Diane Chamberlain - Pries Audra 2011 LT PDF

D iane
Chamberlain
Prieš audrą
Iš anglą kalbos vertė

Regina Šeškuvienė
Alma littera
UDK 821.111(73)-31 Versta iš: Diane Chamberlain
Ch78 BEFORE THE STORM
Mira
ISBN 978-609-01-0045-5
Copyright © 2008 Diane Chamberlain

All rights reserved
Cover Art Copyright © 2008 by Harlequin Enterprises Limited
Cover art used by arrangement with Harlequin Enterprises Limited. # and ™are
trademarks owned by Harlequin Enterprises Limited or its offiliated companies,
used under license.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2011

© Leidykla „Alma littera“, 2011
PADĖKA
Pirmą kartą atvykusi į Topsulo salą rinkti knygai medžiagos, netyčia

užsukau į nekilnojamojo turto agentūrą. Kai agentė Lottie Koenig iš
girdo mano pavardę, prisipažino labai mėgstanti mano knygas ir net
nuoširdžiai apkabino. Tai buvo mano pirmoji pažintis su draugiškais
salos gyventojais, kurie Topsulą vadina savo namais. Lottie aprodė man
salą ir supažindino su kitu vertingu šaltiniu - savo kolege ir ilgamete
Topsulo salos gyventoja Patsy Jordan. Ši supažindino mane su Anna
Scott, viena iš nedaugelio saloje gyvenančių paauglių. Anna man pa
žėrė daugybę neįkainojamos informacijos apie tai, kaip romane „Prieš
audrą“ turėtų atrodyti paauglių gyvenimas. Esu nepaprastai dėkinga
visoms trims už pagalbą ir entuziazmą.
Dėkoju savo nepaprastiems draugams - Elizabeth ir Dave Samuel, taip
pat Susan Rouse už svetingumą, kai rinkdama medžiagą apie Topsulo
salą nevaržomai gyvenau jų namuose.
Šios knygos nebūčiau parašiusi be Serf Sičio priešgaisrinės apsaugos
departamento tarnybos viršininko Ken Bogan pagalbos. Jis man nuo
širdžiai padėjo geriau suprasti ugniagesius, suteikė informacijos apie
tyčinių padegimų tyrimą ir daug kitų žinių. Be to, Ken su žmona An
gie supažindino mane su restorano „Sears Landing Grill“ žmonėmis,
kai atvykau vakarienės apsiginklavusi ilgiausiu keturiasdešimt penkių
klausimų sąrašu. Jie atsakė į visus ir, jeigu būčiau norėjusi, būtų atsakę
į dar daugiau. Dėkui, Ken ir Angie! Labai ačiū ir visiems Serf Sičio
ugniagesiams: Tim Fisher, Kevin „Butterbean“ Head ir Bil Lindsey.
Man pasisekė susipažinti su puikiais vaisiaus alkoholinio sindromo
(VAS) ekspertais, bet pati geriausia šios srities žinovė yra Jodee Kulp -
nenuilstanti VAS aktyvistė, straipsnių autorė ir dukrelės, sergančios
šiuo sindromu, motina. Jodee knyga „Koks aš galiu būti“, kurią ji pa
rašė kartu su mažąja Liz, man labai padėjo geriau pažinti ir suprasti
Endžio personažą. Jodee ne tik atsakė į mano klausimus, bet ir per
6
skaitė mano pirmąjį knygos skyrių apie Endį, kad įsitikintų, jog esu
teisingame kelyje.
Už pagalbą suvokiant teisines ir jaunimo teisėtvarkos sistemos proble
mas esu dėkinga advokatams Barrett Temple ir Evonne Hopkins, taip
pat Gerry McCoy.
Rašydama romaną visą laiką po ranka laikiau pasidėjusi Ray McAllis
ter knygą „Topsulo sala: Meiberis prie jūros“. Tai nepaprastai nuoširdus
ir su begaline meile parašytas pasakojimas apie salos gyvenimą, mie
lai rekomenduoju jį paskaityti tiems, kurie nori daugiau sužinoti apie
Topsulą.
Šiaurės Karolinos rašytojų sąjungos internetiniame tinklalapyje pa
skelbtoje loterijoje Jabeen Akhtar laimėjo teisę būti paminėta roma
ne „Prieš audrą“. Tikiuosi, ji liko patenkinta, kad jos vardu pavadinau
kavinę! Nors dauguma vietų ir vietovardžių mano romane yra tikri ir
iš tiesų egzistuoja, „Džabinos Java“, Drurio memorialo bažnyčia ir na
melis „Jūros švelnumas“, kaip ir daugelis romano personažų, yra mano
vaizduotės vaisius.
Taip pat esu dėkinga už pagalbą daugybei kitų žmonių. Tai - Sheree
Alderman, Trina Allen, Brenda Burke-Cremeans, BJ Cothran, Vale
rie Harris, Christa Hogan, Pam Lloyd, Margaret Maron, Lynn Mer
cer, Marge Petesch, Glenn Pierce, Emilie Richards, Sarah Shaber, Meg
Skaggs, David Stallman, MJ Vieweg, Brittany Walls, Brenda Witchger,
Anna Woodman ir savo draugams iš ASA.
Dėkoju mano blogo skaitytojams, ypač Margo Petrus, už pagalbą gal
vojant romanui pavadinimą.
Ir galiausiai - man dažnai tenka girdėti, kad literatūros agentai ir re
daktoriai yra tokie užsiėmę, jog neturi laiko padėti globojamiems ra
šytojams išleisti patį geriausią knygos variantą. Mano atveju taip nėra.
Esu dėkinga savo literatūros agentei Susan Ginsburg ir redaktorei Mi
randa Stecyk už jų sumanumą, profesionalumą, išmintį, atsidavimą ir
aistrą darbui. Judvi esate geriausios!
Skiriu Džonui,
savo pagalbininkui ir įkvėpėjui
Lorelė
Iš manęs atėmė kūdikį, kai jam buvo vos dešimt valandų.

Džeimis pavadino jį Andriumi savo tėvo garbei, nes jam šis
vardas labai tiko. Mes kelis kartus ištarėme jį garsiai, norėdami
pasiklausyti, kaip skamba. Andrius. Endis. Paskui staigajis dingo.
Nė nespėjau suskaičiuoti jo pirštelių ar įsidėmėti plaukų spalvos.
Kokia aš motina, jeigu pamiršau tokius elementarius dalykus.
Kovojau iš paskutiniųjų, kad jį susigrąžinčiau, kaip skęstantis
kovoja dėl kiekvieno oro gurkšnio.
Prabėgo ištisi dvylika mėnesių, kol vėl paėmiau jį ant rankų.
Pagaliau galėjau lengviau atsikvėpti, nes žinojau, kad niekada jo
nebepaleistu.
Pirmas SKYRIUS
*
Etidis
Kai vėl grįžau pas draugę Emiliją į bažnyčią, iš karto pamačiau

tą gražiąją mergaitę. Ji man nusišypsojo ir šūktelėjo „sveikas“
dar tada, kai buvome jaunimo centre, ir paskui aš visą laiką jos
dairiausi. Kažkas išstumdė ilgus suolus į pakraščius, kad vaikai
galėtų šokti, ir dabar ta mergaitė vikriai sukosi bažnyčios vidury
su mano draugu Kitu, kuris šokių aikštelėje raitosi it vijurkas.
Spoksojau į mergaitę taip, lyg aplink daugiau nieko nebūtų, ne
atplėšiau nuo jos akių net ir tada, kai prie manęs priėjo Emilija
ir paklausė:
- Kur tu buvai? Juk čia uždaras vakarėlis. Nevalia niekur
išeiti.
Pamačiau, kad jos šviesūs antakiai suraukti, lyg jai kaktoje
būtų pažymėta varnelė. Aišku - ji pyksta.
Parodžiau tą mergaitę ir paklausiau:
- Kas ji?
- Iš kur man žinoti? - atšovė Emilija ir pasitaisė ant no
sies galo nusmukusius akinius. - Aš juk nepažįstu čia visų iki
vieno.
12 Prieš audrą
Gražuolė segėjo trumpą pūstą sijonėlį. Jos ilgos kojos lengvai

trypčiojo, o šviesūs plaukai buvo sušukuoti kaip afrikiečių mer
gaičių, tik niekaip negalėjau prisiminti šukuosenos pavadinimo.
Per visą galvą daug tokių plonų supintų kasyčių.
Praėjau pro grupelę vaikų, susėdusių ant grindų ir lošiančių
kortomis, ir patraukiau tiesiai prie tos mergaitės. Sustojau per
keturias pėdas nuo jos, nes mama mokė, kad toks atstumas tin
kamiausias kalbėtis su žmogumi. Anksčiau prieidavau per arti,
todėl žmonės nesmagiai pasijusdavo. Mama sako, kad žmogui
reikalinga asmeninė erdvė. Bet net ir stovėdamas tolėliau aš
mačiau ilgas mergaitės blakstienas. Man jos priminė paukštuko
plunksnas. Sykį regėjau paukščio jauniklį iš arti. Jis iškrito iš liz
do mūsų sode ir Megei teko lipti kopėčiomis medin, įkelti jį atgal
į lizdą. Norėjau ištiesti ranką ir paliesti tas plunksniškas mergai
tės blakstienas, bet žinojau, kad taip elgtis nedera.
Staiga Kitas liovėsi šokęs su ja ir pažvelgė tiesiai į mane.
- Ko nori, turčių vaike? - piktai paklausė.
Aš žiūrėjau į mergaitę. Iš po plunksninių blakstienų žvelgė
mėlynos akys. Pajutau, kaip galvoje susikaupė žodžiai, nuslinko
į gerklę, o kai jau ten atsidūrė, nebeįstengiau jų sustabdyti ir
leptelėjau:
- Aš myliu tave.
Ji išpūtė akis, rausvos lūpos sudėjo gražią O raidę. Ėmė juok
tis. Aš irgi nusijuokiau. Kartais žmonės juokiasi iš manęs, o kar
tais juokiasi kartu su manimi, ir dabar aš vyliausi, kad mergaitė
juokiasi kartu su manimi.
Ji nieko neatsakė, o Kitas įsirėmė rankomis į šonus ir rėžė:
- Susirask mylėt ką nors kitą, turčių vaike.
Stebėjausi, kodėl jis mane vadina turčių vaiku, o ne tiesiog
Endžiu.
Papurčiau galvą ir atšoviau:
- Man patinka ji.
Kitas žengė žingsnį ir atsistojo tarp manęs ir mergaitės. Jis
DIANE CHAMBERLAIN 13
buvo taip arti, kad pasijutau nesmagiai, kaip ir minėjo mama.

Turėjau pakelti galvą, kad pažvelgčiau jam j veidą, ir nuo to man
suskaudo kaklą.
- Ar nesi girdėjęs apie asmeninę erdvę? - paklausiau jo.
- Klausyk, - iškošė jis, - jai šešiolika, o tau vos keturiolika.
- Penkiolika, - atkirtau. - Tik aš pagal metus neaukštas.
- Ko tada elgiesi kaip keturiolikmetis?
Jis ėmė juoktis, o jo dantys priminė du didelius baltus gaba
lėlius kramtomosios gumos, kurią taip mėgsta Megė. Aš gumos
nemėgstu, nuo jos man degina liežuvį.
- Nekibk prie jo, - tarė gražioji mergaitė. - Nekreipk dėme
sio ir jis nueis šalin.
- Ar tau nebaisu, kai jis taip spokso į tave? - paklausė jos
Kitas.
Mergaitė kilstelėjo ranką ir mostelėjo ja lyg lazdele, kviesda
ma paskui save Kitą. Tada atsisukusi į mane tarė:
- Tu verčiau eik šalin, gerai? Kitaip tau klius.
Nuo ko man gali kliūti? Aš juk ne koRioj pavojingoj vietoj ir
nieko blogo niekam nedarau. Nelaipioju per akmenis, nors labai
norėčiau, - bet mama neleidžia.
- Kuo tu vardu? - paklausiau jos.
- Drožk namo į savo gražųjį dvarą prie vandens, - paragino
Kitas.
- Jeigu pasakysiu vardą, atstosi nuo mūsų? - paklausė
mergaitė.
- Atstosiu, - pasakiau jai, nes man patiko, kad griebėmės
derybų.
- Aš esu Laila, - prisistatė ji.
Laila. Negirdėtas vardas. Bet man patiko.
- Gražus vardas, - tariau jai. - O aš Endis.
- Malonu susipažinti, Endi, - tarė ji. - Dabar jau žinai mano
vardą, tad gali sau keliauti.
Linktelėjau, nes turėjau laikytis susitarimo.
14 Prieš audrą
- Lik sveika, - pasakiau ir jau sukausi eiti.

- Dvokia, - tyliai burbtelėjo Kitas, bet aš vis tiek išgirdau, nes
turiu gerą klausą. Šitas žodis mane užvedė akimirksniu.
Atsigręžiau ir paleidau j darbą kumščius. Smogiau jam į pil
vą, smakrą, jis manęs turbūt irgi nepagailėjo, nes vėliau aptikau
daugybę sumušimų ir nuobrozdų, tačiau tuo metu nieko nejau
čiau. Vanojau jį kumščiais žemai nuleidęs galvą it įnirtęs bulius,
užmiršęs netgi tai, kad esu tik penkių pėdų ūgio, o jis už mane
gerokai aukštesnis. Jau kai aš supykstu, laikykitės. Susirinkusieji
šaukė, plojo rankomis ir vis ragino duoti, tačiau mano galvoje
aidėjo tik vientisas triukšmas. Atskirų žodžių negirdėjau, o tik
nepaliaujamą spengimą ausyse: bzzzzzz. Ir kuo smarkiau aš ko
viausi, tuo tas spengimas darėsi garsesnis.
Kūliaujį tol, kol kažkas sugriebė ir užlaužė rankas man už nu
garos. Akiniuotas vyras čiupo Kitą ir mus išskyrė. Tada puoliau
spardytis, norėdamas jam pataikyti, nes mūsų kova dar nesibaigė.
- Na ir šiknius! - ištrūkęs iš akiniuočio gniaužtų sušuko Ki
tas, bet prie manęs jau nebesiartino. Jo veidas buvo raudonas, it
nusvilęs saulėje.
- Galėtum ir susiprasti, - drėbtelėjo mane laikąs žmogus. -
Turėtum. Dabar nešdinkis iš čia.
- Kodėl aš? - riktelėjo Kitas ir dūrė smakru į mane. - Jis pir
mas pradėjo! Bet jam kažkodėl visi atleidžia.
Žmogus tyliai sušnibždėjo man į ausį:
- Jeigu paleisiu, ar pažadi elgtis padoriai?
Aš linktelėjau ir susigriebiau, kad verkiu, o visi spokso į
mane, - visi, išskyrus Kitą, Lailą ir tą akiniuotį, nes visi trys nu
sisukę ėjo tolyn į bažnyčios gilumą. Žmogus paleido mano ran
kas ir ištraukęs iš kišenės padavė baltą skepetaitę. Nusišluosčiau
ašaras. Vyliausi, kad Laila nepamatė manęs verkiančio. Dabar tas
žmogus stovėjo priešais mane, ir aš pamačiau, kad jis senas, jo žili
plaukai surišti į uodegytę. Uždėjęs rankas man ant pečių nužvelgė
nuo galvos iki kojų tarsi kokį daiktą parduotuvėje ir paklausė:
- Kaip jautiesi, Endi? Viskas gerai?

Nesumojau, iš kur jis žino mano vardą, bet vis tiek link
telėjau.
- Tu eik pas Emiliją, o Kitą palik suaugusiesiems. - Jis atgrę
žė mane į Emiliją ir kelis žingsnius palydėjo link jos, uždėjęs ran
ką man ant nugaros. - Mes patys juo pasirūpinsime, gerai? - Ir
atitraukė ranką.
Pasakiau jam „gerai“ ir nuėjau prie Emilijos, stovinčios šalia
krikštijimo indo.
- Jau maniau, užplumpinsi jį negyvai, - tarė ji.
Mudu su Emilija du kartus per savaitę lankom tas pačias skai
tymo ir matematikos pamokas. Pažįstu ją bemaž visą gyvenimą,
ji geriausia mano draugė. Žmonės kalba, kad ji juokingai atro
do, nes turi labai šviesius plaukus ir viena jos akis žiūri kažkur į
šoną. Dar jos viršutinėj lūpoj yra didžiulis randas po operacijos,
kurią jai atliko kūdikystėje, bet man ji visai graži. Mama sako,
kad aš žvelgiu į pasaulį meilės kupinomis akimis. Be mamos ir
Megės, dar labai myliu Emiliją. Bet ji man ne panelė. Tikrai ne.
- Ką tau sakė ta mergaitė? - paklausė Emilija.
Dar kartą brūkštelėjau skepeta per akis. Man nesvarbu, tegu
Emilija mato, kad verkiu. Jau daugybę kartų regėjo mane ašaro
jantį. Įsikišau skepetą į kišenę ir pastebėjau, kad ji apsivilkusi rau
donus marškinėlius blogąja puse į viršų. Ji dažnai vilki išvirkščius
drabužius, nes nemėgsta, kai siūlės priglunda prie kūno, todėl jai
taip geriau. Dar ji labai nemėgsta, kai žmonės prie jos liečiasi.
Mūsų mokytoja niekada jos neliečia, bet kartą pavaduojanti mo
kytoja uždėjo ranką Emilijai ant peties, ir ši tiesiog pasiuto. Taip
užsiraudojo, kad net apsivėmė čia pat, ant suolo.
- Marškinėlius apsivilkai išvirkščiai, - tariau.
- Žinau. Ką kalbėjai su ta mergaite?
- Sužinojau, kad jos vardas Laila. - Pažvelgiau į tą pusę, kur
Laila stovėjo ir kalbėjosi su akiniuotu vyriškiu. Kito šalia jos ne
buvo ir aš užsižiūrėjau į ją. Nuo tokio spoksojimo mano kūną
16 Prieš audrą
nutvilkė keistas jausmas. Pasijutau kaip tada, kai sirgau gripu,

turėjau gerti vaistus ir neramiai miegodavau naktimis. Atrodė,
lyg mano kūnu ropoja vabalai. Mama tikino, kad tai neįmanoma,
bet aš vis tiek taip jaučiausi.
- Daugiau ji nieko nesakė? - nesiliovė klausinėjusi Emilija.
Man nespėjus išsižioti, ausis pasiekė stiprus, sodrus, riau
mojantis garsas, lyg dundėtų griaustinis. Visi kas gyvas sustingo,
tarsi po komandos „Nė iš vietos!“ Pamaniau, kad atūžia cunamis,
juk esam prie paplūdimio. Cunamių aš labai bijau. Mačiau vie
ną per televiziją. Bangos ryte rijo žmones. Kartais aš ilgai žiūriu
pro savo kambario langą į sąsiaurį laukdamas, kada atūš didžioji
banga ir mane praris. Norėjau bėgti iš bažnyčios laukan, bet nie
kas nesijudino iš vietos.
Tarsi įvykus stebuklui, staiga sušvito visi bažnyčios langų vi
tražai. Pamačiau Mariją su kūdikėliu Jėzumi ant rankų, angelus
ir vyriškį pusplike galva su ilgu drabužiu ir paukščiu ant delno.
Visų viduje esančių žmonių veiduose suspindo vitražų spalvos, o
Emilijos plaukai sublizgo visomis vaivorykštės varsomis.
- Gaisras! - kažkas garsiai suriko kitame bažnyčios gale, ir
tada vienas po kito pasipylė šauksmai: „Degam! Degam!“ Visi
ėmė klykti ir leidosi bėgti pro mane ir Emiliją, stumdydami mus
į šonus.
Aš nemačiau ugnies, todėl mudu stovėjome kliudomi iš visų
pusių ir laukėme, kada kuris nors iš suaugusiųjų pasakys, ką
turime daryti. Dabar jau aiškiai supratau, kad prasidėjo tikrai ne
cunamis. Man palengvėjo, nors kažkas stipriai niuktelėjo alkūne
į šoną, o dar kitas skaudžiai užmynė ant kojos. Emilija pasitraukė
prie sienos, kad bėgantieji pro šalį jos nepaliestų. Pažvelgiau į tą
pusę, kur ką tik stovėjo Laila ir kalbėjosi su tuo vyru, bet jos ten
jau nebebuvo.
- Durys dega! - kažkas garsiai suriko.
Pažiūrėjau į Emiliją ir paklausiau:
- Kur tavo mama? - Teko šaukti, nes ūžė baisus triukšmas.
Emilijos mama - viena vakarėlio prižiūrėtojų, dėl to ir buvau

išleistas čia dalyvauti.
- Nežinau, - atsakė Emilija kramtydama piršto nagą, kaip
visada daro smarkiai susijaudinusi.
- Nekramtyk nagų, - subariau ir patraukiau jos ranką nuo
veido. Sveikąja akimi ji piktai dėbtelėjo į mane.
Staiga užuodžiau liepsnos kvapą. Spragsėjo lyg per Laužų
šventę. Emilija parodė ranka į lubas, kur palei sijas, it kokie
pagražinimai, jau ritosi dūmų kamuoliai.
- Reikia slėptis! - sušuko ji.
Papurčiau galvą. Mama mokė, kad nuo gaisro slėptis negali
ma. Nuo ugnies reikia bėgti. Namie po lova turiu priešgaisrines
virvines kopėtėles, kurias galima išmesti pro langą ir nulipti jomis
žemyn, bet čia, bažnyčioje, nesimatė jokių priešgaisrinių kopėčių.
Dabar viskas vyko labai greitai. Keli berniukai čiupo ilgą
bažnyčios suolą ir, suskaičiavę viens, du, trys, metėsi su juo prie
didžiulio lango, ant kurio puikavosi tas pusplikis vyriškis. Suo
las trenkėsi į vitražą, langas pažiro į tūkstančius šukelių, ir tada
aš pamačiau ugnį. Tokios didelės liepsnos gyvenime dar nebu
vau regėjęs. Ji lyg kokia pabaisa įsiveržė pro langą ir akimirksniu
prarijo berniukus su suolu. Vaikai su liepsnojančiais drabužiais
ėmė klykti ir blaškytis po bažnyčią.
Aš surikau jiems iš visų, kiek tik turėjau, jėgų:
- Sustokit! Griūkit! Voliokitės!
Emilija su nuostaba pažvelgė į mane išgirdusi, ką liepiau ber
niukams daryti. Nemaniau, kad jie girdėjo mano liepimą, bet
keli iš jų tikrai liovėsi blaškęsi, sustojo, griuvo ant grindų ir ėmė
voliotis, tad tikriausiai išgirdo. Vaikų rūbai smilko, o bažnyčioje
prisitvenkė tiek dūmų, kad jau nebesimatė altoriaus.
Emilija pradėjo kosėti ir dusti.
- Mama! - sušuko ji gargaliuodama.
Aš irgi pradėjau kosėti ir supratau, kad mudu su Emilija
patekom į bėdą. Jos mamos niekur nesimatė, o čia esantys suau
18 Prieš audrą
gusieji kartu su vaikais klykė iš visų plaučių. Aš įnirtingai galvo

jau, mąsčiau, svarsčiau. Mama mokė, kad nelaimės atveju reikia
galvoti. Tai pirmasis mane užgriuvęs nelaimės atvejis.
Staiga Emilija čiupo man už rankos ir sušuko:
- Reikia kur nors pasislėpti! - Matyt, kaip reikiant išsigandusi,
nes niekada anksčiau manęs neliesdavo.
Žinojau, kad slėptis negalima, bet bažnyčios grindimis jau
šliaužė liepsnos, ugnies liežuviai vis sparčiau artinosi prie mūsų.
- Mąstyk! - sušukau pogarsiai, nors kalbėjau pats su savimi.
Paskui padaužiau kumščiu sau į smilkinį. - Nagi, smegenėlės,
mąstykit, po galais!
Emilija veidu prisiplojo man prie peties ir ėmė inkšti it šunytis,
o prieš mus iškilo liepsnos kaip auksinių medžių miškas.
Antras SKYRIUS
Megė
Mano tėtį nužudė banginis.

Per daug niekam nepasakoju, kaip jis mirė, nes žmonės
pamanytų, kad išsigalvoju. Tada man tektų aiškinti visas smulk
menas ir žiūrėti, kaip išsiplečia klausytojų akys ir pašiurpsta oda.
Jie imtų kalbėti apie Achavą ir Joną, o aš pamatyčiau, kad tėčio
mirties aplinkybės jiems tolygu pramogai. Kai buvau maža, jis
man buvo visas pasaulis - mano geriausias draugas ir gynėjas.
Tiesiog nuostabus. Jis dirbo pastorium, pats pastatė koplytėlę
savo nedidelei bendruomenei. Kai žmonės pradeda daryti iš jo
didvyrį, tokį, kurį paskui aptarinėja su draugais ar artimaisiais
valgydami picą ar ledus, aš atsistoju ir išeinu. Tad daug paprasčiau
iš viso apie jį nekalbėti. Jeigu kas paklausia, kaip mirė mano tėtis,
atsakau - „širdis“. Iš dalies tai tiesa.
Tą vakarą, kai Endis išėjo į uždarą vakarėlį su nakvyne, aš
jaučiau, kad turiu pasimatyti su tėčiu - ar bent jau pamėginti pa
simatyti. Ne visada man tai pavyksta. Iš trijų ar keturių dešimčių
bandymų užmegzti su juo ryšį pavyko gal tik tris kartus. Dėl to šie
susitikimai man tik dar brangesni. Niekada nesiliausiu to daryti.
20 Prieš audrą
Paskambinusi įspėjau mamą, kad vakarėlis su nakvyne iš

Drurio memorialo jaunimo centro perkeliamas į bažnyčios pas
tatą, - kad ji žinotų, iš kur rytą pasiimti Endj. Ir dar pasakiau,
kad važiuoju mokytis pas Amberę Doneli, bet tai buvo visiškas
melas. Jau keletą mėnesių nebendrauju su Ambere, nors susitin
kame kai kuriose pamokose. Draugauti su ja, vadinasi, klausy
tis nepaliaujamų kalbų apie jos vaikiną Trevisą Hardį. „Mudu
su Trevisu tą“, „Mudu su Trevisu aną“. Man nuo to norėdavosi
rėkti. Amberė kaip ir aš mokosi pažangesniųjų grupėje, tačiau iš
jos raštingumo to nepasakytum. Be to, ji labai maivosi, rūpinasi
išvaizda ir kruopščiai renkasi draugus. Visa tai aš pastebėjau tik
šiemet.
Taigi, užuot važiavusi pas Amberę, patraukiau į šiauriausią
salos dalį, kuri kovo pabaigoje šiokiadienio vakarą atrodo kaip
užmirštas pasaulio kraštas. Važiuodama keturiolika mylių prasi
lenkiau tik su dviem automobiliais, abu traukė pietų kryptimi, ir
mačiau vos kelis namus su šviečiančiais langais. Mėnulio pilnatis
skleidė tokią ryškią šviesą, kad priešais mane ant kelio krito keis
tai baugūs krūmų ir pašto dėžučių šešėliai. Man vis vaidenosi,
kad į kelią išbėga šuo ar elnias, ir be reikalo puldavau stabdyti.
Gerokai palengvėjo, kai priekyje ant pakrantės pamačiau išsiri
kiavusius nedidelius namukus.
Šitas salos kraštas nuolat siaubiamas audrų, tad Naujosios
Upės įlankėlės kelyje prie vandens it bangolaužiai suręsti šeši na
mukai visi iki vieno bus nugriauti. Tarp jų ir pagrindinės gatvės
rikiuojasi dar viena eilė namų, laukiančių savo valandos tapti
bangolaužiais. Aš jau seniai to tikiuosi. Kai man suėjo penkeri,
praūžė uraganas „Franė“, taigi buvome priversti išsikelti kitur.
Tačiau pasmerktieji namukai tebestovi - tušti ir apleisti, galbūt
tokie ir liks visą mano gyvenimą.
Mūsų mažulytė apskrita trobelė laikosi ant aukštų polių tru
putį pasvirusi į kairę. Lauko dušo kabina ir sandėliukas, kurie
kadaise buvo apatiniame aukšte, jau seniai skendi po vandeniu
kartu su gėlo vandens rezervuaru. Kelis dešimtmečius saulės kai

tinamos medinės namelio lentukės išbluko iki baltumo ir dabar
mėnesienoje atrodo kaip matinis stiklas. Trobelė turi pavadini
mą - mano senelis Lokvudas ją praminė „Jūros švelnumu“. Dar
gerokai prieš mano gimimą jis išdegino lentoje šiuos žodžius ir
pakabino virš durų, bet užpernai vėjas iškabą nuplėšė ir nunešė.
Ilgai jos ieškojau, bet neradau.
Kai išlipau iš automobilio, vėjas pūtė man į veidą plaukus,
o bangų mūša šniokštė it nenutylantis griaustinis. Topsulo sala
tokia siaura, kad mes, gyvendami Stamp Saunde, iš namų girdim
vandenyno ošimą. O čia viskas kitaip. Mano pėdos virpėjo nuo
bangų, dūžtančių į krantą, gaudesio, ir aš jaučiau, kad šiąnakt
jūra bus audringa.
Turėjau su savimi žibintuvėlį, bet jo neprireikė, drąsiai nuėjau
siauru lentų takeliu tarp dviejų pirmos eilės namukų iki senosios
mūsų trobelės. Apatinis laiptelis anksčiau būdavo ant smėlio, bet
dabar jis kybo pakilęs man iki juosmens. Iš už vieno polio ištrau
kiau šlakbetonio blokelį, nustūmiau jį po laiptais, pasilypėjau ant
jo ir užsiropščiau ant pirmojo laiptelio. O tada užlipau į terasą.
Skersai lauko durų yra užkalta ilga lenta su užrašu „Nugriauti“,
bet man vargais negalais pavyko įkišti po ja raktą į užrakto skylę
ir atsirakinti. Mama mėgsta kaupti senus daiktus, ir prieš porą
metų, kai nutariau nuvažiuoti į trobelę, suradau raktą apatinia
me jos rašomojo stalo stalčiuje. Pralindau po lenta ir įžengiau į
svetainę. Po mano sandalų padais girgždėjo smėlėtos grindys.
Šios trobelės vidų pažįstu taip pat gerai kaip ir savo namus
Stamp Saunde. Per tamsią svetainę, kliuvinėdama už senų bal
dų, kurie tokie išklerę ir nudrengti, kad net ir prieš dešimtmetį
nebuvo verta jų saugoti, nuėjau į virtuvę. Uždegiau žibintuvėlį
ir pasidėjau ant stalviršio taip, kad apšviestų spintelę virš vi
ryklės. Atidariau dureles. Spintelėje nieko nebuvo, išskyrus ne
didelį plastikinį maišelį su marihuana, kelias cigaretes ir vieną
kitą degtukų dėžutę. Virpančiomis rankomis prisidegiau sukti
22 Prieš audrą
nukę ir giliai įtraukiau į plaučius dūmo. Palaikiau neiškvėpusi

tol, kol pajutau lengvą svaigulį. Šįvakar man labai reikia išsiner
ti iš savo kailio.
Atidariau užpakalines namelio duris ir mane pasitiko garsus
bangų šniokštimas. Mano ilgi vešlūs plaukai gėrė drėgmę it kem
pinė. Jie draikėsi vėjyje į visas puses, todėl aš pasiskubinau sukiš
ti juos už striukės apykaklės ir atsargiai žengiau ant siauros tera
sos. Grįžusi iš trobelės visada lendu po dušu, kaip daro paaugliai,
norėdami nusiplauti cigarečių dūmų kvapą. Manau, mama gali
lengvai užuosti rūkalus ir supras, kur buvau. Šiandien aš nusipel
nau jaustis kalta, nes ne vien vildamasi susitikti su tėčiu atlėkiau
į trobelę. Nesu tokia jau tyra.
Atsisėdau ant terasos krašto, nukoriau kojas ir įsižiūrėjau į
siaurą ilgą mėnulio šviesos juostą ant vandens. Atsirėmiau alkū
nėmis į apatinį turėklų skersinį. Sūri migla drėkino man skruos
tus, o kai apsilaižiau lūpas, burnoje pajutau vaikystės skonį.
Dar kartą užsitraukiau dūmo ir pamėginau nusiraminti.
Sulaukusi penkiolikos įsigijau pirmojo lygio vairuotojo pa
žymėjimą ir jau galėjau važinėti su suaugusiu žmogum. Vieną
vakarą baisiai užsimaniau nuvažiuoti į trobelę. Nesupratau, iš
kur kilo toks noras, bet vieną akimirką dar sėdėjau prie stalo ir
ruošiausi istorijos egzaminui, o kitą jau tyliai smukau pro duris
į lauką; mama su Endžiu miegojo. Tąnakt mėnesienos nebuvo ir
aš velniškai bijojau. Vėlų gruodžio vakarą siaubingai tamsu, aš
dar gerai nemokėjau vairuoti, neskyriau greičio ir stabdžio pe
dalų, bet šiaip ne taip įveikiau tas septynias mylias ir galiausiai
nusigavau iki trobelės. Sėdėjau terasoje ir drebėjau nuo šalčio.
Tada pirmą kartą pajutau tėtį. Jis buvo visai šalia, iškilo iš jūros
lyg ūko debesis, apglėbė mane savo tvirtomis rankomis ir man
pasidarė taip šilta, kad net nusivilkau megztinį. Apsiverkiau iš
laimės, kad jis taip arti. Aš ne kvaila. Netikiu jokiais vaiduokliais,
prietarais, pragaru ar net rojumi. Tačiau pajutau ir žinojau, kad
tėtis kažkaip nepaaiškinamai yra su manim. Tiesiog žinojau.
Nuo tada dar porą kartų teko pajusti tėvo buvimą šalia, bet
šįvakar niekaip negalėjau nusiteikti jį įsileisti. Internete skaičiau,
kaip žmonės bando bendrauti su mirusiaisiais. Visos virtualio
sios svetainės pateikia skirtingų patarimų, bet sutartinai teigia,
kad pirmiausia reikia nusiraminti. O mano mintys skriejo kos
miniu greičiu, jų negalėjo sutramdyti net rūkomoji žolė, nors
anksčiau pavykdavo gana greitai.
- Tėti, - tyliai pašaukiau į vėją, - šįvakar man labai tavęs rei
kia. - Stipriai užsimerkiau ir pamėginau įsivaizduoti jo tamsius
banguotus plaukus. Šypseną, kuri žaisdavo jo lūpose, kai žvelg
davo į mane.
Paskui ėmiau galvoti, kaip reikės prisipažinti mamai, kad po
poros mėnesių, kai baigsiu mokyklą, man nebus suteikta teisė
sakyti absolventų atsisveikinimo kalbos, o to ji labai tikėjosi. Įdo
mu, ką ji į tai. Visą laiką iki šio semestro buvau pavyzdingiau
sia mokinė. Tikiuosi, nedarys tragedijos, nes jau padaviau do
kumentus į Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone. Laikas
pradėti galvoti, kad netrukus turėsiu palikti namus. Kaip mamai
seksis rūpintis Endžiu be manęs?
Su motinos pareigomis ji tvarkosi ganėtinai gerai. Protinga,
kartais netgi visai šauni, tačiau taip beprotiškai myli Endį, kad
savo meile jį dusina, o pati to nė neįtaria. Brolis - mano didžiau
sias rūpestis. Bemaž devyniasdešimt penkis procentus savo laiko
aš galvoju tik apie jį. Netgi kai mano mintys sukasi apie kitus da
lykus, jis vis tiek tūno tolimoje pasąmonės kertelėje kaip ir žino
jimas, kad dabar pavasaris, kad mes gyvenam Šiaurės Karolinos
valstijoje ar kad esu moteriškos giminės.
Aš pati įkalbinau mamą leisti Endį į uždarą vakarėlį su nakvy
ne. Jamjau penkiolika, ji turėtų suteikti jam daugiau laisvės, be to,
Emilijos mama - viena to vakarėlio globėjų. Tikėjausi, kad bro
liui bus smagu ir jis deramai elgsis. Socialinis etiketas jam vis dar
sunkiai įkandamas dalykas. Įdomu, ar ten vyks šokiai? Man net
šiurpas nubėgo per nugarą - įsivaizduoju Endį šokantį su Emilija.
24 Prieš audrą
Džinsų kišenėje suvibravo mobilusis telefonas, aš išsitrau

kiau ir pažiūrėjau į ekraną. Mama. Vėl įsikišau į kišenę, tikė
damasi, kad ji nesugalvos skambinti Amberei ir nesužinos, kad
aš ne su ja.
Telefonas suvibravo dar kartą. Mes turim sutartą ženklą - du
skambučiai iš eilės reiškia „Labai svarbu. Tuojau pat atsiliepk.“
Taigi pašokau nuo terasos grindų ir įpuoliau į trobelę. Iki galo
uždariau duris, kad nesigirdėtų bangų šniokštimo, tada nuspau
džiau mygtuką „atsiliepti“.
- Labas, mama, - pasisveikinau.
- Dieve mano, Mege! - sušuko ji uždususi, tarsi būtų bėgusi
laiptais į nežinia kelintą aukštą. - Bažnyčia dega!
- Kokia bažnyčia? - Sustingau be žado.
- Drurio memorialo. Ką tik pranešė per vietos televiziją. Ir
parodė. - Mamos balsą pertraukė rauda. - Ji visa liepsnoja. O vi
duj pilna žmonių!
- Negali būti! - Staiga pasijutau apsirūkiusi. Galva ėmė svaig
ti, supykino, aš pasilenkiau virš kriauklės, jeigu kartais pradėčiau
vemti. Endis. Jis nežinos, ką daryti.
- Aš jau ten važiuoju, - pasakė mama. Išgirdau, kaip atsidarė
jos automobilio durelės, paskui trinktelėjo uždaromos. - Tu pas
Amberę?
- Aš... - Pažvelgiau pro duris į juoduojantį vandenyną. -
Taip. - Jai lengva pameluoti. Ji amžinai rūpinasi tik Endžiu ir
beveik niekada manimi. Užgesinau suktinukę į plautuvės kraš
tą. - Susitiksim prie bažnyčios, - pasakiau.
- Paskubėk! - paragino mama. Įsivaizdavau, kaip ji laiko pri
spaudusi smakru telefoną prie peties ir bando užvesti variklį.
- Nusiramink ir vairuok atsargiai, - paprašiau.
- Tu irgi. Bet paskubėk!
Jau lėkiau prie lauko durų. Užmiršusi apie iškabą „Nugriau
ti“, atsitrenkiau galva tiesiai į ją ir aiktelėjau iš išgąsčio. Paskui
nėriau pro apačią, nušokau ant smėlio ir nubėgau lentų take-
liu prie savo džetos. Iki bažnyčios Serf Sityje - net keliolika
mylių. Ištisos keliolika mylių iki mano mylimo broliuko. Man
buvo bloga, pykino. Su ašaromis akyse pasukau raktelį užvedi
mo spynelėje. Jeigu jam kas nors atsitiks, aš būsiu kalta. Min
tyse pradėjau melstis. Tai darau tik beviltiškais atvejais. Dieve
švenčiausias, kalbėjau mintyse, visu greičiu lėkdama Naujosios
Upės įlankėlės keliu, neleisk, kad kas nors atsitiktų mano En-
džiui. Maldauju. Verčiau jau tegu kas nutinka man, bet ne jam.
Aš melagė. Blogiuke.
Lėkiau į Serf Sitį mintyse be paliovos kartodama šią maldą,
kol danguje išvydau dūmų stulpus. O tada jau pradėjau melstis
garsiai.
Trečias SKYRIUS
Lorelė
Dvidešimt šešių mylių ilgio Topsulo saloje yra tik vienas švieso
foras, jis įrengtas vos už dviejų kvartalų nuo pačiame Serf Sičio
centre esančio paplūdimio. Kai priartėjau, švietė ryški raudona
šviesoforo akis, o kai pralėkiau pro jį, man už nugaros tebede
gė ta pati raudona. Manęs nebūtų sustabdęs net ir tuzinas tokių
šviesoforų. Žmonės sako, kad esu labai ryžtinga moteris, o tą
gaisro vakarą buvau nesustabdoma.
Likus kelioms mylioms iki šviesoforo, danguje pamačiau gel
toną pašvaistę, o netrukus užuodžiau ir dūmų kvapą. Mintyse iš
kilo senoji bažnyčia. Joje teko pabuvoti vos kelis kartus - per ves
tuves ir laidotuves, bet vis tiek žinojau, kad grindys ten pušinės,
per daugelį metų storai prisigėrusios alyvuoto grindų valiklio,
taip ir viliojančios numesti ant jų degtuką. Apie gaisrus išmanau
daugiau, nei reikia. Per vieną netekau iškart abiejų tėvų, be to, kol
buvo gyvas, Džeimis dirbo ugniagesiu savanoriu. Jis man pasa
kojo apie dailylentėmis apkaltus namus, kurie užsiliepsnoja kaip
pintis. Tikriausiai koks nors vaikis prisidegė cigaretę, o degtuką
numetė ant grindų. Dieve, ir kam aš paklausiau Megės? Nereikėjo
leisti Endžio j vakarėlį. Megė kiauras dienas leidžia su juo ir įsi

vaizduoja, kad jis normalus vaikas. Kai nuolat su juo būni, tai taip
ir atrodo. Pripranti prie jo keistenybių, nebepastebi jo neįgalumo.
O kai išleidi jį į normalų pasaulį, pamatai, kad jis nepritampa,
nors ir kaip stengiesi jam padėti. Lengva apsigauti ir manyti, jog
jam viskas gerai, kai jis yra atidžiai prižiūrimas jam puikiai pažįs
tamoje aplinkoje. Deja, šįvakar aš jį atidaviau vilkams į nasrus.
Gatvė prie Drurio memorialo buvo užgrūsta ugniagesių ma
šinų ir policijos bei greitosios pagalbos automobilių, todėl man
teko palikti savąjį už gero kvartalo, prie kavinės „Džabinos Java“
ir pašto kurjerių „Pony Express“. Vos sustojusi kaip kulka iššo
kau ir pasileidau gatve gaisro link.
Keletas žmonių stovėjo gatvėje ir žiūrėjo, kaip iš bažnyčios
į nakties dangų kamuoliais virsta dūmai ir vandens garai. Ore
tvyrojo šleikščiai aštrus dvokas, o kai bėgau prie bažnyčios durų,
iš visų pusių sklido šauksmai ir automobilių sirenos. Pastatą ap
švietė milžiniški prožektoriai, todėl vaizdas buvo kaip tunelyje.
Man prieš akis riogsojo atlapotos bažnyčios durys, pro jas veržė
si dūmai, bet jos ir buvo mano tikslas.
- Sulaikykit ją! - kažkas suriko.
Ilgos tvirtos rankos surakino mane iš už nugaros.
- Paleiskit! - Draskiau nagais tas rankas, tačiau mane laikan
čiojo gniaužtai sukaustė kaip metaliniai spąstai.
- Čia pavojinga zona, ponia, - sušuko vyras man į ausį. - Be
maž visi vaikai išgelbėti ir saugūs.
- Kaip suprasti - bemaž visi? - Metaliniame glėbyje iš visų
jėgų grįžtelėjau į jį. - Kur mano sūnus?!
Jis nutempė mane per smėlį į atokesnę vietą ir paleido.
- Mes turime visų išgelbėtų vaikų sąrašą, - pasakė atitrauk
damas nuo manęs rankas.
- Kur? - gręždamasi paklausiau ir pamačiau Drurio memo
rialo bažnyčios pastoriaus Bilo veidą. Visoje Topsulo saloje nera
si kito žmogaus, kurio taip siaubingai nekęsčiau, kaip pastoriaus
28 Prieš audrą
Bilo. Jis irgi ne ką daugiau apsidžiaugė pamatęs, kad laiko glėbyje

mane.
- Ten buvo ir jūsų vaikas? - Atrodė labai nustebęs, kad išlei
dau į jo bažnyčią savo vaiką. Nederėjo man to daryti.
- Endis, - atsakiau jam ir garsiai sušukau: - Endi! - Apžvelg
dama nelaimės vietą prisidengiau akis nuo prožektorių šviesų.
Endis buvo su paplūdimio šortais, gelsvai žaliais juostuotais
marškinėliais ir naujais sportbačiais. Ieškojau akimis dryžuotų
marškinėlių, bet tvyranti sumaištis užgožė man regėjimo lauką.
Čia buvo pilna vaikų, vieni gulėjo ant smėlio, kiti sėdėjo ar susi
rietę kosėjo. Garsiai kaukė elektros generatoriai, tiekdami srovę
galingiems prožektoriams. Ore be paliovos tarškėjo policininkų
radijo stotelės. Tėvai šūkavo vaikų vardus: „Treise!“, „Džošai!“,
„Amanda!“ Vienas greitosios pagalbos gydytojas klūpėjo prie
mergaitės ir darė jai dirbtinį kvėpavimą. Manyje tūnanti medi
cinos sesuo norėjo pulti jam padėti, bet nugalėjo stipresnis mo
tinos instinktas.
Virš galvų praūžė nuo paplūdimio pakilęs sraigtasparnis.
- Endi! - surikau pavymui sraigtasparniui, tačiau netrukus
suvokiau, kad elgiuosi visai neišmintingai.
Pastorius Bilas, sugriebęs mane už alkūnės, bandė nusitempti
per ugniagesių, policijos ir greitosios pagalbos mašinų spūstį į
saugesnę vietą, apšviestą kito galingo prožektoriaus ir atitvertą
geltona apsaugine juosta. Už tos juostos žmonės stovėjo susigrū
dę petys į petį, stumdėsi tarpusavy ir garsiai šaukė.
- Matot ana tą moterį? - Pastorius Bilas parodė ranka į minią
žmonių.
- Kurią? Kur? - pasistiebiau, kad geriau matyčiau.
- Tą, su uniforma, - šūktelėjo jis. - Ji užsirašo pavardes ir
padeda vaikams susirasti tėvus. Eikite prie jos ir...
Neišklausiusi iki galo ištraukiau ranką iš jo gniaužtų. Nesi
vargindama ieškoti įėjimo į aptvertą zoną, perlipau geltoną juos
tą ir nulėkiau prie būrio žmonių.
Tėvai buvo apstoję policijos pareigūnę. Pažinau ją. Tai Pate

Šeils. Jos vaikai lanko pradinę mokyklą Snidso perkėloje, kur tu
riu pusę medicinos sesers etato.
- Pate! - surikau iš minios vidurio. - Ar nežinai, kur Endis?
Ji žvilgtelėjo į mane, o tuo tarpu kažkoks vyras plėšė jai iš
rankų segtuvą. Patės galva dingo man iš akiračio, ją užstojo mos
taguojančios rankos ir nesiliaujantis šūkaliojimas.
Sau už nugaros išgirdau žodžius „žuvo“ ir „nebegyvas“. Stai
giai atsigręžusi pamačiau dvi moteris užverktomis akimis ir ran
komis užsidengusias burną.
- Kas žuvo? - pabėriau joms klausimus. - Kas nebegyvas?
Viena moteris nusibraukė ašaras ir tarė:
- Girdėjau, kad rado lavoną. Keli vaikai buvo įstrigę bažny
čios viduje. Mano dukra turi būti kur nors čia. Meldžiu Dievą,
kad tik... - negalėdama užbaigti sakinio ji papurtė galvą.
Nuo gaisro dūmų kvapo mane staiga supykino. Aitri deguto
smarvė degino nosį ir burną.
- Mano sūnus irgi čia, - pasakiau moteriškei, nors abejoju,
ar ji mane išgirdo.
- Lorele! - Pamačiau, kaip pakėlusi geltoną juostą ir prasmu
kusi pro jos apačią atbėga Sara Veston. - Ko tu čia dabar? - nu
stebusi paklausė ji.
- Čia yra Endis. O Kitas?
Ji linktelėjo ir palietė ranka savo skruostą.
- Niekur jo nerandu, - pasiskundė. - Kažkas minėjo, kad jis
smarkiai apdegė, bet aš...
Ji nutilo pusiau žodžio, nes iš kito bažnyčios galo pasigirdo
grėsmingas girgždesys, kokį skleidžia virstantis didžiulis medis.
Visi sustingo ir įsmeigė akis į bažnyčią - jos visas stogas vienu
gūsiu lyg milžiniška banga tėškėsi žemėn ir pažėrė dangun dūmų
bei pelenų debesį.
- Dievulėliau, Lorele! - suriko Sara ir įsikniaubė veidu man
į petį, o aš ją apkabinau ir laikiau, nes mus stumdė prie Patės
30 Prieš audrą
skubantys žmonės. Jie mindė mums kojas, kumščiojo į šonus, o

mudvi atsakėme jiems tuo pačiu, grūmėmės išsigandusios, su
trikusios. Turbūt pažinojau daugelį tų, kuriuos baksnojau, bet
šią nevilties kupiną akimirką visi buvome tik nelaimės prislėgti
tėvai. Matyt, lygiai taip pat buvo ir tenai, viduje, pagalvojau jaus
dama, kaip mane užvaldo panika, - turbūt visi vaikai vienu metu
puolė brautis pro bažnyčios duris į lauką.
- Pate! - pašaukiau, bet mano balsas paskendo triukšme.
Laimė, ji mane išgirdo.
- Lorele! - atsiliepė Pate. - Endį išvežė į Naująjį Hanoverį.
- O Dieve.
- Gyvybei pavojus negresia, - nuramino ji. - Tik astma. Ir
keli nudegimai.
Tylia malda iškvėpiau atodūsį. Ačiū, ačiū, ačiū Dievui.
' - Važiuok, - Sara norėjo nustumti mane į šalį, bet aš vis tiek
nuo jos nesitraukiau. - Važiuok, mieloji. Susirask jį, - pakartojo
Sara.
Labai norėjosi greičiau sėsti į automobilį ir dumti Vilmingto-
no ligoninėn, bet negalėjau palikti Saros.
- Pirma palauksiu, kol tu sužinosi ką nors apie Kitą, - tariau.
- Ar yra Treisės Keli tėvai? - girdėjosi Patės balsas.
- Yra! - storu balsu atsiliepė vyras man už nugaros.
- Ji Baimės Kyšulio ligoninėje.
- Ar sąraše yra Kitas Vestonas? - Sara bandė perrėkti triukšmą.
Pabijojau, kad Pate jos neišgirdo. Ji kalbėjosi su vyriškiu, ku
ris laikė prie akių prisidėjęs suskilusius akinius.
- Kitą Vestoną ką tik nuskraidino į Naująjį Hanoverį, - atsa
kė Pate.
- O ne. - Sara taip stipriai sugriebė man už rankos, kad net
krūptelėjau. Prisiminiau ką tik virš galvos praūžusį sraigtasparnį.
- Eime, - pakviečiau ir nusitempiau ją per minią. Pasitraukė
me ir užleidome vietą kitiems tėvams, pajutau, kaip per skruos
tus nebesulaikomai ėmė riedėti ašaros. - Galime važiuoti kartu.
- Ne, važiuojam atskirai, - sušuko Sara, jau bėgdama nuo

manęs. - Gal kuriai teks pasilikti ilgiau ar dar ką...
- Mama! - Staiga man prie šono išdygo Megė, visa persigan
dusi ir drebanti. - Man sakė, kad čia kažkur yra dėdė Markusas,
bet apie Endį nieko nepavyko sužinoti.
- Jis Naujojo Hanoverio ligoninėje, - atsakiau ir čiupau ją už
rankos. - Mano mašina prie „Džabinos“. Lekiam.
Dar kartą žvilgtelėjau į dūmuose skendinčią bažnyčią. Baugš
čiai tamsaus dangaus fone ryškiai raudona ugnimi dar plieskė
nesugriuvusios sienos. Nė nebuvau pagalvojusi, kad tarp jų ga
lėjo likti ir mano velionio vyro brolis, betgi jis tikrai ten. Įsivaiz
davau Markusą bažnyčioje, klaidžiojantį tirštuose dūmuose su
kvėpavimo aparatu, nematantį prieš save nieko, tik apgraibomis
ieškantį vaikų, kuriuos dar galima išgelbėti. O gal jį sužeidė krin
tantis bažnyčios stogas? Dieve, maldauju, ne. Akimirksnį mano
mintys nuo Endžio peršoko prie Markuso.
Pakeliui į Vilmingtoną mudvi su Mege beveik neištarėme

nė žodžio. Ji bemaž visą laiką verkė, tyliai šniurkščiojo nosimi,
sterblėje plėšė vienkartinę servetėlę. Mano akys buvo įsmeigtos
į kelią, o koja vos ne iki dugno spaudė greičio pedalą. Įsivaizda
vau, kaip Endis bandė susigaudyti gaisro sukeltoje sumaištyje ir
kaip jautėsi ištrūkęs. Jamjau ir taip buvo nelengva susitaikyti su
mintimi, kad vakarėlis persikėlė iš jaunimo centro į bažnyčios
patalpas.
- Kodėl, sakei, vakarėlis buvo perkeltas į bažnyčią? - pusiau
kelėje paklausiau Megės.
- Jaunimo centre dingo elektra. - Jos balsas trukčiojo. - Gir
dėjau, žuvo keli vaikai, - po kiek laiko tyliai ištarė ji.
- Gal tai tik gandai.
- Labai atsiprašau, kad įkalbinau tave leisti Endį į...
- Ša. - Paėmiau ją už rankos. - Tu nekalta, aišku? Ir neban
dyk teisintis. - Bet giliai širdyje aš vis tiek pykau prisiminu
32 Prieš audrą
si, kaip atsainiai ji mane tikino: „Ak, mama, nieko blogo jam
neatsitiks!“
Norėjau ištraukti ranką, nes reikėjo pasukti vairą, bet ji ma
nęs nepaleido, laikėsi tvirtai įsikibusi į pirštus, o Megei tai visai
nebūdinga, tad visą likusį kelią važiavome susikibusios.
Ligoninės priimamojo skyrius buvo sausakimšas, dvokė de

gėsiais ir antiseptiniu skysčiu. Čia tvyrojo bemaž tokia pat ne
tvarka kaip ir prie bažnyčios. Prie stiklinio registratūros langelio
žmonės grūdosi net keturiomis eilėmis. Pamėginau prasibrauti ir
aš, alkūnėmis skindama kelią sau ir Megei.
- Prašau visus laukti savo eilės, - įsakė stambi, pečiuita mo
teris, savo kūnu užkirsdama man kelią.
- Aš noriu sužinoti, kokia mano sūnaus būklė, - tariau verž
damasi pro ją.
- Mes visi norime sužinoti, kokia mūsų vaikų būklė, - atkir
to moteris.
Laukiamajame kažkoks vyras pratrūko raudoti taip, kad net
širdį sugniaužė. Neatsisukau pažiūrėti. Man norėjosi pirštais už
sikišti ausis. Megė prisiglaudė prie manęs ir tarė:
- Turbūt dėl elektros.
-Kas?
- Nagi žinai, jaunimo pastate buvo dingusi elektra. Gal tai
susiję su gaisru?
Moteris prieš mus atsitraukė nuo langelio, ir pagaliau priėjo
mūsų eilė.
- Man sakė, kad mano sūnus atgabentas čia, - tariau. - An
drius Lokvudas.
- Gerai, ponia. Atsisėskite.
- Ne! - suklykiau taip garsiai, kad pati nustebau. - Maldau
ju! - Ir pravirkau, tarsi ilgai kaupusi ašaras kaip tik šiam atve
jui. - Pasakykite, kaip jis? Leiskite man jį pamatyti. Jis... jis ypa
tingi} poreikių vaikas.
- Mama... - Megė bandė atplėšti mane nuo langelio.

Registratorė tarė švelnesniu balsu:
- Suprantu jus, brangioji. Jūsų vaikui viskas gerai. Atsisėskite,
tuoj kas nors ateis ir nuves jus pas jį.
Linktelėjau stengdamasi susivaldyti, bet jaučiausi lyg susidė
vėjęs audeklas, kurio nebeužlopysi. Megė nuvedė mane į laukia
mąjį ir pasodino, o kai pažvelgiau į ją, pamačiau, kad ir ji paplū
dusi ašaromis. Apkabinau ją nesuprasdama, kurios iš mudviejų
pečiai trūkčioja stipriau.
- Lorele!
Pamačiau moterį, atskubančią iš kito laukiamojo galo. Jos
veidas ir marškinėliai buvo ištepti suodžiais, o plaukai taip storai
nukloti pelenais, kad net nesimatė spalvos. Po akimis per skruos
tus vingiavo du balti dryžiai. Matyt, irgi išliejusi ne vieną ašarą.
Suėmusi mane už rankų ji pabandė nusišypsoti. Pirmiausia pa
žinau žemyn lūpų kampučiuose nusvirusį šypsnį, o tik paskui
pačią moterį. Robiną Karmaikl, Emilijos mama.
- Robiną! - sušukau. - Kaip tu? Sveika?
- Taip, - atsakė ji. - Endis irgi sveikas, - suskubo pridurti ji,
nes žinojo, kad šituos žodžius aš labiausiai trokštu išgirsti.
- Man neleidžia su juo pasimatyti...
- O kaip Emilija? - nutraukė mane Megė.
Robiną linktelėjo galvą į kitą laukiamojo galą, ten pamačiau
Emiliją, susiraičiusią ant kėdės, apsikabinusią rankomis kelius ir
spaudžiančią prie kaktos kruviną tvarstį.
- Nieko baisaus, atsigaus, - atsakė Robiną. - Laukiam, kad
apžiūrėtų gydytojas. Jai perpus lūžo akiniai ir įpjovė kaktą virš
antakio. - Robiną nepaleido mano rankų, o dabar įdėmiai pa
žvelgė man į akis ir tarė: - Endis išgelbėjo Emilijai gyvybę. - Jos
balsas nutrūko, o aš pajutau, kaip jos pirštai dar tvirčiau įsikibo į
mane. - Šįvakar jis išgelbėjo daug žmonių, Lorele.
- Endis? - sušukome abi su Mege vienu metu.
34 Prieš audrą
- Taip, Endis. - Robiną aiškiai buvo tiek pat nustebusi kaip ir

mes. - Prisiekiu jums, tai tikra tiesa.
- Ponia Lokvud! - pašaukė laukiamojo tarpduryje pasiro
džiusi moteris su mėlyna gydytojo apranga.
- Aš čia! - atsiliepiau ir pakilau nuo kėdės.
- Eime su manim.
Mus nuvedė j tvarstomąjį, kur, prisiminiau, prieš trejus me
tus Endžiui gipsavo ranką, kai jis susilaužė čiuožykloje. Patalpoje
stovėjo kelios lovos, atitvertos užuolaidomis. Už vienos iš jų kaž
kas klykė, kitur verkė. Tačiau prie Endžio lovos užuolaida buvo
atitraukta. Sūnus sėdėjo basas ir be marškinėlių, tik su purvino
mis kelnėmis. Mėlynai vilkinti moteris tvarstė jam kairę ranką,
jam po nosim buvo pakišta deguonies kaniulė. Pamatęs mus En
dis stryktelėjo nuo lovos, ant rankos pakibo vyniojamas tvarstis,
nuo veido nukrito deguonies kaniulė.
- Mama! - sušuko jis. - Buvo didelis gaisras, aš dabar didvyris!
- Endi! - subarė jį seselė. - Leisk sutvarstyti tau ranką.
Megė, Endis ir aš visi trys apsikabinome; dideliais gurkšniais
rijau smalkėmis ir suodžiais atsiduodantį tvarstomojo orą.
- Kaip tu, mielasis? - paklausiau nepaleisdama jo iš glėbio.
Jis suspurdėjo mano rankose, ir aš supratau, kad jam buvo duota
vaistų nuo astmos. Pajutau tai iš it spyruoklė įsitempusių nuga
ros raumenų. Puikiai pažįstu savo sūnų. Bet vis tiek nepaleidau
jo iš rankų.
Megė pirmoji atsipeikėjo ir atsiplėšė nuo mūsų.
- Seselei reikia baigti tave tvarstyti, meškine, - tarė ji ir kai
pakėlė jo ranką, aš pamačiau nuo riešo iki alkūnės linkio bjauriai
nudegusį raudoną odos ruožą. Pirmojo laipsnio, pamaniau sau
ir palengvėjusia širdimi atsidusau. Nuvedžiau jį atgal už užuolai
dos ir pažvelgiau į seselę, kol Endis ropštėsi ant lovos.
- Ar čia jau blogiausia? - paklausiau rodydama į jo ranką.
Seselė linktelėjo ir vėl pakišo jam po nosimi deguonies
kaniulę.
- Stebėkite, ar rytoj neiškils pūslių. Išrašysim vaistų nuo

skausmo. Nors gal ir neprireiks. Jam labai pasisekė.
- Aš turiu naują draugę, - pasigyrė Endis. - Lailą. Aš ją iš
gelbėjau.
- Džiaugiuosi, mielasis. - Pakedenau sūnui plaukus ir nupur
čiau pelenus, nes per juos nesimatė tikrosios muskatinės plaukų
spalvos.
Seselė vėl atsargiai uždėjo jam ant rankos permatomą tvarstį.
- Atrodo, lyg jis skausmo nejaustų, - pasakė atsisukusi į
mane.
- Kai taip susijaudinęs, tikrai nejaučia, - atsakė Megė ir atsi
sėdo ant lovos krašto.
- Vėliau pajus, - tariau prisiminusi, kaip pernai per plauki
mo varžybas Endis trenkėsi galva į baseino kraštą. Jis plaukė vie
ną ratą po kito, vilkdamas paskui save raudono vandens šleifą,
nė nenujausdamas, kad susižeidė, kol galiausiai išgaravo visas
adrenalinas.
- Ar girdi, ką sakau, mama? - neatlyžo Endis. - Aš išgelbėjau
Lailą.
- Emilijos mama sakė, kad tu išgelbėjai net keletą žmonių. -
Pirštais išlyginau ir prispaudžiau pleistrą, kuriuo jam už ausies
buvo priklijuotas deguonies vamzdelis. Mano noras jį liesti, justi,
kad gyvas, buvo tiesiog nenumaldomas. - Kas ten nutiko?
- Ne keletą, o visus, - pataisė jis mane.
- Norit su juo pasikalbėti? - Seselė žvelgė per mūsų galvas, ir
pasisukusi į šoną pamačiau vyrą su policijos uniforma, jis stovė
jo už kelių žingsnių ir žiūrėjo į Endį.
- Endis Lokvudas? - paklausė jis.
- Taip, - atsakiau už jį.
Vyras žengė kelis žingsnius arčiau mūsų ir vėl paklausė:
- O jūs - jo mama?
Linktelėjau.
- Lorelė Lokvud. Čia mano dukra Megė.
36 Prieš audrą
Seselė paplekšnojo Endžiui per nuogą petį ir tarė:

- Jeigu ko reikės, šūktelėk, gerai? - Ir užtraukusi mums už
nugarų užuolaidą pasišalino.
- ATF* agentas Frankas Folis, - prisistatė vyras. - Gal papa
sakotum, Endi, kas ten šįvakar atsitiko?
- Aš tapau didvyriu, - tarė Endis ir plačiai nusišypsojo.
Agentas akimirksnį sutriko, paskui šyptelėjo ir atsakė:
- Džiugu girdėti. Didvyrių mums visad reikia. Kur tu buvai,
kai prasidėjo gaisras? - Atsivertė bloknotėlį.
- Su Emilija.
- Tai jo draugė, - paaiškinau. - Emilija Karmaikl.
- Bažnyčios viduj? - paklausė agentas Folis užsirašydamas.
- Taip, bet ji mano draugė visur, ne tik bažnyčioj.
Megė ėmė juoktis. Jaučiau, kad nesusivaldė.
- Jis klausia, ar judu su Emilija buvote bažnyčioje, kai įsi
plieskė gaisras, - paprastais žodžiais paaiškinau jam.
- Taip.
- Kurioj bažnyčios vietoj? Judu ten stovėjot, sėdėjot ar..?
- Prašau po vieną klausimą. - Tildydama jį kilstelėjau ran
ką. - Patikėkit, taip bus lengviau. - Ir pažvelgiau į Endį. - Kurio
je bažnyčios vietoje buvai, kai prasidėjo gaisras?
- Neprisimenu.
- Pasistenk prisiminti, - paraginau. - Arčiau durų, o gal prie
altoriaus?
- Prie krikšto indo.
- A, aišku. - Agentas vėl užsirašė bloknotėlyje. - Sėdėjai ar
stovėjai?
- Aš stovėjau prie Emilijos. Ji buvo apsivilkusi įšvirkščius
marškinėlius. - Endis pažvelgė į mane. - Ji dažnai taip rengiasi,
pameni, mama?
* ATF - Bureau of Alcohol, Tobacco, Firearms and Explosives - JAV policijos pada
linys, skirtas kovai su nelegalia alkoholio, tabako, ginklų ir sprogmenų prekyba.
Linktelėjau.
- Vadinasi, stovėjote su Emilija prie krikšto indo, - pakar
tojau norėdama neleisti jam nukrypti nuo temos. - Kas buvo
toliau?
- Žmonės pradėjo šaukti: „Gaisras, gaisras, degam!“ - Tam
sios Endžio akys išsiplėtė, veidas persimainė nuo prisiminimų. -
Tada visi puolė bėgti pro mus. Paskui keli berniukai čiupo tokį
ilgą... ilgą daiktą, pasakė „viens, du, trys“ ir iškūlė langą su pliku
vyru.
Dabar jau buvo mano eilė juoktis, kai jis taip pasakė. Prieš
valandą dar bijojau, kad niekada nebeišgirsiu savo brangaus sū
naus balso.
Tačiau agentas Folis pažvelgė j jį įtariai ir paklausė:
- Ten buvo vartojami kvaišalai, Endi? Ar šįvakar negėrei al
koholio, nevartojai narkotikų?
- Ne, pone. Man tai draudžiama.
Agentas liovėsi užsirašinėjęs ir ėmė kramtyti lūpą.
- Jūs ką nors supratote? - paklausė manęs. - Ilgas daiktas?
Plikas vyras?
Papurčiau galvą.
- Meški, tu vis dar kalbi apie tai, kas vyko viduje, bažnyčio
je? - paklausė Megė.
- Taip, vaikų drabužiai užsiliepsnojo, o ten nebuvo jokių nu
leidžiamų kopėčių, todėl aš liepiau jiems sustoti, griūti ir volio
tis. Keli iš jų taip ir padarė. Kitas irgi ten buvo. - Jis pažvelgė į
mane. - Jis man buvo labai negeras.
- Labai gaila, - tariau. Sara yra mano geriausia draugė ir aš
be galo jaudinausi dėl jos sūnaus, tačiau kartais Kitas iš tiesų
būna bjaurus. - Kalbi apie tas kopėčias, kuriomis galima pabėgti
nuo gaisro, kokias turi savo kambaryje?
- Taip. Bet ten tokių nebuvo, - patvirtino Endis.
- Aišku, - tarė agentas Folis. - Kai visa tai vyko, kur tu pats
buvai?
38 Prieš audrą
- Juk sakiau, prie krikšto indo. - Endis suraukė kaktą dėl

vyriškio bukumo.
Agentas pavartė bloknotėlio lapus ir tarė:
- Kai kas man minėjo, kad buvai išėjęs iš bažnyčios ir...
- Taip, - neleido užbaigti Endis. - Mudu su Emilija išlindom
pro vyrų tualeto langą. Ant žemės buvo didelė metalinė dėžė,
mes ant jos užlipom.
- Kas buvo paskui?
- Atsidūrėm lauke.
- O ką pamatėte lauke? Ar ten nebuvo kokio žmo...
- Prašau po vieną klausimą, - priminiau agentui.
- Ką pamatei lauke, Endi? - paklausė agentas Folis.
- Ugnį. Visur, išskyrus prie metalinės dėžės. Emilija pradė
jo šaukti, kad niekas negali išeiti pro pagrindines duris, nes jos
dega. Aš mačiau, kad kažkam pavyko prasmukti pro degančias
duris, ir jis užsiliepsnojo. Bet nežinau, kas tai buvo.
- O Dieve. - Megė užsidengė veidą, jos ilgi garbanoti plaukai
vešliomis sruogomis užkrito ant rankų. Supratau, kad ji, lygiai
kaip ir aš, pabandė įsivaizduoti tą sceną. Sėdint čia, šalia Endžio,
lengva užmiršti, kokia pražūtinga galėjo būti ugnis ten likusiems
žmonėms. Vėl prisiminiau Kitą. Kur jis dabar?
- Ar lauke matei dar ką nors, be to užsiliepsnojusio žmo
gaus? - toliau klausinėjo agentas.
- Emiliją.
- Gerai. Vadinasi, grįžai į vidų.
- Į bažnyčią, Endi? - pakartojau stebėdamasi, kas jį privertė
grįžti į gaisro apimtą pastatą.
Sūnus linktelėjo ir tarė:
- Pasilypėjau ant metalinės dėžės, nušokau pro langą į ber
niukų tualetą ir visiems liepiau sekti paskui mane.
- Jie taip ir padarė? - paklausė agentas.
- Ką padarė?
- Sekė paskui tave?
- Ne visai. Kai kuriuos praleidau pirma savęs, pavyzdžiui,

savo draugę Lailą. - Endis nusitraukė deguonies kaniulę iš po
nosies ir pažvelgęs į mane paklausė: - Ar šitas man dar būtinas?
- Dar palaikyk, - tariau. - Ateis seselė ir pasakys, kada gali
nusiimti.
- Vadinasi, praleidai Lailą pirma savęs? - paragino kalbėti
agentas Folis.
- Ir dar kelis vaikus. O paskui jau išlipau pats. Bet keletas
išlipo ir po manęs. - Endis suraukė nosj ir pridūrė: - Man sunku
paaiškinti.
- Tau puikiai sekasi, mielasis, - nuraminau jį.
- Kaip tu sužinojai, kad už lango yra... metalinė dėžė? - pa
klausė agentas.
- Neprisimenu.
- Pasistenk prisiminti, - paraginau jį.
- Pamačiau ją, kai buvau tualete.
- Kada tai buvo? - vėl agento klausimas.
- Kai užsimaniau sisioti.
Agentas Folis pasidavė ir vienu riešo judesiu užvertė bloknotą.
- Atrodo, tu iš tiesų didvyris, Endi, - tarė jis.
- Žinau.
Agentas davė man ženklą eiti su juo. Mudu pasitraukėme
toliau nuo užuolaidomis atskirtų lovų. Jis įdėmiai pažvelgė į
mane.
- Kokia ta jo... negalia? - paklausė. - Pažeistos smegenys?
- Vaisiaus alkoholinis sindromas, - ištariau žodžius, prie ku
rių buvau įpratusi kaip prie savo vardo.
- Šit kaip? - Nustebęs jis žvilgtelėjo man per petį užuolaidų
pusėn, tarsi kiaurai jas permatytų. - O ar tokie vaikai... nesiskiria
nuo kitų... savo išvaizda?
- Ne visada, - atsakiau. - Nelygu, kuri kūno dalis vystėsi tuo
metu, kai paveikė alkoholis.
- Jūs turbūt to berniuko įmotė?
40 Prieš audrą
Topsulo salos policija gerai pažįsta ir mane, ir Endį, jie žino

mūsų istoriją. Bet šis Vilmingtono agentas neturėjo jokio su
pratimo.
- Ne, aš jo biologinė motina, - atsakiau. - Jau penkiolika
metų nevartoju alkoholio.
Jis šyptelėjo. Nedrąsiai. Paskui ištarė:
- Metais mane aplenkėte. Sveikinu.
- Ir aš jus sveikinu.
- Tai dabar sakykit, kuo iš to, ką jis papasakojo, galima tikė
ti? - paklausė žvilgtelėdamas į užverstą bloknotą.
- Viskuo, - tvirtu balsu atsakiau. - Endis be galo sąžiningas.
- Neįprastas vaikas, - tarė jis ir vėl pažvelgė man per petį.
- Galit man nepasakoti.
- Kalbu apie gaisrą. Septyniasdešimt penki procentai žmo
nių stengiasi ištrūkti į lauką per pagrindines duris. Tokia būna
pirmoji reakcija. Jie kaip avių banda. Vienas metasi prie durų, ir
visi puola paskui jį. Likusieji dvidešimt penki procentai ieško al
ternatyvaus išėjimo. Galinių durų. Daužia langus. Kas tas plikas
vyras, apie kurį jis kalbėjo?
- Neturiu supratimo.
- Tai štai, Endis lekia į vyrų tualetą prie lango. Keistas pasi
rinkimas, bet, pasirodo, teisingas.
- Matot, - tariau, - tokie vaikai kaip Endis niekada negalvoja
kaip tie septyniasdešimt penki procentai ar net likusieji dvide
šimt penki. Jam tiesiog aklai pasisekė. Jis galėjo mestis... net ne
žinau, į moterų tualetą ir bandyti šokti pro langą tenai, bet įstrig
ti. - Apie tai pagalvojusi sukryžiavau rankas ant krūtinės. - Gal
žinote, ar visiems pavyko sėkmingai ištrūkti? Girdėjau kalbant,
kad ne visiems.
Jis papurtė galvą ir liūdnai tarė:
- Teisingai girdėjot. Pagal paskutinius duomenis - trys žu
vusieji.
Aš tyliai aiktelėjau ir prisidengiau ranka burną.
- O ne. - Kai kurie tėvai jau niekada nebegalės klausytis savo

vaikų pasakojimo, kas šįvakar nutiko. - Gal žinote jų vardus? -
Pagalvojau apie Kitą. Markusą.
- Dar ne, - atsakė agentas. - Kiek žinau, du vaikai ir suau
gusysis. Daug apdegusių ir apsinuodijusių dūmais. Šita ligoninė
pilna nukentėjusiųjų kaip statinė - silkių.
- Kas ta metalinė dėžė? - pasidomėjau.
- Oro kondicionavimo blokas. Kas ruošė padegimą, apie jį
nepagalvojo.
- Sakot, kas ruošė... Ar tai tyčinis padegimas?
Jis kilstelėjo ranką, tarsi norėdamas išsklaidyti savo žodžius,
ir tarė:
- Ne man spręsti.
- Žinau, kad jaunimo centre buvo elektros tiekimo sutriki
mų. Gal dėl to nukentėjo ir bažnyčia?
- Bus atliktas išsamus tyrimas, - atsakė jis.
- Dėl to ir klausėte Endžio, ar jis nieko nematęs prie bažny
čios lauke?
- Kaip minėjau, bus atliekamas nuodugnus tyrimas, - pakar
tojo jis, ir aš supratau, kad tai bus vienintelis atsakymas, kad ir
kiek jį klausinėčiau.
Grįžau prie Endžio lovos ir atitraukdama užuolaidą paste

bėjau kitame palatos gale ant lovos krašto sėdintį vyrą. Jo galva
buvo apibintuota, ant pečių užmesti platūs marškinėliai. Jis pa
kėlė galvą ir kažką sakydamas seselei krūptelėjo iš skausmo. At
pažinau jį iš tamsių plaukų ir rudų akių su tankiomis blakstieno
mis. Virpančia ranka jis perbraukė sau per veidą, ir aš pamačiau
per skruostą nutekėjusių ašarų dryžį.
Seselė klausėsi Endžio plaučių. Paprašė giliai kvėpuoti. Pas
kui pakosėti. Pasinaudojusi ta akimirka šnibžtelėjau Megei:
- Žiūrėk, ten Benas Tripetas.
Benas - savanoris ugniagesys, gal dvidešimt septynerių ar
42 Prieš audrą
dvidešimt aštuonerių metų. Be to, jis dar ir Endžio plaukimo

treneris. Pagalvojau, kaip elgtųsi Endis, išvydęs jį čia, sužeistą ir
prislėgtą.
Megė krūptelėjo tarsi pažadinta iš gilaus miego ir pasekė
mano žvilgsnį į kitą patalpos galą. Ji gerai pažįsta Beną, nes taip
pat treniruoja jaunučių plaukymo komandą.
Dukra pakilo nuo kėdės ir, nespėjus man jos sulaikyti, nuėjo
prie Beno. Jam bus nesmagu, kad mes matome jį verkiantį; bet
Megei jau septyniolika, ir aš turiu leisti jai kartais suklysti. Kai ji
su juo sveikinosi, stovėjo nugara į mane, tad nemačiau Beno vei
do. Bet paskui ji prisitraukė prie jo lovos ratukinę kėdę, atsisėdo,
ir jiedu ėmė šnekučiuotis nuleidę galvas, tarsi drauge melstųsi.
Beno pečiai krūptelėjo, ir Megė uždėjo savo delną jam ant rie
šo. Kartais ji mane stebina. Iš ko ji išmoko tokio gailestingumo?
Gal iš manęs, stebėdama, kaip elgiuosi su Endžiu? Labai abejoju.
Visa, kas gera Megės charakteryje, paveldėta iš Džeimio. Septy
niolikmetė nė kiek nesivaržo guosti suaugusio vyro. Tą akimirką
man buvo dėl jos truputį nejauku.
Pagaliau seselė atsitiesė nuo Endžio ir tarė:
- Pamatuosime kraujo spaudimą ir tada išleisiu tave namo.
Endis atkišo ranką kraujospūdžio matuoklio varžčiui.
- Kitą, Endi, - paprašė seselė. - Nepamiršk, kad kelias dienas
privalai saugoti sužeistą ranką.
Seselė pamatavo jam kraujo spaudimą, kūno temperatūrą ir
pasišalino, palikdama mus vienus.
- Aš parašysiu knygą, kaip tapau didvyriu, - pareiškė En
dis, kai pasilenkiau po lova paimti maišelio su jo drabužiais ir
batais.
- Gal kada nors ir parašysi. - Norėjau jį švelniai nuleisti ant
žemės. Bet ar dažnai jis gauna progų pasidžiaugti savo laimėji
mais? Vis dėlto žmonės gali jo ir nesuprasti.
Praskleidusi maišelį suraukiau nosį nuo baisaus dvoko, sklin
dančio iš drabužių, ir tariau:
- Endi, tai, ką tu šįvakar padarei, iš tiesų yra labai drąsu ir

narsu.
Jis linktelėjo.
- Tikrai.
Man šovė mintis vežtis jį namo be tų dvokiančių rūbų ir batų,
bet lauke buvo ganėtinai vėsu. Padaviau jam juostuotus marški
nėlius ir tariau:
- Vis dėlto gaisras - labai rimtas dalykas, daug žmonių jame
nukentėjo. - Kiek dvejojau. Verčiau tegu pirma išgirsta iš manęs,
nei iš kitų. - Yra netgi aukų.
Endis papurtė galvą.
- Aš visus išgelbėjau.
- Deja, visų išgelbėti nepavyko. Tu dėl to nekaltas. Žinau,
kad stengeisi. Tačiau nesigirk visiems, kad esi didvyris. Tai pui
kavimasis. Atmink, mes nesipuikuojame.
- O jeigu aprašysiu knygoje, tai jau nebebus puikavimasis?
- Knygoje ne, - nuraminau jį.
Man už nugaros su triukšmu atsilapojo durys, ir į tvarstomąjį
įpuolė Dona Reinolds. Ji iš karto nulėkė prie Beno.
- Dieve tu šventas! Benai! - Pripuolė ir čiupdama jį į glėbį
vos nenuvertė nuo kėdės Megės. - Kaip aš išsigandau! - virka
vo ji.
Man ir pačiai akyse ėmė tvenktis ašaros, pamačius, kiek iš jos
trykšta meilės ir užuojautos. Jiedu su Benu gyvena mažame pa
krantės namelyje Serf Sityje, Dona kartu su Sara dirba kavinėje
„Džabinos Java“.
- Viskas gerai, - nuramino Benas, glostydamas jai rankas. -
Man nieko neatsitiko.
Megė tyliai pakilo nuo kėdės ir pasiūlė sėstis Donai, tada ne
skubėdama grįžo prie mūsų.
- Kaip jis? - paklausiau linktelėdama galvą Beno pusėn.
- Ne kažin kaip. - Megė prikando lūpą. - Jis turi septynmetę
dukrytę, kuri gyvena su jo buvusia žmona Šarlotėje. Vis galvoja,
44 Prieš audrą
o kas, jeigu ji staiga įstrigtų gaisre. Jis labai išgyvena, kad tiek
žmonių... - Pažvelgė į Endį, paskui į mane. - Pati supranti.
- Aš Endžiui paaiškinau, kad yra žuvusių, - pasakiau.
Megė vėl pradėjo verkti. Iš džinsų kišenės išsitraukė sudras
kytą popierinę servetėlę.
- Niekaip nesuprantu, kaip tai galėjo atsitikti.
- Aš aprašysiu knygoje taip, kad neatrodytų, jog giriuosi, -
pasakė Endis, aūdamasis batą.
Megė įsikišo servetėlę į džinsų kišenę. Pakėlė Endžio koją,
pasidėjo ant šlaunies ir rišdama batų raištelius tarė:
- Benas sakė, kad jam ant galvos užkrito sija. Su juo buvo ir
dėdė Markusas.
Markusas. Prisiminiau agento žodžius: du vaikai ir suaugu
sysis. Antrą kartą šį vakarą mano nerimas nuo Endžio peršoko
prie dieverio Markuso.
Ketvirtas SKYRIUS
Markusas
Sukdamas į Turgaus gatvę trečią kartą paskambinau Lorelei į

mobilųjį. Balso pašto dėžutė. Ir vėl. Eik sau, Lorele. Dabar ne
laikas apsimetinėti, kad manęs nepažįsti.
- Paskambink, dėl Dievo meilės! - surikau į ragelį.
Niekaip negalėjau patikėti, kad ji išleido Endį į vakarėlį su
nakvyne, juolab į Drurio memorialą.
Vos spėjau iškelti koją iš tos pragaro liepsnų duobės, kai prie
manęs pribėgo Pitas ir suriko:
- Lokvudai! - Jis buvo nuo manęs vos per kelis žingsnius,
bet dėl galingo generatorių gaudesio, kliokiančio vandens šnypš
timo ir kaukiančių sirenų triukšmo jam teko šaukti labai gar
siai. - Tavo sūnėnas Naujajame Hanoveryje. Bėk iš čia!
Per vieną sekundę suvokiau, ką jis man sako.
- Endis buvo čia?!
Nusimečiau nuo pečių kvėpavimo aparatą ir nusitraukiau
nuo galvos šalmą. Bažnyčioje mano rankos buvo tokios tvirtos.
Dabar jos staiga pradėjo drebėti.
46 Prieš audrą
- Taip, - patvirtino Pitas, bėgdamas prie ugniagesių sunkveži

mio. - Mesk įrangą ir skuosk pas jį. Mes viskuo pasirūpinsime.
- Ar Lorelė žino? - sušukau nerdamasis iš nedegaus kombi
nezono, bet jis manęs nebeišgirdo.
Kelis kvartalus iki priešgaisrinės stoties bėgau nesustodamas,
pakeliui barstydamas dalimis ugniagesio amuniciją, kol likau tik
su darbine uniforma. Įšokau į savo pikapą ir dūmiau iš aikšte
lės. Eismas per tiltą buvo uždarytas, praleido tik gelbėtojų au
tomobilius, bet kai ant tilto stovėjusi pareigūnė mane pamatė ir
pažino, iš karto pamojo važiuoti. Bandžiau skambinti Lorelei ir
į namus, ir į mobilųjį. Dabar paskubomis rinkau Naujojo Hano
verio ligoninės numerį. Teko rinkti skaičius dukart, nes rankos
klaikiai drebėjo. Įjungiau garsiakalbį ir įmečiau telefoną į puode
lių laikiklį.
- Ligoninės priimamasis, - atsiliepė moteriškas balsas.
- Kalba Serf Sičio priešgaisrinės tarnybos viršininkas Marku-
sas Lokvudas, - sušukau telefono pusėn. - Pas jus guli nukentė
jusysis iš Drurio memorialo. Endis Lokvudas. Ar galite pasakyti,
kokia jo būklė?
- Luktelėkit minutėlę.
Pikapo salone pasigirdo iš ligoninės priimamojo sklindan
tis triukšmas - sirenų gausmas ir riksmai. Kažkas garsiai šaukė,
bet nesupratau ką. Dar kažkas vaitojo. Atrodė, kad siautulinga
atmosfera iš gaisravietės persikėlė į ligoninę.
- Greičiau, greičiau. - Kumščiais tvirtai spaudžiau automo
bilio vairą.
- Pone Lokvudai!
- Klausau.
- Jis prisikvėpavo dūmų ir apdegė.
Velnias.
- Luktelėkit sekund... - Išgirdau, kaip su kažkuo tariasi. Pas
kui ji vėl kreipėsi į mane: - Jo palatos seselė sako, kad tai pirmo
jo laipsnio nudegimas. Vienos rankos. Būklė stabili. Dar seselė

sako, kad jis tikras didvyris.
Ji kalba ne apie tą vaiką. Žodžiai „Endis“ ir „didvyris“ tarpu
savyje niekaip nedera.
- Jūs tikrai kalbate apie Endį Lokvudą?
- Jis jūsų sūnėnas, tiesa?
- Taip.
- Seselė sako, kad jis pro vyrų tualeto langą išvedė iš bažny
čios nemažai vaikų.
-Ką?!
- Dar ji sako, kad jis jaučiasi puikiai.
Man atėmė žadą. Šiaip taip išjungiau telefoną ir stengiausi
suvaldyti pikapą, nes prieš akis vaizdas ėmė lietis ir raibuliuoti.
Kad ir koks sukrečiantis buvo gaisras, jis manęs neišgąsdino taip,
kaip pastarosios kelios minutės telefoninio pokalbio.
Žinodamas, kad Endžiui nieko blogo neatsitiko, nuoširdžiai
įsiutau. Tas gaisras - tyčinis padegimas. Atlėkiau su pirmą
ja ugniagesių komanda ir nedelsdamas apibėgau gaisro vietą.
Ugnies ratas ėjo lygia linija apie visą bažnyčią iš keturių pusių.
Be niekur nieko taip neatsitinka.
Padegimus išmanau puikiausiai. Vaikystėje buvau vienas iš
tų, kurie mėgsta žaisti su degtukais, sykį net padegiau mūsų san
dėliuką. Bandžiau suversti kaltę Džeimiui, bet tėvai žinojo, kad
jų šventasis sūnelis niekada neiškrėstų tokios kvailystės. Kaip bu
vau nubaustas, nebeprisimenu, - tik pamenu, kaip užsiliepsnojo
ant darbastalio numesti tepaluoti tėvo drabužiai, o paskui baisiai
persigandau, nes liepsna ėmė laižyti sandėliuko sienas. Taigi pa
tyriau tai, ko norėjau, - jaudulį ir sukrėtimą. Betgi, po galais, jei
kokiam avigalviui šovė mintis ką nors padegti, tai kodėl - baž
nyčią, pilną vaikų? Kodėl ne vieną iš šimtų tuščių vasarnamių,
kurių apstu mūsų saloje? Pats pastatas ne toks jau ir vertingas.
Drurio memorialas jau daugel metų laikosi tik iš žmonių surink
48 Prieš audrą
tų lėšų ir vis taupo naujos, didesnės bažnyčios statybai. Ar tai

tik sutapimas? Ar tai atsitiktinumas, kad uždaras vakarėlis buvo
perkeltas iš jaunimo centro į bažnyčią? Na, šiaip ar taip, geriau
galvoti apie įvykio tyrimą nei apie Endį.
Bėgdamas prie ligoninės durų pamačiau iš priimamojo iš

einančius Beną Tripetą ir Doną Reinolds. Va štai šitas vyrukas
tikrai galėtų vadintis didvyriu. Kad ir kaip troškau kuo skubiau
pamatyti Endį, vis tiek teko prie jų sustoti.
- Šaunuolis, vyruti! - sušukau jam ir patapšnojau per petį.
- O bičiuli, - atsakė man Benas, bergždžiai stengdamasis nu
sišypsoti. Jis atsirėmė į Doną ir iš ligoninės vidaus sklindančioje
šviesoje pamačiau, kad jos akys užverktos.
- Kaip galva?
Jis šliaužė bažnyčioje prieky manęs, kai staiga kažkas - gal
gegnė, gal kokia statula ar dar velniaižin kas - krito jam tiesiai
ant galvos ir net nutraukė šalmą. Žibintuvėlio šviesoje mačiau
per skruostą srūvantį kraują.
- Septyniolika siūlių. - Dona prisiglaudė prie Beno ir pridū
rė: - Gal dar ir smegenų sutrenkimas.
- Šįvakar tu išgelbėjai mažiausiai vieną gyvybę, Tripetai, - ta
riau. - Lieku tau skolingas.
Tiesą pasakius, man nepatiko pulti į gaisrą poroje su juo.
Benas dirbo savanoriu mažiau nei metus, ir aš buvau tikras, kad
neužsibus. Jis mylėjo šitą darbą, buvo ambicingas ir sumanus,
bet jį kankino klaustrofobija. Užsivelka jis ugniagesio apsau
ginę aprangą, įkvepia pro dujokaukę oro ir išsigąsta. Mirtinas
panikos priepuolis. Kolegos traukdavo jį per dantį. Iš pradžių
gan nepiktai, bet paskui, kai problema iškilo visu rimtumu, tas
šaipymasis pasidarė netgi įžeidžiamas, ir aš kolegų dėl to nekal
tinu. Niekas nenori eiti į ugnį su partneriu, kuriuo nepasitiki.
Benas jau ketino mesti darbą. Ir apskritai išvykti iš salos. Bet
galiausiai per paskutiniuosius mokymus jam pavyko išlaikyti
„krikštą ugnimi“ ir jis maždaug prieš mėnesį man pareiškė lie

kąs, gesinsiąs gaisrus.
- Tikrai to nori? - paklausiau. - Tarp mokymų ir tikro gais
ro - didžiulis skirtumas.
- Tikrai, - atsakė jis. Ir nejuokavo. Šįvakar bažnyčioje jis
šliaužė pirma manęs, colis po colio alkūnėmis ir keliais brauda
masis pirmyn, bet staiga sučirškė jo deguonies aparatas, praneš
damas, kad baigiasi atsargos. Mudu puolėme į gaisrą su pilnais
balionais, tačiau dėl nervinės įtampos jo kvėpavimas gerokai pa
dažnėjo ir jam pradėjo stigti deguonies.
- Grįžtam! - surikau Benui. Dujokaukė slopino žodžius. Ta
čiau jis mane išgirdo. Tikrai išgirdo, bet neatsigręžė. Atkakliai bro
vėsi pirmyn ir aš pamaniau, kad tuoj nualps. Staiga išgirdau duslų
bilstelėjimą kažkokio daikto, kritusio jam ant šalmo. Išgirdau Beną
aiktelint iš skausmo. Pamačiau per skruostą tekantį kraują. - Be
nai! - surikau. - Grįžtam! - Bet jis vis tiek yrėsi į priekį. Pranešiau
į savo radijo stotį: - Prie manęs kolegai baigiasi deguonis. - Vos
tai ištaręs tamsoje pamačiau jo infraraudonųjų spindulių kameros
ekraną. Priešais mus kažkas juodavo. Benas šliaužė prie vaiko.
Mergaitė gulėjo susirangiusi miegmaišyje, jame buvo susida
riusi oro kišenė. Benas čiupo ją, ir mudu išnešėme vaiką iš baž
nyčios. Be sąmonės, tačiau gyvą.
- Tavo draugas užsispyręs kaip ožys, - tariau Donai. - Bet
vienai mergaitei labai pasisekė, kad jis toks.
- Žinau, - atsakė Dona.
- Girdėjau, žuvo keli vaikai, - tarė Benas. - Reikėjo man pa
silikti. Gal dar būtume...
- Tu negalėjai ten ilgiau pasilikti, žmogau, - suėmiau jį už
peties ir papurčiau. - Tavo galva praskelta.
Benas suodinais pirštais užsidengė akis. Jis bet kurią akimir
ką galėjo kristi be sąmonės.
- Viskas gerai, brolau, - nuraminau. - Šįvakar tu puikiai pasi
darbavai. - Ligoninės lempų šviesoje dėl tamsių plaukų jis staiga
50 Prieš audrą
man pasirodė labai panašus į Džeimį. Šalia tokio raumenų kalno

jaučiausi kaip apipešiotas žvirblis. Et, tas minkštaširdis milžinas.
- Girdi, ką tau sako, Benai? - Dona pasisuko į jį ir uždėjo
vieną ranką jam ant krūtinės. - Tu padarei viską, ką galėjai, mie
lasis. - Paskui pažvelgusi j mane paklausė: - Ar nežinai, nuo ko
kilo gaisras?
- Greičiausiai tyčinis padegimas.
- Kas galėtų ryžtis tokiai beprotybei? - nusistebėjo Dona.
Papurčiau galvą ir paklausiau:
- Ar kartais viduj nematėte mano sūnėno? - Žvilgtelėjau pro
stiklines ligoninės priimamojo duris. - Endžio.
- Jis tenai. - Dona palietė man ranką. - Jam viskas gerai.
Ligoninės priimamojo palatoje Endis sėdėjo ant lovos sukry

žiavęs po savimi kojas lyg koks sulysęs būda su sutvarstyta ranka.
Nuo šio vaizdo man sugniaužė gerklę. Lorelė sėdėjo prie jo lovos
nugara į mane, jos juodi plaukai susegti, bet išsitaršę. Megė įsi
taisiusi jo lovos kojūgalyje, rankomis apsikabinusi kelius.
Endis pamatė mane, kai tik pravėriau stiklines duris, ir
sušuko:
- Dėdė Markusas!
Keliais žingsniais perėjau palatą ir pasilenkęs per Lorelę ap
kabinau jį. Endžio nugara buvo vaikiškai smulki ir siaura - kaip
mažo berniuko, nors nuo plaukimo raumenys pakankamai tvir
ti. Negalėdamas pratarti nė žodžio, uodžiau degėsių kvapą ant jo
plaukų. Galiausiai pavyko suimti save į rankas ir atsitiesiau.
- Gera tave matyti, Endi, - ištariau. Balsas lyg švitrinis po
pierius raižė man gerklę.
- Aš didvyris, - pasigyrė Endis ir paskubomis dėbtelėjo į Lo
relę. - Ar galima taip sakyti dėdei Markusui?
Lorelė prunkštelėjo.
- Galima. Dėdė Markusas - savas žmogus. - Paskui pažvel
gusi į mane paaiškino: - Mokau Endį, kad nevalia puikuotis.
Apkabinau ir prisiglaudžiau dukterėčią.

- Kaip tu, Mege?
- Normaliai, - atsakė ji. Nors atrodė prastai. Veidas lyg vaš
kinis. Po akimis oda paraudusi ir peršviečiama.
- Nesijaudink, - spustelėjau jai pečius, - jam viskas bus gerai.
- Kam bus gerai? - Ji aiškiai nesuprato.
- Endžiui, mažute, - atsakiau.
- A. Žinau. - Ir pasilenkusi į priekį paglostė Endžiui kelį.
- O kaip tu pats, Markusai? - paklausė Lorelė. - Atrodai klai
kiai. Gerai jautiesi?
- Puikiai, - atsakiau. - Tik norėčiau, kad Endis man papasa
kotų, kaip jis tapo didvyriu.
Nebuvo kur atsisėsti, tad atsirėmiau į Lorelės kėdės atkaltę,
rankas susikišau į kišenes. Endis puolė pasakoti su tokiu užside
gimu, kad iš karto pamiršau, jog pykstu ant Lorelės, kodėl man
nepaskambino. Staiga jis tapo didžiausiu pasakoriumi.
Kol Endis kalbėjo, Lorelė pakėlė akis į mane. Mūsų žvilgsniai
susitiko gal pusę sekundės. Ji skubiai nusuko akis į šalį.
- Taigi aš perlipu per langą...
- Išlipu pro langą, mielasis, - pataisė Lorelė ir nykščiu pa
glostė jo pirštus.
- Mes su Emilija išlipom pro vyrų tualeto langą, atsistojom
ant metalinės dėžės, paskui aš grįžau ir liepiau visiems sekti pas
kui mus.
- Neįtikėtina, - tariau, - kaip tas Hamelino burtininkas.
- Koks burtininkas? - paklausė Endis.
- Iš pasakos, Endi, - paaiškino Lorelė. - Vaikai sekė paskui jo
dūdelę. Dėdė Markusas turėjo omenyje jį. Tu tarsi tas burtinin
kas, nes paskui tave ėjo vaikai.
- Aš visada maniau, kad paskui jį sekė žiurkės, - įsiterpė
Megė.
- Tiek to, - atsidusau. - Netikęs palyginimas.
Lorelė žvilgtelėjo į savo laikroduką ir atsistojo.
52 Prieš audrą
- Ar galiu šnektelėt su tavim? - pakvietė mane.

Pasilenkiau prie Endžio, suėmiau abiem rankom jam už gal
vos ir pabučiavau į kaktą. Vėl pajutau tą suodžių smarvę, kurios
daugiau nebenorėčiau ant jo užuosti.
- Iki pasimatymo, Endi.
Išėjus iš palatos teko pabėgėti, kol pasivijau Lorelę. Ji juk
sportininkė, bėgikė, vitaminus ryjanti sveikuolė, daugiau bėgio
janti, nei vaikštanti. Dabar ji atsigręžė sukryžiavusi ant krūtinės
rankas - ji visada šitaip kalba su manim. Šitokią aš ją nuolat regiu
vaizduotėje - rankos sukryžiuotos ant krūtinės lyg koks skydas.
- Kodėl, po galais, man nepaskambinai? - užsipuoliau.
- Viskas vyko taip greitai, - atkirto ji. - Klausyk. Čia turi būti
ir Kitas Vestonas.
Dieve.
- Kitas Vestonas irgi buvo vakarėlyje?
Ji linktelėjo.
- Jį išgabeno sraigtasparniu. Sara išlėkė iš gaisro vietos be
veik tuo pat metu kaip ir aš, bet čia jos dar nemačiau.
- Eime, - tariau ir patraukiau prie registratūros langelio.
- Buvo atėjęs specialusis policijos agentas. Kalbėjosi su En-
džiu, - pasakė Lorelė.
- Puiku. - Greitai sukasi, pagalvojau. Man tai patinka.
- Sakė, kad žuvo trys žmonės. Ar nežinai, kas?
- Nė neįtariu. - Suprantama, ji bijo, kad Kitas nebūtų vienas
iš jų. Aš irgi to bijojau. Delnu paliečiau jai nugarą. - Žinau tik
tiek, kad daugybė sužeistų.
Mes priėjome prie langelio, bet registratorė buvo taip užsi
vertusi darbais, kad nedrįsome jos trukdyti. Sustabdžiau tvarsto
mojo pusėn skubantį vyruką su mėlynu gydytojo chalatu.
- Ar galėčiau sužinoti apie vieno iš nukentėjusiųjų būklę? -
paklausiau prisistatęs, kas esu. - Kito Vestono.
- Žinoma, - atsakė jis, tarsi nebūtų turėjęs kitų darbų, ir nu
tolo koridoriumi.
Pažvelgiau į Lorelę.
- Tai tiesa? - Linktelėjau galvą tvarstomojo pusėn. - Jis išve
dė vaikus iš gaisro?
- Neįtikėtina, ar ne? Bet agentas patvirtino, kad tikrai taip.
Manau, tai dėl to, kad jis mąsto netradiciškai - na, žinai, nepasu
ko prie pagrindinio išėjimo.
- Be to, jis nieko nebijo, - pridūriau.
Lorelė neskubėdama linktelėjo galvą. Endis turi daug baimių,
tačiau ji suprato, ką turiu omeny. Endis nepažįsta pavojaus jaus
mo. Nesupranta, kas tai yra. Jis impulsyvus. Pamenu, kaip sykį
nėrė stačia galva į vandenį nuo prieplaukos, kai vėjas nupūtė jam
nuo galvos kepurę.
Prie mūsų grįžo vyras mėlynu chalatu.
- Čia jo nėra, - tarė. - Jį nugabeno tiesiai į Čapel Hilo uni
versitetinę ligoninę.
Lorelė užsidengė ranka burną.
- Į nudegimų centrą?
Vyras linktelėjo.
- Kalbėjau su gydytoju. Jamjau gaisro vietoje sukelta dirbti
nė koma.
- Jis išgyvens? - Lorelės ranka virpėjo. Norėjau vis dar pykti
ant jos, bet ta drebanti ranka mane visai nuginklavo.
- Šito negaliu pasakyti, - tarė vyras. - Apgailestauju. - Prie
jo diržo supypsėjo pranešimų gaviklis, jis nusigręžė nuo mūsų ir
pasileido bėgte per koridorių.
- Ar jo motina... - dar bandė klausti Lorelė, bet jis jau buvo
per daug nutolęs. - Ji virpančiomis rankomis užsidengė akis ir
suaimanavo: - Vargšė Sara.
- Taigi, - pritariau. - Dėkoju Dievui, kad Endis liko sveikas
ir gyvas.
- Ak, Markusai, - ji pažvelgė į mane. Tiesiai man į akis. Šį
kart ilgiau nei pusę sekundės. - Buvau taip išsigandusi.
- Aš irgi.
54 Prieš audrą
Man norėjosi ją apkabinti. Troškau paguodos lygiai taip pat,

kaip ir paguosti ją pačią. Bet susilaikiau. Ji įsitemptų. Atsitrauk
tų. Tad lengvai apkabinau ją per nugarą ir mudu drauge vėl pa
sukome į tvarstomąjį, prie Endžio lovos.
Penktas SKYRIUS
Lorelė
1984
Džeimis Lokvudas mane pakeitė. Visų pirma, daugiau nebega

lėsiu žiūrėti į vyrą ant motociklo negalvodama, kas jo širdyje.
Kuo atšiauresnė išvaizda, kuo daugiau tatuiruočių ir kuo stores
nės odos striukė, tuo giliau mąstysiu apie jo sielą. Be to, Džeimis
leido man pažinti meilę ir aistrą, o drauge, visai to nenorėdamas,
kaltę ir sielvartą. Šių pamokų niekada gyvenime nepamiršiu.
Kai su juo susipažinau, buvau aštuoniolikos, ką tik pradėjusi
studijuoti pirmame Šiaurės Karolinos universiteto kurse. Vieno
je Vilmingtono gatvėje pajudėjau su savo naująja trijų mėnesių
„Honda Civic“ nuo kelkraščio į važiuojamąją dalį. Raudonasis
sivikas buvo dovana mokyklos baigimo proga nuo tetos ir dė
dės - faktiškai įtėvių, savo emocinį šykštumą bandančių kom
pensuoti materialiai apčiuopiamų daiktų gausa. Žvilgtelėjau į
šoninį veidrodėlį - tuščia, suktelėjau vairą kairėn ir spustelėjau
greičio pedalą. Staiga pajutau duslų bumbtelėjimą į savo pusės
dureles ir pro šoninį langą pamačiau praskriejant mėlynų džinsų
ir juodos odos meteoritą.
56 Prieš audrą
Suklikau, o paskui ėmiau šaukti išsigandusi savo pačios bal

so. Muistydamasi nesėkmingai bandžiau atidaryti dureles, nes
motociklas buvo jas prispaudęs. Kol išsiropščiau lauk pro kelei
vio pusę, motociklininkas jau stojosi ant kojų. Tai buvo didingo
stoto vyriškis ir, jeigu būčiau mąsčiusi blaiviai, būčiau bijojusi
prie jo net prisiartinti. Gal tai Pragaro Angelas*? Tačiau man
galvoje sukosi tik viena mintis - turbūt jį sužeidžiau. Galėjau ir
užmušti.
- O Dieve! - Genama adrenalino dozės puoliau prie jo.
Žmogus stovėjo šonu į mane, miklino pečius ir kratė rankas, tar
si tikrindamas, ar viskas veikia. Sustojau per kelis žingsnius nuo
jo. - Labai atsiprašau. Aš jūsų nepamačiau. Ar jūs sveikas?
Mus apstojo būrelis smalsuolių, laukiančių, kas bus toliau.
- Manau, išgyvensiu. - Pragaro Angelas atsisegė dirželius,
nusiėmė nuo galvos baltą šalmą, ir jam ant pečių užkrito kupe
ta tamsių plaukų. Atidžiai apžiūrėjo juodą įbrėžą per visą šalmo
šoną. - Dieve, - tarė jis, - teks siųsti gamintojui padėkos laišką.
Įsivaizduoji? Net neįlinko. - Jis man atkišo šalmą pažiūrėti, bet
aš mačiau tik jo odinę rankovę, suplėšytą į skutus.
- Žvilgtelėjau į veidrodėlį, tikėjausi išvysti automobilį. Labai
atsiprašau. Aš tikrai jūsų nepastebėjau, - tariau.
- Nepamiršk motociklininkų! - sušuko moteris nuo šaligat
vio. - Ten galėjo būti ir mano sūnus!
- Žinau! Žinau! - Ėmiau trinti sau rankas virš alkūnių. - Pri
sipažįstu kalta.
Pragaro Angelas pažvelgė į moterį ir tarė:
- Nepulkite jos. Antrą kartą ji tos pačios klaidos nepadarys. -
O paskui atsisukęs į mane gerokai draugiškiau paklausė: - Argi
ne taip?
Papurčiau galvą. Pamaniau, kad tuoj apsivemsiu.
* „Helis Angels“ - garsi nusikalstama motociklininkų grupuotė, susikūrusi 1948 m.

Fontanoje, JAV.
- Gal, sakau... - jis apmetė akimis įvykio vietą, - aš apžiū

rėsiu motociklą, o tu tuo tarpu pavaryk mašiną prie kelkraščio.
Paskui mudu galėsime apsikeisti draudimo polisų informacija,
gerai? - Kitaip nei aš, jis kalbėjo ryškia Vilmingtono tartimi.
- Gerai, - linktelėjau.
Jis patraukė motociklą nuo mano automobilio durelių, šios
buvo įlenktos ir gerokai nubrozdintos, bet nesunkiai atsidarė, ir aš
įlipau į vidų. Teko susikaupti, kad pataikyčiau įkišti raktelį į spy
nelę, užvedžiau variklį, įjungiau atbulinę pavarą ir kurį laiką spus-
čiojau greičio pedalą, tarsi būčiau pamiršusi, kaip vairuojamas
automobilis. Pasijutau kaip keturiolikmetė, kol bandžiau pavaryti
mašiną tris pėdas atgal ir pastatyti į ankstesnę vietą. Pasiraususi
dėtuvėje suradau ir ištraukiau apglamžytą draudimo polisą.
Pragaro Angelas pasistatė motociklą už kelių automobilių
nuo manojo.
- Vis dar važiuoja? - nedrąsiai paklausiau jo, eidama artyn ir
vėl trindamasi rankas. Nebuvo šalta, bet mano kūnas drebėjo.
- Viskas gerai, - atsakė jis. - Tavo automobiliui kliuvo dau
giausia.
- Ne, daugiausia kliuvo jums. - Vėl pažvelgiau į odos sku
tus ant jo rankovės. - Įsivaizdavau, kad pulsite rėkti ant manęs,
šauksite. O jūs toks ramus...
Jis nusijuokė ir paklausė:
- Argi tu tyčia mane partrenkei?
-Ne.
- Tu jau ir taip jautiesi kaip traukinio pervažiuota, - tarė
jis. - Kodėl turėčiau bloginti tau padėtį? - Ir jis apmetė akimis
gatvės parduotuvėlių vitrinas. - Eime išgerti po puodelį kavos ir
sutvarkysime mūsų draudimo reikalus, - pakvietė jis, rodyda
mas į gretimą kavinukę.
Jis buvo teisus. Stovėdama eilutėje šalia jo virpėjau kaip epu
šės lapas. Man linko keliai ir, kai pirkome, abiem rankom atsirė
miau į prekystalį.
58 Prieš audrą
- Tau be kofeino, gerai? - šyptelėjo jis. Vyrukas buvo visais

dešimt colių už mane aukštesnis. Kokių šešių pėdų ir trijų co
lių. - Eik ir užimk mums staliuką.
Atsisėdau prie staliuko šalia lango. Širdis dar smarkiai dau
žėsi, bet jaučiau didelį palengvėjimą. Automobilis apgadintas
nedaug, nieko neužmušiau, o Pragaro Angelas buvo iš atlaidžių-
jų. Man iš tiesų nuskilo. Ant stalo pasidėjau ir pirštais išlyginau
draudimo polisą.
Kol jis nešė puodelius kavos, įdėmiai nužiūrėjau Angelo
pečius po įspūdingo pločio striuke. Jo kūnas atrodė kaip pla
čiapečio amerikietiškojo futbolo žaidėjo, bet kai jis nusivilko
striukę ir pakabino ją ant greta stovinčios kėdės atkaltės, pama
čiau, kad pečiai ne tokie jau ir platūs. Vyrukas vilkėjo mėlynus
medvilninius marškinėlius su baltu užrašu „Topsulo sala“ ant
priekio. Jis nebuvo nei nutukęs, nei per daug įdegęs. Stiprus.
Tvirtas. Mano galvoje sukosi visokiausi apibūdinimai, ir nors
buvau skaistuolė, pasimatymų nevykėlė nuo vidurinės moky
klos laikų, pagalvojau, o kas, jei su juo pasimylėčiau. Ar jis ma
nęs neužspaustų?
- Kaip tu? Viskas gerai? - Jo rudos akys degė smalsumu, ir aš
išsigandau, ar jis neišskaitė mano veide kvailų svaičiojimų. Paju
tau, kaip ėmė kaisti skruostai.
- Jau geriau, - atsakiau. - Tik dar truputį krečia drebulys.
- Tau tai pirmoji avarija?
- Tikiuosi, ir paskutinė. O jums?
- Vieną kitą esu turėjęs. Betgi esu ir gerokai už tave vyresnis.
- Kiekjums metų? - išdrįsau paklausti tikėdamasi, kad tai ne
per daug įžūlu.
- Dvidešimt treji. O tau, spėju, apie aštuoniolika.
Linktelėjau.
- Universiteto pirmakursė?
- Taip. - Suraukiau nosį pagalvojusi, kad man turbūt ant
kaktos užrašyta: „fuksė“.
Jis gurkštelėjo kavos, tada stumtelėjo nepaliestą puodelį ar

čiau manęs.
- Jau pasirinkai specialybę? - paklausė.
- Ligonių slaugą. - Mano mama buvo seselė. Norėjau sekti
jos pėdomis, nors ji to niekada ir nesužinos. - O jūs? - Atplėšiau
cukraus pakelį ir supylusi į kavą pamaišiau. - Gal priklausot Pra
garo Angelų klubui?
- Dieve, ne! - nusijuokė jis. - Aš stalius, nors prieš kelerius
metus baigiau universitetą su visiškai niekam tikusiu Religinių
mokslų diplomu.
- O kodėl jis niekam tikęs? - paklausiau, nors iš tiesų reikėjo
pakeisti pokalbio temą. Vyliausi, kad jis nepuls man pamokslau
ti ir bandyti atvesti į doros kelią, kaip daro kai kurie religingi
žmonės. Esu jam prasikaltusi, tad būčiau turėjusi nors trumpai
jo pasiklausyti.
- Na, tikėjausi įstoti į kunigų seminariją, - toliau pasakojo
jis. - Ir tapti Dievo tarnu. Tačiau kuo nuodugniau studijavau te
ologiją, tuo labiau ėmiau bodėtis prisirišimu prie vienos religijos,
tarsi ji būtų vienintelis tikrasis kelias. Todėl iki šiolei dar neap
sisprendžiau, kuo norėčiau būti užaugęs. - Jis ištiesė ranką prie
šalimais stovinčios kėdės ir iš odinės striukės kišenės ištraukė
rašiklį bei draudimo polisą. Ant jo bicepso pamačiau tatuiruo
tę su nedidele vėliavėle ir žodžiu „Empatija“. Jeigu prieš penkias
minutes jaučiausi seksualiai susijaudinusi, tai dabar man atrodė,
kad jis pirštų galiukais palietė man širdį ir švelniai laiko ją del
nuose. - Klausyk, - tarė jis, nepakeldamas akių nuo draudimo
poliso. - Tavo mašina važiuoja kuo puikiausiai, ar ne? Remontas
tik kosmetinis, tiesa?
Linktelėjau.
- Tada į draudimo bendrovę verčiau nesikreipti. Galiausiai
tau pačiai tai kainuos. Įvertink žalą ir aš pats pasirūpinsiu jos
atlyginimu.
- Taip negalima! - paprieštaravau. - Juk kalta esu aš.
60 Prieš audrą
- Tokią klaidą padaryti gali kiekvienas.

- Aš užsižiopsojau, - tariau įrėmusi į jį žvilgsnį. - Nesupran
tu, kodėl jūs ant manęs nepykstat. Aš vos neužmušiau jūsų.
- Et, iš pradžių aš tikrai supykau. Ir riebokai keikiausi, kol
skridau nuo motociklo. - Paskui šyptelėjęs pridūrė: - Betgi pyk
tis - nuodas. Nenoriu nuodyti savo organizmo. Kai palyginau,
kaip jaučiuosi aš ir kaip - tu, tai jis iš karto išgaravo.
- Šita tatuiruotė... - Parodžiau pirštu į jo ranką.
- Išsipaišiau kaip nuolatinį priminimą, - paaiškino jis. - Juk
ne taip lengva visą laiką nešiotis galvoje tokį dalyką. - Jis užver
tė draudimo polisą ir spragtelėjo rašiklį. - Aš dar nežinau tavo
vardo, - tarė jis.
- Lorelė Patrik.
- Gražiai skamba. - Užsirašęs padavė per stalą ranką ir prisi
statė: - Džeimis Lokvudas.
Mes pradėjome susitikinėti, vaikščioti į universiteto rengi

nius, šokius, o kartą surengėme iškylą gamtoje. Su juo jaučiausi
jaunutė, bet ne globotinė. Mane traukė jo švelnumas ir akių ši
luma. Džeimis prisipažino iš pradžių susižavėjęs mano išvaizda,
tuo įrodydamas, kad iš tiesų nėra toks jau netipiškas vaikinas.
- Tądien, kai išlipai iš mašinos, buvai nepaprastai graži, -
kalbėjo jis. - Skruostai įraudę, smakras virpa, ilgi juodi plaukai
susivėlę, tokia visa seksuali. - Apvyniojo sruogą mano juodų ir
tiesių it stagarai plaukų sau apie pirštą. - Pamaniau, kad ta ava
rija - likimo ženklas.
Vėliau prisipažino, kad galiausiai jį patraukė mano meilu
mas. Nekaltumas.
Pirmąsias kelias savaites daug bučiavomės, bet daugiau nie
ko. Su juo patyriau savo pirmąjį tikrąjį meilės orgazmą, nors jis
manęs nė nepalietė. Mes lėkėme jo motociklu, jis perjungė aukš
tesnę pavarą, o man nuo to tarp kojų staiga pasidarė karšta. Ne
itin suvokiau, kas darosi. Pati apstulbau, nes tai vyko greitai ir
buvo pribloškiamai malonu. Tvirtai apsikabinau jį rankomis ir

prigludau prie jo nugaros, nes mano kūnu viena po kitos ritosi
bangos. Jis paplekšnojo man per sunertas rankas, pamanęs, kad
galbūt išsigandau per didelio greičio. Tik po kiek laiko išdrįsau
prisipažinti, kad nuo tada jo motociklas man amžiams liks pir
muoju meilužiu.
Mudu kalbėjomės apie savo šeimynykščius. Iš pradžių gyve
nau Šiaurės Karolinoje, o kai man sukako dvylika, žuvo mano
tėvai ir persikėliau gyventi į Ohają, pas karjeristus tetą ir dėdę,
kurie buvo visiškai nepasiruošę auginti svetimo vaiko, juolab -
sielvarto prislėgtos paauglės. Tarp mano bendramokslių ir kai
kurių mokytojų vyravo išankstinė nuomonė, kad visi pietiečiai
buki. Iš pradžių aš tikrai pateisinau šitą nuostatą, nes negalėjau
susikaupti mokslams ir atsilikau iš visų dalykų. Siaubingai ilgė
jausi tėvų ir kasnakt atsigulusi lovoje verkdavau, kol galiausiai
išmąsčiau, kaip liautis apie juos galvojus ir pasistengti greičiau
užmigti: imdavau skaičiuoti nuo tūkstančio atgal, įsivaizduoda
ma skaičius ant kalno šlaito lyg užrašą „Holivudas“ ant garsiųjų
kalvų. Man padėjo. Pagaliau išsimiegodavau, o kartu ir pagerėjo
mokymosi rezultatai. Mokytojams teko pakoreguoti savo požiūrį
į „bukus pietiečius“, nes mano pažymiai sparčiai taisėsi. Nustebo
net dėdė su teta. Tačiau, kai atėjo laikas rinktis koledžą, surašiau
visas aukštąsias mokyklas, esančias pietinėse valstijose, nes bai
siai troškau grįžti prie savo šaknų.
Džeimį sukrėtė žinia apie mano tėvų žūtį.
- Netekai tėvų, kai tau buvo tik dvylika? - negalėdamas pati
kėti perklausė jis. - Abiejų iš karto?
- Taip, bet dabar aš apie tai negalvoju.
- Gal kaip tik reikėtų, - svarstė jis.
- Juk tai jau praeitis. - Netekties žaizdos jau užgijo, ir aš ne
ketinau jų aitrinti.
- Tokie dalykai tau gali skausmingai įkąsti ateityje, - kalbėjo
jis. - Kaip jie žuvo? Per avariją?
62 Prieš audrą
- Koks tu smalsus. - Aš ėmiau juoktis, bet jis nė nešyptelėjo.

- Aš klausiu rimtai, - tarė jis.
Giliai atsidususi papasakojau jam apie gaisrą kruiziniame lai
ve, kuriame plaukė ir žuvo penkiasdešimt du žmonės, tarp jų ir
mano tėvai.
- Gaisras kruiziniame laive. - Jis lėtai palingavo galvą. - Pa
dėtis be išeities.
- Kai kas šoko per bortą.
- O tavo tėvai?
- Ne. O kad būtų šokę...
Anksčiau, kai dar nebuvau išmokusi užmigti skaičiuodama
nuo tūkstančio mažėjančia tvarka, gulėdavau lovoje ir prieš akis
vis iškildavo šiurpūs liepsnose skęstančių tėvų vaizdai.
Džeimis perskaitė mano mintis.
- Kertu lažybų, kad jie užduso gaisro dūmuose, - pareiškė
jis. - Kol juos pasiekė liepsnos, jie tikriausiai jau buvo be są
monės.
Nors aš visai nenorėjau apie tai kalbėtis, vis dėlto nuo šios
minties man gerokai palengvėjo. Džeimis gerai išmanė gaisrus,
nes dirbo Vilmingtono ugniagesiu savanoriu. Kai būdavo iškvie
čiamas gesinti gaisro, paskui dar kelias dienas užuosdavau nuo
jo sklindantį dūmų kvapą. Kad ir kaip stropiai jis prausdavosi ir
trinkdavosi savo ilgus juodus plaukus, kvapas ilgai laikydavosi,
tarsi skverbėsi iš jo porų. Vėliau tas dvelksmas man tapo neatsie
jamas nuo Džeimio, netrukus aš jį netgi pamėgau.
Po trijų savaičių draugystės jis nusivežė mane supažindinti

su savo tėvais. Nors jie gyveno Vilmingtone, mes važiavome į
jų paplūdimio namą Topsulo saloje, kur jie dažniausiai leisda
vo savaitgalius. Topsulo saloje man teko lankytis tik vaikystėje,
tad prisiminimai buvo jau išblėsę. Džeimis mane erzino, kad
neteisingai tariu salos pavadinimą, - aš sakydavau Topseilo sala,
užuot tarusi Topsulo. Tiesiog nedovanotina.
Iki to laiko jis man buvo nupirkęs juodą odinę striukę ir bal
tą motociklininko šalmą, ir aš jau buvau įpratusi visur lakstyti
kartu su juo. Kai lėkėme per aukštą tiltą, laikiausi tvirtai apsika
binusi jį per liemenį. Žemai apačioje buvo matyti daugybė mažų
kvadratinių salelių.
- Kas ten, apačioje? - sušukau.
Džeimis pasuko vairą į tilto kelkraštį, nors mudu buvome
vieninteliai šiame kelyje. Nulipusi pažvelgiau per turėklų kraštą
žemyn. Kiek tik akys užmatė, palei vidaus pakrančių vandenke-
lio liniją driekėsi mažulytės salelės. Netaisyklingos formos žemės
lopinėliuose augo miniatiūrinės eglutės ir kitokie augalai, o van
dens tarpai tarp tų lopinėlių nuo popiečio saulės žvilgėjo aukso
juostomis.
- Atrodo lyg mažas elfų kaimelis, - susižavėjusi tariau.
Džeimis stovėjo šalia manęs, mūsų rankos lietėsi per odinius
drabužius.
- Tai pelkynas, - pasakė jis. - Tačiau vieta iš tiesų mistiška,
ypač tokiu paros metu.
Dar pasigrožėjome, paskui vėl sėdome ant motociklo.
Aš žinojau, kad Džeimio tėvai turi įsigiję nemažai žemės
saloje, ypač šiauriausiame jos gale, vadinamame Vest Onslo pa
plūdimiu. Po Antrojo pasaulinio karo Džeimio tėvas dalyvavo
slaptoje kovinių raketų bandymo programoje Topsulo saloje,
operacija vadinosi „Kamanė“. Jam labai patiko šis kraštas, ir už
visus turimus pinigus jis prisipirko žemės, kurios vertė per ke
lis dešimtmečius išaugo kaip ant mielių. Važiuodamas pakrantės
keliu Džeimis man vieną po kitos rodė jų šeimai priklausančias
valdas. Daugumoje sklypų stovėjo įrengti kilnojamieji namukai,
kituose rūdijo mažai naudojami seni vagonėliai, tačiau vien že
mės sklypai čia kainuoja milžiniškus pinigus. Pamačiau ir keletą
puikiai prižiūrėtų namelių su skelbimais „Išnuomojama“, ir net
senus triaukščius betoninius apžvalgos bokštus plokščiais sto
gais - jie buvo naudojami per operaciją „Kamanė“.
64 Prieš audrą
- Anaiptol nesipuikuojame turtais, - pridūrė Džeimis, baig

damas pasakoti apie pelningas šeimos investicijas. - Tėvas sako,
kad turėti daug pinigų yra gerai todėl, kad suteiki sau laisvę gy
venti taip, tarsi jie tau visai nereikalingi.
Mane tai sužavėjo. Mano teta su dėde laikėsi visiškai priešin
gos nuostatos.
Visi Lokvudams priklausantys namukai turėjo pavadinimus,
išdegtus medinėse iškabose virš lauko durų: „Didžiagalvis vėž
lys“, „Erelio žuvininko oazė“, „Uraganų rojus“. Kai privažiavome
paskutinę salos namukų eilę, aš pradėjau prakaituoti po striuke.
Jaučiau, kad kažkuriame iš jų gyvena jo tėvai, ir po kelių minučių
aš su jais susitiksiu. Džeimis lėtai riedėjo palei pastatus.
- Dabar tėčiui priklauso paskutinieji penki, - šūktelėjo jis,
pasukęs galvą į šoną, kad aš išgirsčiau.
- „Terjeras“? - perskaičiau virš vieno namelio durų.
- Taip, ten ir vykstame, bet pirmiausia noriu surengti tau
nedidelę ekskursiją. Kitas namukas vadinasi „Talosas“. Terjero ir
Taloso vardais buvo pavadintos pirmosios čia išbandytos virš
garsinės raketos.
Šie du nameliai buvo panašūs vienas į kitą kaip du vandens
lašai: aukšti, siauri dviaukščiai statiniai, suręsti ant pastolių, kad
vanduo jų nenuplautų į jūrą.
- Man patinka anas! - parodžiau paskutinį namuką eilėje,
stovintį už „Taloso“. Vieno aukšto apskritas namelis. Stovėjo ant
pastolių kaip ir visi kiti. Pavadinimas virš lauko durų skelbė: „Jū
ros švelnumas“.
- Išjo atsiveria neįtikėtinai puikus panoraminis vaizdas. - Džei
mis pasuko į gretimą keliuką, vedantį tolyn nuo namų eilės. - No
riu tau parodyti savo mėgstamiausią vietelę, - šūktelėjo per petį.
Dar kiek pavažiavome tuo keliu, jis baigėsi smėlyje. Tada
nulipome nuo motociklo ir patraukėme pėsti. Aš susisiaučiau
striukę. Spalį oras nebuvo šaltas, bet vėjas kandžiojosi, ir Džei
mis mane apkabino.
Nuėjome iki nedidelės balto smėlio salelės, iš visų pusių ska

laujamos vandens. Mums iš dešinės ošė vandenynas, o iš kairės
tyvuliavo Naujosios Upės įlankėlė. Kažkur tolėliau, nors iš čia
nematyti, driekėsi vidaus pakrančių vandenkelis. Nuo besilei
džiančios saulės švelniai rausvėjo dangus. Jaučiausi taip, tarsi
stovėtume negyvenamo žemyno pakraštyje.
- Čia mano mėgstamiausia vietelė, - tarė Džeimis.
- Suprantu kodėl.
- Jis kas kartą vis kitoks, - Džeimis parodė į vandenyną. -
Jūra pasiglemžia smėlio vienoj vietoj, o po kiek laiko išmeta ki
toj. - Paskui parodė į kairę. - Tai, kas šiuo metu man labiausiai
patinka, po savaitės gali būti nuplauta.
- Tave tai gąsdina? - paklausiau.
- Nė trupučio. Kad ir ką gamta iškrėstų, vis tiek bus gražu. -
Kurį laiką abu tylėjome. Paskui Džeimis prabilo: - Nori, kai ką
pasakysiu? - Pirmą kartą nuo mūsų pažinties dienos jis atrodė
sutrikęs. Drovus.
Jo ranka vis dar gulėjo man ant pečių, ir aš pakėliau savąją,
apkabinau jį per liemenį.
- Žinoma, - atsakiau.
- Dar niekam nesu apie tai prasitaręs, todėl tu gali pamanyti,
kad kuoktelėjau.
- Pasakok.
- Aš labai noriu kada nors čia įkurti savo bažnyčią, - prisipa
žino jis. - Joje žmonės galėtų išpažinti kokį tik nori tikėjimą, bet
priklausytų tai pačiai bendruomenei, supranti?
Nebuvau tikra, kad suprantu, ką jis norėjo pasakyti, bet apie
Džeimį žinojau vieną dalyką - jis spinduliuoja šviesą, o tai būdin
ga ne visiems. Kai jis kalbėdavo, ta šviesa sklisdavo iš jo akių.
- Ar gali įsivaizduoti? - paklausė jis. - Nedidelė bažnytėlė
štai šitoje salelėje, su daugybe langų, pro kuriuos matyti vien
vanduo. Žmonės ateitų čia melstis kam tik panorėję. - Pažvelgęs
į vandenyno tolius giliai atsiduso ir tarė: - Svaičioju, ar ne?
66 Prieš audrą
Aš anaiptol nelaikiau jo kuoktelėjusiu. Priešingai, visa širdi

mi pritariau jo sumanymui ir pabandžiau įsivaizduoti mažą baltą
bažnytėlę su aukštu varpinės bokštu toje vietoje, kur dabar sto
vėjome mes.
- Ar tau leistų čia ką nors statyti? - paklausiau.
- Šita žemė priklauso mano tėvui. Į šiaurę nuo šios vietos
jam priklauso kiekviena paplūdimio smiltelė. Klausimas tik, ar
leis man statyti gamta? Šioje vietoje leidimą naujiems statiniams
duoda ji. Ir apskritai motina gamta valdo visą salą.
Įžengusius į „Terjeru“ pavadintą namuką mus pasitiko ma

lonus kepinių aromatas. Džeimis savo tėvus pristatė pietietišku
papročiu - kaip panelę Emą ir poną Andrių, tačiau tėvas iš karto
pareikalavo būti vadinamas tėtušiu L. Panelė Ema buvo apdova
nojusi Džeimį vešlių juodų banguotų plaukų genais, nors pačios
šukuosena - trumpo, neįmantraus kirpimo. Iš tėtušio L Džeimis
buvo paveldėjęs dideles rudas akis. Tėvai pasitiko sūnų nuošir
džiai apsikabindami ir glėbesčiuodamiesi, lyg būtų nesimatę
kelis mėnesius, o ne dieną kitą. Panelė Ema karštai apkabino ir
mane, netgi įsodino man į skruostą bučkį, paskui suėmė už ran
kų ir įdėmiai nužvelgė.
- Kokia ji meilutė! - ištarė ir paleido mano rankas. Nuo jos
dvelktelėjo alkoholiu.
- Ačiū, ponia, - padėkojau.
- Argi nesakiau? - tarė Džeimis mamai, padėdamas man iš
sinerti iš odinės striukės.
- Įtariu, esate alkani. - Tėtušis L stovėjo atsirėmęs į durų
staktą. - Šiandien mama sukasi virtuvėje kaip vijurkas.
- Gardžiai kvepia, - pagyriau.
- Oriniai pyragaičiai su bananiniu pudingu, - paaiškino pa
nelė Ema.
- Kur Markusas? - paklausė Džeimis.
Nors nepažinojau, buvau girdėjusi, kad penkiolikmetis Džei-

mio brolis tikras padykėlis. Jis buvo aštuoneriais metais jaunes
nis už vyresnėlį, o jo atkeliavimas į šį pasaulį tapo didžiausia
staigmena tėvams, nusiteikusiems auginti tik vieną vaiką.
- Dievai žino, - atsakė panelė Ema, maišydama didžiulį
dubenį bulvių salotų. - Išėjo paplaukioti banglente, o ką dabar
daro - galas jį supaisys. Pasakiau, kad vakarieniausim pusę sep
tynių. Bet jeigu jis kada nors gyvenime pasirodys laiku, nualpsiu
iš netikėtumo.
Džeimis suėmė mamą už pečių, švelniai spustelėjo ir tarė:
- Na, tuomet tikėkimės, kad jis laiku nepasirodys.
Po valandos įsitaisėme prie stalo, nukrauto kepta vištiena,

bulvių salotomis ir kukurūzų paplotėliais. Markusas su mumis
nevakarieniavo. Sėdėjome prie didelio plataus lango su vaizdu į
vandenyną, ir aš įsivaizdavau, koks turėtų būti nuostabus vaizdas
pro jį dieną.
- Papasakok apie savo šeimą, mieloji, - paprašė panelė Ema,
įkrėsdama man pakartotinai bulvių salotų iš dubens.
Paaiškinau, kad mama kilusi iš Rolio, o tėvas iš Grinsboro,
ir kad abu žuvo per gaisrą kruiziniame laive, o mane užaugino
dėdė ir teta Ohajuje.
- Dieve gailestingas! - sušuko panelė Ema ir užsidėjo ranką
ant krūtinės. Paskui pažvelgė į Džeimį. - Nesistebiu, kad atrado
te vienas kitą.
Nelabai supratau, ką ji turėjo omeny tai sakydama, bet Džei
mis man meiliai šyptelėjo, ir aš supratau, kad galėsiu apie tai pa
klausti jo vėliau.
- Štai iš kur ta tartis, - žvilgtelėjęs į žmoną pasakė tėtušis L,
o panelė Ema jam pritariamai linktelėjo. - Mes niekaip nesusi-
gaudėm.
Tėtušis Lįsidėjo gražiai apskrudusią vištos šlaunelę. Žvilgtelėjo
į laikrodį ant rankos, paskui į tuščią kėdę šalia Džeimio ir tarė:
68 Prieš audrą
- Gal tu galėtum pasikalbėti su Markusu dėl jo mokslų,

Džeimi?
- O kas atsitiko?
- Gavom signalinius semestro pažymius, ir panašu, kad vai
kinas, jeigu nesusiims, gali lėkti iš mokyklos, - tyliai paaiškino
panelė Ema, lyg Markusas galėtų netyčia nugirsti. - Įvertini
mai - vien D. Ir tai vidurinės pabaiga. Bijau, kad jis nesuvokia,
kokie svarbūs šie metai, kai reikės vėliau stoti j koledžą. - Ji pa
žiūrėjo į mane. - Nei Džeimio tėvas, nei aš neragavom koledžų,
todėl norim, kad vaikai įgytų išsilavinimą.
- Man patinka mokytis universitete, - pasakiau jai, nors iš
tiesų pagalvojau, kad jiedu su tėtušiu L kuo puikiausiai verčiasi
ir be koledžo diplomų.
- Gerai, pasikalbėsiu, - pažadėjo Džeimis.
- Visą laiką po pamokų praleidžia ant tos banglentės, - skun
dėsi panelė Ema, - o savaitgaliais kažkur dingsta su draugais, ne
klauso mūsų.
- Vaikis pasidarė nebesuvaldomas, - pridūrė tėtušis L.
Lokvudų šeimoje buvau dar tik valandą, bet jos narių pa
siskirstymas vaidmenimis man jau buvo aiškus: Džeimis, nors
ilgaplaukis, tatuiruotas ir su motociklu, yra tėvų numylėtinis.
Markusas - balta varna. Dar jo nepažinodama pajutau jam
gailestį.
Baigdami vakarieniauti apačioje išgirdome trinktelint lauko
duris.
- Aš jau grįžau! - sušuko vyriškas balsas.
- O tavo vakarienė jau atšalo, - atkirto jam panelė Ema.
Išgirdau jį lipant laiptais. Jis įžengė į valgomąjį basas, su visą
kūną dengiančiu neperšlampamu banglentininko kostiumu,
prasegtu bemaž iki bambos. Jis buvo liaunas ir išstypęs, nėmaž
neprimenantis raumeningojo Džeimio, net jei šis aštuoneriais
metais vyresnis. Ant kaklo, matyt, gerai įdegusio dar vasarą, bliz
gėjo auksinis kryželis, rudi trumpi saulės nugairinti plaukai buvo
susitaršę. Jis turėjo panelės Emos akis - mėlynas, vaiskias kaip

vasaros dangus.
- Labas. - Plačiai man šyptelėjo ir atsitraukė kėdę šalia
Džeimio.
- Eik, persirenk, - paliepė tėtušis L.
- Susipažinkit. Lorelė, - pristatė Džeimis, - ir Markusas.
- Labas, Markusai, - pasisveikinau.
- Tu visas smėliuotas, - tarė panelė Ema. - Persirenk, o aš
tuo tarpu pašildysiu tau mikrobanginėje maisto.
- Nealkanas, - atkirto Markusas.
- Jeigu nori sėdėti su mumis prie stalo, turi persirengti, - pa
sakė tėvas.
- Einu, einu. - Pabrėžtinai atsidusęs Markusas pakilo nuo
stalo ir nušlepsėjo į savo kambarį.
Po kelių minučių išgirdau elektrinio pianino melodiją. Nepa
žįstamą ir nedarnią.
Džeimis nusijuokė.
- Atsitempė čia pianiną?
- Jeigu galima jį taip pavadinti, - atsakė panelė Ema.
Tėtušis L pažvelgė į mane.
- Svajoja groti roko grupėje, - paaiškino. - Daug metų įkal-
binėjom jį nusipirkti tikrą pianiną ir imti normalias pamokas,
bet jis pareiškė, kad roko grupėje pianinu niekas neskambina.
- Todėl nusipirko elektrinį ir dabar savarankiškai mokosi barš
kinti, - pridūrė panelė Ema. - Man darosi bloga nuo tų garsų.
- Eik jau, mama, - bandė guosti ją Džeimis, - mažiau gatvė
mis šlaistysis.
Kai suvalgėme patį gardžiausią, kokį tik man teko ragauti,

bananinį pudingą, aš atsiprašiau ir patraukiau į tualetą korido
riaus gale. Eidama išgirdau Markusą skambinant grupės „The
Police“ dainos melodiją. Išėjusi iš tualeto pasibeldžiau į praviras
jo kambario duris.
70 Prieš audrą
- Tavo mama minėjo, kad pats mokaisi skambinti.

Jis pažvelgė į mane neatitraukdamas pirštų nuo klavišų. Buvo
persirengęs šortais ir mėlynais medvilniniais marškinėliais.
- Iš klausos, - atsakė jis. - Aš nepažįstu natų.
- Galima išmokti skaityti ir natas, - tariau ir atsirėmiau į
staktą.
- Man disleksija, - pasakė jis. - Verčiau jau tegu išrauna man
visus dantis.
- Pagrok dar ką nors, - paprašiau. - Gražiai skamba.
- Ar žinai, kokia čia daina?
- „The Police“, - atsakiau. - „Kiekvienas tavo atodūsis“.
- Neįtikėtina! - Markusas įžūliai šyptelėjo, jo akys buvo ne
paprastai gražios. Galėjau kirsti lažybų, kad vienmetės dėl jo
kraustosi iš proto. - Man išeina geriau, nei tikėjausi, - tarė jis. -
O kokia čia?
Jis vėl palinko prie klaviatūros, tik dabar įžūlaus bernioko
nebeliko, vietoj jo sėdėjo savimi nepasitikintis mokinukas liau
nu ir pažeidžiamu sprandu. Kaskart suklydęs vyptelėdavo. Labai
stengiausi atpažinti melodiją, suteikti jam malonumo. Po kelių
minučių pagaliau prisiminiau ir sušukau:
- Ta kvynų daina!
- Teisingai! - patenkintas jis plačiai nusišypsojo. - „Mes -
nugalėtojai“.
- Sužavėta, - nuoširdžiai prisipažinau. - Niekada taip nepa
gročiau iš klausos.
- Tu irgi skambini?
- Mokiausi kelerius metus.
Jis atsistojo ir pakvietė:
- Sėsk, pagrok.
Atsisėdau prie pianino ir perbėgau pirštais kelias gamas, kad
pajusčiau, kaip skamba instrumentas. Paskui įnikau skambinti
vieną iš kelių melodijų, kurias mokėjau mintinai, - „Elizai“.
Kai pabaigiau ir pakėliau galvą, pamačiau tarpdury stovintį
Džeimį. Jo veide žaidė šypsena, kurią galėčiau apibūdinti vienu

žodžiu - švelni. Tą akimirką supratau, kad jį myliu.
- Kaip gražu, - pagyrė jis.
- Taip, skambini puikiai, - pritarė jam Markusas. Paskui pa
kreipęs galvą atidžiai mane nužvelgė. - Tu iš tų universiteto iš
rinktųjų?
Nusijuokiau ir atsakiau:
- Ne. Kodėl taip klausi?
- Labai skiriesi nuo kitų Džeimio draugių.
- Tai gerai ar blogai? - paklausiau.
- Gerai. - Markusas pažiūrėjo į brolį. - Ji puiki, - pasakė. -
Galėtum šitą pasilaikyti.
Išgirdau virtuvėje nurenkamų indų barškėjimą ir, palikusi
brolius, nuskubėjau padėti tvarkytis. Užtikau panelę Emą iki al
kūnių sumerkusią rankas į plautuvę.
- Aš sušluostysiu, - pasisiūliau ir nukabinau nuo šaldytuvo
rankenos virtuvinį rankšluostį.
- Oi, ačiū, brangute. - Ji padavė man lėkštę. - Girdėjau, kaip
skambinai. Labai gražu. Nė nemaniau, kad su tuo elektriniu pia
ninu galima išgauti tokias nuostabias melodijas.
- Ačiū, - padėkojau ir pridūriau: - Markusas puikiai groja iš
klausos.
- Mane pykina nuo jo pasirenkamos muzikos.
Jaučiau, kad ir ką Markusas darytų, vis tiek jai neįtiks.
- Bet dabar visi tokios klausosi, - atsargiai atitariau.
Ji tyliai nusijuokė.
- Matau, kodėl DŽeimiui tu taip patinki.
Pajutau, kaip man užkaito skruostai. Jis su tėvais kalbėjosi
apie mane?
- Tau irgi rūpi žmonės, kaip ir jam.
- Oi, ne, - suskatau paprieštarauti. - Tai yra man jie rūpi, tik
ne taip, kaip DžeimiuL Jis tiesiog nuostabus. Prieš tris savaites
aš jo vos neužmušiau. Tikrai. O dabar jaučiuosi... - papurčiau
72 Prieš audrą
galvą, nerasdama žodžių išreikšti jausmui. Sužavėta. Paties Džei-

mio. Jo artimųjų. Su jais jaučiausi tarp savų, kitaip nei visus tuos
šešerius metus, praleistus su šaltais kaip ledas teta ir dėde.
- Džeimis turi bendravimo dovaną, tai tiesa, - kalbėjo ji. -
Kiti žmonės iš prigimties gabūs muzikai ar matematikai, tu irgi
kam nors gabi. Tai įrašyta genuose.
Ko gero, stovėjau išsižiojusi, nes ji kalbėjo toliau.
- Dievas mato, pati neturiu jokių talentų, tačiau mano brolis
buvo Dievo apdovanotas. Jis mirė sulaukęs trisdešimties su tru
pučiu, amžiną jam atilsį. Jis buvo... tai daugiau nei jautrumas. Tai
gebėjimas matyti kito vidų. Pajusti jo išgyvenimus. Atrodo, toks
žmogus kitaip negali, įsijaučia, ir tiek.
- Empatija, - įsiterpiau.
- Ak, ta kvaila tatuiruotė. - Panelė Ema šliurpštelėjo į plau
tuvę dar kelis lašus indų ploviklio. - Manęs vos neištiko isterijos
priepuolis, kai pamačiau tą piešinį. Betgi jis jau suaugęs ir mama
jam nebegali nurodinėti. Visiškai nereikalinga tatuiruotė. - Ji
įnirtingai gremžė skardelę, kurioje buvo kepami kukurūzų pa
plotėliai. - Mano teta irgi buvo Dievo pamaloninta, bet ji tai va
dino prakeiksmu, nes jai tekdavo prisiimti kitų žmonių skausmą.
Sykį nuėjome abi į kiną. Dar neužgesus šviesoms mačiau, kad
prieš mus atsisėdo moteris su berniuku. Jie nepratarė vienas ki
tam nė žodžio. Tetulė Džiną nutarė, kad tai moteriai kažkas ne
gerai. Ji pajuto nuo jos sklindant stiprias sielvarto bangas. Ji taip
ir pasakė - sielvarto.
- Aha, - tarstelėjau neišsiduodama, ką galvoju. Panelė Ema
pernelyg atvirauja, bet stengiausi jai neparodyti sumišimo.
- Suprantu, skamba kvailai, - kalbėjo ji. - Tąkart aš būtent
taip ir pamaniau. Kai baigėsi filmas, tetulė Džiną nesusilaikė ir
paklausė moters, ar ši gerai jaučiasi. Džiną mokėjo taip prakal
binti žmones, kad jie jai iš karto atsiverdavo. Moteris atsakė, kad
jai viskas gerai. Bet eidama iš kino teatro, nutaikiusi progą, kad
neišgirstų berniukas, moteris mums prisipažino, kad tąryt jos
motiną ištiko širdies priepuolis, ir ji labai dėl jos jaudinasi. Dži

ną priėmė tos moters sielvartą ir pati ėmė jj išgyventi. Galiausiai
nuo svetimų bėdų tetulė įsivarė kraujuojančią skrandžio opą ir
mirė. Toks ir mūsų Džeimis.
Prisiminiau, kaip Džeimis elgėsi po avarijos, kai aš jo paklau
siau, kodėl jis nerodo man jokio pykčio. „Tu jau ir taip jautiesi
kaip traukinio pervažiuota, - pasakė jis tuomet. - Kodėl turėčiau
bloginti tau padėtį?“
Nusipurčiau.
Panelė Ema padavė man šluostyti kepimo skardelę.
- Štai kaip baigiasi tokiems kaip Džeimis, mano brolis ar
mano tetulė, - tarė ji. - Jie taip stipriai išgyvena kitų žmonių
skausmą, kad nebejaučia savojo. Dar vaikystėje pastebėjau, kad
Džeimis į tai linkęs. Jis iš karto pajusdavo, kada jo draugams ne
gerai, ir pats imdavo krimstis, nors nežinodavo tikrosios drau
go bėdos priežasties. - Įkišusi ranką į plautuvę ištraukė kaištį
ir išleido vandenį. - Kartą mašina suvažinėjo mažai pažįstamo
berniuko šunį. Vakare užtikau Džeimį raudantį lovoje - jis tada
buvo gal aštuonerių ar devynerių. Papasakojo man apie tą ne
laimingą atsitikimą. Ėmiau guosti jį, kad juk nepažinojo nei to
šuns, nei pažįsta berniuką, bet jis vis tiek nesiliovė verkęs. Aš
pagalvojau, Dieve šventas, pasigailėk. Dar vienas mano brolio ir
tetulės Džinos pasekėjas. Baisu, kai augini tokį vaiką. Dažniau
siai tokiems kaip Markusas dar reikia aiškinti, kaip jaučiasi kiti
vaikai ir kad tu turi būti jiems jautrus. - Išsitraukusi iš stalčiaus
švarų rankšluostį, nusisausino rankas. - O su Džeimiu viskas
buvo atvirkščiai. Man reikėjo jį mokyti pasaugoti save.
Prikandusi lūpą padėjau ant stalviršio iššluostytą indą ir pa
klausiau:
- Ar jūs... jūs norite mane dėl ko nors perspėti?
Ji atrodė nustebusi.
- Hmm, - numykė. - Galbūt. Tu jam patinki. Matau. Esi
gera mergina. Neišpaikusi. Turi galvą ant pečių. Jis turėjo drau
74 Prieš audrą
gių, kurios naudojosi jo gerumu. Tiesiog noriu tavęs paprašyti to

nedaryti. Neskaudink jo.
Aš papurčiau galvą ir prisiekiau:
- Niekada. - Ir prisiminusi, kaip gera jaustis saugiame Džei-
mio glėbyje, pridūriau: - Negalėčiau to padaryti.
Maniau, kad puikiai save pažįstu.
Šeštas SKYRIUS
Lorelė
- Spėju, kad mums reikėtų sėsti čia. - Megė parodė į pirmąją eilę
sausakimšoje susirinkimų salėje. Iš vakaro mums paskambino
Trišės Delfi sekretorė ir pasakė, kad per žuvusiųjų pagerbimo ce
remoniją merė pageidauja mus matyti pirmose gretose. Žinoma,
šita garbė mums suteikta dėl Endžio, kuris dabar užkišęs ranką
už mėlynų marškinių apykaklės kasėsi kaklą. Iškilmei nupirkau
jam naują eilutę. Jis taip retai gauna progų apsivilkti kostiumą,
kad vienintelis turimas jau seniai išaugtas. Leidau jam pačiam
išsirinkti kaklaraištį - ryškų, Džerio Garsijos sukurtą su raudonų
ir mėlynų spalvų verpetais, - bet visai pamiršau apie marškinius,
todėl dabar vilkėjo senaisiais, jau ankštais.
- Tu eik pirma, brangute, - paliepiau Megei ir ji nuėjo siauru
taku tarp eilių.
Salė gaudė nuo žmonių šurmulio, beveik visos vietos buvo
užimtos, nors iki ceremonijos pradžios likęs ketvirtis valandos.
Aikštelėje kitapus gatvės mačiau net keletą mokyklinių autobusų,
o salėje sėdėjo beveik vien paaugliai. Uždaras vakarėlis su nakvy
ne buvo pritraukęs nemažai jaunimo iš visų trijų salos miestelių,
76 Prieš audrą
taip pat iš žemyno, - nepaisydami nei geografinių, nei ekonomi

nių ribų, visi rinkosi pabūti drauge. Jeigu būčiau žinojusi, kad j
vakarėlį sugužės tiek daug paauglių, niekada nebūčiau išleidusi
Endžio. Kita vertus, jeigu Endis nebūtų ten dalyvavęs, kiek jų
būtų žuvę. Baisu net pagalvoti.
Atsisėdau tarp savo vaikų. Šalia mūsų įsitaisė Emilijos tėvai
Džo ir Robiną Karmaiklai, o priešais mus, aplink oratoriaus tri
būną, stovėjo dvi dešimtys vazų su geltonais narcizais. Tribūnos
kairėje stovėjo trys molbertai su plakatų dydžio nuotraukomis, į
kurias aš nedrįsau pakelti akių. Dešinėje stačiu kampu į mus sto
vėjo dvidešimt penkios laisvos kėdės. Ant jų uždėtoje popierinė
je juostoje buvo užrašyta „Rezervuota Serf Sičio ugniagesiams“.
Endis sėdėjo prie Robinos, ir ši jį apkabino.
- Koks tu šaunuolis, - tarė užlaikydama jį glėbyje trimis se
kundėmis ilgiau, nei jis galėjo tverti. Endis pasimuistė, ir ji juok
damasi paleido jį iš glėbio, o tada pažvelgė į mane. - Malonu tave
matyti, Lorele. - Pasilenkusi į priekį pamojo ranka Megei.
- Kaip laikosi Emilija? - tyliai paklausiau.
Džo pasilenkė, kad pamatytų mane, ir atsakė:
- Ne kažin kaip.
- Padarė žingsnį atgal, - tarė Robiną. - Vėl košmarai. Net
mums neleidžia prie jos prisiliesti. Vos priprašau, kad leistų su
šukuoti plaukus. Vėl bijo eiti į mokyklą.
- Ji buvo apsivilkusi marškinėlius išvirkščiai, - garsiai įsiter
pė Endis.
- Ša, tyliau, - subariau jį.
- Tu teisus, Endi, - pritarė jam Robiną. - Jau ir prieš gaisrą ji
buvo pradėjusi regresuoti, bet dabar pasidarė visai blogai. - Pa
kėlusi akis į mane pridūrė: - Vėl teks vežti pas psichoterapeutą.
- Labai apgailestauju, - atsakiau. Per gimdymą Emilija buvo
patyrusi smegenų traumą, ir aš žinojau, kiek daug per šiuos metus
jiems pavyko pasiekti. Kaip sunku auginti vaiką, kuris nekenčia
būti liečiamas! Dauguma turinčiųjų vaisiaus alkoholinį sindro
mą irgi nemėgsta prisilietimo, bet man su Endžiu pasisekė - jis

mėgsta glėbesčiuotis. Tik tenka kovoti su jo pomėgiu pulti į glėbį
svetimiems žmonėms, juolab dabar, kai jis paauglys.
Robiną grįžtelėjo į salę už mūsų ir tarė:
- Kiek žmonių nukentėjo per šitą... košmarą.
Aš nesidairiau. Mano dėmesį buvo prikaustę Serf Sičio
ugniagesiai, kurie jau sėdosi į jiems paruoštas vietas. Visi buvo
pasipuošę mėlynomis uniformomis ir baltomis pirštinėmis;
rimčiau nusiteikusių vyrų - ir trijų moterų - būtų buvę sunku
rasti. Jiems sėdant per salę nuvilnijo tildantis šnypštimas. Pa
mačiau mūsų pusėn žiūrintį Markusą ir greitai nudūriau akis į
rausvą kaspinėliais puoštą vakaro programėlę, kurią gavau įė
jusi į pastatą.
Nemažai žmonių norėjo atidėti pagerbimo ceremoniją dar
porą savaičių, kol bus užbaigtas statyti naujasis Serf Sičio ben
druomenės centras ir renginys bus perkeltas į didžiąją sporto
salę. Tačiau liūdnos miestelio nuotaikos neleido taip ilgai delsti.
Savaitę po gaisro visi tik apie tai ir kalbėjo. Pradinės mokyklos,
kurioje dirbu sesele, laisvai samdomą psichologę užplūdo tiek
vaikų, naktimis sapnuojančių, kaip patenka į gaisrą ar negali iš
trūkti iš degančios patalpos, kad ji tuos, kuriems negalavimai pa
sireiškia pilvo ar galvos skausmais, siųsdavo man. Žmonės buvo
ne tik prislėgti, bet ir pasipiktinę. Visi žinojo, kad gaisro priežas
tis - tyčinis padegimas, nors oficialūs šaltiniai to dar nepatvirti
no, bent jau viešai ne.
Nuo tada, kai įžengėme į pastatą, Megė vis dar nepratarė nė
žodžio. Žvilgtelėjau į ją. Jos akys buvo įsmeigtos į ugniagesius, ir
aš ėmiau spėlioti, apie ką ji galvoja. Niekad nežinojau, kiek ji pri
simena tėvą. Kambaryje ant komodos, šalia Endžio nuotraukos,
darytos švenčiant jo dvyliktą gimtadienį, Megė laiko pasidėjusi
įrėmintą Džeimio nuotrauką, kurioje jis su paradine uniforma.
Šalia stovi dar viena, daryta prieš porą metų vakarėlyje, - Megė
pozuoja su Ambere Doneli ir dar keliomis mergaitėmis.
78 Prieš audrą
Ant komodos nėra nė vienos mano nuotraukos. Suvokiau

tik anądien.
Endis pradėjo tirtinti koją, dėl to ėmė vibruoti mano kėdė.
Anksčiau uždėdavau jam ant kelio ranką ir nutraukdavau šį
įprotį, bet dabar tai darau labai retai. Žinau, kad jeigu užgniau
šiu Endžio energijos proveržį vienoje vietoje, ji būtinai pratrūks
kitoje. Verčiau jau tegu tirtina koją, nei plekšnoja sau delnais per
šlaunis ar traškina pirštų sąnarius. Kartais įsivaizduoju, kad sū
naus viduje tūno tvirtai suspausta spyruoklė, laukianti menkiau
sios progos iššauti. Tikriausiai taip ir nutiko vakarėlyje, kai Kitas
jį negražiai pavadino. Endis retai atsako jėga, tačiau pravardžia
vimas gali jį į tai pastūmėti.
- Ei, aš jį pažįstu, - staiga sušuko Endis.
- Tyliau, - sušnibždėjau jam į ausį. Pamaniau, kad jis pamatė
Markusą ar Beną Tripetą, tačiau jis rodė pirštu į trečią fotografiją
ant stovo. Tai buvo Čarlis Iglsas, ilgametis Topsulo salos nekilno
jamojo turto agentas. Vaikų jis neturėjo, bet mielai prisidėdavo
talkindamas bendruomenės renginiuose. Mane giliai sukrėtė ži
nia, kad Čarlis žuvo per tą gaisrą. Pažvelgiau į jo žavią šypseną ir
žilus plaukus, surištus kaip įprastai į arklio uodegą ant sprando.
- Tai ponas Iglsas, - tyliai pasakiau Endžiui.
- Jis laikė mane už rankų, kad nemuščiau Kito. - Pamačiau,
kaip Endžio kaktoje įsirėžė raukšlė, nes jis prisiminė nesenos
praeities įvykius. - Ar jis vienas iš žuvusiųjų?
- Ko gero, taip.
Laukiau, kada jis vėl ką pasakys, bet Endis tylėjo.
- Apie ką mąstai, meiluti? - tyliai paklausiau.
- Kodėl jis nėjo su manim, kai visus kviečiau?
Apkabinau jį ir tariau:
- Gal jis tavęs neišgirdo, o gal norėjo padėti kitiems vaikams.
Ką gali žinoti. Tu pasielgei šauniai...
Staiga mano žodžius nutildė salėje pasigirdusi tyli gedulinga
fortepijono melodija. Salės viduriu pamatėme ateinančius Trišę
Delfi ir pastorių Bilą. Pastorius atsistojo už oratoriaus tribūnos, o

merė atsisėdo j paskutinę laisvą kėdę mūsų eilėje. Pastorius Bilas
toks aukštas, laibas ir ilgakaklis, kad primena man didelį baltą
garnį. Sara yra pasakojusi, kas jis kasdien užsuka į „Džabinos
Javą“ išgerti dvigubos porcijos juodos kavos su karameliniais le
dais ir plakta grietinėle, bet ant vyriškio nesimato nė gramo ne
reikalingos kalorijos. Vieni kaulai ir oda.
Dabar jis ištempė savo ilgą kaklą prie mikrofono ir tyliai
pakvietė:
- Melskimės.
Nulenkusi galvą bandžiau įsiklausyti į jo žodžius, tačiau prie
kairės rankos pajutau prisiglaudusį šiltą Megės kūną, o prie de
šinės - Endžio. Jaučiau jų kvėpavimą ir mano akys vėl pritvinko
ašarų. Kaip man pasisekė.
Kai pakėliau galvą, pastorius Bilas pradėjo pasakoti apie
gaisre žuvusius du paauglius ir suaugusį vyrą. Ašarotomis aki
mis prisiverčiau pažvelgti į atvaizdus kairėje tribūnos pusėje.
Nepažinojau nė vieno iš tų vaikų, tik žinojau, kad abu iš Snidso
perkėlos. Džordė Metjus buvo meiliai besišypsanti strazdano
ta šviesiaplaukė, jos akys žydros, lygiai tokios kaip ugniagesių
marškinių spalvos. Hendersonas Raitas, regis, buvo trylikametis,
atrodė niūrokas ir lyg ko išsigandęs. Kairiajame antakyje turėjo
įsivėręs mažulytį auksinį žiedą, o plaukai nukirpti taip trumpai,
kad net sunku nuspėti jų spalvą.
- ...Hendersonas Raitas pastaruosius dvejus metus su šeima
gyveno žaliajame furgone, - pasakojo pastorius Bilas. - Mes savo
bendruomenėje taip pat turime žmonių, priverstų gyventi tokio
mis sąlygomis visai ne dėl savo kaltės.
Kažkur sau iš dešinės išgirdau tylią raudą ir staiga suvokiau,
kad pirmoje eilėje kartu su mumis veikiausiai sėdi visų nuken
tėjusiųjų artimieji. Mintyse suabejojau, ar vertėjo pastoriui Bilui
minėti vargšo Raitų berniuko skurdą. Kadaise Snidso perkėlos
gyventojai sėkmingai vertėsi krevečių žvejyba, tačiau importuo-
80 Prieš audrą
jamas maistas pamažu išstūmė šį verslą. Mūsų rajone šalia tur

tingųjų taip pat gyvena daug nepritekliaus slegiamų šeimų.
Pagalvojau apie Sarą. Nuo tada, kai išgirdau, kad Kitas pra
vardžiuoja Endj turčiumi, ir dar su akivaizdžia panieka, aš visa
užviriau. Endis su Kitu pažįstami nuo kūdikystės, o finansiniai
mūsų šeimų skirtumai niekada nebuvo kliūtis, bent jau kiek aš
žinau. Spėliojau, ar čia nesama kokios nematomos neapykantos
iš Saros pusės. Dieve, tikiuosi, kad ne. Aš ją myliu kaip seserį.
Mudvi viena kitai be galo atviros - mus sieja jokių ribų nežinanti
draugystė. Jau gerą dešimtmetį abi esame vienišos mamos, tik
Džeimis paliko mane ir vaikus aprūpintus daugiau negu pakan
kamai. Sąsiauryje turime puikų prieš dešimt metų statytą keturių
miegamųjų namą, o Sara su Kitu glaudžiasi apšiurusiame ankš
tame namelyje didžiulėje tokių pačių kilnojamų namukų jūroje.
Man užkaito skruostai. Kaip aš galėjau manyti, kad jai tai
nerūpi? Bet negi ji liežuvaudavo su Kitu man už nugaros? Negi
Kito neapykantos susikaupė tiek, kad jis išsiliejo vakarėlyje ant
Endžio?
Po gaisro Sara visą laiką leidžia šalia sūnaus Šiaurės Karo
linos universitetiniame nudegimų centre, tad mudvi neturime
progos normaliai pasišnekėti. Visi pokalbiai telefonu sukasi tik
apie Kitą ir jo sveikatos būklę, nes jis vis dar grumiasi su mirtimi.
Smarkiai nudegė tik rankos ir viena veido pusė, bet užvis labiau
siai nukentėjo plaučiai, todėl dabar jam sukelta dirbtinė koma,
kitaip neištvertų skausmo.
Nė viena iš mudviejų neužsiminėme apie ginčą, kilusį tarp
mūsų vaikų. Gal Sara apie jį nė nežino. Dabar jos galvoje tik vie
na mintis - kad Kitas greičiau atsigautų. Pasisiūliau padėti jai ap
mokėti visas gydymo išlaidas, kurių nepadengs jo tėvo sveikatos
draudimas, tačiau ji mano pagalbos atsisakė. Ar man pasirodė,
kad ji gana šaltai atmetė mano pasiūlymą? Gal aš ją įžeidžiau?
O gal jai negera vien nuo minties, kad Endis liko sveikas, o jos
sūnus gali mirti?
Staiga visi sėdintys aplink mane atsistojo. Pakilo ir Endis. Bu

vau taip nugrimzdusi į savo mintis, kad net nesuvokiau, jog atėjo
laikas giedoti himną, jo žodžiai buvo atspausdinti programėlės
gale. Aš irgi atsistojau, bet giedoti neketinau. Tylėjo ir Endis su
Mege, ir aš pagalvojau, o kurgi jų mintys?
Kadaise Sara man padėjo grįžti į normalų gyvenimą. Kai pa
siėmiau Endį iš globos namų, jam buvo metukai, ir aš neišma
niau, ką turi daryti mama su mažu keistuoliu. Kai Megė buvo
tokio amžiaus, ačiū Dievui, Džeimis atstojo jai ir tėvą, ir motiną.
Dabar man padėjo Sara. Jos Kitas beveik metais vyresnis už Endį,
tad mano akyse Sara buvo kaip šventoji, motina, kurios pavyz
džiu norėjau sekti. Kitas buvo nuostabus vaikas, abu berniukai
susidraugavo. Jų draugystė tęsėsi iki Endžiui sukako devyneri,
o tada Kitas pradėjo paisyti bičiulių nuomonės - draugauti su
keistoku mano sūnumi jam pasidarė gėda. Endis nesuprato to
kio staigaus santykių atšalimo. Endžiui visi yra draugai - nuo
mokyklos valytojos iki praeivio, nusišypsojusio paplūdimyje. Bet
pastaruosius kelerius metus aš džiaugiausi, kad jų draugystė at
vėso. Kartą Kitas buvo sulaikytas išgėręs, keletą kartų - pabėgęs
iš pamokų, o praeitą vasarą pas jį aptikta uncija marihuanos. To
kios draugo įtakos Endžiui mažiausiai reikėjo. Endis labai trokš
ta pritapti prie vienmečių, o turint galvoje jo impulsyvumą, aš
nerimavau, kur tai gali jį nuvesti.
Mes vėl atsisėdome, ir aš jau ėmiau krimstis, kad niekaip
negaliu susikaupti. Prisiekdamas susirinkusiems, kad „netrukus
ant senosios Drurio memorialo bažnyčios pelenų iškils nauja“,
pastorius Bilas apmetė akimis salę ir paskui paglostė žvilgsniu
kiekvieną atskirai, aplenkdamas tik mane ir mano vaikus. Ap
lenkdamas tikrąja šio žodžio prasme. Mačiau, kaip jo žibančios
akys žvilgsniu palietė greta Megės sėdintį vyrą, o paskui greitai
peršoko per mus ir įsmigo į Karmaiklus, sėdinčius už Endžio.
Mes jo avelių bandoje esame pagonys, kitatikiai, pastorius Bilas
jau seniai nešiojasi užantyje mums skirtą neapykantos akmenį.
82 Prieš audrą
Galėjau kirsti lažybų, kad jis žvilgsniu nepaglostė ir Markuso, kai

pasisuko į ugniagesius. Vis dėlto man to žmogaus gaila. Nors jo
bendruomenė ketina statyti naują bažnyčią, šitąjis tikrai prarado.
Girdėjau, kad kelios šeimos žada iškelti jam ieškinį dėl aplaidaus
pareigų vykdymo. Kiti spėliojo, ar tik pastorius Bilas pats nebus
padegęs bažnyčios, kad gautų draudimo išmoką, - tuo žmogum
nesižaviu, bet tai jau kvaila.
Mano žvilgsnis nukrypo į Markusą. Jo veidas buvo ištįsęs,
jo bruožuose pamačiau pirmuosius senėjimo požymius. Jis dar
jaunas. Trisdešimt aštuonerių. Trimis metais jaunesnis už mane.
Tik dabar pradėjau pastebėti, kaip jis atrodys būdamas vyres
nis, - tokios galimybės jau nebeturėsiu su Džeimiu, jis žuvo tris
dešimt šešerių.
Pastorius Bilas užleido vietą prie mikrofono merei Trišei
Delfi. Prieš kreipdamasi į auditoriją Trišė apsilaižė lūpas.
- Ši tragedija negrįžtamai pakeitė mūsų bendruomenę, -
prabilo ji. - Mes gedime tų, kurių netekome, ir meldžiamės, kad
greičiau užgytų žaizdos tų, kurie nukentėjo liepsnose. Kviečiujus
apsidairyti - pamatysite, kokie stiprūs esame čia susirinkusieji.
Mes tvirti ir nepalenkiami; niekada nepamiršime to, kas šešta
dienį įvyko Serf Sityje, ir visada laikysimės kartu. O dabar žodį
nori tarti Dona Reinolds.
Prie mikrofono priėjusi Beno Tripeto draugė atrodė gerokai
sutrikusi.
- E-e, - sumikčiojo ji. - Noriu jums pranešti, kad organizuo
ju paramą nukentėjusiesiems per gaisrą. - Jos rankose suvirpėjo
popieriaus lapas, ir aš pajutau jai pagarbą, kad išdrįso atsistoti
prieš tokią auditoriją, nes akivaizdžiai jaudinosi. - Kaip visada
ponai Šraineriai ištiesė pagalbos ranką ir pasisiūlė padengti vi
sas gydymo išlaidas, tačiau tai dar ne viskas. Daug šeimų neturi
sveikatos draudimo. Mudu kartu su Bariu Gebhartu, kuris, kaip
žinote, dirba buhalteriu Hampstede, įsteigėme paramos fondą ir
pavadinome jį Drurio memorialo šeimų fondu. Tikiuosi, prisi
dėsite piniginiais čekiais, galite išrašyti juos šiandieną ir paduoti

Bariui ar man arba bet kada užsukę į „Džabinos Javą“, kur aš
dirbu. Mudu su Bariu planuojame keletą labdaringų renginių ir
mielai lauktume... e... pasiūlymų. - Dona trumpam nudelbė akis
į lapą, paskui pridūrė: - Stengsimės, kad pinigai pasiektų tas šei
mas, kurioms jų labiausiai reikia.
Ji vėl atsisėdo mūsų eilės gale. Pamačiau, kaip Benas jai mei
liai nusišypsojo. Jo galva tebebuvo apibintuota.
Prie mikrofono vėl priėjo Trišė.
- Ačiū, Dona, - padėkojo ji. - Mūsų bendruomenė dosni ir
kilniaširdiška. Žinau, kad padarysime visa, ką galėsime, kad tik
palengvintume skausmą tų šeimų, kurių artimieji nukentėjo per
gaisrą. O dabar noriu padėkoti mūsų ugniagesiams ir greitosios
medicinos pagalbos darbuotojams, negailintiems jėgų tokiomis
pavojingomis sąlygomis. Ačiū tariu ne tik Serf Sičio priešgaisri
nės tarnybos skyriui, bet ir Topsulo pakrantės, taip pat šiaurinės
Topsulo pakrantės ugniagesiams ir Serf Sičio ugniagesiams sa
vanoriams.
Salėje nugriaudėjo aplodismentų banga, o kai ji aprimo, pa
mačiau, kaip Trišės žvilgsnis sustojo prie mūsų.
- Dabar norėčiau paprašyti atsistoti Endį Lokvudą.
Pajutau, kaip šalia manęs sukrutėjo Endis.
- Nagi, mielasis, stokis, - paraginau.
Jis nerangiai pakilo ant kojų.
Merei nespėjus išsižioti, salėje vėl nugriaudėjo plojimai, žmo
nės atsistojo.
- Jie ploja man? - paklausė Endis.
- Taip, - atsakiau ir prikandau lūpą, kad sulaikyčiau ašaras.
- Kodėl jie atsistojo?
- Pagerbti tave ir padėkoti.
- Nes aš didvyris?
Linktelėjau.
84 Prieš audrą
Jis plačiai nusišypsojo ir atsisukęs į salę pamojavo ranka. Iš

girdau kažkieno prislopintą juoką.
- Ar jau galiu sėstis? - pagaliau paklausė Endis.
- Gali.
Jis lėtai atsisėdo į savo vietą; jo skruostai buvo paraudę. Po
minutės nutilo ir aplodismentai.
- Kaip visi gerai žinote, - toliau kalbėjo Trišė, - Endis ne tik
rado saugų išėjimą iš bažnyčios, bet ir rizikavo savo gyvybe grįž
damas atgal ir greitai išvesdamas daugybę vaikų. Mūsų netektis
skaudi, bet ji būtų buvusi dar skaudesnė, jeigu ne greitas Endžio
mąstymas ir ramus elgesys sumaišties akivaizdoje.
Endis sėdėjo pasitempęs labiau nei paprastai, mažumėlę at
statęs krūtinę, ir aš jaučiau, kad jis gerokai nustebo staiga tapęs
Topsulo salos numylėtiniu.
Septintas SKYRIUS
Endis
Mama išsirikiavo vitaminus prie savo lėkštės. Ji vartoja pusry

čių vitaminus ir vakarienės vitaminus. Mudu su Mege geriam
savuosius tik iš ryto. Megė padavė man dubenėlį su špinatais.
Kvailiukė. Juk žino, kad špinatų nemėgstu. Norėjau pastumti
juos mamai.
- Įsidėk šiek tiek, Endi, - paliepė mama. - Kol užgis ranka,
tau reikia sveikai maitintis.
- Aš ir taip sveikai maitinuosi. - Pakėliau lėkštę, parodžiau
jai vištienos gabalą ir supjaustytą saldžiąją bulvę.
- Gerai. Tik neišmesk. - Ji pirštu nuleido mano lėkštę ant
stalo.
Suvalgiau gabalėlį saldžiosios bulvės. Mano mėgstamiausios.
Kartais mama iškepa bulvių plokštainį, tik niekada pati jo ne
valgo. Dar ji nevalgo desertų, nes nenori subloguoti. Ji sako, kad
nuo per didelio kiekio saldumynų gali supykinti skrandį. Mu
dviem su Mege desertų nedraudžia, nes mes dar nesuaugę.
- Endi, - prabilo mama, nurijusi savo vitaminus, - tavo ran
ka gyja neblogai, bet rytoj gal dar praleisk plaukimo varžybas?
86 Prieš audrą
- Kodėl? - Aš negaliu neplaukti. - Man neskauda.

- Reikia įsitikinti, ar ji tikrai gerai sugijo.
- Visiškai sugijo!
- Tau teko tiek daug iškęsti. Būtų geriau, jeigu vieną kartelį
pailsėtum.
- Aš nenoriu ilsėtis! - Sušukau per garsiai. Nesusivaldžiau. Ji
paspaudė mano veiksmo mygtuką.
- Kai ranka visa sugis, tada prašom.
- Jau sugijo! - Norėjau parodyti, bet kyštelėjau ranką per sta
lą taip staigiai, kad užkliudžiau pieno stiklinę. Ši nuskriejo per
stalą ir sudužo ant grindų. Pažiro šimtai stiklo šukių, o pienas
ištiško. Kliuvo net špinatams.
Megė su mama spoksojo į mane išsižiojusios. Megės burno
je mačiau nesukramtytą vištienos kąsnį. Supratau, kad padariau
nedovanotiną klaidą. Tiksliau, mano ranka padarė.
- Atsiprašau! - Pašokau nuo kėdės. - Tuoj išvalysiu!
Megė sulaikė mane už rankos.
- Sėdėk, meški. Aš sutvarkysiu. Dar susipjaustysi.
- Aš tau padėsiu. - Mama jau stovėjo prie spintelės ir vynio
dama plėšė popierinius rankšluosčius.
- Labai atsiprašau, - pakartojau. - Mano ranka greitesnė, nei
spėju pagalvoti.
- Nieko tokio, - atsakė mama.
Megė padėjo jai surinkti stiklo šukes. Mama popieriniais
rankšluosčiais sugėrė ant grindų išsiliejusį pieną.
- Čia ranka kalta, nes sugijo ir dabar yra labai stipri, - pa
aiškinau.
Mama atsiklaupusi šluostė grindis. Kartais, kai aš jai ką nors
pasakau, ji, atrodo, tuoj ims ir susijuoks, bet susilaiko. Šįkart irgi
taip buvo.
Uždėjau servetėlę ant špinatų, kad sugertų pieną.
- Endi, - prabilo Megė, plėšdama dar penkias ar šešias rankš
luosčio skiautes, - suprantu, kad pyksti, nes tau gal bus neleista
rytoj plaukti, bet vis tiek privalai pirma pagalvoti, o tik paskui
daryti. - Ji kalbėjo visai kaip mama.
- Aš taip ir darau, - sušukau, bet tai buvo melas. Aš sten
giuosi pirma pagalvoti, o paskui daryti, bet ne visada išeina, nes
pamirštu.
Mama atsistojo.
- Iš ryto pažiūrėsim, kaip atrodo tavo ranka. Jeigu bus gerai
sugijusi ir vis dar norėsi, galėsi plaukti, - pasakė ji ir išmetė šla
pius rankšluosčius.
- Aš jau dabar noriu, mama, - pasakiau. Aš privalau daly
vauti varžybose. Benas sakė, kad esu slaptas komandos ginklas.
Stebuklinga kulka.
Baseinas yra vienintelė vieta, kur mano veiksmo mygtukas
labai praverčia.
Aštuntas SKYRIUS
Megė
Rikiuodama dešimties mažųjų „Piratų“ komandą uždaro basei

no gale jaučiausi it apdujusi. Aidanas Barberis trypčiojo vietoje,
lyg prašydamasis į tualetą, bet vyliausi, kad klystu.
- Liaukis strakaliojęs, Aidanai, - subariau jį, - stokis prie
starto linijos.
Jis manęs paklausė, užtat dabar Liusė Posner atsisėdo ant ba
seino krašto ir ėmė krapštinėti kojos nagus.
- Liuse! Kelkis! Tuoj pasigirs švilpukas!
Liusė krūptelėjo, išsigandusi apsidairė ir pašoko ant kojų.
Šiaip jau aš labai myliu savo auklėtinius. Mes gerai sutariame.
Esu neįtikėtinai kantri. Šitaip sako ir vaikų tėvai. „Tu su jais turi
daugiau kantrybės nei aš, Mege.“ O dabar, šiose varžybose jaus
damasi lyg košmariškame sapne, vos tvardžiausi. Norėjau, kad
jos kuo greičiau baigtųsi.
Žmonės kalbėjo, kad varžybas reikėtų atidėti, nes po gaisro
dar neprabėgo nė savaitė. Atrodė, mama ne prieš kelias dienas,
o vos prieš kelias minutes paskambino man ir pasakė, kad dega
bažnyčia. Tebesu sukrėsta. Naktimis negaliu užmigti. Nuolat re-
giu akyse iš bažnyčios virstančius dūmus ir ugnies liežuvius, to

dėl bijau ir pagalvoti, ką galiu susapnuoti, kai tik užsimerksiu.
Kadangi treniruoju mažių komandą, turėjau teisę pareikšti
savo nuomonę, ar šiandieną rengti plaukimo varžybas tarp mūsų
„Piratų“ ir Džeksonvilio „Sąsiauriečių“ komandų. Aš - už atidė
jimą. Pasakiau Benui, treniruojančiam Endžio komandą, kad
rengti varžybas būtų tiesiog nepadoru, o iš tiesų abejojau dėl sa
vęs, ar turėsiu jėgų susikaupti. Benas taip pat neatrodė nusiteikęs
jose dalyvauti. Jo kaktoje susiūta žaizda tebebuvo užklijuota; be
to, jis gėrė vaistus nuo skausmo.
Viena Beno auklėtinių guli universitetiniame nudegimų cent
re, bet jos tėvai prašė nenukelti varžybų. „Vaikai jų taip laukė, -
kalbėjo mergaitės mama. - Jiems reikia grįžti į normalų gyveni
mą.“ Jie įkalbėjo Beną, tad man neliko iš ko rinktis.
Nuaidėjo švilpukas, mano vaikai sušoko į vandenį ir ėmė taip
smarkiai plakti rankomis ir kojomis, kad per kitas varžybas būtų
sukėlę tėvams daug juoko, tačiau šiandien to juoko buvo mažiau
arba aš jo negirdėjau dėl aptemusio proto. Šauksmais drąsinau
komandą pati nelabai suvokdama, ką rėkiu.
Pagaliau varžybos baigėsi - maniškiai pralaimėjo visas rungtis
iki vienos ir greičiausiai dėl mano kaltės, - tačiau jiems tai buvo
nė motais. Apkabinau kiekvieną iš vandens išlipusį tirtantį kū
nelį ir pagyriau, kad jie labai stengėsi. Džiaugiausi, kad varžybos
pagaliau baigėsi. Ant maudymosi kostiumėlio užsimoviau šortus
ir patraukiau prie tribūnos suolų. Prasilenkiau su Benu kitame
baseino gale, kur rinkosi jo komandos vaikai, ir jis man tarė:
- Pamažu žengiat į priekį.
Aš vos nesusijuokiau ir atsakiau:
- Taip, kurgi.
Užlipau kelias eiles ir atsisėdau prie mamos. Kaip visada ji
mane pagyrė.
- Tau šauniai sekasi su vaikučiais. Gražu į tave žiūrėti.
- Ačiū.
90 Prieš audrą
Paieškojau akimis Endžio aname baseino gale ir iš karto jį

pamačiau. Savo amžiaus grupėje jis gerokai smulkesnis, todėl
lengvai pastebimas. Kažką čiauškėjo dviem vaikiams, o šie, atro
do, bandė iš jo pasišaipyti. Benas suėmė Endį už pečių ir nuvedė
prie penktojo baseino takelio.
Endžio žaizda sugijo labai greitai. Žiūrėjau į jį, stovintį tarp
bendraamžių, ir mąsčiau. Jeigu nežinočiau, ką jis sugeba, tai, ko
gero, imčiau jo gailėti. Jo smulkumas klaidindavo priešininkų
komandą. Jis sveria devyniasdešimt svarų, turi astmą, bet jeigu
prieš varžybas pasinaudoja inhaliatoriumi, niekas apie jo ligą nė
neįtaria. Stebėjau jį susirietusį prie starto linijos, susikaupusį ir
įsitempusį it kietai suspausta spyruoklė. Benas vadina jį koman
dos slaptuoju ginklu. Žiūrėdama, kaip jis palinko į priekį lauk
damas švilpuko, nejučia šyptelėjau. Mama šalia manęs sustingo.
Regis, abi sulaikėme kvėpavimą.
Švilpukas trunka pusantros sekundės ir ne ilgiau, tačiau En-
dis išgirsta pirmąsias tūkstantąsias garso dalis ir pirmas neria į
vandenį. Šįkart irgi tas pat. Jis stryktelėjo į orą, lyg iššautas iš
patrankos. Vandenyje ėmė plakti rankomis ir kojomis it prisuka
mas mechanizmas. Aš visad sakau, kad jo klausa gerokai jautres
nė nei sveikų vaikų, jis greičiau už kitus išgirsta švilpuko garsą.
Mama man pasakojo apie išgąsčio refleksą, su kuriuo paprastai
gimstama, bet augant jo atsikratoma. Tačiau vaikams su vaisiaus
alkoholiniu sindromu jis išlieka iki paauglystės. Endis jį vis dar
turi. Jeigu namie norėdama jį nustebinti iš svetainės staiga įžen
giu į virtuvę, jis net strykteli. Tačiau baseine jo išgąsčio refleksas
nepaprastai naudingas. Beno slaptasis ginklas.
Stebėdama varžybas mama juokėsi ir sėdėjo kumščiais pa
sirėmusi smakrą. Nesuvokiau, kaip per tokį trumpą laiką po
gaisro ji jau sugeba juoktis. Aš bijojau, kad juoktis nebegalėsiu
niekada.
- Sveika, Mege, - staiga tribūnose išdygo dėdė Markusas ir
įsitaisė ant suolo tarp manęs ir Beno auklėtinio tėvo.
- Labas, - pasisveikinau ir pasislinkau arčiau mamos, palik

dama jam daugiau vietos. - Nežinojau, kad ir tu čia.
- Aš ką tik atėjau, - tarė jis. - Atleisk, nesuspėjau pamatyti
tavo komandos. Kaip jiems sekėsi?
- Kaip visada.
- Endis, regis, irgi kaip visada. - Dėdė Markusas pažvelgė
į vandenį, kur brolis keliais metrais lenkė visus. - Labas, Lore
le, - pasilenkęs priekin per mane pasisveikino su mama.
- Sveikas, Markusai, - atsakė jam mama, neatplėšdama
žvilgsnio nuo Endžio. Kitas žmogus pagalvotų, kad taip elgiasi
motina, nenorėdama išleisti iš akių savo mylimo vaiko, bet aš ži
nau, kad yra kitaip. Mama visad keistai elgiasi su dėde Markusu.
Netgi šaltai. Atsako trumpais sakiniais, tarsi bendrautų su žmo
gumi, kuris jai nusibodo, ir ji norėtų, kad jis atsiknistų. Kartą
paklausiau, kodėl taip yra, ir ji man atsakė, kad aš turbūt išsigal
voju, ji elgiasi su juo kaip su visais; bet tai grynas išsisukinėjimas.
Įtariu, viskas dėl to, kad Markusas po atsitikimo su banginiu liko
gyvas, o tėtis žuvo.
Dėdė Markusas visada elgiasi su ja gražiai, mandagiai, ap
simeta nepastebįs jos atžarumo. Prieš kelerius metus man buvo
šovusi mintis, jog būtų smagu, jeigu mama susidėtų su dėde
Markusu, bet ji apskritai nenori su niekuo susitikinėti, juolab su
vyro broliu. Kartais mama su Sara nueina į kiną ar pavakarie
niauja mieste, bet tuo jos socialinis gyvenimas ir baigiasi. Galbūt
mamos prisiminimai apie tėtį tebėra tokie gyvi, kad ji neįsivaiz
duoja savęs su kitu vyru.
Metams bėgant vis dažniau susimąstau, kad ji turėtų siekti
gyvenime ko nors daugiau, ne tik apsiriboti valandiniu darbu
mokyklos medicinos kabinete, kasrytiniu krosu ir visą likusį lai
ką suryjančia Endžio priežiūra. Kartą bandžiau jai tai pasakyti,
bet ji atsilygino man tuo pačiu. „Moki gražiai kalbėti, - atkirto
ji. - Kodėl pati nesusitikinėji su vaikinais?“ Atsakiau, kad noriu
visą dėmesį skirti mokslams ir treniruotėms, turėsiu marias laiko
92 Prieš audrą
vaikinams, kai įstosiu į koledžą. Ir daugiau prie tos temos negrį

žau. Kuo mažiau diskusijų šia tema, tuo geriau. Jeigu mama ži
notų, kaip nusirito mano pažymiai šiemet, suprastų, kad aš visai
nebesimokau. Gal ir gerai turėti mamą, kuri aklai rūpinasi tik
vienu iš dviejų savo vaikų.
Buvo likęs paskutinis ratas, ir aš atsistojau kartu su visais žiū
rovais. Pirmoje eilėje visai prie baseino krašto pamačiau Doną
Reinolds. Ji neturi kas lanko vaikų plaukimo komandą, ji atėjo
pažiūrėti Beno. Pasekiau, kur ji spokso. Benas mūvėjo geltonus
šortus su oranžiniu palmių šakų raštu. Krūtinė nuoga, šiek tiek
apaugusi tamsiais plaukeliais. Jis aukštas, turi truputį antsvorio,
bet ant kojų ir rankų galima įžiūrėti po įdegusia oda krutančius
tvirtus raumenis.
- Piratai, pirmyn! - šaukė Dona, prisidėjusi prie burnos
rankas lyg megafoną, tačiau į plaukikus nežiūrėjo. Ji elgėsi taip
tiesmukai, kad man dėl jos pasidarė net nejauku. Tarsi stebėtum
moterį, darančią ką nors labai asmeniška, pavyzdžiui, įsikišančią
tamponą. Įsivaizdavau, kad po varžybų leidžiuosi į tribūnas ir
prisėdu greta jos, klausiu, kaip sekasi rinkti fondui lėšas, pasi
teirauju, kuo galėčiau prisidėti. To be galo trokštu. Žinau, kad
mama paaukojo tris tūkstančius, aš irgi daviau penkis šimtus,
atskaičiavusi iš pinigų, kuriuos taupau smulkioms išlaidoms, o
jų bus, kai mokysiuos koledže, nors mamai pasakiau, kad paau
kojau tik šimtą. Endis iš savo sąskaitos skyrė trisdešimt dolerių.
Bet pinigai dar ne viskas. Noriu padaryti daugiau. Stebėjau, kaip
Dona ragina Beno plaukikus, ir įsivaizdavau pokalbį, kurio tarp
mudviejų niekad nebuvo.
Varžybos ėjo į pabaigą. Endis pirmavo. Ak, ak, kokia staig
mena.
- Greičiau, Endi! - surikau. Mama stovėjo iškėlusi į orą
kumščius ir laukė pergalingos akimirkos, o dėdė Markusas kur
tinamai sušvilpė.
Endis palietė ranka baseino kraštą, ir žiūrovų tribūnose jam
nuaidėjo plojimai, lygiai kaip ir prieš porą dienų miesto konfe

rencijų salėje, tačiau jis apsisuko ir net nestabtelėjęs visu greičiu
nuplaukė toliau. Mama ėmė juoktis, o aš suvaitojau. Jis niekaip
nesupranta, kada varžybos baigiasi. Kai jis apsukęs ratą vėl grį
žo prie baseino krašto, Benas pasilenkė ir, sučiupęs jį už rankų,
iškėlė iš vandens. Pamačiau, kaip jis pasakė: „Tu laimėjai!“ Ir dar
kažką pridūrė, lyg ir: „Jau gali nebeplaukti.“
Mes vėl atsisėdome į vietas. Endis pažvelgė į mus, plačiai
šypsodamasis pamojo ranka ir nuėjo prie suolelio.
Dėdė Markusas vėl pasilenkė į priekį ir tarė:
- Kai ką tau atnešiau, Lorele.
Mamai teko nugalėti priešiškumą ir pažvelgti į dėdę.
-Ką?
Dėdė Markusas iš marškinių kišenaitės ištraukė sulankstytą
laikraščio iškarpą ir per mane padavė mamai.
- Kolega buvo Merilande ir pamatė šitą straipsnį „Washing
ton Post“ numeryje.
Pasilenkusi per mamos petį perskaičiau pavadinimą: „Neįga
lus berniukas Šiaurės Karolinoje išgelbėjo draugus“.
Mama juokdamasi pakraipė galvą ir tarė:
- Negi jie ten neturi savų naujienų? - Paskui pažvelgusi į
dėdę Markusą pridūrė: - Galiu pasiimti?
- Mielai prašom.
- Ačiū.
Dėdė Markusas giliai įkvėpė, iškėlė virš galvos rankas ir rąžy
damasis iškvėpė. Paskui pauostė mano petį ir paerzino:
- Nuo tavęs dvelkia chloru kaip nuo kitų moterų - kvepalais,
Mege.
Jis ne pirmas man tai sako. Man patiko, kad pavartojo žodį
„moterų“, o ne „merginų“.
Baseinas - mano antrieji namai nuo tada, kai jį pastatė; tuo
met buvau vienuolikos. Iki tol galėjau plaukioti tik vasarą sąsiau
ryje arba vandenyne.
94 Prieš audrą
Mane ir Endį plaukti išmokė tėtis. Prie vandens gyvenantys

vaikai tiesiog privalo mokėti plaukti, sakydavo jis. Žinoma, pir
miausia mokė mane, Endis tuo metu su mumis dar negyveno.
Vienas pirmųjų mano vaikystės prisiminimų - rami diena prie
vandenyno. Niekuo neypatinga, eilinė diena, ir tiek. Mes tiesiog
šėliojam vandeny. Jis laiko mane pasisodinęs ant kelių, mėto į
orą ir suka ratu apie save tol, kol aš kone užspringstu iš juoko.
Tikra palaima.
Kai truputėlį paaugau, prie mūsų prisidėjo Endis, jam van
duo patiko lygiai taip pat kaip ir man. Tėtis kalbėjo, kad Endis
veikiausiai nesugebės plaukti taip puikiai kaip aš, bet brolis mus
visus nustebino.
Ar teškendavomės vandeny su mama, neprisimenu. Mano
vaikystės prisiminimuose mama šmėžuoja kaip šešėlis. Kai ban
dau prisiminti ką nors iš tų laikų, kai buvau dar visai mažytė, ji
lyg ir šmėsteli atminty, bet gerai nežinau, ar ten tikrai ji. Nepa
menu, kad ji būtų kada laikiusi mane ant rankų. Visada prisime
nu tik šiltą tėčio glėbį.
- Kaip Beno galva? - paklausė dėdė Markusas.
- Jau geriau, - atsakiau, - bet dar geria vaistus nuo skausmo.
- Ar žinai, ką jis man primena?
-Ką?
- Tavo tėtį, - jis ištarė tyliai, turbūt, kad neišgirstų mama.
- Tikrai? - Pamėginau įsivaizduoti tėtį greta Beno.
- Nors ir pats nežinau kodėl. - Žiūrėdamas į Beną dėdė Mar
kusas atsirėmė alkūnėmis į kelius. - Gal iš sudėjimo. Iš stoto.
Džeimis irgi buvo tokio ūgio. Rudų akių. Tokių pat tamsių ban
guotų plaukų. Tik, žinoma, kitokio veido. Bet juos sieja... drąsa
ar dar kas. Benui tereikia išsipiešti ant rankos tatuiruotę su žo
džiu „Empatija“ ir... - Jis patraukė pečiais.
Man patinka, kai jis kalba apie tėtį. Patinka, kai apie jį kalba
visi, išskyrus pastorių Bilą.
Buvau turbūt penkerių ar šešerių, kai paklausiau tėčio, ką

reiškia žodis „empatija“. Mes sėdėjome ant „Jūros švelnumo“ til
telio ir kadaravom kojomis, dairydamiesi delfinų. Perbraukiau
pirštais per tatuiruotės raides.
- Tai reiškia, kad tu jauti tai, ką išgyvena kiti žmonės, - at
sakė jis. - Pameni, kaip tu man vakar pabučiavai į pirštą, kai
kaukštelėjau su plaktuku?
- Aha. - Jis taisė laiptelius nuo namelio į paplūdimį ir patai
kė sau per pirštą. „Po perkūnais!“ Niekada dar nebuvau girdėjusi
šito žodžio iš jo lūpų.
- Tau buvo liūdna, kad užsigavau pirštą, ar ne?
Linktelėjau.
- Tai ir yra empatija. Išsipiešiau ant rankos tatuiruotę tam,
kad nepamirščiau galvoti apie kitų žmonių jausmus. - Jis žiūrė
jo į vandenyną minutėlę ar dvi, ir aš pamaniau, kad tuo mūsų
pokalbis ir baigėsi, bet staiga jis vėl prabilo: - Žmogui, kuriam
įsijautimas nesvetimas, kartais sunkiau matyti kenčiantį artimą,
nei kęsti tokį pat skausmą pačiam.
Net ir tokio amžiaus aš supratau, ką jis norėjo man pasaky
ti. Dabar taip jaučiuosi, kai kas nors atsitinka Endžiui. Kai jis
pargriūdavo susipynus silpnoms kojytėms ar kai prisiverdavo
tarpdury pirštus. Imdavau klykti taip, kad mama iš pradžių ne
suprasdavo, kuris iš mudviejų užsigavo.
Kai sužinojau, kad Endis pateko į gaisrą - kad gaisre atsidūrė
visi kartu su juo esantys vaikai, - mane apėmė tokia panika, ko
kia turbūt buvo apėmusi juos.
- Labai dėl jo nerimavau, - tarė dėdė Markusas.
Pamėginau atgaivinti rūko apimtą protą ir grįžti prie mūsų
pokalbio.
- Dėl katro? - paklausiau. - Tėčio ar Beno?
- Beno, - atsakė dėdė Markusas. - Iš pradžių darbe jis turė
jo sunkumų, maniau, jam teks išeiti. Klaustrofobija. Toks tvirtas
96 Prieš audrą
vyras, niekada nepasakytum, kad gali ko nors bijoti. Bet po gais

ro Drurio... - jis papurtė galvą, - supratau, kad dėl jo klydau. Jis
įrodė, ko yra vertas. Jam tereikėjo tikro gaisro.
Ir tada aš supratau, kad man protą aptemdė ne rūkas, o
dūmai.
Devintas SKYRIUS
Markusas
Puiki diena ant vandens, valtininkai tai žino. Užlipęs Lorelės namų
laipteliais stabtelėjau užmesti akį į sąsiaurį. Burlaiviai, baidarės,
plokščiadugnės valtys. Net pavydas suėmė. Aš pats turiu baidarę
ir nedidelę motorinę valtį. Su baidare mankštinuosi, o žvejoju iš
motorinės. Retkarčiais, kai pasikviesdavau merginą į pasimaty
mą, sėsdavome į motorinę valtį ir lakstydavome vidaus pakrančių
vandenkeliu. Troškau kada nors pasikviesti paplaukioti drauge ir
Endį. To niekada nebus, tariau sau. Tad liaukis svaičiojęs.
Paspaudžiau Lorelės namų durų skambutį.
Bemaž kiekvieną sekmadienį, kai nereikia į darbą, ką nors
sugalvoju veikti su Endžiu. Spardom kamuolį. Einam į čiuožyklą.
Žvejojam nuo prieplaukos. Kartu su mumis eidavo ir Megė, bet
kai jai suėjo tiek, kiek dabar Endžiui, ji susirado įdomesnių už
siėmimų. Suprantama. Ir pats kadaise buvau penkiolikos. Be to,
man patinka leisti laiką dviese su Endžiu. Jo gyvenime turi būti
vyras. Žmogus, atstojantis tėvą.
Duris atidarė mano gražioji dukterėčia ir pakštelėjo man į
skruostą. Neseniai draugavau su viena moterim, kuri mano sko
98 Prieš audrą
niui buvo per daug išpuikusi, tačiau iš jos sužinojau keletą daly
kų. Sykį mudu vaikščiojome po Vašingtono Nacionalinės gale
rijos salę, kur buvo eksponuojami moterų paveikslai. Daugybė
damų ilgais vešliais plaukais ir sunkiomis, tankiomis blakstieno
mis. Jos atrodė lengvos kaip oras. Galėtum kilstelėti pirštu.
- Šitie paveikslai man primena dukterėčią, - pasakiau tai
merginai.
- Tikrai? - nustebo ši. - Ji panaši į prerafaelitų laikų moterį?
Tiek to, pagalvojau.
- Norėčiau su ja susipažinti, - pridūrė mergina.
Mūsų draugystė nutrūko jai nespėjus susitikti su Mege, bet
nuo tada, kai tik išvystu dukterėčią, mintyse nuskamba žodžiai
„prerafaelitų laikų moteris“, nors pats gerai nežinau, ką jie reiš
kia. Duočiau nukirsti dešinę ranką - ne, abi rankas, - kad tik
Džeimis galėtų pamatyti, kokia ilgaplaukė gražuolė tamsiomis
blakstienomis užaugo jo dukra.
- Ką šiandien ketini veikti, Mege? - paklausiau.
- Eisiu mokytis pas Amberę, - atsakė ji. - Šią savaitę laikysiu
kelis egzaminus.
Atsisėdau ant laiptų, vedančių į antrą aukštą.
- Jau matyti šviesa tunelio gale, ką?
Ji linktelėjo.
- Patarčiau kalendoriuje pasižymėti išleistuvių dieną.
- Negaliu patikėti, kad kitąmet išvažiuosi mokytis kitur, -
tariau.
- Netoli, tik į Vilmingtoną.
- Esmė ne geografija, mergyt.
Megė pažvelgė į laiptų viršų, paskui tylesniu balsu tarė:
- Neįsivaizduoju, kaip mama viena tvarkysis su Endžiu.
- Ei, - suskubau ją nuraminti, - juk aš tai niekur neišvažiuo
ju. Tavo mamai tereikės šūktelėti, ir aš jau čia.
- Žinau.
- Jau apsisprendei, ką studijuosi?
Megė papurtė galvą.

- Dar blaškausi tarp psichologijos ir verslo vadybos.
Niekaip neįsivaizduoju prerafaelitų laikų moters su griežtu
dalykiniu dryžuotu kostiumėliu. Betgi rinktis jai, o ne man. Ver
čiau jau patylėsiu.
- Dar turi laiko apsispręsti, - tariau.
Megė permetė kuprinę ant kito peties ir paklausė:
- Ar jau žinoma, kas sukėlė gaisrą?
Gūžtelėjau pečiais.
- Vis dar laukiam rezultatų iš laboratorijos.
- Tu už juos atsakingas, tiesa? - paklausė.
- Vietinės svarbos atveju, taip. Bet kai gaisras pareikalauja
aukų... - Papurčiau galvą. - Dabar bylą į savo rankas perėmė
valstybinis tyrimų biuras ir specialusis policijos skyrius.
- Ak, tiesa. Tas pareigūnas, kuris kalbėjo su Endžiu li
goninėje.
- Taigi. - Atsistojau ant kojų. - Brolis viršuj?
- Taip, - šypsodamasi atsakė ji. - Pamatysi jo kambarį. Kaip
„Hallmark“ atvirukų parduotuvėje. Beje, mama prašė jam ne
užsiminti apie knygos rašymą. Ji viliasi, kad jis su laiku pamirš
apie tai.
- Jis vis dar apie ją kalba?
- Kartais. - Megė prisisegė „iPod“ grotuvą prie pasmukusių
džinsų juosmens.
- Mama namie?
- Bėgioja. - Įsigrūdo į ausis kištukus. - Iki, - tarė atidaryda
ma duris.
Megė nė trupučio neperlenkė sakydama, kad Endžio kam

barys atrodo kaip „Hallmark“ parduotuvė, pagalvojau ženg
damas per slenkstį. Ant palangių, komodos ir rašomojo stalo
buvo pilna atvirukų. Prismaigstyta prie kamštinės lentos, ant
kurios jis laiko iškarpas, aplink lentelę, kurioje Lorelė jam buvo
100 Prieš audrą
surašiusi dienos darbų grafiką. Ką aš privalau padaryti šiokią

dieną prieš eidamas gulti: 1. Išsivalyti dantis. 2. Nusiprausti vei
dą. 3. Susidėti į kuprinę atliktus namą darbus. 4. Pasiruošti dra
bužius rytdienai į mokyklą. Ir taip toliau, ir panašiai. Lorelė turi
angeliškos kantrybės.
Endis sėdėjo prie kompiuterio, o sveikindamasis atsigręžė į
mane su visa kėde.
- Iš kur šitiek atvirukų? - paklausiau.
- Tai padėkos laiškai, - atsakė jis ir atsistojęs padavė vieną
man. Paveikslėlyje buvo pavaizduotas nenatūraliai ištįsęs taksas,
o viduje parašyta: „Endi, tu manęs nepažįsti. Aš gyvenu Roki
Maunte, girdėjau apie tavo žygdarbį per gaisrą ir norėčiau, kad
būtum netoliese, jei mane ištiktų kokia bėda!“
Paskui padavė dar kelis.
- Vieni iš pažįstamų, kiti - iš visai svetimų žmonių, - kalbėjo
jis, kol varčiau juos rankose. - Kelios merginos atsiuntė net savo
nuotraukas. - Ir plačiai šypsodamasis padavė man vieną, kurią
laikė atrėmęs į kompiuterį. - Pažiūrėk į štai šitą.
Paėmiau nuotrauką. Oho! Merginai mažiausiai dvidešimt. Ilgi
šviesūs plaukai ir kirpčiai iki pat blakstienų. Veide - geidulinga
šypsena ir beveik nieko ant kūno. Na gerai, vilki vos įžiūrimą
palaidinukę, bet labai jau trumpą. Pažvelgiau į Endį ir pamačiau
jo akyse blykstelint ugnelę. Pastaruoju metu jis mane baugina.
Anksčiau jis į mergaites žiūrėjo tik kaip į drauges, pavyzdžiui,
turi žvairuojančią bičiulę Emiliją. O dabar dėl merginų jau kim
ba į atlapus. Kada tai prasidėjo? O ir balsas ėmė pastebimai keis
tis, kaskart nustebindamas mane gerokai žemesniu tonu. Neretai
atsistojęs šalia jo užuodžiu prakaito kvapą. Neseniai nupirkau
jam rutulinį dezodorantą, bet jis pasigyrė, kad Lorelė jam jau
tokį nupirkusi. Čia ir visa bėda. Jeigu Lorelė kalbėtų su manim
apie Endį, nepirktume jam vienodų dezodorantų kiekvienas ats
kirai. Ją tikriausiai irgi baugina Endžio pokyčiai. Bijo pagundų,
kurių auka jis gali tapti, trokšdamas būti toks kaip kiti. Būdamas
jo amžiaus, jau dvejus metus praktikavau lytinius santykius ir

bemaž kasdien svaiginausi alkoholiu. Neturėjau jokios negalios,
bet vis tiek sugebėjau susimauti. O kokia tikimybė, kad Endis
sėkmingai išgyvens paauglystę?
- Gal šiandien palaidykim paplūdimy tavo aitvarą? - pa
siūliau.
- Puiku! - Endis niekad neatmeta mano sumanymų.
Staiga tarpduryje išdygo Lorelė. Ji buvo apsimovusi trumpus
sportinius šortus ir užsitempusi marškinėlius su užrašu „Saugo
kime didžiagalvius vėžlius“. Skruostai raudoni nuo bėgimo. Su
kryžiavusi rankas ant krūtinės ji stovėjo atsirėmusi į durų staktą.
Vienoje rankoje karojo popieriaus lapas.
- Ką šiandien ketinate veikti? - paklausė.
- Eisime leisti aitvaro, - atsakė Endis.
- Bus smagu, - tarė ji. - Eik ir atsinešk iš garažo. Rasi padėtą
ant darbastalio.
- Paimsiu, kai eisim j lauką, - pasakė Endis.
- Eik ir atsinešk dabar, mielasis, - paragino Lorelė. - Reikia
apžiūrėti, ar nesuplyšęs ir ar tikrai jam nieko netrūksta. Jau se
nokai jo neskraidinai.
- Gerai. - Endis praėjo pro ją ir nubildėjo laiptais žemyn.
Lorelė norėjo pasikalbėti su manim Endžiui negirdint. Reta
proga. Pamėginau perskaityti jos mintis, slypinčias po tvardoma
šypsena.
- Nepatikėsi, kokį šįryt gavau elektroninį laišką, - tarė ji.
- Na ir kokį? - Nustebau, kad ji nori man kažką papasako
ti. Argi svarbu ką? Užuot pažvelgusi į mane, Lorelė įsmeigė akis
į popieriaus lapą. Kai ji taip nulenkė galvą, pastebėjau, kad jos
smakro oda jau nebe tokia stangri. Tačiau man ji visada liks ta
aštuoniolikmetė, kurią Džeimis atsivežė į namus parodyti tė
vams. Mergaitė, kuri mano elektriniu pianinu skambino „Elizai“
ir kuri nesišaipė, kai prisipažinau norįs groti grupėje. Kuri nesi
elgė su manimi kaip antrarūšiu.
102 Prieš audrą
- Laišką atsiuntė moteris iš pokalbių laidos „Šiandien“, - tarė

ji ir padavė man lapą. - Kviečia mudu su Endžiu atskristi į Niu
jorką ir dalyvauti laidoje.
- Iš tikrųjų? - Paėmiau lapą ir perskaičiau trumpą laišką.
Buvo prašoma paskambinti rengėjams pirmadienį suderinti ke
lionės detalių. Ar nepakenks Endžiui pasirodymas per televizi
ją? - O tu pati to nori? - paklausiau.
- Manau, būtų neblogai, - atsakė ji. - Puiki proga šviesti žmo
nes. įspėti būsimus tėvus, kad nevalia nėštumo metu piktnau
džiauti alkoholiu. Ir kad vaikai su vaisiaus alkoholiniu sindromu
nėra blogi, nesuvaldomi ar žiaurūs arba... na pats supranti...
Jeigu jau Lorelė užsikabino už vaisiaus sindromo, jos nebe
sulaikysi.
- Tie pokalbiai labai trumpi, - tariau, nes nenorėjau, kad ji
puoselėtų didelių vilčių. - Gal jie norės išgirsti tik apie gaisrą ir
Endžio žygdarbį, o tau nebeužteks laiko.
- Kaip nors įkišiu savo trigrašį, - patikino ji. - Juk žinai, kad
nenurimsiu.
- Taigi, - šyptelėjau. - Kur jau. - Apžvelgiau kambaryje išdė
liotus atvirukus. Mostelėjau į juos ranka. - Tada čia šitų pasipils
kaip iš gausybės rago. - Paėmiau šviesiaplaukės nuotrauką nuo
Endžio stalo. - Matei šitą?
Lorelė išpūtė akis.
- Dieve, ne! - nusistebėjo ji. - Ak, teks atidžiau tikrinti jo
paštą.
- Taip pat ir elektroninį.
- Markusai, - ji priekaištingai dėbtelėjo į mane, - aš tikrinu
absoliučiai viską. Elektroninius laiškus, kur jis naršo, jo puslapį
„MySpace“. Tu juk pažįsti mane.
Išgirdau laiptais atšnopuojantį Endį, greitai paėmiau jai iš
rankų nuotrauką ir vėl padėjau ant stalo.
- Aitvaras geras! - Endis įlėkė į kambarį, vos neužkliūdamas
už staktos su aitvaro dėže.
- Tada drožkit, - paragino Lorelė. - Tik nepamirškit pasi

tepti kremu nuo saulės. Jis guli stalčiuke prie šaldytuvo. Paimsi,
Markusai?
- Paimsiu. - Uždėjau ranką Endžiui ant sprando. - Eime,
Endi.
Apimtas džiugios nuotaikos lipau su juo į apačią. Lorelės pri
sipažinimas apie kvietimą į pokalbių laidą „Šiandien“ - didelis
žingsnis į priekį, nors ji taip džiaugėsi, kad būtų atlapojusi širdį
ir santechnikui, jeigu tik tas būtų pasipainiojęs jai po kojom. Kad
ir kaip ten, pažanga nemaža.
Metus ar daugiau po Džeimio mirties Lorelė man apskritai
neleido matytis su vaikais. Tėvai buvo jau mirę. Kaip ir brolis.
Lorelė, Megė ir Endis - vieninteliai man likę artimieji, o ji mane
atskyrė. Mano gyvenime būta suknistų laikotarpių, bet šitas eta
pas buvo pats bjauriausias. Dedu galvą, kad tik Saros pastango
mis vėl buvau įsileistas. Iš pradžių viskas ėjosi labai lėtai. Galėjau
bendrauti su vaikais tik Lorelei trypčiojant netoliese. Paskui ji
pagaliau atleido vadeles. „Tik nesiartinkit prie vandens“, - per
spėdavo.
Nekaltinau jos dėl tokio atsargumo. Argi galėjau? Ji turėjo
svarų pagrindą manim nepasitikėti.
Juk buvo įsitikinusi, kad nužudžiau jos vyrą.
Dešimtas SKYRIUS
Lorelė
1984-1987
Kai mylėdavomės, Džeimis iš tiesų sugebėdavo pasisaugoti ir

manęs neužspausti. Nors vėliau supratau, kad nerimauti nebuvo
ko. Man patiko gulėti po juo prispaustai ir mėgautis jo masyvaus
kūno galia. Būdama su juo, nesvarbu - mylimės, važiuojame mo
tociklu ar tiesiog kalbamės telefonu, - aš vėl jaučiausi laiminga
kaip tada, vaikystėje. Mylima, saugoma ir viskuo patenkinta.
Mes draugavom, kol studijavau pirmame universiteto kurse.
Kai vasarą grįžau atostogų į Ohają, mudu palaikėme ryšį telefo
nu, elektroniniu paštu ir susitarėme, kad liepą jis atvažiuos sa
vaitę paviešėti pas mane. Labai atsargiai ir nedrąsiai užsiminiau
apie tai tetulei Patei ir dėdei Gajui. Jiems nepatiko, kad jis už
mane vyresnis ketveriais metais. Įsivaizduoju, ką jie būtų sakę,
jeigu būtų sužinoję, kad tarp mūsų iš tikrųjų penkerių metų skir
tumas. Jiems patiko, kad Džeimis turi religijos mokslų diplomą,
ir nedvejodami padarė išvadą, kad jis, kaip ir jie, priklauso pres-
biterijonų bažnyčiai. Jie manė, kad ir aš jai vis dar priklausau.
Jau senokai žavėjausi Džeimio negatyviu požiūriu į organizuo
tos religijos išpažinimą ir palaipsniui pradėjau suprasti jo gilų,

aistringą asmeninį ryšį su Dievu. Dėdė ir teta niekaip neįstengė
suprasti, kodėl jis verčiasi staliaus amatu, užuot panaudojęs savo
mokslinį laipsnį „kaip nors pelningiau“. Norėjau jiems paaiškin
ti, kad jis dirba staliumi, nes jam šitas darbas patinka, ir kad jo
šeima turi tiek pinigų, kiek jie nė neįsivaizduoja. Tačiau nenorė
jau, kad jie Džeimį pamiltų vien dėl šeimos turtų. Troškau, kad
jis jiems patiktų kaip asmenybė.
Tą vakarą, kai turėjo atvažiuoti Džeimis, mes visi trys - aš,
tetulė Pate ir dėdė Gajus - jo laukėme Toledo namo priebutyje.
Jie sėdėjo didžiuliuose baltuose supamuose krėsluose ir siurb
čiojo limonadą, o aš tuotarp kiūtojau susirangiusi ant sūpynių.
Mano nervai buvo įtempti kaip tos sūpynių grandinės, pritvirtin
tos prie lubų. Mėginau pažvelgti į tetą ir dėdę Džeimio akimis.
Jiedu buvo graži penktą dešimtį bebaigianti porelė, iš šalies at
rodė, kad jie kiaurą dieną žaidžia golfą užmiesčio klube, nors nė
vienas golfo nemėgo, o užmiesčio klubui neturėjo pinigų.
Buvo liepa, dėdė Gajus vilkėjo ploną žydrą megztinį ir baltai
mėlynus dryžuotus marškinius. Neatrodė, kad jaučiasi nepato
giai. Jis puoselėjo savo išvaizdą ir itin kruopščiai šukuodavosi
žilstelėjusius plaukus nuo kaktos atgal.
Teta Pate segėjo geltoną sijoną, kuris jai supantis siekė vos
žemiau kelių. Ji mūvėjo pėdkelnes ir buvo apsiavusi rudus ba
tus. Geltona gėlėta palaidinė nepriekaištingai gulė prie kūno,
o šviesiai rudi plaukai sulig smakru buvo užriesti į vidų ir sto
rai supurkšti laku. Daug metų griežtame tetos veide bandžiau
įžvelgti švelnius mamos bruožus, tačiau taip ir nepavyko jų pa
matyti.
Vakarėjant staiga net už dviejų kvartalų išgirdau Džeimio
motociklo burzgesį. Man širdis ėmė daužytis iš džiaugsmo ir
baimės. Jau visą mėnesį nebuvau jo mačiusi, baisiai nekantravau
kuo greičiau pulti jam į glėbį.
- Iš kur tas nežmoniškas garsas? - paklausė teta Pate.
106 Prieš audrą
- Koks garsas? - suklusau vildamasi, kad ji girdi ką nors

kita.
- Lyg ir motociklo, - tarė dėdė Gajus.
- Mūsų rajone? - atrėmė teta Pate. - Nemanau.
Pamačiau jį sukantį iš už kampo mūsų gatvelėn ir pašokau
ant kojų.
- Tai Džeimis, - pasakiau ir tą pačią akimirką supratau, kad
mano mylimojo susitikimas su giminaičiais pasmerktas žlugti nė
neprasidėjęs.
Džeimis įriedėjo į kiemą. Jo motociklas plerpė garsiau nei
anksčiau, jo garso aidas virpino aplinkinių namų sienas. Nusilei
dau laipteliais nuo priebučio ir patraukiau pievele link jo. Norė
josi bėgti, pulti jam į glėbį, apkabinti, bet susilaikiau ir ėjau lėtai,
susikaupusi ir tvardydamasi.
Kai nusitraukė nuo galvos šalmą, pamačiau jį gerokai pasi
keitusį. Plaukai buvo sulig nugaros viduriu. Jis nusivilko striu
kę, ir aš išvydau bene geriausius jo drabužius - gelsvai žalsvos
spalvos kelnes ir paprastus juodus medvilninius marškinėlius. Iš
karto krito į akis, kad jis - ne iš šios iškrakmolytos, išsipusčiusios
Toledo gyvenvietės.
Jis išskėtė rankas, ir aš trumpam prigludau, tik tiek, kad spė
čiau šnipštelėti:
- Dieve, Džeimi, jie bus nepakenčiami. Labai atsiprašau.
Jie buvo daugiau nei nepakenčiami. Tiesmukai šiurkštūs ir
nemandagūs, ignoravo Džeimio pastangas užmegzti pokalbį,
nepasiūlė nei valgyti, nei gerti. Po pusvalandžio šalčiausio pri
ėmimo pasisiūliau Džeimiui parodyti svečių kambarį ir mudu
nuėjome į vidų.
Antrame aukšte nuvedžiau jį į atskirą kambarį, kurį tąryt bu
vau stropiai išvaliusi ir išsiurbusi, ir uždariau paskui save duris.
- Džeimi, labai tavęs atsiprašau. Žinojau, kad su jais sunku,
bet nė nenumaniau, kad jie bus tokie... tokie šykštūs. Šiaip jie
nėra blogi. Tik šalti. Jie...
- Ša. - Jis pirštu užspaudė man lūpas. - Jie tave myli.

- Ką tu kalbi?
- Ogi tą, kad jie tikrai tave myli. Ir linki tau paties geriau
sio. O čia, žiūrėk, atlekia kažkoks kudločius pabaisa, ir dar, ko
gero, dvokiantis, juodadarbis, neturintis automobilio. Ir tada jie
supranta, kad jų mylima giminaitė gali žemai nusiristi, ir jos gy
venimas nueis šuniui ant uodegos.
Prisiglaudžiau veidu prie jo peties ir įkvėpiau kvapo vyriš
kio, kuris dvi paras lėkė motociklu, kad susitiktų su mylimąja.
Tą akimirką aš jį beprotiškai mylėjau. Dar labai pavydėjau jam
to gebėjimo peržengti save ir pažvelgti į situaciją tetos ir dėdės
akimis. Tačiau abejojau, ar jis teisus.
- Manau, jiems labiausiai rūpi, ką pagalvos kaimynai, - su
kuždėjau jam į petį.
Jis ėmė juoktis.
- Iš dalies gal ir tai, - pasakė jis. - O jeigu taip, vadinasi, čia
kalba baimė. Jie išsigandę, Lorele.
- Lorele! - išgirdau ant laiptų tetos balsą.
Atsiplėšusi nuo Džeimio paskubomis pakštelėjau jam į lūpas
ir tariau:
- Vonios kambarys koridoriaus gale. Grįšiu kuo greičiau.
Nulipau laiptais žemyn, kur manęs jau laukė tetulė Pate. Jos
veide matėsi nusivylimas, nerimas ir nuovargis.
- Eime į prieangį pasikalbėti, - pakvietė ji.
Prieangyje vėl susiraičiau ant sūpynių, o teta Pate įsitaisė ant
supamo krėslo.
- Jam nevalia čia pasilikti, - tvirtai pareiškė ji.
- Ką?! - Šito aš tikrai nesitikėjau.
- Mes jo nepažįstam. Ir nepasitikim. Mes negalime...
- Užtat jį pažįstu aš! - pareiškiau, nekeldama balso tik todėl,
kad mūsų neišgirstų Džeimis. Norėjau jiems išrėkti. - Aš nė už
ką neįsimylėčiau žmogaus, kuriuo negaliu pasitikėti.
108 Prieš audrą
Dėdė Gajus pasilenkė j priekį savo krėsle ir atsirėmė alkūnė

mis į kelius.
- Ką, dėl Dievo meilės, tu jame pamatei? - paklausė jis. -
Tave auginom ne tokiam kaip jis.
- O kokiam? - paklausiau supykusi. - Jis geriausias iš visų,
ką pažįstu. Jis rūpestingas. Sąžiningas. Be to, labai... dvasin
gas. - Stengiausi rasti Džeimio charakterio bruožų, kurie juos
nuginkluotų.
- Ką tai reiškia? - susidomėjusi paklausė tetulė Pate.
- Jis ketina kada nors įkurti savo bažnyčią.
- O varge. - Dėdė su pasibjaurėjimu nusuko akis į šalį. - Vie
nas iš tų sektų vadeivų, - pasakė tarsi pats sau.
- Dėdė teisus, - tarė tetulė. - Jis tave kažkuo apžavėjo, kitaip
tu nebūtum susidėjusi su tokiu.
Ji teisi sakydama, kad Džeimis mane apžavėjo. Tačiau tie ke
rai patys gražiausi.
- Jis nepaprastai geras žmogus, - tikinau. - Maldauju. Kaip
aš pasakysiu, kad neleidžiate jam čia nakvoti, juk jis sukorė tokį
kelią iš Šiaurės Karolinos vien dėl manęs?
- Aš sumokėsiu už jo paros nakvynę viešbutyje, - pasisiūlė
dėdė Gajus.
Nušokau nuo sūpynių.
- Jam nereikia jūsų pinigų, dėde Gajau, - atšoviau. - Jis turi
jų tiek, kad jūs nė nežinotumėt, ką su šitiek daryti. Iš jūsų terei
kėjo šiek tiek pakantumo ir... - užsikirtau nerasdama tinkamo
žodžio, - ...ir šilumos. Turėjau susiprasti, kad šiuose namuose to
nėra. - Atlapojau stiklines duris ir pareiškiau: - Jis nakvos vieš
butyje ir aš su juo!
- Nė... nedrįsk! - iškošė pro dantis teta.
Nusigręžiau nuo jų ir nuėjau į namą. Buvau sukrėsta - ir su
jaudinta - savo akiplėšiškumo.
Galiausiai atsitiko taip, kad Džeimis neleido man su juo va

žiuoti į viešbutį. Pasakė tetai ir dėdei, kad esu nepaprasta mergi
na, ir jis puikiausiai suprantąs, kodėl jie taip mane saugo.
- Jūs kalbate kaip nesveikas žmogus, pone Lokvudai, - atšo
vė dėdė Gajus, visiškai pamiršęs padorumą.
Šie žodžiai net Džeimiui atėmė žadą. Jis išvažiavo, o aš visą
naktį sėdėjau ant prieangio laiptelių, pakaitomis tai apsipildama
ašaromis, tai niršdama, ir įsivaizdavau Džeimį viešbučio kamba
ryje - vienišą ir nusivylusį.
Rudenį dėdė su teta bandė mane įkalbėti pakeisti koledžą,

tačiau mano tėvai buvo išmintingi. Nors mirė vos sulaukę ke
turiasdešimties, man paliko ne tik pinigų mokytis, bet ir teisinį
dokumentą, kuriame sakoma, jog pinigai skiriami „mokslams
koledže, universitete ar kitoje aukštojo mokslo įstaigoje, kurią
pasirinks pati Lorelė“.
Tą rudenį išvykdama iš Toledo į Šiaurės Karolinos universi
tetą susirinkau visus daiktus, nes žinojau, kad čia niekada dau
giau nebegrįšiu.
Vasarą po pirmo kurso Džeimis man pasipiršo, ir mudu išsi

rinkome vestuvių datą - kitų metų birželį. Retkarčiais apsikeis
davome laiškais su dėde ir teta, bet į mano vestuvių kvietimą jie
neatsakė, man to ir nereikėjo. Su jais viskas baigta. Nė kiek jų
nesiilgėjau - aš jau buvau priimta į Lokvudų šeimą ir pažinojau
panelę Emą bei tėtušį Lgeriau nei tetą Patę ir dėdę Gajų. Tėtušis
L man labai patiko - tylus žmogus ir įžvalgus verslininkas, kai
reikalai sukasi apie nekilnojamąjį turtą. Panelė Ema nė dienos
netverdavo be savo trijų ar keturių popietinių taurelių viskio, ta
čiau niekas iš namiškių, kiek pamenu, dėl jos gėrimo nėra ištaręs
nė žodžio. Ji buvo iš tų, kurie su kiekvienu gurkšniu tik švelnėja
ir meilėja. Markusas buvo žavus ir mielas, bet save naikinantis
110 Prieš audrą
tipas, užtat žinojo, kaip sukti tėvus ir Džeimį apie pirštą. Jamjau
seniai buvo priklijuota sunkaus vaiko etiketė, ir jis stengėsi tą
vardą pateisinti su kaupu. Kartą prisigėręs nuskrido nuo bang
lentės ir tėkšdamasis į vandenį išsinarino petį, todėl atsidūrė
ligoninėje. Kitą kartą vienos merginos tėvas jį smarkiai apkū
lė, nes jis labai ilgai - net dvylika valandų - vėlavo parvežti ją
namo. Dar prieš mudviejų su Džeimiu vestuves jis dukart įkliuvo
vairuodamas apsvaigęs. Pirmą kartą jį iš cypės ištraukė tėtušis L,
o antrą kartą viską tyliai, kad nesuuostų tėvai, sutvarkė Džeimis.
Markusas buvo tikras iššūkis empatiškajam broliui.
Bet aš mylėjau Lokvudus su visomis jų ydomis. Tuo metu
buvau tokia patenkinta ir laiminga, kad naktimis man jau nebe
reikėjo skaičiuoti nuo tūkstančio mažėjančia tvarka, kad užmig
čiau. Kai gavau seselės diplomą, po savaitės mudu susituokėme.
Tėtušis L nustebino mus padovanodamas trobelę „Jūros švelnu
mas“, tą apskritą paplūdimio namuką, kuris man labiausiai pati
ko iš visų jo turimų. Susiradau darbą pediatro kabinete Snidso
perkėloje ir iš karto pamilau kiekvieną pro duris žengiantį pyplį,
vaiką ar paauglį. Laikydama ant rankų mažylį svajodavau, kada
turėsiu savąjį. Buvau biologiškai, emociškai ir psichologiškai pa
siruošusi pažinti motinystės jausmą. Norėjau pastoti ir nešioti
Džeimio kūdikį. Aš troškau jį ar ją mylėti, auginti ir rūpintis su
tokia meile, kokią man dovanojo mano tėvai, kol buvo gyvi. Tik
ros šeimos jau seniai neturėjau, tad svajojau kuo greičiau sukurti
ją su Džeimiu.
Kol dirbau gydytojo kabinete medicinos sesele, Džeimis metė
staliaus amatą ir išsirūpino nekilnojamojo turto agento licenciją,
tvarkė tėvo nuosavybės reikalus ir įstojo į Serf Sičio ugniagesių
savanorių gretas. Jis netgi nusikirpo plaukus - man teko ilgokai
pratintis prie tokio radikalaus jo išvaizdos pokyčio, - nusipirko
automobilį, nors neatsisakė ir senojo motociklo.
Devinto dešimtmečio pradžioje gyventi saloje buvo smagu.
Be jokio vargo nuvažiuodavau į darbą, paskui traukdavau į Snid-
so perkėlą nusipirkti šviežių krevečių ar žuvies, o tada grįždavau

namo, į savo rojų. Šiltą dieną atlapodavau visus namelio langus
ir mėgaudavausi į vidų besiliejančiais ošiančių bangų garsais. Va
karais mudu su Džeimiu kartu ruošdavome vakarienę. Šios aki
mirkos liks mano atminty amžinai, net jei jau viskas pasikeitė.
Niekada nepamiršiu ramaus anų dienų gyvenimo ritmo.
Jaučiau, kad Džeimis dar nepalaidojo troškimo statyti bažny
čią, todėl nė kiek nenustebau, kai jis paprašė tėvo leidimo statyti
koplytėlę įlankėlėje ant jo žemės.
Tėtušis L nusijuokė.
- Pirmoji audra ją nuplaus, - perspėjo jis Džeimį, bet ne
prieštaravo. Jis nieko negalėjo atsakyti mylimiausiam sūnui.
Mes susidraugavome su keletu tokių pat naujakurių šeimų,
gyvenančių saloje ir anapus Snidso perkėlos tilto. Trys ar ketu
rios mielai palaikė Džeimio sumanymą įkurti kitonišką bažnyčią
ir pasisiūlė pagelbėti ją statant. Tėtušis Lpatarė pamatus ir sienas
lieti iš betono, kaip buvo statomi operacijos „Kamanė“ bokštai,
atlaikantys visa, ką motulė gamta jiems pasiūlo. Džeimis statė
savo koplytėlę penkiakampės piramidės formos su ilgu smaigaliu
ant viršaus, kad pamatę visi suprastų, jog čia tikrai Dievo namai.
Iš keturių pastato pusių vėrėsi platūs panoraminiai langai. Džei
mis sugalvojo padaryti ir sunkias medines langines, kurias prieš
audrą būtų galima užkabinti ant langų. Per kelerius metus atšiau
rus vėjas net keturis kartus buvo nurovęs smaigalį, o langai atlaikė
audras iki pat 1996-ųjų uragano „Franė“. Net ir po jo betoninis
koplyčios karkasas kyšojo iš žemės kaip milžiniška smėlio pilis.
Koplyčioje nebuvo nei altoriaus, nei atskiros dvasininkui
skirtos vietos, iš kurios stovėdamas jis galėtų sakyti pamokslą.
Šitaip norėjo Džeimis. Jis troško būti eiliniu savo bendruomenės
nariu. Markusas, tuo metu dar gyvendamas su tėvais Vilming-
tone, kur lankė vietinį koledžą, ateidavo padėti Džeimiui sukal
ti pušinių lentų suolų ir klauptų, nors taip niekad ir neužsidegė
brolio troškimu kurti savo bažnyčią. Koplyčios viduje klauptai
112 Prieš audri}
buvo sustatyti taisyklingu penkiakampiu. Pakrantėje aptikęs me

džio nuolaužą tėtušis Ljoje išdegino žodžius „Laisvojo tikėjimo
koplyčia“, o Džeimis užkabino ją ant aukšto kuolo ir įkalė į žemę
prie įėjimo.
Kad ir kaip Džeimis norėjo būti eiliniu bendruomenės na
riu, jam vis vien neliko nieko kita, kaip tapti savo bažnyčios
pastoriumi. Pamatęs skelbimą kažkokio žurnalo viršelyje, jis už
trisdešimt dolerių nusipirko pažymėjimą, skelbiantį, jog jis esąs
įšventintasis Šv. Dvasios progresyvaus tikėjimo bažnyčios pasto
rius. Į visa tai jis žiūrėjo nerimtai. Jam tai atrodė juokinga, tačiau
netrukus žmonės, besižavintys jo požiūriu į tikėjimą, pradėjo va
dinti jį kunigu. Jiems tai buvo labai svarbu.
Mudu su Džeimiu buvome sutarę atidėti šeimos gausinimą,
kol bus baigta bažnyčios statyba. Kai tik į savo vietą atsistojo pa
skutinis klauptas, aš lioviausi gėrusi kontraceptines piliules. Pe
diatras, su kuriuo dirbau, mane įspėjo, jog kelerius metus varto
jusi tabletes turbūt ilgokai lauksiu, kol pastosiu. Tačiau pastojau
kone iš karto, nes jau po poros savaičių pajutau, kad mano kūne
kažkas ne taip. Ir, be jokios abejonės, ginekologo kabinete atlik
tas nėštumo testas patvirtino spėjimus.
Man pavyko išlaikyti naujieną paslaptyje iki to vakaro, kai
mudu su Džeimiu skyrėme sau laiko pasilepinti gamtoje: susi
supę į šiltas antklodes, nes jau buvo spalis, abu drybsojome pa
plūdimy, užsislėpę trobelės užuovėjoje. Gulėjome susiglaudę lyg
du kokonai, užsimaukšlinę po storą vilnonę kepurę, ir vaikiškai
susižavėję žiūrėjome į rudenėjantį dangų.
- Štai vienas, - tarė Džeimis ir parodė į šiaurę. Mudu stebėjo
me dangų ir bandėme atskirti palydovus nuo žvaigždžių.
- Kur? - Nusekiau akimis jo pirštą link vienintelio žvaigždy
no, kurį žinojau, Pegaso.
- J pietryčius nuo Pegaso, - tarė jis, - ir atidžiai įsižiūrėk.
- Jau matau. - Lėtai akimis sekiau vangų šviesos judėjimą
šiaurės kryptimi.
Dangus virš mūsų namelio būdavo pilnas žvaigždžių, ypač

rudenį ir žiemą, kai tamsiame šiauriniame salos gale likdavome
tik mudu. Bangų ošimas mums atstodavo muziką. Staiga aš susi
jaudinau nuo minties, kad mano gyvenimas toks nuostabus. Gy
venu viename gražiausių pasaulio kampelių, apskritame namely
je lyg iš pasakos, su vyru, kurio meilė gali prilygti tik tai, kurią
aš jam jaučiu. Pagalvojau apie mažulytes ląsteles, kurios mano
įsčiose netrukus išaugs į mūsų kūdikį; kad veikiai mano pilvo
forma primins dangaus skliauto linkį. Mąsčiau apie mūsų vai
ką - mūsų vaikus - ir mūsų vaikaičius, kurie taip pat kada nors
gulės šiame paplūdimyje, žiūrės į tas pačias žvaigždes ir klausysis
tų pačių bangų ošimo. Staiga minčių užplūdo tiek daug, kad ne
begalėjau jų laikyti savyje ir iš susijaudinimo pravirkau.
- Ei. - Džeimis kilstelėjo galvą. - Kas yra?
- Aš laiminga.
Nusijuokęs jis tarė:
- Aš irgi.
Dar arčiau prisiglaudžiau prie vyro.
- Aš laukiuosi.
Tamsoje beveik neįžiūrėjau jo veido, tik išgirdau garsiai įkve
piant orą.
- Ak, Lore. - Jis praskleidė savo antklodę, įsitraukė vidun
mano kokoną ir tol sėjo mano veidą bučiniais, kol aš pradėjau
juoktis.
- Kaip jautiesi? - paklausė jis.
- Fantastiškai, - atsakiau. Iš tiesų taip ir buvo.
Jis ilgai žiūrėjo į mane, paskui švelniai paglostė pirštais man
skruostą ir tarė:
- Mūsų gyvenimas pasikeis.
Jis nė nenumanė, koks buvo teisus.
Kitą rytą lygiai dešimtą valandą trylika žmonių, tarp jų ir

mudu su Džeimiu, atėjo į pirmąjį Laisvojo tikėjimo koplyčios
114 Prieš audrą
susirinkimą. Keturi iš atėjusiųjų padėjo Džeimiui statybose. Dar

keturi buvo mūsų pažįstami, o likusieji trys - šiaip smalsuoliai,
trokštantys pamatyti, kas dėsis tarp penkių mažyčio pastato
sienų. Man irgi buvo smalsu. Džeimis beveik nepasakojo apie
pasirengimą susitikimui su bendruomene. Norėjau pasiūti jam
stulą. Būčiau pasiuvusi visiškai kitokią, nei regėdavau bažnyčio
se, - ryškią su mėlynos spalvos, atkartojančios dangaus ir jūros
mėlį, raštais.
- Ačiū, Lore, - padėkojo jis, kai pasakiau jam apie savo su
manymą, - bet stulos nereikia. Aš niekuo nenoriu išsiskirti iš
kitų žmonių, supranti?
Aš jį supratau.
Mažoje koplytėlėje kvepėjo medžiu. Nuo šiol šitas malonus
kvapas man visada primins apie santuokos pradžios svajones ir
manyje užsimezgusią gyvybę, galvojau giliai traukdama jį į save
ir keldama koją į naują klauptą.
Palaukėme kelias minutes, o tada Džeimis pakilo iš savo
vietos. Jis buvo apsirengęs džinsais ir odine striuke. Tyliai atsi
krenkštė, šitaip išsiduodamas, kad jaudinasi. Kai prabilo, jo balso
aidas atsimušdavo į sienas ir klauptus.
- Pakalbėkime apie tai, kaip šią savaitę kiekvienas patyrėme
Dievo malonę, - pakvietė jis.
Kai jis atsisėdo, niekas nedrįso prabilti. Jūros ošimą slopino
dvigubi langų stiklai. Visiškoje tyloje išgirdau, kaip vienas mums
nepažįstamas vyras su stora raudona flaneline striuke, visą laiką
žiaumojantis tabaką, nusispjovė į mėlyną plastikinį puodelį, kurį
laikė rankoje. Kelias minutes visi sėdėjo tylūs, nė nekrusteldami.
Kai pirmą kartą išgirdau Džeimį kalbant apie Dievą kaip
patyrimą, o ne jo buvimą, nusigandau. Man tai skambėjo kaip
šventvagystė. Bet paskui palengva ėmiau suvokti, ką jis turi ome
ny. Kai kas manyje nubudo, išstūmė iš mano sąmonės žmogų su
ilgu drabužiu, o į jo vietą įsodino galingą jausmą, kurio neįma
noma apsakyti žodžiais.
Prisiminiau, kaip išvakarėse mudu su Džeimiu gulėjome ant

smėlio. Staiga atsistojau, nustebindama ne tik jį, bet ir save.
- Vakar vakare gulėjau paplūdimyje ant smėlio ir žiūrėjau
į žvaigždes, - ėmiau pasakoti. - Dangus buvo toks gražus, ir aš
staiga pasijutau... nepaprastai laiminga. - Nudelbusi akis žiūrėjau
į savo rankas, tvirtai įsikibusias į priešais esančio klaupto kraš
tą. - Ne, per silpnai pasakyta. Reikia stipresnio žodžio. - Prikan
dusi lūpą ieškojau kito palyginimo. - Pasijutau priblokšta mane
supančio pasaulio grožio ir mane apėmė džiaugsmas, ne išorinis,
o iš sielos gilumos, ir tada supratau, kad jaučiu... patiriu tai, kas
yra daugiau nei aš... - Abejojau, ar kalbu suprantamai. Neradau
tinkamų žodžių nusakyti jausmui, kurį išgyvenau paplūdimy
je. - Praeitą naktį pajutau kai ką didesnio už save pačią, - pridū
riau. - Kai ką šventa.
Lėtai atsisėdau į vietą. Džeimis paėmė mano ranką ir suspau
dė tarp savo delnų. Pakėliau akis į jį ir išvydau šypseną, kurią
man patikdavo regėti jo veide. Ji buvo beveik nepastebima, bet
bylojo: mūsų gyvenime viskas gerai.
Prabėgo dar kelios akimirkos, ir tada iš savo vietos pakilo
tabaką čiaumojantis vyriškis.
- Vadinasi, reikia pasakoti apie tai, kada pajautei Dievo bu
vimą? - paklausė jis.
Džeimis neskubėjo atsakyti.
- Klausimas atviras, - tarė. - Galite jį suprasti kaip kas norite.
- Na, tuomet galiu prisipažinti, kad išgyvenau Dievą, kai
pirmą kartą šįryt išvydau šitą bažnyčią, - pasakė nepažįstama
sis. - Perkėloje išgirdau apie keistą jauną vyrą, prisistatantį dva
sininku, kuris iš betono ir lentų surentė penkiakampę koplyčią.
Bet kai išlipau iš mašinos ir ėjau per smėlį, ir pamačiau... - tebe
laikydamas puodelį jis ta pačia ranka apvedė patalpą su didžiu
liais langais, - kai pamačiau šitą pastatą, pajutau tai. Tai, apie ką
jūs kalbėjote, panele. - Jis pažiūrėjo į mane. - Kai ką didingo. Tą
jausmą norėčiau išgyventi dar kartą.
116 Prieš audrą
Vyras atsisėdo. Išgirdau, kaip Džeimis nugurgė seilę. Žino

davau, kada Džeimis susijaudina, nes tada jis prieš prabildamas
nuryja seilę tarsi susitvenkusias ašaras.
Nedidelėje patalpoje įsivyravo tyla. Norėjau, kad kalbėtų dar
kas nors, tačiau Džeimis sėdėjo visiškai ramus. Pagaliau atsistojo
moteris. Ji buvo maždaug mano metų - dvidešimt dvejų - ir la
bai trumpų šviesių plaukų.
- Aš Sara Veston, - prisistatė ji. - Spėju, esu vienintelė Šiau
rės Karolinos gyventoja, nelankanti bažnyčios.
Keli žmonės tyliai prunkštelėjo.
- Atsikėliau gyventi čia, nes mano vyras buvo paskirtas į
karinę bazę, - pasakė ji ir mums pasidarė aišku, kodėl jos tokia
tartis. Negalėjau spėti, iš kokios tiksliai ji vietos, bet tikrai ne iš
Šiaurės Karolinos ar aplinkinių Meisono-Diksono’ vietovių. -
Manęs visi klausinėja, kokią lankau bažnyčią, - toliau pasakojo
Sara. - O kai atsakau, kad jokios, žiūri į mane taip, lyg būčiau
dvigalvė. Jeigu atvirai, tai aš bažnyčių nemėgstu. Man nepatinka
tie visi ritualai ir... ir išvis nežinau, ar apskritai tikiu Dievą.
Išgirdau, kaip Džeimis tyliai sušnibždėjo: „Juk tai normalu.“
Buvau tikra, kad tai išgirdau tik aš viena.
- Atleiskite. - Sara giliai atsiduso, tarsi bandydama atsikratyti
jaudulio. - Dabar galėsiu pasitaisyti. Kai žmonės paklausia, ko
kią lankau bažnyčią, atsakau, kad dar neapsisprendžiau, ir tada
kiekvienas bando vilioti į savąją. Nuo šiol galėsiu jiems atsakyti,
kad lankau Laisvojo tikėjimo koplyčią.
Ji atsisėdo visa išraudusi, o tas vyras su šilta raudona striuke
pasidėjo ant žemės plastikinį puodelį ir jai garsiai paplojo.
Kitą sekmadienį į Laisvojo tikėjimo koplyčią susirinko jau
septyniolika žmonių, bet už durų stovėjo dar septyniolika, o tarp
jų ir pastorius Bilas iš Drurio memorialo. Pasiėmęs megafoną jis
pamokslavo, kad Laisvojo tikėjimo išpažinimas nėra tikroji Die-*
* Linija, simboliškai skirianti Šiaurės Rytų ir Pietų valstijas.

vo Bažnyčia, o Džeimis Lokvudas yra eretikas ir šventvagis, jo

nedidelėj bendruomenėj tik ateistai ir agnostikai.
Viduje Džeimis ramiai kalbėjo:
- Papasakokime apie tai, kaip šią savaitę kiekvienas iš mūsų
patyrėme Dievą. - Žmonės vienas po kito stojosi ir kalbėjo, tarsi
negirdėdami, kas dedasi už durų.
Bemaž paskutinis atsistojo Floidas, tas pats žmogus su rau
dona striuke ir mėlynu plastikiniu puodeliu.
- Man norisi užčiaupti tam seniui srėbtuvę, - pareiškė jis.
Nepakildamas iš vietos Džeimis jam tarė:
- Įsivaizduokit, koks jis buvo išsigandęs, kad net atėjo čia ir
mėgina sukliudyti mūsų pamaldoms. Elkimės su juo maloniai.
Pastorius Bilas ėmė kerštauti Džeimiui. Jis iš visų pusių pul
dinėjo Laisvojo tikėjimo pasekėjus. Anot jo, bažnyčia pastatyta
nešventoje žemėje, o pats Džeimis - apsišaukėlis. Jo pastatas -
akibrokštas stichijų nesugadintam gamtos kampeliui prie įlankė
lės. Aš į tai nesivėliau, nes nerimavau, kad pastorius Bilas gali pa
teikti svarius teisinius argumentus. Džeimiui kiekvienąsyk kažin
kaip pavykdavo sėkmingai atremti jo atakas. Galbūt piktavalius
sulaikydavo Lokvudų pavardė. Tačiau pastoriui Bilui kai kas vis
dėlto pavyko: jis sėkmingai nuteikė savo nedidelę bendruomenę
prieš mus. Esą Džeimis Lokvudas ir jo pasekėjai yra stabmel
džiai. Tai nepatiko Džeimiui, kuris kaip tik vengė supriešinimo,
kai žmonės verčiami palaikyti kurią nors pusę. Jis siekė sutarimo
ir tolerancijos. Kaip kartą pats sakė: svaičioju, ar ne?
Aš buvau ketvirtam mėnesy, kai panelė Ema ir tėtušis L iš

trenkė Markusą iš namų. Neišlaikęs egzaminų jis buvo išmestas
iš koledžo, bet tuo metu jau darbavosi statybose, ir Džeimis labai
nuliūdo dėl tokio tėvų sprendimo.
- Nesuprantu nei tėvo, nei motinos, - vieną rytą per pusry
čius pasakė jis. - Markusas ir taip jaučiasi antrarūšis sūnus. Išva
rytas iš namų jis visai suges.
118 Prieš audrą
Įsipyliau pieno į dubenėlį su javainiais ir paprastai tariau:

- Tada mes jį priimkim. Saloje darbo visada susiras, o mes
turime vietos. Padėsime jam atsistoti ant kojų.
Džeimis įbedė į mane akis, o jo šaukštas sustingo pusiauke
lėje prie burnos.
- Žinai, tu tiesiog nepakartojama.
Šyptelėjusi patraukiau pečiais.
- Tu man meilikauji, - atsakiau.
- Jau seniai norėjau pasiūlyti jam gyventi pas mus, bet bijojau
tavęs klausti. - Džeimis nuleido šaukštą į dubenėlį. - Suprantu,
kad su juo bus nelengva. Jau negana, kad tau reikia taikytis prie
nevispročio vyro, greitai į pasaulį ateis kūdikis ir taip toliau... - Jis
nutilo ir papurtė galvą. - Aš visad buvau auksinis vaikas. Myliu
tėvus, bet jie niekada nemylėjo Markuso kaip manęs.
- Jis nė iš tolo neprilygsta tau.
- Man bus ramiau, jeigu jis gyvens kartu su mumis ir mes
galėsime neišleisti jo iš akių. - Džeimis pasilenkė per stalą ir pa
bučiavo mane. - Gal mums pavyks atvesti jį į doros kelią.
- Gal ir pavyks, - pritariau.
Tačiau atsitiko ne tai.
Vienuoliktas SKYRIUS
Lorelė
Šeštą valandą ryto eilė prie saugos kontrolės posto Vilmingtono

oro uoste buvo ilgesnė, nei tikėjausi. Būgštavau, kad nespėsime
į lėktuvą. Laukdamas eilėje Endis snūduriavo atsirėmęs į mane,
bet aš jo nekaltinau. Atsikėlėme ketvirtą valandą nakties, nes lėk
tuvas į Niujorką išskrenda pusę septynių, tačiau viskas užtruko
ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Vien išversti Endį iš lovos prireikė
penkiolikos minučių. Griauti jo dienotvarkę pavojinga. Beveik
pati išvaliau jam dantis, o kai tik nusigręžiau, jis vėl griuvo į lovą.
Iškviestam taksi teko laukti mūsų kieme. Raminau save, kad vis
kas bus gerai. Niujorke ketinome viešėti vos porą dienų, tad di
delių lagaminų nesikrovėme. Vis dėlto, kai priėjome patikrinimo
punktą, buvo jau beveik šešios.
Rokfelerio aikštėje turėjome būti anksti ryte, kad spėtume
į tos dienos pasirodymą televizijos pokalbių laidoje „Šiandien“.
Aš žinojau, ką noriu pasakyti apie vaisiaus alkoholinį sindromą,
nes per daugelį metų jau buvau ne kartą kalbėjusi šia tema ir
įgudusi perteikti informaciją greitai, be jokios didaktikos ar pa
mokslavimo. Toks buvo mano tikslas. Be to, dar reikės paminė
120 Prieš audri}
ti Drurio memorialo nukentėjusių šeimų rėmimo fondą. Dona

manęs labai prašė rasti galimybę paskelbti eteryje internetinį
fondo adresą, kad žiūrovai galėtų pervesti lėšų. Pažadėjau, kad
pasistengsiu.
Priėjome patikrinimo postą. Pagaliau. Pakrutinau Endį, jis
užmerktomis akimis ėjo atsišliejęs į mane.
- Atsibusk, mielasis. Reikia nusiauti batus.
Endis pasilenkė ir atsirišo teniso batelių raištelius.
- Kada aš paskutinį kartą skridau lėktuvu, mama?
- Kai buvai visai mažas. - Nusispyriau batelius ir pasilen
kusi juos paėmiau. - Gal dvejų ar trejų metukų. Tada mes skri
dome į Floridą aplankyti senelės, kuri tuo metu ten leido žie
mos atostogas.
- Senelės Emos, ar ne?
- Taip, senelės Emos.
- Aš jos neprisimenu.
- Kai ji mirė, tu buvai dar mažas. - Priėjome konvejerį ir aš
jam padaviau plastikinę dėžę. - Batus ir striukę mesk čia.
Jis įmetė batus į dėžę.
- Kodėl reikia nusiauti batus?
į šitą klausimą turėjau atsakyti labai atsargiai. Jeigu paminė
čiau sprogmenis ar teroristus, jis užsikabintų už šitos minties ir
skrydis taptų nepakeliama kančia.
Abiem rankomis užkėliau kelioninį lagaminą ant slenkančios
juostos.
- Jie rūpinasi, kad į lėktuvą nepatektų pavojingų daiktų, -
atsakiau.
- Mačiau tą užrašą.
- Kokį užrašą?
- Kuris draudžia neštis į lėktuvą ginklų, alkoholio ir panašių
dalykų.
- Teisingai.
Konvejeris nutempė plastikines dėžes į rentgeno aparatą.
- Likit sveiki, batukai. - Endis pamojavo pavymui.

Nusišypsojau paniurusiam apsaugininkui, stovinčiam prie
metalo detektoriaus aparato, padaviau jam savo kelionės bilietą
ir vairuotojo pažymėjimą.
- Laikyk savo bilietą taip, kad apsaugininkas gerai matytų, -
pamokiau Endį.
Praėjau pro metalo detektorių ir su palengvėjimu atsidusau,
kad jis nesucypė.
- Dabar mano eilė? - paklausė Endis.
- Paskubėk, branguti, - paprašiau jo ir nekantriai dirstelėjau
į laikroduką. - Laiko liko nedaug.
Endis ištiesė rankas į šonus lyg oro akrobatas ir labai susi
kaupęs žengė prie detektoriaus. Išsigandau, kad neužkliudytų
rankomis aparato, bet prieš eidamas pro jį Endis nuleido rankas
prie šonų.
Sucypė aliarmas.
- O varge, - atsidusau ir nuėjau prie Endžio. - Tikriausiai
diržo sagtis, - pasakiau apsaugininkui. - Kaip aš ją pamiršau?
- Pasitraukite į šoną, ponia, - paliepė man apsaugininkas. -
Ar turi diržą? - paklausė Endžio.
Endis pakėlė džemperį ir parodė metalinę diržo sagtį.
- Jokio alkoholio, nieko, - pasakė jis.
- Juokauji su manim, vaike? - tarė apsaugininkas. - Išsiverk
diržą.
- Jis nejuokauja, - paaiškinau jam, kol Endis vėrėsi iš kelnių
diržą. - Jis iš tiesų mano, kad jūs...
- Ponia, netrukdykite man dirbti. - Apsaugininkas suvynio
jo diržą ir įmetė į plastikinę dėžę. - Pereik dar kartą, - paprašė
Endžio.
Endis antrą kartą žengė pro metalo detektorių.
Dzinn!
Suglumau. Ką jis galėjo apsivilkti, kad suveikė metalo de
tektorius?
122 Prieš audrą
- Nieko nesuprantu, - tariau. - Jis neturi nei laikrodžio, nei...

- Prašau ateiti čia. - Apsaugininkas liepė Endžiui eiti prie
konvejerio iš kitos pusės, kur jo jau laukė kresna uniformuota
moteriškė. Rankose ji laikė metalo detektorių, panašų j polici
ninko bananą, ir mostelėjo juo.
- Ištiesk rankas į šonus, - paliepė ji.
Endis pažvelgė į mane laukdamas pritarimo.
- Daryk, ką sako, Endi, - padrąsinau jį. - Viskas gerai. Ap
saugininkai nori išsiaiškinti, kodėl kilo aliarmas.
Nukėliau nuo konvejerio juostos mūsų lagaminą, iš dėžių su
rinkau abiejų batus, striukes ir savo rankinę. Mano rankos vir
pėjo.
- Mes labai vėluojam į lėktuvą, - pasakiau apsaugininkei,
kuri dabar braukė prietaisu Endžiui per krūtinę.
- Kas čia - mikrofonas? - paklausė Endis. - Mes vykstam į
televiziją ir turėsime kalbėti per mikrofonus.
- Tikrai taip. - Vyliausi, kad moters širdis nors kiek suminkš
tės. - Mes skrendame į Niujorką, kur turėsime...
Staiga - py-py-py-py - monotoniškai supypsėjo detekto
rius, braukiamas per kairę Endžio blauzdą.
- Nusimauk kojinę, - paliepė moteris.
- Kojinę? - Pasijutau visai išmušta iš vėžių.
Apsaugininke nekreipė į mane dėmesio.
- Maukis, Endi, - paraginau.
Endis nusimovė. Iš kojinės iškrito mažas metalinis daikčiukas.
- Kas čia? - paklausiau.
- Žiebtuvėlis, - atsakė Endis.
Pasilenkiau arčiau.
- Žiebtuvėlis?
- Nesiartinkite, ponia. - Moteris pirštinėta ranka atsargiai
pakėlė nuo grindų iškritusį daiktą.
- Endi! - visiškai priblokšta sušukau. - Kam dabar tau žieb
tuvėlis?
Endis patraukė pečiais. Jo skruostus išmėtė raudonos dėmės.

Jis suprato, kad privirė košės ir dabar turės man pasiaiškinti.
- Apsiauk batus, - paliepė moteris, - o tada prašau judu abu
eiti su manim.
- Su jumis? - Aš taip nustebau, kad iš pilnų rankų iškrito
mano batelis, o kai pasilenkiau jo pakelti, išmečiau dar du. -
Kur? - sutrikusi paklausiau rinkdama nuo grindų daiktus ir
stengdamasi nebeišmesti.
- Atsisėskite čia ir apsiaukite. - Apsaugininke parodė eilę
kėdžių.
Neturėdama daugiau ką daryti, pamojau Endžiui sekti paskui
mane. Mudu apsiavėme batus. Apsaugininke visą laiką įdėmiai
sekė kiekvieną mūsų judesį.
- Kur mums reikės eiti? - paklausiau jos stodamasi nuo kė
dės. Ant vienos rankos užsimečiau striukes ir savo rankinę, o
kita pasiruošiau tempti nedidelį ratukinį lagaminėlį.
- Į keleivių saugos skyrių apklausai, - atsakė ji ir apsisukusi
ant kulnies pridūrė: - Eime.
Endis žengė paskui ją.
- Palaukite! - sušukau. - Mūsų lėktuvas išskrenda po pen
kiolikos minučių. Ar negalėtumėte tiesiog konfiskuoti žiebtuvė
lio ir mus paleisti?
- Ne, ponia. - Monotonišku balsu ji dar kažką sumurmėjo
apie federalinius įstatymus ir nusivedė mus ilgu koridoriumi, iš
kurio, maniau, niekada nebeištrūksime.
įėjome į mažą kabinetą, kur prie stalo sėdėjo uniformuotas
pareigūnas, jo plikas pakaušis žvilgėjo elektros šviesoje.
- Pone, - prabilo apsaugininke, - šitas vaikas bandė pras
mukti pro metalo detektorių paslėpęs kojinėje žiebtuvėlį.
- Aš jo mama, pareigūne, - prisistačiau. Iš po aukštų, išraiš
kingų antakių į mane žvelgė malonios akys. - Labai apgailestau
ju, kad taip atsitiko, bet mes pavėluosime į savo lėktuvą, jeigu...
- Sėskitės. - Jis parodė dvi kėdes prie stalo.
124 Prieš audrą
- Mums reikia į Niujorką, mus rodys pokalbių laidoje „Šian

dien“, - sėsdamasis paaiškino Endis.
Aš likau stovėti.
- Ar galėtumėte užlaikyti lėktuvą, kad spėtume? - paklausiau.
Jis pakėlė į mane akis ir tarė:
- Jeigu jums tai neatrodo rimta, ponia, tai kaip jūsų sūnus
užaugęs mokės gerbti šalies įstatymus? - Iš malonių akių žvilgs
nio nieko nebeliko.
Susmukau ant kėdės greta Endžio, mintyse spėliodama, kada
kitas skrydis į Niujorką.
Vyras sunėrė rankas ant stalo ir palinko į priekį.
- Kiek tau metų? - paklausė Endžio.
- Penkiolika.
- Penkiolika? - netikėdamas savo ausimis perklausė jis.
- Tikrai taip, - atsakiau už jį.
- Aš mažas pagal metus, - paaiškino Endis.
- Kodėl slėpei žiebtuvėlį kojinėje? - paklausė pareigūnas.
- Dėl to užrašo.
- Kokio užrašo?
- To, kuris draudžia neštis į lėktuvo saloną ginklus ir peilius.
Dar negalima neštis žiebtuvėlių.
- O ne, - tyliai sudejavau. - Jis viską suprato paraidžiui, - ta
riau pareigūnui.
- Ponia, paprašysiu jūsų patylėti, - o tada vėl kreipėsi į
Endį: - Jeigu matei, kad užrašas draudžia neštis į lėktuvą žiebtu
vėlius, kodėl įkišai jį į kojinę?
Pamačiau Endžio akyse sužvilgusias ašaras.
- Įkišau į kojinę, kad nereikėtų neštis rankoje, - atsakė jis.
Ištiesiau ranką ir uždėjau jam ant kelio.
- Galiu jums paaiškinti...
- Ponia. - Pareigūnas metė į mane įspėjamą žvilgsnį. Tada
atsilošė kėdėje ir ėmė bilsnoti rašiklio galu į stalą. - Šios taisyk
lės, vaike, sukurtos tam, kad apsaugotų jus pačius, - tarė žvelg
damas į Endį. - Mes nejuokaujame.
- Klausykite, pareigūne, - vėl prabilau. - Jis turi negalią.
Vyras nekreipė į mane dėmesio.
- Kaip ketinai panaudoti žiebtuvėlį? - paklausė jis.
Endis dėbtelėjo į mane blizgančiomis akimis ir tarė:
- Jeigu kartais sumanyčiau parūkyti.
- Ar nežinai, kad lėktuve rūkyti draudžiama?
- Aš ir nebūčiau rūkęs lėktuve.
- O kur tavo cigaretės?
- Neturiu.
- Bet turi žiebtuvėlį, kuris, kaip suprantu, tau nepaprastai
svarbus ir reikalingas.
Endis jau pavargo.
- Mama? - Jis žiūrėjo į mane tikėdamasis pagalbos, o nuo
blakstienos jau ritosi ašara.
- Pone, Endis turi vaisiaus alkoholinį sindromą, - skubiai puo
liau jam į pagalbą. Dabar jau nesileisiu to vyro pertraukiama. - Jis
ne viską supranta taip, kaip jam sakoma. Jeigu jis mato užrašą,
draudžiantį neštis daiktus, tai jis jį ir suvokia tiesiogiai - negali
ma nešti. Daiktus juk nešame rankose. Aš nežinojau, kad jis turi
žiebtuvėlį. Nežinojau, net kad rūko. - Dėbtelėjau į Endį žvilgs
niu, sakančiu, kad apie tai mudu dar pasikalbėsime. - Bet galiu
jus užtikrinti, kad jis tikrai nesuvokė darąs ką nors blogo. Mes
skrendame į Niujorką, rytoj dalyvausime rytinėje pokalbių laidoje
„Šiandien“, nes Endis išgelbėjo vaikus per gaisrą Serf Sityje.
Vyro antakiai šoktelėjo į viršų.
- Tu tas berniukas? - paklausė.
- Taip, pone, - tyliai atsakė Endis. - Jie išlipo paskui mane
pro langą.
Vyriškis papūtė lūpas. Paėmė nuo stalo priešais gulintį žieb
tuvėlį, atšovė dangtelį, nykščiu pasuko ratuką ir įžiebė ilgą siaurą
liepsnelę.
126 Prieš audrą
- Ką gi, - prabilo jis, užšaudamas dangtelį, - turbūt neverta

nė sakyti, kad šitą daiktą mes konfiskuosime, reikės sutvarkyti ir
keletą dokumentų. O kitas skrydis, - jis pažvelgė į monitoriaus
ekraną, sumaigė kelis mygtukus ir tarė: - į „LaGuardia“ oro uos
tą bus dešimt minučių po dešimtos.
- Tik po trijų valandų? - cyptelėjau. - O anksčiau?
- Deja, ponia. Bet dar yra vietų, tad jums labai pasisekė.
Kai grįžom į pagrindinį terminalą, buvo beveik pusė aštuonių.

- Eime ko nors užkąsti, - pasiūliau Endžiui. - Greičiau laikas
bėgs.
Nupirkau abiem po keksiuką ir butelį mineralinio vandens, o
tada prie įlaipinimo vartų susiradom kur atsisėsti.
- Nagi, Endi, - prabilau, kai pagaliau susidėjom daiktus ant
kėdžių iš abiejų pusių. Buvome vieninteliai keleiviai, laukiantys
prie šių vartų. - Mudviem reikia pasikalbėti. Tu man buvai ža
dėjęs nerūkyti.
Pilna burna kramtydamas keksiuką su mėlynėmis Endis sė
dėjo įbedęs akis į sportinių batelių nosis.
- Endi!
Nurijęs kąsnį tarė:
- Kartais parūkau. Bet netraukiu dūmo į plaučius. Tik palai
kau burnoj.
- Kodėl?
- Nes tai jėga.
- Kas dar iš tavo draugų rūko? - klausinėjau toliau.
Jis vėl dvejojo.
- Ar būtina sakyti?
Susimąsčiau. Koks man skirtumas?
- Ne, - atsidususi atsakiau. - Nebūtina. Bet privalai prisipa
žinti, iš kur gavai tą žiebtuvėlį. Ten buvo nepigus daikčiukas.
- Iškeičiau.
- I ką?
- Mama, aš nenoriu tau nieko pasakoti!

- Privalai, Endi!
- Į atlenkiamą kišeninį peiliuką.
- Kokį kišeninį peiliuką? - Nežinojau, kad jis tokį įsigijęs.
Endis pavartė akis ir atsakė:
- Tą, kurį seniausiai turiu.
Vėl atsidusau.
- Suprantu, kad nori pritapti prie draugų, Endi. Suprantu,
kad nori atrodyti... kietas. Bet paaugliai dažnai prikrečia kvailys
čių. - Kad ir kaip nervinausi dėl to žiebtuvėlio, daugiau nerimo
kėlė tai, kad ne viską žinau apie savo sūnų. Jeigu sugebėjo pame
luoti apie rūkymą, tai ką dar jis nuo manęs slepia? - O kaip dėl
narkotikų? Davei žodį niekada neliesti jokių kvaišalų. Kaip man
žinoti, kad tu jų nevartoji?
- Aš niekada gyvenime nevartosiu kvaišalų, - jis man pri
siekė taip karštai, kad negalėjau nepatikėti. Bent jau mačiau, kad
kalba nuoširdžiai. - Pavargau, - tarė Endis ir susmuko kėdėje.
- Aš irgi. - Supratau, kad rimto pokalbio ankstyvą rytą jau
gana. Išsitraukiau iš rankinės knygą, kurią buvau pasiėmusi iš
namų. - Gal užsimerk ir snustelėk?
Jis vėl lyg mažas geras angeliukas atsirėmė galva man į petį, o
aš pati, nuleidusi knygą ant kelių, užsimerkiau ir susimąsčiau.
Kaip mudviem reikės išgyventi jo paauglystę? Nenorėjau nė
pagalvoti, kaip suksiuos ateinančiais metais, kai Megė išvažiuos
mokytis. Ji man kaip antra pora akių, akylai stebinčių Endį. Jos
mokslo siekis - noras atlikti tobuliausiai viską, ko imasi, - jam
daro didelę įtaką. Ji ne mažiau už mane nustebs sužinojusi apie
žiebtuvėlį.
Kai atėjo laikas lipti į mažą keleivinį lėktuvą, abiejų akys buvo
užmiegotos ir apsiblaususios.
- Gal nori sėsti prie lango? - paklausiau jo, rodydama į mūsų
vietas.
128 Prieš audrą
- Taip! - sušuko jis ir įsliuogė į krėslą prie lango.

- Užsisek diržą, - paliepiau segdamasi savąjį. Jis spragtelėjo
sagtį, o aš įtempiau jam diržą.
Lėktuvo palydovė, azijietė liūdnomis akimis ir plačia šypse
na, pakilo iš savo vietos ir pradėjo instruktažą.
- Kas ta moteris? - garsiai paklausė Endis.
- Skrydžio palydovė. Ji aiškina, kas yra lėktuve ir kaip elgtis
skrydžio metu. Paklausykime.
Palydovė parodė, kaip atsisegti saugos diržą, Endis klusniai
taip ir padarė.
- Ji rodo, kaip reikės atsisegti vėliau, ne dabar. O kol kas
užsisek.
Moteris demonstravo, kaip užsidėti deguonies kaukę, Endis
net iškišęs liežuvį ir palinkęs į priekį klausėsi jos instrukcijų.
Kai palydovė nutilo, jis atsisuko į mane.
- Kodėl ji sako, kad suaugusieji, skrendantys kartu su vaikais,
pirmiausia turi užsidėti savo deguonies kaukę? - paklausė jis.
- Nes suaugusysis tinkamai pasirūpins vaiku tik tada, kai
pirma pats užsidės kaukę ir jausis saugiai, - atsakiau.
Mano atsakymas kažkodėl jį prajuokino.
- Kas čia juokingo?
- Tu pirma uždėtum man, o tik paskui sau, - užtikrintai pa
reiškė jis. - Visada pirma rūpiniesi manim, o tik paskui kitais.
Dvyliktas SKYRIUS
Megė
Pakeliui į „Jūros švelnumą“ namuose jau degė šviesos. Ėjo pir

moji balandžio savaitė, žmonės buvo pradėję atostogauti. Po po
ros mėnesių salos gyvenimas visiškai pasikeis. Jausmą, kad visi
visus pažįsta, netrukus išsklaidys susvetimėjimas ir nauji nepa
žįstamųjų veidai, kas savaitę atvažiuojantys ir išvažiuojantys iš
nuomojamų ar kilnojamųjų namukų. Bijau šito. Tuoj kas nors
apsigyvens ir nameliuose prie „Jūros švelnumo“, o atvykėliai juk
mėgsta pasmalsauti ir pasidomauti.
Šįvakar man nereikėjo meluoti mamai, kur važiuoju, nes ji
su Endžiu išskrido į Niujorką. Nekenčiu melo, tačiau pastaruoju
metu be jo neišsiverčiu nė žingsnio. Pasirodo, mano broliukas
neseniai irgi pradėjo gudrauti. Mama paskambino iš Niujorko ir
papasakojo apie žiebtuvėlį. Nujaučiau, kad Endis rūko. Kartais
užuosdavau nuo jo sklindantį lengvą rūkalų kvapą, bet kai pri-
remdavau jį prie sienos ir imdavau klausinėti, ar traukė dūmą, jis
man atšaudavo: „Aišku, kad ne!“ - ir aš juo patikėdavau.
Nedori Endžio poelgiai mane gąsdina. Kol kas tik menki prasi
žengimai, bet su laiku, jam augant, didesnės darysis ir jo klaidos.
130 Prieš audrą
Būtinai reikės su juo pasikalbėti.

Pastačiau mašiną gatvėje ir nesišviesdama žibintuvėliu pa
traukiau pėsčiomis. Paskui pasukau medinių lentučių takeliu
tarp dviejų pirmos eilės namukų, už kurių kiek atokiau stūkso
mūsų senoji trobelė.
Po pirmuoju laipteliu prisitraukiau šlakbetonio blokelį ir už
lipau prie pagrindinių durų. Įėjusi vidun nepatraukiau tiesiai į
medinę terasą namelio gale, kaip darydavau visuomet, kai norė
davau užmegzti ryšį su tėčiu. Šįvakar čia atėjau kito tikslo veda
ma. Gyvenimiško tikslo, dėl kurio meluoti tiesiog būtina.
Miegamasis, kuris anksčiau priklausė mano tėvams, gero
kai mažesnis nei kiti du kambariai, tačiau tik jame yra langas į
vandenyną. Be to, tik šitas langas visame namelyje neišdaužtas
ar neužkaltas lentomis. Toli ant vandens matėsi pora švieselių.
Ilgiau pažiūrėjusi pamačiau, kad viena tolsta į šiaurę, o kita į pie
tus. Paskui kambario kampe ant plastikinio staliuko uždegiau
visas šešias jazminų kvapo žvakutes. Plati dvigulė lova su senu
spyruokliniu čiužiniu ir metaliniu surūdijusiu rėmu tėra vienin
telis baldas, mamos paliktas, kai kraustėmės iš paplūdimio na
melio. Nutraukiau lovos užtiesalą ir nuo pagalvių nuėmiau audi
nių minkštiklyje sumirkytas servetėles, kurias buvau čia palikusi.
Nežinojau, kada vėl sugrįšiu, o paplėkusios patalynės kvapo bai
siai nemėgstu.
Vos spėjau iškedenti pagalves, kai ant prieangio laiptelių iš
girdau žingsnius, o paskui sugirgždėjo senos medinės durys.
- Ar kas nors yra? - tyliai paklausė Benas.
It strėlė moviau per kambarį prie jo. Benas čiupo mane į glė
bį, aš įsikniaubiau jam į krūtinę ir pratrukau raudoti.
- Nusiramink, angelėli, - tarė jis, glostydamas man plau
kus. - Žinau, šįkart teko ilgai laukti.
Verkiau nesusivaldydama. Išskydau kaip mažas vaikas. Tar
si būčiau tvardžiusis ir pagaliau, sulaukusi jo, davusi jausmams
valią. Šeimoje aš visą laiką stipriausia. Tik šalia Beno pasijuntu
savimi. Jis laikė mane apkabinęs tol, kol lioviausi ašarojusi. Jis
visad žino, ko man reikia.
- Tai buvo kankynė, - pagaliau išlemenau.
Mes nebuvom susitikę - pasilikę vienu du - nuo pat gaisro.
Drauge treniruojame „Piratus“, bet elgiamės, lyg mažai pažino
tume vienas kitą, kad niekam nekiltų įtarimas ir nepasklistų gan
dai. Kalbamės telefonu, siuntinėjam vienas kitam žinutes, kartais
parašome vieną kitą elektroninį laišką, bet niekas negali atstoti
buvimo dviese.
Jis atšlijo ir paglostė man skruostą. Iš miegamojo sklido blau
si žvakių šviesa, joje aš mačiau jo rudas it šokoladas akis, naują
kraupų randą kaktoje.
- Kaip žaizda? - Švelniai paliečiau pirštais randą. Jis susirau
kė, ir aš atitraukiau ranką. - Atleisk, nenorėjau! - Išsigandau,
kad prisilietimu sukėliau jam skausmą.
- Šiek tiek maudžia, - atsakė jis. - Šįryt ištraukė siūlus. - Pats
atsargiai palietė žaizdą. - Dabar visam laikui liks priminimas
apie tą vakarą.
- Džiaukis, kad likai gyvas, - tariau.
- Kitiems mažiau pasisekė.
- Aš labai išsigandau.
- Ša. - Jis ėmė mane bučiuoti. Paskui paėmė ant rankų kaip
senamadiškas jaunikis, nešdamas nuotaką per slenkstį, ir žen
gė į miegamąjį. Stiprus jazminų kvapas svaigino. Benas paguldė
mane ant lovos ir pradėjo vilkti man drabužius. Gerklę vis dar
gniaužė ašaros, bet nebenorėjau verkti. Negalima. Šįvakar Benui
reikia moters, o ne mažos mergaitės.
Aš ne iš tų plačiaakių naivuolių, tikinčių meile iš pirmo

žvilgsnio, bet kai tik išvydau Beną, manyje kažkas apsivertė. Per
savo septynioliktą gimtadienį sėdėjau laisvalaikio centro poil
sio kambaryje ir laukiau susitikimo su naujuoju vyresnių vaikų
plaukimo treneriu. Buvusi trenerė Suzana Krein kraustėsi gyven
132 Prieš audrą
ti į Ričmondą, tad į jos vietą turėjo ateiti naujas žmogus. Suzanai

buvo trisdešimt penkeri, ir aš nežinia kodėl tikėjausi, kad naujas
žmogus bus mano metų.
Benas stovėjo prie administracijos stalo ir pildydamas anketą
pokštavo su vienu iš valdytojų Deividu Arovitsu. Maniau, kad jis
pildo anketą abonementui gauti, todėl iš karto apmečiau įverti
nančiu žvilgsniu. Jis mūvėjo ilgus plačius šortus mėlynomis ir
žaliomis juostelėmis, atrodė, lyg rengtųsi eiti išbandyti baseino,
vilkėjo mėlynus trumparankovius marškinėlius, avėjo sandalus.
Jis buvo didelis. Tikriausiai vienas iš tų, kuriems tenka rengtis
laisvesniais drabužiais. Plaukai trumpi, tamsūs ir banguoti. No
sis tiesi, skruostuose - duobutės, bent jau iš vienos pusės, kurią
aš mačiau, ir ilgos, tankios blakstienos. Prisiekiu, per akimirksnį
pastebėjau visas smulkmenas ir iš karto pajutau, kaip sukirbėjo
širdis, ją tarsi kas suspaudė, ir jauduliukas nubėgo rankomis iki
pat pirštų galiukų.
Vos pažvelgusi į Beną supratau, kas jis per žmogus. Mielas,
mylintis gyvūnus, labiau linkęs žaisti tinklinį nei golfą, tikintis
Dievą, bet ne religingas, mėgstantis siaubo filmus, galintis kalbė
ti jautriomis temomis, rūkantis marihuaną, bet ne cigaretes. Visa
tai pajutau ir suvokiau per tą akimirksnį, kol jaudulys nubėgo
iš širdies į pirštų galiukus. Dar mačiau, kad jis už mane gerokai
vyresnis, tačiau nekreipiau į tai dėmesio. Aš jį įsimylėjau.
Staiga Deividas parodė į mane. Benas jam kažką pasakė ir
patraukė prie manęs. Nesupratau tik vieno dalyko - kad jis yra
tas naujasis treneris.
- Megė? - Benas padavė man ranką. Duobutė buvo tik vie
name skruoste. - Benas Tripetas.
Nebuvau pratusi sveikindamasi paduoti ranką. Tačiau dabar
pajutau iš jo delno sklindančią šilumą, tarsi jo kūno temperatūra
būtų keliais laipsniais aukštesnė už visų kitų žmonių. Vėliau tuo
įsitikinau - jo rankos visada šiltos. Gal tas karštis taip mane ir
paveikė. Žinojau tik tai, kad visiškai pamečiau galvą.
Jis - mano svajonių vyras. Staiga supratau, kodėl merginos,

įsimylėjusios patinkantį vaikiną, pradeda matyti pasaulį kaip pro
vamzdį. Nekantriai laukdavau dukart per savaitę vykstančių tre
niruočių. Po jų mudu užsukdavome į „Makdonaldo“ užkandinę,
aš pirkdavau gaivaus gėrimo, o jis pieno ir sulčių kokteilį. Su-
sėsdavom ir kalbėdavomės apie treniruojamus vaikus - kuris iš
jų stiprus, kuriam kokį plaukimo stilių reikia tobulinti. Drauge
keldavome komandos tikslus. Ir visą laiką galvodavau: aš myliu
tave, myliu tave, myliu tave.
Jis gyveno su Dona Reinolds, bet stengiausi apie tai negalvo
ti. Donos gerai nepažinojau, nes saloje ji gyveno gal tik metus.
Nenorėjau jų išskirti, bet ir negalėjau užgniaužti savo jausmų.
Prisikurdavau visokiausių dingsčių, kad tik su juo pasimatyčiau.
Jis dirbo buities reikmenų ir statybinių medžiagų parduotuvėje
„Lowes“ Hampstede, ir kartais po pamokų rasdavau priežastį ten
nuvažiuoti. Nusipirkau dažų savo kambariui, tačiau taip ir neį
stengiau nudažyti sienų, ir stalinę lempą, kuri man visai nepatiko
ir kurią, puikiai žinojau, teks grąžinti.
Vaikščiodami į „Makdonaldą“ pradėjome kalbėti ir apie kitus
dalykus. Apie kiną, nes mudviem patinka siaubo filmai, kaip ir
spėjau. Apie jo skausmingas skyrybas, apie jo septynmetę dukrelę
Sereną, kuri liko gyventi su jo buvusia žmona Šarlotėje. Jis labai
jos ilgėjosi. Jaučiau, kad jis puikus tėvas. Man tai labai patiko.
Paskui vieną vakarą jis man prisipažino norįs pakalbėti apie
Doną.
- Kai atsikrausčiau čia gyventi, pirmiausia išsinuomojau
kilnojamąjį namelį Serf Sityje, - pasakojo jis. - Vieną dieną už
sukau į „Džabinos Javą“ ir ją užkalbinau. Dona ketino tądien
duoti skelbimą dėl bendranuomio. Ji išsiskyrė su vyru bemaž
tuo pačiu metu kaip ir aš, ir galėjo netekti savo paplūdimio
namelio, jeigu nesuras kas padeda jai mokėti mokesčius. Taigi
viskas labai paprasta.
- Vadinasi, judu su Dona tik gyvenate po vienu stogu?
134 Prieš audrą
Kai jis linktelėjo, pasijutau sėdinti lyg ant debesies, o ne ant

kieto plastikinio „Makdonaldo“ suolelio.
- Tiesą sakant, ne visai taip, - prisipažino jis. - Ji buvo išsi
skyrusi, aš irgi be žmonos, todėl... - Jis pažvelgė į mane šokola
dinėmis akimis. - Ar tau teko kada nors nutraukti santykius su
mylimu žmogumi?
- Dar ne. - Aš iš viso turėjusi tik tris pasimatymus.
- Na, tuomet tau bus sunku suprasti, bet kai santuoka su
byra, juolab kai tu stengeisi ją žūtbūt išsaugoti ir negali pamirš
ti brangaus žmogaus, širdyje lieka nuoskauda... tampi vienišas.
Kai persikėliau gyventi pas Doną, mudu buvome kaip tik tokios
būsenos. - Benas gurkštelėjo kokteilio. Paskui dar. Jis nežiūrėjo
man į akis. - Ji labai graži, - pagaliau ištarė, - mane tai traukė.
Aš susigūžiau.
- Ar nebus PDI? - paklausiau.
- Kas yra PDI?
- Per daug informacijos.
- Oi. - Jis šyptelėjo. - Tikriausiai.
- Ne, ne. - Atsilošiau kėdėje, pasirengusi išklausyti blogiau
sia. - Gerai, - paraginau, - klok viską iki galo.
Jo skruostai nukaito. Man patiko, kad jis nori pakalbėti su
manim labai asmenišku klausimu, verčiančiu jį net raudonuoti.
- Na, turbūt supratai, aš susivėliau, - tarė Benas. - Sukrito
me į lovą jau pirmą savaitę, kai pas ją persikėliau. O kitą savaitę
supratau, kad padariau didelę klaidą. Ji puiki moteris, bet mes
visiškai vienas kitam netinkam. Pasakiau jai, kad norėčiau likti
draugais, ir pasisiūliau išeiti iš jos namų. Ji nusiminė. Širdyje ji
vylėsi - ir dabar dar mano, kad esam šauni pora, nenori manęs
paleisti. Be to, jai reikalinga finansinė parama. Dėl to aš ir likau
pas ją. - Benas giliai atsiduso ir susprogdino porą pieno putų
burbulų. - Tau pasakoju dėl to, kad kai ką tau jaučiu, Mege.
Dieve švenčiausias!
- Aš irgi. - Pati nustebau, kaip išsprūdo šie žodžiai. Burna

buvo tokia išdžiūvusi, kad jau maniau, jie užstrigs gerklėje.
- Žinau, - tarė jis. - Mudu turime šitiek bendro. Nors tau
tik septyniolika, nesi vaikas. Nesi nesubrendusi paauglė. Aš
nenoriu priešintis jausmams, kuriuos tau jaučiu. Bet... tau tik
septyniolika.
- Tu jau tai minėjai.
- Aš dešimt metų už tave vyresnis. Nenoriu tuo naudotis.
- Benai. - Nekenčiau, kad sėdim atskirti staliuko. - Aš myliu
tave. Myliu jau kelis mėnesius. Tu teisus. Aš nesu nesubrendusi
paauglė. Beveik nevaikštau į pasimatymus, nes mano amžiaus
vaikinai tokie... - papurčiau galvą, - ...tokie nevykėliai. O su ta
vim viskas kitaip. Aš myliu tave kaip brolį ar...
- Ką? - nusijuokė jis.
- Mano meilė is tiesų labai stipri ir... - Pabūgau, kad vis dėlto
imu kalbėti it nesubrendusi paauglė. Buvo sunku paaiškinti savo
jausmus. - Ji tyra, - pagaliau suradau tinkamą žodį. - Neišma
nau, kaip tiksliau pasakyti.
- Na... - duobutė jo veide tokia žavinga, kai jis šypsosi, -
... man toks palyginimas visai patinka. - Jis atsilošė kėdėje ir
atsiduso. - Ech. Jau kelias savaites troškau šitaip pasišnekėti su
tavimi. Nebijojau išgirsti, ką tu man pasakysi. Žinojau, kad jau
ti tą patį, ką ir aš. Bet tai viską keičia, ir aš nebežinau, ką toliau
daryti. Tau paskutiniai metai mokykloje. Galbūt turėtume... na,
supranti... bendrauti platoniškai, kol baigsi mokslus.
Tūkstančius kartų įsivaizdavau save gulinčią lovoje su juo. Vie
na mano ranka užmesta jam ant krūtinės, o jo ranka laiko apka
binusi mane per pečius. Man nelabai rūpėjo mylėtis su juo. Man
reikėjo kai ko daugiau, kai ko gilesnio, trunkančio visą gyvenimą.
- Aš nenoriu laukti, - tariau. - Šiaurės Karolinoje pilname
tystės amžius yra šešiolika metų. Man jau septyniolika ir penki
mėnesiai. Aš pilnametė.
136 Prieš audrą
- Bet mes negalime rodytis viešai, - prieštaravo jis. - Tavo

mama... Dieve, dar tas tavo dėdė. Jie mane užmuštų.
- Žinau.
Jis teisus. Buvau tikra, kad mama prarado nekaltybę vestuvių
naktį, o dėdė Markusas man nuolat kalė galvon, kad „vaikinams
reikia tik vieno“. Gal to reikia tik mano amžiaus vaikinams. Be
nas visiškai kitoks.
- Mes niekur negalime rodytis drauge, - pridūrė Benas.
Dabar atėjo mano eilė nusišypsoti, ir aš tariau:
- Galime. Yra tokia vietelė.
Vėliau, kai įsitikinau, kad jam galiu pasakoti viską, - na,

beveik viską, - prisipažinau, kaip jaučiausi su juo susipažinusi.
Tada galvojau, kad seksualiai jis manęs netraukia. Bet jis tik nu
sijuokė ir tarė: „Na, šitai pasikeitė.“ Ko gero, pasikeitė, tačiau už
vis labiausiai man patikdavo gulėti jo glėbyje „Jūros švelnumo“
miegamajame ir pasakoti viską, ką jaučiu ir galvoju. Aš netgi at
vėriau jam dvi didžiausias savo paslaptis.
Pirmoji - apie tai, kad būdama keturiolikos tyčia pralaimė
jau labai svarbias varžybas, nes man nepaprastai pagailo varžo
vės. Ta mergaitė buvo tokia lėta, nerangi, kampuotų judesių, kad
komandos draugės tik sunkiai atsidusdavo, kai ateidavo jos eilė
plaukti. Aš negalėjau prisiversti jos nugalėti. Plaukdama trečią
ratą apsimečiau, kad man mėšlungis sutraukė koją.
Benas pasakė, kad aš šaunuolė, bet kuoktelėjusi.
Antroji paslaptis buvo apie tai, kad trobelės terasoje jaučiu
tėčio dvasią. Tada paaiškėjo, kad dėl vieno dalyko klydau: vis dėl
to Benas religingas. Iš pradžių jis iš manęs šaipėsi sakydamas, jog
viliasi, kad tėčio dvasia neužklups mūsų, gulinčių lovoje. O kai
pamatė, kad kalbu labai rimtai, galiausiai surimtėjo ir pats. Sakė,
kad velnias man krečia pokštus ir turiu jo saugotis. Nusivyliau,
kad jis tiki velniu. Troškau, kad jis būtų mano veidrodinis ats
pindys, kad mūsų mintys ir įsitikinimai sutaptų. Norėjau, kad
jis man būtų tuo, ko labiausiai troškau, - patikėtiniu, geriausiu

draugu ir mylimuoju. Bet įsitikinau, kad niekas negali patenkin
ti visų trijų troškimų. Nuo to karto atviraudavau su juo gerokai
atsargiau.
Apie trečiąją paslaptį negalėjo būti nė kalbos.
Kai pasimylėjome, Benas nuėjo į virtuvę atnešti marihuanos,

o aš tuo tarpu nuoga susirangiau po antklode ir mėgavausi svaigiu
jazminų ir skalbinių minkštiklio aromatu. Benas vėl įlipo į lovą, ir
aš prisiglaudžiau prie jo laukdama, kol jis uždegs suktinukę.
Truktelėjęs padavė man.
- Dieve, kaip gera būti čia, su tavimi, - tarė jis. - Savaitė buvo
tokia suknista.
- Žinau.
- Mane apniko... na, ne košmarai... bet... kai atsigulu į lovą,
pradedu galvoti apie Sereną, įsivaizduoju ją truputį vyresnę, išei
nančią pasilinksminti uždarame vakarėlyje su nakvyne. Ji tokia
bailiuke. Bijo griaustinio, svetimų žmonių, šunų. Visko, ko tik
nori. Jeigu ji būtų buvusi tenai, būtų supanikavusi. Ir, ko gero,
būtų viena iš tų, kuriems nepavyko išsigelbėti.
- Negalvok apie tai, Benai. - Apie tai nenorėjau galvoti aš.
Įspraudžiau jam į lūpas suktinukę. - Verčiau prisimink mergaitę,
kurią išgelbėjai. Dėdė Markusas pasakojo, kad jeigu ne tu, ji būtų
žuvusi.
- Patikėk, aš tikrai apie ją galvoju, - tarė jis. - Ji vis dar
Hanoverio ligoninėje, porą kartų buvau jos aplankyti. Mergai
tė pasveiks. Vis mąstau, kad nedaug trūko ir būčiau ją palikęs
liepsnose, nes man stigo oro, ir aš... - Jis nusipurtė. - Sakau tau,
Mege, baimės buvo pilnos kelnės.
- Turėjo būti siaubinga. - Žinojau apie jo klaustrofobiją, apie
tai, kad jį sukausto panika vos užsideda dujokaukę. Nekenčiau,
kai kiti ugniagesiai nesislėpdami iš jo šaiposi ir tyčiojasi, tarsi
jis būtų bejausmis. Sykį nugirdau, kaip vienas kolega sakė dėdei
138 Prieš audrą
Markusui: „Nesuprantu, kam jūs apskritai jam duodate praneši

mų gaviklį. Jis vis tiek nesugebės juo naudotis.“ Tiesiog pasiutau.
Benas man prisipažino ketinąs mesti darbą ir grįžti į Šarlotę, nes
nebegalįs daugiau kęsti patyčių. Labai išsigandau, kai jis taip pa
sakė. Kaip aš be jo gyvensiu?
- Kaip tau pavyko ištverti su ta dujokauke? - paklausiau.
- Sekundei atsukau atsarginį deguonies vožtuvą, - paaiškino
jis. - Į plaučius plūstelėjo daugiau oro. Nuostabus garsas. Svarbu
ne tiek pats oras, kiek žinoti, kad turiu atsarginį vožtuvą, jeigu
prireiks.
- Turbūt labai išsigandai, kai pasigirdo įspėjamasis signalas
dėl besibaigiančio deguonies?
- Taip, mieloji. Išsigandau taip, kad negaliu nė apsakyti. Bet
objektyve mačiau tą mergaitę. Reikėjo ją ištempti.
- Labai tavimi didžiuojuosi. Ar dabar vyrai liovėsi tave erzi
nę ir tyčiojęsi?
Jis linktelėjo.
- Manau, galų gale priėmė mane į savo gretas, - pasakė jis ir
išpūtė iš plaučių dūmus. - Pora didžiausių erzintojų netgi atsi
prašė. Nors tiek gerai. Bet kaina buvo per didelė.
Atmintyje iškilo tos trys didelės nuotraukos iš pagerbimo
ceremonijos; aš visą laiką bandžiau atsitverti nuo jų nematoma
siena. Per renginį man darėsi silpna klausantis pastoriaus Bilo
pasakojimų apie kiekvieną žuvusįjį. Man norėjosi lėkti iš salės,
bet nedrįsau kelti sumaišties.
- Ar dabar supranti, kodėl tikiu pomirtiniu gyvenimu? - pa
klausiau Beno. - Kodėl nė kiek neabejoju, kad tėtis mane aplan
ko šioje trobelėje? Aš noriu tikėti, kad tie trys žmonės - Džordė,
Hendersonas ir ponas Iglsas rado sau geresnį prieglobstį.
- Aš irgi tuo tikiu, - pritarė man Benas, - tik abejoju, ar mi
ręs žmogus gali palaikyti ryšį su gyvaisiais.
Jam neteko patirti to, ką išgyvenu aš susisiekdama su tėčiu,
todėl jis manęs ir nesuprato.
Mes surūkėme suktinukę iki galo, ir Benas užgesino nuorūką

į jūros kriauklę, kurią laikome ant grindų prie lovos. Prisiminiau
tą vakarą ligoninės priimamajame; kaip išsigandau pamačiusi
jį tenai ir kokia jaučiausi nepastebima, kai puldama prie Beno
Dona vos nenuvertė manęs nuo kėdės. Visi galvoja, kad jiedu
pora, o jis, nors niekada to nepatvirtino, niekada ir nesistengė
pasakyti tiesos. Ji mūsų priedanga, sako jis, o mane tai erzina,
ypač kai ji taip spokso į jį kaip šeštadienį per varžybas. Mačiau,
kaip karštai ji myli Beną. Tai užrašyta jos veide. Man jos gaila
kaip ir tos keturiolikmetės, kuriai kadaise leidau mane nugalėti.
Tačiau Beno aš jai neatiduosiu.
- Dona labai tave myli, - tariau. - Pamačiusi tave priimama
jame gyvą ir sveiką labai apsidžiaugė. Lygiai taip džiaugiausi ir
aš, kai pamačiau, kad Endžiui nieko blogo neatsitiko. Toks jaus
mas, tarsi būdama su tavimi aš jai kenkiu.
- Aš jos neapgaudinėju. Tu puikiai žinai.
- Bet ji mano, kad esi laisvas. Ji turi viltį.
- Tai ką man daryti, Mege? - Jis pyktelėjo. - Aš negaliu jai
pasakoti apie mus.
- Suprantu, - skubiai pritariau. Dar niekada nebuvau jo su-
pykdžiusi, todėl dabar gerokai sutrikau. - Man tiesiog jos gaila,
ir viskas. - Ką gi aš noriu, kad jis darytų? Pati nežinau.
Staiga iš svetainės pūstelėjo vėjas ir užgesino visas, išskyrus
dvi, žvakes. Išlipau iš lovos ir nuėjau į kampą jų uždegti. Kai pa
sisukau grįžti atgal į lovą, žvakės šviesa tikriausiai apšvietė mano
klubą.
Benas pasirėmė ant alkūnių ir nustebęs paklausė:
- Kas ten, ant klubo?
- Tatuiruotė, - atsakiau.
- Juokauji? - Jis net atsisėdo. - Nauja?
- Ne. Tik tu anksčiau jos nepastebėjai.
Turiu ją daugiau nei metus, pasidariau taip žemai, kad nepa
matytų mama.
140 Prieš audrą
- Iš čia nematau, kas ten pavaizduota, - tarė Benas.

- Vienas žodis. - Priėjau arčiau, kad jis galėtų perskaityti.
- „Empatija“. - Perbraukė pirštais smulkias kaligrafines rai
des. - O kam?
- Kad nepamirščiau, ką jaučia kiti žmonės, - paaiškinau.
Benas nusijuokė ir įsitempė mane į lovą. Aš apžergiau jį raita.
- Tau šito visai nereikia priminti, angele mano, - tarė jis,
karštais delnais spausdamas man klubus. - Tu pati - gyvas pa
vyzdys.
Tryliktas SKYRIUS
Endis
Mus pasodino ant nedidelės kušetės. Ant stovų stirksojo dvi

didžiulės filmavimo kameros, o aplink zujo daugybė gražių
vyrų ir moterų. Viena ponia sėdėjo krėsle ir žiūrėjo į mus. Aš
žiūrėjau į kamerą ir šypsojausi, kaip daro žmonės, kai juos fo
tografuoja.
Moteris krėsle tarė:
- Endi, kai pradėsime kalbėti, žiūrėk į mane, o ne į kamerą,
gerai? Įsivaizduokime, kad tiesiog šnekučiuojamės, sutarta?
- Sutarta.
Ji buvo labai graži. Dailutė su žvilgančiais plaukais kaip ma
mos, tik tamsesniais, ir siauromis kaip kinės akimis. Jos balsas
buvo švelnus ir man priminė Mėgę; ji kartais irgi taip kalba.
Mama man nusišypsojo ir kaip visada spustelėjo ranką. Jos
pirštai buvo šalti kaip varvekliai.
Kažkoks vyras man prie marškinėlių prisegė mažulytį juodą
mikrofoną ir paprašė nekreipti į jį dėmesio. Moteris su ausinė
mis parodė tris pirštus, paskui du ir galiausiai vieną.
142 Prieš audrą
Tada į mus prabilo ta ponia, ir aš įbedžiau į ją akis, kaip bu

vau liepiamas. Žiūrėk tik į ją ir niekur kitur, kartojau sau minty
se. Labai nenorėjau susimauti.
- Papasakok mums apie gaisrą, Endi, - paprašė ji. Jos akyse
žybčiojo kibirkštėlės.
- Aš ir mano draugė Emilija buvome uždarame vakarėlyje su
nakvyne, ir staiga kilo gaisras, - pradėjau pasakoti. - Keli vaikai
užsiliepsnojo, aš liepiau jiems griūti ant žemės ir voliotis.
- Tikrai? - paklausė ponia. - Iš kur tu šito išmokai?
Negalėjau tiksliai prisiminti. Norėjau pasisukti į mamą ir
pasiklausti, bet staiga prisiminiau, kad privalau žiūrėti tik į tą
moterį.
- Manau, kad mokykloje, bet nesu tikras, - atsakiau.
- Tikrai taip, - patvirtino mama.
Mano sulenkta koja kaip įprastai tirtėjo, ir aš maniau, kad
mama uždės ant kelio ranką ir sustabdys, bet ji to nepadarė.
- Kas buvo paskui, Endi? Žmonės ėmė veržtis iš bažnyčios į
lauką, tiesa? Bet negalėjo?
- Trukdė liepsnos.
- Kaip suprantu, pagrindinės durys buvo apimtos ugnies?
- Ir užpakalinės.
- Turbūt buvo labai baisu?
- Emilija labai išsigando. Ji buvo apsivilkusi marškinėlius iš
virkščiai.
Moteris sutriko ir pasisuko į mamą.
- Jo draugė Emilija yra ypatingų poreikių vaikas, ir ji nemėgs
ta, kai drabužio siūlės liečiasi prie kūno, - paaiškino mama.
- O, supratau, - pasakė moteris. - Tai kaip tau pavyko ištrūk
ti iš gaisro, Endi?
- Aš nuėjau į vyrų tualetą ir ten už lango pamačiau metali
nę... oro kondicionieriaus dėžę. Tada užlipau ant jos ir padėjau
išlipti pro langą Emilijai. Paskui grįžau į bažnyčią ir liepiau vi
siems sekti paskui mane.
- Neįtikėtina, - stebėjosi moteris. Kai ji pasuko galvą, akyse

vėl žybtelėjo kibirkštėlės. - Tu išgelbėjai daug gyvybių.
Linktelėjau.
- Aš... - Staiga prisiminiau, kad nevalia vadinti savęs didvyriu.
- Jis didvyris, - pasakė mama, - bet aš jam liepiau nesipui-
kuoti.
Netyčia akimirksnį pažiūrėjau į mamą. Jos akyse irgi kibirkš
tėlės! Keista.
- Kaip jautiesi atlikęs žygdarbį, Endi? - vėl paklausė ponia.
- Gerai, - atsakiau. - Tik gaila, kad keli žmonės žuvo. Ma
nau, jie neišgirdo, kai aš juos kviečiau eiti su manim. Jūsų akys
labai gražios. Jose žybsi kibirkštėlės.
Mama su ponia ėmė juoktis.
- Tai nuo apšvietimo, - atsakė moteris. - Ačiū už kompli
mentą, Endi. - Ji vėl pasisuko į mamą. - Lorele, ar galėtumėte
trumpai papasakoti apie Endį ir vaisiaus alkoholinį sindromą?
- Aš galiu papasakoti, - pasisiūliau.
Tada mama uždėjo man ant kelio ranką, ir tai reiškė: „patylėk“.
- Leiskime pakalbėti tavo mamai, gerai, Endi?
- Gerai, - sutikau, nors mamą girdėjau pasakojančią apie tą
sindromą tiek daug kartų, kad ir pats viską mintinai moku. Ji
kalbėjo apie tai, kaip buvo įnikusi į alkoholį, kai manęs laukėsi, ir
todėl aš gimiau kitoks nei visi vaikai; paskui ji išvažiavo gydytis
ir nuo to laiko neima į burną nė lašo. Aš gyvenau globos namuo
se, ir ji mane atsiėmė, kai man sukako vieni metukai. Mama davė
žodį rūpintis manimi ir suteikti man patį geriausią išsilavinimą,
kokį tik įstengs. Štai. Pats galėjau papasakoti.
- Aš plaukikas, - pasigyriau. - Ir visada laimiu.
Jos vėl ėmė juoktis. Mama pasakė, kad esu nepralenkiamas
varžybose, nes turiu išgąsčio refleksą. Dar ji paminėjo, kad
mano intelekto koeficientas vidutinis, vadinasi, esu pakanka
mai protingas ir galiu būti dar gudresnis, jeigu labai norėsiu ir
pasistengsiu.
144 Prieš audrą
- Aš toks pat protingas kaip ir visi, - pareiškiau. - Tik mano

protas veikia truputį kitaip.
Mama papasakojo apie žiebtuvėlį, dėl kurio mes pavėlavome
į lėktuvą, ir kaip aš lig šiol nesuprantu, kas atsitiko, juk jeigu įsi
dedi žiebtuvėlį į kojinę, vadinasi, rankoje jo nesineši.
- Yra įsteigtas fondas gaisre nukentėjusių vaikų gydymo iš
laidoms padengti, - prabilo moteris į filmavimo kamerą. - Jeigu
norite jiems padėti, ekrane matote fondo internetinį adresą.
- Dauguma vaikų, dalyvavusių vakarėlyje ir nukentėjusių
gaisre, kilę iš šeimų, kurių finansinės galimybės ribotos, - pri
dūrė mama.
- Ji norėjo pasakyti, kad jie neturtingi, - išpyškinau didžiuo
damasis, kad viską suprantu.
- Jūs turite dar vieną vaiką, tiesa? - moteris kreipėsi į mamą. -
Ar jam taip pat vaisiaus alkoholinis sindromas?
- Ji kalba apie Mėgę? - paklausiau mamos, neatitraukdamas
akių nuo moters.
- Taip, Megė yra mano vyresnioji dukra. Laukdamasi jos aš
dar negėriau, ji visiškai sveika.
- Megė yra pati geriausia sesuo, - įsiterpiau.
- Tikrai? - paklausė moteris.
- Ji irgi uždėtų deguonies kaukę pirma man, o tik paskui sau.
Keturioliktas SKYRIUS
Lorelė
1989
- Pažiūrėkit, kokie plaukučiai! - sušuko panelė Ema, kai Džeimis

padavė jai į rankas kūdikį. - Kai gimei, tavo plaukučiai buvo ly
giai tokie pat, - pasakė ji sūnui. - Galva apaugusi vešliomis juo
domis garbanomis.
- Gražutė, tiesa? - Džeimis atsisėdo ant sofos šalia mamos.
Jis jau trečią dieną nesiliovė plačiai šypsojęsis nuo tada, kai grį
žome su mažyle iš ligoninės namo. - O dar pamatysi, kokios
gražios jos akytės, kai atsimerks, - džiaugėsi jis. - Atrodo, žiūri
tiesiai į tave.
- Irgi rudos kaip tavo ir Lorelės? - Ji paglostė pirštu beveik
peršviečiamą vaiko odytę ant kaktos.
- Dabar jos dar pilkos, - aiškino Džeimis, - bet pediatras
sakė, kad veikiausiai bus rudos.
Panelė Ema pažvelgė į mane, sėdinčią supamajame krėsle,
ir tarė:
- Tu tikriausiai dabar devintam danguj, brangioji?
146 Prieš audrą
Buvau per daug pavargusi, kad galėčiau kalbėti, todėl sėdėjau

ir šypsojausi ta pačia šypsena, kuria buvau apsiginklavusi pasta
rąsias tris dienas. Prisiklijavau ją prie lūpų, vos tik gimė kūdi
kis, ir nešiojausi. Man kažkas darėsi, bet stengiausi negalavimą
nuo saviškių nuslėpti. Žiūrėjau j Džeimį ir panelę Emą ant sofos
su kūdikiu ant rankų ir mačiau juos lyg sapne. Jaučiausi nuo jų
nutolusi, tarsi mus skirtų mylios. Jeigu dabar reikėtų nueiti iki
sofos, tikriausiai užtrukčiau kelias dienas.
Mano nėštumas buvo gerokai lengvesnis, nei tikėjausi. Iš
skyrus lengvą pykinimą pirmomis savaitėmis ir patinusius sąna
rius paskutinėmis, jaučiausi puikiai. Kūdikis gimė pora savaičių
anksčiau, ir, nors gimdymas buvo sunkesnis, nei vyliausi, dešimt
agonijos valandų ištvėriau be epidurinio nuskausminimo. Dėl
Džeimio jaudinausi tiek pat kiek ir dėl savęs. Dėl savo „Dievo
dovanos“ Džeimis kentė ir išgyveno kiekvieną mano sąrėmį.
Mažylė gimė aštuonių svarų ir aštuonių uncijų, ir aš džiaugiausi,
kad ji nebelaukė tų dviejų savaičių.
Tiksliai pajutau tą akimirką, kai iš mylinčios ir besilaukian
čios moters tapau ta, kuri visai nebežino, kas yra meilė. Gimdy-
kloje išgirdau pirmą kūdikio verksmą, pakėliau galvą ir žvelgda
ma pro išskėstas kojas ištiesiau rankas į mergytę. Seselė paguldė
ją man ant krūtinės. Džeimis pabučiavo man į kaktą, o aš pasu
kau galvą į ją, bet man atrodė, kad žiūriu ne į vaiką, o j siaurą
tamsų kurmio urvą. Man ėmė svaigti galva, viskas sukosi ratu ir
galiausiai aptemo akyse.
Kai atsibudau, pasijutau gulinti pooperacinėje palatoje. Džei
mis sėdėjo prie mano lovos. Pasak jo, aš smarkiai nukraujavau,
bet patikino, kad viskas bus gerai. Megė gimė sveika, aš galėsiu
turėti daugiau vaikų.
Beveik negirdėjau jo žodžių. Man įstrigo jo ištartas vardas
Megė. Kas ta Megė? Man siaubingai skaudėjo pilvo apačią ir aš
maniau, kad tebevyksta gimdymas. Išsigandau savo nežinojimo.
Džeimis per kelias minutes sugrąžino mane į dabartį.
Pirmą kartą paėmiau į rankas savo kūdikį tik po trisdešimt

šešių valandų. Kai man ją padavė, nieko jai nejaučiau. Nei mo
tiniško džiaugsmo, kad čia ta pati mažutė būtybė, kurią devynis
mėnesius nešiojau savyje, nei noro apžiūrėti jos kūnelį, nieko.
- Kokia ji gražutė, ar ne? - Džeimis stovėjo prie mano lovos
visas švytintis iš laimės. Tada aš irgi užsiklijavau šypseną. Dabar,
namie, visi manė, kad išlindau iš tos kurmio skylės ir man jau
viskas gerai. Bet tik aš viena žinojau, kad esu įstrigusi kažkur
pusiaukelėje tarp juodos bedugnės ir tikrovės.
- Ar ji gerai valgo? - paklausė Ema.
Džeimis pažvelgė į mane laukdamas atsakymo, vadinasi, tu
riu kaip nors išspausti iš burnos kelis žodžius.
- Man... - atsikrenkštusi nedrąsiai prisipažinau, - man tru
putėlį sunku... Ji blogai žinda.
Dieve, kaip aš troškau žindyti vaikelį! Dirbdama pas pedi
atrą su pavydu žiūrėdavau, kaip motinos pasikiša po palaidine
savo mažylius tam slaptam, šventam ryšiui su savimi. Bet mano
speneliai buvo plokšti, ir vaikas negalėjo jų apžioti. Ligoninėje
seselės bandė man padėti. Likus kelioms valandoms iki grįžimo
namo, į palatą pasikalbėti atėjo patarėja iš „Pieno lygos“. Kartais
man pavykdavo ir mažylė imdavo žįsti, bet dažniausiai ji nepa
tenkinta inkšdavo. Moteris iš „Pieno lygos“ tikino, kad mergaitei
pieno užtenka, bet aš ja netikėjau.
- Ai, pereik prie mišinuko, - pasiūlė panelė Ema, tarsi tai
būtų smulkmena. - Abu savo vaikus maitinau tik iš buteliuko ir
abu užaugo be vargo.
Džeimis iš tiesų nekelia rūpesčių, pagalvojau, bet dėl Marku-
so tai dar didelis klausimas. Jį ir dabar reikia maitinti iš buteliu
ko. Kai išgirdau tuos jos žodžius, man akyse sužvilgo ašaros. Ji
pirmoji leido suprasti, kad anoks čia blogis nežindyti.
- Betgi tai labai svarbu, mama, - paprieštaravo Džeimis.
Iš savokrėslo mačiau, kaip kūdikioveidelis susiraukė. Tuoj klyks.
Man gerklėj užstrigo gumulas, dydžio sulig grindinio akmeniu.
148 Prieš audrą
- Na, na, - panelė Ema puolė raminti kūdikį. - Kas atsiti

ko, meilute? - Pakėlusi mergytę ir priglaudusi prie peties, ėmė
glostyti jai nugarytę, bet ji vis tiek pratrūko rėkti. - Vargšelė, jai
reikia mamytės. - Panelė Ema padavė mažylę Džeimiui. Jis jau
spėjo išmokti ją laikyti atsargiau nei aš ir nešė ją man.
- Pamėginsiu pažindyti. - Sukaupiau visas jėgas ir atsistojau.
Džeimis įdėjo kūdikį man į rankas, ir aš patraukiau į miegamą
jį. Man reikėjo privatumo, bet ne iš drovumo; tiesiog nenorėjau
nesėkmės liudininkų.
Miegamajame atsisėdau ant lovos, atsilošiau į pagalves ir pra
dėjau kovą dėl sėkmingo vaiko žindymo. Mergytė rėkė, aš ver
kiau. Pagaliau ji ėmė čiulpti, bet ne taip godžiai, kaip matydavau
darant kitus žinduklius. Jokio pasitenkinimo, kad guli ant ma
mos rankų. Jos veidelyje matėsi nenoras, tarsi ji būtų verčiama
žįsti, nes neturi kito pasirinkimo. Tarsi geriau jau būtų buvusi
kitur, tik ne su manimi.
Sėdėdama miegamajame išgirdau, kaip parėjo Markusas.
- Labas, mama. - Įsivaizdavau, kaip jis žirglioja per kambarį
ir pasilenkęs pakšteli mamai į skruostą. - Kada atvažiavai? Ar
jau matei mano mažąją dukterėčią?
- Dieve švenčiausias, Markusai! - išgirdau sušunkant panelę
Emą. - Nuo tavęs dvokia kaip iš bravoro.
Likusio pokalbio negirdėjau, tik prislopintą kuždesį ir jau
nos moters balsą, - supratau, kad Markusas vėl atsivedė į namus
merginą. Jis turbūt turi po draugę kiekvieną savaitės dieną.
Užsimerkiau ir klausiausi savo pačios balso, aidinčio galvoje.
Kūdikis tavęs nemyli.
Žinau. Žinau.
Tujam net pieno pakankamai neturi.
Žinau.
Mažylė atitraukė nuo krūties galvytę ir nusisuko suraukusi
nosį, tarsi būtų labai neskanu. Man iš nuovargio ėmė svaigti
galva.
- Džeimi, - pamėginau šaukti.

Svetainėje pasigirdo juokas.
Sukaupusi jėgas pašaukiau dar kartą:
- Džeimi!
Jis tuoj pat atidarė miegamojo duris ir kyštelėjo galvą vidun.
- Kaip sekasi? - paklausė.
- Ar gali panešioti, kad atsirūgtų? - paprašiau. - Aš noriu
pasnausti.
- Gerai, Lore. - Jis paėmė iš manęs kūdikį, o aš palindau po
antklode ir leidausi užvaldoma nuovargio, podraug kaltai džiaug
damasi, kad valandą kitą galėsiu negalvoti apie vaiką.
Markusas atsikraustė gyventi pas mus, kai vaikščiojau nėš

čia šeštą mėnesį. Mums tai buvo ir gerai, ir blogai. Džeimis dir
bo nekilnojamojo turto kontoroje, priešgaisrinėje stotyje ir dar
savo koplytėlėje; jo darbo laikas buvo ilgas ir nenuspėjamas,
todėl man patiko Markuso draugija namie, nors dažnai prisi
dėdavo ir kokia nors jo „dienos“ mergina, ir šešių ar daugiau
skardinėlių alaus pakuotės. Džeimis buvo įdarbinęs brolį sta
tybose. Markusas vakarais būdavo laisvas, todėl, kai grįždavau
namo po darbo, jis dažnai jau laukdavo paruošęs vakarienę.
Jis man padėjo įrengti vaikų kambarį, nudažė sienas žaliai ir
geltonai, parnešė ir sustatė mano nupirktą lovytę ir komodą.
Jis jau seniai nebesimokė groti savo elektriniu pianinu, tačiau
muzikos klausydavosi taip garsiai, kad vaikščiodama pakran
te, o dažniausiai tai darydavau rytais ir vakarais, girdėdavau ją
net už pusės mylios. Jeigu paprašydavau, jis visada patildyda-
vo. Tiesą sakant, jis darė viską, ko panorėdavau. Bėdų kildavo
ne tarp manęs ir Markuso, o tarp jo ir Džeimio. Jie pjaudavosi
kaip dvi katės maiše, ir aš greitai supratau, kad tai tęsiasi nuo
pat vaikystės. Šalia Markuso Džeimis pasidarydavo visai kitas
žmogus. Niekas nebūtų patikėjęs, kad Džeimis sugeba suprasti
kito jausmus. Bendraudamas su broliu jis daug negalvodavo.
150 Prieš audrą
Per garsiai groja muzika? Jis tuoj ima šaukti: „Markusai, išjunk
tą mėšlą!“ Jeigu Markusas po pasilinksminimų grįždavo namo
vėlai ir eidamas kliūdavo už baldų ar trankydavo durimis, Džei-
mis šokdavo iš lovos, o aš užsidengdavau galvą pagalvėmis, kad
negirdėčiau jų riksmų.
Vėliau supratau, kad geriau nesikišti, kai broliai pjaunasi. Jie
vaidijasi nuo labai seniai, o mano balsas jų ginčuose kaip aidas
tyruose, ir juos tik erzindavau bandydama gražiuoju sutaikyti.
Nesantaikos grūdą tarp brolių prieš daugelį metų pasėjo tėvai,
nuolat išskirdami vyresnįjį. Aišku, Markusas ne angelėlis, nepa
dėjo nė mano aiškinimai, kad jis nedėkingai elgiasi su broliu. Be
to, jis smarkiai gėrė. Jambuvo tik dvidešimt, bet šaldytuve nuolat
atsirasdavo ir išnykdavo pakuotės alaus, o jas pakeisdavo naujos
taip greitai, kad nespėdavau sekti. Pradėjome suprasti, kodėl tė
vai ryžosi išvyti jį iš namų.
- Tujuk žinojai, koks jis, - vieną rytą vaikštinėdama pakran
te papriekaištavau Džeimiui. Tądien kaip reta kovo mėnesį oras
staiga taip sušilo, kad braidžiojome po smėlį basi. Aš rankomis
apkabinau pilvą ir glosčiau kūdikį, kurio nekantriai laukiau atei
nant į šį pasaulį. - Žinojai, kad jis geria, vėlai grįžta naktimis ir
siautėja.
- Tinginys ir neatsakingas.
- Jis ne tinginys, - nesutikau, turėdama omenyje Markuso
pagalbą įrengiant vaikui kambarį. Tačiau dėl neatsakingumo
nesiginčijau. Kelis kartus Markusas nepasirodė darbe, brigados
meistras paskambino Džeimiui ir pasiskundė. Įtaisęs brolį į dar
bą, aišku, jis jautėsi atsakingas už jo elgesį.
- Kodėl norėjai, kad jis pereitų gyventi pas mus? - paklau
siau. - Tikėjaisi jį perauklėti?
Džeimis sunėrė pirštus į plaukus ir nusisukęs į jūrą tarė:
- Maniau, kad galėsiu pakeisti save.
- Kaip?
- Kai buvome maži, mes nuolat pešdavomės, - atsakė jis. -
Bet dėl savęs esu ramus. Būdamas toks, koks esu, vyliausi tapti
jam tolerantiškesnis. Bet patikėk, Lorele, jis moka žiauriai mane
supykdyti.
- Žinau. - Markusas man gelbėjo namie, bet Džeimiui kėlė
tikrus iššūkius lyg paauglys, tikrindamas tėvų kantrybę.
- Gal ir suklydau, įsileisdamas jį į savo namus, - svarstė
Džeimis.
- Mes juk jam sakėme, kad po pusmečio žiūrėsim, kas bus
toliau, - priminiau. - Ar ištversi pusmetį?
Džeimis linktelėjo.
- Jeigu per tą laiką vienas kito nepapjausime.
Kai gimė Megė, Džeimis pasiėmė trijų savaičių atostogas

nekilnojamojo turto agentūroje ir priešgaisrinėje stotyje. Lygiai
tiek laiko man prireikė, kol pradėjau ją vadinti vardu. Prabėgus
dviem savaitėms po gimimo per patikrinimą pediatras, su ku
riuo dirbau, patvirtino tai, ką ir pati įtariau: dukrą kamuoja pil
vuko diegliai. Jis paėmė man iš piršto kraujo ir atlikęs tyrimą
pasakė, kad man vis dar mažakraujystė, dėl to ir jaučiuosi tokia
pavargusi ir išbalusi.
- Be to, manau, panele Lorele, jums dar nepraėjo pogimdy
minė depresija, - tarė jis, kreipdamasis į mane taip, kaip vadin
davo, kai pas jį dirbau. Jis įdėmiai pažvelgė man į veidą, ir aš
staiga prisiminiau šįryt neprisilipinusi šypsenos. - Bet nesijau
dinkite, - nuramino jis. - Kai reikės, jūsų hormonai patys susi
tvarkys.
Pasipasakojau jam apie savo bėdas maitinant krūtimi. Kas
dvi valandas mudvi su Mege stodavom į kovą, tai išsekindavo
mus abi ir mažiausiai vieną katrą pravirkdydavo. Jis nedrįso man
patarti atjunkyti, bet geriau pažiūrėjęs į mane ryžosi.
- Svarbiausios yra pirmos dvi savaitės, - tarė jis. - Bet jeigu
tai daro neigiamą įtaką jums ir jūsų santykiams su mergaite, tai
patarčiau nedelsiant nutraukti žindymą.
152 Prieš audrą
Su palengvėjimu linktelėjau. Dabar reikalai pasitaisys, pama

niau. Nebereikės su baime laukti maitinimo valandų. Pradėsiu
ją mylėti.
Bet tai neįvyko. Prie buteliuko ji priprato greičiau nei prie
krūties, bet ant mano rankų vis tiek būdavo irzli, muistydavosi,
kad ir kaip švelniai stengdavausi ją laikyti. Nuramindavau įkišusi
savo pirštą jai į burnytę, bet vos tik pajusdavo, kad iš jo nebėga
pienas, vėl imdavo verkti.
O su Džeimiu viskas būdavo kitaip. Ji ramiai snausdavo jam
ant peties ar ant rankos. Aš pavydėjau, kad tik su juo mergaitė
nusiramina, ir džiaugiausi, kad bent kas nors gali numaldyti jos
verksmą.
Paskutinį vakarą prieš Džeimiui grįžtant į darbą puoliau jį
maldauti pasiimti dar savaitę.
Mudu gulėjome lovoje ir kalbėjomės tyliai, kad neprižadin
tume mažylės, nors ji buvo toli nuo mūsų.
- Negaliu, Lorele, - atsakė jis. - Dabar pats darbymetis, o aš
ir taip daug laiko pradykinėjau.
- Prašau, nepalik manęs vienos su ja! - Mano balsas skambė
jo beviltiškai; iš tiesų taip ir jaučiausi.
- Ji tavo dukra, Lorele, o ne koks pasiutęs šuo.
- Tau su ja sekasi geriau nei man, - tariau.
- Suprantu, kad jautiesi prastai, - guodė jis ir, pasirėmęs ant
alkūnės, kita ranka nubraukė man nuo veido plaukus. - Pasi
vaikščiok su ja. Man atrodo, tu per mažai laikai ją ant rankų. Ji
mėgsta būti nešiojama.
- Kai paimu, ji pradeda verkti.
- Jai persiduoda tavo įtampa. Pasistenk atsipalaiduoti.
- Man taip puikiai sekdavosi su kūdikiais, - guodžiausi jam.
Buvau perskaičiusi bemaž visas knygas apie jų auginimą ir stai
ga paaiškėja, kad nieko neišmanau. - Gydytojas Pirsonas visada
kviesdavosi mane į pagalbą, kai mamos ateidavo su verkiančiais
mažyliais.
Džeimis šyptelėjo.
- Tau ir vėl seksis kaip anksčiau. Tavo pradžia buvo sunki -
nukraujavimas ir visa kita. Nekaltink savęs dėl to.
Taigi Džeimis grįžo į darbą, o mano savijauta negerėjo.
Mano būklė vis blogėjo. Vaiko gimimas buvo didžiulė klaida,
ir, rodės, tik aš viena tai žinau. Kartais žvelgdavau į Mėgę - ver
kiančią ar miegančią, - ir turėdavau pati sau priminti, kad ji
mano vaikas. Mudviejų niekas nesiejo. Žvelgdama į ją jausda
vau tą patį, ką ir žiūrėdama į riekelę sūrio ar keptuvę, - nieko.
Tas pat ir su Džeimiu. Žiūrėdavau į jį ir galvodavau: kaip čia
atsitiko, kad atsidūriau mažai gyvenamoje saloje su žmogumi,
kuriam nieko nejaučiu.
Anksčiau taip džiaugiausi salos gyvenimo tyla ir ramybe, o
dabar pasijutau atskirta. Suvokiau, kad beveik neturiu draugių,
o tarp tų, su kuriomis bendrauju, nėra jaunų mamyčių. Koledžo
laikų draugės gyveno mieste. Vienintelė vaiką auginanti bičiulė
paskambino ir pasveikino susilaukus Megės, tačiau jos džiaugs
mas ir gyrimasis savo nuosavu sūneliu man tik patvirtino, kad
esu nenormali motina.
Nuolat atsiprašinėjau Megės.
- Tau reikia geresnės mamytės, - sakydavau jai. - Atsiprašau,
kad esu tokia niekam tikusi.
Markusas ir toliau kelis vakarus per savaitę virdavo vakarie
nę, bet kai tik jis būdavo blaivus, brukdavau jam į rankas Mėgę
ir pati puldavau ruošti valgį. Net Markusui geriau sekėsi su ja nei
man.
Grįžęs iš darbo Džeimis pirmiausia lėkdavo pasimatyti su
dukra, o ne su manim, bet aš ant jo nepykau. Tai man būdavo
proga vėl šmurkštelėti į lovą ir gulėti užsitraukus antklodes ant
galvos. Gelbėdavausi apsimesdama, kad noriu snustelėti.
Pirmą savaitę likusi viena su dukra pasiguldžiau ją į nešioja
mą kėdutę, pasistačiau virtuvėje ant stalviršio ir puode su vande
niu ėmiau šildyti buteliuką pieno. Megė klykė išraudusi kaip bu
154 Prieš audrą
rokėlis. Viena akimi sekiau puodą, o kita ją, ir staiga įsivaizdavau

save, stovinčią prie jos su virtuviniu peiliu rankoje, smeigiančią
jį per jos rausvai baltus šliaužtinukus į gležną kūnelį.
Aiktelėjusi atšokau nuo viryklės ir prisiplojau prie podėlio
durų. Ant spintelės pamačiau peilių rinkinį. Akimirksniu čiupau
jį į rankas, nubėgau koridoriumi į Markuso kambarį ir pakišau
po jo lova. Jeigu kada vėl šaus galvon mintis griebtis peilio, tu
rėsiu pakankamai laiko susimąstyti ir ataušti nuo noro nužudyti
savo vaiką.
Grįžusi į virtuvę drebėdama iškėliau iš kėdutės Mėgę, išė
miau iš puodo buteliuką ir atsisėdau į supamąjį krėslą maitinti.
Gavusi čiulptuką ji iš karto nurimo.
Susimąsčiau apie motinas, skriaudžiančias vaikus. Žmones,
kurie taip papurto savo mažylius, kad tai baigiasi smegenų su
krėtimu. Labai išsigandau. Ar aš galėčiau taip pasielgti?
- Myliu tave, - tariau tyliai, supdama ją ant rankų, tačiau
žodžiai nuskambėjo kaip žmogaus, išmokusio svetimą tekstą ir
atliekančio vaidmenį spektaklyje.
- Aš noriu pamiegoti, - sumurmėjau kitą rytą dar lovoje,

kai Džeimis jau ruošėsi į darbą. Mudu pusę nakties pakaitomis
vaikščiojom po kambarį su pilvuko dieglių kamuojamu vaiku
ant rankų.
- Pasiimsiu ją į darbą, - pasakė Džeimis, nustebindamas
mane, bet aš nesukau galvos, kaip jis įstengs dirbti nekilnojamo
jo turto kontoron nusivežęs kūdikį. Apsiverčiau ant šono ir už
migau glostoma kaltę nusvėrusios minties, kad visą dieną galėsiu
leisti be Megės. Netrukus jis pradėjo kasdien vežtis dukrą į dar
bą, o aš likdavau miegoti. Man mažai rūpėjo, ką apie tai galvoja
jo kolegos. Džeimis sugalvos, kaip jiems pasiaiškinti.
Pusę dienos jausdavausi apkvaišusi, tarsi kas man į vandenį
nuolat būtų bėręs narkotikų. Snausdama mąstydavau apie pa
bėgimą. Galėčiau išvažiuoti ten, kur manęs niekas nepažįsta, ir
pradėti viską iš naujo. Kai vieną dieną man sudūrę širdį, pama
niau, kad ištiks priepuolis. Gal lemtingas širdies smūgis paga
liau padarys galą mano vidiniam sąstingiui. Nebereikės daugiau
klausytis Megės rėkimo, skalbti ar laužyti galvą, ką paruošti va
karienei. O ir Džeimiui su Mege be manęs bus tik geriau. Buvau
tuo visiškai įsitikinusi.
- Ar prisimeni Sarą Veston? - vieną sekmadienio popietę pa

klausė manęs Džeimis.
Ne iš karto pavyko ją prisiminti.
- Ta moteris, kuri vaikščiojo į koplytėlę pirmomis dienomis?
Megei gimus nė sykio nebuvau ten nuėjusi; penkiakampis
pakrantės pastatas nuo mūsų namelio atrodė lyg už devynių
mylių.
- Ta pati. Šiandien ji buvo atėjusi su savo vyru Stivu. Jis kari
ninkas, tarnauja Leženo bazėje. Taigi, ji ilgą laiką nevaikščiojo į
mūsų bažnytėlę, nes Stivui buvo neįdomu, bet šiandien ji galiau
siai jį įkalbėjo.
- Jam patiko?
Džeimis nusijuokė ir tarė:
- Nemanau, bet jis puikiai tvardėsi. Bet aš noriu pasakyti štai
ką. Sara klausė, kaip tu laikaisi, ir aš jai pasakiau, kad judviem su
Mege būtų neprašai jos pagalba. Ji sutiko padėti.
O ne, pamaniau.
- Nenoriu, kad mūsų namuose lankytųsi svetimi žmonės,
Džeimi.
- Suprantu, kad tau nepatinka, bet, kol aš dirbu, ji galėtų pri
žiūrėti Mėgę.
- Betgi mes jos beveik nepažįstam. - Prisiminiau peilius,
kuriuos turėjau sugrąžinti į virtuvę, kad nereikėtų aiškinti Džei
miui su Markusu, kur jie dingo. Sara tikrai nebus pavojingesnė
už mane. - Jeigu tu ja pasitiki, tada aš nieko prieš, - atsakiau.
156 Prieš audrą
Antradienio rytą aš dar gulėjau lovoje, kai į duris pasibeldė

Džeimis ir pašaukė:
- Lorele! Atėjo Sara Veston, išeik su ja pasisveikinti.
Užsimerkiau, bandydama surasti savyje jėgų pasikelti iš lovos.
- Tuoj ateisiu, - vos girdimai atsakiau.
- Ką sakei? - paklausė Džeimis, stovėdamas už mūsų kam
bario durų.
- Tuoj ateinu, - pakartojau garsiau.
Išsiropščiau iš lovos, užsitempiau vakarykščius drabužius ir
nusvirduliavau į svetainę.
Sara nebuvo pasikeitusi ir atrodė lygiai tokia pati, kokią ma
čiau ją prieš keletą mėnesių koplytėlėje. Tik dabar, vasarą, su
trumpais šortais ir persikų spalvos polo marškinėliais ji atrodė
gerokai atletiškesnė. Tarsi mama sportininkė. Ji sėdėjo ant sofos
ir laikė ant rankų Mėgę.
- Jūsų kūdikis nuostabus, - pagyrė ji ir plačiai nusišypsojo.
- Ačiū, - padėkojau jai ir, išspaudusi šypseną, susirangiau į
supamąjį krėslą.
Džeimis pastatė priešais ją ant staliuko stiklinę saldžios ar
batos.
- Man patinka jūsų namukas, - tarė ji, - toks nepaprastas.
- Dėkui.
- Norėjau su jumis susipažinti prieš pradėdama prižiūrėti
Mėgę, - toliau kalbėjo ji. - Gal duosite kokių nurodymų ar turė
site pageidavimų.
- Na, tiesiog... - patraukiau pečiais, - nenugalabykite jos.
Džeimis ir ji sužiuro j mane, o aš atsainiai nusijuokiau.
- Patys žinote, ką turiu omeny. - Supratau, kad kalbu it be
protė. Bet man vienodai. Troškau kuo greičiau grįžti į lovą.
- Ką gi, aišku, - nusijuokė ji ir dėbtelėjo į Džeimį. - Manau,
susitvarkysiu.
Prabėgus šešioms savaitėms po gimdymo nuvažiavau į

Hampstedą pasitikrinti pas ginekologą. Kai jis baigė apžiūrą,
aš atsikėliau nuo kėdės, čežindama po šlaunimis vienkartinį
patiesalą.
- Visą laiką jaučiuosi labai pavargusi, - pasiskundžiau.
- Įprastas jaunos mamos skundas, - šyptelėjo jis ir pasikasė
savo pliką pakaušį. - Jums vis dar yra mažakraujystės požymių.
Ar geriate geležies papildus?
Linktelėjau.
- Kaip miegate?
- Naktimis prastai. Aš rūpinuosi vaiku naktį, nes dieną vyras
ją išsiveža į darbą.
- O dieną ar pamiegate?
Vėl linktelėjau.
- Apetitas?
- Neturiu.
- Man regis, be anemijos, jums dar ir depresija, - pasakė gy
dytojas.
Man nepatiko tas daugiareikšmis žodis „depresija“. Žinojau,
kad man kažkas negerai, bet negalavimui apibūdinti šis terminas
per silpnas.
- Jeigu išsimiegočiau, gal mano būklė ir pagerėtų.
- Norėčiau, kad pamėgintumėt prozaką. - Iš balto chalato ki
šenės jis išsitraukė receptų knygelę ir paklausė: - Girdėjote apie
tokius vaistus?
Naujasis stebuklingasis antidepresantas.
- Aš nenoriu antidepresantų, - atsakiau. - Man dar nėra taip
blogai.
Abejodamas daktaras tarė:
- Na, aš tik siūlau jums pamėginti, jeigu pasijusite blogiau.
Be to, galiu rekomenduoti psichoterapeutą. Jums nepakenktų su
kuo nors pasikalbėti apie tai, kaip jaučiatės.
158 Prieš audrą
- Nemanau. Ačiū. - Kaip aš galėčiau pasakoti svetimam

žmogui, kad norėjau nužudyti savo vaiką ar pabėgti iš namų? Jis
uždarytų mane į beprotnamį, o raktą išmestų.
Daktaras uždėjo delną ant durų rankenos ir atsigręžęs į mane
pridūrė:
- Beje, judu su vyru galite vėl turėti intymių santykių.
Savo pasibjaurėjimą meistriškai paslėpiau po šypsena.
Per pietus kalbėdamasi telefonu su Džeimiu pasakiau, kad

gydytojas man vis dar diagnozuoja mažakraujystę.
- Ar nesakė, kad jau galima mylėtis?
- Teks palaukti dar porą savaitėlių. - Susiraukiau nuo tokio
melo. - Dar minėjo, kad galėčiau gerti antidepresantus, jei noriu,
bet nemanau, kad man jų reikia.
- Vaistų tau tikrai nereikia.
Įsivaizdavau, kaip jis raukosi.
- Žinau, - atsakiau.
- Aš manau, kad tau dabar reikia suartėti su Dievu, Lore
le. - Jis kalbėjo rimtai. - Tu jau seniai to nedarai. Kur pastarąjį
kartą šią savaitę patyrei Dievo malonę?
Norėjau jam trenkti. Jeigu jis būtų buvęs šalia manęs, o ne
darbe, tikrai būčiau užvožusi.
- Niekur, - piktai atkirtau. - Dievo malonės nejaučiu visas
apgailėtinai ilgas šešias savaites.
Džeimis buvo nepalenkiamas.
- Na, manau, problemą įvardijome, - pasakė jis.
Po kelių savaičių užėjo Sara. Aš gulėjau ant sofos priešais te

levizorių ir žiūrėjau serialo „Mano svajonių Džine“ kartojimą,
kai ji pasibeldė į stiklines terasos duris.
- Įeikite, - pasakiau.
Petimi pastūmusi duris, ji įėjo į vidų, nešina puodu kažkokio
viralo.
- Įdėsiu troškinį su visu puodu į šaldytuvą, - pasakė ji ir nu

ėjo į virtuvę.
- Kur vaikas? - paklausiau.
- Liko su Džeimiu. Jis darbuojasi prie popierių koplytėlėje, -
atsakė ji. - Noriu su tavim šnektelėti.
O ne.
Sara atsitempė prie sofos kėdę nuo valgomojo stalo. Aš ir
toliau neatplėšiau akių nuo televizoriaus. Rodė seriją, kur Tonis
tuokiasi su Džine, bet man nelabai tai rūpėjo.
- Kaip jautiesi? - paklausė Sara.
- Normaliai, - atsakiau.
Ji pasilenkė arčiau manęs.
- Kaip iš tiesų jautiesi?
Atsidusau trokšdama, kad ji greičiau išsinešdintų, ir tariau:
- Pavargusi.
- Ką sakė gydytojas?
- Dėl ko?
- Dėl nuovargio.
Man nepatiko jos įkyrumas.
- Kad man mažakraujystė, - atsakiau, nors abejojau, ar tikrai
taip.
- Džeimis minėjo, kad gydytojas siūlė tau gerti prozaką.
- Šita informacija asmeniška.
- Jis man papasakojo, nes labai tavimi rūpinasi, - atkirto
ji. - Džeimis gana atsargiai žiūri į antidepresantų vartojimą, bet
aš noriu tau pasakyti, kad Mičigane turiu draugę, prozakas jai
labai padeda.
- Mano depresija dar ne tokia gili, Sara, - atšoviau. - Aš tie
siog pavargusi. Tu irgi pavargtum, jeigu kiaurą naktį nemiego
tum dėl klykiančio vaiko.
- Lorele, tu juk medicinos sesuo. Aš nebaigusi mokslų galiu
pasakyti, kad tau depresija. Visą laiką nori miego. Džeimis sako,
kad tau niekas neįdomu, netgi Megė. - Paskutinį sakinį ji ištarė
160 Prieš audrą
bemaž pašnibždomis, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų. - Juk

nenormalu taip... visai nesidomėti savo vaiku.
Pakėliau į ją akis.
- Noriu, kad išeitum, - pasakiau.
- Atsiprašau. - Ji atsilošė kėdėje, bet nė nesiruošė eiti. - Ne
noriu liūdinti, bet, man regis, tau reikalinga profesionalo pagalba.
Nesąžininga versti Džeimį... - Caktelėjo liežuviu ir atsiduso. - Jis
gyvena lyg vienišas tėvas. Jam puikiai sekasi prižiūrėti mažylę,
bet ji auga nepažindama tavęs. Ji tuoj nežinos, kas jos mama.
Išgirdau atsiveriant terasos duris ir pakėlusi galvą pamačiau,
kad Markusas grįžo namo pietų.
Pagaliau Sara atsistojo nuo kėdės.
- Jūs turbūt Markusas? - tarė ji paduodama ranką. - Aš Sara
Veston.
Markusas paspaudė jai ranką. Nuo sofos, kur sėdėjau, jau
čiau, kad nuo jo trenkia alkoholiu.
- Jūs - auklė, tiesa? - paklausė Markusas.
- Taip. Užėjau pasikalbėti ir...
- ...pasakyti, kad man ne visi namie ir esu sušikta motina, -
išrėžiau.
- Lorele! - sušuko Sara. - Ne tai turėjau galvoje.
- Liepiau jai išeiti, bet ji neina, - pasiskundžiau Markusui,
negalėdama patikėti savo pačios nemandagumu.
- Išeikite, - paprašė Markusas.
Lyg pasiduodama ar norėdama mus nuraminti, Sara iškėlė
rankas.
- Išeinu, - pasakė ir patraukė prie durų. Prieš žengdama per
slenkstį dar atsigręžė ir pridūrė: - Troškinį orkaitėje šildykite
pusvalandį, šimto aštuoniasdešimties laipsnių temperatūroje.
Vakare Megė sukarščiavo. Pradėjo varvėti nosis ir tikriausiai

ėmė skaudėti gerklytę, nes nuo devynių vakaro iki pat antros va
landos nakties rėkė nesustodama. Mudu su Džeimiu nusivarėme
nuo kojų. Pagaliau aš kritau į miegą taip giliai, kad kai suskambo
telefonas, pamaniau, jog sučirškė priešgaisrinis aliarmas; stryk
telėjau iš lovos ir puoliau j vaikų kambarį - retas ir mažytis žen
klas, kad man vis dėlto rūpi mano kūdikis.
Kai grįžau į kambarį, Džeimis nuo lovos spintelės kėlė telefo
no ragelį. Iš jo pokalbio supratau, kad skambina Markusas.
- Ne, po perkūnais! Pasėdėsi ten iki ryto! - suriko Džeimis
ir numetė ragelį.
Atsisėdusi ant lovos krašto paklausiau:
- Markusas?
- Man jis jau gale gerklės stovi! - Džeimis išlipo iš lovos, at
sidarė komodos stalčių ir išsitraukė marškinėlius. - Ir vėl įkliuvo
girtas prie vairo, - paaiškino jis. - Įkištas į areštinę Džeksonvily-
je, dabar prašo, kad atlėkčiau ištraukti.
- Važiuoji pas jį?
- Taip. - Jis buvo pavargęs. - Negaliu jo ten palikti. Bet man
jau gana, Lorele. Viskas. Jis kraustysis iš šių namų.
Žinojau, kad Džeimis teisus. Jau iš pat pradžių buvo aišku,
kad vieną dieną reikės jį grūsti lauk.
- Ilgai apie tai mąsčiau, - po kiek laiko prabilo Džeimis, sės
damasis ant lovos apsiauti batų. - Jis irgi bėdos priežastis.
- Kokios bėdos? - nesupratau aš.
- Tavo. Tavo nuovargio ir viso kito. Tau reikia rūpintis ir juo,
ir manimi, ir dar Mege. Plauni ir kuopi paskui jį. Ir niekada ne
žinai, kada vėl kokią kiaulystę iškrės ar kokią moterį parsives.
Per jo muziką vaikas negali ramiai miegoti. Amžinai girtas. Kada
paskutinį kartą matei jį blaivų?
Bandžiau prisiminti, bet paskui sumojau, kad Džeimis atsa
kymo nelaukia.
- Jis neleidžia mums tapti normalia šeima. Tau, man ir Me-
gei. Viskas, gana. Šįvakar baigiasi visi Markuso asmenybės gelbė
jimo eksperimentai.
162 Prieš audrą
Kitą dieną Markusas iš mūsų išsikraustė. Susikrovė muzi

kos grotuvą, kompaktines plokšteles, drabužius, alų ir perėjo
gyventi į kitą tėvui priklausantį namuką - „Talosą“, esantį čia
pat, kaimynystėje.
Penkioliktas SKYRIUS
Markusas
Pirmą kartą po gaisro nusinešiau baidarę į sąsiaurį saulei te

kant. Ant vandens nė menkiausios bangelės. Ore tvyrojo vien
sūrus pelkynų kvapas. Man pavyko negalvoti apie gaisrą kokias
keturiasdešimt minučių, kol įnirtingai darbavausi irklais. Kar
tais būdamas ant vandens aš pajuntu, kaip vadindavo Džeimis,
„susiliejimą su Dievu“. Man tada atrodydavo, kad Džeimis ge
rokai perdeda. Kaip dabar norėčiau jam pasakyti, kad buvau
neteisus.
Gyvenu viename operacijai „Kamanė“ priklausiusių bokš
telių, paverčiau jį gyvenamuoju būstu, ir kaip tik spėjau parei
ti namo, kai pradėjo rodyti Endžio ir Lorelės interviu pokalbių
laidoje „Šiandien“. Dėl visa ko buvau įjungęs, kad įsirašytų, nors
man labiau patiko regėti juos tiesioginiame eteryje. Endžio kelis
visą laiką tirtėjo. Jis šauniai atsakinėjo į Anos Kari klausimus.
Aišku, Lorelė irgi pasakė, ką norėjo. Megė man jau buvo spėjusi
elektroniniu laišku iškloti apie nuotykį su žiebtuvėliu, bet vis tiek
nesmagiai jaučiausi klausydamas, kaip apie tai pasakoja Lorelė.
Reikės pakalbėti su Endžiu apie rūkymą. Abu atrodė nuostabiai.
164 Prieš audrą
Lorelė buvo palaidais plaukais, daug šypsojosi, ir aš suvokiau,

kad būdama su manimi ji šypsosi labai retai. Endis irgi išvaiz
dus vyrukas. Vis dėlto - dar visai vaikas. Greičiau dvylikos nei
penkiolikos.
Priešgaisrinėje stotyje vėl kibau į rutiną. Įsipylęs pirmąjį puo
delį rytinės kavos ėjau koridoriumi į savo kabinetą ir netikėtai
susidūriau - tiesiogine prasme - su mūsų senuoju geruoju pas
toriumi Viljamu Džespersenu. Paprastai mudu su Bilu stengia
mės nepasipainioti vienas kitam po kojų, bet šįkart išsisukti ne
pavyko, nes mano petys neišvengiamai stuktelėjo jam į krūtinę.
- Atsiprašau. - Laimė, neapliejau jo kava. Vargiai būčiau iš
nešęs sveiką Lokvudų giminės kailį.
Pažvelgęs į koridoriaus gale esantį Pito kabinetą, Bilas pa
klausė:
- Ar šefas yra?
- Ką tik išėjo, - atsakiau. - Jūs dėl gaisro? Jeigu taip, tai jums
pirma reikėtų kalbėtis su manim.
Bilas susiraukė.
- Klausyk, Lokvudai. Gerai žinai, kad aš su tavim nekalbėsiu,
tik pasakyk Pitui, kad man paskambintų.
Kaip tik tuo metu Pitas įžengė pro duris su puodeliu kavos ir
sausainių maišeliu iš „Džabinos“ kavinės. Sustojęs koridoriuje jis
pažiūrėjo į mane, paskui į pastorių Bilą ir vėl į mane.
- Kuo galėčiau jums padėti, pastoriau? - paklausė.
- Ar jau turite kokios nors informacijos? - klausimu į klau
simą atsakė šis.
- Juk žinote, kad iš karto jums praneštume, jeigu kas nors
paaiškėtų, - patikino jį Pitas.
- Et jau, baikit, - nerimo pastorius. - Jūs, vyručiai, viską ži
not, tik nieko nesakot. Bet aš manau, kad turiu teisę išgirsti, ką
jūsų tyrėjai išsiaiškino, ar ne?
- Tyrimas tebevyksta, pastoriau, - įsiterpiau aš. - Kol kas
nieko konkretaus.
Švelniai tariant.
- Ar matei šįryt per televiziją jo sūnėną? - pastorius Bilas
kinktelėjo galvą mano pusėn.
- Nesuspėjau, - atsakė jam Pitas ir gurkštelėjo kavos. Žino
jau, kad jam baisiai maga kuo greičiau krimstelti to, ką atsinešė
maišelyje.
- Na, laida buvo gan informatyvi, - toliau dėstė pastorius. -
Pavyzdžiui, ar žinot, kad Endis Lokvudas buvo išvarytas iš lėktu
vo, turėjusio skristi į Niujorką, nes kojinėje slėpė žiebtuvėlį?
Kilstelėjęs antakius Pitas pažiūrėjo į mane ir paklausė:
- Endis?
Kalės vaikas.
- Niekas jo iš niekur nevarė, Pitai. Juk žinai Endžio bėdą.
Pamatė užrašą, kad į lėktuvą negalima neštis žiebtuvėlių, tai ir
įsikišo į kojinę.
- Bet skristi jam neleido, - postringavo pastorius Bilas.
- Apsaugos darbuotojai turėjo jį apklausti, todėl jiedu su Lo
rele nebeįsėdo į lėktuvą. Nuskrido kitu reisu.
Iš nuostabos Piteris kelis kartus sužiopčiojo kaip žuvis be
vandens.
- Vaikis nešiojasi su savimi žiebtuvėlį, - pareiškė pastorius. -
O vaikų susibūrime pasirodė kaip didžiavyris. Ar tai neatrodo
truputį įtartina?
- Endis, kaip ir bet kuris penkiolikmetis paauglys, eksperi
mentuoja, - puoliau jį ginti. - Argi jūs pats vaikystėje nebandėte
rūkyti?
- Tikrai ne. Man tada rūkymas atrodė šlykštus dalykas, toks
jis liko iki šiolei.
Nesąmonė. Užaugo tabako valstijoje ir nė sykio neužtraukė
dūmo?
- Klausykite, - tariau, - įtarimai kol kas dar niekam ne
pareikšti.
166 Prieš audrą
- Aš kalbu su Piteriu, pone Lokvudai, - pastorius Bilas piktai

žybtelėjo akimis į mane.
- Esu dėkingas, kad atkreipėte į tai mūsų dėmesį, - atsakė
jam Pitas. - Kaip Markusas jau minėjo, įtarimai kol kas niekam
nepareikšti. - Pitas palydėjo pastorių link durų, tvirtai gniaužda
mas rankoje maišelį su sausainiais. - Jeigu dar šaus kokia mintis,
nedvejodamas pasidalykite su mumis.
Pastorius Bilas neketino nusileisti.
- Žinote, jums lengva taip kalbėti, nes ne jūsų bažnyčia nuėjo
pelenais.
Dabar jau visai įsiutau.
- Žuvo trys žmonės, - išrėžiau. - Mums nebuvo lengva ge
sinti gaisrą, nelengva ir dabar. - Apsigręžęs nuėjau į kabinetą, o
pyktis kaip garvežio dūmai tiesiog veržėsi iš ausų.
Jeigu kas paklaustų manęs, tai pats pastorius Bilas galėtų būti
pagrindinis įtariamasis. Jau daug metų jis skundžiasi ir dejuo
ja dėl apgailėtinos savo bažnyčios būklės, o jo parapijiečiai gana
šykščiai renka aukas naujos bažnyčios statybai. Ko nepadegus
dabartinės, nesusižėrus draudimo pinigų ir nepasistačius naujos,
o kaltės nesuvertus niekuo dėtam vaikui? Endis - puikus pasi
rinkimas. Tačiau mano spėliojimai nepagrįsti. Net ir pastorius
Bilas nėra toks žiaurus, kad sumanytų padegti bažnyčią su viduje
esančiais vaikais. Nėra jis ir kvailas. Teisininkai jau ir taip kabi
nėjasi prie jo dėl aplaidumo. Be to, specialusis agentas tvirtino,
kad tuo metu, kai kilo gaisras, pastorius buvo klebonijoje. Alibi
tvirtas kaip akmuo, teigė jis.
Teismo ekspertai kol kas irgi nieko konkretaus nepatei
kė. Dailylenčių nuolaužas supjaustėme į gabalus ir išsiuntėme
į laboratoriją. Panašu, kad padegamojo skysčio būta benzino
ir dyzelino mišinio. Šis faktas sukėlė mus visus ant kojų: prieš
pusę metų lygiai tokiu mišiniu buvo sukeltas gaisras Vilming-
tone. Seną bažnyčią buvo rengiamasi paversti muziejumi, tad
manyta, kad gaisras - vietinių kerštas. Be to, pastatas jau seniai
buvo nebenaudojamas. Gerai, kad niekas nenukentėjo. O šitas

gaisras visai kitoks.
Iš padegimo braižo galima spėti, kad ugnis įsiliepsnojo apipy-
lus pastatą padegamuoju skysčiu palei visą perimetrą. Vienintelis
mišinio nepaliestas tarpelis liko tarp kondicionieriaus dėžės, ant
kurios pasilypėjo Endis, ir pastato sienos.
- Kodėl jis tavęs taip nemėgsta? - paklausė j kabinetą užėjęs
Pitas. Jis atsisėdo priešais, išsiėmė iš maišelio keksiuką su mėly
nėmis ir atsikando. Piteris atvyko dirbti į gaisrinę prieš metus iš
Atlantos. Jis mažai nutuokia apie saliečių vidaus gyvenimą.
- Jis nemėgo mano brolio, o aš juk giminė. - Nutylėjau, kad
pastorius Bilas, kaip ir dauguma salos senbuvių, kaltina mane dėl
jo mirties.
- Tavo brolis - tas, kuris turėjo Laisvojo tikėjimo koplyčią?
- Aha. Bilui nepatiko konkurencija.
- Ar nemanai, kad Bilo susirūpinimas turi kokį nors pa
grindą?
Pažvelgiau į jį pro puodelio kraštą ir paklausiau:
- Dėl Endžio?
Pitas linktelėjo.
- Jis rūko?
- Nemanau. Galbūt nešiojasi žiebtuvėlį, kad atrodytų kietas.
Kad pritaptų prie vienmečių. Bet tikrai žinau, kad tyčia Endis
niekada nieko nenuskriaustų.
- Na, bet jis gan rimtai susikibo su tuo Kitu Vestonu. - Pitas
nusivalė rankas į servetėlę. - Gerai jį apkūlė.
- Pitai, - nuraminau jį, - šitas šuo nesikandžioja.
Liko du uždaro vakarėlio dalyviai, kurių mums dar nepavy

ko apklausti: dirbtinės komos ištiktas Kitas Vestonas ir Emilija
Karmaikl. Emilija buvo apimta stipraus potrauminio streso ir į
mus negalėjo net žiūrėti, juolab kalbėti. Bet kaip tik tą popietę
paskambino Robiną Karmaikl ir pasakė, kad, jos manymu, du
168 Prieš audrą
kra jau pajėgi atsakyti į mūsų klausimus. Su Robiną, viena to va

karėlio prižiūrėtojų, mes jau buvome kalbėjęsi.
- Ar galėtumėte ją atvežti rytoj po pamokų? - paklausiau
įspraudęs telefoną tarp peties ir smakro, nes abi rankos buvo
užimtos - į kolos butelį iš skardinėlės bėriausi kepintų žemės
riešutų.
- Dabar ji mokyklos nelanko, - atsakė Robiną. - Ją apėmusi
siaubinga vienatvės baimė. Nesitraukia nuo manęs nė per žings
nį. Bet jūs galite, jei norite, ją pakalbinti namie.
Persirengęs civiliais rūbais pakeliui pasičiupau Serf Sičio de
tektyvą Flipą Keitsą, taip pat dalyvaujantį bylos tyrime. Pama
niau, Emilijai bus ramiau, jeigu nevilkėsiu uniformos. Flipas
galvojo taip pat. Taigi, kai įžengėme į Karmaiklų namus Snidso
perkėloje ir įėjome į svetainę su tamsiomis lentelėmis apkaltomis
sienomis ir aprūkusiu veidrodžiu virš sofos, atrodėme kaip du
eiliniai vyrukai iš gatvės.
- Emilija, pameni Endžio dėdę Markusą? - paklausė Robi
ną. - O čia detektyvas Keitsas.
- Labas, Emilija, - pasisveikinome, ir mudu su Flipu įsitai
sėme ant sofos.
Mergaitė sėdėjo ant seno krėslo su ranktūriais, sunertas ran
kas pasidėjusi ant kelių. Pažiūrėjo į mane sveikąja akimi. Buvo
apsirengusi rausvais medvilniniais marškinėliais blogąja puse į
viršų ir baltomis kelnėmis iki kelių. Be kojinių, be batų.
Kaskart išvydus Emiliją man sugniauždavo širdį dėl jos pa
čios ir jos tėvų. Jei ne žvairos akys ir operuotas vilko gomurys, ji
būtų visai graži. Negi negali išoperuoti ir akies? Suteikti jai pro
gą džiaugtis normaliu paauglės gyvenimu? Deja, šiuose namuose
pinigų ne itin daug. Ne itin normali ir pati mergaitė.
- Robiną, ar galim mes vieni pasišnekėti su Emilija? - pa
klausiau.
- Ne! - už motiną atsakė dukra.
Na, verta buvo pamėginti.
Robiną atsiprašydama truktelėjo pečiais ir atsisėdo ant

minkštasuolio šalia jos.
- Emilija, papasakok mums viską, ką prisimeni iš uždaro va
karėlio, nuo pirmos minutės, kai ten atsidūrei, - paprašė Flipas.
Emilija pažiūrėjo į mamą ir tarė:
- Jis buvo perkeltas kitur.
- Taip, - patvirtino Flipas. - Ar nepastebėjai nieko keisto, kai
nuvykote į bažnyčią?
- Mes ten perėjome.
- Taip. Iš jaunimo centro. - Flipas turėjo ant kelio pasidėjęs
atverstą bloknotą, bet kol kas puslapis buvo tuščias. - Ar nepa
stebėjai aplink bažnyčią tau nepažįstamų žmonių?
- Ten buvo daug man nepažįstamų vaikų. Privažiavusių iš
visur.
- Ar nematei ko nors vaikštinėjančio aplink bažnyčią ir ką
nors pilančio ant žemės?
Ji papurtė galvą.
- Ką darei, kai suėjote į bažnyčią? - vėl paklausė Flipas.
- Kaip - ką?
- Gal žaidėte žaidimus? Kokie vaikai buvo su tavim?
- Endis. - Ji pažvelgė į mane, tarsi prisiminusi mano gimi
nystės ryšį su juo.
- Visą laiką buvai su Endžiu? - paklausiau.
- Taip.
- O kai išėjote iš jaunimo centro, į bažnyčią irgi ėjai kartu su
Endžiu? - paklausė Flipas.
- Taip.
- Ne, mieloji... - pertraukė ją Robiną.
- Oi, ne! - pasitaisė Emilija. - Tiesą sakant, - ji labai aiškiai
ištarė visus abiejų žodžių skiemenis, - aš ten ėjau su mama.
Robiną linktelėjo.
- Teisingai, - patvirtino ji mudviem su Flipu.
170 Prieš audrą
Aš jau žinojau, kad artėdama prie bažnyčios Robiną buvo už

uodusi benzino kvapą. Tai ji sakė policijai dar gaisro naktį, tačiau
tuokart maniusi, kad kvapas galėjo sklisti nuo kokio žmogaus,
pylusio degalus į mašiną ar netoliese stovinčią valtį. Kvapas tvy
rojo ore, sakė ji.
- Endžiui patiko viena mergaitė tame vakarėlyje, - neprašo
ma prabilo Emilija. - Ji šoko su Kitu. Jūs pažįstate Kitą?
Ji žiūrėjo į mane, bet mes abu su Flipu linktelėjome galvomis.
Žinojome visas Endžio ir Kito muštynių smulkmenas. Tai bene
vienintelis dalykas, kurį prisimena visi apklaustieji.
- Endis su juo susimušė, - pasakojo Emilija. - Man nepatin
ka muštynės.
Flipas nudūrė akis į bloknotą ir paklausė:
- Emilija, gal netyčia matei lauke ką nors vaikštinėjantį aplink
bažnyčią likus valandai iki gaisro?
- Kaip aš galėjau ką nors matyti? - nusistebėjo ji. - Juk visą
laiką buvau viduje.
- Teisingai. - Flipas pasiglostė rudą atželiančią barzdą. - Tai
gal matei ką nors per vakarėlį einantį į lauką?
- Turite galvoje, išskyrus Endį?
Ką?!
Mudu su Flipu suklusome.
- Endis buvo išėjęs iš bažnyčios per vakarėlį? - po trumpos
pauzės paklausė Flipas.
Emilija linktelėjo.
- Aš jam sakiau, kad negalima, bet kartais Endis nesupranta.
- Kalbi apie tą kartą, kai Endis buvo išėjęs į lauką jau prasidė
jus gaisrui? - paklausiau. - Na, kai išlipo pro langą vyrų tualete?
Emilija žvilgtelėjo į mamą.
- Ar tą norėjai pasakyti, brangute? - paklausė Robiną. - En
dis buvo išėjęs iš vakarėlio tik tą vieną kartą?
- Jis buvo išėjęs į lauką, kai visi pradėjo šokti, ir tada jo nie
kur neradau.
Pažvelgiau į Flipą.
- Tikriausiai tada jis pirmą kartą nuėjo į tualetą ir pamatė
tenai kondicionieriaus dėžę, - spėliojau.
- Ne, - užginčijo Emilija. - Tada jau buvo kitas kartas, nes jis
pirmą kartą nuėjo į vyrų, o aš į moterų tualetą. Paskui jis kažkur
išėjo, o aš ieškojau mamos, norėjau jai apie tai pasakyti, bet jis
netrukus sugrįžo, ir aš jam liepiau daugiau taip nedaryti.
Gal aš vis dėlto nepažįstu Endžio taip gerai, kaip įsivaizduo
ju? Keista. Sunku patikėti, kad Endis pasigamino benzino ir dy-
zelino mišinio, atsitempė prie bažnyčios ir apšlakstė juo sienas.
Vaikas, tiesiogiai suvokiąs draudimą „nesinešti į lėktuvą žiebtu
vėlių“, nesumanytų imtis tyčinio padegimo.
- Nepaklausei, kur jis buvo? - pasidomėjo Flipas.
- Ne, aš tik jį apšaukiau.
- Emilija, - kreipiausi, - kada Endis išėjo iš bažnyčios: prieš
muštynes su Kitu ar po jų?
- Nepamenu. - Mergaitė pažiūrėjo į mamą. - Gal tu pameni,
mama?
Robiną papurtė galvą.
- Aš pirmą kartą girdžiu, kad Endis buvo išėjęs iš bažny
čios, - tarė ji. - Jeigu išvis buvo išėjęs. - Moteris linktelėjo į duk
rą, tarsi norėdama pasakyti: „Kartais ji moka ir persūdyti.“
- Nedrįsk manyti to, ką pamanei* - išpyškinau Flipui, kai po

pokalbio abu sėdom į mano pikapą.
- Man nepatinka, kad Endis per vakarėlį buvo pradingęs, -
prisipažino jis.
- Įvertink šios informacijos šaltinį. - Pasukau raktelį užde
gimo spynelėje. - Nė vienas iš apklaustųjų neminėjo, kad Endis
buvo kur nors išėjęs.
- Galimas dalykas, kad niekas į jį nekreipė dėmesio, - atsakė
Flipas. - Bent jau iki muštynių.
172 Prieš audrą
- Klausyk, Flipai, Endis net nemoka planuoti, - pasakiau ir

prisiminiau sūnėno kambario sienas, nukabinėtas Lorelės ins
trukcijomis, ką ir kada reikia daryti. - Jis gyvena čia ir dabar.
- Bet tik jis vienintelis sumąstė, kaip ištrūkti iš degančio pas
tato, - priminė Flipas. - Juk tai panašu į planavimą, ar ne?
Šešioliktas SKYRIUS
Lorelė
{ėjau į viešbučio „Čapel Hilas“ vestibiulį, mano akį maloniai nu

stebino jo erdvė, puikus interjeras ir ant visų paviršių besipui
kuojančios vazos, pilnos gėlių. Vis galvojau, kaip Sara įstengia
taip ilgai gyventi viešbutyje tokiame brangiame rajone, bet pas
kui man dingtelėjo, kad Kito ligoninė veikiausiai yra sudariusi
sutartį su viešbučiu, ir jai buvo pasiūlytas kambarys už prieina
mą kainą. Bent jau taip tikėjausi.
Iš vakaro nutariau, kad man būtina pasimatyti su Sara akis į
akį. Po gaisro praėjo jau beveik dvi savaitės. Beveik dvi savaitės,
kai aš jos nemačiau. Man reikėjo įsitikinti, kad viskas gerai, taip
pat išsklaidyti savo naujausią nerimą dėl jos priešiškumo, susi
jusio su mudviejų finansinės padėties skirtumais. Kai paskam
binau ir pasakiau, kad ketinu ją aplankyti, Sara iš pradžių tylėjo.
Paskui man palengvėjo, kai ji prisipažino, kad iš tiesų bus malo
nu pasimatyti. Dar ji paprašė iš jos namų atvežti keletą drabužių
ir kai kuriuos daiktus. Apsidžiaugiau galėdama kaip nors jai pa
sitarnauti, nes buvau labai jos pasiilgusi.
174 Prieš audrą
Mudvi susitarėme susitikti viešbučio kavinėje. Stabtelėjau

prie durų ir apmečiau akimis kavinės vidų, manydama, kad ji
jau gali būti atėjusi pirma manęs.
- Sveika, keliauninke.
Atsisukusi išvydau ją stovinčią man už nugaros ir tuoj pat
suskubau slėpti savo nuostabos. Sara yra iš tų moterų, kurios
ir šiukšlių neišneša nepasidažiusios, tačiau dabar ant jos veido
nebuvo nė brūkšnelio makiažo. Išblyškusi, veidas beveik be gy
vybės ženklų, kone perregimas. Per dvi savaites numetė daug
svorio. Palei šaknis tamsiai ataugę plaukai, galus reikia pakirpti,
neprošal ir gerai ištrinkti galvą.
Čiupau ją j glėbį ir tvirtai apkabinau.
- Myliu tave, - ištariau ir netikėtai man ištryško ašaros. - La
bai tavęs pasiilgau ir labai dėl tavęs nerimavau.
- Aš irgi tave myliu, - atsakė ji. - Tu tokia miela, lėkei auto
mobiliu tris valandas, kad papietautum su manim.
Nenoriai paleidau ją iš glėbio.
Sara man šyptelėjo.
- Viskas gerai, Lorele. - Braukdama man nuo skruosto ašarą,
pridūrė: - Stengiuosi čia kaip nors ištverti.
Administratorė nuvedė mus prie staliuko kavinės gale, tarsi
nujausdama, kad mudviem reikia privatumo.
Kai atsisėdom, Sara apsidairė.
- Kaip gera nors trumpam ištrūkti iš nudegimų centro, - tarė
ji. - Jo palatoje trisdešimt laipsnių šilumos. Džiaugiuosi, kad at
važiavai.
- Man derėjo atlėkti anksčiau. Kaip Kitas?
Ji giliai atsiduso.
- Sako, kad gerėja. Man sunku ką nors pasakyti, nes jam su
kelta dirbtinė koma, tačiau visos gyvybinės funkcijos taisosi. Gy
dytojai įsitikinę, kad jis atsigaus.
Ištiesiau ranką per staliuką ir suėmiau ją už riešo.
- Džiugu girdėti.
Ji linktelėjo.
- Dešinė jo veido pusė nepažeista, - toliau kalbėjo Sara. -
Smarkiai apdegė tik kairioji. Liks didelis randas, bet dabar man
svarbiausia, kad jis gyventų.
- Aišku, kad gyvens, brangute.
Padavėja atnešė mums po stiklinę vandens ir valgiaraščius.
- Kaip norėčiau su juo pasikalbėti, - kai padavėja nuėjo nuo
mūsų staliuko, vėl prabilo Sara. - Aš labai jo ilgiuosi, Lore.
- Tai kalbėk jam. Gal jis tave girdi.
- Aš ir kalbu! Nuolat. Sakau jam, kad myliu, kad ilgiuosi ir
kad... Atsiprašinėju, kad nebuvau jam tokia gera...
- Ak, Sara, tu nuostabi motina.
- Kodėl tada jis patenka į nemalonumus?
- Na, juk ne visada, - bandžiau guosti. Taip jau yra, kad susi-
mauna net pačių geriausių pasaulyje tėvų vaikai.
- Tu irgi vieniša mama, Lorele, - tarė ji. - O pažiūrėk į Mėgę.
Ji tik metais vyresnė už Kitą, o protingesnė visais penkeriais.
- Ji mergaitė. Mes abi gerai žinom, kad tokią ją užaugino
Džeimis.
Ji nudelbė akis į valgiaraštį.
- Nenuvertink ir savęs, - tarė Sara. - Džeimis mirė, kai jai
buvo aštuoneri.
- Ką gi, ačiū. Aš tik nenorėjau, kad abejotum savimi.
- Žinau.
- Ar bendrauji su Stivu?
Ji nustebusi pakėlė akis į mane, paskui papurtė galvą.
- Ar nemanai, kad jis irgi turėtų žinoti apie Kito nelaimę? -
paklausiau.
- Ne... Jis... Tu juk žinai, koks jis buvo tėvas.
Žinau. Stivas ir Sara išsiskyrė, kai Kitui buvo vos vieni, ir Sti-
vas nė sykio nebandė pasimatyti su sūnumi. Tačiau kartais tokios
tragedijos kaip ši priverčia žmones atsitokėti. Žinoma, spręsti Sa
rai. Pati nežinau, kaip elgčiausi, ja dėta.
176 Prieš audrą
Padavėja vėl priėjo prie mūsų staliuko. Sara užsisakė sriubos,

o aš paprašiau šviežių daržovių salotų su vištienos krūtinėle be
odos, tačiau valgiaraštyje tokio patiekalo nebuvo, tad man teko
įkalbėti padavėją užsirašyti į bloknotą. Sara šypsojosi. Ji gerai
žino, kodėl aš taip atkakliai sveikai maitinuosi, kasdien bėgio
ju, reguliariai darausi mamogramą, gimdos kaklelio tyrimą ir
skiepijuosi nuo gripo. Aš našlaitė. Mano vaikai jau dabar neturi
vieno iš tėvų. Negaliu leisti jiems netekti ir antrojo, jeigu mano
valioje juos nuo to apsaugoti.
- Visai praradau apetitą, - pasiskundė ji, kai padavėja nuėjo.
- Tu numetei svorio.
Sara liūdnai šyptelėjo.
- Nėra to blogo, kas neišeitų į gera, ar ne?
Jau kelias dienas repetavau kitus žodžius.
- Ar tarp mudviejų viskas gerai? - paklausiau.
- Žinoma. Kodėl klausi?
- Na... Paprastai mudvi bendraudavom kiekvieną dieną, o po
gaisro viskas pasikeitė. Jaučiuosi nutolusi nuo tavęs.
- Dabar visą dėmesį atiduodu Kitui, Lore, - atsakė Sara. -
Atsiprašau, jeigu...
- Nereikia, - nutraukiau ją. - Tai mano kaltė. Mane apniko
abejonės. Turbūt nieko ir nežinai, nes nebuvai šalia, bet Kitas...
tada per šokius... net kelis kartus pavadino Endį turčių vaiku.
Sunerimau, gal tave erzina, kad aš ir vaikai gyvenam ger...
- Lorele, - šypsodamasi nutraukė mane Sara, - kvailute, tai
niekada nebuvo kliūtis tarp mudviejų. Negaliu patikėti, kad dėl
to suki galvą.
Iš karto po pietų Sara iš viešbučio nuskubėjo tiesiai į ligoninę,

o aš, palaukusi, kol ji nueis, patraukiau prie registratoriaus stalo.
Vyliausi, kad Sara nemeluoja nepavydinti man geresnės padėties,
mat ketinau apmokėti jos viešbučio sąskaitą.
Padaviau jaunam vyrukui už stalo savo kreditinę kortelę.
- Noriu apmokėti visas Saros Veston gyvenimo viešbutyje iš

laidas, - tariau. - Jos numeris keturi šimtai trisdešimt antras.
Vyras pabarškino klaviatūra ir įbedęs akis į ekraną atsakė:
- Viskas jau apmokėta, ponia.
- Jūs tikriausiai turite jos kreditinės kortelės numerį, bet no
rėčiau, kad mokėtų ne ji, o aš.
- Už kambarį jau sumokėta, - pakartojo jis šypsodamasis. -
Kažkas jus spėjo aplenkti.
Septynioliktas SKYRIUS
Lorelė
1990
Pirmieji Megės metukai man prabėgo lyg visiškoje migloje. Ge

gužę mūsų namelyje surengėme jos pirmojo gimtadienio šventę.
Aš buvau pamiršusi dukros gimimo datą, bet Džeimis tikrai ne.
Suruošiau iškilmes, pakviečiau į svečius Sarą su Stivu, Markusą,
kuris dabar gyveno kaimynystėje, bet nuolat sėdėdavo pas mus,
tarsi niekada nebuvo išėjęs, ir panelę Emą. Atėjo keli Džeimio
kolegos iš nekilnojamojo turto agentūros su savo antrosiomis
pusėmis; jie visi puikiai pažinojo Mėgę, nes Džeimis ir toliau ve-
žiodavosi ją su savim. Tėtušis Lžiemą pasimirė nuo ūmaus plau
čių uždegimo, ir aš mačiau panelės Emos elgesyje gedinčios mo
ters bruožus. Ji daug kuo priminė mane pačią. Abi šypsojomės
liūdnomis akimis, skirtumas tik tas, kad ji turėjo teisę gedėti, o
aš ne. Žinojau, kad man už nugaros ji vadina mane tingine ir yra
įsitikinusi, jog elgiuosi su jos sūnumi taip, kaip prašė niekada
nesielgti, - naudojuosi jo gerumu.
Jaunos mamos pareigas vykdžiau kaip robotas, gyvas aparatas,
judantis vidutiniu greičiu ir galintis bet kurią akimirką subyrėti
j šipulius. Megė jau pradėjo vaikščioti, ir aš suradau savyje jėgų

užraišioti visų namuose esančių spintelių dureles ir stalčius, būgš
taudama, kad vos spėsiu nusisukti, o ji pasidarys sau galą. Abe
jojau, ar įstengsiu ją apsaugoti. Norą, kad jos nebebūtų, pakeitė
baimė, jog per mano neapsižiūrėjimą ji gali mirti. Kai mudvi lik
davome namie vienos, o tai nutikdavo tik tada, kai Džeimis nega
lėdavo imti jos su savimi, o Sara būdavo užsiėmusi, aš ropšdavausi
iš lovos ir stebėdavau tą keistą juodaakę būtybę, kuri buvo mano
dukra. It šešėlis sekiodavau paskui ją po namą ir nuolat tikrinda
vau, ar viskas gerai, kai miega. Bet tverdavau neilgai; pati trokšda
vau kuo greičiau griūti į lovą ir miegoti. Begalinis nuovargis, kuris
kamavo pirmomis savaitėmis po gimdymo, taip ir nepraėjo, nors
mažakraujystės požymių nebeliko. Išmokau slėpti ligos simpto
mus nuo gydytojo. Man būdavo nesvarbu, net jeigu savijauta pa
gerėdavo. Vis tiekjau buvau nebe ta. Nerūpėjo, kas bus toliau. Vis
dėlto pasvajodavau apie pabėgimą ir apie tai, kad reikia Džeimiui
leisti susirasti kitą moterį, kuri būtų geresnė mama Megei.
Galiausiai Sarai pavyko įtikinti Džeimį, kad man reikalinga
profesionalo pagalba, ir jau kelis mėnesius jiedu man kvaršino
dėl to galvą. Džeimis netgi užrašė mane pas psichiatrą Džekson-
vilyje ir pats nuvežė. Gydytojas sėdėjo ir be žodžių spoksojo į
mane, o aš į jį. Neverkiau. Apsiėjau be ašarų. Psichiatras pasakė
Džeimiui galįs paguldyti mane porai dienų į ligoninę, bet Džei
miui širdis neleido to daryti.
Megė manęs nemėgo. Ankstesnės mano baimės, kad taip at
sitiks, galų gale pasitvirtino. Bet ar galima ją dėl to kaltinti? Pra
virkdavo, kai paimdavau ją iš Džeimio, netgi rėkdavo, tarsi mano
rankos būtų iš šalto plieno, o ne žmogaus kūno.
- Tete, - klykdavo tiesdama rankas į jį, - tete!
Iki pirmojo gimtadienio ji jau mokėjo ištarti penkis žo
džius, kuriuos sugebėjo suprasti tik jos aplinkos žmonės. Tete.
„Ba“ - čiulptukas. „Saša“ - greičiausiai Sara. „Nana“ - bananas.
„Vana“ - vanduo. Manęs ji niekaip nevadino.
180 Prieš audrą
Sara man pasidarė pati artimiausia draugė, nors kai Megė

buvo visai mažuliuke, visaip stengiausi ją atstumti. Sara tempdavo
mums į namus valgį, kartais parūpindavo iš parduotuvės maisto
ir patardavo Megės auklėjimo klausimais. Pati vaikų neturėjo, bet
geriau už mane žinojo, kaip reikia auginti mano dukrą.
Vieną rytą, kai Džeimis buvo iškviestas gesinti gaisro, o aš
viena sėdėjau namie su Mege, nežinia iš kur plykstelėjo didžiulis
energijos antplūdis, ir aš nutariau išeiti su ja pasivaikščioti pa
krante. Buvo rugsėjis, oras šiltas ir švelniai drėgnas.
Megė klykė visą laiką, kol vilkau ją rausvu maudymosi kos
tiumėliu.
- Mes eisime į paplūdimį ir statysime ten smėlio pilį! - rami
nau ją. - Bus labai linksma! - Mano rankos virpėjo, kol užrišau
raištelius ant petukų. Priekaištavau sau: „Ar gali taip jaudintis
motina, rengdama savo pusantrų metukų vaiką?“
Megė nesiliovė klykusi ir tada, kai aš ją tepiau kremu nuo
saulės, bet vos išėjom į terasą, apsiramino. Paėmiau jos kibirė
lį su kastuvėliu, ir abi susikibusios už rankų palengva nulipome
laipteliais ant žemės. Atsisėdome ant drėgno smėlio prie pat van
dens ir aš ėmiau lipdyti smėlio pilį, bandydama sudominti ir ją,
bet jai labiau patiko taškytis po besiritančias bangeles.
Jau buvau bebaigianti puošti pilį kriauklytėmis, kai Megė
staiga garsiai sukliko. Pakėlusi galvą pamačiau, kad ji stovi it su
akmenėjusi.
- Tete! - gailiai šaukė mergaitė.
Pribėgusi pamačiau iš rankytės varvantį kraują.
- Ką pasidarei, Mege? - sugriebiau ją už rankos. - Kas at
sitiko?
Prie kojų pamačiau iš smėlio kyšantį, bangų skalaujamą aš
trų lentgalį. Laisva ranka ištraukiau jį iš vandens ir aptikau iš jo
išlindusią surūdijusią vinį.
- Tete! - Megė garsiai šaukė, o kraujas per jos rankytę lašėjo
man ant delno.
Čiupau ją į glėbį ir nubėgau į trobelę. Ji garsiai verkė man

prie ausies, o aš atidariau duris ir puoliau tiesiai prie virtuvinės
kriauklės.
Išgirdusi žingsnius terasoje atsigręžiau pažiūrėti ir pro langą
pamačiau Markusą. Prieš kelias dienas jis buvo išmestas iš dar
bo, nes atėjo visiškai girtas ir nusirito nuo stogo. Šią akimirką
džiaugiausi, kad išvytas iš darbo jis sėdi namie. Man reikėjo jo
pagalbos.
Markusas atlapojo duris ir paklausė:
- Kas atsitiko?
- Įsidūrė rankytę į surūdijusią vinį! - sušukau atsukdama
vandens čiaupą.
Markusas staigiai pripuolė prie mūsų.
- Gerai, kad jos mama medicinos sesuo, - pasakė jis.
Aš tikrai medicinos sesuo. Visai apie tai pamiršau. Atrodė,
kad kitas žmogus, o ne aš, baigė medicinos mokslus ir dirbo su
vaikų gydytoju. Kita gabi ir sumani moteris, bet ne aš.
Spurdėdama mano glėbyje Megė klykė ir viską taškė krauju.
- Palaikyk ją! - paprašiau Markuso.
Markusas tvirtomis rankomis apglėbė liauną mergytės kūnelį
ir suėmė jos sveiką rankytę, kad ji man nesipriešintų.
- Viskas gerai, mažoji Mege, - ramino ją.
Pakišau sužeistą dukros ranką po kranu ir ploviau žaiz
dą tekančiu vandeniu. Žaizda buvo gili, su išdraskytais kraš
tais pačiam delniuko vidury. Reikės siūti. Ir suleisti vaistų nuo
stabligės.
Vaiko verksmas netrukus virto kurtinančiu klyksmu. Man
norėjosi tvirtai suėmus suspausti jos delną ir nuplauti riešą. Au
syse jau beveik girdėjau, kaip traška kauliukai ir trūkinėja audi
niai. Išsigandusi paleidau rankytę ir atšokau nuo kriauklės.
- Aš negaliu! - sušukau ir pradėjau verkti.
- Gali, - tarė Markusas taip arti, kad prie ausies net jaučiau
alkoholio tvaiką iš jo burnos. - Ar turi švarų rankšluostį?
182 Prieš audrą
Pasiraususi stalčiuje prie viryklės, ištraukiau švarią pašluostę.

Ašarodama sudrėkinau ją ir nušluosčiau rankytę, paskui sausu
galu užspaudžiau žaizdą.
- Reikės siūti, ar ne? - paklausė Markusas.
- Aš neįstengsiu, Markusai, - pakartojau. Mano pačios balsas
skambėjo kaip mažo vaiko rauda. Nė pati gerai nesuvokiau, ką
kalbu. Ką aš galiu padaryti? Tą akimirką nekenčiau savęs.
- Viskas bus gerai. - Markusas ne taip suprato mano ašaras.
Šniurkščiodama nosimi linktelėjau. Pašluostė, prispausta prie
Megės delniuko, paraudo nuo kraujo.
- Reikia ją vežti į priimamąjį, - tarė Markusas.
Vėl linktelėjau.
- Eime, - paragino. - Aš sėsiu prie vairo, o tu imk ją ant ran
kų ir saugok žaizdą.
Jis įbruko man į rankas dukrą, ir aš išbėgau paskui jį į
kiemą.
Drauge mums šiaip taip pavyko pasodinti Mėgę į vaikišką
kėdutę ir prisegti saugos diržą. Atsisėdau šalia ir laikiau užspau
dusi žaizdą, o ji be perstojo rėkė ir vis šaukė tėvelį.
Kai atvykome į ligoninės priimamąjį, troškau kuo skubiau
atiduoti Mėgę medikams į rankas, bet jie norėjo, kad laikyčiau
vaiką, kol jie išvalys ir susius žaizdą, klaidingai manydami, kad
mergaitei bus ramiau ant mamos kelių. Kol gydytoja dirbo, žiū
rėjau į garbanotą dukrelės viršugalvį. Kokios gražios garbanė
lės. Ant juodų it anglis blakstienų žiba didelės skaidrios ašaros.
Kodėl aš jai nieko nejaučiu? Kaip galiu laikyti ant rankų savo
išsigandusį sužeistą vaiką ir nieko jam nejausti? Prieš akis iški
lo mano lova. Kaip gera dabar būtų palįsti po storais patalais!
Išsikviesiu Sarą, kad pažiūrėtų Mėgę, o pati nusnūsiu. Sėdėjau ir
kurpiau planus, ką darysiu namie, mano mintys buvo toli toli, o
medikai rūpinosi mano vaiku; iš jo gerklės it iš metalinės dėžės
sklido baisus riksmas, bet manęs nejaudino.
- Viskas baigta, mamyte, - pasakė jauna gydytoja ir nusišyp

sojo, baigusi tvarstyti Megės rankytę. - Sugis. Užtat delniuke liks
dar viena gyvenimo linija. Gaila, kad ne visiems taip sekasi.
Tą vakarą gulėjau palindusi po antklode, o Džeimis atsisėdo

šalia manęs.
- Ką būtum dariusi, jeigu Markuso nebūtų buvę namie? -
paklausė jis.
Susimąsčiau. Ką iš tiesų būčiau dariusi? Prisiminiau galvoje
šmėstelėjusį vaizdą, kad bandau suspausti Megei rankytę, ir net
nusipurčiau, gindama ją šalin.
- Ko purtai galvą? - paklausė jis.
- Nežinau.
- Galėjai man paskambinti.
- Džeimi. - Apsikabinau jo ranką. - Aš noriu išeiti.
Jis pakreipė galvą ir paklausė:
- Kaip - išeiti?
- Judviem su Mege be manęs bus tik geriau. - Per pastaruo
sius šešiolika mėnesių jau ne kartą sakiau jam tuos žodžius, ta
čiau šiandien jis pirmą sykį man neprieštaravo. Tai, kas mudu
kadaise siejo, dingo. Mes retai mylėdavomės. Mažai kalbėjomės.
Jis liovėsi stengęsis mane suprasti, užjausti, atsitiko panašiai kaip
su Markusu. - Būdama su ja, aš nepasitikiu savimi, - prisipaži
nau. - Aš nemoku jos auginti.
Džeimis pažvelgė į mano ranką ir uždėjo ant jos savąją.
- Tu nori, kad gyventume atskirai? - paklausė.
Linktelėjau. Man nuo tų žodžių palengvėjo.
- Tik nežinau, kur apsistosiu. - Šis nežinojimas mane labiau
siai ir gąsdino.
- Tu liksi čia, - tarė jis, ir aš supratau, kad jis jau kurį laiką
apie tai galvojo. Svarstė. Planavo. - Sara su Stivu turi laisvą kam
barį, galiu persikelti pas juos. Mokėsiu nedidelę nuomą. Jiems
pinigai reikalingi.
184 Prieš audrą
Aiktelėjau.
- Tik nepalik man Megės!
Džeimis papurtė galvą.
- Ji keliaus su manim, - pasakė. - Juk ji ir yra visko priežas
tis. O tu... Nežinau, kas tau pasidarė, Lorele, bet kad ir kas ten
atsitiko, tau sunku būti gera motina. Kai gyvensiu pas Vestonus,
Sara visą laiką bus namie ir galės prižiūrėti Mėgę, jei mane iš
kvies gesinti gaisro ar negalėsiu pasiimti jos į darbą, ar dar kaip.
Sprendimas atrodė tobulas, ir aš buvau jam dėkinga, kad taip
išsamiai viską apgalvojo, o man nereikia nė piršto pajudinti. Esu
sušikta mama ir sušikta žmona.
- Puiku. Ačiū tau, - padėkojau jam ir užsimerkiau. - Aš su
tinku.
Ir nusisukau į sieną.
Aštuonioliktas SKYRIUS
Megė
Pirmadienio rytą nuvežiau Endį j mokyklą ir apsimečiau einanti

su juo į vidų, bet, vos tik jis dingo man iš akių, grįžau į auto
mobilį ir nuvažiavau į Serf Sitį. Visą naktį nesudėjau nė bluosto.
Po gaisro prabėgo jau daugiau nei dvi savaitės, bet kaskart užsi
merkusi vis dar regiu tas tris žuvusiųjų nuotraukas iš pagerbimo
ceremonijos miesto rotušėje. Apie antrą nakties išlipau iš lovos
ir nuvažiavau į „Jūros švelnumą“. Atsisėdusi terasoje ant grindų
verkiau, nes niekaip negalėjau nuramdyti savo minčių ir paben
drauti su tėčiu. Jau taip seniai mudu buvome suartėję. Kai tik
pradėdavau rimti, prieš akis vėl iškildavo tų žmonių paveikslai.
Man norėjosi čiupti tą mėlynakę Džordę, tą išsigandusį mažąjį
Hendersoną ir poną Iglsą, kuris veikiausiai išgelbėjo Endį nuo
Kito kumščių, - griebti juos visus tris krūvon ir įpūsti jiems gy
vybę. Be paliovos kartojau: „Tėti, prašau, pasirodyk, maldauju.
Ateik pas mane“, tarsi jis lyg stebukladarys galėtų imti ir viską
pakeisti. Tačiau jis nesirodė. Sėdėdama čia, tamsoje, galiausiai
ėmiau ir šį tą nutariau. Šiandien neisiu į mokyklą, o nuvažiuosiu
pas finansininką poną Gebhartą ir paklausiu, kaip galėčiau prisi
186 Prieš audrą
dėti prie jų paramos fondo. Noriu padaryti ką nors daugiau, nei

vien tik paaukoti pinigų. Tai bus geriausia išeitis.
Pono Gebharto kontora, įsikūrusi žemyninėje Serf Sičio da
lyje, ankstų rytą dar buvo uždaryta. Sėdėjau aikštelėje, savo au
tomobilyje, per ausines klausiausi muzikos ir bandžiau skaityti
„Gerąją Žemę“. Buvau smarkiai atsilikusi nuo mokslų. Viena, kai
tau iš po nosies nuplaukia galimybė sakyti baigiamąją kalbą, bet
visai kas kita paskutinėj klasėj apskritai būti išmestai iš moky
klos. Negaliu leisti, kad šitaip atsitiktų. Žūtbūt privalau baigti
mokyklą, nes kai tik įstosiu į koledžą, mudu su Benu galėsime
suvaidinti, kad pradedame susitikinėti. Viešai. Mama ir dėdė
Markusas, aišku, pašiurps, bet turės su tuo susitaikyti. Paskui,
gal po metų, galėsime susituokti. Tikiuosi, Benas nenorės laukti,
kol baigsiu koledžą. Mes apie tai dar nekalbėjome. Bet aš žinau,
kad taip ilgai neištversiu. Man nerūpi didelės vestuvės ir iškilmės
kaip Amberei. Ji viską jau seniai suplanavusi. Ir gėles, ir muziką,
ir pamergių suknelių spalvą. Man taip norėjosi jai sušukti: „Su
auk!“ Su Benu galime susituokti ir slaptai.
Buvau prisnūdusi ir staiga lauke prie mašinos išgirdau kauk
šint aukštakulnius. Nusipurčiusi atsimerkiau ir pamačiau moterį,
rakinančią pono Gebharto kontoros duris.
Išsitraukiau iš ausų kamštukus, gurkštelėjau iš butelio van
dens ir nuėjau įkandin jos į vidų.
- Labas, brangioji, - pasisveikino ji ruošdama kavą. - Kuo
galėčiau padėti?
- Aš Megė Lokvud, - prisistačiau. - Noriu...
- Gal Endžio giminaitė?
- Taip, ponia. Jo sesuo.
Moteris įbėrė į filtrą kelis šaukštelius kavos ir tarė:
- Turbūt labai juo didžiuojiesi, ar ne?
- Taip, ponia.
- Neįtikėtina, koks narsus tas vaikinas. O kaip kalbėjo laidoje
„Šiandien“!
Šyptelėjau.
- Taip. - Nė vienas normaliai jautrus žmogus, žiūrėdamas
tą laidą, negalėjo neįsimylėti mano brolio. Jis toks mielas, dide
lėmis rudomis akimis ir tirtančia koja, su tokiu paprastu požiū
riu į pasaulį, požiūriu, kuris - jeigu nesi jo mokytojas, - iš karto
apžavi. - Norėčiau pasikalbėti su ponu Gebhartu dėl pagalbos
labdaros fondui, - tariau.
- Oi, brangute. - Moteris įjungė kavavirę ir atsisėdo už
stalo. - Ponas Gebhartas tvarko tik piniginius fondo reikalus.
Pinigines aukas. Tau reikėtų pasikalbėti su Dona Reinolds. Pa
žįsti ją?
O, deja.
- Taip, ponia, - atsakiau. - Pamaniau, kad jei jau atvažiavau,
gal ponas Gebhartas papasakotų, ką galėčiau padaryti.
- Na, jis pasirodys darbe tik po gero pusvalandžio, bet jis
nelabai išmano, ko labiausiai reikia, - atsakė ji. - Pasikalbėk su
Dona, mieloji. Ji dirba kavinėje „Džabinos Java“. Ji tau parūpins
tiek darbelio, kad nežinosi, kurio galo griebtis.
Gal dvidešimt minučių sėdėjau automobilyje priešais „Dža

binos Javą“ ir svarsčiau, ką man daryti. Gal galėčiau būti nau
dinga kaip nors kitaip? Ligoninėse dar guli šeši vaikai - keturi
Naujajame Hanoveryje ir du universitetiniame nudegimų cent
re, Čapel Hile. Pradinukai buvo padarę jiems atvirukų, o mudvi
su Ambere pasisiūlėme šiomis dienomis nuvežti juos į ligoninę.
Jaučiau, kad man tai kainuos daug nervų, bet turėsiu tai padary
ti. Ir vis tiek to negana.
Kavinėje pamačiau kažką judant. Palei langą šmėstelėjo kaž
kas balta. Gal marškiniai ar kas. Paskui pamačiau iš už kampo
išnyrantį dėdę Markusą, jis traukė kavinės link. Sulaikiusi kvapą
žiūrėjau, kaip jis atidaro kavinės duris ir eina vidun. Valio! Bus
drąsiau. Nereikės vienai stovėti prieš Doną.
Išlipau iš mašinos ir perėjau gatvę.
188 Prieš audrą
- Sveiki, dėde Markusai, - pasisveikinau atsistojusi už jo, o

kitapus prekystalio Dona pylė jam kavos į vienkartinį puodelį.
- Mege! - Jis plačiai nusišypsojo ir kaip visada viena ranka
apkabino mane per pečius. - Ką čia veiki?
- Šįryt atsiprašiau iš pamokų, kad galėčiau atvažiuoti ir pasi
kalbėti su Dona dėl darbo.
Išgirdusi savo vardą, ši pakėlė akis.
- Na, supranti, dėl paramos Drurio memorialo nukentėju
siųjų šeimoms. - Bemaž jėga prisiverčiau į ją pažiūrėti.
Dona užvožė ant puodelio plastikinį dangtelį.
- Telaimina tave Dievas, Mege, - tarė ji, paduodama dėdei
Markusui kavą. - Neatsisakysiu jokios pagalbos, kad tik jos būtų.
Doną mačiau ne kartą, bet tik dabar - iš taip arti. Ji graži,
šviesiai rudų plaukų, truputį strazdanota oda, o palei akis it var
nos pėdutės matosi negilios raukšlelės. Neįsivaizduoju, kiek jai
metų. Aišku, seniai nebe septyniolika. Vien pagalvojus, kad Be
nas su ja miegojo, mane ėmė pykinti.
- Žinai, - tarė ji, - aš tikėjausi, kad jūsų mokykla organizuo
tai prisidės prie fondo veiklos, bet kol kas tylu ramu.
- Megė žada sakyti absolventų baigiamąją kalbą, - pasigyrė
dėdė Markusas. - Gal jai pavyks ką nors suorganizuoti Daglase.
- Aš nesakysiu tos kalbos, dėde Markusai, - tariau norėda
ma, kad jis greičiau užsičiauptų.
- Nesakysi? - Kilstelėjo antakius nustebęs.
Papurčiau galvą.
- Mamai dar nieko nesakiau, tad...
- Tyliu kaip žuvis.
Už manęs eilėje stovinti moteris paprašė puodelio kavos su
pienu, ir Dona išmušė jai čekį.
- Juk visai nesvarbu, brangute, - atidavusi grąžą moteriai tarė
ji. - Vis tiek baigsi mokyklą, tiesa? O juk tai yra svarbiausia. Vis
dėlto ką manai? Ar galėtum suorganizuoti kokį renginį Daglaso
vidurinėje? - Ir pradėjo ruošti kavą su pienu.
Man pasiūlymas patiko. Naudingai prisidėsiu ir nereikės plu

šėti šalia Donos. Daglaso vidurinė garsėjo automobilių plovimo
akcijomis ir lietinių pusryčiais, bet gal man pavyks sumąstyti ką
nors originalaus.
- Gal ir galėčiau, - atsakiau jai. - Pasikalbėsiu su draugėmis
ir mokytojais. Gal ką sugalvosime.
- Šaunuolė! - pagyrė Dona. - Paskambink po kelių dienų ir
pasakyk, ką sumanėte.
Dėdė Markusas uždėjo man ant peties ranką.
- Ar turi kelias minutes šnektelėti? - paklausė jis.
- Žinoma. - Supratau, kad jam maga išsiaiškinti, kodėl ne
sakysiu baigiamosios kalbos. Anksčiau ar vėliau vis tiek yla išlįs
iš maišo.
Mudu patraukėme prie staliuko palei langą, ir tuo metu į ka
vinę įėjo pastorius Bilas. Mums teko mindžikuoti į kairę ir į de
šinę, kol su juo prasilenkėme. Jis nepratarė mums nė žodžio, mes
irgi tylėjome, buvo labai keista.
Kai atsisėdome, dėdė Markusas pavartė akimis ir sušnibždėjo:
- Jo didenybė pastorius.
- Sara pasakojo mamai, kad jis čia kasdien užsisako didžiulę
porciją kavos su grietinėle, - šnypštelėjau ir aš.
- Turbūt tik tas vienas malonumas jam ir beliko. - Dėdė Mar
kusas žvilgtelėjo į savo pranešimų gaviklį, paskui į mane. - Tai
sakyk man, Mege, - pabrėžė mano vardą, - ar labai kremtiesi,
kad nesakysi atsisveikinimo kalbos?
Žiojausi jam atsakyti, bet tuo metu pastorius Bilas priėjo prie
mūsų staliuko ir sustojo kaip įbestas, stovėjo lyg koks sudžiūvęs
stuobrys ir nepratarė nė žodžio. Mudu sužiurom į jį.
- Pastoriau. - Dėdė Markusas galva parodė laisvą kėdę šali
mais. - Gal norėtumėte atsisėsti prie mūsų?
Pastorius Bilas nekenčia mūsų šeimos, todėl nepaprastai nu
stebau, kai jis išsitraukė kėdę ir atsisėdo.
190 Prieš audrą
- Tiesą sakant, einu j susitikimą su Pitu, - tarė jis dėdei Mar-

kusui. - Vis dėlto manau, kad ir jūs turėtumėte išgirsti tai, ką
ketinu jam pasakyti.
Atrodė, dėdė Markusas tuoj nusižiovaus, bet susilaikė ir
tarė:
- Ir ką jūs jam pasakysite?
- Taigi. - Pastorius Bilas paėmė savo puodelį ir pateliūskavo
gėrimą kelis kartus. - Vakar buvau nuvažiavęs į universitetinę li
goninę. Kaip žinote, ten kartu su Kitu Vestonu guli ir viena mano
parapijietė - Greisė Peri.
- Žinau, - atsakė dėdė Markusas. - Kaip jie laikosi?
- Rytoj Greisę perkelia į Naujojo Hanoverio ligoninę, kur bus
tęsiamas gydymas, - paaiškino jis, - tik liks randų. - Ir perbrau
kė ranka sau krūtinę. - Ant kūno.
- O kaip Kitas? - paklausiau. Bijojau to, ką jis gali atsakyti.
Aš myliu Sarą, o Kitui, nors jis kartais tikras šiknius, linkėjau
kuo greičiau pasveikti.
- Ačiū Visagaliui, Kitas irgi pamažu sveiksta, - atsakė jis.
- Džiugu girdėti, - pasakė dėdė Markusas.
- Taip, iš tiesų džiugu. - Bilas gurkštelėjo kavos. - Bet jį ka
muoja baisūs skausmai. Vargšelis siaubingai apdegė.
Dėdė Markusas susiraukė ir paklausė:
- Ar jis nebe komos būsenos?
- Vakar rytą jį privertė atsibusti. - Pastorius Bilas nežymiai
papūtė lūpas, paskui vėl ištiesino. - Jis jau gali kalbėti.
- Puiku, - tarė dėdė Markusas. - Kaip gerai, kad jis galėjo
pasikalbėti su jumis. - Atrodė, kad dėdė nuoširdžiai džiaugiasi.
Pastorius Bilas pažvelgė į jį iš po vešlių žilų antakių.
- Mano galva, jam derėtų šnekėtis su policija.
Man nepatiko tokia jo kalba. Tarsi sakytų: „Ei, ei, aš žinau tai,
ko jūs dar nežinote.“
- Na, mes irgi jį apklausime, - tarė dėdė Markusas. - Gal jis
daugiau papasakojo apie gaisrą?
- Papasakojo, - atsakė pastorius Bilas. - Dėl to ir einu šnek

telėti su Pitu.
- Rėžkit ir mums, pastoriau, - bemaž suurzgė dėdė Marku-
sas. Staiga mane išpylė prakaitas ir pasidarė karšta.
- Jis man pasakojo apie peštynes su jūsų sūnėnu. - Pažiūrėjęs
į mane pridūrė: - Su tavo broliu. - Iki šios akimirkos nebuvau
tikra, kad jis žino, kas aš. - Ir dar jis paminėjo, kad prieš pat tą
susikibimą pro langą matęs Endį Lokvudą vaikštinėjantį lauke
aplink bažnyčią.
- Jis negalėjo išeiti į lauką, - įsiterpiau. - Vakarėlis buvo
uždaras.
- Aš dar ne viską pasakiau, panele Lokvud.
Dieve. Koks pasipūtęs bjaurybė.
- Kalbėkite, - paragino dėdė Markusas.
- Tas vaikas sunkios būklės ir guli ligoninėje, - pareiškė pas
torius Bilas, - tad nemanau, kad jis turi pagrindo meluoti.
- Ką dar jis jums pasakojo? - nekantravo sužinoti dėdė Mar
kusas.
- Tuokart jis nieko blogo nepagalvojęs, nes jau seniai žinoma,
kad jūsų sūnėnas keistai elgiasi. Bet kai kilo gaisras, jis svarstė, ar
tik Endis nebus prie to prisidėjęs. Juk gaisras kilo lauke.
- Kaip ten su tais langais? - paklausė dėdė Markusas. - Visi
bažnyčios langai vitražiniai. Kaip jis galėjo pro juos ką nors pa
matyti?
- Ne mano darbas kvosti vaiką, - atsakė pastorius Bilas. -
Buvau pas jį, kad nuraminčiau. Bet jeigu jis pats panoro apie tai
kalbėtis, pamaniau, tyrėjai irgi turėtų žinoti. Pranešiu apie tai Pi-
tui ir Flipui Keitsui, jeigu kartais sumanytumėte nuo jų nuslėpti,
ką jums papasakojau.
O varge.
- Na jau, pastoriau, - pasipriešino dėdė Markusas. - Aš ne
tik viską perduosiu, bet dar ir pasistengsiu pats apklausti Kitą.
192 Prieš audrą
- Gal jums geriau būtų nuo šio reikalo nusišalinti. Juk esate
šališkas, tiesa?
- Išsiaiškinsiu, - pažadėjo dėdė Markusas.
Pastorius Bilas atstūmė kėdę ir atsistojo.
- Geros dienos, - tarė dėdei, o man linktelėjo galvą.
Vos tik pastorius Bilas dingo už durų, dėdė Markusas pašoko
ant kojų.
- Turiu bėgti, brangute. - Pasilenkęs pakštelėjo man į skruos
tą. - Nesuk galvos dėl to, ką jis pritauškė. Spėju, kad tai netiesa. -
Skubėdamas prie durų dar šūktelėjo per petį: - Myliu!
- Ir aš. - Žiūrėjau jam įkandin ir galvojau apie Kitą. Žinojau,
kad jam smarkiai apdegė abi rankos ir pusė veido. Koks turėtų
būti jausmas? Pamenu, vaikystėje paliečiau karštą keptuvės ran
keną. Nesmarkiai nusideginau. Mama nupjovė lapelį nuo alavijo,
augančio ant palangės, ir išspaudė jo syvų ant žaizdos, bet vis
tiek labai skaudėjo, aš verkiau. Kaip galima iškęsti skausmą, kai
nudega tiek daug kūno? Pagalvojus, kiek teko ištverti Kitui, man
akyse ėmė tvenktis ašaros. Nesinorėjo verkti viešoje vietoje. Juo
lab Donos akivaizdoje. Pakilau nuo staliuko ir išėjau iš kavinės,
bet ir lauke, šviežiame ore, negalėjau išmesti iš galvos Kito.
Kodėl jis turėtų meluoti, kad Endis buvo išėjęs į lauką? O ir
ko Endžiui eiti į tą lauką? Negali patikėti. Jis juk žinojo, kad už
darame vakarėlyje vaikščioti kur panorėjus draudžiama. Bijojau,
kad Kitas tyčia sumanė jam pakenkti ir paleido gandą. O dar
labiau bijojau, kad jis sako tiesą.
Devynioliktas SKYRIUS
Markusas
Dieve, kaip karšta Kito palatoje.

Tris valandas važiavau į Čape! Hilą pikapu nuleistais langais.
Traukiau j plaučius gryną orą, lyg kaupdamas jo atsargas. Žino
jau, kas manęs laukia nudegimų centre. Kai įžengiau į Kito pa
latą, peroksido ir irstančių audinių tvaikas vos neišvertė iš kojų.
Net pamiršau apie karštį. Viduje mažiausiai trisdešimt keli laips
niai šilumos.
Kitas miegojo. Jo rankos gulėjo ant apkloto, nuo pirštų galiu
kų iki pažastų apmuturiuotos storais tvarsčiais. Kairėje rankoje
pro tvarstį kyšojo net penkios chirurginės adatos. Kairę veido
pusę dengė storas marlės sluoksnis, o dešinė atrodė sveika, gal
tik truputį paraudusi, lyg būtų per ilgai sėdėjęs saulėje. Po ant
klode driekėsi pakištas lašelinės vamzdelis. Tikriausiai prijung
tas prie krūtinės ląstos.
Prisitraukiau kėdę prie pat jo lovos. Kvėpavau pro burną.
Sėdėjau ir nepratariau nė žodžio tol, kol pajutau, kad jau galiu
kalbėti neužsikirsdamas.
Pasilenkęs į priekį tyliai pašaukiau:
194 Prieš audrą
- Kitai.
Nieko. Jau norėjau pašaukti dar kartą, bet jis kažką negarsiai
sumurmėjo ir iš lėto atmerkė dešinę akį. Susiraukęs pasuko galvą
į mane.
- Tu, - ištarė.
Aš - kas? Kas nuskambėjo šitame viename ištartame žody
je? Pasibjaurėjimas? Nusivylimas? O gal šitai jam jaučiu aš? Kiek
sykių klausiau savęs: kas, jeigu būtume nuvykę į vietą bent ke
liomis minutėmis anksčiau? Jeigu būtume turėję dar bent vieną
ugniagesį? Ar dabar viskas būtų kitaip?
- Kaip jautiesi?
- Sušiktai, - atsakė labai neaiškiai. - O kaip tau atrodo?
- Atleisk, - tariau. - Žinau, kad tau labai skauda, bet, prisipa
žinsiu, smagu matyti tave atsibudusį iš komos ir kalbantį.
Jis užsimerkė.
- Pastorius Bilas man sakė, kad prisimeni kai ką iš to vakaro,
kai kilo gaisras. Jeigu galėtum papasakoti, mielai tavęs paklau
syčiau.
Jis sukrutėjo lovoje ir sudejavo.
- Abejoju, ar mielai.
- Kodėl taip sakai?
- Ogi dėl tavo sūnėno, - atsakė jis neatmerkdamas sveikos
akies. - Tai jis sukėlė gaisrą.
- Iš ko sprendi?
- Jis... prieš pat gaisrą... vaikščiojo aplink bažnyčią...
- Kitai! - Pasislinkau su kėde prie lovos taip arti, kad keliais
rėmiausi į jos kraštą. - Pasistenk neužmigti dar kelias minutes,
gerai? - Atsakymo nebuvo. Aš toliau variau savo: - Kaip supran
tu, judu smarkiai susikibote, tiesa? Greičiausiai prieš gaisrą En-
dis buvo bažnyčioje.
Jo akis staigiai atsimerkė.
- Greičiausiai? - neaiškiai pakartojo. - Argi taip kalba tyrėjai?
- Aš suprantu, tu labai pyksti, - tariau. - Tu turi teisę pykti

dėl to, kas įvyko.
Iš jo akies nuriedėjo ašaros.
- Kodėl man? - paklausė jis. - Kodėl tai atsitiko man, po
velnių?
Iš dėžutės, kuri gulėjo ant staliuko prie lovos, ištraukiau po
pierinę servetėlę ir nušluosčiau jam skruostą.
- Suprantu, - bandžiau jį nuraminti. - Tai neteisinga. - Ar jis
žino apie kitų vaikų, patekusių į gaisrą, likimą? Nenorėjau būti
tas, kuris pirmas Kitui pasakys, kad jam labai pasisekė, jog aps
kritai liko gyvas.
- Aš mačiau Endį lauke, - piktai suurzgė jis, - prieš pat muš
tynes, o jos prasidėjo dėl to, kad jis prikibo prie Lailos. - Kitas
šniurkštelėjo nosim ir pabandė pakelti ranką, lyg būtų norėjęs
nusišluostyti, bet paskui prisiminė negalįs. - Šūdas, - nusikeikė
jis, - net nosies nusivalyt negaliu.
Vėl pasilenkiau prie jo artyn su servetėle, bet jis nusuko gal
vą į šoną.
- Nelįsk, - burbtelėjo, - nereikia.
- Kur tu pats buvai, kai pamatei jį lauke? - Pasidėjau serve
tėlę ant kelio.
- Viduj.
- Kurioj bažnyčios vietoj?
- Prie lango.
- Prie kurio lango, Kitai?
Jis susimąstė.
- Prie zakristijos ar kaip ten... - jis gūžtelėjo ir iš skausmo
susiraukė. - Bažnyčios gale. Pažiūrėjau pro langą ir pamačiau jį
lauke.
Prisiminiau nedidelę patalpėlę bažnyčios gale. Joje per vestu
ves laukdavo nuotakos. Ar panašiai. Ten iš tiesų yra vienas ar du
skaidraus stiklo langai. Bent jau iki gaisro tikrai buvo.
196 Prieš audrą
Nosies išskyros nutįso iki viršutinės lūpos, ir kai aš prisilie

čiau su servetėle, jis jau leido man nušluostyti.
- O ką tu ten veikei? - paklausiau.
- Koks skirtumas? - Jis atsakė greitai, tarsi būtų tikėjęsis šio
klausimo. - Vaikštinėjau, ir tiek.
Tarkim.
- Vienas? - paklausiau.
- Taip.
- Lauke buvo tamsu, tiesa?
- Tikriausiai švietė mėnesiena, nes aiškiai mačiau Endį.
- Ką jis darė?
Kitas apsilaižė lūpas. Jos buvo sausos, suskeldėjusios ir atšer-
pėjusios.
- Gal nori gurkšnelio vandens? - pasiūliau.
Jis papurtė galvą ir užsimerkė. Neketinau jam leisti vėl užmigti.
- Kitai, - pašaukiau.
- Jis vaikštinėjo palei bažnyčios sieną, - atsakė tyliai. - Atro
do, kažko ieškojo ant žemės ten, kur prasideda siena.
- Tikrai matei?
Jis atmerkė akį ir kreivai dėbtelėjo į mane.
- Ne, išsigalvoju.
- Jo rankos buvo tuščios?
- Nepamenu.
- Gal ten galėjo būti kas nors kitas, labai panašus į Endį?
Jis pamėgino nusijuokti, bet tik užsikosėjo. Prikišau jam prie
burnos plastikinę stiklinaitę ir jis gurkštelėjo iš jos pro šiaudelį.
- Endis Lokvudas vienintelis toks, - atsakė jis ir vėl užmerkė
akį. - Užtenka ir jo vieno.
Dabar jau leidau jam užmigti. Be to, nieko daugiau ir neno
rėjau išgirsti. Nederėjo man iš viso čia trenktis.
Eidamas per ligoninės vestibiulį puoliau skambinti Flipui

Keitsui.
- Keitsas, - atsiliepė jis.

- Flipai, čia Markusas. Aš nusišalinu nuo tyrimo.
- Džiugu girdėti, - atsakė Flipas. - Nes ir pats ruošiausi tave
nušalinti.
- Jau kalbėjai su pastoriumi Bilu?
- Taip.
- Netikiu, kad Endis galėjo sukelti gaisrą, - pasakiau, - bet
jeigu vis minima jo pavardė, verčiau aš...
- Čia dar ne viskas, - nutraukė mane Flipas.
- Kas dar?
- Vakar paskambino moteris, sakė gaisro vakarą važiavusi
pro bažnyčią į Topsulo paplūdimį ir mačiusi palei bažnyčios sie
ną vaikštinėjantį berniuką.
- Kokiu metu? Apibūdino jį?
- Laiko ji neįsidėmėjo. Tarp aštuntos ir devintos vakaro. Lau
ke jau buvo tamsu, bet jai atrodo, kad vaikas buvo tamsių ar rudų
plaukų ir apie trylikos metų. Jaunesnio amžiaus paauglys, kaip ji
pati paaiškino.
- Ar užsirašėt jos pavardę? Kodėl skambina tik dabar?
- Pavardę turim. Ji tą savaitgalį nuomojosi pakrantės namu
ką ir sekmadienio rytą grįžo namo į Vinstoną-Seilemą. Ji susiejo
gaisrą ir tai, ką matė prie bažnyčios, tik tada, kai vakar per vietos
žinių laidą buvo paskelbtas telefono numeris.
Pasitryniau delnu sprandą. Atrodė, kad aplink kaklą veržiasi
kilpa.
- Ketinam prašyti Lorelės leidimo apieškoti Endžio kamba
rį, - toliau kalbėjo Flipas.
Nesuprantu, kodėl aš nustebau. Jeigu būtume gavę tokią in
formaciją apie kitą vaiką, būtume ėmęsi lygiai tokių pat veiksmų.
Betgi Endis? Čia jau perlenkta lazda.
- Aišku, - atsakiau patylėjęs. - Informuok mane, gerai?
Dvidešimtas SKYRIUS
Endis
Šiandien mokykloj aš buvau Ponas Įžymybė. Taip mane pavadi

no mokytoja panelė Bets. Visose klasėse buvo rodomas pokalbių
laidos „Šiandien“ įrašas. Mane matė visa mokykla. Mano draugas
Darsis sakė, kad atrodžiaujėgiškai. Nepažįstamas berniukas sakė:
„Žiūrėk, tavo snukis tuoj bus ant „People“ viršelio.“ Jis vieninte
lis man taip negražiai pasakė, bet aš nekreipiau dėmesio. Negi iš
tiesų galėčiau atsidurti žurnalo viršelyje?
Panelė Bets paprašė, kad visai klasei papasakočiau, kaip vis
kas buvo televizijoje. Mintyse sau kartojau: „Tik nesipuikuok.
Nepamiršk, mes nesipuikuojame.“
Po pamokų autobusų stotelėje sėdėjau ant suolo ir prie ma
nęs priėjo mano draugas Maksas.
- Sveikas, Endi, - pasilabino. Jis devintokas, bet gerokai už
mane aukštesnis. - Girdėjau apie tavo žiebtuvėlį. Šakės.
- Tai va, - atsakiau jam, - jeigu kada sumanysi skristi lėktu
vu, neslėpk žiebtuvėlio kojinėje.
- Pasistengsiu nepamiršti, - atsakė Maksas. - Gal leistum
nukosėti cigarečių?
- Žinoma. - Nusiėmiau nuo pečių kuprinę ir pasidėjau ant

suolo. Atsegiau slaptą kišenėlę, kur laikau cigaretes. Man patiko,
kaip Maksas sako: „nukosėti cigarečių“. Kai užtrauki pirmą kar
tą, baisiai kosėji. Bet Maksas jau seniai taip nebedaro.
Išsitraukiau pakelį ir padaviau jam vieną. Pasiėmiau ir sau, o
jis mums abiem pridegė gražiu žaliu žiebtuvėliu.
- Tai dabar tau reik susižvejot naują žiebtuvėlį, ar ne? - pa
klausė jis.
Anksčiau galvodavau, kad žvejoti - tai tik gaudyti žuvį, bet
dabar jau žinojau, ką jis turi galvoje.
- Taip, - atsakiau. - Gal nori mainytis?
Mudu su Maksu šauniai keisdavomės daiktais. Aš ir senąjį
žiebtuvėlį buvau gavęs iš jo. O sykį išsikeičiau į rašiklį, kurio vi
duje buvo vandens ir pavaizduota mergina su maudymosi kos
tiumėliu. Kai apverti rašiklį, merginos maudymosi kostiumėlis
dingsta, ir ji lieka nuoga. Tą daikčiuką paturėjau tik vieną dieną,
nes Maksas atsiėmė. Už tai gavau visą pakelį cigarečių.
- Galiu atiduot šitą žiebtuvėlį už penkis žalius, - pasiūlė jis.
- Neturiu tiek pinigų. Bet galiu tau leisti nukosėti visas ci
garetes.
- Kad tau keturios tik ir liko, asiliuk. Ko dar turi toj kuprinėj?
Iškračiau tris knygas, inhaliatorių, „iPod“ grotuvą. Du gaba
lėlius kramtomosios. Mašinytę iš degtukų dėžučių pakuotės.
- Kam tau išklypusi mašina iš degtukų dėžučių? - stebė
josi jis.
- Nežinau, - atsakiau. Ir tikrai nežinojau. Su mašinytėm iš
degtukų dėžučių pakuočių žaidžia tik maži vaikai.
Kuprinės dugne gulėjo dar kažkas.
- Žiūrėk! - Ištraukiau nuotrauką, kurią man atsiuntė mergi
na vardu Endžė. Buvau tikras, kad Maksui ji patiks.
- Oho! - Maksas net apsilaižė lūpas. Atrodė, praris tą Endžės
nuotrauką.
- Šita pati gražiausia, - pasigyriau. - Turiu keturias.
200 Prieš audrą
- Kas ji tokia? - paklausė Maksas.

- Mano draugė Endžė.
- Neblogi tavo draugės papai.
Endžė nusifotografavo sėdinti ant motociklo su šortais ir pa
laidinuke, iš kurios tiesiog krito papai. Papai yra krūtys. Vieną
dieną pasakiau mamai: „Emilija neturi papų“, tai ji pradėjo šauk
ti, kad reikia sakyti ne papai, o krūtys. Bet Maksui aš vis tiek
sakau, kaip noriu.
- Keičiam nuotrauką į žiebtuvėlį, - pasiūlė Maksas.
Turėjau gerai pagalvoti. Labai jau man trūks tos Endžės nuot
raukos. Betgi ji sulankstyta. Susilamdė kuprinėje tarp knygų.
O Makso žiebtuvėlis beveik naujas, nė neįlenktas.
- Gerai, - sutikau. Mainai lygiaverčiai. Reikės gerai paslėpti
tą gražų žaliąjį žiebtuvėlį. Gal įgrūsti į slaptą kuprinės skyrelį su
užtrauktuku, kur laikau cigaretes. Nemėgstu slėpti daiktų nuo
mamos, bet kartais tenka.
Atvažiavo autobusas, aš įlipau, o Maksas ne. Jis važiuoja kitu
autobusu. Pamojavau jam, bet jis spoksojo į Endžės nuotrauką
ir manęs nematė. Staiga man labai pagailo tos nuotraukos. Kai
grįšiu namo, pašto dėžutėje gal rasiu kitą. O paskui su mama ar
Mege galbūt nuvažiuosime į prekybos centrą.
Noriu pamatyti, ar neišspausdino mano nuotraukos ant
„People“ viršelio.
Dvidešimt pirmas SKYRIUS
Lorelė
Nuo mūsų namo priebučio matėsi langų šviesos kitapus sąsiau

rio, žemyno pakrantėje. Pirmas vakaras, kai taip šilta ir galima
sėdėti terasoje be megztinio, todėl aš visa širdimi mėgavausi
šilta, sūria ir drėgna oro gaiva, ilsėdamasi ant supamos lauko
sofos, atrėmusi kojas į medinius turėklus. Megė buvo išvažia
vusi pas Amberę Doneli mokytis, o aš, galiausiai nuraminusi
Endį ir privertusi eiti miegoti, dabar galėjau skirti minutę kitą
savo malonumui.
Šiandien man iš tiesų reikėjo žaboti Endį, nes tai pirmoji jo
diena mokykloje po pasirodymo laidoje „Šiandien“. Turėjau jam
nuolat priminti, kad nesipuikuotų savo didvyrišku poelgiu ir ne
vaizduotų staiga užgimusios įžymybės. Jau pradėjau abejoti, ar
pasirodymas laidoje išties buvo geras sumanymas. Šįryt pašti
ninkas atnešė dar didesnę šūsnį laiškų ir atvirukų iš visos šalies,
be to, žinojau, kad jam plūsta dar ir elektroniniai laiškai. Vaikui,
į kurį visą gyvenimą aplinkiniai žvelgia su smalsia užuojauta ir
įtarumu, toks dėmesys gali apsukti galvą.
202 Prieš audrą
Išgirdau trinktelint automobilio dureles. Garsas nuaidėjo

įlankos vandens paviršiumi. Atsistojusi pažvelgiau pro namo
kampą ir pamačiau kieme sustojusio pikapo galą. Markusas?
Kai ėjau į vidų, sučirškė durų skambutis. Atidariusi pama
čiau jį stovintį ant priebučio laiptų.
- Ar kas atsitiko? - paklausiau. Keista, kad Markusas atva
žiavo nieko nesakęs, ir aš iš karto pagalvojau apie Mėgę, kurios
vienintelės šiuo metu nebuvo namie.
- Lyg ir nieko. - Priebučio lempos šviesoje įžvelgiau nerimą
jo šypsenoje. - Tiesiog norėjau aptarti su tavimi vieną kitą reika
liuką. Galiu užeiti?
- Ką reiškia „lyg ir nieko“? - paklausiau, žengdama pirma jo
į svetainę.
- Eime pasėdėti į terasą, - pasiūlė jis. - Gražus vakaras.
Iš svetainės patraukiau į terasą.
- Gal nori šaltosios arbatos? - paklausiau.
- Nieko nenoriu.
Vėl atsisėdau ant supamos sofos, bet ramybė, kuria ką tik
mėgavausi, mane jau buvo apleidusi. Negalėjau prisiminti, kada
pastarąjį kartą buvau likusi viena su Markusu. Jis dažnai ateina
aplankyti Megės ir Endžio, nes aš seniai buvau nutarusi, kad ir
kas įvyko praeityje, niekada netrukdysiu jam bendrauti su mano
vaikais. Žinau, kad jis juos myli. Mano reikalavimai paprasti: vi
sada pasakyk, kur juos išsivedi ir kada grįši, ir, ginkdie, jokių
valčių. Taigi jis lanko vaikus, bet ne mane. Automatiškai sukry
žiavau rankas ant krūtinės, užrakindama viską, kas tūno manyje.
Saugodama save.
- Noriu tau pasakyti, kad nebedalyvauju gaisro priežasčių ty
rime, - pasakė Markusas, sėsdamasis ant senos pintos supamos
kėdės.
Nesumojau, ko jam reikėjo važiuoti tokį kelią, kad tik šitai
man pasakytų.
- Dėl to, kad ten buvo Endis? - paklausiau.
- Dėl to, kad... paaiškėjo vienas dalykas... Kol kas tai tik nuo
girdos, ir aš tikiu, kad jos nepasitvirtins, bet...
Pamačiau, koks jis sutrikęs, bet ne todėl, kad sėdime vienu-
du. Priežastis kita.
- Kas „bet“? - paraginau.
- Yra žinių, kad prieš pat gaisrą Endis buvo išėjęs į lauką.
Vis tiek nesuvedžiau galų.
-Kaip?
- Suprask, informacija kol kas konfidenciali, - pasakė jis. -
Neturėčiau tau pasakoti, bet nenoriu, kad paskui nemaloniai
nustebtum.
- Dėl ko?
- Šiandien buvau Čapel Hile ir kalbėjau su Kitu Vestonu. Jis...
- Jį jau prikėlė iš komos? - Man tai buvo puiki žinia.
- Taip. Ir jį jau spėjo aplankyti pastorius Bilas, o Kitas jam
papasakojo prieš pat gaisrą matęs Endį lauke. Todėl aš nuvažia
vau pas jį, ir jis man pakartojo tą patį.
- Ko jam reikėjo eiti į lauką? - paklausiau.
- Nežinau. Telefonu dar skambino moteris ir pranešė tą vaka
rą mačiusi berniuką... smulkaus sudėjimo... vaikštinėjantį aplink
bažnyčią. Emilija Karmaikl irgi minėjo prieš pat gaisrą pastebė
jusi, kad Endžio nėra viduje. O paskui dar tas žiebtuvėlio slėpi
mas kojinėje...
- Ak, Markusai, - susirūpinau. - Juk nemanai, kad Endis
kaltas dėl gaisro, ką?
- Ne, bet apie ką nors kitą buvus lauke niekas nepraneša, tad
tenka įtarti jį.
Dabar mano susirūpinimą pakeitė pyktis.
- Gerai, Markusai, - po kiek laiko prabilau, - sakykime, tai
padarė Endis. Tada iš kur jis galėjo gauti degalų ar kas ten buvo
panaudota? Kaip jis galėjo viską atsigabenti į bažnyčią?
- Suprantu, tai nelabai suvokiama, - atsakė jis. - Man labai
gaila, kad jis klampinamas į šitą reikalą, bet aš norėjau, kad visa
204 Prieš audrą
tai pirmiausia išgirstum iš manęs, supranti? Mes - tai yra jie -

turi viską išsiaiškinti.
Mano krūtinę užplūdo panika.
- Aš pykstu! - Kumščiais nevalingai gniaužiau sofos kraš
tus. - Aš pykstu ant tavęs! Kaip tu drįsti jiems pritarti? Kaip tu
galėjai taip pagalvoti! Liepk tam, kas vykdo tyrimą, nedelsiant
atsikabinti nuo Endžio. - Markusas nieko neatsakė, aš liejau tul
žį toliau. - Visų bėdų priežastis yra Kitas. Jis rūko žolę ir krečia
tokių dalykų, kokių tu nė neįsivaizduoji.
- Viską žinau.
- Žinai? O kad nelanko pamokų? Kad laiko ir rūko ma
rihuaną?
Jis linktelėjo.
- Kartais man Sara papasakoja.
Pajutau širdį grybštelint pavydą ir net pati nustebau. Sara -
mano geriausia draugė. Kodėl iki šiolei nežinojau, kad ji atvirau-
ja su Markusu? Kodėl nežinojau, kad Markusui rūpi Kito reikalai
ir kad jiedu apie tai pasišneka?
- O gal Kitas sukėlė tą gaisrą? - piktai svarsčiau. - Kodėl jis
taip atkakliai stengiasi suversti kaltę kitam? Vaikui, kuris negali
apsiginti.
- Jis irgi bus apklaustas, bet atsakyk man, kam jam kelti gais
rą, o paskui pačiam jame nukentėti?
- O kam Endžiui kelti gaisrą ir pačiam nukentėti? - atšoviau.
- Na, betgi jis nenukentėjo, tiesa?
Spoksojau į jį ir negalėjau patikėti savo ausimis.
- Jam tiesiog pasisekė, kad sugebėjo pasprukti.
- Arba jis norėjo tapti didvyriu, nes vienintelis žinojo saugų
išėjimą iš degančio pastato.
- Markusai!
Jis iškėlė aukštyn rankas, lyg gindamasis nuo smūgio.
- Aš velnio advokatas, Lorele. Aš tik bandau mąstyti taip,
kaip šiuo metu mąsto tyrėjai.
- Tu esi vienas iš jų.

- Labas, dėde Markusai.
Išgirdusi Endžio balsą staigiai kilstelėjau galvą. Jis stovėjo ant
svetainės slenksčio į terasą vienmarškinis, užmiegotomis akimis.
Įtūžį veide pakeičiau malonia išraiška.
- Sveikas, Endi. - Markusas pašoko ant kojų ir apkabino
Endį.
Išdavikas.
- Susibarei su mama? - paklausė Endis.
- Mes tik garsiai kalbamės, - nuramino jį Markusas. Gerai,
kad jis dar sugeba kalbėti. Mano balsas įstrigo kažkur krūtinė
je. - Ar tu kada nors garsiai kalbiesi?
- Kartais, - šypsodamasis atsakė Endis.
- Grįžk į lovą, mielasis, - vos išlemenau.
- Aš palydėsiu. - Markusas apkabino Endį per pečius. -
Eime, Endi.
Norėjau jį sulaikyti, nes išsigandau, kad jis pasakys vaikui ką
nors tokio, kas jį sujaudins ir išgąsdins, bet likau sėdėti ant su
pamos sofos it sustingusi. Kad ir kaip ten būtų, Markusas juk
neskaudins Endžio.
Klausiausi, kaip jie lipa laiptais į viršų.
Paskui prisiminiau, kaip ligoninėje jį klausinėjo specialu
sis agentas ir aš sūnui buvau reikalinga kaip vertėja į norma
lią žmonių kalbą. Jeigu vėl sumanys jį apklausti, pasistengsiu,
kad ir man leistų dalyvauti tame pokalbyje. Įsivaizdavau, kad
jį klausinės ne ką gudresni tyrėjai nei anas, tik gal labiau pa
tyrę ir priekabesni. Iš anksto nusistatę. Negaliu leisti, kad taip
atsitiktų.
Grįžęs Markusas mane labai nustebino, nes įsitaisė ant sofos
šalia manęs. Jis apkabino mane per pečius ir spustelėjo, o aš bu
vau taip priblokšta, kad neturėjau jėgų pasipriešinti. Tai truko
tik akimirką.
- Markusai, prašau, nereikia.
206 Prieš audrą
Jis paleido mane, tada pasilenkė į priekį ir atsirėmė alkūnė

mis į kelius.
- Žinau, kad Endis nekaltas, ir tai tikrai išaiškės, - tyliai pra
bilo jis, - bet žmonės jo visai nepažįsta. Jie mato jį kitaip nei tu ir
aš. Jie regi paauglį, kuris nori būti kietas. Didvyris.
- Kažkokia... nesąmonė. - Negalėjau atsigauti po jo apkabi
nimo. Jau buvau pamiršusi jo kvapą. Kvapą, kuris man visada
siesis su ilgesiu. Su jūra. Su išdavyste.
- Aš jau eisiu, - tarė jis ir atsistojo. - Nelydėk... kelią rasiu. -
Bet prie durų nežengė. Susikišęs rankas į kišenes žvelgė į tamsų
sąsiaurio vandenį ir į šviesas žemyne. Jis norėjo man pasakyti
dar kažką. Mačiau, kaip jį drasko prieštaringi jausmai.
- Kas yra? - paklausiau.
Jis pažvelgė į mane ir lėtai atsidusęs tarė:
- Jie nori apieškoti Endžio kambarį. Dairykis advokato,
Lorele.
Dvidešimt antras SKYRIUS
Markusas
Grįžęs namo iš Lorelės pasitaisiau kolos kokteilio su skrudintais

žemės riešutais ir užlipau ant bokštelio stogo pamąstyti. Ten sto
vi keli patogūs lauko krėslai, bet man labiau patinka sėdėti ant
stogo krašto, nuleistomis kojomis j vandenyno pusę. Nė viena
moteris, su kuriomis susitikinėjau, nedrįso taip atsisėsti, o viena
taip bijojo aukščio, kad išvis nelipo ant stogo. „Tu kvailas, kad
neįsirengi apsauginės tvorelės“, - pareiškė ji. Aš jai daugiau ne
beskambinau.
Kartą čia sėdėjome su Lorele ir Džeimiu. Bokštelį tuo metu
dar remontavau, buvo šiltas vasaros vakaras. Telefonu pasiskun
džiau Džeimiui, kad esu pavargęs kaip šuo. Jie pasisamdė auklę ir
netrukus atskubėjo su didžiuliu dubeniu jūrų krevečių ir buteliu
putojančio vyno. Sėdėjome ant stogo valandą ar daugiau, kalbė
jomės, valgėme krevetes ir mėtėme lukštus žemyn į terasą; ją kitą
rytą pats turėjau kuopti. Lorelei gal ir buvo nejauku sėdėti ant
stogo tarp manęs ir Džeimio, tačiau aukščio ji tikrai nebijojo.
Prisiminęs ją, liūdnai palingavau galvą. Dieve, kiek kartų
šiandien peržengiau savo etikos normų ribas. Nuskubėjau pasi
208 Prieš audrą
kalbėti su Kitu, kol to nespėjo padaryti kiti. Prasitariau Lorelei

apie būsimą kratą. Betgi ji privalo žinoti, kaip tai tapo rimta.
Įsivaizdavau, kaip man išėjus ji eina į Endžio kambarį ir žiūri,
kaip jis miega. Galbūt jis net lengvai šypsosi. Esu stebėjęs jį šitaip
miegantį kartą ar du.
Mintyse regėjau, kaip Lorelė ištiesia ranką ir apkloja Endžiui
pečius. Mąsčiau apie juodu, man pačius brangiausius žmones,
kuriuos taip karštai myliu, ir troškau apsaugoti nuo to, kas galbūt
netrukus jų laukia.
Dvidešimt trečias SKYRIUS
Lorelė
1990
Kai Džeimis su Mege išsikėlė iš mūsų namo, miegojau beveik ne-

atsibusdama kelias paras iš eilės. Negaliu sakyti, kad džiaugiausi,
jog jų nėra, nes manęs nebedžiugino niekas, bet kai išėjo Džei
mis, galėjau kiauras dienas miegoti iki valiai ir nesijausti kalta.
Kai nebebuvo Megės, man nebereikėjo jaudintis dėl jos priešiš
kumo, klausytis jos verksmo ar jaudintis, kad galiu smeigti jai
peiliu į širdį arba išmesti į jūrą. Tad jeigu sieloje nėra laimės, tegu
bent vienatvėje atsiras palengvėjimas.
Tačiau po trijų ar keturių dienų atsibudusi gale lovos išvydau
stovintį Markusą. Jo siluetas juodavo vakarėjančio dangaus fone.
Rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Buvau taip apspangusi nuo
miego, kad net neišsigandau jį ten pamačiusi.
- Man liepta pažiūrėti, kaip laikaisi, - tarė jis. - Turiu pasi
rūpinti, kad valgytum. Ar buvai išlipusi iš lovos nuo to laiko, kai
jie išėjo?
Teko gerai pagalvoti.
- Ėjau į tualetą, - atsakiau.
210 Prieš audrą
- Ko nors valgei?
Gėriau vandens ir obuolių sulčių, bet ar ką nors valgiau, tik
rai neprisiminiau.
- Turbūt ne.
Markusas patampė mane už kojos po antklode ir paliepė:
- Kelkis ir ateik pas mane. Parsinešiau krevečių, išvirsiu ku
kurūzų košės. Pavalgysi, pasijusi geriau.
- Ačiū, ne. - Taip norėjosi dar giliau palįsti po antklode.
- Ar žinai, kaip čia dvokia? - paklausė jis. - Visam name.
Mane suėmė juokas.
- Pats turbūt siurbi dulkes kas dieną, - atšoviau. Markusas
gyveno „Talose“ kaip netvarkingas dvidešimt vienų metų senber
nis alkoholikas.
- Mano namuose bent jau nedvokia, - atsakė jis.
Prisiminiau, kad kai pastarąjį kartą lankiausi jo namuke,
ten trenkė išsivadėjusiu alumi ir cigaretėmis, bet neturėjau jėgų
ginčytis.
- Eik lauk, Markusai. - Apsiverčiau ant kito šono ir užsivo
žiau ant galvos pagalvę.
Nespėjau nė aiktelėti, kaip jis nutraukė nuo manęs antklodę,
čiupo už pažastų ir tik su apatinėmis kelnaitėmis bei marškinė
liais nutempė į vonios kambarį.
- Dedu galvą, kad kelias dienas miegi lovoje su tais pačiais
drabužiais, - pasakė jis.
Nesipriešinau, kai jis įgrūdo mane su drabužiais į dušinę ir
atsuko čiaupus. Ėmiau klykti, nes šaltas vanduo gnaibė man odą.
Pamėginau ištrūkti, bet jis visu kūnu užrėmė duris.
- Man bus plaučių uždegimas! - šaukiau.
- Tuoj pradės bėgti šiltas.
- Markusai, gyvuly tu! - Įsispraudžiau į dušo kabinos kampą,
kad šalta vandens srovė manęs nepasiektų.
- Ten yra šampūno? Muilo?
Paieškojau ant lentynėlės, įmontuotos į plytelėmis išklotą du-

šinės sieną.
- Taip.
- Ar vanduo jau šyla?
Šyla. Pakišau galvą po čiurkšle ir vanduo ėmė glostyti man
pakaušį.
- Taip, - atsakiau.
- Gerai. Ar turi švarių rankšluosčių? Čia vienas jau apėjęs
pelėsiais.
- Mažoj spintelėj.
Sugirgždėjo veriamos spintelės durys.
- Tą nešvarų įmetu į skalbinių pintinę ir einu laukti tavęs į
svetainę.
Kai susisupusi į švarų rankšluostį išėjau iš dušinės, jis traukė
nuo mano lovos seną patalynę.
- Nuo tavo paklodžių vemti verčia, - pasakė jis, rinkdamas
jas į glėbį.
- Užsičiaupk, gerai? - Tvirčiau įsisupau į rankšluostį ir atsi
rėmiau nugara į sieną.
- Įjungsiu skalbyklę ir lauksiu tavęs savo namuose. Jeigu ne-
atsirasi po dvidešimties minučių, ateisiu ir parsitempsiu.
Užsimerkiau ir laukiau, kada jis išeis. Išgirdau, kaip trinkte
lėjo priekinės durys, ir jis nubildėjo laiptais žemyn į skalbyklą
pirmame aukšte. Pasiduodama užtraukiau užuolaidas ant langų,
už kurių juodavo jūra, ir ėmiau rengtis.
Įtariau, kad liepimas Markusui ateiti patikrinti, kaip laikausi,
buvo Džeimio pastangos priversti brolį užsidirbti duonai. Vie
ną dieną prieš Džeimiui su Mege išsikeliant Markusas atėjo pas
mus, ir jiedu vėl susivaidijo.
- Tau reikia dirbti! - užriko Džeimis. Markusas buvo vienin
telis žmogus, prieš kurį Džeimis keldavo balsą. Aš tada gulėjau
lovoje ir skubiai užsitraukiau ant galvos pagalvę, bet vis tiek gir
212 Prieš audrą
dėjau jų barnį. - Nieko kito neveiki, tik plaukioji su lenta, lėbau

ji, miegi, dulkiniesi ir geri!
- Man dirbti nereikia! - atkirto jam Markusas. - Lygiai kaip
ir tau. Mes turtingi. Gal pamiršai?
- Mūsų neauklėjo būti slunkiais! - atkirto Džeimis.
- Pripažink, brolau, - tarė Markusas. - Tave auklėjo vienaip,
mane - kitaip.
- Tu gyveni iš šeimos nuosavybės uždirbtų pinigų, - rėžė
Džeimis. - Gal įstengtum bent kelias valandas per savaitę užsi
imti remontu ir priežiūra?
- Gal dar paprašysi, kad dirbčiau švarus ir blaivus?
- Paprašysiu, - tarė Džeimis.
- Dar ko, - atkirto Markusas.
Kol užlipau laipteliais iki „Taloso“ namelio durų, vos laikiausi

ant kojų. Buvau išsekusi, o mano raumenys netvirti ir virpėjo.
Nepasibeldusi atidariau duris ir pamačiau jį stovintį prie viryklės
su mentele rankoje.
- Jau daug geriau! - sušuko nužvelgdamas mane. Jo veide
žaidė džiugi šypsenėlė, kuri mane taip žavėjo, kai jam buvo še
šiolika. - Dar kiek ir nusišypsosi, - pridūrė jis.
Tikrai? O aš maniau, kad mano veido raumenys jau pamiršo,
kaip tai daroma.
Virtuvėje tvyrojo aštrus virtų krevečių kvapas. Jis atitraukė
nuo pusryčių baro aukštą kėdę ir pasiūlė:
- Atsisėsk, nes dar nugriūsi. Ko norėsi gerti? - Jis pats jau
buvo ištuštinęs gerą pusbutelį alaus, o dar keli tušti stovėjo ant
spintelės.
- Sulčių yra? - Iš lėto susmukau ant kėdės ir atsirėmiau alkū
nėmis į barą, o Markusas atidarė šaldytuvą ir žvilgtelėjo vidun.
- Sulčių nėra. Alaus?
- Oi. Gal turi vyno?
- Ne, bet turiu štai ko. - Jis ištraukė butelį nestipraus alkoho
linio gėrimo ir pastatė ant stalo. - Laikau moteriškėms.
Suraukiau nosį.
- Tada vandens.
Jis atkimšo butelį.
- Paragauk. Tikrai patiks.
Nurijau gurkšnelį. Skonio beveik nepajutau. Nors šiaip uosle
nesiskundžiu, mano skonio receptoriai miegojo, bet gėrimas at
vėsino, suvilgė burną, ir aš pamaniau, kad tiks.
Markusas padėjo man prieš nosį lėkštę kukurūzų košės su
krevetėmis ir sūriu. Aš mėgstu košę su krevetėmis - bent jau
anksčiau mėgau. Kai dar nebuvo gimusi Megė. Dabar apetito
visai neturėjau. Skrandis prilipo prie nugarkaulio. Kasryt atsibu
dusi matydavau iš po antklodės išsišaunančius klubikaulius.
- Atrodo gardžiai, Markusai, bet aš tikrai neišalkusi.
- Mergyte, tu nyksti akyse, - tarė jis ir suėmė mane už rie
šo. - Suvalgyk tiek, kiek įstengsi.
Šitaip kalbėdavo Džeimis. Ir Sara. Su jais būdavau užsispyru
si ir nepalenkiama. Bet su Markusu viskas kitaip, - mane pavei
kė, kad jis gamino man. Kaip tikras brolis. Nenorėjau užgauti jo
jausmų, todėl grybštelėjau šakute per košę ir nurijau mažą kąs
nelį. Valgiau lyg putplasčio rutuliukus, bet vis tiek įveikiau pusę
lėkštės. Daugiau nei per kelis pastaruosius mėnesius.
- Pasilik pas mane, patinginiausime kartu, - pasiūlė jis, kai
pavalgėme. - Turiu porą gerų filmų. Tau vienai juk tenai labai
liūdna.
Norėjau jam prisipažinti, kad vienuma man labai patinka, ta
čiau išsiduoti, kad man gera be vaiko ir vyro, būtų buvę pernelyg
žiauru ir bejausmiška.
Kai panorau atsistoti nuo kėdės, pajutau, kad man truputį
svaigsta galva, bet jausmas buvo visai malonus. Nusinešiau į sve
tainę dar vieną butelį aperityvo. Mudu su Džeimiu beveik neger-
davome, o kai Markusas išsikraustė, namie alkoholio visai neliko.
214 Prieš audrą
Markusas atsiklaupė prie vaizdo leistuvo su dviem vaizda

juostėmis rankose ir paklausė:
- Ką norėtum pažiūrėti - „Kai Haris sutiko Salę“ ar „Gimęs
liepos ketvirtąją“?
- Nežinau nei vieno, nei kito, - atsakiau. - Ką nors nesu
dėtingo.
Jis įkišo į leistuvą „Kai Haris sutiko Salę“ ir atsisėdo kitame
sofos gale. Mes nusispyrėme batus ir susikėlėme kojas ant ma
syvaus medinio kavos staliuko. Aš pamiršau užsimauti kojines,
todėl mano kojos šalo, ir jis paskolino man savąsias. Jo kojinės
man buvo per didelės, ir kai pajudindavau pirštus, jų galai juo
kingai klapsėjo pirmyn ir atgal.
Atsišliejau į sofos atlošą ir pasinėriau į filmą. Jis privertė
mane kikenti. Kada aš paskutinį kartą kikenau? Po scenos, kur
Megė Rajan suvaidina patyrusi orgazmą restorane, Markusas pa
sakė, kad jau vėl išalko, tad sustabdėme vaizdajuostę ir jis nuėjo
mikrobangų krosnelėje spraginti kukurūzų.
- Kaip tau, Lorele, patinka šito filmo mintis? - paklausė Mar
kusas, dėdamas ant stalo dubenį su spragėsiais ir duodamas man
kitą butelį aperityvo.
- Ar čia yra kokia mintis? - sukikenau.
- Ar gali vyras ir moteris likti draugai... na, supranti... neįpai
niodami sekso?
- Aišku! - sušukau. - Tu ir aš esam draugai.
- Bet tu mano brolienė, o tai jau kas kita.
- Vis tiek manau, kad galima. - Pasėmiau saują spragėsiu.
Dar šiek tiek putplasčio, bet su aperityvu lengviau nuryti. Gal
voje šmėstelėjo ką tik regėta scena, kur Megė Rajan vaidina or
gazmą restorane. - Kalbant apie orgazmus, turiu pasakyti, kad aš
pirmąjį patyriau ant motociklo, sėdėdama Džeimiui už nugaros.
Markusas išpūtė akis.
- Vadinasi, taip būna? Maniau, kad tai mitas.
- Oi, dar ir kaip būna! Čia kalta ketvirtoji pavara.
Jis nusijuokė ir tarė:

- Tu pasigėrei.
- Va ir ne. - Iš tiesų buvau girta, pati tai žinojau ir buvau jam
už tai dėkinga.
- Pasigėrei. - Jis plačiai nusišypsojo. - Nors girta tu man la
biau patinki. Jau seniai nemačiau tavęs tokios linksmos.
Pasilenkiau pasisemti dar vienos saujos spragėsiu, bet nepa
taikiau ranka į dubenį. Prieš akis viskas plaukė. Pamėginau dar
kartą, bet kai pasilenkiau, ėmė suktis ratu visas kambarys. Ne
spėjusi sušukti „man bloga“ apvėmiau Markuso kavos staliuką.
- Velnias! - Jis stryktelėjo ant kojų.
- Dieve... - Susiėmusi rankomis už galvos ir netikėdama
savo akimis žiūrėjau į gličią kukurūzų košę, krevečių gabaliukus,
išmirkusius aperityve, ir suveblenau: - Labai atsiprašau.
Markusas puolė į virtuvę.
- Čia aš kaltas, - pasakė jis. - Leidau tau prisigerti.
Mane vėl supykino. Atsistojau, bet neišsilaikiau ant kojų ir
nuvirtau ant sofos krašto. Blausiame mano akiratyje pasirodė
Markuso siluetas su popierinių rankšluosčių ritinėliu vienoje
rankoje, o su kita jis siekė manęs.
- Marš į vonią, - įsakė ir ištempė mane į koridorių.
Vos spėjau iki tualeto. Jis palaikė man plaukus, kol vėmiau.
Kai pagaliau įstengiau atsisėsti ant grindų nugara į dušo duris, jis
su drėgnu rankšluosčiu apšluostė man veidą.
- Atsiprašau, kad prišnerkščiau tau svetainę.
- Išvalysiu. Pasėdėk čia.
Norėjau pasakyti, kad galiu jam padėti, bet žodžiai įstrigo
gerklėje.
Tikriausiai buvau užmigusi - ar nualpusį, nes atsibudau sve
timoje lovoje nepažįstamame kambaryje. Durys buvo uždarytos,
bet pro jų apačią skverbėsi šviesa.
Plyštančia iš skausmo galva atsisėdau lovoje.
- Markusai!
216 Prieš audrą
Po akimirkos durys atsidarė, ir nuo šviesos aš net susiraukiau.

Jis įėjo į kambarį ir atsisėdo ant lovos krašto.
- Kaip jautiesi?
- Tu čia mane atnešei? Čia tavo lova?
- Svečių kambarys. Pameni kambarėlį priekinėje namo daly
je? Bet aš tavęs nenešiau. Pati atėjai, tik truputį padėjau.
- Kuri dabar valanda?
- Antra nakties.
- Ko dar nemiegi?
Jis nusijuokė.
- Išsigandau, kad per mane nenumirtum. Pažadėjau Džei-
miui, kad priversiu tave pavalgyti. Bet jis nesakė, ar galima tau
duoti gerti. - Jis patapšnojo man per kojas po antklode. - Nemo
ki vartoti alkoholio, mergyte.
- Man viskas patiko, kol neapsivėmiau.
- Taip, iki tol ir man buvo smagu.
- Kiek aš tau pridergiau. Labai atsiprašau. - Aš vėl sukikenau
ir pati nustebau, o Markusas nusišypsojo.
- Eikš pas mane, - tarė jis ir švelniai apkabino abiem ranko
mis. - Pažadėk man vieną dalyką, Lorele.
- Mmm?
- Kad pasistengsi susitaikyti su Džeimiu. Nes aš labai noriu,
kad tu liktum mūsų šeimoje. Tu vienintelė elgiesi su manim kaip
su normaliu žmogum.
- Netiesa, - sušnibždėjau jam į petį. - Džeimis irgi tave myli.
- Jis išgrūdo mane iš namų.
- Tu elgeisi kaip šmikis.
Markusas ilgai tylėjo, ir aš bemaž užsnūdau padėjusi galvą
jam ant peties.
- Tu teisi, - pagaliau prabilo jis, giliai atsidusdamas. - Mes
žinom savo vaidmenis ir stengiamės juos gerai atlikti. Džeimis -
šventasis, o aš - nusidėjėlis.
Tą naktį atverčiau naują gyvenimo puslapį. Vakarais mudu su

Markusu drauge vakarieniaudavom „Jūros švelnume“ arba „Ta-
lose“. Paskui žiūrėdavom televizorių ar įsijungdavom kokį filmą,
ir aš galiausiai išmokau gerti aperityvo tiek, kad būtų smagu ir
neapsivemčiau. Valgį dažniausiai ruošdavo Markusas, o aš tik su-
pirkdavau būtiniausius produktus. Man tai buvo stebėtinai didelis
žingsnis į priekį, nes jau keletą mėnesių nesilankiau maisto prekių
parduotuvėje. Kelionė į prekybos centrą Snidso perkėloje taip nu
vargindavo, kad grįžusi būtinai guldavau pamiegoti, bet niekada
nebekrisdavau į lovą su drabužiais ir nebevaikščiojau nesiprausu-
si po kelias dienas iš eilės. Laukdavau vakaro, kai vėl būsiu su juo,
nors iš pradžių nuogąstavau, kad jis tik iš būtinybės rūpinasi ma
nimi kaip mažu vaiku. Paskui supratau, kad savo bičiulių draugi
ją jis pamažu išmainė į manąją. Maniau, mudu esame įrodymas,
kad filmo „Kai Haris sutiko Salę“ mintis yra neteisinga. Vyras ir
moteris gali būti geri draugai neturėdami intymių santykių.
Pradėjau dėl jo nerimauti. Bijodavau, kai jis vienas eidavo
plaukioti banglente, nes žinodavau, kad greičiausiai yra smar
kiai išgėręs. Bijojau jo netekti - ne tik dėl to, kad jis mano die
veris ar geras draugas, bet, atvirai tariant, ir dėl to, kad puikus
sugėrovas.
Alkoholis atrišdavo man liežuvį, ir aš išsikalbėdavau su Mar
kusu taip, kaip nedrįsdavau nei su Džeimiu, nei su psichologu,
pas kurį lankiausi, nei su Sara. Jis buvo vienintelis, kuriam prisi
pažinau apie savo baimę sužeisti Mėgę.
- Ilgiesi jos? - vieną vakarą paklausė jis. Mudu sėdėjome su
sirangę priešinguose sofos kampuose „Talose“.
Apsikabinau rankomis kelius.
- Aš ilgiuosi... - Sunku buvo atsakyti. - Ilgiuosi tos moters,
kuria ruošiausi tapti jai gimus, - tariau. - Tos mamos, kokia ke
tinau jai būti. Maniau, kad būsiu puiki motina. O esu pati blo
giausia. Siaubingiausia.
- Nekalbėk taip.
218 Prieš audrą
- Man lengviau, kai jos nėra. - Nuleidau galvą ant rankų. -

Žinau, kalbu baisiai.
- Tu per daug pavargusi, kad įstengtum ja rūpintis, - guo
dė jis.
- Man lengviau ne dėl to. - Pažvelgiau jam į akis. - Aš bijo
jau, kad ką nors jai padarysiu.
Jis ėmė juoktis, paskui suprato, kad kalbu visai rimtai.
- Tu? - paklausė jis. - Tu net žuvies negaudytum, nes bijo
tum nuskriausti.
- Suprantu, keistai skamba, bet ji mane nervindavo... tada
įsivaizduodavau, kad padarau jai ką nors bloga. - Nenorėjau jam
pasakoti, ką mačiau save darančią. Nemalonūs vaizdiniai sušmė
žuodavo mano galvoje, kai mažiausiai jų tikėdavausi, ir tada pa
sijusdavau esanti pamišėlė, pavojinga aplinkiniams. Nenorėjau,
kad ir jis bandytų tai įsivaizduoti. - Patikėk manim, - tariau. -
Jai saugiau be manęs.
Kartą per savaitę Džeimis atveždavo Mėgę į „Jūros švelnu

mą“. Ji buvo nuostabi mergytė didelėmis rudomis Džeimio aki
mis ir tamsiais plaukučiais, šilkinėmis garbanėlėmis krintančiais
ant gležnų petukų. Jos veidelyje neįžvelgiau jokių savo bruožų.
Gal dėl to ji man atrodė kaip draugės vaikas, ne mano. Norėjau
ją pamilti. Kai pamatydavau ją išlipančią su Džeimiu iš automo
bilio, mano širdį užliedavo ilgesys, bet kai ji prieidavo arčiau, tas
jausmas išblėsdavo. Apsimesdavau pasiilgusi.
- Labas, Mege! - sušukdavau it svetimu balsu. - Gal norėtum
pažaisti su kaladėlėmis? O gal padėliokim dėlionę?
Ji apsikabindavo Džeimio koją, bet vis tiek neišleisdavo ma
nęs iš akių. Iš visų jėgų spausdavau savo netikrą džiaugsmą, bet
ji susidomėdavo kokia nors veikla tik tada, jeigu į ją įsitraukdavo
ir Džeimis.
Vieną dieną atvažiavęs jis kaip įprastai mane apkabino, bet
paskui atsitraukė ir lyg netikėdamas nužvelgė.
- Gėrei?
Mane išdavė burnos kvapas.
- Tik aperityvo per pietus, - atsakiau.
- Būk atsargi. - Jis uždėjo savo didelę plaštaką Megei ant gal
vytės. - Juk žinai, alkoholis sukelia depresiją.
- Aišku, žinau. - Numojau ranka. - Gali nesijaudinti.
Tada jis man nusišypsojo ir tarė:
- Pastaruoju metu atrodai geriau.
Gal kitiems žmonėms alkoholis sukelia depresiją, bet mane
jis veikė priešingai. Jis malšino mano sielos skausmą ir leido vėl
pasijusti savimi.
Kitą kartą prieš atvažiuojant Džeimiui išsivaliau dantis ir iš-
siskalavau burną gaiviu skysčiu. Šiurpas nubėgo per nugarą su
vokus, kad apgaudinėju save. Supratau: geriu tiek, kad jau reikia
slėpti nuo žmonių.
Su Sara irgi buvau atsargi, nes jaučiau, kad Džeimis gali būti
paprašęs jos pasekti, ar nepiktnaudžiauju svaigalais. Kartais ji at
nešdavo mums į namus pagaminusi pietus, ir netrukus aš paju
tau, kad jiedu su Džeimiu yra sudarę slaptą „Lorelės tikrinimo“
grafiką.
Vieną gan saulėtą ir šiltą lapkričio popietę Sara pakvietė
mane pasivaikščioti po paplūdimį.
- Lauke nuostabus oras, Lorele. Ar nenorėtum išeiti?
Pirma mintis - apsimesti, kad esu pavargusi, bet kai pažvel
gusi pro langą pamačiau saulėje žvilgančias smėlio smiltis ir
viena spalva tolumoje susiliejantį dangų su jūra, staiga panorau
pasivaikščioti.
- Mielai, - atsakiau. - Ar lauke labai žvarbu?
Akimirksnį mano atsakymas jai atėmė žadą.
- Tikėsi ar ne, bet lauke dar galima vaikščioti basomis. - Sara
nusispyrė teniso batelius ir, atsirėmusi nugara į virtuvės spintelę,
pradėjo mautis kojines.
220 Prieš audrą
Nusispyriau šlepetes ir mudvi nuėjome į galinę terasą, o iš

ten laipteliais nusileidome į paplūdimį. Mane apėmė begalinis
laimės jausmas. Tik nežinia nuo ko: ar nuo šiltos ir saulėtos die
nos, ar nuo prieš pietus išgerto butelio aperityvo. Eidama pietų
kryptimi per vėsų pakrantės smėlį, stengiausi kuo giliau suleisti
į jį kojų pirštus.
- Basomis per smėlį lapkritį! - tarė Sara. - Niekada nebegrį
šiu į Mičiganą.
- Tai gerai, - atsakiau. - Ir aš nenorėčiau, kad išvažiuotum.
- Na, aš ir nevažiuosiu, bet netrukus mano gyvenimas labai
pasikeis. - Ji šypsodamasi pažvelgė į mane. - Norėjau tau pasa
kyti, kol dar nieko nesimato. - Uždėjo ranką sau ant pilvo.
- Tu laukiesi?
Sara linktelėjo.
- Jau ketvirtas mėnuo. Gimdysiu gegužę.
- Sveikinu! - Pasistengiau kaip nors išspausti balse džiugią
gaidą, bet visai netikėtai pasijutau kandžiojama pavydo. Sara bus
puiki motina ir džiaugsis savo kūdikio atėjimu į šį pasaulį. - Sti-
vas džiaugiasi?
Sara nusijuokė.
- Juk žinai, kaip Stivas rodo jausmus. Visada ramus, tylus ir
susitelkęs. Dėl to jį kariuomenė ir myli. O jis myli kariuomenę.
Tiesą pasakius, Stivo gerai nepažinojau. Jis rimtas, santūrus,
užsisklendęs savyje žmogus, ir man buvo susidaręs įspūdis, kad
Sarai labiau patinka, kai jis išvyksta į kelių dienų karines praty
bas. Bet gal man taip atrodė todėl, kad pati džiaugiausi atsiplėšu
si nuo Džeimio ir gyvendama viena.
Staiga man toptelėjo. Jeigu netrukus gims kūdikis, ar Sara ir
Stivas tebenorės, kad Džeimis su Mege gyventų pas juos? Aš tik
vieną kartą svečiavausi jų namuose, - namukas labai mažas. Jau
norėjau klausti, bet Sara prabilo pirma.
- Tu juk žinai, kad Džeimis nelabai nori gyventi su mumis,
tiesa? Jis norėtų grįžti pas tave. Jis tave myli. Jis išėjo iš namų tik
dėl to, kad tu taip norėjai.
- Žinau.
- Tu jį tebemyli?
Giliai atsidusau ir užverčiau galvą į dangų, tarsi ten būtų už
rašytas atsakymas.
- Aš net savęs šiuo metu nemyliu, Sara, - galiausiai prisi
pažinau, nors galvoje šmėstelėjo Markuso veidas. Nuoširdus dė
kingumas, kurį jam jaučiu, buvo vienintelis šiuo metu į meilę
panašus jausmas.
- Nežinau, ar gerai, kad jis negyvena čia, savo namuose. Kad
vaikas atskirtas nuo tavęs.
Mintis, kad įvyks kai kas nemalonaus, suspaudė man širdį.
- Ar jis tuojau pat turi išsikraustyti? - paklausiau. - Tas kam
barys bus reikalingas jūsų vaikeliui?
- Jeigu atvirai, tai ne, - atsakė Sara. - Megė įsikūrė trečiame
kambaryje, o vaikelis vis tiek kurį laiką gyvens vienam kambary
su mumis, tad kol kas viskas gerai. Pirmą savaitę, kai parsive
šiu kūdikį, iš Mičigano atvažiuos mama man pagelbėti, jai bus
reikalingas tas kambarys, o paskui tegu jie sau gyvena pas mus,
kiek tik nori. Atvirai kalbant, mums labai reikalingi pinigai. Be
to, kai Stivo taip dažnai nėra, Džeimio rankos labai praverčia,
kai užsikemša kriauklė, atsilaisvina durų vyriai ar tualete nebėga
vanduo.
Nusijuokiau, nes man palengvėjo išgirdus, kad mano vyras
su dukra grįš namo tik vienai gegužės savaitei.
- Taip iš tiesų atsitinka? - paklausiau.
- Praeitą savaitę, - ėmė aiškinti ji, - buvo tikras košmaras. Be
to, aš labai pasiilgsiu savo Megės. Ji tokia miela.
Apėjau gniutulą ant kranto išmestų jūržolių. Mane nutvilkė
pavydas išgirdus, kad ji pavadino Mėgę „sava“. Be to, nuliūdino
tai, kad Megė su Sara būna miela, o su manim - nepakenčiama.
222 Prieš audrą
Ar smarkiai mano dukra prie jos prisirišusi? Aš nenusipelniau

nė kruopelytės tokio pavydo.
- Kas atsitiko, Lorele? - paklausė Sara. - Kai gimė Megė, tu
labai pasikeitei. Vaikštau nėščia ir būgštauju, kad taip gali atsi
tikti ir man.
Laimė, buvau užsidėjusi akinius nuo saulės, ir dabar ji nega
lėjo matyti mano akyse susitvenkusių ašarų.
- Tau bus viskas gerai, - nuraminau. - Aš tiesiog esu gamtos
klaida.
- O ne, Lorele. Manau, tave apėmusi pogimdyminė depresija
ir ji nenori trauktis.
- Man jau geriau, - atsakiau.
Žinojau, kad bus dar geriau, kai grįšiu į „Jūros švelnumą“ ir
čiupsiu į rankas butelį aperityvo.
Dvidešimt ketvirtas SKYRIUS
Lorelė
Beveik visą naktį nemiegojau, kai Markusas pasakė, kad Endis

įtariamas sukėlęs gaisrą. Galvoje aidėjo vienintelis žodis: „Nesą
monė!“ Mintyse piktinausi, kūriau kalbas ir paryčiais jau ruo
šiausi skambinti Markusui, troškau jam garsiai išrėkti: „Jis nepa
jėgtų suplanuoti nusikaltimo, juolab - jį įvykdyti!“
Prisiminiau, kaip kartą, būdamas penkerių, kai stovėjome
parduotuvės eilėje prie kasos, jis nugvelbė šokoladinį batonėlį.
Tai pastebėjau tik tada, kai automobilyje pasilenkiau užsegti sau
gos diržo. Pasielgiau kaip ir visi sąžiningi tėvai: nuvedžiau vaiką
atgal į parduotuvę ir priverčiau atsiprašyti vadovo, paskui griežtai
paliepiau niekada gyvenime nevogti saldainių. Tai nusikaltimas.
Tačiau po savaitės, grįžtant automobiliu iš vaistinės, pama
čiau, kad jis turi vandens pistoletą. Ir nė nebando jo slėpti.
- Iš kur gavai? - paklausiau.
- Iš parduotuvės.
- Aš tau aną savaitę sakiau, kad vogti - nusikaltimas! -
užrikau.
- Tu sakei nevogti saldainių! - atšovė jis.
224 Prieš audrą
Žinoma, dabar jam nebe penkeri. Kad ir kokia nemaloni

buvo ta istorija, kai papasakodavau draugams, visi tik nusijuok
davo. Tačiau su metais Endžio pasaulio suvokimas darosi nebe
juokingas, - prieš savaitę tai patyriau oro uoste. O žmonės nebe
tokie supratingi ir atlaidūs kaip tas parduotuvės vadovas.
Kai Megė su Endžiu išvažiavo į mokyklą, užlipau į viršų, nu
ėjau į jo miegamąjį, sustojau tarpdury ir pamėginau į viską pa
žvelgti policijos tyrėjo akimis. Kambarys atrodo gana tvarkingas.
Nuo mažų dienų kaliau jam į galvą, kad tvarkytųsi, kitaip dabar
čia viešpatautų visiška netvarka. Net lova paklota. Lovos kloji
mas rytinių darbų lentelėje buvo įrašytas pats pirmas. Tik ne
spėta išvėdinti. Atidariau langą į įlankos pusę ir įleidau gaivaus
rytmetinio oro.
Prieš kelias dienas pamokiau Endį segti gaunamus atvirukus
ir laiškus prie kamštinės lentos, kad nesimėtytų po visą kamba
rį. Dabar ant sienos jų kabo apie trisdešimt, o pintame krepšyje,
kurį jis laiko ant komodos, yra dar daugiau.
Pirmiausia priėjau prie jo kompiuterio. Jau labai seniai En
džio ir Megės kompiuteriuose su jų žinia buvau įdiegusi tėvų
kontrolės ir apsaugos programą. Prieš porą metų, Megės pagrįs
tu prašymu, iš jos kompiuterio tą programą ištryniau, nutarusi,
kad dukra jau pakankamai suaugusi ir man nebūtina itin kon
troliuoti jos gyvenimo. Ji turi teisę į privatumą, be to, ji ne iš
tų mergaičių, kurias lengva įvilioti į nederamus internetinius
pokalbius. O Endžio kompiuterį tikrinsiu turbūt dar ilgai. Man
nepatinka skaityti jo elektroninių laiškų ir greitųjų žinučių, nes
tai man nuolat primena, koks jis dar vaikas ir kad neturi drau
gų. Elektroniniuose laiškuose jam dažniausiai primenama apie
plaukimo treniruotes ir varžybas, dar rašo Markusas ir Emilija.
Markuso laiškų paprastai neskaitau ir tik retkarčiais peržvelgiu
Emilijos. Jos laiškuose tiek klaidų, kad stebiuosi, kaip Endis su
pranta, ką ji jam rašo. Dar jis gauna greitųjų pranešimų, dau
giausia iš Megės, įvairiausiomis temomis: „Linkiu rytoj smagios
dienos!“ Žinau, kodėl ji tai daro, ir tam pritariu. Megė nori, kad
ir jis gautų greitųjų pranešimų, nes jo bendraklasiai vieni kitiems
rašo. Nusiteikiau rasti bjaurių žodžių, - jaučiau, kad tokių gali
būti. Endis kartais parašo kokiam nors bendramoksliui, kurį lai
ko vienu iš daugybės savo „draugų“. Mandagūs vaikai atrašo ką
nors paprasto. Bet vieną dieną sūnus parašys netinkamam adre
satui. Detektyvės akimis perbėgau jo laiškus.
Kažkas, pasivadinęs slapyvardžiu „Amžinas“, rašė: „Ačiū,
kad išgelbėjai man gyvybę.“
Endžio atsakymas: „Nėr už ką. Jeigu ne aš, būtum su
pleškėjęs.“
Nepatenkinta susiraukiau. Pamiršau Endžiui priminti, kad
laiškus ir pranešimus reikia rašyti mandagiai. Ką pagalvos poli
cija apie tokį savęs aukštinimą?
Pranešimas nuo Beno Tripeto, atsiųstas tuoj po paskutinių
plaukimo varžybų: „Endi, tu kiečiausias!“
Ir jau visai padorus Endžio atsakymas: „Ačiūūū!“
Dar jis buvo išsiuntęs laišką kažkam, pasivadinusiam „Muzi
kaValdo“: „Gal norėtum šeštadienį pačiuožinėti?“
„MuzikaValdo“ atsako: „Tik ne su tavim, mulki.“
Gana. Daugiau skaityti nebenoriu.
Vieną po kito iškrėčiau jo rašomojo stalo stalčius, bet nieko
neįprasto juose neaptikau. Atidariau viršutinį komodos stalčių
nusiteikusi netvarkai. Leidau jam turėti bent vieną, kuriame jisai
tvarkytųsi, kaip nori. Endis ne iš tvarkingųjų, pavyzdingai susi
dėlioti daiktus jam labai sunku. Leisdama turėti skyrelį, kur jis
galėtų mesti daiktus kaip papuola, norėjau suteikti jam šiek tiek
laisvės.
Vos ištraukiau tą stalčių - jis buvo sausakimšai kažko pri
grūstas. Baisiai dvokė. Pamačiau nešvarias kojines, kamuolin
susuktus medvilninius marškinėlius, atsiduodančius lyg žuvim
ir druska, tikriausiai nuo to karto, kai jiedu su Markusu žvejojo
nuo prieplaukos. Nešvarius drabužius numečiau ant grindų. Pas
226 Prieš audrą
kui radau jo seną kompiuterinį „Nintendo“ žaidimą ir kelias išsi

krovusias baterijas. Keletą senų degtukų dėžučių, kurių nebuvau
mačiusi nuo vaikystės. Kremas nuo bėrimo, nors kol kas jis yra
turėjęs tik porą spuogelių. Keli tušti ar pustuščiai pakeliai kram
tomosios gumos ir daugybė suglamžytų vienkartinių servetėlių.
Pačiame stalčiaus dugne aptikau į foliją suvyniotą prezervatyvą
ir tuoj pat įsakiau sau nesikarščiuoti. Paauglys juk turi teisę tu
rėti sargį, ar ne? Jau norėjau išmesti jį lauk, bet paskui nutariau
palikti. Tegu jis nors kartą atrodys normalus vaikas.
Dar radau praeitų mokslo metų raštelį, rašytą vienos jo mo
kytojos, jis veikiausiai buvo parnešęs man pasirašyti, bet taip ir
nepadavė; raštelyje teigiama, kad Endis nuolat vėluoja į pamo
kas. Ir galiausiai dar visai nauja, nė neatplėšta bitlų kompaktinė
plokštelė. Nė nežinojau, kad jis perka įrašus, juolab bitlų, todėl
išsigandau, ar nebus pavogęs. Pasijutau kaip tada, kai jis buvo
sučiuptas su žiebtuvėliu oro uoste. Tiek daug nežinau apie savo
sūnų. Krūtinę suspaudė pažįstama įkyri baimė. Kaip aš jį pri
žiūrėsiu ateinantį dešimtmetį, kai jis žengs į suaugusio žmogaus
gyvenimą? Ar susiras darbą? Gyvens savarankiškai? Vargu. Bet
kol kas man rūpi keletas svarbesnių dalykų.
Ištraukiau kitą stalčių, kur buvo sudėti jo marškinėliai. Ne
labai tvarkingai, bet bent jau krūvelėmis išilgai po tris. Jau no
rėjau uždaryti, tik staiga vidurinėje krūvelėje po marškinėliais
pamačiau kažką boluojant. Pakišau ranką ir ištraukiau gniužu
lėlį popierėlių. Parduotuvės čekiai. Išvyniojau ir išlyginau atsi
sėdusi ant jo lovos. Lengviau atsikvėpiau pamačiusi, kad vienas
čekis - kompaktinės plokštelės. Kitas - kramtomosios gumos ir
batonėlio „Snickers“. Dar kitas - kišeninio peiliuko, kurį jis „jau
seniausiai turi“, ir kurį vėliau išmainė į žiebtuvėlį. O paskutinis -
cigarečių, data rodė, pirktų prieš keturis mėnesius. Pakilnojusi
marškinėlius radau pakelį „Marlboro“, trijų cigarečių trūksta. Pa-
uosčiau. Kvapas išsivadėjęs, lyg pakelis čia būtų gulėjęs jau kurį
laiką. Mano maželis. Taip stengiasi pritapti.
Paskui ištraukiau stalčių su jo apatiniais. Nelabai tvarkingas,

bet nieko įtartino.
Atidariau suveriamas spintos duris ir pamačiau žalius dry
žuotus marškinėlius ir plačias trumpas kelnes, šiais drabužiais
jis buvo apsirengęs gaisro dieną. Net du kartus juos išskalbiau,
tikėdamasi, kad bus kaip nauji, bet priglaudusi prie jų nosį vis
tiek pajutau silpną degėsių kvapą. Pasilenkusi spintos apačioje
aptikau sportinius batelius, kuriais jis avėjo tą vakarą. Tamsiai
rudi su šviesesnėmis juostelėmis. Pirkome juos dieną prieš gais
rą. Prisikišau prie nosies. Jautėsi silpnas kvapas. Gal odos? Pa
traukiau tolyn nuo veido, įkvėpiau oro ir vėl pauosčiau. Ne odos.
Aiškiai kažkokios cheminės medžiagos priemaiša. Žiebtuvėlis
kojinėje! Jis skrido į Niujorką su šitais bateliais. Tikriausiai tada
ir užlašėjo žiebtuvėlio skysčio ant jo sportbačių. Reikės paaiškin
ti policijai apie incidentą oro uoste, jeigu jiems kiltų neaiškumų
dėl keisto batų kvapo.
Viskas bus gerai, raminau save. Policija tikrai neras prie ko
prisikabinti.
Buvau visiškai tikra, kad įstengsiu paaiškinti bet kokią smulk
meną, kuri tik jiems kels įtarimą.
Dvidešimt penktas SKYRIUS
Markusas
Po gerokai vėlesnio nei įprastai pasiplaukiojimo po sąsiaurį su

kroviau baidarę į pikapo bagažinę ir sėdau prie vairo. Kaip visa
da, pairklavus gerą valandą, dabar maloniai maudė pečius. Pasi
žiūrėjau į mobilųjį, ar nėra balso žinučių. Viena.
„Čia Sara, Markusai.“ Dieve, ji įsitempusi. „Kitas jau gali kal
bėti, noriu šnektelėti su tavim. Tai labai svarbu. Grįžau į Serf Sitį
ir lauksiu tavęs „Džabinos Javoje“.
Šiaip ar taip, vis tiek ketinau užsukti į kavinę. Šiandien man
laisva diena ir aš norėjau pasilepinti puodeliu kavos, paskaityti
laikraštį. Spėjau, kad Sara man nori pasakyti tai, ką aš jau žinau:
Kitas matė Endį lauke per vakarėlį. O gal ji supyko, kad buvau
ligoninėje ir nesusitikau su ja. Arba susierzino, kad lankiau Kitą,
o jai nepranešiau.
Nė vienas spėjimas nepasitvirtino.
Kai įžengiau į kavinę, ji pakėlė galvą ir linktelėjo, nes tuo metu
susikaupusi ruošė įmantrią, gardžią ir brangią kavą moteriai prie
baro. Paskutinį kartą Sarą mačiau dar prieš gaisrą. Prabėgo vos
dvi su puse savaitės - sunkios dvi su puse savaitės, kurių kiekvie
na minutė įsirėžė jos veide. Sara - iš tų moterų, kurios kiaurus

metus vaikšto įdegusios. Bet šiandien jos veidas buvo išblyškęs.
Sakytum, ji negaluoja. Kiek tik prisimenu, ji nešiodavo šviesius
trumpus plaukus su kirpčiukais. Dabar jie sušukuoti ant šono ir
užkišti už ausų, lyg nebuvo kada susitvarkyti.
- Didelę, Markusai? - paklausė Sara paduodama kavą prie
šais mane stovinčiai moteriai.
- Kaip visada, - atsakiau.
- Gersi čia? - Aplink akis matėsi juodi ratilai.
Linktelėjau. Man jos buvo labai gaila.
Stovėdama nugara į mane, ji leido kavą iš aparato į baltą
puodelį. Jos kapriai pasmukę karojo ant klubų. Net sulysusi ir
išblyškusi ji atrodė patraukli. Prieš kelerius metus man buvo
dingtelėjusi mintis susitikinėti su ja. Bet, nors yra velniškai graži,
patraukli ir protinga, manęs ji netraukė taip, kaip norėtųsi. Bijo
jau ką nors pradėti, kai nebuvau tikras, kuo tai baigsis. Gyvenant
tokiame mažame miestelyje kaip mūsų, kai paskui tektų nuolat
matytis, reikia būti atsargiam. Be to, ji ne Lorelė.
Sara padavė man puodelį kavos.
- Norėjai šnektelėti? - paklausiau.
Į kavinę įėjo nepažįstama pusamžių žmonių porelė, dėbtelė
jau į juos. Turistai.
- Šįryt sukuosi viena, - tarė Sara. - Dona išlėkė pas dantistą,
tad labai neturiu laiko. - Ji nusišypsojo turistams. - Bet vis tiek
turiu tau kai ką pasakyti.
- Aš čia pasėdėsiu ir palauksiu. - Linktelėjau galva į savo
mėgstamą staliuką prie lango.
- Gerai.
Įsitaisiau prie lango ir išskleidžiau laikraštį, o ji aptarnavo
porelę. Paskui priėjo prie manęs. Atsisėdo priešais ir tarė:
- Kitas jau gali kalbėti. - Ji neatrodė laiminga. - Ar užsimi
niau apie tai žinutėje?
230 Prieš audrą
- Taip. Vakar aš pats su juo kalbėjau. Džiugu, kad jam geriau.

Ji išpūtė akis.
- Tu buvai pas jį? Nudegimų centre? Ką jis tau sakė?
- Minėjo matęs Endį prie bažnyčios.
- Daugiau nieko nesakė? - Ji bandė kažką iš manęs išpešti.
- Trumpai buvau, - paaiškinau. - Atleisk, kad nesusiradau
tavęs. Man sakė, kad tu viešbutyje.
J kavinę užėjo keletas gretimos nekilnojamojo turto agentū
ros darbuotojų.
- Tuoj grįšiu, - pašoko Sara. Kai nuo kaktos braukė išsprū
dusią plaukų sruogą, jos ranka virpėjo. Paskui pasilenkusi prie
manęs tyliai sušnibždėjo: - Jis rado tavo seną laišką.
- Kokį seną laišką? - Vos tik ištariau šiuos žodžius, galvon iš
karto dilgtelėjo supratimas. - Tu jo nesunaikinai?
- Ššš.
Tylesniu balsu vėl paklausiau:
- Kodėl tu jo neišmetei?
- Kai Kitas buvo mažas, padėjau jį prie bankinių dokumentų.
Ir pamiršau. Jis knaisiojosi po mano daiktus ir surado.
Ką aš jai tada parašiau? Tikslių žodžių neprisiminiau, bet
esmė aiški.
- Ką Kitas sakė?
- Labai supyko. Įsižeidė. Liepiau niekam neprasitarti, nes tai
gali įskaudinti daug žmonių.
- Kada jis rado laišką?
Agentai nekantraudami žvilgčiojo į mus. Tiksliau, į Sarą.
- Tądien, prieš vakarėlį. - Ji pasitraukė nuo staliuko. - Siun
čiau tau žinutę, bet prasidėjo gaisras... ir tada jau man rūpėjo
tik Kitas - išgyvens ar mirs, o ne tai, kad išplepės apie laišką. -
Nueidama Sara plekštelėjo delnu per stalą. - Iki. - Ir grįžo prie
prekystalio.
Vos prisiminiau gavęs iš jos žinutę tą vakarą, kai kilo gaisras,
ir pasižadėjęs paskambinti, kai baigsis pamaina.
„O gal Kitas sukėlė tą gaisrą“, prisiminiau Lorelės žodžius.

Gal tas laiškas ir buvo priežastis, - jeigu pyktis ant viso pasaulio
apskritai gali būti priežastis. Bet vėlgi, kam jam kelti gaisrą ir
pačiam per jį nukentėti?
Į šitą klausimą neturėjau atsakymo. Užtat man staiga paaiš
kėjo, kodėl tą vakarą Kitas pravardžiavo Endį turčiumi. Po vaka
rėlio Kitas būtų grįžęs namo į savo mažulytį narvelį, o Endis - į
puikų dviaukštį namą prie vandens.
Aš ir pats visą laiką jaučiau, kad tai didelė neteisybė.
Dvidešimt šeštas SKYRIUS
Lorelė
1991
„Talose“buvo kai kas, ko trūko „Jūros švelnume“. Karšto vandens

kubilas. Kai šiaurinę salos dalį užgriuvo žiema su kone arktiniais
vėjais, mudu su Markusu įpratom vakarais nusirengti iki apati
nių ir lįsti į karštą kubilą - žinoma, kiekvienas su buteliu savo
jo gėrimo. Atlošusi galvą ant kubilo krašto ir stebėdama trapias
baltas žvaigždes juodo aksominio dangaus fone prisimindavau
vakarus, kai mudu su Džeimiu žiemą susisupdavom į antklodes
paplūdimyje ir dairydavomės danguje krintančių žvaigždžių.
Prabėgo vos pora metų, o atrodė, kad tai vyko kieno nors kito,
ne mano, gyvenime.
Vieną kovo mėnesio vakarą mes turbūt per ilgai užsisėdė
jome kubile, gal vanduo buvo per karštas, o gal tiesiog padau
ginom išgerti. Kai paskubomis parlėkiau į namą ir susisupau į
šiltą vonios chalatą, kad liaučiausi drebėjusi, man staiga pradėjo
svaigti galva.
- Ojojoj, - užsimerkiau ir atsirėmiau nugara į svetainės sieną.
- Tau vėl bloga? - paklausė Markusas, siausdamas pečius

storu rankšluosčiu.
Atsimerkiau. Prieš akis kambarys buvo neryškus, bet akyse
neplaukė.
- Ne, turbūt bus viskas gerai, - atsakiau.
- Gal nori kavos? Ar karšto šokolado?
- Ai, ne. - Pabandžiau atsargiai žengti žingsnį, paskui kitą. -
Eisiu, prigulsiu tavo svečių kambaryje.
- Nuotaikos gadintoja, - burbtelėjo jis, bet vis tiek nusekė
paskui mane. - Jeigu būsiu reikalingas, šūktelėk.
Jo svečių kambaryje, kuris man dabar atstojo namus išvykus
iš savųjų, nusimečiau chalatą, nusitraukiau šlapius apatinius ir
palindau po antklode.
Nežinau, kiek laiko miegojau, bet kai atsibudau, pasijutau gu
linti ant dešinio šono, nusigręžusi į sieną, ir palengva, labai palen
gva pradėjau suvokti, kad man už nugaros guli Markusas. Viena
ranka mane apkabinęs jis nykščiu švelniai braukė po krūtimi, o
jo karšta erekcija stipriai spaudėsi prie mano kairiojo sėdmens.
Šitaip gulėjau kelias minutes, nei miegodama, nei atsibudusi, nei
girta, nei blaivi. Paskui atvirtau ant nugaros ir pusiaukelėje tarp
sienos ir jo veido nugrimzdau į ten, iš kur negrįžtama.
Dvidešimt septintas SKYRIUS
Endis
Panelė Bets palinko virš stalo, kaip kartais daro, ir paklausė:

- Kaip galima įrodyti, kad vyksta pasaulinis klimato at
šilimas?
Aš greičiausiai už visus pakėliau ranką. Bet ji paklausė Bra-
janą, o ne mane, nors per pastarąsias dešimt minučių nekėliau
rankos nė sykio. Man leidžiama kelti ranką tik kas trečią kartą,
kai žinau atsakymą. Puikiai galiu atsakyti apie pasaulinį atšili
mą, nes tai susiję su faktais. Faktus lengvai įsimenu. Šita mano
smegenų dalis veikia be priekaištų. Bet aptarinėti ar diskutuoti,
pavyzdžiui, ar reikalinga elektros kėdė, man nelabai sekasi. Ta
mano smegenų dalis silpna. Elektros kėdė žudo žmones, o žu
dyti negerai, taigi tai paprasta. Bet kai reikia apie tai diskutuoti,
negali būti tik juoda arba balta, kaip sako panelė Bets. Čia jau
sunkiau. Mama man prisakė kelti ranką tik kas trečią kartą. Esą
mokytojai pyksta, kai aš amžinai veržiuosi. Taigi taip ir darau,
bet vis tiek man neleidžia kalbėti.
Brajanas atsakė taip, kaip būčiau atsakęs ir aš: tirpstantys le
dynai. Paskui į klasę įėjo moteris iš administracijos. Eidama prie
mokytojos ji pažvelgė tiesiai į mane ir paskui kažką tyliai jai su

šnibždėjo. O tada panelė Bets pakėlė į mane akis ir tarė:
- Endi, susirink daiktus ir eik su ponia Poter.
- Kodėl? - paklausiau.
- Ponia Poter tau paaiškins.
Susikišau knygas ir sąsiuvinį į kuprinę nelabai patenkintas,
nes nenorėjau praleisti pamokos. Ponia Poter labai sena. Kai prie
jos priėjau, ji man nusišypsojo, viena ranka apkabino pečius ir
išsivedė iš klasės.
Išėjęs į koridorių pamačiau policininką. Jis stovėjo ir žiūrė
jo j mane. Nesišypsojo. Velnišku greičiu atminty perkračiau, ką
šiandien veikiau. Gal pridirbau ką negero? Bet niekas neatėjo
į galvą.
Koridoriuje ponia Poter man tarė:
- Endi, tai seržantas Vudas. Jis nori su tavimi pasikalbėti.
Seržantas Vudas buvo aukštas ir stambus. Nenorėjau, kad
ponia Poter paliktų mane vieną su tuo vyru, bet įtariau, kad bū
tent taip ir padarys. Kai ėjom per koridorių, man pradėjo daužy
tis širdis. Jis turi ginklą! Pamačiau jį ant juosmens, vos už kelių
colių nuo savęs. Dar niekada gyvenime nebuvo tekę regėti tikro
pistoleto iš taip arti. Ponia Poter pasiūlė:
- Galite eiti į patarėjo kabinetą.
Ten ir pasukome. Policininkas uždarė duris. Staiga man pa
sidarė sunku kvėpuoti. Inhaliatorius kuprinėje ant grindų. Kol
kas man jo dar nereikia, bet gera žinoti, kad yra po ranka, jei
prireiks.
- Gali atsisėsti, - tarė seržantas.
Atsisėdau ant kėdės šalia aukštos dokumentų spintos. Jis
įsitaisė ant kėdės prie lango. Kambarėlis mažas. Man nepatiko
sėdėti taip arti jo pistoleto. Jam ant krūtinės švietė didelis poli
cininko ženklelis su užrašu „seržantas“, o virš ženklelio nedidelė
vėliavėlė - kaip Jungtinių Valstijų, tik mažiau juostelių.
236 Prieš audrą
- Endi, tu turi teisę tylėti, - pasakė jis, o paskui pradėjo berti

kitus žodžius, bet aš galvojau tik apie tai, kad turiu teisę tylėti.
Baigęs kalbėti jis pasitrynė delnu smakrą ir paklausė: - Ar su
pratai, ką pasakiau, Endi? - Jo akys buvo ryškiai mėlynos, kaip
dėdės Markuso. - Apie tavo teisę tylėti?
- Taip, pone.
- Tai reiškia, kad dabar gali man nieko neatsakyti. Užduo
siu tau keletą klausimų, bet tu gali pasinaudoti savo teise ir ne
kalbėti.
Linktelėjau. Kvaila klausinėti, jei leidžia neatsakyti, bet kar
tais suaugusieji tokie keisti. Turbūt jis vienas iš tokių.
- Dar tu turi teisę reikalauti, kad dalyvautų kuris nors iš tavo
tėvų, kol aš klausinėsiu, - toliau kalbėjo jis. - Ar supranti mane?
- Taip, pone, - atsakiau, bet iš tiesų aš nieko nesupratau. Ma
mos nėra, o jis vis tiek klausinėja.
- Noriu pakalbėti su tavim apie tą vakarą, kai kilo gaisras, -
pasakė jis.
- Gerai, - sutikau.
- Ar per vakarėlį buvai išėjęs į lauką?
Nežinojau, ką daryti. Galėčiau tylėti. Nors jis truputį pasisu
ko ant kėdės ir jo pistoleto nebesimatė, aš žinojau, kad ginklas
vis tiek ten yra. Bet kurią akimirką pareigūnas gali jį išsitraukti ir
šauti į mane. Nutariau atsakyti, bet teks pameluoti. O kas, jeigu
jis turi atsinešęs melo detektorių? Mane ėmė dusinti, bet nedrį
sau pasilenkti prie kuprinės. Dar pagalvos, kad bandau pasiimti
pistoletą.
- Ar buvai išėjęs į lauką per vakarėlį? - pakartojo klausimą.
- Ne, pone, - atsakiau.
- Nė sykio nebuvai išėjęs per vakarėlį į lauką?
Papurčiau galvą. Ko jis klausinėja vis to paties? Pasilenkiau į
priekį ir pasižiūrėjau, ar jis po kėde neturi melo detektoriaus. Bet
pamačiau tik jo kojas.
- Mums buvo pranešta, kad per vakarėlį žmonės matė tave

vaikštinėjantį aplink bažnyčią.
Man sudrėko marškinėlių pažastys. Šįryt nepasinaudojau de
zodorantu. Mama pieštuku buvo užrašiusi šį punktą mano ryti
nių darbų lentelėje, bet aš vis pamirštu.
- Aš nėjau į lauką, - pakartojau.
- Vakarėlyje tu susipešei su Kitu Vestonu, tiesa?
Tai štai dėl ko jis mane kamantinėja. Nori išpešti, kuris pir
mas pradėjo muštynes.
- Jis mane pravardžiavo, - atsakiau.
- Ir tu ant jo labai supykai?
- Taip, pone.
- Taip smarkiai, kad paskui sukėlei gaisrą?
-Ką?
Dabar jau visai sutrikau.
- Ar tu sukėlei gaisrą, Endi?
- Ne. Aš gelbėjau žmones, - paaiškinau. Jis tikriausiai mane
su kuo nors painioja.
- Tai papasakok, kaip tu gelbėjai žmones, - paprašė jis.
Čia jau lengviau. Jau tiek daug kartų pasakojau šitą istoriją,
kad žodžiai patys liejosi man iš burnos kaip faktai apie pasaulinį
klimato atšilimą. Išklojau jam viską: kaip išlipau pro vyrų tualeto
langą, nusileidau ant kondicionieriaus dėžės ir visa kita.
- Gerai, Endi, - tarė vyras ir atsistojo. Prieš pat nosį šmėste
lėjo pistoleto rankena. - Gali grįžti į klasę. Ačiū už pagalbą.
- Nėr už ką.
Išėjau iš kabineto ir nuėjau į panelės Bets klasę. Pamoka jau
buvo pasibaigusi, taigi mokytoja padėjo man susigaudyti, kur tu
riu eiti toliau. Kai kas nors sujaukia mano dienotvarkę, sutrinku.
Panelė Bets palydėjo mane į dailės kabinetą koridoriaus gale ir
paklausė:
- Kaip sekėsi pokalbis su policininku?
238 Prieš audrą
- Gerai, - pasistengiau atsakyti pakiliu balsu.

Nuėjau į dailės pamoką. Mąsčiau apie policininko klausimus,
savo atsakymus ir padariau išvadą, kad geriau jau būčiau tylėjęs.
Net jeigu seržantas ginkluotas.
Dvidešimt aštuntas SKYRIUS
Lorelė
Bone Bets kyštelėjo nosį į mano kabinetą, kur aš matavau vienai

ketvirtokei temperatūrą.
- Kai turėsi laisvą minutėlę, - tarė ji ir vėl smuko į koridorių.
Ištraukiau mergaitei iš burnos termometrą.
- Normali, - pasakiau jai. - Turbūt tau alergija.
Mergaitė vyptelėjo.
- Man nosis vis tiek neatsikemša, kad ir kiek šnirpščiausi, -
tarė ji.
- Sutinku, tai labai nemalonu, - atsakiau mesdama į šiukšlių
dėžę apsauginį plastikinį termometro dėkliuką. - Paprašyk, kad
mama nupirktų vaistinėje jūros vandens, turėtų padėti.
Mergaitė atsistojo nuo kėdės lyg su maišu bulvių ant nugaros
ir išėjo iš kabineto.
Pasikviečiau užeiti Bonę. Pradinė mokykla, kurioje dirbu,
yra tame pačiame pastate kaip ir pagrindinė, ir vidurinė, kur
dėsto Bone, tačiau regėti ją mano kabinete vidury dienos gana
neįprasta.
240 Prieš audrą
- Kaip laikaisi, Bone? - paklausiau. - Gal norėtum atsisės

ti? - Parodžiau mažą kėdutę, ant kurios ką tik sėdėjo ketvirtokė.
Bone sustojo tarpduryje.
- Ne, ačiū, nenoriu. Pagalvojau, kad turėtum žinoti: šiandien
ponia Poter išsikvietė Endį iš mano pamokos ir nusivedė pasi
kalbėti su policijos pareigūnu. Grįžęs jis gerai jaučiasi, bet nuta
riau tau vis tiek pasakyti.
- Kalbėjo su juo man iš anksto nepranešę? - Jaučiau, kad tai
neteisėta.
Bone gūžtelėjo pečiais.
- Nepagalvojau atsiklausti tavęs. - Žvilgtelėjo į laikrodį ant
rankos. - Turiu bėgti į pamoką. Tiesiog pasakiau, ką žinau.
Padėkojusi jai atsisėdau prie stalo ir ėmiau svarstyti, ar verta
išsikviesti Endį iš pamokos ir paklausinėti, kaip ten buvo. Tada
tikrai sujaukčiau jo dienotvarkę, bet nujaučiau, kad vaikas ir taip
bus susijaudinęs po susitikimo su policininku. Nespėjus man ap
sispręsti, į mobilųjį paskambino Flipas Keitsas.
- Man ką tik sakė, kad šiandien kažkuris iš jūsiškių kalbėjosi
su Endžiu, - tariau. Jau daug metų pažįstu Flipą, tad buvau tikra,
kad jis man pasakys tiesą.
- Ten buvo seržantas Vudas, - atsakė jis. Šita pavardė man
negirdėta. - Norėjome užduoti jam keletą klausimų apie gaisrą.
- Ar nederėjo išsikviesti ir manęs?
- Vienas iš tėvų privalo dalyvauti apklausoje, kai vaikui
nėra keturiolikos, - paaiškino Flipas. - Seržantas Vudas primi
nė Endžiui, kad jis gali reikalauti tėvų dalyvavimo, bet jis, regis,
nepanoro.
- Jis tikriausiai buvo sutrikęs, Flipai! - Atsistojusi uždariau
kabineto duris. - Juk galėjote man pranešti.
- Spėju, kad viskas ėjosi sklandžiai, Lorele, - ramino mane
Flipas. - Apgailestauju, kad turiu pasakyti tau dar vieną dalyką.
Mes norėtume apieškoti Endžio kambarį. Tau reikės pasirašyti
sutikimo dokumentą. Mes norime tai padaryti jau šiandien. Ar

galėsi anksčiau atsiprašyti iš darbo?
- Norit apieškoti jo kambarį? - Stengiausi apsimesti nustebu
si. Gal vis dėlto be reikalo Markusas mane įspėjo iš anksto.
- Taip, bet ilgai neužtruksim.
Galėjau pasakyti, kad nesutinku. Sutikimas apieškoti kam
barį - dar ne kratos orderis. Be to, ką jie galėtų išknisti Endžio
kambaryje, ko aš pati dar nebūčiau radusi? Batai. Reikėjo man
tuos sportbačius išmesti lauk. Ot kvailė. Kodėl aš jų neištrenkiau
šiukšlių dėžėn? Dabar turėsiu pasakoti jiems apie žiebtuvėlio
skystį.
- Galėčiau atvažiuoti po keturiasdešimt penkių minučių, -
pasakiau. Leisiu jiems apieškoti kambarį, apginsiu Endžio vardą
ir padarysiu galą gandams. O tada tegu jie toliau sau ieško tikro
jo nusikaltėlio.
- Puiku, - atsakė Flipas. - Tada apie pietus atvažiuosime
pas tave.
Nors namo grįžau be ketvirčio dvyliktą, gatvėje prie van

dens jau laukė policijos automobilis. Važiuodama į kiemą pa
mojau dviem jame sėdinčioms figūroms. Pagalvojau, kad jie
tikriausiai tyčia atvažiavo anksčiau, nes manė, kad aš suskubsiu
į Endžio kambarį pirma jų. Aišku, juk būtent tai darytų kiek
viena motina.
Pasitikau juos ant priebučio. Flipas nusišypsojo ir paspaudė
man ranką.
- Lorele, susipažink. Čia seržantas Vudas.
- Ponia. - Seržantas Vudas linktelėjo, bet rankos nepadavė.
Jis buvo per anksti pražilęs, vaiskių mėlynų akių ir atrodytų visai
patrauklus, jeigu mokėtų išspausti ką nors panašaus į šypseną.
Sunku įsivaizduoti Endį, tveriantį jo kamantinėjimą.
Flipas padavė man kietą aplanką su prisegtu rašikliu.
242 Prieš audrą
- Čia yra sutikimas dėl kambario apžiūros, - paaiškino.

Žiūrėjau į anketą, lyg ją skaityčiau, bet žodžiai liejosi akyse.
- Jūs apžiūrėsite tik Endžio kambarį, tiesa? - paklausiau pa
sirašydama. - Viso namo nekrėsite?
- Tikrai ne, - patvirtino Flipas. Man pasirodė, kad jo akyse
šmėstelėjo atsiprašymas.
- Tada prašom, - pakviečiau į vidų. - Suprantu, kad turi
te patikrinti kiekvieną versiją, o aš labai trokštu apginti sūnaus
vardą.
Jie nusekė paskui mane viršun į Endžio kambarį. Seržantas
nešėsi didžiulį drobinį maišą, ir aš pagalvojau, kad jis tikriausiai
ketina pasiimti kai kuriuos daiktus. Kaip aš tai turėsiu paaiškinti
sūnui?
Tarpdury abu vyrai stabtelėjo ir užsimovė plonas gumines
pirštines.
- Ar galiu pabūti čia, kol ieškosit? - atsiklausiau.
- Žinoma, ponia, - atsakė Flipas, lyg pamiršęs, kad mudu jau
seniai pažįstami.
Atsisėdau ant Endžio lovos kraštelio ir susidėjau rankas į
skreitą, stengdamasi netrukdyti; vyrai darinėjo stalčius ir skaitė
ant kamštinės sienos prismeigtus atvirukus.
- Seržante Vudai, kai jūs šiandien apklausėte Endį, ar jis pa
sakė ką nors tokio, kas galėjo paskatinti jus apžiūrėti jo kamba
rį? - pasiteiravau.
- Ne, ponia, - atsakė Flipas už seržantą. - Mes jau anksčiau
buvome nutarę prašyti jūsų sutikimo.
- Ko jūs jį klausinėjote?
- Ar turite įdiegusi tėvų kontrolės programą šiame kompiu
teryje, ponia? - paklausė seržantas Vudas, tarsi nebūtų girdėjęs
mano klausimo.
- Taip, turiu. Jis nelabai mėgsta naršyti internete, daugiau
žaidžia kompiuterinius žaidimus.
Seržantas Vudas atsisėdo prie Endžio stalo ir įkišo įrašantįjį

diskelį į kompiuterį. Prisiminiau tą nemandagų „MuzikaValdo“
rašytą pranešimą ir pagalvojau, kokių dar negražių dalykų jis ten
galėtų rasti.
Kol seržantas Vudas spragsėjo pelytės klavišais ir spoksojo
įbedęs akis į ekraną, Flipas traukiojo vieną po kito rašomojo sta
lo stalčius. Žinojau, ką jis ten ras, tad beveik nesijaudinau. Pa
prašęs manęs trumpam atsistoti, perbraukė ranka po čiužiniu,
palei lovos rėmo kraštą ir pažiūrėjo po lova.
- Ko jūs ieškote? - paklausiau vėl sėsdamasi.
- Padegamojo skysčio. Degtukų. Tyčinio padegimo instruk
cijų, kurias jis galėjo išsitraukti iš interneto. Ir panašių dalykų, -
atsakė Flipas. - Suprantu, kad jums sunku tai stebėti.
- Matot, Endis ne iš tokių, kuris galėtų ar mokėtų tyčia sukel
ti gaisrą, tad aš tikrai nieko nebijau, - tariau. - Tu irgi tai žinai,
Flipai, - pridūriau, stengdamasi priminti mūsų ilgametę pažintį.
Dabar jis, stovėdamas nugara į mane, rausėsi po netvarkin
gąjį Endžio stalčių. Supratau, kad aptiko prezervatyvą, nes pa
klausė, ar Endis seksualiai aktyvus.
- Nelabai, - nusijuokiau.
Išgirdau trinktelint lauko duris.
- Mama! - pašaukė Megė, ir aš prisiminiau, kad šiandien jai
pamokos tik iki pietų.
- Aš viršuje, - atsiliepiau.
- Kodėl prie namų policijos mašina? - šūktelėjo bėgdama
laiptais. Ji tekina įpuolė į kambarį. - Kas čia dedasi?
- Labas, Mege, - pasisveikino Flipas.
- Ar jūs... - ji vedė akimis nuo manęs prie Flipo, paskui prie
seržanto Vudo, - ar jūs krečiat Endžio kambarį?
- Taip, - atsakiau už juos.
- O kam? - Megė įsmeigė akis į mane. - Ar tu ne..? Tu jiems
leidai?
244 Prieš audrą
Linktelėjau.
- Tik šitą kambarį. - Nuraminau ją, nes supratau, kad dukra
susirūpino, jog gali būti įsiveržta ir į jos privačią erdvę. - Viso
namo netikrins.
- Betgi tai nesąmonė! - sušuko ji.
- Žinau, brangute, - patapšnojau ranka per lovą šalia savęs. -
Sėskis.
- Ar tai dėl to, ką sakė Kitas?
Klausimas buvo skirtas man, bet aš tik patraukiau pečiais.
- Tikriausiai.
Seržantas Vudas pakilo nuo kompiuterio, ištraukė iš jo diske
lį ir įmetė į mažą plastikinį maišelį, kurį buvo išsiėmęs iš didžiu
lio drobinio maišo. Paskui išsitraukė visą šūsnį popierinių maišų
ir pasakė:
- Norėtume paimti Endžio drabužius, kuriuos jis vilkėjo
gaisro dieną.
- Prašom, bet aš juos išskalbiau. - Atsistojau ir atidariau dra
bužių spintos duris. - Tiesą sakant, net kelis kartus, kad nedvok
tų dūmais.
- Vis tiek norėtume juos paimti, - pasakė seržantas.
Tiesiau ranką imti iš spintos žalius dryžuotus marškinėlius,
tačiau ranka, lyg turėtų savo galvą ir mąstytų savaip, atsidūrė
prie kitų, pilkšvai žalių.
- Ne, mama. Jis buvo apsivilkęs... - suskubo Megė.
Piktai dėbtelėjau į ją ir ji prikando liežuvį. Suprato.
- Oi, pamiršau, - pasitaisė ji. - Pamaniau, kad jis vilkėjo
tuos. Bet juk dieną buvo su šitais, ar ne?
Linktelėjau pabūgusi, kad ji neišplepėtų ko nors daugiau ir
tas melas nepasidarytų per daug akivaizdus. Padaviau marški
nėlius seržantui ir jis įsimetė juos į popierinį maišą. Paskui pa
ėmiau Endžio kelnes. Ačiū Dievui, jis turi net kelerias plačias
vasarines. Mano ranka praslydo pro tas, kurias jis mūvėjo gaisro
dieną, ir paėmusi rusvai žalias padaviau Megei. Ši perdavė jas

seržantui Vudui.
Flipas, įdėmiai skaitinėdamas atvirukus iš pinto krepšio, pa
kėlė galvą ir priminė seržantui:
- Nepamiršk batų ir kojinių.
- Nelabai pamenu, kuriomis kojinėmis jis tada mūvėjo, - ta
riau. Pasilenkiau paimti batų, bet Megė mane aplenkė ir ištraukė
visai kitą porą, o ne tą, kurią jis avėjo gaisro vakarą. Paduodama
juos seržantui vengė žiūrėti man į akis, o jis įmetė abu sportba
čius į atskirus maišus. Dabar mes abi įmerkėm uodegą į tą pačią
balą, pagalvojau. Susiraukiau supratusi, kad priverčiau ją daly
vauti įkalčių klastojimo procese.
- Dėkojam už bendradarbiavimą, - tarė seržantas Vudas ir
įmetė savo didžiajan krepšin paskutinį popierinį maišą.
- Ačiū, Lorele, - padėkojo Flipas ir paskutinį kartą dar grei
tai apžvelgė kambarį. - Mes patys išeisim. Nelydėkit, - pasakė.
Mudvi su Mege nedrįsom pažvelgti viena į kitą, kol vyrai lipo
laiptais žemyn ir net po to, kai trinktelėjo lauko durys. Be žodžių
klausėmės, kaip bilstelėjo jų automobilio durelės ir po ratais su
girgždėjo žvyras kiemo keliuko gale, kur jie buvo sustoję. Įdomu,
ar Mėgę sukaustė tokia pat kaltė kaip ir mane? Negalėjau patikė
ti, kad (vėliau ją į apgavystę.
Apkabinau ją per pečius ir tyliai sušnibždėjau:
- Atsiprašau.
- Aš irgi taip būčiau pasielgusi, jeigu būčiau pirma susipro-
tėjusi, - pasakė ji.
- Bet kodėl? - paklausiau. - Kodėl mes tai padarėme? Jeigu
mes tikim visu šimtu procentų, kad jis nekaltas... kodėl tada...
kodėl mes suklastojom įkalčius?
Ji lėtai palingavo galvą.
- Kad jį apsaugotume. Mes juk nežinome, ką jie aptiktų ant
jo drabužių, kuriuos jis vilkėjo tą dieną, - atsakė ji. - Gal netyčia
246 Prieš audrą
buvo įlipęs j benzino balutę ar dar kur, ir jie imtų tada prie jo
kabinėtis. Šitaip mes tikrai žinosim, kad neprikibs.
Mano žvilgsnis nuslydo prie sportinių batelių, kuriais jis avė
jo tą vakarą, ir man pasidingojo, kad aš vis tik užuodžiu nuo jų
sklindantį kažkokios cheminės medžiagos kvapą. Kažkokio de
gaus skysčio. Jis man kuteno nosį net čia, kur sėdėjau. Bet Megei
negaliu sakyti. Tegu jai nekyla jokių įtarimų.
- Pagalvojau, kad ant jo batų galėjo užlašėti degaus skysčio iš
žiebtuvėlio, - tariau.
Atitraukusi nuo jos ranką priėjau prie lovos ir paėmiau En-
džio pagalvę, kurią Flipas buvo numetęs į šoną, kai ieškojo po
čiužiniu. Priglaudžiau prie krūtinės. Nuo jos sklido Endžio kva
pas, veikiau vaikiškas nei paaugliškas. Jeigu jis ir būtų sumojęs,
kaip nutempti į bažnyčią padegamojo skysčio ir padegti pastatą
taip, kad paskui visų akyse iškiltų kaip didvyris, vis tiek niekada
nebūtų to daręs.
Pažįstu savo sūnų. Žinau, kokia jo širdis. Jis niekada nieko
nenuskriaustų.
Dvidešimt devintas SKYRIUS
Lorelė
1991
Saros kūdikis gimė trimis savaitėmis anksčiau. Jiedu su Stivu pa

vadino jį Kitu. Vaikelis turėjo nedidelę širdies ydą, kurią galbūt
vėliau teks operuoti. Man buvo labai gaila Saros. Ji nusipelnė to
bulo vaikelio, kokio susilaukiau aš.
Sara su Kitu dvi paras praleido Džeksonvilio ligoninėje. Ant
rą vakarą Stivas man paskambino ir pasakė, kad Džeimis atsi
dūrė ligoninės priimamajame. Atėjęs į palatą aplankyti jųdviejų
su Sara jis staiga pasijuto blogai ir susmuko kėdėje nuo skausmo
širdies plote.
Bandžiau prisiskambinti Markusui, bet jo nebuvo namie, tad
man pačiai teko važiuoti į Džeksonvilį. Prieš savaitę buvau paty
rusi kelyje nedidelę avariją. Pasistačiau automobilį prie įėjimo į
parduotuvę, o kai riedėjau atbula iš aikštelės, atsitrenkiau į ap
švietimo stulpą. Ropščiausi lauk pasižiūrėti, ar ką nors apgadinau,
man susipynė kojos ir brūkštelėjau veidu į veidrodėlį. Prasikirtau
skruostą. Keli praeiviai pribėgo man padėti, bet aš smukau atgal
į vidų ir šypsodamasi, tarsi visai neskaudėtų prakirsto žando ir
248 Prieš audrą
visa aikštelė neskrietų ratu prieš akis, nuvijau ranka juos šalin.
Nenorėjau, kad žmonės matytų mane vos besilaikančią ant kojų.
Kai grįžau namo, ant automobilio bamperio pamačiau gilų įlen
kimą, bet tikėjausi, kad Džeimis jo nepastebės.
Tačiau į Džeksonvilio ligoninę važiavau negirta. Bent jau
išgėrusi ne tiek, kad nesuprasčiau, jog nėra reikalo ten važiuo
ti. Vairavau labai lėtai ir išplėtusi akis stebėjau baltą skiriamąją
juostą. Vėlai vakare kelyje buvo vos keli automobiliai, bet aš labai
bijojau nulėkti į griovį ar partrenkti kokį briedį. Dėl Džeimio
visiškai nesijaudinau. Puikiai žinojau, kas jam atsitiko.
Be jokios abejonės, priėmimo skyriaus gydytojai negalėjo iš
siaiškinti, kodėl jam sustreikavo širdis, ir pasiliko jį ligoninėje,
kad galėtų stebėti. Aš sėdėjau prie jo lovos it medinė ir laikiau
saujoje jo ranką. Iš jo akių aš supratau, kad jis irgi žino, kas jam
atsitiko, bet nė už ką neprisipažins medikams: mažulytis išblyš
kęs Saros ir Stivo kūdikis užgavo Džeimiui gailestingumo geną.
Jo Dievo dovaną. Jo prakeiksmą.
Tą savaitę, kol pas Vestonus viešėjo Saros mama, Džeimis su

Mege grįžo į „Jūros švelnumą“. Pirmą naktį Megei sunkiai sekėsi
užmigti lovytėje, kurioje ji nemiegojo jau beveik metus, ir aš gir
dėjau, kaip svečių kambaryje Džeimis vis keliasi iš lovos ir eina
prie jos. Džiaugiausi, kad jis nepanoro miegoti su manimi.
Man buvo nejauku, kai jis grįžo į mūsų namus, ypač kitą va
karą, kai Markusas užbėgo pasisveikinti su broliu ir dukterėčia.
Mudu su Markusu mylėjomės tik tą vienintelį kartą. Kitą dieną
abu blaivūs ir atgailaudami sutarėme, kad daugiau to niekada ne
bus, ir jau visą mėnesį laikėmės duoto žodžio. Tačiau emociškai
dabar buvau gerokai artimesnė jam nei Džeimiui, todėl, kai abu
broliai atsidūrė po vienu stogu, jaučiausi sutrikusi ir suirzusi.
- Klausyk, brol, - tarė Markusas, sėdėdamas ant grindų ir žais
damas su Mege. - Labai norėčiau padėti tvarkyti nuosavybės rei
kalus. Na, pagelbėti dėl priežiūros darbų, kaip anksčiau siūlei.
Sugavau nustebusio Džeimio žvilgsnį. Paskui šypseną. Jis

veikiausiai pagalvojo, kad Markusas pagaliau suaugo arba bai
minasi netikėtų brolio krūtinės skausmų. Bet aš žinojau tikrąją
Markuso siūlymosi priežastį: senas pažįstamas kaltės jausmas.
Išsiblaiviusi aš irgi jausdavausi nežmoniškai kalta. Kad ir kokia
ta priežastis, dviejų brolių santykių atšilimas apramino man
nervus.
Buvome sutarę, kad pirmąsias porą dienų Džeimis po darbo
grįš namo ir padės Megei apsiprasti „Jūros švelnume“, bet jau
antrą vakarą jam paskambino iš priešgaisrinės stoties ir jis turėjo
išvažiuoti. Džeimis ką tik buvo paguldęs Mėgę pogulio, ir mes ti
kėjomės, kad jis spės grįžti, kol ji dar miegos. Vos tik Džeimis iš
kėlė koją iš namų, mano pirmoji mintis buvo išsitraukti iš šaldy
tuvo butelį aperityvo, bet bijojau, kad vieno man tikrai neužteks.
Privalau būti blaivi, jeigu Megė imtų ir atsibustų anksčiau, nei
jis pareis. Kad nesusigundyčiau gerti, pati atsiguliau pasnaust.
Palikau praviras kambario duris, kad girdėčiau, jei mergaitė ims
mane šaukti.
Atsibudau nuo monotoniško garso, sklindančio iš vaikų
kambario.
- Te-ti, te-ti, te-ti...
Atsikėliau iš lovos ir nuėjusi pamačiau Mėgę, stovinčią lovy
tėje, įsitvėrusią į jos kraštus ir kviečiančią tėvelį.
Pamačiusi mane ji išpūtė akis.
- Labas, mažute! - Stengiausi, kad mano balsas skambėtų
džiugiai.
Megė garsiai sukliko ir krito kniūbsčia ant čiužinio.
- Te-ti! Te-ti! - klykė ji.
- Tėvelis išvažiavo į gaisrinę, bet jis tuoj grįš.
Ėmiau glostyti jai nugarytę, bet ji išsprūdo ir dar garsiau pa
leido dūdas.
Drebančiomis rankomis iškėliau ją iš lovytės. Ji ėmė muisty
tis, stumti mane nuo savęs, ir aš pasodinau ją ant grindų.
250 Prieš audrą
- Te-ti! - Mergytė atsistojo ir su nukarusiomis pilnomis

sauskelnėmis išbėgo iš kambario ieškoti Džeimio. Bejėgiškai ją
stebėjau, sekiojau iš vieno kambario į kitą saugodama, kad ne
užsigautų. Laikiau užrėmusi lauko duris, kai ji pribėgusi puolė
klebenti rankeną.
- Eikš pas mane, meilute, - pakviečiau, - pakeisiu tau saus-
kelnes.
- Neeeee! - Ji vėl krito kniūbsčia ant grindų kaip lovytėje
ant čiužinio ir ėmė nesustodama klykti, tarpais atsidūsėdama ir
išrėkdama: „Tėti“. Žiūrėjau į ją ir nežinojau, ką daryti.
Galiausiai atsisėdau prie jos ant grindų. Neliečiau, bet ėmiau
tyliai raminti, kad tėvelis tuoj grįš. Abejojau, ar ji mane girdi.
Paskui bandžiau padainuoti vaikišką dainelę apie voriuką, tačiau
klyksmas vis tiek nesiliovė. Ar tokie tie baisieji dvimečiai? Jai dar
nėra nė dvejų. Atsistojau ir nuėjau prie žaislų dėžės, vieną po
kito ėmiau traukti iš jos žaislus ir pasakoti apie kiekvieną.
- Man labai patinka šita dėlionė. Gal Megė padės man ją
surinkti.
Mergaitė nekreipė į mane dėmesio. Pasiėmusi knygelę ban
džiau jai ką paskaityti, bet ji vis tiek nesiliovė rėkusi.
Ji manęs nekenčia, pagalvojau. Ji tikrai manęs nekenčia.
Išsiėmiau iš šaldytuvo butelį aperityvo ir vienu mauku išgė
riau visą iki dugno.
Svetainėje nuo knygų lentynos pasiėmiau knygą apie kūdikių
auginimą; ją taip ilgai ir kantriai studijavau, kai laukiausi. „Pyk
čio priepuoliai praeina savaime“, perskaičiau. Paskui įsijungiau
filmą „Vienas gyvenimas“ ir ašarodama žiūrėjau. Mano vaikas
manęs nekenčia. Argi ji dėl to kalta? Aš bjauri motina.
Pykčio priepuolis truko keturiasdešimt penkias minutes. Jos
balselis pamažu slopo ir visai nutilo, nes ji gulėdama ant grin
dų galiausiai užmigo. Atsistojau, paėmiau mergytę ant rankų ir
nusinešiau ant sofos. Ji visa dvokė išmatomis ir šlapimu, bet aš
nedrįsau rizikuoti keisti jai sauskelnių, bijojau pažadinti. Jeigu ji
dabar miegos, tai veikiausiai sutriks Džeimio jai nustatytas die

nos režimas; mergytė taip saldžiai snaudė ant mano rankų. Švel
niai supau ją, priglaudusi skruostą prie jos minkštų plaukučių.
- Myliu tave, - tyliai sušnibždėjau, nors tokio jausmo mano
širdyje nebuvo nė lašo. - Man labai gaila, - tariau. Ir tai buvo
gryniausia tiesa.
Ji atsibudo, ir viskas pasikartojo iš naujo. Išsitraukiau kitą bu
telį aperityvo. Nesusivaldžiau. Kai Džeimis grįžo namo, Megė jo
šaukėsi nesavu balsu. Išgirdau trinktelint jo automobilio dureles
ir susigūžiau, nes buvau tikra, kad jos balsas aidi net kieme.
Vos tik jis pravėrė duris, mergytė pribėgo prie jo ir puolė į
glėbį. Džeimis paėmė ją ant rankų.
- Kas atsitiko, Mege? - Jis pažvelgė į mane. Stovėjau atsirė
musi į sofos kraštą ir gniaužiau rankas. - Seniai ji šitaip? - pa
klausė.
Nedrįsau atsakyti, nes buvo gėda prisipažinti.
- Kai tik atsibudo, pradėjo verkti. Paskui truputį apsiramino,
bet aš nepakeičiau jai sauskelnių, nes...
- Ji visa šlapia. Mege, tu juk visa šlapia. - Man įkandin jis nu
sinešė ją į vaikų kambarį. Girdėjau, kaip permaunama ji bandė
jam priešintis; man tikrai nebūtų pavykę jos sutvarkyti. Kol jis
keitė sauskelnes, išsivaliau dantis ir išsiskalavau burną.
- Kodėl nepakeitei sauskelnių? - paklausė sugrįžęs į svetai
nę. Megė atpėdino kartu su juo, kone prilipusi jam prie kojos,
šniurkščiodama nosimi, mažu delniuku įsikibusi jam į rodomąjį
pirštą.
- Ji verkė ir vis šaukė tave, - bandžiau pasiteisinti. - Džeimi,
ji manęs nemėgsta.
- Ššš, - nutildė jis mane, - ji viską supranta. Ji tikrai tave
myli, tik mes sujaukėme jos dienotvarkę.
Per savaitę mano santykiai su Mege truputėlį pagerėjo. Atsi

kračiau visų aperityvo butelių ir pasilikau tik tris, suslėpiau juos
252 Prieš audrą
miegamajame, drabužių spintoje - dėl visa ko. Dvi paras ištvėriau

nė negurkštelėjusi, bandydama sau įrodyti, kad nesu alkoholikė.
Stengiausi pažaisti su Mege. Kai tik prisileisdavo, skaitydavau jai
knygeles, ir tai atsitikdavo vis dažniau. Bet man vis tiek nepavy
ko pelnyti jos didesnio palankumo, tarsi ji žinotų, kad slepiuosi
po kauke. Bendravau su ja kaip su draugės vaiku, nejaučiau jai
jokių šiltų jausmų, nors ir troškau pamilti. Taigi teko apsimesti.
O apsimesti mokėjau labai gerai.
Markusas sugebėjo išsilaikyti Lokvudo bendrovėje vos tris

dienas. Pirmąją jis stropiai plovė namelių terasas. Antrą dieną
taisė stogą. Džeimis buvo toks patenkintas, kad trečią dieną pa
prašė Markuso pakeisti viename Serf Sičio namelyje langus. Mar
kusas išlupo senus ir padidino angas naujiems, bet persistengė,
nes angos išėjo per didelės ir šleivos, kadangi jis darbavosi - atvi
rai sakant - girtas kaip tūzas.
Vakare jis užsuko į „Jūros švelnumą“ pripažinti savo klaidos.
Džeimis padavė man Mėgę ir liepė eiti su ja į miegamąjį.
Mielai tai padariau, nes nenorėjau matyti skraidančių žiežirbų.
Atsisėdau ant lovos ir pasisodinau Mėgę ant kelių. Tačiau žiežir
bos tryško ir pro plonas kambario duris.
- Ar tu bent pamatavai? - šaukė Džeimis.
- Aišku, kad pamatavau!
- Tėti! - Megė išsprūdo man iš rankų ir nurėpliojo prie lovos
krašto. Sugriebiau ją už marškinėlių, kad nenukristų.
- Tai kodėl taip atsitiko?
- Nežinau! - rėkė Markusas. - Atsitiko, ir tiek. Juk tai dar ne
pasaulio pabaiga, Džeimi.
- Tėti!
Užsimerkiau. Maldauju, liaukitės. Negalėjau pakęsti jų barnio.
- Atgrubnagis tu, Markusai, - šaukė Džeimis. - Dabar visus
pinigus sukišime į sienų remontą.
- Galim užsakyti didesnius langus.
- Nieko tu negali! Nedrįsk daugiau prie tų langų nė pri

siartinti!
- Tu tik ir lauki, kada aš ką nors padarysiu ne taip!
Megė ištrūko iš mano rankos.
- Šito aš tikrai iš tavęs nesitikėjau, - šaukė Džeimis. - Ma
niau, kad pagaliau susitupėjai, suėmei save į rankas. Tau dvide
šimt dveji, velniai rautų! Tu visiškas alkoholikas, Markusai! Tau
reikalinga pagalba. Tu atleistas.
Norėjau sugriebti Mėgę, bet ji maktelėjo nuo lovos žemyn
galva. Pakėlusi pamačiau, kad jai nieko nenutiko, bet jos veidu
kas pamažu persikreipė į grimasą, reiškiančią, jog tuoj pasigirs
kraują stingdantis klyksmas.
- Ne, ne, meilute. - Ėmiau sūpuoti ją pasisodinusi ant ke
lio. - Ša.
Markusas ėmė juoktis.
- Atleistas nuo ko? Man ir taip niekas už darbą nemoka. Be
to, aš net nesiginčiju. Tu visad pirmas pradedi.
Trinktelėjo lauko durys, ir Megė pratrūko klykti, to ir ti
kėjausi.
Išėjau iš miegamojo ir atkišau ją Džeimiui. Jis stovėjo įsi-
sprendęs rankomis į šonus ir paraudęs iš pykčio žiūrėjo į duris.
- Aš noriu atsigulti, - pasakiau ir, jam nespėjus pasipriešinti,
įbrukau į rankas dukrą. Sugrįžusi į miegamąjį užsirakinau duris,
išsitraukiau iš spintos trečią, paskutinį, butelį aperityvo ir ištuš
tinau iki dugno.
Kitą vakarą - likus parai iki dienos, kai Džeimis su Mege tu
rėjo grįžti pas Vestonus, - jam vėl paskambino iš priešgaisrinės
stoties. Ačiū Dievui, kai jis grįžo, Megė jau miegojo, aš irgi gulė
jau lovoje. Jis tyliai pasibeldė į mano kambario duris.
- Ar galime šnektelėti? - pro plyšelį paklausė jis.
Dar nemiegojau.
- Taip, - atsakiau. Atsirėmiau nugara į lovos atkaltę ir apsi
gaubiau krūtinę antklode, nes nieko nevilkėjau.
254 Prieš audrą
Džeimio pyktis Markusui per dieną buvo išgaravęs ar bent

jau jis stengėsi man to nerodyti. Dabar jis sėdėjo ant lovos kraš
to, o iš koridoriaus sklindanti šviesa krito jam ant veido ir atsi
spindėjo akyse. Kaip aš kadaise mylėjau šitas dideles rudas akis!
Norėčiau vėl mylėti ir jas, ir Džeimj. Ir dukrelę, kuri nusipelno
daugiau, nei aš jai duodu.
- Gera buvo šią savaitę čia su tavim, - tarė jis.
Linktelėjau, nors labai troškau, kad jie kuo greičiau išeitų.
Norėjau grįžti prie savo „miegojimo ir gėrimo“ dienotvarkės.
- Gerai, kad Megė jau taip neberėkia, kai palieki ją su ma
nim, - pasakiau.
Jis nesišypsojo.
- Tu labai stengiesi jai įtikti. Žinau, kad dar nesugrįžai į anks
tesnę būseną, bet vis tiek noriu tau padėkoti už tai, kad visą sa
vaitę stengeisi jai būti... mama.
Mano akys sudrėko nuo ašarų.
Jis pasislinko arčiau prie manęs ir suėmė mano ranką savo
dideliais it meškino letenos delnais.
- Kas čia dabar? - nustebo jis. - Kam tos ašaros?
- Kaip norėčiau jai ką nors jausti... - Nurijau užkilusį gumu
lą. - Ir tau. Kaip normali motina ir moteris.
Jis pasilenkė į priekį ir netikėtai mane pabučiavo.
- Pajausi. - Pasakė jis, priglaudęs delną man prie skruosto.
Paskui darkart pabučiavo. Jo lūpų prisilietimas buvo toks pa
žįstamas, jis užkabino man kažką giliai viduje, tai, ką jau seniai
troškau, bet vis negalėdavau pasiekti.
Džeimio pirštai įlindo už antklodės, juosiančios man krūtinę.
Jis traukė audinį žemyn, o aš nesipriešinau, nes negalėjau neatver
ti jam to, kas dar buvo likę mano širdyje. Džeimis pasirausė lovos
spintelės stalčiuje, surado, atplėšė ir.užsimovė prezervatyvą.
Apsimečiau jo geidžianti, norinti padovanoti jam džiaugsmą,
bet iš tiesų mano kūnas liko bejausmis. Pirmą kartą suvaidinau
orgazmą.
Jis atvirto nuo manęs ir tyliai nusikeikė.

- Velnias! Tik ne tai!
- Kas ne tai? - paklausiau jo išsigandusi, kad jis suprato
mano vaidybą.
- Suplyšo, - tarė jis, ir aš supratau, kad kalba apie prezerva
tyvą. - Tikriausiai senas. - Jis gulėjo šalia manęs, uždėjęs ranką
man ant pilvo. - Kokios dabar tau dienos? - paklausė.
Pamėginau prisiminti, kada man paskutinį kartą buvo mėne
sinės. Ogi prieš gerą mėnesį. Prieš gerą mėnesį. Prisiminiau, kad
praeitą savaitę kelis kartus mane pykino ir truputį sukosi galva,
bet tada maniau, kad tai dėl išgerto alkoholio. Širdis suspurdėjo
krūtinėje ir ėmė neramiai plakti. Norėjau šokti iš lovos ir pulti
virtuvėn prie kalendoriaus, suskaičiuoti dienas ir įsitikinti, kad
klystu. Tačiau nekrustelėjau iš vietos ir vaidinau abejingą.
- Gerai nepamenu, - atsakiau.
- Šito tau dabar tikrai nereikėtų, - pasakė jis. - Dar vieno
nėštumo.
Gal man jo ir nereikėjo, tik dabar aš jau tikrai žinojau, kad
jis prasidėjęs.
Trisdešimtas SKYRIUS
Markusas
Kola su žemės riešutais - mano mėgstamiausias nusiraminimo

valgis, tačiau šįryt nepadėjo nė jis. Sėdėjau užpakalinėje savo
bokštelio terasoje ir žiūrėjau, kaip bangos lyg kertamos atsimuša
į krantą. Jos buvo aukštos, purslai tiško man ant veido ir Vil-
mingtono laikraščio, gulinčio ant kelių. Pamojau ranka keliems
dykinėtojams ant smėlio. Kurį laiką stebėjau, kaip jų geltonas la
bradoras šokinėja j vandenį paskui nusviestą kamuoliuką. Ban
džiau apsimesti, kad ši diena tokia pat kaip ir visos, ir beveik
įtikėjau, bet tada vėl atsiverčiau laikraštį.
Antraštė skelbė: „Gaisro didvyris - piktadarys?“
Prieš porą dienų pasklido nemalonūs gandai. Vakar policijoje
buvo sušaukta spaudos konferencija ir bandyta juos paneigti. Ta
čiau įvyko priešingai. Iš daugybės klausimų atsakyta tik į kelis.
Net CNN atsiuntė savo žmones. Štai kuo baigėsi pasirody
mas pokalbių laidoje „Šiandien“. Nedidelio miestelio gaisras vir
to skandalinga naujiena.
- Ar tiesa, kad net keletas žmonių per vakarėlį matė Endį
Lokvudą prie bažnyčios? - paklausė vienas žurnalistas.
Iš kur išlindo šita informacija, stebėjausi. Negi pasklido oru

ir nusėdo žmonių galvose?
- Kaip jau minėjau, - gal trečią ar ketvirtą kartą kartojo po
licijos viršininkas, - tyrimas tebevyksta, mes apklausiame liudy
tojus ir toliau renkame įkalčius.
- Ar jis gali būti vadinamas „suinteresuotu asmeniu“? - pa
klausė kažkas.
- Visi tą vakarą bažnyčioje galėjo tokie būti, - atkirto polici
jos viršininkas.
- Mes girdėjome, kad Endis Lokvudas ūmaus būdo, - toliau
kalbėjo žurnalistas. - Ar galite patvirtinti, kad jis ir anksčiau
prarasdavo savitvardą?
- Nesu tapęs tokio dalyko liudininku, - atsakė viršininkas.
Prisiminiau, kaip kartą Lorelė turėjo išvažiuoti skaityti pra
nešimo apie vaisiaus alkoholinį sindromą. Man paskambino iš
mokyklos, mat esu antras Endžio artimas asmuo, kuriam prirei
kus galima skambinti. Pirmasis, aišku, Sara, bet jai neprisiskam
bino. Endis buvo nubaustas visai dienai, nes mušė mergaitę,
pavadinusią jį išsigimėliu. Per kelerius metus Lorelei teko nar
plioti ne vieną tokį incidentą, nors ir ne per daugiausiai. Kartais
Endis iš tiesų nenuspėjamas - vieną akimirką ramus ir meilus,
o kitą, žiūrėk, pratrūksta pykčiu. Įsivaizduoju, kaip jis kūlė Kitą
vakarėlyje. Taip, jis ūmaus būdo. Impulsyvus. Veikia daug ne
galvodamas.
Gal spaudos konferencijoje Endis ir nebuvo apkaltintas, bet
tai darė patys klausimai.
- Labas, dėde Markusai.
Megė apėjo namą per smėlį ir išlindo iš už kampo. Užver
čiau laikraštį, kad nepamatytų antraštės, jeigu dar nebuvo jo
skaičiusi.
- Labas, Mege, - pasisveikinau.
- Beldžiau į duris, bet kai neatsiliepei, supratau, kad esi čia. -
Užlipo laipteliais į terasą.
258 Prieš audrą
- Ar jau visai nebelankai mokyklos? - paerzinau.

- Man būtinai reikia pasikalbėti. - Ji stovėjo priešais mane.
Vėjyje jos ilgi plaukai tiesiomis sruogomis plaikstėsi apie gal
vą. - Prašau man papasakoti, kas čia dedasi. - Kalbėdama ji iš
kelnių kišenės išsitraukė gumytę ir susirišo plaukus į arklio uo
degą. - Vakar spaudos konferencijoje buvo prišnekėta tiek daug
nesąmonių, kad aš nebesuprantu, kas vyksta. - Sugriebė ranka
už tos uodegos ir perbraukė ją pirštais.
- Atsisėsk, Mege.
Ji plestelėjo ant lauko kėdės.
- Aš pykstu kaip nežinau kas, - prisipažino ji.
- Gal nori kolos? - paklausiau, nors kofeinas jai tokios nuo
taikos tik pakenktų.
- Ne, verčiau papasakok, kaip vyksta tas tyrimas iš tiesų.
Stebėjau, kaip banga išvijo labradorą j krantą. Šuo nusipurtė
ir vėl puolė į vandenį.
- Dėde Markusai! Prašau man atsakyti!
- Juk žinai, kad aš jau nebepriklausau tyrėjų grupei, - tariau.
- Vakar jie iškrėtė Endžio kambarį.
Linktelėjau.
- Ką nors rado? - paklausiau.
- Prezervatyvą ir kelias cigaretes. - Megė gūžtelėjo pečiais. -
Surinko ir išsinešė jo drabužius, kuriais vilkėjo tą vakarą. Tarsi
ant jų būtų kas įtartino.
- Sakai, rado prezervatyvą? - Ar Lorelė nepasidomėjo, iš kur
jis jį gavo? Ar jis nesakė? Ji mane užmuštų, betgi vaikui jau pen
kiolika, o aš nežinau, kiek ji jam yra pasakojusi apie seksą. Juk
kas nors privalėjo tai padaryti.
- Tai buvo kaip... užgrobimas, - tarė ji. - Fe. - Megė pasidy
gėjo kaip tikra paauglė. Paprastai ji elgiasi kaip suaugusi ir man
dažnai tenka sau priminti, jog jai dar tik septyniolika.
- Kaip mama? Viskas gerai?
- Ne, negerai. Dabar visi pliauškia, kad Endis - padegėjas.

Kaip jai gali būti viskas gerai? Tai beprotybė. - Ji pažiūrėjo į
mane. Veidas paraudęs iš pykčio. - Visų pirma, tas žmogus spau
dos konferencijoje net nepavadino to padegimu. Gal tai tiesiog
nelaimingas atsitikimas?
- Kol nebus baigtas tyrimas, tyčiniu padegimu oficialiai gais
ras nebus vadinamas, bet pagal ugnies plitimo pobūdį nelaimin
gi atsitikimai vyksta kitaip.
- O ar tai negali kaip nors būti susiję su elektros dingimu
jaunimo centre?
- Ir tai netinka ugnies plitimo modeliui.
- Pasakyk, dėde, kokie jau surinkti įkalčiai, - reikalavo ji. -
Ar Endžiui pripaišoma kas nors, ko aš dar nežinau?
- Jau žinoma, kokie buvo panaudoti degalai, - atsakiau. -
Benzino ir dyzelinio kuro mišinys.
Megė prunkštelėjo.
- Galima pamanyti, kad Endis nusitempė į vakarėlį benzi
no ir dyzelino mišinio. Aš pati jį ten nuvežiau. Tikrai būčiau
pastebėjusi.
- Suprantu, vaike.
Ji ilgai žvelgė į krantą.
- Jaučiu, kad dabar visi žiūri į Endį kaip į įtariamąjį ir visai
nebando išsiaiškinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų.
- Apie Endį skleisti gandus įdomiau. Galiausiai tiesa vis tiek
išaiškės.
- Ar Vilmingtone šiemet nesudegė bažnyčia? Gal tai padegė
jo maniako darbas?
- Gerai mąstai, Mege. - Buvau sužavėtas. - Reikės pasiūlyti
tyrėjams tave įdarbinti.
- Rimtai?
Nusijuokiau.
- Ne, nerimtai. Jeigujau mane išmetė, tai Endžio sesers tikrai
260 Prieš audrą
nepriims. Bet mintis dėl Vilmingtono bažnyčios iš tiesų gera. Tik

skirtumas tas, kad toje bažnyčioje nebuvo žmonių.
- Betgi tokia galimybė neatmetama, ką?
- Aišku, kad ne, - patikinau ją. - Ar mama jau susirado
advokatą?
- Sakyčiau, kad ne.
- Ko ji laukia? Nesinaudoja savo teise.
- Nežinau. Užtat žinau, kad Endis labai kremtasi. Vakar atsi
gulęs verkė ir vis kartojo: „Betgi aš didvyris.“ - Paskui jos balsas
užlūžo. - Nenorėjau, kad šiandien eitų į mokyklą. Vaikai iš jo
tyčiosis.
- Gal ir gerai būtų dieną kitą pasilikti namie, - garsiai
svarsčiau.
- Gegužę ketinau surengti mokykloje labdaringą vakarą, -
užsiminė Megė. - Padaryti didelį grožio renginį, pakviesti kos
metologijos koledžą, surengti slaptą aukcioną ir visa kita. O da
bar visai nebenoriu jam ruoštis.
Šitos mano dukterėčios į vietą nepastatysi. Argi svarbu, sakys
ji tą baigiamąją kalbą ar ne?
- Nepamiršk, kad tai daroma nukentėjusiųjų per gaisrą la
bui, - priminiau. - Neskriausk jų dėl to, kad žmonės skleidžia
gandus apie Endį.
Megė susiraukė.
- Tu teisus, - tarė atsidūsėjusi. Pažiūrėjusi į laikroduką pri
dūrė: - Man jau metas į mokyklą^
- Klausyk, Mege, - sustabdžiau, kai ji jau stojosi eiti. - Svar
biausia, ką dabar mes - tai yra aš ir tu - galime padaryti dėl En-
džio, tai jį palaikyti. Kad jis turėtų į ką atsiremti, supranti? Ir ne
sileisti sužlugdomiems.
- Supratau. - Vis dar paniurusi ir nusiminusi ji pasilenkė ir
pabučiavo man į skruostą.
Žiūrėjau, kaip ji leidžiasi laipteliais nuo terasos. Kai tik dingo
už namelio kampo, vėl atsiverčiau laikraštį ir pažiūrėjau į antraš

tę: „Gaisro didvyris - piktadarys?“
Jaučiau, kad virš Endžio galvos it Damoklo kardas pakibo
įtarimas, lygiai kaip prieš kelerius metus virš manęs. Žinojau,
kaip įtarimai gali palaužti žmogų. Kaip tai gali būti nesuvaldo
ma. Tarsi bangos, daužančios mano pakrantę.
Trisdešimt pirmas SKYRIUS
Lorelė
Mane iškvietė į direktorės kabinetą kaip prasikaltusį vaiką. Taip

jaučiausi sėdėdama su baltu seselės chalatu ant nedidelės medi
nės kėdės prie panelės Terel kabineto durų ir laukdama, kada
pakvies užeiti. Nuo čia pro kabineto langą mačiau vidurinės mo
kyklos pastato dalį. Įdomu, kaip šiandien Endžiui sekasi? Gal
nereikėjo leisti jo į mokyklą. Mokydavau, kad jeigu kas nors jį
pravardžiuos ar įžeidinės, pasinaudotų proga lavinti savitvardą.
Jis man pažadėjo ir kurį laiką jam sekėsi tai daryti, bet vis tiek
mažai turėjau vilčių, kad vaikas įstengs nepaisyti bendraklasių
užgauliojimų.
Aišku kaip dieną, kvietimas į direktorės kabinetą neabejoti
nai susijęs su Endžiu. Žinojau, jai jau skambino keletas vidurinės
mokyklos tėvų, nepatenkintų, kad Endis vis dar lanko mokyklą.
Jie nuogąstavo, kad jis, kaip kai kurie nepritampantys vaikai, gali
atsinešti į mokyklą šaunamąjį ginklą ir iššaudyti bendramoks
lius. Įsivaizdavau, kaip jo mokyklos vadovas skambina panelei
Terel ir prašo įkalbinti mane atsiimti vaiką iki šių mokslo metų
pabaigos.
- Ponia Lokvud? - Panelė Terel pravėrė kabineto duris ir su

stojo meiliai šypsodamasi.
Įėjau įkandin jos į vidų. Būdama kuklių penkių pėdų ir pen
kių colių ūgio atrodžiau gerokai už ją aukštesnė.
Panelė Terel mūsų mokykloje direktoriauja pirmus metus,
mudvi menkai pažįstamos, bet buvau apie ją šiek tiek girdėju
si. Keturiasdešimtmetė pedagogė su daktaro laipsniu, Baltimo-
rės gatvėse užaugusi smulkaus sudėjimo afroamerikietė, kuri,
nepaisant mažo ūgio, kasdien dėvimo perlų vėrinio ir iš tolo
aidinčio aukštakulnių kaukšėjimo, vaikams yra griežta. Moki
niai jos bijo ir ją gerbia. Sėdėdama priešais ją jaučiausi lygiai
taip pat.
- Kaip laikotės? - paklausė direktorė.
- Po truputį, - atsakiau. Stengiausi šypsotis, kad neatrody
čiau tokia kankinamai išvargusi.
- Norėjau artimiau susipažinti su jumis, turėdama galvoje
dabartinę jūsų sūnaus padėtį, - tarė ji sunerdama rankas ant sta
lo. - Pagalvojau, gal norėsite pasiimti kelias dienas atostogų, kol
viskas išsispręs.
Neskubėjau atsakyti, nes svarsčiau, ką ji iš tikrųjų nori pasa
kyti. Kaktoje mačiau susimetusias gilias raukšles, o akyse įžvel
giau nuoširdų susirūpinimą.
- Ar... tėvai skundžiasi, kad dirbu šioje mokykloje? - pa
klausiau.
- Ne, - atsakė ji. - Keletas vidurinės mokyklos tėvų pareiškė
nepasitenkinimą, kad Endis lanko mokyklą, o dėl jūsų negavau
jokių oficialių skundų. Aš tiesiog...
- O neoficialių?
Moteris atsiduso ir tarė:
- Žodis „nusiskundimų“ būtų per stiprus. Pretenzijų dėl jūsų
darbo tikrai neturiu. Vaikai jus tiesiog dievina. - Direktorė skės
telėjo rankomis ir nuleido jas ant kelių. - Betgi žmonėms burnos
neužčiaupsi. Pati žinote, kaip būna.
264 Prieš audrą
- Niekas neturi teisės knaisiotis nei po mano, nei po mano

sūnaus gyvenimą! - atrėžiau. Paskui lyg maldai sudėjau rankas
priešais save ir atsiprašiau: - Atleiskite, paprastai nebūnu tokia
atžari. Tiesiog... Aš žinau, kad Endis nekaltas, ir man sunku... Jis
ir taip viską supranta kitaip nei mes. O čia dar tik žiedeliai...
- Puikiai jus suprantu, - tarė ji ir pažiūrėjo pro langą į vi
durinės pastatą, o aš mintyse spėliojau, ką ji galvoja. - Aš ir pati
turiu sūnų, - po kiek laiko prisipažino.
Nustebau.
- Tikrai? Nė nežinojau, kad esat ištekėjusi.
- Susilaukiau, kai buvau penkiolikos. Dabar jam dvidešimt
penkeri. Šiaurės Karolinos universitete studijuoja mediciną.
- O Dieve mano! - sušukau. Ji turbūt turėjo sparčiai suk
tis nuo mažų dienų, kad šitiek gyvenime nuveiktų. - Kaip jūs
ir įstengėte... - Skėstelėjau rankomis į sienas, ant kurių kabojo
daugybė mokslo diplomų. - Jūs pasiekėte tiek daug.
- Aš jau vaikystėje žinojau, kuo noriu būti, - atsakė ji. - Ne
pasidariau aborto tik todėl, kad labai bijojau ir delsiau, bet da
bar nė trupučio nesigailiu. - Pažvelgusi į įrėmintą nuotrauką
ant stalo švelniai šyptelėjo. Aš tos nuotraukos nemačiau, bet įsi
vaizdavau, kad ten jos sūnus. - Man labai pasisekė, - džiaugėsi
ji. - Vaiką padėjo auginti mama ir močiutė, kad galėčiau tęsti
mokslus. Vieta, kur gyvenom... atvirai tariant, nelabai tiko afro-
amerikiečiui paaugliui. Nebuvo jis aukso vilna, bet ir ne mote
rų niekintojas gatvės pajodžarga, kaip dauguma bendraamžių.
Aišku, farai šito nežinojo. Pamatė juoduką ir susėmė su kitais
bastūnais. Aš jau tada neblogai uždirbau ir išsivežiau vaiką iš to
miesto. Kaip minėjau, man labai pasisekė. - Ji vėl sunėrė rankas
ant stalo ir pasilenkusi į mane tarė: - Pasakoju jums visa tai dėl
to, kad puikiai žinau, ką reiškia būti jaunai ir žengti neatsakin
gus žingsnius, pastoti penkiolikos ar... - linktelėjo galvą mano
pusėn, - įnikti į alkoholį besilaukiant vaikelio. Taip pat žinau,
kas yra socialinė atskirtis ir motinystės vargai. Tad visiškai jums
pritarsiu, jeigu sumanysite kelias dienas neateiti į darbą, kol

vyksta šitie dalykai.
Žiūrėjau į ją ir mąsčiau, ką iš jos išgirdau.
- Ačiū, - galiausiai padėkojau. - Pasinaudosiu keliais laisva
dieniais, susirasiu advokatą.
- Dar neturite? - Direktorė gerokai nustebo.
Prisipažinau skambinusi savo teisinių reikalų patikėtiniui, į
kurį paprastai kreipiuosi dėl testamento ar kitų juridinių doku
mentų, jis man nurodė moterį iš Hampstedo, bet vėliau paaiš
kėjo, kad jos sūnėnas nukentėjo per gaisrą, todėl atsisakė imtis
mano bylos ir netgi neparekomendavo kito žmogaus. Jau buvau
pasirengusi kibti į telefonų ir adresų knygą.
Panelė Terel užrašė pavardę kitoje savo vizitinės kortelės pu
sėje. Tada kažką surinko klaviatūra ir prie pavardės įraitė telefo
no numerį.
- Gerai to žmogaus nepažįstu, - prabilo paduodama kor
telę, - bet žinau, kad jis narplioja kriminalines bylas. Jo pavar
dė - Denisas Šartelis. Susipažinau su juo per draugus. Jis gyvena
Vilmingtone, galbūt galės jums padėti.
Atsistojau ir padėkojau:
- Labai jums ačiū.
Eidama per koridorių tvirtai spaudžiau rankoje kortelę. Bū
tinai paskambinsiu šitam žmogui, Denisui karteliui. Kol ėjau į
savo kabinetą, mano mintys sukosi vien tik apie jį. Jis bus tas, ku
ris sulaikys prieš mano sūnų kylančią įtarimų bangą. Gyvenime
esu padariusi klaidų. Bet antrą kartą Endžio nebenuskriausiu.
Trisdešimt antras SKYRIUS
Lorelė
1991-1992
Kai suvokiau, kad laukiuosi, prie manęs prilipo sunki, alinan

ti depresija. Palyginti su ja, ankstesnė niūri nuotaika, kamavusi
mane gimus Megei, atrodė tik šiaip nemalonumas. Mano galvo
je nepaliaujamai aidėjo vienas ir tas pats balsas: esi melagė, su
vedžiotoja, siaubinga motina. Nekenčiau pati savęs. Atsiskyriau
nuo visų, netgi nuo Markuso, į „Talosą“ nebekėliau kojos, nors
dieveris kelis vakarus per savaitę vis dar ateidavo į mano name
lį išgerti ir pažiūrėti televizoriaus. Jis tikriausiai manė, kad viso
labo bijau vėl pakliūti į karšto kubilo pinkles ir pakartoti nuotykį
jo svečių kambaryje.
Aš jo ilgėjausi. Jis buvo mano geriausias draugas. Tikras, iš
tikimas ir vienintelis draugas. Vis dėlto bijojau, kad daug laiko
skirdama Markusui galiu nesusilaikyti ir išplepėti jam tai, ko ti
krai nenorėjau, kad jis žinotų.
Nenorėjau šito vaiko, savo vyro brolio kūdikio: mano mo
tiniškų instinktų stoka jį tiesiog pražudys. Nenusipelniau jo tu
rėti, o jis nenusipelnė, kad būčiau jo ar jos motina. Tačiau, kad
pasidaryčiau abortą, reikia paimti į rankas telefoną, užsirašyti

pas gydytoją, vienai važiuoti į Vilmingtono ligoninę, paskui vėl
atgal. Kiekvienąkart pagalvojusi, kokius kelius reikia nueiti, kad
pasidarytum abortą, susirangydavau lovoje ir verkdavau tol, kol
išsekdavau ir galiausiai užmigdavau.
Vieną dieną šitaip gulėdama staiga pajutau pilve, žemiau
bambos, kažkur tarp klubikaulių lyg ir paukščio sparnelių plaz
dėjimą. Silpnas, nestiprus judesiukas, bet jis mane smarkiai iš
gąsdino. Negi jau toks didelis mano nėštumas? Galiausiai šitas
jausmas mane privertė šokti iš lovos ir pasiskambinti j moterų
kliniką.
- Kada paskutinį kartą buvo mėnesinės? - paklausė moteris
telefonu.
Žvilgtelėjau į kalendorių virtuvėje ant sienos. Buvo atvers
tas gegužės mėnesio lapas, nors gerai žinojau, kad jau birželio
pabaiga.
- Neprisimenu, - prisipažinau. - Gal prieš du ar tris mė
nesius.
Ji paskyrė man ateiti jau kitą dieną.
Ant šaligatvio priešais kliniką būriavosi dvylika ar trylika

protestuotojų. Statydama aikštelėje automobilį, stengiausi ne
žiūrėti į jų iškeltus plakatus. Aš privalau tai padaryti, tikinau
save.
Laukdami, kol išlipsiu iš automobilio, protestuotojai rijo
mane godžiais žvilgsniais. Atidariau dureles, išlipau ir tyliai vėl
jas uždariusi neskubiu žingsniu patraukiau prie įėjimo į kliniką.
- Nežudyk savo kūdikio! - skandavo jie. - Nežudyk savo kū
dikio!
Viena moteris kyštelėjo plakatą man taip arti, kad turėjau pa
silenkti kairėn, nenorėdama atsitrenkti.
Ant pėsčiųjų tako priešais kliniką mane pasitiko jauna mo
teris ir tarė:
268 Prieš audrą
- Aš jus palydėsiu. - Moteris nusišypsojo ir paėmusi mane

už rankos nusivedė į vidų. Mes įžengėme į laukiamąjį, prie sta
lo už stiklo pertvaros sėdėjo registratorė. Įdomu, ar tas stiklas
peršaunamas, pagalvojau. Gal kaip tik šiandien kas nors ims ir
susprogdins kliniką. Ta mintis manęs visai nenuliūdino. Ne
prieštaraučiau, jei tapčiau vienintele nukentėjusia šiame pastate.
Palikite gyvą mano palydovę, gydytojus ir pacientes, pasiimkite
tik mane.
Registratorė padavė man segtuvą kietu pagrindu, keletą bro
šiūrų paskaityti ir kelias anketas, kurias turėjau užpildyti. Atsisė
dau ir ėmiau darbuotis. Užpildžiusi anketas leidau sau pasidairyti
į moteris, sėdinčias laukiamajame. Įdomu, kurios atėjo pasitarti
šeimos planavimo klausimais? O kurios - darytis aborto? Viena
paauglė sugavo mano žvilgsnį ir piktai vyptelėjo, aš iš karto nu
delbiau akis į savo rankas. Galvą išdrįsau pakelti tik tada, kai prie
manęs priėjo seselė ir, paduodama popierinį puodelį, parodė į
kampe stovintį geriamojo vandens aparatą.
- Prieš ultragarsą jums reikia išgerti vandens.
Aš atsistojau nuo kėdės.
- Ultragarsą? - tyliai perklausiau. - Aš atėjau dėl aborto.
- Mes turime nustatyti, kelinta nėštumo savaitė, kad parink
tume tinkamą procedūrą, - paaiškino ji.
Gėriau vandenį, vieną puodelį po kito, kol pajutau, kad
tuoj sprogs šlapimo pūslė. Pagaliau mane nuvedė į persirengi
mo kambarį, buvau apvilkta plonu geltonu chalatu ir sukandusi
dantis kenčiau, kad neapsišlapinčiau. Kai atsiguliau ant apžiūros
stalo, pati pirmą kartą pamačiau, jog mano pilvas jau suapvalė-
jęs - nedidelis švelnus kauburėlis, iškilęs apatinėje kūno dalyje
tarp klubų. Man vėl viduje suspurdėjo sparneliai.
- Labas, labas, - į kabinetą įplasnojo gydytoja trumpais tam
siais „ežiuku“ kirptais plaukais, nešina segtuvu su mano anketo
mis. - Kaip jaučiatės?
- Gerai, - atsakiau.
Ji negaišuodama pasiėmė flakonėlį gelio ir ištepė man pilvą.

Žiūrėdama į ekraną ėmė man per odą braukyti daviklį.
- Hmmm, - sumykė. - Apie aštuoniolika savaičių. - Gal no
rit pažiūrėti?
- Aštuoniolika savaičių? - negalėjau patikėti savo ausimis.
Negi po tos nakties su Markusu prabėgo tiek daug laiko? - Ke
linta šiandien?
Ji dėbtelėjo nuo ekrano į mane.
- Kelinta kas? - paklausė.
- Mėnesio diena.
- Aaa. Liepos dvidešimt pirma. Nenorite pasižiūrėti į ekra
ną? - dar kartą paklausė ji.
Papurčiau galvą. Ne. Mane pribloškė žinia, kad dabar jau bai
giasi liepa, o aš maniau, kad vis dar birželis. Prispaudžiau ranką
prie kaktos ir pradėjau stipriai trinti, tarsi norėdama sugrūsti
protą atgal į galvą.
- Visai susipainiojau, - tariau nejausdama, kad kalbu garsiai.
- Na, - gydytoja išjungė ultragarso aparatą ir ėmė šluosty
ti servetėle man pilvą, - kartais nėštumas sujaukia protą. Dėl to
mes turime patarėjų, kurie padeda moterims susigaudyti. - Ji
padavė man ranką ir padėjo atsisėsti. - Dabar galite pasišla-
pinti tualete, jis koridoriaus gale. Paskui apsirenkite ir ateikite į
pirmą kabinetą kairėje. Ten jūsų lauks psichologė. Ji papasakos
apie abortus. Aštuoniolikos savaičių nėštumui nutraukti būtinos
dviejų dienų procedūros. Be to, reikės žmogaus, kuris abi dienas
po procedūrų parveš jus namo.
Nuėjusi į tualetą šlapintis apsiverkiau. Jaučiausi tokia vieni
ša. Pati žinau, kad antrojo trimestro nėštumo nutraukimas trun
ka dvi dienas. Juk esu medicinos sesuo ir puikiai suprantu, kuo
tai gali baigtis. Alkoholio ir depresijos užslopintas mano protas
nesuvokė, kad nėštumas jau toks didelis, maniau, abortas bus
paprastas. Vis dėlto mane sugraudino ne nėštumo nutraukimo
sudėtingumas ar namo parvežančio žmogaus neturėjimas, o tai,
270 Prieš audrą
kad puikiausiai prisiminiau aštuoniolikos savaičių ultragarso ty

rimą, kai mano pilve buvo Megė. Ji čiulpė nykštį. Vartėsi kūl
virsčia. Mojavo rankyte man ir Džeimiui. Gydytoja tąkart mums
sakė, kad veikiausiai bus mergaitė. Ji buvo tokia tikra. Tokia to
bula. Toks mažas, švelnus gyvybės kamuoliukas, į kurį mes dėjo
me visas viltis, lūkesčius ir meilę.
Psichologo kabinete atsisėdau priešais moterį trumpais žilais
plaukais, vešliais baltais antakiais ir tamsiai įdegusia oda.
- Jums šalta? - Ji žiūrėjo į mane nejuokais susirūpinusi, ir aš
supratau, kad visa drebu.
- Ne, čia tik nervai, - atsakiau ir sukandau dantis, kad nepra
dėčiau kalenti.
Ji prisitraukė kėdę visai prie pat manęs, mūsų keliai beveik
lietėsi.
- Gydytoja, kuri darė jums ultragarso tyrimą, minėjo, jog nu
stebote sužinojusi, kad toks didelis jūsų nėštumas, - tarė ji.
Linktelėjau, o paskui prabilau:
- Aš nesidarysiu aborto. Tad man turbūt nebereikalinga jūsų
pagalba.
- Spręsti jums, - atsakė ji. - Kas privertė taip staiga persi
galvoti?
Sunėriau rankas ant kelių.
- Prisiminiau savo dukros ultragarso tyrimą, kai... kai jai
buvo aštuoniolika savaičių... ir dabar negaliu... man širdis nelei
džia, kai vaikelis jau toks didelis.
- Ak, - atsiduso ji. - Suprantama. Jūs tikriausiai ilgai negalė
jote apsispręsti dėl šio nėštumo, kad taip ilgai delsėte.
Linktelėjau ir pagalvojau apie nedidelę parduotuvytę, kurią
mačiau važiuodama į Vilmingtoną. Grįždama galėčiau ten už
sukti ir nusipirkti aperityvo.
- Ar namie jums kas nors padeda? - Moteris žvilgtelėjo į
mano vestuvinį žiedą ant piršto. - Jūs ištekėjusi? Gal vyras reika
lauja pasidaryti abortą?
- Jis net nežino, kad aš laukiuosi, - prisipažinau.

- Vaikas - jo? - atsargiai paklausė psichologė.
Ne tavo reikalas, atšoviau mintyse, bet paskui papurčiau
galvą.
- Ką ketinate daryti?
- Nežinau, - tyliai sušnibždėjau.
Moteris pažvelgė į aplanką ant kelių ir paskubomis pervertė
mano anketas.
- Gyvenate Topsulo saloje? Galiu jums rekomenduoti psichi
atrą Hampstede, - tarė ji. - Jums reikia apsispręsti, tad spėju, kad
bus reikalinga profesionalo pagalba.
Vėl linktelėjau, nors gerai žinojau, kad pas jį tikrai neisiu. Bi
jojau susitikimų su psichiatrais, nes maniau, kad atsidursiu psi
chiatrinėje ligoninėje, jeigu priplepėsiu daugiau negu reikia.
Psichologė pasukiojo elektroninės adresų knygelės ratuką,
surado reikiamą pavardę, telefono numerį, užrašė ant kortelės ir
padavė man.
- Jeigu apsispręsite nesidaryti aborto, kuo skubiau užsirašy
kite pas ginekologą, kad jis pradėtų jus stebėti, - patarė moteris.
- Gerai.
- Ir dar štai kas. - Ji pasilenkė į priekį ir įdėmiai pažvelgė
į mane iš po savo tankių žilų antakių. - Jus palydėjusi moteris
man minėjo, kad užuodė nuo jūsų sklindantį alkoholio tvaiką.
Jau norėjau žiotis protestuoti, bet neužteko jėgų. Nuleidau
akis į rankas, kuriose spaudžiau jos duotą kortelę su pavarde.
- Alkoholis nuodija jūsų kūdikį, - pasakė ji.
- Aš geriu tik aperityvą.
- Jis tiek pat stiprus kaip ir alus.
Papurčiau galvą.
- Ne, silpnesnis, - ginčijausi. - Ant alaus etiketės parašyta,
kad negalima gerti besilaukiančioms, o ant aperityvų tokio įspė
jimo nėra.
272 Prieš audrą
- O turėtų būti. Įstatymas to nereikalauja, tačiau patikėkite,

aperityvuose toks pat alkoholio kiekis kaip ir aluje.
Pagalvojau, kad ji meluoja arba nori mane pagąsdinti.
O gal, tariau sau, mano pasirinktas aperityvas ne toks pavojin
gai stiprus.
- Supratau, - nusileidau, kad tik ji greičiau baigtų pamoks
lavimą.
- Gal norėtumėte, kad surasčiau jums anoniminių alkoholi
kų draugiją netoli jūsų gyvenamosios vietos? - pasiūlė moteris.
- Nereikia man jokios draugijos. - Pajutau, kaip ėmė kaisti
skruostai.
Vis dėlto jos žodžiai mane sukrėtė. Sukrėtė taip, kad visą va
landą važiavau namo nė nestabtelėdama nusipirkti aperityvo,
o įžengusi pro duris susiradau nėščiosioms skirtus vitaminus,
kuriuos vartojau laukdamasi Megės, ir įsimečiau vieną į burną.
Atsidariau šaldytuvą, norėdama pasiimti ko nors užsigerti; galė
jau rinktis iš dviejų dalykų: trijų savaičių senumo apelsinų sulčių
arba šešių butelių aperityvo, pirkto vakar vakare. Kitaip tariant,
rinktis nebuvo iš ko.
Nešiojausi paslaptį dar dvi savaites. Mano pastangos ne

begerti mėgstamo vyno ėjo perniek, užtat prisiverčiau geriau
maitintis ir ryti vitaminus. Pas gydytoją nėjau. Paprašiau Džei-
mio man nevežti Megės, pasakiau, kad prastai jaučiuosi. Tai
buvo tiesa.
Sara augino mažąjį Kitą ir pas mane beveik nebeužeidavo, o
man be jos buvo tik geriau. Vis dar užsukdavo Markusas; rengda-
vausi plačiais vasariniais drabužiais ir buvau jam vangi pašneko
vė, nes galvoje sprendžiau savo vienintelę dilemą. Buvau nutaru
si gimdyti, bet abejojau, ar pasiliksiu kūdikį. Gal pagimdyti kur
nors išvažiavus ir atiduoti jį įsivaikinti normaliems žmonėms?
Vieną vakarą, kai man ėjo dvidešimt pirma savaitė, užėjo
Markusas. Mes daug gėrėm, valgėm picą ir žiūrėjom „Zainfeldą“.
Jis nunešė į virtuvę nešvarias lėkštes, o aš po kelių minučių atse

kiau paskui jį su tuščiais buteliais.
- Su šitais drabužiais atrodai kaip nėščia, - paerzino jis.
Sutrikau, negalėjau pratarti nė žodžio ir mūsų žvilgsniai
trumpam susitiko.
Jis ištiesė ranką, palietė man pilvą ir staigiai atitraukė.
- Jėzau.
- Jis Džeimio, - suskubau jį nuraminti.
- Džeimio?! - dar labiau nustebęs perklausė jis, negalėdamas
patikėti, kad buvau suartėjusi su Džeimiu.
- Tą savaitę, kai jis viešėjo čia su Mege, - paaiškinau. - Pame
ni? Kai Sara pasigimdė.
- Jis žino?
Papurčiau galvą.
- Dar nenutariau, ką daryti.
- O man atrodo, kad jau seniai viskas nutarta. Kodėl nesida-
rei aborto?
Staiga pasijutau labai pavargusi ir pasitryniau akis.
- Neužduok sunkių klausimų, - pasakiau, apsisukusi nuėjau
į svetainę ir vėl įsitaisiau ant sofos.
Jis nusekė įkandin manęs.
- O kas čia sunkaus?
- Apsiskaičiavau ir per ilgai uždelsiau, - paaiškinau. - O da
bar galvoju išvažiuoti, pagimdyti ir atiduoti įsivaikinti.
Jis pakraipė galvą.
- Privalai pasakyti Džeimiui.
Irzliai atsidusau ir atlošiau galvą į sofos kraštą.
- Žinau.
Giliai širdyje visą tą laiką žinojau, kad niekur iš čia nevažiuo
siu. Ne dėl kokio nors ypatingo ryšio su kūdikiu, kurį nešioju įs
čiose, o dėl to, kad neturiu jėgų galvoti, kur galėčiau pasitraukti.
Jis atsisėdo kitame sofos gale.
- Iš kur žinai, kad vaikas Džeimio, o ne mano? - paklausė.
274 Prieš audrą
Pakėlusi nuo atlošo galvą pažiūrėjau į jį ir tariau:

- Nes aš taip nutariau.
Džeimis su Mege grįžo gyventi į „Jūros švelnumą“, kai man

jau ėjo septintas nėštumo mėnuo. Džeimis pyko ant savęs dėl
tąkart plyšusio prezervatyvo, lyg tai jo kaltė. Reikėjo pasižiūrėti
į galiojimo laiką, kaltino jis save, be to, nereikėjo versti manęs į
lovą, kai man tokia gili depresija. Jis troško manimi rūpintis ir
niršo, kodėl neprisipažinau iš karto. Nerimavau, kad mano nėš
tumas iš tikrųjų dviem savaitėmis didesnis, nei sakau. Tikėjausi,
kad kūdikis gims porą savaičių vėliau, tad turėtų atrodyti, jog
viskas vyksta savo laiku.
Megei jau buvo dveji su puse, ji čiauškėjo kaip užsukta, bet aš
beveik nieko nesuprasdavau, Džeimis man tapo jos kalbos vertė
ju. Labai stengiausi suvokti, ką ji nori man pasakyti.
- Atleisk, meilute, - mykdavau, - ar galėtum pakartoti? -
O kai kelis kartus pakartojus vis tiek nesuprasdavau, mergai
tė nusivylusi pradėdavo verkti. Užtat Džeimis klausydavosi jos
garsų tirados ir beveik iš karto sumodavo, ko ji nori. Man buvo
nesmagu, tarsi jiedu bendrauja slapta kalba, kurios mokėti man
negalima.
Džeimis nedrįso palikti manęs vienos su mergaite, todėl
nusamdė auklę, ši prižiūrėdavo vaiką dieną, kai jis dirbo ne
kilnojamojo turto agentūroje, ir sekmadienio rytais, kai eidavo
vadovauti susirinkimui į koplytėlę. Be to, jis atsisakė tarnybos
gaisrinėje, kad nebūtų bet kada kviečiamas iš namų.
Nors visiškai pritariau, kad Mėgę prižiūrėtų auklė, man
anaiptol nepatiko būti po vienu stogu su svetima pusamže mo
terimi. Jaučiau, kad ji mane smerkia. Be abejonės, ji aiškiai matė
mano įtemptus santykius su dukra. Džeimis jai paaiškino, esą
gydytojas man liepė paskutinius nėštumo mėnesius gulėti lo
voje; jis tikėjosi, jog tada jai taip nekris į akis mano nuolatinis
gulinėjimas ir žmonių šalinimasis. Tačiau savo namuose vis tiek
jaučiausi kaip įkaitė. Todėl didžiąją dienos dalį praleisdavau „Ta-

lose“. Snausdavau ant Markuso sofos, žiūrėdavau televizorių ir
gėriau vyną, kuris namuose man buvo uždraustas. Dabar man
alkoholio reikėjo labiau nei anksčiau. Prisirišimas buvo daugiau
fizinis nei emocinis.
Kai prasidėjo gimdymas, buvau visiškai girta. Vaikelis susku
bo ateiti į šį pasaulį trimis, o iki mano išgalvotos datos - net pen
kiomis savaitėmis anksčiau. Nenorėdama, kad Džeimis matytų
mane girtą, pasiprašiau Markuso nuvežama į ligoninę.
Endžiui buvo vos dešimt valandų, kai į mano palatą atėjo
socialinė darbuotoja. Džeimis sėdėjo ant kėdės prie mano lovos
ir kalbėjo, kad savo tėvo garbei norėtų pavadinti sūnų Andriu
mi. Aš voliojau šitą vardą burnoje, bet iš tiesų man sukosi tik
viena mintis: „Koks skirtumas, kaip pavadinsim.“ Norėjau tik
miego.
Socialinė darbuotoja, kurios pavardę iš karto pamiršau, buvo
maždaug trisdešimties, gal penkeriais metais už mane vyresnė.
Jos veide atsispindėjo dešimt procentų gailesčio ir devyniasde
šimt - globėjiškumo. Ji atsisėdo ant kėdės prie mano lovos ir
bandė klausinėti, tik aš nesivarginau atsakinėti. Man buvo nu
sispjaut, ką ji apie mane pagalvos. Užsimerkiau, kad nematyčiau
Džeimio, besiraukančio, kad aš ją ignoruoju.
- Jūsų kūdikis gimė neišnešiotas, bet net atsižvelgiant į tai,
kad gimė trisdešimt septynių savaičių, jis vis tiek yra per ma
žas, - aiškino ji. - Vaisius gimdoje blogai vystėsi.
Vis dar užmerktomis akimis bandžiau spėlioti, ar tai, ką ji
sako, neprivers Džeimio suabejoti tėvyste, tačiau jos žodžiai ir
savaičių skaičius mano sąmonėje susiliejo, ir aš nieko nebeįsten
giau suvokti.
- Todėl medikai ir iškvietė mane. Ir dar dėl to, kad jūs čia
atvykote apsvaigusi nuo alkoholio.
- Vis dar negaliu patikėti, - tarė Džeimis. Jis jau kelis kartus
man dėl to priekaištavo, ir aš vyliausi, kad nepradės iš naujo.
276 Prieš audrą
- Jums, kaip mes vadiname, dviguba diagnozė, - toliau pori

no socialinė darbuotoja.
- Kaip čia suprasti? - paklausė Džeimis.
- Visų pirma, esate priklausoma nuo alkoholio.
Atsimerkiau, bet tik kreivai dėbtelėjau į ją.
- Kai jus atvežė, jums buvo nustatytas 0,09 promilės girtumo
laipsnis. Tas vyriškis, kuris jus čia atvežė... jūsų vyro brolis? Jis
minėjo medikams, kad gėrėte visą nėštumo laiką.
Labai supykau ant Markuso. Kokią jis turi teisę pasakoti apie
mane?
- Na, aš irgi įtariau, kad ji vartoja alkoholį, - naiviai įsiterpė
Džeimis. - Mes gyvenome atskirai. Bet pastaruosius keletą mė
nesių, kai aš grįžau, man atrodo, ji daugiau nebegėrė. Išskyrus
vakardieną. - Pamačiau, kaip jo akys išsiplėtė. - Tu gerdavai die
nomis pas Markusą, ką? - paklausė jis.
- Tik aperityvą, - atsakiau.
- Ak, Lorele...
Nebuvau tikra, ką išgirdau jo balse: nusivylimą ar pasibjau
rėjimą.
- Antra, jums pogimdyminė depresija, - toliau vardijo soci
alinė darbuotoja, tarsi negirdėjusi mano žodžių. - Kalbėjau su
sesele, kuri su jumis bendravo, pone Lokvudai... - ji linktelėjo
Džeimiui, - ji minėjo, kad šita liga jūsų žmonai prasidėjo po pir
mojo kūdikio gimimo.
Džeimis pažiūrėjo į mane ir tarė:
- Pagaliau, Lorele. Pagaliau mes išsiaiškinome, kas visą laiką
tau trukdė normaliai gyventi.
Žinojau, kas yra pogimdyminė depresija, bet tai, kas mane
kankino, buvo nepalyginamai blogiau. Aš regėdavau save,
smeigiančią peiliu dukrai į širdį. Juk tai daugiau nei depresija,
tiesa?
Socialinė darbuotoja išdėstė mums visą paskaitą apie hormo
nus ir smegenų cheminę veiklą. Paskui padarė išvadą.
- Manau, kad pagimdžiusi pirmąjį kūdikį ir gyvendama Top-

sulo saloje jūs jautėtės labai vieniša.
Akimirksnį mano galvoje šmėstelėjo visas gyvenimas pir
mosiomis savaitėmis, kai parsivežėm iš ligoninės Mėgę, kaip ji
kiauras paras be perstojo rėkė, o aš net neturėjau į ką kreiptis
pagalbos. Žiojausi kažką sakyti, bet žodžiai per ašaras užstrigo
gerklėje.
- Jūsų vyro brolis minėjo, kad anksčiau alkoholio beveik ne
vartojote, - dėstė moteris. - Manau, po dukros gimimo prastai
pasijutote ir norėdama išsivaduoti nuo negalavimų pradėjote gy
dytis alkoholiu.
Dieve, kaip užsinorėjau aperityvo, troškau jo labiau už viską
pasaulyje.
- Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus pediatrai
mano, kad jūsų vaikelis gali turėti bėdų dėl jūsų gėrimo.
Staiga aš krūptelėjau ir paklausiau:
- Kokių bėdų?
- Jo smulkumas veikiausiai yra sąlygotas per didelio jūsų
suvartoto alkoholio kiekio, - aiškino ji. - Jūsų vaiko įvertinimas
pagal Apgar skalę labai žemas. Laimė, berniukas neturi defor
muotų veido bruožų, nors tai dažnai būdinga vaikams, gimu-
siems su vaisiaus alkoholiniu sindromu. Vis dėlto jis turi kvėpa
vimo sutrikimų, nes pažeidimai vaisiaus užuomazgos metu buvo
gerokai didesni, nei kas nors galėjo tikėtis. Nuo to dažnai nuken
čia centrinė nervų sistema. Galimi intelektinės ar kognityvinės
funkcijos sutrikimai. Kol kas dar anksti spėlioti, kaip smarkiai
pakenkta jo būsimam vystymuisi, ir ar išvis pakenkta.
Mane sukaustė baimė. Ką aš padariau? Jaučiausi kaip tą die
ną, kai rėžiausi gatvėje į Džeimio motociklą. Savo veiksmais už
gavau dar vieną žmogų. Savo kūdikį.
- Džeimi, atsiprašau, - išlemenau. - Labai tavęs atsiprašau.
Jis nusigręžė. Jaučiau, kad šįkart taip lengvai nedovanos. Aš
jo nekaltinau.
278 Prieš audrą
- Ar jis... - pamėginau įsivaizduoti kūdikį, kurį vos kelias

sekundes mačiau gimdykloje. - Ar jam ką nors skauda? - pa
klausiau.
- Sunku pasakyti, ką naujagimiai jaučia, - atsakė moteris. -
Dabar turite žinoti tik tai, kad Andriumi rūpinsis vaikų apsaugos
tarnyba. Iš ligoninės jis keliaus tiesiai į globėjų namus, kol mes
patikrinsime ir įvertinsime situaciją jūsų namuose.
- Ką? - nustebęs sušuko Džeimis. - Mes ir patys galime pui
kiausiai juo pasirūpinti. - Nežiūrėdamas į mane jis pridūrė: -
Bent jau aš tai tikrai.
- Tą turėtų įvertinti tarnyba, - atsakė moteris. - Pirmąjį vai
ką jums padeda auginti auklė, tiesa?
Džeimis linktelėjo.
- Ji paskambino vaikų apsaugos tarnybai, kai Lorelei prasi
dėjo sąrėmiai. Nuogąstavo, kad jūsų namuose naujagimiui ne
saugu.
- Ta moteris manęs nekenčia, - atrėžiau. Net neprisiminiau
jos vardo.
- Taigi jos pranešimas, - toliau dėstė socialinė darbuotoja, -
jūsų priklausomybė alkoholiui ir silpna Andriaus sveikata leidžia
mums imtis veiksmų, kad jį apsaugotume, todėl iš ligoninės jis
bus atiduotas laikiniesiems globėjams, o tarnyba dirbs su jūsų
šeima.
- Kaip mes jį susigrąžinsime? - paklausė Džeimis.
- Susigrąžinsite kūdikį greičiau, jei Lorelė gydysis pagal re
abilitacinę programą. Vilmingtone yra speciali klinika, kurioje
gydomi pacientai su dviguba diagnoze, tokia kaip jūsų. Ten gy
dytis yra brangu, bet...
- Pinigai mums nerūpi, - nutraukė ją Džeimis.
Aš išsigandau.
- Džeimi, maldauju, neleisk, kad mane užrakintų į be
protnamį!
- Ten patenkama tik savo noru, Lorele, - tarė socialinė dar

buotoja. - Rekomenduoju jums ten pasigydyti, jeigu trokštate
atgauti kūdikio globą.
- Labai prašau, važiuok į kliniką. - Tą patį vakarą ligoni

nėje Sara pasilenkė arčiau prie mano lovos. Ji atėjo į palatą ir
pasiūlė Džeimiui eiti pailsėti. Vos tik atsisėdo ant kėdės šalia
manęs, iškart prašneko apie reikalą. - Jeigu ne dėl savęs, tai dėl
savo šeimos.
- Dieve, atstokit jūs visi, - paprašiau. Džeimis jau kelias va
landas maldavo, kad sutikčiau važiuoti gydytis, ir mano nervai
jau buvo ant ribos. Dar kiek, ir pratrūksiu.
Sara atsilošė kėdėje, o aš nusigręžiau į langą ir žiūrėjau į tam
sėjantį žiemos dangų. Ji ilgai tylėjo, ir aš jau maniau, kad daugiau
nebekartos. Netrukus išgirdau, kaip ji sukrutėjo, ir įsivaizdavau,
kad jau stojasi eiti, bet ji ir vėl pasilenkė arčiau manęs.
- Prisimenu vieną moterį, - lėtai prabilo ji. - Pirmą kartą pa
mačiau ją prieš kelerius metus mažoje koplytėlėje, kurią pastatė
jos vyras. Jis atsistojo ir kreipėsi į susirinkusius žmones, o ta mo
teris... ji žiūrėjo į savo vyrą neslėpdama susižavėjimo. Pamenu,
stebėjau ją su pavydu ir galvojau: „Kaip norėčiau šitaip mylėti
savo žmogų.“
Norėjau liepti jai užsičiaupti, bet negalėjau praverti burnos.
Žiūrėjau į tolumoje stūksantį vandens bokštą, o ji kalbėjo toliau:
- Jos vyras paklausė žmonių, kaip jie tą savaitę patyrė Dievo
malonę. Niekas nesiryžo atsakyti, tada ta moteris pakilo nuo kė
dės ir prakalbo, nes ji labai mylėjo savo vyrą ir norėjo jį palaikyti.
Ji pasakojo patyrusi Dievo malonę praėjusį vakarą žvelgdama į
žvaigždes. Ji sakė buvusi priblokšta šio pasaulio grožio.
Tada neištvėriau ir atsigręžusi į ją paklausiau:
- Tu vis dar prisimeni?
- Dar ir kaip, - atsakė Sara. - Aš žavėjausi ta moterim. Žavė
jausi ir pavydėjau.
280 Prieš audrą
- Kur... - mano balsas užlūžo, pasigirdo tik tylus šnabžde

sys, - kur ji dabar?
- Prigėrė butelyje vyno, - visai paprastai atsakė Sara. - Vyras
trokšta ją susigrąžinti. Vaikams ji irgi labai reikalinga.
- Megei manęs nereikia, - atšoviau. - Ji manęs nekenčia.
- Jai dar nėra nė trejų! - pakeltu balsu pasakė Sara. - Ji dar
nemoka nekęsti, Lorele. Ji paprasčiausiai tavęs nepažįsta. Dar ne
pasitiki tavimi.
Palingavau galvą ir tariau:
- Aš noriu išgerti.
Staiga Sara griebė man už riešo. Nustebusi ir išsigandusi pa
bandžiau ištraukti ranką, bet ji tvirtai mane laikė.
- Pasidarei savanaudė, vien savimi besirūpinanti kalė. - Ji
įdėmiai pažiūrėjo man į akis, ir aš neįstengiau nusukti žvilgsnio
į šalį. - Suprantu, kad tau sutriko hormonų veikla. Suprantu, kad
negali įveikti depresijos. Bet tu gali pasitaisyti, Lorele. Tik tu ir
niekas daugiau.
Veikiau Saros pyktis, o ne Džeimio maldavimai, pastūmėjo

mane ryžtis gydymuisi. Nesistengiau susigrąžinti kūdikio - ži
nojau, kad be manęs jam bus geriau. Tačiau Sara man priminė,
kokia buvau šauni, viskuo patenkinta ir garbinga moteris. Jeigu
dar yra galimybė susigrąžinti doro žmogaus vardą - moters, kuri
vėliau prigėrė vyno butelyje, - privalau ja pasinaudoti.
Reabilitacijos centras buvo įsikūręs ramioje kaimiškoje vieto
vėje, jo keturiuose pastatuose vyko intensyvus darbas. Iš pradžių
man čia niekas nepatiko: griežta tvarka, maistas, mankšta, gru
piniai užsiėmimai, individualiai man skirtas gydytojas. Aplink
mane vaikščiojo narkomanai, alkoholikai ir visokie pamišėliai,
su kuriais neturėjau nieko bendro. Mane buvo uždrausta lanky
ti, neįleido net Džeimio. Gydė prozaku, kurį buvau atsisakiusi
vartoti prieš dvejus metus. Po gero mėnesio pajutau, kad vyksta
tam tikri pokyčiai. Per vieną terapijos seansą staiga palūžau ir
išliejau ašarų upelius, susitvenkusius manyje turbūt nuo tų laikų,

kai prieš daugybę metų žuvo mano tėvai. Prisiminiau anksčiau
man Džeimio sakytus žodžius: „Jeigu nesusitaikysi su netektimi,
ji sugrįš pas tave vėliau ir įkąs dar skaudžiau.“ Ar tik ne taip ir
atsitiko?
Vieną įsimintiną dieną skambiai juokiausi iš televizijos rekla
mos, mano ausyse skambėjo tarsi svetimo žmogaus balsas. Ne
prisiminiau, kada iš viso paskutinį kartą juokiausi.
O vieną rytą, praėjus bene dviem reabilitacinės programos
mėnesiams, atsibudau susirūpinusi. Man buvo įdomu, kaip lai
kosi Džeimis su Mege. Susirūpinau savo naujagimiu sūneliu, ku
rio veidelį regėjau vos kelias sekundes ir kurį dabar taip norėjau
pamatyti ir paglostyti. Turėjau jo nuotrauką, kurią buvo padaręs
Džeimis ligoninėje, visas dienas nešiojausi ją kišenėje, o nakti
mis pasidėdavau ant staliuko prie lovos. Tamsiaplaukis, delne
telpantis mažylis gulėjo inkubatoriuje, nusisukęs nuo objekty
vo, prie jo prijungta tiek vamzdelių ir žarnelių, kad negalėjau nė
suskaičiuoti. Žinojau, kad dabar jį augina laikinieji globėjai, ir
meldžiau Dievą, kad jis tų žmonių būtų mylimas ir glamonėja
mas. Atrodė keista, kad staiga panorau rūpintis Mege, Džeimiu
ir naujagimiu. Keista, netgi pradėti rūpintis savimi.
Iki to laiko aš jau žinojau visų besigydančių pakvaišėlių var
dus, pavardes ir jaučiau, kad ne taip jau smarkiai nuo jų skiriuo
si. Kai kurie iš jų visiems laikams buvo netekę savo vaikų. Nieku
gyvu neleisiu, kad taip atsitiktų man. Kausiuosi iš paskutiniųjų,
kad pasveikčiau, o paskui susigrąžinsiu kūdikį. O kai jau galėsiu
paimti jį ant rankų, niekada daugiau nebepaleisiu.
Trisdešimt trečias SKYRIUS
Megė
Benas pasirėmė ant alkūnės, brūkštelėjo degtuką ir uždegė sukti

nukę, įspraustą sau tarp lūpų. Per trumpą šviesos blyksnį spėjau
pamatyti lygius, tamsius plaukus ant jo krūtinės. Uždėjau ranką
jam ant pilvo ir prisiglaudžiau veidu prie tų švelnių gaurų. Kar
tais man nepavyksta su juo suartėti. Net ir tada, kai jis manyje, to
neužtenka. Kas man darosi? Jis man duoda tiek daug, o man vis
negana... Nors aš ir pati gerai nežinau, ko dar iš jo noriu.
Jis įspraudė man į burną suktinukę, ir aš giliai įtraukiau į
plaučius dūmo. Palaikiau kiek įmanydama ilgiau, o paskui lėtai
išpūčiau jam į krūtinę.
- Labai nerimauju dėl Endžio, - staiga tarė jis.
- Aš irgi. - Žinau, kad mama labai kremtasi padavusi poli
cijai ne tuos drabužius, kuriuos reikėjo, o aš džiaugiuosi. Gaila,
kad negaliu pasakyti Benui. Labai norėtųsi kam nors papasakoti
apie tą akimirksniu mudviem su mama gimusį sumanymą. Apie
tą keistą, netikėtą mudviejų ryšį. Akimirką, kai nesižvalgai at
gal. Deja, šito aš jam atskleisti negaliu. Negaliu jam atskleisti dar
daugelio dalykų. - Staiga visi nuo jo nusigręžė.
- Na, tu nenusigręžei. Aš nenusigręžiau. O jau mama tai

tikrai.
- Tikrai.
Benas vėl užtraukė dūmo.
- Tavo mamai Endis - viso gyvenimo rūpestis, - išpūtęs
dūmą vėl prabilo jis. - Aš iš karto tai supratau, vos išvydęs juodu
baseine, kai ji man padavė ranka surašytus nurodymus, kaip su
juo reikia elgtis. - Jis ėmė juoktis ir mano galva ant jo krūtinės
šokinėjo kaip kamuoliukas.
- Na, tokia jau ta mano mama, - tariau.
- Bet tavimi ji beveik nesirūpina, tiesa?
- Man juk jau septyniolika.
- O anksčiau? - paklausė jis. - Ar ji kada nors taip rūpinosi
tavimi, kaip dabar rūpinasi Endžiu?
Širdyje nejučia dilgtelėjo nuoskauda.
- Man nereikėjo tokios priežiūros kaip Endžiui, - atsakiau.
- Visais reikia rūpintis vienodai.
- Užtat aš turiu tave, - tariau.
Jis nieko neatsakė, ir nuoskauda man dar smarkiau nutvil
kė krūtinę. Jis vėl norėjo įsprausti man į lūpas suktinukę, bet
aš papurčiau galvą. Man jau nuo jos darėsi bloga. Susimąsčiau,
apie ką mudu dar galėtume pasikalbėti. Apie jo dukrą. Jam pa
tinka apie ją pasakoti. Galėčiau paklausti, kada jis vėl ketina su
ja susitikti. Jau žiojausi, bet kaip tik tuo metu iš jo pranešimų
gaviklio pasigirdo signalas, siunčiamas iš priešgaisrinės stoties.
Signalas sklido iš drabužių krūvos, netvarkingai sumestos ant
grindų.
Kaip ir tikėjausi, Benas šoko iš lovos.
- Nesikelsi? - paklausė jis maudamasis per galvą marš
kinėlius.
Išsitiesiau visu ūgiu po antklode.
- Aš dar čia pabūsiu. - Didžiulis langas priešais lovą visas
mirgėjo nuo žvaigždžių. Galėčiau išeiti į lauką ir pamėginti pa
284 Prieš audrą
bendrauti su tėčio dvasia. Jau senokai to nedariau, o Beno kalbos

apie tai, kad visais reikia rūpintis vienodai, man tai priminė.
- Nenorėčiau, kad naktį liktum čia viena. - Jis nė nenumano,
kaip dažnai naktimis atvažiuoju į „Jūros švelnumą“ viena.
- Aš nebijau, - atsakiau.
Klausiausi, kaip jis nuėjo per svetainę ir trinktelėjo lauko
durimis. Išgirdau dunkstelėjimą, kai nušoko nuo priebučio ant
smėlio. Bandžiau pasiklausyti užvedamo variklio, bet jis tikriau
siai buvo pasistatęs furgoną atokiau nuo namelio.
Prieš išeidamas jis man paliko suktinukės nuorūką. Mauda-
masi šortus ir vilkdamasi palaidinę laikiau ją suspaudusi tarp
lūpų, bet neįtraukiau. Užpūčiau žvakes ir išėjusi į lauką atsisėdau
savo mėgstamoje vietoje ant galinės terasos krašto. Numečiau
nuorūką į smėlį. Gadini gerą daiktą, pasakytų Benas.
Užsimerkiau ir bandydama nusiraminti giliai įkvėpiau sū
raus oro.
Bent jau Benui gaisras išėjo į naudą, pagalvojau. Dabar jis
darbe patenkintas, visų mėgstamas. Ir nebenorės išvažiuoti.
Liaukis galvojusi!
Dar kartą giliai įkvėpiau; mano protas jau buvo bepradedąs
šviesėti, kai staiga galvoje vėl šmėstelėjo tos nelemtos nuotraukos
iš žuvusiųjų pagerbimo ceremonijos.
Sudejavau.
- Tėti, - pašaukiau iš nevilties, - maldauju, ateik.
O jeigu ir jis susikrimtęs kaip aš? Gal jis ten, anapus, laukia,
kol nusiraminsiu, ir tik tada leisis šaukiamas? Gal aš nuvyliau jį
kaip ir visus kitus?
Atrodo, namelio viduje kažką išgirdau. Pakreipusi galvą klau
siausi, kas dedasi už stiklinių durų, bet girdėjosi tik vandenyno
ošimas.
Staiga šalia manęs per terasos turėklus slystelėjo žibintuvėlio
šviesa. Išsigandusi pašokau ant kojų.
- Mege?
Moters balsas. Pasijutau užklupta iš pasalų ir apsidžiaugiau,

kad buvau spėjusi numesti suktinukę į smėlį.
Ranka prisidengiau akis nuo ryškios žibintuvėlio šviesos,
bandydama įžiūrėti, kas juo į mane taikosi. Bet nepavyko. Taip
staiga atsistojus man ėmė svaigti galva. Griebiausi ranka už
turėklų.
- Kas čia? - sušukau.
- Dieve, negaliu patikėti!
Dona. Ji atstūmė terasos duris. Jos žibintuvėlis vėl mane ap
akino.
- Ko tau čia reikia? - paklausiau šliedamasi prie turėklų ir
ranka dengdama akis nuo ryškios šviesos.
- Norėčiau ir tavęs to paties paklausti.
Ką ji jau žino? Šviesa įkalino mane. Reikėjo kaip nors nuo jos
išsisukti. Prasmukau pro Doną ir įpuoliau į kambarį. Ji pasekė
man įkandin.
- Šitam namely gyvenau, kai buvau maža, - paaiškinau jai
virpančiu balsu. - Kartais čia atvažiuoju. Jau ruošiausi namo.
Dona žibintuvėliu apšvietė svetainę ir virtuvę. Spėjau pama
tyti į arklio uodegą sukeltus jos plaukus ir gilias rūpesčio raukš
les kaktoje. Ji atsisėdo ant sofos ranktūrio, žibintuvėlį pasidėjo
ant grindų, nukreipdama spindulį į kambario kampą. Vis dar ty
lėjo. Norėjau eiti į miegamąjį pasiimti knygos, bet kas bus, jeigu
ji atslinks iš paskos ir pamatys sujauktą lovą? Ar ji ką nors įtaria?
Ką ji čia veikia?
Pasiėmiau nuo pusryčių stalo butelį vandens ir ėmiau kalbė
ti, kad nebebūtų tylu.
- Atleisk, kad vis nepaskambinu tau dėl to labdaros renginio.
Norėjau viską geriau apgalvoti, bet tas renginys vidurinėje bus
labai...
- Ko čia buvo atlėkęs Benas? - staiga paklausė ji.
Velnias. Velnias. Velnias.
- Benas? - paklausiau. - Kodėl manai, kad jis čia buvo?
286 Prieš audrą
- Neapsimesk, - atkirto ji. - Manai, šiaip sau atvažiavau čia

vidury nakties? Aš jį sekiau. Norėjau sužinoti, kur jis dingsta
naktimis nieko nepaaiškinęs. Kai pamačiau išeinantį iš šito na
melio, nutariau pasižiūrėti, kas jį čia taip... vilioja. Dabar matau.
Atsukusi kamštelį gurkštelėjau iš butelio, galvodama, ką at
sakyti.
- Kartais mes čia susitinkam pakalbėti apie savo komandas.
- Nieko gudriau nesukūrei? - metė ji.
- Dona, aš tikrai neturiu ko...
- Nepilk mėšlo! - Ji užriko piktai, aš nė neįsivaizdavau, kad ji
taip sugeba. - Kiek laiko tai tęsiasi? - paklausė ji.
Atsidusau, teks pasiduoti. Pajutau, kaip nusviro pečiai.
- Senokai, - atsakiau.
- Negaliu patikėti, kad jis apgaudinėja mane su paaugle. Su
nepilnamete. Kaip šlykštu!
- Jis tavęs neapgaudinėja!
- O kaip tu tai pavadintum?
- Mes tik draugai.
- Ak, prašyčiau, dėl Dievo meilės, - tarė ji. - Jis pats taip
sakė?
Bijojau ką nors pasakyti ne taip, kad neužtraukčiau Benui
dar didesnės bėdos, bet buvau taip sutrikusi, kad neįstengiau
blaiviai mąstyti.
- Aš žinau, kad pradėjęs nuomotis pas tave, jūs abu... kartu
miegojot... dar aš žinau, kad tu tikiesi iš jo daugiau nei draugys
tės, bet...
- Prakeiktas šunsnukis. - Dona pasitrynė ranka sprandą. -
Maniau, kad jis kitoks, bet, pasirodo, toks kaip ir visi. Nori slapto
uždrausto vaisiaus. Šviežio stangraus kūno. - Ji mostelėjo ranka
į mane.
- Benas visai ne toks.
- Nepasakok man, prašau, kad Benas „ne toks“! - sušuko
ji. - Aš su juo gyvenu, brangute. Pažįstu jį kur kas geriau nei tu.
Sukiojau butelio kamštuką pirmyn atgal, išsigandusi jos pyk

čio ir to, ką ji galėtų padaryti. Kam galėtų papasakoti.
- Tavo mama žino? - Ji puikiai skaito mintis. - Ji gali paduoti
jį j teismą už nepilnametės prievartavimą.
- Sutikimo amžius yra šešiolika, - atkirtau.
Ji piktai nusijuokė.
- Matau, tu viską puikiai apgalvojusi. Net jeigu tai legalu,
dvidešimt aštuonerių metų vyrui miegoti su septyniolikmete yra
amoralu.
- Amžius - tai tik skaičiai. - Suraukiau nosį, kai nuvalkiota
frazė išsprūdo man iš burnos.
- O dar labai amoralu vienu metu miegoti su dviem moteri
mis ir abiem meluoti.
- Ne vienu metu. Tu jam jau praeitis! - kalbėjau kaip kekšė,
bet ji to nusipelnė. - Manai, jis tavo? Deja, taip nėra.
Ji ilgai žiūrėjo į mane, paskui vėl pradėjo juoktis.
- Viešpatie, pasigailėk jo, - galiausiai tarė ji. - Duosiu pylos
tam galvijui, tegu tik jis grįžta namo. - Paskui pakreipusi galvą
paklausė: - Jis tau buvo pirmas?
- Ne tavo reikalas.
- Aišku, kad pirmas. Vyrams juk tai labai patinka, ar ne?
Gliaudyti skaistuoles.
- Nekalbėk apie jį taip! - sušukau. - Jis ne iš tų nevykėlių, su
kuriais tu...
- Tavo mama žino, kad rūkai žolę?
-Ką?
- Nevaidink nekaltos mergelės, Mege. Čia dvokia žolyte.
O varge. Dabar ji surišo man ir rankas, ir kojas. Mano pirštai
be paliovos sukiojo butelio kamštuką. Pirmyn, atgal.
Staiga ji pakilo nuo sofos. Kai vėl išsižiojo, užriaumojo kaip
tigrė.
- Atsiknisk nuo mano vyro, mergužėle! - Pasičiupusi nuo
grindų žibintuvėlį patraukė prie durų. - Jeigu ne, viską išklosiu
288 Prieš audrą
tavo motinai, o jai ir taip užtenka rūpesčių. Juk nenorėtum jai

pakenkti, ką, brangioji?
Sviedžiau į ją vandens butelį - iš visų jėgų - ir tik paskui su
vokiau, ką padariau. Pataikiau jai į kaklą, ji suklykė, iš rankų iš
krito žibintuvėlis.
- Kale tu! - suriko ji.
- Atsiprašau! - Susiėmiau rankomis už veido. - Tikrai neno
rėjau užgauti, Dona! Prisiekiu.
Ji pakėlė nuo grindų žibintuvėlį, pamaniau, dabar juo užsi
puls mane, bet tik atidarė duris ir išlėkė į priebutį. Išgirdau, kaip
girgždėjo laipteliai ir ji nušoko ant smėlio.
Užtrenkiau duris ir užsirakinau. Tada išsitraukiau iš kišenės
telefoną ir greitojo rinkimo mygtuku paskambinau Benui. Jis ne
atsiliepė.
Kuo mikliau parašiau jam žinutę: „D viską žino.“
Trisdešimt ketvirtas SKYRIUS
Lorelė
- Prašom, sėskitės. - Denisas Šartelis įsivedė mane į kabinetą

ir parodė odinę kėdę priešais savo didžiulį masyvų raudonme
džio stalą.
- Ačiū, kad taip greitai sutikote priimti, - padėkojau sėsda
masi. Tik vakar iš panelės Terel gavau jo pavardę, bet advokato
padėjėja pažadėjo kaip nors įsprausti mane į jo dienotvarkę.
- Įsivaizduoju, ką jums tenka dabar išgyventi, - tarė jis sės
damasis kitoje stalo pusėje. - Girdėjau gandus.
- Gandai sklando net čia? Vilmingtone?
- Tas gaisras - didelis įvykis, - tarė jis. - Nors pareigūnai jo
nevadina tyčiniu padegimu, visi žino, kad tai padegimas. Kal
bant teisiniais terminais - „bažnyčios sudeginimas“. Žmonėms
patinka netikėti istorijų posūkiai. O ar gali būti įdomesnis posū
kis, kai paaiškėja, kad didvyris yra nusikaltėlis?
- Bet jis ne toks.
Ponas Šartelis linktelėjo, lempų šviesoje blykstelėjo jo akinių
stiklai. Jis buvo lieknas ir laibas, ne iš tų, kuriems reikia labai
stengtis, kad numestų svorio. Pailgo veido, išretėjusių tamsių
290 Prieš audrą
plaukų, miela, savimi pasitikinčio žmogaus šypsena. Man jis pa

tiko. Galima sakyti, aš jį įsimylėjau. Jis man tikrai padės išsikaps
tyti iš šitos nesąmoningos painiavos.
- Papasakokite, ką jūs jau žinote, - paprašė spragtelėdamas
automatinio rašiklio galu virš geltono sąsiuvinio. - Kokių įrody
mų jie turi?
- Kiek aš žinau, yra tik kelių žmonių žodiniai parodymai,
kad Endis per uždarą vakarėlį buvo išėjęs į lauką. Bet aš tuo ne
tikiu. O jeigu ir buvo išėjęs, tai kas? Mano sūnus mąsto labai
konkrečiai. Jeigu taisyklėse parašyta, kad „per vakarėlį nevalia
eiti į lauką“, tai jis ir neis.
- Paaiškinkite, ką reiškia „mąsto labai konkrečiai“?
Paaiškinau jam apie vaisiaus alkoholinį sindromą. Gal reikė
jo susirasti advokatą, labiau išmanantį apie šį sutrikimą? Tačiau
Denisas stropiai rašėsi ir įdėmiai klausėsi.
- Aišku, - tarė jis, kai baigiau pasakoti. - Kas tie liudytojai,
matę Andrių lauke per vakarėlį?
- Vienas berniukas, Kitas Vestonas. - Papasakojau apie En-
džio muštynes su Kitu ir apie jų ilgametę draugystę nuo pat
mažų dienų. - Kita liudytoja tą vakarą atsitiktinai važiavo pro
bažnyčią. Aišku, ji negalėjo nurodyti Endžio pavardės, tik tvir
tino mačiusi berniuką, labai panašų į jį. Paskui dar jo draugė
Emilija, taip pat ypatingų poreikių vaikas, sakė pasigedusi jo
tame vakarėlyje.
Jis žiūrėjo į mane, tarsi laukdamas daugiau detalių.
- Ir viskas? - pagaliau paklausė.
- Tai viskas, ką aš žinau. Dar buvo apieškotas jo kambarys.
- Buvo išduotas orderis?
- Ne. Aš pasirašiau sutikimą.
- Ar kas nors buvo paimta?
- Paėmė jo drabužius, kuriais jis vilkėjo tą vakarą. Ir dar, ma
nau, jo kompiuterio informaciją.
Denisas pabaksnojo rašiklio galu sau į žandikaulį ir tarė:
- Kaip suprantu, Endis vienintelis žinojo saugų išėjimą iš

bažnyčios?
- Taip. Betgi tai ne nusikaltimas.
- Vargiai. - Jis šyptelėjo. - Teko skaityti spaudoje, kad jūsų
sūnus nelabai pritampa prie draugų. Nėra populiarus. Ar sutin
kate su tokiu apibūdinimu?
Linktelėjau.
- Taip. Jis nelabai moka pritapti prie bendraamžių, bet dėl to
nepultų deginti bažnyčios, kad iškiltų didvyriu jų akyse.
- Ką gi. - Denisas padėjo rašiklį ant sąsiuvinio ir atsilošė kė
dėje. - Jeigu neatsiras svaresnių įkalčių, tai dabar galima sakyti,
kad visi įrodymai tik netiesioginiai. Aišku kaip dieną, kol kas
jūsų sūnui negalima inkriminuoti jokio nusikaltimo. Beje, kaip
jis nukako į tą vakarėlį?
- Jį nuvežė mano dukra - jo sesuo Megė.
- Spėju, Megė gali patvirtinti, kad jis tikrai nesigabeno į va
karėlį poros galonų padegamojo skysčio, tiesa?
Šyptelėjau. Pamažu man palengvėjo. Juk sakiau, kad tai ab
surdas.
- Žinoma, - patvirtinau.
- Jeigu ant jo drabužių nebus aptikta padegamojo skysčio
pėdsakų, galiu drąsiai tvirtinti, kad jo niekas nelies.
- Šito tai jau tikrai nebus, - atsakiau. Buvau tikra visu šimtu
procentų.
Po pokalbio su Denisu man buvo taip gera, kad važiuodama

namo dainavau kartu su radiju. Nuleidau visus langus ir džiaug
damasi šiltu pavasario vėjeliu, plaikstančiu man apie veidą plau
kus, visa gerkle traukiau senas geras dainas iki pat pakeliamojo
tilto.
Už tilto pasukau į dešinę ir nuvažiavau tiesiai į „Džabinos
Javą“. Gal Sara dar nebus išvažiavusi iš Serf Sičio ir mudvi galė
sime šnektelėti? Man vėl sugniaužė širdį dėl nutrukusios drau
292 Prieš audrą
gystės. Pastarosiomis dienomis skambinau jai du kartus, bet ji

neatsiliepė ir neatskambino.
Kai įžengiau į tuščią kavinę, Dona blizgino prekystalį. Ji pa
kėlė į mane akis ir nežymiai mostelėjo ranka.
- Labas, Dona, - pasisveikinau. - Šiandien Sara dirba?
- Nulėkė į ligoninę.
Ji nebežiūrėjo į mane, o toliau šveitė kažkokią dėmę ant baro,
bet aš vis tiek pastebėjau jos užverktas, paraudusias akis ir iškart
susirūpinusi paklausiau:
- Gal kas atsitiko Kitui?
- Sparčiai taisosi. - Ji padėjo šluostę ir purškiamą dėmių va
liklį į šalį, pasiėmė popierinį puodelį ir pakišo po kavavirės kra
neliu. - Bet tuos nudegimus gydyti ne taip jau ir paprasta.
- Žinau, - atsakiau. - Kai studijavau mediciną, teko susidurti
net su keliais tokiais atvejais. - Be jokios abejonės, lupti pacientui
nuo atviros žaizdos prikepusią odą - ne pats maloniausias mano
praktikos potyris. - Vargšelis Kitas. Įsivaizduoju, kaip skaudu
Sarai regėti jį taip kenčiantį.
Dona užspaudė ant puodelio plastikinį dangtelį ir padavė
man, nors aš kavos ir neprašiau.
- Ačiū, - padėkojau ir atsargiai gurkštelėjau.
- Ji stengiasi neparodyti, kad sunku, - tarė Dona, - betgi tai
nepaprastai vargina. - Dona ir pati atrodė nusikamavusi. Ją išda
vė tamsūs paakiai.
- O kaip tavo reikalai? - Nenorėjau pasirodyti smalsi, bet
aiškiai mačiau, kad kažkas ne taip. - Ar tau viskas gerai? - pa
klausiau.
Ji linktelėjo.
- Tiesiog labai pavargau. - Ji atsisėdo ant aukštos kėdės prie
kasos aparato, susikėlė kojas ant atramos ir ėmė trinti delnais
lieknas, džinsais aptemptas šlaunis. - Nepatikėsi, kaip po laidos
„Šiandien“ ėmė plaukti pinigai, - patylėjusi ji prabilo guvesniu
balsu. - Ačiū, kad taip mums padėjai.
- Tai tau už visą triūsą reikia dėkoti. - Gurkštelėjau dar ka

vos. - Benui galva jau sugijo?
Ji neskubėdama perbraukė ranka per savo gražius rudus
plaukus, tarsi galvotų, ką atsakyti.
- O Megė tau nepapasakoja? - staiga paklausė.
Tik po kelių akimirkų suvokiau, kad mano vaikai susitinka
su juo plaukimo treniruotėse.
- O, taip, žinoma, - tariau. - Manau, jeigu jam iškiltų kokių
sunkumų, Megė arba Endis man iškart pasakytų. - Nors, atvirai
tariant, tuo abejojau. - Jamjuk viskas gerai, tiesa?
- Puikiai, - skubiai atsakė ji. Paskui Dona sukikeno, ir aš pa
galvojau, kad ji prisiminė ką nors iš jų intymaus gyvenimo, nes
kai vėliau prabilo, visai nebuvo juokinga. - Klausyk, brangute. -
Dona pasilenkė j priekį ir atsirėmė alkūnėmis į kelius. - Žinau,
kad visi dabar tik ir kalba apie Endį, o tave tai turbūt varo iš
proto...
- Tikrai taip, - sutikau.
- Na, aš tik noriu pasakyti, kad jeigu Endis kaip nors prisidė
jo prie to gaisro, tai tikiu, kad jam pavyks išsisukti, nes jis tikrai
negali suvokti savo veiksmų rimtumo.
Man atėmė žadą, aš kurį laiką spoksojau į ją. Supratau, kad ji
norėjo mane paguosti, o išėjo priešingai.
- Endis nieko blogo nepadarė, - pagaliau ištariau.
- Aš sakau - jeigu būtų padaręs.
Giliai atsidusau ir tariau:
- Supratau. - Nuleidau rankas, nes įsitikinau, kad žmonės
vis tiek galvos taip, kaip jiems paranku, ir aš čia nieko negaliu
padaryti. - Ačiū už kavą. Jeigu anksčiau už mane pamatysi Sarą,
perduok jai ir Kitui labų dienų.
Važiuodama namo mintyse svarsčiau, gal Sara neatsiliepia į
mano skambučius dėl to, kad ji, kaip ir visi kiti, mano, jog Endis
kaltas dėl įvykusio gaisro. Nesąmonė. Sara pažįsta Endį ne blo
giau nei aš. Kai grįšiu namo, būtinai paskambinsiu jai dar kartą.
294 Prieš audrą
* * *
Įvažiuodama į mūsų kiemo keliuką pamačiau stovintį poli

cijos automobilį, ir visos mintys apie Sarą akimirksniu išgaravo.
Puoliau į namą ir prie durų sutikau Mėgę su seržantu Vudu.
- Jie mano, kad padavėme ne tuos drabužius, - skubiai pa
aiškino ji.
Pažiūrėjau pirma į ją, paskui į seržantą.
- Atleiskite, kad vėl jus trukdom, ponia, - tarė jis. - Turime
keletą nuotraukų iš vakarėlio, vaikai fotografavo mobiliaisiais te
lefonais. Pateiktose nuotraukose Endis su visai kitais drabužiais
ir batais.
- Nejuokaukit. - Nedrįsau pažiūrėti į Mėgę. Kurių velnių aš
ją įvėliau.
- Aš pats norėčiau paieškoti jo kambaryje drabužių, kuriais
jis tąvakar vilkėjo.
Dvejojau gal kiek per ilgai, paskui tariau:
- Gerai. Ieškokite.
Mes nusekėme seržantui Vudui įkandin į antrą aukštą. Megė
kandžiojo sau apatinę lūpą. Man nepatiko, kad ji taip akivaiz
džiai dedasi kalta.
Endžio kambaryje žiūrėjau, kaip seržantas Vudas ima iš spin
tos reikiamus sportinius batelius.
- Šitie labiau panašūs, - pasakė jis. Iš švarko kišenės išsitrau
kė nuotrauką ir atidžiai į ją pažiūrėjo, paskui padavė man.
Paėmiau nuotrauką sudrėkusiu iš susijaudinimo delnu.
Nuotraukoje du man nepažįstami berniukai pozavo prieš objek
tyvą kaip kultūristai, iškėlę rankas ir įtempę savo paaugliš
kus bicepsus. Endis su Emilija stovėjo jiems iš šono, nebyliais
žvilgsniais žvelgė kažkur pro šalį, aiškiai visai atsitiktinai pa
kliuvę į kadrą.
- Maniau, kad avėjo anais, - patikinau seržantą Vudą išsi
gandusi, kad jis nepakeltų sportbačių prie nosies ir neužuostų
to, ką aš anąkart užuodžiau, bet jis paprasčiausiai sumetė juos po
vieną į atskirus maišus. Vėl pažvelgiau į nuotrauką. - Ir dar bu

vau visiškai tikra, kad vilkėjo anuos pilkšvai žalius marškinėlius.
- Aš irgi taip maniau, - pritarė man Megė. - Jis vilkėjo juos
iš ryto, tikriausiai dėl to ir apsirikome.
Norėjau, kad ji užsičiauptų ir nebekalbėtų, nes dar netyčia
išsiduos, - jeigu dar neišsidavėm.
- Aha, - numykė seržantas Vudas. Abejojau, ar jis patikėjo
bent vienu mūsų žodžiu, tačiau nė neketino mums prieštarauti.
Bent jau kol kas.
Jis baigė rinktis daiktus, ir mes nusekėme paskui jį į apačią.
- Geros dienos, ponia. Panele. - Linktelėjęs mums abiem ne
lydimas išėjo pro duris.
Vos tik durys užsivėrė, Megė čiupo man už rankos.
- Kodėl tu jų neišmetei? - sunerimusi paklausė. - Tų batų ir
drabužių!
- Nepagalvojau, - atsakiau. - Man nė galvon netoptelėjo, kad
gali būti nuotraukų. Reikėjo iškart paduoti jiems reikiamus daik
tus. Kokia aš kvailė. Atleisk man, Mege.
Mudvi stovėjom ir tylėjom nesitraukdamos nuo durų.
- Na ir kas? - svarsčiau. - Jis juk nekaltas, ant drabužių iš
niekur negali atsirasti degaus skysčio, tiesa?
- Dieve, tikiuosi, ne.
- Mege, negi tu manai, kad...
- O jeigu, kaip tu minėjai, bus užtiškę nuo jo žiebtuvėlio?
- Tada paaiškinsim dėl žiebtuvėlio, - nuraminau ją. - Šįryt
kalbėjausi su advokatu, jis sakė, kad visi įkalčiai kol kas tik netie
sioginiai. Jeigu ant drabužių nieko neras, Endis liks švarus.
Ji žiūrėjo į mane su nerimu akyse.
- Jie nieko nesuras, Mege. - Stipriai ją apkabinau. Ji it prilipo
prie manęs. Tai nebūdinga mano savarankiškai dukrelei. - Mums
visiškai nėra ko jaudintis.
Trisdešimt penktas SKYRIUS
Megė
Po to karto, kai Dona užklupo mane namelyje, iš Beno nebuvo

jokių žinių, nors jam telefonu pasiunčiau net šešias žinutes. Per
tą laiką iš policijos atėjo paimti kitų Endžio drabužių, o aš lau
kiau, kol mama ims ir pasakys: „Šiandien man skambino Dona“,
ir buvau pasiryžusi persipjauti venas. Be to, aš dar truputėlį -
mažytį trupinėlį - abejojau dėl Beno. Tai blogiausia.
Tą vakarą jis man pats paskambino į mobilųjį.
- Palauk, aš tuoj! - tepasakiau ir nuskubėjau į prieplauką, nes
nenorėjau, kad mama nugirstų mano pokalbį.
Nuėjusi pakankamai toli nuo namų, skubiai surinkaujo numerį.
- Dieve, kaip aš visą laiką bijojau! - sušukau į ragelį, kai jis
atsiliepė. - Ką sakė Dona?
- Viskas gerai, - nuramino Benas. - Bent jau kol kas. Nors
vakar, kai grįžau, siautėjo.
- Ką tu jai pasakei?
- Nuraminau, ir tiek. Ilgokai teko pasikankinti, - išgirdau,
kaip jis nusijuokė. - Pasakiau jai... na, supranti... jeigu ji mano,
jog tarp mūsų... jos ir manęs... tai smarkiai klysta.
Lengviau atsikvėpiau. Anksčiau gailėjausi Donos, bet po va

karykščio nuotykio, kai ji taip elgėsi, visas gailestis išgaravo.
- Labai pyko?
- Dar ir kaip. Bet, manau, pagaliau suprato.
- Kaip manai, ji išplepės? - Nuėjusi į prieplaukos galą atsi
sėdau ant kuoliuko. - Buvau tikra, kad šiandien puls skambinti
mano mamai.
- Matai, pavojus vis tiek išlieka, Mege. Ji įsitikinusi, kad mu
dviem susitikinėti nepadoru. Kad aš tvirkinu nepilnametę.
- O čia jau mūsų reikalas! - Išgirdau, kaip mano balsas nu
aidėjo virš vandens, ir suabejojau, ar prieplauka tinka tokiems
pokalbiams kaip šis.
- Na, aš irgi nenorėčiau, kad tai būtų jos reikalas. Tu juk
mane supranti.
- Ką turi galvoje?
- Mudviem kurį laiką reikėtų nusėsti. Tegu Dona galutinai
nusiramina.
- Kaip - nusėsti?
- Nesusitikinėti. Ypač „Jūros švelnume“. Galim kalbėtis tele
fonu ir rašyti žinutes, bet vengti susitikimų.
Kaip jis drįsta šitaip kalbėti!
- Benai! - tariau. - Aš negaliu nesusitikinėti! Aš išprotėsiu,
jeigu su tavim nepasimatysiu!
- Žinau, - atsakė jis. - Aš irgi. Bet negalim rizikuoti ir siu
tinti Donos. Tau greit aštuoniolika, baigsi vidurinę ir tada jau
nebebus jokių kliūčių. Tad gal geriau...
- Ar mes negalėtume... šeštadieniais turime bendras treni
ruotes. Argi būtų nenormalu po treniruotės susitikti kaip anks
čiau ir pasikalbėti? Na, sakykime, aptarti komandų reikalų? Dona
juk iš to nepadarytų kriminalo, tiesa?
Kiek luktelėjęs jis atsakė:
- Šeštadienį ji žada ateiti į treniruotę.
- Ką? - Net pašokau. - Kodėl?
298 Prieš audrą
- Sako pasiilgusi vaikų, bet, man regis, nori pasekti mus. Tad
mes turime neišsiduoti, supranti, Mege?
- Kodėl tu jai nepasakai, kad stebėti treniruočių negalima?
- Nes noriu mus apsaugoti. - Man regis, jo balsas išdavė, kad
šis pokalbis jį vargina. - Ji pasakytų ne tik tavo mamai, bet ir Mar-
kusui, sporto klubui ir visų vaikų, su kuriais dirbame, tėvams.
Leisk man su ja vienam tvarkytis, gerai? Aš ją pažįstu geriau nei
tu. Kol kas turime elgtis lyg niekur nieko. Kol baigsi mokyklą.
- Iki pabaigos dar visas mėnuo!
- Pralėks ir nepajusi, angelėli.
- Kaip tu gali taip ramiai kalbėti?
- Negaliu. Bet aš visą parą laužiau galvą, kaip mums geriau
pasielgus. Štai ir dalinuosi naujausiais samprotavimais.
Iš lėto atsisėdau ant prieplaukos, paskui atsiguliau. Dangus
buvo apniukęs, žvaigždžių nesimatė. Be to, ir mano akys buvo
pilnos ašarų. Juk žinojau, kad jis teisus. Nemoku būti kantri, bet
jei nuo to priklauso viso gyvenimo laimė, dar mėnesį galėčiau
palūkėti.
- Mege? Tu dar klausaisi?
- Aš mąstau... - Mano galvoje brendo planas. - Kitąmet tur
būt negyvensiu studentų miestelyje, - tariau, - važinėsiu į pas
kaitas iš namų. Gal čia susirasiu kokią draugę nuomotis butą,
kad nereikėtų gyventi su mama.
- Ką čia tauški? Juk visą laiką svajojai gyventi studentų
miestelyje.
- Nenoriu gyventi toli nuo tavęs.
- Kelio vos keturiasdešimt penkios minutės.
- Vis tiek per toli. - Pirštais nubraukiau nuo skruostų ašaras.
- Manau, tau reikėtų gyventi studentų miestelyje. Įgysi nau
dingos patirties.
- Negi tu nenori, kad būtume arčiau vienas kito?
- Noriu, bet aš galėčiau dažnai atvažiuoti tavęs aplankyti, jei
gu tau nebus gėda susitikinėti su senioku.
Šyptelėjau.
- Ką tu. - Man bus smagu, kad pagaliau galėsiu pasirodyti
su juo viešai.
- Kol kas dar nieko nespręsk, Mege, - pasakė jis. - Bet tau tai
būtų tik į naudą. Pati supranti. Koledžo gyvenimas.
Jeigu jis įstotų mokytis į koledžą, aš visai nenorėčiau, kad jis
važiuotų gyventi į studentų miestelį. Kaip jis gali ramia širdimi
išleisti mane į studijas? Kaip gera būtų prisiglausti prie jo krūti
nės. Kad jis apglėbtų mane savo stipriomis rankomis.
- Benai?
- Aš čia.
- Ar mes... šią savaitę... negalėtume susirasti kokios vietelės ir
pabūti vienudu? Nors trumpam? Paplūdimyje naktį ar dar kur?
Niekas nežinos. Prašau.
Jis neatsakė, ir aš laukiau įtempusi visus kūno raumenis.
- Gerai, - tarė jis. - Man jau metas.
- Myliu tave.
- Ir aš tave myliu.
Išjungiau telefoną ir gulėjau ant prieplaukos tol, kol palengva
nugrimzdau į miegą, užliūliuota jo žodžių „ir aš tave myliu“.
Trisdešimt šeštas SKYRIUS
Lorelė
Išjungusi telefoną pasileidau tekina iš pradinukų pastato į vidu

rinę mokyklą. Kol atlėkiau į pagrindinį administracijos korpusą,
buvau visa sušilusi ir uždususi.
- Prašau čia. - Sekretorė parodė man į patalpą, kur papras
tai vyksta susirinkimai. Durys buvo pravertos, aš pastūmiau
jas nė nepasibeldusi. Už ilgo stalo sėdėjo Flipas Keitsas, jis yra
smulkaus sudėjimo, bet atrodė dukart stambesnis už Endį, sė
dintį priešais. Sūnus pašoko nuo kėdės ir verkdamas puolė man
į glėbį.
- Viskas gerai, branguti. - Apkabinusi ėmiau jį sūpuoti pir
myn ir atgal, kaip darydavau vaikystėje. - Nebijok. Viskas bus
gerai. - Ar tikrai? Gal Endis nejaučia, kaip virpa mano pačios
kūnas po jo rankomis?
Flipas mano telefone buvo palikęs pranešimą, kad policija
gavo peticiją, reikalaujančią Endžiui kardomojo sulaikymo. Pa
kėliau galvą ir įsmeigiau akis į Flipą.
- Kodėl? - paklausiau.
- Ant jo kelnių ir batų aptikta degaus skysčio, - atsakė jis. -

Apgailestauju, Lorele.
Žiebtuvėlis.
- Galbūt jis apsiliejo skysčiu iš žiebtuvėlio, kai...
Flipas papurtė galvą ir tarė:
- Tai benzinas ir dyzelinas.
Ar tik ne tai aš užuodžiau ant jo sportbačių? Netikiu.
- Negali būti, Flipai! - Endis nurimo mano glėbyje, tarsi ke
tintų ten pasilikti amžinai. - Tai kokia nors klaida. Sąmokslas ar
dar kas. - Griebiausi versijų kaip skęstantysis šiaudo, o mano šir
dis nebetilpo krūtinėje. - Juk tai visiška nesąmonė!
- Suprantu tavo jausmus, Lorele...
- Flipai! Tu šitą vaiką puikiausiai pažįsti. - Dar stipriau pri
glaudžiau Endį prie savęs. Mano skruostais riedėjo ašaros, tik
nenorėjau, kad Endis pamatytų. - Tu jį pažįsti nuo gimimo! Su
simylėk! Bent jau tu pripažink, kad tai apgailėtina klaida!
Flipo akyse turbūt šmėstelėjo užuojauta, tačiau tą akimirką
nesigilinau.
- Labai gaila, - pakartojo jis. - Privalau nuvežti jį į nepilna
mečių sulaikymo izoliatorių Kasi Heine. Gali važiuoti su mumis
arba sekti savo automobiliu.
- Aš važiuosiu su juo, - atšoviau. - Neišleisiu jo iš akių.
Nuo galinės Flipo automobilio sėdynės paskambinau Mar-

kusui.
- Aš jau važiuoju, - atsakė jis. - Ką tik sužinojau.
- Nesuprantu, kas čia dedasi, Markusai. - Bandžiau kalbė
ti ramiai, kad neišgąsdinčiau Endžio, nes jau ir taip įvariau jam
baimės raudodama mokykloje. Dabar jis sėdėjo prisiglaudęs ša
lia manęs ir visas drebėjo. Nebuvau mačiusi jo tokio išsigandusio
nuo vaikystės.
- Paskambink advokatui, - šūktelėjo Markusas. - Susitiksi
me vietoje.
302 Prieš audrą
- Ar jis mus nušaus? - paklausė Endis, kai baigiau kalbėti ir

užvožiau telefoną.
- Kas? - nustebau. - Flipas? Ne, ne. Niekas mūsų nešaudys.
Sulaikymo izoliatoriuje mus pasitikęs pliktelėjęs maždaug

trisdešimtmetis pareigūnas padavė man užpildyti kelias anketas,
o pats tuo tarpu sustojo pasikalbėti teisiniais klausimais su Flipu.
Paskui jis paėmė Endžio piršto atspaudus, nes, anot jo, „nusikal
timas ganėtinai rimto pobūdžio“.
Atvyko Markusas, tuo metu kitas uniformuotas pareigūnas
padavė Endžiui j rankas juostuotą žydrai mėlyną kombinezoną ir
liepė sekti paskui jį. Staiga suvokiau, kad jie ketina jį čia uždaryti.
- Jam negalima čia pasilikti! - sušukau priimamojo pareigū
nui. Markusas priėjo prie manęs ir atsistojo šalia. - Galiu sumo
kėti išpirką. Pasakykite, kiek, ir aš...
- Nepilnamečių bylose užstatai neimami, ponia, - atsakė
vyriškis.
Markusas per stalą padavė jam ranką ir pasisveikino. Kaip
gerai, kad jis su uniforma.
- Markusas Lokvudas, - prisistatė, - berniuko dėdė.
- Serf Sičio priešgaisrinės tarnybos viršininkas?
Markusas linktelėjo.
- Kodėl užstatai neimami? - paklausiau vyriškio.
- Po penkių dienų vyks parengtinis sulaikytojo teismo posė
dis, kur teisėja nutars, ar jį palikti čia, ar leisti jam keliauti namo.
Atsižvelgiant į nusikaltimo rimtumą, spėju, kad jam teks čia dar
pabūti.
- Po penkių dienų?! - sušukau. - Aš nepaliksiu jo čia nė vie
nai nakčiai!
Griebiau Markusą už rankos ir taip suspaudžiau, kad net na
gai susmigo į odą, bet negalėjau susivaldyti.
- Endis yra ypatingų poreikių vaikas, - tarė Markusas. - Su
laikytas jis gali elgtis nenuspėjamai.
- Ponia Lokvud mums jau paaiškino apie jo ypatingus porei

kius, - atsakė pareigūnas.
- Nemaniau, kad jį čia užlaikysite, todėl jums viską ir pa
pasakojau.
- Kaip jums atrodo, ką reiškia žodžiai „sulaikymo izoliato
rius“, ponia? - paklausė pareigūnas.
- Ji nežinojo, kad jis bus laikomas čia pernakt, - daug ramiau
nei aš paaiškino jam Markusas. - Vaikas dar niekada nėra nak
vojęs ne namie.
- Paprašysiu surengti teismo posėdį kuo greičiau, - nusileido
pareigūnas.
- Šiandien, - maldavau. - Prašau, surenkite jį dar šiandien.
- Ponia, jau trečia valanda po pietų. Byla nėra skubi. Tačiau
jūs neįvertinote vieno dalyko: kai visa tai iškils, vietos bendruo
menė labai pasipiktins. Aš manau, kad jūsų berniuko labui ir
saugumui būtų geriau, jeigu jis pasiliktų čia kuo ilgiau. Teisėja į
tai neabejotinai atsižvelgs.
- Nieku gyvu jam čia nebus geriau!
- Ji teisi, - pritarė man Markusas, atsigręždamas į pareigū
ną. - Tada posėdis rytoj.
Endis atėjo į laukiamąjį su kombinezonu, gerokai per dide

liu, avėjo mėlynomis įsispiriamomis šlepetėmis. Paakiai paraudę
ir paburkę, bet pats nebeatrodė išsigandęs. Veikiau susitaikęs.
Giliai ir nelygiai kvėpavau pro burną, kad nepradėčiau verkti.
Mano ašaros jį išgąsdintų.
Markusas jį apkabino, o aš norėjau čiupti vaiką į glėbį ir
nebepaleisti, bet jaučiau, kad taip padariusi visai palūšiu. Endis
nepratarė nė žodžio. Tokia tyla jam nebūdinga, ir aš susirūpi
nau, ką jam galėjo pasakyti - ar dar blogiau, padaryti, - kitas
pareigūnas.
- Endi, - vargais negalais išlemenau, - tik tu nesijaudink,
mažuti. Mes tuoj viską sutvarkysime.
304 Prieš audrą
- Galite visi atsisėsti, - pasiūlė priimamojo pareigūnas, nors

pats liko stovėti. - Man reikia padaryti peticijos kopiją. Ji bus
išsiųsta jūsų advokatui, ponia.
Kai jis išėjo iš kabineto, mes susėdome ant kietų medinių
kėdžių.
- Tas vyras sakė, kad turėsiu čia pasilikti, - tarė Endis, žiūrė
damas į Markusą.
- Tik porą dienų, - nuramino jj Markusas. - Viskas bus ge
rai. Mama susisieks su teisininku... advokatu. Jis ateis su tavim
pasikalbėti.
- Jo pavardė ponas Šartelis, Endi. - Kalbėjau stebėtinai ra
miai, nors viduje iš skausmo klykte klykiau. - Jis tavo pusėje,
meiluti, tad kai ateis ir ims tavęs klausinėti, gali drąsiai jam kloti
visą tiesą, aišku?
- Aš nenoriu čia pasilikti.
Jis negirdi, ką jam sakau. Aišku kaip dieną. Įdomu, ar Marku
sas pastebėjo, kaip virpa jo smakras.
- Žinau, - tariau. - Žinau, kad nenori. Mes pasiimsime tave,
kai tik galėsime. - Apkabinusi Endį, virš jo galvos vien lūpomis
sušnibždėjau Markusui: „Aš negaliu jo čia palikti!“
Markusas ištiesė ranką per Endžio kėdės atlošą ir apkabino
mane per pečius.
Endis vėl pakėlė akis į Markusą ir tarė:
- Nieko nesuprantu, dėde Markusai. Aš juk nieko blogo ne
padariau.
Markusas nuėmė nuo mano pečių ranką ir uždėjo ant En
džio. Jo lūpose šmėstelėjo švelni, drąsinanti šypsena.
- Žinau, sūnau, - pasakė jis.
Nustebusi išpūčiau akis. Niekada negirdėjau Markuso va
dinant Endį sūnumi. Niekada. Nes pati taip norėjau. Bet dabar
troškau girdėti šį žodį dar ir dar kartą.
Trisdešimt septintas SKYRIUS
Markusas
1992
Džeimis leido man pasimatyti su Lorele tik prabėgus trims rea

bilitacijos programos mėnesiams. Aš ir iki tol keliskart bandžiau
ją aplankyti, bet apsauga manęs neleisdavo net prie administra
toriaus posto.
- Gali lankyti tik sutuoktinis ir jo nurodyti asmenys, - atkirs
davo man.
Deja, manęs tarp tų laimingųjų nebuvo. Džeimis tvirtino,
kad aš „paskatinau“ ją gerti. Dieve šventas. Lorelė ne alkoholi
kė. O kūdikiui, mano galva, irgi nieko blogo neatsitiko. Džei
mis, ligoninė ir vaikų apsaugos tarnyba iš adatos priskaldė
vežimą.
- Dabar jau gali ją aplankyti, - pagaliau vieną dieną tarė
Džeimis, kai abu sėdėjome „Jūros švelnume“. - Ji jau pakanka
mai stipri.
- Jai reikia stiprybės, kad susitiktų su manim? - pyktelėjau.
- Taip. Būtent. Reikia.
- Eik tu šikt! - sušukau.
306 Prieš audrą
Džeimis užsimerkė, kaip paprastai darydavo supykęs ir norė

damas susivaldyti, ir tylėjo, lyg mintyse skaičiuotų iki dešimties.
Nekenčiu jo tokio. Nekenčiu jo gebėjimo susitvardyti.
- Žinai, - pagaliau prabilo jis ir atsimerkė, - gretimam
kambary yra mano dvimetė dukra. Gal ji miega, o gal ne, bet
aš vis tiek nenorėčiau, kad mano namuose skambėtų tokie
keiksmai.
- Ak tu, šventuoli...
- Tai nori su ja pasimatyti ar ne? - nutraukė jis. - Nes aš ga
liu pasakyti, kad tavęs neįleistų.
- Taip, noriu!
- Tada užsičiaupk. Ir kai ten važiuosi, žiūrėk, kad būtum
blaivus.
Kai ji priėjo prie manęs reabilitacijos centro vestibiulyje, sun

kiai ją pažinau. Ji vėl puikiai telpa į džinsus. Nė neįsivaizdavau,
kiek daug svorio ji buvo netekusi per pastaruosius dvejus me
tus. Vilkėjo raudoną megztuką su V raidės iškirpte, jis dar labiau
išryškino jos tamsius plaukus. Eidama artyn plačiai šypsojosi.
Stipriai ją apkabinau ir nenorėjau paleisti iš glėbio, nes ji būtų
pamačiusi ašaras mano akyse. Jau buvau ir pamiršęs, kaip atrodo
tikroji Lorelė. Pamiršęs jos šypseną. Ugnelę akyse.
Pagaliau ją paleidau.
- Atrodai neįtikėtinai puikiai, - tariau.
Ji ir pati tai žinojo. Žinojo, kad visa švyti.
- Džiugu tave matyti, Markusai, - pasakė. - Eime. Atsisė-
sime bendroje svetainėje ir pasikalbėsime. - Paėmusi mane už
rankos nusivedė raizgiais koridoriais į nedidelį kambarėlį, apsta
tytą minkštais krėslais. Mudu čia buvome tik dviese. Atsisėdome
prie lango.
Nusispyrusi batelius susikėlė kojas ant krėslo ir apsikabino
kelius.
- Kaip laikaisi? - paklausė.
- Gerai, - atsakiau. - Bet labai noriu išgirsti, kaip laikaisi tu.

Kaip tau čia sekasi uždarytai?
Ji vėl šyptelėjo. Tokia paslaptinga šypsena. Man ji priminė
Džeimio šypsnį, kai jis kalba apie „savo santykį su Dievu“, tarsi
tą ryšį įstengia suvokti tik jis, o man, niekingiausiam padarui vi
soje maitinimosi grandinėje, nė neverta bandyti jo suprasti. Ta
čiau paslaptinga Lorelės šypsena manęs nebaugino.
- Iš pradžių buvo prastai, - tarė ji. - Nekenčiau šito centro.
Bet mane čia išgydė.
- Įtikino, kad sergi alkoholizmu? - paklausiau.
Ir vėl ta klastinga šypsena.
- Aš ir esu alkoholikė. - Ji kalbėjo kaip papūga, išmokusi
kartoti, kas liepiama.
Pasilenkiau arčiau jos.
- Tu gėrei nekaltus birzgaliukus.
- Tie nekalti birzgaliukai privertė mane užsisklęsti savyje ir
atsiriboti nuo pasaulio, - tarė ji. - O tai jau labai blogai. Aš alko
holikė, Markusai. Tu irgi.
Pabaksnojau sulenktų pirštų krumpliais jai per smilkinį.
- Alio! Ar mano mieloji brolienė dar mane girdi?
Lorelė pasirėmė smakru į kelius. Žvilgsniu tiesiog prismeigė
mane prie krėslo.
- Aš pakenkiau savo kūdikiui, - lėtai prabilo. - Pagimdžiusi
Mėgę susirgau depresija. Sau padėti nemokėjau, nebent, kai lie
pė gydytojas, galėjau vartoti antidepresantus. Labai gaila, buvau
nevykusi motina. Bet privalau sau už tai atleisti ir gyventi toliau.
Kai susigrąžinsiu sūnų, pasistengsiu nebūti jam tokia šalta. Savo
Endžiui.
Aš jos nesupratau. Na, nenorėjau, kad ji būtų vaikams bloga
motina, aš troškau tik jos draugystės. Ji man buvo pati geriausia
draugė. Daugiau nei draugė. Ta naktis mano kambaryje - žino
jau, kad ji gailėjosi, o aš nė kiek, - amžiams liks mano atmintyje.
Tik dabar tos Lorelės jau nebėra. Ir aš jos nebesusigrąžinsiu.
308 Prieš audrą
- Ką jie tau padarė? - paklausiau.

- O ką padarė?
- Nulipdė iš tavęs Stepfordo žmoną ar dar ką.
- Aš išsiblaiviau, Markusai. Esu laiminga ir vėl jaučiuosi
puikiai.
Pažiūrėjau pro langą, kur iki pat pamiškės driekėsi neaprė
piami ganyklų plotai. Ko gero, daugumai žmonių tokia gamta
turėtų teikti ramybę, o mane ji dusina. Man reikia vandenyno,
bangų. Negi jai to nereikia?
- Kada grįši namo? - paklausiau.
- Dar per anksti apie tai galvoti, - atsakė ji. - Čia jaučiuosi
saugi. Saugi nuo alkoholio. - Ji vėl nudūrė mane žvilgsniu. - Sau
gi nuo tavęs.
Norėjau sušukti: „Nesąmonė!“, bet nutylėjau. Staiga viską su
pratau. Tegu aš ją ir mylėjau. Tegu jai tuos porą metų buvau pats
artimiausias draugas. Bet nebuvau jai geras.
Ji ištraukė iš marškinių kišenėlės nuotrauką ir padavė man.
Jos kūdikis. Mačiau jį ką tik gimusį, prismaigstytą vamzdelių, su
jungtų su aparatais intensyviosios priežiūros palatoje. Jis beveik
nerodė jokių gyvybės ženklų, jo mažulytė krūtinė su didžiausiu
vargu kilnojosi gaudydama kiekvieną gurkšnį oro. Negalėjau il
gai į jį žiūrėti. Man jos pagailo - savo sūnų ji regi tik šioje aptrin
toje nuotraukoje.
- Jis buvo toks pažeidžiamas, - kalbėjo ji. - Visiškai priklau
somas nuo manęs. - Lorelė užspaudė kumščiu burną, kad ne
pravirktų garsiai. - Na ir kas, kad man čia labai sunku. Dėl jo
užkopčiau į patį Everestą. Mielai atsisakyčiau alkoholio, kad tik
jį susigrąžinčiau. Kad būčiau jam tikra mama.
Žiūrėjau į vaikelį ir manyje lyg kas apsivertė. Mačiau dūrius
tose vietose, kur į jo kūnelį buvo susmeigti vamzdeliai, regėjau
plonytes venas po odele. Jis gulėjo toks bejėgis. Toks gležnas.
Nuskriaustas. Jeigu visi sako, kad jam pakenkė alkoholis, tai gal
taip ir yra. Aš prisidėjau prie to, kad jo mama taptų alkoholike.

Antrą kartą per vieną valandą man akis aptemdė ašaros.
- Markusai, - tarė Lorelė, - labai prašau, prablaivėk. Jeigu
ne, aš nebeleisiu tau daugiau lankytis mūsų trobelėje, kai grįšiu
namo. Supratai?
- Ne, - atsakiau. - Nesupratau.
- Jeigu nemesi gerti, būsiu priversta tavęs išsižadėti. - Jos
balsas staiga užlūžo. Jai buvo sunku apie tai kalbėti.
- Nori išbraukti mane iš savo gyvenimo? Atplėšti mane nuo
Megės ir nuo... - pakėliau ranką su nuotrauka, - nuo šito mažo
kūdikėlio?
Ji linktelėjo.
- Mesk gerti, Markusai, - maldavo ji. - Aš myliu tave, nes
giliai širdyje esi geras žmogus. Žinau, kad esi.
Ne, nesu. Aš jau gimiau kitoks, ne toks kaip visi. Nuolat at
stumiu žmones, kurie man tokie brangūs. Kuriems rūpiu.
Norėjau atiduoti jai nuotrauką, bet ji suėmė delnais man
pirštus ir prispaudė prie popieriaus.
- Pasilik sau, - pasakė. - Tai tavo.
Žiūrėjau į ją ir negalėjau atplėšti akių. Akimirka buvo tokia
įtempta, kad praradau amą. Kas mano, norėjau paklausti. Nuo
trauka? Ar kūdikis?
Akimirka ištirpo. Ji skubiai nusuko akis į šalį. Taip greitai,
kad viską supratau ir be žodžių.
Tą vakarą žiūrėdamas į kūdikio nuotrauką išmaukiau pusę

butelio viskio. Gėrimas nebe toks gardus kaip anksčiau. Po kiek
laiko, staiga plūstelėjus didžiulės valios bangai, suradau namie
visus sklidinus butelius ir išpyliau iki paskutinio lašo į virtuvės
kriauklę. Paskambinau visą parą veikiančiu anoniminių alkoho
likų draugijos pagalbos numeriu. Kitą rytą, lygiai septintą Vil-
mingtone turėjo įvykti narių susirinkimas.
310 Prieš audrą
Visą naktį nesumerkiau akių bijodamas, kad galiu neišgirsti

žadintuvo. Išvažiavau iš namų pusę šešių ir dar tik brėkštant
buvau kelyje į Vilmingtoną. Susiradau bažnyčios pastatą, kur
turėjo vykti susirinkimas. Prisiverčiau žengti vidun ir tarpdu
ry akis į akį susidūriau su Flipu Keitsu. Serf Sičio policijoje jis
buvo dar naujokas, metais ar dvejais vyresnis už mane. Jis irgi
visą valandą lėkė į Vilmingtoną dalyvauti šiame susibūrime.
Nustebęs maloniai man šyptelėjo. Apkabinęs per pečius nusi
vedė į patalpą.
- Malonu tave matyti, Markusai, - tarė eidamas.
- Tu čia irgi pirmą kartą? - paklausiau.
Jis nusijuokė.
- Veikiau jau šimtas pirmą, - atsakė, o aš pagalvojau: jeigu
jau ryžosi jis, ryšiuosi ir aš.
Važinėjau į susirinkimus kiekvieną vakarą, sukau šimtus

mylių pikapo spidometre. Flipas padėjo man susirasti darbą sta
tybose, kurių vadovas sutiko išleisti mane į Vilmingtoną tomis
dienomis, kai pajusdavau, kad man darosi riesta. Jeigu ne Flipas,
vargu ar būčiau ištempęs, nes aštuoniasdešimt procentų mano
esybės priešinosi blaivybei. Aštuoniasdešimt procentų mano
kūno tiesiog geidė skardinės alaus. Tačiau likusieji dvidešimt
procentų atkakliai grūmėsi. Ta dalis tvirtai laikėsi įsikibusi nuo
traukos, kur naujagimis guli apraizgytas vamzdeliais ir žarnelė
mis; įsikibusi moters, kuri ištarė: „Aš myliu tave.“ Tegu jie buvo
pasakyti brolio žmonos ir skirti vyro broliui, vis dėlto ta mano
širdies dalis buvo neįtikėtinai stipri, pati stipriausia.
Apie savo blaivybę žinojau tik aš vienas. Nenorėjau, kad
Džeimis sakytų manimi didžiuojąsis, kaip visad svajojau, kad
didžiuotųsi. Nenorėjau, kad stebėtų mane ir lauktų, kada aš vėl
susimausiu. Dar nenorėjau jausti deginančios kaltės, kuri per-
verdavo mane kiekvienąsyk prisiminus, kad permiegojau su bro
lio žmona.
Artinosi Lorelės grįžimo diena, dariausi labai neramus. Aiš

ku, buvau jos pasiilgęs. Bet gyventi kaimynystėje mudviem ne
begalima. Nebegaliu būti jai vyro brolis. Troškau būti kai kas
daugiau. Neturėti ko trokštu ir gyventi netoliese būtų pernelyg
didelė kančia. O dabar, praslinkus dviem visiškai blaiviems mė
nesiams, man mažiausiai reikėjo kančios.
Anoniminių alkoholikų susirinkimuose susiradau draugą iš
Aševilio. Nutariau persikelti gyventi tenai - šešios valandos ke
lio iš Topsulo salos. Išsiruošiau likus savaitei iki Lorelės grįžimo.
Džeimis liko priblokštas, bet patenkintas.
- Šaunuolis, Markusai! - pagyrė. - Tau tik į naudą pradėti
savarankišką gyvenimą. Gal pagaliau susitupėsi.
Eik tu švilpt, brol.
Lorelei grįžus namo, mama man parašė laišką; ji džiaugėsi,
kad parsirado ana Lorelė. Labai gerai prisiminiau aną Lorelę.
Šaunią moterį. Džiaugiausi dėl jos.
Po kelių mėnesių mama vėl parašė, kad Džeimis su Lorele
susigrąžino vienų metukų Endį. Norėjau jį aplankyti. Troškau
pamatyti Lorelę ir berniuką, kuris iš tikrųjų yra mano sūnus. Bet
nenuvažiavau. Pasilikau Aševilyje, įstojau į ugniagesių savanorių
brigadą, paskui tapau etatiniu darbuotoju ir bandžiau susikurti
gyvenimą už keturių šimtų mylių nuo savo šeimos. Niekada te
nai negrįšiu, nes išvysti Lorelę - tai lyg gurkštelėti svaigaus gėri
mo: norėsiu jo vis daugiau.
Trisdešimt aštuntas SKYRIUS
Endis
Aš turėjau savo kambarį kaip namie, tik šis buvo prastas. Jokių
langų, tik nedidelė angelė metalinėse duryse. O tualetas čia pat,
prie mano lovos. Kai prispirdavo reikalas, bijodavau, kad kas ne
žvilgtelėtų pro durų langelį. Pirmą dieną labai nervinausi, todėl į
vakarą labai skaudėjo pilvą.
Buvau gerokai mažesnis už kitus vaikus. Visi vilkėjo tamsiai
mėlynus kombinezonus ir šlepetes su dirželiu per pirštą. Vyriš
kis, kuris man davė drabužius, sakė, kad šitie - paties mažiausio
dydžio. Vakarieniauti ėjome į didžiulę salę, kaip mokyklos valgy
klą, su ilgais stalais. Čia nebuvo nė vienos mergaitės. Aš su visais
sveikinausi ir visiems šypsojausi. Buvo sunku, nes labai bijojau.
Man niekas nesišypsojo. Visų klausinėjau, kada galėsiu važiuoti
namo. Keli berniukai atsakė, kad turbūt niekada.
Vakar blogai miegojau. Bijojau, kad kas neįsilaužtų pro tas
metalines duris ir manęs neužpultų. Visą naktį žiūrėjau į duris.
Gal ir buvau prisnūdęs, nes sapnavau, kad su dėde Markusu žve-
joju nuo prieplaukos.
Šįryt per pusryčius nutiko negeras dalykas. Pasisveikinau su

vienu berniuku ir jam nusišypsojau. Jis ėmė garsiai juoktis ir su
šuko kitiems: „Žiūrėkit, koks pas mus pedikas atsirado!“ Vaikai
pradėjo iš manęs tyčiotis ir pravardžiuoti. Vienas vos nenustūmė
nuo stalo mano padėklo sakydamas: „Čiulpikų mums čia nerei
kia!“ Aš žinau, ką reiškia tas žodis, apibėgau apie stalą ir puoliau
jį kumščiuoti. Vaikai šoko ant manęs. Nežinau, kas buvo toliau,
nes atsipeikėjau medicinos kabinete. Kažkoks vyras, jis sakėsi iš
tikrųjų esąs sanitaras, deginančiu skysčiu nuplovė man žaizdas.
Labai skaudėjo, labai bijojau ir labai norėjau pas mamą. Paklau
siau jo, kada galėsiu važiuoti namo. Tas žmogus ėmė berti kaž
kokius žodžius, jų reikšmės nesupratau, minėjo lyg „patirtį“. Pa
prašiau paaiškinti, bet jis man piktai atrėžė: „Ar tu rimtai kvailas
kaip bato aulas, ar tik apsimeti?“ Pasikišau rankas po užpakaliu,
kad nepradėčiau jo vanoti. Paskui jis paliepė: „Šliurink.“ Neži
nau, ką tai reiškia, bet pamaniau, kad turbūt keiksmažodis.
Vėliau man leido valgyti savo kambary, ir nors čia nebuvo
gražu nei malonu, vis tiek apsidžiaugiau. Čia berniukai nematys,
kaip verkiu.
Trisdešimt devintas SKYRIUS
Lorelė
Denisas Šartelis man kelia nerimą. Negaliu patikėti, kad iš pra

džių jis man teikė tiek vilčių. Jis mano, kad Endis kaltas. Tiesiai
man to nepasako, bet aš pati suprantu. Dar prieš parengtinį teis
mo posėdį jis man prisipažino manąs, kad Endžiui būtų geriau
pasilikti kardomajame izoliatoriuje iki pat teismo, nes, kaip ir
priimamojo pareigūnas numatė, visuomenė pradėjo piktintis.
- Nė už ką! - atkirtau. - Ištraukit jį iš tenai.
Jis patraukė pečiais, lyg sakytų: „Kasat sau duobę.“
Teismo teisėja - jaunatviškos išvaizdos moteris, labai panaši
į Sarą, gailestingos širdies; mums ji tiesiog kaip Dievo dovana. Ji
tvirtai laikėsi principo „nekaltas, kol kaltė neįrodyta teisme“, ir
galiausiai, kad ir nenoromis, paleido Endį iš izoliatoriaus.
- Ponia Lokvud, - tarė ji, - patarčiau kol kas neleisti Endžio
į mokyklą. Sulaikymo izoliatoriuje mes užtikrinome jo saugumą.
Laisvėje to padaryti negalėsime.
Linktelėjau, o galvoje jau sukosi mintys apie privačius mo
kytojus ir mokymąsi namie ar kitokią pagalbą, kad sūnus neatsi
liktų moksle. Tai neteisinga, bet turėjau su tuo susitaikyti. Degi
medžiaga vis dėlto kažkaip atsirado ant jo drabužių. Dabar jau

ir aš tuo tikiu. Markusas išsklaidė mano įtarimus dėl sąmokslo
teorijų ar laboratorinių klaidų. Tačiau mudu sutarėme, kad Endis
nesugebėtų suplanuoti ir įvykdyti tyčinio padegimo. Nerimavau,
kad Endžio advokatas yra kitos nuomonės.
- Andriau, - prabilo teisėja, - prašau tave ir poną Šartelį at
sistoti.
Endis ir Denisas atsistojo.
- Andriau, esi kaltinamas dėl bažnyčios sudeginimo, trijų
pirmojo laipsnio nužudymų ir keturiasdešimt dviejų pasikėsini
mų nužudyti. Ar supranti šiuos kaltinimus?
Nors jau žinojau, kuo kaltinamas Endis, iš teisėjos lūpų tie
žodžiai nuskambėjo nepaprastai grėsmingai. Pamaniau, tuoj nu-
alpsiu, todėl atsisėdau. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip dabar jau
čiasi Endis.
Denisas jam šnipštelėjo į ausį.
- Taip, ponia, - atsakė Endis, nors abejojau, ar jis suprato,
kam pritarė.
- Kitas posėdis dėl jūsų bylos skelbiamas po penkiolikos die
nų, - pranešė ji. - Tada ir bus nutarta, ar byla galės būti perduota
į Aukščiausiąjį Teismą tolesniam nagrinėjimui.
- Aukščiausiąjį Teismą? - nustebusi tyliai paklausiau Mar-
kuso.
Jis į mane nežiūrėjo. Jo žvilgsnis buvo įbestas kažin kur į
priekį, jis kandžiojosi lūpas, o skruoste trūkčiojo raumuo.
- Suaugusiųjų teismą, - sušnibždėjo. - Jie gali jį teisti kaip
suaugusįjį.
Ir tada pirmą kartą gyvenime nualpau.
Tą pačią dieną po pietų ilgai kalbėjausi telefonu su Denisu.

Jis man paaiškino, kad, „atsižvelgiant į keliamų kaltinimų rim
tumą“ (šios frazės jau buvau pradėjusi nekęsti), panašu, jog En
džio byla bus perduota suaugusiųjų teismui toliau nagrinėti. Jam
316 Prieš audrą
leis - o gal ir ne - pasinaudoti išpirkos teise. Pasakiau Denisui,

kad jeigu jis parūpins dokumentą, aš tuoj pat sumokėsiu tą išpir
ką. Jos dydis man nesvarbus.
- Jeigujam bus suteikta šita teisė, išpirka gali siekti kelis mili
jonus, - kalbėjo Denisas. - Būkite pasiruošusi morališkai, Lorele.
Atsižvelgiant į nusikaltimo sudėtingumą, Endis gali būti laiko
mas pavojingu visuomenei, ir jūsų prašymo dėl išpirkos teismas
gali nepatenkinti, - porino jis. - Mirties atvejai, kaip tyčinio pa
degimo pasekmė, laikomi pirmojo laipsnio žmogžudyste. Jeigu
jis bus teisiamas kaip suaugusysis, galima pateikti prašymą dėl
lengvinamųjų aplinkybių, nes ir pats nukentėjo per gaisrą; todėl
kaltinimai dėl nužudymo gali būti ir atmesti.
- O kas, jeigu jis apskritai nekaltas dėl padegimo? - pa
klausiau.
Denisas ilgai neatsakė, jau pamaniau, kad nutrūko telefoni
nis ryšys.
- Apie tai dar bus laiko pasikalbėti vėliau, - atsakė jis.
- Denisai, ar girdite, ko aš jūsų prašau? Aš noriu, kad jūs jį
gintumėte! Jūs privalote jį ginti, kad būtų suteikta teisė į išpir
ką. - Jeigu jį teis kaip suaugusįjį ir pripažins kaltu, jis pasmerk
tas. - Kokia tikimybė likti nepilnamečių bylų tyrimo sistemoje?
- Turiu pripažinti, tikimybė menka, - atsakė jis. - Nepil
namečiai nuteisiami lygtinai labai retai. Jeigu neatsiras daugiau
įkalčių ir naujų liudytojų su inkriminuojančiais parodymais, gal
ir blykstelės viltis.
Megė, Markusas ir aš labai stengėmės kuo linksmiau atšvęsti

Endžio grįžimą namo. Nekreipdami dėmesio į lauke išrikiuotas fil
mavimo kameras, mes išjungėme visus namie esančius telefonus,
palikau garsą tik savo mobiliajame. Užsisakėme į namus picos, o
Markusas atvežė ledų tortą. Valgėme svetainėje, bet apetitą turėjo
tik Endis. Po nualpimo man tebesvaigo galva, o Megė sėdėjo išba
lusi kaip drobė, kai papasakojau jai apie artėjantį teismo posėdį.
- Jo bylą gali perduoti suaugusiųjų teismui? - išputusi akis

paklausė ji. Mes sėdėjome mano miegamajame, ji beviltiškai
skėsčiojo rankomis. - Jam tik penkiolika, - šūkčiojo ji. - Šitas
reikalas jau virto didžiausia nesąmone! Tas advokatas turbūt bes
megenis! Neįsivaizduoju, kaip ant Endžio kelnių atsirado degaus
skysčio, bet jis tikrai nesukėlė gaisro!
- Byla perduota nebus, - puoliau ją raminti išsigandusi tokio
proveržio. - Neabejoju, advokatas pasistengs palikti bylą nepil
namečių teismų sistemoje, tu tik taip nesijaudink.
Gailėjausi, kad per daug jai papasakojau. Staiga Megė man
pasirodė kaip niekad gležna ir pažeidžiama. Per pastarąsias ke
lias dienas porą kartų užklupau ją verkiančią. Kai paklausdavau,
kas atsitiko, sulaukdavau įprasto „nieko“, bet jaučiau, kad ji la
bai išgyvena dėl Endžio. Kaip ir mes visi. Nutariau svarbiausias
smulkmenas pasilaikyti tik sau ir Markusui. Jai nebūtina visko
žinoti.
Sėdėdami svetainėje ir knebinėdami picos gabaliukus kalbė

jomės apie viską, išskyrus Endžio patirtį sulaikymo izoliatoriuje,
šios dienos įvykius teisme ir kas mūsų laukia artimiausiomis die
nomis. Šią akimirką jaučiausi saugi.
Kai pradėjau pjaustyti tortą, kurį, buvau tikra, įstengs valgyti
tik vienas iš mūsų, suskambo Markuso telefonas. Jis išėjo iš kam
bario atsiliepti.
- Čia kaip mano gimtadienis, - apsidžiaugė Endis, kai pada
viau jam pirmą gabalėlį torto.
- Tikrai, meški. - Megės akys vėl raudonos, įdomu, kada ji
spėjo paverkti. Mane giliai sujaudino, kad ji taip nerimauja dėl
brolio. - Dabar galėsime nebešvęsti tavo tikrojo gimtadienio, -
paerzino ji.
- Turėsit švęst, - paprieštaravo Endis.
Markusas stabtelėjo tarpdury ir rankos mostu pakvietė mane
šnektelėti į virtuvę. Padaviau peilį Megei.
318 Prieš audrą
- Kas yra? - paklausiau, kai vaikai mūsų nebegirdėjo.

- Šįryt sąvartyne rado du plastikinius degalų kanistrus, - tarė
jis. - Gali būti, kad jais buvo naudojamasi padegant bažnyčią,
nes abiejuose rasta benzino ir dyzelino mišinio.
Giliai įkvėpiau.
- Ar ant jų aptikta pirštų atspaudų? - Vyliausi, kad tikrasis
padegėjas buvo neapdairus ir paliko pėdsakus.
- Kanistrai atiduoti tyrimams. - Markusas bemaž šypsojo
si. - Tiesiog stebuklas, kad juos rado. Jeigu ant jų liko atspaudų,
Endis bus nekaltas.
Keturiasdešimtas SKYRIUS
Lorelė
1996-1997
Džeimis padėjo telefono ragelį, šypsojosi, lyg negalėdamas pa

tikėti.
- Atvažiuoja, - su palengvėjimu ištarė jis. - Rytoj jau bus čia.
Apkabinau jį.
- Puiku, - ištariau, nors mano jausmai dėl Markuso atvyki
mo buvo gana prieštaringi. Vakar po ilgos kovos su vėžiu mirė
panelė Ema, tad suprantama, kad jis atvažiuoja; nebendravome
bemaž ketverius metus nuo tada, kai jis išvyko gyventi į Aševilį.
Mažai apie jį žinojome, išskyrus tai, kad tapo ugniagesiu ir .esą
metė gerti. Kartais jis Džeimiui atsiųsdavo elektroninį laiške
lį, vaikams - gimtadienio atvirukų ir kalėdinių dovanų, o šiaip
buvo visiškai atsiskyręs nuo šeimos, ir aš tuo iš dalies džiaugiau
si. Džeimis nuogąstavo, kad Markusas gali nespėti į laidotuves.
Jis manė, kad brolis tiek metų gyvena nutolęs nuo šeimos dėl
priešiškumo motinai ir galbūt pačiam Džeimiui. Jis nė neįtarė,
kad priežastis galbūt esu aš.
320 Prieš audrą
Markusas atvažiavo į „Jūros švelnumą“ kitos dienos popie

tę. Per pastaruosius ketverius metus jis gerokai sutvirtėjo, veido
bruožai tapo aštresni, mėlynos akys skaidresnės. Akimirksniu
sumojau, kad pasikeitimas ne tik išorinis. Dabar Markusas buvo
savimi pasitikintis suaugęs vyras. Jis tvirtai apkabino Džeimį.
Broliai minutę stovėjo nejudėdami, paskui paleido viens kitą ir
žiūrėjo žvilgančiomis nuo ašarų akimis.
- Pasiilgau tavęs, broli, - pirmas prabilo Markusas. Paskui jo
žvilgsnis nuslydo j mane. Šypsodamasis ištiesė rankas ir mudu
apsikabinome, bet po kelių sekundžių paleidome vienas kitą iš
glėbio. Dabar jis kvepėjo visai kitaip! Muilu ir šampūnu. Alko
holio ar tabako kvapo nelikę nė pėdsako. - Labai pasiilgau jūsų
visų, - pridūrė jis.
- Mes irgi tavęs pasiilgome, - bemaž oficialiai atsakiau. Ne
galėjau žiūrėti jam tiesiai j akis nejausdama širdies virptelėji
mo - nenorėjau jausti, bet pajutau.
Markusas pasilenkė prie septynmetės Megės ir pažvelgė jai
tiesiai į akis.
- Prisimeni mane, Mege? - paklausė.
- Ne-a. - Vaikas papurtė galvą.
Markusas nusijuokė.
- Tai gerai, - tarė vėl išsitiesęs. - Nebuvau tau pats geriausias
dėdė, kai buvai maža. O kur Endis? - pažiūrėjęs į mane paklau
sė. - Aš jo dar nesu matęs.
Man buvo baisu leisti Markusui susitikti su Endžiu. Mano
akimis, jųdviejų panašumas akivaizdus kaip DNR tyrimas.
- Miega pokaičio, - atsakiau ir apsivijau ranka apie Džei-
mio liemenį, lyg patvirtindama savo vietą šalia jo. Patvirtindama
mūsų santuoką. Per pastaruosius ketverius metus taip sunkiai
atgavau ramybę. Nenoriu vėl visko sugriauti.
Pusė metų, praleistų reabilitacijos klinikoje, mane visiškai
pakeitė. Per tuos šešis mėnesius išverkiau viso gyvenimo ašaras -
kaltės, atgailos, bet ir tvirto pasiryžimo ašaras. Grįžusi namo iš
karto pasinėriau į trimetės dukrelės pažinimo nuotykį; vaiko,

kuriam nesugebėjau būti motina. Iš pradžių Megė kaip visad
nesitraukė nuo Džeimio, droviai dėbčiodavo į mane. Jai buvau
svetimas žmogus. Ir atrodžiau, ir kvepėjau kitaip nei ta moteris,
kurią ji pažinojo kaip mamą. Turbūt ji siejo alkoholio kvapą su
manimi, kaip kiti vaikai su mama sieja kvepalus.
Pirmą vakarą, kai grįžau, aš ir Džeimis įsitaisėme ant jos lo
vos ir drauge skaitėme jai knygeles. Ji prisiglaudė prie Džeimio,
ir, kai atėjo mano eilė skaityti, negalėjau atgauti balso. Jaučiau jos
įdėmų žvilgsnį, įsmeigtą į mane, o ne į knygos paveikslėlius. Kol
skaičiau, Džeimis sėdėjo atrėmęs smakrą jai į viršugalvį. Kartais
meilę galima tiesiog užčiuopti - tarp mano vyro ir dukros ji buvo
kaip tik tokia, - kambaryje tiesiog jaučiau jos buvimą. Ir, nors
mano santykiai su Mege vėliau tvirtėjo, žinojau, kad tarp mu
dviejų niekada nebus tokio artumo, kokį užsitarnavo Džeimis.
Dievinau savo dukrelę nauja ir karšta meile, bet morališkai
ruošiausi ir sūnaus sugrįžimui. Stengiausi sužinoti viską, kas tik
įmanoma, apie vaikus su vaisiaus alkoholiniu sindromu. Infor
macijos ne per daugiausia, bet susirankiojau bemaž visą. Tapau
sveiko ir blaivaus nėštumo propaguotoja, kaip metę rūkyti žmo
nės tampa užkietėjusiais rūkalių priešininkais.
Sara man padėjo suvokti, ko tikėtis iš vienų metukų berniu
ko. Ji ką tik buvo išsiskyrusi su Stivu ir dabar augino Kitą viena.
Man buvo apmaudu, kad ji neteko vyro kaip tik tuo metu, kai
aš susigrąžinau savąjį. Mes apgaubėme ją rūpesčiu, džiaugiausi
suvokusi, jog galiu dovanoti meilę ne tik savo šeimai, bet ir Sarai
su Kitu.
Kai Markusas atvyko į panelės Emos laidotuves, negalėjau
neigti savo susižavėjimo. Ir, nors šis jausmas jo draugijoje mane
trikdė, aš jo nesibaiminau. Jau suaugau. Per ketverius blaivaus
gyvenimo metus supratau, kad galiu būti labai stipri. Turiu su
tuoktinį - aukso grynuolį. Ar dažnas vyras tvertų šaltą, pasiligoju
sią, save naikinančią moterį, kokia buvau gimus Megei? Turiu du
322 Prieš audrą
nuostabius vaikus, kuriuos labai myliu. Matydama Sarą, kuri dabar

gyveno kilnojamame Serf Sičio namelyje, kaskart prisimindavau,
kokia brangi mano santuoka ir kaip akylai privalau ją saugoti.
Grįžus Markusui pirmąsias kelias dienas Džeimis nesiliovė
šypsojęsis. Šalia brolio jis visas švytėjo, buvo smagu stebėti jų ar
tumą. Žinoma, jis gedėjo motinos, tačiau netekties skausmą mal
šino džiaugsmas sulaukus išblaivėjusio, surimtėjusio ir klestinčio
brolio.
Markusą pamilo ir abu vaikai. Jis žaidė su jais paplūdimyje,
mėtė kamuolį, leidosi užkasamas iki kaklo smėlyje, siautėjo su
Endžiu, - man tai kėlė nerimą, o Džeimiui tik šypseną. Džeimis
taip nedūkdavo, bet aiškiai mačiau, kad jam patinka triukšmin
gas brolio šėliojimas su jo atžalomis.
- Jam pačiam reikia susilaukti vaikų, - vieną vakarą, kai su
gulėme, tarė man Džeimis. - Jis taip gražiai su jais bendrauja.
- Pirma reikia susirasti žmoną, - atsakiau.
- Tikrai. Panašu, kad čia jam nelabai šypsosi laimė. Sakė tu
rėjęs keletą draugių, bet nieko rimto, - kalbėjo Džeimis.
- Jam tik dvidešimt aštuoneri. Viskas dar priešaky.
Džeimis atsiduso ir tarė:
- Gaila, kad mama nespėjo pamatyti jo taip pasikeitusio.
- Taigi. - Pagalvojau apie panelę Emą ir kaip nevienodai jos
meilė paveikė sūnų gyvenimą. Jos akyse Markusas niekad nepri
lygo broliui. Garsiai to neištariau, nes dabar netinkamas metas
kritikuoti jų motiną.
- Noriu jį prašyti, kad sugrįžtų gyventi čia, - po kiek laiko
prabilo Džeimis.
Sustingau nuo minties, kad regėsiu, kaip Endis visų mūsų
akyse virsta Markuso kopija. Nebuvau visu šimtu procentų tikra,
kad Markusas žino, jog Endis - jo sūnus, bet argi įmanoma neži
noti? Kas, pažiūrėjęs į juodu, suabejotų jų kraujo ryšiu?
- Manai, sutiks? - paklausiau. - Ar jam tai nepakenks? Juk
čia vien sumautai gėrė.
- Nežinau. Gal Topsulas jam ir primins tas juodas dienas,

betgi dabar jis akivaizdžiai pasikeitęs. Net nebeprisimenu, koks
jis buvo anksčiau. Vis dėlto nieko nenutiks, jei pasiūlysiu. Argi
vaikams nebūtų smagu turėti dėdę?
- Taip, žinoma, - atsakiau. Būtų. O Džeimiui būtų smagu
susigrąžinti brolį.
Kitą dieną per vakarienę Džeimis pakišo Markusui šitą min

tį. Sėdėjome lauko terasoje ir valgėme keptą šamą su bulvių ko
šės kukuliukais ir makaronų salotomis. Saulė jau slinko vakarop
už „Jūros švelnumo“. Po savaitės kitos dėl uodų gausos lauke jau
nebebus galima valgyti, tačiau šis vakaras ankstyvą birželį buvo
tiesiog fantastiškas. Šiltas oras ir rami matinė melsvos spalvos
jūra, palengva siūbuojanti lyg želė. Pagalvojau - negi jis viso šito
atsisakytų?
Markusas nurijo didelį gurkšnį šaltosios arbatos ir nesisku
bino atsakyti.
- Nežinau, - lėtai tarė jis, statydamas ant stalo stiklinę. - Iš
tiesų labai pasiilgstu šitų vietų. Juk čia užaugau, pats supranti. -
Pakėlė akis į brolį. - Patinka man ir kalnai, bet visai kitoks yra
gyvenimas prie vandens. Būtų smagu kasdien jus matyti. - Jis
šyptelėjo Megei ir Endžiui, šis plėšė pirštukais šamą. - Skamba
viliojamai.
- O kas laiko tenai? - paklausė Džeimis. - Hampstedo prieš
gaisrinėje tuoj atsiras laisva vieta.
- Kraustykis čionai! Kraustykis čionai! - Megė stryktelėjo
ant suolo ir ėmė šokinėti, o aš uždėjau ranką jai ant peties.
- Neapversk valties, širdele, - šyptelėjau į tokį jos entuziazmą.
- Aš pagalvosiu, Mege, - pažadėjo Markusas.
Vėliau Džeimis nusivedė migdyti vaikus, o aš tvarkiausi vir
tuvėje. Atėjo Markusas ir pradėjo kempine šluostyti stalviršį. Jis
gyveno pas mus jau penkias dienas, bet dabar aš pirmą kartą
likau su juo viena.
324 Prieš audrą
- Ką sakytum, jeigu grįžčiau? - tyliai paklausė jis, braukda

mas kempine per pusryčių barą.
Stovėjau įbedusi akis į pamuiles plautuvėje. Paskui tariau:
- Džeimis labai nori, kad grįžtum. Vaikai eina dėl tavęs iš
proto.
- O ką pasakysi tu, Lorele? Kaip jausies tu, jeigu grįšiu? -
Paskui tylesniu balsu pridūrė: - Ar tavęs tai nevaržys?
- Aš norėčiau, kad vėl būtum šeimos dalis, - ištariau taip,
tarsi būčiau jam jautusi tik draugystę ir nieko daugiau.
- Tavo žodis man labai svarbus, - pasakė jis.
Norėjau, kad jis nutiltų. Bijojau, kad neleptelėtų ko nors apie
Endį. Pažiūrėjau į jį taip, tarsi nesuprasčiau, ko jis taip rūpinasi.
Tarsi man pačiai tai nė kiek nesvarbu.
- Viskas bus gerai, - patikinau.
- Nesakau, kad praeity aš...
Pirštu užspaudžiau jam lūpas, paskui lygiai taip pat greitai
atitraukiau ranką.
- Tegu tai ir lieka praeity, - sušnibždėjau. - Labai prašau,
Markusai.
Jis žiūrėjo į mane, ir aš neištvėrusi nusukau akis į šalį.
- Gerai, - tarė jis. - Gali būti rami.
Markusas tapo neatsiejama mūsų šeimos ir salos gyvenimo

dalimi. Jis atsikraustė gyventi į patį keisčiausią iš Džeimio tėvo
paveldėtų statinių - operacijos „Kamanė“ bokštelį. Stebėtinai
sparčiai susiremontavo triaukštį būstą, nudažė jį smaragdine jū
ros spalva ir pagražino baltais apvadais.
Priešgaisrinėje stotyje jį visi gerbė, o ir patiems broliams pa
tiko darbuotis petys į petį. Aš irgi jį gerbiau. Dar nepamiršau,
kaip pačiai buvo sunku mesti gerti griežtoje reabilitacijos klini
kos aplinkoje. Žavėjausi, kad jam užteko vien anoniminių alko
holikų draugijos susirinkimų.
Jaučiausi kaip naujai gimusi ir džiaugiausi kiekviena diena.

Mylėjau savo vyrą, bet man smagi buvo ir Markuso draugija,
ypač kai jis pažadėjo nebežadinti praeities prisiminimų. Man
patiko jo linksmas būdas, o savo potraukį paslėpiau aplanke su
raide G - „Giminystės ryšiai“.
Kai Endis pradėjo lankyti parengiamąją klasę, įsidarbinau
puse etato dermatologo kabinete. Dalį savo energijos skyriau
vaisiaus alkoholinio sindromo projektams - sukūriau interneti-
nę svetainę, rašydavau naujienlaiškius, kartais dalyvaudavau me
dicinos ar švietimo konferencijose. Megei ir Endžiui patikdavo,
kai išvažiuodavau skaityti pranešimų kur nors toliau, nes tada
su jais pasilikdavo Markusas, ir jie visi keturi - kartu su Džei-
miu - eidavo į kiną, žaisdavo arba šveisdavo picą ir kitokį greitą
maistą, kurį aš draudžiau.
Kartą, praėjus maždaug metams po grįžimo į Topsulo salą,
Markusas atvažiavo manęs paimti į Vilmingtono oro uostą - grį
žau iš konferencijos.
- Kur Džeimis? - paklausiau nustebusi, kad terminale laukia
ne sutuoktinis.
- Jis su vaikais norėjo ilgiau pamiegoti, tad pasisiūliau tave
parvežti. - Jis paėmė iš manęs ratukinį lagaminą, ir mudu pa
traukėme prie išėjimo.
- Ar smagiai praleidot savaitgalį? - pasidomėjau.
- Puikiai. - Ėjome per aikštelę prie jo pikapo. - Bet vakar aš
juos buvau palikęs vienus, važiavau pirkti valties.
- Valties? - nusijuokiau sėsdamasi keleivio pusėje. Nuleidau
langą, kad į vidų plūstelėtų šilto birželio oro. Buvau grįžusi iš
Niujorko. Vilmingtone temperatūra buvo visu penkiolika laips
nių aukštesnė. - O ko nebegera senoji?
- Kad sena, - atsakė jis.
Mes išsukome iš aikštelės, jis pasakojo man apie filmą, kurį
vakar visi žiūrėjo, ir kiek kartų leido Endžiui laimėti žaidžiant
„Saldumynų šalį“.
326 Prieš audrą
- Megė tokia meilutė, - tarė jis, žvelgdamas per petį ir sukda

mas į kitą kelio juostą. - Visad leidžia Endžiui laimėti.
- Žinau, - atsakiau. - Kartais man dėl to neramu.
- Na, nemanau, kad reikėtų dėl jos nerimauti.
- Bijau, kad ji... bus paveldėjusi Džeimio tą... empatiją.
- O, tikiuosi, kad ne. - Jis mane suprato.
Mąsčiau apie tai - štai jis netiki, jog Megė paveldėjo perdėm
didelį Džeimio polinkį įsijausti, - ir staiga susigriebiau, kad jis
jau kurį laiką tyli.
- Svajoji apie savo naują valtį? - paklausiau. - Jau sugalvojai
jai pavadinimą?
Jis apsilaižė lūpas ir tvirtai abiem rankom suėmė vairą.
- Noriu tavęs kai ko paklausti, - ištarė, tarsi negirdėjęs mano
žodžių.
O ne. Ar tik ne dėl to atvažiavo manęs į oro uostą? Jau bu
vau nusiraminusi dėl Endžio tėvystės klausimo, nes Markusas
jo nekėlė. Bet dabar pajutau, kad tuoj paklaus, ir susikaupusi
laukiau.
Pastebėjau, kaip pakilo ir nusileido jo Adomo obuolys.
- Galvojau, kad čia sugrįžus viskas bus gerai, - prabilo jis.
- Kas, manei, bus gerai? - atsargiai paklausiau.
- Maniau, kad sugebėsiu nieko tau nejausti.
Tikėjausi ne šito!
- Apie ką tu...
- Pala. - Jis žvilgtelėjo į mane. - Išklausyk. Leisk man viską
pasakyti, gerai?
- Ne, - paprieštaravau. - Aš...
- Kiekvienąkart, kai tave matau, mano jausmai tik stiprė
ja, - tarė jis. - Praeitis čia niekuo dėta, supranti? Tai vyksta čia ir
dabar. Mes nebe tie kaip anksčiau. Tada buvom ligoniai. O dabar
esam sveiki... aš tavim žaviuosi, Lorele. Man patinka, kaip tu el
giesi su Endžiu. Tavo švietėjiška veikla...
- Markusai, prašau, nereikia, - nutraukiau. - Ačiū, žinoma.
Už komplimentus. Aš tavimi taip pat žaviuosi. Mūsų gyvenimas

pasikeitė. Nedarykime nieko, kas vėl viską sugriautų.
- Aš myliu tave.
- Prašau, nekalbėk taip.
Nusigręžiau į langą, kad nematyčiau to, kas buvo taip aki
vaizdu jo veide.
- Ištisus metus su tuo kovojau, - toliau kalbėjo jis. - Daugiau
nebegaliu. Noriu žinoti, ar yra vilties. Nieko kito tavęs neprašau.
Pasakyk, kad nėra, ir aš niekada apie tai nebekalbėsiu. Tik noriu
žinoti, ar tu kada nors pagalvojai... - Jis papurtė galvą. - Kalbu
ne apie slaptus santykius, šito daugiau nebus. Kalbu apie atvirus
santykius. Jeigu tu išsiskirtum su Džeimiu. - Nors mano akys
buvo įbestos į langą, vis tiek jaučiau jo žvilgsnį. - Aš myliu bro
lį, - pridūrė jis. - Nenorėčiau jo skaudinti, bet nebežinau, kaip
nuslėpti tai, ką tau jaučiu. Kai susitinku su kokia nors moterim,
vis svajoju, kad ji būtum tu.
- Markusai, maldauju, liaukis! - sušukau atsisukdama į jį. -
Aš niekada nesiskirsiu su Džeimiu. Jis tiek daug per mane išken
tė. Jis...
- Tai vis dėlto man kai ką jauti? - nutraukė Markusas. - Ir
jeigu ne Džeimis, tu...
- Aš myliu tave tik kaip vyro brolį, - atsakiau.
- Netikiu.
- Kodėl?
- Kartais sugaunu tavo žvilgsnį...
Negi aš tokia perskaitoma?
- Aš myliu Džeimį, Markusai, - pasakiau lygiu balsu. - Mes
turime šeimą. Neardyk jos, prašau. - Sunkiai atsidusau. - Taip
gražiai gyvenam visus šiuos metus, kai grįžai. Būk geras. Nesu
gadink visko.
Kurį laiką jis tylėjo.
- Tu teisi, - pagaliau ištarė. - Visiškai teisi. Labai atsiprašau,
Lorele. Tiesiog norėjau išsiaiškinti.
328 Prieš audrą
- Dabar jau aišku?

- Taip, aišku.
Tarp mūsų stojo nejauki tyla. Paskui vėl prabilau.
- Susirask netekėjusią moterį, kuri išvaikytų tau iš galvos
kipšus, - pasakiau, o paskui pagalvojau, kaip jausčiausi matyda
ma jį - liečiantį ir glamonėjantį kitą moterį.
- Tu teisi, - niūriai tarė jis. - Taip ir padarysiu.
Kitą rytą išaušo pirmadienis, Džeimiui ir Markusui į darbą

nereikėjo. Saulė dar tik niro virš horizonto, siųsdama į mūsų
miegamąjį rausvą rytmečio žarą, kai suskambo telefonas. Džei-
mis atsiliepė savo lovos pusėje. Išgirdau tik nerišlaus pokalbio
pabaigą.
- Aha, - tarė jis po kelių minučių. - Labai norėčiau. - Ir pa
dėjo ragelį.
- Kviečia į darbą? - paklausiau. Niekas kitas taip anksti jam
neskambintų.
- Ne. Markusas. - Jis atsisėdo lovoje ir nuleido per kraš
tą kojas. - Susitinkam prieplaukoje, lėksim išbandyti jo naujos
valties.
- Dabar? - nusistebėjau. - Tau juk laisvadienis. Galėtum pa
miegoti.
- Galėčiau, bet pažvelk pro langą. - Jis parodė ranka į saulė
tekį; jo noras lėkti prie vandens visiškai suprantamas. Pasilenkęs
pabučiavo mane ir tarė: - Tu dar pamiegok. Pasistengsiu nepri
žadinti vaikų.
Po kelių valandų iš Serf Sičio policijos nuovados paskambino

Markusas. Jis kūkčiojo, aš ne iškart supratau, ką sako. Nelaimė
valtyje. Ją kilstelėjo banginis, jiedu su Džeimiu iškrito. Markusas
ilgai ieškojo brolio vandeny, bet nesėkmingai.
Padėjau ragelį visa drebėdama, man pasidarė bloga. Vaikai
buvo čia pat, aš stengiausi neparodyti mane apėmusio siaubo.
Paskambinau Sarai ir paprašiau atvažiuoti pabūti su jais, nors ji

paklaiko lygiai kaip ir aš. Ji įlėkė į mano namus su šešiamečiu
Kitu ir verkdama mane apkabino, o visi trys vaikai stovėjo sutri
kę, nesuprasdami, kas atsitiko.
Nulėkiau į policijos nuovadą ir kai pažvelgiau į akis žmogui,
kuris dar vakar manęs klausė, ar nepalikčiau savo vyro dėl jo,
supratau, kaip puikiai jį pažįstu, - taip puikiai, kad kaipmat su
vokiau: jo papasakota istorija - grynas melas.
Keturiasdešimt pirmas SKYRIUS
Lorelė
Parengtinis bylos nagrinėjimo teismo posėdis buvo numatytas

trečiadienį - po dviejų dienų, - mano supratimu, pernelyg grei
tai. Žinojau, kad, „atsižvelgiant į kaltinimų rimtumą“, po po
sėdžio Endžiui teks atsisveikinti su laisve. Denisas vis dažniau
kartojo, kad Endžio byla greičiausiai bus perduota suaugusiųjų
teismui, ir vis mažiau tikėjo, kad jam bus suteikta teisė į išpirką.
Vadinasi, jam teks likti įkalinimo įstaigoje iki pat teismo, o tai
gali užtrukti kelis mėnesius ar net metus. O nuosprendis - iki
gyvos galvos, be jokių „lygtinai“.
- Mirties bausmės neturėtų skirti, - ramino mane Denisas. -
Dėl to galite būti rami.
Prakeiktas šiknius! Galiu būti rami, kad mano ypatingas vai
kas kalės iki gyvos galvos. Reikėjo susirasti kitą advokatą iš kar
to, kai tik iškilo pirmų abejonių dėl Deniso.
Vyliausi, kad parengtinio bylos nagrinėjimo posėdyje jis dėl
vaisiaus alkoholinio sindromo siūlys neperduoti Endžio bylos
suaugusiųjų teismui, ir nuolat stengiausi jam priminti, koks tai
sutrikimas. Bet jaučiausi taip, lyg kalbėčiau su pačiu Endžiu, -

vos tik apie tai prabylu, Deniso ausys ir protas apkursta.
- Šis argumentas labai silpnas, - tarė jis. - Gal anksčiau tai
suveikdavo, bet dabar kiekvienas Tomas, Dikas ar Haris gali tvir
tinti, kad prieš jam gimstant motinėlė buvo girtuoklė. Andriaus
intelekto koeficientas normalus. Jis nėra protiškai atsilikęs, jis
žino, kas gerai, o kas blogai. Į tai ir atsižvelgs teisėja.
- Tai kieno pagaliau jūs pusėje?! - Man jau trūko kantrybė.
Vos tik pradedu su juo kalbėtis, krūtinę užplūsta nenusakoma
panika. - Jūs manęs visai negirdite! Aš kalbu ne apie jo gynimą
teisme, o apie bylos neperdavimą suaugusiųjų teismui. Tegu jis
paauglys, tegu jo intelekto koeficientas vidutiniškai normalus -
mažesnis už normalų, - bet jis mąsto kaip vaikas. Aš esu vaisiaus
alkoholinio sindromo žinovė, skaitau paskaitas apie...
- Jūs - jo motina, - nutraukė mane Denisas. - Jūsų žinios čia
niekuo dėtos.
Prieš kelerius metus vieną naktį atsibudau ir išvydau ant lo

vos krašto sėdintį Džeimį. Tikriausiai susapnavau - jau ir anks
čiau yra taip buvę, - bet dabar jis atrodė toks tikras. Sėdėjo su
džinsais ir mėlynais marškinėliais, ir ta ryškia tatuiruote - žo
džiu „empatija“. Aš neišsigandau. Apsidžiaugiau jį pamačiusi. Jis
man tarė žodžius, nors jo lūpos nekrutėjo. Jis pasakė: „Esi kovo
toja, Lorele. Tu kovosi ir nugalėsi.“
Dažnai prisimenu tą sapną - ar kaip jį pavadinsi. Kaskart,
pasitikdama iššūkį, girdžiu jo žodžius. Gyvas jis man jų niekada
nebuvo sakęs, aš pati juos išgalvojau. Man jau gana iššūkių. Bet
ir vėl turiu ruoštis - šį kartą didžiausiam gyvenimo išbandymui,
ir padarysiu viską, kad Endis išvengtų kalėjimo.
Tad jeigu mano žinios nereiškia nieko, susirasiu ką nors su
neginčijama reputacija. Nepasiduosiu. Rasiu žmogų, kuriam yra
tekę dalyvauti asmenų, turinčių šį sindromą, bylose. Internete
padedama visos šalies to paties likimo vaikų tėvų suradau ne
332 Prieš audrą
urologą, gyvenantį Rolyje. Paskambinau jam į darbą ir jis pa

žadėjo mane priimti jau kitą dieną. Patarė į pirmąjį susitikimą
atvažiuoti vienai, bet būtinai atsivežti Endžio medicinos kortelę
ir psichoterapeuto įrašus. Jeigu byla vis dėlto pasieks teismą, jis
galėsiąs atlikti išsamų Endžio sveikatos būklės įvertinimą. O kol
kas pažadėjo man parūpinti kai ką, kas mudviem su Denisu tu
rėtų padėti užkirsti kelią bylos perdavimui į suaugusiųjų teismų
sistemą. Po telefoninio pokalbio iš laimės net apsiverkiau. Jis op
timistas, ir jo optimizmas suteikė man viltį.
Susitariau rytoj palikti Endį pagloboti jo plaukimo koman
dos draugo mamai. Benas tikino, kad Endis vis tiek turi lankyti
baseiną, ir aš dėkinga, kad treneris nepabūgo galimų šio spren
dimo pasekmių. Endis nesupranta, kodėl jam nebereikia lankyti
mokyklos, o jeigu dar būtų pašalintas ir iš mylimos plaukimo
komandos, susikrimstų ne juokais.
Vakare paguldžiau jį į lovą ir paaiškinau rytdienos planus.
- Rytoj turiu kai kur nuvažiuoti, - tariau, - todėl tu...
- Skaitysi pranešimą apie sindromą?
- Ne, - šyptelėjau. - Šįkart ne. Dieną turiu susitikimą Rolyje.
O tu pabūsi pas Tailerį, tave prižiūrės jo mama.
- Taileris irgi bus?
- Jis bus mokykloj, bet tu pasiimsi vadovėlius ir...
- Ar galiu pasiimti „iPod“ grotuvą?
- Taip, bet aš noriu, kad paskaitytum ir paspręstum uždavi
nių, aišku? Pažymėjau juos knygoje. Pasakysiu Tailerio mamai,
kad patikrintų, kaip tau sekėsi.
- Kas man duos valgyti?
- Tailerio mama. Po pamokų su Taileriu važiuosite į baseiną,
o po treniruotės tave pasiims Megė.
- Taileris prastai plaukia.
- Prastai?
- O Benas taip dailiai viską aiškina.
- Gerai, - pataisiau jį. - Reikia sakyti: „Benas gerai aiškina.“

- Benas sakė, jeigu labai stengsiuos, būsiu pats geriausias
plaukikas.
- Aš manau, kad tu jau ir taip geriausias iš visų.
- Ne, mama. Geriausias ne „Piratų“ komandoje, o visam pa
sauly. Plaukimo čempionas.
Pakedenau jo vešlias garbanas.
- Kokia nuostabi paskata.
Endis nusižiovavo.
- Kas ta „paskata“? - Kumščiais pasitrynė akis. Ak, tas mano
miegalius.
- Tikslas. Siekis. Juk prisimeni savo tikslų lentelę, tiesa?
- Aha. - Užsimerkė.
- Myliu tave, - pasakiau.
- Mmm. - Jis jau lygiai kvėpavo, lūpose sustingo švelni šyp
senėlė.
Kelias minutes žiūrėjau į jį vos sulaikydama ašaras. Paskui
pasilenkiau prie jo ir sušnibždėjau į ausį:
- Tu kovotojas, branguti. Tu jau ir taip nugalėtojas.
Keturiasdešimt antras SKYRIUS
Markusas
Tokią audringą dieną vandenyne mano valtis per maža. Tai su
vokiu vos tik išplaukiame iš įlankėlės į atvirus vandenis. Pro mus
prasliuogia milžiniškas geltonas motorlaivis, didumu ir forma
kaip mokyklinis autobusas. Jo sukeltos bangos mus sviedžia aukš
tyn, paskui meta žemyn ir apteškia nuo galvos iki kojų. Akimirksnį
išsigąstu, bet kai Džeimis pradeda juoktis ir vilktis per galvą šla
pius marškinėlius, nusiraminu irjuokiuosi kartu su juo. Trūkteliu
droselio sklendę ir mano valtis pakelta nosimi visu greičiu šauna
pirmyn.
- Žiūrėk! - išplėtęs akis Džeimis rodo ranka į rytus. Pažvelgęs į
šoną pamatau pulkelį juodų it anglis banginių, plaukiančių vorele
ir sutartinai vienu metu švirkščiančių vandensfontanus. Tarsi pa
veikslėlyje iš vaikiškos knygutės.
- Dievas plaukia su mumis! - šūkteli Džeimis.
Vėl atsibudau sunkiai alsuodamas, nors paprastai spėju pa

busti prieš blogiausią sapno dalį. Širdis kūju mušė krūtinėje. Šis
sapnas mane kankina bemaž dešimt metų. Išlipau iš lovos, kad
greičiau nuvyčiau jį šalin. Negi jis persekios mane visą likusį gy
venimą? Neišlaikys širdis.
Vonios kambaryje apsišlaksčiau veidą šaltu vandeniu. Jeigu
krisiu į lovą, sapnas virs košmaru. Nė už ką.
Įsijungiau kompiuterį ir sėdau pažaisti, bet jaučiausi lyg ap
dujęs. Spoksojau į kortas, kol ėmė lietis akyse. Užsimerkiau.
Tądien viskas galėjo būti kitaip. Galėjau pasiūlyti išbandy
ti valtį sąsiauryje, o ne vandenyne. Išplaukti dieną, o ne anks
tų rytą. Galėjau nusipirkti valtį savaite anksčiau arba vėliau. Jau
nebe pirmą kartą einu iš proto klausdamas savęs: „Kas, jeigu..?“
Dieną prieš nelaimę vežiau Lorelę iš oro uosto namo. Pake
liui uždaviau jai klausimą, kuris jau keletą mėnesių neleido man
ramiai gyventi: ar mudu galime būti kartu. Ji man atsakė, ir aš
nutariau su tuo susitaikyti. Privalėjau. Nuvežiau ją į „Jūros švel
numą“ ir ketinau traukti atgal, bet tarpduryje pasirodė Džeimis.
- Sveikas. - Jis priėjo prie mašinos ir atsisėdo į keleivio vietą.
Jo plaukai buvo šlapi po dušo ar pasiplaukiojimo. - Po pietų tu
rėsi laisvą valandžiukę? - paklausė. - Pasišnekėti akis į akį.
Keistas prašymas, bet nekreipiau dėmesio. Galvojau apie tai,
kad dabar mažiausiai noriu su juo šnekėtis. Ypač po tokio pokal
bio su Lorele.
- Gal rytoj? - paklausiau. - Tau ryt laisvadienis, tiesa?
- Gerai, - atsakė jis. - Paskambinsiu tau iš ryto.
- Galėsi padėti man pakrikštyti naują valtį, - pasiūliau.
- Gerai. - Pažiūrėjo į savo namelį ir išlipo iš automobilio.
Kai kitą rytą jam paskambinau brėkštant, maniau, kad su

pyks dėl tokio ankstyvo skambučio. Laisvadieniais jis mėgdavo
ilgiau pamiegoti, tačiau tąryt jo balsas skambėjo džiugiai, tarsi
nekantrautų kuo greičiau išbandyti mano naująją valtį. Štai tada
turėjau nujausti.
Mudu susitikome valčių prieplaukoje, ir aš pamačiau, kad
jam kažin kas negerai. Netikra šypsena. Grožėjosi valtimi neiš
336 Prieš audrą
traukdamas rankų iš šortų kišenių. Klausinėjo apie pirkinį, bet

mačiau, kad atsakymai jo visai nedomina. Turbūt jam per anks
tus metas, pamaniau. Nespėjo dorai atsibusti.
Įšokau į valtį vienoj rankoj laikydamas termosą su kava, ki
toj nešdamasis porą vienkartinių puodelių. Jis stryktelėjo man
įkandin.
- Norėjau nusipirkti nedidelę, lengvai valdomą, bet pakan
kamai erdvią susėsti mums visiems, - paaiškinau. Vaizduotėje
čia regėjau tik save, Lorelę ir vaikus, o Džeimis pluša darbe. Aš
gerasis brolelis.
Įsitaisiau ant minkštos sėdynės prie šturvalo.
- Kavos? - Padaviau jam termosą, kai jis įsitaisė keleivio pu
sėje šalia manęs. Džeimis papurtė galvą, lūpose žaidė ta pati ne
tikra šypsena.
- Tau viskas gerai? - paklausiau.
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Turiu rūpestį, - tarstelėjo. - Na, - mostelėjo ranka į val
tį, - rodyk, ką ji gali!
- Nori maut į vandenyną? - paklausiau jo atsišvartuodamas
nuo prieplaukos. Pats jau buvau aplėkęs sąsiaurį ir vidaus pa
krančių vandenkelį. Man norėjosi pažiūrėti, kaip ji šokinės per
bangas vandenyne.
- Žinoma. - Pasitaisė ant nosies tamsius akinius. - Jau išrin
kai pavadinimą?
Ketinau pavadinti ją „Lorele“. Rimtai. Koks aš kvailys.
- Gal „Megė“, - pasakiau.
- Puiku, - pritarė Džeimis. - Jai patiks plaukioti valtimi, pa
vadinta jos vardu.
Po kelių minučių mes jau lėkėme įlankėle. Prieš akis išvydęs
atvirą jūrą kaip visada pajutau malonų jaudulį. Kokia ji didžiulė,
neaprėpiama. Kone regėjau Žemės paviršiaus linkį. Nesuprantu,
kaip aš ištvėriau ketverius metus kalnuose.
Vos išplaukėme iš įlankėlės į vandenyną, prieš akis tarsi iš
niekur išniro milžiniškas laivas. Tarytum iš dangaus nusileido.

Praplaukė pro mus, versdamas didžiulius dūmų kamuolius ir
kurtinamai kaukdamas sirena. Tvirtai suėmiau rankomis vairą ir
liuoktelėjau ant jo sukeltos bangos.
- Kad tave velnias! - sušukau užšokęs ant pirmosios keteros.
- Laikykis! - suriko Džeimis. Tarsi pats nežinočiau, ką daryti.
Peršokom keterą ir lyg akmuo žnektelėjome į duobę kito
je jos pusėje. Nespėjus atsitokėti prieš mus iškilo kita banga. Ji
nuplėšė man nuo veido saulės akinius, trumpam apakino šalto
vandens pliūpsniu ir vos nepaskandino valties. Tvirtai įsikibau į
vairą. Džeimis garsiai aiktelėjo, lyg nublokštas nuo spyruoklinio
buliaus.
Dar dvi didžiulės bangos ir pagaliau blogiausia jau praeity.
Atsigręžęs pamačiau besijuokiantį Džeimį. Jis nusitraukė per
mirkusius marškinėlius. Nusiėmęs akinius dairėsi, kur galėtų
juos nušluostyti.
- Ničnieko nemačiau, - tarė jis.
- Eina sau, - dabar jau ir aš pradėjau juoktis. - O mano aki
niai kažin kur nuplaukė.
Džeimis užsikabino akinius ant kaktos. Per valties kraštą iš-
sigręžė marškinėlius.
- Na, tavo valtis šauniai išlaikė egzaminą, - pagyrė.
- Jau maniau, kad subyrės į šipulius.
Mes išplaukėme į jūrą, ir aš paleidau valtį visu greičiu. Po
kiek laiko Džeimis išsivalė akinius į šlapius drabužius. Užsidėjo
ant akių. Tada parodė ranka į pietus.
- Kas ten? Banginis? - Jam teko garsiai šaukti, kad perrėktų
variklio gausmą.
- Kur? - Vandens paviršius buvo lygus.
- Paniro.
- Negali būt banginis! - sušukau. - Dar ne sezonas.
- Tu teisus, - atsakė jis. - Bet atrodė kaip banginis.
Mes toliau skrodėme bangas.
338 Prieš audrą
- Lygiai eina mažytė, ką? - šūktelėjau.

- Ji tikrai nuostabi!
Valtis buvo nesustabdoma. Mes lėkėme kaip ant sparnų.
- Štai vėl jis! - Džeimis kilstelėjo ranką. - Mes jam beveik
ant nugaros.
Dabar ir aš pamačiau. Neįmanoma apsirikti. Trisdešimties ar
keturiasdešimties tonų mėsos kalnas, čia išnirdamas, čia vėl pra
dingdamas, plaukė piečiau nuo mūsų.
- Kad tave... - Sulėtinau greitį ir mes vėl ėmėme jo dairytis
po bangas. - Negaliu patikėti. Juk dabar birželis! - Plačiakuprius
galima išvysti gruodį ar sausį, kai jie traukia bandomis į pietus,
arba pavasarį, kai grįžta namo. Bet birželio pabaigoj?
Išgirdau pliūkštelint vandens čiurkšlę ir atsigręžęs arčiau
kaip už dvidešimties jardų nuo valties pamačiau fontaną. Paskui
į orą iškilo masyvi, lyg milžiniškas paukštis, banginio uodega, ir
tarsi du sparnai pakibo virš vandens. Nerdamas gilyn jis uodega
garsiai pliaukštelėjo per vandenį. Išjungiau variklį ir mes dabar
dreifavom ant bangų.
- Kaip manai, jis vienas? - pašnibždom paklausė Džeimis.
- Neturiu supratimo, - atsakiau. - Gaila, nepasiėmiau foto
kameros. Niekas dabar mumis nepatikės.
•Banginis dar kartą praplaukė pro mus ir lyg raketa išniro iš
vandens priešais mus.
- Ar čia tas pats? - paklausė Džeimis.
- Nežinau. Bet eina sau! Tai bent dičkis!
Ir visai prie pat, kad net apėmė siaubas. Man ir anksčiau
buvo tekę matyti banginius iš arti. Taip arti, kad buvo galima
kasyti jiems nugaras su žvejo tinkleliu. Bet čia visai kas kita. Šitas
banginis išniro kaip kalnas. Mano valtis prieš jį buvo lyg nykštu
kas. Įsivaizdavau, kaip Joną jo pilve įsirengė sau namą.
- Argi galima regint tokį dalyką nejausti Dievo buvimo? -
paklausė Džeimis.
Nieko jam neatsakiau. Savo aukštesniąsias jėgas pažinau

anoniminių alkoholikų draugijoje, bet jos tikrai ne tos, kuriomis
kliaujasi Džeimis.
Banginis vėl pradingo vandeny. Laukėme kelias minutes, krai
pėme galvą kairėn dešinėn, dairėmės jo. Banginio nebesimatė.
Ištiesiau ranką prie droselio sklendės.
- Pala, - sulaikė Džeimis. - Palūkėkim dar.
- Man regis, jis nuplaukė.
- Galbūt, - tarė jis, - bet aš noriu su tavim pasikalbėti.
Atitraukiau ranką nuo droselio.
Velnias. Negi Lorelė jam papasakojo apie mudviejų pokalbį?
- Norėčiau įsipilti truputėlį kavos.
Padaviau jam termosą ir puodelį. Žiūrėjau, kaip jis pila. Jo
ranka truputį virpėjo, betgi po tokio netikėto susidūrimo su Mo-
biu Diku netvirta buvo ir manoji.
Jis gurkštelėjo, tada giliai atsiduso ir tarė:
- Velnias, brol. Nežinau, nė kaip ir pradėti.
Nusivaliau į šortus suprakaitavusius delnus ir paklausiau:
- Kas atsitiko?
- Priėmiau sunkų sprendimą. - Jo akis dengė akiniai, bet aš
jaučiau, kad žiūri tiesiai į mane. - Savanaudišką. Labai savanau
dišką. Man reikės tavo pagalbos, broli.
Lengviau atsikvėpiau. Kalbės tikrai ne apie mane ir Lorelę.
- Visada, Džeimi.
Jis pažiūrėjo ton pusėn, kur neseniai matėme banginį, ir tarė:
- Ketinu prašyti Lorelės skyrybų.
Man staiga suspaudė širdį, uždėjau delną sau ant krūtinės.
- Ką tu sakai?
- Suprantu, netikėta, - tarė jis. - Turbūt galvoji, kad kuokte
lėjau. Tokia puiki mano santuoka, o štai imu ir ją nutraukiu.
- Būtent, - pritariau. - Tu taip... Nepažįstu kito žmogaus, ku
ris taip rūpintųsi savo šeima.
340 Prieš audrą
Nykščiu ir smiliumi jis suspaudė nosies balnelį po akiniais.

Turbūt norėjo nusišluostyti ašaras. Sunku pasakyti.
- Aš ją myliu, bet tik kaip draugę, - kalbėjo jis. - Jau seniai.
Kai pradėjo gydytis nuo alkoholizmo, mano jausmai jai pasikeitė.
Suprantu, tai nesąžininga. Ji nekalta, kad taip atsitiko. Tikėjausi,
kad jausmai atgis, bet... - Jis papurtė galvą.
- Kaip tu gali jos nemylėti? - Jis beprotis. Kaip jis gali norėti
ją palikti? Bet ar ne šito aš taip troškau vos prieš dvidešimt ke
turias valandas? Ne. Ne šito. Aš norėjau, kad skyrybų paprašytų
Lorelė. Kad iniciatyvos imtųsi ji. Ne kad būtų palikta.
- Nežinau, kaip jai tai pasakyti, - dūsavo Džeimis. - Nenoriu
jos skaudinti, nes jau ir taip prisikentėjo.
- Tai toks tavo klausimas? Nes jeigu taip, tai mano atsaky
mas - neįskaudinti nepavyks. - Norėjau jam išrėžti, kad ji at
stūmė mane dėl to, kad yra atsidavusi jam visa širdimi. Norėjau
drėbti Džeimiui tiesą į akis.
- Žinau, - tarė brolis. - Atleisk, kad tau tai užkraunu. Noriu,
kad pirmiausia išgirstum iš manęs, tu jiems būsi reikalingas. Tau
rūpi ir jinai, ir vaikai. Jiems kurį laiką teks remtis į tave.
Mums virš galvų praskrido kelios žuvėdros. Pasekiau akimis
vieną, ji nėrė stačia galva į vandenį, paskui greitai išniro su žuve
le snape ir pakilo taip lengvai, lyg nė nereikėjo stengtis.
- Negaliu patikėti, - tariau. - Tu jai pasakysi, o kas toliau?
Išvažiuosi? Pradėsi naują gyvenimą Kalifornijoj?
- Jau pyksti, - tarė jis.
- Tiesiog... aš nesuprantu.
- Nekaltinu tavęs. - Jis darkart giliai atsiduso. Po drėgna
kaklo oda smarkiai tvinkčiojo pulsas. - Klausyk, - pagaliau vėl
prabilo, - pasakysiu tiesiai, gerai? Aš myliu kitą.
Gaila, kad pro tamsius akinius nemačiau jo akių.
- Tu maustai Lorelę?
- Netinkamas žodis.
Nusijuokiau.
- Yra gražesnis?
- Aš neapgaudinėju.
- Na, tuomet rėžk man viską iki galo, - sukryžiavau rankas
ant krūtinės, staiga pasijutęs kilnesnis iš dviejų valtyje sėdinčių
niekšų.
- Be reikalo tau pasakiau.
Nenorėjau, kad jis dabar užsisklęstų. Man reikėjo žinoti viską
iki galo.
- Nesistebėk, kad pykstu, - tariau. - Tu nebe tas Džeimis. Tu
lyg kitas.
- Aš myliu Sarą.
Kurį laiką jo žodžiai kybojo ore, paskui aš juos sugėriau.
- O, gražu, - tariau. - Išsirinkai geriausią žmonos draugę.
- Viskas buvo... kitaip, nei tu manai. - Jis pakėlė nuo valties
dugno šlapius marškinėlius ir nusišluostė jais kaktą. - Pameni,
kai Megė buvo maža, aš gyvenau pas Sarą su Stivu. Įsimylėjau ją.
Suartėjome. Lorelė buvo kaip nesava, o Sara... Santuokinis gyve
nimas jai nesisekė, Stivo dažnai nebūdavo namie... mums tiesiog
reikėjo vienam kito.
- Tai buvo labai seniai, - atsidusau. - O gal tęsiasi ir dabar?
- Ne. Bent jau fiziškai ne. Kai Lorelė laukėsi Endžio ir aš grį
žau gyventi į mūsų namelį, su Sara viskas buvo baigta. Bet lengva
pasakyti, sunku padaryti. - Jis pasitrynė delnu smakrą. - Sara
puiki moteris. - Jo lūpomis perbėgo šypsena. Norėjau šnioti jam
per veidą. - Sakydavo, kad viskas priklauso tik nuo manęs. Per
šiuos mėnesius supratau, kad gyvenu meluodamas, apsimetu
mylįs Lorelę, sakau jai tai, nors iš tiesų taip nėra. Negalima gy
venti meluojant.
- Tu kalės vaike. Nusigręši nuo vaikų?
- Niekada, - skubiai atsakė Džeimis. - Todėl mes ir liksime
gyventi čia. Gal saloje, o gal persikelsime į žemyną. Galvojam
apie Hampstedą. Tada būsiu netoli Endžio ir Megės, o Lorelė ne
342 Prieš audrą
tyčia nesutiks manęs maisto prekių parduotuvėje. Aš juos aprū

pinsiu, - pridūrė jis. - Lorelę irgi.
Man labai norėjosi jį gerai aptalžyti. Vaikystėje dažnai jį užsi-
puldavau, bet jis visada mane įveikdavo. Jis už mane ir vyresnis,
ir stipresnis. Bet dabar vis tiek ne juokais įsiutau. Jeigu norėčiau,
iš karto patiesčiau.
- Markusai, - jis prabilo tyliu ramiu balsu, kokiu kalbėdavo
žmonėms sekmadienio rytais koplytėlėje. - Pažvelk į mane.
Padariau, kaip liepiamas, bet kone iki skausmo sučiaupęs
lūpas.
- Aš turiu dar vieną vaiką, kuriuo turiu rūpintis, - tarė jis. -
Su kuriuo turiu būti.
- Ką tu čia paist... - Prieš akis iškilo Kitas. Dabar jam šešeri.
Gražus berniukas. Didelės rudos akys. Tamsūs banguoti plaukai.
Lėtai pasukiojau galvą.
- Kitas, - ištarė Džeimis, lyg dar nebūčiau supratęs. - Nuo
tada, kai jis gimė, remiu Sarą pinigais. Ji nusipelno iš manęs kur
kas daugiau nei kelių šimtų dolerių per mėnesį.
- Man atrodo, aš tavęs nebepažįstu, - tariau žvelgdamas į tą
svetimą žmogų valtyje. - Tu prikalbinai Sarą padėti Lorelei. Tu
tiesiog privertei jas susidraugauti. Savo žmoną ir... meilužę. Tur
būt smagu turėti abi tuo pat metu po vienu stogu?
- Nutilk, Markusai!
Jis pradeda pykti, man tai patiko. Po velnių. Kaip nekenčiau
jo susitvardančio ir ramaus.
- O tas tavo pavainikis? - sušukau. - Tikiesi, kad Megė ir En-
dis žais su juo vienoj smėlio dėžėj? Viena didelė laiminga šeima,
tik be Lorelės?
- Pažiūrėk į veidrodį, Markusai. - Džeimis suglamžė saujoj
popierinį puodelį ir sviedė per valties kraštą. - Tu sugadinai man
žmoną.
Turbūt papurčiau galvą, nes jis pasilenkė prie manęs dar ar
čiau ir tarė:
- Nedrįsk gintis! Manai, aš aklas? Tu pats ją suvedžiojai, užtai

sei vaiką ir dar padarei alkoholike. Endis gimė toks tik per tave.
Puoliau ant jo. Vožiau kumščiu į skruostą. Jo galva loštelėjo
nuo smūgio, bet jis greitai atgavo pusiausvyrą, čiupo mane už
rankos ir pargriovė ant valties dugno. Priešinausi jam su nežmo
niška jėga. Sulenkiau kelius, basomis pėdomis įsirėmiau jam į
krūtinę ir spyriau nuo savęs, nubloškiau jį į kitą valties galą. At
sitrenkęs į suolą jis sudejavo iš skausmo.
Gulėjau valtyje lyg apsvaigęs. Virš manęs dangus sukosi
ratu. Sunkiai atsiklaupiau ant kelių ir pasijutau lyg skrisčiau.
Džeimis puolė prie manęs, bet ir pats kažką pajuto. Valtis šok
telėjo aukštyn.
- Kas čia per..? - Jis bandė išlaikyti pusiausvyrą, išsižergė,
rankas iškėlė į šonus.
Dairiausi valties ar laivo, kuris galėjo sukelti tokią didelę ban
gą. Ir tada pamačiau ją - didžiulę uodegą, pakibusią iš vandens
virš banginio. Nespėjęs įsitverti rankomis sėdynės, kaip skiedra
išlėkiau į orą.
Mums skriejant iš valties, Džeimis garsiai suriko. Jis žnek
telėjo veidu žemyn, išgirdau, kaip jo galva kaukštelėjo į valties
pirmagalį. Staiga atsidūriau giliai po vandeniu, nežinojau, kur
dangus, kur žemė, o tas tamsus daiktas virš mano galvos - valtis
ar banginis?
Pagaliau išnirau į paviršių. Įkvėpiau oro. Sūrus vanduo gėlė
akis. Valtis jau buvo už kelių jardų nuo manęs, o neapykanta
Džeimiui virto troškimu išgyventi. Priplaukiau prie valties, įsiki
bau į laiptelius laivagalyje ir ėmiau dairytis po vandenį brolio.
- Džeimi! - pašaukiau, įsiklausydamas į savo balsą. Virš
mano galvos nardydamos ore klykavo žuvėdros, daugiau nė gar
so. Įsiropščiau į valtį, kad geriau matyčiau aplink. - Džeimi! -
šaukiau be paliovos ir vis prisiminiau tą duslų kaukštelėjimą.
Dar kartą nėriau į balzganą vandenį ir atsimerkęs dairiausi bro
lio. Nardžiau tol, kol pradėjo mausti raumenis, išnėręs blaškiausi
344 Prieš audrą
vandens paviršiuje šaukdamas iš visų jėgų, springdamas su kiek

vienu oro gurkšniu.
Vėl įlipęs į valtį dar kartą iš aukštai apmečiau akimis vandens
paviršių. Jis negalėjo nuskęsti. Negalėjo. Bet kurią akimirką ti
kėjausi pamatyti jį išnyrantį iš vandens. Besijuokiantį. Duodantį
man grąžos už tai, kad aš lyg koks asilas sumaniau jį prikulti.
- Džeimi! - šaukiau, kol mano balsas užkimo ir galiausiai
virto prikimusiu šnabždesiu. Aš laukiau brolio.
Grįžau įlankėle į krantą nesiliaudamas raudoti ir vis dar tikė
jausi pamatyti jį ant prieplaukos. Jis pasakys, kad aš nusipelniau
tokio išgąsčio, ir dar ilgai prikaišios dėl veidmainystės.
Tačiau krante jo nesutikau, o tikrasis košmaras prasidėjo
tada, kai papasakojau policijai, kas nutiko: banginis išmetė į orą
valtį, ir mes iškritome. Birželį, kai didžiakupriai paprastai plau
kioja prie šiaurinių Naujosios Anglijos krantų! Neįtikėtina. Kar
tais suabejodavau, ar tikrai mačiau milžinišką uodegą. Niekam
nepasakojau apie mūsų ginčą, grumtynes. Ant peties liko nuo-
brozdų. Sudraskytas kaklas. Argi keista, kad leidęsis tikrinamas
melo detektoriumi susimoviau?
Pareigūnai, kurie nuo senų laikų pažinojo mūsų šeimą, prisi
minė mano ir brolio nesantaiką. Jie klausė, ar mudu susikibome
valtyje. Prisiminė mano polinkį į alkoholį. Gal valtyje gėriau?
Galiausiai jie nerado jokių įkalčių ir išleido mane namo. Ugnia
gesiai, kurie vienodai gerbė ir mane, ir Džeimį, išreiškė man
paramą, bet Lorelė netikėjo nė vienu mano žodžiu. O man jos
nuomonė buvo svarbiau už viską.
Keturiasdešimt trečias SKYRIUS
Megė
- Tu labai drąsi, kad ryžaisi aplankyti Kitą, - tarė Amberė. Ji

drybsojo mano automobilyje ant keleivio sėdynės, basas kojas
susikėlusi ant prietaisų skydelio. Perspėjau ją, kad avarijos atveju
iššautų oro pagalvės ir jai sulaužytų abi kojas, o keliai sugurintų
nosį, bet ji mane nuramino sakydama, kad per daug jaudinuo
si. Aš iš tiesų jaudinausi. Negalėjau susivaldyti. Gaisras parodė,
kaip greitai viskas gali sugriūti. Jau manai susitvarkęs gyvenimą,
o staiga - bad Atsibundi lyg iš giliausio miego.
- Anokia čia drąsa, - burbtelėjau.
- Girdėjau, kad nudegimų centro palatose labai baisu. - Am
berė skystakošė nuo mažų dienų. Kai abi nešėme į Hanoverio
ligoninę vaikų padarytus atvirukus, ji pasiliko vestibiulyje, o
aš viena vaikščiojau po palatas. Daugiausia ten gulėjo vaikų su
kvėpavimo takų ir odos nudegimais, todėl vaizdas nebuvo toks
jau baisus. Jaučiau pareigą išnešioti tuos atvirukus. Esu visiš
kai sveika. Tad tai mažiausia, ką galiu padaryti. Šiandien mane
netgi išleido iš mokyklos, mokytoja pasakė, kad Kito lankymas
ligoninėje prilygsta „bendruomeninei veiklai“, kaip ir mano pla
346 Prieš audrą
nuojamas paramos renginys. Neriuosi iš kailio ruošdamasi tam

įvykiui, bet su Dona dėl jo nė už ką nesitarsiu. Po renginio geriau
nusiųsiu jai įspūdingą pinigų čekį. Daugiau niekada apie nieką
su Dona nesikalbu.
- Man nesmagu, kad nenuėjau anksčiau, - tariau Amberei. -
Visą savaitę nešiojuosi jam skirtus atvirukus.
Amberė turėjo dalyvauti keliuose pokalbiuose Čapel Hile,
Šiaurės Karolinos universiteto verslo fakultete, nes rudenį ten
ketina pradėti studijas. Pažadėjau ją nuvežti, o savaitės vidury
tėvai patys parsiveš ją namo. Norėjau pasimatyti su Kitu ir pasi
kalbėti, ne vien perduoti jam atvirukus. Kitas vienintelis tvirtina
tikrai matęs Endį vaikštinėjantį lauke prieš gaisrą. Tai neįmano
ma. Ketinu išpešti iš Kito, ką tiksliai jis pasakojo policijai, kad
paskui žinočiau, kaip ir kuo užkaišioti jo sukurptos teorijos spra
gas. Mama susirado patį blogiausią pasaulyje advokatą, tad da
bar man vienai lieka traukti Endį iš šitos duobės. Kol sulakstysiu
į Čapel Hilą, mama Rolyje susitiks su neurologu, nusimanančiu
apie Endžio sindromą. Parengtinis bylos nagrinėjimo posėdis
skelbiamas jau rytoj, ir, nors mama tikino, kad viskas bus gerai,
jaučiau, kaip ji dėl visko nepaprastai jaudinasi.
- Treviso tėvų vos neištiko infarktas, kai sužinojo, kad stosiu
į Karolinos universitetą, - juokdamasi kalbėjo Amberė. Treviso
tėvai įsitikinę, kad jų sūnus su Ambere susimetė per anksti ir per
rimtai.
- O ką jie gali padaryti, - tariau. - Trevisas didelis berniukas.
- Būtent.
Man nė kiek nerūpėjo begalinė Treviso ir Amberės gyveni
mo saga, tačiau dvi su puse valandos turėjau klausytis kvailiau
sių smulkmenų apie buvusios geriausios draugės ir jos vaikino
santykius, o apie save ir Beną negalėjau prasitarti nė žodeliu. Ji
niekada manęs nesuprastų. Dar ims ir pakomentuos savo „Fa-
cebook“ puslapyje. Ji nė neįsivaizduoja, ką reiškia turėti tikrų
bėdų.
Dieve, kaip aš pavydžiu Amberei, kad ji gali atvirai draugauti

su Trevisu, rodytis su juo, visur kartu vaikščioti. Kaip nesąžinin
ga. Kaip aš ilgiuosi Beno! Mes kalbamės telefonu, bet aš trokštu
būti su juo. Susitarėme vėlų penktadienio vakarą susitikti ato
kiausiame salos užkampyje prie vandens, prie dar išlikusių tėčio
koplytėlės griuvėsių. Tikiuosi, nepradės lyti, bet jeigu ir lis, aš vis
tiek ten eisiu. Kaskart pagalvojus apie būsimą susitikimą, man
smarkiau ima plakti širdis.
Amberė tvirčiau įsisupo į universiteto uniformos švarkelį.
- Džiaugiuosi, kad šiandien pasiliksiu nakvoti žemyne, - tarė
ji, kai įvažiavome į žiedinį kelią.
- Kodėl?
- Ar iš dangaus nukritai? - Amberė nubraukė pirštu dulkelę
nuo rausvai lakuoto nago. - Praneša apie artėjantį smarkų šiau
rės rytų vėją. Sako, gali nušluoti visą pakrantę. Turbūt pajusime jį
ir žemyne, universiteto teritorijoje, bet ne taip, kaip saloje.
Ar ne dėl to dabar taip staiga sutemo? Nusiėmiau akinius ir
pamačiau, kad dangumi slenkantys debesys tamsūs kaip laužo
pelenai. Gal audra sutrukdys rytoj vyksiančiam teismo posė
džiui? Viesulas galėtų priversti uždaryti teismo rūmus visai die
nai. Gal tada posėdis bus atidėtas, o per tą laiką mes susirastume
normalų advokatą.
Išleidau draugę prie universiteto, o paskui keturiasdešimt
penkias minutes sukau ratus, ieškodama ligoninės ir nudegimų
centro aikštelės. Tik atėjusi prie lifto prisiminiau automobilyje
palikusi mėlynąjį maišelį su atvirukais. Kai grįžau jo pasiimti, jau
buvo pradėję lašnoti. Ačiū, bet grįžti namo per audrą tikrai ne
noriu. Turiu paskubėti.
Susiradau nudegimų skyrių. Koridoriuje pamačiau didžiulį
stalą ir būrelį seselių prie jo. Priėjusi pasiklausiau, kur rasti Kito
palatą.
Viena seselė - maždaug mano mamos metų apkūni šviesia
plaukė - atitraukė žvilgsnį nuo kompiuterio klaviatūros.
348 Prieš audrą
- Ne lankymo valanda, brangute.

Susiraukiau, išgirdusi žodį „brangute“. Nepriminkite man
Donos.
- Ligoninės internetiniame puslapyje nurodyta, kad lanky
mo laikas - nuo šešių vakaro iki dešimtos, - atkakliai tvirtinau
savo.
- Nudegimų centre lankymo valandos kitos, - atsakė seselė
ir pakilo nuo stalo. - Pas ką atėjai? Sakei, pas Kitą Vestoną?
Linktelėjau.
- Atvažiavau iš Topsulo salos.
- O varge tu mano, - sušuko seselė. - Tada jau eik. Šiandien
jo mama nepasirodė, jam bus smagu, jei kas nors palaikys drau
giją. - Mostelėjo ranka į koridorių. - Antros durys dešinėje.
Sustojau prie Kito palatos, staiga pabūgau žengti į vidų. Ma
čiau, kad jis guli lovoje, stovinčioje arčiausiai durų, ir žiūri tele
vizorių, pritvirtintą prie lubų. Man pasirodė, kad jam prie šonų
tįso dvi ilgos storos apibintuotos žarnos, bet paskui supratau, kad
tai jo rankos, iki pirštų galiukų apmuturiuotos tvarsčiais. Štai ką
padarė gaisras, pagalvojau. Ir ne tik jis. Man ėmė linkti keliai,
atsirėmiau į durų staktą. Amberė klysta. Nesu drąsi. Norėjosi ap
sigręžti ir kiek kojos neša lėkti iš ligoninės.
Bet to nepadariau. Linkstančiomis kojomis įžengiau į palatą.
- Sveikas, Kitai, - pasilabinau. Pažįstu Kitą nuo pat gimimo.
Namie turiu nuotrauką, kur būdama trejų metukų laikau jį sau
ant kelių. Anksčiau maniau, kad ten Endis, bet mama paaiški
no, kad Endis gyvena mūsų šeimoje tik nuo metų amžiaus. Man
buvo vienuolika, kai mama papasakojo, kad laukdamasi Endžio
smarkiai gėrė, dėl to jis gimė toks. Aš tada taip supykau ant jos,
kad net puoliau mušti. Ji sugriebė mane už rankos ir tuo savo
tonu pasakė, kad puikiai suvokia mano pyktį, kad ir pati ilgai
negalėjo sau atleisti už tai, ką jam padarė, tačiau po kiek laiko vis
dėlto atleido, ir viliasi, jog atleisiu jai ir aš. Iki šiol nesu tikra, ar
atleidau.
Kitas atsigręžė, ir aš pamačiau apibintuotą pusę jo veido. Vos

nepravirkau. Jis atrodė atitrūkęs nuo šio pasaulio, žiūrėjo į mane
ir nepažino, kas aš.
- Čia aš, Megė, - priėjau arčiau prie jo lovos.
- Pats matau, - prabilo jis. - Ko tau čia? Šliaužioji neturėda
ma ką veikti?
Šliaužioju? Ką jis čia paisto? Kilstelėjau mėlynąjį maišelį.
- Daglaso pradinės mokyklos vaikai padarė tau šūsnį atvi
rukų.
Aišku, jis negali paimti maišelio. Pažvelgusi į jo rankas pa
mačiau, kad kairiojoj iš po tvarsčių kyšo keli metaliniai virbai.
Man pasidarė bloga. Prie jo lovos stovėjo kėdė, atsisėdau.
- Gal norėtum, kad paskaityčiau, ką vaikai parašė ant at
virukų? - paklausiau jo.
- Tavo sąžinei nuo to bus lengviau? - piktai paklausė jis. -
Sumanė turtuolė aplankyti vargšą ligoninėj.
Jo tonas mane pribloškė. Kas jam nepatinka? Žinau, kad per
uždarą vakarėlį pravardžiavo Endį turčiumi, o dabar taip elgiasi
ir su manim.
- Ką tu čia tauški? - paklausiau. - Kodėl Endį ir mane staiga
pradėjai vadinti turčiais?
- Nes jūs tokie ir esate! Argi ne? Palyginti su manim ir mano
mama, tai tikrai. Turtingi ir laimingi.
Pamaniau, pyksta dėl to, kad Endžiui pavyko pasprukti iš
gaisro tik su keliais nežymiais nudegimais, o jam štai tenka vi
sam subintuotam gulėti ligoninėje.
- Taip, mes laimingi, - prisipažinau. Pakėliau akis į televizo
rių ir pamačiau jame orų prognozių žemėlapį. - Kitai, papasa
kok, ką kalbėjai policijos tyrėjams apie tai, kad matei Endį lauke
prieš gaisrą.
Nesupratau, ar jis atsikosėjo, ar nusijuokė, bet tik po geros
minutės pradėjo normaliai kvėpuoti.
350 Prieš audrą
- Štai dėl ko atlėkei, - pagaliau prabilo. - Ne aplankyti

vargšelio Kito, ne atnešti antrokėlių priterliotų atvirukų, o kad
įtikintum mane, jog tavo brangiausias brolelis kvailelis yra ne
kaltas?
- Netiesa, - pasakiau. - Aš tik noriu išgirsti iš tavo paties
lūpų, ką tu tada matei.
- Turiu tau sensacingą naujieną, Mege, - tarė jis. - Endis ne
tik tavo brolis.
- Ką tu sakai?
- Jis ir mano brolis.
Tikriausiai nuskausminamieji sujaukė jam protą.
- Tu tikrai matei jį lauke, Kitai?
- Negirdi, ką sakau? - Atrodė, jis nori atsisėsti, bet neįstengia
pasikelti. Nežinojau, ar galima jam padėti. - Endis ir mano bro
lis, - tarė jis. - O tu mano sesuo.
Atsistojau.
- Pakviesiu tau seselę.
- O kam? Manai, kad man galvoj pasimaišė? Kad nusišneku?
- Aš nesuprantu, ką tu čia...
- Tavo tėvas dulkino mano mamą, - tėškė jis.
-Ką?
- Ką girdėjai. Jis išdulkino mano mamą ir po devynių mė
nesių atsiradau aš. Esu tau pusiau brolis. Ta šeimos dalis, kuri
gyvena ankštame namelyje ir minta papelijusiais makaronais, o
tu ir tavo didvyris brolelis ryjate kepsnius.
- Netikiu nė vienu tavo žodžiu, - atkirtau.
- Eik ir pasiklausk savo dėdės. Jis viską žino.
Žengiau atatupsta, mano keliai vėl ėmė linkti.
- Tau galvoj negerai, - tariau. - Mano tėtis niekada gyveni
me taip nedarytų.
Jis vėl sukriokė - nei nusijuokė, nei atsikosėjo.
- Atrodo, nelabai gerai tu jį pažinojai, sese.
- Aš jį pažinojau geriau už visus! - Prisiminiau, kaip sėdėda

vom su tėčiu terasoje ir braukdavau pirštu per jo tatuiruotę ant
rankos. - Tu tik nori mane įskaudinti.
- Neatrodo, kad tau skauda, - tarė jis. - Tik kažko išsigandu
si. Kas yra? Nenori dar vieno broliuko?
Žiūrėjau į jį ir pasijutau, lyg žiūrėčiau į veidrodį. Tamsūs
banguoti plaukai. Didelės rudos akys. Tankios ryškios blakstie
nos. Kito palata pavirto ilgu tamsiu tuneliu, jos sienos pradėjo
mane spausti. Žengiau dar vieną žingsnį atgal ir griebiausi už
durų rankenos.
- Eik, eik, pasiklausk dėdės, - paragino Kitas. - Jis tau išklos
viską iki nešvankiausių smulkmenų.
Apsisukusi išlėkiau iš palatos. Kojos pynėsi, aš vos neparvir
tau skubėdama kuo greičiau išsinešdinti iš šitos ligoninės, o jo
balso aidas atsivijo mane iki pat lifto:
- Kitąsyk atnešk man šiek tiek šlamančių, sesut!
Puoliau į liftą; mygtuką nuspaudžiau alkūne, nes delnais lai
kiau tvirtai uždengusi ausis.
Keturiasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Megė
Važiuodama per lietų septyniasdešimt penkių mylių per valandą

greičiu surinkau numerį mobiliajame telefone.
- Čia tu, Mege? - atsiliepė dėdė Markusas.
- Reikia pasikalbėti. - Fone girdėjosi radijo stotelės traške
sys. - Tu gaisrinėje, dėde?
- Taip. O tu mokykloj?
- Grįžtu iš Čapel Hilo. - Turėjau sulėtinti greitį, nes prieky
manęs automobilis vos šliaužė. - Aš kalbėjau su Kitu.
Mirtina tyla.
- Dieve! Tik nesakyk, kad tai tiesa!
- Klausyk, Mege. Nusiramink, gerai? Ar jau netoli namų?
Kada galim susitikti?
- Iki namų dar dvi valandos kelio! Prašau kloti viską tuo
jau pat!
- Ne-e. Tik ne telefonu. Dabar antra valanda. Paskambink,
kai būsi netoli namų, aš pasistengsiu ištrūkti iš darbo, gerai?
- Kitas man - pusiau brolis?
- Mege! Sakiau, kad apie tai dabar nekalbėsiu. Įsijunk radiją,

kompaktinę plokštelę ar dar ką ir išmesk tai iš galvos. Ar ten, kur
dabar esi, lyja?
Automobilio valytuvai malėsi kairėn dešinėn kaip pašėlę.
- Taip, - atsakiau.
- Atsargiai vairuok, saulele. Aišku? Myliu tave. Paskambink,
kai būsi netoli.
Nusviedžiau telefoną ant keleivio sėdynės. Tada ėmiau gar
siai rėkti. Šaukiau tol, kol užkimau.
Vėžlys prieky manęs beveik visai sustojo. Reikia jį aplenk
ti arba neištvėrusi rėšiuos jam į užpakalį. Pažiūrėjau į šoninį
veidrodėlį. Mašinų už manęs nėra. Vos tik pradėjau sukti į kairę,
pasigirdo šaižus automobilio signalas, grįžau į savo juostą ir
veidrodėlyje pamačiau juodą saabą. Iš kur jis čia išdygo? Primy
niau stabdžių pedalą, kad neatsitrenkčiau į priekyje šliaužiantį
vėžlį. Adrenalinas nudegino rankas iki pirštų galiukų. Reikia
susikaupti ir vairuoti atsargiai. Kad kiek, ir būčiau buvus nebe
gyva, o jei aš žūsiu, kas pasirūpins mano broliu?
Pasiėmiau nuo sėdynės telefoną ir pabandžiau prisiskambinti
Benui, nes labai norėjau jam papasakoti iš Kito išgirstą naujieną,
bet atsiliepė Beno balso pašto dėžutė. „Čia Benas Tripetas. Jeigu
skambinate man, po signalo palikite žinutę.“ Neišmaniau, ką
pasakyti, kad jo nesujaudinčiau, bet buvo malonu išgirsti jo
balsą. Spusčiojau tą patį mygtuką ir su malonumu klausiausi.
Nežinodama tiesos nenorėjau jam pakartoti to, ką išgirdau iš
Kito, bet jaučiau, kad dalis tiesos čia tikrai yra, juk ne veltui dėdė
Markusas staiga toks paslaptingas.
Įsitikinusi, kad už manęs nieko nėra, aplenkiau tą vėžlį.
Įsijungiau radiją, kaip patarė dėdė Markusas. Taip toli nuo
Serf Sičio savo mėgstamos stoties bangų nepagavau, todėl
nuspaudžiau paieškos mygtuką ir klausiausi kantri muzikos bei
Biblijos skaitymų ištraukų, nė nejausdama, kad bangos trūkinėja
ir kas dešimt sekundžių groja tai vieną, tai kitą stotį.
354 Prieš audrą
- Tėti, - tyliai pašaukiau vienintelį puikų žmogų, kurį

pažinojau. - Padaryk taip, kad tai nebūtų tiesa.
Dėdė Markusas sakė lauksiąs manęs restorane „Sears Land

ing“. Nuvažiavau ten pirma ir atsisėdau tolimiausiame salės kampe.
Išsirinkau vietą kuo toliau nuo durų ir virtuvės, nes jaučiau, kad
apsiverksiu. Pro langą mačiau, kaip lietus prausia Topsulo sąsiaurį.
Jis smailiu kampu krito į vandenį, vėjas pamažu stiprėjo. Debesys
buvo tokie juodi ir taip žemai, kad beveik braukė pilvais žemę.
Dėdė Markusas įžengė į kavinę visas permirkęs, atrodė
pavargęs. Mano telefono skambutis jį pribaigė. Neturėjau jėgų
pakilti nuo kėdės jo apkabinti, todėl jis pasilenkė ir pabučiavo
man į skruostą.
- Kaip laikaisi? - paklausė.
- Nuostabiai, - atsakiau kandžiai.
- Aišku. - Jis atsisėdo šonu į mane. - Įsivaizduoju. - Atsirėmė
alkūnėmis į staliuką. - Tai sakyk man, ko tau prišnekėjo Kitas.
- Sakė, kad jis man pusiau brolis. Man ir Endžiui. Dar sakė,
kad tėtis su Sara... na supranti. - Aš negalėjau apie tai net pagal
voti. - Iš pradžių maniau, kad jis nori mane įskaudinti. Kad jam
labai pikta dėl savo nudegimų. Bet aš jo ir nekaltinu.
Dėdė Markusas pasiėmė nuo stalo druskinę ir ėmė suja žaisti,
ridenti tarp pirštų. Stengiausi būti kantri, bet jis mane jau ner
vino. Tada prie mūsų staliuko priėjo padavėja vardu Džordžija
Ana, baigusi mano mokyklą prieš kelerius metus.
- Labas, Markusai, Mege, - pasisveikino su mumis ir atsivertė
bloknotėlį. - Turbūt jau ruošiesi baigiamiesiems, ar ne, Mege?
- Jau greitai, - atsakiau. Supratau, kad kvailai padariau su
tikusi kalbėtis kavinėje, bet lauke taip lyja, kad paplūdimy
nesusitiksi, o kalbėtis darbe nenorėjo dėdė Markusas.
- Man prašau dešrainį su keptais svogūnų žiedais ir šaltosios
arbatos. - Dėdė Markusas iškart ėjo prie reikalo, stebėjausi, kad
nesiskundžia apetitu. - O tu ko norėsi, Mege? - paklausė.
- Nealkana, - atsakiau.
- Atnešk jai saldžios arbatos, - paprašė dėdė Markusas
Džordžijos Anos.
- Tuojau, - pasakė padavėja, ir man palengvėjo, kai ji
pasitraukė nuo mūsų staliuko.
Dėdė Markusas toliau ridinėjo druskinę tarp pirštų.
- Nutariau tau papasakoti viską, - pradėjo jis, - nes jeigu ką
nors praleisiu... - Atsilošęs kėdėje užvertė galvą į lubas. - Esmė
ta, kad pirmiausia visa tai turėtų išgirsti tavo mama.
- Ji dar nežino?
Dėdė papurtė galvą.
- Ketinau palaukti bent jau iki rytdienos teismo posėdžio
galo, nes jai ir taip rūpesčių pakanka. Ji dar Rolyje?
Linktelėjau galvą.
- Dabar jau turbūt grįžta namo.
- Kur Endis?
- Šiandien jo komandai atsakinga treniruotė. Jį nuvežė,
o aš paskui pasiimsiu. - Nebegalėjau nustygti vietoje. - Ne
laikyk manęs nežinioje, nelauk, kol papasakosi mamai, - ne
kantravau.
- Taip. Suprantu. - Jis dar kelis kartus pavartė druskinę. - Ką
ir sakyti, tai tiesa, - visai paprastai tarė jis. - Aš vienintelis žinau,
kaip iš tiesų viskas buvo. Nieku gyvu nenorėjau, kad Kitas suži
notų. Taip pat ir tu.
- Tai kas pasakė Kitui?
Džordžija Ana atnešė mūsų arbatas ir numetė ant staliuko du
šiaudelius.
- Tuoj atnešiu patiekalus, - pasakė ji.
Dėdė Markusas palaukė, kol ji nuėjo, ir kalbėjo toliau.
- Na, jis žino dar ne viską. - Išėmęs iš popierėlio įmerkė
šiaudelį į arbatą. Savojo aš neliečiau. - Tu juk žinai, kaip žuvo
tėtis, tiesa?
- Banginis.
356 Prieš audrą
- Taip. Ir dar turbūt girdėjai senus gandus ir įtarimus, esą aš

prie to prisidėjęs.
Papurčiau galvą. Tikrai ne.
- Na, keletas žmonių bent jau taip mano.
- Tai dėl to pastorius Bilas taip keistai su tavim elgiasi?
- Ir dėl to. Ir dar jis labai nemėgo Džeimio, nes tavo tėčio
religija prieštaravo jo tikėjimo skelbiamoms tiesoms.
- Vis tiek nesuprantu, kodėl žmonės mano, kad tu kaltas dėl
tėčio mirties.
Jis baksnojo šiaudeliu į arbatos stiklinę.
- Pirmiausia, tuo metu banginių plaukiojimo prie krantų se
zonas dar nebuvo prasidėjęs. Be to, mudu su Džeimiu ne visada
sutardavom nuo pat vaikystės. Todėl kai kas manė, kad veikiau
siai aš galėjau jį... nužudyti.
- Visiška nesąmonė, - pareiškiau.
- Tu teisi. Tai nesąmonė. Valtyje mes susikivirčijome, bet apie
tai niekas nežino. Nei Kitas, nei dar kas nors, tik tu ir aš.
Džordžija Ana atnešė jo dešrainį su keptais svogūnų žiedais.
Jų kvapas mane supykino.
- Norėsite dar ko nors? - paklausė ji.
- Nieko. Ačiū, - atsakė dėdė Markusas.
- Jeigu ko prireiks, šūktelkit.
Dėdė Markusas gurkštelėjo arbatos, kol ji nuėjo, ir pasakojo
toliau.
- Kai mudu su Džeimiu plaukiojome motorine valtimi, jis
man prisipažino mylįs Sarą ir norįs išsiskirti su tavo mama, kad
galėtų ją vesti.
- Negali būti, - apstulbau.
- Deja, Mege. Gali. Dar jis man prisipažino esąs Kito tė
vas. - Krimstelėjo svogūno žiedo ir ištraukė griežinėlį iš tešlos.
Kantriai laukiau, kol baigs kramtyti.
- Niekam neprasitariau apie tą mūsų pokalbį, nes, maniau,
tegu paslaptis taip ir nukeliauja užmarštin kartu su Džeimiu, -
nurijęs kąsnį toliau pasakojo jis. - Džeimis rėmė Sarą ir sūnų

pinigais, o jam žuvus, savaime suprantama, finansinė parama
nutrūko. Geriau jau būčiau viso to nežinojęs, bet jau taip išėjo,
todėl negalėjau ramiai žiūrėti, kaip Kitas... kiek jam tada buvo?
Šešeri? Negalėjau leisti, kad jis augtų skurde. Juk jis Džeimio sū
nus, mano sūnėnas. Tad aš ėmiau ir atidariau jam sąskaitą, į ku
rią įnešiau keturiasdešimt tūkstančių savo pinigų.
- Eik sau!
- Parašiau Sarai laišką ir pridėjau čekį. Laiške parašiau maž
daug taip: „Šie pinigai skirti Kito mokslams koledže. Žinau, kad
Džeimis tave mylėjo ir norėjo padėti judviem su Kitu.“ Norėjau,
kad ji suprastų, jog aš viską žinau. Kad suprantu, jog ji labai liūdi,
bet negali to rodyti viešai. Man jos buvo gaila.
- O mamos?
- Gaila buvo ir mamos, - atsakė jis. - Bet dalykas tas, kad ji
nežinojo tiesos. Jai Džeimis žuvo kaip mylintis ir mylimas vyras.
O Sara neteko žmogaus, kurį mylėjo, bet turėjo apsimesti esanti
jam tik draugė.
- Kaip tu gali ją užjausti? - kone sušukau. - Pasirodo, ji ir
geriausia mamos draugė, ir... - Negalėjau ištarti to žodžio.
- Suprantu, tau sunku suvokti, Mege. Iš pradžių ir aš labai
pykau. Taip niršau, kad net susikibau su tavo tėčiu. Bet klysti
žmogiška. Po kurio laiko pyktis praeina, jausmai pasikeičia.
Pamėginau įsivaizduoti Beną ir kad mano jausmai jam po
kiek laiko pasikeičia. Neįmanoma.
Nuplėšiau popierėlį nuo šiaudelio, kad turėčiau su kuo žaisti.
Susukau jį į kamuoliuką ir suspaudžiau tarp pirštų.
- Bet aš vis tiek nesuprantu, kodėl Kitas staiga ėmė ir apie tai
prabilo, - tariau.
- Sara išsaugojo mano laišką, - ėmė pasakoti dėdė Marku-
sas. - Buvo padėjusi kažkur prie banko sąskaitų, o Kitas netyčia
jį surado. Aptiko laišką to vakarėlio rytą, tuo ir galima paaiškinti,
kodėl vakare puolė Endį.
358 Prieš audrą
- Kai nuėjau aplankyti jo į ligoninę, mane irgi pavadino

turtuole.
- Matai, tu ir esi turtinga. Gyveni iš nedidelio Džeimio pali
kimo, be to, kurį laiką neblogai vertėtės iš jo gyvybės draudimo.
O Sara su Kitu nieko neturėjo, tad nors aš ir labai pykau ant tavo
tėčio, vis dėlto negalėjau leisti, kad Kitas augtų kaip vargeta.
Pažvelgiau pro langą į sąsiaurį. Lietus buvo liovęsis, bent
kol kas.
- O aš visada maniau, kad tėtis pavyzdingas. Nesuprantu,
kaip jis šitaip galėjo apgaudinėti mamą ir visą šeimą.
- Žinai, Mege, daugeliu atžvilgių jis buvo nuostabus žmogus.
Puikus tėvas. Reiklus sau. Beveik negirdėjau, kad užaugęs nusi
keiktų. Jis nepaliko tavo mamos, kai ji laukėsi Endžio, nors su ja
tuomet buvo vienas vargas. Aš irgi nebuvau dovanėlė, - skubiai
pridūrė jis. - Mes abu stipriai gėrėme. Tuo metu gyvenau jūsų
kaimynystėje ir mudu su tavo mama kiauras dienas lėbaudavom
ir vienas kitą alinom.
Linktelėjau. Žinau, kad dėdė Markusas, kaip ir mama, yra
sveikstantis alkoholikas, bet niekad nemaniau, kad jie gerdavo
kartu. Negalėjau įsivaizduoti nė vieno iš jų smarkiai geriančio.
O dar kartu? Niekaip. Mama jam šalta kaip ledas. Paskui man
staiga viskas ėmė aiškėti.
- Ar mama... ji viena iš tų, kurie mano, kad tu nužudei tėtį? -
tyliai paklausiau.
Jis linktelėjo.
- Aš... Man labai patiko tavo mama, ir ji tai žinojo. Ji manė,
kad aš turėjau priežastį... atsikratyti tavo tėčio.
- Dėde Markusai, juk tai nesąmonė!
- Visiška. - Jis atsikando dešrainio ir užsigėrė arbata. - Taigi
šios istorijos moralas yra tas, kad visi darom klaidų. Bent kartą
gyvenime suklystame.
Vieni klysta dažniau, kiti rečiau, pamaniau.
- Ar girdėjai apie mamos depresiją? - paklausė dėdė Markusas.
- Tik tiek, kad ji gydė ją alkoholiu.

- Teisingai, - patvirtino dėdė Markusas. - Kai tu gimei, tavo
mamai prasidėjo, kaip dabar vadinama, pogimdyminė depresija.
Sutriko hormonų veikla. Taip kartais nutinka moterims po gim
dymo. Mes iš pradžių manėme, kad jai nepatinka būti mama ar
dar kas. Tėtis bandė padėti, bet ji nesutiko priimti psichiatro pa
galbos, ji norėjo... Taigi jie nusprendė kurį laiką gyventi atskirai.
- Jie negyveno kartu? Šito aš nežinojau.
- Jis persikėlė gyventi pas Sarą ir jos vyrą Stivą. Stivo dažnai
nebūdavo namie dėl karinės tarnybos reikalų, ir aš spėju, kad
tavo tėtis su Sara... palengva guodė vienas kitą.
- Fe, kaip bjauru. - Susiraukiau.
- Mege. - Jis uždėjo delną ant mano rankos. - Būk gera, pra
šau, elkis kaip suaugusi.
Užverčiau akis į lubas ir tariau:
- Atsiprašau. Pasistengsiu. O kur buvau aš, kai jis gyveno
pas Sarą?
- Su juo. Tavo mama negalėjo pasirūpinti netgi savimi. Sara
padėjo jam auginti tave, ir nors iš pradžių labai ant jo pykau, ga
liausiai supratau, kad jie vienas kitam labai reikahngi.
- Ir dėl to jis ruošėsi mus palikti, - pasipiktinau. - Palikti
mane ir Endį. - Pajutau, kaip per skruostą nuriedėjo ašara, ir tik
tada susigriebiau, kad verkiu.
- Ne, jis ketino mylėti ir globoti visus savo vaikus. - Dėdė vėl
palietė mano ranką. - Tu, Mege, buvai jo numylėtinė. Pati arti
miausia. Jis tave dievino. Pirmuosius trejus metus jis tau buvo ir
tėvas, ir motina.
Dabar jau viskas daug aiškiau.
- Aš ir dabar jaučiu jo artumą, - prisipažinau. - Dažnai apie
jį galvoju. Puikiai prisimenu jį nuo mažų dienų, o mamos visai
ne. Tarsi jos nė nebuvo.
- Iš esmės jos tikrai nebuvo, bet nekaltink jos, gerai? Išsigy-
džiusi nuo alkoholizmo ji tapo tau ir Endžiui pavyzdinga mo
360 Prieš audrą
tina, taigi dabar nėra prasmės kaltinti nei jos, nei Saros ar tavo
tėčio. Visa tai jau praeitis ir dabar reikia gyventi šia diena.
- Jeigu Kitas išplepėjo man, tai pasakys ir mamai, - svarsčiau.
Ji šito nepakels. Aš laikiau tėtį pavyzdingu žmogumi, o mama jį
tiesiog dievino. - Minėjai, kad ji nieko nežino.
- Nežino. Aš jai papasakosiu, bet vėliau, ne dabar. Juolab
kad rytoj teismo posėdis. Tad kol kas telieka tai tik tarp mūsų,
pažadi?
- O jeigu Kitas ims ir jai paskambins?
- Kažin ar šiuo metu jis gali paimti į rankas telefonų.
Prisiminiau, kad jo rankos subintuotos, o iš pirštų styro me
taliniai virbai.
Staiga supypsėjo dėdės Markuso pranešimų gaviklis, jis aki
mirksniu atsistojo, maisto likučius susivyniojo į servetėlę ir tarė:
- Turiu bėgti, pupa. - Numetė ant staliuko dešimties dolerių
banknotą. - Ištversi kol kas?
Linktelėjau ir nulydėjau jį akimis iki durų. Paskui ir pati pa
kilau eiti. Nenorėjau, kad užkalbintų Džordžija Ana.
Išėjau į lauką ir man prie juosmens suvibravo telefonas. Beno
teksto žinutė. „Susivaidijau su D. Siautėja. Laikykimės per atstu
mą. Myliu tave. B.“
Keturiasdešimt penktas SKYRIUS
Lorelė
Kai išvažiavau iš Rolio, lietus pylė kaip iš kibiro, žinojau, kad

prieš akis laukia sunkus kelias. Buvo jau po keturių, ką tik nume
čiau ragelį kalbėdama su Denisu. Neprisimenu, kada kam buvau
numetusi ragelį, bet šįkart įsiutau kaip reikiant. Pradedu jo atvi
rai nekęsti, o tai labai blogai, nes šio žmogaus rankose - Endžio
likimas. Pirma, jis man neatskambino net dvi valandas, nors pui
kiausiai žino, kad ieškau žmogaus, padėsiančio pasiekti, kad byla
nebūtų perduota į suaugusiųjų teismą. Antra, kai papasakojau
jam apie susitikimą su neurologu Rolyje ir mūsų bemaž dvie
jų valandų trukmės pokalbį, jis man išrėžė abejojąs, ar apskritai
buvo verta su juo kalbėti.
- Aš jums sakiau, ponia Lokvud, kad tai piktnaudžiavimas
atsakovo teisėmis. Jūs sau tik pakenksite.
- Endžio atveju tai joks ne piktnaudžiavimas! - sušukau į
mobilųjį. - Ar jūs apskritai jį ginate?!
- Kai byla pasieks teismą, tada ir bus reikalingas neurologo
liudijimas siekiant sumažinti Endžio atsakomybę.
362 Prieš audrą
- Betgi tada byla jau bus perduota suaugusiųjų teismų sis-

temon! - Ir numečiau ragelį. Jaučiau, kad tuoj pradėsiu arba
verkti, arba keiktis, o gal ir viena, ir kita. Šartelis, atrodo, manęs
nesuprato. Endis kalėjime neištvers. Jis ten neišgyvens.
Kai po dvidešimties minučių vėl suskambo telefonas, vis dar
liejau ašaras. Maniau, kad skambina Šartelis. Tikriausiai apsigal
vojo, nors nelabai tikėtina. Atsiliepiau.
- Palaukite, - sušukau į ragelį, pasidėjau telefoną ant kelių
ir siaubingai pliaupiant lietui suktelėjau į 1-40 greitkelio šalikelę.
Sustojusi paėmiau į rankas telefoną.
- Klausau, - ištariau vildamasi, kad iš balso niekas nesupras,
jog verkiu.
- Lorele, tai Dona. - Jos balsas skambėjo keistai. Įsitempęs,
bauginantis. Išsigandau, gal Kito būklė pablogėjo, ir ji dabar tik
riausiai skambina Saros prašymu. Lietus garsiai barbeno į auto
mobilio stogą, aš pagarsinau telefono garsiakalbį.
- Ar viskas gerai? - paklausiau.
- Nelygu, kaip kas supranta žodį „gerai“, - atsakė ji. - Kur tu?
Koks čia triukšmas?
- Baisi liūtis. Grįžtu iš Rolio. Kas atsitiko?
- Skambinu, nes manau, kad privalai žinoti, ką krečia tavo
dukra.
- Megė? - paklausiau, lyg būčiau turėjusi dar kelias dukras.
- Ji slapta susitikinėja su Benu. Jis mane apgaudinėja su tavo
mergaite.
- Su Mege? - pakartojau.
- Tai vyksta nuo tada, kai jie kartu pradėjo treniruoti vaikus.
- Dona, kodėl manai, kad...
- Benas man pats viską papasakojo. Sakė bandąs ją palikti,
bet kol kas nesėkmingai.
- Negali būti, Megė net į pasimatymus nevaikšto.
Dona nusijuokė.
- Jie ne tik susitikinėja, Lorele, bet ir daro kai ką daugiau.
Nutilau prisiminusi, kaip Megė guodė Beną ligoninės pri

imamajame.
- Jamjuk... Kiek jam metų?
- Dvidešimt aštuoneri. Net vienuolikos metų skirtumas.
- Jis ją suviliojo? - Pajutau keistą jausmą - norą ginti savo
dukrą. Visas mano dėmesys visad skirtas tik Endžiui, o jai ne
belieka nė trupinėlio. Tačiau poreikį ginti mikliai pakeitė pyktis.
Kaip jis drįsta!
- Argi svarbu, kuris suviliojo? - stebėjosi Dona. - Atsipei
kėk, Lorele. Mano vaikinas dulkina tavo nepilnametę! Negana
to, jie abu rūko žolę.
- Netikiu, ką sakai. - Megė žino, abu mano vaikai puikiai
žino, kad namie draudžiami bet kokie kvaišalai. Šių dalykų aš
netoleruoju nė per nago juodymą.
- Tada tu kaip strutis slepi galvą smėlyje.
- Atleisk, Dona, daugiau negaliu kalbėtis. - Paspaudžiau iš
jungimo mygtuką, man virpėjo rankos, bet vis tiek greitai sura
dau Megės mobiliojo numerį ir paskambinau.
- Kaip tau sekėsi? - iš karto paklausė ji.
- Skambinu visai ne dėl to. - Perbraukiau laisva ranka per
vairą. - Man ką tik skambino Dona.
Megės tyla man buvo atsakymas į tai, ką norėjau išgirsti.
- Ak, Mege. - Krūtinę sugniaužė nusivylimas. - Ar tai tiesa?
- Mama, tuoj tau paaiškinsiu. Ji tau turbūt nupiešė viską
juodai.
- Taip, iš tiesų. Visus metus tu man melavai. „Nenoriu aš
tų vaikinų, mama. Man reikia mokytis.“ Kaip tu galėjai meluoti
motinai į akis?
- Jeigu būčiau sakiusi tiesą, tu man nebūtum leidusi su juo
draugauti.
- Taip, tu teisi! Nė už ką nebūčiau leidusi. Jam dvidešimt aš
tuoneri ir jis gyvena su mergina.
- Ji jam ne mergina. Ir koks skirtumas, kiek jam metų?
364 Prieš audrą
- Tarp dvidešimt aštuonerių ir septyniolikos - skirtumas

didelis.
- Tu visada sakai, kokia esu subrendusi. Nesuprantu, iš kur
toks pasibaisėjimas. Aš jį myliu. Jis geriausia, ką turiu šiame gy
venime.
- Neapsimetinėk kvailele, - niršau. - Negi nematai, kad jis
tavimi naudojasi? Gyvena su Dona, o smaginasi su tavim. Kokią
tu matai ateitį?
- Jiedu tik bendranuomiai.
- Jai neatrodo, kad tik bendranuomiai.
- Tada ji labai klysta!
- Dėl Dievo, visi žino, kad jie pora.
- Jis jos nemyli. Ji tik mūsų priedanga.
- Mege! - Ji mane pribloškė. - Kaip tu drįsti! Jeigu tai tiesa...
kaip tu gali išnaudoti tą moterį?
- Jie ne pora!
- Mege!
- Nenoriu, kad griautum man gyvenimą!
- Griaučiau? Negi manai, kad jis dėl tavęs paliks Doną?
- Kiek dar aš tau turėsiu kartoti, kad Dona jam niekas!
- Kokios tu tikiesi su juo ateities?
- Ilgos ir gražios! - suriko ji.
- Labai abejoju. Jeigu jis apgaudinėja ją, apgaudinės ir tave.
- Tu negirdi, ką tau sakau, mama! Jeigu Dona įsivaizduoja,
kad jis jos vaikinas, vadinasi, ji gyvena iliuzijų pasaulyje.
- Bijau, kad tu pati gyveni iliuzijų pasaulyje, Mege. Dona
sakė, kad jis nori tave palikti.
- Jai galvoj pasimaišė. Dedu ragelį.
- Nedrįsk.
- Pakalbėsime vėliau.
- Ne, dabar! - sušukau. - Kalbėsime dabar, nes aš noriu, kad
tu tuojau pat jam paskambintum ir pasakytum, jog viskas baigta.
Ji garsiai nusikvatojo.
- Septyniolika metų mane ignoravai, o dabar staiga panūdai

tvarkyti mano gyvenimą?
- Mege! - Atrodo, širdyje nutrūko viena styga. Ji pyksta, ra
minau save. Ji tik nori tave įskaudinti. - Nieko tokio. Pati jam
paskambinsiu.
-Ne!
- Jis tikriausiai nė nesuskaičiuoja visų savo draugių, - garsiai
svarsčiau. - Ar suvoki? Gal jis užsikrėtęs venerine liga. Tu gali
pastoti.
- Mama, nenuvertink manęs taip. Aš ne tokia kvaila.
- Visiškai kvaila! - Lietus taip garsiai daužė stogą, kad turė
jau laisva ranka užsidengti kitą ausį. - Neįtikėtinai kvaila. Kaip
galima pasitikėti žmogum, kuris rezga romaną su perpus už save
jaunesne mergina?
- Nes aš esu ne tokia kaip tu! - drėbė Megė. - Aš pasitikiu
žmonėmis. O tu niekuo netiki ir nepasitiki. Netgi dėde Markusu.
Tu viena ir vieniša baigsi savo dienas, o aš visai nenoriu, kad
mane ištiktų toks likimas.
- Aš pasitikiu žmonėmis, - neatsilikau. - Visiškai pasitikėjau
tavo tėčiu.
- Žinai ką, mama? Kvaila buvai, kad pasitikėjai.
- Mege! Kodėl taip kalbi?
- Ogi todėl, kad jis tave apgaudinėjo.
- Nesek pasakų.
- Tu pati seki pasakas, - tarė ji. - Sakai, kad Benas nepati
kimas, o tėtį laikai šventuoju. Žinai ką? Joks jis ne šventasis. Jis
buvo įsimylėjęs Sarą.
- Sarą? - Iš kur ji traukia tokius niekus? - Kai tu buvai maža,
Sara jam labai padėjo. Ar tu šito neprisimeni?
- Kitas yra tėčio vaikas!
Vos nesusijuokiau. Akivaizdi nesąmonė.
- Mege, kur tu? Tu mane gąsdini. - Dar niekada negirdėjau
366 Prieš audrą
jos tokios pagiežingos ir supykusios. - Paprašysiu Markuso, kad

atvažiuotų ir pabūtų su tavim.
- Mama! Dėdė Markusas man viską ir papasakojo. Tėtis
jam prisipažino tą dieną, kai abu plaukiojo motorine valtimi
ir jis nuskendo. Jis ketino palikti tave ir išeiti gyventi pas Sarą
ir Kitą.
Nuo jos žodžių man ėmė svaigti galva. Tai neįmanoma.
- Jeigu viskas tiesa, kodėl Markusas tau tai atskleidė?
- Nes Kitas irgi žino, pats man pasakė.
-Ką?
- Dėdė Markusas nenorėjo, kad tu žinotum. Tu šalia jo vai
dini ledo karalienę, nes manai, kad jis kaltas dėl tėčio mirties,
bet jis visą laiką stengėsi tave apsaugoti, kad nieko nesužinotum.
Kai tėtis žuvo, jis atidarė Kitui sąskaitą studijoms koledže apmo
kėti, bet Kitas surado tuos popierius ar dar ką, ir dabar jis žino
visą tiesą. Dėdė Markusas laukė, kol ryt baigsis teismo posėdis,
ir būtų tau visa tai papasakojęs.
Atrodė, mane ėmė slėgti automobilio stogas. Lietus žliaugė
per langus lyg dar vienas stiklas. Pasijutau taip, tarsi kas aštriu
peiliu dūrė man į širdį ir dar jį pasuko.
Išgirdau, kad Megė verkia.
- Atleisk, mama, - po kiek laiko tarė ji. - Nenorėjau, kad
sužinotum štai šitaip. Suprantu, kad netinkamas laikas, bet tu su-
pykdei mane dėl Beno. Prašau, maldauju, nesipriešink, kad mes
kartu. Dona tiesiog pavydi, jis tikrai jos neapgaudinėja. Jau se
niai jai siūlė likti tik draugais. Ji siunta, kad...
- Mege, - nesiklausiau, ką ji kalba, - aš važiuoju namo. Die
na buvo velniškai sunki.
- Kodėl? Ką sakė neurologas?
- Pakalbėsime apie tai po kelių valandų, kai grįšiu namo. Čia
baisiai lyja, pučia smarkus vėjas, noriu suspėti grįžti, kol audra
neįsisiautėjo. - Kalbėjau ramiai ir pati tuo stebėjausi, nors peilis
draskė, raižė ir gremžė man širdį vis giliau.
- Mama, tik pasakyk, kad viską supranti, - maldavo ji. - Kad

tiki, jog mano ir Beno draugystė graži. Aš jį myliu.
- Pakalbėsime, kai grįšiu namo, - pasakiau. - Nepamiršk iš
treniruotės paimti Endžio.
- Ar aš kada nors pamiršau? - piktai metė Megė ir išjungė
telefoną.
Atsirėmiau kakta į vairą. Visada maniau, kad Džeimis tik
mano. Toks tvirtas, patikimas ir mylintis. Kai išsigydžiau nuo
alkoholizmo, drauge nugyvenom kelerius nuostabius metus.
Kiek kartų sakyta „myliu tave“. Kiek malonių akimirkų praleista
su vaikais. Mudviejų akimirkų. Nuostabūs buvo metai, ar ne?
O gal aš viską tik įsivaizdavau? Gal tie „myliu“ buvo skirti Sarai,
o ne man?
Sarai?
Kodėl Džeimis nebūtų galėjęs įsimylėti Saros? Graži, meili ir
visad šalia. Sutuoktinis, kurio nuolat nėra namie, emocinis šaltis,
kai jiedu kartu, ir aš - neišsiblaivanti kelerius metus iš eilės ir
tokia apsileidusi, kad nebeįmanoma mylėti.
Markusas. Ar jis iš tiesų slėpė nuo manęs tiesą visus tuos me
tus, kai dvelkiau jam šalčiu? Norėjau jam paskambinti ir paban
dyti atsijoti, kur tiesa, o kur - įpykusios dukros pinklės. Tačiau
pirmiausia turiu parvažiuoti namo; nebegaliu žliaugiant lietui ir
vairuoti, ir kalbėtis telefonu. Tik ne šiandien. Tik ne apie tai.
Pasukau užvedimo spynelės raktelį ir išvažiavau į greitkelį.
Keturiasdešimt šeštas SKYRIUS
Megė
Endis per lietų bėgte pribėgo prie manęs, kai privažiavusi susto
jau priešais sporto centrą.
- Man geriau pradėjo sektis plaukti peteliške! - sušuko vietoj
pasisveikinimo.
- Šaunuolis, Endi, - pagyriau jj ir išskleidžiau skėtį. - Pasė
dėk mašinoj, gerai? Man reikia šnektelėti su Benu. Aš tuoj.
Įlėkiau į pastatą ir nusileidau laipteliais žemyn prie baseino.
Benas kalbėjosi su treniruojamo vaiko tėvais. Jis demonstravo
judesį, jo viena ranka buvo lanku iškelta aukštyn. Koks jis ža
vus. Dieve, neleisk, kad tarp mūsų viskas baigtųsi. Atsisėdau ant
kėdės pirmoje eilėje ir ėmiau laukti. Pamatęs jis atsiprašė tėvų ir
priėjo prie manęs.
- Dona skambino mamai, - pasakiau, kai jis priėjo taip arti,
kad jau galėjo girdėti.
- Velnias. - Jis atsisėdo šalia manęs. - Atleisk. Jaučiau, kad
taip atsitiks. Spėju, tavo mamą ištiko priepuolis.
- Taip, bet tai dar ne viskas, - pasakiau. Bandžiau prisiskam
binti dėdei Markusui ir pasakyti, kad mama jau viską žino, bet
jis neatsiliepė į skambučius. Norėjau pasiųsti tekstinę žinutę, bet

jis jų neskaito. Be to, labai bijojau jam prisipažinti, ko pridirbau.
Šlykščiai pasielgiau su mama. Iš dalies jaučiausi dėl to kalta, kita
vertus, mėgavausi kiekviena jos skausmo akimirka. Pasijutau
kaip kokia gyvatė barškuolė. - Tu nepatikėsi. - Pakėlusi galvą
pamačiau prie mūsų einančią kito vaiko mamą. - Mums reikia
pasikalbėti. Galėsi man vėliau paskambinti?
Jis pakilo ir, atsistojęs nugara į laukiančią moterį, pažadėjo:
- Pasistengsiu.
- Benai... - Pašokau nuo kėdės. - Mama sakė... Dona jai mi
nėjo, kad žadi mane palikti.
Jis papurtė galvą.
- Pažįsti Doną. Ji tiesiog stengiasi mums pakenkti. Pasikal
bėsime vėliau, gerai?
Lauke vėjo šuoras vos neišvertė manęs iš kojų. Išskleidžiau

skėtį ir laikiausi tvirtai į jį įsikibusi, o vėjas su didžiule jėga plėšė
man jį iš rankų. Kol priėjau prie automobilio, buvau šlapia iki
siūlo galo.
- Atrodai kaip išsimaudžiusi baseine, - tarė Endis.
- Taip ir jaučiuosi. - Įjungdama variklį visa drebėjau nuo
šalčio.
- Ar paėmei mano „iPod“ grotuvą?
- Pamiršau. Atleisk.
- Plaukiant peteliškės stiliumi svarbiausia taisyklingai kvė
puoti, - tarė jis, kai išsukome į gatvę.
- Plaukiant bet kuriuo stiliumi reikia kvėpuoti taisyklingai. -
Jaučiau, kad kalbu atžariai, bet jis to nepajuto.
- Aš noriu būti čempionas.
- Endi, nebūtina visur ir visada būti pačiam geriausiam.
- Ne, būtina.
- Kodėl?
- Kad būčiau laimingas.
370 Prieš audrą
Mane tai prajuokino.

- Koks paprastas tavo gyvenimas, ar ne? - paklausiau.
- Taip.
Ar jis žino, kad rytoj jo teismo posėdis? Neatrodo, kad jau
dintųsi.
- Puiku, kad stengiesi, - pagyriau, - bet, kai tampi didesnis,
turi išmokti ir garbingai pralaimėti.
- Ką tai reiškia?
- Pameni, kaip Benas visada liepia pasveikinti kitos koman
dos nugalėtojus? - Man patiko tarti Beno vardą.
- Aš to nekenčiu.
- Tai ir yra pralaimėti garbingai.
- Bet vis tiek geriau laimėti, tiesa?
- Ko gero, taip. - Atsidusau. Nebegalėjau ilgiau tęsti pokal
bio. - Šiandien aš atsakinga už vakarienę, nes mama grįš vėlai. -
Dieve, kaip nenoriu su ja susitikti! - Ko norėtum užkąsti?
- Picos!
- Regis, viena dar liko šaldiklyje. Kol persirengsi, aš ją pa
ruošiu.
Kai šoviau į orkaitę picą, suskambo telefonas. Pasižiūrėjau į

numerį. Dėdė Markusas. Dabar jis mane užmuš.
- Labas, Mege, - tarė jis, kai atsiliepiau. - Mama dar negrįžo?
- Ne. Aš jai viską išpliurpiau, - prisipažinau. - Ji man pa
skambino, aš ant jos labai supykau dėl vieno dalyko ir viską iš
klojau. - Kandžiojau lūpą laukdama jo atsako.
- Kodėl, Mege? - Jis buvo daugiau priblokštas nei piktas.
- Ji man užgavo širdį, paskui pradėjo kalbėti, kad tėtis buvo
vienintelis patikimas žmogus pasaulyje ir panašiai, tada aš neiš
tvėriau ir išplepėjau. Suprantu, kad nederėjo, bet nesusilaikiau.
Jis tylėjo, ir aš susiraukiau laukdama, kada pradės ant manęs
šaukti.
- Ar žinai, kaip jai sekėsi su neurologu? - galiausiai paklausė

jis. - Ji man paliko žinutę, bet veikiausiai jos telefonas išjungtas.
- Nežinau. Sakė, kad diena buvo labai sunki.
- Velnias.
- Betgi viskas bus gerai, ar ne? Tai yra rytoj?
- Jeigu Endį perduos suaugusiųjų teismų sistemon, tada nie
ko gero.
- Betgi... - Dabar aš jau visai sutrikau. - Mama sakė, kad šito
tikrai nebus.
- Ar ji tau taip sakė šiandien?
Pamėginau prisiminti telefoninį pokalbį.
- Ne. Tądien, kai Endis grįžo iš izoliatoriaus. Aš labai jau
dinausi, ir ji liepė man nusiraminti. Sakė, kad šitaip tikrai ne
atsitiks.
Dėdė Markusas vėl ilgai tylėjo.
- O gal atsitiks? - paklausiau.
- Man regis, mama nenorėjo tavęs liūdinti, todėl taip sakė,
Mege. Jeigu jau minėjo dieną buvus sunkią, vadinasi, susitikimas
su neurologu nepadėjo arba nieko nesutarė su advokatu. Jeigu
pasitvirtins viena ar kita, tai labai galimas dalykas, kad Endžio
byla bus perduota suaugusiųjų teismui.
- Vadinasi... - Ką, po galais, tai reiškia? - Kada numatomas
teismas? Kol bus priimtas nuosprendis, jis gali laukti namie,
tiesa?
Endis nulipo į apačią. Mačiau, kaip nuėjo į svetainę ir įsijun
gė televizorių.
- Ne, Mege. Klausyk, suprantu, kad mama nenori tavęs jau
dinti, bet tiesa yra tokia: jeigu bylą perduos suaugusiųjų teismui,
jį uždarys į kalėjimą tą pačią minutę.
- Ką reiškia „uždarys į kalėjimą tą pačią minutę“? - pasukusi
galvą svetainės pusėn tyliai sušnibždėjau į telefoną.
- Po rytdienos posėdžio jį vėl turės suimti ir uždaryti. Abe
joju, ar bus galima reikalauti išleisti už užstatą, todėl jam teks sė
372 Prieš audrą
dėti kalėjime, kol sulauks teismo nuosprendžio. Kartais, kol byla

pasiekia teismą, prabėga metai ar daugiau. O jeigu dar pripažins
kaltu, liks ten iki gyvenimo pabaigos.
Man atėmė žadą. Juk negali taip būti.
- Štai todėl tavo mama nėrėsi iš kailio, kad kuo greičiau su
rastų tinkamą ekspertą ir taip nerimavo, o tu... o tu taip negražiai
su ja pasielgei, Mege. Šito jai šiuo metu mažiausiai reikia.
- Negaliu patikėti, - prisipažinau.
-Kuo?
- Viskuo. - Pažvelgiau į svetainę ir pro sofos atlošo viršų
pamačiau Endžio pakaušį. Jis nė neįsivaizduoja, kaip rytoj gali
pasikeisti jo gyvenimas. Aš ir pati nelabai suvokiau. - Nuošir
džiai apgailestauju ir atsiprašau, - tariau dėdei Markusui. - Aš
nežinojau... Jaučiau, kad viskas rimta, bet nė neįtariau, kad šitaip
blogai.
- Ir bus dar blogiau. Dėl to ir skambinu tavo mamai. Noriu
pasikalbėti.
- Negi gali būti dar blogiau?
- Paklausyk, - tarė jis. - Pameni tuos tuščius kanistrus iš są
vartyno? Ant vieno iš jų aptikti Endžio pirštų atspaudai.
Keturiasdešimt septintas SKYRIUS
Lorelė
Grįždama namo iš Rolio turėjau sustoti dar kartą. Šį sykį dėl

merkiančio lietaus. Maniškis automobilis buvo ne vienintelis,
sustojęs šalikelėje su įjungtais mirksinčiais avariniais žibintais.
Tačiau galėjau lažintis, kad nė vienas vairuotojas tuo metu ne
išgyveno tokio sukrėtimo - emocinio skausmo - kaip aš. Man
nepavyko išrūpinti būtinos pagalbos sūnui, o dukra visus pasta
ruosius metus man melavo. Mergaitė, kurios aš nepažįstu. Prisi
miniau, kiek kartų su Benu Tripetu kalbėdavomės apie Endžio
treniruotes, o pats tuo metu turbūt patyliukais šaipydavosi, kaip
meistriškai moka pūsti miglą man į akis.
O dar tas peilis giliai paširdžiuose, juodžiausias skausmas iš
visų. Mano mylimas Džeimis gyveno dvilypį gyvenimą. Mane
išdavė geriausia draugė. Aš buvau akla. Kodėl mane vis kas nors
palieka? Pirmiausia tėvai. Paskui dėdė su teta. Džeimis. Dabar
net prisiminimai apie jį bus nemalonūs. Sara! Kaip ji drįso! Net
Markusas išdavė ir nuvylė, manydamas, kad šitaip mane sau
go, - kilnus veiksmas, kurio niekaip neįstengiu suvokti, nes šir
dyje nešiojuosi rūstybę, kaltindama jį dėl Džeimio mirties. Štai-
374 Prieš audrą
ga viskas pasikeitė. Vienintelis žmogus, dėl kurio esu tikra, yra

Endis, bet rytoj jį gali išplėšti man iš glėbio - dėl to, kad buvo
naivus ir tebėra bejėgis prieš pasaulį, kurio nepajėgia suvokti iki
galo. Pravirkau. Raudojau taip, kad net tada, kai liovėsi lietus ir
visi automobiliai nuvažiavo, vis dar stovėjau šalikelėje ir niekaip
negalėjau nusiraminti.
Kai grįžau namo, šiaurės rytų vėjas jau buvo įsisiautėjęs. De
besys tokią ankstyvą pavakarę slinko grėsmingai sunkūs it švi
nas, o griaustinio dundesys priminė per gaisrą griūvančio bažny
čios stogo gurmėjimą. Liauni kiemo medžiai nuo vėjo linko prie
žemės sąsiaurio pusėn. Juos apšvietė mano automobilio žibintai,
ir tik tada pastebėjau, kad, be žibintų, daugiau kieme nematyti
jokių šviesų. Tikriausiai dingo elektra.
Vis dėlto automatiniai garažo vartai veikė, o kai įvažiavau vi
dun, pamačiau, jog nėra Megės džetos. Dar labiau sutrikusi ir
išsigandusi įėjau į namą. Kažin kas negerai.
- Mege! Endi!
Vėjas negailestingai barškino langų stiklus, bet net ir per tokį
triukšmą girdėjosi šaldytuvo burzgimas. Elektra nedingusi. Ne
pradėta valgyti pica gulėjo palikta kepimo skardelėje ant graniti
nio stalviršio. Kur jie?
Ėjau per namą ir šaukiau vardais, išsigandusi, kad policija
nebūtų pirma manęs atvažiavusi ir vėl išsivežusi Endžio. Betgi
kam? O kur Megė?
Atsisėdau ant sofos svetainėje ir surinkau jos mobilaus tele
fono numerį, bet ji neatsiliepė. Tikriausiai bijo manęs po šian
dienio pokalbio. Pamėginau paskambinti Endžiui, bet jo kaip ir
Megės telefone atsiliepė balso paštas:
- Sveiki! Čia Endis. Po signalo pali... palikite žinutę. - Užtru
kome beveik valandą, kol tinkamai įrašėme šį pranešimą.
- Endi, čia mama, - prabilau. - Tuojau pat man paskam
bink! - Dar kartą paskambinusi Megei palikau žinutę ir jai: - Kur
judu su Endžiu? Aš jau namie ir labai dėl jūsų nerimauju!
Paskui Markusui.
- Ar nežinai, kur Megė su Endžiu? - Paklausiau, vos tik jis
atsiliepė.
- Su Mege kalbėjau prieš valandą ar daugiau, - atsakė jis. - Ji
namie su Endžiu. Sakė, kad kepa picą.
- Ką tik grįžau, visur tamsu, tuščia, ant spintelės palikta ne
valgyta pica. Jos automobilio nėra. Ji labai ant manęs supyko.
Mudvi susivaidijom telefonu. - Perbraukiau ranka per žalią so
fos ranktūrio apmušalą, svarstydama, kiek jam pasakoti apie tą
pokalbį.
- Vadinasi, tu apie kanistrus nieko nežinai?
- Kokius kanistrus?
- Tuos, kur rado sąvartyne. - Jis trumpam nutilo. - Ant vie
no iš jų aptikti Endžio pirštų atspaudai, Lorele.
- Ne! - stryktelėjau nuo sofos. - Markusai, juk tai neįmano
ma! Nesuprantu, kas čia dedasi!
- Tuoj būsiu pas tave.
- Ar negalėjo jo išsivežti policija?
- Abejoju. Manau, jiems dabar daugiau rūpesčių kelia šita au
dra, bet pakeliui pas tave aš jiems paskambinsiu ir išsiaiškinsiu.
- Būk geras. - Išjungiau telefoną. Norėjau išsivirti puodelį
kavos, bet pamiršau į kavavirę įberti pupelių, todėl išėjo ne kava,
o drumzlinas birzgalas. Kai įjungiau aparatą iš naujo, mano pe
čiai virpėjo nuo raudos. Šįkart pupelių nepamiršau, bet vos tik į
ąsotėlį išlašėjo pirmieji tamsūs lašai, dingo elektra.
Visiškoje tamsoje apgraibomis susiradau atsargines žibalines
lempas ir kelis žibintuvėlius. Uždegiau lempas, išdėliojau svetai
nėje ant stalų ir židinio atbrailos.
Jeigu policija išsivežė Endį, ar Markusas galės jį vėl ištraukti?
O gal jau viskam galas? Juk ant vieno kanistro aptikti jo pirštų
atspaudai. Jau šįvakar įkiš Endį už grotų, o rytoj po teismo posė
džio pasiųs į kalėjimą, iš kurio jis niekada nebeišeis.
376 Prieš audrą
Markusas atvažiavo lygiai devintą. Išgirdau jo pikapo durelių

trinktelėjimą ir nubėgau prie lauko durų, trokšdama kuo grei
čiau ką nors iš jo išpešti. Jis kaip vėjo pučiamas lapas įskrido į
vidų, nes stiprus šuoras jį tiesiog atplėšė nuo žemės.
- Velnias! - nusikeikė atsitrenkdamas į mažą staliuką ves
tibiulyje. - Mano pikapas daugiau skrido, nei važiavo. - Jis pa
dėjo man uždaryti duris, nes vėjas plėšė jas iš rankų. - Reikės
vėl eiti į lauką, - toliau kalbėjo jis, - turim sutempti į garažą
lauko baldus.
Paprastai per audrą proto neprarandu, tačiau šįvakar mažai
suvokiau, apie kokius lauko baldus jis kalba.
- Policija jį jau suėmė? - prispyriau klausimu.
- Ne. Bet jaudinuosi dėl rytdienos, Lorele. Kol neišlindo bėda
dėl tų kanistrų, maniau, kad dar yra vilties.
- Nesuprantu! - kartojau it papūga gal jau šimtąjį kartą.
- Eime į lauką, sunešime baldus, o tada susėsime ir ramiai
apgalvosime, ką daryti toliau.
- Nusispjaut man į tuos lauko baldus! - sušukau. - Tegu nors
ir sienos griūva, man vienodai! Tik pasakyk, kur mano vaikai!
- Tada tu pasilik namie, o aš einu nešti baldų.
Žinojau, kad jis teisus; pernai per vieną panašią audrą man
pro langą į svetainę įskrido metalinė kaimynų šiukšliadėžė.
Nusekiau paskui jį į lauką, ir mes abu iš terasos į garažą sune-
šėme stalą ir kėdes. Mano šiukšliadėžės jau nesimatė, nupūsta
dievažin kur. Gūdžioje tamsoje ir švilpiant vėjui leidau sau ne
varžomai išsiverkti. Vos spėjau susitvardyti ir abu vėl grįžom į
namą.
- Pamąstykime, - tarė Markusas, kol aš degiau vėjo užpūs
tą žibintą. - Iš kur ant kanistro galėjo atsirasti Endžio pirštų at
spaudų?
- Kas nors jį pakišo, - tariau. - Tai vienintelis paaiškinimas.
Gal Kitas, nes jis pyko dėl... - Suspaudžiau rankomis smilkinius,
nes vėl prisiminiau Megės pasakytus žodžius. - Markusai, -
mano balsas užlūžo, atsilošiau ir atsirėmiau pakaušiu į židinio

kraštą. - Aš žinau apie Kitą. Megė papasakojo. Ar tiesa, kas buvo
tarp Džeimio ir Saros?
Jis lėtai atsisėdo ant sofos ir tarė:
- Apgailestauju, kad Megė išklojo tau viską tokiu netinkamu
laiku. Norėjau dar truputį palaukti.
Purtydama galvą iš lėto nugrimzdau į krėslą. Neturiu kada
laukti, tariau sau. Dabar man svarbiausia Endis.
- Gal einam į lauką jų ieškoti? - pasiūliau.
- Lauke nieko nematyti per du žingsnius nuo mašinos, -
tarė jis.
Ir vėl jis teisus. Ėmiau trinti sau rankas. Pastebėjau, kaip ant
židinio atbrailos nuo vėjo mirksi žibalinės lempos liepsnelė.
- Kaip manai? - paklausiau. - Ar Kitas negalėjo pakišti
Endžio?
- Tada mes vėl grįžtame prie klausimo: kam jam kelti gaisrą,
kuriame jis pats atsidūrė ir smarkiai apdegė?
- Benas! - staiga sušukau aš, pašokau ant kojų ir čiupau nuo
staliuko belaidį telefoną. - Megė su Endžiu gali būti pas Beną!
- Pas Beną? Kodėl?
- Šiandien sužinojau dar vieną siaubingą naujieną. Paskam
bino Dona ir pasakė, kad Benas su Mege jau beveik metus susi
tikinėja.
- Susitikinėja? - Markusas išpūtė akis. - Turi galvoje... in
tymiai?
- Tikrai taip. Dėl to Megė ant manęs ir įsiuto. Bandžiau su ja
apie tai griežtai pasikalbėti. Ji...
- Benas? - Markusas negalėjo patikėti savo ausimis. - Vakar
mačiau jį su Dona. Burkavo kaip du balandėliai. Dieve šventas,
jam jau tuoj trisdešimt!
- Taigi. Aš jį pasmaugsiu.
- Aš pirmas.
Vėl atsisėdau į krėslą nudžiugusi, kad prasimaniau darbo.
378 Prieš audrą
- Ar turi jo telefono numerį? - paklausiau Markuso. - Nu

spaudžiau savo telefone mygtuką, bet nebuvo jokio signalo. Ži
noma. - Neveikia. - Laikiau rankoje negyvą telefoną.
Markusas iš diržo dėklės išsiėmė savąjį.
- Šiandien mobilieji prastai veikia, - tarė jis ir susiraukęs pa
žiūrėjo į ekranėlį. - Liko tik viena padala.
Žiūrėjau, kol jis rinko numerį. Paskui paklausė ir papurtė
galvą.
- Balso paštas, - tarė man, o į ragelį šūktelėjo: - Benai, čia
Markusas. Paskambink.
Pasijutau visiškai pralaimėjusi, atsilošiau kėdėje.
- Tai aš kalta, Markusai. Megė su Benu! Buvau jai bloga
motina. Motina, kurios ji nematė ir nejautė. Verčiau ją rūpintis
Endžiu, nė nesusimąstydama, kad ji irgi turi poreikių. Ją augino
Džeimis, o kai jis žuvo, ji taip ir liko pati sau. Maniau, kad mokės
pasirūpinti savimi.
- Jai tai puikiai sekėsi.
- Kaip aš galėjau nejausti, kad ji susitikinėja su Benu? Ir jau
taip seniai!
- Dieve! - Markusas pašoko ant kojų ir ėmė žingsniuoti link
laiptų ir atgal. - Aš jį užmušiu!
- Gal jie tikrai tenai? - spėliojau. - Pas Beną?
- Namas Donos, vargiai tikėtina.
Ėmiau masažuoti sau kaktą. Pradėjo skaudėti galvą, o gal jau
seniai skaudėjo, tik aš nejaučiau.
- Dėl tų kanistrų, - po kiek laiko prabilau, - nieko nesupran
tu. - Dar stipriau patryniau smilkinius. - Jeigu Megė turi slaptą
gyvenimą, tai gal turi ir Endis? - Kitokio paaiškinimo nesugal
vojau. - Mąstau apie mamas, kurių vaikai atsinešė ginklą į mo
kyklą ir iššaudė draugus. Spėju, nė viena neįtarė, kad vaikas gali
tai padaryti. - Nuleidau rankas ant ranktūrių. - Markusai, aš ži
nojau, kad ant jo sportbačių yra degios medžiagos. Maniau, kad
tai skystis iš žiebtuvėlio. Pameni, kai jis buvo užsikišęs jį už koji
nės ir mus pričiupo oro uoste? Jam skiriu šitiek laiko ir dėmesio,
bet ką nors ėmiau ir pražiopsojau? Nejau jis turi ką nuo manęs
slėpti? - Pasijutau taip, tarsi visas pasaulis būtų mane išdavęs.
- Bent jau tu nepradėk juo abejoti, gerai? - Markusas liovėsi
mynęs po kambarį pirmyn ir atgal. - Tu vienintelė neturi teisės
juo netikėti, supranti?
- Betgi kaip tai paaiškinti? - Iš nevilties kilstelėjau rankas
delnais į viršų. - Jis nori atrodyti svarbus ir to siekia. Jampatinka
būti didvyriu. Gal jis...
- Kaip tu drįsti taip galvoti! - nukirto Markusas.
Pažiūrėjau į žmogų, kuriuo nepasitikėjau pastaruosius pen
kiolika metų.
- Todėl, kad šiandien aš suvokiau, jog visiškai nepažįstu
žmonių, kuriuos myliu.
Keturiasdešimt aštuntas SKYRIUS
Megė
Audra lyg tyčia kilo būtent šį vakarą. Sustojau šoninėje gatvelėje,

šiauriniame salos gale. Lietus kalė į mano automobilio stogą lyg
metalinėmis vinimis. Namų languose buvo tamsu: žmonės tik
riausiai iš anksto žinojo apie kilsiančią audrą ir išvyko iš pakran
tės. Man šitaip dar geriau. Kuo tamsiau ir nykiau, tuo geriau.
- Kur mes? - paklausė Endis, kai sustojau ir delsiau išlipti.
- Prie namelio „Jūros švelnumas“. Juk žinai. Kelis kartus
esam važiavę prošal.
- Tas apskritas namukas, kuriame aš gyvenau, kai buvau
mažas?
- Taip, tas pats. Gyvenai, kai buvai mažas. Mes čia nakvosi
me. Bus smagu.
- Jėga! - apsidžiaugė Endis. Pažvelgė pro stiklą į pliaupiantį
lietų ir paklausė: - Kur jis?
- Teks truputį paėjėti. - Nepanašu, kad greitai nustos lyti,
taigi čiupau žibintuvėlį ir plastikinį šiukšlių maišą, į kurį buvau
įmetusi keletą mudviejų drabužių ir, žinoma, Endžio „iPod“ gro
tuvą. - Turėsime truputį sušlapti. - Atidariau dureles ir tvirtai
laikiau už rankenėlės, kad vėjas neišplėštų iš rankos. Vandeny

nas šniokštė taip garsiai, kad atrodė, jog stovim prie pat van
dens. - Atsargiai lipk iš mašinos! - sušukau jam, bet per vėlai.
Vėjas pagriebė pravertas Endžio dureles ir jis visu ūgiu tėškėsi
į smėlėtą kelkraštj. Juokdamasis atsistojo. Jis nieko nenumano.
Nei apie šiandieną. Nei apie rytdieną.
Apgraibomis per lietų apėjau automobilį iš kitos pusės, no
rėdama padėti jam uždaryti dureles. Vėjas lyg kokia gyva pabai
sa neleido jų užverti ir bandė atplėšti. Man darėsi baugu, tarsi
mes čia ne vieni. Visa, ką dariau, mane baugino, bet turėjau tai
padaryti. Nebe pirmą kartą krečiu kvailystes. Gaila, kad mama
anksčiau nepasakė, kad padėtis tokia rimta. Būčiau greičiau
ėmusi veikti. Būčiau sukurpusi gudresnį planą. Ką nors sugal
vojusi. Rytoj Endis sėdės teismo posėdyje ir klausysis kalbų, ku
rių neįstengs suprasti ir kurios nuves jį į kalėjimą, o iš ten jis
niekada nebeištrūks. Neleisiu, kad taip atsitiktų. Dar negalvoju
apie tai, kaip gali pakrypti reikalai po rytojaus, bet jeigu Endžio
nesuras iki teismo posėdžio, tai negalės ir suimti. O man dabar
tai svarbiausia.
- Ar gali panešti maistą? - paklausiau paduodama jam rudą
popierinį maišą, į kurį buvau prikrovusi duonos, riešutų sviesto
ir vaisių. Trobelėje yra daug buteliukų geriamo vandens, užteks
pernakt ir rytdienai. - Užspausk maišo viršų, kad neprilytų, -
paprašiau, kai jis paėmė maišą man iš rankų. Persimečiau per
petį šiukšliamaišį su drabužiais ir mudu patraukėme prie „Jūros
švelnumo“.
- Aš ničnieko nematau! - šūktelėjo Endis.
- Jau nebetoli. - Vargiai skyriau vieną namuką nuo kito. Ėjau
prieš vėją, galima sakyti, užsimerkusi.
Tamsoje praėjome posūkį į siaurą medinį takelį, vedantį
mūsų trobelėn, todėl teko grįžti atgal.
- Eime, eime, - paraginau Endį ir užlipau ant takelio. - Ne-
atsilik.
382 Prieš audrą
Priėjome nedidelę smėlio kopą priešais mūsų namuką. Net ir

visiškoje tamsoje mačiau į krantą viena per kitą besiritančias ir čia
pat dūžtančias milžiniškas bangas. Pašviečiau žibintuvėliu smėlį
prie namelio. Kažkas ne taip. Tik po geros minutės suvokiau, kad
blizgantis paviršius mano žibintuvėlio šviesoje yra ne pakrantės
smėlis, o tyvuliuojantis vanduo. Bangos plakėsi apie namelio po
lius, ant terasos grindų tėkšdamos putų purslus ir šiukšles. Dar
niekada neregėjau šioje pakrantėje taip pakilusio vandens. Neno
rėjau išsiduoti Endžiui, kad ne juokais išsigandau.
- Lietus mane skaudžiai muša! - sušuko Endis.
- Tai vėjas gena smėlį. - Smiltys kaip adatos smigo į veidą
ir rankas. - Greičiau, - paraginau jį ir peršokau smailią kopos
keterą.
- Tas maišas... - Vėjas nunešė Endžio žodžius, ir aš nebepra
šiau jo pakartoti. Raminau save, kad trobelė per daugelį metų yra
atlaikiusi kelias dešimtis audrų ir uraganų. Atlaikys ir šitą.
Suradau šlakbetonio blokelį ir prisitraukiau prie priekinių
laiptelių.
- Pirma užlipsiu aš, o paskui padėsiu tau, - sušukau. Net tris
kartus bandžiau užmesti maišą su drabužiais ant priekinės tera
sos, kol pavyko. Paskui pasilypėjau ant blokelio ir užšokau ant
apatinio laiptelio.
- Aš pats užšoksiu, - šūktelėjo man Endis. - Gali nepadėti.
- Gerai, mestelk man maišą su maistu.
Jis pakėlė aukštyn maišą, ir aš sugriebiau jį už rankenų. Mai
šas buvo sudrėkęs, aš nespėjau paimti jo už kraštų, vėjas išplėšė jį
man iš rankų ir pažėrė produktus ant šlapio paplūdimio.
- Tuoj surinksiu, Mege, nesijaudink! - Endis puolė ant kelių
ir pradėjo gaudyti duonos kepaliuką, vėjo nešamą kaip plunksnų
kamuolį.
- Aš tuoj nulipsiu pas tave, meškine! - sušukau. Atrakinau
duris ir nusviedžiau į vidų maišą su drabužiais. Tada nušokau
nuo terasos ir mes abu surinkome tai, ką dar spėjome sugauti.
Kai abu užsiropštėme ant priekinės terasos, Endis liepė pa

šviesti žibintuvėliu į iškabą virš durų.
- „Nu-griauti“, - perskaitė jis.
- „Nugriauti“, - šūktelėjau. - Kai buvome maži, uraganas
„Franė“ sunaikino beveik visą salą.
- Žinau, girdėjau, - šaukė Endis. - Mokiausi mokykloj. O iš
kaba reiškia „negalima eiti vidun“. Bet mes eisime, ar ne?
- O taip, - atsakiau. Vėl atidariau duris ir šmurkštelėjau pro
iškabos apačią.
- Ar mes darom ką nors negero? - paklausė Endis eidamas
į svetainę. Grindys po jo teniso bateliais girgždėjo, ir aš mačiau,
kaip jis tyčia sukioja pėdas, kad dar labiau girgždėtų.
Nuo virtuvinės spintelės pasiėmiau kitą žibintuvėlį.
- Imk, šitas tau. Gal kas ir pagalvotų, kad darom ką nors ne
gero, bet aš taip tikrai nemanau.
- O mama? - Endis degiojo žibintuvėlį ir švietė man juo į
veidą.
- Liaukis, - subariau jį ir nustūmiau jo ranką. - Tu mane
akini.
- Atsiprašau. Mama nepagalvos, kad darom negerai?
- Kambary pridėliota daug žvakių. Pirma uždekime jas, o tada
aš atsakysiu į tavo klausimą. - Padaviau jam dėžutę su degtukais.
- Ar galiu uždegti su savo žiebtuvėliu? - Jis ištraukė iš kelnių
kišenės ranką ir žibintuvėlio šviesoje pamačiau žalią žiebtuvėlį.
- Vis dar jį tebeturi? Maniau, kad oro uoste iš tavęs jį atėmė?
- Čia jau kitas.
Vis dėlto mano broliukas širdyje maištininkas.
- O kam? - paklausiau. - Dar nemetei rūkyti? - Prieš kelias
dienas aš lyg ir užuodžiau nuo jo cigarečių kvapą, bet po to gais
ro man visi kvapai panašūs į dūmų.
- Tik mamai nesakyk, - paprašė jis.
- Gerai, nesakysiu. Betgi rūkyti nesveika, meški. Norėčiau,
kad mestum.
384 Prieš audrą
- Aš mamai melavau, - prisipažino jis.

- Taigi, - tariau. - Aš irgi ne kartą esu jai pamelavusi.
- Sakiau, kad netraukiu dūmo į plaučius, bet iš tikrųjų
traukiu.
- Su tavo astma to tik ir reikia. - Uždegiau žvakutę ant
spintelės.
- Man patinka išpūsti pro nosį.
Pamėginau įsivaizduoti jį rūkantį.
- O kur tu rūkai? - paklausiau. Juk jis nuolat prižiūrimas.
Jeigu rūkytų namie, iš karto užuostume, o mokykloj tikrai ne
galėtų.
- Tada, kai palieku su draugais ir tu neatvažiuoji manęs pa
siimti.
- Pasilieku, - pataisiau jį. Mintyse regėjau Endį su draugais
autobusų stotelėje. Su vaikais, kurie tik dedasi jo draugai, o iš
tiesų kaulija iš jo cigarečių ir jam negirdint visaip pravardžiuoja.
- Jeigu namelyje kiltų gaisras, aš šokčiau pro langą ant tų len
tų. - Jis pašvietė žibintuvėliu pro svetainės langą į lauko terasą.
- Taip, - tariau. - Bet virtuvėje yra durys, pro kurias galima
tiesiog išeiti į terasą.
- Norėjau pasakyti, šokčiau ant terasos. Ne ant lentų.
Jis atrodė sutrikęs dėl žodinės klaidos.
- Nieko tokio, - nuraminau jį. - Supratau, ką norėjai pasaky
ti. Terasos irgi daromos iš lentų, tu neapsirikai.
- Namie mes turime didžiulę terasą.
- Taip, turime.
- Kada važiuosime namo?
Iškroviau maistą virtuvėje ant spintelės.
- Nakvosim čia, o rytoj pagalvosim, ką darysime toliau. -
Praplėšiau maišelį baltos duonos. - Gal nori duonos su riešutų
sviestu? - paklausiau. Gaila, kad nesusipratau pasiimti picos. Ką
pagalvos mama, pamačiusi ant stalo nepaliestą picą?
- Noriu.
Žvakių šviesoje jis žiūrėjo, kaip tepu riešutų sviestą ant dviejų
riekučių baltos duonos. Vieną padaviau jam.
Abu susėdom ant sofos priešais tamsų langą, valgėme duoną
ir gėrėme vandenį tiesiai iš buteliukų.
- Ten už lango vandenynas, - pasakiau. Lauke buvo velniš
kai tamsu, mes sėdėjome aukštai, ir aš negalėjau įžiūrėti bangų
metamų purslų.
- Žinau. Nesu kvanktelėjęs.
- Puikus žodis, meški, - pagyriau.
Kurį laiką abu tylėdami kramsnojom. Mano galvoje vis su
kosi mintis, kaip nustebs mama, kai įėjusi į namus pamatys, kad
nėra Endžio. Išpyliau jai visą purvą apie tėtį, nors jos diena ir taip
buvo suknista nuo pat ryto. Paskui ji važiavo namo per lietų ir
vėją, laužydama galvą dėl rytdienos, o grįžusi pamatė, kad vaikai
kažkur dingo. Pasąmonėje girdėjau du balsus: vienas liepė pra
nešti, kad mums viskas gerai, o kitas vertė tylėti. Mano tatuiruotė
ant klubo degte degė, kai pagalvodavau, kaip ji dabar nervinasi.
- Paskambinsiu mamai ir pasakysiu, kad mums viskas ge
rai, - nutariau baigusi valgyti. Iš šiukšlių maišo ištraukiau En
džio „iPod“ grotuvą ir padaviau jam. Tada pažiūrėjau į savo tele
foną. Nė vienos ryšio padalos. Keista. Trobelėje anksčiau visada
būdavo ryšys. Tikriausiai dingo dėl audros. Įdomu, ar Benas ne
mėgino man prisiskambinti? Nenorėjau galvoti apie Beną. Dabar
tai išmuštų mane iš pusiausvyros.
Ant baro gulėjo Endžio telefonas, bet ir jo ryšys neveikė. Įsi
vaizdavau, kaip su kiekviena minute mama vis labiau nervinasi.
Kodėl kodėl kodėl aš jai papasakojau apie tėtį? Kodėl aš kartais
tokia bloga? Norėjau atkeršyti. Kad daugiau nedrįstų priekaiš
tauti dėl Beno.
- Endi, aš einu į lauką ant terasos, nes čia nėra ryšio.
- Gerai. - Jis net nepakėlė galvos nuo grotuvo.
Terasoje teko rankomis įsitverti į turėklus, kad vėjas nenu
blokštų. Net jeigu ir būtų ryšio signalas - o jo ir čia nebuvo, - vis
386 Prieš audrą
tiek negirdėčiau, ką ji sako. Reikia pamėginti paskambinti iš au

tomobilio.
Sugrįžusi į virtuvę iškirpau šiukšlių maiše skylę galvai ir už
simoviau jį kaip apsiaustą.
- Tuoj grįšiu, - šūktelėjau Endžiui ir apmečiau akimis kam
baryje išdėliotas žvakes, kad kuri baigdama degti nesukeltų gais
ro. Antro gaisro su Endžiu mums dabar tikrai nereikia.
Nusikasiau iki automobilio, bet ir čia ryšio nebuvo, todėl
pradėjau lėtai važiuoti. Kelias apsemtas, aš vos šliaužiau, bijo
dama įklimpti. Įstrigti. Kas, jeigu mane ištinka nelaimė, o En-
dis „Jūros švelnume“ vienas? Ei, ei, subariau save, liaukis pa
nikavusi.
Kituose languose nedegė šviesos, todėl supratau, kad elektra
dingo visur. Kai atsirado signalas, aš jau buvau nuvažiavusi iki
didžiulio privataus daugiabučio „Vilią Capriani“. Iš mamos atė
jusios trys žinutės. Ji buvo mirtinai išsigandusi, balsas drebėjo,
ir aš supratau, kad elgiuosi teisingai, nutarusi jai paskambinti.
Įsukusi į beveik tuščią namo aikštelę sustojau ir surinkau mamos
mobiliojo telefono numerį.
- Mege? Kur jūs? - Vos girdėjau jos balsą. Supratau, kad ji
verkia. Turėjau paskambinti anksčiau ar bent palikti kokią žinią.
- Noriu tau pasakyti, kad mudu su Endžiu sveiki ir gyvi, -
skubiai išbėriau. - Mes visiškai saugūs.
- Kur jūs, Mege? Ką darote?
- Negaliu sakyti. Tik pranešu, kad mums viskas gerai.
- Ji nesako, - išgirdau mamą kažkam tariant.
- Su kuo ten kalbi? - Išsigandau, kad nebūtų policija.
- Mege! - Dabar telefone pasigirdo dėdės Markuso balsas. -
Kas čia dedasi? Tu pas Beną?
- Ne! - sušukau. Dieve. Dabar jau ir dėdė Markusas žino apie
mane ir Beną. - Jis nieko apie tai nežino, tad prašau jo čia nepai
nioti. Aš tik noriu mamai pasakyti, kad mudu su Endžiu sveiki
ir gyvi.
- Kodėl tu šitaip elgiesi? - paklausė jis. - Grįžk namo. Per

tave brolio reikalai tik dar pablogės, vaike.
- Ar gali būti dar blogiau? - nusistebėjau. - Ar gali įsivaiz
duoti Endį kalėjime be teisės būti paleistam už užstatą? Metus,
kaip pats sakei, laukiantį teismo sprendimo? Erzinamą, mušamą
ir gal net kitų kalinių prievartaujamą? Ir nesuprantantį, kas jam
daroma! - Akyse plaukė vaizdai, man sugniaužė gerklę. - Nesu
prantantį, kas apskritai vyksta.
- Žinau, Mege, - atsakė jis. - Bet tu pasistenk nusiraminti,
gerai? Gal teisėja rytoj suras priežastį jo neuždaryti kalėjimam
Gal netgi paliks nepilnamečių teismų sistemoje.
- Taip, kurgi, - piktinausi. - Bet prieš kelias valandas kalbėjai
kitaip. O dabar jau ant kanistro aptikti jo pirštų atspaudai.
- Jeigu jis neatvyks į posėdį, bus tik blogiau, - bandė įtikinti
dėdė Markusas.
- Dedu ragelį, - pasakiau ir visai išjungiau telefoną, kad
negirdėčiau skambučio, jeigu jie bandytų su manim susisiekti.
Įdomu, ar dabar mama su dėde Markusu irgi mano, kad Endis
kaltas? Negi aš vienintelė žinau, kad jis niekuo dėtas?
Man buvo baisu grįžti atgal į namelį. Didinau greitį ir galvo
jau apie žvakes. Gerokai palengvėjo išvydus, kad trobelė tebesto
vi. Šįkart pasistačiau mašiną kelyje prie Naujosios Upės įlankėlės
ir kiek kojos neša nuskuodžiau vidun. Endis sėdėjo su ausinė
mis, jis nė nepastebėjo, kaip įpuoliau pro duris ir atlėkiau tiesiai
į svetainę.
Ištraukiau iš virtuvinės spintelės stalčiaus riebaluotą kortų
kaladę ir prikalbinau jį pažaisti. Paskleidę kortas ant sofos pra
dėjome lošti. Kai man reikėjo atversti porą kortų, mano rankos
drebėjo. Dabar, kai sėdime kambary, kai brolis pamaitintas, ma
mai paskambinta ir daugiau nieko nebeliko veikti, mane pradėjo
kaustyti baimė. Ką aš darau? Ko aš pridirbau?
- Laimėjau! - sušuko Endis, kai abu suskaičiavome akis. Pa
vydžiu, kad jis moka taip paprastai žvelgti į pasaulį.
388 Prieš audrą
Sulošėm dar kelias partijas. Paskui aš užpūčiau ant palangės

žvakę, ir mes žiūrėjome pro langą į lietų, į stiklu žliaugiančias
sūraus vandens sroves. Trobelė visa virpėjo, tikriausiai nuo po
lius plakančių bangų mūšos. Bet kurią minutę mano nervai gali
nebeišlaikyti.
Endis nusispyrė batus ir susikėlė kojas ant palangės.
- Gaila, kad nematyti vandenyno, - tarė jis.
Pasilenkiau arčiau stiklo, ar nepamatysiu baltų vandens
purslų.
- Ar nebijotum vėl sušlapti?
- Grįšim į mašiną?
- Ne, - atsakiau. - Jau nebe taip smarkiai lyja. Eime į terasą,
pasėdėsim ir pažiūrėsim į vandenyną.
Jis nusekė man įkandin pro virtuvės duris į užpakalinę te
rasą. Lietus gal ir nebe taip smarkiai pliaupė, bet vėjas kaip ba
lionus išpūtė mūsų marškinėlius, ausyse gaudė. Atsisėdau į savo
mėgstamą vietą ant terasos krašto ir nuleidau kojas. Rankomis
atsirėmiau į apatinį turėklų skersinį. Lauke virpėjimas jautėsi ge
rokai stipriau. Terasa drebėjo, lyg per ją kas bėgiotų.
Patapšnojau ranka per grindis, ir Endis atsisėdo šalia.
- Dabar galėsim žiūrėti į vandenyną. - Iš baltų putų keterų
spėjau, kad bangos nepaprastai aukštos. Jos kilo ir triukšmingai
susidūrusios dužo. Tamsa mane baugino, nes nemačiau, kaip toli
į krantą gūra bangos. Mano kojas aptaškė vanduo, nes apačioje
jos grėsmingai plakėsi apie polius.
- Galėtume čia ir žvejoti, - tarė Endis. - Kai pristigsime
maisto, galėsime pasigauti žuvies.
Kurgi ne, pamaniau. Lyg tai būtų mano planuose.
- Taip, galėtume, - atsakiau.
Apkabinau Endį per pečius. Kitas penkiolikmetis tikriausiai
būtų numetęs mano ranką, bet Endžio ji netrikdė. Šią akimirką
aš labai troškau tvirtai abiem rankomis jį apkabinti. Suspausti
ir laikyti. Nekenčiu mamos, kad ji visus šimtą procentų meilės
ir dėmesio skiria tik Endžiui, atimdama iš manęs priklausian

čią pusę. Bet Endžiui nejaučiu nieko panašaus. Jis nekaltas, kad
mama jį myli labiau nei mane.
- Ar prisimeni tėtį? - paklausiau.
- Jodavau jam ant pečių, - atsakė Endis. Savo kambaryje
jis turi įrėmintą nuotrauką, kur tėtis laiko jį užsisodinęs ant
pečių; jam buvo vos dveji. Esu tikra, jis prisimena ne tėtį, o tą
nuotrauką.
- Kartais čia sėdėdama jaučiu jo dvasią, - prisipažinau.
- Kaip šmėklą? - paklausė jis.
- Ne, ne visai kaip šmėklą. Sunku paaiškinti. Pameni Pidę? -
Pidė buvo jo auksinė žuvytė. Prieš kelis mėnesius radom ją akva
riume plūduriuojančią aukštyn pilvu.
- Taip. Graži buvo.
- Ar tau kartais neatrodo, kad ji šalia, netoli tavęs? Žinai ge
rai, kad jos nėra, bet tarsi jauti jos buvimą?
- Ne, ji nugaišo.
- Taip, žinau, aš noriu tau paaiškinti tėčio dvasios pasireiš
kimą, tik bijau, kad nesuprasi. - Nuėmiau nuo jo pečių ranką ir
padėjau ant turėklo. - Kartais aš tarsi jaučiu, kad jis su manim.
- Jis miręs! - Endis buvo taip nusiminęs, kad mane net pra
juokino.
- Žinau, meškine. Nesikrimsk.
Pučiant smarkiamvėjui ir pliaupiant lietui terasoje buvo gana
žvarbu, bet vidun eiti man nesinorėjo. Derėtų stebėti vandenyną,
nors buvau tikra, kad mums nieko neatsitiks. Jeigu terasa pradės
siūbuoti, tada gal ir paliksim namelį.
- Draugai sako, kad aš sėsiu į kalėjimą, - staiga tarė Endis.
- Nesėsi į jokį kalėjimą.
- Bijau, kad teks, nes aš pamelavau policijai. Aš visiems
melavau.
Sutrikau.
- Ką tu sakai, Endi? Kada tu jiems melavai?
390 Prieš audrą
- Sakiau, kad per vakarėlį nebuvau išėjęs į lauką, o iš tiesų

tai buvau.
- Buvai išėjęs? Kodėl?
- Pažiūrėti, ar išmirė tie vabalai. Patikrinti, kaip veikia vabz
džių nuodai, bet jau buvo per tamsu.
Užsimerkiau. Žinau, apie ką jis kalba. Viską žinau.
- Prisiekiu tau, Endi. Aš nieku gyvu neleisiu kišti tavęs į
kalėjimą.
- Prisieki gyvybe?
- Prisiekiu gyvybe. - Pajutau, kaip man per nugarą nubėgo
šiurpas.
- Ką tu padarysi, kad policija neįkištų manęs į kalėjimą? -
paklausė jis.
- Pamatysi.
- Pasakyk.
Aš vėl jį apkabinau ir tariau:
- Ogi papasakosiu, kas iš tikrųjų įvyko tą vakarą.
Keturiasdešimt devintas SKYRIUS
Lorelė
Namie buvo ne tiek tvanku, kiek drėgna, tarsi drėgmė iš lauko

per langus būtų persismelkusi į vidų. Susisupusi į vilnonį pledą
susirangiau ant sofos ir laukiau, kol Markusas užkurs židinį.
- Bent jau žinai, kad jis su Mege saugioj vietoj. - Markusas
įsitaisė ant sofos prie mano kojų. - Kaip manai, ar nereikėtų pa
skambinti Šarteliui?
- Nenoriu. - Kad ir kokia beprotybė buvo šovusi Megei į galvą
išsivežti iš namų Endį, iš dalies aš jai pritariau. Su ja vaikui bus
drąsiau ir jis žinos, kad bent jau kol kas nesės į kalėjimą. - Tik ne
žinau, ką reikės daryti iš ryto, kai turėsime vykti į teismo posėdį.
- Kai reikės, tada ir spręsime, - pasakė Markusas.
Kilstelėjusi galvą pažiūrėjau į jį.
- Ačiū, kad kalbi daugiskaita, - padėkojau. - Tu visada varto
ji daugiskaitą kalbėdamas apie Endį. Atleisk, kad tau buvau tokia
negailestinga.
- Aš viską suprantu, - tarė jis ir pasimuistė ant sofos. - Ne
žinau, kiek Megė tau pasakojo, bet mudu su Džeimiu tądien val
tyje smarkiai susivaidijom. Aš labai įsiutau ant jo dėl Saros, ir
392 Prieš audrą
kai jam tiesiai šviesiai išrėžiau, ką manau, jis man atkirto, kad
neturiu teisės jam priekaištauti. Esą jis jau seniai supratęs, kad
Endis - mano, ir...
- Tikrai? O aš visą laiką abejojau, ar tu tai žinai. - Mano
kūnu perbėgo palengvėjimo jaudulys, kad pagaliau viskas išaiš
kėjo. Seniai taip reikėjo.
Žibalinės lempos šviesoje jo veide šmėstelėjo šypsena.
- Aš nuo pat pirmų dienų tuo neabejojau. Kai tik prisipažinai
besilaukianti. Džeimis tikriausiai irgi. Tik mes kaip tie stručiai
slėpėme galvas smėlyje. Tačiau mano valtyje tų galvų slėpti jau
nebebuvo kur.
Prisiminiau ant Markuso kūno mačiusi nuobrozdas, kurios
policijai kėlė įtarimų dėl melagingo prisipažinimo.
- Nori pasakyti, valtyje jūs susimušėte? - Buvo sunku įsivaiz
duoti besipliekiančius brolius.
- Dar ir kaip. Dėl to ir buvau toks apdraskytas, nors policijai
papasakojau tik apie banginį. Negalėjau jiems atskleisti tikrosios
priežasties, atvedusios mus iki muštynių.
- O banginis iš tiesų buvo, Markusai?
Jis linktelėjo.
- Iš pradžių mes jį kurį laiką stebėjome, paskui jis dingo. Kai
mes... talžėme vienas kitą kumščiais, valtis staiga pašoko į orą
ir mes išskridome iš jos kaip šapeliai. Džeimis trenkėsi galva į
valties pirmagalį. Viskas tiesa.
- Turėjai man tada viską pasakyti, - ėmiau jam priekaištau
ti. - Jeigu būčiau žinojusi tiesą, būčiau buvusi tau atviresnė. Juk
turėjai suprasti.
- Kokia kaina? - paklausė jis. - Nenorėjau kartinti tavo da
lios ar prisiminimų apie Džeimį. Nemaniau, kad kada nors tai
išlįs į dienos šviesą.
- Kitas iš tiesų - Džeimio sūnus? - vos girdimai paklausiau.
- Džeimis sakė, kad taip. Ir vos tik jis tai patvirtino, aš iš kar
to prisiminiau, kokie jie panašūs. O tu nematai?
Prisiminiau tamsius vaiko plaukus, bręstantį ir tvirtėjantį

kūną. Pasitryniau ranka krūtinkaulį.
- Kažko duria širdį, - pasiskundžiau. - Po to, kai Megė man
viską papasakojo, duria be paliovos.
- Žinau. - Markusas uždėjo ranką man ant pledu užklotų
kojų. - Užjaučiu.
Giliai įkvėpiau ir iš lėto išpūčiau orą.
- Megė minėjo, kad atidarei sąskaitą Kito mokslų išlaidoms
padengti.
- Taip, - patvirtino jis. - Iš to dokumento Kitas viską ir suži
nojo. Man atrodė nesąžininga, kad kiti Džeimio vaikai aprūpinti
viskuo, o šitas neturi nieko.
- Ak! - Staiga prisiminiau tą dieną, kai norėjau apmokėti
Saros viešbučio sąskaitą. - Tu moki ir už Saros gyvenimą vieš
butyje?
Jis linktelėjo.
Padėjusi galvą ant sofos atlošo tariau:
- Jaučiuosi pažeminta. Laikiau Sarą geriausia drauge.
- Ji ir yra tavo geriausia draugė.
Papurčiau galvą.
- Kaip ji galėjo iškrėsti man tokią kiaulystę?
Markusas spustelėjo man pėdą ir paklausė:
- O kaip mudu galėjome iškrėsti Džeimiui tokią kiaulystę?
Neprisimenu, kaip sugebėjau užmigti. Markusas papur

tė mane už peties, ir aš šokau kaip nuplikyta. Krūptelėjau nuo
skausmo kakle, nes visą laiką gulėjau nepatogiai susirietusi sofos
kamputyje.
- Jie jau grįžo? - Atsisėdau ir įsmeigiau akis į laiptus.
- Ne, - pakraipė jis galvą. - Jau po penkių ir oras šiek tiek
aprimo. Noriu nuvažiuoti iki Donos ir Beno namų. Nebegaliu
sėdėti ir nieko neveikti. Gal Benas mestelės kokią mintį, kur jų
ieškoti.
394 Prieš audrą
Pašokau nuo sofos ir nusviedžiau pledą ant atlošo, mano ko

jos truputį virpėjo.
- Aš važiuosiu su tavim.
Išsukome iš mūsų gatvelės ir patraukėme keliu palei Naujo

sios Upės įlankėlę. Pasijutau, tarsi ne važiuočiau, o plaukčiau.
Markuso automobilio žibintų šviesoje matėsi tik vanduo, ir mes
nežinojome, ar gilu. Mums riedant keliu iš abiejų pusių į šonus
ritosi plačios vandens srovės, nors Markusas važiavo labai lėtai.
Vėjas aprimo, nebelijo, ir jei ne automobilio šviesos, visa sala
būtų skendėjusi grėsmingai aklinoje tamsoje, pro kurią nieko
nesimato. Dangus buvo taip žemai, kad, rodos, dar sprindis ir
užguls automobilio stogą.
- Neprisimenu, kada būčiau važiavęs tokią gūdžią naktį, -
tarė Markusas. Jis sėdėjo įsitempęs, užsikniaubęs ant vairo, ir aš
jaučiau, kad susirūpinęs ne ką mažiau už mane.
Nors kelyje nebuvo daugiau nė vieno automobilio, septy
nias mylias iki Serf Sičio šliaužėme visą pusvalandį. Markusas
net kelis kartus turėjo išlipti iš automobilio ir pasišviesdamas
žibintuvėliu kelią pažiūrėti, ar vanduo ne per daug pakilęs ir
ar srovė nenuneš mūsų į šoną. Galiausiai pasukome į pakran
tės keliuką, vedantį prie Donos namų, Markusas visai sulėtino
greitį, bandėme ką nors įžvelgti tarp beveik vienodų tamsių
pastatų.
- Man regis, šitas, - parodžiau vos įžiūrimą namuką.
- O ten gatvėje priešais namą ar ne Donos mašina? - paklau
sė Markusas.
Pasekiau akimis jo automobilių žibintų šviesas ir pamačiau,
kad ji stovi priešais Beno automobilį.
- Kodėl jie paliko mašinas gatvėje? - paklausiau.
Markusas suktelėjo į šoną ir žibintų šviesoje pamačiau atsa
kymą: visa aikštelė palei namą apsemta vandens net per kelias
pėdas.
- O varge. - Markusas išjungė variklį. - Matyt, audra bus

nusiaubusi pakrantę.
Mes išlipome iš pikapo ir ėjome pasišviesdami žibintuvėliais.
Markusas laikė ranką man ant nugaros, abu bridome prie name
lio. Užlipęs ant viršutinio laiptelio jis kumščiu nesmarkiai pabel
dė į duris.
Palaukėme gal pusę minutės, tada Markusas paklebeno durų
rankeną.
- Užrakinta. - Pabeldė dar kartą, šį kartą netausodamas jėgų,
ir šūktelėjo: - Benai!
Viename lange pastebėjau mirksint švieselę, ir po kelių se
kundžių Benas atidarė duris. Rankoje jis laikė žibintuvėlį.
- Kur gaisras? - paklausė jis. Tada pamatė mane. - Kas at
sitiko?
- Leisk užeiti. - Markusas įėjo pro jį į vidų, o aš nusekiau jam
įkandin.
- Gal žinai, kur Megė su Endžiu? - paklausiau įėjusi.
- Jie ne namie? - Benas mūvėjo vasarinius šortus neužsegtu
juosmeniu, daugiau nieko. Nenorėjau nė pagalvoti, kad Megė lie
čia jį, glosto tą pliką krūtinę.
- Ne, ne namie, - atsakė Markusas. - Megė jį kažkur nusi
tempė tikėdamasi apsaugoti nuo rytdienos teismo posėdžio.
- Velnias. - Benas suleido pirštus į plaukus. Staiga supratau,
kad jo nekenčiu.
- Kaip tu drįsai ja pasinaudoti! - Pasišlykštėjusi jo vyrišku
mu kirtau žibintuvėliu per nuogą petį. Nuo mano smūgio jis nė
nekrustelėjo. - Ji dar mokinė!
Vėl pajutau sau ant nugaros Markuso ranką.
- Vėliau apie tai, - pasakė jis. - Ar Megė tau neprasitarė apie
savo ketinimus?
- Kas ten, Beni? - Į kambarį atėjo Dona, siausdamasi trum
pą chalatėlį, su žibintuvėliu rankoje. Mus išvydusi sustojo kaip
įbesta.
396 Prieš audrą
- Dingo Megė su Endžiu, - tariau.

- Dingo? - nustebo ji. - Kaip? Juos pagrobė?
- Megė jį kažkur nusivežė, kad apsaugotų nuo rytdienos teis
mo posėdžio, - paaiškinau.
Dona pažiūrėjo į Beną ir paklausė:
- Ką nors apie tai žinai?
Benas papurtė galvą.
- Nieko. - Jis vengė mano žvilgsnio.
- Ko gero, aš žinau, kur jie, - lėtai ištarė Dona. Paskui pažiū
rėjo į Beną ir pridūrė: - Tu irgi.
- Aš? - paklausė Benas, paskui staiga užsimerkė. - O ne.
Tame namelyje. „Jūros švelnumas“.
- „Jūros švelnumas“? - sušukom abu su Markusu vienu metu.
- Betgi jis negyvenamas, - prisiminiau.
- Ten Benas susitikinėjo su Mege, - su pasidygėjimu ištarė
Dona.
Markusą šita realybė išmušė iš vėžių.
- Šunsnuki! - Jis kirto Benui į žandą, tas loštelėjo atgal ir
nusirito ant grindų.
Čiupau jam už rankos, kol nespėjo kirsti dar sykį. Sužinojusi,
kur mano vaikai, norėjau kuo greičiau lėkti pas juos. Apkabinti
ir laikyti savo glėbyje.
- Važiuojam, - tariau.
- Ji man rūpėjo! - Atsistojęs ant kojų ir laikydamasis ranka
už skruosto prisipažino Benas. - Ji man tikrai...
- Užsičiaupk, Benai! - užriko Dona.
Markusas gniaužė pirštus.
- Mes dar nebaigėm, Tripetai, - užriaumojo jis ir atlapojo
lauko duris. - Greit susitiksim.
- „Jūros švelnumas“, - važiuodama visiškoje tamsoje karto

jau sau pusbalsiu. Norėjau, kad Markusas paspaustų greičiau, bet
žinojau, kad nerizikuos. - Kaip Megei galėjo šauti į galvą?
- Ten juk pavojinga, - pritarė Markusas. - Ne veltui namelis

negyvenamas. Jau seniai reikėjo jj nugriauti.
- Maniau, Megei ant pečių galva, o ne kopūstas, - kalbėjau
gniaužydama rankas skreite. - Maniau, jos nebūtina prižiūrėti.
Nebūtina motiniškai globoti. Aš jos visai nepažįstu, Markusai.
- Pažįsti. - Markusas viena ranka paleido vairą ir susiradęs
tamsoje manąją, tvirtai suspaudė saujoj. - Juk žinai, kad dėl En-
džio ji padarytų viską. Lygiai kaip ir tu.
Penkiasdešimtas SKYRIUS
Endis
Atsimerkiau, bet nieko neįžiūrėjau. Sumirksėjau norėdamas įsi

tikinti, jog iš tiesų atsimerkiau. Jaučiau, kad tuoj vemsiu. Galvoje
visiška sumaištis. Šitaip paskutinį kartą jaučiausi valtyje. Valtimi
man leidžiama plaukioti tik įlankoje, o atvirame vandenyne - ne.
Paskutinį kartą vandenyne plaukiojau laiveliu su Emilija ir visą
laiką man sukosi galva. Tris kartus vėmiau, o vieną kartą tik pa-
žiaukčiojau per bortą. Mama uždraudė plaukti į vandenyną. Ji ir
šiaip nemėgsta valčių.
Dabar žinau, kad esu ne valtyje. Esu namelyje, kuriame ma
žas augau. Guliu ant sofos. Labai tamsu, bet aš vis tiek kai ką
įžiūriu. Man šalta. Spengia ausyse. Virš savęs ir po savimi gir
džiu pokšėjimą ir traškesį. Bijau pasikelti ir atsisėsti, nes galiu
apsivemti. Galiausiai atsisėdu. Prieš mane - langas be stiklo. Virš
vandenyno rusvas dangus. Megės šalia nėra, bet girdžiu, kaip ji
šaukia mane vardu.
Staiga nusiritu nuo sofos, man sukasi galva, ir aš nebeprisi
menu, kur tualetas, kad galėčiau nubėgti ir išsivemti. Tiesa, Megė
minėjo, kad tualetas neveikia. Aš nebepastoviu ant kojų. Įsitveriu
kažkokio medgalio. Ir tada staiga suprantu, kad esu ne name

lyje, o ant kažkokio plausto, aplink mane plūduriuoja medinės
nuolaužos ir kažin kokie daiktai. Mano kojas apsemia vanduo.
Iki pakrantės labai toli. Vemti nebenoriu. Pradedu galvoti, kaip
mums išsigelbėti, nes jaučiu, kad įkliuvom į didelę bėdą. Čia ne
gaisras, iš kurio galiu pabėgti šokdamas pro langą.
- Mege! - garsiai sušunku ir žengiu pas ją per grindis, bet
šios po mano kojomis susiūbuoja ir lūžta.
Penkiasdešimt pirmas SKYRIUS
Lorelė
Kai iš Jūros Žuvėdrų gatvės pasukome į kelią palei Naujosios

Upės įlankėlę, dangus brėkštant rytui iš juodo kaip anglis pa
mažu darėsi pilkšvai rausvas. Markuso pikapas lėtai stūmėsi per
bene pėdos gylio vandenį. Tarpuose tarp pakrantės namelių ma
tėsi rausva horizonto linija. Paskui už gyvenamųjų namų eilės
pamačiau pirmuosius nugriauti paliktus namelius ir išgirdau,
kaip Markusas giliai ir garsiai įkvėpė.
- Kas? - paklausiau.
Jis lingavo galvą.
Nuleidau langą ir pamačiau jo nuostabos priežastį. Žinau,
kur turi stovėti antrasis namukas, bet dabar jo vietoje riogsojo
didžiulė nuolaužų krūva. Stiklo šukių ir skardos gabalų paviršiu
je blykčiojo pirmieji kylančios saulės spinduliai.
- O ne. - Man apmirė širdis.
- Ar ten ne Megės automobilis? - Markusas taip staigiai
primynė stabdžių pedalą, kad net gunktelėjau į priekį, bet nuo
smūgio mane sulaikė suveikęs saugos diržo mechanizmas. Pa-
DIAME CHAMBERLAIN 401
liktas kitapus gatvės stovėjo vienintelis, be mūsiškio, automobi

lis - baltutėlė Megės džeta.
- Gal jie automobilyje! - Iššokusi iš mašinos murktelėjau iki
kelių į vandenį ir nusiyriau per gatvę j kitą pusę. Pašviečiau ži
bintuvėliu į automobilio saloną. Tuščia.
- Na kaip? - pro atvirą langą paklausė Markusas.
- Nieko. - Nušlepsėjau atgal prie jo automobilio. - Bet Dona
gali būti teisi. Dėl ko gi daugiau Megė paliktų mašiną toliau nuo
„Jūros švelnumo“?
Mes lėtai yrėmės į priekį. Pravažiavomkitus griovėjų laukian
čius namelius, iš kurių dabar buvo likusios tik nuolaužų krūvos.
Ar „Jūros švelnumas“ ir mano vaikai išgyveno audrą?
- Išleisk! - sušukau Markusui ir atidariau dureles. - Negaliu
ilgiau tverti.
- Lorele...
Neišgirdau, ką jis sakė, nes paslydo koja, ir aš išsitiesiau
vandeny. Greitai atsistojau ir neuždariusi durelių nubridau tarp
dviejų nuolaužų krūvų. Norėjau kuo greičiau į paplūdimį. Dieve,
kad tik nieko nebūtų atsitikę mano vaikams.
Beveik nepastebėjau, kada prie manęs prisidėjo Markusas.
Dabar mes abu bridome per gilų vandenį tarp namų.
- Kur ta kopa? - Nebegalėdama suprasti, kurioje vietoje esa
me, bėgiojau akimis po pilkšvą pakrantę. Čia vandens buvo tik
iki kulkšnių, bet niekur nebuvo matyti kalvelės, skyrusios pirmą
ją gyvenamųjų namų eilę nuo namelių prie vandens.
- Manau, ją nuplovė, - atsakė Markusas.
Pasileidome bėgte, nes vanduo jau buvo negilus, ir tai, ką iš
vydau priekyje, man kirto per pakinklius.
- Viešpatie, Markusai! - suklikau ir stvėriau jam už marški
nėlių, kad neparklupčiau.
- O ne, - Markusas ištarė tyliai ir su tokia neviltimi balse,
kad norėjau jį supurtyti.
402 Prieš audrą
Priešais mus pakrantė atrodė kaip mūšio laukas. Neliko nė

vieno sveiko namuko. Vietoj jų riogsojo visą paplūdimį nusėju
sios krūvos nuolaužų ir šiukšlių. Kai kur iš smėlio lyg totemai,
garbinantys brėkštantį dangų, kyšojo mediniai poliai. „Jūros
švelnumas“ buvo paskutinis eilėje, man reikėjo kuo greičiau nu
sigauti iki jo. Darėsi silpna, mane pykino, bet leidausi bėgte per
smėlį jo pusėn.
- Atsargiai, nepargriūk! - šūktelėjo Markusas kažkur netolie
se. - Čia pilna stiklo šukių!
Buvo sunku atskirti suniokotus namelius vieną nuo kito, o
kai pribėgom paskutinę krūvą nuolaužų, mane sukaustė panika.
- Nesuprantu! - sušukau dairydamasi po keistą, neatpažįs
tamą pakrantę ko nors artimo. Juk negali būti, kad man po kojų
gulinčios medžio, metalo lūženos ir stiklo šukės yra mūsų name
lio liekanos!
- Mege! - eidamas aplink didžiulę krūvą nuolaužų garsiai
šūkavo Markusas. - Endi!
Stovėjau it suakmenėjusi, dengdamasi rankomis veidą, bi
jodama pažvelgti į tuos griuvėsius, kad nepamatyčiau kyšan
čios vaikų rankos ar kojos. Pro praskėstus pirštus žvilgtelėjau į
apgaulingai ramų vandenyną. Jo paviršiuje plūduriavo namukų
dalys, ir staiga mano dėmesį patraukė oranžiniai ir purpuriniai
blyksniai virš horizonto.
- Markusai, žiūrėk! - Parodžiau kylančios saulės pusėn.
- Kur? - paklausė jis, atsitiesdamas nuo nuolaužų krūvos. -
Kur tu žiūri?
- Ana ten! - Nusispyriau permirkusius batus ir puoliau į ge
liantį vandenį.
- Lorele, neik ten! - Jis pasivijo mane ir sugriebė už rankos.
Ir tada jis pamatė tai, ką mačiau aš. Ant plūduriuojančių nuolau
žų, toli vandenyne, du maži siluetai.
Mano vaikai.
Penkiasdešimt antras SKYRIUS
Megė
Iš pradžių maniau, kad galėsime parplaukti, bet kol drąsinomės

šokti nuo plūduriuojančių lūženų, sugriebiau Endj per liemenį
ir sušukau:
- Krantas per toli, Endi! - Srovė mus nešė gilyn į vandenyną
greičiau, nei tikėjausi, ir plukdė akinamai ryškios tekančios sau
lės link. Rusvai auksine šviesa nutvieksta pakrantė atrodė nepa
siekiamai toli. - Mes tiek nenuplauksim.
Gal ketvirtą ar penktą kartą neišlaikėme pusiausvyros ir par-
klupom ant kelių. Aš vėl pakėliau akis į pakrantę. Kokia būtų kita
išeitis, jei ne plaukti?
Reikia pamąstyti. Gerai nežinojau, ant kurios namelio dalies
mudu klūpom. Iš pradžių ta plokštuma virš vandens buvo gero
kai didesnė, bet pamažu ji grimzdo ir galiausiai liko maža kaip
Hekelberio Fino plaustelis, - dalis sienos su išsikišusiu įmon
tuotos knygų lentynos šonu. Tikriausiai svetainės grindys. Koks
skirtumas. Ji pamažu skilo, riba tarp gyvenimo ir mirties darėsi
vis mažesnė. Ilgai ji nebeišsilaikys.
404 Prieš audrą
- Galim plaukti, - patikino mane Endis. - Įsivaizduokim,

kad mes baseine.
- Bet čia ne baseinas, - atvėsinau jį. - Čia daug šalčiau. Be to,
baseine nėra priešpriešinės srovės. Matai, kaip mus neša? Jeigu
plauksim, srovė mus trauks atgal.
Aš taip bijojau. Kas, jeigu, užuot išgelbėjusi savo broliuką,
nuvarysiu jį į kapus?
Nuo mūsų plausto atskilo dar vienas gabalas, Endis spygtelė
jo, skubiai prisitraukiau jį arčiau savęs. Pamačiau, kaip atitrūko
dalis grindų su prikalta lentyna ir sukdamasi vilkeliu nugrimzdo
į dugną. Toks likimas laukia ir mūsų.
- Mes nuskęsim? - paklausė Endis.
Rausvas pakrantės ruožas atrodė toliau nei prieš kelias minu
tes. Sugriebiau Endį už pečių ir įdėmiai pažiūrėjau į akis.
- Paklausyk. Bandysime plaukti, bet turime laikytis kuo ar
čiau vienas kito. Neišleisk iš akių manęs, o aš neišleisiu tavęs. Ir
dar! Nevalia plaukti tiesiai į krantą. Supratai? Plauk lygiagrečiai
su kranto juosta. Aišku?
- Ką reiškia „lygiagrečiai“? - Jis atrodė išsigandęs. Jam per
sidavė mano baimė.
Netikėtai mums abiem pravirkau. Nubraukiau ašaras atgalia
ranka ir parodžiau pirštu į šiaurę.
- Tai reiškia, kad plauksime šita kryptimi.
- Kaip tada pasieksime krantą? - Jo balsas buvo vos girdėti.
Dieve, ką aš padariau.
- Meški, - mikliai apkabinau jį abiem rankomis, - patikėk. Iš
pradžių plauksime šita kryptimi, o paskui atsisuksime į krantą.
Bet tu privalai plaukti ramiai. Nepanikuoti.
- Tu pati panikuoji. - Jo apatinė lūpa virpėjo.
- Ar žinai, kaip reikia susikaupti prieš varžybas? - pa
klausiau.
Jis linktelėjo, nors aš niekada nemačiau jo prieš varžybas su
sikaupusio.
- Šįkart tau reikės ypač susikaupti, Endi. - Mano balsas

trūkčiojo. - Labai prašau, meški, neeikvok jėgų be reikalo, gerai?
Lėtai ir ramiai ana ta kryptimi, aišku? - Vėl parodžiau. - Mums
pavyks.
Endis atitraukė žvilgsnį nuo manęs, ir staiga aš jo rudose
akyse išvydau sušvitusią didžiulę saulę.
- Žiūrėk! - Jis bedė pirštu man už nugaros.
Atsigręžiau pačiu laiku ir pamačiau už mūsų iškylantį didžiu
lį vandens kalną. Jis šovė viršun iš visiškai ramaus vandenyno.
Griebiau Endį už rankos ir vos spėjau surikti; tą pačią akimirką
mudu užgriuvo milžiniška banga. Ji nubloškė mus nuo plausto ir
atskyrė mane nuo Endžio.
Vartaliojausi po vandeniu kaip oro gimnastė. Sulaikiusi kvė
pavimą, plačiai atmerktomis akimis dairiausi po purslotą vande
nį brolio, o banga mane suktuku traukė vis gilyn. Jo nemačiau.
Apimta panikos plakiau priešais save rankomis, tarsi norėdama
praskirti vandenį.
- Endi! - sušukau išnirusi į paviršių, o vanduo vėl šliūkštelė
jo man į burną, plaučius.
Lėtai užplaukiau ant bangos keteros. Atrodė, kad kažkas
mane kelia, padeda irtis. Kai įtraukiau į save rausvo rytmečio
oro, man sugėlė plaučius, o kai dar kartą stačia galva nėriau že
myn, nebekovojau. Pasidaviau. Atsidaviau jūros valiai.
Penkiasdešimt trečias SKYRIUS
Lorelė
- Aš jų nebematau! - sušukau Markusui. Nemačiau ir jo, bet ži

nojau, kad jis naršo po priekinės eilės namelių kiemus, ieškoda
mas valties ar plausto.
- Ką sakai? - paklausė atbėgdamas prie vandens su banglen
te rankose.
Parodžiau ranka į tą pusę, kur ką tik matėme Mėgę su Endžiu.
- Jie man dingo iš akių!
Jis stabtelėjo ir įsmeigė akis j horizontą.
- Nesuprantu, kas atsitiko! - blaškiausi. - Tik mirktelėjau, ir
jų jau nebėra.
Jis pribėgo prie vandens, numetė banglentę, užšoko ant jos ir
pradėjo irtis.
- Aš su tavim!
- Pasilik čia ir bandyk prisiskambinti! - sušuko jis.
Kai tik čia atvažiavome, visą laiką stengėmės abiem telefonais
sugauti ryšio signalą. Aš vėl pasičiupau telefoną ir sužvarbusiais,
virpančiais pirštais bandžiau suspaudyti 911, bet staiga mano akį
patraukė kai kas gerokai toliau į šiaurę nuo tos vietos, kur stoviu.
Žmonės? Mažas rausvas siluetas salelėje, beveik prie įlankos. Ten
negali būti mano vaikas. Nieku gyvu neįmanoma taip greitai iš
plaukti į krantą.
Bet, kad ir kas ten, jis buvo tamsių plaukų ir smulkaus su
dėjimo.
- Markusai, grįžk! - pašaukiau ir leidausi bėgti. Po basomis
kojomis šlapias smėlis buvo kietas kaip betonas. Iš visų jėgų ban
džiau įžiūrėti smulkią figūrą prie vandens. Ką jis ar ji ten daro?
Aišku tik tiek, kad nestovi, aš pasileidau bėgti dar greičiau. Išsi
gandę tilvikai ir žuvėdros spruko man iš po kojų. Dar niekada
gyvenime nebėgau taip greitai.
- Atsargiai, Lorele! - sušuko Markusas man iš paskos. Gir
dėjau jo sunkius žingsnius ant smėlio. Supratau, kad jis nori per
spėti mane saugotis po smėlį išdraikytų duženų ir lentgalių, bet
neketinau lėtinti žingsnio dėl stiklų ar aprūdijusių vinių. Žino
jau, kad ir jis to nedarytų.
Endis kėlėsi nuo šlapio smėlio, jo kojas skalavo jūros
bangelės.
- Endi! - Puoliau mojuoti rankomis. Jis gyvas! - Endi!
Jis kažką tempė iš vandens ir tik pribėgusi gerokai arčiau pa
mačiau, kad tai Megė.
- Dieve! - šokau į šaltą vandenį iki kelių, taškydamasi į visas
puses pasileidau prie jų.
- Mamyte! - Endis susverdėjo ir vėl suklupo. Kai pribėgau,
jis ant kelių laikė Megės galvą.
- Mege! - kritau ant žemės prie savo vaikų. Endis sunkiai
švokštė, jo garsus kvėpavimas užgožė net bangų ošimą, o krūtinė
kilnojosi kaip akordeono dumplės. - Vaikeli! - griebiau jam už
kaklo ir prisitraukusi pabučiavau į kaktą. Kitą akimirką vėl atsi
gręžiau į Mėgę.
- Ji gyva? - Markusas puolė ant kelių šalia mūsų, o Megė tuo
408 Prieš audrą
metu pradėjo kosėti. Akys užmerktos, kūnas šaltas ir pamėlęs,

bet ji gyva.
Mergaitė pradėjo žiopčioti, springti ir spjaudyti sūrų vande
nį. Greitai perėmiau jos galvą nuo Endžio ant savo kelių ir pa
kreipiau šonu.
- Mege, brangute, čia mama. Viskas bus gerai, mažute.
Ji springo ir kosėjo, bet aš bijojau, kad nebūtų praradusi są
monės. Gulėjo ant mano kelių suglebusi, o atbėgusi banga pliūp
telėjo jai ant veido.
- Traukiam ją iš vandens, - pasakiau.
- Ar kvėpuoja? - paklausė Markusas, kai nunešėme kelis
žingsnius toliau nuo vandens ir apvertę paguldėme ant pilvo.
Endis atsiklaupė jai prie galvos.
- Mege! - pašaukė. - Kaip tu, Mege?
Pamačiau, kad Endžio kojos kruvinos.
- Endi, kraujas! Kur susižeidei?
Endis apsižiūrėjo. Kraujas tekėjo iš kelio.
- Kraujas Megės! - Markusas atvertė ją ant nugaros, ir aš
pamačiau tai, ko nebuvau pastebėjusi, kai ji gulėjo vandeny. Jos
kakle žiojėjo gili žaizda, o iš jos ant smėlio varvėjo kraujas. Mar
kusas nusitraukė marškinėlius ir užspaudė jais žaizdą.
Megė pradėjo kosėti, ir mes ją vėl paguldėme ant pilvo, bet
dabar ji jau kvėpavo normaliai.
- Mege, širdele, ar mane girdi?
Ji kažką žioptelėjo, bet aš nesupratau.
- Ką sakai, brangute? - pasilenkiau prie jos arčiau.
- Ar jūs patys atplaukėte iš taip toli? - negalėdamas patikėti
savo akimis Markusas paklausė Endžio.
- Mums nereikėjo plaukti, - atsakė Endis. - Atplaukė didžiu
lė banga ir mus išnešė. - Jis iškėlė rankas aukštyn į dangų.
Megė vėl bandė kažką pasakyti, jos lūpos krutėjo nebyliai.
Priglaudžiau ausį prie jos burnos ir paklausiau:
- Kas, Mege?
Ji labai tyliai ištarė žodžius, paskui atsikosėjo ir darkart pa
kartojo:
- Ten buvo tėtis.
Penkiasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Megė
Kažkas paėmė mane už rankos. Pamaniau, kad tėtis. Kvėpuo

jant gėlė plaučius. Maudė visą kūną, o ypač kaklą. Norėjau kils
telėti ranką ir paliesti skaudamą vietą, bet rankos buvo sunkios
kaip švinas. Tiek to. Protas nesuvokė skausmo priežasties. Jeigu
rojus iš tiesų yra, tai ar jis atrodo šitaip? Skrendi virš vandens
nejausdama skausmo ir laikaisi įsitvėrusi tėčiui į ranką? Tik
riausiai taip.
- Ji šypsosi, - pasigirdo vyriškas balsas.
Dėdė Markusas? Pamėginau atsimerkti, bet vokai buvo sun
kūs. Kaip ir rankos.
- Mege? - Mama. Mane už rankos laikė mama.
Prisiminiau bangą. Pamenu, kaip išsiskyrėme su Endžiu.
- Endi? - plačiai atsimerkiau ir pamėginau atsisėsti.
- Ei, ei. - Dėdė Markusas suėmė mane už pečių ir vėl paguldė.
- Neskubėk, brangute, - tarė mama.
Gulėjau keistoje baltoje patalpoje. Mama sėdėjo man iš de
šinės ir laikė suėmusi už rankos. Dėdė Markusas iš kairės glostė
man plaukus.
- Aš pamečiau Endį, - tyliai ištariau. Balsas buvo gergždžian

tis, man pačiai sunkiai atpažįstamas.
- Endis gyvas ir sveikas, - vėl mama.
- Aš atsiprašau! - pradėjau verkti. - Banga jį iš manęs išplėšė!
- Jamviskas gerai, Mege, - ramino dėdė Markusas. - Neverk.
Jis tuoj ateis tavęs aplankyti.
Labai skaudėjo kaklą. Skausmas bjauresnis už galvos svaigi
mą. Man pasidarė bloga ir aš nurijau pirmą sukilusį pykinimą.
Paskui antrą. Čia tikrai ne rojus.
- Tu Baimės Kyšulio ligoninėje, - paaiškino mama. - Tau ka
kle didelė žaizda. Tikriausiai labai skauda.
Užsimerkusi linktelėjau. Endis sveikas ir gyvas? Negi jie man
meluotų?
- Skauda, kai kvėpuoji? - paklausė mama.
- Labai, - sušnibždėjau.
- Viskas bus gerai. Pasveiksi, - ramino ji. - Neįsivaizduoji,
kaip judviem su Endžiu pasisekė.
- Ar Benas yra? - Vėl atsimerkiau, bet man akis žilpino ryški
palatos šviesa. Na ir kas, kad dabar visi žino apie mane ir Beną.
Aš norėjau, kad jis būtų šalia.
- Ne, Mege, - atsakė dėdė Markusas. - Čia tik aš su mama.
- Tu kalbėjai, kad jus išgelbėjo tėtis, - priminė mama. - Kad
jums padėjo. Ką turėjai galvoje, brangute?
Vėl užsimerkiau. Prisiminiau tą malonų ramybės jausmą, ku
ris mane apėmė, kai atūžusi banga iškėlė mus aukštyn, bet dabar
buvau pakankamai sąmoninga ir žinojau, kad mama kažin ar tuo
patikės. Ir ar pati patikėsiu. Telieka tai mano paslaptis.
- Apie ką tu kalbi?
Mama tylėjo, ir aš pamaniau, kad tebelaukia atsakymo.
- Aišku, - pagaliau tyliai ištarė ji.
Staiga prisiminiau.
- Teismo posėdis! - sušukau ir pabandžiau atsisėsti. -
Ar jau...
412 Prieš audrą
- Jis atidėtas, - mama sulaikė mane, kad nesikelčiau. - Dabar

apie tai negalvok.
Prisiminiau, kaip Endis „Jūros švelnume“ pasakojo per vaka
rėlį išėjęs į lauką pasižiūrėti, ar nugaišo vabalai.
- Man reikia kai ką papasakoti, - tariau.
- Tau reikia poilsio. - Dėdė Markusas paglostė man petį.
- Ne. Ne. Man reikia pasikalbėti su Endžio advokatu. Ne! Tai
yra su policija. Tuoj pat.
- Tau leido daug vaistų, - tarė mama. - Dabar netinkamas
metas.
- Tinkamas! - spyriausi. - Reikėjo tai padaryti vakar. Praeitą
savaitę. Praeitą mėnesį.
- Mege, apie ką tu kalbi? - sunerimo dėdė Markusas.
Negalėjau jiems pasakoti teisybės. Jie bandytų sulaikyti
mane nuo to, ką ketinau padaryti. Ką turėjau padaryti prieš ke
lias savaites.
- Aš jau atsipeikėjau, - tariau jiems. - Aš nekliedžiu, aš noriu
kalbėtis su policija. - Pažvelgiau į dėdę Markusą, paskui į mamą,
mačiau jų sutrikusius veidus. - Greičiau! - paraginau. - Leiskite
man tai padaryti. Kol neišsigandau ir nepersigalvojau. Aš priva
lau papasakoti, kaip viskas buvo iš tiesų.
- Kaip suprasti „kaip viskas buvo iš tiesų“? - paklausė nu
stebusi mama. Ji atrodė lyg šimtametė. - Gal Endis ką nors pri
sipažino?
Ji buvo išsigandusi. Išsigandusi, kad nepapasakočiau to, kas
pasiųstų Endį už grotų? Įdomu, ar ji irgi taip bijotų, jeigu žinotų,
kad iki gyvos galvos uždaryta būsiu aš?
- Tau reikia pakviesti advokatą, - gal dešimtą kartą kartojo

dėdė Markusas, kai Flipas Keitsas baigė vardyti mano teises. Ži
nojau, kad dėdė Markusas kvietė būtent Flipą, o ne tą keistuolį
seržantą Vudą, ir dėl to jam buvau dėkinga. Bet aš negaliu laukti,
kol pasamdys advokatą. Jau ir taip visą valandą laukiau Flipo.
Papurčiau galvą - ir padariau klaidą. Gydytojas buvo įspė

jęs jos nejudinti, kad neatsivertų kaklo žaizda. Pirštais atsargiai
paliečiau tvarstį. Toje vietoje degino, skaudėjo ir visą kūną, bet
aš atsisakiau nuskausminamųjų, kol nepasikalbėsiu su Flipu. Ne
norėjau, kad paskui kas nors sakytų, jog kalbėdamasi su policija
buvau ne viso proto.
Mama pakilo nuo kėdės ir patikrino mano tvarstį.
- Nekraujuoja, - tyliai pasakė. - Norėčiau, kad persigalvo
tum, Mege. Gal geriau pakalbėk su ponu Šarteliu telefonu, o tik
tada su policija.
- Aš galiu palaukti, Mege, - prabilo Flipas. Jis sėdėjo dėdės
Markuso vietoje, ant stumdomo staliuko pasidėjęs diktofoną.
Dėdė Markusas stovėjo gale lovos.
- Su juo kalbėti nenoriu, - pakartojau. Nuo tada, kai pa
sakiau, kad noriu kalbėtis su policija, dėdė Markusas su mama
primygtinai perša man tą advokatą. - Jis viską taip suvels, kad
paskui pati nesusigaudysiu, ką jam sakiau. Aš noriu papasakoti,
kas įvyko per tą gaisrą.
Mama sukiojo ant piršto seną vestuvinį žiedą.
- Tu negali prisiimti kaltės už Endį, brangute, - tarė ji.
Nustebau.
- Aš ir neprisiimu. Jis pats nežinodamas dangsto mane. - Pa
žvelgiau į Flipą. - Ar galime pradėti?
- Žinoma, Mege, - pasakė Flipas. - Ar nori, kad Sausinė
čiau, ar pati viską papasakosi?
- Pati papasakosiu, - atsakiau.
- Tada gerai. - Jis kažką nuspaudė diktofone, stumtelėjo jį
arčiau manęs ir paragino: - Gali pradėti.
Giliai atsikvėpiau ir pradėjau pasakoti.
Penkiasdešimt penktas SKYRIUS
Megė
Kai myli labai stipriai, kai kito žmogaus džiaugsmas tampa ta
vuoju, o jo skausmas gelia širdį ir tau, tuomet būna ir smagu,
ir baisu. Taip nutiko man su Benu. Šalia jo buvau kaip gyvas,
alsuojantis empatijos kamuolys. Maniau, kad ir vidumi, ir išore
jis neapsakomai mielas. Toks kantrus su komandos auklėtiniais.
Visad palaiko mano broliuką. Tiki Endžiu ir jo galimybėmis ne
mažiau nei aš. Už tai ir mylėjau Beną, ir dar už tai, kad švelnus
man ir dievina savo dukrytę. Be to, stengėsi pritapti prie kolegų
ugniagesių, nors sunkus darbas kėlė jam baimę.
- Kai buvau mažas, - kartą jis man pasakojo, kai abu gulėjo
me lovoje, „Jūros švelnume“, - tėtis mane bausdavo užrakinda
mas sandėliuke po laiptais. Man atrodydavo, kad tuoj užtrokšiu.
Mane apimdavo panika. Belsdavau kumščiais į duris, bet niekas
neateidavo.
Kol jis pasakojo, glosčiau jam ranką. Negalėjau įsivaizduoti
tokio žiauraus tėvo elgesio.
- Jokių klaustrofobijos problemų neturėjau iki tol, kol per
ugniagesių pratybas pirmą kartą teko užsidėti amuniciją. Pasi-
jutau kaip tada, penkerių, uždarytas sandėliuke po laiptais. Taip

jaučiuosi ir dabar, kai reikia užsidėti kvėpavimo aparatą. Negaliu
nugalėti baimės. Viską išbandžiau. Tavo dėdė pataria neskubėti,
bet aš jaučiu, kad mano padėtis ne gerėja, o tik blogėja.
Stebėjausi, kad jis man pasakoja tokius asmeniškus dalykus.
Jis man patikėjo savo didžiausią paslaptį. Pajutau, kad ir aš jam
turiu patikėti ką nors. Kaip nors.
Po kelių savaičių su Ambere ir dar keliomis draugėmis sėdė
jome „Džabinos Javoje“, tais laikais aš dar pakęsdavau jų draugi
ją. Mes sėdėjome atitvaroje, o už mūsų kitoje sėdėjo ugniagesiai
savanoriai: du vyrai ir moteris.
Pakėlusi galvą pamačiau pro duris įeinantį Beną. Jis man
linktelėjo, aš jam. Mums puikiai sekėsi tarp žmonių vaidinti du
kolegas trenerius.
- Sveiki, - pasisveikino jis su kolegomis ir nuėjo prie baro,
ten tuo metu darbavosi Sara.
- Sveikas, - atsakė jie.
Jis užsisakė kavos išsinešti. Amberė kaip visada pliurpė apie
Trevisą, bet aš jos negirdėjau, nes galvojau tik apie Beną, nors
labai stengiausi neišsiduoti.
Vos tik Benas išėjo iš kavinės, ugniagesiai pratrūko kvatotis.
Tuoj supratau, kad jie juokiasi iš Beno. Vienas iš jų kvaksėjo kaip
višta.
- Viščiuko šūdžiukas, - tarė jis.
- Ištižėlis, - pritarė kitas.
Mano skruostai užkaito, ėmė badyti širdį. Rodės, ji tuoj plyš
krūtinėje.
- Sakiau Markusui, kad su nauja šiukšle nedirbsiu, - pareiškė
moteris. - Aną savaitę tam sandėly paliko mane vieną ir žinokis.
Pradėjo vaizduoti dūstantį.
Nauja šiukšlė. Puikiausiai išmanau ugniagesių žargoną.
- Trevisas pasakė, kad jeigu kada pamatys Martį, liečiantį
mane, tai tikrai jį iškastruos, - porino Amberė.
416 Prieš audrą
- Jeigu negali eit į ugnį, - toliau kalbėjo vienas iš vyrų, - tegu

sėdi mašinoj.
- Tikrai. Ko lįst į ugnį, - pritarė jam kitas. - Dar mane patį
pražudys.
- Ša! - subarė moteris. - Jo mergina čia dirba.
- Dona? Jai laisvadienis.
Jo mergina sėdi tau už nugaros, asile, tariau mintyse.
Benas man buvo pasakojęs, kad savanoriai iš jo šaiposi dėl
įrangos baimės, tai čia jau nebe šaipymasis. Tai tyčiojimasis iš
žmogaus.
Nedrįsau papasakoti Benui, ką jie kalbėjo. Kitos merginos gal
netgi nusigręžtų nuo tokio vaikino, o man kilo noras jam padėti.
Juo pasirūpinti.
Jis pats man prisipažino kovojąs su klaustrofobija. Namie tu
rėjo nusipirkęs treniruoklių, kartais sportuodamas užsidėdavo
ugniagesio įrangą ir taip pamažu prie jos pratinosi. Buvo nuva
žiavęs į Vašingtoną, į specialius mokymus. Namie pratinosi lė
tai kvėpuoti: per penkias sekundes įkvėpti, per penkias iškvėpti.
Norėjau, kad tie pašaipūnai pamatytų, kaip nuoširdžiai jis sten
giasi įveikti savo baimę.
- Aš jau pasirengęs, - vieną vakarą, kai abu gulėjome paplū

dimy, prisipažino Benas. Tai buvo vienas tų retų netikėtai šiltų
žiemos vakarų. Mudu pasimylėjome prie jūros ir dabar gulėjome
ant smėlio, susisupę į storą šiltą antklodę. - Pasakiau Markusui,
kad jau galiu stoti į rikiuotę, - kalbėjo jis. - Tik bijau, kad jis ma
nim netiki. Man tiesiog reikia progos, kad galėčiau įrodyti.
Per tas savaites nekilo gaisrų, kur reikėtų darbuotis su ugnia
gesio amunicija. Ir dar per kitas. Žinojau, kad savanoriai jo ne
mėgsta. Atstumia jį. Benas dėl to labai krimtosi, o aš pradėjau kai
kurių jo kolegų nekęsti.
Vieną kovo mėnesio popietę jis man paskambino nusiminęs,
esą jam prausiantis duše kažkas nušvilpė jo pranešimų gaviklį.
Tas, kuris taip padarė, paliko raštelį: „Atimam iš tavęs gaviklį

saugodami save.“
- Turbūt išeisiu, - prisipažino Benas telefonu.
- Ką nori pasakyti? - Ko gero, puikiai žinojau. Tuo metu va
žiavau automobiliu, prie pat vienintelio Serf Sičio šviesoforo pa
sukau į kairę ir pralėkiau degant raudonai. Susigaudžiau tik po
kelių sekundžių.
- Ko gero, grįšiu į Šarlotę, - kalbėjo jis. - Arčiau dukros. Ei
siu dirbt ugniagesiu, tenai ir pradėsiu viską iš naujo. Man patin
ka gyventi pakrantėje, bet šitie įžeidinėjimai mane pribaigs.
- Dieve, tik nesugalvok išvažiuoti! - Puoliau į paniką. Stai
giai primyniau stabdžius ir suktelėjau į šalikelę, kad galėčiau ne-
siblaškydama su juo pakalbėti. Jeigu jis išvažiuos, aš nebenoriu
gyventi.
- Taip, - tarė jis. - Ir aš nenorėčiau tavęs palikti. Tu man čia
vienintelis džiaugsmo spindulėlis.
- Tai ir nepalik! - Įdomu, ar rudenį įstočiau į Šarlotės kole
džą? Betgi jis taip toli. Taip toli nuo Endžio.
- Savaitę kitą dar galvosiu, - atsiduso jis. Balsas išdavė nuo
vargį. - Žiūrėsiu, kuo čia viskas baigsis. Tik norėjau tau papasa
koti, kuo gyvenu.
Taigi ir aš pradėjau galvoti, „kuo čia viskas baigsis“. Drurio
memorialo bažnyčia turėjo būti nugriauta ir per kelerius metus
atstatyta, tad kas čia blogo, jeigu ji netyčia imtų ir supleškėtų?
Suprantama, žinojau, kad tai nusikaltimas. Betgi niekas nenu
kentėtų. Iš esmės tik padėčiau pastoriui Bilui greičiau turėti nau
ją bažnyčią. O Benui suteikčiau progą sužibėti.
Benas man buvo pasakojęs apie bažnyčios gaisrą Vilmingto-
ne ir prisiminiau, kad jis minėjo padegėją naudojus benzino ir
dyzelino mišinį. Nusikaltėlis dar nesučiuptas, todėl pamaniau,
kad jeigu panaudočiau tokį patį mišinį, kriminalistai pagalvotų,
jog darbavosi tas pats padegėjas.
418 Prieš audrą
Gerai nežinojau, kiek man prireiks degalų ir kaip jų gau

ti nepatraukus pašalinių dėmesio. Parduotuvėje nusipirkau du
didelius plastikinius kanistrus. Likus kelioms paroms iki mano
planuojamo bažnyčios padegimo nuvažiavau j dvi skirtingas de
galines už Vilmingtono, kur manęs tikrai niekas nepažįsta. Vie
noje prisipyliau benzino, kitoje dyzelino. Niekas man nepasakė
nė žodžio. Kanistrus vežiojausi bagažinėje.
Laukiau tinkamo meto. Žinojau, kad tą šeštadienio vakarą
Benas eis vakarieniauti su draugais į užkandinę visai netoli prieš
gaisrinės stoties. Kai bus gautas pranešimas apie įvykį, jis mikliai
ten nulėks ir sės į pirmą mašiną. Viską kruopščiai suplanavau.
Tereikėjo parinkti tinkamą laiką. Palaukti, kol sutems, kad niekas
nepastebėtų manęs šlakstančios padegamąjį skystį ir kad nebūtų
per vėlu, Benas dar neturi būti išėjęs namo. Turėčiau suspėti. Dėl
savo sėkmės jaučiausi visiškai rami.
Paskui paskambino mama ir paprašė nuvežti Endį į uždarą
vakarėlį.
- Važiuosiu pas Amberę mokytis, - pasakiau kraudama lėkš
tes indaplovėn. Aš iš tiesų ketinau padegusi važiuoti pas Ambe
rę. Taip, jei prireiks, turėsiu neginčijamą alibi.
- Pakeliui galėsi nuvežti Endį, - tarė mama. - Man reikia
paruošti pranešimą.
- Man visai nepakeliui, - nenusileidau. Jeigu atvirai, pa
miršau apie tą vakarėlį, nors pati prikalbinau mamą leisti į jį
Endį. Negi aš iš tiesų noriu sudeginti bažnyčią, esančią vos už
kelių namų nuo jaunimo centro, kur linksminsis minia paau
glių? Dėl to, kad gali nukentėti jaunimo centras, nesijaudinau.
Jis per daug toli. Tik nenorėjau, kad išsigąstų vaikai. Ypač En-
dis. Betgi viskas taip tobulai suplanuota. Be to, kas žino, kaip
greitai Benas gali apsispręsti grįžti gyventi į Šarlotę? - Gerai,
nuvešiu, - pažadėjau.
Tačiau staigus planų pasikeitimas mane gerokai suerzino.
Apie penkiolika po septynių paskambinau Benui į mobilųjį.
- Sveikas. - Stengiausi, kad balsas skambėtų natūraliai. Fone

girdėjosi restorano triukšmas. Žmonių šurmulys. Taurių skimb
čiojimas.
- Labas, - atsakė jis. - Kas naujo?
- Tu vis dar užkandinėje?
- Aha. O kur tu?
- Namie, bet tuoj važiuosiu pas Amberę mokytis. Ar galėsim
šnektelėti vėliau?
- Tikiuosi, taip. Tau paskambinti?
Mintyse bandžiau sugalvoti, kaip čia jo atsargiai paklausus,
ar dar ilgai ruošiasi ten sėdėti. Nieko gudraus nesumąsčiusi lep
telėjau tiesiai šviesiai:
- Kada važiuosi namo?
- Na, po keturiasdešimt minučių, o gal valandos. Kodėl
klausi?
- Bandau palaikyti pokalbį. - Laiko apsisukti liks labai ma
žai. - Ką gi, skanaus. Iki.
-Iki.
Išjungiau telefoną, o galvoje, regėjosi, tuoj sprogs bomba.
Nieko gero neišeis. Vakarėlis prasidės tik aštuntą. Kai ateis laikas
padegti bažnyčią, Benas tikriausiai jau bus išvažiavęs namo. Teks
Endį nuvežti į vakarėlį anksčiau. Išeitis tik ši viena.
Kai mudu su Endžiu atvažiavome prie jaunimo centro, buvo

dar anksti, nesimatė nė vieno vaiko.
- Nepalik manęs vieno, kol nesusirinko vaikai! - sušuko En-
dis, kai liepiau jam išlipti.
- Viduj, matau, yra suaugusiųjų, - tariau jam ir niuktelėjau,
kad greičiau ropštųsi. Pro jaunimo centro langą mačiau pono Igl-
so nugarą. Atpažinau jį iš arklio uodegon surištų plaukų. - Eik,
eik. Viskas bus gerai, - paraginau.
- Nelipsiu tol, kol nesusirinks vaikai, ir viskas. - Endis su
kryžiavo ant krūtinės rankas ir nesijudino iš vietos.
420 Prieš audrą
Neturėjau laiko su juo vaidytis. Man teks laistyti padegamąjį

skystį, o Endis pasėdės mašinoj. Važiuodama mikliai sukurpiau
istoriją.
- Turiu sutvarkyti vieną reikalą prie bažnyčios, - pasakiau. -
Tu galėsi palaukt mašinoj, kol aš apsisuksiu, o tada nuvešiu tave
į vakarėlį. - Nervinausi. Kaip aš viską padarysiu? Juk negalėsiu
grybštelėti degtuko, kai automobilyje sėdi Endis. Nutariau išpils
tyti benziną, nuvežti brolį į vakarėlį, tada sugrįžti prie bažnyčios
ir užmesti degantį degtuką ant degaus mišinio. Labai vyliausi,
kad Benas tebesėdės kavinėje, kaip buvo žadėjęs. Jeigu jis ne
spės į pirmą ugniagesių automobilį, vadinasi, kol nuvažiuos kitu,
ugnis jau gali būti ir užgesinta.
Sustojau gatvelėje už kampo nuo bažnyčios ir išjungiau
variklį.
- Pasilik čia, - tariau Endžiui. - Man reikia apipilti insekti
cido aplink bažnyčią. Pastatą užpuolė kenkėjai ir manęs paprašė,
kad aš...
- Kokie kenkėjai?
- Nežinau, Endi. Kažkokie vabalai. - Suėmiau už durelių
rankenos. - Tiesiog pabūk čia.
- Gal skruzdės? Ar bitės? Ar tos krepininės vapsvos, kur buvo
apnikusios mūsų terasą?
- Krepininės, - atsakiau.
-Kas?
- Nagi vapsvos. Vapsvos, ir tiek.
- O gal tarakonai?
- Et, visokiausi vabalai! Ką aš žinau, - sušukau.
- Aš tau padėsiu. - Ir jau susiruošė ropštis iš automobilio.
- Ne! - Po marškinėliais ir striuke man per nugarą ėmė
varvėti prakaitas. - Pasilik čia. Ir dar. - Čiupau jam už peties
ir atgręžiau į save. - Tai paslaptis. Žmogus, kuris paprašė išpilti
insekticidą, labai prašė niekam neprasitarti, nes bažnyčios lanky
tojai sužinoję gali labai išsigąsti.
- Betgi vabalai tokie įdomūs! - sušuko Endis. Jis atidarė du

reles ir šastelėjo iš mašinos lauk, man nespėjus jo sugriebti. - Aš
noriu tau padėti.
Jau geriau tegu padeda, nėra kada ginčytis ir prašyti pasilikti.
Atidariau bagažinę ir iškėliau abu kanistrus. Mano rankos drebė
jo, net girdėjau, kaip žliugsi benzinas. Buvau pasiėmusi lateksi-
nes pirštines, kad ant kanistrų neliktų mano pirštų atspaudų. Bet
tik vieną porą. Endžiui daviau kelias popierines servetėles, kad
apsivyniotų antrojo kanistro rankeną.
- Žiūrėk, būk atsargus, ir nieku gyvu nepaliesk kanistro be
servetėlės, - sušnibždėjau labai tyliai, nors aplink nieko nebu
vo. - Jeigu užtikš insekticido, gali smarkiai nudeginti.
- Aišku, - tarė jis. - Nors aš ne vabalas.
- Aišku.
Patraukėme bažnyčios link. Buvau apsiavusi šlepetes su kilpa
per pirštą ir po visko ketinau išmesti jas lauk, kad neliktų pėdsa
kų. Apie Endžio batus visai nepagalvojau. Tiesiog nepagalvojau
ir taškas.
- Tu liek iš šitos pusės, palei žemę, kur siena liečiasi su žeme,
supratai? Žiūrėk, nepraleisk nė colio. O aš eisiu iš kitos pusės.
- Nepraleisiu nė colio, - pakartojo jis.
- Nepamiršk, nevalia liesti kanistro. Ir dar, žiūrėk, pats ne
apsitaškyk.
Dabar jau drebėjo visas kūnas. Pradėjau šlakstyti. Buvo tam
su, bet iš garso spėjau, kad pilu ant sausų, išdžiūvusių pušų spyg
lių. Padegus liepsna pliūptelės akimirksniu. Kvapas buvo toks aš
trus, kad turėjau nusisukti ir įkvėpti oro, o tada nekvėpuodama
vėl pilti. Paskui vėl nusisukusi kelis kartus įtraukiau šviežio oro ir
šitaip ėjau vis tolyn palei bažnyčios sieną. Meldžiausi, kad Endis
kitoj pusėj neužtrokštų nuo smarvės.
Oro kondicionavimo dėžė buvo prie pat žemės ir taip arti
prie sienos, kad nebebuvo kur užpilti. Nieko tokio. Kai aplink
tiek sausų spyglių, kelios pėdos ir taip užsiliepsnos.
422 Prieš audrą
Vos spėjau baigti, mano pusėje pasirodė Endis.

- Pristigau, - tarė jis.
- Aš irgi.
Abu patraukėme prie automobilio. Ačiū Dievui, šita dalis jau
atlikta! Sumečiau kanistrus į didelį šiukšlių maišą, kurį buvau
pasiėmusi iš namų. Įmečiau ten ir savo šlepetes, o tada įkėliau
maišą atgal į bagažinę. Buvau pasiėmusi sandalus, todėl, prieš
lipdama į mašiną, įsispyriau į juos.
Endis jau sėdėjo keleivio pusėje.
- Na va! - stengiausi kalbėti linksmai. - Ar pasirengęs į savo
pirmąjį vakarėlį su nakvyne?
- Jeigu ten jau yra vaikų, tai pasirengęs, - atsakė jis.
- Manau, kad jau bus susirinkę nemažai. - Bent jau „pirmo
sios kregždės“. - Nepamiršk, ką tau sakiau apie insekticidą, - pri
miniau pradėdama važiuoti.
-Ką?
- Ar nesakiau, kad niekam nevalia prasitarti?
- Tai mūsų paslaptis. Nes žmonės išsigąs ir nebelankys baž
nyčios.
- Šaunuolis! - pagyriau.
Jaunimo centre jau buvo susirinkę nemažai paauglių. Endis pa
matė Emiliją Karmaikl ir iš karto pamiršo, kad prieš kelias akimir
kas dar drovėjosi. Jis išpuolė iš automobilio nė neatsisveikinęs.
Vėl nuvažiavau prie bažnyčios ir kurį laiką sėdėjau pasidėjusi
degtukų dėžutę ant kelių. Tu nieko blogo nedarai, raminau save.
Vis tiek bažnyčią greitai nugriaus. Prisiminiau, kaip priešgaisri
nės saugos departamentas pratyboms dažnai padega senus, ap
leistus pastatus. Kuo skiriasi šitas gaisras nuo mokomojo?
Nutariau nuvažiuoti į užkandinę ir pasižiūrėti, ar tebestovi
Beno furgonas. Rizikavau, bet vis tiek turėjau įsitikinti.
Baltas Beno furgonas stovėjo priešais įėjimą. Mane apėmė
nusivylimas. Tik dabar suvokiau, kad būčiau apsidžiaugusi, jeigu
to furgono čia nebūtų, - tada man nebereikėtų įgyvendinti ab
surdiško plano iki galo. Tačiau automobilis čia, ir mano vaizduo

tėje iškilo gaisro scenarijus. Įsiliepsnoja ugnis. Kas nors paskam
bina ugniagesiams. Benas griebia savo pranešimų gaviklį. Lekia
per gatvę į priešgaisrinę stotį ir šoka į mašiną. Jis labai jaudinasi.
Truputį išsigandęs, bet patenkintas, kad galės kolegoms įrodyti
esąs toks kaip ir jie. Kad juo galima pasitikėti.
Grįždama prie bažnyčios jaučiausi kaip kino filme. Nutariau
palikti automobilį prie „Džabinos“ kavinės, ji užsidaro lygiai šeš
tą. Galėsiu pėstute nueiti iki bažnyčios, įžiebti ugnį ir niekieno
nepastebėta parbėgti prie mašinos.
Išlipusi iš automobilio iškėliau iš bagažinės šiukšlių maišą su
kanistrais ir išmečiau į atliekų konteinerį už „Džabinos“. Paskui
susigriebiau, kad jeigu kas aptiks kanistrus, tai aptiks ir mano
šlepetes, todėl pasilenkiau, ištraukiau maišą ir išmečiau tik ka
nistrus. Šlepetes su maišu įmečiau į šiukšlių dėžę prie įėjimo.
Eidama bažnyčios link staiga pamačiau didelį būrį vaikų prie
jaunimo centro pastato. Jame nedegė šviesos. Kas čia dedasi? Įsi
kišau degtukus striukės kišenėn ir patraukiau prie jaunimo cen
tro. Vaikai artinosi prie manęs. Visiškai sutrikau. Susiradau Endį
ir pasivedėjusi į šalį paklausiau:
- Kas čia atsitiko?
- Dingo elektra, - tarė jis. - Persikeliame į bažnyčią.
Negalėjau patikėti, man taip palengvėjo! Jausmas perliejo
nuo galvos iki kojų pirštų. Nereikės nieko padegti! Negalėsiu,
net jeigu ir labai norėčiau. Atrodė, kad kokia nors pamišėlė buvo
sugalvojusi planą ir manęs paprašiusi viską padaryti už ją. Aš
laisva!
Sėdau į automobilį. Nuvažiuosiu pas Amberę. Pakeliui man
pasidarė bloga. Įsukau į apleisto namo kiemą, atsidariau dureles
ir nusivėmiau į smėlį.
Tada man toptelėjo, kur reikia važiuoti. Man reikia susitikti
su tėčiu, o ne su Ambere.
Ir patraukiau į „Jūros švelnumą“.
Penkiasdešimt šeštas SKYRIUS
Lorelė
Pro ašaras vos galėjau kvėpuoti. Kol Megė pasakojo, norėjau iš
eiti, kad ji nepamatytų manęs alpstančios. Kita vertus, norėjau
čiupti ją į glėbį ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Nutariau pasilik
ti, nes kol ji pasakojo, man galvoje vis sukosi mintis: „Okur buvo
šitos mergaitės motina?“
Kaip galėjau nematyti tokių aiškių ženklų? Kaip nepastebė
jau jos naktimis išsliūkinančios iš namų? Kaip aš nežinojau, kad
ji niekada nebūna ten, kur sakydavo būsianti? Kad pavojus gali
grėsti ne tik jai, bet ir ji gali būti pavojinga. Kur visą tą laiką bu
vau aš?
Aišku, atsakymą žinojau puikiai: su Endžiu. Nuo gimimo pa
likau Mėgę kapstytis savarankiškai. Atgalia ranka nusibraukiau
nuo veido ašaras.
- Nori pasakyti, jauteisi kaip du skirtingi žmonės? - paklausė
Markusas, kai ji baigė pasakoti. - Ta kvailelė ir tikroji tu?
- Turi omeny asmenybės susidvejinimą? - Megė sukryžia
vo rankas ant krūtinės ir pasikišo delnus po pažastimis, tarsi jai
būtų šalta. - Ne, aš taip nesijaučiau.
Flipas, Markusas ir aš susižvalgėme. Jaučiau, ką visi galvoja, o

Flipas galiausiai pasakė tai garsiai:
- Bet galų gale vis tiek padegei, ar ne, Mege?
- Ne! - Megė ėmė įnirtingai purtyti galvą, bet staiga prisimi
nė žaizdą kakle. - Tai ir noriu pasakyti. - Ji palietė ranka subin
tuotą vietą. - Kai pamačiau, kad vaikai persikėlė į bažnyčią, apie
gaisrą net pamiršau. Niekada gyvenime nedrįsčiau kelti gaisro
name, kur pilna žmonių!
Flipas netikėjo jos žodžiais. Jo išraiška nepasikeitė, bet jį iš
davė bejausmis akių žvilgsnis.
Paėmiau Megės ranką ir ištraukiau iš po pažasties. Jos del
nas ir pirštai iš tiesų buvo šalti kaip ledas, ir aš suėmiau juos
abiem rankomis, kad bent kiek sušildyčiau. Prisiminiau, kad taip
Megė buvo įsikibusi, kai abi važiavom po gaisro į ligoninę. Ji tada
nenorėjo paleisti mano rankos. Ir dar aš prisiminiau jos išgąs
tį - nesuvaidintą išgąstį, - kai paskambinusi pasakiau, kad dega
bažnyčia.
- Vadinasi, pasikalbėjusi su Endžiu nuvažiavai į „Jūros švel
numą“? - paklausė Flipas.
- Taip. Bet dar paskambinau mamai ir pasakiau, kad vakarė
lis persikėlė į bažnyčią.
Flipas pažiūrėjo į mane.
- Tikrai taip, - patvirtinau. - Bet tu man skambinai iš Am-
berės, ar ne?
- Aš tik taip sakiau, bet pas ją nebuvau.
- Ar neprisimeni pašalinių garsų fone, kai kalbėjais! telefonu
su Mege? - paklausė manęs Flipas.
-Ne.
Tada sėdėjau ir ruošiau pranešimą susitikimui su mokytojų
organizacijos atstovais, todėl pokalbio smulkmenų neįsidėmė
jau, išskyrus tai, kad vakarėlis perkeliamas į bažnyčią. Nerimą
kėlė tik tai, kad Endis dėl to gali sutrikti.
- Ką tu veikei tame namuke? - Markusas paklausė Megės.
426 Prieš audrą
- Aš... - Ji pakėlė akis į kojūgalį, kur po apklotu gulėjojos koja

su apibintuotu nykščiu - dar viena rimta trauma. Laisva ranka ji
nubraukė nuo kaktos įsivaizduojamą plaukų sruogą. Jaučiau, kad
ji kažką nutyli. - Kurį laiką pasėdėjau terasoje, - pagaliau prabilo
ji. - Jaučiausi taip... tarsi būčiau išvengusi kulkos į nugarą.
- Ar kas nors tave ten matė?
- Patys suprantat... dar kovas. Nameliai stovėjo tušti.
Flipas pasimuistė kėdėje ir sukryžiavo ant krūtinės rankas.
- Tai vis dėlto kas sukėlė gaisrą? - paklausė jis.
- Nežinau. - Jos akyse sužvilgo ašaros. - Tik žinau, kad ne aš.
Endis irgi to nepadarė.
- Padarykim pertraukėlę, - pasiūlė Markusas, ir aš lengviau
atsidusau. Ištisą valandą Megė laikėsi narsiai ir tvirtai. Tačiau da
bar, regis, palūžo. Aš ir pati jaučiausi ne ką geriau.
Flipas išjungė diktofoną ir atsistojo.
- Gera mintis, - tarė jis. - Mielai išgerčiau puodelį kavos.
- Aš tau palaikysiu draugiją, - pasisiūlė Markusas. - Viskas
gerai, Mege? - paklausė.
Nežiūrėdama į jį Megė vos linktelėjo. Ji nedrįso pakelti į
mus akių.
- Prisidėsi, Lorele? - pakvietė Markusas. Įtariau, kad jiedu su
Flipu nori šnektelėti su manim ir aptarti tai, ką išgirdo iš Megės,
bet aš nesutikau eiti.
Vis dar laikydama Megės ranką savojoj papurčiau galvą.
- Aš pabūsiu čia.
Kai vyrai išėjo iš palatos, Megė pratrūko raudoti.
- Atleisk man, mama, - tarė ji, sugriebusi mane už rankos. -
Atleisk man už viską viską.
- Ša, - tariau. - Nereikia.
- Bet man dabar gerokai palengvėjo, - prisipažino ji. - Man
reikėjo papasakoti teisybę jau tada, kai žmonės pradėjo įtarti
Endį sukėlus gaisrą.
Taip, reikėjo. Bet nepapasakojo.
- Užtat papasakojai dabar, - tariau. - O tai ir yra svarbiausia.

- Tai dar ne viskas, - toliau kalbėjo ji. - Ne tiek svarbu, bet
vis tiek turėtum žinoti. Ne tiek reikšminga, kiek gaisras, bet tau
vis tiek bus įdomu. Tai apie „Jūros švelnumą“.
- Žinau, tu ten susitikdavai su Benu.
Ji ėmė purtyti galvą.
- Aš ne apie tai, - pasakė. - Pradėjau ten važinėti, kai tik ga
vau vairuotojo pažymėjimą. Tiksliau, iš pradžių leidimą vairuoti.
Sėsti prie vairo vienai. Be vaikino... ar dar ko.
- Tada kas? - paklausiau. Prisiminiau Doną minėjus, kad ji
rūko žolę. Negi ji važinėjo tenai svaigintis?
- Gal tau pasirodys, kad aš kvaila, o gal kuoktelėjusi daugiau,
nei iki šiol manei.
- Aš taip nemanau.
- Tenai aš suartėdavau su tėčiu. Kartais išeidavau į terasą,
atsisėsdavau ir užsimerkdavau. Po kiek laiko pajusdavau, tarsi jis
šalia. Jo dvasia ar dar kas.
Man per kūną nubėgo šiurpuliukas. Beveik jutau Džeimį pa
latoje kartu su mumis.
- Manai, man pasimaišė protas?
- Jeigu tau pasimaišęs protas, tai šita negalia mūsų šeimoje
yra paveldima, nes aš ir pati naktimis kartais sapnuoju, kad jis
ateina manęs aplankyti.
Jos dailios rudos akys išsiplėtė iš nuostabos.
- Tikrai? Manai, jis tave aplanko?
- Nežinau, Mege. Spėju, kad mudvi esam jo palytėtos, žino
ma, skirtingai, ir abi jaučiame natūralų poreikį būti su juo.
Staiga Megė liovėsi verkusi ir įdėmiau pažvelgė man į akis.
- Atleisk, kad taip nevykusiai atskleidžiau tau tiesą apie tėtį ir
Sarą. Pasielgiau bjauriai.
- Skaudu sužinoti, - pripažinau. Tas skausmas atrodė jau įsise-
nėjęs, kelių savaičių ar mėnesių, o ne vos kelių valandų, nes jį pa
keitė naujesnis. - Dabar aš geriau suprantu tavo jausmus Benui.
428 Prieš audrą
Ji nusigręžė į langą. Į jos akis stačiu kampu krito saulės šviesa.

- Jeigu aš jam rūpėčiau, dabar jis sėdėtų prie mano lovos, -
ištarė ji. - Atlėktų į ligoninę. Argi ne?
Pagalvojau, kad jeigu Benas pakankamai protingas, tai dabar
turėtų vengti tiesioginio susitikimo su Markusu ir manim.
- Manau, jis dar ateis, - raminau.
- Kaip manai, ar Benas... draugaudamas ir miegodamas su
manim, visą laiką tą patį darė ir su Dona?
- Taip, širdele, neabejoju. - Prisiminiau, kaip tada mums at
važiavus ilgakojė Dona ateidama į svetainę apsisiautusi trumpu
čiu chalatėliu paklausė: „Kas ten, Beni?“
- Aš juo aklai pasitikėjau. Taip jį mylėjau. Ir dabar dar myliu.
- Suprantu, skaudu.
Ji vėl pažvelgė į mane ir paklausė:
- O tu ant Saros nepyksti?
Atsidusau. Aišku, pykstu. Bet su šituo jausmu ir šita bėda
man teks susitvarkyti pačiai.
- Viskas buvo taip seniai, Mege. Mano širdį taip pat slegia
senos sunkios nuodėmės.
- Alkoholizmas.
- Be abejonės. Bet yra ir kitų. Manau, jaunystėje žmonės pri
daro didžiausių kvailysčių, dėl kurių paskui tenka gailėtis visą
gyvenimą. Mudvi su Sara pažįstamos labai seniai. Manau, mums
pavyks užkasti nesantaikos kirvį. - Pagalvojau apie Kito žaizdas.
Ar Sara galėtų kada nors atleisti mano dukrai? Ja dėta, aš vargu
ar įstengčiau kam nors dovanoti.
- Mama, aš visiems pridarau blogo! - sušuko ji. - Kaip norė
čiau viską ištrinti. Ir gaisrą. Ir Beną. Viską viską.
- Būtų gerai, jeigu galėtume ištrinti iš atminties, - tariau. -
Bet ar žinai, ką vieną dieną man sakė tavo tėtis?
-Ką?
- Juk žinai, kad mano tėvai žuvo, kai buvau maža, o dėdė su
teta manęs anksti išsižadėjo, ar ne?
- Taip.
- Stengiausi kuo mažiau galvoti apie tėvus. Gyventi toliau. Lyg
jų niekada nebūtų buvę. Žengti tik pirmyn ir nesidairyti atgal. Kai
visa tai papasakojau tavo tėčiui, jis pasakė: „Jeigu nesusitaikysi su
netektimi, ji sugrįš pas tave vėliau ir įkąs dar skaudžiau.“
- Įkąs? - šyptelėjo Megė. - Taip ir pasakė?
- Taip. Jo žodžių niekada nepamiršau, nors jo patarimo ir
nesilaikiau. Mintis buvo ta, kad kartais svarbu kęsti skausmą ir
netektį.
- Ar dabar apie juos dažniau pagalvoji? - paklausė Megė. -
Apie savo tėvus.
- Pradėjau tai daryti reabilitacijos klinikoje. Priverkiau kibi
rus ašarų. Bet supratau, kad ištvėręs vieną netektį neturi manyti,
kad kitą kartą bus paprasčiau. Gyvenimas meta tau vieną išban
dymą po kito, ir tu turi išmokti juos priimti. Ir gyventi toliau.
Benas ne paskutinis tau širdį užgavęs vyras, brangute. Bet atėjus
rimtam išbandymui, tu jau turėsi vertingos patirties.
Mano akyse ėmė tvenktis ašaros pagalvojus apie tai, kas da
bar jos laukia. Ji perskaitė mano mintis.
- Endžiui dar reikės eiti į teismo posėdį?
- Nežinau, kaip toliau viskas klostysis, bet į kalėjimą jis tik
rai nesės.
- Užtat sėsiu aš? - Tai buvo daugiau pareiškimas nei klausimas.
- Surasiu tau patį geriausią advokatą. Ir visą laiką būsiu ša
lia, Mege. Pažadu. - Penkiolika metų buvau nepalaužiamai tvirta
dėl jos brolio. Dabar noriu būti lygiai tokia pat stipri ir dėl jos.
Pagaliau. - Atleisk, kad tau buvau netikusi mama. Tu tokia sava
rankiška, o Endis - nė pusės tiek. Kartais net pamiršdavau, kad
tau irgi reikia globos, o ją visą atiduodu Endžiui.
- Nereikia, - atsakė Megė. - Užtat dabar labai norėčiau, kad
būtum šalia. - Megė apsilaižė lūpas ir įdėmiai pažiūrėjo man
į akis. - Žinau, atrodo, jog tai aš sukėliau gaisrą, mama, - tarė
ji. - Mačiau, kad Flipas nelabai manim patikėjo.
430 Prieš audrą
- Aš irgi manau, kad jis tavim netiki. Užtat aš tikiu.

- Tu tiki?
Nusišypsojau.
- Žinoma, širdele.
Taip mažai pažįstu savo dukrą. Šią akimirką menkai tikėjau,
kad ji nepadegtų bažnyčios su vaikais, bet buvau visu šimtu pro
centų tikra, kad nė už ką nepadegtų bažnyčios su ten esančiu
Endžiu.
Penkiasdešimt septintas SKYRIUS
Markusas
Man dar kartą teko apsilankyti ligoninės palatoje. Tik šitoje buvo
karšta kaip pragare. Atvažiavau į Čapel Hilą pranešti Sarai apie
Megės išpažintį; tokio dalyko pasakoti telefonu neišdrįsau. Ne
labai norėjau kalbėti Kitui girdint, bet paskui pagalvojau, kad jis
irgi nusipelno žinoti. Gal net labiau nei visi mes. Tik nenorėjau
jo dar labiau skaudinti. Jau ir taip siunta manydamas, kad gaisrą
sukėlė Endis. O kai sužinos, kad tai padarė Megė, kuri neturi
jokių pateisinamų protinių negalių... na, geriau jau būčiau kur
nors kitur.
Ir vis dėlto atsidūriau prie Kito lovos. Sara taisė jam ant veido
didelį storą tvarstį.
- Megė susitikinėjo su Benu Tripetu, - ištariau.
- Ne, - užginčijo Sara, manydama, kad nežinau, apie ką kal
bu. - Benas su Dona.
- Vadinasi, su abiem.
- O ne, - sudejavo ji ir plestelėjo ant kėdės prie Kito lovos. -
Vargšelė Dona.
432 Prieš audrq
- Megė nežinojo, kad jis ir toliau gyvena su Dona. - Pradė

jau ginti dukterėčią. Jaučiau, kad artimiausiomis dienomis dar
ne kartą teks ją ginti. - Jis buvo jai sakęs, kad su Dona baigta.
Sara susiraukė ir tarė:
- Kaip baisu. Man Benas atrodė toks mielas.
- Ko mes čia kalbam apie nenusisekusius Megės romanus? -
burbtelėjo Kitas. Dešinė akis buvo kietai užmerkta, ir atrodė, kad
jis kenčia baisų skausmą. Kaktoje gilios raukšlės. Ant odos tarp
antakių gili rievė.
Pradėjau pasakoti apie tai, kaip ugniagesiai tyčiojosi iš Beno
ir jo klaustrofobijos. Kaip Megė norėjo jam padėti ir bijojo, kad
jis išvažiuos iš miesto, jeigu ji jam nepagelbės. Kalbėjau be emo
cijų, nes jaučiausi taip, tarsi mano kūnas būtų gavęs didžiausią
dozę novokaino. Jaučiausi it nesavas. Net plaučiai dirbo ne taip
kaip reikia. Sunku giliai įkvėpti ir iškvėpti. Vis dar negalėjau pa
tikėti tuo, ką papasakojo Megė.
Aišku, nepatikėjo ir Sara. Ji nieko nesuprato.
- Kaip visa tai siejasi su gaisru? - paklausė ji.
Lėtai mindžikavau nuo vienos kojos ant kitos. Susinėriau
rankas ant krūtinės.
- Benas manė pagaliau įveikęs klaustrofobiją, bet tai įrodyti
reikėjo gaisro. Taigi...
- Nori pasakyti, gaisrą sukėlė Megė?! - nustėro Sara.
Linktelėjau.
- Pati prisipažino. Bet ji nesitikėjo, kad bažnyčioje bus vai
kų, - skubiai pridūriau. - Juk pamenat, vakarėlis turėjo vykti...
- Netikiu, nors tu ką! - nutraukė mane Sara. - Megė nieku
gyvu šitaip nepasielgtų. Gal ji tiesiog gina Beną? Jis sukėlė gaisrą,
o jinai jį dangsto?
- Megė tik norėjo jam padėti, - pakartojau. - Ji buvo... įsimylė-
jusi jį iki ausų. Pametusi dėl jo galvą. Praradusi sveiką nuovoką.
Saros veidas išbalo. Užsidengė ranka burną, tarsi norėdama
sulaikyti riksmą.
- Ji apšlakstė pastato sienas padegamuoju skysčiu, - pasako

jau toliau. - Endis jai padėjo, nes... tai ilga istorija, bet jis nė ne
numanė, ką darąs. Dėl to ir liko jo pirštų atspaudai ant kanistro.
- O Dievulėliau, - vos girdimai suaimanavo Sara. - Niekaip
negaliu įsivaizduoti. Tokia auksinė mergaitė. Kaip ji galėjo pasi
kėsinti į šitiek žmonių?
Man irgi sunku įsivaizduoti, bet visa Megės istorija sugulė
kaip dėlionės dalys į vietas. Išskyrus tai, kad ji neigia padegusi.
Atrodo, tarsi internete būtų pasiskaičiusi įstatymus ir sužinojusi,
kad jai kaltinimai nebus pareikšti, jeigu pastatas nesudegė iki pa
matų. Aš iki pamėlynavimo bandžiau išpešti iš jos prisipažinimą,
bet ji nepasidavė. Tikiu ja, nes tai Megė. Ir netikiu, nes šita jos
pasakojimo dalis niekaip netinka prie visumos.
- Nemanau, kad ji norėjo kam nors pakenkti, - tariau.
- Kaip tu gali šitaip kalbėti? Ji juk supleškino bažnyčią! - Sara
pagaliau atgavo balsą, o su juo atsirado ir pyktis. Į veidą sugrįžo
raudonis, skruostus išpylė rausvos dėmės, ir aš jaučiau, kad dar
sekundė, ir ji ne tik liausis mylėjusi Mėgę, bet ims jos nekęsti. - Ji
pražudė žmones! - šaukė ji.
- Megė tikina, kad ugnies neįžiebė, - tariau. - Sakė, pama
čiusi, kad vakarėlis persikėlė į bažnyčią, iš karto atsisakė savo su
manymo.
- Taip, kurgi, - metė Sara. - Bažnyčia pati užsidegė.
- Niekaip nesuvokiu, kaip tai paaiškinti.
Pastarąsias kelias minutes Kitas gulėjo be garso, nė nekruste
lėdamas. Pažvelgęs į jį pamačiau per sveiką skruostą riedančias
ašaras.
- Oi, vaike, - Sara pasilenkė prie jo ir nuvalė jas servetėle.
- Maniau, kad dėl visko kaltas aš, - virpančiu balsu prabilo
Kitas. - Maniau, kad tai padariau aš.
- Kaip? - paklausė Sara. - Ką tu galėjai padaryti?
Jis kelias sekundes bandė susitvardyti, kad galėtų normaliai
kvėpuoti.
434 Prieš audrą
- Stovėjau lauke prie galinių bažnyčios durų, norėjau parū

kyti, - pasakojo jis. - Prisidegiau cigaretę, o kai numečiau deg
tuką, pašoko liepsna. Milžiniška ugnis. Ji užtvėrė man kelią, bet
aš įbėgau pro duris į vidų ir atsidūriau gaisre kartu su visais. Ma
niau, kad tai mano darbas.
- Ak, Kitai. - Sara bandė apkabinti jo virpančius pečius. Dėl
storais tvarsčiais apmuturiuotų rankų ir plaštakų atrodė, kad ji
laiko apkabinusi didelį sunkų rąstą. Sara prisiglaudė veidu prie
jo, ir aš pamačiau, kaip jų ašaros susiliejo į vieną upelį.
- Vargšas mano vaikas, - aimanavo ji. - Visą laiką galvojai,
kad gaisrą sukėlei tu? Juk tu nekaltas, mielasis. Tikrai ne.
Stovėjau ir mąsčiau apie tai, ką išgirdau iš Kito. Kartais pa
lengvėjimas nutvilko it elektros srovės grybštelėjimas. O kartais
užlieja kaip potvynio banga. Šįkart - potvynio banga. Sužibo
mano akys. Staiga atgijo rankos ir kojos. Plaučiai pradėjo laisvai
ir ritmingai kvėpuoti. Nusistovėjo pulsas.
Megė kalbėjo tiesą! Tokiomis aplinkybėmis nelabai yra ko
džiaugtis, bet tą akimirką norėjau šokti ir rėkti iš laimės.
Iš pikapo paskambinau Flipui ir paprašiau atsiųsti žmogų į

Čapel Hilo ligoninę užrašyti Kito parodymų. Tada nuspaudžiau
greičio pedalą. Kuo greičiau į Baimės Kyšulio ligoninę. Pas Mėgę
ir Lorelę. Pamatyti Endį. Nutarti, ką mums daryti toliau.
Žmonės manęs klausdavo, kodėl nesukūriau šeimos. Kodėl
neturiu vaikų. Dar ne laikas, atsakydavau. Arba - dar nesutikau
tinkamos moters. Buvo daug pasimatymų. Vienos nakties nuo
tykių. Trijų mėnesių draugysčių. Pusės metų. Porą kartų drauga
vau net metus. Yra viena rimta priežastis, kodėl nekuriu šeimos.
Nesusilaukiu vaikų. Aš seniai tai turiu.
Epilogas
Po pusės metų
Endis
Sėdžiu ant baseino suolelio ir laukiu savo eilės. Dabar man jau
nebe taip patinka plaukti. Laimiu vis rečiau, nes pranyko mano
išgąsčio instinktas, bet mama prašo lankyti treniruotes bent iki
Kalėdų. O tada jau galėsiu mesti. Mūsų naujoji trenerė - mer
gina vardu Kikė. Benas grįžo pas žmoną į Šarlotę. Iš pradžių
verkiau, nes labai jo ilgėjausi, bet dabar net nebeprisimenu,
kaip jis atrodė. Mama sako, aš taip nusiminiau dėl to, kad jis
išvažiavo iškart po to, kai išėjo Megė. Praradom iš karto du
žmones, sako ji.
Man patinka mūsų komandos naujokė, todėl mėgstu stebėti,
kaip ji plaukia peteliške, nes ji tai daro geriausiai. Dėdė Marku-
sas man nuolat primena, kad turiu elgtis apdairiai ir neperženg
ti žmogaus privačios erdvės ribų, juolab kad esu jau vyresnis.
Bet jis pats nežiūri tų ribų. Dabar jis sėdi tribūnoje apsikabinęs
mano mamą. Kartais jie pasibučiuoja. Kai pirmą kartą pamačiau
juos tai darančius, sušukau: „Fe! Ką čia darot?“ Mama man sako:
„Nieko, pratinkis. Nes nuo šiol bučinių bus dar daugiau.“ Bet ji
436 Prieš audrą
kalbėjo tik apie save ir dėdę Markusą. Ne apie mane. Man nega
lima bučiuoti nieko, kas nėra mūsų šeimos narys.
Kartą per mėnesį lankau Mėgę. Man patinka su ja matytis,
bet ne kalėjime, nes ten žmonės mane gąsdina. Kaip ta mergina
su daugybe ištatuiruotų vorų ant kaklo. Nederėtų Megei būti tarp
tokių žmonių. Ji tokia nuostabi, aš niekaip nesuprantu, kodėl ji
ten atsidūrė. Ir dar - kodėl su ja neišvežė manęs ir mano drau
go Kito? Mudu su Mege apšlakstėm bažnyčią vabalų naikinimo
skysčiu. O iš tiesų ten buvo benzinas. Kitas numetė degtuką, ir
įsižiebė liepsna. Jeigu mes visi trys prikišom nagus prie to gaisro,
tai kodėl į kalėjimą pasodino tik Mėgę? Bet yra kaip yra.
Kartais naktimis mąstau, kaip galėčiau ją iš ten ištraukti. Pa
pasakojau jai apie tai per pastarąjį mūsų susitikimą, bet ji tik nu
sijuokė: „Ak, meški, kvailiuk tu!“ Paskui ji surimtėjo ir pasakė,
kad atsidūrė ten, kur ir nusipelnė būti. „Galėsiu pradėti gyveni
mą iš naujo. Tie trys žmonės, kurie žuvo liepsnose, tokios progos
jau nebeturės“, - pasakė ji.
Kambaryje ant kamštinės sienos turiu didelį kalendorių. Kiek
vienas išbrauktas langelis priartina dieną, kai ji grįš namo.
Ir tada ji galės pradėti viską iš naujo.
Lorelė
Iš manęs atėmė dukrą likus savaitei iki jos aštuonioliktojo gimta

dienio. Ji buvo nuteista už bandymą sukelti gaisrą ir nusižengimą
įstatymams. Jos advokatui pavyko išreikalauti, kad būtų atmesti
kaltinimai dėl netyčinio trijų žmonių nužudymo. Mergaitė buvo
neįtikėtinai drąsi.
Ji pasielgė siaubingai. Beprotiškai. Manau, jai būtų reikėję psi
chologo konsultacijų, o ne įkalinimo, bet mano nuomonės niekas
nepaisė. Nerimauju, kokia ji išeis iš kalėjimo po metų. Kaip ji per
tą laiką pasikeis? Labai gerai žinau viena: aš būsiu jai visiškai ki
tokia motina. Apgaubsiu meile. Jai bus devyniolika, bet ji vis tiek
liks mano mažoji geroji dukrytė. Ir kai tik galėsiu ją vėl apkabinti,
niekada daugiau nebepaleistu iš savo glėbio.
DI ANE CHAMBERLAI N
i
D i ane
HAMBERLAIN
Dingusi iiuktč
X *
Dingusi duktė
Eva Eliot - sėkmingai dirbanti psichoterapeute, mylinti žmona ir

mama. Tačiau jos laimė sukurta ant savo pačios melo.
Kadaise, būdama jauna ir lengvai pažeidžiama, Sesilė Vilks
priėmė nekaltą sprendimą, kuris vieną tamsią naktį įvėlė ją į są
mokslą su neįsivaizduojamomis pasekmėmis. Tąnakt gimdydama
mirė gubernatoriaus žmona, o jos kūdikį ryžosi auginti Sesilė...
Po dvidešimt aštuonerių metų aptikti gubernatoriaus žmonos
Ženevjevos Rasei palaikai priverčia prisiminti tuos šiurpius įvy
kius. Žmogžudystės šešėlis krinta ant nekalto vyro.
Sesilė žino, kas įvyko tąnakt. Tačiau papasakodama tiesą ji
turėtų prisipažinti šeimai esanti ne ta, kuo dedasi, o tylėdama
pasmerktų nekaltą žmogų myriop.
Diane Chamberlain, kaip ir Jodi Picoult, - tikras rašymo talentas!

B A R B A R A D E L i N S KI KNYGOS
Šeimos medis
Graži ir jaudinanti istorija apie laimin
gą jauną porą, kuriai tenka nemenkas
santykių išbandymas - gimsta gražutė
mergytė, turinti juodaodžių bruožų.
„New York Times“pripažino Barbarą
Delinsky populiariausia rašytoja, jos
parduotų knygų egzempliorių skaičius
siekia trisdešimt milijonų.
Mūsų paslaptis
Barbara Delinski ir šįsyk paliečia jautrią
temą. Ar ne per didelė motinos meilės
kaina?
Šeimos drama ir patrauklus, nenu
spėjamas pasakojimas - išties puikus
derinys.
Trys norai
Šiltas ir jaukus romanas, kuriame užsi
plieskia tikros meilės liepsna. Romano
autorė nagrinėja besąlygiško pasiauko
jimo, kaltės išpirkimo kainą ir galimybę
pabandyti gyventi iš naujo...
Chamberlain, Diane
Ch78 Prieš audrą: romanas / Diane Chamberlain; iš anglų kal
bos vertė Regina Šeškuvienė. - Vilnius: Alma littera, 2011. —
415, [1] p.
ISBN 978-609-01-0045-5
Diane Chamberlain - talentinga autorė, savo romanuose nepaprastai su
maniai narpliojanti žmogiškųjų santykių temas, todėl pagrįstai lyginama su
Jodi Picoult. Romane „Prieš audrą“ atveriami skaudūs praeities įvykiai. Lorelė
Lokvud ypač saugo ir brangina Endį - berniuką, kuris niekados nebus toks
kaip visi. Vakarėlyje kilęs gaisras - dar vienas Lorelės Lokvud išbandymas, pa
reikalausiąs ne tik beatodairiškos meilės sūnui, bet ir aštraus proto.
UDK 821.111 (73)-31
Diane Chamberlain
PRIEŠ AUDRĄ
Ro ma n a s
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė

Redaktorė Rūta Pučinskaitė
Korektorės Gražina Stankevičienė, Indrė Petrėtytė
Viršelio adaptavimas Edvardas Jazgevičius
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 2400 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245, Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Penkiolikmetis Lorelės sūnus Endis - ypatingas.
Aplinkiniai iš karto pastebi, kad jis plepa tai, kas
ant liežuvio; nenumato veiksmų pasekmių; jis
veikiau vaikas nei paauglys. Tačiau mamos meilė
vaikui - beribė kaip vandenynas.
Prieš daugelį metų Lorelė Lokvud per
apsileidimą neteko sūnaus. Vėliau ji visą gyvenimą
graužiasi už padarytas klaidas ir tampa rūpestinga
motina - gal net per daug rūpestinga. Vis dėlto
neapsižiūrėjusi ji išleidžia sūnų dalyvauti paauglių Diane Chamberlain
susibūrime ir netrukus dėl to pasigaili, nes knyga
„Dingusi duktė“
vakarėlyje kyla gaisras. Endis lieka gyvas ir, visų
nuostabai, išgelbėja iš ugnies draugus. Lorelė stebi,
kaip sūnus džiaugiasi didvyrio šlove, o pasaulis
pagaliau pamato Endį jos akimis.
Bet kai Endis įtariamas pats sukėlęs gaisrą,
Lorelė ima abejoti, ar iš tiesų jau taip gerai pažįsta
savo sūnų... Kaip jai pavyks tesėti duotą pažadą
saugoti jį visą gyvenimą?
Diane Chamberlain, kaip ir Jodi Picoult, -

tikras rašymo talentas!
O knygų
k lu b a s
Tapkite Knygų klubo nariui

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtj
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatymas j namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt
www.almalittera.lt

Diane Chamberlain - Pries Audra 2011 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Diane Chamberlain - Pries Audra 2011 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

D iane

Iš anglą kalbos vertė

Copyright © 2008 Diane Chamberlain

© Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Šeškuvienė, 2011

Pirmą kartą atvykusi į Topsulo salą rinkti knygai medžiagos, netyčia

Iš manęs atėmė kūdikį, kai jam buvo vos dešimt valandų.

Kai vėl grįžau pas draugę Emiliją į bažnyčią, iš karto pamačiau

Gražuolė segėjo trumpą pūstą sijonėlį. Jos ilgos kojos lengvai

buvo taip arti, kad pasijutau nesmagiai, kaip ir minėjo mama.

- Lik sveika, - pasakiau ir jau sukausi eiti.

- Kaip jautiesi, Endi? Viskas gerai?

nutvilkė keistas jausmas. Pasijutau kaip tada, kai sirgau gripu,

Emilijos mama - viena vakarėlio prižiūrėtojų, dėl to ir buvau

gusieji kartu su vaikais klykė iš visų plaučių. Aš įnirtingai galvo­

Mano tėtį nužudė banginis.

Paskambinusi įspėjau mamą, kad vakarėlis su nakvyne iš

kartu su gėlo vandens rezervuaru. Kelis dešimtmečius saulės kai­

nukę ir giliai įtraukiau į plaučius dūmo. Palaikiau neiškvėpusi

Džinsų kišenėje suvibravo mobilusis telefonas, aš išsitrau­

leisti Endžio j vakarėlį. Megė kiauras dienas leidžia su juo ir įsi­

Bilo. Jis irgi ne ką daugiau apsidžiaugė pamatęs, kad laiko glėbyje

Tėvai buvo apstoję policijos pareigūnę. Pažinau ją. Tai Pate

skubantys žmonės. Jie mindė mums kojas, kumščiojo į šonus, o

- Ne, važiuojam atskirai, - sušuko Sara, jau bėgdama nuo

Pakeliui į Vilmingtoną mudvi su Mege beveik neištarėme

Ligoninės priimamojo skyrius buvo sausakimšas, dvokė de­

- Mama... - Megė bandė atplėšti mane nuo langelio.

- Taip, Endis. - Robiną aiškiai buvo tiek pat nustebusi kaip ir

- Stebėkite, ar rytoj neiškils pūslių. Išrašysim vaistų nuo

Seselė paplekšnojo Endžiui per nuogą petį ir tarė:

- Juk sakiau, prie krikšto indo. - Endis suraukė kaktą dėl

- Ne visai. Kai kuriuos praleidau pirma savęs, pavyzdžiui,

Topsulo salos policija gerai pažįsta ir mane, ir Endį, jie žino

- O ne. - Kai kurie tėvai jau niekada nebegalės klausytis savo

Grįžau prie Endžio lovos ir atitraukdama užuolaidą paste­

dvidešimt aštuonerių metų. Be to, jis dar ir Endžio plaukimo

- Endi, tai, ką tu šįvakar padarei, iš tiesų yra labai drąsu ir

Sukdamas į Turgaus gatvę trečią kartą paskambinau Lorelei į

- Taip, - patvirtino Pitas, bėgdamas prie ugniagesių sunkveži­

jo laipsnio nudegimas. Vienos rankos. Būklė stabili. Dar seselė

tų lėšų ir vis taupo naujos, didesnės bažnyčios statybai. Ar tai

Bėgdamas prie ligoninės durų pamačiau iš priimamojo iš­

„krikštą ugnimi“ ir jis maždaug prieš mėnesį man pareiškė lie­

man pasirodė labai panašus į Džeimį. Šalia tokio raumenų kalno

Ligoninės priimamojo palatoje Endis sėdėjo ant lovos sukry­

Apkabinau ir prisiglaudžiau dukterėčią.

- Ar galiu šnektelėt su tavim? - pakvietė mane.

Man norėjosi ją apkabinti. Troškau paguodos lygiai taip pat,

Džeimis Lokvudas mane pakeitė. Visų pirma, daugiau nebega­

Suklikau, o paskui ėmiau šaukti išsigandusi savo pačios bal­

* „Helis Angels“ - garsi nusikalstama motociklininkų grupuotė, susikūrusi 1948 m.

- Gal, sakau... - jis apmetė akimis įvykio vietą, - aš apžiū­

- Tau be kofeino, gerai? - šyptelėjo jis. Vyrukas buvo visais

Jis gurkštelėjo kavos, tada stumtelėjo nepaliestą puodelį ar­

- Tokią klaidą padaryti gali kiekvienas.

Mes pradėjome susitikinėti, vaikščioti į universiteto rengi­

buvo pribloškiamai malonu. Tvirtai apsikabinau jį rankomis ir

- Koks tu smalsus. - Aš ėmiau juoktis, bet jis nė nešyptelėjo.

Po trijų savaičių draugystės jis nusivežė mane supažindinti

- Anaiptol nesipuikuojame turtais, - pridūrė Džeimis, baig­

Nuėjome iki nedidelės balto smėlio salelės, iš visų pusių ska­

Aš anaiptol nelaikiau jo kuoktelėjusiu. Priešingai, visa širdi­

Įžengusius į „Terjeru“ pavadintą namuką mus pasitiko ma­

gusieji kartu su vaikais klykė iš visų plaučių. Aš įnirtingai galvo

kartu su gėlo vandens rezervuaru. Kelis dešimtmečius saulės kai

Džinsų kišenėje suvibravo mobilusis telefonas, aš išsitrau

leisti Endžio j vakarėlį. Megė kiauras dienas leidžia su juo ir įsi

Ligoninės priimamojo skyrius buvo sausakimšas, dvokė de

Grįžau prie Endžio lovos ir atitraukdama užuolaidą paste

- Taip, - patvirtino Pitas, bėgdamas prie ugniagesių sunkveži

Bėgdamas prie ligoninės durų pamačiau iš priimamojo iš

„krikštą ugnimi“ ir jis maždaug prieš mėnesį man pareiškė lie

Ligoninės priimamojo palatoje Endis sėdėjo ant lovos sukry

Džeimis Lokvudas mane pakeitė. Visų pirma, daugiau nebega

Suklikau, o paskui ėmiau šaukti išsigandusi savo pačios bal

- Gal, sakau... - jis apmetė akimis įvykio vietą, - aš apžiū

Jis gurkštelėjo kavos, tada stumtelėjo nepaliestą puodelį ar

Mes pradėjome susitikinėti, vaikščioti į universiteto rengi

- Anaiptol nesipuikuojame turtais, - pridūrė Džeimis, baig

Nuėjome iki nedidelės balto smėlio salelės, iš visų pusių ska

Aš anaiptol nelaikiau jo kuoktelėjusiu. Priešingai, visa širdi

Įžengusius į „Terjeru“ pavadintą namuką mus pasitiko ma

motiną ištiko širdies priepuolis, ir ji labai dėl jos jaudinasi. Dži

taip pat iš žemyno, - nepaisydami nei geografinių, nei ekonomi

jamas maistas pamažu išstūmė šį verslą. Mūsų rajone šalia tur

Staiga visi sėdintys aplink mane atsistojo. Pakilo ir Endis. Bu

Jis plačiai nusišypsojo ir atsisukęs į salę pamojavo ranka. Iš

Mama išsirikiavo vitaminus prie savo lėkštės. Ji vartoja pusry

Rikiuodama dešimties mažųjų „Piratų“ komandą uždaro basei

giu akyse iš bažnyčios virstančius dūmus ir ugnies liežuvius, to

- Labas, - pasisveikinau ir pasislinkau arčiau mamos, palik

vaikinams, kai įstosiu į koledžą. Ir daugiau prie tos temos negrį

nuaidėjo plojimai, lygiai kaip ir prieš porą dienų miesto konfe

vyras, niekada nepasakytum, kad gali ko nors bijoti. Bet po gais

Megė nė trupučio neperlenkė sakydama, kad Endžio kam

- Tada drožkit, - paragino Lorelė. - Tik nepamirškit pasi

Dėdė Gajus pasilenkė j priekį savo krėsle ir atsirėmė alkūnė

Galiausiai atsitiko taip, kad Džeimis neleido man su juo va

Vasarą po pirmo kurso Džeimis man pasipiršo, ir mudu išsi

buvo sustatyti taisyklingu penkiakampiu. Pakrantėje aptikęs me

Vyras atsisėdo. Išgirdau, kaip Džeimis nugurgė seilę. Žino

Aš buvau ketvirtam mėnesy, kai panelė Ema ir tėtušis L iš

- Mums reikia į Niujorką, mus rodys pokalbių laidoje „Šian

Pakeliui į „Jūros švelnumą“ namuose jau degė šviesos. Ėjo pir