Diane Chamberlain - Paliktos Paslaptys 2011 LT PDF

D iane
Chamberlain
Paliktos paslaptys
Iš anglų kalbos vertė

Regina Šeškuvienė
Romanas
Alma littera
UDK 821.111(73) 31 Versta iš: Diane Chamberlain
Ch78 SECRETS SHE LEFT BEHIND
Mira
ISBN 978-609-01-0134-6
Copyright ©2009 by Diane Chamberlain

Cover Art Copyright © 2009 by Harlequin Enterprises Limited
Cover art used by arrangement with Harlequin Enterprises Limited. *and " are
trademarks owned by Harlequin Enterprises Limited or its offiliated companies,
used under license.
©Vertimas į lietuvių kalbą, Regina Seškuvienė, 2011
© Leidykla „Alma littera“, 2011
Skiriu dingusiųjų artimiesiems
Pirmas SKYRIUS
Endis
Sėdėjau ant tetos Saros sofos ir vieną po kito galabijau megakarius.

Paprastai man juos žudyti sekasi kur kas geriau, bet jos televizorius
gerokai mažesnis už mūsų, be to, aš sirgau. Todėl ir atsidūriau tetos
Saros vagonėlyje.
- Tai kilnojamasis namelis, - šįryt mane čia atvežusi priminė
mama. Nors kartais ji ir pati pavadina jį vagonėliu.
Po gaisro viskas pasikeitė. Mama liepė kreiptis „teta Sara“,
kaip darydavau vaikystėje. Taip mandagiau. Teta Sara mane ap
kabindavo, būdavo labai maloni, geriausia mamos draugė. O po
gaisro jodvi beveik nesikalba. Atsidūriau kilnojamame namelyje
tik dėl to, kad mama neturėjo kitos išeities. Taip ji šįryt sakė dėdei
Markusui.
Aš dar gulėjau lovoje, buvau pavargęs ir išsekęs, nes visą naktį
blogavau per abu galus. Dėdė Markusas nakvojo pas mus, kaip da
bar buvo tapę įprasta. Girdėjau, kaip mama jam sakė:
- Visas apskambinau. Neturiu kitos išeities. Teks prašyti Saros.
Dėdė pasisiūlė likti namie su manim, bet mama nesutiko.
- Ne! Markusai, maldauju. Man reikės tavo pagalbos, - meldė ji.
- Aš galiu pabūt ir vienas, - šūktelėjau, bet dėl silpnumo balsas
nuskambėjo tyliai. Man jau šešiolika, jokios auklės nereikalingos.
8 Paliktos paslaptys
Buvau tikras, kad pykinimas praėjo ir daugiau nebevemsiu, negaliu

ilgiau sirgti, nes šiandien namo grįžta Megė. Norėjosi šokinėti iš
laimės ir šaukti: „Megė grįžta!“, bet jaučiausi toks pavargęs. Galėjau
tik įsivaizduoti, kad šokinėju.
Išgirdau, kaip mama kalbasi telefonu:
- Būk gera, Sara. Tai tik vienos dienos negalavimas. Suprantu,
kad prašau milžiniškos paslaugos, bet negaliu palikti jo vieno. Aš
tik kelioms valandėlėms.
Iki gaisro mama paprasčiausiai būtų paklaususi:
- Šiandien paglobosi Endį?
O teta Sara būtų atsakiusi:
- Žinoma! Kam dar klausi?
Bet dabar jau nebe tie laikai...
Po minutėlės mama tarė:
- Ačiū! Labai ačiū! Apie pusę vienuolikos mes tau jį atvešime.
Užsitraukiau ant galvos antklodę. Visai nenorėjau keltis, rengtis
ir važiuoti į tetos Saros vagonėlį. Verčiau dar pamiegočiau ir su
laukčiau Megės.
Į vagonėlį pasiėmiau savo pagalvę. Mašinoje važiavau atsirėmęs

į langą ir pasikišęs ją po galva. Mama vis atsisukdavo į mane ir
klausdavo:
- Viskas gerai, Endi?
- Mhm, - mykdavau. Tai reiškė „taip“, nes labai tingėjau išsi
žioti. Jaučiau, kad ji nori ištiesti ranką ir paliesti man kaktą. Ji yra
medicinos seselė ir iš karto gali pasakyti, ar karščiuoji, - tereikia
paliesti delnu kaktą. Seselės šį reikalą išmano puikiai.
- Tik pagalvok, Endi, - tarė dėdė Markusas, - kai vėliau pasiim-
sime tave iš Saros... tetos Saros namų, Megė jau bus su mumis.
Laisva, pridūriau mintyse. Pagaliau Megė bus laisva. Nemėgau
jos lankyti tame kvailame kalėjime.
Vagonėlyje atsiguliau ant tetos Saros sofos pasidėjęs savo pagal
vėlę. Teta atnešė antklodę, mama mane užklojo. Paskui palietė man
kaktą. Tada padavė tetai Sarai mano sausainius su imbieriniu limo
nadu. Grimzdamas į miegą išgirdau, kaip mama, be viso kito, tarė:
DIANE CHAMBERLAIN 9
- Neišmanau, kaip tau atsidėkoti, Sara.

Kai ji išėjo, aš ilgai miegojau. Atsibudęs pamačiau per kambarį
einančią tetą Sarą. Ji žiūrėjo tiesiai į mane. Rankose nešėsi didelę
dėžę su šone nupieštu puodu. Stabtelėjo vidury kambario ir padėjo
dėžę ant grindų.
- Kaip jautiesi? - paklausė. Jos kaktoje ir palei akis matėsi
raukšlės. Mama irgi turi raukšlių, tik ne tiek daug.
- Gerai, - atsakiau. Burnoj buvo šlykščiai neskanu.
- Gal nori sausainių su limonadu? Galėsi valgyt, neišvemsi?
Linktelėjau. Manęs nebepykino, tik jaučiausi pavargęs ir išse
kęs. Būčiau galėjęs vienas likti namie, baisaus čia daikto.
Atsisėdau, o teta Sara atnešė man stiklinę limonado su ledukais
ir lėkštę sausainių. Atrodė lyg ką tik ašarojusi. Akys raudonos, kaip
užverktos. Ji man keistai nusišypsojo. Aš jai irgi šyptelėjau. Kartais
žmonės verkia iš laimės, ir aš žinojau, kad ji tai ir darė. Mama jau
visą savaitę vaikšto raudonomis akimis. Matyt, teta Sara kaip ir mes
visi džiaugiasi, kad grįžta Megė.
Atsigėriau limonado, buvo skanu. Teta Sara išnešė dėžę į lauką.
Grįžusi į kambarį pasiūlė:
- Gal norėtum pažaisti Kito vaizdo žaidimų?
Tada ir įnikau žaisti karius.
Štai nupyliau dar vieną megakarį, paskui supermegakarį, jie
turi ant galvos strėliukes. Ačiū Dievui, šiandien šiokiadienis, Kitas
mokykloje. Jis vienas iš tų, kurių man nepavyko išgelbėti per gaisrą.
Iš pradžių mama sakė, kad jis gali neišgyventi, bet atsigavo. Tačiau
liko randų. Jo rankos ir plaštakos primena žemėlapius, tik be šalių
pavadinimų. Viena ranka lyg susiraukšlėjusį. Pusė veido irgi atrodo
kaip žemėlapis. Jis atsiliko moksluose, todėl dabar mudu vienoje
klasėje. Jis nekentė manęs dar iki gaisro. Bet man vis tiek jo gaila.
Šitiek randų.
Virtuvėje suskambo telefonas. Pamačiau, kaip teta Sara pakėlė
ragelį. Nepatenkinta susiraukė.
- Juk sakei, kad tik iki pusės dviejų, Lorele! - tarė ji. Lorelė -
mano mama.
Kažkuris eilinis karys nupylė mano mažiausią kareivį. Va kaip
atsitinka, kai negali susikaupti. Aš neįstengiau susikaupti, nes no

rėjau išgirsti, ką sako mama.
- Gerai, - sutiko teta Sara. Ji padėjo ragelį nė neatsisveikinusi,
o tai labai nemandagu.
Dabar man jau visai prastai sekėsi galabyti megakarius, bet ne-
nuleidau rankų ir toliau stengiausi juos mušti.
Teta Sara grįžo į kambarį.
- Mama atvažiuos tik pusę penkių, - pasakė.
- Gerai.
Nupyliau du supermegakarius vieną po kito. Pykšt! Pykšt! Tada
vienas nudėjo mane.
- Endi! Pažiūrėk.
Pakėliau akis į ją, bet vis tiek nesilioviau maigęs pultelio
mygtukų.
- Man reikia nulėkti į parduotuvę, - tarė ji. - Tuoj grįš Kitas.
Kai pareis, labai prašau, paduok jam šitą voką, gerai?
Ji padėjo ant kavos staliuko baltą pailgą voką. Ant jo buvo už
rašyta: „Kitui“.
- Gerai.
Ji man užstojo televizoriaus ekraną. Turėjau palenkti galvą
į šoną.
- Endi! - pašaukė teta Sara. - Pažiūrėk į mane!
Lioviausi maigęs mygtukus. Ji kalbėjo įsakmiai kaip viršininkė.
- Ar girdi? - paklausė. - Ką aš tau dabar sakiau?
- Kad mama atvažiuos... vėliau.
Neprisiminiau, kelintą valandą.
- Ką dar?
Anksčiau teta Sara būdavo tokia maloni. Šiemet ji visai kita
moteris.
- Kad jums reikia į parduotuvę.
- Ir apie šitą, Endi. - Ji paėmė nuo staliuko voką ir pamojavo
man prieš nosį. - Ką aš tau kalbėjau apie voką?
- Prašėte paduoti jį Kitui, - atsakiau.
- Tai labai svarbu.
- Perduosiu.
DIANE CHAMBERLAIN 11
Teta Sara pasižiūrėjo į laikroduką ir numojo ranka.

- Ai, tiek to. Padėsiu taip, kad pats pamatytų.
- Gerai, - tariau.
Ji nuėjo į virtuvę, bet netrukus grįžo.
- Ką gi, - tarė ji. - Lekiu.
- Viso geriausio.
Troškau, kad ji greičiau dingtų.
Kai ji išėjo, vėl įnikau žaisti. Paskui užsimaniau gerti, bet stikli
nė buvo tuščia. Nuėjau į virtuvę įsipilti imbierinio limonado. Ant
stalo pamačiau laišką su užrašu „Kitui“. Ji sakė, kad tai labai svarbu.
Kas, jeigu Kitas jo čia nepastebės?
Paėmiau voką, nusinešiau į kambarį ir įsikišau į kuprinę tarp
knygų, kad nepamirščiau jam paduoti. O tada atsisėdau ir vėl
ėmiau pyškinti karius.
Antras SKYRIUS
Megė
Mane išvedė iš kameros keliomis valandomis vėliau, nei tikėjau

si, nes mama turėjo sutvarkyti kažkokius dokumentus. Išsigandau,
kad manęs iš viso nebeišleis. Gal įvyko kokia klaida. Ateis kalėjimo
pareigūnas prie mano kameros durų ir praneš: „Ak, įvyko klaida.
Blogai perskaitėme. Manėme, kad jūs nuteista dvylikai mėnesių, o
iš tiesų - dvylikai metų.MKo tik neprisigalvoji tūnodama kameroje
viena.
Sėdėjau savo vienutėje ant kietos lovos, susidėjusi į skreitą
rankas ir besidaužančia iš baimės širdimi laukiau. Valandą. Dvi.
Bijojau net pajudėti. Negalėjau atsiversti knygos, kurią pastaruoju
metu skaičiau. Sėdėjau ir laukiau, kol kas nors ateis ir pasakys, kad
dvylika mėnesių - nesusipratimas, manęs šiandien neišleidžia. Aš
nusipelniau dvylikos metų. Visi tai žino, net ir aš.
Bet galiausiai manęs išvesti atėjo Leticija, mano mylimiausia
apsaugininke. Giliai atsidusau, tarsi tas dvi valandas nebūčiau kvė
pavusi, ir pravirkau. Už kameros grotų Leticijos veidas atrodė kaip
tamsi išsiliejusi dėmė.
Ji man linktelėjo galva, ir aš supratau, kad jos veide - ta kreiva
šypsenėlė, kurią per kelis mėnesius išmokau atpažinti kaip palan
kumo ženklą.
- Verki? - paklausė ji. - Mergyt, atėjai čia verkdama ir išeini

sriūbaudama. Nagi, apsispręsk.
Pabandžiau nusijuokti, bet išėjo tik unkštimas.
- Eime, - tarė ji atrakindama duris ir nustumdama į šalį gro
tas. Pagalvojau, kad tikriausiai jau paskutinį kartą girdžiu šitų durų
girgždėjimą. Priėjau prie Leticijos ir abi patraukėme ilgu plačiu ko
ridoriumi tarp kamerų, išrikiuotų iš abiejų pusių viena šalia kitos
lyg kokie lygybės ženklai. Dvi laisvos moterys. Laisvos. Man reikėjo
servetėlės, bet aš jos neturėjau. Nusišluosčiau nosį atgalia ranka.
- Tu dar čia grįši! - sušuko kažkuri moteris iš savo kameros.
Kitos pašaipiais šūksniais jai pritarė. Keiksnojo ir rėkavo.
- Ei, tu, kale! Eini deginti vaikų, ką?
Jos mane vadino KK - Kūdikių Kepėja, nors gaisre žuvo du
paaugliai ir vienas suaugusysis. Aš čia nepritapau. Ne dėl to, kad
baltaodė. Kalėjime sėdi daug baltųjų moterų. Ir ne dėl to, kad
jauna. Šiaurės Karolinoje pagal įstatymus šešiolikmečiai laikomi
suaugusiais ir gali būti teisiami, tad už mane jaunesnių buvo iki
soties. Esmė ta, kad, kaip pirmą savaitę man čia atsidūrus paaiš
kino Leticija, moterys užuodė, jog kvepiu pinigais. Tik nesupra
tau kaip. Niekuo nesiskyriau nuo kitų, tačiau visos žinojo mano
istoriją - kaip susiruošiau padegti bažnyčią, kad sužibėtų mano
vaikinas ugniagesys. Kad ugnies neįžiebiau, nes staiga sužinojau,
jog bažnyčioje bus daug vaikų; kad Kitas Vestonas išėjo į lauką
parūkyti ir nieko nenumanydamas numetė degantį degtuką ant
skysčio, kurio buvau prišlaksčiusi. Kad dėl to žuvo žmonės, kiti
smarkiai apdegė, jų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Jos žino
jo visas smulkmenas, ir, nors pačios kalėjo už nužudymą, gal buvo
suvariusios peilį geriausiai draugei į širdį, pardavinėjo narkotikus
nepilnamečiams, plėšė parduotuves ar dar ką nors, visos laikėsi
draugėj, o mane atstūmė.
Pirmaisiais įkalinimo mėnesiais dažnai prisimindavau Mar
tą Stiuart* - kaip ji, turtinga baltaodė, kalėjime sugebėjo susirasti
* Martha Stewart (g. 1941) - JAV verslininkė, rašytoja, TV laidų vedėja, 2004 m.
kalėjusi už sukčiavimą ir kitus teisinius pažeidimus (vert. post.).
draugių ir tapo jų mylima. Netgi dievinama. Kaip iškilo. Vyliausi,

kad gal ir man taip atsitiks.
Eidama su Leticija tuo plačiu koridorium pro kameras prisi
miniau, kaip ėjau juo pirmą kartą. Prisiminiau riksmus ir pravar
džiavimą. Tada aš tų moterų nelaikiau žmonėmis. Jos atrodė kaip
pikti laukiniai šunys, bijojau, kad kuri nors neištrūktų pro grotas
ir nepultų manęs. Dabar jau tokių minčių nebebuvo. Jos neištrūks.
Žinojau, kad tūnodamos kamerose jos man nepavojingos, užpulti
ir nuskriausti gali tik kieme. Du kartus buvau sumušta, o tokiai
kaip aš, kuriai nė sykio gyvenime nebuvo net suduota, tai siau
bingas dalykas. Abu kartus man kliuvo nuo Driežės - šešių pėdų
ūgio merginos plonais, išsidraikiusiais, veik bespalviais plaukais.
Ji aukšta ir laiba, turi neproporcingai ilgas rankas ir kojas, kurio
mis it viela apraizgo priešą. Ji mane atvanojo už nieką, be jokios
priežasties, nebent dėl to, kad labai manęs nekentė, kaip ir visos
kitos kalėjimo moterys. Aš nemoku muštis. Nemoku duoti grą
žos. Išsigandau, susigūžiau, užsidengiau rankomis veidą, o ji tva
tijo mane per šonkaulius ir išrovė man kuokštus plaukų. Galvoje
sukosi vienintelė mintis: aš to nusipelniau. Per televiziją ir kino
filmuose dažnai rodo mušamus žmones. Matai žaizdas, kraują,
bet žiūrėdamas nejauti tuo metu tvyrančio siaubo. Nežinai, ką tai
reiškia, kol nepatiri pats. Nei kad paskui ilgai skauda. Abu kartus
mane išgelbėjo Leticija. Tada jos mane praminė Leticijos Numylė
tine - LN. Čia viskas vadinama santrumpomis. Daugelio reikšmių
taip ir nesužinojau, nes nepriklausiau daugumai. Tačiau buvau ne
vienintelė atstumtoji. Puldinėjo ne mane vieną. Aš anaiptol dar
ne pati silpniausia. Moterys pajusdavo, kuri nesugebės apsiginti, ir
tada kibdavo prie nusižiūrėtosios. Galvodavau: ačiū Dievui, kad j
kalėjimą sėdo ne Endis, - jis nebūtų ištvėręs.
Svajonės apie Martos Stiuart padėtį greitai išgaravo man iš gal
vos. Po kelių pirmųjų dienų nė nemėginau su kuo nors susidraugau
ti. Su niekuo nebendravau, sėdėjau, skaičiau ir mąsčiau, kaip šiemet
būčiau pradėjusi mokslus Šiaurės Karolinos universiteto koledže
Vilmingtone. Gal būčiau mokiusis verslo vadybos, bet šiuo metu tai
tiesiog absurdiškai juokinga. Verslo vadyba? Kam to reikia? Kam
galėčiau būti naudinga su verslo vadybos diplomu? Ką gero galėčiau

duoti kitiems, išskyrus save ir kokią nors siurbėlišką firmelę? Ban
džiau rašyti dienoraštį, bet po poros mėnesių išmečiau, nes nebega
lėjau skaityti to, ką pirmosiomis dienomis parašiau apie Beną, - kad
jį vis dar myliu, nors jis mane ir išdavė. Kaip iš meilės iškrėčiau
tokią kvailystę. Kaip nužudžiau žmones. Atėmiau gyvybę. Šių žodžių
prirašiau keturis ar penkis lapus lyg nubausta trečiokė. Paliesdavau
Driežės man prakirstą lūpą arba žaizdas ir mėlynes, kuriomis buvo
nusėtos mano kojos, ir galvodavau: koks menkniekis.
Leticija nuvedė mane į patalpą, kuri per šiuos metus man atrodė
esanti arčiausiai laisvės. Šiame kambaryje buvau užregistruota atvy
kusi į kalėjimą, bet dabar man čia viskas atrodė kitaip, nes šį kartą
žiūrėjau į langus, o ne į duris, vedančias kamerų link. Čia buvo ilgas
registracijos stalas, už jo matėsi prie rašomųjų stalų dirbantys žmo
nės. Palei sieną stovėjo oranžinės plastikinės kėdės. Pro langus pa
mačiau dangų, tokį vaiskiai mėlyną, kad nė nepastebėjau spygliuotos
vielos linijų, besidriekiančių virš aukštos tinklinės tvoros. Bet tai dar
ne viskas: kitapus tvoros būriavosi minia. Stovėjo televizijų autobu
siukai. Žmonės su mikrofonais. Kiti laikė rankose plakatus, kurių
pro kambario langus neįstengiau perskaityti. Jie šūkavo, tik negir
dėjau ką, kilnojo į viršų plakatus. Žinojau, kad visi čia susirinko dėl
manęs, bet ne pasveikinti išėjusios iš kalėjimo.
- Ei, mergyt, - tarė Leticija, pamačiusi, kas dedasi už lango, - gal
vis dėlto liksi pas mus?
Leticija moka skaityti mintis. Aš taip drebėjau, kad iš baimės
net ėmiau kalenti dantimis. Kameroje jaučiausi saugi, bet vos tik
iškelsiu koją už kalėjimo vartų, šito jausmo neliks nė kvapo.
- Lokvud, pasirašykite štai čia.
Vyriškis kitapus registracijos stalo kyštelėjo man popieriaus
lapą. Nesivarginau skaityti, kas ten parašyta. Tiesiog suraičiau pa
vardę. Mano ranka nepaliaujamai trūkčiojo.
Ant šaligatvio palei pastatą pamačiau mamą ir dėdę Markusą.
Su jais buvo smulkutė, bet kieta advokatė Delija Martinez ir du ap
saugininkai, padedantys jiems brautis pro minią. Ketinau imti už
rankenos.
- Užrakinta, mergyt, - paaiškino Leticija. - Juos įleis vidun.

Turėk kantrybės. Palauk.
Išgirdau zvimbtelėjimą. Vienas iš apsaugininkų atidarė duris,
mama su dėde Markusu įpuolė vidun, o paskui juos ir Delija.
- Mamyte! - ištariau, nors niekada gyvenime nevadinau jos
mamyte. Puolėm viena kitai į glėbį, ir aš pratrukau. Laikiau ją ap
sikabinusi ir stipriai užsimerkusi raudojau, o rankos nenorėjo jos
paleisti. Man buvo vienodai, kad mus kas nors mato ir galvoja, jog
šitaip stoviu per ilgai. Man nusispjaut, kad elgiuosi kaip devynme
tė, o ne dešimtmečiu vyresnė. Na ir kas, kad mamai jau atsibodo
būt mano glėby, nors jaučiau, kad jai irgi niekas daugiau nerūpi.
Buvo gera tai žinoti. Žinoti, kad ji laikys mane apkabinusi tiek, kiek
man reikės.
Kai mudvi su mama pagaliau paleidom viena kitą, mane apka
bino dėdė Markusas. Jis taip maloniai kvepėjo! Jeigu kas anksčiau
būtų paklausęs, kaip kvepia dėdė Markusas, nebūčiau galėjusi pa
sakyti. Bet dabar, traukdama į save tą šampūno, skutimosi losjono
ar dar kokį kvapą, supratau, kad tai lydėjo mane visą gyvenimą. Jis
per plaukus spustelėjo man kaklą.
- Kaip džiaugiuosi, kad grįžti namo, mažute, - tyliai sušnibž
dėjo man į ausį, ir aš vėl pratrukau raudoti.
- Mege, kai išeisime, - prabilo Delija, kai pagaliau atšlijau nuo
dėdės Markuso, - niekam nieko nesakyk. Supratai? Žiūrėk tiesiai
priešais save. Nesvarbu, ką išgirsi. Kas ką sakys. Ko klaus. Nė žo
džio. Aišku?
- Aišku.
Žvilgtelėjau per petį į Leticiją, ir ji man kreivai šyptelėjo.
- Kad daugiau tavęs čia nematyčiau, supratai? - tarė ji.
Linktelėjau.
- Ką gi, - paragino Delija. - Eime.
Apsaugininkai išleido mus pro duris, ir vos tik mano kojos pa
lietė šaligatvį, žmonės pasiuto. Dabar jau galėjau perskaityti keletą
plakatų: „Lokvud - iki gyvos galvos“, „Megė žudikė“.
- Žiūrėk tiesiai prieš save, - suėmusi mane už alkūnės pakar
tojo Delija.
Mamos automobilis stovėjo prie pat vartų, kad man nereikėtų

toli eiti pro minią. Vis dėlto, kai priėjome prie mašinos, televizi
jos žurnalistai užsipuolė mus su ilgakočiais mikrofonais. Jie žėrė
klausimus, net negalėjau atskirti, kuris ko klausia, bet ir neketinau
atsakinėti. Nėriau vidun, o mama įkandin manęs. Delija atsisėdo
priekyje, dėdė Markusas šastelėjo prie vairo.
Žmonės spietėsi apie mašiną, bet dėdė Markusas vis tiek lėtai
brovėsi pirmyn. Automobilis siūbavo į šonus ir kratėsi, vieną aki
mirksnį jau įsivaizdavau, kaip įnirtusi minia kilsteli jį už šono, ap
verčia ir mus sutraiško. Nulenkiau galvą ant kelių ir lyg gindamasi
užsidengiau rankomis - kaip per avarinį lėktuvo nusileidimą. Paju
tau, kaip mama užgulė mane kūnu it antklodė.
- Jau saugu, - sušuko dėdė Markusas, kai įsukome į kelią.
Pakėliau galvą. Pikto minios šūkavimo jau nebesigirdėjo. Negi
jie seks paskui mus iki pat aklagatvio šiaurinėje Topsulo dalyje?
Apsiaus mūsų namą? Kas tada mane apgins?
Išgirdau Deliją tyliai kalbantis su dėde Markusu, bet apie ką jie
kuždasi, nesupratau. Maždaug už mylios suktelėjome į kelkraštį ir
sustojome už juodo audi.
Delija atsigręžė ir palietė man ranką.
- Aš čia išlipsiu, - tarė ji. - Jeigu reikės, skambink. Žiūrėk, lai
kykis tvirtai.
- Gerai, - sušnibždėjau ir pagalvojau, kad man iš visų čia
esančių tvirtai laikytis sunkiausia. Delija iš tiesų šauni, aš jai be
galo dėkinga tik už dvylika man priteistų mėnesių. Jai pavyko su
mažinti arba iš viso panaikinti net keletą man mestų kaltinimų.
Dabar laukia privalomas psichoterapijos kursas, per kurį turbūt
išsiaiškinsiu, kodėl taip padariau; kad tai daugiau niekada nepa
sikartotų. Tas gaisras buvo vienkartinė klaida. Dėl to - jokių abe
jonių. Nenorėčiau su niekuo kalbėtis apie šitą baisią patirtį. Pati
gerai nežinau, ko man iš tiesų reikėtų. Gal kokio nuodugnaus ir
išsamaus patikrinimo, o ne kelių psichologo seansų. Paskui tu
rėsiu atidirbti tris šimtus valandų visuomenei naudingo darbo.
Apie koledžą kol kas neverta nė svajoti. Dar reikės atlyginti žalą
nukentėjusiųjų šeimoms, bet tuo jau rūpinasi mama, atskaičiuo-
dama pinigus iš man skirtos tėčio palikimo dalies. O kaip atlygin

ti šeimoms už prarastus vaikus?
Manytum, kad po metų, praleistų kalėjime, turėsime apie daug
ką pasikalbėti, tačiau automobilyje tvyrojo visiška tyla. Kartais no
risi pasakyti tiek daug, kad nė nežinai, nuo ko pradėti.
Kalėjime porą kartų per mėnesį matydavausi su mama ir dėde
Markusu. Kaskart anoje stalo pusėje jie sėdėdavo vis arčiau vie
nas kito. Žinojau, kad dėdė Markusas seniai myli mano mamą, ir
džiaugiausi, kad ji pagaliau liovėsi vaidinusi ledo karalienę. Dabar
jie tikriausiai gyvena kaip įsimylėjėliai, bet nenoriu į tai gilintis. Jau
ir taip keistoka, kad mama draugauja su mano tėčio broliu.
- Kaip Endis? - paklausiau. Su broliu matydavausi kartą per
mėnesį ir žinojau, kad per metus jis paaugo gerą colį, dabar jo ūgis
siekia viso labo penkias pėdas ir vieną colį. Tačiau jis truputį su
tvirtėjo. Plaukioja su neįgaliųjų olimpine komanda Vilmingtono
baseine ir turi draugę vardu Kimė. Aš jos nepažįstu, bet vis neri
mauju, kad kas nenuskriaustų mano brolio, turinčio vaisiaus alko
holinį sindromą.
- Tiesą sakant, - prabilo mama, - jis visą naktį blogavo ir vėmė.
- O ne. - Man buvo nesmagu, kad jis negaluoja.
- Tikiuosi, neužsikrėsime dabar visi, - įsiterpė dėdė Marku
sas. - O ypač tu, Mege. Tai bent būtų linksmos sugrįžtuvės.
- Palikot jį namie vieną? - paklausiau.
- Ne, pas Sarą, - atsakė mama. - Turėsim užvažiuoti pasiimti.
Ar gali būti keisčiau? Sara prižiūri Endį, kol mama važiuoja
parsivežti manęs. Ištarti žodžiai pakibo automobilio salone.
- Judvi su Sara vėl draugės? - po kiek laiko pagaliau išdrįsau
paklausti.
Mama giliai atsiduso ir tarė:
- Mūsų santykiai truputį pasitaisė, nors žodžio „draugės“ jiems
apibūdinti dar nevartočiau. Šįryt niekam daugiau neprisiskambi
nau, o Endis buvo toks silpnas, kad negalėjau palikti namie vieno.
Sara neapsidžiaugė, bet vis dėlto sutiko.
Mama atrodė truputį vyresnė nei mano prisiminimuose. Per
mūsų susitikimus to nepastebėjau, bet dabar pamačiau, kad oda
virš akių pakritusi. Plaukus buvo nusikirpusi trumpai, bet jai labai
tiko. Netgi atrodė madinga. Mūsų plaukai tos pačios spalvos, bet
manieji vešlesni ir puresni - kaip tėčio. Rišau juos į ilgą arklio uo
degą ir taip nešiojau kalėjime visus metus.
- Nemanau, kad mūsų santykiai su Sara bus tokie kaip anks
čiau, - kalbėjo mama. - Nors aš nepykstu. Aš jai atleidau.
Supratau, kad ji kalba apie tėčio ir Saros romaną, kai mano
mama ir tėtis dar buvo susituokę. Pasirodo, Kitas - taip pat mano
tėčio vaikas. Tai bent staigmena. Tik Endis šito dar nežino.
- Bet jai vis tiek pikta, - pridūrė mama. - Pati žinai.
Taip, žinau. Jai pikta, kad per gaisrą Kitas smarkiai apdegė. Aš
jos nekaltinu. Kas kartą pagalvojusi, kaip jis nukentėjo, pati apsipi
lu ašaromis.
- Kai užvažiuosim, aš j vidų neisiu, gerai? - paprašiau.
Nenorėjau matytis su Sara, juolab su Kitu.
- Kaip nori, - atsakė mama. Ištarė lyg su palengvėjimu, o gal
man tik pasigirdo.
Mes užvažiavome ant sukamojo tilto virš valstijos vidaus pa
krančių vandenkelio.
- Ak, vandenynas! - sušukau žvelgdama į horizontą. Vanduo
buvo pilkai mėlynas, dangus truputį paniuręs, bet vaizdas labai
gražus. Nuo šiol labiau vertinsiu gyvenimą prie vandenyno.
Mūsų automobilis buvo vienintelis ant tilto. Paprastai man pa
tinka rugsėjis, kai Topsulo saloje sumažėja turistų ir pagaliau jau
tiesi esąs namie, bet pamačiusi, kad nebėra automobilių nei žmo
nių, staiga suvokiau, kaip krisiu visiems į akis. Jeigu būtų daugiau
poilsiautojų, galėčiau įsimaišyti tarp jų. Dabar bus likę tik pažįsta
mi, jie visi žino, kas aš. Man pasidarė bloga pagalvojus, kokia bu
vau prieš metus. Mergina, kuri slėpėsi namelyje „Jūros švelnumas“
ir dėl meilės darė kvailystes. Turėjo slaptą gyvenimą.
- Mama?
Ji uždėjo ranką ant manosios.
- Kas, brangute?
- Iš pradžių aš turbūt varysiu tave iš proto, - tariau. - Norėsiu
tau papasakoti visa, ką galvoju, gerai? Noriu, kad kas nors mane
įspėtų, jei pradėsiu mąstyti kaip nevisprotė.
- Gali man sakyti ką tik nori, - paragino mama.

- Nepamiršk, - prabilo dėdė Markusas, žvelgdamas į mane pro
galinio vaizdo veidrodėlį, - kad turėsi ir psichoterapeutę, Mege.
Turėsi būti su ja visiškai atvira.
Mes įsukome į vagonėlių parką, ir aš susigūžiau ant sėdynės,
nes dėdė Markusas sustojo priešais pailgą ir saulėje nublukusį auk
saspalvį Vestonų kilnojamąjį namelį.
- Pasėdėsiu su Mege, - tarė dėdė.
- Aš tik vieną minutėlę, - pasakė mama, lipdama iš mašinos.
Dėdė Markusas šypsodamasis atsigręžė į mane.
- Viskas bus gerai, - nuramino.
Jo rudi plaukai buvo nukirpti visai trumpai. Tokio jo dar nebu
vau mačiusi, o tas pasakiškai mėlynas akis myliu visą gyvenimą. Jis
vienas geriausių žmonių, kokius tik pažįstu. Visada galiu tikėtis jo
palaikymo, kad ir kaip būčiau susimovusi. Nuo šios minties man
ėmė peršėti akis. Kandžiodama lūpą ištariau:
- Tikiuosi.
- Štai ir jis.
Kilstelėjusi galvą pamačiau nuo namuko laiptelių besileidžian
tį ir per smėlį atskuodžiantį brolį. Jis atlapojo galines automobilio
dureles ir puolė man į glėbį. Juokdamasi sugavau jį.
- Tu laisva! - sušuko jis.
- Kaip matai, meškine! - atsakiau. Jis atrodė toks išaugęs. Nu
braukiau jam nuo kaktos vešlius plaukus ir tariau: - Nuo šiol tu vėl
su manim.
Mama atsisėdo į priekį šalia vairuotojo.
- Sarai viskas gerai? - paklausė dėdė Markusas.
- Jos nėra, - atsakė mama.
- Jai prireikė į parduotuvę, - paaiškino Endis.
- Palikau jai raštelį, padėkojau, - pridūrė mama.
Niekas garsiai nepasakė, bet aš žinojau, kodėl Sara ne namie: ji
nenori matyti manęs. Kaip ir aš - jos.
Trečias SKYRIUS
Kitas
Per algebrą Brigita Hamet sėdėjo šalia manęs. Iš kairės. O tai labai
svarbu. Nemėgstu, kai kas nors sėdi man iš kairės. Per pamokas
stengiuosi užsiimti vietą prie lango, kad niekas neatsisėstų iš tos
pusės, bet pirmąją dieną, kai buvo algebros pamoka, aš pavėla
vau - visos vietos prie lango jau buvo užimtos. Taigi dabar Brigita,
gražiausia vyresniųjų klasių moksleivė, - gal netgi pati gražiausia
visoje Daglaso vidurinėje, - sėdėjo man iš kairės ir rašė trumpąsias
žinutes Sofijai Taper, o ši buvo man iš dešinės. Žinojau, kad rašo
apie mane. Tiesiog jaučiu, kada žmonės kalba apie mane.
Man siaubingai skaudėjo kairę ranką ir aš žūtbūt turėjau išgerti
tabletę perkoseto. Iki skambučio dar dešimt minučių. Reikia grei
čiau dingti iš čia. Ne tik iš algebros, bet apskritai iš šitos sumautos
mokyklos. Šiandien atėjau anksčiau dėl to suknisto rašomojo, todėl
dabar sėdėjau visai be jėgų. Paprastai eidavau namo po septynių pa
mokų. Pastaruoju metu pradėjau dingti po šešių. O netrukus turbūt
grįšiu po penkių. Negaliu čia tverti. Antri metai toj pačioj klasėj.
Septyniolikos ir antrametis. Vaikinas, kurio visi apsimeta nematą.
Iki gaisro merginos visad į mane spoksodavo. Tada man patiko,
žinodavau, kad žiūri į mane per pamokas ir rašo draugėms žinutes
apie mane. Gaudavau elektroninių laiškų su prisipažinimais, kad
su manim norėtų padaryti „tai“. Rašydavo su menkiausiom smul

kmenom. Dabar viskas kitaip. Jokių elektroninių laiškelių. Žinau,
ką jos dabar aptarinėja. Kad pažiūrėjus į mane iš dešinės - tai yra,
kai nematyti rankų ir plaštakų, - atrodau gražus. O pažvelgus iš
kairės atrodau kaip iš siaubo filmo. Nuo jų spoksojimo dabar man
norėjosi ištrenkti pro langą visus klasės suolus.
Pagaliau nuaidėjo skambutis, ir aš nėriau iš mokyklos neatsi
gręždamas. Nulėkiau prie savo mašinos ir smukau į vidų. Vienas
Džeksonvilio senų automobilių pardavėjas man ją padovanojo, kai
išėjau iš ligoninės. Tai buvo visiška lūžena, norėjau parduoti ir nu
sipirkti motorolerį, bet mama pasakė, kad įžeisiu tą žmogų, turiu
būti jam dėkingas ir taip toliau, ir panašiai.
Nurijau tabletę perkoseto, užsigerdamas tuo, kas dar buvo likę
„Dr. Pepper“ skardinėlėje, - ją šįryt palikau įspraustą į puodelių
laikiklį. Paskui cypindamas padangas išlėkiau iš aikštelės ir patrau
kiau tilto link, į pajūrį. Tačiau namo važiuoti neketinau. Pirma,
namie bus mama, o aš nenoriu, kad ji sužinotų, jog pabėgau iš pa
mokų. Nenoriu jos pamokslų. Antra, šiandien dėl kvailiausių prie
žasčių pas mus atsibeldė Endis. Šiandien! Kai iš kalėjimo paleidžia
Mėgę. Kai aš kaip tik norėčiau užmiršti, kad egzistuoja Lokvudų
giminė. Mama man telefone paliko balso žinutę, kad pas mus vieši
Endis, bet kol aš grįšiu iš mokyklos, jis jau bus išėjęs. Dar ji liepė po
pamokų iškart skubėti namo; tikriausiai nujautė, kad būsiu susijau
dinęs dėl Megės paleidimo. „Jeigu pamatysi žurnalistus, - kalbėjo
ji, - praeik nė neatsisukdamas. Nekalbėk su jais. Tu jiems nieko
neskolingas.“ Žurnalistai? Velnias. Verčiau jau jie nepasipainiotų
man po kojom.
Nė už ką negrįšiu namo, kol nebūsiu tikras, kad Endis išsineš
dino. Nenoriu akyse regėti nė vieno Lokvudo. Nei Endžio, nei Lo
relės, nei tos bjaurybės, kuri apdegino man veidą. Jos pačios labui.
Jeigu ją pamatyčiau, turbūt užmuščiau. Už pinigus galima nusi
pirkti viską, net ir bilietą į laisvę. Prieš sėsdama už grotų ji aplankė
mane ligoninėje - garbės žodis, jeigu tada būčiau žinojęs tai, ką
žinau dabar, būčiau įstengęs nugalabyti ją net būdamas iki pečių
sutvarstytomis rankomis. Baisiai norėčiau pamatyti ją svylančią
ugnyje - tik įžiebti degtuką turėtų kas nors kitas. Pastaruoju metu
vengiu bet kokios liepsnos. Tačiau su malonumu stebėčiau, kaip ji
čirška prie stulpo, - taip anksčiau degindavo raganas. O ji tokia ir
yra. Mano mintys siaubingos, bet šitaip pasvajoti - tai ne pleškinti
bažnyčią su viduj esančiais vaikais.
Pasistačiau mašiną netoli prieplaukos, kur paprastai renkasi
banglentininkai, bet šiandien bangos mažos, tad mačiau vos tris
vaikinus. Jų nepažinojau. Banglenčių sportas man patinka tuo, kad
esi tarp žmonių, bet neprivalai bendrauti. Nereikia kalbėtis ir būti
taip arti vienas kito, kad spoksotų tau į veidą. Vanduo buvo gana
šiltas, galėjau apsieiti be neperšlampamo kostiumo, bet vis tiek už-
sivilkau viršutinę jo dalį, nes man patartina slėpti rankas nuo sau
lės. Pasitepiau subjaurotą veidą apsauginiu kremu. Tada ant lentos
nusiyriau toliau nuo kranto ir laukiau tinkamos bangos. Mano fizi
oterapeutas sakė, kad plaukymas su lenta man bus naudingas, jei
gu būsiu atsargus. Tai yra, jei sugebėsiu valdyti lentą sužeista kaire
plaštaka ir nuolat judinsiu ranką nuo peties. Mes šitas dalis mankš
tiname per fizioterapijos seansus. Apie skausmą geriau nekalbėsiu!
Bet jeigu praleisčiau bent vieną užsiėmimą, sveikatos praradimai
būtų nedovanotini.
Nutolęs nuo kranto gerai mačiau vagonėlių parką, nors mūsų
namuko neįžiūrėjau. Jis stovi trečioje eilėje nuo gatvės, ir iš čia ma
tyti tik vienas blyškiai geltonas jo kampas. Endis dar neišėjo? Mano
įbrolis. Nenorėčiau, kad kas nors sužinotų, jog šitas nevykėlis man
giminė.
Kiti trys banglentininkai ėmė šnekėtis tarpusavyje. Jų balsai at
simušė nuo vandens paviršiaus, bet nesupratau, ką jie kalba. Paskui
visi ėmė irtis į krantą, jiems veikiausiai nusibodo laukti tinkamos
bangos. Įdomu, kur jie eis? Gal mėsainių? Plepės apie merginas?
O aš taip ir liksiu kiurksoti vienas vandeny, spoksosiu į mūsų na
melio kampą ir galvosiu, kad neturiu kur eiti.
Ketvirtas SKYRIUS
Sara
Laisvojo tikėjimo koplyčia
1988
Pirmiausia krito į akis paprastas penkiakampio pastato grožis. Me

dienos kvapas buvo toks stiprus, kad net svaigino. Jis mane tarsi
įžemino - leido pajusti ryšį su žeme, pabudino pirmykščio žmo
gaus prisiminimus. Už didžiulių panoraminių langų aplink koply
tėlę, kur pažvelgsi, bangavo jūra, ir aš pasijutau tarsi penkiašonia-
me laive su dvylika bendraminčių jūreivių.
Dar paliko įspūdį vyras su džinsais ir odine striuke. Nors ne
pratarė nė žodžio, aš supratau, kad jis čia svarbiausias. Iš pažiūros
aukštas, tvirtas, bet ne tik Jis atrodė kaip kerėtojas. Burtininkas. Net
ir dabar, kai rašau apie jį po kelerių metų, man smarkiau pradeda
plakti širdis. Vos trumpam žvilgtelėjęs mano pusėn jis mane tiesiog
apžavėjo. Jo žvilgsnis buvo mistiškas, svaiginantis ir - jeigu jau visai
atvirai - jaudinantis. Tą akimirką staiga suvokiau, kad seniai nebe
turiu dviejų dalykų: nieko panašaus į dvasinį gyvenimą ir nieko pa
našaus į emocinį. O kai šito trūksta, kas žmogui iš viso lieka?
Pagarbioje tyloje sėdėjau su kitais atėjusiaisiais ir laukiau. Netru
kus tas vyras pakilo iš savo vietos. Pro artimiausią langą nuo vande
nyno pusės į koplytėlę liejosi rytmetinės saulės šviesa, nutvieksdama
jo veidą ir tamsias švelnias akis. Jis lėtai nužvelgė susirinkusiuosius,

žvilgsniu sustodamas prie kiekvieno, o tada jo akys įsmigo į mane.
Negalėjau nusigręžti. Nenorėjau. Jis žiūrėjo į mane, į beribę mano
sielos tuštumą. Užpildyk ją, prašiau mintyse. Padėk man.
Kitą akimirką jo žvilgsnis nuslydo į šalį ir grįžo prie kitų koply
tėlėje susirinkusiųjų veidų.
- Kur šią savaitę patyrėte Dievo malonę? - paklausė jis.
Niekur, pamaniau. Nė nesupratau, ko jis klausia. Žinojau tik
tai, kad čia aš pirmą kartą pasijutau kaip namie nuo tada, kai Sti-
vas atsitempė mane iš Mičigano į Leženo bazę. Nepritapau šioje
pietinėje teritorijoje, kur šimtai bažnyčių ir tūkstančiai tikinčių
jų, - tarp jų ir manęs nebuvo nieko bendro. Neskyriau pomidoro
nuo paprikos, sluoksniuoto pyragėlio nuo bulvių traškučio. Man
nesisekė bendrauti su kitų kariškių žmonomis. Jos ilgėdavosi į ke
lių dienų karines pratybas išvykusių vyrų, o aš kaip tik laukdavau,
kada Stivas vėl išvažiuos. Dauguma moterų buvo mano metų-
dvidešimt vienų, bet man niekaip nepavykdavo sumažinti mus
skiriančios prarajos. Kai apsipirkinėdamos karininkų parduotuvėje
jos pliaukšdavo apie savo sutuoktinius, jausdavau, kad man kažin
kas negerai. Tarsi ko skausmingai trūksta. Ir štai aš atsiduriu šioje,
sakykim, bažnyčioje - ir pasijuntu kaip namie.
Vyriškiui paklausus apie Dievą stojo ilga tyla. Bet ji nebuvo
nejauki, bent jau man taip atrodė. Galiausiai iš savo vietos pakilo
šalia jo sėdinti moteris. Pamačiau ant jos kairės rankos blykstelint
vestuvinį žiedą ir supratau: laiminga žmonelė.
- Vakar vakare gulėjau paplūdimyje, - prabilo ji, - ir staiga pa
jutau, kaip mano sielą užlieja begalinė ramybė.
Ji buvo gražuolė. Ne šiaip graži. Tai didelis skirtumas. Liekna
kaip nendrė. Saulės nutvieksti plaukai atrodė nuostabiai. Jie krito
žemiau pečių ir lengvai bangavo - bet tik tiek, kad nebūtų visai tie
sūs. Beveik juodi, su azijietišku žvilgesiu, visiška priešingybė mano
trumpiems šviesiems pūkeliams. Ji buvo blyškiaodė, neišraiškingų
rudų akių - kitaip nei jos vyras - ir su širdelės formos veiduku.
Tačiau kai į jį pažvelgdavo, jos akys sužibėdavo. Mane suėmė pavy
das. Ne tik tai moteriai, bet visoms, kurios gali jausti tai, ką jaučia
ji. Begalinę meilę. Žavėtis vyru, kuris už tą meilę jai atsilygina de
šimteriopai.
Pamėginau įsivaizduoti Stivą, atsistojantį prieš žmones taip,
kaip padarė tas vyras, ir prašantį pakalbėti apie Dievą. Taip nuo
širdžiai susirūpinusį. Sukūrusį šį didingą statinį. Supratau, kad tai
tas pats vyriškis, apie kurį sklando kalbos, esą pamišęs motocikli
ninkas pastatė koplyčią. Neįstengiau įsivaizduoti Stivo, darančio
ką nors panašaus. Neįsivaizdavau jo besišypsančio man taip, kaip
šypsojosi savo žmonai tas vyras, kai ji vėl atsisėdo šalia jo. Tiesą
sakant, išvis nenutuokiau, kas dedasi Stivo galvoje. Ištekėjau jo be
veik nepažinodama, nes jaučiau, kad neturiu kitos išeities. Kai esi
jaunas, gyvenimas tau siūlo daugiau galimybių nei kada nors, tik tu
jų nematai. Aš tikrai buvau akla.
Mūsų vestuvių dieną Stivas atrodė nepaprastai žavus su karine
uniforma. Buvau įtikinusi save, kad jis puikus žmogus, nes sutiko
mane vesti, kai jam prisipažinau besilaukianti. Priėmiau jo pasiūly
mą, nors nė vienas iš mudviejų nekalbėjo apie meilę, tik apie atsa
komybę. Pasakiau sau, kad su laiku ateis ir meilė.
Tačiau tą rytą vyriškis saulėtomis akimis privertė mane suabe
joti, ar kada nors sugebėsiu pamilti Stivą. Jeigu niekada nebūčiau
įkėlusi kojos į koplyčią, gal viskas būtų plaukę sena vaga. Būčiau
išmokusi tenkintis tuo, ką turiu. Tačiau po apeigų stodamasi su
pratau, kad per vėlu. Sėkla jau paberta, ir kas bus, tas bus. Pradžia
padaryta.
Penktas SKYRIUS
Megė
Kai įsukome į savo trumpą aklagatvį sąsiaurio gale, pamačiau ke

lis televizijos autobusiukus, aplink lakstančius žmones ir iš karto
supratau, koks bus mano gyvenimas kelias ateinančias dienas. Gal
net amžinai.
- O ne, - sudejavo mama.
Dėdė Markusas piktai ir garsiai atsiduso.
- Nesijaudink, Mege, - tarė, - važiuosim tiesiai į garažą. Tau
nereikės su niekuo kalbėtis.
Susigūžiau ant sėdynės ir prisiminiau televizijų rodomus nu
teistuosius, - kaip jie sprunka nuo žurnalistų, slėpdami veidą po
striukėmis. Visad maniau, kad jie taip saugo savo privatumą. Da
bar supratau kitką. Šitaip jie stengiasi išvengti pažeminimo.
Namie ėjau per kambarius, paglosčiau sofą, spintą su porce
liano indais, pietų stalą. Džiaugiausi kiekvienu pažįstamu daiktu.
Endis sekiojo man iš paskos ir be paliovos čiauškėjo, tarsi atsiim
damas už neįvykusius mudviejų pokalbius.
Virtuvėje ant stalviršio pamačiau dėdės Markuso elektrinį troš
kintuvą. Iš kvapo supratau, kad mama gamino aitriųjų paprikų
patiekalą. Džiaugiausi, kad jie nesureikšmina mano grįžimo. Jo
kių sutiktuvių, per kurias turėčiau bendrauti su nepageidaujamais
žmonėmis. Jaučiausi nepaprastai laiminga parsiradusi namo, bet

švęsti nėra ko.
Savo kambarį radau nė kiek nepasikeitusį - tokį, kokį palikau,
su mėlynai žalia dryžuota lovatiese ant dvigulės lovos ir įrėminto
mis tėčio, Endžio bei kelių, dabar jau buvusių, draugių nuotrau
komis ant komodos. Ant pagalvės gulėjo anksčiau nematytas bal
tas pliušinis meškiukas, aš jį paėmiau į rankas. Toks minkštutis!
Prie jo buvo mažas atvirukas su žodžiais: „Sveika sugrįžusi! Su
meile, dėdė Markusas.“ Etiketėje prie letenėlės buvo parašyta, kad
meškiukas iš angoros. Gal ir juokinga dovanoti pliušinuką devy
niolikmetei, bet man ši dovana buvo tiesiog tobula. Iš kur dėdė
Markusas žinojo, kad man reikia būtent tokio daikto? Žaisliuko,
kurį apsikabinusi pasijusčiau nekalta maža mergaite, nelinkinčia
niekam nieko blogo.
Toliau vaikščiojau po namą ir dabar jau nešiojausi meškiuką.
Mamos kambarys šiek tiek pasikeitęs, turbūt dėl dėdės Mar-
kuso daiktų. Prie lovos ant grindų - jo šlepetės. Vonios kambary
je prie antrosios kriauklės buvo išdėlioti jo skutimosi reikmenys,
dantų šepetėlis, dezodorantas ir visa kita. Kol čia sukiojausi, kelis
kartus nuaidėjo durų skambutis. Išgirdau, kaip dėdė Markusas su
kažkuo kalbasi. Nesupratau, ką jis sakė, bet manau, kad liepė neš
dintis. Nelįsti į akis.
Endžio kambarys nė kiek nepasikeitęs, tik čia tvyrojo kitoks
kvapas. Sakyčiau, sodresnis. Dar iki Beno man buvo tekę lankytis
kelių draugų namuose, jų kambariai dvelkė lygiai taip kaip dabar
Endžio. Nebe vaikiškai. Lengvas neskalbtų kojinių, prakaito, skuti
mosi losjono tvaikas. Man čia buvo nejauku.
- Gal nori pažiūrėti nuotraukų? - paklausė Endis, sėsdamasis
prie kompiuterio.
- Noriu. - Prisitraukiau prie jo stalo kėdę ir atsisėdau šalia,
abiem rankomis apsikabinusi pliušinį meškiuką. - Gal turi Kimės
nuotraukų?
- Taip, - atsakė jis ir spragtelėjo pelyte. Atsidarė aplankas su
nuotraukomis. - Čia mano neįgaliųjų olimpinė komanda.
Vaikų buvo dešimt - šeši berniukai ir keturios mergaitės. Visi
stovėjo su maudymosi kostiumėliais išsirikiavę palei sieną. Net

septyni, regis, su Dauno sindromu. Du berniukai atrodė normalūs.
O štai ir Endis. Mielas, tik gerokai smulkesnis už kitus.
- Čia Matas. - Endis parodė pirštu į berniuką su Dauno sin
dromu. - Kimės brolis.
Pamažu viską prisiminiau. Mama buvo minėjusi, kad Kimė yra
viena iš penkių įvaikintų vaikų, turinčių ypatingų poreikių. Nuo
traukoje Kimės nesimatė, tik jos brolis.
- O čia aš su Kime.
Endis spragtelėjo ant kitos nuotraukos.
- Kokia ji miela! - tariau.
Kimė buvo per du colius aukštesnė už Endį. Juodi plaukai su
rišti į uodegą, truputį išsitaršę. Sunku spėti jos tautybę. Akys lyg ir
azijietės. Oda beveik tokia pat tamsi kaip Leticijos, tačiau į afro-
amerikietę ji nelabai panaši. Kimė nešiojo stačiakampius akinius,
o už jų stiklų matėsi ryškiai žalios akys. Ji ne tik miela. Ji graži,
įdomu, kokia jos negalia, pagalvojau.
- Viena jos koja trumpesnė, - tarsi atspėdamas mano mintis
pasakė Endis, nors jis tikrai nežinojo, kas mano galvoje. - Ji gimė
su neišsivysčiusią pėda. Jai darė operaciją, bet vis tiek liko raiša.
- Tu ją myli? - šypsodamasi paklausiau.
Endžio ausų galiukai nuraudo, aš jį apkabinau ir kikendama
spustelėjau.
- Taip, - prisipažino jis.
- O ji tave?
Pabandytų nemylėti.
- Irgi. Ir daug padeda. Viską užsirašo į savo kalendorių, kad aš
kartais ko nepamirščiau.
Mama man pasakojo, kad Kimė ėmėsi antrosios mamos vaid
mens, rūpinasi Endžio užsiėmimų tvarkaraščiu, primena, ką jis
turi daryti. Anksčiau tai buvo mano darbas.
- Norėčiau su ja susipažinti, meški, - pasakiau.
- Nevadink manęs meškiu, - paprašė jis. - Aš jau nebe vaikas.
Akimirksnį pasijutau, lyg iš manęs bandoma kai ką išplėšti. Bet
jis teisus. Jis nebe vaikas.
- Gerai, Andriau, - pasitaisiau ir jis nusijuokė.

Staiga apačioje pasigirdo didžiulis trenksmas, paskui kažkas
bumbtelėjo. Mudu su Endžiu sužiurome vienas į kitą ir sustingome.
- Lorele! - suriko dėdė Markusas nuo laiptų apačios. - Kviesk
policiją!
Endis puolė iš kambario man nespėjus jo sulaikyti. Išbėgau
paskui jį į koridorių norėdama sugriebti už rankos.
- Nelipk apačion! - surikau. Bet jis už mane buvo vikresnis ir
jau lėkė žemyn.
- Neik čia! - išgirdau šaukiant mamą. - Čia pilna duženų!
- Mam! - pašaukiau nuo laiptų viršaus. - Kas atsitiko?
- Pasilik tenai, Mege. - Pamačiau ją apatinėje laiptų aikštelėje.
Ji laikė prie ausies telefoną ir žiūrėjo į svetainę. - Kažkas įmetė...
Nežinau ką. Akmenį, Markusai?
Dėdė Markusas jai kažką pasakė, bet neišgirdau.
- Betono gabalas ar dar kas, - spėliojo mama. - Kažkas metė...
Taip. Alio. - Ji kalbėjo į ragelį virpančiu balsu: - Čia Lorelė Lok-
vud. Mums iš gatvės pro langą įmetė betono gabalą.
Spausdama rankose pliušinį meškiuką užsidariau savo kamba
ryje. Gal reikėjo nueiti į apačią ir padėti surinkti šukes, bet buvau
per daug sukrėsta. Tokių dalykų Topsulo saloje dar nėra buvę, ir aš
supratau, kad tai ne atsitiktinis vandalizmo aktas. Dėl visko kalta
aš, o kenčia visa šeima.
Po vakarienės pro savo kambario langą mačiau du tebesto

vinčius televizijos autobusiukus. Ką jie ketina daryti? Budės čia
visą naktį? Visą savaitę? Tikriausiai jiems smagu žiūrėti, kaip at
važiuoja policija, o dėdė Markusas kabina apsaugines langines
ant išdaužto lango.
Nuleidau žaliuzes. Paskui sukaupiau drąsą ir įsijungiau televi
zorių, susiradau žinių kanalą. Tada atsisėdau ant lovos, apsikabi
nau meškiuką, padėjau smakrą jam ant pakaušio ir ėmiau laukti.
Neilgai. Netrukus ekrane pasirodė žmonės prie kalėjimo vartų, tie
patys, kurie garsiai šaukė ir mojavo plakatais.
Jauna žurnalistė, ne ką vyresnė už mane, kalbėjo:
- Nepaisant protestų bangos, šiandien iš Kavačio moterų pa

taisos darbų kolonijos paleista Megė Lokvud, kuri buvo nuteista
metus kalėti už bandymą sudeginti Drurio memorialo bažnyčią
Serf Sityje.
Ji minutę pasakojo apie mane, kas aš ir ką padariau. Paskui krei
pėsi į susirinkusiuosius. Pirmiausia užkalbino tamsiaplaukį vyrą,
kuris buvo toks piktas, kad jam kalbant iš burnos tiško seilės.
- Ji atsėdėjo tik dvylika mėnesių ir dabar toliau sau gyvens, lyg
nieko nebūtų atsitikę! - pareiškė jis.
- Norėčiau, - karčiai ištariau.
- Žuvo mano dėdė, - kalbėjo jauna moteris. Jos veidas buvo
perkreiptas neapykantos. Neapykantos man. - Jis buvo toks geras
žmogus. O ta merga išeina iš kalėjimo su savo gudria advokate kaip
niekur nieko.
Tikriausiai pono Iglso dukterėčia, nes per gaisrą žuvo tik vie
nas suaugusysis. Pagalvojau apie savo dėdę. Pamėginau įsivaizduoti
jį negyvą. Kritusį nuo tokios kaip aš rankos. Ne! Nusipurčiau ir
mostelėjau delnu sau prieš akis, lyg vydama šalin tą mintį.
Paskui ekrane pamačiau pastorių Bilą. Aiktelėjau. Visiškai ne
noriu matyti jo veido! Jis stovėjo priešais plytų pastatą. Naujoji
Drurio memorialo bažnyčia? Oho. Visai kitokia.
- Daugybė žmonių pasipiktinę, - kalbėjo jis. - Mums pavyko
atstatyti Drurio memorialą. Darbai beveik baigti. Tačiau jau niekas
nebesugrąžins nei prarastų gyvybių, nei buvusio gyvenimo, dauge
liui tai tapo sunkia našta. Vis dėlto tikiu, kad tai galimybė mums
mokytis atlaidumo.
Atlaidumo? Pastorius Bilas? Koks veidmainis! Jis nekenčia ma
nęs. Visos mano giminės.
Kažkas pasibeldė į kambario duris.
- Užeikit, - pakviečiau.
Mama kyštelėjo galvą vidun, užmetė akį į televizorių.
- Ai, Mege, geriau nežiūrėk.
- Nieko tokio, - atsakiau.
- Lipk žemyn ir pavalgyk su mumis ledų. Mėtinių su šokolado
gabalėliais.
Papurčiau galvą. Man maudė pilvą.

- Tik nesėdėkit prie langų, - pasakiau. Bijojau, kad tas betono
luitas dar ne paskutinis.
- Eime, eime, - ragino mama. - Šįvakar mes norim būti su
tavim.
Buvo keista sėdėti svetainėje su aklinai užtrauktomis užuolai

domis. Mes niekada nedangstydavom langų, bet dabar nesinorėjo,
kad kas nors iš lauko matytų mus, sėdinčius ir valgančius ledus.
Aišku, valgė visi kiti, tik aš viena stumdžiau tirpstančią žalią masę
po stiklinį dubenėlį. Suskambo telefonas, mama pakėlė ragelį. Žvilg
telėjusi į skambinančiojo numerį patraukė pečiais ir padavė aparatą
dėdei Markusui. Jis dabar lyg koks šeimos spaudos atstovas.
- Klausau, - tarė jis. Paskui: - Labas. Kaip tu? - Pamačiau,
kad jam kaktoje susimetė gili raukšlė, ir pagalvojau, kas čia galėtų
skambinti. - Viskas gerai, - tarė jis. - Ji jau čia.
Išsigandau, kad jis kalba apie mane, bet dėdė Markusas užden
gė delnu ragelį ir žiūrėdamas į mamą tarė:
- Kitas. Kažko sunerimęs.
Mama paėmė telefoną, mes visi tylėjome. Pamėginau įsivaiz
duoti, kaip Kitas dabar atrodo. Paskutinį kartą mačiau jį ligoninėje,
jis gulėjo iki pažastų sutvarstytomis rankomis, iš kairės plaštakos
pirštų pro tvarsčius styrojo išlindusios chirurginės adatos. Tvars
čiai slėpė ir bemaž pusę jo veido. Žinau, kad liko randų. Niekas
man nepasakojo, koks jis dabar. Bet galiu įsivaizduoti.
Mama atitraukė nuo ausies telefoną ir pažiūrėjo į Endį.
- Kai Sara... teta Sara ruošėsi į parduotuvę, ar neminėjo, kada
grįš? - paklausė ji.
Endis nulaižė šaukštą ir tarė:
- Tai kad ne.
- Ar nesakė, į kurią parduotuvę? Ko ketino pirkti?
- Nepamenu.
Ji vėl priglaudė prie ausies telefoną ir pasakė:
- Jis nieko nežino, Kitai. - Tada atsistojo, nusigręžė nuo mūsų
ir nuėjo į virtuvę. Kalbėjo tylesniu balsu, bet man vis tiek pavyko
kai ką nugirsti. - Gal paskambink Donai? - pasiūlė ji. - Galbūt ji

ką nors žino.
Dona Reinolds - tai ta moteris, su kuria Benas mane apgaudi
nėjo. Arba, kaip per pastaruosius metus turėjau pati sau pripažinti,
aš buvau ta moteris, mergina, su kuria Benas apgaudinėjo Doną.
Juk jiedu kartu gyveno. Ačiū Dievui, Benas grįžo pas buvusią žmo
ną į Šarlotę, man dabar nereikės bijoti netyčia jo sutikti gatvėje.
Dievulėliau. Šito tikrai nenorėčiau.
- Kas yra? - paklausė Markusas, kai mama padėjo ragelį ir vėl
atsisėdo prie stalo.
- Kitas grįžo namo apie penkias, bet Saros nebuvo. Jos ir dabar
dar nėra. - Mama paėmė savo tuščią ledų dubenėlį, lyg ketindama
jį neštis į virtuvę, bet taip ir liko sėdėti. - Jis rado mano raštelį, kur
jai dėkoju, kad paglobojo Endį.
- Gal ji jam sakė kur nors važiuosianti, tik jis pamiršo, - svarstė
dėdė Markusas.
- Vis tiek keista, - suraukė kaktą mama. - Kada ji tave paliko,
Endi?
- Kas paliko? - nesuprato tas.
- Teta Sara. Kada ji išėjo iš vagonėlio?
Endis truktelėjo pečiais.
- Kai šaudžiau megakarius, - atsakė.
Dėdė Markusas nusijuokė.
- Ir koks rezultatas?
- Geriausias buvo penkiasdešimt du tūkstančiai trys šimtai ke
turiasdešimt vienas, - išdidžiai tarė Endis.
Dėdė Markusas pažiūrėjo į mamą ir nusišypsojo.
- Vaikis savaip sprendžia, ką atsiminti, o ko ne, - tarė jis. - Ne
abejoju, Sarai nieko blogo neatsitiko.
Klausydamasi pokalbio staiga pasijutau taip toli nuo jų. Tarsi
manęs čia nėra. Tarsi tik sapnuoju, kad esu namie. Apie šitą sapną
svajojau ištisus metus.
Apie pusę vienuoliktos dėdė Markusas užlipo į viršų, ir aš su

pratau, kad jis nakvos čia. Apsidžiaugiau. Savo namuose nesijau
čiau saugi, todėl gerai, kad jis pasilieka. Tikėjausi, kad televizijos
autobusiukai jau bus išvažiavę, bet man vis tiek atrodė, kad kaž
kas slampinėja aplink namą, gal dirsčioja pro langus ar net taikosi
sviesti ką nors į vidų. Dieve! O jeigu kam nors šaus galvon padegti
namą su mumis visais? Esą nusipelnau tokio atlygio už padarytą
nusikaltimą.
Aš irgi užlipau į viršų ir pirmą kartą po metų pertraukos už
simoviau senus minkštus dryžuotus šortus ir apsivilkau medvilni
nius marškinėlius, su kuriais miegodavau. Šortai smuko. Tai bent
sulysau per metus. Vaje.
Anksčiau mėgdavau lovoje prieš miegą pažiūrėti televizorių,
bet šiandien televizijos man jau užteks. Visą pusvalandį gulėjau
ir man rodėsi, kad girdžiu garsus lauke. Ką darytume, jeigu kas
sumanytų padegti mūsų namą, o laiptus užtvertų liepsnos? Mudu
su Endžiu kiekvienas savo kambario spintoje turim po susukamas
virvines kopėčias, jas pritvirtintume prie palangės ir nuliptume že
myn, bet mamos kambary tokių kopėčių nėra. Galvodama, kaip
būtų baisu, apsiašarojau.
Galiausiai su pliušiniu meškiuku rankose nusileidau į apačią,
norėjau patikrinti, ar viskas uždaryta ir užrakinta. Basomis nuė
jau į tamsią virtuvę. Pro stiklines duris pamačiau mėnulio šviesos
nutviekstą sąsiaurį ir mūsų prieplauką. Norėjau išeiti ir įtraukti
į plaučius gaivaus jūros kvapo, pajusti sūrią drėgmę ant kūno ir
plaukuose. Bet nedrįsau kelti kojos iš namų.
Nuėjau į svetainę ir ten pamačiau praviras duris į terasą. Su
stingau. Pirštų galiukais nutipenau prie tų durų ir kyštelėjau galvą
pro plyšį. Tamsoje pamačiau ant sūpynių sėdinčią mamą.
- Labas, - tariau.
- Nesimiega?
-Ne.
- Eikš, pasėdėk su manim.
Pažvelgiau į gatvę.
- Nebijok, nieko nėra, - nuramino ji. - Net jeigu kas ir būtų,
\is tiek mūsų nematytų, per tamsu. Sėskis. - Ji patapšnojo per pa
galvėlę ant sūpynių šalia savęs.
Atsisėdau. Buvo keista būti taip arti jos. Nuo vaikystės nesu
taip sėdėjusi. O gal ir anuomet neteko.
- Tempiu laiką iki vidurnakčio, - tarė mama.
- O kas bus vidurnaktį?
- Nutariau palaukti iki dvyliktos, ir jeigu iš Kito nesulauksiu
žinių, pati jam paskambinsiu ir paklausiu, ar grįžo Sara.
- Tikriausiai jau grįžo.
- Tikriausiai.
- Nežinai, ar jis jau kalbėjo su Dona?
Norėjau garsiai ištarti šitą vardą, kad mama suprastų, jog man
tai nebesvarbu. Kad ji nesijaustų dėl manęs nepatogiai.
- Nežinau. Tikiuosi. - Ji truputį pasiūbavo sūpynes. - Žinai,
Mege, šiemet aš su ja susipažinau artimiau.
- Tikrai?
- Na... po viso to, kas įvyko, mudviem reikėjo išsiaiškinti ne
mažai dalykų. Ji irgi buvo įskaudinta tos situacijos... to trikampio...
tarp tavęs, jos ir Beno.
- Žinau.
Vis dar nešiojuosi savyje lašą neapykantos Donai. Tai ne jos
kaltė, bet nieko negaliu padaryti.
- Ji gera moteris, - toliau kalbėjo mama. - Dabar jos gyvenime
yra kitas vyras. Frenkis. Jis dirba valčių nuomos punkte. Praeitą
mėnesį atsikraustė pas ją. Aš jo gerai nepažįstu, bet žmogus atrodo
visai mielas.
Tvirčiau apsikabinau meškiuką.
- Ji labai padėjo nukentėjusiesiems ir jų šeimoms, išrūpino
jiems finansinę paramą, psichologinę pagalbą ir visa, kas buvo
būtina.
- Žinau, - sušnibždėjau. - Mačiau per žinias. Pono Iglso duk
terėčia buvo tokia... - Nusipurčiau, nenorėjau prisiminti to nema
lonaus žvilgsnio jaunos moters veide.
- Pono Iglso šeima tebepyksta, - tarė mama. - Kaip ir daugu
ma kitų. Markusui jau paskambino iš policijos ir pasakė, kad sulai
kė paauglį, metusį akmenį į mūsų langus. Pasirodo, Hendersonas
Raitas buvo jo draugas.
Prisiminiau gaisro aukų pagerbimo ceremoniją ir Hendersono

Raito nuotrauką, kurioje jis atrodė kaip išsigandęs zuikutis. Pame
nu, tada pastorius Bilas minėjo, kad jo šeima gyvena furgone.
- Hendersono artimieji gerokai supratingesni, - tarė mama. -
Jie mums atleido.
- Tikrai?
- Donai pavyko išrūpinti jiems butą, jie yra iš tų, kurie... - Ji vėl
pasiūbavo sūpynes. - Jie religingi. Jie viską priėmė taip, kad man
net sunku įsivaizduoti.
Palingavau galvą. Man irgi sunku įsivaizduoti.
Mama atsiduso ir tarė:
- Papasakosiu tau apie Džordės Metjus mamą. Nenoriu, kad
sužinotum iš svetimų lūpų.
O ne. Džordė Metjus - trečioji gaisro auka. Žavutė šviesiaplau
kė mėlynakė, kuriai viskas dar buvo prieš akis. Gerai prisimenu tas
nuotraukas. Vakarais, kai užsimerkiu, jos man iškyla prieš akis.
- Kas jai atsitiko? - paklausiau.
Mama pažvelgė į mėnulio nušviestą sąsiaurį.
- Ji nepakėlė sielvarto. Aš jos nekaltinu ir nesmerkiu. Netekusi
Džordės bandė nusižudyti ir ją keliems mėnesiams uždarė į psichi
atrinę ligoninę. Išėjusi jautėsi lyg ir geriau, bet prieš kelias savaites
užsimušė nulėkusi su automobiliu nuo tilto į upę.
Tyliai aiktelėjau.
- Tai ji... - Bandžiau įsivaizduoti tiltą ir kaip automobilis nu
važiuoja nuo jo krašto. Tai neįvyksta netyčia. - Nusižudė? - pa
klausiau.
Mama linktelėjo.
- Nebeištvėrė. Ji buvo vieniša mama. Dar viena dukra mokosi
koledže, bet, regis, jų santykiai buvo nekokie, tad ji, matyt, manė,
kad nebeliko dėl ko gyventi.
Atsirėmiau smakru į meškiuko galvą ir tariau:
- Jis tebevyksta, ką? Tas nusikaltimas, kurį padariau.
Mama apkabino mane per pečius.
- Suprantu, kaip jautiesi. Nepasakojau tau apie Eleną, Džordės
mamą, kad nepasijustum dar blogiau. Bet geriau jau išgirsk iš manęs.
Palinkau prie jos ir padėjau galvą jai ant peties.

- Gerai, kad papasakojai, - ištariau.
Mama paglostė meškiuką.
- Koks minkštas ir mielas, ką?
- Nešiojuos visur kaip kvailelė.
- Visai ne kvailelė. Labai gražu, kad Markusas tau jį pado
vanojo.
- Tikrai.
- Neprieštarauji, kad jis gyvena pas mus?
Vėl atsisėdau tiesiai ir tariau:
- Tai nuostabu! Pagaliau šeima suėjo krūvon, taip seniai turėjo
būti. - Paglosčiau angorinio meškiuko nugarą ir paklausiau: - Jūs
tuoksitės?
- Galbūt. Norėtum?
- Žinoma, - atsakiau. - Dar ir kaip.
Ji spustelėjo man petį.
- Oi, širdele, tu nė neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad vėl
esi namie. - Balsas išdavė, kad ji tuoj pravirks.
- Ir aš džiaugiuosi, kad pagaliau grįžau.
- Man neramu, kaip šitie metai tave pakeitė. Gal tapai at
šiauresnė.
Anaiptol.
- Priešingai, manau, minkštesnė, - tariau. - Dabar vis galvoju,
kaip bus toliau.
Nepamenu, kada paskutinį kartą atviravau su mama. Buvo
keista ir malonu.
- Stumsimės į priekį mažais žingsneliais, - tarė ji. - Aš visą lai
ką būsiu šalia tavęs. - Paglostė man skruostą ir pridūrė: - Pamiršau
pasakyti, kad jau užrašiau tave pas teismo paskirtą psichoterapeutę
ketvirtadienį.
- Taip greitai?
Dar nebuvau pasirengusi su kuo nors kalbėtis. Kol kas ne.
- Sakė, tau privalu apsilankyti pas specialistą pirmą savaitę, kai
išeisi į laisvę. Be to, turiu minčių dėl tavo viešųjų darbų. Kada no
rėtum jas išgirsti: dabar, rytoj ar kiek vė...?
- Dabar.
Dar nemąsčiau, kur galėčiau atidirbti visuomenei. Topsulo
saloje neknibžda pasiūlymų. Be to, jau vien nuo minties, kad teks
matytis su nukentėjusiais ir pykstančiais žmonėmis, man darėsi
bloga.
- Mano mokykloje, - pareiškė mama. - Daglaso pradinėje.
Kalbėjau su direktore panele Terel. Sakė, galėsi darbuotis kurioje
nors iš pradinių klasių. Ji jau tarėsi su pirmokų mokytoja ponia
Hadli, tau ji tikrai patiks, mielai tave priims.
- Tikrai? Aš buvusi kalinė, mama.
- Neminėk šio žodžio. Juk negalvosi apie save šitaip visą laiką?
Bet aš tik taip ir galvoju; nors tas žodis labiau tinka šlykščiam
vyrui.
- Aš ir esu tokia, - tariau.
- Panelė Terel mano, kad dėl to problemų neturėtų kilti. Per
šiuos metus mudvi išsikalbėjome, manau, ji gerai supranta, kokia
esi iš tiesų ir kas tave privertė taip pasielgti. Ar sutiktum? Padirbėsi
mokykloje?
- Taip, - atsakiau. - Jeigu mokytoja ne prieš.
Kaip miela, kad mama už mane viskuo pasirūpino. Dėl visko
susitarė. Kadaise buvo palikusi mane kapstytis vieną, todėl dabar
taip gera. Be to, ji man parinko neblogą vietą. Trokštu išpirkti savo
kaltę dėl gaisro, bet kaip tai padaryti, jeigu bijau kelti koją iš namų?
Mažieji pirmokėliai, ko gero, būtų saugiausia pradžia. Jie juk neži
no, kas aš ir ką padariau.
Dar vienas geras dalykas po minkšto pliušinio meškučio.
Šeštas SKYRIUS
Kitas
Kartais mama įsiutindavo, kad nors stauk. Ji sekiodavo paskui

mane kiekviename žingsnyje, tarsi tą akimirką, kai jos nebus šalia,
staiga imsiu ir numirsiu. Po gaisro aš iš tiesų vos nepakračiau kojų,
tad ji turi teisę jaudintis, bet mane tai vis tiek ėdė. Todėl, kai grįžau
iš paplūdimio ir jos neradau, apsidžiaugiau. Ir po poros valandų,
kai vakarienei mikrobanginėje pasišildęs makaronų su sūriu atsisė
dau prie televizoriaus žiūrėti „Simpsonų“, man vienam vis dar buvo
gera, nes niekas nelindo į akis ir nebambėjo.
„Simpsonams“ dar nepasibaigus priebutyje išgirdau žingsnius,
o netrukus ir beldimą į duris. Atidaręs pamačiau du vaikinus. Vie
nas stovėjo prie pat durų, o kitas atokiau su filmavimo kamera ran
kose. Jam už nugaros jau leidosi saulė.
- Kitai? - paklausė vaikinas arčiau manęs. - Šiandien iš ka
lėjimo paleista Megė Lokvud. Kaip jūs, nukentėjęs gaisre, dėl to
jaučiatės?
Per porą akimirkų susigaudžiau, kas čia vyksta. Žurnalistai!
- Eikit šikt!
Užtrenkiau duris jam prieš nosį, o tada puoliau prie langų ir
nuleidau žaliuzes. Reikia čia man jų! Kur ta mama? Ji būtų atida
riusi duris ir nuvijusi tuos šunsnukius į kitą prieplaukos galą.
Po „Simpsonų“ rodė žinias. Jų niekada nežiūriu, bet šįkart

buvo įdomu, ar nekalbės apie mane. Nekalbėjo. Bent jau neminė
jo pavardės. Bet pirmiausia parodė sambrūzdį prie kalėjimo ir pro
vartus išeinančią išbalusią, išsigandusią Mėgę. Įpykusi minia šūka
vo, mojavo plakatais ir taip toliau. Man patiko.
- Taip tau ir reikia, kale! - sušukau į televizorių.
Dar truputį pažiūrėjau žinias, paskui žvilgtelėjau į viryklės
laikrodį, gerai matomą nuo sofos. Beveik pusė aštuonių. Kur ta
mama? Tikriausiai minėjo kur nors eisianti su Dona ar panašiai, tik
aš pamiršau. Paprastai ne itin klausausi, ką ji sako. Bet lygiai aštun
tą, tokiu metu, kai ji man padeda daryti fizioterapijos pratimus, jos
dar nebuvo namie, ir aš pradėjau... ne, ne nerimauti. Siusti. Pykau,
kad nepaliko jokio raštelio ar laiškelio. Ji žino, kad viską pamirštu,
ir jeigu neketino grįžti aštuntą, tai galėjo bent ką nors brūkštelėti ar
palikti žinutę mobiliajame.
Atsisėdau svetainėje ir surinkau jos mobiliojo telefono numerį.
Ilgai niekas neatsiliepė, paskui įsijungė balso paštas.
- Jau lygiai astuonios, - pasakiau. - Kur tu?
Tada paskambinau Lorelei ir paklausiau, ar mama nieko nebu
vo minėjusi Endžiui. Skambinti Lorelei - visiškos nevilties ženklas.
Pasikalbėjęs su ja, paskambinau Donai. Atsiliepė Frenkis ir bandė
su manim papokštauti.
- Duokš man Doną, gerai? - paprašiau. Neįsivaizduoju, kaip ji
susižavėjo šituo asilu.
Kai pasakiau, kad mama dar negrįžo, Dona susirūpino. Jos nie
ko nebuvo drauge sutarusios. Mama išvis mažai turi draugių. Daug
metų jos artimiausia bičiulė buvo Lorelė, bet pastaruoju metu
mama nesitraukia nuo manęs, tad retai kur išeina. Dona sakė pas-
kutinįkart kalbėjusi su mama užvakar, kai abi darbavosi „Džabinos
Javoje“.
Pabandžiau daryti pratimus pats vienas. Atsinešiau diržus. Mama
imdavo už vieno galo ir traukdavo į save, o aš už kito į save. Šitaip
versdavom dirbti mano rankų raumenis ir neleisdavom kietėti ran
dams. Nežmoniškai skausminga. Likęs vienas apvyniojau diržą apie
sunkiausios kėdės koją, bet kai tik patraukdavau, kėdė pavažiuodavo
į priekį. Mama visad ragindavo: „Tu gali. Žinau, kad skauda. Nesu
stok.“ Nekenčiau jos vapsėjimo, bet dabar be jo man nesisekė.
Atsisėdau ant grindų plačiai išskėstomis kojomis, kaip buvau
mokytas, ir apsivyniojau raudonu guminiu diržu kairę ranką. Stip
riai lošdamasis atgal trūktelėjau diržą, bet prakeikta kėdė užvirto
tiesiai man ant kulkšnies.
- Šūdas!
Šiaip taip nuspyriau kėdę. Nusviedžiau diržą ant grindų ir atsi
stojau. Tada čiupau telefoną ir vėl ėmiau maigyti mamos numerį.
- Kur tu, po velnių?! - sušukau ragelin ir vėl įsikišau telefoną
į kišenę. Velniop tuos pratimus. Velniop viską! Be to, kad skauda
ranką, dabar užsigavau dar ir kulkšnį. Išgėriau tabletę perkoseto
pora valandų anksčiau, nei reikia.
Išėjau į lauką ir priebučio laipteliais nubėgau prie savo maši
nos. Skubėjau, kad iš pakampės neišlįstų koks žurnalistas. Ji išva
žiavo į parduotuvę, sakė Endis. Mažai tikiu, kad jis prisimena, bet
kas man liko daryti? Aš tuo nevispročiu išvis nepasitikiu, o dabar
dar mokausi su juo toj pačioj klasėj. O kas man darbo, po galais?
Mokykla - tuščias laiko švaistymas. Mama prisispyrusi klausinėda
vo, ką darysiu ją baigęs. Aš ir iki gaisro negalėjau atsakyti, o dabar
mano galimybių sumažėjo tūkstančius kartų. Mokykloj visi tik ir
kalba apie koledžus ir kaip per šiuos metus stengsis kuo daugiau
jų aplankyti, o kadangi dauguma vaikų kaip ir aš yra neturtingi,
jie suka galvas, iš kur gauti paskolą ar stipendiją ir panašiai. Mano
mokyklos patarėjas sakė, kad, jeigu pagerės pažymiai, aš irgi ga
lėčiau pretenduoti į stipendiją, tačiau jis visą laiką kalbėjo įrėmęs
žvilgsnį į mano dešinę akį, vengdamas žiūrėti kairėn veido pusėn.
Nenorėjo būti užkluptas spoksantis į išsigimėlį. Apsimetė kalbąs su
normaliu vaikinu. O aš galvojau, na taip, žinoma. Baigdamas Da-
glaso vidurinę tik ir svajoju apie dar vieną mokymo įstaigą, kur į
mane vėpsotų dar daugiau žmonių. Nesivarginau jam aiškinti, kad
jeigu ir sumanysiu stoti į koledžą, stipendijos man nereikės. Tu
riu studijų fondą, pinigus, kuriuos man skyrė Markusas Lokvudas,
išpirkdamas savo žuvusio brolio Džeimio Lokvudo, mano tikrojo
tėvo, kaltę. Tą sumą galiu panaudoti koledžo studijoms apmokė
ti, bet jeigu neįstosiu, galėsiu jais naudotis tik sulaukęs dvidešimt
penkerių. Dvidešimt penkerių! Kaip man iki to laiko išgyventi?
Taigi patraukiau į „Food Lion“ - Hampstedo prekybos centrą,
kuriame mėgsta apsipirkti mama, ir visą kelią dairiausi į pakelės
griovius, ar nepamatysiu jos automobilio. Buvo tamsu, išsitraukiau
žibintuvėlį ir vis galvojau, Dieve, kokia nesąmonė. Kokia drama.
Kaip kokiam sušiktam filme. Tačiau vis susigriebdavau, kad nėra
jokio paaiškinimo, kodėl ji prapuolė. Skambinau jai gal penkiolika
kartų. Gal nuduso telefonas, bet negi negalėjo susirasti kito ir pa
skambinti?
Prekybos centro aikštelėje jos automobilio nebuvo. Tada grįžau
į salą ir apvažiavau restoranų, „Džabinos“ kavinės ir kitas, kokias tik
sugalvojau, aikšteles; neišmaniau, ko griebtis. Gal pranešti policijai,
bet turbūt sukelčiau tik dar didesnę paniką. Po kiek laiko parsigavau
namo ir atsisėdęs prie kompiuterio įsijungiau internetą. Greitaeigio
mes neturim, bet man dažnai pavyksta prisijungti prie kokio nors
kaimyno. Dariau tai, ką darau dažniausiai. Per „Google“ skaitinėj au
apie savižudžius, padegėlius, atstumtuosius, likimo nuskriaustuosius
ir panašius dalykus. Kartais landžioju po pornografinius puslapius,
bet tai taip apgailėtina, ypač kai pagalvoju, kad šie puslapiai greitai
man bus vienintelė vieta, kur galėsiu užeiti. Todėl dabar man labiau
patiko skaityti apie tai, kaip jaučiasi mano likimo broliai apdegėliai.
Dauguma jų gerokai vyresni už mane. Kai kurie palikti žmonų ar
vyrų. Esą sutuoktiniai neatlaikė įtampos, bet man atrodo, kad jie
nebenorėjo gyventi su antrąja puse, kuri pasidarė panaši į pabaisą.
Dauguma nudegėlių, apie kuriuos skaičiau, vartoja antidepre
santus. Aš taip pat. Jeigu ne vaistai, turbūt jau prieš kelis mėne
sius būčiau pasidaręs galą. Ir dabar dar pagalvoju apie savižudybę,
bet nebe taip dažnai. Anksčiau mąstydavau, kaip tai padaryčiau.
Gaučiau ginklą. Pasikarčiau. Perdozuočiau vaistų. Tačiau kaskart
pagalvojęs, kaip mama mane ras negyvą, apsiašarodavau. Apgailė
tina. Šiemet visai išskydau. Paskui pradėjau gerti zoloftą ir lioviausi
fantazavęs apie mirtį, nors vis dar nebuvau tikras, dėl ko turėčiau
norėti gyventi. Mama labai nerimavo, nes buvo girdėjusi, kad pa
augliai, vartojantys antidepresantus, linkę į savižudybę. Man tai
pasirodė įdomu, ėmiau stebėti savo savijautą. Jeigu atvirai, norė

jau, kad zoloftas pastūmėtų mane savižudybės link. Suteiktų drą
sos pakelti prieš save ranką. Pradėjau įsivaizduoti, kaip pasikariu
ant medžio šakos priešais policijos nuovadą. Pasikabinu naktį, kol
niekas nemato, o rytą farai pirmieji mane išvysta ir nupjauna virvę;
tada mamai netektų regėti manęs tokio. Bet pradėjęs vartoti zoloftą
pamažu praradau norą žudytis. Tapau veikiau piktas nei liūdnas.
Dabar norėjosi pakarti ką nors kitą, ne save. Labiausiai norėjau,
kad negyva būtų Megė Lokvud. Ne aš.
Apie vidurnaktį, kai tebenaršiau po internetą, suskambo tele
fonas. Numerio atpažinimo langelyje pamačiau užrašą „Lokvudai“,
todėl net kelias sekundes žiūrėjau įsmeigęs į jį akis ir galvojau, kad
gal skambina Megė norėdama atsiprašyti ar panašiai. Bet po ketvir
to pyptelėjimo sumojau, kad tai gali būti Lorelė. Turbūt ji jau žino,
kur mama, todėl pakėliau ragelį.
- Mama jau grįžo? - paklausė ji.
- Ne, - atsakiau. - Nežinau, kur ji. Dona irgi nieko nežino.
Lorelė tylėjo.
- Ar skambinai kitoms draugėms?
Neketinau jai aiškinti, kad kitų draugių mama neturi.
- Niekas nežino, kur ji, - pasakiau.
- Kitai, skambink į policiją. Jeigu nori, aš galiu tai padaryti.
- Nereikia. - Apsieisiu be Lorelės Lokvud paslaugų.
- Ar pats paskambinsi? Labai prašau. Man dėl jos neramu.
- Taip, paskambinsiu, - pažadėjau. Sakytum, ji man davė leidi
mą įsijausti į dramą. Tarsi ne aš vienas dedu į kelnes.
- Pranešk, kaip seksis, Kitai, - paprašė ji. - Gal nori, kad atva
žiuočiau ir pabūčiau su tavim?
Dar ko, pagalvojau. To man betrūko.
- Ne, nereikia. Dedu ragelį ir skambinu policijai.
Faras atvažiavo po pusvalandžio. Serf Sityje naktis tikriausiai

lėta ir rami.
- Sveikas, Kitai, - pasilabino, kai atidariau duris. - Pareigūnas
Prajoras.
Negirdėta pavardė. Vyras buvo nebejaunas ir iš kažkur mane

pažinojo. Betgi dabar visi pažįsta mane, gaisre labiausiai nukentė-
jusį, bet išgyvenusį nelaimėlį. Tokia išgarsėjimo kaina.
- Galiu užeiti vidun? - paklausė jis.
Susėdome virtuvėje. Jis nusiėmė kepurę, ant plaukų liko jos
įspaustos žymės. Pasakė pažįstąs mano mamą iš „Džabinos“ kavi
nės. Puiki moteris. Pasiteiravo, kur, mano galva, ji galėtų būti.
- Jeigu žinočiau, nebūčiau jums skambinęs, - atšoviau.
Nors ir pažinodamas, jis ėmė klausinėti įprastų dalykų apie
jos išvaizdą. Pora colių už mane žemesnė, atsakiau. Akys mėlynos.
Trumpi šviesūs plaukai. Įdegusi. Jos oda įrunda labai greitai, už
tenka nuo namuko nueiti iki automobilio. Visą mano gyvenimą ji
atrodo tokia pati. Niekada nekeičia šukuosenos, aprangos stiliaus,
kasdienių įpročių. Ji nekeičia nieko. Šita mintis mane išgąsdino. Aš
tik dabar suvokiau, kaip tai rimta.
- Vakarais ji visada būna namie, mes drauge mankštinamės, -
paaiškinau. - Darom mano fizioterapijos pratimus. Kai nedirba,
ruošia man vakarienę. Šiandien jai laisvadienis. Nieko nesuprantu.
Kol pasakojau, jis viską rašėsi į bloknotėlį. Jo rankos buvo put
lios, ant piršto vestuvinis žiedas.
- Ar ji kuo nors serga? - paklausė.
- Ne. Tik skundžiasi kelių artritu.
Kai reikia atsiklaupti ant grindų daryti su manim pratimus, ji
vaitoja kaip senutė.
- Priepuoliai ar kas nors panašaus? Diabetas? Širdies ligos?
-Ne.
- Vartoja kokius nors vaistus?
Neprisimenu, kad mama būtų vartojusi vaistus, nebent sirupą
nuo kosulio ar vitaminus.
- Jokių.
- O protinių sutrikimų nepastebėjai? Judviem metai po gaisro
buvo gana sunkūs. Nežinai, gal ją apėmusi depresija?
- Ne, - atsakiau, bet tuoj susimąsčiau. Iš kur man žinoti? Aš
nė nepagalvodavau, kaip ji tveria šiuos metus. - Ji ne iš tų, kurios
depresuoja.
- Tikrai?
- Tikrai. Ji labai stipri. Jeigu dalyvautų laidoje „Išlikimas“, tikrai
laimėtų.
- Kartais tokie kietuoliai viduje būna minkšti kaip plikytas
pyragaitis.
- Tik ne mano mama.
- Skambinai jos draugėms?
- Donai Reinolds ir Lorelei Lokvud.
Išgirdęs Lokvudų pavardę jis kilstelėjo antakius. Tikriausiai dėl
to, kad iš kalėjimo paleido Mėgę.
Paaiškinau, kad pas mus buvo paliktas negaluojantis Endis, nes
Lorelei reikėjo važiuoti pasiimti Megės. Mama jam pasakė važiuo
janti į parduotuvę, bet negrįžo.
- Į kurią parduotuvę ji galėjo važiuoti?
- Manau, kad į „Food Lion“, į Hampstedą. Turbūt pirkti maisto.
Nežinau, kur dar ji galėtų būti.
Pareigūnas sėdėjo įbedęs akis į bloknotėlį, nors nieko nebesira
šė, ir aš supratau, kad jis nebegali žiūrėti man į veidą.
- Gal prisimeni kitų jos draugių pavardes?
- Kad ji nedaug jų turi, - atsakiau. Bet nenorėdamas, kad mama
jo akyse atrodytų tokia apgailėtina, išvardijau keletą moteriškių, su
kuriomis ji bendrauja knygų klube.
- Kurią bažnyčią ji lanko?
- Jokios.
- O kaip su vyrais? Su kuo nors susitikinėja?
-Ne.
Mama su niekuo nesusitikinėja. Negaliu net įsivaizduoti tokio
dalyko - kaip ir to, kad ji kadaise sugebėjo suartėti su Džeimiu Lok-
vudu, ir iš to ryšio gimiau aš.
- Taip manai? Ar niekada neįtarei...
- Patikėkit! - nutraukiau jį. - Šiemet ji susitikinėjo tik su ma
nim! Jos pagrindinis užsiėmimas buvau aš!
- Gal pyksti ant jos dėl to? - paklausė jis. - Kalbi taip niršiai.
- Ne, nepykstu, - atsakiau. - Tiesiog... man nepatinka, kad apie
mane tupinėja kaip apie mažvaikį.
Pagavau jo žvilgsnį į svetainę, ten ant grindų tebegulėjo ant

šono parvirtusi kėdė. Supratau, kad jis gali mane kai kuo įtarti.
Gal žmogžudyste. Tai bent. Esą, jei pykstu, tai galėjau ir susidoroti.
Ėmiau dar labiau niršti.
- Ar apžiūrėjai namus, gal ko trūksta? - paklausė pareigūnas.
- Manot, kas nors įsilaužė, mus apvogė, ji sučiupo vagį ir tada...
- Tik bendrai klausiu, - nutraukė jis. - Ar ji turi lagaminą?
Nežinojau, ką atsakyti.
- Ji nekeliauja.
- Na, paprastai visi žmonės turi lagaminus.
Aš, pavyzdžiui, neturiu. Bet, gerai pagalvojus, kai aš taip ilgai gu
lėjau ligoninėje Čapel Hile, o ji važinėjo pas mane, tai galbūt ir turi.
- Ar galiu apžiūrėti jos kambarį? - paklausė stodamasis nuo
kėdės.
- Žinoma. - Dabar stengiausi kalbėti draugiškiau - jeigu jis vis
dėlto mane įtaria.
Pakeliui į jos kambarį mums teko pereiti svetainę. įžengęs į ją, jis
išsitraukė fotoaparatą ir nufotografavo ant šono parvirtusią kėdę.
- Bandžiau daryti pratimus vienas, - paaiškinau ir jau tiesiau
ranką į raudoną guminį diržą, kurį buvau nusviedęs ant grindų.
- Neliesk, - sulaikė vyras.
Atitraukiau ranką, o jis nufotografavo diržą.
- Aš jau minėjau, ji man padeda vakarais mankštintis, dabar
apvyniojau tą diržą apie kėdės koją, bet kai patraukiau, ji nuvirto.
- Aha.
Priėjome mamos kambarį. Jis mažas ir tvarkingas. Lova paklo
ta. Mama iš tų žmonių, kurie puola kloti lovos vos iš jos išlipę. Ka
daise pratino tai daryti ir mane, bet paskui pasidavė.
Pareigūnas sustojo tarpdury ir apsidairė. Mama būtų pastebė
jusi, jeigu savo vonios kambaryje būčiau perdėjęs šukas iš vienos
pusės į kitą, o jos miegamajame aš tiesiog sutrikau. Niekada nebu
vau čia įkėlęs kojos. Nebuvo reikalo.
Pareigūnas Prajoras atidarė spintą ir paklausė:
- Kaip manai, čia drabužių mažiau ar daugiau nei anksčiau?
Pasilenkiau per jį ir dirstelėjau į spintą.
- Neturiu supratimo. Aš... nekreipiu dėmesio, kuo ji rengia

si, - atsakiau.
Jis užėjo j vonios kambariuką.
- Dantų šepetėlis yra. Gal ji turi ne vieną?
- Nežinau.
Kam jai daugiau nei vienas šepetėlis?
- Nematau jos kosmetinės, - tarė vyras.
Kosmetinės?
- Ji nesidažo.
- O kur plaukų džiovintuvas? - toliau klausinėjo. - Ji neturi
plaukų džiovintuvo?
- Ne. Jos plaukai labai trumpi.
Kol stovėjau tarpdury, jis fotografavo, tada vėl grįžo į miegamą
jį ir ėmė vieną po kito traukioti komodos stalčius.
- Nelabai čia ko yra, - pasakė. - Paprastai moterų, juolab gy
venančių tokiame ankštame namuke kaip jūsiškis, komodos būna
taip prigrūstos, kad net stalčiaus neištrauksi.
Man buvo nesmagu, kad leidžiu tam vyrui knaisiotis po ma
mos daiktus. Dieve, ir dar po apatinių drabužių stalčių! To jau per
daug. Tikėjausi, kad ji bet kurią minutę įžengs ir sušuks: „Ką čia
darot?! Juk sakiau, kad šiandien grįšiu vėlai.“
- Lagamino niekur nematyti.
Jis ir toliau naršė po stalčius, tarsi tikėdamasis juose rasti la
gaminą.
- Gal ji ir minėjo, kad išvažiuoja nakčiai, bet aš pamiršau, -
ėmiau dvejoti. Bet kur ji galėtų važiuoti?
Jis patraukė atgal į svetainę, aš nusekiau įkandin jo. Eidamas jis
įdėmiai dairėsi po kambarį. Lyg stengdamasis viską įsiminti.
- Kiek tau metų? - paklausė. - Aštuoniolika?
- Taip, - atsakiau, nors aštuoniolika sukaks tik po kelių mė
nesių.
- Vadinasi, ji paliko pilnametį.
Jis sustojo tarpdury iš virtuvės į svetainę ir susidėjo ant krūti
nės rankas. Įdėmiai pažiūrėjo į sofą. Į raudoną guminį diržą. Gal
mano, kad bandžiau ją užsmaugti tuo diržu ar ką?
- Man atrodo, kad ji išėjo savo valia, - tarė jis, - kadangi ne
matyti lagamino...
- Aš juk sakiau, kad nežinau, ar ji apskritai turi lagaminą.
Be to, ji nieku gyvu nepaliktų manęs! Kiek dar reikės jam kalti
j galvą?
- Žiūrėk, - tarė jis, įsikišo ranką į kišenę ir ištraukęs vizitinę
kortelę padavė man. - Paprašysiu, kad kas atvažiuotų ir nuodug
niau apieškotų namelį. Tu kol kas nieko neliesk, gerai? Ir nekelk
nuo žemės tos kėdės, aišku?
- Kėdė nieko bendro neturi su...
- Nieko neliesk, supratai? - pakartojo jis. - Savo paties labui.
O mes dar pasidomėsim jos ratais.
- Ratais?
- įtrauksim jos automobilį į dingusiųjų sąrašą. Taip pareigū
nams bus lengviau jos ieškoti. Paprašysime Penderio apygardos pa
reigūnų apžiūrėti „Food Lion“ aikštelę ir paklausinėti ligoninėse.
- Aikštelę aš jau apžiūrėjau.
- Apžiūrėjai? Kada?
- Visai neseniai.
- Mes irgi pasidairysime. Paimsime jos telefoninių pokalbių iš
klotines ir paskelbsime automobilio paiešką. Bet greičiausiai ji kur
nors išvažiavo su draugėmis, užsibuvo ir pamiršo įsijungti telefoną.
Kol atvyks kitas pareigūnas, ji jau bus parsiradusi gyva ir sveika.
- Aišku, - tariau sau, bandydamas nusiraminti. Jau ir taip iš
pliauskos priskaldžiau vežimą.
Palaukiau, kol jis sėdo į savo visureigį ir išsuko į pagrindinį
kelią. Tada pažiūrėjau į vietą prie savo mašinos, kur paprastai stovi
mamos automobilis. Kur jis paprastai stovėdavo. Staiga man ding
telėjo, kad įvyko kai kas labai negero.
Septintas SKYRIUS
Endis
Kai suskambo telefonas, aš dar gulėjau lovoje. Kimė! Stryktelėjau iš

lovos ir nubėgau prie rašomojo stalo atsiliepti.
- Labas! - sušukau turbūt per garsiai.
- Greičiau kelkis, - paragino ji.
- Jau atsikėliau.
Nusišypsojau, nors ji ir negalėjo manęs matyti.
- Tik patikrinau. - Ji kasryt mane tikrina. - Šiandien jautiesi
geriau?
Reikia pagalvoti. Visai pamiršau, kad vakar sirgau.
- Tai buvo tik vienos dienos negalavimas.
Šitaip mano susirgimą vadino mama. Dabar jaučiausi puikiai.
- Vėliau dar parašysiu, - pasakė ji. - Arba tu man parašyk.
- Gerai!
Išjungiau telefoną ir nulėkiau praustis. Dušas mano kasdie
nių darbų lentelėje užrašytas pirmuoju numeriu, bet man jau ne
bereikia į ją žvilgčioti dėl kiekvienos smulkmenos. Darausi pro
tingesnis.
Su Kime susipažinau neįgaliųjų sportininkų vakarėlyje. Iš pra
džių susiėjom tik kaip draugai. Ji daili, bet jos dailumas kitoks nei
mano pažįstamų mergaičių. Tame vakarėlyje mes šokome. Neįga-
lūs sportininkai šauniai šoka ir yra labai malonūs. Žaidėme žaidi

mus, valgėme tortą ir visa kita. Antrą kartą sutikau Kimę plaukimo
treniruotėje. Ji atėjo su tėčiu ir mama pažiūrėti, kaip plaukia mano
draugas Matas. Jos mama - baltaodė ilgais šviesiais plaukais, o tė
čio plaukai rudi kaip mano. Po treniruotės mudu su Kime nuėjome
į kampą pasikalbėti. Stengiausi stovėti per keturias pėdas nuo jos,
bet negalėjau tiksliai išmatuoti atstumo, nes buvau basas. O ji vis
slinko arčiau. Bet manęs tai netrikdė.
- Kaip čia yra, kad tu afroamerikietė, o tėvai baltieji? - paklau
siau jos.
- Aš įvaikinta, - atsakė ji. - Mano biologinė mama yra juoda
odė, o apie tėvą nieko nežinau, nors, sako, jis galėjo būti pusiau
baltaodis, pusiau japonas ar net indas.
- Ką reiškia „biologinė mama“?
- Na, ta moteris, kuri mane pagimdė. Tikroji mama, supranti?
Kaip tavoji pagimdė tave. - Ji parodė pirštu į mano mamą, kalban
čią su treneriu.
- O kas tada ta moteris? - Parodžiau į jos mamą.
- Ji įmotė, - atsakė Kimė. - O tas vyras mano įtėvis.
- Tu sudėtinga! - Ir nusišypsojau, kad ji nepagalvotų, jog tai
kas nors negero.
- Žinau.
Ji man irgi nusišypsojo.
Apie indus žinau daug dalykų. Tik ji turėjo sakyti ne indas, o
indėnas, arba Amerikos čiabuvis.
- Tavo indėniškos šaknys iš čerokių? - paklausiau.
- Ne, - atkirto ji. - Jis indas! Iš šalies Indijos. Bet niekas neži
no, iš kur mano biologinis tėtis tiksliai kilęs. Man gerai ir tokiai,
kokia esu.
- Man irgi gerai tokiam, koks esu, - atsakiau.
- Tu labai mielas, - pagyrė ji.
Man iš karto pasistojo. Kartais taip nutinka. Apsivyniojau
rankšluostį apie klubus, kad Kimė nepamatytų, kaip man pūpso.
Turbūt ji man patinka ne tik kaip draugė.
Juk dabar aš apie nieką kitą negalvoju, tik apie ją.
Apsirengęs ir susitvarkęs nulipau j apačią. Pamaniau, kad Megė

jau bus atsikėlusi. Aš taip džiaugiuosi, kad ji grįžo namo!
Stabtelėjęs ant apatinio laiptelio pamačiau mamą, svetainėje
besikalbančią su policininku. Ne, ne, ne! Tik jau ne vėl! Nežinojau,
ką man daryti; gal skuosti laiptais į viršų. Nes buvo taip; iš pradžių
buvau didvyris, paskui nebe, o vėliau - vėl didvyris. Kartais ir pats
nebesusigaudau, kas esu. Dėl to ir išsigandau. Nutariau smukti į
virtuvę ir pasitaisyti dribsnių, bet mama mane pamatė.
- Endi, ateik čia, branguti.
Nenorėjau atsigręžti. Sustojau kaip įbestas ir žiūrėjau į virtuvės
duris.
- Nebijok, Endi, viskas gerai, - padrąsino mama. - Ar pameni
pareigūną Keitsą? Jis nori tau užduoti keletą klausimų apie tetą Sarą.
Pasisukau į juos labai lėtai. Prisimenu jį. Jis man buvo malonus.
Bet po gaisro aš jau atsakiau gal į tris šimtus klausimų. Jau prabėgo
metai, bet man tie klausimai nusibodę.
- Kad aš nieko nežinau, - atsakiau.
- Sveikas, Endi, - pasilabino pareigūnas Keitsas. Staiga prisimi
niau jo vardą: Flipas. Koks keistas vardas.
- Ateik čia ir sėskis, - pakvietė mama.
Iš jos balso supratau, kad privalau paklusti. Atsisėdau ant sofos
šalia mamos. Ranka ji palietė man kaktą.
- Kaip jautiesi? - paklausė.
- Puikiai.
- Vakar jam streikavo skrandis, - paaiškino pareigūnui Keitsui,
o šis iškart negražiai susiraukė. - Gal ir šiandien neik į mokyklą? -
paklausė mama. - Gal dar neskubėk, pagulėk
- Man viskas gerai, - atsakiau. - Megė jau pabudo?
- Dar ne, - atsakė mama. - Klausyk, Endi. Man labai neramu.
Nuo tada, kai vakar tave prižiūrėdama teta Sara išvažiavo iš namų,
niekas jos daugiau nematė.
- Gal Kitas matė, - pasakiau.
- Ne, nematė, - patikino mama.
- Gal gali man padėti, Endi? - paprašė pareigūnas Keitsas. Ran
koje jis laikė rašiklį ir bloknotą. Policininkai visada juos nešiojasi.
- Aš nebenoriu sėsti į kalėjimą, - pasakiau. Kalėjime yra mažas

kambarėlis su langeliu duryse ir ten pilna negerų vaikų. Kol gyvas
nepamiršiu.
- Tu nesėsi į jokį kalėjimą, - nuramino mama. - Tu čia niekuo
dėtas.
Ir anąkart ji netikėjo, kad sėsiu.
- Papasakok man tiksliai, ką vakar prieš išvykdama iš namu
ko kalbėjo ponia Veston, - paprašė pareigūnas Keitsas. Ponia Ves-
ton - tai teta Sara.
- Kad važiuoja apsipirkti, - negalėjau pakartoti žodis į žodį, bet
minėjo kažką panašaus.
- Ar nesakė, kada grįš? - paklausė jis.
Geriausiai prisiminiau tik megakarius.
- Tikriausiai ne, - pasakiau.
- Ar nesakė, kur važiuoja apsipirkti?
Papurčiau galvą.
- Sakė važiuojanti į maisto prekių parduotuvę ar kokią kitą?
- Turbūt maisto prekių. - O gal ir ne. Reikėjo įdėmiau klausy
tis. Mano koja pradėjo tirtėti aukštyn žemyn. Pareigūnas Keitsas
kažką brūkštelėjo bloknotėlyje.
- Vakar matei Kitą? - paklausė.
- Jo namuose?
- Taip.
- Kad jo ten nebuvo.
- Neparėjo namo?
Vėl papurčiau galvą. Namelyje Kito tikrai nemačiau.
- Ką ponia Veston veikė, kai tu pas ją buvai?
- Nežinau. Ji buvo kitam kambary. O aš beveik visą tą laiką
miegojau.
- Ar išvis matei ją ką nors darančią?
- Ji man atnešė limonado ir sausainiukų.
Mama uždėjo man ant kelio ranką, kad netirtėtų.
- Ar ji kalbėjo su kuo nors telefonu? - pasidomėjo pareigūnas
Keitsas.
Papurčiau galvą.
- Oi, su mama, - staiga prisiminiau. - Mama jai paskambino.

Jis pažiūrėjo į mamą. Ši linktelėjo.
- Paskambinau ir pasakiau, kad Endžio atvažiuosime truputį
vėliau, - paaiškino ji.
- Ką ji į tai?
- Tiesą pasakius, susierzino, - tarė mama. - Aš jos nekaltinu. Ji
tikriausiai nekantravo važiuoti apsipirkti ir nenorėjo palikti Endžio
vieno. Mes grįžome trimis valandomis vėliau, nei tikėjomės.
- Ar nepameni, ką tiksliai ji tau sakė?
Apsidžiaugiau, kad klausinėja ne mane.
Mama papurtė galvą.
- Kažką panašaus: „Juk sakei, kad grįšit apie pusę dviejų.“ Man
buvo taip negera. Šiais metais mudvi atitolome, ir aš žinojau, kad
prašau labai didelės paslaugos palikdama jai Endį.
- Būčiau galėjęs ir vienas namie pasilikti, - įsiterpiau.
- Ar ji nebuvo tau pikta, Endi? - pasidomėjo pareigūnas Keitsas.
-Ne.
- O kai kalbėjo telefonu su mama?
Laukiau, kada jis užbaigs klausimą, bet jis tik keistai pažiūrėjo
į mane.
- Ar ji išvis tądien buvo pikta? - vėl paklausė jis. - Dėl ko nors?
Papurčiau galvą.
- Ji džiaugėsi.
- Džiaugėsi? - pareigūnas ir mama ištarė vienu metu, o aš nu
sijuokiau.
- Kad Megė grįžo iš kalėjimo.
- Tikrai? - nepatikėjo mama.
- Tu vakar rytą irgi verkei iš džiaugsmo, kad Megė grįžta, - pa
aiškinau jai. - Ji irgi panašiai.
- Jinai verkė? - paklausė pareigūnas Keitsas.
- Ne visai. - Žinau, kad policijai reikia labai sąžiningai atsaki
nėti į klausimus. - Verkiančios aš jos nemačiau, bet jos akys buvo
raudonos kaip tavo, kai verki. - Staiga prisiminiau dėžę. - Ji dar kai
ką darė, - prisipažinau.
- Ką? - paklausė jis.
- Nešėsi dėžę su puodu.

- Puodas buvo dėžėje ar ant jos? - suskubo paklausti mama.
- Ne. Ten buvo paveikslėlis su puodu. Ant dėžės nupieštas
puodas.
Pareigūnas Keitsas užsirašė į bloknotą. Tada įsikando rašiklio
galą ir ėmė kramtyti.
- Gal ketino grąžinti į parduotuvę puodą, kurį buvo nusipirku
si? - pasiūlė jam mintį mama. - Turbūt ji tai turėjo omeny, sakyda
ma, kad važiuoja į parduotuvę?
Pareigūnas Keitsas linktelėjo.
- Gali būti. O kur ji dažniausiai apsipirkinėja?
- Jai patinka „Wal-Mart“ Džeksonvilyje, bet galėjo važiuoti ir
dievažin kur. Bet nemanau, kad būtų palikusi Endį tokiam ilgam
laikui.
Staiga išgirdau mūsų gatvelės gale cypiančius automobilio stab
džius ir pašokau nuo sofos.
- Mama! - sušukau. - Autobusas!
Ji žvilgtelėjo į laikroduką.
- O ne. Per mus pavėluosi į mokyklą. - Ji paėmė mane už rie
šo ir pažvelgusi į pareigūną Keitsą paklausė: - Turbūt šiandien jau
užteks?
Jis užvertė bloknotėlį ir tarė:
- Kol kas užteks.
- Bėk, ko nors užkąsk, - paragino mama. - Aš pati tave nuve
šiu į mokyklą.
Nulėkiau į virtuvę ir įkišau į skrudintuvą porą riekelių minkš
tos duonos su cinamonu. Nekantravau pranešti Kimei, kad vėluoju
į mokyklą ne dėl savo kaltės.
Aštuntas SKYRIUS
Sara
Žengiu į Džeimio pasaulį
1989
Įsikibusi Stivui į ranką smukau į Laisvojo tikėjimo koplyčios klaup

tą ir atsisėdau. Nuo mano paskutinio apsilankymo prabėgo keli
mėnesiai, per tą laiką Stivas buvo namie ir nė karto nesusigundė
čia ateiti. Dabar susirinko jau trisdešimt žmonių. Pamačiau Džei-
mį, sėdintį įprastinėje vietoje, bet šalia jo nebuvo Lorelės.
Stivas giliai ir pratisai atsiduso; supratau, kad jam jau dabar
nuobodu, ir nuo šio garso man sugniaužė krūtinę. Turėjau jam il
gai ir sunkiai aiškinti, kodėl noriu vėl apsilankyti šioje koplytėlėje.
Mane traukia bendruomenės dvasia, pasakiau. Noriu būti kieno
nors dalimi.
- Ką čia šneki? - stebėjosi jis. - Tu jau turi savo bendruomenę.
Bendrauji su kariškių žmonomis.
- Tai dvasinė bendruomenė.
Jis įrėmė į mane pilkų plieninių akių žvilgsnį.
- Mudu sieja vienintelis bendras dalykas: abu esam netikin
tys, - pareiškė jis.
- Tai kas kita, - tariau. - Pats pamatysi. Labai prašau, eime su
manim. Kitaip aš eisiu viena.
Labai nervinausi šitaip su juo kalbėdama. Stivas neblogas žmo

gus, bet aš dar nepamiršau, kaip jaučiausi, kai jis praskėtė man
kojas ant galinės automobilio sėdynės. Man skaudėjo, o jame pa
budusiam gyvuliui tai buvo nė motais. Visad tai prisimindavau ir
dažniausiai nedrįsdavau su juo ginčytis. Bet dabar man reikėjo to,
ką atradau koplytėlėje. Galbūt mane traukė jos grožis, o gal pats
Džeimis Lokvudas? Apie tai nenorėjau daug galvoti.
Galiausiai Stivas leidosi įkalbamas nueiti su manim, bet tik
vieną kartą. Vis dėlto šalia jo man buvo nesmagu, todėl neatsisto
jau paliudyti, kur šią savaitę patyriau Dievo malonę. Stivą tai būtų
trikdę. O gal bijojau, kad jis nepagalvotų, jog man kas nors išplovė
smegenis. Jis ir toliau nesiliovė dūsavęs. Kelis kartus pasimuistė,
tarsi ruošdamasis stotis pamankštinti nutirpusių kojų. Viskas išėjo
ne taip, kaip tikėjausi. Jis nieko čia nesuprato.
Po susirinkimo kaip visada Džeimis stovėdamas prie durų išly
dėjo išeinančiuosius.
- Ar čia nėra kito išėjimo? - tyliai paklausė Stivas, kai traukė
me durų link.
- Nežinau.
Bet man tai nerūpėjo. Aš jau šypsojausi Džeimiui ir padaviau
jam ranką.
- Malonu regėti tave sugrįžusią, Sara, - tarė jis.
- Čia mano vyras Stivas, - supažindinau. - Stivai, čia Džeimis
Lokvudas.
Stivas padavė jam ranką.
- Gražus statinys, - pagyrė jis, ir aš mintyse jam padėkojau,
kad stengiasi būti draugiškas.
- Turbūt jau susilaukėte vaikelio? - paklausiau.
Kai prieš kelis mėnesius buvau koplytėlėje, Lorelė visiems pa
skelbė apie savo nėštumą. Kai ištariau žodį „vaikelio“, man nudiegė
krūtis.
- Jau! - Džeimis net nušvito. - Jai mėnuo. Pavadinome Mege.
- Sveikinu! - sušukau. - Kaip laikosi Lorelė?
Jis delsė atsakyti, ir aš supratau, kad žmonai kažin kas negerai;
iškart pasigailėjau paklaususi.
- Neblogai, - pagaliau atsakė jis. - Dabar mes truputį įsitempę,

bet tikriausiai šito ir reikėjo laukti.
- Jeigu reikia pagalbos, tik pasakykit, - pasisiūliau. - Turiu ma
rias laiko.
Stivas niuktelėjo man, ir aš nusekiau paskui jį, leisdama kitiems
pasikalbėti su Džeimiu. Mano pasiūlymas buvo nuoširdus. Troš
kau ištrūkti iš namų, bet Stivas nenorėjo, kad dirbčiau. Kariškių
žmonos nedirba, sakydavo jis. Veiklos čia nedaug, juolab kariškių
žmonoms, kurioms bet kada gali tekti išvykti.
Džeimis mus pasivijo smėlėtoje automobilių aikštelėje priešais

bažnytėlę.
- Tu kalbėjai rimtai, Sara? - paklausė jis, ranka dengdamasis
akis nuo saulės. - Tikrai gali padėti?
- Taip, žinoma, - atsakiau.
- Mums labai reikėtų pagalbos, - tarė jis. - Žinoma, aš sumo
kėsiu.
- Ne, nereikia! Ką jūs! Aš ir taip padėsiu. Juk sakiau, kad turiu
marias laiko.
Padiktavau jam savo numerį, jis užsirašė ant mažo bloknotėlio
ir įsikišo į džinsų kišenę.
įsėdusi į automobilį jaučiausi nepaprastai laiminga. Pagaliau
galėsiu daryti ką nors naudingo. Padėdama Džeimiui prisiliesiu
prie jo gyvenimo, kaip jis prisilietė prie manojo, pastatydamas šitą
koplytėlę.
Abu su Stivu beveik visą kelią tylėjome, kol privažiavome aukš
tuminį tiltą.
- Manai, kad pasielgei protingai? - pirmas paklausė jis.
- Apie ką tu? - apsimečiau nesupratusi, nors puikiai žinojau,
ko jis klausia.
- Pati žinai. Pagalba, vaikas.
- Aš noriu, - atsakiau tvirtai.
Dar niekada nebuvom taip arti prie Šerno temos. Susinervinusi
sukandau lūpą. Pagaliau Stivas pats kvietė pakalbėti apie jį.
- Ar tu kada nors apie jį galvoji? - paklausiau.
- Apie ką?
- Apie Semą.
Jis ilgai nieko neatsakė ir jau pamaniau, kad mano klausimą
nuleido negirdom.
- Niekam geriau nebus, jei ir galvosiu, - tarė Stivas. Paskui
bedė pirštu į greičio ribojimo ženklą. Trisdešimt penkios mylios
per valandą. - Čia kas? Naujas? - paklausė. - Maniau, šioje atkar
poje leistinas greitis keturiasdešimt penkios per valandą.
Džeimis pakvietė ateiti į nekilnojamojo turto agentūrą, kur dir

ba. Tikėjausi, kad nori pasikalbėti apie mano būsimas pareigas, bet
kai įžengiau į mažą kabinetą, pamačiau jį su kūdikiu ant rankų. Aš
atsisėdau, o jis apėjo stalą ir padavė man vaikelį.
Man visi mažyliai mieli, net ir su pailgomis kaip kankorėžis
galvomis, surauktais veidukais ar netaisyklingais bruožais. Visi iki
vieno stebėtinai žavūs. Tačiau vos mėnesio Megė buvo stulbinamai
graži. Ji turėjo dideles rudas Džeimio akis ir plačiai atsimerkusi ty
rinėjo aplinką. Ant galvytės augo vešlios tamsios garbanos, o blyš
kiame it porcelianas veidelyje ryškėjo dailūs bruožai.
- Jai diegia pilvuką, - tarė Džeimis. - O šiaip ji labai rami.
Ji buvo tokia lengva, kad laikiau ant rankų kaip plunksnelę. It
stebuklą. Dievo malonę. Vos apie tai pagalvojau, akis aptraukė aša
ros. Ar ištversiu? Ar mokėsiu rūpintis šiuo kūdikėliu?
- Gerai jautiesi? - paklausė Džeimis.
- Ji tokia gražutė.
Pajutau skruostu riedančią ašarą, bet kitas pavyko sulaikyti.
Dar pagalvos, kad kuoktelėjau. Arba kad esu iš tų moterų, kurios
vagia vaikus. Pakėliau į jį akis, atsikrenkščiau ir pamėginau susi
tvardyti. Paklausiau:
- Ar ji čia pirmą kartą? Kolegos tikriausiai nepaleidžia jos iš
rankų?
Jis pabarbeno pirštais į stalą, bet neskubėjo tuoj pat atsakyti.
- Tiesą pasakius, vežiojuosi ją kasdien jau visą savaitę. - Palin
kęs į priekį pažiūrėjo į naujagimę, ramiai gulinčią ant mano rankų,
ir pridūrė: - Lorelei dabar sunku.
Negi jis man atvirauja?

- Suprantu, - tariau.
- Pradžia nelengva, - kalbėjo jis. - Per gimdymą smarkiai nu
kraujavo, dabar jai mažakraujystė, be to, man regis, jaučiasi nesava
ir nepasitiki savo jėgomis.
- Ak, vargšelė.
Užjaučiau moterį, kurią buvau mačiusi vos porą kartų. Kaip
turi būti sunku susilaukti vaikelio ir negalėti juo rūpintis.
- Tikiuosi, ji greitai pasitaisys, - pasakiau.
- Ačiū. Aš irgi tikiuosi.
Apmečiau akimis didžiulę šūsnį reklaminių prospektų ant
Džeimio darbo stalo.
- Keista regėti jus biure, - po kiek laiko tariau. - Kaip paprastą
žmogų.
Jis nusijuokė.
- Aš ir esu paprastas žmogus. Toks jau gimiau. Ir toks noriu
būti. Doras mirtingasis.
- Aš... - Norėjau jam papasakoti, ką man reiškė pirmieji keli
apsilankymai jo koplytėlėje. Žinojau, kad vis tiek ten vaikščiosiu su
Stivu ar be jo. Pažvelgiau į Mėgę, jos ilgos sunkios blakstienos buvo
užmerktos, vokai truputį trūkčiojo, lyg ji ką sapnuotų. - Nemoku
paaiškinti, kaip jaučiuosi jūsų koplyčioje, - prabilau vėl pakėlusi į jį
akis. - Nesu religinga, todėl tai keista. Sunku nusakyti.
- Neužtenka žodžių? - paklausė jis.
Linktelėjau.
- Ak, Sara, - tarė jis. - Sveika atvykusi į mano pasaulį.
Džeimis su Lorele gyvena paplūdimyje, apskritame namuke,

pavadintame „Jūros švelnumas“. Įžengdama visai neketinau pavy
dėti, bet, pro svetainės langus pamačiusi atsiveriantį vandenyno
vaizdą, neatsispyriau tam jausmui. Be jokios abejonės, Lokvudai
maudosi piniguose; aš pati kažin ar kada nors tiek turėsiu.
- O, kaip čia gražu! - sušukau susižavėjusi, o Džeimis, prie krū
tinės glausdamas snaudžiančią Mėgę, vedė mane per kambarį iki
sofos. Jis buvo prašęs užsukti „atnaujinti pažinties“ su Lorele, jei
jau sutinku padėti jiems su mažyle.
- Įsitaisyk patogiai, - pakvietė jis ir padavė man į rankas

Mėgę. - Pasakysiu Lorelei, kad atėjai.
Atsisėdau ant sofos ir pasidėjau ant kelių miegantį vaiką. Po
kelių minučių į kambarį atėjo Lorelė. Ji žengė lėtai, tarsi cementi
nėmis kojomis, ir aš suabejojau, ar susitikusi kitur būčiau ją paži
nusi. Plaukai ilgi, susiviję, neplauti, akys negyvos. Veidas ne tiek
išblyškęs, kiek pageltęs, lyg ant jo būtų užsilikusios įdegio dėmės.
Vilkėjo geltoną chalatą, kuris prašyte prašėsi išskalbiamas.
Išvydusi ją ne juokais sunerimau, kaip tokia graži moteris iš
koplytėlės galėjo virsti vaiduokliu. Buvo akivaizdu, kad ji atsigaus
dar negreitai. Matyt, gimdymas kainavo daug sveikatos.
- Jūsų kūdikis nuostabus.
Nudelbiau akis į Mėgę, slėpdama išgąstį dėl Lorelės išvaizdos.
- Ačiū, - padėkojo Lorelė ir atsisėdo į supamąją kėdę.
Džeimis man atnešė šaltosios arbatos, bet nė neketinau vaišin
tis. Be abejonės, bus labai saldi. Ak, ta pietietiška bjaurastis.
- Judvi pamenat viena kitą, tiesa? - tarė Džeimis, sėsdamasis
kitame sofos gale.
- Žinoma, - atsakiau. - Jūsų namukas labai gražus, Lorele.
- Ačiū.
- Aš... Mudu su Džeimiu nutarėme, kad man reikėtų susitikti
su jumis ir pasikalbėti, gal turėsite kokių ypatingų nurodymų dėl
Megės priežiūros.
Lorelė patraukė pečiais, tarsi jai nerūpi, kaip aš prižiūrėsiu jos
dukterį.
- Pasistenkit jos nenugalabyti, - tarė ji.
- Lorele! - šūktelėjo Džeimis.
Išgirdusi Lorelės žodžius tikriausiai krūptelėjau, nes Megė pra
dėjo niurgzti.
- Šššš, meilute, - nuraminau mergytę ir standžiau susupau
į apklotėlį. Įdomu, ar Lorelė žino apie Šerną? Betgi kas jai būtų
galėjęs papasakoti? Bijojau pakelti į ją akis. Nenorėjau sutikti jos
žvilgsnio.
Lorelė garsiai nusijuokė ir sumažino kambaryje tvyrančią
įtampą.
- Patys žinote, ką turiu omeny, - tarė ji.

- Taip, žinoma, - pabandžiau nusijuokti ir aš. - Manau, susi
tvarkysiu.
Koplytėlėje Džeimis turėjo nedidelį kambarėlį, ten ir praleis

davau beveik visą dieną su Mege, nes Lorelė nenorėjo, kad liktume
namie.
- Tai ne dėl tavęs, - tikino mane Džeimis. - Jai dabar niekas
neįtinka. Ji taip išsekusi, kad nieko nenori matyti.
Net ir savo vaiko, pagalvojau. Garsiai mudu apie tai nekalbė
jome, bet ir Džeimis, ir aš puikiai žinojome, kad Lorelę kamuoja
kur kas rimtesni dalykai nei paprastas nuovargis. Lorelė nenorėjo
namie matyti Megės. Nenorėjo girdėti jos balso.
Koplyčioje buvo įvesta elektra; Džeimis kambarėlyje pastatė
šaldytuvą ir nedidelę kaitlentę, kad turėčiau kur pašildyti Megei
mišinuką. Dar iš kažkur atvilko senovinį medinį lopšį ir vasari
nį vežimėlį. Čia su Mege leisdavau ištisas dienas; kai nereikėdavo
maitinti, nešioti ant rankų ar keisti sauskelnių, skaitydavau arba
mokiausi megzti. Negalėjau patikėti, kad man nušvito tokia laimė
leisti dienas šiame gražiame, kukliame pastate. Mane traukė ir ža
vėjo vaizdas pro panoraminius langus, stebėdavau jūroje žaidžian
čius delfinus, padangėje sklandančius pelikanus. Tam tikra prasme
pagaliau turėjau nuosavą namelį prie jūros.
Kai oras būdavo pakankamai šiltas, nusiveždavau Mėgę su ve
žimėliu į pajūrį. Praeidavom pro „Jūros švelnumą“, bet labai greitai
supratau, kad nėra prasmės užsukti pasilabinti. Niekas ten nelaukė
nei manęs, nei Megės.
Sekmadieniais koplytėlėje sėdėdavau šalia Džeimio su Mege
ant kelių. Iš pradžių Džeimis trumpai paaiškino trims dešimtims
susirinkusiųjų, kad aš padedu jam ir Lorelei prižiūrėti Mėgę. Vasa
rą į maldos namus ateidavo naujų žmonių, ir jie, matyt, manydavo,
kad esu Džeimio žmona.
Neįtikėtina, girdėdama tėvo balsą Megė tiesiog tirpdavo mano
glėbyje. Jo balsas hipnotizuodavo ne tik ją ar mane, bet ir daugu
mą koplyčios lankytojų. Plūstelėjus turistų srautui, visos penkios
dešimtys sėdimų vietų koplytėlėje savaitgaliais būdavo užimtos.

Žmonės vienas paskui kitą stodavosi ir pasakodavo, kur tą savaitę
patyrę Dievo malonę, bet aš tai darydavau labai retai. Per susirin
kimus koplytėlėje sunkiai tramdydavau emocijas. Vos per porą mė
nesių mano džiaugsmas tapo toks kankinamas, kad žinojau: jeigu
atsistosiu kalbėti, nebesusivaldysiu. Dievas - Džeimio Dievas - ne
apleido manęs nė dieną, nė akimirką. Gyvenimas įgavo prasmę: aš
laikau rankose mažutę gyvybę. Aš galiu padėti Džeimiui, kai jam
taip reikalinga mano pagalba. Netgi namie virdama vakarienę, ly
gindama Stivui uniformą ar tvarkydama mūsų nuomojamą namelį,
aš šypsodavausi. Manyje kunkuliavo tiek džiaugsmo, kad nebeliko
vietos sielvartui dėl nemielos santuokos ir dėl Šerno.
Prabėgus keliems mėnesiams Džeimis pasakė manąs, kad Lo

relei reikalinga draugė.
- Ji neturi nė vienos bičiulės su mažu vaiku, - tarė jis. - Tu irgi
neturi, bet esi tokia šilta, miela ir švelni. - Jis nukreipė žvilgsnį į šalį,
tarsi būtų pasakęs daugiau, nei derėjo. - Ją apniko depresija. Visai
nebesirūpina savimi. Na, supranti. Apsileido. Nepaiso higienos.
- Gal jai reikia rimtesnės pagalbos, o ne draugės, - nedrąsiai
pasiūliau.
Jeigu atvirai, man Lorelės draugija buvo nemiela, kiek įmany
dama jos vengiau. Joje nebeliko nieko iš anos moters spindinčio
mis akimis.
Džeimis giliai atsiduso ir pavargusiu balsu tarė:
- Tu turbūt teisi. Jos gydytojas siūlo pradėti gerti tą naująjį
vaistą - prozaką, bet mudu manome, kad medikamentų nereikia.
Gal jai užtektų geros bičiulės.
Jis atrodė toks susikrimtęs. Buvau pasiryžusi padaryti viską,
kad tik jo veide vėl pamatyčiau šypseną.
- Aplankysiu ją kurią dieną, jei pabūsite su Mege, - pažadė
jau. - Gal mums pavyks nuoširdžiai pasikalbėti.
Kai pasižadėjau aplankyti, viskas atrodė įmanoma, bet tada nė

neįtariau, kaip smarkiai buvo pablogėjusi Lorelės sveikata. Norma
liai kalbėtis ji nebegalėjo.
Nuėjau pas ją sugalvojusi pavaišinti vištienos ir ryžių troškiniu.

Užtikau gulinčią ant sofos po plona antklode ir žiūrinčią serialo
„Mano svajonių Džine“ kartojimą. Nors visi langai buvo atlapoti,
namelyje tvyrojo nemalonus kvapas.
- Atnešiau troškinio vakarienei, - tariau įėjusi pro neužrakin
tas duris ir patraukiau tiesiai į virtuvę. - Padėsiu į šaldytuvą, gerai?
Užteks porai dienų.
- Kur vaikas? - vangiai paklausė Lorelė.
Pažiūrėjau į ją per pusryčių stalą ir atsakiau:
- Su Džeimiu. Jis tvarko popierius koplyčioje. Pamaniau, už
bėgsiu pasilabinti ir užnešiu troškinį.
Lorelė suraukė nosį leisdama suprasti, kad mano apsilankymas
jos visai nenudžiugino.
Nelengva bus, pamaniau. Betgi kas nors turi pralaužti ledus. Ji
skaudina savo vyrą, o ką jau kalbėti apie vaikelį.
Atsisėdau į supamąjį krėslą prie sofos ir paklausiau:
- Kaip laikaisi?
- Normaliai.
Lorelė neatplėšė akių nuo televizoriaus ekrano. Pasilenkiau ar
čiau jos.
- Klausiu rimtai, Lorele. Kaip iš tiesų jautiesi?
Ji atsiduso ir tarė:
- Pavargusi.
- Džeimis minėjo, kad gydytojas tau siūlo gerti prozaką. -
Man atrodė, kad Džeimis neteisus, neleisdamas jai vartoti anti
depresantų.
- Ne tavo reikalas, - atšovė Lorelė.
Ar ji teisi? Galbūt. Bet aš rūpinuosi jos vaiku, todėl tai ir mano
reikalas.
- Turiu gerą draugę Mičigane. Ji vartoja prozaką, jai labai pa
deda, - tariau.
- Man ne depresija, - pareiškė Lorelė. - Aš tiesiog pavargusi.
Tu irgi pavargtum, jeigu kiaurą naktį neužmigtum dėl klykiančio
vaiko.
- Tu juk medicinos sesuo, - priminiau. - Žinai, kad depresija
turi būti gydoma. Džeimis minėjo, kad tau niekas neberūpi. Netgi
Megė. - Bijojau ištarti per daug. - Pameni, kaip džiaugeisi, kad tu
rėsi kūdikį? Aš mačiau, kai visai koplyčiai paskelbei apie nėštumą.
Manau, aiškiausias depresijos požymis yra tai, kad tu... visai nesi
domi vaiku.
Lorelė pakėlė į mane akis ir pareiškė:
- Noriu, kad išeitum.
Susimoviau. Kalbu ne tai, ko reikia. Nenorėjau pakenkti Džei-
miui, bet nebegalėjau sustoti.
- Tu nesąžininga savo vyrui. Jis gyvena kaip vienišas tėvas. Jam
puikiai sekasi su Mege, bet šitaip ji užaugs nepažinodama tavęs.
Grįžtelėjau, nes išgirdau atstumiamas terasos duris. Į kambarį
įėjo jaunuolis, ir po sekundės prisiminiau, kad čia dabar gyvena
Džeimio brolis Markusas. Maištininkas. Jis atrodė nepavojingas.
Lieknas, įdegęs, susivėlusiais plaukais, vilkėjo marškinėlius ir žalią
maudymosi kostiumą.
- Jūs tikriausiai Markusas. - Atsistojau nuo krėslo. - Aš Sara
Veston.
- Auklė.
Dar tik rytas, o jis jau įkaušęs. Nuo jo trenkė.
- Taip. Užbėgau pasimatyti su Lorele.
- Pasakyti, kad aš sušikta motina ir žmona, - burbtelėjo ji.
- Lorele! - Mane tai pribloškė. - Šitaip nesakiau. Atsiprašau,
jeigu aš...
- Liepiau jai išeiti, bet ji neina, - pasiskundė Markusui.
Pajutau, kaip man užkaito skruostai.
- Jeigu ji prašo, tai ir eikite, - tarė Markusas.
- Supratau. - Skėstelėjau rankomis pasiduodama. - Prašau
man atleisti, - tariau eidama prie durų. - Tikrai nenorėjau tavęs
užpykdyti.
Mažame koplyčios kambarėlyje Džeimis pakėlė akis nuo nedi

delio medinio stalo.
- Kaip sekėsi? - paklausė jis tyliai, kad nepažadintų lopšyje
miegančios Megės.
Buvau tokia sutrikusi, kad iškart pravirkau.
- Ne taip, kaip tikėjausi. - Susmukau į antrą ir vienintelę laisvą

kėdę. - Ji mane išvijo, bet aš jos nekaltinu.
- Kodėl? Kas atsitiko?
Perpasakojau jam mūsų pokalbį rausdamasi po savo vystyklų
krepšį - taip, dabar jau tą krepšį laikiau savu, - susiradau vienkar
tinę nosinaitę ir prispaudžiau prie akių.
- Sara. - Džeimis su ratukine kėde privažiavo prie manęs ir
paėmė už rankų. - Tu nekalta, aišku? Aš pats pastūmėjau tave. Tu
tiek daug padedi Megei ir man, tad pamaniau, kad gali padaryti
stebuklą ir Lorelei.
Kalbėdamas jis glostė nykščiais mano plaštakas. Nevalingai su
spaudžiau delnuose jo pirštus.
Kaip tu tveri, norėjau paklausti. Kaip tu ją pakenti? Iš pradžių
buvau pasiruošusi užjausti tą moterį, nes aiškiai mačiau, kad ji ser
ga. Bet mano užuojauta truko neilgai. Lorelė turi gyvą, nuostabų
vaikelį ir nė trupučio nesistengia jam būti gera mama.
- Aš nė neįsivaizdavau, kokia padėtis jūsų namuose, - tariau. -
Kad šitaip blogai.
- Tikiuosi, tai praeis, - atsakė jis. - Tik prireiks daugiau laiko,
nei maniau.
- Gal jai iš tiesų reikia antidepresantų, - garsiai svarsčiau.
- Galbūt, - pripažino jis.
- Kas jums padeda išgyventi? - paklausiau.
- Ak, Sara... - Jis nusišypsojo. - Kvailas klausimas. Man išgy
venti padeda daugybė dalykų. Pavyzdžiui, koplyčia. Ir ji. - Linkte
lėjo galvą į lopšį, kuriame miegojo Megė. - Ir dar tai, kad aš myliu
Lorelę... - Jis pažiūrėjo į mane, tarsi primindamas, kad mudu esa
me tik draugai ir niekas daugiau.
Tačiau mano rankas glostantys jo nykščiai bylojo kitką.
Devintas SKYRIUS
Kitas
Dona pastatė automobilį palei Lokvudų namą pačiame gatvelės

gale, taigi atsidūrėme tiesiai priešais Stamp Saundą. Jeigu norėtum,
galėtum nuvažiuoti tiesiai į vandenį. Jokių apsauginių užtvarų. Pri
siminiau Džordės Metjus mamą, lekiančią automobiliu nuo tilto.
Koks jausmas, kai pro langus ima veržtis vanduo? Žmogus, norin
tis nusižudyti, puola į paniką ar tiesiog pasiduoda ir nuskęsta?
Lokvudų namas buvo mums iš kairės. Netoliese stovėjo dar keli
automobiliai, ir aš pagalvojau, kiek žmonių susirinko į šitą - kaip
ten jį - pasitarimą.
Dona pažiūrėjo į mane ir paklausė:
- Kaip jautiesi, mielasis? Atrodai net pažaliavęs.
- Kaip niekad puikiai, - atsakiau.
Mažiausiai troškau būti čia, Megės Lokvud namuose. Bet da
riau tai dėl mamos. Kitaip nė pats velnias manęs nebūtų nuvaręs.
Vakar ir šįryt vos atsibudęs puoliau žiūrėti pro langą virš lovos,
ar nepamatysiu mamos automobilio. Tikėjausi, kad bus įvykęs ste
buklas, ir po nakties jis vėl stovės kur visada. Kai taip neatsitiko,
mane apėmė baisi panika. Lygiai taip pat jaučiausi ir aną rytą, kai
atsibudau su tuo prakeiktu kvėpavimo vamzdeliu gerklėje. Niekada
gyvenime nebenorėčiau patirti to jausmo.
- Ką gi, - tarė Dona ir atsisegė saugos diržą. - Eime.

Šaligatviu nuėjome prie geltono namo; spalva - vienintelis pa
našumas tarp jo ir mūsų kilnojamojo namelio. Topsulo salai toks
statinys per didelis. Didingas, sako mama. Tokio tikrai nenorėčiau,
bet kai tavo kieme tyvuliuoja įlanka, tai kodėl gi ne.
Prieš padegamas Megės, lankydavausi čia ne kartą, mama ir
Lorelė buvo geriausios draugės. Bet nuo tada - nebe. Juolab kad
sužinojau pats irgi esąs Lokvudas.
- Aš nenoriu matyti Megės. - Neketinau ištarti to garsiai, bet
nepajutau, kaip pasakiau. Kaip vaikas. Tarsi prašyčiau Donos ap
ginti mane.
Ji ėjo keliais žingsniais pirma manęs, bet stabtelėjo, palaukė,
tada apkabino ir toliau ėjome kartu. Jos ilgi rausvi plaukai glostė
man skruostą. Jos plaukų kvapas man priminė mamą, tikriausiai
abi trenkasi galvas vienodu šampūnu. Pasisukau į ją veidu, kad dar
kartą įkvėpčiau to aromato.
- Man irgi nebus miela susitikti su Mege, Kitai, - tarė ji. - Betgi
tu gali su ja nekalbėti. Gali į ją nežiūrėti. Dabar turime galvoti tik
apie tavo mamą, aišku?
Man nepatiko ne tai, kad turėsiu žiūrėti į Mėgę, o priešingai -
kad ji žiūrės į mane. Jausiuos nežmoniškai pažemintas, kai ji matys,
kaip žiauriai sudirbo man gyvenimą.
- Kitai Vestonai!
Atsisukęs pamačiau per gatvę į mus bėgančius vyrą ir moterį.
Vyras laikė filmavimo kamerą, o moteris - mikrofoną. Ir vėl žurna
listai! Neįtikėtina! Jie mane seka ar ką?
- Ar įsivaizduojate, kur galėtų būti jūsų mama? - paklausė
moteris.
Nusigręžiau nuo jos taip staigiai, kad galva užgavau Donai
smakrą. Ji stumtelėjo mane Lokvudų priebučio link ir paragino:
- Eik.
Nuskubėjau, o už nugaros išgirdau, kaip ji ėmė šaukti:
- Atstokit nuo jo pagaliau! Negi nesuprantat, kiek jis prisi
kentėjo?
Kai ji prisivijo mane ant priebučio laiptų, visas virpėjau, bet
stengiausi parodyti, kad man tai nė kiek nerūpi.
- Šikniai neraliuoti, - tariau, linktelėdamas galva jų pusėn. Tie

du ėjo prie balto autobusiuko, stovinčio kitapus gatvės.
- Tai jau tikrai, - pritarė Dona.
Duris atidarė Serf Sičio merė Trišė Delfi.
- Dona.
Jos apsikabino, paskui merė ištiesė rankas į mane.
- Kitai, vaike. Kaip tu laikaisi? - paklausė.
- Normaliai. - Leidausi jos apkabinamas. Nustebau, kad ir ji
čia. Merė. Gal žmonės pagaliau rimtai susirūpino. Kiek supratau,
policija ne ką tenuveikė. Man sakė, kad šis tas paaiškėja per pirmą
sias dvi paras. O šįvakar jau prasideda trečioji.
Panelė Trišė apsikeitė vietomis su Dona ir apkabinusi nusivedė
mane į virtuvę. Ten plieskė ryški šviesa. Mačiau Lorelę su Emilijos
Karmaikl mama ir dar viena nepažįstama moterim tarpusavy be
sišnekančias ir ruošiančias valgį ant virtuvės baro. Nenorėjau eiti į
vidų. Sustojau prie durų.
- Aš pabūsiu ana tenai, - pasakiau panelei Trišei ir parodžiau į
tuščią svetainę, kur mažiau šviesos. Vienas langas buvo išdaužtas, iš
lauko pusės ant jo buvo užleistos langinės. Man patiko, kad kamba
ryje tvyro prietema, o virtuvėje stirksočiau kaip elektros lemputė.
- Gerai, - pasakė panelė Trišė.
- Aš eisiu su tavim, - pasisiūlė Dona.
- Galit manęs nesaugot, ne mažas vaikas, - atsakiau.
- Manai, nežinau? - Ji nusišypsojo ir ranka pakedeno man
plaukus. Tada pasilenkusi prie ausies tyliai sušnibždėjo: - Aš mie
liau pabūčiau su tavim nei su tais žmonėmis.
Taip, kurgi ne, pamaniau. Bet ji tokia maloni, tad nutariau ne
priešgyniauti.
Mudu atsisėdome prie židinio, kur ruseno dirbtinės, dujomis
kūrenamos pliauskos. Prisiminiau, kad šiame name esama net trijų
židinių. Vienas čia, kitas Lorelės miegamajame, o trečias terasoje.
Lokvudai išties maudosi piniguose.
Iš virtuvės atėjo Markusas, nešinas lėkšte maisto.
- Sveiki, Dona, Kitai, - pasilabino ir atsisėdo man iš kitos pu
sės. - Frenkis su tavim, Dona?
- Dar darbe, - atsakė ji.

Gerai, kad Frenkio nėra. Dona jau kuris laikas su juo susidėjusi,
bet man jis atrodo tikras besmegenis. Amžinai spokso man į veidą.
- Šiandien bandysime imtis veiksmų, Kitai, - tarė man
Markusas.
Linktelėjau. Mano akys buvo įsmeigtos j virtuvės duris. Įtariau,
kad tenai turi būti Megė, todėl norėjau pasiruošti susitikimui su ja.
Žiūrėsiu kiaurai per ją, tarsi jos čia nebūtų. Štai taip.
Dona pakilo iš vietos ir tarė:
- Atnešiu mums ko nors užkąsti. Tu pabūk čia.
Tarsi ketinau kur eiti.
- Kaip tavo mankšta? - paklausė Markusas, besdamas šakute į
makaronų salotas.
Truktelėjau pečiais. Markusas puikus žmogus. Jį vienintelį iš
visų Lokvudų galiu pakęsti, ir ne tik dėl to, kad jis prieš kelerius
metus mano vardu įsteigė studijų fondą ir įnešė nemažą sumelę
savų pinigų. Tačiau dabar visai nenorėjau kalbėtis apie mankštą.
Šįryt aš jos nedariau. Yra svarbesnių reikalų. Nebesportuoju, todėl
skausmas rankose ir pečių juostoje tiesiog nepakeliamas. Namie
laukdamas Donos papildomai įsimečiau burnon pusę tabletės per-
koseto, bet jis dar nebuvo pradėjęs veikti.
- Kas čia susirinko? - paklausiau.
- Tuoj pasakysiu. - Sukramtė. Nurijo. - Pirmiausia Flipas
Keitsas.
Taip. Tam ir susirinkome, kad iš farų išgirstume naujausią infor
maciją ir jie mums nurodytų, kaip galime prisidėti prie paieškos.
- Kas dar?
- Aišku, Lorelė. Robiną Karmaikl. Sju Čarlz. Pažįsti ją?
Linktelėjau. Sju - viena geriausių mamos draugių iš knygų klu
bo, todėl visai normalu, kad ir ji atėjo. Tik neaišku, kodėl mano
mamos likimas rūpi Emilijos mamai. Gal dėl to, kad jos dukra irgi
nukentėjo gaisre. Emilijai teko užsigydyti žaizdų ir mėlynių, bet iš
esmės ji liko sveika. Bent jau tokia, kokia buvo iki gaisro.
- Ar Megė yra?
Nebegalėjau ilgiau tverti susikaupusios įtampos.
- Ji viršuje, - atsakė Markusas. - Namie vos porą dienų, todėl

dar nepasirengusi bendrauti.
Sumauta bailė, pamaniau. Bet aš žinau, ką reiškia nenorėti ben
drauti, tad jos sprendimas likti viršuje mane visai tenkino.
- O Endis mokykloj, - pridūrė Markusas.
- Supratau. - Aš irgi šiuo metu turėčiau ten būti. Velniop tą
mokyklą.
Į kambarį grįžo Dona ir padavė man lėkštę, prikrautą maisto.
- Štai, prašom, - tarė ji.
Pažvelgiau į suvožtinį su kumpiu ir net penkių rūšių mišrai
nes - makaronų, kiaušinių, bulvių, dar dievažin ko, - ir vos ne-
apsivėmiau. Reikėjo pasakyti Donai, kad neneštų. Nieko burnoj
neturėjau nuo pirmadienio vakaro. Jaučiau, kad perkosetas mano
skrandyje sėkmingai graužia skylę.
Netrukus į kambarį suėjo visi. Pasisveikino su manim, o Lo
relė pasilenkė ir apkabino, - dėl šito baisiai supykau. Aišku, ji čia
nekalta, bet ji artimai susijusi su Mege, ir jau vien to užtenka, kad
įsiusčiau.
- Taigi, - tarė Flipas Keitsas. Jis atsisėdo ant sofos šalia panelės
Trišės ir pasidėjo lėkštę su maistu ant kavos stalelio. Visi sužiuro į jį.
- Kitai, - po kiek laiko prabilo jis, - mes visi susirūpinę dėl
tavo mamos. Kaip žinia, paskelbėme jos paiešką. Šįryt patikrinome
jos banko sąskaitą. Pastarosiomis dienomis neužfiksuota nei dide
lių sumų išėmimo, nei nuskaitymo. Ieškome jos automobilio.
Jis toliau vardijo, kas padaryta. Aš jau žinojau viską, ką jis kal
bėjo. Jie netgi apieškojo mūsų namelį dėl kraujo ar spermos mėgi
nių. Iškvaišti galima. Aišku, juk esu paauglys, bet daugiau nei me
tus manosios ten neturėjo būti. Be abejo, jos yra, tačiau man niekas
nesakė, rado ar ne.
- Dėl to Lorelė su Dona ir surengė šį pasitarimą, - toliau kal
bėjo Flipas. - Jos manęs paprašė padėti sugalvoti, kaip bendruome
nė galėtų prisidėti prie tavo mamos paieškos. Toks šio susibūrimo
tikslas.
Pagaliau perkosetas pradėjo veikti, bet ne taip, kaip tikėjausi.
Jis ne tiek mušė skausmą, kiek svaigino; taip būna visada, kai jo
padauginu. Kad nepykintų, pakramčiau kampelį Donos atnešto su

vožtinio, bet negalėjau nuryti nė kąsnio. Nuo maisto kvapo pasida
rė dar blogiau. Pasilenkiau ir pakišau lėkštę su maistu po kėde.
- Mes jau apklausėme tuos, kurie artimai pažįsta Sarą, - toliau
dėstė Flipas. - Rimtų įtarimų dėl nužudymo nėra. Bent jau kol kas
niekas nekrito į akis. Ji nesiskundė jokia fizine ar protine negalia,
kuri būtų galėjusi paveikti jos elgesį. Be to, namie neradom jos la
gamino, todėl manom, kad ji išvyko savo noru. Kitas jau pilname
tis, tad gali pabūti ir vienas.
- Visiškas mėšlas, - burbtelėjau ir susigrūdęs rankas į kišenes
susmukau kėdėje. - Ką norit pasakyti? Išvažiavo ir tegu sau žinosi?
- Nieko panašaus, - atšovė Flipas. - Suprantu tavo nepasitenki
nimą. Mes ir susirinkome čia tam, kad nutartume, kaip ją surasti.
Lorelė padėjo ant staliuko savo lėkštę ir palinkusi į priekį
paklausė:
- Flipai, ar neatrodo, jog tai, kad Sara neserga jokia protine
liga, kelia dar didesnių įtarimų dėl jos dingimo? Nėra jokios prie
žasties. Jokio paaiškinimo.
- Suprantu, sunku tai girdėti, - tarė Flipas, - bet vis dėlto turė
kime galvoje vieną dalyką: jos metų sveiko proto žmonės paprastai
dingsta norėdami nuo ko nors pabėgti. Kai dingsta jaunos mote
rys, greičiausiai tai pagrobimas ar išprievartavimas. Kai vyresnio
amžiaus - nuovokos sutrikimai. Saros metų žmogus apsisprendžia
dingti bėgdamas nuo finansinių bėdų ar bendravimo nemalonu
mų, galbūt nuo smurto šeimoje. Ar ko nors panašaus. - Jis apmetė
akimis susirinkusiuosius ir patylėjęs paklausė: - Gal žinote, ar ji
turėjo finansinių sunkumų?
Visi sužiuro į mane.
- Na, ant pinigų maišo tikrai nesėdim, - atkirtau. - Patikėkit.
- Ji niekada nesiskundė, - pasakė Dona. - Pernai po gaisro su
rinktus pinigus kartu su žalos atlyginimo kompensacija skyrėme
Kitui gydyti, nes karinio sveikatos draudimo neužteko. - Uždėjo
ranką man ant peties ir kalbėjo toliau: - Žinau, kad judu daug pi
nigų neturėjote, bet tavo mama niekada nesiskundė, kad nesuduria
galo su galu. Oi! - staiga šūktelėjo ji. - Kai ką prisiminiau, Flipai.
Nežinau, ar padės, bet... man regis, Sara rašė memuarus. Ar nera

dot, kai krėtėt namelį?
- Memuarus? - nustebusi paklausė Lorelė. Aš irgi ne ką mažiau
nustebau. Juk memuarus rašo tik tie, kurių gyvenimas įdomus.
- Taip, - patvirtino Dona. - Pernai įkalbinau ją drauge lankyti
rašymo kursus, juos rengė metodistų bažnyčia Džeksonvilyje. Ji la
bai susidomėjo ir, regis, rimtai įsitraukė. Rimčiau nei aš.
Flipas palinko į priekį ir paklausė manęs:
- Ar tu ką nors apie tai žinai, Kitai?
Šiemet ji visą laiką kažką rašė ir visur su savim nešiojosi sąsiuvi
nį. Bet aš tuo nesidomėjau. Man rūpėjo tik mano paties gyvenimas.
- Apie memuarus nieko negirdėjau, - prisipažinau. Staiga man
suskaudo tarp peties ir kaklo, pasitryniau tą vietą. - Ji rašydavosi į
sąsiuvinį, bet nežinau ką.
- Na va, matot! - susijaudinusi šūktelėjo Dona. - Ji rašė ranka.
Mokytojas kartą vos įskaitė jos rašyseną.
- Ar tas mokytojas... - lėtai prabilo Flipas, - negalėtų žinoti, ką
ji rašė tuose... memuaruose?
Dona papurtė galvą ir tarė:
- Man regis, jis skaitė tik pirmo skyriaus įžangą ar kaip ten
ji vadinasi. Mes visi kursuose skaitydavom savo kūrinius garsiai,
bet Sara labai drovėjosi. Ji leido Šonui - toks buvo mokytojo var
das - perskaityti tą pradžią, o paskui man sakė, kad jis pagyręs ją
kaip puikią rašytoją... ar panašiai. Ji nenorėjo rinkti kompiuteriu,
sakė, kad tai skirta tik jos akims.
- Vienas sąsiuvinis buvo ar keli, - pasakiau Flipui, - bet mūsų
namelyje jų tikrai nėra. Aš jų nemačiau, o jūs, be abejo, būtumėte
juos radę?
- Pagalvok, Kitai, gal yra kokia vieta, kur ji galėjo juos laiky
ti, - tarė Flipas. - Jeigu ji tokia slapukė, tai gal buvo kur nors sau
giai pasidėjusi?
- Nesakyčiau, kad ji slapukė, - įsiterpė Dona. - Ji tiesiog neno
rėjo skaityti garsiai prieš auditoriją.
- Dona, ar gali man padiktuoti to mokytojo pavardę ir telefono
numerį? - paprašė Flipas.
Ji linktelėjo, o aš susimąsčiau, kur namelyje mama būtų galėjusi

slėpti užrašus. Policija iššukavo kiekvieną colį. Jeigu jau jie nerado,
tai kaip galėčiau rasti aš.
- Mes patikrinome jos mobiliojo telefono skambučių iškloti
nes, - toliau kalbėjo Flipas. - Paskutinis skambutis buvo tau, Dona,
sekmadienio popietę.
Iš pradžių ši susiraukė, paskui linktelėjo.
- Taip, teisingai. Mes tiesiog šnektelėjome kelias minutes, ir
tiek. Nieko svarbaus.
- Ar nesusekėt jos pagal skambučius? - paklausė Markusas.
- Nepavyko, - atsakė Flipas. - Jos telefono modelis senas kaip
šis pasaulis, bet siųstuvai vis tiek būtų turėję sugauti signalą. Gal ji
tiesiog jo atsikratė arba išsikrovė baterija.
- Ji negalėjo jo „atsikratyti“, - pasakiau. Man nepatiko, kad jis
kalba apie mamą taip, tarsi ji būtų norėjusi nuo manęs pabėgti. -
Tik ji amžinai pamiršta jį įkrauti.
- Gal nusipirko naują aparatą? - Panelė Trišė pažvelgė į Fli-
pą. - Suprantu, Sara ne tokia, bet gal ji žinojo, kad bandysite su
sekti ją pagal seną telefoną... ir nenorėdama būti surasta galbūt ji...
tiesiog...
- Dieve! - sušukau garsiau, nei norėjau. - Ji nepirko naujo te
lefono, ar suprantat?
- Mes tik bandom išsiaiškinti, Kitai, - prabilo Sju Čarlz.
- Ji negalėjo palikti manęs vieno, - tariau. - Negalėjo!
Man skaudėjo petį, lyg kas vanotų per jį su mėsos kapokle. Per-
kosetas negelbėjo.
- Jis teisus, - tarė Dona. - Ji tikrai jo nepaliktų, Flipai.
Šis linktelėjo ir pareiškė:
- Vadinasi, mes turime dar labiau stengtis ir daryti viską, kad
išsiaiškintume, kas iš tiesų atsitiko.
- Sakote, „mes“ turime išsiaiškinti, kas atsitiko. - Atsisėdau tie
siai. - Aš ir jos draugės.
Policija gyrėsi daug dirbanti, bet manęs tai neįtikino. Kiek jiems
iš tiesų rūpi žmogaus, anot jų, „išvykusio savo valia“, likimas? Va
kar bemaž visą dieną važinėjau dairydamasis mamos automobilio,
dar kartą šukavau tas pačias gatves, kuriomis vairavau tą vakarą,

kai ji dingo. Man net kaklas paskaudo nuo galvos sukiojimo be
sižvalgant po visus kelkraščius ir automobilių aikšteles jos senos
juodos hondos. Sukoriau turbūt šimtus mylių. Išleidau penkiolika
dolerių degalams. Daugiau šitaip išlaidauti nebegaliu. Mano banko
sąskaitoje likęs vos šimtas dolerių. Mama leido man naudotis pini
gais, įplaukusiais iš pavienių aukotojų į mano sąskaitą, o ne į fondą,
kurį buvo įsteigusi Dona. Nemažai jau buvau iššvaistęs. Po visko,
ką man teko išgyventi, įtikinau save, kad nusipelniau naujo mobi
liojo telefono. Ir naujausio „iPod“ grotuvo, ir automobilinės garso
aparatūros. Kvailys. Iš ko turėsiu maitintis, kai šimtas žaliųjų išseks,
o ji negrįš? Staiga man ėmė gelti akis. Šūdas. Ji privalo grįžti.
- Turime veikti kartu, Kitai, - tarė Lorelė. - Ką mes galėtume
padaryti, Flipai?
Ji pasiėmė nuo stalo geltoną bloknotą ir pasidėjo ant kelių, pa
sirengusi rašyti.
- Internete yra svetainių, kur galima dėti informaciją apie din
gusius žmones, - tarė Flipas. - Nedaug oficialių, skirtų dingusiems
suaugusiesiems, tad būkite atidūs. Užeikite į ProjectJason.org. - Jis
išvardijo dar kelias svetaines, Lorelė užsirašė.
- Megė sakė, galės padaryti viską, kas susiję su internetu, - tarė ji.
Išgirdęs Megės vardą nudelbiau akis į sportinių batelių nosis.
Ar visi dabar spokso į mane? Nenoriu žinoti.
- Galite padaryti skrajučių su jos nuotrauka, - pasiūlė Flipas. -
Aprašykite jos išvaizdą ir panašiai. Padalykite žmonėms.
- O kur išdalyti? - paklausė Sju Čarlz.
- Visur, - atsakė Robinos mama. - Parduotuvėse, restoranuose,
gatvėse.
- Mes paskambinom į vietos ligonines, bet jūs galite pasiteirau
ti ir artimiausių valstijų ligoninėse.
- Iš valstijos ji tikrai negalėjo išvažiuoti, - pareiškiau, bet susi
rinkusieji į mano pastabą nekreipė dėmesio.
- Užrašyk, kad aš skambinu į ligonines, Lorele, - pasisiūlė
Dona.
- Ar jau nutarėme, kas darys skrajutes? - paklausė Trišė.
- Megė, - pasakė Lorelė. - Tada duosiu visiems po krūvelę ir

išnešiosim žmonėms.
- Gal reikia informuoti žiniasklaidą? - paklausė Markusas.
Ot, velnias. Dabar jau tikrai žurnalistai ims mane persekioti;
bet jis teisus. Reikia, kad jie paskleistų informaciją.
- Mes išsiuntėme spaudos pranešimą, - tarė Flipas. - Tačiau
praverstų bet kokie ryšiai su žurnalistais.
- Mėšlas! - neištvėriau. - Visą laiką per žinias tik ir girdim apie
dingusius žmones. Negi draugai turi rūpintis, kad juos rodytų per
televizorių? Nemanau. Tai policijos darbas.
- Kitai, mielasis. - Dona uždėjo man ant peties ranką.
- Primenu, Kitai, - stebėtinai ramiai prabilo Flipas, - policija
dirba, tačiau kuo daugiau žmonių įsitrauks, tuo geriau. Dėl dingu
sių žmonių rodymo per televiziją: dažniausiai šeimos samdo priva
tų detektyvą, kad jis sukeltų žiniasklaidos šurmulį apie prapuolusį
asmenį.
- Kaip tik mano kišenei! - atrėžiau. Visi sužiuro į mane. Man
jau gana. - Liaukitės į mane spoksoję! - Atsistojau ir nudrožiau
prie durų.
- Kitai! - pašaukė Dona, bet nekreipiau dėmesio. Man reikėjo
išeiti į lauką. Įkvėpti gryno oro. Jau ruošiausi sukti durų rankeną,
bet gatvėje priešais namą pamačiau žurnalistų furgonėlį. Po per
kūnais.
Iš kambario visi kvietė mane grįžti, bet niekas neatbėgo iš pas
kos, ir aš tuo džiaugiausi. Man sukosi galva, aš apsisukau ir atsirė
miau į sieną, ir kaip tik tą akimirką pamačiau viršuje koridoriumi
nutolstančias basas kojas. Megė? Ji sėdėjo ant laiptų ir visą laiką
klausėsi? Nuo tos minties man pasidarė silpna, pamaniau, kad iš
rimtųjų tuoj apsivemsiu. Nuėjau į vonios kambarį po laiptais ir už
sirakinau. Užsimerkęs atsirėmiau į duris ir man galvoje šmėstelėjo
vaizdas, kaip aš su mačete kapoju Megei per kojas. Ėmiau ilgai ir
giliai kvėpuoti pro burną, kad numalšinčiau šleikštulį.
Kurgi mano mama?
Trenkiau kumščiu į duris sau už nugaros.
Kur po velnių?
Pradėjau verkti it visiškas kvailys, tada atsukau vandenį, kad

nesigirdėtų mano kūkčiojimo. Veidrodyje virš kriauklės pama
čiau nepažįstamo jaunuolio veidą. Viena jo pusė buvo susitraukusi
ir raudona, oda tai lygi, tai grublėta, o tarpuose - gilios skrodės.
Plaukų linijos beveik nematyti. Kaip neteisinga!
- Kitai? - Donos balsas. Čia pat už vonios durų. - Tau viskas
gerai?
Žinojau, kad jeigu bandysiu ką nors sakyti, mano balsas užluš,
todėl tik negarsiai suniurnėjau.
- Flipas klausia, ar neturi naujesnių mamos nuotraukų, be tos,
kurią jam davei namelyje. Trišė ketina parengti dar vieną praneši
mą spaudai, jai reikalinga nuotrauka.
Pamėginau susiimti.
- Tuoj išeisiu, - pasakiau.
- Gerai.
Išgirdau, kaip ji nueina. Šlaksčiau veidą vandeniu tol, kol paju
tau, kad jau nusiraminau ir galiu grįžti į kambarį.
Eidamas į svetainę bandžiau prisiminti, kokių nuotraukų turiu
namie. Mama buvo įrėminusi keletą su manimi iki gaisro ir laikė
jas ant komodos bei knygų lentynos, o toje, kurią daviau Flipui,
mudu buvome nusifotografavę per mano dvyliktą gimtadienį. Ne
labai nauja.
- Kitai, - prabilo panelė Trišė, kai grįžau į kambarį, - ar neturi
naujesnių mamos nuot...?
- Ne, - nukirtau jai nebaigus žodžio. Ir pasijutau visiškas mul
kis. Ji juk stengiasi man padėti. - Atleiskit, - pasitaisiau. - Ta buvo
vienintelė.
- Gal aš turiu kokią, - tarė Lorelė. Šaunioji geroji gelbėtoja
Lorelė.
- Ir aš, - atitarė jai Dona. - Kai grįšiu namo, būtinai paieškosiu.
- Skrajutėms ir interneto svetainei reikia kokybiškos, - pasakė
Flipas ir pažiūrėjęs į mane paklausė: - O kaip tavo tėvas?
Tėvas? Klausimas užklupo mane visiškai netikėtai. Sėsdamasis
pažiūrėjau į Lorelę. Ji jau žino, kad jos velionis vyras turėjo dvi mo
teris. Be abejo, ir Markusas žino. Gal ir Dona. Bet ar žino Flipas?
- O ką tėvas? - atsakiau klausimu į klausimą.

- Jis vardu Stivenas Vestonas?
Ak, šitas tėvas.
- Žinau, kad jie išsiskyrė gana seniai, bet ar tavo mama palaikė
su juo ryšius? Ar judu bendravot?
- O ne. - Vėl susigrūdau rankas į kišenes. Vis dar drebėjau ir
nenorėjau, kad jie matytų mano virpančias galūnes. - Jis dingo iš
mūsų gyvenimo.
- Nežinai, kur jis dabar galėtų būti?
- Neturiu supratimo. - Stivas Vestonas paliko mudu su mama,
kai buvau dar kūdikis. Jis man parūpino tik karinį sveikatos drau
dimą, o daugiau nieko. Niekad jo nemačiau ir nenorėjau matyti. -
Mudu su mama visad buvom tik dviese.
- Ar gali būti, kad tavo mama vis dar palaiko su juo ryšį? - Fli-
pas ėjo ne tuo keliu. - Arba atnaujino santykius visai neseniai?
- O kam? - nusistebėjau. - Patikėkit, jis nenori žinoti apie mus,
o mes nenorim žinoti apie jį.
- Manau, Kitas teisus, - pritarė Dona. - Sara niekada man jo
neminėjo.
Susirinkimas tęsėsi dar kurį laiką, Flipas pasakojo, ką turės pa
daryti policija, o Lorelė rašėsi į bloknotą ir visiems skirstė darbus.
Kai viskas baigėsi, jaučiausi pavargęs. Pavargęs ir velniškai nusivy
lęs, nes mama kažin kur, o mes čia šnekam, ginčijamės ir nežen-
giam nė žingsnelio į priekį, tik dar labiau nuo jos tolstam.
Visą tą laiką niekas neištarė to, ką kiekvienas jau pagalvojo. Aš
ir pats vijau šią mintį šalin. Kad mama tikriausiai jau nebegyva. Nė
vienas apie tai nepasakė nė žodžio.
Dešimtas SKYRIUS
Megė
- Gal nori, kad nuvežčiau pas psichoterapeutę? - paklausė

mama, žvelgdama į mane per pusryčių stalą. Sėdėjome tik mudvi.
Markusas jau buvo išėjęs į darbą priešgaisrinėje stotyje, o Endis
prieš valandą išskubėjęs autobusu į pamokas. Žinojau, kad mama
jam paruošė pusryčius ir tikriausiai su juo pavalgė, bet dabar gėrė
kavą, kol aš kramčiau dribsnius. Kad pabūtų su manim. Tiesiog
pasėdėtų kartu.
Taip, norėčiau, kad nuvežtų. Dabar suprantu, kaip jaučiasi pa-
paracių persekiojamos įžymybės. Prieš namą vėl būriavosi žurna
listai. Anksti rytą atsibudusi girdėjau, kaip dėdė Markusas vijo juos
šalin, prašydamas atstoti nuo Endžio, kai tas ėjo į mokyklos auto
busą. Vienas dalykas, kai jie persekioja mane, bet visai kas kita, kai
sekioja paskui brolį, todėl tikėjausi, kad dėdė Markusas palydėjo jį
iki gatvės. Brolis nesumotų, ką atkirsti tiems maitvanagiams, arba
priplepėtų ko nereikia. Niekada nežinai, kas jam šaus į galvą.
Jeigu mane vežtų mama, galėčiau atsigulti ant galinės sėdynės ir
prasmuktume pro žurnalistų autobusiuką. Bet anksčiau ar vėliau man
vis tiek teks su jais susitikti ir suktis pačiai. Be mamos pagalbos.
- Ne, nereikia, - atsakiau. Ne tiek bijojau žurnalistų atakos,
kiek paties susitikimo su psichoterapeute. Ką aš turėčiau kalbėti
daktarėlei? Atverti juodžiausias, giliausias paslaptis? Jau ir taip visi

mane pažįsta. Esu padegėja. Žmogžudė.
- Ar galėsi šiandien padirbėti prie skrajučių? - paklausė mama.
- Jos jau beveik baigtos, - atsakiau.
- Taip greit?
Ėmiausi savo užduoties iš karto po susiėjimo, mamai dar ne
spėjus ateiti pas mane ir papasakoti. Per visą susirinkimą sėdėjau
viršuje ant laiptų ir viską rašiausi. Girdėjau, kaip piktai kalbėjo
Kitas. Akies krašteliu mačiau, kaip jis įtūžęs išlėkė iš svetainės,
bet jo veido neįžiūrėjau. Negaliu jo kaltinti dėl to, kad nesivaldo.
Po gaisro jis tikriausiai kiauras dienas virė pykčiu, jo pyktis nu
kreiptas prieš mane. Mažiausia, ką dėl jo galiu padaryti, tai padėti
surasti Sarą.
- Man reikia Saros nuotraukos. Ar galėsi duoti?
- Duosiu.
Mama atsistojo ir nuėjo prie šaldytuvo. Iš po magnetėlio ištrau
kė nuotrauką ir, duodama man, paklausė:
- Šita tiks?
Nuotraukoje Sara su Dona stovi savo darbo vietoje, prie baro,
„Džabinos“ kavinėje, abi šypsosi.
- Tiks, - atsakiau ir pagalvojau, ar mamai lengva man duoti
nuotrauką su Dona. - Doną iškirpsiu, o Sarą padidinsiu, - paaiški
nau lyg niekur nieko.
Dieve, Dona tokia graži ir subrendusi! Kaip man galėjo šauti
galvon, kad Benas domisi manimi? Kokia aš besmegenė!
Mama išsaugojo mano baltąją džetą, tik dabar ją vairuoti mo

kėsi Endis. Sunku įsivaizduoti. Endis prie automobilio vairo? Sau
gokitės. Tačiau šiandien džeta mano. Įsėdau į ją garaže. Buvau labai
pasiilgusi vairavimo ir jo teikiamo laisvės pojūčio, bet truputį ner
vinausi, nes nebuvau laikiusi rankose vairo visus metus. It lėktuvo
pilotė turėjau perkrėsti atminty veiksmų eigą. Automobilis stovi.
Nuspauskite pultelį, kad pasikeltų garažo vartai. Pasukite spynelės
raktelį. Spustelėkite akceleratorių. Įjunkite atbulinę pavarų. Pradėjau
atbula riedėti iš garažo.
Staiga galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau juos - iš autobu

siukų su filmavimo kameromis šokančius žurnalistus. O Dieve!
Atitraukiau koją nuo akceleratoriaus ir sustabdžiau automobilį. Pa
dariau tai, ko nieku gyvu neturėjau daryti. Kuo greičiau smuksiu
pro juos, tuo geriau. Vėl numyniau pedalą. Per pastaruosius me
tus man teko išgyventi ne vieną siaubo akimirką, bet lėkti atbulom
iš savo kiemo į žurnalistų būrį - užvis baisiausia. Nesuvokiau, ką
darau. Žmonės spruko man iš kelio. Atsargiai, beprotė! Išmovusi į
gatvę nuspaudžiau stabdį, persijungiau pavarą ir cypiančiomis pa
dangomis nukūriau tolyn.
It išprotėjusi lėkiau mūsų gatvele, tada įsukau į pagrindinį ke
lią, džiaugdamasi, kad nebėra vasarinių spūsčių ir galiu važiuoti
greitai. Taip lėkiau gal pusę mylios, paskui nurimau. Dar už pusės
mylios nurimo mano širdis.
Nesu laisva. Nė iš tolo.
Įvažiavusi į Hampstedą pastebėjau mane sekantį baltą auto

busiuką. Neįtikėtina! Reikėjo elgtis apdairiau. Na jau ne, nė už ką
neleisiu jums sekti manęs iki pat psichoterapeutės kabineto. Megė
Lokvud pastebėta žengianti į Marion Džeiks kliniką teismo paskir-
tam gydymui. Zigzagais laksčiau po Hampstedą, kol visu šimtu
procentų įsitikinau, kad niekas nebesėdi man ant uodegos. Prie
klinikos mačiau nedidelę aikštelę, bet joje nesustojau, nuvažiavau
prie veterinarijos gydyklos ir įspraudžiau džetą tarp pikapo ir fur
gono. Jaučiausi kaip kino filme. Trileryje. Į terapeutės priimamąjį
įžengiau visa šlapia nuo prakaito.
Nedidelis laukiamasis buvo tuščias. Atsisėdau ant vienos iš aš-
tuonių kėdžių ir nuo žurnalinio staliuko pasiėmiau seną „Us“ nu
merį, bet neįstengiau jo atsiversti. Susimąsčiau apie internetinius
puslapius, kuriuose galėčiau paskelbti informaciją apie Sarą. Die
ve, kiek tose svetainėse pranešimų apie dingusius žmones! Man tai
numušė ūpą ir ėmiau abejoti, ar mano pastangos nenueis perniek.
Pati situacija sunkiai suvokiama. Sara ne iš tų, kurios dingsta lyg
niekur nieko. Bent jau ta Sara, kurią pažinojau iki gaisro. Tačiau
kas žino, kaip ji pasikeitė per metus? Aš juk pasikeičiau.
] laukiamąjį įėjo didelis stambus vyras ir pamaniau, kad tai dar

vienas pacientas, tik gal pas kitą specialistą. Kilstelėjau akis į bakla-
žano formos ateivį ir vėl nudelbiau žvilgsnį į žurnalo viršelį.
- Panelė Lokvud? - paklausė jis.
Sutrikau. Dieve šventas. Tikiuosi, ne dar vienas žurnalistas.
- Taip, - atsakiau nedrąsiai.
- Aš daktaras Džeiksas.
- Ne, - tariau. - Daktarė Džeiks...
- ...yra moteris? - Jis taip plačiai nusišypsojo, kad nedidelės
akutės beveik pradingo už putlių skruostų. - Esu psichoterapeutas
Marionas Džeiksas.
O ne. Sėdėjau it perkūno trenkta. Mintis apie psichologinę pa
galbą buvo pakenčiama tik todėl, kad maniau, jog bendrausiu su
ramia, šilta ir motiniška, gal mano mamos metų moterimi. O šitas
vyras ne tik kad nepadoriai nutukęs, bet dar ir senamadiškas. Vos
keli plaukai ant pakaušio visiškai žili, marškinių sagos vos laikėsi
įsiręžusiose kilpelėse, o ant nosies pūpsojo kvaili akiniai baltai, rau
donai ir mėlynai dryžuotais rėmeliais.
- Užeik, - pakvietė jis.
Kas man beliko daryti? Atsistojau nuo kėdės ir nusekiau į kam
barėlį, dar mažesnį už laukiamąjį. Čia vienas priešais kitą stovėjo
keturi odiniai krėslai, ir aš atsisėdau ant to, kuris buvo arčiausiai
durų.
Daktaras Džeiksas užėmė beveik visą kambario erdvę.
- Kaip jautiesi? - paklausė sėsdamasis į kitą odinį krėslą. Šis
nuo jo svorio grėsmingai sugirgždėjo.
- Gerai, - atsakiau.
Jis nepatikliai pažiūrėjo į mane ir pridūrė:
- Atrodai labai išbalusi.
- Viskas gerai.
- Na... - tarė jis, sukryžiuodamas ant pilvo rankas, - be abe
jonės, aš žinau, kodėl esi čia, nes tai teismo skirtas psichoterapijos
kursas. Žinau, už ką buvai nuteista, ir kad pirmadienį tave paleido
po dvylikos mėnesių įkalinimo. Nežinau tik vieno dalyko - kaip tu
dabar jautiesi.
Jis laukė mano atsakymo, bet aš žiūrėjau už jo, pro langą. Norė
jau ištrūkti į lauką. Norėjau būti namie.
- Normaliai.
- Tik normaliai?
- Nežinau, ką turėčiau atsakyti.
- Ar anksčiau teko lankytis pas psichoterapeutą?
Papurčiau galvą.
- Na, tik... pas mokyklos patarėją dėl koledžo pasirinkimo, bet
tai juk ne gydymas.
- Ketinai stoti į koledžą?
- Galvojau apie Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone, -
atsakiau. - Bet... paskui viskas išėjo kitaip.
- Žinai, - pasiūlė jis, - padarysime šitaip. - Jis palinko į priekį,
ir aš išsigandau, kad neišvirstų iš krėslo. - Tapsime komanda. Tu ir
aš. Drauge nutarsime, ką daryti. Kokie bus mūsų tikslai.
- Bijau, kad nėra ko su manim daryti.
- Sakai, nėra?
Papurčiau galvą.
- Esu visiškai normali, tik... paslydau.
- Man nekyla jokių abejonių, kad esi normali, - patvirtino jis. -
Bet tai, ką padarei, nėra normalu, todėl būtų naudinga išsiaiškinti,
kodėl taip atsitiko, kad iki galo suprastum. Privalai išsiaiškinti savo
silpnąsias puses ir pasistengti, kad tai daugiau nepasikartotų.
- Nepasikartos, - patikinau.
Jis nusišypsojo, o jo akys vėl beveik pradingo už dryžuotai mar
gų akinių.
- Aš ne faras, - tarė jis. - Jeigu nori, gali ir neatsakyti į mano
klausimus. Visa, ką mes kalbėsime šiame kambaryje, liks tarp šių
sienų. Aš sulaužysiu mudviejų konfidencialumo taisyklę tik tuo
atveju, jeigu matysiu, kad tu gali pakenkti sau arba kitiems. Infor
muosiu tavo bylos vykdytoją apie mūsų susitikimus, bet jis neži
nos, apie ką mudu kalbamės. Aišku?
Jis tikriausiai pats turi didelių psichologinių problemų, jei sau
leido šitaip nutukti. Neįsivaizdavau, kad kas nors gali man padėti,
bet vis tiek linktelėjau. Taip ir linksėsiu per seansus, jei reikia.
- Kaip jautiesi po pirmadienio? - paklausė jis.

- Ką turite galvoje?
- Kai išleido iš kalėjimo. Kai tapai laisva.
- Normaliai.
Jis laukė, kad kalbėčiau toliau. Spoksojau įbedusi žvilgsnį į lan
gą, už jo matėsi automobilių aikštelė, man akyse ėmė tvenktis aša
ros. Tada nudelbiau žvilgsnį į savo nukramtytus nagus. Jis neprasi
žios, kol nepradėsiu pasakoti. Padėtis be išeities. Tarsi dvikova; bet
aš jaučiau, kad jis turi kantrybės tylėti ilgiau už mane.
- Visur pilna žurnalistų, - pagaliau prabilau.
- Aha, - linktelėjo jis. - Kaip tu į tai reaguoji?
Truktelėjau pečiais.
- Man jie nepatinka, - atsakiau. - Negerai, kad nuo to kenčia
mano artimieji. Jeigu persekiotų tik mane, tai dar nieko... bet ži
nau, dabar aš sensacija. Labai norėčiau, kad jie atstotų nuo mamos
ir brolio.
- Papasakok apie saviškius.
- Jūs jau ir taip turbūt viską apie juos žinote. Apie Endį tai
tikrai.
- Žinau tiek, kiek visi, kurie sekė žinias apie gaisrą, Mege, - at
sakė jis. - Bet ir tada, klausydamasis žinių ir girdėdamas smulkme
nas, negalėjau negalvoti... toks jau mano darbas, supranti? - Nusi
šypsojo ir kalbėjo toliau: - ...Negalėjau negalvoti, o kaipgi jautiesi
tu. Kaip turi jaustis mergina, atsidūrusi tokių įvykių verpete? Na
taip, aš pažįstu Endį tokį, kokį jį pateikė žiniasklaida. Bet labai no
riu išgirsti apie jį ir kitus šeimos narius iš tavo pačios lūpų.
Giliai atsidusau.
- Ką gi, - tariau pasiduodama. - Endis labai mielas, geras ir pui
kus brolis. Jam... Jūs žinote, kas yra vaisiaus alkoholinis sindromas?
Jis linktelėjo.
Sukiojau laikrodžio apyrankę ant riešo ir mintyse galvojau - aš
vos nepražudžiau brolio. Tačiau neketinau įsileisti šito vyro į savo
sielos gelmes.
- Na, šiuo metu Endis mokosi vairuoti automobilį, turi drau
gę. Kol manęs nebuvo, jis sparčiai brendo. O mama... labai miela.
Atrodo gerokai vyresnė, nei prisimenu. Ji su mano dėde Markusu...

Jis mano tėčio brolis...
- Gaisrinės viršininkas?
- Taip. Jiedu dabar kartu.
- Kaip tu į tai?
- Gerai, - linktelėjau. - Netgi labai gerai. Jis turi savo būstą,
vieną iš kelių operacijos „Kamanė“ bokštelių.
- A-a, - tarė jis ir nusišypsojo. Apie perstatytus karinius bokš
telius negalėjai galvoti nešyptelėdamas.
- Taip, - patvirtinau ir pati nežymiai timptelėjau lūpų kam
pučius. - Bet jis kartais nakvoja pas mus. Spėju, per pastaruosius
metus dažnai pasilikdavo.
- Ir kaip tau tai...
- ...patinka? - užbaigiau jo klausimą. - Jau sakiau - viskas ge
rai. Juolab dabar, kai aplink zuja tiek žurnalistų.
Aš ir vėl prisiminiau Endį, kaip jis rytą ėjo į autobusą, veikiau
siai bandydamas susigaudyti žurnalistų beriamų klausimų maiša
lynėje ir sukdamas galvą, kaip į juos atsakyti. Nepajutau, kaip akys
prisipildė ašarų.
- Tu labai myli savo šeimą, - tarė daktaras Džeiksas.
Linktelėjau.
Jis mostelėjo ranka į dėžutę vienkartinių servetėlių ant stalelio
šalia manęs. Išsitraukusi vieną prispaudžiau prie akių. Nenorėjau
čia raudoti, nenorėjau, kad šitas senas storulis džiaugtųsi privertęs
mane apsiašaroti. Bet šią akimirką nesusivaldžiau. Pravirkau, o jis
manęs nestabdė ir neramino. Taip ir raudojau beveik iki pat seanso
galo. Jis sakė, kad tai normalu. Netgi gerai. Esą manyje susikaupę
daug skausmo, turėsime dar daug laiko viską apšnekėti ir aptarti.
- Mūsų seansas eina į pabaigą, - pagaliau tarė jis, kai buvau su
naudojusi beveik pusę dėžutės servetėlių. - Bet kol dar neišėjai, no
riu paklausti, kokie tavo ketinimai dėl visuomenei naudingo darbo.
Privalai atidirbti tris šimtus valandų, tiesa?
Giliai ir trūkčiojamai atsidusau. Turiu susikaupti ir nusiramin
ti, nes aikštelėje prie veterinarijos gydyklos manęs gali laukti šutvė
žurnalistų.
- Mano mama... dirba medicinos sesele Daglaso pradinėje mo

kykloje Snidso perkėloje, - atsakiau. - Ruošiuosi ten padirbėti, pa
dėsiu vienai mokytojai. Pradedu ateinantį pirmadienį.
- Pati susitarei ar mama? - paklausė jis.
- Mama, - atsakiau.
Atrodė, jis nori dar kažką pasakyti, bet tik linktelėjo galvą.
- Na ką gi, - tarė jis ir pasiremdamas rankomis atsistojo nuo
kėdės. - Matysimės du kartus per savaitę, - pridūrė.
- Gerai.
Mama nebuvo susitarusi dėl paskutinio seanso datos, tad po
rąkart per savaitę man teks čia važinėti ir ašaroti, kito kelio nėra.
Atsistojusi kvailokai šyptelėjau ir patraukiau prie durų.
Negaliu pasakyti, kad jis man patiko, bet išeidama pagalvojau,
kad nėra jau jis toks storas, koks atrodė pirmą pažinties akimirką.
Vienuoliktas SKYRIUS
Endis
Nekenčiu policijos automobilių. Mama sako, aš jų bijau dėl to,

kad vieną vakarą buvau išvežtas tokiu automobiliu į kalėjimą.
Taigi, kai policininkė paprašė važiuoti drauge su ja j prekybos
centrą, nesutikau. Mama pasakė, jog man reikia pratintis vairuo
ti, todėl mudu galime važiuoti savo mašina. Kokia gudruolė ta
mano mama!
Pasidėjau po užpakaliu nedidelę pagalvėlę, kad geriau maty
čiau kelią pro langą. Vis laukiu, kada paaugsiu, bet tebestoviu vie
toj. Kimė gerokai už mane aukštesnė, bet dėl to nesuka sau galvos.
Kai kurioms mergaitėms tai svarbu, bet dėdė Markusas sako, kam
reikalingos tokios merginos, kurioms rūpi tokie paviršutiniški da
lykai. Tai yra - nereikšmingi.
Vairavau puikiai. Mes turėjome sekti paskui policijos auto
mobilį, todėl stengiausi nenuleisti nuo jo akių, bet vis tiek buvo
sunku.
- Tu atsilieki, mielasis, - tarė mama.
Mano spidometras rodė trisdešimt penkias mylias.
- Ji per greitai važiuoja, - atsakiau.
Mama ėmė juoktis.
- Tu teisus. Neskubėk. Vis tiek ją pasivysime prie „Wal-Mart“.
Privažiavome posūkį, kurio aš labai bijau. Jokio šviesoforo, o

mašinų kaip skruzdėlių. Dairiausi į visas puses ir laukiau, ir lau
kiau. Už manęs stovinčio automobilio vairuotojas signalizavo.
- Neskubėk, neskubėk, - ramino mama.
Vairuotojas vėl signalizavo. Nežinojau, ką daryti: stovėti ar
važiuoti.
- Proteli, - paliepiau sau, - pradėk mąstyti!
- Teisingai, - tarė mama. - Nekreipk dėmesio į tą mašiną.
Galiausiai įsitikinęs visu šimtu procentų, kad galiu sukti į kai
rę, išvažiavau į sankryžą. Netrukus atvažiavom į prekybos centro
„Wal-Mart“ aikštelę, kur turėjau įvažiuoti ir sustoti tarp dviejų li
nijų. Man pavyko, tik mama negalėjo išlipti, todėl turėjau pastatyti
mašiną iš naujo.
Policininkė stovėjo prie mūrinės sienos sukryžiavusi ant krūti
nės rankas ir laukė.
- Pamaniau, kad pasiklydot, - tarė ji.
Ji buvo gana sena, ant galvos turėjo kepurę, bet iš po jos styrojo
žili plaukai.
- Jūs važiavote neleistinu greičiu, - pasakiau jai.
Moteris ėmė juoktis.
- Galbūt. Reikės išrašyti sau baudos taloną.
- Gerai, - tariau. - Mes palauksime.
Bet ji nesirašė jokio baudos talono. Policininkai išvengia tokių
dalykų, paprasti mirtingieji - ne.
Parduotuvėje patraukėme prie lentynų, kur buvo sukrauti puo
dai ir keptuvės. Pareigūnė liepė man atidžiai apsidairyti ir paieškoti
tokios dėžės, kokią nešėsi teta Sara. Maniau, kad puikiausiai viską
prisimenu. Dėžė buvo raudona su sidabriniu puodu ant šono. Bet
kai pamačiau visą galybę dėžių, sutrikau.
- Gal ten buvo mėlyna, - tariau ir parodžiau mėlyną dėžę.
Paskui pamačiau gelsvą su tokiu keistu prikaistuviu ir atmintis
man pakuždėjo, kad šita.
- Man atrodo, šita, - pasakiau.
- Čia elektrinis katilėlis, - tarė policininkė. - Man regis, pirma
sakei, kad ten buvo didelis puodas?
- Kas tas elektrinis katilėlis? - paklausiau mamos.

- Tai toks keptuvas išgaubtu dugnu, - paaiškino mama. - Ar
ten buvo nupieštas toks puodas?
Timpčiojau lūpą pirmyn atgal, kaip visad darau bandydamas
susikaupti. Čia tiek dėžių, kad visai suglumau. Gal ten buvo visai
ne puodas? Parodžiau raudoną dėžę su plačiu dubeniu ant šono.
- Atrodo, ten buvo šitas, - pasakiau.
- Troškintuvas? - sukluso mama.
Papurčiau galvą, nes į troškintuvus galima pridėti įvairaus
maisto. Man jie nepatinka. Nemėgstu liestis prie maisto.
- Kartais atmintis ima ir sušlubuoja, ar ne? - kantriu balsu tarė
mama.
- Gal galėtum susiaurinti paiešką, Endi? - paprašė policininkė.
Nelabai supratau, ką reiškia „susiaurinti paiešką“.
- Ar gali parodyti dėžes, kokių ji tikrai nesinešė? - paklausė
mama.
- Mažų, - atsakiau. - Jos dėžė buvo didelė.
Suskambo pareigūnės mobilusis telefonas. Mudu su mama lau
kėme, kol ji baigs kalbėti. Mama man pamerkė akį ir paklausė:
- Ar džiaugiesi, kad Kimė ateis vakarienės?
Ji kalbėjo tyliai, nes policininkė vis dar bendravo telefonu.
- Taip!
Mama priglaudė pirštą prie lūpų.
- Taip, - tyliai pakartojau.
Nekantravau supažindinti Mėgę su Kime. Megė nenori ateiti į
mano treniruotes, nes dar nedrįsta būti tarp žmonių. Dėl to mama
ir leido pasikviesti Kimę vakarienės į namus.
Kimė man kartą prisipažino:
- Anksčiau nemėgau lydėti Mato į treniruotes, bet dabar lau
kiu, kada vėl galėsiu pasimatyti su tavim.
Kai ji taip pasakė, pripuoliau prie jos ir apkabinau. Man negali
ma glėbesčiuoti ne šeimos narių, bet negalėjau neapkabinti Kimės.
Ji nesipriešino. Ir nesupyko. Tik pasakė, kad nuo manęs trenkia ci
garetėmis, ir pridūrė:
- Būk geras, mesk rūkyti.
Išmečiau lauk visas savo cigaretes.

- Mama? - šūktelėjau. Ji vartė rankose konservų atidariklį.
-Ko?
- Mudu su Kime kartais apsikabinam, bet ji nepyksta, tad nie
ko čia blogo, tiesa?
Mama ir toliau apžiūrinėjo atidariklį. Jis turėjo rankenėlę,
mama ją palengva kilnojo aukštyn žemyn.
- O kur jūs dažniausiai apsikabinate? - paklausė ji.
- Baseine, namie pas ją ar pas mane.
- Tavo kambary?
Ji pažiūrėjo į mane taip, kad supratau, jog geriau sakyti ne, nors
sykį mudu iš tikrųjų buvom apsikabinę mano miegamajame.
- Ne, - atsakiau. Mums leidžiama būti mano kambary tik su
atidarytomis durimis.
- Gražu, kai žmonės apsikabina, - toliau kalbėjo ji. - O Kimė
juk tavo draugė, tiesa?
Linktelėjau.
- Draugę apkabinti galima.
Policininkė išjungė telefoną ir tarė:
- Skambino parduotuvės direktorius. Pastarosiomis dienomis
niekas negrąžino nė vieno puodo ar keptuvės.
- Tada gal buvo pirkta ne šitoj parduotuvėj? - paklausė mama.
- Gal. Arba ten buvo ne puodas ir ne keptuvas. - Ji keistai pa
kreipė galvą ir pažiūrėjo į mane. - Gal elektrinis puodas, prikaistu
vis ar net bulviaskutė? - spėliojo ji.
- Kas? - nusijuokiau.
- Arba ji išvis nevažiavo į parduotuvę, - svarstė moteris.
- Oi, nekalbėkite taip, - susirūpinusiu veidu tarė mama. Kai
dingo teta Sara, jos veide dažnai matau tą rūpestį.
Visi labai nerimavo dėl tetos Saros. Policija, mama ir dėdė Mar-
kusas apipylė mane klausimais. Netgi Megė kamantinėjo, nes rei
kėjo informacijos jos kuriamam internetiniam puslapiui. Visiems
norėjosi žinoti, kuo teta Sara buvo apsirengusi. Kartojau, kad tą
dieną labai prastai jaučiausi ir mažai ką pamenu.
Papasakojau draugui Maksui apie tai, kaip esu klausinėjamas, ir
jis pasakė, esą taip yra dėl to, jog mačiau tetą Sarą paskutinis. Dar
jis sakė, kad policija galbūt mano, jog aš ją nužudžiau, sukapojau
į gabalus ir sukišau į plastikinius maišus. Galvą į vieną maišą, o
rankas į kitą. Kvailystė. Užsiminiau apie Makso žodžius dėdei Mar-
kusui ir šis nukirto: „Maksas tiesiog tave erzina.“
Policininkė pažiūrėjo į laikrodį ir tarė:
- Nebeturiu laiko. Ar negalėtumėte judu patys užvažiuoti į dar
keletą parduotuvių ir pasidairyti? Gal į „Bed Bath and Beyond“ ar
„Target“?
Mama pritariamai linktelėjo ir atsakė:
- Žinoma.
Gaila, kad ji nepasakė ne; norėjau kuo greičiau važiuoti namo
ir susitikti su Kime.
Bet iš „Wal-Mart“ patraukėme į kitas parduotuves. Jose aš dar
labiau susipainiojau.
- Nebegaliu daugiau, - pasakiau mamai, kai abu išėjome iš „Bed
and Beyond“. Ir ne tik dėl to, kad norėjau namo. Man skaudėjo gal
vą. Gal aš iš viso nemačiau jokios dėžės. Gal ją tik susapnavau.
- Ką gi, - tarė mama, - šauniai pasidarbavai.
- Dabar tu vairuok, - paprašiau. Nebenorėjau sėsti prie vairo.
Man buvo negera, kad susimoviau dėl tos dėžės.
- Gerai, - sutiko ji.
Sėdom į mašiną. Mama šauni vairuotoja. Ji moka nepaprastai
greitai nardyti aikštelėje tarp automobilių.
- Nepyk, main, - tariau, kai išvažiavome į kelią. - Tas puodas
mano galvoj visai pasiklydo. Juk žinai, koks mano protelis.
Ji nusišypsojo ir tarė:
- Man tavo protelis labai patinka, Endi. Nesuk dėl to galvos.
Bet man vis tiek buvo neramu. Teta Sara galbūt sukapota ir su
kišta į maišus, o aš nė negaliu prisiminti, ką ji nešėsi - puodą ar
keptuvą.
Dvyliktas SKYRIUS
Kitas
Pasistačiau mašiną priešais „Harris Teeter“ Ogdene. Kvaila trenk

tis tokį kelią, kai degalų kainos tiesiog kosminės, bet aš negalėčiau
žiūrėti žmonėms į akis prekybos centre „Food Lion“. Ten visi mane
pažins. Tuoj ims kalbinti. Klausinės naujienų apie dingusią mamą,
nes dabar visi tik apie tai ir kalba. Ir visą laiką spoksos j mane. Ne
sitikiu, kad liksiu neatpažintas ir Ogdene; man veide parašyta, kas
esu. Tačiau čia bent jau niekas nepuls šnekinti.
Išlipau iš automobilio, pasičiupau vežimėlį ir nusistūmiau į
parduotuvę; joje buvo pilna žmonių. Neturėjau jokio plano anei
pirkinių sąrašo. Mama būdavo viską susirašiusi ir pirkdavo stro
piai papunkčiui. Dieve, kaip aš šito nekenčiu. Paskutinį kartą par
duotuvėje buvau prieš kokius penkerius metus, ir tik dėl to, kad
nusitempė mama. Jeigu užsimanydavau kokio saldaus batonėlio
ar užkandžių, sukdavau į degalinę. Tačiau dabar mūsų šaldytuvas
beveik tuščias; aš pradedu jausti skrandyje alkį, nors prisimini
mai apie tą lėkštę su maistu Lorelės namuose man vis dar kelia
šleikštulį.
Beje, tai buvo dar viena priežastis, verčianti policiją manyti,
kad mama dingo apgalvotai.
- Panašu, kad išvažiuodama tavo mama gerokai aptuštino

šaldytuvą, - kalbėjo vienas pareigūnas. Eina jis velniop. Atkirtau,
kad tas daiktas ir taip dažniausiai tuščias, bet jaučiau, kad jis ma
nimi netiki.
- Ištuštino šaldytuvą, bet ne savo banko sąskaitą, ar ne? - atkir
tau. Jeigu reikia įrodymo, kad mamai atsitiko kas nors labai negero,
tai štai jis; mama nesinaudojo kreditinėmis kortelėmis, tad be gry
nųjų išvažiuoti kur nors toli ji tikrai negalėjo. Vos tik pradėjau apie
tai rimtai galvoti, mane vėl apėmė panika kaip tada, kai pabudau su
kvėpavimo vamzdeliu gerklėje.
Dabar policija turi keletą naujų dingimo versijų ir bando jas
pagrįsti. Pirmoji: ji išvyko tyčia, nebegalėdama ilgiau tverti sun
kaus gyvenimo su manimi. Atsipeikėkit. Su manim jai dabar kur
kas mažiau vargo nei anksčiau. Bet aš jau nebeturiu jėgų priešintis.
Žinau, kad taip nėra; Lorelė, Dona ir Markusas jiems irgi kartoja,
kad tai nesąmonė. Jie tikina, kad mama mane labai myli, yra man
visiškai atsidavusi ir panašiai; po šių žodžių pasijutau kaip pasku
tinis mulkis, nes pastaruoju metu su ja elgdavausi kaip su tarnaite.
Kai mama grįš, būsiu jai visai kitoks.
Antroji teorija: prie jos dingimo būsiu prikišęs nagus aš pats.
Jie man to garsiai nesakė, bet nereikia būti genijum, kad suvok
tum, kas knibžda jų galvose. Du detektyvai - vienas pavarde
Vailis, o kito pavardės neprisimenu, - atvažiavo šįryt pas mane
į namelį ir dar kartą jį iškrėtė, ieškojo dienoraščio, memuarų ar
dar ko. Aš ir pats buvau išnaršęs visus įmanomus kampus. Iššu
kavę namuką jie dar keletą valandų mane kamantinėjo. Pradėjo
nuo vieno klausimo, o tada ėmė jį plėtoti it voratinklį; pareigūnai
gaudė mane už liežuvio, kol visai išsekino ir supainiojo. Supykęs
sušukau, kad tuščiai gaišta laiką, o Vailis atšovė: „Raminkis, Ki
tai“, - ir aš dar labiau įtūžau. Įdomu, ar pats būtų ramus, jeigu
prapultų jo motina.
Paskui paklausė, kur buvau tą popietę, kai dingo mama.
- Mokykloj, - atsakiau.
Kvailys. Kai leptelėjau, supratau, kad įkliuvau. Vailis čia pat pa
skambino į Daglasą ir pasidomėjo dėl mano lankomumo.
- Aha, - tarė jis j telefoną, o mane prirėmė primerktų, įtarių

akių žvilgsniu. - Aha. Aišku. Dėkui. - Baigęs kreipėsi į kolegą, tarsi
manęs kambary nė nebūtų. - Sako, išėjo po šeštos pamokos.
Po šių žodžių abu sužiuro į mane, lyg klausdami: na, ką dabar
pasakysi, vaike?
- Gerai jau, gerai, - nusileidau. - Plaukiojau su banglente. Ne
toli prieplaukos. Galite bet ko paklausti.
Tačiau žinojau, kad vaikinai, kurie tuo metu irstėsi, negalėtų
pasakyti, buvau aš ten ar ne. Vandeny žmogus tampa nematomas.
Dėl to man ir patinka plaukioti su lenta.
Pareigūnai pagaliau išėjo, ir aš kelias valandas laukiau jų grįž
tančių su antrankiais ar dar blogiau - su socialine darbuotoja. Ne
galėjau patikėti, kad jie dar nesumetė, jog man tik septyniolika.
Niekas ir per susirinkimą pas Lorelę neišdavė mano amžiaus. Gal
niekas ir nežino? O gal niekam nerūpi? Man tik geriau. Ko jau ko,
o eiti gyventi pas globėjus tikrai nenorėčiau. Jeigu farai mano, kad
man aštuoniolika, tai ir tebūnie aštuoniolika.
Kaip tyčia pasičiupau vežimėlį su cypiančiu ratu. Dabar jau tik
rai visi pirkėjai atsisuks į apdegėlį. Dėl cypiančio rato buvo sunku
stumti vežimėlį ir dar tikriausiai būtų smarkiai gėlę petį, jeigu šian
dien nebūčiau įkalęs dvigubos dozės perkoseto. Guodžia tai, kad,
nors namie jau stinga maisto, nuskausminamųjų turiu iki kaklo.
Man jų atsiuntė paštu; matyt, prieš pat dingdama mama užsakė
naują siuntą, nes tą popietę atkeliavo net trys nauji buteliukai. Kai
dėl nuskausminamųjų, tai man labai nuskilo.
Potekomis nardydamas tarp lentynų, nuleidęs galvą ir į nieką
nesidairydamas mečiau prekes į vežimėlį. Norėjau apsipirkti kuo
greičiau, bet nežinojau, kur kas padėta. Suradau duonos skyrių,
paskui pastvėriau kelis pakelius sūrio ir kumpio. Tas vežimėlis
mane užkniso, ir aš permečiau prekes į kitą, riedantį be triukšmo.
Pasiėmiau kelis rulonėlius tualetinio popieriaus; kolos. Išlupau iš
pakuotės vieną skardinėlę, atsidariau ir eidamas per parduotuvę
išmaukiau neatšaldytą. Praėjau pro šaldytuvą su alumi. Dieve, ka
žin ką atiduočiau už šešių skardinėlių pakuotę! Degalinėje pažįstu
vaikiną, kuris man visad jų nuperka. Jis buvo apdegęs Irake, todėl
gerai mane supranta. Susiradau dribsnių ir įmečiau porą dėželių į

vežimėlį. Tik paskui ant lentynos pastebėjau dėžutės kainą: 4,49 do
lerio? Na jau ne. Pastačiau dėžutes atgal į vietą ir peržiūrėjau kitus
vežimėlin sukrautus pirkinius. Niekur nėra kainų. Tai kaip suskai
čiuoti? Ketinau išsisukti su dešimčia dolerių. Jeigu viskas taip bran
gu kaip dėžutė dribsnių, man galas. Kaip mama įstengia mus iš
maitinti? Ji visą laiką išsikerpa kuponus - štai turbūt paslaptis, kaip
išgyventi iš tų kelių žaliųjų, kuriuos ji uždirba „Džabinos Javoje“.
Būdamas parduotuvėje nenorėjau apie ją galvoti; dar užsiraudosiu
kaip vonios kambary pas Lorelę. Gražus būtų spektaklis prekybos
centro vidury.
Ilgai spoksojau į produktus mėsos skyriuje. Gal tik keturis
kartus gyvenime esu valgęs mėsos kepsnį; dabar žiūrėdamas jau
čiau, kaip burnoje ėmė kauptis seilės. Aš netgi nemokėčiau jo pa
sigaminti. Mes turim seną kepsninę, kūrenamą anglimi, bet jai
uždegti reikia žibalo ar specialaus skysčio. Vien nuo minties, kad
ant anglių reikėtų užpilti degaus skysčio ir įžiebti degtuką, man
ėmė trūkti oro. Aš jau niekada nenudžiuginsiu draugų lauke kep
damas kepsnelius.
Pakėlęs akis nuo mėsos produktų, pamačiau senyvą moterį. Ji
laikė rankoje pakelį faršo ir stebeilijo į mane. J mano veidą. Varvin
damas seilę prie žalios mėsos visai buvau praradęs budrumą.
- Ko spoksai? - piktai burbtelėjau ir sprukau šalin su vežimė
liu. Greičiau iš čia.
Grįžau tarp lentynų tuo pačiu taku, kuriuo ir atėjau. Konser
vuotoms aitriosioms paprikoms buvo taikoma nuolaida, įsimečiau
vežimėlin keturias skardinėles. Paskui susiradau pakelius ryžių, jie
buvo pigūs ir su virimo instrukcijomis ant šono, taigi nesusimausiu.
Šiam kartui užteks. Patraukiau prie kasos, galvodamas, jog būtų ge
riausia prasmukti pro ją nepastebėtam, kad nereikėtų susidurti akis
į akį su kasininke, skaičiuoti pinigų ir visa kita. Kišenėje turėjau
dvidešimt žalių. Kas bus, jeigu mano vežimėlyje prekių daugiau nei
už dvidešimt dolerių? Velnias.
Lentynų su pusryčių dribsniais gale pamačiau šokoladu aplie
tas spurgas už pusę kainos. Gerokai pigiau nei dribsniai. Mama
niekada neperka spurgų, bet jos atrodė tokios skanios. Ištiesiau

ranką į dėžutę.
- Aš irgi negaliu joms atsispirti.
Pakėlęs galvą pamačiau neapsakomai, tiesiog nenusakomai
gražią man besišypsančią merginą.
Greitai nunarinau galvą.
- Atsiprašau, - suskubau tarti ir pamėginau pro ją nusistumti
vežimėlį, bet ji savuoju buvo užtverusi man kelią. Šūdas. Pasitrau
kiau atgal, norėdamas apeiti.
- Tai neimsi spurgų? - paklausė ji. Kas jai darbo, po velnių?
- A. Taip.
Pačiupau vieną dėžutę.
- Jos tokios skanios, - tarė mergina.
Pasisukau į ją dešine veido puse.
- Tikrai, - tariau. Tikėjausi, kad visai normalu kalbėtis su žmo
gum stovint į jį šonu, bet jai tai tikriausiai atrodė keista. Tiek to.
- Aš tiesiog dievinu Entenmano spurgas.
Tik po kelių sekundžių susigaudžiau, kad ji kalba apie prekių
ženklą.
- Vos paimu į rankas šitas su šokoladu ir nebegaliu sustoti.
Ji atrodė gyvenime neprarijusi nė gabalėlio šokolado ar dar
ko, kas priaugina svorio, ji buvo liekna pačia geriausia prasme.
Visai ne kaip tos anoreksiškos aktoriūkštės. Ji turėjo mažas krūtis,
tokios man labiausiai patinka, o pro tarpelį tarp baltos palaidinu
kės ir rudų kelnių juosmens matėsi sprindis stangraus pilvuko.
Tos kelnės jai gludo prie kojų kaip šokoladas prie spurgų. Ji buvo
įdegusi, ir aš pabandžiau įsivaizduoti ją paplūdimyje su raištuki-
niu bikiniu. Plaukai beveik juodi, akys mėlynos ir - o, velnias! Vėl
praradau budrumą. Visu kūnu ir veidu pasisukęs į ją spoksojau
ir varvinau seilę. Bet ji vis tiek man šypsojosi. Įsikišau apdegusią
kairę ranką į kišenę.
- Neatrodai smaližė, - man išsprūdo iš burnos, nespėjau nė
pagalvoti, ką sakau. Tokias frazes lengvai žarstydavau merginoms
iki gaisro.
- Na, kaip jau minėjau, šokoladas - mano silpnybė...
Užsimiršęs ištraukiau ranką iš kišenės, atidariau dėžutę ir pa

siūliau jai pasivaišinti.
- Vienintelė?.. - paklausiau. Vajetau. Toli sieki, berneli. Paju
tau, kaip mano veide sustingo šypsena, laukiau neigiamo atsako.
Ji nusijuokė. Paėmė spurgą.
- Turiu ir daugiau, - atsakė ji. - O tu?
Gal ji akla?
- Turiu tiek daug, kad ir nesuskaičiuotum, - atsakiau.
- Na? - Ji atsikando spurgos, nusilaižė nuo lūpų šokoladą ir
paklausė: - Tai ką šiandien perkam?
Pasilenkusi virš mano vežimėlio pažiūrėjo, kas jame. Palaidi
nukės iškirptė nebuvo gili, bet man patiko tai, ką pamačiau.
- Tik kas pigiausia, - atsakiau.
- Aš pigaus apsipirkimo ekspertė.
Mergina paėmė iš vežimėlio skardinėlę konservuotų aitriųjų
paprikų ir apžiūrėjo.
- Reikia ko nors maistingesnio, - pasakė.
- Čia daug baltymų, - atsakiau.
- Reikia daržovių. Vaisių.
- Per brangu.
- A-a, - tarė ji. - Eime su manim, - pakvietė.
Nusekiau paskui ją. Abu stumdami vežimėlius atėjome į šviežių
daržovių ir vaisių skyrių. Jos užpakaliukas buvo dailutis. Kol priė
jome prie obuolių, aš jau spėjau ją nurengti ir įsivaizduoti it mirties
kilpa apsivijusią mano liemenį laibomis kojomis.
- Ką mėgsti? - paklausė ji.
Apmečiau akimis kalnus šviežių daržovių.
- Šparagus, - atsakiau.
- Žinai, jie tikrai labai brangūs. O kaip tau špinatai?
- Nemoku jų virti.
- Tiesiog užpilk vandeniu ir įkišk į mikrobanginę. Nepamiršk
uždengti. Tik, žinoma, ne plastikine plėvele. Ji nuodinga. Geriau
užklok popierinio rankšluosčio skiaute. Bet pirmiausia reikia šva
riai nuplauti. - Suraukusi nosytę pridūrė: - Jie labai smėlėti.
Atrodo, su jais daug terliojimosi, bet nepuoliau prieštarauti, kai
ji paėmė maišelį špinatų ir padavė man.
Paskui ėjome pro vaisius ir ji kelis įmetė mano vežimėlin, ke

lis - sau. Mane apėmė keistas jausmas. Ji elgiasi taip maloniai, tarsi
Dona ar dar kas būtų ją pasamdęs su manim pabendrauti. Visa tai
atrodė labai keista.
- Kur tu gyveni? - paklausė ji.
- Serf Sityje.
- Tikrai? Aš apsistojau Topsulo paplūdimy.
Mes beveik kaimynai.
- Kodėl apsipirkinėji taip toli nuo namų?
- Stabtelėjau pakeliui iš susitikimo, - atsakė ji. - O tu?
- Aš irgi, - pamelavau.
- Klausyk... - Staiga ji sustojo su vežimėliu prie kiaušinių. - Aš
iš Aševilio ir čia beveik nieko nepažįstu. Gal nori, šįvakar tau ką
nors pagaminsiu? Paruošiu vakarienę?
- O kam?
Ji patraukė pečiais ir paaiškino:
- Mažai turiu čia draugų. Tiksliau sakant, nė vieno.
- Kad gal nereikia, ačiū.
Senasis aš būtų viską paaukojęs už kelias valandas su šita pupyte.
- Labai prašau. Sutik, - maldavo ji. - Man paprastai nereikia
įkalbinėti vaikinų palaikyti man draugijos.
Ji neturi draugų Topsule, tad kol kas bus geras ir šitas. Paskui
susiras kokį išvaizdų draugelį ir tada Kitui sudie. Kam man tas
skausmas. Be to, mano galva dabar užimta kur kas rimtesniais
dalykais.
- Dėkui, bet šiuo metu aš nelabai linkęs bendrauti.
Pakreipusi galvą ji paklausė:
- Atsiprašau, kad smalsauju, bet ar nesi nukentėjęs per gaisrą,
apie kurį girdėjau?
Nusisukęs nuo jos atkirtau:
- Nelygu, apie kokį gaisrą girdėjai.
- Atsiprašau, - vėl tarė ji. - Pernelyg kišuosi.
- Ne, nieko tokio. Taip, aš iš to uždaro vakarėlio gaisro.
- Kad ir po jo, visai neblogai atrodai, - pasakė ji. - Tu turbūt
netiki, bet tai tiesa.
Dieve, kaip norėjau tikėti jos žodžiais, bet namelyje turiu veid
rodį. Žinau tiesą. Kur ji, po paraliais, lenkia?
- Šitiek iškęsti... ir gaisras, ir reabilitacija, ir taip toliau. Turbūt
nepaprastai sunku.
- Man jau reikia atsiskaityti už prekes, - pareiškiau ir stumte
lėjau vežimėlį nuo jos.
- Negerai elgiuosi... - tarė ji.
Sustojau. Mane suintrigavo jos žodžiai.
- Dėl ko? - paklausiau.
- Aš per daug atkakli. Tau turbūt pasidarė nejauku.
- Visai ne.
- Matai? Ir vėl.
- Nepervertink savęs. - Vėl pastūmiau vežimą. - Nesi jau tokia
galinga.
Ji sugriebė už mano vežimėlio krašto.
- Man irgi teko nukentėti. - Jos akys buvo tokios mėlynos ir
gilios, kad galėtum nuskęsti. - Tik skirtumas tas, kad mano žaiz
dos - vidinės. Bet aš žinau, kaip tu jautiesi.
- Nė velnio.
Jos skruostai nukaito.
- Ką gi, atsiprašau, kad įskaudinau, - tarė ji, paleido mano ve
žimėlį ir pastūmė į priekį savąjį. Kodėl aš toks mulkis? Ji mane gąs
dina. Be baimės žvelgia man į veidą, o tai be galo keista.
- Palauk, - sukrutau.
Ji atsigręžė. Jos plaukai kaip televizijos šampūno reklamoje
švystelėjo ore.
- Atleisk man, - tariau. - Galėsi paruošti vakarienę, bet tik ne
šįvakar. Prastai jaučiuosi.
Ne visai tiesa, bet... Buvau truputį apspangęs nuo vaistų, be to,
reikėjo laiko apsiprasti, kad manimi domisi tokia žavi mergina.
- Kada? - paklausė ji. - Ar gali man duoti savo telefono
numerį?
Ji iš mažo rankinuko išsitraukė skiautelę popieriaus ir užsirašė.
Paskui apačioje brūkštelėjo savąjį, perplėšė skiautę pusiau, padavė
man dalį, ant kurios buvo užrašytas jos telefonas.
- Kuo tu vardu? - paklausė.

- Kitas.
- Ką gi, malonu susipažinti, Kitai, - tarė ji, paduodama ran
ką. - Aš Džena.
Tryliktas SKYRIUS
Sara
Angelo sparnai
1990
Jau pirmaisiais metais, kai pradėjau saugoti Mėgę, mano asmeninis

gyvenimas pasidarė dvilypis. Tai brendo palaipsniui, kol, net ne
spėjusi suvokti, pasijutau įklimpusi iki kaklo. Bet tada jau buvo per
vėlu ką nors keisti.
Aš ir toliau stengiausi padėti Lorelei, nors po pirmojo vizito
buvau gėdingai išmesta už durų. Kita vertus, stengiausi labiau ne
dėl jos, o dėl Džeimio. Nuėjusi apsipirkti į karininkų parduotuvę
pagriebdavau maisto ir Lokvudams, o kartais nunešdavau jiems
kokio viralo. Lorelė mane toleravo. Beveik visą laiką rasdavau ją
gulinčią ant sofos ir bejausmiu veidu žiūrinčią televizorių. Jeigu su
manim būdavo Megė, Lorelė jos tarsi nė nepastebėdavo. Atrodė,
kad Megės mama aš, o ne Lorelė.
Sausio pradžioje Džeimio tėvą paguldė į ligoninę su plaučių už
degimu. Kadangi Stivas buvo išvykęs į Monterėjų studijuoti arabų
kalbų, aš pasiėmiau Mėgę į mūsų nuomojamą namuką už Leženo
karinės bazės, o Džeimis daugiausiai laiko leisdavo Vilmingtono
ligoninėje prie tėvo. Džeimis man dažnai skambindavo neva pa
siteirauti dėl Megės, bet mūsų pokalbiai veikiai persimesdavo į gi-
lesnes temas. Jis pasakojo labai bijąs, kad tėvas gali mirti. Netekau
savojo būdama šešiolikos, tad man buvo lengva jį užjausti.
- Aš negaliu apie tai kalbėti su Lorele, - vieno telefoninio po
kalbio pabaigoje prisipažino jis. - Aš... ji dėl to nekalta. Ji myli
mano tėvą, aš žinau, kad jis jai rūpi, bet dabar atrodo, kad ji toliau
savęs nieko nemato. Ji nebeturi ko man duoti. - Padvejojęs pridū
rė: - Nei Megei, niekam.
- Suprantu. - Sėdėjau rotanginiame krėsle trečiame, mažiau-
siame mūsų namelio kambarėlyje, kuris jau buvo tapęs antraisiais
Megės namais. Džeimis parūpino vaikišką lovytę, supamąjį krėslą
ir vystymo stalą. - Tau dabar labai sunku, - tariau.
- Stengiuosi nuolat sau priminti, kad ji sunkus ligonis, - guo
dėsi Džeimis. - Jeigu jos negalia būtų fizinė, aš bandyčiau ją išgy
dyti, daryčiau lygiai tą patį. Bet tu teisi. Man iš tiesų labai sunku.
Kartais atrodo, kad nebemoku jausti, ką jaučia žmonės.
- Oi, ne, Džeimi, - paprieštaravau. - Aš matau, kas vyksta sek
madieniais koplytėlėje. - Žmonės sugužėdavo į ankštą penkiakam
pį pastatą tarpusavyje šnibždėdamiesi, lyg tai būtų paprastas eilinis
rytas. Bet vos tik įžengdavo Džeimis, visi iškart pasijusdavo pakylė
ti. Matydavau, kaip pasikeičia žmonių veidai. Kone jausdavau savo
kūnu. - Tik pagalvok, kiek daug duodi tiems žmonėms.
- Taip. Svetimiems žmonėms. - Jis buvo nepatenkintas savi
mi. - Negana to, kad mane siutina Markusas, tai dabar žlunga san
tykiai ir su Lorele. Ji visai nebesirūpina savimi. Mudu... nebegyve
name kaip vyras ir žmona. Kartais žiūriu į ją ir galvoju: kas ji?
Nutariau atsidėkoti jam parodydama pasitikėjimą taip, kaip ir
jis man.
- Su Stivu irgi ne pyragai, - prisipažinau.
Džeimis tylėjo.
- Stivą menkai pažįstu, - galiausiai tarė jis, - bet judu vargiai
tinkat vienas kitam. Tu tokia draugiška, šilta ir miela, o jis toks...
uždaras.
Per švelniai pasakyta.
- Kažin ar iš viso kada nors jį mylėjau, - tariau.
- Bet už jo ištekėjai. Vadinasi, judu kas nors turėjo sieti, - svars
tė jis.
Pažvelgiau į lovytę, kur miegojo Megė.

- Mus siejo kūdikis, - tyliai ištariau.
- Kūdikis?
- Taip kvailai išėjo. Pastojau po antro pasimatymo. Vienas kito
beveik nepažinojome. Buvau tokia naivi. - Ir skaisti, pridūriau
mintyse, o garsiai jau ir taip per daug įsišnekėjau. - Nuėjau per toli,
o paskui jam jau buvo per vėlu sustoti.
- Sustoti niekada ne per vėlu, - tarė Džeimis.
- Per toli nuėjau, - pakartojau prisiminusi, kaip agresyviai į
mane rėmėsi Stivo penis. Kaip brovėsi. - Prašiau liautis, bet jis...
pats supranti. Buvo taip įsijautęs, kad manęs net negirdėjo.
- Girdėjo, - patikino Džeimis, - negink jo.
- Sakė, kad negirdėjo. Aš juo tikiu. Jis man...
- Tave išprievartavo per pasimatymą.
- Ne! - Per daug tiksliai apibūdinta, kas tada nutiko. - Dėl vis
ko kalta aš pati.
Džeimis vėl pritilo.
- O tas kūdikis? - paskui paklausė.
Rankoje spausdama telefono ragelį pratrukau raudoti - ašaro
mis, kurias buvau išmokusi slėpti nuo Stivo.
- Jis mirė, - atsakiau. - Gimė trisdešimties savaičių. Gyveno
vos kelias valandas.
Prisimenu jo nagučių formą ir nosytės linkį taip aiškiai, lyg bū
čiau pagimdžiusi prieš kelias akimirkas.
- Sara, - tyliai prabilo Džeimis, - labai užjaučiu. Kodėl anks
čiau nepasakei? O aš dar prikalbinau tave prižiūrėti Mėgę. Jeigu
būčiau žinojęs, niekada nebūčiau prašęs.
- Man labai padeda buvimas su Mege.
Nusišluosčiau ašaras ir pagalvojau: štai ką reiškia atverti širdį
vyrui. Nė neįsivaizdavau, kad tai gali būti įmanoma.
- Ką gi, - po kurio laiko vėl tarė Džeimis, - Stivas bent jau
paėmė tave į žmonas. Prisiėmė atsakomybę. Retas taip pasielgtų,
juolab po tokios trumpos pažinties. Judu buvot vos pažįstami.
- Tu teisus. Aš turėjau ištekėti.
Džeimis tylėjo.
- Tau nebūtina ir toliau likti už jo ištekėjusiai, - galiausiai iš

tarė.
Prikandau lūpą.
- O tau nebūtina likti vedusiam Lorelę.
- Privalau, - atsakė jis. - Juk sakiau, Sara. Ji ligonė. Tai visai
kas kita.
Mano telefoniniai pokalbiai su Stivu tuo metu buvo visiškai

kitokie nei su Džeimiu. Stivas skambindavo iš Monterėjaus kone
kasdien. Jis pasakodavo apie bendramokslius ir apie tai, kaip sunku
mokytis. Kalbėdavo apie ką tik nori, tik ne apie jausmus.
- Kai grįšiu namo, gal to vaiko jau nebebus? - kartą paklausė,
kai telefonu išgirdo kambaryje verkiančią Mėgę.
- Jis tau trukdys?
Gal kūdikis namuose primins jam Šerną, nors buvau beveik tik
ra, kad Stivas seniausiai išmetė pirmagimį iš galvos. Svarstydavau,
koks jis būtų buvęs tėvas. Nė iš tolo nepanašus į Džeimį, tai jau
tikrai. Džeimis su dukrele minkštas, šnekus ir malonus, o Stivas
sūnui būtų buvęs it medinis, atšiaurus. Džeimis nešiodavo Mėgę
ant rankų, niurkydavo ir kuždėdavo jai švelniausius žodžius; Stivas
man nė sykio nebuvo tokių ištaręs.
- Na, tiesiog... labai keista, - tarė Stivas. - Išeina, kad jis tau
numetė auginti savo vaiką. Man tai nepatinka.
- Tik tol, kol Džeimio tėvas ligoninėje, - priminiau.
- Kaip klostosi jų reikalai? Kaip jo žmonos sveikata? - klausi
nėjo Stivas.
- Jie... Vaikelis kiek sujaukė jų santuoką, - tariau. - Ypač sunku
Lorelei. Jai depresija ir ji nieko negali.
- Klausyk! - staiga sušuko Stivas. - Jeigu jie išsiskirtų, vienas
kuris iš jų galėtų nuomotis mūsų laisvą kambarėlį. Už pinigus tegu
atsineša ir vaiką. Dabar ji vis tiek gyvena pas mus už ačiū.
Jis jau seniai kalbėjo norįs išnuomoti kambarį tarnybos drau
gui iš karinio dalinio. Pinigai mums išties praverstų. Bet ar Džeimis
skirsis su Lorele? Sunku įsivaizduoti.
Kitą dieną po pokalbio su Stivu, kai Megė miegojo pogulio, į

svečius užsuko Džeimis. Jo akys buvo raudonos, ir aš be žodžių
supratau, kad mirė tėvas. Nieko negalvojusi apkabinau jį. Jis verkė
prisiglaudęs prie manęs; buvo gera jausti jo tvirtą kūną. Norėjau
palengvinti jam skausmą, bet gerai žinojau, kad širdgėlos ranka
nuimti neįmanoma. Džiaugiausi, kad jis atėjo pas mane. Lorelė
nesugebės suteikti jam tokios paguodos ir užuojautos, kokios šiuo
metu jam reikėjo.
Po kelių minučių atsitraukiau nuo jo.
- Valgysi? - paklausiau. - Vakar patroškinau jautienos. Galiu
pašildyti.
Jis sėdosi virtuvėje prie stalo ir imdamas mane už rankos
paprašė:
- Pasėdėk su manim, gerai?
Atsisėdau už stalo kampo, o Džeimis man pasakojo apie tėvą.
Koks jis buvo sumanus. Koks tolerantiškas ir kilniaširdis. Visi jį va
dino tėtušiu L, net ir ne šeimos nariai. Džeimis gailėjosi, kad man
neteko su juo susipažinti. Tėvas buvo įžvalgus, sugebėjo pigiai su
pirkti bemaž visas Topsulo salos žemes ir užkalti gražaus pinigėlio,
kad ateinančios Lokvudų kartos gyventų turtingai.
Mudu šitaip sėdėjome ilgai, Džeimis kalbėjo nepaleisdamas
mano rankos. Mėgavausi jo švelnios odos prisilietimu, kad vėliau
prisiminčiau, koks tai jausmas. Būtent tą akimirką ir prasidėjo
mano dvilypis gyvenimas. Dėjausi besirūpinanti Lorele, trokštanti,
kad ji pasveiktų savo vyro ir dukters labui, o iš tiesų tikėjausi, kad
tai neįvyks ir Džeimis su Mege bus mano. Be jų mano gyvenimas
būtų nepakeliamai tuščias.
Kartą atsitokėjau suvokusi, kad svajoju apie Stivo ir Lorelės

mirtį. Įsivaizduoti mirštančią Lorelę buvo nesunku, nes ji ir taip
atrodė mirtinai išsekusi. Gal pasidarys sau galą. Kita vertus, Vidu
rio Rytuose brendo karas tarp Irako ir Irano, tad galimas daiktas,
Stivas bus išsiųstas tenai ir galbūt žus. Tada mudu su Džeimiu suar
tėtume, guostume vienas kitą nelaimėje, kol galų gale suvoktume,
kad esame skirti vienas kitam. Susituoktume, o aš įsidukrinčiau
Mėgę. Vėliau susilauktume bendrų vaikų.
Šitas fantazijas lydėjo siaubingas, gniuždantis, nesuvaldomas

kaltės jausmas. Sėdėdavau svetainėje su egzaminams besiruošian
čiu Stivu, megzdavau šaliką ir tuo pat metu mintyse jį žudydavau.
Bet paskui viskas pasikeitė.
Vieną dieną, kai Megė su Džeimiu pasiliko koplytėlėje, nutariau
nunešti maisto produktų į „Jūros švelnumą“. Pasibeldžiau į duris,
bet kai niekas neatsiliepė, pati atsidariau ir įėjusi užtikau Lorelę,
tupinčią virtuvėje ant grindų. Buvo taip neįprasta regėti ją ne ant
sofos prie televizoriaus, kad numečiau ant stalo maišą su pirkiniais
ir puoliau prie jos.
- Lorele! - sušukau. - Kas tau?
Ji pakėlė į mane akis. Rankoje laikė elektrinį grąžtą.
- Ką čia darai? - nustebusi paklausiau.
- Suku varžtus, - prunkštelėjusi atsakė Lorelė. Pažiūrėjusi į
grąžtą pridūrė: - Dar keli mėnesiai ir Megė pradės šliaužioti, pas
kui vaikščioti, man pasidarė neramu, kad ji landžios po kriaukle
čia ir vonios kambary.
Lorelės rankoje pamačiau mažą plastikinį kabliuką ir supratau,
kad ji nori prisukti apsauginius užraktus ant spintelės durelių. Sten
giasi apsaugoti dukterį. Nejautri mano širdies dalelė, skirta Lorelei,
staiga sudužo į smulkias šukes kaip trapus stiklas.
Atsitūpiau šalia jos.
- Gal galiu padėti?
Lorelė pažiūrėjo į grąžtą ir tarė:
- Man atrodo, blogai prisukau. Kabliukas gerokai žemiau už
kilpelę.
- Pažiūrėkim.
Kilpelė, prisukta ant durelių, buvo šiek tiek ne vietoje. Šitoje
mažoje plastiko kilpelėje, kabliuke ir grąžte regėjau motinos meilę
savo kūdikiui. Meilę, kurios neįstengė užgesinti net sunkiai įveikia
ma psichinė liga - depresija.
Staiga mano akys prisipildė ašarų.
- Viskas gerai, - tariau. - Tiesiog patrauksime šiek tiek į dešinę.
Norėjau paimti iš Lorelės grąžtą ir pragręžti naują skylutę, bet
tegu ji tai padaro pati. Pieštuku pažymėjau vietą, kur reikės gręžti.
Laikiau suėmusi dureles, o Lorelė net prikandusi lūpą gręžė skylę.

Prisukusi kabliuką ten, kur reikia, atsiduso, tarsi būtų nuplaukusi
kelis ratus baseine.
- Tu šaunuolė, Lorele! - pagyriau.
Lorelė uždarė spintelės dureles ir patikrino, ar gerai laiko kab
liukas. Atkabino, paskui vėl užkabino.
- Na va, - pasakė tyliu balsu. Padėjo ant grindų grąžtą ir pri
dūrė: - Rytoj sutvarkysiu vonios kambario spintelę. - Paskui pa
žiūrėjo į mane. - Ačiū tau. Tu mums taip padedi. Nemanyk, kad
nematau ir nesuprantu. Aš tau net nepadėkojau.
- Nėra už ką.
Apkabinau ją nevalingai, jaučiausi labai keistai. Negana to, Lo
relė padėjo man ant peties galvą. Nuo jos plaukų trenkė nešvara.
Jos mieguistumas buvo toks akivaizdus, kad aš bemaž pasijutau to
kia pat. Tarsi užsikrėtusi jos nuovargiu.
- Man malonu tai daryti, - pridūriau. - Myliu Mėgę. Ji toks
mielas vaikas.
- O su manim ji visąlaik verkia.
- Gal jai persiduoda tavo... liūdesys, - nedrąsiai ištariau. - Ži
nau, nenori apie tai net pagalvoti, bet gal tau iš tiesų reikėtų profe
sionalo pagalbos, kad greičiau išsikapstytum.
Lorelės kūnas mano glėbyje įsitempė. Ji atsirėmė į spintelės
kraštą ir atsistojo, aš supratau, kad maloni akimirka baigėsi.
- Atnešiau maisto, - pasakiau stodamasi nuo grindų. - Gal pa
ruošti tau pietus?
Eidama prie sofos Lorelė atkirto:
- Nealkana.
Ji buvo siaubingai sulysusi. Nugaroje iš po marškinėlių matėsi aš
trūs mentikauliai, tarsi besikalantys angelo sparnai; staiga supratau,
kad nuo šiolei, kad ir kas nutiktų, niekada netrokšiu jos mirties.
Keturioliktas SKYRIUS
Megė
Dėdė Markusas priešgaisrinėje stotyje, todėl vakarieniausime tik

mama, Endis, Kimė ir aš. Nekantravau susipažinti su mergina, dėl
kurios Endis taip eina iš proto. Vis dėlto man sunku įsivaizduoti jį
su drauge.
Mama paprašė pakepinti ant grotelių viščiuką, kol ji sumuš bul
vių košę, ir nuskabyti pupeles, bet aš nenorėjau eiti į terasą. Priešais
namą vis dar stovi du žurnalistų autobusiukai, be to, kas nors gali
pamatyti mane iš valties, plaukiodamas po sąsiaurį. Mane vėl ėmė
kaustyti baimė. Mane rodė per pavakario žinias. Kai grįžau iš su
sitikimo su psichoterapeutu, mama papasakojo mačiusi reportažą,
kaip aš it pamišusi atbulom lekiu iš kiemo.
- Buvai labai išsigandusi, brangute? - paklausė mama.
- Taip, ko gero, - atsakiau.
Ji mane apkabino, ir aš vėl pasruvau ašaromis. Šiandien man
labai nesisekė; pykau ant savęs, kam suteikiau progą žurnalistams
dar kartą kalbėti apie mane. Nieku gyvu neisiu į terasą ir neleisiu
jiems susukti eilinio reportažo apie Mėgę Lokvud.
Mama mane suprato, todėl pati nuėjo kepti viščiuko, o aš pa
silikau mušti bulvių košės, skabyti pupelių, Endis maišė salotas.
Atskirame inde sutryniau bulvių košės be sviesto mamai. Ji nesi
keičia - ji vis dar sveikuolė. Laisvalaikiu bėgioja, kas rytą saujo

mis ryja vitaminus, atidžiai seka, kad į burną nepatektų nė kąsnelis
kenksmingų riebalų. Tačiau kitais atžvilgiais ji labai pasikeitusi. Ga
liu atvirai prisipažinti, niekada anksčiau nežinojau, ką reiškia turėti
tikrą mamą. O dabar jau žinau. Jaučiuosi lyg kokiame saugiame
tinkle, nuaustame iš gydomąjį poveikį turinčio ir mane gaubiančio
audeklo. Ko gero, aš visada ją mylėjau, bet tik dabar pajutau jos
meilę man. Tik šiemet. Nesuvokiama. Susimoviau iki panagių ir
staiga atradau mamą.
Tėvas atvežė Kimę prie mūsų namų ir išleido kaip tik tuo metu,
kai mama jau baigė kepti viščiuką. Dieve mano, iš karto supratau,
kodėl Endis taip dievina šitą mergaitę! Tikrovėje Kimės bruožai dar
įdomesni nei nuotraukoje, kurią jis man rodė. Ilgi vešlūs plaukai sie
kia bemaž juosmenį, nuostabios žalios akys truputį net baugina, oda
tamsi. Niekada dar nebuvau regėjusi tokių bruožų. Ji pastebimai rai
šavo, bet apie tai pamiršau iškart, vos tik išvydusi jos plačią akinamą
šypseną. Be to, ji nepaprasta asmenybė. Visa širdimi myliu savo brolį,
bet niekad nesusimąstydavau, kad jį gali pamilti ir kuri nors mergai
tė. Kimė jį myli. Tuo neabejojau. Kai jiedu su Endžiu įžengė į virtuvę,
pamačiau, kaip jinai į jį žiūri. Tik trumpam atplėšė nuo jo akis ir
dirstelėjo į mane. Endis su savo banguotais tamsiais plaukais ir dide
lėmis rudomis akimis man visad atrodė gražus. Tik dabar supratau,
kokį jį mato bendraamžės. Taip, jis žemo ūgio, bet labai išvaizdus.
Kai kurioms mergaitėms galbūt atrodo netgi labai patrauklus.
- Aš ruošiu salotas, - tarė jis Kimei, kai pagaliau šiaip ne taip
mudvi supažindino. Parodė ranka į pjaustymo lentelę. - Dabar
pjaustau žaliąją papriką.
- Galiu papjaustyti pomidorų, - pasisiūlė ji, traukdama peilį iš
stovelio prie viryklės.
Stebėjau juos iš šalies, ant dubenėlių su bulvių koše vyniodama
aliuminio foliją, kad neatauštų. Kimė aiškino Endžiui, kaip reikia
pjaustyti, ir atrodė, kad ji jam ne tik draugė, bet ir mama. Jam rei
kalinga kaip tik tokia mergina.
Kai susėdome prie stalo valgyti, Kimė sukalbėjo maldelę; to mes
niekada nedarome, nors gal ir darydavome, kai tėtis buvo gyvas.
- Ačiū tau, Viešpatie Dieve, už šį nuostabų valgį, - meldėsi ji, -

ir už tai, kad grąžinai į namus Endžio seserį Mėgę. Amen.
- Amen, - pakartojo Endis su mama. Aiškiai mačiau, kad
jiems šitas Kimės ritualas ne naujiena. O pati suabejojau, ar
įstengsiu nuryti bent kąsnelį šito „nuostabaus valgio“, nes gerklė
je sukilo gumulas.
- Ačiū tau, Kime, - padėkojau. - Tai labai miela.
Išsidalinome lėkštes ir dubenis su maistu.
- Žinai, - Kimė atsisuko į Endį, kai jau spėjome šiek tiek užkąs
ti, - aš niekaip nesuprantu, kam tau reikėjo peržiūrėti tas dėžes.
Endis prisiminė, kad prieš pradėdamas kalbėti pirmiausia turi
nuryti.
- Dėl to, kad dingo teta Sara, o ji turėjo dėžę, - atsakė jis.
Kimė pavartė akimis.
- Na tai kas, - tarė ji.
Norėjau jam padėti, nes man nepatinka, jei kas trikdo mano
brolį. Jau žiojausi kažką sakyti, bet mama kilstelėjo ranką, kad pa
tylėčiau.
- Viskas labai paprasta, - atsakė jai Endis.
- Paaiškink, - paprašė Kimė. - Aš žinau, kad dingo ponia Ves-
ton. Kur ji turėjo tą dėžę?
- Vagonėlyje.
Kimė laukė. Aš būčiau paklaususi, kada ji tą dėžę turėjo. Ką su
ja darė. Paprastai šitaip su Endžiu aiškinasi mama, dėdė Markusas
ir aš, tačiau Kimė, matyt, įpratusi kitaip, ir nors man buvo baisiai
nesmagu, kad ji klausinėja ne taip, kaip reikia, mama mano kiši
mosi aiškiai nenorėjo.
- Atsibundu, o ji nešasi dėžę su puodu, - paaiškino Endis. - Į lau
ką. Man atrodo, kad į lauką. Bet parduotuvėje visai susipainiojau.
- Dabar jau pradedu suprasti, - prisipažino Kimė. - Policija
norėjo, kad rastum tokią pat dėžę, kokią nešėsi teta Sara.
- Teisingai.
Endis pažiūrėjo į mane ir pridūrė:
- Kimė labai nuovoki.
- Žmogui vieni dalykai sekasi, kiti ne, - atsakė ši.
- Aš, pavyzdžiui, labai gerai plaukiu, - pasigyrė Endis. - Nors

dabar jau nebe taip, kaip anksčiau.
- Tu nuostabus plaukikas, - pritarė Kimė. Paskui pažiūrėjo į
mane ir tarė: - Tėtis sako, kad aš apdovanota protu, o Endis - rau
menimis. Mus sudėjus išeitų tobulas žmogus.
Oho, tai bent. Gerklėje vėl pajutau gumulą. Kas man darosi? Ji
kalba taip maloniai. Bet man norėjosi per stalą ranka suimti ją už
riešo, suspausti ir sušukti: „Tik nedrįsk jo skriausti!“
Pamėginau ją įvertinti. Kimė ne iš protingųjų, bet, palyginti su
Endžiu, gerokai sumanesnė. Vertinant pagal intelekto koeficiento
testą, jos lygis turėtų būti toks kaip jo, žemesnis nei vidutinis, ta
čiau ji nėra turėjusi tokių vystymosi sutrikimų kaip Endis. Atrodo,
jai nebūdingas jo „konkretusis mąstymas“, kaip vadina mama. Be
to, jos bendravimo įgūdžiai puikūs, o Endžio ne.
- Endis minėjo, kad jo mokykloje dirbsi visuomenei naudingą
darbą, - ji kreipėsi į mane tarsi suaugęs žmogus, norėdamas pra
dėti rimtą pokalbį.
- Ne jo mokykloj, - pataisiau, - o pradinėj, visai šalia jo mo
kyklos.
Pradedu pirmadienį. Jau taip greitai. Kaip norėčiau dar savaitė
lę, o geriau - visą mėnesį, pabūti namie ir nesirodyti viešumoje.
- O kodėl tu nenori dirbti visuotinio darbo mano mokykloj? -
paklausė Endis.
- Visuomeninio, - pataisė jį mama.
- Nes mama jau susitarė su Daglaso pradine, kadangi pati ten
dirba.
Endis pasmeigė šakute gabalėlį žaliosios paprikos ir tarė:
- Ten mokosi mano draugo Makso sesuo. Jų tėtis nenori, kad
tu ten dirbtum. Tad verčiau eik į mano mokyklą.
Mano ranka su stikline vandens sustingo pusiaukelėje prie bur
nos, ir aš pažvelgiau į mamą.
- Ar nekils problemų? - paklausiau.
- Neturėtų, - atsakė mama. - Nes jau palaimino ir panelė Terel,
ir ponia Hadli.
- Po vakarienės galėsime pažiūrėti filmą, - pasiūlė Endis Kimei,
lyg staiga pamiršęs, kad ką tik kalbėjome apie mano būsimą darbą.
- Tau dar reikia pasikartoti pamokas, Endi, - priminė mama.

- Aš tau padėsiu, o tada galėsime žiūrėti filmą, - pasiūlė
Kimė.
- Nieko nedaryk už jį, Kime, - paprašė mama.
Kimė vėl pavartė akis. ji tai moka tobulai.
- Aš niekada nieko nedarau už jį, teta Lorele, - pareiškė ji.
Kai Kimė su Endžiu išėjo iš kambario, nurinkau nuo stalo indus.

- Ji išties labai miela, - pasakiau mamai.
- Man regis, ji jam labai tinka.
Mama atidarė indaplovės dureles.
- Nors man keista, - tariau.
-Kas?
Ieškojau tinkamų žodžių.
- Ji kalba su juo lyg šios šeimos narys.
- Na, taip atsitiko ne iš karto. Tu nematei, kaip rutuliojosi jų
draugystė.
Grandžiau bulvių košės likučius ir dėjau į plastikinę dėžutę. Per
šiuos metus aš daug praleidau ir daug ko nemačiau. Pavyzdžiui,
kaip vystėsi santykiai tarp mamos ir dėdės Markuso. Viskas taip
pasikeitė. O labiausiai aš pati.
Užspaudžiau dangtelį ant dėžutės.
- Jie... bendrauja ir fiziškai? - paklausiau mamos.
Ji liovėsi krovusi indus į indaplovę.
- Turi galvoje, ar lytiškai santykiauja?
- Ai, nesvarbu, - atsakiau. Nenoriu net pagalvoti.
- Ei, dėl šito nesijaudink! - nusijuokė mama. - Ir Markusas,
ir aš kalbam su juo, kad nevalia... pati supranti... per daug suartė
ti. Mes juos stebime, jie žino taisyklę: kai jiedu Endžio ar Kimės
kambary, durys privalo būti paliktos atdaros. Jos tėvai irgi laikosi
to paties. Be to, kai šiandien vaikštinėjom po „Wal-Mart“, Endis
man prisipažino, kad jie kelis kartus buvo apsikabinę. Manau, kol
jis pats atvirai pasakoja, galiu būti rami. Mačiau juos susikibusius
už rankų, bet tai ir viskas. Juk tai gražu.
- Svarbiausia tai, ką jie daro, kai tu nematai, - tariau.
- Kalbi kaip Markusas.
- Tikrai, mama. Ar visad žinojai, kad darau tai, ką dariau?

}i nieko neatsakė, tik vėl ėmė krauti indus, o mano žodžiai tie
siog pakibo ore.
- Tu dar nepapasakojai apie susitikimą su psichoterapeute, -
prabilo mama, kai jai padaviau išplauti lėkštę. - Nenoriu įkyriai
smalsauti, bet ar tau patiko? Ar galėsi su ja kalbėtis atvirai?
Ėmiau juoktis.
- Na, visų pirma, tai ne ji, o jis. Marionas Džeiksas. Jis senas ir
sveria gal kokius keturis šimtus svarų.
- Negali būti.
- Tikrai. Na, gal tris šimtus.
Mama iš po kriauklės ištraukė indelį indų ploviklio ir įpylė į
indaplovės talpyklę.
- Tai ar patiko? - paskui paklausė.
Prisiminiau, kaip raudojau jo kabinete. Pasidarė nejauku.
- Viskas gerai, - atsakiau. - Tik aš manau, kad tai tuščias laiko
švaistymas. Visus metus turėjau laiko apmąstyti tai, kas atsitiko, dėl
Beno, gaisro ir viso kito. Bet jeigu reikia, pavaikščiosiu.
- Man atrodo, tai labai svarbu, Mege, - tarė mama ir užšovė
indaplovės dureles. - Didelis skirtumas, kai mąstai pati sau viena ir
kai aptari su specialistu.
- Galbūt. - Geriau su ja sutikti, taip lengviau.
Suskambo telefonas, šluostydamasi rankas pažvelgiau į ekranėlį.
- Dėdė Markusas, - pasakiau ir nuspaudžiau atsiliepimo myg
tuką. - Labas.
- Sveika, Mege. Kaip malonu, kad pagaliau atsiliepi tu. Džiau
giuosi, kad esi namie.
- Aš irgi, - atsakiau. - Tu nė neįsivaizduoji. Nori kalbėti su
mama?
- Pirmiausia pasakysiu tau, - tarė jis. - Ką tik sužinojau iš Fli-
po, kad maždaug prieš valandą Nusikaltimų prevencijos tarnyba
sulaukė anoniminio skambučio.
- Tikrai? Kokio?
- Skambinantis žmogus sakė, kad pirmadienio popietę matė,
kaip į miškelį už prekybos centro „Food Lion“ eina vyras ir mote
ris. Gerai neįžiūrėjo, bet sako, kad moteris labai panaši į Sarą.
- O ne.
Perpasakojau mamai dėdės žodžius. Išsigandusi ji užsidengė
delnais burną.
- Daugiau nieko nesakė? - paklausiau dėdės Markuso.
- Vyras ėjo labai arti moters, greičiausiai ji buvo vedama per
prievartą.
- O ne! - vėl sušukau.
- Kas? - paklausė mama.
Perdaviau jai telefoną. Staiga Saros dingimas man virto baisia
tikrove. Visas mano atliktas darbas - informacijos skelbimas in
ternete, pokalbis su moterimi iš svetainės „Project Jason“, kurios
adresą buvo minėjęs Keitsas, skrajučių kūrimas ir visa kita - iki šiol
atrodė veikiau laiko gaišimas. Niekas netikėjo, kad jai galėjo nu
tikti kas nors baisaus. Sunku įsivaizduoti ją per prievartą vedamą į
mišką svetimo vyro, o juolab tai, kas galėjo nutikti vėliau. Vargšelis
Kitas. Vėl prisiminiau, koks jis buvo piktas ir įsiutęs anąvakar susi
rinkime, ir galvoje vėl išgirdau Leticijos žodžius, ištartus po to, kai
mane antrąkart sumušė Drieže. „Jos pyktį gimdo baimė, - paaiš
kino ji man, - niekada šito nepamiršk.“ Tada aš nieko nesupratau.
Drieže bijo? Kažin. Bet dabar man pasidarė aišku. Kitas siunta, nes
jam baisu. O kas gi nebijotų, jeigu dingtų mama?
Atsisėdau prie stalo ir žiūrėjau į susirūpinusį mamos veidą, kol
ji kalbėjo telefonu su dėde Markusu. Kai padėjo ragelį, buvo visa
išbalusi.
- Sako, kad informacija gali būti klaidinga.
Ji atsirėmė į darbastalio kraštą, viena ranka susiėmė už
skruosto.
- Sako, būna tokių pamišusių anoniminių skambintojų, kurie
linksminasi klaidindami policiją. Veikiausiai taip ir šįkart.
- Bet jie vis tiek patikrins informaciją?
- Žinoma. Rytoj rytą šukuos miškelį už „Food Lion“. Flipas
kviečiasi keletą pareigūnų su šunimis, o manęs ir Donos prašo šį
vakar apskambinti draugus ir surinkti savanorių būrį.
Atsidariusi spintelę išsiėmė lapą su surašytais draugų ir kaimy
nų telefonų numeriais. Paskui pradėjo skambinti.
Stebėjau ją išsigandusi ir sutrikusi, nes žinojau, kad rytoj tarp

savanorių manęs tikrai nebus. Neišdrįsiu eiti į paieškas kartu su
Topsulo gyventojais. Stengsiuosi padėti iš savo saugių namų, o ro
dytis žmonėms aš dar nepasirengusi. Net jei tai mano netikras bro
lis, net jei tai Sara.
Net jei tai kas nors kitas.
Penkioliktas SKYRIUS
Kitas
Mes turėjome eiti viena linija, vos per kelias pėdas vienas nuo
kito. Judėjome lėtai, labai lėtai, nes turėjome brautis pro miškelį už
„Food Lion“ prekybos centro. Paeinam dešimt pėdų į priekį ir su
stojam, apžiūrim kiekvieną žemės kupstelį ar akmenį, žolės kuokš
tą ar krūmą. Niekada nemaniau, kad miškelyje gali būti susikaupę
tiek šiukšlių. Visur mėtėsi tušti limonado ir alaus buteliai. Popie
riniai maišeliai nuo šokoladinių pyragėlių „Ding Dong“ ir „Twin
kles“. Popierinės „McDonald’s“ dėžutės. Popierinės pakuotės, dar
šlapios nuo neseniai praėjusio lietaus. Kažkieno batas. Velnias. Vos
negavau infarkto, kai vienas iš savanorių sušuko radęs batą. Bet jis
buvo vaikiškas. Sportbatis. Tikrai ne mamos.
Mamos draugė Sju Čarlz ėjo man iš dešinės ir negalėjo atsiste
bėti, kodėl atrodau toks ramus. O taip, išvaizda būna apgaulinga.
Pirma, kenčiu baisų skausmą. Šįryt išgėriau tik vieną tabletę per-
koseto, kad galva būtų šviesi. Nuo pirmadienio maukiu dvigubas
dozes, todėl dabar vienos aiškiai nepakako. Be to, vakar sušveičiau
visą skardinėlę konservuotų aitriųjų paprikų. Apsigavau. Dabar
man streikavo skrandis, o galvoje kosminiu greičiu sukosi ne pa
čios geriausios mintys. Viena vertus, bijojau, kad nieko nerasim,
kita vertus, bijojau, kad rasim. Šita paieška mažumėlę sušiktai pa
vėluota. Mama dingo pirmadienį, šiandien jau penktadienis, o po

licija, regis, tik dabar ėmėsi konkrečių veiksmų. Žinoma, tik vakar
sulaukė anoniminio skambučio, bet ir per tą laiką galėjo nuveikti
ką nors daugiau, užuot mane tardę. Markusas tikino, kad vyksta
„nematomas darbas“, bet, mano akimis, savanorių indėlis kur kas
didesnis - jie platino skrajutes, skambinėjo po ligonines ir taip to
liau. O kad mama matytų, kaip žmonės stengiasi ją surasti! Žinau,
ji kartais jausdavosi visai neturinti draugų. Niekam nereikalinga.
Kai policija sulaukė anoniminio skambučio, iškilo toks paveiks
las: ji atvažiavo į „Food Lion“ aikštelę. Tądien dirbusios kasininkės
neprisiminė ją mačiusios, tad veikiausiai į parduotuvę ji neužėjo.
Aikštelėje prie jos priėjo koks nors vyras ir nusitempė į miškelį už
pastato. O paskui jai ką nors padarė - nenoriu nė galvoti, ką, - tada
sėdo į jos mašiną ir nuvažiavo, nes aikštelėje automobilio nėra. Gal
nusivežė ją su savim. Arba miške išprievartavo, o tada įsisodino į
mašiną. Per tą laiką jau galėjo pasiekti kad ir Sibirą.
Taigi šukavom miškelį: negalėjau patikėti, kad susirinko tiek
daug žmonių. Tai vienas geras dalykas iš visos šitos painiavos. Gal
policija ir sėdi rankas sudėjusi, tačiau paprasti žmonės neliko abe
jingi. Atėjo net keli parduotuvės darbuotojai. Būrelis jūrų pėstinin
kų iš Leženo karinio dalinio. Pora raitų policininkų. Du savanoriai
su dresuotais šunimis. Nepažįstamieji net iš Rolio. Panelė Trišė pa
sistengė, kad žinią apie mamos dingimą paskelbtų mūsų valstijos,
taip pat Virdžinijos ir Pietų Karolinos valstijų TV stotys. Spaudos
pranešime ji paminėjo ir mane, nors būčiau norėjęs, kad nebūtų
to dariusi. Per televizijos kanalus vis primenama, kad mama buvo
mane beveik praradusi per didįjį gaisrą Serf Sityje, ir taip toliau,
ir panašiai. Manęs prašo interviu, bet siunčiu visus velniop, jeigu
žinočiau, kad tai padės sugrąžinti mamą, gal ir kalbėčiau, bet dabar
nematau jokio reikalo, žmonės tik pažiopsos į subjaurotą jaunuolio
veidą. Ačiū, nereikia.
Vienos ieškotojų eilės gale pamačiau merginą, labai panašią į
Dženą iš „Harris Teeter“. Ji buvo su mėlyna kepuraite, iš po kurios
kyšojo į arklio uodegą surišti juodi plaukai; liekna, bet neįžiūrėjau
veido. Gal ir ne ji. Kartais apie ją pagalvoju, todėl ir vaidenasi man
visur. Galų gale, čia susirinkom dėl mamos, o ne dėl manęs, ir jau
tikrai ne dėl panelės iš „Harris Teeter“.
Po kelių valandų savanoriai pamažu vienas po kito ėmė byrėti.
Tarp jų ir ta mergina, nes greitai aš jos niekur nebemačiau. Nekal
tinau tų, kurie atskilo. Paieška vyko labai lėtai ir nuobodžiai, mes
jau buvome sulindę giliai j mišką. Diena pasitaikė apniukusi, debe
suota, šviesą užstojo medžiai, tad po kojomis buvo sunku atskirti
lapus nuo popierinių maišelių. Man siaubingai skaudėjo galvą ir
stabtelėjau pasitrinti kaktos, kai staiga pasigirdo vyro balsas.
- Kažką suradau! - šaukė jis. - Kažkoks kūnas.
Jis buvo toli nuo manęs, ir, nors mums buvo liepta nė už ką
nepalikti savo vietos, vis tiek pasileidau jo pusėn.
- Kitai! - man iš paskos šaukė Sju Čarlz. - Lik čia!
Bėgau kliūdamas už medžių šakų, kelmų ir sulinkusių kamie
nų. Keli vyrai stovėjo apstoję tą žmogų, o jis darbavosi rankomis,
drabstydamas į šalis lapus, norėdamas kuo greičiau iškasti tai, ką
aptikęs.
Staiga man prieš akis išdygo Markusas Lokvudas, sugriebė
mane už pečių ir laikė, neleisdamas pajudėti.
- Paleisk! - Buvau taip uždusęs nuo bėgimo, kad vos pajėgiau
kalbėti, ir vis bandžiau ištrūkti iš jo gniaužtų. Man gėlė plaučius.
- Palauk, - tarė Markusas.
Mėginau jj nustumti, bet jis nesijudino iš vietos. Na ir kietas
jis. Skausmas kairiajame petyje buvo toks aštrus, lyg kas su kardu
būdų kirtęs per raumenį.
- Leisk man eiti! - sušukau dar kartą. - Ten mano motina. Aš
noriu ją pamatyti.
- Tegu policija išsiaiškina, ką ten...
- Netikras aliarmas! - sušuko kažkuris iš jūrų pėstininkų. - Čia
tik nugaišęs elnias.
Markusas mane paleido, ir aš pajutau, kaip ėmė linkti keliai.
Šleptelėjau ant žemės, susiėmiau už galvos ir net nepajutau, kaip
pradėjau raudoti it kūdikis.
Šešioliktas SKYRIUS
Megė
Įsukusi į Daglaso pradinės mokyklos darbuotojų automobilių aikš

telę pasijutau it gėdinga apsimetėlė. Mama įtikino mane pasistatyti
mašiną būtent čia ir dar davė kortelę su užrašu „Darbuotojas“ pa
sikabinti ant galinio vaizdo veidrodėlio. Tačiau sustojusi pasijutau
besinaudojanti tuo, ko tikrai nenusipelniau.
Prieš daugelį metų pati lankiau Daglaso pradinę. Vaikystėje
svajojau kada nors grįžti čia kaip mokytoja. Nė neįsivaizdavau, kad
grįšiu kaip buvusi kalinė.
Sėdėdama automobilyje pasilenkiau prie keleivio sėdynės, tarsi
norėdama susirinkti nuo jos daiktus, jeigu kas nors dabar mane
stebi. O iš tiesų bandžiau sukaupti drąsą prieš eidama per aikštelę
mokyklos pastato link. Kai mama pasakė susitarusi dėl visuome
nei naudingo darbo, taip nebijojau kaip dabar. Įsivaizdavau save su
pirmokėliais. Nepagalvojau, kad bus mokytojų, žinančių, kas aš ir
kodėl aš čia. O juk anksčiau taip pasitikėjau savimi. Buvau gal net
kiek išpuikusi. Klasės pirmūnė. Populiariausia mokinė ir panašiai.
Iškrėčiau sau pokštą, ką ir sakyti.
Penktadienį nieko negalvodama išlipau iš savo automobilio
prie „Food Lion“. Neketinau dalyvauti Saros paieškoje, bet visą
ketvirtadienio naktį negalėjau sumerkti akių galvodama apie ją.
Visą gyvenimą mylėjau Sarą, tačiau sužinojusi apie jos romaną

su mano tėčiu pasijutau išduota. Kaip ir mano mama. Matyt,
Sara irgi pasijuto išduota, kai iškrėčiau tą niekšybę su ugnimi.
Kas geriau? Užmegzti slaptą romaną ar supleškinti bažnyčią su
vaikais? Taigi.
Prieš pusantrų metų sugrioviau gyvenimą ir Sarai, ir Kitui. Esu
jai skolinga kur kas daugiau, nei įdėti nuotrauką į internetą ar pa
gaminti ir išplatinti keletą skrajučių. Ją ištiko bėda. Gal dabar guli
sužeista kur nors miške. Gal net nebegyva. O aš čia nerimauju, kad
gėda rodytis. Privalau prisidėti prie paieškos.
Tačiau penktadienio rytą vėl vos neišskydau. Susikėliau ant
pakaušio plaukus ir užsimaukšlinau kepuraitę, pasiskolinau iš ma
mos didelius bjaurius saulės akinius, kuriuos netrukus vis tiek tu
rėjau nusiimti, nes miške buvo pernelyg tamsu. Endis liko pas Kar-
maiklus, mama nenorėjo, kad jis dalyvautų paieškoje. Bijojo to, ką
galim rasti, nors, kaip vėliau paaiškėjo, neradom nieko. Mamai ir
dėdei Markusui pasakiau, jog nuvažiuosiu pati, nes nenorėjau, kad
kas nors pamatytų mane išlipančią iš mamos automobilio ir pa
žintų. Žmonės sakytų: „Ei, žiūrėkit, tai Megė Lokvud! Jau paleista
iš kalėjimo.“
Kai atvažiavau prie prekybos centro, pamačiau daugybę žmo
nių ir automobilių, taigi buvau visiškai tikra, kad įsimaišysiu tarp
jų be didelio vargo. Akis užkliuvo už Kito. Dieve, koks jo veidas!
Nesakytum, kad nužengęs iš siaubo filmo, bet viena veido pusė su
darkyta taip, kad neįmanoma nepastebėti. Jį pamačiusi iš karto nu-
sigręžiau ir patraukiau priešinga kryptimi, atsistojau į eilę toliausiai
nuo jo.
Visą rytą praleidau su paieškos grupe. Mačiau keletą pažįsta
mų, pavyzdžiui, Amberę Doneli, kuri iki draugystės su Benu buvo
geriausia mano draugė. Tikriausiai grįžusi iš koledžo ilgajam sa
vaitgaliui. Ji ėjo vienoje linijoje su kitomis mūsų buvusiomis ben
dramokslėmis. Džiaugiausi, kad niekas manęs neatpažįsta. Jau ir
taip sunku regėti kadaise pažinotus žmones, su kuriais niekas ne
besieja ir niekada nebesies.
Sėdėdama mokyklos automobilių aikštelėje žvilgtelėjau į laik
roduką. Be ketvirčio astuonios. Kaip tik šią minutę pagal susitari

mą turiu būti ponios Hadli klasėje.
- Drąsiau, - paraginau save ir išlipau iš mašinos.
Prie įėjimo į mokyklą būriavosi mamos ir tėčiai. Atvežė vaikus,
pamaniau, bet paskui pamačiau, kad jie stovi vienoje eilėje ir žiūri į
aikštelę. Žiūri į mane. Jų buvo gal dvidešimt. Kas čia dedasi?
Sulėtinau žingsnį, nes nežinojau, ką daryti. Apsisukti ir grįžti?
Praeiti lyg niekur nieko?
- Eik iš čia! - pasigirdo balsas. Dar keletas jam pritarė, ir ne
trukus visi susirinkusieji jau sutartinai skandavo: „Eik iš čia! Eik iš
čia! Eik iš čia!“
Žengiau dar porą žingsnių.
- Mes tavęs į vidų neįleisime! - sušuko moteris.
- Aš turiu padėti mokytojos Hadli pamokose, - atsakiau,
tarsi būtų įvykęs nesusipratimas ir jie neleidžia man eiti padėti
mokytojai.
- Nesiartink prie mūsų vaikų! - suriko vyriškis su tankia šviesia
barzda, jo balsas buvo šiurkštus, pakimęs, lyg būtų rūkęs jau nuo
vystyklų. Aš ne juokais išsigandau ir stabtelėjau prie aikštelės krašto.
- Drožk iš mokyklos teritorijos! - sušuko kita moteris.
Pajutau smūgį į ranką; nuleidusi galvą pamačiau prie kojų gu
lintį obuolį. Užsidengiau veidą rankine, nes į galvą skriejo dar vie
nas obuolys. Gana. Užteks. Dingstu iš čia.
Jau ruošiausi gręžtis atgal, tik staiga pamačiau, kaip mokyklos
tarpdury pasirodė nedidukė smulkutė afroamerikietė. Tėvų būrelis
prasiskyrė jos praleisti, ir aš supratau, kad tai mokyklos direktorė
panelė Terel. Ji kaukšėjo su aukštakulniais manęs link.
- Panelė Lokvud? - paklausė.
Išraudusi linktelėjau.
- Nežinau, ką man daryti, - ištariau.
Ji nė nestabtelėjo.
- Eime su manim, - pasakė žingsniuodama pro mane ir aš
nusekiau jai įkandin beveik iki automobilių aikštelės vidurio, čia
ji pagaliau sustojo ir atsigręžė. Kitapus gatvės pamačiau nelemtą
baltąjį autobusiuką, tik šįkart su spalvingu povu ant šono. O ne.
Žingtelėjau j kairę ir atsistojau į jį nugara. - Bijau, kad nieko gero iš

mūsų sumanymo neišeis, - prabilo direktorė. - Kai uždegiau tavo
mamai žalią šviesą, o ponia Hadli sutiko tave priimti, nesitikėjau
tokio atgarsio. - Moteris mostelėjo ranka į susirinkusius tėvus. -
Aš turėjau jiems pranešti, kad tu dirbsi su jų vaikais. Savaitgalį su
laukiau susirūpinusių asmenų skambučių, nors labai tikėjausi, kad
man pavyks išvengti šito gaisro.
Nuo jos žodžių net krūptelėjau.
- Nieko tokio, - atsakiau. Norėjau kuo greičiau sėsti į automo
bilį ir dumti namo.
- Toks tėvų susibūrimas man netikėtas, - pasakė ji. - Negaliu
kelti tavo poreikių aukščiau už savo mokinių teises, o kadangi tėvai
kategoriškai atsisako vesti vaikus į mokyklą, jeigu tu dirbsi jų kla
sėje, tai privalau mūsų susitarimą atšaukti.
Žvilgtelėjau į tuos ryžtingai nusiteikusius veidus.
- Nieko tokio, - pakartojau.
- Tu supranti mano padėtį, - pasakė ji. Tai nebuvo klausimas.
- Jie manęs nekenčia, - tyliai ištariau.
- Esmė ne „kenčia“ ar „nekenčia“. Jie tiesiog jaučia būtinybę
saugoti savo vaikus.
Aš nieko blogo jiems nepadarysiu, norėjau pasakyti.
- Suprantu. - Pasitaisiau rankinės dirželį ant peties. - Atsipra
šau. Prašau man atleisti, kad taip išėjo.
Kai grįžau, namie nieko nebuvo. Patikrinau, ar gerai uždaryti

visi langai ir durys, tada užlipau į viršų ir atsiguliau ant lovos, ap
sikabinusi pliušinį meškiuką. Užsimerkiau ir man prieš akis iškilo
piktų, susiraukusių tėvų veidai prie mokyklos. Mes gyvename mie
lame šiltų ir jautrių žmonių krašte. Jie turbūt yra taikūs ir malonūs
piliečiai. Aš juose pažadinau blogį. Kurie iš jų pažįsta mane asme
niškai? Keli tai tikrai. Kiti tikriausiai yra mano buvusių draugų tė
vai. Anksčiau jie turbūt labai norėjo, kad draugaučiau su jų vaikais,
tikėdamiesi, jog teigiamas mano pavyzdys paveiks ir jų atžalas. Da
bar jie mane laiko pamišėle ar net pavojinga visuomenei. Gal ir
viena, ir kita.
Man nepavyks atlikti bendruomenei naudingo darbo, mąsčiau

gulėdama ant lovos ir glostydama angoriniam meškiukui nugarą.
Reikia, kad bendruomenė tave priimtų. Bet jos nebeliko prieš pus
antrų metų, kai pati ją supleškinau gaisro liepsnose.
Septynioliktas SKYRIUS
Sara
Asmeniška ir gilu
1990
Būna emocinis ryšys ir fizinis ryšys. Prieš susipažindama su Džei-

miu maniau, kad fizinis ryšys gerokai sudėtingesnis, labiau alinan
tis ir naikinantis nei emocinis. Dabar supratau, kad emocinis ryšys
kur kas pavojingesnis. Jis sukuria poreikį dalytis su mylimu žmo
gumi kiekviena mintimi ir jausmu. Emocinis ryšys paverčia tave
itin pažeidžiamu, nors jautiesi visiškai saugus. Šitaip atsitiko man
su Džeimiu: mus siejo emocinis ryšys. Jis gilėjo ir tvirtėjo taip spar
čiai, kad nespėjau suvokti.
Seksualinio suartėjimo su juo man nereikėjo. Seksas pernelyg
sureikšminamas. Man jis neteikė daug džiaugsmo. Net nebuvau
patyrusi orgazmo. Kai žiūrėdavau filmą, kuriame aktorė raitosi
iš malonumo, svarstydavau, kuris iš mudviejų turi bėdą: Stivas ar
aš. Stivas atrodė viskuo patenkintas. Jis iš tų vyrų, kurie išsilieja ir
po dviejų sekundžių užmiega, o aš dar ilgai gulėdavau atsimerku
si ir norėdavau pasikalbėti, nes seksas man nesuteikdavo artumo
jausmo.
Artumą dovanojo Džeimis. Mačiausi su juo bene kasdien, abu
kalbėdavome apie kasdienius rūpesčius, dalydavomės meile vaike
liui. Džeimis su Mege mano gyvenimui atnešė prasmę ir džiaugs

mą. Nesuartėti buvo tiesiog neįmanoma.
Vieną vakarą, kai Megei ėjo jau šešioliktas mėnuo, vaikštinėjau
po karininkų parduotuvę įsisodinusi ją į pirkinių vežimėlį ir staiga
pamačiau į mus einantį ugniagesį. Vyras atrodė aukštas, ir, nors
buvo rugpjūtis, vilkėjo sunkią gelsvai rudą darbinę uniformą. Gal
parduotuvėje kilo gaisras? Grįžtelėjusi atgal apsidairiau, ar niekas
nedega.
- Labas! - šūktelėjo jis ir pamačiau šypseną. Pažįstamas akis.
Džeimis! Karinio dalinio parduotuvėje?
Megė išgirdo jo balsą ir akimirksniu atsisuko į jį vežimėlyje.
- Tete! - sušuko tiesdama į jį rankutes.
- Ką čia veiki? - paklausiau, kai jis iškėlė Mėgę ir priglaudė prie
savęs. - Kas nors atsitiko?
Megės pasiimti jis turėjo atvažiuoti tik po kelių valandų, kai
baigsis ugniagesių savanorių pamaina.
- Viskas gerai, - atsakė jis, glausdamasis lūpomis prie Megės
skruostuko. Jo suodinu veidu tekėjo prakaitas, nuo drabužių trenkė
aitriais dūmais.
Pajutau, kaip mano veide nušvito šypsena. Jeigu kas nors mane
matė, tai galėjo suprasti, kad aš myliu tą vyrą ir man nusispjaut.
- Kaip tu čia patekai? - paklausiau. Džeimis neturėjo karinio
pažymėjimo.
- Nenusivilkau uniformos ir įleido. - Jis pakuteno Megei pirš
tukus, o ši patenkinta sukikeno. - Vyliausi, kad neišmes lauk. Ir
neišmetė.
- Tu tiesiai iš gaisro? - Niekaip negalėjau patikėti, kad jis stovi
čia, priešais mane. - Ar tikrai nieko neatsitiko? Su šita apranga tur
būt karšta kaip pragare.
- Labai užsinorėjau pamatyti savo dukrytę.
Jis priglaudė mergytę prie krūtinės, ir ji padėjo galvytę jam
ant peties. Jos banguoti rudi plaukučiai susipynė su tėvo plaukais.
Džeimis žvilgtelėjo į vežimėlį ir paklausė:
- Ar jau viską susikrovėt? Gal galim važiuoti pas tave? Norė
čiau nusiprausti.
Maisto produktai man jau neberūpėjo.

- Turiu viską, ko reikia, - atsakiau.
Mano žodžiuose buvo girdėti net kelios prasmės.
Kol aš savo mažame namelyje dėliojau nupirktus maisto pro

duktus, jis prausėsi po dušu. Kaip gera, galvojau klausydamasi van
dens šniokštimo už vonios kambario durų. Štai kaip turi jaustis
moteris, kai namie yra mylimas vyras. Mano laimė tokia paprasta
ir tyra. O kad taip jausčiausi, kai namie Stivas! Bet dabar aš džiau
giausi, kad jis vėl Monterėjuje, už trijų tūkstančių mylių, šį kartą
išvykęs dviem savaitėms.
Kai Džeimis išėjo iš vonios kambario, maitinau Mėgę, pasiso
dinusi į aukštą kėdutę.
- Tete! - ištarė Megė, bet dabar labai susikaupusi valgė jogurtą
ir nebetiesė į jį rankučių.
Džeimis sustojo tarpdury į virtuvę, atsirėmė nugara į staktą ir
susikryžiavęs ant krūtinės rankas mums šypsojosi.
- Ar pasakysi, kodėl šiandien taip anksti?.. - paklausiau. Vos
neleptelėjau „...grįžai namo“.
- Gesinom didelį gaisrą, - pradėjo jis. - Degė trijų aukštų na
mas, jame gyveno maždaug Megės amžiaus dvynukės.
- O ne. - Net nuleidau rankas su indeliu jogurto.
- Nebijok, viskas baigėsi gerai, - nuramino Džeimis.
- Da! Da! - Megė rodė į jogurtą, ir aš daviau jai dar vieną
šaukštelį.
- Man pasisekė jas greitai rasti ir išnešti į lauką, - pasakojo
Džeimis. - Vieną teko gaivinti, bet dabar jos jaučiasi normaliai.
Prieš imdamasis kitų darbų norėjau kuo skubiau pamatyti savo
Mėgę.
- Taip, žinoma.
Jis žengė į virtuvę, paėmė iš manęs šaukštelį ir švelniai stumte
lėjęs į šalį paklausė:
- Ar galiu ją pamaitinti?
- Da! - Megė plačiai šypsojosi, rodydama savo mažučius, tik
prasikalusius dantukus.
- Tuoj sudėsiu jos daiktus, - pasakiau ir nuėjau į vaiko kamba

rį, Megės, ne Semo, ir ėmiau krauti vystyklų krepšį. Jeigu prieš pus
valandį mano širdis džiūgavo, tai dabar ją gėlė. Po kelių minučių jie
išeis. Abu. Aš vėl liksiu viena.
- Sara!
Atsisukusi pamačiau tarpdury stovintį Džeimį su Mege ant
rankų.
- Jau pavalgė? - paklausiau.
- Taip. Norėjau paklausti... Žinau, dar truputį per anksti, bet
jeigu mes ją paguldytume į lovytę, kaip manai, ar ji pabūtų viena
ir neverktų?
Pažvelgusi į jį supratau, ko jis prašo. Negaliu pasakyti, kodėl nė
trupučio nenustebau, - juk mudu niekada apie tai nebuvom kal
bėję, net užsiminę. Tik žinojau, kad jį myliu, o jis jau daugiau nei
metus nebuvo patyręs meilės - ir ta kita prasme.
Žengiau artyn ir paėmiau iš jo rankų Mėgę, ši nė trupučio ne
sipriešino.
- Eikš, Mege, - tariau. - Gal pažaisi su žuvytėm? Su stebuklin
gom žuvytėm?
- Ziuve, ziuve, - sukrykštė Megė.
- Gesink šviesą, Džeimi.
Kol jis gesino, pasilenkiau virš lovytės ir paguldžiau Mėgę ant
čiužinėlio. Ji bandė inkšti, lyg supratusi, kad yra guldoma pogulio
truputį per anksti, bet aš mikliai nuspaudžiau prie lovytės galo pri
taisytos žuvyčių karuselės mygtuką.
- Štai tavo antklodėlė, mažute.
Megė įsikibo rankytėmis į antklodę ir žiūrėjo į mane didelėmis
nuostabos kupinomis akimis, jose net atsispindėjo geltonos ir mė
lynos žuvelės.
Tyliai nuėjau prie Džeimio.
- Turėsime kokį pusv...
Jis neleido man baigti, užspausdamas lūpas bučiniu ir suleis
damas pirštus man į plaukus. Iš vaiko kambario nusigavome į
miegamąjį ir aš patyriau tai, ko negalėjau gauti iš Stivo, - ir netgi
* * *
- Užtrukom ilgiau nei pusvalandį, - tarė Džeimis. Mylėjomės

bemaž dvi valandas.
- Vakare kai kam bus bėdos.
Iš karto pasigailėjau šitaip leptelėjusi. Turėjau omeny, kad po
vėlyvo pokaičio miego Mėgę bus sunku užmigdyti, o nuskambėjo
taip, lyg sunku bus jam ir Lorelei. Abu tai žinojom.
- Nė kiek nesigailiu, - atsakė Džeimis. Paėmęs mano ranką pri
glaudė prie savo lūpų ir ėmė bučiuoti delną, pirštus.
Neišeik, prašiau mintyse. Maldauju, pasilik. Dabar galvojau apie
Lorelę. Labai stengiausi su ja susidraugauti ir kartais ji mano drau
gystę priimdavo. Ką ji dabar veikia? Šią minutę? Galvoja apie mažą
mergytę mano kambary? Apie šitą žmogų, gulintį mano glėby?
- Aš myliu tave, - staiga tarė Džeimis.
Išgirdau žodžius, kurių man nė sykio nebuvo sakęs Stivas. Pasi
rėmiau ant alkūnės ir pažvelgiau į jį.
- Aš irgi tave myliu.
Jis braukė pirštu man per kaklą link raktikaulio. Jo veidą temdė
liūdesys, kurio nenorėjau regėti.
- Džeimi, - prabilau. - Jeigu išsiskirs! su Lorele, galėsi su Mege
apsigyventi čia.
- Ką? Sara...
- Tai Stivo pasiūlymas. Jis nori išnuomoti mūsų laisvą kambarį.
Sakė, kad judu su Mege galėtumėt gyventi pas mus. Žinoma, už
mokestį, bet užtat galėsiu visą parą prižiūrėti Mėgę.
Džeimis papurtė galvą.
- Sara, kodėl tu tai sakai? Kodėl kaip tik dabar šitam kambary
kalbi apie Stivą ir Lorelę?
Tikrai, kodėl? Pravirkau.
- Sara, Sara. - Jis apkabino mane ir ėmė sūpuoti, priglaudęs
prie savo krūtinės. - Atleisk. Labai prašau, dovanok. Juk žinai, ne
galiu palikti Lorelės.
- Žinau. Bet aš ir neprašau. Niekada neišdrįsčiau.
Nenorėjau būti iš tų moterų, kurios užmezgusios romaną tam
pa įkyrios ir reiklios. Išvis neketinau regzti slaptų meilės romanų.
Apgaudinėti. Meluoti. Tačiau tapau būtent tokia, ir, nors negalėjau

neigti kaltės jausmo, staiga supratau visas tas moteris. Kiek jų gy
vena tokį tuščią gyvenimą kaip mano?
- Tik norėjau pasakyti, ką siūlo Stivas, - pridūriau.
Džeimis vis dar sūpavo mane apkabinęs, iš jo padažnėjusio
alsavimo supratau, kad yra sunerimęs. Be reikalo prasitariau apie
galimybę persikraustyti.
- Padarėme klaidą, - tarė jis.
- Ne! - sušukau pakėlusi galvą į jį. - Tikrai ne. Aš net nežino
jau, ar to noriu, bet dabar supratau, kad privalėjom tai padaryti!
Jis nusijuokė.
- Sakai, privalėjom? - Ir pabučiavo man nosies galiuką. - Ko
kia tu romantikė.
Aš taip pat nusijuokiau, vildamasi, kad jo nuotaika dabar jau
pagerės. Tačiau taip neatsitiko.
- Mes padarėm klaidą, - pakartojo jis. - Stivas neblogas žmo
gus, ir aš manau, kad pasistengusi galėtum rasti su juo... bendrą
kalbą. Tu vaikštai apie jį kaip apie kiaušinį. Pasistenk daugiau ben
drauti. Nebijok išsakyti jam savo troškimų.
Vėl padėjau jam ant krūtinės galvą ir ėmiau traukti į save jo
kūno kvapą. Norėjau jį įsiminti, nes žinojau, kad jis man nori pasa
kyti, jog daugiau tokių vakarų kaip šis nebus.
- O Lorelė yra... - patylėjęs tarė jis, - ...buvo puiki žmona. Ir
vėl tokia bus.
- Aš niekada nejausiu Stivui to, ką jaučiu tau, - tyliai prisi
pažinau.
Džeimis porą kartų garsiai nurijo seiles.
- Dėl šio vakaro kaltas aš, - tarė jis. - Negalima gyvenime turė
ti visko, ko tik užsigeidi. Jau turėjau progos tuo įsitikinti.
Jis atitraukė nuo manęs rankas, ir aš iš karto pajutau vėsą ant
savo kūno.
- Padėk man, gerai? - paprašė jis. - Nebekartokim šito.
Po dviejų savaičių Stivas grįžo iš Kalifornijos. Tą patį vakarą

mudu mylėjomės; kažkodėl jaučiausi, lyg apgaudinėčiau Džeimį,
nors po to karto mudu daugiau nė sykio to nedarėme. Mylėdamasi

su Stivu stengiausi uždegti savyje aistrą, kurią patyriau su Džeimiu,
bet tai buvo beviltiška. Aš jam tiesiog nieko nejaučiau. Džeimis tei
sus, sakydamas, jog turiu kalbėtis su Stivu, atvirai pasakyti, ko trokš
tu iš mūsų santuokos, ko noriu lovoje ir ne tik, bet žodžiai strigo
gerklėje. Stivas yra Stivas. Kad ir ką sakyčiau, niekas nepasikeis.
Rugsėjo pabaigoje Džeimis padarė tai, ko sakėsi niekada neda
rysiąs: paliko Lorelę.
Kaip visada atėjau j koplytėlę prižiūrėti Megės. Po tos „klaidos“
mudu su Džeimiu ir toliau matydavomės kone kasdien, ir, nors
stengėmės elgtis taip kaip ir anksčiau, žinojau, kad kai kas pasi
keitė. Žaisdama su Mege jusdavau jo įdėmų žvilgsnį. Paduodamas
žaislą ar antklodėlę jis stengdavosi paliesti mano pirštus. Tai ne
buvo mano vaizduotės vaisius. Jį kankino alkis, ir jis neįstengė jo
numalšinti. Buvau tuo tikra, nes jaučiau tą patį.
- Noriu su tavim pasikalbėti, - tarė jis tą rytą pildamasis kavos
iš termoso.
- Saša! - Megė tiesė į mane rankytes prašydama, kad pakeičiau,
ir pamačiau storą tvarstį ant jos kairiojo delniuko.
- Mege, širdele! - tariau keldama ją ant rankų. - Kas tau
atsitiko?
- Sėskis, - paprašė Džeimis.
- Ar tau nereikia skubėti į darbą?
- Pirma noriu su tavim pasikalbėti. - Jis parodė į Megės ranky
tę. - Tai atsitiko vakar. Buvau iškviestas į gaisrą, o Lorelė išsivedė ją
į paplūdimį. Žaisdama Megė pagriebė nuo smėlio lentgalį su surū
dijusia vinimi ir susižeidė delniuką.
- O ne. - Pabučiavau aptvarstytą rankytę. - Tau labai skaudėjo,
ar ne, mažute?
- Lorelė neįstengė pati susitvarkyti, - pasakė Džeimis.
-Ne?
- Sutriko. Markusas išgirdo Megės klyksmą. Ačiū Dievui, jis
buvo namie. Lorelė norėjo nuplauti Megei žaizdą, bet... Markusas
sakė, kad ji supanikavo. Išsigando. Pradėjo verkti, paleido Mėgę iš
rankų ir nebežinojo, ką daryti.
- Betgi ji medicinos sesuo! - nustebusi sušukau. Buvo sunku

įsivaizduoti Lorelę seselę.
- Na, sesele dirbo senoji Lorelė, - atsidusęs tarė Džeimis. - Man
jos gaila. Ji taip stengėsi būti Megei gera mama. Nusivedė pažaisti.
Juk žinai, kiek jai tai kainavo pastangų.
Linktelėjau.
- Vakar mudu ilgai kalbėjomės, ir ji pasakė... pasakė norinti
išeiti. Ji mano, kad Megei ir man bus geriau be jos.
- Ak, Džeimi!
Man suspaudė širdį. Dėl jo. Kita vertus, pagalvojau: o ką tai
reiškia man?
Džeimis pažiūrėjo pro langą į įlankėlę.
- Ji nenori imtis atsakomybės už Mėgę. Ji supranta, kad nebus
jai gera mama, bet pagalbos nepriima, o aš neišmanau, ką man
daryti.
Džeimiui vienintelį kartą vargais negalais pavyko įkalbinti Lo
relę nuvažiuoti pas psichiatrą. Antrąkart vykti ji atsisakė.
- Žinau tik viena: negaliu leisti jai išeiti iš „Jūros švelnumo“. Ji
visai palūš.
Uždėjau delną jam ant rankos ir tariau:
- Juk žinai, kur esi laukiamas. Kartu su Mege.
Jis linktelėjo. Kietai sučiaupė lūpas.
- Jeigu judu su Stivu tikrai ne prieš, tai gal mums verta paban
dyti, - pasakė.
- Be abejo, - pritariau.
- Tik laikinai.
Atrodė, Džeimis nori mane dėl kažin ko perspėti, bet jeigu ir
taip, aš jo negirdėjau. Jau kūriau planus. Aš jiems virsiu. Rūpin-
siuosi jais. Ir pasistengsiu išlyginti Džeimio kaktoje kasdien vis gi
lėjančias raukšles.
Kai Džeimis su Mege atsikraustė, viskas klostėsi geriau, nei ti

kėjausi. Stivas dažnai būdavo išvykęs, tad aš mėgavausi Džeimio
draugija. O kai Stivas grįždavo, matydavau Džeimį visai kitokį - tai
būdavo vyriškis, diskutuojantis apie sportą ir automobilius. Iki tol
nepažinojau šitos jo asmenybės pusės. Džeimis pasakojo Stivui

anksčiau mėgdavęs lakstyti su motociklu, todėl sykį abu net nuva
žiavo į Rolį, į motociklų parodą. Mudu su Džeimiu laikėmės atsar
gaus atstumo, netgi labiau tada, kai Stivas būdavo išvykęs. Niekas
nebūtų pasakęs, kad mudu įsimylėję. Ir nors nedrįsom vienas prie
kito prisiliesti, kuo ilgiau Džeimis gyveno pas mus, tuo stipriau aš
jį mylėjau.
Rugsėjį man dingo mėnesinės. Ir anksčiau jos buvo neregulia
rios, bet kai neatsirado ir spalį, o du rytus iš eilės svaigo galva ir
pykino, nuėjau pas ginekologą. Jis man patvirtino tai, ką ir pati ži
nojau: aš nėščia jau aštuonias savaites. Prieš aštuonias savaites Sti
vas buvo įpusėjęs mokslus Kalifornijoje.
Ir išsigandau, ir nudžiugau. Aš pastojau! Joks kūdikis man ne
pakeis Šerno, tačiau aš taip troškau dar vieno vaikelio! Tik jis ne
Stivo, ir aš neįsivaizdavau, ką pasakys Džeimis.
Grįžusi iš ginekologo iš karto paskambinau jam į nekilnojamo
jo turto kontorą. Nenorėjau pasakoti telefonu, bet tąvakar Stivas
turėjo būti namie, taigi nebus kaip pasikalbėti akis į akį.
- Aš jau aštuonias savaites nėščia, - išbėriau, vos jis spėjo
pasilabinti.
Jis atsakė ne iš karto; laukdama nekantriai vyniojau telefono
laidą ant piršto.
- Luktelk, - paprašė jis.
Džeimis kažkam kažką pasakė, išgirdau trinktelint kabineto
duris. Galiausiai jis vėl prabilo telefonu.
- Kaip jautiesi? - paklausė.
- Tai yra - fiziškai ar emociškai?
- Ar jis mano?
- Tavo.
- O Dieve, - atsiduso jis. - Atleisk. Turėjau būti atsargesnis.
- Aš laiminga! - sušukau. - Tu neįsivaizduoji, kaip aš noriu šito
kūdikio, Džeimi.
- Ar... sakysi Stivui, kad vaikas jo?
Tylėjau ir kantriai laukiau, kad jis pasakytų tai, ką taip troškau
iš jo išgirsti.
- Nebent jeigu labai reikės... - paskui tariau. - Ir jeigu tu ne... -

Suspaudžiau telefono laidą. - Aš galiu su juo išsiskirti.
- Sara, - tarė Džeimis, - aš negaliu palikti Lorelės.
Pirmą kartą per dvejus pažinties metus aš ant jo supykau.
- Tai kvaila, Džeimi! - sušukau. - Tu ją jau palikai! Emociš
kai - seniai, o dabar dar ir fiziškai. Tu gyveni su mumis, nepamir
šai? Gyveni su manim!
Tačiau jis dažnai nueidavo j „Jūros švelnumą“ pažiūrėti, kaip
laikosi Lorelė. Aš irgi pas ją užsukdavau, nes, tiesą sakant, prisi
dengdama draugyste norėjau užglaistyti kaltės jausmą dėl savo
santykių su Džeimiu. Vaidinau ir sau, ir visiems, kad man rūpi ši
šeima. Dieve, kaip tai nesąžininga, nedora ir purvina!
Džeimis kaip visada atsakė labai ramiai.
- Viskuo tau padėsiu, Sara, bet nei aš, nei Lorelė nemanom,
kad šitas mūsų išsiskyrimas amžinas. Juk sakiau tau. Ji sunkiai ser
ga. Sunkiau nei anksčiau. Jai reikia manęs.
- Man irgi tavęs reikia, - atkirtau.
- Žinau, bet tu turi Stivą. O Lorelė turi tik mane.
Vėl užviriau pykčiu.
- Tai šitas kūdikis... šitas vaikelis turės augti manydamas, kad
jo ar jos tėvas - Stivas? - paklausiau. - Juk jis ne Stivo.
- Betgi Stivas to nežino, tiesa?
- Užtat aš žinau. Ir tu žinai! Ką patarsi, Džeimi? Atsikratyti vai
ko? - Tegu sako ką nori, aborto nesidarysiu.
- Ne, aš nenoriu, kad atsikratytum, - pasakė jis. - Klausyk,
Sara. Kad ir kaip pasielgsi, aš tave palaikysiu ir remsiu.
- Ką tai reiškia?
- Remsiu finansiškai. Palaikysiu morališkai. - Padvejojęs pri
dūrė: - Juk žinai, kad tave myliu.
Ašaros ėmė deginti man akis. Taip, žinau, jis mane myli. Dėl to
tik dar skaudžiau.
- Aš ir kūdikį mylėsiu, - kalbėjo jis. - Atleisk, kad pridariau tau
tiek rūpesčių. Bet aš turiu įsipareigojimų Megei ir Lorelei, negaliu
į tai numoti ranka.
- O kaipgi aš? - paklausiau. - Kur mano vieta?
Jis patylėjo, paskui tarė:

- Sara, mano santykiai su Lorele - vieši ir paviršutiniški, o su
tavimi - asmeniški ir gilūs. Kurią mano širdies dalį renkiesi?
Aštuonioliktas SKYRIUS
Kitas
Sustojau vienoje iš dviejų automobiliams skirtų vietų priešais Mar-

kuso bokštelį. Jo pikapas stovėjo greta. Kelias minutes sėdėjau au
tomobilyje ir žiūrėjau į jo mašiną, svarstydamas, ar verta eiti į vidų
ir bandyti su juo kalbėtis, ar tiesiog apsisukti ir grįžti atgal? Įsime
čiau burnon tabletę perkoseto ir užgėriau vandeniu iš buteliuko.
Aš per dažnai ryju tabletes, bet be jų negaliu. Skausmas kasdien vis
stipresnis. Negalėsiu kalbėti su Markusu, kol man neatlėgs. Aš jau
ir taip pernelyg įsitempęs.
Prieš porą dienų vėl ėmiausi fizinių pratimų. Vos tik mano fi
zioterapeutas Gunaras iškėlė ir ištiesė man virš galvos ranką, visą
kūną išpylė šaltas prakaitas.
- Tavo ranka prarado lankstumą, - pasakė jis.
- Velnias, - sugriežiau dantimis.
Gunaras buvo panašus į vikingą - aukštas, šviesiaplaukis ir rūs
tus. Tačiau gimęs ir augęs Alabamoje, tad kai praverdavo burną,
pasigirsdavo pratisas mykimas.
- Ar visą laiką darei pratimus? - paklausė jis.
Jo klausimas žeidė labiau nei skausmas.
- Sunku juos atlikti vienam, - karčiai tariau.
- Atleisk, - tarė Gunaras. - Vis dar jokių žinių apie mamą?
Papurčiau galvą. Nenorėjau apie tai kalbėti.

- Reguliariai lankykis pas mane.
Gunaras atlenkė mano ranką į šoną, o aš iš skausmo net užsi
merkiau. Atrodė, kad jis bando perplėšti man randus.
- Liūdna dėl tavo mamos. Bet juk nenori sugniužti ir fiziškai,
tiesa?
Taip, kurgi. Kaip tik to ir noriu. Kad pablogėtų sveikata.
- Ką nors sugalvosim, kad galėtum mankštintis vienas, - paža
dėjo Gunaras.
Jis nieko nesupranta. Ji ne tik laikydavo diržą už kito galo. Ji
mane palaikė ir skatino. „Tau tikrai pavyks, mielasis!“ arba „Nagi,
dar porą kartelių, ir aš tau suplaksiu bananinį pieno kokteilį.“ Man
nepatiko, kad ji elgiasi su manim kaip su dešimtmečiu. Bet jeigu
dabar grįžčiau į namelį ir rasčiau ją tenai manęs laukiančią, leisčiau
elgtis su manim, kaip tik panorėtų.
Šiandien jau lygiai savaitė. Tos lemiamos dvi pirmos paros jau
seniai praėjo.
Perkosetas ne visada gelbėdavo, o jai dingus aš naktimis be
veik nesudedu bluosto, todėl jaučiausi visiškai išsekęs. Galvoje vis
sukosi košmariškos mintys apie tai, kas galėjo atsitikti. Jeigu koks
niekšas ją ir nužudė, tai verčiau jau greitai ir be skausmo. Tai ir
yra baisiausia - įsivaizduoti ją išsigandusią, nes ji tikrai būtų bijo
jusi. O kas gi nebijotų? Juolab moteris ir tokia bejėgė kaip ji. Kad
išgulčiau iš galvos šitas klaikias mintis, naktį keldavausi iš lovos ir
įsijungdavau televizorių.
Man pasirodė, kad antrame Markuso namelio aukšte prie lango
kažkas sujudėjo. Susigūžiau ant sėdynės, trokšdamas, kad greičiau
pradėtų veikti perkosetas. Jeigu per penkias minutes nepasijusiu
geriau, varysiu namo. Pakentėsiu porą dienų, tada vėl atvažiuosiu
pasikalbėti.
Praleidžiu ne tik fizioterapijos seansus, bet ir pamokas. Vakar
į mano namelį buvo užsukusi mokyklos patarėja ponia Vičevski.
Neperspėjusi ir nepaskambinusi. Tiesiog išdygo ant slenksčio. Iš
tokio jos apsilankymo galėjai spėti, kad arba ką nors iškrėtei, arba
paskirs prižiūrėtoją, arba ir viena, ir kita. Gal norėtum, kad kas ve
žiotų į mokyklą ir atgal, paklausė ji. Gal reikia korepetitoriaus? Jos

apsilankymas mane suglumino. Jeiguji pašniukštinės mano mokyk
linę asmens bylą, tai būtinai išknis, kad man septyniolika, o tada
galas. Turbūt paskambins socialinei darbuotojai ar dar kam nors.
Iki šiol slystu kaip ungurys, norėčiau, kad taip ir liktų. Policija ma
nimi per daug nesidomi. Mama dingo, bet nežuvo, bent jau nepa
tvirtinta, kad žuvo. Man greit aštuoniolika, tuoj būsiu pilnametis.
Aplink pilna mažesnių vaikų, kuriems pagalbos reikia labiau nei
man. Tad gal kas ir žino, kad man tik septyniolika, bet nesureikš
mina. Išskyrus ponią Vičevski. Jai gali šauti galvon, kad man būtina
globa, ir atiduos nepažįstamiems žmonėms.
- Ar nenorėtum kol kas pagyventi su kokio draugo šeima? -
paklausė ji. - Galėtumėte kartu važinėti į mokyklą.
- Taip, galbūt, - sutikau su viskuo, kad tik ji greičiau atsiknistų.
Galima pamanyti, kad mokykloj aš dar turiu draugų. Kai kurie ją
jau baigė, kiti metė. Dabar turbūt svaiginasi ir džiaugiasi gyveni
mu. Prisirijęs perkoseto jaučiuosi ne ką prasčiau.
Staiga atsilapojo Markuso bokštelio lauko durys.
- Kitai! - pašaukė jis.
Įkliuvau. Sprukti nėra kaip. Išlipau iš automobilio.
- Labas, - pasisveikinau.
- Pamačiau tavo mašiną. Kaip jautiesi?
- Kaip niekad puikiai!
Kodėl žmonės klausinėja manęs tokių nesąmonių? Ką jiems
atsakyti? Mama dingusi. Veidas neatpažįstamai subjaurotas. Ran
kos atrodo kaip apvyniotos rausva pakavimo plėvele. Bet kada ga
liu atsidurti velniažin kokiuose daugiavaikiuose namuose. Negana
to - štai kodėl atvažiavau pas Markusą, - aš nebeturiu iš ko gy
venti. Mamos banko sąskaitoje likę šiek tiek daugiau nei tūkstantis
žaliųjų - lygiai tiek, kiek pirmą kartą patikrinę rado pareigūnai, bet
jų pasiimti nėra kaip. Tądien, kai šukavom miškelį, Markusas man
davė du šimtus dolerių smulkioms reikmėms. Išsitraukė piniginę,
atskaičiavo dešimt dvidešimtinių ir atkišo lyg niekur nieko. Iš pra
džių tie du šimtai atrodė didžiuliai pinigai, bet juos greitai ištirpdė
picos ir kinų maistas. O dar kaskart turiu susimokėti lankydamasis
pas fizioterapeutą. Jeigu paprašyčiau, Markusas ir vėl duotų, bet aš

nenoriu prašyti. Man nereikia jo pinigų. Aš noriu savų.
- Užeik.
Jis laikė atidaręs man duris.
Jau kelerius metus nebuvau Markuso bokštelyje. Paskutinį kar
tą čia lankiausi, kai šventėme Endžio dešimtą ar vienuoliktą gim
tadienį. Markuso namelis pats kiečiausias visoje saloje, na, beveik
kiečiausias. Jis išsirinko vieną iš penkto dešimtmečio karinei ope
racijai „Kamanė“ priklausiusių apžvalgos bokštelių, susiremontavo,
nusidažė šviesiai žalia spalva ir įsirengė po įspūdingą garso aparatū
ros komplektą kiekviename aukšte. Kambarėliai maži, bet pro visų
langus matosi puikus vaizdas į vandenyną, tad argi ne puiku? Man
nepatiko vienintelis dalykas - namelio stogas. Plokščias, be apsau
ginių turėklų, o kai sykį buvau ant jo užsilipęs, mane ištiko baimės
priepuolis. Pasirodo, bijau aukščio. O dabar, žinoma, ir ugnies. Šią
savaitę savo fobijų sąrašą dar papildžiau baime gyventi vienam. Ne
bijau, kad kas nors gali įsilaužti į namą ir mane nužudyti, ne; naktį
apima klaikus vienatvės jausmas, pasidaro baisu, kad ištiks širdies
smūgis ar panašiai. Kuo lauke tamsiau, tuo man baisiau. Ir vis dėlto
jau geriau šita baimė, nei gyvenimas su šutve įvaikių.
Nusekiau paskui Markusą į svetainę / valgomąjį / virtuvę, pa
žvelgiau pro langą ir ant vandens pamačiau banglentininkus. Ne
buvau prie jūros nuo tos dienos, kai dingo mama.
Susigrūdęs rankas į kišenes Markusas paklausė:
- Ko norėtum išgerti?
- Alaus.
- Aha. Ko dar?
- Nieko. - Atsisėdau ant odinės sofos. - Noriu tau užduoti
klausimą.
Iš po pusryčių stalo jis išsitraukė aukštą baro kėdę ir užsisėdo
ant jos.
- Varyk, - paragino.
- Dėl to studijų fondo, kurį palikai mano mamai.
Mudu dar nesam kalbėję apie šituos pinigus. Nei padėkojau,
nei ką.
Jis linktelėjo.
- Tai va, mama dingo, o man reikia pinigų. Bet ji yra sakiusi,
kad juos galėsiu naudoti tik apmokėti mokslams. Tai tiesa?
Jis atsirėmė nugara į virtuvės stalviršį ir tarė:
- Pasakysiu, Kitai, kaip yra. Atidariau tau studijų fondo sąs
kaitą, o jos valdytoja yra tavo mama, ir dar yra tokia sąlyga - jei
neklystu, tai vadinama direktyva, - kad pinigai turi būti naudojami
tik mokslui. Mama būtų galėjusi mokėti tiesiai į koledžą. Kol tau
sukaks dvidešimt penkeri. O vėliau pinigai bus tavo.
- O jeigu man jų reikia dabar?
Jis papurtė galvą.
- Dabar tu negali pasiimti. - Markusas palinko į priekį, alkū
nėmis atsirėmė į kelius. - Bet klausyk, - po kiek laiko tarė, - dėl
pinigų nesuk sau galvos, gerai? Pasakyk, ko tau reikia, ir aš...
- Bet juk sąskaitą atidarei tu? - Mane jau ėmė pyktis.
- Taip, aš.
- Ar negalėtum pakeisti sąlygų, kai dabar... na tokia situacija?
- Neturiu teisės. Sąskaita nebe mano. Deja.
Pažvelgiau pro langą į banglentininkus. Kaip aš jiems pavydžiu.
Jokių rūpesčių, tik lakstyk ir gaudyk bangas. Reikės susirasti dar
bą. Įsivaizduoju, kaip nueinu toks, šitaip atrodydamas, ir prašausi
priimamas dirbti.
- Kitai, - tarė Markusas, - leisk žmonėms tau padėti.
Atsistojau.
- Ačiū, nereikia. - Patraukiau prie durų. - Pats ką nors su
galvosiu.
- O kompensacija už moralinę žalą? - sušuko Markusas, atšly-
damas nuo kėdės. - Kas mėnesį gauni iš Megės, ar ne?
- Ta sušikta kompensacija keliauja į mamos sąskaitą! - sušu
kau. - Aš jos akyse neregėjęs, o bankas man jos neatiduos.
Tiesiau ranką prie durų ketindamas atidaryti, bet Markusas su
griebė man už žasto.
- Ei!!!
Net užsimerkiau. Skausmas lyg įkaitinta geležis pervėrė man
ranką ir dūrė į petį.
Jis tuoj pat atšoko keldamas delnus į viršų.

- Oi, atleisk, broli - tarė. - Nenorėjau.
- Eik švilpt. - Atlapojau duris ir moviau į lauką. Šįkart jis ne
mėgino manęs sulaikyti.
Kai važiavau namo, degalų rodyklė nusileido iki raidės E - bai

giasi kuras, bet pralėkiau pro degalinę nė nestabtelėdamas. Negaliu.
Po gaisro man degalų pripildavo mama arba važiuodavau į degali
nę Snidso perkėloje, ten dirba draugelis - irgi padegėlis, tas, kuris
man parūpina alaus, - jis ir pripildavo baką. Tai ne dėl pinigų. Tai
dėl benzino kvapo. Nebegaliu prisiversti atsukti bako dangtelio, nu
spausti pistoleto mygtuko, o paskui, kol bakas pildosi, stovėti ir kvė
puoti sprogstamojo skysčio garais. Įsivaizduoju, kad jis užsiliepsnos,
ir mane praris ugnies liežuviai. Net naktimis sapnuoju šituos koš
marus. Tas Irako karo veteranas yra pats drąsiausias tipas, kokį tik
pažįstu, nes jis dirba su tokiomis pavojingomis medžiagomis.
- Šitaip aš kovoju su baime, brol, - pasakė jis man kartą. - Nu
tariau susirasti darbą ten, kur kasdien susidurčiau ir kovočiau su
savo baime.
Ką gi, jam gerai. Man taip neišeis.
Rodyklė jau kabojo žemiau raidės, o aš lyg niekur nieko par
važiavau į kilnojamųjų namukų parką. Vėliau ką nors sugalvosiu.
Šiandien nebūčiau įstengęs nuspausti mygtuko.
Namie įsijungiau televizorių, paskui nuėjau į virtuvę pasišildyti
lazanijos. Būdamas virtuvėje nugirdau du žodžius, nuo kurių mane
kone suvimdė: Megė Lokvud. Grįžau į kambarį perjungti kanalo,
bet pamačiau Mėgę, stovinčią prie pradinės mokyklos, o į ją lėkė
pomidorai ar dar kas. Kadre kažką pasakojo reporterė, o netrukus
ekrane pasirodė būrelis įniršusių suaugusiųjų.
- Tėvai nenori įleisti Megės Lokvud į mokyklą, - kalbėjo žur
nalistė, o Megė tuo metu dangstėsi veidą rankine.
- Mirtis kalei! - sušukau į ekraną. Jau seniai neregėjau nieko
malonesnio.
Paskui buvo kalbinamas stambus šviesiaplaukis vyriškis, matyt,
kažkurio vaiko tėvas.
- Tegu skrenda į mėnulį ir ten atlieka savo visuomeninius dar

bus, - pareiškė vyras. Jo veidas buvo raudonas. - Tegu nors į Iraką,
man tas pats! Bet prie mūsų vaikų tegu nesiartina.
- Va būtent! - tariau.
Paskui prasidėjo reportažas apie pakrančių eroziją, ir aš nuėjau
į virtuvę pasiimti pašilusios lazanijos. Pirmą kartą šią savaitę, o gal
ir šiais metais, šypsojausi.
Devynioliktas SKYRIUS
Megė
Prieš mane stovėjo vežimėlis su knygomis, kurias turėjau išdėlioti

į lentynas. Mama dar kartą pasitelkė savo niekada nesibaigiančias
pažintis ir parūpino man darbą Džeksonvilio bibliotekoje. Mano
užduotis - tvarkyti knygas. Man tai labai patinka. Pasislėpusi tarp
lentynų tampu nematoma. Be abejo, darbuotojai žino apie mane ir
todėl nelabai draugiški, bet mano viršininkas, vidutinio amžiaus
vyrukas vardu Garis, neužsimena nei apie mano praeitį, nei apie
tai, kad šiuos darbus atlikti skyrė teismas, ar panašiai.
Daktaras Džeiksas labai norėjo, kad darbą susirasčiau pati,
bet po susidūrimo mokykloje su įniršusiais tėvais jaučiausi it pa
ralyžiuota.
- Mama tave gelbsti, - tarė jis, kai pasakiau dirbsianti biblio
tekoje. Paaiškinau, kad gyvenime ji nė sykio nėra manęs gelbėjusi,
visą laiką gelbėdavo tik Endį. Tad dabar mielai tuo naudosiuosi.
Pirmadienio vakarą mane vėl rodė per žinias, reportažą, kaip
tėvai man neleidžia prisiartinti prie Daglaso pradinės. Mama siuto,
tik ne ant tėvų, o ant savęs, kad taip neatsargiai mane pakišo. Ra
minau ją, kad tai ne jos kaltė. Juk ne ji sėdėjo kalėjime. Keletą dienų
nekišau nosies iš namų, tik paslapčia buvau išslinkusi į susitikimą
su daktaru Džeiksu. Visą kitą laiką tiesiog tūnojau namie. Internete
atnaujinau informaciją apie Sarą ir atspausdinau dar daugiau dali

jamųjų skrajučių, tačiau su kiekviena diena situacija vis liūdnesnė.
Mama pradėjo svarstyti, ar nederėtų jai savo lėšomis nusamdyti
privataus detektyvo. Aš jai pritariau. Kitas neturi pinigų, o policija
beveik įsitikinusi, kad Sara iškeliavo savo noru, tad ne kažin ką jie
galį padaryti.
Vakar buvo mano pirmoji darbo diena bibliotekoje, varčiau
knygas ir rikiavau jas lentynose. Iš pradžių sukiojausi kulinarinės li
teratūros skyriuje, paskui rankdarbių, mezgimo ir panašiai. Baigusi
dėlioti paieškojau knygų apie dingusius žmones. Išsirinkau aštuo-
nias; kelios - apie dingusiųjų paiešką, kelios apie savivertės jausmo
(manasis dabar kaip niekad žemas) ugdymą ir pora romanų.
Pamatęs mane išsinešančią pro duris tokią šūsnį knygų, Garis
ėmė juoktis.
- Na, tu tikra bibliotekininkė, - tarė jis.
Žodžiai, regis, tokie paprasti, bet nuo jų ir vėl pasijutau norma
liu žmogumi, tarsi jis į mane žiūri kaip į paprastą devyniolikmetę
paauglę, o ne devyniolikmetę nusikaltėlę.
Šiandieną prieš mane stovėjo vežimėlis su užsakymo kortele,
kurios numeris 133. Negalėjau patikėti savo akimis. Ar tai suta
pimas, kad iš daugybės bibliotekos knygų man prieš akis atsidūrė
krūva skaitinių psichologijos, pomirtinio gyvenimo ir bendravimo
su iškeliavusiais anapilin temomis? Pažvelgiau į viršelius ir man per
nugarą nubėgo šiurpas.
Dar nepamiršau, kaip „Jūros švelnumo“ terasoje jausdavau tėčio
dvasią. Nemėgstu apie tai galvoti, nes prisiminusi, kokie tikroviški
būdavo tie apsireiškimai, pasijuntu ant beprotybės ribos. Tad daž
niausiai stengiuosi šias mintis vyti šalin. Tačiau kalėjime dusyk labai
aiškiai jutau jį savo kameroje. Kai Drieže mane sumušė pirmą kartą,
man buvo sugirdyta skausmą malšinančių tablečių ir aš užmigau ant
kietos kaip akmuo lovos. Kai atsibudau, jis sėdėjo šalia ir savo di
deliais delnais šluostė ašaras man nuo skruostų. Jeigu kas nors kitas
prisipažintų patyręs ką nors panašaus, atsakyčiau, kad tai dėl vaistų
ar tiesiog sapnas, bet pati žinau, kad man tai buvo iš tikrųjų. Antrą
kartą nebuvau prisigėrusi vaistų ir nemiegojau. Sėdėjau savo vienu-
tėję prie staliuko ir rašiau dienoraštį. Staiga aiškiai išgirdau, kaip jis
pašaukė mane vardu. Mege. Atsigręžiau ir pamačiau jį stovintį už
vienutės grotų. Šypsojosi ta savo šypsena. Ir staiga dingo. Labai išsi
gandau. Gal man iš tiesų varžteliai atsisuko? Pamaniau, kad reikėtų
aprašyti tai dienoraštyje, tačiau tada šį mistinį regėjimą paversčiau
tikru įvykiu. Ir gal tik viską sugadinčiau. Gal aš tikrai pamišusi, o
gal ne, bet nenoriu prarasti to nuostabaus ryšio su tėčiu.
Atsisėdau ant ratukinės kėdės ir ėmiau vartyti knygas. Žinoma,
visose buvo rašoma, kad su mirusiaisiais bendrauti yra įmanoma,
bet aš tuo abejoju. Pati tai patyriau ir vis tiek negaliu patikėti.
- Atsiprašau.
Pakėlusi nuo knygos akis pamačiau pro lentynos kraštą į mane
žiūrinčią panašaus amžiaus merginą.
- Jūs čia dirbate? - paklausė ji.
Atsistojau nuo kėdės ir padėjau knygą atgal į vežimėlį.
- Taip, aš čia talkinu, - atsakiau.
- Kur galėčiau rasti informacijos apie aukštąsias mokyklas?
Teikti informaciją nuolatiniams klientams neįėjo į mano parei
gas, bet aš tikrai žinojau, kur jos ieškoti. Paskutiniais mokslo me
tais vidurinėje tai buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis, bent jau
iki tol, kol pradėjau susitikinėti su Benu.
- Žinoma, - atsakiau. - O kokios tiksliai jums reikia?
- Neišmanau, nuo ko ir pradėti.
Mergina nusišypsojo ir dirstelėjo į kalnus knygų. Gražutė. Daili
kaip manekenė. Lieknutė. Plaukai visiškai juodi, tiesūs ir nukirpti
iki pečių; virš dangaus mėlynumo akių karojo ilgi kirpčiukai. Skir
tingai nei aš, pasidažiusi. Bet atrodė labai natūraliai. Tik bespalvis
lūpų blizgis, blakstienų tušas ir plonytė akių kontūrų linija. Per me
tus kalėjime nevirtau nei lesbiete, nei dar kuo nors, bet ši mergina
buvo iš tokių, nuo kurių sunku atplėšti žvilgsnį.
- Ieškote informacijos apie tai, kaip pildyti prašymą, pasirinkti
tinkamą koledžą, sužinoti apie finansavimą ar...
- Pasirinkti tinkamą koledžą, - atsakė ji.
- Manau, jūsų mokykloje turėtų būti apsčiai tokios informaci
jos, - pasakiau. - Ką sako jūsų profesinio orientavimo vadovas?
Ji suraukė beveik tiesią nosytę.

- Dieve, negi atrodo, kad aš dar lankau vidurinę? - nusistebėjo ji.
- O, - sutrikau, - aš tik pamaniau...
- Man devyniolika, aš tik neseniai gavau vidurinio mokslo
atestatą.
Oho. Nebūčiau pagalvojusi. Dabar ji mane iš tiesų suintrigavo.
Atrodė tokia pavyzdinga, lyg išleistuvių pokylio karalienė, susitiki-
nėjanti su futbolo komandos žvaigžde. Kodėl baigė tik dabar? Buvo
pastojusi? Supleškino bažnyčią? Aš kaip tas sužeistasis, atpažįstan-
tis kitą sužeistąjį. Kalėjime tai buvo bene vienintelė paguoda: ten
visos vienodos - sužeistos.
- Sveikinu, - tariau. Savąjį atestatą gavau sėdėdama už grotų. -
Na, tada eime.
Vedžiausi ją prie kompiuterių stalų ir eidama vis dairiausi per
petį Gario. Tikėjausi, kad neperžengiu kokios nors neleistinos
mano visuomeninio darbo ribos.
- Internetu juk moki naudotis, tiesa?
- Žinoma.
Mudvi atsisėdom prie kompiuterio viena šalia kitos.
- Ar bent žinai, kur norėtum stoti? - pasiteiravau.
- Tiesą pasakius, dar ne, - šyptelėjo mergina. - Vos prieš kelis
mėnesius nutariau gauti vidurinės atestatą, tad man viskas dar la
bai nauja.
Kalbėjomės tyliai, bet ne pašnibždomis. Ji dėl savo nežinojimo
atrodė sutrikusi. Man norėjosi ją padrąsinti.
- Šaunuolė, kad ryžaisi baigti vidurinę, - pagyriau.
- Mama irgi taip mano.
- Gyveni netoliese?
- Šiuo metu esu apsistojusi šeimos draugų name Topsulo salo
je, - atsakė ji. - Man leido ten pagyventi rudenį ir žiemą, o pavasarį
norėčiau stoti į koledžą. Šiaip aš iš Aševilio, bet su mama nutarėm
pagyventi atskirai. - Ji ir vėl nusijuokė. - Žinai, kaip kartais būna.
- Be abejo, - atsakiau, nors dabar buvau kaip niekad laiminga,
gyvendama su savo perdėm globėjiška mama. Bet taip buvo ne vi
sada, tad aš ją puikiai supratau.
- Gal norėtum stoti kur nors arčiau Aševilio? - paklausiau.

Ji patraukė pečiais.
- Kad gal ne.
Kramtydama lūpą bandžiau prisiminti internetinę svetainę, kur
buvau radusi daug vertingos informacijos, kai pati rinkausi aukš
tąją mokyklą. Kelis kartus langelyje įrašiau ne tą adresą, bet paskui
pataikiau.
- Šiame puslapyje rasi beveik viską, - pasakiau braukdama ro
dykle per monitoriaus ekraną. - Pirmiausia išsirink, kuriuose ko
ledžuose dėstomi tau patinkantys dalykai. Ar jau žinai, ką norėtum
studijuoti?
- Dar ne, - atsakė ji.
- Po mokyklos kur nors dirbai? - Norėjau kuo daugiau apie ją
iššniukštinėti.
- Na... - Ji ėmė kramtyti lūpą, lyg dvejotų, ar verta atsakyti. -
Kai mokiausi vidurinėje, po keletą valandų per dieną dirbau vie
noje teisinėje firmoje, atsiliepdavau į telefono skambučius, tvar
kiau dokumentus. Darbas lengvas ir gerai mokamas, tad mečiau
mokyklą ir pradėjau dirbti visą dieną. Mokslai manęs nedomi
no. - Ji užvertė akis į lubas. - Bet po kelių mėnesių, kai mečiau,
mane atleido.
- O ne.
- Taigi. Bet tada aš nebenorėjau grįžti į mokyklą. Būčiau tu
rėjusi sėdėti vienoj klasėj su jaunesniais už save. Susiradau darbą
parduotuvėje „Old Navy“. Man ten labai patiko, tik nesutariau su
šefu. Išėjau ir... - Ji nusijuokė. - Per daug kalbu, ką?
- Ne, ne, - atsakiau. - Tiesiog bandau išsiaiškinti, kokie tavo
polinkiai. Na, kuo norėtum ir galėtum...
- ...būti, kai užaugsiu? - Mergina nusišypsojo. Jos dantys buvo
truputį kreivi, bet labai balti.
Nusijuokiau.
- Taigi. Bet ir nebūtina iš karto rinktis specialybę, todėl su pro
fesija gali ir neskubėti.
Mane suėmė pavydas. Kada į koledžą stosiu aš? Jeigu gyveni
mas nebūtų pakrypęs netinkama linkme, dabar jau būčiau antra-
kuršė. Tai yra, jeigu pati nebūčiau pakreipusi savo gyvenimo klai
dinga vaga. Daktaras Džeiksas stengiasi įkalti man į galvą, kad esu
atsakinga už tai, kas įvyko. Jis mane nervina, bet jis teisus. Niekas
nekaltas, tik aš pati.
- Kas tau mokykloje geriausiai sekėsi? - toliau klausinėjau. -
Kalbu ne apie pažymius, bet kas labiausiai patiko?
- Turi galvoj, be vaikinų?
Šyptelėjusi atsakiau:
- Taip, be vaikinų.
Ji mažumėlę sutriko.
- Nežinau. O kas gali mokykloje patikti?
- Man labai patiko psichologija, - prisipažinau.
- Tai kodėl dirbi bibliotekoje?
Turėsiu pasimokyti atsakinėti į tokius ir panašius klausimus.
Bet teisybės ji iš manęs neišpeš. Reikia kokios nors istorijos. Mote
rys kalėjime pasakojo ką nors išgalvojančios, kai tenka pateisinti iš
gyvenimo išbrauktus metus. Populiariausias pasiaiškinimas - bu
vau Irake. Iškart sulaukia užuojautos. Kitos gerokai išradingesnės,
pavyzdžiui, viena pasakosianti, kad ruošėsi būti astronaute, bet jai
neva sutriko vidinės ausies veikla; kita esą dirbusi cirko ekvilibris
te, bet nukritusi ir smarkiai susižeidusi. Tačiau aš iki šios akimirkos
dar nebuvau sugalvojusi savosios istorijos.
- Aš irgi nutariau neskubėti į koledžą, - pasakiau. - Mėginsiu
kitąmet.
- Kodėl? Atrodo, taip puikiai išmanai visą šitą... - ji mostelėjo
ranka į monitorių, - ...šitą stojimo į koledžus reikalą.
- Taip jau yra. - Susigūžiau. - Bet man tie mokslai per gerklę
lindo.
- A, suprantu.
- Grįžkim prie tavęs. - įbedžiau akis į ekraną, vengdama jos
žvilgsnio. - Pakalbėkim apie tavo norus. Gal į teisinę kontorą? Sa
kei, patiko ten dirbti.
- Tik dėl to, kad buvo lengva. Bet darbas neįdomus.
- Patiko dirbti „Old Navy“. Tai gal prekyba? Vadyba ar dar kas?
Ji vėl suraukė nosį.
- Man patinka drabužiai. Norėjau modeliuoti. Man patikdavo

padėti pirkėjams išsirinkti ir susiderinti drabužius. Iš karto galiu
pasakyti, kas kam tinka.
Staiga man pasidarė gėda dėl savo susiglamžiusių kaprių ir
tamsiai mėlynų marškinėlių, kuriais rengiuosi nuo vidurinės. Nesi
domiu drabužiais taip, kaip mano vienmetės. Tačiau nesu ir visiška
apsileidėlė.
- Žiūrėjai televizijos projektą „Didysis podiumas“? - paklausiau.
Jos akys sublizgėjo.
- Žinoma! Dieve, kaip man patiko! Pakliūti j tokią laidą mano
svajonė.
- Ei, mergyt, - tariau ir susigriebiau, kad kalbu visai kaip Leti-
cija. - Tai ir bus tavoji aistra. Reikia paieškoti koledžų, kur dėsto
mas drabužių modeliavimas.
- Ar yra tokių aukštųjų?
Gal ji ir ne proto bokštas, bet man ji patiko.
- Be abejo. Yra tokių mokyklų, kur dėstomi panašūs dalykai
ir ruošiami būtent tokie specialistai. - Spragtelėjau pele ekrane ir
paieškojau. - Gali pradėti nuo čia, - pasiūliau. - Tik bėda ta, kad
į kai kuriuos turbūt sunku įstoti. Gal pirmiausia pamėgink į kokį
vietinį koledžą ir lankyk dailės pamokas. Gal ten bus dėstomas ir
mados menas.
Pakėlusi galvą pamačiau prie kompiuterių stalo galo stovintį
Garį ir žiūrintį į mus.
- Dabar jau susirasi? - paklausiau jos stodamasi nuo kėdės.
- Taip, ačiū. Tiesiog nuostabu.
Priėjau prie Gario.
- Padėjau jai ieškoti koledžų. Ar galima?
- Žinoma. - Jis buvo patenkintas. - Tik norėjau pažiūrėti, kaip
tau sekasi.
Mama tikriausiai prašė jo pagloboti mane kaip kūdikį.
- Tik neįleiskite čia žurnalistų, - pasakiau, - ir viskas bus gerai.
Po valandos vis dar dėliojau knygas į lentynas ir ta mergina vėl

mane susirado.
- Turiu lėkti, - tarė ji, - prisirinkau informacijos, bet penkta

dienį turbūt vėl užsuksiu.
- Ten, kur gyveni, nėra kompiuterio?
- Turiu nešiojamąjį, bet name yra tik telefoninis internetas, to
dėl būna sunku prisijungti.
- O, aišku.
- Aš Džena Parker, - prisistatė ji.
- O aš Megė.
- Būsi čia penktadienį?
Linktelėjau. Gyvensiu šioje bibliotekoje dar tris šimtus valandų.
- Puiku! - apsidžiaugė ji. - Tikiuosi, greitai pasimatysime.
Žiūrėjau, kaip ji nueina. Jos plaukuose atsispindėjo fluorascen-
cinių lempų šviesa, ir aš pagalvojau, kad galbūt susiradau draugę.
Dvidešimtas SKYRIUS
Kitas
Atsibudau apie vienuoliktą ryto. Skausmas kairiajame petyje buvo

toks siaubingas, kad norėjosi nusipjauti visą ranką. Ant spintelės
prie lovos stovėjo buteliukas perkoseto; tebegulėdamas lovoje pra
rijau dvi tabletes ir užsigėriau vandeniu. Namelyje buvo tamsu.
Langas man tiesiai virš galvos, bet aš bijojau net minties, kad reikia
ištiesti skaudančią ranką ir atitraukti užuolaidėlę.
Mūsų kilnojamame namelyje visada tamsu. Nekenčiu šitos
surūdijusios metalo dėžės. Gyvenu joje praktiškai visą gyvenimą.
Aišku, užtat šita mano skardinė vos už kelių žingsnių nuo vande
nyno, ir ne kiekvienas namukų parko gyventojas gali tuo pasigir
ti. Gal šiandien paplaukioti su lenta? Kai tik suveiks vaistai, taip
ir padarysiu. Ant vandens užsimiršta visos bėdos. Bet pirmiausia
nuvažiuosiu į Snidso perkėlą ir paprašysiu to draugelio pripildyti
baką degalų, o paskui - nupirkti man alaus, nes be jo šiandien ne
ištversiu. Pagaliau pirmą kartą gyvenime galėsiu ramiai gurkšnoti
alutį namie. Po šimts, jeigu mamai buvo lemta dingti, tai bent jau
išpešiu iš to sau naudos.
Tačiau kai užvedžiau automobilį, degalų rodyklė nežymiai šok
telėjo ir vėl nusileido žemiau E. Šitaip žemai nusileidusi ji dar nie
kada nebuvo, nors man ne sykį yra tekę važiuoti vien su garais.
Snidso perkėla nėra labai toli ir gal dar sugebėčiau iki jos nusikas
ti - bet jeigu pakely užgesiu? Vėlyvą rugsėjį savaitės vidury keliuo
se autorųobilių nedaug. Dar numirsiu belaukdamas pakeleivingos
mašinos, nes vos stabtelėję vairuotojai pamatys mano subjaurotą
veidą, išsigąs ir vėl numins greičio pedalą.
Maždaug už mylios nuo mūsų namukų parko yra nedidelė de
galinė. Ką gi, niekur nedingsiu. Milijonai žmonių kasdien pilasi
degalų ir neužsiliepsnoja, drąsinau save, įvažiuodamas į pagrindinį
kelią. Milijonai žmonių.
Kai įsukau į degalinę, prie kolonėlių nebuvo nė vieno automo
bilio, bet netgi neatidaręs mašinos durelių jau užuodžiau aitrų de
galų kvapą. Tai ne mano vaizduotės vaisius. Gal kur nors nutekėjo
benzinas? O gal kokia mašina stuktelėjo į kolonėlę, išjudino ją, ir
dabar iš jos varva benzinas, bet niekas nepastebi?
Tiek to, pagalvojau. Sušiktai tiek to. Kuo greičiau sutvarkykim
šitą reikalą.
Išlipęs iš mašinos prisiminiau, kad degalų bako dangtelis kito
je pusėje. Įsėdau, apsukau automobilį. Atidariau šonines dangtelio
dureles.
Pažiūrėjau į kolonėlę. Ant jos kabėjo nedidelė kartoninė kortelė
su užrašu: „Jei mokate grynaisiais, atsiskaitykite kasoje.“ Velnias.
Aš nenorėjau eiti į vidų ir su kuo nors kalbėtis. Tai darydavo mama.
Kyštelėjau ranką į kišenę ir išsitraukiau dvi paskutines dvidešimti
nes, vieną penkiukę ir tris po vieną. Įsipilsiu už dešimt žaliųjų. Toli
nenuvažiuosiu, bet tam kartui užteks.
Prie kasos stovėjo jaunas šviesiaplaukis kasininkas ir kalbėjosi
mobiliuoju telefonu. Kai padėjau jam ant prekystalio dvidešimtinę,
jis į mane net nepažiūrėjo.
- Už dešimt, - paprašiau.
Atidarydamas pinigų kasos stalčių garsiai nusijuokė.
- Ji buvo girtutėlė, - kalbėjo jis dėdamas į stalčių dvidešimtinę
ir traukdamas man dešimt grąžos. - Tikrai, nejuokauju. Negalėjau
tokios sodintis į mašiną. Būtų man viską apvėmusi. - Jis padavė
man dešimtinę ir padėkojo: - Ačiū, brol. - Tada pakėlė galvą ir iš
nuostabos išpūtė akis. - O Jėzau, - išlemeno. - Kas tavo veidui?
- Eik šikt, - pasiunčiau ir nudrožiau prie durų. Atidaręs dar

spėjau išgirsti, kaip jis pasakė į ragelį:
- Nežinau. Užėjo tipas su tokiu veidu, lyg ištrauktas iš pro
pelerio.
Grįžau prie kolonėlės, atsirėmiau į automobilio šoną ir ban
džiau susiimti. Galiausiai pasilenkiau ir atsukau bako dangtelį, o
ranka drebėjo, lyg traukulių tampoma. Ištrauktas iš propelerio?Nu
spaudžiau mygtuką prie paties pigiausio benzino, paėmiau pistole
tą ir įkišau į bako skylę. Dabar liko tik atlaužti gaiduką ar kaip ten
jis vadinasi. Uždėjau ant jo pirštą. Nagi, truktelk. Truktelk. Prabėgo
dešimt sekundžių. Trisdešimt. Keturiasdešimt. Negalėjau prisivers
ti. Pasipils degalai ir man galas. Megė taip ir sukėlė gaisrą. Benzi
nas su dyzelinu. Benzinas su dyzelinu. Viena nedidelė kibirkštėlė
ir bum!
- Kas nors nesiseka?
Pažvelgęs į degalinės parduotuvės duris, pamačiau tarpduryje
stovintį tą patį šviesiaplaukį. Viena koja viduj, kita lauke.
- Gal reikia pagalbos? - paklausė jis.
- Apsieisiu, - atsakiau. Stipriai užsimerkiau, atlaužiau gaiduką
ir ėmiau laukti mirties.
Grįžau į namelį išsekęs ir virpėdamas. Plaukioti nebenorėjau.

Svajojau tik griūti į lovą, taip ir padariau. Palindau po antklode ir
užsitraukiau ją iki pat smakro.
Tipas su tokiu veidu, lyg ištrauktas iš propelerio.
Nususęs kalės vaikas.
Nusviedžiau antklodę, pašokau iš lovos ir nuėjau į mamos kam
barį. Spintoje susiradau dėžę su nuotraukomis. Visos nuotraukos
tik su manim. Ji nuolat mane erzindavo su tuo pigiu skaitmeniniu
fotoaparatu, kurį jai kažkas buvo atidavęs. Mano gražuoli sūneli,
sakydavo ji, nagi, nusišypsok mamytei. Aš susiraukdavau arba tie
siog nusigręždavau. Ir kokio velnio taip dariau? Kodėl amžinai elg-
davausi su ja kaip su šiukšle?
Vieną po kitos verčiau nuotraukas ir traukiau tas, kuriose aš.
Senos mokyklinės fotografijos, kur esu dar visai mažas. Keletas su
Mege ir Endžiu pajūry prie jų senosios trobelės „Jūros švelnumas“.

Megė ir aš tikrai atrodėme kaip brolis ir sesuo. Endis ne, o mudu su
Mege turėjome tokias pat dideles rudas akis ir tamsius banguotus
plaukus. Radau šūsnį įvairių mokyklinių nuotraukų. Labai gerai
prisimenu šitą, iš aštuntos klasės. Parsinešęs iš fotografo spokso
jau į ją gerą valandą ir galvojau, kad darausi panašus į visai šaunų
vyruką. Radau vyresnėje klasėje įamžintą kadrą su Lindse Šelkros:
mudu išsipuošę prieš mokyklos šokius. O dar yra nuotrauka, kur
aš pozuoju su banglente ir neperšlampamu maudymosi kostiumu,
akys primerktos, lūpose ta kreiva šypsena, kurią nuolat pakišdavau
mamai, kai mane fotografuodavo.
Išsitraukiau žirkles iš mamos stalčiaus ir pradėjau karpyti nuo
traukas. Smulkinau į menkiausius gabalėlius, kol paskaudo ranką.
Būčiau mielai sudeginęs, bet po gaisro dar nė sykio nebuvau įžiebęs
degtuko. Todėl sumečiau skiautes, dabar jau virtusias konfeti, į uni
tazą ir nuleidau vandenį. Nuburbuliavo bemaž pusė jų. Nuleidau
vandenį dar kartą. Ir dar. Šiukšlės vis sukosi ratu unitazo angoje, ir
aš supratau, kad vėl prisidirbau.
Namie turime spiralę ir guminę pompą, nes mama gailėdavo
pinigų santechnikui, ir jeigu įstengdavo susitvarkyti pati, jo ne
kviesdavo. Tad likusią dienos dalį praleidau prie to nelemto uni
tazo. Vakarop pagaliau pavyko sutvarkyti. Prausdamasis po dušu
svarsčiau, ar nenuvažiavus į Snidso perkėlą ir nepaprašius drauge
lio nupirkti man alaus, bet jeigu jis šiandien nedirba, tai tik būsiu
tuščiai išeikvojęs degalus. Bet be alaus vakare irgi neiškęsiu. Nuo
darbo su gumine pompa maudė dešinę ranką, petį ir kairę plaš
taką. Pamaniau, kad tuščiame skrandyje perkosetas turėtų veikti
greičiau ir stipriau. Netrukdys joks maistas. Bus tiesiai į kraują. Įsi
mečiau porą tablečių ir gerai padariau. Užmigau čia pat ant sofos ir
atsibudau tik kitą rytą.
Vos pakirdęs apsivilkau maudymosi kostiumą. Einu plaukioti,

ir taškas. Tegu nors perkūnai trankosi, pabūsiu ten, kur nereikia
su niekuo kalbėtis ir klausytis replikų dėl mano veido. Kairė ran
ka taip nebeskaudėjo kaip vakar vakare. Tie vaistai daro stebuklus.
Atidariau lauko duris ir vos neužlipau ant puokštės gėlių. Velnias.

Kokia nors boba siunčia, tarsi mama jau mirusi. Nusinešiau jas j
virtuvę.
Gėlės buvo sukištos j seną aplankstytą aliuminį arbatinuką ir
niekuo neypatingos. Atrodė, lyg kas priskynė iš pievos ir sumerkė į
pirmą pasitaikiusį indą.
Tarp žiedų pamačiau baltą popieriaus lapelį ir ištraukęs per
skaičiau:
Ilgai apie tave galvojau. Atleisk, jeigu aną savaitę parduotu

vėje buvau įkyri. Labai norėčiau tau paruošti vakarienę. Gal
desertui šokolado? Šįvakar? Džena
Ji buvo dar kartą užrašiusi savo telefono numerį, jeigu netyčia

būčiau pametęs aną lapelį, kurį tada davė. Nebuvau pametęs. Ne
šiojausi džinsų kišenėje, nors skambinti nesiruošiau; ir jau juolab
nesitikėjau sulaukti žinių iš jos pačios.
Atsirėmęs į stalviršį vėl prisiminiau dailų kūną ir gražias mėly
nas akis. Ji minėjo taip pat esanti nukentėjusi. Jos žaizdos vidinės.
Ji ką nors supranta? Ką ji supranta? Pažvelgiau į telefono numerį.
Paėmiau į rankas ragelį.
Gal bent parsiversiu į lovą.
Dvidešimt pirmas SKYRIUS
Megė
Penktadienį visi keturi - Endis, mama, dėdė Markusas ir aš - vaka

rieniavome lauko terasoje. Ant žarijų pasikepėme kiaulienos keps-
niukų ir saldžių bulvių, o lapinių kopūstų salotų mama buvo nu
pirkusi iš senutės, kuri gyvena prie 17-o greitkelio ir kuri vienintelė
jas moka paruošti taip, kaip aš labiausiai mėgstu. Dieve, kaip gera
vėl sėdėti savo mylimam kieme mūsų pasakiškame sąsiauryje! Žur
nalistų autobusiukų nebesimatė. Pagaliau jų atsikratėme. Paskuti
nis išnyko šiandien po pietų. Gal dėl to, kad prasideda savaitgalis
ir jiems nerūpi naujienos. Šiaip ar taip, pagaliau išėjau į kiemą nuo
nieko nebesidangstydama.
Sėdėdama lauke prie stalo pirmą kartą gyvenime pasijutau ne
paprastai, nenusakomai laiminga. Dieve, kaip aš pasiilgau artimų
jų! Kramsnojau keptą kiaulieną ir širdyje šypsodamasi klausiausi
Endžio svaičiojimų apie Kimę, Kimę ir dar kartą Kimę.
- Kimė kai kam visai susuko galvą, - tarė mama, kai jis nesilio
vė apie ją tauškėjęs gal jau dešimt minučių.
Endis pažiūrėjo į ją.
- Kam? - nustebęs paklausė, o mes pratrūkom kvatotis.
Vienu metu per vakarienę dėdė Markusas švelniai nubraukė
mamai nuo kaktos plaukus. Ji sugriebė jo ranką. Spustelėjo ir nu
sišypsojo. Negaliu ramiai į juos žiūrėti. Jaučiu tokią pat įtampą

kaip kadaise, kai jie būdavo kartu vienam kambary. Vis dar lau
kiu, kad mama jam ką nors šaltai atrėš; bet tie laikai jau praėjo.
Porą naktų girdėjau, kaip jie mylisi, ir man buvo truputį nejau
ku. Mamai seksas niekada nerūpėjo, bent jau aš taip manydavau.
O ką aš išvis apie ją žinau? Tėtis mirė, kai man buvo aštuoneri, ji
su niekuo niekada nesusitikinėjo. Bet gal ji visą laiką to ilgėjosi.
Na, bent jau dabar atsigriebs. Vis dėlto keista. Palikau šeimą iškri
kusią ir nelaimingą, o grįžau pas žmones, skleidžiančius neįtikė
tinus romantiškus virpesius. Tikiuosi, tie virpesiai neužkrečiami,
nes romantikai kol kas buvau pasakiusi sudie. Gal net visiems
laikams.
Kai nukraustėme indus, lauke buvo jau beveik tamsu. Pažvel
giau pro langą į mūsų ilgąją prieplauką. Nuo tada, kai grįžau namo,
dar nė sykio nesijaučiau tiek saugi, kad galėčiau išeiti ant jos pasi
vaikščioti. Tačiau šįvakar žurnalistų nebėra, o tamsoje nuo vandens
manęs niekas nematys.
- Einu ant prieplaukos, - pasakiau mamai, įjungdama in-
daplovę.
- Labai gražus vakaras, - pritarė mama.
- Ar galiu su tavim? - pasiprašė Endis.
- Žinoma.
Tiesą sakant, labai norėjau pabūti viena, bet reikėjo atiduoti
skolą broliukui už prarastą laiką.
Eidama per kiemą basomis kojomis jaučiau šaltą smėlį. Artėja
ruduo. Vasara prabėgo man tūnant kalėjime. Nenorėčiau pražiop
soti kitos.
Rudenį saloje gera tuo, kad nebelieka turistų, vakare viską gau
bia tamsa, todėl danguje galima pamatyti milijonus žvaigždžių.
Žingsniuodama per prieplauką šalia Endžio jaučiausi neapsakomai
laisva. Išskėčiau rankas į šalis, lyg skrisdama.
- Ką čia darai? - paklausė Endis.
- Tiesiog džiaugiuosi, - atsakiau.
Jis padarė tą patį.
- Aš irgi.
Prieplaukos gale atsisėdom ant krašto ir nuleidom kojas, kaip

esam darę tūkstančius kartų. Vanduo tyvuliavo neapsakomai ra
mus, girdėjosi tik tylus į polius besiplakančių bangelių plekšeni
mas. Man patinka šitas garsas.
- Dėdė Markusas man žadėjo nupirkti baidarę, - pasigyrė
Endis.
- Tikrai? Mama leidžia?
Po tėčio mirties, kai jis nuskendo iškritęs iš dėdės Markuso val
ties, mama paniškai bijojo bet kokių plaukiojančių įrenginių.
- Taip. Sako, kad aš jau didelis.
Pasilenkusi į priekį ir atsirėmusi rankomis į turėklus stebėjau
vandens paviršiuje žaižaruojantį mėnulio taką. Trumpą silpnu
mo akimirką prisiminiau, kaip mudu su Endžiu šitaip sėdėjom ir
žiūrėjom į vandenį nuo „Jūros švelnumo“ terasos per tą baisiąją
audrą, - tą klaikią naktį, kai buvau visiškai praradusi sveiką nuo
voką. Nuo prisiminimų darėsi bloga. Vyliausi, kad Endis apie tai
negalvoja.
Staiga ant prieplaukos pajutau ritmingą vibravimą nuo kažkie
no žingsnių. Atsigręžusi žvilgtelėjau per petį. Jeigu žurnalistas, tuoj
pat šoku į vandenį ir plaukiu.
Bet tai mama su dėde Markusu susikibę už rankų ėjo prie
mūsų.
- Kokia nuostabi naktis! - sušuko mama, kai priėjo prieplau
kos galą.
- Aha, - atsakiau.
- Ar galim ir mes prie jūsų? - atsiklausė dėdė Markusas, nors
jau ir taip sėdosi prie Endžio.
Mama įsitaisė greta jo.
- Norim pasikalbėti su jumis vienu rimtu klausimu, - tarė ji.
- Kokiu? - sukruto Endis. Pagalvojau, kad turbūt ketina susi
tuokti.
- Na, visų pirma, žadu samdyti privatų detektyvą, kad padėtų
surasti Sarą, - pasakė mama.
- Puiki mintis, - pritariau. Gal jis užsikabins už ko nors, ką
pražiopsojo policija.
- Taip, tikrai, - pritarė ir Endis, lyg jis labai žino, ką daro pri
vatūs detektyvai.
- O antra, - pasakė mama, - susiję ir su judviem: mudu su
Markusu manome, kad reikia pasikviesti Kitą gyventi pas mus, kol
ieškoma Sara.
Nudūriau akis į vandenį po kojom. Negaliu įsivaizduoti. Nega
liu patikėti.
- Nežinau, kur teta Sara galėtų būti, - tarė Endis.
- Niekas nežino, Endi, - atsakė jam dėdė Markusas. - Sunku
pasakyti, kiek jos dar nebus - dieną ar jau niekada, tod...
- Ji gali būti ir nebegyva, - pareiškė Endis.
- Tikiuosi, kad ne, - įsiterpė mama. - Bet visko gali būti. Mes
nežinom. O Kitas dabar vienas. Be pinigų. Jis negali teisėtai naudo
tis Saros santaupomis, todėl mudu su Markusu manome, kad būtų
teisinga pasikviesti jį pagyventi pas mus.
Per paiešką miškelyje net negalėjau į Kitą pakelti akių. O dabar
dar gyvensiu su juo po vienu stogu? Man tai būtų tarsi dar vienas
kalėjimas, bet aš puikiausiai suprantu, iš kur tas mamos ir dėdės
Markuso sumanymas: Kitas irgi Lokvudas. Niekas to gal ir neži
no, bet mes - išskyrus, žinoma, Endį, - žinome. Ir Kitas žino. Argi
galima palikti, kai reikia padėti? Mano galva, mamos pasiūlymas
nuostabus. Ji jau seniai atleido ir tėčiui, ir Sarai už tai, kas buvo.
Kažin ar aš taip sugebėčiau.
Ir vis dėlto neskubėjau atsakyti „taip“. O Endis, nė nenujaučian-
tis, kad Kitas yra mūsų šeimos narys, išvis nieko nesuprato.
- Jis man negeras, - suinkštė. - Gal galėtų pagyventi pas ką
nors kitą?
- Jeigu jis čia gyvens, - tarė mama, - tai su sąlyga, kad su visais
sutars gražiuoju. Laikysis šių namų taisyklių ir vėl pradės lankyti
mokyklą. Jis elgsis su mumis pagarbiai, kaip ir mes su juo.
- Ką mąstai, Mege? - Dėdė Markusas ištiesė ranką ir per En-
džio pečius palietė mane. Aš dar nebuvau ištarusi nė žodžio.
Atlošusi galvą pažvelgiau į žvaigždes. Man nesinorėjo kalbėti.
Prireikė daugiau nei metų, kad pasijusčiau rami ir saugi, o čia gy
venantis Kitas - gyvas priminimas to, ką padariau, - yra blogiau-
šia, kas dabar gali nutikti. Jau vien tai, kad mama su dėde Marku-
su drįsta prašyti mano pritarimo šitam sumanymui, man atrodo
nesąžininga. Bet ar aš ne savanaudė? Aš juk sugrioviau gyvenimą
Kitui. Savo netikram broliui. Jo gyslomis teka tėčio kraujas. Sun
ku patikėti, tačiau tas piktas ir pagiežingas vaikinas nešiojasi dalelę
mano tėvo.
- Manau, kad tai būtų teisingausia, - atsakiau.
Dėdė Markusas nusijuokė.
- Koks entuziastingas pritarimas.
- Ką tai reiškia? - nesuprato Endis.
- Tai reiškia, kad mes visi turime savų išlygų, - atsiduso mama,
o jos balsas bylojo, kad ji tikrai jų turi. - Mums visiems neramu.
Bet, kaip sako Megė, tai būtų teisingausia.
Dvidešimt antras SKYRIUS
Endis
- Neperskaitau, - tarė Kimė. Ji stovėjo mano kambary prie

kamštinės sienos ir rašėsi datas iš kalendoriaus į savo mobilųjį tele
foną, kuriame irgi yra kalendorius. Kai vakarais kalbamės telefonu,
ji man primena, ką rytoj turiu padaryti.
- Ko neperskaitai?
Atsistojau nuo rašomojo stalo, kur tvarkiausi daiktus, ir priėjau
prie sienos.
- Šito. - Ji parodė į spalio antros dienos langelį. Rašyta mamos
ranka. Paprastai aš lengvai perskaitau jos rašyseną, bet kai rašo
pasvirai - ne. Pakreipiau galvą, kad lengviau būtų skaityti. - Šer-
geltropskinderis.
Ji taip užsikvatojo, kad net plestelėjo ant mano lovos. Man
patinka, kai ji juokiasi, nes dažniausiai būna rimta. Kaip mama.
Aš irgi kritau šalia jos juokdamasis. Ant mano lubų mirgėjo daug
žvaigždučių. Tos mažos lemputės įrengtos dar vaikystėje, ir nors
dar nebuvo tamsu, aš jas vis tiek mačiau.
Atsisukau į Kimę. Ji žiūrėjo į lubas, o aš įsispoksojau į ją, nes,
jei žmogus nemato, kad tu į jį žiūri, tai gali spoksot kiek tinkamas,
tai nėra nemandagu. Kimė labai graži. Norėjau ją apkabinti ir pa
bučiuoti. Ji vilkėjo žalius marškinėlius ir man labai patiko, kaip jie
gludo prie jos krūtinės, išryškindami du kauburėlius. Labai norėjau

juos paliesti. Niekada to nedariau, nebent, kai mudu apsikabiname,
pajuntu jos krūtis prie savo krūtinės. Man vėl pasistojo. Kiekvieną
syk, kai aš su Kime, man taip nutinka.
Apie seksą žinau daug, nors dar nesu išbandęs. Dėdė Markusas
jau seniai man apie tai papasakojo. Mama irgi pasakojo, bet ji ne
aiškino, kaip pasistoja, nes ji moteris. Esu vartęs žurnalų, kuriuos į
mokyklą atsineša Maksas. Jis tą pasistojantį daiktą vadina kotu. Ži
nau viena: užsiimti seksu galima tik su mylimu žmogumi ir būtina
naudoti prezervatyvą. Prisiminiau, kaip kartą dėdė Markusas, kai
aiškino apie seksą, davė man gumytę. Prieš kelias savaites aptikau
ją savo niekniekių stalčiuje, bet ant pakelio užrašyta galiojimo data
buvo 10/07. Vadinasi, jau nebegera.
- Nagi! - staiga sušuko Kimė ir atsisėdo tiesiai. - Grįžtam prie
darbo. Jau susitvarkei stalą?
Aš irgi atsisėdau tiesiai, kad ji nepamatytų mano iškilumo.
- Beveik, - atsakiau.
Kimė - mano tvarkdarė. Taip sako dėdė Markusas. O mama jį
bara: neerzink.
- Puiku, - tarė ji. - Tada galime sėsti prie pamokų. - Ir nuėjo
prie stalo paimti mūsų kuprinių. Ji šlubčioja, bet jai neskauda.
Kartą mudu buvom kine, ir viena mergaitė pavadino ją raišena.
Nesupratau, ką tai reiškia, bet jaučiau, kad žodis negražus. Lygiai
kaip mane pavadindavo kvėšena. Norėjau vožti tai mergaitei. Daž
niausiai taip ir darydavau - vanodavau visus, kurie negražiai su
manim kalbėdavo. Bet dabar jau moku susivaldyti. Todėl paprašiau
Kimės tiesiog nekreipti į ją dėmesio ir dar pamokiau, kaip tokiu
atveju elgtis. Kimė atšovė, jog ta mergaitė paprasčiausiai neišprusu
si. Man tas žodis pasirodė juokingas, ir aš pradėjau kvatotis. Taigi,
užuot puolęs muštis ir prisidaręs bėdos, aš juokiausi net susiriesda
mas. Mano gyvenimas kur kas mielesnis, kai yra Kimė.
Ji man padavė kuprinę ir atsisėdo šalia manęs ant lovos. Mudu
mėgstame ruošti pamokas sėdėdami ant lovos. Tai toks dalykas,
kuris mus sieja. Atsegiau kuprinę ir ištraukiau šūsnį popierių.
- Tavo kuprinėje tikras šiukšlynas, - pareiškė Kimė. - Pirmiau
sia geriau ją susitvarkyk.
- Taip, tu teisi.
Aš niekada jos netvarkau. Nė nežinau, kurios namų darbų už
duotys naujos, o kurios senos.
Kimė atsirėmė į sieną ir atsivertusi istorijos vadovėlį pradėjo
skaityti. Aš pasislinkau ant lovos krašto ir sukroviau kuprinės turinį
ant komodos. Čia tikrai gyvas šiukšlynas. Radau net seną cigarečių
pakelį, buvau visai pamiršęs, kad jį turiu. Prisitraukiau šiukšliadėžę
ir ėmiau į ją mesti tai, ko nebereikia. Radau padėkos atviruką nuo
Megės. Tik neprisimenu, už ką ji man dėkojo. Ant jo buvo nupieš
tas didžiulis geltonas gėlės žiedas. Gaila jį išmesti, todėl atsidariau
niekniekių stalčių ir įkišau tenai. Tas stalčius jau vos atsidaro. Bet
man leidžiama jo netvarkyti, tad viskas gerai. Net ir Kimė žino, kad
galiu jame daryti ką noriu.
- Gal reikia pagalbos? - paklausė ji.
- Ne, nereikia, - atsakiau.
Paėmiau į rankas keletą kontrolinių, pažymėtų B ir C įvertini
mais, ir taip pat sugrūdau juos į netvarkomą stalčių. Paskui pama
čiau voką. Pamaniau, kad tai kokios nors mokytojos raštelis, kurį
pamiršau paduoti mamai, bet atvertęs pamačiau, kad ant jo užra
šyta: „Kitui“. Sutrikau.
- Mes žadam kviesti Kitą gyventi pas mus, - pasakiau Kimei.
Spoksojau į tą voką, bandydamas prisiminti.
- Tą vaikiną, kurio mama dingo?
- Taip.
- Kaip šaunu. Dar du vaikai, ir jūsų šeima bus tokia pat didelė
kaip mūsiškė.
Iš kur šitas vokas? Paskui prisiminiau, kad turėjau paduoti Ki
tui tądien, kai negalavau. Bet tai buvo seniai. Kitas dar ims tyčiotis,
jeigu prisipažinsiu, kad pamiršau paduoti. Įkišau voką į niekniekių
stalčių.
Dvidešimt trečias SKYRIUS
Sara
Jo žmona
1990
Jeigu kam nors papasakočiau apie savo gyvenimą, pamanytų, kad

man pasimaišė protas. Esu ištekėjusi už vyro, kurio nė trupučio
nemyliu. Laukiuosi kūdikio nuo vyro, kuris man sielos draugas,
ne meilužis (išskyrus tą vieną vienintelį kartą); puoselėju drau
gystę su jo beveik neveiksnia žmona. Kodėl? Todėl, kad jaučiu jo
meilę, nors daugiau jis man nieko nežadėjo. Todėl, kad kiekvieną
sekmadienį Laisvojo tikėjimo koplyčioje pasijuntu pakylėta erd
vės pojūčio, jo balso skambesio ir žmonių susitelkimo. Todėl, kad
mudu sieja visiškas atvirumas, kurio negaliu patirti su niekuo
kitu. Ir dar todėl, kad buvau nutarusi džiaugtis tuo, ką jis man
gali duoti, ir neriboti savęs suvaržymais. Tačiau ilgesio niekas ne
numalšins. Niekada.
Mudu su Džeimiu buvome sudarę Lorelės lankymo grafiką.
Kartą per savaitę nunešdavome jai pietus į „Jūros švelnumą“, kad
bent žinotume, ar atsikelia iš lovos. Lorelė buvo pradėjusi vartoti
alkoholį. Džeimis nežinojo, kiek tai rimta. Aš savo akimis nema
čiau jos geriančios, bet virtuvėje ne kartą esu mačiusi tuščius ape
rityvo butelius.
- Markuso įtaka, - kalbėjo Džeimis. Markusas buvo išsikraustęs

iš „Jūros švelnumo“ ir dabar gyveno gretimame namelyje. - Gerai,
kad jis ją prižiūri, bet bijau, kad pats atsitempia svaigalų ir ragina
ją drauge gerti.
Ketvirtą nėštumo mėnesį nutariau pasakyti Lorelei, kad lau
kiuosi. Buvo neįtikėtinai graži lapkričio popietė, mudvi sėdėjome
„Jūros švelnume“ ir šveitėme mano atsineštus suvožtinius. Tiksliau
tariant, šveičiau aš, o Lorelė tik knebinėjo savąjį. Šįkart ji neatrodė
tokia niūri kaip paprastai, ir aš netgi nustebau, kai pakviesta ji suti
ko eiti su manim pasivaikščioti po paplūdimį.
- Basomis per smėlį lapkritį! - šūktelėjau, kai abi pėdinom
vandens pakraščiu. - Niekada nebegrįšiu į Mičiganą.
- Puiku, - atsakė Lorelė. - Nenorėčiau, kad išvažiuotum.
Pakėliau akis į horizontą. Kai Lorelė pradėdavo šitaip kalbėti,
jausdavausi niekinga apgavikė. Kur mano savigarba? Mano pado
rumas?
- Na, niekur nevažiuosiu, - pasakiau slėpdama susijaudini
mą, - bet netrukus mano gyvenimas labai pasikeis. - Uždėjau ran
ką sau ant pilvo. - Norėjau tau pasakyti, kol dar nieko nesimato.
- Tu laukiesi?
Linktelėjau.
- Gimdysiu gegužę.
- Sveikinu! - sušuko Lorelė. - Stivas džiaugiasi?
Nusijuokiau.
- Juk pažįsti Stivą. Visada toks ramus, tylus, susitelkęs.
Staiga pajutau nenumaldomą norą išrėžti Lorelei, kad kūdikis
Džeimio. Kad pagaliau viskas būtų aišku.
Bet negalėjau taip pasielgti su Džeimiu. Tiesiog negalėjau.
Negalėjau taip pasielgti ir su Lorele.
Dvidešimt ketvirtas SKYRIUS
Kitas
Džena atrodė dar gražesnė nei tada, kai susitikome prekybos centre.
Ji atidarė namo, kuriame yra laikinai apsistojusi, duris vilkėdama
trumpą plačią suknelę, tokią, su kuriomis merginos atrodo nėščios,
nors žinai, kad taip nėra. Dženos suknelė vos dengė užpakaliuką, ji
atrodė labai gundomai. Ilgos ir dailios kojos, basos pėdos.
- Labas, - tariau, stengdamasis negalvoti, kaip atrodau jos
akyse.
- Sveikas.
Džena viliojamai šypsojosi, bet aš nespėjau pasigrožėti, nes ji
uždėjo ranką man ant sprando, prisitraukė prie savęs ir apdovano
jo ilgiausiu prancūzišku bučiniu. Velnias.
Neatsiplėšdamas nuo jos įsverdėjau vidun; užsigavau kelį į
durų staktą ir šiaip ne taip uždariau paskui save duris. Tada kone
užsipuoliau ją. Buvau nesustabdomas, ji nesipriešino. Aš aiškiai
jaučiu, kada mergina tikrai to nori, o kada apsimeta; šita troško
neapsakomai. Ji ne tik atrodė, bet ir buvo velniškai karšta. Nespėjau
susivokti, kai ji parvertė mane svetainėje ant grindų ir apžergė tar
šydama sau plaukus. Rankomis paliečiau jos krūtis, be liemenėlės
pūpsančias po slidžiu suknelės audiniu. Po delnais pajutau, kaip jai
sustandėjo speneliai, ir keliskart perbraukiau juos nykščiais.
Per dvidešimt sekundžių sumečiau, kad po suknele ji ir be kel

naičių. Žinojau, kad merginoms patinka, kai neskubi, bet velnias.
Ką daryti? Tai būtų per ilgai. Ji trynėsi į mane per džinsus. Galiau
siai sugriebiau ją už šlaunų.
- Jeigu nesiliausi, aš išsiliesiu, - perspėjau.
Ji nusijuokė ir pasilenkusi pabučiavo mane, o aš kyštelėjau ran
ką tarp jos ir savęs. Ji buvo drėgna ir slidi kaip šilkas. Sudejavau; ji
atsegė man užtrauktuką ir nutraukė džinsus mikliai, lyg daro tai
kasdien. Tada visiškai užsisėdo ant manęs. Bandžiau susilaikyti, bet
stumtelėjau porą kartų ir baigta.
- Atleisk, - išlemenau, kai atgavau kvapą. Paprastai galiu iš
tempti ilgiau, kad merginos spėtų pajusti malonumą. Aš tai moku.
Ji nusijuokė man į ausį.
- Nieko tokio. - Pajutau, kaip ji raumenimis suspaudė man
varpą. - Tu juk labai norėjai.
Mes dar kurį laiką gulėjome ant grindų, ji buvo padėjusi gal
vą man ant krūtinės, o aš laikiau ją apkabinęs savo skaudančiomis
rankomis. Jos plaukai pasakiškai kvepėjo, jų aromatas svaigino.
Man reikėjo dar vienos tabletės perkoseto, bet nedrįsau pajudėti.
- Tau nešalta? - paklausiau, glostydamas jos kairę ranką savo
dešine. Pajutau, kaip mano varpa išslydo iš jos.
- Nė kiek. O tau?
- Ne. - Suleidau pirštus į jos plaukus. - Tu kvepi apelsinais.
Apelsinais su vanile. Ledinukais.
Ji nusijuokė ir paklausė:
- Ar tai blogai?
- Ne, ne. Tai puiku.
- Eime į miegamąjį.
Ji pašoko ant kojų, padavė man ranką ir padėjo atsikelti. Galvo
je šmėstelėjo mintis apie vakarienę - užuodžiau, kad ji buvo kažką
pagaminusi, - bet dabar apie valgį nenorėjau nė galvoti.
Jos miegamasis buvo milžiniškas. Vien lova didesnė už visą

mano kambarį. Nusirengėme nuogi ir palindome po antklode. Ji
mane apsikabino.
- Tau labai skauda? - paklausė.

- Ne. - Prieš atsakydamas truputį uždelsiau.
- Skauda. Aš juk matau, - tarė ji. - Gal paieškoti aspirino?
- Džinsų kišenėje turiu nuskausminamųjų.
Mano džinsai liko svetainėje ant grindų, bet aš nenorėjau jos
paleisti ir eiti atsinešti. Tačiau staiga ji pati iššoko iš lovos, o po
minutėlės grįžo su mano vaistais ir stikline vandens. Nurijau porą
tablečių. Jei dar bus tokių netikėtumų kaip svetainėje ant grindų,
man nebeužteks ir tų, kurios dar liko buteliuke.
Džena vėl įlipo į lovą ir susirangė šalia manęs.
- Užjaučiu, kad skauda, - po kiek laiko tarė ji.
Pabučiavau ją.
- Nieko tokio.
- Labai pyksti? - paklausė ji.
- Ką? - Pamaniau, ji kalba apie užpuolimą prie lauko durų ar
kad nuplaukė vakarienė. - Dėl ko?
- Dėl... skausmo.
- Kalbi apie nudegimus.
- Taip.
O! Dar ir kaip pykstu.
- Žinai apie tą gaisrą? - paklausiau.
- Tokia Megė Lokvud norėjo padėti draugui ir padegė bažny
čią, kad jis galėtų tapti didvyriu, bet...
- Megė nepadegė, - nutraukiau ją. - Tai ir yra svarbiausia. Ji...
- Pamenu, skaičiau, - tarė Džena. - Ji viską suplanavo ir ap
šlakstė bažnyčios pamatus benzinu, bet sužinojusi, kad bažnyčia
pilna vaikų, išsigando. Tada kažkas prisidegė cigaretę ir numetė
degtuką ant...
- Tas kažkas esu aš, - pasakiau. Paskui nusijuokiau ir pridū
riau: - Užtat visiems laikams mečiau rūkyti. Kaip Dievą myliu.
- O Kitai, - ji bandė guosti. - Juk savęs nekaltini, ką?
- Aišku, ne. Kaltinu Mėgę. - Toptelėjo mintis jai papasakoti,
kokiais giminystės ryšiais aš ir Megė esam susiję, bet apsigalvo
jau. - Nekenčiu tos kalės. Kai buvau mažas, mūsų mamos drau
gavo, amžinai žaisdavau su ja ir jos broliu. - Galėčiau dar papasa-
koti, kad dingo mano mama, bet šįvakar nenorėjau galvoti ir apie
tai. - Tas jos brolis Endis nenormalus. Pasirodo, Megė dar nenor
malesnė, nors neatrodo.
- Iš pradžių buvo manoma, kad gaisrą sukėlė Endis, tiesa?
- Taip.
- Kaip ji galėjo leisti, kad apkaltintų brolį? - stebėjosi Džena. -
Gal jie nekaip sutaria?
- Priešingai, - atsakiau. - Jinai jo gynėja. Abi su mama net ban
dė suklastoti įkalčius, kad niekas prie jo nekibtų.
Staiga Džena giliai įkvėpė oro.
- Man toptelėjo viena mintis, - tarė ji. - Nors, galimas daiktas,
aš klystu.
- Dėl ko?
- Ar tavo mama ne ta moteris, kuri neseniai dingo ir kurios
dabar visi ieško?
- Ta pati.
- O ne. Kaip baisu. - Pasirėmusi ant alkūnės pridūrė: - Užjaučiu.
Ar nieko daugiau negirdėti? Ar bent jau žinoma, kas jai atsitiko?
- Policija vaizduoja, kad jos ieško, bet mano, kad ji išvyko savo
noru. Juk tai nesąmonė. Norėčiau ką nors daryti, bet neišmanau ką.
- Bandytum jos ieškoti?
- Nežinau.
- Dieve, kaip tau dabar sunku. Labai norėčiau kaip nors padėti.
Ji pirštais paglostė sužalotą veido pusę. Mano raumenys įsitem
pė. Šiuos randus yra lietusi tik mano mama, nes buvo būtina juos
masažuoti, kad nesukietėtų.
- Užgavau? - paklausė ji.
-Ne.
Ji dar kartą palietė man skruostą. Apžiūrinėjo veido odą, o aš
nebandžiau nusigręžti. Pasislėpti. Paskui ji pasilenkė ir lūpomis
prisiglaudė prie žando. Pabučiavo. Kai pakėlė galvą, jos akyse pa
mačiau ašaras. Paliečiau vieną, pakibusią ant apatinio voko blaks
tienų. Man sugniaužė gerklę.
- Man viskas gerai, - tariau.
Ji nusišypsojo ir atsakė:
- Taip. Ir dar tu gražus. Gražus vyras. Žinai?

Mane tai prajuokino.
- Ne, nežinau.
Jeigu taip būtų pasakiusi kita mergina, būčiau pamanęs, kad iš
manęs šaiposi. Aš ne tik negražus, bet man dar ir viso labo septy
niolika. Iki vyro dar toli. Bet jaučiau, kad Džena kalba nuoširdžiai.
- Tikrai, - tvirtino ji. - Be to, tavo nepaprastai gražios didelės ru
dos akys. Neklausyk, jeigu kas sakys, kad esi negražus. Tai netiesa.
Aš vėl ėmiau ją bučiuoti, švelniai kandžioti jos apatinę lūpą.
Jokių liežuvių. Ne. Šįkart pasistengsiu neskubėti. Būsiu jai toks pat
geras, kokia ji man.
Dvidešimt penktas SKYRIUS
Megė
Kai dėliojau knygas j lentynas biografijų skyriuje, Džena iškišo gal

vą pro lentynos kraštą ir šūktelėjo:
- Štai kur tu! O aš visur tavęs ieškau.
- Labas, Džena. - Nepaprastai apsidžiaugiau ją išvydusi. Ji vie
nintelė manęs nevengianti bendraamžė. Aišku, taip yra dėl to, kad
ji nežino, kas aš, bet vis tiek. Be to, jai padėjau ieškoti koledžų. -
Radau tau kai ką.
- Tikrai?
- Keletą aukštųjų mokyklų, kur dėstoma mada ir drabužių di
zainas. - Ištraukiau iš kišenės lapelį, ant kurio buvau surašiusi pa
vadinimus. - Štai svetainės adresas, - tariau paduodama.
- Kokia tu šaunuolė! - Ji pažiūrėjo į adresą. - Šiandien norė
čiau paieškoti konkrečiau. Nežinau, kur pasirinkti: savoj valstijoj ar
toliau. Manau, kad galėčiau paduoti pareiškimą bet kur, tik neži
nau, kur kiek kainuos.
- O, suprantu.
Aš irgi buvau davusi pareiškimus į kelias aukštąsias, o pinigai
man nebuvo kliūtis. Kai susipažinau su Benu, pasakiau, kad stosiu
tik į Šiaurės Karolinos universitetą Vilmingtone. Neišvažiuosiu toli
nuo jo nė už ką. Kokia buvau kvaila. Daugiau niekada nederinsiu
gyvenimo planų prie vaikino. Ir išvis nemanau, kad kada nors taip
mylėsiu. Taip tikėsiu. Visiškai pažinti vyrų neįmanoma. Jie kitaip
mąsto. Jų moralinės vertybės kitokios, o gal jie tėra valdomi testos
terono? Juk ir tėtis nebuvo išimtis. Tiesa, neįsivaizduoju, kad dėdė
Markusas galėtų šitaip nuskriausti mamą. Jis ją tiesiog dievina.
Džena užmetė akį į mano dėliojamas knygas ir paklausė:
- Ar gali man padėti prisijungti prie interneto? Neperkandu,
kaip veikia šitie bibliotekos kompiuteriai!
- Žinoma.
Bibliotekos kompiuteriai kelia problemų tik pirmuosius kelis
kartus, kai pradedi jais naudotis.
Atsisėdom kartu kaip anąkart, trečiadienį, ir parodžiau jai pus
lapį su informacija apie drabužių dizaino studijų programas. Paskui
paieškojau smulkiau ir padėjau jai atsirinkti kelis koledžus. Teko ją
iš padebesių nuleisti ant žemės. Ji buvo pasiruošusi - bent jau min
tyse - stoti į Parsonso ir Mados bei technologijų institutą.
- Matai, stodama į šias mokyklas turėtum parodyti jau atliktus
darbus. - Parodžiau į puslapį ekrane. - Todėl geriausia būtų, jeigu
pirma stotum į paprastą koledžą ar valstybinę mokyklą, ten įgytum
patirties ir sukauptum darbų pavyzdžių. Šitaip lengviau ir finansiš
kai. O tada jau galėsi galvoti apie mados ir dizaino koledžą.
Ji sukando lūpą.
- Labai norėčiau į Niujorką, - tarė. - Smagu būtų, ar ne?
- Bet ar supranti, ką bandau pasakyti? - paklausiau. - Kad rei
kia stoti arčiau namų, įgyti pagrindų. Piešimo, siuvimo ir... na, ne
žinau, dizaino kalbos ir teorijos ar kas ten reikalinga.
Pradėjau dėl jos jaudintis. Ji turi atestatą. Bet jokios patirties.
Panašu, kad mokydamasi vidurinėje neturėjo užklasinės veiklos.
Ar ji sugebėtų parašyti rašinį per stojamuosius? Vargu.
- Ai, nesijaudink, - tarė ji. - Viską suprantu. Tik per daug už
sisvajojau.
- Svajoti yra gerai, - atsakiau, - tik reikia...
- Megė Lokvud?
Pakėlusi galvą pamačiau prie mano kėdės stovinčią maždaug
mano mamos metų moterį. Jos rudi plaukai buvo surišti į uodegą,
o šalia jos, įsikibęs į ranką, stovėjo berniukas. Ji atrodė supykusi;

norėjosi jai pameluoti.
- Taip, - vis dėlto prisipažinau.
- Kodėl tavęs neužrakino iki gyvos galvos? - drėbė ji. - Ar dar
blogiau.
Nežinojau, ką atsakyti. Burną tarsi paralyžiavo. Sutrikau, nes
viską girdėjo Džena, o paskui pamačiau, kad prie kompiuterių sė
dinčios kitos dvi moterys ir senyvas vyras irgi spokso į mus.
- Aš dabar atlieku visuomenei naudingą darbą, - pagaliau išle
menau. - Tai antra mano nuospr...
Ji pasilenkė, akys, regis, išsprogs iš kaktos, ir spjovė man į vei
dą. Seilės užtiško man ant akies ir nutekėjo per skruostą.
- O Dieve! - Džena parvertė kėdę sprukdama šalin.
Aš irgi pašokau ir pasibaisėjusi persibraukiau delnu veidą. Žmo
nės aplink aiktelėjo. Pradėjo šnibždėtis. Pažvelgiau į moterį, bet ji
nusisukusi jau ėjo tolyn. Išgirdau, kaip berniukas jos paklausė:
- Mamyte, kodėl tu spjovei tetai į veidą?
Nubėgau į tualetą. Nedrįsau pažiūrėti į save veidrodyje. Ne
galėjau pakelti akių į seiles, nutįsusias per skruostą iki burnos.
Pasilenkusi virš kriauklės rieškučiomis sėmiau vandenį ir be pa
liovos ploviau veidą. Paskui ilgai tryniau šiurkščiu popieriniu
rankšluosčiu.
Džena tyliai pravėrė duris ir įsmuko į vidų. Pagavau jos žvilgsnį
veidrodyje.
- Kaip tu? - paklausė ji.
Užsimerkiau ir prispaudžiau prie veido popierinę skiautę.
- Normaliai.
- Kaip šlykštu. Kodėl ji taip padarė?
- Ilga istorija.
Nustebau; negi Dženai nieko nesako mano pavardė? Kita ver
tus, ji iš Aševilio. Tačiau tas gaisras buvo tapęs šalies sensacija, ypač
po Endžio pasirodymo pokalbių laidoje „Šiandien“.
- Dar niekad nemačiau šitaip besielgiančių žmonių, - tarė ji. -
Ir dar mažamečio vaiko akivaizdoje. Siaubas.
Linktelėjau galvą. Staiga pasijutau pavargusi.
- Ji turi priežastį, - tyliai pasakiau.

- Kokią? Kodėl ji sakė, kad tave reikia užrakinti iki gyvos gal
vos? Ji kalbėjo apie kalėjimą?!
Norėjau jai viską papasakoti. Troškau turėti draugę. Džena man
patiko, turim daug bendro: abi bendraamžės, neskubam į kole
džus, - tiesa, ji savo noru. O jeigu ji ir pasiųs mane į visas keturias
puses, ką aš prarasiu?
Apsidairiau po ankštą tualeto patalpą.
- Nenoriu apie tai kalbėti čia, - pasakiau.
Pasigirdo tylus beldimas į duris.
- Mege? Kaip tu?
Gario balsas.
- Gerai.
- Reikia pagalbos?
-Ne.
- Paskui norėčiau su tavim pasikalbėti. Užeik į mano kabinetą.
Reikės pereiti bibliotekos salę. Nė už ką.
- Aš noriu namo, - pasakiau pro uždarytas duris. - Ar galiu
jums paskambinti? Pasikalbėtume telefonu, gerai?
Jis ne iš karto man atsakė.
- Paskambink, - pagaliau sutiko. - Tikrai gerai jautiesi? - Jis
labai mielas.
- Tikrai. Bet aš labai noriu namo, - pakartojau.
Tik dabar pajutau, kad Džena laiko mane už rankos, tarsi imsiu
ir nuvirsiu, jeigu ji mane paleis.
- Gerai, - tarė Garis. - Būsiu darbe iki septynių.
Džena paleido man ranką, ir aš pažiūrėjau į veidrodį. Mano
veidas buvo paraudęs nuo trynimo popieriniu rankšluosčiu ir nuo
pažeminimo, patirto bibliotekos lankytojų akivaizdoje.
- Viešpatie, kokia gėda, - pasakiau.
- Važiuojam išgerti kavos, - pakvietė Džena.
Pažvelgiau į ją veidrodyje ir tariau:
- Bet tu dar norėjai pasėdėti prie kompiuterio.
Ji papurtė galvą, tarsi tai nebesvarbu.
- Pasėdėsiu kitą kartą.
Labai norėjau važiuoti namo. Į saugų rojų, į savo kambarėlį. Pas

angorinį meškiuką. Tačiau noras draugauti buvo stipresnis.
Linktelėjusi galvą tariau:
- Gerai.
- Gal nori pavažiuoti toliau, į paplūdimį? - paklausė ji. - Ten
yra puiki kavinukė.
Supratau, kad ji turi galvoje „Džabinos“ kavinę. Aš turbūt jau
niekada nebekeisiu ten kojos. Taip ir regiu: Dona taiso mudviem
kavą su pienu, o aš sėdžiu ir pasakoju Dženai savo kriminalinę pra
eitį. Vos nepradėjau juoktis.
- Važiuojam kur nors arčiau, - pasiūliau. - Šitoj gatvėj irgi yra
viena nebloga.
- Tinka.
Staiga prisiminiau rankinę. Velnias.
- Turiu grįžti į darbo vietą pasiimti rankinės, - pasakiau.
- Aš tau atnešiu. Paprašysiu, kad man duotų. Kaip ji atrodo?
- Kodėl tu man tokia gera?
- Nes tu man padėjai.
- Kai išgirsi, kodėl sėdėjau kalėjime, tavo nuomonė labai pa
sikeis.
Ji patraukė pečiais, tarsi neįsivaizduodama, kad galėjau pada
ryti ką nors baisaus.
- Kaip atrodo tavo rankinė? - paklausė.
- Nedidelė. - Drebančiomis rankomis parodžiau maždaug de
šimties colių tarpą tarp pirštų. - Margai ruda, su dirželiu per petį.
- Supratau, - tarė ji. - Susitiksime automobilių aikštelėje.
Nieko nelaukdama ir nesidairydama sprukau iš bibliotekos; ti
kėjausi, kad niekas manęs nemato. Ir tik atsidūrusi lauke pagaliau
giliai įkvėpiau.
Džena važiavo savo automobiliu paskui mane iki kavinės. Aš

sumokėjau už abiejų kavą su pienu, ji nė kiek neprieštaravo. Jau
čiau, kad jai striuka su pinigais.
- Nagi, dėstyk, - tarė ji, kai įsitaisėme nišoje ant minkštasuo
lių. - Klok iki smulkmenų. Už ką sėdėjai?
Nervingai barbenau pirštais per kavos indelio dangtelį.

- Pameni, maždaug prieš pusantrų metų Serf Sityje buvo kilęs
gaisras? Žinau, gyvenai Aševilyje, bet turbūt rodė per žinias ir ten.
Rodė per visas televizijas. Vienoje bažnyčioje buvo surengtas vaka
rėlis su nakvyne jaunimui ir...
Nutilau, nes kone mačiau, kaip jos galvoje dėliojasi to įvykio
detalės.
- Megė Lokvud, - tarė ji. - O.
Suraukiau nosį.
- Taigi.
Man pasirodė, kad ji atšlijo. Bet gal tik pasirodė.
- Tai... žmonės nepatenkinti, kad per trumpai sėdėjai?
- Taip.
- Nieko sau.
Nudūriau akis į kavos indelio dangtelį ir ėmiau ant jo nagu
braižyti kryžiukus.
Džena susiraukė ir tarė:
- Tu visai nepanaši... Negaliu įsivaizduoti, kad galėjai padegti.
- Ir nepadegiau, - pasakiau. - Niekada nieko nenuskriausčiau
tyčia.
- Taip, pamenu, kažkas numetė neužgesintą cigaretę, ar ne?
- Degtuką.
- O paskui apkaltino ar tik ne... tavo brolį?
- Endį, - patikslinau. - Jis išgelbėjo daug žmonių, rado kelią iš
degančio pastato, bet paskui policija pradėjo įtarti, kad jis pats ir
sukėlė gaisrą.
- Tu jiems nepaaiškinai?
- Ne iš karto. Priverčiau kentėti brolį.
- Bet jis galėjo ten žūti.
- Nekalbėk taip, - paprašiau. - Nenoriu net pagalvoti.
Džena gurkštelėjo kavos ir paklausė:
- Kodėl tu taip padarei?
Viską papasakojau. Apie Beną, kaip buvau dėl jo pametusi pro
tą. Kaip jį mylėjau ir norėjau padėti jam įsitvirtinti priešgaisrinėje
stotyje. Ir kad po metų ar dvejų bažnyčią vis tiek būtų nugriovę.
- Vakarėlis turėjo vykti jaunimo centro pastate, - kalbėjau. -

Todėl, kai vaikai perėjo į bažnyčią, aš nutariau, žinoma, o kaipgi
kitaip, nedegti.
- Bet kažkas numetė degtuką.
Linktelėjau.
- Kaip baisu. - Džena apglėbė delnais puodelį, lyg šildydama
si. - Ar kada nors galvoji apie tuos žmones, kurie žuvo gaisre? -
paklausė ji. - Jie tavęs nepersekioja? Na, ne tiesiogiai, bet supranti,
ką turiu omeny.
Vėl linktelėjau. Žodis „persekioja“ puikiausiai tinka apibūdinti
mano ryšiui su Džorde Metjus, Hendersonu Raitu ir ponu Iglsu.
- Aš visą laiką apie juos galvoju, - atsakiau. - Ir dar apie tuos,
kurie liko randuoti.
- Tokių daug? - Ji vėl gurkštelėjo kavos.
Linktelėjau.
- Baisiausia tai, kad... Ar girdėjai, kad neseniai dingo moteris,
Sara Veston?
- Taip, girdėjau per žinias. Oi! - šūktelėjo ji ir pastatė puode
lį. - Tame gaisre nukentėjo jos sūnus, ar ne?
- Taip. Kitas. Tiesą pasakius, jis man netikras brolis. O tai labai
ilga istorija.
- Netikras brolis?!
Užverčiau akis į lubas, norėdama parodyti, koks tai ilgas ir pai
nus pasakojimas.
- Jam liko randų ant veido ir abiejų rankų. Mama žada pakvies
ti jį gyventi pas mus, kol Sara... atsiras.
Šiandien. Ji kvies jį šiandien. Kuo daugiau apie tai galvoju,
tuo labiau tikiu, kad tai būtina, nors ir nepakenčiu minties, kad
jis gyvens su mumis. Su manim. Bet galiu tik įsivaizduoti, koks
dabar Kito gyvenimas, vaikšto visas randuotas, o Sara dingusi.
Užvis labiausiai norėčiau, kad niekad nereikėtų su juo matytis.
Kaip aš sėdėsiu su juo prie vieno stalo, kaip praeisiu pro jį ko
ridoriuje ar žiūrėsiu svetainėje televizorių lyg niekur nieko? Ne
įsivaizduoju.
- Kaip manai, kas galėjo atsitikti jo mamai?
- Neturiu supratimo. Man labai keista. Tikiuosi, kad ji... dar

gyva. Nesinori galvoti apie blogiausia, bet juk negalėjo taip imti ir
prasmegti. Ji pats atsakingiausias ir pareigingiausias žmogus, kokį
tik pažįstu.
- Kaip atsitiko, kad jos sūnus - tau netikras brolis?
- Sara turėjo romaną su mano tėčiu. Jis mirė, kai man buvo
aštuoneri.
- Oho. Nori pasakyti, kad tėvas turėjo romaną su Sara, neišsi-
skyręs su tavo mama?
Linktelėjau galvą.
- Mes apie tai sužinojom tik prieš metus ar daugiau.
- Tavo mama šaunuolė, kad kviečia jį gyventi pas save.
- Ji turėjo laiko su viskuo susitaikyti. Jodvi su Sara buvo pačios
geriausios draugės, bet po gaisro viskas pasikeitė, iškilo aikštėn Sa
ros santykiai su mano tėčiu.
Priplepėjau tiek daug, kad net pačiai pasidarė nejauku, bet
Džena įdėmiai klausėsi. Regis, niekas jos nestebino.
- O kaip Benas? - pasidomėjo ji. - Tu vis dar su juo?
- Tikrai ne. Sužinojau, kad jis visą laiką mane apgaudinėjo.
- Vaje.
- Taigi.
Džena nurijo paskutinį gurkšnį kavos.
- Aš irgi dėl vaikinų esu daug ko prikrėtusi, - prisipažino ji.
- Irgi sukėlei gaisrą? - paklausiau.
- Na ne... - nusijuokė ji. - Tu čia mane pranokai.
- Gal nori šįvakar atvažiuoti pas mane? - paklausė ji, kai grįžo
me prie automobilių. - Mėgstu gaminti. Paruoščiau vakarienę.
- Tu nejuokauji? - nusistebėjau. - Po viso to, ką išgirdai, kvie-
tiesi mane į svečius?
- Viskas gerai, Mege. - Ji atsidarė mašinos dureles ir sėdo prie
vairo. - Patikėk, mano gyvenimas irgi ne be dėmelės.
Dvidešimt šeštas SKYRIUS
Kitas
Vakar išvažiuodamas iš Dženos namų pažadėjau jai paskambinti,

bet dabar dvejojau. Su ja buvo nepaprastai gera. Jaučiausi lyg senais
gerais laikais, dar iki gaisro. Buvau visiškai tikras, kad ji džiaugiasi
mane matydama ir yra manimi susižavėjusi. Bet šiandien pradėjau
abejoti. Galbūt atidžiau į mane pasižiūrėjo ir pasigailėjo pasikvie
tusi. Gal ji labai mandagi, o gal tetroško su kuo nors pasimylėti,
todėl ir neišspyrė pro duris. Gaila, neturiu jos elektroninio pašto
adreso. Susirašinėti būtų saugiau. Virtuvėje ant stalo po druskine
buvau pakišęs lapelį su jos telefono numeriu. Visą rytą žiūrėjau į jį,
bet niekaip nekilo ranka paskambinti. Jeigu pasiūlysiu susitikti ir ji
atsakys ne, neatlaikysiu.
Valgiau dubenėlyje užsiplikytus makaronus, kai prieangyje pa
sigirdo žingsniai, o paskui ir beldimas į duris. Kai dingo mama, vis
laukiu, kol pasirodys policijos pareigūnai su bloga žinia. Tad išgir
dęs beldimą lėtai pakilau nuo stalo, lyg norėdamas dar bent kelias
sekundes atitolinti tai, kas dabar bus. Atidariau duris ir pamačiau
kitapus slenksčio stovinčią Lorelę; mane akimirksniu išpylė šaltas
prakaitas. Taip: įvyko blogiausia. Turbūt policija ją atsiuntė, kad
verčiau išgirsčiau iš jos, ne iš jų.
- Labas, - pasisveikino ji. - Atnešiau tau maisto. Galiu užeiti?
Tik dabar pamačiau jos rankose du didelius plastikinius mai

šus. Bet visai nenorėjau kviestis vidun. Namelyje baisi netvarka.
Gal net ir dvokia, nes plautuvėje kūpso stirta nešvarių indų, o ant
stalo stovi lėkštė su užvakarykščiais spagečių likučiais.
- Aš pats išeisiu.
Jau norėjau kelti koją per slenkstį, bet ji sulaikė mane atkišda
ma abu nešulius.
- Bent jau įsinešk, - paliepė. - O kai ką reikėtų sudėti tiesiai į
šaldytuvą.
Pažvelgiau, lyg pirmą kartą matydamas tiek pirkinių.
- Gerai, - tariau, paėmiau iš jos maišus, pasidėjau viduje ant
grindų ir vėl išėjau lauk.
Prie mūsų namelio yra nedidelė terasa kelios pėdos virš žemės,
mudu nuėjome ir įsitaisėme prie balto apskrito plastikinio staliuko.
Atsisėdau dešine veido puse į Lorelę. Man jau nebereikia apie tai
pagalvoti, išeina savaime.
- Ką nors sužinojai? - paklausiau. Jeigu taip, tegu drebia kuo
greičiau.
Lorelė papurtė galvą.
- Maniau, gal tu ką žinai.
- Iš kur? Juk niekas jos neieško.
- Taip tik atrodo, - pasakė ji ir atsirėmė alkūnėmis į stalą. Jo
paviršius buvo dulkėtas, pastebėjau tik dabar, bet Lorelė nekreipė
dėmesio. Mama tikriausiai kasdien jį nuvalydavo. - Jeigu policija
bent turėtų už ko užsikabinti, būtų jau šis tas, - tarė ji. - Žinau, tu
nusivylęs, Kitai.
- Na ir kas.
Neketinau klausytis užuojautos kalbų. Jei jau išsiaiškinome,
kad ir ji nieko nežino, tegu sau nešdinasi.
- Noriu pasitarti su tavim dėl privataus detektyvo, - vėl pra
kalbo Lorelė.
Jau žiojausi sakyti, kad neturiu pingų net maistui, kur jau ten
detektyvui, bet ji kilstelėjo ranką.
- Mokėsi ne tu, - pareiškė. - Mokėsiu aš, nes taip noriu. Pasi
domėjau, yra toks žmogus Vašingtone. Jis randa aštuonis iš dešim
ties dingusių žmonių.
- Aišku, - tariau. Jokių klausimų. Ji gali, o man reikia. - Pirmyn.

- Gerai. O dar atėjau pasakyti, kad mes - Megė, Endis ir aš - no
rim pasikviesti tave pas save... kol grįš mama. Pagyvenk su mumis.
Ji turbūt juokauja. Aš po vienu stogu su Mege? Kad pabandytų
mane nugalabyti antrą kartą?
- Ačiū, nereikia, - atšoviau.
Atrodo, ji tik dabar pamatė, kad stalo paviršius dulkėtas. At
silošė kėdėje ir ėmė šluostytis alkūnes, paskui sunėrė ant krūtinės
rankas ir tarė:
- Markusas sakė, kad tau striuka su pinigais.
- Išsiversiu.
- Suprantu, tu nenori... labdaros, - kalbėjo ji. - Esi per daug
išdidus, nors, tavim dėta, aš irgi taip jausčiausi.
- Ką tu išmanai, kaip aš jaučiuosi.
Jos žvilgsnis nukrypo į jūrą. Iš tenai, kur sėdėjome, gerai matėsi
kopos ir pakrantės žolės.
- Žinai, ką galvojau, pirkdama tau produktus? - vėl atsisukusi
į mane paklausė ji.
Spoksojau į ją. Man nusispjaut, ką ji galvojo.
- Prisiminiau, kaip kadaise tavo mama pirkdavo man. Ištisus
dvejus metus. Žinojai?
- O kam?
- Man buvo depresija, buvau alkoholikė, nesirūpinau nei savi
mi, nei šeima.
Žinojau, kad kadaise Lorelei buvo nučiuožęs stogas. Per tai
mama ir susidėjo su Džeimiu Lokvudu. Tačiau jos žodžiai mane vis
tiek nupurtė. Taip tiesiai šviesiai ėmė ir išpyškino. Jokios gėdos.
- Žinau, kad nelankai mokyklos, - pasakė ji.
- Tai dabar jau gaudai bėgančius iš pamokų?
Ji vėl palinko į priekį ir atsirėmė alkūnėmis į nešvarų stalą.
- Man tu rūpi, Kitai. Visad rūpėjai. Neatstumk manęs.
- Aš tavo vyro pavainikis.
Ji krūptelėjo. Nenorėjo išsiduoti, bet aš vis tiek pamačiau.
- Štai dar viena priežastis, kodėl turėtum gyventi su mumis. Tu
turi brolį ir seserį. Endis šito nežino. Ketinu jam tai pasakyti, tik ne
dabar. Labai prašau, leisk man pačiai tai padaryti. Nepulk pirmas.
Bet nesvarbu. Tu žinai ir aš žinau, kad esi Lokvudas. Tu turi gyventi
su mumis. Tavo mama irgi būtų šito norėjusi.
- O, tikrai? Ar bent nutuoki, kaip mama nekentė Megės? Kad
jautėsi išduota?
Lorelė atšlijo nuo stalo. Atšlijo nuo manęs.
- Nemanau, kad tavo mama nekentė Megės. Tik žinau, kad
buvo labai įskaudinta.
Ji pradėjo mane siutinti.
- Nieko tu nežinai, - neištvėriau. - Mamai jau geriau aš negy
vas, nei gyvenantis po vienu stogu su ta, kuri mane subjaurojo.
Skėstelėjau rankomis ore. Parodžiau randus. Aišku, dėl mamos
pamelavau, bet labai norėjau užgauti Lorelę.
- Kitai, - kiek patylėjusi prabilo ji. - Nekalbėkime to, dėl ko
paskui gali tekti gailėtis, gerai? Aš tau siūlau gyventi su mumis. Sto
gą virš galvos ir valgį ant stalo. Ir draugystę, jei sutinki. - Ji atsistojo
ir nusivalė nuo kelnių dulkes. - Pamąstyk.
Žiūrėjau, kaip ji nulipa laiptukais, eina per smėlį ir sėda į auto
mobilį. Kai nuvažiavo, širdyje pajutau keistą ilgesį; nenorėjau, kad
mane paliktų. Norėjau sušukti, kad grįžtų.
Tuo metu, kai jau maniausi puoląs į giliausią depresijos duobę,
suskambo mobilusis. Puoliau į vidų ir pačiupau nuo stalo telefoną.
Pažvelgęs į ekraną pamačiau skambinančiojo numerį, tada pažiūrė
jau į popieriaus lapelį, kurį buvo davusi Džena. Palaukiau dar porą
akimirkų, o tada pats sau šypsodamasis nuspaudžiau mygtuką.
- Labas! - tariau. - Kaip tik ruošiausi tau skambinti.
Dvidešimt septintas SKYRIUS
Megė
- Gėda tave smaugia labiau nei kaltės jausmas, - kalbėjo dak

taras Džeiksas.
Man nepatinka, kai jis teisus. Tai buvo trečias susitikimas; aš
dar nežinojau, ar man tie seansai padeda ir ar išvis gali padėti. Ta
čiau jo padedama pamažu pradėjau kai ką suprasti. Jaustis kaltai
yra kilnu. Apgailestauti. Aš apgailestauju. O gėda verčia jaustis ne
švariai. Jis teisus. Taip ir jaučiuosi. Nešvari ir nusidėjusi.
Na ir ką? Jaučiu ne kaltę, o gėdą. Kas toliau?
- Manai, kad nusipelnei būti apspjaudyta?
Linktelėjau. Prabėgo jau penkios valandos nuo išpuolio biblio
tekoje, bet vis dar jaučiau moters spjūvį sau ant veido.
- Ko gero, - atsakiau.
- Ir nesi verta turėti draugės.
- Taip.
Ką tik papasakojau jam apie Dženą. Pasakiau, kad ji labai miela
ir kad šįvakar pas ją važiuoju.
- Akivaizdu, kad ji taip nemano, - tarė jis.
- Na, gal. - Atlošiau galvą į didžiulio odinio krėslo atkaltę. -
Man regis, ji nelabai suvokia, ko aš pridirbau.
Jis laukė, kad kalbėčiau toliau. Man nepatinka, kai jis taip ii-
gai tyli, tada jaučiuosi verčiama tą tylą užpildyti. Įsmeigiau akis į

lubas. Jo kabineto lemputės viršuje išdėstytos nesuvokiamais raš
tais. Jokios tvarkos, simetrijos. Viena lemputė perdegusi. Įsižiūrė
jusi į jos apvalų rudai pilką gaubtą staiga pajutau, kad tvenkiasi
ašaros.
- Kas dabar tave graudina? - paklausė daktaras Džeiksas.
Iš kur jis žino? Aš dar neverkiu. Tik norisi verkti. Kartais jis
mane stebina - visad tiksliai pajunta, kad aš jau visai prie ribos.
- Nežinau, kaip man ištverti tai... - prabilau, - ...tai, kas įvyko.
Jis pasimuistė kėdėje, kaip paprastai daro prieš pasakydamas
kai ką svarbaus. Nuleidau žvilgsnį nuo lubų į jį.
- Pamėginkime paanalizuoti tai, ką tau dabar tenka išgyventi,
Mege, - pasiūlė jis. - Norėčiau, kad leistum tai vadinti sielvartu.
- Dėl žmonių, kurių jau nebėra?
- Ne. Dėl savęs. Dėl gyvenimo, kurį tu įsivaizdavai turinti iki
gaisro. Iki Beno.
Man peršėjo akis ir aš pradėjau greitai mirksėti. Iš paskutiniųjų
stengiausi sulaikyti ašaras.
- O sielvartas lengvai ir greitai nepraeina, - kalbėjo daktaras. -
Jį išgyventi reikia laiko.
- Aš niekada jo neįveiksiu, - pareiškiau.
- Ne įveiksi, o išgyvensi, - pataisė jis. - Tai yra svarbiausia.
Sielvarto negalima įveikti ar užmiršti. Jį reikia išgyventi.
- Iškentėti?
- Rizikuodamas kalbėti kaip filmo herojė Poliana, turiu pasa
kyti, kad žodis „iškentėti“ turi neigiamą atspalvį. Iš sielvarto galima
pasimokyti ir gerų dalykų.
- O taip, kurgi.
- Patikėk Tačiau tu turi leisti sau jausti sielvartą. Netgi priimti jį...
Pavarčiau akimis.
- ...ir pasimokyti iš jo.
Pažiūrėjau į laikrodį. Dar dvidešimt minučių. Jis nusišypsojo ir
paklausė:
- Apie ką mąstai?
- Verčiau neklauskite.
Jis nusijuokė, net pilvas sukrutėjo.

- Žadi ir toliau dirbti bibliotekoje?
- Nė už ką.
- Kaip bus su visuomeniniais darbais, jeigu išeisi?
- Norit pasakyti, kad man geriau pasilikti? - Niekada gyveni
me daugiau nekelsiu kojos j tą biblioteką.
- Čia negali būti gero ar blogo sprendimo, - tarė jis. - Ren
kiesi tu.
- Mama man suras kitą darbą.
- Mama nepadarė nusikaltimo.
- Ko jūs iš manęs norit?! - nebeištverusi plykstelėjau.
- Tu ant manęs pyksti.
Nusukau akis šalin.
- Nieko iš tavęs nenoriu, - atsakė jis. - Noriu, kad norėtum
tu - imtis atsakomybės dėl nuosprendžio.
- Metus sėdėjau kalėjime! Niekas kitas už mane to nepadarė.
- Tai viena dalis tavo bausmės. Tavo mama neatsakinga ir už
antrą. Atsakinga esi tik tu.
Namas, kuriame laikinai gyvena Džena, toli gražu ne toks, kokį

įsivaizdavau. Jis stovi piečiausiame salos gale, prie pat vandenyno,
visai šalia Ramybės kyšulio. Gal pati Džena ir neturtinga, bet jos
draugai turi ištaigingą vasarnamį. Džiugu, kad ji pagyvens tokioje
vietoje, kol apsispręs, į kurį koledžą stoti.
- Užeik, - pakvietė atidariusi duris. Ji atrodė kaip kulinarinių
TV laidų vedėja namų šeimininkė su raudona dryžuota prijuoste,
atgal sušukuotais plaukais ir kiaurasamčiu rankoje.
- Kaip kvepia, - tariau stovėdama svetainėje, iš kurios matėsi
atvira virtuvė. - Ką gamini?
- Itališką vištienos troškinį. Tikiuosi, tau patiks. Nepaklausiau,
gal tu vegetarė.
- Aš valgau viską.
Kalėjime teko tenkintis visokiu viralu, taigi dabar maistui ne
besu išranki. Nežinojau, kas tas itališkas vištienos troškinys, bet iš
gardaus kvapo, sklindančio nuo viryklės, spėjau, kad man patiks.
- Džiaugiuosi, kad turiu viešnią, - pasakė ji, vesdamasi mane į

virtuvę. - Topsulo saloje gražu, bet jaučiuosi labai vieniša.
Pažvelgiau į jūrą ir man širdį užliejo ilgesys. Nors su šeima gy
venam sąsiauryje prie pat vandens, nieko negaliu padaryti - vis
tiek ilgiuosi vaizdo į vandenyną iš „Jūros švelnumo“. Pravažiavau tą
paplūdimio atkarpą tik vieną kartą, jau grįžusi iš kalėjimo, ir abe
joju, ar dar kada nors važiuosiu. Senųjų namukų nebelikę. Kur ne
kur iš smėlio tebekyšo aplūžę poliai, man darėsi negera vien į juos
pažiūrėjus. Mano jausmai „Jūros švelnumui“ dabar tokie susipy
nę. Ir dėl nuostabių prisiminimų apie tėtį, ir dėl šleikštulį keliančių
slaptų pasimatymų su Benu akimirkų, o kur dar siaubo valandos su
Endžiu, kai vos nepražudžiau mūsų abiejų.
Ant spintelės prie plautuvės stovėjo atkimštas butelis baltojo
vyno. Džena įsipylė taurę sau, paskui pradėjo pilti man.
- Aš negersiu, ačiū.
Nustebusi kilstelėjo antakius.
- Dėl to, kad tau dar nėra dvidešimt vienų?
- Neskanu, - pamelavau. Neketinau jai aiškinti, kodėl negeriu.
Dar kalėjime daviau sau žodį neberūkyti žolės ir nebegerti, bet ne
tik dėl to, kad alkoholizmas mano šeimoje paveldimas iš abiejų pu
sių. Tiesiog nenoriu daryti to, kas man temdytų sveiką protą; juo
išvis nežinia ar dar kada pasitikėsiu. Užtektinai prisidariau nema
lonumų visam gyvenimui.
- Tu ne prieš, jei aš išgersiu? - atsiklausė ji, keldama taurę prie
lūpų.
- Ne, viskas gerai. - Nenoriu vaidinti gerutės mergaitės. Ji juk
žino, kad esu padegėja. Tad nesuksiu dėl to galvos.
Džena buvo aukštai susikėlusi plaukus, ant jos žandikaulio prie
pat ausies matėsi nedidelė širdelės formos dėmelė. Tatuiruotė? Tai
būtų dar vienas mus siejantis dalykas. Tačiau kai ji atlošusi galvą
gėrė vyną, pastebėjau, kad širdelės forma netaisyklinga. Pasirodo,
tai tik šviesus apgamas, ir, nors pusė pasaulio nešioja tatuiruotes,
nutariau apie savąją neprasitarti. Bent jau kol susidraugausim arti
miau. Mano tatuiruotė visad reikalauja ilgo aiškinimo, o tam aš da
bar nenusiteikusi. Be to, ir neatrodė, kad ji domisi tatuiruotėmis.
Džena išjungė viryklę po troškintuvu ir tarė:

- Na, gal aš ir nebloga virėja, tik vis nespėju pagaminti laiku.
Bet, atrodo, jau išvirė. Išalkusi?
- Žinoma.
Mes prisikrovėme lėkštes ir nusinešėme ant stalo, o nuo ten
atsivėrė vaizdas į vandenyną. Lauke dar buvo šviesu, nors vakaro
dangus jau pilkėjo.
- Suplanavau mums puikų vakarą, - pareiškė Džena, pasipildy
dama taurę vyno.
O Dieve. Tikiuosi, nesumanys kur nors važiuoti. Aš šitos mer
ginos dar gerai nepažįstu. Įdomu, kaip ji supranta puikų vakarą.
- Ir ką gi tu sugalvojai? - paklausiau. Vištiena buvo minkšta ir
nepaprastai gardi. Reikės ir man taip išmokti gaminti.
- Po vakarienės prisipilsime šilto vandens į du plastikinius du
benis, radau porą terasoje, ir žiūrėdamos filmą darysimės pedikiū
rą. Viršuj didžiajame kambaryje yra lentynos su vaizdajuostėmis ir
plačiaekranis televizorius.
Netekusi žado minutėlę žiūrėjau į ją, paskui pratrukau kvatotis.
Man palengvėjo, kad nereikės niekur važiuoti. Bet pedikiūras?!
- Aš dar nesu dariusis pedikiūro, - prisipažinau.
- Net ir namie?
- Net ir namie.
- Tada patirsi tikrą malonumą, Mege, - patikino ji.
Kelias minutes valgėme tylomis. Už lango danguje viena po ki
tos ėmė ryškėti žvaigždės.
- Kam priklauso šitas vasarnamis? - paklausiau. - Jei žodis
„vasarnamis“ čia tinka.
- Taigi. Tikri rūmai, ar ne?
- Aha.
- Priklauso mūsų šeimos draugams. Roskams. Jie gyvena Čika
goj, o vasaras leidžia čia.
Čikagoj. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris iš Čikagos važinė
tų į Topsulo salą.
- Iš kur jūs pažįstami, jeigu gyvenate Aševilyje?
Džena šakute po lėkštę stumdė gabalėlį cukinijos.
- Ponia Rosko ir mano mama kartu lankė koledžą. - Padėjo

šakutę ir mostelėjo rankomis į šalis. - Pasisekė man, ką?
- Tai jau taip.
- O kur gyvenat jūs?
- Sąsiauryje, šiaurinėje Topsulo dalyje, - atsakiau.
- Pačiame sąsiauryje? Turbūt kas vakarą grožitės saulėlydžiais?
- Taip, iš tiesų, - atsakiau galvodama, kaip gera namie, ir, nors
labai gėda prisipažinti, džiaugiausi, kad Kitas atsisakė kraustytis
pas mus. Kai važiavau į susitikimą su daktaru Džeiksu, į mobilųjį
man paskambino mama ir pasakė, kad jis nesutinka. - Man irgi
labai pasisekė, - tariau.
Po vakarienės pakilome į viršų, į didžiulę svetainę. Kol lenty

nose vartėme ir rinkomės vaizdajuostes, Džena įjungė televizorių.
Roskai iš tiesų maudosi piniguose, juolab jeigu čia tik jų vasaros fil
mų kolekcija. Dženai patinka siaubo filmai. Bėda. Anksčiau ir man
jie patikdavo, o dabar ne, nes teko pagyventi tikrovėje su tikromis
siaubūnėmis.
- Žinai, - norėjau būti jai iki galo atvira, - pastaruoju metu
siaubo filmai manęs netraukia. Gal paieškom kokios komedijos?
- Sapnuoji košmarus? - paklausė ji, pakreipusi galvą skaityda
ma filmų pavadinimus ant nugarėlių.
- Nesapnuoju. Tiesiog man dabar labiau patinka lengvesnio
turinio filmai.
- Matau, tau teko nemažai išgyventi. - Ji dėbtelėjo į ekraną, kur
buvo rodoma viagros reklama. Vartydama akis atsisuko į mane ir
leptelėjo: - Vyrai. Dieve šventas.
Nusijuokiau.
- Man irgi patiktų komedija, - tarė ji. - Tu išrink, o aš viską
paruošiu pedikiūrui.
Išrinkusi keletą filmų laukiau grįžtant Dženos, tuo metu pradė
jo rodyti kitą reklamą.
- Braer Gleno ligoninei reikia tavęs! - pasigirdo vyriškas bal
sas. Ekrane buvo rodoma lovoje gulinti senutė. Vyriškis stūmė ve
žimėlyje sėdintį senuką. Pakėlusi galvą nuo spalvinimo knygelės
žiūrovams šypsojosi maža mergaitė. Atsisėdau ant sofos krašto ir

žiūrėjau. Prisiminiau mačiusi savanorių ir Naujojo Hanoverio li
goninėje, kai nešiojau po palatas gaisro aukoms skirtus atvirukus.
Ten savanoriai buvo vyresnio amžiaus. Ar Braer Gleno ligoninėje
jais dirba irgi vien vyresni? Ar ten priimtų mano metų savanorę?
O tiksliau - ar priimtų mane? Ligoninė labai toli nuo salos, aš be
veik tikra, kad pacientai manęs neatpažins. Gal galėčiau atlikti vi
suomenei naudingą darbą ten? Daktaras Džeiksas vis kala į galvą,
kad darbą privalau susirasti pati. Ak. Nesinori, kad būtų jo viršus,
bet šis pasiūlymas man tinka. Gal pavyktų įsiprašyti dirbti su vai
kais? Nusišypsojau, o tuo tarpu ekrane vyras su baltu chalatu ir
stetoskopu ant kaklo bedė pirštu tiesiai į mane ir pakartojo: - Braer
Gleno ligoninei reikia tavęs!
Į kambarį grįžo Džena, nešina dubeniu kvepiančio putoto
vandens, po pažastimi pasikišusi du ritinėlius vienkartinių rank
šluosčių.
- Tau irgi pripyliau. Nueik į šeimininkų vonios kambarį ir atsi
nešk. Paskutinės durys kairėje.
Radau šeimininkų miegamąjį. Jis buvo didžiulis, į dvi atskiras
erdves jį skyrė daili arka. Didesnėje dalyje stovėjo lova, komoda ir
drabužių spinta, o mažesnėje - sofutė dviem ir vienas ilgas gulima
sis kėslas. Priešais langą ant molberto stovėjo didžiulis paveikslas
su vandenynu. Uždegiau šviesą, kad geriau matytųsi. Nupieštas tik
dangus ir vanduo, tačiau nuostabios spalvos mane pakerėjo.
Pagrindinėje miegamojo sienoje buvo du didžiuliai langai;
mane suėmė pavydas, kad atsibudusi ryte Džena mato vandenyną.
Akivaizdu, kad ji įsikūrusi šitam kambary. O kodėl gi ne? Daugiau
juk nieko nėra, o šis miegamasis turbūt gražiausias visame name. Be
to, kampe stovėjo jos lagaminas, o ant lovos mėtėsi rūbai. Ir dar čia
kvepėjo jos aromatu. Stipriu ir labai maloniu citrusinių vaisių kva
pu. Vonios kambaryje buvo į grindis įleista vonia ir stiklinių sienelių
dušo kabina, o visas marmurinis stalviršis nuklotas jos kosmetikos
priemonėmis. Blakstienų rietiklis, odos drėkiklis, tūbelė dirbtinio
įdegio kremo ir nedidelė tamsi stačiakampė dėžutė, kurioje, iš karto
supratau, ji laiko kontraceptines piliules. Atsargiai pirštų galiukais
paliečiau dėžutę, prisiminiau, kaip stropiai pati jas gerdavau. Kokia

maniausi esanti išmintinga ir atsakinga. Nustojau jas vartoti, kai vis
kas baigėsi su Benu. Kažin ar išvis kada nors man jų prireiks.
Imdama nuo klozeto dangčio dubenį su vandeniu svarsčiau, ar
Džena turi vaikiną.
Nusinešiau dubenį į svetainę. Džena buvo nustūmusi kavos sta
liuką, pasitiesusi ant grindų rankšluostį, o ant jo pasidėjusi savo
dubenį su vandeniu. Sėdėjo ant sofos, sumerkusi kojas. Pasistačiau
savąjį ant kito rankšluosčio.
- Išrinkau filmą „Aš - ne blogesnė“, - pasakė Džena. - Manau,
per pedikiūrą labai tiks.
- Man jis patinka, - pritariau.
- Man irgi.
Atsisėdau ant sofos ir atraičiau savo kaprių klešnes.
- Ar kuris iš šio namo savininkų yra dailininkas? - pasiteiravau.
- Kodėl klausi?
Ji laikė į ekraną atkišusi pultelį ir spausdama mygtuką didino
garsą.
- Miegamajame mačiau paveikslą.
- A. Taip. Manau, kad tapo ponia Rosko. - Ji dar kurį laiką
maigė pultelį, paskui staiga tarė: - Tavo plaukai nuostabūs.
- Juokauji? - Sumerkiau kojas į minkštą, šiltą vandenį. - Bet ką
atiduočiau, kad tik turėčiau tokius kaip tavo.
- Manieji tiesūs, nuobodūs. O tavo pasakiškai banguoti.
- Jau geriau tiesūs, - pasakiau. Jaučiausi kaip mokinukė - abi
gražinamės ir mergiotiškai šnekučiuojamės. Man patiko.
- Žiūrim? - paklausė ji, laikydama pultelį prieš ekraną.
- Aha.
Nuspaudė mygtuką. Paskui gailiai sumykė.
- Ir vėl tie anonsai. Dieve, kaip aš jų nekenčiu.
- Aš irgi.
Anonsavo filmą „Atostogos“, kurį mačiau jau gal penkis kartus.
- Nieko sau.
Spustelėjusi mygtuką išjungė garsą, paskui pasiėmė nuo sofos
pagalvėlę ir pasidėjo už nugaros.
- Na, tai pasakok, kaip ten iš tiesų tau buvo kalėjime.

A? Tam klausimui buvo toks netinkamas laikas, kad iš karto nė
nesumojau, ką atsakyti. Gal ji laukdama filmo tenorėjo šnektelėti
apie bet ką, bet man ši tema per daug rimta.
- Buvo taip, kaip ir reikėjo tikėtis, - pagaliau atsakiau. Įbedžiau
akis į ekraną, kur Džekas Blekas kalbėjosi su Keite Vinslet. - Baisu.
Liūdna. Aplink vien žiaurios moterys. - Nėmaž nenorėjau pasakoti
apie kalėjimą.
- O per televiziją rodo, kad ne taip jau ten ir baisu. - Džena
iškėlė iš vandens koją ir kelias sekundes žiūrėjo, kaip nuo kulno
laša vanduo, paskui vėl įmerkė. - Triskart per dieną maitina, jeigu
susergi, gauni medicininę pagalbą, o laisvalaikiu gali užsiimti kuo
nori, ar ne?
Ji buvo taip toli nuo tikrovės, kad nežinojau, ką ir atsakyti.
- Ir visa tai nemokamai, - pridūrė kiek palūkėjusi. - Suprantu,
kad su laisve nesulyginsi, betgi iš esmės irgi neblogai, ar ne? Nerei
kia kasdien į darbą.
- Džena, - neištvėriau. Pajutau savyje lauk besiveržiantį žvė
rį. - Nieko panašaus.
- Ša, ša! Jau prasideda. - Nuspaudusi ant pultelio garso myg
tuką ji pradėjo skambiai kvatotis. - O Dieve! Šitam filme Kameron
Diaz nepakartojama!
Man norėjosi griebti jai iš rankų pultelį, išjungti garsą ir tiesiai
šviesiai iškloti, kaip prabėgo šie mano gyvenimo metai. Bet Džena
šypsojosi. Krizeno. Įsijautusi spoksojo į ekraną, o aš supratau, kad
tas žvėris mano krūtinėje taip ir liks užrakintas visą vakarą.
O gal amžinai.
Dvidešimt aštuntas SKYRIUS
Sara
Plyšys širdyje
1991
- Labas! - įeidamas į mano palatą tarė Džeimis. Sučiaupiau

lūpas, kad nepravirkčiau. Atrodė, laukiau jo ne kelias valandas, o
kelias savaites. Priėjęs padavė ranką šalia manęs sėdinčiam Stivui,
o į mane nepažiūrėjo.
- Sveikinu! - ištarė jam.
- Ačiū! - Stivas atsistojo ir paspaudė ranką. - Jau matei jį? -
paklausė linktelėdamas galvą į koridoriaus gilumą, naujagimių pa
latos pusėn. - Devyni svarai ir keturios uncijos.
- Mačiau. Jis nuostabus. - Džeimis pasilenkė ir pabučiavo man
į skruostą. - Kaip laikaisi, mamyte? - švelniai paklausė.
- Gerai. - Nusišypsojau, nors iš tiesų taip nesijaučiau. Tik apsi
mečiau visiškai rami. Viduje byrėjau į gabalėlius.
- Jo lūpos kaip tavo, - tarė man Džeimis.
Ne, pagalvojau aš. Jo lūpos kaip tavo. Ir plaukai. Ir akys.
- Klausykit, - tarė Stivas, susikišdamas rankas į kišenes. - Kol
judu čia, pasinaudosiu proga ir nubėgsiu į bufetą ko nors užkąsti.
Tu ne prieš, Sara?
Linktelėjau. Švelniai pasakyta - ne prieš. Jau maniau, neištver
siu palatoj su abiem vyrais.
Mes palaukėme, kol Stivo žingsniai nutols koridoriumi, ir, kai

jau buvau visiškai tikra, kad jis nebegirdi, pratrukau raudoti. Džei-
mis užtraukė užuolaidą prie mano lovos - gretimoje atitvaroje už
užuolaidos miegojo palatos kaimynė. Jis atsisėdo ant lovos ir mane
apkabino.
- Šššš, - ėmė raminti, - viskas gerai. Viskas bus gerai.
- Dieve, Džeimi. - Stengiausi tarti pašnibždom, bet buvo labai
sunku. - Kaip man tavęs reikėjo...
- Aš ir atėjau, - atsakė jis.
Mano balsą užgniaužė rauda.
- Aš norėjau, kad šalia manęs būtum tu.
- Žinau. - Jis ėmė glostyti man nugarą. - Ir aš norėjau.
Stivas per gimdymą laikėsi stebėtinai šauniai. Bijojau, kad po
to, kas atsitiko su Šernu, neištvers, bet jis nuo manęs nesitraukė.
Jaučiausi jam už tai dėkinga, bet vis tiek jis - ne Džeimis.
- Vaikelis nesveikas, - pasakiau, kai Džeimis paleido mane iš
glėbio. Jis tikriausiai to dar nežinojo.
- Jis pasveiks.
- Jo širdelėje yra plyšys!
- Žinau, bet labai mažas. Skambinau daktarui Gleiseriui, tam
pediatrui, su kuriuo anksčiau Lorelė dirbo. Jis sakė, kad nieko bai
saus, su laiku užsitrauks, o...
- Man sakė, vėliau gali tekti daryti operaciją! - Sugriebiau jį už
rankos. Mintyse jau laidojau savo antrą kūdikį.
- Daktaras Gleiseris minėjo, kad jeigu paaugus ir reikės ope
racijos, tai devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto jos būna sėk
mingos.
Staiga užuolaidą atitraukė Stivas, aš net krūptelėjau.
- O mums sakė, net devyniasdešimt devyniais ir devyniom de
šimtosiom, ar ne, Sara? - paklausė jis.
Džeimis nustebęs atsistojo nuo lovos.
- Bufetas uždarytas?
Jis atrodė prasikaltęs. Kaip ir aš.
- Aš nebuvau bufete, - atsakė Stivas. - Nuėjau į naujagimių
palatą pasikalbėti su sesutėmis.
- Apie Kito širdelę? - paklausiau.

Stivas papurtė galvą.
- Ne, ne apie Kito širdelę. - Jo balsas skambėjo griežtai, o nuo
plieninių akių žvilgsnio man ėmė smarkiai daužytis širdis.
- Tai dėl ko? - paklausė Džeimis.
Stivas atsišliejo į sieną prie lango.
- Man sukėlė įtarimą tai, ką pasakė pediatras, kai buvo čia už
ėjęs. - Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane. - Kad vaikas gimė keturiasde
šimt vienos savaitės.
O Dieve.
- Iš pradžių pamaniau, kad blogai nugirdau, nes anksčiau man
buvai minėjusi, kad tau dar tik trisdešimt aštuonios.
- Stivai, - įsiterpė Džeimis, - tiksliai paskaičiuoti negali...
- ...net mokslas? - užbaigė jo mintį Stivas. - Jeigu tikrai, tai
gali. Paprašiau seselės patikrinti jo kortelę ir ji man pasakė - taip.
Keturiasdešimt viena savaitė. Manot, aš kvailys? Aš moku skaičiuo
ti. Prieš keturiasdešimt vieną savaitę buvau Monterėjuj. Ir prieš
keturiasdešimt, ir prieš keturiasdešimt dvi - jeigu vėl bandytumėt
argumentuoti, kad „mokslas negali to apskaičiuoti“.
- Ką nori pasakyti? - dar bandžiau dėtis kvailele.
- Kaip tu galėjai, Sara?
Stivas atrodė be galo nusiminęs, ir aš pirmą kartą gyvenime -
pirmą kartą - pagalvojau, kad gal jis mane vis dėlto myli?
- Klausyk, Stivai, - prabilo Džeimis, - gal geriau...
Staiga Stivas atsiplėšė nuo sienos ir taip stūmė Džeimį, kad tas
sukniubo ant mano lovos kojūgalio.
- Stivai, nereikia! - suklikau.
- Aš tau atvėriau savo namų duris, niekše! - užriko Stivas, o
Džeimis mėgino stotis.
- Ramiai, - tarė Džeimis iškėlęs rankas, lyg pasiduodamas ar
gindamasis kito smūgio. - Eime į koridorių ir viską išsi...
- Ten turėtų gulėti mano kūdikis! - Stivas bedė pirštu į korido
rių. - Mano sūnus! Aš jau praradau vieną, o tu dabar atimi ir antrą!
Pamačiau ašaras jo akyse, ir man suspaudė širdį.
- Stivai, - tiesiau į jį ranką, bet jis nekreipė dėmesio.
- Kodėl tu ne tokia kaip kitos žmonos? - paklausė. - Tu net ne

sistengei prie jų pritapti. Jos laimingos, kad turi rūpestingą vyrą ir
stogą virš galvos. Manai, jos gulinėja su kitais, kai vyro nėra namie?
- Nusiramink, Stivai. - Džeimis bandė suimti jį už peties.
- Neliesk manęs! - Stivas nustūmė jo ranką.
- Pasikalbėkim, bet tik ne čia, - tarė Džeimis. Staiga jis už
simerkė, kaktoje tarp antakių susimetė dvi gilios raukšlės. Veidas
papilkėjo. - Išeikim iš Saros palatos, - paprašė jis.
Jo išvaizda mane išgąsdino.
- Džeimi, tau bloga? - paklausiau.
- Kokia prasmė dabar kalbėti? - atrėžė Stivas. - Šaukštai po
pietų, ar ne?
Staiga Džeimis, tarsi nudiegtas aštraus skausmo, giliai įtraukė
oro. Susilenkė laikydamasis ranka už krūtinės.
- Velnias! - Atsirėmė į lovos galą. - Sara, kviesk ką nors! - pa
prašė. - Aš turbūt mirštu.
Priimamojo medikai įtarė Džeimiui infarktą, bet aš manau, kad

jį parklupdė kaltės jausmas. Stivas paskambino Lorelei ir prane
šė, kad Džeimis paguldytas į skyrių, o aš persigandusi klausiausi
pokalbio, būgštaudama, kad jis neprasitartų jai apie kūdikį. Bet jis
to nepadarė. O Lorelė, kažin kaip pati viena įstengusi atvažiuoti
į Džeksonvilį, pamanė, kad Džeimiui skausmus krūtinės ertmėje
sukėlė jo perdėtas jautrumas. Mūsų kūdikis turėjo širdies proble
mų - jai tai pasirodė įtikinama vyro sunegalavimo priežastis.
Vėliau tą vakarą Stivas man pareiškė, ką nusprendęs: jis nori

skyrybų. Esą mudviejų santuoka pasmerkta nuo pat pradžių. Jis ne
galįs gyventi su moterimi, išdavusia jo pasitikėjimą, ir juolab neke
tinąs auginti kito vyro vaiko. Jis dar pabūsiąs kartu kitą savaitę, kad
atvažiavusi padėti mano mama nieko neįtartų. Džeimio su Mege
vis tiek nebus, nes jau iš anksto suplanuota ir susitarta, kad jiedu tą
savaitę grįš į „Jūros švelnumą“.
Klausiausi jo netardama nė žodžio. Buvau labai pavargusi. Ge
rai nors tiek, kad pačiai nereikia nieko spręsti.
- Padarysime taip, - kalbėjo jis. - Duosiu jam savo pavardę.

Taigi teisiškai būsiu atsakingas už to...
Mačiau, kaip vos susivaldė neištaręs „...pavainikio“...
- ...vaiko... globą, - pagaliau užbaigė. - Bet nemokėsiu nė cento.
- Sutinku, - atsakiau. - Tu ir neprivalai.
Vis dėlto labai bijojau. Kaip aš auginsiu vaiką neturėdama jokių
santaupų?
- Žinau, kad tu gali pradėti iš manęs reikalauti, - toliau kalbė
jo Stivas, tarsi nė nebūčiau prasižiojusi, - bet jeigu tai padarysi, aš
pasistengsiu, kad visi sužinotų, kieno jis. Sužinos Lorelė Lokvud. Ir
tavo mama. Ir visa ta... išsigimėliška... Džeimio Lokvudo religinė
bendruomenė.
Nuo jo žodžių susigūžiau.
- Supratai?
- Taip.
- Vaikas gaus karinį sveikatos draudimą, tačiau tu savojo ne
teksi. Tik nesugalvok prašyti pašalpos. Nė nesvajok. Nes tada val
džia spaus mane mokėti alimentus, o aš... na, jau paaiškinau, kas
gali nutikti.
Linktelėjau.
- Tai štai, kai tik tavo mama išvažiuos, aš susikraunu daiktus ir
dingstu. O tada tegu tavo draugužis kunigėlis grįžta ir gyvenkit čia
sau ilgai ir laimingai, darykit ką norit. Bent jau iki mėnesio galo -
kiek sumokėta už nuomą. Nes aš nesiruošiu toliau mokėti.
- Labai atsiprašau, Stivai. - Prisiminiau jo jausmingus žodžius
netekus Šerno. - Dovanok, kad tave įskaudinau.
- Ką gi, taigi. - Jis pasitrynė delnus ir pažvelgė pro langą. - Rei
kėjo apie tai pagalvoti prieš keturiasdešimt dvi savaites.
Baiminausi, kad išvažiavus Stivui Džeimis gali nebegrįžti į

mano namus. Gal jam bus ne vis vien, ką žmonės pagalvos apie
mūsų gyvenimą kartu? Bet kai tik Stivas išvažiavo, tą pačią dieną
Džeimis grįžo kartu su Mege. Jeigu kas ir laidė liežuvius, aš negir
dėjau, o ir nekvaršinau sau galvos. Aš turiu šeimą. Džeimis ir toliau
miegojo savo kambary, o aš savo, bet tai veikiai pasikeis, galvojau
sau. Būsiu kantri.
- Lorelės savijauta pablogėjo, - pasakojo Džeimis apie savai

tę, praleistą „Jūros švelnume“. - Ji geria. Smarkiai geria. Susimetė
su Markusu. Situacija nebevaldoma. Labai džiaugiuosi, kad esu vėl
kartu su tavim, Mege ir Kitu.
Džeimis mokėjo už namą, kad man - mums - nereikėtų išsi
kraustyti. Jaučiausi išsekusi, nes teko rūpintis ir kūdikiu, ir dvejų
metukų neturinčia, sijono įsitvėrusią mažyle, tačiau kai matydavau,
kaip Džeimis bendrauja su Kitu, širdis atsigaudavo ir nuovargis pa
simiršdavo. Lankyti Lorelės nebeturėjau jėgų - nebeturėjau jėgų
vaidinti draugės. Džeimis padarė viską, siūlydamas jai pagalbą, o
kai ji dabar pradėjo save naikinti, nustojau jos gailėtis.
Galiausiai vieną vakarą, kai abu vaikai miegojo, Džeimis atsisė
do prie manęs ant sofos. Labai arti. Jau senokai nebuvome vienas
kito palietę.
- Klausimas tau, - prabilo jis.
Iš to, kaip švelniai jis laiko paėmęs mano ranką ir koks šiltas jo
balsas, supratau, kad pasakys kai ką malonaus.
- Na? - paklausiau.
- Tu ir aš gyvenam kaip šventieji, ar ne?
Ėmiau juoktis.
- Tai jau tikrai.
- Ką pasakytum, jei pasiūlyčiau mesti šventųjų įpročius? - pa
klausė jis. - Gal pradėtum gerti piliules?
- Taip! - Ištraukiau iš jo delnų ranką, kone užšokau jam ant ke
lių ir apsižergiau. Džeimis nusikvatojo dėl tokio staigaus mano el
gesio pasikeitimo. Atšlijusi nusišypsojau ir tariau: - Rytoj pat einu
pas ginekologą.
Džeimis ėmė glostyti man šlaunis.
- Tu buvai tokia kantri, Sara. - Užkišo plaukų sruogą man už
ausies ir pridūrė: - Aš myliu tave ir mūsų sūnų.
Pasilenkiau ir pirmą kartą po tos nakties, kai buvo pradėtas Ki
tas, pabučiavau jam į lūpas. Man patiko klausytis jo aimanų. Patiko
jausti, kaip tvirtomis rankomis spaudžia man šlaunis. Bet, kad ir
kaip troškau su juo mylėtis, šįkart man reikėjo daugiau. Vėl atšlijusi
paklausiau:
- Išsiskirsi su Lorele?
Jis neskubėjo atsakyti, ir aš supratau, kad tai neįeina į jo planus.
- Aš vis dar neapsisprendžiu, Sara, - prisipažino jis. - Ji serga.
Be to, ji Megės motina.
Nulipau jam nuo kelių.
- O aš Kito, jeigu kartais pamiršai.
Džeimis sugriebė man už rankos ir tarė:
- Žinau. Jau einu ta linkme. Tik... man neramu, kad jos sveika
ta vis blogėja.
- Tu ją tebemyli, - pasakiau.
Jis nuleido galvą, pažvelgė į mudviejų susipynusias rankas. Jo
tyla man buvo atsakymas.
- Kodėl? - paklausiau.
- Dėl praeities. Dėl to, kokia ji buvo anksčiau.
Norėjau supykti. Buvau pasirengusi pykčio bangai. Tačiau pri
siminiau aną Lorelę, kadaise koplytėlėje žiūrėdavusią į Džeimį gi
laus susižavėjimo kupinomis akimis. Supratau, ką jam reikštų viso
to netekti. Padėjau galvą jam ant peties.
- Jos nebėra, Džeimi, - tyliai ištariau. - Jos jau seniai nebėra.
Mudu vėl tapome įsimylėjėliais. Aš padėjau Džeimiui galvoti,

kaip pasakyti Lorelei, kad jis nori skyrybų. Vis dėlto jaučiau, kad
jam nelengva. Kartais užklupdavau jį vėlai vakare sėdintį svetainė
je ir nagrinėjantį buhalterinius dokumentus, maigantį skaičiuotu
vo mygtukus ir ieškantį tinkamo sprendimo, kaip pasidalyti turtą,
kad Lorelė neliktų nuskriausta. Jis skaitė knygas apie vaikų globą
norėdamas išsiaiškinti, kaip galėtų tapti Megės globėju nesugniuž-
dydamas Lorelės.
Galiausiai apsiginklavęs užrašais ir ryžtu nuėjo pasikalbėti su
Lorele. Aš nekantriai laukiau namie su vaikais, stengdamasi negal
voti apie pokalbį, kuris tuo metu vyksta „Jūros švelnume“. Vyliausi,
kad Lorelė nepradės sielotis, o Džeimis nepuls jos guosti.
Jis sakė grįšiąs iki vakarienės, tačiau ta valanda atėjo ir praė
jo. Išmušė septynias. Aštuonias. Pradėjau rimtai nerimauti, ypač
prisimindama jo krūtinės skausmą po nemalonaus kivirčo mano
palatoje su Stivu. Negi vėl taip atsitiko? Kaip aš sužinosiu, kas ten
darosi? Juk negaliu paskambinti j tuos namus ir paklausti.
Stovėdama virtuvėje ir šildydama buteliuką pieno Kitui, kly-
kiančiam vaikų kambaryje, pagaliau išgirdau, kaip kieme trinkte
lėjo automobilio durelės. Po kelių akimirkų pro galines duris įėjo
Džeimis.
- Džeimi! - sušukau ir išjungiau viryklę. - Aš taip jaudinausi!
Jis atrodė pavargęs, nebegalįs nė kalbėti. Sustojo tarpdury ir
papurtė galvą.
- Kas? Kas atsitiko? - paklausiau.
- Ji laukiasi, - ištarė jis. - Septintas mėnuo.
Nepajutau, kaip išsižiojau.
- Kaip ji gali būti nėščia?! - Ne, pagalvojau, ne, ne, ne...
- Tą savaitę, kai gimus Kitui buvau grįžęs namo...
- Tu su ja miegojai?! - Negalėjau patikėti, kad jis tai padarė. -
Maniau, ji atgrasi girtuoklė!
Džeimis sunėrė pirštus sau į plaukus.
- Atleisk, - tarė. - Situacija... siaubinga. Man su Mege teks grįž
ti į „Jūros švelnumą“, Sara. Jai reikalinga mano pagalba.
- Ne, Džeimi! Susimildamas! - Širdyje susitvenkė tiek skaus
mo, lyg akmuo prislėgė.
- Suprantu, tai nesąžininga tavo atžvilgiu, - kalbėjo jis. - Ži
nau. Bet aš neturiu pasirinkimo.
Pagalvojau apie Kitą - mūsų kūdikį, klykiantį vaikų kambaryje.
Apie kitame kambaryje miegančią Mėgę, tą mažą mergytę, kuri man
kaip sava. Jis nori ją išsivežti. Ji jam svarbesnė už mudviejų sūnų.
Impulso pagauta čiupau iš šildytuvo buteliuką ir paleidau į jį.
Jis nė nesiteikė pasitraukti.
Dvidešimt devintas SKYRIUS
Endis
Kyštelėjau Kimei indą su kukurūzų spragėsiais ir ji pasėmė saują.

Mudu turėjome nusipirkę vidutinio dydžio pakelį ir sušveitėme fil
mui vos prasidėjus. Dar turėjom limonado. Aš visada perku atsi
gerti, nes man patinka įsistatyti buteliuką į laikiklį prie kėdės kaip
mamos automobilyje.
- Šitie spragėsiai skanesni už tuos, kuriuos daro mano ma
ma, - pasakė Kimė.
- Ššš! - kažkas ją subarė, nes kino teatre nevalia kalbėtis.
- Pats tu ššš! - atkirto jam Kimė.
Aš ėmiau juoktis, nes Kimė visados tokia. Mama sako, kad Ki
mei nusispjaut, ką apie ją pagalvos žmonės. Sako taip, tarsi ją gir
tų, bet kai ką nors panašaus padarau aš, mama puola mane barti:
„Endi, negalima šitaip! Žmonės pagalvos, kad tu neišauklėtas.“
Tai buvo mūsų trečias kartas kine. Mus atvežė Kimės mama,
o maniškė paims po filmo. Dar po metų aš ir pats galėsiu važinėti
į kiną, nors, kai užsiminiau apie tai dėdei Markusui, jis sakė, kad
„dar pažiūrėsim“.
Filmas vadinosi „Kitė Kribidž“, ir aš iš karto supratau, kad tai
bus mergaitiškas filmas, nes pagrindinė jo herojė yra mergaitė. Jį
išrinko Kimė. Aš norėjau pažiūrėti „Žvaigždžių karus“, „Klonuo-
tuosius“ ar ką nors panašaus, bet tiek jau to. Man patinka tiesiog
sėdėti kine su Kime.
Salė buvo pilnutėlė, nes šiandien šeštadienis, todėl negavom
bilietų salės vidury, kaip norėjom. Sėdėjome šone, aš nieko prieš,
bet Kimė liko nepatenkinta, nes jai geriau sėdėti per vidurį. Filmas
man patiko iki tos dalies apie valkatą. Niekaip nesupratau, kaip
normali moteris galėjo tapti valkata. Tada nustojau domėtis filmu.
Galvojau tik apie tai, kad Kimė gardžiai kvepia. Tas aromatas sklido
nuo jos plaukų, kurie visada tokie ilgi, purūs ir gražūs. Norėjau už
dėti ranką jai ant pečių, kaip daro vaikinai merginoms kino teatre.
Tai panašu į apsikabinimą, o ji juk mano mergina, tad kai prasidėjo
ta dalis apie valkatas, apkabinau ją per pečius. Supratau, kad jai
patinka, nes ji pasislinko arčiau manęs. Ji buvo taip arti, kad jos
plaukai kuteno man nosį, o akinių rėmelių kraštas dūrė į veidą, bet
neskaudžiai.
Mergaitės vardas filme buvo Kitė, bet man jis pasirodė per
trumpas. Kai kas nors ištardavo tą vardą, man norėdavosi sakyti
„miau“, bet žinojau, kad taip elgtis negalima. Kimė ėmė juoktis iš
Kitės, nes ji padarė kažką ne taip, o aš nesijuokiau, nes nemačiau,
ką ji padarė, nes nebe filmas man rūpėjo. Galvojau apie tai, kaip
pabučiuoti Kimę, o ne ką ten rodo. Mano draugas Maksas visada
glamžosi su panelėmis kino teatre. Jis turi daug draugių. Glamžy
tis - tai bučiuotis ir glamonėtis, taip pat liesti merginos krūtis, tik
Maksas vadina jas papais, bet man taip kalbėti nevalia.
Kartą Maksas nusistebėjo:
- Dukart buvai kine su Kime ir nė sykio jos nepabučiavai?
Aš išsigyniau, kad bučiavau. Bet tai melas.
Nutariau padaryti tai tuojau pat. Pirmiausia užvalgiau spragė
siu, tada atsigėriau limonado. Pasiruošiau. Vienas, du, trys. Pasu
kau galvą ir pabučiavau. Aš ją pabučiavau! Nepataikiau į lūpas, net
ne į lūpų kraštelį, kažkur pro šoną, bet vis tiek pabučiavau. Jėga.
Pažiūrėjau, ar jai patiko. Jos veidas buvo apšviestas ekrano, o
akinių stikluose šmirinėjo Kitė, bet Kimė žiūrėjo tiesiai į mane ir
šypsojosi. Paskui ji staiga pasilenkė ir mane pabučiavo. Šįkart mūsų
lūpos susilietė. Dabar jau sekėsi geriau.
Kimė irgi liovėsi žiūrėjusi filmą. Mes bučiavomės, ir Kimė įkišo

savo liežuvį man į burną, bet tik vos vos. Tai prancūziškas bučinys.
Man iš karto pasistojo. Aš irgi įkišau liežuvį jai į burną. Mūsų lie
žuviai susipynė, o Kimė pradėjo kikenti.
- Šššš! - vėl subarė kažkas mums už nugaros.
Kimė liovėsi kikenusi, bet bučiuotis nenustojo. Man ėmė tirpti
ranka, uždėta ant jos peties. Bet man buvo vis tiek. Kimė paėmė
ranką, kuria laikiau spragėsiu pakuotę, ir uždėjo tiesiai sau ant krū
ties. Po delnu pajutau lyg mažą pagalvėlę, tik per jos vidurį buvo
kažkas kieta. Turbūt spenelis. Maksas sakė, kad merginų speneliai
sustandėja, kai jos susijaudina. Susijaudina, vadinasi, nori mylėtis.
Tad spėjau, kad Kimė jaučiasi lygiai kaip ir aš.
Man nuo kelių nusprūdo spragėsiu dėžutė ir nukrito ant grin
dų, o Kimė vėl pradėjo juoktis, nors mano liežuvis vis dar buvo jos
burnoje.
Aš trumpam lioviausi ją bučiuoti ir pasakiau:
- Nieko tokio. Ji beveik tuščia.
- Ei, judu! - piktinosi kažkoks vaikinas. - Eikit lauk!
- Tikrai, - pritarė jam mergina.
Dabar mus puolė tildyti visi aplink. Tada prie mūsų priėjo vy
ras su žibintuvėliu ir paprašė išeiti.
- Mes turim bilietus! - pareiškiau. Vargu ar jis mus išvarys, juk
mudu susimokėjom.
- Ša, tyliau. Jūs trukdote kitiems žiūrovams. Prašau išeiti.
Kimė čiupo mane už rankos ir tarė:
- Eime. Nežiūrėsim šito seno šlamšto.
Mes pakilome iš vietų ir patraukėme prie durų, virš kurių ka
bėjo užrašas „Išėjimas“. Jaučiausi labai keistai. Mano ranka, kuria
buvau apkabinęs Kimę, karojo it guminė, lyg kieno nors kito, ne
mano. O kojos virpėjo, lyg būčiau važinėjęsis poilsio parke ameri
kietiškais kalneliais aukštyn žemyn.
Vestibiulyje susėdom ant suolo, nes mano mama dar nebuvo
atvažiavusi.
- Norėčiau dar pasibučiuoti su tavim, bet čia per daug švie
sos, - pasakiau Kimei.
- Žinau.
Ji sėdėjo labai arti manęs ir laikė už rankos. Jeigu mano ranka
nebūtų užtirpusi, būčiau vėl ją apkabinęs.
- Endi, - tarė ji.
-Ko?
- Ar norėtum su manim pasimylėti?
Čia? Kur šviesu ir pilna žmonių?
- Ne dabar, - patikslino ji, - bet kada nors. Norėtum?
- Tai aišku! - atsakiau. - O tu?
- Aš irgi. Bet dar nesu to dariusi.
- Ir aš ne. Bet žinau kaip.
- Na, aš irgi žinau kaip.
- Tik mano prezervatyvas pasenęs. Reikės nusipirkti naują.
- Prezervatyvas?
Man patiko, kad žinau daugiau už ją.
- Tai toks balionėlis peniui, - paaiškinau.
Ji ėmė juoktis.
- O ne.
- Tikrai.
- O kam to balionėlio reikia?
- Vaikinas jį užsimauna, kad mergina nepastotų ir kad abu ne
užsikrėstų.
- Oi, tu kalbi apie gumytę!
Maksas irgi taip vadina prezervatyvus.
- Taip.
- Kur pirksi naują?
- Turbūt parduotuvėj.
Mačiau prekybos centre „Food Lion“, bet ten jų tiek daug. O kai
daiktų labai daug, aš nežinau, kurį imti.
Kimė garsiai ir pratisai atsiduso.
- Na, tikiuosi, mama neklausinės, ar patiko filmas, - pasakė ji.
Mano ranka atsileido, ir aš vėl apkabinau ją per pečius.
- O aš pasakysiu mamai, kad šitas filmas buvo geriausias, kokį
tik man teko žiūrėti.
Tai tikra tiesa.
Trisdešimtas SKYRIUS
Kitas
Mudu su Džena gulėjome lovoje po vienos iš pačių geriausių naktų

mano gyvenime. Gal ir nedera džiūgauti, kai mama dingusi ir visa
kita, betgi, po galais, šitokia naktis! Lovoje Džena kaip akrobatė.
Dabar abu gulėjome išsekę, nuogi po antklodėmis. Jos galva ilsėjosi
man ant krūtinės. Man baisiai skaudėjo ranką, nes gulėjau nepa
togiai ją pasidėjęs, bet jaučiau viską atperkantį pasitenkinimą, kad
ji guli šalia, ir tai buvo stipriau už patį didžiausią skausmą. Aš ją
rimtai pradedu įsimylėti. Dabar galvoju tik apie ją ir mamą. Skaus
mą tuoj numalšinsiu, tereikia atsikelti ir įsimesti burnon keletą ta
blečių. Perkosetas nyksta iš buteliuko greičiau, nei derėtų. Nenoriu
galvoti, kaip reikės verstis, kai jis pasibaigs.
Vakar ji atvažiavo pas mane ir atsivežė kinų maisto. Man buvo
nesmagu kviestis ją nakvoti į savo nušiurusią skardinę, tačiau Dže-
nai tai nerūpėjo. Ji man priminė, kad namas, kuriame ji dabar gy
vena, yra ne jos.
- Aš irgi neturtinga, - pasakė ji, kai abu keitėme mano lovos
patalynę.
Iš pradžių maniau, kad miegosime dvigulėje mamos lovoje,
taip būtų buvę patogiau. Paskui pabūgau. Man atrodė nepadoru, o
ir Džena nesiūlė ten eiti. Ji mane supranta geriau nei aš pats.
Saulės šviesa pro langelį krito tiesiai jai ant plaukų, ir aš pama
čiau kitos spalvos ruoželį prie pat šaknų. Iš pradžių pamaniau, kad
tai galvos oda, bet jis per platus. Gal tai tik apšvietimas, bet galė
jau prisiekti, kad prie šaknų jos plaukai buvo žili. Žili! Man teko
regėti blondinių su ataugančiais juodais plaukais, o mamos metų
moterų - su žilais, betgi Dženai tik devyniolika! Kaip ji gali būti
pražilusi? Ar jai tikrai devyniolika? Nenorėjau kvaršinti sau galvos
tokiais klausimais. Prieš dvi minutes ji man buvo tiesiog tobula.
Tegu taip ir lieka.
Ji kilstelėjo galvą ir nuslinko nuo manęs, palikdama ore tvyroti
apelsinų kvapą. Pastaruoju metu užuodęs apelsinus pagalvoju apie
ją. Džena atsimerkė, nusišypsojo ir tarė:
- Labas rytas.
Dabar saulės šviesa krito jai ant veido. Ant dangiškai žydrų
akių. Pirštais paglosčiau jai skruostą ir atsakiau:
- Labai geras rytas.
Jos oda vis dar aukso įdegio spalvos. Tik kai kuriose vietose
pradėjusi nežymiai blukti. O raukšlės? Negali būti! Pati sakė, kad
jai devyniolika. Daugiausia - dvidešimt vieni ar dveji. Net jeigu jos
plaukai būtų visiškai žili (nors aš niekaip neįsivaizduoju), ji vis tiek
neatrodytų sena. Minėjo turinti viduje gilius randus. Žmonės kar
tais pražūsta pernakt, kai jiems nutinka baisių dalykų. Nepaklau
siau, kokius randus ji turėjo galvoje. Pamaniau, jeigu norės, pati
papasakos. Gal vaikystėje buvo tvirkinama ar panašiai. Juk mergi
noms taip nutinka.
- Paruošiu tau pusryčius, - pasakė ji ir atsisėdo. Jos krūtys ma
žos, bet visiškai tobulos. Dieve, ji tokia puiki; ne iš tų, kurios vos
atsikėlusios bando užsitraukti antklodę iki kaklo. Mano išdykėlis
vėl atgijo. Jau ir skaičių pamečiau, kiek kartų mes tai darėme per
naktį. Paskui ji pareiškė rytoj negalėsianti nė žingsnio žengti, jeigu
padarysime tai dar kartą. Ko jau ko, o kelti jai skausmo tikrai neno
rėjau. Kita vertus, mielai būčiau parsivertęs ją dar sykį.
- Ar turi kiaušinių? - paklausė ji.
- Turiu. - Ir tik todėl, kad jų, kaip ir kitų produktų, anądien at
vežė Lorelė. Vakar, kai laukdamas Dženos laksčiau iš vieno kampo
į kitą tvarkydamasis po namelį, netikėtai atvyko Lorelės samdytas

privatus detektyvas. Juodaodis Misteris Džonsonas. Nieko sau, jo
vardas iš tiesų Misteris ir jis atrodo lygiai kaip aktorius Džeimsas
Erlas Džonsas. Jis irgi apieškojo būstą, kaišiojo nosį į mamos spintą
ir komodos stalčius. Uždavė gerokai daugiau klausimų nei farai,
daugiausia apie vadinamąjį „asmeninį“ mamos gyvenimą, apie kurį
aš, pasirodo, ničnieko nežinau. Atsakiau, kad mama gyveno su ma
nim, dėl manęs ir už mane. Jis pasakė, kad turbūt menkai ją pažįs
tu, tad pasiūliau jam kreiptis į Doną. Jaučiau, kad jis eina tuo pačiu
keliu kaip ir policija, o Lorelė tik tuščiai švaisto savo pinigus.
Džena pasilenkė ir mane pabučiavo. Tada atsisėdo ant lovos ir
pradėjo rengtis. Stebėjau, kaip velkasi drabužius, paskui ji išėjo iš
kambario. Po kelių minučių atsikėliau ir aš, ir širdį vėl užgulė sun
kumas - taip būna visada, grįžus į tikrovę. Mamos nėra. Skaičiuoju
paskutinius centus. Pašto dėžutėje kaupiasi sąskaitų pranešimai.
Skauda visą kūną. Reikia įsimesti burnon porą tablečių perkoseto.
Nuėjau į virtuvę, krimstelėjau Dženai į petį, atsikimšau buteliu
ką vaistų ir iš šaldytuvo išsiėmiau alaus.
- Iš kur gauni alaus? - paklausė Džena, iš indaplovės traukda
ma keptuvę ir dėdama ant viryklės.
- Nuperka draugelis iš degalinės, - paaiškinau atsukdamas
dangtelį. Užvakar buvau nulėkęs pasipildyti alaus atsargų. - O iš
kur gauni svaigalų tu? - Ar tau tikrai tik devyniolika?
- Radau paliktus šeimininkų, - atsakė ji. - Nemanau, kad pa
stebės. Jie turi daug visko, bet, tikiuosi, geriu ne kokį nors ypatingą
ar egzotiškos rūšies vyną. - Ji nusijuokė. - Gal jie laiko jį savo pen
kiasdešimtmečio jubiliejui. - Atėmė iš manęs alaus butelį, nurijo
kelis gurkšnius, paskui pakreipusi galvą nusišypsojo ir tarė: - Ai,
velniop tą kiaušinienę, - apkabino rankomis kaklą, - apsieisim be
pusryčių, geriau grįžtam į lovą.
- Ir vėl? - paklausiau nustebęs.
- Kodėl gi ne.
Ji nusivedė mane per svetainę į miegamąjį, pakeliui mėtydama
drabužius ant grindų.
Devyniolika. Devyniasdešimt. Koks skirtumas.
Trisdešimt pirmas SKYRIUS
Megė
Pasirodo, Braer Gleno ligoninė išaugo dvigubai, todėl jiems labai

reikia savanorių. Matyt, padėtis tikrai beviltiška, jeigu jau priėmė ir
Mėgę Lokvud. Taip aš galvojau pirmąją darbo dieną.
Pediatrijos skyrius, į kurį pasiprašiau, nuo aštuonių lovų iš
augo iki penkiolikos, ir beveik visos buvo užimtos. Pirmą die
ną praleidau su ilgamete savanore Helena Rodžers (man ir ligo
niams - panele Helena), kuriai mažiausiai aštuoniasdešimt. Ji
kalbėjo gan ryškia, sunkiai suprantama tartimi, ir pamaniau, kad
ji kilusi iš gerokai pietesnių vietovių nei Šiaurės Karolina. Ši mie
la močiutė visur vedžiojosi mane už rankos ir pristatinėjo kaip
„mergaitę, kuri nuo šiol mums padės“. Ji akivaizdžiai neturėjo
supratimo, kas esu.
- Daugiausia laiko praleisi čia, - pasakė panelė Helena, ves-
damasi mane į žaidimų kambarį. Patalpa buvo nedidelė, bet lyg
pasakų šalis - apstatyta mažomis kėdutėmis ir staliukais, su dau
gybe žaislų, knygų ir filmukų ir net plastikine čiuožykla. Du vaikai,
įsitaisę ant sėdmaišių priešais televizorių, žiūrėjo filmą „Žuviukas
Nemo“. Čia buvo ir du suaugusiųjų supamieji krėslai, viename sė
dėjo pagyvenęs vyras; pasisodinęs ant kelių blyškiaveidę beplaukę
mergytę, skaitė jai vaikišką knygelę.
- Čia ponas Džimas, - pristatė man panelė Helena. - Jis čia

ateina antradieniais ir ketvirtadieniais. Pone Džimai, susipažinkite
su Mege Lokvud. Ji pas mus vaikščios kasdien. Nuostabu, ar ne?
- Labai šaunu! - Ponas Džimas nusišypsojo ir vėl įniko skaityti
knygelę. Įdomu, ar ant jo kelių sėdinti mergaitė jau seniai šioje li
goninėje? Įsivaizdavau save šitaip skaitančią vaikams. Ant kelių lai
kančią berniuką ar mergytę. Man ėmė drėkti akys. Kas čia darosi?
Tikriausiai dėl to, kad man patikėjo šiuos vaikučius. Pati abejojau,
ar to nusipelniau.
Šeštadienį - kitą dieną po to, kai pas Dženą per televiziją pama
čiau Braer Gleno reklamą, - susiradau ligoninės internetinį puslapį
ir parašiau moteriai, atsakingai už savanorių priėmimą. Aišku, pa
vardės nenurodžiau. Keitė Mudi atsakė man pirmadienį. Prašė te
lefono numerio, nes norėtų pasikalbėti apie tai, kas mane paskatino
savanoriauti, užsiminė, kad reikės užpildyti keletą anketų, ir taip
toliau. Ak, ir dar pasirašyti sutikimą, leidžiantį jiems pasidomėti
mano biografija. Pamiršk apie darbą ligoninėje, tariau sau.
Tačiau nesilioviau naršiusi po tą puslapį, kur buvo rašoma, kaip
labai jiems reikalinga savanorių pagalba. Ypač - pediatrijos skyriu
je. Čia buvo įdėta nuotrauka su mažu berniuku, sėdinčiu žaidimų
kambaryje ir lipdančiu iš molio, pro lūpytes iškišusiu liežuvio ga
liuką; toks atrodė susikaupęs. Trumpam užmiršęs, kad serga. Ne
galėjau atplėšti nuo jo akių. Galiausiai nutariau atsakyti į Keitės
Mudi laišką. Ką aš prarasiu?
Esu Megė Lokvud. Mano pavardė jums galbūt jau girdėta.

Buvau nuteista už prieš pusantrų metų Serf Sityje jaunimo
vakarėlyje sukeltų gaisrų. Iš kalėjimo išleista prieš dvi savai
tes. Turiu atidirbti tris šimtus valandų priverstinių darbų. Ži
nau, kad bendruomenei esu skolinga gerokai daugiau. Kaip
jau minėjau ankstesniame laiške, jūsų reklamų pamačiau
per televizijų ir manau, kad man derėtų padirbėti pas jus.
Tai atitiktų padarytų nusikaltimų, nes per gaisrų nukentėjo
daug vaikų. Suprasiu, jei galbūt nenorėsite priimti buvusios
kalinės, bet labai prašau suteikti man galimybę.
Dar prirašiau savo telefono numerį ir spustelėjau „siųsti“. O po

kelių minučių - vos po kelių minutėlių (vadinasi, jiems tikrai trūks
ta savanorių), - man paskambino pati Keitė Mudi. Kalbėjomės gerą
pusvalandį ir aš jai papasakojau visą tiesą apie tai, kas atsitiko man
bandant dirbti mokykloje ir bibliotekoje.
- Ar leistum man pasikalbėti su tavo psichoterapeutu? - pa
prašė ji.
Nustebau neišgirdusi tiesaus neigiamo atsakymo, tačiau jos
balse skambėjo prielankumas.
- Norite išsiaiškinti... ar aš protiškai sveika ir visa kita?
- Na... - nusijuokė ji, - panašiai.
- Šiandien einu pas jį į seansą, - atsakiau. - Pakalbėsiu su juo
ir jums paskambinsiu.
Kai pasisakiau norinti dirbti ligoninėje savanore, daktaras

Džeiksas pritariamai iškėlė nykščius.
- Šaunuolė! - pagyrė. - Čiupai jautį už ragų.
Visai nenorėjau jo džiuginti. Ir pati gerai nesuprantu, kodėl vis
dar vengiu jam pasakotis. Juk jis mane palaiko. Gal tai kalėjimo
įtaka - įpratau nepasitikėti žmonėmis, net jeigu jie man geri. Išim
tis - Džena. Ji taip paprastai priima tai, ką pasakoju apie save, kad
visai nebijau jai atsiverti. Tiesa, ji savaip įsivaizduoja gyvenimą už
grotų. Aš jai paaiškinau, kad tai, ką rodo televizija, gerokai skiriasi
nuo tikrovės, tada ji atsiprašė iš pradžių maniusi, kad kalėjimo gy
venimas panašus į poilsį vandens kurorte.
- Bet yra vienas „bet“, - tariau daktarui Džeiksui. - Aš prisi
pažinau apie savo... na... praeitį. Moteris, atsakinga už savanorių
priėmimą, norėtų pasikalbėti su jumis.
- A, - tarė jis. - Ir ką tu į tai?
- Aš nieko prieš. Juk ji nesužinos nieko daugiau, ką apie mane
jau žino visas pasaulis.
- Netiesa, - atsakė jis.
-Kas?
- Kaip man jau esi pasakojusi, visas pasaulis įsitikinęs, kad tu
nusipelnei didesnės bausmės, nei atlikai.
- O jūs ne?
Jis papurtė galvą ir atsakė:
- Aš ne, Mege. Tu jau ir taip skyrei sau nuosprendį iki gyvos
galvos.
Nudelbiau akis į rankas sau ant kelių. Privalau pakelti šitą nuos
prendį.
- Vis dėlto aš mielai su ja pasikalbėsiu. - Jis pasilenkė į prie
kį, jo menkutė kėdė nuo didelio svorio sugirgždėjo. Kiek palūkėjęs
pridūrė: - Tai pirmas žingsnis į išsigelbėjimą.
- Ką turit galvoje?
- Šįkart tu pati ėmeisi iniciatyvos. Tai padarė jau nebe mama.
- Na, tik dėl to, kad pamačiau kvietimą per televiziją ir...
- Teisinkis kaip nori, Mege, - nutraukė jis, - bet žengei didelį
žingsnį į priekį.
Po pirmos darbo dienos ligoninėje paskambinau Dženai ir kuo

smulkiausiai papasakojau apie panelę Heleną, vaikus ir ką aš su jais
veikiau. Sėdėjau ant lovos apsikabinusi savo angorinį meškiuką ir
gėrėjausi rausvai lakuotais kojų nagais.
- Atrodo, esi devintam danguje, - pasakė ji, kai pagaliau bai
giau pasakoti. - Vis dar negaliu patikėti, kad tave įsileido ten dirbti.
Turiu omeny, su vaikais.
- Aš irgi stebiuosi, bet ir labai džiaugiuosi. - Dabar biblioteka
man atrodė tokia nuobodybė. - Manau, man čia patiks.
- Nuostabu.
Dženos balsas skambėjo... sunku pasakyti kaip. Gal santūriai?
O gal ji pavargusi? Turbūt įkyrėjau su savo kalbomis? Staiga supra
tau, kad nuolat kalbu tik apie save. Ar kada nors pasidomėjau ja?
Taip seniai neturėjau tokios nuoširdžios draugės, kad net nebemo
ku elgtis. Ji puiki klausytoja, o aš malu tik apie save.
- Atleisk, kad išūžiau tau ausis apie ligoninę, - atsiprašiau.
- Nieko, viskas gerai.
Ji nusižiovavo? Matyt, užklupau ją snaudžiančią.
- Gal norėtum vėl kada susibėgti? - pasiūliau.
Mintyse jau ėmiau dėlioti klausimus, kuriuos jai užduosiu, jei
gu ji atsakys „taip“.
- Žinoma. - Dabar jos balsas skambėjo truputį žvaliau. - Gal

šį savaitgalį?
- Būtų nuostabu. - Man palengvėjo išgirdus entuziazmą jos
balse. - Šįkart apie save pasakosi tu.
Kitą dieną panelė Helena leido man dirbti vienai. Pasiėmiau

vežimėlį su knygomis ir leidausi per ligonių palatas. Paskui priėmi
mo skyriuje pažaidžiau su dviem vaikučiais, kol ių mažajam broliu
kui siuvo žaizdą. Palatoje pasėdėjau su išsigandusiu keturmečiu, o
jo mama per tą laiką išbėgo pavalgyti. Žaidimų kambaryje padėjau
keliems vaikams spalvinti ir lipdyti iš molio, išskyriau du besipe
šančius berniukus, kurie ginčijosi, kieno eilė leistis nuo čiuožimo
lentos. Šitaip prabėgo rytas.
Po pietų į žaidimų kambarį atsivedžiau naują pacientą - pen
kiametį Džeikobą. Jis buvo paguldytas į ligoninę dėl astmos, ly
giai kaip ir Endis, būdamas tokių metų. Džeikobas laikėsi tvir
tai įsikibęs į mano ranką ir dairėsi po kambarį. Čia tiek veiklos,
kad sukasi galva. Jis buvo sutrikęs jau vien dėl to, kad atsidūrė
ligoninėje.
Kambaryje buvo dar vienas vaikas. Ta pati beplaukė išblyšku
si mergaitė, kuri anądien sėdėjo ant kelių ponui Džimui. Ji atrodė
pavargusi ir tokia paliegusi. Sėdėjo viena supamajame krėsle ir žiū
rėjo televizorių. Žinojau, kad ji vardu Medison, serga reta kraujo
vėžio forma ir daugiau laiko praleidžia ligoninėje nei namie.
- Man atrodo, jai labiau patinka čia, - medicinos poste man
paatviravo panelė Helena. Prisidengusi delnu burną, lyg išduoda
ma baisią paslaptį, ji tyliai pridūrė: - Iš nedarnios šeimos.
- Labas, Medison, - pasisveikinau su mergaite, atitraukda
ma kėdę prie staliuko Džeikobui. Ji nieko neatsakė, veidelyje nė
menkiausios šypsenos. Jos akys buvo panašios į mano - didelės ir
tamsios, tik be blakstienų ir antakių. Visa tokia perregima, kad po
galvos oda aiškiai matėsi pilkai mėlynos venos. Kairėje rankytėje jai
buvo įstatytas kateteris, užklijuotas plačiomis žalsvai mėlyno pleis
tro juostomis. Ji laikė tą rankytę atsargiai pasidėjusi ant kelių, tarsi
labai skaudėtų.
- Gal norėtum paspalvinti su manim ir Džeikobu? - paklau

siau jos.
Ji papurtė galvą.
- Ne, ačiū, - sušnibždėjo ir užsimerkė.
Penktą valandą po pietų baigiau darbą ir nuėjau j medicinos

postą. Už stalo sėdėjo du vyrai ir dvi moterys. Visi keturi darbavosi
prie kompiuterių, kažką rašė. Jau buvau spėjusi išsiaiškinti, kad vai
kų skyriuje keli vyrai dirba slaugytojais, o kelios moterys yra gydy
tojos, tik dar neatskyriau, kuris yra kuris. Visi atrodė labai užsiėmę,
bet žinojau, kad naktį neužmigsiu, jeigu dabar nepasikalbėsiu apie
Medison.
- Atsiprašau, - kreipiausi.
Jauna moteris šviesiais trumpais plaukais ir ryškiai dažytomis
akimis pakėlė nuo klaviatūros galvą ir nusišypsojusi paklausė:
- Kaip tavo antroji diena, Mege?
- Gerai.
Nustebau, kad ji žino mano vardą, bet iškart prisiminiau, jog
prie mėlynos savanorių liemenės turiu prisisegusi kortelę.
- Norėčiau paklausti apie Medison...
Staiga susigriebiau nežinanti mergaitės pavardės, bet moteris su
kortelėje užrašytu vardu Tafė Kruz iškart suprato, apie ką kalbu.
- Štai jos gydytojas, - tarė ji ir parodė į plačiapetį tamsiaplaukį
vyrą, sėdintį priešais kitą kompiuterį. - Daktare Britenai, ar galite
šnektelėti su savanore?
Jis pakėlė į mane galvą ir pasitrynė delnu smakrą, atrodė pavar
gęs kaip ir Medison. Jo bruožai man pasirodė pažįstami. Gal buvau
jį mačiusi anksčiau, tik neprisiminiau, kur ir kada.
- Kas nutiko? - paklausė jis.
- Aš... - Staiga pabūgau. Esu devyniolikmetė neseniai išleista
iš kalėjimo šviežiai iškepta savanorė. Koks mano reikalas? - Aš
pastebėjau, kad Medison laiko ranką, lyg jai labai skaudėtų, - pa
sakiau. - Tą ranką su... - perbraukiau sau per kairės alkūnės lin
kį, - ...kateteriu.
- Gal ir skauda, - pasakė jis, tarsi tai būtų įprastas dalykas. - Ji
kietas riešutėlis. - Atsigręžęs į kolegą paprašė: - Ar galėtum, kai

turėsi laiko, patikrinti Medison intraveninį kateterį?
Vyras linktelėjo, nors ir toliau nepakeldamas galvos barškino
klaviatūrą.
- Gerai, ačiū, - padėkojau.
- Nėr už ką, - atsakė daktaras Britenas. Kilstelėjo prie lūpų
vienkartinį puodelį kavos ir vėl įsmeigė akis į monitorių. Ant piršto
jis mūvėjo auksinį vestuvinį žiedą, o kai siurbtelėjo kavos, skruosto
apačioje pamačiau duobutę, ir staiga mane nutvilkė dežavu. Supra
tau, kodėl jis man atrodo matytas. Jis labai panašus į Beną. Plaukai
tamsūs kaip Beno. Maždaug trisdešimties, tiek dabar turėtų būti ir
Benui. Stambaus sudėjimo it meškinas. Gal ne toks stambus kaip
Benas, bet panašus. Jis pastatė ant stalo puodelį ir ėmė maigyti kla
viatūrą. įsistebeilijau į jo rankas. Man jos tokios pažįstamos. Pažįs
tu jas, bet blogiausia, o Dieve, aš jų ilgiuosi. Ilgiuosi Beno, to, kurį
mylėjau. To, kuris glamonėdavo mane rankomis, tokiomis kaip
daktaro Briteno. Kaip aš galėjau taip užsisvajoti? Kokia gėda!
- Iki pasimatymo rytoj, Mege, - pasakė Tafė, ir aš susigriebiau
tebestovinti kaip kvailė ir spoksanti į daktarą Briteną.
- Iki ryt, - atsisveikinau ir užsimečiau rankinės dirželį ant peties.
Iš vaikų skyriaus patraukiau tiesiai prie ligoninės išėjimo. Aikš
telėje įsėdau į automobilį ir atsirėmiau kakta į vairą. Kelis kartus
giliai įkvėpiau. Ar jis tikrai panašus į Beną? Juk truputį vyresnis? Ir
akys ne tokios tamsios kaip Beno.
- Gana! - Tvojau kumščiu per vairą. - Užteks!
Atsirėmiau į sėdynę, atlošiau galvą ir atsidusau.
Prie ligoninės nesimatė protestuojančių tėvų. Koridoriuose
niekas manęs neapspjovė. Tačiau tebėra vienas kliuvinys, trukdan
tis atlikti visuomenei naudingą darbą - čia, ligoninėje, ar bet kur
kitur, - ir tai ne daktaras Britenas. Ir joks kitas žmogus. Tai aš - silp
navalė, lengvai suvedžiojama, stokojanti saugumo jausmo. Aš pati
esu kliuvinys, kurį nešiosiuosi su savimi visą gyvenimą.
Trisdešimt antras SKYRIUS
Sara
Dažau ir siuvu
1991
Džeimis tarsi susidvejino. Bent man taip atrodė. Jeigu būčiau bu
vusi stipresnė, atkaklesnė ir bjauresnė, būčiau pareikalavusi dau
giau. Užuot tai padariusi, pasyviai stebėjau, kaip Džeimis blaškosi
tarp manęs su mudviejų žaviu sūneliu ir Lorelės su Mege. Nedrįsau
dar labiau sunkinti jam padėties. Greitai į pasaulį atkeliausiantis
kūdikis pridės Lorelei dar vieną tašką. Du prieš vieną. Nesinorėjo
taip galvoti, bet galvodavau.
Daug laiko leidau jaukiame koplytėlės prieglobstyje. Sekma
dieniais su Kitu ir Mege stovėdavau prie durų, kad jie netrukdytų
susirinkimui. Šiokiadieniais irgi būdavau ten. Reikėjo perdažyti
pastato sienas ir pasisiūliau Džeimiui tai padaryti pati. Milžiniškas
darbas. Atsiklausiau, ar galėčiau parinkti kokią nors spalvą myli
mai erdvei. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo su nerimu. Įsivaizdavo ko
plytėlę tik baltomis sienomis; bet kai paaiškinau apie bendrą vaiz
dą - esą po lietaus pro panoraminius langus matyti rusvai žalsvos
spalvos smėlis, jis mane veikiai suprato. Taigi nudažiau koplytėlės
vidų drėgno smėlio spalva - viską dariau pati, tik pamaitindavau
Kitą ir pakeisdavau jam sauskelnes. Džeimis Megei buvo suradęs
auklę, ir, nors aš labai ilgėjausi mažylės, teko sau pripažinti, kad rū
pintis vienu vaiku man gerokai lengviau. Labai mylėjau Mėgę, bet
dabar būčiau įsižeidusi paprašyta prižiūrėti Lorelės vaiką, juolab
kad Džeimis, atrodo, jau pasirinko vieną iš mudviejų. Negražu iš
mano pusės, bet kitaip negaliu.
Baigusi dažyti sienas paklausiau Džeimio, ar leistų pasiūti klaup
tų pagalvėles. Ilgų, porolonu užpildytų paklotėlių siuvimas - vargi
nantis darbas, bet tol prašiau, kol jis pagaliau nusileido. Koplytėlės
kambarėlyje ant grindų pasitiesiau audinį ir sukarpiau ilgomis atrai
žomis. Atsigabenau siuvamąją mašiną ir siūdavau iki vėlumos.
Turėjau du tikslus: be to, kad dariau koplytėlę jaukesnę ir gra
žesnę, dirbdama negalvodavau apie „Jūros švelnumą“. Džeimis
užsiminė, kad Lorelė liovėsi gėrusi ir pradėjo taisytis. Dar jis sakė
teisingai pasielgęs, kad grįžo namo. Nepaisydama to, dažiau ir
siuvau, nes žinojau, kuriuos namus Džeimis myli labiausiai. Tuos,
kuriuose dirbu.
Vieną ankstyvą rytą, kai triūsiau koplytėlėje, paskambino

Džeimis.
- Kūdikis gimė, - pasakė jis ir iš sunkaus, pavargusio balso su
pratau, kad kažkas negerai. Man sugniaužė širdį. Kad ir kaip pavy
dėjau Lorelei, nelinkėjau nieko blogo nei jai, nei jos mažyliui.
- Kas atsitiko? - paklausiau. Pirma mintis - kad vaikelis kaip ir
Kitas gimė su širdies yda, bet bėda buvo ne ta.
- Jį iš mūsų atėmė, - pasakė Džeimis. - Pasirodo, Lorelė visą
laiką gėrė. Tik nuo manęs slėpė. Vakar, kai prasidėjo gimdymas,
buvo visiškai girta. Markusas nuvežė ją į ligoninę, kad aš nesužino
čiau. O kūdikis... - jo balsas nutrūko.
- Ak, Džeimi. Mielasis. - Padėjau siuvinį į šalį. - Kas nutiko?
- Gydytojai mano, kad jam... toks... vaisiaus alkoholinis sindro
mas. Kūdikis atrodo normalus, tik labai mažas. Dar minėjo apie
vystymąsi... ar kaip ten yra, nelabai suprantu. Aš tik...
- Kaip suprasti, kad jį iš jūsų atėmė?
- Vaikų apsaugos tarnyba. Jie jį globoja, nors vaikas dar ligo
ninėje. Socialinė darbuotoja tvirtina, kad Lorelei veikiausiai užsitę
sė sunki pogimdyminė depresija nuo tada, kai gimė Megė, todėl ji

pradėjo gerti... kaip jie sako... gydydamasi. Nereikėjo man jos pa
likti. Reikėjo ieškoti jai pagalbos.
- Tu padarei viską, ką galėjai, - tariau. - Juk negalėjai jos pri
versti. Taip sakė ir psichiatras, pas kurį buvai ją nuvežęs, pameni?
- Vargšiukas, - tarė Džeimis, - visas prijungtas prie aparatų. Aš
neištversiu, Sara. Lorelei labai blogai. Žinau, ją graužia sąžinė. Bet
ji nesupranta esmės. Socialinė darbuotoja sako, kad susigrąžinsime
kūdikį, tik jei Lorelė važiuos gydytis. Bet ji to nedarys.
Išjungiau siuvamąją mašiną.
- Atvažiuoju į ligoninę, - pasakiau.
Pakeliui į ligoninę jaučiau, kaip manyje užverda pyktis. Lore

lė turi viską. Džeimį. Pinigų. Du vaikus. Bet iš paskutiniųjų viską
niekina ir skaudina tuos, kurie ja rūpinasi. Visi aplink ją tūpčioja,
o jai nė motais.
Atvykusi į ligoninę palatoje užtikau Džeimį, sėdintį prie Lore
lės lovos. Jos veidas buvo papilkėjęs, išsekęs, akys apsiblaususios.
- Eik, išgerk puodelį kavos, Džeimi, - pasiūliau.
Jis pažiūrėjo į mane ir atsakė:
- Aš nenoriu kavos.
Čiupau jį už rankos, nuvilkau nuo kėdės ir nustūmiau prie durų.
Jis stabtelėjo tarpdury, mėgindamas išskaityti ką nors iš mano veido,
matyt, sunerimęs, ko galiu priplepėti Lorelei, kol jo nebus. Deja.
- Eik, - paraginau.
Kai jis išėjo, atsisėdau ant tos pačios kėdės.
- Tu turi važiuoti gydytis, Lorele, - iškart pareiškiau be jokių
mandagumų. - Jeigu ne dėl savęs, tai dėl šeimos.
- Atstokit jūs visi. - Lorelės inkštimas skambėjo apgailėtinai.
Norėjosi pliaukštelėti jai per veidą. Kad atsipeikėtų.
Visgi man pavyko susitvardyti. Ėmiau pasakoti Lorelei apie tai,
kaip pamačiau ją pirmą kartą. Tai atsitiko koplytėlėje, ji buvo ne
paprastai graži ir kupina meilės savo vyrui. Pasakiau, kaip stipriai
Džeimis ją myli. Kad vaikams ji reikalinga sveika ir laiminga. Aki
mirką pasirodė, kad man beveik pavyko ją įtikinti.
Bet ji papurtė galvą ir tarė:

- Dabar aš noriu tik išgerti.
Įniršusi pasilenkiau priekin ir sugriebiau ją už riešo.
- Žinai, Lorele, tu pasidarei savanaudė, savimyla kalė! - Žvel
giau jai tiesiai į akis. - Suprantu, kad tau sutriko hormonų veikla.
Suprantu, kad negali įveikti depresijos. Bet tik tu gali norėti sau
padėti, Lorele. Niekas kitas už tave to nepadarys.
Atsistojau garsiai braukdama kėdės kojomis per linoleumą ir
išėjau iš palatos. Koridoriuje mane ėmė krėsti drebulys, o eidama
iš ligoninės į automobilių aikštelę vos tramdžiau ašaras; žinojau,
kad išdrįsau padaryti tai, ko niekas iki šiol nedrįso: išrėžiau Lorelei
tiesą.
Trisdešimt trečias SKYRIUS
Endis
Niekaip nepavyksta pasilikti vienam su dėde Markusu. Aplink vis

sukiojasi tai mama, tai Megė, bet pagaliau šeštadienio rytą per pus
ryčius pasilikome tik mudu. Staiga susidrovėjau, nors žinojau, kad
turiu tai padaryti.
Pabaksnojau šaukštu į avižinę košę.
- Mano prezervatyvas pasenęs, - tariau.
Iš dėdės Markuso burnos netikėtai pasipylė kava, jis užsikosėjo.
Pašoko nuo kėdės, pribėgo prie kriauklės ir ilgai krenkštė. Gal jam
astmos priepuolis?
- Gal atnešti inhaliatorių? - paklausiau. Man neteko matyti,
kaip dėdė Markusas naudojasi inhaliatorium, todėl nežinojau, kur
jo ieškoti.
- Aš nesergu astma, argi nežinai? - sukurkė kaip varlė. Galiau
siai atsiplėšė popierinio rankšluosčio lapą ir apsišluostė burną, tada
akis. Vėl atsisėdo. Spoksojau į jį nenuleisdamas akių. Atrodė, lyg
būtų verkęs, bet veidas šypsojosi. - Tavo žodžiai užklupo mane ne
pasiruošusį. Atleisk.
- Prilaistei ant stalo. - Parodžiau pirštu tą vietą, kur jam iš bur
nos purkštelėjo kava.
- Ačiū, - padėkojęs nušluostė stalviršį tuo pačiu rankšluosčiu.

Tada pažiūrėjo į mane ir paklausė: - Apie kokį prezervatyvą kalbi,
Endi? Apie tą, kurį tada daviau?
Linktelėjau.
- Ant jo užrašyta data - dešimt nulis septyni.
- Na, tada tu teisus. Jis iš tiesų nebegeras. - Dėdė Markusas
giliai atsiduso, tarsi būtų pavargęs, bet toks neatrodė. - Nori pasa
kyti, kad judu su Kime ketinat pasimylėti?
- Taip.
- Tada... - Jis atsistojo ir įsipylė dar kavos. - Džiaugiuosi, kad
atėjai pasitarti pas mane ir nori būti atsargus, - pasakė jis. - Bet iš
pradžių pasikalbėkim.
- Mudu su Kime jau tai padarėme.
Jis išvertė akis.
- Ką padarėte?
- Pasikalbėjome.
- A, štai kaip. - Jis ir vėl atsisėdo. - Supratau. Ir apie ką judu
kalbėjotės?
- Kad abu norim tai padaryti, bet mums reikia naujo prezerva
tyvo. Mačiau jų prekybos centre, bet nežinau, kuris geresnis.
- Nupirksiu tau, Endi. Nesijaudink. Bet klausyk. Nereikia sku
bėti. Tau dar tik...
Jaučiau, kad jis pasakys, jog man tik šešiolika, bet nepasakė, tik
nusuko akis į langą.
- Jei nori mylėtis, turi išmokti keletą taisyklių, - tarė jis.
- Niekada to nedaryk be prezervatyvo, - išpyškinau. Prisime
nu, ko anksčiau buvo mane mokęs.
- Teisingai. Tai pirma taisyklė. O antra - visada pagarbiai elkis
su mergina. Nevalia niekam pasakoti, kad su ja turėjai santykių.
- Tai asmeniška.
- Labai asmeniška.
- Bet tau aš galiu pasakyti. Pats ką tik džiaugeisi, kad atėjau
pasitarti pas tave.
- Turiu galvoje tavo draugus. Neplepėk draugams.
- Maksui.
- Ypač Maksui.
- Bet jis man pasakoja, ką daro su merginomis.
- Manai, kad jis su jomis elgiasi pagarbiai?
- Nežinau, manęs ten nebūna, kai jis su jomis.
- Norėjau pasakyti, pasakodamas tau, kas vyksta tarp jo ir jų?
Tai labai nepagarbu.
- A. - Pagaliau supratau. - Aišku, niekada nepasakosiu Maksui.
- Kitiems draugams irgi. Tai tik tavo ir Kimės reikalas.
- Taip. Ar dabar jau gali duoti man prezervatyvą?
Dėdė Markusas papurtė galvą ir pasakė:
- Aš dar nebaigiau.
- Supratau.
Jis žino daug taisyklių.
- Tu myli Kimę? - rimtai paklausė.
- Labai.
Jis linktelėjo ir tarė:
- Tuomet klausyk kitos taisyklės. Jeigu ji kada nors pasakys
„ne“ arba nenorės to daryti, negalima jos versti.
- Aš niekada neverčiu. - Nustebau, kad jis mano, jog galėčiau
taip elgtis.
- Nesistenk jos įkalbinėti. Jeigu mergina pasakė „ne“, vadinasi,
viskas. Turi sustoti. Tau bus sunku susivaldyti, bet privalai. Net jei
gu tektų eiti į vonios kambarį ir...
- ...pabaigti rankele, - užbaigiau.
Jis ėmė juoktis ir keistai timpčioti lūpas.
- Tu išmanai daugiau, nei tikėjausi, - pasakė.
- Kimė irgi žino. Mes abu žinom, ką reikia daryti. - Po to kino
dažnai apie tai pasikalbam. Nekantrauju su ja pasimatyti, tik ne per
tas kvailas treniruotes, kai aplink pilna žmonių. - Bet dar nesam to
darę. Nė vienas.
Dėdė Markusas patrynė delnu sau veidą.
- Labai norisi, ką? - paklausė, tarsi pats nežinotų.
Linktelėjau.
- Pameni, pernai kalbėjomės apie kitą tavo labai stiprų norą?
Papurčiau galvą.
- Muštis.
- A, taip. Kai mane pravardžiuoja.
- Teisingai. Ir kokią tada sakiau taisyklę?
- Sustok, pagalvok ir tik tada veik, - išpyškinau. - Bet dabar tai
išeina atomiškai.
Jis suraukė antakius.
- Kaip, kaip?!
Matyt, ne taip pasakiau.
- Na, kai daug negalvoji.
- Automatiškai?
- Taip. - Nusišypsojau.
- Puiku, Endi. Bet kai kalbam apie seksą, noriu, kad prisimin
tum tas taisykles. Kai norėsi suartėti su Kime, pirmiausia stabtelėk
ir pagalvok.
- Apie ką?
- Pirmiausia apie saugumą. Ir kad gal vertėtų palūkėti.
- Ko? - Pradėjau nebesuprasti.
Jis ilgai ir pratisai atsiduso.
- Per daug taisyklių? - paklausė.
Linktelėjau.
- Tada pakartok man svarbiausias.
Man labai reikėjo prezervatyvo, bet žinojau, kad negausiu, kol
nepakartosiu.
- Visada naudok prezervatyvą. - Pakėliau akis į lubas, bandy
damas prisiminti kitas. - Neversk merginos, jeigu ji sako „ne“. Ver
čiau eik ir pabaik ranka. Niekam nepasakok. - Tada pažiūrėjau į jį.
Jis šypsojosi. - Užteks?
- Užteks, Endi, - atsakė jis. - Šiandien nupirksiu tau prezerva
tyvų, gerai?
Trisdešimt ketvirtas SKYRIUS
Kitas
Lorelė man paskambino praėjus kelioms dienoms po to, kai mano

namelyje apsilankė privatus detektyvas.
- Kalbėjau su ponu Džonsonu, - pasakė ji. - Jam kelia nerimą tai,
kad tu gauni vis naujų sąskaitų, bet joms apmokėti neturi pinigų.
Eina švilpt tas Misteris Džonsonas, pagalvojau. Jis klausinėjo
manęs apie besikaupiančias sąskaitas, bet kas jam davė teisę pliurp
ti apie tai Lorelei? Matyt, jeigu jau moka jam už paslaugas, tai nori
žinoti viską, kas tik įmanoma.
- Tai dabar jau irgi tavo reikalas? - neištvėręs paklausiau.
- Leisk man jas apmokėti, - paprašė Lorelė.
- Ne-a, - atkirtau.
- Kitai, labai prašau, pamiršk savo išdidumą ir leisk tau padėti.
Būčiau numetęs ragelį, jeigu nebūčiau žinojęs, kad ji teisi. Jau
atėjo sąskaitos už telefoną ir elektrą, taip pat kvitai už medicinines
paslaugas, kurių neapmoka sveikatos draudimas. Žinau, kur mama
laiko čekius ir jau ketinau suklastoti jos parašą, bet bankas žino, kad
ji dingusi, tad, pamaniau, vėl susimausiu. Kol turiu mobilųjį, namų
telefonas man nereikalingas. O iki žiemos pratempčiau ir be elekt
ros, bet paskui jau tikrai ne. Gaila, kad Dona įsileido pas save tą
Frenkį. Galėčiau prisiglausti pas ją, bet dabar šis variantas atpuola.
- Jeigu tau nuo to bus lengviau - galiu panaudoti kompensacijai

skirtus pinigus, - neatlyžo Lorelė. - Užuot pervedusi juos į mamos
banko sąskaitą, galiu apmokėti viską, už ką tu dar neatsiskaitei.
Kurgi ne.
- Man nereikia paprasto telefono. Užteks ir mobiliojo.
- Na, privatus detektyvas patarė žūtbūt išsaugoti namų telefono
liniją, - paaiškino ji, - jeigu kartais kas skambins dėl tavo mamos.
O Dieve. Kaip norėčiau, kad kas nors paskambintų. Pagrobėjas.
Prievartautojas. Ar pati mama. Mielai laukčiau skambučio, kad tik
ne iš socialinės rūpybos ar mokyklos.
Tą pačią dieną nutariau nuvažiuoti pas Dženą. Iš anksto jai ne

paskambinau, pagalvojau, gal ir negražu taip imti ir užgriūti, bet -
jeigu jau esam pakankamai artimi, gal nesupyks. Pabeldžiau į lauko
duris, niekas neatsakė, todėl nuėjau už namo ir pamačiau ją vieną
sėdinčią paplūdimy. Ji sėdėjo nugara į mane, ir, nors dangus buvo
apniukęs ir debesuotas, ant galvos užsidėjusi šiaudinę skrybėlę, su
sisupusi į storą šiltą megztinį.
- Labas! - šūktelėjau eidamas artyn. Vandenynas garsiai šniokš
tė, ji manęs turbūt negirdėjo. - Sveika! - darkart sušukau priėjęs
visai arti.
Staiga Džena pašoko ant kojų, ranka griebėsi už krūtinės.
- Išgąsdinai!
- Atsiprašau. - Šypsodamasis ištiesiau į ją rankas, bet ji nesilei
do apkabinama.
- Nedaryk daugiau šitaip, - paprašė ji. - Nepulk iš pasalų, gerai?
- Gerai. - Iškėliau delnus, rodydamas, kad nesu nei ginkluotas,
nei pavojingas. - Labai atsiprašau.
- Na gerai. - Ji vėl plestelėjo ant smėlio. - Nieko baisaus.
Atsisėdau šalia jos ir paklausiau:
- Gal man išeiti?
Ji papurtė galvą. Ir tada aš pamačiau jos užverktas akis, nuo
ašarų drėgnus skruostus. Užklupau ją verkiančią.
- Kas yra? - atsargiai paklausiau.
Ji vėl papurtė galvą ir atsakė:
- Nieko.
- Kodėl tu verki?
Ji nieko nesakė. Paskui pagaliau nusišypsojo ir tarė:
- Juk žinai, kaip kartais merginoms būna. PMS ir visa kita. Bet
kas gali išmušti mus iš pusiausvyros. - Ji parodė j virtinę paukščių,
sklendžiančių virš besišiaušiančio pilko vandens paviršiaus. - Pa
vyzdžiui, tie pelikanai. Matai tą paskutinį? Kodėl jis pačiam gale?
Ar serga, ar pernelyg lėtas? O gal kuris nors pelikanas jam taip lie
pė? Ar jis visada turi būti paskutinis?
Vaje. Kaip keista. Dėl PMS normali mergina gali pasidaryti
nevisprotė.
- Tai sėdi čia ir verki dėl pelikanų? - paklausiau.
- Nebūtinai dėl jų. Aš tik noriu tau paaiškinti, kaip man kartais
sukyla emocijos. Dėl nesuprantamų priežasčių.
Ji turi tuos vidinius randus. Neprisiverčiau apie juos paklausti.
Nesinorėjo žinoti apie jos gyvenimo nemalonumus.
Ji nusišluostė ašaras, lyg nubraukdama blogą nuotaiką, ir pa
klausė:
- Nori pažiūrėti filmą?
- Taip, aišku, - atsakiau, nors mieliau būčiau griuvęs su ja į
lovą. Jaučiau, kad šįvakar to nebus.
- Gerai.
Ji atsistojo ir nusipurtė nuo šortų smėlį, tada nuvalė smėlį ir
nuo mano džinsų; noras ją išdulkinti padidėjo dešimteriopai.
Staiga ji pasistiebė ant pirštų galų, palinko prie manęs ir pabu
čiavo į skruostą.
- Džiaugiuosi, kad atėjai, Kitai, - pasakė. - Nepaprastai džiau
giuosi.
Ji uždėjo ranką man ant juosmens ir nenuleido, kol abu ėjome
į namą.
Trisdešimt penktas SKYRIUS
Megė
Ketvirtadienį po pietų Tafė atvedė Medison į žaidimų kambarį ir

pasakė:
- Manau, jai reikia pailsėti nuo savo palatos.
- Puiku!
Padaviau ranką, mergaitė lengvai paleido Tafės delną ir pa
ėmė manąjį, tarsi jau įpratusi būti nuolat vieno žmogaus perduo
dama kitam.
- Ačiū, panele Mege, - padėkojo Tafė. - Iki pasimatymo,
Medison.
Nusivedžiau ją prie žaidimų stalo kambario vidury. Kol kas pa
talpoje buvome dviese.
- Ką norėtum veikti, Medison? - paklausiau. - Galime pieš
ti, spalvinti knygeles, aš galiu tau paskaityti. O gal nori pažiūrėti
filmukų? - Ji atrodė sutrikusi, ir aš pagalvojau, kad pasiūliau per
daug dalykų. Suglumęs jos žvilgsnis man priminė Endį. Jis irgi taip
atrodo, kai žmonės užduoda jam per daug klausimų. - Norėtum
piešti ar lipdyti iš molio? - dar kartą paklausiau.
- Piešti, - atsakė ji taip tyliai, kad supratau tik iš lūpų.
- Gerai.
Nuvedžiau ją į kampą, kur stovėjo molbertas, bet paskui supra-
tau, kad ji per silpna stovėti ir piešti. Atnešiau jai kėdę ir nuleidau
molbertą.
- Kiek tau metų? - paklausiau dėliodama dažus.
- Greit septyneri.
Maniau, kad mažiau.
- Turi broliukų, sesučių?
Ji žiūrėjo priešais save į švarų popieriaus lapą, o aš pasilenkusi
bandžiau išgirsti jos atsakymą.
- Brolį, - tyliai ištarė ji.
- Aš irgi turiu brolį, - pasakiau. - Jo vardas Endis.
- O mano brolis Devonas.
- Mažesnis?
- Didesnis. - Ji beveik šypsojosi. - Jis išdykęs.
- Kodėl jis išdykęs?
- Pasakoja negražius anekdotus.
- Gal man kokį papasakosi?
Mergaitė prunkštelėjo ir papurtė galvą.
- Na gerai, - tariau ir pastūmiau arčiau jos dažus. - Jau sugal
vojai, ką pieši?
Ji vėl papurtė galvą.
- Gal šie paveiksliukai tau padės sugalvoti.
Parodžiau į sieną priešais, kur buvo sukabintos gyvūnėlių nuot
raukos. Dvylika, bet reikėtų daugiau. Paieškosiu internete ir at
spausdinusi atnešiu dar.
Medison pradėjo piešti liūtą. Kaip šešiametė, gana neblogai.
Kvėpuodama ji truputį švokštė, bet rankytės, kurioje buvo įvestas
kateteris, regis, šiandien jau nebeskaudėjo.
Šįryt prie Medison palatos durų mačiau daktarą Briteną. Žiū
rėjau į jį ir bandžiau atrinkti, kurių Beno bruožų jis turi. Gana!
Puikiausiai žinau, kad mano susižavėjimas veda į aklavietę, be to,
tas vyras vedęs, vedęs, vedęs! Ir vis dėlto, vos tik jį pamatau, mane
sugniaužia ilgesys. Kvaiša.
Dabar reikėjo baimintis to, kad galiu įsimylėti Medison. Pirmą
darbo dieną mane dėl to įspėjo ir panelė Helena.
- Tau norėsis juos visus pamilti, - kalbėjo ji, - bet tu privalai

laikytis atokiau nuo jų, kad galėtum jiems padėti.
Susimąsčiau apie jos žodžius dabar, sėdėdama šalia Medison
ir žiūrėdama, kaip ji piešia. Jai visai neblogai sekėsi, turint omeny
tai, kad ji sunkiai serga, o teptukai stori ir šiurkštūs. Gal reikės nu
pirkti geresnių. Medison nupiešė liūtą, aligatorių ir mešką. Paskui
man tyliu balseliu papasakojo keletą negražių brolio anekdotų, abi
pakikenome. Man akyse tvenkėsi ašaros ir kone girdėjau panelės
Helenos įspėjimą neišskysti. Pasijutau tokia sveika... Norėjosi įpūsti
sveikatos ir į smulkutį, paliegusį Medison kūnelį. Pirmą kartą po
ilgiau nei metų pertraukos ant klubo vėl pajutau, tarsi dega mano
tatuiruotė su žodžiu „Empatija“.
- Pavargau, - po kiek laiko tarė Medison ir padėjo teptuką.
- Gerai, - pasakiau. - Nori, nuvešiu tave į palatą? Tau nereikės
eiti pačiai.
Ji linktelėjo, iš kito kambario kampo atstūmiau jai vaikišką ve
žimėlį. Medison atsisėdo, ir aš išvežiau ją į koridorių.
Tą rytą ir popietę palatose skaičiau vaikams knygeles, išleisdama

mamas, o kartais ir vieną kitą tėvelį, pailsėti. Medison palata buvo
paskutinė; kai atėjau, jos mama Džoana nudžiugo mane pamačiusi.
- Mirštu, kaip noriu parūkyti, - pasakė ji.
Man nepatiko, kad ji ištarė žodį „mirštu“, nes iš tiesų merdi ne
ji, o jos dukrelė. Ji, kaip ir Medison, buvo rudų akių ir mažų putlių
lūpų. Šviesiai rudi plaukai susegti ant pakaušio, o jų galiukai sty
rojo lyg ežio spygliai. Įdomu, ar Medison plaukai irgi buvo tokios
spalvos.
- Eikit, - pasakiau. - Atsinešiau knygų, jeigu Medison norės,
galėsiu paskaityti.
- Norėsiu, - silpnu balseliai atsakė mergaitė.
Pasilenkusi Džoana pabučiavo jai į kaktytę ir tarė:
- Aš tuoj grįšiu, meilute.
Panelė Helena mane buvo perspėjusi, kad nevalia sėsti ant li
gonio lovos, todėl įsitaisiau ant didelio adenkiamo krėslo, stovinčio
palatos kampe; Medison mikliai užsiropštė man ant kelių su tokiu
pasitikėjimu, kad man net širdį suspaudė. Ji tokia lengvutė, beveik

nejaučiau jos svorio. Kol skaičiau, ji sėdėjo atrėmusi galvytę man į
krūtinę, ir aš jaučiau, kaip jai kvėpuojant kilnojasi jos krūtinės ląsta.
Prabėgo gal dešimt ar penkiolika minučių ir į palatą įėjo kaž
koks vyras.
- Labas, Medison! - garsiai pasisveikino jis. Vyras maždaug
trisdešimties, su kelias dienas neskusta barzdele ir šviesiais plaukais
iki pečių. Visiškai girtas. Dvokas nuo jo sklido net iki mūsų. - Kaip
mano mergytė? - paklausė.
Medison pasuko galvytę man ant krūtinės ir pažiūrėjo į jį. Re
gis, pajutau, kaip ji įsitempė mano glėbyje.
- Kuo galiu jums padėti? - paklausiau.
Man nepatiko šiurkštus jo balsas. Nepatiko jis ir Medison.
- Eik iš čia, Rudi, - pasakė ji.
Jis tarsi tik dabar pamatė mane.
- Kas tu tokia? Kur Džoana? - sududeno.
- Ji išėjo pailsėti. - Jam po pažastimis matėsi įsisenėjusios pra
kaito dėmės. - Tuoj grįš. Galite palaukti koridoriuje, - pasiūliau.
- Dar ko! - Jis bedė ranka į Medison. - Dabar aš jai paskaitysiu.
Duokš ją man.
Medison papurtė galvytę, aš tvirčiau ją apsikabinau.
- Pone... būkite geras, palaukite koridoriuje.
- Ne, po galais!
Aš išsigandau ir įsispraudžiau į krėslą.
- Dar aš čia lauksiu koridoriuj! - užriko jis. - Jau sutariau su kita
vaikų ligonine, kad ją pervežtų tenai. Šitoj skylėj vaikui tik blogiau!
Prie Medison lovos pamačiau iškvietimo mygtuką. Pasilenkusi
stipriai kelis kartus jį paspaudžiau.
- Ką darai?! - Jis šiurkščiai nustūmė mano ranką.
- Sesele! - pašaukiau. Medison susirietė man ant kelių į ka
muoliuką ir užsidengė rankytėmis veidą.
- Kas tu išvis tokia?! - paklausė vyras. - Tu jai ne giminė.
Duokš ją man!
Ką daryti? Žinojau, kad ligoninėje yra apsauga, bet iš krėslo
negalėjau pasiekti telefono.
- Pone, - kaip įmanydama ramiau, nors man tai prastai sekėsi,

kreipiausi į vyrą. - Eikite į koridorių ir pareikškite savo...
- Ar žinai, kas aš? - Jis pasilenkė prie Medison, o ji įsikniaubė
man į kaklą ir įsitvėrė už rankos.
- Nebijok, Medison, - bandžiau ją raminti, nors bijojau pati.
Dar giliau susmukau į krėslą, šalindamasi to baisaus vyro dvoko.
- Pažiūrėk į mane! - sušuko jis Medison. - Ar pažįsti mane,
mažute?
- Tu Rudis, - tyliai sušnibždėjo mergaitė.
Jis sumaurojo.
- Kiek kartų kartosiu - aš ne Rudis! Aš tavo tėtis, girdi?! Aš
ištrauksiu tave iš šitos skylės!
Įsikniaubusi man į kaklą Medison tyliai pravirko.
- Jis man ne tėtis, - kūkčiojo ji.
Vyras bakstelėjo rankomis sau į krūtinę ir suriko:
- Ne tėtis?!
Staiga palatos tarpdury išdygo Tafė.
- Kviet...? - Ji suglumusi pažiūrėjo į mane, paskui į vyrą ir vėl į
mane. - Kas čia vyksta?
- Iškvieskite apsaugą. - Mano balsas drebėjo, nors kalbėjau be
veik pašnibždomis.
- Nereik čia jokios apsaugos! - Vyras šiurkščiai skėstelėjo ran
komis į šonus, ir nors stovėjo už kelių žingsnių nuo mudviejų su
Medison, susigūžiau dar labiau. Pamačiau, kaip Tafė išlėkė į kori
dorių. - Tu! - suriko jis besdamas pirštu į mane. - Paleisk ją gra
žiuoju arba išplėšiu ją tau iš rankų. Aš nejuokauju.
Buvau sutrikusi ir išsigandusi.
- Jūs tikrai jos tėvas? - paklausiau. Jeigu taip, privalau jam
paklusti.
- Taip, velniai rautų, aš jos tėvas! Atiduok vaiką!
Jis ištiesė rankas į Medison, bet aš nustūmiau jas į šalį net ne
spėjusi suvokti, ką darau. Jeigu jis tėvas, už tai galėtų paduoti mane
į teismą, bet man buvo nusispjaut. Kol neįsitikinsiu, mergaitės jam
neatiduosiu.
Atsistojau nuo krėslo ir atsukau jam nugarą, nepaleisdama iš
rankų Medison. Ji pati lengviausia šešiametė pasaulyje.
- Rudi!
Grįžtelėjusi atgal pamačiau palaton įpuolančią Džoaną.
Vyras griebė ją už peties ir užriko:
- Tu palikai Medison su svetimu žmogum!
Jis užsimojo, bet buvo visiškai girtas, todėl nepataikė ir griuvo
ant grindų. Peršokau per jį, kol nespėjo atsikelti, sprukau pro Džo
aną ir išlėkiau iš palatos, glausdama mažylę. Už durų vos nesusidū
riau kaktomuša su dviem apsaugininkais.
- Tenai! - Linktelėjau galvą į Medison palatą, o pati nusinešiau
ją į žaidimų kambarį, jis buvo tuščias. Ačiū Dievui. Susmukau kar
tu su ja į supamąjį krėslą, visa drebėdama ir dusdama nuo bėgimo
su vaiku ant rankų.
- Kaip jautiesi, Medison? - paklausiau mergaitės ir pradėjau
suptis.
Ji tebesėdėjo neatplėšdama galvos nuo mano krūtinės.
- Jis man ne tėtis, - tyliai pasakė.
- Tavo mama su apsaugininkais viską išsiaiškins, - švelniai lin
guodama bandžiau ją nuraminti. - Tu čia saugi.
Vyliausi, kad tai tiesa. Tikėjausi, kad tą niekšą suims ar pana
šiai. O labiausiai troškau, kad jis nebūtų jos tėvas. Šitoks liurbis.
Medison įsikišo nykštį į burną. Ji šniurkščiojo, ir aš jaučiau,
kaip smarkiai plaka jos širdelė.
O gal tai buvo mano širdis.
Vakare, kai Endis užlipo į viršų ruošti pamokų, išėjau į priean

gį, kur mama su dėde Markusu lyg du balandėliai susisupę į storą
vilnonį pledą sėdėjo ant sūpynių.
- Noriu su jumis pasitarti.
Atsisėdau ant pintos vytelių kėdės. Kai tik po darbo grįžau iš
ligoninės, laukiau progos su jais pasikalbėti.
- Kas atsitiko? - sukluso mama. Prieangyje buvo tamsu ir aš
neįžiūrėjau jos veido, tačiau balse girdėjosi nerimas.
- Man viskas gerai, - atsakiau. - Tik... šiandien ligoninėj kai
kas įvyko. Tada supratau, kad mums reikia pasikalbėti dėl vieno
dalyko.
Dieve, buvau tokia išsigandusi! Tas nelemtas prisilakėlis Rudis

įsiveržė į palatą ir mane užsipuolė. Panašiai kaip Drieže kalėjimo kie
me. Bet ten aš turėjau ginti tik save, o dabar - dar ir bejėgį vaiką.
- Kas gi nutiko? - pakartojo klausimą mama.
- Ten yra tokia šešiametė mergytė, serganti vėžiu... Aš sėdė
jau jos palatoje ir skaičiau knygelę, kai staiga griuvinėdamas įpuolė
girtas vyras ir pradėjo šaukti, kad jis yra jos tėvas ir aš privalau
atiduoti jam mergaitę.
- Dieve, kaip baisu! - tarė mama.
- Ir ką tu darei? - paklausė dėdė Markusas.
Papasakojau jiems, kad atėjo apsaugininkai, o mudvi laukėme
žaidimų kambary, kol viskas nurims.
- Esmė ta, - pridūriau, - kad jis iš tiesų yra jos tėvas. Biologinis
tėvas. Bet Medison, ta maža mergytė, šito nežino. Ji galvoja, kad jis
koks... nežinau... piktas šeimos draugas ar dar kas. Sužinojęs, kad
ji serga, atlėkė ir norėjo ją išsivežti į kitą ligoninę. - Toliau nesigi
linau. Kai seselė patvirtino, kad jis iš tiesų jos tėvas, man daugiau
niekas neberūpėjo. - Tada aš ėmiau galvoti, kas bus, jeigu Kitas iš
plepės Endžiui, kad mūsų tėtis yra ir... Kad Kitas yra mūsų netikras
brolis... Juk pažįstat Kitą. Jis gali leptelėti bet kurią minutę. Stebiuo
si, kaip iki šiol to dar nepadarė. Manau, Endis privalo žinoti tiesą.
Mama susižvalgė su dėde Markusu. Buvo tamsu, bet aš buvau
tikra, kad jie mato vienas kito akis ir bendrauja tarpusavy kalba,
kurios aš nesuprantu.
- Kas yra? - paklausiau. - Mano galva, tai labai svarbu.
- Tu teisi, - patvirtino dėdė Markusas. - Jis privalo žinoti.
Mama giliai ir pratisai atsiduso.
- Mege, tai dar ne viskas. Yra dalykų, kurių nežinai nei tu, nei
Kitas, nei Endis. Mudu su Markusu jau seniai sukam galvas, ką da
ryti, bet nieko nesugalvojam.
O velnias. Kas gi dar?
- Gal man išeiti? - dėdė Markusas atsiklausė mamos.
- Bailys, - nusijuokė mama. Vadinasi, reikalas nelabai rimtas. -
Niekur tu neisi.
- Kas čia vyksta? - nenustygau.
Mama liovėsi juokusis ir tarė:

- Atsiprašau. Nenoriu viso to paversti juokais, nes reikalas iš
tiesų visai nejuokingas.
- Koks reikalas?
- Tada, kai aš buvau pradėjusi gerti, - ėmė pasakoti mama, -
po tavo gimimo...
- Susirgai pogimdymine depresija. - Norėjau, kad ji greičiau
eitų prie reikalo.
- Taip. Tu žinai, kad dėdė Markusas tuo metu irgi buvo al
koholikas.
- Žinau.
- Mes kartu leisdavom laiką ir gerdavom. Kartą... mudu...
Pašokau nuo kėdės.
- Aš nieko nenoriu girdėti!
- Sėsk, Mege, - paliepė dėdė Markusas.
Atsisėdau. Pažiūrėjau į mamą ir tariau:
- Vadinasi, judu su tėčiu vienas kitą apgaudinėjot. - Man pasi
darė bloga. - Šito jau per daug. Kodėl aš turėčiau tai žinoti?
- Todėl, kad aš Endžio tėtis, - ramiai pasakė dėdė Markusas.
Nustebusi įsmeigiau į jį akis.
-Ne.
- Taip, - tarė mama. - Tai tiesa.
Ėmiau trinti sau kaktą. Neįtikėtina. Mano šeimoj vieni pa
mišėliai.
- Tėtis žinojo? - paklausiau.
- Taip, - atsakė abu vienu metu.
- Ir dėl to susidėjo su Sara?
- Ne, - tarė mama. - Nepamiršk, Kitas už Endį vyresnis.
- Vadinasi, tu sužinojai apie juos ir iš pykčio...
- Ne, Mege, - įsiterpė dėdė Markusas. - Tuo metu niekas nieko
nežinojo. Tai, kas atsitiko tarp manęs ir tavo mamos, niekaip nesu
siję su tuo, kas vyko tarp tavo tėvo ir Saros.
- Kažkokia suš... nesąmonė!
- Na, - tarė mama, - pripažįstu, tuo metu reikalai iš tiesų buvo
nekokie, bet dabar mums reikia nutarti, kaip tai pasakyti Endžiui.
Tu teisi, jis jau didelis ir turi žinoti tiesą. Juolab dabar, kai mudu su
Markusu esam kartu.
- Ne, aš nenoriu, kad jis sužinotų. - Baisiai ant jų supykau. -
Jam bus per didelis smūgis.
- Taip, bus ne kas, - pritarė mama. - Aš tai žinau ir man labai
gaila, bet tu pati sakei... laikas jam išgirsti tiesą.
- Apie šitą tiesą aš nieko nežinojau!
Prisiminiau, kaip dėdė Markusas elgdavosi su Endžiu. Kiek tik
pamenu, jis visad šalia, net ir kai mama nesidžiaugdavo jį maty
dama. Jis lankydavo Endį kada tik galėdavo. Eidavo pažiūrėti jo
plaukimo varžybų. Visur jį vežiodavosi. Nepamiršdavo ir manęs.
Visą laiką maniau, kad jis stengiasi atstoti mums tėvą, kurio nebe
turime. Staiga suvokiau, kad ne tik Kitas man netikras brolis, bet ir
Endis. Pajutau, tarsi kas sugniaužė širdį.
- Man regis, judvi per menkai vertinat Endį, - pareiškė dėdė
Markusas.
- Žinau, kad tau taip atrodo, - atsakė mama, - man tik... labai
dėl jo neramu.
Supratau, kad šita tema jiedu kalbėjosi jau ne kartą, šiandien
tik seniai prasidėjusio pokalbio tęsinys.
- Klausyk, o aš tikrai tavo duktė? - paklausiau mamos. - Tavo
ir tėčio? Ar čia jau visos juodos paslaptys? Neatsiras dar kokių?
Bijau, kad daugiau nebepakelsiu.
- Tu tikrai esi mano ir Džeimio, Mege, - patikino mama. - Ne
ginčijamai.
- Grįžkime prie pagrindinės temos, gerai? - pasiūlė dėdė Mar
kusas. Jis pasilenkė į priekį ir, atsirėmęs alkūnėmis į kelius, tarė:
- Mege, reikia, kad tu mus palaikytum. Jeigu judvi su mama En-
džio akyse išskysit, tada jam bus blogai.
- Aš nedalyvausiu, kai jūs jam tai pranešite, - pasakiau.
- Labai prašau, dalyvauk, - paprašė mama. - Tu jam būsi labai
reikalinga.
- Mama teisi, - patvirtino dėdė Markusas. - Kuo lengviau visa
tai priimsi tu, tuo paprasčiau bus ir jam.
- Kurgi ne!
Elgiuosi lyg kokia karingai nusiteikusi nesubrendėlė. Atsidu

sau, atlošiau galvą ir įsmeigiau akis į tamsias prieangio lubas.
- Gerai jau, - ištariau. - Dalyvausiu. Kada norite jam pasakyti?
Jie susižvalgė, tarsi vėl nebyliai tardamiesi. Paskui mama tarė:
- Šįvakar. Užbaikim šitą reikalą jau šįvakar.
Trisdešimt šeštas SKYRIUS
Sara
Šeimos dalis
1991
Kol Lorelė pusmetį gydėsi reabilitacijos centre, Džeimis perkėlė

mudu su Kitu į Serf Sityje įrengtą Persimono vagonėlių parką, ku
ris, pasirodo, jam ir priklauso. Žinojau, kad iš tėvo jis buvo pa
veldėjęs daug nekilnojamojo turto. Markusas mažiau. Daug sykių
važiuodavau pro tą parką ir nė karto nepagalvojau, kad jis visas
Džeimio. Jis pasakė, kad galiu gyventi kilnojamame namelyje - ži
noma, be jokio nuomos mokesčio, - kiek tik širdis geidžia.
Lig tol nebuvau buvusi tokiame namelyje, tad labai nustebau,
kad man jame taip patiko. Pirma, jis stovi vos keli metrai nuo jūros.
Antra, žiemos mėnesiais parke karaliausime tik mudu su Kitu. Va
gonėliai nuomojami tik vasarą, bet mūsiškis jaukus, šiltas ir pakan
kamai tvirtas. Na, ne toks kaip namas ant pamatų, juolab kad dar
ir iškeltas ant pastolių, kad neužlietų potvynio vanduo, bet ir ne
panašu, kad per šiaurryčio audrą apsiverstų ant šono. Kambarėliai
nedideli, bet ne ką mažesni už namelio, kurį su Stivu nuomojomės
prie Leženo bazės.
O svarbiausia, jis vos už kelių mylių nuo „Jūros švelnumo“ ir
Džeimio.
Negana to, kad Džeimis tiesiog padovanojo man namelį ir kas

mėnesį skirdavo po du tūkstančius dolerių pragyventi, jis dar ir
pažadėjo padaryti taip, kad ateity su Kitu būtume finansiškai ap
rūpinti.
- Jei man kas atsitiktų, noriu, kad judu su Kitu neliktumėte nu
skriausti, - kalbėjo padėdamas kraustyti daiktus į namelį.
O kad būčiau paklaususi, ką jis turi omeny. Pamygusi, kad tuos
reikalus sutvarkytų kuo greičiau. Tačiau tada tik nusijuokiau.
- Nieko tau neatsitiks, - nukirtau kaip tipiška nemirtingumu
tikinti dvidešimtmetė. - Nekalbėk taip.
Maniau, tie mėnesiai, kol Lorelė gydysis reabilitacijos klinikoje,
bus palaimingi, Džeimis bus su manimi, bet, nors ir susitikinėjome
gana dažnai, jis buvo paskendęs mintyse apie Lorelės gydymo pa
žangą ir kūdikį, kurio jam net neleidžiama lankyti. Jis mylėjo mūsų
mažąjį sūnelį - Kitas augo saugus ir mylimas, užtat kitas sūnus gy
veno atskirtas, globėjų namuose.
Lorelė grįžo iš ligoninės ketvirtadienį, o aš buvau pakviesta ap
silankyti pas juos tik kitą antradienį. Tos kelios dienos buvo labai
liūdnos. Atrodė, kad mudu su Kitu staiga esame išbraukti iš Džei-
mio gyvenimo. Antradienį nuvažiavau į „Jūros švelnumą“, kėliau
iš automobilio kėdutės Kitą ir stengiausi nejausti kartėlio. Verčiau
apsimesiu linksma.
Negalėjau patikėti, kad pro namelio duris išėjusi moteris yra
ta pati, kurią prieš pusmetį iškoneveikiau ligoninėje. Lorelė tryško
energija, atrodė sveika ir labai labai graži. Tokia graži, kad pajutau
pavydą įsivaizduodama, kaip Džeimis laiko šitą žavią moterį savo
glėbyje. Negana to - dar blogiau! - su ja miega. Depresuojanti al
koholikė Lorelė man buvo menka varžovė, o šita moteris pasiren
gusi susiremti su visu pasauliu.
- Lorele! - Apkabinau ją, o tarp mudviejų suinkštė suspaustas
Kitas. - Nuostabiai atrodai!
- Ačiū, - padėkojo ji. - Jaučiuosi lyg prisikėlusi iš mirusiųjų. -
Pagriebė mane už rankos ir nusivedė į svetainę. - Užeik. Užeik.
- Teta Sara! - Megė pribėgo prie manęs.
- Duokš man šitą mažylį ir pasisveikink su Mege, - pasakė Lo
relė. - Visą savaitgalį tik ir čiauškėjo apie tave.
Padariau, kaip liepiama, be jausmo atidaviau Kitą Lorelei, o

pati pasilenkiau apkabinti Megės; žemė slydo man iš po kojų.
Džeimis buvo išlėkęs parvežti picų, o kai grįžo, visi išėjome į
terasą, pavasario ore valgėme ir kalbėjomės. Lorelė atvirai pasakojo
apie reabilitacijos centre praleistus mėnesius - kaip ilgai sau nepri
pažino esanti alkoholikė, koks neįtikėtinas antidepresantų poveikis
ir kokia buvo kvailė, kad po Megės gimimo, kai siūlė daktaras, at
sisakė šių vaistų. Liūdesį jos veide pamačiau tik tuomet, kai ėmė
kalbėti apie Endį.
- Mes pradėjome jo susigrąžinimo procesą, - tarė ji. - Po ke
lių savaičių tikrins mūsų šeimą ir tada, tikiuosi, viskas vyks labai
greitai.
- Neabejoju, kad jums niekas nesukliudys jo susigrąžinti, -
pasakiau.
- Aš irgi tikiuosi, - pritarė Džeimis. Jeigu jam ir buvo nepatogu
sėdėti šalia manęs, tai bent jau neišsidavė. Jis atrodė laimingas ir at
sipalaidavęs - netgi labiau, nei teko regėti pastarosiomis dienomis.
Matydama jį tokį supratau, kokią įtampą jis jautė šiuos šešis mėne
sius. Žinojau, kad išvakarėse Markusas išsikraustė gyventi į Aševilį
ir Džeimiui palengvėjo, kad brolis nebedarys neigiamos įtakos Lo
relei. Naujoji Lorelė nepalūš, pamaniau sau. Ji nė nesuklups.
Endį jie susigrąžino tik tada, kai jam sukako vieni metukai. Per
tą laiką bendravau su šeima vėl kaip Lorelės draugė, žinodama, kad
tik šitaip Kitas gali pabūti su tėčiu, o aš per šventes ir gimtadie
nius - su mylimu vyru. Mano vienatvė buvo neišmatuojama, be to,
neturėjau žmogaus, kuriam galėčiau išlieti savo sielvartą ir ilgesį.
Todėl mielai dalijausi motinystės patirtimi su Lorele, padėdama jai
auginti metinuką sūnelį - daryti tai, kam ji nebuvo deramai pasi
ruošusi, nes Megės beveik neaugino. Man atrodė, kad su Endžiu ji
elgiasi perdėm globėjiškai, nes jaučiasi kalta dėl nevykusios jo gy
venimo pradžios. Vis dėlto turėjau pripažinti, kad jai puikiai sekasi,
jiedu su Džeimiu man buvo be galo dėkingi už pagalbą.
Mano tikrieji jausmai Lorelei svyravo tarp susižavėjimo ir ne
apykantos, tarp švelnumo ir priešiškumo. Žinojau, kaip ji stengėsi
atgauti blaivų protą ir sveikatą, o dėl mano padėties ji nė trupučio

nekalta. Tačiau Lorelė turėjo viską, ko aš troškau, todėl man buvo
sunku nejausti apmaudo ir pavydo.
Džeimis mano akivaizdoje labai atsargiai rodydavo jausmus
Lorelei, tačiau negalėdavau susilaikyti neįsivaizdavusi jųdviejų kar
tu. Gulėdama viena lovoje savo namelyje galvodavau, kaip jie myli
si; tada atsikeldavau ir išeidavau į lauką pakvėpuoti sūriu oru, kad
išgulčiau tuos reginius iš galvos.
Vieną vakarą po trečiojo Megės gimtadienio vakarėlio mudvi
su Lorele tvarkėmės virtuvėje. Staiga Lorelė liovėsi šluosčiusi lėkš
tes ir atsisukusi j mane nusišypsojo.
- Noriu tau pasakyti, kad po Džeimio ir vaikų tu man esi pats
artimiausias žmogus.
Man atėmė kvapą.
- Tikrai? - nustebusi paklausiau.
- Už savo laimę turiu dėkoti tau, - šypsodamasi kalbėjo ji. -
Niekada nebūčiau išvažiavusi gydytis, jei anąsyk nebūtum manęs
pavadinusi savanaude kale.
Aš irgi nusišypsojau, apkabinau ją ir pagalvojau, kad šių žodžių
jai daugiau niekada gyvenime nebepakartosiu.
Trisdešimt septintas SKYRIUS
Endis
Kai vakare mudu su Kime rašinėjome vienas kitam žinutes apie

vieną mergaitę iš jos mokyklos, į mano kambarį įėjo mama, dėdė
Markusas ir Megė.
- Labas, Endi, - tarė dėdė Markusas. - Norėtume su tavim pa
sišnekėti. Ar jau baigei ruošti pamokas?
- Taip.
Buvau kaip tik baigęs, todėl ir susirašinėjau su Kime. Man
draudžiama su ja susirašinėti ar skambinti telefonu, kol pamokos
neparuoštos. Bet su jais kalbėtis visai nenorėjau.
- Šnekėsim apie gerus dalykus ar blogus? - paklausiau.
- Nei tokius, nei tokius, - atsakė mama. - Tiesiog tai svarbu.
- Gerai. Luktelkit sekundėlę.
Parašiau Kimei: „Turiu eiti. Iki.“
Atsisukau su visa kėde į juos. Mama su Mege atsisėdo ant mano
lovos. Dėdė Markusas atsistojo prie mamos. Jis laikė padėjęs ranką
jai ant peties. Turbūt kalbės apie seksą. Dėdė Markusas man jau
davė keturis prezervatyvus su galiojančiomis datomis ant pakelių,
nors ir nelabai norėjo, kad jais naudočiausi.
- Tau tai bus... staigmena, - prabilo mama.
Aš įsivaizdavau, kad eini per kambarį ir kas nors padaro staigų
judesį. O paskui supratau, kad ji turbūt kalba apie netikėtumą. Su

metais mano protas veikia vis geriau.
- Ką norit man pasakyti?
- Endi, - tarė dėdė Markusas. - Aš tau ne dėdė. Aš tavo tėtis.
Tikrasis tavo tėvas.
Prunkštelėjau. Jis juokauja.
- Ne, - atsakiau. - Tu mano dėdė.
- Mudu su tavo mama turime paslaptį, kurią ilgą laiką slėpėme
nuo tavęs ir Megės, nes nenorėjome jūsų skaudinti. Tačiau nutarė
me, kad jau laikas jums ją atskleisti.
Staiga išsigandau. Ar čia nebus tai, apie ką aš dar nieko nežino
jau? Man rodos, mama su dėde Markusu mylisi, kai jis pasilieka na
kvoti pas mus. Bandžiau apie tai negalvoti, bet esu beveik tikras, kad
jie tai daro. Tai dėl to dabar dėdė Markusas vadinasi mano tėčiu?
Prisiminiau, kad Kimė įvaikinta.
- Tu mane įsisūnijai? - paklausiau jo.
- Ne, - atsakė mama. - Esmė ta...
- Meški... Endi... - Megė sėdėjo ant lovos sukryžiavusi kojas. -
Labai seniai mama su dėde Markusu turėjo lytinių santykių. Jie
nebuvo susituokę, todėl tai negerai, bet iš tų santykių gimė vienas
geras dalykas - tu. Mama pastojo ir ėmė lauktis tavęs po to, kai
pasimylėjo su dėde Markusu.
Pažiūrėjau į mamą. Jos veidas buvo raudonas.
- Mudviem su dėde Markusu buvo labai gera kartu, - prabilo
ji. - Dėl to tai ir įvyko. Megė teisi sakydama, kad tai negerai, nes
aš tuo metu buvau ištekėjusi už tavo tėč... už žmogaus, kurį tu visą
laiką laikei tėčiu... tada, kai jis dar buvo gyvas.
- Tu nesinaudojai prezervatyvu? - paklausiau dėdės Markuso.
Jis delnu pasitrynė burną. Mačiau, kad juokiasi. Kartais matosi
iš akių, kad žmogus juokiasi, nors burna uždengta.
- Ne, - atsakė jis. - Tai buvo labai kvaila.
- Visiškai, - patvirtinau.
- Bet aš tave myliu, - pasakė dėdė Markusas. - Visada mylėjau
ir labai didžiuojuosi, kad esi mano sūnus.
- Dėl to, kad per gaisrą išgelbėjau daug vaikų?

- Ne. Apskritai laimingas, kad tu mano sūnus. Tu man labai
svarbus.
- Ar aišku, Endi? - paklausė Megė. - Ar supranti, kad anas tėtis
nebuvo tavo tėvas, o dėdė Markusas yra tikrasis?
- Lygiai kaip ir Kimės, - atsakiau. - Tėtis buvo mano patėvis, o
dėdė Markusas - biologinis tėvas.
- Teisingai! - Mama suplojo delnais. Tik vieną kartą. Ne taip
kaip teatre.
- Panašiai, - pasakė dėdė Markusas ir priėjęs mane apkabino. -
Myliu tave, - pakartojo.
- Aš irgi. Dabar turėsiu tave vadinti Darenu?
- Darenu? - nustebo jis.
- Šitaip Kimė vadina biologinį tėvą. Ji nėra jo mačiusi, bet sako,
kad jis iš Afrikos Amerikos, jūreivis ir panašiai.
Megė pratrūko kvatotis, turbūt pasakiau ką nors juokingo.
Dėdė Markusas irgi ėmė juoktis.
- Ji vadina... biologinį tėvą Darenu, nes turbūt toks jo vardas, -
pasakė jis. - O tu ir toliau gali vadinti mane dėde Markusu, gerai?
- Gerai, - sutikau. Nusisukau su kėde į kompiuterį. Nekantra
vau kuo greičiau pranešti Kimei, kad turiu ir patėvį, ir biologinį
tėvą. Kaip ir ji.
- Endi! - pašaukė mama. - Mes dar nebaigėme.
- Gal jau užteks? - paklausė Megė.
- Ne, reikia užbaigti, - pareiškė mama.
- Aš noriu parašyti Kimei apie biologinį tėtį, - pasakiau.
- Galėsi, - tarė dėdė Markusas, - bet pirma norime tau pasaky
ti dar vieną svarbų dalyką. Atsigręžk su kėde, Endi.
Vėl atsisukau į juos.
Dėdė Markusas irgi atsisėdo ant lovos. Jie atrodė kaip salės žiū
rovai, spoksantys į mane.
- Kitas yra tavo pusbrolis, - pasakė dėdė Markusas.
- Kitas?! - Jis visai kuoktelėjo? - Aš neturiu pusbrolių.
- Suprantu, daug painiavos, - įsiterpė mama. Ji pasilenkė prie
mano stalo ir paėmė nuo jo bloknotą. - Eikš, sėsk prie mūsų,
Endi, - pakvietė.
Megė atsistojo nuo lovos ir užleido man vietą, nors labai neno
rėjau trauktis nuo kompiuterio. Mama kažką piešė ant bloknoto.
Gal Kitą? Norėjau pamatyti, todėl atsisėdau prie jos.
Ji piešė mažus žmogiukus.
- Na va, - tarė ji ir parodė žmogeliuką su žmogeliuke. Virš
žmogeliuko užrašė „patėvis“, o virš žmogeliukės - „mama“. Paskui
nubrėžė liniją iki kitos moteriškos figūros - Megės. Netrukus visas
lapas buvo pripieštas žmogučių. Paskui ji nupiešė dar vieną ir pa
vadino jį teta Sara, bet tada aš pasidaviau.
- Nieko nesuprantu, - pasakiau.
Mama ėmė juoktis. Visi žiūrėjom į jos keverzonę.
- Tikra painiava, - pasakė ji.
- Gal man pamėginti? - paklausė Megė.
- Mielai prašom, - atsakė jai mama.
Megė atsistojo priešais mane kaip mokytoja.
- Žinok tik tai, kad Kitas yra tavo pusbrolis, anas tėtis - tavo
patėvis - yra tikrasis jo tėvas, kaip ir dėdė Markusas yra tikrasis
tavo tėvas.
- O tu jo mama? - paklausiau mamos.
- Ne, - atsakė Megė. - Jo mama yra Sara, kaip ir lig šiol buvo.
Labai norėjau turėti pusbrolį. Tik ne Kitą.
- Ar galiu pasirinkti pusbroliu kitą žmogų?
- Taip nebūna, Endi, - pasakė dėdė Markusas. - Tavo pusbrolis
yra ir bus Kitas. O Megei jis yra netikras brolis.
Užsidengiau rankomis ausis ir sušukau:
- Aš esu Megės brolis!
Nepykau, bet jaučiausi kaip per matematikos pamoką, kai po
nas Kračvicas pradeda aiškinti, kad A lygu B, lygu C ir taip toliau.
- Paklausyk dar vieno dalyko, - toliau kalbėjo Megė. - Kitas
yra tavo pusbrolis, vadinasi, jis irgi iš Lokvudų. Jo pavardė Vesto-
nas, bet jis yra... mūsų giminė. Dėl to mama ir pakvietė jį gyventi
pas mus, kol grįš Sara. Jis yra šeimos narys, todėl mes privalome
jam padėti. Juk žinai, kad mūsų šeima turi nemažai pinigų?
- Mes turtingi.
- Na, - įsiterpė mama, - negalima sakyti, kad mes...
- Taip, - pritarė man Megė, - palyginti su Kitu, mes turtin

gi. Štai kodėl gaisro vakarą Kitas buvo toks supykęs. Pameni, kaip
jis pravardžiavo tave turčių vaiku? Jiedu su Sara niekada neturėjo
daug pinigų, o kadangi jo tėvas yra iš tų turčių, jam tai atrodė ne
sąžininga.
Spoksojau į ją nenuleisdamas akių. Man viskas jos pasakojime
susipynė kaip ir mamos piešinyje su žmogeliukais.
- Ką nors supratai? - paklausė mama.
- Tai aišku. Aš ne idiotas.
Bet supratau tik tai, kad mes turtingi. O Kitas vargšas. Ir kad
tai labai nesąžininga.
Trisdešimt aštuntas SKYRIUS
Kitas
- Ar moki valdyti motorinę valtį? - paklausė Džena.

Ji gulėjo skersa ant mano lovos, visiškai nuoga, ilgas įdegusias
kojas atrėmusi į kambario sieną. Sakė, kad šitaip gulėti labai sveika
nugarai. O aš gulėjau atsirėmęs į pagalves su skardinėle alaus ran
koje ir mėgavausi reginiu. Tik baisiai skaudėjo petį.
- Argi kas sako „valdyti valtį“? - paklausiau. - Man atrodo,
motorinės valtys yra vairuojamos ar panašiai.
Ji pavartė dailias mėlynas akutes.
- Nesvarbu. Tai ar moki?
- Ne. - Keista, visą gyvenimą praleidau saloje ir nė sykio nesė
dėjau prie motorinės vairo. - Kodėl klausi?
Ji patraukė pečiais.
- Pamaniau, būtų smagu išsinuomoti. Paplaukiotume po
sąsiaurį.
Jos plaukai gulėjo išsidraikę, šįkart jau visiškai juodi. Suabe
jojau, ar tikrai anąkart mačiau tą žilą ruoželį. Gal ten buvo tik
galvos oda.
- Geriausia plaukioti su baidare, - pasakiau. Ne ką išmanau
apie valtis, bet ne kartą girdėjau, kad su valtimi galima lengvai
užstrigti tarp sąsiaurio ir vidaus pakrančių vandenkelio. - Mano
pažįstamos, Donos, draugas dirba valčių nuomos punkte. Gal jis

mums išnuomotų su nuolaida.
- Tikrai? - apsidžiaugė Džena. - Būtų nuostabu.
Išlipau iš lovos ir užsimoviau džinsus.
- Įsimesiu perkoseto.
Ji nukėlė nuo sienos kojas ir apsimovė kelnaites.
- Nieko prieš, jeigu iškepsiu abiem omleto?
Ji nusekė paskui mane į virtuvę prisidengusi vos dešimtadalį
kūno.
- Puiku, - atsakiau.
Paėmiau buteliuką su tabletėmis ir išgirdau, kaip lauke trinkte
lėjo automobilio durelės, paskui kažkas užlipo prieangin. Velnias.
Kas čia? Sulaikęs kvapą stovėjau ir klausiausi, kaip sugirgžda stikli
nės durys, o paskui pasigirsta beldimas į vidines duris.
Džena norėjo kažką pasakyti, bet aš priglaudžiau pirštą prie
lūpų.
-Kitai!
Markusas. Nenorėjau, kad jis pamatytų Dženą, juolab beveik
nuogą, ir aiškintųsi, kas ji tokia ir panašiai. Nenorėjau, kad apie ją
kas nors žinotų. Ji man lyg svajonė, o Markusas - tikrovė.
Laikydamas buteliuką su vaistais viena ranka įstengiau atida
ryti duris.
- Labas, - tariau išeidamas į prieangį.
Markusas pažvelgė man į vieną ranką, paskui į kitą. Vienoje -
buteliukas su tabletėmis, kitoje - skardinė alaus. Paskui linktelėjo
namuko vidun ir paklausė:
- Turi svečių?
Nuėjau į kitą prieangio galą, kad Džena mūsų negirdėtų.
- Šiaip. Pažįstamų, - atsakiau ir pastačiau alų ant dulkino plas
tikinio stalo.
Jis šyptelėjo ir tarė:
- Puiku. - Paskui atsirėmė į turėklus ir pridūrė: - Norėjau pa
sikalbėti su tavim vienu rimtu reikalu... - Nutilo nebaigęs minties.
Tikriausiai pamatė, kaip nubalo mano veidas. - Ne, ne, - puolė ra
minti. - Atleisk. - Bandė paliesti man ranką, bet aš, prisiminda-
mas, kaip jis tai darė aną kartą, skubiai ją atitraukiau. - Ne apie
mamą, ne. Šitam fronte nieko naujo. Tik ar dabar tinkamas metas
rimtam pokalbiui, kai... na... turi svečių?
- Turiu kelias minutes, - pasakiau ir atsisėdau prie stalo, nes
staiga pajutau, kad kojos neišlaikys.
- Matai, - Markusas įsitaisė ant kėdės priešais mane, - reikalai
tokie. Mes - tai yra Lorelė, Megė, Endis ir aš - norime, kad daugiau
nebūtų jokių šeimos paslapčių. Kadangi esi šeimos narys, noriu tau
papasakoti, apie ką vakar visi kalbėjomės.
Velnias. Kiek dar paslapčių gali turėti šita šeima.
- Didžiausia yra ta, - pasakė jis, - kad aš esu Endžio tėvas.
- Oho! Gal tu juokies iš manęs.
Jis pakraipė galvą ir tarė:
- Mes tik vakar apie tai pasakėme Megei su Endžiu, pamanė
me, kad ir tu turėtum žinoti. Kad neišgirstum iš ko nors kito netin
kamu laiku netinkamoj vietoj.
Pamėginau suprasti, ką man reiškia šita naujiena.
- Tai aš Endžiui ne giminė? - paklausiau.
- Giminė. Tu jo pusbrolis. Mudu su Džeimiu buvom broliai,
pameni?
- Dieve, ar jūsų šeimoj dar yra kas nors, nesidulkinęs su artimu
savo?
Jis nusijuokė, nors kažin ar jam buvo juokinga.
- Klaidų tikrai būta, - pripažino jis. - Jaunystėje visi krečiam
kvailysčių. Bet nepamiršk, kad tai tavo šeima, Kitai. - Jis ištiesė
ranką ir tarė: - Parodyk vaistus.
Nežinia kodėl, gal dėl to, kad dar nebuvau atsigavęs po jo žo
džių, lengva ranka padaviau jam buteliuką. Jis atsuko kamštelį,
išbėrė kelias tabletes sau ant delno, pažiūrėjo į galiojimo laiką ir
paklausė:
- Ar ne per daug vartoji, ką? Dar tik dešimta ryto, o tu jau
mauki alų. Kas bus toliau?
- Jėzau, iš kur man žinot. - Jo klausimas mane įsiutino. - Gal
aš neteisingai gyvenu?!
- Šitai irgi nepalengvins tau gyvenimo, Kitai, - tarė dabar jau
tikras ponas Rimtuolis. - Jeigu tau taip skauda, gal reikėtų kitų
vaistų. O užsigerti tablečių alumi tikrai nederėtų.
- Ką jūs visi išmanot apie mano skausmą.
- Tu teisus. - Iš virtuvės pasigirdo puodų barškėjimas, jis pa
žiūrėjo į duris ir paklausė: - Ar žinai, kad aš buvęs alkoholikas?
- Tu? Nuo kada?
- Jau penkiolika metų nebegeriu.
- Visai nebegeri?
- Kam tu man visa tai porini? Aš tai ne alkoholikas.
- Man kelia nerimą tabletės, užgeriamos alumi. Tau tai tikrai
ne į naudą.
- Viskas man gerai. - Iš tiesų blogai, bet kas man lieka? Tik
tos piliulės ir alus, o dabar dar ir Džena, yra mano gyvenimo varik
lis. - Ką dar norėjai pasakyti?
- Kaip suprantu, nenori eiti gyventi pas Lorelę, todėl kviečiu
persikraustyti pas mane, kol atsiras mama.
- Na jau ne.
- Žinau, kad tau aštuoniolika, Kitai, bet tu nepratęs gyventi
vienas.
Nenorėčiau, kad jis kas minutę dirsčiotų man per petį. Skai
čiuotų išgertus butelius ar prarytas tabletes.
- Aš noriu likti čia, - pasakiau.
Jis keistai į mane pažiūrėjo. Pakreipė galvą. Primerkė akis ir
tarė:
- Pala, pala. Tau dar nėra... Kada tavo gimtadienis?
Šūdas!
- Nori atsiust atviruką?
- Tau tik septyniolika, ar ne? - paklausė.
- Koks skirtumas, - pyktelėjau.
- Ogi tas, kad tu negali gyventi vienas.
- Man viskas gerai, - atrėžiau.
Jis palingavo galvą ir pareiškė:
- Klausyk, labai gaila, bet turiu pranešti apie tai vaikų apsaugos
tarnybai.
- Nedrįsk! Jie įkiš mane į globos namus.

- Bet aš privalau, - pasakė jis taip, tarsi už nutylėjimą sės į ka
lėjimą ar dar kur. - Taip reikia. Bet pažiūrėsim, gal tau leis gyventi
pas mane, kadangi mes giminės.
- Markusai, - ėmiau maldauti jį, - niekam nesakyk. Man po
kelių mėnesių sueis aštuoniolika.
- Iki kol sueis aštuoniolika arba kol atsiras mama, gyvenk pas
mane. - Jis palingavo galvą, dėbtelėjo į namuką ir pridūrė: - Nege
rai vienam. Ar pats nematai, ką?
Pagalvojau apie Dženą, kuri man ruošia pusryčiams sotų omle
tą. Rūpinasi manimi.
- Niekur aš nesikraustysiu - nei pas tave, nei pas kitus, - pa
reiškiau. - Verčiau jau dingsiu, kad niekas manęs nerastų.
Jis neištarė to, ką abu pagalvojome. Su tokia išvaizda man bus
sunku pasislėpti.
- Atleisk, Kitai, - braukdamas pirštais sau per plaukus tarė
jis. - Kai tik ką nors sužinosiu, pranešiu, gerai?
Kai Markusas nuvažiavo, puoliau atgal į namelį.
- Jis žino, kad man septyniolika! - sušukau Dženai. Ji stovėjo
vidury virtuvės, dabar jau apsirengusi, su mentele rankoje. - Praneš
vaikų apsaugos tarnybai. Tai jo šventa pareiga ar kažkas panašaus.
- Negi septyniolikmetis negali gyventi vienas? - stebėjosi
ji. - Šiaurės Karolinoje, jeigu nužudai žmogų būdamas šešiolikos,
tave teisia kaip suaugusįjį. Tai kodėl negalima gyventi vienam?
Nesąmonė.
- Mėšlas.
Man darėsi baisu. Pagalvojau, gal galėčiau gyventi su ja. Jeigu
tik pakviestų. Bet vis tiek kam nors turėčiau pranešti, kur apsisto
jau, nes gali atsirasti mama.
- Tau lieps lankyti mokyklą, - pasakė ji.
- Ir įgrūs į globos namus. Su kokiais nors nevispročiais. Niekur
aš nevažiuosiu.
Ji užgesino ugnį po keptuve ir atsisėdo prie stalelio.
- Bijau, kad tave gali priversti, - tarė.
- Kaip? Fiziškai?
Ji linktelėjo.
- Jeigu nesutiksi pats, išveš su policija.
Susmukau ant kitos kėdės.
- Ką man daryti?
Jaučiausi visai sugniuždytas. Jaunimo namuose aš numirsiu. Su
tokiu veidu būsiu patyčių objektas. Mane kuls kas norės. Kokia ne
sąmonė. Man taip gera gyventi namelyje.
- Nežinau, mielasis, - tarė Džena. Ji ištiesė ranką ir ėmė man
glostyti subjaurotą kairiąją. - Tik žinau, kad kai kas tau siaubingai
sukniso gyvenimą.
Trisdešimt aštuntas SKYRIUS
Megė
- Nebetikiu, kad pasauly dar liko gerų žmonių, - tariau dak

tarui Džeiksui. Sėdėjau ant odinės kėdės krašto ir kalbėjau garsiau
nei paprastai. Per garsiai.
- Kas tave verčia taip manyti? - paklausė jis.
- Man atrodo, žmonės tik dedasi esą geri, - atsakiau. - Ir pas
kui turbūt patys tuo ima tikėti. O iš tiesų jie yra... nesakau, kad
blogi, bet rūpinasi tik savimi. Jiems visai vienodai, kaip jaučiasi ki
tas. Jie tik apsimeta, kad jiems rūpi. Negalima jais tikėti. Niekuo
negalima pasitikėti.
Jis susiraukė žiūrėdamas į mane ir tarė:
- Iš kur tokios mintys, Mege?
- Iš visur! - sušukau. Ką tik papasakojau jam apie iškreiptus
savo šeimos santykius. Negi dar reikia klausti, iš kur tas mano ne
pasitikėjimas?
- Gal galėtum sukonkretinti? - paprašė jis.
- Pavyzdžiui, Benas, - tariau. - Buvo toks mielas, nuostabus.
Visiškai juo pasitikėjau.
- Pasitikėjai visa širdimi.
Užverčiau akis į lubas.
- Kaip melodramatiškai skamba...
- Betgi tiesa, ar ne?

- Taip! Tiesa, - atsakiau pyktelėjusi. - Aklai pasitikėjau Benu,
bet jis dairėsi geresnės. Melavo. O dar mano tėvas, kuris... - Įsikir
tau rankomis į odinius krėslo porankius. - Dieve, maniau, jis toks
nuostabus, o jis visą laiką apgaudinėjo mamą su Sara. O Sara, tokia
miela, švelni, tobula, išdavė ir mano mamą, ir savo vyrą. Mama su
sidėjo su dėde, būdama ištekėjusi už tėčio. Na, o dėdė - su broliene.
O jie visi kartu... leigu pamatytumėt, pasakytumėt, kad tai nuosta
biausi žmonės pasaulyje. - Skėstelėjau rankomis. - Suprantat, ką
noriu pasakyti? Nėra gerų žmonių. Tiesiog nėra. Mano broliukas
geras, jis negali būti kitoks, bet gal ir jis turi paslapčių. Savo tamsią
ją pusę. Šiam pasauly nebeliko nė vieno gero žmogaus.
- Sakai, nebeliko? - Daktaras Džeiksas kilstelėjo antakį virš
dryžuotų rėmelių. - Vadinasi, anksčiau jų vis dėlto buvo?
- Bent jau aš nepažįstu. - Dieve, kodėl jis viską supranta pa
raidžiui.
- Jeigu tavo išvardyti žmonės nėra geri, vadinasi, jie blogi?
- Taip!
- Tavo tėvas buvo blogas žmogus?
Negalėjau jam atsakyti, tik linktelėjau galvą.
- O tu pati?
- Aš iš visų blogiausia, - atsakiau.
Jis atsiduso ir nuleido rašiklį. Nesuprantu, kam jis visad laiko
ant kelių pasidėjęs bloknotą ir rašiklį. Juk beveik nieko nerašo.
- Tu bandai piešti arba juodai, arba baltai, - tarė jis. - Arba
blogai, arba gerai. Bet gyvenime taip nėra.
Atlošiau galvą į krėslo atkaltę ir įsmeigiau akis į perdegusią
lemputę. Ar jis kada nors ruošiasi įsukti naują?
- Galbūt pavydi Endžiui, Mege? - netikėtai paklausė.
- Pavydžiu? - Pažiūrėjau į jį. - Ne. Kodėl turėčiau?
- Na, dabar jis turi gyvą tėtį, o tu ne.
- O ne. Aš kaip tik dėl jo labai džiaugiuosi. - Iš tiesų džiaugiau
si. - Jis labai myli dėdę. Tai yra... mano dėdę. Savo tėvą. - Man dar
teks prie to priprasti. - Aišku, norėčiau, kad mano tėtis būtų gyvas,
bet Endžiui nejaučiu pavydo.
- Kad ir koks blogas buvo tėtis, vis tiek norėtum, kad būtų gy
vas. - Daktaras Džeiksas nusišypsojo.
- Taip.
Mane suerzino jo balso tonas, reiškiantis „įkliuvai“.
- Kodėl mama staiga nutarė papasakoti judviem su Endžiu apie
tikrąjį jo tėvą?
Man reikėjo pagalvoti. Per kelias pastarąsias dienas nutiko tiek
daug keistų dalykų. Bet staiga prisiminiau veik besvorį Medison
kūnelį.
- Ligoninėje guli tokia mergaitė, - pradėjau pasakoti. - Ji sun
kiai serga, ir aš... Ji labai miela. Sėdėjau palatoje ir skaičiau jai kny
gelę, kai staiga įpuolė vyras ir pareiškė esąs jos biologinis tėvas. Ji
šito nežinojo. Tai galėjo traumuoti vaiką. - Jau nekalbu apie tai, kad
išgąsdino. Medison kelioms dienoms buvo išleista namo, nors visi
žino, kad ji tuoj grįš ir vėl leis savo trumpą gyvenimą tarp ligoninės
ir namų. - Taigi aš pasakiau mamai, kad Endis privalo žinoti tiesą,
kol neišgirdo jos iš svetimų lūpų.
- Tikiuosi, tai mergaitei padės psichologai, - pasakė daktaras
Džeiksas. Jam psichoterapija turbūt vaistas nuo visų ligų.
- Aš jos labai ilgiuosi, - prisipažinau. - Negražu taip kalbėti,
nes žinau, kad jai geriau namie nei ligoninėj, bet... - Prisiminiau,
kaip ji susikaupusi piešė liūtą. Paskui mešką. - Kartais ligoninėje
man pavyksta užsimiršti, - kalbėjau. - Galvoju apie tai, ką tiems
vaikeliams tenka iškęsti, ir tada pamirštu apie kalėjimą, apie gaisrą,
nes visos mintys būna skirtos tik jiems.
- Tu empatiška.
Pažiūrėjau į jį ir nusijuokiau.
- Ant klubo turiu tatuiruotę. Žinot, kas ten parašyta?
- Tikiuosi, ne „Benas“.
- O Dieve, ne. Jau seniai būčiau ją panaikinusi. Ne, ten užrašyta
„empatija“.
- Tikrai? Kaip neįprasta.
- Tokią pačią ant rankos turėjo tėtis. Jis ją pasidarė, kad nuolat
prisimintų... jog reikia jausti žmones. Aš labai norėjau būti į jį pa
naši, todėl išsitatuiravau lygiai tokią pat.
- Kodėl ant klubo?

- Kad mama nepamatytų, - juokdamasi paaiškinau.
Jis nusišypsojo, pažiūrėjo į laikrodį, ir aš supratau, kad mūsų
susitikimas baigėsi. Pirmą kartą nenorėjau, kad jis baigtųsi. Aš dar
tik įsibėgėjau.
- Jau laikas? - paklausiau.
- Bijau, kad taip, - linktelėjo jis. - Pasimatysime kitą savaitę.
Atsistojau ir patraukiau prie durų.
- Mege!
Grįžtelėjau ir pažiūrėjau per petį. Jis tebesėdėjo, bet jau buvo
nusiėmęs akinius. Palinko į priekį ir tarė:
- Pasauly dar yra gerų žmonių. Tu neabejotinai esi viena iš jų.
Keturiasdešimtas SKYRIUS
Sara
Rytas prie koplytėlės
1996
Praėjo keleri metai nuo tada, kai paskutinį kartą prižiūrėjau Mėgę
Laisvojo tikėjimo koplytėlėje, ir gal treji, kai pasiuvau klauptų pa
galvėles, tačiau vis dar ateidavau kasdien ir praleisdavau po kelias
valandas joje ar šalia jos, nes niekaip negalėjau atsigėrėti malonia
aplinka. Kartais čia būdavo ir Džeimis. Džiaugdavausi jį matyda
ma, bet mane čia traukė ne tik jis. Sekmadieniais man reikėdavo
pasisemti stiprybės, kad ištverčiau kitas savaitės dienas. Reikėdavo
emocinio užtaiso. Tai ištrindavo neigiamas mintis ir įliedavo širdin
ramybės.
Kai Kitas pradėjo lankyti darželį, susiradau buhalterės darbą
valdiškoj įstaigoj žemyne, tačiau dirbau tik tris dienas per savaitę,
kad dar liktų laiko ir koplytėlės reikalams. Iš esmės galėjau nedirb
ti. Nuomos nemokėjau. Dviejų tūkstančių dolerių, kuriuos man
kas mėnesį duodavo Džeimis, laisvai užtekdavo kasdienėms išlai
doms, o jeigu staiga atsirasdavo nenumatytų, pavyzdžiui, sumokėti
už medicinos paslaugas ar automobilio remontą, Džeimis pridė
davo dar. Tačiau norėjau turėti užsiėmimą ir kad žmonės neimtų
spėlioti, kaip verčiuosi finansiškai, jeigu nedirbu.
Vieną birželio rytą paskutinį kartą nuvežiau Kitą į darželį, o

pati nuvažiavau į koplytėlę. Atsisėdau ant smėlio už pastato nugara
į vėsų betono pamatą, suriečiau kojas ir atsirėmiau smakru į kelius.
Žiūrėjau, kaip iš įlankėlės burlaivis plaukia į vandenyną. Suleidau
pirštus į šiltą smėlį, užsimerkiau.
- Regis, mačiau tave pro langą.
Kilstelėjau galvą, manęs link ėjo Džeimis.
- Sveikas, - pasilabinau.
- Ar Kitas džiaugiasi, kad šiandien paskutinė diena darželyje?
Jis atsisėdo šalia manęs.
- Bijau, kad jis dar to nesupranta, - atsakiau. - Be darželio jis
negali nė dienos.
- Ak, kaip greitai jie viską pamiršta, - nusijuokė Džeimis.
Pirmą dieną darželyje Kitas labai verkė. Ašarojau ir aš, palik
dama mažylį.
- Kaip sekasi Markusui? - paklausiau. Markusas jau ketverius
metus negyveno Topsulo saloje ir dabar buvo atvykęs į jųdviejų
mamos laidotuves. Žinojau, kad Džeimis, nors ir nekantravo pa
simatyti su broliu, labai nerimavo jo laukdamas. Anąkart abu išsi
skyrė ne itin draugiškai.
- Tiesą pasakius, gana neblogai, - atsakė jis. - Vaikai jį labai
myli.
- Jis nebegeria?
- Sako, metęs gerti dar prieš išvykdamas iš salos. Tik nenorėjo
man sakyti, nes... Nežinau. Turbūt norėjo įsitikinti, kad nebeužsi-
kabins.
- Kiek jau metų prabėgo? Penkeri?
Džeimis linktelėjo.
- Fantastika.
- Man rodos, Markusas yra Endžio tėvas.
- Ką?! - Atšlijau nuo jo manydama, kad pasigirdo. - Kodėl taip
sakai?
Jis atrėmė galvą į sieną ir užsimerkė.
- Todėl, - pasakė.
- Kaip - todėl? - Ryto saulė nurausvino jo odą. Jo tankios, ilgos
blakstienos, visai kaip Kito, ilsėjosi ant skruostų. Nusisukau į įlan

kėlę. Man sunku į jį ilgai žiūrėti.
- Dar tada, kai abu gerdavo, pagalvodavau... - pasakė jis. - Gal
vodavau, ar tik kartu nemiega. Porą kartų esu pajutęs... virpesius
tarp jų. Sunku nupasakoti. Tiesiog pajunti.
- Niekad man apie tai neužsiminei, - tariau.
- Na, tuomet dar nebuvau tikras, o ir nenorėjau... Be to, tu ir
taip buvai prastos nuomonės apie Lorelę. Nenorėjau, kad ją visai
pasmerktum.
Nusijuokiau.
- Džeimi, aš buvau tavo meilužė. Argi būčiau turėjusi teisę
mesti akmenį į ką nors?
Jis šyptelėjo ir tarė:
- Gerai pasakyta. Tai štai. Kai dabar atvažiavo Markusas, iš kar
to pamačiau, koks Endis į jį panašus. Kai sustojo vienas šalia kito...
mane sukrėtė.
- Na, jie, šiaip ar taip, giminės.
- Paskui nugirdau, kaip jis kuždėjosi su Lorele. Gal aš per daug
rimtai į viską žiūriu, bet... Vakar visi kalbėjomės apie tai, kad jis
galėtų grįžti čia visiems laikams. O po vakarienės išgirdau, kaip
Markusas klausė Lorelės, ar jos nevaržys pasilikdamas.
- Gal tik dėl to, kad anksčiau kartu gėrė, - svarsčiau.
- Ne vien dėl to. Lorelė jį nutildė. - Atsiduso ir kalbėjo toliau: -
Endis ne mano vaikas. Širdyje jis mano ir visados toks liks. Bet jo
tėvas ne aš.
- Kalbi taip užtikrintai.
- Tik vakar viską suvokiau. Esu visiškai tikras.
Atšlijau nuo sienos ir apkabinau jį per pečius.
- Kaip dabar jautiesi? - paklausiau.
Jis gūžtelėjo.
- Markusas tikrai grįš gyventi čia? Kaip tu į tai?
- Aš pats jį raginu, - atsakė jis.
- Kodėl?
- Dėl tavęs.
Nuėmiau jam nuo pečių ranką ir suleidau pirštus į smėlį.
- Šiandieną tu kalbi mįslėmis, Džeimi Lokvudai, - tariau.
- Tu mane vis dar myli?
- Ar būtina klausti?
- Noriu, kad vėl būtum mano, - tarė jis. - Noriu, kad vėl gy
ventume kartu. Mes puikūs draugai, bet man to negana. Man rei
kia visko.
Negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Jau seniai nebesitikėjau iš jo
nieko, išskyrus draugystę.
- Džeimi, aš nesuprantu, - tariau. - Kai gimė Endis, tu... grįžai
į savo šeimą. Per ketverius metus nė karto neužsiminei, kad norė
tum atnaujinti mūsų santykius.
- O, dar ir kaip norėjau, - pasakė jis. - Bet tu teisi. Buvau apsi
sprendęs likti ištikimas Lorelei, Megei ir Endžiui, taip ir padariau.
Bet niekada nesijaučiau... laimingas. Nesuprask manęs klaidingai,
Lorelė puiki moteris.
- Ji nuostabi, - pritariau.
Iš tiesų. Niekas nebūtų paneigęs. Per trejus metus nuo tada,
kai susigrąžino Endį, Lorelė ėmėsi švietėjiškos veiklos kaip vai
siaus alkoholinio sindromo žinovė ir tapo geriausia motina pa
saulyje - bent jau Endžiui. Megei jos dėmesio nubyrėdavo tik
trupiniai, ir man tai kėlė didžiulį nerimą. Megė man tebebuvo
savas vaikas.
- Nesiginčysiu, - tarė Džeimis, - ji pasidarė labai energinga.
Betgi vedžiau ne energijos generatorių.
- Lorelė suaugo. - Norėjau ją apginti. Šią akimirką man buvo
lengva ją užstoti, nes mano smarkiai plakanti širdis jautė, kur link
krypsta šis pokalbis. Pagaliau. Galų gale!
- Augti yra gerai, - tarė Džeimis, - tačiau mes augome prie
šingomis kryptimis. Su tavim viskas geriau. - Jis atvertė delną ir
nuvedė juo iš viršaus žemyn palei mano kūną, tarsi rodydamas
mane kaip pavyzdį. - Štai kad ir tu. Ateini čia, nors ir žinai, kad
manęs nėra, nes, kaip ir aš, negali gyventi be šios vietos. Pati nuda
žei. Pasiuvai pagalvėles. Kas savaitę vaikštai į susirinkimus. O kada
paskutinį kartą koplytėlėje matei Lorelę? Tu supranti daugiau. Esi

puiki mūsų sūnaus Kito mama, bet turi ir kitą savo pusę.
Gerte gėriau jo žodžius. Jie užpildė mano širdies tuštumą, kurią
dėjausi jau panaikinusi. Bijojau pravirkti.
- Nenoriu jos skaudinti, - kalbėjo Džeimis. - Pažiūrėsim, kaip
klostysis reikalai, kai Markusas atsikraustys.
- Ką turi galvoje?
- Jis ją myli. Aš tuo neabejoju. Ryja ją akimis.
Nusijuokiau, nubraukiau skruostu riedančią ašarą.
- Tikrai? - Man ėmė svaigti galva.
- Taip, - patvirtino Džeimis. - Tik nelabai žinau, ką jam jau
čia ji. Bet... - Jis vėl atrėmė galvą į sieną. - Gal reikėjo pirma viską
gerai apsvarstyti pačiam, o tik paskui tau pasakoti. Pamačiau tave
čia, pradėjau kalbėti ir nepajutau, kaip žodžiai patys išlėkė. - Pa
žiūrėjo į mane ir paklausė: - O ko nori tu? Ar nori, kad vėl būtume
kartu?
Lėtai linktelėjau galvą.
- Tik jokio slapukavimo. - Tai ištarusi suvokiau, kaip išaugo
mano savigarba po mūsų meilės romano. Kitui reikalingas tikras
tėvas. - Negalėčiau daugiau šitaip, Džeimi.
- Suprantu, - atsakė jis. - To nebus. Duok man laiko pamąstyti,
kaip visa tai sutvarkyti, gerai? Negaliu palikti nė vieno savo vaiko.
Aš... Mane tai sugniuždys. - Pažiūrėjo į vandenį, tada vėl prabi
lo: - Turiu tau kai ką.
-Ką?
Jis įkišo ranką į džinsų kišenę ir kažką ištraukęs įdėjo man į
delną.
- Po apsilankymo tėvų namuose nešiojausi su savim.
Atlenkusi pirštus pamačiau vėrinį. Nuostabų kaklo vėrinį. Pa
kėliau auksinę grandinėlę ir grožėjausi devyniais saulėje žvilgan
čiais brangakmeniais. Keturi deimantai ir penki smaragdai, o per
vidurį didelis lašo formos briliantas. Ne kažin ką išmanau apie
brangenybes. Neatskirčiau tikro deimanto nuo padirbto. Tačiau iš
karto matau, kas gražu.
- Džeimi!
- Jis buvo mano mamos, - pasakė jis. Paėmė iš mano delno ir

atsegė sagtelę. - Kai tėvas uždirbo pirmąjį milijoną, nupirko jį ma
mai, bet ji buvo ne iš tų, kurios mėgsta puoštis deimantais ir sma
ragdais. Ji nė sykio nebuvo jo užsisegusi, todėl drąsiai gali nešioti,
jo tikrai niekas nepažins.
Palenkusi galvą laukiau, kol jo pirštai knebinėjo sagtelę man
ant kaklo. Pajutau brangakmenius ant odos ir suvirpėjau.
- O jeigu atsisegs ir aš jį pamesiu?
- Nebijok, sagtis su apsauga, tikrai nepamesi. Nunešk, kad įver
tintų, ir apdrausk. - Jis atgręžė mane į save ir tarė: - Pasirodyk.
Jis žiūrėjo į duobutę man po kaklu, kur pulsas tvilkčiojo gero
kai stipriau nei prieš valandėlę.
- Labai gražu, - šypsodamasis pagyrė. - Kaip tik tau.
Norėjau jį pabučiuoti. Uždėti ranką jam ant kaklo, pasilenkti
arčiau ir leisti mūsų lūpoms susiliesti. Bet tai tik pastūmėtų mus
ten, kur ką tik sutarėme dar neiti. Todėl tik padėjau galvą jam ant
peties ir atsirėmę nugarom į savo numylėtą koplytėlę sėdėjome ir
žiūrėjome į nerimstantį įlankėlės vandenį.
Keturiasdešimt pirmas SKYRIUS
Endis
Klasėje mums draudžiama susirašinėti žinutėmis. Bet vaikai vis

tiek tai daro. Sykį mane sugavo, tad dabar laukiau iki pietų, ar iš
tversiu. Bet jeigu kišenėje suvibruos telefonas, tikrai neiškentėsiu.
Man žinutes siunčia tik Kimė. Argi galėčiau išlaukti?
Sėdėjau gyvenimo vadybos pamokoje. Šis dalykas man sekasi
puikiai, kai nereikia skaityti. Suvibravo telefonas, pasidėjau jį ant
kelių, kad nepamatytų ponas Dreksleris.
„Dabar jį vadinsi tėčiu?“ - rašė Kimė.
Vakar telefonu jai papasakojau apie tikrojo tėvo atsiradimą.
- Kaip puiku! - džiūgavo ji. Kimė džiaugėsi dėl to, kad dabar
abu turime po tikrą ir netikrą tėvą. - Dabar mudu visiškai lygūs.
„Norėčiau dėde Markusu“, atrašiau. Būtų keista vadinti kitaip.
Vakar visai išsimušiau iš vėžių. Megė nupaišė lentelę. Ne tokią,
kuri kabo ant sienos ir nurodo, ką turiu daryti kas rytą. Ir ne to
kią, kaip mama buvo nupiešusi su žmogeliukais. Megė padarė tikrą
lentelę su linijomis ir užrašais. Ir dar ji iškirpo mamos, tėčio, dėdės
Markuso, tetos Saros, mano, Kito ir savo nuotraukėles ir sujungė
linijomis, rodančiomis, kaip visi esame susiję. Bet aš vis tiek nieko
nesupratau. Bandžiau paaiškinti Kimei, bet ji irgi susipainiojo, nors
yra labai protinga. Nekantravau jai parodyti tą lentelę. Svarbiausia
tai, kad dėdė Markusas yra tikrasis mano tėtis, bet man vis tiek
leido jį vadinti dėde. O Megė tebėra mano sesuo. Ji taip sakė. Ir dar
pridūrė: „Nė nemanyk, kad aš tau netikra!“
Kitas - mano pusbrolis. Mes to paties kraujo. Sunku tuo patikė
ti, nes esam labai skirtingi, ir vis dėlto tai tiesa.
Praėjusią naktį sapnavau mamos nupieštus žmogeliukus. Jų
buvo milijonai ir visi bėgiojo po pakrantę prie vandens. Žmogeliu-
kės buvo su suknelėmis. Aš buvau normalus. Ne pieštinis. Visi buvo
draugiški, kartu žaidėme tinklinį, lakstėme. Paskui atsidūrėme prie
Kito ir tetos Saros namelio. Pamačiau, kad ant prieangio turėklų
sėdi žmogeliukas. Jis buvo liūdnas. Žiūrėjo, kaip vaikai bėgioja po
paplūdimį. Supratau, kad tai Kitas. Mano pusbrolis. Man buvo gai
la, kad jis toks vienišas. Tetos Saros nėra. Gal ji nebegyva. Be to, jis
neturtingas. Aš visko turiu, bet man draudžiama tuo girtis.
Norėjau papasakoti Kimei sapną su žmogeliukais, kaip buvo
linksma - iki tol, kol pamačiau Kitą. Bet reikia labai daug rašyti.
Vis dėlto pradėjau: „Sapnavau žmogel...“
- Endi! - staiga išgirdau pono Drekslerio balsą.
Labai išsigandau. Pašokau nuo kėdės, o telefonas tėškėsi ant
grindų.
- Pasidėk telefoną, - paliepė jis.
Pakėliau nuo žemės. Norėjau parašyti Kimei „iki“, bet pabūgau,
kad nenuvarytų pas direktorę, todėl įsimečiau telefoną į kišenę.
Kimė viską supras.
Iš mokyklos mane vežė mama, nes ji dirba sesele pradinėje mo

kykloje, ir pakeliui aš jai pasakojau sapną su žmogeliukais.
- Koks geras sapnas, - tarė ji, kai baigiau pasakoti apie tinklinį
ir draugiškus vaikus.
- Bet paskui pamačiau vieną liūdną žmogeliuką. Jis sėdėjo te
tos Saros prieangyje. Manau, ten buvo Kitas. Na, ne tikras Kitas, o
žmogeliukas, bet... nežinau, kaip tau paaiškinti.
- Sapne tu jautei, kad tas vaikas yra Kitas. Tik jis buvo žmo
geliukas.
Mama visada supranta, ką noriu pasakyti.
- Tikrai taip, - patvirtinau.

- Mums visiems labai gaila Kito, - tarė ji. - Jam buvo sunkūs
šitie pusantrų metų, ar ne?
- Nes prapuolė teta Sara, - pratęsiau aš. - Ir dar nukentėjo per
gaisrą. Ir dar sužinojo, kad yra man pusbrolis.
- Taigi, - patvirtino mama. - Be galo didelis sukrėtimas.
- Man patinka turėti pusbrolį, - pasakiau. Nesu jo turėjęs, todėl
smagu ištarti: „aš turiu pusbrolį“, nors Kimė kol kas vienintelė, ku
riai galiu tai pasakyti. Tik labai gaila, kad tas pusbrolis yra Kitas.
Kai grįžom namo, pasakiau mamai, kad einu pasivažinėti dvi

račiu, ji liepė grįžti iki vakarienės. Vasarą ji man neleidžia važinė
tis pagrindiniu keliu, nes tada būna labai daug mašinų. Aš puikus
dviratininkas, nes turiu stiprias kojas dėl plaukiojimo baseine. Nu
važiavau į Serf Sitį, į banką. Turiu savo kreditinę kortelę ir galiu
išsiimti ne daugiau kaip dvidešimt dolerių. Bet ekrane pasirodė už
rašas „Pasirinkite sumą“ ir keletas skaičių, tarp jų ir šimtas. Nors
man ir negalima, nuspaudžiau mygtuką prie šimto. Iškrito penki
banknotai po dvidešimt dolerių. Penkiskart po dvidešimt bus šim
tas. Vadinasi, davė teisingai. Vėl šokau ant dviračio ir numyniau į
Kito ir tetos Saros namus. Tai baisiausia sumanymo dalis. Privažia
vęs artyn prie namuko pamačiau terasoje sėdintį Kitą. Beveik toje
pačioje vietoje, kaip ir žmogiukas iš sapno!
Jis buvo nusigręžęs, kol stačiau dviratį prie jo mašinos. Užlipau
laipteliais į prieangį. Sėdėjo ant turėklų lygiai kaip sapne.
- Sveikas, Kitai, - tariau.
Jis krūptelėjo, tarsi išsigandęs.
- Ko tau čia? - paklausė.
- Sapnavau tave sėdintį terasoje.
Jis palingavo galvą.
- Na tu ir keistas. - Nušoko nuo turėklų ir atsisėdo prie stalo.
- Tikrai. - Nebūčiau ant jo supykęs, net jeigu būtų pavadinęs
mane bukagalviu. Mano protas dirbo labai gerai. Jeigu susikibtume
čia, terasoje, kuris nors iškristume per turėklus ir užsimuštume. -
Tu buvai žmogeliukas. Tiksliau, žmogeliukas reiškė tave.
Jis pažvelgė į paplūdimį ir paklausė:

- Ką tu čia paistai?
- Atnešiau tau pinigų. - Priėjau arčiau, atkišau delną su pen
kiais banknotais po dvidešimt ir jis pažiūrėjo į juos.
- Tavo mamos? - paklausė jis.
- Ne. Iš mano santaupų. Galima pasiimti iš bankomato.
- Iš savo asmeninių santaupų?
- Taip.
- Kodėl tu man duodi?
- Todėl, kad esi mano pusbrolis ir tau reikalingi pinigai.
- Nereikia man tavo pinigų.
- Nebūk kvailas. Tikrai reikia.
- Tu pats kvailas, - atšovė jis.
Kaip norėjau jam vožti! Ramiai, tariau sau mintyse. Pagalvok.
Tada veik.
- Aš jau eisiu. Turiu grįžt iki vakarienės, - pasakiau.
Nusisukęs ėmiau lipti laipteliais žemyn.
- Ei, Endi! - pašaukė jis, kai buvau pusiaukelėje.
- Ko? - Stabtelėjau ir atsigręžiau. Jo veidą gožė šešėlis, ir aš
nemačiau jo randų.
- Ačiū už gerus norus, - tarė jis, - bet man tikrai nereikia.
- Supratau.
Nuėjau prie dviračio. Ranka kišenėje čiuopiau banknotus. Ne
žinojau, ką dabar reikės su jais daryti. Žinau, kaip pinigus išsiimti,
bet niekas manęs nemokė, kaip juos grąžinti atgal.
Keturiasdešimt antras SKYRIUS
Kitas
Šeštadienį kiaurą dieną lijo. Ne purškė, o pylė kaip iš kibiro. Pro

namelio langą nesimatė nė per dvi pėdas už stiklo, ir buvo taip šalta,
kad jau norėjau įsijungti šildymą. Kodėl gi ne? Juk už tai moka Lo
relė. Tačiau vis tiek taip elgtis būtų nesąžininga. Juk dar tik spalis.
Diena buvo sumauta. Kai taip smarkiai lyja, vagonėlyje neį
manoma girdėti net savo minčių. Rimtai. Atrodė, lyg kas kniedytų
man galvą. O dar tos Markuso kalbos, kad praneš apie mane vaikų
apsaugos tarnybai. įdomu, ar jau pranešė. Prabėgo jau dvidešimt
keturios valandos ir nieko, bet vis tiek neramu, kad neatsibelstų
kokia socialinė darbuotoja ir neištemptų manęs į globos namus. Ar
dar blogiau - pas globėjus, kurie man šypsotųsi ir būtų meilūs, nes
jiems už tai mokama. Bandžiau prisiskambinti Dženai ir pasiūlyti
susitikti - pas ją arba pas mane, bet ji neatsiliepė. Juk ji mato skam
binančiojo numerį, tiesa? Kodėl neatsiliepia? Bijojau net pagalvoti,
kad ji gali būti su kitu. O gal ir ji šiandien be nuotaikos? Dėl tų
vidinių randų. Gal tiesiog nenori nieko matyti.
Jaučiausi taip suknistai, kad išsitraukiau garsajuostę, kurią man
buvo įrašiusi mama, kai gulėjau ligoninėje. Psichologas jai pata
rė, esą man tai padės atsikratyti įtampos. Juostelėje buvo įrašytas
mamos balsas. Ji kalbėjo, kaip stipriai mane myli, kad turiu būti
stiprus ir panašiai. Paskui apie tai, kaip atsipalaiduoja mano pėdos,

paskui kojos ir visas kūnas. Išsitraukiau tą garsajuostę dėl to, kad
reikėjo kaip nors nusiraminti. Paskui supratau, kad tiesiog noriu
klausytis mamos balso. Velnias, na ir kam! Sunku girdėti „myliu
tave“ ir panašiai. Šimtą metų nebuvau jai ištaręs šitų žodžių. Koks
aš niekšas.
Taigi visą dieną taip ir praleidau - gulinėdamas ant lovos ir
klausydamasis, kaip į stogą lyg automato kulkos barbena lietaus la
šai, gailėdamasis savęs ir ilgėdamasis mamos. Apie septynias, kai
jau pradėjo temti, išgirdau, kaip kieme trinktelėjo automobilio du
relės. Neišlipdamas iš lovos pažiūrėjau pro langą. Sunku buvo įžiū
rėti, nes lauke tamsu ir dar pliaupė lietus, bet kai atsidarė automo
bilio durelės ir salone užsižiebė šviesa, pamačiau tris automobilius.
Net tris policijos automobilius! Nutvilkė mintis, kad jie čia tikrai
ne dėl mamos. Jaučiau, kad atvažiavo manęs.
Kelias akimirkas negalėjau nė pakrutėti. Paskui išgirdau, kaip
jie lipa į prieangį, ir ilgai negalvodamas nėriau į mamos kambarį,
kur yra dar vienos durys į lauką. Jos visad būdavo užrakintos, ir
ne šiaip sau - nes už jų lauke nieko nėra: nei laiptelių, nei terasos.
Žengi žingsnį ir krenti aštuonias pėdas žemyn.
Drebančiomis rankomis atsirakinau duris ir nė nemirktelėjęs
nušokau. Žnektelėjau ant kairės kulkšnies, galbūt nikstelėjau, bet ne
svarbu. Per lietų visiškoje tamsoje pasileidau bėgti. Girdėjau iš na
melio šauksmus ir žibintuvėlių blyksnius. Bėgau neatsigręždamas.
Šlubčiojau iki Markuso bokštelio tris mylias. Tik su treningu ir
basomis kojomis buvo šalta, bet nardžiau tuščių namų kiemais, kad
farai nematytų, jeigu mane vejasi. Keliu pralėkė gal tik du automo
biliai. Aš vienintelis tokiu bjauriu oru lauke.
Kai atbėgau, Markuso bokštelis skendėjo tamsoje, o priekinės
durys buvo užrakintos. Apėjau jį aplink, ten, kur yra suveriamos
stiklinės durys, bet radau užrakintas ir jas. Atsisėdau ant terasos
laiptelių. Buvau kiaurai permirkęs, sušalęs į ledą, o kulkšnis su
tinusi kaip kaladė. Sėdėjau kelias valandas. Galiu taip ir numirti,
pagalvojau kalendamas dantimis. Peršalsiu, susirgsiu ir numirsiu.
Tačiau tuo metu tai buvo nesvarbu. Galvoje aidėjo mamos balsas:
„tavo pėdos sušyla ir atsileidžia.“ Šie žodžiai be paliovos skambėjo

ausyse, ir aš jaučiau, kad tuoj nualpsiu.
Kai staiga man už nugaros bokštelyje užsižiebė šviesa, aš bu
vau taip sušalęs ir sustingęs, kad vos begalėjau pajudėti. Vargais
negalais įstengiau atsistoti. Nušlubčiojau per terasą ir pabeldžiau
į stiklines duris. Po akimirkos terasoje užsidegė lemputė, ir durys
atsidarė.
- Kitai! - Mane pamatęs Markusas net išsižiojo.
Negalėjau pajudėti. Dantys nepaliaujamai barškėjo, o rankos
buvo sunkios, it suakmenėjusios.
Markusas čiupo mane į glėbį. Įsitraukė į vidų. Apkabino, lyg
norėdamas sušildyti, ir nors aš visa pėda už jį aukštesnis, padėjau
galvą jam ant peties lyg mažas vaikas, nebeturintis jėgų priešintis.
- Viskas gerai. - Markusas švelniai trynė man rankas per šlapią
treningą. - Viskas bus gerai, - kartojo jis. - Kitai, girdi? Pamatysi,
ką nors sugalvosime.
Keturiasdešimt trečias SKYRIUS
Megė
Pro svetainės langą pamačiau, kaip į kiemą savo nudrengtu juodu

automobiliu įvažiavo Džena. Keleivio pusėje durelės stipriai įlenk
tos, o dažai taip atsilupinėję, kad mašina atrodo ne juoda, o pilka.
Čiupau rankinę ir išlėkiau į lauką. Buvom susitarusios važiuoti
pavakarieniauti į restoraną „Sears Landing Grill“. Džena mane pri
kalbino. Tai bus mano pirmasis viešas pasirodymas saloje grįžus
iš kalėjimo, todėl labai nervinausi. Šiame restorane renkasi vieni
kitus gerai pažįstantys žmonės; aišku, mane tikrai visi pažins. Vy
liausi, kad sumanymas ne per daug kvailas. Mama labai džiaugėsi,
kad pagaliau grįžtu į įprastą gyvenimą.
- Džiugu, kad nutarei pasižmonėti, - sakė ji.
Bet jaučiau, kad ji ne ką mažiau jaudinasi dėl mano debiuto.
- Labas, - pasisveikinau su Džena įšokdama į automobilį.
Pasilenkusi ji įdėmiai apžiūrinėjo mano namą.
- Taviškiai namie? - paklausė ji.
- Ne-a, - atsakiau. - Bet kai grįšim, galėsiu jus supažindinti.
Mama su Endžiu buvo išvažiavę į plaukimo treniruotę, o po
jos žadėjo vakarienei parsivežti ir Kimę. Šįvakar Kimės ir Endžio
pasimatymas vyks pas mus namie. Jie valgys picą ir žiūrės filmą.
Jaučiu, kad artimiausiu metu jiems dažnai teks susitikinėti namie,
nes mūsų mama pasišovė saugoti Kimės skaistybę. Dėdės Markuso

manymu, Endis su Kime pradėjo draugauti pernelyg artimai, todėl
jiems būtina akylesnė priežiūra. Tikiuosi, jis jau kalbėjosi su En-
džiu apie seksą, nes šis nusiteikęs labai rimtai. Mama netgi skambi
no Kimės mamai ir prašė budriau juos sekti. Negaliu patikėti, kad
Endis ketina tai padaryti. Benas man buvo pirmasis. Aišku, man
tada jau buvo septyniolika, bet ir Endžiui po kelių mėnesių sukaks
septyniolika, tad gal neverta labai stebėtis. Tik Endis dar nežino, į
kokį liūną puls, kai žengs tą žingsnį.
Džena negalėjo atplėšti akių nuo namo.
- Kaip norėčiau pasižvalgyti po tavo rūmus, - tarė ji.
- Dabar? Gal kai grįšime? Tada galėsi susipažinti su maniškiais.
- O gal dabar, kol dar šviesu?
- Žinoma, - pasakiau ir išlipau iš mašinos.
Džena labai domėjosi namų interjeru. Ji tikrai linkusi į dizainą.
- Tavo mamos puikus skonis, - gyrė grožėdamasi baldais, sienų
spalvomis, užuolaidomis ir visu kitu, kas man savaime suprantama.
Ji vaikščiojo po pirmą aukštą atidžiai dairydamasi, tarsi ketindama
pirkti. Jau beveik laukiau, kad ims varstyti virtuvės spintelių dure
les. Jai labai patiko mūsų terasa, ilgokai stovėjo ir žiūrėjo nuo jos į
sąsiaurį ir mūsų prieplauką.
- Kodėl neturite valčių? - paklausė ji. - Jeigu tai būtų mano
prieplauka, tikrai nusipirkčiau laivelį. Išeini pro duris, įšoki ir plau-
kioji sau į valias.
- Mama nemėgsta, - paaiškinau. - Nors Endžiui jau leido įsi
gyti baidarę. Dėdė Markusas turi porą valčių, tad manau, pamažu
jai teks priprasti.
- Jis ugniagesys, ar ne?
- Taip. Viršininkas. Jiedu su mano mama dabar susiklijavę. Ro
mantiška prasme.
Ji išplėtė mėlynas akis ir sušuko:
- Betgi jis tavo dėdė!
- Tėčio brolis, ne mamos. Tiesą sakant, visai neblogai.
- Tavo šeimai gerai, - ištarė ji.
Ką tai galėtų reikšti?

- Dabar geriau nei anksčiau, - pritariau. Ir pridūriau: - Tai jau
tikrai...
- Bet tavo dėdė čia negyvena, tiesa? Pati minėjai, kad jis turi
kelias valtis, bet, kaip matau, jų čia nelaiko.
- Jis neseniai čia atsikraustė, - pradėjau aiškinti, - bet dabar
Kitas... sūnus tos moters, kuri dingo...
- Saros Veston.
- Taip. Jos sūnus dabar kurį laiką pagyvens pas mano dėdę. Jam
tik septyniolika, taigi turėtų gyventi globėjų šeimoje. Turbūt dėdė
čia lankysis rečiau.
Kaip mes galėjome pamiršti Kito amžių? Mama baisiai dėl to
krimtosi, nes kai policija pasakė, kad jam aštuoniolika, niekas ne
puolė skaičiuoti ir tikrinti.
Džena atidarė terasos duris, lyg norėdama išeiti į lauką, bet
paskui vėl uždarė ir paklausė:
- Tavo kambario langai irgi išeina į prieplauką?
- Aha, - atsakiau ir pakviečiau: - Eime, parodysiu.
Grįžau į vidų, Džena įėjo paskui mane, uždarė lauko duris ir
paklausė:
- Gal užrakinti?
- Nereikia, - atsakiau, - vis tiek jie tuoj grįš.
- Gera gyventi tokioj vietoj, kur nereikia sukti galvos, užraki
nai duris ar ne, - pasakė ji.
- Na, pastaruoju metu pradėjome rakinti, nes, kaip žinai, nesu
mėgstamiausias žmogus šiose apylinkėse. - Na štai, ir vėl tauškiu
apie save ir savo gyvenimą. O juk šįvakar ketinau klausinėti ją. -
O jūs Aševilyje rakinate duris?
- Ne visada, - atsakė ji, lipdama laiptais paskui mane.
- Pirmiausia parodysiu tau mamos kambarį, nes jos yra gra
žiausias ir tau turėtų labai patikti, - juokdamasi pasiūliau.
Mamos miegamasis tiesiog tobulas, melsvos sienos ir melsvai
ruda patalynė, o pro didžiulius langus atsiveria nuostabus vaizdas
į sąsiaurį.
- Gražus paveikslas, - pagyrė Džena, rodydama į didžiulę dro
bę virš mamos lovos; joje buvo nupieštas kylančių žąsų būrys. -

Puikiai parinktos spalvos. Tiesiog pasaka.
- Taip, na, o dabar eime į neskoningiausią namo dalį. Į brolio
ir mano kambarius.
Aprodžiau jai Endžio kambarį, kuris ganėtinai tvarkingas, iš
skyrus tą tvyrantį paauglišką kvapą. Vyliausi, kad ji nepasibaisės.
- Kas čia? - Priėjusi prie kamštinės sienos ėmė skaitinėti ma
mos pieštas lenteles.
- Mama jam nubraižė, kad būtų lengviau atsiminti, ką kada
daryti, - paaiškinau.
- Judu gerai sutariat?
- Netgi labai, - patikinau. - Su juo labai lengva.
- Pamenu, mačiau jį laidoje „Šiandien“, - pasakė ji, čiupinėda
ma vienos lentelės kampą. - Jis mielas.
- Tau jis patiks, - pasakiau. - Kai grįšim po vakarienės, galėsi
susipažinti su juo ir jo drauge. Nori užmest akį į mano kambarį?
Nuvedžiau ją į savo geltoną miegamąjį. Saulė jau leidosi už
sąsiaurio, debesys buvo pradėję dažytis ryškia purpurine spalva.
Džena spoksojo pro langus kaip ir terasoje, ir aš pagalvojau, kad
vanduo ją traukia taip pat stipriai kaip ir mane. Įdomu, kaip ji tve
ria be jūros Aševilyje.
- Tau pasisekė, kad čia gyveni, - tarė ji.
- Žinau.
- Labai pasisekė, - pakartojo ji. Pastebėjau, kad jos akyse atsispin
di purpuriniai dangaus debesėliai. - Turi puikią šeimą ir visa kita.
Dabar puiki proga paklausti apie jos šeimą.
- O kaip tavo šeima? - paklausiau. - Kokia ji?
Ji atsisuko į mane surauktu veidu ir tarė:
- Nelabai norėčiau pasakoti apie savo šeimą.
Tai tiek iš tų mano gerų norų.
Kai atvažiavom į restorano „Sears Landing“ aikštelę, labai jaudi

nausi. Džena pastatė automobilį ir atidarė man dureles, bet aš sėdė
jau ir negalėjau išlipti. Susirūpinusi pažiūrėjo į mane ir paklausė:
- Bijai ar ką?
- Truputėlį, - atsakiau.
Pamenu, paskutinį kartą čia buvau su dėde Markusu, jis man
tada papasakojo apie tėčio romaną su Sara. Mus aptarnavo iš mo
kyklos laikų man pažįstama mergina vardu Džordžija Ana. Ar ji čia
tebedirba? Nenorėčiau su ja susitikti. Anuomet įsivaizdavau esanti
už ją pranašesnė. Sumanesnė. Gražesnė. Turtingesnė. Manau, ji irgi
neapsidžiaugtų mane pamačiusi.
- Eime, - pakvietė Džena. - Viskas bus gerai.
Lengva jai kalbėti. Išlipau iš mašinos ir kartu nuėjome į res
toraną. Eilinė savaitės diena, dar ne sezono metas, bet restorane
buvo pilna žmonių, ir niekas nekreipė į mus dėmesio; stovėjom ir
laukėm, kada mus nuves prie staliuko. Priešais ant baro buvo pri
klijuotas mano spausdintas skelbimas, kad dingo Sara. Parodžiau į
jį ir pasakiau:
- Jos vis dar neranda.
- Taip. Žinau. Išties labai blogai, ar ne.
- Vis tiek nesuprantu. Policija išplatino pranešimus apie jos au
tomobilio paiešką po visą Rytų pakrantę, ir vis tiek nieko.
- Manau, ji nusižudė kaip ta ana moteris, - spėliojo Džena. -
Tikriausiai pasidarė sau galą kokiam užkampy, kad niekas nerastų
nei jos, nei mašinos.
- Oi, nekalbėk taip.
Norėjau, kad Sarai nieko blogo nebūtų atsitikę, kad ji būtų svei
ka ir gyva. Žinau, nelabai tikėtina, bet bijojau net pagalvoti, kad jai
buvo taip blogai, jog net nusižudė.
Pagaliau prie mūsų priėjo padavėja ir palydėjo prie staliuko.
Paduodama man valgiaraštį, maloniai nusišypsojo. Net nemirkte
lėjo. Gal čia viskas bus gerai.
- Matai? - tarė Džena, atsiversdama valgiaraštį. - Niekas ne
kreipia į tave dėmesio.
- Tu teisi, - pasakiau. - Atleisk, elgiausi kaip mažvaikė.
- Nieko tokio.
Man nesinorėjo kelti galvos nuo valgiaraščio, bet ir magėjo
pasidairyti, ar nepamatysiu Džordžijos Anos, kad paskui netektų
susidurti su ja akis į akį.
Priimti mūsų užsakymų atėjo kita padavėja.

- Ar jau išsirinkote, ko gersite? - paklausė ji ir iš jos žvilgsnio
supratau, kad mane pažino. Mikčiodama užsisakiau kolos. Pase
kiau akimis, kol padavėja nuėjo į virtuvę, ir pasakiau Dženai:
- Tikriausiai prispjaudys man į stiklinę prieš atnešdama.
- Tampi paranoike, - tarė Džena. Man pasirodė, kad jos balse
nuskambėjo susierzinimas, matyt, jai jau buvo įsiėdusi mano savi-
gaila. Ji teisi.
Prisiminiau, apie ką kalbėjomės prieš pasodinamos prie staliu
ko. Apie Sarą. Savižudybę. Nenorėjau vėl apie tai. Bet Džena nenori
pasakoti apie savo šeimą. Reikia sugalvoti kitą temą.
- Na, tai pasakok, kaip sekasi rinktis koledžą? - Ši tema atrodė
saugiausia.
- Gana neblogai, - atsakė ji, gurkštelėjusi per šiaudelį šaltosios
arbatos. - Bet be tavęs bibliotekoje nebe taip smagu.
- Taip. Niekas nebesispjaudo, - tariau. Liaukis, subariau save
mintyse, bet ji nusijuokė.
- Jeigu nutarčiau važiuoti mokytis į kitą valstiją, - pasakė
ji, - tai gerokai iš anksto turėčiau persikelti gyventi tenai, kur yra
mokykla. Nuolatiniams gyventojams mokslas pigesnis. Tik taip iš
galėčiau susimokėti.
- Aha... - Vien pagalvojus, kad ji gali išsikraustyti, man virš
galvos pakibo tirštas juodas debesis. Neįtikėtina, kaip stipriai prie
jos prisirišau. Ji vienintelė mano draugė. - Tikiuosi, neišvažiuo
si, - pasakiau.
Padavėja atnešė kolą, pastatė prieš mane ir paklausė:
- Jau išsirinkote, ką valgysite?
Užsisakėme suvožtinių su krabais ir keptomis bulvytėmis, bet
padavėja nė nesivargino užsirašyti. Paukštelėjo užversdama mūsų
valgiaraščius ir pradingo virtuvėje.
Džena pasukiojo šiaudelį stiklinėje ir tarė:
- Dėl mokslų dar nieko nenutariau. Gyventi čia - tikras malo
numas. Man patinka vaikštinėti po pajūrį.
- Gražiai įdegei, - pagyriau.
- Et, tai tik kremas ir soliariumas, - atsakė ji. - Paplūdimy
išsitepu apsauginiu kremu, bet vis tiek nemėgstu vaikščioti balta

kaip sūris.
- Aš irgi. - Metai kalėjime bet ką padaro baltą kaip sūrį.
- Tu ir žalios spalvos būtum gražuolė, - pajuokavo ji.
Tik dabar man toptelėjo, ar ji ne lesbietė. To dar betruktų. Ke
lios moterys kalėjime man bandė rodyti dėmesį, bet išsisukau gra
žiuoju. Kai mokiausi vidurinėje, ne vienas vaikinas buvo sakęs, kad
esu simpatiška, patraukli ir dar visokia kitokia. Vienintelis Benas
sakydavo - gražuolė. Bet staiga prisiminiau Dženos kontraceptines
piliules. Ačiū Dievui.
- Kaip ligoninėj? - paklausė ji. - Tebedirbi?
- Man ten labai patinka, - pasakiau. - Visi tokie draugiški, o ir
vaikai... tokie šaunūs, drąsūs. Jaučiuosi jiems reikalinga.
Panelė Helena vėliau užsiminė, kad po incidento su Medison ir
„tikruoju“ jos tėvu visas personalas tik ir kalbėjo apie mane. „Elgei
si ramiai, tvirtai ir nesutrikai“, sakė ji.
- Man ligoninės varo siaubą, - prisipažino Džena.
- O man jos patinka, - pasakiau.
- Gal susiburkuosi su kokiu mielu gydytoju? - paerzino ji.
- Oi, ne, ačiū, nereikia, - tariau šypsodamasi. - Bijau, kad dar
ilgai to nebus. Tiesa, ligoninėj dirba gydytojas, labai panašus į Beną.
- Benas... tas vaikinas, dėl kurio sukėlei gaisrą?
- Aš jo nesukėliau.
Ji pavartė akis ir pasitaisė:
- Surengei. Koks skirtumas.
- Taip. Tas pats. Negaliu patikėti, kad mano dėmesį patraukė
žmogus, toks panašus į Beną. Noriu kuo greičiau jį pamiršti. Tai
yra - jau pamiršau.
- Aš tik pajuokavau, kad susiburkuotum su gydytoju, - tarė
Džena. - Beje, kiek jam metų?
- Nežinau. Panašiai kaip Benui.
- Rimtai? O kiek Benui?
- Vienuolika metų už mane vyresnis.
- Eik sau! - Džena atsilošė kėdėje ir įdėmiai pažiūrėjo į mane. -
Tu pasiutusi!
- Žinau.
- Verčiau pasitark su savo psichiatru, kol vėl neiškrėtei nesą
monės.
Ką ji turi galvoje, sakydama „nesąmonės“? Vėl kokį gaisrą?
- Daugiau jau nebekrėsiu, - patikinau. - Išmokau susivaldyti. -
Labai norėjau pradėti pokalbį apie ją. - O kaip tu? Turi vaikiną?
Gal su kuo nors susipažinai vaikštinėdama po paplūdimį?
- Dar ne, - atsakė ji. - Tik pasilabinam, ir tiek.
Akies krašteliu pamačiau prie mūsų staliuko einančią moterį ir
iš karto supratau, kad ji ne padavėja, nes segi sijoną. Bijojau atsi
gręžti, kad nesusidurčiau žvilgsniu su Džordžija Ana.
- Megė Lokvud?
Susikaupiau ir pakėliau akis į moterį. Ji buvo pusamžė, vešlių
šviesių plaukų ir mėlynų akių. Matyta, tik neprisiminiau kur. Mo
teris žiūrėjo į mane, ir aš apmiriau, laukdama spjūvio į veidą ar ko
nors blogiau.
- Taip.
Rankomis tvirtai sugniaužiau sau ant kelių servetėlę. Atrodo,
Džena irgi sulaikė kvapą.
- Aš Lurlina Rait, - prisistatė ji. - Hendersono Raito mama.
O Dieve. Hendersonas Raitas - vienas gaisre žuvusių vaikų.
Gerai pamenu didžiulę jo nuotrauką ant stovo per pagerbimo cere
moniją miesto rotušėje. Jo šeima buvo benamė. Tuomet jie gyveno
automobilyje.
- Labai atsiprašau. - Man liežuvis prilipo prie gomurio, nes
burna staiga išdžiūvo.
- Noriu pasakyti, kad mudu su vyru tau atleidžiam, - ramiai iš
tarė ji. Moteris stovėjo susidėjusi ant krūtinės rankas, ant jų kabėjo
rankinė. - Žinau, daug kas dar pyksta, bet mes nebe.
Man užkaito skruostai. Juk buvau pasirengusi puolimui. Jį būtų
buvę lengviau ištverti nei šiuos žodžius. Jie buvo tarsi dovana, ku
rios aš nenusipelniau. Pajutau įsmeigtą Dženos žvilgsnį.
- Ačiū, - vos girdimai sušnibždėjau. - Aš vis dar... Norėčiau
kaip nors...
- Suprantu, - tarė ji ir uždėjo ranką man ant peties. - Žinau,
kad norėtum. Tu nesi blogas žmogus. Kristus liepia atleisti nusidė-

jusiems, kad rastume savo išsigelbėjimą.
Linktelėjau. Kaklas lyg medinis.
- Klausyk, - vėl tarė ji, - žinau, kad nesi religinga. Bet nuo senų
laikų aš puikiai prisimenu tavo tėčio koplytėlę... Laisvaminčių ar
kaip ten?
- Laisvojo tikėjimo, - patikslinau.
- Teisingai. Jaučiu, kad ji darė tau neigiamą įtaką, kai augai. Jei
gu kurį sekmadienį sumanytum ateiti į mūsų bažnyčią, mielai tave
nusivestume. Ten rastum nusiraminimą, Mege. Aš tuo neabejoju.
- Ačiū, - darkart padėkojau.
Ji panaršė rankinėje ir ištraukė atviruką.
- Patys padarėme, - pasakė ji ir padavė man. - Gal norėtum
turėti.
Pažvelgiau į Hendersono veidą. Besišypsantį. Visai ne tą,
kurį mačiau ceremonijoje. Po nuotrauka buvo prierašas: „Die
vas pasiėmė dar vieną angeliuką. Hendersonas Emeris Raitas.
1992-2007.“
- Ačiū, - vėl padėkojau. Neįstengiau išlementi jokio kito žodžio.
- Ką gi, brangute. Jeigu norėsi ateiti į bažnyčią, paskambink.
Dabar mes gyvenam bute. Rasi telefonų knygoje.
Aš jai linktelėjau, ir moteris droviai šypsodamasi nuėjo. Stai
ga supratau, kad už jos butą mokama iš mano kompensacijos pi
nigų. Galbūt ir už vakarienę šiame restorane. Na ir gerai. Taip ir
turėtų būti.
- Kokia keista... - išputusi akis sušnibždėjo Džena.
- Labai miela iš jos pusės, - pasakiau. - Na... juk aš to nenusi
pelniau... o ji pirmoji man pasakė kažką malonaus.
- Ji nori atversti tave į savo tikėjimą, - perspėjo Džena. - Štai
dėl ko. Eisi su ja į bažnyčią?
Papurčiau galvą, nors mane masino moters pavartotas žodis „iš
sigelbėjimas“. Prisiminiau, kaip daktaras Džeiksas sveikino, kad pati
susiradau darbą ligoninėje: „Tai pirmas žingsnis į išsigelbėjimą.“
- Ką ji ten kalbėjo apie tavo tėvo koplyčią?
- Kai dar nebuvau gimusi, šiauriniame salos gale tėtis pastatė
t
nedidelę koplytėlę, - ėmiau pasakoti. - Jis norėjo, kad žmonės... na,

supranti... melstųsi kam nori ir garbintų tą dievą, kuris jiems mie
lesnis. Tai nesusiję su jokia konkrečia religija.
- Ji dar tebeveikia?
Papurčiau galvą.
- Likę tik pamatai ir apgriuvusios sienos.
Kažkodėl staiga mano mintys ėmė šokinėti nuo tėčio prie Beno
ir daktaro Briteno. Bum bum bum! Paskui pasidarė aiįsku. Benas
tvirtas, tamsus ir gauruotas. Kaip tėtis. Kaip ir daktaras Britenas.
Iškart prisiminiau, kaip kadaise dėdė Markusas man sakė, kad Be
nas jam labai primena tėtį. O dabar daktaras Britenas man primena
Beną. Viskas susiję viena ilga grandine.
- O... Dieve... - išlemenau, atlošiau galvą ir įsmeigiau akis į
lubas.
- Kas yra? - paklausė Džena.
- Kaip aš susimoviau.
Po geros valandos atvažiavome prie mano namų ir sustojome.

Viduje degė visos šviesos, namas maloniai kvietė užeiti į svečius.
- Eime, susipažinsi su mama, Endžiu ir Kime.
Džena ištiesė rankas virš vairo ir tarė:
- Gal ne šįvakar. Traukia miegot.
- Eime, - ėmiau prašyti kiek nusivylusi. - Tik kelioms mi
nutėms.
- Kitąsyk, - nepasidavė ji. - Ir labai tau ačiū, kad leidai apžiū
rėti namą. Jis labai jaukus.
- Kaip žinai.
Jai dar visą pusvalandį reikės važiuoti iki Ramybės kyšulio, kol
pasieks namus, o jau dabar atrodė pavargusi.
Išlipau iš mašinos kaip tik tuo metu, kai Endis išėjo iš namo ir
sustojo prieangyje.
- Mege! - šūktelėjo jis. - Kimė atvažiavo!
- Eikš pasisveikinti su Džena, Endi, - pakviečiau, bet, man dar
nespėjus baigti sakinio, Džena numynė greičio pedalą ir išdūmė iš
kiemo su privertomis keleivio durelėmis.
Spoksojau jai pavymui ir džiaugiausi, kad nepasipainiojau ke

lyje, kai šovė iš vietos. Staiga sunerimau, ar ji įstengs saugiai nuva
žiuoti penkiolika mylių tamsoje.
Dar nežinojau, kad iš tikrųjų nerimauti turiu dėl savęs.
Keturiasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Kitas
- Pribaigsi mane su tuo savo plaukiojimu, - juokėsi Markusas,

kai abu tempėme banglentes iš jūros j bokštelį. Sekėsi prastai, nes
pagavom tik kelias bangas, ir, nors Markusas dėl darbo stengiasi
palaikyti gerą sportinę formą, vis tiek jautėsi išsunktas.
- Turbūt jau kokį dešimtmetį nestovėjau ant lentos, - sakė jis.
Nebesu toks geras plaukikas kaip iki gaisro, o ir koją maudė po
šuolio iš namelio, kai šeštadienį bėgau nuo policijos, taigi mudviejų
jėgos dabar apylygės.
Kai Markusas pasakė anksčiau nemažai plaukiojęs su lenta, aš
net išsižiojau. Nežinau, kodėl taip nustebau, juk jis gimė ir augo prie
vandens. Tiesiog negalėjau įsivaizduoti jo stovinčio ant lentos. Kai
jis išsitraukė iš sandėliuko savo seną banglentę ir pamačiau, kokia ji
nudrengta, supratau, kad tikrai buvo nemažai su ja plaukiota.
Terasoje išsinėrėme iš guminių kostiumų. Prie lauko durų sto
vėjo nešiojamasis šaldiklis, Markusas iš jo ištraukė porą butelių mi
neralinio vandens ir vieną mestelėjo man.
- Pasėdim lauke ar tau čia per šalta? - paklausė įsitaisydamas
ant šezlongo.
- Galim pasėdėt, - pasakiau, atsisėdau ant kito, ištiesiau kojas
ir nusukau buteliuko kamštelį. Jis spragtelėjo kitaip nei nuo alaus
butelio, bet aš bokštelyje dar tik trečią dieną, tad nenorėjau erzinti
savo laimės. O žodis „laimė“ šiandien man tikrai tiko. Iš vaikų ap
saugos tarnybos mums ką tik pranešė, kad galiu gyventi pas Mar-
kusą. Turėsiu grįžti į mokyklą, bet Markusas dar nespaudžia. Bent
jau kol kas. Pradedu jaustis saugus. Markusas man patinka. Nieko
neprikiši. Visąlaik mano pusėje. Pažįstu jį nuo mažens, bet tik da
bar suprantu, kad beveik nieko apie jį nežinau. Man jis buvo senas
pažįstamas, didelis žmogus priešgaisrinėje stotyje. Bet turbūt turi
kokią nors paslaptį. Kaip ir visi. Visi žmonės slepiasi už juodos šir
mos, bet kol jos nenuplėši, nežinai, kas už jos slypi.
Jis gurkštelėjo iš butelio vandens ir paklausė:
- Kaip koja?
- Neblogai. - Pasižiūrėjau į nuogą kulkšnį. Dar patinusi. Ir šiek
tiek nubrozdinta. - Nebeskauda.
- O rankos?
- Mėšlas, - pasakiau neslėpdamas.
- Nieko, numalšinsim tą tavo skausmą, - tarė jis.
Markusas kitai savaitei buvo užrašęs mane pas skausmo gydy
toją Vilmingtone. O kol kas buvau pasižadėjęs neberyti saujomis
perkoseto, bet sunkiai sekėsi laikytis žodžio. Stengiuosi, bet be jo
negaliu.
- Mielai išgerčiau alaus, - nedrąsiai pamėginau, taip sakant,
patikrinti situaciją.
- Tau dar tik septyniolika, - tarė jis, tarsi tai būtų logiškas at
sakymas.
- O kiek tau buvo, kai pradėjai gerti? - paklausiau.
- Trylika, - atsakė jis.
- Oho. - Netgi aš pradėjau beveik penkiolikos, nors žolę jau rū
kiau nuo dvylikos. Mano plaučiai daugiau nebepakeis jokių rūkalų,
ačiū mano žavingai sesutei. - O kaip su kvaišalais? Bandei? - toliau
klausinėjau.
- Truputį. Bet labiau patiko gerti. Paprasčiau užsimiršti.
- Nesakyk. - Gurkštelėjau vandens, plastikinis buteliukas gar
siai subraškėjo. - Užsimiršti nuo ko?
- Smulkmena, palyginti su tuo, ką teko iškęsti tau, - tarė jis. -
Mano brolis - tavo tėvas - buvo tobulas. O aš - nevykėlis.

Man įstrigo žodžiai „tavo tėvas“. Skamba taip keistai. Jau metai,
kaip žinau, kad Džeimis Lokvudas buvo mano tėvas, tačiau šie žo
džiai man vis dar įstringa tarp ausų ir smegenų.
- Tavo tėvas buvo vienas iš tų retų dorų žmonių, - tęsė Marku-
sas. - Supranti, ką turiu omeny? Kad tu žinotum, kaip sunku turėti
tokį brolį. Jis aukštai iškėlė kartelę. Tėvai jį laikė vos ne antruoju
Dalai Lama.
Nelabai žinau, kas tas Dalai Lama, bet mintį supratau.
- Man toli iki jo. Gal ir negimiau visiškai kvailas, bet man
buvo - ir tebėra - disleksija, todėl nesisekė mokslai. Be to, nebuvau
geras sūnus. Neturėjau tikslų. Ambicijų.
- O jis? - Beveik pamiršau, kaip atrodė Džeimis Lokvudas, ir
ne kažin ką apie jį žinojau. Išsiaiškinau, kad jis mano tėvas, tą pačią
dieną, kai kilo gaisras, o paskui metai prabėgo ligoninėse, nebuvo
kada kalbėtis su mama apie jos nuklydimus.
- O, dar ir kokių! - sušuko Markusas. - Girdėjai apie jo pasta
tytą koplyčią?
- Taip.
- Manau, jis jau gimė su tuo noru įkurti savo bažnyčią. Jo galva
visada buvo pilna sumanymų ir jis vieną po kito juos įgyvendinda
vo. Koplyčia. Lokvudų nekilnojamasis turtas. Ugniagesys. Šeima...
- Net dvi, - burbtelėjau.
Markusas nusijuokė.
- Ir vis dėlto susimovė, - neištvėriau.
- Iš vienos pusės - taip.
- Labai jo nekentei?
- Džeimio? Nepasakyčiau. Mano jausmai jam, kaip broliui,
buvo dvejopi. Aš jį ir idealizavau, ir jo nekenčiau. Norėjau būti toks
kaip jis ir bijojau būti toks kaip jis. - Nusipurtęs pridūrė: - Nieko
neįprasto.
- Dėl jo ir pradėjai gerti?
- Dėl šito galiu kaltinti tik save patį ir nieką kitą, - pasakė jis, nu
rijęs paskutinį gurkšnį vandens. - Aš pats savęs nemylėjau, susidėjau
su draugais, kurie mėgo alkoholį, kvaišalus ir trankią muziką.
Nusviedė tuščią butelį į šiukšlių dėžę kitame terasos kampe.

Taikliai.
- Du taškai, - tariau.
- O kaip tu? - paklausė manęs. - Kada pradėjai gerti?
Staiga pajutau, kaip tarp manęs ir jo ėmė kilti siena, bet nuta
riau ją sumažinti - tik šį kartą.
- Truputį vyresnis už tave. Visi mano draugai tai darė.
- Sunku tada suvokti, kad jau esi įklimpęs.
Ir vėl iškilo siena. Ir liko stovėti.
- Ne, - atsakiau.
Jis pažiūrėjo į mane, ranka prisidengęs akis nuo saulės, ir
perspėjo:
- Būk atsargus, gerai? Tavo kepenys jau ir taip kenčia nuo
perkoseto. Alus tik dar labiau jas pagadins. O alaus butelis ran
koj dešimtą valandą ryto, kaip užtikau tave anądien, tikrai blogas
ženklas.
Štai tau ir dviejų draugelių pokalbis.
- Tai vyksta ne kasdien, - pasakiau.
- Džiugu girdėti, - aiškiai nepatikėjęs pasakė jis.
- Kodėl tu metei? - paklausiau.
Jis atsakė ne iš karto.
- Ilga istorija. Trumpai tariant, pajutau, kad gyvenimas eina
šuniui ant uodegos, ir pasakiau sau - gana. Įsirašiau į Anoniminius
alkoholikus.
- Važinėjai į susirinkimus, kur reikia stotis ir sakyti: „Aš Mar-
kusas. Aš alkoholikas“ ir panašiai?
- Taip ir buvo. Dabar jau retai benuvažiuoju. Gal porą kartų
per metus pasimatyti su senais draugais ar palydėti naujoką. Tačiau
pirmus kelerius metus važinėjau bemaž kasdien. Kartais net po du
kartus.
- Nieko sau. Dabar gali gerti ir jau netapsi alkoholiku?
- Aš tebesu alkoholikas, - pasakė jis. - Toks ir liksiu. Ne, dau
giau gerti nebegaliu. Kartais žmonės mano, kad vėl viskas galima,
kad jau išmoko susivaldyti, bet pamažu įklimpsta iš naujo. Man taip
ir būtų. Verčiau jau net negalvosiu. Mano gyvenime šito nebėra.
- Klausyk... ar nesupyktum, jeigu namie laikyčiau kelis butelius

alaus? - nedrąsiai paklausiau. - Tik vieną šešių skardinių pakuotę?
- Dėl manęs tai gali laikyti, - atsakė jis, - bet tu, mielas drau
ge... mano sūnėne... - šyptelėjo, - esi dar nepilnametis.
- O, baik...
- Namie - jokio alkoholio, - nukirto jis, ir aš supratau, kad
šneka baigta. Atsistojo, išsitraukė iš šaldiklio kitą butelį vandens,
vėl atsisėdo, atsuko kamštelį ir ėmė gerti. - Nagi, Kitai. - Padėjo
butelį ant stalo ir iškėlė rankas virš galvos. - Papasakok man apie
tą panelę.
Keturiasdešimt penktas SKYRIUS
Endis
- Šitam kambary aš miegu, kai kartais pasilieku nakvoti, - su

šnibždėjau Kimei. Pats nesupratau, kodėl kalbu taip tyliai. Žinojau,
kad dėdės Markuso namely nieko nebus.
- Ar lova jau paklota? - paklausė Kimė.
Argi ji nemato, kad paklota. Lova užtiesta tamsiai mėlynu ap
klotu, o ant jo padėta pagalvė, kaip ir turėtų būti.
- Taip, - atsakiau. - Tas mėlynas daiktas yra apklotas.
- Ne, aš turiu galvoje, ar yra patalynė.
Ji nutraukė apkloto kampą ir aš iš karto supratau, ką ji turėjo
galvoje.
- Aha. Puiku, - apsidžiaugė ji.
Po apklotu matėsi baltai mėlynai dryžuota paklodė ir užvalka
las. Gerai prisimenu, kaip mudu su dėde Markusu juos pirkom. Jis
sakė, kad tai vyriška patalynė ar panašiai. O kambaryje, kur kartais
nakvoja Megė, patalynė geltona, mergaitiška. Dabar ten apsistojęs
Kitas. Jo patalai turbūt kitokie.
Kimė atsisėdo ant lovos krašto ir susidėjo į skreitą rankas, o aš
tuo tarpu išsitraukiau iš kišenės prezervatyvą. Dar kartą patikrinau
datą, kad nebūtų pasibaigęs galiojimo laikas kaip anąkart. Nežino
jau, ką daryti: atplėšti dabar ir paruošti ar dar palaukti.
- Plėšti? - paklausiau.
Kimė linktelėjo.
- Manau, taip. - Paprastai Kimė plepesnė.
Prezervatyvo pakelis lengvai atsiplėšė. Kimė paėmė keturkam
pį man iš rankų, žvilgtelėjo vidun ir padėjo ant stalo krašto.
Visi sako, kad nesugebu planuoti, tačiau šitą reikalą suplanavau
kuo puikiausiai. Dėdė Markusas darbe, o Kitas grįš negreit, nes iš
lėkė į pasimatymą. Mama taip sakė. Ji sakė, kad pakvietė jį vakarie
nės, nes Megė parvažiuos labai vėlai. Kitas ir Megė nenori vienas
kito matyti. Kitas atsakė, kad jam pasimatymas, taip ir sužinojau,
kad bokštelyje nieko nebus. Tik nebuvau sumąstęs, kaip mudviem
iki čia nusigauti. Kimė paklausė, ar Megė turi dviratį. Aš pagalvo
jau tik apie savo dviratį, o apie Megės visai pamiršau. Padangos
buvo per minkštos, bet mes jas pripumpavome. Paskui pamelavau
mamai, kad lekiam pasivažinėti. Tai nedidelis melas, juk mes iš tie
sų važiavom dviračiais, tik nepasakiau kur.
- Ar lįsime po antklode, ar gulsimės ant viršaus? - paklausė
Kimė. Paprastai ji pati sprendžia, ką darysim.
Kambaryje buvo gana šilta ir aš atsakiau:
- Ant viršaus.
Kimė nusiėmė akinius ir pasidėjo ant stalo.
- Ar nereikėtų pirma nusirengti? - paklausė.
- Nežinau, - atsakiau. Dėdė Markusas man išvardijo visokių
taisyklių, bet, pasirodo, ne visas. Makso žurnalų nuotraukose žmo
nės jau būdavo nuogi. - Turbūt, - pridūriau.
Ji atsiklaupė ir uždangstė langus. Paskui mes pradėjome reng
tis. Aš marškinius ir džinsus nusitraukiau per kelias sekundes, o ji
savo palaidinukės sagas krapštė gal kelias minutes. Žiūrint į ją mane
ėmė juokas. Atsisėdau ant lovos ir apsimečiau tvarkingai lankstąs
drabužius. Tebemūvėjau apatinius šortus. Šįkart nebandžiau slėpti
savo pasistojusio daikto, nes mudu tuoj mylėsimės.
Ji visiškai nusirengė, ir aš pakėliau į ją akis. Kokia ji graži.
- Nespoksok, - subarė Kimė ir užsidengė rankomis krūtis, kad
nematyčiau.
- Aš ir nespoksau, - atsakiau.
Nors vis dėlto ji teisi - aš tikrai j ją spoksojau. Man patiko jos

tamsi ir lygi oda. Jos gakta buvo labiau apžėlusi nei mano. Maksas
sakė, kad merginos tas vietas skutasi, bet Kimė ne.
- Aš noriu gultis po antklode, - pasakė ji.
- Gerai.
Ji palindo po antklode, o aš nusimoviau šortus. Paskui šmurkš
telėjau prie jos ir iš karto puoliau ją bučiuoti. Įkišau liežuvį jai į
burną, bet ji savojo nekišo kaip anksčiau. Bet nesvarbu. Aš tik no
rėjau atsigulti ant jos ir įkišti į ją savo penį. Jau buvau beužguląs,
kai staiga prisiminiau prezervatyvą.
- Prezervatyvas! - sušukau. Išsitraukiau iš pakelio ir be jokio
vargo užsimoviau, kadangi dėdė Markusas mane mokė, kaip tai da
ryti, su cukinija. Buvo labai juokinga.
Tada užguliau Kimę, bet ji laikė kojas sukryžiuotas.
- Tu turi praskėsti kojas, - pasakiau.
- Aš labai bijau, - atsakė ji.
- Kodėl? - nustebau. - Sakei, kad nori su manim mylėtis.
- Dabar nebenoriu.
Man labai reikėjo tai padaryti, ir kuo greičiau.
- Prašau, Kime!
Ji man nieko neatsakė. Jos veido gerai nemačiau, bet išgirdau,
kad kūkčioja.
Nuvirtau nuo jos. Ji man tiesiai nepasakė „ne“, bet leido tai su
prasti. Dabar turėsiu eiti pabaigti ranka.
Ji nusisuko į langą ir pasakė:
- Nepyk.
Nusimoviau prezervatyvą ir norėjau sugrūsti jį atgal į pakelį,
bet jis nelindo. Buvau piktas, nusivylęs ir visoks, nes taip kruopš
čiai planavau, o nieko neišėjo. Net eiti pabaigti nebenorėjau.
Pažvelgiau į Kimę. Pusė apkloto buvo ant grindų, o Kimės
plaukai gulėjo išsidraikę ant mėlynai baltai dryžuotos pagalvės. Jos
pečiai trūkčiojo kaip verkiančio žmogaus. Ji nusiminusi netgi la
biau nei aš. Staiga supratau, kodėl dėdė Markusas prašė niekada
neversti merginos to daryti.
Pakėliau nuo grindų jos palaidinukę ir apgaubiau jai pečius.
Paskui atsiguliau už jos ir apsikabinau. Atsisukusi ji pažiūrėjo į

mane ir paklausė:
- Labai ant manęs pyksti?
-Ne.
Aš tikrai ant jos nepykau. Tik nenorėjau, kad verktų ar liūdėtų.
- Aš tik išsigandau, - tarė ji.
Norėjau paklausti, ko. Bet tai prilygtų spaudimui.
- Viskas gerai, - pasakiau.
- Gal verčiau važiuojam pas tave, - paprašė ji. - Aš nenoriu čia
pasilikti.
Mes apsirengėme ir nulipome įvijais metaliniais laiptais į sve
tainę. Eidami per kambarį išgirdome, kaip kieme trinktelėjo auto
mobilio durelės.
- Oi, - išsigando Kimė. - Tavo dėdė?
Geriau jau ne. Turėsiu bėdos. Gal galėtume prasmukti į lau
ką pro terasos duris? Arba pasislėpti ant stogo? Nuėjau į virtuvę ir
žvilgtelėjau pro langą.
- Jo automobilio vieta tuščia, - pasakiau, bet paskui pamačiau
Kito automobilį. - Čia tas kvailys Kitas.
- Ką darom? Slepiamės? - paklausė Kimė.
Nežinojau, ką atsakyti. Ar Kitas išplepėtų dėdei Markusui, kad
matė mus jo namelyje? Svarsčiau per ilgai, nes po kelių akimirkų
pro duris įžengė Kitas su mergina. Ši juokėsi ir buvo jį apsikabi
nusi. Mudu su Kime sustingom kaip stabai, tarsi laukdami, kol jie
praeis mūsų nepastebėję. Gerą minutę jie mūsų ir nepastebėjo. Ki
tas užsimiršęs bučiavo merginą.
Staiga mergina pamatė mus ir liovėsi bučiavusis. Ji parodė Ki-
tui, ir šis atsisuko.
- Ką čia veikiat, po velnių? - piktai paklausė.
- Norėjau aprodyti Kimei operacijos „Kamanė“ bokštelį, - at
šoviau.
- Kurgi ne, - nusijuokė Kitas. - Aiškiai norėjai parodyti ne tik
šitą bokštelį.
Nesupratau, ką jis norėjo pasakyti, bet mergina taip pat ėmė
juoktis. Jos akys buvo didžiulės ir mėlynos, o juodi plaukai susegti
raudona sage ant viršugalvio. Aš ją pažįstu. Kai ji pasuko galvą, pa

mačiau tą juokingą dėmelę prie ausies. Lyg širdelės formos tatui
ruotę. Pamojau jai ranka.
- Labas, - pasisveikinau.
Ji man šyptelėjo. Dabar ji atrodė visai kitokia nei tada, kai ma
tėmės.
- Čia Kimė, - supažindinau. Jeigu žmonės nepažįstami, juos
reikia supažindinti. Tačiau Kitas mums merginos nepristatė. Tik
riausiai dėl to, kad aš ją jau buvau matęs, nors ir neprisiminiau
vardo.
- Aš lipu į viršų, - pasakė ji Kitui.
- Aš su tavim, - tarė Kitas. Pažiūrėjo į mane ir pridūrė: - O ju
du nešdinkitės.
Norėjau jo paprašyti, kad nepasakytų dėdei Markusui, jog matė
čia mudu su Kime, bet jis atrodė labai piktas. O kai žmonės pikti,
dažniausiai pasielgia priešingai, nei jų prašai.
- Gerai, mes einam, - pasakiau.
Mes išėjome į lauką ir patraukėme prie dviračių.
- Ar jis pasakys? - paklausė Kimė, atlauždama dviračio kojelę.
- Nežinau. - Galiu turėti didelių nemalonumų, nors nė nepasi-
mylėjom. Tai būtų taip neteisinga.
Kimė palietė mano ranką, kol dar nebuvau užlipęs ant dviračio.
Man nepatiko, kad jos akyse matėsi ašaros, o nosis buvo paraudusi.
Ji paklausė:
- Ar tu vis dar būsi mano vaikinas?
Kvailas klausimas.
- Aišku, kad būsiu tavo vaikinas, - atsakiau.
Ji man nusišypsojo, ir, nors jos nosis tebebuvo raudona, supra
tau, kad jau liovėsi verkusi.
Keturiasdešimt šeštas SKYRIUS
Sara
Netenku Džeimio
1997
Džeimis man pažadėjo, kad šią savaitę būtinai paprašys Lorelės

skyrybų.
Jau metai, kai grįžo Markusas, o aš lig šiol nieko nedariau ir
jo nespaudžiau. Kelis kartus galvoje buvo šmėstelėjusi mintis pa
skelbti jam ultimatumą. Kaipgi kitaip? Ištisi metai! Bet jeigu būčiau
pareiškusi: „arba-arba“, jeigu jis nepraneša Lorelei apie skyrybas, aš
pasiimu Kitą ir išvažiuoju... jis nebūtų patikėjęs, nes žino, kad aš nė
už ką nepalikčiau šitos salos.
Tiesa, metai jam buvo sunkūs. Kaip ir visiems. Per salą praū
žė uraganas „Franė“, nuniokojo namus ir kelius. Pakėlė nuo žemės
mano namelį, apsuko ir numetė pakrantės švendrynuose. Aišku,
visi buvom evakuoti, saugūs, bet namelį į vietą susigrąžinau tik po
kelių mėnesių, o „Jūros švelnumas“, nors ir nesugriuvo, liko svy
ruoti ant pamatinių polių. Lokvudams jame darėsi pavojinga, tad
Džeimis pastatė įspūdingą namą sąsiauryje. Tvarkydama savo ap
gadintą vagonėlį jaučiau, kaip pamažu mano sielon grįžta pavydas.
Lorelė ir vėl turi viską.
Džeimis minėjo norįs pirma pasikalbėti su Markusu, o tik pas-
kui praneš apie skyrybas Lorelei. Jis norėjo, kad brolis ją palaikytų,
nes jai reikės į ką nors atsiremti.
- Labai bijau su juo kalbėtis, - prisipažino Džeimis.
- Viskas bus gerai, - patikinau jį.
Troškau, kad visa tai greičiau baigtųsi. Jau taip seniai laukiu.
Džeimis prieš kelis mėnesius klausė, kodėl nenešioju jo motinos
vėrinio, ir aš jam nuoširdžiai atsakiau, kad saugau jį mūsų vestuvių
dienai. Jis man pažadėjo, kad ta diena netrukus išauš.
- Iš pradžių visi bus priblokšti, - kalbėjau, - bet greitai apsi
pras, Džeimi. Žmonės greitai prie visko pripranta.
Penktadienio vakarą Džeimis man paskambino ir pasakė, kad
rytoj iš pat ryto kartu su Markusu plauks išbandyti jo naujos val
ties, tada jam viską ir pasakys. Paskui pridūrė: „Myliu tave.“ Tai
buvo paskutiniai jo man ištarti žodžiai.
Rytą ištikta isterijos priepuolio paskambino Lorelė. Įvyko ne
laimė. Banginis iškėlęs valtį į orą. Džeimis iškritęs į vandenį. Nu
skendo. Dingo. Žuvo.
Nulėkiau į „Jūros švelnumą“ pasilikti su vaikais, o Lorelė nu
vyko pas Markusą į policijos nuovadą. Megei tada buvo aštuoneri,
ir ji jau suvokė, kas atsitiko. Kitui tik šešeri, jis susigaudę neiškart.
O penkiametis Endis kaip visada klejojo. Išsivedžiau vaikus į pa
plūdimį ir rymojau su jais ant smėlio, galvodama - tai klaida, tur
būt įvyko klaida.
Tačiau giliai širdyje jaučiau, kad tai ne klaida.
Koplytėlėje buvo surengtos gedulingos pamaldos, susirinko

tiek žmonių, kad visi netilpo. Apeigas atliko Vilmingtono pasto
rius, kurį Džeimis gerbė, bet buvo akivaizdu, kad viskas pernelyg
išpūsta ir oficialu, visai ne pagal Džeimio Lokvudo būdą. Po apeigų
Lorelė, Megė ir Endis išbarstė Džeimio pelenus į įlankėlę, o mudu
su Kitu - jo antroji šeima, apie kurią niekas nežino, - stovėjome
atokiau su kitais.
Vėliau pagalvojau, kad būti ta kita moterimi sunkiausia todėl,
kad tenka gedėti vienai. Kai draugai reiškė užuojautą Lorelei, man
niekas nepratarė nė žodžio, nebent praeidamas tardavo: „Gaila
Džeimio Lokvudo, ar ne?“ Prie mano sielvarto dar prisidėjo baimė,

kas nutiks, kai bus perskaitytas Džeimio testamentas; juk jis buvo
žadėjęs pasirūpinti, kad neliktume nuskriausti. Dabar visi sužinos
apie mane ir Kitą. Tačiau dienos bėgo, o kalbų apie tai, kad kas
nors mums priklauso, nebuvo girdėti. Jokių skambučių iš Džeimio
advokato. Jokių pasipiktinusios Lorelės skambučių. Netrukus su
pratau, kad jis ničnieko nepaliko. Nei man, nei Kitui.
Mudu likome vieni.
Keturiasdešimt septintas SKYRIUS
Kitas
Plaukiodamas baidare nenumačiau vieno dalyko: kad su skaudan

čia ranka negalėsiu irkluoti. Vadinasi, teks išsinuomoti dvivietę ir
sunkaus darbo našta guls ant Dženos pečių; man buvo taip gėda,
bet jai nė motais, ji tik pabučiavo mane ir paprašė nesijaudinti. Ji
nesiskundė net ir tada, kai pairklavusi pamatė, kad tai nėra taip
paprasta, kaip atrodė iš pradžių. Jaučiausi visiškas nevykėlis, nes tik
drybsojau, o ji plušėjo išsijuosusi. Negana to, man negalima būti
saulėje, o aš, aišku, apie tai visai pamiršau ir neturėjau pasiėmęs
nei skrybėlės, nei apsauginio kremo. Džena man paskolino savo
šiaudinę skrybėlę, savo kremu storai ištepė man veidą ir rankas. Ir
dar mums būtinai reikėjo užsivilkti tas kvailas gelbėjimosi lieme
nes. Dona įkalbėjo Frenkį išnuomoti mums baidarę nemokamai.
Tikriausiai pati sumokėjo, bet tiek jau to. Tačiau Frenkis užsispyrė,
kad jeigu neapsivilksime apsaugos, negausime baidarės, todėl da
bar su liemenėmis atrodėme kaip du bailiai, o Džena viena mojavo
irklais, skrosdama įlankėlės vandenis.
Jeigu ne šios bėdos, pabūti ant vandens visai malonu. Čia gy
vendamas dažnai pamiršti ir nepastebi, koks grožis aplink. Mes
plaukėme taip arti melduose tupinčių paukščių, kad net matėsi
garnių akių lėliukės. Kurį laiką net pamiršau savo gyvenimo ne
gandas. Džena mankštinosi. Jai patiko žiūrėti, kaip greitai ji moka

irkluoti.
- Kur gyvena ta Megė Lokvud? - paklausė ji, kai prieš akis atsi
vėrė Stamp Saundas. Ji įdėmiai apžiūrinėjo namus palei krantą. Jų
buvo ne per daugiausia. - Sakei, ji gyvena sąsiauryje, ar ne?
- Taip. Nedidelėj lūšnoj, netrukus turėtume priplaukti. -
Žvilgtelėjau kairėn, bet nuo vandens pakrantė atrodo visai ki
tokia, ir aš susipainiojau. Galiausiai parodžiau namą priešais ir
tariau: - Štai ten.
- Oho, - sušuko ji, kai prasliuogėme pro pat Lokvudų prieplau
kos galą. - Turbūt tave nervina, kad ji gyvena tokiuose rūmuose.
- Dar ir kaip.
Negalėjau net žiūrėti ton pusėn. Iki šios akimirkos mano kairė
ranka buvo it apmirusi, bet dabar pajutau, kad ją svilina saulė. Tie
siog degina. Paslėpiau ranką tarp kelių.
- Ką gi, - staiga nusiminusi tarė Džena, - mano rankos sako,
kad jau laikas apsisukti ir grįžti.
Man irgi dingo ūpas. Atrodo, pamatę Megės namą praradome
lig tol lydėjusią gerą nuotaiką.
Džena nuirklavo mus į nuomos punktą. Ten atidavėme Frenkiui
liemenes, baidarę ir patraukėme per aikštelę prie Dženos mašinos.
- Važiuojam užkąsti mėsainių, - pasiūlė ji, atsidarydama
dureles.
- Puiku.
Nusiėmiau jos skrybėlę ir jau norėjau uždėti jai ant galvos, bet
Džena jau sėdosi. Skrybėlė užkliuvo už durelių ir nukrito ant smė
lio. Pasilenkiau jos pakelti ir po Dženos sėdyne pamačiau kažkokį
žvilgantį daiktą.
- Kas čia? - paklausiau kišdamas tenai pirštus. Nenutuokiau,
kas ten galėtų būti, bet vos tik paliečiau, supratau. Atitraukiau ran
ką. - Kas čia per... Po tavo sėdyne ginklas!
- Ša! - nutildė ji, nors aplink nieko nebuvo ir niekas mūsų ne
girdėjo. - Nebijok, neužtaisytas.
Atsistojęs paklausiau:
- Kam tau tas pistoletas?
Pažįstu žmonių, turinčių ginklą, bet pistoletas Dženos mašino

je mane pribloškė. Nebūčiau pagalvojęs, kad ji iš tokių.
- Jeigu būtum mergina, suprastum, - pasakė ji. - Kai vėlai va
kare važiuoji viena, visko gali nutikti. - Linktelėjusi galva į keleivio
sėdynę pakvietė: - Šok vidun, aš labai alkana.
Įlipau į automobilį ir pasilenkęs dar kartą pažiūrėjau po sėdy
ne, bet kai durelės uždarytos, tamsu, pistoleto nesimatė.
- Nusiramink, - tarė ji, - juk sakiau, neužtaisytas. Čia tik tam,
kad prireikus galėčiau pagąsdinti.
- Iš kur jį gavai?
Ji atsakė ne iš karto.
- Tėvas davė, - po kiek laiko prisipažino. - Jis vesdavosi mane
į šaudyklą. Sakė, jeigu noriu turėti ginklą, privalau išmokti juo
naudotis.
Ji niekad nebuvo užsiminusi apie tėvą, ir aš jau įsivaizdavau
aukštą, kaulėtą juodaplaukį vyrą, mokantį dukrą šaudyti iš pistole
to. Man knietėjo sužinoti apie jį daugiau. Ar jis gyvena Aševilyje?
Ar ji su juo bendrauja? O kaip su mama? Ar turi brolių ir seserų?
Apie šitą merginą nežinau ničnieko, išskyrus tai, kad lovoje ji tikras
dinamitas, geriausias per pastaruosius kelerius metus man nutikęs
dalykas.
- Tavo tėvas gyvena Aševilyje? - paklausiau.
Ji atsisuko į mane šypsodamasi, prispaudė pirštą man prie lūpų
ir pasakė:
- Geriau pasitarkim, kur važiuojam pavalgyti.
Keturiasdešimt aštuntas SKYRIUS
Megė
Buvo neįprastai karšta spalio diena, Džena pakvietė atvažiuoti pas

ją, eisim pasimaudyti. Ji man neatidarė durų, bet šios buvo neužra
kintos, ir aš įėjau pati.
- Džena!
- Sveika! - šūktelėjo ji iš viršaus. - Aš miegamajame. Ateik.
Ėmiau lipti laiptais. Pirmą kartą jos namuose lankiausi dieną
ir mane tiesiog apstulbino tai, ką mačiau. Laiptų posūkyje buvo
milžiniškas langas, už kurio it atviruke driekėsi pakrantė ir van
denynas.
Įžengiau į didžiulį citrusiniais vaisiais kvepiantį Dženos kamba
rį su didžiule dvigule lova. Pamačiau ją stovinčią prie dar didesnių
langų, išeinančių į vandenyną. Ji vilkėjo bikinį - du trikampiukai
viršuje ir juostelė apačioje, - išsiuvinėtą rausvais žvyneliais. Tikrų
tikriausias „Victoria’s Secret“. Tokį kostiumėlį gali vilkėti tik ji ar į
ją panašios merginos. Ji buvo užsikėlusi vieną koją ant palangės ir
tepėsi apsauginiu kremu.
Kai įėjau, Džena nuleido koją žemyn.
- Užtrokši šitam maiše, mergaite! - tarė ji, ir aš mintyse nu
sistebėjau, kaip ji, vilkėdama tokį siaurutėlaitį bikinį, dar pastebi,
kaip apsirengusi jos draugė. Neabejojau, kad su maudymosi kos
tiumėliu atrodau nepriekaištingai, juolab kad kalėjime nuo pilvo

buvau nutirpdžiusi šitiek riebalų, bet jeigu paplūdimy bus vaikinų,
tai nereikia nė klausti, į kurią iš mudviejų smigs jų akys. Bet man
vienodai.
Džena atkišo ranką su tūbele kremo ir paklausė:
- Reikia?
- Ne, nereikia, - atsakiau. Prieš išeidama aš irgi pasitepiau kre
mu, bet, žinoma, ne tokiu stipriu kaip jos. Žūtbūt norėjau nors kiek
įdegti.
- Rankšluosčius jau nunešiau į apačią, tik dar užbėgsiu į tuale
tą. Luktelk, aš tuoj.
Ji pradingo už vonios kambario durų, o aš atsistojau prie lan
go. Paplūdimy, bent jau priešais jos namą, nesimatė nė gyvos dva
sios. Bangelės suposi ramios, neaukštos ir man palengvėjo. Tik
dabar supratau, kad, nors ir džiugiai priėmiau Dženos kvietimą
maudytis, iš tiesų labai bijau bristi į vandenį. Po to vakaro, kai
kilo audra ir „Jūros švelnumas“ subyrėjo, o mudu su Endžiu vos
nenuskendom, aš dar nė sykio neplaukiojau vandenyne. O kadai
se taip mėgau! Beveik jame ir užaugau. Dabar jis man atrodė...
grėsmingas. Kvaiša.
Užėjau į gretimą kambarį ir iš karto pastebėjau, kad čia kai kas
pasikeitę. Ant molberto atremtoje drobėje - tame paveiksle, kuria
me anąkart mačiau tik jūrą ir dangų, - dabar buvo nupieštos žu
vėdros. Bangos papuoštos baltomis keteromis. Iš lėto atsisėdau į
didelį krėslą ir įsižiūrėjau.
Išgirdau, kaip atsidarė vonios kambario durys, ir Džena man
šūktelėjo:
- Pasirengus? Kur tu?
- Aš čia, - atsiliepiau.
Ji atėjo į kambarį ir sustojo po arka. Parodžiau jai paveikslą ir
pasakiau:
- Drobė pasikeitusi.
Jos galvoje ėmė suktis sraigteliai. Ji žiojosi kažką sakyti, bet pas
kui užsičiaupė ir sukando lūpą.
- Pričiupai, - prisipažino.
- Tavo?
Linktelėjo galvą.
- Kodėl anąkart neprisipažinai? Juk ji tokia graži.
Ji perėjo mažąjį kambarį, užkišo ranką tarp sienos ir sofos ir
ištraukė kitą drobę. Dydžiu ji buvo tokia pat kaip ir toji ant mol
berto, tik jau užbaigta. Joje buvo nutapyta ant kranto sėdinti ir į
vandenyną žiūrinti mergina, jos veido nesimato. Ji vilki paprastą
maudymosi kostiumėlį, beveik tokį kaip mano, užsidėjusi plačia
brylę šiaudinę skrybėlę. Ant nugaros krinta ilgi šviesūs plaukai. Toj
vietoj, kur baigiasi kostiumėlio kelnaitės, tarp sėdmenų matosi ne
didelis griovelis. Vandenyne plaukioja delfinai, o danguje it vatos
kamuoliukai sūpuojasi lengvučiai debesėliai.
- Džena! Man sunku patikėti, kad tu taip gražiai tapai. - Iš tie
sų negalėjau patikėti savo akimis. Buvau priblokšta.
- Man nelabai išeina piešti žmones, - nusijuokė ji. - Dėl to
dažniausiai juos tapau iš nugaros. Žinau, tai apgaulė.
Parodžiau į paveikslą ant molberto ir tariau:
- O tu sakei, kad jis tapytas namo šeimininkės. Nesuprantu,
kam tau reikėjo meluoti.
- Na... turbūt iš kuklumo, - tarstelėjo ji.
Nuraudo? Negali būti. Ji stovėjo nugara į langą, man sunku
buvo įžiūrėti.
- Nemėgstu... Man nepatinka... dėmesys.
- Bet kodėl! - sušukau. - Tu dar galvoji, ką studijuoti, kai atsa
kymas jau aiškus.
- Tai tik pomėgis, - pasakė ji. - Argi menininkas daug uždirba?
- Turbūt kaip ir drabužių dizaineris.
Ji patraukė pečiais ir tarė:
- Na, dabar nenoriu apie tai galvoti. Man čia karšta, nors kon
dicionieriai įjungti. Lekiam maudytis.
Paplūdimio juosta už namo gana siaura, baugus kranto ero

zijos ženklas, kurį dar prisimenu iš „Jūros švelnumo“ laikų. O gal
tai tik potvynis, ir aš be reikalo nerimauju. Šiauriau nuo mūsų
tolumoje buvo žmonių, bet paplūdimyje prie Dženos namo - tuš
čia. Tvyrojo tvankuma ir drėgmė, tad žinojau, kad mano plaukai

tuoj ims garbanotis. Numetusios ant smėlio rankšluosčius nubė
gome į vėsų vandenyną, Džena gerokai pirma manęs, čia buvo
visai negilu. Tiksliau, bėgo tik ji, o aš bridau per vandenį lyg per
klijus. Staiga supratau žmones, turinčius fobijų. Iš kur jos kyla.
Kaip jos įtraukia. Tačiau neleisiu šitam visiškai ramiam vandeniui
manęs gąsdinti.
Džena jau buvo gerokai nutolusi ir plačiais mostais it pamišu
si yrėsi per vandenį. Aš irgi nėriau į bangas ir ėmiau plaukti prie
jos. Kalėjime beveik kasdien eidavau į baseiną paplaukioti. Kai tik
man pavyko atsikratyti įsivaizduojamos vandenyno baimės, vėl pa
sijutau saugi ir stipri. Džena neatsisukdama plaukė vis tolyn nuo
kranto, tiek aš jau tikrai nebebūčiau plaukusi. Ji juk iš Aševilio.
Ką ji išmano apie pasiplaukiojimą vandenyne? Apie povandenines
sroves ir kasdienius potvynius bei atoslūgius? Nežinia kodėl pa
jutau norą neatsilikti, todėl yriausi paskui ją. Man palengvėjo, kai
pamačiau, kad ji pagaliau liovėsi malusi rankomis. Džena susirietė
ir ėmė plakti vandenį delnais.
Aš irgi ėmiau pliuškentis ir atsigręžiau į paplūdimį. Pamačiau,
kaip toli esam nuo kranto, ir vieną mažulytį akimirksnį prisimi
niau tą siaubingą dieną, kai srovė nusitempė mudu su Endžiu į
jūrą. Staiga suvirpėjau iš baimės, pajutusi, kad neturiu į ką įsitver
ti. Tik į Dženą, priminiau sau. Jeigu kas, prisipažinsiu, kad mane
apėmė panika, žinau, kad ji man leis į ją įsikibti. Tačiau nenorėjau
pasirodyti tokia mažvaikė.
- Visą dieną apie tai svajojau, - prabilo ji ir porą kartų apsivertė
kūliais vandeny. Jos juoduose žvilgančiuose plaukuose atsispindėjo
saulė.
- Tu puikiai plauki, - pagyriau ją, kalendama dantimis. Man
nebuvo šalta. Mane buvo apėmusi baimė.
- Tu irgi, - tarė ji.
- Matai, aš užaugau prie vandens, o tu - Aševilyje.
- Lankiau jaunimo sporto centrą, teko daug plaukioti.
Pažiūrėjau į paplūdimį ir pagalvojau, kad būtų gerai, jei būtume
bent keliolika jardų arčiau kranto. Būtų ramiau. Norėjau jai papa-
šakoti apie tai, kaip mudu su Endžiu plūduriavom ant vandens, bet
paskui pagalvojau, kad taip tik dar labiau įsigąsdinsiu. Gal geriau
pakalbėkim apie kokį neutralesnį dalyką.
- Ar jau seniai tapai paveikslus? - paklausiau.
- Oi, - ji užvertė galvą ir pažiūrėjo į dangų, - visą gyvenimą.
Nuo vaikystės.
- Ir niekas tau nepatarė tobulinti įgūdžių?
Ji patrūkčiojo pečiais.
- Tėvai turėjo pastebėti tavo talentą, - pasakiau, vis dar steng
damasi ką nors išžvejoti apie jos šeimą. - Negi jie niekada tavęs
neskatino?
Ji dėbtelėjo į mane tokiu žvilgsniu, tarsi kulkomis varpydama
man veidą.
- Atleisk, - atsiprašiau. - Pamiršau, kad tu nemėgsti kalbėti
apie saviškius.
- Tikrai taip, - rėžė ji ir dar kartą apsivertė vandeny. - Na... -
po kiek laiko prabilo tęsdama garsus, ir aš supratau, kad nori pa
keisti temą. - Ką nutarei dėl to gydytojo?
- O ką turėjau nutarti?
- Bandysi laimę su juo?
- Nė už ką, - atšoviau. Mane suerzino tai, kad ji įsivaizduoja,
jog aš galėčiau. - Jis vedęs. Be to, juk sakiau, jis manęs nedomina.
Nei jis, nei kas nors kitas. Tik trumpam buvo patraukęs dėmesį.
- Na taip. Kurgi. - Ji nusikvatojo, tarsi visai manimi ne
patikėjusi.
Papasakojau daktarui Džeiksui, kad tik dabar suvokiau, jog Be
nas labai panašus į mano tėtį, o daktaras Britenas man primena
Beną. Daktaras Džeiksas palaikė tai „svarbiu praregėjimu“. O man
tai buvo tarsi įspėjimas, kad vėl nežengčiau kvailo žingsnio. Be to,
mane nukrėtė šiurpas, kai pagalvojau, kad miegojau su vyru, kuris
man primena tėvą. Fe.
- Kaip manai, jis tavim domisi? - paklausė Džena.
- Džena! Liaukis! - sušukau.
- Kaip manai, kaip jis... na, ne tik jis... ką, manai, žmonės saky
tų ligoninėje, sužinoję apie tave ir tavo gaisrą?
Mintis, kad apie mane sužinos Tafė, panelė Helena, ponas Dži-
mas ir daktaras Britenas, buvo tokia nepakeliama, jog vos neapsi
verkiau. Nė už ką nenorėčiau, kad jie sužinotų.
- Matei, kas nutiko bibliotekoje, - tariau. - Bijau, kad man
būtų galas.
- Bet tavo pareiškimą priėmusi moteris viską žino ir tave pri
ėmė, - tarė Džena. - Ir greitai davė darbo. Be to, minėjai, kad tave
ten labai myli ir gerbia. Ar nenorėtum pati jiems papasakoti? Ar
nebūtų geriau, jei nereikėtų visą laiką būgštauti, kad kas nors gali
tave atpažinti?
Man suskaudo kulkšnį. Kas čia? Mėšlungis? Juk taip žmonės ir
nuskęsta, ar ne? Nuo kojų raumenų mėšlungio.
- Aš negaliu, Džena. - Jau baisu, kad neprigerčiau, o ji tik blo
gina padėtį.
- Bet vis tiek yla gali išlįsti iš maišo. Argi ne geriau prisipažinti?
Ji tikrai nieko nesupranta.
- Klausyk, - nebeapsikentusi tariau, - aš nekamantinėju tavęs
apie šeimą, tad nekamantinėk ir tu manęs!
Ji išsigando mano emocijų proveržio. Aš irgi išsigandau, bet ji
vis nesiliovė manęs erzinusi, tad man nedaug tereikėjo.
- Atleisk, - tarė ji, - aš tik noriu, kad tau būtų geriau. Kai tu
man pasakojai, aš juk tavęs neatstūmiau.
Kalenau dantimis taip garsiai, kad pabūgau, ar ji negirdi.
- Tu gerokai už kitus adaidesnė, - pasakiau. - O kitiems prisi
pažinti aš bijau.
Staiga ji pradėjo juoktis.
- Nežinojau, kad tu tokia bailiuke, - ir ji kirto delnu per vande
nį, aptėkšdama man veidą.
- Ei, - sušukau nusisukdama. - Liaukis!
Ji dar kelis kartus mane aptėškė, tarsi tai labai juokinga. Tačiau kai
pažiūrėjau jai į veidą, po tuo juoku slėpėsi kažkoks negeras pyktis.
- Džena, baik, - paprašiau.
Dar būdama dešimties atsikračiau įpročio taškyti draugus van
deniu. Bijojau, kad ji nepradėtų dar ir skandinti. Nebežinojau, ko
dar iš jos tikėtis.
- Aš grįžtu, - pasakiau ir ėmiau plaukti į krantą.

Ji pasivijo mane, ir mes plaukėme greta. Yrėmės ranka rankon,
mostas mostan. Jai tai lyg lenktynės. Varžybos. O mano širdis dau
žėsi taip stipriai, lyg yriausi dėl savo gyvybės.
Keturiasdešimt devintas SKYRIUS
Sara
Kita našlė
Prabėgus trims mėnesiams po Džeimio mirties, per Topsulo salą

praskriejo šiaurryčių uraganas. Vagonėlių parke apgadino keletą
namukų. Nuplėšė koplytėlės stogą, nulaužė špilių ir iškūlė langus -
visus iki vieno. Jau nebe pirmą kartą audros niokojo pastatą. Tačiau
anksčiau Džeimis greitai viską sutaisydavo, kaip ir tada, kai praūžė
uraganas „Franė“. Dabar niekam tai nerūpėjo.
Po Džeimio žūties žmonės dar keletą sekmadienių susirink
davo į koplyčią, kai kurie net bandė išlaikyti jo sukurtą tradiciją,
klausinėdavo apie tai, kur kas patyrė Dievo malonę, tačiau viskas
buvo nebe taip kaip anksčiau. Matyt, niekas, išskyrus Džeimį, ne
turėjo kerėtojo savybių. Pamažu žmonės apleido koplytėlę, o kai
dabar vėjas nuplėšė stogą ir sienose vietoj langų liko žiojėti angos,
aš supratau, kad šiam pastatui lemta byrėti tol, kol iš jo liks tik pri
siminimai. Kaip ir prisiminimai apie jį sukūrusį žmogų.
Praėjus kelioms dienoms po uragano nuvežiau Kitą į mokyk

lą ir grįžau namo. Įsukusi į parką pamačiau Markuso pikapą prie
mūsų namelio. Markusas sėdėjo prie vairo, o pamatęs, kad sustojau
šalia, išlipo iš mašinos. Po laidotuvių su juo dar nebuvau kalbėju
si. Buvau pradėjusi dirbti naujoje kavinėje, pavadintoje „Džabinos

Java“, Serf Sityje. Jis dažnai užsukdavo, nes ji netoli priešgaisrinės
stoties, tačiau neturėdavo ko man pasakyti. Todėl įtariau, kad prieš
nelaimę Džeimis spėjo papasakoti broliui apie mane.
Aš taip pat jam neturėjau ko pasakyti. Sklandė gandai, neva
Markusas kažkaip prisidėjęs prie Džeimio mirties. Didžiakupris
banginis birželio mėnesį? Tyrėjai tuo labai abejojo. Tačiau ir ne
įstengė prisiūti Markusui kaltės dėl Džeimio mirties, tad jis liko
švarus. Nė nežinojau, ką manyti. Ką kaltinti. Ar Markusas tikrai
myli Lorelę, kaip manė Džeimis? Ar jo meilė tokia stipri, kad net
būtų galėjęs pašalinti Džeimį iš kelio? O gal pagrindinis kaltininkas
iš tiesų - banginis? Vienaip ar kitaip, Džeimio vis tiek nebėra.
- Ką čia veiki? - paklausiau išlipusi iš automobilio.
- Norėjau šnektelt su tavim, - atsakė jis. Rankoje Markusas lai
kė didelį rudą voką. - Kai ką tau atnešiau.
Akimirką padvejojusi pakviečiau:
- Ką gi, eime į vidų.
Svetainėje atitraukiau užuolaidas ir įleidau į kambarį rytinės
saulės šviesos. Paduodamas man voką Markusas atrodė sutrikęs.
- Čia tau, - pasakė jis ir atsisėdo ant sofos. - Tikriau, Kitui.
Norėjau kur nors palikti, bet paskui pagalvojau, kad geriau įteiksiu
tau asmeniškai.
Atsisėdusi atplėšiau voką. Jame buvo ranka rašytas laiškas ir
kažkoks dokumentas.
- Laiško gali neskaityti, - pasakė jis. - Kadangi esu čia, pats
viską paaiškinsiu.
Tildydama kilstelėjau ranką ir ėmiau skaityti.
Brangioji Sara,
žinau, kad Kitas yra Džeimio sūnus. Jis man viską papasa
kojo tą rytą, kai žuvo. Man prireikė šiek tiek laiko su tuo
apsiprasti, o kai tai įvyko, supratau, kad būtų nesąžininga,
jei Megė su Endžiu gyvens visko apteku o Kitas skurs. Jeigu
Džeimis nebūtų žuvęs, jis tikrai būtų pasirūpinęs ir Kitu. To
dėl aš įsteigiau tavo sūnui studijų fondą. Atidariau sąskaitą
ir įnešiau pinigų, kad turėtų kuo apsimokėti už koledžų, kai

pradės mokytis. Jeigu jis nutars nestoti į aukštųjų ir nesi
mokyti, pinigus galės pasiimti sulaukęs dvidešimt penkerių.
Tikiuosi, kad tau tai bent kiek palengvins gyvenimų.
Nuoširdžiai
Markusas
Greitai, bet labai įdėmiai perbėgau akimis dokumentą ir pama

čiau, kad Kitas studijų fondo sąskaitoje turi keturiasdešimt tūks
tančių dolerių. Keturiasdešimt tūkstančių!
Pažiūrėjau į Markusą.
- Iš kur... - Man išdžiūvo burna. - Kieno šitie pinigai? - pa
klausiau.
- Mano, - atsakė jis. - Nebijok, savęs nenuskriaudžiau. Tiek,
kiek sukaupiau, man niekada nereikės. O čia nebloga investici
ja. - Jis parodė dokumentą, kurį laikiau virpančioje rankoje, ir
pridūrė: - Kai Kitas pradės lankyti koledžą, suma bus gerokai
didesnė.
- Markusai... neišmanau, ką tau pasakyti. - Nenorėjau apsi
verkti. Buvau pavargusi nuo verkimo. - Labai tau ačiū.
Jis nerangiai linktelėjo ir paklausė:
- Kaip laikaisi? Turiu omeny, finansiškai? Nenoriu smalsauti,
bet Džeimis minėjo duodavęs tau po kelis šimtus kas mėnesį.
Vos nesusijuokiau.
- Taip ir pasakė? Po kelis šimtus?
Markusas linktelėjo.
- Gerokai daugiau nei kelis šimtus, - patikslinau. - Duodavo
tiek, kad užtekdavo ir pragyventi, ir dar kas mėnesį atidėdavau.
Taupiau juodai dienai. Iki gyvos galvos mudviem su Kitu tikrai
neužteks, bet jeigu ir toliau galėsiu gyventi šiame namelyje nemo
kėdama už nuomą ir dar dirbsiu „Džabinos Javoje“, kaip nors išsi
versime.
- O, - nustebo jis. - Džiaugiuosi.
- Turbūt jo visi pinigai... visa jo turėta nuosavybė dabar perėjo
Lorelei, ar ne? - paklausiau.
- Taip. Tai įvyko automatiškai. Jis turėjo gyvybės draudimą ir

dokumentą, pagal kurį visa, kas buvo jo paveldėta iš tėvų, nelaimės
atveju atitenka Lorelei.
Šunsnukis, pagalvojau. Pirmą kartą gyvenime rimtai ir nuošir
džiai ant jo supykau.
- Man kelia nerimą vienas dalykas, - nedrąsiau pratariau.
-Koks?
- Šitas namukas. Žinau, kad vagonėlių parkas priklausė Džei-
miui, jis man leido čia gyventi be jokių mokesčių, dėl to man ir
pavykdavo susitaupyti. Bet dabar, jeigu parkas perėjo Lorelei, neži
nau, ką man daryti. Išsikelti?
- Hmmm. - Jis atsilošė į sofos atkaltę. - Ne. Niekur nesikelk.
Padarysim štai ką. Pirmiausia, manau, Lorelė norės, kad ir toliau
gyventum čia nemokėdama už nuomą, - pasakė jis. - Ji nieko ne
žino apie judu su Džeimiu, ir, tikiuosi, nesužinos, sutarta? Spėju, tu
ir aš esam vieninteliai, kurie tai žino. Teisingai?
Prisiminiau Stivą, bet jis jau seniai buvo dingęs iš mano
akiračio.
- Taip, - patvirtinau.
- Nemanau, kad Lorelei rūpi, kur ir kaip tu gyveni. Tiesa ta,
kad ji šioje saloje turi tiek nekilnojamojo turto, kad nė nežino arba
jai neįdomu, jog jai priklauso dar ir šitas parkas. Jai tai tik lašas
jūroje.
Kaip įmanydama stengiausi paslėpti apmaudą. Jis nė nenuma
nė, kokie skaudūs man jo žodžiai.
- Aišku, - tariau.
Markusas pasilenkė į priekį, ir aš tik dabar pastebėjau, kaip nu-
šviesėja jo tamsūs plaukai pro langą sklindančios saulės šviesoje. Jis
iš tiesų labai panašus į Endį.
- Žinau, kad judu su Džeimiu turėjote planų, - po kiek laiko
vėl prabilo jis. - Dėl ateities.
Sučiaupiau lūpas.
- Tu irgi turbūt jautiesi kaip našlė, - pasakė jis. - Tik negali to
parodyti.
Jis mane supranta. Akyse ėmė tvenktis ašaros.
- Tikrai taip.
- Duok žinią, jeigu reikės mano pagalbos, Sara, - pasakė kilda
mas nuo sofos. - Man jau metas j gaisrinę.
Aš irgi atsistojau.
- Kodėl tu dirbi, juk neprivalai? - atsargiai paklausiau.
Jis patraukė pečiais ir tarė:
- O kodėl dirbo Džeimis?
- Nes mylėjo savo darbą. Jis manė, kad tai naudinga žmo
nėms.
- Na va, ir atsakei.
Atidarė duris ir išėjo j prieangį.
- Markusai!
Atsigręžęs pažiūrėjo į mane.
- Tu myli Lorelę? - paklausiau.
Nustebęs jis kilstelėjo antakius. Paskui nusišypsojo ir tarė:
- Nuo šešiolikos metų. - Paskui jo veide šypsena dingo. - Ta
čiau tai nieko nekeičia. Ji mano, kad aš... Ji netiki, kad ten buvo
banginis.
Suspaudžiau saujoje dokumentą. Markusas neprivalėjo to da
ryti. Neprivalėjo ateiti ir reikšti užuojautos. Vėl pakėliau į jį akis ir
tariau:
- O aš tikiu, kad banginis vis dėlto buvo.
Penkiasdešimtas SKYRIUS
Kitas
Penktadienio vakarą atėjau į policijos poskyrio pasitarimų salę,

Misteris Džonsonas mane pasitiko ir paspaudė ranką. Dona su
Lorele jau irgi buvo čia. Dona apkabino mane per liemenį, ir mes
sustoję laukėme, kol Flipas įjungs vaizdo leistuvą.
- Kaip laikosi mano vyrukas? - paklausė ji.
- Po truputį, - atsakiau.
- Pas Markusą tau gerai?
- Normaliai.
Man patiko, kad ji nesivaržo manęs prie kitų. Su ja jaučiuosi
beveik normalus žmogus.
- Man regis, Markusui tavo draugija patinka, - šyptelėjo Lorelė.
Nusigręžiau nuo jos.
- Gal, - burbtelėjau. Kartais aš būnu šiknius.
- Na va, - tarė Flipas, žengdamas tolyn nuo vaizdo leistum -
Prašom visus įsitaisyti patogiai.
Mes susėdom prie didelio pailgo stalo. Dona įsitaisė tarp ma
nęs ir Lorelės vienoje stalo pusėje, o Flipas su Misteriu kitoje. Mis
teris vilkėjo kostiumą, visiškai netinkantį paplūdimių rajone nei
stiliumi, nei forma. Atrodė lyg koks reperis. Nuimk apykaklę su
kaklaraiščiu, ir liks tikras hiphopo atlikėjas.
- Kaip jau minėjau trims iš jūsų telefonu, - kalbėjo Flipas, -

Misteris nufilmavo savo pokalbį su Saros memuarų rašymo moky
toju, ir, nors jis pats neišgirdo čia nieko svarbaus, vis dėlto norėtų,
kad jūs tai pamatytumėte.
Misteris pasilenkė virš stalo ir tarė:
- Galbūt jūs pastebėsite tai, kas nekrito į akis man.
- Kurgi, - leptelėjau. Mamos jau nėra tris su puse savaitės, o jis
dar nori, kad kas nors ką nors pastebėtų. Ar dar ilgai tai tęsis?
Pokalbis man pasirodė labai keistas, o keisčiausias buvo tas
mokytojas. Jis vardu Šonas ir labai priminė pastorių Bilą - aukštas
ir liesas, tik plaukai rausvi, nukirpti „ežiuku“, oda smarkiai pablyš
kusi. Jis paspaudė Misteriui ranką ir tarsi susilankstė kėdėje prie
šais detektyvą.
Misteris uždavė keletą bendrų klausimų, ir mes sužinojome,
kad paskaitos vyko šešis kartus bažnyčios susirinkimų salėje. Jas
lankė penkios moterys ir du vyrai. Vienintelis mamos pažįstamas
žmogus buvo Dona, ir, kiek jis prisimena, mama su kitais lyg ir
nebendravo.
- Su ničniekuo, - patikslino Dona.
- Negaliu pasakyti, ar bendraudavo su kolegomis po paskaitų
ar šiokiadieniais, - pasakė Šonas.
- Tikrai ne, - patvirtino Dona.
- Ar esate skaitęs ponios Veston memuarus? - paklausė
Misteris.
- Tik keletą pirmųjų puslapių. - Kalbėdamas mokytojas gesti
kuliavo. Žydras, pamaniau. - Ji rašė labai gerai, tik gaila, kad ranka,
nes niekas daugiau iš jos grupės taip nedarė. Paprašiau jos ateity
dėstyti mintis kompiuteriu, bet ji man atsakė: a) neturinti nei kom
piuterio, nei spausdinamosios mašinėlės, b) memuarai skirti tik jos
akims. Ji man davė paskaityti pradžią tik dėl to, kad norėjusi pažiū
rėti... regis, ji pasakė - „ar teisingai tai darau“.
- Sakiau? - tarė Dona. Man pasirodė, kad Dona mokykloje
buvo iš tų visažinių, kurios per didelį žinojimą pačios ir nukenčia.
- Ar prisimenate perskaitytų puslapių turinį? - paklausė
Misteris.
- Taip, nes jis buvo unikalus, - atsakė Šonas. - Jai tada buvo
dvidešimt keleri, ji pirmą kartą apsilankė bažnyčioje Topsulo salo
je. Bažnyčia prie jūros, jei neklystu... Tiksliai nepamenu, regis, pas
tatas skalaujamas vandens, penkiakampis. Ji susižavėjo bažnyčios
dvasininku, o su savo sutuoktiniu buvo nelaiminga. - Mokytojas
krenkštelėjo ir kalbėjo toliau: - Turiu prisipažinti, man magėjo su
žinoti, kur link nuves jos pasakojimas. Bet tai buvo skirta ne mano
akims.
Ačiū tau, Dieve, mintyse tariau. Jeigu motina ketino pasako
ti apie santykius su mano tėvu, tai džiaugiuosi, kad rašė tik sau.
Akies krašteliu dėbtelėjau į Lorelę ir pamačiau, kad ji sėdi ir ap
žiūrinėja nagus. Man jos kiek pagailo. Ji juk žinojo, kur veda ši
istorija.
- Per paskaitas ji nepratardavo nė žodžio, - pasakojo Šonas. -
Visi norėjo ir stengdavosi paskaityti iš savo rašinių bent ištrauką,
bet Sara niekam neatvėrė savų minčių. Kartą jos paklausiau, ar ne
reikalinga mano pagalba, bet ji atsakė, kad jai ir taip neblogai seka
si. Prisipažinsiu, man ir dabar neaišku, ar ji turėjo naudos iš mano
paskaitų. Nors, kiek pamenu, nepraleido nė vienos.
- Vieną praleido, - įsiterpė Dona.
Tarsi išgirdęs jos žodžius, Šonas atsisėdo kėdėje tiesiai ir pasi
taisė:
- O, vieną praleido. Dėl sūnaus. Jis buvo vienas iš paauglių,
smarkiai apdegusių per gaisrą Serf Sičio bažnyčioje. Tądien jis
prastai jautėsi, ir ji turėjo likti namie jo slaugyti.
Įdomu, ar ji tada labai pyko, kad per mane turi praleisti paskai
tą, pagalvojau.
Daugiau neišgirdome nieko svarbaus ir Flipas išjungė leistu-
vą, o Misteris, pažiūrėjęs per stalą pirma į mane, paskui į Lorelę ir
Doną, tarė:
- Tas faktas, kad ji rašė memuarus, gal ir nesvarbus, bet man
rūpi tai, kad ji rašė apie savo praeitį, o kai žmogus tai daro, jis kar
tais bando susirasti tuos, kuriuos savo pasakojime mini. Lorele,
Flipas sakė, kad jūs seniausiai pažinojote Sarą. Ar jums šis interviu
nekelia jokių minčių?
Lorelė nusijuokė. Ačiū jai už tai. Nes jau maniau, kad nuo kam
baryje tvyrančios įtampos užtrokšiu.
- Na, pradėsiu nuo to, kad tas dvasininkas - mano vyras.
Misteris išpūtė akis. Dona trynė pirštu dėmę ant stalo.
- Jis žuvo 1997-aisiais, tad abejoju, ar ji būtų norėjusįjį susiras
ti, - paaiškino Lorelė.
- Supratau, - tarė Misteris, ant stalo suremdamas abiejų ran
kų pirštus. - Aš manau... Gal po susirinkimo dar pasikalbėsim tik
mudu. Gerai?
- Gerai, - sutiko Lorelė ir linktelėjo.
- Kai dėl to kito memuaruose paminėto pono, - tarė Miste
ris, - tai aš jau buvau susitikęs su tavo tėvu, Kitai.
Dabar jau ir aš išpūčiau akis.
- Čia tai bent, - pasakiau.
- Kodėl stebiesi? - paklausė Flipas.
Papurčiau galvą. Lorelė vėl spoksojo į nagus.
- Kur jis dabar? - paklausiau. Man buvo įdomu sužinoti,
kaip atrodo vyras, nieko bendro neturintis su mano atėjimu į šį
pasaulį.
- Minesotoje, - atsakė Misteris. - Vedė kitą moterį ir augina
tris dukteris. Apgailestavo sužinojęs, kad dingo tavo mama, bet
sakė nieko apie ją negirdėjęs nuo tos dienos, kai abu išsiskyrė ir kai
tu buvai dar kūdikis. Ar visi tai žinote?
Visi trys linktelėjome galvas.
- Jis nemokėjo tau alimentų, bet sakė, kad tavo mama pati tam
pritarusi. Aš lygiai tą patį aptikau ir skaitydamas jų skyrybų doku
mentus.
- Dėl to ir gyvenu skardinėj, - burbtelėjau.
Misteris pritariamai linktelėjo.
- Susitarimas išties gan neįprastas. Tačiau esu matęs ir ne tokių.
Misteris atsirėmė delnais į stalą ir pakilo iš vietos.
- Na, aš norėjau parodyti jums interviu įrašą, - pasakė ir ėmė
dalinti savo vizitines korteles, lyg mes jų dar nebūtume turėję. -
Jeigu prisiminsite ką nors naudingo, būtinai man paskambinkite.
Kai grįžau į Markuso bokštelį, priekinės lauko durys buvo už

rakintos. Dėl to durų rakinimo Markusas man kaip rakštis subinėj.
Dažniausiai jis neužrakina, tad aš kur nors išeidamas įpratau nebe
imti su savimi rakto. Paskui staiga pradeda rakinti. Kai pasiskun
džiau, patarė prisisegti jo namų raktą prie raktų grandinės. Bet aš
vis pamirštu. Tad dabar likau už užrakintų durų.
Įtariau, kad jis ne gaisrinėje, o greičiausiai sėdi pas Lorelę, bet
manęs niekas už jokius pinigus nenutemps į Megės ir visos tos šu
tvės namus. Jau norėjau jam skambinti ir prašyti, kad grįžtų ir atra
kintų man duris, bet staiga prisiminiau, kad lauke prie bokštelio yra
atsarginės kopėčios. Tuo silpnu metaliniu įtaisu galima užlipti tie
siai ant stogo. Tarpai tarp virbų yra pėdos atstumu vienas nuo kito,
o jų storis per mano nykštį. Kopėtėlės buvo atstojusios nuo sienos
per kelis colius, kad tilptų tik įkišti pėdos galą. Paklausiau Markuso,
kam jos reikalingos, ir jis atsakė, kad bokštelis visad buvo su tomis
kopėčiomis. Tikriausiai įrengtos avariniam nusileidimui.
Apėjau pastatą iš šono ir pažiūrėjau į viršų. Švietė pilnatis, ir
nuo kopėtėlių ant bokštelio sienos krito ilgi aštrūs šešėliai. Gražus
dangus, bet ne tau, Martynai. Jeigu ir užlipsiu tais laipteliais, tai
atsidursiu ant plokščio stogo, kur nėra jokių apsauginių turėklų.
Tačiau ten yra durelės. Siauros, įžambios durys, kurių, mano ma
nymu, Markusas niekada nerakina, ir pro kurias įėjus galima nusi
leisti į bokštelį įvijais metaliniais laiptais.
Atsidusau ir atsirėmiau į pastato sieną. Pažiūrėjau į laikrodį:
septynios minutės po devintos. Galėčiau jam paskambinti, bet tada
jis įsius. Šimtą kartų man kartojo pasiimti raktą.
Įsitveriau į kopėtėles ir pradėjau lipti. Greitai. Jeigu lipsiu greitai,
nebus kada galvoti apie baimę. Kopėtėlės virpėjo, tarsi grasindamos
bet kurią akimirką atsilupti nuo sienos. Rankomis čiuopiau plonus
kaip cigarai virbus, o su kiekvienu žingsniu kojų pirštų galai atsi
trenkdavo į mūrą. Nežiūrėk žemyn, liepiau sau. Ir negalvok, kaip tai
atsilieps tavo pečiams. Išvis negalvok. Lipk aukštyn, ir taškas.
Taip ir dariau. Kopiau vis aukštyn ir aukštyn. Viskas buvo ge
rai, kol įveikiau du trečdalius. Staiga sustingau. Kūnas suakmenė
jo it negyvėlio, rankos įsikirto į plonus kopėčių virbus. Negalėjau
atgniaužti pirštų, kad vėl imčiau stumtis - aukštyn arba žemyn.

Negalėjau pajudinti kojų, kad pakilčiau vienu virbu aukščiau ar
nusileisčiau žemiau. Įstrigau kopėčiose ant bokštelio sienos. Ne
tik negalėjau pajudinti nė raumens, bet dar ir galva pradėjo suktis.
Atsirėmiau kakta į virbą ir užsimerkiau. Bet kurią akimirką galiu
nusiristi žemyn.
Gal tiesiog nušokti? Prisiminiau, kaip šokdamas iš namelio tik
nuo aštuonių pėdų aukščio terasos nikstelėjau kulkšnį, o dabar esu
pakilęs gal aukščiau nei per dvidešimt. Man būtų galas. Todėl žmo
nės ir bijo aukščio, kvaily tu.
Taip stovėjau sustingęs gal kokias penkias minutes. Galiausiai
man pavyko atgniaužti dešinės rankos pirštus. Atplėšiau juos nuo
kopėčių krašto ir pasliuogiau truputėlį žemyn. Per vieną skersinį
nuleidau žemyn dešinę koją. Tą patį padariau ir su kaire. Mano ju
desiai buvo negrabūs, bet vis tiek judėjau, ir kai iki žemės buvo
likusios šešios pėdos, adeidau rankas ir nušokau ant smėlio.
Mano kūnas buvo tarsi viena didelė drebučių krūva, ir ryžausi
spjauti į savo išdidumą. Ne, į sąsiaurio namą nevažiuosiu, bet tikrai
paskambinsiu Markusui ir paprašysiu grįžti manęs gelbėti. Jis tur
būt prie šito jau priprato.
Penkiasdešimt pirmas SKYRIUS
Endis
Man žūtbūt reikėjo pasikalbėti su kokia nors mergina apie tai, kas
nutiko su Kime. Mama yra moteris, bet ji iškart paklaustų: „Kur tai
nutiko?“ Turėčiau atsakyti, kad bokštelyje, o ji tada išplepėtų dėdei
Markusui, ir aš turėčiau bėdos. Todėl pasikviečiau į savo kambarį
Mėgę, uždariau duris ir paprašiau kalbėti tyliai.
- Kas atsitiko, meški? Endi? - sušnibždėjo ji.
Aš nesupykau, kad pavadino mane meškiu, nes ji čia pat pa
sitaisė.
- Tik niekam nepasakok, gerai? - tariau.
Ji papurtė galvą ir tarė:
- Niekam.
Megė atsisėdo ant mano lovos ir vieną ant kitos susikėlė kojas,
kaip paprastai daro. Aš įsitaisau ant savo sukamosios kėdės.
- Mes su Kime norėjom pasimylėti, bet nieko neišėjo, - prisi
pažinau.
Megė nei supyko, nei nuliūdo, tik paklausė:
- O kodėl?
- Pažadi niekam nepasakoti?
- Pažadu. Jeigu tik niekas... na... Kaip jaučiasi Kimė? Jai
skaudėjo?
- Ne! - sušukau. Pamiršau, kad turim kalbėti tyliai. Mama na

mie, bet apačioje, todėl turbūt neišgirdo. - Ne. Aš nė už ką gyveni
me jos nenuskriausčiau.
- Žinau. Kur jūs tai darėte?
- Pas dėdę Markusą. Jo nebuvo namie.
Laukiau, kad ji pradės ant manęs rėkti, bet ji tylėjo.
- Supratau, - tarė ji. - Tai kas gi atsitiko?
- Mes buvom viską kruopščiai suplanavę. Pasiėmiau prezervaty
vą ir mes nuėjome į tą kambarį, kur stovi lova su mėlynu apklotu.
Ji linktelėjo. Suprato, apie kurį kambarį kalbu.
- Ir... - Man pasidarė gėda. Su Mege atvirai kalbėtis lengva. Ji
labai miela. Bet prisiminiau, kaip dėdė Markusas mokė, kad nie
kam nevalia tokių dalykų pasakoti. Tai labai asmeniška. - Tai labai
asmeniška, - pasakiau, - bet aš nežinau, ką daryti.
- Viskas gerai, Endi, - tarė ji. - Juk žinai, kad manim gali pa
sitikėti.
- Aš jau buvau pasirengęs, bet Kimė pradėjo verkti ir nenorėjo
praskėsti kojų.
- Ak, - Megė prikando lūpą, - ką tu tada darei?
- Nieko. Pasakiau, kad nebūtina to daryti. Tada ji išsigando,
kad aš galiu nebebūti jos vaikinas, bet aš vis tiek būsiu.
Megė nusišypsojo ir tarė:
- Myliu tave, meški.
Pasakė nei į tvorą, nei į mietą. Aš juk ne apie tai kalbu!
- Ar nesupranti, ką sakau? - paklausiau.
- Nebijok, suprantu. Tu labai norėjai pasimylėti, bet Kimė pa
skutinę akimirką išsigando ir persigalvojo. Tu ją labai gerbi ir dėl to
nevertei jos to daryti per prievartą. Be to, esi pakankamai subren
dęs ir žinai, kad draugaujant seksas nėra pagrindinis dalykas.
- Bet labai svarbus, - pasakiau.
- Tik ne tiek, kad sužlugdytumėte tai, ką judu su Kime šiuo
metu turite.
- O ką mes turime? - Pradėjau nebesuprasti.
- Draugystę. Meilę vienas kitam.
- Taip, bet aš nežinau, kaip man elgtis kitąsyk.
- Palauk, neskubėk, - patarė Megė.

- Aš nenoriu laukti.
- Bet reikia. Tu turi pasakyti Kimei, kad lauksi, kol ji bus tam
pasirengusi.
Megė man atsakinėjo ne taip, kaip norėjau.
- Šito galiu niekada nesulaukti.
- Teisybė, laukti gali tekti gan ilgai, - pritarė Megė.
- Ar negali manęs pamokyti, kaip ją įkalbinti?
- Na jau ne, - atsakė ji. - Jos atžvilgiu būtų labai nesąžininga.
- Aš nenoriu elgtis nesąžiningai, bet vis tiek labai noriu pa
simylėti.
- Tu toks kaip visi vaikinai, - leptelėjo Megė.
- Kodėl taip sakai?
- Matai, Endi, - ėmė aiškinti ji. - Merginoms ne visada to rei
kia taip kaip vaikinams. Jos turi daugiau ką prarasti.
- O ką jos gali prarasti?
- Visų pirma, merginos gali pastoti, o vaikinai ne.
- Su prezervatyvu tikrai nepastos.
- Būna, kad ir su prezervatyvu.
Šito aš nežinojau. Pamėginau įsivaizduoti Kimę su pilve augan
čiu kūdikiu. Geriau nereikia.
- Be to, pirmą kartą labai skauda, - toliau vardijo Megė.
- Dėl to ji ir išsigando?
- Paklausk jos pačios, Endi. Tik ji vienintelė gali atsakyti į šį
klausimą. O tau... patarčiau apsišarvuoti kantrybe.
- Kol ji susiruoš, gali baigtis mano prezervatyvų galiojimo
laikas.
Megė pratrūko juoktis.
- Bet kada gali nusipirkti naujų, - tarė ji. - O kitos merginos,
tokios geros ir gražios kaip Kimė, gali ir nerasti.
- Štai kaip, - pagaliau supratau. Vis dėlto teks palaukti, nes
Megė pasakė labai protingą dalyką.
Penkiasdešimt antras SKYRIUS
Kitas
Džena buvo linkusi važinėti, kaip sakoma, aplinkiniais šunkeliais,

todėl gūdų vakarą grįždami iš kino teatro Vilmingtone trankė
mės po nuošalius Dievo užmirštus kampelius. Ji gali vairuoti bet
kada - ir dieną, ir naktį, aš tam ir nesipriešinu. Sutaupau pinigų
degalams. Nežinau, kokie Dženos piniginiai reikalai. Ji mėgsta val
gyti mieste, moka už kino bilietus, o kai paskutinį kartą važiavom
mano automobiliu, pripylė pilną baką degalų. Tačiau neatrodo, kad
ji maudosi piniguose. Man nelabai ir rūpi. Žinau tik tai, kad su
Džena man šiuo metu smagiausia už viską pasaulyje. Ji viena iš tų
(dar mama, Dona, o dabar ir Markusas), nuo kurių man nereikia
slėpti veido. Ji man padeda daryti fizinius pratimus ir porą kartų
netgi buvo nuvažiavusi su manim pas fizioterapeutą pasimokyti,
kaip taisyklingai juos atlikti. Gunaras iš kailio nėrėsi ją mokydamas
ir vos manęs nesulaužė besistengdamas.
Niekaip negalėjau suvokti, kodėl Džena nesivaržo rodytis su
manim viešai. Ligoninėje - suprantama, ten dauguma su sumaito
tais veidais ar galūnėmis, bet restorane ar kino teatre, kur visi tik ir
spokso į mane, ji elgiasi su manim kaip su normaliu vaikinu. Paima
už rankos. Net pabučiuoja. Tarsi sakytų: „Man nusispjaut, ką žmo
nės apie mus galvoja.“ Lygiai taip pat ir aš stengiuosi negalvoti apie
jos amžių. Paslėpusi žilų plaukų ruoželį ji man vėl atrodo devynio
likmetė, nors iš tikrųjų man nėmaž nerūpi, kiek jai iš tiesų.
Anksčiau, dar prieš gaisrą, kelioms merginoms buvau prisipa
žinęs meilę. Porą kartų net pats tuo tikėjau. Nepamenu, ką joms
tada šnekėjau, bet viskas labai tikra yra tik dabar su Džena. Nėra
malonesnio jausmo, kaip priversti ją nusišypsoti.
- Mirštu iš bado, - pasakė ji. - Kai grįšim pas mane, imam
ir pasikepant kiaušinienės ir išsiverdam žirnių, ką? Man patinka
naktipiečiauti.
Galim. Ta mergina gali šveisti kiaušinius kiaurą parą.
- Aš nieko prieš, - pasakiau. Tik, užuot ruošęs naktipiečius,
mieliau nusitempčiau ją į tą milžinišką lovą, bet jeigu ji nori pirma
pavalgyti, prašom.
Šįvakar žiūrėjom vieną iš tų filmų, kur jau iš anksto žinai, kad
geriems žmonėms nutiks kas nors labai blogo. Panašiai kaip ir
gyvenime. Prisiminiau mamą. Ji tokia gera, o štai ėmė ir atsitiko
kažkas labai negero. Dėl to jau neabejojau. Bandžiau nuvyti šitas
mintis, nes jos man neleido susikaupti ir žiūrėti filmo.
O Džena iš tiesų verkė. Labai tyliai. Laikiau ją už rankos ir glos
čiau, nors man atrodė, kad ašarojimas yra pernelyg jautri reakcija
į tai, kas vyksta ekrane. Filmas buvo liūdnas, bet ne tragiškas. Bent
jau ne toks tragiškas kaip mano gyvenimas.
Dabar, grįždamas iš Vilmingtono, susimąsčiau apie jos minėtus
vidinius randus. Gal ji prisiminė juos per filmą ir dėl to apsiverkė?
Galiausiai nutariau paklausti jos pačios.
Kai buvome ant tilto, sugalvojau, kaip pradėti.
- Pameni, minėjai vidinius randus? - paklausiau.
- Mhm. - Džena sustojo prie vienintelio Serf Sičio šviesoforo.
Degė raudona. Aplink nė vieno automobilio.
- Ką turėjai omeny? - kitas klausimas.
Ji nieko neatsakė, ir mes vėl pradėjome važiuoti.
- Užsikrausi didelę naštą, jei papasakosiu, - pagaliau pasakė
ji. - Aš to nenoriu.
Pasisukau į ją ir pasilenkiau taip arti, kiek tik leido saugos
diržas.
- Tu paėmei mano naštą, leisk ir man pasidalyti tavąja.

- Tai visai skirtingi dalykai.
- Kodėl?
- Ogi todėl, - ji sušnairavo į mane, paskui pridūrė: - Tikrai
nori man padėti?
- Žinoma, - atsakiau.
- Tada mylėk mane tokią, kokią matai.
Pirmą kartą vienas iš mūsų ištarė žodį iš M raidės.
- Puiku, - pasakiau.
- Žinai, - ji vėl pažiūrėjo į mane ir pasakė: - Gal reikėtų leisti
Endžiui bokštelyje susitikinėti su drauge.
Oho, koks staigus temos pokytis. Ana tema man labiau patiko.
- Kodėl? - paklausiau.
- Pameni laikus, kai pats buvai toks? Norėdavai pasimylėti, o
nebuvo kur.
- Man nusispjaut. - Koks mano reikalas, kur Endis tai daro, net
nenorėjau matyti to vaizdo prieš akis.
Džena įsuko į Pietinį Topsulo salos greitkelį ir kurį laiką važia
vome tylėdami. Buvo tamsu, nors į akį durk. Jeigu būčiau vairavęs
aš, jau seniai būčiau įjungęs tolimąsias šviesas, bet ji važiavo gana
lėtai, todėl nieko nesakiau. Tik prieš pat Pietinio Topsulo greitkelio
ir Pietinio Pakrantės kelio sankryžą iš miško išlėkė ir mums prieš
nosį šmėstelėjo kažkoks siluetas; pajutau, kaip jis dunkstelėjo į
mūsų mašiną.
- Ot, velnias! - sušuko Džena, tvirtai įsikibdama į vairą. -
Pokšt! Kaip nekenčiu. - Ir važiavo toliau.
- Nesustosi? - nustebau. Kažin kas tas neaiškus siluetas? Meš
kėnas? Katė? Šuniukas?
- Na jau ne, - atsakė ji. - Nesiruošiu vidury nakties apžiūrinėti,
ką nutrenkiau.
- Gal jis dar gyvas.
Sykį vidury dienos pervažiavau kiškį. Pamačiau per galinio
vaizdo veidrodėlį. Jis dar buvo gyvas ir raitėsi ant kelio. Šokčiojo
iš skausmo. Mane tai sukrėtė. Nutolau gerą mylią, bet tas žvė
relis nedavė man ramybės, todėl apsigręžiau ir patraukiau atgal.
Neturėjau ginklo, būčiau palengvinęs jo kančias. Nesugalvojau

nieko gudresnio, tik pervažiuoti jį dar kartą. Niekada nepamiršiu
to jausmo, kai jį traiškė automobilio padanga. Dar kelias mylias
važinėjau be tikslo, norėdamas nuo rato ir iš atminties ištrinti to
įvykio pėdsakus.
- Aš tikrai manau, kad reikia grįžti, - pasakiau. Juk Džena turi
pistoletą. Jeigu reikės, galėtume jį panaudoti.
- Aš išalkusi, Kitai. Mes jau beveik prie namų. Dabar jau tikrai
nebegrįšiu atgal.
- O jeigu ten buvo šuo ar katė? - neatlyžau. - Jeigu su antkakliu
ir adresu, galėtume paskambinti šeimininkams...
- Gal tik oposumas ar dar kas.
- O jeigu ne? - Pasąmonėje neryškus siluetas virto juoda kate.
Kieno nors augintine. - Tau nė kiek nerūpi? Negi nenorėtum suži
noti, jeigu kas nors pervažiuotų tavo katę?
- Kam iš tokio niekniekio daryti federalinį nusikaltimą?
Parodžiau į kelkraštį ir paprašiau:
- Apsisuk čia. Galėsi nelipti iš mašinos. Aš pats pažiūrėsiu. Turi
žibintuvėlį?
- Niekur aš nesisuksiu, Kitai. Elgiesi kaip vaikas.
Įdėmiai pažiūrėjau į ją ir tariau:
- Pasirodo, tu irgi turi savo tamsiąją pusę. - Per penkiolika
sekundžių ji visiškai sugadino mano susikurtą jos romantišką
paveikslą.
- Sakau tau, ten oposumas, Kitai, - pakartojo ji. - Juk ne žmo
gų nutrenkiau. Ne tavo mamą. Ne savo mamą. Ne gyvą žmogų.
Supykau, kad ji įvėlė mano mamą ir nutrėkštą oposumą į tą
patį kontekstą.
- Prašau apsisukti, - paliepiau.
Ji sustabdė mašiną vidury kelio.
- Negaliu patikėti.
- Važiuojam, kur nors apsisuksi.
Ji pikta ir nepatenkinta atsiduso, bet vis tiek įvairavo į kažkokio
seno namo kiemą ir apsisuko. Grįžom į tą vietą, kur buvo partrenk
tas žvėrelis, išlipom ir automobilio žibintų šviesoje ilgai ieškojom
ant kelio ir pakelės krūmynuose, bet neradom. Nei kailio skiautės,

nei kraujo pėdsakų.
- Matai? - tarė ji. - Jam turbūt nieko neatsitiko. Tik apsidaužė.
O aš mirštu iš alkio.
Neketinau taip lengvai pasiduoti. Patraukiau dar toliau, dairy
damasis griovyje iš vienos kelio pusės ir po krūmynus iš kitos.
- Kitai! - pašaukė ji. - Tu išvarysi mane iš proto!
Aš jos beveik negirdėjau. Pasiėmiau nuo žemės pagaikštį ir
ėmiau skintis kelią aukštoje žolėje, kad geriau matyčiau. Paskui
ėmiau juo daužyti per krūmus. Dairiausi į kelią. Ir tada aš supra
tau, kad ieškau ne sužeisto šuns, katės ar oposumo. Aš ieškau savo
mamos.
Penkiasdešimt trečias SKYRIUS
Sara
Širdies žaizdas begydant
1998
Kitas - mano gyvenimo žiburys. Abejoju, ar kita motina taip myli

savo vaiką kaip aš. Jis auga gražus ir protingas, meilus ir myli
mas. Su kiekviena diena jis man vis labiau primena Džeimį. Tai
mane ir liūdina, ir guodžia. Nuo gimimo nuolat vežioju Kitą į
Šiaurės Karolinos universitetinę ligoninę Čapel Hile tikrinti šir
delės. Ilgą laiką maniau, kad bėda mus aplenkė. Vaikas augo svei
kas, guvus ir aktyvus. Jo gydytojas manė, kad liga jau įveikta ir
operacijos jam nebeprireiks. Bet tuoj po septintojo gimtadienio
pradėjau pastebėti nežymius sveikatos pokyčius. Sporto aikštėje
jis nebebūdavo toks vikrus kaip anksčiau, o kartais matydavau jį
sunkiai šnopuojantį vien nuo jodinėjimo mediniu arkliuku prie
mūsų namelio. Bandžiau raminti save, kad tai nieko blogo. Bet
vieną dieną sporto aikštyne Hampstede galutinai įsitikinau, kad
gydytojas klydo.
Tądien su mumis buvo ir Lorelė. Sėdėjau tribūnose ant apatinio
suolo ir stebėjau paskutinį penkiolikos minučių futbolo kėlinį, ku
riame žaidė ir Kitas. Lorelė su Endžiu priėjo prie manęs ir atsisėdo
šalia.
- Paskui žais Megės komanda, - pasakė ji ir aikštės pakrašty

pamačiau Mėgę su savo bendraamžėmis. Jos vilkėjo baltai mėlyną
sportinę aprangą.
- Koks rezultatas? - paklausė Lorelė.
- Du trys, - atsakiau. - Varžovų naudai.
Artėjo Džeimio mirties metinės, per tą laiką daug kas pasikeitė.
Mudvi su Lorele matydavomės dažniausiai per vaikų sportinius už
siėmimus. Su Kitu svečiuodavomės sąsiauryje, jų naujajame name,
kad vaikai galėtų kartu pažaisti, bet be Džeimio viskas buvo kitaip.
Markusas, kuris anksčiau buvo neatsiejama tokių šeiminių susibė
gimų dalis, dabar irgi retai pasirodydavo. Žinojau, kad Lorelė jam
leidžia matytis su Mege ir Endžiu, bet pati su juo nenori turėti nie
ko bendro. Kartais pasikviesdavo mane papietauti, kai vaikai būda
vo mokykloje, tačiau vis kaip nors išsisukdavau. Kitaip negalėjau.
Man būtų buvę nejauku likti su ja dviese. Nenorėjau klausytis, kaip
ji ilgisi Džeimio. Nenorėjau girdėti apie dizainerį, kurį ji pasamdė
savo keturių miegamųjų dekoravimo darbams. Kokias pasirink
ti svetainės užuolaidas - gėlėtas ar dryžuotas? Ar keisti vonios
kambario aksesuarus, nes jų blizgesys nedera prie durų rankenos?
Mane gniuždė jos abejingumas mano finansinei padėčiai. Kartais
aš jos nekęsdavau.
- Ar Kitas gerai jaučiasi? - staiga paklausė ji, kai visi sėdėjome
ant suolo ir stebėjome futbolo varžybas.
Pažiūrėjau į sūnų. Jis kartu su savo komandos draugais bėgo
ginti vartų, bet jo judesiai buvo nerangūs, tarsi bėgtų per klampy
nę. Prikandusi lūpą susimąsčiau, ar nereikėtų išvesti jo iš aikštės.
Kol aš taip svarsčiau, jis sustojo ir susirietė, tarsi jam trūktų oro.
Pašokau nuo suolo ir pasileidau bėgte prie jo.
- Kitai! - garsiai šaukiau.
Man įpuolus į aikštę pasigirdo teisėjo švilpukas. Kai pribėgau
prie jo, pamačiau, kad su manim atbėgo ir Lorelė. Kitas žiūrėjo į
mane didelėmis Džeimio Lokvudo akimis. Jis žiojosi man kažką
sakyti, bet pristigo oro ir neištarė nė žodžio. Man dar nesuvokus,
kas jam atsitiko, Lorelė čiupo vaiką ant rankų ir pasileido per aikš
tę, o aš nusekiau jai įkandin.
Lorelė paguldė Kitą ant žolės prie žiūrovų tribūnos. Kažkas at
nešė vandens ir kelias apelsino skilteles, bet aš supratau, kad jam
reikia visai ne šito. Jam reikalinga operacija, kad užtaisytų plyšį šir
dyje. Kol Lorelė matavo jam pulsą ir skaičiavo, kiek kartų per mi
nutę pasikelia ir nusileidžia jo krūtinė, tramdžiau ašaras ir glosčiau
jam plaukus. Kartais aš pamirštu, kad ji medicinos sesuo.
- Sveikas, Kitai!
Endis priėjo prie mūsų ir atsisėdo ant žolės šalia jo.
- Sveikas, - sunkiai ištarė Kitas. Ar man pasirodė, ar jo lūpos
iš tiesų pamėlusios?
Lorelė paleido Kito riešą ir tarė:
- Man regis, viskas gerai, bet mums reikėtų nuvežti jį į ligoninę
ir ištirti.
Jaučiausi dėkinga, kad ji pasakė „mums“, o ne „tau“. Man reikė
jo artimo žmogaus palaikymo.
Ji surado, kas galės pagloboti Endį, ir susitarė, kas parveš Mėgę
namo, o tada nuvežė mudu su Kitu į ligoninę. Buvau visai palūžusi.
Vis gręžiojausi atgal ir glosčiau Kitui koją, o jis blausiomis akimis
žiūrėjo pro langą, ir tas jo žvilgsnis mane gąsdino.
- Ar anksčiau yra taip buvę? - paklausė Lorelė, žvilgčiodama į
Kitą galinio vaizdo veidrodėlyje. Ji kalbėjo tyliai, ir aš supratau, kad
nenori, jog jis išgirstų.
Iškart negalėjau atsakyti. Pasijutau bloga mama, ignoruojanti
ligos simptomus, kurių nevalia nepastebėti.
- Šitaip dar ne, - galiausiai atsakiau. - Bet pastaruoju metu pa
stebiu, kad greičiau pavargsta.
- Kada paskutinį kartą darėt širdies kardiogramą?
- Spalį, - pasakiau. - Gydytojas linkęs manyti, kad jis sveikas.
- Echoskopavo?
- Ne, tik padarė elektrokardiogramą.
Ji pažiūrėjo į mane ir tarė:
- Gal reikėtų atlikti rimtesnius tyrimus.
Sučiaupiau lūpas, kad nepradėčiau verkti. Lorelė suėmė mano
ranką ir spustelėjo.
- Nebijok, viskas bus gerai, - nuramino ji. - Aš tau padėsiu.
* * *
Lorelė iš tikrųjų man padėjo. Kartu su mumis ji važiavo pas

Kito gydytoją į Čapel Hilą ir laikė mane už rankos, kai kardiologas
aiškino, kad jam būtina širdies operacija. Daktaras pasakojo, kaip
bus pjaunama krūtinės ląsta, kaip jis bus prijungiamas prie širdies
ir plaučių gyvybines funkcijas palaikančio aparato, kol bus atlie
kama sudėtinga, kelias valandas trunkanti operacija, per kurią bus
užtaisytas jo širdelės plyšys. Paskui aiškino apie gijimo ir sveikimo
procesą. Mano galvoje mintys sukosi verpetu, ir tik Lorelė sugebėjo
užduoti daktarui klausimus, kurių aš neįstengiau net suformuluoti.
Kokia operacijos rizika? (Mirtis, žinoma.) Kokia rizika, jeigu neda
rysime nieko? (Keliais dešimtmečiais trumpesnis gyvenimas.) Kai
daktaras išėjo iš kabineto, Lorelė apkabino mane ir leido išsiverkti.
Aš pasilenkiau prie jos, tiksliau, atsirėmiau į ją, - ir taip darysiu
kelis ateinančius mėnesius.
Operacijos diena buvo numatyta antrąjį liepos antradienį. Lo
relė pasirūpino Endžio ir Megės priežiūra, nes pati ketino pasilikti
Čapel Hile kartu su manimi. Ji užsakė mudviem kambarius viešbu
tyje netoli ligoninės ir atmetė bet kokius mano prieštaravimus dėl
sąskaitos apmokėjimo. Bet likus penkioms dienoms iki operacijos
ji pasikvietė mane pietų į savo namus ir pasakė norinti su manim
pasikalbėti.
- Noriu tau kai ką parodyti, - pasakė ji, kai pas ją atvažiavau.
Lorelė nusivedė mane už rankos į svetainę, kur ant sofos buvo
išdėliotos įvairiausių spalvų audinių atraižos, o paskui į kambarėlį,
kuriame buvo įsirengusi kabinetą.
- Sėskis.
Lorelė prisitraukė kitą kėdę prie stalo, ant jo stovėjo kompiute
ris su internetiniu ryšiu. Aš dar nelabai žinojau, kas tas internetas,
bet ji man nuolat apie jį kalbėdavo.
- Po chirurgo konsultacijos aš ilgai naršiau internete, - pradė
jo ji. - Nenorėjau tau iš anksto sakyti, nes bijojau, kad galiu nieko
nepešti. - Ji sumaigė kelis klaviatūros mygtukus, ir ekrane pasirodė
dokumentas. - Tai laiškas nuo vieno Bostono gydytojo. Jisai su ko
legomis atlieka klinikinius tyrimus: švelniu invaziniu būdu bando
pašalinti prieširdžio pertvaros defektus. Aš su juo susirašinėju, ir jis

mano, kad Kitas būtų neblogas kandidatas jų tyrimams.
Ji pasitraukė, kad galėčiau perskaityti laišką. Kitas turėtų va
žiuoti į Bostoną ir jį ten gerai ištirtų, o tada pasakytų, ar ta pro
cedūra tikrai jam tinka; iš Lorelės pateiktos informacijos gydy
tojas mano, kad tiktų. Lorelė atidarė kitą interneto puslapį, ir aš
paskaičiau apie pačią procedūrą. Per kirkšnies arteriją būtų įve
damas mažulytis skėčio formos aparačiukas, kuris nukeliautų iki
širdies, o tada, pasiekęs reikiamą tašką, prisitvirtintų ir išsisklei
dęs uždarytų angelę. Kol skaičiau straipsnį, mano pačios širdis
mušė kūju.
- Ir viskas? - nustebusi paklausiau. - Ir nereikėtų jo pjaustyti?
- Taigi, - šypsojosi Lorelė. - Yra ir nesėkmės tikimybė, tada
bus reikalinga operacija. Tačiau kol kas šios procedūros jiems pui
kiai sekasi. Jeigu norėtum pamėginti, mums reiktų nedelsiant tenai
važiuoti.
Ir vėl tas „mums“. Žinojau, kaip sunku Lorelei palikti savo vai
kus, o ypač Endį, svetimiems žmonėms. Kol Džeimis buvo gyvas ir
galėjo prižiūrėti vaikus, ji daug keliaudavo po šalį skaitydama pas
kaitas apie vaisiaus alkoholinį sindromą, bet dabar jau nebekelia
kojos iš namų. Tačiau šią akimirką ji buvo pasirengusi atidėti savo
gyvenimą, kad išgelbėtų mano sūnų.
Lengva širdimi dėl suteiktos vilties nusileidau į apačią ir su di
džiausiu malonumu, be jokio pykčio ir kartėlio apžiūrėjau jos būsi
mos sofos apdangalo audinių pavyzdžius.
- Man geltona labiau patinka nei žalia, - nuoširdžiai pasakiau.
Netrukus paaiškėjo, kad Kitas tai procedūrai idealus kandida
tas. Mums net nereikėjo antrą kartą skristi į Bostoną. Kol daktarai
gabeno mažąjį skėčiuką iki jo širdelės, išskleidė ir pritvirtino, Lo
relė laukė kartu su manimi ir drąsino, kad viskas bus gerai. Sakė,
jaučianti tai širdimi. Mes turėjome pasilikti Bostone dar keturias
dienas, kad būtume visiškai tikri, jog skėčiukas niekur nepajudėjo,
o per tą laiką Kito kvėpavimas vėl pasidarė kaip normalaus, svei
ko vaiko; jis maldavo greičiau važiuoti namo, nes jam čia be galo
nusibodę. Mudvi su Lorele palatoje su juo žaisdavome, o kai jis už
migdavo, kalbėdavomės apie savo vaikystę ir vaikų ateitį. Per tas

ilgas pokalbių valandas pradėjau ją pamilti. Buvom tarsi seserys,
atviraujančios apie savo gyvenimą.
Apie viską, išskyrus vieną gilų amžiams mus susiejusį skausmą.
Penkiasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Megė
Kai pirmadienio rytą į kompaktinių vaizdo plokštelių leistuvą dė

jau naują filmą, į žaidimų kambarį atėjo ponas Džimas.
- Ar galėtum išeiti į koridorių porai žodžių, Mege? - paklau
sė jis.
Paleidau filmą ir išėjau su ponu Džimu į koridorių.
- Medison grįžo, - pasakė jis, kai nuėjom toliau nuo žaidimų
kambario durų.
- O ne, - išsigandau. Ji praleido namie visą savaitę, ir aš jau
vyliausi, kad įvyko stebuklas.
- Sako, kad jau viskas, - ištarė jis.
- Manot... kad ji... miršta?
Jis linktelėjo.
- Jos mama sako, kad važiuodama čia Medison klausinėjo, ar
tu būsi ligoninėje.
- Tikrai? - Mane tai sujaudino.
- Nežinau, ar norėsi ją pamatyti, ar ne, bet pagalvojau, kad rei
kia tau pasakyti, o tu jau spręsk pati. Žinau, kad tu jai... kad jus
siejo ypatingas ryšys.
Taip, aš labai norėjau ją pamatyti. Be jokios abejonės.
- Gerai, - atsakiau.
Jis palietė man ranką ir tarė:

- Bet tu neprivalai to daryti, brangioji. Ji gal net nesužinos, kad
tu esi čia, tad jeigu nenori, gali...
- Labai noriu, - suskubau jį nutraukti. - Ar galėtumėt pabūti
žaidimų kambary?
Jis linktelėjo ir pridūrė:
- Šiandien jos palatoj budi Tafė.
Susiradau Tafę ir kartu nuėjome į mažylės palatą. Prieš žengda

ma pro duris norėjau išgirsti atsakymus į keletą klausimų.
- Ką galite pasakyti apie jos tėvą? - paklausiau, nes nenorėjau
dar vieno incidento.
- Man regis, jis sėdėjęs už grotų, - atsakė Tafė. - Bent jau taip
girdėjau. Už girtavimą, siautėjimą ir dar keletą dalykų.
- Ar ji nemiega?
Tafė papurtė galvą.
- Jai leidžiamas morfijus, kad mažiau skaudėtų. Prie jos dabar
budi mama, ji jau visai bejėgė. Ar galėtum pasėdėti prie mergaitės
maždaug penkiolika minučių ar ilgiau, kol mama mažumėlę atsipūs?
Linktelėjau, bet viduje sukirbėjo nerimas.
- Kas bus, jeigu ji prie manęs numirs?
- Na, netikiu, kad taip atsitiks, - nuramino ji. - Bet, tiesą sa
kant, vaikai, o kartais ir suaugusieji, tarsi laukia, kol artimieji išeis,
o tada iškeliauja anapilin. Tarsi norėdami apsaugoti juos nuo dar
didesnio streso.
Na kur jau, pamaniau.
- Ar jūs tikrai tuo tikite?
Moteris nusišypsojo ir atsakė:
- Aš mačiau dar keistesnių dalykų, Mege.
Medison mama Džoana, pilku it pelenai veidu ir užverktomis
akimis sėdėjo su mergaite ant kelių supamajame krėsle. Ji padavė
man į rankas mergytę lyg trapų gėlės žiedą. Mes atsargiai sudė-
liojom laidelius ir permatomus plastikinius vamzdelius, prijungtus
prie visokių maišelių. Tada Džoana paglostė mergaitei galvytę ir,
netarusi man nė žodžio, tyliai išėjo iš palatos.
Krėslas iš tiesų supamasis; to nepastebėjau anądien, kai skai

čiau jai knygelę. Pradėjau lėtai suptis, daugiau ramindama save nei
ją. Mergytei buvo tiek prišvirkšta vaistų, kad ji vargiai suvokė, kas
dedasi aplink.
Užsimerkiau ir ilgai lingavau, kol staiga kambaryje pajutau
savo tėtį.
- Norėjau, kad įvyktų stebuklas, - sušnibždėjau.
Žinau.
- Ji tokia mažutė.
Viskas bus gerai.
Prisiglaudžiau skruostu prie šiltos Medison galvytės. Atsirėmu
si į mano krūtinę, ji miegojo beveik nekvėpuodama. Ji neduso. Ir,
atrodė, jai nieko neskauda. Neketinau savęs apgaudinėti, kad tai
mano dėka ji taip ramiai miega. Šią akimirką ją galėjo laikyti kas
tik nori, ir ant visų rankų ji būtų snaudusi taip pat. Bet ji snaudė ne
ant kieno nors kito, o ant mano rankų. Pasijutau keistai laiminga,
kad galiu laikyti jos gyvybę.
Kai anąkart laikiau ją ant kelių šioje palatoje, ji buvo labai leng
va. O dabar atrodė, kad su kiekviena minute darosi dar lengvesnė,
ir staiga aš suvokiau, kas vyksta: šiltame mano glėbyje ji pamažu
virsta dulkele.
Penkiasdešimt penktas SKYRIUS
Kitas
Per pusantros savaitės, kai persikėliau gyventi į bokštelį pas Mar-

kusą, savo namelyje lankiausi du kartus. Pirmą kartą, kai norėjau
susirasti gydytojo, išrašiusio man perkoseto, pavardę. O antrą kartą
važiavau pasiimti vadovėlių, kuriuos turiu grąžinti j mokyklos bib
lioteką. Jų iš manęs jau reikalavo. Negana to, Markusas dar įsikalė
galvon, kad man reikia surasti korepetitorių, nes atsisakau eiti į mo
kyklą, o vidurinės atestatą vis tiek reikia gauti. Atšoviau, kad man
nerūpi, baigsiu tą mokyklą ar ne, bet jis vis kartojo: „Pažiūrėsim.“
Markusas visada taip sako, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau vis
tiek bus jo viršus. Aš ant jo siuntu, o Džena jį palaiko. Nors nėra vie
nas kito matę, abu spaudžia mane iš skirtingų pusių dėl to atestato.
Jaučiu, kad teks nusileisti, kitaip vaikų apsaugos tarnyba vėl bandys
perduoti mane į globos namus, o šito aš dabar tikrai nenoriu.
Privažiavęs prie namelio sustojau ir užbėgau laiptais į terasą.
Mama jau mėnuo kaip dingusi ir gan sparčiai tempia Misterio
Džonsono sėkmės rodiklį žemyn, iki septynių. Net ir po kelių sa
vaičių keista žengti vidun ir žinoti, kad jos čia nebus. Protu suvo
kiau, bet įėjęs vis tiek nesusilaikiau ir sušukau: „Mam!“
Aišku, atsakymo nesulaukiau, nors pasigirdo, lyg jos kambary
kas sukrebždėjo. Išsitraukiau iš stovelio virtuvinį peilį ir pasukau į
jos miegamąjį. Nieko, tuščia. Mano namelyje nė gyvos dvasios, tik

aš vienas. Ir dar kažkur tos prakeiktos mokyklinės knygos.
Ėmiau jų ieškoti ir suradau dvi - chemijos vadovėlį ir apsa
kymų rinktinę, - abi pakištos po sofa. Rausdamasis tarp daiktų
ant mažo staliuko pastebėjau, kad mirksi telefono atsakiklio lem
putė. Paleidau iš rankų knygas ir drebančiu pirštu nuspaudžiau
mygtuką. Moteriškas mechaninis balsas pranešė: „Jūs turite vieną
pranešimą.“
Mama, mama, mama.
Tik nuskambėjus nepažįstamam balsui supratau, kaip siaubin
gai vyliausi išgirsti mamos balsą. Į galvą trenkė toks stiprus apmau
das, kad jau maniau, apalpsiu.
- Čia Barbara Makarti, - kalbėjo moteris, - ieškau ponios Sa
ros Larkin.
Ką? Larkin - mamos mergautinė pavardė. Nežinau, kas ta Bar
bara Makarti, ir maniau, kad jau viskas. Tačiau ji kalbėjo toliau:
- Ponia Larkin, jeigu jus dar domina, mes radom trijų mie
gamųjų butą, atsilaisvinantį nuo pirmos kito mėnesio dienos. Bet
pirmiausia turiu gauti patvirtinimą iš jūsų darbovietės, Vakarų Ka
rolinos banko, tad jeigu tuojau pat man paskambintumėte, galėtu
me greitai viską sutvarkyti.
Man temo protas klausant moters dukart diktuojamo telefono
numerio. Bandžiau skambinti tuo numeriu iš paprasto telefono,
bet siaubingai drebėjo rankos. Kas čia darosi? Ištraukiau laidą ir su
visu aparatu nubėgau į mašiną. Vadovėliai palauks.
Penkiasdešimt šeštas SKYRIUS
Kitas
Telefoną su atsakikliu nusinešiau į gaisrinę.

- Kur Markusas? - paklausiau pirmo pasitaikiusio ugniagesio
savanorio, jo pavardės nežinojau.
- Garaže, - atsakė jis.
Padėjau aparatą Markuso kabinete ant stalo ir nuėjau į didžiu
lį garažą, kur stovėjo trys viena greta kitos sustatytos Serf Sičio
ugniagesių mašinos.
- Markusai! - pašaukiau.
-Ko?
Jo balsas atsklido iš garažo gilumos. Apėjęs pirmąją mašiną pa
mačiau jį, užsilipusį ant antrosios, su kažkokiu įrankiu velniažin ką
darantį.
- Reikia pasikalbėti, - pasakiau.
Jis atsistojo ant variklio dangčio ir šluostydamasis rankas į sku
durą paklausė:
- Ar tai negali palaukti?
Papurčiau galvą, nes mano balsas užstrigo galugerkly.
- Gerai. Eik į kabinetą. Aš tuoj ateisiu.
Jo kabinete atsisėdau į kėdę priešais stalą ir įsistebeilijau į telefono
aparatą, lyg jis būtų gyvas daiktas, galėtų atsistoti ir pabėgti. Marku-
sas atėjo po kelių minučių ir atsinešė du butelius kolos. Iš rašomojo

stalo stalčiaus išsitraukė du pakelius riešutų ir vieną padavė man.
- Nori?
- Ne, ačiū. - Įkišau aparato kištuką į lizdą ir tariau: - Iš vago
nėlio. Paklausyk.
Spaudžiau mygtuką drebančia ranka, lyg sirgdamas kokia se
natvine liga.
Jis pradėjo berti į butelį riešutus, bet kai pasigirdo moteriškas
balsas, jo ranka sustingo ore.
- Kas čia?
- Tai va.
- Larkin?
- Jos mergautinė pavardė.
Markusas žiūrėjo į aparatą suraukęs kaktą.
- Čia turbūt ne ta Sara Larkin, - pasakė.
- Kur jau ne! Dar pasakysi, kad atsitiktinai surinko mūsų namų
telefono numerį?
- Teisingai pastebėta. - Jis baigė berti riešutus į kolą, jie sukrito
šnypšdami. - Ar tau tai ką nors sako?
- Aišku, kad ne. Kokia čia nesąmonė dėl darbo banke? - Ir ko
dėl ji nuo manęs tai slėpė?
- Miesto kodas 704? - paklausė Markusas.
- Atrodo, taip. - Aš net savo vardo nebegalėjau prisiminti.
Jis paėmė į ranką telefoną.
- Skambinsi tai moteriai? - paklausiau.
- Reikia išsikviesti Flipą. - Įspraudęs ragelį tarp smakro ir pe
ties, kažką suspaudė klaviatūroje ir pasakė: - Šarlotė.
- Kas - Šarlotė? Tas kodas yra Šarlotės?
- Ar ji kada nors tau minėjo Šarlotę?
-Ne!
- Sveikas, Flipai. Čia Markusas. Gali atbėgti pas mane?
Flipas atlėkė per mažiau nei tris minutes. Per tą laiką spėjau gal
šimtą kartų pasakyti „Nieko nesuprantu.“
- Kas yra? - paklausė tik įžengęs į Markuso kabinetą. Pamatęs

mane pridūrė: - Kas nors atsitiko, Kitai?
- Paklausyk.
Markusas nuspaudė mygtuką. Flipas klausydamasis atrodė taip
keistai, kaip aš jaučiausi.
- Užsirašei? - paklausė jis Markuso, kai moteris pakartojo savo
telefono numerį. Man jos balsas pradėjo nebepatikti.
- Taip.
Markusas išjungė atsakiklį.
- Įjunk garsiakalbį, - paprašė Flipas.
Markusas nuspaudė laidinio telefono mygtuką ant darbo stalo.
- Jau galiu rinkti? - atsiklausė Flipo, ir šis linktelėjo.
Bet aš dar nebuvau tam pasirengęs. Mano mama turėjo pa
slaptį - mažiausiai vieną, - ir aš nežinojau, ar tai reiškia, kad ji dar
gyva, ar jau nebe. Jeigu ir nepavyktų pasikalbėti su šita moterimi,
bent jau turėčiau nedidelę viltį.
Kitame laido gale pasigirdo telefono signalas. Flipas žvilgtelėjo
į laikrodį.
- Feili Hilo apartamentai, - atsiliepė moteriškas balsas.
- Prašau mane sujungti su Barbara Makarti, - paprašė Flipas. -
Aš Flipas Keitsas iš Šiaurės Karolinos valstijos, Serf Sičio policijos
departamento.
Atsirėmiau alkūnėmis ant Markuso stalo krašto ir susiėmiau
rankomis už galvos. Kambarys skriejo ratu, aš užsimerkiau.
Po minutės kitam gale pasigirdo jau pažįstamas balsas.
- Barbara Makarti klauso.
- Sveiki, ponia Makarti, - tarė Flipas. - Noriu pasikalbėti apie
šiandien jūsų paliktą telefoninį pranešimą Sarai Veston, tikriau -
Sarai Larkin.
- Jūs iš policijos?
- Taip, ponia. Serf Sičio.
- Kuo čia dėta policija?
- Ponia Larkin dingo prieš keturias savaites, mes tiriame jos
dingimo aplinkybes.
Moteris kurį laiką tylėjo.
- Aš nieko apie tai nežinojau, - pagaliau tarė ji.

- Ji norėjo išsinuomoti butą, tiesa?
- Taip, bet tai buvo prieš keletą mėnesių. Ji... palaukit, turiu
pasižiūrėti, bet man atrodo, ji parašė mums laišką prieš pusę metų,
prašydama surasti trijų miegamųjų butą. Ji norėjo, kad mes ją įra
šytume į laukiančiųjų sąrašą, todėl aš jai ir skambinau.
- Kas čia per... - Pakėliau galvą. Gal tikrai ne ta Sara Larkin?
Nieko nesuprantu.
- Žinutėje jūs prašėte patvirtinimo dėl jos darbo Vakarų Karo
linos banke, - pasakė Flipas.
- Teisingai. Mes visada patikrinam pareiškėjo darbovietės
duomenis.
- Iš kur žinote, kad ji ten dirbo?
- O ką? Nedirbo? Matyt, taip buvo parašyta prašyme.
- Ar galėtumėte man atsiųsti jos prašymo kopiją faksu arba
elektroniniu paštu? - paprašė Flipas.
- Jums teks truputį palaukti, kol surasiu, bet tikrai galėsiu at
siųsti. Žinoma.
Flipas padiktavo jai savo elektroninio pašto adresą, o Markusas
tuo tarpu brūkštelėjo kažką ant lapelio ir jam kyštelėjo.
Flipas žvilgtelėjo į lapelį ir paklausė moters:
- Ar negalėtumėte pasakyti, kiek kainuotų trijų miegamųjų
buto nuoma?
- To, kurį jai siūliau, būtų tūkstantis du šimtai per mėnesį.
Garsiai nusijuokiau.
- Tai bent, - neištvėriau, o Markusas mane nutildė, priglaudęs
prie lūpų pirštą.
- Ką gi, - tarė Flipas, - lauksiu jūsų elektroninio laiško.
Markusas nuspaudė mygtuką ant savo telefono.
- Čia tikrai ne ta Sara Larkin, - pasakiau. - Gal mama... dėl
man nesuprantamų priežasčių... perrašė mūsų telefono liniją savo
mergautine pavarde, o šita moteris surado ir... - Gūžtelėjau.
- Kam jai imtis tokių žygių, juk su tavo... su Stivu Vestonu išsi
skyrė jau gan seniai? - paklausė Markusas.
Purtydamas galvą pasakiau:
- Atrodo, aš jos visai nepažįstu.

Flipas pažiūrėjo į mane ir paklausė:
- Kiek ji dar turėjo pinigų, neskaitant vieno kito tūkstančio
taupomojo banko sąskaitoje?
- Nė kiek, - atsakiau. Mes apie tai jau ne sykį kalbėjome. - Ji
pasiimdavo atlyginimą iš „Džabinos“ kavinės ir mes iš jo gyvenom.
Ji net už namelio nuomą nemokėjo.
- Nemokėjo? - nustebęs Flipas kilstelėjo antakius. - Ar seniai?
Ar neatsitiks taip, kad jus iš ten iškraustys?
Nusijuokiau.
- Na jau ne.
Markusas papurtė galvą ir paaiškino Flipui:
- Trumpai tariant, vagonėlių parkas priklauso Lorelei, ir ji lei
do Sarai su Kitu gyventi ten nemokamai.
- Vadinasi, nesusiradusi naujo darbo ji nieku gyvu nebū
tų įstengusi sukrapštyti tūkstančio dviejų šimtų dolerių už naują
butą, - samprotavo Flipas. - Žmogui, turinčiam banke vos vieną
tūkstantį santaupų, tai yra daug.
Staiga prisiminiau savo studijų fondą. Žiūrėdamas į Markusą
paklausiau:
- Ar ji negalėjo pasiimti tavo duotų pinigų?
Flipas pasisuko į Markusą.
- Tu jai duodi pinigų?
Markusas atsiduso. Pažiūrėjo į mane.
- Ar tu nieko prieš, jei sužinos Flipas?
Linktelėjau.
- Kodėl turėčiau? Juk ir taip visas pasaulis jau žino, kaip susi-
movę esam.
- Tikrasis Kito tėvas yra Džeimis, - pasakė Markusas.
- Džeimis... - Flipas visai sutriko. - Tavo brolis?
Markusas linktelėjo.
- Kai Džeimis žuvo, aš įsteigiau Kitui studijų fondą... moks
lams. Įnešiau keturiasdešimt tūkstančių dolerių. Kiek dabar ten
guli, nežinau. To fondo patikėtine paskyriau Sarą. Bet ji negali...
negalėjo... tų pinigų nusiimti, kol Kitas nepradės lankyti koledžo.
- Mes patikrinsime ir pažiūrėsime, ar pinigai paimti, - pa

žadėjo Flipas. - Kitai, pasistenk prisiminti. Ar mama kada nors
minėjo ketinanti keltis gyventi į Šarlotę, susirasti ten darbą ar ką
nors panašaus?
Pamėginau prisiminti mūsų pokalbius per pastaruosius metus.
Esmė ta, kad aš beveik nesiklausydavau, ką ji man sako. Turėjau dvi
apdegusias rankas ir randuotą veidą, kurie nedavė man ramybės.
Bet jeigu būtų ką nors minėjusi apie kraustymąsi j Šarlotę, tikrai
būčiau įsidėmėjęs.
- Manot, ji dabar ten? - paklausiau. - Gal susirado darbą ir
išsinuomojo butą?
Ir atsikratė manęs. Pamatęs, kaip Markusas geria kolą ir kramto
riešutus, vos neapsivėmiau.
- Tai nepanašu į tiesą, Kitai, - tarė Markusas. - Bet policijai jau
yra už ko užsikabinti.
- Tikrai, - pritarė jam Flipas, tarsi dabar viskas būtų aišku ir su
prantama. - Reikia įtraukti ir privatų detektyvą. Jis irgi turi žinoti.
Atsilošiau kėdėje ir įsmeigiau žvilgsnį į lubas.
- Visiška nesąmonė, - pasakiau stodamasis. - Aš iš čia dingstu.
- Palauk, Kitai, - sulaikė mane Flipas. - Mums reikės darsyk
apieškoti namus.
- Vagonėlį? Tą surūdijusią skardinę šiukšlių dėžę, kurią ji man
paliko, o pati išlėkė į...
- Kaip manai, kodėl ji ieškojo trijų kambarių buto? - pertraukė
mane Markusas. - Vien tik sau? Abejoju. Dedu galvą, tu irgi buvai
jos planuose.
Pažiūrėjau į jį ir piktai paklausiau:
- Tai kodėl ji man nepasakojo apie tuos planus? - Smegenys
kaito bandant visa tai išsiaiškinti.
Norėjau papasakoti Dženai. Norėjau griūti su ja į lovą ir išlieti
jai širdį. Ji tikrai neklausinėtų tūkstančių klausimų. Ramiai išklau
sytų, o paskui apkabintų kaip visada... kaip normalų žmogų, o ne
kokią duženą. Galėtume ir pasimylėti, bet man seksas šiuo metu
nerūpi. O tai jau šį tą reiškia.
Norėjau jaustis kam nors reikalingas.
Penkiasdešimt septintas SKYRIUS
Megė
Tą dieną, kai mirė Medison, ilgai nevažiavau iš ligoninės namo.

Norėjau dar pabūti pediatrijos skyriuje su žmonėmis, kurie su
pranta, kaip jaučiuosi. Pasilikau net ir tada, kai pasikeitė pamaina
ir Tafė išėjo namo. Manau, Tafei nemažai kliuvo dėl to, kad paliko
mane su Medison žinodama, kad mergaitė greitai mirs, todėl no
rėjau parodyti, kad jaučiuosi normaliai. Ir tikrai. Jaučiausi dar visai
neblogai, palyginti su Džoana. Ji visai palūžo, kai sužinojo, kad per
dvidešimt keturias valandas paliko mergaitę vos penkiolikai minu
čių ir tos minutės buvo lemtingos. Su Medison turėjau būti ne aš.
Turėjo būti jos mama. Bet niekas nekaltas.
Pediatrijos skyriaus slaugytojas Tonis atėjo pakeisti Tafės ir,
sužinojęs, kas atsitiko, paskambino socialinei darbuotojai, paprašė
ateiti pasikalbėti su manimi, nes norėjo įsitikinti, ar aš tikrai gerai
jaučiuosi. Žavi trisdešimtmetė, šįvakar jau bebaigianti darbo dieną,
atėjo į žaidimų kambarį nešina rankine ir megztiniu; man pasidarė
labai nesmagu, kad per mane ji užsilaikys.
- Man viskas gerai, - bandžiau tikinti, jos prašymu sėsdamasi
į supamąjį krėslą.
Ji pati atsisėdo ant vaikiško žaidimų staliuko, o megztinį su
rankine pasidėjo šalia savęs.
- Tonis minėjo, kad turėjai baigti darbą lygiai penktą, - tarė

ji. - O dabar jau po šešių. Kodėl neini namo?
- Noriu pabūti čia, - atsakiau. - Kai kurių vaikų tėvai šįvakar
neateis aplankyti, aš galiu jiems paskaityti ar su jais pažaisti.
- Namie kas nors yra?
- Kur? - Nesupratau, apie kieno namus ji klausia - mano ar
ligonių.
- Kai grįši namo, kas tave pasitiks?
- Mama su broliu. Gal dar ir dėdė.
- Jie tave palaiko? Gali su jais išsikalbėti?
- Taip, žinoma.
- Tada kas tave laiko čia?
- Juk sakiau, pasilikdama galiu padėti vaikams.
Ji nežymiai šyptelėjo.
- Taviškiai, kad ir kokie supratingi ir mylintys, nepažinojo Me-
dison. O čia ją pažinojo visi, tiesa?
Dvejojau. Negali sakyti, kad pediatrijos skyriuje visi tik ir kal
bėdavo apie Medison, tačiau pati jaučiau tam tikrą ryšį su jais vi
sais ir bijojau jo netekti, vos tik išeisiu pro duris.
- Taip, - patvirtinau.
- Tu šiandien verkei? - paklausė moteris.
Papurčiau galvą.
- Kaip manai, ar parėjusi namo verksi?
Taip. Tuo nė kiek neabejojau.
- Bet aš nenoriu, - atsakiau.
Ji linktelėjo, ir man pasirodė, kad ji puikiai suprato mano sa
vijautą. Atsegusi rankinę ištraukė vizitinę kortelę. Užrašė telefono
numerį ir padavė man.
- Aš jau baigiau pamainą, bet čia yra mano mobiliojo telefono
numeris. Jeigu šįvakar panorėsi pasikalbėti, gali drąsiai man skam
binti. O dabar tuojau pat važiuok namo.
Nepritariamai papurčiau galvą, bet jos veidas leido suprasti,
kad šio ginčo aš nelaimėsiu.
- Taip, - tarė ji stodamasi nuo staliuko, - tau reikia namo,
Mege. - Ji vilkosi megztinį, o aš nesijudinau iš supamojo krėslo. -
Girdėjau apie tave gražių dalykų. Labai gerai, kad skiri darbui tiek
daug laiko, o ir personalo pagarbą užsitarnavai. Bet norėdama būti
gera ir atsakinga ligoninės darbuotoja turi išmokti pasirūpinti ir
savimi, ypač tokiose situacijose kaip ši. Tau gali atrodyti, kad ge
riausia čia sėdėti ir save alinti iki nukritimo, bet šitaip tik atitolini
sielvartą. Tu turi jį priimti. Supranti?
Ji padavė man ranką, aš atsistojau ir ją paspaudžiau.
- Supratau, - pasakiau, bet vis tiek nenorėjau niekur eiti. Man
visai nesinorėjo galvoti, kaip priimti sielvartą. Vis dėlto jaučiau,
kad ji teisi. Juk negalėsiu amžinai slėptis pediatrijos skyriuje.
Savanorių kambaryje vilkdamasi švarkelį išgirdau šurmulį medi

kų poste. Išėjau į koridorių ir pamačiau Medison tėvą Rudį; jis buvo
susivėlęs, įraudusiu veidu kažką šūkavo ir mostagavo rankomis.
- Tai skandalas! - rėkė jis Toniui ir Konstancijai, jie vieninteliai
buvo likę poste. - Aš paduosiu jus į teismą! Iškelsiu jums bylą!
Stabtelėjau prie medikų posto, už kurio buvo išėjimas iš sky
riaus. Nežinojau, ką daryti: ar bandyti prasmukti pro Rudį, ar grįžti
į savanorių kambarį. Pamačiau, kad vyriausia skyriaus darbuotoja
Konstancija laiko telefono ragelį. Tikriausiai kviečia apsaugą, pa
galvojau. Man buvo gaila Medison tėvo, bet, kita vertus, jis mane
ir gąsdino.
- Pone Vinstonai, - kreipėsi į jį Tonis, - nusiraminkite ir pasi
kalbėkime apie tai be triukšmo.
- Eik šikt! - užriko Rudis. - Mano mergaitė mirė! Kalbėjimas
be triukšmo čia nepadės! Jūs visi kalti! Visi!
Jis laikė atkišęs į juos pirštą, visa jo ranka drebėjo ir brėžė ore
lanką. Žengiau į priekį ir pamačiau, kad į koridorių iš savo palatų
jau buvo išėję ligonių tėvai ir seselės. Kai kurie skambino mobiliai
siais telefonais.
- Ar priimant į darbą čia jau niekas netikrina? - šūkavo Rudis.
Iš palatos išėjo vienas tėvas, gana stambus ir tvirtas vyriškis, ir
patraukė prie posto.
- Pone, - tarė jis Rudžiui, - eime pasikalbėti į lauką. Jūs gąsdinate
vaikus. - Jis norėjo suimti Rudį už rankos, bet šis nuo jo pasitraukė.
- O kaip mano mergaitė?! - aimanavo jis. - Mano mažytė?!

Tavim dėtas, kol nevėlu, vežčiau vaiką iš čia neatsigręždamas. - Jis
nužvelgė į koridorių išėjusius kitų vaikų tėvus. - Jūs visi! Greičiau
vežkit iš čia savo vaikus! Daktarai čia neturi jokios kvali...
Jis pamatė mane. Jo žvilgsnis įsmigo it durklas, ir aš sustingau
lyg paralyžiuota.
- Prakeikta kalė! - Norėjo pulti prie manęs, bet staiga korido
riuje išdygo apsaugininkas ir kartu su tuo stambiuoju tėveliu už
kirto jam kelią.
- Tėvai! - šaukė Rudis užlaužtomis už nugaros rankomis, ku
rias laikė tvirtai suėmęs apsaugininkas. - Paklausykite! Ar žinot,
kas ji? - Kinktelėjo smakru mano pusėn. - Tai Megė Lokvud, štai
kas! Ar jums ši pavardė nieko nesako? Prisimenat ją? Pamenat tyči
nį padegimą Serf Sityje? Per gaisrą žuvo ir apdegė daugybė žmonių.
Ją neseniai paleido iš kalėjimo, o šita atsilikėlių ligoninė pasamdė ją
prižiūrėti jūsų vaikus! - Jis stipriai spyrė į medikų posto sieną, kad
net pašokau. - Kur jūsų protai? - kreipėsi jis į Tonį ir Konstanci
ją. - Šiandien mano mergaitė mirė palikta su Mege Lokvud. Mano
žmona Džoana budėjo prie mergaitės ištisas paras ir nieko neatsi
tiko. O vos penkioms minutėms paliko vaiką su šita kale... - jis vėl
dūrė smakru į mane, - ji ėmė ir numirė! Manot, kad tai sutapimas?
Ką? - Vėl spyrė į sieną. Antrą kartą. Trečią. Aš krūpčiojau, išsigan
dusi to, ką jis bando pasakyti. - Kaip jūs drįstat leisti tokiems žmo
nėms dirbti su vaikais? - Jis klausė Tonio, tarsi jis atsakingas už tai,
kad mane čia priėmė.
Atsišliejau į stalą, nes į koridorių įpuolė du policijos pareigū
nai. Ačiū Dievui! Jie akimirksniu užėmė stambaus tėtušio ir apsau
gininko vietą šalia Rudžio. Jis nė kiek nesipriešino suimamas, bet
šaukti vis tiek nesiliovė.
- Kaip jūs drįsot?! - Vėl spyrė į sieną. - Patikėkit, aš tikrai pa
duosiu šitą ligoninę į teismą!
Policininkas užsegė jam antrankius. Šiurkščiai. Labai šiurkščiai.
- Eime, - pasakė kitas policininkas ir nusivedė Rudį prie
išėjimo.
- Jūs palikot jai prižiūrėti mano mergytę! - vaitojo Rudis, po-
licininko vedamas pro duris. Jis raudojo net pasikūkčiodamas. -

Jūs palikote jai prižiūrėti mano mažytę. Mano mažą...
Durys užsivėrė, nukirsdamos jo žodžius. Tonis atsigręžė į
mane, ir aš tik dabar susigriebiau, kad stoviu rankomis užsiden
gusi ausis kaip tame paveiksle „Šauksmas“, o mano skruostais rie
da ašaros.
- Tai tiesa? - paklausė Tonis.
Pajutau į mane įsmeigtus žvilgsnius. Seselių, kurios manęs ge
rai nepažįsta, nes dirba vakarinėje pamainoje. Tėvų, kurių pažino
jau tik keletą.
- Keitė Mudi žinojo, - tyliai pasakiau. - Aš jai viską papasako
jau, kai rašiau prašymą.
Tonis nusuko akis šalin.
- Važiuok namo, Mege, - pasakė. - Diena buvo ilga. Rytoj rytą
paskambink Keitei Mudi ir žiūrėk, ką ji tau pasakys.
Degančiais skruostais praėjau pro postą ir vos tik atidariusi du
ris sau už nugaros išgirdau šnabždesius.
Važiuodama namo vos įžiūrėjau kelią. Ar čia jau viskas? Vie

šųjų darbų ligoninėje pabaiga? O taip troškau ten likti. Tik, matyt,
nusikaltėlei nevalia dirbti ten, kur linksta širdis.
Staiga mano mašina kryptelėjo į šoną, iš rankų išslydo vairas,
vos spėjau jį sugriebti. Įsikibau abiem rankomis ir suktelėjau į de
šinę, o tada iš lėto sustojau šalikelėje. Išlipau iš automobilio ir, nors
jau temo, dar aiškiai pamačiau, kad iš priekinės kairiosios padan
gos likę tik skutai. Velnias! Ko dar šiandien laukti?
Ramiai, paliepiau sau. Man jau buvo tekę keisti ratą, tik, ži
noma, ne keturių eismo juostų kelkraštyje. Nežinojau, ką daryti:
stumti ar pasilikti čia, bet paskui sumečiau, kad reikia patikrinti,
ar turiu atsarginį ratą. Atidariau bagažinę, ten atsarginio rato ne
buvo. Puiku. Negaliu patikėti, kad mama leidžia Endžiui važinėti
be atsarginio.
Vėl įsėdau į automobilį ir paskambinau namo, bet niekas neat
siliepė. Pabandžiau dėdei Markusui į mobilųjį, paskui mamai, bet
abu kartus išgirdau nuorodas į balso pašto dėžutes. Paskambinau
netgi Endžiui, manydama, kad jis gali būti su jais ir turės įsijungęs
telefoną, bet paskui prisiminiau, kad jam šiandien plaukimo treni
ruotė. Aišku, mama su juo.
Džena. Nuo penktadienio, kai ji taškė mane vandeniu, mudvi
dar nesikalbėjome. Tada, kai grįžom į jos namą, man buvo nejau
ku, todėl anksti išvažiavau namo, mintyse spėliodama, kodėl tos
pora valandų, praleistos drauge, man taip staiga apkarto. Nesikal
bėjome visą savaitgalį, todėl dabar truputį bijojau jai skambinti. Bet
ji mano draugė, ar ne? Tiesą pasakius, vienintelė.
Surinkau jos telefono numerį.
- Sveika, - atsiliepė ji tyliu balsu. Beveik pašnibždomis.
- Turiu bėdą, - prisipažinau. - Pusiaukelėje iš ligoninės man
nuleido ratą. Neprisiskambinu mamai. Ar negalėtum atvažiuoti ir
pamėtėti manęs iki namų?
Tyla.
- Pavaišinsiu vakariene, jeigu šiandien dar nevakarieniavai.
Jau po septynių. Aišku, kad vakarieniavo.
- Dabar negaliu, - atsakė ji.
Tikriausiai ne viena, pagalvojau. Su vaikinu? Su kita drauge?
- Ar negali paskambinti į techninės pagalbos stotį? - sušnibž
dėjo ji.
Ir vėl sutrikau. Iš kur man gauti kokios nors techninės stoties
adresą ar pavadinimą? Be to, neturiu atsarginio rato.
- Ar galėtum man paieškoti techninės pagalbos telefono nu
merio? - paprašiau.
- Tu verki?
Prikandau apatinę lūpą, kad neapsipilčiau ašaromis, ir iš
lemenau:
- Velniškai bloga diena.
- Atleisk, bet tikrai negaliu tau padėti. Ką nors sugalvok. Juk
turi telefoną, išsisuksi.
Pažvelgiau pro priekinį stiklą į tamsėjantį dangų. Jaučiausi la
bai blogai.
- Negaliu ilgiau kalbėti, - sušnibždėjo ji.
- Supratau. Gero... - Išgirdau, kaip spragtelėjo jos telefonas.
Kelias minutes žiūrėjau į savąjį, vildamasi, kad ji dar paskambins,

o gal mama ar dėdė Markusas, gavę mano pranešimą, atlėks manęs
gelbėti. Paskui paskambinau į informaciją ir paprašiau sujungti su
artimiausia automobilių tempimo bendrove. Teks gelbėtis pačiai.
Penkiasdešimt aštuntas SKYRIUS
Kitas
- Kas skambino? - paklausiau pusiaumiegom, gulėdamas Dže-

nos lovoje. Girdėjau, kaip ji su kažkuo šnibždėjosi telefonu. Su
pratau, kad norėjo kuo greičiau atsikratyti pašnekovo ir grįžti pas
mane į lovą.
- Draugė, - atsakė ji. Džena sėdėjo atsirėmusi nugara į galvū
galį. - Pamiegok dar, mažuti. Tau reikia poilsio.
Nebenorėjau miego. Kai atvažiavau pas Dženą, norėjosi staugti
kaip vilkui, daužyti kumščiais sienas, išlieti susitvenkusį pyktį bet
kam, kas tik sutiks mane išklausyti. Mane išklausė ji. Negana to,
paskui dar nusivedė į lovą. Pasimylėti, kad nors trumpam negal
vočiau apie tai, kas atsitiko mano mamai. Užtat dabar mane rakino
baisus skausmas.
- Kur mano vaistai? - sudejavau.
- Gal kelnių kišenėj?
- Ne. Velnias.
Staiga prisiminiau palikęs juos bokštelyje ant virtuvės stalo.
- Palikau pas Markusą.
Atsargiai pasirėmiau ant alkūnės ir pamačiau, kad ji sėdi ant
kelių pasidėjusi kompiuterį.
- Ką čia darai? - paklausiau.
- Naršau internete.
- Turi belaidį internetą?
Dar nebuvau matęs jos su kompiuteriu.
- Aha. Puikus dalykas, - atsakė ji. - Visame name. Galima pri
sijungti net terasoje.
- Tikrini elektroninį paštą? - paklausiau ir supratau, kad pa
vyduliauju.
- Ne, - atsakė ji. Paskui pažiūrėjo į mane iš viršaus ir pridū
rė: - Paieškojau per „Google“ sistemą tų apartamentų, kur, minėjai,
mama ketino kraustytis gyventi. - Ji padėjo man atsisėsti, o paskui
uždėjo kompiuterį man ant kelių. - Tik neišsigąsk, gerai? - perspė
jo, atsukdama ekraną.
Štai jie, tie Feili Hilo apartamentai, tarsi Karibų jūros salų ku
rortas. Dviaukščiai namukai su arkiniais balkonais, teniso kortais
ir dviem baseinais kiemuose - laukia atvažiuojančios Saros Larkin
be apgailėtino sūnelio.
įbedžiau akis į ekraną ir negalėjau jų atplėšti. Netekau amo. Šir
dį draskė pyktis ir gniaužė liūdesys. Džena švelniai pirštais glostė
man sprandą.
- Nesuprantu, ką ji buvo sumaniusi, - prabilau pagaliau atga
vęs žadą. Žinojau, kad tas darbas Vakarų Karolinos banke - akių
dūmimas. Flipas patikrino. Ji nedirbo jokiame to banko filiale -
nebent dar kartą pasikeitusi pavardę. - Jeigu norėjo mane palik
ti, bent jau galėjo palaukti, kol man sukaks aštuoniolika, - svars
čiau. - Bet tada būtų buvę dar blogiau. Aš tiesiog nesuprantu... Tai
visai į ją nepanašu.
- Gaisras, - tarė Džena.
- Kas „gaisras“?
- Jis pakeitė tave, galbūt pakeitė ir ją. Gal ji nebegalėjo tverti.
Gal nepastebėjai, kas jai darosi, nes buvai įnikęs į savo sveikatos
rūpesčius?
Aišku, gaisras ją pakeitė, bet ne tiek, kad pabėgtų be manęs.
Pradėtų visiškai naują gyvenimą. Paliečiau pirštu žydrą baseino
vandenį kompiuterio ekrane.
- Nekenčiu tos netikros sesers, - tariau.
- Žinau. Nė kiek tavęs dėl to nekaltinu, nes ir pati jos neken

čiu už tai, ką ji tau padarė. - Džena paėmė mano kairę ranką nuo
kompiuterio ir, priglaudusi prie lūpų, tarė: - Turėtum jai linkėti to
paties, ką ji padarė tau.
- Tegu tik pasirodo kada nors Markuso bokštelyje... Prisiekiu,
kas nors turės mane laikyti, kad nesuspardyčiau jos.
- Tokia bausmė jai per švelni, - tarė Džena. - Apdaužysi, ap
draskysi, bet ji po kelių dienų pasveiks, o to, ką padarė tau... jau
niekada nebesugrąžinsi.
- Tavo kalbos manęs neguodžia. - Nebenorėjau žiūrėti į tuos
prabangius apartamentus. Tik nuotaiką gadino. Stūmiau nuo kelių
kompiuterį į Dženos pusę, bet staiga taip sudiegė petį, kad net su
vaitojau. - Šūdas! - Iš skausmo užsimerkiau.
- O, mažuti! - Džena padėjo kompiuterį ant spintelės ir išlipo
iš lovos. Pasilenkusi pabučiavo man į kaktą. - Atnešiu taurę vyno
ir tabletę tailenolio, - tarė. - Atleisk, nieko stipresnio neturiu. Tuoj
grįšiu.
Gulėjau užsimerkęs ir bijojau kvėpuoti. Atrodė, jeigu pakru
tėsiu į vieną ar į kitą pusę, mano ranka atplyš nuo peties. Girdė
jau, kaip Džena nubildėjo laiptais į apačią ko nors man atnešti, kad
pasijusčiau geriau, ir prisiminiau, kaip ligoninėje mama šaukdavo
ant daktarų, kodėl man neduoda vaistų nuo skausmo. Prisimi
niau, kaip ji kiauras dienas ir naktis budėdavo prie mano lovos, o
aš negalėjau net pajudėti. Net kvėpuoti. Kaip keisdavo man šlykš
čius tvarsčius, šluostydavo užpakalį ir verkdavo, kai aš verkdavau.
Klausiausi, kaip Džena kuičiasi virtuvėje, atidaro šaldytuvą ir išima
butelį vyno, nes mane myli. O nuo to man darėsi dar blogiau, nes
dabar galvoje sukosi tik viena mintis: aš myliu mamą labiau, nei
kada nors įstengsiu pamilti Dženą, o mama mane irgi mylėjo la
biau, nei kada nors pamils Džena. Kad ir ką žmonės sako, mama nė
už ką nebūtų palikusi manęs vieno. Net ir dėl pačių prabangiausių
pasaulyje apartamentų.
Penkiasdešimt devintas SKYRIUS
Sara
Gaisras
2007
Išėjau iš „Džabinos Javos“ prieš keturias, nes skaudėjo gerklę, o

Dona pažadėjo išsiversti ir be manęs. Važiuodama namo svajojau
tik apie tai, kaip įsimesiu burnon porą tablečių aspirino ir griūsiu
į lovą. Kitas tikriausiai plaukioja su banglente. Tai jo įprasta šešta
dieninė pramoga, ir aš pagalvojau: paliksiu jam raštelį, kad pasišil
dytų vištienos likučius, o pati eisiu pamiegoti. Galėčiau dar išvirti
žiupsnelį ryžių. Kai įsukau į kiemą prie namelio, jau buvau viską
kruopščiai suplanavusi.
Viduje tvyrojo prietema, juolab įžengus iš ryškios lauko švie
sos, ir aš net pašokau, kai mūsų mažoje svetainėje pamačiau ant
sofos sėdintį Kitą.
- Sveikas, - pasilabinau. - Na ir išgąsdinai. Maniau, kad plau-
kioji su lenta.
- Kas čia? - paklausė atkišdamas kažkokį lapą. Didelį voką.
- O kas čia yra? - paklausiau ir aš.
Atitraukiau užuolaidas virš sofos ir įleidau į kambarį daugiau
šviesos.
- Šičia. - Jis pabaksnojo voką sau į pliką kelį.
- Neturiu supratimo, - atsakiau, paėmiau iš jo rankų voką ir

apžiūrėjau. Pavarčiau rankose. Nei adreso, nei pavardės. - Kur tu jj
radai? - paklausiau.
- Apsimeti, kad nežinai.
Kartais jis būna piktas, bet šiandien tikrai nenorėjau matyti jo
perkreipto veido, nes jaučiausi ganėtinai sumautai.
Atsidusau, atsisėdau ant sofos ir atplėšiau voką.
Ištraukiau tris lapus. Vieno lapo viršuje pamačiau ranka para
šyta: „Brangioji Sara.“
O ne, pagalvojau. Dieve, ne! Ką ten Markusas buvo tame laiške
parašęs? Greitai perkrėčiau atminty tekstą, vildamasi, kad Kitas ne
suprato, dėl ko jam buvo įsteigtas studijų fondas.
- Kada ketinai man pasakyti, kad Džeimis Lokvudas - mano
tėvas? - paklausė Kitas.
Pažiūrėjau į jį ir tariau:
- O Kitai, atleisk, kad tau teko sužinoti šitaip.
Jis pakilo nuo sofos.
- Gailiesi, kad sužinojau, ką?! - sušuko jis. - Tu išvis nesiruošei
man pasakoti! Ar nemanai, kad aš turiu teisę žinoti?
- Būtų buvę įskaudinta daug žmonių, - atsakiau.
- O aš? - toliau niršo jis. - O kad skauda man?!
Jis taip nirtingai blaškėsi po kambarį, kad net visas namelis
siūbavo.
- Taip, tu turėjai žinoti, - tariau. Nekenčiau savęs, kad turiu
nešiotis tą paslaptį. Ketinau jam pasakyti, kai bus vyresnis. Jis turi
būti pakankamai brandus, kad nepradėtų karščiuotis. - Taip, tai
nesąžininga, - pridūriau.
- Tau svarbiau Lorelė, Megė ir Endis, o ne aš! - suriko jis.
- Ne, aš niekada...
- Jie turtingi! O aš vargšas, jeigu kartais nepastebėjai! Kam tas
studijų fondas! Nekišti prie jo nagų tol, kol nesukaks dvidešimt
penkeri? Kas čia per nesąmonė?
- Kitai, jis skirtas tavo koledžo studijoms apmokėti. - Atsitie-
siau nuo sofos atlošo ir pridūriau: - Turėtum būti dėkingas. Mar
kusas neprivalėjo rūpintis tavo mokslais.
- Aš nusipelniau kur kas daugiau. Lokvudai - milijardieriai.

- Suprantu, kad pyksti, mielasis, - tariau, - aš tavęs nekaltinu.
Bet privalai apie tai niekam neprasitarti. Jokios prasmės dabar tai
kelti viešumon. Tai pribaigtų ir Lorelę, ir jos vaikus.
- O mane?! - vėl užriko jis.
- Tu su tuo susitaikysi, - atsakiau ir sugrūdau lapus atgal į vo
ką. - Kaip ir aš taikstausi pastaruosius septyniolika metų.
Jis liovėsi vaikščiojęs po kambarį ir piktai pažiūrėjo į mane.
- Kalė! - sušuko. - Negaliu patikėti, kad tu - jų pus...
- Nedrįsk su manim taip kalbėti! - Pašokau nuo sofos ir {rė
miau į jį žvilgsnį. Jis už mane jau visa galva aukštesnis ir darėsi
stambesnis, kaip Džeimis. - Kartais dėl kitų gerovės tenka atsisa
kyti savo paties poreikių, - pasakiau. - Nuo tavo vaikystės Lore
lė man buvo geriausia draugė. Jeigu ne ji, tau ant krūtinės dabar
dryksotų pėdos ilgio randas.
- Man nusispjaut!
Jis išžingsniavo iš kambario ir iš namelio, garsiai užtrenkdamas
duris. Pro langą pamačiau, kaip pasigriebė banglentę, neperšlam
pamą kostiumą ir nudrožė prie jūros.
Suspaudžiau delnais kaktą, vėl atsisėdau ant sofos ir užsimer
kiau. Kodėl man taip nesiseka? Aš bloga motina. Kad ir ką darau,
viskas negerai. O kad Džeimis būtų gyvas! Kitas turėtų tėvą, o aš
turėčiau žmogų, kuris man padėtų jį tinkamai auklėti. Bet argi tai ne
išsisukinėjimas? Lorelė ir be Džeimio užaugino du puikius vaikus.
Taip, ji turi pinigų iki kaklo, bet ne piniguose laimė. Aš irgi bandžiau
įskiepyti Kitui tam tikras vertybes, mokiau, kas gerai, o kas blogai, ir
iš pradžių jis buvo puikus vaikas. O dabar tapo tingus vidutiniokas
su pusėtinais pažymiais. Kartais bėga iš pamokų. Žinau, kad išgeria,
o sykį buvo sučiuptas su uncija marihuanos kišenėje. Galėčiau su
versti kaltę bendraamžiams, bet būtų kvaila. Jis teisus, kad nusipelnė
daugiau, ir ne tik pinigų. Jis nusipelnė geresnės motinos.
Pažvelgiau į Markuso laišką rankoje. įsivaizduoju, kaip tai
įskaudino Kitą. Vien pagalvojus man plyšo širdis, bet jis turi tai
laikyti paslaptyje. Tik abejojau, ar sugebės laikyti liežuvį už dantų.
Ypač kai toks įniršęs.
Paskambinau Markusui, bet atsiliepė jo balso paštas.

- Čia Sara, Markusai. Kai tik galėsi, būtinai man paskambink.
Pamaniau, kad reikėtų nueiti prie jūros ir pamėginti dar kartą
pasikalbėti su Kitu; bijojau, kad nesumanytų skambinti Lorelei, bet
paskui virtuvėje ant stalo pamačiau jo mobilųjį telefoną. Kol bus
paplūdimy, nieko blogo neatsitiks. Išsiviriau arbatos su medumi,
bet, kad ir kaip skaudėjo galvą ir gerklę, gultis į lovą nedrįsau. Pa
lauksiu, kol jis pareis. Mums būtina pasikalbėti.
Jau snūduriavau, kai vakare apie pusę septintos terasoje išgir

dau jo žingsnius. Jis įžengė į namelį visas šlapias, smėliuotas ir su
kaitęs, nudrožė pro mane tiesiai į savo kambarį.
- Kitai, - pašaukiau sėsdamasi ant sofos. - Pasikalbėkim, gerai?
Užsisakom picos ir...
- Aš išeinu, - šūktelėjo jis ir užtrenkė duris. Staiga prisiminiau,
kad ketino šįvakar eiti į vakarėlį su nakvyne Drurio memorialo jau
nimo centre. Iš pradžių džiaugiausi. Vakarėlis su nakvyne ir suau
gusiųjų priežiūra. Ten saugu. Bet dabar nebenorėjau, kad jis eitų.
Pabeldžiau į jo duris.
- Pasilik šįvakar namie. Tu pernelyg supykęs, mudviem reikia
pasikalbėti.
Jis atidarė, išėjo ir patraukė į vonios kambariuką.
- Aš dabar noriu tik palįsti po dušu, - tarė jis. - Po penkiolikos
minučių manęs atvažiuos, - ir užtrenkė duris.
- Su kuo važiuosi? - paklausiau stovėdama prie durų. - Kas
tave paims?
- Laila. Iš mokyklos. Tu jos nepažįsti.
Išgirdusi, kad duše šniokščia vanduo, atsirėmiau į sieną. Atrodė,
kad mano galvą kas spaudžia metaliniais gniaužtais. Na gerai, rami
nau save. Jo nebus namie visą naktį. Bus suaugusiųjų prižiūrimas ir
galbūt dar sugebės pasilinksminti. O aš tuo tarpu paskambinsiu Mar
kusui ir ką nors sugalvosime. Gal Markusas su juo šnektelės. Kitas la
biau klauso svetimų nei manęs. Gal Markusui pavyks jį nuraminti.
Po valandos aš jau snaudžiau ant sofos, bet staiga suskambo tele
fonas. Kitame laido gale pasigirdo isterijos ištiktos moters balsas.
- Aš Lailos Šuster mama! - šaukė ji į ragelį. - Uždarame vaka

rėlyje kilo gaisras. Rodo per žinias!
Nenorėjau klausytis žinių. Šokau į mašiną ir nulėkiau į už ke
lių mylių esantį Drurio memorialo jaunimo centrą. Čia patekau į
košmarą, kuris lydės mane visą gyvenimą. Dar blogiau - jis visą
gyvenimą lydės ir mano sūnų.
Apibūdinti tam, kas vyko prie bažnyčios, žodis „sumaištis“ per
silpnas. Man teko pasistatyti mašiną už gero ketvirčio mylios nuo
tos vietos, bet net ir neišlipusi užuodžiau aitrų dūmų dvoką. Pa
sileidau bėgte prie degančios, dūmuose paskendusios bažnyčios,
siaubo apimti žmonės lyg netekę proto šaukė ir rėkė nesavais bal
sais. Tamsoje tarp nepažįstamų veidų akimis ieškojau Kito. Dabar
jis man buvo jau nebe piktas neklusnus berniokas, o kūdikis, kurį,
rodos, taip neseniai spaudžiau prie krūtinės; pyplys, žengiantis pir
muosius žingsnius, įsitvėręs į Džeimio pirštus; septynmetis narsuo
lis, drąsiai pasiryžtantis visiems medicininiams išbandymams.
- Sara! - išgirdau šaukiantį policijos pareigūną. Jis čiupo mane
už rankos ir nusitempė per gatvę prie apsaugine juosta atitverto
ploto. - Kitas sužeistas! - sušuko man į ausį. - Apdegė. Ten tau pa
sakys, kur jį išvežė. - Jis stumtelėjo mane prie tos juostos.
Mano galvoje įstrigo žodis „apdegė“. Pralindau po geltona juos
ta. Labai nustebau tarp žmonių pamačiusi ir Lorelę.
- Lorele! - sušukau. - Ką tu čia veiki?
- Endis čia! - atsakė ji, braudamas! pro minią prie manęs.
Tik vėliau pagalvojau, kaip neįtikėtina, kad Endis irgi čia buvo,
nes ji niekada jo niekur neleisdavo vieno, - o tada nebuvo laiko
apie tai galvoti, nes kaip tik tuo metu už nugaros išgirdome baisų
girgždesį ir traškesį. Staigiai atsisukome ir pamatėme, kaip laižomas
liepsnų, juodų dūmų ir lydimas baisaus triukšmo įtūžta bažnyčios
stogas. Mudvi su Lorele išsigandusios puolėme viena kitai į glėbį.
Kitos kelios valandos pralėkė lyg neaiškiame sapne. Man buvo

pranešta, kad Kitas išgabentas į Naujojo Hanoverio ligoninę, bet
kol aš ten nulėkiau, jis jau buvo išskraidintas į Šiaurės Karolinos
universitetinės ligoninės nudegimų centrą. Trijų valandų kelią
įveikiau per dvi, vildamasi, kad jeigu sustabdys policija, išprašysiu

mane palydėti. Nuvažiavau į ligoninę, bet man neleido pasimatyti
su Kitu. Sakė, kad jo būklė labai sunki. Plaučiai susvilę, veidas ir
rankos gerokai apdegė, ir dabar jam sukelta dirbtinė koma. Lau
kiamajame pratrukau; kažkas paėmė mane už rankos ir nuvedė į
atskirą patalpą, kur galėjau išsiverkti. Norėjau, kad su manim būtų
Lorelė. Man reikėjo geriausios draugės paramos, bet žinojau, kad ji
rūpinasi Endžiu. Teks iš šitos kritinės situacijos kapstytis pačiai.
Nudegimų skyriaus palatoje paaiškėjo, kad Kito gyvybė kybo

ant plauko. Man buvo leista sėdėti prie jo nepaprastai karštoje pa
talpoje; kai būdavo atliekamos įvairios procedūros, turėdavau iš
eiti. Jam sukelta koma, kitaip nebūtų ištvėręs siaubingo skausmo.
Nuolat jam ką nors kalbėjau, šnekėjau su juo, o gal su savimi, jeigu
kartais jis imtų ir mane išgirstų. Kartojau, kaip jį myliu, atsipraši-
nėjau, kad esu jam bloga mama. Naktimis gulėdavau nesumerkda
ma akių atskiroje lovelėje jo palatoje ir svajojau apie vaistus, kurie
leistų nors trumpam užsimiršti. Lorelė su Dona buvo atsiuntusios
po kelis telefoninius balso pranešimus, bet aš joms neskambinau.
Buvau pernelyg pasinėrusi į Kito ir ligoninės gyvenimą ir kaupiau
energiją tam, kad bent suvokčiau, ką gydytojai kalba apie jo būklę.
Žinojau, kad jeigu bandysiu kalbėti pati, pasigirs tik neaiškus ve
blenimas.
Ketvirtą dieną po gaisro radau telefone žinutę nuo Markuso.
Esą užsakęs man kambarį brangiame viešbutyje netoli ligoninės.
Liepė naudotis juo, kiek tinkama, o maitinimosi išlaidas įrašyti į
numerio sąskaitą. Buvau jam nepaprastai dėkinga. Verkiant norė
josi pagulėti karštoje vonioje ir bent vieną naktį išsimiegoti nor
malioje lovoje. Buvo sunku palikti Kitą, bet jo palatos seselė mane
patikino, esą ir jam būsią geriau, jeigu mama nepamirš pasirūpinti
savimi, tad persikėliau į viešbutį, nors didžiąją paros dalį vis tiek
leisdavau ligoninėje. O maitinimasis viešbučio restorane man ne
rūpėjo. Regėdama Kitą tvankioje ir karštoje palatoje, apmuturiuotą
storiausiais tvarsčiais ir prijungtą prie visokiausių lašelinių bei kvė
pavimo vamzdelių, apie maistą negalėjau nė pagalvoti.
* * *
Kai Kitas buvo praleidęs ligoninėje beveik dvi savaites, vieną

dieną man paskambino Lorelė ir pakvietė papietauti. Dar nesijau
čiau stipri ir visai nenorėjau su ja matytis, bet man reikėjo naujų
drabužių iš namų, o ji mielai sutiko man jų atvežti, tad sutarėme
susitikti viešbučio restorane.
Neįtikėtina, kaip žmogus gali pasikeisti per dvi savaites! Žino
jau, kad esu palūžusi emociškai, bet nesuvokiau, kad dar baisiau
esu pasikeitusi ir išoriškai, kol nepažiūrėjau į save Lorelės akimis.
Mes susitikome prie įėjimo į restoraną, ir ji žiūrėjo į mane nenu
slėpdama pasibaisėjimo. Drabužiai karojo ant manęs kaip ant kar
ties, makiažas seniai pamirštas. O juk visad būdavau tvarkinga, pri
sižiūrinti moteris. Nenuostabu, kad ji liko priblokšta.
Lorelė pravirko, ir tada supratau, kodėl nenorėjau susitikti nei
su ja, nei su kuo nors iš artimųjų, - aš nebeturėjau jėgų matyti dar
ir jų susirūpinimo dėl Kito būklės.
Ji ėmė klausinėti apie Kitą, o aš stengiausi atsakinėti kuo nuo
širdžiau. Jaučiausi lyg sapne, o gal greičiau palatoje minkštomis
sienomis, atskirta nuo išorinio pasaulio. Mačiau, kaip juda Lorelės
lūpos, vienu metu netgi suvokiau, ką ji kalba, ir sugebėjau jai at
sakyti, bet abi buvome iš skirtingų visatų. Jos visatoje - du sveiki
vaikai, o manojoje - vienas, kurio gyvenimas kybo ant plauko.
- Kalbėk su juo, - mokė mane Lorelė. - Sako, komos ištikti
žmonės puikiausiai girdi, nors negali atsakyti.
- Aš nuolatos jam ką nors kalbu. Sakau, kad jį myliu, ir... atsi-
prašinėju, kad nebuvau jam gera.
- Sara! - sušuko Lorelė. - Tu nuostabi motina.
- Tai kodėl jis nuolat įsivelia į nemalonumus? Tu irgi vieniša
mama, o tavo vaikai tiesiog puikūs. - Na, Endis gal ir ne iš tobu
liausių, bet Lorelė suprato, ką turiu omeny. - Megė tik metais vy
resnė už Kitą, o protingesnė visais penkeriais.
- Mudvi puikiai žinom, kad tokią ją užaugino Džeimis, - atsa
kė Lorelė.
Staiga prisiminiau, kad Kitas aptiko tą laišką. Kaip aš galėjau jį
pamiršti? Ką reikės daryti, kai jis pasveiks, o juk tikrai pasveiks, ir
pareikalaus teisėtai vadintis Džeimio Lokvudo sūnumi? Nedrįsau

pakelti į Lorelę akių. Apsimečiau skaitinėjanti valgiaraštį.
Padavėja atnešė pietus. Buvau užsisakiusi sriubos, kurios, žino
jau, nė neparagausiu.
- Noriu tavęs kai ko paklausti, - staiga prabilo Lorelė.
Šią akimirką pasijutau neapsakomai kalta: ji jau žino apie mano
romaną su Džeimiu.
- Ko? - paklausiau.
- Ar tarp mūsų viskas gerai?
Neturėjau supratimo, apie ką ji kalba.
- Žinoma, - atsakiau. - O kodėl klausi?
- Po gaisro mudvi dar nesikalbėjome, neatsakai į skambučius...
jaučiuosi nutolusi, todėl ir noriu žinoti, ar tarp mūsų viskas kaip
anksčiau.
- Atleisk, - tariau. - Dabar mano visas dėmesys skirtas Kitui,
ir aš...
- Suprantu, jis dabar svarbiausias, - suskubo teisinti mane Lo
relė, - o aš dar keliu bangas. - Ji kelis kartus pabaksnojo šakute į
viščiuko krūtinėlę. Mačiau, kad ir ji neturi apetito. Kiek palūkėjusi
tarė: - Tu turbūt nieko nežinai apie tai, kad uždarame vakarėlyje
Kitas susimušė su Endžiu. Kitas pavadino Endį turčių vaiku. Man
staiga toptelėjo, kad tave galbūt erzina, jog aš su vaikais... neturiu
finansinių problemų, o judviem su Kitu... kartais būna striuka.
Nusišypsojau, norėdama parodyti, kad finansiniai skirtumai
tarp mūsų - ne kliūtis, nors suvirpėjau išgirdusi, kad Kitas pavadi
no Endį turčiumi. Tikiuosi, daugiau jis nieko neleptelėjo.
- Negaliu patikėti, kad suki dėl to galvą, - tariau.
Bet juk yra tiesos, ar ne? Visa širdimi myliu Lorelę, tačiau gilia
me pasąmonės kamputyje, kai ji rodydavo, ką naujo nupirko sau,
vaikams ar namams ir laukdavo iš manęs džiugaus aikčiojimo, aš
įsižeisdavau. Tačiau dabar ne laikas apie tai kalbėtis.
Žiūrėjau, kaip ji pjausto viščiuko krūtinėlę, o ant jos piršto
blykčioja vestuvinis žiedas, kurį ji vis dar nešiojo, ir supratau, kad
toks pokalbis niekada neįvyks.
Šešiasdešimtas SKYRIUS
Megė
Iki susitikimo su psichoterapeutu antradienį buvau tokia nelai

minga, kad nieko nenorėjau, tad važiavau į daktaro Džeikso ka
binetą prislėgta širdimi. Kai šitaip nesiseka, pradedi manyti, kad
nenusipelnai gyvenime nieko gero. Tai yra - nenusipelnai žmonių
pagarbos, nenusipelnai turėti vaikino, nenusipelnai turėti draugių.
Kai ligoninėje nutiko tas baisus incidentas su Rudžiu, jaučiausi
sutrypta, bet maniau esanti to verta. O kai paprašyta padėti nuo
manęs nusisuko ir Džena, supratau, kad nusipelniau ir šito. Ji net
nepaskambino ir nepaklausė, kaip parsigavau namo. Taip troškau
jos draugystės, buvau pradėjusi ją laikyti geriausia drauge, kad nė
neįtariau, jog ji apie mane galbūt kitokios nuomonės. Ėmiau abejo
ti, ar apskritai kada nors susirasiu draugų. Kas norės draugauti su
mergina, padariusia tai, ką padariau aš?
Kai anąvakar mane partempė namo, jaučiausi tokia niekam ti
kusi, kad mama primygtinai prašė paskambinti daktarui Džeiksui.
Nenorėjau ir atsikalbinėjau, bet mama įbruko man į ranką telefoną
ir pasakė nesitrauksianti nuo manęs nė per žingsnį, kol jam ne
paskambinsiu. Papasakojau jam apie Medison mirtį, apie Rudžio
siautėjimą ligoninėje ir dar paatviravau, kad draugystė su Džena
pradeda blėsti. Tikriausiai mano balsas skambėjo klaikiai, nes jis
nedelsdamas paklausė, ar neketinu nusižudyti. Atsakiau, kad ne.

Tiesiog jaučiuosi siaubingai, nenusakomai, bjauriai.
Kai po valandos pokalbio su daktaru Džeiksu padėjau rage
lį, mama papasakojo apie Kito telefono atsakiklyje paliktą žinutę.
Tai truputį apmalšino mano savigraužą. Kito bėdos rimtesnės nei
mano. Mano mama štai stovi prieš mane sveika, gyva ir mylinti
visa širdimi. Apsikabinau ją ir pagalvojau apie Sarą, apie tai, kad
žinia apie Šarlotę sukėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų.
Pati supratau, kad šįryt ligoninėje geriau nesirodyti, bet prieš
pat septynias paskambino Keitė Mudi ir paprašė į ligoninę neva
žiuoti. Esą turinti pasikalbėti su ligoninės administracija ir nutarti,
kaip elgtis toliau, o kol kas patarė likti namie, kol pati mane pakvies.
Manęs tai nė kiek nenustebino, tik prie visų netekčių prisidėjo dar
viena. Man patiko pediatrijos skyrius. Man patiko su vaikais. Bet
puikiausiai supratau, ką jai teko dėl manęs patirti. Turbūt gailisi
mane priėmusi.
Grįžusi iš karto griuvau į lovą, nes neturėjau jėgų ką nors veikti,
o kol miegojau, paskambino Tafė ir paliko žinutę. Sakė, nesvarbu,
ką ligoninės vadovybė nuspręs, visi puikiai žino, kad aš nekalta dėl
Medison mirties.
- Tai beprotybė, - kalbėjo ji. - Žinau, kad pas mus atlikai vi
suomeninę pareigą dėl gaisro Serf Sityje. Tikiuosi, dar sugrįši. Tau
puikiai sekėsi ir mums tavęs labai trūksta. Tiesiog norėjau tau pa
sakyti, ką mes galvojame.
Įdomu, kiek žmonių slepiasi po tuo daugiskaitiniu „mes“, pa
galvojau. Tikriausiai tik panelė Helena ir ponas Džimas. Gal dar
Tonis. Bet prisiminiau jo balsą, kai tą nelemtą vakarą man liepė
keliauti namo. Jam teko atremti Rudžio pyktį, tad abejojau, ar jis
priklauso tai daugiskaitai.
- Džiaugiuosi, kad vakar paskambinai, - pasakė daktaras Džeik-

sas, kai atsisėdau prie stalo priešais jį.
Linktelėjau, bet iš tiesų pagalvojau: „Ačiū, kad radote laiko
mane išklausyti ir atjausti.“ Neįsivaizdavau, kaip vakar būčiau iš
tvėrusi, jeigu nebūčiau išliejusi jam visos širdgėlos.
- Ar iš ligoninės jau skambino? - paklausė jis.

- Ne, - atsakiau. - Ir nesu optimistė.
- Apgailestauju.
- Man gaila mergaitės tėvo, nors jis man labai pakenkė.
Dar ir dabar girdžiu Rudžio aimaną: „Jūs jai leidot prižiūrėti
mano mažytę.“ Gal jis girtuoklis, palaidūnas ir suskretėlis, bet jam
iš skausmo plyšo širdis.
- Padėtis iš tiesų nepavydėtina, - pripažino daktaras Džeiksas.
Atsidusau ir ėmiau glostyti švelnią krėslo ranktūrių odą.
- Man ten labai patiko, - tariau.
Jis linktelėjo ir tarė:
- Spėju, ten puikiai pritapai. Kad ir kas nutiktų, dabar jau žino
si, kur tavo vieta.
- Prašau?
- Dabar jau pamatei, kad tau patinka dirbti ligoninėje. Būti su
vaikais.
- Ir kas man iš to... - burbtelėjau. Kokia aš apgailėtina. - Atsi
prašau, - ištariau garsiau. - Tiesiog jaučiuosi... klaikiai.
Daktaras Džeiksas delsė kalbėti. Maniau, laukia, kol nutrauksiu
tylą, kaip paprastai būdavo per mūsų susitikimus, bet paskui išgir
dau, kaip jis įkvėpė.
- Kaip manai, kas tau padėtų pasijusti geriau? - paklausė jis.
Tėtis. Tai pirmoji mintis, šmėstelėjusi galvoje. Susidėjau ran
kas ant krūtinės ir įsikirtau pirštais į raumenis. Staiga akyse ėmė
tvenktis ašaros, bet stengiausi jas sulaikyti. Iš visų netekčių - drau
gų, laisvės ir ateities, - tėtis buvo vienintelė, kurią prisiminusi iš
karto susigraudindavau. Bet aš nieku gyvu nepasakosiu daktarui
Džeiksui, ką jaučiu tėvui.
- Nežinau, - atsakiau. - Nebepakeisi nei gaisro, nei to, kas nu
tiko po jo.
- Papasakok, kodėl verki.
Vos tik jis paminėjo ašaras, iš karto pratrukau raudoti. Išsitrau
kiau vienkartinę servetėlę iš šalimais padėtos dėžutės.
Pasilenkęs į priekį jis tarė:
- Pasakysiu, ką manau. Manau, gerai, kad šiuo metu jautiesi
tokia vieniša.
- Ką? - Prispaudžiau prie akių servetėlę. - Koks jūs žiaurus!

Jis šyptelėjo ir paaiškino:
- Visą dėmesį skyrei Dženai ir ligoninės vaikams. Tai tau nelei
do pažvelgti į save. O dabar galėsi rasti laiko sau.
- Ak, aš nenoriu.
- Kodėl?
- Aš nekenčiu savęs.
Jis nieko nepasakė. Išsipūčiau nosį. Pakėliau ir įsmeigiau akis į
perdegusią lubų lemputę.
- Apie ką galvoji, Mege? - galiausiai paklausė jis.
Pažiūrėjau į jį.
- Jeigu prisipažinsiu, ar pažadat neišsiųsti manęs į beprotnamį?
- Nemanau, kad tau reikia psichiatrijos įstaigų pagalbos, - tarė
jis. - Jaučiu, kad tavyje slypi daugybė neišnaudotų galimybių, apie
kurias nė pati nenumanai. Be to, kaip jau minėjau per pirmąjį mūsų
susitikimą, tai, kas kalbama šiame kambaryje, lieka tik tarp mūsų.
Galiu nutraukti mūsų susitarimą tik tuo atveju, jeigu matysiu, kad
pradedi kelti pavojų sau arba aplinkiniams. Labai svarbu, kad tu
man iš karto prisipažintum, kai tik pajusi ką nors panašaus. Bet esu
tikras, Mege, kad tai ne tavo atvejis.
Jis teisus. Nuskriaudžiau daugybę žmonių, todėl dabar nenu
skriausiu net musės. O darytis sau galą? Aš tam nesiryžčiau, nors
kalėjime būdavo akimirkų, kai nenorėdavau gyventi.
- Ar gali papasakoti, apie ką galvojai prieš kelias minutes? At
rodei nuklydusi kažkur labai toli.
- Galvojau apie tėtį, - atsakiau glamžydama saujoj popierinę
servetėlę.
- Tu ant jo pyksti.
Skubiai papurčiau galvą, bet staiga persigalvojau ir patvirtinda
ma palinkčiojau.
- Aš jums jau pasakojau apie mūsų senąją trobelę, - prabilau.
- „Jūros švelnumą“.
- Taip. Labai gerai prisimenu, kaip ten gyvenom su tėčiu. Sė
dėdavom kartu terasoje. Jis vesdavosi mane maudytis į vandenyną.
Jis buvo puikus tėtis. - Ašaros upeliais tekėjo man iš akių, turėjau
atsikvėpti. Išsitraukiau iš dėžutės kitą servetėlę ir kiek palūkėjusi

vėl prabilau: - Man skaudu, kad jis buvo susidėjęs su Sara... kad yra
kitas vaikas ir visa kita. Bet jis vis tiek buvo nuostabus tėtis. O kol
dar stovėjo „Jūros švelnumas“... prieš tai, kai per audrą jį nuplo
vė bangos, kartais nuvažiuodavau tenai naktį ir sėdėdavau terasoje
viena. Ir pajusdavau tėtį visai šalia. Ne visada. Bet kartais man pa
vykdavo nusiraminti, susikaupti ir tarsi užmegzti su juo ryšį. Tada
atrodydavo, kad jis su manim.
Daktaras Džeiksas linksėjo galvą, tarsi kalbu apie visai norma
lius dalykus.
- Suprantu, - pasakė.
- Bet ar jūs tikite? - paklausiau. - Na, kad jis buvo su manim?
Kad su juo bendravau?
- Sunku pasakyti, Mege. - Jis nusiėmė dryžuotus akinius ir pa
sidėjo ant stalo. Paskui tarė: - Sako, yra žmonių, kurie sugeba tai
padaryti, bet aš nežinau, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar tik sąmoningai
įsivaizduojama. Niekas dar to neįrodė. Įdomi mįslė, ar ne?
- Kad nežinome, kas mūsų laukia po mirties?
- Taip. Esmė ta, kad tau tai atrodė tikra. Mes - tu ir aš - negali
me pasakyti, ar tai buvo tikra, todėl turime manyti, kad atrodė kaip
tikra. O tai ir yra svarbiausia.
- Bet... kuoktelėję žmonės irgi regi haliucinacijas, mato vizijas,
jos jiems atrodo gana tikroviškos.
- Tačiau mes kalbam apie tave, ne apie kuoktelėjusius žmones.
Išspaudžiau šypseną.
- Kuo tau ypatingi susitikimai su tėčiu?
- Jis mane mylėjo tokią, kokia buvau, - atsakiau. - Netgi tada,
kai melavau mamai, slėpiau draugystę su Benu, rūkiau žolę ir bėg
davau iš pamokų. O tėtis mane matė visai kitokią. Tarsi jam nesvar
bu, ką aš krečiu. Aš jam buvau tik Megė, duktė, kurią jis labai myli.
Jam tas pats, ką darau.
- Jis tave priėmė tokią, kokia esi.
- Visiškai.
- Puikus turėjo būti jausmas, ar ne?
- Bet „Jūros švelnumo“ nebėra ir aš nebegaliu užmegzti su juo
ryšio. Keletą kartų teko jausti jį šalia, bet... atsitiktinai. Nebegaliu

su juo bendrauti kada noriu.
- Na, su tuo nesutinku. Manau, kad vis tiek galima bendrauti.
Bet kur. Bet kada. Netgi čia.
- Bijau, kad nepajausčiau jo kaip anksčiau.
- Norėčiau, kad pamėgintum.
- Čia?
Jis linktelėjo.
- Ne. Aš nenoriu.
- Tu jo nepajusi kaip namelyje „Jūros švelnumas“, - įtikinėjo
daktaras Džeiksas, - bet gal pavyks pajusti jį kitaip. Pamėgink.
Nudelbiau akis į popierinių servetėlių skutus sau ant kelių. At
rodysiu lyg kokia idiote, bandydama bendrauti su tėčiu svetimo
žmogaus akivaizdoje.
- Ką sakytų tėtis, jeigu jam pasipasakotum, kas atsitiko? - pa
klausė daktaras. - Jeigu papasakotum apie gaisrą?
Pažiūrėjau į jį ir atsakiau:
- Jis mane suprastų. Man net nereikėtų jam nieko aiškinti, ko
dėl taip padariau. Suprastų ir be žodžių. Ir net nesupyktų.
- Pamenu, sakei, jis turėjo ant rankos kažkokią tatuiruotę, -
prisiminė daktaras Džeiksas.
- „Empatija“. Taip. Aš irgi išsitatuiravau šitą žodį iškart po to,
kai pirmą kartą užmezgiau su juo ryšį.
- Įtariu, jauteisi puikiai, pajutusi tą ryšį.
Linktelėjau.
- Mege... Užsimerk.
Užsimerkiau.
- Giliai kvėpuok. Sutelk dėmesį į kvėpavimą. Pajusk, kaip oras
teka galugerkle. Kaip įkvepi, kaip giliai iškvepi pro nosį.
Dariau, kaip liepiama. Supratau, kad šitaip jis nori mane atpa
laiduoti, ir iš pradžių pagalvojau: „Nesąmonė. Žinau, ko jis siekia.“
Bet jau po kelių minučių užmiršau, kur esu.
- Papasakok tėčiui... papasakok, ką padarei.
- Tėti, - prabilau, dar net nenutarusi paklusti daktaro valiai, -
aš padegiau bažnyčią. Tai yra, aš tik pasiruošiau gaisrui, o padegė
kažkas kitas. Žuvo keli žmonės.
Kur pastaruoju metu patyrei Dievo malonę?

Plačiai atsimerkiau iš nuostabos ir nusijuokiau.
- Dieve mano! - sušukau. - Čia tikrai tėtis!
- Ką turi galvoje?
- Mama pasakojo, kad jis koplytėlėje klausdavo susirinkusiųjų,
kur jie pastaruoju metu patyrę Dievo malonę. Jis ką tik to paties
paklausė ir manęs. „Kur pastaruoju metu patyrei Dievo malonę?“
Keisčiau ir būti negali.
- Iš tavo šypsenos spėju, kad tas keistumas tau malonus.
- Aš tikrai girdėjau jo balsą.
- Gal turėtum jam atsakyti.
Vėl nusijuokiau.
- Jūs nenormalesnis už mane.
Jis šypsojosi ir laukė.
- Niekur, - atsakiau.
Daktaras Džeiksas vėl kilstelėjo antakius ir paklausė:
- Manai, jis priims tokį tavo atsakymą? Tavo tėtis?
Vėl užsimerkiau. Leidau sau įsijausti į tėčio klausimą ir staiga
prisiminiau, kaip ant kelių laikiau mažąją Medison. Kokia ji buvo
lengva ant mano rankų.
- Kai ligoninėje laikiau Medison, - pasakiau. - Tą mergaitę,
apie kurią jums vakar pasakojau, ir kurios tėvą ištiko pykčio prie
puolis. - Atsimerkusi pridūriau: - Ji mirė ant mano rankų.
Daktaras Džeiksas susirūpinęs sukruto.
- Mege! - Pasilenkė į priekį ir tarė: - Nesakei, kad laikei ją ant
rankų merdėjančią!
- Tikrai nesakiau?
Vakar taip daug jam visko prišnekėjau, kad ir pati nebeprisime
nu, ką saldau, o ką praleidau.
- Kaip tada jauteisi?
Man ant liežuvio sukosi daugybė žodžių.
- Liūdnai, - ištariau. - Jaučiausi naudinga. Gera. Bloga. Nu
stebusi. Pasibaisėjusi. Džiugi. - Net ėmiau šypsotis pajutusi, kokiu
greičiu man iš burnos byra įvairiausi žodžiai. - Jaučiausi laimin
ga, - pridūriau. - Laiminga ne dėl to, kad esu gyva ir sveika, o kad
buvau šalia. Kad ją pažinojau ir galėjau tą akimirką laikyti ant ran

kų. - Suraukusi nosį paklausiau: - Ar jums kas nors aišku?
- Ar tuomet negalvojai, kokia esi negera, nedora ar panašiai?
Papurčiau galvą.
- Apie save išvis negalvojau.
- Mege, - ištarė jis. - Tavo tatuiruotė - puiki. Per kelias savai
tes, kai mudu bendraujam, vis girdžiu tavo susirūpinimą kitais, tu
galvoji apie kitus, tik ne save.
- Dėl to, kad pasielgiau nedovanotinai, - atsakiau.
- Kiek laiko per dieną tu apie tai galvoji?
- Tai nuolat gyva mano pasąmonėje. Netgi sapnuose. Naktimis
sapnuoju gaisrus, kuriuos pati ir sukeliu. O kartais regiu ir kitokias
tragedijas. Anąnakt sapnavau, kad sukėliau avariją.
- Vadinasi, net sapnuose tu save plaki.
- Jokie jūsų ištarti žodžiai nesušvelnins to, ką padariau.
- Gal ir tiesa, - pripažino daktaras. - Tačiau noriu tau pasakyti
visiškai priešingą dalyką. Atkreipk dėmesį štai į ką: sau neatleisda-
ma elgiesi savanaudiškai.
- Nesuprantu.
- Tu mindžikuoji vietoje. Pati ką tik prisipažinai. Laikydama
rankose mergaitę tu jai padėjai, nes negalvojai, kokia esi negera ir
panašiai. Galvojai tik apie ją. Kuo daugiau energijos tu sueikvoji
plakdama ir koneveikdama save, tuo mažiau jos skiri žmonėms,
esantiems šalia.
- Juk negaliu taip staiga imti ir pasakyti: gerai, aš sau atleidžiu.
Tai neįmanoma.
- O kas trukdo sau atleisti?
Aišku, atsakymas atėjo akimirksniu, nors man jis ir nepatiko.
- Aš dar neatsiprašiau nė vieno, kurį esu užgavusi, - prisipaži
nau. - Netgi Kito. Labiausiai Kito. Aš jo vengiu. Slapstausi nuo jo.
Bėgu nuo visų, kurie žino. Negaliu pažvelgti jiems į akis.
- Reikia drąsos pažvelgti.
Šešiasdešimt pirmas SKYRIUS
Endis
Mudu su Kime numynėme dviračiais į Serf Sitį, į Topsulo salos

prekių bazę. Norėjome minkštų karamelinių saldainių, o ten yra
kokių tik nori. Abu labiausiai mėgstame margus - šokoladinius su
zefyrais.
- Atrodo kaip mes, - pasakė Kimė, kai pardavėja dėjo į dėžutę
saldainius.
- O tai kaip? - Nesupratau, kaip mes galime būti panašūs į
minkštus saldainius.
- Balti ir juodi, - paaiškino ji ir parodė už stiklo didelį indą su
šokoladiniais ir baltais zefyriniais saldainiais. Bet jų tamsioji dalis
ne juoda, o ruda. O Kimė juk irgi ruda. Jeigu būtų pasakiusi balta
ir ruda, tai viskas būtų aišku. Norėjau jai paprieštarauti, bet mama
moko vengti tuščių ginčų. Todėl tik pritariau:
- Taip.
Nusipirkę saldainių sudėjome į Kimės krepšį ant dviračio ir pa
traukėme namo. Kelias buvo tuščias, jokių mašinų, nes nei vasara,
nei savaitgalis, tad galėjome važiuoti vienas šalia kito.
- Žiūrėk, tavo pusbrolis, - staiga tarė Kimė ir parodė į naująją
policijos nuovadą.
Kitas išėjo iš pastato ir patraukė į gatvę. Jo automobilis sto
vėjo visai netoli mūsų, kitoje gatvės pusėje, ir aš supratau, kad jis
eina prie jo.
Nenorėjau su juo susitikti, bet važiavome tiesiai į jj, todėl vis
tiek teko sustoti. Gal būtume apvažiavę, bet kvaila pralėkti pro šalį
ir nepasilabinti, juolab kad jis dabar mano pusbrolis.
- Sveikas, - sušukau.
- Labas.
Kitas beveik nepažvelgė į mane. Atsidarė mašinos dureles.
- Mes nusipirkom minkštų saldainių, - pasakė Kimė. - Šokola
dinių su zefyru. Nori paragauti?
Visai nesinorėjo vaišinti Kito saldainiais, bet abu su Kime
pagalvojom, kad reikėtų, nes Kitas neišdavė dėdei Markusui, jog
buvome jo bokštelyje. Dėdė Markusas jau būtų man ką nors pa
sakęs. Keista, kad Kitas toks geras. Dėl to ir Kimė panoro jam
įsiteikti.
- Ne, ačiū, - atsakė jis.
- Policija nieko daugiau neišsiaiškino apie Sarą? Tetą Sarą?
- paklausiau.
Jis nusijuokė, bet ne taip, kaip žmonės juokiasi, kai būna
juokinga.
- Manau, jau laikas kviesti aiškiaregį, - tarė jis. - Dabar nau
dos - kaip iš ožio pieno.
Nelabai išmanau, kas tas aiškiaregys. Po gaisro į mūsų mokyklą
buvo atėję tokie žmonės pasikalbėti su mumis ir išsiaiškinti, kaip
jaučiamės. Jie kaip mokyklos patarėjai. Gal ir Kitui reikia tokio
žmogaus, kuris išaiškintų, kaip jis jaučiasi.
- Turi galvoje žmogų, kuris gali numanyti, kur dabar tavo
mama? - paklausė Kimė.
O, dabar supratau. Ne patarėjas, ne. Na ir gudruolė ta Kimė.
O aš tik raumenis turiu.
- Taip, - patvirtino Kitas. Atrodė, jis laukia, kad mes dar ką
nors jam pasakytume. O gal kad vėl duočiau pinigų? Bet turbūt
ne, nes jis išdidus. Mama sakė, kad jis neėmė iš manęs pinigų dėl
išdidumo, bet aš pasielgiau garbingai jam pasiūlydamas. Išdidumas
yra vienas iš daugelio dalykų, kurių aš nesuprantu.
- Čia kaip per plaukimo varžybas, kai pralaimi, - aiškino

mama. - Kartais sakai: „Ai, man vienodai“, nors iš tiesų labai krem
tiesi. Taip darai dėl to, kad būna užgautas tavo išdidumas.
Nesupratau, ką ji man aiškino, bet apsimečiau, kad suprantu,
nes ji nesiliautų manęs persekiojusi, jeigu prisipažinčiau, kad nesu
pratau. Kai Kitas nepaėmė iš manęs pinigų, nesugalvojau, kaip juos
sukišti atgal į bankomatą, nes moku tik išsiimti. Bet mama viskuo
pasirūpino.
- Klausykit, - tarė Kitas, sėsdamas į automobilį, - dėl to bokš
telio. Žinau, kad negalit niekur nuvažiuoti, nes neturite teisių, tad
aš nieko prieš, supratot?
Visiškai sutrikau. Pagalvojau, jis sutinka, kad mes dėdės Mar-
kuso namelyje mylėtumės, bet mudu juk to nedarėme. Dar laukia
me, kol būsime pasiruošę. Norėjau jam tai pasakyti, bet patylėjau,
nes tai asmeniška.
Supratau tik tai, kad Kimė išraudo. Daug kas to nepastebi dėl
jos tamsaus gymio, bet aš iš karto pamačiau, todėl tučtuojau pakei
čiau pokalbio temą, kad ji neberaudonuotų.
- Tavo mergina labai graži, - pasakiau Kitui. - Dabar jos plau
kai irgi juodi kaip Kimės.
Kitas pakėlė į mane akis ir nustebęs paklausė:
- Kaip suprasti - „dabar“ juodi?
- Nagi paprastai, - atsakiau. - Anksčiau jie buvo šviesūs. Gels
vai balti. Kaip Emilijos Karmaikl.
- Kokias čia nesąmones pliurpi, Lokvudai? - tarė jis.
- Kodėl tu vis ant manęs pyksti? - Aš juo nusivyliau. Taip gra
žiai kalbėjomės ir še tau. - Aš pasakiau komplimentą!
- Paaiškink, ką reiškia, kad Dženos plaukai anksčiau buvo balti?
- Gelsvai balti.
- Tiek to! Ką tai reiškia?
- Nieko. - Gerai, kad stovim prie policijos nuovados. Bus sau
gu, jei puls muštis. - Dabar ji atrodo kitaip nei anksčiau, ir tiek, -
atsakiau.
Jis išlipo iš mašinos, ir aš patraukiau savo dviratį.
- Iš kur tu žinai, kaip ji atrodė anksčiau? - paklausė jis.
Iš kur aš žinau? Pabandžiau prisiminti, kur buvau ją matęs. Gal

mokykloj? Pamenu, kažkur buvau ir žiūrėjau į jos širdelės formos
tatuiruotę prie smakro.
- Gal autobuse, o gal... klasėj. Gerai nepamenu.
- Tikriausiai su kuo nors painioji, - pasakė Kitas.
- Na jau ne! Gerai prisimenu ją dėl tos tatuiruotės. - Paliečiau
pirštu skruostikaulį prie smakro. - Širdelės formos.
- Dėmė?
- Kokia dar dėmė? - nesupratau.
- Toks apgamėlis ant kūno, su kuriuo gimstama, - paaiškino
Kimė. - jų būna visokiausių formų.
- O man pasirodė kaip tatuiruotė.
- Aš išalkau, eime valgyti saldainių, - paragino Kimė.
- Klausyk, Endi, - tarė Kitas, - gal tu Dženą painioji su kuo
nors kitu? Gal kas nors kitas turi panašų apgamą ant skruosto prie
smakro?
- Ant ko? - perklausiau.
- Tu... - jis sumaurojo, - žinai, tu man trumpini gyvenimą!
- Tiek to. - Nutariau su juo nesivaidyti, nes Kimė jau norėjo
važiuoti. Užkėliau koją ant dviračio.
- Tu įsitikinęs, kad esi ją matęs? - staiga vėl paklausė Kitas.
- Žmonės... ypač moterys... mėgsta dažytis plaukus, - paaiški
nau. - Vieną dieną raudonai, kitą dieną rudai. Koks skirtumas. Vis
tiek moteris ta pati.
Šešiasdešimt antras SKYRIUS
Sara
Auksinė mergaitė
Iš pradžių visi galvojo, kad gaisrą sukėlė Endis. Tai buvo bene
pirmieji žodžiai iš Kito lūpų, kai jam iš burnos išėmė kvėpavimo
vamzdelį. Jis kentė agoniškus skausmus, nes pusė veido buvo už
dengta keliais sluoksniais storiausių tvarsčių. Abi rankos įvilktos
į milžiniškas marlės tūtas, o iš kairiosios kyšojo kelios chirurginės
adatos. Jis visą laiką kartojo:
- Endis. Endis. Endis.
- Endžiui viskas gerai, mielasis.
Iš pradžių maniau, kad jis būgštauja, jog ir Endis galėjo nu
kentėti per gaisrą, bet paskui ėmiau stebėtis, kodėl Endis jam rūpi
labiau nei jis pats. Iki gaisro Kitas su Endžiu, vaikystės draugu, el
gėsi kaip su kvaileliu. Kitas jo gėdijosi. O kai dabar vos prakalbėda
mas nuolat kartojo Endžio vardą, pagalvojau, kad vis dėlto turbūt
jį myli.
- Ne, - sušuko Kitas, - ne tai... noriu... - Jis bemaž su kiekvienu
žodžiu turėjo atsikvėpti, nes po gaisro jam plaučiuose atsivėrė žaiz
dos. - Mačiau... Endį... prie bažnyčios... lauke. - Jis sunkiai rinko
žodžius.
Supratau, ką jis norėjo pasakyti, nors nebuvau jam užsiminusi,
kad gaisras tyčinis. Bijojau, kad šita žinia jam dar labiau pakenks.
Tačiau, regis, jis tai žinojo, gal nujautė, kad gaisras buvo sukeltas
tyčia, o jo atminty Endis liko viso įvykio kaltininku. Aš ir protu,
ir širdimi suvokiau, kad taip negalėjo būti. Endis nesugebėtų nė
musės nuskriausti, o ką jau kalbėti apie proto galias, kurių reikia
norint sukelti tokį pragarišką fejerverką. Tačiau Kito įtarinėjimai,
kuriais jis lyg per išpažintį pasidalijo su ligonius lankančiu pasto
rium Bilu, išjudino įvykius, kurių jau niekas nebegalėjo sustabdyti.
Nespėjau nė mirktelėti, kaip pasklido žinia, kad ant Endžio drabu
žių rasta padegamojo skysčio, o ant kanistrų - jo pirštų atspaudų.
Mane pasiekdavo tik gandai, nes nors Lorelė man skambindavo,
teiraudavosi apie Kito sveikatą ir prašėsi leidžiama jį aplankyti, aš į
jos skambučius neatsakydavau. Nepaisydama to, ką jai teko ištverti
dėl Endžio - parengtinį bylos nagrinėjimą, bylos perdavimą suau
gusiųjų teismų sistemai, o tai buvo protu nesuvokiama, - ji vis tiek
galvojo apie mus.
Niekaip negalėjau prisiversti jai paskambinti. Troškau vėl regėti
Kitą sveiką, koks buvo iki gaisro, nesudarkytą, dvasingą ir sąmo
ningą. Norėjau, kad jam grįžtų sveika nuovoka, atgytų visi prisimi
nimai, išskyrus vieną - kad rado Markuso laišką. Norėjau, kad ta
smulkmena visiems laikams išsitrintų Kitui iš atminties.
Bet po dienos kitos, kai Kitas atsigavo iš komos, grįžo ir atmin
tis. Ryški ir nepriekaištinga. Jis prisiminė kiekvieną žodį, parašytą
tame laiške ir ištartą per mūsų nemalonų pokalbį. Mudu su sūnumi
turėjome paslaptį, kuri galėjo sugniuždyti Lorelę. Nedrįsau leisti jai
lankyti Kito ir teisindavausi nuovargiu bei jėgų stoka, kai kas nors
klausdavo, kodėl neatsiliepiu į skambučius. Dėl sūnaus išgyvenau
košmarą, kalbėjau maldas, kurias niekada nemaniau mokanti, lie
jau ašaras iš neišsenkančių šaltinių. Žinojau, kad Lorelė, Markusas
ir Megė taip pat išgyvena siaubą dėl Endžio, tik visai kitokį. Fiziškai
nebeįstengiau palaikyti jos, kai ir pati vos laikiausi, juolab kai dabar
dar pečius slėgė ir didžiulė kaltės paslaptis, skirianti mus vieną nuo
kitos. Netrukus tai jau buvo nebe paslaptis. Kitas viską išrėžė jo
aplankyti į palatą atėjusiai Megei. O ši, supykusi dėl kitų niekų, ėmė
ir išklojo Lorelei. Tačiau aš apie tai dar nieko nežinojau.
* * *
Vieną popietę, praėjus kelioms savaitėms po gaisro, į Kito pala

tą netikėtai užėjo Markusas. Tą dieną turėjo vykti parengtinis En-
džio teismo posėdis, kuriame teisėjai turėjo nuspręsti, ar perduoti
jo bylą suaugusiųjų teismui. Kai Markusas įžengė, iš jo veido supra
tau, kokių galima laukti išvadų. Jis atrodė pavargęs, raumenys palei
burną įsitempę. Tuo metu sėdėjau prie Kito lovos ir įkalbinėjau jį
suvalgyti bent kelis šaukštus sriubos, bet pamačiusi lankytoją pa
dėjau dubenėlį, atsistojau ir apsikabinau. Markusas vienintelis, su
kuriuo jaučiausi saugi. Jis žinojo absoliučiai viską. Kitas jau niekuo
negalėjo jo nustebinti.
- Ko tau čia reikia? - paklausė Kitas. Jis vis dar tikėjo Endžio
kaltumu, o prie to dar pridėjus fizinę kančią ir visiškai suprantamą
savigailą tapus atstumtuoju Lokvudu, kiekvienas žmogus, nešiojan
tis šią pavardę, jam buvo priešas.
- Atnešei blogų naujienų? - paklausiau Markuso, paleisdama
jį iš glėbio.
Jis mostelėjo į kėdę, nuo kurios aš ką tik atsistojau, ir tarė:
- Sėskis. Man reikia pasikalbėti su jumis abiem.
Staiga baisiai išsigandau, galvoje ėmė suktis viena už kitą bai
sesnės mintys. Dalykai, kurių nė pati negalėjau suvokti. Endis pasi
korė kameroje. Lorelė nušovė teisėją. Šitokios mintys - aiškiausias
liudijimas to, kaip apkvaišta žmogus, karštoje palatoje praleidęs ke
lias savaites budėdamas prie vaiko, kovojančio su mirtimi.
Atsisėdau ant kėdės ir pataisiau Kitui atsipalaidavusį veido
tvarstį. Markusas atsistojo gale lovos ir abiem rankom įsitvėrė į
kojūgalį.
- Pirmiausia tai, kas svarbiausia, - prabilo jis. - Kaip laikaisi,
Kitai?
- Eik šikt, - atrėžė jis.
- Kitai! - sušukau. Kad ir kokius skausmus jam tenka kęsti,
toks elgesys visiškai nepateisinamas. - Kas taip kalba!
- Nieko tokio, - pavargusiu balsu nuramino mane Markusas,
giliai atsiduso ir tarė: - Pasakysiu štai ką. Megė buvo susidėjusi su
Benu Tripetu.
- Turi galvoje... įsimylėjusi? - paklausiau, o jis linktelėjo.

Netekusi amo išsižiojau. Dona beprotiškai myli Beną. Tai
pirmas vyras mano gyvenime, kuriuo galiu aklai pasitikėti, saky
davo ji.
- Vargšelė Dona, - išlemenau.
- Megė galvojo, kad jis ją metė, - toliau dėstė Markusas. - Bent
jau jis taip buvo jai sakęs.
- Ko mes čia kalbam apie nenusisekusius Megės romanus? -
paklausė Kitas.
- Štai ko, - atsakė jam Markusas. - Benui labai nesisekė dirb
ti ugniagesiu, nes kai užsidėdavo kvėpavimo įrangą, jį apimdavo
klaustrofobija. Kolegos iš jo šaipėsi. Megė norėjo jam padėti. Jis ke
tino išvažiuoti iš salos, jeigu padėtis nepagerės.
- Kaip tai susiję su Endžio bylos nagrinėjimu? - neištvėru
si paklausiau. - Kodėl mes iš tiesų kalbam apie Megės meilės
reikalus?
- Jokio nagrinėjimo nebus, - atsakė Markusas, mindžikuoda
mas nuo vienos kojos ant kitos. - Matot, Benas manėsi galiausiai
įveikęs savo klaustrofobiją, tereikėjo gaisro, kad tai įrodytų...
Staiga viską supratau ir aiktelėjau, nors tai buvo tiesiog neįti
kėtina.
- Tik nesakyk, kad gaisrą sukėlė Megė, - išlemenau.
Markusas linktelėjo. Staiga jo akys sužibo, ir jis pasakė:
- Megė prisipažino, bet sakė nesitikėjusi, kad ten bus vaikų.
Nepamirškite, kad vakarėlis turėjo vykti jaunimo centre.
Kokia beprotybė!
- Negaliu patikėti! - sušukau. - Aš Mėgę pažįstu nuo mažų
dienų. Mielesnio ir geresnio vaiko nesu sutikusi. Ji tikriausiai taip
nori apginti Endį.
Tačiau ir tai būtų visiška kvailystė. Kad ir kokia miela ir gera
Megė, Endis ją gerokai pranoksta.
- Ji gina Beną, štai kaip. Gal jis ir sukėlė gaisrą, o ji prisiima
kaltę už jį! - sušukau.
Markusas papurtė galvą ir tarė:
- Ji buvo jį įsimylėjusi. Daug nemąstė.
Įsitveriau į Kito lovos kraštą, nes bijojau, kad nualpsiu, pradė

siu klykti arba paleisiu į sieną Kito dubenėlį su sriuba. Įsmeigiau
buką žvilgsnį į Markusą.
- Ji apšlakstė bažnyčios pamatus padegamuoju skysčiu, - po
kiek laiko prabilo jis. - Ant kanistro aptikti Endžio pirštų atspau
dai, nes jis jai padėjo. Jis nė nenumanė, ką darąs. Ji jam sakė, kad
šlaksto nuo vabzdžių kenkėjų. - Perbraukęs ranka sau per plaukus,
giliai atsiduso. - Tai ilga istorija.
- Ak... ta... auksinė... mergaitė, - išlemenau.
Pamažu pradėjau suvokti, kas iš tikrųjų įvyko. Mažutę ją paži
nojau kaip savo penkis pirštus, bet ką aš žinau apie septyniolikmetę
Mėgę? Tik tiek, kiek pati parodydavo. Geraširdė. Miela. Sumani ir
išmintinga. Tačiau po gražia išore slėpėsi klasta. Žiaurumas ir be
protybė. Dieve, o aš taip mylėjau tą mergaitę!
- Nemanau, kad ji būtų norėjusi kam nors pakenkti, - pridūrė
Markusas.
- Kaip tu gali šitaip kalbėti? - sušukau užvirusi pykčiu. Pajutau,
tarsi pyktis sprogsta manyje ir išsilieja į rankas. - Pažvelk į Kitą!
Pažiūrėk į mano sūnų! Ji ne tik sužalojo, bet ir nužudė!
- Ji tikina gaisro nesukėlusi, - tyliai ištarė Markusas. - Ji aiški
na atsisakiusi sumanymo, kai tik sužinojo, kad vakarėlis persikėlė
į bažnyčią.
- Taip, kurgi, - piktai drėbtelėjau. - Ji savaime užsidegė.
- Žinau, - Markusas virpančia ranka paglostė sau smakrą. -
Suprantu, sunku patikėti.
Staiga Kitas šniurkštelėjo, pažiūrėjau į jį ir pamačiau, kaip svei
kuoju skruostu rieda ašaros.
- O, mielasis!
Pagriebiau servetėlę ir nušluosčiau jam veidą. Jis gulėjo toks
bejėgis, rankos it basliai prie šono. Kaip jam sunku klausytis tokių
kalbų.
- Maniau, kad tai aš dėl visko kaltas, - staiga prabilo jis. - Ma
niau, kad padegiau aš.
- Ką tu kalbi? - nustebau. - Kaip tu gali būti kaltas?
Jis garsiai gurktelėjo oro ir iš jo veido supratau, kad jam nu
diegė plaučius. Kaip norėčiau pasiimti bent dalį jo skausmo. Jeigu

galėčiau, paimčiau ir visą.
Kitas mums papasakojo, kaip pro galines bažnyčios duris buvo
išėjęs į lauką parūkyti. Prisidegė cigaretę, numetė degtuką ant že
mės ir akimirksniu užsiliepsnojo Megės išlietas padegamasis skys
tis, kuriuo ji buvo apšlaksčiusi bažnyčios pamatus.
- Šoko didžiulės liepsnos, - gergždė jis. - Milžiniškos. Jos viską
užgožė. Maniau, kad kaltas aš.
Žiūrėjau į Kitą plyštančia iš skausmo širdimi. Pasilenkiau ir jį
apkabinau.
- Vargšelis, - bandžiau jį raminti visai pamiršusi, kad su mu
mis palatoje tebėra Markusas. - Tikrai ne tu kaltas, mielasis.
Laikydama jį glėbyje - per visus tuos tvarsčius, metalines ada
tas, strypus, žarneles ir vamzdelius, kuriais jis buvo prijungtas prie
aparatų, - jau nebegalvojau nei apie Lorelę, nei apie jos šeimą. Man į
juos buvo nusispjaut. Nebenorėjau jos saugoti. Norėjau atkeršyti. Tą
akimirką būčiau davusi nukirsti savo dešinę ranką, kad tik išvysčiau
liepsnose dūstančią Mėgę. Pati mielai būčiau įžiebusi degtuką.
Šešiasdešimt trečias SKYRIUS
Kitas
Po susitikimo su Endžiu iš karto nuvažiavau daryti fizioterapi

jos pratimų ir, prisiekiu, beveik nejaučiau skausmo, nors Gunaras
mane lankstė ne mažiau nei anksčiau. Mano mintys klaidžiojo už
tūkstančio mylių, kažkur bekraštėse platybėse. Kas čia, po velnių,
dedasi? Mama. Džena. Noriu iš gyvenimo vieno vienintelio da
lyko: jaustis normaliu žmogum ir žinoti, kas manęs laukia rytoj.
Mama nuo manęs slėpė keletą pritrenkiančių paslapčių. O ta kita
moteris, kuria maniau galįs pasitikėti, Džena? Gal Endis kartais
elgiasi kaip iškritęs iš medžio, bet mano galvoje jis pasėjo nepasi
tikėjimo sėklą ir dabar nežinau, ką man daryti. Būčiau juo neti
kėjęs ir nekreipęs dėmesio į jo tauškalus, jeigu ne tas žilų plaukų
ruoželis. Šią akimirką aiškiai prisiminiau, kaip tąryt gulėdamas
lovoje mačiau ant jos galvos siaurą šviesių plaukų dryželį. Ji vy
nioja mane apie pirštą? Nesuprantu. Baisiai pykau, kol Gunaras
mane maigė ir traiškė, bet pyktis neatlėgo ir tada, kai vakare va
žiavau pas Dženą į namus.
Nutariau negerti papildomos perkoseto tabletės, nors skaus
mas kairėj rankoj ir pety mane tiesiog žudė. Norėjau būti šviesaus
proto, kai su ja kalbėsiuos. Norėjau susikaupti ir nepasiduoti jos
gundomas.
Bet vos įžengiau pro duris, ji ant manęs tiesiog užšoko. Nė ne
pasilabinusi. Stryktelėjo it beždžionėlė, sukryžiavo kojas man už
nugaros ir apibėrė bučiniais. Kaip filme. Šitaip man baisiai gėlė
petį, bet tą akimirką stengiausi pamiršti skausmą. Visi klausimai,
kuriuos ketinau užduoti, išplasnojo pro langą. Velniop. Jeigu nieko
daugiau iš jos nepešiu, bent jau gerai pasidulkinsiu paskutinį kar
tą. Mes užlėkėme laiptais į jos miegamąjį ir nepamenu, ar ji pati
griuvo ant lovos, ar ją parsiverčiau aš. Žinau tik tai, kad manyje
kunkuliavo pyktis, ir paėmiau ją šiurkščiau, nei derėtų. Bet ji, regis,
neprieštaravo. Netgi juokėsi.
- Oi, kaip tu norėjai, ar ne, mažuti? - tarė ji, kai aš ją užval-
džiau. Ignoravau ją, jos klausimą, jos balsą. Klausimų bus vėliau.
Kai baigėme, ji susirangė šalia manęs, kaip dažnai darydavo, ir
padėjo galvą man ant krūtinės. Aš jos neapkabinau, bet ne dėl to,
kad klaikiai skaudėjo petį. Aš išvis nenorėjau jos liesti.
- Kas tu esi iš tikrųjų? - paklausiau, kai mano kvėpavimas pa
galiau nurimo.
Ji atsakė man mažiausiai po pusės minutės:
- Dženiferė Ana Parker. O kas tu?
- Kokia tikroji tavo plaukų spalva?
Ji giliai įkvėpė oro ir tarė:
- Žinai, merginų nedera šitaip klausinėti. - Paskui pasirėmė
ant alkūnės, įdėmiai pažiūrėjo į mane ir paklausė: - Kas atsitiko?
Mes puikiai leidome laiką, ar ne? Kodėl staiga tu toks keistas?
Nutariau iškloti jai tiesą.
- Šiandien buvau sutikęs Endį Lokvudą. Jis sakė matęs tave
anksčiau. Gana seniai ar... nežinau, kada, bet jis minėjo, kad buvai
šviesiaplaukė. Jis atpažino tave iš šito...
Paliečiau pirštu širdelės formos apgamą. Atvirtusį ant pagalvės
ji ėmė garsiai kvatotis.
- Pats sakei, kad Endžiui ne visi namie. Štai tau ir įrodymas.
- Aš mačiau... Sykį aš mačiau tavo plaukų šaknis. Pamaniau,
kad žili, bet gal jie iš tiesų...
Ji pliaukštelėjo delnu man per krūtinę, taip smarkiai, kad net
sugėlė.
- Tu labiau tiki tuo vaiku nei manim, a? Ką aš tau padariau,

išskyrus tai, kad myliu? Maniau, tu su manim elgiesi geriau nei kiti
vaikinai. Maniau, supranti, ką reiškia būti gyvenimo nuskriaus
tam. - Staiga ji išlipo iš lovos, uždegė šviesą ant spintelės ir parodė
į savo tamsius gaktos plaukus. - Ar šitie plaukai tau irgi šviesūs? -
piktai paklausė. - Šunsnukis!
Sugriebė drabužius nuo kampe stovinčios kėdės ir išdūmė iš
kambario.
Velnias. Užsidengiau delnu akis ir net krūptelėjau nuo skausmo
petyje. Eina visi švilpt! Turėjau kai ką gero ir dabar vėl praradau.
Toks tas mano gyvenimas.
Bet vis tiek čia kažkas ne taip. Žinau, kad Endis nepilno proto,
bet jis tikrai neprisigalvoja. Jam stinga fantazijos. Be to, ar daug
merginų turi širdelės formos apgamą ant žandikaulio? Išlipau iš lo
vos geliamas skausmo ir pradėjau rengtis jausdamas keistą baimę.
Prisiminiau pistoletą Dženos automobilyje, ir galvoje šmėstelėjo
scena iš kino filmo, kur nieko neįtariantis vaikinas lipa laiptais že
myn, o jį apačioje pasitinka mergina su pistoletu rankoje, pasiren
gusi ištaškyti jam smegenis.
Nulipęs į apačią pamačiau Dženą lauke, mėnesienos šviesoje
sėdinčią ant viršutinio terasos laiptelio, apsisiautusią pečius stora
antklode. Nustūmiau suveriamas duris ir išėjau į terasą. Jeigu ji
ginkluota, aš pasirengęs priimti kulką. Man jau vienodai. Atsisėdau
šalia. Dženos pečiai trūkčiojo, o akyse blizgėjo ašaros. Apkabinau
ją ir prisitraukiau prie savęs.
- Atsiprašau. Kai Endis pradėjo apie tave pasakoti, supratau,
kad beveik nieko apie tave nežinau. Tik tiek, kad esi iš Aševilio ir
nuostabi lovoje.
Ji šyptelėjo ir nusibraukė ranka ašaras. Pabučiavau jai į petį per
antklodę. Užuodžiau apelsinų aromatą jos plaukuose.
- Tu teisus, - atsiduso ji. - Nemanau, kad Endis galėjo matyti
mane kur nors anksčiau nei tada, tavo dėdės namuose, bet turiu
prisipažinti, kad tikrai nebuvau tau iki galo atvira. Aš nemėgstu
pasakoti apie save. Gyvenimas manęs nelepino.
Nubraukiau jai nuo peties antklodę ir pabučiavau nuogą petį.
- Papasakok, - paprašiau.
Ji giliai ir pratisai atsiduso.
- Aš nesutariu su tėvais. Jie išsiskyrė, kai buvau maža... Mano
tėvas buvo Ponas Kietuolis. O aš buvau didžiausias jo gyvenimo
nusivylimas. Jis norėjo išmokyti mane medžioti ir žvejoti, o man
magėjo tik piešti ir lakuotis nagus. - Ji ištiesė į priekį basą koją,
ir mėnesienos šviesoje sužibo tamsus nagų lakas. - Mano mama
buvo - ir yra - protiškai nesveika. Visiška pamišėlė, todėl mudu su
broliu auginom vienas kitą.
Ji turi brolį? Dieve, kiek daug aš apie ją dar nežinau.
- Pasakysiu tau štai ką, Kitai. Tik nesupyk. Bijau, kad ne taip
mane suprasi ir supyksi.
- Kodėl?
- Aš labai myliu brolį. Pernai per chemijos pamoką jo ben
draklasiai neatsargiai elgėsi su kažkokiais chemikalais ir sukėlė
sprogimą. Jis smarkiai apdegė, todėl aš puikiai suprantu, ką reiškia
gyventi su... randais... ir visa kita. O kai pamačiau tave prekybos
centre, užsinorėjau... tiesiog padaryti taip, kad pąsijustum geriau.
Nebegalėjau nusėdėti, pašokau ant kojų įsiutęs.
- Štai kas tai buvo, Džena? - griežtai paklausiau. - Dulkinima
sis iš gailesčio?
Jos didelės akys sužvilgo.
- Nieko panašaus! - atšovė ji. - Ne, ne, ne! Iš pradžių norė
jau tau tik padėti. Supratau, ką tau teko išgyventi. Bet kai ėmiau
tave artimiau pažinti... Tu man iš tiesų pasidarei labai brangus, Ki
tai. - Ji padavė ranką ir suėmusi mane už pirštų prisitraukė atgal
ant laiptelio. - Aš tave pamilau. Tai pati nuoširdžiausia tiesa, pri
siekiu Dievu.
Ji užklojo mano nugarą antklode, ir mūsų pečiai susilietė. Ji visa
drebėjo, aš paėmiau ją už rankos. Suspaudžiau delnuose. Jaučiausi
kiek pažemintas, bet paskui supratau, kad ji turėjo svarią priežastį
prieiti prie manęs parduotuvėje ir užkalbinti. Gal ta priežastis ir
nebloga. Aš primenu jai brolį. Tą, kuriuo ji taip rūpinasi.
- Reikėjo papasakoti tiesą iš pat pradžių, - tariau. - Nesupran
tu, kodėl reikėjo nuo manęs slėpti.
- Bijojau, kad viską priimsi kaip tik taip, kaip priėmei. Galvosi,
kad noriu draugauti su tavim tik iš gailesčio.
Pasukau jos veidą į save ir pabučiavau j lūpas.
- Mus sieja daug suknistų bendrų dalykų, - tyliai ištariau.
- Taip, - pritarė ji, - dabar supranti, kodėl aš irgi taip nekenčiu
Megės Lokvud. Nemėgstu tų, kurie žaidžia su ugnimi.
Šešiasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Sara
Iki gyvos galvos
2007-ųjų spalis
- Galėjo būti ir gerokai blogiau, - pasakė daktaras Gunaras Sti-

vensenas, kai mes pirmą kartą nuvažiavome pas jį į fizioterapijos
kliniką Džeksonvilyje.
Jeigu darsyk išgirsiu šituos žodžius, trenksiu, kuris tik prasižios.
Mačiau, kaip Kitas iš skausmo užsimerkė, kai Gunaras ištiesė
jo kairiąją ranką. Jis neišleido nė garso, nors apie veriantį skausmą
buvo galima spręsti iš skruostais riedančių ašarų. Aš irgi jaučiau jo
skausmą - širdį draskančią agoniją - savo rankoje. Galėjo būti ir
gerokai blogiau. Taip, tai tiesa, Kitas liko gyvas, kai kiti žuvo. Taip,
jis pasveiks (jeigu neskaičiuosime dvasinių ir fizinių randų), tačiau
dabar jo išgyvenamų kančių tai nė kiek nepalengvina.
Nudegimų centre Čapel Hile jis praleido tris mėnesius. Pas
kui dar du gydėsi reabilitacijos centre. Galiausiai aš jį parsive
žiau namo, bet vis tiek daugiausiai laiko leidome fizioterapijos
klinikoje.
- Įvertinęs jo fizinę būklę, - kalbėjo daktaras Gunaras, - aš pa
rodysiu, kaip jūs galėsite padėti jam daryti pratimus namie. Bet vis
tiek porą mėnesių turėsite vežioti jį čia kasdien.
Linktelėjau. Mane perspėjo, kad reikės šito tikėtis. Buvau pasi

rengusi vežioti jį kur tik reikia ir kiek reikia.
- Itin svarbu nepraleisti nė vienos dienos, - aiškino Gunaras. -
Jei praleisite bent dieną, perniek nueis visos savaitės pastangos.
Kitas atsimerkė ir tarė:
- Aš neištversiu tokių kančių kas dieną.
- Žinau, skauda pasiutiškai, - patvirtino Gunaras.
- Iš kur jums žinot? - amtelėjo Kitas vargšui daktarui.
- Kitai, - subariau, nors pagalvojau tą patį. Sūnus pasidarė
labai piktas; aš nežinojau, ar jis visą laiką toks buvo, ar jį taip
paveikė gaisras. Mano pačios pyktis po gaisro gerokai sustiprė
jo. Manyje kunkuliavo tiek įniršio ir neapykantos, kiek dar gy
venime nebuvau turėjusi. Tai viena iš priežasčių, kodėl pradėjau
lankyti rašymo kursus su Dona. Ji sakė, kad jausmų aprašymas
labai padeda. Esą jai padėjo numaldyti pyktį dėl Beno. Tačiau
man rašymas niekuo negelbėjo, nors ir liejau popieriuje mintis
lyg beprotė. Rašydavau kasdien vos radusi laisvą minutę. Kartais
lyg ir jausdavau, kaip širdin ieško kelio ramuma, bet paskui pa
žvelgdavau į sutvarstytą, randuotą, skausmą kenčiantį sūnų, ir ji
iš karto pasitraukdavo.
- Po poros mėnesių, - kalbėjo Gunaras, - sumažinsime apsi
lankymų skaičių iki kelių kartų per savaitę, jeigu tik jis sąžiningai
darys pratimus namie. Žinoma, ir toliau teks nešioti kompresinius
tvarsčius, masažuoti randus. - Pažiūrėjęs į mane pridūrė: - Turiu
pripažinti, jūs čia pasidarbavote puikiai. Šitoj rankoj sukietėjimų
gerokai mažiau. Bet dar reikia padirbėti su plaštaka. Ypač šitoj vie
toj. - Jis pamaigė tarpupirštį tarp nykščio ir smiliaus.
- Velnias! - suriko Kitas. - Atsargiau!
- Atleisk, Kitai, - atsiprašė Gunaras. - Bet ir turi skaudėti.
- Kaip dažnai reikės daryti tempimo pratimus? - paklausiau.
- Kada tik galit, tada ir darykit, - atsakė Gunaras. - Per daug
nebus.
Pakeliui namo iš Džeksonvilio užsukau į prekybos centrą

„Food Lion“.
- Ko čia sustojom? - paklausė Kitas. Jis sėdėjo sudribęs ant sė

dynės, o sveikoji jo veido pusė buvo perkreipta nuo skausmo po
fizioterapijos pratimų.
- Man reikia kai ko nusipirkti, - atsakiau atsisegdama saugos
diržą. - Gal nori eiti kartu?
- Na jau ne, - atšovė Kitas. Jis nedrįso rodytis žmonėms su
tvarsčiais ant rankų ir veido.
- Gerai. Aš tuoj.
Parduotuvėje pasičiupau vežimėlį ir ėmiau krauti į jį produktus,
kuriuos, žinau, mėgsta Kitas. Jo mėgstamus dribsnius. Mandari
nus. Sausainius „Oreo“. Tiesdama ranką į indelį ledų „Ben&Jerry“,
išgirdau už savęs balsą:
- Sara.
Užsimerkiau. Galėčiau neatsisukdama nueiti. Tiesiog nekreipti
į ją dėmesio. Nemaniau, kad gyvendamas Topsulo saloje gali iš
vengti akistatos su nepageidaujamais žmonėmis, bet nuo tada, kai
Megė sėdo į kalėjimą, man kažkaip sekėsi nesusitikti Lorelės, ir aš
tuo tik džiaugiausi. Gal ji irgi vengė mano draugijos, todėl ilgą lai
ką mūsų keliai ir nesusikirsdavo. Aišku, kada nors tai vis tiek turėjo
įvykti, bet kodėl būtent šiandien, kai automobilyje laukia Kitas ir
trokštu kuo greičiau apsipirkti ir dumti su juo namo?
Lėtai atsidusau ir atsisukusi ištariau:
- Lorele.
Ji atrodė tokia pat nusikamavusi kaip ir aš.
- Kad tu žinotum... kiek kartų ėmiau į rankas telefoną ir ban
džiau tau skambinti, - prisipažino ji.
Ir gerai, kad nepaskambino. Nebūčiau norėjusi su ja kalbėti.
Nebuvau tikra, ar noriu ir dabar.
- Kaip Kitas? - paklausė ji. - Markusas minėjo, kad jį tuoj išleis
namo.
Žinojau, kad Lorelė pagaliau susiėjo su Markusu, bet nė kiek
dėl jų nesidžiaugiau. Ir vėl ji turi viską.
- Vakar išleido, - pasakiau.
- O, džiaugiuosi!
- Bet jo dar laukia ilgas kelias, - karčiai tariau. - Kasdien fiziniai
pratimai. Tvarsčiai. Ir randai, kurių nenorėtum regėti ant vaiko,

kurį pagimdei.
- O, Sara. Dieve. Labai užjaučiu.
Lorelė ištiesė ranką, norėdama mane paliesti, bet paskui persi
galvojo. Gerai padarė.
- Ar leisi tau padėti? - paklausė. - Kaip nors. Finansiškai. Nu
vežti pas gydytoją ar padaryti kokius darbus už tave. Ką tik liepsi.
- Nereikia man tavo pagalbos, - atkirtau. - Po vienuolikos mė
nesių tavo duktė išeis iš kalėjimo. - Vieni metai! Tiek ji tegavo! -
O mano sūnus liks įkalintas visą gyvenimą.
- Jie... jie pusiau pusbrolis ir pusseserė, - tarė Lorelė.
Norėjau jai trenkti.
- Jie turi vieną tėvą, - pasakiau, - bet daugiau jų niekas nesieja.
- Jie dar jauni, Sara. Gal kada nors... nepaisydami visko... Gal
giminystės ryšys jiems bus svarbus...
- Tiesą sakant, abejoju, ar Kitas norės giminiuotis. Tegu jis ir
nežuvo, bet ji padegė bažnyčią, pilną vaikų!
- Žinau. Ir ji už tai dabar sėdi.
- Dieve šventas, Lorele! - tariau. - Ką reiškia vieni metai už
grotų sveikai merginai, kuriai priešaky dar visas gyvenimas!
Auksinė mergaitė. Negalėjau patikėti, kad tai tas pats vaikas,
kuriuo taip rūpinausi nuo mažų dienų. Aš jos dar gailėjausi, kai
Lorelė beveik visą savo laiką ir dėmesį skyrė Endžiui. Tiesa ta, kad
Megė viską gyvenime gauna ant sidabrinio padėkliuko. Net ir teis
mo nuosprendį.
- Ji padarė nedovanotiną klaidą, - prabilo Lorelė.
- Negaliu daugiau kalbėtis. - Pastūmiau vežimėlį ir nuėjau.
Pasiekusi salės galą įsmukau į tualetą. Užsirakinau ir atsišliejusi į
sieną bandžiau sutramdyti ašaras.
Kai buvo skaitomas nuosprendis, sėdėjau teismo salėje kartu
su žuvusiųjų artimaisiais ir žmonėmis iš Drurio memorialo. Ma
čiau, kaip gudri, beširdė Megės advokatė kraipė faktus, kol pasiekė,
kad kaltinimai būtų atmesti arba sumažinti ir jos ginamoji už gro
tų praleistų tik juokingai mažą gyvenimo dalį. Pasipiktinę žmonės
pradėjo švilpti. Kiti verkė. O aš griežiau dantimis. Jau buvau įpratu
si, kad Lorelė nuolat laimi, o aš netenku. Kitaip nei kiti tėvai, turiu
ilgametės praktikos. Sulaukusi aštuoniasdešimties vis dar plušėsiu
„Džabinos“ kavinėje, o Lorelė keliaus po pasaulį su randų nesu
bjaurotais vaikais ir anūkais.
Praslinkus dviem savaitėms po susitikimo su Lorele vieną rytą

atsibudau krečiama stipraus drebulio. Užkimusi ir karščiuojanti iš
jungiau žadintuvą ir vėl užmigau, o atsibudau tik tada, kai į mano
kambario duris pasibeldė Kitas.
- Mama, - sušuko jis. - Jau tuoj laikas važiuoti. Tu dar nesikeli?
Pamėginau atvirsti ant šono ir žvilgtelėti į laikrodį, bet nuo
skausmo nugaroje ir galvoje man atėmė žadą.
- Kiek valandų? - vos išlemenau.
- Ką sakai? - Jis pravėrė duris, o paskui atidarė iki galo ir nu
stebęs paklausė: - Ką? Sergi?
Užsimerkiau.
- Neik pas mane, - paliepiau, nors žinojau, kad masažuodama
jo randus ir padėdama tempti rankas vis tiek galiu užkrėsti. To dar
tik trūko.
Jis sustojo tarpdury ir tarė:
- Šiandien praleiskim pratimus. Nieko baisaus.
- Ne, ne, - sukrutau. - Tuoj atsikelsiu. Ar pamiršai, ką sakė
Gunaras?
- Kas tas Gunaras.
- Eik ir susiruošk. Aš tuoj.
Kai lipau iš lovos ir ėjau į vonios kambarį, gėlė visą kūną. At
sisėdusi ant klozeto dangčio pasimatavau temperatūrą. Trisdešimt
devyni. Vos spėjau nuryti dvi tabletes aspirino, pradėjo suktis gal
va. Vėl grįžau į lovą, ir dar pasiėmusi šalia pasistačiau šiukšlių dėžę,
jeigu pasidarytų bloga. Kito šiandien niekur nenuvešiu.
Pasiėmiau telefoną ir surinkau Donos numerį, bet atsiliepė bal
so paštas. Ilgai spoksojau į telefoną, kol pagaliau ryžausi paskam
binti numeriu, kurio nebuvau rinkusi daug mėnesių.
- Klausau. - Lorelė atsiliepė iš karto, ir aš pagalvojau, kad tur
būt numerio atpažinimo langelyje pamatė mano vardą.
Užsimerkiau ir, atlošusi skaudančią galvą į pagalvę, ištariau:

- Labas, Lorele. Ar tikrai galėtum man padėti, kaip anąsyk
minėjai?
Šešiasdešimt penktas SKYRIUS
Megė
Vidurinėje buvau debatų komandos narė. Vieną dieną ponas Far-

meris pasivedėjo mane į šoną ir pasakė, kad baigusi galėčiau būti
kuo tik noriu, bet jis mieliau regėtų mane politike ar teisininke, nes
nesileidžiu išmušama iš pusiausvyros, kai reikia ginti savo pozici
ją. Tu visada tokia rami, pridūrė jis. Plaukimo treneris irgi tą patį
sakydavo. Tegu aš ir ne pati geriausia plaukikė, bet per varžybas
visada susikaupusi.
Ne visada buvau tokia rami. Man tiesiog puikiai sekdavosi ap
simesti. Bet po gaisro šitas gebėjimas dingo. Dabar sėdėjau savo
automobilyje priešais Naująją Drurio memorialo bažnyčią - lente
lėje taip ir užrašyta: „Naujoji Drurio memorialo bažnyčia“ - ir visa
drebėjau. Man reikėjo sukaupti drąsos ir išlįsti į dienos šviesą, kaip
sakė daktaras Džeiksas, ir jis kaip visada buvo teisus. Labiausiai no
rėjosi pasislėpti nuo Kito, bet antras žmogus po Kito yra pastorius
Bilas, šiuo metu veikiausiai lindintis bažnyčioje. Jau ir prieš gaisrą
jis manęs nemėgo. Niekada man nesišypsodavo, keistai elgdavosi ir
nekentė mano šeimos. O dabar, žinodama, kad jis nekenčia manęs
labiau už viską, susitiksiu su juo akis į akį.
Lėtai lipau iš automobilio, tarsi nematomos rankos bandytų
mane sulaikyti viduje. Tyliai uždariau dureles, nes kaustė baimė.
Gal pastorius Bilas stebi mane pro bažnyčios langą? Tiesa, visuo
se languose sudėti vitražai, tad ir labai norėdamas negalėtų manęs
pamatyti. Patraukiau už pagrindinių durų rankenos, bet jos buvo
užrakintos, ir man palengvėjo. Aš juk bandžiau, ar ne? Bet nieko
nėra. Tačiau numaniau, ką pasakys daktaras Džeiksas, jeigu taip
lengvai nuteisiu rankas. Taigi patraukiau cementiniu šaligatviu pa
lei plytinę bažnyčios sieną ir priėjau užpakalines duris. Pasukau
rankeną tikėdamasi, kad ir šitos durys bus užrakintos, bet jos leng
vai atsidarė. Vyriai nė nesugirgždėjo.
Įėjusi atsidūriau koridoriuje. Man iš kairės - vyrų tualetas, iš
dešinės - moterų. Ant sienos prie moterų tualeto kabojo nuotrau
ka su buvusios bažnyčios atvaizdu. Man tai buvo labai netikėta, ir
aš greitai nudūriau akis į šalį, tačiau atmintyje vis tiek iškilo dailus
baltasienis pastatas. Prisiminiau aplink jį prikritusius pušų spyglius
ir kaip jie gurgždėjo man po kojom, kai ant jų šlaksčiau benziną.
Tada tikėjausi, kad spygliai akimirksniu užsiliepsnos ir kils didelis
gaisras, o jį gesins Benas. Velnias. Kaip aš kartais savęs nekenčiu.
Norėjau apsisukti ir išeiti, bet už vyrų tualeto pamačiau pravi
ras duris ir ant jų pritvirtintą lentelę su užrašu: „Pastorius Viljamas
Džespersonas“. Jeigu jau atėjau iki čia, tai turiu užeiti.
Duryse buvo stiklinis langelis, jame pamačiau pastoriaus Bilo
atspindį. Tyliai pasibeldžiau.
- Užeikite.
Ak. Kaip gerai prisimenu šitą balsą. Prisiverčiau žengti į vidų.
Jis pakėlė galvą nuo rašomojo stalo. Jeigu ir nustebo mane pama
tęs, tai neišsidavė, tik atsilošė kėdėje ir padėjo į šalį plunksnakotį.
- Panelė Lokvud, - ištarė.
- Ar galim pasikalbėti? - paklausiau. Mano balsas nuskambėjo
plonai, kaip mažos mergaitės.
Jis parodė medinę kėdę, ir aš atsisėdau, delnais atsirėmiau į
šlaunis.
- Atėjau jūsų atsiprašyti už tai, ką padariau, - tyliai pratariau.
- Seniai laikas, - pasakė jis. - Kada tave paleido iš kalėjimo?
- Prieš penkias savaites.
- Po penkių savaičių primą kartą atėjai pas mane, - tarė jis. - Ir
per visus mėnesius, praleistus kalėjime, iš tavęs - nė žodžio, tiesa?

- Taip, pone.
Atrodo, su juo man bus nelengva. O kodėl turėtų būti lengva?
- Ką dabar darai?
- Jūs klausiate... - Nesupratau, ką jis turi galvoje - šią akimirką
ar apskritai. - Aš... aš savanoriauju Braer Gleno ligoninėje. - Neno
rėjau jam prisipažinti, kad veikiausiai ten jau nebedirbsiu. Liežuvis
neapsivertė.
- Trys šimtai valandų, - papildė jis. Jis mano nuosprendį moka
mintinai.
- Taip.
- Manai, kad tų trijų šimtų valandų užteks? - paklausė jis. -
Manai, metai už grotų išpirks tai, ką padarei?
- Ne, pastoriau. Žinau, kad ne.
Jis paėmė į ranką plunksnakotį ir nekreipdamas į mane dėme
sio palinko prie sąsiuvinio. Jo pailgas veidas išraudo ir staiga paju
tau jo pyktį. Jis tarsi spinduliavo iš jo vidaus, veržėsi į kambarį tarsi
kokia nematoma jėga. Aš jį suprantu. Kaip žmogus jis nemalonus,
bet aš įžeidžiau jį ir jo bažnyčią.
- Prašau man atleisti, - dar sykį ištariau stodamasi. Jis man
nieko nesakė, todėl patraukiau prie durų.
- Dabar jautiesi geriau? - staiga paklausė.
- Prašau? - Sustojau kaip įbesta ir atsisukau į jį, bet tą pačią
akimirką pasigailėjau taip padariusi. Būtų buvę kur kas maloniau
išvysti piktdžiugiškai išsiviepusį pastoriaus Bilo veidą, gal net jo
įsiūtį, bet dabar pamačiau ašarotas akis ir virpančias lūpas. Tai ne
pakeliama.
- Kam tas atsiprašymas turėjo padėti? - paklausė jis. - Tau
ar man?
Bejėgiškai skėstelėjau rankomis ir tariau:
- Manau, abiem. Atsiprašau jūsų iš visos širdies, jeigu šito no
rėjote paklausti.
Negalėjau tverti. Negalėjau regėti pastoriaus Bilo susijaudinu
sio kaip normalaus žmogaus.
Jis vėl palinko prie rašymo, matyt, nenorėjo man rodyti to pli-
ko liūdesio veide.
- Žinai, viešuosius darbus gali atidirbti ir čia, - pasakė jis, ne
pakeldamas plunksnos nuo popieriaus.
- Ką... jūs turite galvoje?
Jis j mane nežiūrėjo. Rašė, rašė, rašė.
- Yra daug darbų bažnyčios viduje, - pasakė jis. - Žemyne fi
nansuojame maisto programą, o Hampstede atidarėme dienos cent
rą. Galėčiau vardyti be pabaigos. Darome dėl bendruomenės tiek
darbų, kiek tu nė neįsivaizduoji. Galėtum prisidėti.
Dieve mano. Dirbti su juo? Niekada.
- Supratau, - atsakiau. - Ačiū, kad pasakėte.
Beveik bėgte nukūriau prie savo mašinos. Norėjau kuo greičiau
dingti iš bažnyčios ir kuo toliau nuo jo. Nenorėjau prisiminti nei
jo virpančių lūpų, nei jo klausimo: ,JCam tas atsiprašymas turėjo
padėti?“ Atsakymą žinojau. Mano atsiprašymas buvo nuoširdus ir
gerai apgalvotas, bet paskui man toptelėjo, jog vis dėlto atsiprašiau,
kad pačiai palengvėtų.
Kaip tik dėl to negalėjau važiuoti tiesiai į Markuso bokštelį su
sitikti su Kitu, kaip buvau suplanavusi. Man reikėjo pertraukėlės.
Pokalbis su Kitu bus nelengvas. Aš tai žinojau. Jis manęs taip ne
kenčia, kaip tik gali žmogus nekęsti kito, ir labai bijojau jo pykčio.
Ne dėl to, kad man suduos, bet kad ims šaukti ir užgaulioti. O la
biausiai bijojau pamatyti, ką padariau jo kūnui ir veidui. Turbūt
neištversiu regėdama jį tokį ir žinodama, kad dėl to kalta esu aš.
O svarbiausia tai, kad, kaip minėjo pastorius Bilas, nuo šio atsipra
šymo palengvės tik man. Jis padės tik man. Pasinaudodama juo
apvalysiu savo sąžinę.
O gal tai tik išsisukinėjimas?
Tiek to. Kol nepadarysiu pertraukėlės, į bokštelį nevažiuosiu.
Grįžau namo ir jau sukdama į kiemą prie mūsų prieplaukos
galo pamačiau geltoną baidarę. Endis pagaliau gavo dovanų? Pas
kui pamačiau moterį - Dženą? - bėgančią per prieplauką baida
rės link.
Išjungiau variklį ir iššokau iš mašinos.
- Džena! - garsiai pašaukiau, eidama palei namą prie prieplau
kos. Ten tikrai Džena. Tie patys tamsūs plaukai ir grakšti figūra. -
Džena! - sušukau dar garsiau.
Ji stabtelėjo, tada atsigręžė. Pamojavo. Paskui lėtai patraukė
prie manęs. Labai apsidžiaugiau ją pamačiusi. Pyktis, kad neatva
žiavo parvežti manęs namo, kai nuleido ratą, ir kad taškėsi vande
niu, akimirksniu išgaravo.
- Labas! - pasisveikinau, kai abi sustojom vidiniam kiemely
prie prieplaukos. - Nusipirkai baidarę?
Ji žvilgtelėjo į laivelį, lengvai besisupantį ant bangų prie prie
plaukos.
- Išsinuomojau. Noriu pabandyt ant vandens.
- Jėga, - pritariau.
- Norėjau pažiūrėti, kaip laikaisi, - tarė ji. - Labai krimtausi dėl
ano vakaro, kad negalėjau tavęs parvežti.
- Niekis, mane partempė.
- Puiku. - Ji pavartė akis ir palingavo galvą. - Išėjo taip kvailai.
Buvo užsukęs draugas. Nekenčiu, kai dėl vaikinų merginos atstu
mia drauges. Atleisk, kad taip pasielgiau.
Man patiko jos atsiprašymas.
- Supratau. O kaip tau su juo? - paklausiau.
Ji palingavo galvą ir tarė:
- Neblogai. - Paskui dėbtelėjo į baidarę. - Na, man jau metas.
Norėjau tik pasižiūrėti, ar tau viskas gerai.
- Užeik nors trumpam, - pakviečiau. Nenorėjau, kad išeitų.
Buvau pasiilgusi bendravimo kaip draugystės pradžioje, kai darė-
mės pedikiūrą ir žiūrėjome filmus.
Bet ji papurtė galvą ir atatupsta žengė prie baidarės.
- Negaliu, - pasakė, - šiandien tikrai ne. Bet aš tau paskambin
siu ir tada susibėgsime, gerai?
- Gerai.
Žiūrėjau, kaip ji nusisuka ir nubėga, spėliojau, kodėl ir kur
taip skuba.
įėjau į namą pro neužrakintas terasos duris ir iš karto užuo
džiau citrusinių vaisių aromatą. Apelsinų, o gal citrinų, ir supratau,
kad Džena buvo užėjusi vidun. Tik pažiūrėti, kaip laikausi, raminau
save. Tikriausiai kyštelėjo galvą pro duris ir šūktelėjo mane vardu.

Bet, kad ir kokias pateisinamas apsilankymo priežastis bandžiau
kurti, stovėjau vidury kambario, uodžiau jos aromatą ir pajutau iki
kaulų nusmelkiantį šaltį.
Šešiasdešimt šeštas SKYRIUS
Sara
Čia ir dabar
2008-ųjų balandis
Neįtikėtina! Su savo memuarais pasivijau dabartį. Net pati ste

biuosi, kiek daug prirašiau ir kiek sąsiuvinių pabaigiau per pas
taruosius šešis mėnesius. O svarbiausia, jaučiuosi geriau. Gal ir
laikas dabar ramesnis, bet vis tiek manau, kad greičiausiai man
padėjo rašymas. Sau pataikavimas. Ypač - rašymas apie Džei-
mį. Prisiminimai apie jį. Mėgavausi praeities akimirkomis. Ak,
jis toks netobulas! Kaip ir visi. Bet rašydama prisiminiau, kokį jį
mylėjau. Koks begalinis buvo džiaugsmas. Toks pat ir sielvartas.
Tačiau nesigailiu tų laikų nė minutės. Jeigu ne Džeimis, nebūčiau
turėjusi sūnaus.
Ką tik paminėjome pirmąsias tragiško gaisro metines. Fiziškai
Kitas jau atsigavo, dar tebenešioja tvarsčius, bet vasarą jų jau nebe
reikės. Tačiau neramu dėl emocinės savitvardos: jo pyktis ir pagie
ža nežino ribų. Porą kartų priverčiau jį nueiti pas psichoterapeutą,
bet tuo viskas ir baigėsi, daugiau nebeina, o aš negaliu jo priversti.
Jo pyktis pasireiškia įvairiausiais būdais ir formomis, ir, nors daž
niausiai jis išsilieja ant manęs, žinau, kad pagrindinis taikinys yra
Megė. Tiksliau, Lokvudai.
Kai spalį visą savaitę gulėjau lovoje su gripu, Lorelė atsiprašė iš

darbo ir kasdien vežiojo Kitą fizioterapijos pratimų į Džeksonvilį, o
tas jai nepratarė nė žodžio. Trumpam leidau jai pabūti mano asme
nine verge. Lorelė pirko mums maistą, rūpinosi Kito vaistais, mo
kėjo už mano automobilio remontą, ir aš jaučiausi labai patenkinta.
Bet po kiek laiko mane pradėjo graužti sąžinė. Turbūt mano pyktis
pamažu ėmė nykti. Nenorėjau vėl būti jos geriausia drauge - šito jau
niekada nebebus, - bet ir nenorėjau jos išnaudoti, nes pastaruoju
metu kaip tik tai ir jaučiausi daranti. Ji neatsakinga už Megės veiks
mus, kaip ir aš neatsakinga už Kito marihuanos rūkymą ar bėgimą
iš pamokų. Taigi aš jos atsiprašiau, ir, nors ji prisipažino nuoširdžiai
norėjusi man padėti, lioviausi jai skambinti. Mudvi nesikalbame jau
porą mėnesių, nors retkarčiais matau ją šen bei ten. Įtampa niekur
nedingo. Viena su kita elgiamės pagarbiai, bet ne daugiau.
O dabar štai kas man kelia nerimą: rugsėjį, jau po penkių mė
nesių, Megė išeis iš kalėjimo. Retsykiais netyčia susitikti Lorelę yra
viena, bet bus visai kas kita, kai teks matyti Mėgę. Kitui bus ne
pakeliama matyti ją saloje laisvą kaip paukštis. Nepamirštu, kad ji
Džeimio duktė, ir kažkur giliai mano širdyje teberusena meilė tai
mažai mergytei. Tačiau svarbiausias man dabar Kitas, ir nerimauju,
kad matydamas Mėgę jis neras sau vietos
Pamažu pradėjau rimtai galvoti, kad reikia kraustytis gyven
ti kitur. Taip rimtai, kad atsisėdusi prie kompiuterio fizioterapijos
klinikoje, kol Kitas darydavo pratimus su Gunaru, internete ieš
kodavau darbo pasiūlymų. Man reikėjo geriau mokamo darbo nei
padavėjos, be to, netoli gerų gydymo įstaigų Kitui. Šarlotėje buvo
vietų pradedantiesiems banko stažuotojams ir panašiai. Parašiau
pareiškimą dėl darbo Vakarų Karolinos banko skyriuje mergauti
ne pavarde - nutariau, kad jeigu jau persikelsime kitur, pradėsiu
viską nuo nulio. Taip susižavėjau naujomis galimybėmis, kad net
pradėjau internetu ieškoti naujo būsto. Netrukus aptikau nuosta
bų dviejų arba trijų kambarių butų kompleksą su uždarais ir lauko
baseinais, kurie, buvau tikra, Kitui patiks. Užpildžiau elektroninį
prašymą, nors žinojau, kad pernelyg užsisvajojau. Atlyginimo gal
būt užteks tik nuomai, o kur visa kita?
Prisiminiau man seniai Džeimio padovanotą kaklo vėrinį, kurį

ketinau užsisegti mūsų vestuvių dieną. Kasmet už saugojimo kame
rą, kurioje jį laikiau, bankui moku po trisdešimt žalių, bet dar nė
sykio nuo tada, kai jį ten padėjau, nebuvau nuėjusi pasižiūrėti. Pagal
vojau, kad galėčiau jį parduoti ir kraustytis gyventi į vieną iš tų apar
tamentų. Iš to, ką apie vėrinį kalbėjo Džeimis, spėjau, kad jis vertas
penkių ar net dešimties tūkstančių dolerių, nors buvau girdėjusi, kad
papuošalus už tikrąją vertę parduoti gana sunku. Internete susira
dau prabangų aukcioną, kur už gerą kainą galima parduoti brangius
papuošalus ir pasiimti septyniasdešimt procentų pirkėjo sumokėtos
sumos. Septyniasdešimt procentų nuo, tarkime, dešimties tūkstan
čių ir atlyginimas banke jau leistų mums įpirkti kurį nors nediduką
dviejų kambarių butuką tame komplekse. Bent iš pradžių. Niekada
nenešiojau to vėrinio, bet buvo gera žinoti, kad jis yra. Džeimis jį pa
dovanojo man, o ne Lorelei. Vargu ar įstengsiu su juo atsisveikinti.
Laukdama žinių iš banko ir butų komplekso, kas vakarą tyso-
davau negalėdama užmigti ir svajodavau apie mūsų naują gyveni
mą Šarlotėje. Bet kuo ilgiau apie tai svajojau, tuo blankesnės darėsi
mano fantazijos. Nebenorėjau to daryti. Juk šita sala ir mano, ne tik
Megės ar Lokvudų. Gal ir neturiu čia jokios nuosavybės, bet širdyje
ji mano, ir būtų labai skaudu, jeigu tektų išvažiuoti. Taigi, kai man
paskambino iš banko ir pranešė, kad yra laisva stažuotojos vieta, aš
jau buvau persigalvojusi.
Vadinasi, rugpjūčio pabaigoje Kitas, jeigu sparčiai sveiks, turės
grįžti į mokyklą. Jis bus vienus metus atsilikęs nuo klasės drau
gų - buvusių draugų, nes dabar visi lyg prapuolė. Vaikai būna tokie
nepatikimi. Nuogąstavau, kad Kitui gali tekti patirti jų žiaurumą.
Kartais svarstau - gal padariau klaidą atsisakydama darbo banke.
Ar aš savanaudė?
Ant sienos virš mano komodos kabo kalendorius, aš be palio
vos kilnoju jo lapus ir žiūriu, kaip neišvengiamai artėja rugsėjis.
Manau, Megė irgi varto kalendorių ir laukia rugsėjo su džiugiu ne
kantrumu.
O Dieve.
Vis dėlto aš savanaudė?
Šešiasdešimt septintas SKYRIUS
Kitas
Markuso miegamajame dariau pratimus su eliptiniu treniruokliu ir

žiūrėjau pro langą į paplūdimį, ten bėgiojo vyrukas su Džeko Ra
selo veislės terjeru. Staiga sučirškė durų skambutis. Aš ir toliau ra
miai sau mankštinau raumenis. Vėliau ruošiausi važiuoti pas Dže-
ną, tad buvau tikras, kad tai tikrai ne ji, ir niekas kitas, o Markusas.
Bet skambutis nesiliovė čirškęs ir pagalvojau, kad gal Markusas pa
miršo raktus, o gal atėjo Flipas Keitsas su naujienomis apie mamą.
Taigi po penkių minučių įkyraus skambinimo pasitraukiau nuo
treniruoklio, užsimečiau ant kaklo rankšluostį ir nulipau į apačią.
Atidariau duris ir tą pačią akimirką pasigailėjau tai padaręs: Megė.
Automatiškai pasukau galvą į kairę, kad nepamatytų mano
randų.
- Ko nori? - paklausiau. Galėjau ir toliau ramiai gyventi be jos.
- Pasikalbėti, - atsakė ji.
Porą kartų, kai paleido iš kalėjimo, mačiau ją per televiziją, bet
tik dabar suvokiau, kokia ji sulysusi ir išblyškusi.
- Geriau nereikia, - pasakiau. - Nes jeigu tu pradėsi kalbėti, aš
imsiu atsakinėti. Geriau nenorėk girdėti, ką aš tau turiu pasakyti.
- Labai gerai, - tarė ji. - Aš noriu išgirsti viską, ką tu turi man
pasakyti.
- Eik lauk, - pasakiau ir jau norėjau užtrenkti duris, bet ji įsirė

mė į jas abiem delnais ir neleido.
- Prašau, Kitai, - ėmė maldauti. - Žinau, kad tu man nieko
neskolingas, bet...
- Gerai pasakei.
- Prašau, leisk man užeiti.
Nesuprantu, kas privertė mane nusileisti, bet pasitraukiau nuo
durų ir leidau jai sekti įkandin manęs į kambarį. Šleptelėjau ant
sofos ir susikryžiavau ant krūtinės rankas. Gailėjausi, kad esu su
marškinėliais. Jaučiausi kaip vienas didelis vaikščiojantis randas.
- Nagi, varyk, - paraginau.
Ji atsirėmė į kėdės atkaltę ir įsmeigė žvilgsnį pro langą į paplū
dimį. Staiga supratau, kad paskutinį kartą ji mane matė ligoninėje
sutvarstytomis rankomis ir veidu. Dabar ji pirmą kartą žiūri į savo
kūrinį. Pirmas kartas visada pribloškia. Bet galiausiai ji atplėšė akis
nuo lango ir pažiūrėjo tiesiai į mane.
- Labai tavęs atsiprašau, Kitai, - pratarė. - Dėl gaisro. Dėl tavo
žaizdų. Visa tai per mane. Viską atiduočiau, kad tik galėčiau pa
keisti tai, kas įvyko.
- Ne tu viena to norėtum. - Dieve, kaip aš jos nekenčiu. Ji atsi
sėdo kėdėje tiesiai, tarsi norėdama būti bent per centimetrą arčiau
manęs.
- Kaip tu laikaisi? - paklausė. - Dėdė Markusas minėjo, kad
tavo pratimai duoda naudos, bet tu nebelankai mokyklos.
- Čia mano reikalas.
- Žinau, - tarė ji.
Ji taip stengėsi užmegzti pokalbį, man truputį jos net pagai
lo. Keisčiausia tai, kad jos akys lygiai tokios kaip mano. Anksčiau
to nepastebėjau, bet tikrai visai kaip mano. Forma ta pati - taisy
klingai apvalios. Tamsiai rudos, beveik juodos. Tankios blakstienos
tinka merginai, bet vaikinas su tokiomis atrodo kaip boba. Gal dėl
to, kad jos akys kaip mano, aš kone įžvelgiau, kas slepiasi už jų.
Mačiau, kad ji bijo būti viena su manim. Nenorėjau jos gailėtis, bet
kai žmogus turi tokias akis kaip tavo, ir tu gali matyti, kas už jų sle
piasi, tai nejučia ir pats išgyveni tai, ką jaučia jis. Laimė, suskambo
mano telefonas, išsitraukiau jį iš kišenės ir dabar galėjau žiūrėti ne

į ją, o į ekraną.
Skambino Markusas.
- Labas, - atsiliepiau.
- Sveikas, Kitai.
Iš jo balso supratau, kad atsitiko kas negero. Atsisėdau tiesiai ir
paklausiau:
- Kas yra?
- Rado tavo mamos automobilį.
- Ar ji... ten?
- Mama? - Susirūpinusi Megė palinko į priekį.
- Užjaučiu, Kitai, - tarė Markusas. - Ji... Panašu, kad patyrė
avariją. Netoli Šarlotės ji nuvažiavo nuo 74-o greitkelio, mašina
įlėkė į mišką. Veikiausiai tai atsitiko tą pačią dieną, kai mes jos
pasigedom. Spėjama, kad žuvo iš karto. Aš dabar policijos nuo
vadoj. Reikia, kad ir tu atvažiuotum. Nori, kad atlėkčiau tavęs
paimti?
Negalėjau pratarti nė žodžio. Man pritrūko oro, kad ką nors
išlemenčiau.
- Kitai, atvažiuoti paimti tavęs?
- Ne, - ištariau. Juk iš pradžių žinojau, ar ne? Žinojau, kad ji
nebegyva. - Pats po kelių minučių atvažiuosiu.
Išjungiau telefoną ir atsistojau. Nekreipdamas dėmesio į Mėgę
nuėjau į virtuvę pasiimti automobilio raktelių.
- Rado mamą? - paklausė Megė, sekdama paskui mane į virtu
vę, o paskui prie durų. - Kitai? Ar jau...
- Taip, surado. - Staigiai atsisukau į ją ir pažiūrėjau į akis. Pas
kui kirtau kumščiu į sieną. - Ji nebegyva!
- O Dieve! - Megė susiėmė ranka už burnos, akyse sužvilgo
ašaros. - Labai užjaučiu.
- Koks dabar rezultatas, a, Mege? - paklausiau atlapodamas
lauko duris. - Penki nulis Megės Lokvud naudai? Sveikinu! Tavo
sąskaitoj dar viena auka.
Ji nusekė paskui mane pro duris, praktiškai mindama man ant
kulnų.
- Tau reikia į policijos nuovadą? - paklausė. - Leisk, aš tave

nuvešiu.
Jos automobilis. Mano automobilis. Man ėmė plaukti prieš akis
visas kiemas prie Markuso bokštelio. Kodėl dabar taip jaučiuosi,
kai jau ir taip žinojau, kad ji nebegyva? Man užspaudė krūtinės
raumenis prie stemplės, net užėmė kvapą. Trenkiau kumščiu j au
tomobilio stogą. Dar kartą. Trečią.
- Šūdas!
Megė paėmė mane už rankos ir nuvedė prie savo automobilio.
Aš nebeturėjau jėgų priešintis. Palaukiau, kol atidarė dureles. Man
virpėjo keliai. Nežinau, nuo ko: nuo treniruoklio ar iš išgąsčio, o
gal nuo vieno ir kito. Susmukau ant sėdynės.
Megė atsisėdo prie vairo ir pasuko raktelį.
- Velnias! - sušukau, kai išvažiavom į gatvę. - Kodėl Šarlotėje?
Kodėl be manęs? Kodėl ji man nieko nepasakė?!
- Nežinau, - tyliai atsakė Megė, tarsi būčiau klausęs jos, o ne
kalbėjęsis su savimi. - Gal ji važiavo į pokalbį dėl to darbo banke?
Dėdė Markusas pasakojo apie apartamentus ir banką...
- Galėtų tavo dėdė ir patylėti.
- Mes juk šeima, Kitai.
- Nereikia, gerai? - nukirtau. - Gal mūsų gyslomis ir teka tas
pats kraujas, bet tai ir viskas. Man nereikia tokios sesers kaip tu.
Supratai? Nenoriu su Lokvudais turėt nieko bendro.
Megė nutilo. Ji keliskart šniurkštelėjo nosim ir nusibraukė ran
ka ašaras. Bet daugiau iki policijos nuovados nė vienas nepratarėm
nė žodžio. Kai nuvažiavom, ji nuėjo su manim tiesiai į Flipo Keitso
kabinetą, tarsi atsitempiau ją dėl draugijos. Markusas taip pat buvo
čia, ir jeigu kuris iš jų nustebo pamatęs mane su Mege, tai nepra
tarė nė žodžio.
Flipas atsistojo nuo savo stalo ir priėjęs prie manęs pareiškė:
- Užjaučiu, Kitai. Ne tokios laukėm žinios.
Markusas priėjo prie manęs, nes norėjo apkabinti, bet aš nesi
leidau.
- Kur mano mama? - Stovėjau nuleidęs rankas. - Kur ją
padėjo?
- Dabar ji teismo medicinos ekspertizės skyriuje Šarlotėje, -

paaiškino Flipas.
- Kodėl? Ką su ja veikia teismo medicinos ekspertai?
Tikriausiai ir pats žinojau, kodėl ji ten atsidūrė, bet man reikėjo
tikro atsakymo, todėl ir rėmiau juos prie sienos.
Markusas atsirėmė į Flipo stalą ir tarė:
- Jie išaiškins, kada tiksliai ji žuvo ir kokia tikroji mirties prie
žastis.
Bijojau net pagalvoti, kaip atrodė mama, kai ją surado. Apirusi
ir panašiai. Nenorėjau, kad tai būtų paskutinis vaizdas, likęs man
atminty apie ją.
- Tikriausiai bus daromas skrodimas, - įsiterpė Flipas.
- O kam?
O žmogau. Dar ir pjaustys.
- Reikia įsitikinti, kokios būklės ji buvo... Gal organizme liko
alkoholio ar cheminių medžiagų, dėl kurių poveikio ji negalėjo su
valdyti mašinos.
- Ji negerdavo jokių vaistų, - pareiškiau. - O alkoholio išvis
nevartodavo. Aš jums jau sakiau.
- Gal prieš ją į kelią išlėkė elnias? - spėliojo Megė.
- Labai tikėtina, Mege, - linktelėjo Markusas.
- Automobilyje rasta dėžių ir visokiausių daiktų. - Flipas žvilg
telėjo į sąsiuvinį ant savo stalo ir kalbėjo toliau: - Policija tau juos
atiduos. Kai galėsi, nuvažiuosi į Šarlotę ir pasiimsi.
- Jeigu nori, Kitai, aš galiu tuos daiktus atvežti, - pasisiūlė Mar
kusas. - Ar bent palydėti tave iki ten.
- Arba aš, - įsiterpė Megė.
- Tegu meta į šiukšlyną, - pasakiau. - Man jų nereikia.
- Na, aš manau, kad tau reikėtų juos pasiimti, gal ten yra kas
svarbaus, - pasakė Markusas ir susikryžiavo rankas ant krūtinės. -
Policijoj minėjo, kad ten yra daug popierių. Banko išrašų ir panašių
dokumentų. Keletas knygų, šiek tiek drabužių. Lagaminas. Turbūt
tas, apie kurį manei, kad dingo.
- Aš nesakiau, kad lagaminas dingo, - užginčijau. Kiek kartų aš
jiems kartojau, kad nežinau, ar ji išvis turėjo lagaminą.
- Ant vienos dėžės buvo nupieštas puodas. Endis pasakojo ma

tęs, kaip ji nešėsi dėžę su puodu ant šono, - pasakė Flipas. - Bet ta
dėžė sena ir į ją sudėti tualetiniai reikmenys.
- Panašu, kad kažkur kraustėsi, - tariau.
- Mes šito dar nežinom.
- Be manęs.
- Automobilis suknežintas nepataisomai, bet tau draudimas už
jį vis tiek sumokės, - paaiškino Markusas.
- Na, na, - karčiai tariau, - gal ir užteks pratempt mėnesėlį
kitą.
Staiga man ėmė temti akyse, rodės, Flipo kabineto sienos tuoj
užgrius man ant galvos, pradėjo virpėti keliai, ir aš atsisėdau ant
kėdės prie Flipo stalo. Jie visi - Flipas, Markusas ir Megė - žiūrė
jo į mane, o aš pasijutau toks vienišas. Per šias kelias savaites, kai
mama prapuolė, nors širdyje ir jaučiau, kad jos nebėra gyvos, tik
dabar pajutau sunkią, siaubingą, dusinančią vienatvę.
- Ką man dabar daryti? - paklausiau. Kai tariau žodį „daryti“,
balsas užlūžo ir suirzau, kad atrodau toks išsigandęs.
- Kol kas jokių esminių sprendimų, - patarė Markusas. - Ver
čiau eikim mažais žingsneliais. Pirmiausia apsipraskim su tuo, kas
įvyko. Aš važiuosiu su tavim į bokštelį ir praleisime vakarą kartu,
gerai? Paskui pradėsim galvoti apie laidotuves.
- Aš nieko neišmanau apie tai.
- Nebijok, tau visi padės, - nuramino Markusas. - Pirmiausia
Dona su Lorele.
- Aš irgi galiu padėti, Kitai, - pasisiūlė Megė.
Piktai grįžtelėjau į ją ir tariau:
- Tu dar nesupratai?! Nereik man tavo pagalbos! Jeigu ne tu,
viso šito nebūtų atsitikę.
- Mege, - tarė jai Markusas, - važiuok namo. Pasikalbėsime
vėliau.
- Gerai, - linktelėjo ji. - Labai užjaučiu, Kitai, - ištarė gal jau
šimtąjį kartą.
Palaukiau, kol ji nueis koridorium toliau, kad negirdėtų mano
balso, ir tariau:
- Gali su manim namo nevažiuoti, Markusai. Paskambinsiu

Dženai ir paprašysiu, kad atvažiuotų manęs paimti.
Labai norėjau pabūti su Džena. Kai jos pačios šeima tokia pa
krikusi, ji vienintelė gali suprasti, kaip aš dabar jaučiuosi.
- Taip manai? - paklausė Markusas. - Kodėl nenori, kad par-
vežčiau aš? Gal būčiau kuo naudingas.
- Aš noriu pabūti su savo mergina, aišku? - Atsistojau links-
tančiomis kojomis. Markusas padavė ranką, ir aš nesipriešinau. -
Viskas gerai, - pasakiau. - Nebijok, galo nepasidarysiu. Į bokštelį
grįšiu vakare.
Šešiasdešimt aštuntas SKYRIUS
Megė
Saros laidotuvių rytą man labai reikėjo papildomo susitikimo su

daktaru Džeiksu, nes nenorėjau ten eiti. Norėjau pasislėpti savo
kambary. Mama gal ir būtų leidusi pasilikti namie. Ji bijo dėl ma
nęs. Neištarė, bet jaučiu, kad taip yra, nes vis pasižiūrėdavo, ką aš
veikiu. Galiausiai jai pasakiau, ką man kalbėjo daktaras Džeiksas.
- Šiandien galvojam apie Sarą, mama, o ne apie mane.
Kitas į gedulingą ceremoniją atvažiuos su dėde Markusu. Dėdė
man pasakojo, kad Kitas turi merginą, ir ji tikriausiai važiuosianti
su jais. Dar minėjo, kad Kitas gana dažnai su ja susitinka, bet pats
Markusas tos merginos nematęs. Man atrodo nuostabu, kad Kitas
turi merginą. Džiaugiuosi. Reikia, kad kas nors juo rūpintųsi, nes
mus jis tik veja šalin.
Kai atvažiavom į šiaurinį salos galą, gatvėje jau buvo išsirikia
vusi ilga virtinė automobilių, ir mes sustojome už Markuso pikapo.
Visi trys - aš, mama ir Endis - nuėjome susikibę už rankų į patį
atokiausią salos kampą, kur dar buvo likę tėčio koplyčios pamatų
fragmentų. Veikiausiai Sara buvo minėjusi Donai norinti, kad jos
pelenai po mirties būtų išbarstyti į įlankos vandenis už senosios
koplytėlės, todėl Dona ir pasiūlė gedulingas apeigas atlikti čia. Aš
norėjau, kad ji būtų parinkusi kokią kitą, bet tik ne šitą vietą. Ma-
mai turbūt bus labai nelengva. Tvirtai laikiau ją už rankos, kol pri
ėjome būrelį dvidešimties ar trisdešimties žmonių, stoviniuojančių
palei koplyčios griuvėsius. Mama tikriausiai pagalvojo, kad aš lai
kausi įsikibusi jai į ranką bijodama būti tarp svetimų, bet iš tikrųjų
norėjau ją palaikyti, kaip ji ištisus metus palaikė mane.
Dangus buvo vaiskiai mėlynas, koks saloje būna gana retai. Kai
prasidėjo ceremonija, aš atsistojau tarp mamos ir Endžio, o Mar-
kusas priėjo prie Kito. Jo merginos nematyti. Atėjo ir Dona, ji at
sistojo pačiam prieky, nes buvo atsakinga už ceremoniją. Tai buvo
mano pirmas susitikimas su ja išėjus iš kalėjimo, ir dar negalėjau
pažvelgti jai į akis. Šalia jos stovėjo vyras, spėjau, draugas Frenkis.
Jis buvo kresnas, gerokai žemesnis už Doną, šviesiaplaukis, įdegęs,
tikras banglentininkas.
Dona pakalbėjo apie Sarą, paminėjo, kokia ji buvo gera drau
gė ir kaip buvę miela su ja dirbti „Džabinos“ kavinėje. Viską
girdėjau, nes stovėjau arti, tačiau dauguma žmonių tik matė jos
žiopčiojančias lūpas, nes vėjas nešė žodžius į jūrą. Paskui į priekį
išėjo mama ir papasakojo, kokia Sara buvo nuostabi Kito mama.
Vėliau kalbėjo daugiau žmonių, bet girdėjau ne viską, nes minty
se galvojau, kad vis dėlto Džeiksas neteisus. Čia viskas apie mane.
Aš pakeičiau salos gyvenimą. Aš pridariau daugiau žalos nei ura
ganas. Kitas randuotas. Saros nebėra. Ir niekas kitas čia nekal
tas, tik aš; tikriausiai visų susirinkusiųjų galvose šmėsčiojo šita
mintis. Daug kas manęs nekenčia. Pirmiausia Kitas. Dona. Kiti.
Netgi manęs nepažįstantys, bet žinantys, kad būtent aš tai pada
riau, manęs nemėgsta. Kol gyvensiu Topsulo saloje, kiekviename
žmonių susibūrime, kuriame dalyvausiu, visi minės mano vardą.
Kada nors man teks išvažiuoti. Jeigu norėsiu pradėti normalų gy
venimą, tai tik toli nuo čia. Tačiau yra skirtumas tarp išvažiavimo
ir pabėgimo. Pakelsiu sparnus tik tada, kai gerai žinosiu, ką da
rau - išvažiuoju ar bėgu.
Kai visi norintys baigė kalbėti, Kitas, nešinas urna, nuėjo prie
įlankos, o Markusas atsistojo greta jo. Vėjas taršė tamsius garbano
tus Kito plaukus ir plaikstė marškinius. Nemačiau, ką jis darė, bet
supratau, kad negali atidaryti urnos, ir Markusas jam turėjo padėti.
Staiga pilkas Saros pelenų debesėlis pliūptelėjo į orą, netrukus buvo

išsklaidytas vėjo gūsio ir prarytas jūros bangų. Viskas įvyko neįti
kėtinai greitai. Man sugėlė širdį ir staiga pravirkau. Jos jau nebėra.
Nebėra moters, kurią mylėjau nuo pat vaikystės. Mano antrosios
motinos. Per mažiau nei sekundę jos nebeliko.
Paskui žmonės susirinko mūsų namuose, mamos pažįstama

šeimininkė vaišino visus sumuštiniais ir kava. Aš iš karto užlipau į
savo kambarį. Mama leido nesukti galvos dėl bendravimo su sve
čiais, ir man palengvėjo, kad ji supranta, kaip man tai būtų buvę
sunku. Mano drąsa irgi ne beribė.
Atsisėdau ant lovos ir užsižiūrėjau į įlanką. Net ir pro uždary
tus langus girdėjosi virš bangų sklandančių žuvėdrų klyksmas. Iš
apačios sklido nemenkas šurmulys, atrodė, nuo jo net mano lova
vibruoja.
Pamačiau kažką einantį mūsų kiemu prieplaukos link. Netru
kus supratau, kad tai Kitas. Ėjo susikūprinęs lyg senukas. Turbūt
lygiai kaip ir aš neturi jokio noro bendrauti su apačioje susirinku
siais žmonėmis. Man sudiegė tatuiruotę, pasitryniau ją, stengda
masi nuvyti prisiminimą, kaip į orą pliūpteli pilkas Saros pelenų
debesis. Ta akimirka mane sukrėtė, todėl jaučiau, kiek šimtų kartų
ji buvo baisesnė Kitui.
Norėjau jam padėti. Ką nors dėl jo padaryti. Vakar kartu su
dėde Markusu buvom nuvažiavę į Šarlotę parvežti Saros daiktų,
rastų jos automobilyje. Pakeliui dėdė Markusas man papasakojo
apie Kito merginą, todėl supykau, kad šiandien jos nebuvo šalia,
kai jam taip reikia artimo žmogaus. Atsistojau nuo lovos, apsiaviau
sportinius batelius, nusileidau į pirmą aukštą ir tyliai išėjau pro
priekines duris. Kai kas mane pastebėjo ir turbūt palaikė didžiau
sia baile, bet man buvo nė motais. Apėjau namą ir patraukiau prie
prieplaukos; jos gale nuleidęs kojas virš vandens sėdėjo Kitas. Kai
priėjau, jis kilstelėjo galvą, ir aš pamačiau, kaip jo veidu perbėgo
pasibjaurėjimo šešėlis.
Atsisėdau šalia. Minutę kitą nė vienas nekalbėjome. Paskui aš
paklausiau:
- Ar žinai, kad tavo mamos pelenai išbarstyti toje pačioje vie

toje, kaip ir mūsų tėčio?
Jis tylėjo. Paskui pratarė:
- Keista.
- Aš manau, kad labai gražu. Ir gerai jiems abiem.
Stengiausi negalvoti apie savo mamą.
Jis paėmė nuo prieplaukos lentos atskilusią skiedrelę ir numetė
į vandenį. Aš sėdėjau jam iš dešinės ir žiūrėjau į tą veido pusę, iš
kurios nepasakytum, kad jis sužalotas. Kitas man priminė tėtį iš
nuotraukos, kai buvo jaunas.
- Kartais aš su juo pasikalbu, - po kurio laiko prabilau. - Ma
nau, kad jis mane girdi. Kartais jis... pats prabyla į mane.
- Kas čia dabar? - vyptelėjo Kitas. - Išpažintis?
- Ne. Tiesiog norėjau tau papasakoti. Net jei tavo mama iške
liavo anapilin, tu vis tiek gali su ja pasikalbėti.
Jis nusijuokė.
- Aišku, kad galiu kalbėtis. Klausimas tik, ar ji mane išgirs.
- Gal išgirs, o gal ir neišgirs.
- Tiek to, - tarė jis ir primerktomis akimis žvelgė į horizon
tą. - Žinai, Mege, aš atėjau čia, nes noriu pabūti vienas.
Linktelėjau ir atsistojau.
- Gerai. Aš išeinu, - pasakiau.
Rankomis apglėbusi save nuo vėjo patraukiau per prieplauką
prie namo. Gaila, kad jis nenori su manimi pasikalbėti. Norėjau
jam pasakyti, kad nebereikia būti vienam. Norėjau jam priminti,
kad turiu nuostabią mamą, nuostabų dėdę ir tiesiog pasakiškai gerą
brolį ir kad mes visada būsime šalia jo - norės jis to ar ne.
Šešiasdešimt devintas SKYRIUS
Kitas
- Man labai nesmagu, kad šįryt negalėjau būti su tavim, - tarė

Džena, kai abu susikibę už rankų ėjome iš jos namų prie automo
bilio. Ketinom važiuoti į žemyninę dalį išsinuomoti naujo filmo.
Troškau pažiūrėti komediją. Kokią nors kvailai juokingą, kaip „Gy
vulių draugija“, kur juokiesi net nenorėdamas.
- Nieko tokio, - atsakiau. Nors iš tiesų buvo pikta. Pasakiau,
kad nieko baisaus, bet iš tikrųjų būčiau norėjęs, kad ji būtų buvusi
su manimi. Mat jai reikėjo važiuoti į Durhamą. Į pusbrolio vestuves
ar gimtadienį, kas ten žino. Tai įvykis, kurio praleisti ji neturėjusi
teisės. Ji man ilgai aiškino, bet supratau tik tiek, kad negalės būti
su manim, ir viskas. Kodėl ne? Ar kažkokio kvailo pusbrolio kaž
kokios kvailos vestuvės be jos nebūtų įvykusios? Nebūčiau jautęsis
toks apgailėtinas, jeigu ji būtų buvusi šalia.
Kita vertus, gal ir gerai. Ji nebūtų prie mūsų pritapusi. Juk tai
Topsulo salos gyventojų reikalas. Lokvudų šeimos reikalas. Pirmą
kartą gyvenime pasijutau esąs Lokvudas, nors visą laiką įnirtingai
tam priešinausi. Tačiau būtent Lokvudai dabar palaiko mano dva
sią. Lorelė gal tūkstantį kartų teiraujasi, ar ko netrūksta. Markusas
padėjo išberti į jūrą mamos pelenus, nes mano rankos siaubingai
drebėjo. Nemalonus buvo tas vaizdas. Nenorėjau viso to matyti. Bet
kai Megė pasakė, kad ten pat buvo išbarstyti ir mano tėvo pelenai,
pasidarė truputį aiškiau; tada aš supratau, kad pasielgėme teisingai.
Juk šito norėjo mama.
Įsėdęs į jos mašiną pajutau benzino kvapą.
- Smirda benzinu, - pasakiau. Įdomu, ar neišgirdo panikos
mano balse. Išsitraukiau saugos diržą, bet neprisisegiau. Jei reikės,
šoksiu pro duris.
- A, žinau, - atsakė ji, išsukdama į gatvę, - neseniai pripyliau
baką. Paskui visada taip dvokia. - Nuleido savo langą ir paliepė: -
Atsidaryk ir tu, išsivėdins.
Atsidariau langą, bet diržo vis tiek nesegiau. Mintyse jau regė
jau sprogimą. Mudu įstringame viduje. Gaisre. Jau norėjau pasiūly
ti grįžti ir persėsti į mano automobilį, bet pabūgau atrodyti ištižėlis,
o juk nuomos punktas visai netoli.
- Kaip praėjo tas tavo pusbrolio... šventė? - paklausiau.
- Kūdikio sutiktuvės, - pataisė ji. - Normaliai. - Žvilgtelėjo į
mane. - Man tikrai reikėjo ten dalyvauti, Kitai. Buvau atsakinga už
renginį, bet išvažiavau namo iškart, kai viskas baigėsi. Tikiuosi, tu
mane supranti.
- Viskas gerai, - atsakiau, bet šiuo metu mano galvoje sukosi
tik viena mintis - bet kurią akimirką įvyks sprogimas. Kaire ranka
laikiau diržą, o dešine įsitveriau durelių rankenos.
- Nori, padėsiu peržiūrėti mamos daiktus? Bus sunku vartyti
jos... na, supranti... - Ji dėbtelėjo į mane, nes nieko jai neatsakiau. -
O gal tu nori tai padaryti vienas?
- Dar nežinau.
Markusas su Mege sugaišo penkias valandas, kol nuvažiavo į
Šarlotę ir parvežė jos automobilyje rastus daiktus. O jų būta tikrai
nemažai ir dabar jie visi guli sukrauti į didžiulę krūvą mamos mie
gamajame, mūsų kilnojamame namelyje. Aš net nenoriu kelti ten
kojos, juolab vartyti daiktų, kuriuos ji ketino vežtis į naują gyveni
mą Šarlotėje. Markusas man patarė padaryti tai kuo greičiau, nes
mama galėjo būti palikusi testamentą. Bet ji ne iš tų, kurios rašo
testamentus. Be to, ji neturėjo ko palikti.
Mes atvažiavome į vaizdajuosčių nuomos punktą, ir aš paleidau
iš rankų diržą. Džena pasilenkė į priekį ir įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Ar tau viskas gerai, mielasis? - paklausė.

- Taip, gerai, - atsakiau.
Mano atminty šmėžavo rytiniai vaizdai: žmonių būrelis prie
koplyčios griuvėsių. Žmonių kalbos ir pasakojimai apie mano
mamą, bet aš negirdėjau ir nesiklausiau. Bandymas atidaryti urną.
Paskui grįžimas namo pas Lorelę, tylus sumuštinių kramsnojimas
ir apsimetimas, kad niekas į mane nežiūri. Man mirtinai reikėjo
kuo greičiau iš ten ištrūkti.
- Aišku, ten buvo ir Megė, - pasakiau.
- Kurgi ne.
- Pasakojo, kaip ji kartais kalbasi su tėvu, o jis jai irgi atsako.
- Tikrai?! - sušuko Džena, atsidarydama dureles. - Visai kuok
telėjusi!
- Taip, - patvirtinau. - Pasimaišęs protas.
Išlipau iš automobilio ir nusekiau paskui Dženą į nuomos
punktą, stengdamasis negalvoti apie tai, kad Megės akys lygiai to
kios pat kaip mano.
Septyniasdešimtas SKYRIUS
Sara
Paskutinė Megės auka
2008-ųjų rugpjūtis
Trečia valanda nakties, o aš negaliu užmigti.

Šįryt kaip paprastai nuvežiau Kitą į kliniką fizioterapijos
pratimų.
- Man pasilikti? - paklausiau Gunaro, kai jis pradėjo maigyti
jam petį. Pastaruoju metu pastebiu, kad Kitui nepatinka, kai sėdžiu
per užsiėmimus. Sako, kad užduodu per daug klausimų. Man regis,
jam labiau patinka pasilikti vienam su Gunaru. Jam smagu ben
drauti su vyresniu vyru, o aš jiems tik trukdau.
- Nebūtinai, - pasakė Gunaras, ištiesdamas virš galvos kairę
Kito ranką. Petys jam iš tiesų sparčiai taisosi. Tai aiškiai matau, kai
abu darom pratimus namie, o kai ranką ima mankštinti Gunaras,
dar akivaizdžiau. Gunaras ne taip bijo tempti rankos kaip aš.
- Jeigu reikės, aš jus pakviesiu, - žvilgtelėjęs į mane pasakė
daktaras.
- Gerai. Tai iki greito, Kitai.
- Iki, - atsakė jis surauktu veidu: arba iš skausmo, ar iš susikau
pimo, o gal dėl vieno ir kito.
Atsisėdau koridoriuje prie bendro kompiuterio pasitikrinti
elektroninio pašto. Akis užkliuvo už nematyto adresato. EMetjus.
Elena Metjus? Džordės mama? Perskaičiau laiško temą: „Naujoji

Lokvud auka“. Žodžiai mane sukrėtė. Spragtelėjau ant laiško ir iš
vydau daugybę gavėjų adresų. Jeigu laiškas iš Elenos, tai ji buvo iš
siuntusi jį visiems savo adresų knygelės gavėjams. Greitai perbėgau
akimis dvi eilutes.
Šįvakar per žinias galėsite išgirsti apie naująją Megės

Lokvud auką. Nepamirškite įsijungti.
O ne, pagalvojau. Mirė dar vienas vaikas? Prabėgus tiek laiko

po gaisro? Prikandau lūpą. Visad galvojau, kad Kitas vienintelis
labiausiai nukentėjęs iš likusių gyvų gaisro dalyvių, bet teko gir
dėti, kad kai kuriems vaikams per gaisrą irgi buvo smarkiai pažeis
ti plaučiai. Kitui visą gyvenimą reikės saugotis plaučių ligų. Man
suskaudo širdį dėl šeimos, kuri neteko vaiko, bet sukrėtė tai, kaip
nepagarbiai ir nejautriai Elena pranešė žmonėms šią naujieną. Bet
jai reikia atleisti. Netekusi Džordės ji tiesiog svyruoja ant beproty
bės ribos, ir visi tai žino.
Prieš kelias savaites pamačiau ją „Džabinos“ kavinėje ir vos
pažinau. Po gaisro ji senstelėjo mažiausiai penkeriais metais, bet
turbūt apie mane ji irgi tą patį pagalvojo. Išėjau iš už baro ir ją
apkabinau. Nors nebuvom artimai pažįstamos, visi nukentėjusių
vaikų tėvai gaisro vakarą tapo kaip viena šeima.
- Kaip Kitas? - paklausė ji, kol ruošiau jai arbatą. - Ar jam
labai skauda?
- Dabar jau geriau, - atsakiau. - Baisiausia tai, kad jis visų gė
dijasi. - Padaviau jai vienkartinį puodelį arbatos. - Nenori, kad kas
jį matytų. Rudenį reikės grįžti į mokyklą, man širdis dėl jo plyš
ta. - Staiga susigriebiau pasielgusi netaktiškai ir užsidengiau ranka
burną. - O, atleisk man, Elena! - puoliau atsiprašinėti. - Taip, jis
sužeistas, bet gyvas. Atsiprašau, kad taip pasakiau. Aš jį turiu ir esu
laiminga. - Nebeišmaniau, kaip dar jos atsiprašyti.
- Nieko tokio, - tarė ji. - Džiugu, kad sveiksta.
Man pasirodė, kad ji bandė nusišypsoti, bet aš taip krimtausi
dėl savo kvailumo, kad nebežinojau, ką dar pasakyti, ir ji išėjo, ne
tarusi man daugiau nė žodžio.
Važiuodama su Kitu namo, tą laišką buvau išmetusi iš galvos.

Stabtelėjome prie vaistinės Snidso perkėloje. Aš išlipau, o Kitas pa
siliko automobilyje.
- Eime kartu, Kitai, - pakviečiau jį, imdama rankinę iš ply
šio tarp sėdynių. Jis ir toliau nenorėjo rodytis viešumoje, todėl jau
buvau pradėjusi dėl to rimtai nerimauti. - Juk negali slėptis nuo
žmonių visą gyvenimą, - pridūriau.
Jis užsimerkęs klausėsi MP3 grotuvo, bet žinojau, kad vis tiek
mane išgirdo, nors ir su ausinėmis.
- Pabūsiu pasislėpęs bent penkiolika minučių, - pasakė jis.
- Kaip žinai.
Nenorėjau jo spausti. O gal ir reikėtų, pagalvojau. Vos už kelių
savaičių jam reikės į mokyklą. Neįsivaizduoju, kaip jis susidoros.
Nupirkau reikiamų vaistų ir grįžau į automobilį. Kitas ir toliau
sėdėjo su ausinėmis užsimerkęs ir tyliai niūniuodamas klausėsi
muzikos. Išvažiavau iš aikštelės ir patraukiau prie aukštuminio til
to, jungiančio Snidso perkėlą su sala. Iš pradžių kelias buvo tuščias,
bet kai privažiavom tą tilto dalį, kuri driekiasi virš pelkynų, prieky
je pamačiau ilgą virtinę automobilių.
- Vėl vasaros spūstys, - pyktelėjau.
Kitas atmerkė akis ir tarė:
- Prieky policija.
Pamačiau mirksinčius raudonai mėlynus švyturėlius. Policijos
automobilių. Greitosios. Ugniagesių.
- Turbūt avarija, - garsiai spėliojau.
Kitas atsisėdo tiesiai ir išsitraukė iš ausų kamštukus. Ištempęs
kaklą ėmė dairytis į mašinų vilkstinę.
Pažiūrėjau į galinio vaizdo veidrodėlį. Gal dar nevėlu apsisukti
ir išvažiuoti iš šitos kamšalynės? Galėčiau pasukti Senuoju Folks-
touno keliu ir į salą patekti keliamuoju tiltu. Bet už manęs jau ri
kiavosi mašinos. Įstrigau.
Kitas vėl įsikišo ausines ir susmuko ant sėdynės. Kurį laiką bar
benau pirštais į vairą, paskui įjungiau rankinį stabdį ir išlipusi iš
mašinos nuėjau į pakraštį pažiūrėti, kas ten darosi. Prie tilto turėk
lų stovėjo du pagyvenę žvejai su meškerėmis rankose.
- Ar nežinot, kas čia atsitiko? - paklausiau jų.

Vienas žvejas su gražiai pakirpta žila barzdele atsigręžė ir tarė:
- Mašina nulėkė nuo tilto.
- Mes matėme, - įsiterpė kitas. - Lėkė dideliu greičiu, atsitren
kė į atitvarą, pašoko į orą, apsivertė ir nugarmėjo žemyn. - Kad
būtų aiškiau, jis pademonstravo rankomis.
- Kaip baisu!
Pasilenkusi per turėklą pažiūrėjau apačion. Tuoj už pelkyno
ant vandens pamačiau keletą pakrantės apsaugos patrulių katerių.
Mašinos nesimatė, turbūt nuskendo drumzliname įlankos vandens
dugne. Koks nors atostogaujantis paauglys, pagalvojau. Prisigėrė ir
nulėkė. Nejučia apkabinau save rankomis ir pagalvojau, kad dabar
kas nors turės paskambinti jo tėvams ir pranešti apie nelaimę.
Atsigręžusi pažiūrėjau į savo automobilį. Per daugybę mašinų
jo gerai nesimatė, bet aš įsivaizdavau jame sėdintį savo sūnų ir dar
kartą padėkojau likimui, kad jis liko gyvas. Vargu ar tas, kuris nu
lėkė nuo šito tilto, išgyveno.
- Geriau apsisukit ir maukit atgal kaip anie vairuotojai, - vyras
su barzdele parodė į nuvažiuojančius.
Pažiūrėjau sau už nugaros. Mašinos trūkčiojo pirmyn ir atgal,
kad pasidarytų vietos apsisukti, ir traukė atgal į žemyną.
- O, tikrai, - sušukau. - Ačiū!
Atsiguliau apie dešimtą ir kaip visada prieš užmigdama savo

kambarėlyje įsijungiau nedidelį televizorių ant komodos. Apie Ele
nos laišką buvau visai pamiršusi ir per pirmą reportažą, kur buvo
pasakojama apie žmogžudystę Vilmingtone, jau buvau pradėjusi
snūduriuoti. Tačiau netrukus ekrane išvydau aukštuminį tiltą ir
prisiminiau avariją. Greitai pasikėliau nuo pagalvės, vildamasi, kad
tas, kas nulėkė nuo to tilto, liko gyvas.
- Šiandien Snidso perkėloje nuo aukštuminio tilto nulėkė auto
mobilis, žuvo jo vairuotoja, - pranešė diktorius.
Apsikabinau kelius ir klausiausi žurnalisto interviu su vandens
policijos pareigūnu. Jis stovėjo Snidso perkėlos tilto pusėje, o už jo
driekėsi ilga eilė mašinų.
- Įvykio liudininkai praneša matę, kaip balta tojota stabtelėjo

kairėje kelio juostoje, tada ėmė sparčiai didinti greitį, išlėkė į deši
nę kelio juostą, atsitrenkė į atitvarą, apsivertė ir nulėkė nuo kelio.
Mūsų narams pavyko ištraukti iš vandens automobilio vairuotoją.
Kiek mums žinoma, keleivių nebuvo.
- Ar jau galite pasakyti, kas sėdėjo prie vairo? - paklausė žur
nalistas.
Pareigūnas pasikasė smilkinį ir tarė:
- Kiek žinau, tai maždaug keturiasdešimtmetė moteris iš
Hampstedo. Kol neinformuoti jos artimieji, moters pavardės skelb
ti negalime.
Sulaikiusi kvapą atsirėmiau į pagalves. Elena. „Paskutinė Megės
Lokvud auka.“ Net nepajutau, kaip pradėjau raudoti. Paskui išsi
traukiau memuarus ir ėmiau rašyti. Atrodo, pastaruoju metu nega
liu nusiraminti tol, kol neiškloju visų minčių ant popieriaus. Man
tai padeda blaiviau įvertinti įvykius.
Žinau, kodėl Elena nusižudė. Ne vien iš skausmo netekus duk
ters. Po kelių savaičių Megė grįš iš kalėjimo ir Elenai bus skaudu
matyti, kaip ji vėl gyvena normalų gyvenimą, o Džordės jau nebe
prikelsi. Suprantama. Įsivaizduoju, kaip Megė be jokio skausmo iš
kelia virš galvos rankas, traukia gryną orą į savo sveikus, nesugadin
tus plaučius. Argi Kitas ramiai tvers jos sugrįžimą? Jam skaudės ir aš
jausiu jo skausmą - fizinį ir emocinį - tūkstantį kartų stipriau.
Nežinau, katram iš mudviejų bus sunkiau jį pakelti.
Septyniasdešimt pirmas SKYRIUS
Endis
Kitą dieną po tetos Saros laidotuvių mama pasakė, kad mano kam
bary baisus šiukšlynas, ir neišleis iš namų tol, kol nesusitvarkysiu.
Mudu su Kime buvom susitarę vėl važiuoti į dėdės Markuso bokš
telį. Ji jau pasirengusi mylėtis. Pagaliau! Bet pirma reikia susitvar
kyti ir ji pažadėjo man padėti. Sukausi kaip vijurkas. Drabužius
sukišau po lova, nors tai daryti griežtai draudžiama.
- Ne ką ilgiau užtruktum, jeigu susikabintum į spintą, - pasakė
Kimė, pamačiusi, kaip spiriu marškinėlius po lova. Kartais ji išties
kalba visai kaip mama. Ji ištraukė marškinėlius, užmetė ant paka
bos ir pakabino į spintą.
Nerimavau, kad kai pagaliau nulėksim į bokštelį, jau gali būti
grįžęs Kitas. Tada liktume be sekso, nes Kimė sakė, kad jai būtų
baisoka mylėtis, kai namie kas nors yra. O man vienodai. Aš galė
čiau tai daryti čia pat, savo kambary, kol mama apačioje.
Mano stalas buvo nukrautas daiktais. Čia gulėjo knyga, kurią
turėjau perskaityti. Ruletė. Krūva pieštukų ir rašiklių. Akių lašai.
Muzikos grotuvas. Kažkokie laidai. Atsidariau netvarkingąjį komo
dos stalčių, sužėriau glėbin nuo stalo visus daiktus ir sumečiau į jį.
- Palauk, neužsidarys, - perspėjo Kimė.
- Nebijok, užsidarys.
Man visada pavykdavo jį uždaryti, bet šįkart jis užsistūmė tik

iki pusės. Pakėtojau daiktus ir vėl pamėginau. Vis tiek nepasidavė.
Kimė garsiai atsiduso ir tarė:
- Leisk, padėsiu. O tu eik kabinti drabužių.
Žvilgtelėjau į kelnes, marškinius ir kojines, sumestus skalbinių
krepšin, o šis stovėjo ant kėdės prie rašomojo stalo. Ji neteisi, kad
visus drabužius reikia kabinti ant pakabų.
- Kai ką galima sukišti ir į stalčius, - pasakiau. Pasiėmęs marš
kinėlius ėmiau lankstyti, o ji ištraukė mano netvarkingąjį stalčių ir
padėjo ant lovos.
- Kad būtų paprasčiau laikyti daiktus, tau reikia atsinešt
mažų dėželių ir smulkmenas susidėlioti į jas, - patarė stumdy
dama daiktus po stalčių. - Man atrodo, čia pilna šlamšto dar nuo
kūdikystės laikų.
- Nieko panašaus, - atkirtau. - Kai buvau mažas, tokios komo
dos net neturėjau.
- Kas čia? - ji paėmė Kitui adresuotą voką, kurį anksčiau buvau
čia įgrūdęs ir pamiršęs. Dabar jis visas susiglamžęs.
- Kažkoks laiškas Kitui, - atsakiau. - Jo mama liepė jam per
duoti, bet aš pamiršau.
- Reikia atiduoti, - tarė ji. - Gal ten kas nors svarbaus.
Verčiau būčiau išmetęs lauk.
- Atiduosiu, - pažadėjau. Reikės nunešti į bokštelį ir padėti vir
tuvėje ant stalo. Tada Kitas nesužinos, kas jį atnešė.
Kimė ir toliau stumdė daiktus po stalčių. Paskui įstatė jį į rašo
mąjį stalą, pastūmė ir jis užsidarė. Aš mikliai sulanksčiau paskuti
nius dvejus marškinėlius ir sugrūdau į kitą stalčių. Baigta!
Paplekšnojau per džinsų kišenę, kur buvau įsidėjęs prezervaty
vą bei raktą nuo Markuso bokštelio, ir paraginau Kimę:
- Eime.
Dviračiais abu numynėme iki Markuso bokštelio. Jau iš tolo

pamačiau, kad Kito automobilio kieme nėra. Plačiai nusišypsojau
ir tikėjausi, kad Kimė taip pat šypsosi. Ji mynė pirma manęs, todėl
jos veido nemačiau.
Mes pastatėme dviračius už bokštelio, kad niekas nepavogtų.

Dėdė Markusas durų dažniausiai nerakina, bet šiandien jos buvo
užrakintos. Kaip gerai, kad turėjau pasiėmęs raktą.
Įėjome į vidų ir še tau kad nori - Kitas! Jis sėdėjo svetainėje ir
žiūrėjo televizorių.
- Ką tu čia veiki? - nustebęs paklausiau.
- Aš čia gyvenu, jeigu ką, - atsakė jis. - O jums ko čia reikia?
- Kodėl kieme nėra tavo automobilio? - vos ne verkdamas
paklausiau.
- Palikau gatvėje, nes buvo atvažiavę Markusas ir Flipas su savo
mašinom ir užėmė abi vietas, - paaiškino jis. - Bet koks jūsų rei
kalas. Ko norit?
Neišmaniau, ką jam atsakyti.
- Mes radom tau skirtą laišką, - pasakė Kimė.
Ji niuktelėjo alkūne man j pašonę, ir aš ištraukiau iš kišenės
voką. Priėjau ir padaviau jį Kitui.
- Kai sirgau, teta Sara paprašė manęs tau jį perduoti, - pa
aiškinau.
Kitas įbedė akis į voką ir paklausė:
- O kada tu sirgai?
- Tą dieną, kai ji prapuolė, - atsakė už mane Kimė. - Labai
gaila, kad jai taip atsitiko.
Kitas praplėšė voką ir ištraukė perlenktą lapą. Iš jo iškrito keli
banknotai. Dviejų dolerių, o gal stambesnių kupiūrų, iš toli nema
čiau. Pagalvojau, kad mums reikėtų išeiti. Jaučiau, kad Kimė ne
sutiks mylėtis, kai Kitas namie. Kitas skaitė, skaitė tą laišką, o aš
stovėjau ir galvojau, ką mums daryti.
Staiga jis pašoko nuo sofos ir suriko:
- Asile tu nelaimingas!!!
Jis pamojavo laišku, ir aš pamačiau, kad jame daug prirašyta.
- Šikniau tu prakeiktas!
- Nevadink jo šitaip, - subarė Kimė.
Būčiau galėjęs supykti, kad taip prasivardžiuoja, bet labai išsi
gandau, nes jis atrodė rimtai įsiutęs. Kitas priėjo prie manęs. Norė
jau apsisukti ir lėkti pro duris, kad manęs nemuštų, bet turėjau likti
ir apginti Kimę. Kitas pro mus praėjo, pasičiupo nuo stalo raktus
ir atidarė duris.
- Ar mes galim pasilikti? - paklausiau.
- Man tas pats! - atšovė jis ir trenkė durimis taip, kad net ausys
apkurto.
Septyniasdešimt antras SKYRIUS
Kitas
Maniau, kad sprogsiu iš pykčio.

Visą kelią iki Dženos namų spaudžiau greičio pedalą iki dugno
ir nė nepaskambinęs į duris įsiveržiau į vidų.
Ji buvo virtuvėje ir išsigandusi atsigręžė į mane; griebėsi ranka
už gerklės, lyg būčiau koks pamišėlis prievartautojas. Aš iš tiesų
buvau įsiutęs.
- Ji norėjo, kad važiuočiau su ja!
Ištiesiau per stalą ranką ir padaviau jai laišką. Pulsas it kūju mušė
smilkiniuose, kol ji skaitė. Laiško tekstą jau mokėjau mintinai.
Mielas Kitai,
pirmiausia atleisk, kad darau tau staigmeną, bet aš pati ap
sisprendžiau tik šįryt. Kuo ilgiau galvojau, kad šiandien iš
kalėjimo paleidžia Mėgę, tuo labiau jaučiau, jog reikia ką
nors daryti. Labai prašau, patikėk, mudviem tai bus geriau
sia. Tiesa, šiandien man atvežė negaluojantį Endį L., vėliau
tau viską paaiškinsiu. Truputį sujaukė dienotvarkę, bet tai
ilgai netruks.
Tu gerai žinai, kaip aš myliu mūsų salą, bet vis labiau
pradedu nerimauti, kas bus, kai išleis Mėgę, ir man darosi la-
bai liūdna, kad tu turėsi gyventi tame pačiame mieste kartu

su ja. Žinau, kad ir tau dėl to nesmagu, nes abu žinom, jog
bus sunku išvengti atsitiktinių susitikimų gatvėje. Dar žinau,
kad tau bus sunku grįžti į mokyklų pas vaikus, kurie tave
pažinojo iki gaisro. Jie tuoj ims lyginti, koks tu buvai prieš
gaisrų ir koks esi dabar, nepagalvodami, kad viduje tebesi
toks pat.
Todėl nutariau, kad mudviem reikia kraustytis į Šarlotę.
Jau seniai apie tai galvoju ir vis ruošiausi apie tai su tavim
pasikalbėti, bet, atvirai sakant, nebegaliu ilgiau laukti ži
nodama, kad tu gali bet kada susidurti akis į akį su Mege.
Man pasitaikė proga, ir aš gavau stažuotojos darbų banke
Šarlotėje. Kol įsitvirtinsiu, prabėgs šiek tiek laiko, bet pra
džiai turiu pasitaupiusi. Vakare tau viskų paaiškinsiu. Sku
bu baigti, nes dar reikia daug kų padaryti, o dar Endis gai
šina. Štai kų padaryk: susikrauk reikalingiausius daiktus.
Už pinigus, kuriuos rasi voke, prisipilk degalų ir važiuok į
Šarlotę. Aš pasistengsiu iki vakaro surasti mudviem motelį,
o tu paskambink man apie aštuonias, ir aš tau pasakysiu,
kur atvažiuoti.
Turbūt pagalvosi, kad man protas pasimaišė, bet patikėk
manim, aš jau seniai apie tai galvoju. Įsijunk telefonų, pasi
imk, ko reikia, ir kuo greičiau leiskis į kelių.
Turiu lėkti. Iki pasimatymo!
Myliu
Mama
Džena pakėlė akis nuo laiško ir sumirksėjo.

- Dieve šventas, - tarė ji.
- Nežinau, ką padarysiu tam idiotui!
- Kaip laiškas atsidūrė pas jį?
- Jis susirgo ir mama tądien jį prižiūrėjo. Paprašė jo perduo
ti laišką man, bet tas išsigimėlis toks bukas, kad pamiršo! Įsivaiz
duok, pamiršo!
- Iš kur tu jį dabar gavai? - paklausė, iškėlusi ranką su laišku.
- Atnešė abu su panele prieš kelias minutes. - Pagriebiau laišką

ir sugniaužiau saujoj. - Jeigu jį būčiau gavęs laiku, policija dar būtų
suradusi mamą. Bent jau būtų žinoję, kur ieškoti. Gal dar būtų bu
vusi gyva ir būtų spėję ją išgelbėti.
- Kitai, - Džena pasilenkė per stalą prie manęs, - suprantu, kad
skaudu girdėti, bet pameni, sakė, kad ji mirė iš karto.
- Būtų bent jau greičiau suradę!
- Kur Endis dabar?
- Endis? Turbūt bokštelyje dulkina mergą. Kodėl klausi?
Ji papurtė galvą ir atsakė:
- Šiaip sau.
Pasidėjęs ant stalo išlyginau laišką.
- Reikia paskambinti Markusui ar Flipui ir pasakyti.
- Neskubėk, - sulaikė ji. - Praleisk šią naktį pas mane. Šįvakar
tu gavai atsakymą į patį svarbiausią klausimą - mama norėjo, kad
būtum su ja. Ji neketino palikti tavęs vieno. - Džena apėjo stalą
ir paėmė mano ranką. Pakėlusi prie lūpų, pabučiavo. - Laiškas jos
nebesugrąžins. - Apsikabino man kaklą. - Žinai, ką padarom? Tu
užkurk katilą ir prileisk į vonią karšto vandens, o aš tuo tarpu nu
lėksiu į užkandinę ir atvešiu pavalgyti. - Ji prisispaudė prie manęs
ir akimirką pamiršau apie laišką ir kvailį pusbrolį. - Pavakarie
niausime kartu, pagulėsime karštoje vonioje, o tada... - Ji vėl mane
pabučiavo, aš kyštelėjau ranką ir ėmiau segti jai kelnes. - Ji atšlijo
juokdamasi. - Matai? Iškart pasijutai geriau.
Šyptelėjau. Ji viena moka priversti mane šypsotis.
Džena užsisegė kelnes ir tarė:
- Neskubėk, viskas iš eilės. Ko norėtum, kad atvežčiau?
Man dabar galvoje buvo ne valgis. Mintys užstrigo tarp mamos
laiško ir Dženos kūno.
- Hmm... Krevečių, - pasakiau. - Keptų.
- Supratau. - Pakštelėjo man į lūpas. - Aš tuoj. Tik niekur ne-
pradink. Ir dar, Kitai... - Ji atsisuko į mane ir atbula eidama prie
durų tarė: - Tavo mama tave mylėjo. Baisu, kad ji žuvo, bet ji džiau
gėsi dėl judviejų ateities. Nepamiršk šito. Bent jau dabar žinai, kad
ji mirė laiminga. O tai pasakyti galima ne apie visus. - Žvilgtelėjusi
į šalį paėmė už durų rankenos ir darydama duris pridūrė: - Ir dar.

Tu esi gražus. Ir vidumi, ir išore. Žinau, tu taip negalvoji, bet tikrai
esi toks. Sakau nuoširdžiai. Nepamiršk, gerai?
Ji išėjo, ir aš dar kurį laiką žiūrėjau į uždarytas duris. Susimąs
tęs svarsčiau, kodėl ji taip kalbėjo. Nei iš šio, nei iš to. Jos žodžiai
kažin kodėl kėlė man nerimą. Kai išėjau į terasą užkurti vandens
lauko voniai, pajutau, kad mano kotas pasislėpė.
Atsiguliau ant sofos ir ėmiau laukti Dženos. Kelis kartus iš ei

lės perskaičiau mamos laišką grindų lempos šviesoje. Virtuvėje ant
stalo sučirškė mano telefonas, ir aš pakilau atsiliepti. Pusiaukelėje
supratau, kad mano telefonas kišenėje. O skamba Dženos ranki
nėje, kurią ji pamiršo pasiimti. Velnias! Nuvažiavo pirkti maisto ir
apsižiūrėjo, kad be pinigų.
Telefonas nesiliovė skambėjęs. Išėmiau jį iš rankinės ir pažiūrė
jau, kas skambina. Vietinis numeris. Nežinojau kieno. Paskui atvo-
žiau dangtelį ir pasakiau:
- Dženos numeris.
- O, - tarė moteriškas balsas. - Ar Džena yra?
Pažinau tą balsą.
- Mege?
- Kas čia?
- Kitas.
Čia tai bent. Kodėl Megė skambina Dženai?
- Gal aš ne ten paskamb... - Megė nutilo. - Ne, nieko nesu
prantu. Aš juk neturiu tavo telefono numerio. Kodėl tu atsiliepi
Dženos numeriu?
- O kodėl tu jai skambini?
- Ji mano draugė.
- Tavo draugė?!
- Kaip pas tave atsidūrė jos telefonas?
- Ji mano mergina, - atsakiau. Smilkiniuose vėl mušė pulsas.
Čia dedasi kažkas labai negero.
- Ji... Nieko nesuprantu, - sutriko Megė. - Ar seniai tu ją pažįs
ti? Ji man niekada neminėjo...
- O kiek jau laiko tu ją pažįsti?

- Apie mėnesį.
Dieve, per pastaruosius dvejus metus mano išgyventas fizinis
skausmas ir emocinė įtampa nebuvo tokie baisūs, kaip šitas dūris
peiliu į paširdžius.
Atmintyje greitai praskriejo akimirksniai.
Šaltis ir abejingumas tą vakarą, kai kelyje partrenkė žvėrelį.
Pokšt!
Benzino kvapas automobilyje.
Ką tik prisipyliau.
Endžio pasakojimas apie Dženos plaukus.
Anksčiau jie buvo balti. Gelsvai balti.
- Kitai? - išgirdau Megės balsą. - Tu dar čia?
- Palauk.
Smakru prispaudęs telefoną prie peties, Dženos rankinėje puo
liau ieškoti piniginės. Suradęs atsegiau. Greitai permečiau kišenėlių
turinį, ištraukiau vairuotojo pažymėjimą ir papurčiau galvą netikė
damas tuo, ką išvydau. Kokia daili mergina. Šviesūs, beveik balti
plaukai. Perskaičiau pavardę. Dženiferė Metjus. Metjus?!
Turėtum jai linkėti to paties.
- O velnias! Mege! - sušukau į ragelį.
Kur dabar Endis?
- Šūdas! - Trenkiau telefoną ir išlėkiau pro duris.
Septyniasdešimt trečias SKYRIUS
Megė
Kodėl jis man numetė ragelį? Jeigu ne tas „O velnias!“ būčiau pa
maniusi, kad nutrūko ryšys.
Važiuodama namo iš prekybos centro „Food Lion“ viena ranka
dar kartą surinkau Dženos telefono numerį, o kita ranka sukio
jau vairą. Telefonas skambėjo ilgai, bet Kitas nebeatsiliepė. Kas ten
vyksta?
Visai sutrikau. Gal dėl to Džena kratėsi mūsų draugystės? Dėl
Kito? Bet išeina, kad jis nežinojo apie mano draugystę su ja, o aš
apie jo. Kodėl Džena melavo mums abiem?
Pravažiavau aukštuminį tiltą, vis nesiliaudama galvoti, kaip
prisiskambinti Kitui. Gal jis dabar pas dėdę Markusą? Jau norėjau
susukti dėdei Markusui į namus, bet staiga sumojau, kad esu visai
šalia jo namų, todėl suktelėjau į kairę ir nuvažiavau į bokštelį.
Septyniasdešimt ketvirtas SKYRIUS
Endis
Seksas labai patiko. Bet praėjo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau
įeiti į Kimę ir viskas baigėsi. Kai ji sušuko „oi“, aš nesilioviau. Juk
ji nepasakė „ne“.
- Kodėl sušukai „oi“? - nuvirtęs ant šono paklausiau Kimės.
Lauke jau buvo tamsu. Gerai, kad mūsų dviračiai su šviesomis.
- Skaudėjo, - atsakė ji.
- Skaudėjo?!
- Taip. Bet merginoms pirmą kartą visada skauda, kitąsyk bus
lengviau.
- Atsiprašau, - tariau. Nenorėjau, kad jai skaudėtų.
- Girdėjai? - tyliai paklausė ji.
- Ką? - Aš nieko negirdėjau. Tiesą sakant, man ausyse truputį
spengė. - Ką tu girdėjai?
- Šššš, - ji prispaudė pirštą man prie lūpų.
Ir tada aš išgirdau. Apačioje kažkas vaikščiojo.
- Greičiau rengiamės! - sušnibždėjau. Greitai pašokau iš lovos
ir ėmiau tamsoje grabalioti drabužių.
- Nerandu kelnaičių, - tyliai pasakė Kimė.
Pačiupinėjau ranka po stalą ir uždegiau lempelę. Lovoje Kimė
nuoga atrodė tokia graži, kad užsinorėjau padaryti tai dar kartą,
bet apačioje vėl pasigirdo žingsniai.
Mes greitai apsirengėme ir atidarėme duris. Pradėjome leistis

įvijais laiptais žemyn. Ėmiau kurpti mintyse, ką reikės pasakyti dė
dei Markusui, jeigu ten jis, o ne Kitas. Staiga apačioje pasigirdo
ūžtelėjimas, ir viskas nušvito ryškiai geltona šviesa. Paskui kažkas
garsiai pokštelėjo, tarsi koks fejerverkas.
- Gaisras! - suriko Kimė ir griebė mane už rankos.
Tikrai gaisras!
- Ramiai, - paliepiau.
Pasigirdo spragsėjimas ir pajutome dūmų dvoką. Panašiai kaip
per tą vakarėlį su nakvyne, tik dėdės Markuso bokštelyje nėra ber
niukų tualeto. Yra keli vonios kambariai, bet aš nežinojau, ar už
lango yra kondicionierių dėžės. Galėtume šokti pro langą, bet sto
vėjom ant laiptų, o šalia nebuvo jokio lango.
- Reikia skambinti į gaisrinę! - sušuko Kimė. - Turi telefoną?!
Telefoną buvau palikęs kambaryje viršuje, bet iš ten jau ver
žėsi dūmai. Mes stovėjome iš visur apsupti dūmų. Reikia susirasti
langą. Apačioje pamačiau suveriamųjų durų stiklą, bet jį jau laižė
liepsnos liežuviai. Aplink siautėjo ugnis.
Apkabinau rankomis Kimę. Ji verkė ir visa drebėjo.
Čia jau ne kaip tam vakarėly su nakvyne.
Septyniasdešimt penktas SKYRIUS
Kitas
Jau už kelių namų pamačiau ryškią šviesą bokštelio languose. Va

žiuodamas čia tikinau save, kad nuogąstauju be reikalo. Dieve, juk
bokštelis pastatytas iš betono! Jis net neužsidegtų. Bet kai nuspau
džiau stabdžius priešais pastatą, supratau, kad Džena pasidarbavo
iš vidaus. Vyliausi, kad Endis su Kime suspėjo išsinešdinti jai dar
nepasirodžius.
Lauko durys buvo praviros, viduje šoko liepsnos. Paskambinau
Markusui j gaisrinę.
- Tavo namas dega! - sušukau, kai jis atsiliepė.
-Ką?!
- Aš rimtai! Paskubėk!
Išjungiau telefoną ir sustingau kieme prie savo automobilio.
Arčiau tai jau neisiu nė per žingsnį. Dieve, tikiuosi Endis jau išėjęs.
Vėl įlipau į mašiną ir nukreipiau ilgąsias šviesas į bokštelio prie
kį. Dviračių nėra. Puiku. Išvažiavau į gatvę, kad kieme liktų vietos
gaisrinei. Jau kėliau ranką išjungti šviesas, bet staiga sustingau it
žaibo trenktas. Priglausti prie sienos vienas paskui kitą automobi
lio šviesoje sublizgėjo du dviračiai. Šūdas! Išjungiau šviesas ir iššo
kau iš automobilio.
Apibėgau bokštelį, bet už jo gaisro liepsnos siautėjo smarkiau

nei priekyje. Jos išsprogdino sustumiamas terasos duris ir dabar
laižė medines lentas. Ant veido pajutau karštį ir atšokau nuo pasta
to. Gal jiems pavyko ištrūkti, pagalvojau atsirėmęs nugara į gretimo
namelio sieną. Gal jie išsigandę išlėkė ir nubėgo palikę dviračius?
Betgi Džena ne tokia kvaila. Ji nesiimtų tokio žygio neužkirtusi ke
lio Endžiui pabėgti.
Kopėčios! Pabėgėjau kelis metrus į šoną bandydamas apžiūrėti
stogą. Jeigu jiems pavyko ant jo užsiropšti, galės nusileisti žemyn
kopėčiomis.
Susidėjau rankas prie burnos ir garsiai pašaukiau:
- Endi!
Šaukiau į bokštelio pusę, bet buvau tikras, kad viduje nieko
nesigirdi. Vienintelis garsas - liepsnų traškėjimas. Jis užgožė net
bangų ošimą.
Pribėgau prie bokštelio iš šono. Reikės man kibti į darbą. Kito
kelio nėra. Kito sušikto kelio nebėra.
Reikėjo palikti įjungtas automobilio šviesas. Šita bokšte
lio pusė buvo tamsi, tik pro langus matėsi ryški, siaubą kelianti
ugnies šviesa. Apčiuopom grabinėjau sieną, kol ranka užkliuvo
už metalinio virbo. Neįstengsiu, pagalvojau, bet jau rankomis tvė-
riausi šoninių kopėčių virbų, o koja jau buvo užkelta ant pirmojo
skersinio.
- Kitai!
Pasilypėjęs kelis metrus nuo žemės išgirdau Mėgę, šaukiančią
mane vardu. Žvilgtelėjęs žemyn pamačiau ją stovinčią prie ko
pėčių, apšviestą žėrinčios aukso spalvos. Man ėmė suktis galva,
tučtuojau užsimerkiau, rankomis tvirtai įsikibau į plonus kopėčių
turėklus.
- Dieve! - sukliko ji. - Tik nelipk į viršų!
- Man rodos, viduj Endis su Kime! - stengiausi perrėkti gaisro
triukšmą.
- Endi!
Pajutau, kaip ji įsitvėrė į kopėčių apačią ir ėmė lipti.
- Nelipk! - sušukau jai.
Norėjau perspėti, kad kopėčios dviejų žmonių neišlaikys, jau ir

taip siūbuoja ir virpa, bet išsigandau, nes pasirodė, kad prasižiosiu
ką nors sakyti ir apsivemsiu.
- Lipk! Lipk! - garsiai paragino Megė.
Be galo sunkiai kėliau vieną koją virš kitos, o tiršti dūmai jau
gaubė mūsų kūnus. Smarvė. Dieve. Jau buvau pamiršęs tą dvoką.
Nemačiom bandžiau užčiuopti stogo kraštą. Greičiau! Greičiau!
Bet mano rankos lietė tik bokštelio sieną. Aukštyn, aukštyn, aukš
tyn. Atrodė, galo nebus. Skaudžiai gėlė petį ir plaučius. Pagaliau
pamačiau juostą, kur pilka bokštelio siena susilieja su juodu dan
gumi. Visom keturiom užsiropščiau ant plokščio stogo. Raumenys
įsitempę trūkčiojo. Paknopstom ir dusdamas nuo sauso oro pasi
leidau į bokštelio vidurį, kad tik greičiau ir toliau nuo to pavojingo
krašto. Paskui atsistojau ir nulėkiau prie įžambių durų.
Paliečiau, ar nekarštos, bijojau atidaręs susidurti kaktomuša su
ugnimi besispjaudančiu drakonu.
- Nekarštos? - staiga man už nugaros paklausė Megė.
-Ne.
Atidariau duris ir mes nubėgome metaliniais laiptais žemyn,
garsiai šaukdami Endį.
Pasiekėme pirmąją laiptų aikštelę. Po mumis buvo liepsnos.
Mano randai pajuto jų karštį. Visi laiptai skendėjo dūmuose. Man
sukuteno gerklę ir aš užsikosėjau.
- Endi! - man už nugaros suriko Megė. Ji norėjo prasibrauti
pro mane, bet aš ją sulaikiau.
- Negalima ten...
- Mege! - atsiliepė jis. Visai netoli mūsų.
- Endi! - sušukau. - Eikš čionai! Eik prie laiptų.
- Mes negalim nulipti! - suriko Endis. - Čia vien ugnis.
- Lipkit į viršų! - paaiškino Megė.
Ir tada pamačiau juos abu. Jie buvo taip susiglaudę, kad atrodė
lyg vienas žmogus. Prasibrovė prie laiptų. Padaviau jiems ranką.
- Greičiau! - norėjau sušukti kuo garsiau, bet pasigirdo tik ki
mus gargaliavimas.
Endis sugriebė mano ranką, ir aš užtraukiau juos abu ant laiptų.
Megė norėjo jį apkabinti, bet aš pastūmiau ją aukštyn.

- Viršun! Viršun! - sušukau.
Kol klupinėdami lipome metaliniais laiptais, visą laiką kosėjau
ir springau. Viršuje atlapojau duris į lauką ir mes visi sugriuvome
vienas ant kito, mano rankos buvo apglėbusios Mėgę su Endžiu,
laikiau juos tvirtai prispaudęs prie savęs. O tada išgirdome mieliau
sią garsą pasaulyje: ugniagesių sirenas.
Septyniasdešimt šeštas SKYRIUS
Megė
Trečią dieną po gaisro
Norėjau į ligoninę. Jaučiausi be vietos. Sėdinėjau nuo vienos so

fos ant kitos. Reikėjo laikyti koją pakeltą, todėl mama išnuomojo
atlenkiamą krėslą, ir aš sėdėjau svetainėje prie televizoriaus, per
kompiuterį žiūrėjau filmus ir žaidžiau žaidimus.
Nelabai pamenu, kaip susižeidžiau. Mano kojoje žiojėjo didžiu
lė žaizda, o aš ją pamačiau tik tada, kai mus nuvežė į ligoninę. Ki-
tui, Kimei ir Endžiui buvo atliekama plaučių ventiliacija, aš džiau
giausi, kaip man pasisekė, kad likau nesužeista, o tada priėjo viena
seselė ir paklausė, kodėl mano džinsai šlapi. Kraujas. Et. Dvidešimt
dvi siūlės.
Ačiū Dievui, daugiau niekas nenukentėjo, išskyrus, žinoma,
Dženą. Apdegęs jos lavonas buvo rastas prie užpakalinių bokš
telio durų. Iš pradžių buvo manoma, kad sukeldama gaisrą ji
pakliuvo į savo spąstus ir užtroško. Suveriamos verandos durys
visada sunkiai atsidarydavo; baisu pagalvoti, ką ji turėjo išgyventi
pajutusi, kad nebegali ištrūkti laukan. Pykau ant jos, kad mane iš
davė, o užvis paklaikau, kad norėjo pražudyti Endį, bet nenorėjau
nė įsivaizduoti, kaip ji bergždžiai stengėsi atplėšti tas duris. Pas
kui paaiškėjo, kad ji nusišovė. Kitas pasakė policijai, kad automo-
bilyje ji vežiojosi pistoletą. Še tau kad nori. Ta mergina - tikras

paslapčių kamuolys.
Name, kur ji buvo apsistojusi, rado daugybę paveikslų su švie
siaplaukės merginos, veikiausiai jos sesers Džordės, portretais.
Džena išprotėjo nepakeldama sesers ir mamos netekties. Tai ne
pateisina to, ką ji padarė, bet paaiškina. Aš ne ta, kuri turi teisę
smerkti kitus už veiksmus, kai laikinai aptemsta protas.
Žiūrėdama filmą „Jums žinutė“ išgirdau durų skambutį. Mama
atidarė duris, ir aš vos nenukritau nuo krėslo, kai pamačiau į kam
barį įeinantį pastorių Bilą. Mama trumpam išėjo jam atnešti ko at
sigerti, o jis atsisėdo ant sofos ir susidėjo ant kelių rankas.
- Girdėjau, kad susižeidei, - pasakė.
- Kulkšnį, - paaiškinau. - Dabar turiu laikyti koją pakeltą.
Jis pažiūrėjo tuo baugiu, tik jam vienam būdingu žvilgsniu, ir
tarė:
- Jūs, Lokvudai, be dramų negalite.
Tai buvo įžeidimas, bet teko pripažinti, kad jis teisus.
- Ko gero, taip, - tariau.
- Pamaniau, kad gal norėsi pradėti mūsų vizitacijos programą?
- Ką? - Apie ką jis čia kalba? - Nelabai suprantu, ką norite
pasakyti.
- Ligonių parapijiečių lankymo programą. Parūpinti jiems, ko
reikia pragyventi. Tris kartus per dieną pamaitinti, patvarkyti ir pa
gelbėti namuose. Na, ką nors panašaus.
- Pastoriau Bilai, aš ne...
- Ateisi dirbti pas mane, - pasakė jis tuo bjauriu, niekad ne
sišypsančiu ir bauginančiu veidu. - Viešuosius darbus atliksi pas
mane.
Žinojau, kad ligoninė manęs nebepriims. Vakar paskambino
Keitė Mudi ir pasakė. Bet Drurio memorialo bažnyčioje? Tai jau
beprotybė.
- Aš netikinti.
Jis pašaipiai vyptelėjo ir tarė:
- Šitai aš labai gerai žinau.
- O ar jūsų parapijiečiai... Ar jie įsileis mane į savo bažnyčią?

- Nieko, pripras.
Susiraukiau.
- Betgi jūs manęs nekenčiate.
Jis patrynė delnu smakrą, lyg norėdamas pagalvoti, ką atsakyti,
ir paklausė:
- Gal padėsi man tos neapykantos atsikratyti?
Nustebusi pažiūrėjau į jį. Paskui pratrūkau juoktis. Gal ir jis
šyptelėjo, nežinau, nes labai sunku nuspėti, kada pastorius Bilas
šypsosi. Supratau, kad gavau savo privalomą darbą, ir jis man bus
sunkiausias iš visų iki šiol turėtų.
Buvau pažiūrėjusi pusę filmo, kai pas mus atėjo Kitas.

- Labas, - tarė vilkdamas į kambarį pilną dėžę kažkokių daik
tų. - Markusas prašė užvežti. Kur padėti?
- Gal palik prie laiptų, - pasakiau. Dėdė Markusas norėjo per
kelti pas mus dalį savo daiktų, kol bus remontuojamas namelis.
- Kaip jums ten sekasi švarintis? - paklausiau.
Kitas palingavo galvą ir tarė:
- Negi nežinai, kas būna po gaisro? - Pastatė dėžę ant žemės ir
užsikosėjo.
- Žinau, - pasakiau. - Gaila, kad negaliu padėti.
Norėjau pakalbėti su Kitu apie Dženą, bet iki šiol vis nepavyk
davo. Gal pamėginti dabar?
- Atsipūsk, ką? - pasiūliau. - Pabūk čia ir pažiūrėk su manim
filmą. Man vienai labai nuobodu.
- Nėra kada, - atkirto jis ir patraukė prie durų. - Negaliu palik
ti darbuotis Markuso vien dėl to, kad tau vienai nuobodu.
- Teisingai, - pritariau.
Atidaręs duris atsisveikino:
- Iki greito.
Pro langą mačiau, kaip jis įsėdo į automobilį. Na, šiandien tikrai
neišeis pasikalbėti apie Dženą. Gal kurią nors kitą dieną. Suprantu,
kaip jam sunku. Maniausi turinti draugę, o jis - merginą, priiman
čią jį su visais randais. Jam turbūt skaudu jos netekti - jos arba to,
kas tarp jųdviejų buvo. Jis neteko jos tokios, kokią tik įsivaizdavo
esant. Kada nors aš papasakosiu Kitui, ką reiškia būti apgautai. Ką
reiškia netekti žmogaus, kurio tu iš tiesų nė neturėjai.
Su Kitu nebus lengva atvirauti ir kalbėtis. Jis nelinkęs į širdin
gus pokalbius. Tačiau per gaisrą Markuso bokštelyje pamačiau jo
jautriąją pusę. Iki tol nė nežinojau, kad jis toks gali būti. Dėdė Mar-
kusas man minėjo, kad Kitas labai bijo aukščio, be to, ir gaisro. Jis
galėjo likti ant žemės ir leisti man vienai lipti tomis klebančiomis
kopėčiomis, bet ryžtingai šoko gelbėti Endžio. Mane tai nustebi
no. Gal nustebino ir jį patį. Dabar, trečią dieną po gaisro, jis ir vėl
vaikšto su ta pačia išraiška: nelįskit prie manęs per arti. Nieko to
kio. Tegu Kitas ir nebus pats gražiausias vaikinas saloje, bet po to
vakaro aš pajutau, kad jis yra mūsų šeimos narys.
Dar vienas mano brolis.
Septyniasdešimt septintas SKYRIUS
Kitas
Ketvirta diena po gaisro
Atvažiavęs į mūsų kilnojamąjį namelį ėmiau peržiūrėti automo

bilyje rastus mamos daiktus. Daug kas siūlėsi padėti man tai pa
daryti. Dona. Lorelė. Markusas. Netgi Megė. Bet aš norėjau pats.
Vienas. Žinojau - susigraudinsiu, todėl nenorėjau, kad kas matytų,
kaip žliumbiu.
Bet ištvėriau.
Pirmiausia perverčiau visus dokumentus, nes Markusas buvo
prašęs pradėti nuo jų. Sako, gali būti paliktas testamentas. Gal ko
kia man nežinoma banko sąskaita. Kas nors labai svarbaus. Taigi
ėmiau versti dėžę su popieriais. Jų buvo nedaug ir nieko svarbaus.
Tik banko išrašai, informacija apie mano studijų fondą ir mano
sveikatos draudimas. Dar keletas nereikšmingų dokumentų.
Paskui radau storus sąsiuvinius. Vadinamuosius memuarus.
Su visa jų šūsnimi nuėjau į mamos kambarį, pasidėjau ant lovos ir
ėmiau skaityti. Atrodė, kad ji kambaryje šalia manęs. Tarsi girdžiu
jos balsą. Tikriausiai aš vienintelis pasaulyje įstengiu perskaityti jos
raštą. Apie mamą sužinojau daugiau, nei apie savo motiną žino bet
kuris kitas vaikas pasaulyje.
Kai kas tiesiog pribloškė. Sunku ir keista skaityti apie neprie

kaištingąją ir išmintingąją Lorelę Lokvud, tiksliau, apsileidėlę, ko
kia ji buvo anksčiau. Apie Markusą, nors jis man jau buvo užsi
minęs apie savo praregėjimą. Nė nežinojau, kad mama iki manęs
turėjo dar vieną kūdikį. Už mane vyresnį Šerną. Supratau, kokia ji
jautėsi vieniša, negalėdama pasikalbėti apie Šerną su tuo neander
taliečiu Stivu Vestonu. Jai reikėjo žmogaus, kuriam galėtų atsiverti.
Jai reikėjo mano tėvo.
Net kelis kartus skaičiau tas vietas, kur ji rašė apie Džeimį Lok-
vudą, kol pajutau, tarsi jį pažinočiau. Aš jį mylėjau ir jo neapken
čiau. Jeigu jis būtų gyvas, turbūt tai jam ir jausčiau. Paaugliams bū
dinga mylėti ir neapkęsti tuo pat metu. Taip man ir buvo su mama.
Pastaruosius kelerius metus ji dėl manęs išgyveno tikrą pragarą.
Gal ne visad mano kaltė, bet dažniausiai viskas per mane. Bet ji
nesiliovė manęs mylėjusi. Aš tai suprantu. Juk jos memuarai yra
man ir apie mane.
Jau ketinau užversti paskutinį puslapį tebegalvodamas apie
mamą ir gailėdamasis, kad nespėjau gerai pažinti tėvo, kai staiga
vienas perskaitytas sakinys mane tiesiog išvertė iš kojų.
Banko saugojimo kameroje ji turėjo seifą? Ir dešimties tūkstan
čių dolerių vertės kaklo vėrinį?!
Septyniasdešimt aštuntas SKYRIUS
Endis
Dvi savaitės po gaisro
Pas mus atvažiavo žurnalistė, ir mama paklausė, ar nenorėčiau su

ja pasikalbėti. Atsakiau, kad mielai. Taigi žurnalistė užėjo j svetai
nę, ir mes kartu su ja ir mama susėdom ant sofos.
Ji manęs klausinėjo įprastų dalykų, pavyzdžiui, ar aš labai iš
sigandau ugnies dėdės Markuso namelyje, ir panašiai. Be to, dar
paklausė, ar, mano nuomone, Kitas pasielgė drąsiai, puldamas į
degantį namą, kai jau kartą buvo smarkiai apdegęs. Atsakiau, kad
tikrai taip!
Dabar visi žino, kad Kitas - didvyris. Kartu su manim ir Mege
jis dalyvaus pokalbių laidoje „Šiandien“. Laidos rengėjai sako, kad
ratas ir vėl apsisuko. Tik aš nelabai suprantu, ką tai reiškia, nors
mama jau kelis kartus bandė man tai paaiškinti.
- Endi, ko judu su Kimberle Teilor ėjote į dėdės namus tą die
ną, kai kilo gaisras? - paklausė moteris.
- Markusas buvo prašęs sutvarkyti jo kompaktines plokšte
les, - mama suskubo atsakyti už mane. Labai gerai padarė. Aš vis
pamirštu apie tą kompaktinių plokštelių tvarkymą, kurį sugalvojo
dėdė Markusas, nes tai visiškas melas. Bet, man regis, mama jau
žino tiesą.
Man teko aiškintis dėdei Markusui, kaip atsidūriau jo bokšte

lyje prieš gaisrą. Nors jam labai gaila sudegusio namo, jis garsiai
kvatojosi, kai papasakojau tikrąją apsilankymo priežastį.
- Ko juokiesi? - paklausiau dėdės.
- Pirmas kartas paprastai būna nepamirštamas, - pasakėjis. - O ta
vo istorija tokia, kad ne kiekvienas ir patikės, kai pasakosi užaugęs.
Nieko nesupratau. Aš juk niekam negaliu pasakoti tokių dalykų,
nes seksas yra privatus reikalas. Tikriausiai pats pamiršo, ko mane
mokė. Bet smagu, kad jis juokėsi, todėl ir pats ėmiau kvatotis.
- Tikriausiai labai palengvėjo, kai pamatėte ant laiptų Kitą ir
seserį, bėgančius jūsų gelbėti ir tempti į saugią vietą, - pasakė žur
nalistė.
- Taip. Ta akimirka iš tiesų buvo pati laimingiausia, - patvir
tinau.
ji man uždavė dar vieną klausimą, bet aš jo negirdėjau. Gal
vojau, kad pamelavau sakydamas, jog tai buvo pati laimingiausia
akimirka.
- Vis dėlto laimingiausia buvo kita akimirka, - paskui pri
sipažinau.
- Geresnė net už tą, kai supratai, kad būsit išgelbėti? - nusiste
bėjo žurnalistė.
- Taip, - pasakiau. - Tai ta akimirka, kai visi užbėgom laiptais,
atlapoję duris suvirtom ant stogo vienon krūvon ir laikėm vieni
kitus tvirtai apkabinę.
Mama pasilenkė į priekį ir paklausė:
- Tai buvo pati laimingiausia akimirka, mielasis?
- Tikrai taip.
- Nieko nesuprantu, - pasakė žurnalistė.
Mama nusišypsojo ir vėl atsilošė į sofos atkaltę.
- Na, tai šeimos reikalai, - pasakė ji.
- Taip. - Gerai prisimenu, kaip Kitas laikė mane apkabinęs,
nors visą laiką kosėjo ir spjaudėsi. Nepaleido manęs iš glėbio net
ir tada, kai pasigirdo ugniagesių sirenų gausmas. - Kito pavardė
Vestonas, - paaiškinau žurnalistei, - bet tai visai nesvarbu. Jis vis
tiek Lokvudas, nori to ar ne.
Septyniasdešimt devintas SKYRIUS
Sara
Liūtė
2008 m. rugsėjo 15 d.
Ji buvo pavargusi ir labai labai susirūpinusi.

Naktį beveik nesumerkė akių, nes visą laiką galvojo, kad ry
toj iš kalėjimo turi paleisti Mėgę. Dar gerokai prieš patekant sau
lei ji išgirdo, kaip sučirškė Kito žadintuvas. Šiandien jam reikia į
mokyklą anksti, nes turės perlaikyti egzaminą. Ji atsikėlė su tam
sa ir iškepė jam lietinių su šaldytomis mėlynėmis. Kitas juos labai
mėgsta. Jis įžirgliojo į virtuvę ir gerokai nustebo. Bet ir apsidžiaugė
išvydęs lėkštę mėgstamo gardumyno. Čiupęs pirštais kelis lietinius
patraukė prie durų.
- Ačiū, mam, - padėkojo imdamas jos paduodamą servetėlę.
- Myliu tave, - pasakė ji, o jis kramtydamas sumurmėjo ir svei
kuoju petimi atstūmė suveriamas terasos duris.
Ji žiūrėjo, kaip jis išvažiuoja iš kiemo, įjungtos ilgosios šviesos
lyžteli jūros bangų keteras, o paskui jis įsuka į tuščią pagrindinį ke
lią, vedantį prie didžiojo tilto. Paskui ji basa ir tik su chalatu nuėjo
prie jūros, atsisėdo ant smėlio ir žiūrėjo, kaip iš jūros lėtai pateka
kruvinai raudona saulė.
Po kiek laiko grįždama į namelį ant smėlėto paplūdimio keliu-
ko pamatė tris furgonus. Priėjusi arčiau ant šonų išvydo televizijos

stočių ženklus. Ji pasileido bėgti ir prie pat namų pamatė, kaip šeši
žurnalistai, keli su vaizdo kameromis, išlipo iš autobusiukų ir lei
dosi artyn prie jos.
- Ar Kitas dar neišvažiavo mokyklon? - paklausė vienas iš jų.
Jos veidą nuplieskė pyktis. Nekreipdama dėmesio į žurnalistus
ji drąsiai užlipo į prieangį.
- Mes norėtume pasikalbėti su juo apie Megės Lokvud grįžimą
į laisvę, - sušuko kitas, lipdamas jai ant kulnų.
- O kaip jaučiatės jūs, kad šiandien ruošiamasi paleisti Mėgę? -
paklausė trečias, pasivijęs ją prie durų.
- Ar galėtumėte paprašyti Kito išeiti su mumis pasi...
- Ne! - suriko ji, atsisukdama į žurnalistus nuo prieangio. - Nė
nesvajokit! Nemanykit kamantinėti jo apie Megės Lokvud grįžimą
iš kalėjimo. Nešdinkitės lauk! - Ir ji parodė ranka į žemyną. Plati
chalato rankovė piktai suplevėsavo vėjyje.
- Ar jis nesikremta, kad...
- Ar nemanot, kad jis ir taip daug prisikentėjo? - Jos balsas
šaižiai nuaidėjo vaiskaus rausvo ryto tyloje ir atsimušė į kitus na
mukus. - Nedrįskite... Sakau jums, nedrįskite daugiau artintis prie
mano sūnaus! Niekada! Supratot? Ir nedrįskite rodytis jo mokyk
loj! Aišku?
Žurnalistai atvipusiais žandikauliais nustebę spoksojo į ją. Kai
kurie prisiminė tylią ramią Sarą Veston. Dabar šita moteris kitokia.
Tarsi liūtė, ginanti savo jauniklį. Jie turėjo suprasti, kad dėl vaiko ji
gali net nužudyti.
Sara stovėjo sugniaužusi kumščius.
- Nedrįskite daugiau čia rodytis, kitaip aš jus visus išgalabysiu!
Prisiekiu!
Įpuolė į namą ir garsiai užtrenkė duris. Sukniubo svetainėje ant
grindų, nes nebeišstovėjo ant virpančių kojų. Rankomis užsidengė
veidą. Ačiū Dievui, kad jis šįryt išvažiavo į mokyklą anksti. Nors
gal ir iš viso nereikėjo jo leisti. Gal vertėjo užsidaryti ir pasislėp
ti namie. Ji nenorėjo išskirti šios dienos iš kitų, tebūnie ji kaip ir
visos, bet nepagalvojo apie žiniasklaidą. Jie ims persekioti Kitą.
Parodys per televiziją jo randus. Tokio viešumo jis tikrai neištvers.

Tokio išnaudojimo. Jo nervai ir taip įtempti.
Staiga ji suvokė padariusi didžiulę klaidą, kad atsisakė išvažiuo
ti gyventi kitur, kai pasitaikė tokia gera proga. Juos čia pririšo Saros
nenoras atsisveikinti su sala, o dabar jau per vėlu.
O gal dar ne?
Staiga pajutusi jėgų antplūdį Sara pašoko ant kojų ir kurpdama
planą sumetė nesuvalgytus lietinius šiukšlių dėžėn. Dabar valgyti
nėra laiko.
Suskambo telefonas, ir ji kelias akimirkas spoksojo į jį. Nutarė
atsiliepti tik dėl to, kad tai gali būti Kitas.
- Labai atsiprašau, kad trukdau, - pasigirdo uždususios Lorelės
balsas, - bet aš neišmanau, į ką man daugiau kreiptis. Endis visą
naktį blogavo, o mudviem su Markusu reikia važiuoti parsivežti
Megės. Ar galėtum kelioms valandoms priglausti Endį, kol mes su-
lakstysime? Neturiu kitos išeities, Sara.
Akimirką kitą Sara nesumojo, ką atsakyti. Kaip Lorelė drįsta
prašyti jos pagalbos tokią dieną? Ar ji jau visai nebemąsto?
- Labai prašau, Sara, - maldavo Lorelė. - Tai tik vienos dienos
negalavimas. Suprantu, kad prašau milžiniškos paslaugos, bet ne
galiu palikti jo vieno. Aš tik kelioms valandėlėms.
Sara nepamiršo, kiek Lorelė jai yra padėjusi, kai Kitas grįžo iš
ligoninės. Puikiai pamena, kaip savanaudiškai naudojosi jos kaltu
mu, o dabar draugės balse skambėjo nuoširdus pagalbos šauksmas.
Argi galima atsakyti draugei?
- Kada ketinat grįžti? - paklausė Lorelės.
- Pasiimsime jį iš tavęs apie pirmą. Vėliausiai pusę dviejų.
Pusę dviejų. Visai neblogai. Kol Endis bus čia, ji galės susikrauti
daiktus. Jis tikrai nesupras, ką ji daro, o ir krautis yra ne kažin kas.
Po kelių savaičių atvažiuos ir pasiims likusius daiktus. Svarbiausia
išsinešdinti iš šitos salos kuo greičiau. Šiandien.
- Gerai, - ištarė ji. - Bet dar turiu skubiai sutvarkyt vieną rei
kaliuką ir grįšiu tik pusę vienuoliktos. Tau tinka?
- Taip, taip! - apsidžiaugė Lorelė. - Iki greito.
- Gerai, iki, - pasakė Sara.
* » *
Ji buvo banke, vos tik jis atsidarė. Ji nežiūrėjo į papuošalų seifą,

nenorėjo pamatyti savo vėrinio ar prisiminti, kaip Džeimis segė jį
jai ant kaklo. Įsimetė į dėklą, kurį iš anksto buvo pasiruošusi, tada
nuskubėjo į pašto skyrių ir išsiuntė į internetinį aukcioną, prieš tai
apdraudusi tūkstančiu dolerių. Jeigu apdraustų didesne suma, gali
kilti įtarimas.
Parskubėjo namo laiku, o tada jai atvežė Endį. Jis buvo nusil
pęs, suglebęs, ir Sara įtaisė jį svetainėje ant sofos, o netrukus apsi
džiaugė, kad jis greitai užmigo.
Telefone paliko Kitui žinutę, kad po pamokų iš karto skubėtų
namo ir nesusidėtų su jokiais žurnalistais. Paskui pagalvojo, kad
gal reikėtų sulaukti jo ir viską paaiškinti akis į akį, bet tada jis gali
imti prieštarauti. Jis ir taip bus sukrėstas žinios, o tvirtinti ir įrodi
nėti ji tiesiog nebeturi laiko. Iki Šarlotės ir taip penkios valandos
kelio, o jai reikia nusigauti ten dar su šviesa, kad spėtų surasti pa
kenčiamą motelį. Kišenėje guli keli šimtai dolerių, jų turėtų užtek
ti kelioms dienoms, o paskui jau reikės imti iš bankomato. Rytoj
paskambins į Vakarų Karolinos banką ir pasiklaus, ar yra laisvų
darbo vietų. Paskui pasiieškos, kur apsigyventi. Įsikurti tame pra
bangiame apartamentų komplekse jiems dar neišeis, bet nesvarbu.
Kada nors vėliau.
Atsibudo Endis, ji atnešė jam atsigerti limonado ir parūpino
Kito kompiuterinių žaidimų, todėl jis jos beveik nematė, o kad
kraunasi daiktus, nė nepastebėjo.
Tačiau planas ėmė griūti.
Paskambino Lorelė ir pranešė, kad vėluos. Grįš tik apie pusę
penkių ar penktą. Sara ėmė niršti. Kito kelio nėra, tik išvažiuoti
jiems dar nesugrįžus. Endis pabus ir vienas. Dieve mano, juk nebe
mažas, šešiolikos metų. Sara parašė Kitui laišką, kuriame paaiški
no situaciją, ir pasakė Endžiui važiuojanti į parduotuvę. Išėjo iš
namelio, įsėdo į mašiną ir išvažiavo. Pasiėmė tik keletą drabužių,
būtiniausių tualetinių reikmenų, memuarų sąsiuvinius, į kuriuos
jau senokai neberašė, ir mobilųjį telefoną, kurį amžinai pamiršta
įkrauti.
Pervažiavusi tiltą staiga pradėjo verkti. Apsisukusi aikštelėje

patraukė atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavo. Bet j vagonėlį ne
begrįžo. Ne. Ji pasuko į šiauriausią salos galą.
Pasistatė mašiną keliuko gale. Nusispyrusi sandalus basa nuėjo
per smėlį iki apgriuvusių betoninių koplytėlės pamatų, iki to, kas
buvo likę iš Laisvojo tikėjimo koplyčios.
Įdomu, ar turistai, atėję iki šio siauro salos galo, neima spėlioti,
kas čia buvo anksčiau? Iš penkių sienų buvo likusios tik dvi, bet ir
jos tėra aptrupėję betono lakštai, kyšantys iš per daugelį metų vėjo
suneštų smėlio kopų, o grindų, klauptų ar stogo jau seniai neli
kę nė kvapo. Turistai tikriausiai mano, kad šie griuvėsiai - kadaise
vykdytos karinės operacijos „Kamanė“ pastatų liekanos, gal kokio
bokštelio nuolaužos. Gal jiems smalsu, kodėl jis stovi būtent šioje
vietoje, iš trijų pusių skalaujamas vandens... bet į jų gūžčiojimus
niekas neatsako. Kam tai rūpi? Kam įdomus šitas plikas žemės
lopinėlis? Nebent tik Sarai. Metams bėgant ji dažnai čia ateidavo,
aplankydavo vietą, kur Džeimio pelenai susimaišė su vandeniu ir
smėliu. Kartais jai atrodydavo, kad jis čia, šalia jos.
Ji atsisėdo ant smėlio ir atsirėmė nugara į dar likusios sienos
griuvėsius. Prisiminė dienas, praleistas mažoje koplytėlėje. Kaip
dažė sienas tamsia šlapio smėlio spalva. Kaip siuvo dešimtis metrų
audeklo klauptų pagalvėlėms. Kaip rūpinosi Mege. Ak, Mege.
Prieš akis ėmė mirguliuoti neramus įlankos vanduo. Giliai su
leidusi pirštus į smėlį ji staiga suvokė. Jos siela suaugusi su šia vieta.
Kaip ji gali iš čia išvažiuoti?
Sara susimąstė, kaip būtų pakrypęs jos gyvenimas, jeigu Džei-
mis gerokai anksčiau būtų išdrįsęs palikti Lorelę ir vesti ją. Tada
jis nebūtų plaukęs su Markusu į jūrą. Būtų likęs gyvas - jos ateities
planuose ir praeities prisiminimuose. Tačiau galvoti apie tai, kaip
būtų buvę, kvaila ir nebėra prasmės. Dabar reikia galvoti apie tai,
kas geriausia Kitui. Pamanė, kad ir Džeimis veikiausiai būtų prita
ręs jos planui dėl sūnaus ateities.
Atsistojusi pakėlė galvą į dangų ir stipriai įkvėpė gaivaus van
denyno, įlankėlės ir vidaus pakrančių vandenkelių oro. Ji niekada
daugiau čia nebestovės. Ji atsisveikina su šia vieta, nutraukia plony
tį siūlą, siejantį ją su žmogumi, kurį mylėjo visą gyvenimą.
Pasilenkusi pasėmė dvi saujas smėlio ir tvirtai sugniaužė pirš

tus. Gal mašinoje bus kokia skardinėlė ar dėžutė, kur galėtų susipil
ti šias smilteles? Reikėtų pasilikti atminimui, svarstė toldama nuo
koplytėlės griuvėsių. Ji pasiims dalelę šios salos, dalelę Džeimio, su
savimi.
Bet eidama pastebėjo, kad smėlis pro pirštus nesulaikomai byra
žemyn. Kuo tvirčiau gniaužė kumščius, tuo greičiau jis byrėjo, ir
kol ji atėjo iki automobilio, pamatė, kad delnai tušti... beveik tušti.
Atgniaužusi pirštus pamatė ant delnų plonu sluoksniu nugulusias
smėlio dulkes. Ilgai glostė jas akimis - gelsvai rusvas, baltas, raus
vas dulkeles - savo praeities akimirkas. Paskui pakėlė delnus prie
lūpų, pasilenkė ir visas nupūtė.
Aštuoniasdešimtas SKYRIUS
Kitas
Mėnuo po gaisro
Man patinka, kad galiu sėdėti ant smėlio, atsirėmęs nugara į beto
nines senosios Džeimio Lokvudo koplytėlės sienų liekanas, ir kad
niekas manęs nemato. Per mamos laidotuves pirmą kartą atvažia
vau į šitą atokų salos galą, nors visą laiką gyvenau vos dešimt mylių
nuo jo. Dabar suprantu, kodėl mano tėvas pasirinko koplytėlei bū
tent šitą vietą. Čia ramu, tylu ir visur vanduo.
Bet čia sėdėti gana žvarbu. Nuo vandenyno pučia stiprus vėjas,
bet aš atėjau pasirūpinęs stora vilnone antklode. Atėjau pagalvoti,
ar verta čia statytis namą. Dabar aš jau turiu pinigų. Daug. Jeigu
tiksliai, tai net tris šimtus penkiasdešimt penkis tūkstančius dole
rių. Misteriui Džonsonui pavyko aptikti į aukcioną išsiųsto vėrinio
pėdsakus. Aukciono rengėjai jau kurį laiką bandė susisiekti su mano
mama, bet ji buvo davusi jiems visai kitą elektroninio pašto adresą,
apie kurį niekas nieko nežinojo. Aš dabar turtingas kaip niekad,
Lorelė sako, kad galiu rinktis kokį tik noriu Lokvudų nuosavybės
žemės sklypą ir statytis jame namą. Bet sėdėdamas čia, šiame že
mės lopinėlyje, ant kurio stovėjo koplytėlė ir kur pučia atšiaurūs
vėjai, suprantu, kad to niekada nebus. Pirma audra, atūžusi į salą,
nušluos jį nuo žemės paviršiaus. Mano tėvas buvo pamišėlis.
Po gaisro visas dienas leidžiu padėdamas Markusui remon

tuoti bokštelį. Viduje dar visiška netvarka, bet pamažu stumiamės
į priekį. Pirmą dieną po gaisro Markusas manęs paprašė padėti
apsivalyti svetainėje. Kai ėmiau dvejoti, liepė lipti viršun, į savo
kambarį. Jis suprato be žodžių, kad nenoriu darbuotis kambaryje,
kur buvo aptikta Džena. Nenoriu apie ją nei galvoti, nei kalbėti,
nei prisiminti jos vardo. Dieve, mane ir anksčiau vyniodavo apie
pirštą, bet tik ne šitaip. Pripaistė niekų apie išsiskyrusią šeimą,
apie tėvą, kuris norėjo padaryti iš jos medžiotoją, apie brolį, ap
degusį per chemijos pamoką. Gryni pramanai. Flipas greitai atse
kė galus, pasikalbėjęs su jos draugėmis. Pasirodo, jai buvo dvide
šimt, Šiaurės Karolinos universiteto menų specialybės studentė,
šviesiaplaukė iš Aševilio. Tėvas ją paliko dar vaikystėje. Mama
tikrai nulėkė nuo aukštuminio tilto. Turėjo seserį Džordę, kuri
uždaro vakarėlio savaitgalį norėjo atvažiuoti aplankyti jos į Aše-
vilį, bet Džena tuo metu draugavo su vaikinu ir norėjo būti su
juo, todėl liepė Džordei nevažiuoti; sesuo nuėjo į vakarėlį ir žuvo.
Spėju, Dženai apkarto gyvenimas su kaltės jausmu. Endis tikriau
siai ją matė per žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją, nes tuokart visi
nukentėjusių artimieji sėdėjo pirmose eilėse, o jis buvo pagerbtas
kaip didvyris.
Vis prisimenu paskutinius Dženos žodžius, kuriuos ji man kal
bėjo prieš išeidama iš namų tą vakarą, kai bokštelyje kilo gaisras.
Koks aš gražus. Kad turiu tai prisiminti. Ji kalbėjo nuoširdžiai, aš
ja beveik patikėjau.
Man prieš akis iš vandenyno įlankėlės atplaukia nedidelė jach
ta. Stebiu, kaip ji slenka iš kairės į dešinę, denyje matau du vaiki
nus. Jiems sekasi! Jokių rūpesčių. Gal ir man nusipirkti laivelį ir
nebesukti galvos dėl namo?
Už kelių jardų nuo tos vietos, kur sėdžiu, į kranto smėlį atsirita
jachtos sukeltos bangelės ir staiga susimąstau: vandeny ir mamos
pelenai. Prisiminiau, kaip Megė kalbėjo apie lygiai šioje vietoje iš
barstytus mano tėvo pelenus. Mama labai jį mylėjo. Supratau iš jos
užrašų. Po tėvo mirties kitos meilės nebeieškojo. Anksčiau apie tai
nesusimąstydavau, nes man nerūpėjo mamos meilės reikalai, bet
greičiausiai nesutiko nė vieno, kuris prilygtų mano tėvui, - bent

jau jos akyse.
O kaip man patinka skaityti jos memuarus. Sužinau, kokia ji
buvo. Sužinau, kas esu aš.
Kai man buvo treji, lioviausi verkęs. Turbūt užsigrūdinau. Gal
kas pasakė, kad mamai reikalingas tvirtas vyrukas, giliai tuo pa
tikėjau ir daugiau niekada neleidau sau verkti. Bet per pusantrų
metų po bažnyčios gaisro išliejau daug ašarų. Gyvenimas man pa
sidarė juodas, nebemielas, ir aš palūžau.
Tačiau dėl mamos neverkiau. Neišliejau nė vienos ašaros net
skaitydamas jos dienoraščius. Jaučiuosi normaliai. Man gera. Pati
to nežinodama mama man paliko neįkainojamą dovaną. Ne kaklo
vėrinį. Ne pinigus. Kai ką geriau.
Ji man paliko savo istoriją.
PADĖKA
Kai rašiau knygą „Paliktos paslaptys“, man talkino daug žmonių,

padėjusių geriau suvokti nepilnamečių teisinę sistemą, namiškių
būseną dingus artimiesiems ir netgi Topsulo salos geografiją.
Už išaiškinimą, kaip dirba policija, ieškodama be žinios dingu
sių suaugusiųjų, nuoširdų ačiū tariu seržantui Art Cunio ir Šiaurės
Karolinos apygardos Serf Sičio policijos departamento viršininkui
Mike Halstead. Mano išgalvota policijos nuovada niekada nepri-
lygs jūsiškei!
Už pasakojimą, kaip jaučiasi šeima, kai dingsta artimas žmo
gus, ačiū projekto „Jason“ įkūrėjai Kelly Jolkowski ir savanorei De
nise Gibb. Jūs dingusiųjų artimiesiems suteikiate viltį.
Už neišmatuojamą paramą ačiū tariu savo knygos platintojoms
Nancy Olson iš Rolio, „Quail Ridge Books“ ir Lori Fisher iš Topsu
lo paplūdimio, „Quarter Moon Books“.
Už per trumpiausią laiką pasiūlytas neįkainojamas idėjas ir
nuolatinę paramą bei palaikymą didžiulę padėką reiškiu plunksnos
seserims: Mary Kay Andrews, Margaret Maron, Katy Munger, Sara
Shaber, Alexandra Sokoloff ir Brenda Witchger.
Už leidimą naudotis savo būstu per keliones į Topsulo salą nuo
širdžiai dėkoju Susan Rouse, taip pat Dave ir Elizabeth Samuels.
Dėkoju Ray McAllister už tai, kad parašė knygą „Topsulas:

Meiberis prie jūros“, kuri tapo mano mėgstamiausia ir parankiau
sia knyga aprašant šią vietovę.
Taip pat už visokeriopą pagalbą dėkoju Jean Beasley, Ken ir
Angie Bogan, Sterling Bryson, BJ Cothran, Evonne Hopkins, Kate
Kaprosy, Lotte Koenig, Holly Nicholson, Glen Pierce, Adelle Stavis
ir Roy Young.
Už kantrų mano sumanymų išklausymą, įvertinimą ir rankraš
čio skaitymą, už etatinį fotografo darbą bei raukšlių kaktoje lygi
nimą, kai susidurdavau su neįveikiamais turinio vingiais, ir valgio
ruošimą, kai jau imdavo spausti laikas, nuoširdžiausią ačiū tariu
John Pagliuca.
Ir kaip visada dėkoju leidėjai Miranda Indigo ir prekybos agen
tei Susan Ginsburg. Labai džiaugiuosi, kad jūs visada su manimi!
DIANE CHAMBERLAIN KNYGOS
m,;
D ia k f
C h a m b e r l a in
Prieš audrą
Dingusi duktė Prieš audrą

Eva Eliot - sėkmingai dirbanti Penkiolikmetis Lorelės sūnus Endis -
psichoterapeute, mylinti žmona ir ypatingas. Aplinkiniai iš karto pastebi,
mama. Tačiau jos laimė sukurta ant kad jis plepa tai, kas ant liežuvio;
savo pačios melo. nenumato veiksmų pasekmių; jis
Kadaise, būdama jauna ir lengvai veikiau vaikas nei paauglys. Tačiau
pažeidžiama, Sesilė Vilks priėmė ne mamos meilė vaikui - beribė kaip
kaltą sprendimą, kuris vieną tamsią vandenynas.
naktį įvėlė ją į sąmokslą su neįsivaiz Prieš daugelį metų Lorelė Lokvud
duojamomis pasekmėmis. Tąnakt per apsileidimą neteko sūnaus. Vėliau
gimdydama mirė gubernatoriaus ji visą gyvenimą graužiasi už padary
žmona, o jos kūdikį ryžosi auginti tas klaidas ir tampa rūpestinga moti
Sesilė... na - gal net per daug rūpestinga. Vis
Po dvidešimt aštuonerių metų ap dėlto neapsižiūrėjusi ji išleidžia sūnų
tikti gubernatoriaus žmonos Ženevje- dalyvauti paauglių susibūrime ir ne
vos Rasei palaikai priverčia prisiminti trukus dėl to pasigaili, nes vakarėlyje
tuos šiurpius įvykius. Žmogžudystės kyla gaisras. Endis lieka gyvas ir, visų
šešėlis krinta ant nekalto vyro. nuostabai, išgelbėja iš ugnies draugus.
Sesilė žino, kas įvyko tąnakt. Ta Lorelė stebi, kaip sūnus džiaugiasi
čiau papasakodama tiesą ji turėtų didvyrio šlove, o pasaulis pagaliau
prisipažinti šeimai esanti ne ta, kuo pamato Endį jos akimis.
dedasi, o tylėdama pasmerktų nekaltą Bet kai Endis įtariamas pats sukė
žmogų myriop. lęs gaisrą, Lorelė ima abejoti, ar iš
tiesų jau taip gerai pažįsta savo sūnų...
Diane Chamberlain, kaip ir Jodi Kaip jai pavyks tesėti duotą pažadą
Picoult, - tikras rašymo talentas! saugoti jį visą gyvenimą?
DOROTHY KOOMSON KNYGOS
Mano geriausios Labanakt, gražuole

draugės dukra Malas ir Nova - geriausi draugai,
Geros bičiulės Kemrina Matika ir pažįstami dar nuo vaikystės, vienas
Adelė Brenon manė, kad jos neiš dėl kito pasiryžę padaryti bet ką. Kai
skiriamos. Bet tik iki tol, kol Adelė Malas, su žmona Stefani negalintis
padarė neįtikėtiną dalyką - permie susilaukti vaikų, paprašo Novos tapti
gojo su Kemrinos sužadėtiniu Neitu. pakaitine motina, ši sutinka - nepai
Negana to, Adelė pastojo ir pagimdė sydama abejonių, kad tai gali kainuoti
kūdikį. Sužinojusi apie išdavystę, jųdviejų su Malu draugystę...
Kemrina prisiekė, kad jos akys dau Labai greitai Novos būgštavimai
giau niekada neregės nei geriausios tampa tikrove. Nėštumui įpusėjus,
draugės, nei sužadėtinio. Tačiau ne Stefani aptinka Malo telefone žinutę
visų priesaikų laikytis taip paprasta, Novai: „Labanakt, gražuole.“
kaip norėtųsi... Jau anksčiau įtarusi, kad Malą su
Nova sieja kai kas daugiau nei papras
N epaprastai ryškūs charakteriai ir čiausia draugystė, Stefani reikalauja,
sąm ojis. (Heat) kad jis nutrauktų ryšius su Nova ir
K vatojausi ir verkiau nuo pirm ojo dar negimusiu jųdviejų kūdikiu...
puslapio. D. K oom son puikiai narsto Ar jiems pavyks įveikti nuoskau
suaugusiesiem s aktualius klausimus: das ir suvokti, kiek daug jie reiškia
draugystė, m irtis, išdavystė ir a tleid i vienas kitam?
mas, - pagaunanti knyga. (Adele Parks)
Smagus, nuotykingas pasakojim as.
(Company)
Chamberlain, Diane
Ch78 Paliktos paslaptys: romanas / Diane Chamberlain; iš ang
lų kalbos vertė Regina Šeškuvienė. - Vilnius : Alma littera,
2011.-448 p.
ISBN 978-609-01-0134-6
Diane Chamberlain (Dianė Čamberlein) - talentinga autorė, savo romą-
nuošė nepaprastai sumaniai narpliojanti žmogiškųjų santykių temas, todėl
pagrįstai lyginama su Jodi Picoult. Paslaptimis ir nuojautomis persmelktas
romanas atveria „kitokių" paauglių psichologiją bei suaugusiųjų pasirinki
mus. Ar du gilius randus širdyse nešiojantys paaugliai sugebės atleisti vienas
kitam. Mamai ir sau...
UDK 821.111(73)-31
Diane Chamberlain
PALIKTOS PASLAPTYS
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Regina Šeškuvienė
Redagavo Rūta Pučinskaitė
Korektorės Jurgita Komarovskytė, Indrė Petrėtytė
Viršelio dailininkas Edvardas Jazgevičius
Maketavo Jurga Morkūnienė
Tiražas 3000 egz.
Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245, Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Vieną dieną vieniša motina Sara Veston pareiškia
parduotuvę ir nebegrįžta...
Kitas Vestonas vos liko gyvas per tyčia sukeltą gaisrą. Gyvas, bet su
siaubingais fiziniais ir dvasiniais randais. Likęs be mamos jis neturi kas
jam padeda gydyti žaizdas, neturi pinigų, netrūksta tik vaistų, malšinančių
nepakeliamą skausmą. Atsiskyręs ir piktas jis nukreipia įniršį į netikrą
seserį - Mėgę Lokvud. IftV
Devyniolikmetė Megė Lokvud metus praleido kalėjime už veiksnus,
nuvedusius iki gaisro. Dabar ji grįžta namo. Tačiau laisvė nepalengvina
kaltės, sunkia našta užgulusios merginos pečius. Ji užaugo kartu su Kitu,
vaikystėje abu žaidė... o paskui sužinojo, kad abu turi tą patį tėvą.
Taigi dabar Kitas nekenčia žmogaus, kuris yra pats artimiausias...
kol grįš mama. Jeigu ji grįš...
„Visada susižaviu romanu, kuriame autorius pasakoja savo istoriją,

savo paties išgyventus jausmus. Ir visai nesvarbu, kad dažnai išgalvotus!
Kas dar sužavėjo? Autorė puikiai išmano žmogaus psichologiją.
Dažnai pagaudavau save, kad gyvenime juk taip ir būna, regis, tokia
graži meilė, tokia idilė, o iš tikrųjų - kiek ten visko...
Ir dar... rašytoja puikiai įvaldžiusi „įtampos auginimo techniką“ -
velniškai intriguoja, kas toliau!
() perskaičiusi knygą, jau kitą dieną jos pasiilgau...
tada ieškojau kitų šios autorės knygų.“
Nijolė Narmontaitė
Diane Chamberlain, kaip ir Jodi Picoult, -

tikras rašymo talentas!
knygų
k lu b a s
Tapkite Knygų klubo nariui

• Nem okam as knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
• Naujausios ir populiariausios knygos
• Ypatingi pasiūlymai
• Knygų pristatym as j namus, darbovietę ar paštą
www.knyguklubas.lt

Diane Chamberlain - Paliktos Paslaptys 2011 LT PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Diane Chamberlain - Paliktos Paslaptys 2011 LT PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

D iane

Iš anglų kalbos vertė

Copyright ©2009 by Diane Chamberlain

Sėdėjau ant tetos Saros sofos ir vieną po kito galabijau megakarius.

Buvau tikras, kad pykinimas praėjo ir daugiau nebevemsiu, negaliu

Į vagonėlį pasiėmiau savo pagalvę. Mašinoje važiavau atsirėmęs

- Neišmanau, kaip tau atsidėkoti, Sara.

atsitinka, kai negali susikaupti. Aš neįstengiau susikaupti, nes no­

Teta Sara pasižiūrėjo į laikroduką ir numojo ranka.

Mane išvedė iš kameros keliomis valandomis vėliau, nei tikėjau­

- Verki? - paklausė ji. - Mergyt, atėjai čia verkdama ir išeini

draugių ir tapo jų mylima. Netgi dievinama. Kaip iškilo. Vyliausi,

galėčiau būti naudinga su verslo vadybos diplomu? Ką gero galėčiau

- Užrakinta, mergyt, - paaiškino Leticija. - Juos įleis vidun.

Mamos automobilis stovėjo prie pat vartų, kad man nereikėtų

dama pinigus iš man skirtos tėčio palikimo dalies. O kaip atlygin­

- Gali man sakyti ką tik nori, - paragino mama.

su manim norėtų padaryti „tai“. Rašydavo su menkiausiom smul­

Pirmiausia krito į akis paprastas penkiakampio pastato grožis. Me­

jo veidą ir tamsias švelnias akis. Jis lėtai nužvelgė susirinkusiuosius,

Kai įsukome į savo trumpą aklagatvį sąsiaurio gale, pamačiau ke­

žmonėmis. Jaučiausi nepaprastai laiminga parsiradusi namo, bet

stovėjo su maudymosi kostiumėliais išsirikiavę palei sieną. Net

- Gerai, Andriau, - pasitaisiau ir jis nusijuokė.

Po vakarienės pro savo kambario langą mačiau du tebesto­

- Nepaisant protestų bangos, šiandien iš Kavačio moterų pa­

Papurčiau galvą. Man maudė pilvą.

Buvo keista sėdėti svetainėje su aklinai užtrauktomis užuolai­

kai ką nugirsti. - Gal paskambink Donai? - pasiūlė ji. - Galbūt ji

Apie pusę vienuoliktos dėdė Markusas užlipo į viršų, ir aš su­

Prisiminiau gaisro aukų pagerbimo ceremoniją ir Hendersono

Palinkau prie jos ir padėjau galvą jai ant peties.

Kartais mama įsiutindavo, kad nors stauk. Ji sekiodavo paskui

Po „Simpsonų“ rodė žinias. Jų niekada nežiūriu, bet šįkart

pasirodė įdomu, ėmiau stebėti savo savijautą. Jeigu atvirai, norė­

Faras atvažiavo po pusvalandžio. Serf Sityje naktis tikriausiai

Negirdėta pavardė. Vyras buvo nebejaunas ir iš kažkur mane

Pagavau jo žvilgsnį į svetainę, ten ant grindų tebegulėjo ant

- Neturiu supratimo. Aš... nekreipiu dėmesio, kuo ji rengia­

Kai suskambo telefonas, aš dar gulėjau lovoje. Kimė! Stryktelėjau iš

lūs sportininkai šauniai šoka ir yra labai malonūs. Žaidėme žaidi­

Apsirengęs ir susitvarkęs nulipau j apačią. Pamaniau, kad Megė

- Aš nebenoriu sėsti į kalėjimą, - pasakiau. Kalėjime yra mažas

- Oi, su mama, - staiga prisiminiau. - Mama jai paskambino.

- Nešėsi dėžę su puodu.

Įsikibusi Stivui į ranką smukau į Laisvojo tikėjimo koplyčios klaup­

Labai nervinausi šitaip su juo kalbėdama. Stivas neblogas žmo­

- Neblogai, - pagaliau atsakė jis. - Dabar mes truputį įsitempę,

Džeimis mus pasivijo smėlėtoje automobilių aikštelėje priešais

Džeimis pakvietė ateiti į nekilnojamojo turto agentūrą, kur dir­

Negi jis man atvirauja?

Džeimis su Lorele gyvena paplūdimyje, apskritame namuke,

- Įsitaisyk patogiai, - pakvietė jis ir padavė man į rankas

- Patys žinote, ką turiu omeny, - tarė ji.

Koplytėlėje Džeimis turėjo nedidelį kambarėlį, ten ir praleis­

dešimtys sėdimų vietų koplytėlėje savaitgaliais būdavo užimtos.

Prabėgus keliems mėnesiams Džeimis pasakė manąs, kad Lo­

Kai pasižadėjau aplankyti, viskas atrodė įmanoma, bet tada nė

Nuėjau pas ją sugalvojusi pavaišinti vištienos ir ryžių troškiniu.

Mažame koplyčios kambarėlyje Džeimis pakėlė akis nuo nedi­

- Ne taip, kaip tikėjausi. - Susmukau į antrą ir vienintelę laisvą

Dona pastatė automobilį palei Lokvudų namą pačiame gatvelės

- Ką gi, - tarė Dona ir atsisegė saugos diržą. - Eime.

atsitinka, kai negali susikaupti. Aš neįstengiau susikaupti, nes no

Mane išvedė iš kameros keliomis valandomis vėliau, nei tikėjau

dama pinigus iš man skirtos tėčio palikimo dalies. O kaip atlygin

su manim norėtų padaryti „tai“. Rašydavo su menkiausiom smul

Pirmiausia krito į akis paprastas penkiakampio pastato grožis. Me

Kai įsukome į savo trumpą aklagatvį sąsiaurio gale, pamačiau ke

Po vakarienės pro savo kambario langą mačiau du tebesto

- Nepaisant protestų bangos, šiandien iš Kavačio moterų pa

Buvo keista sėdėti svetainėje su aklinai užtrauktomis užuolai

Apie pusę vienuoliktos dėdė Markusas užlipo į viršų, ir aš su

pasirodė įdomu, ėmiau stebėti savo savijautą. Jeigu atvirai, norė

- Neturiu supratimo. Aš... nekreipiu dėmesio, kuo ji rengia

lūs sportininkai šauniai šoka ir yra labai malonūs. Žaidėme žaidi

Įsikibusi Stivui į ranką smukau į Laisvojo tikėjimo koplyčios klaup

Labai nervinausi šitaip su juo kalbėdama. Stivas neblogas žmo

Džeimis pakvietė ateiti į nekilnojamojo turto agentūrą, kur dir

Koplytėlėje Džeimis turėjo nedidelį kambarėlį, ten ir praleis

Prabėgus keliems mėnesiams Džeimis pasakė manąs, kad Lo

Mažame koplyčios kambarėlyje Džeimis pakėlė akis nuo nedi

- Šikniai neraliuoti, - tariau, linktelėdamas galva jų pusėn. Tie

padauginu. Kad nepykintų, pakramčiau kampelį Donos atnešto su

Nežinau, ar padės, bet... man regis, Sara rašė memuarus. Ar nera

Mama išsaugojo mano baltąją džetą, tik dabar ją vairuoti mo

Staiga galinio vaizdo veidrodėlyje pamačiau juos - iš autobu

Įvažiavusi į Hampstedą pastebėjau mane sekantį baltą auto

- Mano mama... dirba medicinos sesele Daglaso pradinėje mo

Pasistačiau mašiną priešais „Harris Teeter“ Ogdene. Kvaila trenk

Užsimiršęs ištraukiau ranką iš kišenės, atidariau dėžutę ir pa

Paskui ėjome pro vaisius ir ji kelis įmetė mano vežimėlin, ke

- Tau nebūtina ir toliau likti už jo ištekėjusiai, - galiausiai iš

keičia - ji vis dar sveikuolė. Laisvalaikiu bėgioja, kas rytą saujo

vėluota. Mama dingo pirmadienį, šiandien jau penktadienis, o po

Įsukusi į Daglaso pradinės mokyklos darbuotojų automobilių aikš

roduką. Be ketvirčio astuonios. Kaip tik šią minutę pagal susitari

liui. Džeimis su Mege mano gyvenimui atnešė prasmę ir džiaugs

Kol aš savo mažame namelyje dėliojau nupirktus maisto pro

- Tuoj sudėsiu jos daiktus, - pasakiau ir nuėjau į vaiko kamba

Kai Džeimis su Mege atsikraustė, viskas klostėsi geriau, nei ti