Versta iš:

Andy Mulligan, Trash,

David Fielding Books, 2010

Redagavo
Karolina Repeckaiti

Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

Maketavo
EglėJurkūnaitė

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai
prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: par­
duoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose,
mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems
prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-9955-23-914-7 Copyright © Andy Mulligan, 2010

Artwork © Cover įmages © Getty
Published by arrangement with
Random House Childrens Publishers UK,
a division of The Random House Group limited
© Kamilė Vaupšaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
© Baltų lankų leidyba, 2016
PIRMA DALIS
 1

Mano vardas - Rafaelis Fernandesas ir aš esu šiukšliavaikis.

Žmonės man sako:
- Tikriausiai niekada nežinai, ką rasi, besirausdamas
šiukšlėse! Šiandien gali būti tavo laiminga diena.
Aš jiems atsakau:
- Mielieji mano, tai kad žinau, ką rasiu.
Žinau, ką randa visi, nes žinau, ką radom mes per visą
tą laiką nuo tada, kai pradėjau čia dirbti, o tai buvo prieš
vienuolika metų. Šis daiktas vadinamas vienu žodžiu,
stupa, kuris mūsų kalba reiškia, ir iš anksto atsiprašau, jei
ką papiktinsiu, žmonių išmatas. Sakau ne tam, kad imtu-
mėte žiaukčioti - to visai nenoriu. Tiesiog mūsų nuosta­
biam mieste trūksta daugybės dalykų, pavyzdžiui, tualetų
ir vandentiekio. Kai žmones prispiria reikalas, jie atlieka jį
kur papuola. Paprastai taip elgiasi barakų, kurie išstybę iki

7
pat dangaus, gyventojai. Prireikus j tualetą, jie pakakoja į
popieriuką, suvynioja ir išmeta lauk.
Šiukšlių maišai po vieną nekeliauja. Visam mieste jie
kraunami j vežimus, iš vežimų j šiukšliavežes, kartais net
į traukinius - akys raibsta nuo šiukšlių, išmetamų šiame
mieste. Tai krūvų krūvos ir jos visos užbaigia savo dienas
pas mus. Šiukšliavežės ir traukiniai nemiega, nemiegame ir
mes. Ropojam, renkam ir taip be perstojo.
Čia - šiukšliamiestis, vadinamoji Behala. Prieš trejus
metus dar gyvenom ant Rūkstančio kalno, bet jis tiek pra­
rūko, kad jj uždarė, o mus perkėlė kiek tolėliau. Šiukšlių
kalnai čia virsta kalnynais, o tai sakydamas, turiu omeny
Himalajus: visą gyvenimą gali jais prakopinėti, ką daug
šiukšliautojų ir daro. Pakyla j viršų, o tada leidžiasi į slėnius.
Kalnai prasideda dar krantinėje ir tęsiasi iki pat pelkių -
štai koks ilgas tas garuojančių šiukšlių pasaulis. Aš - vienas
iš šiukšliavaikių, besirausiančių po šiame mieste išmestus
daiktus.
- Bet juk būna, kad randi ką nors įdomaus? - kažkas
yra manęs klausęs. - Juk pasitaiko ?
Matot, sulaukiam lankytojų, dažniausiai iš užsienio. Jie
atvyksta pažiūrėti misionierių mokyklos, kuri įsikūrė prieš
daug metų ir dar kažkaip laikosi. Į panašius klausimus vi­
suomet atsakau su šypsena:
- Pasitaiko, pone! Pasitaiko, ponia! - Tai sakydamas,
turiu omeny: „Kur ten - dažniausiai randam stupą“

8
 - Ką ten turi? - šaukiu Gardui.
- Spėk, mažiau! - atšaukia Gardas.
Žinau ir nespėliodamas. Kas tam gražiai suvyniotam
paketėlyje? Tai bent staigmena - stupa\ Gardas laiko ne­
gaišta, valosi rankas j marškinius ir nepraranda vilties, kad
rasim ką nors parduodamo. Visą dieną, saulė ar lietus, mes
po kalnus kopinėjam.
Norėtumėt užmesti akį? Šiaip tai jų mėtyt nereikia,
nes Behalą užuosi dar iš tolo. Jos dydis - kaip maždaug
du šimtai futbolo aikščių arba kaip tūkstantis krepšinio
aikštelių. Tiksliai nepasakysiu, nes man ji atrodo bekraštė.
Nežinau ir kiek joje stupos, nors, kai nesiseka, regis, kad be
jos daugiau čia nieko nėra, ir braidyk po ją visą gyvenimą,
kvėpk j plaučius, miegok šalia, ech... Gal vieną dieną rasi
„ką nors įdomaus“. Kurgi ne.
O tada vieną dieną ėmiau ir radau.

Šiukšliavaikiu tapau vos pramokęs ropinėti ir rankioti nuo

žemės daiktus. Kiek man buvo? Treji. Nuo tada kapstausi
šiukšlėse.
Dabar jums papasakosiu, ko mes ieškom.
Plastiko, nes jis akimirksniu paverčiamas į pinigus -
moka už kilogramą. Geriausias yra baltas plastikas, jį meti
į vieną krūvą; į kitą meti mėlyną.
Popieriaus, jei baltas ir švarus - tai yra jei pavyksta jį
išvalyt ir išdžiovint. Taip pat kartono.

9
 Skardinių - visko, kas iš metalo. Stiklo, jei buteliai. Įvai­
riausių medžiagų ir skudurų: randi tai marškinėlius, tai
kelnes, tai panaudoto drobinio maišo gabalą. Pusę mūsų,
vaikių, dėvimų rūbų sudaro iš šiukšlių ištraukti apdarai,
nors dažniausiai juos kraunam į krūvą, sveriam ir par­
duodam. Jums reikėtų mane pamatyt - atrodau kaip nu­
žengęs nuo podiumo! Dėviu nudriskusius džinsus ir per
didelius marškinėlius, kuriuos užsiraitau ant galvos, kai
ima svilinti saulė. Batų neaviu - pirma, jų neturiu, o antra,
šiukšles po kojom reikia jausti. Misionierių mokykla ver­
tėsi iš kailio, kad gautume aulinukus, bet vaikiščiai beveik
visi iki vieno vėliau juos perpardavė. Šiukšlės minkštos, o
mūsų pėdos kietos it kanopos.
Gerai rasti gumos. Vos prieš savaitę iš kažkur gavom
nuostabią naudotų padangų siuntą. Jos buvo išgraibs­
tytos per kelias minutes: suaugusieji puolė pirmi ir vijo
mus šalin. Dar naudotina padanga atneša pusę dolerio,
o su kiaura gali užtvirtinti namo stogą. Pas mus atveža
ir atliekas iš greitojo maisto restoranų, bet tai - atskiras
versliukas. Nei aš, nei Gardas tų atliekų nematom, nes jos
keliauja j kitą sąvartyno pusę, kur apie šimtas vaikių išrū­
šiuoja šiaudelius, vienkartinius puodelius ir vištakaulius.
Viskas perrenkama, išvaloma ir sudedama j maišus, dvi­
račiais nuvežama svėrikams, pasveriama ir parduodama.
Tada maišai sukraunami į šiukšlių mašinas ir keliauja atgal

10
j miestą: taip ratas ir sukasi. Jei sekasi, per dieną užsidirbu
du šimtus pesų, jei nesiseka - kokį penkiasdešimt. Taip ir
gyveni diena iš dienos, vildamasis nesusirgti. Ant kaplio,
kuriuo vartom šiukšles, pakabintas visas mūsų gyvenimas.
- Gardai, ką radai?
- Stupą. O tu?
Išvynioju paketėlį.
- Stupą.
Tačiau reikia pripažinti, kad aš - po laiminga žvaigžde
gimęs šiukšliavaikis. Dažniausiai darbuojuosi išvien su
Gardu ir tarpusavy sukamės greitai. Yra mažių ir senių,
kurie baksnoja viską iš eilės, tarsi reiktų pakilnoti kiek­
vieną šiukšlelę, o aš ilgai neužtrunku, kad sužvejočiau
stupoj popierių ir plastiką, todėl man sekasi visai neprastai.
Gardas - mano partneris ir mes visados dirbam kartu. Jis
rūpinasi, kad man nieko netrūktų.

n
 2

Nuo kuo čia pradėti ?

Nuo tos kartu laimingos, kartu nelaimingos dienos, kai
pasaulis apsivertė aukštyn kojom? Buvo ketvirtadienis ir
mes su Gardu darbavomės šalia vieno iš vikšrinių kranų.
Šios milžiniškos dvylikaratės mašinos važinėja šiukšlių
kalnais aukštyn žemyn: susėmusios šiukšles, kelia jas taip
aukštai, kad jų nebesimato, o tada verčia jas lauk. Tos
šiukšlės būna naujos ir darbuotis šalimais nevalia, nes pa­
vojinga, mat šiukšlės krenta tau ant galvos, o sąvartyno pri­
žiūrėtojai veja tave j šalį. Tačiau jei eilėje nori būti pirmas,
bet nenori ropštis j pačią šiukšlių mašiną, o tai tikrai pavo­
jinga - žinau, kad vienas vaikis taip neteko rankos, - stotis
prie krano verta. Šiukšliavežės išverčia, ką atvežusios, bul­
dozeriai sustumdo viską prie kranų ir šiukšlės atkeliauja iki
tavęs, sėdinčio viršukalnėj.
Čia mes ir dirbam - su vaizdu j vandenyną.

12
 Gardui keturiolika, kaip ir man. Jis plonas kaip siūlas,
o jo rankos nutįsusios. Žmonės tikina, kad jis gimė sep­
tyniom valandom anksčiau už mane ir ant tos pačios
paklodės. Jis nėra mano brolis, bet galėtų juo būt, nes vi­
suomet žino, ką galvoju, ką jaučiu, net ką ruošiuosi sakyti.
Kadangi yra vyresnis, retkarčiais mane pavarinėja, liepia
padaryt tą ir aną, ir dažniausiai jo klausau. Aplinkiniai jam
prikaišioja, kad jis per daug rimtas, kad visai nesišypso, bet
Gardas atsikerta:
- O turėčiau? Parodykit, dėl ko.
Taip, jis šiurkštus, tačiau jį mušė daugiau nei mane - gal
jis tiesiog greičiau subrendo? Dėl vieno dalyko esu tikras:
noriu, kad Gardas visuomet būtų mano pusėje.
Tądien dirbom kartu, iš viršaus lijo šiukšlių maišais -
buvo ir plyšusių, ir sveikų, - tada pastebėjau grynuolį.
„Grynuoliu“ vadiname dar neprakiurusį šiukšlių maišą iš
turčių rajono, kokių dairaisi išplėstom akim. Net dabar
prisimenu, ką radom. Cigarečių pakelį su cigarete, o tai jau
džiaugsmas. Troškimui tebešviežią cukiniją ir visą krūvą
sulankstytų skardinių. Parkerį, tikriausiai pasibaigusį, o
jų rasti ir šiaip nesunku, bei šūsnį sausų popierių, kuriuos
grūdau tiesiai sau į maišą. Paskiau vien šiukšlės: pasenęs
maistas, veidrodžio šukė ir taip toliau, kol galiausiai mano
rankoj atsidūrė... Na, taip, sakiau, kad nieko įdomaus ne­
pasitaiko, tačiau būna, kartą gyvenime...

13
 Mano rankoj atsidūrė vyriškas odinis rankinukas, tvirtai
užsegtas ir aplipęs kavos tirščiais. Atitraukęs užtrauktuką,
radau piniginę. Salia jos - sulankstytą miesto žemėlapį, o
jame - raktelį. Gardas tuoj prišoko artyn ir mes abu su-
tūpėm ten, kur buvom - kalno viršukalnėj. Mano pirštai
virpėjo, nes piniginė buvo išsipūtus. Joje - tūkstantis
šimtas pesų, tai - leiskit jums paaiškinti - dideli pinigai.
Viščiukas kainuoja pesą aštuoniasdešimt, alus - penkio­
lika pesų. Valanda interneto žaidimų kavinėje - dvidešimt
penkis pesus.
Tirtėjau iš laimės ir dėkojau Dievui. Gardas niuksėjo
man į šoną ir, neslėpsiu, mes kone šokinėjom. Daviau
Gardui penkis šimtus. Tai teisinga, nes ne jis, o aš radau
tuos pinigus. Šeši šimtai liko man. Pažiūrėjom, ko dar
esama piniginėj, tačiau, be senų popiergalių ir dviejų nuo­
traukų... Ei, kažkas įdomesnio! Tapatybės kortelė - kiek
apsitrynusi ir aplankstyta, tačiau vyro veidas matėsi gerai.
Jis žiūrėjo į mus - tiesiai į objektyvą - išsigandusiom akim,
kokios būna nuo blykstės. Vardas ?Chosė Andželikas. Am­
žius? Trisdešimt treji metai. Profesija? Tarnas. Nevedęs ir
gyveno kažkokiose Žaliosiose Kalvose - nebuvo turtuolis
ir tai liūdino. Tačiau ką turėjom daryt? Susirast jį mieste ir
sakyt: „Pone Andželikai, norėtume grąžinti jūsų daiktus“?
Nuotraukėlėse mergaitė su mokykline uniforma. Sunku
pasakyt, kiek jai buvo metų, bet spėju, kad septyneri ar

14
aštuoneri, ji turėjo ilgus tamsius plaukus ir gražias akis. Jos
veidas rimtas kaip Gardo - tarsi niekas nebūtų prašęs jos
nusišypsoti.
Tada apžiūrėjome raktelį. Jis buvo su pakabuku iš gel­
tono plastiko. Iš abiejų pakabuko pusių užrašytas skaičius
101.
O žemėlapis buvo miesto.

Viską susirinkau, susikišau j šortus ir mes rūšiavom toliau.

Atkreipęs į save dėmesį, gali prarasti, ką radęs. Tačiau jau­
čiausi kaip ant sparnų. Tiek aš, tiek Gardas jautėmės paky­
lėti ir turėjom tam visą teisę, nes rankinukas pakeitė viską
iš pamatų. Praeis daug laiko ir aš galvosiu: „Visiems reikia
rakto.“
Su tinkamu raktu atsidarysi duris. Niekas kitas tau jų
neatidarys.

15
 3

Vis dar Rafaelis!

Papasakosiu, kas dėjosi vakare, o tada jau perduosiu
žodį Gardui.
Matote, vos sutemus paaiškėjo, kad mano rankose -
labai labai svarbus daiktas, nes atvažiavo policija ir liepė jį
atiduot.
Šiaip Behaloj policininkų dažnai nepamatysi, nes lūš­
nynuose žmonės problemas išsisprendžia patys. Vogti čia
nelabai yra ką, paprastai savų ir neapvaginėjam, nors pa­
sitaiko. Prieš kelis mėnesius Behaloj įvyko žmogžudystė -
tada prisistatė ir policija. Vienas senis nužudė savo žmoną:
perrėžė jai gerklę ir paliko nukraujuot, o kraujas nutekėjo
į apačią pas kaimynus. Kai policija pagaliau atvažiavo, žu­
dikas jau buvo pasipustęs padus, o mes taip ir nesužinojom,
arjį sugavo, ar ne. Kitąsyk keturių policijos automobilių su­
laukėm prieš rinkimus, kai jie atlydėjo kandidatą į merus:

16
mirkčiojo šviesom, džerškino radijo stoteles - policininkai
mėgsta pasirodyt. Užbaigę pasirodymus, jie susigalvoja
{domesnių užsiėmimų.
Šįsyk policininkų buvo penki ir vienas atrodė ypač
svarbus, panašus į inspektorių - vyresnis ir drūtesnis, kone
boksininkas: suknežinta nosis, nė vieno plauko, aršus
žvilgsnis.
Saulė jau buvo nusileidus. Degė laužas, ant kurio mano
teta virė ryžius ir tą vakarą turėjom valgyt - šventėm
mano radybas - tą ypatingąjį viščiuką už pesą aštuonias­
dešimt. Mūsų susirinko kokių trisdešimt - tik, žinia, ne
viščiuko valgyt! Viščiukas skirtas tik šeimai. Behaliečiai
būna lauke, nes vakarais karšta: kas sėdi, kas stovi, kas
šiaip vaikštinėja.
Kiek pamenu, Gardas atsinešė kamuolį ir mes kvai­
liojom po krepšiu. Tačiau pamatę didelę, juodą, keturiais
ratais varomą mašiną spiginančiom lempom ir iš jos lipan­
čius vyrus, sustojom kaip įbesti.
Policininkas boksininko veidu šnektelėjo su Tomu,
mūsų mažyčio rajono seniūnu, o tada kreipėsi į mus visus:
- Mūsų draugas turi problemą. - Jo balsas kaip per
garsiakalbį. - Ji gana didelė ir mes tikimės jūsų pagalbos.
Matot, jis pametė svarbų daiktą. Daikto radėjui žadame
gerą atlygį, bet tai dar ne viskas. Duosim po tūkstantį pesų
visoms Behalos šeimoms, jei šį daiktą ras kas nors išjūsiškių.

17
Suprantat, ką sakau? Mūsų draugui tai labai svarbu - taip
svarbu, kad pačiam radėjui sumokėsim dešimt tūkstančių
pesų. Tik atiduokit tą daiktą man į rankas.
- Ką pametėt? - klustelėjo vienas vyras.
- Mes pametėm... rankinuką, - atsakė policininkas ir
mano oda nuėjo pagaugais, bet neišsidaviau. Policininkas
grįžtelėjo, kažką paėmė iš kolegos sau už nugaros ir iškėlė
tai į viršų. Ten buvo juodas, neodinis, mano plaštakos dy­
džio rankinukas. - Turėtų būt panašus į šitą, - tarė. - Ne
toks pat - gal didesnis, gal mažesnis, - bet ir ne kitoks.
Mes manome, kad jame yra šis tas svarbaus, o tai padės
mums išaiškinti nusikaltimą.
- Kada jį pametėt? - kažkas paklausė.
- Praėjusią naktį, - atsakė policininkas. - Jis buvo ne­
tyčia išmestas į šiukšles Makinlio kalvos apylinkėse. Šįryt
viską surinko šiukšliavežė, vadinasi, rankinukas jau čia, o
jei jo dar nėra, tai atveš rytoj. - Policininkas žiūrėjo į mus,
o mes - į jį. - Niekas neradot rankinuko?
Jaučiau, kaip Gardas gręžia mane akimis.
Trūko labai nedaug, kad būčiau nieko nelaukęs, pa­
kėlęs ranką ir prisipažinęs, nes dešimt tūkstančių - dideli
pinigai. O kur dar tūkstantis kiekvienai šeimai? O dievu­
lėliau! Jei tiek prisižadėję, policininkai tuos pažadus būtų
tesėję... Būčiau tapęs pačiu populiariausiu rajono vaikiu.
Tačiau nieko nesakiau, nes žaibiškai sumojau, kad niekas

18
nepasikeis, jei rankinuką atiduosiu ryte, o ne tą patį va­
karą. Nesupraskite manęs neteisingai: nebuvau turėjęs rei­
kalų su policija, tikrai ant jos danties negriežiau ir padėti
nebūčiau atsisakęs. Tačiau visi žino, jog aklas pasitikėjimas
j gera neveda. O jei policininkai būtų čiupę rankinuką ir
tyčiodamiesi nuvažiavę sau? Kaip juos būčiau sustabdęs?
Turėjau neskubėdamas viską apgalvoti, todėl stovėjau ir ty­
lėjau it žuvis. Pripažįstu, kad mintyse tikriausiai skaičiavau.
Jei policija ruošėsi lengva ranka dalinti pinigus, suma ga­
lėjo pakilti virš dešimties tūkstančių ir gal net būtume gavę
pinigus iš anksto. Jei jau tas daiktas toks vertingas, kad po­
licija dėl jo atsikapstė iki mūsų, ar tie dešimt tūkstančių
negalėjo virsti dvidešimčia?
Tada prabilo mano teta:
- Pone, Rafaelis kažką rado.
Jį linktelėjo į mano pusę ir visi policininkai sužiuro tie­
siai į mane.
- Ką radai ?- paklausė jų viršila.
- Aš neradau jokio rankinuko, pone, - atsakiau.
- Tai kas ten, jei ne rankinukas?
- Ten... batas.
Kažkas prunkštelėjo.
- Koks batas? Tik vienas? Kada jį radai?
- Tik vienas, pone, ir moteriškas. Galiu jį atnešt - jis
mano namuose.

19
 - Kodėl tau atrodo, kad mums rūpi batai? Žaidi žai­
dimus? - Policininkas spoksojo į mano tetą, o ji žvaira­
kiavo tai į ryžius, tai j mane, tai vėl j ryžius.
-Jis sakė, kad kažką rado, - teisinosi ji. - Bet nesakė ką.
Tenorėjau padėti, pone.
Policijos galva pakėlė balsą:
- Paklausykit, - tarė. - Mes grįšim rytoj ryte. Mokėsim
visiems, kas sutiks mums dirbti. Dieną, savaitę - kiek tik
reikės. Mes norim to rankinuko, kad ir kiek tai kainuotų.
Prie manęs priėjo vienas iš jaunesnių policininkų. Jis
sugriebė man už smakro ir kilstelėjo mano galvą į viršų -
laimei, Gardas jau buvo šalia manęs. Pažvelgiau polici­
ninkui į akis, iš paskutiniųjų valdydamas jaudulį. Polici­
ninkas šypsojosi, o aš, turėdamas Gardą pašonėje, pasisten­
giau atsakyti jam šypsena.
- Kuo tu vardu? - paklausė jis.
Pasakiau.
- Turi brolių? Sesių? Čia tavo brolis?
- Čia mano geriausias draugas, pone. Jo vardas Gardas.
- Kur gyveni, sūnau?
Ko jis klausė, tą jam sakiau: buvau smagus, žvitrus, pla­
čiai išsišiepęs. Mačiau, kad policininkas žymisi mintyse,
kur gyvenu ir kaip atrodau. Švelniai kaip vaikui jis patrynė
man už ausies ir paklausė:
- Padėsi mums rytoj, Rafaeli? Kiek tau metų?

20
 - Keturiolika, pone.
Žinau, kad atrodau jaunesnis.
- Kur tavo tėvas ?
- Neturiu tėvo, pone.
- Ten tavo mama?
- Teta.
- Nori darbo, Rafaeli? Bendradarbiausi?
- Aišku, - išpyškinau. - O kiek man mokėsit? Dirbsiu
iki numirimo! - Dar labiau išsišiepiau ir išpūčiau akis, vai­
dindamas mielą, nekaltą šiukšliavaikį, degantį noru padėti.
- Šimtą pesų, - atsakė. - Mokėsim šimtą už dieną, bet
jei rasi mūsų rankinuką...
- Tada ir aš noriu padėti, - aštuonmečio balsu ir rody­
damas dantis įsikišo Gardas. - Kas rankinuke, pone? Dau­
giau pinigų?
- Tik mažmožiai. Nieko vertingo, bet...
- Koks tai nusikaltimas? - pertraukiau. - Kodėl jums
reikia rankinuko, kad jį išaiškintumėt? Ar tai - žmogžu­
dystė?
Policininkas vėl šyptelėjo. Pažvelgė ir į Gardą.
- Nemanau, kad rankinukas mums padės, - tarė jis. -
Tačiau turim išbandyti viską. - Jis vėl gręžė mane akimis -
laimei, Gardas laikė mane apkabinęs. - Iki rytojaus.
Policininkai sulipo atgal į savo automobilį ir pajudėjo, o
mes nuo jų neatsilikom: bėgom iš paskos ir mojavom, kad

21
nepasirodytame išsigandę. Behaloje yra daugybė mažyčių
rajonų, tokių kaip mūsiškis. Gyvename lūšnose, kurios
pūpso suręstos iš šiukšlių, bambukų ir virvių - kone kalnų
kaimeliai. Žiūrėjom, kaip automobilis toldamas darda per
duobes ir provėžas, o jo žibintų šviesos tai pakyla, tai nusi­
leidžia. Norėdami pasikalbėti su visais, policininkai turės
suokti tą patį dešimt kartų.
Kiek vėliau prie manęs prisigretino teta ir paklausė:
- Kodėl meluoji, Rafaeli Fernandesai?
- Aš radau piniginę, - atkirtau. - O ką radau, atidaviau
tau. Kodėl prasitarei apie tai policijai?
Ji prislinko dar arčiau ir sukuždėjo:
- Juk radai rankinuką... Tuoj pat prisipažink.
- Ne, - atšoviau. - Radau pinigus.
- O tas batas, apie kurį kalbėjai ?Kodėl nepasakei tiesos ?
Truktelėjau pečiais ir apsimečiau gudriu.
- Maniau, teta, kad jie norės piniginę atsiimt, - paaiš­
kinau.
- Pinigai iš piniginės? O kur ji dabar?
- Tuoj atnešiu! Tiesiog nenorėjau sakyt prie visų, visi
taip žiūrėjo ir...
- Piniginę radai rankinuke? Nedrįsk man meluoti.
- Ne! - dievagojausi. - Ne.
Ji kreivai mane nužvelgė ir papurtė galvą.

22
 - Jaučiu, kad per tave turėsim bėdų. Kieno ta piniginė ?
Visi žmonės yra su vardais ir jei tu...
- Paėmiau tik pinigus, - išlemenau. - O dabar einu ir
išmesiu tą prakeiktą daiktą lauk.
- Neišmesi, o atiduosi jį policijai.
- Ką? Juk ne piniginės jie ieško, teta. Rankinuko tai ne­
radau.
- O dangau, - atsiduso ji. - Paklausyk, Rafaeli. Jei po­
licija leidžia tokius pinigus, kad rastų kažkokį rankinuką,
geriaujau ji nesugautų tavęs, įmerkta uodega. Kalbu rimtai,
Rafaeli. Jei radai kažką panašaus į tą daiktą, kurio nori po­
licija, privalai jį atiduot. Rytoj, kai jie grįš, taip ir padarysi.
Gardas vakarieniavo su mumis. Jis dažnai likdavo pas
mus vakarienės, o aš taip pat dažnai valgydavau su juo ir
jo dėde. Vieną naktį miegodavau pas jį, kitą naktį jis mie­
godavo pas mus - nubusdavau užsimiršęs, kur esu ir kas
guli šalia manęs po antklode. Šiaip ar taip, vos baigėm va­
karieniauti, tas didelis juodas policijos automobilis grįžo ir
išburzgė tiesiai pro vartus.
Stebėjom, kaip jis nuvažiavo.
Negalėjau patikėti tuo, ką sakė teta. Žinojau, kad per
mano tėvą ji turėjusi reikalų su policija ir todėl galėjo iš pat
pradžių nujausti, kaip viskas užsivels. Tikriausiai jai norė­
josi, kad viskas užsibaigtų ten, kur prasidėjo, dar tą pačią

23
akimirką... Tačiau tebemanau, kad ji klydo. Jei būčiau jos
paklausęs, palikti Behalą būtų buvę daug sudėtingiau.
Užlipau j savo namus, o Gardas sekė man iš paskos. Pa­
lyginti su kitomis šeimomis, mes gyvename aukštai. Mūsų
du kambariai iš medžio padėklų, sutvirtinti plastiku bei
drobe, įrengti virš trijų kitų lūšnų. Turi lipti trejom kopė­
čiom, kad į juos patektum. Pirmiausia įlendi į kambarį, ku­
riame miega mano teta ir įseserė, o už jo yra kita paklodės
dydžio irštva. Čia miegu aš ir mano pusbroliai - ir Gardas,
jei jis su mumis. Mano pusbroliai jau parpė, o aplink skam­
bėjo kaimynų kalbos ir juokas, grojo radijai, kažkas šūkavo.
Stumtelėjau į šalį vienąišpusbrolių ir mes prasispraudėm
iki sienos, kur stovėjo alaus dėžė su mano daiktais. Turiu
antrus šortus, dar dvejus marškinėlius ir šlepetes, o be to,
kaip visi vaikigaliai, lobių skrynelę. Joje - mano rastas kiše­
ninis peiliukas: jo geležtė skilusi, bet dar pjauna; puodelis
su Mergelės Marijos atvaizdu; neinantis laikrodis; plasti­
kinis ančiukas, su kuriuo žaidžia mano pusbroliai; džinsai.
Būtent į juos buvau suvyniojęs nepaprastąjį rankinuką ir
vien jį išvynioti atrodė rizikinga.
Gardas tupėjo ir stebėjo mane, prikišęs žvakę. Abu pa­
linkom virš rankinuko. Žvilgterėjęs į Gardą pamačiau, kad
jo lūpos kietai sučiauptos. Akių baltymai švietė it du kiau­
šiniai.

24
 - Mums reikia kitos slėptuvės, - tarė jis. - Negali jo čia
palikt, mažiau.
- Mano galva, tu teisus, - atsakiau. - Tik kur ją rast?
Gardas susimąstė.
Ištraukiau iš piniginės tapatybės kortelę ir įsižiūrėjau
į vyrą nuotraukoje. Chosė Andželikas atsakė man liūdnu
žvilgsniu. Jo mergaitė žvelgė dar liūdniau.
- Kaip manai, ką jis padarė? - paklausiau.
- Kažką blogo, - atsakė Gardas. - O policininkai,
mano spėjimu, grįžę norės dar kartą su tavimi pasikalbėti...
Ar matei, kaip tas tipas į tave žiūrėjo?
Linktelėjau.
- Kaip tave lietė? Tu kritai jam į akį.
- Žinau, - atsakiau. - Gal ir tu jam patikai. - Nusijuo­
kiau. - Manai, jis nori būti daugiau nei draugas?
- Tai visai nejuokinga, - sudrausmino mane Gardas. -
Mums reikia Žiurkiaus.
- Kuo jis čia dėtas ?
- Policija ieškos visur, tik ne pas jį.
- Tau atrodo, kad Žiurkius sutiks? Jis nekvailas.
- Duosim jam dešimtinę ir sutiks. O jei ne, tai sulau­
žysiujam rankas. - Gardas paėmė tapatybės kortelę ir įkišo
ją atgal į piniginę. - Policininkai pas jį neis ir jo net nepa­
matys.

25
 Žinojau, kad tai geras planas. Be to, kito plano nebuvo,
nes rankinuką reikėjo nešt lauk iš namų.
- Einam dabar? - paklausiau.
Gardas linktelėjo.
- Tik apsieinam be grasinimų, - paprašiau. - Žiurkius
padarys tai dėl manęs.

26
 4

Vis dar Rafaelis.

Labai atsiprašau, bet prieš perduodamas žodį, noriu pa­
pasakoti jums apie Žiurkių.
Žiurkius - už mane trejais ar ketveriais metais jaunesnis
vaikis. Jo tikrasis vardas yra Džiundžiunas. Tačiau vardu
jo niekas nevadindavo, nes begyvendamas su žiurkėm, su
jomis supanašėjo. Jis vienintelis iš mano pažįstamų vai­
kiščių Behaloj neturėjo jokių artimųjų, ir tada dar nedaug
ką žinojau apie jo praeitį. Iš mūsiškių daug berniūkščių ne­
turėjo tėvo, daug kas, kaip aš, neturėjo ir motinos. Tačiau
visi, kad ir be tėvų, turėjo tetų ar dėdžių, vyresniųjų brolių,
gal pusbrolių, todėl visada buvo kas pasirūpins, atkirps ki­
limėlio miegui ir duos dubenėlį ryžių. O Žiurkius buvo
vienas kaip pirštas, nes atkeliavo iš toli, ir jei ne misionierių
mokykla, jis jau būtų gulėjęs po velėna.

27
 Pasišviesdami žvakėmis, su Gardu nulipome kopėčiomis
žemyn. Buvau užsikišęs rankinuką sau už marškinėlių ir
laikiau rankas taip, kad jis per daug nesišviestų - tik be rei­
kalo, nes žmonėms dėl manęs vis tiek buvo vienodai. Netgi
teta žiūrėjo j priešingą pusę ir pasisuko taip, kad sėdėtų j
mus nugara. Kirtom kelią ir patraukėm į šiukšlyno gilumą.
Neslėpsiu nuo jūsų, kad naktį šiukšlės atgyja: būtent
tada j paviršių išlenda žiurkės. Dieną jų tiek nepamatysi,
nes jos po kojomis nesimaišo. Kartais iššoka kokia prieš
nosį ir išgąsdina, bet jei gerai nuspiri, ji nulekia kūlvirs-
čiais. Tai, deja, nutinka retokai. Žiurkės greitos ir moka
pikiruoti, šokinėti, skraidyti ir išsineria pro bet kokią skylę.
Sekiau Gardui iš paskos ir iš abiejų pusių vis sušmėžuo­
davo pilki kailiukai. Šiukšliavežės važiuoja į Behalą ne tik
dieną, bet ir naktį, todėl čia visuomet šviesu - dega įjungti
prožektoriai. Pasukom į kairę, paskui į dešinę, perbridom
siaurutį kanalą, atsiduodantį dvėsena, ir priėjom takelį,
kur šiukšliavežės nevažiuodavo, o šiukšlyno gyventojai ir
tie užklysdavo retai. Po kojomis - vien šiukšlės, šlapia ir
grimzti iki kelių.
Netrukus pasiekėm seną vikšrinį kraną, jau nebenaudo­
jamą ir trūnijantį. Jo keliamasis lynas išplėštas, nuardytos
ir medinės panelės. Likęs rūdijo vien milžiniškas metalo
karkasas. Strėlė, kadaise laikiusi lyną, styrojo į dangų it
nykštys, ir vaikiščiai retkarčiais ja užsilipdavo, kad pasėdėtų

28
vėjelyje. Apačioj krano vikšrai jbetonuoti, o tarp betono
luitų žiojėjo duobė.
Kadaise ten, matyt, buvo laikoma pramoninė technika,
nes žemyn vedė klampūs laipteliai. Šiukšlės paprastai būna
tižios ir iš jų nuolat sunkiasi vanduo. Gal ten žemė žemiau,
nežinau, bet visuomet klimpdavai it raiste.
Sustojome prie laiptelių ir aš šūktelėjau:
- Ziurkiau!
Garsiai šaukti nenorėjau, kad nieks nesužinotų, kur
esame ir ką veikiame. Bėda ta, kad vaikis negalėjo manęs
girdėti, jei buvo apačioj, bet kad jis ten, buvau beveik
šimtu procentu tikras. Kur kitur Ziurkiui būti, jei ne
namie?
- Ei, Žiurkiau! - šūktelėjau dar kartą. Girdėjosi
cypsmai, žviegimas. Dabar jau ne aš ėjau Gardui iš paskos,
o jis man, nes nors jis drąsesnis ir stipresnis už mane, šalia
žiurkių jaukiai nesijautė. Aš galėjau jas traiškyti plikom
kojom, bet Gardą jos kadaise apkandžiojo ir jam tada iš­
tino visa ranka. Jas traiškyti galėjo ir jis, bet mieliau laikėsi
atstumo. Jau buvau pusiau nulipęs, kai man pro šoną pra-
nėrė viena žiurkė, tada kita.
- Ziurkiau! - pašaukiau ir mano balsas nuaidėjo maši­
nine kamera. Pasišviesdamas žvake, nulipau dar žemiau, o
ten smirdėjo taip baisiai, kad sulaikiau kvapą ir išgirdau,
kaip Ziurkius apsivertė ant šono.

29
 - Ką? - sucypė jis. - Kas ten?
- Čia Rafaelis ir Gardas. Mes norim paprašyt tavęs pa­
slaugos. Galim užeiti?
- Prašom.
Gal atrodo visiška nesąmonė prašyti vaikiščio leidimo
užeiti j jo urvą, tačiau, be jo ir dėvimų skarmalų, Ziur-
kius beveik nieko daugiau neturėjo. Ten gyventi nebū­
čiau sutikęs nė už ką - bet kur būtų buvę geriau nei čia.
Drėgna, tamsu, o be to, būčiau nuolat purtomas baimės,
kad šiukšlės užgrius kaip anuomet Rūkstančiam kalne, pa­
laidos laiptelius, o aš liksiu įstrigęs apačioj.
Matot, šiukšlių kalnai keičia savo buvimo vietą. Ne mes
kalti, kad jie sugriūna - kaltas jų pačių svoris, kuris auga
kranams ant viršaus verčiant šiukšles. O atsidurti po nuoš­
liauža - ne pyragai. Nepažįstu nė vieno, kuris taip būtų
žuvęs, tačiau žinau berniuką, kuris nesėkmingai kritęs, susi­
laužė kaulus. Kai suzmeko Prarūkėlis, žuvusių buvo beveik
šimtas ir dar dabarjie, vargšeliai, pūva ir maišosi su šiukšlėm.
Vydamas šias mintis šalin, nulipau iki paskutinio laip­
telio ir nuleidau žvakę dar žemiau. Kažkas sušmėžavo ir
dar viena žiurkė - šįsyk galinga, kaip joms priklauso, - pra­
šovė man tiesiai pro petį.
Vaikis sėdėjo vienomis trumpikėmis, žiūrėjo į mane
persigandusiom akim, o jam iš burnos kyšojo dideli suskilę
dantys.

30
 - Rafaeli, - sucypė jis. - Ko nori?
Man dingtelėjo, kad turėjau atnešti jam maisto. Žiur-
kius prisibadauja daugiau už visus, o jo veidas įkritęs. Prieš
pakrikštydami jį Žiurkium, vaikiai vadindavo jį Beždžion-
vaikiu, nes jo akys išsprogusios kaip beždžionėlės. Nūnai
jis sėdėjo ant kartono lakštų, o aplink jį pūpsojo išrūšiuotų
šiukšlių krūvos. Irštvos sienos ir lubos buvo iš drėgnų plytų
ir pilnos plyšių, pro kuriuos, matyt, žiurkės ir landžiodavo,
susisukusios lizdus iš lauko pusės. Ziurkiaus rankos plonos
kaip degtukai, todėl tik nusijuokiau, kai Gardas pagrasino
jas sulaužyti. Galėjai padaryti tą smilium ir nykščiu. Ziur-
kius buvo voras, o ne žiurkė.
- Mums reikia tavo pagalbos, - pasakiau.
- Gerai.
- Juk dar nežinai, ko norim, - užsiplieskė Gardas. - O
jau sakai „gerai“.
- Sakau.
Vaikis šyptelėjo, kreivai sublyksėdamas dantimis, tada
pasimarkstė. Žiurkių vargina traukuliai ir kai jis išsigąsta,
jam ima tirtėti galva. Tačiau dabar jį purtė ne baimė, o
smalsumas. Be to, Žiurkius mane mėgo. Draugais mūsų
nebūčiau pavadinęs už jokius pinigus, tačiau nesibodė-
davau, jei jis dirbdavo šalia, šitaip pasikalbėdavom, o aš pa­
siklausydavau jo cypsėjimo. Kiti vaikiščiai tik šaipydavosi
ir apmėtydavo jį šiukšlėm.

31
 Aš prisėdau, o Gardas liko tupėti ant laiptelių.
- Mums reikia, kad paslėptum vieną daiktą, - paaiš­
kinau. Padėjau rankinuką ant kartono ir šalimais pastačiau
savo žvakę. Žiurkius susiradęs uždegė antrą žvakę ir mes
tylėdami sėdėjom.
- Gerai, - sutiko jis. - Kas jame? Kieno jis? - Jo balselis
laibas ir pridusęs it šešiamečio.
Atlenkiau atvartą, atitraukiau užtrauktuką ir išdėliojau
rankinuko turinį ant kartono. Piniginė. Raktelis. Žemė­
lapis.
- Paslėpsi? Juk negirdėjai, kaip atvažiavo policija?
- Aš nemačiau jokios policijos, - atkirto Žiurkius. - Pa­
slėpsiu, jei nori. Matai tą plytą? Ji išsitraukia, o ta kita šalia
jos irgi. Tik žinok, kad rankinukas ilgai neužsigulės, nes
bus sugraužtas. Nieko tokio?
- Luktelkit, - įsiterpė Gardas. - Man kilo klausimas.
Juk rankinuko tai jiems nereikia. Jie nori to, kas jo viduj.
- Tačiau vis tiek turim jį paslėpti, - nesutikau.
- O gal geriau išmetam?
- Jei išmesim, o jį ras, - paprieštaravau, - jie iškart su­
pras, kad kažkas jį iškraustė. Aišku, jei jie žino, ko ieško.
- Kas tie jie? - paklausė Žiurkius. - Ko norėjo policija?
Paaiškinau jam keliais žodžiais ir jo akys išsiplėtė.
- Dešimt tūkstančių pesų, Rafaeli! - sušuko. - Ar pa-
kvaišai? Atiduok tą rankinuką ir pasiimk pinigus.

32
 - Cha, pasiimk, - nusišaipė Gardas. - Nejau manai,
kad policija sumokėtų? Tave taip lengva apmaut? Mažiau,
jei Rafaelis ir gautų tuos dešimt tūkstančių... Galvoji, jie
pas jį užsigulėtų?
Žiurkius žvilgtelėjo j Gardą, o paskui vėl įsmeigė akis į
mane.
- Klausyk, - tariau. - Privalom jį paslėpt. Policija grįš
rytoj: jie prižadėjo mokėti visiems, kas ateis dirbti. Pa-
dirbsim kelias dienas ir už savaitės rankinuką atiduosim.
- Ir visi bus laimingi, - užbaigė Žiurkius. - Gal tai ir
gera idėja. Tačiau ar nepaklausei savęs, kodėl jie taip spirga
dėl kažkokio rankinuko? Kiek pinigų buvo jame?
Savo plonais pirštais jis atsegė piniginę ir ištraukė iš jos
tapatybės kortelę.
- Tūkstantis šimtas pesų, - atsakiau.
Jis išsišiepė.
- O kas man už buveinę?
- Duosiu tau penkiasdešimt, - atsakiau, jis išsišiepė dar
plačiau ir palietė man ranką.
- Prižadi? Pažadą tesėsi?
- Tesėsiu.
Jo rankos nuslydo prie žemėlapio.
- Turėtume išsiaiškinti, ko nori policija, - tarė jis. - O
čia kas ? Paslėptas lobis ?
- Joks lobis, - atsakiau. - Tai tik miesto žemėlapis.

33
 Tada Žiurkius įsmeigė akis į nuotrauką ant tapatybės
kortelės.
- Kas čia toks?
- Chosė Andželikas, - atsakiau.
Žinojau, kad Žiurkius nemoka skaityti. Pasiėmęs doku­
mentą, jis vartė jį rankose ir tyrinėjo vyro veidą.
- Chosė Andželikas, - ištęsė. - Galvojat, kad policija
gaudo jį? Kad ieško jo? Į nusikaltėlį jis nepanašus. Čia jo
dukrelė?
Jis žiūrėjo į mergaitės nuotrauką ir sudėjęs lygino abiejų
veidus.
- Gal, - atsakiau. - Nežinau.
- Jam užtenka pinigų, kad leistų ją į mokyklą, - atkreipė
dėmesį Žiurkius. - Ji vilki mokyklinę uniformą.
- O jei jį nužudė? - susirūpino Gardas. - Gal policija
ieško jo lavono, o kartu ir žudikų? Veliamės nežinia į ką.
- O rankinuką kas pametė? - paklausiau. - Kas mėto
rankinukus į šiukšlių dėžę?
- Rankinukas neatsidūrė šiukšlėse per klaidą, - pabrėžė
Žiurkius. Jis vėl tyrinėjo nuotraukas. - Turėtume išsiaiš­
kinti, kas jis toks, gerai? Gal jis pasiūlytų daugiau nei po­
licija.
- O raktelis ? - paklausė Gardas, durdamas į jį pirštu. -
Gal jis nuo jo namų? Gal Chosė neturi kaip įeiti? Išsiaiš­
kinkime, kur jis gyvena...

34
 - O ne, čia ne namų raktas, - pertraukė jį Žiurkius iš­
plėstom akim. Tamsoje raktelio jis nepastebėjo. Nūnai
pakėlė jį ir prikišo arčiau mano žvakės, tada vėl pažvelgė į
mane. - O dievulėliau. Juk nežinot, nuo ko jis ?
- Gal nuo kokio seifo, - spėjau. - Nuo spynelės? Ką
reiškia „vienas nulis vienas“?
- Ką gi, jūs tikrai nežinot! - Žiurkius svėrė kiekvieną
žodį, mus erzindamas. - O aš žinau. Todėl keliu iki šimto.
-Ką?
Tokio išsišiepusio jo dar niekada nebuvau matęs, o jo
suskilę dantys kyšojo iš burnos it šiaudai.
- Matot, tokių raktelių esu prisižiūrėjęs ir galiu tiksliai
pasakyti, nuo ko jis. Tai duosi man tuos penkiasdešimt
pesų, ar ne? Nors žinai ką? Duok man visą šimtą ir dabar.
Arba eikit po velnių.
- Tikrai žinai, nuo ko jis ?Nemeluoji ?
Žiurkius papurtė galvą.
Išsitraukiau keletą banknotų ir perskaičiavau juos ant
kartono. Girdėjau, kaip už sienos krebžda letenėlės, kažkas
laksto aplink mūsų irštvą. Cypsmai atsinaujino, žiurkės
išsibudino. Aš ir Gardas sėdėjom, žiūrėjom į Žiurkių ir
laukėm, kada jis atskleis savo didžiąją paslaptį.
- Kalbame apie centrinę stotį, - sušnabždėjo jis. - Gy­
venau ten beveik metus, vos atvykęs į miestą. Čia, pati­
kėkit manim, yra raktelis nuo spintelės bagažo skyriuje,

35
koridoriaus gale, išėjus iš ketvirto perono, po dešine.
Šimtas pirma spintelė yra pačiam viršuj - ji mažytė, iš
pačių pigiausių. Mūsų vyras ten kažką paliko.
Jis vėl nusišypsojo ir mes likom sėdėti, žiūrėdami vienas
j kitą. Gardas švilptelėjo, o mano širdis plakė vis smarkiau.
- Keliaujam? - pasiūlė Ziurkius. - Galim kad ir dabar.

36
 5

Čia Gardas. Aš pasakosiu nuo ten, kur baigė Rafaelis.

Mes sutarėm pasakojimą pasidalinti, nes Rafaelis linkęs
kai kuriuos dalykus pamiršti - paimkit, pavyzdžiui, jo
norą važiuoti į stotį dar tą pačią naktį arba kitos dienos
rytą. Nebūtų mažvaikis! Jis taip nekantravo sužinoti, kas
spintelėje, kad man teko bene dešimt kartų sakyti jam „ne“,
nes dėl vieno buvau tikras: per didįjį kapstymąprivalėjome
būti Behaloj kartu su mus kalbinusiais policininkais.
Man neliko nieko kito, kaip sugriebti Rafaelį už plaukų
ir subarti:
- Įsivaizduok, kaip atrodys, jei visi ateis užsidirbti, tik
ne vaikis, kuris kažką rado - gal batą, o gal ir ne batą.
Rafaelis - mano geriausias draugas, bet jis paikas kaip
vaikas: juokiasi, pokštauja, viskas jam linksma, viskas -
tik žaidimas. Policija turi pamatyt, kad dirbam ir ieškom,

37
paaiškinau jam, tada galbūt paliks mus ramybėj. Galop su­
tarėm, kad palauksim.
Kitą rytą buvo taip, kaip tikėjausi: dar prieš aušrą su­
plaukė visa Behala, visi žvalūs ir energingi. Rafaelis jau sakė,
kad pragyvenant iš to, ką parduodam, todėl gauti pinigų
už dienos darbą yra tarsi sapnas ir todėl rinkėjų prisirinko
daugiau nei reikėjo: gandai tikriausiai pasklido toli, nes
rausikai grūdosi būriais, vienas po kito. Galop atvažiavo
policija, irgi anksti, ir, saulei patekėjus, visi jau kepurnėjosi
šiukšlėse: vyrai, moterys, kiekvienas prakeiktas vaikigalis,
net mažiausias snarglius vertėsi per galvą, kad užsidirbtų
išsvajotąją šimtinę. Buvo net tokių, kurie rausėsi be kaplių,
plikom rankom, ir, tiesą sakant, mūsų buvo taip klaikiai
daug, kad darėsi iš tikro pavojinga, šiukšlės slidinėjo iš po
kojų, o jau išrūšiuotų atliekų nebuvo kur dėt.
Kapliavau kone braižydamas aplinkinius ir, rizikai au­
gant, po valandos mums, vaikiams, liepta nešdintis: pasi­
liko vien vyrai ir jie iš naujo pervertė šiukšles, ir būtent toj
vietoj, kur vakar darbavomės mes su Rafaeliu. Šalia stovėjo
sąvartyno prižiūrėtojai, kurie kalbėjosi su policininkais ir
vaikė rausikus. Kiekviena šiukšlelė buvo pakelta ir apžiū­
rėta vieną, antrą, trečią kartą. Tačiau be rezultato.
Į šiukšlyną važiavo ir važiavo automobiliai: vienas poli­
cijos ekipažas, kitas, po jo - policijos furgonas, motociklai,
daugiau policijos automobilių, galop net valstybiniai

38
limuzinai, iš kurių lipo vyrai su kostiumais ir policininkai
su uniformomis, šlapdami ir purvindami savo gražius
batus. Dar nebuvo septynių ryto, ojau neturėjai kur dėtis -
žmonių ir mašinų buvo prisirinkę kaip per šventę.
Kranai tądien nedirbo - juos išjungė.
Kuo toliau, tuo blogiau.
Netrukus išsikrauti laukiančių šiukšliavežių eilė jau
tiesėsi per visą kelią nuo sąvartyno vartų: vos po valandos
suskaičiavau jų dvidešimt šešias. Iš pradžių vairuotojams
buvo nei šilta, nei šalta: jie galėjo kiurksot sau pavėsy,
kol šiukšliavaikiai jiems nešiojo cigaretes ir arbatą, o kiti
vaikiščiai rioglinosi į šiukšliavežes ir vertė šiukšles tiesiai
ant gatvės. Tačiau mudu su Rafaeliu niekur nėjom, nes iš­
tempę ausis „gaudėm informaciją“, o aš visą laiką svarsčiau,
kuo viskas baigsis, nes nereikėjo būti dideliam išminčiui,
kad žinotum, jog žmonės greitai susierzins, o policininkai
praras kantrybę patys pirmieji. Jiems po kojomis verčiau
nesimaišyti, kai supyksta! Visgi slapstydamasis Rafaelis
būtų atkreipęs j save dėmesį, todėl stūmiau jj j patį įvykių
sūkurį.
Vienas vyras su savim turėjo dėžutę, pilną pinigų, ir
prieš prasidedant didžiajam kapstymui, jis rodė ją ir ti­
kino, kad visiems bus sumokėta. Bet nugirdęs kito vyro
kalbą, aš supratau, jog policininkai nėra besmegeniai.
Jie kažkaip atsekė, kad rankinukas išmestas tokiam

39
Makinly - turčių rajone, - o išsiaiškinti, kurios šiukšlia­
vežės iš ten surenka šiukšles, nebuvo sudėtinga. Vienos
atvažiavo vakar - todėl mes radom, ką radom, - o kitos
turėjo atvažiuoti šiandien. Policijai tereikėjo išversti pas­
tarųjų turinį ant švarios žemės ir mums būtų užtekę va­
landos, kad viską perrinktume.
Policininkai taip ir padarė: tuoj prieš vidurdienį į priekį
praleistos trys Makinlio šiukšliavežės ir mes gavom stebėti
iš šono, kaip šiukšlės verčiamos, nes mums buvo liepta ne-
simaišyt.
Niekam nematant, pasitraukiau Rafaelį į šalį ir paklau­
siau:
- Dar nepersigalvojai, mažiau?
Jis atrodė išsigandęs, nes tikriausiai tik dabar ėmė su­
vokt, ant ko rovėmės, ir sukuždėjo:
- Gardai, dar niekada nebuvau toks tikras.
Būtent todėl nesitraukiau nuo jo nei per žingsnį.
Vaidinom, kad mums linksma ir smagu, nes negalėjom
pasirodyti įtartini, išsigandę, susirūpinę ar slapukaujantys,
ir, nors baiminausi ne mažiau už Rafaelį, stūmiau jį į priekį
ir mes maišėmės su šiukšliautojais lyg pasauly mums dau­
giau niekas nerūpėtų. Pamatę Žiurkių, jam pamojavom: jis
tupėjo netoliese, rūkė ir retkarčiais mane nužvelgdavo, bet
į jį patį niekas nežiūrėjo, nes Žiurkius pilkas kaip šiukšlė, o

40
jo vieninteliai rūbai baisiai apskretę, tad jis gali vaikščioti
niekieno nepastebėtas.
Po kurio laiko policija, gavusi iš kažkur papildomų ka­
plių, suvarė mus, vaikius, j krūvą ir davė darbo: sunku ne­
buvo, nes dirbom ant lygios žemės - kerti kapliu j šiukšlių
maišą, pasklaidai, tada vėl pakapliuoji.
Mūsų buvo koks šimtas.
Žmonės Makinly turi tualetus, todėl stupos nebuvo nė
kvapo. Iš Makinlio atvežamos aukštos kokybės šiukšlės -
maistas, laikraščiai, daug plastiko bei stiklo, bet, deja, po­
licija neleido mums nieko imti, nes, jų supratimu, mes ieš­
kojome tik rankinuko.
Kai kažkas vieną rado, kilo baisus sujudimas, visi ėmė
šūkauti, tik kad rastasis rankinukas buvo senas, mėlynas ir
iš jo nusususios rankenėlės lindo siūlai, ir kaip jj rado, taip
šveitė žemėn, visi labai nusiminė, bet dirbo toliau, o poli­
cininkai tik žiūrėjo, vis labiau niaukėsi ir jų kantrybė seko.
Tikriausiai buvo pavakarys, kai baigėm - tikiu, kad taip
atidžiai šiukšlių krūvos dar niekas nerausęs; baigė ir vyrai,
darbavęsi prie šiukšlių aukštėliau, ir visiems mums buvo
įsakyta lipti žemyn. Nėra net abejonės, kad būtume mielai
pradirbę visą likusią dieną, savaitę. Norėjom patempt
gumą ir susikraut po penkis šimtus pesų, bet policija buvo
ne iš kelmo spirta ir puikiai matė, kad nors ir kiek daug

41
šiukšlių būtų, perrausti viršutinį sluoksnį galima greitai, o
kas jame nauja, kas sena, irgi nesunkiai atskirsi.
Pastebėjau, kad grįžęs vakar su mumis kalbėjęsis poli­
cininkas milžinas boksininko veidu. Jis stovėjo prie vieno
iš didelių juodų automobilių ir aptarinėjo situaciją su
vietos prižiūrėtojais ir dviem kostiumuotais vyrais. Jie au­
dringai diskutavo, be perstojo skambinėjo telefonais ir aš
mačiau, kad prižiūrėtojai nėra labai patenkinti. Išsikrauti
laukiančių šiukšliavežių eilė vis ilgėjo, o vairuotojai, kiaurą
dieną pramaukę arbatą, irzo, nes nežinojo, kada galės va­
žiuoti namo. Buvo aišku kaip dieną, kad policijai leidus iš­
versti naujas, šviežias šiukšles, neįkainojamas rankinukas,
jeigu jis tarp šiukšlių, liktų gulėti dar giliau. Tačiau čia
miesto sąvartynas ir negali laikyti jo uždaręs, kai milijonai
žmonių nesiliauja šiukšlinę. Kiek reikia laiko, kad sustotų
sukęsis pats miestas?
Šiaip ar taip, labiausiai policininkus turėjo erzinti ne­
žinia, ar rankinukas išvis atkeliavo iki šiukšlyno. Makinlyje
kaip visur kitur vaikiščiai traukia šiukšles tiesiai iš kontei­
nerių. Kartais pamatysi juos gatvėje, rūšiuojančius atliekas
tiesiog ant šaligatvio. Be to, kaip minėjau, vaikigaliai ropš­
čiasi į šiukšlių mašinas, kol šios dar nebūna pasiekusios
šiukšlyno. Policijai tiesiog nebuvo kaip patikrint, ar ran­
kinukas iki čia atvažiavo. Keistas jausmas apėmė galvojant,
jog visam pasauly tik trys vaikiai žinojo, kur jis yra.

42
 *

Sėdėjom kas kur.

Mums pagaliau sumokėjo ir kiekvienas praturtėjom
šimtu pesų. Temo, dangus buvo visas raudonas, policija
nuleidusi rankas krovėsi daiktus, o mes su Rafaeliu šypso-
jomės. Buvo užvesti visi kranai - nuo jų burzgimo galėjo
plyšt ausys, - šiukšliavežės galiausiai pajudėjo, vienas po
kito žiebėsi prožektoriai ir darbas sukosi iki pat ryto.
Mūsų rajone kūrenosi daugiau laužų nei įprastai, lie­
josi alus. Grojo muzika, skambėjo dainos ir visi buvo lai­
mingi - labiausiai džiūgavo Rafaelis, nes manė, kad yra
visų gudriausias ir kad jo darbas jau baigtas.
Buvom pas Rafaelį namuose - dabar nuo jo nesitrau­
kiau nė per žingsnį, - ir po valgio jo teta mūsų abiejų kad
užklaus:
- Ar mes saugūs?
Žinojau, kad ji tai tikrai nėra saugi, bet pati dėl to kalta.
Praverti srėbtuvę nebuvo protingas žingsnis. Man nema­
lonu tai sakyti, bet, ilgai kalbėjęsi, mes priėjom tą pačią iš­
vadą: viskas būtų buvę daug lengviau, jei ji būtų palaikiusi
liežuvį už dantų.
- Ar mes saugūs? - pakartojo klausimąjį.
- Aišku saugūs, - atsakiau. - Būkite rami, - melavau.
- Šiandien buvo užėjus policija, - ji pasisuko į mane. -
Policininkai norėjo žinoti, kodėl pasakiau, kad Rafaelis

43
kažką rado. Kai manęs klausinėjo, turėjau nieko nesakyti,
bet šaukštai jau po pietų. Jie įsidėmėjo jus abu. Dabar jiems
žinomi jūsų abiejų vardai.
- Žinomi ar nežinomi, bet ką reikėjo, tą jiems pa­
sakėm, - nusišypsojo Rafaelis, atmesdamas atgal plaukus,
kaip jis mėgsta. - Pasakėm, kad ten tik batas, o daugiau jie
nieko nežino.
Ji patylėjo, bet tik akimirką.
- Vakar mačiau jus išeinančius, - suvapėjo ji ir mes pri-
sislinkom arčiau, kad ją girdėtume. - Man nerūpi, nei kur
ėjot, nei kodėl, bet turiu žinot, kad mes saugūs. Namuose
švaru?
- Švaru, - atsakėm unisonu.
- Garbės žodis? Nes jei šiuos namus nugriaus...
- Garbės žodis, - pertraukė ją Rafaelis, smagut smagu-
tėlis. Mintyse vaizdavausi augančius melų kalnus, kurie jau
verčiau atsipirktų. Rankinukas saugiai gulėjo pas Žiurkių,
bet man vis tiek norėjosi išsmukt jį patikrint.
Rafaelio teta neatlyžo:
- Sklinda kalbos, kad policija darys kratą, - sukuždėjo
ji. - Galvą guldau, kad pas mus jie ieškos pirmiausia. Jei
mūsų namus vėl nugriaus...
Rafaelis paėmė ją už rankos ir patikino:
- Namuose nieko nėra.

44
 - Dešimt tūkstančių - dideli pinigai! - nūnai šūktelėjo
ji. - Ar bent pagalvojai, ką galėtume su jais nuveikti ?
Tada įsikišau aš.
- Nejau manot, kad policija sumokėtų? - paklausiau. -
Nejau tuo tikite?
- Tikiu! - sušuko ji.
Rafaelis krestelėjo jos ranką.
- Teta, - tarė jis, - teta. Įsivaizduokit, kad vienas iš be-
haliečių - vienas iš mūsų - gauna visus tuos pinigus. Kiek
ilgai tie pinigai būtų jo?
Ji palinko į mane ir sugriebė man už rankos - pagaliau
susikibom visi trys.
- Esi gudrus, - tarė ji man. - Gardai, esi gudresnis už
šį vaikiūkštį, tu greitas ir mokėsi pabėgti. Verčiau būčiau
patylėjus ir labai atsiprašau, kad to nepadariau. Tačiau per­
sikraustymams aš jau per sena, o abu mažyliai...
Jos akys blizgėjo nuo ašarų. Matant ją tokią išsigandusią,
baimė apėmė ir mane, bet žinau, kad labiausiai iš mūsų bi­
jojo Rafaelis - nors, aišku, jis niekada to nepripažins.
- Nenoriu turėti reikalų su policija, - tarė ji, gniauž­
dama mums rankas. - Niekam ne paslaptis, ką ji gali.
Neišdrįsau pažvelgt jai į akis.
Iš vienos pusės, pykau ant jos, kad pliurptelėjo, ko ne­
reikia, nes kvailiau pasielgt neįmanoma. Iš kitos, nujaučiau,

45
kad bus tik blogiau. Norėjau būti gudrus, koks jai ir atro­
džiau, ir žinojau, kad teks vesti man, nes Rafaeliui reikėjo
vedlio. Privalėjau būti šalia.
Tylėjau, nes mano galvoj virė planas.
Turėjom nusigauti iki traukinių stoties - tokia buvo
mano pirmoji mintis. Turėjom nedelsiant išsiaiškinti, kas
padėta spintelėje. Tą padarę, po kelių dienų būtume galėję
atiduoti piniginę kartu su rakteliu, šitaip nusimesdami
visus nuo pečių.
Jei tai būtų pasirodę pernelyg įtartina, būčiau prikal­
binęs, kad piniginę atiduotų Ziurkius - jis dirbdavo at­
siskyręs, su niekuo nesikalbėdavo ir niekam nebūtų už­
kliuvęs. Tad pamaniau: „Po poros dienų Ziurkius atiduos
tai, ko jie nori, ir taps mūsų mažuoju didvyriu.“
Jei net tai būtų pasirodę per daug pavojinga, būtume
galėję, galvojau, tiek piniginę, tiek raktelį išmesti lauk ir
palaukti, kad juos rastų kas nors kitas. O jei nerastų, tai
nerastų.
Taip, kartojau sau, namuose švaru ir niekas nebūtų
radęs jokių įrodymų, pavojus mums negrėsė ir galėjom to­
liau dirbti, kad užsidirbtume. Rafaelis galvojo tą patį - mes
kalbėjomės apie tai kiaurą naktį, džiaugėmės, kokie mes
gudrūs, net nenumanydami, į ką papuolėm. Nesuvokėm,
kad policija, jei nujaučia, kad kažką slepi, tol tave perse­
kios, kol neatgaus to, ko nori, iš tavo rankų.

46
 6

Vėl Rafaelis.
Kitą dieną Gardas leido važiuoti į stotį. Pagąsdinau, kad
jei nevažiuos kartu, mes su Žiurkium važiuosim vieni.
Jis paklausė, kas bus, jei mus seka. Neįsivaizdavau, kaip
mus turėtų sekti, kad mes nepajaustume, ir atsakiau, jog
būsim tokie vikrūs, kad policininkai nieko nesuuos.
Tada jis paklausė, kas bus, jei jie grįš į šiukšlyną mūsų
ieškoti. Aš atklausiau, kas bus, jei jie negrįš.
Jis nenurimo. Kas bus, jei stoty jie surengė pasalą? Atsa­
kiau, kad galim išvis nieko nedaryt ir viską pamiršt. Ar jis
šito norėjo? Gardas liko nieko nepešęs, nes aš galop pasie­
kiau savo.
Anksti ryte nusileidom prie bėgių. Geležinkelis kerta
pietinę Behalos dalį netoli krantinės. Už dešimt minučių
kelio nuo mano namų gali pasigauti traukinį, važiuojantį
į centrinę stotį.

47
 Žmonės prisistatė lūšnų prie pat bėgių dėl lygios, švarios
žemės. Kartkarčiais tas lūšnas nugriauna, o jų savininkus
iškeldina lauk. Tačiau praeina šiek tiek laiko, žmonės
grjžta ir žaidimas prasideda iš naujo. Gyvenimas šalia ge­
ležinkelio nėra toks pavojingas, kaip gali pasirodyt, nes
per dieną tepravažiuoja keturi traukiniai ir tie negreitai.
Ilgi, sunkūs - išgirsi per mylią, kaip atidunda. Kiek žinau,
tik viena moteris buvo pervažiuota, maždaug prieš dvejus
metus, bet ji pati palindo po traukiniu: jam artėjant, atėjo
ir paguldė galvą tiesiai ant bėgių.
Gardas, aš ir Žiurkius laukėme šeštos ryto traukinio.
Jis nevėlavo ir mes pasileidom bėgti paskui paskutinį va­
goną. Tai buvo keleivinis traukinys, per devynias valandas
nuvežantis iki miesto, pavadinimu Deimantų uostas. Trau­
kinys pradeda kelionę krantinėje, tik tenai žmonių įsėda
mažai, ir važiuoja iki centrinės stoties, kurioje jų prilipa
tiek daug, kad nebūna kuo kvėpuoti. Įsibėgėjom ir įšokom
pro langus, kurie neturi nei stiklo, nei grotų, ir, išsidrėbę
ant sėdynių, dairėmės į lauką ir mojavom, tarsi atostogau­
tume. Be mūsų traukinyje, pačiame vagono gale, sėdėjo tik
pagyvenusių žmonių porelė.
- O jei mus seka? - vėl užsivedė Gardas. Kai jis prisigal­
voja, jam iš galvos neištrauksi.
- O kodėl turėtų? - perklausė Žiurkius.

48
 - Galbūt policija stebi, ar kas nors nesielgia įtartinai.
Kiek kartų esam važiavę traukiniu, Rafaeli?
- Nežinau, ne per daugiausia...
- Policija yra policija. Ji seks, kuo užsiimam. Galbūt
policininkai žino apie raktelį, tik nežino spintelės nu­
merio.
- Baik, - paprašiau. - Nenusišnekėk. Jei policininkai
žinotų, kad rankinuke raktelis nuo spintelės, stoty jau
būtų išlaužę jas visas. Kas buvo rankinuke, jie tikrai ne­
žino.
- Gal jie dabar kaip tik stoty, atidarinėja tas spinteles
vieną po kitos ir laukia mūsų.
- Jei laukia, tai praeisim pro šalį. Kam užklius trys vai­
kigaliai? Bastomės ir tiek.
Ziurkius nieko nesakė. Jis žiūrėjo tai į mane, tai į Gardą,
tai vėl į mane, o man pagavus jo žvilgsnį, nusišypsojo ir
mes abu nusijuokėm.
Gardas liepė mums užsičiaupt.
- Dabar jau dvidešimt tūkstančių, - pažymėjo jis. -
Girdėjau, kad policija padvigubino premiją.
- Juk žinai, kad nemokėtų.
- Ne tą turiu omeny. To daikto, kurio jie ieško, vertė tik
auga. Galbūt mūsiškis Chosė Andželikas nužudė žmogų -
galėjo nudaigoti įtakingą asmenį, gal politiką, gal šiaip

49
turčių, - o nusikaltimo įkalčiai - mūsų rankose. Ką da­
rysim tada? Sutrukdysim policijai sugaut žudiką...
- Gardai, - tariau, - pirma išsiaiškinkim, kas spin­
telėj. - Išsišiepiau jam tiesiai į veidą ir atsilošiau sėdynėj. -
O paskui sugalvosim, ką daryti toliau. - Liepiau jam pail­
sint smegeninę.
- Spintelę palikit man, - įsiterpė Ziurkius.
Sužiurom į jį ir Gardas paklausė, ką jis turėjo minty.
- Bus geriausia, jei spintele pasirūpinsiu aš, - paaiškino
jis. - Gerai? Ne tik spintele, bet ir stoties vaikigaliais: pa­
sakysiu jiems, kad mus siuntė tas ir anas, pamokėsiu pesą
kitą. Nieko tokio nenutiks, net jei mus seka... nes žinau,
kur ta spintelė. Greitai čiupsiu tai, kas joje, ir susitiksim
prie bėgių. Jei mane pamatys, nešiu kudašių. Jei bėgtume
trise, vieną iš mūsų tikrai sugautų, tačiau jei būsiu vienas,
uodega nusikratysiu. Sutinkat?
- Kiek sumokėsim stotiniams? - paklausiau. - Kiek jie
gali norėt?
- Nežinau. Pradėsiu nuo dvidešimties ir vaidinsiu, kad
mūsų reikalai maži. Bet dėl visa ko duok man šimtą.
Daviau Ziurkiui, kiek prašė, ir pastebėjau, kad jis tam­
posi, jį ima baimė. Gardas, paskendęs mintyse, purtė galvą.
- Gera mintis, Žiurkiau, - pagyrė. - Matosi, kad tu
nepėsčias. Tačiau aš siūlyčiau laikytis drauge. Turėtume

50
nesitraukt viens nuo kito. - Jis pasisuko į mane ir pagrū­
mojo. - O tu žiūrėk, kad būtum šalia manęs!
Po kelių minučių, artėdamas prie stoties, traukinys
sulėtėjo, ir mes išsirikiavom prie langų. Pamatęs priekyje
peroną, šokau lauk ir nusiridenau žole. Nedaug trūko,
kad Gardas būtų užsiritęs ant manęs, o Žiurkius nušoko
ant kojų. Anksčiau nepastebėjau, koks jis greitas: jo liesas
kūnelis tarsi iš šiaudų ir popieriaus, ir Žiurkius nusklendė
pavėjui it aitvarėlis. Net neapsidairęs nustraksėjo tolyn ir
mes puolėm jam iš paskos. Kai jbėgom į peroną, pora vai­
kigalių įsistebeilijo į mus piktais, nepatikliais žvilgsniais,
lyg būtume jų teritorijoj. Ne paslaptis, kad taip ir buvo.
Jie sekė paskui mus, bet per atstumą.
Mes iššokom iš traukinio jam važiuojant, nes neno­
rėjom, kad mus pamatytų. Pervažos prižiūrėtojai ar tie
patys traukinio palydovai, radę šiukšliavaikį traukinyje,
prilupa jį iki raudonumo. Su stoties vaikigaliais elgiamasi
kitaip: jei nevagiliauja ir nesimaišo po kojom, jie niekam
nekliūva. Be to, jie pasirūpina stoties švara ir gali surinkti
iš vagonų šiukšles per maždaug dvi minutes. Niekas jiems
ramybės nedrumsčia, nes prašyti išmaldos ar užsiimti pre­
kyba jie išeina už stoties ribų.
Nūnai mes ėjom peronu, atsiskyrę vienas nuo kito,
ir niekas nekreipė į mus dėmesio, nes buvom tik gauja

51
basakojų berniūkščių. Žinojau, kad tikrasis pavojus laukia
prie spintelės, nes nedažnai išvysi, kad mūsų plauko vaikiai
atidarinėtų bagažo saugyklas. Nereikėjo net policijos - už­
teks paprasčiausio, kiek akylesnio žmogaus, kuris iš karto
sumos, kad vagiliaujam, o su vagišiais elgiamasi negailes­
tingai.
Tuoj už perono mums kelią pastojo vyresni stoties vaiki­
galiai. Jie užspaudė mus prie sienos ir Gardas, ruošdamasis
blogiausiam, susigraibė kaplį, su kuriuo niekada nesiskiria.
Tačiau Žiurkius, kažkada čia gyvenęs, pažinojo keletą sto-
tinių, paaiškino jiems situaciją ir galop kyštelėjo dvidešim­
tinę... paskui penkiasdešimtinę, tada vėl dvidešimtinę. Jie
sukirto rankomis ir mus praleido. Žiurkius jiems sumokėjo
tikriausiai tam, kad jie mūsų nesektų, nes link pagrindinės
stoties salės žingsniavome jau vieni.
- Jie davė mums penkias minutes, - paaiškino jis.
Traukinių stotis milžiniška ir ryte gyvenimas joje už­
verda it pakvaišęs: mums to ir reikėjo, tačiau buvo baisu
kaip pragare. Čia palydovai, čia keliaujančios šeimos, čia
krovininiai sunkvežimiai, pypsi garso signalai, aidi trau­
kinių švilpukai, cypia garsiakalbiai. Tau užlenda, tu už-
lendi, toks triukšmas, kad nerėkdamas nesusikalbėsi.
Žiurkius skubėjo į priekį ir mane pamažu vėl ėmė kaustyti-''
baimė. Man jau nepatiko stoties vaikigalių žvilgsniai, bet

* '■

52
dabar, kur bepasisukčiau, mačiau vien rūsčius geležinkelio
prižiūrėtojus, ir jie mus stebėjo. Kartojau sau: „Mes įsta­
tymų nelaužom“, tačiau jaučiau, lyg būtų priešingai, ir visi
žino, kas nutinka sugavus įstatymą laužančius vaikus. Pa­
mirškit, ką sakiau apie važiavimą traukiniais be bilieto, dėl
to gali būti tik priluptas. Kalbu apie šio miesto kalėjimus,
kurie laukia vaikų labiau nei suaugusiųjų. Net sklinda pa­
sakojimai, kad berniūkščiai nusibaigia dar vežami, tik ne­
žinau, kiek tuose pasakojimuose tiesos - žmonės mėgsta
gąsdinti. Kartą girdėjau istoriją apie iš namų pabėgusius
vaikus ir po jos man susuko skrandį. Pasirodo, jei poli­
cininkai pamato benamį vaikiščią ir jis pakliūna jiems į
rankas, jie palaukia nakties, sulaužo jam kojas ir palieka
ant bėgių. Taip, gal pasakojimais ir ne visada verta tikėti,
tačiau ėjau per stotį, o jie man niekaip neiškrito iš galvos.
Jausdamasis mažas ir niekam nereikalingas, kone pame­
čiau iš akių Žiurkių. Laimei, Gardas ėjo šalia ir nesitraukė
nuo manęs nė per žingsnį. Tik mes abu būgštavom, kad
mus sučiups.
Žiurkius ėjo ir ėjo. Jis nebesitampė, o žengė sparčiai ir
linksmas kaip vaikas, per žingsnį prieky mūsų. Kai pama­
čiau jo rankoj raktelį, supratau, kad spintelės jau netoli. Pro
arką išėjom į salę žemomis lubomis ir vamzdžio formos
šviestuvais ir keliavom toliau, lyg žinotume kur. Galiausiai

53
mums prieš akis nusitiesė du ilgi koridoriai su pilkomis,
metalinėmis spintelėmis - durelių buvo tiek daug, kad
raibo akys.
Ėjom toliau.
Vienos durys buvo tokios didelės, kad pro jas galėjai kišt
lagaminus, kitos, pačiam viršuj, tokios mažytės, kad pro
jas būtų tilpęs tik rankinukas. Čia nelaukė jokia policija,
nebuvo nei stoties prižiūrėtojų, nei vaikigalių, o Ziurkius
puikiai žinojo, kur eina. Jis šiek tiek uždelsė, kad susilygin­
tume, ir sušvokštė:
- Jūs einat ir neštoj at. Aišku?
Prie vienos iš spintelių stovėjo dvi moterys, bet joms
rūpėjo tik jų daiktai, tad mes praėjom pro šalį nepaste­
bėti. Toliau, pačiame koridoriaus gale, spintelės dureles
rakino aukštas vyras, bet jis stovėjo j mus nugara. Sekiau
numerius: 110, 109, 108 - nė viena spintelė neišlaužta,
visos buvo dailios ir ganėtinai naujos, o policijos vis dar nė
ženklo. Staiga Ziurkius pasisuko, stabtelėjo ir raktelis jau
buvo spynoj. Praėjom pro šalį ir išgirdom, kaip tarkštelėjo
metalas. Niekas nesuriko, niekas nieko nepastebėjo. Buvau
už dešimties žingsnių, kai durelės taukštelėjusios užsidarė,
ir nespėjau nė apsidairyti, kaip Ziurkius jau buvo šalia ir
nešėsi kažką pasikišęs po pažastimi.
- Kodėl bėgat? - sušnypštė jis. - Stabdykit arklius!

54
 Sulėtinom žingsnį, kaip jis prašė, bet mano širdis dau­
žėsi it patrakus. Gardui užteko sumanumo ir jis stabtelėjęs
patikrino, ar gėrimų automate nėra užsilikusių monetų.
Liepiau sau: „Vaidink, kad viskas gerai!“ - mes tik trys
storiniai, traukiantys savais keliais. Žiurkius buvo spėjęs
pasikišti nešulį po marškinėliais. Išėjom į ketvirtą peroną
ir pro žmones prasibrovėm iki pat jo galo, tada mums pa­
lengvėjo ir pasileidom bėgti. Nušokom ant bėgių ir nu-
skuodėm kiek kojos leido. Po penkių minučių pralindom
pro krūmynus bei gervuogynus ir uždusę sugriuvom ant
betoninių pabėgių.
Žiurkius plačiai šypsojosi ir juokėsi kaip aš. Jis laikė pa­
ketą abiem rankom ir ištiesė jį mums it dovaną. Ten buvo
rudas vokas, užklijuotas lipnia juostele, ir aš šiek tiek už­
gaišau, kol jį atplėšiau.
Viduje radome laišką su pašto ženklu. Ant jo storom
raidėm užrašyta: „Prašau išsiųsti“. Žemiau adresas: „Ga­
brieliui Olandrisui“. Po gavėju: „Kaliniui 746229, celės
blokas 34K, pietinis sparnas, Kolvos kalėjimas“.
Mane vėl nupurtė šaltis, bet vis tiek nusišypsojau Gardui.
Tik Gardas nesišypsojo, o sukaustė mane žvilgsniu.
Atplėšiau voką ir garsiai perskaičiau, kas parašyta
laiške. Laiškas buvo tik vieno puslapio, o prie jo pri­
segtas popieriukas su keista skaičių seka. Keistas buvo ir

55
pats laiškas, kurio nesupratom nė žodžio. Tačiau dabar
bent jau žinojom, kad klimpstam ne į vaikų žaidimą.

1712.9.8.10.4.20.4/6.5.2.2.7.6./3.6.10.3.5.6./3.
4.16.4.21.2.9.2.11.4.20.3.10.3./1 9.11.27.7.20.5.
1.3.33.4./19.11..27.7.20.5.1.3.33.4./25.8.2.5.8.3.
1.4.6.6.26.4.14.9.5.3.8.2./6.3.9.2.16.4.1S.9.11.6.
/1 .4.30.3.22.15.21.9.27.3./2.4.14.6./4.3.13.4.11
.8.28.3.5.5.24.7/33.4.46.4.2.10.49.7.35.4.31.3.4
5.5.42.2.39.4.1.2.32.3. /14.5.26.4.20.4.7.5.17.4.1
5.2.28.5-/46.6.1.3.4.3.39.5.49.1.2.3.38.5.

56
ANTRA DALIS
 1

Mano vardas - tėvas Džulijardas. Tai aš pinu šiuos pasa­

kojimus j vieną, kuriame dėl suprantamų priežasčių visi
vardai pakeisti. Pabaigoje jums bus aišku, kodėl ši istorija
nepaprastai svarbi ir kodėl ją būtinai reikėjo papasakoti.
Tolesnius įvykius apsakysiu aš, taip bus geriausia, ir mano
buvusi pagalbininkė.
Apie save pasakysiu tik tiek, kad jau septynerius metus
direktoriauju Paskalio Agilos misionierių mokykloje Be-
halos sąvartyne. Iš pradžių mane paskyrė metams - turėjau
pastatyti mokyklą ant kojų po finansinio kracho. Man še­
šiasdešimt treji ir tai turėjo būti mano paskutinis darbas,
tačiau aš pamilau Behalą ir likau. Šiemet mane, deja, iš­
varo į pensiją. Dėl to iš dalies kalta ir ši istorija. Mokyklai
jau paskyrė naują vadovą, o man teliko oficialiai perleisti
pareigas. Norėčiau pasilikti šioj šaly, tik nežinau, ar man
bus galima.

59
 Neslėpsiu, kad į mūsų mokyklą reikia įpūsti naujų vėjų,
nes mokinių ne daugėja, o mažėja. Prisivilioti vaikus į pa­
mokas sudėtinga - mums tenka papirkinėti juos maistu.
Mūsų pajamos krenta, o maisto ištekliai niekada nėra pa­
stovūs. Be to, viduje būna karšta kaip pragare, o per sausros
sezoną galima nutrokšti, nes mokykla sukonstruota iš di­
delių metalinių konteinerių, kokius pamatysi laivuose ir
sunkvežimiuose. Mokyklos pradžiai dešimt konteinerių
buvo padovanota, juos suvirino, iškirto langus ir duris... ir
štai jums metalinė mokykla. Dar šeši konteineriai buvo nu­
pirkti ir taip atsirado antras mokyklos aukštas. Du kontei­
neriai sudaro koplyčią, trys - didelį vaikų kambarį su žai­
dimų kampeliu. Pusė likusio konteinerio atitverta poilsiui,
o kitoj pusėj įrengtas mano kabinetas.
Rafaelį ir Gardą pažinojau tik iš matymo, nes į pamokas
jie ateidavo retai. Mažai vaikų į jas beeina, sulaukę dešim­
ties metų. Artimieji nori, kad jie rinktų šiukšles, ir sunkiai
įrodysi, kad išsilavinimas jiems gali būti naudingas - taip
juos ir prarandam. Tačiau Džiuniuką, berniuką, pravar­
džiuojamą Ziurkium, pažinojau geriau. Jis užsikabarodavo
siena tarsi beždžionėlė ir įsmukdavo į mano kabinetą, kai
kiti vaikai jau būdavo išėję. Įsileisdavau jį pro langą, patep­
davau ir užklijuodavau žaizdas, jei būdavo susižeidęs, ir - jei
norėdavo - leisdavau išsimaudyti vonioj. Negalėdavau ir jo
nepamaitinti, nes jis aiškiai badmiriavo. Turėjom taisyklę,

60
kurios laikantis, maistą galėjai dalinti tik per pietus ir tik
pusvalandį po pamokų, bet dėl Džiuno ir saujelės kitų
vaikų, tokių kaip jis, aš ją laužydavau, nes taisyklės tam ir
sukurtos. Kuri jas, kad laužytum. Sesuo Olivija, kaip įsiti­
kinsite netrukus, taip pat buvo taisyklių laužytoja.
„Nekelkite kojų ant kėdžių, neimkite maisto ne sau -
neneškite jo savo šeimai. Nelįskite be eilės, melskitės tyliai,
viduje vilkėkite marškinėlius, prieš pamaldas nusimaz­
gokite kojas...“ Net juokas ima, tačiau visi mes gyvename
pagal taisykles ir mums nesvarbu, kad kartais jos kvailos.
Bet viena taisyklė man labai patinka, nors ji keistoka: „Ant
koplyčios laiptų kalbėti draudžiama.“
Kuo ypatingi tie laiptai, kad stovint ant jų nevalia kal­
bėti ?Paaiškinsiu, nes tai šiek tiek susiję su mūsų istorija.
Tiek laiptai, tiek koplyčia skirta Paskalio Agilos garbei,
žmogui, kurio vardu pavadinta mūsų mokykla. Jis buvo
vienas iš mažiau žinomų mūsų šalies kovotojų už laisvę.
Agilos palikuonys kiekvienais metais paaukoja mokyklai
didžiulę sumą pinigų - jie nupirko ir tuos paskutinius
šešis konteinerius mūsų antram aukštui. Už tai jie prašo
gerbti Paskalio atminimą, tik mums tai - ne vien prie­
volė, bet ir malonumas. Sis vyras kovojo su korupcija ir
už savo pastangas buvo nušautas, ir mes jį minim kelissyk
per dieną, paprasčiausia tyla ant laiptų. Pastebėjau, kad
vaikams niekuomet nereikia apie tai priminti, nes jeigu

61
koks naujokas ar naujokė pačiauška, tuoj it vėjo gūsis nu­
šniokščia galingas „šššššššš“ ir visi nutyla. Mes mokom
vaikus apie Paskalį, o virš altoriaus kabo jo portretas. Sis
žmogus buvo pasiryžęs kurti ir paversti gyvenimą ge­
resniu. Mokėjo tuziną kalbų, nors kilęs iš neturtingos
šeimos. Liko gyventi varguolių rajone, net tapęs advokatu.
Imdavosi neįmanomų bylų ir jas laimėdavo. Kai buldoze­
riais nugriovė neteisėtai pastatytus namus, Paskalis Agila
privertė valdžią rasti benamiams naujos žemės. Kai staty­
boms nusamdytas tūkstantis vyrų nebuvo aprūpinti bo­
tais, pirštinėm ir šalmais, Paskalis Agila kreipėsi į teismą,
išsireikalavo įstatymo pataisos ir statybų pramonė tapo
daug saugesnė. Kai pelkynus netoli krantinių užklupo
cholera, Paskalis Agila pasiekė, kad vietinė ligoninė, pri­
vati firma už paslaugas mokantiems turtuoliams, įsteigtų
atskirą skyrių vargšams. Galiausiai - tai jį ir pražudė - jis
demaskavo tris senatorius, kurie plovė vidaus mokesčius ir
pumpavo juos į užsienį. Visi trys senatoriai atsistatydino,
bet byla tebesitęsia. Paskalis Agila buvo suvarpytas į ga­
baliukus taksi, kai važiavo į teismo liudijimą. Dvidešimt
šešios kulkos iš policijos kalibro pistoleto, tik žmogžudžių
taip niekas ir nerado.
Kartais sėdžiu ant laiptų po mūsų sukalta lentele ir
mąstau apie Šį drąsuolį. Reikia tiek nedaug - užtenka pa­
prasčiausios laiptų tylos, - kad mirusieji gyventų toliau ir

62
mums padėtų. Anapilin išėję žmonės šioje šalyje yra labai
svarbūs.
Jūs tikriausiai nekantraujate išgirsti, kuo ir kaip aš pri­
sidėjau prie Rafaelio istorijos. Mano vaidmuo labai ma­
žytis - daug svarbesnė, ir, matyt, naivesnė, buvo sesuo
Olivija, laikinoji mūsų mokyklos auklėtoja. Aš buvau
įtrauktas į viską tik per kompiuterį, kurį mokyklai pado­
vanojo RCBC bankas. Mūsų laimėjimai, nors ir nedideli,
vis tiek reikšmingi! Mokame įsiprašyti į vidų. Nepagal­
vokite, kad esu nedėkingas, bet visgi turiu pripažinti, kad
tas kompiuteris buvo senas ir išėjęs iš mados, ir jei nebūtų
jo atidavę mums, jis būtų baigęs savo dienas tam pačiam
šiukšlyne. Tik kam tai rūpi? Norėčiau manyti, kad kom­
piuteris padovanotas iš geros valios, ir jis mums buvo labai
naudingas. Jis prijungtas prie interneto ir vaikai žaidžia juo
žaidimus, kai leidžiu.
Buvo ketvirtadienio popietė, kai Džiunas atėjo kartu su
tais dviem man mažai pažįstamais berniukais.
- Ponepo, - sucypė jis. - Ponepol
Jis turėjo laibą, muzikalų balselį, kurį pažinau aki­
mirksniu.
Atsisukau ir nusišypsojau, pamatęs jį užgulusį mano
kabineto duris. Džiunas plonas it degtukas ir pilkas it pe­
lenai. Jo šypsena užkrečianti ir man visada buvo džiugu jį
matyti.

63
 - Po, mums reikia išsiaiškinti vieną dalyką. —Po - tai
pagarbos žodelytis, kuriuo čia kreipiamasi j vyresniuo­
sius. - Ponepo, ar galime pasinaudoti kompiuteriu?
Paaiškinau jam, kad jau vėlu. Tada pastebėjau, kad jis
atsivedė du draugus - liesus, kaulėtus berniūkščius. Vienas
baikštus, kitas budrus - iškart matėsi, kuris iš jų vadas.
Budruolio galva skusta plikai, o akys nemirksėjo. Jis turėjo
ilgas rankas ir savo laikysena, kurios nepagadino net prasta
mityba, o gal grakštumu prilygo atletui. Baikštuolis slėpė
veidą po ilgais plaukais ir kaip Džiunas turėjo užburiančią
šypseną.
- Po, pone po, čia - Gardas. - Džiunas dūrė pirštu į
skustagalvį. - O čia - Rafaelis. Ar juos pažįstate?
Atsakiau, kad nepažįstu, bet man bus malonu susipa­
žinti, ir mes paspaudėm viens kitam ranką.
- Gardas su Rafaeliu sugalvojo dalyvauti viktorinoje, -
paaiškino Džiunas. - Perskaitė apie ją laikrašty, pone, ir
jiems reikia informacijos, pone. Jie sakė, kad mokyklos
nelanko, tad kodėl turėtumėt jiems padėti? Dėl to atėjau
kartu. Už internetą jie sumokės, jei reikia, pone. Ar gerai?
Galvojau, gal padėsite, po.
Pakviečiau juos užeiti ir jie atėjo iki mano stalo. Vilkėjo
vien šortus ir marškinėlius, o jų basos kojos buvo juodos
iki pat kelių - nuo jų pasmirdo visas kabinetas. Berniukas,
kurio vardas Rafaelis, dirstelėjo į mane, nusibraukdamas

64
nuo veido plaukus, tačiau iš drovumo nedrįso užmegzti
akių kontakto. Abiem rankom jis ištiesė man dvidešimties
pesų banknotą už internetą. Gardas stovėjo jam už nu­
garos ir jaučiau, kaip varsto mane žvilgsniu, tarsi ruoštųsi
dvikovai.
- Deja, internetas šiandien lėtas, - perspėjau juos.
Prinešiau prie kompiuterio dar vieną kėdę ir nustūmiau
berniuko atkištus pinigus. Jie sušoko ant kėdžių ir Rafaelis
tuoj ėmėsi darbo. Nesiliauju stebėjęsis, iš kur vaikai moka
naudotis kompiuteriais. Nėra įkėlę kojos į klasę, o tarškina
klavišais greičiau už mane. Tikriausiai kaltos interneto
kavinės, kuriose jie žaidžia kompiuterinius žaidimus. Už
dešimt pesų galėjai penkiolika minučių šaudyti ir gaudyti.
Negaišdamas laiko, baikštuolis atidarė paieškos sistemą,
o skustagalvis išlankstė popieriaus lapuką. Į paieškos lau­
kelį Rafaelis įvedė pavardę, ir mes visi, įbedę akis į ekraną,
ilgai laukėm, kol kompiuteris galvojo.
- Ką šiandien valgei, Džiunai? - paklausiau.
Jis nusišypsojo ir palietė man ranką.
- Nieko! - pasigyrė.
Nuėjau į virtuvę ir pritepiau sumuštinių. Suradau tris
stiklines ir pripyliau į jas limonado. Kai grįžau, berniukai
susijaudinę šnabždėjosi, stumdė puslapį aukštyn žemyn ir
badė pirštais į kompiuterio ekraną. Jie buvo atsidarę vietos
naujienų svetainę ir atidžiai ją skaitė.

65
 - Koks klausimas? - pasiteiravau. Jie sužiuro į mane,
nieko nesupratę, todėl patikslinau: - Ko klausia viktori­
noje? Į kokį klausimą ieškot atsakymo?
- Klausimas iš istorijos, pone, - paaiškino Rafaelis.
Tai pasakęs, jis vėl sučiauško vietos kalba, o aš ja kalbu
labai prastai - gėda, žinant, kiek laiko čia nugyvenau. An­
trasis berniukas, Gardas, purtė galvą. Kad ir ką jie skaitė,
reikalas atrodė labai svarbus.
Jiems darbuojantis, Džiunas čiupo sumuštinį, o aš
krūptelėjau, pamatęs jo rankų purvinumą. Nagai nu­
kramtyti iki gyvuonies, o pirštai kaip giltinės. Jis žada ir
žada ateiti į pamokas, tačiau apsilanko jose labai retai - jo
galvoj turėtų būti tikra maišalynė iš to, ką yra girdėjęs! Už
tai traukiam vienas kitą per dantį. Aš jo visad klausiu: „Tai
kaip - ateisi rytoj į pamokas?“Jis patikina, kad ateis, o aš
žinau, kad taip nebus. Niekada nepamiršiu, kaip jis pir­
mąsyk čia prausėsi po dušu. Apsivijęs strėnas rankšluosčiu
spygavo iš šalčio ir netikėtumo, kai vanduo ėmė čiurkšti -
nors gal jį stebino ir jo paties švari, spindinti oda. Daviau
jam mūsų mokyklos uniformą, tik nesu matęs, kad būtų ją
kada užsivilkęs.
Sesuo Olivija taip pat juo žavėjosi ir net klausė manęs
apie įsivaikinimą. Dvidešimt dvejų metų mergaitė iš An­
glijos panoro įsūnio! Liepiau jai neprisisvajoti. Visų pirma,
šioj šaly įvaikinimo procesas lėtas. Per šešetą metų esu

66
girdėjęs tik apie vieną šeimą iš užsienio, kuriai leista įsivai­
kinti. Puikiai suprantu, kodėl jokia vyriausybė nenori da­
lintis savo šalies vaikais, tačiau matant tūkstančius tokių,
kuriais niekas nesirūpina, plyšta širdis. Žiūri į šiukšlių
kalnus ir j kalnus vaikų, kaip šiukšlių, ir apima neviltis, kad
tokios mokyklos kaip mūsų neturi jokios prasmės ir kad
nieko iš jų gero. Vaikų tik daugėja. Kai einu per lūšnynus,
matau kūdikius ir esu nuolat prašomas juos palaikyti. Šyp­
sausi ir juokiuosi kartu su tėvais, bet pasąmonėj krebžda
žinojimas: „Šis mažylis, vos išmokęs šliaužioti, šliaužios
per šiukšles.“
Berniukai užbaigė savo reikalus netrukus po to, kai
grįžau su padėklu, tada suvalgė po sumuštinį ir išgėrė po
stiklinę limonado. Jie buvo mandagūs kaip visi šiukšliavai-
kiai, bet jau norėjo traukti savais keliais.
- Tai kaip, - pasakiau, - ateisit rytoj į pamokas? Visi
trys?
Džiunas nusijuokė.
- Be jokios abejonės!
Rafaelis buvo nuoširdesnis.
- Norėčiau ateiti, po, bet dirbsiu.
Jis atmetė plaukus ir nusišypsojo savo kerinčia šypsena.
Aš priminiau jam, kad rytinės pamokos darbui nemaišo.
Juk mokykla įsteigta specialiai tam, kad suteiktų vaikams
išsilavinimą, kol jie dirba. Už penkias dienas pamokų

67
vaikai gauna du kilogramus ryžių ir dar šio bei to, priklau­
somai nuo tos savaitės aukų, - tokia mūsų skatinimo pro­
grama. Rafaelis pažvelgė į mane ir man dingtelėjo, kad jo
mintyse sukasi natūralus klausimas: „O kam man tas išsi­
lavinimas?“
- Ateisiu, po, - pažadėjo jis.
Kai jie pavalgė, Džiunas nunešė lėkštę ir stiklines į mano
virtuvę, ir užsispyrė viską suplauti ir sudėlioti j džiovinimo
stovą. Tai padaręs, mane apkabino, o aš įspraudžiau jam į
kišenę penkiasdešimt pesų.
Draugai palaukė jo lauke ir tada visi nubėgo - po to
karto jų nebemačiau. Tik po kelių savaičių sužinojau, kad
jie man melavo. Nevyko jokia viktorina. Jie ieškojo bet ko­
kios informacijos apie poną Chosė Andželiką, kurio tapa­
tybės kortelę buvo radę, ir apie Gabrielių Olandrisą, tuo
metu ėjusį dvidešimt trečius savo bausmės metus didžiau­
siame miesto kalėjime.
Žiurkiaus veiksmai tuo nesibaigė, tačiau laikui atėjus, jis
pats apie tai papasakos. Tie vaikiai gražiai apvyniojo mane
aplink pirštą ir ištraukė iš manęs viską, ko norėjo.

68
 2

Su jumis - vėl Rafaelis: toliau dėjosi rimti dalykai.

Tąnakt išsipildė Gardo žodžiai. Policija grįžo ir apieš­
kojo mano namus. Aš buvau suimtas.
Atvažiavo keturi sustiprinti policijos ekipažai ir visi
mūsų lūšnyno gyventojai buvo išvaryti j lauką. Polici­
ninkai mojavo žibintuvėliais bei lazdomis ir sukosi greitai,
o žmonių iš aplinkinių rajonų rinkosi vis daugiau ir dau­
giau. Niekam nieko neaiškinę, policininkai parodė kaž­
kokį popiergalį Tomui, mūsų seniūnui, bet jo leidimo
nelaukė, puolė į vidų ir kiek mažiau nei valandą šūkavo
bei mėtė daiktus, kol mes stovėjome ir klausėmės. Keletas
mažylių verkė, bet dauguma žmonių tiesiog ramiai stebėjo,
kas vyksta.
O ką mes galėjome padaryti ?
Nieko neradę, policininkai susėdo atgal į savo automo­
bilius.

69
 Nesitikėjau, kad mane suims, nes niekas man nesakė
nė žodžio. Tik tada, kai pamačiau jaunąjį policininką
ir jis mostelėjo į mano pusę, suvokiau, kad policininkų
kalba sukosi apie mane. Tačiau vis tiek nustebau - nežinau
kodėl, - kai du policininkai priėję užlaužė man rankas.
Aprašyti tolimesnius įvykius bus labai sunku, tačiau tik
aš vienas galiu papasakoti, kas dėjosi toliau.
Nežinojau, ką daryti. Neišleidau nė garso ir nė nekrūp­
telėjau - bijojau net kvėptelėti ir pakelti akis ne į tą poli­
cininką. Gardas tuoj šoko manęs ginti ir berte bėrė: „Ką
darot? Už ką?“ - tą patį per tą patį, neatitraukdamas nuo
manęs rankų. Mano teta ėmė spiegti ir susmuko ant žemės.
Kilo baisus sujudimas, nes visiems labai rūpėjo, kad manęs
neišvežtų. Žmonės šūkavo vienas per kitą, buvo ir tokių,
kurie prašė policininkų pasigailėti bei lindo tarp manęs ir
jų automobilio. Pamačiau, kad jau nuvažiavęs policijos eki­
pažas apsisuko ir grįžo atgal, ir iš jo lipo vyrai, tačiau kas
dėjosi toliau, nežinau, nes policininkai tvirtai mane su­
spaudė ir nusitempė prie mašinos atidarytomis durelėmis.
Gardas spėjo apsivyti mane ranka, tačiau jį kažkas nustūmė
ir aš girdėjau jo balsą virš visų kitų, kol jo nenutildė vienas
iš jo dėdžių. Kai buvau prie mašinos, bandžiau priešintis,
bet buvau pritemptas ir įgrūstas į vidų. Mane laikė du mil­
žinai ir niekas negirdėjo, ką šaukiau: raičiausi, bet jie čiupo
mane, ir taip aš atsidūriau ant užpakalinės sėdynės. Durelės

70
užsitrenkė ir aš vėl išvydau Gardą. Jis šaukė, mėgindamas
mane pasiekti, bet vienas policininkas griebė jį už sprando
ir nušveitė j šalį. Automobilis važiavo, o aš verkiau. Pro
langą mačiau į mane spoksančius veidus, žmonės klykė, ta­
čiau nė vieno iš jų nepažinojau, o Gardas buvo dingęs.
Iš baimės mane supykino ir negalėjau liautis verkęs.
Mašina šokčiojo ir kratėsi, nes mūsų kelias labai išva­
žinėtas, o vairuotojas lėkė kaip patrakęs. Vieną akimirką
dar mačiau žmones, kažkas daužė j stogą, o kitą jau išvaži-
nėjom pro vartus ir sukom į kelią. Policininkai įsijungė si­
renas ir mes nušvilpėm tolyn. Raudonos šviesoforų šviesos
mums buvo nė motais, kelių policija mūsų nestabdė. Kaž­
kodėl labai nesijaudinau, kol važiavom pro parduotuves
bei žmonių pilnas gatves ir viskas buvo apšviesta, tačiau
paskui pasukom šiauresniais keliais, kur žmonių jau nebe­
buvo, o šviesos irgi greitai dingo.
Dar niekada nebuvau jautęsis toks pasimetęs ir vienišas
ir negalėjau sustabdyti ašarų. Sukūkčiojau:
- Kur mes važiuojame?
Vienas iš vyrų atklausė:
- O kaip tau atrodo?
Išveblenau:
- Aš nieko nepadariau, pone.
Tas pats vyras atsakė:
- Nusiramink, vaiki, mes žinom.

71
 - Aš nieko nepadariau, pone, - pakartojau. Taip visą
kelią ir kūkčiojau tą patį.
Mėginau nusiraminti, kaip man buvo liepta, tačiau ne­
įstengiau. Lingavau į visas puses. Mintys sukosi tik apie
tai, koks aš vienišas ir nuo nieko neapsaugotas. Dar taip
neseniai gyvenimas atrodė saugus ir paprastas: mano teta,
Gardas, pusbroliai, laužas - ir žmonės, kur tik bepažvelgsi.
O dabar! Jaučiausi taip, lyg krisčiau į prarają. Vos per se­
kundę viskas apsivertė aukštyn kojom ir aš garmėjau j be­
dugnę - čia draugų neprisišauksi, niekas nežino, kur tu, ir
telieka galvoti: „Kada liausiuosi kritęs ?Kąjie man suruošė,
ko negaliu pakeisti?“
Laiškas buvo pas Žiurkių, tapatybės kortelė taip pat.
Negalėjau prasitarti nei apie vieną, nei apie kitą, nes dabar
mes žinojome daug daugiau. Buvom pasiskaitę apie Chosė
Andželiką ir mums degėsi kovos dvasia.
Gatvės ir pastatai aplinkui buvo pilkos cemento spalvos.
Pasukom į kairę, paskui j dešinę, užkilom į kalną, nulėkėm
žemyn ir vos neįsirėžėm į galingus automobilių aikštelės
vartus. Juos atidarė policininkas su šunimi, mes įvažiavom
į vidų ir nusileidom rampa į apačią. Keliauti po žeme buvo
dar baisiau ir aš pravirkau visa gerkle. Ėmiau šauktis tetos
ir - būsiu atviras - apsišlapinau.
Sustojom akinančių lempų šviesoj ir aš buvau išvilktas
iš automobilio. Mane apleido jėgos ir policininkui teko

72
mane tempti - nesipriešinau, tiesiog buvau tiek persi­
gandęs, kad kojos manęs nebeklausė. Policininkas kalbino
mane ganėtinai švelniai ir apsikabinęs kone nusinešė. Taip
nulipome laiptais žemyn, praėjome pro metalines duris
ir atsidūrėme koridoriuje su numeruotomis kameromis
iš abiejų pusių. Policininkas atidarė vienos iš jų duris ir
aš buvau įstumtas į vidų. Durys užsidarė ir likau stovėti,
buvau visiškai pasimetęs ir man buvo taip bloga, kad
galvojau nugriūsiu ir mirsiu. Po kelių sekundžių durys
su trenksmu vėl atsidarė ir vidun įėjęs kitas policininkas
liepė man sėstis.
Atsisėdau ant grindų ir apsivėmiau. Nebuvau daug
valgęs, bet viskas sukilo ir išsiliejo man ant kelių, ir aš vėl
pravirkau. Niekada nebuvau leidęs tokių garsų - dar nie­
kada gyvenime nebuvau taip verkęs.
Policininkas atsisėdo ant gulto, šįsyk neuždaręs durų.
Tikriausiai suprato, kad aš klaikiai bijau būti paliktas
vienas ir kad kas nors turi būti šalia manęs. Jis padavė man
rankšluostuką ir aš pabandžiau juo apsivalyti, bet rankos
manęs neklausė.
Laikas bėgo.
Kameroj tebuvo tas vienintelis gultas iš betono. Po­
licininkas mane pakalbino, uždavė kelis paprastučius
klausimus, bet kiek besistengiau, neišspaudžiau nė garso.
Po kurio laiko į kamerą įėjo vyras pilkšvu kostiumu ir,

73
nužvelgęs mane, paklausė mano vardo. Išstenėjau, bet sve­
timu balsu.
- Į šeštą, - paliepė jis. - Veskit jį j šeštą, - ir išėjo.
Kameroje išdygo du policininkai ir pastatė mane ant
kojų - jiems teko mane kone nešti. Vėl grįžome korido­
riumi, tik dabar lipome ne į apačią, o į viršų, vis aukščiau,
paskui ėjome pro kabinetus, kuriuose dirbo kiti polici­
ninkai. Nei vienas iš jų nepakėlė galvos. Sukome tai j kairę,
tai į dešinę, ir prisimenu, kad ant vienos sienos kabėjo
paplūdimio nuotraukos ir sąrašas su vardais. Dar mačiau
laikrodį, kuris rodė dvidešimt minučių po dviejų.
Tada įėjome į patalpą, ant kurios durų kreida buvo iš­
vedžiotas skaičius „6“, ir ten stovėjo metalinis stalas, prie
kurio, atėjęs pirma mūsų, sėdėjo tas pats vyras su kostiumu.
Jam už nugaros stypsojo policijos viršila, lankęsis Behaloje
patį pirmą kartą, - rėksnys sudaužyta nosim, - už jo buvo
langas, o jam iš šono - dar vienas vyras: vienmarškinis, pli­
kagalvis, prakaituotas, piktas ir išvargęs.
Mane pasodino ant kėdės.
- Rafaeli, - kreipėsi į mane pavargėlis. - Rafaeli Fer-
nandesai, ar žinai, kur esi?
Papurčiau galvą.
- Esi Ermitos policijos nuovadoj. Žinai kodėl?
Vėl papurčiau galvą ir prasižiojau. Bet neišspaudžiau nė
garso.

74
 - Mums reikia rankinuko, kurį radai, - paaiškino poli­
cininkas.
Stojo tyla. Mano gerklė buvo tokia išdžiūvus, kad net
neįsivaizdavau, koks būtų balsas, jei prabilčiau. Tačiau mė­
ginau kartą, kitą ir žodžių iš kažkur atsirado:
- Aš neradau jokio rankinuko, pone.
Tai sakiau aš, bet mano balsas buvo neatpažįstamai pa­
sikeitęs.
- Rafaeli, mes nebaigsim, kol neatiduosi rankinuko.
- Aš neradau jokio rankinuko, pone, - pakartojau.
Vaidinau kvailą, persigandusį vaikiščią. - Prisiekiu, pone.
Garbės žodis.
Salia manęs atsirado stiklinė vandens, bet imdamas ją
išverčiau. Vėl pravirkau ir užsinorėjau į tualetą. Pavargėlis
palaukė, kol vanduo bus iššluostytas.
- Viskas labai paprasta, - tarė jis. - Tu mus parsivedi
namo ir atiduodi rankinuką, kad ir kur jį esi nukišęs. Mes
tau sumokam, kaip žadėjom. Visi laimingi.
Išdrįsau pažvelgti jam į akis.
- Prisiekiu Dievu, pone. Prisiekiu savo motinos dvasia -
aš neradau jokio rankinuko. Aš radau tik pinigus. Tūks­
tantį šimtą pesų, o daugiau...
- Radai pinigus?
- Taip, pone.
- Tai visgi melavai mums ?Visgi kažką radai ?

75
 - Taip, pone, radau.
- Kur juos radai? Kada?
- Radau juos prie krano numeris keturi. Ketvirtadienio
popietę.
Melavau. Nenorėjau, kad jie žinotų, kur aš buvau. Bėda
ta, kad melo kojos trumpos. Vyras su pilku kostiumu užsi-
rašinėjo mano parodymus.
- Kas buvo su tavim? Kas tave matė?
- Niekas, pone. Aš...
- Melas, - pertraukė policininkas ir šoko prie manęs.
Nežinau, kur man trenkė ir kuo, bet nuskridau ant grindų.
Mano kėdė apsivertė ir prakirto man žandą. Nukritau ne­
sėkmingai, ant riešo, ir mačiau policininką šalimais, jau­
čiau, kad jis ims mane spardyti. Šaukiau: „Ne, ne, ne!“ - ir
mėginau palįsti po stalu. Tačiau policininkas man nespyrė
nė karto. Jis pasilenkė ir kartu su vyru, vilkinčiu kostiumą,
sugriebęs pakėlė mane už plaukų bei rankos ir pasodino
atgal ant kėdės. Kažkas tebelaikė mano plaukus.

- Buvau su Gardu, - surikau. Mano burna buvo pilna

kraujo. - Tik su savo draugu! Bet pinigų jam nedaviau! Jis
nematė, kad juos radau. Atleiskit! Labai atsiprašau! Buvau
su Gardu ir radau pinigus - aš neradau... - sukūkčiojau. -
Aš neradau jokio rankinuko!

76
 - O batas? - paklausė policininkas man už nugaros. Tai
jis laikė mane už plaukų. - Batas iš kur?
- Neradau jokio bato - melavau! - verkiau. Mėginau
nusišluostyti veidą, bet jis buvo apskretęs krauju ir snar­
gliais, tada policininkas vėl trenkė ir šįsyk taip stipriai, kad
man sumirguliavo akyse. - Aš radau pinigus! - šaukiau. -
Nenorėjau... - sukūkčiojau, gaudydamas kvapą. Polici­
ninkas mane užgulė, viena milžine ranka remdamasis į
stalą, kita raudamas man plaukus.
- Kur buvo pinigai? - paklausė vyras su kostiumu. -
Palik jį ramybėj.
-Jie buvo suvynioti į popiergalį, - atsakiau. - Tikriau­
siai sąskaitą.
- Tūkstantis šimtas pesų, suvynioti į sąskaitą?
- Sąskaita už elektrą, pone, jei neklystu. Ji buvo oran­
žinė - sąskaitos už elektrą juk oranžinės?
Mano smegenys sukosi greitai, kovodamos už gyvybę.
- Moki skaityti ? - paklausė vyras su kostiumu. - Toks
šūdžius moka skaityti?
- Taip, pone, moku!
- Iš kur, ką? - Jis stovėjo priešais mane ir pasilenkęs su­
griebė man už smakro. Nuo jo atsidavė cigaretėmis ir pra­
kaitu. - Kas išmokė skaityti tokią šiukšlę kaip tu? Koks
tavo vardas?

77
 - Rafaelis, pone, o...
- Kas išmokė tave skaityti?
- Gardas ir mano teta.
- Kokia sąskaita ten buvo? Kieno adresu siųsta?
- Nemačiau, nežiūrėjau.
- Kiek ten buvo pinigų?
- Tūkstantis šimtas pesų.
- Lygiai? Kiek banknotų?
- Viena penkiašimtinė ir šešios šimtinės.
- Kur jie dabar?
- Atidaviau tetai. Šimtą pasilikau sau.
- O rankinukas?
- Aš neradau jokio rankinuko, pone.
- Aš tave užmušiu, tu melo maiše! - Jis puolė prie
manęs ir pastūmė, bet nenukritau, nes mane sulaikė po­
licininkas, ir vyras su kostiumu griebė man už gerklės. Jie
prispaudė mane prie sienos ir aš nebeišlaikiau, ėmiau ir...
tiesiai sau ant kojų, neišlaikęs - buvau šitiek išsigandęs...
Smirdėjau ir klykiau:
- Aš neradau jokio rankinuko, pone!
- Neškit jj lauk - atsikratykit juo!
Jie pakėlė mane ir ėmė nešti prie lango. Jį atidarinėjo
vyras su kostiumu, policininkas mane laikė už kulkšnies
ir rankos, o aš artėjau - vis arčiau ir arčiau buvo pražioti
lango nasrai. Prisimenu šilumą. Staiga atsidūriau lauke,

78
mano ranką laikę pirštai atsileido ir aš likau kaboti žemyn
galva, laikomas vien už kulkšnies - priešais save mačiau
šlykščią sieną, kaip pragare, o žemai žemai buvo akmeninis
grindinys, ant kurio primėtyta skardinių. Klykiau iš visų
jėgų, o pažvelgęs viršun, išvydau j mane įsmeigtas polici­
ninkų akis.
- Kur rankinukas? - rėkė vienas iš vyrų. - Juk radai
rankinuką!
Saukiau, kad ne. Gardas - ir Žiurkius - paskui manęs
klausė, ar daug trūko, kad būčiau prisipažinęs. Tiesą sa­
kant, trūko daug. Gal pasirodys beprotiška, bet pusė
manęs buvo įsitikinus, kad jokio rankinuko niekada ne­
radau, o kita pusė maldavo, kad neišsiduočiau - tikriau­
siai dėl Chosė Andželiko, apie kurį dabar žinojome daug
daugiau. Mano kulkšnį sugniaužusi ranka galėjo bet kurią
sekundę atsileisti ir būčiau kritęs žemyn ant galvos, ir susi­
laužęs kaulus. Policininkas purtė mane, viskas sukosi ap­
linkui, tekėjo kraujas, prakaitas, išmatos, žemė maišėsi su
dangum, tačiau šaukiau vien „ne“, ir jie turėjo arba patikėti
manimi, arba viskas būtų buvę baigta.
Staiga buvau įtrauktas atgal į vidų.
Jie įsitempė mane pro lango atbrailą, supjaustydami
man krūtinę, tačiau tuo metu nieko nepajutau. Buvau pa­
statytas ant kojų ir man vėl trenkė, paskui policininkai žiū­
rėjo, kas bus toliau.

79
 Sudribau ant kelių, o jie nieko nedarė.
Nusitvėriau kažkieno kojos ir įsikabinau, pasiremdamas
galvą delnais. Klūpojau ant žemės ir kartojau:
- Prisiekiu savo motinos dvasia, kad jokio rankinuko
neradau. Sakau jums tiesą, pone, prašau, nenužudykite
manęs. Negaliu jums niekuo padėti, nemeluoju.
Iš kur sėmiausi stiprybės? Tikriausiai iš Chosė Andže-
liko.
- Adeiskite, - kalbėjau, žinodamas, kad kovoju už savo
gyvybę. - Turėjau jums pasakyti, kad radau pinigus, tačiau
melavau, nes nepasidalinau jais su savo draugu, kaip tu­
rėjau. Prašau, nežudykite manęs, prašau.
- Prie kurio krano buvai? - tardė mane policininkas.
- Prie ketvirto, pone. Prisiekiu, kad nemeluoju.
- Kur sąskaita, į kurią buvo suvynioti pinigai?
- Įdėjau į maišą tarp kitų popierių. O pinigus įsikišau į
kišenę.
- Rafaeli, paklausyk manęs.
Paskutiniai žodžiai tikriausiai priklausė vyrui su kos­
tiumu. Jis priklaupė šalia manęs, bet man taip baisiai dilg­
sėjo galva, kad nesu tikras, ar ten buvo jis.
- Tu vienas maitini savo nususią šeimynėlę. Ar ne taip?
Linktelėjau, bet galvos nepakėliau.
- Taip, pone.

80
 -Jei tau kas nors nutiktų, šeimynėlė turėtų didelių pro­
blemų. Ką darytų tavo teta?
- Nežinau, pone.
- O tavo du pusbroliai ?Kas jiems nutiktų? Girdi mane ?
- Girdžiu, pone. Nežinau, pone. Aš neradau jokio ran­
kinuko, pone. Prašau, patikėkite manimi.
- Mes galim išmest tave pro tą langą. Arba uždaryt j
specialų kambarėlį. Dabar, šią akimirką. Mes turim tokią
viečiukę, supranti? Ji pritaikyta tokioms padugnėms kaip
tu. Niekas negirdės, kaip šauki. Jei norėsim, sulaužysim tau
visus kaulelius. - Jis suėmė mane už rankos ir, ją traišky­
damas, kėlė į viršų. - Ją suknežinsim pirmiausia. Supranti
mane?
Linksėjau, drebėjau ir smirdėjau. Mano persukta ranka
styrojo ore, aš pats klūpėjau ant kelių ir laukiau trakšte­
lėjimo: skausmas buvo toks didelis, kad tylėjau praverta
burna, nepajėgdamas išleisti nė garso, ir laukiau, kas bus
toliau.
- Galim išmest tave į šiukšlių dėžę ir visiems bus nu­
sispjaut. Niekas tavęs neieškos, supranti? Baigsi dienas
maiše.
Linktelėjau. Mano balsas buvo dingęs.
- Klausiu paskutinį kartą... - Jis iškėlė mane ir iškišo
pro langą, kad pamatyčiau, kas apačioj. Jaučiau, kaip mane

81
suėmė už kulkšnių, ir jiems tereikėjo mane stumtelėti. Kaip
ir prieš tai, jie laikė mane, o aš žiūrėjau žemyn j akmeninį
grindinį.
- Kur rankinukas, kurį radai?
Mėginau pažvelgti aukštyn, bet mano ranka buvo per­
nelyg užlaužta, o nugara persukta. Prasižiojau, bet nesėk­
mingai, tada pabandžiau dar kartą. Išlemenau:
- Prisiekiu savo motinos dvasia, pone...
Vyras suriko:
- Ką? Negirdžiu, ką sakai!
Mane nuleido dar žemiau ir aš ėmiau šauktis pagalbos:
- Prisiekiu! - klykiau. - Radau tik pinigus. Neradau
jokio rankinuko. Jei būčiau jį radęs... jei ką nors apie jį ži­
nočiau, žinotumėt apie jį ir jūs. Aš jums tikrai jį atiduo­
čiau! Tikrai - prašau, paklausykite... - Vos kvėpavau, bet
žodžių man netrūko. - Parsivesčiau jus namo ir atiduo­
čiau. Tačiau kaip galiu atiduoti jums tai, ko neradau, pone ?
Užsikūkčiojau, nes tai buvo mano paskutinis šansas.
Mano kulkšnys perėjo iš vienų rankų į kitas ir tada, po
trumpos tylos, buvau įtrauktas atgal į vidų ir nusviestas ant
grindų.
Kai pakėliau galvą, vyrai pašnibždom tarėsi, ką daryti.
Drebėjau kaip epušės lapas ir negalėjau pajudėti. Praėjo
dar šiek tiek laiko ir vienas iš vyrų, mane nužvelgęs, liepė
stotis.

82
 - Apsišikai, ką? - šaipėsi jis.
Linktelėjau ir, nagais kabindamasis j sieną, mėginau
prisitraukti j viršų. Vyras purtė galvą.
- Nuo tavęs smirda šūdais ir šiukšlėm. - Jis nusisuko į
šalį. - Mes tik gaištam savo laiką, - tarė. - Kuo smirdi, tas
ir esi, vaike - visi jūs vienodi. Esat šiukšlės. Kas jūs ?
- Šiukšlės, pone, atleiskit, pone. - Pasakiau tai pa­
šnibždom.
- Tūkstantis šimtas pesų, kad gaištume laiką su šūdo ga­
balu. Tik pažiūrėk į save.
Jis priėjo artyn ir aš, laukdamas smūgio, išdrįsau pa­
žvelgti jam į akis.
- Kokia iš tavęs nauda, ką? - Jis pasisuko į kitus du
vyrus. - Tik pažiūrėkit į jį - kodėl valkatos nesiliauja dau-
ginęsi? Sukryžiuok rankas už nugaros.
Padariau kaip lieptas ir laukiau antausio.
Jis vėl atsiduso, šįsyk pilna krūtine, ir aš pastebėjau, kad
jis seniai nemiegojęs, atrodė išsigandęs ir pervargęs. Min­
tyse meldžiausi - jis svėrė mane ant svarstyklių, nužiūri-
nėjo iš visų pusių, mąstė, ar aš ko vertas. Lobis ar šiukšlė?
Palaikyti mane ir mušti mušti... ar šveisti lauk? Kas būtų
nutikę, jei būtų atsivežę Gardą? Kas būtų nutikę, jei būtų
atsivežę mano tetą ir išmušę iš mūsų tris skirtingas isto­
rijas?
Tikiu, kad sulaikiau kvapą.

83
 Galiausiai vyras apsisprendė. Pažvelgė j policininką
man už nugaros ir tarė:
- Veskit jj lauk. Mes tik gaištam laiką.
Pajutau kažkieno ranką sau ant sprando. Buvau išvestas
pro duris. Mane nunešė laiptais j apačią, tada sargybinis
nusivedė mane koridoriumi. Nulipom dar žemiau. Po
kelių minučių atsidūriau gatvėje ir sprukau, nors kojos
manęs neklausė ir linko it girtuoklio. Bet vis tiek bėgau -
bėgau it akis išdegęs, ilgu tuščiu keliu. Buvau laisvas ir - ne
taip, kaip vargšas Chosė Andželikas, - gyvas.
Mano kojos sustiprėjo. Galėjau bėgt nors amžinybę.

84
 3

Buvo vėsu ir lijo.

Bėgau, nelėtindamas žingsnio. Neturėjau žalio supra­
timo, kur esu, bet man buvo vis vien - galėjau bėgt nors
amžinybę. Bėgau gatvėmis, kur tik mačiau šviesas. Netu­
rėjau nė sentimo, bet nesukau dėl to galvos. Pasaulis atrodė
toks didelis, lietus taip gaivino ir aš stebėjausi: „Dabar juk
sausros sezonas! Kodėl lyja? Kodėl taip vėsu?“ Dangus
buvo taip aukštai. Laikas kone sustojo ir negalėjo būti dau­
giau nei trys valandos, ir kuo toliau bėgau, tuo labiau man
darėsi aišku, kaip policijai yra riesta, jei jau griebėsi manęs
kaip paskutinio šiaudo. Tai tik patvirtino, kokie svarbūs
buvo rasti daiktai, galvojau ir apie tai, kaip man pasisekė ir
kaip arti mirties buvau atsidūręs.
Ranka galėjo atsileisti ir būčiau kritęs žemyn. Mane ga­
lėjo išmesti pro langą ir dabar, šią akimirką, leisčiau pasku­
tinį kvapą ant akmeninio grindinio.

85
 Užsimerkiau ir pasileidau iš visų jėgų, plačiai išskėtęs
rankas.
Mano tetos žodžiai „Rafaelis kažką rado“ buvo jų vie­
nintelis įrodymas. Vien dėl šių žodžių buvo išieškotas visas
rajonas, o aš buvau suimtas. Taip, suimtas, tačiau dabar vėl
laisvas.
Pristabdžiau ir toli gatvės gale pastebėjau man pažįs­
tamą skulptūrą. Jos pavadinimo nežinojau, bet ji stovėjo
komercinėj miesto zonoj, vaizdavo karį ir buvo iškelta ant
aukšto pjedestalo. Išsitraukęs kardą, karys buvo pasiruošęs
mūšiui ir laukė komandos. Kažkada buvau ėjęs pro jį, kvie­
čiantį savo bendrus kovoti už laisvę! Nūnai sustojau prie
pat pjedestalo ir užvertęs galvą į viršų raportavau:
- Jie mane paleido. Aš neišsidaviau.
Negalėjau patikėti, kad mane paleido. Kario skulptūra
toliau kvietė į kovą.
Įsilijo ir pakilo vėjas, atkeliavęs nuo vandenyno, jį jau­
čiau ir šiukšlyne - tai buvo taifūnas, nors dar neatėjęs jų
sezonas. Kol žiūrėjau į karį, man toptelėjo: „Sakot, kad aš
šiukšlė ?“ Pratrukau juoktis, nes suvokiau, ten ir tada, kad
šiukšliavaikis ką tik nušluostė nosis tiems proto bokštams.
Aš, šiukšlinukas, sėdėjau ten, drebėjau ir kartojau: „Aš
neturiu jokio rankinuko.“ Nors visą laiką puikiai žinojau,
kur jis yra ir kas jo viduj. Mes važiavom traukiniu ir radom
spintelę. Mes turėjom laišką ir buvo visai nesvarbu, kad

86
dar nežinojom, ką jis reiškia. Šiukšliavaikiai nušluostė nosį
policijos šiukšlėms ir tie šiukšlės neištraukė iš manęs nė žo­
džio.
Ėjau toliau.
Iki Behalos buvo likusios dvi ar trys valandos kelio, bet
buvau laimingas, nes žinojau, į kurią pusę sukti. Aplenkiau
senį ir du vaikus - naktinius gatvių valytojus, šluojančius
šiukšles ir stumiančius vežimą. Paprašiau senio cigaretės
ir jis keistai mane nužvelgė - buvau pamiršęs, kad mano
veidas visas kruvinas.
Senis padavė man nuorūką ir prisėdę mes kartu pa­
nikėm. Vaikai stovėjo šalia ir varstė mane akimis, bet jiems
nelabai rūpėjo, kad nuo manęs dvokia. Mažajai buvo gal
penkeri, o kitam vaikui - gal mergaitei, gal berniukui -
apie septynerius. Vyresnėlis išėmė iš vežimo butelį vandens
ir aš susivilgiau sau nosį ir burną. Galiausiai su jais atsisvei­
kinau ir vėl pasileidau bėgti.
Dabar papasakosiu jums apie kitką, nes, manau, atėjo
laikas.
Internete mes radom informacijos apie Chosė, ranki­
nuko savininką. Chosė Andželikas, amžiną jam, vargšui,
atilsį, buvo nebegyvas. Jo pavardė buvo linksniuojama ži­
niose. Gardas prieš tai galvojo, kad tai Chosė Andželikas
yra žudikas, bet paaiškėjo, kad buvo atvirkščiai - tai jį,
vargšelį, nužudė.

87
 Spėkit, kur jis nusibaigė?
Ogi policijos nuovadoj. Vienam laikrašty rašė, kad jis
mirė tardymo metu. Svarsčiau, ar tik ne toj pačioj Ermitoj.
Gal net toj pačioj patalpoj?
Gal jį išmetė pro langą... Tik tyčia ar per klaidą?
Kaip tik ėjau pro parkelį ir minutėlei nusukau nuo kelio,
kad pasėdėčiau ant žolės. Lietus buvo silpnas ir gaivino.
Matyt, buvau stipriai sukrėstas, nes kurį laiką sustingęs
mąsčiau apie vargšą Chosė Andželiką.
Jį įtarė padarius baisų nusikaltimą - apie tai rašė visi
laikraščiai. Jų griebėmės, išnaršę internetą, - jau ko šiukš­
lyne nepasigesi, tai senų laikraščių. Neilgai užtrukom, kad
rastume tuos, kurių reikėjo, o tada susėdome kaip trys se­
nukai ir aš perskaičiau jų turinį Ziurkiui, kuris linksėjo ir
pūtė akis. Policija areštavo Chosė Andželiką už vagystę.
Šeši milijonai dolerių.
Mes atsilošėmir pabandėm įsivaizduoti, kaip atrodo jau
vien tūkstantis dolerių. Gardas pamėgino paversti juos į
pesus, bet jam taip suskaudo galvą, kad prigulė. Pratrūkom
iš juoko, piešdami mintyse žmogų, einantį su visais tais mi­
lijonais dolerių kišenėse. Bet galiausiai juokai baigėsi.
Laikraščiai rašė, kad Chosė Andželikas mirė policijos
nuovadoj, todėl melavau net tada, kai policininkai iškišo
mane pro langą - neišsidaviau dėl Chosė Andželiko ir jo

88
mažosios rimtuolės. Spėju, kad Chosė sklendė šalia manęs,
nes mirusieji žino kelią atgal j šį pasaulį.
Jį kaltino šešių milijonų dolerių vagyste iš politiko, iš vi­
ceprezidento, ir galbūt kaltinimai buvo pagrįsti ir pinigus
jis kažkur paslėpė. Rankinuką Chosė turėjo išmesti dar
būdamas laisvėj - tikriausiai policininkai atvažiavo ranki­
nuko ieškoti, kai Chosė neišlaikęs prisipažino.
Viename laikraštyje perskaitėm apie Chosė Andželiką
šį tą daugiau. Ten buvo parašyta, kad Chosė našlaitis, kurį
įsivaikino toks Dantė Džeromas Olandrisas, Gabrieliaus
Olandriso sūnus. Šią pavardę radom ant laiško - jis buvo
skirtas Gabrieliui Olandrisui, Kolvos kalėjimo kaliniui.
Laikraštis rašė, kad Chosė Andželikas aštuoniolika metų
pradirbo tarnu viceprezidento namuose ir kad neturėjo
jokių giminių, išskyrus savo aštuonmetę dukrą. Matyt, dėl
to jis rašė Gabrieliui Olandrisui.
Sėdėjau lietuje, drebėdamas ir šimtu procentu tikras,
kad privalom nuvykti į Kolvos kalėjimą pristatyti to laiško.

89
 4

Mano vardas - Greisė ir iš manęs išgirsite tik vieną dalyką.

Tėvas Džulijardas paprašė manęs, kad papasakočiau
apie Chosė Andželiką, nes mes kartu dirbom. Esu senato­
riaus Zapantos, apvogtojo viceprezidento, tarnaitė. Dirbu
pas senatorių jau ketvirti metai, todėl vyriausiąjį tarną pa­
žinojau gerai. Galiu pasakyti, kad Chosė buvo mandagus,
malonus, patikimas ir doras. Jo balsas buvo labai tylus. Jis
nerūkė. Savaitgaliais išlenkdavo brendžio taurelę, bet tik
vieną. Jo žmona mirė prieš mums susipažįstant ir jis mokėjo
už savo dukros mokslus. Jos vardas Pija Dantė ir ji negalėjo
gyventi kartu su savo tėvu, nes Chosė buvo namų tarnas,
o šalia senatoriaus namų nėra jokių mokyklų. Chosė ap­
gyvendino ją pas kitą šeimą ir jie matydavosi kartą per sa­
vaitę. Chosė turėjo ir sūnų, bet jis mirė dar kūdikystėje.
Daugiau nežinau, ką pasakyti.

90
 Išgirdusi šią istoriją, labai nusiminiau ir kaip visi kiti
kartojau, kad tai neįmanoma. Patikimesnio žmogaus už
Chosė Andželiką nebuvo, o drąsumu jis nepasižymėjo.
Kai jį suėmė, iš karto puoliau ieškoti jo dukros, bet nuė­
jusi į jos namus, sužinojau, kad jos nebėra. Klausiau, kur ji,
kada dingo, nuoširdžiai ieškojau būdų ją surasti, tačiau jos
globėjai buvo nepaslaugūs. Nežinau, kas nutiko mažylei.
Gatvėse, kaip visi žinome, daug berniukų ir mergaičių.
Kad ir ką Chosė Andželikas padarė, jis buvo geras
žmogus ir aš jo nepamiršiu.

91
TREČIA DALIS
 1

Esu Olivija Veston, buvau vadinamoji laikinoji auklėtoja

Behalos misionierių mokykloje. Aš irgi prisidėjau prie
šios istorijos. Berniukai ir tėvas Džulijardas paprašė, kad
aš nuodugniai aprašyčiau savo vaidmenį, ką dabar ir pada­
rysiu.
Man dvidešimt dveji, pabaigiau universitetą ir nuspren­
džiau pakeliauti po pasaulį. Atvykau į šį miestą kelioms
dienoms, kad prisitaikyčiau prie naujos laiko juostos, o
paskui žadėjau skristi susitikti su draugais ir apie mėnesį
maudytis ir plaukioti banglente. Tačiau apsilankiau Be­
halos sąvartyne ir mano planai pasikeitė.
Atostogų aš nepraleidau - jose buvo ir maudynių, ir
banglenčių. Bet savaitę prasivarčiusi paplūdimy, pradėjau
blaškytis ir jausti, kad švaistau laiką. Behala mane smar­
kiai sukrėtė ir negalėjau išmesti jos iš galvos. Kažkada
čia dirbo mano tėvų draugas ir aš nuvykau nuvežti jų

95
paaukotų pinigų. Mano tėvas, einantis pareigas Užsienio
reikalų ministerijoje, nupirko man lėktuvo bilietą (ir davė
kišenpinigių), vildamasis, kad kelionėje pasisemsiu patir­
ties. Nespėjau nė apsisukti, kaip tėvas Džulijardas pasiūlė
pamokyti mažylius skaityti ir rašyti, paskui įsitraukiau j
Behalos vandens sanitarijos projektą. Praėjo dar šiek tiek
laiko ir jau teikiau elementarią pirmąją pagalbą, nes vaikai
nuolat susibraižo, juos sukandžioja, o žaizdos greitai su­
pūliuoja, ir taip užsidirbau laikinosios auklėtojos statusą:
būdavau Behaloj dienos metu ir padėdavau, kur tik prisi-
reikdavo.
Aš įsimylėjau.
Įsimylėjau į mane nukreiptas akis ir šypsenas. Tikriau­
siai nėra labiau užkrečiančio darbo už labdaringą, o man
tai buvo pirmas kartas. Pirmąsyk gyvenime buvau apsupta
žmonių, kurie man kartojo, kad savo pastangomis keičiu
pasaulį. Behalos vaikai nuostabūs ir kiaurą dieną matant
juos sąvartyne plyšta širdis. Atvykę į šią šalį, elkitės kaip tu­
ristai, tačiau neaplenkite Behalos, kur savo akimis išvysite
šiukšlių kalnus ir ant jų plušančius vaikus. Tai pakeis jūsų
gyvenimą.
Džiuną, berniuką, pravardžiuojamą Ziurkium, aš pa­
žinojau. Džiunas nevadindavo manęs Olivija: iš pradžių
buvau jam „sesuo“, galiausiai - „motina“. Esu minkš­
taširdė - Anglijoj lieju ašaras dėl pasiklydusio katino.

96
Džiuniukui užteko maždaug dviejų dienų, kad apvyniotų
mane aplink pirštą, ir nuo to laiko šelpdavau jį maistu ir
pinigais. Neįsivaizduoju, kaip kitaip tokie berniukai išgy­
vena.
Mūsų mokykloj įrengtas poilsio kambarys, kuriame Be-
halos gyventojai gali pasislėpti, kai šurmulio pasidaro per
daug ir norisi tiesiog pagulėti prie ventiliatoriaus. Čia stovi
ir nedidelis šaldytuvas, kuriuo naudojamės mes, mokyklos
auklėtojos. Džiunas įprato mane lankyti ir padėdavo tvar­
kantis, o aš įpratau atsidėkoti jam mažom dovanėlėm. Jis
mane maloniai nustebino, atsivedęs du draugus, tačiau ne­
turėjau nė žalio supratimo, į ką įsivelsiu.
Jie paklausė, ar galėtume pasikalbėti, ir aš sumojau, kad
juos domina praėjusios nakties įvykiai. Tėvas Džulijardas
ilsėjosi ir nenorėjau jo trukdyti, nes aiškindamasis, kur po­
licija nusivežė Rafaelį, naktį jis beveik nesudėjęs bluosto. Be
to, jį stipriai sukrėtė policijos nenoras padėti ir nemanau,
kad jis buvo spėjęs atsigauti. Vaikis, kaip žinoma, į Behalą
grįžo pats, kartu su tekančia saule. Sąvartyne tuo metu ne­
buvau, bet girdėjau, kaip viskas vyko, o dabar savo pačios
akimis įsitikinau, kaip baisiai jis sumuštas. Sklido kalbos,
kad teta jo nepaleido iš rankų, be perstojo glėbesčiavo, ir
kad susirinko visa Behala. Tėvas Džulijardas tvirtina, kad
tokie jau šios vietos gyventojai: kai nuskriaudžiamas vienas
iš jų gentainių, jo sopulius kenčia visi.

97
 Nūnai Rafaelis droviai šypsojosi ir kišosi plaukus už au­
sies. Jis buvo sumuštas kaip obuolys, ir pamenu, kaip ste­
bėjausi, kad suaugęs žmogus gali pakelti ranką prieš tokį
mažylį. Pamatęs, kad nužiūrinėju jo žaizdas, Rafaelis pasi­
slinko už draugo. Gardas - skustagalvis - švelniai palietė
jam ranką ir pasisuko į mane. Džiunas tarė:
- Motin, mes nežinom, ką daryti. Turim didelę pro­
blemą. Gardą pažįstate, ar ne taip?
Gardas atsisėdo, nudelbęs akis sau į kelius. Mačiau, kad
norėjo pasirodyti tvarkingas - nusigremžė nuo savęs purvą,
vilkėjo švarius marškinėlius. Stengėsi šypsotis, tačiau aiš­
kiai nervinosi. Net negalvodama padariau išvadą, kad jis
atėjo prašyti pinigų, ir įsitempiau, kad nepraskysčiau.
Viena iš tėvo Džulijardo taisyklių - nedalinti išmaldos.
Galėjai duoti dešimt ar dvidešimt pesų - visi tą darydavo.
Bet mačiau, kad Gardui reikia didelės sumos. Nustebau ir
kiek susigėdau, kai jis tarė:
- Panele, mano senelis sėdi kalėjime ir aš noriu jį aplan­
kyti.
- Man labai gaila, - atsakiau. - Kuriame ?
Apie miesto kalėjimus nieko neišmaniau, todėl Gardo
atsakymas man mažai kuo padėjo ir svarsčiau, kam išvis už­
daviau tokį klausimą.
- Už ką jį pasodino? - pasiteiravau.

98
 Gardas nusuko akis, o sumuštasis berniukas - Rafa-
elis - apkabino jį per pečius ir sumurmėjo kažką savo
kalba. Matyt, aš užklausiau kažko labai asmeniško, bet
trauktis nebeturėjau kur ir, šiaip ar taip, mano klausimas
buvo logiškas.
- Policija tvirtina, kad jis primušė žmogų, - švelniai pa­
aiškino man Džiunas, - bet tai netiesa. Visi šie kaltinimai
yra korupcija, nes yra žmonių, kurie nori jo namo.
Pamačiau, kaip Gardas pravirko. Jis nusišluostė akis ir
sukūkčiojo:
-Jie nori išvaryti mano senelį iš namų! Iškėlė jam kalti­
nimus, davė kyšį policijai, ši jį suėmė ir dabar namas bus jų.
Gardas vėl nusibraukė ašaras. Rafaelis apkabino jį dar
stipriau ir antrą kartą sušnabždėjo kažką savo kalba, grei­
čiausiai drąsindamas. Paskui jis kreipėsi į mane:
- Gardui reikia jį pamatyti, seserie. - Berniuko burna
buvo ištinus ir jis šveplavo. - Ar padėsite mums nusigauti
iki kalėjimo?
Gurkštelėjau vandens ir Džiunas papildė man stiklinę.
Nuojauta man sakė, kad neklydau: berniukai iš tikro atėjo
tam, kad paprašytų pinigų. Jų reikėjo autobuso bilietams ir
kyšiui. Tačiau Gardas vėl mane nustebino, taręs:
- Norėjom paprašyti, seserie, kad važiuotumėt kartu.
- Aš?

99
 Jie visi sulinksėjo.
- Nori, kad susitikčiau su tavo seneliu? - paklausiau.
Gardas linktelėjo.
- Kodėl? - paklausiau. Buvau išmušta iš vėžių. - Kodėl
nori, kad su juo susitikčiau?
- Mes turim perduoti jam žinutę, - atsakė Gardas. -
Policininkai sumušė mano draugą, kad išgautų informa­
cijos apie mano senelį. Galbūt kitąsyk jie atvažiuos manęs!
- Nesuprantu.
- Situacija sudėtinga, motin, - tarė Džiunas. Dar ne­
buvau mačiusi jo tokio rimto. - Senukas turi žinoti, kas čia
vyksta. O mes turim žinoti, kaip jam padėti. Arba jis praras
savo namą.
- O kaip tavo šeima - tavo mama...
Gardas purtė galvą:
- Aš neturiu mamos.
- Tada tavo senelis turi turėti sūnų, - nenusileidau. -
Juk turi būti kažkoks lankymo grafikas - kodėl tiesiog ne­
galima nuvažiavus jo aplankyti? Tiesą sakant, nesu tikra,
kad galiu jums kuo nors padėti, štai kur bėda.
- Jūs mūsų nesuprantate, - atsiduso Gardas.
- Tu teisus, - atsakiau. - Nesuprantu.
- Mūsų kalėjimuose, - pradėjo Džiunas, - lankyti
kalinius leidžiama vos kartą per mėnesį. Jie praras savo
namą, motin, o benamiams šiukšlynuose nėra vietos. Jei

100
neturi namų, neturi nieko. O jūs juk - socialinė darbuo­
toja...
Gardas tęsė:
- Nueisite su savo pasu, pasirašysite ir jus įleis.
Tylėjau. Galų gale prisikasėm iki reikalo esmės.
Gardas kažką burbtelėjo ir užsidengė veidą delnais.
Džiunas palietė man ranką ir tarė:
- Mes prašom jūsų, nes tai labai svarbu, o niekas kitas
padėti negali.
- Jūs vienintelė užsienietė, kurią pažįstam, - pridūrė
Rafaelis. - O mūsų šalies kalėjimuose... su žmonėmis jie
elgiasi, kaip nori.
- Prisistatysite socialine darbuotoja, - dėstė Džiunas. -
Pasakysite, kad norite pasimatyti su juo pusvalandžiui.
Iš pradžių jie paprašys jūsų palaukti, galbūt net atsisakys
jus įleisti. Bet galiausiai, jei sėdėsite ir niekur neisite... Juk
šansas yra?
Gardas pažvelgė į mane, ojo akys tebebuvo pilnos ašarų.
Džiunas tarė:
- Jūs esate pati nuostabiausia, pati geriausia motina,
kokią esam turėję. Gardas prašo tik todėl, kad jums nepa­
dėjus, jo šeima tikriausiai bus išmesta į gatvę.
- Policininkai mane mušė, - pasiguodė Rafaelis. - Jie
nori dokumentų, kurių neturiu.
- Motin, būkit gera...

101
Štai šitaip aš atsidūriau taksi, važiuojančiam j Kolvos ka­
lėjimą. Kalta puikybė ir kvailumas, kad leidau tiems trims
melagiams vieną minutę mane graudinti, o kitą jau meili­
kauti.
Kartu su savimi pasiėmiau tik Gardą ir pirmiausia mes
stabtelėjome prie didelės parduotuvės nupirkti jam naujų
drabužių. Kaip minėjau, jis atėjo prašyti pagalbos apsi­
tvarkęs, tačiau mėnesių purvas buvo tiek įsigėręs į jo šortus
ir marškinėlius, kad šie styrojo.
Kaip į mane žiūrėjo, kai įsivedžiau Gardą į berniukų
drabužių skyrių! O kiek laiko jis užtruko, kad išsirinktų,
kas jam tinka! Niekuomet nepamiršiu nei vieno, nei kito.
Paprašiau taksisto, kad palauktų, nes maniau: „Šortai ir
marškinėliai - penkių minučių reikalas!' Deja, klydau.
Gardas nenorėjo niekur skubėti - tokio atkaklaus ir at­
sargaus pirkėjo dar nebuvau mačiusi. Jis norėjo džinsų
ir pačių brangiausių. Aš atsisakiau mokėti vakarietiškas
kainas už kelnes, kurias vietiniai siuva už grašius, ir įkal­
bėjau Gardą išsirinkti pigesnį modelį. Dar jis norėjo ilgų
krepšinio marškinėlių, kurie, mano galva, būtų sukėlę klai­
dingą įspūdį. Nusivedžiau Gardą prie lentynos su išeigi­
niais marškiniais, bet nė vieni jam neįtiko, ir jau buvau be­
prarandanti kantrybę. Visgi mes radom kompromisą: išsi­
rinkom marškinėlius, kurių jis norėjo būtinai per didelių,

102
o tada pasiėmėm marškinius su apykakle, kad Gardas užsi­
vilktų juos ant viršaus.
Jis viską pasimatavo ir mes jau sukom prie kasos - bent
jau man taip atrodė, kol neatsidūriau batų skyriuj. Gardas
nužiūrinėjo sportbačius. Batų kainos, kaip ir džinsų, mane
pribloškė, bet turėjau pripažinti, kad puošnus berniukas
basom kojom, kurios dar ir purvinos, niekieno neįtikins.
Mes išsirinkom batus už vidutinę kainą ir kasoj už visus
pirkinius atsiskaičiau savo kreditine kortele. Mane guodė
tai, kad gyvenime dar nebuvau mačiusi tokio laimingo ir -
negaliu nepridurti - gražaus berniuko. Iš persirengimo
kabinos išėjo jau nebe Behalos šiukšliavaikis! Jis buvo
aukštesnis, išdidžiai šypsojosi... net ėjo kitaip. Prajuokinau
pardavėjas, kai nesusilaikiusi jį pabučiavau.
Grįžome į taksi. Pamačiau skaičiukus taksometre, nu­
rijau sukilusį gumulą ir mes nuvažiavom.

103
 2

Tėvas Džulijardas.
Negaliu neįsiterpti: būčiau žinojęs, su kuo Olivija su­
tiko, būčiau įsikišęs ir užkirtęs tam kelią. Būčiau iškart
užuodęs klastą. Bėda ta, kad tų vaikių nesužiūrėsi, ir per
šešerius metus, praleistus Behaloje, įsitikinau, kad tarp jų
yra tokių melagių, kokių pasaulyje mažai rasi. Tikriausiai
kaltas išgyvenimo instinktas. Negražu taip sakyti, bet...
patikėkit manim. Turint reikalų su tokiais vaikais, tiesiog
negalima prarasti budrumo.
Aišku, tik man jus ir mokyt. Sekdami pasakas Olivijai,
vaikiai nepamiršo paspęsti ypatingų spąstų ir man.
Rafaelis ir Gardas buvo sukti. Bet Džiuniukas... Žiur-
kius. Kai sužinojau, ką jis padarė, man užėmė kvapą.
Toliau dėjosi išties labai pavojingi dalykai.

104
 3

Olivija.
O taip, žinau. Tai buvo kvaila.
Tokių baisių gatvių, kokiomis mane vežė taksi, dar ne­
buvau mačiusi. Jums gali pasirodyti keista, kad tai sako
žmogus, dirbęs Behaloje, tačiau yra kaip yra. Behala - mil­
žiniškas garuojantis sąvartynas, šlykštus ir siaubingas, ir
sunku patikėti, kad žmonėms ten leidžiama ne tik dirbti,
bet ir gyventi. Tai šiukšlynas-lūšnynas - tragiška, klaiki re­
alybė, kurios smarvės niekada nepamiršiu.
Behaloj norisi verkti, nes ji - lyg negailestinga amžinoji
bausmė: turint nors šiek tiek lakesnę vaizduotę, nesunku
nuspėti kiekvieno vaiko likimą. Pamačius senuką, jau ne-
bepasikeliantį darbui, sudribusį kėdėje prie savo lūšnos,
dingteli: „Štai Rafaelis po keturiasdešimties metų. Ar gali
būti kitaip?“ Šie vaikai pasmerkti sijoti miesto nuotekas ir
dieną naktį traukti į save smarvę. Žiurkės ir vaikai, vaikai

105
ir žiurkės - kartais atrodo, kad jų gyvenimai nedaug kuo
skiriasi.
Kolvos kalėjimas baisus savaip.
Mes važiavome duobėtais keliais. Šaligatviai sueižėję
ir rodės, lyg neseniai čia būtų įvykęs žemės drebėjimas. Iš
abiejų kelio pusių stovėjo mažaaukščiai daugiabučiai, ap­
raizgyti skalbinių virvėm ir elektros kabeliais, o žmonių
buvo kaip grybų po lietaus ir jie sėdėjo be jokio užsiė­
mimo. Oro kondicionierius taksi buvo sugedęs ir viduj da­
rėsi trošku. Buvo sausasis metų sezonas, bet sklido kalbos
apie baisų taifūną, keliaujantį nuo vandenyno. Vėjas alsavo
karščiu.
Mes pasukome ir iš dešinės stojo aukšta mūrinė siena.
Gardas dūrė pirštu ir pranešė: „Kalėjimas“, nors tai buvo
savaime aišku. Sienos viršuj nutiesta dygliuota viela, kur
ne kur atsikabinusi, o kas penkiasdešimt žingsnių stūk­
sojo stebėjimo bokšteliai, neapsaugoti nei nuo saulės, nei
nuo lietaus. Mes pasukom į dešinę ir pavažiavom palei
kitą sieną. Kairėje pusėje stovėjo lūšnos iš bambuko ir
šiaudų, o žmonių buvo dar daugiau, vaikų irgi. Visuomet
atkreipiu dėmesį į mažylius, žaidžiančius purve su akme­
nukais ir pagaliukais. Vėliau sužinojau, kad dauguma šių
lūšnų gyventojų už kalėjimo sienų turėjo giminių. Jie ten
gyveno, kad galėtų perdavinėti maistą ir jų giminaičiai ne­
mirtų badu.

106
 Pasukę dar kartą, sustojome prie įvažiavimo į kalėjimą.
Sumokėjau taksistui ir priėjau prie sargybinių būdelės. Ji
buvo betoninė ir su dideliu langu, joje sėdėjo pareigūnai,
o šalia įrengtas pakeliamasis baltas ir raudonas užtvaras,
neleidžiantis įvažiuoti mašinoms, ir stovėjo vyras su kul­
kosvaidžiu. Parodžiau pareigūnams savo pasą ir atkartojau
iš anksto pasiruoštą kalbą.
Pareigūnai pasiskambino telefonu. Gardas laikė mane
už rankos ir aš bijojau nemažiau už jį. Mes palaukėme apie
dvi minutes ir prie langelio priėjęs kitas vyras paprašė pa­
kartoti, ko man reikia. Tačiau man teko sakyti tą patį ne
vieną, o du kartus, nes galop pasirodė dar vienas parei­
gūnas ir jie paėmė mano pasą. Turėjau pasirašyti lankytojų
knygoj ir man išdavė leidimą. Gardas irgi jį gavo. Tada
buvom praleisti į vidų ir palydėti per kiemą.
Lankytis kalėjime klaikiai baisu, nes galvoje taip ir su­
kasi mintis: „O jeigu atsitiks kas nors ne taip ir jie manęs
nebeišleis?“ Taip pat mąsčiau apie tą ribą, kurią turėsiu
peržengti - ribą, skiriančią laisvę nuo visiško įkalinimo,
ribą, kurios negalėjo nebūti. Kaip atrodys tos durys, kurios
plačiai atsidarys, prieš užsitrenkdamos mums už nugarų?
Mus pravedė pro vieną kabinetą ir atsidūrėme erdviame
laukiamajame. Palei sienas buvo išrikiuoti suoliukai ir
mūsų paprašė atsisėsti, tačiau nepraėjo nė kelios sekundės,
kai pasirodė sargybinis ir išsivedė mus iš laukiamojo į

107
koridorių. Koridoriaus gale buvo geležinės grotos. Mums
jas atrakino, mes praėjome, o tada jos užsitrenkė, siau­
bingai sužvangėdamos, kai metalas susidaužė su metalu.
Buvome įvesti į mažesnį laukiamąjį ir mums vėl liepta pri­
sėsti. Sėdėjome beveik valandą.
Šioje šalyje niekur nenueisi, jei neturėsi kantrybės - tą
perpratau labai greitai. Protingiausia yra laukti, šypsotis
ir linksėti. Gardas beveik nekalbėjo. Mačiau, kad jo lūpos
juda, lygjis melstųsi. Tada jis netikėtai paklausė:
- Ką reiškia in memoriam'i
- Jei neklystu, tai lotyniška frazė, - paaiškinau. - Ją
užrašo, kai miršta žmogus, ir ji reiškia „amžinam atmi­
nimui“.
Paklausiau, kodėl jam tai parūpo. Jis šyptelėjo ir atsakė:
- Yra toks vaizdo žaidimas.
Tada jis vėl ėmė šnabždėti, lyg tęstų savo ilgus poterius.
Galiausiai atsidarė durys ir pro jas įėjo vyras trumparan-
koviais marškiniais. Jis nuoširdžiai šypsojosi ir, paspaudęs
man ranką, prisistatė ponu Oliva. Pasakiau jam, kad mano
vardas Olivija, ir tai akimirksniu pralaužė ledus. Jis pa­
tikino, kad ponas Oliva padės panelei Olivijai, jei tai tik
įmanoma.
Jis atsisėdo priešais su mano paso kopija rankoje. Kal­
bėjo tyliu, labai mandagiu balsu ir atsiprašė, kad privertė
laukti.

108
 - Esu socialinis darbuotojas, - paaiškino jis. - Kalė­
jimo viršininkas šiuo metu turi šiokių tokių problemų,
kitaip susitiktų su jumis pats - mes visuomet stengiamės
patenkinti tokius prašymus kaip jūsų, o dėl šio kalinio
prašymų sulaukiame dažnai. Tik jūsų nurodytas numeris
neteisingas. Ar esate tikra, kad jums reikia būtent pono
Olandriso ?
- Manyčiau, - atsakiau.
- Taip, pone, tikrai jo, - įsiterpė Gardas. - Gabrieliaus
Olandriso.
- Kaip sakiau, ponas Olandrisas dažnai sulaukia lanky­
tojų ir priima juos išskėstomis rankomis. Jums žinoma, kad
jis sunkiai serga?
Gardas linktelėjo į mane ir aš atsakiau:
- Taip.
Stojo tyla.
- Tai viena iš priežasčių, kodėl mes čia, - pridūriau.
- Tai nėra neįmanoma, - tarė ponas Oliva. - Tačiau yra
šiokių tokių formalumų. Matote, viskas būtų paprasčiau,
jei būtumėt pranešusi apie savo vizitą iš anksto. Galbūt su­
tiktumėt atvažiuoti kitą savaitę?
Papurčiau galvą.
- Deja, ne, - atsakiau. Gardas suspurdėjo - nujautė,
kad sėkmė jau čia pat. - Tiesą sakant, man dėl to labai
nesmagu. Čia mano draugas Gardas - jis tik vakar

109
užsiminė man apie savo problemas, tvirtindamas, kad tai
skubu. Esame dėkingi jau vien už tai, kad sutikote mus
priimti.
Ponas Oliva nusišypsojo.
- O jūs labai kantri ir labai išauklėta. Esate socialinė
darbuotoja? Dirbate Behaloje?
- Nedirbu, o savanoriauju.
Ponas Oliva ištiesė į mane rankas ir tvirtai paspaudė
man dešinę.
- Ačiū jums, - padėkojo jis. - Jei nesulauktume pa­
galbos iš tokių žmonių kaip jūs, viskas būtų daug blogiau.
Siame mieste daug problemų. Visuose miestuose jų ne­
trūksta, tačiau nežinau - gal šiame mieste jų daugiau nei
bet kur. Jūs prižiūrite šj berniuką?
- Vakar jis buvo labai nusiminęs, - paaiškinau. - Ne
visai supratau, ko jam reikia, bet jis tikino, kad galėčiau
jam padėti.
- Ar jis - geras berniukas ?
- Taip.
-Jis lanko jūsų mokyklą?
- Ateina, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau, - atsakiau ir
ponas Oliva nusijuokė. Jis pakalbino Gardą ir patapšnojo
jam per ranką.
- Ar žinote, kad jūsų norimas žmogus šiuo metu guli
ligoninėje?

no
 - Aš žinau apie jj labai mažai, - nemelavau. - Tik tiek,
kiek man pasakojo Gardas.
- Jo būklė nekokia. Bijau, kad liksite sukrėsta. O dar
tokiomis aplinkybėmis - turiu omeny lankymo kambarį...
Ar esate buvusi kalėjime ?
Papurčiau galvą. Ponas Oliva nusišypsojo.
- Matote, mūsų vyriausybė turi daug svarbesnių pro­
blemų ir pinigų į kalėjimus neinvestuoja - tikiu, kad prieš
šimtą metų tas pats galiojo ir jūsų šaliai. Tai, ką pamatysite,
gali jus sukrėsti. Gal būtų geriau, jei berniukas eitų vienas -
juk, kiek suprantu, reikalas tarp jo ir pono Olandriso?
- Manau, kad turėčiau eiti kartu, - nesutikau.
Nežinau, kodėl tai pasakiau. Pamažu vėl ėmiau bijoti,
tačiau nuėjusi tokį kelią juk negalėjau pasilikti laukiama­
jame. Šiuos metus paskyriau pasaulio pažinimui ir man
dingtelėjo, kad Behala, o dabar ir kalėjimas, galbūt išmokys
mane daugiau nei visas tas laikas, praleistas universitete.
Ponas Oliva tarė:
- Matote, yra toks įėjimo mokestis. Jo reikia, kad su­
organizuotume tokius lankymus kaip šis - juos paspartin­
tume, kitaip sakant. Ar prie vartų stovėję pareigūnai jums
apie tai neužsiminė?
- Ne, - atsakiau.
- Matyt, jiems buvo nesmagu, - paaiškino jis. - Mo­
kestis yra už tapatybės patikrinimą, ojo reikia dėl saugumo:

m
turime skubiai pasiųsti žmogų ir gauti patvirtinimą. Ga­
lėtume suorganizuoti viską nemokamai, jei duotumėte
mums šiek tiek laiko. - Jis atrodė toks nuoširdus. - Ar jūsų
reikalas išties skubus ?- paklausė.
Linktelėjau.
- Duokite man minutėlę, kad patikrinčiau, - tarė jis. -
Tačiau tikiu, kad leidimas jums kainuos dešimt tūkstančių
pesų. O su sąskaita, - žinant, kad kalėjimo viršininkas
dabar nepaprastai užsiėmęs...
- Sąskaitos man nereikia, - atsakiau. Turiu pripažinti,
kad mane supykino. Diena jau ir taip kainavo man mili­
jonus. - Tik nesu tikra, kad turiu su savimi tokią sumą.
Gardas žiūrėjo j šoną.
- Einu atsinešti prašymo formų ir pasitikrinsiu dėl
kainos - atsakė ponas Oliva. - Labai norėčiau jums padėti,
bet... Mokesčius nustatau ne aš, o vyriausybė. - Jis šypte­
lėjo. - Tik įsivaizduokite, kokia ji turtinga!
Jis grįžo po dešimties minučių, rankoje laikydamas pra­
šymo formą.
- Turime jus abu nufotografuoti. Deja, neklydau -
viskas kainuos dešimt tūkstančių.
Su savimi turėjau vienuolika. Ryte buvau banke ir išsi­
ėmiau daugiau nei įprastai, nes planavau vakarieniauti su
draugais labai brangiame restorane. Po pusvalandžio lei­
dimas jau buvo gatavas - su mano nuotrauka ir pareigūnų

112
parašais. Ponas Oliva dar kartą paspaudė man ranką, tada
išėjęs riktelėjo ir po akimirkos koridoriuje išdygo keturi
sargybiniai. Vienas išjų šnektelėjo su Gardu ir šis man tarė:
- Eime.
Prisimenu sunkius sargybinių batus, nuo kurių aidėjo
visas koridorius.
Mus nuvedė j patalpą su spintelėmis ir liepė išsikratyti
kišenes, nusiauti ir išsipurtyti batus. Viskas buvo sudėta į
spintelę, jos durelės užsitrenkė, ir mes išėjome j kitą kori­
dorių, kurio tolumoje girdėjosi žmonių šauksmai - žinojau,
kad nūnai esu netoli nuo laisvę skiriančios ribos, ir man
daužėsi širdis. Iš koridoriaus išėjome į ilgą salę, kurią į dvi
dalis nuo žemės iki lubų dalino grotos, ir žmonių šauksmai
darėsi vis aiškesni, lyg artėtume prie turgavietės. Sustojome
prie rakinamų durų pačiame grotų centre ir, sargybiniams
jas atidarius, staiga suvokiau, kad aplink mane netyla dau­
žomo metalo garsai: trankosi durys, spynose skreba raktai.
Staiga atsidūrėme keistoj niekieno žemėj, panašioj j didelio
slėgio patalpą - priekinės durys mums buvo atidarytos tik
tada, kai užpakalinės jau buvo užrakintos. Tarp riksmų ai­
dėjo skardus juokas, kuris, reikia pasakyti, buvo panašus
j gyvulių žviegimą. Nežinau, ar tai įmanoma, bet viduje
darėsi karšta, tarsi kažkas į mus alsuotų. Nuskambėjo įsa­
kymai, kilo suirutė. Paskutinės durys buvo atrakintos ir
mus pakvietė į vidų.

113
 - Sveiki atvykę! - sušuko mus pasitinkantis sargybinis.
Jis man šypsojosi. Jo draugiška, nuoširdžiai susidomė­
jusio žmogaus šypsena visiškai netiko pragarui, j kurį žen­
gėme.

114
 4

Tikėjausi išvysti celes, bet mačiau tik narvus.

Tiek man iš kairės, tiek iš dešinės - tokiuose prieštva­
niniai žvėrynai laikydavo liūtus ir tigrus. Jų aukščio vos
pakako mažam žmogui išsitekti - maždaug keturių metrų
ilgio ir gal dviejų metrų pločio. Pažvelgiau j viršų ir pama­
čiau, kad narvai sukrauti vienas ant kito, trimis aukštais,
su kopėčiomis iš šonų. Viena ilga eilė keitė kitą, jas skyrė
koridoriai. Buvo neišpasakytai karšta. Mums beeinant pa­
stebėjau, kad koridoriai šakojasi ir veda prie kitų narvų.
Visai kaip sandėliuose, tik kiekviename narve buvo lai­
komi žmonės.
Ėjau, o j mane spoksojo ir iš kairės, ir iš dešinės, ir iš
viršaus. Iš apačios taip pat, nes daug kalinių ar gulėjo, ar
sėdėjo.
Triukšmas buvo nepakeliamas, lyg visi rėktų. Gardas vėl
įspraudė ranką man į delną ir tai mane kiek nuramino.

115
 - Ei, ponia! - šaukė tai vienas, tai kitas. Šūksniai drą­
sinantys, draugiški, juos lydėjo juokas. Pro grotas tiesėsi
rankos, bet veidų buvo ir linksmų, ir liūdnų.
- Ponia, duokit pinigų! Ponia! Ponia! Kaip jaučiatės?
Kaip jūs ?
Žvilgtelėjau į dešinę ir sustojau it perkūno trenkta.
Žiūrėjau j berniuką, ne vyresnį nei aštuonerių metų,
mūvint} vienomis trumpikėmis. Jis man šypsojosi, o jam
ant kelių miegojo dar jaunesnis vaikas.
- O varge, - tikriausiai pasakiau. Žiūrėjau į jį ir nega­
lėjau pajudėti - akimirkai sustingau.
Gardas timptelėjo mane į priekį, bet aštuonmetis ėmė
kviesti visa gerkle, paskui atsistojęs ir priėjęs prie grotų
abiem rankom įsikabino į virbus.
- Ei, ponia! - šaukė jis. - Ponia! Duokit dvidešimt
pesų, ponia.
Apsisukau ratu. Buvau pačiame sandėlio centre ir pa­
simečiau, nes visi narvai buvo vienodi, o numeriai ant jų,
kad ir dideli, man nieko nesakė. Netekau bet kokios orien­
tacijos - aplink mačiau vien veidus ir mojuojančias rankas.
Čia vyras, ten vaikas. Jaunuolis, senukas, mažylis - sulysę,
nuo prakaito blizgantys kūnai. Beveik visi iki vieno - tik
su trumpikėmis, tvyrojo pasenusio maisto, prakaito ir šla­
pimo kvapas.

116
 - Viskas gerai, - ramino Gardas, laikydamas mane už
rankos.
Mus vedęs sargybinis iš pradžių nepastebėjo, kad su­
stojom. Paskui pamatė ir palaukė. Manęs iš visų pusių
klausinėjo:
- Kur einate? Seserie, kur einate?
- Kuo jūs vardu?
- Iš kur jūs ?
- Iš Amerikos? Amerikos? Ei, su jumis kalbu!
- Aš jus myliu! Panele, aš jus myliu!
Sargybinis grįžo prie mūsų. Gardas mėgino mane iš­
judinti, įsikabinęs tiek man už rankos, tiek už alkūnės.
Buvo karšta kaip krosny ir dvokas stiprėjo. Žinojau, kad
stovėdama vietoj susmuksiu ant žemės. Dėkui Dievui, tu­
rėjau su savimi vandens buteliuką - gėriau iš jo godžiai ir
ilgai, o kaliniai nesiliovė šūkavę. Jie norėjo vandens. Pra­
radau pusiausvyrą ir sukniubau prie grotų - Gardas buvo
šalia, bet manęs nenulaikė. Jaučiau, kaip kaliniai čiupinėja
man rankas, plaukus, girdėjau prie ausies jų šnabždančius
balsus:
- Ponia, padėkite...
- Ponia, čia niekas neateina - niekas, ponia...
Čia buvo berniukas dažytais plaukais, kuris gulėjo pa­
gyvenusiam vyrui ant rankų; čia buvo vaikas suplyšusiom

117
kelnėm, susirietęs ant laikraščio skiautės. Jie gyveno kaip
pragare.
Gardas išvadavo mane nuo glamonėjančių rankų. Pra­
šančios akys, vis dar geros manieros - kaliniai buvo netekę
vilties, bet vis tiek laikėsi padorumo. Jaučiau, kaip mano
kvailės akyse kaupiasi niekam tikusios ašaros.
Kažkaip išsijudinau. Ėjau lyg kopčiau j kalną: iš pradžių
žengiau vieną žingsnį, tada kitą - taip ir stūmiausi korido­
riumi tarsi akmenimis per upę. Žiūrėjau į priekį, į mėlynus
sargybinio marškinius, ir sekiau jam iš paskos, kol nepra-
ėjom pro metalines duris. Kai jos užsitrenkė man už nu­
garos, atsišliejau į sieną, užmerkiau akis ir pravirkau.
Nusiraminusi pamačiau laiptus. Lipau jais, o triukšmas
ir smarvė pamažu sklaidėsi.
- Šiuo metu kalinys ligoninėje, - pranešė sargybinis.
Jis pasakė kažką savo kolegai ir prieš mus atsirakino dar
vienos durys. Mes išėjome iš akinančios šviesos ir pajutau
nuo sieninio ventiliatoriaus pučiantį vėjelį. Man prireikė
šiek tiek laiko, kol akys priprato prie blausaus apšvietimo.
Ėjau paskui sargybinį siauru koridoriumi, ir, jei neklystu,
pamačiau invalido vežimėlį. Paskui pasukome į dešinę
ir atsidūrėme tuščioj patalpoj su stalu ir keliom sulanks­
tomom kėdėm. Atsisėdusi nuleidau galvą, nes tebejaučiau,
kad galiu apalpti. Gardas minutėlei dingo man iš akių,

118
tarsi būtų palikęs mane vieną. Siurbtelėjau vandens ir po
kiek laiko man pagerėjo.
Vėl pamačiau Gardą - jis atsisėdo šalia. Tariau:
- Ten buvo vaikų.
Gardas žiūrėjo j mane tylėdamas.
- Ką jie padarė?
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Jie vargetos. Visko pridaro.
- Bet... juk negalima laikyti žmonių šitaip užrakintų.
Ką jie padarė?
Gardas nieko nesakė.
- Vagiliavo, - paaiškino, kiek lukterėjęs. - Gal įsivėlė
į muštynes. - Jis šyptelėjo lūpų kampučiais, lyg drąsintų
mane. - Maisto jie gauna. Čia nėra jau taip blogai.
Mes laukėme... Neįsivaizduoju kiek - mano laiko po­
jūtis išnyko. Tikriausiai neilgai. Išgirdome balsus ir į pa­
talpą įėjo du sargybiniai. Jie prilaikė labai seną žmogų ir
turėjo būti lėti ir kantrūs, nes senukas nelabai galėjo pa­
eiti. Jis vilkėjo tamsias, dukslias kelnes ir baltus, iki kaklo
užsagstytus marškinius. Sargybinių prilaikomas, pats su
lazdele, jis skausmingai stūmėsi koridoriumi link mūsų. Jis
žiūrėjo į mane prisimerkęs ir jo baltos degančios akys mane
pribloškė - jos matė mažai, bet vis tiek žibėjo, tarsi senukas
būtų manęs laukęs.

119
 5

Su jumis - vis dar Olivija. Berniukai ir tėvas Džulijardas

paprašė, kad tai užrašyčiau aš, bet čia pasisakyti turėtų ir
Gardas. Pastebėjau, kad jis - turiu omeny Gardą - per
tą laiką atsistojo man už nugaros. Aš irgi atsistojau. Nei
vienas nežinojome, kaip elgtis.
- Panele Olivija, - kreipėsi j mane žmogus.
- Taip, - atsakiau.
Žmogus sumirksėjo.
- Sėskitės. Prašau, sėskit.
Jis pasakė kažką savo kalba ir sargybiniai padėjo jam
nusigauti iki kėdės. Jis smarkiai prakaitavo - visa jo kakta
nusėta lašiukų. Susiradęs nosinę, ją nusišluostė pirmiausia;
paskui nusisausino veidą ir kaklą, atsilošė kėdėje ir nusi­
šypsojo.
- Jūsų vardą man pasakė sargybiniai, - paaiškino. -
Labai ačiū, kad sugalvojote mane aplankyti. Viliuosi, kad
aplinka jūsų pernelyg... nesukrėtė.

120
 Jis kalbėjo labai sunkiai ir atrodė rimtai sergąs - toks
žmogus, mano manymu, neturėtų būti laikomas kalėjime.
Nežinojau, ką jam atsakyti.
- Nemanau, kad jus pažįstu, - tęsė jis. - Niekas man
nepaaiškino, kodėl... iš jūsų aš... nusipelniau tokios garbės.
Prašau... atleiskite man, aš... Kaip matote, užklupote mane
silpnumo minutę. Bet lankytojams... niekuomet nesakau
„ne“. Niekuomet.
Tai nebuvo paprasčiausia silpnumo minutė - žmogus
buvo prie mirties. Nepasakysiu iš kur, bet tą žinojau. Se­
nuko oda buvo aptempusi kiekvieną jo kaulelį, jo kvėpa­
vimas sunkus. Pasmakrėj turėjo auglį ir jautė nuolatinį
skausmą. Kiekvienas jo veiksmas reikalavo didelių pa­
stangų: jam sunkiai sekėsi nusėdėti, pakelti galvą, o pasi­
sukęs ant kėdės, jis visas persikreipdavo. Kai vėl man nu­
sišypsojo, jam pro odą prasišvietė kaukolė. Jis - Gardo
senelis? Kažkas čia buvo ne taip. Su Gardu senukas net
nepasisveikino.
- Man malonu su jumis susipažinti, - tęsė jis. - Atsa­
kysiu į visus jums rūpimus klausimus. Koks reikalas jus at­
vedė iki manęs ?
Vis dar tylėjau ir nežinojau, ar man pavyks ką pasakyti.
Nenumaniau, koks bus mano balsas, jei prabilsiu. Apsilai­
žiau lūpas ir tarstelėjau:
- Labai atsiprašau, kad... - nesugalvojau, ką pasakyti. -
Atsiprašau, kad... kad jus sutrukdžiau. Matote, Gardas...

121
 Atsigręžiau: Gardas tebestovėjo man už nugaros lyg
mietą prarijęs. Su senuku jis taip ir nepasisveikino - kaip
ir senukas su juo.
- Patikėkite manimi, - kreipėsi į mane senolis, - esu
dėkingas visiems savo lankytojams. Be jų jau būčiau išpro­
tėjęs, tik jie lankosi pas mane nereguliariai. Būna savaičių,
kai nesulaukiu nei vieno. O tada, lygbūčiau netikėtai grįžęs
į madą, per dieną ateina po du. Jūsų veidelis, brangioji, man
pirmas po kažkiek laiko. O jūsų berniukas, vardu...
- Čia Gardas, - pasakiau. - Juk pažįstate vienas kitą.
Senukas pažvelgė į mane ir į Gardą. Atrodė sumišęs, bet
šyptelėjo.
- Vadinasi, pažįstate, - tęsiau. - Tai Gardas norėjo su
jumis pasimatyti. Jis nori pasikalbėti su jumis apie jūsų
namą.
Žmogus sumurmėjo kažką savo kalba ir Gardas jam
švelniai atsakė. Kai žmogus vėl prakalbo, Gardas tylėjo.
- Panele Olivija, - šypsojosi senukas. Jis užmerkė akis ir
lukterėjo. - Esu tikras, kad jūsų berniukas yra geras vaikis,
ir man džiugu, kad jis jus atsivedė. Bet jei norite atsakymo
į savo klausimą... - jis nutilo, kad atsikvėptų. - Mano at­
sakymas - ne. Aš jo nepažįstu ir dar nesu matęs. O dėl
namo... Aš neturiu namų. Man mažai kas liko. Prieš daug
metų iš manęs viską atėmė.
- Gardai, sakei man, kad čia tavo senelis, - šūktelėjau.

122
 Gardas suko akis.
- Nesuprantu, - tęsiau. - Sakei man... Pone, aš kiek su­
trikus.
- Žinau. Aš irgi.
- Aš atėjau todėl, kad... Jau sakiau: Gardas norėjo pasi­
matyti su jumis dėl jūsų namo.
Kartojau mintyse Gardo pasakojimą, painiava augo ir
aš ėmiau panikuoti. Gal mes atėjome ne pas tą kalinį? Juk
mums sakė, kad numeris ne tas. Gal priešais mus sėdėjo
visai kitas žmogus?
- Olivija, jūs tikriausiai nežinote, kas aš toks. Tikriau­
siai nesate apie mane girdėjusi.
- Ne, - atsakiau. - Neturiu nė menkiausio supratimo.
Savo kalba senukas kažką sumurmėjo Gardui ir šis jam
švelniai atsakė. Žmogui pritrūko kvapo ir jis užmerkė akis.
- Berniukas sako, kad už susitikimą su manimi jūs su­
mokėjote dešimt tūkstančių pesų. Mano galva, panele Oli­
vija, vaikis švaistosi jūsų pinigais į kairę ir dešinę. Įprastinė
kaina yra tūkstantis penki šimtai: kartą jie gavo penkis
tūkstančius iš žurnalisto, bet tik todėl, kad tris dienas jo
neįleido ir artėjo Zapantos rinkimai.
- Nesuprantu, - atsakiau. - Tai jūs pažįstate Gardą, ar
ne?
- Nepažįstu.
- Tada,..

123
 - Jis pasinaudojo jumis, kad išsipirktų sau kelią iki
manęs. Jūsų pinigai buvo kyšis kalėjimo administracijai.
Žmonės sumoka - sargybiniai juos atveda. Kaip jau sa­
kiau, aš dažnai sulaukiu lankytojų ir galvojau, kad jūs -
viena iš jų. Kalėjimo valdyba tikriausiai neblogai iš manęs
užsidirba.
- Bet aš... Aš vis tiek nesuprantu. Kodėl žmonės nori su
jumis susitikti ?
- Gardai, gal paaiškintum?
Gardas sumurmėjo kažką savo kalba, tada tą patį padarė
senukas, tada vėl Gardas, tada vėl senukas. Buvo panašu,
kad Gardas maldauja, bet senukas jj nutraukė.
- Ne, - nukirto jis. - Ne. Su panele Olivija mes kal­
bėsimės tik jos kalba. Panelė Olivija sumokėjo už šj po­
kalbį. Sakysime viską taip, kad ji suprastų. - Jis pažvelgė
į mane. - Jūsų berniukas žaidžia žaidimus ir turi man
klausimų, kurių nenori sakyti jums. Jis nori pasikalbėti su
manimi akis į akį, bet aš jam pasakiau, kad nieko nebus.
Matau, kad jūs sutrikusi, bet patikėkite, aš irgi nustebęs...
Atsiprašysiu.
Jis pasilenkė į priekį ir aš akimirkai išsigandau, kad jį su­
pykino. Parimęs ant savo lazdos, senukas, rodės, laukia, kol
skausmas praeis. Kai vėl pasakė Gardui kažką savo kalba,
šis paėmė nuo stalo puodelį ir pripylė į jį vandens iš mano
buteliuko. Padavė jį senoliui, bet senolis visas drebėjo.

124
Puodelį jis sugrabaliojo, bet Gardui vis tiek teko jį prilai­
kyti ir švelniai paversti, kad senolis atsigertų. Žmogus įsi­
tvėrė Gardo rankos.
- Atleiskite, - jis atsiprašė ir vėl gurkštelėjo vandens. -
Kur mes baigėm... Jei prisistatysiu, panele Olivija, ir paaiš­
kinsiu, kaip čia atsidūriau, viskas turėtų pasidaryti aiškiau.
Kaip matote, esu labai arti mirties. Tačiau ar žinote, kad jie
vis tiek nenori manęs išleisti? Lyg dar galėčiau nuskriausti
musę. - Jis šyptelėjo. - Jūs žinote mano vardą, bet jis jums
nieko nesako. O ir neturėtų.
Senukas atsigavinėjo.
- Mane pasodino į šį kalėjimą, kai prieš trisdešimt pen­
kerius metus apkaltinau senatorių Redžį Zapantą korup­
cija. Ar esate apie jį girdėjusi ?
- Nesu, - atsakiau.
- Šioj šaly jis yra svarbus asmuo - mūsų ištikimasis vi­
ceprezidentas. Jo vardas mirga laikraščiuose tai dėl šio, tai
dėl ano. Jūs - tik turistė, apsistojote čia laikinai, todėl ne­
nuostabu, kad nei mano, nei jo pavardė jums nieko nesako.
Bet Gardui ji turėtų būti pažįstama, kaip ir senatoriaus
veidas - ar ne taip, Gardai ?
Gardas linksėjo.
- Jį žino visi.
- Šiame mieste jis - ypač svarbus žmogus. Laikraščių
neskaitote?

125
 Papurčiau galvą.
- Aš irgi jų nebeskaitau. Jei pasiseka, gaunu jų kartą per
mėnesį: naujienomis manęs čia niekas nelepina, bet gal taip
ir geriausia. Jau pavargau laukti, kad kas nors pasikeistų -
gal ir gerai, kad žinių iki manęs ateina tiek nedaug! Aš
niekada nebuvau svarbus žmogus, Olivija: dirbau papras­
čiausiu įstaigos tarnautoju rytinėje miesto dalyje - mano
pareigos buvo kuklios. Mūsų sistema jums nežinoma, todėl
neaiškinsiu... Tai net nėra svarbu. Svarbiausia štai kas: prieš
keturiasdešimt metų man į rankas pateko informacija, kad
senatorius Zapanta nusisavino trisdešimt milijonų dolerių
iš tarptautinio paramos fondo. Tuos pinigus kaip paskolą
siuntė Jungtinės Tautos ligoninių ir mokyklų statybai, ir
jie turėjo būti vadinamosios „sėklos“ - lėšos statybų pra­
džiai. Matote, tokiems projektams pradinis kapitalas ne­
paprastai svarbus: priimdama „sėklas“, šalis įsipareigoja
tokią pat sumą investuoti pati arba surinkti ją iš kitų šalių
donorių. Mūsiškiu atveju trisdešimt milijonų turėjo ateiti
iš mūsų valdžios ii>if... privačių fondų - projekte dalyvavo
stambūs bankai. Todėl vylėmės, kad tie trisdešimt milijonų
pavirs šešiasdešimčia, gal net septyniasdešimčia milijonų.
Tais laikais, panele Olivija, septyniasdešimt milijonų būtų
iš pagrindų pakeitę šį miestą. Tačiau nepastatyta nė viena
mokykla, nė viena ligoninė, o miestas kaip buvo, taip liko
neturtingas. Tuos pinigus susišlavė senatorius Zapanta, o

126
aš mėginau tą įrodyti. Tik byla taip ir nepasiekė teismo, nes
senatorius, nieko nelaukdamas, atmetė mano kaltinimus.
Jis turėjo daug daugiau draugų nei aš ir neišpasakytai dau­
giau galios. Galop man pačiam buvo iškelta byla. Mane
nuteisė, o mano apeliacijas išjuokė. Įkalinimą iki gyvos
galvos, štai ką gavau, ir... - jis nutilo, persikreipdamas iš
skausmo. - Manau, kad mano bausmė jau netrukus bus
baigta.

127
 6

Vėl Gardas - tik mano žinutė bus trumpa. Tenoriu atsipra­

šyti sesers Olivijos už tai, ką padariau. Mes - turiu omeny
mus tris - pasikalbėję sutarėm, kad kitos išeities nėra.
Žiurkius sakė, kad galbūt turėtume jums ką nors paaiš­
kinti, bet aš nesutikau. Būtent aš nusprendžiau, kad galime
pasikliauti tik vienas kitu.
Atsiprašau už tai.
Nepamirškite, prašau, kad tai aš skaičiau Chosė An-
dželiko laišką milijoną kartų. Mes visi žinojome, visi iki
vieno, kad esame labai arti tiesos, bet tai, ką Rafaelis buvo
patyręs policijos nuovadoj... Seserie, aš nežinau, kaip jis tai
ištvėrė. Prieš tai galvojau, kad jis silpnas, kad jis - tik mažas
vaikas, kuris atėjus laikui palūš. Tačiau klydau. Prašau, su­
praskite - mes negalėjome jums nieko pasakoti. Turėjom
padaryti viską trise: Rafaelis, Žiurkius ir aš. Jau tada ži­
nojome, kad greitai mums teks išsikraustyti - kad ilgiau

128
pasilikti Behaloje negalėsim. Todėl nenorėjom, kad kas
nors ką nors žinotų.
Prašau man už tai atleisti ir tikiuosi, kad dar susitiksime.
Man labai gaila, kad jūsų pabaiga buvo ne tokia, kokios
jums linkėjome.

129
 7

Gabrielius Olandrisas man šypsojosi.

Čia vėl Olivija.
- Papasakosiu jums šj tą daugiau, - tarė jis. - Dar šiek
tiek laiko - ir viską suprasite, o tada vaikis paaiškins mums,
ko nori.
Aš paklausiau:
- Kaip galima pavogti trisdešimt milijonų dolerių?
- Kaip?
- Aha.
- Tokia vagystė labai dažna ir labai paprasta - net la­
gaminėlių nereikia, nes tai ne tas pats, kas apiplėšti banką.
Valdžia dažniausiai naudojasi išgalvotais darbo kontrak­
tais - lėšos nutekinamos tai vienur, tai kitur. Tereikia būti
suktesniam su buhalterija ir pamokėti tiems, kurie šiaip
jau neturėtų nuleisti akių. Žinau, kad prie pono Zapantos
nusikaltimo prisidėjo daug žmonių - gal kai kuriems net

130
atrodė, kad jie daro savo šaliai paslaugą. Aš užtrukau be­
veik dvejus metus, kad surinkčiau visus reikiamus doku­
mentus. Kaip jūs, panele Olivija, aš kurį laiką dirbau be
atlygio, nes galvojau apie šią užduotį kaip savanoriavimą
dėl labai svarbaus tikslo. Mes gavom padirbtų kontraktų
kopijas ir pervedimų į išgalvotas banko sąskaitas išrašus.
Gavom visą senatoriaus banko operacijų istoriją - pinigus
jis tik išsiimdavo, nes visada mėgo atsiskaityti grynaisiais.
Sumos būdavo milžiniškos! Jis naudodavosi vien dole­
riais - nė sykio nacionaline valiuta. Tik kur keliaudavo tie
pinigai? Olivija, atleiskite man. Pasakojau šią istoriją jau
tiek daug kartų, kad ji... visai išsikvėpė.
- Kur keliaudavo tie pinigai? - paklausiau.
-Jis krovė dolerius savo namo rūsy.
- O jūs... jums pritrūko įrodymų?
- Turėjau jų į valias. Deja, buvau naivus. Mano kabinete
atliko kratą, o namuose tą pačią naktį kilo baisus gaisras.
Aš buvau išvykęs, bet per nelaimę žuvo mano tarnaitė ir
vairuotojas. Kiekvienas mažiausias įrodymas virto pele­
nais. Bet toliau buvo dar gudriau, Olivija. Senatorius per
tą laiką sugalvojo planą, kaip mane sužlugdyti, ir kalti­
nimai - dėl piktnaudžiavimo finansais - jau buvo paruošti
ir jam tereikėjo juos pateikti. Mane apkaltino pasisavinus
iš vyriausybės pusę milijono dolerių ir buvo įrodyta, kad
suorganizavau gerai žinomo bankininko žmogžudystę.

131
Panele Olivija... Kaip turėjau jaustis, sužinojęs apie nusi­
kaltimus, kuriuos padariau... miegodamas! Iš pradžių gal­
vojau, kad tai taip absurdiška, taip akivaizdu, jog man nėra
ko bijoti. Mano advokatai taip pat nesuko sau galvos, nes
dėl pergalės buvo tikri. Per vėlai sužinojau, kad juos tie­
siog papirko, ir visa mano gynyba nuėjo pono Zapantos
naudai. Argi nejuokinga? Senatorius buvo protingas, aš
buvau kvailas, o šioj šaly kvailiams, kaip bėdžiams, tenka
mokėti. Iš pradžių byla vyko sklandžiai ir po dviejų mė­
nesių jau tikėjausi laimėti... Tada mane suėmė. Kaip sakiau,
buvau nuteistas. -Jis nutilo. - Nuo to laiko aš kalėjime.
Gardas atsistojo ir skudurėliu nusausino senukui kaktą.
Senukas vėl nusitvėrė Gardo rankos.
- Pone, atleiskite, - staiga išsprūdo Gardui. - Kas yra
Dantė Džeromas?
Senukas žvilgterėjo j Gardą ir į mane.
- Man atrodo, kad šis vaikis turi daugybę klausimų, -
tarė jis. - Jis atėjo, kad juos užduotų, ir aš j juos atsakysiu.
Dantė Džeromas - mano sūnus.
- Kas yra derlius? - toliau klausinėjo Gardas. - Taip
pat - pone - ten yra tokie žodžiai: „Viskas įvykdyta“. Ką
jie reiškia?
Senukas suglumo:
- Kas įvykdyta? Apie ką tu kalbi? - jo balsas buvo tylus.

132
 - „Viskas įvykdyta, - pakartojo Gardas. - Nuvykite į jo
namus ir jūsų siela uždainuos.“
Senukas judino lūpas ir spoksojo išplėstom akim.
- Turi man pasakyti, kas įvykdyta, - paprašė jis. -
Prašau, kalbėk aiškiau.
- Negaliu, - atsakė Gardas. - Aš nežinau, ką tai reiškia.
Bet man sakė, kad jei dabar nuvyktumėte į senatoriaus Za-
pantos namus, jūsų siela uždainuotų, nes viskas įvykdyta.
Senukas prasižiojo, bet nieko nepasakė. Jis žiūrėjo tai į
mane, tai į Gardą, o jo akys vėl žibėjo. Palinkęs į priekį, jis
suėmė Gardui už riešo ir labai švelniai paklausė:
- Vaike, kas tu toks? Prašau, jau gana žaisti žaidimus.
Tu žinai kažką labai svarbaus.
- Aš esu iš Behalos šiukšlyno.
- Žinoma. Gatvinis - taip ir maniau. - Jis tvirtai laikė
Gardą. - Galima sakyti, kad šiukšlynas... tai pačios juo­
džiausios gatvės. Tiek aš, tiek mano sūnus daugybę metų
dirbom su gatvės vaikais. Galbūt, Olivija, jums pasiro­
dysiu žiaurus, tačiau net po šiais naujais rūbais aš užuo­
džiu gatvę. To kvapo neišnaikinsi. Vaike, kodėl atėjai?
Prašau, atsakyk.
Gardas tarė:
- Aš radau laišką nuo pono Chosė Andželiko, pone.
Mes radom jį spintelėje traukinių stotyje. Šio laiško ieško

133
policija ir jis adresuotas jums, ir jame parašyta, kad turė­
tumėt džiūgauti, nes viskas įvykdyta.
- Duok man tą laišką.
- Nedrįsau jo pasiimti, pone.
- Kodėl ne?
- Bijojau, kad jį atims, pone.
- Chosė parašo man kiekvienais metais. Kaip jo laiškas,
rašytas man, atsidūrė pas tave?
- Mes galvojam, kad jis jį parašė, kol jo dar nebuvo su­
ėmus policija. Mes jį radom ir...
- Kodėl policija jį suėmė? Kur jis dabar?
- Policija jį nužudė, pone. Jis mirė tardymo metu.
Gardo balsas švelnus, tačiau jo paskutiniai žodžiai vis
tiek žmogui buvo kaip kirtis. Senukas vėl krūptelėjo ir su­
smuko kėdėje. Gardas šiek tiek atsitraukė ir ėmė šnabždėti
senukui savo kalba, o šis, rodės, atrėminėjo vieną smūgį po
kito - stebėjau, kaip jo senos rankos gniaužiasi į kumščius.
Kai žmogus pakėlė galvą, jo veidas buvo šlapias ir per­
kreiptas skausmo.
Žmogus drebėjo, purtomas iš pačių sielos gelmių, o mes
negalėjom jam niekuo padėti.

134
 8

Čia aš, Rafaelis.

Tądien sesuo Olivija elgėsi kaip tikra mūsų draugė,
bet mes jai neatsidėkojom, nes daugiau jos nebematėm,
o kodėl, sužinosite netrukus. Reiškiame padėką šiuo pa­
sakojimu, bet jei vieną dieną susitiksim, atsidėkosim kaip

Aš labai atsiprašau, seserie, kad jus apgavom.

Dabar privalau papasakoti, ką veikėm, kol Gardas buvo
kalėjime, - tai svarbu. Tada užrašysiu, ką pasakos Žiur-
kius. Matot, mes nusprendėm, kad turim kažko imtis,
nes negalėjom sėdėt ir laukt kiaurą dieną - tai buvo per
sunku. Grįžęs iš policijos nuovados aš buvau kaip nesavas:
nenustygau vietoj ir jaučiausi stebimas, visų ir visada.
Pasiėmėm laišką ir nusėlinom palei kanalą į apleistą
užkampį: čia jaučiausi saugus, atėjūnus būtume iškart pa­
matę. Sutūpę iš naujo peržvelgėm iškarpas iš laikraščių

135
ir aš garsiai perskaičiau jas nuo pradžios iki galo. Paskui
perėjom prie laiško, kuris jau plyšo j skutelius. Mes abu
beveik mokėjom jį mintinai, nes padėjom Gardui jį įsi­
minti - įsidėmėjom net skaičių kratinį jo pabaigoj. Mums
prieš akis vėl stojo tie patys vardai: Chosė Andželikas,
kurį nužudė policijos nuovadoj - nūnai jis buvo man
kaip brolis ir aš jį sapnuodavau; Gabrielius Olandrisas,
jo draugas iš Kolvos kalėjimo; o dabar ir storulis sena­
torius Zapanta... Kai perskaičiau sakinį apie jį, Žiurkius
pertraukė mane ir paprašė pakartoti: „Jei tik galėtumėt
nuvykt dabar į Zapantos namus, jūsų siela uždainuotų.“
- Ką tai reiškia? - paklausė Žiurkius.
Nežinojau. Tai sakydavom kiekvienąkart, skaitydami tą
laišką: „Nežinau, nežinau, nežinau.“
- Kur jis gyvena? Galbūt mums reikėtų jį aplankyt.
- Žaliosiose Kalvose, - atsakiau. - Ten pat, kur gyveno
Chosė Andželikas. Visi tą žino.
Senatorius buvo žymus žmogus ir niekam ne paslaptis,
kad tuoj už miesto jis turėjo milžinišką namą su milžinišku
sodu. Visi žinojo, kad senatorius senas ir turtingas, ir aš
matydavau jo išplerusį veidą ant daugybės laikraščių, kurie
užkibdavo ant mano kaplio ir kuriuose dažniausiai būdavo
suvyniota stupa. Senatoriui kaip kitoms penkioms ar še­
šioms šeimoms priklausė dideli miesto plotai - jo vardu
buvo pavadintos gatvės, prekybos centras prabangiame
miesto kvartale, kylantys dangoraižiai. Senatoriaus buvo

136
daug visomis prasmėmis. Viceprezidentu jis buvo dar tik
dvejus metus, o jo veidas jau šypsojosi iš kiekvieno miesto
kampelio.
Tai Žiurkius sugalvojo, kad turėtume jį aplankyt, ir man
jo mintis patiko jau vien dėl to, kad šitaip galėjau ištrūkti
iš Behalos.
- Kodėl pamačius senatoriaus namą siela turėtų už­
dainuoti? - svarstė Ziurkius. Pasukę galvas nutarėm, kad
galbūt rasim atsakymą ten nuvykę.
Galvojau, kad susidursim su įprastine problema: iš kur
gauti pinigų autobuso bilietui? Buvau viską atidavęs tetai
ir mano kišenėse vėl švilpavo vėjai. Bet Žiurkius mane nu­
ramino:
- Nesuk sau galvos. Aš turiu užtektinai.
Turiu pasakyti, kad juo nepatikėjau. Prunkštelėjau:
- Tikrai? Iš kur?
Nenorėjau jo užgauti, bet Žiurkius kone vargingiausias
sąvartyno šiukšliavaikis ir mane juokino mintis, kad jis gali
turėti daugiau nei pesą.
Žiurkius atsakė man šypsena ir papurtė galvą.
- Turiu daugiau nei manai, - ištęsė. - Eime ir pažiū­
rėsim, kuris iš mūsų varguolis.
Tada sužinojau apie Žiurkių tai, ko dar nežinojau ir ko
niekada nebuvau klausęs.
Nusukome į takelį, kuris vedė prie nenaudojamo ketu­
riolikto krano, visą kelią dairydamiesi, ar mūsų kas neseka.

137
Kad ir ką daryčiau, jaučiau nuolatinę baimę - man nepa­
vyko jos atsikratyti ir vis dirsčiodavau sau per petį. Todėl
dabar, kai lipom laiptais žemyn ir pro mane praskrido ke­
lios žiurkės, aš klyktelėjau ir Ziurkiui teko laikyti mane už
rankos kaip mažą vaiką.
- Kaip gali čia gyventi? - nusipurčiau. Tai buvo pati
šlykščiausią lindynė visame šiukšlyne.
Ziurkius tik nusijuokė.
- Geresnių namų nesu turėjęs, - atsakė jis. - Tau jie ne­
patinka, nes esi laimės kūdikis. Tu visuomet turėjai stogą
virš galvos.
- Man protas neišneša, kaip čia ištveri, drauguži.
- Žiurkės man nemaišo, patikėk. Tarp jų būna ir drau-
giškų.
- O naktį? - paklausiau. - Neapkandžioja?
Žiurkius kvyktelėjo iš juoko.
- Na taip, gal kai miegu ir apuosto. Bet kad kandžiotų?
Juk ant mano kaulų nėra mėsos.
Jis uždegė porą žvakių. Už sienų girdėjosi peštynės ir
inkštimas.
-Jų lizdas visai šalia, - pasibaisėjau. - Nemiegočiau čia,
net jei man sumokėtum.
- Tų lizdų pilna visur. Nors taip - šitas iš didesnių.
Vakar naktį jos nedavė man užmigti - tikriausiai ten jų
šimtai. Tiesa, tas rankinukas...

138
 - Kas jam nutiko ?
Vien nuo minties apie rankinuką mano gyslose sustingo
kraujas.
- Gali pasakyti policijai, kad lai paieško pas mane, nes
rankinuko nebėra, Rafaeli. Dvi naktys ir žiurkės jį su­
graužė. Piniginę taip pat - sudorojo ir jos neliko.
Jis švelniai stumdė plytą. Tada, staiga surimtėjęs, atsi­
suko ir įsmeigė akis į mane.
- Neturiu iš ko rinktis, - tarė jis. - Privalau tavimi pa­
sitikėti. O tu verčiau manęs neapvilk. Žinau, kad papasa­
kosi apie tai Gardui, bet žiūrėk, kad neprasitartum apie tai
niekam kitam!
- Neprasitarčiau apie ką? - paklausiau. Neturėjau žalio
supratimo, apie ką jis kalba.
- Tiesiog galvojau, kad štai tu čia, o aš rodau tau visas
savo paslaptis. Jums su Gardu dabar nieko nereikštų api­
plėšt mane iki paskutinio siūlo. Ką aš tada daryčiau?
Jis kalbėjo aršiai, bet man buvo juokinga. Nenoriu pasi­
rodyti bjaurus, bet mintis plėšti iš Žiurkiaus skambėjo kaip
visiška nesąmonė.
- Tikrai? Ir ką mes iš to laimėtume? - prunkštelėjau. -
Tikriausiai trumpikes - bet ir tos ant tavęs.
Žiurkius nusikvatojo man tiesiai į veidą. Jo juokas buvo
šaižus, panašus į žviegimą. Plyta jau buvo ant grindų ir
Žiurkius kišo ranką į skylę. Atsargiai, savo plonais pirštais,

139
aplink siautėjant žiurkėms, ištraukė iš ten mažą metalinę
dėžutę, ne didesnę už cigarečių pakelį ir tvirtai užspaustą.
Pasidėjo ją sau tarp kojų ir atidarė.
- Nėra ką vogti, ką? - išsiviepė. - Nori pamatyti, ką
turiu? Turiu daugiau, nei tau atrodo.
- Kas ten?
- Paslėptas lobis, drauguži. Du tūkstančiai trys šimtai
dvidešimt šeši pesai. Mano santaupos kelionei namo.
Jis perskaičiavo pinigus man prie akių. Matyt, mano
veide švietė nuostaba, nes Ziurkius vėl užsikvatojo, linguo­
damas ant kulnų.
- Be šitos dėžutės, turiu dar vieną, skirtą kasdienėms
išlaidoms, - paaiškino jis. - Ji irgi skardinė, kad žiurkės ne-
sugraužtų. Joje - du šimtai šešiasdešimt pesų. Tik kadangi
šiandien mums atostogos, paimsiu pinigų ne iš kasdienės,
o iš šitos, kelioninės, dėžutės.
- Bet iš kur turi tokius pinigus ? - nusistebėjau. Buvau
priblokštas. Tokiems šiukšliavaikiams kaip mes du tūks­
tančiai labai daug.
- Taupau ir pamažu susitaupo. Visi man duoda po tru­
putį. Truputis prie trupučio ir susideda, o valgau aš mažai
arba gaunu maisto nemokamai. Tarkim, sesuo Olivija -
dar vakar ji davė man penkiasdešimt pesų, o paskui grįžau
pas ją sumuštinio.
- Ir kam tu taupai?

140
 Žiurkius nuleido galvą ir, rodės, paskendo mintyse.
Paskui prislinko prie laiptų ir ilgai žiūrėjo j viršų, tarsi būtų
įsitikinęs, kad kažkas mūsų klausosi. Grįžęs vėl pritūpė, įsi­
kišo banknotą į kišenę ir užspaudė dėžutės dangtelį. Už­
dėjo rankas man ant pečių ir pažvelgė man tiesiai į akis.
- Mes dabar draugai, - tarė. - Ar ne taip?
Linktelėjau.
- Tikri draugai ?- paklausė.
- Tikri, - atsakiau.
- Gerai, tada pasakysiu tau tai, ko dar nesu sakęs nei
vienam vaikiui. Pasakiau apie tai Olivijai, nes jau pavargau
tai laikyti savyje, bet liepiau jai prisiekt, kad niekam to ne­
sakys. - Jis nuleido balsą. Tamsoje, pro mus, jam tiesiai per
kojas pranėrė žiurkė, ir aš sukaupiau visas jėgas, kad neat-
šlyčiau. - Aš nesu vietinis, - šnabždėjo jis. - Tą tikriau­
siai žinai. Tu ir kiti berniūkščiai gimėte Behaloje, bet aš
atvykau iš pietų. Beveik metus gyvenau centrinėje stotyje,
paskui, išgirdęs apie misionierių mokyklą, atsikrausčiau
šičia.
v• v •

Vėl linktelėjau, o jis tylėjo, tarsi ta paslaptis, kurią slėpė,

būtų buvus tokia didelė, kad nepavyktų jos atskleisti.
- Aš noriu namo, Rafaeli, - tarė jis, taip tyliai, kad vos
girdėjau. - Gyvenau salose, bet tada man teko išvykti.
Dabar noriu atgal.
- Kur tavo namai?

141
 - Sampaloje. Ten aš gimiau.
- Tai kodėl tu vis dar čia? - paklausiau. - Juk dviejų
tūkstančių gana, kad grįžtum. Kelto bilietas kainuoja...
Nežinau...
Jis šnypštelėjo ir aš užsičiaupiau.
- Aišku, kad galiu grįžti namo - kad ir rytoj, jei noriu.
O kas tada? Vien kelto bilietas man kainuotų tūkstantį.
Ką daryčiau toliau? Tau atrodo, kad Sampaloje žmonės
minta smėliu? Tai kam tada visi važiuoja čia, ką? Kodėl
aš čia atvažiavau? Tai yra kodėl mane čia atsiuntė? Tam,
kad užsidirbčiau. Man reikia penkiasdešimties tūkstančių.
Tada nusipirksiu valtį, grįšiu namo ir žvejosiu sau per
amžių amžius.
- Moki žvejoti? - nustebau.
- Aišku, kad moku! Žvejojau, dar nemokėdamas kal­
bėti! Plaukiojau, dar nemokėdamas ropoti! Nusipirksiu
valtį ir žvejosiu, žvejosiu, žvejosiu.
Žiurkius buvo toks įsikarščiavęs, kad pažvelgiau į jį su­
nerimęs. Tačiau į mane žiūrėjo seniai pažįstamas veidelis
išsprogusiom akim. Pamėginau įsivaizduoti jį gimtojoje
saloje, Sampaloje, irkluojantį savo žvejybinę valtį, mėtantį
meškerę. Aišku, buvau girdėjęs, kad yra tokia Sampala,
tačiau man nė nedingtelėjo, kad ten Žiurkiaus namai.
Žmonės dažnai kalbėdavo apie šią salą ir aš žinojau, kad
ji labai labai toli. Ją buvo pamėgę turistai ir ten turėjo būti

142
gražu kaip rojuj. Verki, kai atvyksti, verki išvykdamas, -
tokie būdavo žmonių atsiliepimai.
- Turėdamas valtį, galėsiu žvejoti, - paaiškino Ziur-
kius. - Tai tikrai daug geriau nei mūsų dabartinis užsiė­
mimas. Nemanai? Ką galvoji apie namelį ant smėlio? - Jis
gręžė mane akimis. - Valtelę ant smėlio? Daugiau jokios
smarvės - jokio... pamėkliško darbo. Tu, aš. Galbūt ir
Gardas - galbūt mes visi. Saulė pateka, o mes jau išplaukę.
Gal praleidom ant vandens visą naktį - tik pagalvok apie
tai!
- Aš nemoku žvejoti, - prisipažinau.
- Tai kas? - atšovė jis. - Išmokysiu. Virsim, ką pa­
gausim, o kas liks, parduosim turguj, ir auginsim gėles.
Mano sesuo augino gėles tiesiai ant smėlio. Tau patinka ši
mintis ?
- Mums reikėtų daugiau pinigų, - atsakiau. - Reikėtų
nusipirkti ne vieną, bet tris valtis.
- Taip, - tarė Žiurkius. - Galbūt. Bet... - jis akimirką
tylėjo, laužydamas galvą. - Kad ir kas nutiktų, labai ilgai
čia likti negalime, ar ne taip? - Jis perbraukė ranka man
per veidą.
- Nežinau, - atsakiau. - Tikriausiai mums teks palaukt,
kad pamatytume.
- Negali čia likti, Rafaeli. Nesiliausi gąsdinęsis, kad jie
gali grįžti.

143
 Mano žaizdos gijo, bet tebebuvau sutinęs ir turėjau daug
mėlynių. Nuo traukimo per langą tebeskaudėjo šonkau­
lius ir kai juos paliesdavau, mane supykindavo. Tad taip,
supratau, ką Ziurkius turėjo omeny, bet iš kur jis tai žinojo,
man buvo paslaptis. Laikas, praleistas policijos nuovadoj,
pakeitė viską, net pačius žmones - jie šnairuodavo j mane,
tarsi būčiau užtraukęs Behalai nelaimę. Jie džiaugėsi, kad
grįžau namo sveikas gyvas, bet... bijojo mano teta, bijojau
ir aš. Buvo dar vienas dalykas, kurio Žiurkiui niekada nesa­
kiau, nes man buvo gėda.
Tai buvo miegas.
Miegodavau blogai. Sapnuodavau košmarus ir nu-
busdavau verkdamas. Kaip žadėjau, sakysiu tiesą - ne tik
verkdavau, bet ir šlapindavausi į lovą. Pramerkdavau akis
Gardo glėby it kūdikis, šalia iš baimės kriokdavo mano iš­
budinti pusbroliai, o kaimynai daužydavo j sienas, nes aš
klykdavau it pamišęs.
Tikiu, kad teta norėjo manimi nusikratyti, bet neži­
nojau, ką dėl to turėčiau daryti.

144
 9

Čia Žiurkius, dar žinomas kaip Džiundžiunas. Aš pasa­

kosiu, o mano istorija bus užrašyta!
Iš sąvartyno autobusu nuvažiavome iki pat miesto ir jo
didelės bei chaotiškos autobusų stoties. Pirmas į autobusą
įlipo Rafaelis ir kalbėjo už mus abu. Taip, jis buvo visas su­
daužytas ir atrodė nekaip, tačiau su tokiu veidu kaip mano
į autobusą sunkiai įsiprašysi ir mane vieną būtų spyrę lauk
kaip velnio išperą. Rodžiau kelią Rafaeliui iš už nugaros ir
slėpiau savo bjaurų snukį, kol neįsispraudėme ant galinių
sėdynių.
Kaip tyčia, nusigavę iki stoties sužinojom, kad auto­
busai, vežantys iki Zapantos namų, išvyksta iš kitos vietos,
todėl turėjom pabėgėti apie tris kilometrus. Tada įsėdome
į didelį raudoną autobusą ir, įsitaisęs prie lango, ėmiau dai­
rytis į pro šalį lekiančius vaizdus: skriejome greitkeliu tai
per tiltus, tai po jais, paskui važiavome pro ilgą it miestas

145
prekybos centrą ir sporto areną, kurioje turėjo vykti svar­
bios bokso rungtynės - kovotojai šiepėsi iš afišų it mil­
žinai. Žmonės tai lipo į vidų, tai lipo lauk, tai vijosi patį
autobusą, o berniukas kontrolierius šūkavo ir daužė į au­
tobuso šoną.
Pamažu viskas nurimo ir po dviejų valandų mes jau
lėkėme saulės nutviekstais vaismedžių laukais. Kilome j
kalvas, leidomės j slėnius: kaip buvo gera pagaliau ištrūkti
iš miesto! Jaučiau, kad ir Rafaelis atsipalaidavo. Niūniavom
dainas ir žaidėm su vaikiu priešais mus; mums pasimatė net
kraštelis vandenyno, nes Žaliosios Kalvos, įsikūrusios prie
labai gražaus paplūdimio. Visi turčiai mėgsta vandenį, ar ne
taip? Nėra net abejonės, kad vandenyno kvapas daug ma­
lonesnis už tas atliekas ir stupą, kurių prisiuostom Behaloj.
Galiausiai sustojom prie didžiulių vartų ir vairuotojas
mums pašvilpė. Keleiviai lydėjo mus žvilgsniais ir lipdamas
lauk aš juokais spaudžiau jiems rankas ir sakiau sudie: tik­
riausiai buvau panašus į pakvaišėlį, kurį draugas išsivedėti
pasivažinėti, nes žmonės man šypsojosi. Nušokome ant ša­
ligatvio, aš nusijuokiau ir, nužvelgęs sargo būdelę, puoliau
pirmyn - negalėjau leisti visko bijančiam Rafaeliui mie­
goti, nes jei jam būtų kas nors nutikę, Gardas būtų nurėžęs
man galvą savo kapliu.
Prie vartų stovėję du sargybiniai žiūrėjo tiesiai į mus ir
Rafaelis įsitempė. Negaišom laiko ir pasišalinom jiems iš

146
akių - aš bėgau pirmas, o Rafaelis, įsikibęs man už rankos,
bėgo tuoj už manęs. Už vartų stovėjo dar vienas sargybinis,
jau su šunimi, ir dar du vyrai su kulkosvaidžiais. Jie saugojo
plačią pakeliamąją užtvarą, neleidžiančią automobiliams
įvažiuoti, o jei tos užtvaros kam būtų pasirodę maža, kiek
toliau ant kelio styrojo spygliai. Kelias tiesėsi tolyn, tarp
medžių ir pievų kaip kokiam parke - čia buvo rojus, kurį
nusipirkęs ponas viceprezidentas apsistatę duris sargybi­
niais, kad neprašyti svečiai nesumanytų atėję pareikalauti
iš jo lopinėlio sau.
Išdykaudami bėgom palei mūrinę tvorą, aš juokiausi -
tebuvom pora niekam neįdomių vaikigalių, - ir nesu-
stojom net pasiekę antrą sargybinę, tokią pat ištaigingą,
su tvirtai užšautais metaliniais vartais. Tikėjausi, kad visur
bus pritaisyta stebėjimo kamerų, tačiau per visą tą laiką
mačiau jas tik prie vartų, ir tai man teikė vilties. Buvau
tikras, kad galime bet kada įsigauti į senatoriaus valdas -
tereikėjo įsilipti į vieną iš šalia tvoros augančių medžių.
Ar mums pavyks prisiartinti prie paties namo, jau kitas
klausimas.
Įdomu, kodėl mūsų sielos, jį pamačiusios, turėtų uždai­
nuoti? Gal namas degė, o storulio senatoriaus užpakalis
spirgėjo it kepamos kiaulės ? Būtų nieko sau vaizdelis. Ta­
čiau staiga Rafaelis stabtelėjo - jis buvo uždusęs ir jį py­
kino, - ir, truktelėjęs mane atgal, paklausė:

147
 - Esi tikras, kad čia gera idėja?
- Ką? - apsimečiau nesuprantąs, ko jis klausia, kad tik
jj vėl išjudinčiau.
- Mūsų idėja - ar ji gera? Ziurkiau, jei kas nors mane
pamatys...
Apglėbęs jį per pečius, stumtelėjau į šoną.
- Kas gali tave pamatyti? - atšoviau. - O be to, radai
kada klausti! Išleidom mano pinigus, o tu jau nori važiuoti
namo?
- Tiesiog galvoju, kad... - jis tvardėsi, bet prakaitas nuo
jo sruvo upeliais. - Ką mes ten rasim? Tik užsiundysim ant
savęs sargus, o gal net gausim lupt...
- Rafaeli, sargai jau vijosi mus ne kartą, bet ar yra kada
paviję?
- Ne, bet šįsyk mes ne šiaip sau išdykaujame. Juk matei,
kokio dydžio tas šuo!
- Dydis dar nieko nesako. Iš tikrojie tingūs kaip katinai...
- Jau pamatėm, kas čia per vieta, - neatlyžo jis. - Jau
žinom!
Patraukiau prie medžio, su savimi nusitempdamas Ra-
faelį, nes negalėjau leist jam stoviniuot.
- Tiesiog sek paskui mane, - paraginau. - Juk tu drą­
sesnis. Mums pavyks!
Užsliuogiau kamienu ir prisitraukiau į viršų. Dėkui
Dievui, Rafaelis atsliuogė man iš paskos, ir netrukus

148
mes jau dairėmės pro medžio lapiją į pažadėtąją žemę už
tvoros - misionierių mokykloje buvau skaitęs Bibliją ir
dabar radau, kaip ja pasinaudoti: jaučiausi tarsi mažasis
Mozė. Nuropojome ploniausia, ilgiausia šaka, kuri dar
mus išlaikė, ir lengvai, ant dviejų kojų nušokome ant žolės.
Pamatę nedidelę medžių grupelę, pasileidome link jos, o
prabėgę tvenkinėlį, atsidūrėme golfo aikštyne sujaukiomis
pievelėmis, vėliavėle ir smėlio duobe vaikams. Aplink ne­
buvo nė gyvos dvasios, bet veikė įjungti vandens purkš­
tukai ir graži žalia žolytė kvieste kvietė ant jos pasiridinėti.
Bėgom pažeme ir kaip galėdami slėpėmės už kupstų, bet
taip ir nepamatėme nė vieno žmogaus.
Netrukus pasiekėm eilę milžiniškų medžių, žemai nu­
svirusiomis, žolę glostančiomis šakomis. Čia buvo puiki
slėptuvė - po medžiais vėsu ir mūsų neturėjo matytis. Pra-
lindom pro apačią ir ėmėm dairytis pro šakas - tada ją ir
išvydom.
- O brolyti, - išsprūdo Rafaeliui.
Man atėmė kvapą.
- Kiek žmonių ten gyvena? - paklausė jis.
Mane pagavo juokas. Nusiraminęs atsakiau:
- Žinai, lažinuosi, kad ten gyvena tik jisai! Tik
storašiknis, kuris kiaurą dieną nieko nedaro, tik vaikšto
aplink, žiūri į savo pinigus ir dreba iš baimės, kad jų kas
atėjęs nepavogtų.

149
 - Kokiam turtingam reikia būti? - stebėjosi Rafaelis. -
Tu tik pažiūrėk...
- Tai bent bokštai!Juk čia tikra pasakų pilis!
Gėrėjausi vaizdu, praradęs žadą, nes nieko panašaus dar
nebuvau matęs. Turiu pripažinti, kad tas tipas mokėjo išsi­
rinkti sau kampelį. Nusipirko gražiausius šalies miškynus
ir jų pašonėj, kur augo daili žalia žolytė, pasistatė rūmus,
puikiai tinkančius jo karališkai esybei. Viskas tik iš me­
džio, juodo ir balto, su tiesiom linijom ir susikirtimais,
langų tiek daug, kad nesinorėjo jų net skaičiuoti, o apie
jų valymą jau išvis nekalbu. Namas buvo kelių aukštų, jo
vidury pūpsojo auksinis kupolas, blizgantis saulėj, - sta­
tybininkai, įpusėję darbą, tarsi juokaudami sumanė pa­
statyti katedrą. Iš kampų kyšojo gynybiniai bokštai, juose
išdidžiai plazdėjo mūsų šalies vėliavos, visur kitur taip pat
netrūko įmantriausių špilių ir skulptūrėlių. Priešais rūmus
į dangų tryško milžiniškas fontanas, nors buvo sausasis
metų laikas ir, be mūsų, daugiau niekas juo nesigėrėjo.
Besidairydami pamatėme keliu atvažiuojantį policijos
automobilį. Trynėmės akis ir spėliojom, kojis čia važiuoja,
kai visai čia pat, tiesiai mums už nugarų, pasigirdo tylus
balsas:
- Ko jums čia reikia, vaikiai?
Klyktelėjau ir tuoj pat atsisukau, bet vargšas Rafa­
elis davė į kojas. Jis išbėgo iš po mūsų priedangos, tada

150
pasimetė ir sustojo kaip pasiklydęs katinas. Iš savo vietos
šūktelėjau jam:
- Stok! Viskas gerai!
Kartais užtenka akimirkos ir jau žinai, kad pavojaus
nėra. Dabar buvo baisiausia, kad kas nepamatytų Rafaelio.
Žmogaus balsas buvo ramus ir jis kreipėsi į mus be
jokio pykčio. Jis sėdėjo po gretimu medžiu, tuoj už mūsų,
ir, tikiu, visai nenorėjo mūsų gąsdinti. Mes paprasčiau­
siai jo nepastebėjom - prabėgom jam pro pat šoną, nes
jis buvo prigludęs prie žemės ir visai nejudėjo. Rankose
laikė sodo žirkles, o ant galvos buvo užsidėjęs plačiakraštę
skrybėlę nuo saulės, - čia tebuvo paprasčiausias senas so­
dininkas, kurių tokioj sutvarkytoj aplinkoj turėjo dirbti
šimtai.
Rafaelis, atsargiai prisigretinęs, užlindo man už nu­
garos. Buvo uždusęs ir drebėjo.
- Kažko ieškot? - paklausė žmogus.
- Ne, pone, - atsakiau.
- Tai šiaip užklydot ?Norit pasišaipyt ?
- Iš ko turėtume šaipytis ? - atklausiau.
Žmogus mums nusišypsojo. Jis matė, kad Rafis jaučiasi
nekaip.
- Pamaniau, kad atėjot, nes girdėjot. Prisėskit, - padrą­
sino. - Rūkot? Vyrukai prie vartų pasakoja, kad žmonės
vis eina ir klausia, ar tai, kas rašoma laikraščiuose, yra tiesa.

151
 - Mes tik šiaip užsukom, - patikinau. - O kas rašoma
laikraščiuose?
Žmogus vėl nusišypsojo ir nusiėmė skrybėlę. Jis buvo
velniškai senas, o veidas - susiraukšlėjęs kaip džiovinta
slyva ir perdegęs nuo buvimo saulėje. Jis sugriaudėjo juoku,
kuris atsklido jam iš pačių gelmių, ir neužsičiaupė, kol ne­
užsikosėjo. Tada iš kažkur išsitraukė cigaretę ir, ją prisi­
degęs, atkišo pakelį mums.
- Ne visi laikraščiai apie tai rašo, - patikslino jis. - Nes
niekas dar nėra tikras. Mano nuomone, jie tiesiog nenori
to pripažinti - bet kam tada tiek policijos? Štai kas mums
neaišku.
- Tikrai, kam tiek policijos? - nusistebėjau, imdamas
cigaretę.
- Gal skaičiavot, kiek šiandien tų mašinų?
- Septynios, - atsakiau, prisidengęs akis. Aplink fon­
taną stovėjo septyni policijos automobiliai.
- Vakar jų buvo dvylika. Užvakar - šešiolika. Buvo net
pati prezidentė! Ji atskrido sraigtasparniu.
Žmogus vėl nusikvatojo. Padaviau cigaretę Rafaeliui ir
mes pasislinkom j pavėsį.
- Šitiek policininkų neturi ką veikti... Bala žino, ko jie
ten vaikšto po storulio namus. Mano manymu, spektaklis
jau baigtas ir laikas namo. Bet jie ten stovi ir klausinėja tų

152
pačių klausimų. Žinot, kas čia gyvena? Žinot, pas ką lan­
kotės?
- Taip, - atsakiau. - Pas senatorių.
Sodininkas išsišiepė dar plačiau, pakreipęs galvą į šoną.
- Aš išdirbau čia dvidešimt dvejus metus, - tarė. - Bet
kalbėjausi su juo tik du kartus. Pirmąsyk pasakiau: „Taip,
pone“, o antrąsyk: „Ačiū, pone.“ Didesnio rubuilio už jį
pasaulis nėra matęs - kai jam nupirko naują automobilį,
jį teko siųsti atgal, kad būtų paplatintas. Man sustotų
skrandis nuo jo maisto likučių! - Žmogus sukosėjo ir
užsidūmijo dar labiau. - Žinot, viską atiduočiau, kad tik
galėčiau patekti vidun ir paklausyti, ką jie ten kalba. Nors
žinau ir taip. Atspėti nesunku.
- Ką jūs turit omeny? - įsiterpiau vėl. - Kas ten atsi­
tiko, pone?
- Jis verčiasi per galvą, kad tik viską nuslėptų ir išsau­
gotų savo veidą. Sumokės tiek, kiek tik reikia, kad tik ne­
pasirodytų kvailys.
Nieko nesakiau. „Neklausinėk, - drausminau save, - jis
tuoj pats viską pasakys.“ Rafaelis, įtempęs ausis, sėdėjo man
tiesiai už nugaros, o dūmas jį ramino.
Senukas užsimerkė ir čiulptelėjo cigaretę. Tada tarė:
- Jau vien nuo minties apie tai man kyla ūpas! Tik
įsivaizduokit, kaip policininkai, sustoję ratu, mandagiai

153
klausinėja: „Pone, papasakokite dar kartą. Kaip jūs leidote
savo tarnui išeiti pro duris su šešiais milijonais dolerių?“ -
Žmogus pratrūko juoktis, pralinksmėjom ir mes su Rafa-
eliu.
- Šešiais milijonais dolerių, - galiausiai tarė žmogus. -
Jis juos pasiėmė ir išsinešė lauk. Žinote, kaip jam tas pa­
vyko?
Abu papurtėm galvas, išsišiepę dar plačiau. Buvo gera
matyti, kaip senuką džiugina jo prisiminimai.
- Tą žino visi, kas čia dirba, - tarė jis. - Tik laikraščiai
apie tai dar nerašo, nes iki visos istorijos jiems dar trūksta.
Tai padarė jo ištikimiausias tarnas.
- Padarė ką? - paklausiau. Rafaelis šliejosi vis arčiau
manęs, nes detalės dėliojosi j krūvą. Gavome įsitikinti dar
kartą, kaip mes arti savo tikslo, kad ir koks jis būtų.
- Tiesa ta, kad jis panaudojo šaldytuvą.
- Kam? - paklausiau. - Kam jis panaudojo šaldytuvą?
Kalbėjote apie šešis milijonus dolerių... Kam...
- Taip tvirtina sargybiniai, - tarė jis. - Tą sakė ir viena
iš tarnaičių. Laikraščiuose minima jo pavardė, bet nera­
šoma, ką jis padarė. Nerašoma, ir kodėl jį nužudė. - Se­
nukas nusispjovė ant žolės. - Matote, jis buvo tarnas. Ne­
žinau, kiek metų jis čia išdirbo, bet žinau, kad dirbo čia
ilgai, nors ne tiek ilgai kiek aš. Jis buvo gana mielas vaikis,

154
mes abu pasikalbėdavom ir parūkydavom. Girdėjau, kad
prieš kurį laiką jam buvo liepta nupirkti naują šaldytuvą.
Senasis sugedo, o senatorius turi tiek maisto, kad nėra jo
kur dėt! Taigi, vaikis užsako šaldytuvą ir jį atveža. Tada
vaikis sako: „Gal galėtumėt išsivežti senąjį?“ Viskas kaip
turi būti: senąjį reikia išmesti, nes senatoriui jis nereika­
lingas. Vairuotojai neprieštarauja - galės parduoti jį da­
limis. Jie įsikelia šaldytuvą į furgoną, o mūsų vaikis sėda
kartu, kad atidarytų jiems vartus. Prie vartų pasikalba su
sargybiniais, pajuokauja - ramut ramutėlis. Pasirodo, ka­
meros viską nufilmavo - šaldytuvas supakuotas į burbulinį
popierių ir surištas virvėm. Vaikis prie vartų neišlipa. Jis
lieka furgone, kad parodytų vairuotojams trumpesnį kelią.
Bet jį parodęs, važiuoja toliau. Paaiškina vairuotojams, kad
nori to šaldytuvo, nes gali iš jo užsidirbti. Sumoka jiems
du tūkstančius pesų, kad nuvežtų jį ten, kur prašo. Tai geri
pinigai - tokiems niekas dantų nerodo. Kalbama, kad fur­
gonas jį nuvežė ne šiaip kur, o į kapines. Čia pėdsakai bai­
giasi. Daugiau to tarno niekas nebematė.
-Jis paslėpė pinigus šaldytuve? - paklausiau.
Sodininkas kretėjo iš juoko, kaip prieš tai.
- Taip, galva neišneša. Šeši milijonai dolerių sugedu­
siam šaldytuve!
Jis mostelėjo į namą ir į policijos automobilius.

155
 - Lažinuosi, kad jie stovi, nuleidę rankas. Kad neturi
nė menkiausio supratimo, kur tie pinigai. Tai bent vaikis!
Kaip būčiau norėjęs paspausti jam ranką...
Staiga senukas surimtėjo.
- Kaip jį sugavo? - paklausiau.
- Nežinau, laikraščiai nerašo. - Jis sviedė cigaretę ant
žolės. - Jis turėjo dukrelę, galbūt jį susekė per ją?
- Jo vardas Chosė Andželikas, ar ne taip? - pagaliau
prabilo Rafaelis.
Senukas pakėlė į jį akis. Tada linktelėjo.
- Skaitei apie tai, ką? Zinai, kad šaldytuvas rastas? Poli­
cininkai dabar tikriausiai suka galvas, kur jis padėjo pačius
pinigus, nes tai jų jiems reikia. Būsiu su jumis atviras, vai­
kiai: tikiuosi, kad jis juos išdalino, kol dar nebuvo nužu­
dytas, nes tas kalės vaikas senatorius vogė metai iš metų.
Vogė net iš manęs ir iš jūsų - ar galit tuo patikėt? - Jis
purtė galvą. - Viceprezidentas, - tarė ir nusispjovė ant
žolės. - Kad jis nieko neatgautų - nė sentimo, ir kad iš siel­
varto pakratytų kojas.

156
 10

Čia Olivijos istorija - paskutinė jos dalis.

- Chosė Andželikas mano anūkas, - paaiškino se­
nukas.
Gardas vėl priglaudė puodelį jam prie lūpų. Senukas at­
sigėrė ir nusišluostė akis. Tada prunkštelėjo:
- Turiu daug anūkų, - prisipažino. - Žinot kodėl?
Dantė - tas pats Dantė Džeromas, apie kurį manęs klausėt,
mano sūnus - įsivaikino trylika berniukų ir devyniolika
mergaičių. - Senukas vangiai šyptelėjo. - Gal nuskambės
neįtikinamai, bet tokia buvo vyriausybės programa. Įsi­
vaikinti tada buvo taip paprasta kaip... susistabdyti taksi.
Matot, Dantė įsteigė mokyklą - tikriausiai panašią į jūsų,
panele Olivija. Jis turėjo keturis biologinius vaikus, o tuos,
kuriuos prižiūrėjo, įsivaikino, nes taip buvo paprasčiausia.
Jį pamatęs, sakydavau... - Jo balsas sutrūkčiojo. - O

157
Dievulėli. - Jis persibraukė pakaušį. - Mano mažasis
Chosė... Už ką tau šitoks galas.
Gardas vėl kažką murmtelėjo savo kalba. Senukas sude­
javo, paskui atsikosėjo, tada ėmė gaudyti kvapą. Mes lau­
kėme.
- Chosė - mūsų mylimiausias vaikas. Žinau, kad nede­
rėtų turėti numylėtinių. Bet Chosė Andželikas... Jis buvo
pats nuostabiausias berniukas. Protingas, netinginiau­
davo - nuolat kažkuo užsiimdavo! „Aš būsiu daktaras“, -
sakydavo kaip daugelis, bet... Dieve mano, iš pradžių gal­
vojom, kad taip ir bus. Olivija, ar suprantate, apie ką aš
kalbu?
Linktelėjau ir atsakiau:
- Taip. - Bet tai buvo melas, nes mano galvoj buvo vi­
siška sumaištis.
- Ak, Gardai... neatsinešei to laiško, - atsiduso senukas
ir pakėlė akis į vaikį. - Gal jame rašoma kažkas... kas kelia
pavojų?
- Bent jau taip manome, - patvirtino Gardas. - Bi­
jojau, kad policija jo neatimtų. Mes žinom, kad ji kažko
ieško, nes buvo suėmus mano draugą.
- O kaip Chosė dukrelė? Kur Pija Dantė?
- Neaišku, pone.
- Dabar ji vienui viena.

158
 Akimirką senukas paskendo mintyse, paskui kreipėsi į
mane:
- Chosė parašydavo man kiekvienais metais, per mano
gimtadienį ir Kalėdas. Iš pradžių jis norėjo tapti daktaru,
paskui advokatu. Dantė būtų sukrapštęs tam pinigų - jis
žinojo, iš kur jų gauti! Tiek sandorių sudarė, tiek berniukų
išleido į universitetus, jei tik šie buvo galvoti. Bet mažasis
Chosė... - Senukas krūptelėjo ir nusišluostė akis. - Jau
nebe mažasis. Mačiau jį, jau suaugusį vyrą, praėjusiais
metais. Jis norėjo, kad susitikčiau su jo dukrele, kuriai aš,
beje, krikštatėvis. Ak... - Jis persibraukė akis. - Prieš daug
metų jis metė mokslus - žinote, tapo paprasčiausiu tarnu.
Darbas, palyginti su daugeliu, neblogas, nėra net abejonės,
tačiau mes tikėjomės iš jo daugiau... Mano manymu, jis
prarado kantrybę.
- Prarado kantrybę? Dėl ko? - paklausiau.
Senukas neskubėjo aiškinti.
- Juk negali laukti visą gyvenimą. O jie mus verčia -
taip gyvenimas ir praeina. Beldies į duris per amžių am­
žius. Chosė prarado kantrybę, ambicijas, buvo išmestas iš
mokyklos. Nesakė man, kur dirba. Vaike, - tarė, pasisuk­
damas į Gardą, - verčiau tuoj pat imamės šio reikalo. Aš
mirtinai pavargęs.
- Gerai, pone, - sutiko Gardas.

159
 - Tu klausei manęs, ką reiškia frazė „Viskas įvykdyta“.
Ar perskaitei ją laiške ?Sakyk teisybę.
- Taip, - atsakė Gardas.
- Gal atsimeni, kas ten tiksliai parašyta? Ar atėjai čia
dėl laiško?
- Pone, - tarė Gardas. - Aš išmokau jį mintinai. Jei
man leisite... - jis metė žvilgsnį į duris, - galiu jį atkartoti.
Abu į jį sužiurom.
- Tu išmokai visą laišką? - nusistebėjo senukas. - Min­
tinai?
Gardas linktelėjo, šypteldamas.
- Jis nėra ilgas.
Senukas atsilošė, o Gardas apsilaižė lūpas.
- Pirmyn.
Gardas atsistojo, išsitiesė ir sudėjo rankas už nugaros
taip, lyg deklamuotų klasėj prie lentos.
- „Kaliniui 746229, - pradėjo jis, - celės blokas 34K,
pietinis sparnas, Kolvos kalėjimas. - Jis giliai įkvėpė. -
Brangus seneli, jau seniai jums nerašiau, bet mano mintys
visados su jumis, ypač pastaruoju metu, ir daugybė taurių
buvo pakeltos į jūsų garbę per jūsų gimtadienį. Nepraeina
nė dienos, kad apie jus nepagalvočiau, tik jus aplankyti
dabar man nepaprastai sunku, nes dėl darbo dažnai būnu
išvykęs iš miesto.“
Gardas atsikvėpė.

160
 - „Taip pat dažnai pagalvoju apie Dantę Džeromą,
jūsų brangųjį sūnų - in memoriam. Mano dukrelė auga
jo ir jūsų atminčiai. Dabar, seneli, papasakosiu jums šį tą
svarbaus ir gali būti, kad daugiau niekuomet nebeišvysiu
jūsų veido. Noriu jums pranešti, kad sėklos jau pasėtos, bet
ne taip, kaip jūs tikėjotės. Viliuosi ir meldžiuosi, kad greit
sulauksim derliaus ir greit jį kulšim, nes viskas įvykdyta,
viskas įvykdyta, viskas įvykdyta. Sakau tai tris kartus, bet
jei galėčiau, iškelčiau vėliavą arba užrašyčiau tai danguj, kad
jūs matytumėt. Seneli, viskas įvykdyta. Rašau skubėdamas,
nes dėl nieko nesu tikras, o priežasčių, kodėl turėčiau būti
atsargus, niekuomet netrūksta - dažnai man tą kartojote.
Žinau, kad jie mane suras. Sis laiškas gulės saugioj vietoj
kartu su nuorodomis. Jei jis paklius jums į rankas, žino­
kite, kad mane sučiupo. Prašau pasirūpinti mano dukrele,
nes dabar man dėl jos labai neramu - padarykite dėl Pijos
Dantės viską, ką galite. Sėklos, seneli, saugios, o šventyklos
uždanga perplyšo pusiau. Jei tik galėtumėt nuvykt dabar į
Zapantos namus, jūsų siela uždainuotų.“
„Jus mylintis krikštasūnis, Chosė Andželikas. Tebūnie
palaimintas jūs, jūsų žmona ir jūsų gausybė vaikų - tesu­
laukia jie šviesaus atminimo. Tebūnam palaiminti mes visi,
kuriems teko šlovė gimti po jūsų šviesa“
Kai Gardas nutilo, senukas buvo išbalęs kaip drobė. Sė­
dėjo užsimerkęs ir nejudėdamas, pražiota burna. Akimirką

161
persigandau, kad jį ištiko arba tuoj ištiks širdies smūgis.
Mačiau, kaip jam kilnojosi krūtinė. Gardas pakėlė stiklinę
su vandeniu.
- Ne, - sušnabždėjo senukas. - Tai neįmanoma.
- Taip rašoma laiške, pone.
- Ten turėjo būti dar kažkas, - sušniokštė žmogus. - Jis
minėjo nuorodas.
- Pone...
Gabrielius Olandrisas merkėsi, jo veidas keitė spalvą.
Visas išprakaitavęs, jis pasisuko į Gardą, pasilenkė ir su­
griebė jam už rankos.
- Gal ten buvo dar kažkas? Koks nors lapelis?
- Buvo, pone.
- Aišku, kad buvo! Negalėjo nebūti. Gal atsinešei jį ?
- Ne, neatsinešiau. Bet išmokau mintinai... jo dalį.
- Kodėl tik dalį?
- Nes...
- Nes buvo per ilgas? Atrodė beprasmis?
Gardas linksėjo.
- Ten vien skaičiai ir brūkšneliai, ar ne taip? Berniuk,
tu esi išrinktasis.
- Taip, pone. Ten buvo vien skaičiai. Prasidėjo
1712.9.8.10.4.20.4. Toliau, tikiu, buvo 6.5.2.2.7.6. - bet
daugiau neprisimenu.
Gardas nutilo, o senukas sukuždėjo:

162
 - Žinai, ką tai reiškia? Gardai, nuorodos pas tave - tu
turi raktą... Skaičiais užkoduota žinutė. - Senukas per­
sijungė j savo kalbą ir muistėsi kėdėje, mėgindamas atsi­
stoti. - Gerai padarei, kad neatsinešei to laiško, - sušvokštė
jis. - Ak vaikeli, mano vaikeli - esi angelas. Esi šventasis
angelėlis! Šiuo kodu naudodavomės aš ir Chosė, taip pat
kiti vaikai. Jam iššifruoti reikia knygos, bet jei žinai, kurią
naudoti, kodas labai paprastas. Mes žaisdavom su juo žai­
dimus, bet jis tiko ir svarbiems dalykams. Tie skaičiai...
Jie atitinka raides tam tikruose puslapiuose - privalau
parodyti tau savo Bibliją. Kai žinai, kur ieškoti, kai žinai
taisykles... tada kodas labai paprastas.
Senukas vėl kalbėjo savo kalba. Buvo atsistojęs ir pa­
linkęs virš stalo.
- Gardai, ką jis sako?
- Man reikia mano Biblijos. Mes naudodavom mano
Bibliją.
- Nesuprantu, - pasakiau. Durys buvo atdaros ir nuo
tarpdurio j mus žiūrėjo sargybinis.
- Aišku, kad nesuprantate. Kodėl turėtumėt? Ne­
moku paaiškinti, Olivija, - berniukas privalo pasiimti
mano Bibliją ir tikiu, kad ji... O Dievulėliau. Negaliu...
Galbūt ji atskleis, kur pasėtos sėklos. Jeigu Chosė nejuo­
kauja - o ir neturėtų! Jis šitaip... nežaistų - jis taip ne­
rašytų, jei tas nebūtų tiesa. - Sargybinis ėjo link mūsų,

163
bet senukas jo nematė. - Dažnai kartodavom šią frazę:
„Viskas įvykdyta.“ Čia Kristaus žodžiai - geriausias jų
vertimas. Ar skaitot Bibliją? Jie iš Evangelijos pagal Joną,
per nukryžiavimą: „Atlikta - įvykdyta.“ Mes vartodavom
šią frazę, gal kiek lengvabūdiškai, kalbėdami apie atga­
vimą... apie sugrąžinimą to, kas buvo pavogta. Mes visą
gyvenimą vylėmės, kad tai bus įvykdyta. Dabar supran­
tate, apie ką kalbu?
Net man darėsi aiškiau. Tariau:
- Sakote, kad Chosė rado pinigų...
Senukas nutildė mane ir pasisuko į sargybinį.
- Man reikia mano Biblijos, pone. Ji prie mano lovos.
- Lankymas baigtas, pone, - atsakė sargybinis.
- Man vis tiek reikia mano Biblijos, - pakartojo žmogus.
Sargybinis linktelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Jis pasakė
kažką savo kalba. Senukas tebesispyrė:
- Prašau jūsų - aš turiu kažkaip atsidėkoti savo drau­
gams. Jie sukorė šitokį kelią.
Jis prakalbo savo kalba, o sargybinis žiurėjo į jį nemirk­
sėdamas. Kai pagaliau prakalbo pats sargybinis, jis buvo
tiesmukas ir atžarus. Senukas pasisuko į mane.
- Dabar jis negali mums padėti, - tarė. - Jis sako, kad
lankymas baigtas, o iš kalėjimo nieko išsinešti negalima.
Bet prižadėjo, kad mums padės. Jo vardas Markas ir jis kar­
toja, kad jums laikas eiti.

164
 - Negi negalim pasiimti Biblijos? - paklausiau sargy­
binio. - Kur ji ?
- Jis prižadėjo, kad perduos ją, tik vėliau. Jo vardas
Markas, ir aš jam pasakiau, kad tai svarbu. Jis davė man
žodj. Juk davei?
Sargybinis linktelėjo ir po dešimties minučių aš jau
stovėjau lauke, už kalėjimo vartų, su Gardu pašonėj. Mes
laukėme, bet niekas neišnešė jokios Biblijos, o sargybinis
buvo dingęs. Prieš tai jis tyliai pašnekino Gardą, šis ener­
gingai jam atsakė ir jie sukirto rankomis.
- Jis sakė, kad dabar nejmanoma jos perduoti, - paaiš­
kino man Gardas, kai dairėmės taksi. - Bet pažadėjo at­
nešti ją j Behalą.
- Kada?
- Nežinau.
- Nepaklausei? Ką jam sakei? Ar tai... Nesuprantu, kas
čia vyksta. Tai jis atneš ?
- Jis prašys pinigų, - švelniai atsakė Gardas. - Manau,
kad norės nemažai, bet atneš. Mums - ir jums - dabar
gresia didelis pavojus. Sargybinis gali mus įduoti.

Kitą rytą nutiko daugybė dalykų ir čia mano istorija bai­

giasi.
Gabrielius Olandrisas mirė nesikankindamas, kalėjimo
ligoninėj. Apie jo mirtį rašė daugybė laikraščių. Tikiu, kad

165
kalėjimo sargybinis, turėjęs senuko Bibliją, iškart suprato,
kad jo rankose - vertinga seno, žymaus politinio kario
relikvija, kurios kaina galėjo tik augti. Galbūt sargybinis
nugirdo senuko kalbą ir suprato dalį istorijos, o gal tiesiog
pamatė žaižaruojančias jo akis ir instinktas jam pasakė, kad
Biblija gali atnešti turtus.
Sargybinio daugiau niekada nebemačiau, nes čia mano
pasakojimas baigiasi - įvykiai sukosi labai greitai ir gyve­
nime dar nebuvau patyrusi tokios baimės.
Grįžusi namo, susitikau su draugais kaip planavau, o
naktį, nepaisant dienos įvykių, miegojau gerai. Tačiau
anksti ryte į svečių namus, kuriuose buvau apsistojusi, pa­
sibeldė trys policininkai, kurie liepė man važiuoti su jais į
nuovadą. Mano draugas ponas Oliva nusiuntė visus mano
ir Gardo duomenis savo apsaugos viršininkui, o kažkoks
stropuolis įkėlė juos į kompiuterį. Buvau nurodžiusi mūsų
adresą Behaloje, tai, matyt, ir sukėlė įtarimą. Juk Behala
tuo metu buvo po didinamuoju stiklu ir mažiausias, kiek
keistėlesnis krustelėjimas turėjo duoti atgarsį ir sukelti po­
licininkus ant kojų.
Visi trys stovėjo mano tarpduryje. Buvau mirtinai išsi­
gandusi - neišmaniau, kaip elgtis. Nusiunčiau žinutę tėvui
Džulijardui ir jis, dėkui Dievui, atvažiavo nieko nelaukęs
ir susisiekė su mano tėvu. Policininkai mane gąsdino, kad
viską išsiaiškins, bet aš stengiausi apsaugoti berniukus kaip

166
išmanydama ir maldavau Dievo, kad tik jų nesuimtų dar
kartą. Tikriausiai man pasisekė, kad labai mažai ką su­
pratau. Apie Bibliją neužsiminiau ir tvirtinau, kad Gardas
su senuku kalbėjosi savo kalba - supratau tik tiek, kad tai
anūko ir jo senelio pokalbis apie namą.
Mano tėvo dėka j nuovadą atvažiavo žmogus iš britų
ambasados. Jis ėmė įnirtingai mane teisinti, nes, jo žo­
džiais, aš buvau naivi ir nekalta, be to, nenusižengiau jo­
kiems įstatymams. Man negalėjo būti pareikšti jokie kalti­
nimai - ambasados atstovas kartojo tai mandagiai ir įtiki­
namai, daug kartų.
Po kiek laiko mane paleido, o pasą grąžino. Paklausiusi
patarimo, dar tą pačią dieną sėdau į lėktuvą ir išskridau iš
šalies.

Štai tokia mano istorija ir ačiū jums, berniukai, kad leidot

ją papasakoti. Dalį širdies palikau jūsų šalyje, bet nie­
kuomet nebegalėsiu ten grįžti. Klausiu savęs: tai ko gi iš­
mokai? Ko gi išmokai Behalos sąvartyne ir kaip ši patirtis
tave pakeitė?
Tikriausiai čia išmokau daugiau nei būčiau galėjusi iš­
mokti bet kokiame pasaulio universitete. Sužinojau, kad
pasaulis sukasi aplink pinigus. Yra vertybės, dorybės ir
normos, santykiai, pasitikėjimas ir meilė - ir visi jie vie­
nodai svarbūs. Tačiau už juos daug svarbesni yra pinigai,

167
kurie be perstojo kapsi - kaip neįkainojamas vanduo.
Vieni geria pilna burna, kiti kankinasi iš troškulio. Kas ne­
turi pinigų, tas sudžiūva ir numiršta - pinigų trūkumas yra
lyg sausra, per kurią niekas neauga. Tik pagyvenęs ten, kur
nepaprastai sausa, pavyzdžiui, Behaloj, imi suvokti, koks
svarbus yra vanduo ir kiek daug žmonių gali laukti lietaus.
Atsisveikinau tik su keliais, o sugrįžti nebegalėsiu nie­
kuomet. Man labai dėl to gaila ir atrodo žiauriai netei­
singa, nes pas Gardą, Rafaelį ir, visų labiausiai, pas Žiurkių
aš palikau dalį savo širdies: rašydama visa tai, berniukai,
suprantu, kad tik dar labiau jūsų ilgiuosi, ir todėl šis pus­
lapis šlapias nuo ašarų.
Likite sveiki - ir ačiū jums! Ačiū, kad manimi pasinau­
dojote.

168
KETVIRTA DALIS
 1

jįįunas, ir aš papasa-
c . . ry. | . • nžiaI\ puvo baisu, taškėsi
bu jumis - vei Ziurkius, tatai u7 ^5. ^
kosiu, kas dėjosi, kai vadas btt^a .
kraujas, o pavojus buvo neišpas^4^ ^ Pr^e _
Viskas prasidėjo saulei l a ^ / kartu SUP , T “
iž° k Kalbėti,’ir,’dievulehau,
Rafaeliu laukėm Gardo. Jis g iį^ . . , .
, i i P^ icu1 Tei policininkai
išgirdome sirenas, nespėję dora* t vįu*1* j r
ii- -i .■ , Mirk ' V gal ir būtų mus su-
kolua mėlyna upe jau vrlnųo inka kelti
būtų neskubėję ir darę viską pat) j^ad J P
gavę, bet, ačiū tau dar kartą, D*eV vV3^ su v*sarn
, .................... i - r &(tl pasielgėm taip, kaip
triukšmą ir važiuoti kaip per f- r 0
girdimom kaukiančiom sirenoi*1' ^tėn1’ su nie
pasielgtų kiekvienas: vos juos ? * ( *
sisveikinę nešėm kudašių - j^velTl 1 •
.. v. .. rada ir kelelių nesuskai-
pasumciau savo pinigus, o ta*-* ^j>h sėdom
plotis - pusantro kilometro, ta^ ^antinės, t
čiuosi: nuvedžiau mūsų šutvę P

171
į šiukšlių baržą ir, persikėlę per įlanką, toliau patraukėm
pėsti.
Gardo ar jo dėdės draugui priklausė ūkinių prekių par­
duotuvė, į kurią įsliūkinę pernakvojom. Prieš miegą ilgai
sukom galvas, ką, po velnių, daryti toliau, kad jau buvome
tikri bėgliai.
Štai kas mūsų laukė - bėglių gyvenimas! Tačiau netu­
rėdami kur eiti, tebeturėjom laišką ir žemėlapį, Gardas pa­
pasakojo mums apie biblinį kodą, kiek ten jo suprato, o
mes jam - apie šaldytuvą su pinigais ir Zapantos namus.
Kiūtojom parduotuvėj ir laužėm smegenis, kaip gauti tą
Bibliją, nes visi puikiai supratom jos reikalingumą, tik nė
vienas nežinojom, koks turėtų būti kitas mūsų žingsnis.
Tada man šovė mintis dėl slėptuvės, nes ją rasti reikėjo
pirmiausia. Pasakiau, kad galėtume įsimaišyti tarp gatvės
vaikų vienoje iš didelių turistinių miesto zonų, kur jie
dirba ir prašinėja išmaldos. Ten jų sukiojosi šimtai - aš
pats, baigęs gyvenimą stotyje, kurį laiką priklausiau jų bū­
riui. Kaip tariau, taip ir padarėm: nusigavom iki striptizo
klubų Buendijos rajone ir susiradom vietelę prie pigaus
viešbučio. Stengdamiesi nepritraukti dėmesio, laikėmės
minios pakraščio, o aš dėl viso pikto nukirpau Rafaeliui
plaukus, nes jo galėjo ateiti ieškoti. Jis pasidarė panašus į
mažą, bet tebežavų pamišėlį ir iš jo būtų išėjęs puikus el­
geta - tik kad Rafaelis nesutiko juo būti.

172
 Aiškinau jam, kad kito kelio nėra, bet jis nenorėjo nė
klausyti. Tikinau, kad mano pinigų ilgam neužteks, bet
Gardas liepė man užsičiaupt. Kas man beliko? Užsisiuvau
savo pinigus šortuose ir gyvenom iš manęs - valgėm ir
rūkėm gatvėje kaip visko matę laukiniai. Laikėmės prie­
temos ir vienas kito: vieną naktį pernakvojom pas gatvinius
apgriuvusiam daugiabuty, bet ten nei vienas nesijautėm
saugiai. Gatviniai, ne taip, kaip stotiniai, - pakankamai
draugiški, nes jų gaujos nariai nuolat keisdavosi, tačiau mes
jau buvom per daug pripratę laikytis trise ir tarp žmonių
Rafaelis pasidarydavo nervingas. Galiausiai išsinuomojom
mažytį kambarėlį senuose barakuose virš skalbyklos, ne
didesnį už karstą, bet su durimis, langais, o nuoma irgi
nedidelė, ir čia, susėdę ir įrėmę galvas į lubas, patyliukais
rezgėm savo planus.
Gardas šaipėsi, kai mūsų namus sugalvojau šiek tiek pa­
tobulinti, tačiau, galų gale, kas, jei ne aš, yra šios istorijos
didvyris? Niekada nemėgau sėdėti užsidaręs, galvojau ir
apie Rafaelį, kuris vis dar miegojo prastai, todėl susiradau
seną domkratą ir atkabinau juo dalį stogo - nuo įvykių jau
darėsi karšta ir saugumo dėlei mums reikėjo avarinio išė­
jimo. Karštis buvo gąsdinantis, neišgalvotas; kilo vėjas ir
virš vandenyno laikėsi pakibęs baisus taifūnas - visi trys
nujautėm, kad artėja didžiulės permainos. Trauktis nebe­
buvo kur, o Gardui su Rafaeliu teko susitaikyti su mintimi,

173
kad saviškių jie daugiau niekada nebepamatys. Girdėjau,
kaip jie šnabždėjosi, o naktį Rafaelis šaukėsi savo tetos ir
pusbrolių. Kelias į šiukšlyną jiems buvo amžiams užda­
rytas: matyt, tai reiškė, kad jie prarado namus.
Žinojom, kad viskas pastatyta ant tos prakeiktos Bi­
blijos ir popiergalio su skaičių sekomis. Turėjom gauti tą
knygą ir atkoduoti žinutę.
Gardas surizikavo ir vieną dieną, pasiskolinęs iš manęs
skarmalus, nukeliavo pėsčiomis iki pat Kolvos kalėjimo.
Valandų valandas jis išsėdėjo ten ant gatvės ir apsimetęs
kurčnebyliu stebėjo, iš kur sargybiniai išeina, paskui dar
dvi dienas aiškinosi, kokiomis pamainomis jie dirba. Už-
matęs savąjį sargybinį, Gardas nusekė jam iš paskos.
Kai jie nutolo nuo kalėjimo, Gardas leidosi pastebimas,
tačiau nei sargybinis, nei Gardas nesustojo, ir jie abu ėjo
toliau. Tada sargybinis - Markas - pasuko į kavinukę kinų
kvartale. Tenai jie buvo tik dviese. Tai buvo labai drąsu
iš Gardo pusės, nes sargybinis, kaip visi išmąstėm, turėjo
žinoti apie premiją už Gardo galvą. Kalbėjomės apie tai
daug kartų: kalėjimo prižiūrėtojai negalėjo neatsekti, kad
Gardas iš šiukšlyno, o atsekę, tikrai turėjo susisiekti su po­
licija. Si būtų atidavusi viską, kad tik išsiaiškintų, apie ką
Gardas šnekėjosi su senuku.
Nūnai svarbiausias klausimas, ar galime pasitikėti
Marku. Gardas grįžo su blogom naujienom.

174
 - Tas tipas nori dvidešimties, - raportavo.
Sakydamas dvidešimties, jis turėjo omeny tūkstančius.
Tokia buvo Biblijos kaina. Rafaelis nusikeikė ir paklausė:
- O tu tikras, kad jis ją turi ?Tikras, kad ją duotų?
Dėl pirmo dalyko Gardas neabejojo, tačiau mums kėlė
nerimą antrasis. Ar sargybinis tikrai atiduotų mums Bi­
bliją? Jam būtų taip paprasta pasiimti dalį pinigų, kad ir
pusę, o juos pasiėmus, mus įduoti. įdomu, kokio dydžio
premija buvo siūloma už žinias apie Gardą? Nesikalbė­
jome, kas atsitiktų, jei mus suimtų, bet visi žinojom, kad
tokiu atveju jau nebeištrūktume, ir mums būtų galas. Mane
patį jau kankino košmarai ir nubusdavau verkdamas - visi
trys buvome kaip tikri mažvaikiai.
Bet laikėmės vienas kito kaip komanda.
- Tu manai, kad jis ją duotų? - klausė Rafaelis kokį šim­
tąjį kartą. - Ištrauktume iš kur nors tuos pinigus, bet ar
būtume saugūs?
Gardas gūžtelėjo pečiais.
- Galim pamiršt apie tai ir likt čia per amžius, - tarė, -
arba turim pamėgint.
Tačiau iš kur gauti dvidešimt tūkstančių pesų? Aš ne­
beturėjau nė dviejų. Kol sėdėjom, sudėję rankas, vėjais
švilpė mano santaupos kelionei namo... Kaip sakiau, visi
supratome, kad kapstomės prie kažko svarbaus, tačiau
tą kažką supo aukštos sienos. Rafaelis skaitydavo man

175
laikraščius ir kiekvieną dieną juose buvo rašoma kas nors
naujo apie vagystę iš Zapantos, o detalių apie tai, kaip
viskas vyko, tik daugėjo: „Policija seka pėdsakais ir nu­
sikaltėlis jau netrukus bus už grotų? Storulis tylėjo kaip
vandens j burną prisisėmęs, tačiau seni skandalai apie tai,
ką jis vogė, ko nevogė, lindo j paviršių, ir jo riebus veidas
rodėsi vis purvinesnis ir šypsena nuo jo jau buvo dingus.
Straipsniai visuomet užsibaigdavo vienodai: „Senatoriui
mestų kaltinimų dar niekas nėra įrodęs.“ Gardas mums vis
pasakodavo, ką kalėjime jam sakė senolis, ir visi žinojom,
kuo tikėti.
Troškau tos nutukusios kiaulės pinigų iki pažaliavimo,
todėl mano mintys sukosi vien apie šaldytuvus ir drąsuolį
tarną, furgonu nuvažiavusį iki kapinių. Vis spėliodavom,
kaip raktas ir piniginė atsidūrė šiukšlėse: ar Chosė juos
išmetė, kai jį vijosi, ar tyčia įdėjo į šiukšliadėžę, kad juos
kas nors rastų? Kalbėjomės apie tai daug kartų, bet atsa­
kymo taip ir neradom: mano galva, Chosė taip pasielgė
iš nevilties ir paskutinę minutę, o policininkai nuovadoj
jį tol mušė, kol jis neprisipažino, ir tik tada jį nužudė. Jei
pateksiu į dangų, šito jo paklausiu pirmiausia. Neturiu jo­
kios, net menkiausios abejonės, kad Chosė danguj.
Tačiau metas pasakoti toliau. Kai praėjus savaitei dar
nebuvom pasistūmėję į priekį nė per žingsnį, pasiryžau
imtis veiksmų ir gauti tuos dvidešimt tūkstančių pesų,

176
kurių norėjo Markas. Mintyse kūriau planą, kaip tai pada­
ryti, tik niekam jo nepasakojau, ir kuo toliau, tuo labiau
jaučiau, kad kito kelio nėra.
Pasakiau Rafaeliui ir Gardui, kad grįžtu j Behalą, nes
man „reikia vieno daikto“, nors numaniau, kad jie nenorės
manęs išleisti. Taip ir buvo - jie išvadino mane bepročiu,
tvirtino, kad tai per daug pavojinga, tikino, kad jei kas nors
mane pamatys, tuoj čiups ir perduos policijai, nes premija
jau buvo siūloma už bet kurį iš mūsų.
Aišku, jie net neįsivaizdavo, ko man reikėjo iš šiukšlyno,
o aš jiems nenorėjau sakyti, kad neužsitraukčiau nesėkmės.
Esu tiek įpratęs laikyti reikalus sau, kad negalėjau apie juos
kalbėti - negalėjau užsiminti ir apie tai, kad turiu grįžti į
Behalą dar iki mėnesio pabaigos, kuri nenumaldomai ar­
tėjo. Ne už kalnų Vėlinių naktis - mirusiųjų diena, - ir aš
turėjau spėti iki jos.
Kaip prisuktas kartojau: „Einu.“ Išmušė vidurnaktis,
berniukai sumigo ir aš išsmukau pro stogo angą.
Man atrodo, kad jau sakiau, jog jei esi panašus į velnio
išperą, tavęs neįleidžia net į autobusą. Kišk savo pinigus
nekišęs - tave vis tiek baidys kaip musę. Tąsyk, kai buvau
su Rafaeliu, man pasisekė, bet tik dėl mielos Rafaelio šyp­
senos ir dėl to, kad galėjau pasislėpti jam už nugaros. Šįsyk
man teko keliauti pėsčiomis, dar šiek tiek pavažiavau sunk­
vežimiais. Sėkmė man šypsojosi ir šalia miesto zoologijos

177
sodo pamačiau šiukšliavežę - spėkit, kur ji važiavo? Ogi j
Behalą. Įsilipau ir kuo labiau artėjom prie mano ankstes­
niųjų namų, tuo budresnis dariausi - j šiukšliavežę galėjo
įšokti kiti vaikiščiai ir, mane pamatę, būtų pasielgę taip,
kaip sakė Gardas ir Rafaelis. Šeimos neturėjau, todėl mane
galėjai parduoti kaip šunį.
Vartus pravažiavom be nuotykių, nors šalia stovėjo po­
licijos automobilis atidarytomis durelėmis, kurį pamatęs,
vos negavau širdies smūgio. Tačiau policininkai tik kal­
bino sargus ir kartu su jais krapštėsi užpakalius, o jų šunys
taip pat nieko nesuuodė.
Privažiavusi misionierių mokyklą, šiukšliavežė šiek tiek
sulėtėjo, tarsi būtų buvus mano asmeninė taksi, ir aš vikriai
šokau lauk, persiritau per galvą ir nėriau po pastatu. Mo­
kykla suvirinta iš didelių metalinių konteinerių, o jos apa­
tinis aukštas stovi ant pastolių, todėl po juo yra šiek tiek
vietos. Patūnojau ten, kol širdis nustojo daužytis, paskui,
aplinkui nematydamas nė gyvos dvasios, atsitiesiau ir iš­
lindau pro kitą mokyklos pusę.
Prie pagrindinių durų stovėdavo sargas, bet jis snaus­
davo, nes kas laužtųsi į mokyklą? Kas vogtų pasakų
knygas? Juk tai tas pats, kas vagiliauti iš saviškių - būtent
todėl jaučiausi kaip menkysta. Ruošiausi apvogti ne tik
behaliečius, su kuriais prieš tai gyvenau, bet ir patį kunigą
Džulijardą, kuris per tą laiką atstojo man tėvą, nors savo

178
tikrojo tėvo nesu matęs ir nelabai įsivaizduoju, ką reiškia
jį turėti. Ne paslaptis, kad tėvas Džulijardas lėtokas ir per
daug patiklus - visi tą žinojo. Tačiau aš mylėjau tą gera­
širdį senioką.
Ėmiau kabarotis konteinerio šonu į viršų.
Visi apatiniai mokyklos langai turėjo langines ir naktį
jos būdavo užšautos. Viršutiniai langai turėjo grotas, bet
buvo be langinių, ir aš žinojau, pro kur reikia lįsti. Tiesa
ta, kad retkarčiais man patikdavo pernakvoti dideliam
kambary, bet tai nevirto įpročiu. Turėjau kitą, daug daug
blogesnį papratimą - vagiliaudavau iš mokyklos seifo, nors
imdavau po mažai ir tik kartą per mėnesį. Dėl šių priežasčių
viename iš langų buvau atlaisvinęs du strypus - niekas to
nepastebėjo, bet mano galva pro juos pratūpdavo. Dabar
įsmukau it šešėlis ir nučiuožiau ant senolio patiesto kilimo.
Kokiu būdu apšvarindavau seifą?
Gerai. Seifas stovėjo ant stalo, prirakintas prie sienos.
Jis buvo nedidelis, bet kitokio ir nereikėjo, nes pinigų jame
būdavo nedaug. Tikriausiai didieji pinigai keliaudavo per
bankus, nes seife buvo laikomos tik nedidelės sumos kas­
dienėms išlaidoms - tikriausiai kokiems nenumatytiems
atvejams. Kad ir kaip ten būtų, tikėjausi rasti apie dvide­
šimt ar dvidešimt penkis tūkstančius. Niekuomet daug ne-
imdavau, man užtekdavo šimto kito, kad tėvas Džulijardas
jų nepasigestų, o pasigedęs manytų, kad apsiskaičiavo.

179
Darydavau tai kartą., daugiausia du kartus per mėnesį -
nesakiau to Rafaeliui, kuris už mane daug sąžiningesnis,
bet šitaip augo mano kuklios santaupos kelionei namo, o
dabar tiesa lenda į paviršių.
Jus tikriausiai domina, kaip tokia kvaila žiurkė kaip aš
galėjo įsilaužti į seifą. Atsakymas į jūsų klausimą toks pa­
prastas, kad net juokinga. Tėve Džulijardai, mano drauge,
jūsų atmintis tikrai prasta, nes kitaip neužsirašinėtumėt
skaičių kombinacijų savo dienotvarkėje. Keičiate skaičius
kiekvieną mėnesį, pone, jo pabaigoje, o naują kodą vėlgi
pasižymite. Kaip jo nepamatysi, kai dienotvarkė guli at­
versta ant jūsų stalo? To užtekdavo, kad kodą įsidėmėčiau.
Sį mėnesį skaičių kombinacija 20861 - sužinojau ją tada,
kai buvome prie kompiuterio, o jūs nešėte mums limo­
nadą... Po Vėlinių nakties kodas turėjo pasikeisti ir būtent
todėl turėjau apsispręsti veikti greitai.
Suspaudžiau kodą ir durelės Maktelėjusios atsidarė.
Seife radau šiek tiek daugiau nei dvidešimt tris tūkstančius
pesų - tai pinigai ponui Markui už mūsų Bibliją. Paslėpiau
juos šortuose ir buvau beišeinąs.
Tačiau po akimirkos - prašau, neteiskite manęs už
tai - sustojau, nes man sukirbėjo sąžinė. Senuko stalas
buvo nukrautas popieriais, o stalčiuje gulėjo rašiklis. Ne­
planavau to daryti ir žinojau, kad rizikuoju, bet negalėjau
pakelti minties, kad jūs, tėve Džulijardai, niekuomet taip

180
ir nesužinosit, kas jus taip bjauriai išdavė. Todėl nupiešiau
jums piešinuką. Užrašiau vardą „Džiundžiunas“, nes jį
mokėjau, ir nubrėžiau rodyklę į save, glėbyje spaudžiantį
tėvą Džulijardą - ant jo užpaišiau riebų kryžių, jei kar­
tais pritrūktų panašumo. Dar visur pridėliojau iksiukų,
nes žinojau, kad jie reiškia bučinius, ir užrakinau piešinį
seife. Man iš akių plūdo ašaros. Šitoks buvo mano atsisvei­
kinimas su Behala: ji galėjo sau degti ir aš būčiau šokęs iš
laimės, tačiau misionierių mokykla man buvo kaip puikūs,
saugūs, šilti namai - draugiški, laimingi, linksmi. Sesuo
Olivija buvo viena iš geriausių, bet jai nenusileido ir kiti sa­
vanoriai. Tėvas Džulij ardas sekdavo man pasakas, duodavo
maisto ir pinigų. Kartą mane net pabučiavo. To niekas
prieš jį ar po jo nėra daręs.
Buvo sunku lipti žemyn, apimtam tokių minčių, tačiau
stengiausi galvoti apie Rafaelį ir Gardą bei tai, kas mūsų
laukė toliau. Taip pat prisiminiau Chosė Andželiką, ku­
riam policija ištaškė smegenis, ir tęsiau pradėtą darbą.
Palaukiau, kol atvažiavo šiukšliavežė ir pristabdė, tada
įšokau į jos galą, įsitaisiau ir mes išlingavome pro vartus į
kelią. Pasiekiau mūsų kuklius namus dar gerokai iki sau­
lėtekio ir įsirangiau tarp Gardo ir Rafaelio taip, kad jie
manęs neišgirstų. Rafaelis turi labai mielą savybę miegoti
prisiglaudęs, nes, matyt, jis taip įprato dėl savo mažių pus­
brolių. Įropojau po antklode, ir jis tuoj pat apsivijo mane

181
 ranka ir tvirtai apkabino. Jau nebesijaučiau toks menkas,
C/i<
lykštus, klastingas, nedėkingas vagišius.
Tą naktį Rafaelis nesapnavo košmarų - išmiegojo ra­
miai iki aušros, švelniai alsuodamas man į kaklą.

182
 2

Čia vėl Gardas.

Ziurkius dvi dienas mums nesakė, iš kur gavo pinigus.
Kai galiausiai prisipažino, tai man jo poelgis nepasirodė
blogas, tik Ziurkiui tai nepadėjo ir jis vis tiek jautėsi prastai,
todėl ramindami jį pažadėjom, kad jei gausim tą Bibliją ir
ji atskleis didžiąją Chosė Andželiko paslaptį, - ir jei mes
rasim tą krūvą pinigų, - atiduosim misionierių mokyklai
dvidešimt tūkstančių su viršum. Ziurkius iškart pralinks­
mėjo.
Kelissyk atsargiai pavaikščiojom po miestą, ieškodami
sargybinio, o jį radę, susitarėm dėl susitikimo - žinojau,
kad tai bus pats pavojingiausias žingsnis, nes sargybinis
matė, kad man labai reikėjo tos knygos. Todėl turėjo su­
prasti, jog, pirma, knyga yra nepaprastai vertinga, ir, antra,
dedasi labai keisti dalykai.

183
 Vis galvojau apie kalėjimą, kuriame lankėmės su sese­
rimi Olivija, ir savo nuotrauką leidime. Tiek ėdžiau save
klausimais „kas bus, jei“, kad nebegalėjau užmigti.
„Kas bus, jei kavinukėj surengta pasala?“
„Kas bus, jei mane sučiups?“
„Kas bus, jei mane nušaus ?“
„Kas bus, jei policininkai slėpsis už kiekvieno kampo?“
„Kas bus, jei jie lauks manęs užsimaskavę, o kai juos pa­
matysiu, bus jau per vėlu?“
Jie būtų mums sulaužę visus kaulelius, vieną po kito -
pamažu, skausmingai ir mėgaudamiesi.
Rafaelis buvo išklojęs man visą tiesą apie langą policijos
areštinėje, todėl žinojau, kad jei mus sučiups, iš ten nei
vienas nebeištrūksime. Pažadėjau sau, kad tai nutiks tik
per mano lavoną: tol kovosiu, kol manęs neužmuš, nes Ra­
faelis savo pasakojimu mane mirtinai įbauginęs ir žinojau,
kad tikrai nebūčiau ištvėręs tiek, kiek ištvėrė jis.
Susitarėm susitikti su Marku antradienio popietę, tuoj
po jo pamainos, toj pačioj vietoj kaip anąkart - kavinukėj
kinų kvartale. Gatvinių tame rajone būdavo nedaug, todėl,
norėdamas labiau susilieti su aplinka, išsiskalbiau tuos išei­
ginius drabužius, kuriuos man nupirko sesuo Olivija. Ra­
faelis ir Ziurkius sekė man iš paskos, bet atsiskyrę ir per
atstumą. Jei policija mūsų laukė, geriau neiti susikibus už
rankučių.

184
 Su beisbolo kepuraite, kurią nusipirkau už penkiasde­
šimt pesų, bei sportbačiais buvau visai nebepanašus j gat­
vinį ir spėriai kulniavau, nesidairydamas į šalis. Tačiau
kiekvienas iš mūsų turėjome po gražiai pasitrumpintą
kaplį. Savąjį nešiausi užpakalinėj džinsų kišenėj ir prireikus
būčiau lengvai išsitraukęs. Jis buvo aštrus iki pat galiuko -
ne kartą dalyvavau muštynėse ir visuomet keikdavau save,
jei būdavau plikomis rankomis.
Kavinukė buvo tamsi, langinės nuleistos: nepakėlęs
galvos, įėjau į vidų ir nudrožiau tiesiai prie staliuko šalia
virtuvės, kur sėdėjom anąkart. Virš staliuko blausiai degė
raudona lempa, tačiau jos šviesos turėjo užtekti, kad ga­
lėtume perskaičiuoti pinigus. Markas jau laukė manęs,
vienui vienas. Jis buvo tikras milžinas drūtu kaklu, ir aš at­
sisėdau priešais jį, save ragindamas: „Paskubėk, paskubėk“,
nes mintyse dar ėjau gatve ir norėjau kuo greičiau ištrūkęs
eiti toliau. Nors rodėsi, kad nieko aplinkui nėra, viskas
saugu - net virtuvėje tvyrojo tyla.
Markas, kaip reikėjo tikėtis, visų pirma norėjo pamatyti
pinigus, todėl ištraukiau juos ir suskaičiavau, banknotas
po banknoto, stebėdamas jo godžias akutes - pamaniau,
kad gal tikrai esu saugus ir sargybiniui užteks tų dvide­
šimties tūkstančių. Skaičiavau juos, sėdėdamas ant kėdės
krašto, pasiruošęs bėgti, tada sargybinis iš savo krepšio
ištraukė Bibliją ir padėjo ją ant stalo - tuo pačiu metu

185
kavinukės savininkas kinas dėliojo priešais mus arbatos
puodelius.
Paprašiau Marko, kad {rodytų, jog čia tikrai Gabrie­
liaus Olandriso knyga, nes sargybinis galėjo lengvai {kišti
bet kokių senų Biblijų, o tada grįžęs pareikalauti pinigų iš
naujo. Markas nesipriešino ir atvertė knygų vos paprašytas.
Tuoj išvydau senolio inicialus ir jo pastabas, taip pat, visų
geriausia, pamačiau skaičių ir raidžių sekas, kurios priminė
senuko nupasakotųjį kodų. Pati knyga buvo tokia nutriu­
šusi, kad turėjo būti tikroji.
Palikau pinigus ant stalo, čiupau Biblijų ir puoliau lauk.
Galbūt Markas nesitikėjo, kad spruksiu nieko nesakęs,
bet buvau gerai apgalvojęs, kaip sužaisti. Įsidėmėjau, kad
virtuvė arti, jos link ir ruošiausi bėgti - pašokau ir daviau į
kojas. Tačiau vis tiek buvau per lėtas ir sargybinis mane su­
čiupo - puolė per stalų ir riaumodamas stipriai sugniaužė
man rankas. Puodukai nukrito ant grindų ir sudužo, o pi­
nigai pasklido ant žemės, dėl to sargybinis, matyt, supani­
kavo, nes jo pirštai atsileido ir man pavyko ištraukti vienų
rankų. Raičiausi kaip gyvatė, kai pastebėjau, kad kažkas
bėga per kavinukę link mūsų, tada išgirdau švilpukų ir šau­
kiančius žmones - mane sugniaužusi ranka įsitempė, o aš
plėšiaus ir spardžiaus, kovodamas už savo gyvybę. Markas
teberėkė:
- Laikau jį! Laikau!

186
 Tada mano rankoj atsidūrė kaplys.
Taip, aš išsitraukiau jj iš kišenės ir pasisukęs kirtau juo
Markui j veidą: nežinau kur, bet pataikiau, jis suklykė ir
griuvo aukštielninkas. Savaime suprantama, tada jis mane
paleido, nes tikriausiai iškabinau jam akį - tiesą sakant,
labai viliuosi, kad taip ir buvo. Labai viliuosi, kad dabar jis
yra vienaakis kalėjimo sargybinis, pasakojantis istoriją apie
sandorį su mažu berniuku, kurį mėgino apgauti ir kuris pa­
sisukęs iškirto jam akį. Būtų labai gerai, jei to apsimetėlio
veidas dabar būtų perrėžtas pusiau - puiki mano dovana
šlykščiam išdavikui.
Deja, neturėjau laiko apsidairyti, nes puoliau į virtuvę
ir pataikiau tiesiai į mane bėgantį policininką. Nėriau jam
tarp kojų ir policininkas suklupo, šveičiau kapliu, bet ne­
pataikiau - tada išlėkiau į lauką, peršokau per tvorą ir pa­
sileidau kiek įkertu.
- Gardai! Gardai! Gardai!
Man ant kulnų lipo Ziurkius. Išgirdau, kaip kažkas du­
kart šovė, kulkos manęs nekliudė, bet kažkas ėmė klykti -
perdaviau Bibliją Žiurkiui ir mes išsiskyrėm: aš kirtau
kelią po tiltu tarp važiuojančių mašinų, o žmonės žiūrėjo
į mane, bet negaudė - net tada, kai užšokęs ant atvažiuo­
jančio taksi perčiuožiau per stogą ir nusiridenau asfaltu.
Po akimirkos jau buvau ant kojų ir puoliau į žuvų turgų,
čia nusiplėšiau nuo savęs marškinius - tuos puikiuosius

187
marškinius - ir pasileidau į pačią tamsumą, kurioje vaikai
nudarinėjo žuvis, palinkę virš nuotekų latako. Niekas
manęs nebesivijo, bet aš nesustodamas bėgau iki pat ka­
nalo, perplaukiau jj ir išnėriau ten, kur lūšnynai siekė van­
denį. Čia dar kartą pasinaudojau savo kapliu - nusirėžiau
juo džinsus, kad būtų trumpi, o sportbačius nusispyriau ir
atidaviau juos į mane spoksojusiam vaikiščiui. Basas paėjau
pakrante, tada pasukau tarp lūšnų, ir visą kelią drebėdamas
meldžiausi, kad mano abu draugai būtų saugūs ir sveiki.

188
 3

Buvom saugūs ir sveiki, bet iškart supratom, kad tai ilgai

nesitęs.
Čia vėl Rafaelis, bet rašau kartu su Ziurkium, kad ko
neiškraipyčiau, nes tai, kas dėjosi toliau, tikriausiai įvyko
dėl mano kaltės. Dar spėjau pamatyti, kaip Gardas išbėgo
laukan ir kaip Ziurkius jį nusivijo, o tada jau ant manęs
paties užriko policininkas ir aš dėjau į kojas, tiesiai per
gatvę, pro stabdančius autobusus ir pypsinčius garso sig­
nalus. Tikiu, kad policininkai mane susekė, nes nesu labai
greitas: tikriausiai jie pamatė, į kurią pusę nubėgau, kad ir
aplinkkeliais, o tada sumetė, kur mūsų ieškoti. Ziurkius
sako, kad mane su Gardu galėjo nufotografuoti, tik įėju­
sius į kavinukę.
Kaip ten būtų, išsisukom tik per plauką, ir kodėl poli­
cininkai mūsų nečiupo iš pat pradžių, aš nežinau. Galbūt
jie norėjo įsitikinti, kad mums tikrai reikia Biblijos, ir

189
išsiaiškinti kodėl. Galbūt jie manė, kad tokiam mažvaikiui
kaip Gardas sugauti pakaks ir vieno kalėjimo prižiūrėtojo,
ir buvo įsitikinę, kad jau turi jį rankose ir iš kavinukės šis
nepaspruks. Nežinau, ką jie sau galvojo.
Šiaip ar taip, mūsų nuotraukas jie iš kažkur turėjo, nes
kitą rytą pasibeldė tiesiai į mūsų duris. Ziurkius mano, kad
policijos siųsti vyrai pavaikščiojo aplinkui, rodydami tiek
mūsų veidus, tiek pinigus, ir kad kažkas mus įdavė...

190
 4

Rafaelis.
Vėl visi susitikome anksti vakare. Kaip tarėmės, par-
sliūkinom skirtingais keliais ir kopėčiom sulipom iki savo
dėžutės dydžio kambarėlio ant aukšto. Taip džiaugėmės
vienas kitą matydami, kad nepailsdami spaudėm viens
kitam rankas, glėbesčiavomės ir juokėmės.
Žiurkius išėjo parnešti maisto, nes skaityti nemokėjo, o
Gardas ir aš, nieko nelaukę, kibom j darbą. Laiko veltui ne-
švaistėm.
Žinojom, kad laikrodis tiksi, todėl nesiilsėjom nė mi­
nutės - negi galvojat, kad galėjom miegoti?
Užsidegėm tuziną žvakių ir apsistatėm jomis Bibliją bei
lapuką su skaičiais, o tada ėmėm ginčytis, kas tas knyginis
kodas yra iš tikrųjų. Nors senukas apie jj pasakojo Gardui,
manau, kad kodo veikimo principą perprato ne jis, o aš.

191
Nenoriu Gardo užgauti - tiesiog buvau akylesnis. Gardas
sako, kad kodą įveikėme dviese, ir tai tiesa.
Sėdėjom palinkę virš Biblijos kaip du mokinukai.
Knygos viršeliai buvo nusitrynę, puslapiai nučiupinėti.
Pirmam puslapy radom skaičių stulpelį: 1699, 1712,
1681... Iš viso jame buvo dešimt skaičių ir visi vienodai
dideli. Matematikos mūsų niekas niekada nemokė, tačiau
sudėtį ir atimtį reikėjo mokėti, kad išgyventum - ne­
buvom kvaili ir apie skaičius šį tą nusimanėm.
Visi stulpelyje sužymėti puslapiai buvo knygos gale, ir
Gardas prisiminė, kad senukas kalbėjo apie Evangeliją.
- Tai iš šventojo Jono, - tikino jis. - „Viskas įvyk­
dyta.“
Nuo čia mes ir pradėjom - tą dalį lietė daugybė
pirštų. Evangelijos puslapiai buvo išblukę ir nuo nau­
dojimo visai suplonėję, todėl turėjom būti atsargūs, kad
jie neliktų mūsų rankose. Apie nukryžiavimą rašoma
1 712 puslapyje - toks buvo ir pirmasis skaičius mūsų
popieriuke, - todėl tam puslapiui skyrėm visą savo dė­
mesį. Apačioje, puslapio pakraščiu, kažkas buvo ranka
išvedžiojęs:

„Tada visą kraštą apgaubė tamsa, oJėzus garsiai sušuko:

„Viskas įvykdyta“ - ir štai šventyklos uždanga per­
plyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, žemė sudrebėjo,

192
 atsivėrė kapų rūsiai ir užmigusių šventųjų kūnai prisi­
kėlė...“

Gardas pastebėjo, kad visas tekstas mirga nuo skaičiukų,

nurodančių Biblijos eilutes, ir mes išbandėme šimtus
kombinacijų, skaičiuodami iš visų pusių. Palyginome
skaičiukus lapelyje su skaičiukais stulpelyje. Pabandėm
skaičiuoti iš viršaus j apačią, tada iš kairės j dešinę, bet
lengva nebuvo, nes nei vienas nežinojom, ko tikėtis -
Gardas skaičiavo vienaip, aš kitaip, ir mūsų rezultatai išsi­
skirdavo. Galiausiai ėmėm kartotis ir skaičiuoti taip, kaip
jau skaičiavom. Žinojom tik tiek, kad mūsų skaičiai -
1712.9.8.10.4.20.4. - kažkaip susiję su Biblijos eilutėmis
ir juos reikia paversti j raides, tą sakė senukas. Tačiau kad
ir kaip skaičiuodavom, vis tiek gaudavom nesąmonę.
Žiurkius grįžo trenkdamas romu, bet parnešė ir mums
po burnelę. Kai pavalgėme, jis prigulė pamiegoti, o Gardas
ir aš sugrįžome prie skaičių. Sudegusias žvakes pakeitėm
naujomis ir daugiau nebesiginčijom. Jis išbandydavo jėgas,
tada leisdavo bandyti man. Kol būdavo jo eilė, aš sėdė­
davau ir sukdavau smegenis, kai ateidavo eilė man, mintyse
paskęsdavo jis.
Išmušė vidurnaktis ir tai jis, manau, padarė stebuklus.
Buvo mėnesio pabaiga ir mes ritomės į Vėlinių dieną. Mūsų
šaly tai - mirusiųjų šventė. Galbūt Chosė Andželikas ir

193
Gabrielius Olandrisas prisikėlę atsisėdo šalia mūsų - pri­
siekiu, kad kambarys buvo pilnas dvasių. Galbūt tai jie
pasėjo atsakymą Gardo galvoje, nes šis pagaliau pataikė.
Užuot skaičiavęs iš kairės į dešinę, jis pamėgino skaičiuoti
iš dešinės j kairę. Surado devintą eilutę, atskaičiavo, nepra­
leisdamas skyrybos ženklų, aštuntąją raidę nuo jos galo ir
gavo mažąją „e“. Tada iš dešimtos eilutės paėmė ketvirtąją
raidę ir gavo trumpąją „i“. Galiausiai surado ketvirtąją
raidę iš dvidešimtos eilutės ir gavo „k“. Tai buvo pirmas
kartas, kai sudėjome žodį.
Gardas atskaičiavo dar šešias raides, bet išėjo nesąmonė,
todėl nutarėm, kad pasvirasis brūkšnelis turėtų reikšti
naują puslapį. Pervertėm į priekį, tačiau išėjo tas pats,
tada atvertėm puslapiu atgal. Šešta eilutė ir penktoji raidė
mums davė „t“, antra eilutė ir antroji raidė - „e“, septinta
eilutė ir šešioliktoji raidė - „n“. Pasvirasis brūkšnelis tikrai
reiškė „versti puslapį atgal“, nes nūnai turėjom du labai
iškalbingus žodžius. Žiūrėjom į juos, sulaikę kvapą: „eik
ten“.
Kaip tik rasdavom brūkšnelį, taip versdavom puslapį
atgal, ir šitaip keliavom atbulomis per Evangeliją pagal
Joną. Raidelės buvo labai mažos ir mums teko skaičiuoti
labai atidžiai ir gerai įtempus akis, bet žodžiai dėliojosi
vienas po kito. Suklydę tik nusijuokdavom, nes viskas vis
tiek darėsi aišku:

194
 „eik ten kur ilsimės pagal žemėlapio geogr koord ir
ieškok ryškiausios šviesos dukrele“

Žiurkius pabudo ir mes perskaitėm žinutę jam. Jis pa­

spaudė mums rankas, mes jį apkabinom, o tada jis tarė:
- Žinau, ką reiškia „geogr koord“. - Ak, Dievuli, kaip
išsiplėtė ir sublizgo jo akys. - Buvau klasėj, kai vyko pa­
moka apie žemėlapius, - paaiškino jis. - Tai - geografinė
koordinatė, štai kas. O frazė „kur ilsimės“ gali būti apie
poilsio namus. Galbūt ten Chosė važiuodavo atostogauti.
Žinutę jis rašė, tikrai galvodamas apie savo dukrelę.
- Išskleisk žemėlapį, - paprašiau. Vis dar galvojau, kad
Žiurkius tik apsimeta galvočium, tačiau mes mokėmės,
kad reikia vienas kito išklausyti, kad ir kas būtų sakoma. -
Pažiūrim į jį dar kartą, - tariau.
Tyrinėjom žemėlapį jau šimtus kartų: nuvarginom akis,
beieškodami jame strėlyčių ir kryžiukų, daugsyk svarstėm,
ar tik jų kas nebus ištrynęs. Nūnai darėm tą patį, tik po
kurio laiko Žiurkius paaiškino:
- Geografinės koordinatės nurodomos skaičiais, su­
prantat? Mums reikia skaičių.
- Vėl jų? - nusivyliau. Man skaudėjo galvą, bet vis tiek
grįžome prie laiško. Jame nebuvo nė vieno skaičiaus, iš­
skyrus jau iššifruotą kodą, ir mes vėl griebėmės žemėlapio.

195
Skaičiukų buvo jo kraštuose, tačiau kaip jais pasinaudoti,
mums buvo neaišku. Tik paskui žvilgtelėjau j voką ir pa­
mačiau: „Kaliniui 746229“.
Perskaičiau tai garsiai.
- Tai ne jo numeris, - sušnabždėjo Gardas.
- Ne jo? Ką tu sakai?
- Atvykę sėdėjom laukiamajam, kai atėjo kalėjimo virši­
ninkas ir paprašė sesers Olivijos pakartoti kalinio pavardę.
Jis tvirtino, kad mūsų nurodytas numeris nesutampa, todėl
iš pradžių galvojau, kad mes išvis ne pas tą žmogų.
- Reikia eiti j viršų ir j apačią, o daugiau neprisimenu, -
prisipažino Ziurkius, bet mums to pakako. Perskėlėm še­
šiaženklį skaičių į du triženklius - 746 ir 229. Ant žemė­
lapio, jo šonuose, radom tiek 74, tiek 22, ir koordinatės
mus nuvedė į kvadratėlį pačiame viduryje. Ten buvo ka­
pinės. Tiesą sakant, jos užėmė visą kvadratėlio plotą ir mes
niekada taip ir nesužinojom, ką reiškė 6, o ką - 9.
- Jis paliko šaldytuvą prie kapinių, - sukuždėjo Ziur­
kius. - Taip sakė sodininkas.
- „Kur ilsimės“, - sušnabždėjau. - Tai reiškia - kur
mes... palaidoti.
Stojo trumputė tyla, po kurios mes pratrūkom tylutėliai
kikenti. Į kambarį smelkėsi šviesa - dirbom kiaurą naktį,
tačiau atsakymus turėjom. Laikėmės už rankų, plojom ka­
tučių, o Gardas pabučiavo man tiesiai į galvą. Mums viskas

196
aiškėjo ir mes artėjome prie savo tikslo. Atsakymas laukė
centrinėse miesto kapinėse - Narave. Keliausim ten ieš­
koti „ryškiausios šviesos“ - kažkokio ypatingo kapo, o gal
bažnyčios kampo... Siukšliavaikiai vėl rodė padus policijos
šiukšlėms.
Tačiau mes klydome.

197
 5

Šįsyk policija prisistatė patyliukais.

Čia Džiundžiunas, nes aš tiksliai atsimenu, kaip viskas
vyko. Mano ausys stačiausios, kojos šokliausios ir greičiau-
sios - Gardas ir Rafaelis žino, kad tai tiesa, bet vis tiek va­
dina mane pagyrūnu!
Policininkai atvažiavo anksti iš ryto, tikėdamiesi už­
klupti mus dar miegančius, ir jie apsupo visą pastatą - kas
su uniformomis, kas be jų. Gardas su Rafaeliu buvo užputę
žvakes ir mes pakavomės daiktus, kai išgirdom kopėčių
apačioj sunkius žingsnius.
Nežinau, kas privertė mane sustoti ir atkreipti į juos dė­
mesį. Rafaelis sako, kad tai vėlgi buvo Chosė ir Gabrielius,
mat per Vėlines mirusieji ateina gyviesiems į pagalbą. At­
eina ar neateina, bet tąryt, kaip sakiau, buvo keistai tylu -
paprastai girdėdavom senę, gyvenusią pirmam aukšte: ji
trankydavo sienas ir laidydavo gerklę, nes turėjo maždaug

198
dešimt vaikų ir šie susikėlę prikrėsdavo eibių dar prieš
aušrą. Nūnai visi įtempėm ausis, svarstydami, kur dingo
ryto garsai.
Gal tai senė mus įdavė? Nežinau.
Išgirdau, kaip kažkas apačioj kalba sunerimusiu balsu.
O paskui tie žingsniai ant kopėčių, kurie buvo pernelyg
sunkūs - tik tiek galiu pasakyti. Žmonės, gyvenę mūsų
pusėj, taip nevaikščiodavo, nes čia reikėjo vaikščioti pa­
lengva.
Tuoj puoliau ir atkėliau stogo kraštą.
Rafaelis iš baimės kone suakmenėjo ir man teko pliaukš­
telėti jam per veidą. Kartu su Gardu jie čiupo tai, ką panešė,
ir mes pamažėle, it pelės iš po šluotos išlindom į lauką -
jau ko nenorėjom, tai sukelti triukšmo. Jei čia buvo polici­
ninkai, reikėjo, kad įėję rastų tik tuščią kambarį. Tada šiek
tiek palūkuriuotų, galvodami, kad mes netoliese, paskui
gal įsilaužtų į gretimą kambarėlį. Panikuoti ir leistis paste­
bėtiems mums norėjosi mažiausiai. Man sukosi žarnos, o
vidinis balselis klykė: „Nešdinkis!“, tačiau vis tiek judėjom
neskubėdami.
Aš ėjau pirmas ir rodžiau kelią Raliui, o Rafis rodė jį
Gardui. Laukiau, kad kas suriktų, gal net šautų iš pisto­
leto - maniau, kad policininkai bus apsupę mus iš visų
pusių, antrąsyk nebebus tokie kvaili, - tačiau ant stogo
nieko nebuvo.

199
 Tada iš apačios kažkas vardu pašaukė Gardą:
- Ei, Gardai! Turim žinių apie tavo pusbrolį!
Kurgi ne.
- Gardai! Ei! Tavo pusbrolis susirgo!
Tai buvo toks absurdiškas melas, kad turėjom nešdintis
iš ten kuo greičiau.
Paėję stogo šlaitu, lukterėjome kaip trys pabaidyti kati­
nukai. Tada daviau ženklą ir, įsisiūbavę ant televizijos an­
tenos, kad nesukeltume triukšmo, nušokom ant apatinio
stogelio. Visur aplink buvo priraizgyta laidų, tačiau jų ne-
lietėm, nes galėjo būti blogai izoliuoti - kartą nusitrenkęs
elektra, įgauni atsargumo. Ant pirštų galiukų nutipenom
ant stogų sankirtos, kur mūsų niekas neturėjo matyti.
Laimė nuo mūsų nenusigręžė.
Prie lango sėdėjęs ir cigaretę rūkęs vyriškis žiūrėjo į mus,
bet nieko nedarė. Viena moteris džiaustė skalbinius, du
vaikai žaidė. Metę darbus, jie mus stebėjo, bet niekas ne­
sakė nė žodžio, o šuo irgi nelojo.
Tada išgirdom apačioj beldimą ir durų trankymą, ir
supratom, kad policija nusprendė veikti. Girdėjom, kaip
kažkas laksto, kaip šūkauja - girdėjom didelius šunis, riau­
mojančius variklius. O tada, virš stogo krašto, tiesiai mums
prieš nosis, išniro policininko galva - jis lipo kopėčiomis ir
žiūrėjo tiesiai į mane.

200
 Jis kažką suriko, o jo burnoj atsidūrė švilpukas. Pama­
čiau, kaip jis siekia ginklo, bet, įsikibęs kopėčių, jis nespėjo
nusitaikyti ir mes pasprukom. Tačiau po mumis ir aplinkui
visas pasaulis jau skendėjo triukšme.

201
 6

Rafaelis.
Turėjom gelbėtis gyvybę dusyk dienoj... Abu sykius tiek
persigandom, kad, rodės, mūsų širdys nustos plakusios.
Po kurio laiko, tiesa, gavom pripažinti, kad Žiurkių buvo
gaudę ir pagavę tiek kartų, kad jam tikriausiai išsivystęs
šeštasis jausmas. Gyventi stoty jam turėjo būti sunku, bet
ne pyragai ir Behaloj - šiukšliniams atrodė juokinga, pa­
čiupus perkarusj vaikigalį išklypusiais dantim patikrinti,
ką jis turi kišenėse. Todėl išvydęs artėjantį žmogų, Žiurkius
tuoj sprunka į šalį.
Policininkas su pistoletu buvo lėtapėdis, tačiau jų buvo
gerokai daugiau - klausimas, kiek ir kaip greitai mes tu­
rėjom judėti į priekį. Vedė Žiurkius: pribėgom prie stogo
krašto ir perlipom per parapetą, tada nušokom ant ilgo
sandėlio stogo ir pabėgėjom palei lataką. Akimirkai iš­
nykom policininkams iš akių, bet tada apačioje ant žolės

202
išvydom kitą pareigūną, bepuolantį pro vartus. Istorija pa­
sikartojo: jis išsitraukė ginklą ir apsižiojo švilpuką. Iššauti
nespėjo, nes mes tuoj užlindom už kaminų ir užkilom
stogo šlaitu - tačiau policininkas turėjo radijo stotelę ir
mes žinojom, kad netrukus būsim apsupti. Privalėjom gal­
voti žaibiškai - tad dar kartą padėkokime Ziurkiui, nes tai
jis iš mūsų pažinojo apylinkes. Tai jis trainiojosi su gatvi­
niais, pastebėjo progą ir jos nepraleido.
Ziurkiaus pažįstami gatviniai gyveno būtent gretimame
pastate - ten pat, kur nakvojom tą vieną naktį. Ziurkius
iškart sumojo, kad mums reikėtų įsimaišyti tarp jų. Policija
niekaip nebūtų sugaudžiusi šimto vaikiščių! Tai buvo pati
protingiausia Ziurkiaus iki tol sugalvota išeitis.
Tas pastatas, kuriame jie gyveno ir kuris dabar dunksojo
mums prieš akis, buvo senas, kadaise degęs daugiabutis.
Niekas nežinojo, ką veikti su tuo nujuodusiu, šlykščių
betono gabalu. Ten įsikūrusią gatvinių šutvę sudarė apie
šimtas vaikiščių. Jie ieškodavo maisto, prašydavo išmaldos,
šluodavo gatves ir užsiimdavo visais kitais dalykais, apie
kuriuos verčiau nežinoti. Kai kada tuos vaikiščius iškraus-
tydavo lauk, bet jie sugrįždavo, juos vėl iškraustydavo, bet
jie ir vėl sugrįždavo - taip nuo seno sukasi gyvenimas ap­
leistuose pastatuose.
Mūsiškio sandėlio stogas vedė iki pat daugiabučio
langų - tereikėjo vieno šuolio, kad patektume į vidų. Nuo

203
stogo krašto matėsi, kaip vaikiai ruošiasi sau pusryčius, o
vienas mažylis, žvilgtelėjęs aukštyn, mums pamojavo.
Tačiau iki lango reikėjo didelio šuolio ir mes su Gardu
kurį laiką stovėjom, pasimetę ir iš baimės drebančiom
kinkom. Bet mums pavyko - Ziurkius šoko pirmas,
Gardas tuoj po jo, o tada aš... Įsibėgėjau ir pasileidau, jie
mane kažkaip sugavo ir įsitraukė į vidų, dėl to vėl buvau
visas kruvinas. Įšokę puolėm bėgti, o mums į pagalbą at­
skubėję gatviniai laikėsi išvien. Jie suprato, kad mus gaudo,
tik nedaugeliui nebuvo tekę to patirti savo kailiu, ir kovojo
už mus visom keturiom. Laiptais į apačią skuodėm visi
kartu. Vaikiai klykavo, juokėsi, kvietė draugus prisijungti,
ir į daugiabučio vestibiulį išsiveržėm kaip galingas būrys.
Prisiekiu, kad tai mus ir išgelbėjo.
Pasiekę gatvę, pasklidom į visas puses kaip laukiniai
paukščiai, o mūsų klyksmai aidėjo visame rajone. Lauke
stovėjo du policijos automobiliai, kaukdamas važiavo dar
vienas. Policininkai turėjo radijo stoteles, laukė mūsų, iš­
sitraukę ginklus ir plačiai išskėtę rankas, tačiau pamatę
atvilnijančią berniukų ir mergaičių bangą, prarado žadą.
Vienas vaikis buvo sučiuptas, tačiau kiti nuplasnojo šalin
tiesiai į gatvę, ūbaudami ir kvatodami, lyg viskas būtų tik
žaidimas. Sunkvežimio vairuotojui teko spausti stabdžius,
o autobusas nesuvaldęs užvažiavo ant šaligatvio ir rėžėsi į
policijos automobilį.

204
 Išsilakstėme kaip paukščiai: kas movė j skersgatvius, kas
šovė pro parduotuves, o policininkai, nors ir mėgino mus
gaudyti, buvo bejėgiai. Bėgome kartu su dar penkiais ar
šešiais vaikiščiais, paskui jie nuskrido savais keliais ir mes
likom trise. Pagaliau buvome saugūs, bet nesustojome, kol
nepasiekėm kelio.
O čia nutiko nuostabus dalykas.
Gardas pasielgė taip gudriai, kad Žiurkius jį už tai pa­
bučiavo, nors pats to nepripažįsta. Saitas kaip ledas jis
pamojo mums likusiais pinigais priešais lėtai važiuojantį
taksi. Taksistas, matyt, tiek apšalo, kad tuoj pat sustojo, ir
mes kaipmat suvirtom į vidų, kad jis nespėtų mūsų užuosti.
Dar po kelių minučių jau važiavome pietiniu supergreit-
keliu, o taksistas šypsojosi, laikydamas rankoje dvigubų
sumą už kelionę.
- Kur jus nuvežti ? - nesiliovė klausęs. - Kur jus nu­
vežti?
- J Naravo kapines, - kartojom mes.
Kur dar galėjom važiuoti, jei ne į kvadračiuką ant žemė­
lapio?
Juokingiausia, kad tądien tuo pačiu maršrutu važiavo
dar bent pusė miesto - mes tiesiog keliavom pasroviui.
Buvo Vėlinių diena ir į Naravą, didžiausias miesto kapines,
traukė visi - tiek turtuoliai, tiek vargšai. Išsidrėbėm ant sė­
dynių, o mūsų laimingasis vairuotojas jau suko į greitkelį

205
ir mynė tolyn, lenkdamas autobusus ir sunkvežimius. Jis
įjungė radiją ir mes uždainavom.
Nusileidom langus ir traukėm dainas vis garsiau, kartu
su kylančia ir j akis spiginančia saule. Gerai, tai dar ne­
buvo pabaiga, iki jos dar buvo toli gražu. Tačiau aušo nauja
diena, mes buvom gyvi ir dėl to buvo verta dainuoti!

206
 7

Mano vardas - Frederikas Gonsa ir aš kalu paminklus.

Viena smulki detalė nuo manęs tėvui Džulij ardui. Ko
prašėte, pone, tą papasakosiu.
Susipažinau su Chosė Andželiku, kaip ir su dauguma
savo klientų. Turiu dirbtuvę šalia kelio į kapines, tuoj
už karstadirbių, o mano specializacija - maži, netašyti
akmenys. Puikiai suprantu, kad mano klientai visiški ne­
turtėliai, pakloję paskutinius pinigus už kapo nuomą, todėl
tobulinau savo modelį, kol pasiekiau žemiausią kainą. Mi­
rusieji, matote, be antkapių negali: tai priminimas - am­
žinasis priminimas, - kad šis vyras, ana moteris, tas vaikas
tikrai gyveno.
Kartais vardas ant kapo užpaišomas dažais arba net
rašalu, ir visi žino, kaip tai liūdna. Visuomet sakau: pa­
daryk paminklą iš akmens ir kapas liks nepaliestas. Vargšų,
matote, niekas nelaidoja. Visa žemė jau išnaudota, todėl

207
Naravo kapinėse jų kapai kyla į dangų. Juos sudaro beto­
ninės dėžės, vos talpinančios karstus, ir šios dėžės krau­
namos viena ant kitos j viršų, kartais net po dvidešimt
žmonių vienoj kolonoj. Per laidotuves stebima, kaip karstas
įstumiamas į vidų, o anga užmūrijama. Mūryti tenka man,
nes į mano teikiamas paslaugas įskaičiuotas nukalto ant­
kapio pastatymas.
Chosė Andželikas apsilankė pas mane, mirus jo sūnui.
Buvo liūdna matyti jį antrąkart, šįsyk dėl dukros. Pasauly
jis buvo likęs vienui vienas.
Jis buvo liesas, romus žmogus tyliu balsu. Apie jį žinojau
tik tiek, kad buvo turtingo vyro tarnas. Atėjo pas mane
anksti iš ryto, toks nuvargęs, lyg būtų labai ilgai nemie­
gojęs, ir paprašė, kad pagaminčiau paminklą iki pietų. Tai
nėra įprasta, tačiau jis tvirtino nebeturįs pinigų šarvojimo
salei ir todėl privaląs užmūryti karstą dar tą pačią dieną.
Ceremonija bus kukli, sakė jis, giminių jie neturėjo.
Išreiškiau jam užuojautą, jis sumokėjo man du šimtus
pesų rankpinigių ir aš ėmiausi darbo.
„Pija Dantė Andželika: sėklos derliui, dukrele. Viskas
įvykdyta“ - tokių žodžių jis norėjo ant paminklo.
Juos iškaliau ne aš. Mano sūnui dešimt metų ir jis jau
puikus akmentašys. Iš pradžių užrašus jis išvedžiodavo, o
juos iškaldavau aš. Dabar jis viską daro pats ir net turi savo
raidžių raižymo stilių - jo delikatus užraitymai suteikia

208
gražiems žodžiams dar daugiau elegancijos. Jis užbaigė pa­
minklą per keturias valandas ir mes paruošėm jj atiduoti.
Iš kur galėjau žinoti, kad Chosė man melavo? Jis atrodė
toks švelnus ir nuolankus - jo veide nebuvo jokio melo. Jis
pasiėmė paminklą ir sumokėjo pinigais iš mažo odinio ran­
kinuko. Jam už nugaros karstą nešė du jaunuoliai, panašūs
į gatvės šlavėjus. Nebuvo jokio kunigo. Palydėjau Chosė
iki kapo, karstas buvo įstumtas į dėžę ir mes sukalbėjom
už vaiką maldas. Užmūrijau angą ir įtvirtinau mūsų mažąjį
paminklą. Chosė buvo visai sunykęs, o jo veide mačiau tik
rūpesčius ir širdgėlą - nebuvo nė kruopelytės melo.
Kai perskaičiau apie jo mirtį policijos nuovadoj, mano
galvoj tesušmėžavo mintis: „Vargšas žmogus.“ Perskaičiau
apie tai savo sūnui ir mes abu pasimeldėm, šįkart už jį.

209
Dienraštis ŽVAIGŽDĖPLIUS
Policija: įrodym ų d a u g ė ja
Vakar vakare miesto policijos at­
stovas pranešė, kad pareigūnai, ap­
tikę svarbius įrodymus, savo darbą
atlieka „profesionaliai, atkakliai
ir užtikrintai", ir tikino, kad neat­
skleidžiama pinigų suma, pavogta
iš viceprezidento namų, be jokios
abejonės, bus grąžinta: „Tokių pinigų
neįmanoma nuslėpti. Patirtis mums
sako, kad netrukus apie juos išgir­
sime. Tada ir pulsime."
Paprašytas pakomentuoti pla­
čiau, policijos atstovas griežtai at­
sisakė: „Šiuo metu situacija labai
delikati. Mūsų liudininkai turi likti
neatpažinti. Galime pasakyti tik tiek,
kad esame tikri, jog viskas paaiškės
jau netrukus."
Viceprezidentui Zapantai kon­
troversijos - ne naujiena. Sena­
torius dažnai sulaukia kaltinimų
ir įsivelia į skandalus. Tačiau kaip
advokatas, jis greitai nuginčija savo
kaltę, o žmonėms, kritikuojantiems
jo politiką bei asmeninį gyvenimą,
dažnu atveju iškelia bylas, kurių dar
nėra pralaimėjęs. Zapantos atstovas
praneša, kad senatorius šiuo metu
patiria „didžiulį stresą, tačiau tebėra
kupinas vilčių".
Mūsų šaltiniai nurodo, kad nusi­
kaltimą įvykdė vienas iš senatoriaus
patarnautojų. Prezidentė, aplankiusi
Zapantą praėjusį ketvirtadienį, sakė:
„Reiškiame užuojautą visiems ne­
tektį patyrusiems kolegoms. Vagystė
yra vagystė: po jos visuomet jautiesi
išniekintas."
Viceprezidentas Zapanta išlieka
pagrindiniu liudininku byloje jo pa­
tronuojamai įmonei „Pamaitinkite
mus!", kuri patyrė dviejų milijonų
dolerių vertės bankrotą ir buvo su­
sijusi su mokesčių už ryžių importą
didinimu, kai praėjusiais metais šalis
išgyveno ekonominį nuosmukį.
Byla tęsiasi jau ketvirtus metus
ir dienraštis Žvaigždė plius norėtų
pabrėžti, kad viceprezidentas tebe-
neigia visus jam mestus kaltinimus.
Dienraštis TYRĖJAS

Zapanta verkia dėl netekties!

Skelbiama, kad senatorius,
viceprezidentas, „liaudies
žmogus“ Redžis Zapanta
„nepaprastai susikrimtęs“ dėl
netekties, tai yra vagystės.
Praėjusią savaitę iš jo namų
dingo neatskleidžiama suma
pinigų. Senatoriui artimi šal­
tiniai teigia, kad jo namuose
taip tylu, kad girdėtum musę
skrendant (gal dolerį šla­
mant?), o retkarčiais nuaidi
ir nevilties atodūsis. Dar ar­
timesni šaltiniai nurodo, kad
mūsų numylėtasis viceprezi­
dentas yra „pasiutęs iš pykčio“,
o kuo senatoriaus pyktis užsi­
baigė praeityje, mes visi pui­
kiai žinome.
Senatorius Zapanta išgar­
sėjo vos prieš trejus metus,
kai įsakė policijai sugriauti
skvoterių taborą, trukdžiusį
jo novatoriško pramogų
komplekso su kino teatru
statybai. Jį taip pat išgarsino
graudinanti reklaminė ne­
raštingumo mažinimo agi­
tacija. Prisiminkime afišose
besijuokiančius našlaičius,
laikančius plakatus su sena­
toriaus vardu (vaikams už jų
paslaugas sumokėta nebuvo).
Viceprezidentas visuomet
pasisakė už platesnį mokslo
prieinamumą, tačiau per
dvejus jo pirmininkavimo
metus biudžeto lėšos, ski­
riamos švietimui, sumažėjo
aštuoniolika procentų.
Senatorius komentuoti at­
sisakė.
Dienraštis KASDIENĖŽVAIGŽDĖ
Mohuno dienoraštis
Ei, tik pažiūrėkit! Iš nesveikos
Redžio Zapantos šypsenos
teliko suraukti antakiai - jo
veidas apsiniaukė, vos vėjas
pakeitė kryptį! Ar gandai gali
būti pagrįsti? Ar mūsiškis
liaudininkas, visą gyvenimą
prisiekinėjęs esąs šventasis, iš
tikro juodas kaip puodas?
Jei senatorius tikrai pra­
rado dešimt milijonų dolerių,
kažkam turėtų sukirbėti klau­
simas: „Pone, o ką dešimt
milijonų dolerių veikė jūsų
namuose?" Grynųjų reikia
mums visiems. Visi mes turim
jų šiek tiek atsidėję... Bet de­
šimt milijonų dolerių? Ap-
sidraudėt tuo atveju, jei su­
gestų banko automatai?
Tie, kas laiko po pagalve
dešimt milijonų, arba ne­
moka mokesčių, arba vagia iš
tų, kurie juos moka.
Tai ne mano žodžiai,
pone, - nesustabdykit mano
laikraščio, neiššaudykit mano
šeimos!
Savaitraštis UNIVERSITETOBALSAS
„Jaugana",-sako
s tu d e n ta i
VIEN TAI, KAD SENATO­
RIUS, VICEPREZIDENTAS
Redžis Zapanta savo namuose
laiko milijonus dolerių gry­
naisiais, pasako, kad jis pri­
klauso korumpuotų žmonių
pasauliui ir todėl neturėtų
būti perrinktas. Mūsų šalis
dar galėtų judėti į priekį, bet
to nebus, kol neatsisveikin­
sime su senais gobšuoliais.
Atėjo laikas naujam,
jaunam žmogui!
Charuvė Adarmi, stu­
dentų sąjungos prezidentė,
aiškiai išdėstė savo jausmus
audringoje kalboje, vakar sa­
kytoje diplomo siekiantiems
studentams: „Prieš penkerius
metus, - kalbėjo ji, - Za­
panta kovojo dėl valdžios,
skelbdamas: „Kieno šypsena
plačiausia, to protas šviesiau­
sias.“ Norėčiau pridurti, kad
„to ir sąžinė labiausiai abe­
jotina, ir širdis juodžiausia“.
Daugiau nei tris dešimtme­
čius senatorius sau kimšosi
kišenes ir jo dėka mūsų šalies
vargšai dabar jaučiasi bejėgiai
ir niekam nereikalingi.“
Ko reikia mūsų šaliai
tuojau pat?
TRIJŲ DALYKŲ:
Revoliucijos.
Paskui revoliucijos.
Galiausiai, nusėdus dul­
kėms, revoliucijos.
PENKTA DALIS
 1

Rafaelis, Gardas ir Džiundžiunas (Žiurkius).

Vėlinės mūsų šalyje yra kone didžiausia metų šventė,
net svarbesnė už Kalėdas ir Velykas kartu sudėjus. Per ją
uždegamos dešimtys milijonų žvakių, prisikėlusios sielos
vaikšto susikibusios už parankių, o gyvieji važiuoja aplan­
kyti savo išėjusių artimųjų, ta proga išlindusių iš po velėnos
pasisveikinti.
Kaip ir reikėjo tikėtis, netrukus eismas sulėtėjo ir gana
greitai jau stovėjome ilgam kamšty. Taksi mus paleido ant
kelio į kapines ir toliau mes keliavom pėsti, kvėpdami j
save gėlių aromatą.
Žmonės plaukė būriais iš visų pusių. Su vaikais ir kū­
dikiais ant rankų, šeimomis; buvo vyrų, nešinų stalais ant
galvų ir stumiančių kėdžių rietuves vežimėliuose; žmonės
tempėsi alaus dėžes, vandens butelius; ledukų pardavėjai
vilko ledo luitus ir šūkavo, skindamiesi sau kelią. Spiritinės

217
viryklėlės, maišai maisto, žmonės, apsivilkę geriausius dra­
bužius, išsipuošę kaip per karnavalą - mergaitės su naujom
suknutėm, berniukai su kaklaryšiais, nors buvo karštas
rytas. Šią dieną šeimos nariai pagaliau vėl būna kartu. Prie
kapų iškyla stovyklos, sėdima, šnekučiuojamasi, valgoma ir
geriama iki pat vidurnakčio. Atėjus vakarui, visos kapinės
spindi nuo žvakučių - sakoma, kad būtent tada reikia pa­
statyti dar vieną kėdę ir išsitraukti dar vieną taurę. Būtent
tada pamatysi sau prie šono prigludusią mirusią senelę,
prisidengusią senus kaulus tais pačiais drabužiais, kokiais
ją palaidojai, ji šypsosis ir norės papasakoti tau šimtus is­
torijų. Prarastas vaikas vėl žais tau prie kojų, o jei susiki­
virčijai su broliu prieš jo mirtį, per Vėlines gali išsikalbėti
ir susitaikyti. Matyt, būtent tai tėvas Džulijardas turėjo
omeny, kai kartą pasakojo Ziurkiui apie prisikėlimą.

Ziurkius.
Aišku, nieko panašaus savo akimis nesu matęs, bet
gal todėl, kad neturiu čia šeimos. Dvasiomis tikiu: mano
gimtoj Sampalos saloj sakoma, kad nuskendus valčiai,
jos retkarčiais išplaukia iš vandenyno. Išlipusios į krantą,
nukeliauja iki kaimo ir liūdnos liūdnos kiaurą naktį pra-
kaukia tau už durų. Ar tai tiesa? Iš kur man žinoti. Nieko
panašaus dar nesu girdėjęs.

218
 *

Kuo labiau artėjom prie kapinių, tuo labiau prekysta­

liai lūžo nuo gėlių, o jų aromatas vertė iš kojų. Kioske­
liuose buvo pardavinėjamos dailios kišeninės Biblijos,
plastikinės statulėlės, paminklinės lentelės ir atvirukai,
o loterijos bilietų pardavėjai, laidydami gerkles, šmiri­
nėjo aplink bilietų pilnomis saujomis. Paskui priėjome
prekystalius su žvakėmis, kurių buvo daug ir įvairiausių:
storų ir plonų, mažų kaip pirštas ir tokių didelių, kad vos
būtum panešęs. Tuoj už žvakių klestėjo prekyba maistu:
čia sustojom, kad užkąstume žuvies, nes buvom nepusry­
čiavę ir alkani.

Rafaelis.
Nusiploviau nuo rankų kraują ir Gardas pasakė, kad
laikas planui. Atsivertėm Bibliją ir valgėm skaitydami, ir
niekas mūsų netrukdė, nes kam galėjo užkliūti gatviniai,
per Vėlines įnikę į Dievo žodį ? Ore laikėsi tas pats vėjelis,
jis vis stiprėjo ir nešėsi su savimi gėlių kvapą: jautėm, kad
artinasi baisusis taifūnas, nuo jo plazdėjo žmonių pasista­
tytos užuovėjos. Kad gūsiai neužpūstų žvakių, žmonės pir­
kosi stiklainėlius.
- „Kur ilsimės“, - kasiausi galvą. - Matyt, jis čia palai­
dotas. Taip gali būti ?

219
 - Niekas jo nelaidojo, - atšoviau (čia Gardas). - Jei
policija jį nužudė, jo kūnas jau sudegintas, o pelenai su­
maišyti su šiukšlėm. Be to, Chosė parašė laišką prieš nu­
mirdamas.
Tai buvo tiesa, dėl kurios nė vienas nesiginčijome. Ta­
čiau mums kirbėjo kitas klausimas: „O gal čia palaidota
jo žmona?“ Jei taip, vadinasi, frazė „kur ilsimės“ reiškia
šeimos kapą. Jo ir nutarėm ieškoti.

Dabar Ziurkius.
Tada pasijaučiau blogai, nes mūsų planui reikėjo, kad
mokėtum skaityti. Aš skaityti nemokėjau ir tai reiškė, kad
iš manęs nebus jokios naudos. Deja, kito kelio nebuvo.
Kai suvalgę žuvį išsiruošėm į paiešką, aš sekiau iš paskos su
mūsų popieriais ir knyga.
Kaip jau sakiau, Naravo kapinės didžiausios mieste.
Už vartų takai takeliai raizgosi į kairę ir dešinę mylių my­
liomis. Netrukus nuo kapų, medžių ir paminklų mums
susisuko galvos. Ėjom, o iš po krūmų ir šabakštynų neti­
kėtai subaltuodavo dideli angelai, išlįsdavo romios Dievo
Motinos, žvelgiančios į tolumą, graudūs Jėzukai ant mažų
kryželių ir jų nukryžiuotieji broliai Jėzūs, į dangų nu­
kreiptom akim. Dar niekuomet į mane nebuvo spoksoję
tiek šventųjų ir, į juos besidairydamas, vos neatsilikau nuo
savo draugų.

220
 Žmonės dengė stalus ir dėliojo vaišes. Šventė netrukus
turėjo prasidėti ir Rafis su Gardu greitai suprato, kad tarp
milijonų pavardžių jie niekada neras tos vienosios.
- Galėtume pasiklausti, - pasiūlė Rafaelis. - Juk regis­
tracijoj turėtų būt koks sąrašas su vardais... Ar labai rizi­
kuotume?
- Dabar viskas rizikinga, - atsakė Gardas, dairydamasis
aplinkui apniūkusiu veidu. - Kaip ir iki šiol.
Tada pasisiūliau j klausėjus. Pasakiau:
- Galiu apsimesti, kad ponia Andželika man kartą pa­
dėjo ir aš atėjau su ja pasilabinti.
Gardas atskaičiavęs davė man pinigų - po susitikimo su
Marku mano pinigais rūpinosi jis.
- Nupirk jai gėlių, - tarė jis. - Atrodys įtikimiau.
Taip ir padariau. Užtrukau tris valandas, o gal ir dau­
giau. Prie registracijos laukė ilga žmonių eilė ir mane vis
nustumdavo į galą. Kai pagaliau susitikau su kapinių pri­
žiūrėtoju, jis pasakė, kad registro patikrinimas man kai­
nuos dvidešimt pesų. Tai buvo melas, bet vis tiek daviau
jam, kiek prašė. Gavęs pinigus, jis pasišalino, bet užtruko
amžinybę, atsakinėdamas į kitų žmonių įvairiausio plauko
klausimus, o aš sėdėjau su savo gėlėmis ir meldžiau, kad tik
jis manęs visai neužmirštų. Buvo jau vėlyva popietė, kai
gavau popieriuką su atsakymu - Gardas buvo pradėjęs gal­
voti, kad pasislėpęs sau geriu.

221
 - B dvidešimt keturi, pasviręs brūkšnelis aštuoni, - pra­
nešiau Rafiui. - Prižiūrėtojas sakė: „Lipk ant kalvos ir dai­
rykis rožinio angelo.“
- Temsta, - tarė Gardas. - Ar rožinė spalva šviečia
tamsoj?
Vedė Rafaelis - jis buvo žvalus ir atgavęs jėgas.

Dabar Rafaelis.
Gyvenimas aplink užvirė, nes vakaras yra pati svar­
biausia Vėlinių dalis. Nūnai užsikūrė kepsninės, buvo par­
davinėjami užkandžiai. Tarp išsipusčiusių turtuolių mes
jautėmės kaip pilkos murzinos pelės, bet kito kelio nebuvo.
Svarbiausia, niekam nekliuvom, net nekritom į akis - tarsi
patys būtume mirusiųjų dvasios.
Po dvidešimties minučių jau stovėjome ant kalvos.
Mačiau daugybę angelų, tačiau buvo per tamsu, kad ži­
nočiau, kuris iš jų rožinis. Jau buvau pasiruošęs prakeikti
mūsų laiką iššvaisčiusį prižiūrėtoją, kai Gardas pastebėjo
vieną marmurinį angelą ant sunkvežimio dydžio kapo. Nu­
šviestas žvakių, jis buvo rožinis kaip lašiša ir žvelgė į miestą
iškėlęs rankas kaip po nuostabiausio įvarčio pasaulyje. Jis
buvo apsuptas gausios šeimos, žaidžiančios kortom, aplink
mėtėsi brendžio buteliai ir rinkosi vis daugiau žmonių, ir
jie sveikindamiesi glėbesčiavosi.

222
 Palikę juos ramybėj, mes išnaršėm aplinkinius kapus,
spėliodami, ką reiškia B24/8. Dairėmės pavardės „Andže­
lika“, tačiau bergždžiai.
Greitai visiškai sutemo ir vardų visai nebesimatė.
Grįžom prie rožinio angelo ir pasimetę užsikabarojom ant
šalia buvusios sienos.
Štai tada pamatėm „ryškiausią šviesą“.

223
 2

Rafaelis, Gardas ir Džiundžiunas (Žiurkius).

Mes ieškojom visai ne toj vietoj. Kvėša prižiūrėtojas,
pasiėmęs mūsų pinigus, arba galvojo, kad kapines mes pa­
žįstam, arba tingėjo aiškinti. Matot, kapines į dvi dalis da­
lina siena - ta pati, ant kurios mes užsilipom. Viena pusė
yra turtingųjų, čia žmonės laidojami žemėje, o kita pusė
priklauso vargšams - ten numirusieji įstumiami į antže­
mines dėžes.
Mes vėjais paleidom visą dieną, vaikštinėdami po tur­
tuolių kapus, nors turėjom ieškoti kitoje sienos pusėje -
„ryškiausioj šviesoj“, tarp vargšų, kur nūnai po darbo rin­
kosi žmonės ir žiebėsi tūkstančiai žvakučių. Ten buvo
šviesu kaip dieną, spingsėjo kaip nuo krosnies: vargšai sku­
bėjo pas savo artimuosius ir vilnijo liepsnelių upės. Visai
kaip kaimelyje, tik gatvelės vinguriavo tarp kapų.

224
 Numeris B24/8 turėjo priklausyti vienai iš betoninių
dėžių.

Rafaelis.
Pamenu, kaip Gardas pažiūrėjo j mane ir nusišypsojo, o
Žiurkius apkabino, nes mes vėl buvom perkandę žaidimą.
Nušokom ant žemės ir pribėgom prie apgriuvusio įėjimo
į kitą pusę. Žvakių šviesoj iškart išvydom užrašą pačiam
viršuj, ant vienos iš betoninių kapų kolonų - G9. Ėjom to­
liau ir mėginom perprasti žymėjimo sistemą.
Šitoj pusėj tikrai jauteisi kaip miestely: žmonės turėjo
čia namus ir gyveno, susirentę lūšnas tuoj už betoninių
dėžių. Lūšnų buvo ir ant dėžių viršaus, o kad patektum į
tas poros plastiko lakštų pašiūres, reikėjo lipti kopėčiom.
Matėm aukštai bėgiojančius vaikus, su aitvaru gaudančius
taifuninį vėją. Žmonių visada visur yra tiek daug ir aš vėl
gavau prisiminti savo tetos žodžius: nėra tokio užkampio,
kur žmogus negyventų.
Praėjome pro begalę kapų.
Liūdniausia buvo matant atdarus - išgriautus - kapus.
Visi žino, kodėl tai nutinka, ir aš nevalingai sukau akis į
šalį. Viena betoninė nišutė šeimai kainuoja du tūkstančius
penkis šimtus pesų penkeriems metams. Matot, dėžių ne­
gali išsipirkti - jas gali tik išsinuomoti. Po penkerių metų

225
arba moki dar kartą, arba kapas iš tavęs atimamas. Žmonės
išsikrausto gyventi kitur, kiti pinigus išleidžia, todėl kar­
tais nuoma tiesiog lieka nesumokėta. Kas būna tada? Ogi
smūgis kūju - štai kas. Betonas išgriaunamas ir numi­
rėlis iškrenta lauk, o jo seni kaulai išmetami pūti kartu su
šiukšlėm - kapinėse yra tam specialiai įrengta vieta. Kaž­
kieno vaikas ar senelė atsiduria tarp adiekų kaip šuva. Iš­
griauti kapai mane gąsdino ir aš vengiau į juos žiūrėti, nes
tai be galo liūdina. Kartais kūnai paliekami ertmėse savai­
tėmis, tikintis, kad kas nors ateis reikšti pretenzijų, nes,
spėju, niekam nesinori atsikratyti žmonių palaikais juos
tiesiog išmetant.

Gardas.
Pamažu įsisavinau kapų žymėjimo sistemą.
Nusivedžiau Rafaelį ir Žiurkių už betoninių kolonų
ir pakalbinau aukštai viršuj susispietusius vaikiščius. Jie
parodė pirštais, kur eiti, ir mes radom takelį - iš pradžių
prie „D“, tada prie „C“ ir galiausiai prie „B“ raide pažy­
mėtų kapų. Čia sustojom ir patraukėm į gilumą skaičiuo­
dami - penkiolika, dvidešimt, dvidešimt du. Dar keturi
kapai ir mes ją radom. „Marija Andželika, Chosė An-
dželiko žmona“, - buvo iškalta ant mažos akmeninės len­
telės. Kartu su Rafaeliu pasilypėjom aukščiau ir prikišom
prie jos nosis, nes užrašas po vardu ir pavarde buvo labai

226
smulkus. Ten buvo parašyta: „Ryškiausia šviesa“, o aplink
akmuo buvo patamsėjęs nuo žvakių liepsnų. Aš pašiurpau:
buvom perskaitę tuos žodžius laiške ir jais vadovavomės,
taip pat matėm, kaip jie virto tikrove mums prieš akis, nuo
sienos. Viskas dėliojosi j savo vietas - mes artėjome prie
pabaigos. Rafaeliui teko rėkti visa gerkle, kad Ziurkius jį
išgirstų, nes kapinėse žmonių buvo tiršta, laistėsi gėrimai,
skambėjo juokas. Aš žvilgtelėjau į apatinį kapą ir irgi išrė­
kiau, ką perskaitęs:
- „Eladijas Džo Andželikas. Mano mylimiausias sū­
nelis“!
Rafaelis čiupo mane ir suspigo:
- Pagaliau mes ten, kur turim būti! Čia guli jo ber­
niukas.
- Tą ir pats žinau, - atsakiau. Šitai man buvo aišku. Ta­
čiau galvoj netilpo kitkas: „Ko mes čia ieškom? Štai radom
vargšo žmogaus šeimos kapą. Kas čia ypatingo? Pirmąsyk
išvydom šio vyro veidą, kai šiukšlyne radom jo piniginę...
Jis, vargšas, neteko savo žmonos ir sūnaus, o mes lan-
džiojam ir medžiojam jo pinigus... Juk čia jis negalėjo jų
paslėpti!*
- Taip, mes ten, kur turim būti, - sutikau. - Bet Chosė
negalėjo paslėpti pinigų kape.
- Sutinku, - atsakė Ziurkius. - Neįsivaizduoju, kaip
jam tas būtų pavykę.

227
 - O ten kas ?- paklausė Rafaelis, užvertęs galvą į viršų. -
Ten irgi jo?
Jis žiūrėjo j paminklą virš Chosė žmonos kapo ir man
teko pasilipti, kad pažvelgčiau j jį iš arčiau. Jis buvo švarus
ir naujas, tik žodžius įskaityti buvo sunkiau, nes trūko
šviesos. Žiurkius padavė man žvakę ir aš, su Rafaelio pa­
galba, iš lėto sudėliojau:
- „Sėklos“. Vėl kažkas apie tas sėklas... Tada: „Derliui.
Duk-re-le. Vis... Viskas...“ Toliau kažkoks ilgas žodis, ne­
matau.
- Įvykdyta, - užbaigėm unisonu.
- „Įvykdyta“, - perskaičiau jau pats. - „Viskas įvykdyta.
Su meile ir... ir viltimi!“ Paskui kažkoks vardas, labai ne­
ilgas, - tariau ir perbraukiau per jį pirštu.

Rafaelis.
Vardas ant paminklo buvo „Pija“. Tada „Dantė“ - „Pija
Dantė“. Pažvelgiau žemyn į Žiurkių.
- O Dievulėli, - pasakiau ir mane suėmė liūdesys. - Juk
čia jo dukrelė.
Prisiminiau nuotrauką su mažąja mokinuke smalsiom
akim ir pasijaučiau labai blogai. Iki šiol visi galvojom - ar
bent jau vylėmės, - kad ji gyva.
- Eina sau... - numykė Žiurkius. - Chosė prarado viską.
- Jis leido ją į mokyklą, - tariau. - Taip rašė laikraščiai.

228
 - O laiškas? - paklausė Gardas. - Prisimenat jo laišką
ponui Olandrisui ?„Jei paklius jums j rankas, žinokite, kad
mane sučiupo. Prašau pasirūpinti mano dukrele, nes dabar
man dėl jos labai neramu - padarykite dėl Pijos Dantės
viską, ką galite.“
Patylėjom ir po akimirkos aš nušokau ant žemės.
- Tai ką? - paklausiau. - Ką norim čia rast? Ką darom?
- Nežinau, - atsakė Gardas.
- Gal čia paslėpta dar viena žinutė ?Gal tai jos turėtume
ieškoti...
- Kur ?- paklausė Ziurkius. - Kur jis galėjo ją paslėpti ?
Dairėmės kaip išprotėję, gal laiško, gal dar kokios užuo­
minos, tačiau bergždžiai. Rodės, patekom j akligatvį.
- Sukorėm šitokią kelią, - pyktelėjo Gardas - jam tai
būdinga. - Negali būti, kad čia nieko nėra!
- Gali, - atkirto Ziurkius. - Kur dar mums ieškoti ir ko,
galų gale? Tikriausiai Chosė nespėjo nieko paslėpti, nes jį
sučiupo ir nužudė.
- O negalėjo policija, atvažiavusi prieš mus, visko pasi­
imti ?- samprotavau. - Gal policininkus iki čia atvedė kiti
keliai.
Gardas vėl prisėdo.
- Kažkokie vėjai, - tarė.
Atsisėdau šalia jo. Sukom galvas, bet nieko nesugal-
vojom. Tada prie pat mūsų įsitaisė gausi šeima, atsigrūdusi

229
j kapus su glėbiu žvakių ir spiritine virykle, ir mums teko
ieškotis tylesnės vietelės kiek aukštėliau.
- Klausykit, - tariau. Vis dar nenorėjau pasiduoti. - Jei
Chosė tikrai turėjo tuos pinigus... Jei jam pavyko su jais
pasprukti - jei jis tikrai prisikrovė jų į šaldytuvą... Galvojat,
kad jis būtų galėjęs užmūryti juos kartu su savo žmona ir
vaikais? Kam?
- Kad vėliau grįžęs juos pasiimtų, - atsakė Ziurkius. -
Juk niekas nedaužytų kapo, už kurį sumokėta.
- Policija daužytų, - paprieštaravo Gardas. - Daužytų,
jei kiltų bent menkiausias įtarimas. Tam ir kodas. Jei mūsų
laišką būtų radusi policija - jei tai ji būtų dariusi tą, ką
darėm mes, - nuėjusi į kalėjimą pasikalbėti su ponu Ga­
brieliumi... Jis niekuomet nebūtų prasitaręs apie Bibliją
ir knyginį kodą. Todėl iki kapinių policija niekuomet ne­
būtų prisikasusi. - Gardas šyptelėjo ir pakartojo tai, su kuo
sutikom visi: - Chosė buvo gudrus.
- Gerai, - tarė Ziurkius. - Chosė Andželikas žinojo,
kad gali pasitikėti Gabrieliumi Olandrisu. Gabrielius
jam buvo tarsi... raktininkas. Be jo pagalbos pinigų
niekas niekada nerastų. Tik klausimas, ar jie tikrai už­
mūryti.
- Manai, jis juos užmūrijo? - paklausiau.
- Galėjo, - atsakė Gardas. - Galėjo užmūryti viename
iš kapų.

230
 - Nejaugi daužysim visus tris? - nustėrau. Nebūčiau
patikėjęs, kad man galėtų šauti tokia mintis. Žinojau, kad
to jau tikrai nedarysiu.
Gardas atsistojo. Ėmė vaikščioti pirmyn atgal, o nuo
galvojimo jam išsprogo akys. Jis siuste pasiuto.
- Taip negali būti! - šaukė jis. - Juk niekas taip nedaro!
Juk niekas nedaužo savo šeimos kapų! Gal yra koks tuščias
kapas? Jau išgriautas ir kur nors netoliese...
Kiek pavaikščioję aplink, kelis tokius radom. Iš pa­
žiūros jie buvo pilni šiukšlių - gal net kaulų. Kas būtų no­
rėjęs po juos raustis ? Net neabejojom, kad tokiose skylėse
vertingų daiktų niekas tikrai nepalikinėtų. Nedaug trūko,
kad Gardas būtų praradęs savitvardą, ir suprantama kodėl:
sukorėm šitokį kelią, užsisiundėm ant savęs policiją... Jo
paties vos nesučiupo, jam teko mosuoti kapliu... Viskas dėl
nieko? Jis žvilgtelėjo į mane ir paklausė:
- Tai ką darom, Rafaeli ?
Nežinojau. Atsakiau Gardui žvilgsniu, o Žiurkius žiū­
rėjo tai į mane, tai į jį.
Būtent tada, besidairydami vienas į kitą, išgirdome bal­
selį.
Jis buvo tylus ir kvietė mus iš viršaus - jį kone nusinešė
vėjas. Tačiau mes jį pagavom ir, pažvelgę į viršų, pamatėm
ten mažą mergaitę.
- Ko jūs ieškote ? - paklausė ji.

231
 3

Rafaelis, Gardas ir Džiundžiunas (Žiurkius).

Ji sėdėjo ant kolonos viršaus, aukščiau mūsų, ir žiūrėjo,
palenkus galvytę žemyn. Ji vos matėsi, nes, kaip sakiau,
buvo mažytė, o viršuj žvakių degė nedaug. Turėjo ilgus
juodus plaukus ir kantriai laukė, sudėjusi rankutes ant
kelių. Vilkėjo mokyklinę suknutę.
- Ką sakei? - šūktelėjo Žiurkius.
- Ko ieškot? - atšaukė mergytė.
- Chosė Andželiko, - suriko Rafaelis.
- Nemanau, kad jis ateis, - nuleido kalbą ji.
Akimirką nežinojom, ką sakyti, bet paskui Gardas pa­
klausė:
- O žadėjo ateiti? Kada žadėjo?
Žiūrėjom į ją, užvertę galvas, o ji žvelgė žemyn, nė ne-
krusteldama. Vėjas plaikstė jos plaukus, bet ji pati buvo it
mažytė statula.

232
 - Maždaug prieš savaitę, - tyliai atsakė ji. - Nuo tada
ir laukiu.
- Aš irgi nemanau, kad jis ateis, - sutiko Gardas. - Gal
nulipk žemyn?
- Kuo tu vardu? - švelniai klustelėjo Žiurkius. - Mes
ieškom Chosė Andželiko, o ko ieškai tu?
- Aš nieko neieškau, - atsakė ji. - Aš atėjau jo laukti.
- O kur tu gyveni?
- Šičia. Dabar jau ir pati nebežinau...
- Gyveni viena? Koks tavo vardas, chele'i
- Pija Dantė, - atsakė ji. - Aš vardu Pija Dantė Andže­
lika ir laukiu savo tėvo, Chosė Andželiko.

Nežinau kaip kiti, bet aš (Rafaelis) suakmenėjau iš siaubo

ir vos nenugriuvau. Išgirdau, kaip Žiurkius kvėptelėjo ir
atšoko. Mergaitės plaukai tebesiplaikstė vėjyje ir ji atrodė
gyva, o jos balsas irgi buvo kaip kūdikio... Tačiau iš pat pra­
džių pamaniau, jog kalbamės su vaiduokliu, nes juk savo
pačių akimis matėm jos kapą.
Mergaitė žiūrėjo tiesiai j jį, B25/8, į kapą su savo vardu,
iškaltu ant naujo paminklo. Per visų mirusiųjų dieną ji sė­
dėjo ir laukė savo mirusio tėvo. Argi tai ne stebuklas?

233
 4

Rafaelis, Gardas ir Džiundžiunas (Žiurkius).

Aišku, ji nebuvo joks vaiduoklis ir atsitokėję mes pa-
dėjom jai nulipti žemyn. Ji buvo mažytė, todėl Žiurkius
užsikabarojo j viršų, kad ją prilaikytų - nutarėm, kad ją
reikia ištraukti iš kapinių kuo greičiau. Dėjosi nepaprasti
dalykai ir mus visus kaip žaibas persmelkė ta pati mintis,
tačiau mums reikėjo trumpam atsitraukti nuo kapo. Ma­
žoji Pija buvo tokia silpnutė, kad vos bepajėgė atsistoti, o
mes ir patys staiga supratom, kad nebuvom padoriai valgę.
Pamanėm: „Nuėjom šitokį kelią - čia mūsų policija tikrai
neieškos - nejau negalim minutėlę atsipūsti?“
Gardas suskaičiavo mūsų pinigus, kurių buvo likę
mažai, - mūsų santaupos buvo nusekusios iki kelių šimtų,
bet maisto reikėjo mums visiems, ypač mažajai Pijai. Sakau
jums: ji buvo vien kaulai ir oda, purvina nuo galvos iki
kojų ir baisiai smirdėjo. Tuoj išėjom iš kapinių, susiradom

234
užuovėją ir ten pavalgėm ryžių su vištiena: mums reikėjo
kaip reikiant pasistiprinti. Mūsų laukė pati pabaiga, ki­
taip negalėjo būti, dar nebuvom pratarę viens kitam nė
žodžio, bet jau žinojom, kas dedasi, netvėrėm savam kaily
ir tirtėjom iš baimės ir susijaudinimo. Mus pylė šaltas pra­
kaitas - kaip sergant gripu.
Ziurkius ir Pija buvo maždaug vienodo sudėjimo ir
todėl jis matė geriau už mane ir Gardą, kaip blogai ji at­
rodo. Jam tekę patirti panašų badą ir tokią pat stingdančią
baimę, todėl žinojo, kaip elgtis. Žiūrėjo, kad ji valgytų
labai pamažu, mirkė ryžius padaže ir ją maitino. Atnešęs
vandens, ją pagirdė, paskui iš kažkur ištraukė bananą ir
sulaužė jį gabaliukais kaip kūdikiui. Iš dalies ji ir buvo kū­
dikis, ir labai išsigandęs, tačiau iš silpnumo jai nebuvo ką
daryti. Mes vis dar galvojam, kad tai Žiurkius išgelbėjo jai
gyvybę.
Ji papasakojo mums, kad praleido Narave savaitę, lauk­
dama tėvo. Jie čia dažnai ateidavę, nes šiose kapinėse gulėjo
jos mažasis broliukas ir motina.
Kelis sykius vaikai ją radę parsivedė pas save j lūšnas -
pamaitino, paklausinėjo. Tačiau kiekvieną kartą ji grįždavo
laukti prie motinos kapo. Aišku, ji per daug maža, kad
pamatytų virš jo savo vardą, o jei ir pamatė, jis jai nieko
nereiškė - ji niekada apie jį neužsiminė. Jos tėvas atsiuntė
žinutę, kad ji jo lauktų, o jos prižiūrėtojai ją atvežė ten ir

235
paliko. Tikriausiai perskaitę apie Chosė mirtį, jie nerado
nieko geresnio, kaip ja nusikratyti, nes pinigų už ją juk vis
tiek niekas nebebūtų mokėjęs.
Pija Dantė liko viena.

Gardas.
Mes šnektelėjom su vaikinu valgykloje ir už penkias­
dešimt pesų parūpinom Pijai nakvynę tarnybinėse patal­
pose. Ziurkius ją paguldė ir atnešė dar vieną antklodę, nes
taifūninis vėjas vaikams buvo per šaltas. Mačiau, kaip jis
glostė jai plaukus, kamšė, kalbino ir žadėjo, kad mes grįšim
ja pasirūpinti. Prie mūsų su Rafaeliu Ziurkius prisijungė
verkdamas. Sakau, nes man tai atrodo svarbu - tai buvo
vienintelis kartas, kai matėm Žiurkių verkiantį.
Supratom, kad atėjo laikas galutiniam planui. Už­
sisakėm arbatos ir aš, Gardas, išleidau septyniasdešimt
pesų brendžio buteliui ir priverčiau mus visus išlenkti po
stikliuką. Mūsų laukė pati sunkiausia, nors kartu ir pati
lengviausia dalis - planas buvo toks paprastas, kad ne­
buvo kaip nuo jo nuklysti. Išgėrėm po stikliuką, kad būtų
drąsiau, nes mums drąsos reikėjo net daugiau nei mano
draugui ir broliui Rafaeliui jos prireikė policijos nuovadoj.
Vėlinių naktį, po vidurnakčio, niekas tarp kapų nevaikšto,
nes tada mirusieji vėl lieka vieni ir jų sielos dėl to labai nu­
liūsta. Tačiau žinojom, jog pasirinkimo nėra. Nebuvo net

236
klausimo, nes laiko neturėjom. Negi galėtumėt mums pri­
kaišioti už tai, kad išlenkėm po burnelę?
- Mums reikia įrankių, - pasakiau ir mes apsitarėm,
kokių.
- Dar turim sugalvoti, kaip iš čia dingsim, - pasakė Ra-
faelis ir suplanavom savo maršrutą.
- {domu, kaip atrodo šeši milijonai dolerių? - paklau­
siau. Manau, kad brendis buvo trenkęs man j galvą, nes
šyptelėjau ir mes prapliupom juoktis. To jau labai ilgai
nedarėm. Žinokit, net tada jau supratom, kad pinigai
nėra ir niekada nebus mūsų. Mes tenorėjom trupinėlio:
buvom taip arti ir oras aplink mus virpėjo, tarsi dvasios
dūgztų mums virš galvų! Mūsų laukė kalnas pinigų, jei
jie kape, - šeši milijonai. Bet prisiekiu jums, kad žinojom,
jog jie ne mūsų - mes tikrai nesiruošėm imti daugiau tru­
pučio.
Išsiskirstėm ieškoti įrankių, sutarę grįžti prie kapo kaip
galima greičiau. Buvo aišku be žodžių. Turėjom išgriauti
kapo mūrą ir įsigauti į vidų. Apie tai nekalbėjom, bet su­
tarėm tylomis. Rafaelis nuėjęs surado maišą ir seną, pigų,
sulūžusį peilį. Aš pasirausiau netoli lūšnynų, čia kapinės
skendi liūne, ir radau tvirtą geležinį strypą su prie jo pri­
rišta valtim. Perrišau ją prie medinio kuolo ir tyliai kaip
vėjas išsitraukiau geležį. Žiurkius rado virvę ir polietileno
gabalą, o daugiau mums nieko nereikėjo.

237
 - Negaištam laiko, - pasakiau Rafaeliui. - Pradėję ne­
sustojam, kol nebaigsim, - ir mes apsikabinom.

Čia Rafaelis. Pasakiau Gardui:

- Bet kils triukšmas. Būsim greiti, gerai?
Išgėrėm brendį ir iškart pasijutom geriau ir tvirčiau.

Vėl Gardas.
Užlipom iki mažosios Pijos kapo. Jaučiau, kaip į mus iš
visų pusių žiūri dvasios. Rafaelis laikė strypą, o Ziurkius
padavė man akmenį.
Žmonės buvo dingę, daugumą žvakelių buvo užgesinęs
artėjantis taifūnas ir mus žnaibė stiprus, šaltas vėjas - buvau
be marškinių ir jaučiau, kad pučia nuo paties vandenyno.
Prisiekiu, buvau apsuptas dvasių, kurios stebėjo mane pla­
čiai išplėstom akim. Mirę vyrai, virš manęs ir po manim,
mirę vaikai ir motinos - apsidairęs būčiau juos pamatęs,
todėl nenorėjau kelti galvos.
Akmuo mano rankoj buvo geras, tinkamo dydžio. Rafa­
elis laikė strypą, įrėmęs jį į kampą, aš atsilošiau ir užsimojęs
trenkiau į jį kaip galima stipriau. Pasigirdo dunkstelėjimas,
duslus, sodrus, negyvas, ir betono plokštė kaipmat pasi­
slinko. Tikriausiai siūlės dar naujos ir nesukietėjusios, bet
nuo antro smūgio plokštė visgi skilo į tris didelius gabalus,
kurių vienas vos neužkrito Žiurkiui ant kojos - laimei,

238
jis spėjo atšokti. Dar po sekundės Žiurkius jau buvo šalia
manęs, laikydamas virvę ir žvakes, ir mes jas paskubom
degdami kišom į kapą, kad vėjas neužpūstų.
Kape atsidavė pelėsiais, bet nesmirdėjo, ir gulėjo
vaiko karstelis, baltas kaip sniegas. Tikiu, kad kinkos
drebėjo mums visiems. Karstą dengė sluoksnis dulkių, o
gėlės buvo visai suvytusios, bet visa kita atrodė šviežia.
Kaip sakiau, nebuvo jokios smarvės - visi trys žinojom,
kaip dvokia padvėsę padarai, nes žmonės ir tuos meta
į šiukšles. Kartą radau negyvą vaiką: nuo jo man taip
trenkė į veidą, kad tokios klaikios smarvės nebebūčiau
sumaišęs su niekuo.
Išmetėm likusio cemento gabalus ir stumtelėjom karstą
prie angos.

Grįžkim prie manęs, Rafaelio. Kaip sakė Gardas, vėjas sti­

prėjo ir vertė mus darbuotis sparčiau nei bet kada. Žiurkius
aprišo karstą virve ir, kol stūmėm jį laukan, jis įsitaisė prie
pat angos, kad sėdėtų saugiai ir tvirtai. Iš ten galėjo nu-
leidinėti karstą mums, nes šeši milijonai dolerių medinėj
dėžėj... Patikėkit, jie sveria nemažai, jei ten buvo doleriai -
nepamirškit, kad dar nebuvom tuo tikri. Mes tik galvojom,
kad ten pinigai, ir karstas buvo toks sunkus, koks ir turėtų
būti. Sakėm, kad būsim greiti, nuleidę karstą ant žemės,
negalėjom nepatikrinti, kas jo viduj - ten pat ir tuojau pat.

239
 Kaip atsuktuvą panaudojom peilį. Karsto dangtį laikė
astuoni varžtai - žinau, pakelti jį... Kokios tik mintys ne­
šauna į galvą: kapinės, gūdi naktis... Bet manau, kad mūsų
trijų širdys jau žinojo, ko tikėtis, todėl tiesiog atsukom tuos
varžtus ir pakelėm tą dangtį, kol į mus, kaip sakė Gardas,
įsmeigę akis žiūrėjo vaiduokliai.
O Švenčiausiasis... Karste buvo pinigai.
Pinigai. Jie buvo suguldyti taip gražiai, tarsi karstas
būtų sukaltas specialiai jiems.
Norit žinoti, kaip atrodo šeši milijonai? Pamėginsiu
jums nupasakoti.
Man, sėdinčiam šalia, jie buvo lygūs maistui ir gėrimams,
ir naujam gyvenimui - pabaigai gyvenimui mieste. Jie pra­
našavo pokyčius ir ateitį. Kaip atrodė, nežinau. Žiūrėjom
į juos minutėlę, tylomis. Mes turėjom planą, kurio dar ne­
buvom užbaigę, ir nė vienam nekilo mintis: „Pasiliekam
viską sau.“ Nė vienas net neužsiminėm, kad turėtume pa­
keisti savo plano paskutinę dalį. Žinojome, kad pinigai ne
mūsų, nes net nematęs to senuko, Gabrieliaus Olandriso,
iš Gardo pasakojimo supratau, kad jis buvo geras žmogus
iki pat kaulų smegenų. Buvo Vėlinių naktis ir jis, tikiu ir
tikiuosi, sklendė visų numirėlių priešaky, prie pat mūsų!
Galvoju, kad jis (kartu, tikiuosi, ir Chosė Andželikas, jie
abu, susikibę už parankių), lydėjo mus visą tą kelią.

240
 5

Džiunas - jau nebe Žiurkius. Aš vardu Džiundžiunas.

Vaikiai sutiko, kad paskutinę istorijos dalį papasakočiau
aš. Tikriausiai dėl to, kad tai, kas dėjosi toliau, buvo mano
sumanymas. Jie ginčijasi, kad tai netiesa. Gardas tvirtina,
kad tai jis viską sugalvojo, nes vienintelis iš mūsų buvo su­
sitikęs su ponu Gabrieliumi. Tačiau įgyvendinimo planą
visgi pasiūliau aš, ir mes atlikom tai, ką buvom sumanę, iš
mano ankstesniųjų namų - tiksliau, nuo jų stogo.
Kalbant apie Rafaelį, jam teko visa istorijos pradžia, ir
tikiu, kad jis supranta, jog nuo to, kad pasakojame ją kartu,
ji tik geresnė - dabar juk esame komanda. Galų gale, koks
skirtumas ?Kam rūpi, kas ką padarė, kai svarbiausia tai, jog
padarėm viską drauge!
Kalbėjomės ilgai, uždavinėjom viens kitam tuos pačius
klausimus. Ką veikti su šešiais milijonais dolerių? Kaip
juos išleisti? Tai yra - ką mums trims daryti? Ryte nueiti į

241
banką ir, gražiai paprašius, padėti juos į seifą? Užkasti kitoj
vietoj ?
Puikiai supratom, kad lobis netrukus būtų iš mūsų at­
imtas - galvojat, kad mums būtų pavykę pasilikti sau bent
milijoną? Todėl pasiūliau nugabenti pinigus j Behalą ir pa­
slėpti juos šiukšlėse, kad rastų kas nors kitas.
Prisimenu, kad vaikiščiai, tai išgirdę, prapliupo juoktis -
iš manęs ir vienas iš kito. Gal kaltas buvo brendis?
Iškratėm pinigus iš karsto pusiau į maišą, pusiau ant
polietileno. Tai buvo Chosė Andželiko pinigai - tie
patys, kuriuos senatorius viceprezidentas, pragaro pa­
siuntinys, pavogė iš savo paties žmonių. Virve užrišom
maišą ir sutraukėm celofaną, paskui užsimetėm viską ant
pečių. Su grobiu perlipom per sieną, jei kartais prie vartų
būtų stovėjęs sargas - šiame mieste visi vartai saugomi...
Žinoma, sustojome pasiimti Pijos. Ji buvo tokia užsimie­
gojusi, kad man teko nešti ją ant nugaros, todėl Gardas
paėmė maišą, Rafaelis - ryšulį, ir mes išėjom j vėją, kuris
pūtė vis smarkiau, siautėjo gatvėmis ir kaukė, skraidin­
damas šiukšles.
Ką sutikome pakeliui ? Ką dar galėjom sutikti, be gru­
pelės mažų šiukšliavaikių, naktį rausiančių atliekas? Jie
turėjo triratį vežimą ir Gardas užbūrė juos, pamosavęs
prieš akis banknotu. Po pusės minutės mūsų nešuliai jau
buvo vežime, Pija sėdėjo ant triračio rėmo ir mes rūkome

242
gatvėmis, tvirtai įsikibę ir dainuodami. Kas būtų galėjęs
stabdyti purvinų šiukšliavaikių bandą, sumaniusią naktį
pakvailioti? Sankryžoje pralėkėm pro policijos auto­
mobilį ir jam net pamojavom. Buvo kelios valandos po
vidurnakčio, vėjas visą kelią pūtė mums į nugaras ir mes
nuskriejom iki pat kelio atšakos, vedančios į Behalą, pro
paminklus ir nuščiuvusius miesto biurus. Ten užkėlėm
Piją ant sėdynės ir visi nušokom stumti vežimo. Tiek įsibė­
gėjom, kad ji juokėsi kartu su mumis.
Aplink nebuvo nei žmonių, nei policijos automobilių.
Tačiau vis tiek nerizikavom ir galiausiai, atsisveikinę su
mus pavežusiais vaikiščiais, patyliukais patraukėm palei
kanalą.
Pirmoji stotelė buvo misionierių mokykla. Pagriebiau
saują banknotų, susikišau juos po marškinėliais ir padariau
tai, ką buvom sutarę su Gardu. Užsliuogiau į mokyklos
viršų ir pralindau pro grotas. Pasirodo, mano senas geras
draugas tėvas Džulijardas... Pone, jūs taip ir nesusitaisėt
langų - vis dar galėjau pralįsti. O gal laukėt, kad grįžčiau?
Ką jūs, juokauju. Padėjau pinigus tėvui ant stalo ir čiupau
rašiklį. Juodom, storom raidėm vėl išvedžiojau savo vardą,
o šalia, nesugalvodamas nieko geresnio, paskubomis su-
raičiau puokštę žydinčių gėlių, išskleistais žiedlapiais.
Tada man šovė į galvą dar viena puiki mintis, kuri galbūt
(kas žino?) išgelbėjo mums gyvybes, panašiai kaip mano

243
ankstesnės mintys. Gardas man prikaišioja, kad aš tik gi­
riuosi ir prisiimu šlovę, nes tų gerų idėjų kildavo mums
visiems, bet, šiaip ar taip, šioji mintis buvo tikrai geniali.
Jei ne aš, dar klausimas, ar atėjus rytui mums būtų pavykę
įsilieti j minią.
Nežinau, iš kur man atkeliavo ta mintis. Spėju, kad visi
žiūrim į ateitį, stengiamės išvengti pavojaus... Galėjo būti,
kad Gabrielius su Chosė dar tebesklandė šalia, nepaisy­
dami atstumo, galbūt jie padėjo mums stumti tą vežimą...
Arba paprasčiausiai pati spintelė pakuždėjo man, kaip tu­
rėčiau elgtis. Reikalas tas, kad buvau tėvo Džulijardo ka­
binete, kuriame stovėjo visokiausių niekniekių prigrūstos
spintelės, o vienoje iš jų laikomos kvailos mokyklinės uni­
formos.
Sortukai ir marškinukai! Juos prieš daugelį metų pa­
aukojęs kažkoks dosnus savanoris, kuriam atrodė, kad visi
vaikiščiai turėtų rengtis vienodai kaip tikri mokinukai.
Tačiau ši mada čia niekada neprigijo. Tas geras žmogus
padovanojo apie šimtą baltų marškinių, tiek pat mėlynų
šortų ir suknelių. Tikriausiai tam, kad pasijaustume kaip
tikroj mokykloj. Spintelėj gulėjo paketėlis ant paketėlio, o
į rinkinį taip pat įėjo basutės. Buvo net kuprinių, į kokias
vaikai dedasi vadovėlius. Tik mūsų mokykloj knygų rei­
kėjo su žiburiu ieškoti! Ką šiukšliavaikiams jose nešiotis,
jei ne šiukšles? Ant kuprinių, per visą jų plotį, didelėm, iš

244
tolo matomom raidėm išsiuvinėtas labdaros organizacijos
pavadinimas, kad niekuomet nepamirštum, kas suteikė
tokią malonę.
Čiupau po kelis iš visų daiktų ir išstūmiau juos lauk pro
grotas, tada nušokau ten, kur jie nukrito. Mes be kalbų ži­
nojom, kur eisim toliau.
Pirmiausia atsegėm keturias kuprines ir prikimšom j jas
dolerių. Grūdom, kiek tilpo, o paskui jas vėl užsegėm.
Tada grįžom prie to, kas liko, o tai buvo praktiškai visa
suma, ir nuplėšėm visas juosteles, kuriomis šimto dolerių
kupiūros buvo surištos į dešimties tūkstančių dolerių pa­
kelius. Pinigai jau sklandė ore, todėl stipriau surišome
maišą ir suveržėm virve polietileną. Sakau jums, nuo vėjo
buvo atgijęs visas sąvartynas. Į viršų kilo dulkės ir žvyras,
ore sukosi šiukšlių verpetai. Pliaukšėjo plastikiniai stogai,
daužėsi pavieniai skardos lakštai. Toli už krantinės kranų
jau brėško, bet behaliečiai dar nebuvo atsikėlę... Noriu pa­
sakyti, kad mūsų niekas nematė. Dar turėjom dešimt ar
penkiolika minučių iki aušros, kai vaiduokliai būtų atsi­
sveikinę ir patraukę savais keliais, todėl nusitempėm ryšu­
lius iki mano ankstesnių namų, kur dangų raižė be darbo
stypsantis sulūžęs kranas numeris keturiolika.
Na ne... Nenuėjau pasilabinti su savo draugėm žiurkėm!
Pija pasiliko stebėti mūsų iš apačios, prie uniformų ir
kuprinių. Aš lipau pirmas, laikydamas virvės galą ir

245
tempdamas maišą į viršų, o Gardas ir Rafaelis lipo man iš
paskos, prilaikydami maišą iš apačios. Kabarojausi vis aukš­
čiau ir aukščiau. Vėjas stiprėjo, mano marškinėliai plazdėjo
ir jaučiausi kaip laive, nes visas kranas siūbavo. Užtempėm
maišą iki pat viršaus, iki pačios krano viršūnėlės, nuo ku­
rios matėsi visa Behala, miestas ir net vandenynas! Rafa­
elis užlipo iki manęs, iš džiaugsmo spygaudamas vėjyje,
ir mes apsikabinę pastūgavom kartu. Paskui čiupę saujas
pinigų ėmėm mėtyti juos į dangų... Banknotai pasklido ir
sukosi ore... Pinigų audra! Vėliau sužinojom, kad tai buvo
taifūnas „Terezė“, atkeliavęs iš pietų Kinijos ir kitą dieną
atnešęs liūtis. Nūnai vėjas gaudė mėtomus banknotus ir
nešė juos aukštyn ir tolyn, šokdindamas per visą sąvartyną.
Netrukus man paskaudo ranka.
Rafaelis liovėsi šūkavęs ir išsekęs prisišliejo prie krano.
Su kitu ryšuliu jau tiek nesismarkavom, o kai jis visai iš­
tuštėjo, Gardas prisijungė prie mūsų krano viršuj ir savo
stipriom rankom padėjo išskraidinti pinigų likutį. Gardui
užlipus, vėjas papūtė dar smarkiau ir mums teko tvirtai įsi­
kibti į kraną! Kilo tikras uraganas - turiu omeny, pinigų.
Tikriausiai paleidom virš sąvartyno penkis su puse mili­
jono dolerių, o laukinis vėjas juos išnešiojo po visą mūsų
miestą - didelį, gražų, bet kartu ir siaubingą.
Spėkit, ką radom maišo dugne? Ogi dar vieną laišką,
įsimaišiusį tarp pinigų. Jis buvo nuo Chosė Andželiko ir

246
Gardas užsikišo jį už marškinėlių. Paleidom polietileną pa­
vėjui ir, apimti svaigulio, lėtai nulipom ant žemės.
Pija laukė mūsų prie kuprinių. Ji buvo išvyniojusi uni­
formas iš plastikinių maišelių ir sėdėjo ant jų krūvos. Mes
persirengėm ir nusiprausėm veidus po vandens čiaupu šalia
mokyklos, ir patraukėm lauk iš Behalos.
Aš norėjau pasilikti ir pažiūrėti, kas bus. Norėjau tru­
putį palūkuriuoti ir pamatyti, kas nutiks, kai anksčiausiai
atsikėlęs šiukšliavaikis kapliu užkabins ne stupą, bet šimto
dolerių banknotą. Tačiau Gardas buvo nepalenkiamas, o
man buvo tekę patirti, kad geriau jam kelio neužkirtinėti -
bent jau ne prie akių.
Rafaelis norėjo atsisveikinti su artimaisiais ir dvejojo.
Nesiryžo ir Gardas. Tačiau galop jie tikriausiai suprato,
kad lengviausia bus išvykti, nepasakius „sudie“ - kitos išei­
ties ir nebuvo. Gardas apkabino Rafj per liemenį ir nusi­
vedė jį kartu.
Pasakė jam, kad turim spėti į traukinį - ir mes į jį su­
spėjom.

247
 6

Rafaelis, Gardas, Džiunas ir Pija.

Paskutinį skyrių rašome visi kartu.
Ačiū jums, tėve Džulijardai ir seserie Olivija. Ačiū jums,
Greise, ir ačiū jums, pone Gonsa, kad padėjote papasakoti
šią istoriją. Priartėjome prie pačios jos pabaigos, nuo ku­
rios maždaug ir pradėjome - laukėme traukinio...
Įšokom į jį Behalos pietuose, kur, darydamas lankstą,
jis gražiai sulėtėja. Teisingai - mes buvom tik trys mo­
kiniai ir viena mokinukė, suvirtę pro langus tiesiai ant
sėdynių. Iš pradžių žmonių traukiny buvo nedaug, bet
centrinėj stoty prilipo daugybė vaikų su panašiom į mūsų
uniformom, ir čia mes už paskutinius pesus nusipirkom
traukinio bilietus.
Kaip ir tie vaikai, turėjome kuprines. Jie jose nešėsi
knygas, mes - dolerius. Jie išlipo prie savo mokyklų, o mes
važiavome toliau.

248
 Iki Sampalos laukė ilgas kelias, tačiau žinojom, kad galų
gale iki jos nusigausim. Traukinys vežė mus visą naktį ir
auštant paleido prie keltų perkėlos. Plaukėme vandenynu
devynias valandas iki salelės, pavadinimu Fort Bartonas,
o ten sėdome į autobusą, vežantį į rytinę pakrantę. Nuo
pakrantės pasigavome rikšą, kuris mus nugabeno iki prie­
plaukos, o nuo prieplaukos mažytė valtelė mus nuplukdė
ten, kur vanduo keičia spalvą - kur jis toks žydras, kad ma­
tosi dugnas. Į rojų.
Galiausiai išlipom paplūdimy ir patraukėm pėsti.
Taigi. Jei eisi ilgai ilgai ir nesustosi, galop prieisi
minkštą smėliuką. Dabar mes gyvename gražiausiam pa­
saulio kampely.

Visa tai nutiko jau seniai. Nūnai turim valtis, mokam žve­
joti ir galim sakyti tiesą, nes melo dienos jau praeityje. Zve-
josim per amžių amžius ir gyvensim laimingai. Toks mūsų
planas ir niekas mūsų nesustabdys.

PABAIGA

249
 Priedas

Laiškas nuo Chosė Andželiko

Gerbiamas skaitytojau,

rašau žinodamas, kad šis laiškas atsidurs

svetimo žmogaus rankose tik tada, jei
būsiu miręs arba ant mirties slenksčio.
Paėmiau pinigus su viltimi, kad pats grą­
žinsiu juos tikriesiems savininkams -
buvau net sugalvojęs planą, kaip tai pa­
daryti. Tačiau, matyt, rašau jau nebe aš,
o mano siela. Nėra net abejonės, kad jei
mane sučiups, aš gyvas nebeištrūksiu.
Turiu dukrą, vardu Pija Dantė Andže­
lika, ir ji dabar pasaulyje liko vienui
viena. Kreipiuosi prašydamas jai padėti
ir ją apsaugoti. Ji kaip kiti niekuo
nenusikalto - tai aš nepateisinau jos

250
vilčių. Pija, jei kada nors skaitysi
šiuos žodžius, žinok, kad mano tikslas
buvo paprastas, o tai, ką padariau, -
dėl tavęs ir kitų vaikų, tokių kaip tu.
Nuo tos dienos, kai susipažinau su ponu
Gabrieliumi Olandrisu, o tai nutiko dar
vaikystėje, manyje užsidegė ugnis. Ponas
Olandrisas pakurstė ne vieną. Jis išmokė
mane daugybės dalykų, bet, visų svar­
biausia, iš jo aš sužinojau, kad senato­
riaus Zapantos padarytas nusikaltimas,
kurį atskleidęs Gabrielius atsisėdo už
grotų, neatleistinas. Dėl senatoriaus
kaltės mūsų šalis sustojo ant bėgių -
jis užkirto kelią bet kokiam vystymuisi.
Dar blogiau tai, kad taip jis paskatino
kitas šalis mums nebepadėti. Kol Zapanta
šlavėsi sau milijonus, kiek dar milijonų
nuplaukė dėl jo kaltės? Visų blogiausia,
kad įtikino kitus politikus, valstybės
tarnautojus, klerkus, mokytojus, parduo­
tuvių savininkus ir kaimynus, kad nevog­
damas nepraturtėsi ir lipti per vargšų
galvas yra gamtos dėsnis. Tuo tiki net
patys neturtingieji ir tai viena iš mūsų
vargo priežasčių.
Pija, aš pavargau laukti. Evangelijoj
pagal Matą parašyta: „Belskite ir jums
bus atidaryta.“ Dievas gal atidarytų,

251
bet žmogus - ne. Kiek spynų esu regėjęs,
dukrele, kiek grandinių, kiek užšautų
durų! Kol gyvename, jos būna uždarytos.
Gyvenimą skyriau tarnystei su viltimi,
kad senatorius Zapanta kada nors paliks
savo duris praviras ir įsileis mane į
vidų.
Laukiau to daugybę metų ir pagaliau
sulaukiau. Papasakosiu jums, kaip viskas
vyko ir išsklaidysiu nežinią. Noriu, kad
žinotumėte, kaip nesudėtinga apiplėšti
pačius plėšikus.
Senatorius Zapanta yra tradicinio, bai­
laus mąstymo. Jo šypsenos netikros - iš
tikrųjų jį nuolat kamuoja rūpesčiai. Pra­
radęs pinigų, sudarydamas nevykusius san­
dėrius, jis į bankus žiūri iš aukšto. Jo
paties tėvas, vienam bankrutavus, patyrė
daugybę nuostolių. Senatorius Zapanta pa­
sitiki tik grynaisiais: savo namo rūsy
įsirengė saugyklą ir ten, po žeme, laiko
visus nešvarius, nusikalstama veikla
įgytus pinigus.
Viršuje jis turi mažesnį seifą, kurį
papildo pinigais iš apačios. Ima tik ma­
žomis sumomis ir saugyklą laiko užra­
kintą. Kad ten patektum, reikia rakto ir
kodo. Iš kur tai žinau? Atėjus laikui,

252
senatorius man patikėjo ir vieną, ir kitą,
nes gyventi niekuo nepasitikint sudėtinga
ir tai vargina. Senatorių, Pija, palenkė
mano tariamas švelnus, nuolankus kvai­
lumas. Metų metais apsimečiau stropiu
ir paklusniu, o nurodymus priimdavau su
šypsena. Visą gyvenimą pralinkčiojau,
pratarnavau, prasirūpinau - nė viena už­
duotis man nepasirodė tokia sunki, kad
jos neatlikčiau. Šitaip kilau karjeros
laiptais ir priartėjau prie senatoriaus.
Pasidariau jam nepakeičiamas, nes pati­
kėtinių Zapanta turėjo labai mažai.
Prieš aštuonerius metus jis pagaliau
nusivedė mane į saugyklą. Jos durys me­
talinės ir tokios sunkios, kad važinėjo
ant ratukų. Saugykloje stovėjo rakinamos
dėžės, tačiau pinigus senatorius laikė
pakeliais ant lentynų - jie tai pasi­
rodydavo, tai dingdavo. Senatorius man
atskleidė, kad mėgsta turėti ten šešis
milijonus - kad lentynos būtų pilnos.
Kai pakelių sumažėdavo, susisiekdavo su
savo bankais ir jam į namus atkeliaudavo
naujas lagaminėlis.
Iš pradžių senatorius visuomet eidavo
su manimi. Tačiau vieną dieną, prieš
trejus metus, davė man raktą, pasakė

253
kodą ir liepė eiti vienam. Savaime su­
prantama, po kiekvieno mano apsilankymo
kodą pakeisdavo, šitaip apsidrausdamas,
kad nenueičiau į saugyklą be jo leidimo,
bet po kurio laiko pastebėjau, kad jis
naudojasi tik penkiomis skaičių kombina­
cijomis. Jis turėjo penkis sūnus ir kaip
slaptažodžius pasirinkdavo jų gimimo
dienas. Manė, kad esu pernelyg kvailas
ir skaičių neįsiminsiu, ir žinojo, kad
raktas negali būti padirbtas, neišnešus
jo iš namų. Jis net neįsivaizdavo, kad
savo kambary darysiuosi užrašus, moky­
siuos juos mintinai ir gliaudysiu skaičių
sekas. Mane galėjo bet kada patikrinti,
todėl ką užsirašydavau, tuoj pat sude­
gindavau virtuvės krosny, Pija. To iš­
mokau iš Gabrieliaus Olandriso.
Dėl rakto senatorius neklydo, bet vėlgi
nenumanė, kad jo tarnas moka braižyti
ir gabens savo brėžinius pas spynininką
kitame miesto gale. Net nenutuokė, kad
grįžęs jo tarnas, vos gavęs progą, iš­
bandys savąjį raktą, o šiam netikus, pa­
sižymės, kas ne taip, kruopščiai pataisys
savo brėžinius ir sulamdęs juos kaip
šiukšlę vėl prasineš į pasaulį. Jam nė
nedingtelėjo, kad aš, Chosė Andželikas,

254
skirsiu savo planui metų metus - kaip
ir mano krikštatėvis, sėdintis kalėjime,
galvojau į priekį metais, o ne dienomis
ar valandomis. Šešiolika kartų perdariau
savo raktą, kol pagaliau pataikiau. Tada
teliko palaukti tinkamų aplinkybių.
Šios atėjo, kai senatorius pranešė
trims mėnesiams išvykstąs į Europą. Tarnų
skaičius buvo atitinkamai apkarpytas,
keletas kambarių paruošti remontui ir
renovacijai - tai reiškė, kad turėsime
nemažai lankytojų. Ėmiausi šaldytuvo,
kuris stovėjo tarnybinėj virtuvėj: dusyk
sugadinęs termostatą, jį taisiau. Kai
kažkas pasiūlė iškviesti meistrą, pasa­
kiau kolegoms, kad man jau trūko kan­
trybė ir iš savo algos pats nupirksiu
naują šaldytuvą. Ūkvedė pažadėjo, kas
pasistengs įtraukti mano pirkinį į namo
išlaidas, bet aš jai atkirtau, kad šioj
karštoj šaly mums reikia patikimo šaldy­
tuvo ir laukti nesutinku.
Ūkvedė manimi pasitikėjo - kaip ir
sargai. Labiausiai bijojau, kad mane
apieškos, kai su pinigų prikrautu šal­
dytuvu prisistatysiu prie vartų - ne­
nuostabu, kad mes, tarnai, esame nuo­
latos tikrinami. Tačiau aš buvau Chosė

255
Andželikas, turėjau visus reikiamus do­
kumentus, visą rytą pirmyn atgal zujo
užsakymus pristatinėjantys furgoniukai,
o aš, suvyniojęs šaldytuvą į burbulinį
popierių, aprišęs virve, buvau paruošęs
jį krauti. Pravažiavome be nuotykių.
Kaip pernešiau pinigus iš saugyklos į
šaldytuvą? Prireikė dviejų kartų. Pasi­
rinkau ketvirtadienį, kai iš visų namo
kampų sutempdavau šiukšles išvežti į
sąvartyną. Nieko nenustebintų tarnas,
velkąs du, tris ar net keturis maišus
šiukšlių, ypač aplinkui darbuojantis
statybininkams, keliantiems baisiausią
netvarką. Viliuosi, kad sužinojęs, kaip
lengvai dingsta šeši milijonai dolerių,
senatorius Zapanta puls ant kelių rau­
doti. Atmink, Pija, atminkite ir jūs, se­
natoriau, kad ir kas būtų apie mane kal­
bama, aš nebuvau joks vagis. Paprasčiau­
siai atsiėmiau pinigus, kurie mums pri­
klausė, ir nūnai dedu juos į šį karstą.
Savaime suprantama, turiu sugalvojęs
atsarginį planą. Jį galėjote atsekti tik
padedami pono Olandriso, todėl viliuosi,
kad jūs - mano draugas. Mano paskutinis
laiškas jam gulės spintelėje numeris
101, nes niekas negali atsispirti šiam

256
skaičiui, o prie laiško bus prisegtos
nuorodos, įkandamos tik vienam ponui Ga­
brieliui. Spintelės raktelį saugosiu aš.
Aš siaubingai pavargęs.
Tuoj įstumsiu karstą į betoninę dėžę,
pažymėtą tavo vardu, dukrele. Žadu rasti
būdą, kaip sugrąžinti pinigus žmonėms,
iš kurių jie buvo pavogti. Tačiau jei kas
nors skaito šį laišką, aš greičiausiai
esu negyvas, pinigai skaitytojo rankose
ir man telieka pagrūmoti pirštu: „Žino­
kite, kad tai vargšų pinigai, taip yra ir
to nepakeisite.“
Lyg tyčia artėja Vėlinės. Mes susitik­
sime vėl, Pija Dante, tik šįsyk ryškiau­
sioj šviesoj.
Viskas įvykdyta.

257
 Knygos autoriaus žinutė:
kas yra knyginis kodas?

Sužinojau apie šį kodavimo principą iš Džono Le Kare

romano. Jame teigiama, kad tai labai paprastas kodas, pa­
remtas dviejų ar daugiau žmonių turimu tos pačios knygos
egzemplioriumi. Pavyzdžiui, žinodamas, kad turi 1986
metais „Vagos“ leidyklos išleistą romaną Vulkanopapėdėje,
galiu pasiėmęs savąją kopiją tau perduoti štai tokią žinutę:

231.6.2.3.9.83.9.2.11.2.7. 14. 15.3.1.10/3.4.10.

17.8.4.12.6.4.9.11.7.14.4.7.12.13.2.5.4.

Pats svarbiausias skaičius pirmasis - jis nurodo knygos

puslapį. Jį atsivertęs, surask šeštą eilutę ir paimk iš jos,
nepraleisdamas nei skyrybos ženklų, nei tarpelių, antrąją
raidę - didžiąją „G“. Dabar atskaičiuok trečią eilutę ir
paėjėk per aštuonis ženklus iki devintojo - rasi „e“. Dar

258
kiek paplušėjęs, sudėsi žodį „Geriausi“. Toliau, kaip matai,
eina brūkšnelis - jis nurodo, kad reikia versti puslapį. Trys
eilutės į apačią ir ketvirtasis rašmuo bus „1“ - ir netrukus
gausi žodį „linkėjimai“.
Kartoju: kiekvienas pasvirasis brūkšnelis reiškia naują
puslapį ir naują žodį. Rašmenis reikia skaičiuoti iš kairės
į dešinę su visais skyrybos ženklais ir tarpeliais. Vengiant
maišalynės, galima nenaudoti nuo krašto atitrauktų ei­
lučių - tačiau yra begalės būdų, taisykles galima keisti
kaip patinka, padaryti jas tokias sudėtingas, kaip norisi.
Knyginis kodas tuo ir žavus, kad galima susikurti jį pagal
save.
Kodą iššifruosi tik žinodamas, kokia knyga naudojosi
susirašinėtojai - kitaip kodas neperkandamas. Jei nori at­
koduoti Chosė Andželiko žinutę, tau reikės Rubšio ir Ka­
valiausko verstos Biblijos, kurią 1998-iais metais išleido
leidykla „Katalikų pasaulis“. Po vieną jos egzempliorių tu­
rėjo Gabrielius Olandrisas ir visi, norėję siųsti jam slaptas
žinutes. Jie buvo susigalvoję savas taisykles: skaičiuoti rei­
kėjo iš dešinės į kairę, o puslapius versti ne į priekį, o atgal.
Leidžiu sau manyti, kad žinutės, kuriomis jie apsikeitė,
niekuomet neturėjo didelės reikšmės ir jie tą darydavo la­
biau iš įdomumo. Tačiau būtent šitaip Chosė Andželikas
nuslėpė svarbiausią savo kelio dalį, kartu prašydamasis
Dievo pagalbos.

259
1712.9.8.10.4.20.4/8.5.2.2.7.6./3.6.10.3.5.6./3.
4.16.4.21.2.9.2.11.4.20.3.10.3. /19.11.27.7.20.5.
1.3.33.4./19.11.27.7.20.5.1.3.33.4./25.8.2.5.8.3.
1.4.6.6.26.4.14.9.5.3.8.2./6.3.9.2.16.4.15.9.11.6.
/1 .4.30.3.22.15.21.9.27.3./2.4.146/4.3.13.4.11
.8.28.3.5.5.24.7/33.446.4.2.10.49.7.35.431.3.4
5.5.42.2.39.4.1.2.32.3. /145.26.4.20.4.7.517.4.1
5.2.28.5-/46.6.1.3.43.39.5.49.1.2.3.38.5.

260
 Padėka

Liksiu amžinai dėkingas Džeinei Turnbul ir Džo, be kurių

ši knyga nebūtų išvydusi dienos Šviesos. Taip pat noriu
padėkoti savo šeimai ir artimiausiems draugams, ypač
Džeinei Fišer už jos pagalbą ir Maiklui Hemsliui, pasiūliu­
siam knygos idėją, kuri tapo siužetu.
Parašiau šią knygą, mokydamas vaikus britų įkurtoje
mokykloje Maniloje. Tai nuostabi mokykla, suteikianti
vaikams tai, į ką kiekvienas turi teisę, bet kuo retas gali pa­
sinaudoti. Reiškiu padėką vaikams ir savo kolegoms už jų
gerumą.
Taip pat nenoriu pamiršti Lindos, Hanos, Belos ir Dei­
vido iš leidyklos „David Fielding Books“ bei Kler ir visos
leidyklos „Random House“ komandos. Be jų, jėgų man
teikė ir tebeteikia Kenas, Salė ir Dženė.

261
 *

Behalos sąvartynas kažkuo primena šiukšlyną, kuriame

apsilankiau, gyvendamas Maniloje. Jame iš tikro stovi mo­
kykla ir gyvena vaikai, amžinai roposiantys per šiukšles. Jei
kada nuvyksite į Filipinus, elkitės kaip Olivija. Dairykitės
ir atverkite širdis meilei.
Šios knygos herojai ir siužetas, be jokios abejonės, išgal­
voti.

262
 Andy Mulligan
Šiukšlės

Iš anglų kalbos vertė

Kamilė Vaupšaitė

Redagavo
Karolina Repečkaitė

Viršelį adaptavo
Zigmantas Butautis

Maketavo
EglėJurkūnaitė

Tiražas 1 800 egz.

Išleido UAB „Baltų lankų leidyba“

A. Jakšto g. 5, LT-01105 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt

Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23,96155 Gargždai
Tel. +370 46 42 03 00