis iš šimtinės.
— Sutarta. O dabar, — Finas
apsikabino Konorą per pečius, — reikia
eiti išgerti po bokalą alaus ir pabandyti
įkalbėti Boilį, kad paruoštų mums ko nors
užkąsti, nes bare taip ir nespėjome
pavalgyti.
— Aš visom keturiom už.
Brana niekaip negalėjo miegoti. Kai
namuose pagaliau stojo tyla, ji dar ilgai
vaikščiojo tikrindama duris, langus ir
apsauginius amuletus. Šiandien jis buvo
visai arti, pasislėpęs tykojo už jos langų.
O tada pajuto jį lyg saulę užstojusį šešėlį.
Lipdama laiptais aukštyn Brana paglostė
Kateliui galvą.
— Mums reikia pamiegoti, — pasakė
jam. — Abiem reikia pamiegoti. Rytoj
mūsų laukia daugybė darbų.
Atėjusi į kambarį židinyje užkūrė ugnį
— vylėsi, kad šiluma ir šviesa ją
nuramins. Galima būtų ir vėl pabandyti
pro dūmus ir ugnį išvysti kokią viziją,
pagalvojo Brana, bet ji žinojo — kad ir
kokios vizijos ją dabar aplankytų, nuo jų
šilčiau ar ramiau tikrai nepasidarys.
O tos nemalonios vėsos jai ir taip per
akis.
Todėl kai Katelis patogiai įsitaisė,
Brana išsitraukė smuiką. Stuksendamas į
grindis uodega tarsi mušdamas ritmą,
šuo įdėmiai žiūrėjo, kaip jo šeimininkė
trina stryką kanifolija. Vien to pakako,
kad eidama prie lango Brana
nusišypsotų.
Stovėdama prie lango ji nužvelgė
kalvas, miškus, dangų, kuriame tarp
debesų slėpynių žaidė mėnuo ir kaip toli
degančios žvakės spindėjo žvaigždės.
Dabar Kavanas gali ją matyti,
pagalvojo Brana, gali matyti stovinčią čia
už stiklo, apsaugotą amuletų. Bet negali
pasiekti.
Ir nuo tos minties jos veide sušvito dar
platesnė šypsena.
Žiūrėk, kiek tik panorėjęs, pagalvojo
ji, vis tiek niekada neturėsi manęs,
neturėsi to, ką turiu aš.
Brana pasidėjo smuiką ant peties, o
kad atsiduotų muzikai, trumpam
užsimerkė.
Ir tada ėmė griežti. Muzika kilo iš jos
širdies, sielos gelmių, jos kūno ir jausmų.
Iš lėto maloni, švelni melodija pasklido
nuo stygų ir, nesunkiai prasibrovusi pro
lango stiklą, nuskriejo į nakties tamsą.
Brana stovėjo prie lango, jai už
nugaros židinyje šoko ugnis, ji grojo tai,
kas turėjo Kavaną ir vilioti, ir atbaidyti. Ji
grojo, jos šuo stebėjo ją, draugai miegojo,
o mėnuo tiesiog plaukė dangumi.
Gulėdamas savo lovoje vienas tamsoje
Finas išgirdo Branos muziką. Iš jos
širdies atsklendusi melodija skaudžiai
smigo jam į širdį.
Jis jos taip ilgėjosi.

9 Penne makaronai — lygūs, gana stambūs

makaronų vamzdeliai.
 6

Iš ryto Brana ėmėsi namų ruošos: valė,

šveitė namus taip, kad pasiektų, kaip
Konoras sakydavo, savo bauginamai
aukštus švaros standartus. Jai buvo
svarbu tvarka ir jausmai, todėl
laimingiausia jausdavosi, kai aplink
būdavo ne tik tvarkinga, bet ir gražu.
Jai patikdavo, kad viskas namuose turi
savo vietą — juk taip paprasčiau ir
greičiau galima rasti reikalingus daiktus.
O iki visiškos laimės Branai reikėjo, kad
aplinkoje netrūktų spalvų, įvairiausių
tekstūrų ir gražių, širdį bei akį
džiuginančių smulkmenėlių.
Kad namuose netrūktų gražių
dalykėlių ir būtų tvarkinga, reikėjo
nemažai ir pastangų, ir laiko, bet Branai
patiko namų šeimininkės pareigos,
paprasti ir aiškūs namų ruošos darbai. Ji
džiaugdavosi, kai nupoliravus baldus
savo pagaminta priemone, namuose
pasklisdavo švelnus apelsinų žievelių
aromatas, o iššveitus vonią, pakvipdavo
greipfrutais.
Išpurentos pagalvėlės kaip ir
minkštas, gražus, tvarkingai patiestas
lovos užtiesalas ne tik gražiai atrodė, bet
ir teikė jos kambariui jaukumo.
Galiausiai ji pakeitė žvakes, palaistė
augalus, į seną varinį kibirą pripylė
durpių židiniui.
Mira su Ajona prieš išeidamos į
žirgyną sutvarkė virtuvę, tik… ne visai
taip, kad tiktų Branai.
Taigi kol skalbyklėje pukšėjo
skalbiniai, Brana sukosi po virtuvę,
mintyse sudarinėdama sąrašus: vieną —
pirkinių iš turgaus, kitą — naujų prekių į
savo parduotuvę. Kurdama planus ir
niūniuodama galiausiai ji ėmėsi
paskutinio suplanuoto darbo — ėmė
plauti virtuvės grindis.
Ir tada pajuto jį.
 Nors jos širdis beprotiškai daužėsi,
prisivertė iš lėto atsisukti į tą pusę, kur
prie jos dirbtuvės durų stovėjo Finas.
— Ar ne per smagi melodija
tvarkymuisi?
— Man patinka tvarkytis.
— Taip, faktas, kurio aš turbūt
niekada nesuprasiu. Taip pat ir to, kaip
tvarkydamasi sugebi taip žavingai
atrodyti. Nieko nesupainiojau? Lyg
tarėmės šįryt padirbėti?
— Nieko nesumaišei, tik gerokai per
anksti pasirodei, — atkirto Brana ir toliau
demonstratyviai plovė grindis. — Nueik į
dirbtuvę, užkaisk virdulį. Aš tuoj baigsiu.
Šįryt jai jau užteko laiko pabūti vienai,
kai galėjo daryti ką panorėjusi, pagalvojo
Brana, o dabar metas atlikti pareigą. Ji
turi dirbti su Finu, nes reikia baigti tai,
kas pradėta. Jau susitaikė ir su tuo, kad
Finas — jų magiškojo rato dalis.
Pareigos, pagalvojo ji, negali būti
visada lengvos. O norint pasiekti tokį
svarbų tikslą kaip šis, nieko keista, kad
tenka kažką aukoti.
Ji pastatė į šalį grindų šepetį su kibiru,
o skudurą, kurį buvo užsikišusi už kelnių
juosmens, numetė skalbykloje. Dar
minutę sugaišusi tinkamai nusiteikti jos
laukiančioms darbo valandoms, nuėjo į
dirbtuvę.
Finas jau buvo uždegęs ugnį, todėl
patalpoje buvo šilta ir jauku. Šįkart matyti
Finą savo dirbtuvėje prie viryklės
ruošiantį arbatą Branai nebebuvo taip
keista.
Jis jau buvo nusivilkęs švarką, vilkėjo
juodas kelnes ir šešėliuose paskendusio
miško žalumo megztinį, šalia jo trepsėjo
Branos šuo.
— Jei nori sausainio, siūlau atsiklausti
šeimininkės, — pasakė jis Kateliui. —
Nesakau, kad tu jo arba poilsio prie
židinio neužsitarnavai, — Finas nuleidęs
galvą nusišypsojo Kateliui. — Sakai, aš
jos bijau? Baik juokus. Bet to,
įžeidinėdamas mane, vargu ar greičiau
gausi sausainį.
Brana nuolat sutrikdavo matydama,
kad Finas gali skaityti Katelio mintis taip
pat lengvai kaip ir ji.
 Ir jis taip pat, kaip Brana virtuvėje,
pajutęs ją atsisuko.
— Jis tikisi gauti sausainį.
— Supratau. Gal dar ankstoka duoti
sausainį, — pasakė ji ir mestelėjo į Katelį
tai patvirtinantį žvilgsnį. — Bet, žinoma,
nuo vieno nieko neatsitiks.
— Žinau, kur jie.
Finas atidarė spintelę, kol Brana dar
tik ketino ten eiti. Jis išėmė skardinę ir ją
atidarė. Nespėjus Finui išimti iš jos
sausainio, Katelis pašoko ant užpakalinių
kojų, o priekines užmetė Finui ant pečių.
Kurį laiką stebeilijo jam į akis, paskui
švelniai lyžtelėjo skruostą.
— Prašom prašom, — suniurnėjo
Finas, kai šuo vėl atsistojo ant keturių ir
paėmė iš jo sausainį.
— Jo širdis drąsi ir gera, — pasakė
Brana. — Labai meilus ir kantrus su
vaikais. O kai kuriuos žmones jis tiesiog
myli, nuoširdžiai myli. Ir tu vienas iš jų.
— O dėl tavęs jis galėtų mirti. Jis žino,
kad ir aš taip pat.
Fino žodžiai sukrėtė Braną.
— Štai dėl šitos priežasties, kad
niekam netektų mirti, visiems mums
metas imtis darbo.
Brana atsivertė burtų knygą.
Pabaigęs ruošti arbatą, Finas nunešė
du puodelius prie indaujos, prie kurios
sėdėjo Brana.
— Smarkiai klysti, jei ruošiesi pakeisti
nuodų, kuriuos sukūrėme Kavanui
nunuodyti, sudėtį.
— Bet juk anais nepavyko jo
nunuodyti.
— Nuodai čia niekuo dėti.
— O kas tada?
— Būčiau žinojęs, seniai būčiau
padaręs. Matėme, kad šie nuodai jį
smarkiai sužalojo, sukėlė didelį skausmą.
Jis apdegė ir smarkiai nukraujavo.
— Ir galiausiai nuo mūsų paspruko.
Tik jau nereikia, — tęsė Brana,
neleisdama Finui įsiterpti. — Tik jau
nereikia man aiškinti, kad būtum jį
nugalabijęs, jei būtume leidę tau sekti
paskui jį į mišką. Tai buvo visiškai niekam
tikusi mintis.
 — O tau niekada nebuvo kilusi mintis,
kad Kavaną pribaigti tik taip ir įmanoma?
Kad tai turėčiau padaryti aš, jo
palikuonis, kad tai man, nešiojančiam jo
žymę, lemta pribaigti tą, kurį — o kartu ir
mane — tavo prosenelė prakeikė.
— Ne, nebuvo kilusi, nes taip negali
būti.
— Ir kodėl tu taip įsitikinusi, Brana?
— Paprasčiausiai žinau. Taip yra
parašyta, ta žinia perduodama iš kartos į
kartą. Kavaną turi pribaigti Sorkos vaikai.
Jie jį ir sunaikins. Iki mūsų jau daugeliui
nepasisekė, bet mes turime tai, ko
neturėjo jie. Turime tave.
Brana kalbėjo susikaupusi, nes
norėjo, kad jos mintys ir žodžiai
susidėliotų tvarkingai ir prasmingai.
— Tikiu, kad dabar tu iš mūsų
svarbiausias. Tai juk visiškai nauja —
mūsų magiškajame rate yra Kavano
palikuonis, ir jis darbuojasi kartu su
trimis Sorkos palikuonimis, kad pribaigtų
piktąjį raganių. Jokiose knygose apie tai
nebuvo parašyta. Be jokios abejonės,
mūsų magiškasis ratas su tavimi daug
stipresnis.
— Tu tuo įsitikinusi?
— Be jokios abejonės, — pakartojo ji.
— Iš pradžių nenorėjau, kad prie mūsų
prisidėtum, tačiau taip elgiausi tik dėl
savo silpnumo ir savanaudiškumo, dėl
kurių dabar gailiuosi. Mes subūrėme
magiškąjį ratą, kurį išardę… manau,
tikrai pralaimėtume. Juk tu prisiekei.
— Gal tai buvo mano klaida, bet tos
priesaikos aš nelaužysiu.
— Mes galime jį įveikti. Tiksliai žinau,
— kalbėdama ji iš kišenės išsitraukė
kristalą ir atsuko jį į šviesą. — Konoras,
Ajona ir aš — mes visi buvome susitikę su
trimis Sorkos vaikais. Tie susitikimai vyko
ne sapnuose, o čia, mūsų laike, ir per juos
mes buvome visiškai sąmoningi. Mes
fiziškai ir dvasiškai su jais sugebėjome
suartėti, o apie tai taip pat niekur
anksčiau nebuvo parašyta.
Finas klausėsi Branos ir suprato, ką ji
nori pasakyti, bet nerimas ir abejonė vis
tiek jo neapleido.
 — Tu labai vertini tai, kas surašyta
knygose, Brana.
— Taip, užrašyti žodžiai turi
nepaprastai didelę galią, abu tai žinome,
— ji uždėjo ranką ant burtų knygos. —
Atsakymai yra čia, vieni jų jau surašyti,
kitus surašysime mes.
Brana atvertė knygą, susirado
reikiamą puslapį.
— Štai čia užrašiau, kaip mes su
tavimi sapne keliavome į Midoro olą ir
ten pamatėme, kaip jis miršta.
— Tai joks atsakymas.
— Bet jį sužinosime, kai ten
sugrįšime.
— Sugrįšime? — Branos žodžiai Finą
sudomino. — Grįšime į olą?
 — Aną naktį mus kažkas ten perkėlė.
Tačiau kur kas daugiau sužinotume ir
pamatytume persikėlę ten patys. Niekur
nerandu informacijos apie tą mūsų
sutiktąjį. Sorkos Brana taip pat tokio
vardo nebuvo girdėjusi. Turime jį
susirasti.
Finas ir pats norėjo ten sugrįžti, apie
tai pagalvodavo kiekvieną dieną, tik…
— Mes nežinome, kur ta vieta yra ir
koks tai laikas. Nežinotume, kur grįžti,
Brana.
— Reikia kažkaip išsiaiškinti. Kiti
mūsų magiškojo rato nariai galėtų
pasilikti čia, kad jei prireiktų, sugrąžintų
mus atgal. Tamsos valdovas — Kavano
tėvas… Finai, įsivaizduoji, į kiek klausimų
jis galėtų mums atsakyti?
— Nori atsakymų iš pamišėlio lūpų?
Juk pati matei, kad jis buvo praradęs
sveiką protą.
— Jei tik galėtum, grįžtum ten vienas
be manęs. Tačiau privalome sugrįžti
kartu.
Finas ir pats tai gerai suprato.
— Toje oloje tūnojo mirtis.
— Jokios abejonės, mirtis ten tikrai
buvo. Vis dėlto burtus reikės pakeisti. Bet
ne nuodų sudėtį — dėl to tu teisus, — o
tai, ką darėme per Samheiną. Sutiktum
palaukti iki Samheino ir dar kartą
pabandyti?
— Ne, tikrai ne.
 — Aš vis dar negaliu suprasti, kada
tam būtų tinkamiausias laikas… Finai,
gal tu tai nujauti? Nesuprantu, kada būtų
geriausia ir vėl mėginti jį pulti, o to
nežinodami, negalime nieko daryti —
esame tarytum akli. — Brana atsistojo ir
pradėjo vaikštinėti po kambarį. — Iš
pradžių galvojau apie vasaros saulėgrįžą,
nes atrodė visai logiška — para, kai šviesa
įveikia tamsą. Po to apie Samheiną, kai
gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius skiriantis
šydas būna ploniausias.
— Bet tąkart mes pamatėme juos, tris
Sorkos vaikus. Kai šydas suplonėjo, jie
buvo su mumis. Nors padėti ir negalėjo,
— pridūrė Finas, neleisdamas to pasakyti
Branai.
 — Dar galvojau — gal per saulėgrįžą,
bet žiemos? Arba per pavasario
lygiadienį? Derliaus šventę10 ar
Belteiną11? O gal nė viena jų netinka…
Brana atsisuko į Finą, o jos
susierzinimas ir pyktis, kad būtent ji
kalta dėl nuolatinių nesėkmių, tik
stiprėjo.
— Matau mus kovojančius prie Sorkos
trobelės. Rūkas, tamsu, Boilio ranka
dega, tu kraujuoji. Mes pralaimime,
Finai, nes aš suklydau.
Finas nesusilaikė nenusijuokęs,
drauge pašaipiai kilstelėjo antakius.
— Sakai, viskas per tave? Tai tavo
vienos kaltė?
 — Juk tai aš parinkau laiką ir viską
suplanavau. Ir, pasirodo, šitaip klydau.
Visi mano kruopštūs skaičiavimai nuėjo
šuniui po uodega. Šį kartą reikia dar
labiau pasistengti. Be to, šis kartas bus
trečias.
— O trys — magiškas skaičius.
Sunkiai atsidususi Brana šyptelėjo.
— Sako, kad taip. Gali būti, kad toje
oloje, jei tik mes ten sugrįšime, rasime ką
nors, kas mums galėtų praversti kovoje
su Kavanu. Tad ar persikelsi dar kartą su
manimi į sapną, Finai?
Kur jau ne, pagalvojo jis.
— Taip, persikelsiu, bet reikia
pasiruošti tinkamus sapnų burtus, kurie
tikrai suveiktų taip, kaip reikia, ir kad
nekiltų sunkumų sugrįžti. Nenoriu tavęs
ten prarasti.
— Nenoriu, kad kuris nors iš mūsų
ten dingtų. Viską pasiruošime taip, kad
persikėlimas ten ir atgal vyktų sklandžiai.
Tai metas, kai atsirado Kavanas — dėl to
mes lyg sutarėme?
— Taip, — atsiduso Finas, — o tai
reiškia, kad tu ir vėl nuleisi man kraujo.
— Tik lašelį, — dabar jau pašaipiai
kilstelėjo antakius Brana. — Vyro, kuris
ką tik tvirtino galįs dėl manęs numirti,
balse girdžiu nerimą dėl kraujo lašo?
— Ką čia su tais lašais prasidėti…
— Ne, — sustabdė ji Finą, kai jis
ruošėsi nusivilkti megztinį. — Šįkart ne
iš žymės. Kavanas juk iš pradžių taip pat
neturėjo žymės.
— Kraujas iš žymės, sakyčiau,
labiausiai jo.
Brana padarė tai, ką darydavo labai
retai — priėjo prie Fino ir uždėjo ranką
ant Kavano žymės.
— Šįkart kraujo iš žymės nereikia.
Tavo imsime iš tavo delno, mano — iš
mano, kad mūsų kraujas ir sapnai
susilietų.
— Tu jau esi sugalvojusi užkeikimą?
— Dar tik dalį, ir jis kol kas tik mano
galvoje, — ji nusišypsojo, o užsimiršusi
savo ranką ant jo žymės paliko ilgiau nei
ketino. — Kol tvarkiausi, viską gerai
apgalvojau. Taip dažnai darau.
 — Gal dar užsuk į mano namus, ten
taip pat reikėtų apsitvarkyti, nes tame
kambaryje, kuriame miegojo tavo
broliukas, grynas chaosas.
— Jis toks puikus žmogus, bet toks
netvarkingas. Konoras tiesiog nemato
visos tos netvarkos, kurią palieka. Šioje
srityje tikras talentas, ir Mirai su jo
talentu reikės kaip nors susitaikyti.
— Konoras sakė, kad jie planuoja per
saulėgrįžą… vasarą… vestuves ir keltų jas
čia kieme prie namų.
— Jie abu pripratę būti lauke, tad šis
variantas jiems kuo puikiausiai tiktų.
Brana nusisuko, norėdama pasiimti
dubenėlį ir savo mažiausią katiliuką.
— Jie labai tinka vienas kitam.
 — Tai jau tikrai, nors abiem ši
naujiena buvo labai netikėta. Kaip ir
Boiliui su Ajona iki jų. Ir pavasarį, ir
vasarą nusimato vestuvės. Kaip sakoma,
gera pradžia — pusė darbo, o toliau —
kaip Dievas duos.
Brana pasiėmė reikalingas žoleles,
kurias pati buvo sudžiovinusi ir
hermetiškai supakavusi, lietaus vandens,
taip pat jos surinkto per pilnatį, ir
valerijonų ekstrakto.
Finas atsistojo ir nukėlė grūstuvę.
— Aš jas susmulkinsiu, — pasakė
matuodamas reikiamus žolelių kiekius.
Kurį laiką jie dirbo tylėdami.
— Tu niekada nesiklausai čia
muzikos, — pastebėjo jis.
 — Kai groja muzika, negaliu
susikaupti, bet jei nori, gali iš virtuvės
atsinešti „iPod“ grotuvą.
— Ne, nesvarbu. Praeitą vakarą pati
grojai. Labai vėlai vakare.
Nustebusi Brana pakėlė akis.
— Grojau. O tu iš kur žinai?
— Girdėjau. Dažnai groji vakarais,
labai vėlai. Dažniausiai grieži liūdnas
gražias melodijas. Nors praeitą vakarą ji
buvo ne liūd-na, o stipri ir graži.
— Keista, neturėtų taip toli girdėtis.
Finas taip pat pakėlė akis ir įdėmiai
pažvelgė į josios.
— Kai kurių ryšių neįmanoma
nutraukti, kad ir kaip to norėtum, kad ir
kaip stengtumeisi. Net ir labai toli
iškeliavęs kartais girdėdavau tave
grojančią taip, tarytum stovėtum šalia.
Šie žodžiai skausmingai susmigo
Branai į širdį.
— Niekada to nesakei.
Finas tik gūžtelėjo.
— Ne kartą mane namo parvedė
būtent tavo muzika. Gal tiesiog taip
lemta. Dubenėlį ar katiliuką? — paklausė
jis.
— Ką sakai?
— Žoleles susmulkinau. Kur jas dėti? Į
dubenėlį ar katiliuką?
— Dubenėlį. O kas parvedė namo
paskutinį kartą?
— Kai pirmą kartą pamačiau Alastarą,
supratau, kad man jo reikia. Pasiderėjęs
nusipirkau, susitariau, kad jį atvežtų čia.
Bet man pačiam tada dar nebuvo laikas
grįžti. Paskui pamačiau Einę ir iškart
pajutau, kad ji skirta Alastarui, be to…
Mane pakerėjo jos grožis ir būdas ir aš
pagalvojau — ji taip pat turi gyventi
mano žirgyne. Bet ir tada man grįžti dar
nebuvo laikas. Po to į Airiją atkeliavo
Ajona, ji atvyko į Mėją, ėjo per mišką pro
Sorkos trobelę pas jus. Tada lijo, Ajona
vilkėjo rausvą paltą, buvo džiaugsmingai
nusiteikusi, kupina vilties ir magiškųjų
galių, kuriomis dar nemokėjo naudotis.
Brana net sustingo iš nuostabos.
— Tu ją matei.
— Mačiau, kaip ji atvyko pas jus, ir
iškart pagalvojau — tai čia jos namai, o
drauge supratau, jog namo turiu grįžti ir
aš. Žinojau, kad Kavanas, pamatęs mane
sugrįžusį, pats pasirodys, o su jūsų trijų
pagalba aš galėsiu jį pribaigti.
— Bet kaip tu galėjai pamatyti Ajoną…
suprantu, ji vilkėjo rausvą paltą, bet vis
tiek… — Suglumusi Brana panardino
pirštus sau į plaukus, atsisegė plaukų
segtukus, o paskui juos vėl įsisegė. — Ji
juk ne tavo giminaitė. Nepagalvojai apie
tai?
— Galvoju ir klausiu savęs daug ko,
bet atsakymus ne visada paprasta rasti,
— Finas ir vėl gūžtelėjo. — Kavanas tikrai
žinojo, kad ji viena iš jūsų trijulės, tad
visai įmanoma, jog per jį aš pamačiau ir
supratau.
 — Tau tai turėtų priminti, ypač kai
pradedi abejoti, kad tavo gyslomis
tekantis kraujas sustiprina mūsų
magiškąjį ratą. — Brana uždegė žvakes ir
ugnį po mažuoju katiliuku. — Kaitinant
nedidele liepsna virimas pastovesnis.
Tegul verda, kol rašysim užkeikimą.
Į dirbtuvę užėjęs ir pajutęs ore
sklandančius burtus Konoras nieko
nepasakė. Brana su Finu stovėjo ištiesę
rankas virš katiliuko, iš kurio kilo šviesiai
mėlyni dūmai.
— Užmigti, sapnuoti, sapnuojant
nuskristi, nuskridus surasti, suradus
suprasti, — tris kartus pakartojo Brana, o
Finas paskui ją.
 — Sapnuosime lyg vienas, kad tiesą
mes surastume, kad tiesą mes
suprastume.
Tarp dūmų pradėjo mirgėti
žvaigždutės.
— Žvaigždžių šviesa lai lydi mus per
naktį ir saugiai sugrąžina mus atgal į
šviesą baltą.
Brana pakėlė vieną ranką, kitos mostu
parodė į ploną skaidrų buteliuką.
Iš katiliuko pakilo skystis, mėlynas
kaip dūmai, spindintis žvaigždėmis,
gražia srove sutekėjo į buteliuką. Finas jį
užkimšo.
— Tvarka. Mes jį sukūrėme, —
atsiduso Brana.
 — Dar vieni sapnų burtai? — paklausė
Konoras, dabar jau drąsiai žengdamas
per dirbtuvę. — Kada planuojame jį pulti?
— Šis skystis — ne kovai su Kavanu,
kol kas ne tam jį sukūrėme. — Brana ir
vėl persibraukė pirštais per plaukus, tyliai
nusikeikė ir išsisegė iš plaukų segtukus.
— Kelinta dabar valanda? Po galais, ir kur
visa diena dingo?
— Štai ten, — Finas parodė į
buteliuką. — Man Brana vos galvos
nenurovė, kai išdrįsau pasiūlyti valandą
paskirti pietums.
— Tokia jau ji, kai dirba, — pasakė
Konoras ir palaikomai patapšnojo Finui
per petį. — Kita vertus, vakariene pas
mus visuomet būna pasirūpinta, —
Konoras viltingai nusišypsojo Branai. —
Argi ne tiesą sakau?
— Ak, tie vyrai ir jų nepasotinamas
apetitas. — Brana pastatė buteliuką su ką
tik pagamintu skysčiu į spintelę
nusistovėti. — Ką nors greitai paruošiu.
Būtų gerai visiems susirinkus aptarti tai,
ką mudu su Finu šiandien išsiaiškinome.
O dabar dinkite kur nors trumpam iš
mano namų.
— Kad aš ką tik parėjau, —
paprieštaravo Konoras.
— Jei nori mano pagaminto karšto
maisto, teks bent trumpam išsinešdinti.
Man reikia trupučio erdvės.
— Aš tik alaus dar norėčiau prieš
išeidamas…
 Finas viena ranka sugriebė Konorą, o
kita pasiėmė švarką.
— Pastatysiu tau bokalą bare, nes
man irgi jau norisi pasivaikščioti
gryname ore. Ir aišku, alaus.
— Na, jei jau siūlai…
Kai Katelis paskui juos nurisnojo durų
link, Brana jiems trims draugiškai
pamojavo.
— Jam taip pat laikas pasivaikščioti.
Susitiksime po valandos — ir kitiems
perduokite.
Nelaukdama atsakymo Brana
apsisukusi nuėjo į virtuvę.
Čia taip švaru, pagalvojo ji, taip
maloniai ramu — po šitiek valandų burtų
Branai būtent šito ir reikėjo. Ji mielai
būtų įsitaisiusi priešais židinį su vyno
taure ir tą laisvą valandą praleidusi nieko
neveikdama, bet prisiminė, kad ne
mažiau džiaugsmo gali suteikti ir maisto
gaminimas.
Ji trumpam sustojo, pastovėjo
įsirėmusi rankomis į klubus, apramino
mintis.
Gerai, ji galėtų paruošti vištų
krūtinėlių su žolelėmis vyne, o prie jų —
raudonųjų bulvių su alyvuogių aliejumi ir
rozmarinais, be to, turi šaldytų
šparaginių pupelių iš savo daržo — galės
pagaminti garnyrą su skrudintais
migdolais. O kadangi laiko iškepti
mielinei duonai nėra — per iškylą ji akyse
dingo, kai visi prie jos supuolė it
skruzdėlės, greitai iškeps porą kepaliukų
alaus duonos. Šis variantas turėtų
visiems tikti.
Brana švariai nuplovė bulves,
supjaustė jas, bulvių gabalėlius apšlakstė
žolelių ir aliejaus mišiniu, apibarstė
pipirais, smulkintu česnaku ir pašovė į
orkaitę. Tada užminkė tešlą duonai — į
tešlą, žinoma, nepamiršo įpilti alaus, o
ant jau suformuotų kepaliukų gausiai
užpylusi lydyto sviesto, įkišo juos į orkaitę
šalia bulvių.
Kadangi vištų krūtinėlės buvo
šaldytos, ji rankos mostu pirmiausia jas
atitirpino, o paskui pagardino marinatu.
Džiaugdamasi, kad viskas vyksta
pagal planą, Brana įsipylė vyno ir pirmą
gurkšnį išgėrė ten, kur ir stovėjo.
Nusprendusi, kad ir pačiai būtų neprošal
pakvėpuoti grynu oru ir pasivaikščioti,
pasiėmė striukę, ant kaklo apsivyniojo
šaliką ir su vyno taure rankoje išėjo į
kiemą.
Žvarbu, šalta, vėjas taršo plaukus, bet
visai malonu po to karščio, kurį jiedu su
Finu sukėlė darbuodamiesi jos
dirbtuvėje. Brana pasuko už namo —
mintyse jau matė, kaip atėjus pavasariui
čia žydės gėlės, žaliuos daržovių lysvės.
Tiesa, vis dar žydi keletas rožių,
pasidžiaugė Brana, ir našlaičių mieli
veideliai dar džiugina ir džiugins akį, net
jei ir pašals ar pasnigs. Vis dar žaliuoja
keletas žieminių kopūstų, o medetkos iš
toli šviečia savo ryškiai oranžiniais ir
geltonais žiedeliais, kurie Branai taip
patinka ne tik dėl spalvos, bet ir dėl
aštroko skonio.
Kitą kartą virdama sriubą įdės morkų,
jas Brana uždengė mulčiu, kad ištvertų
šaltesnį orą.
Net ir žiemą daržas jai teikė didelį
džiaugsmą.
Brana vaikštinėjo gurkšnodama vyną,
nors jau temo ir šešėliai darėsi ilgesni, o
rūkas raitėsi aplink jos namų kampus.
— Niekas tavęs čia nelaukia, — ramiai
pasakė ji ir išsitraukusi iš kišenės
peiliuką nusipjovė keletą medetkų,
žioveinių ir našlaičių. Iš šių žiemos
žiedų, pagalvojo Brana, pasidarys
nedidelę puokštę stalui papuošti.
— Nelaukia, bet gal netrukus lauks, —
atsiliepė Kavanas, toks visas gražus,
besišypsantis, su vakaro prieblandoje ant
krūtinės spindinčiu raudonu
brangakmeniu. — Ir tada džiaugsmingai
mane pakviesi ir į savo namus, ir į savo
lovą.
— Tu dar neatsigavęs po paskutinio
džiaugsmingo priėmimo, o ir šiaip gyveni
iliuzijų pasaulyje. — Brana atsisuko,
įdėmiai jį apžiūrinėdama gurkštelėjo
vyno. — Tau nelemta manęs sugundyti.
— Esi daug geresnė nei visi likusieji.
Mudu tai žinome — tu ir aš. O su manimi
taptum dar galingesnė. Galingesnė nei
įmanoma įsivaizduoti. Aš suteikčiau tau
visą tą malonumą, kurio neleidi sau. Be
to, galiu atrodyti kaip jis.
Kavanas mostelėjo ranka sau prieš
veidą. Priešais Braną dabar jau šypsojosi
Finas.
O ne — jai suskaudo širdį taip,
tarytum ją būtų pervėręs jos peiliukas.
— Tai tik kiautas.
— Mano ir balsas gali būti toks pat. —
Kavanas prabilo Fino balsu: — Aghra, a
chuid den tsaol.
Jai į širdį įsmigęs peilis dar labiau ją
sužalojo, kai Kavanas ištarė žodžius,
kuriuos dažnai kartodavo Finas. Mano
meile, mano gyvenime.
 — Tikiesi tuo mane papirkti? Manai,
taip mane suviliosi ir aš tau atsiduosiu?
Tu apgailėtinas. Tai per tave mes Finu
nesame drauge.
— Rinktis tau. Tai tu mane atstūmei.
— Staiga Kavanas virto aštuoniolikmečiu
Finu, visai dar jaunu, susikrimtusiu ir
įpykusiu. — Ką dabar man daryti, tavo
nuomone? Aš ir pats to niekada
nežinojau. Ir niekada tavęs neišdaviau.
Nenusigręžk nuo manęs. Nepalik
manęs.
— Tu man nepasakei, — išgirdo
Brana save sakant. — Atsidaviau tau, tau
vieninteliam, o, pasirodo, tu jo
palikuonis. Jo giminė.
 — Aš juk pats to nežinojau! Iš kur
galėjau žinoti? Ta žymė atsirado ant
mano rankos visai netikėtai, Brana. Jos
anksčiau juk nebuvo…
— Ji atsirado po to, kai mes
pasimylėjome. O tai nutiko daugiau nei
prieš savaitę. Ir tu man nieko nepasakei.
Sakai tik dabar, kai pati pamačiau. Juk aš
viena iš trijų, — nors ašaros degino
tamsias Branos akis, jos balsas buvo
tvirtas. — Aš — Juodoji Ragana, Sorka
buvo mano prosenelė. O tu esi Kavano
palikuonis, atsiradęs iš tamsos ir
skausmo. Tu melavai. Mano širdis
sudužo, kai sužinojau, kas tu esi.
— Raudok, ragana, — įsakė Kavanas.
— Raudok skausmo ašaromis. Atiduok
man tas ašaras.
Brana staiga suvokė, kad ji stovi prie
pat jo, ties riba, kur baigiasi jos magija
apsaugotas kiemas, o Kavanas dabar jau
turėjo savo veidą. Kuo ryškiau spindėjo
raudonas akmuo ant jo krūtinės, tuo jo
veidas atrodė tamsesnis.
Brana suprato, kad jos akys pilnos
ašarų. Iš paskutiniųjų stengdamasi jas
sulaikyti, galvą ji laikė aukštai pakeltą.
— Aš neverkiu. Iš manęs nieko
daugiau be šito negausi.
Ji smogė jam sodininko peiliu, kuris
visai negiliai įsmigo Kavanui į krūtinę,
tada kita ranka griebė jo raudoną
brangakmenį. Po Branos kojomis
sudrebėjo žemė; grandinė, ant kurios
kabėjo brangakmenis, buvo tokia šalta,
kad net gėlė ranką. Akimirką Kavano
akys sužibo raudonai kaip ir pats
brangakmenis, aplink pradėjo rangytis
rūkas, kuris dar kaukštelėjo nasrais, ir
tada viskas dingo — Brana liko stovėti
viena, rankoje laikydama peilį, kurio
galas buvo suteptas krauju.
Ji pažvelgė į savo ranką, sužalotą
delną. Sugniaužusi ranką į kumštį,
sušildė šalčio paliktą žaizdą ir ją užgydė.
Nors rankos drebėjo, — o dėl to jai
visai nebuvo gėda, — Brana susirinko
gėles ir pakėlė numestą vyno taurę.
— Tik gaila išlieto vyno, — tyliai
pasakė eidama namo.
 Nors ne, dar pagalvojo, labiau gaila
sugaišto laiko.
Ji pamaišė bulves, iš orkaitės ištraukė
duoną, o kai įsipylė dar vieną taurę vyno, į
namus pradėjo rinktis kiti jos magiškojo
rato nariai.
— Gal galėčiau kuo padėti? —
plaudamasi rankas paklausė Ajona. —
Gal sugebėčiau padaryti bent ką nors, per
daug nesugadindama?
— Gali susmulkinti česnaką.
— Smulkinti ir pjaustyti moku puikiai.
— Na ir šaunu.
— Tau viskas gerai? — tyliai paklausė
Ajona. — Atrodai pablyškusi.
— Man viskas gerai, patikėk. Turiu
jums visiems kai ką papasakoti, bet prieš
tai noriu baigti gaminti vakarienę.
— Supratau.
Apsupta besišnekučiuojančių bičiulių
balsų Brana susitelkė į maisto ruošimą.
Jai net nereikėjo prašyti pagalbos — kiti
ir taip padengė stalą, papilstė vyno,
sudėjo maistą į lėkštes ir dubenėlius.
— O tu pirkinių sąrašu naudojiesi? —
paklausė Mira, kai visos lėkštės ir
dubenys su maistu jau buvo ant stalo. —
Jei ne, galėtum tokį surašyti, aš visko tau
nupirkčiau. Nebent labai prieštarautum.
— Nori už mane važiuoti į
parduotuves?
— Nuo šiol galėtume visi paeiliui
nupirkti maisto. Juk tu nuolat viena visus
maitini, pats metas pradėti dalintis
darbais, tad nuo šiol reikalingais
produktais pasirūpintume mes.
— Tiesą sakant, jau pradėjau rašyti
trūkstamų produktų sąrašą, planavau į
parduotuvę važiuoti rytoj.
— Jei nieko prieš, rytoj už tave aš
užsuksiu.
— Žinoma, man tinka.
— Dar galėčiau nuvežti ir prekes į tavo
parduotuvę, jei tik reikia.
Brana nužvelgė visus sėdinčius prie
stalo ir prisimerkė.
— Ką visa tai reiškia? Pirksite
produktus, vešite prekes į parduotuvę?
— Atrodai pavargusi, — pasakė Boilis
ir piktai dėbtelėjo, kai Konoras užvertęs
akis atsiduso. — Ką čia dar slėpti.
 — Ačiū jums už nuoširdų atvirumą, —
atšovė jam Brana.
— Nori grynos ar pagražintos tiesos?
— Boilio veidas vis labiau niaukėsi. —
Tiesiog atrodai pavargusi ir nėra ką čia
daugiau kalbėti.
Vis dar prisimerkusi Brana perbraukė
rankomis sau per veidą, o kai jas nuleido,
veidą jau puošė makiažas. Dabar ji
tiesiog švytėjo.
— Na štai, taip gal geriau.
— Kai esi pavargusi, joks makiažas to
nepaslėps.
Brana jau ruošėsi užsipulti Finą, bet
tuo metu iš nevilties rankas aukštyn
pakėlė Konoras.
 — Liaukis, Brana. Esi perbalusi, akys
pavargusios, mums dėl tavęs neramu.
Kai Brana pabandė atsistoti, Konoras
iš kitos stalo pusės bakstelėjo jos link
pirštu ir pasodino atgal į kėdę.
Dabar jai jau nereikėjo makiažo burtų
— skruostai ir taip išraudo.
— Kvieti mane į dvikovą? Rimtai?
— Liaukitės abu, — griežtai paliepė
Ajona. — Baikit vieną kartą. Nieko keista,
kad atrodai pavargusi — tu juk taip
apsikrovusi darbais, o mes turime teisę
nuimti nuo tavęs bent dalį naštos. Juk tai
tik produktų pirkimas, dėl Dievo meilės,
namų tvarkymas ir kiti paprasti namų
ruošos darbai. Mes norime tau padėti, kad
turėtum nors kiek laiko poilsiui, velniai
griebtų. Todėl baik pagaliau dėl to
purkštauti.
Brana atsilošė.
— Rodos, dar visai neseniai iš tavo
lūpų vos ne ištisai buvo girdėti vien
atsiprašymai, o dabar pasipylė įsakymai.
— Turbūt patobulėjau. Be to, tave
myliu. Mes visi tave mylim.
— Man patinka pačiai pirkti
produktus, — kur kas ramiau pasakė
Brana, — ir tvarkyti namus. Tačiau dabar,
kai turim begalę kur kas svarbesnių
reikalų, šiais darbais su jumis
pasidalinsiu. Be to, artėja Kalėdos. O per
Kalėdas mums būtinai reikia daug
šviesos ir džiaugsmo. Taigi turime
pasistengti.
 — Vadinasi, sutarta, — pasakė Ajona.
— Jei kam įdomu, rytoj maistą ruošiu aš.
— Ji pasmeigė šakute vištienos gabalėlį ir
nusišypsojo. — Manau, šis pareiškimas
padės pakeisti temą.
— Kur jau nepadės, — Brana
spustelėjo Ajonai ranką. — Beje, yra dar
viena tema, kurią reikia aptarti. Šiandien
čia lankėsi Kavanas.
— Čia? — Konoras pašoko nuo stalo.
— Mūsų namuose?
— Žinoma, ne pačiuose namuose.
Galvok, ką kalbi. Negi manai, kad jis
sugebėtų prasibrauti pro visas mano —
beje, ir tavo — apsaugas? Sutikau jį
kieme. Nuėjau į kiemelį už namo
patikrinti, kaip žiemą laikosi mano
daržas ir gėlynai, o ir šiaip norėjosi
pakvėpuoti grynu oru — juk visą dieną
viduje dirbau. Jis pasirodė pačiame kiemo
pakrašty — ši vieta arčiausiai namo, kur
jis gali žengti. Pasikalbėjome.
— Tai nutiko, kai mes su Konoru
išvažiavome į barą? — šaltai paklausė
Finas.— O tu tik dabar mums tai
pasakoji?
— Nenorėjau iki vakarienės
užsiminti, nes ir taip virtuvėje sumaišties
per akis, kai visi susirenkame. O kai
susėdome, prasidėjo kalbos apie tai,
kokia aš nusikamavus.
— Žodžio „nusikamavus“ aš
neminėjau, — sumurmėjo Boilis.
 — Kad ir kaip ten buvo, noriu
papasakoti viską dabar. Ir jau pradėčiau,
jei Konoras pagaliau nuo langų grįžtų
prie stalo.
— O tu dar stebiesi, kodėl man
nepatinka palikti tave vieną.
Brana piktai pažiūrėjo į Konorą.
— Galvok, ką kalbi, antraip įžeidžias
pastabas teks laidyti surištu į mazgą
liežuviu. Tai va, vaikštinėjau po daržą su
taure vyno rankoje. Tada pritemo ir
atslinko rūkas.
— Ir tu mūsų nepašaukei.
Šįkart į brolį ji perspėjamai nukreipė
pirštą.
— Liaukis pertraukinėjęs. Ne,
nepašaukiau, nes norėjau paklausyti, ką
jis pasakys, be to, man pavojus negrėsė.
Jis negalėjo manęs pasiekti, ir mes abu
tai žinojome. Niekada nerizikuočiau savo
gyvybe, Konorai, bet dar svarbiau tai, kad
niekada nerizikuočiau mūsų magiškuoju
ratu ir mūsų tikslu — ir tu, Konorai, ir visi
jūs turite tai žinoti. Nei dėl smalsumo,
nei dėl garbės. Apskritai nėra tokio
dalyko, dėl kurio galėčiau taip rizikuoti.
— Leisk jai pabaigti. — Nors Mirai
knietėjo po stalu įspirti Konorui į koją,
visgi ji tik raminamai ją spustelėjo. —
Mes tai žinome, Brana. Ir visada
žinojome, kad jis bandys tave sugundyti.
— Labai nevykęs bandymas, bent jau
šįkart, — tęsė Brana. — Kaip paprastai,
pažadai ir pasiūlymai. Žadėjo, kad jei
būsiu jo, suteiks man daugiau galių, nei
galiu įsivaizduoti, ir panašias
nesąmones. Jis vis dar nusilpęs, nors tai
ir slepia, bet raudonasis akmuo šįkart
švietė ne taip ryškiai. Tačiau nors ir
nusilpęs, galių dar turi per akis. Jis netgi
pasivertė Finu.
Tylėdamas Finas pakėlė akis nuo savo
vyno taurės, jo žvilgsnis įsmigo Branai į
akis.
— Manimi?
— Tarytum tokia iliuzija galėtų
priversti mane susileisti ir nebegalvoti
apie apsaugas. Tačiau Kavanas pabandė
dar kai ką. Jis toks gudrus, be to, mus visą
gyvenimą stebi. O po to dar kartą
pasivertė į tave, kai tau buvo aštuoniolika.
Tą dieną, kai…
— Mes buvome kartu. Pirmą kartą.
Vienintelį kartą.
— Ne, ne tą dieną, dieną po savaitės.
Dieną, kai sužinojau apie žymę. Kavanas
privertė mane išgyventi, išgirsti ir
pamatyti viską, kaip buvo anądien. Tuo
pasinaudojęs, priviliojo mane prie sklypo
ribos, kur nebeveikia mano apsaugos.
Jam tai suteikė jėgų — jo brangakmenis
švietė vis stipriau, pasitikėjimas savimi,
arogancija didėjo, tad kai jis to visai
nesitikėjo, išsitraukiau daržininko
peiliuką ir iš visų jėgų užsimojusi
smeigiau į jį. Kai peilis įsikirto,
sugriebiau grandinę, ant kurios kabėjo jo
brangakmenis, ir pamačiau baimę.
Supratau, kad jis bijo. Tada Kavanas
pasislėpė rūke. Man nepavyko jo
sulaikyti, nespėjau nutraukti grandinės.
Ta grandinė buvo mirtinai šalta, ji net
nušaldė man ranką, — po kurio laiko
tyliai pridūrė Brana, apžiūrinėdama savo
delną. — Tą akimirką, laikydama jį už
grandinės, pajutau, koks jis tamsus ir
alkanas, bet stipriausiai jaučiau jo baimę.
Konoras sugriebė ją už rankos.
— Aš jau užsigydžiau žaizdą, —
patikino Brana, kai Konoras, ieškodamas
sužalojimų, pradėjo apžiūrinėti jos
ranką. — Bet dar gali pamatyti skersai
delno likusį grandinės įspaudą.
 — Juk sakei, kad sveikata ir gyvybe
nerizikuotum.
— Aš ir nerizikavau. Konorai, jis juk
manęs negalėjo paliesti. Ir net jei būtų
greitai sugriebęs už rankos, kai čiupau jo
grandinę, vis tiek būčiau turėjusi
pranašumą.
— Tu tuo tikra? — Finas atsistojo,
apėjo aplink stalą ir ištiesė ranką. —
Parodyk. Noriu įsitikinti, ar neliko nuodų.
Netarusi nė žodžio, Brana įdėjo ranką
į jo delną ir pajuto, kaip šiluma pasklinda
po oda, į kraują.
— O jei jis būtų iš tavęs atėmęs peilį?
— paklausė Boilis. — Jei būtų tave juo
sužalojęs, perpjovęs ranką, kol laikei jį už
grandinės?
 — Iš manęs būtų atėmęs peilį? —
Brana pakėlė savo stalo peilį ir jis virto
balta rože. — Jis suteikė man progą, aš ja
pasinaudojau, bet jam mainais tokios
nesuteikiau, — ji žvilgtelėjo į Finą. — Jis
tikrai manęs neapnuodijo.
— Ne, — Finas paleido jos ranką ir
sugrįžo į savo vietą. — Tik-rai nieko.
— Jis bijo mūsų. Šiandien tai
supratau. Dėl to, ką jam padarėme, kaip
stipriai jį sužalojome, jis mūsų bijo.
Šiandien jis pasisėmė jėgų iš mano
emocijų, to neneigiu, bet gavo už tai
grąžos ir turėjo sprukti.
— Jis sugrįš, — pasakė Finas,
žiūrėdamas Branai į akis. — O baimė,
kurią jaučia, vers jį dar nuožmiau pulti
baimės šaltinį.
— Kol jo neįveiksim, jis sugrįš. Ir,
žinoma, jis gali pulti nuožmiau, tačiau
kuo labiau bijo, tuo silpnesnis darosi.

10 Derliaus šventė (angl. lammas) — kai

kuriuose anglakalbiuose kraštuose rugpjūčio 1
d. minima kaip derliaus nuėmimo šventė.
11 Belteinas — Airijoje ir kituose keltiškuose
kraštuose gėlių, vasaros pradžios šventė,
švenčiama per vidurį tarp pavasario
lygiadienio ir vasaros saulėgrįžos, dažniausiai
balandžio 30 d.
 7

Finas nusprendė pasibalnoti Barą ir joti

su sakalu prasiblaškyti. Ši mintis jam kilo
šįryt geriant kavą, kai dangaus rytinėje
pusėje vos pasirodė pirmieji saulės
spinduliai. Pabalnos žirgą, švilptelėjimu
pasikvies sakalą ir išjos. Visą rytą galės
būti vienas.
Jie jau pagamino stebuklingą sapnų
gėrimą, ir nors dar daug ką planavo
nuveikti, Finui reikėjo — Viešpatie, buvo
tiesiog būtina — bent šiek tiek pabūti
toliau nuo Branos. Vienas rytas vis tiek
nieko nepakeis.
— Šitą taip pat imsime? — paklausė
jis Bagso.
Šuo išsitiesęs ant grindų
džiaugsmingai graužė žaliaminės odos
kaulą, kurį Finas nesusilaikęs nupirko
turguje.
— Jei keliausi drauge, bus visa
kompanija. Arklys, šuo, sakalas. Aš
nusiteikęs ilgai pasijodinėti, — pridūrė
Finas.
Ir jei Kavanas pasirodys kur kelyje,
tebūnie, bet specialiai jo tikrai neieškos.
Pasigirdo beldimas, Finas žvilgtelėjo į
duris. Tikriausiai kuris nors iš žirgyno
darbuotojų, pamanė jis, bet už stiklo
pamatė Ajoną.
— Ankstyva šiandien, — atidaręs
duris, pasakė Finas.
— O taip, — Ajonos veidą puošė miela
kaip Kalėdos šypsena. — Važiuoju į oro
uostą pasitikti senelės.
— Tiesa, visai buvau pamiršęs, kad ji
atskrenda. Svečiuosis iki Naujųjų metų?
— Taip, atskrenda Kalėdoms, pabus
iki sausio antros. Aišku, būtų smagu, jei
ilgiau pasisvečiuotų.
— Ne tik tau, bet ir mums visiems bus
labai malonu su ja susitikti. Ji lyg žadėjo
sugrįžti pavasarį per tavo vestuves?
— Taip. Neįstengiau įkalbėti, kad jau
dabar atskridusi paviešėtų iki vestuvių,
bet gal taip netgi geriau, vertinant
susiklosčiusią situaciją.
— Ta prasme, toliau nuo pavojaus.
— Kažkas panašaus. Be to, ji nenorėjo
apsistoti Branos namuose, kol svečiuosis
čia. Vešiu ją pas jos draugę Margaritą
Minei. Gal pažįsti?
— Ji buvo mano mokytoja, išmokė
skaityti ir skaičiuoti, be to, dar ir dabar
sutikusi mane miestelyje perspėja
nesikūprinti. Ponia Minei — tiesiog
gimusi būti mokytoja. Gal nori kavos?
— Ačiū, savo rytinę porciją jau
išgėriau. O, čia ir Bagsas. Labas, Bagsai.
Finas pasijuto nepatogiai, tad kol
Ajona pritūpusi glostė šunį, bandė
numalšinti jį apėmusį gėdos jausmą.
 — Kartais užklysta.
— Su kompanija visada smagiau. O
štai manęs ponia Minei skaityti ir
skaičiuoti nemokė, — Ajona pakėlė akis į
Finą. — Augau visiškai kitokioje aplinkoje
nei jūs visi. Mano gyvenimas buvo
visiškai kitoks.
— Bet tai tikrai neturi jokios įtakos
tam, kuo esame ir kaip gyvename dabar.
— Žinau, ir tai nepaliauja stebinti.
Mes esame šeima. Tu mano šeima, Finai,
bet neturiu nei su tavimi, nei su Brana,
nei su kuriuo nors iš jūsų bendros
praeities, todėl nieko keista, kad kartais
galiu pasakyti tai, ko kiti nedrįsta, arba
pasakyti kitaip, nei kiti sako. Kavanas
pasinaudojo tavimi, pasinaudojo tuo, kas
tarp jūsų su Brana kadaise įvyko,
norėdamas ją sugundyti. Raganius tave
įskaudino lygiai taip pat kaip ir Braną.
Ajona atsistojo.
— Suprantu, tau gali atrodyti, jog
daug geriau būtų pasitraukti ir palikti tą
misiją trims Sorkos palikuonims, bet tu
taip nepasielgsi. Tiesiog negalėsi taip
pasielgti iš dalies todėl, kad pats nori, jog
gėris įveiktų blogį; nori, kad gėris įveiktų
blogį, kuris pakenkė ir tau. O iš dalies
todėl, kad stengiesi dėl savo šeimos, dėl
savo magiškojo rato, dėl draugų. Bet
labiausiai vis dėlto dėl Branos.
Finas atsirėmė į stalą. Susikišo rankas
į kišenes.
— Kiek daug dalių.
 — Taip, daug. Vaikystėje neturėjau
galimybės jūsų stebėti, nemačiau, kaip
judu su Brana pamilote vienas kitą, kaip
kankinotės išsiskyrę. Tačiau matau, kokie
abu esate dabar. O iš savo pozicijos
matydama situaciją aš pasakyčiau, kad
Brana be reikalo neleidžia sau mylėti ir
džiaugtis. Taip, ji elgiasi logiškai, bet
daro klaidą. Ir tu, Finai, klysti, nes giliai
širdyje tiki, jog Brana taip elgiasi
siekdama tave nubausti. Jei tai būtų tiesa,
Kavanas, norėdamas įskaudinti Braną,
nebūtų galėjęs pasinaudoti tavimi. O
dabar turiu eiti.
— Tu toks geras žmogus. — Finas
atsistūmė nuo stalo, į kurį stovėjo
atsirėmęs, suėmė Ajoną už smakro ir
pabučiavo. — Iš tavęs sklinda tokia
nežemiška šviesa. Jei tik mokėtum
gaminti maistą, prisiekiu, paversčiau
Boilį mulu ir pavogčiau iš jo tave.
— Šį gebėjimą saugau ateičiai.
Netrukus Kalėdos, susirinks visa šeima.
Žinau, ir tu, ir Brana norėtų kuo greičiau
pasinaudoti tais sapnų burtais, bet vakar
vakare Konoras sakė tiesą. Reikia iš
pradžių atšvęsti šventę su šeima,
pasilinksminti, pasidžiaugti šviesa ir
muzika. Tai būtų pirmas smūgis Kavanui
į veidą.
— Dabar suprantu, kodėl visi
nubalsavo už šį variantą.
— Tai gerai. — Ajona jau ruošėsi eiti
link durų, bet ir vėl atsisuko į Finą: — Tau
reikia surengti vakarėlį. Šie puikūs namai
išsiilgę linksmo vakarėlio. Galėtum
surengti šventę Naujųjų metų proga.
— Šventę? — taip greitai pakeista
tema išmušė Finą iš pusiausvyros. — Čia?
— Taip, šventę, taip, čia. Net
neįsivaizduoju, kaip man anksčiau ši
mintis nešovė į galvą. Pats laikas
atsikratyti senų įpročių ir atverti vartus
naujovėms. O tam labiausiai tiks Naujųjų
metų vakarėlis. Parašysiu žinutę Boiliui.
Mes padėsime tau surengti vakarėlį.
— Aš…
— Turiu bėgti.
Ajona paskubomis uždarė duris,
palikdama susiraukusį Finą vieną.
 — Na ką, Bagsai, atrodo, kad mūsų
namuose vyks vakarėlis.
Finas nusprendė rimčiau apie tai
pagalvoti vėliau. Jis vis dar norėjo
pajodinėti. Norėjo ištrūkti į gryną orą,
leisti Barui pabėgioti, Merlinui
paskraidyti ir pamedžioti, o mažajam
Bagsui tiesiog pasidžiaugti savo jaunyste.
O grįždamas užsuks į žirgyną, po to į
sakalų dresavimo mokyklą. Jei dar liks
laiko ir jei reikės, galės padėti Branai
dirbtuvėje. Nors, spėjo Finas, ji
tikriausiai kaip ir jis džiaugsis, gavusi
progą visą dieną nesimatyti.
Arklidėje, kol balnojo didelį juodą
žirgą, Finas pasikalbėjo su Šonu. Jų
pokalbio temos keitėsi nuo žirgų ir jų
šėrimo eiliškumo iki moterų, futbolo, o
galiausiai grįžo atgal prie žirgų.
Vesdamas Barą į kiemą Finas
stabtelėjo.
— Planuoju rengti Naujųjų metų
vakarėlį.
Šonas sumirksėjo ir stumtelėjo nuo
kaktos kepurę.
— Tame dideliame name?
— Žinoma, kad ten.
— Cha. Vakarėlis didžiajame name —
kažkas prašmatnaus nusimato?
— Nieko prašmatnaus, —
paprieštaravo Finas, nes bent jau pats
tikrai nieko tokio neįsivaizdavo, bet Ajona
geriau žino, nes tai juk ji tą vakarėlį
rengia. — Pakaks, jei nuo aulinių batų
arklių šūdą nusivalysi prieš ateidamas.
— Cha, — šyptelėjo Šonas. — O tai
bent muzikos bus?
Finas atsiduso.
— Būtų logiška, jei vakarėlyje grotų
muzika. Ir taip, kol dar nepaklausei —
bus ir maisto, ir gėrimų. Manau, devintą
vakaro — tinkamiausiais laikas pradėti.
Finas pasiėmė nuo žemės Bagsą ir
įšoko į balną.
— Vakarėlis didžiajame name, — dar
pakartojo Šonas, kai Fino paragintas
Baras pasileido šuoliais.
Finas atsisukęs pažvelgė atgal ir
pamatė, kaip seniai jo žirgyne triūsiantis
darbininkas, susidėjęs ant klubų rankas,
apžiūrinėja jo namą taip, tarytum matytų
jį pirmą kartą.
Finas nusprendė, kad tai reiškia tik
viena — vakarėlio jo namuose jau seniai
reikėjo.
Bagsas iš pasitenkinimo suvirpėjo, kai
jie pasileido risčia; nuo žirgo pasklido
džiaugsmo bangos — jis gavo progą
pasileisti šuoliais, o tuo metu danguje
virš galvų ratus sukantis sakalas garsiai
sukliko.
Seniai reikėjo surengti tokią iškylą,
pagalvojo Finas.
Nors jis labai norėjo į mišką
pakvėpuoti jo oru ir pasiklausyti tarp
medžių dainuojančio vėjo, patraukė per
atvirus laukus, kalvas ir klonius. Kol
žirgas šuoliavo per žalias pievas, sakalas
nardė po mėlyną dangų.
Finas išsitraukė ir ant rankos
užsimovė pirštinę. Jiems su Merlinu jos
nereikėjo, tačiau taip atrodė geriau, jei ką
pakeliui sutiktų. Finas iškėlė ranką ir
mintimis pašaukė sakalą. Paukštis nėrė
žemyn ir gražiai, it per parodomąją
programą, apsisuko. Finas patenkintas
nusijuokė. Galiausiai grakščiai it
plunksnuotas dievas nutūpė ant
pirštinėtos Fino rankos.
Bagsas drebėdamas juos stebėjo.
— Mes su Merlinu puikiai vienas kitą
suprantame. Jūs su juo nuo šiol taip pat
būsite kaip broliai. Nori pamedžioti? —
paklausė jis Merlino.
 Atsakydamas į Fino klausimą, sakalas
pakilo aukštyn ir sukdamas ratą virš
lauko sukliko.
— O mes tuo metu pasivaikščiosime.
Finas nulipo nuo žirgo ir paleido
Bagsą ant žemės. Džiaugsmingai
amsėdamas Bagsas ėmė raičiotis po žolę.
— Jis dar visai jaunas, — paaiškino
Finas ir patapšnojo Barui per kaklą, kai
šis su panieka pažiūrėjo į šunį.
Va šito jam būtent ir reikėjo, galvojo
Finas eidamas greta žirgo. Erdvės, gryno
oro. Diena vėsoka, bet giedra ir šviesi.
Sakalas smigo į nusižiūrėtą auką ir ją
sugriebė.
Finas, prisiglaudęs prie Baro,
nužvelgė žalsvai rudus laukus, tolumoje
iš kaminų kylančius plonus dūmų
stulpus.
Viso šito, mąstė Finas, jis be proto
pasiilgsta, kai būna kur nors išvykęs. Tai
jo kraštas. Jo kraujas, jo kūnas, jo širdis,
jo dvasia čia. Jis ilgėdavosi tos žalumos,
banguotų kalvų, uolų pilkumo, sodraus
suartos žemės rudumo.
Jis ir vėl jį paliks — jam teks palikti šį
kraštą, kai pabaigs tai, ką privalo
pabaigti. Bet vieną dieną sugrįš, nes jam
reikia Airijos, reikia Branos, reikia… kaip
ten Ajona sakė… reikia šeimos.
— Tu jiems čia visai nereikalingas.
Finas ir toliau ėjo prigludęs prie žirgo,
kai pajuto artėjantį Kavaną. Turbūt jis
netgi norėjo jį sutikti.
 — Tu mano. Ir jie tai žino. Ir tu žinai,
pats jauti.
Žymė ant Fino peties pradėjo
tvinkčioti.
— Nuo to laiko, kada atsirado ta žymė,
bandai mane suvilioti, palenkti į savo
pusę. Pasilaikyk sau pažadus ir
melagystes, Kavanai. Man jie jau
atsibodo, o dabar norėčiau bent kiek
gryno oro ir erdvės.
— Bet tu atėjai čia.
Kavanas žengė per ploną rūko jūrą, jo
juodas drabužis plevėsavo, o raudonas
brangakmenis žėrėjo.
— Palikai juos. Atėjai pas mane.
— Visai ne pas tave. Niekada pas tave
nėjau ir neisiu.
 — Mano sūnau…
— Nevadink manęs taip. — Fino
pyktis, su kuriuo jis iš paskutiniųjų bandė
kovoti, nenumaldomai stiprėjo. —
Niekada nevadink manęs taip.
— Bet juk tu esi mano sūnus, —
šypsodamasis Kavanas sau nuo peties
nusmaukė drabužį ir parodė savo žymę.
— Tu mano palikuonis.
— Kiek moterų išprievartavai, kol
pavyko pasėti sėklą, iš kurios išaugo
sūnus?
— Prireikė tik vienos, kuriai buvo
lemta išnešioti mano vaiką. Aš suteikiau
jai malonumą, bet kur kas daugiau iš jos
paėmiau. Atiduosiu tau Braną, jei jos vis
dar trokšti. Vėl turėsi ją savo lovoje ir taip
dažnai, kaip tik norėsi. Tik dėkis prie
manęs, ir ji bus tavo.
— Ji ne tavo, kad galėtum atiduoti.
— Bus mano.
— Nebus, kol esu gyvas. — Finas
iškėlė ranką, nukreipė į Kavaną delną, į jį
sukoncentravo savo galią. — Prieik
arčiau, Kavanai. Juk mes giminės, pats
taip sakei. Prieik arčiau.
Finas suprato, kad jų jėgos lygios.
Kaip ir Brana, jis pajuto Kavano baimę.
Raganius žengė nedrąsų žingsnį pirmyn.
— Tu man nenurodinėsi!
Kavanas sukryžiavo rankas, po to jas
ištiesė į priekį ir ištarė užkeikimą.
— Jie išduos tave, atsiribos nuo tavęs.
Kai tavo kūnas atšals, o kraujas bus
sulaistęs žemę, nė vienas jų tavęs
negedės.
Kavanas susirietė rūke ir virto vilku.
Finas mintimis persikėlė į savo namus ir
susirado kardą. Kai iškėlė prieš Kavaną
ranką, joje jau spaudė ginklą.
Finas pamėgino pakviesti kitus savo
magiškojo rato narius, bet vilkas, nieko
nelaukdamas, šoko į priekį.
Tačiau vilkas puolė ne jį, ne vyrą,
rankoje spaudžiantį liepsnojantį kardą ir
spinduliuojantį galinga energija, o mažą,
aukštoje žolėje drebantį šunytį.
— Ne!
Finas šoko prie Kavano, užsimojo
kardu, bet kai juo švystelėjo, perrėžė tik
rūką, kuris netrukus išsisklaidė,
palikdamas žolėje gulintį kraujuojantį
šunytį. Bagsas žiūrėjo į Finą išgąsčio ir
skausmo pilnomis akimis.
— Ne, ne, ne, ne!
Finas suklupo ant kelių; tuo metu
sakalas sukliko, žirgas ėmė žvengti, ir
abu puolė vilką, kuris ir vėl išdygo Finui
už nugaros.
Kaukdamas vilkas vėl pranyko.
Pasirodė Brana. Finas klūpėjo prie
Bagso.
— O Dieve, — ištarė Finas, tiesdamas
rankas į Bagsą, bet Brana nustūmė jo
rankas šalin.
— Leisk man. Leisk. Savo galiomis
galiu jį pagydyti, be to, aš juk gebu
bendrauti su šunimis.
 — Jo gerklė. Kavanas perplėšė jam
gerklę. Prieš jį bejėgis, visai nepavojingas
šunytis, bet Kavanas vis tiek puolė jį, o ne
mane.
— Galiu padėti, tikrai galiu padėti.
Finai, pažiūrėk į mane, prašau, pažiūrėk į
mane, Finai.
— Man nereikia tavo pagalbos!
— Leisk Branai padėti, — tarė
Konoras ir pritūpė šalia jo, tvirtai ant
peties uždėdamas jam ranką. — Leisk jai
pabandyti.
Finas jautė, kaip šuns gyvybė gęsta,
todėl susikrimtęs klūpėjo prie jo visiškai
bejėgis, užvaldytas pykčio ir kaltės.
— Na štai, tuoj, — suniūniavo Brana,
glausdama rankas prie kruvinos šunyčio
gerklės. — O dabar privalai drauge su
manimi pakovoti. Jei girdi mane, dar
pakovok už teisę gyventi.
Bagsas užvertė akis. Finas pajuto,
kaip sulėtėjo šuns širdies plakimas.
— Jam skauda.
— Sveikstant visada skauda. Bet jis
turi pats kovoti, — Brana mestelėjo
griežtą, piktą žvilgsnį į Finą. — Liepk jam
dar pakovoti, jis gi tavo. Negalėsiu jam
padėti, jei jis pats to nenorės. Liepk jam!
Kad ir kaip sunku buvo prašyti, Finas
iškėlė rankas virš Branos rankų. Kovok.
Baisus skausmas. Brana jautė jį. Jai
pačiai degino gerklę taip pat stipriai kaip
ir Bagsui, jos pačios širdis trūkčiojo.
Įsmeigusi žvilgsnį į mažo šunyčio akis, ji
dalijosi su juo savo energija ir šiluma.
Lai pirma gyja giliausia žaizda,
pagalvojo. Lai sugyja tai, kas buvo
perplėšta.
Nors buvo šalta, pūtė stiprus vėjas,
ant kaktos blizgėjo prakaitas.
Brana išgirdo, kaip Konoras liepia jai
liautis. Gal ji ir per daug stengėsi, bet vis
dar jautė skausmą, o drauge ir viltį. Be to,
jai buvo gaila vyro, kurį mylėjo.
Pažvelk į mane, paprašė ji šuns.
Pažvelk į mane. Į mane. Pažvelk ir
pamatyk.
Bagsas suinkštė.
— Jis grįžta, Brana.
 Iš atsargumo dairydamasis aplink,
Konoras uždėjo ranką Branai ant peties ir
perdavė jai visas galias ir energiją, kurias
tik įstengė.
Atvira žaizda ant šuns gerklės pradėjo
trauktis, gyti.
Bagsas pasuko galvą, lyžtelėjo Branai
ranką.
— Na štai, — švelniai pasakė ji. — Na
štai, ir atsigavai. Tik dar truputį. Visai
nedaug liko. Nebijok, mažyli. Dar
pakovok dėl manęs.
Kai Bagsas suvizgino uodegą, Finas
priglaudė savo kaktą prie Branos kaktos.
— Jam viskas bus gerai. Dabar reikėtų
duoti vandens ir leisti pailsėti. Jis…
 Jau nebegalėdama susilaikyti, ji
apkabino Finą ir prisispaudė prie jo.
— Jam jau viskas gerai.
— Lieku tau skolingas…
— Nieko tu neskolingas, net nenoriu
girdėti, Finai.
Brana atsitraukė nuo jo, suėmė
rankomis jo veidą. Kurį laiką jie tiesiog
klūpėjo, o šuo tarp jų linksmai vizgino
uodegą.
— Dabar jam reikia namo.
— Taip. Namo.
— O kas čia atsitiko? — paklausė
Konoras. — Gal gali papasakoti? Liepėme
Ajonai čia nesirodyti. Jėzau, ji kaip tik
veža savo senelę iš Golvėjaus oro uosto.
 — Tik ne dabar, Konorai, — Brana
atsistojo. — Kas čia nutiko,
išsiaiškinsime vėliau. O dabar gabenk
Bagsą namo, Finai. Turiu toniko, kuris,
manau, jam tiks. Atvešiu paskui. Bet
labiausiai dabar jam reikia poilsio.
— Gal jotum su mumis kartu? — nors
Finas labai nenorėjo, buvo priverstas
Branos prašyti, nes vis dar nerimavo dėl
mažojo šuniuko. — Norėčiau, kad dar
kurį laiką jį paslaugytum, nors kiek
pabūtum šalia, gerai?
— Taip, žinoma. Konorai, tu galėtum
parjoti su Baru, parlydėtum ir sakalus, ir
Katelį. Aš taip pat greitai grįšiu.
— Na, aš…
 Bet Brana tuo metu paėmė Finą už
rankos, ir jie trise — Brana, Finas bei
mažasis šunytis — tą pačią akimirką
pranyko.
— Na, ką gi, — Konoras pirštais
perbraukė sau per plaukus, pakėlęs akis
pažiūrėjo aukštyn, kur ratus suko Fino
sakalas ir jo Roiberdas. Patapšnojęs
Kateliui per galvą, jis atsisuko į Barą.
— Tik žiūriu, ar nė vienas nedingo.

Finas stovėjo savo virtuvėje, glėbyje

laikydamas šunį, ir bandė nuspręsti, ką
geriausia būtų toliau daryti.
— Reikia jį išmaudyti, nuplauti kraują.
— Tik jau ne čia, — apstulbusi pasakė
Brana, kai Finas žengė virtuvės plautuvės
link. — Negalima prausti šuns toje
pačioje kriauklėje, kurioje plauni indus.
Skalbykloje esanti tam geriausiai tiktų.
Nors neatrodė, kad tai svarbu, Finas
grįžtelėjo ir pasuko į skalbyklą —
baltutėlėmis sienomis, pilną didelių
juodų mašinų. Atidaręs spintelę, jau
ketino paimti ūkiško muilo.
— Dėl Dievo meilės, tik jau ne šituo,
Finai. Kas prausia šunį ūkišku muilu,
reikia naudoti skystą muilą.
Finui kilo noras jai paaiškinti, kad to
sumauto skysto muilo yra spintelėje po
sumauta virtuvės plautuve, kurioje jis iš
pat pradžių ir ketino prausti šunį, bet
Brana jau vilkosi paltą, o pakabinusi jį ant
pakabo pasiraitojo rankoves.
 — Duok man šunį ir atnešk skysto
muilo.
Gerai, tiek to, viskas gerai. Jo galva vis
tiek dabar neveikia. Finas nuėjo ir iš
virtuvės atnešė muilą.
— Puikiai laikaisi, — Brana pasakė
Bagsui, kuris, užvertęs galvą, pagarbiai
žiūrėjo į ją. — Tik truputį pavargęs. Tuoj
išsimaudysi šiltoje vonioje, — tęsė ji
leisdama į plautuvę vandenį. — Gausi
truputį toniko, po to gerai pamiegosi ir
būsi sveikas kaip ridikas.
— Kuo čia dėtas tas ridikas, niekada
nesupratau šito posakio.
Finas į tekantį vandenį pradėjo pilti
muilą.
 — Pakaks, Finai, užteks. Dar uždus
vargšas šunelis tomis putomis.
Finas pastatė muilo butelį ant stalo.
— Viršuje yra specialaus skysčio, jis
turėtų Bagsui padėti.
— Tuomet aš jį nuprausiu, o tu atnešk
skystį.
— Aš tau labai dėkingas, Brana.
— Žinau. Na štai, o tu dabar lipk į
vandenį. Argi ne malonu?
— Bagsui labai patinka praustis duše.
Kai šuo jau sėdėjo putų pilnoje
plautuvėje ir atrodė be galo juokingai,
Brana atsisuko į Finą.
— Kas?
— Nieko. Tuoj atnešiu toniką.
 — Tai, sakai, duše? — kai Finas išėjo,
trindama šuniui kailį, paklausė ji Bagso.
Tapšnodamas letenomis per putas ir
Branai per rankas, Bagsas atskleidė labai
ryškią viziją — joje Finas nuogas stovėjo
dušo kabinoje su stiklo sienelėmis ir
glėbyje laikydamas šunį juokėsi, o tuo
metu iš visų pusių iš purkštukų ant jų
tryško vanduo ir kilo garas.
— Hmmm. Neblogas vaizdelis. Nors
prausdamasis su šuniu vis tiek elgiasi
kaip mažas vaikas.
Ta vizija ją pralinksmino, ir tai
neatrodė blogai. O dėl to, kad vizija ją
sujaudino, Branai pasidarė neramu.
Finas grįžo nešinas gražiu
šešiabriauniu buteliuku su sodriai žaliu
skysčiu. Branai mostelėjus pirštu, jis
prikišo atidarytą buteliuką jai prie nosies
pauostyti.
— O taip, šito jam kaip tik dabar ir
reikia. Jei turi kokį sausainiuką, užlašink
ant jo tris — nors ne, geriau keturis —
lašus. Bagsas pagalvos, kad tai koks nors
skanumynas, taigi nebus sunku įsiūlyti.
Nieko nesakęs Finas įkišo ranką į
kišenę ir ištraukė nedidelį šunims skirtą
sausainį.
— Kišenėje nešiojiesi šunų maisto?
Čia tam atvejui, jei kuris nors iš jūsų
išalktų?
— Paprasčiausiai nežinojau, kiek
užtruksime iškyloje, — sumurmėjo Finas,
lašindamas ant sausainio toniką.
 — Padėk sausainį kur nors, reikia
palaukti, kol tonikas įsigers. Ir dar
paieškok kokio seno rankšluosčio.
Finas vėl išėjo ir grįžo su minkštutėliu
samanų spalvos rankšluosčiu.
— Egiptietiška medvilnė, — nustatė
Brana ir, vienu judesiu iškėlusi šunį iš
plautuvės, nieko nelaukdama apvyniojo jį
rankšluosčiu, kad nesušaltų.
— Neturiu senų rankšluosčių. Be to,
juk jį galima bus išskalbti.
— Bus galima. — Brana energingai
aptrynė šunį ir pakštelėjo jam į nosį. —
Dabar jau geriau? Švarutėlis, visas
kvepiantis kaip citrinmedžių sodas.
Cintrinmedžių sodas Egipte. Dabar duok
jam tą sausainį, Finai, nes Bagsas juk
geras berniukas — geras ir drąsus
berniukas.
Savo žaviomis ir patikliomis akimis iš
pradžių pažvelgęs į Finą, Bagsas godžiai
sušveitė jam pasiūlytą sausainį.
— Aišku, prieš tai gal reikėjo jam
duoti palakti… — pasakė Brana ir
pažvelgusi žemyn nustėro. Tiesiog
pasibaisėjo. — Šuniui šerti ir lakinti
naudoji „Belleek“ porceliano dubenėlius?
— Jie labai tiko šitam reikalui.
Sutrikęs Finas paėmė šunį,
rankšluostį numetė ant stalo, o Bagsą
pastatė prie vandens dubenėlio.
Bagsas godžiai ir garsiai lakė kone
minutę. Paskui negarsiai riaugtelėjęs
prisėdo ir pakėlęs akis įsistebeilijo į Finą.
 — O dabar reikėtų, kad jis kur nors
šiltai įsitaisęs pamiegotų, — pasakė
Brana.
Finas, paėmęs nuo svetainės sofos
pagalvėlę, numetė ją ant grindų priešais
židinį.
Egiptietiška medvilnė, „Beleek“
porceliano dubenėliai, o dabar dar ir
įmantriais raštais išmarginta pagalvėlė,
nusistebėjo Brana. Šuo iš arklidžių tapo
tikru princu.
— Jis labai pavargęs, — Finas pritūpęs
glostė Bagsą. — Bet visai sveikas. Jo
kraujas švarus. Nuodų jame tikrai nėra.
— Pamiegojęs jausis dar geriau.
Išnaudojau daug Bagso jėgų bandydama
jį atgaivinti. Šunelis neteko tiek daug
kraujo.
— Šitoje vietoje jam liks randas, —
tarė Finas ir atsargiai pirštu perbraukė
per ploną, nelygų randą ant šuns kaklo.
— Alastaras irgi turi panašų.
Finas, linktelėjęs galvą, atsistojo. Šuo
netrukus užmigo.
— Lieku tau skolingas.
— Tikrai ne, be to, tokios kalbos —
tikras įžeidimas abiejų mūsų atžvilgiu.
— Ne įžeidimas, o padėka, Brana.
Tuoj atnešiu vyno.
— Nereikia, Finai, juk dabar dar tik
antra valanda dienos.
— Teisingai. — Finas pasitrynė
rankomis veidą, bandydamas bent taip
atgauti pusiausvyrą. — Vadinasi, arbatos.
— Neatsisakyčiau.
Dabar turės kuo užsiimti, kol galutinai
atsigaus, pagalvojo Brana, kai Finas
nuėjo į virtuvę.
— Bagsas — arklidžių senbuvis. Jau
turbūt kokie dveji metai, kai jis atklydo.
Tada kaip tik buvau išvykęs. Tai Šonas jį
priglaudė, nuprausė ir pašėrė. O Boilis
davė vardą.
— Visai tikėtina, kad jis čia atklydo dėl
kokios nors rimtesnės priežasties, ne tik
gauti šiaudų guolį ir paėsti. Štai, dabar jis
jau tavo namuose, miega ant
prašmatnios pagalvėlės priešais židinį.
Tu jį buvai pasiėmęs drauge ir per
Samheiną.
 — Kad po ranka pasitaikė, žinai, čia
kaip su tais porceliano dubenėliais.
— Ne, tai kur kas svarbiau, Finai.
Vyriškis gūžtelėjo pečiais, įbėrė
arbatžolių.
— Jis tikras kovotojas, bet aš niekada
nemaniau, kad Kavanas apskritai
atkreips į jį kokį dėmesį. Jis…
— Nekeliantis jokio pavojaus. Mažas,
nepavojingas ir labai mielas.
— Vieną vakarą parsinešiau namo.
Tiesiog nesusilaikiau, jis sugeba taip
pasižiūrėti.
Taip, tikrai, Finas kartais vis dar
elgiasi kaip tikras vaikas, pagalvojo
Brana, kaip geras vaikas.
 — Šunys puikūs kompanionai.
Sakyčiau, geriausi iš geriausių.
— Jam labai patinka vaikytis savo
uodegą. Žinai, neturiu jokių sausainių, —
apsižvalgęs sumojo Finas. — Ta prasme,
žmonėms valgyti.
— Užteks ir arbatos. Nieko daugiau
nereikia.
Suprasdama, kad Finas norės būti
arčiau šuns, Brana atsisėdo ant kėdės
priešais židinį. Finas atnešė arbatą,
atsisėdo šalia Branos.
— Papasakok, kas atsitiko.
— Užsimaniau pajodinėti, rimtai,
greitai palakstyti. Skriste skristi laukais ir
kalvomis.
 — Taip, kaip aš užsimaniau
pasivaikščioti po savo daržą. Pažįstamas
noras.
— Net neabejoju. Pamaniau,
pajodinėsiu, leisiu Merlinui pamedžioti,
o drauge pasiimsiu ir Bagsą, kad galėtų
pasidžiaugti laisve. Jėzau Kristau.
— Turi savo arklį, savo sakalą ir savo
šunį. — Brana pamatė, kaip Finą apėmė
kaltės jausmas, todėl iškart pabandė jį
nuraminti. — Nors nieko čia keisto. Tu
vienintelis iš mūsų, galintis susikalbėti
su visais trimis.
— Kavano sąmoningai neieškojau,
bet, tiesą sakant, apsidžiaugiau, kad jis
pats mane susirado.
 — Kaip ir aš, kai sutikau jį savo daržo
pakrašty. Prisimenu tą jausmą. Jis iškart
puolė?
— Ne, pradėjo nuo savo įprastų
nesąmonių. Kartojo, kad aš jo palikuonis,
kad jūs mane išduosite, atsiribosite nuo
manęs ir panašiai. Vienas ir tas pats,
atrodytų, jau ir pačiam turėtų atsibosti,
kaip kad man atsibodę, bet niekaip
nesiliauja. Nors šįkart pasakė kai ką ir
visai nauja — pažadėjo man tave, jei tik
panorėčiau.
Brana, pakreipusi galvą, abejingai
paklausė:
— Rimtai? Pažadėjo?
— Rimtai. Kavanas labai gerai
supranta, ką reiškia ko nors trokšti.
Supranta, ką reiškia geisti, bet nieko
nesupranta apie meilę, kuri kyla iš
širdies, ar sielą. Jis žino, kad noriu tavęs,
bet niekada nesupras kodėl. Tad
pabandžiau tuo pasinaudoti. Pamėginau
prisivilioti jį arčiau. Jis nustebo — kaip aš
drįsau. Įsiuto. Paskui pakviečiau jus tris
— juk taip esame susitarę, o kai Kavanas
virto vilku, pasiėmiau iš spintelės savo
kabinete antrame aukšte kardą ir
paleidau per jį liepsną.
Finas trumpam nutilo ir pabandė
prisiminti, kas vyko po to.
— Galėjau su juo kovoti, tuo net
neabejoju. Būčiau galėjęs su Baru ir
Merlinu prieš jį atsilaikyti, kol jūs visi
pasirodysite. Bet jis manęs nelietė. Jis
šoko į šalį ir griebė už gerklės Bagsą.
Viskas įvyko labai greitai. Tada aš jį
puoliau, užsimojau kardu, bet Kavanas
dingo. Niekšas puolė mažą šuniuką,
perplėšė jam gerklę, o paskui pranyko,
man net nespėjus suduoti nė vieno
smūgio. Manęs jis nepuolė.
— Puolė. Jis sužalojo Bagsą ir kartu
tave tuo įskaudino. Ką jam geriau pulti —
Barą, Merliną ar tave? Bet kokiu atveju tai
reikštų rimtą kovą. Pulti Bagsą buvo
paprasčiausia, nebuvo jokio pavojaus, o
tave vis tiek įskaudino. Kavanas visada
buvo suknistas bailys, toks visada ir liks.
— Kai aš pasilenkiau prie Bagso,
Kavanas ir vėl iš kažkur išdygo, tik šįsyk
man už nugaros.
 Ir Brana gerai žinojo, kad Finas
pirmiausia galvojo apie Bagsą, o ne apie
savo paties saugumą.
— Kavanas žinojo, kad pulsi padėti
sužeistam bejėgiui gyvūnėliui. Gelbėsi
savo bičiulį.
— Drąsiai stočiau į kovą su juo kaip
vyras prieš vyrą, raganius prieš raganių,
— dabar žaliose Fino akyse kaltės jausmą
nustelbė pyktis. — To ir tikėjausi.
— Mes nuolat to tikimės, tačiau jo
pasirinkimas kitoks. Gal tu ir esi jo
palikuonis, bet tikrai į jį nepanašus. Jis
nepalieka tavęs ramybėje, nes nesuvokia,
kaip tu sąmoningai gali būti kitoks nei
jis.
 — O tu atstūmei mane vien todėl, kad
aš jo palikuonis.
— Palikau tave, nes buvau šokiruota,
įskaudinta, supykusi. O po visko dar ir
todėl, kad mane saisto priesaika, —
Brana palietė savo amuletą. — Esu davusi
priesaiką Sorkai ir visiems, kurie gyveno
po jos iki manęs, Konoro ir Ajonos,
padaryti viską, kad pasaulį išlaisvinčiau
nuo Kavano.
— Ir visų, kurie atsiras iš jo.
— Ne. Ne.
Paprastai po tokių žodžių būtų
normalu supykti, bet dabar Brana itin
stipriai jautė tą baisų kaltės jausmą,
kankinantį Finą.
 — Nors esi jo palikuonis, tačiau
priklausai mūsų magiškajam ratui. Aš
žinau ir suprantu, kad taip buvo lemta
nutikti. Be to, manau, kad niekam iki
mūsų nepavyko įveikti Kavano todėl, jog
jie neturėjo tokio kaip tu. Jų pusėje
nekovojo Kavano giminaitis. Jie neturėjo
tokio kaip tu, Finai, neturėjo tavo galių,
tavo ištikimybės, tavo geros širdies.
Finas klausėsi, ką sakė Brana, ir tikėjo
ja. Bet vis tiek…
— Aš vienas iš jūsų, bet tu vis tiek
mane atstumi.
— Finai, kaip galėčiau dabar apskritai
apie tai galvoti? Kaip gali rūpėti tokie
dalykai, kai dar neatlikta pareiga? Kol kas
neleidžiu sau galvoti, kas bus, kai tą
tikslą pasieksime, bet net jei ir galėsiu,
savo gyvenimo nebesivaizduoju tokio,
apie kokį mudu kažkada svajojome. Juk
buvome tokie jauni…
— Nekalbėk niekų, Brana. Tai, ką
vienas kitam jautėme, nuo amžiaus
nepriklauso. Tikrai nebuvome tokie jauni
ir kvaili, kad būtume žaidę meilę.
— Gal dabar viskas atrodytų lengviau,
jei būtume žaidę? Tačiau kiek lengviau?
Jei tai būtų buvęs tik žaidimas, Finai,
nebūtume planavę bendros ateities. Ir
kokia ateitis mūsų lauktų? Koks būtų tas
mūsų bendras gyvenimas?
Finas žiūrėjo į ugnį ir suprato, kad
Brana ir vėl sako tiesą.
 — Nežinia. Bet vis tiek man atrodo,
kad jis būtų geresnis nei kiekvieno iš
mūsų dabar atskirai. Tu esi dalis manęs,
Brana, ir aš labai pavargau
apsimetinėdamas, kad taip nėra.
— Galvoji, man negaila prarastų
galimybių? — skausmas, kuris sruvo
Branos kūnu, virtęs žodžiais prasiveržė
jos lūpomis. — Manai, nesiilgiu?
— Man visada atrodė, kaip taip yra.
Tik ta mintis ir leido išgyventi.
— Tai reiškia, kad tu klydai, ir galbūt
aš lygiai taip pat pavargau apsimetinėti.
Jei viskas priklausytų tik nuo to, ką jaučiu
širdyje, ji jau būtų tavo.
Brana sunkiai atsiduso, kai Fino
žvilgsnis nuo liepsnos židinyje nuslydo
prie jos veido.
— Mano širdis niekam kitam negali
priklausyti. Bet šiuo atveju svarbu ne tik
tai, ką jaučia mano širdis. Kai tėtis
pasiūlė šį pakabuką, — Brana suėmė savo
amuletą, — galėjau rinktis. Jis pasakė,
kad turiu pati nuspręsti, imti jį ar ne. Bet
jei jau jį paimsiu, tai reikš mano
pasirinkimą. Paėmusi jį tapsiu viena iš
trijų ir turėsiu prisiekti, jog pabandysiu
pabaigti tai, ką pradėjo Sorka. Aš niekada
neišduosiu tavęs, Finai, tačiau neišduosiu
ir savo giminės. Deja, negaliu vadovautis
savo norais bei troškimais, nes mano
gyvenimo tikslas buvo nulemtas dar iki
gimstant.
 — Žinau. — Kai apie tai pagalvodavo,
Finas netekdavo paskutinių jėgų. — Savo
gyvenimo tikslui pasiekti esi paskyrusi
visas savo mintis, galias ir sielą, bet
širdies juk nevalia palikti nuošaly.
— Bet tik taip galiu siekti to, ką
likimas man lėmė.
— Nesuprantu, kodėl galvoji, kad tavo
protėviai norėtų, jog būtum nelaiminga.
— Aš taip ir negalvoju. Žinau, mano
protėviai nori, jog padaryčiau tai, kas
man skirta, tai, ką visi mes prisiekėme
atlikti. Aš… — ji sudvejojo nežinodama,
kaip geriau apibūdinti savo jausmus. —
Tiesiog nežinau, Finai, nežinau, kaip
daryti tai, kas man skirta, ir būti su
tavimi. Bet prisiekiu, tikrai nenoriu tavęs
skaudinti ar bausti. Gal kadaise taip ir
pasielgiau, tačiau tai buvo seniai, o aš
buvau dar visai jauna, supykusi ir
išsigandusi. Dabar viskas kitaip.
Kurį laiką Finas sėdėjo tylėdamas,
galiausiai vėl pažvelgė į ją.
— Pasakyk man. Pasakyk man tik
vieną dalyką. Ar tu mane myli?
Ji galėtų pameluoti. Jis suprastų, kad ji
meluoja, bet taip visiems būtų lengviau.
Tačiau meluoja tik bailiai.
— Nieko nesu mylėjusi taip, kaip
mylėjau tave, bet…
— To pakaks. Per daugiau nei dvylika
metų tokius žodžius išgirdau pirmą
kartą, todėl man to pakaks. Džiaukis, kad
jaučiuosi skolingas, — Fino žvilgsnis
degė aistra, — todėl užsimerksiu į tą
melą, antraip tikrai rasčiau būdų, kaip
pasiguldyti tave į savo lovą ir pagaliau
baigti visą šią kankynę.
— Gundytum? Bandytum įtikinti? —
Brana persimetė ant nugaros plaukus ir
atsistojo. — Į vyro lovą guluosi tik savo
noru.
— Žinoma, ir tik gerai prieš tai
pagalvojusi. Esi tokia protinga moteris, o
kartais taip kvailai elgiesi.
— O dabar, kadangi ir vėl grįžome
prie įžeidinėjimų, gal aš jau eisiu. Reikia
baigti darbus, kuriuos taip netikėtai teko
palikti.
— Nuvešiu tave. Nuvešiu, — pakartojo
Finas, nors jai ši mintis ir nepatiko. —
Nematau reikalo šiandien Kavanui
suteikti dar vieną progą. Kas žino, gal jis
vis dar kur netoliese. Kaip ir esame
sutarę, galėsiu pasilikti ir drauge su
tavimi padirbėti. Šis tikslas, Brana,
svarbus ir man, kad ir kaip skirtųsi mūsų
požiūriai į gyvenimą, kurį renkamės jo
siekdami.
Ji tikrai galėtų jam užvažiuoti. Jai
tikrai pavyktų. Bet tada Brana pamatė,
kokiu susirūpinusiu žvilgsniu Finas žiūri
į šunį.
Tiek to.
— Gerai, darbo vis tiek per akis. O
šunį irgi pasiimk. Kol važiuosim,
pasnaus, o paskui Katelis galės jį
prižiūrėti.
 — Taip tikrai būtų ramiau. Tiesa, dar
vienas dalykas. Ajona sako, kad šiemet
per Naujuosius man reikia namuose
surengti vakarėlį. Įsivaizduoji?
— Vakarėlį?
— Kodėl visi, kuriems apie tai
pasakau, pakartoja tą žodį taip, lyg
būčiau jį sakęs kokia nors užsienio kalba?
— Gal todėl, kad negaliu prisiminti,
kada paskutinį kartą rengei vakarėlį?
— Taip, tai bus pirmas kartas, —
prisipažino Finas ir pasiėmė šunį.
 8

Dėl visko kaltas šuo, pagalvojo Brana.

Tai per jį ji tapo tokia jautri, o tada Finas
su savo brangiais rankšluosčiais,
dubenėliais ir begaline meile šunėkui iš
arklidžių be jokių kliūčių prasibrovė pro
visus jos apsauginius barjerus.
Brana prikalbėjo visko daugiau, nei
būtų norėjusi, ir netgi daugiau, nei pati
sau leido pripažinti. Jai atrodė, kad
žodžiai turi tokią pat galią kaip ir
veiksmai, ir štai ji pasidalijo jais su Finu,
nors daug racionaliau ir praktiškiau būtų
buvę juos pasilaikyti sau.
Bet kas padaryta, to nebepakeisi.
Dabar ji žinos bent tiek, kad reikia
sutvirtinti apsaugas, kurias daugiau nei
dešimtmetį statė norėdama apsisaugoti
nuo jausmų, kuriuos jautė Finbarui
Biurkui.
Be to, laukė tiek daug darbų ir reikalų,
kad neliko laiko dėl to jaudintis.
Pirmiausia jie ramiai ir gražiai atšvęs
Kalėdas. Šios Kalėdos bus išskirtinės, nes
su jais bus Ajonos močiutė. Kai paminės
žiemos saulėgrįžą ir ilgiausią metų naktį,
bus galima pradėti laukti pavasario.
Bet dabar svarbiausia — Kalėdos.
 Branai patiko ši šventė ir visas tas
šventinis šurmulys. Jai patiko pirkti
dovanas, jas pakuoti, puošti namus ir
gaminti maistą. O šiais metais
pasiruošimas šventei Branai buvo dar
malonesnis, nes taip ji galėjo atitrūkti
nuo savo — kaip ji įvardijo Finui —
gyvenimo tikslo.
Iš pradžių ji ruošėsi surengti didelę
céili, bet pagalvojo, kad tai bus per daug
rizikinga, juk nežinia, ką gali sumanyti
Kavanas. Tačiau kitais metais būtinai
reikės didelės šventės. Kitais metais
Brana pasikvies tėvus, gimines ir
artimuosius, kaimynus, draugus.
O šiais metais šventėje dalyvaus tik
jos magiškojo rato nariai ir Ajonos
senelė.
Ji jau buvo iškepusi duoną, sausainius
ir trupininį pyragą, kurį paprastai
patiekdavo su sviestiniu brendžio
glajumi. O dabar reikia patikrinti, kaip
orkaitėje kepa antis.
— Tavo virtuvės kvapai man primena
vaikystę, — pasakė į Branos virtuvę įėjusi
Merė Keitė, Ajonos senelė.
Jos veidas, vis dar paraudęs nuo šalto
oro, švytėjo, kai ji ėjo per kambarį
pabučiuoti Branai į skruostą.
— Kol Ajona po eglute dėlioja
dovanas, drauge papurtydama ir kitas ten
jau padėtas bei spėliodama, kas jose yra,
pagalvojau, gal galėčiau padėti virtuvėje.
 — Malonu jus matyti. O pora įgudusių
rankų šiandien man išties nepamaišys.
Merė Keitė buvo apsirengusi ryškiai
raudoną megztuką ir atrodė tvarkingai
bei stilingai. Priėjusi prie puodų, pauostė
iš jų sklindančius kvapus.
— Girdėjau, kad vis dėlto padarei tai,
ko man nepavyko — išmokei Ajoną šio
bei to pasigaminti.
— Ajona labai nori išmokti gaminti
maistą ir jai visai neblogai sekasi. Bet
pirmiausia išgersime vyno ir tik po to
imsimės darbo. Juk Kalėdos, po galais.
Buvote nuvažiavusi apžiūrėti namo?
— Taip, jau teko. Man atrodo, jis bus
tiesiog nuostabus. Ir jį užbaigs, bent jau
kaip man sakė, iki vestuvių ar panašiai.
Aš taip džiaugiuosi matydama Ajoną
tokią laimingą.
Merė iš Branos paėmė vyno taurę.
— Norėjau su tavimi akis į akį
pasikalbėti, Brana. Norėjau, jog žinotum,
kaip man svarbu, kad jūs su Konoru
suteikėte Ajonai namus ir priėmėte į
šeimą.
— Ji ne tik mūsų šeimos narys, bet ir
labai gera draugė.
— Ji tokia gera mergaitė. Man taip
sunku buvo ją išleisti. Ne į Airiją, ne pas
jus, — Merė Keitė pažvelgė į duris, — bet
dėl to, kas čia gali nutikti. Sunku buvo
išleisti, nes žinojau, ką jos atvykimas čia
gali lemti, o, kiek žinau, ir lėmė. Iš
pradžių dar ketinau parašyti jums ir
pranešti, kad ji atskrenda, bet paskui
pagalvojau: ne, nerašysiu, nes mano
laiškas būtų kaip prašymas,
įpareigojimas ją priimti, pareiga padėti
jai suprasti ir išmokti naudotis savo
galiomis. O tai turėjo būti laisvas jūsų
pasirinkimas.
Ir vėl Brana prisiminė Finą.
— O mes galime sau tokį leisti?
— Manau, taip. Aš laisva valia
nusprendžiau Ajonai atiduoti amuletą,
kad ir kaip sunku buvo tai padaryti. Jei
atiduodi amuletą, jo nebesusigrąžinsi.
Bet jis buvo skirtas jai. Supratau tai,
pirmą kartą paėmusi ją ant rankų.
Laikiau ir judu su Konoru ant savo rankų,
kai dar buvote kūdikėliai. Kaip ir jūsų
tėtis, kaip ir jūsų teta, iškart supratau,
kas jums gyvenime skirta. Dabar jūs visi
jau suaugę ir turite progą, kokios mes su
jūsų tėvu ir teta neturėjome.
Merė priėjo prie lango, pažvelgė į
kiemą.
— Jaučiu jį. Ir žinau, kad jis manęs
nelies, tik Ajona dėl to nerimauja. Nors
aš jam dabar niekas, tačiau turiu
pakankamai galių, jei kartais jums
prireiktų pagalbos.
— Gali būti, kad išauš tokia diena, kai
tos pagalbos tikrai prireiks.
— Jei taip ir nutiks, tai ne šiandien, —
Merė Keitė atsisuko ir vėl nusišypsojo. —
Todėl dabar padėsiu tau virtuvėje, — tarė
ji ir išgėrė didelį gurkšnį vyno. — Nollaig
Shona Duit12.
— Pasirūpinsime, kad taip ir būtų, —
Brana sudaužė savo taurę su Merės. —
Džiaugsmingos Kalėdos.

Prireikė šiokio tokio stebuklo, kad stalas

padidėtų ir prie jo tilptų septyni žmonės
bei ant jo išsitektų visas maistas. Bet ko
nepadarysi, kai norisi didelės puotos, per
kurią niekas neužsimintų apie Kavaną.
— Rytoj pas mano seserį tokio maisto
tikrai negausime, — pareiškė Mira,
ragaudama Branos ruoštus patiekalus. —
Kai virtuvėje šeimininkauja Morina ir
mano mama, galima tikėtis nebent prizo
už labiausiai nevykusi maistą visoje
Airijoje.
— Todėl siūlau sočiai prisivalgyti dar
šįvakar, o kai grįšite, užsukite pabaigti to,
kas liks, — pasiūlė Konoras, smeigdamas
šakute gabalėlį antienos.
— O man tai pirmos šventės su Boilio
šeima, — pasakė Ajona. — Nusivešiu
duonos pudingą — jis tikrai nebus
neskanus, nes jį pagaminti man padėjo
senelė. Reikės mudviem, Boili, išsirinkti
šventę, kurią kas metai rengsime savo
namuose. Pradėsime naują tradiciją. O
kaip vyksta pasirengimas naujametiniam
vakarėliui, Finai?
— Vyksta.
 — Galėsiu pagaminti duonos
pudingą.
Finas nusišypsojo.
— Maistą jau užsakiau.
— Užsakei maistą?
Finas pažvelgė į Braną, kuri atrodė
tiesiog priblokšta šios žinios.
— Maistą jau užsakiau, — tvirtai
pakartojo jis. — Taip žmonės daro —
paima meniu ir sako: noriu šito, to ir šiek
tiek ano, susimoka ir baigtas kriukis.
— Be to, daugiau laiko liks
pasidžiaugti švente, kai pačiam nereikės
rūpintis maistu, — Finui pritarė Merė
Keitė.
— Manau, visiems dėl to bus tik
geriau, nes vargu, ar kas apsidžiaugtų, jei
tektų ragauti mano ruošto maisto.
— Tas tiesa, — nuoširdžiai jam pritarė
Boilis. — Be to, Finas užsakė „Tea and
Biscuits“ muzikantus.
— Užsakei muzikantus? — nustebo
Brana.
Finas tik gūžtelėjo pečiais.
— Žmonėms per vakarėlius juk norisi
muzikos, o tie vyrukai šaunūs. Jei svečiai
norės patys pagroti smuiku ar dūdele,
padainuoti — irgi labai gerai.
— Bus geros craic13, — pareiškė
Konoras.
— Kiek svečių kviesi? — pasidomėjo
Brana.
— Tiksliai net nežinau. Kiekvienam
sutiktam pranešu, kad bus šventė.
 — Savo vakarėlyje tu pusės grafystės
gyventojų gali sulaukti!
— Nemanau, kad garsas apie šventę
taip toli pasklis, bet net jei taip nutiktų,
tiek ir bėdos — gal tik maistą tiekianti
įmonė turėtų rimčiau suktis.
— Mudu su Patriku taip rengdavome
šventes, — ėmė pasakoti Merė Keitė. —
Oi, žinoma, tais laikais neturėjome
galimybės užsisakyti tiek daug maisto,
bet vis tiek visiems draugams ir
kaimynams pranešdavome, kad jie pas
mus yra laukiami. Juk visiems smagu
pasilinksminti geroje céili.
— Branai ši idėja apskritai nepatinka,
— įsiterpė Konoras. — Ji mano, kad kol
nebaigėme reikalų su Kavanu, geriau
būtų nerengti jokių vakarėlių.
— Šįvakar prie stalo nieko nenoriu
apie jį girdėti, — pasakė Brana tokiu
tonu, kad niekam nekiltų noras ginčytis.
— Girdėjau, Kiara susižadėjo. Ar tai tiesa,
Konorai?
— Tiesa, o tavo ausys toli girdi, nes,
kiek žinau, sužadėtuvių žiedą gavo tik
vakar vakare. O dabar visiems jį
demonstruoja, — prisiminęs savo biuro
darbuotoją, Konoras bakstelėjo šakute
Fino link. — Pažadėk, kad atėjęs į
sakalininkų mokyklą ir pamatęs tą žiedą
išgirsi jį, lyg tai būtų Vilties deimantas14.
Antraip Kiara greitai praranda ūpą.
 — Pasistengsiu. O mano toli
girdinčias ausis pasiekė žinia, kad
Railis… pameni Railį, Boili? Tai jo veidas
prieš keletą mėnesių netyčia trenkėsi į
tavo kumštį.
— Pats užsidirbo.
— Savaime suprantama, bet, žinai,
neseniai užsidirbo ir nuo tokio Timo
Voterlio, kuris turi arklių ūkį prie Slaigo.
Su Timu, kiek turėjau reikalų, visada
neblogai sutarėme. Labai mandagus
vyras, bet vis tiek diskutuodamas su
Railiu apie tai, ar garbinga pardavinėti
supelijusį šieną, nesusilaikė, ir Railio
veidas vėl trenkėsi į kumštį.
— Tikras šūdžius tas Railis, taip jam ir
reikia. Labai atsiprašau, Mere.
 — Nėra reikalo atsiprašinėti, nes toks
žmogus, kuris bando kam nors įkišti
supelijusį šieną arba, dar blogiau, taip
baisiai elgiasi su arklais, kaip kad
pasielgė su tavo miela kumele Meilute,
yra tikrų tikriausias šūdžius. Gal
paduotum man dar tų bulvių, Mira?
Atrodo, dar rasiu joms vietos.
Sočiai prisivaišinę, o kai kurie
tvarkydami stalą dar padejavę, kaip jie
persivalgė, galiausiai visgi neatsisakė
pyrago ar biskvitinio deserto, o kai kas
paragavo netgi abiejų. Paskui atėjo eilė
Fino šampanui ir pasikeisti dovanomis.
Ėmė lietis džiaugsmingos padėkos su
apsikabinimais ir atsitiktinai užklydusių
giedotojų kalėdinės giesmės.
 Kavano nė ženklo, pagalvojo Brana,
dar kartą tikrindama langus.
Kai ji nuėjo prie virtuvės langų, paskui
ją atsekė Finas.
— Jei nenori prisikviesti Kavano,
liaukis jo ieškojusi.
— Aš tik noriu paimti dar vieną butelį
šampano.
— Taip nerimaudama tik sveikatą
susigadinsi. Dabar jis slepiasi savo
irštvoje, Brana. Turiu būdų, kaip tai
sužinoti.
Finas pats paėmė dar vieną butelį
šampano ir pastatė jį ant bufeto.
— Aš tik noriu, kad šito vakaro…
niekas nesugadintų.
 — Niekas ir nesugadins. Turiu tau kai
ką.
Jis atkišo tuščią delną, jį užvertė, o kai
vėl atvertė, jame jau laikė į aukso spalvos
popierių suvyniotą dėžutę, perrištą
prašmatniu sidabro kaspinu.
— Juk jau pasikeitėme dovanomis.
— Matai, viena dar liko. Išpakuok ją,
kol atkimšiu butelį.
Finas nusisuko, ketindamas imtis
šampano.
Brana perplėšė popierių, išvyniojo
dėžutę ir atidarė ją kaip tik tuo metu, kai
Finas ištraukė iš šampano butelio kamštį
ir pasigirdo duslus pokštelėjimas.
Ji iškart pastebėjo, kad šis buteliukas
labai senas ir, žinoma, labai gražus. Jo
briaunos spindėjo, mirgėjo, atrodė, tarsi
jis pats jos rankoje šviestų. Kažkas seniai
seniai jame laikė kažką turinčio labai
daug galių, pagalvojo Brana. Ji perbraukė
pirštu per stiklinį kamštelį. Drakono
galva.
— Jis tiesiog stulbinantis. Labai senas
ir nerealiai gražus, visas spinduliuoja
energija.
— Radau jį prabangiame antikvariate
Naujajame Orleane, tačiau jis tikrai ne iš
tų kraštų. Šis daiktas keliavo iš rankų į
rankas jau seniai, kol pateko į tą
prabangią parduotuvę, kurioje niekas
nesuprato, ką jis reiškia. Vos jį paėmęs
pajutau, kad jis turi būti tavo. Laikiau pas
save jį kelerius metus, nes vis nežinojau,
kada ir kaip tau geriau įteikti.
Brana nuleidusi galvą žiūrėjo į
buteliuką.
— Manai, aš užsispyrusi.
— Nieko panašaus aš nemanau.
Žinau, tu stipri, o dėl to mums abiem
nelengva. Bet aš vis tiek negalėjau palikti
to buteliuko parduotuvėje, kurioje niekas
nesuprato, kas tai per daiktas, tuo labiau,
kai pajutau, jog jis turi būti tavo.
— Tu juk supranti, kad kiekvieną kartą
pažvelgusi į jį pagalvosiu apie tave.
— Na, tai nėra blogai. Bet kokiu atveju
jis tavo.
— Laikysiu jį savo kambaryje ir
kiekvieną kartą pažvelgusi, kad ir kaip
man tai nepatiktų, prisiminsiu tave, —
bučiuoti jo į lūpas Brana nenorėjo, todėl
tik švelniai palietė jomis Fino skruostą;
kurį laiką ji stovėjo priglaudusi savo
skruostą prie jojo — taip ji anksčiau
dažnai darydavo.
— Ačiū tau. Aš… Žinai, kadaise šis
buteliukas turėjo ypatingą paskirtį.
Supratau… — žiūrėdama į buteliuką tyliai
pasakė Brana. — Man atrodo, drakonas
buvo jos gyvūnas. O šiame buteliuke ji
laikė ašaras. Laikė raganos ašaras —
labai brangias ir labai galingas,
džiaugsmo ir skausmo ašaras.
— Kokių ašarų buvo daugiau?
— Nežinau, bet tikriausiai
džiaugsmo, juk dabar Kalėdos, o ir
dovana tokia graži. Be abejonės, turėtų
būti džiaugsmo, — tarė Brana ir atsargiai
pastatė buteliuką ant bufeto. — Reikėtų
išgerti šampano, be to, laikas
pasilinksminti su muzika. Ir šįvakar
daugiau netikrinsiu langų.

Vėlai vakare Brana pastatė Fino dovanotą

buteliuką savo kambaryje ant spintelės.
Lipdama į lovą ji stebėjo, kaip jame
atsispindi visi auksinės ugnies šviesos
atspalviai.
Ji galvojo apie Finą. Galvodama apie jį
po pagalve pasidėjo nuo sapnų saugantį
amuletą. Jos širdis dabar per daug
susijaudinusi, sapnuoti pavojinga.
Tiek daug visko reikia padaryti, galvojo
Brana, atėjusi į savo dirbtuvę. Šiandien ji
čia viena ir tuo patenkinta. Kalėdų
šventės prabėgo ir jos buvo nuostabios.
Branos namuose buvo susirinkę visi jos
magiškojo rato nariai, ji ruošė maistą
šventiniam stalui, liejosi linksma
muzika. Džiaugėsi pirmą Kalėdų dieną
nukeliavusi į Kerį, ir nė trupučio
nesijautė kalta, kad pasinaudojo burtais,
jog susitiktų su tėvais bei kitais
giminaičiais. O dar smagiau buvo tai, kad
Konoras pas jų tėvus apsilankė su Mira.
Brana džiaugėsi, nes tėvai jautėsi
laimingi, pradėję naują gyvenimo etapą.
O jos pasitikėjimas savimi dar labiau
sutvirtėjo, kai suprato, jog jie Konoru ir ja
labai didžiuojasi.
Bet dabar atėjo laikas grįžti prie
buities reikalų. Prie darbų, iš kurių ji
užsidirbdavo pragyvenimui. Ir prie kitų
reikalų, kuriuos likimas lėmė nuveikti ir
kurie reiškė gyvybę arba mirtį.
Ji papildė savo populiariausių losjonų
ir kremų atsargas, kiek reikia pagamino
gražių žvakių metalinėse dėžutėse, nes
šios akimirksniu dingdavo nuo
parduotuvės lentynų.
Paskui pradžiugino save
eksperimentais su naujais kvapais,
spalvomis, faktūromis. Kurdama naujus
gaminius Brana gilinosi į fizinius
pojūčius — galvojo, kaip pagamintas
daiktas atrodys, kaip žmogų nuteiks jo
kvapas, kaip kremas jausis užtepus jo ant
odos.
Kai dirbtuvės durys atsidarė, Brana
pakėlė akis. Pamačiusi Mirą, nudžiugo.
— Ką gi, pačiu laiku. Nusimauk
pirštines ir, jei nesunku, išbandyk šį
naują kremą.
— Šlykštus oras, šalta, lyja. — Mira
nusimovė kepurę, nusivyniojo šaliką,
savo storą rudą kasą per petį permetė ant
nugaros. — O čia šilta ir kvepia kaip
rojuje. Didelis ir malonus kontrastas
atėjus iš drėgnų, arklių mėšlo kvapo
persmelktų arklidžių.
Pasikabinusi paltą, Mira nuėjo pas
Braną ir atkišo rankas.
 — O, kaip malonu, — įtrynusi kremo į
odą, Mira pauostė rankas. — Labai
malonu ir gaivu, o kvepia kaip… oras.
Tiesiog gaivus oras, jautiesi lyg būtum
kur kalnuose. Labai graži ir kremo
dubenėlyje spalva. Tokia švelni, šviesiai
mėlyna. Kaip mėlynas ledas.
— Puikus pavadinimas šitam kremui.
Tebūnie „Mėlynas ledas“. Jis skirtas
rankoms ir kojoms. Galvoju jį pilstyti į
paprastus storo stiklo stiklainėlius, kad
vyrai nesijaustų nepatogiai jį naudodami.
Planuoju sukurti visą tokių produktų
liniją. Į ją įeitų šveitik-lis, dušo želė,
muilas — gabalinis ir skystas. Ir visos
pakuotės būtų tokios, kad patiktų
moterims, bet tiktų ir vyrams.
 — Nesuprantu, kaip tu tiek visko
prigalvoji.
— Jei neprigalvočiau, tikriausiai ir
man tektų dienas leisti po šaltu lietumi
uostant arklio mėšlą, — pasakė Brana ir
nuėjo užkaisti virdulio. — Be to, artėja
metų pabaiga, pats laikas sugalvoti kažką
nauja. Dar vakar mama manęs klausė, ar
negalėčiau sukurti kosmetikos, skirtos
būtent jų viešbutukui. Svečiuodamiesi
viešbutyje svečiai galėtų ją išbandyti, o jei
patiktų, ir nusipirkti. Kitais metais
imsiuosi šio projektuko.
— Buvo labai malonu vakar pasimatyti
su tavo mama, taip pat su tėčiu ir su visa
likusia gimine. Konoras norėjo, kad su
visais iškart susipažinčiau. Jis staiga nei
iš šio, nei iš to pasiūlė — gal nulekiam
trumpam aplankyti mano mamos ir tėčio,
prieš keliaudami į Golvėjų? Sakau, mielai,
bet ar nereikėtų prieš tai paskambinti ir
perspėti, o jis tik paėmė mane už rankos
— ir mes jau ten. — Mira užsidėjo ranką
ant pilvo. — Tik nežinau, ar kada nors
priprasiu prie tokio keliavimo būdo.
— Ir tėvams, ir man buvo labai
malonu, kad judu su Konoru tas kelias
valandas praleidote su mumis.
— Kalėdos tam ir skirtos, kad šeima
— o jei pasiseks, ir draugai — susitiktų.
— O kaip tavo šeima? Kaip taviškiai
laikosi?
— O, Brana, mano mama Morinos
namuose džiaugiasi gyvenimu. Tokią
laimingą pastarąjį kartą ją mačiau prieš
daugelį metų. Skruostai raudoni, akys
spindi. Ji parodė man savo kambarį.
Morinai už jį turėčiau parašyti
aukščiausią balą, nes tas kambarys
būtent toks, kokie mamai patinka —
prabangus ir gražus.
Mira giliai atsiduso, tik šįkart iš
laimės.
— Mačiau, kaip ji džiaugėsi, kad
pagaliau visi susirinkome po vienu stogu.
Morina, pasivedusi mane į šalį,
papasakojo, kaip gerai pas ją mamai
sekasi. Netgi pareiškė, kad tai buvo jos
idėja, jog mama gyventų pas ją, bet aš tai
praleidau pro ausis.
 — Turbūt jautiesi taip, tarsi nuo
širdies akmuo būtų nusiritęs.
— Taip, didelis sunkus akmuo. O kaip
mama džiaugiasi, kad su Konoru jau
neilgai mylėsimės be santuokos
sakramento, — pasakė juokdamasi Mira
ir atsisėdo priešais židinį. — Ji jau svajoja
apie kitus anūkus.
— O ką tu apie vaikus galvoji? —
paklausė Brana, nešdama padėklą su
garuojančia arbata ir cukriniais
sausainiais.
— Žinoma, galvoju apie vaikus, bet
tikriausiai ne taip greitai, kaip mama
įsivaizduoja. Norėčiau tai pasilikti
vėlesniam laikui, — Mira gurkštelėjo
arbatos. — Džiaugiuosi, kad kai atėjau
čia, pasakei, jog pasirodžiau pačiu laiku,
nes kaip tik norėjau su tavimi akis į akį
pasikalbėti.
— Kas nors atsitiko?
— Šito aš tavęs norėjau paklausti.
Kiek atsimenu, mes visąlaik buvome
draugės, juk draugauti pradėjome dar su
sauskelnėmis.
Brana atsikando cukrinio sausainio ir
nusišypsojo.
— Kas žino, gal ir vėl teks sauskelnes
nešioti, o mes vis dar būsime draugės.
Mira nusikvatojo.
— Visko gali būti. O kadangi esame
tokios geros draugės, galime viena kitai
sakyti ir tai, ko kiti galbūt mums
nesakytų. Taigi noriu tavęs paklausti,
Brana. Ar nebus tau per sunku ištverti tą
bendrą sapną, kurį planuojate su Finu?
— Susitarėme, kad…
— Ne ne, neklausiu to kaip magiškojo
rato narė. Klausiu tavęs šito tik kaip
draugė, kaip sesuo.
— O, Mira.
— Dabar galvoju tik apie tave ir čia
mes esame dviese. Bendras sapnas —
labai intymu. Žinau ir suprantu. O tai
reiškia, kad tau, Brana, gali būti sunku —
pagalvok apie savo širdį ir jausmus.
— Dabar svarbiausia — nugalėti
Kavaną. Tai aukščiau visko.
— Aš taip nemanau. Ir ypač ne tada,
kai kalbamės akis į akį. Žinau, kad tai bet
kokiu atveju padarysi, bet noriu žinoti,
kaip dėl to jautiesi. Pasakyk man kaip
draugė draugei, kaip moteris moteriai.
Kaip dėl to jautiesi? Ir gal galėčiau tau
kaip nors padėti?
— Kaip jaučiuosi? — Brana giliai
atsiduso. — Jaučiu, kad tai reikia
padaryti, nes taip bus geriausia mums
visiems. Žinau, bus sunku, nes, kaip tu ir
sakai, tai labai intymu, bet žinau ir tai,
kad mes su Finu privalome veikti drauge,
siekdami bendro tikslo, ir aš su tuo
susitaikiau.
— Bet?
Brana vėl atsiduso. Ji žinojo, kad Mirai
gali papasakoti apie tai, kas spaudžia
širdį.
 — Po to, kai Finas sugrįžo, mačiau,
kaip jis kaunasi mūsų pusėje, kaip dėl
mūsų aukojasi, todėl darosi vis sunkiau
sulaikyti tuos jausmus, kuriuos jam
jaučiu… ir visada jaučiau. Vis sunkiau
atsiriboti nuo to, ką jis jaučia ir visada
jautė man. O tas bendras sapnas, kurį
planuojame, viską tik dar labiau
apsunkins. Mums abiem su Finu bus
sunku, žinau, todėl turiu padėkoti tau,
kad esi šalia ir viską taip puikiai supranti.
— Gal verčiau Finas į tą sapną
persikeltų su Konoru, Boiliu ar kuriuo
nors kitu iš mūsų?
— Jei būtų lemta į tą sapną persikelti
Konorui, Boiliui ar kuriam kitam iš mūsų,
aš tikrai nebūčiau atsidūrusi tame sapne,
kuriame mes su Finu atsidūrėme prie
Midoro olos. Aš tai ištversiu, Mira, Finas
taip pat, nors ir žinau, kad jam neką
lengviau nei man.
— Jis myli tave, Brana, taip stipriai,
kaip tik įmanoma. Sakau tai, nors ir
žinau, kad šitie mano žodžiai tave
žeidžia.
— Ne, jie manęs nežeidžia, — Brana
patrynė ranka Mirai šlaunį. — Žinau, kad
Finas mane myli, ir gali būti, kad visada
mylės. Meilė labai galinga ir labai svarbi,
bet tikrai dar ne viskas šiame pasaulyje.
— Tave vis dar siutina kilmė?
— Buvo lengviau, kai leidau sau pykti.
Kai buvau jauna ir sutrikusi, tada pykau.
Tačiau dabar, nors ir nebepykstu, tai
esmės nekeičia. Jis Kavano palikuonis. Jis
nešioja Kavano žymę, o ta žymė atsirado
ant jo kūno po to, kai mes pasimylėjome.
Jei jį dėl to kažkiek ir kaltinu, galiu
pasakyti, kad pati dėl to jaučiuosi ne
mažiau kalta.
— Manau, neturėtum taip jaustis, —
pasakė Mira. — Labai norėčiau, kad abu
pagaliau atsikratytumėte to kaltės
jausmo.
— Mano giminė, jo giminė. Finas
nešioja tą žymę, nes Sorka prakeikė
Kavaną. Argi ne? O dabar, kai mes jau
vyresni ir žinome kur kas daugiau nei
žinojome anksčiau, abu aiškiai
suprantame, kad mums kartu nelemta
būti.
 — Jei nugalėtume Kavaną, vis tiek
galvotum, kad negali būti su Finu, kad
negali būti laiminga?
— Iš kur man žinoti? Likimas mus
suvedė, likimas ir išskyrė. Tokius dalykus
tik jis ir lemia.
— Netikiu, — karštai paprieštaravo
Mira. — Mūsų likimas priklauso nuo
mūsų pačių, nuo mūsų sprendimų, nuo
mūsų poelgių.
Brana nusišypsojo ir atsilošė.
— Tiesos tame yra. Žinoma, nesame
vien lėlės lėlininko rankose. Tačiau
kortas žaidimui padalija likimas, bent jau
aš taip galvoju. Taip, nuo mūsų priklauso,
kaip mes su jomis sužaisime, bet galime
žaisti tik su tomis, kurias gavome. Ką
man reikėtų daryti, jei likimas man
nebūtų davęs tavęs? Juk tada neturėčiau
draugės, kuri žino, kada reikia ateiti
manęs paguosti.
— Aš visada būsiu šalia.
— Žinau. Esu pratusi pati pakovoti už
save, bet, Viešpatie, kaip gerai kartais
turėti petį, į kurį gali atsiremti. Labai
norėčiau, kad nebūčiau jo pamilusi. Taip
norėčiau pažvelgti atgal į tą mergaitę,
kuria kadaise buvau, ir pasakyti — ką gi,
išgyvenai trumpą meilės romaną,
nusivylimą, supratai, ką reiškia
sudaužyta širdis, bet tai liko praeityje, o
dabar reikia gyventi toliau. Tačiau tarp tų
kortų, kurias gavau iš likimo, yra ir Fino.
Ir to niekas nepakeis.
 — Gal nereikia skubėti, gal nereikia to
sapno, sugalvotume ką kita.
— Mes ir taip per ilgai laukėme. Yra
metas smagiam laikui su šeima ir
draugais, yra metas vykdyti pareigą, ir aš
tam pasiruošusi, patikėk manimi.
— Kai viskas pasibaigs, gal nori, kad
pabūčiau šalia? Ta pras-me, po visko. Mes
su Ajona?
— Pažiūrėsim, kaip seksis. Gera
žinoti, kad būsite šalia, jei man jūsų
prireiks, bet kol kas nesukim galvos dėl
to, kiek paguodos man reikės, kai grįšiu,
dabar svarbiausia, kad mes su Finu vėl
surastume tą olą ir išsiaiškintume, kas
Midoras yra Kavanui, o kas Kavanas yra
Midorui. Ir jei likimas įteiks geras kortas,
mes sužinosime, kaip ir kada galėsime
sutramdyti Kavaną.
Brana atrėmė galvą Mirai į petį.
— Man malonu žinoti, kad Finas
geras žmogus. Buvo metas, kai bandžiau
save įtikinti, kad taip nėra, nes man taip
buvo paprasčiau, bet tai buvo kvaila ir
neteisinga. Galų gale man pakaktų
žinoti, kad mylėjau gerą žmogų.

12 Nollaig Shona Duit (airių k.) — linksmų

šventų Kalėdų.
13 Craic (airių k.) — linksmybės.

14 Vilties deimantas — vienas brangiausių

deimantų pasaulyje.
 9

Brana rimtai tam ruošėsi. Įtikinėjo

save, kad sapnų burtai šiuo atveju būtini
ir į juos nereikia painioti jokių
asmeniškumų.
Jųdviejų su Finu santykiai per
pastaruosius kelis mėnesius perėjo į
naują lygį — dabar jie gali drauge dirbti,
gali kalbėtis nesipykdami ir
neskaudindami vienas kito. Juk taip?
 Dabar jie suaugę žmonės, nebe tie
vaikučiai spindinčiomis akelėmis, kokie
kadaise buvo. Ji turi atlikti savo giminės
jai duotą užduotį. O Finas — už tai jam
tenka didelis pliusas — yra be išlygų
ištikimas jų magiškajam ratui.
To turėtų užtekti.
Ir vis tiek, kai sutemus jie visi
susirinko į Branos dirbtuvę, jai buvo
sunku sutramdyti jaudulį.
— Tu tikrai pasirengusi? — paklausė
Konoras, paskui perbraukė Branai ranka
per nugarą ir už tai užsidirbo piktą
žvilgsnį bei stumtelėjimą mintimis.
Eik lauk iš mano galvos.
Konoras vis tiek paliko ranką ties jos
liemeniu.
 — Mes galime sugalvoti kokį kitą
būdą.
— Aš pasiruošusi, be to, tai geriausias
būdas. Finai?
— Pritariu.
— Mere, jūs tikrai nenorite prisidėti
prie mūsų magiškojo rato?
— Tegu jūsų magiškasis ratas lieka
kaip buvęs. Lauksiu čia, jei kartais
prireiktų mano pagalbos.
— Senelė saugos užnugarį, — Ajona
spustelėjo močiutei ranką ir žengė į
priekį.
Jie susibūrė į magiškąjį ratą. Tai buvo
ritualas, reikalingas pagarbai, apsaugai ir
vienybei. Brana su Finu žengė į rato
vidurį. Finas prie diržo buvo prisikabinęs
savo kardą, Brana su savimi turėjo
ritualinį peilį.
Šįsyk jie laiką pasirinko patys, todėl
beginkliai ten nesikels.
— Iš puodelio gersime šį gėrimą ir
pasinersime į sapną mes kartu.
Brana išgėrė stebuklingo gėrimo ir
padavė puodelį Finui.
— Išgėrę gėrimo drauge mes
persikelsime į kitą laiką ir kitoj pasaulio
vietoj, — tarė Finas, gurkštelėjo iš
puodelio ir perdavė jį Konorui.
— Drauge su savo magiškuoju ratu
mes sklęsim dangumi virš žemės, —
pasakė visi kartu, ir Brana pajuto
stiprėjančią galingą energiją.
 — Ir, pasinėrę į sapnus, suprasime
Kavano kilmę ir jo lemtį. Pasitikėkite.
Tikėkite vieni kitais. Lai išsipildo tai, ko
trokštam mes visi labai.
Finas ištiesė ranką; Brana ją paėmė.
Blykstelėjo ryški šviesa, pliūptelėjo
stiprus energijos šuoras ir jie pradėjo
skristi.
Juos kiaurai košė stiprus vėjas, jie
patys ir viskas aplink sukosi, jie sukosi ir
skriejo taip greitai, kad sunku buvo
kvėpuoti. Brana pradėjo spėlioti, galbūt
jie sukūrė per stiprų stebuklingąjį
gėrimą, bet tada pajuto, kad šiek tiek
svirduliuodama stovi tamsoje po
žvaigždėtu dangumi. Rankoje ji
tebespaudė Fino ranką.
 — Šiek tiek per daug uragano
esencijos.
— Sakai?
Ji šelmiškai žvilgtelėjo į Finą. Branai
atrodė, kad ji susivėlusi, Finas toks ir
buvo. Nors jo griežtų bruožų veidas
atrodė rūstus, jame matėsi ir
pasitenkinimas.
Ir Brana jautėsi panašiai.
— Man rodos, ne vieta sarkazmui, nes
gėrimą kūrėme kartu, — Brana papurtė
galvą, norėdama nusimesti nuo akių
plaukus. — Svarbiausia, kad tas gėrimas
mus perkėlė čia, nes štai — ola.
Šaltoje, žvaigždžių nušviestoje
nakties tamsoje olos anga pulsavo
raudona šviesa. Brana išgirdo iš olos
sklindantį ūžesį — garsas buvo toks, lyg
kažkur toli jūroje siaustų audra. Tačiau
aplink buvo visiškai ramu.
— Jis viduje, — pasakė Finas.
— Jis ne vienas. Su juo kažkoks blogis.
— Į vidų eisiu vienas, turiu įvertinti
situaciją.
— Liaukis, Finbarai. Viską darome
drauge arba nedarome visai.
Kad nereikėtų daugiau ginčytis, Brana
žengė į priekį. Viena ranka Finas laikė
tvirtai suspaudęs Branos ranką, kitą buvo
uždėjęs ant savo kardo rankenos.
— Jei tas kažkas mus puls,
nutrauksim sapnų burtus. Be jokių
abejonių, Brana. Negalime čia žūti.
 Brana pyktelėjo, bet susitvardžiusi
atrėžė:
— Neketinu čia žūti. Savo laike turime
daug nebaigtų darbų.
Jie priėjo prie raudona šviesa
pulsuojančios olos angos. Ūžesys čia
buvo dar garsesnis ir duslesnis. Vis dėlto
jis nepanašus į audrą jūroje, nusprendė
Brana. Panašiau į besiilsinčio didelio
žvėries alsavimą.
Įėjus ola praplatėjo, išsiskyrė į
tunelius, nuo kurių sienų lašantis vanduo
tiško ant akmenų, tarsi mušdamas ritmą
tolumoje girdimam ūžimui. Finas pasiūlė
eiti į kairę, o kadangi Branos nuojauta jai
sakė tą patį, jie tyliai patraukė į kairįjį
tunelį.
 Fino ranka, pagalvojo Brana,
vienintelis čia šiltas daiktas ir vienintelis
ryšys su tikrove. Ji žinojo, kad ir Finas
taip galvoja.
— Sunku suprasti, koks tai laikas, —
sušnabždėjo Brana.
— Kažkuris po prieš tai buvusio mūsų
sapno, — pamatęs jos žvilgsnį, Finas
papurtė galvą. — Nenutuokiu, iš kur tai
žinau, bet žinau. Turbūt po to sapno,
neilgai trukus po jo.
Pasitikėk, liepė ji sau. Tikėk. Jie ėjo
tolyn, o ūžesys vis stiprėjo. Dabar Brana jį
ne tik girdėjo, bet ir jautė it savo kraujo
pulsą, ji jautėsi, tarsi būtų prarijusi
pulsuojančią tamsą.
 — Tas kažkas traukia jį, — tyliai
pasakė Finas. — Jam reikia kažkuo
maitintis. Jis traukia ir mane per Kavaną.
— Finas atsisuko į Braną, tvirtai suėmė
jos pečius. — Jei tas kažkas — ar pats
Kavanas — mane privers jam paklusti,
privalai nutraukti sapnų burtus ir dingti
iš čia, turi grįžti namo.
— O tu mane ar bet kurį iš mūsų taip
paliktum?
— Nei tu, nei kas kitas iš jūsų nėra jo
palikuonis. Turi prisiekti man, Brana,
antraip aš nutrauksiu sapnų burtus
dabar, kol viskas dar ramu.
— Nutrauksiu, prisiekiu, — bet
pasiimsiu ir tave drauge. — Prisiekiu, nes
žinau, kad jie tikrai tavęs neužburs ir į
savo pusę nepalenks. Tu to neleisi. Ir jei
toliau čia stovėsime ir ginčysimės, mums
net nebereikės nutraukti sapnų burtų,
nes jie patys pasibaigs, o mes taip ir
liksime nė velnio nesužinoję.
Dabar jau Brana paėmė Finą už
rankos. Prieš jiems pajudant į priekį, tarp
jų suglaustų delnų blykstelėjo šviesa.
Tunelis pradėjo siaurėti, galiausiai
virto erdve, kuri Branai priminė menę —
juodosios magijos dirbtuvę.
Šikšnosparnių kūnai išskleistais
sparnais buvo prikalti prie akmeninių
sienų kaip kokio šiurpaus meno kūriniai.
Ant lentynų— paukščių kojų kaulai,
kaukolės, įvairių gyvūnų — gal net, Brana
pasibaisėjo, žmonių — vidaus organai,
žiurkių kūnai buvo panardinti į keisto
skysčio pripildytus stiklinius indus.
Menėje degė ugnis, virš jos
pakabintame katile kažkas
burbuliuodamas virė ir skleidė žalsvus
dūmus.
Kairiau stovėjo akmeninis altorius,
apšviestas juodomis žvakėmis,
apvarvėjęs ant altoriaus padėtos ožkos su
perpjauta gerkle krauju.
Kavanas ožkos kraują leido į dubenį.
Jis atrodo jauniau, pagalvojo Brana.
Nors stovėjo į juos nugara, Kavanas
dabar jai atrodė kur kas jaunesnis nei tas,
kurį ji buvo mačiusi.
Kavanas žengė žingsnį atgal,
priklaupė, iškėlė aukštyn dubenį su
krauju.
— Šis kraujas — auka tavo didybei. Aš
— tavo galios šaltinis, tu — mano. Taip aš
tampu galingesnis.
Kavanas atsigėrė iš dubens kraujo.
Ūžimas dabar pradėjo tvinksėti kaip
širdis.
— To negana, — sušnabždėjo Finas.
— Tas kažkas vis tiek išbalęs ir silpnas.
Išsigandusi Brana delne suspaudė
Fino ranką.
— Nepalik manęs.
— Aš su tavimi, bet ir su juo. Ožiai,
avys ir mišrūnai. Jei galia — troškulys,
numalšink jį. Jei galia — alkis, numalšink
jį. Jei galia — geismas, numalšink jį.
Pasiimk viską, ką tik įstengi.
 — Daugiau, — pasakė Kavanas, vėl
aukštyn keldamas dubenį su krauju. —
Tu pažadėjai daugiau. Aš tavo tarnas, aš
tavo karys. Aš tavo indas. Bet tu žadėjai
daugiau.
— Norint gauti daugiau, reikia
daugiau duoti, — ramiai pasakė Finas, o
jo akys buvo klaikiai žalios spalvos. —
Aukok savo giminės kraują kaip anksčiau.
Praliek, surink, ragauk jį ir turėsi
daugiau. Tu tapsi manimi, aš — tavimi. Ir
galas niekada neateis. Tavęs lauks
amžinas gyvenimas, didi galia. O Juodąją
Raganą, kurios geidi, tiesiog pasiimk, ji
jau tavo. Lai nusilenkia ji mūsų kūnui ir
galiai.
 — Kada? Kada gausiu daugiau? Kada
gausiu Sorką?
— Praliek, surink, ragauk. Kraują savo
giminės. Į puodelį surink, prie lūpų
priglausk. Į katilą supilk. Įrodyk, kad esi
to vertas!
Fino ranka atšalo. Brana spaudė ją
savojoje, iš paskutiniųjų bandydama
sušildyti.
— Aš to vertas! — Kavanas padėjo
dubenį su krauju ir pakilo, ketindamas
paimti puodelį. Atsisuko.
Brana pirmą kartą tarp šešėlių
pamatė moterį. Seną moterį, supančiotą,
drebančią nuo šalčio.
Paėmęs puodelį Kavanas priėjo prie
jos.
 — Pasigailėk. Pasigailėk manęs,
savęs. Taip pražudysi save. Jis tau
meluoja. Jis meluoja tau, meluoja
visiems. Jis supančiojo tave savo melu,
kaip tu mane geležinėmis grandinėmis.
Paleisk mane, Kavanai. Gelbėk mane,
gelbėk save.
— Tu tik moteris, sena moteris, tavo ir
taip menkos galios senka. Bent jau tokia
iš jų bus nauda.
— Aš tavo motina.
— Aš jau gimiau, — pasakė jis ir
perpjovė jai gerklę.
Brana sukliko iš netikėtumo ir siaubo,
bet jos klyksmas paskendo vis
garsesniame riaumojime. Aplink dabar
sklandė galinga energija, juoda kaip
degutas, sunki kaip mirtis.
Kavanas surinko puodelį motinos
kraujo, išgėrė jį, surinko dar. Nuėjo prie
katilo, pro kylančius garus į jį supylė
kraują. Garai pasidarė raudoni kaip
kraujas.
— Dabar tėvo eilė, — pasakė Finas, ir
Kavanas nuėjęs paėmė butelį, supylė tai,
kas jame buvo, į katilą.
— Ištark tuos žodžius, — Finas
gniaužė savo ledinius pirštus Branos
delne. — Ištark tuos žodžius ir baik šį
ritualą.
— Šis kraujas tam, kad numalšinčiau
alkį ir tapčiau galingiausias. Motina ir
ožka paaukotos, dabar šaukiu juodąsias
jėgas pakeisti man vardą, galias ir likimą.
Padovanokite man amžiną gyvenimą,
priglauskite mane. Virstu dievu ir
demonu aš viename, valdovas būsiu aš
visų žmonių. Pasitelkęs galias, aš
pasiimu Juodąją Raganą. Aš, Kavanas,
nuo šiol nemirtingas. O tardamas šiuos
žodžius išsižadu aš savo žmogiškumo.
Pro kylančius garus Kavanas įkišo
ranką į kunkuliuojantį katilą ir ištraukė iš
jo amuletą su kraujo raudonumo
akmeniu.
— Nuo šios akimirkos tarnausiu tik
tamsiosioms galioms.
Kavanas virš galvos iškėlė amuletą ir
užsikabino jį ant kaklo.
 Vėjas suūžė stipriau, kai Kavanas,
degančiomis raudonai kaip akmuo ant jo
krūtinės akimis, pakėlė aukštyn rankas.
— Aš gimiau!
Nuo altoriaus liuoktelėjo juodas ir
piktas vilkas. Jis šoko ant Kavano ir
pradingo aidint kurtinančiam riksmui,
grumant baisiam griausmui.
Pasigirdo pergalingas kauksmas, kad
net akmeninės sienos sudrebėjo.
Kavanas pasuko galvą. Tamsoje
šviečiančiomis akimis pažvelgė Branai į
akis.
Kai Kavanas ištiesė į ją savo ranką, ji
pakėlė savąją, pasiruošusi užblokuoti
visus burtus, kokius tik prieš ją jis ketino
pasitelkti. Bet tada Finas apsisuko
nugara į Kavaną ir apsikabino Braną.
Kažkas dužo, pradėjo degti.
Finas nutraukė sapnų burtus.
Viskas aplink ir vėl labai greitai
pradėjo suktis. Brana prisispaudė prie
Fino, kad jį nors kiek sušildytų — jo
kūnas buvo visai atšalęs — ir bent kiek
mažiau jaustųsi tas baisus vartymas.
Laikykitės, Brana mintyse išgirdo
Konoro balsą. Mes jus tuoj sugrąžinsime.
Abu sugrąžinsime. Jūs jau beveik namuose.
Jau nedaug trūksta.
Brana suprato, kad ji jau namie. Nors
galva dar svaigo ir buvo silpna, čia buvo
šilta ir šviesu.
Kai ji pabandė giliau įkvėpti oro, Finas
išslydo iš jos glėbio ir suklupo.
 — Jis sužeistas, — tarė Brana ir puolė
prie jo. — Leiskit man apžiūrėti. Leisk
man tave apžiūrėti.
Ji rankomis suėmė Fino veidą,
nubraukė nuo jo plaukus.
— Sunku kvėpuoti.
— Jo megztinis nugaroje rūksta, —
pasakė Boilis, sparčiai eidamas prie Fino.
— Taip kaip Konoro marškiniai praeitą
kartą.
Boilis greičiau nei Brana sugriebė
Fino megztinį, pakėlė jį ir nutraukė.
— Jis nudegintas. Žaizda ne tokia gili,
kokia buvo Konoro, bet beveik per visą
nugarą.
— Paguldykit jį, pirmiausia ant pilvo,
— paliepė Brana.
 — Nesiruošiu gulėti ant grindų kaip
koks…
— Tau reikia pamiegoti, — griežtai
pasakė Brana ir, uždėjusi ranką Finui ant
galvos, jį užmigdė. — Pirmiausia guldykit
ant pilvo, — pakartojo ji, kai Konoras su
Boiliu jau guldė Finą ant jos dirbtuvės
grindų.
Ji perbraukė rankomis virš nudegimų
ant Fino nugaros.
— Žaizdos tikrai negilios, ne, nuodų
nepateko į kraują. Jaučiu tik šaltį, karštį,
skausmą. Man reikės…
— Šito? — Merė Keitė ištiesė Branai
stiklinį indą su tepalu. — Kadaise man
puikiai sekėsi gydyti žmones.
 — Būtent šito ir reikia, ačiū. Turime
paskubėti. Kavanas nespėjo stipriau jo
sužeisti. Ajona, gal gali padėti? Aš pati
šiek tiek nudegiau kairę ranką. Nieko
baisaus, bet būtų gerai sutvarkyti. Juk
žinai, ką reikia daryti.
— Taip, — Ajona pakėlė Branos
rankovę. — Žaizda nedidelė, bet negraži.
Skausmas iškart nurimo, kai Ajona
patepė žaizdą vaistais. Ajona dar
pasinaudojo savo gebėjimu gydyti ir
Branai nustojo svaigti galva. Ji pasijuto
kur kas geriau, taigi visą dėmesį galėjo
skirti Fino žaizdomis.
— Jam jau geriau? Panašu, kad taip.
Dabar reikėtų viskio, jei jūs nieko prieš.
Persikėlimas vyko šiek tiek greičiau, nei
buvau apskaičiavusi, o grįžimas apskritai
buvo panašus į kritimą iš aukšto pastato.
— Atnešiau viskio, — pasakė Mira. —
Finas atrodo kur kas geriau.
— Aš tik dar kartą noriu įsitikinti.
Braukdama rankomis virš Fino kūno,
Brana patikrino, ar nėra gilesnių ar
užkrėstų sužeidimų.
— Jis pasveiks, — pasakė ji su
palengvėjimu, bet nuo įtampos vis dar
gergždžiančiu balsu. — Jam viskas gerai.
Brana vėl uždėjo ranką Finui ant
galvos ir šiek tiek ten ją palaikė.
— Pabusk, Finai.
Finas atsimerkė, pažvelgė tiesiai jai į
akis.
 — Po perkūnais! — nusikeikė
sėsdamasis.
— Atsiprašau, žinau, kad nemandagu
užmigdyti neatsiklausus, bet nebuvo
nuotaikos su tavimi ginčytis.
— Brana taip pat buvo nudegusi, —
paaiškino Ajona, tikėdamasi, kad ši žinia
nors kiek pakeis Fino nusiteikimą, —
kairę ranką.
— Rimtai? Kur?
Finas sugriebė Branos ranką ir pakėlė
rankovę.
— Ajona jau užgydė žaizdą. Ji buvo
visai nedidelė, tu juk paslėpei mane savo
glėbyje, pridengei taip, lyg nesugebėčiau
pati apsiginti.
 — Šįkart nebūtum apsigynusi. Tą
akimirką jis buvo itin galingas. Įgavęs
tiek naujų galių, Kavanas pasijuto kaip
ant sparnų, kaip narkotikų padauginęs
narkomanas. Tuo metu jis buvo
galingesnis nei yra dabar ar kada nors
buvo. Taigi nieko keista, kad toks
galingas jis norėtų dar kartą pasijusti.
Konoras pritūpė prie Fino.
— Ačiū tau, kad pasirūpinai mano
seserimi.
— O aš čia ta nedėkingoji, vadinasi, —
atsiduso Brana. — Atsiprašau ir už tai.
Man vis dar svaigsta galva, bet, jei rimtai,
Finai, esu dėkinga tau už globą.
Brana paėmė iš Miros taures su viskiu
ir vieną padavė Finui.
 — Kavanas pagalvojo, kad tu esi
Sorka. Tamsoje apimtas haliucinacijų, jis
pajautė tave… O kai įgavo naujų galių,
pagalvojo, kad tu Sorka. Jis norėjo…
— Išgerk.
— Tuoj, — pasakė Finas ir sudaužęs
savo taurę su Branos išgėrė viskio. — Jis
norėjo tave subjauroti, kad niekas
niekada nebematytų tavo grožio, o tavo
vyras, bent jau jis taip tikėjosi, nuo tavęs
nusigręžtų. Perskaičiau jo mintis tuo
metu, jos buvo tarsi pamišėlio.
— Tik visiškas pamišėlis galėtų
perpjauti savo motinai gerklę ir gerti jos
kraują.
— Siaubas, kaip šlykštu, — pasipurtė
Mira. — Bet jei vis tiek reikia išgirsti visą
istoriją, mieliau ją klausyčiausi visą nuo
pradžių iki pabaigos, visiems patogiai
susėdus.
— Labai gerai. Finai, apsivilk
megztinį ir prie stalo sėsk kaip normalus
žmogus, — pasakė Merė Keitė, duodama
jam megztinį. — O aš tuo metu
pasisukiosi po virtuvę, pažiūrėsiu, Brana,
ką ten turi, ir gal ką paruošiu — manau,
niekas neatsisakys užkąsti.
Kol Merė Keitė iš kalėdinių vaišių
likučių ruošė užkandžius, Brana atsisėdo
ir pasidžiaugė, kad nereikės vargti
virtuvėje, tad jie su Finu iškart galės
papasakoti viską, kas nutiko.
— Savo paties motiną, — purtydamas
galvą Boilis paėmė vieną Merės Keitės
pagamintų dailių sumuštinių.
— „Tu tik moteris, sena moteris“,
pasakė jis. Kavanas jos visai nemylėjo ir
nieko jai nejautė. Jo galvoje viešpatavo, —
tęsė Finas, — tik juodos mintys.
— Tu girdėjai, ką tas kažkas jam
kalbėjo?
Susiraukęs Finas atsisuko į Braną.
— O tu ne?
— Tik tą pastovų ūžesį, kurį girdėjome
eidami tuneliu. Tarsi kokį… alsavimą.
— Ką tas kažkas kalbėjo, girdėjau, —
Finas susimąstęs patrynė sau petį, tą
vietą, kur buvo žymė. — Tas kažkas
žadėjo jam daugiau galių, amžiną
gyvenimą — ko daugiau Kavanas gali
norėti. Tačiau kad tai gautų, Kavanas
turėjo ir daugiau paaukoti. Jam liepta
paaukoti savo žmogiškumą. Taigi viskas
prasidėjo nuo jo tėvo.
— Taip sakai, nes tiksliai žinai, ar tik
taip galvoji? — paklausė Konoras.
— Žinau. Perskaičiau Kavano mintis,
be to, jaučiau tą tarp akmeninių olos
sienų įstrigusį demoną, jo norus,
gobšumą… piktdžiugą dėl to, kad jis ir vėl
greitai bus laisvas.
— Tu kalbi apie demoną? — Mira
paėmė vyno taurę. — Tai kažkas visiškai
nauja ir… siaubinga.
— Kaip tik sena, — Finas ją pataisė.
— Jis senesnis nei pasaulis, tik vis laukė,
kada ras į ką įsikūnyti.
— Ir įsikūnijo į Kavaną?
 — Taip, — atsakė Finas, — Kavanas,
priimdamas jį į save, įgavo naujų savybių
— nuolatinį galios ir kraujo troškimą.
— Tas akmuo ant Kavano krūtinės —
jo galių šaltinis, kaip mes ir galvojome, —
tęsė Brana. — Kavanas jį sukūrė iš savo
tėvo ir motinos, kuriuos paaukojo
siekdamas daugiau galių, kraujo.
Pasitelkęs burtus Kavanas priėmė į save…
na, jei jau Finas pavadino tai demonu,
tikriausiai jį taip ir reikėtų vadinti.
— O kodėl jį taip traukia Sorka? —
pasidomėjo Ajona. — Kodėl Kavanas
buvo taip apsėstas jos?
— Turbūt dėl jos grožio, dėl jos galių
ir… jos meilės savo šeimai skaistumo.
Kavanas troško, geidė jos grožio ir galių,
o meilę šeimai norėjo sunaikinti.
Finas pasitrynė pirštais smilkinį,
tikėdamasis nors kiek apmalšinti vis
nesiliaujantį tvinksėjimą galvoje.
— Sorka atstūmė jį ne kartą, — tęsė
jis, nors tvinksėjimas galvoje ir nesiliovė.
— Atstūmė jį, jo pasiūlymus. Taigi jis…
Finas pametė mintį, kai Merė Keitė,
atsistojusi už jo, perbraukė rankomis jam
per smilkinius, per sprandą, kurį taip pat
maudė, nors Finas pats iki šios akimirkos
to net nesuvokė.
Ir skausmas pranyko.
— Ačiū jums.
— Visada malonu padėti.
 Pabučiavusi Finui kaip tikram anūkui į
viršugalvį, Merė atsisėdo. Finas net
sutriko, bet dabar iš karto suprato, iš kur
Ajonos tokia gera ir atvira širdis.
— Tai štai. Jis taip geidė jos kaip
moters ir kaip raganos, kad tapo tarytum
apsėstas tos minties. Jis nesiliovė tikėtis,
kad vis tiek kada nors ją palenks į savo
pusę, paims iš jos viską, ką turi. Kavanas
tikėjo, kad vieną dieną jokie burtai, jokie
užkeikimai jam nesutrukdys to padaryti.
Be to, savo galiomis Sorka galėjo stipriai
pakenkti Kavanui, netgi kėlė pavojų jo
egzistencijai. Sorkos atstumtas Kavanas
jautėsi pažemintas.
— Paskui atsirado trys Sorkos
palikuonys, — tęsė Brana. — O dėl to,
kad jie trys, jų galia ir grėsmė jam
pasidarė trigubai didesnė. Mes galime jį
pribaigti.
— Tą akimirką oloje, kai į jį įsikūnijo
demonas ir jo tamsa bei blogis, Kavanas
įtikėjo, kad niekas niekada jo neįveiks. Be
tai, kas į jį įsikūnijo, yra gudresnis už
Kavaną ir jam meluoja — Kavano motina
jį dėl to perspėjo. Tas demonas
klastingas.
— Galime jį sužeisti, paleisti jam
kraują, sudeginti iki pelenų, tačiau… —
Konoras gūžtelėjo, — kol
nesunaikinsime jo amuleto ir jame
tūnančio demono, Kavanas vis atsigaus ir
sugrįš.
 — Dabar aišku, — Ajona užsitepė ant
traškaus sausainiuko sūrio. — Tik kaipgi
mes sunaikinsime tą akmenį ir tą
demoną?
— Juodoji magija prieš juodąją
magiją, — nusprendė Brana. — Šviesa
prieš tamsą. Kovosime taip pat, kaip
kovojome iki šiol, gal tik akcentai bus kiti.
Pirmiausia reikia nuspręsti, koks laikas
tam labiausiai tiktų. Kova, manau, turėtų
vykti Sorkos trobelėje, kaip ir ankstesnį
kartą, nes taip galėsime pasitelkti visas
Sorkos galias, tik dar reikės sugalvoti
spąstus Kavanui, iš kurių jis negalėtų
pasprukti, o tada mes jį ir pribaigsime.
Jei tiek pavyks padaryti, Finui liks
sunaikinti Kavano akmenį, jo galios
šaltinį.
— Oloje būdamas pajutau to demono,
to raganiaus trauką. O kai jie susijungė,
ta trauka dar labiau sustiprėjo. Labai
ėmiau geisti to, ką jie man galėtų
suteikti.
— Ir tai jausdamas, vis tiek puolei
gelbėti manęs. Tikrai būtent tu turėsi
viską užbaigti, kai ateis tam laikas, —
užtikrintai pasakė Brana. — Tereikia
apsispręsti, kaip ir kada viskas vyks.
Mere, ar jums būtina grįžti į Ameriką?
Nes man didelis džiaugsmas turėti šalia
žmogų, kuris sugeba paruošti maistą.
Suprasdama poreikį pakeisti pokalbio
temą, Merė nusišypsojo.
 — Deja, taip, būtinai turiu grįžti. Bet į
Airiją atvyksiu per Ajonos vestuves, gal
netgi anksčiau, kad padėčiau pasiruošti.
O tada, aš galvoju, čia ir pasilikčiau.
— Pasiliktum čia? — Ajona ištiesė virš
stalo ranką ir suėmė Merės ranką. —
Senele, nori pasakyti, kad pasiliksi
gyventi Airijoje?
— Dar svarstau. Kai mirė tavo senelis,
pasilikau Amerikoje pirmiausia dėl tavo
mamos, paskui dėl tavęs. Be to, aš
dievinu savo namą, sodą, vaizdus pro
langus. Turiu ten gerų draugų. Tačiau…
Juk galiu įsigyti namą ir čia, o drauge
turėčiau sodą, matyčiau gražius vaizdus
pro langus. O gerų draugų jau ir taip yra.
Be to, ir tu čia. Ir jūs visi, ir kiti mano
giminaičiai čia.
— Galėtum gyventi mūsų su Boiliu
namuose. Juk jau rodžiau, kur bus tavo
kambarys, kad turėtum kur apsistoti
kiekvieną kartą, kai svečiuosiesi. Galėtum
jame ir gyventi.
Ajona klausiamai pažvelgė į Boilį.
— Žinoma, mes tikrai dėl to
džiaugtumėmės.
— Tavo tokia gera širdis, — pasakė
Merė Ajonai, — o tavo dosni, Boili. Bet jei
jau persikelsiu čia gyventi, turėsiu savo
namus. Kur nors netoliese, dėl to net
neabejokite. Tikriausiai kur nors
miestelyje, kur galėčiau vaikštinėti po
parduotuves ir susitikinėti su savo gerais
draugais, o jus puikiame naujame name
aplankyčiau taip dažnai, kaip tik to
pageidautumėte.
— Turiu nuomojamą namą, bet dar
neturiu nuomininko, — įsiterpė Finas,
priversdamas Merę Keitę kilstelėti
antakius.
— Girdėjau girdėjau, bet iki balandžio
dar nemažai laiko.
— Iki to laiko galiu jį nuomoti
miestelyje trumpam apsistojantiems
turistams. O jūs prieš išvykdama į
Ameriką galite jį apžiūrėti.
— Būtinai apžiūrėsiu, bet, turiu
prisipažinti, aš jau buvau užmetusi akį
pro langus, — nusišypsojo Merė. —
Namukas jaukus kaip katinėlis, taip
gražiai sutvarkytas.
— Aš duosiu jums raktą, kad
galėtumėte nuvažiuoti ir apsižiūrėti,
kada tik panorėjusi.
— Būtinai pasitaikius progai
apžiūrėsiu. O dabar turiu bėgti.
Margarita pradės nerimauti, kodėl taip
vėluoju.
— Pavešiu jus, — kildamas nuo stalo
pasakė Boilis.
— Aš nuvešiu, — atsistojo Finas. —
Kartu paduosiu raktą nuo namo ir
nuvešiu jus pas draugę. Man ir pačiam
laikas namo.
— Tik pasiimsiu paltą. Ne ne, likite
visi prie stalo, — paprašė Merė Keitė. —
Aš labai džiaugsiuosi, kad mane palydės
jaunas gražus vyriškis.
Kai Finas su Mere išėjo, Ajona
atsistojo.
— Einu prileisiu tau vonią vandens.
Branai iš nuostabos net antakiai
šoktelėjo aukštyn.
— Rimtai?
— Paruošiu vonią su tavo pačios
gamintomis atpalaiduojamomis
druskomis, o Mira užplikys arbatos.
Norėčiau Konorą su Boiliu išsiųsti pas
Finą, kad jam padarytų tą patį…
— Na jau ne, Finui Biurkui vonios aš
neruošiu, — griežtai nukirto Boilis.
— Tuomet judu sutvarkysite viską čia
taip, kad Branai patiktų, o ji per tą laiką
galės pailsėti, gerai atsipūsti ir likusiam
vakarui užmiršti visus rūpesčius.
— Jei tik Branai pasiūlymas tinka,
viskuo pasirūpinsim, — pažadėjo Boilis.
— Vonios ir arbatos neatsisakyčiau, —
pasakė Brana.
— Vadinasi, sutarta.
Ajona nuėjo ruošti vonios.
— Tikrai nepyksiu, jei nesutvarkysite
virtuvės, o vietoj to vienas kuris iš jūsų
nuvažiuosite patikrinti, kaip laikosi
Finas, — paprašė Brana. — Jis patyrė
daug didesnį išbandymą, o aš, turiu
pripažinti, jaučiuosi kaip niekada
išvargusi.
— Nuvažiuosiu, bet truputį vėliau, —
pasakė Konoras. — Jei Finas norės,
galėsiu pasilikti ir ilgiau, arba pasiliksiu
tol, kol matysiu, kad jam jau viskas gerai.
Bet kokiu atveju virtuvę mes galime
sutvarkyti. O tu, Brana, lipk viršun ir dėl
nieko nesijaudink.
— Puiku. Tada labos nakties.
Mira palaukė, kol Brana su Kateliu
užlipo į antrą aukštą, ir nuėjo užkaisti
virdulio.
— Dėl kažko labai nerimauji, Konorai.
— Brana nieko nevalgė, nė kąsnio į
burną neįsidėjo. — Jis žvilgtelėjo į
virtuvės duris, susikišo rankas į kišenes
taip, tarsi nežinotų, ką daugiau su jomis
veikti. — Ji tik apsimetė, kad valgo. Jos
paakiai pajuodę, o to nebuvo prieš
pradedant burtus. Be to, nesipriešino, kai
jūs su Ajona pasisiūlėte ja pasirūpinti.
Argi ne keista? Ji labai išvargus. Todėl
man taip neramu. Ar pasirūpinsite kartu
su Ajona, Mira? Pas Finą pasistengsiu
ilgai neužtrukti, nebent jis norės, kad
likčiau. Šįvakar ketiname nakvoti čia.
— Tu važiuok pas Finą, o mes
pasirūpinsime Brana.
— Bet taip, kad ji nesuprastų, jog ja
rūpinatės.
Mira piktai pažiūrėjo į Konorą.
— Konorai, pažįstu ją turbūt tiek pat
laiko, kiek ir tu. Manau, kad žinau geriau
nei bet kas kitas, kaip reikia elgtis su
Brana o’Dvajer. Truputį ją palepinsime, o
paskui paliksime pailsėti. Jai labiausiai
patinka ramybė vienumoje.
 — Tas tiesa. Tuomet važiuoju pas
Finą, grįšiu kaip įmanoma greičiau.
— Jei visgi nuspręsi pasilikti, pranešk.
Kai Konoras priėjo, Mira atsisuko,
tikėdamasi iš jo bučinio, o kai jis tvirtai ją
apsikabino, nusišypsojo.
Kol Konoras vilkosi lauko drabužius,
Mira baigė ruošti Branai arbatą. Kai jis
išėjo, Mira atsisuko į Boilį.
— Panašu, kad likai vienas su
nešvariais indais, — pasakė Mira ir
patapšnojo jam per petį.
Boilis apsižvalgė po ištuštėjusią
virtuvę ir atsiduso.
— Ką padarysi, — tarė jis ir pasiraitojo
rankoves.
Konoras nesibeldęs įėjo į Fino namus.
Taip jis darydavo nuo tada, kai pats įstatė
naujas duris.
Finas sėdėjo svetainėje priešais židinį
su viskio taure rankoje, o mažasis šuo iš
arklidžių susirangęs prie jo kojų miegojo.
— Gavau nurodymą patikrinti, kaip
laikaisi, — pasakė Konoras ir pagalvojo,
kad tikrai gerai, jog atvažiavo čia. Finas
atrodė neką mažiau išvargęs nei Brana.
— Kaip matai, laikausi gerai.
— Kaip matau, nelabai gerai, —
pataisė jį Konoras, paskui įsipylė viskio ir
atsisėdo ant kėdės. — Ajona ruošia
Branai vonią, Mira pliko arbatą, ir Brana
tam neprieštarauja, o iš to suprantu, kad
jai reikia pagalbos. O ko reikia tau?
 — O jei ko nors paprašysiu, padarysi?
— Žinai, kad taip, nors net šiurpas
nukrato, kai pagalvoju, kad tau reikėtų
prileisti vonią ir po to dar apkamšyti
lovoje.
Fino šie žodžiai neprajuokino, jis net
nenusišypsojo, tik nukreipė akis nuo to,
ką matė židinyje degančioje ugnyje, į
Konoro akis.
— Mane taip stipriai traukė, tai buvo
beprotiškai stipri trauka. Kokią akimirką
atrodė, kad tikiu viskuo, ką tas demonas
sako. Tai tokia stipri galia, tokios nė
vienas mūsų neturi. Ji juoda, šalta, bet
drauge tokia… viliojanti. Ir galiu pasakyti
tik tiek, kad vieną dieną aš jai atsiduosiu.
— Neatsidavei ir neatsiduosi.
 — Šįkart neatsidaviau. Anksčiau taip
pat neatsiduodavau, bet tai tarytum
protėvių šauksmas. Tarsi kažkoks
žvėriškas instinktas. Todėl, Konorai,
noriu tavęs kai ko paprašyti, nes tu man
artimas, beveik kaip brolis, artimas tiek
pat, kiek artimas Branai.
— Tas tiesa.
— Turi man prisiekti, prisiekti krauju,
širdimi, kurioje slypi visos tavo galios,
kad jei paslysiu, jei ta trauka taps tokia
stipri, jog neatsilaikysiu, tu sustabdysi
mane, kad ir kaip tai sunku bus padaryti.
— Tu niekada…
— Noriu, kad prisiektum, — Finas
nutraukė Konorą, o jo akys degė pykčiu.
— Antraip turėsiu išvykti, teks palikti
viską, ką čia turiu, palikti ją, palikti jus
visus. Tiesiog negalėčiau rizikuoti.
Konoras ištiesė kojas, sukryžiavo ties
kulkšnimis ir kurį laiką žiūrėjo į savo
batus.
Po to iš lėto pakėlė akis į Finą.
— Paklausyk savęs. Tu nori pribaigti
Kavaną labiau nei mes, trys Sorkos
palikuonys, labiau nei iki mūsų gyvenę
trys Sorkos palikuonys, bet dabar sakai,
kad atsitrauksi, nes į galvą tau šovė
mintis, jog gali neatsilaikyti, nors tiek
laiko atsilaikei.
— Tu nebuvai toje oloje. Nejautei to,
ką jaučiau aš.
— Bet dabar aš čia. Pažįstami esame
beveik tiek pat, kiek gyvename, buvome
pažįstami ir tuomet, kai dar neturėjai tos
žymės. Žinau, kas tu esi, gerai tave
pažįstu. O kadangi taip gerai tave pažįstu
ir jei tu tikrai to nori, Finai, prisiekiu.
Prisiekiu dėl to, ko manęs prašai. Kaip
pats ir sakei, mano galios kyla iš mano
širdies, o ji tave gerai pažįsta. O dabar
tau reikia pailsėti, ramiai apie viską
pagalvoti, o rytoj galėsime tai aptarti.
— Kad jau taip sakai, — dabar jau kur
kas ramesnis Finas gurkštelėjo viskio. —
Taip, man reikia pailsėti.
— Tai ir ilsėkis, o aš pabūsiu su
tavimi, kol išgersiu viskį.
Konoras gurkštelėjo gėrimo ir kurį
laiką tylėjo.
 — Mes abu ją mylime, — galiausiai
pasakė.
Finas atsilošė, užmerkė akis.
— Taip, tokia ta žiauri tiesa.
O meilės trauka, pagalvojo Konoras,
stipresnė nei bet kokie nelabųjų pažadai.
 10

Finas save laikė mokančiu bendrauti

žmogumi. Jis žinojo, kada pastatyti
išgerti bičiuliams bare, buvo puikus
svečias, gebantis palaikyti pokalbį per
vakarienę. Jei į jo namus užsukdavo
draugai pažiūrėti sporto varžybų ar
sužaisti angliško biliardo, Finas
pasirūpindavo, kad jiems netrūktų alaus
ir užkandžių, nesukdavo galvos dėl jų
paliktos netvarkos.
 Jis juk ne tvarte užaugintas, tad kaip
bet kuris normalus žmogus suprato,
kokios pareigos tenka šeimininkui
rengiant vakarėlį.
Visgi Ajonos nuomonė tuo klausimu
buvo kitokia.
Paskutinės metų dienos vidurdienį ji
atėjo prie jo namų durų ant šviesių savo
plaukų užsimaukšlinusi ryškiai mėlyną
kepurę, kurią, Finas žinojo, Kalėdoms jai
numezgė senelė. Ajona atnešė daugybę
maišelių su pirkiniais.
— Juk kalėdinėmis dovanomis jau
apsikeitėme.
— Čia viskas vakarėliui.
Ji įbruko kelis maišelius Finui į
rankas, kitus pati nunešė į virtuvę.
Numetusi juos ant darbastalio virtuvės
viduryje, nusivilko paltą, nusivyniojo
šaliką, nusiėmė kepurę, nusimovė
pirštines, nusiavė batus ir viską surinkusi
nunešė į skalbyklos patalpą.
— Pasirūpinau žvakėmis, — tarė ji.
— Aš ir pats turiu žvakių. Dar prieš
Kalėdas keletą nusipirkau iš Branos.
— Tiek neužteks, toli gražu neužteks,
— užjaučiamai, bet kartu ir tvirtai Ajona
papurtė galvą. — Nes žvakių turi būti
visur.
Ajona pradėjo iš maišelių kraustyti
daiktus.
— Šitas reikės pastatyti ant židinio
atbrailos. Jos dega dvylika valandų, todėl
turėtum jas uždegti likus kokiam
pusvalandžiui iki pradės rinktis svečiai.
— Sakai, likus pusvalandžiui?
— Sakau, — griežtai užtvirtino Ajona.
— Jos ne tik gražiai ir elegantiškai
atrodys, bet ir sukurs šventinę nuotaiką.
Šitos skirtos tualeto patalpai viršuje bei
vonios patalpoms apačioje ir viršuje.
Niekas nekviestas neturėtų eiti į tavo
miegamąjį, bet kadangi žvakių dar lieka,
gali keletą pastatyti ir ten — kokiam
nenumatytam atvejui. O štai čia —
rankšluosčiai svečiams. Gražūs, paprasti,
vienkartiniai.
Ajona ištraukė visą krūvą baltų
rankšluostėlių su sidabrinių šampano
taurių įspaudais.
 — Taip žmonėms neteks šluostytis
rankų tuo pačiu rankšluosčiu, kuriuo
kažkas jau bus šluostęsis.
Finas prunkštelėjo.
— Tu čia rimtai?
— Finai, pažvelk man į akis, — Ajona
parodė į savo veidą. — Aš mirtinai rimta.
Dar turiu keletą žvakių valgomajam, jei
pasirodytų, kad tavo turimų nepakanka,
ir keletą pastatyti ant židinio atbrailos
pramogų kambaryje apačioje. Reikia
patikrinti, ar visuose tualetuose yra
pakankamai tualetinio popieriaus.
Moterys negali pakęsti, kai tualete jo
pritrūksta.
— Galiu tik įsivaizduoti.
 — Planuoju kas valandą tikrinti vonios
kambarius, tad šios problemos tikriausiai
pavyks išvengti.
— Ką aš be tavęs daryčiau, Ajona.
Ji suėmė rankomis Fino skruostus.
— Aš visa tai sugalvojau, tad, kaip ir
žadėjau, padėsiu ir išsikapstyti. Todėl čia
ir esu, kad pagelbėčiau susitvarkyti. O
dabar kiti reikalai. Šventei maistą
ruošianti įmonė prižiūrės virtuvę, ir,
atrodo, jie savo reikalą išmano.
Pasidomėjau jais, susidarė įspūdis, kad
jie puikūs. Tinkamas pasirinkimas.
— Ačiū, stengiuosi kiek įmanydamas.
Ajona šyptelėjo.
— Dar reikia įsitikinti, kad būtų
patiekta pakankamai maisto ir gėrimų
tavo pramogų kambaryje apačioje, nes,
manau, ten nemažai žmonių užsuks
pažaisti, pašokti ar šiaip pabūti. Dar,
aišku, reikės visuose židiniuose užkurti
ugnį.
— Taip, žinoma.
— Svarbiausia, kad būtų daug maisto
ir gėrimų. Kaip ten sakoma, Naujųjų
metų išvakarės — didelių porcijų
vakaras… nors palauk, — Ajona trumpam
užsimerkė. — Oiche ne Coda Moire15, va
taip.
Dabar jau nusišypsojo Finas.
— Puikiai įvaldei airių kalbą.
— Lavinausi. Dar vienos airiškos
tradicijos, kad Naujųjų metų išvakarėse
reikia susitvarkyti namus, atrodo,
turėsime atsisakyti, nes tavo namai ir
taip nepriekaištingai tvarkingi. Tuo
klausimu esi toks pat griežtas kaip ir
Brana, o dabar einu sustatysiu žvakes į
vietas ir išnešiosiu rankšluostėlius
svečiams, ir ai… — ji įkišo ranką į dar
vieną savo atsineštą maišelį. — Dar
prigriebiau šitų gražių mėtinių
saldainiukų ir cukruotų migdolų. Tokie
gundantys, padėsime jų mažuose
dubenėliuose šen bei ten — bus gražu. Ir
dar, tiesa, Boilis atveš drabužių kabyklą
su ratukais. Aš ją pasiskolinau iš senelės
draugės dukters.
— Kabyklą su ratukais? — nežinia
kodėl Finui akyse iškilo kankinimo įtaiso
vaizdas.
 — Svečių paltams ir striukėms
sukabinti. Juk reikės kažkur dėti svečių
viršutinius drabužius, tam ir skolinamės
kabyklą. Manau, ji puikiai tiks
skalbykloje. Vienas iš mūsų nešime ten
svečių drabužius, pakabinsime ir
atiduosim žmogui, kai šis norės išeiti.
Negi mesi į krūvą ant sofos ar lovos.
— Apie tai kažkaip nesusimąsčiau.
Laimė, kad tu čia esi.
— Taip, tikrai. Vakarėlius su daugiau
svečių rengdami žmonės paprastai taip
daro. Planuoju kitą vasarą, kai jau bus
pastatytas ir įrengtas mūsų namas, o
mes jame būsime įsikūrę, surengti
milžiniškas įkurtuves.
— Laukiu nesulaukiu, kada jos įvyks.
 — Iki to laiko reikėtų pribaigti
Kavaną. Tikiu, kad tai įmanoma. Tada
nebereikėtų kaip dabar kiekvieną dieną
tik tuo ir gyventi. Galėtume gyventi sau.
Žinau, ši savaitė buvo sunki, ypač jums su
Brana.
— O kas sakė, kad turi būti lengva?
Ajona atsargiai į mažesnes krūveles
dėliojo svečiams skirtus rankšluostėlius.
— Matei ją šiandien?
— Ne, šiandien nemačiau.
— Šįryt ji, sakė, pabandys pagalvoti,
ar nevertėtų pulti Kavano praėjus
metams po mano atvykimo į Airiją —
skaičiuojant nuo tos dienos, kai pirmą
kartą peržengiau jų namų slenkstį.
Finas susimąstė.
 — Nebloga mintis.
— Aišku, ji tuo abejoja ne mažiau nei
tu dabar, bet kodėl gi nepasvarsčius ir
tokio varianto. Tik, aišku, ne šįvakar, nes
šįvakar mūsų laukia linksmybės.
— Hmm. O kas tame kitame maiše?
— A, taip… yra žmonių, kuriems
patinka tos kvailos šventinės kepuraitės
ir švilpukai.
Finas pažvelgė į maišo vidų ir išvydo
daugybę spalvotų popierinių skrybėlių,
blizgančių tiarų.
— Pasakysiu tau atvirai, Ajona. Kad ir
kaip tave gerbiu, šitų ant savo galvos aš
nesidėsiu.
— Kaip nori, jokios prievartos.
Pagalvojau, galėtume sumesti juos į porą
didelių krepšių, iš kurių kas norėtų, tas
pasiimtų. Gerai, dabar man reikia viską,
ką aptarėme, sutvarkyti, paskui važiuosiu
pas Braną, su ja žadame kokią valandą
kitą padirbėti, o tada jau nersiu į
šventinius drabužius. Ir likus valandai iki
vakarėlio pradžios būsiu čia, nes reikia
įsitikinti, kad viskas tinkamai parengta.
Kai nešina žvakėmis Ajona išėjo,
Finas dar kartą įdėmiai pažiūrėjo į
popierinių skrybėlių pilną maišą. Ne,
tokios ant galvos jis tikrai nesidės, bet
kadangi, panašu, šįvakar jis bus Ajonos
dešinė ranka, mielai jai pagelbės.
O tada kokiai valandėlei pats sės prie
skaičiavimų, susijusių su jų planuojamu
mūšiu prieš Kavaną.
Neilgai trukus Fino namus užplūdo
maistą šventei ruošiančios įmonės
darbuotojai. Finui teko atsakyti į daugybę
jų klausimų ir nuspręsti dėl daugybės
detalių, apie kurias iki tol nebuvo
pagalvojęs. Po to jis pusvalandžiui
užsidarė savo miegamajame,
tikėdamasis ramiai persirengti. Dar
pagalvojo, galbūt galėtų čia visam vakarui
ir likti, bet įvertinęs šventiškai
nusiteikusios Ajonos ryžtą nusprendė,
kad jam tai vis tiek nepavyks.
Kur tokiu metu jis buvo praeitais
metais, susimąstė Finas. Italijoje, Alpėse,
prie Komo ežero. Ten jis praleido
maždaug tris savaites. Finui kur kas
lengviau būdavo šventinį laikotarpį leisti
toli nuo namų, švęsti šventes su
svetimais žmonėmis.
O dabar jis ne tik švęs savo namuose,
bet ir linksminsis su artimais bičiuliais.
Savo kambaryje sugaišęs šiek tiek
ilgiau nei planavo, Finas galiausiai
apsirengė juodais džinsais, juodu
megztiniu ir nulipo laiptais žemyn.
Lipdamas girdėjo balsus, muzika,
juoką. Net žvilgtelėjo į laikrodį, ar kartais
nesupainiojo valandų. Bet ne, svečiai
turėtų pradėti rinktis tik po
keturiasdešimties minučių.
Ant židinio, kuriame jau spragsėjo
ugnis, atbrailos raudono stiklo žvakidėse
degė žvakės. Jo kalėdinė eglutė spindėjo
papuošalais. Iš garsiakalbių sklido tranki
muzika. Didelis žvakių stovas, kurį Finas
buvo nusipirkęs kažkurioje tolimoje
šalyje, stovėjo kampe apstatytas
stiklinėlėmis su žvakėmis, kurios aplink
skleidė dar daugiau šviesos.
Šviesa ir muzika, pagalvojo jis,
magiškojo rato pagrindiniai ginklai prieš
tamsą.
Dėl žvakių Ajona buvo teisi, tikrai
teisi.
Eidamas per namus Finas pastebėjo,
kad Ajona pristatė žvakių ir jo
bibliotekoje, ir toje patalpoje, kurioje jis
buvo įsirengęs muzikos kambarį.
Ajona nepamiršo ir gėlių — tai šen, tai
ten buvo padėti sidab-rinėmis
juostelėmis perrišti nedideli rožių
primerkti stiklainiukai.
Ajona su Mira ir keletas maistu
besirūpinančių žmonių sukosi aplink
stalus valgomajame.
Čia dar vienas židinys su jame
liepsnojančia ugnimi, žvakės, rožės,
maisto pilni sidabriniai padėklai ir
krištoliniai indai, o specialiuose
dengtuose serviravimo induose — dar
daugiau maisto.
O ant jo bufeto — saldumynų stalas:
tortai, sausainiai, pyragaičiai. Sūriai po
stikliniu gaubtu.
Ajona su tamsia, trumpa, sidabru
tviskančia prigludusia suk-nele stovi
įrėmusi rankas į klubus ir įdėmiai — o
kaip kitaip — viską aplink apžiūrinėja,
vertina. Šalia jos Mira, jos plaukai palaidi,
vilki karneolio spalvos kūno formas
išryškinančia suknele.
— Man atrodo, aš smarkiai suklydau,
— pasakė Finas, priversdamas abi savo
drauges atsisukti, — kad šįvakar
prisikviečiau šitiek žmonių — juk
galėčiau vienas džiaugtis dviem tokiomis
gražiomis moterimis.
— Viskas tik tam, kad visi tavo svečiai
mėnesių mėnesius kalbėtų apie šį
vakarėlį, — paaiškino jam Ajona.
— Gal ir nieko naujo nepasakysiu, bet
nepasakyti negaliu, — pareiškė Mira. —
Tavo namai tiesiog neįtikėtini.
— Kad pats mažai prie to prisidėjau.
 — Dar ir kiek prisidėjai, —
paprieštaravo Ajona. — Gal tik su ugnimi
leidai man pažaisti. — Juokdamasi Ajona
priėjo prie Fino ir įsikabino jam į
parankę. — O Cecilė su savo komanda
tikrai geriausi iš geriausių. Rimtai,
Cecile, maistas toks gražus, kad gaila bus
valgyti.
Cecilė, aukšta blondinė su juodomis
kelnėmis ir liemene ant baltutėlių
krakmolytų marškinių, nuraudo iš
džiaugsmo.
— Ačiū, bet didžiausias džiaugsmas,
kai mūsų ruoštą maistą žmonės valgo.
Apačioje, pramogų kambaryje, taip pat
pastatėme stalų su maistu, kaip
rekomendavo Ajona. Šitame aukšte
įrengėme barą. Tarp aukštų nuolat
vaikščios mūsų padavėjai ir stebės, kad
nė vienam svečiui nieko netrūktų.
— Viskas atrodo tiesiog nuostabiai.
— Dar nematei pramogų kambario
apačioje, — pasakė Ajona, lydėdama
žemyn Finą. — Vienu metu išsigandau,
kad žvakių padauginau, tai užbūriau jas
apsauginiu užkeikimu, kad niekas nieko
nenudegtų.
— Tu apie viską pagalvoji.
Ir čia — žvakės, žalumynai, gražus
maistas, gėlės. Finas nuėjo prie baro, iš
už jo esančio šaldytuvo ištraukė šampano
butelį.
— Manau, tau laikas išgerti.
— Mielai.
 Finas atkimšo šampaną su dusliu
pokštelėjimu ir pripylė taurę Ajonai, o
paskui sau.
— Visi džiaugiamės ta diena, kai
atsiradai mūsų gyvenime, deirfiúr bheag.
— Man tai laimingiausia mano
gyvenimo diena.
— Tad išgerkim už laimingas dienas.
Ajona susidaužė taurėmis su Finu.
— Už laimingas dienas ir kad visiems
mums jos tik tokios ir būtų.
Nuo šventės pradžios nespėjus praeiti
nė valandai atrodė, kad į Fino namus
susirinko kokia pusė miestelio gyventojų.
Jie būriavosi grupelėmis dairydamiesi,
sėdinėjo tai šen, tai ten. Krovėsi į lėkštes
maistą, į taures pylėsi gėrimus jo
svetainėje, arba, kaip Ajona ir numatė,
traukė žemyn į pramogų kambarį,
kuriame savo pasirodymą kaip tik buvo
pradėję jo pasamdyti muzikantai.
Jis pats vaikštinėjo su alaus bokalu
rankoje, šnekučiavosi su svečiais ir
jautėsi puikiai. Tačiau tarp visos tos
daugybės veidų Finas vieno pasigedo.
Tačiau tada jis pamatė ją.
Pamatė ją, kai iš pramogų kambario
sugrįžo į pirmą aukštą pabendrauti su
svečiais. Ji stovėjo jo virtuvėje ir kalbėjosi
su maistą ruošiančios įmonės
darbuotojais.
Branos plaukai buvo palaidi — jų
juoda kaskada pleveno ties raudonojo
vyno spalvos aksominės suknelės
juosmeniu. Finas pagalvojo — nors Ajona
į jo namus atitempė šitiek daug žvakių,
visgi jos nenušvietė namų taip, kaip ta
šviesa, kurią atnešė Brana o’Dvajer.
Finas paėmė šampano taurę ir
nunešė ją Branai.
— Turi išgerti.
— Žinoma, būtinai.
Brana atsisuko į Finą, jos akių vokai
buvo padažyti šešėliais, kurie sukūrė
padūmavusių akių efektą, lūpos buvo
raudonos kaip suknelė.
— Šaunų vakarėlį suorganizavai,
Finai.
— Panašu, kad taip, juk klausiausi
Ajonos nurodymų.
 — O ji vos neišprotėjo iš jaudulio ir
nerimo, kad tave į visa tai įtraukė. Ir dar
išpirko visas mano gamintas žvakes. Bet,
matau, jos čia puikiai tinka.
— Ajona norėjo, kad žvakių būtų
visuose kambariuose.
— O kur ji pati?
— Apačioje. Mira taip pat apačioje,
kaip ir Boilis, Konoras bei Ajonos senelė,
— kalbėdamas Finas nusivedė Braną prie
maistu nukrautų stalų. — Gal ko užkąsi?
— Žinoma, viskas taip skaniai atrodo,
tik gal šiek tiek vėliau.
— O kaip tau šitie? Vis dar jauti jiems
silpnybę?
Finas paėmė vieną miniatiūrinį
plikytą pyragaitį su kremu, paskendusį
cukraus pudroje.
— Tiesą sakant, siaubingą silpnybę,
su kuria nuolat kovoju, bet gerai jau
gerai, tik ne šįvakar. — Ji paėmė pyragaitį
ir atsikando nedidelį kąsnelį. — Oi, išties
nuodėmės vertas stebuklas.
— Tai imk du. Juk šiandien Oiche na
Coda Moire.
Brana nusijuokė ir papurtė galvą.
— Antro sugrįšiu vėliau.
— Gerai, tuomet eime, nuvesiu tave
pas mūsų bičiulius, ten, kur groja
muzika.
Finas ištiesė jai ranką, palaukė, kol ji
paduos jam savąją.
— Gal pašoksi su manimi, Brana?
Pamiršk, kas buvo vakar, bus rytoj, ir
šiandien su manimi pašok.
— Būtinai.
Ir jie nuėjo ten, iš kur sklido muzika,
šiluma ir šviesa.

Nedaug trūko, jog Brana apskritai nebūtų

atėjusi. Ji ilgai bandė prisigalvoti
priežasčių, kuriomis galėtų pasiteisinti,
kodėl negali dalyvauti; svarstė, gal
reikėtų užsukti pasisveikinti ir greitai
sprukti. Bet kad ir ką būtų sugalvojusi,
viskam apibūdinti tiko tik tas vienintelis
žodis.
Bailumas. Arba, dar blogiau,
apgailėtinas bailumas.
 Ji juk negali būti tokia apgailėtina,
tokia bailė, kad neitų į Fino surengtą
vakarėlį vien todėl, jog jai sunku būti jo
namuose, sunku iš arti matyti ir jausti tą
gyvenimą, kurį jis susikūrė sau be jos.
Bet toks juk buvo jos pačios
pasirikimas. Nes jai pareiga svarbiau nei
jis.
Taigi ji nueis.
Brana sugaišo begalę laiko
šukuosenai, makiažui, visam
pasiruošimui. Jei vis dėlto švęs
praeinančių metų pabaigą ir ateinančių
pradžią jo namuose, kartu su juo, ji turi
atrodyti nepriekaištingai.
Fino pramogų kambaryje Brana
pagalvojo, kad ši vieta labai primena patį
Finą. Ryškios sodrios spalvos greta
neutralių, naujutėlaičiai baldai greta
senų, tinkamų išmesti. Daug įvairiausių
smulk-menų, kurias Finas greičiausiai
parsivežė iš kelionių. Ir dar daugiau
pramogų.
Kambaryje ant sienos kabėjo
absurdiškai didelis televizorius, stovėjo
angliškojo biliardo stalas, senas pinbolo
aparatas ir muzikos automatas, o šalia —
nuostabus židinys iš Konemaros
marmuro su masyvia grubaus medžio
atbraila virš jo.
Muzikantai šalia raudonmedžio baro,
kurį, kaip Finas jai sakė, aptiko Dubline,
grojo linksmas melodijas. Nors erdvės čia
buvo ir taip daug, baldai stovėjo sustumti
prie sienų, kad kiltų dar daugiau vietos
šokiams.
Kai juodu su Finu pradėjo šokti,
užplūdo prisiminimai — atrodė, kad jie
būtų sugrįžę į tą nerūpestingą
džiaugsmingą praeitį, kai viskas buvo
taip paprasta ir aišku. Sugrįžo ir tas
skausmas, kurį tuomet teko išgyventi.
Tačiau Brana paliepė sau šį vakarą
užmiršti praeitį, negalvoti apie ateitį, o
tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Ji juokdamasi pakėlė akis į Finą.
— Dabar tai jau įkliuvai.
— Kur įkliuvau?
— Surengei geriausią metų vakarėlį,
dabar visi tikėsis kažko panašaus ir po
metų. Ir dar po metų.
 Šiek tiek išsigandęs Finas apsidairė.
— Šią pareigą tikiuosi perleisti Ajonai
su Boiliu.
— Veltui, jiems teks kokia kita proga
vakarėliams rengti, o tau, manau, nuo
šiol priklausys Naujųjų vakarėlis. Matau,
kaip Šonas džiaugiasi šiuo vakaru su
šventine skrybėle ant galvos ir švariai
nublizgintais batais, o Konoro Kiara su
vaikinu, dabar jau sužadėtiniu, kuris
apsivilkęs tokios pat spalvos marškinius
kaip ir jos suknelė ir ant galvos
užsimaukšlinęs kartoninę karūną. O štai
ir mano Eilina — šoka su vyru it būtų
šešiolikos, o vaikai ir kiti šeiminiai
rūpesčiai jų dar tik lauktų ateityje.
Pasistatei namą, į kurį gali susikviesti vos
ne visą miestelį, ir pagaliau visus
pasikvietei.
— Kažkaip niekada apie tai
nesusimąsčiau.
— O gaila. Štai Elisa tau svaido
gundančius žvilgsnius, nes jau susitaikė
su mintimi, jog Konorą prarado visam
laikui. Turėtum ją pakviesti pašokti.
— Man geriau šokti su tavimi.
— Žinau, bet pareiga yra pareiga,
Finbarai, taigi kviesk ją į šokių aikštelę, o
aš tuo metu pasišnekučiuosiu su svečiais.
Brana atsitraukė nuo jo ir apsigręžė.
Jei ji dar kartą su juo pašoks, juo
labiau šoks per ilgai, žmonės, su kuriais
tikėjosi pasikalbėti, pradės apie juos su
Finu skleisti gandus.
 — Argi ne šaunu? — Ajona sugriebė
Braną ir apsuko ją aplink. Ant galvos ji
buvo užsidėjusi rausvą tiarą su blizgančiu
užrašu „2014“. — Toks šaunus vakarėlis.
Tik man jau metas kasvalandiniam
tvarkos tualetuose patikrinimui, bet aš
tuoj grįšiu.
— Tvarkos tualetuose patikrinimui?
— Žiūriu, kad netrūktų tualetinio
popieriaus, kitų tualetinių reikmenų ir
panašiai.
— Skiriu tave atsakinga už visus mano
namuose kada nors vyksiančius
vakarėlius.
— Tu pati puikiai tvarkaisi savo
namuose rengiamuose vakarėliuose ir
šventėse, — atsakė Ajona. — O Finui
viskas dar nauja. Kaip ir man, tiesą
sakant, bet man tai visai neblogai sekasi.
— Su Dievo pagalba, — įsiterpė Boilis
ir pabučiavo jai į viršugalvį.
Kurį laiką Brana tiesiog mėgavosi
muzika, nugirstų pokalbių nuotrupomis.
Sugrįžusi į svetainę ji užkando,
pabendravo su ramiau laiką leidžiančiais
Fino svečiais.
Ji turėjo progą nuodugniau apžiūrėti
Fino namą, pajausti jame tvyrančią
energiją. Kartu galėjo pasižvalgyti pro
langus, patikrinti, ar kur netoliese
netūno Kavanas.
— Jis šįvakar nepasirodys.
Brana, kuri stovėjo Fino bibliotekoje
prie stiklinių durų, vedančių į kiemą,
atsisuko. Tarpduryje išvydo Finą.
— Tu tuo tikras?
— Nežinau kodėl — gal dėl to, kad čia
per daug šviesos, žmonių, balsų, minčių,
garsų, — bet šįvakar jis tikrai
nepasirodys. Gal kur pasislėpęs laukia,
kada metai pasikeis, tačiau čia tikrai
nepasirodys. Labai norėčiau, kad mažiau
dėl to nerimautum.
— Neprarasti budrumo — tai ne tas
pats, kas nerimauti.
— Bet tu nerimauji. Matyti.
Brana instinktyviai pradėjo pirštais
trinti kaktą tarp antakių — ji gerai žinojo,
jog toje vietoje susimeta raukšlė, kai jai
pasidaro neramu. Tai matydamas Finas
nusišypsojo.
 — Tu nepaprastai graži. Kaip visada.
Bet tavo akyse — nerimas.
— Jei tu taip įsitikinęs, kad šįvakar jis
nepasirodys, aš tuoj pat nusiraminsiu.
Žinai, man labai patinka šis kambarys. —
Brana perbraukė ranka per plačią,
šokolado spalvos oda aptrauktą krėslo
atkaltę. — Čia galima ir pailsėti, ir
pasidžiaugti gyvenimu.
— Pasidžiaugti gyvenimu?
— Kambarys, kuriame po darbų gera
su knyga rankose atsisėsti priešais židinį
į tokį šaunų krėslą. Ir visai nesvarbu, ar
tuo metu už lango lyja, siaučia vėjas ar
teka mėnulis. Taurė viskio, puodelis
arbatos — kaip kam geriau — ir jaukiai
prie kojų susirangęs šuo.
 Brana iškėlė ranką ir apsisuko.
— Tiek daug knygų. Maloniai šilta
sienų spalva — beje, puikiai parinkai — ir
tamsus medis kontrastui.
Kai Finas jai nusišypsojo, Brana
pakreipė galvą.
— Kas?
— Pastačiau šiuos namus galvodamas
apie tave. Kai svajodavome apie rūmus,
kuriuose kada nors gyvensime, tu visada
sakydavai, kad juose turėtų būti
biblioteka su židiniu, didelėmis kėdėmis
ir langais, pro kuriuos būtų galima
stebėti lietų arba džiaugtis saule. Joje
turėtų būti į sodą vedančios stiklinės
durys, kad esant gražiam orui būtų
galima išeiti ir skaityti kieme.
 — Prisimenu, — atsakė Brana ir
suprato, kad Finas vieną jos svajonių
pavertė tikrove.
— Dar norėjai, kad namuose būtų
muzikos kambarys, — tęsė Finas. — Kad
namai ne šiaip būtų pilni muzikos, bet
būtų atskiras muzikai skirtas kambarys.
Jame stovėtų pianinas ir kitokie muzikos
instrumentai. Vaikai jame galėtų mokytis
groti.
Finas nusisuko.
— Tas kambarys — štai ten.
— Taip, žinau. Mačiau jį. Jis labai
mielas.
— Giliai širdyje vis tikėjau, kad jei
galvodamas apie tave įrengsiu tą
kambarį, tu sugrįši. Bet tu nesugrįžai.
 Ir tada Brana suprato, kad Fino
namas — toks, kokį jie kadaise abu
svajojo pasistatyti.
— Bet dabar aš čia.
— Taip, dabar tu čia. Ir ką tai mums
abiem reiškia?
Viešpatie, čia, šitame kambaryje, kurį
Finas sukūrė iš jos svajonių, Branos širdis
tiesiog persipildė jausmais jam.
— Aš tik žinau, ko mums tai nereiškia,
nes logiškai pagalvojus tai akivaizdu. O
ką tai galėtų ar turėtų reikšti, aš nežinau.
— Tai gal gali pasakyti, ką norėtum,
kad reikštų?
— Mano norų išpildyti neįmanoma, o
tai suvokti dabar netgi sunkiau nei
anuomet, kai dėl visko, kas tarp mūsų
įvyko, galėjau kaltinti tave ar save. Iš tos
kaltės galėjau statyti sieną, kurią dar
labiau sutvirtindavo atstumas tarp mūsų
— juk tu grįždavai čia tik kelioms
dienoms ar savaitėms, o po to ir vėl
išvažiuodavai.
— Man reikia tavęs. O visa kita
antraeiliai dalykai.
— Žinau, — Brana sunkiai atsiduso.
— Žinau. Bet dabar turime grįžti.
Negražu taip ilgai palikti svečius.
Tačiau nė vienas jų nesujudėjo.
Brana girdėjo džiaugsmingus
šūksnius, vis garsiau paskutines metų
sekundes skaičiuojančius balsus. Jai už
nugaros dvyliktą pradėjo mušti laikrodis
ant židinio atbrailos.
 — Vidurnaktis.
Sekundės, pagalvojo Brana, tik
sekundės skiria tai, kas buvo ir kas yra.
Tai, kas yra ir kas dar tik bus. Ji žengė
žingsnį prie Fino. Po to dar vieną.
Gal reikėjo praeiti pro šalį? —
pagalvojo, kai jis prisitraukė ją arčiau
savęs. Ne. Šįkart tikrai ne. Šį vienintelį
kartą — ne.
Branos rankos apsivijo Fino kaklą, ji
pažvelgė jam į akis. Ir aidint paskutiniam
laikrodžio dūžiui prie jo lūpų prisilietė
josios.
Tarp jų kūnų blykstelėjo šviesa, kuri it
elektra įkaitino kraują, privertė smarkiau
plakti širdis ir galiausiai virto taip seniai
laukta šiluma.
 O, tas jausmas, kaip gera ir vėl tai
jausti, pagalvojo Brana. Kaip gera, kai
tavo kūnas, širdis, siela vėl vieningi ir gali
atsiduoti tam geismui, gali pasinerti į tą
neapsakomą šilumą, į tą beprotišką
džiaugsmą.
Jo lūpos liečia jos lūpas, jie kvėpuoja
vienu ritmu, jų širdys plaka kaip viena. Ir
visas taip ilgai širdį spaudęs skausmas
dingo tarsi niekad ir nebuvęs.
Kadaise Finas galvojo, kad tai, ką jis
jaučia Branai, yra stipriau, nei kada nors
kas nors yra jautęs. Bet jis klydo. Tai, ką
jis jautė dabar, kai prabėgo šitiek metų
be jos, buvo nepalyginti stipriau.
Jos kvapas jį svaigino, jos skonis
užbūrė. Kaip ir kadaise, į jos bučinį tilpo
viskas: švelnumas ir stiprybė, jėga ir
atsidavimas, reik-lumas ir dosnumas.
Jam taip norėjosi laikyti ją savo
glėbyje, sustingti toje akimirkoje iki
gyvenimo pabaigos.
Bet ji atsitraukė, stabtelėjo, perbraukė
ranka jam per skruostą, po to žengė
žingsnį nuo jo.
— Naujieji atėjo.
— Pasilik su manimi, Brana.
Brana uždėjo ranką jam ant krūtinės.
Nespėjus jai nieko daugiau pasakyti, į
kambarį įėjo Konoras su Mira.
— Mes tik…
— Einam iš čia, — pertraukė Mira
Konorą. — Tuoj pat grįžkime ten, iš kur
atėję.
 — Teisingai. Galima sakyti, mūsų čia
net nebuvo.
— Viskas gerai, — Brana dar palaikė
ranką Finui ant krūtinės, bet paskui iš
lėto nuleido. — Mes einame su jumis.
Finas ir taip per ilgai buvo palikęs savo
vakarėlį. Reikia eiti išgerti už Naujuosius.
Už sėkmę. Už šviesą. Už viską, ką gero
šie metai mums gali atnešti.
— Už viską, ką atneš, — pasakė Finas
ir pirmas išėjo iš kambario.
— Kodėl neini ir tu? — paklausė Mira
Branos. — Viskas gerai?
— Taip. Bet, Dievulėliau brangus,
išgerti dabar neatsisakyčiau, ir nors tai
prieštarauja mano prigimčiai, noriu
greičiau ten, kur daug triukšmo ir
žmonių.
— Ko jau ko, o šito čia netrūksta.
Kai Mira apsikabino Braną per
liemenį, Brana prie jos prigludo.
— Kaip gali taip būti, kad dabar jį
myliu stipriau nei kadaise? Ar įmanoma,
kad tai, ką dabar jam jaučiu, yra kur kas
stipriau nei buvo kadaise, nors kadaise
atrodė, kad stipriau neįmanoma?
— Meilė gali išnykti, gali numirti.
Savo akimis teko matyti. Bet taip pat ji
gali augti ir stiprėti. Man atrodo, kai
meilė tikra, ji tik stiprėja ir didėja.
— Bet taip mus tik dar labiau verčia
kentėti.
 — Ne. Man atrodo, nuo meilės tai
nepriklauso, tai priklauso tik nuo mūsų.
Ką ji mums suteiks — kančią ar
džiaugsmą, — priklauso tik nuo to, kaip
mes ją priimsime.
Brana atsiduso ir pažvelgė į Mirą.
— Nuo kada tapai meilės reikalų
eksperte?
— Nuo tada, kai leidau sau mylėti.
— Einam, reikia už tai išgerti. Už
tave, kad leidai sau mylėti, už Ajoną, kad
ji taip šauniai moka organizuoti
vakarėlius, už tuos Naujuosius prakeiktus
metus ir už Kavano mirtį. Ir dar noriu
gerai prisikirsti.
— Kas aš per draugė būčiau, jei
neprisikirsčiau drauge? Einam,
pirmiausia susirasim šampano.

15 Oiche ne Coda Moire (airių k.) — didelių

porcijų vakaras, taip airiškai vadinamos
Naujųjų metų išvakarės, per kurias, laikantis
airių tradicijos, reikia daug ir sočiai
prisivalgyti, kad naujaisiais metais nieko
netrūktų.
 11

Visa ta minia žmonių jo namuose Finui

jau įgriso iki gyvo kaulo. Pusė trijų
nakties, o jų vis dar gerokai daugiau nei
norėtųsi, be to, jie dar ir įsitaisę čia taip
patogiai, kad, rodos, ruošiasi laukti
pavasario. Finas nusprendė lipti į viršų ir
užsidaryti miegamajame, o svečiai tegul
sau žinosi. Jis buvo beprotiškai pavargęs,
be to, visiškai sutrikęs po tos nuostabios
su Brana praleistos trumpos akimirkos.
 Atrodė, bus paprasčiau, jei nuo
žmonių ir užplūdusių jausmų jis kol kas
tiesiog atsiribos.
Kiek jis matė Braną po to nutikimo
bibliotekoje, ji atrodė visai laiminga —
prisėdusi gurkšnojo šampaną, plepėjo su
dar likusiais svečiais. Bet ji juk tokia.
Stipri kaip plienas.
Geriausia dabar būtų bent kelias
valandas pamiegoti. Prie Kavano reikalų
jie grįš iš ryto — gal ne iš pačio ryto, gal
šiek tiek vėliau. Kuo greičiau, tuo geriau.
Kai Kavanas bus nugalabytas, visi jo
įsipareigojimai bus įvykdyti. O Kavano
galas reikš pabaigą jo paties kančioms.
Taigi nuspręsta, jis spruks į savo
kambarį — vis tiek tikriausiai niekas jo
nebepasiges.
Bet tada, tarsi būtų perskaičiusi jo
mintis, priėjo Ajona. Ji apsivijo ranka
Fino ranką ir tvirtai suspaudė delną.
— Gero vakarėlio problema ta, kad
niekam nesinori iš jo išeiti.
— Man norisi.
Ajona nusijuokė ir spustelėjo jam
ranką.
— Pabandysime išjudinti apačioje
užsibuvusius — nebijok, bičiuliai tavęs
bėdoje nepaliks. Manau, tam prireiks
kokių dvidešimties minučių. O tu pradėk
vaikštinėti ir rankioti tuščius indus, nes
maisto tiekėjai išvažiavo mažiausiai prieš
porą valandų. Taip visiems duosi ženklą,
kad laikas namo.
 — Jei jau taip sakai.
— Sakau.
Kad pademonstruotų, kaip tai
daroma, Ajona pati pradėjo rinkti tuščius
butelius, taures, žvilgsniu ji paliepė Finui
daryti tą patį.
Neilgai trukus krūvelė užsilikėlių jau
susizgribo išeiti, dėkojo už vaišes, linkėjo
laimingų ir klestinčių Naujųjų metų. O
kai kurie, tokie kaip, pavyzdžiui, Šonas,
atsisveikindami net ėmė glėbesčiuotis.
Ak, tie vakarėlių niuansai, pagalvojo
Finas ir pradėjo rinkti arbatos ir kavos
puodelius.
Jis nunešė juos į virtuvę ir atsisveikino
su dar viena išeiti susiruošusių žmonių
grupele. Du zuikiai vienu šūviu,
nusprendė Finas — ir namai sutvarkyti,
ir svečiai išprašyti.
Nors vietoj Ajonos žadėtų
dvidešimties minučių viskas užtruko
pusę valandos, Finas pasiektu rezultatu
buvo visai patenkintas.
— O štai ir paskutiniai tavo svečiai, —
pranešė prisistačiusi Ajona.
— Ačiū visiems dievams.
— Daugybei žmonių padovanojai
linksmą, įsimintiną vakarą, — pasakė
Ajona ir, pasistiebusi ant pirštų galų,
pabučiavo jam į skruostą. — Be to, ir pats
pasilinksminai.
— Taip, tikrai, dabar, kai viskas jau
praėjo, labai smagu prisiminti. Ačiū tau
už rūpestį ir pagalbą.
 — Džiaugiuosi, kad galėjau padėti, —
Ajona dar kartą apsižvalgė po svetainę ir
linktelėjo. — Be to, viskas ne taip ir
blogai atrodo. Brana, jei nori, galiu
važiuoti su tavimi, savo mašiną paliksiu
čia. Vis tiek man jos reikės tik rytoj po
pietų, kai vešiu senelę į oro uostą, tada ir
pasiimsiu.
— Verčiau važiuok su Boiliu.
— Važiuosime visi kartu, — pasakė
Konoras, vilkdamasis paltą. — Važiuoti
nors ir netoli, bet jau gili naktis. Brana
gali važiuoti paskui jus su Boiliu, o mes
su Mira už jos.
— Šiąnakt namo nevažiuosiu, lieku
čia.
 Tai sakydama Brana nenuleido akių
nuo Fino. Nors tokiu savo pareiškimu jį
tiesiog pribloškė, ant kojų jam visgi
kažkaip pavyko išsilaikyti.
— Gerai tuomet! — pareiškė plačiai
šypsodamasi Mira ir užsitraukė ant
galvos kepurę. — Tai mes jau eisim.
Labos nakties ir laimingų Naujųjų metų.
— Bet… — Konoras dar bandė kažką
pasakyti, tačiau Mira jį tiesiog ištraukė
pro duris, o Ajona paskui jį išstūmė Boilį.
— Gal bent jau paltą leisite pasiimti?
— pasiskundė Boilis, kai Ajona ryžtingai
uždarė lauko duris ir visi keturi pasiliko
lauke.
Finas stovėjo nejudėdamas. Jo
mintimis užgrūstoje galvoje pagrindinis
klausimas buvo: „Kodėl?“
— Nusprendžiau negalvoti nei apie
vakar dieną, nei apie rytojų. Galbūt vėliau
abu dėl to pasigailėsime, bet dabar noriu
būti su tavimi. Šiąnakt dėl nieko daugiau
nenoriu sukti galvos. Nenoriu jokių
pažadų, jokių svajonių pilių. Abu gerai
suprantam, kad mums to nereikia.
Svarbiausia, kad abu to norime ir kad
pagaliau sugrįžo pasitikėjimas.
— Ir tau to pakanka?
— Atrodo, taip. Dievas mato,
permąsčiau viską nuodugniai, bet
panašu, jog tikrai man to pakanka. Tik
dėl to nuspręsti turime kartu. Tu prašei
pasilikti. Aš pasilieku.
 Jį taip kankinusi jausmų sumaištis
nurimo, daugybę metų širdyje nešiotą
susitaikymą pakeitė džiaugsmas ir
nekantrus laukimas.
— O gal aš persigalvojau.
Brana nusijuokė. Finas pamatė, kaip
jos padažytose akyse blyksteli šviesa.
— Jei tikrai tik tokia bėda, lažinuosi,
greitai galiu tave priversti dar kartą
persigalvoti.
— Panašu, išsisukti nepavyks, —
Finas ištiesė ranką. — Nepradėsiu tavęs
bučiuoti čia, nes viskas baigsis ant
grindų. Eime į lovą, Brana.
Brana paėmė jo ranką.
— Man atrodo, mes niekada nesame
gulėję vienoje lovoje. Įdomu, kokia tavo
lova. Susilaikiau per vakarėlį nenuėjusi ir
nepašniukštinėjusi. O žinai, tam reikėjo
didvyriškos valios.
— O jos tau niekada netrūko, — jis
priglaudė jos ranką sau prie lūpų. —
Tūkstantį kartų įsivaizdavau tave čia.
Tūkstančių tūkstančius.
— Negalėjau sau to leisti, nes net
mano didvyriška valia nebūtų atsilaikiusi
prieš mano vaizduotę, — nustebinta savo
pačios ramybės, Brana pabučiavo Finui
ranką. — Kai Ajona pasirodė prie mano
namų slenksčio, supratau, kad tu sugrįši.
Kad grįši, būsi mūsų magiškojo rato
dalis, vėl būsi dalis manęs. Aš vis
klausiau savęs, kodėl, kodėl likimas taip
elgiasi dabar, kai pagaliau mano
gyvenimas nusistovėjo, kai man jis ir vėl
patinka.
— Ir koks buvo atsakymas?
— Kol kas nežinau, bet vis nesiliauju
savęs to klausti. Tačiau šiąnakt
nebeklausinėsiu. Tavo namas toks
didelis, čia šitiek kambarių ir taip gražu.
Ir vis tiek, pagalvojo Finas, niekur čia
nėra taip jauku kaip tavo namų virtuvėje.
Finas atidarė miegamojo duris, dar
kartą pabučiavo jos ranką ir įsitraukė
Braną kambarį. Jis mostelėjo ranka, ir
židinyje suspragsėjo ugnis, užsidegė
žvakės.
— Dar vienas didingas kambarys, —
pasakė ji. — Didžioji vyriškumo šventovė,
bet ne paprasta ir spartietiška, o jauki ir
graži. Kokia nuostabi lova. — Brana
priėjo prie jos, perbraukė pirštais per
masyvų kojūgalį. — Ir sena, tokia sena.
Sapnuoji tuos, kurie kadaise joje
miegojo?
— Ne, išvaliau jos praeitį, kad
nesijausčiau, tarsi miegočiau su
nepažįstamaisiais iš praeities. Tad ne, jų
aš nesapnuoju. Užtat joje sapnavau tave.
— Žinau, juk ir man pačiai teko sapne
joje pabūti.
— Sapnavau ne tik tą kartą. Sapnavau
joje tave tūkstančių tūkstančius kartų.
Brana atsisuko į Finą, pažvelgė į jį,
apsuptą aplink šokančių liepsnų šviesų ir
šešėlių. Jos daugelį metų užgniaužti
jausmai dabar skleidėsi vis labiau.
 — Šiąnakt mes nesapnuosime, —
pasakė ji ir tiesdama rankas žengė pas jį.
Įtampa dingo. Jų kūnai susilietė,
lūpos susiliejo, jos pasaulyje viskas stojo į
savo vietas.
Be jokios abejonės, čia yra ta
gyvenimo grandis, kurios jai visąlaik taip
trūko.
Šiąnakt — šią vienintelę naktį, jei jau
taip lemta — ji įteiks sau dovaną. Ji
atsiduos jausmams. Atsivers savo kūnui,
mintims bei sielai ir atsiduos tiems
jausmams, su kuriais taip ilgai kovojo.
O rytoj, jei tik to reikės, įteigs sau, kad
tai buvo tik fizinių poreikių tenkinimas,
kurio reikėjo tarp jų su Finu tvyrančiai
įtampai numalšinti. Tačiau šiąnakt ji bus
sau atvira.
Nes myli jį. Visada mylėjo ir visada
mylės.
— Pasiilgau tavęs, — sušnabždėjo ji.
— O, Finbarai, aš taip tavęs pasiilgau.
— Taip ilgai troškau tavęs, — tarė jis ir
perbraukė lūpomis jai per skruostus,
paskui vėl priglaudė jas prie jos lūpų.
Ji tvirtai įsikibo į jį, kai juodu pradėjo
kilti nuo grindų — iš pradžių pakilo vos
kelis centimetrus, paskui kilo vis
aukščiau, pradėjo suktis. Juokdamasi ji
iškėlė aukštyn rankas, jiems virš galvų
pažiro žvaigždės.
— Ugnies, žvaigždžių ir žvakės
liepsnos šviesos vardu šiąnakt visa esu aš
tavo.
— Visa tu man labai brangi.
Kai abu nusileido į lovą, paskendo
ilgame bučinyje.
Jie kartu, pagaliau jie kartu, jis gali
stipriai ir saldžiai įsisiurbti jai į lūpas,
gali nevaržomai jausti jos kūną po
savuoju, gali žiūrėti, kaip išsitaršo jos
plaukai.
Ta dovana, kurią ji šiandien įteikė
jiems abiem, per daug nuostabi, kad
norėtųsi skubėti. Jis lėtai mėgausis ja, o
mainais suteiks jai dar daugiau.
Jo rankos iš lėto kyla jos kūnu, švelniai
paliečia krūtis. Tai jau nebe tas jo atminty
išlikęs besiskleidžiantis pumpuras, tai
žydinti moteris.
 Nauji įspūdžiai virš neišdildomų
prisiminimų.
Jis priglaudė lūpas prie jos kaklo, kurį
laiką mėgavosi jos kvapu, šis kvapas jį
taip ilgai persekiojo dieną naktį. Dabar jis
ir vėl gali jį uosti, gali juo kvėpuoti.
Kai Finas nuo pečių nusmaukė
suknelę, Brana išsilenkė, kad jam
lengviau būtų ją nuvilkti. Jos pieno
baltumo oda spindėjo auksu nuo židinio
ugnies šviesos, sidabru nuo jos įžiebtų
žvaigždžių. Jis nurenginėjo ją taip
atsargiai, tarsi po drabužiais būtų
brangiausias juvelyrinis dirbinys.
Kiekvienas jo prisilietimas Branos
širdį vertė vis smarkiau plakti. Niekas
kitas negalėtų jai padovanoti tokio
ypatingo iš įtampos ir malonumo
susipynusio jausmo. Jis ją bučiavo
karštai, iš lėto, mėgaudamasis, tarsi
duodamas laiko viskam aplink iš tos
palaimos pranykti, o po to vėl atsirasti.
— Žinai, dabar tu kur kas kantresnis
nei buvai anksčiau, — pasakė ji
jausdama, kaip vis labiau kaista jos
geismo įaudrintas kraujas.
— O tu dar gražesnė nei buvai.
Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai
apskritai įmanoma.
Ji rankomis suėmė jo veidą, pirštus
panardino į plaukus, jie apsivertė; kai
Brana pakilo, jai virš galvos žibėjo
žvaigždės.
 — Tu taip pat, — ji nutraukė jam per
galvą megztinį. — Raganius ir karžygys
viename. Tvirtesnis, stipresnis nei tas
vaikinukas, kurį kadaise mylėjau, — ji
uždėjo rankas jam ant krūtinės. — Nors
ir sužeistas, bet visada ištikimas. Tikras
karžygys.
Kai jis papurtė galvą, Brana suėmė jo
rankas, prispaudė jas sau prie širdies.
— Man tai labai svarbu, Finai,
svarbiau nei žodžiais tai galiu išreikšti.
Tikrai svarbu.
Ji pasilenkė, kad pabučiuotų jam į
lūpas, o po to į krūtinę ties širdimi.
Kadaise ji sudaužė jam širdį, kaip kad
jis sudaužė jai. Sunku įsivaizduoti, ką
likimas jiems lemtų, net jei tos širdys
pasveiktų. Bet šiąnakt Brana norėjo, kad
jis suprastų, kokia jo širdis jai brangi ir
kad ji žino, kas joje vyksta.
Norėdama šiek praskaidrinti
nuotaiką, Brana pradėjo pirštais bėgioti
per jo kairio šono šonkaulius. Finas
pašoko kaip išgąsdintas zuikis.
— Kas per velniava.
— O, matau, turi silpną vietelę kaip ir
anksčiau. Tas mažas jautrus plotelis.
Ji ir vėl ištiesė ranką, norėdama
pakutenti jam šoną, bet Finas sugriebė ją
už riešo.
— Galvok, ką darai, nes, žinok, aš
pamenu net ne vieną, o kokias dvi silpnas
tavo vieteles.
 — Bet nė viena jų neprivers manęs
spiegti kaip mažos mergaitės. Finbarai
Biurkai, — jie ir vėl apsivertė, Brana
apsivijo kojomis jo liemenį, rankomis
kaklą, — matau, kad verčiau rinktumeisi
kumštį į veidą nei kutulį.
— Kumščiu į veidą gauti ne taip žema.
Brana nusimetė plaukus ant nugaros,
užvertusi galvą nusijuokė.
— O pameni…
Ji vėl pažvelgė į jį, susirado jo akis ir
tose akyse pamatė viską: kaip stipriai jis
jos geidžia ir kokia didele meile tas
geismas apipintas. Praeitis ir dabartis
susiliejo, perskrodė ją kaip karštas vėjas,
įžiebęs nenumaldomai augantį norą jam
atsiduoti.
 — O, viešpatie, Finai.
Kantrybė išseko, daugiau jokių
atsargių tyrinėjimų. Jie puolė vienas kitą
apakinti kūnus užvaldžiusios aistros,
desperatiškai trokšdami vienas kito.
Šiurkščios Fino rankos glostė jos kūną,
godžiai lietė, kol ji bandė išlaisvinti jį nuo
dar likusių drabužių.
Dabar jų jau niekas nebeskiria,
pagalvojo Brana. Net ir oro tarpas tarp jų
atrodė nepakenčiamas. Jų degančios
lūpos gaudė vienos kitas, tarsi
bandydamos numalšinti baisų troškulį, o
kūnai ritosi lovoje, stengdamiesi atrasti
vienas kito vis daugiau ir daugiau.
Ji dantimis sukando jam petį, pirštais
suspaudė klubus.
 — Noriu tave pajausti viduje. Noriu
tavęs savyje.
Kai jis įsiskverbė, pasaulis liovėsi
sukęsis. Nei kvėptelėjimo, nei garselio,
nei judesio. Staiga pasigirdo griausmas,
kimus riaumojimas, panašus į iš tolių
artyn lekiančio žvėries baubimą.
Blykstelėjo žaibas, nuo kurio kambaryje
pasidarė šviesu kaip dieną.
Nenuleisdama akių nuo Fino akių
Brana sugriebė jį už rankų.
— Ši naktis priklauso mums, —
pasakė ji. — Tik mums, — ji pasilenkė
prie jo. — Mylėk mane.
— Tik tave. Per amžius tik tave.
Jis pasidavė savo geismui, jos aistrai,
savo jausmams.
 Susilieję jie patys virto griaustiniu, jie
virto žaibu. O jiems virš galvų uždegtos
žvaigždės švietė vis ryškiau.

Kai Finas nubudo, danguje skaisčiai

švietė aukštai patekėjusi saulė. Šviesi
pirmoji naujų metų diena. O šalia jo
miega Brana.
Jis norėjo ją pažadinti, mylėtis su ja
pro langą besiveržiančiuose saulės
spinduliuose taip karštai, kaip kad jie
mylėjosi nakties tamsoje, iki kol dangų
švelniai bučiuoti pradėjo aušra.
Bet jos veidas atrodė pavargęs, jai
reikėjo miego ir ramybės, todėl Finas tik
palietė jos plaukus, nusišypsojo ir
prisiminė, kokia pikta ir suirzusi Brana
būna vos pabudusi.
Jis išlipo iš lovos, užsimovė kelnes ir
išsėlino iš kambario.
Jis eis padirbėti. Reikia kuo greičiau
rasti būdą, kaip nukauti Kavaną, kaip
užbaigti viską visam laikui. Ir suprasti,
kaip panaikinti užkeikimą, kuriuo
mirštanti ragana kadaise seniai seniai jį
prakeikė.
Jei jam pavyktų panaikinti tą
prakeiksmą, tą žymę ant rankos, jie su
Brana galėtų būti kartu ne tik vieną naktį,
bet visą gyvenimą.
Finas jau buvo praradęs viltį, kad tai
apskritai įmanoma, bet taip buvo iki
Naujųjų, iki tų drauge su Brana praleistų
valandų. Dabar viltis, tikėjimas sugrįžo ir
vėl degė jo širdyje.
Jam turi pavykti, pasakė eidamas į
savo darbo kambarį. Jis turi sugalvoti,
kaip pribaigti Kavaną, kaip apsaugoti tris
Sorkos palikuonis ir visus jų palikuonis.
Privalo sugalvoti, kaip sunaikinti ant jo
peties atsiradusią žymę, kaip išvalyti savo
kraują, kad jame neliktų Kavano nė
žymės.
Šiandien, pirmą naujų metų dieną, jis
iš naujo stos į kovą.
Finas pradėjo galvoti apie nuodus,
kuriuos jie sukūrė ruošdamiesi
paskutinei kovai su Kavanu. Nuodai buvo
stiprūs, tikrai veiksmingi ir jie beveik
suveikė. Kavanas — ar tai, kas jame
įsikūniję — buvo stipriai sužalotas.
Stipriai, bet ne mirtinai. O taip nutiko tik
todėl, kad tai, kas jame įsikūniję, yra
nemirtinga.
Demonas, pagalvojo Finas,
vartydamas savo knygas. Demonas,
išlaisvintas kraujo aukos, kad įsikūnytų į
mielai jį priėmusį šeimininką. Daug
magiškųjų galių turintį šeimininką.
Tėvo kraujas.
Finas ėmė užsirašinėti.
Motinos kraujas.
Paaukotas sūnaus.
Finas užsirašė viską — kokia eile
Kavano irštvoje viskas vyko, kokie žodžiai
buvo ištarti, ką jis pats matė, ką jautė.
 Raudonasis brangakmenis, sukurtas
pasitelkus juodžiausius kraujo burtus.
Magiškųjų galių, atsinaujinimo ir
nemirtingumo šaltinis.
— Ir vartai, — sušnabždėjo Finas. —
Vartai, pro kuriuos į šeimininko vidų
įsmuko demonas.
Kavaną būtų galima sudeginti iki
pelenų, kaip kad Sorka bandė, tačiau jo
vis tiek jiems nepavyks pribaigti, kol
nesunaikins jo brangakmenio ir paties
demono.
Reikia dar vienų nuodų, nusprendė
Finas, ir atsistojęs pradėjo vaikščioti
pirmyn atgal. Nuodų, kurie užvertų tuos
vartus. Kurie užsklęstų demoną Kavano
viduje, o tada jį būtų galima sunaikinti.
Kavanas negalėtų egzistuoti be demono,
demonas negalėtų egzistuoti be Kavano.
Finas išsitraukė dienoraštį, kurį
imdavo į keliones. Atsirėmęs rankomis į
darbo stalą, jis pasilenkęs pradėjo jį
skaityti ir svarstyti variantus.
— Finai.
Nors mintimis buvo giliai pasinėręs į
juodąją ir baltąją magiją, Finas pakėlė
akis.
Brana buvo užsimetusi jo senus
marškinius iš plono nublukusio džinsinio
audinio. Jis taip pat kartais juos
apsivilkdavo eidamas padirbėti į arklides.
Ji buvo basa, kojos nuogos, plaukai
išsidraikę, o akyse — begalinė nuostaba
ir gailestis.
 Jo širdis trumpam sustojo ją išvydus,
dar net nespėjus akimis nusekti jos
žvilgsnį, kuris lėtai nuslinko vitražo su
jos atvaizdu link.
Finas atsistojo, užkabino nykščius už
džinsų kišenių.
— Norėjau, kad kai dirbsiu prie šito
stalo, man per petį žiūrėtų Juodoji
Ragana ir taip primintų, dėl ko dirbu.
— Tokia meilė — tai nuolatinė
širdgėla.
— Tiesa.
— Kaip reikės gyventi toliau? Juk
dabartinė situacija gali niekada taip ir
nepasikeisti.
— Pasinaudosime viskuo, ką turime, ir
padarysime viską, kas įmanoma, kad
pasikeistų. Juk ir taip ilgai gyvenome
skyrium.
— Esame, kas esame, Finai. Daug kas
nuo mūsų norų nepriklauso. Nieko
vienas kitam negalime žadėti, negalime
turėti jokių planų.
— Tuomet pasidžiaukime bent šia
diena.
— Taip, pasidžiaukime šia diena. Einu
paieškosiu ko nors pusryčiams. — Ji
apsisuko eiti, bet vėl atsigręžė. — Puikus
darbo kambarys, Finai. Be to, kaip ir visa
kita šiuose namuose, tavo stiliaus.
Brana nulipo žemyn. Pirmiausia
reikia kavos, pagalvojo. Iš ryto išgėrus
kavos, viskas iškart pasidaro aiškiau.
 Naujieji metai prasidėjo su Finu, o
kadaise ji buvo prisiekusi, jog to niekada
nebus. Bet ji prisiekė apimta stiprių
emocijų, kai buvo visiškai sutrikusi, o ir
laikėsi tos priesaikos iš pareigos ir
tikėdamasi apsaugoti save.
O dabar iš meilės šią priesaiką
sulaužė.
Pasaulis dėl to juk nesiliovė suktis,
pagalvojo ruošdama kavą Fino įmantriu
kavos aparatu. Iš dangaus nepasipylė
ugnies lietus. Jie mylėjosi, daug mylėjosi,
ir panašu, jog lemtis nusprendė tam
neprieštarauti.
Ji prabudo gerai nusiteikusi, laisva ir…
laiminga. O miegojo giliausiai ir
geriausiai nuo pat Samheino.
 Seksas — tai energija, mąstė
mėgaudamasi pirmaisiais kavos
gurkšniais. Teigiama energija, jei
žmonės mylisi savo noru — šviesi
palaima ir pamatinių fizinių poreikių
tenkinimas. Vadinasi, mylėtis jai leista, o
už tai ji turėtų padėkoti — ir būtinai
padėkos — visoms deivėms.
Tačiau ateities planai — kitas reikalas.
Ji nieko nebeplanuos, nebebus ta
naivuolė užsisvajojusiomis akimis. Na,
gal tik šiandien, nusileido Brana.
Jau ir tai bus daugiau, nei jie su Finu
kada nors iki šiol yra turėję, ir to pakaktų.
Įkišusi nosį į didelį Fino šaldytuvą —
oi, kaip ji džiaugtųsi namie turėdama tokį
didelį, — jame rado tris kiaušinius, mažą
gabalėlį kumpio ir vienišą pomidorą.
Turėtų užtekti, kaip ir šios vienintelės
jiems dviem ir seksui skirtos dienos.
Baigdama kepti kiaušinienę, kurią
pavadino „varguolio omletu“, Brana
išgirdo, kaip į virtuvę įėjo Finas.
— Tavo maisto atsargos, Finai Biurkai,
tiesiog apgailėtinos. Visiška gėda. Teks
tenkintis ir džiaugtis tuo, ką man iš jų
pavyko sukurpti.
— Labai džiaugiuosi, ačiū tau.
Brana pažvelgė į Finą. Jis jau buvo
apsivilkęs juodus marškinėlius ilgomis
rankovėmis, bet, kaip ir ji, vis dar buvo
basas. Be to, jis plačiai šypsojosi.
 — Kaip žmogus, kuris turi tenkintis
apgailėtinai mažu kumpio gabalėliu ir
vieno pomidoro bei trijų kiaušinių
kiaušiniene, atrodai pernelyg laimingas.
— Tu, vilkėdama vien tik mano senus
marškinius, ruoši maistą prie mano
viryklės. Būčiau visiškas kvailys, jei
nesišypsočiau.
— O tu juk nekvailas, — pasakė Brana
ir pastatė dar vieną puodelį į kavos
aparatą, paskui suspaudė reikiamus
mygtukus. — Šis aparatas kur kas
geresnis už mano. Ir man reikės tokio. O
tavo džemas buvo taip susenęs, kad
atrodė kaip šlykšti medūza. Ant
skrudintos duonos teks teptis tik sviesto.
Pradėjau sudarinėti pirkinių sąrašą. Tau
reikės…
Finas pagriebęs ją apsuko, kilstelėjo,
kad grindis liestų tik jos kojų pirštų
galiukai, ir savo lūpomis užgrobė jos
lūpas. Kai Brana ir vėl galėjo blaiviai
mąstyti, pagalvojo: visa laimė, kad
keptuvę su kiaušiniais buvo nuėmusi nuo
viryklės, antraip kiaušinienė jau būtų
sudegusi.
Bet kadangi keptuvė buvo nuimta
laiku, pasimėgauti bučiniu niekas
netrukdė.
— Grįžkim į lovą.
— Na jau ne, juk vargau, gaišau laiką
ruošdama tau pusryčius iš tų apgailėtinų
maisto likučių, — Brana pasitraukė nuo
jo. — Pasiimk kavą. Reikia valgyti
kiaušinienę, kol neatšalo. O ką tu
pusryčiams valgai, kai būni vienas?
— Dabar, kai Boilį retai kada pavyksta
įkalbėti man ką nors iškepti, valgau tai,
kas pakliūva po ranka. Pavyzdžiui, greitai
paruošiamą avižinę košę, kurią pakanka
pasišildyti mikrobangėje ir jau galima
valgyti.
— Nekas, — tarė Brana, padėjo
priešais jį lėkštę ir atsisėdo, rankoje
laikydama savąją. — O dar tokią gražią
verandėlę turi, kurioje gali pusryčiauti.
Man atrodo, kai Boilis su Ajona pasistatys
namus, iš čia galėsi matyti šviesas jų
languose. Žinai, jie labai džiaugiasi, kad
tu jiems pardavei tą žemę.
 — Boilis juk man kaip brolis. Ir dėl to
jam telieka džiaugtis, nes kitaip būčiau
Ajoną jam iš po nosies nušvilpęs. Nors
maisto ruošti ji ir nemoka.
— Jai vis geriau sekasi. Be to, jos
magiškosios galios kiekvieną dieną
stiprėja. Jos galios vis dar neišlavintos, ji
jų dar gerai nėra įvaldžiusi, bet jos turi
ypatingos jėgos. Galbūt todėl Ajonai ir
paklūsta ugnis.
Visai neblogai jiems čia sekasi,
pagalvojo Brana, visai malonu. Sėdėti
taip, šnekučiuotis grukšnojant kavą ir
valgyti kiaušinienę.
— Ajonos senelė nuomosis iš tavęs
namą? — pasiteiravo Brana.
— Panašu, kad taip.
 Brana kalbėjo, lėkštėje stumdydama ir
vartydama kiaušinienę.
— Keista, kad ir mudu, ir mes visi taip
susiję. Anksčiau į tai per daug
nekreipdavau dėmesio, bet pastaruoju
metu ėmiau svarstyti, kodėl tarp mūsų
šitiek bendro. Jau nekalbu apie mus abu.
Juk visada buvote jūs su Boiliu, su
Konoru, Mira.
— Tai mūsų magiškasis ratas, —
priminė Finas. — Atvažiavusi Ajona jį dar
papildė.
— Jai lemta buvo prie mūsų prisidėti.
Bet, pažiūrėk, kad ir tas namas, kurį
nuomoji — jis taip tiko Miros mamai, o
dabar Ajonos senelei. Tu, Boilis,
žirgynas; tu, Konoras, sakalų dresavimo
mokykla. Žemė, kurią pardavei Boiliui su
Ajona, kad jie ten susuktų savo lizdelį.
Per pastaruosius kelerius metus daugiau
laiko praleidai išvykęs nei namie, bet vis
tiek su mumis turi šitiek daug bendro.
Kas nors, aišku, gali sakyti, kad tai tik
sutapimas, tačiau aš tuo netikiu. Tiksliau,
nebetikiu.
— O kuo tu tiki?
— Dabar net nežinau. — Baksnodama
kiaušinienę lėkštėje, Brana įsižiūrėjo pro
langą. — Suprantu, kad daug kas sieja
mus, šiame laike gyvenančius tris Sorkos
palikuonis ir tris Sorkos vaikus iš
praeities. Ir kiekvienas iš mūsų trijų yra
labiau susijęs su kažkuriuo vienu iš jų. Ir
pameni, kaip Imonas pagalvojo, kad
mūsų Mira — tai jo pažįstama čigonė
vardu Einė. Argi ne tokį pat vardą davei ir
baltajai kumelei, kurią nusipirkai ir
atsivežei suvesti su Alastaru? Jaučiu, kad
ir Boilis su mumis kaip nors susijęs.
Manau, visai tikėtina, kaip nors per
Sorkos dukrą Teganą.
— Nieko keista, — Finas patrynė sau
petį, — kad aš stipriausiai susijęs su
Kavanu.
— Man atrodo, tave su mumis sieja ir
kitokie ryšiai. Tiesa, tu Kavano
palikuonis, bet tikrai nesi su juo susijęs
taip, kaip aš su Sorkos Brana, o Konoras
su Imonu. Jei būtum taip susijęs, manau,
tikrai nebūtum susipratęs parūpininti
Alastaro Ajonai, o Einės — Alastarui.
 — Einę vežiau ne Alastarui, bent jau
ne vien tik jam. Ją vežiau pirmiausia tau.
Puodelis, kurį Brana ruošėsi priglausti
prie lūpų, sustingo ore.
— Man… nesuprantu, ką nori tuo
pasakyti.
— Pamatęs ją prisiminiau tave. Tau
kadaise juk taip patikdavo jodinėti,
skraidyti ant žirgo. Pamatęs Einę iškart
įsivaizdavau tave ant jos, skriejančią
tamsią naktį, danguje šviečiant mėnulio
pilnačiai. O tu pati tuo metu švytėtum
kaip žvakė, vienoje rankoje laikydama…
— Apie ką tu čia?
— Kaip kad švyti tame vitraže mano
kabinete. Kadaise prieš daugelį metų
pamačiau tokią viziją. Vienoje rankoje
laikei burtų lazdelę, kitoje — ugnį. Ta
vizija buvo trumpa kaip spragtelėjimas
pirštais, bet ryški kaip dieną. O Einę
parvežiau tau, kad tuomet, kai būsi
pasirengusi, ji būtų tavo.
Kurį laiką Brana tylėjo, tiesiog
negalėjo pratarti nė žodžio. Po to
atsistojo, nuėjo prie durų, nes pajuto, kad
už jų laukia mažas šunytis, ir įleido jį į
vidų.
Vizgindamas uodegą Bagsas linksmai
pasisukinėjo aplink Branos kojas, o
paskui puolė prie Fino.
— Nešerk jo maistu nuo stalo, —
sėsdamasi prie stalo, abejingu balsu
pasakė Brana. — Nemandagu.
 Finas, kuris kaip tik ketino pavaišinti
bičiulį, pažvelgė žemyn į viltingai
nusiteikusį šunėką.
Žinai, kur tavo ėdalas, mažyli.
Neglostykim šįkart ponios prieš plauką.
Nė kiek dėl to neįsižeidęs Bagsas
nubidzeno į skalbyklą, kur buvo surikiuoti
jo dubenėliai.
— Kitą kartą, kai stosim į kovą su
Kavanu, josiu ant Einės ir, manau, būsiu
galingesnė. Kaip suprantu, tu mums
kovai su Kavanu parūpinai ginklų, nes ir
Alastaras, ir Einė yra tarsi ginklai prieš jį.
Tu drauge su mumis koveisi, dalyvavai
magijoje, galvojai, kaip jį pribaigti. Jei
tavo ryšys su juo stipriausias, kaip galėjai
visa tai padaryti?
 — Nes nekenčiu jo ir visko, kas su juo
susiję.
Brana papurtė galvą. Neapykanta
nesuteikia drąsos, nepuoselėja
ištikimybės. O tam, ką Finas padarė,
reikėjo ir vieno, ir kito.
— Smarkiai klydau, kai iš pradžių
nenorėjau, jog būtum mūsų magiškojo
rato dalis. Tai buvo labai savanaudiška.
Norėjau tikėti, kad tas ryšys tarp tavęs ir
Kavano tikrai egzistuoja, bet taip nėra.
Bent jau tokio, kokio norėtų Kavanas ir
kokio jam reikėtų, tarp jūsų tikrai nėra.
Tu daug stipriau susijęs su mumis.
Nesuprantu kodėl, bet taip yra.
— Nes aš myliu tave.
 O, nors šie žodžiai sušildė Branai
širdį, drauge ją skausmingai suspaudė.
Brana palietė Finui ranką.
— Taip, meilė labai galingas jausmas,
bet šiuo atveju, logiškai mąstant, vis tiek
mažai tikėtina, kad taip stipriai esi
susijęs su kitais mūsų magiškojo rato
nariais per meilę man.
Pamiršusi pusryčius lėkštėje, Brana
pasilenkė į priekį.
— Toks stiprus ryšys, koks sieja mus
tris, šiame laike gyvenančius Sorkos
palikuonis su Sorkos vaikais, kiek žinau,
nesiejo dar nieko. Mano žiniomis, iki šiol
niekam nėra tekę sapne su jais susitikti
ar sulaukti jų apsilankant tikrovėje. Taip,
bandžiusių tai buvo, bet jiems nepavyko.
Niekas niekada dar nebuvo taip arti
galimybės pribaigti Kavaną. Kiek esu
skaičiusi apie Sorkos vaikus, kurie taip
pat kovojo su Kavanu, jie drauge visada
pasiimdavo Alastarą, Katelį ir Roiberdą.
Niekur nėra užsiminta apie ketvirtą,
kuris ant peties turi žymę ir yra kaip nors
susijęs su jais visais. Tai mūsų lemtis,
Finai, ir tu ją gali pakeisti. Dabar tuo
tvirtai tikiu. Tu esi tas, su kurio pagalba
mes turime daugiausiai šansų jį nugalėti,
tu esi tas, kuris ant rankos turi jo žymę ir
yra iš jo kilęs. Suprantu tai, bet šio
reiškinio vis tiek negaliu paaiškinti.
— Juk žinai, kad nesvarbu, kokia tavo
prigimtis, kokių magiškų galių turi,
visada gali rinktis.
 — Jaučiu, yra dar kažkas, ir gali būti,
kad to mums labiausiai ir trūksta.
— Bet kokiu atveju to nepakaktų
Kavanui sunaikinti. Noriu pasakyti, kad
mums kaip ir Sorkai nepavyks jo
sunaikinti tol, kol nesunaikinsime to, kas
į jį įsikūnijo.
Brana linktelėjo, nes pačią jau buvo
aplankiusios tokios mintys.
— Demono, su kuriuo jis susiėjo.
— Demono, kuris juo pasinaudojo,
kad ištrūktų į laisvę. Kavano tėvo kraujas,
jo motinos kraujas, kurį jis pats praliejo,
pats išgėrė. Demonas to kraujo
pareikalavo, žadėdamas Kavanui mainais
į tai sukurti akmenį.
— Jo galių šaltinį.
 — Manau, ne šiaip sau galių šaltinį. O
vartus, pro kuriuos demonas galėtų
įsikūnyti į Kavaną.
— Vartai, — Brana net atsilošė. — Čia
tai mintis. Akmuo, sukurtas pasitelkus
juodžiausius kraujo burtus, yra vartai į
raganių, kuris susidėjo su demonu. Tame
akmenyje — visos galios ir demono vartai
į pasaulį. Jei tuos vartus galima atverti…
— Juos galima ir užverti, — užbaigė
Finas.
— Taip, tikrai gera mintis. Vadinasi,
kovą reikėtų planuoti etapais. Pirmiausia
tektų pričiupti Kavaną, sužaloti jį taip,
kad galios nusilptų, ir kažkur uždaryti,
idant negalėtų sveikti ir atgauti jėgų. O
kai Kavanas, demono šeimininkas, bus
mūsų spąstuose ir gerokai nusilpęs,
užverti brangakmenyje slypinčius vartus
demonui, kuris ir yra galių šaltinis.
Sunaikinę demoną, visam laikui
sunaikinsime ir Kavaną.
Brana vėl pasiėmė šakutę, pastebėjo,
kad kiaušinienė jau atšalo, bet vis tiek ją
suvalgė.
— Ką gi, lieka sugalvoti, kaip ir kada
visa tai įvykdyti, o tada tiesiog imti ir
padaryti.
— Jau dabar turiu šiokių tokių minčių,
o kai baigsiu skaityti ką pradėjęs,
tikėtina, turėsiu jų dar daugiau. Prieš
kelerius metus man teko bendrauti su
vienuoliu iš Šaolino.
 — O… Tau teko bendrauti su vienuoliu
iš Šaolino? Kinijoje?
— Norėjau pamatyti Didžiąją kinų
sieną, — gūžtelėjo pečiais Finas. — Tas
vienuolis apie demonus kalbėjo kaip apie
tam tikrą energiją. Be to, kurį laiką man
teko praleisti su šamanais, kitais
raganiais, vienu žiniuoniu aborigenu.
Viską, ką iš jų sužinojau, rašiau į
dienoraštį, kurį dabar ir skaitau.
— Panašu, keliaudamas dar ir daug ko
išmokai.
— Pasaulyje yra vietų, kurios
spinduliuoja neįtikėtinai stipria energija,
nuo gilios senovės išsilaikiusia galia. Jos
kviečia tokius žmones kaip mes. Žinau,
mes turim tik šiandieną, — pasakė Finas
tiesdamas ranką prie Branos rankų, —
bet jei netyčia atsirastų ir rytdiena, aš tau
jas parodyčiau.
Ji nieko neatsakė, tik spustelėjo jam
rankas, tada atsistojo ir nuėjo suplauti
lėkščių.
— Kol kas reikia nugyventi šiandieną.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad man
teks naikinti demonus. Tiesą sakant,
niekada netikėjau, kad demonai apskritai
egzistuoja. O tai reiškia, kaip dabar
suprantu, kad mano požiūris labai
trumparegiškas. Panašus į tų, kurie
netiki jokia magija.
— Aš sutvarkysiu miegamąjį. Kiek
žinau, tokia tavo namų taisyklė, ir man
patinka.
 — Gerai jau. O man metas namo,
nekantrauju pradėti skaityti apie
demonus.
— Bet juk šiandien pirma naujų metų
diena, — ėmė derėtis Finas, eidamas prie
Branos. — Juk šventė.
— Tik ne tokiems kaip mums, tuo
labiau ne tokiems, virš kurių galvos tyko
grėsmė. Be to, turiu ir kitų darbų, iš kurių
tenka užsidirbti pragyvenimui. Žinau,
turi darbuotojų, kurie beveik viskuo
pasirūpina, bet, manau, ir pats turi ką
veikti, jog užsidirbtum pragyvenimui.
— Šiandien nėra suplanuota jokių
pamokų žirgyne, o iškylos su žirgais,
sakalais tik kelios. Be to, dar turiu porą
valandų iki susitikimo su Boiliu, o vėliau
— su Konoru.
Brana pakėlė galvą, norėdama matyti
Fino akis.
— Koks tu laimingas žmogus, kad turi
tiek daug laisvo laiko.
— Šiandien turiu. Manau, ir tu kokią
laisvą valandėlę dar rastum.
— Gal, bet tai, apie ką tu galvoji… —
Branos žodžiai nutrūko ir ji prisimerkė,
kai Finas akimirksniu pradangino jos
marškinius ir ji liko visiškai nuoga. —
Labai nemandagus ir nesvetingas
poelgis.
— Tuoj aš tau parodysiu tikrą
svetingumą, aghra, — Finas apsikabino
ją ir nuskraidino atgal į lovą.
 12

Brana iš Fino namų išėjo tik apie

vidurdienį. Kieme ji pamatė dūkstančius
Katelį ir Bagsą. Brana per daug
nesijaudino, kad iš ryto į darbą atvažiavę
žirgyno darbuotojai tikriausiai pastebėjo
prie Fino namų tebestovinčią jos mašiną.
Net jei nuo vynuogienojaus pradės
lašėti sultys, to niekas nebesustabdys. Ji
pakasė Bagsą ir pasakė jam, kad drauge
su Finu kada panorėjęs gali lankytis jos
namuose ir žaisti su Kateliu.
Po to švilptelėjimu pasikvietė Katelį į
mašiną ir nuvažiavo namo.
Brana užlipo į savo kambarį, jai
reikėjo nusivilkti gražiąją šventinę
suknelę ir apsirengti šiltas timpes, jaukų
megztinį ir ap-siauti odinius pusbačius.
Dar susirišo plaukus ir tada nusprendė,
kad darbui pasiruošusi.
Nuėjusi į dirbtuvę, ji užkaitė virdulį, o
židinyje užkūrė ugnį. Pajuto, kaip oras
pradeda virpėti.
Savo dirbtuvėje išvydo stovinčią
Sorkos dukterį Braną. Ant nugaros ji buvo
užsimetusi strėlinę, prie kojų tupėjo jos
Katelis.
 — Kažkas šiąnakt pasikeitė, — pasakė
ji. — Buvo užėjusi aud-ra, ji šėlo visą
naktį. Griaustinis trankėsi, žaibas laidė
savo strėles, nors lauke tuo metu snigo.
Kavanas sukėlė tokią audrą, kad pilies
sienų akmenys pradėjo drebėti.
— Tu nesužeista? Visi sveiki?
— Mes jo neįsileidome, pro mus jam
nepavyks prasiveržti. Bet dingo dar viena
mergina, man dėl jos labai neramu.
Kažkas šiąnakt tikrai pasikeitė.
Taip, pagalvojo Brana, tikrai kažkas
pasikeitė. Bet pirmiausia reikia
paklausinėti.
— Ką žinai apie demonus?
Sorkos duktė pažvelgė žemyn, kai
Branos Katelis priėjo prie jos šuns ir jie
vienas kitą pradėjo uostinėti.
— Demonai blaškosi po pasaulį
trokšdami mirtingųjų kraujo, jie juo
minta. Demonai gali įgauti pačias
įvairiausias formas, todėl sunku suprasti,
koks tikrasis jų pavidalas.
— Jie blaškosi ieškodami tokių, —
pasitikslino Brana, — kurie norėtų juos
pamaitinti, numalšinti jų troškulį? Mes
pamatėme, iš kur atsirado raudonasis
Kavano brangakmenis, matėme, kaip
demonas, su kuriuo Kavanas susiderėjo,
per tą akmenį įsikūnijo į Kavaną. Jie tapo
tarytum vienas. Sorka neįstengė nugalėti
Kavano, nes į jį įsikūnijęs demonas liko
gyvas ir atgaivino Kavaną. Man atrodo,
jie vienas kitam suteikia jėgų.
 — O kur tu tai matei?
— Pasinaudojome sapnų burtais, kad
ten patektume. Mudu su Finbaru Biurku.
— Tai tas Kavano palikuonis? Tu ėjai
su juo į Kavano irštvą? Kaip tu juo taip
pasitiki?
— O kodėl turėčiau nepasitikėti? Štai
kaip lengvai atsiranda pasitikėjimas, —
pasakė Brana, rodydama į džiaugsmingai
ant grindų besiraičiojančius šunis. — Ir
aš žinau, kas dedasi Fino širdyje. Žinau ir
tai, kad viskas, ką iki šiol pasiekėme,
padarėme su jo pagalba.
— Tu mylėjaisi su juo.
— Taip. — Ir nors Brana jautė Sorkos
dukters nerimą, netgi priešiškumą, pati
dėl to nė kiek nesigailėjo. — Išgirdau,
kaip pas jus prasidėjo audra. Tą akimirką
mes su Finu suartėjome ir aš pagalvojau,
jog likimas ir vėl užsirūstino. Bet tu
tvirtini, kad tai Kavanas sukėlė audrą, net
pajutai, kaip jo galios ir pyktis drebina
akmenines pilies sienas. Galbūt Kavaną
supykdė mūsų su Finu suartėjimas —
gali būti, tai visai įmanoma. Tačiau tai,
kas jį pykdo, mane tik džiugina.
— Žinau, ką reiškia mylėti. Bet būk
atsargi, giminaite, nes meilė vis stipriau
pririša tave prie to, kuris nešioja Kavano
žymę.
— Pasidariau atsargi iškart po to, kai
ta žymė ant jo rankos atsirado. Nuo savo
pareigos aš neišsisukinėju. Priesaikos
laikausi. Tikiu, kad Finas gali būti tas
ginklas, kurio iki šiol mums taip trūko.
Niekas iš trijų, kuriems kada nors buvo
lemta kovoti su Kavanu, niekada savo
draugijoje neturėjo tokio kaip Finas, todėl
tikiu, jog drauge su juo mes galim įveikti
Kavaną. Kavaną ir tą demoną, kuris
pavertė raganių tokiu, koks jis dabar yra.
Privalome pribaigti abu, dabar tai
žinome, kitos išeities nėra. Taigi
papasakok man, ką žinai apie demonus.
Sorkos duktė papurtė galvą.
— Esu girdėjusi nedaug, bet
pasistengsiu dar ką nors sužinoti.
Girdėjau, kad į demoną reikia kreiptis jo
vardu. Užkeikime reikia paminėti jo
vardą.
 — Vadinasi, mums teks sužinoti jo
vardą. Kiek laiko jūsų laike praėjo nuo
mūsų paskutinio susitikimo?
— Šiandien La nag Cearpairi16.
„Duonos su sviestu“ diena, suprato
Brana. Pirma Naujųjų metų diena.
— Kaip ir pas mus. Pagaliau
susitikome tą pačią dieną, tai taip pat
kažkas nauja. Šie metai bus mūsų metai,
giminaite, šie metai bus trijų išrinktųjų
metai. Juodosios Raganos metai.
— Melsiuosi už tai. Bet dabar turiu
grįžti, mano kūdikis bunda.
— Palauk.
Brana užsimerkė ir mintimis
nukeliavo iki dėžės palėpėje. Jos rankoje
atsirado pliušinis šuniukas.
 — Čia tavo sūnui. Dovana nuo tetos.
— Šuniukas, — Sorkos Brana
šypsodamasi apžiūrinėjo ir glostė
žaisliuką. — Jis toks minkštas, atrodo
toks sumanus.
— Kažkada jis buvo mano žaislas,
labai jį mylėjau. Geriausi linkėjimai tau ir
tavo artimiesiems.
— Tau ir taviškiams taip pat. Iki
susitikimo. Kai to prireiks, būsime
drauge su jumis, tikiu tuo.
Sorkos duktė uždėjo ranką savo
Kateliui ant galvos ir jie abu pranyko.
Brana savo Kateliui pakasė galvą.
— Kažkada norėjau tą šuniuką
padovanoti savo vaikui, bet vaikų, atrodo,
man turėti nelemta, tad pagalvojau, jog
tai bus puiki dovana mano giminaitės
vaikui. — Laimingas Katelis savo dideliu
kūnu prisiglaudė prie Branos. — Gerai, o
dabar mūsų laukia darbai. Bet
pirmiausia, man rodos, tave reikia
pavaišinti sausainiu — užsidirbai, nes
taip gražiai priėmei viešnios šunį.
Brana paėmė sausainį. Kai Katelis
mandagiai atsisėdo, ji nusišypsojo.
— Kokia aš laiminga, kad gyvenime
turiu tiek daug mylimųjų.
Brana pasilenkė, pabučiavo Kateliui į
viršugalvį ir atidavė jam sausainį.
Mėgaudamasi vienatve ir ramybe, ji
užsiplikė arbatos ir atsisėdo prie burtų
knygų paskaityti, kas jose rašoma apie
demonus.
 Dideliam savo džiaugsmui, ji viena
praleido visą popietę — dirbo, skaitė,
netgi savo malonumui gamino maistą.
Brana užkaitė puodą su višta, nes
sugalvojo išvirti vištienos sriubos su
daržovėmis ir storais naminiais
kiaušininiais makaronais. Jei daug
vakarieniaujančių šiandien nesusirinks,
sriubą paprasčiausiai užsišaldys.
Kai pradėjo temti, ji nusinešė knygas į
virtuvę, kur galėjo dirbdama stebėti, kaip
verda sriuba. Galiausiai, kai Brana
apdovanojo save taure vyno, pro duris įėjo
Ajona.
— O varge, ir aš neatsisakyčiau vyno.
Nuvežusi senelę į oro uostą taip
susigraudinau — pasidarė labai liūdna,
kad ji turi išskristi, vienintelė laimė, kad
žadėjo greitai sugrįžti. Tikėjausi, reikalai
šiandien tuo ir baigsis, — Ajona įsipylė
vyno, — bet tada Boilis atsiuntė žinutę,
jog į žirgyną prisistatė Naujuosius metus
Ašforde sutikusių dvylikos žmonių grupė,
nes, matot, jie nusprendė, kad
pakankamai išsiblaivė ir gali leistis į
iškylą su žirgais. Taigi teko grįžti į darbą.
Ajona gurkštelėjo vyno.
— O pasakoju tau visa tai vien todėl,
kad nesusilaikiusi nepaklausčiau, kaip
jums su Finu sekėsi, nes bijau, jog tas
klausimas tau gali nepatikti.
— Tikriausiai jau ir taip supratai, kad
mes mylėjomės.
 — Manau, visi įtarėme — tikimybė
didelė, jog tai įvyks. Ir kaip jautiesi,
Brana? Laiminga?
Brana nuėjo pamaišyti sriubos.
— Turiu pasakyti, jaučiuosi taip,
tarytum būčiau pasikasiusi ilgai
niežėjusią vietą, tad liūdėti nėra ko. Taip,
esu laiminga, — pridūrė, kai Ajona kurį
laiką nieko nepasakė. — Šiandien
jaučiuosi laiminga, o ko daugiau reikia?
— Vadinasi, aš laiminga dėl tavęs. —
Ajona priėjo prie Branos ir apsikabino. —
Gal galėčiau kuo padėti? Man nesvarbu
kuo.
— Vakarienei jau beveik viską
paruošiau. Galėtum prisėsti štai ten,
paskaityti mano užrašus, pasakytum, ką
apie visa tai galvoji.
— Gerai. Su Boiliu tarėmės eiti kur
nors pavakarieniauti, o paskui grįžti į jo
namus, Konoras su Mira irgi kažką
panašaus planavo. Tiesiog pagalvojome,
kad norėsi pabūti su Finu, tad nepatogu
jums trukdyti. Bet jei jau verdi tokį katilą
sriubos…
— Dėl manęs savo planų tikrai
nekeiskite. Aš ketinau dalį sriubos
užsišaldyti. Sumaniau jos išsivirti, kad
tuo metu daugiau apie nieką nereikėtų
galvoti.
Apie tai, kad su Finu jokių planų jie
neturi ir kad mielai naktį praleistų viena
namuose, Brana neužsiminė.
 — Tai gal ir toliau susitikinėsite? Ta
prasme, būsi su juo?
— Tam buvo skirta tik ši diena, Ajona.
O kas bus toliau, kol kas stengiuosi
negalvoti.
— Kaip nori, bet turiu pasakyti, kad
Finas buvo užsukęs pasikalbėti verslo
reikalais su Boiliu ir jis atrodė…
laimingas. Toks atsipalaidavęs.
— Toks jau tas seksas, paprastai
atpalaiduoja. Mudu su Finu vienas kitą
puikiai suprantame. Ir mus dabartinis
variantas visai tenkina.
— Jei jus tenkina, mane tuo labiau.
Ajona atsisėdo ir pradėjo skaityti
Branos užrašus. Brana, paragavusi
sriubos, nusprendė dar įberti rozmarinų.
 Sėdėdama prie stalo Ajona šūktelėjo:
— Vartai! Juk akivaizdu. Tai blogio
akmuo, sukurtas iš žmogaus aukos —
paaukojus tėvo ir motinos kraują, — argi
gali būti patikimesnis būdas demonui
įsikūnyti į Kavaną? Viskas stoja į savo
vietas. Sorka sudegino Kavaną iki pelenų.
Mums irgi nedaug trūko, kad jį
pribaigtume, bet apie jo viduje slypintį
demoną nepagalvojome. Ar galėtume
jam ką nors padaryti?
— Skaityk toliau, — paliepė Brana.
Ji jau svajojo, kaip valgys sriubą lovoje
apsivilkusi pižamą. Galima būtų pasiimti
padėklą, nusinešti sriubą į savo kambarį
ir paskaityti knygą, kurioje nieko nėra
apie magiją, blogį ir demonus.
 — Reikia dar vienų nuodų, —
sumurmėjo Ajona, — du etapai, smūgis
po smūgio. Tada vartus užveriantis
užkeikimas. Tik kaipgi mes užversime
vartus, kuriuos atidarė žmogaus kraujo
auka? Gali būti sunku. Be to… demoną
reikia pašaukti vardu, — Ajona pakėlė
galvą ir pažvelgė į Braną. — Žinai to
demono vardą?
— Ne, dar nežinau. Bet taip man
patarė Sorkos Brana. Šiandien ji vėl čia
lankėsi. Po to viską ir susirašiau, bet
svarbiausia, man rodos, šiandien buvo
tai, jog sutapo anos Branos ir mūsų
laikas. Pas juos šiandien taip pat pirma
naujų metų diena. Galvoju, jei šį balansą
pavyktų išlaikyti ir toliau, vieni kitiems
galėtume labiau padėti.
— Gal pažįsti kokių demonologų?
— Ne, bet… manau, prireikus
nesunkiai galėtume rasti. Tai neturėtų
būti sudėtinga.
— Kas neturėtų būti sudėtinga?
Sužinoti demono vardą?
— Paklausti, kaip sužinoti tą vardą.
Ajona atsilošė kėdėje, prunkštelėjo.
— Taip, tai tikrai neturėtų būti
sudėtinga. Galėtume susirinkti visi čia
arba kur bare, jei norėtum šįvakar visa tai
aptarti.
— Man atrodo, užteks, jei pati visiems
papasakosi mano idėjas.
 — Gerai, papasakosiu. Kada Finas
ateis? Nenoriu jums trukdyti.
— A… Dėl konkretaus laiko
nesitarėme. Nusprendėme, bus
paprasčiau, jei nieko per daug
neplanuosime.
— Supratau. Lipu į viršų,
nusimaudysiu po dušu, persirengsiu. Tik
paprašysiu Boilio užsukti manęs paimti.
Keturiese viską aptarsime, o išvadas
padarysime vėliau drauge su tavimi ir
Finu.
— Toks variantas man tinka.
Ir vėl išsisukinėju, pagalvojo Brana,
kai liko viena. Išsisukinėti vis dėlto atrodo
padoriau nei meluoti. Ji nepasakė tik
vieno — kad Fino šiandien savo namuose
nelaukia. Taip jai nereikėjo nieko
aiškinti, nes ir pačiai norisi viską ramiai
apmąstyti.
Visgi galva labiau pailsės ne skaitant
knygą, o žiūrint televizorių. Pažiūrės ką
nors linksmo, paprasto. Paskutinį kartą
televizorių žiūrėjo taip seniai, kad net
sunku prisiminti, kada tai buvo.
— Išeinu! — šūktelėjo Ajona. —
Parašyk žinutę, jei manęs prireiks!
— Gero vakaro!
Brana palaukė, kada išgirs uždaromų
durų garsą, o paskui šypsodamasi paėmė
indelį, kuriame ketino sušaldyti sriubą.
Šiam vakarui jai užteks nedidelio
dubenėlio.
 Dubenėlis sriubos, taurė vyno,
gabalėlis pačios kepto trupininio obuolių
pyrago. Ramybė namuose, sena pižama
ir kas nors linksma per televizorių.
Kol Brana džiaugėsi galimybe taip
šauniai praleisti vakarą, jos namų durys
ir vėl prasivėrė.
Finas įėjo su neįtikėtino dydžio alyvų
puokšte, o paskui jį įbidzeno Bagsas.
Alyvų kvapas pasklido po namus,
žadindamas mintis apie pavasarį ir viltį.
Nustebusi, iš kur Finas sugebėjo jų gauti,
Brana kilstelėjo antakius.
— Įtariu, kad šį glėbį alyvų tikiesi
iškeisti į vakarienę ir seksą?
— Juk tau visada patikdavo alyvos. Be
to, ir Boilis, ir Konoras užsiminė, kad
šįvakar turės kitų reikalų, o mums užleis
namus. Kas aš toks, kad drįsčiau nuvilti
bičiulius?
Brana išsitraukė didžiausią savo vazą,
pradėjo į ją leisti vandenį, o Bagsas su
Kateliu tuo metu ėmė linksmai dūkti.
— Ruošiausi žiūrėti televizorių ir
valgyti sriubą.
— Toks variantas ir man labai tinka.
Brana paėmė alyvas, įkvėpė jų
aromato ir prisiminė, kaip uostė alyvas
vieną pavasarį, kai kadaise seniai seniai
Finas jai atnešė tokią pat didelę puokštę.
— Desertui turiu obuolių pyrago.
— Mėgstu obuolių pyragą.
— Dar prisimenu.
 Tai štai, pagalvojo ji, kodėl šiandien
buvo kilęs tas nenumaldomas noras
iškepti obuolių pyragą.
— Buvau susiplanavusi tokį šaunų
vakarą. Geresnį sunku ir įsivaizduoti. —
Brana padėjo į šalį alyvas ir atsisuko į
Finą. — Bet dabar jis tobulas. Dabar, kai
tu čia, vakaras tiesiog tobulas.
Ji priėjo prie jo, leidosi apkabinama,
įsikniaubė veidu jam petį.
— Tu čia, — sušnabždėjo.

Brana nusprendė keisti darbo kryptį.

Savaičių savaites ji rinko informaciją,
braižė diagramas, skaičiavo, bet tinkamo
laiko ir datos trečiai, duok Dieve, ir
paskutinei kovai su Kavanu taip ir
neatrado. Ji mažai miegojo, ir tas miego
stygius pradėjo akivaizdžiai matytis jos
veide.
Tai reiškė, kad reikia keisti darbo
kryptį, jei ne dėl ko kito, tai bent iš
pagarbos sau.
Dabar, kai ji Finą įsileido į savo lovą, o
jis ją į savo, — ačiū, viskas klojasi tiesiog
puikiai, — tai tikrai nereiškia, kad jai
atsirado daugiau laiko pamiegoti, tačiau,
reikia pastebėti, per tas kelias trumpas
miego valandas ji išsimiega kur kas
geriau.
Bet darbo fronte iš mirties taško
Brana taip ir neišjudėjo — iki šiol neaišku
nei kada, nei kaip turėtų vykti kova su
Kavanu. Taigi tenka keisti darbo kryptį.
Nusistovėjusi tvarka Braną veikė
raminamai. Jos darbas, namai, šeima ir
juos siejantis magiškasis ratas. Be to,
atėjo kiti metai, o tai reiškė, kad laikas
paruošti naujų prekių į parduotuvę,
šiltnamyje pasėti daržovių ir žalumynų,
reikės iš namų pašalinti neigiamą
energiją ir atnaujinti apsauginius
amuletus.
O kur dar dvejos vestuvės, kurias ji
turėjo padėti surengti.
Iš ryto Brana gamino parduotuvei
skirtas prekes. Mėgaudamasi nauju
aromatu, ji išpilstė „Mėlyno ledo“ linijos
kosmetiką į pagal užsakymą pagamintus
indelius ir, ant jų užklijavusi etiketes,
sudėjo į dėžes šalia daugybės žvakių,
kurių atsargos parduotuvėje gerokai
sumenko, kai Ajona jų šitiek daug
pripirko naujametiniam Fino vakarėliui.
Peržiūrėjusi reikalingų pagaminti
prekių sąrašą, Brana pagamino dar
balzamo, kurį Boilis naudojo arklidėse.
Jei viskas šiandien klosis pagal planą, ji
galėtų užsukti į žirgyną ir ten palikti tą
balzamą. Taigi ji įsidėjo dar vieną
stiklainėlį, skirtą didžiosioms arklidėms.
Dar reikės užsukti į turgelį apsipirkti,
pagalvojo Brana. Nors dabar Ajonos eilė
aprūpinti namus produktais, Brana
nusprendė, kad jai ir pačiai visai patiktų
nuvažiuoti į miestelį. Maisto produktų
būtinai reikia nusipirkti, nes užšaldyta
sriuba buvo suvalgyta jau kitą dieną, kai
visi ir vėl susirinko vakarienės.
Žvilgtelėjusi į laikrodį ji paskaičiavo,
kad namo turėtų grįžti vėliausiai iki
antros. Paskui pabandys sukurti nuodus
demonui sunaikinti. Ji apsivilko paltą, ant
kaklo apsivyniojo storą raudoną su
mėlynu šaliką, užsimovė prašmatnias
bepirštes kašmyro pirštines, kurias pati
sau pasidovanojo kaip kalėdinę dovaną.
Tada viską, ką turėjo išvežioti, sukrovė į
automobilį.
Kadangi Katelio niekur aplink
nesimatė, ji mintimis pamėgino jį
surasti. Pasirodo, Katelis jau arklidėje,
pramogauja su Bagsu. Leidusi pasilikti
ten tiek, kiek jis norės, Brana išvažiavo į
Kongą.
Pusę išvykai skirto laiko Brana
praleido parduotuvėje su Eilina. Paskui
užsuko į turgų, kur ir vėl užtruko ilgiau
nei buvo planavusi — nusipirkusi maisto,
ji išklausė visas miestelio paskalas iš
Minės o’Haros. Ši visada žinodavo viską,
ką tik įmanoma žinoti — taip pat ir tą
istoriją, kaip švęsdamas Naujuosius
metus Jaunėlis Timas Makgijus (jį taip
žmonės vadino dėl to, kad nepainiotų su
tėvu Didžiuoju Timu bei seneliu Senuoju
Timu) nusigėrė it koks senas piratas. O
prisigėręs nuėjo po Lanos Kerės buto
langais traukti serenadų (Lana neseniai
buvo nutraukusi jų trejus metus trukusias
sužadėtuves, nes jų santykiuose
nesimatė jokio progreso). Aišku, Jaunėlis
serenadas traukė kaip reikalas pro šalį.
Visi žino, kad Jaunėlis Timas net
vienos natos negali pataikyti taip, kad visi
miestelio šunys nepultų protestuodami
loti. Serenadas Jaunėlis užtraukė apie
pusę ketvirtos ryto ir dainavo tol, kol
viena aukštu žemiau už Laną gyvenanti
prancūzė — tokia Violeta Bosetė, kuri
šiuo metu dirba kavinėje —
neapsikentusi atidarė langą ir paleido į jį
seną batą. Minei atrodė, kad prancūzė
kažkuria prasme savo tikslą pasiekė, nes
batas pataikė Jaunėliui Timui tiesiai į
galvą, tačiau nuo smūgio nors ir
šleptelėjęs ant sėdynės, Timas vis tiek
nesiliovė laidęs gerklės.
Tada į lauką išėjo neapsikentusi Lana
ir parsivedė Timą į savo butą, iš kurio jie
išėjo tik kitos dienos vakarą, o ant Lanos
piršto ir vėl spindėjo sužadėtuvių žiedas,
beje, buvo paskirta ir vestuvių diena —
gegužės pirmoji.
Kokia smagi istorija, galvojo Brana,
važiuodama iš miestelio namo, kaip
šaunu, kad jiems viskas taip gerai
baigėsi.
Tikrai negaila to sugaišto laiko.
Ji nusprendė savo malonumui važiuoti
ilgesniu keliu. Kai jau tikėjosi priešais
pamatyti žirgyną, pakelėje pastebėjo
senuką, jis parklupęs ant kelių sunkiai
rėmėsi į lazdą.
Brana, vos pastebėjusi jį, sustabdė
mašiną ir išlipo.
— Pone, jums viskas gerai?
Ji ėjo žmogaus link mintimis
tikrindama, ar jis nesužeistas, ar kuo
neserga. Bet galiausiai sustojo ir
pakreipė galvą.
— Jūs nukritote, pone?
— Kažkas širdžiai, man atrodo. Sunku
kvėpuoti. Gal padėsite, jaunoji ponia?
— Žinoma.
Brana ištiesė ranką prie jo rankos, o
mintimis sudavė per ją stiprų smūgį.
Senukas nusirito aukštielninkas.
 — Tikėjaisi mane taip lengvai
apgauti? — Brana išdidžiai permetė sau
ant nugaros plaukus, kai senasis žmogus
pakėlęs galvą pažiūrėjo į ją. — Manei,
nesugebėsiu suprasti, kas tu iš tiesų esi?
— Bet juk sustojai teritorijoje, kurios
nesi apsaugojusi.
Senasis žmogus atsistojo ir virto
Kavanu. Raganius šypsojosi, raudonas
akmuo ant jo krūtinės pulsavo.
— Manai, neturiu kitokių apsaugų? Jei
taip, prieik, — tarė Brana ir
paniekinamai pamojo pirštais,
kviesdama jį prieiti. — Pabandyk mane
sučiupti.
Aplink ją pasklido rūkas, savo
lediniais dantimis jis skaudžiai kandžiojo
jai kulkšnis, dangus aptemo, puolęs
kniūbsčias ant žemės Kavanas virto vilku.
Vilkas šoko ant Branos.
Brana pakėlė rankas delnais į priekį ir
priešais save pastatė nematomą sieną, į
kurią atsitrenkęs vilkas nukrito ant
žemės.
Bergždžiai stengiesi, pagalvojo ji,
stebėdama, kaip nenuleisdamas akių
aplink ją sliūkina vilkas. Kai Kavanas
būna pasivertęs vilku, ji gali skaityti jo
mintis kaip atverstą knygą.
Brana tarp vilko minčių pamėgino
surasti demono vardą, bet aptiko tik pyktį
ir alkį.
Todėl kai vilkas ant jos šoko iš
dešinės, Brana jau buvo pasiruošusi
žmogiškąjį pavidalą atgavusio Kavano
puolimui iš kairės. Liepsna atrėmė
liepsną, galingas energijos pliūpsnis —
galingą energiją.
Brana nustebo, kad žemė po jos
kojomis neįtrūko nuo tos energijos, kuri
iš jos išsiveržė ir kurią jai teko atremti.
Oras aplink traškėjo, spragsėjo. Ji iš
paskutiniųjų stengėsi atsilaikyti, nors
kūno raumenis maudė, magiškosios
galios seko. Kol ji bandė atremti Kavano
puolimą, aplink jos kojas besiraitantis
šaltas kaip ledas rūkas kilo vis aukščiau.
Nors visas jos dėmesys, akys ir galios
buvo nukreipta į Kavaną, Brana jautė,
kaip jo rūko pirštai šliaužia jos kojomis
aukštyn.
 Pyktis Branai įkvėpė dar daugiau jėgų.
Sutelkusi visas, ji tarsi tvirtu kumščiu
smogė Kavanui į veidą. Nors jam iš
burnos pasipylė kraujas, raganius
nusijuokė. Brana suprato, kad suklydo,
leisdama emocijoms užvaldyti sveiką
protą. Tuo metu Kavanas šoko ant jos ir
rankomis sugriebė krūtis.
Viskas truko labai trumpai, bet ir to
buvo per daug. Brana, pasitelkusi šaltą
protą, žinias ir galias, sukėlė lietų — iš
dangaus pradėjo kristi šilti blykčiojantys
lašai, kurie nuplovė rūką ir ėmė deginti
Kavanui odą.
Paskui pasiruošė dar vienam jo
puolimui. Kad ketina pulti, suprato iš jo
akių. Bet tada abu — ir Brana, ir Kavanas
— išgirdo artėjantį kanopų bildėjimą,
kažkur aukštai garsiai klykiantį sakalą,
piktą šuns lojimą.
— Tokia švelni, subrendusi, vaisinga.
Pasėsiu tavyje savo sėklą, kad išnešiotum
mano sūnų.
— Nudeginsiu tau varpą iki pat
šaknies ir dar smilkstančią sušersiu
varnams. Oi, Kavanai, pasilik ilgiau. —
Brana išskleidė rankas, sustabdė lietų,
jos rankose atsirado akinamai šviečianti
burtų lazdelė ir ugnies kamuolys. —
Mano magiškasis ratas renkasi. Jie nori
su tavimi pasisveikinti.
— Kitą kartą, Sorka, kai liksime
dviese.
 Kai Finas, rankoje spausdamas
liepsnojantį kardą, nušoko nuo dideliu
greičiu lekiančio Baro, Kavanas pavirto
rūku ir pradingo.
Finas ir Katelis pribėgo prie Branos,
Finas sugriebė ją už pečių.
— Jis tave sužeidė?
— Ne, nesužeidė, — atsakė Brana,
nors ir jautė, kaip iš skausmo tvinkčioja
krūtys — taip paprastai tvinkčioja
sugedęs dantis. — Bent jau ne tiek, kad
dėl to vertėtų rūpintis.
Ji uždėjo vieną ranką Finui ant
krūtinės, kitą — Kateliui ant galvos.
— Nusiraminkite, — pasakė Brana,
kai susirinko visi — kas atjojo ant žirgų,
kas atvažiavo automobiliu.
 Sakalai — Roiberdas ir Merlinas —
nutūpė ant Boilio sunkvežimio stogo.
Apiberta klausimais, bet nespėjusi ištarti
nė žodžio, Brana pamatė takeliu link jos
iš visų jėgų skuodžiantį Bagsą.
— Drąsuoli tu, — tyliai pasakė ir jam
pribėgus pritūpė, kad paimtų ant rankų.
— Čia per daug atvira vieta, — pasakė. —
Nebenorėčiau ilgiau likti.
— Konorai, gal parvairuosi Branos
mašiną? Ji jos su manimi. Mano namai
arčiausiai.
— Aš ir pati galiu vairuoti, —
paprieštaravo Brana, bet nieko nesakęs
Finas ją pakėlė, pasodino į savo žirgo
balną ir užšokęs atsisėdo už jos.
 — Ar ne per daug sau leidi, —
pasipiktino ji.
— O tu ar ne per daug išblyškusi, kad
ginčytumeisi.
Kai Baras pasileido šuoliais, Brana
arčiau prisispaudė Bagsą.
Jei ji ir išblyškusi, pagalvojo, tai tik
todėl, kad ką tik po mūšio — nors ir
neilgo, bet pareikalavusio labai daug
jėgų. Netrukus vėl atgaus jėgas ir
savitvardą.
Nėra reikalo ginčytis, nusprendė, visi
per daug dėl jos sunerimę, tačiau ir pati
Brana ne mažiau nerimautų, jei kas
panašaus kuriam iš jų būtų nutikę.
Kai jie prijojo žirgyną, Finas nušoko
nuo Baro, nukėlė Braną, pakvietė prieiti
Šoną, kuris išsižiojęs žiūrėjo, kas čia
vyksta.
— Pasirūpink žirgais.
Nusprendusi, kad priešintis neverta,
Brana leidosi Fino nunešama į jo namus.
— Be reikalo sukėlei tokią sumaištį,
dabar visoje grafystėje visi vien apie tai
kalbės.
— Reikalas pakankamai rimtas —
Kavanas užpuolė tave viduryje kelio,
vidury baltos dienos. Tau reikia išgerti
viskio.
— Nenoriu viskio, tačiau mielai
išgerčiau arbatos, jeigu galima.
Finas dar norėjo kažką sakyti, bet tik
apsisuko ant kulnų ir nuėjo į virtuvę,
palikdamas Braną gulėti savo svetainėje
ant sofos.
Likusi viena Brana suėmė ties
apykakle megztinį, pakėlė jį ir pažvelgė į
savo krūtinę. Ten, kur krūtinės nedengė
liemenėlė, ant odos aiškiai matėsi nuo
Kavano pirštų likusios juodos žymės.
Nusprendusi, kad šį reikalą bus geriau
susitvarkyti stebint mažiau akių, atsikėlė
nuo sofos.
Tuo metu pradėjo rinktis kiti jos
magiškojo rato nariai.
— Nenoriu nieko girdėti. Pirmiausia
man reikia į tualetą, — ji žvilgsniu
pakvietė Mirą ir Ajoną eiti drauge.
Jos nusekė paskui ją į nedidelį, bet
gražų vonios kambarį po laiptais.
 — Kas atsitiko? — paklausė Ajona. —
Kažko nenori jiems rodyti?
— Nenoriu, kad mano brolis ir tavo
sužadėtinis žiūrėtų į mano nuogą
krūtinę, — paaiškino Brana ir nusirengė
megztinį, o kai Mira tyliai švilptelėjo,
nusisegė ir liemenėlę.
— Oi, Brana, — pasakė Ajona,
tiesdama rankas prie jos krūtinės. —
Leisk man.
— Tu uždėk rankas man ant rankų, —
Brana prisidengė rankomis krūtis. — Aš
ir pati galiu pasigydyti, bet su tavo
pagalba viskas bus paprasčiau ir greičiau.
Brana susitelkė, mintimis po kūną
paskleidė gydančią šilumą, atsiduso, kai
Ajona uždėjo ant jos rankų savo rankas,
atsiduso dar kartą, kai Mira viena ranka
apkabino ją per liemenį.
— Žaizda negili. Jis lietė mane kokią
sekundės dalį.
— Tau labai skauda.
Brana linktelėjo Ajonai.
— Taip, skauda, skaudėjo. Bet
skausmas jau silpsta. Pati kalta,
nepasisaugojau.
— Man atrodo, žaizda užgis greičiau
ir tau mažiau skaudės, jei pažiūrėsi man į
akis. Taip sujungtume mano gebėjimus
su tavo galiomis. Tik todėl, gerai? Pažvelk
į mane, Brana. Pažiūrėk. Skausmas
pakyla aukštyn, tu jį paleidi. Mėlynės
išnyksta. Tu jauti šilumą.
 Brana atsipalaidavo, atsivėrė
mintimis, sujungė savo ir Ajonos galias.
— Žaizda jau švari. Neliko jokių jo
žymių nei ant tavęs, nei tavyje. Tu… —
Tikrindama, ar ant Branos kūno nėra
daugiau žaizdų, Ajona nutilo, jos akys
išsiplėtė: — O, Brana.
— Taip, gerai gerai, dabar reikės
sutvarkyti ir šitas.
Brana atsisegė kelnes, paleido jas
nuslysti ant grindų, o kai jos kojos liko
nuogos, ant šlaunų vidinės pusės matėsi
didelės mėlynės.
— Tas prakeiktas šunsnukis, — piktai
sumurmėjo Mira ir tvirtai suspaudė
Branai ranką.
 — Tai vis rūkas, tarsi puolimas iš už
nugaros. Ne smūgis, o tik stiprus
brūkštelėjimas, todėl čia taip stipriai ir
neskauda. Gal galėtum sugydyti, Ajona,
jei nesunku.
Brana vėl susitelkė, pasinėrė į tą
šilumą, kurią Ajona paskleidė po jos
kūną, kol skausmas visiškai pranyko.
— Jis norėjo mane pagąsdinti,
pažeminti kaip moterį. Bet jam nepavyko
manęs palaužti. — Brana ramiai
užsisegė kelnes, liemenėlę, apsivilko
megztinį. — Stipriai mane supykdęs, jis
sutrikdė mano gynybą ir taip gavo tą
nedidelę landą, kuria pasinaudojęs mane
ir užpuolė. Daugiau tai niekada
nepasikartos.
 Brana atsisuko į virš kriauklės kabantį
veidrodį, įdėmiai į save pasižiūrėjo —
mintimis pasidarė neryškų makiažą.
— Na va, dabar jau geriau. Ačiū jums
abiem. Einam, pažiūrėsim, ar Finas
sugebėjo paruošti padorios arbatos, tada
ir papasakosiu, kas nutiko.
Brana išėjo iš vonios kambario.
Konoras, kuris vaikštinėjo pirmyn atgal
po fojė, priėjo prie jos, sugriebė į glėbį ir
prisispaudė.
— Man viskas gerai, patikėk. Aš…
prašau nelįsti į mano mintis, Konorai,
taip tik suerzinsi mane.
— Turiu teisę žinoti, ar mano seseriai
tikrai nieko neatsitiko.
— Juk sakiau, man viskas gerai.
 — Kavanas ant jos krūtinės paliko
juodas kaip anglis savo rankų žymes.
Braną apstulbino tokia Miros
išdavystė, ji apsisukusi pažiūrėjo į savo
draugę.
— Nėra prasmės slėpti, — tvirtai
atšovė jai Mira. — Taip elgtis būtų ir
neteisinga, ir neprotinga. Tą patį
pasakytum ir pati, jei taip būtų nutikę
man ar Ajonai.
Kai Konoras pamėgino pakelti jos
megztinį, Brana pliaukštelėjo jam per
rankas.
— Liaukis! Mes su Ajona viską
užgydėme. Jei netiki manimi, paklausk
jos.
 — Kavano neliko nė ženklo nei ant
Branos kūno, nei jos viduje, — Branos
žodžius patvirtino Ajona. — Bet jis buvo
palikęs savo žymes ant jos šlaunų ir
krūtinės.
— Jis lietė tave savo rankomis, —
ramiai pasakė Finas, bet jo žodžiai
nugrumėjo kaip griaustinis.
Brana trumpam užsimerkė. Ji
nepajuto, kaip Finas atėjo ir atsistojo jai
už nugaros.
— Leidausi supykdoma, taigi pati esu
kalta dėl to, kas nutiko.
— Ir dar tvirtinai, kad nesi sužeista.
— Pati nežinojau, kol negrįžome
namo ir savo akimis nepamačiau. Ir
tokios žaizdos — menkniekis, palyginti
su tuo, kaip Kavanas buvo sužalojęs
Konorą, Boilį ar tave. Tiesiog mėlynės, tik
pasirinko tokias vietas, norėdamas mane
pažeminti.
Finas apsisuko, nuėjo prie židinio,
sustojęs įsižiūrėjo į ugnį.
Boilis priėjo prie Branos, ranka
apkabino ją per liemenį.
— Eime, brangute. Prisėsk, išgerk
arbatos. Bus dar geriau, jei į arbatą
įsipilsi viskio.
— Mano jausmų jis tikrai nesutrikdė,
nesu tokia jautri. Bet ačiū. Ačiū jums, kad
visi taip greitai susirinkote.
— Deja, nepakankamai greitai.
Brana spustelėjo Konorui ranką, kai
šis atsisėdo prie jos.
 — Aš taip pat kalta. Turiu pripažinti,
Mira visai teisingai mane sugėdino dėl
to, jog norėjau nuslėpti tiesą. Delsiau jus
pakviesti sąmoningai, nes tikėjausi
susitvarkyti pati, jaučiausi pakankamai
saugi. Jis mane rimčiau užpuolė likus vos
akimirkai, iki pasirodėte jūs. Be to,
turėjau tam priežastį.
— Turėjai priežastį? — Finas atsisuko.
— Nekviesti savo magiškojo rato?
— Tuo metu, — paaiškino Brana, —
kol jaučiausi saugi.
Fino akyse suliepsnojo baisus pyktis.
— Panašu, kad nebuvai tokia saugi, jei
jam pavyko ant tavo kūno palikti rankų
žymes.
 — Dėl to pati kalta. Tikėjausi, kad
Kavanas pasivers į vilką, jis ir pasivertė. O
kadangi susikalbu su šunimis, tad ir su
vilkais taip pat. Pamaniau, kol jis bus
pasivertęs vilku, sugebėsiu tarp jo minčių
aptikti demono vardą, nes jo mums juk
labai reikia. Bet vilku Kavanas buvo per
trumpai, o jo galvoje vien tik tamsios
mintys ir viską persmelkęs godumas.
Tiesiog pritrūko laiko. Patikėkit, jei tik
būčiau turėjusi daugiau laiko, tikrai
būčiau tą vardą sužinojusi.
Brana paėmė puodelį arbatos,
gurkštelėjo ir pagalvojo, kad arbata tokia
stipri, jog nesunkiai galėtų pribaigti kelis
tokius raganius kaip Kavanas. Bet jai
tokia tiko.
 — Jis apsimetė senuku, atrodė
pasiligojęs, stovėjo šalia kelio. Jis
sugalvojo apgauti mane ir apgavo —
tačiau tai truko tik sekundės dalį ir tik
todėl, kad mano pašaukimas bei pareiga
yra gydyti ir padėti tiems, kuriems tokios
pagalbos reikia.
— O tai jis labai gerai žino, — įsiterpė
Konoras.
— Aišku, žino. Bet jis vis tiek apie
moteris visada galvoja vienodai — kad ir
kokios galingos jos būtų, visos jos jam
atrodo prastesnės už jį, silpnos ir kvailos.
Todėl aš jį patį apgavau — apsimečiau
tikinti, jog jis bejėgis senukas, ir tada jam
gerai užvažiavau. Žinoma, dabar
suprantu, turėjau jus pakviesti jau tą
akimirką, tačiau tada Kavanas padarė tai,
ko ir tikėjausi — jis puolė mane
pasivertęs vilku.
Brana papasakojo jiems viską iki
menkiausios smulkmenos ir padėjo
arbatos puodelį į šalį.
Konoras ją apsikabino, prisispaudė.
— Sakai, jo penį sušertum varnams?
— Tokia šovė į galvą mintis.
— O kaip jo akmuo?
— Iš pradžių švietė kaip niekada
ryškiai. Kai mane užpuolė, jis dar ryškiau
nušvito, bet kai Kavaną pradėjo deginti
mano sukeltas lietus, akmuo priblėso.
Brana atsiduso.
— Jo akys tada atrodė kaip pamišėlio.
Jis pavadino mane Sorka. Žiūrėdamas į
mane, matė ją, kaip ir tada oloje, kaip
Finas ir sakė. Jam rūpi tik Sorka.
— Tiek šimtmečių prabėgo, — Boilis
prisimerkęs pakinkavo galva. — Tačiau
kad ir koks galingas būtų, vis tiek jam
niekaip nepavyksta gauti to, ko taip
trokšta. Nieko keista, dėl to tikrai galima
išprotėti. O Sorkos, panašu, jam reikia
labiausiai.
— O dabar jam reikia tavęs, — pasakė
Finas, — nes esi labai panaši į Sorką. Iš
Kavano minčių supratau, kad jis tavyje
mato tik ją.
— Iš tiesų Sorka gyva manyje. Tačiau
iš Kavano akių supratau, kad jis ne tik
pamišęs, bet ir sutrikęs. O kuo labiau jis
sutrikęs, tuo silpnesnis. O jo silpnumas
— mums privalumas.
— Aš vilką mačiau šįryt, jis kelis
kartus šmėkštelėjo per vieną mano
iškylą, — pasakė Mira.
— Aš taip pat jį mačiau per vieną
iškylą, tik niekaip nebuvo progos jums
pranešti, — Ajona sunkiai atsiduso. — Jis
jau atgavęs jėgas, dabar kur kas
stipresnis nei anksčiau ir darosi vis
galingesnis.
— Jei nesislapsto, lengviau bus
pričiupti, — pastebėjo Boilis. — Bet dabar
turiu grįžti į žirgyną. Brana, jei nori,
galiu tau palikti Mirą ar Ajoną.
— Ne, nereikia, man viskas gerai,
bet… Velnias! — Brana staiga pašoko. —
Buvau apsipirkti, o visi mano pirkiniai vis
dar automobilyje.
— Pasirūpinsiu jais, — pasisiūlė
Konoras.
— Ir sukrausi viską taip, kad
negalėčiau nieko rasti? Nupirkau gražų
jautienos gabalą, buvau sugalvojusi jį
iškepti.
— Su mažomis bulvytėmis,
morkytėmis ir svogūniukais?
Mira užvertė akis.
— Konorai, kaip tu gali galvoti apie
maistą, kai tavo sesuo dar neatsigavusi?
— Jis žino, kad man viskas gerai, o jei
net taip ir nebūtų, atsigaučiau ruošdama
maistą.
 — Tavo pirkinius atnešim čia, —
pasakė Finas tokiu tonu, kad niekam
nekiltų noras ginčytis. — Jei nori ruošti
maistą, gali tai daryti ir čia. Jei ko nors
mano namuose pritrūktų, nupirksim. Dar
turiu darbo žirgyne, paskui planuoju
padirbėti antrame aukšte savo kabinete,
bet kas nors iš mūsiškių vis tiek nuolat
bus netoliese.
Tai pasakęs Finas išėjo. Kaip Brana
suprato, atnešti jos pirkinių.
— Duok jam laiko, — pasakė Ajona, po
to atsistojo ir patrynė Branai ranką. — Ir
tai tikrai nereiškia, kad tu silpna, Finas
niekada taip nepagalvotų. Tiesiog jam
reikia laiko atsigauti.
 — Galėjo pasiklausti, kaip man labiau
patiktų.
Konoras pabučiavo jai į smilkinį.
— Tu galėjai pati pasakyti ir dar jo
paklausti. Gerai, mes tuomet važiuojam,
grįšim vakarienės. Jei tik ko prireiks,
pranešk.
Kai visi išvažiavo, Brana atsisėdo prie
židinio ir žiūrėdama į ugnį giliai
susimąstė.

16 La nag Cearpairi (airių k.) — pagal airių

tradiciją pirmoji metų diena vadinama
„duonos su sviestu“ diena, tą dieną prie
laukujų durų paliekama sviestu aptepta
duonos riekė, o tai reiškia, jog šiuose namuose
nebadaujama.
 13

Brana nusprendė, kad, atsižvelgiant į

aplinkybes, reikalingus daiktus iš namų
pasiims tiesiog mintimis. Atrodė,
patogiausia toliau planuoti kovą su
Kavanu bus sėdint jaukioje verandėlėje
Fino virtuvėje — taip ji galės dirbdama
stebėti, kaip orkaitėje čirška kepsnys.
Finas laikėsi nuo jos per atstumą, be
to, visą laiką tylėjo — ir viena, ir kita, kaip
Brana suprato, jis darė tyčia. Tegul, gal
greičiau nusiramins, pagalvojo ji. Brana
ir pati vis dar jautėsi susierzinusi, o toks
Fino elgesys tik dar labiau didino įtampą.
Be to, ją erzino, kad jo virtuvėje ruošti
maistą buvo taip gera ir patogu. Čia
viskas taip gražu ir paranku, tiek daug
visokių šaunių smulkmenėlių,
pavyzdžiui, specialus kranas vandeniui
įpilti į puodą, stovintį ant viryklės, —
naudojantis juo, nereikia didelio puodo,
pilno vandens, tempti nuo kriauklės iki
viryklės.
O dar ir pati viryklė tokia, kokią ji
seniai svajoja turėti savo virtuvėje. Juk
patogu būtų turėti šešiavietę viryklę, kai
taip dažnai tenka ruošti maistą šitiek
daug žmonių.
 Visiškai neteisinga, kad vyras, kuris
apskritai negamina namuose maisto, turi
geriau nei jos įrengtą virtuvę, o ji savo
grožiu ir patogumu netgi geresnė už tą,
apie kurią Brana kartais sau leisdavo
pasvajoti.
Tokios mintys sukosi jos galvoje, kol
marinate mirko mėsa, o ji pati Fino
verandėlėje tvarkėsi darbo stalą.
Dar vienas puodelis arbatos, pora
sausainių — žinoma, pirktų
parduotuvėje, po stalu knarkiantys
Katelis ir Bagsas. Brana ėmė kurti
demonui sunaikinti skirtų nuodų formulę
— rinko ingredientus, rašė užkeikimą,
mąstė, kada tuos nuodus naudoti būtų
tikslingiausia. Dar parašė ilgą laišką
tėčiui — klausė, ar kartais jis nepažįsta, o
gal kada pažinojo ką nors, kas apie
demonus išmanytų daugiau, nei ji pati
galėtų sužinoti iš knygų.
Kai Finas sugrįžo iš žirgyno —
žinoma, visas purvinas, — Brana paliko
knygas ir sėdo prie jo virtuvės darbastalio
skusti morkų.
Tylėdamas jis pasiėmė alaus.
— Tu pats nusprendei palikti mane
šitoje virtuvėje, — pasakė ji nors nepiktai,
bet su ryškiai balse girdimu
nepasitenkinimu. — Todėl jei būdama
čia tave erzinu, teks pačiam kur nors
išeiti.
Finas vilkėjo seną nutrintą švarką, dar
labiau nei švarkas nutrintą megztinį,
buvo apsimovęs ties vienu keliu
suplyšusius džinsus ir avėjo gerokai
nunešiotus batus. Plaukai sutaršyti vėjo,
veide — savimi pasitikinčio žmogaus
išraiška.
Branai buvo pikta ir keista, kad net ir
taip apsirengęs jis atrodo seksualiai.
— Ant tavęs aš nepykstu ir tu manęs
neerzini.
— Tada labai keistai reiški savo
draugiškus jausmus, nes iš namų išėjai
du kartus, du kartus sugrįžai, bet taip ir
nepratarei nė žodžio.
— Perku dar porą iškyloms skirtų
arklių, be to, derinu vieno jauno sakalo
pardavimo reikalus. Toks mano verslas,
viskas dėl jo čia ir sukasi, o dabar einu į
savo kabinetą, nes nenoriu aptarinėti
sutarties sąlygų girdint žirgyno
darbuotojams ir tai jaunai mergaitei, kuri
šiandien po pietų mūsų žirgyne turi
jodinėjimo pamoką.
Jis kilstelėjo į jos pusę alų ir
gurkštelėjo.
— Linkėjimai ir tau.
— Linkėjimai tai linkėjimai, bet
visiems bus tik geriau, jei su savo bloga
nuotaika kuo greičiau droši į kabinetą ar
kokį kitą kambarį. Juk namas velniškai
didelis.
— Man patinka, kad jis didelis. —
Finas priėjo artyn ir sustojo kitoje
darbastalio pusėje. — Aš visai ant tavęs
nepykstu, todėl baik čia purkštauti kaip
kokia paika višta.
Brana pajuto, kaip vis labiau jai kaista
kraujas.
— Tai dabar aš jau paika višta?
— Bent jau iš tos vietos, kur stoviu,
panašu, kad taip.
— Jei ir toliau ruošiesi ten stovėti ir
niekur neiti, tuomet išeisiu aš.
Ji numetė skustuką, pašoko nuo kėdės
ir pasileido pagrindinių durų link, bet
Finas spėjo sugriebti už rankos.
Mintimis Brana jam taip stipriai
smogė, kad jei jis nebūtų tam smūgiui
pasiruošęs, būtų atsidūręs kitoje virtuvės
pusėje.
 — Nusiramink, Brana. Pats
pastarąsias kelias valandas tik tą ir
bandžiau daryti.
Jos akys buvo piktos, balsas tarsi tuoj
visu smarkumu įsiliepsnoti besiruošianti
ugnis.
— Neleisiu savęs vadinti višta, tuo
labiau paika ar dar kokia nors.
— Nesakiau, kad tokia esi, tik patariau
tokiai nebūti, — Fino balsas buvo ramus
kaip lietus sausį. — Ir trečią kartą galiu
pakartoti, kad aš ant tavęs nepykstu. O
pyktis — per menkas žodis įvardyti tam,
ką Kavanui, šitam savo rankomis
drįsusiam paliesti tave gyvuliui, dabar
jaučiu.
 — Jis apnuodijo Konorą, vos
nenužudė Miros ir Ajonos, jis nudegino
Boiliui ranką ir tave sužalojo taip, kad
leisgyvis gulėjai ant mano virtuvės
grindų, bet dabar tu siunti labiau nei bet
kada, nes dabar jis žinos, kokios formos
mano krūtys?
Kai Finas suėmė ją už pečių, Brana
suprato, kad tai, ką jis pasakė, buvo
gryniausia tiesa — tai, kas spindėjo jo
akyse, buvo kur kas stipriau nei paprastas
pyktis.
— Mūšyje patirti sužalojimai, kad ir
kaip jie atsirado, yra mūšyje patirti
sužalojimai. O tai, kas įvyko šiandien,
nebuvo mūšis. Kodėl Kavanas elgiasi taip
būtent dabar, kai tu pagaliau ir vėl leidai
man tave paliesti? Nematai čia jokio
dėsningumo? Jis pasielgė taip todėl, kad
kitą kartą, kai norėsiu tave paliesti,
galvotum tik apie mano kilmę ir apie tai,
kieno palikuonis esu.
— Negali…
— Ir kaip tu savo tokia protinga galva
nesuvoki, kad jis tave lietė, o fizinis
kontaktas reiškia, jog jis galėjo tave
persikelti iš čia visur, kur tik panorėjęs.
Brana norėjo dar kažką sakyti, bet tik
pakėlė aukštyn rankas, kad išsilaisvintų
iš Fino rankų, ir sugrįžusi prie
darbastalio atsisėdo.
— Gali mane vadinti paika višta, nes
to nusipelniau. Iki šiol apie tai nebuvau
susimąsčiusi, bet dabar supratau.
Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai, ką
paminėjai pirmiau, nes nemanau, kad
kaip nors galėtum būti susijęs su tuo, ką
Kavanas bandė man padaryti ir ką jis
man padarė. Niekada negalėčiau galvoti
apie jį, kai tu mane lieti, Finai. Dėl to tu
smarkiai klysti. Man rodos, tai Kavanas
norėjo, kad tu taip pagalvotum, ir,
panašu, jam tai pavyko.
Ji ištiesė ranką, ketindama paimti iš jo
alų, bet po to papurtė galvą.
— Nenoriu alaus.
Nieko nesakęs Finas apsisuko ir
ištraukė kamštį iš „Pinot Noir“ vyno, kurį
Brana naudojo mėsos marinatui, butelio.
Kai Finas įpylė vyno į taurę, Brana paėmė
ją ir pradėjo iš lėto gurkšnoti.
 — O jei kalbėsime apie antrą tavo
priekaištą, tai turiu pasakyti, kad esu
tvirtai įsikibusi į šį laiką ir šias vietas. Gal
Kavanui ir atrodo, kad galėtų mane
nusikelti bet kada ir kur tik panorėjęs,
tačiau galiu tau pažadėti — tai jam tikrai
nepavyktų: atsargumo priemonių
ėmiausi jau tada, kai Kavanas bandė
vilioti Mirą, be to, mes juk puikiai
suprantame, kaip jis keliauja laiku, tad
dėl to nesijaudink.
— Gerai.
Ji kilstelėjo antakius.
— Ir viskas?
— O to negana?
— Jis norėjo mane pagąsdinti ir
pažeminti, bet jam nepavyko nei viena,
nei kita. Galbūt jis taip pat ketino pakeisti
mano jausmus, kad nebenorėčiau, jog tu
mane liestum, tačiau jam tas taip pat
nepavyko. O štai įsiutinti tave, atrodo,
jam tikrai pavyko. Juk Kavanas puikiai
supranta, kas yra pyktis. O kol mudu su
tavimi miegam, patikėk, manęs jokio kito
vyro rankos tikrai nelies.
— Aš ne dėl to, Brana, — nors ir
nežymiai, bet jau kur kas ramiau pasakė
Finas, panardindamas pirštus į jos
plaukus. — Ne tai svarbiausia.
Svarbiausia tai, kas tave palietė.
— Kavanas supranta tik tai, ką reiškia
turėti ir priversti paklusti. Jis niekada
nesupras sąžinės graužaties, tavo kaltės
jausmo ir to, jog atsisakai savyje visko,
kas yra jo — ir nesvarbu, kiek kartų jam
tai pakartotum. Jis nieko daugiau tavyje
be savosios dalies nemato, o tu privalai
matyti, mes visi privalome matyti. Ir aš
matau, antraip neleisčiau tau manęs
liesti.
— Noriu tik vieno — pralieti jo kraują.
Kad jo kraujas varvėtų man per rankas.
— Žinau. — Brana turėjo pripažinti,
jog šį Fino norą suprato gerai, nes pati ne
kartą panašiai jautėsi. — Bet tas noras
kyla iš keršto troškimo, o keršto nepakaks
laimėti kovai. Bent jau vien keršto
nepakaks, nors tai, kad jo trokštam,
normalu — mes juk žmonės, o ir Kavanas
jį tikrai užsitarnavo.
 — Negaliu ramiai apie tai galvoti,
nesuprantu, kaip tu gali būti rami.
— Nes šiandien turėjau galimybę
pažvelgti Kavanui į akis, žiūrėjau į jas iš
arčiau, nei tu dabar stovi prie manęs.
Nors ir jaučiau ant savęs jo šaltas kaip
ledas rankas, tačiau nė kiek nebijojau.
Nors baimę kadaise jaučiau — nesvarbu
kokia galinga jausdavausi, vis tiek jo
bijodavau, bet tik ne šiandien. Esame
stipresni už jį net ir kiekvieną atskirai
paėmus, nepaisant to, kas į jį yra
įsikūnijęs. O būdami kartu mes esame jo
pražūtis.
Finas apėjo aplink darbastalį ir vėl
uždėjo jai ant pečių rankas. Tik dabar jau
kur kas švelniau.
 — Šįkart privalome jį sustabdyti,
Brana, kad ir kaip sunku tai būtų.
— Tikiu, mes sustabdysime.
Kad ir kaip sunku būtų, mintyse sau
pakartojo Finas ir palietė lūpomis jos
kaktą.
— Tiesiog nenoriu, kad tau kas blogo
atsitiktų, privalau tave saugoti.
— Manai, man reikia apsaugos, Finai?
— Ne, nemanau, ne, bet tai nereiškia,
kad aš tavęs nesaugosiu. Ir tai nereiškia,
kad neturėčiau norėti tavęs saugoti.
Jis dar kartą pabučiavo ją į kaktą.
Kad ir kaip sunku būtų.
Finas turėjo rūpintis verslu, o darbai juk
nelaukia. Reikėjo tvarkyti buhalteriją,
kažkam paskambinti, kažkam
atskambinti, be to, nuolat atsirasdavo
teisinių dokumentų, kuriuos reikėdavo
perskaityti ir pasirašyti.
Vyriškis gana greitai suprato, kad
turėti pelningą verslą nėra taip paprasta,
kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Jis džiaugėsi, kad Boilis su Konoru padėjo
jam susitvarkyti su kasdieniais reikalais
— jie ne tik sutvarkydavo dokumentus,
bet ir patys priimdavo reikalingus
sprendimus. Bet tai vis tiek nereiškė, jog
Finas galėjo viską pamiršęs
atsipalaiduoti.
 Net ir keliaudamas nepalikdavo verslo
be priežiūros — nuolat buvo pasiekiamas
telefonu, per „Skype“ arba elektroniniu
paštu. O būdamas namie jautė pareigą
atlikti daugelį net ir ne pačių švariausių
darbų. Finui patiko rūpintis arkliais — jį
džiugino ir fizinis darbas arklidėse, ir
emocinis pasitenkinimas, kurį patirdavo
bendraudamas su gyvūnais. Finas mielai
darbuodavosi karčių šukomis ir kanopų
krapštukais, mielai žirgus šerdavo ir
treniruodavo — taip jis gaudavo progą
artimiau pabendrauti ir suprasti
kiekvieną žirgą atskirai.
Sakalininkų mokykloje jis mielai
valydavo paukščių narvus, kruopščiai
džiovindavo šlapias sparnuočių
plunksnas, džiaugdavosi galimybe
dresuoti jaunėlius paukščius, bet
artimiausiai susidraugavęs buvo su viena
patele vardu Akiplėša, nes ji būtent tokia
ir buvo.
Nors dienos po truputį ilgėjo, retai
kada pakakdavo laiko padaryti viskam, ką
Finas norėdavo ar ką reikėdavo padaryti.
Bet dabar svarbiau buvo ne tai. Daug
svarbiau buvo suvokimas, kad jis pagaliau
žino, kur jam geriausia ir kur labiausiai
norisi būti — namuose.
Jau beveik metus namuose, galvojo
Finas, su Konoru sakalininkų mokyklos
teritorijoje spardydamas mėlyną kamuolį
Romeo, labai energingam jų vadybininko
spanieliui. Turbūt ilgiausias laiko tarpas,
praleistas namuose nuo tada, kai jam
sukako dvidešimt.
Verslas, smalsumas, atsakymų į
vienus ar kitus klausimus paieška,
žinoma, jį dar ne kartą pakvies į kelią, bet
daugiau niekada, bent jau jis taip tikėjosi,
nebeteks išvykti iš namų mėnesiams.
Pirmą kartą po to, kai ant jo rankos
atsirado žymė, Finas pagaliau ir vėl
jautiesi esąs namie.
— Manau, žiemą, kai klientų mažiau,
geriausia eksperimentuoti su iškylomis
ant žirgų ir su sakalais.
— Ieškantiems išskirtinių nuotykių
galėtume pasiūlyti ką nors ypatinga. —
Konoras spyrė į kamuolį, o paskui jį,
skriejantį tolyn, nulėkė šuo. — Aš jau
pagalvojau dėl kainodaros, jei
nuspręstume užsiimti tokiomis
iškylomis. Derinausi su Boiliu, sakė, jam
lyg ir tinka, tad panašu, kad planas
įgyvendinamas.
— Man šis planas taip pat tinka.
Aišku, reikės sutvarkyti teisinius reikalus,
draudimą, bet tuo aš pasirūpinsiu.
— Džiaugiuosi, kad galiu to išvengti.
Kadangi buvo jo eilė, kamuolį Romeo
paspyrė Finas.
— Kitas dalykas — tvarkaraštis, kurį
paliksiu jums su Boiliu susiderinti. Judu
su Mira — patyrę jojikai ir sakalininkai,
be to, ir Ajonai neblogai sekasi su
sakalais.
 — Ir niekas geriau už ją nemoka
jodinėti arkliais. Taigi turime tris, kuriuos
galime traukti į tvarkaraštį. Tu būsi
ketvirtas.
Kai Finas nustebęs pažiūrėjo į
Konorą, šis jam nusišypsojo.
— Aš nevedžiau jokių iškylų nuo…
apskritai tuo užsiėmiau tik pirmus kelis
mėnesius, kai su Boiliu pradėjome šį
verslą.
— Galėtum kada sudalyvauti kokioje
iškyloje, kurią ves koks kitas vedlys,
būtum padėjėjas.
Konoras jau ruošėsi spirti kamuolį,
bet Finas perėmė jį ir, prisiminęs
jaunystę, pasidarbavo kojomis su
kamuoliu tarsi per futbolo varžybas, o tik
paskui nuspyrė Romeo.
— Tai gal po varžybų? — paklausė
Konoras.
— Kai turėsiu laiko, galėsiu
paiškylauti su tavimi, o tai tikriausiai bus
tik po to, kai baigsiu rengti brošiūrą ir jūs
su Boiliu ją pažiūrėsite. O kol kas bandyk
surasti dar ką nors, kas galėtų vesti
iškylas nedidelėms grupėms su žirgais ir
sakalais, nes tokios iškylos, manau, tik
nedidelėms grupėms ir tiktų. Bent jau iš
pradžių jose neturėtų būti daugiau nei
šeši žmonės. Gal esi numatęs kokį
variantą?
— Nors yra žmonių, turinčių didesnę
patirtį vesti iškylas su sakalais, manau,
šiuo atveju labiausiai tiktų Brajanas. Jis
labiausiai veržiasi mokytis, jam patinka
išbandyti ką nors nauja.
— Tuomet pasikalbėk su juo ir, jei jam
patiks idėja, gali pradėti treniruotis —
pasižiūrėsim, kaip seksis. Būtų gerai
kelias iškylas surengti tik personalui ir
draugams. Jei šitos iškylos pavyks,
klientams galėsime jas pradėti siūlyti
nuo kovo. Tarkim, vėliausiai nuo
pavasario lygiadienio.
— Turime pakankamai laiko
pasiruošti.
— O dabar norėčiau pasiimti Akiplėšą.
Keliausiu į arklidę, pasiimsiu arklį,
pasižiūrėsiu, kaip jai seksis iškylauti su
žirgu ir raiteliu. Merlinas taip pat skris
kartu, prižiūrės ją. Įdomu, kaip jiems
abiem pavyks susibendrauti. Galvoju juos
suleisti.
Konoras nusišypsojo.
— Kaip tik ruošiausi su tavimi apie tai
pasikalbėti. Mano galva, jie puikiai vienas
kitam tinka. Jis toks orus, ji tikra akiplėša.
Manau, iš šios porelės būtų galima tikėtis
šaunių paukščiukų.
— Tegu jie abu sprendžia, ar norėtų.
Finas pasiėmė maitinimo krepšį, nes
Akiplėšai vis dar patikdavo gauti atlygį už
atliktą užduotį, užsitraukė ant rankos
pirštinę, prie jos prisegė paukščio kojų
pančius. Laiminga, kad ją pasiėmė,
Akiplėša pasikedeno plunksnas, o tada
pakreipusi galvą įsižiūrėjo į Finą
koketuojančiu žvilgsniu.
— Ką gi daugiau jei ne tave turėčiau
rinktis?
Finas su Akiplėša ant rankos nuėjo
prie vartų, kai pasuko arklidžių link,
pasikvietė Merliną.
Jiems virš galvų garsiai suklikęs
sakalas gracingai nėrė žemyn, kaip Finas
suprato, vien norėdamas pasipuikuoti
prieš Akiplėšą. Finui ant rankos tupinti
Akiplėša išskleidė sparnus.
— Nori drauge paskraidyti? Paleisiu,
bet turėsi klausyti manęs.
Jis atpalaidavo pančius, kilstelėjo
ranką ir ji pakilo aukštyn.
 Merlinas su Akiplėša ėmė sukti ratus
danguje draugiškai paišdykaudami.
Finas pagalvojo, kad taip, jiedu su
Konoru buvo teisūs — paukščiai puikiai
vienas kitam dera.
Finas džiaugėsi galimybe
pasivaikščioti, džiaugėsi gerai pažįstamu
mišku, vingiuotu takeliu ir kvapais ore.
Nors giliai širdyje tikėjosi, jog Kavanas
bus kur netoliese, jo niekur nesimatė,
taigi nuo sakalininkų mokyklos iki
žirgyno Finui kompaniją palaikė tik du
sakalai.
Finas pagalvojo, kad žirgynas iš toli
visai gražiai atrodo — aptvaras arkliams,
sunkvežimiai, kiti automobiliai ir pro
vieną atvertą gardo langą išlindusi
didinga Cezario galva. Kai Cezaris
prunkštelėjimu pasisveikino su Finu, šis
nuėjo prie jo gardo paglostyti gyvulio ir
trumpai šnektelti.
Žirgyno biure Finas rado prie
kompiuterio sėdintį Boilį.
— Kodėl žmonės klausinėja šitiek
daug kvailų klausimų? — paklausė Boilis.
— Tau tik atrodo, kad tie klausimai
kvaili, nes žinai į juos atsakymus. —
Finas prisėdo ant Boilio darbo stalo
kampo — tikriausiai vienintelės stalo
vietos, kuri nebuvo apkrauta daiktais. —
Atėjau iki žirgyno nuo Konoro mokyklos,
— pasakė jis ir papasakojo Boiliui apie
planus organizuoti naujo tipo iškylas.
 — Ajona laukia nesulaukia jų, tikrai
esu girdėjęs. O Brajanas, na ką, jis
jaunas, bet kiek esu matęs ir girdėjęs,
nebijo sunkaus darbo, be to, puikus
jojikas. Norėčiau kuo greičiau pradėti
organizuoti tokias iškylas.
— Gerai, tik tuomet dar reikės aptarti
detales. Jei manęs čia daugiau nereikia,
pasiimsiu Cezarį. Pats išbandysiu raitas
iškylą su sakalais — Merlina ir viena
jauna sakale. Sužymėsiu galimą tokių
iškylų maršrutą.
— Būk atsargus. Mes su Ajona šįryt
anksti buvome nuvažiavę pažiūrėti, kaip
vyksta namo statybos. Ajona matė vilką,
tiksliau, tarp medžių sėlinantį vilko
šešėlį.
 — O tu jo nematei?
— Ne, tuo metu buvau nusisukęs,
kalbėjausi su vienu iš kiliminės dangos
klojėjų. Ajona sakė, kad vilkas šįkart buvo
prislinkęs kaip niekad arti, nors ji jau
pasirūpino apsauga aplink namą.
— Patikrinsiu, kas ten kaip.
— Būčiau dėkingas.
Finas pasibalnojo Cezarį, kuris
nekantraudamas laukė iškylos, nes
suprato, jog šįkart vietoj įprasto
pasivaikščiojimo turės progą rimtai
palakstyti. Finas išsivedė žirgą į kiemą,
užsėdo ant jo, o nujojęs toliau nuo
žirgyno užsidėjo ant pirštinės gabalėlį
vištienos — pakvietė Akiplėšą sugrįžti.
 Ši gražiai nutūpė, surijo vištieną taip,
tarsi mėnesį nebuvo nieko gavusi, ir
patogiai įsitaisė Finui ant rankos. Kurį
laiką su Cezariu žiūrėjo vienas kitam į
akis, bet galiausiai žirgas nusuko galvą,
tarsi sakalas jam visai nerūpėtų.
— Neblogas požiūris, — pasakė Finas
ir norėdamas patikrinti, kaip tokioje
situacijoje elgsis sakalas ir žirgas,
paragino Cezarį pasileisti šuoliais.
Nustebusi Akiplėša išskleidė sparnus
— dar vienas nepaprastai gražus vaizdas
— ir jau buvo bekylanti nuo pirštinės,
tačiau Finas ją nuramino.
— Viskas gerai. Tai tik dar vienas
būdas skristi.
 Akiplėša neramiai pasipurtė, nors ir
nesijautė užtikrintai, pasiliko tupėti ant
pirštinės. Patenkintas Finas pristabdė
Cezarį, pasuko jį miško link ir davė
ženklą Akiplėšai skristi.
Ji pakilo ir nutūpė ant šakos, ant
kurios jau laukė Merlinas.
— Šaunuolė, tikra šaunuolė. Tu mus
vesi, Merlinai, mes seksime paskui tave.
Fino sakalas pasileido pirmyn
nardydamas tarp medžių, Akiplėša
nusekė paskui jį. Ir toliau išlaikydamas
patogų tempą, Finas paliepė Cezariui
sekti iš paskos.
Pusvalandį Finas eksperimentavo
lėtindamas ir didindamas greitį, tai
pakviesdavo Akiplėšą grįžti ant pirštinės,
tai paleisdavo ją vėl skristi.
Oras buvo vėsus, drėgnas, dulksnojo
nestiprus lietus, bet nė vienam iš jų tai
netrukdė. Visi iškylautojai džiaugėsi
laisve ir šiuo smagiu žaidimu.
Mintyse Finas žymėjosi maršrutą,
kuris, jo galva, puikiai tiktų tokiems
žygiams — iškylautojams būtų galima
pademonstruoti, kaip sakalai moka
nardyti tarp medžių, o paskui sugrįžta
ant pirštinės, net nesulėtinus lengvai
risnojančio žirgo tempo.
Kai jie pasiekė vietą, kur jau girdėjosi
tekančios upės šniokštimas, Finas
pagalvojo, kad čia gali pasijusti taip, tarsi
būtum persikėlęs į kitą laiką. Jautė, kad
netrukus gali pradėti snigti. Dar iki
sutemstant, pagalvojo jis, sniegas po
savo patalu kuriam laikui paslėps viską,
kas dabar žalia ir ruda.
O po to ateis pavasaris, pražys
laukinės slyvos, visi kiti laukiniai augalai
bei gėlės, kurias taip patinka Branai
rinkti ne tik savo malonumui, bet ir dėl
pritaikymo magijai.
Atėjus pavasariui, pagalvojo Finas,
būtų šaunu, — ak, kaip jis to norėtų, —
jei jie su Brana galėtų eiti ramiai
pasivaikščioti po mišką.
Prisiminęs Braną, jis pasuko Cezarį į
jos namų pusę. Sakalai su žirgu galės
palaukti prie namo, kol jiedu su Brana
dirbs.
 Kai iš miško išėjo į taką, Finas ir vėl
paleido Cezarį lengva risčia. Pamatęs
atlekiantį pasitikti ir iškištu liežuviu
mataruojantį Bagsą, nusijuokė.
— Dabar dar turėsiu ir šunį, visi mano
bičiuliai susirinko. Mes tik trumpam
užsuksime pas Braną. Gali būti, kad ji
mielai jus kuo nors pavaišins. O paskui,
prieš grįždami į namus, užmesime akį į
naująjį Boilio namą.
Patenkintas pasiūlytu planu, Bagsas
toliau cipeno šalia Cezario.
Kai jie pasiekė didelį išvirtusį medį ir
vijokliais apaugusius Sorkos trobelės
griuvėsius, Finas suturėjo Cezarį.
Bagsas suurzgė.
 — O taip, jis tikrai artinasi. Ir aš jį
jaučiu.
Finas paliepė Akiplėšai likti ore, o ant
pirštinės pasikvietė Merliną.
Pro vijoklius pradėjo veržtis rūkas.
Laisvąja ranka Finas užsikėlė ir priešais
save ant balno pasisodino šunį.
Jis ir vėl pajuto tą trauką, tą malonų
kvietimą užeiti ir džiaugtis visomis jam
siūlomomis tamsiųjų jėgų dovanomis.
— Jei tik tiek gali pasiūlyti… — Finas
gūžtelėjo pečiais, jau norėdamas apsukti
Cezarį.
Bet tada iš už vijoklių iššoko vilkas
spindinčiu juodu kailiu, su pulsuojančiu
raudonu akmeniu ant kaklo. Cezaris
pasibaidė, atsistojo piestu, tačiau Finas
išsilaikė balne ir dar spėjo sugriebti nuo
Cezario jau krentantį Bagsą.
Jis nustebo, kai Akiplėša nėrė žemyn,
praskrido visai palei vilką, tada pakilo ir
atsitūpusi ant medžio šakos pradėjo
stebėti, kas vyksta ten žemai.
Protinga mergaitė, pagalvojo Finas.
Pikta, bet protinga mergaitė.
— Kartoju tau dar kartą — jei tik tiek
gali pasiūlyti…
Finas paragino Cezarį ir mostelėjęs
ranka į žemę privertė ją po vilku
prasiverti. Kai žirgas šoko per atsivėrusį
griovį, vilkas išnyko.
Už nugaros išgirdęs juoką, Finas
apgręžė arklį.
 Kavanas kybojo virš prasivėrusios
žemės ant rūko paklodės.
— Nekas, berniuk. Galėjai ir geriau
pasirodyti. Kada nors tau
pademonstruosiu, ką moku geriausiai.
Saugok save, nes galų gale tu vis tiek būsi
mano pusėj. Juk žinau, koks kraujas teka
tavo gyslomis.
Finui kilo noras dar kartą smogti
Kavanui, bet jis gerai išmanė šiuos
burtus ir žinojo, kad jie gali sugrįžti su
dar didesne jėga.
Taigi Finas tiesiog apsuko Cezarį ir
neskubėdamas nujojo šalin.
— Saugok save, — jo ausis dar pasiekė
ne šūksnis, bet šnabždesys. — O kai
susitvarkysiu su tavimi, Juodąją Raganą,
kurios tu taip trokšti, amžiams pririšiu
prie tavęs.
Finas jautė vis didėjantį pyktį bei
kylantį norą apsigręžti ir Kavanui trenkti,
tačiau susitvardė, net neatsisukęs užvėrė
savo pravertą žemę ir nujojo iš miško
vedančiu taku.
Finas pririšo Cezarį Branos kieme,
nulipdamas dar prisiglaudė skruostu prie
žirgo galvos.
— Šiandien puikiai laikeisi, buvai
vertas savo vardo, klusniai vykdei visus
mano prašymus.
Kaip tikras burtininkas Finas ištiesė
tuščią delną, užlenkė pirštus, užvertė,
atvertė ranką, ir ant jos atsirado obuolys.
 Kol Cezaris triauškė obuolį, Finas
pašaukė Akiplėšą sugrįžti ant pirštinės.
— O tu tokia jauna ir tokia drąsi.
Dabar gali pamedžioti, — tarė jis ir davė
ženklą Merlinui. — Drauge pamedžiokite
Branos laukuose, o paskui pabūkite
Roiberdo aptvare. O tu ką? — Finas
pasilenkė prie Bagso, norėdamas jį
paglostyti. — Lažinuosi, Branos namuose
tokiems kaip tu atsiras koks sausainis.
Drauge su šuniu Finas nuėjo į Branos
dirbtuvę.
— Štai koks atpildas už vargą manęs
laukia, — pasakė jis, kai Brana iš
nedidelės orkaitės ištraukė skardą su
sausainiais.
 — Pačiu laiku. — Brana padėjo skardą
ant viryklės ir atsisuko. — Kažkas
atsitiko, — spėjo ji.
— Nieko ypatingo, bet štai čia šuo,
kuris tikrai užsidirbo sausainį, jei tokį
turėtum.
— Žinoma, turiu.
Brana iš stiklainio išėmė du šunims
skirtus sausainius, nes Katelis, iki tol
ramiai gulėjęs prie židinio, jau budinosi
iš snaudulio ir kiūtino pasilabinti su savo
mažuoju bičiuliu.
— Aš geriau prigriebsiu šitų, —
pasakė Finas ir įsimetė į burną vieną iš
neseniai iškeptų, bet jau ataušusių
sausainių. — Turėjau reikalų namuose,
po to buvau užsukęs į sakalininkų
mokyklą, paskui į žirgyną. Ruošiamės
nuo pavasario organizuoti iškylas ant
žirgų su sakalais.
— Smagu girdėti, bet matau, kad
kažkas dar atsitiko.
— Drauge su manimi šįkart iškylavo
du sakalai ir žirgas. Cezaris, Merlinas ir
graži sakalė vardu Akiplėša, kuri, kai tam
ateis laikas, bus suleista su Merlinu.
— O ką ji pati apie tai galvoja?
Kadangi Finas čiupo antrą sausainį,
Brana užkaitė virdulį.
— Jie vienas kitam patinka. Per iškylą
ketinau susižymėti porą maršrutų,
tinkamų iškyloms su žirgais ir sakalais,
tad kai jojau pro didžiąją arklidę, prie
mūsų prisidėjo ir Bagsas. Tada
nusprendžiau pasukti pas tave,
pagalvojau, galėtume padirbėti kokią
valandėlę kitą, bet pakeliui teko prajoti
pro Sorkos trobelę.
— Galėjai tą vietą ir aplenkti.
— Tas tiesa, bet nenorėjau. Ir taip
gavau progą sužinoti, kad sakalė, kurią
išrinkau Merlinui, jam iš tiesų kuo
puikiausiai tinka.
Papasakojęs, kas nutiko, Finas iš
Branos gavo arbatos, o tada pasvarstė, ar
nevertėtų suvalgyti ir trečio sausainio.
— Kavanas darosi vis labiau pasipūtęs
ir be galo savimi didžiuojasi, — pasakė
Brana.
— Bando iš mūsų tyčiotis. Šįkart
viskas tuo ir baigėsi. Jis mėgino mane
išprovokuoti jį dar kartą pulti. Man netgi
pasirodė, kad jis įsižeidė, iš manęs to
nesulaukęs.
— Jis nori, kad mes suprastume, jog
miške taip paprastai vaikščioti
nebegalime. Jis šaiposi ir tyčiojasi iš
mūsų, — pritarė Brana, — nes tikisi
sumenkinti mūsų nusiteikimą.
— Man atrodo, jis dabar labiau
pasitiki savimi nei anksčiau, arba tik
apsimeta.
— Mes jam du kartus paleidome
kraują, netgi daugiau nei du kartus, o
paskutinį kartą vos jo nesunaikinome.
— Bet nesunaikinome, — pabrėžė
Finas. — O jis sėkmingai sveiksta, be to,
ramus, nes žino, kad netrukdomas gali
bet kada pasislėpti savo irštvoje ir ten
ramiai kaupti jėgas. Žino, kad gali stoti
su mumis į kovą dar ne vieną kartą, nes
po kiekvieno tokio pasveikęs vėl sugrįš.
— Raganius įsitikinęs, jog jo
neįmanoma sunaikinti — tiksliau,
įsitikinęs, kad tai, kas į jį įsikūnijęs,
negali būti sunaikintas. Bet aš į tai
gilinuosi.
Brana nuėjo prie savo užrašų,
bakstelėjo pirštu į juos.
— Aš paprašiau pagalbos tėčio, jis
pasikalbėjo su pažįstamais, taigi dabar
žinau, kokių ingredientų reikia.
Sumaišiau juos, atrodo, turėtų išeiti
nuodai, kurie įveiktų net patį demoną.
Jau pradėjau galvoti ir apie užkeikimą.
Bet mums būtinai reikia sužinoti to
demono vardą. Manau, nuodai ir
užkeikimas nesuveiks, kol nepakviesime
jo vardu. Visi, su kuriais mano tėtis dėl to
konsultavosi, tai patvirtino.
Finas paėmė trečią sausainį ir priėjo
prie Branos, norėdamas jai per petį
paskaityti jos užrašus.
— Sudžiovintas šikšnosparnio
sparnas… linkėjimai iš Rumunijos?
— Taip man sakė.
— Besilaukiančios jako patelės
uodegos plaukai, — Finas kilstelėjo
antakius. — Bent jau gerai, kad nereikia
tritono akies ar šuns liežuvio. Atsiprašau
už šiuos žodžius, — pasakė jis Kateliui su
Bagsu.
 — Gali juokauti kiek nori, bet sukūriau
šių nuodų formulę ištyrinėjusi geriausius
šios srities šaltinius.
— Kurpelė, šunvyšnių uogos — viską
sutrinti, tinktūra iš Amazonės angelų
trimitų, maudos lapeliai iš Armėnijos,
mancinelos medžio sula. Kai kurie iš jų
girdėti.
— Visi jie nuodingi. Natūralūs
gamtoje randami nuodai. Kai kuriuos jų
jau naudojome ruošdami nuodus
Kavanui, bet daugybė ingredientų yra
egzotiški ir man su jais dar neteko dirbti.
Kai kurių, akivaizdu, teks atsisiųsti. Dar,
pavyzdžiui, reikia kunigo pašventinto
vandens. Bet jo nebus sunku gauti.
Jungiamoji nuodų dalis yra kraujas. Teks
imti taviškio kraujo, kelis tavo plaukus ir
nukirptus nagus.
Finas prunkštelėjo.
— Pradėjau galvoti, kokio kiekio
reikės, ko ir kiek užsakyti. Įvairiuose
šaltiniuose rašoma skirtingai, bet
eksperimentuodami turėtume rasti
tinkamiausią formulę. Be to, svarbu
sukurti tikslų užkeikimą. Nuodai, jei juos
pagaminsime tinkamai, turėtų būti juodi,
tiršti. Juose neturi likti nė trupučio
šviesos, šviesa juose net negali
atsispindėti.
Finas uždėjo rankas Branai ant pečių,
pamasažavo juos.
— Esi per daug įsitempusi. Turėtum
džiaugtis, o tu ir vėl nerimauji. Juk tai
didelis žingsnis į priekį, Brana.
— Bet visa tai nesuveiks, jei
neparinksime tinkamo laiko, o tas
klausimas visiškai užstrigęs.
— Šiek tiek galvojau apie tai. Gal
pavasario lygiadienis? Vasaros saulėgrįžą
pasirinkome dėl šviesos. Pavasario
lygiadienis kažkuria prasme taip pat
susijęs su šviesa — dienos trukmė
susilygina su nakties ir šviesioji paros
dalis pradeda ilgėti.
— Aš vis galvoju apie tai ir galvoju, —
tarė Brana ir persibraukė rankomis per
plaukus, išsisegė atsilaisvinusius
segtukus. — Bet niekaip negaliu suprasti,
kuri diena būtų tinkamiausia, kaip kad
praeitais kartais būdavo. Šįkart itin
svarbu tinkamai parinkti laiką. Gal
pavasario lygiadienis ir tinka, gal tik aš to
dar nesuvokiu.
Finas apsuko ją, toliau
masažuodamas pečius.
— Galime kurti užkeikimą ir nuodus,
pritaikytus pavasario lygiadieniui,
pažiūrėsim, kaip suveiks. Aišku, jei tik
pavyks surasti besilaukiančią jako patelę.
Kaip jis ir tikėjosi, Brana nusišypsojo.
— Tėtis sakė pažįstantis žmogų, kuris
gali gauti vos ne visko. Aišku, už
atitinkamą kainą.
— Vadinasi, tiek ir sumokėsime. Turiu
laisvą valandą, per kurią galiu padėti tau
parašyti užkeikimą. Bet šįvakar, man
atrodo, tau praverstų prasiblaškyti ir
nebegalvoti apie visus šiuos burtus.
— Tau taip atrodo?
— Man atrodo, šiandien turėtum su
manimi pavakarieniauti. Esu netgi
numatęs vietą, kuri tau tikrai patiks,
netgi labai patiks.
— Sakai, pavakarieniauti? O kokia tai
vieta?
— Labai prabangi vieta. Romantiška
ir elegantiška, o maistas skanus kaip
dieviška mana. — Finas tarp pirštų
pradėjo sukti kelias iš segtukų
išsilaisvinusias Branos plaukų sruogas.
— Galėtum apsivilkti suknelę, kurią
vilkėjai sutikdama Naujuosius metus.
 — Turiu ir daugiau suknelių, bet jei
jau sakai, kad maistas bus toks dieviškas,
kokio pati nesugebu pagaminti, tai gal
apskritai būti nuogai?
— Jei tik nori, gali būti ir nuoga, bet
man labiau patiktų, kad nusirengtum po
deserto.
— Kvieti į pasimatymą, Finbarai?
— Kviečiu. Vakarienė aštuntą, bet
paimsiu tave septintą, kad iki vakarienės
dar būtų laiko pasigrožėti miestu.
— Miestu? Kokiu miestu?
— Paryžiumi, — pasakė Finas ir ją
pabučiavo.
— Nori, kad nuskristume į Paryžių
pavakarieniauti?
 — Noriu su tavim šviesos mieste
pasimėgauti nuostabiu maistu.
— Paryžius, — pakartojo Brana,
bandydama save įtikinti, kad taip elgtis
būtų lengvabūdiška ir kvaila, bet to
padaryti neįstengė. — Paryžius, — dar
kartą pakartojo ji ir pabučiavo Finą.
 14

–Ir kaipgi tame Paryžiuje sekėsi? —

paklausė Ajona. — Taip ir neturėjome
progos pasikalbėti apie jūsų kelionę be
vaikinų šalia.
— Buvo smagu. Kvapą gniaužiantis
miestas. Visos tos šviesos, garsai,
maistas ir vynas. Jaučiuosi taip, tarsi tas
kelias valandas būčiau praleidusi visai
kitame pasaulyje.
 — Romantiškai praleidote laiką? —
paklausė Ajona. Ant spalvotų Branos
gamybos muilų, kurių vieni buvo švelnių
pastelinių spalvų, kiti ryškūs, ji rišo
gražias rafijos juosteles.
— Romantiškai.
— Nesuprantu, kodėl tau taip
nepatinka romantika?
— Romantika aptemdo sveiką protą ir
nuovoką. — Brana matavo trintų žolelių
miltelių kiekius. — Dabar tokiais dalykais
negaliu rizikuoti.
— Jūs juk mylite vienas kitą.
— Kartais meilė negali būti pirmoje
vietoje.
Kol Ajona padėjo tvarkyti parduoti
skirtas prekes, Brana gamino magiškųjų
galių turinčius daiktus.
Juk laukia dar viena rimta kova su
Kavanu, o kur dar tie nuolatiniai jo
puldinėjimai. Brana norėjo turėti pilną
sandėliuką visiems nenumatytiems
atvejams skirtų medicininių priemonių.
— Nors tau ji pirmoje vietoje, ir aš
džiaugiuosi dėl tavęs, — pasakė Brana ir
įlašino šešis lašus nasturtų ekstrakto į
nedidelį katiliuką. — Meilė tau suteikia
jėgų, sustiprina tikėjimą savimi.
— O tave meilė daro silpnesnę.
— Manau, kad taip, o dabar ypač
svarbu to neleisti. Abu su Finu žinome,
jog galime gyventi ir vienas be kito. Taip
jau esame gyvenę ir mums neblogai
sekėsi. Žinome, kad tai, ką dabar turime,
gali būti laikina. O kaip ten toliau —
būsime kartu ar nebūsime — paaiškės,
kai nudobsime Kavaną.
— Kai tu su juo, atrodai laimingesnė,
— pastebėjo Ajona.
— Ir kokia moteris neatrodys
laimingesnė, turėdama galimybę gerai
pasimylėti?
Kai Ajona prunkštelėjo, Brana iškėlė
pirštą prašydama patylėti, o paskui
pakėlė rankas virš katiliuko, ir mišinys
ėmė intensyviau kunkuliuoti.
Brana pradėjo murmėti kažką sau po
nosim, vienoje jos rankoje nušvito šviesa,
kitoje atsirado plonas ruoželis mėlyno
lietaus. Iš jų susiformavusi vaivorykštė
nuslydo į puodą.
 Brana sulėtino virimą.
Patenkinta atliktu darbu, ji atsisuko ir
pamatė, kad Ajona įdėmiai ją stebi.
— Stebėjau, kaip dirbi, — paaiškino
Ajona. — Viską darei taip gražiai,
elegantiškai, apsupta magiškųjų galių.
— Šį jėgas grąžinantį skystį reikia
turėti po ranka, manau, mums jis
pravers, kaip ir tie balzamai bei tepalai,
kurių prigaminu, — paaiškino Brana ir
pabeldė per spintelės, kurioje laikė kovai
ruošiamas priemones, dureles.
— Tikėkis geriausio, ruoškis
blogiausiam.
— Teisingas požiūris.
— Taip ir apie Finą galvoji?
 — Būdama su juo — beje, ne tik dėl
sekso — prisimenu visas priežastis, dėl
ko jį įsimylėjau. Jis toks geras, o aš taip
ilgai stengiausi užmiršti, kad jis toks.
Finas linksmas, susitelkęs, ištikimas.
Noriu prisiminti visas geriausias jo
savybes, kad jausčiausi ramesnė, kad
būtume vieningesni. Prisiminusi, koks jis
iš tiesų yra, galėsiu juo visiškai
pasikliauti. Kad ir kaip stengčiausi,
niekaip negaliu prisiminti, ar taip
jausdavausi anksčiau. Bet dabar tikrai
žinau, — galiu juo tikėti ir juo tikiu.
— Jis šiandien užsuks?
— Pasakiau, kad nebūtina. Be to,
mums vis dar trūksta keleto ingredientų,
todėl negalime pradėti gaminti nuodų.
Jis užsiėmęs savais reikalais, aš savais.
Žinok, esu tau labai dėkinga, kad
paskyrei man tokią didelę dalį savo
laisvadienio.
— Man patinka pasižaisti su tavo
parduotuvės prekėmis — be to, kuo
daugiau tau padedu, tuo daugiau tau
lieka laiko ruošti demonui nuodus.
Norėčiau vėliau eiti pajodinėti Alastaru,
gal ir tu prisidėtum?
— Pajodinėti?
— Esu mačiusi tave jojančią, be to,
Mira užsiminė, kad vis rečiau tave mato
ant žirgo. Nebejodinėji taip dažnai, kaip
anksčiau.
Brana vengė sėsti ant žirgo, nes
pasijodinėjimai jai primindavo Finą.
Tačiau dabar… Jis nupirko jai Einę, o ji iki
šiol neleido sau patirti to malonumo ir
susidraugauti su šia kumele.
— Jei tik pavyks baigti visus
numatytus darbus, aš mielai. Be to, jei
mes dviese išjosim pajodinėti savo
malonumui, gerokai paerzinsim Kavaną.
— Mes jį matome dabar jau kiekvieną
dieną. — Ajona iš gražiųjų muiliukų
tingiai dėliojo spalvotus bokštus. — Kur
nors netoliese vis slankioja.
— Žinau. Aš irgi jį mačiau. Jis dažnai
tyrinėja mano apsaugotos teritorijos
ribas.
— Praeitą naktį sapnavau Teganą.
Mes su ja pasikalbėjome.
— Ir tik dabar man tai pasakoji?
 — Kad labai jau trumpas tas
susitikimas buvo. Pasėdėjome prie
židinio, išgėrėme arbatos. Ji laukiasi,
leido man priglausti ranką prie pilvo ir
pajausti, kaip spardosi kūdikis.
Papasakojo apie savo vyrą, aš
papasakojau apie Boilį. Ir tada man
dingtelėjo — prisiminiau, kaip tu kalbėjai
apie tai, kad mes visi esame vienaip ar
kitaip susiję — kad jos vyras ir Boilis labai
panašūs. Savo temperamentais, meile
arkliams ir žemei.
— Sakai, Boilis susijęs su trimis
Sorkos palikuonimis per vyrą, už kurio
yra ištekėjusi Tegana? Visai įmanoma.
— Dabar atrodo keista, kad mes nieko
nekalbėjome apie Kavaną. Tik išgėrėme
arbatos, pasikalbėjome apie jos vyrą, apie
netrukus gimsiantį kūdikėlį, Boilį,
vestuvių planus. Sapno pabaigoje ji davė
man nedidelį amuletą, pasakė, kad jis
skirtas Alastarui.
— Turi jį dabar?
— Pririšau Alastarui prie kamanų
šįryt, prieš važiuodama pas tave. Sapne
turėjau amuletą, kurį pati buvau sukūrusi
Alastarui, taigi atidaviau jį Teganai.
— Visi apsikeitėme dovanomis,
kiekvienas iš mūsų trijų su atitinkamu
Sorkos vaiku. Manau, tai reiškia kur kas
daugiau nei šiaip draugišką gestą. Dabar
jie savo laike turės daiktų iš mūsų laiko, o
mes — iš jų. Kai vėl stosime į mūšį su
Kavanu, manau, tie daiktai mums
pravers.
— Tik dar reikia apsispręsti dėl kovai
tinkamiausio laiko.
— Tai man taip pat kelia nerimą, —
prisipažino Brana. — Bet vis tiek iš
pradžių privalau susirinkti ir pasiruošti
viską, ko reikia demonui nugalėti.
Manau, iki to laiko surasime atsakymą,
kada geriausia būtų pulti Kavaną.
— Demonai, susitikimai sapne su
giminaičiais, gyvenusiais prieš
šimtmečius. Kovos su raganiumi,
pasitelkus magiją, sukelti viesulai,
vestuvės. Mano gyvenimas visiškai
nepanašus į tą, kurį gyvenau vos prieš
metus. Greitai bus metai, kaip aš čia, o
jausmas toks, kad jau nugyvenau daugiau
nei iki to, kai čia atsiradau. Kaip manai,
ar labai kvaila būtų — tikriausiai ir
nerealu, — jei pabandyčiau metinių
proga paruošti Boiliui vakarienę?
Norėčiau jį nustebinti, būtų gerai
paruošti ką nors išties skaniai, o ne taip,
kad jam reikėtų apsimetinėti, kaip skanu.
Brana, nustebusi ir sujaudinta,
pažvelgė į Ajoną, kuri vis dar kraustė
muilo bokštus.
— Nieko čia kvailo nematau.
— Aš vis dar matau jį tokį, koks buvo
tąkart, kai pirmą kartą išvydau jį jojantį
ant Alastaro. Kaip jis tada prie manęs
prijojo. O dabar jie abu mano, todėl ir
noriu paminėti tą dieną.
 — Tad taip ir padaryk.
Brana pajuto kažką prie jos namų
artėjant. Ji nutilo, palaukė, kol
džergždamos atsidarė laukujės durys.
Viena jos kaimynių, linksma senutė,
įėjo į vidų.
— Laba diena, ponia Beiker.
— Labas, Brana, labas, Ajona.
Tikiuosi, labai nesutrukdžiau.
— Ne, tikrai nesutrukdėte. Gal
norėtumėte arbatos? — pasiūlė Brana.
— Neatsisakyčiau, jei, aišku, nebus
per daug vargo. Tiesą sakant, dėl arbatos
ir atėjau — Brana, gal esi pasiruošusi to
mišinio nuo peršalimo. Jei turėtum jo
šičia ir galėtum man parduoti, nereikėtų
važiuoti iki miestelio.
 — Turiu, žinoma. Prašom nusivilkti
paltą, prisėskite prie židinio. Peršalote?
— Ne aš, mano vyras susirgo, savo
dejonėmis jis baigia mane iš proto
išvaryti. Arbatos puodelis prie židinio su
moterimis, kurios nėra apsėstos minties,
kad jų gyvenimas baigtas, nes jos
peršalo, manau, man padės išsaugoti
sveiką protą. Oi, o šitie muiliukai gražūs
kaip saldainiukai.
— Vis neapsisprendžiu, kuris man
labiausiai patinka, bet panašu, kad šitas.
Ajona atkišo poniai Beiker pauostyti
tamsiai raudoną muilo gabaliuką.
— Oi, koks malonus kvapas.
Pasidovanosiu sau tokį kaip atlygį už tai,
kad susilaikiau ir nepriplojau vyro
keptuve.
— Tikrai už tai šios dovanos
nusipelnėte.
— Vos tik nosis ima varvėti, vyrai
pradeda elgtis kaip maži vaikai. Greitai ir
pati tai suprasi, Ajona, juk vestuvės jau
ne už kalnų.
— Tikiuosi, per vestuves gausiu
dovanų padorią keptuvę, — pasakė Ajona,
o ponia Beiker taip užsikvatojo, kad
liovėsi juoktis tik pradėjusi dusti.
Priėmusi Branos kvietimą ponia
Beiker nusivilko paltą, nusivyniojo šaliką
ir įsitaisė prie židinio.
— O, čia ir tavo šuo Katelis. Kaip
malonu — šuo, židinys, puodelis arbatos.
Eidama čia pamaniau, kad tai Katelis
sukiojasi pamiškėje, netgi pasisveikinau,
o paskui supratau, jog tai visai ne Katelis.
Toks didelis juodas šuo, akimirką net
pagalvojau: viešpatie brangus, negi tai
vilkas? O tada jis dingo, — ponia Beiker
spragtelėjo pirštais. — Nors žinot, tos
mano senos akys — negali jomis tikėti.
Pažvelgusi į Ajoną, Brana nunešė
poniai Beiker arbatos ir sausainių.
— Gal koks paklydęs šuo. Anksčiau
tokio nematėte?
— Tikrai nemačiau ir tikiuosi daugiau
nebepamatyti. Man net oda pagaugais
nuėjo, turiu prisipažinti, kai šūktelėjau
manydama, kad tai Katelis, o jis pasuko
galvą į mane. Aš jau norėjau apsisukusi
grįžti namo, bet tai reikštų, kad kaip
reikiant išsigandau, ir namuose man
toliau būtų tekę kentėti pono Beikerio
aimanas. O, dabar aš išgelbėta, Brana!
Labai ačiū!
— Visada prašom. Siūlau paimti
toniko, kurio galėtumėte šliūkštelėti
ponui Beikeriui į arbatą. Jis padėtų nuo
peršalimo, be to, ponas Beikeris geriau
miegotų.
— Imu, tik kainą pasakyk.
Pasidžiaugusios ponios Beiker
kompanija, Brana su Ajona galiausiai jai
pigiau nei paprastai pardavė arbatos bei
toniko, o dovanų dar pridėjo gražųjį
muiliuką. Galiausiai Brana pasiuntė
Katelį palydėti ponią Beiker namo, nes
norėjo būtų tikra, jog ji saugiai parėjo.
— Negi jai buvo pasirodęs Kavanas?
— paklausė Ajona iškart, kai tik jos su
Brana liko dviese, — Jis pats… ar tik jo
vizija, tik kažkokia labai realistiška?
— Nesuprantu, negi Kavanas
pasidarė toks neatsargus? Galbūt mes
tuo galėtume pasinaudoti? Slankioja
aplink, kaip ir ponia Beiker sakė, o kad
sukeltų mums dar daugiau rūpesčių, net
nebesislepia nuo kitų. Abejoju, ar jis labai
norėtų kitų dėmesio, todėl, sakyčiau,
šįkart tai buvo kažkoks neapsižiūrėjimas,
klaida.
— Jis nekantrauja.
 — Gal ir taip, bet jis vis tiek turės
palaukti, kol mes būsime pasirengę. Tuoj
baigsiu ruošti šį jėgas grąžinantį gėrimą
ir tada galėsime eiti pajodinėti.
— Tikiesi, kad jis mums pasirodys?
— Netikiu, kad nepasirodys, — Brana
išdidžiai pakėlė smak-rą. — Labai noriu,
kad jis pagaliau suprastų, ką sugeba dvi
galingos moterys.

Brana nė kiek nenusiminė, kad Finas

turėjo kitų reikalų. Jei jis būtų buvęs
namie ar žirgyne, tikrai būtų
prieštaravęs, kad Brana ir Ajona eitų
pajodinėti, gal net pats būtų įsisiūlęs joti
kartu.
 Ji apsiavė savo jodinėjimo batus, kurių
nebuvo avėjusi keletą metų — reikėjo
pripažinti, kad apsiavus juos apėmė tikrai
geras jausmas. O dar maloniau pasijautė,
kai pati gavo pasibalnoti Einę.
— Kol nesame gerai pažįstamos,
norėčiau, kad jei darysiu ką negerai,
duotum žinią Ajonai.
Brana iš lėto perėjo prie kitos Einės
galvos pusės, pakasė kumelei skruostus ir
pažvelgė į akis.
— Jis būtų tave išsirinkęs jau vien tik
dėl grožio bei grakštumo, nes tu tikrai
išskirtinė. Bet jis pajuto, kad mes viena
kitai skirtos. Jei jau taip lemta, aš būsiu
geriausia tavo šeimininkė. Prisiekiu.
Šiandien tau sukūriau šį amuletą, —
pridūrė Brana ir Einei į karčius įpynė
ryškiai raudoną kaspiną su amuletu. —
Kad saugotų tave visada, kai manęs
nebus šalia ir negalėsiu tavęs apsaugoti.
— Ji galvoja, kad tu beveik tokia pat
graži kaip ir ji, — Ajona pasakė Branai.
Juokdamasi Brana priėjo prie Einės
šono pasitaisyti balnakilpės.
— Labai malonus komplimentas.
— Kai tu ant jos užsėsi, jūs
neįtikėtinai gražiai atrodysite — ji
džiaugiasi, kad taip galės pasirodyti prieš
Alastarą.
— Tai taip ir padarykim.
Brana su Ajona išsivedė arklius iš
arklidės, Brana įšoko į balną ant Einės
nugaros taip, lyg pastarąjį kartą tai būtų
dariusi vos vakar.
— Turime kokį planą? — Ajona,
sėdėdama balne, pasilenkė į priekį,
norėdama patapšnoti Alastarui kaklą.
— Kartais geriau leisti likimui tekėti
sava vaga.
Jos nurisnojo iki kelio, šalia išdidžiai
bidzeno Katelis ir Bagsas.
— Negaliu pakviesti sakalų, — pasakė
Ajona.
— Jei prireiks jų pagalbos, jie ir taip
atskris. Nors mintis išjoti su visais savo
vedliais tikrai nebloga. Gal pasileidžiam
šuoliais? Ką manai?
— Sakau — jooo!
 Kokia gracinga, džiaugėsi Brana, kai
Einė, sureagavusi į raginimą, pasileido
šuoliais. Tikra koketė, pagalvojo ji, nes
Ajonos pastabos apie arklių elgesį jai
nebuvo būtinos, ji ir pati matė, kad Einė
labai puikuojasi savo karčiais.
Atsigręžusi Brana pamatė, kad jos
ištikimasis Katelis stabtelėjo
nenorėdamas, kad Bagsas atsiliktų, ir ji
nusišypsojo supratusi, kokie jie abu
laimingi.
Brana leido sau atsipalaiduoti ir
tiesiog mėgautis iškyla.
Vėsus, žvarbus oras, iš kurio buvo
aišku, kad greitai vėl pasnigs. Medžių,
arklių kvapas, pastovus ritmingas kanopų
bildėjimas.
 Ko gero, ji tikrai sau leisdavo per
mažai malonumų, jei toks paprastas
pasijodinėjimas šitaip pakėlė nuotaiką.
Su Eine jos puikiai sutarė. Finas buvo
teisus, pripažino Brana, bet tokiais
atvejais jis niekada neklysdavo. Kad ir kas
tai lėmė, Einė bus Branos, ir jų draugystė
prasideda jau dabar.
Jos pasuko takeliu tarp medžių, kur
oras buvo dar vėsesnis. Šešėliuose matėsi
nedideli sniego lopinėliai, jų buvo dar
likę nuo paskutinio snygio, kažkur ant
šakos čiulbėjo vienišas paukštelis.
Merginos pristabdė žirgus, kad šie iš
lėto žingsniuotų.
— Einė kaip ir Alastaras tikisi, kad
išjosim į kokią atviresnę vietą ir jie galės
lėkti šuoliais.
— Ir aš taip norėčiau. Daugiau nei
metus nesu šitaip jodinėjusi. Jau buvau
užmiršusi, kaip smagu jodinėti žiemą,
kai visur taip tylu ir ramu.
— Niekaip negaliu prie to priprasti, —
pasakė Ajona. — Negaliu atsidžiaugti tuo
jausmu. Jau tokią daugybę iškylų su
žirgais esu vedusi, bet vis tiek kiekviena
man tarsi naujas atradimas.
— Tu tokia įgudusi raitelė, o nuolat
tenka iš lėto risnoti po mišką,
nenuobodu?
— Tokia mintis gali kilti, bet ne, man
tikrai nenuobodu. Į iškylas dažniausiai
išsiruošia įdomūs žmonės, be to, už
jodinėjimą žirgu dar ir atlyginimą gaunu.
O dar… — Ajona pakrutino antakius, —
miegu su bosu. Sakyčiau, neblogas
sandėris.
— Grįždamos galėtume apžiūrėti tavo
naujuosius namus.
— Tikėjausi, kad pasiūlysi. Šiandien
statybininkai turėjo pradėti sukti
gipskartonį. Konoras, beje, mums labai
padeda.
— Nieko keista, juk jam taip patinka
statybos, jis tiek daug apie tai išmano.
Net nesitarusios, abi kartu žirgus
pasuko palei upę.
Oras vis labiau vėso, Brana pamatė
pirmuosius rūko pirštus.
— Turime kompaniją, — tyliai pratarė
Brana.
 — Aha. Supratau.
— Tu žiūrėk, kad arkliai
nepasibaidytų, aš pasirūpinsiu šunimis.
Jis pasirodė savo žmogiškuoju
pavidalu kaip gražus tvirtas vyras,
apsirengęs juodu apdaru su sidabriniais
apvadais. Brana pastebėjo, jog jis netgi
buvo pasidailinęs, veido bruožai
paryškinti.
Jis žemai joms nusilenkė.
— Damos, kaip malonu jus čia matyti
šią gražią žiemos dieną.
— O tu neturi kuo daugiau užsiimti,
— atrėžė Brana, — tik nuolat sukinėjiesi
ten, kur tavęs niekas nelaukia.
— Bet juk matote, atpildo už tai visgi
sulaukiau, priešais mane — du žiedeliai
iš trijų. Ketini tekėti už mirtingojo, — jis
kreipėsi į Ajoną, — ir iššvaistyti galias
tam, iš kurio nieko mainais negausi. Aš
tau galėčiau pasiūlyti kur kas daugiau.
— Nematau, kad ką tinkamo turėtum,
ir šiaip tau labai toli iki mano būsimo
vyro.
— Jis stato namą iš akmenukų ir
pagaliukų, o aš tau galėčiau padovanoti
rūmus. — Kavanas išskleidė rankas ir ant
šalto tamsaus upės vandens paleido
plaukti sidabru ir auksu spindinčius
rūmus. — Štai kokie namai labiau tiktų
tokiai kaip tu, tokiai, kuri niekada dar
neturėjo savo namų, bet visada jų taip
troško. Aš galėčiau tau tokius padovanoti.
Ajona sunaikino vaizdinį ant upės.
 — Pasilaikyk sau.
— Kai atimsiu iš tavęs galias, tau liks
tik pelenai iš to, ką iš tiesų galėjai gauti.
O tu, — jis atsisuko į Braną, — tu miegi
su mano sūnumi.
— Jis ne tavo sūnus.
— Jo gyslomis teka mano kraujas, to
negali paneigti. Turėk jį, atsiduok jam,
taip pasidarysi dar silpnesnė. Vienokiu ar
kitokiu būdu vis tiek išnešiosi mano
sėklą. Todėl geriau rinkis mane, rinkis
dabar, kol tau dar suteikta tokia
galimybė, nes kai kitą kartą pas tave
ateisiu, vietoj malonumo patirsi vien tik
skausmą. Jei pasirinksi jį, tą vienintelį,
kurį pasirinkai mylėti, vieną dieną tavo
rankos bus suteptos jo krauju.
 Sėdėdama balne Brana pasilenkė į
priekį.
— Renkuosi save. Renkuosi tik savo
galias, kurias gavau su pirmu įkvėpimu.
Renkuosi šviesą, kad ir kaip brangiai
man tai gali kainuoti. Tai, kas nepavyko
Sorkai, mums tikrai pavyks. Sudeginsim
tave, Kavanai.
Brana ištiesė ranką, ir virš šalto
tamsaus upės vandens iškilo
liepsnojantis stulpas, o tose liepsnose už
dūmų klykė Kavanas.
— Štai tokią dovaną tau turiu.
Kavanas per pėdą pakilo nuo žemės.
Kad arkliai nepasibaidytų, Ajona juos
nuramino.
 — Su tavimi susidoroti man bus
didžiausias malonumas. Priversiu tave
stebėti, kaip skrosiu tavo brolį, kaip
ketvirčiuosiu tavo pusseserės vyrą.
Priversiu tave žiūrėti, kaip perpjaunu
gerklę tai, kurią laikai savo seseria, ir kaip
prievartauju tavo pusseserę. O kai jų
kraujas jau sunksis į žemę, pribaigsiu ir
tave.
— Aš Mėjo Juodoji Ragana, — ramiai
atsakė Brana. — Aš tavo pražūtis.
— Saugokis manęs, — perspėjo jis. —
Bet tau vis tiek nepavyks.
Kavanas pradingo drauge su rūku.
— Jau tie grasinimai… — Ajona
neapsikentusi pradėjo moti į virš upės
liepsnojantį bokštą, iš kurio sklido
klyksmas. — Gal malonėtum sunaikinti?
— Hmmm. Man tas bokštas visai
patinka, bet… — Brana pradangino
degantį bokštą. — Jis negrasina, bent jau
jis tų žodžių nesuvokia kaip grasinimo, o
tik žada ir tuo tiki. Pažiūrėsim, kaip jam
seksis. Tikėjausi, kad bent jau trumpam
pasivers vilku. Man reikia sužinoti į jį
įsikūnijusio demono vardą.
— Šėtonas, Liuciferis, Belzebubas?
Brana šyptelėjo.
— Nemanau. Gal koks paprastesnis
demonas, kuriam reikia Kavano, o
Kavanui jo. Nuo tos porelės iki šiol oras
dvokia. Tai gal jau jokim, jokim apžiūrėti
tavo namo.
 — To iš pagaliukų ir akmenukų?
— Storų rąstų ir tvirtų akmenų. Be to,
tikrų.
Ajona linktelėjo.
— Brana, kas jei… jei mylėdamasi su
Finu netyčia pastotum?
— Nepastosiu. Aš saugausi.
Brana paragino Einę, ir ši pasileido
šuoliais.

Kai merginos grįžo iš pasijodinėjimo,

Brana pavaišino Einę morka, paglostė ją,
o į arklidę užsukęs Finas jas abi su Ajona
rado prie Einės gardo.
— Girdėjau, buvote pajodinėti.
 — Buvome, turėjau progą prisiminti,
kaip man tai patikdavo, — tarė Brana ir
prisiglaudė skruostu prie Einės skruosto.
— Juk sakei, kad mudviem reikia
susipažinti.
— Nesakiau, kad turėtum viena išjoti.
— Nebuvau viena. Kartu jojo Ajona.
Dar galima priskaičiuoti Einę, Alastarą ir
du šunis. Oi, tik nebandyk sprukti ir
palikti mane čia su įpykusiu Finu, —
perspėjo Brana Ajoną. — Pakentėk. Mes
pasikalbėjome su Kavanu, aišku, kaip
visada, nieko gero nesužinojome — tik
nesustabdoma piktų, šiurkščių žodžių
lavina. Galėsim tau ir visiems kitiems
viską smulkiai papasakoti.
— Būtinai turėsite.
 Finas norėjo sugriebti Braną už
rankos, bet Einė jam galva stuktelėjo į
petį.
— Tai tu dabar jau jos pusėje?
— Ji juk mano. Be to, kaip ir aš, žino,
jog mums nieko blogo nenutiko, mes
tikrai nerizikavome labiau nei bet kuris
kitas iš mūsų, kai iškelia koją iš namų.
Manau, norėsi užkąsti, kol pasakosim,
kas nutiko.
— Mielai pavalgyčiau, — apsidžiaugė
Ajona.
— Valgysim čia, — griežtai pasakė
Finas.
— Ta prasme?
Finas paėmė Braną už rankos šįkart
be pykčio.
 — Kiekvieną kartą, kai susitinkam, tu
man įbruki pirkinių sąrašą, taigi virtuvėje
dabar tiek maisto, kad galėtume savaitę
maitintis.
— Taip ir turėtų būti. Ajona, gal gali
sukviesti visus, kol šauniojoje Fino
virtuvėje bandysiu paruošti ko nors
valgomo.
— Tu išjojai tikėdamasi jį sutikti, —
Finas nesiliovė priekaištavęs.
— Gal ir tikėjausi.
— Žinojai, kad jis bandys jus pulti.
— Jis mūsų nepuolė. Tikrai nieko
panašaus į tai, apie ką tu galvoji, neįvyko.
Mes tik kalbėjomės. Atrodė, kad jis mus
nori išbandyti. Tikėjausi, kad pasirodys
kaip vilkas, tada būčiau galėjusi
pabandyti atskleisti demono vardą, bet jis
pasirodė žmogaus pavidalu.
Kai jie įėjo į Fino namus, Brana
nusivilko paltą ir padavė jį Finui.
— Apskritai, mes taip šauniai
pajodinėjome po apylinkes, grįždamos
dar užsukome apžiūrėti Ajonos namo. Jis
bus nuostabus, tiesiog nepakartojamas.
Viduj daug erdvės, bet numatytos vietos
ir jaukiems pasisėdėjimams. Kol
nebuvau mačiusi, tą namą visiškai kitaip
įsivaizdavau. Tas kambarys, kurio langai į
miško pusę… Ten visus metus bus gera
tiesiog sėdėti ir žiūrėti pro langus. Ir
jauku, ir miškas visai šalia.
Brana kalbėdama rausėsi po
šaldytuvą, šaldiklį, spinteles.
 — Gal paruošti vištų krūtinėlę pagal tą
receptą, kuris taip patinka Konorui.
Manau, visiems patiktų, — pakreipusi
galvą ji šelmiškai pažvelgė į Finą. — O
kas tau patiktų, Finai?
— Gal tu?
Jis prisitraukė ją arčiau ir švelniai
sukando jos lūpą.
— Niekada nelieku skolinga, tad jei
įpiltum man vyno, nepamirščiau
atsilyginti.
Finas apsisuko, surado butelį ir
įdėmiai perskaitė etiketę.
— Ar tu įsivaizduoji, kaip jausčiausi,
jei jis būtų tave sužalojęs?
— Neverta apie tai galvoti. Tai, ką
vienas kitam jaučiame, — mes visi vieni
kitiems jaučiame, — yra stipru, tikra,
gilu. Todėl taip galvoti tikrai nereikia.
— Nenurodinėju, apie ką galima ar
negalima galvoti, Brana. Aš kalbu apie
jausmus.
Ji uždėjo rankas jam ant krūtinės.
— Vadinasi, tokiems jausmams
pasiduoti negalime. Jei mes dėl jo daug
ko atsisakysime, susilaikysime ir
nerizikuosime, jis greičiau pasieks savo
— mes tapsime silpnesni.
— Mes pasidarysime dar silpnesni, jei
nepaisysime savo jausmų.
— Abu jūs teisūs, — įsiterpė įėjusi
Ajona. — Jausmų nepaisyti negalima. Dėl
Boilio bijau nuolat, bet vis tiek darome
tai, ką privalome daryti. Nors ir jaučiame
baimę, toliau gyvename savo gyvenimą.
— Gera mintis. Neužgniaužti jausmų,
bet ir nesustoti, — pasakė Brana. — Aš
taip pat negaliu užgniaužti jausmų. Galiu
tik pažadėti, kad būsiu atsargi, kiek tai
įmanoma. O tai aš sugebu.
— Žinau. Ruošiuosi atkimšti šį vyno
butelį, Ajona. Gal ir tu išgersi?
— Tik pilk, mažiau klausinėk.
— Kai įpilsi vyno, gal galėsi nušveisti
bulves?
— Ajona, — saldžiu balsu kreipėsi
Finas, — brangute, juk neprieštarautum,
jei tau pasiūlyčiau nušveisti bulves?
Branai nespėjus ištarti nė žodžio,
Ajona nusivilko paltą.
 — Mielai padėsiu virtuvėje. Tiesą
sakant, Brana, kad ir ką gamini, galėtum
ir mane pamokyti. Gal šis receptas man
pravers ruošiant metinių minėjimo
vakarienę Boiliui.
— Dar nežinau, — pasakė Brana, —
bet… Vajetau! Dėl Dievo meilės… Kaip
anksčiau apie tai nepagalvojau?
— Apie ką nepagalvojai? — paklausė
Ajona.
— Apie kovai su Kavanu tinkamą
laiką. Dabar supratau. Man reikia mano
užrašų. Mano žvaigždėlapių. Noriu
pasitikrinti ir įsitikinti. Man reikės šito
stalo — ilgai neturėčiau užtrukti.
Ji paėmė vyno taurę, kurią Finas ką tik
buvo pripylęs, ir eidama link valgomojo
spragsėjo pirštais, kol visos jos burtų
knygos, jos kompiuteris, užrašų knygelė
atsirado ant virtuvės stalo.
— Ajona, kai nušveisi bulves, perpjauk
į keturias dalis ir sudėk į didelį kepti
orkaitėje skirtą indą. Ir įjunk orkaitę jau
dabar, kad įkaistų iki šimto
devyniasdešimties laipsnių.
— Aš galiu, bet…
— Duokit man dvidešimt minučių.
Gal pusvalandį. Ai… o po to bulves
pašlakstyk kokiais keturiais šaukštais
alyvuogių aliejaus, pamaišyk, tada
pabarstyk ant jų pipirų ir trintų
rozmarinų. Tiesiog iš akies. Tada kepk
orkaitėje apie trisdešimt minučių, o
paskui pasakysiu, ką su jomis toliau
daryti. Iki to laiko turėčiau pabaigti savo
reikalus. O dabar tylos! — nukirto Brana
ir atsisėdo, Ajonai nespėjus užduoti
daugiau nė vieno klausimo.
— Man nepatinka, kai ji sako
„maždaug“ arba „iš akies“, — pasiskundė
Ajona.
— Galiu savo „akį“ paskolinti, bet,
manau, tavo tikslesnė.
— Jei abu „iš akies“ vertinsim, gal kas
nors ir pavyks.
Ajona labai stengėsi — nušveitė
bulves, supjaustė jas į keturias dalis,
apipylė aliejumi, apvartė jame ir
apibarstė prieskoniais. Labai gailėjosi,
kad šalia nėra Boilio, kuris galėtų
patvirtinti, kad galutinis vaizdas išėjo
visai geras. Kai Finas gūžtelėjo pečiais,
Ajonai teko pašauti bulves į orkaitę. Ji
įjungė laikmatį.
Po to gurkšnojo vyną drauge su Finu ir
stebėjo Braną.
Nežinia iš kažkur gavusi segtuką,
Brana juo susisegė plaukus, o megztinio
rankoves pasiraitojo iki alkūnių. Jos akys
šokinėjo nuo knygų prie kompiuterio ir
atgal. Ji kažką užsirašinėjo į užrašų
knygelę, kažką skaičiavo.
— O kas, jei laikmačiui išsijungus
Brana dar nebus baigusi? — paklausė
Ajona.
— Liksime vienudu akis į akį su
likimu, nes ji nuo mūsų visiškai
atsiribojo.
 — Na štai! — Brana pliaukštelėjo
ranka per užrašų knygelę. — Garbė
visiems dievams, pagaliau pavyko. Ir
viskas neįtikėtinai paprasta, tiesiog
akivaizdu. Ką tik tuo įsitikinau.
Ji atsistojo, sugrįžo į virtuvę ir įsipylė
antrą vyno taurę.
— Per metines. Juk akivaizdu. Kada
daugiau tai galėtų vykti?
— Per metines? — Ajonos akys
išsiplėtė. — Per mano metines? Praėjus
metams nuo tada, kai sutikau jus? Bet tu
kažkada sakei, kad ta diena netinka. Tai
gal ta diena, kai sutikau Boilį? Tos
metinės?
— Ne, ne tavo metinės. Sorkos.
Diena, kai ji mirė. Jos mirties metinės.
Metinės tos dienos, kai ji iki pelenų
sudegino Kavaną. Mūsų laike tai bus
diena, kai viską galėsime užbaigti. Diena,
kai sunaikinsime Kavaną. Tai nebus joks
Šabašas17 ar Esbatas18, jokia šventinė
diena. Tai tiesiog Sorkos diena.
— Tą dieną trys Sorkos vaikai įgavo
galių, — apibendrino Finas. — Tuomet
jie virto raganiais. Tu teisi. Tikrai
akivaizdu, o nė vienas iki šiol to
nesupratome.
— Svarbiausia, kad dabar jau žinome,
— Brana pakėlė taurę su vynu. — Dabar
galėsime viską užbaigti.
17 Šabašai (sabbat anglų k.) — kasmetės
raganų šventės, kurių per metus būna
aštuonios.
18 Esbatas (esbat anglų k.) — raganų sąlėkiai
per mėnulio pilnatį, jų per metus būna trylika.
 15

Brana jautėsi atsigavusi, kupina jėgų.

Mėgaudamasi darbu, ji ruošė vakarienę,
o Ajona jai padėjo. Kai į Fino namus
susirinkę magiškojo rato nariai susėdo
valgomajame prie stalo, beveik visos
kalbos sukosi vien tik apie Kavaną, bet tai
Branos nebeerzino.
Tiesą sakant, dabar jai kalbėti apie
Kavaną netgi patiko.
 Nes dabar jie jau žino, kaip ir kada jį
įveiks. Aišku, rizikos neišvengsi bet kokiu
atveju, bet jie jos ir nebijo. Svarbiausia,
kad dabar net ir Brana tiki, jog jiems
pasiseks, nors iki šiol dėl to įsitikinę buvo
tik Konoras ir Ajona.
O tada teisybė bei šviesa triumfuos
prieš tamsą.
Sunku būtų sugalvoti geresnę tokios
dienos pabaigą, nei sėdėti Fino
garuojančioje, burbuliuojančioje vonioje,
gurkšnoti vyną ir stebėti, kaip lėtai už
lango krinta purios snaigės.
— Žinai, tu mane nustebinai,
Finbarai.
Jis atsitraukė nuo jos, tingiai
pasižiūrėjo.
 — Rimtai?
— Rimtai. Sunku patikėti, kad tas
vaikinukas, kurį kadaise pažinojau,
pastatė tokį didelį, stilingą ir prabangų
namą. Ir tas vaikinukas — tiek daug
pasaulio apkeliavęs sėkmės lydimas
verslininkas. Ir dar pats būdamas
namuose rūpinasi savo verslu. Prieš
tuziną metų nebūčiau pagalvojusi, kad
kada nors šitaip lepinsiuosi tavo
namuose, o už lango tuo metu taip
gražiai snigs.
— O ko tu tuomet tikėjaisi?
— Nežinau, bet, turiu pripažinti,
tikrai nesitikėjau, kad tiek daug pasieksi.
Tavo svajonės ilgainiui gerokai pranoko
manąsias. Ir tu šauniai su jomis
susitvarkei.
— Nors daugelis jų vis dar likusios
svajonėmis.
Brana tik šyptelėjo,
kunkuliuojančiame vandenyje perbraukė
padu jam per koją.
— Jaučiuosi tarsi kokiame namelyje
Šveicarijos kalnuose. Ir tas jausmas man
patinka. Man tik keista, kad tokios vonios
neįsirengei tame kambaryje su aukštais
langais, pro kuriuos matosi miškas.
Finas gurkštelėjo vyno.
— Tą kambarį įrenginėjau
galvodamas apie tave.
— Apie mane?
 — Tikėdamasis, kad vieną dieną
ištekėsi už manęs, kaip mes ir
planavome, ir gyvensi su manimi šituose
namuose. O tame kambaryje įsirengsi
savo darbo kambarį.
— O, Finai, — jo žodžiai suspaudė
Branai širdį.
— Galvojau, kad tau turėtų patikti tie
dideli langai ir erdvė už jų. Juk tau taip
patinka būti gamtoje. Kambarys
nedidelis, bet su puikiu vaizdu į mišką,
pakankamai jaukus, o drauge ir atviras.
Brana kurį laiką tylėjo, norėjo
nusiraminti, kad Finas neišgirstų, kaip
dreba jos balsas.
— Jei turėčiau tokias galias, kuriomis
įstengčiau pakeisti mūsų gyvenimą, jei
galėčiau jį paversti tokiu, kokio pati
norėčiau, taip ir padaryčiau. Tada tikrai
gyvenčiau, dirbčiau su tavimi šitame
name, deja, tai neįmanoma. Taip jau yra.
Brana pastatė savo vyno taurę į
specialų laikiklį, prisiyrė prie Fino ir
prisiglaudė visu kūnu.
— Bet mes gyvename šia diena.
Finas perbraukė ranka per jos plaukus
iki tos vietos, kur jie plūduriavo vandens
paviršiuje.
— Rytojaus neplanuojame.
— Bet šiandieną turime, — ji
prisiglaudė skruostu Finui prie skruosto.
— Aš turiu tave, tu turi mane. O juk aš
nebetikėjau, neleidau sau tikėti, kad mes
dar kada nors turėsime šitiek daug. Ši
diena man reiškia viską, viską kaip ir tu.
Galbūt to ir negana, bet vis tiek reikia
džiaugtis tuo, ką turime. Nes tai tikrai
daug.
Brana perbraukė lūpomis per jo lūpas,
paskui švelniai, kaip tik įstengė,
pabučiavo.
Ji duos jam viską, ką gali. O tas viskas
yra meilė. Ir tai kur kas daugiau nei jos
kūnas, bet per kūną ji atiduoda savo širdį.
Ji visada jį mylėjo, visada mylės, tad
dovanoti tą meilę jam buvo taip pat
paprasta kaip kvėpuoti.
— Tikėk, — ji sušnabždėjo. — Šiuo
vakaru.
Švelniai — nes tokia praktiška moteris
kaip Brana galėjo ir užmiršti, kad galima
pabučiuoti ir meiliai — jį pabučiavo, kad
sujaudintų, nuramintų.
Savo vienintelę meilę.
Finas suprato, ką ji jam pasiūlė,
suprato, ko iš jo paprašė. Jis priims tą
dovaną ir už ją atsilygins. Ir pastūmęs į
šalį mintis, kaip būtų gera turėti daugiau,
patikės, kad šis vakaras jiems yra viskas.
Juk ir taip tikras stebuklas, kad ji čia,
tokia švelni, meili, šiltai alsuoja jam į
skruostą, kai jis ją apsikabina. Jo kūnu
ėmė kilti šiluma, o už lango krintančios
snaigės kaip tyli uždanga atskyrė juos
nuo likusio pasaulio.
Jis suėmė jos krūtis, švelniai, švelniai,
nes dar nebuvo užmiršęs tų baisių žymių,
kurias jo protėvis neseniai paliko. Pajutęs
po ranka plakančią širdį, Finas prisiekė,
kad niekada jos neįskaudins, o visą savo
gyvenimą paskirs saugoti ją nuo bet kokio
blogio.
Kad ir kas rytoj nutiktų, jis niekada
nesulaužys šios priesaikos.
Glostydama jį Brana pirštais perbėgo
per žymę ant peties. Kai prisilietė, nors ir
labai švelniai, jis pajuto aštrų veriantį
skausmą. Bet dabar tai buvo visai
nesvarbu.
Vanduo, kurio ritmingas
kunkuliavimas išsiskyrė vakaro tyloje,
sūkuriavo aplink juos, po vandeniu
panirusios jų rankos meiliai lietė vienas
kito kūną.
 Branos alsavimas sutrūkčiojo, širdis
ėmė stipriai daužytis, kai jos kūnas
atsidavė pojūčiams ir jausmams, vis
labiau didėjančiam geismui.
Kaip toks švelnumas gali sukelti tokį
karštį — kraujas tiesiog verda, kūnas
kaista, o tas noras, kad kiekviena tokia
akimirka virstų amžinybe, vis labiau
didėja.
Kai ji įsitaisė ant jo, įsileido giliai
giliai, suprato, kad tikrai niekam niekada
nejaus to, ką dabar jaučia Finui. Kad ir ko
reikalautų jos kūnas, joks kitas vyras
niekada taip nepalies jos širdies, jos
jausmų. Kedendama pirštais Fino
plaukus, ji norėjo, kad kol abu judės, jis
matytų ją, matytų ir suprastų, ką tuo
metu ji jaučia.
Branai su Finu iš lėto kylant į
palaimos viršūnę, aplink kunkuliuojantis
vanduo pradėjo švytėti, vonia virto šviesos
baseinu. Kol tvirtai vienas kitą laikydami
glėbyje jie svaigo nuo juos apėmusios
palaimos, šviesa pasiekė vakaro tamsą ir
apšvietė iš lėto žemyn krintančių snaigių
užuolaidą.
Kai atsipalaidavusi ir mieguista Brana
atsigulė į Fino lovą, ji meiliai visu kūnu
prigludo prie jo kūno. Vakarykštę jų
dieną jau buvo pakeitusi nauja diena, o ji
tvirtai glėbyje laikė tą, kurį visa širdimi
mylėjo.
Prireikė nemažai laiko, kol Brana gavo
tokį kiekį visų demono nuodams
reikalingų ingredientų, kad laisvai galėtų
eksperimentuoti.
Brana kiekvieną sudėtinę dalį laikė
atskirame stiklainėlyje, ir visi jie dabar
buvo sustatyti ant jos darbastalio.
Konoras juos apžiūrėjęs pasakė:
— Brana, tai pavojinga.
— Žinoma, juk iš jų gaminsime
nuodus.
— Būk atsargi, — Konoro veidas
suakmenėjo, kai Brana mestelėjo piktą
žvilgsnį. — Visada tokia ir būni. Taip
taip, žinau. Bet žinau ir tai, kad niekada
dar su tokiomis medžiagomis nesi
dirbusi. Nesi ruošusi tokių baisių nuodų,
todėl, manau, turiu teisę jaudintis dėl
savo sesers.
— Taip, teisę turi, bet tai tikrai
nebūtina. Aš taip ilgai laukiau šių
ingredientų, kad spėjau sužinoti apie
juos tikriausiai viską, ką įmanoma
sužinoti. Mira, gal galėtum jį iš čia
išsivesti? Abu dabar turėtumėte būti
darbe, o ne mano dirbtuvėje.
— Jei tų nuodų mums reikės tik
balandį, — pasakė Mira, — gal kol kas jų
net neruošk?
— Kaip Konoras ir sakė, niekada nesu
nieko panašaus dariusi, tad visai tikėtina,
jog prireiks nemažai laiko, kad viskas
išeitų taip, kaip reikia. Gali būti, teks
užsakyti dar ingredientų, kol pavyks.
Tiksliai negali žinoti.
— Manau, mes su Ajona turėtume tau
padėti.
Kantrybės, paliepė sau Brana, ir
pasisėmė jos iš jau gerokai išsekusių
klodų.
— Jei visi trys Sorkos palikuonys
kiekvieną mielą dieną leis mano
dirbtuvėje, Kavanas tikrai suuos, kad
kažką rezgame. Todėl bus geriausia, jei
visi gyvensime tokiu pat ritmu kaip iki
šiol. — Nors ir susierzinusi, bet gerai
suprasdama, jog brolis nerimauja dėl jos
tik todėl, kad ją myli, Brana atsisuko į jį:
— Konorai, mes juk esame viską išsamiai
aptarę.
 — Viena kalbėti, kas kita — daryti.
— Galėtume savo darbotvarkes šiek
tiek ir pakeisti, — pasiūlė Mira. — Vienas
iš mūsų valandą ar dvi praleistų su Brana
rytais, kitas atvažiuotų apie vidurdienį, o
dar vienas — anksčiau išėjęs iš darbo.
— Gerai jau. — Sutiksiu su bet kuo,
kad tik jie greičiau iš čia išsinešdintų,
pagalvojo Brana. — Bet šįryt to padaryti
neišeis, nes abu turite suplanuotų darbų.
Be to, šiandien ingredientus tik
pasiruošiu — vienus susmulkinsiu į
miltelius, iš kitų darysiu esenciją. Žodžiu,
pasiruošiu tai, iš ko vėliau bus galima
gaminti nuodus, o šitą darbą aš išmanau
gerai. Be to, apie vidurdienį turėtų
atvažiuoti Finas, taigi nebūsiu viena.
 — Vadinasi, viskas gerai, — pasakė
Mira, Konorui nespėjus pradėti
prieštarauti, ir paėmė jį už rankos. — Iš
tiesų turiu važiuoti, antraip Boilis mane
nudės. Beje, Brana, jei prireiks kokios
pagalbos, pranešk.
— Žinoma, pranešiu.
Konoras priėjęs pabučiavo seserį.
— Tik neapsinuodyk.
— Žinai, kaip tik galvojau būtent tą ir
padaryti, bet kad jau taip gražiai prašai…
Brana lengviau atsikvėpė, kai Mira su
Konoru išėjo ir už savęs uždarė duris, bet
tada pamatė, kaip įdėmiai ją stebi
Katelis.
— Tau irgi kažkas nepatinka? Nuo
kada visi mane pradėjo laikyti nieko
nesugebančia kvaiša? Jei nori man
padėti, eik į sargybą, — Brana atidarė
duris. — Ketinu užsirakinti dirbtuvėje ir
apsaugoti duris magiškosiomis
priemonėmis, kad kas nors sugalvojęs
nusipirkti balzamo rankoms nesugalvotų
užeiti, kol ruošiu tuos nuodingus
ingredientus. Prašau, suprask mane,
Kateli, — ji ištarė kur kas meiliau, — o jei
netoliese pastebėsi Kavaną, pranešk.
Brana dar kartą lengviau atsikvėpė,
kai išleidusi Katelį į lauką uždarė namų
duris.
Ji užbūrė langų stiklus taip, kad pro
juos galėtų matyti tik tie, kuriems ji leido.
Ir duris užbūrė, kad pro jas galėtų įeiti tik
pageidaujamieji.
 Atsisukusi į darbastalį, paėmė pirmą
ingredientą — kurpelę.
Branos laukė ilgas ir kruopštus
darbas, nes saugumo sumetimais
kiekvieną ingredientą pirmiausia reikėjo
švariai nuvalyti ar nuplauti.
Yra manančiųjų, kad juodąją magiją
praktikuojantys raganiai kartais
nuodingus augalus užburia taip, jog vos
juos palietus ar įkvėpus jų kvapo
susirgtum kokia nors keista liga.
Brana visai netroško, o ir laiko
neturėjo sirgti, nes jos laukė kalnai
darbų.
Vienus nuvalytus ar nuplautus
ingredientus ji dėjo atgal į jiems skirtus
stiklainius, kitų lapelius ar uogas
sutrindavo, o iš trečių darė esenciją.
Finas kurį laiką stovėjo Branos kieme
ir pro ploną skaidrią uždangą stebėjo,
kaip ji dirba. Brana protingai padarė, kad
apsaugojo savo darbo vietą nuo pašalinių
žmonių, pagalvojo jis, nes netgi iš čia jis
atpažino šunvyšnę ir angelo trimitą —
nors tikriausiai tai ne šiaip koks, o
Amazonės angelo trimitas.
Brana ilgai darbavosi grūstuve, nes
nuo įdėtų pastangų ir akmens, kuriuo
smulkami ingredientai, medžiagos
įgaudavo dar daugiau magiškųjų galių.
Finas matė, kaip viename ar kitame
dubenėlyje ar stiklainėlyje švystelėdavo
šviesa arba iš jų pakildavo plonas tamsus
dūmelis.
Kai Finas atvažiavo, su juo
pasisveikino abu šunys. Finas nežinojo,
iš kur čia atsirado Bagsas — atbėgo su juo
pasimatyti ar dėl Katelio, bet kol Finas
pro langą stebėjo Braną, mažasis
šunėkas iš arklidžių kantriai tupėjo šalia
didžiulio Branos Katelio ir drauge laukė.
Finas susimąstė, ar kada nors jam yra
tekę stebėti Braną pro langą ramiai, be
įtampos. Gal ta diena kada nors ir išauš,
bet, atrodo, tai tikrai nebus šiandien.
Vyriškis nuėjo prie durų ir jas atidarė.
Dirbtuvėje grojo muzika, ir Finas dėl
to gerokai nustebo, nes Brana
dažniausiai dirbdavo tyloje, o šįkart triūsė
virkaujant smuikams.
Kad ir ką ji mintimis paliepė šunims,
šie, vos įėję vidun, sustojo, atsitūpė, prie
jos nesiartino, tiesiog ramiai laukė. Finas
nusivilko paltą ir ėmė lūkuriuoti kartu su
jais.
Sutrintus miltelius per piltuvėlį Brana
supylė į stiklainėlį ir jį užsuko.
— Norėjau šiuos miltelius saugiai
uždaryti, kol vizgindami uodegas
nepripuolė šunys. Negalima leisti, kad į
juos patektų kokia pašalinė dulkelė ar
plaukelis.
— Maniau, kad su visomis dulkėmis
susitvarkei prieš pradėdama darbus.
 Brana nunešė piltuvėlį ir grūstuvę
prie viryklės ir atsargiai sudėjo į puode
verdantį vandenį.
— Dažniausiai dulkes valau skuduru
ar šepečiu, nes taip maloniau. Negi jau
vidurdienis?
— Jau beveik pirma. Šiek tiek vėluoju.
O tu dirbtuvėje nuo tada, kai Konoras su
Mira tave ten paliko?
— Taip, bet tikrai nemažai nuveikiau.
Ne, kol kas manęs neliesk.
Ji nuėjo prie nedidelės plautuvės,
nusitrynė su šveitikliu rankas, o paskui
patepė jas losjonu.
— Pažadėjau būti atsargi, to žodžio ir
laikausi. Gal net ir per daug atsargi
pasidariau.
 — Šiuo atveju bet koks atsargumas
nepakenks. O dabar gali padaryti
pertraukėlę — ką nors užkąsk, išgerk
arbatos.
Nespėjus Branai užprotestuoti, Finas
paėmė ją už rankos ir abu persikėlė į jos
virtuvę.
— Jei esi alkanas, galėjai atsivežti
nusipirkęs jau paruošto maisto. Nes
dabar geriausia, ką galiu pasiūlyti, tai
sumuštinis.
Finas atitraukė kėdę, Branai pirštu
parodė į ją.
— Sėsk, — pasakė ir užkaitė virdulį.
— Maniau, nori, kad ką nors
paruoščiau.
 — Sakiau, kad tau laikas užkąsti, nors,
aišku, ir pats neatsisakyčiau. O sumuštinį
aš ir pats moku padaryti. Beje, mano
sumuštiniai labai skanūs, nes
dažniausiai tik juos ir gaminu.
— Beje, namuose galėtum turėti
samdomą virėją, — pasiūlė Brana.
— Kam man virėja, kai pusę laiko
praleidžiu čia, kur ir taip gaunu valgyti.
Kai Finas atidarė šaldytuvo dureles,
Brana pradėjo aiškinti, kur ir ką jis galėtų
rasti. Paskui ramiai atsilošė kėdėje
nusprendusi, kad geriau bus, jei jis pats
paims, ko jam reikia.
— Čia tau Konoras paburbėjo į ausį
manimi pasirūpinti?
 — Jam nieko nereikėjo burbėti.
Visiems labiau patiktų, jei tokius darbus
dirbtum ne viena ir kaskart darytum
pertraukas pavalgyti.
— Šiandien turbūt taip ir bus.
Brana stebėjo, kaip Finas gamina
porą sumuštinių su gražgarstėmis,
plonai supjaustytu kumpiu ir menstoro
sūriu, o paskui šalia į kiekvieną lėkštę
įberia traškučių. Po to dar užplikė arbatą
ir viską be jokių ceremonijų mintimis
permetė ant stalo.
Brana atsistojo pasiimti peilio, kad
galėtų pusiau perpjauti sumuštinį.
— Na, jei jau taip nori valgyti
kultūringai.
 — Noriu. Ačiū. — Brana atsikando
sumuštinio ir atsiduso. — Net nemaniau,
kad esu tokia alkana. Pasirodo,
pasiruošimas nuodų gamybai toks
varginantis, bet jau beveik baigiau.
— Ką dar reikės padaryti?
— Šį pirmą etapą kaip ir nieko.
Pasiruošiau miltelių, tinktūrų ir esencijų,
o kai kurias uogas ir lapelius reikės
sutrinti prieš pat dedant į katiliuką. Visus
ingredientus nuploviau, o tam prireikė
nemažai laiko, be to, reikėjo virinti
įrankius po darbo su kiekvienu
ingredientu, kad jie netyčia
nesusimaišytų. Šiandien tikriausiai nieko
daugiau ir nebedarysiu, nuodus maišyti
planuoju rytoj.
 — Maišysime mes, — patikslino
Finas. — Tvarkaraštį atsilaisvinau, kiek
įmanoma. Ir jei manęs staiga neprireiks
žirgyne ar sakalininkų mokykloje, būsiu
su tavim, kol paruošime tuos nuodus.
— Sunku pasakyti, kiek prireiks laiko,
kad nuodai išeitų tobuli.
— Ruošim, kol paruošim.
Brana gūžtelėjo pečiais ir toliau valgė
sumuštinį.
— Atrodo, tavo nuotaika nekokia. Gal
susitikimas nepasisekė?
— Susitikimas praėjo puikiai.
Brana kurį laiką paprasčiausiai sėdėjo,
paskui vėl atsikando sumuštinio.
— Planuoji pirkti dar arklių ar sakalų?
 — Vieną metų amžiaus arklį
apžiūrėjau ir sutariau, kad pirksiu, nes jis
man visai patiko. Jei jau turime Ajoną,
galime organizuoti daugiau jodinėjimo
pamokų. Pagalvojau, ji galėtų šį žirgą pati
išsitreniruoti, jo kilmė gera. Jei Ajona
norės, galbūt šią verslo šaką galėsime dar
labiau išplėsti, o ji galėtų būti už ją
atsakinga.
Brana kilstelėjo antakius.
— Pasak jos, jai pakanka iškylų, bet,
manau, ši tavo mintis Ajonai labai
patiktų. Manau, tu teisus, ji būtų puiki
vadovė.
— Ajona tiesiog gimusi būti vadove, ir
jos mokinės ją labai myli. Kol kas ji moko
tik tris mergaites, bet jų tėvai ją garbina.
Prisimeni, Ajona pradėjo dirbti su viena
mokine, o kadangi, žinai, žmonės linkę
kalbėtis, dabar jau turime tris.
Brana linktelėjo, kol Finas tylėjo, ji
valgė.
— Tai gal pasakysi, dėl ko tuomet
nerimauji? — paklausė ji. — Matau ir
jaučiu, kad tau neramu, nors ir kaip
bandytum tai slėpti. Jei tai dėl to, kas tarp
mūsų…
— Tarp mūsų viskas aišku —
gyvename šia diena ir tuo džiaugiamės,
kaip ir tarėmės, — tarė Finas ir pats
išgirdo, koks piktas jo balsas. — Nerimas
niekaip nesusijęs su tuo, kas vyksta tarp
mūsų, tiesiog vis dažniau sapnuoju
Kavaną, — pasakė jis. — Dabar jau trečia
naktis iš eilės.
— Kodėl anksčiau nesakei?
— O kas iš to, jei pasakyčiau? —
nukirto Finas. — Jis įsibrauna į mano
sapnus, nieko blogo kaip ir nedaro. Man
atrodo, jis nenori tos kovos, kuri jam
gresia, nes bijo netekti per daug jėgų,
taigi šmirinėja po mano sapnus su savo
pažadais, visaip iškraipydamas realybę.
Praeitą naktį jis man parodė kai ką apie
tave.
— Mane?
— Tu buvai su vyru, kurio plaukai —
smėlio spalvos, akys šviesiai mėlynos,
vyras kalbėjo su amerikietišku akcentu.
Jūs buvote kažkokiame man nematytame
kambaryje, sakyčiau, gal viešbučio.
Vienas kitą nurenginėjote, juokėtės.
Brana po stalu sugriebė Fino rankas.
— Jo vardas Deividas Vatsonas.
Susitikome daugmaž prieš penkerius
metus, kai jis lankėsi Konge. Tai
fotografas iš Niujorko. Mes
pasidžiaugėme vienas kito kompanija,
drauge praleidome dvi naktis, paskui jis
grįžo į Ameriką. Žinau, Kavanas tau
galėjo parodyti ir kitus. Nors jų nebuvo
daug, bet, tiesa, per tą laiką buvo ne tik
Deividas Vatsonas. Negi per pastaruosius
kelerius metus nesimylėjai su kitomis
moterimis?
Tamsiai žalios Fino akys įsmigo į
josios.
 — Žinoma, moterų buvo. Nė vienos jų
nenorėjau įžeisti, bet visos žinojo, kad
man reikalingos tik paguodai arba, dar
blogiau, kad mylėdamasis su jomis
galvoju apie kitą. Niekada nemaniau ir
nesitikėjau, kad tu neturėsi… kito vyro,
Brana, bet, suprask, labai sunku tave
matyti su kitu.
— Kavanas nori tave pakankinti. Jam
nereikia, kad mirtum, nes vis dar tikisi
persivilioti tave į savo pusę, galbūt
netrukus tapsi jo sūnumi, nors į tokį toli
gražu nesi panašus. O tokiais sapnais
bando sujaukti tau galvą, nepalikdamas
jokių fizinio smurto žymių.
— Aš ir taip jau užsidirbau žymę, per
kurią tiek laiko iššvaistėme su kitais
meilužiais. Žinau, ko jis siekia, Brana,
lygiai taip pat kaip ir tu. Bet tai ištverti vis
tiek nėra lengva.
— Galime paieškoti būdų, kaip jį
užblokuoti ir į tavo sapnus neįleisti.
Finas papurtė galvą.
— Ir taip turime daug darbo. Kaip
nors su tuo susitaikysiu. Be to, yra dar
kažkas, nors jo negaliu aiškiai matyti ir
girdėti, jaučiu, kad tas kažkas bando
įsibrauti į mano sapnus.
— Kažkas dar?
— Kol nežinau, kas tai, nenoriu
užblokuoti. Jausmas toks, tarsi pro
Kavaną bandytų kažkas prasibrauti,
bandytų rasti kokį plyšį. Sunku
paaiškinti. Kai prabundu, jaučiuosi taip,
lyg kažkas man būtų bandęs kažką
sakyti, bet aš to neišgirstu. Todėl noriu
palaukti, gal visgi pavyks sužinoti, ką tas
kažkas nori pasakyti.
— Tu gal geriau naktimis miegok, o
ne klausykis, ką keisti balsai tau šneka. O
to, kas įvyko per praėjusius metus, kol
buvome atskirai, Finai, pakeisti negaliu.
Jis pažvelgė jai į akis.
— Aš taip pat.
— Ar tau dabar būtų lengviau, jei
nebūtume kartu? Jei kaip ir anksčiau tik
dirbtume drauge? Jei Kavanas negalėtų
manęs naudoti kaip ginklo tavo atžvilgiu,
kad…
— Būti be tavęs sunkiausia.
 Brana atsistojo, apėjo aplink stalą,
atsisėdo Finui ant kelių.
— Gal tau išvardyti visų, su kuriais per
tuos metus permiegojau, vardus? Galiu
pridėti ir smulkesnius jų apibūdinimus,
kad žinotum, ko tikėtis.
Patylėjęs Finas stipriai timptelėjo
Branai už plaukų.
— Labai jau žiaurus pasiūlymas.
Brana užvertė galvą.
— Bet vos susilaikei nenusišypsojęs.
Leisk man padėti tau šiąnakt geriau
miegoti, Finai, — tave ji ir švelniai
brūkštelėjo lūpomis jam per skruostą. —
Noriu, kad pailsėtum. Kad ir kas ten
braunasi pro Kavaną, palauks.
 — Londone turėjau raudonplaukę
Tildą. Jos akys buvo mėlynos kaip scylės,
juokas kaip viliokės sirenos. Be to, kai
juokdavosi ar šypsodavosi, jos
skruostuose atsirasdavo duobutės.
Prisimerkusi Brana pakėlė rankas jam
prie gerklės ir jas sugniaužė.
— Bandai išlygiuoti svarstykles?
— Kadangi dar nieko negirdėjai apie
neįtikėtiną Tildos lankstumą, sakyčiau,
dar toli iki to, kad svarstyklės būtų
išlygiuotos. Bet dabar, kai apie Tildą jau
žinai, manau, šiąnakt miegosiu kur kas
geriau.
Finas nuleido galvą ir priglaudė kaktą
prie Branos kaktos.
 — Neleisiu Kavanui nei savęs, nei
mūsų kaip nors žaloti.
Pro užpakalines duris įlėkė Ajona,
pamačius juos, ji šūktelėjo:
— Oi!
— Mes tik pietaujame, — paaiškino
Brana.
— Matau, bet jūs geriau ateikite
pažiūrėti, kas čia darosi.
Nieko nelaukdama, ji nuskubėjo į
Branos dirbtuvę.
Kai Brana su Finu atbėgo paskui ją ir
pažvelgė pro langą, ties linija, kur
baigiasi namus juosianti magiškoji
apsauga, pamatė daugybę žiurkių.
Katelis piktai suurzgė, Brana uždėjo
ranką jam ant galvos.
 — Kavanas siunta, kai negali matyti,
kas vyksta mano namuose, — tyliai
pasakė ji.
— Jau buvau pradėjusi jas deginti, bet
nusprendžiau iš pradžių parodyti jums.
Štai kodėl ir įsmukau pro užpakalinį
įėjimą.
— Tuoj viską sutvarkysiu, — pasakė
Finas ir nuėjo durų link.
— Tik nedegink jų ten, kur dabar
susirinkusios, — paliepė jam Brana. —
Jei ten sudeginsi, ant sniego liks bjaurių
juodų pelenų, tada reikės su jais vargti, o
dabar sniegas toks gražus, baltas.
Finas tik piktai dėbtelėjo į ją, papurtė
galvą ir vienmarškinis išėjo į kiemą.
 — Ką kaimynai pasakys, —
susinervinusi šnypštelėjo Brana ir užbūrė
Finą, kad niekas jo negalėtų matyti.
Vos ne tą pačią akimirką Finas,
pasitelkęs savo magiškąsias galias,
nušlavė garsiai spiegiančias žiurkes tolyn
nuo namo.
Brana nuėjo prie durų, jas plačiai
atvėrė, ketindama padėti Finui, bet
pamatė, kad jos pagalbos jau nereikia.
Finas sukėlė vėją, kuris žiurkes ėmė
vartyti ir mėtyti ore, paskui pravėrė žemę
ir suvertė visas į atsiradusį griovį.
Galiausiai sukėlęs ugnį jas padegė, ir orą
perskrodė baisus žiurkių spiegimas.
Kai triukšmas nutilo, Finas sukėlė
lietų, šis užgesino ugnį ir nuplovė tai, kas
buvo likę iš žiurkių, o griovį žemėje
paprasčiausiai užvėrė.
— Puikus pasirodymas, — kur kas
lengviau atsikvėpusi Ajona pagyrė Finą.
— Buvo šlykštu, bet šauniai jas sutvarkei.
Net nežinojau, kad Finas moka taip
lengvai žongliruoti keturiais
pagrindiniais elementais — tik op, op,
op!
— Jam labai norėjosi pasirodyti, —
paaiškino Brana. — Prieš Kavaną.
Kurį laiką Finas stovėjo kieme
nejudėdamas, tarsi nedrįsdamas ištarti
nė žodžio.
Po to aukštai pakėlė ranką ir
pasikvietė savo sakalą. Tarsi auksinis
blyksnis Merlinas krito iš dangaus ir
paklusęs Fino rankos gestams nėrė tarp
medžių.
Finas išskleidė rankas, paskui jas
suglaudė ir pradingo rūko debesyje.
— O viešpatie, viešpatie, tai Kavanas.
— Tai ne Kavano rūkas, — priverstinai
ramiai pasakė Brana. — Finas pats
pradingo, jis nusekė paskui Kavaną.
— Ką dabar darysime? Turime
pakviesti kitus, reikia sekti paskui Finą.
— Negalime sekti paskui Finą, nes
nežinome, kur jis dabar yra. Jis nenori,
kad mes tai žinotume. Jis nori vienas
viską sutvarkyti.
Finas skrido prisidengęs rūko
debesiu, žvelgdamas į pasaulį sakalo
akimis. Ir tomis sakalo akimis jis pamatė
per mišką skuodžiantį vilką. Prabėgus
vilkui sniege nelikdavo pėdsakų, jis
neturėjo ir šešėlio.
Pribėgęs prie upės vilkas susikaupė,
pašoko aukštyn ir perlėkė šaltą tamsų
upės paviršių kaip iš laidynės paleistas
akmuo. Kol vilkas skriejo per vandenį,
žymė ant Fino rankos kaip niekad degė
karščiu.
Vadinasi, Kavanui teko nemažai
iškęsti, kad persikeltų per vandenį į kitą
upės pusę.
Finas toliau sekė vilką prisidengęs
rūku, kol pajuto, kad ore kaži kas
pasikeitė, tarsi kažkas suvirpėjo. Finas
pašaukė Merliną, ir vilkas pranyko.
Gal Finas ir norėjo su Kavanu tvarkytis
vienas, bet Ajona vis tiek visus sukvietė.
Netardama nė žodžio, Brana užplikė
arbatos.
— Tu tokia tyli, — Branai pasakė
Ajona, kuri vaikštinėjo pirmyn atgal, tarsi
laukdama, kad kas nors įvyktų. — Kaip tu
gali būti tokia rami?
— Patikėk, mano kraujas verda iš
pykčio. Jei to pykčio neblokuočiau
ramybe, tikriausiai viską aplink
sudeginčiau.
Ajona priėjo prie Branos ir iš nugaros
ją apsikabino.
— Juk žinai, kad jam viskas gerai.
Žinai, kad jis gali savimi pasirūpinti.
 — Žinau labai gerai, bet kas iš to. —
Brana patapšnojo Ajonai per ranką ir
nuėjo paimti indo sausainiams, o tuo
metu jos širdis piktai ir ritmingai
trankėsi į šonkaulius. — Taip ir
nepaklausiau, kodėl anksčiau grįžai
namo.
— Nusprendėme, kad pasikeisdami
galim su tavimi pabūti jau nuo šiandien.
Ketvirtą turėsiu jojimo treniruotę prie
didžiosios arklidės, o iki to laiko mane
pavaduos Boilis, — Ajona nuskubėjo prie
durų. — Na va, visi susirinko. O, štai ir
Finas! Jam viskas gerai.
Brana nieko nepasakė, o Ajona atidarė
duris.
 — Eik vidun, — griežtai pasakė Finui.
— Išlėkei net be palto.
— Kad man ir taip šilta.
— Pasidarys dar šilčiau, kai
išspardysiu tau subinę, — perspėjo jį
Boilis. — Kas čia per naujiena vytis
Kavaną vienam, pasislėpus kažkokiame
suknistame rūko debesyje?
— Vis norėjau pabandyti, tai dabar
atsirado proga, — Finas atmetė atgal
plaukus ir pakraipė pečius. — Muštis,
manau, beprasmiška, bet jei jau taip
nori, pirmyn.
— O kol Boilis spardys tau subinę,
laikysiu tave prispaudęs prie žemės! —
šūktelėjo Konoras ir išsinėrė iš palto. —
Jokios teisės neturi vytis jo vienas.
 — Turiu.
— Bet mes juk priklausome vienam
magiškajam ratui, — priekaištavo Ajona.
— Priklausome, — Finas su Ajona
kalbėjo kur kas ramiau. — Tačiau
kiekvienas iš mūsų esame atskiras jo
narys.
— Bet tie nariai tarpusavy susiję. Jei
tau kažkas nutiks, mes tai pajusime. —
Mira pažvelgė į Braną, kuri ir toliau
sukiojosi aplink arbatą su sausainiais. —
Pajusime visi.
— Kavanas nesuprato, kad aš ten
buvau, jis nepastebėjo, kad jį seku, o aš
norėjau sužinoti, kur jis spruks. Buvau
gerai pasislėpęs. Seniai jau lavinu šiuos
įgūdžius, tai dabar knietėjo išbandyti.
 — Net neperspėjus mūsų? —
mestelėjo Konoras.
— Na, nebuvau tikras, ar tie burtai
apskritai suveiks, kol nepabandžiau. Iš
kur galėjau žinoti? — Finas priėjo prie
Branos. — Pasinaudojau iš Kavano
paveldėtais gebėjimais ir sukūriau rūką.
Savaičių savaites bandžiau — kur ten
savaites, mėnesius, — kol pagaliau
pavyko, nes laiko juk turiu tiek nedaug. O
šiandien supratau, kad atsirado proga
pasinaudoti tais burtais. Ir, jei
sąžiningai, tai, ką padariau, nelabai
skiriasi nuo to, kai pasiėmęs žirgą
išsiruoši po mišką pajodinėti, per daug
nesirūpindamas, kuo viskas gali baigtis.
— Aš juk ne viena jojau.
 — Aš taip pat buvau ne vienas, —
šaltai atšovė Finas. — Pasikviečiau
Merliną, pasinaudojau jo akimis, kad
galėčiau sekti Kavaną. Jis juk nuolat iš
mūsų tyčiojasi. Tu ir pati paskutinį kartą
nesusilaikiusi jam tuo pačiu atsilyginai,
nes žinai, kaip ir visi turėtume žinoti —
jei jam susidarys įspūdis, kad nieko
nedarome, supras, jog ruošiame kažką
ypatinga. Dėl to ir surengiau visą tą
žiurkių naikinimo šou.
Susierzinęs Finas apsisuko ir iškėlė
rankas.
— Negi jūs manimi visai
nebepasitikite?
— Viskas ne dėl to, kad tavimi
nepasitikime, — paaiškino jam Ajona. —
Tiesiog mus labai išgąsdinai. Iš pradžių
pagalvojau, kad Kavanas tave pagrobė,
bet Brana paaiškino, kad tą rūką pats
sukūrei. Tačiau mes juk nežinojome, kur
dingai, neleidai mums tavęs stebėti. Mes
išsigandome.
— Už tai, deirfiúr bheag, atsiprašau.
Atsiprašau, kad priverčiau tave — visus
jus — taip jaudintis, bet juk tu visada
mane palaikydavai.
Ajona sunkiai atsiduso.
— Tai tu taip bandai išsisukti nuo
atsakomybės?
— Tik teisinuosi. — Finas priėjo prie
Ajonos ir pabučiavo jai į kaktą. —
Prisipažįstu, pasidaviau emocijoms —
pamačiau galimybę ir ja pasinaudojau. O
svarbiausiai tai, kad dabar žinosime apie
Kavaną kur kas daugiau. Gal šis faktas ir
bent kiek nusvers svarstykles į mano
pusę.
— Jis teisus, — pasakė Brana niekam
nespėjus prasižioti. — Aišku, kaip ir jums
visiems, man prireiks laiko nusiraminti ir
nebepykti, bet jei žvelgsime iš praktiškos
pusės — o kitokie mes būti negalime, —
Finas teisus. Pasitaikė proga, ir jis
pasinaudojo savo magiškosiomis
galiomis. Man tik keista dėl to tavo
pasirodymo su žiurkėmis. Ar neperlenkei
lazdos? Truputį net gėda.
Finas tik suraukė kaktą, o Brana davė
ženklą Konorui.
 — Gal galėtum nunešti šitą padėklą
su arbata prie židinio? Nors stiklainėliai
ant darbastalio gerai uždaryti, nenoriu
šalia jų laikyti maisto.
— Finas kaip akrobatas laidė
pagrindinius keturis elementus, tik šast,
šast… — Ajona pradėjo pasakoti. —
Vėjas, ugnis, žemė, vanduo. Buvo labai
gražu.
— Ir gerokai persistengta, — kandžiai
mestelėjo Brana, — bet dabar supratau,
kodėl jis taip elgėsi.
— Kas padaryta, to nebepakeisi, —
Boilis gūžtelėjo pečiais ir pasiėmė
puodelį su arbata. — O dabar norėčiau
sužinoti, ką gi tokio Finas sužinojo, ko iki
šiol dar nežinojome, be to, jei jau visi
sveiki ir gyvi, galiu pasakyti, kad turiu vos
kelias laisvas minutes, nes manęs laukia
daugybė darbų.
— Kavanas bėgo per mišką pasivertęs
vilko šešėliu ir nepalikdamas pėdsakų
sniege. Bėgo greitai, labai greitai, tačiau
neskrido, o bėgo. Man atrodo, jis taip
taupo energiją, — Finas paėmė sausainį
ir toliau kalbėjo vaikštinėdamas pirmyn
atgal: — Jis buvo pakilęs į orą tik tam, kad
persikeltų per upę, o kol šuoliavo per ją,
mane smarkiai degino jo žymė. Tai
reiškia, kad jam reikėjo nemažai
pastangų persikelti per upę, taigi kai kitą
kartą mane pradės deginti žymė, žinosiu,
kad Kavanas keliasi per upę į mūsų pusę.
Persikėlęs vilkas toliau bėgo mišku,
paskui pasuko ežero link. Tolimas kelias
jį akivaizdžiai išvargino, pajutau, kaip iš
lėto kažkas ima keistis, ir pasikviečiau
Merliną grįžti. Vilkas pranyko. Jis
persikėlė į kitą laiką. Į savo laiką, spėju. Į
savo olą.
— O tu galėtum dar kartą nukeliauti
iki tos vietos? Nors aišku, kad taip, —
pasakė Konoras, — antraip neatrodytum
toks savimi patenkintas.
— Taip, tą vietą, kurioje vilkas
pranyko, tikrai rasčiau, be to, manau,
kažkur netoli nuo tos vietos turėtų būti ir
Kavano irštva.
— Kada galėtume ten nukeliauti? —
paklausė Mira. — Gal šįvakar?
— Aš laisvas, — pasisiūlė Konoras.
 — Tik ne šįvakar, — Brana papurtė
galvą. — Reikia pasiruošti, jei kartais
irštvą tikrai rastume. Pasiimti būtinų
daiktų. Juk tai, ką rasime, jei apskritai
rasime, bus, aišku, mūsų laike. Tik tiek,
kad…
— Jei rasime tą irštvą, norėtum
persikelti į jo laiką ir ten jį pričiupti? —
Boilis susiraukė žiūrėdamas į savo
arbatą.
— Ne, kol kas to negalime daryti, dar
nesame pasiruošę, be to, laikas turi būti
mūsų pačių atsakingai pasirinktas. Bet
būtų labai gerai, jei jo irštvoje galėtume
ką nors palikti — gerai paslėptume ir
nuolat stebėtume Kavaną. Ir galėtume jį
girdėti. Taip sužinotume demono vardą.
Be to, ir Kavano planus, prieš jam juos
pradedant vykdyti.
— Visi negalime keltis į praeitį, —
nukirto Finas. — Būtų per daug rizikinga.
Jei ten įstrigtume, nebeišsikapstytume.
Keltis turėtų tik vienas.
— Ir, žinoma, tau atrodo, kad tu.
Finas linktelėjo Branai.
— Žinoma. Galiu persikelti į praeitį
pasislėpęs rūko debesyje, kad manęs
niekas nepastebėtų, kartu pasiimsiu savo
krištolo rutulį, nes per jį bus patogiausia
stebėti Kavaną, o palikęs rutulį jo irštvoje
iškart grįšiu.
— O kas, jei ten bus Kavanas? —
Ajona bakstelėjo Finui į petį. — Jis gali
tave pričiupti.
 — Štai todėl bent pora iš mūsų tuo
metu išvilios Kavaną iš jo olos ir sugalvos
jam kokios nors veiklos, — Konoras
nusišypsojo Mirai. — Padėsi man?
— Mielai.
— Vadinasi… — paėmęs dar vieną
sausainį, o kitą įsimetęs į kišenę, pasakė
Boilis, — keturiese keliausim į tą vietą, iki
kurios šiandien Finas buvo nusekęs
Kavaną, ir bandysim ten rasti raganiaus
olą. Konoras su Mira pamėgins nukreipti
Kavano dėmesį, kad jis pultų paskui juos
ir paliktų savo olą be priežiūros. Finas
pasiims krištolinį rutulį ir, jei mums
pavyks rasti Kavano olą, persikėlęs į
tryliktą amžių, paliks tą rutulį Kavano
oloje, o pats iškart sugrįš. Tada visi
trauksime į barą išgerti.
— Taip, plano gairės jau aiškios, —
Brana patapšnojo Boiliui per petį. — O
detales ilgainiui nušlifuosim. O kol to
nepadarėme, niekur nekeliausim. Prie
tos vietos nė vienas iš mūsų
nesiartinsim, — ji pažiūrėjo į Finą. —
Sutarėme?
— Žinoma, — atsakė jis, — be to,
turiu kelias idėjas dėl kai kurių šio plano
detalių.
— Aš taip pat.
Brana, kurios pyktis buvo jau beveik
visai atlėgęs, patenkinta pasiėmė
sausainį.
 16

Tik po savaitę trukusio pasiruošimo

Brana pagaliau buvo patenkinta tuo, ką
pavyko nuveikti, ir nors ji negalėjo skirti
nė trupučio laiko demono nuodams, buvo
tikra, kad ta savaitė praėjo prasmingai.
Laiko galima skirti nedaug, be to,
magiškojo rato nariai kai kuriais
momentais bus atskirai, taigi kiekvieną
etapą būtina kruopščiai suplanuoti.
 Jie pasirinko ankstyvą pavakarę, kada
visi jau būtų baigę darbą ir dar liktų bent
valanda iki saulėlydžio.
Brana tvarkėsi dirbtuvėje — ji
atsargiai į maišelį įdėjo jos pačios
parinktą ir užburtą krištolinį rutulį.
— Padėk jį kur nors aukštai, priešais
altorių, taip rutulyje atsispindės, kas
vyksta apačioje, — paliepė ji Finui. —
Persikelti ten ir sugrįžti atgal privalai kuo
greičiau.
— Jau sakei.
— Nepakenks pakartoti. Žinau,
norėsis ilgiau pabūti — ir aš norėčiau —
apsidairyti irštvoje su mintimi, kad gal ką
dar naudingo rasi ar sužinosi. Bet kuo
ilgiau užtruksi Kavano oloje ir jo laike,
tuo didesnė tikimybė, kad paliksi ten kokį
nors savo pėdsaką arba kad Kavanas
supras, jog tu ten.
Maišelį su krištoliniu rutuliu Brana
įdėjo į odinį krepšį, o paskui paėmė
buteliuką.
— Jei kažkas nutiktų ne pagal planą,
jei Kavanas parsibelstų per anksti, tau
nespėjus padėti rutulio ir iš ten
pasprukti, šis skystis turėtų raganių
kuriam laikui sutrikdyti, ir to turėtų
užtekti tau sugrįžti į savo laiką, kur tavęs
lauksiu aš, Ajona ir Boilis. Bet šiuo
skysčiu pasinaudosi tik tada, jei
nebeturėsi kitų variantų.
Brana buteliuką įdėjo į maišelį, o
maišelį — į odinį krepšį. Nuleidusi galvą,
ji pažiūrėjo į tą odinį krepšį taip, tarsi
galėtų atiduoti viską, kad tik nereikėtų
daryti to, ką Finas turėjo padaryti.
— Nerizikuok per daug.
— Patikėk, aš taip noriu sugrįžti pas
tave, kad tikrai nerizikuosiu.
— Ir nieko ten neliesk. Nieko…
— Brana, — Finas suėmė delnais jos
veidą, pažvelgė į akis. — Juk ne pirmas
kartas.
— Žinau, taip. Tu teisus. Metas judėti.
— Ji padavė Finui odinį krepšį ir nuėjo
atnešti jam švarko. — Ajona su Boiliu
turėtų netrukus čia pasirodyti.
— Kai tai padarysime, turėsime langą,
pro kurį galėsime stebėti Kavaną. Juk ir
jis pats gerokai per dažnai dairosi pro
mūsų langus. O tada galėsime visą laisvą
laiką skirti demono nuodams kurti.
— Žinau, kad per daug nerimauju. —
Brana nebuvo tikra, ar vertėjo tai sakyti,
bet suprato, jog apsimesti, kad jai ramu,
būtų kvaila ir galbūt net pavojinga. —
Kuo arčiau planuojamos pabaigos, —
beje, šįkart tvirtai tikiu, kad mums
pasiseks, — tuo man neramiau. Ir taip
yra ne todėl, kad nepasitikėčiau savimi ar
abejočiau. Turbūt labiausiai neramu dėl
to, kad iki galo nesuprantu savo jausmų.
— Bent jau dėl artimiausių planų gali
būti tikrai rami.
Teks pasistengti, pagalvojo Brana, nes
abejoti ar delsti nebebuvo kada — į kiemą
įvažiavo ir sustojo automobilis, atvyko
Ajona su Boiliu.
Brana pasiėmė trumpą kardą ir
prisisegė jo makštį prie diržo.
— Geriau būti pasiruošusiai, —
paaiškino ji Ajonai su Boiliu, kai šie įėjo
vidun.
— Konoras su Mira jau pakeliui.
— Vadinasi, ir mums laikas keliauti.
Brana paėmė Finą už rankos, po to
Boilį, o kai kitą Boilio ranką suėmė Ajona,
jie pakilo ir nuskrido.
Oras buvo vėsus ir drėgnas, juos
kiaurai košė vėjas. Jie skrido virš medžių,
į kitą upės pusę, paskui virš ežero, pro
spindinčią Ašfordo pilį.
 Jie atsargiai nusileido prie nedidelio
miškelio, vieta Branai pasirodė
nepažįstama.
— Tikrai čia?
— Šitoje vietoje Kavanas pradingo
man iš akių. Neužmirškim, kad nuo
Midoro laikų prabėgo šimtmečiai, —
pasakė Finas. — Netoliese yra namų,
kelių, bet kaip ir Sorkos trobelės
griuvėsiai, Kavano irštva ar tai, kas iš jo
likę, manau, kažkur turėtų būti.
— Kaip čia ramu, — Boilis susikaupęs
apžiūrinėjo žemę po kojomis. — Kokia
slogi tyla.
Finui irgi panašiai atrodė, tad tik
linktelėjo.
 — Mes, airiai, prietaringa tauta, o
drauge ir pakankamai protinga, tad
nestatome namų prie magija alsuojančių
vietų — nenorime trikdyti ramybės, be to,
vengiame neaiškių skylių, kuriose gali
slėptis visokie nelabieji.
Finas pažvelgė į Boilį.
— Buvom sutarę laikytis drauge, bet
jei išsiskirstytume, galėtume greičiau
apžiūrėti šią vietovę.
— Eisime kartu, — griežtai pasakė
Brana, nes žinojo, kad Finas gali taip
pasiūlyti. — O jei sutems, — ji išsitraukė
burtų lazdelę, ant kurios galo buvo
skaidrus kaip stiklas kristalas, — šviesa
padės ieškoti ir rasti tą olą.
— Man atrodo, mes to neaptarėme.
 — Visada reikia būti pasiruošusiems,
— pridūrė Brana.
Ji aukštai iškėlė lazdelę, ir kristalas
ant lazdelės galo pradėjo skleisti šviesą.
Tuomet Brana pamatė jiems virš galvų
ratus sukantį Merliną.
— Jei mums padės mano lazdelė ir
tavo sakalas, tą olą tikrai surasime.
Lazdelė mus veda į šiaurę.
— Vadinasi, eisime į šiaurę.
Boilis paėmė Ajoną už rankos ir jie
keturiese patraukė į tą pusę.

O kitoje upės pusėje per mišką ėjo

Konoras su Mira. Konoras savo mintis
buvo susiejęs su Roiberdo, kuris nardė
šalia jų tarp medžių, ir Merlino,
stebinčio, kaip kiti magiškojo rato nariai
keliauja per mišką anoje upės pusėje.
— Kaip smagu, kad pagaliau pasitaikė
proga su tavimi išeiti į iškylą su sakalais.
Seniai taip buvo.
— Žinoma, galėtume dažniau
iškylauti su sakalais, man dar tiek daug
reikia išmokti, — pasakė Mira
apsimestinai nerūpestingai, nors nuo
įtampos jai džiūvo gerklė, — kad kai
pavasarį pradėsime rengti iškylas su
žirgais ir sakalais, būčiau visiškai
pasirengusi.
— Reikės kada išsiruošti į iškylą su
sakalais ir žirgais.
— Būtinai.
 Mira pakėlė pirštinėtą ranką, ir nors
visa ši iškyla buvo tik gudrus manevras,
skirtas pasirodyti prieš Kavaną, ji
nuoširdžiai apsidžiaugė, kai ant jos
rankos atsitūpė Roiberdas.
— Gal norėtum turėti savo sakalą? —
paklausė Konoras.
Nustebinta tokio klausimo, Mira
pažvelgė į jį.
— Niekada apie tai nebuvau
susimąsčiusi.
— Tau būtinai reikia savo sakalo.
Patelės. Tokios, su kuria rastumėte
bendrą kalbą. Mano sakalas galėtų
draugauti su tavo sakale.
Mira nusišypsojo, idėja buvo tikrai
graži.
 — Niekada nesu turėjusi savo sakalo.
— Aš tau padėsiu, bet, manau, tau ir
taip neblogai seksis. Kai Finas būdavo
išvykęs, tu juk dažnai prižiūrėdavai
Merliną. Kai statysimės namą, savo
sakalams galėtume šalia įrengti buveinę.
Aišku, jei dar nepersigalvojai, kad tuos
namus statysime.
— Tiesą sakant, daug apie tai net
negalvojau, net apie vestuves nelabai
turiu kada galvoti, — tarė Mira ir vėl
paleido Roiberdą skristi. — Be to, kur dar
visi rūpesčiai dėl Kavano.
— Šiandien apie jį mes negalvosime,
— pasakė Konoras, nors abu žinojo, kad
taip tikrai nebus. — Šiandien mes
pasidžiaugsime Roiberdo šokiu. O tu,
Mira, padainuok mums kokią nors
linksmą dainą, kad Roiberdui būtų
smagiau skraidyti.
— Sakai, linksmą?
Mira paėmė Konorą už rankos ir
pradėjo smagiai ja mojuoti. Ji norėjo
jausti fizinį ryšį su Konoru — abu žinojo,
kad muzika gali privilioti Kavaną.
Toks ir buvo jų planas.
Mira nusprendė dainuoti „The Wild
Rover“ dainą, nes ji buvo pakankamai
linksma ir ilga, kad — aišku, jei jiems
pasiseks — spėtų privilioti Kavaną.
Mira nusijuokė, kai dainuojant
priedainį, kartu užtraukė ir Konoras. Jei
ne planas suvilioti Kavaną, tai būtų
nepaprastai smagi iškyla su Konoru,
sakalu, su daina žingsniuojant per gražų
mišką, kuriame nuo tirpstančio sniego
žemė buvo minkšta, o tamsesnėse
vietose šen bei ten dar matėsi baltų
sniego lopų.
Kai Konoras tvirčiau suspaudė jos
ranką, Mira suprato, kad jų gudrus
planas suveikė. Metas pagrindiniam
pasirodymui.
Miros balsas nesudrebėjo, kai išvydo
pažeme slenkančius rūko pirštus ir šalia
ant medžio šakos nutūpė Roiberdas —
juos ginti pasiryžęs karžygys auksiniais
sparnais.
— Galiu nutildyti tave vien savo
mintimis.
 Iš rūko pakilęs Kavanas meiliai
nusišypsojo. Mira liovėsi dainuoti ir iš
makšties išsitraukė kardą.
— Ir panašu, kad man tai pavyko.
Rizikuoji savo dama, raganiau Konorai,
vaikštinėdamas po miškus be sesutės,
kuri galėtų tave apginti.
— Turiu pakankamai galių apginti
savo damą, jei tik to prireiks. Bet, manau,
tu dar nepamiršai, kad ji ir pati moka už
save pakovoti. Nors… — Konoras
perbraukė pirštu per Miros kardo
ašmenis ir šie užsiliepsnojo. — Visgi savo
damai aš šiek tiek padėsiu.
— Koks vyras leistųsi ginamas
moters, o pats slėptųsi jai už nugaros?
 — Pats stovėtų šalia jos, — pataisė jį
Konoras ir išsitraukė savo paties jau
liepsnojantį kardą.
— Ir taip paliktų ją neapsaugotą, —
pasakė Kavanas ir sviedė į Mirą juodą
žaibą.
Konoras stipriu vėjo gūsiu nukreipė
žaibą į žemę.
— Ji visada apsaugota.

Kitoje upės pusėje kristalas ant Branos

lazdelės galo pulsavo vis dažniau.
— Jau netoli.
— Štai, — Finas parodė į tankiai
susiraizgiusius vijoklius su juodais storais
spygliais ir raudonomis kaip kraujo lašai
uogomis. — Ten ir yra Midoro ola. Jaučiu
trauką taip, kaip kad jaučiau žymės ant
rankos deginimą, kai Kavanas kėlėsi į
kitą upės pusę. Kelias laisvas.
— Nepanašu, kad labai laisvas, —
pasakė Ajona. — Tie vijok-liai atrodo
mirtinai pavojingi.
Ajona kardo plokštuma padaužė į
vieną iš spyglių, iš garso buvo galima
suprasti, kad metalas daužosi į metalą.
— Aha, tikrai mirtinai pavojinga, —
pridūrė ji.
— Per juos aš ir nesibrausiu, verčiau
keliausiu laiku. Bet kai viską užbaigsime,
būtinai sugrįšime čia visi kartu ir
sudeginsime šituos spygliuotus vijoklius,
o žemę pabarstysime druska ir
pašventinsime.
— Neskubėk, — Brana suėmė Fino
ranką. — Konoras juk dar nepranešė, kad
Kavanas prarijo masalą.
— Jau prarijo. Kavanas jau visai arti
jų, be to, kuo greičiau persikelsiu ir
grįšiu, tuo trumpiau Konorui ir Mirai teks
su juo galynėtis. Jau laikas, Brana, mums
reikia paskubėti.
Nors Brana ir labai nerimavo, jie
įžiebė magiškąjį ratą. Brana paleido Fino
ranką, susitaikiusi su mintimi, kad taip
daryti būtina.
— Šitoje vietoje, — drauge su visais
pasakė Brana, — kur mirtis ir tamsa nuo
seno gyvena, siunčiame tą, kuris turi ant
rankos žymę, į praeitį. Šviesos galios
perkelkite jį ten, išpildykite šį mūsų norą.
Lai trijų Sorkos palikuonių šviesa perkels
jį į praeitį ir sugrąžins atgal.
— Sugrįžk pas mane, — pridūrė
Brana, nors užkeikime tokių žodžių
nebuvo.
— Tavo valia, — atsakė Finas
nenuleisdamas nuo jos akių, — Lai
išsipildo tai.
Finą apsivijo rūkas ir jis pradingo.
— Jis neturėtų ten ilgai užtrukti, —
norėdama nors kiek nuraminti Braną,
Ajona apkabino ją per pečius.
— Ten šitaip tamsu, taip šalta, o jis
ten vienas.
 — Jis ne vienas, — Boilis paėmė
Braną už rankos ir stipriai ją suspaudė.
— Mes čia, bet mintimis su juo.
Iš tikrųjų Finas toje šaltoje ir tamsioje
oloje buvo vienas. Oras čia buvo sunkus,
tirštas, tiek persotintas magiškųjų galių,
kad be jų Finas daugiau nieko nejautė.
Ant žemės, kur Kavanas nužudė savo
motiną, matėsi juodos kraujo dėmės.
Finas apžiūrėjo stiklainius, į kuriuos
Kavanas buvo sudėjęs jį pagimdžiusios
moters kūno dalis, kad vėliau galėtų
panaudoti jas juodosios magijos burtams.
Atrodė, kad Finui pažįstamas
pasaulis, jo pasaulis, liko ne už
šimtmečių, o kad jis apskritai nustojo
egzistavęs. Kai Kavanas išlaisvino
demoną, leido įsikūnyti jam į save, jo ola
virto velnišku šalčiu geliančiu pragaru.
Finas užuodė sierą, kraują — seną ir
šviežią kraują. Jis vos atsispyrė staiga
užvaldžiusiai begalinei pagundai nueiti
prie altoriaus, paimti puodelį, paliktą po
kryžiumi sudėtais pageltusiais kaulais, ir
iš jo atsigerti.
Jam taip norėjosi iš jo atsigerti.
Fino oda blizgėjo nuo prakaito, nors jo
iškvėptas oras nuo šalčio virto baltu
debesiu. Atrodė, kad tas tirštas oras oloje
banguoja kaip vanduo vandenyne,
apribotame sienomis, per kurias žemyn
tekantys dvokiančio skysčio lašai krinta
ant žemės, mušdami pastovų ritmą.
Tas ritmas audrino Finui kraują.
 Drebančiomis rankomis jis ištraukė iš
odinės rankinės krištolinį rutulį.
Akimirką jam pasirodė, kad Brana yra
greta — tokia šilta, stip-ri, pilna šviesos.
Jam pasidarė ramiau, širdis pradėjo
lėčiau plakti, rankos liovėsi drebėti.
Apsisupęs rūku Finas pakilo palei drėgną
olos sieną aukštyn. Jis pamatė sienoje
iškaltus kažkokius simbolius, nors jų
reikšmės nesuprato, pažino, kad tai
senovės airių ogham kalbos simboliai.
Finas krištolinį rutulį padėjo ant
atskilusio olos krašto. Dar pagalvojo, ar
Branos burtų pakaks paslėpti tą rutulį
nuo tokios tamsos.
Čia taip neįtikėtinai tamsu, o toje
tamsoje skamba balsai, riksmai, aimanos
ir bergždžios maldos pasigailėti tų, kurie
čia buvo paaukoti.
Kodėl tų menkystų reikėtų gailėtis? Jų
riksmas, klyksmas buvo kaip muzika,
kaip kvietimas šokiui, kvietimas
pasisemti jėgų.
Tamsą juk reikia kažkuo penėti. Ją
reikia priimti. Ją reikia garbinti.
Tamsa už tai atsilygins. Padovanos
amžiną gyvenimą.
Finas atsisuko į altorių ir žengė
žingsnį jo link. Paskui dar vieną.

— Jis per ilgai ten užtruko. — Brana

trynė rankas sukryžiavusi ant krūtinės,
kad nors kiek sušiltų — tas iš baimės
kylantis baisus šaltis, rodos, prasismelkė
iki kaulų. — Temsta. Jis ten jau ilgiau nei
pusvalandį, tikrai per ilgai.
— Konoras? — atsiliepė Ajona. — Jis…
— Žinau, žinau. Jis su Mira nebegali
ilgiau sulaikyti Kavano. Judu su Boiliu
keliaukite pas Konorą su Mira ir padėkite
jiems. Aš persikelsiu pas Finą. Kažkas
ten negerai. Nuo to momento, kai jis
persikėlė, aš jo nebejaučiu.
— Tu ten tikrai nesikelsi, Brana, tikrai
ne, — paprieštaravo Boilis ir suėmęs ją
už pečių nestipriai papurtė. — Turime
tikėti, kad Finas grįš, negalime tavimi
rizikuoti. Jei neteksime tavęs, galas
visiems mūsų planams, bet ne Kavanui.
 — Gali būti, kad Fino prigimtis jį
įveikė, kad ir kaip stipriai jis su ja kovojo.
Galiu jį iš ten ištraukti. Privalau
pabandyti. O, viešpatie, Kavanas, jis
grįžta į olą. Finai…
— Gal mes galėtume jį ištraukti ten
nepersikėlusios? Mes dviese, — Ajona
sugriebė Branos ranką. — Turime
pabandyti.
— Mes visi kartu… O, ačiū Dievui.
Finas, įsisukęs į gerokai suplonėjusį ir
išskydusį rūko debesį, sudribo ant kelių
prie Branos kojų, ir ji pasilenkė prie jo.
— Jis grįžta, — pasakė Finas. —
Viskas pavyko, bet Kavanas grįžta.
Turime kuo greičiau iš čia sprukti. Man
reikės pagalbos.
 — Mes laikome tave, — Brana
apsikabino Finą, pažiūrėjo į Ajoną, Boilį
ir linktelėjo. — Mes laikome tave, —
pakartojo ji, kai jie pradėjo skristi.
Fino oda buvo šalta kaip ledas, Brana
negalės jo sušildyti, kol jie virš medžių
viršūnių, ežero, šviesoje paskendusios
pilies skris iki namų.
Brana parskraidino Finą į savo
namus, židinyje iškart įžiebė galingą
ugnį, o paskui suklupo prie jo ant kelių.
— Pažiūrėk į mane, Finai, turiu
pamatyti tavo akis.
Fino akys spindėjo baltame kaip
sniegas veide, bet tai buvo Fino akys,
tikrai Fino.
 — Nieko nepasiėmiau, — pasakė jis.
— Ir nieko nepalikau. Tik krištolo rutulį.
— Finui reikia išgerti viskio.
Nors Branai ta mintis nepatiko, Boilis
atsisėdo prie Fino ir apgaubė jo rankomis
taurę su viskiu.
— Jaučiuosi it nužygiavęs kokį šimtą
kilometrų Antarktidoje be jokio poilsio, —
tarė Finas ir gurkštelėjo viskio, o kai įėjo
Konoras su Mira, atsipalaidavęs atlošė
galvą.
— Jis sužeistas? — paklausė Konoras.
— Ne, tik labai sušalęs ir išsekęs. O
kaip tu?
— Keli nedideli nudegimai, bet tuoj
juos sugydysiu.
 — Mano žaizdas Konoras jau sugydė,
— Mira nuėjo tiesiai prie Fino. —
Konoras visą laiką šokinėjo aplink mane
kaip višta apie viščiuką. Gal galėtume kuo
padėti, Finai?
— Man viskas gerai.
— Kad nepanašu. Gal atnešti kokių
nors tavo vaistų, Brana?
— Man nereikia jokių vaistų. Užteks
viskio. O tu, motinėle, savo rūpesčiu irgi
primeni vištą.
Mira susmuko ant kėdės.
— O tu atrodai kaip vaiduoklis.
Sušildytas kandžios Miros replikos,
Finas nusišypsojo.
— Kad ir pačios skruostukai nelabai
rausvi.
 — Kavanas ją vis puldinėjo, —
paaiškino Konoras.
Jis pakėlė Mirą ant rankų, — taip ją
gerokai nustebindamas, nes tokią aukštą,
sportiško sudėjimo merginą pakelti ne
taip paprasta, paskui atsisėdo į jos vietą,
o ją pačią pasisodino sau ant kelių.
— Bandė ir mane pulti, bet labiau
norėdamas pasirodyti. Kur kas labiau jis
siekė sužeisti Mirą, tad vis taikė į jos
apsaugas, ieškodamas bent menkiausio
plyšelio. Iš pradžių stengėmės tempti
laiką, kad spėtumėte sutvarkyti savo
reikalus, bet viskas užsitęsė ilgiau nei
tikėjomės, tad galiausiai arba reikėjo
trauktis, arba stoti į rimtą kovą.
 — Tada Konoras sukėlė tornadą, —
Mira ore pasuko pirštą. — Nedidelį, bet
įspūdingą. Po to jį uždegė. O tada
Kavanas spruko.
— Ilgiau jo sulaikyti negalėjome, —
teisinosi Konoras.
— Ir taip ilgai užlaikėte. Dabar
visiems reikia išgerti viskio, —
nusprendė Brana. — Parodyk, Konorai,
kur esi nudegintas, aš sugydysiu tavo
žaizdas.
— Aš sugydysiu, — pasakė Ajona ir
stumtelėjo Braną, kad ši niekur neitų. —
Lik su Finu.
— Man viskas gerai, — ir toliau
tvirtino Finas. — Tik baisiai sušalau. Tas
šaltis ten toks baisus, atrodo, sušaldys,
išvargins mirtinai. Šįkart buvo netgi
šalčiau nei anąkart, kai buvome dviese,
— pasakė Finas Branai. — Kur kas
šalčiau.
Brana patogiai įsitaisė ant grindų ir
paėmė vieną iš Boilio atneštų taurių su
viskiu.
— Dabar pasakok.
— Šįkart buvo kur kas tamsiau nei
tada, kai persikėlėme pasitelkę sapnų
burtus. Ir šalčiau, be to, oras buvo toks
sunkus, tirštas, kad net beveik
neįmanoma kvėpuoti. Virš ugnies buvo
pakabintas katiliukas, nuo jo dvokė siera.
Aplink aidėjo balsai. Nesupratau, ką jie
sako, nugirdau tik atskirus žodžius, kai
kurie jų buvo lotyniški, kai kurie senovės
airių kalbos. Ir riksmas, maldos
pasigailėti. Tai tų, kurie ten buvo
paaukoti, šauksmas. Visas tas triukšmas
girdėjosi kaip koks tolimas aidas. Ir dar
užuodžiau kraują.
Finas gurkštelėjo viskio ir truputį
nusiramino.
— O tada pajutau neįtikėtinai stiprų
norą išgerti kraujo. Ta pagunda buvo kur
kas stipresnė nei anąkart. Krištolo rutulį
padėjau aukštai ant nedidelės atbrailos
priešais altorių.
Finas, sukiodamas rankoje taurę,
žiūrėjo į gintaro spalvos viskį taip, lyg toje
taurėje iš naujo būtų matęs viską, kas
neseniai įvyko Kavano oloje.
 — O kai tą rutulį padėjau, noras
išgerti kraujo dar labiau sustiprėjo.
Pajutau dar didesnę trauką. Ant altoriaus
buvo padėtas puodelis su krauju.
Norėjau, tiesiog troškau iš jo atsigerti.
Išgerti nekaltos aukos kraujo, kurio kvapą
visą laiką užuodžiau oloje. Jei būčiau
nesusilaikęs ir išgėręs, būčiau virtęs tuo,
kuo likimas man lėmė būti. Atrodė keista,
kad iki šiol tai pagundai priešinausi. Kaip
galiu nenorėti to, ką likimas man lėmė,
kaip galiu nenorėti man siūlomos
didybės. Taigi žengiau altoriaus link,
priėjau prie jo visai arti. Tada jau ola
garsiai skambėjo nuo tų aidu
pasikartojančių balsų, o tie balsai ir
riksmai man buvo kone kaip muzika.
Ištiesiau ranką, norėdamas paimti
puodelį su krauju. Kurį laiką dvejojau, o
paskui vis dėlto paėmiau.
Finas trumpam nutilo, išgėrė likusį
taurėje viskį.
— Ir tada pro visus tuos oloje
aidinčius riksmus ir klyksmus, pro tą
pulsuojantį tirštą orą išgirdau tave, — jis
pažiūrėjo į Braną. — Išgirdau tavo
žodžius. „Sugrįžk pas mane“, — pasakei
tu, ir mane apėmė noras sugrįžti, jis buvo
stipresnis už viską. Pajutau troškimą
sugrįžti pas tave, ir jis buvo stipresnis nei
noras paragauti to kraujo, kurio skonį jau,
galima sakyti, jaučiau savo gerklėje. Tada
aš atsitraukiau nuo altoriaus, oloje
pasidarė dar šalčiau, oras dar labiau
apsunko, tapo toks tirštas, kad traukiau jį
į plaučius kaip kokį drėgną skudurą. Man
pasidarė silpna, svaigo galva, visas
drebėjau. Man atrodo, net nukritau ant
žemės, bet vis tiek ištariau užkeikimą ir
ištrūkau iš ten, sugrįžau atgal pas jus.
Finas pastatė taurę į šoną.
— Norėjau, kad žinotumėte, kaip
viskas buvo iš tiesų. Kad žinotumėte, kaip
man sunku buvo atsilaikyti prieš
pagundą. Trūko vos akimirkos, ir būčiau
pavirtęs juo, o virtęs juo būčiau ėmęs
kovoti prieš jus visus.
— Bet tu nepasidavei pagundai, —
pasakė Ajona. — Tu sugrįžai.
— Bet taip norėjau likti. Mane buvo
užvaldęs tas troškimas.
 — Tačiau tu nepasidavei, — pabrėžė
Konoras. — Ir štai, sėdi su mumis ir
gurkšnoji prie židinio viskį.
— Būčiau sulaužęs jūsų pasitikėjimą
manimi…
— Nekalbėk nesąmonių, — nutraukė
jį Brana ir atsistojo. — Nekalbėk tų
nesąmonių, Finbarai. Ir nepasakok, kad
sugrįžai čia tik dėl manęs, nes sugrįžai
tikrai ne dėl vienos manęs, ne dėl
kažkurio iš mūsų. Sugrįžai pirmiausia dėl
savęs. Sugrįžai, nes gerbi save tokį, koks
dabar esi, nes gerbi savo galias ir nekenti
Kavano. Taigi nekalbėk nesąmonių. Kai
pradėjome šią kovą, neleidau sau tikėti
tavimi, o tu nuolat įrodinėjai, kad aš
klystu. Todėl nenoriu klausytis šitų tavo
paistalų. Girdi, neleisiu tau čia sėdėti ir
abejoti savimi po viso to, ką tau teko
patirti. Tuoj pašildysiu troškinį. Mums
visiems reikia pavalgyti.
Kai Brana išėjo, Mira linktelėjo ir
atsistojo.
— Tuo viskas ir pasakyta, net nėra ko
ir pridurti. Ajona, eime padėsime Branai
virtuvėje.
Kai jos išėjo, Boilis paėmė viskio butelį
ir dar įpylė į tuščią Fino taurę.
— Jei esi nusiteikęs savęs gailėtis,
geriau jau pasigerk.
— Po perkūnais, savęs nė kiek
nesigailiu. Negi negirdėjote, ką sakiau?
— Girdėjau, visi girdėjome. —
Konoras ištiesė kojas ir patogiai įsitaisė
ant kėdės su viskio taure rankoje. — Mes
sužinojome, kad tau teko sunki kova — ir
fiziniu, ir dvasiniu lygmeniu — ir tą kovą
tu laimėjai. Tad išgerkim už tave. Beje,
galiu pasakyti tau dar kai ką, kas man
aišku kaip dieną. Greičiau persipjautum
sau gerklę nei padarytum ką blogo Branai
ar kuriam kitam iš mūsų. Taigi išgerk,
brolau, ir liaukis elgęsis kaip tikras
mulkis.
— Tikras mulkis, — nepatenkintas
sumurmėjo Finas ir išlenkė gurkšnį
viskio.
Ir todėl, kad bičiuliai gerai Finą
pažinojo, paliko jį ramybėje.
Finas laukė, kol visi susirinks virtuvėje
ir įsitaisys prie stalo, bet pats nesisėdo.
 — Esu dėkingas… — pradėjo jis.
— Gal užsičiaupk pagaliau ir sėskis
valgyti, — pasiūlė jam Boilis.
— Gal tu pats verčiau užsičiaupk. Esu
dėkingas, tai negi neturiu teisės to
pasakyti garsiai.
— Gerai, mes išgirdome, supratome
— esi dėkingas, — pasakė Brana ir įpylė į
Fino dubenį troškinio. — O dabar
užsičiaupk ir sėskis valgyti.
Finas paragavo sotaus jautienos ir
miežių troškinio, pajuto, kaip šaltu jo
gomuriu į skrandį slystantis maistas
sušildo sužvarbusį kūną.
— Ko į šį troškinį dar pridėjai?
Brana gūžtelėjo pečiais.
 — Nusprendžiau, kad po šitokios
dienos nė vienam iš mūsų šlakelis toniko
nepamaišys.
— Skanu, — pagyrė Konoras,
kabindamas dar vieną šaukštą troškinio.
— Labai skanu, taigi, Finai, ta proga tau
dar vienas pasiūlymas užsičiaupti.
— Gerai jau gerai, užsičiaupsiu, jei
taip norite, — Finas paėmė duonos riekę.
— Bet tada nepasakosiu, kas buvo toliau,
kad jau jums taip niekas neįdomu.
— O dar kas nors buvo? — paklausė
Ajona.
Dabar jau pečiais gūžtelėjo Finas.
— Juk man buvo liepta užsičiaupti.
— Aš tau tikrai neliepiau užsičiaupti,
— Mira meiliai jam nusišypsojo. — Ir
man labai įdomu, kas buvo toliau, taigi
galėtum bent jau man papasakoti.
— Gerai, Mira, jeigu tau tikrai įdomu,
galiu pasakyti, kad ant tos sienos, kur
palikau krištolinį rutulį, buvo išraižyti
kažkokie simboliai. Labai seni simboliai.
Man pasirodė, kad ogham rašto simboliai.
— Ogham? — Konoras susiraukė. —
Tu tuo tikras?
Pralinksmėjęs Finas dar pasrėbė
troškinio.
— Juk dabar kalbuosi su Mira.
— Oi, gal liausiesi pagaliau, —
nusijuokė Boilis ir dar pasiėmė duonos.
— Tai, sakai, ogham? Ir kas ten buvo
parašyta?
Finas abejingai į jį pažiūrėjo.
 — Nors esu labai talentingas žmogus,
mano talentas taip toli nesiekia, kad
sugebėčiau suprasti ogham raštą. Bet
galima daryti išvadą, jog ola buvo
naudojamasi nuo labai senų laikų, o
kadangi tie simboliai išraižyti aukštai ant
sienos, be to, ant sienos matėsi ir su
magija susijusių ženklų, visai tikėtina,
kad tamsiosios jėgos ola naudojosi dar iki
Kavano.
— Taip, būna vietų, kurios tinka tik
tamsiosioms arba tik šviesiosioms
jėgoms, — įsiterpė Brana.
— Ten jaučiau tik tamsą, apskritai
atrodė, kad ta ola tarsi… tamsiųjų jėgų
gimimo vieta. Ten šešėliai juda tarytum
būtų gyvi padarai. O ant altoriaus —
buvau priėjęs pakankamai arti, todėl
gerai mačiau, — ant didelio padėklo, ant
kurio buvo pastatytas ir puodelis, buvo
kaulų. Dar trys juodos žvakės ir knyga
odiniu viršeliu. Ant to viršelio mačiau
ženklą, — Finas palietė savo petį. — Štai
šį ženklą.
— Vadinasi, tas ženklas buvo žinomas
dar iki to, kai Tegana paleido į Kavaną
akmenį, sužalojo jį ir toje vietoje jam liko
tokios formos randas. Dar iki to, kai Sorka
prakeikė Kavaną, — Ajona pakreipė
galvą. — Gal tai į Kavaną įsikūnijusio
demono simbolis? Jo tamsiųjų galių
simbolis? Atsiprašau, — galiausiai pasakė
ji.
 — Nieko, — Finas vėl paėmė šaukštą.
— Prie knygos buvo varpelis, sidabrinis
varpelis, o jo rankenėlė — ant
užpakalinių kojų stovinčio vilko formos.
— Varpelis, knyga ir žvakės, kaulai ir
kraujas. Kavano žymės simbolis, vilkas,
— Brana susimąstė. — Gali būti, kad visi
šie daiktai — Kavano esmę reiškiantys
simboliai. Tie daiktai seni?
— Labai seni, gal tik žvakės ne. Bet
jos… pagamintos iš žmonių riebalų,
sumaišytų su krauju.
— Siaubas, ar gali būti šlykščiau, —
pasibaisėjo Mira.
Konoras patapšnojo jai per petį.
— Manau, kad gali.
 — Visi jo įrankiai, — toliau svarstė
Brana, — tikriausiai buvo perduodami
tėvo sūnui, o gal motinos sūnui ar dukrai,
kol galiausiai pasiekė jį, o tada Kavanas
pradėjo juos naudoti savo piktiems
kėslams. Nors, aišku, mes nežinome, ką
veikė jo tėvas, nes kam daugiau gali būti
reikalinga tokia ola.
— Gali būti, kad jo tėvas buvo
sergėtojas, — bandė spėti Mira. —
Magiškųjų galių turinti būtybė, kuri
turėjo sergėti įkalintą demoną ar kažką
panašaus.
— Visai gali būti, — jai pritarė Brana.
— Kad ir iš kur atsirado Kavanas — iš
šviesos, tamsos ar kažko tarpinio, — savo
gyvenimą susieti su tamsa nusprendė
pats.
— Ten buvo dar vienas daiktas, —
pasakė Finas. — Vaškinė moters figūrėlė,
jos rankos ir kojos buvo surištos juodu
audiniu, ji klūpėjo tarsi prašydama
malonės.
— Sorka, — Brana papurtė galvą. —
Kavanas nuo senų laikų jos apsėstas, bet
jam taip ir nepavyko jos supančioti ar
priversti suklupti prieš jį ant kelių.
— Išties, aštuonis šimtus metų būti
kažko apsėstam ar jausti pagiežą nėra
taip paprasta, — pasakė Ajona. — Tai
tarsi kažkoks seniai prasidėjęs
pamišimas.
— Sutinku.
 — Ir dar, — pridūrė Finas. — Figūrėlė
ties pilvu ir tarp kojų buvo sutepta krauju.
Brana iš lėto padėjo šaukštą į šoną.
— Vos prasidėjus tai žiemai Sorka
prarado kūdikį. Ji patyrė persileidimą ir
paskui taip ir nepasveiko. Nuo to laiko ją
kamavo siaubingi pilvo skausmai, kurių
niekas neįstengė numalšinti.
— Kavanas pražudė kūdikį? — Nors
nuo tų įvykių buvo praėję šimtmečiai,
Ajonos akys prisipildė ašarų. — Kūdikį jos
įsčiose? Negi jis galėjo taip pasielgti?
— Nežinau. — Drebėdama Brana
atsistojo, nuėjusi įsipylė vyno, paskui
atnešė ir pastatė butelį ant stalo. — Gal
Sorka buvo nepakankamai gerai nuo to
apsisaugojusi. Gal Kavanas rado būdą,
kaip… Sorka viena turėjo rūpintis trimis
vaikais, kol jos vyras būdavo išjojęs su
kitais savo genties vyrais. Kavanas ją
nuolat persekiojo. Nieko keista, jei ji
kažką praleido, o kai prarado budrumą,
Kavanas tuo pasinaudojo.
— Mes nepraleisime nieko, — Finas
uždėjo ranką Branai ant rankos. —
Nesuteiksime jam daugiau galimybių,
bet pasinaudosime visomis mums
suteiktomis. Ši istorija tik dar kartą įrodo,
už kiek daug jis turi atsakyti.
— Sorka labai sielvartavo. Jos sielvarto
ašaras jauti skaitydamas tą knygos dalį,
kur ji rašo apie prarastą kūdikį. Taip, —
tyliai pasakė Brana, — Kavanas turės už
tai atsakyti. Jam teks atsakyti už viską, ką
blogo yra padaręs.
 17

Brana dar rimčiau ėmėsi demono

nuodų gamybos. Kadangi skubėti nebuvo
galima — gamindamas mirtinus nuodus
nepaskubėsi, ji tam skyrė beveik visą savo
laiką.
Jei kuris iš magiškojo rato narių
užsukdavo į jos dirbtuvę, iškart gaudavo
darbo — kartais susijusio su magija,
kartais ne. Pati Brana iš dirbtuvės retai
kur išeidavo, nebent pasivaikščioti po
savo žiemos sukaustytą daržą ir
pravėdinti galvą nuo formulių, užkeikimų
ir nuodų.
Bet dažnai net ir išėjusi pasivaikščioti
Brana galvodavo apie darbą. Ar penkių
angelo trimito tinktūros lašų nebus per
daug, jei keturių per mažai? Ar sutrintas
uogas naudoti iškart, ar leisti pamirkti
savo sultyse?
— Viskas svarbu, — ji tyliai murmėjo
sau po nosimi, atsakingai rikiuodama
stiklainėlius, kuriuose laikė ingredientus.
Šiandien bandys gaminti dar vienus
nuodus. — Lašas ne taip — ir viską tenka
pradėti iš naujo.
— Sakei, kad vakar keturių lašų buvo
per mažai, tai šiandien lašink penkis, —
patarė jai Konoras.
— O jei pasirodys, kad reikia šešių? —
susierzinusi Brana žiūrėjo į stiklainėlius
taip, tarsi žvilgsniu būtų galėjusi priversti
juos išduoti savo paslaptis. — O gal
apskritai reikia daryti pagal tą kitą
receptą, kuriame parašyta, jog reikia
papildomai įdėti penkias žalsvąsias
musmires, augusias po ąžuolu?
— Man tai atrodo, kuo daugiau
nuodingų ingredientų, tuo geriau. Jei tau
įdomi mano nuomonė.
— Negali būti daugiau ar mažiau. Tai
juk ne tas pats, kas virtuvėje šiupininę
virti, — Brana girdėjo, koks irzlus jos
balsas, bet neįstengė nusiraminti. —
Nuodus privalu paruošti tiksliai, Konorai,
jaučiu, kad tai gali būti vienintelė proga
juos panaudoti. Jei mums nepavyks,
geriausiu atveju reikės laukti metus, kad
galėtume ir vėl bandyti. Blogiausiu atveju
demonas, supratęs, kad mes jį mėginam
sunaikinti, pasislėps taip, jog mes jo
daugiau niekada nebesugebėsim rasti.
— Tu per daug nerimauji, Brana.
Paprastai taip nesiblaškai.
Žinoma, Konoras teisus, tas nerimas,
Brana pagalvojo užsidengdama pirštais
akis, labai trukdo dirbti.
— Kaip niekad jaučiu, kad reikia
skubėti. Jaučiu, Konorai, kad tai
paskutinis mūsų šansas, kito
nebeturėsime. Sunku suvokti, kad jei
šįkart nepavyks, visai tikėtina, Kavaną
nukauti teks ne mums, o po mūsų
gyvensiantiems kitiems trims
pašauktiesiems. Kai judu su Mira turėsite
vaikų, negi norėtum, kad kažkuriam ar
keliems iš jų tektų tokia našta?
— Ne, tikrai ne. Savaime aišku, to
nenoriu. Bet mums pavyks.
Jis uždėjo rankas Branai ant pečių,
juos pamasažavo.
— Truputį atsipalaiduok. Taip
nerimaudama užblokuoji savo įgimtą
intuiciją, kuri galėtų tau daug padėti
dabar priimant sprendimus.
— Tai trečias mano bandymas
paruošti nuodus. Taigi nerimauju ir
abejoju ne be priežasties.
 — Grūsk šalin tą nerimą. Liaukis
sukusi galvą, tas ar anas receptas
tinkamiausias. Įsiklausyk į save — ką tau
kužda nuojauta? Gal tai ir ne tas pats, kas
virti šiupininę, bet juk stebuklingų galių
turinčius mišinius maišai nuo ketverių.
Konoras užvertė Branos knygas, nors
ir žinojo, kad ji jau mintinai moka viską,
kas ten parašyta.
— Kaip manai, gal šįkart daryk ne
taip, kaip diktuoja galva, bet taip, kaip
šnabžda nuojauta?
— Manau, kad… — Brana nekantriai
panardino pirštus į plaukus. — Kur,
velniai griebtų, yra Finas? Man reikia jo
kraujo nuodams ruošti, kraujas juk turi
būtų šviežias.
 — Jis žadėjo atvažiuoti iki vidurdienio,
vadinasi, taip ir bus. Gal iki to laiko
padirbėkim kartu, pabandytume sukurti
užkeikimą. O kai atvažiuos Finas, nuleisi
jam kraujo ir galėsi pradėti maišyti
nuodus.
— Gerai jau, taip ir padarykime.
Užteks nervintis ir blaškytis, metas
imti ir daryti, ryžtingai nusiteikė Brana.
— Pirmiausia bus pilamas šventintas
vanduo, taigi mano užkeikimas
prasideda taip: „Pilame mes šventintą
vandenį, į jį sudėsime kitus ingredientus.
Dar įpilame sulčių nuo šunvyšnių uogų
trintų ir palaikytų. Besilaukiančios jako
patelės plaukas įmaišytas į mancinelos
medžio sulą, kad ištirpintų šikšnosparnio
sparną. Angelo trimitas, kurpelės
žiedlapiai, ir laukiame, kol viskas
nusistovės. Po to…“
— Ką pati galvoji apie užkeikimą,
Brana? — paklausė Konoras.
— Man atrodo, kad paskutinį kartą aš
paskubėjau. Manau, su šia dalimi dar
reikia padirbėti, mišinį reikia pavirti
ilgiau.
— Taigi… maišyk, tegu verda,
burbuliuoja, dar kartą pamaišyk…
— Kol dūmai kilt pradės — taip, tikrai,
paskutinį kartą paskubėjau. Mišinys turi
ilgiau pavirti, nusigaruoti. Gerai, —
tvirtai linktelėjusi galvą, Brana užsirašė
savo pastebėjimus. — Dabar grybai, vis
dėlto, manau, reikia pabandyti įdėti
žaliųjų musmirių, nes… po perkūnais,
nes toks jausmas, kad jos turėtų čia tikti.
— Na štai, pagaliau teisingas
sprendimas, — Konoras alkūne
padrąsinamai bakstelėjo Branai.
— Žalsvosios musmirės, švelnios,
baltutės, atneškite amžiną naktį. Ne ne,
demonui taip netiks. — Ji užbraukė, ką
buvo parašiusi, ir pradėjo iš naujo. —
Žalsvosios musmirės, trys ir dar dvi,
paskleiskite nuodus šitam mišiny.
— Kur kas geriau, — pagyrė Konoras.
— Ai, dar vainiklapiai. Įbersime
vainiklapių gražių ir burtai veikti lai
pradės.
— Gal geriau būtų „mirtini burtai“,
bent jau man taip atrodo.
 — Taip, teisingai, „mirtini“ geriau, —
Brana pataisė užrašuose. — Kraujas,
kuris sujungs čia viską, jo lašas vienas,
antras, ir demono širdis sustos. Lai mano
galios, galios mūsų padės išpildyti mums
tai, ką lėmė mums lemtis. Lai išsipildo
tai, ko trokštam mes labai.
Brana numetė pieštuką ant
darbastalio.
— Net nežinau, bet gal gerai.
— O man patinka — skamba
teisingai. Pakankamai tvirtai, bet ne per
daug įmantriai. Juk reikalų turime su
mirtimi, tad nematau reikalo čia ką nors
gražinti.
— Gal tu ir teisus. O dar nuodai turi
būti tiršti, juodi. Reikia pridėti ir tai…
Juoduoja, tirštėja po rankomis mūsų…
— Kad virstų nuodais, o demonas
žūtų, — užbaigė Konoras.
— Man visai patinka, — nusprendė
Brana. — Tik reikia viską tvarkingai
perrašyti.
— Jei kol Finas ateis, nenori daugiau
nieko daryti, gal tu… — Konoras atsisuko
į duris, pro kurias įėjo Finas. — Na štai,
jis jau čia. Žinai, ji planuoja tau nuleisti
kraujo, bičiuli.
Finas sustojo kaip įbestas.
— Ir vakar, ir užvakar jau daviau
daugiau nei pakankamai.
— Man reikia šviežio.
— Jai reikia šviežio, — subambėjo
Finas, mesdamas šalin paltą. — O ką
darysi su tuo, kurį nuleidai vakar ir
užvakar?
— Juk tai visai nepavojinga, be to,
nežinia, kada jo dar gali prireikti. Tačiau
šiandien noriu viską pradėti nuo pradžių.
Truputį pakeičiau užkeikimą.
— Ir vėl?
— Taip, ir vėl, — atsakė ji tokiu pat
susierzinusiu tonu kaip ir jis. — Reikėjo jį
patobulinti. Konoras tam pritarė…
— Manęs čia nepainiokit, — brolis
iškėlė aukštyn rankas. — Aiškinkitės
dviese. O dabar, kadangi tu jau čia, Finai,
aš važiuoju. Man atrodo, Boilis vėliau
žadėjo užsukti, tai jis galės sutvarkyti po
jūsų muštynių likusią netvarką.
 Konoras pasiėmė paltą, kepurę, šaliką
ir išėjo pro duris, paskui jį į kiemą
išsliūkino Katelis — atrodė, ir šuo
suprato, kad kurį laiką verčiau pabūti nuo
šios vietos atokiau.
— Ko tu toks užsiraukęs? — paklausė
Brana.
— Aš užsiraukęs? Tai gal tu
užsiraukusi? Tarp tavo antakių jau matosi
ta „mane nervina kiekviena smulkmena“
raukšlė.
Dar labiau susierzinusi Brana patrynė
pirštais tarp antakių.
— Aš neužsiraukus… nors taip,
užsiraukusi, bet tikrai ne tiek, kad
nervintų kiekviena smulkmena, o tuo
labiau tu. Tiesiog nepratusi, kad man taip
nesisektų, kaip kad nesiseka šis
prakeiktas viralas.
— Jei nepavyksta jo paruošti tinkamai,
dar nereiškia, kad nesiseka.
— Kai pavyks paruošti jį tinkamai, tai
reikš, kad pasisekė, o šito žodžio
antonimas — nesiseka.
— Ne veltui tai vadinama praktine
magija, Brana, tu tai žinai geriau nei bet
kas kitas.
Ji jau norėjo ką nors piktai atšauti, bet
tik atsiduso.
— Žinau. Gerai žinau, tik tiek, kad
tikėjausi, jog pirmus kartus pavyks
geriau. Jei ir toliau taip nesiseks, man ir
vėl teks užsakyti nuodams ruošti
reikalingų ingredientų.
 — Gerai, pradėkime viską nuo
pradžių, — Finas priėjo prie jos ir
pabučiavo. — Labas, Brana.
Ši prunkštelėjo.
— Labas, Finai, — šypsodamasi ji
paėmė peilį. — Na, tai…
Ji tikėjosi, jog Finas pasiraitos
rankovę, bet jis nusivilko megztinį.
— Imk kraujo iš žymės, — paliepė jai.
— Kaip tada, kai kūrei nuodus Kavanui.
Gaila, kad pirmus kartus ėmei ne iš
žymės.
— Taip, tikrai, reikėjo imti iš žymės,
tas tiesa. Bet tau juk skauda, toje vietoje
pradeda deginti, kai imu iš ten kraujo.
— Taip yra todėl, kad tai, kam bus
skirtas šis kraujas, prieštarauja šitos
žymės esmei. Imk iš jos, Brana. O už tai
paskui norėčiau sausainio.
— Gausi kiek norėsi.
Brana priėjo prie Fino su ritualiniu
peiliu ir puodeliu rankoje.
— Atsipalaiduok, — Brana pažiūrėjo
jam į akis, — gali būti, kad skausmas taip
pat yra svarbu. Pakentėk, paskui tą
skausmą numalšinsim.
— Supratau.
Brana greitai — nes taip reikėjo —
peilio galu įbrėžė į pentagramą ant Fino
peties. Surinko šiek tiek kraujo į puodelį.
Jautė, kad jam skauda, nors jis to ir
neparodė, net nekrustelėjo.
— Užteks, — tyliai pasakė ir padėjusi
peilį į šalį paėmė skudurėlį, kurį jau buvo
anksčiau pasiruošusi, ir prispaudė jį prie
žaizdos.
Padėjusi puodelį su krauju prie
stiklainių su kitais ingredientais, Brana
atsisuko, švelniai užgydė negilią žaizdą
ant Fino peties.
Nespėjus Finui susivokti, Brana
pabučiavo į jo žymę.
— Nereikėjo, — sutrikęs, net truputį
išsigandęs, jis atsitraukė nuo jos. —
Nežinia, kaip tai gali tau pakenkti.
— Man nieko neatsitiks, juk tu ją
gavai nepelnytai. Metų metus kaltinau
tave už tai, kad ta žymė atsirado, o
tikriausiai reikėjo kaltinti Sorką, gal netgi
labiau jos sielvartą. Tai ji tave pažymėjo
— ji, sulaužiusi mūsų švenčiausią
priesaiką, šitaip sužalojo tave ir daugelį
iki tavęs gyvenusių visai nekaltų žmonių.
Jei tik galėčiau, tą žymę nuo tavo peties
tikrai sunaikinčiau.
— Bet negali. Manai, nebandžiau pats
jos naikinti? — Finas apsivilko megztinį.
— Burtai, kunigai, žiniuonės, šventikai,
juodoji ir baltoji magija. Niekas tos
žymės neįveikia. Važiavau į
nuošaliausius žemės kampelius vos
nugirdęs, kad ten šį prakeiksmą galbūt
galima sunaikinti.
Štai kodėl jis tiek daug keliavo, dabar
suprato Brana. Viskas dėl žymės.
— Niekada to dar nesakei…
— O ką man reikėjo sakyti? Tai juk
ženklas, kuris parodo visiems, koks
kraujas manyje teka, to juk nepakeisi.
Todėl tikriausiai nieko keista, kad jokios
mano išbandytos priemonės negali
sunaikinti žymės. Jokie užkeikimai, jokie
ritualai negali sunaikinti to prakeiksmo,
kurį ištarė mirštančios Sorkos lūpos.
Žymės neįmanoma išdeginti, išpjauti ar
kitaip pašalinti iš mano kūno. Svarsčiau
nusikirsti ranką, bet bijojau, kad tada
žymė atsiras kurioje nors kitoje mano
kūno vietoje.
— Tu… Viešpatie, Finai.
Finas nenorėjo jai tiek daug pasakyti,
bet tie žodžiai kažkaip išsprūdo.
— Na, tuo metu, aišku, buvau šiek tiek
išgėręs — iš „Jameson“ butelio nelabai
kas jau ir buvo likę, be to, man buvo vos
dvidešimt dveji, taigi toks poelgis atrodė
vertas didvyrio vardo. O būti prakeiktam
tuomet atrodė kur kas baisiau nei
vienarankiui.
— Nedrįsk savęs žaloti, — jo žodžių
sukrėsta sudraudė Brana. — Net
negalvok apie tai.
— Kai po tiek bandymų atsikratyti tos
žymės nepavyko, jau žinau, kad nėra
prasmės savęs žaloti. Mirštančios
raganos — o dar tokios, kuri paaukojo
savo gyvybę dėl vaikų, kad apsaugotų juos
nuo tamsiausių jėgų — prakeiksmas yra
labai galingas.
— Kai nugalėsime Kavaną, aš padėsiu
atsikratyti tos žymės… mes visi
padėsime…
 — Jei yra būdas, kaip ją sunaikinti,
patikėk, aš jį pats rasiu, nes niekada
nesiliauju ieškojęs, juk dėl tos žymės nori
su manimi gyventi tik šia diena, nenori
galvoti apie rytdieną. O aš negaliu prašyti
tavęs pakeisti nuomonės. Be to, mes
niekada negalėtume susilaukti vaikų, —
kinkuodamas galvą pasakė Finas. —
Matau, kad ir tu tai supranti. Nė vienas iš
mūsų neleis sau turėti vaiko, žinodamas,
kad jam gali tekti tokia našta, kokia teko
man.
— Žinau, — skaudi tikrovė suspaudė
Branai širdį. — O kai baigsim reikalus su
Kavanu… tu ir vėl išvyksi?
— Po lemiamos kovos su Kavanu
kažin ar dar galėsime būti kartu, juk
žinosime, kad vis tiek niekada
negalėsime gyventi taip, kaip kadaise
svajojom. O tai, — Finas palietė savo petį,
— man atrodo, neleistų mums būti kartu
net ir tada, jei Kavanas būtų sunaikintas.
Kol ta žymė bus ant mano rankos,
Kavanas bus gyvas many, o aš ir toliau
nešiosiu Sorkos prakeiksmą. Štai todėl aš
ir nesiliauju ieškojęs, kaip žymę būtų
galima sunaikinti.
— Vadinasi, Sorkos prakeiksmas
palietė visus tris — mane, tave ir mūsų
planuotą bendrą gyvenimą.
— Bet mes ir toliau galime gyventi šia
diena. O tai netgi daugiau, nei kada nors
sau leidau tikėtis.
 — Manau, mums to pakaks, — Brana
priėjo ir tvirtai apsikabino Finą.
— Tad nešvaistykim to, ką turim.
— Tu teisus, — ji pakėlė galvą,
priglaudė lūpas prie jo lūpų. — Jei tik
galėčiau ką nors pakeisti, mes būtume
paprasti žmonės.
Finas nusišypsojo.
— Tu niekada nebūtum paprasta.
— Tada būčiau tiesiog moteris,
gaminanti muilus ir žvakes, miestelyje
turinti gražią parduotuvytę. O tu būtum
žmogus, turintis žirgyną ir sakalų
dresavimo mokyklą. Jei tik būtų mano
valia. Deja…
Kaip ir Brana, Finas atsisuko į
darbastalį, ant kurio buvo sukrautos
burtų knygos ir stiklainėliai su
ingredientais nuodams gaminti.
— Jei būtume paprasti žmonės,
negalėtume padaryti to, ką privalu
padaryti. O dabar greičiau bandyk tuos
burtus, nes ir vėl sakysi, jog reikia paties
šviežiausio mano kraujo.
Pareiga, pagalvojo Brana, ir likimas.
Jų negalima išsižadėti.
Ji paėmė katiliuką ir po juo uždegė
nestiprią ugnį.
Laukė ilgas ir kruopštus procesas,
kuriam būtinas tikslumas ir stebuklingos
galios — viską reikia daryti griežtai iš
eilės ir labai atsargiai. Brana nusiteikė
užmiršti pirmas nesėkmes ir elgtis taip,
tarytum šis bandymas būtų pirmas. Kai
jie su Finu iškėlę rankas virš katiliuko iš
lėto užvirino mišinį, nuodingas viralas
ėmė burbuliuoti, o nuo jo pradėjo kilti
dūmai.
Brana giliai atsiduso, kai jie priartėjo
prie paskutinio nuodų gamybos etapo.
— Juoduoja, tirštėja po rankomis
mūsų, — pasakė Brana.
— Kad virstų nuodais, o demonas
žūtų, — pridūrė Finas.
— Lai mano galios, — pasakė jie
drauge, kai viralas ėmė dar stipriau
burbuliuoti, — galios mūsų padės
išpildyti mums tai, ką lėmė mums lemtis.
Lai išsipildo tai, ko trokštam mes labai.
Brana pajuto, kad kažkas pradeda
keistis — nuo jos ir Fino pasklido
magiška energija. Jie su Finu paėmė
vienas kitą už rankų, kad ta energija
susilietų, o susiliejusi sustiprėtų.
Atsiriboję nuo viso pasaulio, jie
susikoncentravo vien tik į šį energijos
susiliejimą, jos augimą. Branos širdis vis
stipriau ir greičiu spurdėjo krūtinėje,
dirbtuvės šiluma ir kvapai po truputį
pradėjo nykti iš jos sąmonės.
Jos kūnu pradėjo kilti šviesa, skaisti ir
ryški, ji pasklido aplink ją. Kai ši šviesa
susiliejo su Fino šviesa, tapo dar šviesiau.
Tas susiliejimas — fizinis, dvasinis,
toks intymus, galingas ir panašus į audrą
— užvaldė jos kūną kaip orgazmas.
Ji atlošė galvą. Išskleidusi pirštus,
iškėlė rankas delnais į viršų.
 — Štai ginklas, skirtas kovai su tamsa,
kurį sukūrė tikėjimas ir šviesa. Ant
žemės, kurioje Juodoji Ragana paaukojo
save, trys, dar trys ir dar trys stos į kovą
prieš blogį, kuris atsirado iš tamsos.
Kraujas bus pralietas, mirtis jį ištiks.
Pasitelk arklį, sakalą ir šunį, ištark jo
vardą. Paskambink varpeliu, atversk
knygą, uždek žvakę, ištark jo vardą. Balta
šviesa, tokia skaisti ir akinanti, užvers
vartus jam akmenyje. Kraujas bus
pralietas, mirtis jį ištiks. Ar tai demonas,
mirtingasis ar raganius, kraujas bus
pralietas, mirtis jį ištiks.
Branos akys, kurios ritualo metu buvo
pajuodavusios, atgavo savo spalvą. Ji
susmuko ant grindų kaip nuo virvučių
nukirpta lėlė, Finas vos spėjo ją sugriebti.
Kai jo rankos ją apkabino, Brana
prispaudė ranką prie jo peties.
— Man viskas gerai, tik galva
netikėtai apsvaigo.
— Pasėdėk čia.
Jis pasodino ją ant nedidelės sofos
priešais židinį, o paskui peržiūrėjo visą
jos vaistinėlę, kol rado ko ieškojęs.
Virdulio jis nekaitė, arbatą paruošė
pirštų spragtelėjimu, įlašino į ją šešis
lašus toniko ir nunešė Branai.
— Gerk ir nesiginčyk, — pasakė
Finas. — Čia tavo pačios gamintas
tonikas.
 — Pajutau savyje stiprėjančią energiją
ir šviesą, nuodai katiliuke burbuliuodami
vis labiau tirštėjo. Po to tarytum
pamačiau save ir tave iš šalies, išgirdau,
kaip tariu žodžius, nors iš tiesų jų
netariau. Kažką panašaus man ir mums
visiems teko ir anksčiau patirti, bet tai,
kas įvyko dabar, buvo neįtikėtinai stipru.
Dabar man jau viskas gerai.
Beveik gerai, pagalvojo ji ir
gurkštelėjo arbatos su toniku.
— Silpna pasidarė, kai ta šviesa ir
energija paliko mano kūną, akimirką
jaučiausi visai tuščia.
— Tavo akys buvo juodos kaip tamsioji
mėnulio pusė, o balsas aidėjo, it būtum
kalbėjusi nuo aukšto kalno viršaus.
 — Tai buvau ne aš.
— Taip, tai buvai ne tu. Tai kas
tuomet, Brana?
— Nežinau. Bet kad ir kas tai buvo, ta
jėga ir šviesa manyje buvo neįtikėtina. O,
Finai, sunku žodžiais apsakyti, kaip tai
buvo gražu. Tai buvo tai, kas mes esame
— šviesa, tik šįkart ji buvo tarsi po
didinamuoju stiklu, jaučiausi taip, tarsi
manyje ir aplink mane būtų nušvitęs
koks tūkstantis saulių. Net nežinau, su
kuo dar būtų galima palyginti tą jausmą.
Ji išgėrė dar arbatos ir pajuto, kaip
pasišalina įtampa.
— Noriu viską, ką dabar pasakiau,
užsirašyti. Negalima to pamiršti.
— Patikėk, nepamiršiu nė žodžio.
 Brana nusišypsojo.
— Bet kokiu atveju geriau bus, jei
užsirašysiu. Ginklą sukūrėme —
vadinasi, šiandien mums pasisekė.
— Nuodai juodi ir tiršti kaip derva.
— Reikia juos uždaryti ir laikyti
tamsoje, ir dar reikia užburti buteliuką,
kuriame juos laikysime.
— Pasirūpinsiu tuo.
— Ne ne, mums abiem pavyko tuos
nuodus sukurti, vadinasi, tai, kad buvome
dviese, buvo svarbu. Taigi ir toliau viską
turime daryti dviese. Aš tikrai jaučiuosi
gerai, Finai, patikėk.
Ji padėjo į šalį puodelį ir atsistojo,
norėdama įrodyti, kad sako teisybę.
 — Tai reikia padaryti labai greitai.
Nenorėčiau, kad nuodams kas atsitiktų ir
juos reikėtų ruošti iš naujo.
Kurį laiką Finas įdėmiai stebėjo
Braną, kol įsitikino, kad jai tikrai nieko
blogo nenutiko.
Kai jie baigė sakyti užkeikimą, Brana
iš spintelės po darbastaliu paėmė du
butelius, matinius, juodus.
— Kodėl du?
— Pagalvojau, bus praktiškiau iškart
paruošti dvi dozes, jei kartais vienai kas
atsitiktų, ar iki kovos, ar per ją. Turėsime
po ranka atsarginį variantą.
— Tokia protinga ir, kaip visada,
praktiška. — Kai Brana paėmė piltuvėlį,
Finas papurtė galvą. — Nemanau, kad
šitam reikalui toks daiktas tiks. Suprantu
tavo praktišką požiūri, bet, manau, bus
geriau, jei šįkart pasitelksime magiją.
— Gal tu ir teisus. Vienas butelis tau,
kitas man. Reikia nuodus supilti labai
greitai ir iškart gerai užkimšti. — Ji
palietė vieną butelį. — Šis tavo, — po to
kitą, — šis mano. — Brana sugrįžo prie
katiliuko, atsistojo prie Fino — Kai iš
puodo į butelį tekės, ore nei dėmelės lai
neliks, lašas ant grindų nenukris.
Brana viena ranka paėmė Finui už
rankos, kitą ranką pakėlė, tą patį padarė
ir Finas. Dvi plonos tiršto juodo skysčio
srovelės pakilo iš katiliuko ir lanku
sklandžiai sutekėjo į du butelius. Kai visi
nuodai jau buvo buteliuose, Brana su
Finu mintimis pakėlė į orą kamščius ir
jais užkimšo butelius.
— Užkimšus gerai šviesa nepasieks
nuodų niekaip, lai būna atkimšti tik tada,
kai prireiks to labai.
Lengviau atsikvėpusi Brana į katiliuką
pasiuntė baltą ugnį, kad sudegintų viską,
kas tamsaus jame buvo likę.
— Atsarga gėdos nedaro, — pasakė ji
ir paėmusi butelius su nuodais nunešė ir
pastatė giliai į spintelę, kurioje laikė ir
nuodams ruošti skirtus ingredientus, ir
Kavanui jau paruoštus nuodus. — Gal
verčiau apskritai sunaikinsiu katiliuką.
Geriau bus jo daugiau niekada
nenaudoti. O gaila, jis man tikrai buvo
labai parankus. — Galiausiai Brana
užbūrė spintelės dureles. — Jos atsivers
tik mūsų magiškojo rato nariui
panorėjus.
Nuėjusi prie kitos spintelės, Brana iš
jos ištraukė šviesiai žalią butelį
sidabriniame krepšelyje, paėmė dvi vyno
taures.
— O čia kas?
— Tai mano gamintas vynas, laikiau jį
ypatingai progai, nors ir nežinojau
kokiai. Bet, panašu, jau atėjo laikas.
Padarėme tai, ką privalėjome, o aš vis
abejojau, ar mums pavyks. Nes kiekvieną
kartą, kai, rodos, tvirtai tuo tikėdavau,
nepasisekdavo. Tačiau šiandien…
Į taures ji pripylė šviesiai geltono
vyno, vieną taurę pasiūlė Finui.
 — Šiandien mums pavyko. Taigi…
Suprasdamas jos džiaugsmą, Finas
palietė savo taure jos taurę.
— Išgerkime už šiandien dieną, — jis
gurkštelėjo vyno, pakreipė galvą. — Na
štai, atrastas dar vienas tavo talentas —
šis vynas tiesiog puikus. Toks lengvas,
bet sodrus. Žvaigždžių skonio.
— Nepagalvojai, kad galbūt kelias
įdėjau? Jis tikrai geras, — Brana jam
pritarė. — Šiandien mes jo verti. O dar,
kiek pamenu, žadėjau sausainį, kurį taip
pat užsitarnavai.
— Kiek pamenu, žadėjai daugiau nei
vieną, — atsakė Finas, — bet dabar,
manau, abu užsidirbome kur kas daugiau
nei sausainių, — tarė jis ir rankomis
apjuosė Braną per liemenį. — Tvirčiau
laikyk taurę, — perspėjo Finas ir jie
nuskriejo.

Brana apsvaigo nuo netikėtumo ir

greičio. Jiems skrendant, lūpos susiliejo,
ji pajuto bundantį geismą. Kai pamatė,
kad guli su Finu didelėje lovoje su
baldakimu ir plonytėmis baltomis
užuolaidomis, Brana nusikvatojo.
— Sakai, mes to nusipelnėm?
— Nusipelnėme ir kur kas daugiau
nei tai.
— Pradanginau savo vyną.
— Tikrai ne.
 Atsisukusi į tą pusę, į kurią ranka
mostelėjo Finas, Brana pamatė staliuką,
ant kurio stovėjo jų taurės su vynu, ir
suprato, kad ir lova, ir stalas plūduriuoja
kažkur atvirame vandenyne.
— Dar sakai, kad aš praktiška. Bet kur
mes? Čia taip šilta. Kaip gera.
— Pietų vandenyse, toli nuo visko, be
to, apsaugoti taip, kad niekas, net ir
žuvys, mūsų nematytų.
— Mes ant plūduriuojančios lovos
pietų vandenyse. Žinai, tu truputį
išprotėjęs.
— Tik dėl tavęs. Noriu praleisti
valandą ar dvi mūsų rojaus kampelyje.
Kur mums būtų šilta ir saugu, o tu būtum
nuoga.
 Jis spragtelėjo pirštais, ir ji liko be
drabužių. Brana nespėjo nusijuokti, o
Fino rankos jau lietė jos kūną, pakilo
aukštyn, suėmė krūtis.
— Dieve brangus, kaip man gera tave
jausti po savimi ir dar nuogą. Atlikome
tai, ką privalėjome, — dabar
pasimėgausime tuo, ko patys norim.
Finas pasilenkęs pabučiavo Braną,
karštai, valdingai, taip, kad geismas
pasklistų ir įkaitintų jos kūną kaip ugnis
dagtį. Ji nepasidavė jam, atsakė su tokia
pačia aistra ir jėga.
Neseniai jų kūnus užvaldžiusi
stebuklinga šviesa vis dar pulsavo juose,
ryški ir stipri, jie abu atsidavė jai, atsidavė
vienas kitam.
 Kai Fino lūpos pašėlusiu greičiu
pradėjo bučiuoti Branos kūną, ją užvaldė
tikra geismo audra. Nekantriai jo kūną
glostančios jos rankos pavertė tą audrą
tikru viesulu. Jie glamonėjo vienas kitą
lovoje, besisupančioje banguojančio
vandenyno platybėse, ir ant jų viena po
kitos ritosi geismo bangos.
Jei jis kraustosi dėl jos iš proto, ji
pasiduos tam pamišimui. Braną užplūdo
begalinė meilė. Čia, šitame rojaus
kampelyje, kurį Finas jiems padovanojo,
ji gali leisti sau džiaugtis šia meile. Čia,
kur jie mėgavosi pačiais tikriausiais
stebuklais, ji galėjo mylėti jį taip, kaip ją
mylėjo jis.
 Branos kūnas virpėjo, širdis drebėjo
nuo to begalinio jausmo, nuo to begalinio
geismo. Kai iš jos lūpų išsprūdo palaimos
šūksnis, jis aidėdamas nuskriejo tolyn į
juos supančią žydrą begalybę.
Kaip gera turėti ją čia, kur niekas jų
negali trukdyti. Kaip gera nors trumpam
su ja persikelti į fantazijų pasaulį, gera
žinoti, jog viską, ką jis dabar jai jaučia ir
kada nors jaus, ji gali pasiekti, paimti ir
priimti. Finui tai buvo netgi svarbiau nei
tai, ką galėjo suteikti jo turimos
magiškosios galios ir burtai.
Žodžių nereikėjo. Viskas, ką ji jautė,
spindėjo jos akyse, viskas, ką jautė jis,
atsispindėjo jo akyse.
 Kai jis įsiskverbė į ją, įsisuko
malonumo, meilės ir geismo tornadas.
Kai ji prisispaudė prie jo dar arčiau, jie
tapo tarytum viena.
Jie svaigo vienas nuo kito šitame tik
jiems skirtame pasaulėlyje, po kuriuo
bangavo gilus mėlynas vandenynas. Ji
gulėjo prie jo ant tyliai vandenyno bangų
linguojamos lovos ir mėgavosi saulės
šiluma, vandenyno kvapu, jo artumu ir
prie jos besiliečiančios jo odos karščiu.
— Kodėl būtent ši vieta, — paklausė
Brana, — iš tokios daugybės variantų?
— Atrodė, kad tai bus kažkas visai
kita, nei mus paprastai supa ir kada nors
esame patyrę. Mūsų aplinkoje žalia,
drėgna, ir tai nėra blogai. O tai? Ta
šiluma, tas mėlynas dangus ir
vandenynas? Gana egzotiška tiems, kurie
retai sau leidžia tokias dovanas. Be to,
Brana, Dievas mato, ta mūsų žiema tokia
šalta ir žvarbi.
— Tikrai. Bet po žiemos ateis
pavasaris. O mes tada jau būsime įvykdę
savo pareigą, galėsime džiaugtis šviesa ir
ramybe. O kai tik viskas bus baigta…
Finas pakėlė galvą, pažvelgė jai į akis.
— Paprašyk.
— Atskraidink mane čia dar kartą, kai
viskas bus baigta. Prieš tai, kol kur nors
toli išvažiuosi. Sugrąžink mane čia.
— Būtinai, o dabar turbūt jau nori
namo.
 — Ne. Bent kol kas dar nenoriu. — Ji
atsisėdo, paėmė vyno taures. —
Išgerkime vyną, dar pasidžiaukime saule
ir vandeniu. Pasimėgaukime šia
prabanga ilgėliau. Nes kai grįšime, laiko
ir progų tokiems malonumams vargu ar
greitai surasime.
Brana, atrėmusi galvą Finui į petį,
gurkšnojo žvaigždžių skonio vyną ir
žiūrėjo į iki pat horizonto linijos
besidriekiantį vandenyną.
 18

Kai jie visi šeši pagaliau ir vėl susirinko,

Brana patiekė šventinę vakarienę — avies
šonkauliukų su keptu moliūgu ir žirniais,
paruoštais su sviestu ir mėtomis.
— Turiu pripažinti, tokių vaišių
nesitikėjau, — pasakė Konoras,
didžiulėje lėkštėje pjaustydamas
šonkaulius. — Tai, aišku, nereiškia, kad
man nepatinka.
 — Jau kokią savaitę visi šeši
nebuvome susitikę, — pastebėjo Brana.
— Vieni su kitais vis pasikalbame tai šen,
tai ten, tad tarsi ir žinome, kas jau
nuveikta ir kaip sekasi ruoštis. Nuodai
sėkmingai bręsta. Dar šiandien popiet
patikrinau, — kalbėdama ji įsidėjo
truputį moliūgų į savo lėkštę ir perdavė
bendrą dubenį su jais toliau. — Mes su
Konoru paruošėme dar vieną butelį
nuodų, kad turėtume atsarginį, jei
netyčia prireiktų, kaip kad turime
atsarginį ir demonui skirtų nuodų.
— Bijau net pagalvoti, kad mums gali
nepasisekti, — tarė Mira ir padavė Boiliui
lėkštę su žirniais. — Tas prakeiktas
šunsnukis jau beveik metus neduoda
mums ramybės. Kiek žinau, prie Branos
su Konoru ir anksčiau kabinėdavosi, bet
per šiuos metus peržengė visas ribas —
puolė ir erzino visus mus kiekvienai
progai pasitaikius. Trys — magiškas
skaičius, todėl tikiu, kad mums pasiseks,
ir galvoju apie tai kiekvieną kartą, kai per
iškylą pamatau jį.
— Matei jį šiandien? — paklausė
Brana.
— Ir šiandien, ir vakar — dabar
kiekvieną dieną matau slankiojantį po
mišką, kartais net ima sekti iš paskos.
Toks jausmas, kad kiekvieną dieną vis
arčiau prisėlina. Roiberdas kartą net
puolė jį iš dangaus.
 — Taip jis mus erzina, — pasakė
Boilis. — Todėl geriausia būtų mažiau į jį
kreipti dėmesį.
— Tas tiesa, — pratarė Konoras ir
supjaustęs šonkauliukus du įsidėjo į savo
lėkštę. — Toks jausmas, kad jis darosi vis
stipresnis, o gal gudresnis, o gal ir tas, ir
tas. Aš ne kartą esu jį matęs eidamas į
iškylą su sakalais, bet šiandien jau ir
mūsų Brajanas užsiminė, kad matė keliu
kiūtinantį vilką.
— Jį matė ir ponia Beiker, — pridūrė
Brana.
— Še tau. Aišku, Brajaną, kuriam ne iš
tos pusės pūstelėjęs vėjo gūsis atrodo
kaip pasaulio pabaigos ženklas, buvo
nesunku įtikinti, kad ten buvo ne vilkas, o
tiesiog koks pasiklydęs šuo. Bet vis tiek
neramu, jog Kavanas vis dažniau rodosi
ir kitiems.
— Kažin, ar kitiems žmonėms jis
nepavojingas? — paklausė Ajona. —
Negalim leisti Kavanui kenkti nekaltiems
žmonėms.
— Žinoma, gali užpulti, — ramiai
atsakė Finas. — Aišku, labiau tikėtina,
kad visą savo energiją ir galias jis saugo
mums, bet pulti kitus jis vis tiek gali. Gali
būti, kad jį vilioja dar kas nors, turintis
magiškų galių, kurias jis mielai
pasisavintų.
— Arba gal jį vilioja kokia moteris. —
Boilis palaukė kitų reakcijos, bet kai
niekas nieko nepasakė, tik linktelėjo. —
Juk visi žinome, kad tie reikalai jam rūpi.
Ar negali būti, kad jis sugalvotų užpulti
kokią moterį? Ir kaip mes jį galėtume nuo
tokių ketinimų atgrasyti?
— Galime išplėsti mūsų burtų
apsaugotą teritoriją, — pasiūlė Brana. —
Jei sugalvotų patenkinti savo geismą, jis
rinktųsi jauną ir gražią merginą. Ir
lengvai pažeidžiamą. Bet dėl to mes
nieko daugiau negalime padaryti.
— Mano nuomonė truputį kitokia, —
įsiterpė Finas, pjaudamas nuo kaulo
mėsą. — Kavanas gali persikelti laiku, jis
gali neribotai keisti vietą, todėl nemanau,
kad mūsų laike, atsižvelgiant į planus,
susijusius su šia vieta, jis norėtų
susilaukti papildomo dėmesio. Juo dėtas
aš verčiau grįžčiau į praeitį — kokį šimtą
ar daugiau metų atgal — ir ten
padaryčiau tai, ką man reikia, o šičia
verčiau neskleisčiau panikos.
— Vadinasi, mes vis dėlto negalime
apsaugoti jo nusižiūrėtų aukų, —
nusivylė Ajona.
— Visai netrukus mes jį
sunaikinsime, — padrąsino Brana. — O
tai svarbiausia.
— Bet juk iki Sorkos mirties metinių
liko dar mėnuo.
— Jis jau aštuonis šimtus metų dirba
savo piktus darbelius, — Boilis uždėjo
ranką ant Ajonos rankos. — Teks dar
pakentėti.
 — Žinau. Žinau, bet vis tiek norėtųsi
jam kaip nors sutrukdyti. Turime šitiek
magiškų galių, bet nesugebame jo
sulaikyti, kad nekeltų pavojaus
žmonėms.
— Kiekvieną rytą pažiūriu pro jo
irštvoje paliktą krištolo rutulį, — pasakė
Brana. — Ir kiekvieną vakarą pažiūriu. O
kartais ir dažniau. Mačiau, kad jis ten
buria ir buria. Visada naudojasi krauju,
bet nė karto nemačiau, kad į olą būtų
atsivedęs mirtingą žmogų ar raganą. Kol
kas nieko, kas galėtų mums praversti,
nepamačiau ir neišgirdau.
— Kol kas nieko daugiau negalime
padaryti, — Konoras nužvelgė visus
sėdinčius prie stalo. — Turime laikytis
plano. Liko mėnuo — atrodytų, daug, bet
per tą laiką mums dar labai daug ką
reikia padaryti. Turime paruošti
stebuklingą skystį, kuris sunaikins
Kavano akmenį. Tam reikės daug šviesos,
kaip Brana jau sakė.
— Aš tam esu pasiruošusi, — patikino
Brana. — Tik man dar reikės tavo ir
Ajonos pagalbos. Tą skystį turi gaminti
trys Sorkos palikuonys, — paaiškino ji.
— Vadinasi, tuo ir užsiimsime, —
pasakė Konoras. — Bet mes dar
nežinome demono vardo, o be jo nieko
nepadarysime, kad ir kokius gerus
nuodus būtume pasiruošę, kad ir kiek
šviesos turime.
 — Man reikia kaip nors prisivilioti
vilką, — pasakė Brana. — Ir reikia laiko,
kad jo mintyse aptikčiau demono vardą,
arba reikia, kad Finas to vardo paieškotų.
— Mes net nežinome, ar apskritai jo
mintyse tas vardas yra, — pastebėjo
Finas. — Kita vertus, Kavanas kartais
miega — juk turi kada nors miegoti.
— Ketini įsigauti į jo sapnus? —
Konoras papurtė galvą. — Per daug
rizikinga, Finai. O tau tai daryti dar
pavojingiau nei bet kuriam kitam iš
mūsų.
— Brana pro krištolo rutulį gali
matyti, kada Kavanas miega, o kol jis
miega, galėčiau persikelti į jo sapnus, o
jūs, pasilikę čia, būtumėte pasiruošę
mane bet kurią akimirką iš ten ištraukti.
— Tuo tai jau aš tikrai neužsiimsiu.
Tikrai ne, — nukirto Brana, kai Finas
atsisukęs į ją pažiūrėjo. — Negalime ir
neturime rizikuoti tavimi, taip
rizikuotume viskuo. Be to, per tas likusias
savaites, manau, rasime būdą, kaip tą
vardą sužinoti. Praeitą kartą vos
nepasilikai jo irštvoje.
— Juk šįkart viskas būtų kitaip.
— Pritariu Branos nuomonei, —
pasakė Boilis. — Kavanas tave gali
paveikti labiau nei bet kurį kitą iš mūsų.
Jei visgi pasirodytų, kad tai vienintelis
būdas sužinoti demono vardą, į Kavano
sap-nus turėtų persikelti bet kuris kitas iš
mūsų.
— Taip sakai, nes manimi nepasitiki.
— Baik tu tas nesąmones, —
abejingai atšovė Boilis. — Prie šito stalo
nerastum tokio, kuris nepatikėtų tau savo
ir sau brangių žmonių gyvybės.
— Tiesiog tave labai branginame, —
Mira pasilenkusi piktai pažiūrėjo į Finą.
— Tik todėl nenorime tavęs ten leisti.
Taigi nekalbėk daugiau tokių nesąmonių
apie nepasitikėjimą.
— Atsiprašau, bet tai, ką jūs vadinate
rizika, drauge yra ir pranašumas, nes
galėčiau patekti ir sugrįžti iš jo sapnų
greičiau nei bet kuris iš mūsų.
 — Daugiau šito varianto
nebesvarstysime, — pasakė Konoras,
demonstratyviai kramtydamas. — O
tolesnės diskusijos šia tema tik gadina
apetitą. Bet kokiu atveju turiu daugiau
idėjų šiuo klausimu, jei kam įdomu būtų
išgirsti.
— Sakai, turi idėjų, — šypsodamasi
Mira bakstelėjo jam į šoną alkūne. — Ar
tik ne aš buvau tų idėjų atsiradimo
liudininkė.
— Mano mintis būtų pasinaudoti
Katelio galimybėmis. Kam nors iš mūsų
reikėtų vestis Katelį drauge į iškylas.
Katelis galbūt galėtų suprasti, kas vyksta
vilko galvoje, o tada jau Brana visą tą
informaciją perimtų iš Katelio.
 — Visai nekvailas pasiūlymas, —
nusprendė Brana.
— Ačiū, — Konoras įsidėjo į lėkštę dar
vieną šonkauliuką.
— Žinoma, Katelį galėčiau su jumis
išleisti, pažiūrėtume, kaip sektųsi. Aš vis
negaliu pamiršti tos vizijos, kuri mane
aplankė po to, kai su Finu baigėme ruošti
nuodus demonui, ir tų žodžių, kuriuos
ištariau pati to nesuvokdama. Trys, dar
trys, dar trys.
— Na, trys iš mūsų laiko ir trys iš
praeities, — paaiškino Konoras. — Ir dar
Finas, Boilis, Mira. Kaip ir viskas aišku.
— Atrodė, kad tie žodžiai turėtų
reikšti kažką daugiau. Nežinau ką, bet
jaučiau, kad kažką daugiau. Ir netgi jei
tikrai viskas taip paprasta, kaip sako
Konoras, vis tiek tris Sorkos vaikus
turėtume perkelti į mūsų laiką, į tą vietą,
kurioje patys būsime. Kad kova turėtų
vykti mūsų laike, tai akivaizdu. Ne jų, bet
mūsų, taigi turėsime užsklęsti Kavaną
dabartyje.
— Varpelis, knyga, žvakė, — Ajona
ratu po savo lėkštę ritinėjo žirnelius. —
Pagrindiniai įrankiai. Ir dar ten turės būti
trys mūsų vedliai.
— Kraujas bus pralietas, mirtis jį
ištiks, — pasakė Mira ir pasiėmusi vyno
butelį, įsipylė sau į taurę, o paskui įpylė
Ajonai. — Juk seniai buvo aišku.
Raganius, demonas ar mirtingasis —
likimui tai nebesvarbu.
 — Jūs mums labai brangūs, — Branos
žvilgsnis nukrypo nuo Miros prie Boilio.
— Sese ir brolau, dėl to pasirinkimo, kurį
lėmė jūsų meilė ir ištikimybė, dėl to, kad
kovojate už teisingumą ir šviesą. Visada
žinojome, jog jūs daug galite, bet dabar
akivaizdu, kad pats likimas tai supranta.
Branai staiga šovė mintis, bet ji
nepravėrė burnos. Konoras pasilenkė
pabučiuoti Miros, ši nusijuokė. Kai
Branos magiškojo rato nariai baigė
valgyti vakarienę, jos galvoje ta mintis vis
dar blaškėsi kaip kaspinas vėjyje.

Kelias dienas Brana įdėmiai tą kaspiną

apžiūrinėjo, vartė, galvojo. Ji suprato, ką
jis reiškia ir ką derėtų padaryti, bet
niekaip negalėjo apsispręsti, ar to tikrai
reikia. Galų gale, kad ir koks būtų jos
sprendimas, kiekvienas magiškojo rato
narys dėl to turės apsispręsti
savarankiškai.
Brana išlipo iš lovos, nes jai kilo
nenumaldomas noras pagriežti smuiku.
Palikusi lovoje miegantį Finą, ji nulipo
žemyn į savo dirbtuvę, kur ant stovo buvo
padėtas krištolinis rutulys. Nusinešė tą
stovą prie stalo, uždegė ugnį židinyje ir
tris žvakes. Atsisėdo ir tyliai grodama
smuiku pradėjo pro rutulį stebėti
tamsioje menėje įmantrioje aukso lovoje
miegantį Kavaną.
 Ugnis jo menės židinyje vos ruseno,
buvo raudona, ir Branai pasidarė įdomu,
kokius vaizdinius tos ugnies liepsnose
Kavanas paprastai regi. Kraują ir mirtį,
kaip kad nuskambėjo užkeikime? Ar tik
savo paties geismo objektus?
Ji galėtų padaryti taip, kad jis išgirstų
jos muziką, ir sutrukdyti jam miegą — it
kerštas už tai, kad mintys apie jį taip
dažnai trikdo ją. Bet Brana nenorėjo
palikti jam jokių pėdsakų, kuriais jis
galėtų atsekti iki ten, kur jai taip gera
būti.
Todėl ji tiesiog grojo savo malonumui
ir įdėmiai stebėjo Kavaną.
Ji pajuto, kaip Finas įėjo, jam dar
nepasakius nė žodžio, o kai atsisėdo
šalia, Brana į jį pažiūrėjo.
— Tu nepakankamai miegi ir ilsiesi.
— Kai tik pribaigsime Kavaną,
išsimiegosiu ir pailsėsiu. Bet tu pažiūrėk,
kaip kietai jis miega. Kaip ten sakoma?
Kaltė miegoti netrukdo. Kažkas tokio,
man atrodo.
— Bet jis sapnuoja, tikrai žinau.
— Mesk iš galvos tą mintį, Finbarai.
Nepamiršk, kad su tavimi yra dar penki.
Žinau, ką tau norėtųsi padaryti. Man irgi
buvo kilusi mintis patrukdyti jam miegą,
galėčiau nusiųsti savo muziką į jo sap-
nus. Bet kam to reikia? Kam reikia
užsiimti tuo, kas gali atsisukti prieš mus
pačius. O mes juk puikiai žinome, ką
darysime, kai kovo mėnesio vėjai aprims.
 — Ir ką mes darysime? Palauk, man
atrodo, ten kažkas dar yra, — Finas
pabaksnojo Branai į smilkinį. — Kažkas,
ko mums nesakai. Nepamiršai, kad su
tavimi dar penki, Brana?
— Tikrai ne. Tik dar nespėjau visko
gerai permąstyti. Pažadu, pasakysiu tau
ir visiems, kai tik iki galo suvoksiu, kas
dabar sukasi mano galvoje. Man dar
reikia laiko pagalvoti.
— Tai grįžk į lovą. Šiąnakt demono
vardo jis vis tiek tau nepasakys, be to, ir
nieko blogo nepadarys. Jis miega, tad
turėtum miegoti ir tu.
— Gerai jau. — Brana atsargiai įdėjo
smuiką į dėklą ir paėmė Finą už rankos.
— Katelis rytoj ir vėl eis į iškylą. Bet jis
jau ėjo su Konoru, su Mira, Ajona, Boiliu,
netgi su tavimi. Ir visi jūs matėte vilką —
Katelis parodė. Bet vilko galvoje — bent
jau kiek aš matau — vien tik pyktis ir…
atsargumas, — pridūrė ji, kai jie jau ėjo
per virtuvę laiptų link. — Tas pyktis,
atsargumas — visai kas kita nei paprastai
galvoje besisukančios mintys. Bet jis
demono vardą tikrai žino, tik kitaip —
taip, kaip tik gyvūnai gali žinoti.
— Kai Konoras rytoj išsirengs į iškylą,
keliausiu kartu. Pasiimsime sakalus,
Katelį. Kai šalia bus Katelis ir Konoras,
galbūt mūsų magiškų galių pakaks
sužinoti tai, kas mums svarbu.
— O gal į iškylą turėtume išsiruošti
mes su tavimi dviese? — susimąstė
Brana. — Kavanas kartais supainioja
mane su Sorka, o jis jos vis dar trokšta ne
mažiau nei to, kad būtum jo sūnus. Taigi
į iškylą eitume mes dviese su Kateliu. Be
to, mes abu galime susikalbėti su
šunimis. Kaip anksčiau nepagalvojau.
— Tu ir taip daug galvoji. Rytoj
aptarsime, kaip ir ką daryti, — jis
įsitraukė ją į lovą ir tvirtai apsikabino. —
O dabar miegok.
Branai nespėjus susivokti ir
pasipriešinti, Finas pabučiavo jai į kaktą
ir taip užmigdė.
Kurį laiką jis gulėjo šalia jos
nušviestas blyškios mėnesienos, kol iš
lėto pats nepradėjo grimzti į miegą.
O užmigęs į sapną.
 Baro kanopos garsiai bildėjo jam
lekiant šalčio sukaustytu keliu. Šios vietos
niekur nematytos, pagalvojo Finas, jis
suprato tik tiek, kad tai Airija. Bet čia
tikrai ne gimtosios jo vietos.
Gūdi tamsi naktis, danguje vos viena
kita neryški žvaigždelė ir ta virpanti
mėnulio šviesa, bandanti prasibrauti pro
debesis.
Mėnuo, lyg mirties pranašas,
prisidengęs raudona kaip kraujas migla.
Finas užuodė vėjo atneštų dūmų
kvapą, jam pasirodė, kad tolumoje mato
laužą. Panašu, jog ten kažkas įsikūręs
stovyklą.
Fino pečius gaubė apsiaustas. Jis
garsiai pleveno vėjyje, Finui beprotišku
greičiu jojant ant žirgo per šalčio
sustingdytą žemę. Jis jautė, kad turi
skubėti. Nors nežinojo, kur keliauja,
žinojo, kad privalo joti toliau.
Kraujas bus pralietas, mirtis jį ištiks.
Šie žodžiai aidėjo jo galvoje, todėl Finas,
kad būtų greičiau, pakilo su Baru nuo
žemės arčiau krauju pasruvusio mėnulio
ir jie nuskriejo.
Vėjas taršė Finui plaukus, garsiai
plaikstė apsiaustą. Pro visus tuos garsus
jis suprato girdįs garsų kanopų bildėjimą.
Pažvelgęs žemyn jis pamatė raitelį su
vėjo draikomais šviesiais plaukais.
Raitelis jojo ant savo žirgo labai greitai,
gerokai priešaky iš paskos jam sekančių
vyrų.
 Finas išvydo ant žemės besirangantį
rūką. Rūkas kilo vis aukščiau, kol
uždengė visą raitelį ir taip jį atskyrė nuo
paskui sekusių žmonių.
Nedvejodamas Finas nėrė žemyn į
purviną rūko paklodę. Rūkas, kuris buvo
toks tirštas, jog pro jį negalėjo prasibrauti
nei vėjas, nei oras, tiesiog prarijo juos.
Žvaigždės ir kruvinas mėnulis dingo iš
akių kaip žvakių liepsnelės, kurias
užspaudė pirštai.
Finas išgirdo garsų žirgo žvengimą —
suprato, kad šis žirgas išsigandęs, kad
jam skauda. Finas sugriebė savo kardą ir
uždegė jo ašmenis.
Puolė pirmyn liepsnojančiu kardu, iš
visų jėgų kapodamas, pjaustydamas
tirštą rūką, kad pasidarytų sau kelią ir
prasibrautų pro jo stingdantį šaltį.
Staiga Finas išvydo raitelį. Per tą
trumpą akimirką jis spėjo pamatyti jo
šviesius plaukus, tamsų apsiaustą, kaip
blyksteli į jo apsiaustą įsegta varinė segė
ir kardo ašmenys, kai raitelis juo
užsimojo kirsti puolantį vilką.
O tada rūkas vėl užsitraukė.
Nieko nematydamas aplink Finas
bandė brautis per rūką, jį pjaustydamas
degančiu kardu ir šūkaudamas, kad
atkreiptų vilko dėmesį ir šis pultų jį, o ne
raitelį. Finas sukėlė vėją, idant šis padėtų
plėšyti, draskyti tą storą šlykštų jį
gaubiantį rūko patalą. Pro rūko
draiskanas Finas pamatė, kaip suklumpa
raitelio žirgas, kaip norėdamas pulti,
naujam šuoliui ruošiasi vilkas. Finas
paleido magiškos energijos pliūpsnį,
tikėdamasis sustabdyti vilko puolimą.
Vilkas atsigręžė, raudonasis akmuo ir
raudonos jo akys švietė kaip
liepsnojančios ugnys. Vilkas šoko Finui
prie gerklės taip netikėtai ir greitai, kad
jis vos spėjo pasukti Barą. Vilko nagai
perrėžė kairę jo ranką nuo peties iki
riešo, vilkas trenkėsi į Finą tokia jėga, kad
šis vos išsilaikė balne. Pragarišku karščiu
deginantis skausmas nutvilkė ranką.
Užsimojęs kardu prieš vilką, Finas kirto ir
nudegino vilkui šoną, tą pačią akimirką
veriantis šaltas skausmas nutvilkė jo
paties petį su Kavano ženklu.
 Finas apsuko Barą, pats mojuodamas
kardu, raižydamas juo ir vėl jį aplipusį
rūką. Kai pagaliau išsilaisvino iš rūko
spąstų, suprato, kad kol kovojo su rūku,
gerokai nutolo nuo vilko. Jis paleido dar
vieną magiškos energijos pliūpsnį, bet
vilkas jau buvo pašokęs į orą. Nors
sužeistas šviesiaplaukis raitelis dar spėjo
užsimoti kardu, vilkas, peršokęs per jo
iškelto kardo ašmenis, nasrais sugriebė
raitelio gerklę ir suleido į ją savo dantis.
Piktai surikęs Finas paragino Barą pro
besiplaikstančias rūko užuolaidas
šuoliuoti pirmyn.
Šviesiaplaukis raitelis ir jo žirgas
nukrito ant žemės, pergalingai sukaukęs
vilkas ir rūkas išnyko.
 Finas nušoko nuo dar lekiančio Baro ir
suklupo ant kelių šalia vyriškio šviesiais
plaukais ir žydromis akimis.
— Neišeik, — paprašė jo Finas ir
uždėjo ranką ant jo kakle žiojinčios vilko
dantų paliktos žaizdos. — Pažvelk į
mane. Pažvelk. Galiu tau padėti. Pasilik
čia su manimi.
Bet Finas suprato, kad jis prašo
bergždžiai. Prikelti mirusiųjų jis neturėjo
galių, o po jo rankomis gulėjo negyvas
vyras.
Finas pajuto jo mirtį — paskutinį jo
širdies dūžį, paskutinį kvėptelėjimą.
— Tu drąsiai stojai jo ginti.
Apimtas pykčio, skausmo, sielvarto
Finas pakėlė akis ir pamatė moterį.
Brana, buvo pirma jo mintis, bet vos ne tą
pačią akimirką suprato, kad klysta.
— Sorka.
— Taip, aš Sorka. Mėjo Juodoji
Ragana. Ant žemės negyvas mano vyras.
Daitis, drąsusis, šviesusis.
Jos suknelė, pilka kaip rūkas, pleveno
virš žemės, kol ji ėjo artyn, nenuleisdama
žvilgsnio nuo Fino akių.
— Kiekvieną naktį matau, kaip jis
miršta, tai tęsiasi metų metus, ištisus
šimtmečius. Tai bausmė man už tai, kad
išdaviau savo dovaną, savo priesaiką. Bet
šiąnakt tu drąsiai stojai jo ginti.
— Pavėlavau, nesugebėjau įveikti
vilko. Jei būčiau išgelbėjęs Daitį,
tikriausiai būčiau išgelbėjęs viską, bet
nespėjau.
— Praeities pakeisti negalime, tačiau
šiąnakt šią žemę sulaistė tavo kraujas,
mano mylimo vyro kraujas, Kavano
kraujas. Kartais nebūtina pakeisti to, kas
įvyko, kartais pakanka parodyti, kaip
viskas galėjo būti.
Sorka atsiklaupė ant kelių, lūpomis
palietė Daičio lūpas.
— Jis žuvo dėl manęs, dėl savo vaikų.
Jis mirė drąsiai, atvira širdimi — toks
visada ir buvo. Tai aš suklydau. Tai aš iš
pykčio sužalojau tave, prakeikiau tave —
nors tu visai nekaltas — ir daugelį kitų,
gyvenusių iki tavęs.
 — Taip pasielgei iš sielvarto, —
pasakė Finas. — Iš sielvarto ir skausmo.
— Iš sielvarto ir skausmo? — ji
blykstelėjo savo tamsiomis akimis. — Ne,
sielvartu ir skausmu to negalima
pateisinti. Prakeikiau tave ir visus Kavano
palikuonis, bet už tai likimas mane
nubaudė su kaupu — per mane tokia
baisi našta teko mano vaikams ir visų jų
provaikaičiams.
— Tu išgelbėjai savo vaikus. Už juos
paaukojai gyvybę. Ne tik paaukojai
gyvybę, atidavei jiems savo stebuklingas
galias.
Sorka nusišypsojo, ir nors ta šypsena
buvo liūdna, Finas jos akyse tą akimirką
išvydo Braną.
 — Laikiausi įsikibusi to sielvarto, tarsi
jis būtų koks mylimasis ar mylimas
vaikas. Man rodos, tik juo ir gyvenau.
Netikėdavau net tuo, ką pamatydavau
savo pačios akimis, kas būdavo akivaizdu.
Kad ir tai, koks tu ir kas tu. Nors ir
žinojau, kad tavo gyslomis teka ne tik
Kavano kraujas, neleidau sau pripažinti
tiesos.
— Kokios tiesos?
Sorka pažvelgė į Daitį.
— Tu esi ir jo vaikas. Netgi labiau jo,
kiek matau dabar, nei Kavano.
Daičio ir savo krauju ištepta ranka
Finas sugriebė Sorkai už rankos. Kai jo
ranka ją palietė, tarp jų blykstelėjo
magiška energija.
 — Ką tuo nori pasakyti?
— Kai Kavanas atgavo jėgas, kai jame
įsikūnijęs demonas padėjo jam pakilti iš
pelenų, kuriais aš jį paverčiau, jis degė
noru atkeršyti. Mano vaikai jam buvo
nepasiekiami, tačiau Daitis turėjo seserį,
nepaprastai teisingą, gražią ir mielą.
Kavanas pasirinko ją, paėmė ir per
prievartą joje pasėjo savo sėklą. Kai
kūdikis įkvėpė pirmą oro gurkšnį, ji
paskutinį kartą iškvėpė. Tu esi to vaiko
palikuonis. Esi Daičio sesers provaikaitis.
Esi iš Daičio giminės. O kadangi esi jo,
Finbarai Biurkai, vadinasi, esi ir mano.
Klydau dėl tavęs.
Ji atsargiai atsegė Daičio segę, kurią
pati buvo sukūrusi jam saugoti. Ant segės
buvo arklio, šuns ir sakalo atvaizdai, kurie
simbolizavo kiekvieną jų vaiką.
— Ši segė priklauso tau, nes esi jo
kraujo. Atleisk man.
— Tavo veidas toks pat kaip jos,
kiekviename tavo ištartame žodyje
girdžiu ją, — pasakė Finas, žiūrėdamas į
segę. — Bet mano gyslomis vis tiek teka
Kavano kraujas.
Purtydama galvą Sorka užgniaužė
Fino pirštus ant varinės segės.
— Šviesa tavy pranoksta tamsą.
Prisiekiu savo esybe, jei tik galėčiau
panaikinti tą prakeiksmą, kuriuo tave
prakeikiau, būtinai taip padaryčiau. Bet
to padaryti negaliu.
 Sorka atsistojo nepaleisdama jo
rankos. Dabar jie abu stovėjo šalia Daičio
kūno.
— Kraujas ir mirtis, kai kraujas bus
pralietas, mirtis jį ištiks. Aš negaliu to
pakeisti. Kaip atidaviau savo galią
vaikams, atiduodu savo tikėjimą tiems
trims, kurie atsirado iš jų, ir dar dviem,
kurie kausis jų pusėje, ir tau, Finbarai,
Daičio provaikaiti, kurs savy turi ir šviesą,
ir tamsą. Kavano laikas turi pagaliau
baigtis, tai, kas jame įsikūnijo, privalo
būti sunaikintas.
— Gal žinai jo vardą?
— Ne, man to žinoti nelemta.
Kavanas turi būti sunaikintas, bet ne iš
keršto, nes kerštas reiškia tik dar daugiau
pralieto kraujo, dar daugiau mirčių. Jį
reikia sunaikinti dėl šviesos, dėl meilės ir
dėl visų, kurie gyvens po jūsų.
Ji pabučiavo Finui į skruostą ir
pasitraukė nuo jo.
— Prisimink, meilė galingesnė nei
bet kokie burtai. O dabar grįžk pas ją.
Finas prabudo sutrikęs,
nesuprasdamas, kur esąs, o šalia jo
Brana, desperatiškai kartojanti jo vardą.
Suklupusi prie jo blausioje
brėkštančios aušros šviesoje, ji laikė
prispaudusi rankas prie jo sužalotos
rankos. Į žaizdą skleisdama savo
gydomąją šilumą, ji verkė. Finas žiūrėjo į
ją nustebęs. Brana juk niekada
neverkdavo.
 — Sugrįžk, sugrįžk. Negaliu užgydyti
šitos žaizdos. Negaliu sustabdyti
kraujavimo. Sugrįžk.
— Aš čia.
Brana garsiai suvaitojo, jos žvilgsnis
nukrypo nuo žaizdos prie jo veido, o jos
skruostais ritosi ašaros.
— Pasilik su manimi. Niekaip
negalėjau tavęs pasiekti. Negaliu
sustabdyti kraujavimo. Negaliu… O,
dėkui Dievui, dėkui visiems dievams.
Žaizda jau gyja. Tik tu pasilik su manimi,
pasilik. Pažvelk į mane. Finai, pažvelk į
mane. Pažiūrėk.
— Neįstengiau jo pagydyti. Jis mirė,
kai laikiau ant jo žaizdos uždėjęs rankas.
Mano rankos išsitepė jo krauju. Aš
susitepęs jo krauju ir mano gyslomis teka
jo kraujas.
— Ša, ša, ša. Netrukdyk man. Žaizda
gili, pavojinga. Jau ir taip per daug kraujo
netekai.
— Tu verki.
— Neverkiu, — pasakė Brana, nors jos
ašaros krito jam ant žaizdos, nuo ašarų
žaizda traukėsi greičiau nei nuo jos
rankų šilumos. — Pabūk ramiai dar
truputį, leisk man pabaigti. Ji jau gyja.
Tau dar reikės vaistų, bet žaizda jau gyja.
— Nereikia man jokių vaistų. — Finas
dabar jautėsi kur kas tvirčiau, galva
prašviesėjo. — Man jau viskas gerai, bet
tu visa drebi. — Jis atsisėdo, perbraukė
pirštais per šlapius jos skruostus. — Man
atrodo, kad labiau tų vaistų reikia tau.
— Dar skauda? Pajudink ranką.
Palankstyk. Reikia pažiūrėti, ar viskas
gerai.
Finas padarė taip, kaip ji ir prašė.
— Viskas gerai. Ne, man nebeskauda.
— Pažvelgęs žemyn, jis pamatė kruvinus
patalus. — Čia aš taip sukruvinau?
Nors Brana vis dar drebėjo, ji atsistojo
ir mintimis pakeitė patalus į švarius.
Paskui nuėjo į vonią nusiplauti rankų,
nes norėjo kurį laiką pabūti viena, toliau
nuo Fino, kad nusiramintų.
Grįžusi apsivilko chalatą.
— Štai, — Finas ištiesė jai vieną iš
dviejų rankose laikomų stiklų su viskiu.
— Man rodos, tau reikia jo labiau nei
man.
Brana papurtė galvą ir atsisėdo ant
lovos krašto.
— Kas atsitiko?
— Iš pradžių papasakok tu.
Ji trumpam užmerkė akis.
— Gerai. Pradėjai per miegus labai
smarkiai blaškytis. Bandžiau pažadinti,
bet neįstengiau. Mėginau įsiveržti į tavo
sapną ir tave iš jo ištraukti, tačiau ir tai
nepavyko. Atrodė, kad tave saugo
kažkokia siena, kurios neįmanoma
pereiti, kad ir kaip stengčiausi
prasibrauti. Tada ant tavo rankos atsirado
žaizdų, iš jų pasipylė kraujas.
 Ji trumpam nutilo, užsidengė
rankomis veidą, stengdamasi nors kiek
nusiraminti.
— Supratau, kad esi kažkur ir aš ten
tavęs negaliu pasiekti. Stengiausi tave
susigrąžinti. Bandžiau gydyti žaizdas,
bet kad ir ką dariau, kraujo sustabdyti
nepavyko. Pradėjau galvoti, jog taip
miegodamas ir mirsi, nes turbūt esi
įkliuvęs į Kavano sapną, į kurį jis tave
įsitempė, o man užblokavo įėjimą.
Atrodė, kad jei man tavęs taip ir nepavyks
pasiekti, tu mirsi. Pamaniau, jis pasiims
tave, atims iš manęs kaip tik tada, kai
tave susigrąžinau. O tu mirsi, nes mano
galių neužteks tave pagydyti.
 — Bet juk pagydei, o aš nemiriau, ar
ne? — Finas atsistojo Branai už nugaros,
pabučiavo jai į petį. — Tu dėl manęs
verkei.
— Verkiau iš išgąsčio ir įtampos.
Kai Finas dar kartą pabučiavo jai į
petį, ji atsisuko ir apsikabino jį.
— Kur tu buvai? Kur jis tave buvo
nubloškęs?
— Manau, šį kartą Kavanas niekuo
dėtas. Buvau sugrįžęs į tą naktį, kai
Kavanas nužudė Daitį. Buvau sutikęs
Sorką. Kalbėjausi su ja.
Brana atsitraukė.
— Kalbėjaisi su Sorka?
— Taip, kad dabar kalbuosi su tavimi.
Tu tokia į ją panaši, — jis nubraukė jai už
nugaros plaukus. — Tokia panaši, tik jos
akys tamsios, tačiau žvilgsnis toks pat
kaip tavo. Jame tokia pati jėga. Ir galia.
— Ką ji tau pasakė?
— Galiu pasakyti, bet, manau, bus
geriau, jei papasakosiu visiems vienu
metu. Be to, norėčiau pats dar viską
apgalvoti.
— Pakviesiu visus susirinkti.
Brana apsirengė, nieko daugiau
nebeklausinėjo. Tiesą sakant, jai ir pačiai
reikėjo laiko nusiraminti, susikaupti.
Taip, nuo pat pirmos dienos, kai Finui
ant rankos atsirado Kavano žymė, Brana
jautė baimę ir sielvartą, bet dabar jai
pasidarė įdomu, ar galėjo nutikti taip,
kad jos jausmai jam pasidarė tokie
stiprūs, jog sutrikdė jos magiškas galias
ir dėl to jai iškart nepavyko užgydyti jo
žaizdų, nepavyko ištraukti iš sapno. Kol
kas atsakymų į šiuos klausimus ji
nežinojo.
Nulipusi į pirmą aukštą ir nuėjusi į
virtuvę Brana pamatė, kad Finas jau
užkaitęs virdulį ir jos jau laukia kava.
— Nesuk šįryt galvos dėl pusryčių, —
pasakė jis. — Mes patys tuo
pasirūpinsime.
— Noriu kuo nors užsiimti. Jei gali,
nušveisk ir plonomis riekelėmis
supjaustyk kelias bulves. Manau, tiek
sugebėsi.
Jie tylėdami ruošė pusryčius, kol visi
kiti pradėjo rinktis.
 — Atrodo, laukia sotūs pusryčiai, —
apsidžiaugė Konoras. — Tik kad dar labai
anksti. Girdėjau, patyrei neblogą
nuotykį? — paklausė jis Fino.
— Galima sakyti, taip.
— Bet tau viskas gerai? — Ajona
palietė jo ranką, tarsi būtų norėjusi
patikrinti.
— Taip, negana to, esu dar ir labai
gudrus, savo darbą perleisiu Boiliui, kuris
geriau išmano virtuvės reikalus.
— Tikriausiai bet kuris iš mūsų
išmano geriau už tave, — pasakė Boilis ir
pasiraitojęs rankoves stojo Branai į
pagalbą.
Nekantriai laukdami Fino pasakojimo,
visi drauge padengė pusryčiams stalą,
užsiplikė arbatos, pasiruošė kavos,
prisiraikė duonos.
Kai susėdo prie stalo, visų akys įsmigo
į Finą.
— Istorija keista, tačiau kai kurie iš
mūsų apie ją jau yra skaitę knygose.
Sparčiai jojau ant Baro žiemos šalčio dar
sukaustytu žvyrkeliu.
Finas pasistengė papasakoti viską,
nepraleisdamas net ir smulkiausių
detalių.
— Palauk, — Boilis pakėlė ranką. — O
kodėl tu sakai, kad ne Kavanas tave ten
perkėlė? Juk vilkas tave puolė, bandė
perkąsti gerklę, o Brana negalėjo tavęs
pasiekti, negalėjo padėti ir sugrąžinti
atgal. Iš visko atrodytų, kad tai Kavano
darbas.
— Kavanui mano pasirodymas buvo
tikrai netikėtas, prisiekiu. O vilkas puolė
mane tik todėl, kad aš ten buvau ir
bandžiau jam sutrukdyti, kai jis kėsinosi
nužudyti Daitį. Jei Kavanas būtų norėjęs
man blogo, tikriausiai būtų ramiai
laukęs, kol pasirodysiu, ir tada puolęs.
Bet ne, jo taikinys buvo Daitis, o aš ten
pasirodžiau visai netyčia. Nesugebėjau jo
išgelbėti, bet kad ir kiek galvočiau,
suprantu, jog jo išgelbėti ir nebuvo
lemta.
— Jis buvo tarsi auka, — tyliai pasakė
Ajona. — Po jo mirties, o po to ir Sorkos,
atsirado trys, perėmę Sorkos galias.
 — Daičio akys, Ajona, kaip tavo —
skaisčiai mėlynos. Mačiau, kaip jis buvo
įniršęs, drąsiai kovėsi su vilku. Bet kad ir
ką būčiau daręs, niekas nebūtų galėjęs
pakeisti to, kas ten įvyko. Kavanas buvo
neįtikėtinai galingas, daug galingesnis
nei dabar. Po to, kai Sorka jį sudegino ir
jis vėl atgavo galias, niekada nebebuvo
toks pajėgus. Man atrodo, troškimas ir
vėl turėti tiek daug galių jį ir verčia
blaškytis, ieškoti būdų, kaip visa tai
susigrąžinti. O susigrąžinti galėtų
atėmęs galias iš trijų Sorkos palikuonių.
— Bet jam nepavyks, — pasakė Brana.
— Papasakok visiems, kas buvo toliau. Ir
aš apie tai nedaug žinau.
 — Daitis parkrito. Norėjau užgydyti jo
perplėštą gerklę, bet buvo per vėlu. Jis
paskutinį kartą įkvėpė vos ne tą pačią
akimirką, kai ištiesiau virš jo rankas. O
tada pasirodė ji. Sorka.
— Sorka? — Mira padėjo kavos
puodelį, kurį jau kėlė prie lūpų. — Ji atėjo
pas tave?
— Mes kalbėjomės. Atrodė, kad prie
to prakeikto kelio praleidau visą
amžinybę.
Finas papasakojo viską žodis į žodį,
kaip Sorka sielvartavo, kaip ją graužė
sąžinė, kokia stipri ji buvo. Ir tada pasakė
tai, ką sužinoti ir pačiam buvo labai
netikėta.
 — Daitis? Tu esi jo giminaitis? Tavo
gyslomis teka Daičio ir Kavano kraujas?
— drebėdama Brana iš lėto atsistojo. —
Kaip galėjau to nežinoti? Kaip nė vienas
iš mūsų galėjo to nežinoti? Tu toks kaip
jis, todėl taip aršiai kovoji su Kavanu. Bet
pati to nesup-ratau. O gal nenorėjau
suprasti, nes mačiau tik tą ženklą ant
tavo rankos.
— Kaip galėjai pamatyti tai, ko pats
savyje nemačiau? Kai pamačiau tą žymę
ant peties, ji mane prislėgė taip pat
stipriai kaip ir tave. Gal net labiau. O
Sorka žinojo, pati taip sakė, ji žinojo, kad
esu iš Daičio giminės, bet vis tiek
nenorėjo to pripažinti. Man atrodo, ji ir
perkėlė mane ten, kad pamatytų, kaip
reaguosiu. Tai buvo tarsi išbandymas — ji
norėjo patikrinti, kieno kraujas manyje
stipresnis.
— O paskui ji padavė man šitą. —
Finas iš kišenės ištraukęs parodė segę. —
Tai, ką Sorka buvo sukūrusi Daičiui,
atidavė man.
— Daičio segė. Daug kas bandė jos
ieškoti, — tarė Brana ir vėl atsisėdusi
ėmė įdėmiai ją apžiūrinėti. — Manėme,
kad ji pamesta.
— Tu esi tas, kuris turi tris vedlius. —
Konoras ištiesė ranką, ir Finas padavė
jam segę. — Tu vienintelis iš mūsų gali
susikalbėti su visais trimis vedliais, o tai
reiškia, kad segė jau seniai turėjo būti
tavo, tik reikėjo sulaukti tinkamo
momento, kad Sorka galėtų ją tau
atiduoti.
— Sorka pasakojo, kad Daičio mirtį
regi kiekvieną naktį. Tai tarsi bausmė jai
už tą prakeiksmą. Man atrodo, dievai už
tai jai, kaip gedinčiai moteriai, skyrė per
žiaurią bausmę. Kraujas ir mirtis, pasakė
ji, kaip ir tu, Brana. Kraujas bus pralietas,
mirtis jį ištiks. Ir dar ji perdavė mums
visiems — visiems čia esantiems ir trims
savo vaikams — savo tikėjimą. Privalome
Kavaną nukauti, bet ne iš keršto. Nors,
turiu pripažinti, keršto jausmas manyje
iki šiol labai stiprus. Turime jį pribaigti
dėl šviesos, dėl meilės ir visų, kurie
gyvens po mūsų. Ji dar pasakė, kad meilė
galingesnė nei bet kokia magija, o tada
parsiuntė mane atgal. Ji pasakė „grįžk
pas ją“, ir aš prabudau, o šalia verkei tu.
Nieko nesakiusi Brana ištiesė ranką,
paėmė iš Konoro segę ir įdėmiai ją
apžiūrėjo.
— Ji pagamino šią segę iš meilės kaip
ir kitus tris savo vaikams skirtus
amuletus. Šitoje segėje slypi labai daug
magiškosios galios. Dabar, kai ją gavai,
privalai visada su savimi turėti, kaip ir
mes.
— Galime tą segę pakabinti jam ant
grandinėlės, ant kaklo, — pasiūlė Ajona.
— Kad nešiotų kaip ir mes nešiojame
savo amuletus.
— Taip ir padarysime. Gera mintis.
Dabar man aiškiau, kodėl kiekvieną kartą
gaminant demonui nuodus man
reikėdavo tiek daug tavo kraujo. Nes
Kavano kraujo mažai teturi.
Finas prunkštelėjo ir prisiminė, kad
pats laikas suvalgyti kiaušinienę, kuri jo
lėkštėje jau buvo visai atšalusi.
— Tu kaip visada be galo praktiška.
— O tu vienas iš mūsų, — pasakė
Ajona. — Ta prasme, esi mūsų
giminaitis. Labai labai tolimas, bet vis
tiek giminaitis.
— Sveikas atvykęs į mūsų šeimą, —
tarė Konoras, kilstelėdamas arbatos
puodelį. — Nenustebsiu, jei vieną dieną
knygose atsiras įrašas apie tai, kaip
O’Dvajeriai, jų draugai ir mylimieji piktąjį
raganių Kavaną išgrūdo atgal į pragarą.
 — Už tai būtinai reikia išgerti.
Kai Finas išgėrė, Boilis stipriau
suspaudė Ajonai ranką.
— Manau, visiems mums už tai
reikėtų šįvakar išgerti bare — stato
naujasis giminaitis.
— Mielai, bet po manęs statysi tu.
Finas kilstelėjo puodelį su kava ir,
nors gėrimas jau buvo atšalęs, ją vis tiek
išgėrė.
Tačiau savyje jautė vien tik šilumą.
 19

Finas dabar jau nuolat nešiojo ant

grandinėlės pakabintą segę, buvo
malonu ant kaklo jausti jos svorį. Tačiau
pažvelgęs į veidrodį matydavo tą patį
vyrą. Tą patį vyrą, koks visada ir buvo.
Ir nors netoli širdies dabar jam kabėjo
Sorkos dovanota segė, ant peties vis dar
švietė Kavano žymė. Sužinojus, kad turi
ne tik tamsių, bet ir šviesių galių, niekas
nepasikeitė. Ši žinia jo niekaip nepakeitė.
 Ši žinia nepakeis ir to, kas įvyks po
kelių savaičių.
Finas ir toliau prižiūrėjo verslą, dirbo
arklidėse, sakalininkų mokykloje,
dirbtuvėse tobulino burtus, kurie būtų
naudingi jo magiškajam ratui.
Jie su Brana dažnai išeidavo
pasivaikščioti arba jodinėdavo lydimi
šunų, taip tikėdamiesi privilioti Kavaną ir
sužinoti tai, ko jiems vis dar trūko —
demono vardą.
Tačiau vasaris baigėsi, kovas
prasidėjo, o demono vardo jie vis dar
nežinojo.
— Gali būti, kad reikės grįžti į olą, nes
daugiau nėra ką daryti, — Finas pasakė
Konorui, kol jie abu stebėjo, kaip virš
laukymės skraido porelė jaunų sakalų.
— Dar turime laiko.
— Laikas nenumaldomai senka,
Kavanas laukia, mes laukiame.
— Matau, kad laukti tau nelabai
patinka. Tačiau grįžti į olą — bloga
mintis, be to, net jei ten ir sugrįši, dar
nereiškia, kad pavyks sužinoti demono
vardą.
Konoras iš kišenės išsitraukė baltą
akmenuką, kurį jam buvo davęs Imonas.
— Visi laukiame, Finai. Trys, dar trys,
dar trys. Man sapnuose taip pat niekaip
nepavyksta susitikti su Imonu, tačiau ir
taip žinau, kad jis ruošiasi. Ir laukia taip
pat kaip ir mes.
 Finas žavėjosi Konoro
šaltakraujiškumu, drauge jį
keiksnodamas.
— Mums trūksta tik vardo, ar verta
dar laukti?
— Teks laukti, nes taip reikia. O laukti
man visada būdavo paprasčiau nei tau.
Pasakyk man štai ką: kai atliksime tai, ką
suplanavę, kai viskas baigsis — o aš tikiu,
kad taip ir nutiks, — ką tada veiksi?
— Pasaulyje yra daug vietų, kuriose
dar nesu buvęs.
Nors Konoras buvo ramus žmogus,
nuo Fino žodžių jam kraujas užvirė.
— Tavo vieta čia, su Brana, su mumis.
— Mano namai čia, to neneigiu. Bet
mes su Brana niekada negalėsime
gyventi taip, kaip abu norėtume, todėl
tiesiog mėgaujamės tuo, ką mums duoda
kiekviena nauja diena. Tokio gyvenimo,
kokį jūs galėsite gyventi su Mira ar Boilis
su Ajona, mums su Brana nelemta turėti.
— Kažkokios nesąmonės. Brana per
daug galvoja apie savo pareigą, o tu
kaltini save tuo, kuo neturėtum kaltinti.
Praeitis gal ir aiški, bet ateitis tikrai dar
ne. O tokie protingi žmonės kaip judu su
Brana tikrai galėtumėte pasukti galvas ir
sumąstyti, kaip susikurti norimą ateitį.
— Nors mano gyslomis teka Daičio
kraujas, tačiau jis susimaišęs su Kavano,
be to, turiu Kavano žymę. Net jei jį
nugalėsime, sunaikinsime demoną,
sugriausime Kavano irštvą, kas gali
garantuoti, kad po metų ar dešimties
nepasidarysiu toks kaip jis? Aš jau žinau,
kokia tamsiųjų galių trauka gali būti
stipri ir gundanti, o Brana žino, kad ji
manyje kada nors gali atgyti. Be to,
negalėtume su Brana turėti vaikų, nes
žinome, kad jiems gali tekti tokia pat
našta, kokia teko man.
— Jei negalite, tai ir neturėkite, —
Konoras numojo ranka. — Ir vėl tos
nesąmonės. Abu matote tik tamsiąją
reikalo pusę.
— Kad ir kaip ragana, kuri mirdama
mane prakeikė, dėl to gailėtųsi, nieko
pakeisti neįmanoma. Tikiuosi, vienoje tų
pasaulio vietų, kuriose dar nesu lankęsis,
sužinosiu paslaptį, kaip sunaikinti
prakeiksmą. Nes aš niekada nesiliausiu
ieškojęs.
— Gerai, tuomet, kai viską baigsim,
visi tau padėsime ieškoti būdų, kaip
atsikratyti prakeiksmo. Pažadu, kai tik
sunaikinsime Kavaną, tam skirsime visą
savo laisvą laiką.
Finas nusišypsojo ir pagalvojo, kad vis
dėlto būtų geriau, jei jo bičiuliai
galiausiai pradėtų gyventi savo
gyvenimus.
— Gal kol kas nesiblaškykime ir
galvokime tik apie tai, kaip sunaikinti
Kavaną. O dabar papasakok man, kokį
namą planuoji statyti sau ir savo
jaunamartei. Gal ką nors tokio…
 Finas spragtelėjo pirštais, ir jiems
prieš akis iškilo vizija su tviskančia pilimi
prie sidabrinio ežero.
Juokdamasis Konoras taip pat
spragtelėjo pirštais.
— Pradžiai gal užteks ir tokio.
Fino rūmus jis pavertė paprastu
namuku su nendriniu stogu, stovinčiu
žalioje laukymėje.
— Panašu, tau toks labiau tiktų. O ką
Mira sako?
— Ji sako, kad apskritai nenori apie tai
galvoti, kol Ajona su Boiliu nesusituokė ir
jų namas dar nebaigtas statyti. O iki to,
kadangi Mira nuo kito mėnesio pirmos
dienos jau suplanavusi palikti savo butą,
o Boilis su Ajona iki to laiko jau turėtų
būti įsikūrę savo naujajame name,
galvojame Branai duoti nors truputį
ramybės ir kurį laiką pagyventi tame bute
virš tavo garažo, kuriame dabar gyvena
Boilis.
— Žinoma, galite jame gyventi.
Gyvenkite ten, kiek jums patinka, bet
man atrodo, tau vis tiek niežės pirštus
pasistatyti namą.
— Na, negaliu sakyti, kad apie tai
negalvoju. Galvoju…
Jis nutilo, kai telefonas pranešė, jog
gauta nauja SMS žinutė.
— Rašo Brana. Ne ne, nieko blogo
nenutiko, — pasakė Konoras, kai Finas
sunerimęs pašoko ant kojų. — Ji tik nori,
kad mes grįžtume, reikia apie kažką su
mumis ir su Ajona pasikalbėti. Hmm… —
Konoras jai nusiuntė trumpą atsakymą.
— Atrodo, ji nori susikviesti visus
raganius, įdomu, ką sugalvojo.
— Kažkokią mintį galvoje pastaruoju
metu ji tikrai audė, — pridūrė Finas. —
Panašu, kad jau nuaudė.
Jiedu su Konoru pasišaukė sakalus.
Kol jų laukė, Brana dirbo toliau. Ir
išties ji baigė austi vieną mintį ir jautė,
kad atėjo laikas pasitarti, ar ta mintis ko
nors verta.
Ji jau apgalvojo visus niuansus, ritualą
pakartojo daugybę kartų — jau net
pametė skaičių, kiek kartų, — o dabar
atėjo metas sužinoti kitų nuomonę.
 Įdomu, ar tai, ką ji sugalvojo, padės
nugalėti Kavaną? Kas žino, gal tikrai tai
dar vienas žingsnis link tos jų taip
laukiamos pabaigos.
Tai tikrai ne šiaip kokia paika užgaida,
tikino ji save, pildama parduoti skirtą
kvapnųjį aliejų į paskutinius tuščius
buteliukus. Ji jau tiek daug laiko apie tai
galvojo, svarstė šį variantą iš visų pusių,
kad tai tikrai verta dėmesio mintis.
Ši mintis jai patinka, bet dabar reikia,
kad visi jai pritartų.
Brana nusiplovė rankas, nušluostė
darbastalį ir nuėjo pažiūrėti pro krištolo
rutulį į Kavano irštvą.
Oloje nieko nebuvo, tik raudonai
švietė ugnis, iš katilo kilo tamsūs dūmai.
Vadinasi, Kavanas kažkur klajoja. Net jei
jis bandys pasižiūrėti, kas vyksta jos
namuose, nieko gero nepamatys ir
nesužinos. Brana tuo jau pasirūpino.
Kai atėjo Ajona, Brana atsistojo ir
padarė tai, ką paprastai tokiu atveju
darydavo — užkaitė virdulį.
— Sakei nesijaudinti, bet…
— Tikrai nėra ko jaudintis, — patikino
Brana. — Tiesiog noriu kai ką aptarti su
tavimi, Konoru ir Finu.
— Bet be Boilio ir Miros?
— Kol kas taip. Pažadu, be jų tikrai
nieko nedarysime, tik noriu su jumis
pasitarti. O kaip tu? Dėl gėlių vestuvėms
apsisprendei?
 — Taip. — Ajona pasikabino švarkelį,
šaliką ir nusprendė nesipriešinti, kad
Brana pakeitė pokalbio temą. — Dėl
floristės buvai teisi, ji puiki. Mes viską su
ja jau aptarėme. Panašu, pagaliau
apsisprendžiau ir dėl meniu. Labai
džiaugiuosi, kad jums su Mira palikau
surasti muzikantus, antraip tikriausiai iš
proto išsikraustyčiau.
— Džiaugiamės galėdamos padėti, o
Mira jau užsirašinėja, ką iš tavo vestuvių
galėtų pritaikyti savosioms. Nors sako,
kad mažai dar apie jas galvoja, kartais vis
dėlto susimąsto.
Brana pradėjo ruošti arbatą.
— O štai ir Finas su Konoru. Sėskime
prie mažojo staliuko, taip bus patogiau.
 — Kažką rimta nori mums pasakyti?
— Kiekvienas asmeniškai nuspręsite,
kiek tai rimta. Gal paimtum puodelius?
Brana atnešė ir ant stalo padėjo
arbatinį, cukrų, grietinėlę, sausainius —
brolio mėgstamiausius.
Priėjęs prie stalo Konoras kilstelėjo
antakius.
— Čia koks arbatos vakarėlis?
— Ne, ne vakarėlis, tiesiog išgersime
arbatos. Jei visi susėstume, galėčiau
papasakoti, ką planavau su jumis aptarti.
— Kurį laiką planavai, kiek
pastebėjau, — pasakė Finas ir atsisėdo.
— Norėjau susivokti savo mintyse ir
jausmuose, prieš kalbėdamasi apie tai su
jumis.
 — Bet ne su visais magiškojo rato
nariais, — pastebėjo Konoras.
— Kol kas taip, tuoj suprasi, kodėl iš
pradžių noriu tik su jumis apie tai
pasikalbėti.
— Gerai jau, — sunkiai atsiduso
Ajona. — Tu mane žudai. Drožk.
— Aš vis mąsčiau, ką pajutau tądien,
kai mes su Finu pagaminome nuodus
demonui. Tai, ką tuo metu pasakiau,
manau, turi daug prasmės. Mes jau
turime gerą planą, kaip nudobti Kavaną
ir sunaikinti tą, kuris į jį įsikūnijęs. O tą
planą galėsime įgyvendinti, kai
sužinosime demono vardą. Bet mes jau
žinome, kad turime sunaikinti Kavano
akmenį ir taip užverti demono vartus.
 — Mūsų planas man patinka, —
pasakė Ajona. — Ir šviesa, ir karštis.
— Taip, jei norime užverti tamsai
vartus, viso to prireiks. Bet tąkart mano
žodžiuose nuskambėjo kur kas daugiau
nei vien tik užuominos apie nuodus ir
tamsiąsias jėgas galinčius įveikti ginklus.
Taip, rizika, pareiga, kraujas, mirtis —
viso to neišvengsime, tai gali ištikti bet
kurį iš mūsų. Bet vis tiek, netgi kai
visiškai atsigavau po visko, man galvoje
nuolat aidėjo šie žodžiai: trys, dar trys,
dar trys.
— Tiek mūsų ir yra, — pasakė
Konoras. — O jei radai kokį būdą, kaip
trys Sorkos vaikai galėtų prie mūsų
prisidėti, norėčiau apie jį išgirsti, nes
jaučiu, visa širdimi jaučiu, kad jie privalo
stoti į kovą drauge su mumis. Privalo būti
drauge.
— Ir aš tikiu, kad jie mums padės.
Nors per Samheiną buvo pasirodę jų
šešėliai, visai kas kita būtų iš tikrųjų juos
perkelti į kovos lauką. Trys, dar trys, dar
trys, — pakartojo Brana. — Tačiau du iš
mūsų ginkluoti tik drąsa, kardais ir
kumščiais. Jie neturi magiškų galių.
Sorkos trys vaikai, mes trys ir Finas, kurio
pusė kraujo yra mūsų giminės, kita pusė
— Kavano. Ir dar Boilis su Mira. Regis,
mums kažko dar trūksta.
— Juk žadėjai, kad Boilio su Mira
nepaliksim nuošaly, — priminė Ajona.
 — Aš taip pat daviau žodį, kad Miros ir
Boilio niekada nenustumsim į šalį, kad ir
kaip man norėtųsi, kad jie būtų saugūs.
— Konorui sausainiai dabar nerūpėjo, jis
susiraukęs pažiūrėjo į seserį. — Negi
galvoji prašyti pagalbos kitų mūsų
giminaičių? Mūsų tėčio ar…
— Ne. Mes visi priklausome vienam
magiškajam ratui ir niekas to nepakeis.
Stosim į kovą trys, dar trys, dar trys, kaip
ir turėtų būti. Bet tam, kad viskas stotų į
vietas, turime kai ką paaukoti. O Boilis ir
Mira turi tą auką priimti.
— Tu nori suteikti jiems magiškų
galių, — Finas net atsilošė supratęs, kur
lenkia Brana. — Tu suteiktum jiems galių
taip, kaip Sorka jų suteikė savo vaikams.
 — Kažkas panašaus. Aišku,
neišdalyčiau visko kaip ji, nes mums ir
patiems tų galių prireiks, be to, niekada
šiems dviem mums taip brangiems
žmonėms neužkraučiau tokios naštos.
Jiems abiem atiduotume po truputį savo
galių. Juk tai visai įmanoma. Daug
skaičiau, kaip Sorka darė, jau net kai ką
išbandžiau pati. Atiduotume tik po
nedidelę dalį to, ką turime. Aišku, yra
pavojus, kad ką nors ne taip būsiu
supratusi, be to, reikalingas kiekvieno iš
mūsų pritarimas.
— Sorkos vaikai iš prigimties turėjo
šiokių tokių magiškų galių, o dar motina
pasidalijo savosiomis, — pasakė Ajona. —
Aš šioje srityje, aišku, dar daug ko
neišmanau, bet vis dėlto nesu girdėjusi,
kad magiškas galias būtų galima
perduoti paprastiems, su magija nieko
bendra neturintiems žmonėms.
— Tačiau Boilis su Mira nėra paprasti,
jie su mumis glaudžiai susiję. Ne tik tuo,
kad pažįstami su mumis, bet susiję ir per
mūsų giminę, per savo protėvius. Nors su
magiškomis galiomis tai neturi nieko
bendra, ryšiai iš tiesų egzistuoja.
Pasinaudodami tais ryšiais galėtume
pabandyti suteikti jiems galių. Būtent tie
ryšiai ir lems, ar šią idėją apskritai
įmanoma įgyvendinti.
— Jei turėtų magiškų galių, jiems
būtų paprasčiau apsisaugoti, —
susimąstė Konoras.
 — Taip, bet kad ir kaip juos mylėčiau,
mano tikslas šiuo atveju pasiekti, kad kai
stosim į kovą su Kavanu, mūsų galių
balansas būtų būtent toks, koks turi būti.
Bent jau taip supratau po to nušvitimo,
kurį man teko patirti. Bet tai turi būti
padaryta mūsų laisva valia. Mūsų ir jų
laisva valia. Be to, iš anksto tiksliai
nežinosime, kokių galių kiekvienas jų
gaus.
— O gavę tų galių, — pridūrė Finas, —
jie drauge su manimi taps dar vienu
magiškuoju trejetu.
Brana, kurį laiką pagalvojusi,
atsiduso.
— Taip, dar vienas magiškasis
trejetas. Bent jau aš taip suprantu. Dabar
reikia, kad kiekvienas iš jūsų šį pasiūlymą
gerai permąstytumėte ir nuspręstumėte,
ar savo valia sutiktumėte pasidalyti tuo,
ką gimdami gavote kaip dovaną, drauge
ir kaip naštą. Aš jums parodyčiau, kaip
būtų galima perduoti galias — bent jau
kaip aš įsivaizduoju, kaip tai reikėtų
daryti, kad neatiduotume visų galių ir
nesuteiktume jų daugiau, nei jie pajėgtų
suvaldyti. Jei kuris nors iš mūsų abejoja,
nenori to savo valia daryti, tuomet šito
plano atsisakysime. Jei mums atrodys tai
reikalinga, bet Boiliui su Mira
nepriimtina, taip pat šio plano
atsisakysime. Tokios dovanos turi būti
teikiamos ir priimamos tik laisva valia ir
atvira širdimi.
 — Ar verta man dalytis savo galiomis?
Jei visi apsispręstų, kad to nori, — pasakė
Finas, — ar verta man dalytis su Boiliu ir
Mira savo galiomis? Juk jos
susimaišiusios su tamsiosiomis galiomis.
— Nenoriu girdėti tokių kalbų, —
pareiškė Ajona.
— Tai pernelyg atsakingas
sprendimas, kad galėtume sau leisti
nutylėti tiesą, deirfiúr bheag.
— Aš pasakysiu taip: kol apie visa tai
mąsčiau, savęs to paties klausiau, —
permetusi akimis visus prie stalo, Brana
galiausiai pažvelgė į Finą. — Net kol
nenutuokėme, jog esi kilęs iš Daičio
giminės, tvirtai žinojau — pabrėžiu, visa
širdimi, — kad taip, savo galiomis tu taip
pat turi pasidalyti su Mira ir Boiliu, nes
jos nieko nesiskiria nuo tų, kurias turime
mes. O tu taip pat esi vienas iš trijų. Tavo
galios galbūt nėra atsiradusios vien tik iš
šviesos, bet dėl to, bent jau mano tokia
nuomonė, šviesa jose tampa dar
stipresnė.
— Na, tuomet aš sutinku jomis
pasidalyti su Mira ir Boiliu. Tačiau jie ir
patys turi nuspręsti, ar pageidautų mano
galių.
— Noriu, kad neskubėtumėte, ramiai
viską apgalvotumėte, — paprašė Brana.
Konoras prunkštelėjęs paėmė
sausainį.
— Argi nesakiau, kad ji per daug
galvoja? Negi tu dar nepakankamai už
visus viską apmąstei? — paklausė jis
Branos. — Juk jau ir taip apsvarstei
kiekvieną menkiausią detalę, etapą,
būdus, prasmes, plius, minusus ir dar
velniai žino ką. Jei tik Boilis su Mira
sutiks jas paimti, tai labai prašom, —
pasakė Konoras ir pažiūrėjo į Ajoną.
— Pritariu. Tik neįsivaizduoju, kaip
Boilis sureaguos į tokį pasiūlymą. Visi
žinome, kad jis tai, kas mes esame ir ką
turime, priima be išlygų. Ir jis tikrai
kovos mūsų pusėje. Bet giliai širdyje…
— Ūkiškas žmogus, — užbaigė Finas.
— Tas tiesa. Todėl turime labai aiškiai jo
paklausti, kaip Brana mūsų paklausė, o
dėl visko nuspręs jis pats. Mira taip pat.
 — Matau, kad be reikalo gaišau laiką
ir ruošiau jums detalius užrašus.
Konoras nusišypsojo.
— Tik dar vienas įrodymas, kad per
daug galvoji, — pasakė jis ir įsimetė į
burną sausainį.
— Kada su jais kalbėsime? —
paklausė Ajona.
— Kuo greičiau, tuo geriau, —
nusprendė Finas. — Gal šiandien po
darbo?
— Paruošiu vakarienę šešiems, —
pasakė Brana, braukdama rankomis sau
per plaukus.
— O žinai, mano virtuvėje jau rasi tą
riebią vištą, kurią buvai įtraukusi į
pirkinių sąrašą, — pasakė Finas. — Be to,
visko, ko gali prireikti colcannon —
airiškai bulvių košei su kopūstais —
paruošti.
— Supratau, vadinasi, šiandien
vakarienė Fino namuose. Tuomet aš
keliausiu ten ir pradėsiu ruošti maistą,
bet, manau, būtų geriausia su Boiliu ir
Mira pasikalbėti dar prieš vakarienę, nes
jiems reikės laiko… viskam suvirškinti.
— Gerai, o jei jie sutiks? Kada atliksim
ritualą?
Brana linktelėjo Ajonai ir pagaliau
pasiėmė savo arbatos puodelį.
— Kuo greičiau, tuo geriau. Tu geriau
nei bet kuris iš mūsų žinai, kad prireiks
laiko išmokti naudotis magiškomis
galiomis.
Brana paskanino vištieną česnakais,
šalavijais ir citrina, viską pasiruošė bulvių
košei, nuskuto morkas, kurias ketino
pačirškinti svieste, kol keps višta. Dabar,
kai visi raganiai apsisprendė pasidalyti
savo magiškomis galiomis su Boiliu ir
Mira, buvo nuspręsta, kad Mirai ir Boiliui
viską papasakoti turės Brana.
Darbuodamasi virtuvėje Brana
svarstė, kaip geriausia tai būtų padaryti.
Galiausiai nusprendė viską pasakyti
aiškiai ir paprastai, be jokių ilgų
išvedžiojimų ir apylankų. Šitaip
apsisprendusi, palengvėjusia širdimi
laukė, kada ateis Mira.
— Kaip skaniai čia kvepia! Turbūt jau
viską padarei, nors atėjau anksčiau,
norėdama tau padėti.
— Viskas gerai, susitvarkiau.
— Na, tuomet bent jau padengsiu
stalą.
— Kol kas nesuk dėl to galvos. —
Brana nenorėjo kalbėtis barškant ant
stalo dedamiems indams. — Noriu
pasikalbėti su tavimi. O gal patuštinkim
gausias Fino vyno atsargas.
— Mielai. Nes, žinai, mano nervai jau
pašliję — juk per kiek-vieną iškylą aplink
slankioja Kavanas. Tikriausiai tas pats ir
Ajonai, — pridūrė Mira, imdama butelį
baltojo vyno iš Fino virtuvėje stovinčio
vyno šaldytuvo. — Ji šiandien buvo tokia
įsitempusi, bent jau į dienos pabaigą.
Jiedu su Boiliu netrukus turėtų pasirodyti.
 — Tai, sakai, Kavanas tau prieš akis
šmižinėja, rodosi Ajonai, netgi Konoras
kartais susitinka, bet mūsų su Finu
vengia. Derėtų į tai atkreipti dėmesį, —
pasakė Brana. — Klausimas, ar ilgai tvers
prie mūsų nelindęs.
— Jam nedaug laiko liko, bent jau aš
taip manau, — pasakė Mira ir ištraukė iš
vyno butelio kamštį. — Kaip gerai, kad
taip dažnai visa mūsų kompanija
susirenka, juk negali žinoti, kada kam
kokia gera idėja šaus į galvą.
O, patikėk, turiu tau idėją, pagalvojo
Brana, bet tik nusišypsojo.
— Tu teisi. Bet kol kas palikim tai,
geriau papasakok, kaip sekasi tavo
mamai.
 — Labai gerai, ji tokia laiminga, kad
niekad nebūčiau pagalvojusi, jog
apskritai gali tokia būti. O žinai, viena
moteris bažnyčioje ją netgi pradėjo
mokyti groti pianinu. Dabar ji turi tiek
daug laisvo laiko, taigi gali jį skirti
pamokoms, nes visada norėjo išmokti
groti pianinu. Galima pamanyti, kad kol
nepersikraustė pas Moriną, to laiko
neturėjo, bet žinai…
Mira iškėlė rankas delnais į priekį,
tarsi būtų norėjusi save sustabdyti.
— Ne, nieko blogo nekalbėsiu. Ji
dabar jau ten, pagaliau laiminga, net pati
Morina džiaugiasi — kaip gerai, kad
mama pas ją gyvena.
 — Smagu girdėti, kad jiems visiems
ten taip gerai sekasi.
— Aišku, dalį savo laisvo laiko dabar
mama paskyrė mano vestuvėms rengti —
renka ir siunčia man pasiūlymus. Tiesiog
užvertė jais. Siunčia nuotraukas tokių
suknelių, su kuriomis atrodyčiau kaip
milžinė princesė, apsivilkusi tortą,
puoštą su šitiek tiulio ir nėrinių, kad visų
Mėjyje esančių jų atsargų neužtektų.
Štai, — Mira išsitraukė iš kišenės
telefoną. — Pažvelk į paskutinę man
atsiųstą nuotraukytę.
Mira surado nuotrauką, o Brana
įdėmiai ją apžiūrėjo — pūstas daugybės
tiulio sluoksnių sijonas, kiekvienas
sluoksnis dar apsiūtas nėriniais,
karoliukais ir kaspinėliais.
— Turiu pasakyti tik tiek, jog esi
laiminga moteris, kad turi teisę pati
išsirinkti vestuvinę suknelę.
— Tikrai taip, o mama labai nusivils,
kai sužinos, kad vilkėsiu kažką panašaus į
tai.
Mira telefone surado kitą nuotrauką,
kurioje buvo paprasta, detalėmis
neapkrauta, tiesaus silueto vestuvinė
suknelė.
— Kokia miela, tiesiog nuostabi,
tobulai tinkanti Mirai Kvin. Dar ant
galvos galėtum užsidėti nedidelę tiarą,
nes gėlės plaukuose, kaip Ajonai, manau,
tau netiks. Tiara būtų kaip tik tas mažas
ryškesnis akcentas. O mama, patikėk, bet
kokiu atveju nenusivils tave pamačiusi.
— Sakai, tiara… gal ir tiktų, be to, ir
mama apsidžiaugtų, kad ją turėdama ant
galvos būčiau nors kiek panašesnė į
princesę, juk ji to baisiausiai nori.
— Susirask kokias tris tiaras, kurios
tau patiktų, ir nusiųsk jų nuotraukas
mamai, tegul išrenka kurią nors.
Mira kilstelėjo vyno taurę.
— Tu tikra gudruolė.
— O, taip.
Pasirodė Boilis su Ajona, ir Brana
pagalvojo, kad reikia tikėtis, jog Mira šio
komplimento neatšauks, kai sužinos, ką
jos bičiuliai raganiai sugalvojo.
 Brana palaukė, kol Mira išgers savo
vyną, paskui kol ateis Finas su Konoru,
tada visų paprašė susėsti prie stalo, nes
reikia kai ką aptarti.
— Kažkas šiandien atsitiko? —
paklausė Mira.
— Ne šiandien. Galima sakyti, tai
nutiko prieš kurį laiką, o nuo to laiko iki
dabar aš apie tai vis galvojau. — Kalbėk
tiesiai ir be užuolankų, įspėjo save Brana.
— Jūs jau žinote viską, ką pasakiau
tąkart, kai mudu su Finu sukūrėme
nuodus demonui, — pradėjo ji. O pabaigė
taip: — Tai būtų visai įmanoma, be to,
mes visi keturi to norime, bet spręsti
reikia jums.
 Po Branos pasiūlymo kurį laiką visi
tylėjo.
Užsitęsusią tylą nutraukė Boilis.
— Jūs čia šaipotės iš mūsų?
— Visai ne, — Ajona patrynė jam
ranką. — Mums atrodo, kad tai tikrai
įmanoma, bet nuspręsti vis tiek reikia
jums su Mira.
— Nori pasakyti, kad mane ir Boilį, jei
tik mes sutiksime, galite paversti
raganiais?
— Ne visai taip. Aš tikiu, kad magiškų
galių užuomazgų tarytum sėklyčių yra
kiekviename iš mūsų, — paaiškino
Brana. — Tik vienų jos labiau
subrendusios negu kitų. Ir tai nebūtinai
turi būti gebėjimas burti, tai gali būti
tiesiog nuojauta ar jausmas, kad kažką
panašaus anksčiau jau teko daryti arba
kažkur jau teko būti. O tai, ką mes jums
suteiktume, tik patręštų tas sėklas.
— Kaip mėšlas? — paklausė Boilis. —
Iš to, ką pasakei, atrodo, kad
suverstumėte ant mūsų visą karutį.
— Jūs ir toliau būtumėte tokie patys
žmonės, — tarė Konoras ir išskleidė
rankas. — Tokie patys žmonės, tik
turėtumėte šiek tiek daugiau magiškų
galių, kurias privalėtumėte išmokti
valdyti ir tausoti.
— Jei to norite tik todėl, kad mums
būtų lengviau apsisaugoti…
— Tai būtų tiesiog dar vienas
privalumas, — Finas pertraukė Boilį. —
Bet pagrindinis tikslas yra toks, kaip
Brana ir sakė. Kad magiškų galių
balansas, kai stosime į kovą su Kavanu,
būtų toks, koks buvo nusakytas Branai,
kai ji patyrė nušvitimą.
— Man reikia laiko pagalvoti,
pasivaikščioti su šia mintimi, — pasakė
Boilis ir atsistojęs pradėjo žingsniuoti
pirmyn atgal. — Tai supratau, jūs norite
suteikti mums to, ko mums trūksta.
— Man atrodo, jums netrūksta nieko.
Tikrai nieko, — pakartojo Brana. — Tik
mano nuomone, pats likimas nori, kad
tai įvyktų. Tiesiog mes to iki šiol
nepastebėjome ir nesupratome. Gal aš ir
klystu, bet jei vis dėlto yra taip, kaip
sakau, o šis būdas jums neatrodys
priimtinas, tikiu, rasime kitą būdą, kaip
pasiekti tą galių balansą.
— Atrodo neteisinga, kad jūs
atiduosite mums tai, ką patys turite,
idant pridėtumėte mums to, ko mes
turime per mažai, — pasakė Boilis. —
Sorka, galima sakyti, neteko visų savo
galių taip pasielgusi.
— Man dėl to taip pat neramu, —
įsiterpė Mira. — Atidavusi savo galias, ji
dėl to neteko ir savo gyvybės.
— Viską, ką turėjo, ji išdalijo trims
savo vaikams. Mes, keturi, atiduosime tik
nedidelę dalį to, ką turime, jums dviem,
— Konoras jai nusišypsojo. — Paprasta
aritmetika.
 — Aišku, gali būti ir kitokia
aritmetika, jei vis dėlto sutiktumėte tas
galias priimti. Gali, pavyzdžiui, trys
pasidalyti galiomis su dviem, — pridūrė
Finas. — Nes turite suprasti, kad tai, ką
gautumėte iš manęs, šiek tiek būtų ir
Kavano. Šitą niuansą irgi turėtumėte
apsvarstyti, prieš priimdami sprendimą.
— Viskas arba nieko, — griežtai
nukirto Boilis. — Neįžeidinėk mūsų.
— Pritariu, — pasakė Mira ir
gurkštelėjo vyno. — Viskas arba nieko.
— Jūs dar pagalvokite, galvokite, kiek
jums atrodo reikalinga, — pasakė Brana
ir atsistojo. — Klauskite visko, kas jums
įdomu, mes pasistengsime atsakyti. Ir
žinokite, nesvarbu ką nuspręstumėte,
jūsų sprendimą gerbsime. O dabar laikas
valgyti, jei nėra prieštaraujančių, ir tą
reikalą kol kas pamirškime, nebent turite
klausimų.
— Verčiau valgykime, — sumurmėjo
Boilis sau po nosimi, toliau
vaikščiodamas pirmyn atgal.
Kai maistas jau buvo ant stalo, Ajona
priėjo prie jo ir apsikabino. Jis sunkiai
atsiduso, Ajonai virš galvos pažvelgė
Mirai į akis. Mira tik gūžtelėjo pečiais.
— Jei mes sutiktume, kaip būtų toliau?
— paklausė Boilis.
— Būtų panašiai, kaip Sorka padalijo
savo galias vaikams, — paaiškino Brana.
— Esmė tokia pati, bet, aišku, yra šiokių
tokių pakeitimų, kad viskas vyktų būtent
taip, kaip mums reikia.
— Jei mes sutiktume, — dar paklausė
Mira, — kada tai būtų galima padaryti?
— Šįvakar, — Konoras numojo ranka į
kylantį sesers norą priešintis. — Tai, kad
jie dar abejoja, normalu. Bet jie jau
apsisprendę sutikti, nes kaip ir mes
supranta, jog tai dar vienas atsakymas į
klausimą, kaip nugalėti Kavaną.
Vadinasi, tai padarysime šįvakar, nes
viskas atrodo aišku ir paprasta. Taip
duosime jiems daugiau laiko apsiprasti
su naujomis galiomis. — Jis įsivertė kalną
bulvių košės į lėkštę ir perdavė košės
dubenį Mirai. — Ar aš neteisus?
 — Tu esi įžūlus vaikinas, Konorai, bet
taip, sakai tiesą. O dabar, Boili,
pavalgykime, prisivalgykime iki soties,
nes tai paskutinis kartas, kai valgome
būdami tokie, kokie buvome iki šiol.
— Tai, kas jūs esate, netgi tai, kokie
esate, nepasikeis, — Ajona patrynė
Boiliui ranką. — Tiesiog… Įsivaizduokite
šį procesą kaip kokio naujo gebėjimo ar
talento įgijimą.
— Tarsi grojimo pianinu pamoką, —
pridūrė Mira, ir Brana garsiai
nusikvatojo.
Jie pavalgė, pasikalbėjo, susitvarkė
stalą ir dar pasišnekėjo. Paskui visi šeši
nuėjo į Fino darbo kambarį.
 — Kavanas nematys, ką mes čia
veikiame, — pasakė Brana Finui.
— Jis ir taip negali matyti. Aš jau
seniai esu apsaugojęs savo langus ir
duris nuo jo akių, bet dar vienas
apsauginis sluoksnis, aišku, nepamaišys.
Pasirūpink juo. O šiaip namuose turiu
visko, ko mums reikės. Skaičiau tavo
užrašus, — paaiškino jis. — Sudėsiu po
ranka viską, ko gali prireikti, bet tau liks
visas kitas darbas.
— Bet Kavanas vis tiek ką nors įtars,
ar ne? — Ajona pažiūrėjo į langus. — Juk
vienos galios jaučia kitas galias.
— Gal ir įtars, tačiau tikrai nesupras,
kas čia vyksta, — Konoras paėmė Mirą už
rankos. — Esi mano gyvenimo meilė
dabar ir būsi po to.
— Tikiuosi, taip, bet drauge viliuosi,
jog gausiu pakankamai to, kad ir kas ten
būtų, kuo galėčiau tave gerai papurtyti,
jei kartais to prireiktų.
— Kad tu jau ir taip jėgos turi per akis,
— pasakė Konoras ir, pavertęs Mirą ant
nugaros, karštai pabučiavo.
— Jūs kažkokie labai atsipalaidavę, —
pastebėjo Boilis.
— Nervinuosi kaip katė, patekusi į
šunų voljerą. — Mira prispaudė ranką
sau ties skrandžiu. — Bet jei sąžiningai,
Boili, mes jau pakankamai matę, kad
suprastume, kas tai yra ir ką visa tai
reiškia. Iš šių keturių čia esančių raganių
išmokome, ką reikia gerbti ir branginti.
Ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau
džiaugiuosi, kad gavusi magiškų galių
dar smagiau uždrošiu Kavanui ir jo
demonui.
— Turiu pripažinti, apie tai tikrai
malonu galvoti. Nors man gal vis tiek
smagiau būtų naudotis kumščiais.
— Tokiam vyrui kaip tu gal ir sunku
suprasti, bet šįvakar tu paaukoji dalį
savęs, o ne mes. — Ajona rankomis
suėmė jo veidą. — Taip, tu. — Ajona
atsitraukė. — Tau mūsų pagalbos reikės,
Brana?
— Man reikės po tris lašus kraujo iš
kiekvieno, kuris šiandien pasiryžęs
pasidalyti savo galiomis. Tik po tris. Bet
pirmiausia susibursime į magiškąjį ratą
ir įžiebsime aplink jį ugnies ratą. Tai tavo
namai, Finai, tad tu ir pradėk.
— Čia ir dabar mes magišką ratą
įžiebsime, kad jis mus saugotų, ir ritualą
pradėsime. Lai liepsnos kyla, bet
nedegina, o su jų šviesa mūsų galios
skleidžiasi. Lai durys užsidaro,
užsirakina saugiai. Lai neįleis jos nieko,
kad ir kas į jas belsis.
Ratu aplink juos stryktelėjo liepsnos,
šaltos ir baltos.
— Mes esame susiję, — pradėjo
Brana. — Dabar kaip ir anksčiau, taip pat
kaip ateity. Jei ne giminystės ryšiais, tai
siela ir dvasia. Šį ryšį mes sutvirtinsime
dovana, kuri bus įteikta, gauta laisva
valia.
— Visi tam pritaria? — paklausė
Brana,
— Visi tam pritaria, — atsiliepė kiti.
Brana pradėjo apeigas.
— Vynas ir medus, saldus ir tamsus,
— ji įpylė vyno ir medaus į dubenį. — Kad
padėtų šviesai jūsų viduje įžiebti. Žolelių
aliejus ir laimės ašaros, kad padrąsintų.
Iš mano širdies trys kraujo lašai, — ji
įbrėžė sau į riešą ir įlašino tris kraujo
lašus į dubenėlį. — Seserie, brolau,
dalinuosi savo šviesa su jumis.
Baigusi perdavė dubenėlį Finui.
— Iš širdies dalinuosi trimis savo
kraujo lašais. Seserie, brolau, dalinuosi
savo šviesa su jumis.
Baigęs Finas perdavė dubenėlį
Konorui.
— Nuo šios akimirkos naują kelionę
pradėsite jūs, tam duodu tris savo kraujo
lašus. Mano mylimoji, mano brolau,
dalinuosi savo šviesa su jumis.
Konoras perdavė dubenėlį Ajonai.
— Jūs mano esmė, jūs mano šviesa šį
vakarą čia. Iš savo plazdančios širdies
savo seseriai, savo mylimajam skiriu
vieną, du ir tris. Dalinuosi savo šviesa su
jumis.
— Ugnies, švarios, baltos, valia
šįvakar mes įteikiame jums dovaną šią,
— ištarė Brana, paskui paėmė dubenėlį,
o kai aukštai jį pakėlė, jame blykstelėjo
ryški šviesa. — Palaiminki šią dovaną ir
tuos, kurie priims ją dabar ir čia. Iš
dubenėlio į puodelį kiekvienam ir dviem
paruoški gėrimą šį stebuklingą.
Skystis dubenėlyje pašoko kaip
fontanas, pasidalijo į dvi dalis ir sutekėjo
į du atskirus puodelius.
Brana pamojo Konorui ir Ajonai.
— Artimiausi žmonės turėtų užbaigti
apeigas.
— Gerai.
Ajona paėmė puodelį, atsisuko į Boilį,
palietė jo skruostą ir pakėlusi puodelį jam
prie lūpų, tarė:
— Čia ir dabar siūlome pajausti tau
skonį šių magiškųjų galių. Jei laisva valia
priimi tu jas, kartok žodžius paskui
mane: „Laisva valia imu tai į savo kūną, į
savo širdį, į savo sielą. Lai išsipildo tai, ko
trokštam mes labai."
Boilis pakartojo Ajonos ištartus
žodžius, paskui, truputį padvejojęs,
pažvelgė jai į akis ir atsigėrė iš puodelio.
Konoras atsisuko į Mirą, ištarė
reikalingus žodžius, Mira juos pakartojo.
Mira nusišypsojo Konorui — tiesiog
nesusilaikė, paskui atsigėrė iš puodelio.
— Ir tai viskas? — paklausė Mira. —
Burtai suveikė? Nejaučiu jokių pokyčių, —
ji pažiūrėjo į Boilį.
— Tikrai, nieko ypatingo.
— Kaip suprasti, kad burtai suveikė?
— paklausė Mira.
 Juos juosiantys ugnies liežuviai
pašoko aukštyn iki pat lubų. Oras
suvirpėjo nuo šviesos ir karščio. Šviesus
spindulys perbėgo per Boilį ir Mirą tarsi
pasisveikindamas.
— Štai taip, — pasakė Konoras, —
manau, kad suveikė.
— Ką dabar reikės daryti? Turėtume
ką nors dar padaryti?
— Turime padėkoti ir užgesinti
magiškąjį ratą, — Brana nusišypsojo savo
vaikystės laikų draugei. — O tada
pažiūrėsim.
 20

Jie abu įrodė, kad yra gabūs mokiniai,

tad greičiau nei po savaitės, pasitelkę
savo magiškas galias, Mira su Boiliu jau
sugebėjo uždegti žvakę. Brana, pradėjusi
juos mokyti elementariausių dalykų,
drauge bandė išsiaiškinti, kuriuos iš
keturių pagrindinių elementų jiems
geriausiai sekasi valdyti.
Jos nė kiek nenustebino, kad Mirai
atiteko oras, o Boiliui — ugnis. Vis tie
ryšiai, pagalvojo Brana. Miros su Konoru,
Boilio su Ajona.
Jie daug laiko skyrė mokslams ir
atradimams, abiejų pažanga Braną
džiugino. Mira išmoko sukurti nedidelius
tornadus, be to, įgavusi magiškų galių,
pajuto daug glaudesnį ryšį su arkliais. O
Boilis supykęs galėdavo įžiebti golfo
kamuoliuko dydžio ugnies kamuolius.
Susierzinęs Boilis sudribo ant kėdės
šalia Fino.
— Kokia viso to prasmė, jei turėsiu
laikytis taisyklių ir nekelti prieš Kavaną
rankos. Galėsiu nebent piktai pažiūrėti.
O jei man būtų leista parodyti jam tai, ką
sugebu, sumuščiau kaip profesionalas
nepatyrusį tenisininką.
 — Tikrai, manau, Kavanas tavo
kamuoliuku gautų tiesiai per galvą, —
pasakė Konoras. — Juk tikrai nesitikėtų,
kad tu galėtum jį paleisti. Jūs tiek daug
išmokote abu su Mira, atsižvelgiant į tai,
kiek mažai galių gavote ir kiek mažai
laiko turėjote.
— Laikas senka, darosi neramu, —
pastebėjo Boilis.
— Tiesa, o mes vis dar nepasiruošę, —
pridūrė Finas, įdėmiai apžiūrinėdamas
alų. — Galvojome, jei jis nežinos, kad
mes jį stebime, mums pavyks sužinoti
demono vardą. Dabar jau pradedu įtarti,
kad Kavanas apskritai jį pamiršęs, juk
demonas jau taip seniai su juo.
 — Visko gali būti, — pasakė Konoras.
— Jei be demono vardo burtai nesuveiks,
o jo vardo niekas nebeprisimena, galbūt
pakaktų užkeikime paminėti Kavano
vardą?
— Argi gali viskas būti taip paprasta?
— paklausė Finas.
— Niekas nesakė, kad negali. O kas
žino, gal tai visai įmanoma. Dėl vardo
paprasta, o visa kita nelabai.
— Mums liko tik kelios dienos, —
pasakė Boilis. — Iki mūsų su Ajona
vestuvių liko vos kelios savaitės, o Ajona
negali sutelkti pasiruošimui viso savo
dėmesio, kaip kad paprastai moterims
norisi. Žinot, vis per tą Kavaną.
 — Tu dėl to tik džiaukis, — pasakė
Konoras. — Iš savo jau susituokusių
bičiulių patirties galiu pasakyti, kad
besiruošdamos vestuvėms kai kurios
moterys tikrąja to žodžio prasme
išsikrausto iš proto.
— Jis kieme, — tyliai pasakė Finas, ir
Konoras sukluso.
— Nejaučiu jo.
— Pasivertęs šešėliu, bet tikrai jį
jaučiu, stebi, bando patekti į mano
mintis. Laukia progos. Vis tos pačios
nesąmonės. Nieko keista, juk turi viso
pasaulio laiką.
— Dabar jis tikrai nenori su mumis
kautis, — Boilis pasilenkė į priekį. —
Aišku, tai nereiškia, kad praleistų progą
susigrumti, jei pasirodytume kieme.
Taip, dabar supratau. Jis nori, kad mes
užsimirštume, laukia progos, kai
prarasime budrumą. Man atrodo, mūsų
strategija neteisinga dėl to, kad ir vėl
norime jį atsivilioti prie Sorkos trobelės
— jis tikrai supras, jog mes pasiruošę
kovoti.
— Vis tiek turime kovoti su juo ten, —
pasakė Konoras. — Vieta viską gali
nulemti.
— Bet jam nereikėtų parodyti, jog mes
būtent jo ten laukiame. Kas, jei
apsimestume, kad mes bandome nuo jo
slėptis, bet jis toks protingas ir galingas,
jog visas mūsų apsaugas sugebėjo
perprasti ir iki mūsų prisikasė?
 — Dėl ko mums dar reikia rinktis prie
Sorkos trobelės, jei ne su juo kovoti? —
paprieštaravo Konoras.
— Iš pagarbos, — supratęs Boilio
idėją, Finas palinkčiojo galva. — Kad
mirties dieną prisimintume Sorką ir jos
garbei atliktume apeigas, o gal net
paprašytume jos pagalbos. Ir tai darom
pasislėpę savo susikurtame rūke, kad jis
mums nesutrukdytų.
— O iš tikrųjų tuo metu mes
užsiimsime patogias pozicijas, —
užbaigė Boilis, kuriam dabar jau virė
kraujas, kad tik kuo greičiau,
pasinaudojus šia strategija, galima būtų
pradėti mūšį. — Ir užuot stebėję jo
pasirodymą, mes patys gerokai
nustebinsime jį, kai tik jis atsibels.
— O, ši idėja man visai patinka, —
apsidžiaugė Konoras ir atsigėrė alaus. —
Štai kas išeina, kai vyrai pradeda kalbėtis
apie karą. Ir jei kuris iš jūsų apie tai
papasakos kuriai moteriškei, labai jumis
nusivilsiu.
— Kadangi visai nenoriu, kad moterys
į tai veltųsi, iš manęs jos tikrai nieko
nesužinos. Mes parengsime Kavanui
tokius spąstus, — pasakė Finas, — kad jis
galvos, jog ne mes jam, o jis mums juos
paspendė.
Brana klausėsi naujo plano detalių Fino
svetainėje valgydama picą. Iš pradžių lyg
ir buvo planuota eiti kur nors
pavakarieniauti, bet kas gi geriau
sudėlios prioritetus nei Brana o’Dvajer.
— Gudri mintis, tikrai gera idėja, —
pritarė ji. — Man tik nepatinka, jog ne aš
pati tai nesugalvojau. Nes dabar turime
per mažai laiko pakeisti planui, kurį
esame parengę.
— Bet juk dabartinis mūsų planas
toks paprastas, kad jį tikrai nebūtų sunku
pakeisti, — pasakė Mira. — Persikelsime
ten — tarkim, tu perkelsi mus visus su
arkliais, sakalais, šunimis. Taip
priviliosime Kavaną, kuris, aišku,
pasirodys, nes kitaip neleistų jo
išdidumas. Bet… šis naujas planas kur
kas suktesnis ir man jis labai patinka.
— Šiuo atveju jį priviliotų tai, kad mes
nuo jo bandome slėptis, — Mirai pritarė
Ajona. — Nepasirodyti neleistų jo
arogancija. O jei jis dar supras, kad mes
bandome iškviesti Sorką, būtinai
pasirodys — nenorėtų praleisti dar vienos
progos ją užvaldyti.
— Mums galėtų praversti tavo šešėlių
burtai, — Brana pasakė Finui. — Kavanas
juk nežino, kad tai sugebi. Kai sužinos,
taip paprastai jais naudotis nebegalėsi.
— Jie ir taip man jau nemažai
pravertė. O dabartinį planą tik-rai nebūtų
sunku pakeisti.
 — Pasiimsime gėlių, vyno, duonos,
medaus, — kalbėdama Brana mintyse
sudarinėjo sąrašą. — Viską, ko reikia
tinkamai pagerbti mirusiajam. Būsime
liūdni, sutrikę, pasiruošę išsikviesti
dvasią raganos, kuri vieną iš mūsų
prakeikė. Kavanas turės daug pagundų
mus pulti.
— Galėsime pradėti ritualą, skirtą
mirusiajam pagerbti, — pasakė Ajona, —
bet kai sulauksime tinkamo laiko,
pasikviesime tris Sorkos vaikus.
Boilis nusijuokė ir garsiai pabučiavo
Ajoną.
— Kas sakė, kad moterys nesugeba
kurti karo strategijos?
Mira įtariai pakreipė galvą.
 — Kas sakė?
— Tai buvo tiesiog retorinis
pastebėjimas, — atsiliepė Konoras,
nerūpestingai numodamas ranka. —
Nesvarbu, geriau tuoj pat imkimės tos
strategijos.

Atėjus sutartai dienai Brana surinko

reikalingus daiktus — baltas rožes, vyną,
medų, pačios keptą duoną, žoleles ir visa
kita. Į atskirą maišelį susidėjo nuodus,
kiekvienas buteliukas buvo kruopščiai
suvyniotas. Atskirai nuo visko, kad
nesusimaišytų ir nesusigadintų, Brana
įsidėjo buteliuką šviesos, kurią ji pati su
Konoru ir Ajona buvo sukūrę.
 Brana išsimaudė, pasitepė kūną
balzamu, į plaukus įsipynė apsauginių
amuletų, pririšo jų ir prie Katelio
antkaklio. Buvo pagaminusi amuletų ir
Einei.
Nors buvo viena, užsidegė žvakių,
sukūrė aplink save magiškąjį ratą,
atsiklaupė jo viduryje, norėdama
parodyti, kad ji nuolankiai priima tai, ką
likimas jiems skyrė. Ji tvirtai tikėjo, kad
šįvakar arba žus Kavanas, arba trys
Sorkos palikuonys. Dar geriau ji žinojo:
kad ir ką likimas jiems šiandien lems, po
šios dienos jos gyvenimas niekada
nebebus toks, koks buvęs.
Bet vis tiek tai bus jos gyvenimas, ir
koks jis bus, ji nuspręs pati. Ji visada buvo
ir bus šviesos vaikas, nuolanki šviesos
tarnaitė. O dar ji moteris.
Brana atsistojo tvirtai žinodama, ką
daryti. Susirinko daiktus ir drauge su
Kateliu nuskriejo į Fino namus.
Ji atsidūrė jo darbo kambaryje tuo
metu, kai jis rinkosi ginklus.
— Tu ankstyva.
— Norėjau pabūti su tavimi, kol visi
susirinks. Nuolankiai atsidaviau likimui,
nuolankiai priimsiu viską, ką jis man
pasiūlys. Kovosiu dar narsiau, kad tik
likimas mums būtų palankus.
— Man priimtinas tik Kavano galas.
— Tikiuosi, kad tai netiesa, — Brana
priėjo prie jo. — O mane priimsi, Finai?
— Taip. Žinoma.
 Mano gyvenimas, ji ir vėl pagalvojo,
koks jis bus, pati sprendžiu. Ragana ir
moteris.
— Aš noriu būti tavo. Ar leisi man? Ar
leisi priklausyti tau, ar sutiksi priklausyti
man?
Finas palietė jai skruostą, apsuko jos
plaukų sruogą aplink pirštą.
— Niekada negalėčiau priklausyti
jokiai kitai moteriai.
— Niekada nepriklausysiu jokiam
kitam vyrui. Būk mano, pasilik su manim,
nes čia mums skirti namai. Noriu gyventi
su tavimi čia, noriu gyventi šituose
namuose, kuriuos pastatei iš mūsų
jaunose galvose gimusių svajonių. Noriu
už tavęs ištekėti, nes taip vienas kitam
prisieksime ištikimybę. Noriu su tavimi
nugyventi visą savo gyvenimą.
Jos žodžiai suspaudė Finui širdį. Jis
padėjo į šalį kardą, kurį buvo išsirinkęs, ir
atsitraukė nuo jos.
— Juk žinai, kad negalime sau to
leisti. Kol nenutrauksiu to prakeiksmo…
— Man tai nebesvarbu, — prasiveržė
jai, daugiau jokių apmąstymų, Brana
pasidavė jausmams. — Viskas tarp mūsų
susijaukė vien dėl to, kad į santykius
įsimaišė šviesiosios ir tamsiosios jėgos.
Bet dabar užmirškim tai, Finai. Nors
mums abiem dėl to būtų skaudu, vaikų
galėtume ir neturėti, kad jiems netektų
nešti tokios sunkios naštos, kokią tu neši.
Svarbiausia, kad turėtume vienas kitą.
Gal mums ir nelemtas toks gyvenimas,
apie kokį kadaise svajojome, kokio
tikėjomės, bet juk galime susikurti kitą.
Aš jau atsidaviau aukščiausiosioms
galioms. Jei šią naktį turėčiau mirti — ir
su tuo susitaikiau. Bet kai atsidaviau toms
galioms, jos man nepasakė — paleisk jį,
todėl tavęs aš nepaleisiu.
— Brana, — Finas suėmė delnais jos
veidą ir pabučiavo skruostus. — Turiu
rasti, kaip nutraukti tą prakeiksmą.
Nežinau, kur paieškos mane nuves.
Nežinau ir kiek laiko jos užtruks. Net
nežinau, ar apskritai man kada nors
pavyks tai išsiaiškinti.
— Tuomet aš seksiu paskui tave visur,
kur keliausi tu. Drauge su tavimi
ieškosiu, kad ir kur dėl to mums tektų
nuklysti. Nepasislėpsi, nepabėgsi nuo
manęs. Aš seksiu paskui tave, Finbarai,
kaip nuolankus šuo, prisiekiu savo
gyvenimu. Daugiau nebegyvensiu be to,
kurį myliu. Aš myliu tave.
Susijaudinęs Finas atrėmė kaktą į
Branos kaktą.
— Tavo žodžiai man atėmė žadą.
Dvylika metų negirdėjau iš tavęs tokių
žodžių. Tų trijų žodžių, į kuriuos telpa
visos dangaus ir žemės galios.
— Tais žodžiais susieju tave ir save.
Žinau visa savo esybe, kad mums lemta
būti kartu. Jei negali su manimi pasilikti,
aš keliausiu drauge. Ar teks išvykti, ar
galėsime pasilikti, nesvarbu, tik vesk
mane, Finai. Prisiek man, priimk mano
priesaiką. Priimk mano meilę, pažadėk
man savąją dar prieš tai, kas šią naktį
mūsų laukia.
— Galėsi taip gyventi? — jis patrynė
jai ranką. — Norėsi gyventi žinodama,
kiek daug negalime sau leisti?
Ji — nuolanki šviesos tarnaitė,
pakartojo sau Brana, ir tada surado
atsakymą. Tokį paprastą ir aiškų.
— Tu juk gali taip gyventi, gyveni taip,
o aš esu tavo. Jei reikės, aš paaukosiu
savo gyvybę, kad įvykdyčiau man likimo
skirtą pareigą, bet nuo šiol mano širdis
bus atvira. Atvira man pačiai, atvira tau.
Atvira meilei.
 — Tavo meilė — man viskas. Galim
džiaugtis ja kiekvieną dieną ir negalvoti
apie ateitį, kol…
— Ne, nebenoriu gyventi tik šia diena.
Man reikia daugiau, reikia iš tavęs šito, —
ji priglaudė delnus jam prie krūtinės,
prie širdies. — Prašau tavęs. Priimk
mano meilę, priimk tai, ką ji žada,
padovanok man savo meilę. Nesvarbu,
kas mūsų laukia.
— Man be tavęs daugiau nieko
nereikia, — tyliai pasakė jis. — Tu esi
viskas, ko aš noriu. Esi aukščiau visko.
Jis švelniai ją pabučiavo, paleido iš
savo glėbio, nuėjo prie lentynos, atidarė
mažytę skrynelę, iš jos išėmė žiedą, kuris
blykstelėjo nuo židinio ugnies šviesos.
 — Ratas, — pasakė Finas. —
Simbolis, karščio ir šviesos akmuo. Radau
jį jūroje, šiltoje mėlynoje jūroje, kurioje
plaukiodamas galvojau apie tave.
Išvažiavau toli nuo šių vietų, kad
pamirščiau tave. Į negyvenamą salą. O
paskui nuplaukiau toli ir pamačiau
vandenyje kažką blykčiojant. Iškart
supratau, jog jis skirtas tau, nors niekada
nesitikėjau, kad galėsiu jį tau įteikti, o tu
jį priimsi.
Brana ištiesė ranką.
— Prisiek man, aš prisieksiu tau: jei
abu išgyvensime iki rytojaus, Finai,
ateitis priklausys mums.
— Prisiekiu tau, rasiu atsakymą, kaip
suteikti tau viską, ko tavo širdis trokšta.
 — Bet argi nematai atsakymo? Tai
meilė, o meilei kliūčių nėra.
Liepsnos židinyje suūžė, kai Finas
užmovė Branai ant piršto žiedą. Kažkur
nakties tamsoje už langų blykstelėjo
žaibas.
— Ateitis priklausys mums, — pasakė
ji ir prisiglaudusi pabučiavo Finą.
Kad ir kas jų lauktų, pagalvojo Brana,
pralietas kraujas ar mirtis, meilę jie jau
turi.

Jie susirinko visi šeši — visas jų

magiškasis ratas, suburtas iš drąsos ir
draugystės, ištikimybės ir pareigos,
susietas magijos. Vėlai vakare jie
pasiėmė savo ginklus.
— Vis dar nežinome demono vardo,
— pasakė Brana. — Kol nesužinosime,
negalime leisti Kavanui pasprukti,
turime sulaikyti jį mūsų magija
apsaugotoje teritorijoje, turime neleisti
jam persikelti laiku.
— Pastatysime tvirtas apsaugines
sienas, užrakinsime visus išėjimus, —
pritarė jai Konoras. — Ir pasinaudosime
visomis priemonėmis, kad išviliotume
demoną ir sužinotume jo vardą.
— Arba išmušime jį iš Kavano, —
pareiškė Boilis.
— Visi žinome, ką ir kaip šiąnakt
turime daryti, — tęsė Finas. — Esame
stiprūs tuo, kas mus sieja, o jei teisybei
lemta triumfuoti, Kavanui šiąnakt ateis
galas. Jūs esate tie, su kuriais jaučiuosi
užtikrintas eidamas į kovą. Tikresnių
draugų šiame pasaulyje dar niekas
neturėjo.
— Pritariu, eime, supleškinkim tą
gyvulį, o paskui grįžkime skaniai ir sočiai
papusryčiauti, — pasakė Konoras ir
prisispaudė Mirą prie šono.
— Aš už, — pritardama Mira uždėjo
ranką ant kardo rankenos. — Labiau nei
bet kada pasiruošusi kovai.
— Jūs priėmėte mane į savo šeimą ir
suteikėte namus. Tai buvo geriausi mano
gyvenimo metai, — tęsė Ajona. — O šiais
metais ištekėsiu už savo gyvenimo
meilės, ir joks demonas manęs
nesustabdys. Taigi, pirmyn, sudeginkime
tą gyvulį.
Juokdamasis Boilis kilstelėjo ją nuo
žemės ir pabučiavo.
— Su tokia kaip tu tikrai
nepralaimėsime.
— Tikrai nepralaimėsime, — Ajona
nužvelgė visų veidus. — Negalime
pralaimėti.
— Turime ruoštis tam, jei…
— Palaukite. — Ajona, išsivadavusi iš
Boilio glėbio, parodė į Braną. — O kas
čia? Kas čia? — Ji sugriebė Branos ranką
ir iš džiaugsmo nusikvatojo. — Vaje,
vajetau! — Prišokusi prie Branos, tvirtai
apsikabino. — Šito taip seniai norėjau!
Būtent šito ir norėjau!
— Kodėl nesigyrei? — Mira sugriebė
Branos ranką, kai Ajona linksmai
nuskriejo prie Fino ir jį apsikabino. — Tai
reiškia, kad teisybei lemta laimėti. Dabar
ir čia. — Ji prisispaudė skruostu prie
Branos skruosto ir jos drauge palingavo.
— Tai ženklas.
— Gerokai pavėluotai, — tarė Boilis,
trinktelėdamas kumščiu Finui į krūtinę,
— bet geriau vėliau negu niekad.
Konoras palaukė, kada Fino žvilgsnis
sustos prie jo.
— Tai pagaliau paklausei manęs ir
visų mano protingų samprotavimų.
— Paklausiau tavo sesers.
 — Visą likusį gyvenimą tik tuo ir
turėsi užsiimti, kitos išeities nebeturi. Be
to, lieki skolingas man šimtinę.
— Už ką? A, — Finas prisiminė jų
lažybas. — Turbūt kad taip.
Konoras apsikabino Finą, o paskui
apsisukęs suėmė Branos veidą ir
pabučiavo jai į skruostus.
— Dabar turime tobulą pusiausvyrą.
Juk meilė — tai šviesa.
Brana suėmė Konoro riešus, taip pat
pabučiavo jam į skruostus.
— Gerai jau, o dabar keliaujam
sudeginti to gyvulio.
— Ar mes pasiruošę? — Finas palaukė
pritarimo, palaukė, kol visi susiburs į
magiškąjį ratą.
 — Mūsų vieta ir laikas, kai laikrodis
išmuš trečią, — pasakė Brana ir giliai
atsiduso. — Lai ši aušra atneš, ką lėmė
mums likimas.
— Su kumščiais ir šviesa mes stojame
į kovą, — tęsė Boilis.
— Nes norime šiąnakt pribaigti
demoną ir piktąjį raganių, — užbaigė
Mira.
— Trys, dar trys, dar trys — pirmyn, —
tarė Konoras ir, paėmęs Mirą už rankos,
pažvelgė į Ajoną.
— Su vedliais — žirgu, sakalu ir
šunimi, — pasakė Ajona.
— O kai šį rūką aš paskleisiu, Kavanas
galės matyti tik tai, ką patys jam leisim.
 Finas iškėlė rankas, sulenkė jas,
ištiesė. Brana pajuto, kaip aplink ją
pradėjo suktis rūkas — šiltas ir švelnus.
Ne, pagalvojo ji, tai tikrai ne tas šaltas,
geliantis Kavano rūkas.
Rūkas juos nunešė į arklides. Kol
Brana į Einės karčius pynė amuletus, prie
jos priėjo Ajona.
— Jai artėja laikas poruotis.
— Einei?
— Po kokios dienos kitos ji bus
pasiruošusi prisileisti Alastarą, jei tik tu
leisi.
— Žinoma, kad leisiu.
— Einė nė trupučio nebijo; nė vienas
iš žirgų nebijo, bet jie supranta, kad
šiąnakt jiems teks skristi, supranta kodėl.
 — Kaip ir Katelis. Jie pasiruošę, —
Brana pažvelgė į Konorą.
— Taip pat ir sakalai.
— Atsargiau galvokite ir kalbėkite, —
perspėjo juos Finas, — turiu prileisti prie
mūsų Kavaną, kad pamatytų mus ir
pagalvotų, jog mes renkamės pagerbti
Sorkos ir ketiname ją išsikviesti.
Brana linktelėjo, pritūpusi priglaudė
galvą prie Katelio, o paskui užsėdo ant
Einės ir drauge su kitais nuskriejo per
nakties tamsą.
— Kaip žinoti, ar rūkas mus tikrai
apsaugo? — paklausė ji Fino.
— Dar niekada nesu sukėlęs tiek daug
rūko, bet lyg ir visiems jo užtenka? Be to,
būtų keista, jei tokiu paros metu Kavanas
mus stebėtų.
Finas mintimis pradėjo šaukti savo
kraujo giminaitį. Kai jie skriejo pro
medžius, vėjui taršant ir plėšant juos
saugantį rūko sluoksnį, Finas pajuto, kaip
pradėjo virpėti oras.
Šią žinią žvilgsniu perdavė Branai.
— Mums dar reikia šiek tiek laiko:
reikia apsaugoti burtais proskyną, spėti
atlikti Sorkos pagerbimo apeigas ir
pasinaudoti burtais, kad iškviestume jos
dvasią.
— Verčiau kaučiausi nei bendraučiau
su vaiduokliais, — sumurmėjo Boilis.
— Ji vos jo neįveikė, — pasakė jam
Ajona. — Ji turi žinoti ką nors, kas mums
praverstų. Mes juk jau tiek daug
išbandėme. Turime pabandyti ir tai. Jei
tik tai suveiks…
— Privalo suveikti, — įsiterpė Mira. —
Jis kiekvieną dieną aplink sukiojasi, nuo
tos įtampos baigiu iš proto išsikraustyti.
— Sorka mūsų pusėje, — pasakė jai
Konoras. — Mes su ja šiąnakt
susisieksime, šiąnakt, per jos mirties ir
aukos metines, dienos, kai ji prakeikė
Kavaną, metines mes turime daugiausia
galimybių įveikti Kavaną.
— Negalime laukti dar metų. — Brana
su Eine pro vijoklius leidosi į proskyną. —
Tikrai tiek nebelauksime.
Kaip ir buvo sutarę, Finas su Brana,
Konoru ir Ajona išsivaikščiojo —
kiekvienas nuėjo į skirtingą proskynos
pakraščio kampą ir atsistojo pagal
kompaso rodykles. Reikia tikėtis, kad per
ritualą, kurį netrukus pradės Brana,
jiems pavyks sudaryti plyšį, pro kurį
Kavanas galėtų įsmukti į jų magijos
apsaugotą teritoriją, o kai jis čia pateks,
tuoj pat bus uždarytas.
Brana, kuri stovėjo šiaurinėje dalyje,
iškėlė rankas, ištarė užkeikimą ir pabėrė
druskos. Ajona tą patį padarė vakarų
pusėje. O tada Brana mintyse išgirdo
Konoro, kuris stovėjo rytuose, šnabždesį.
Jis artėja. Jau beveik čia.
Kai rytų pusėje stovintis brolis ištarė
užkeikimą, Branos širdis sudrebėjo.
 Pirmas etapas — prisivilioti Kavaną —
pavyko.
Kai Finas ištarė užkeikimą pietų
pusėje, visi keturi plačiu ratu apėjo
barstydami ant žemės druską, o Boilis su
Mira tuo metu kitam plano etapui ruošė
reikalingas priemones.
Brana suprato, kad Kavanas jau visai
šalia, pajuto vėsą, kai Kavano rūkas
pradėjo maišytis su Fino rūku.
Kai jie uždarė jų užkerėtos teritorijos
išėjimą, kad niekas iš jos negalėtų
ištrūkti ir patekti į vidų, Brana ėmė
melstis, kad tik Kavanas nepradėtų
naudoti savo rūko ir šešėlių puolimui, kol
jie dar nebus pasiruošę.
 Stengdamasi viską daryti iš lėto, ji
pakėlė rožes ir padalijo jas visiems po
vieną. Finas prieš imdamas rožę
sudvejojo.
— Nemanau, kad Sorkai reikia mano
pagarbos ir gėlių iš mano rankų.
— Vis tiek gali ją pagerbti. Ji turi
suprasti, kad tu kovoji su mumis vienoje
pusėje, kad be tavęs Kavano mes
neįveiksime. Turime tai pamėginti, Finai.
Gal ši gėlė galėtų būti ženklas, jog tu jai
atleidai už žymę, kurią nešioji ant
rankos?
— Gerai, aš tai padarysiu, — pasakė
jis.
Visi šeši jie priėjo prie Sorkos kapo.
 — Klojame ant tavo kapo šiuos gaivius
baltus žiedus, norėdami paminėti tavo
mirties metines. Atnešėme vyno, medaus
ir duonos kaip gyvenimo duoklę
mirusiajam.
Darėsi vis šalčiau. Brana galėjo
prisiekti, kad Kavanas su vis didėjančiu
jauduliu stebi tai, kas čia vyksta. Deja,
aplink vilnijančiame rūke demono vardo
aptikti jai nepavyko.
— Barstome žemę žolelėmis, kad
išlaisvintume tavo dvasią iš ją laikančių
pančių. Iš pagarbos klaupiamės ir
kreipiamės mes į tave pagalbos. Mūsų
krauju užtvirtinta, trijų ir dar trijų, ugnie,
liepsnok per naktį ir prisidėk prie to, kad
išsipildytų mūsų karščiausias troškimas,
suteik mums tai, ko prašom mes labai.
Vienas paskui kitą jie brėžė sau į
delną, lašino savo kraują ant žemės prie
akmens ant Sorkos kapo.
— Čia ir dabar pasitelki savo meilę bei
mūsų galias ir atsiųsk čia tris savo vaikus,
kad jie likimui pažvelgtų į akis.
Rūke pasigirdo baisus staugimas,
panašus į įsiutusio žvėries kauksmą.
Finas nusimetė apsiaustą, išsitraukė
kardą ir atsistojo arčiau Branos ir kitų.
— Siųsk juos čia ir dabar! — šaukė
Brana, o Finas bandė ją apsaugoti nuo
netikėto Kavano puolimo.
Kol Brana stengėsi užbaigti ritualą,
Ajona, Boilis ir Mira paskubomis bandė
įžiebti magiškąjį ratą.
— Pasitelkę galias, kuriomis esame
apdovanoti, trys, dar trys, dar trys, mes
stojame į kovą, — ištarė Brana ir paleido
liepsnos pliūpsnį, kad Kavanas
nesutrukdytų jos bičiuliams įžiebti
magiškojo rato ir atverti vartų, pro
kuriuos pas juos galėtų persikelti trys
Sorkos vaikai.
— Trys, dar trys, dar trys mes naktį
paklusti priversime mums. Motina,
išklausyk šį mūsų prašymą, atsiųsk pas
mus dar tris pro šviečiantį mėnulį, suteiki
laisvę savo dvasiai. Lai išsipildo tai, ko
trokštam mes labai.
Žemė sudrebėjo. Brana vos
nenugriuvo, kai apsisukusi puolė bėgti
magiškojo rato link. Atsisukusi dar spėjo
pamatyti, kaip Kavanas priešais Finą ir
Konorą stato kažką panašaus į juodos
liepsnos sieną. Kai Brana pribėgusi
paėmė Ajoną už rankos ir stojo į
magiškąjį ratą, vėjo gūsis, sugriebęs ją
savo šalta ranka, nusviedė į kitą laukymės
pusę.
Brana trenkėsi į žemę taip stipriai,
kad net kaulai, rodos, subarškėjo. Ji
pamatė, kaip Finas mojuoja savo
liepsnojančiu kardu, o po jo kojomis
kilnojasi žemė, kaip Konoras čaižo
Kavaną oro botagu. Susidūrė šviesiosios
ir tamsiosios jėgos, pasigirdo baisus
trenksmas, atrodė, tarsi vienas į kitą
atsitrenkę sudužo du pasauliai.
 Mira šoko į priekį mojuodama kardu, o
Boilis paleido visą salvę nedidelių ugnies
kamuoliukų, kurie plėšė ir degino
šliaužiančio rūko paklodę. Ajonai teko
vienai baigti įžiebti magiškąjį ratą, nes
tuo metu kitiems teko gintis nuo Kavano
puolimo.
Dabar jis kur kas stipresnis, suprato
Brana, nežinia, kaip jam tai pavyko, bet
dabar jis tikrai stipresnis nei per
Samheiną. Kad ir kas į jį buvo įsikūnijęs,
iš Kavano jis reikalavo ir teikė jam vis
daugiau jėgų. Tai paskutinė jų kova, dar
pagalvojo Brana, dabar tai žino jau visi,
net ir pats Kavanas.
Atsivėrusi žemė paleido Kavano
žiurkes, iš dangaus kaip juodas lietus
pasipylė šikšnosparniai. Ajona, atskirta
nuo kitų savo magiškojo rato narių,
bandė juos visaip naikinti, neprileisti prie
magiškojo rato, o jai padėjo sakalas, šuo
ir arklys — jie tas pabaisas trypė ir
draskė.
Pareiga, ištikimybė. Meilė. Brana
pašoko ant kojų ir nuskubėjo per pažeme
gurguliuojantį žiurkių sluoksnį prie Einės
ir užšoko jai ant nugaros. Vienoje rankoje
laikydama ugnies kamuolį, kitoje —
švytinčią burtų lazdelę, ji nuskriejo prie
savo pusseserės ir iki šiol dar neįžiebto
magiškojo rato.
Norėdama prasibrauti iki Ajonos,
Brana svaidė liepsnas, šviesos
pliūpsnius. Pasitelkusi burtus, ji sukėlė
karštą lietų, kad nuskandintų klaikius
Kavano pagalbininkus. Pasiekusi Ajoną,
Brana paleido vėjo gūsį, kuris nuo Sorkos
trobelės nušlavė viską, kuo Kavanas buvo
užleidęs.
— Paleisk ugnį! — sušuko ji. — Tau
turėtų pavykti!
Atrodė, kad žemės paviršius užvirė,
kai ant jo pradėjo rangytis
nesuskaičiuojama daugybė Kavano
gyvačių. Brana išgirdo ir pajuto, kaip
skauda Kateliui, kai į jį atakavo pasiutę
šliužai. Pyktis plykstelėjo Branos širdyje
ir ji tą pačią akimirką supleškino gyvates
iki pelenų.
Brana, sėdėdama ant žirgo, suko ratu
aplink Ajoną, norėdama ją apsaugoti, bet
Ajona jai šūktelėjo:
— Susitvarkysiu viena! Man neblogai
sekasi. Geriau padėk kitiems.
Bijodama blogiausio, Brana šoko su
Eine per juodos liepsnos sieną. Ji vos
neužduso nuo baisaus sieros dvoko.
Brana sukėlė lietų, šiltą ir gaivų, kad
užgesintų tą liepsnojančią sieną. Kol
Brana brovėsi per sieną, girdėjo, kaip ji
spragsi ir traška.
Nors sužeisti, magiškojo rato nariai
kovėsi narsiai.
Ji dar kartą apsuko ratą su Eine ir
sutelkė daugybę savo magiškų galių.
Lietus, vėjas, žemės drebėjimas ir
ugnis. Visa tai ji nukreipė į Kavaną.
Pradėjo virsti dūmai, nuo kurių ėmė
graužti akis, deginti gerklę, bet tada
raganiaus akyse Brana išvydo baimę. Tai
buvo visai trumputis baimės
blykstelėjimas, o tada Kavanas nusileido
ant žemės ir virto vilku.
— Man pavyko! — suriko Ajona. —
Pavyko! Šviesa vis labiau plečiasi.
— Matau juos! — šūktelėjo Mira,
kurios veidas blizgėjo nuo prakaito ir
kraujo. — Matau jų šešėlius. Paskubėkit!
— sušuko ji Konorui. — Greičiau!
— Mes sulaikysime Kavaną! — sušuko
Boilis, kuris dabar jau darbavosi ir
ugnimi, ir kumščiais.
— Dievaži, tikrai sulaikysime.
Greičiau, — Fino akys sutiko Branos akis.
— Antraip viskas bus veltui.
 Nėra kito pasirinkimo, pagalvojo
Brana, tiesdama ranką Konorui, kad
padėtų jam užšokti ir taip pat atsisėsti
ant Einės.
— Ji sužeista! Mira sužeista!
— Mes turime čia perkelti Sorkos
vaikus, Konorai. Trys turi pakviesti tris.
Be jų, visai tikėtina, kad nebesugebėsime
pagydyti Miros.
Katelio snukis kraujuoja nuo gyvatės
įkandimo, šalia jo orą kanopomis talžo
Alastaras, klykauja palei žemę išskleistais
nagais nardantys sakalai.
Ir viskas veltui, jei jie dabar neįstengs
čia persikelti Sorkos vaikų.
Brana nujojo iki Ajonos sukurto
magiškojo rato vidurio ir jiedu su broliu
nušoko nuo Einės. Kai Brana paėmė
Ajoną ir Konorą už rankų, pajuto, kaip
ima stiprėti magiškos galios, kaip vis
karščiau liepsnoja magiškojo rato
liepsnos.
— Trys, dar trys, dar trys! — sušuko
Brana. — Lai pranašystė magiška ši
išsipildo. Prisidėkite prie mūsų, kad ir
kaip sunku tai būtų, persikelkite į tuos
laikus, nes laimėti bus mums per sunku.
Stokite drauge į kovą su mumis, kad
drauge šį mūšį mums laimėt pavyktų.
Ir jie pasirodė, trys Sorkos vaikai.
Brana su lanku, Imonas su kardu,
besilaukianti Tegana su kūdikiu pilve ir
burtų lazdele. Nepratarę nė žodžio, jie
paėmė juos tris iškvietusiuosius už
rankų, ir taip jie tapo šeši.
Blykstelėjo šviesa, tokia balta, tokia
ryški. Brana pajuto savyje augančios
magiškos galios karštį, stipresnį nei kada
nors buvo jautusi, jis buvo toks stiprus,
kad nuo jo jai pradėjo svaigti galva ir
pasidarė sunku kvėpuoti.
— Tegul jie pasitraukia toliau nuo jo!
— Brana išgirdo virpančiame ore
skambantį savo balsą. — Turime tai, kas
jį pribaigs, bet jie per arti.
— Leiskite man, — tarė Sorkos Brana
ir iškėlė aukštyn ranką, kuria laikė broliui
už rankos. Ji paleido strėles,
liepsnojančias balta liepsna, ir šios smigo
į žemę tarp vilko ir su juo besikaunančių
trijų kovotojų.
Tarytum pamišęs vilkas apsisuko ir vėl
bandė pulti.
Brana pasitraukė iš magiškojo rato,
Konoras užėmė jos vietą, ir ratas vėl
susijungė.
— Paskubėk, — paragino jis seserį.
— Prieik truputį arčiau, dar truputėlį.
Brana išsitraukė iš maišelio nuodus.
Buteliukas virpėjo jos rankoje, it būtų
gyvas. Kai vilkas šoko į magiškojo rato
pusę, ji metė į jį buteliuką su nuodais.
Orą perskrodė vilko kauksmas, Brana
pajuto stiprią oro bangą, nuo kurios net
susvyravo, bet išsilaikė ant kojų. Visi
Kavano iš tamsos gelmių iškelti gyviai
užsiliepsnojo, jų spiegimas susimaišė su
vilko kauksmu.
— Dar ne viskas, — Ajona tvirčiau
suėmė Teganos ranką. — Kol
nesunaikinsime to, kuris į jį įsikūnijo,
negalėsime džiaugtis pergale.
— Reikia vardo! — šūktelėjo Brana ir
susverdėjusi jau būtų nukritusi ant
žemės, bet Imonas spėjo ją sugauti. —
Reikia demono vardo. Gal žinai jį?
— Ne. Bet turime sudeginti Kavano
palaikus ir pabarstyti žemę druska.
— To negana. Mums reikia jo vardo.
Finai!
Šis rankos mostu ją sustabdė ir
suklupo ant žemės prie kruvino vilko
kūno.
 — Pradėk ritualą, — paliepė jis
Branai.
— Tu kraujuoji. Ir Mira, ir Boilis.
Reikėtų jus pagydyti, kad turėtumėte
daugiau jėgų.
— Pradėk ritualą, — pro dantis iškošė
Finas ir rankomis suėmė vilką už gerklės.
— Už tai, koks esi. Už tai, kas esu.
— Pradėk, — pasakė Mira ir su Boiliu
suklupo ant žemės. — Pribaik jį.
Jie paskambino varpeliu, atvertė
knygą, uždegė žvakę.
Pradėjo sakyti užkeikimo žodžius.
Kraujas inde iš šviesos ir tamsos.
Šešėliai keičia vienas kitą kaip šokėjai.
Klūpėdamas ant žemės Finas suleido
pirštus į perplėštą vilko gerklę.
 — Žinau, kas tu esi, — tyliai kalbėjo
jis, žiūrėdamas į raudonas vilko akis. —
Tu esi mano protėvis, bet aš nesu tavo
provaikaitis. — Finas nuplėšė vilkui nuo
kaklo raudonąjį akmenį ir iškėlė jį
aukštai. — Ir niekada toks nebūsiu. Nes
aš iš Daičio giminės. — Pro Fino
marškinių tarpą pasimatė Daičio segė,
kurią pamačiusios vilko akys paklaiko iš
siaubo. — Aš tavo mirtis. Žinau, kas tu
esi. Stovėjau prie tavo altoriaus, girdėjau,
kaip pasmerktieji šaukia tave vardu.
Žinau, kas tu esi.
Vilko kūne likusios tamsiosios galios
pradėjo deginti Finui rankas, jos pradėjo
kraujuoti.
 — Sorkos vardu pasmerkiu tave.
Daičio vardu pasmerkiu tave. Savo vardu
pasmerkiu tave, nes aš esu Finbaras
Biurkas ir aš žinau, kas tu toks esi.
Tamsiosios jėgos užvaldė Finą. Jos
draskė, plėšė jį iki sielos gelmių. Bet
Finas kentėjo, žiūrėjo į Braną ir
didvyriškai kentėjo. Jis žiūrėjo į
sklindančią nuo jos šviesą.
— Jo vardas Cernunas, — ištarė Finas
ir numetė akmenį Konorui. — Cernunas.
Sunaikink jį. Tuoj pat. Negaliu daugiau
tverti, daugiau nebegaliu. Išvalyk iš jos
nuodus, — Boiliui paliepė Finas, kuriam
vis sunkiau darėsi kvėpuoti. — Miros
kraujas pilnas nuodų.
 — Paleisk jį! — sušuko Brana, o jos
skruostais liejosi ašaros. — Finai, palik jį
ir grįžk pas mus.
— Negaliu. Tada jis prasmegs į žemę
ir vėl nuo mūsų paspruks. Galiu jį čia dar
kažkiek laikyti, bet ilgai netversiu.
Padaryk tai, ką privalai padaryti, dėl visų
mūsų, dėl manęs. Jei myli mane, Brana,
išlaisvink mane. Mūsų esmės vardu
išlaisvink mane.
Finas iš paskutinių jėgų smogė
Konorui į ranką, ir raudonasis akmuo
įkrito į katiliuką. Kai šviesa, akinamai
balta, stulpu pakilo iš katiliuko, Finas
ištarė demono vardą.
— Pribaikit jį!
 — Jam labai sunku, — tyliai pasakė
Tegana. — Jis ilgiau neištvers. Išlaisvink
jį.
Raudodama Brana ištarė demono
vardą ir sviedė į katiliuką nuodus.
Juodus nei juodžiausia naktis,
tirštesnius nei derva. Pasigirdo laukinis
klyksmas, baisus riksmas ir tūkstančiai
balsų, garsiai šaukiančių niekada
negirdėtomis kalbomis.
Kai ir vėl ryškiai blykstelėjo šviesa ir
katiliukas paskendo baltose liepsnose,
visas pasaulis paskendo toje baltoje
šviesoje.
Brana išgirdo, kaip skyla Kavano
akmuo, traškėjo ir pokšėjo taip garsiai,
kad, rodės, didelius medžius traiškė
milžino rankos. Žemė ėmė banguoti kaip
vandenynas per audrą.
Brana pajuto demono mirtį, galėjo
prisiekti — pajuto ir savąją.
Tą akimirką iš jos tarsi neliko nieko —
ji nebegalėjo kvėpuoti, jos galios ir šviesa
išseko, ji susmuko ant kelių.
Kraujas bus pralietas, mirtis jį ištiks,
prisiminė ji. Kraujas ir mirtis.
Bet po akimirkos Brana pašoko ir
bėgte pasileido prie Fino, kuris vis dar
perbalęs, kruvinas gulėjo veidu
įsikniaubęs į žemę, nubarstytą juodais
Kavano, jo protėvio, pelenais.
— Hekate, Brigita, Morigana, deivės,
prašau pasigailėkite. Neatimkite jo iš
manęs, — Brana padėjo Fino galvą sau
ant kelių. — Paimkite tai, kas esu,
paimkite viską iš manęs, bet tik
neatimkite iš jo gyvybės. Maldauju jūsų,
neatimkite iš jo gyvybės.
Brana pakėlė galvą į dangų, vis dar
nušviestą baltos liepsnos, savo galiomis
kreipėsi į visus, kurie ją tik galėjo išgirsti.
— Imkite ką tik panorėję, kas tik jums
patinka, bet tik palikite jį gyvą.
Jai iš akių riedėjo šiltos ašaros, jos
krito ant apdegusios Fino odos.
— Sorka, — meldė Brana. — Motina.
Ištaisyk klaidą, kurią padarei. Leisk jam
gyventi.
— Šš, — Fino pirštai sujudėjo jos
delne. — Aš juk gyvas. Aš čia.
— Tu gyvas.
 Ir vėl viskas stojo į savo vietas, žemė
liovėsi bangavusi, danguje išblėso
liepsnų atšvaitai.
— Kaip tu… Nesvarbu. Tu gyvas, —
kalbėjo ji bučiuodama jo veidą, plaukus.
— O, Dieve, tu kraujuoji. Pailsėk,
pagulėk, mano meile. Padėk man, — ji
pažvelgė į Sorkos Braną. — Prašau.
— Žinoma, padėsiu. Tu tikrai toks,
kaip man ji ir sakė. — Sorkos Brana
atsiklaupė prie Fino, uždėjo rankas ant
Fino šono, kur jo marškiniai buvo
perplėšti ir matėsi gilios apdegusios
žaizdos. — Jis kaip iš akies trauktas mano
Ojinas.
— Ar tikrai?
Sorkos duktė spustelėjo Branai ranką.
 — Jo veidas toks pat kaip mano
mylimojo veidas, širdis tokia pat drąsi
kaip mano mylimojo. Jis niekada nebuvo
Kavano, bent jau savo esme, — ji
pažiūrėjo į Finą ir pabučiavo jam į kaktą.
— Tu mano tiek pat, kiek jos. Kol žaizdos
gis, šiek tiek skaudės.
— Šiek tiek, — grieždamas iš
skausmo dantimis iškošė Finas.
— Pažiūrėk į mane. Pažvelk į mane,
— kartojo Brana.
— Nežiūrėsiu. Šito skausmo iš manęs
neatimsi. Jis mano. Kur kiti?
— Gydosi žaizdas. Kad tave kur,
Finbarai, jau pagalvojau, jog per mane
pražuvai. Šitiek kraujo, o tavo marškiniai
dar vis smilksta. — Brana viską užgesino
rankos mostu. — O, Dieve, kai kurios
žaizdos tokios gilios. Konorai!
— Ateinu! — Konoras prišlubčiojo
valydamasis nuo veido kruviną prakaitą.
— Mira su Boiliu sėkmingai sveiksta,
nors, Kristau, jai teko atlaikyti ne vieną
Kavano smūgį. Bet vis tiek… Jėzau, Finai,
tu tik pažiūrėk, kas iš tavęs liko.
Norėdamas padėti Finui, Konoras
sugriebė jo galvą ir įsibrovė į mintis,
ketindamas perimti dalį skausmo.
— Pragariškai skauda, — sušnypštė
Konoras.
Minutės išsitęsė tarsi šimtmečiai. Visi
susirinko prie Fino ir Konoro. Kai Fino
žaizdos pagaliau užgijo, jiedu su Konoru
buvo šlapi nuo prakaito, sunkiai alsavo ir
drebėjo.
— Jis pasveiks, — Tegana perbraukė
ranka Branai per ranką. — Tu ir mano
sesuo puikiai mokate gydyti žmones.
Truputis poilsio, truputis vaistų ir jausis
puikiai.
— Žinoma, ačiū tau. Ačiū, — padėkojo
Brana ir įsikniaubė veidu Konorui į petį.
— Ačiū.
— Jis juk ir mano bičiulis.
— Mūsų, — pataisė jį Imonas. —
Sugrįžome namo, padėjome sunaikinti
Kavaną, bet Finas padarė daugiausia.
Taigi, tu taip pat mums esi savas,
Finbarai Biurkai, nors ant peties ir turi
Kavano žymę.
 — Nuo šiol nebeturi, — pasakė
Tegana. — Tai aš pažymėjau Kavaną tuo
ženklu, o mūsų motina tuo ženklu
pažymėjo visus jo palikuonis. O dabar,
man atrodo, mūsų motina, pasitelkusi
šviesą, tą žymę pakeitė. Dabar tau ant
peties nebe Kavano žymė.
— Ką tu tuo nori pasakyti? Ar tai…
Finas pasisuko pažiūrėti — ant peties,
kur nuo aštuoniolikos metų jis nešiojo
Kavano žymę, dabar buvo keltų trejybės
mazgas triquetra.
Trijų ženklas.
Finas liko apstulbęs labiau nei išvydęs
nuodų liepsną arba akinamai baltą
šviesą.
 — Jis dingo. — Finas lietė pirštais ant
peties naujai atsiradusį ženklą ir nejautė
jokio skausmo, nejautė nieko tamsaus,
jokio tylaus gundymo. — Aš pagaliau
išsilaisvinau nuo jo. Aš laisvas.
— Tu buvai pasiryžęs paaukoti savo
gyvybę, savo esmę, — pasakė Brana, ir
džiaugsmo ašaros pradėjo graužti jai
akis. — Jis sunaikintas tau beatodairiškai
pasiaukojus. Tu nutraukei prakeiksmą,
Finai.
Brana ant naujo ženklo uždėjo savo
ranką.
— Tu išsigelbėjai nuo prakeiksmo ir,
man rodos, išlaisvinai Sorkos dvasią. Tu
išgelbėjai mus visus.
 — Kai kurie iš mūsų prie to taip pat
šiek tiek prisidėjo, — jai priminė
Konoras, bet nusišypsojo Finui. —
Gražus ženklas. Pagalvojau, kad mums
visiems reikėtų pasidaryti tokias pat
tatuiruotes.
— Man jis taip pat patinka, —
pareiškė Mira, šluostydamasi ašarotas
akis.
— Yra ir svarbesnių dalykų, apie
kuriuos dabar reikėtų galvoti, — Boilis
ištiesė Finui ranką. — Gal stosies
pagaliau. — Jis tvirtai suėmė Fino ranką
ir padėjo jam atsistoti. — Sveikas
sugrįžęs.
— Gera būti čia su jumis, — pasakė
Finas, kai Ajona, jį apsikabinusi, pradėjo
verkti. — Bet, Kristau, kaip noriu namo.
Reikia juk viską pagaliau užbaigti, — jis
pabučiavo Ajonai į viršugalvį. —
Svarbiausia, kad viskam pasibaigus
likome visi gyvi.
— Panašu, kad likome, — Imonas
tvirtai paspaudė Finui ranką. — Kai
turėsiu sūnų, duosiu jam tavo vardą,
giminaiti.
Kai jie uždegė Kavano pelenus, vėl
suliepsnojo balta ugnis, paskui atvėrę
žemę subėrė į ją tai, kas dar buvo likę iš
Kavano, ir pabarstė žemę druska.
Galiausiai liko stovėti proskynoje
visiškoje tyloje ir ramybėje.
— Viskas baigta. Mums pavyko, —
pasakė Sorkos Brana ir nuėjo prie
motinos kapo. — Dabar ji laisva. Esu tuo
tikra.
— Mes pagerbėme jos auką, įvykdėme
tai, ką likimas mums lėmė. Bet jaučiu,
kad mus kviečia grįžti namai, — Imonas
paėmė už rankos Teganą. — Manau, kad
mes dar susitiksime, giminaičiai.
Konoras iš kišenės išsitraukė baltą
akmenį, kuris gražiai spindėjo jo delne.
— Tikiu, kad taip ir bus.
— Esame trys, — pasakė Brana, —
taip kaip jūs, taip kaip jie, — ji mostelėjo
ranka į Finą, Boilį, Mirą. — Vieną dieną
mes ir vėl susitiksime. Geriausios kloties
jums, brangieji.
— Jums taip pat, — Tegana
pranykdama dar pažvelgė į motinos
kapą. — Jai labai patiko scylės. Ačiū.
— Viskas baigta, — Mira apsidairė po
proskyną. — Dabar norėčiau šokti, bet
dar visa šiek tiek drebu. Ką dabar
veiksime, kai viskas baigta?
— Sušveisime rimtus pusryčius. Aušra
jau bunda.
Konoras parodė į rytus, kur horizonte
matėsi švelniai rausvos šviesos juostelė.
— Tada reikia grįžti namo, — pasakė
Ajona ir nusijuokė, kai Boilis sugriebė ją į
glėbį. — Kurį laiką pabūsime vieni. Tik aš
ir tu.
— Jūs keliaukite, mes su Brana prie
jūsų netrukus prisidėsime. Man reikia
dar akimirkos. Trumpos akimirkos, —
pasakė Finas Ajonai.
 — Jei ilgai užtruksite, kiaušinienę
kepsiu pats, o tada kaltinkite save, —
juokais pagrasė Konoras ir, pabučiavęs
Mirai ranką, užsėdo ant žirgo.
Ajona atsisuko, priglaudė ranką prie
širdies, mostelėjo ja į Fino ir Branos pusę
— priešais juos sušvito maža graži
vaivorykštė.
— Ajona toks mielas žmogus, — tyliai
pasakė Finas. — O dabar, — jis atgręžė į
save Braną. — Šitoje vietoje pirmą kartą
man atsidavei. Čia viskas prasidėjo, čia
viską ir baigėme, todėl būtent čia noriu
tau užduoti vieną klausimą.
— Nejaugi dar neatsakiau į visus tavo
klausimus?
 — Į šį neatsakei. Brana, ar sutinki su
manimi gyventi tą gyvenimą, apie kurį
kadaise svajojome? Turėti šeimą ir visa
kita, ko kartu kadaise taip troškom?
— O, Finai, žinoma, sutinku.
Turėsime viską, ko taip troškom, ir netgi
daugiau, nes aš turiu tiek daug naujų
svajonių.
Brana priėjo arčiau, Finas ją
apkabino.
— Myliu tave. Visada mylėjau, visada
mylėsiu. Gyvensime drauge tavo
gražiame name ir turėsime vaikų tiek,
kiek panorėsime, ir nė vienas iš jų
neturės Kavano žymės. Ir drauge
keliausim po pasaulį.
 — Mūsų gyvenimas bus kaip
stebuklas.
— Ir ne tik šiandien, bet visada.
Prie Sorkos trobelės griuvėsių, nuo
kurių jau buvo pradingę vijokliai, o šalia
žydėjo scylės ir ore pleveno mažutė
vaivorykštė, Brana pabučiavo Finą.
Ir tada jie su žirgu, šuniu ir sakalu
nuskriejo į savo gražią ateitį.
 NORA ROBERTS

Pirmoji „O’Dvajerių“ serijos

knyga

Juodoji Ragana

Antroji „O’Dvajerių“ serijos

knyga
Šešėlių burtai