Tu PDF

Versta iš:
Caroline Kepnes, You,

Atria / Emily Bestler Books, 2014
Visų kūrinyje cituojamų dainų autorinės teisės yra saugomos

The Choice Is Yours (Revisited)
Words and music by William McLean and Andres Titus
Copyright © 1991 UNIVERSAL - POLYGRAM INTERNATIONAL PUBLISHING,
INC. and PEEP BO MUSIC
All Rights Controlled and Administered by UNIVERSAL - POLYGRAM
INTERNATIONAL PUBLISHING, INC.
All rights reserved used by permission
Reprinted by permission of Hal Leonard Corporation.
Someone Saved My Life Tonight
Words and music by Elton John and Bernie Taupin
Copyright © 1975 HST MGT. LTD. and ROUGE BOOZE, INC.
Copyright Renewed
All Rights for HST MGT. LTD. in the United States and Canada Controlled and
Administered by UNIVERSAL - SONGS OF POLYGRAM INTERNATIONAL, INC.
All Rights for ROUGE BOOZE, INC. in the United States and Canada Controlled and
Administered by UNIVERSAL - POLYGRAM INTERNATIONAL PUBLISHING, INC.
All rights reserved used by permission
Reprinted by permission of Hal Leonard Corporation.
I’m in Love Again (from “Greenwich Village Follies of 1924’*)
Words and music by Cole Porter
Copyright © 1925 (Renewed) WB MUSIC CORP.
All rights reserved
Used by permission of Alfred Music.
Lines from “somewhere I have never travelled, gladly beyond”
Copyright 1931, © 1959, 1991 by the Trustees for the E. E. Cummings Trust Copyright
© 1979 by George James Firmage., from ( X)MPLFTE POEMS: 1904-1962 by E. E.
Cummings, edited by George J. Firmage.
Used by permission of Liveright Publishing (lorporation.
Killing the Blues
Words and music by Rowland J. Salley
Copyright © 2005
Usedbypermission of Telechrome Music.
Leidinio bibliografinė informacija Copyright © 2014 by Alloy

pateikiama Lietuvos nacionalinės Entertainment and Caroline Kepnes
Martyno Mažvydo bibliotekos © Netflix 2019, used with permission
Nacionalinės bibliografijos © Jurga Brastavičiūtė, vertimas į
duomenų banke (NBDB). lietuvių kalbą, 2019
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2019
ISBN 978-609-444-309-1 © Leidykla „Sofoklis“, 2019
Tau, tėti
Dievui panorėjus, pasimatysime rytoj, vos dienaiprasidėjus.

Haroldas Samuelis Kepnesas
(1947 01 29-2012 11 13)
1
tu įžengi į knygyną ranka prilaikydama duris, kad jos

netrinktelėtų. Nusišypsai drovėdamasi, kad esi mandagi
mergina. Tavo nagai nelakuoti, megztinis trikampe iškirp
te šviesiai rusvas ir neįmanoma suprasti, ar vilki liemenėlę,
bet taip nemanau. Tu tokia nesuteršta, kad atrodai nešvari,
ir pirmą savo žodį sumurmi man - labas, - nors dauguma
žmonių tiesiog praeitų pro šalį. Bet ne tu - rausvais džinsais,
kurių spalva tarsi nuausta iš „Šarlotės voratinklio“, - iš kur tu
atsiradai?
Esi nelyg pavyzdinė ir kompaktiška, mano mažytė Natali
Portman iš filmo „Arčiau“ pabaigos, kur ji, skaisčiaveidė, at
sikračiusi saitų su blogaisiais vyrukais britais, keliauja namo
į Ameriką. Grįžai namo pas mane, pagaliau, pasirodei an
tradienį, šešios minutės po dešimtos ryto. Kasdien važiuoju
į šį knygyną Žemutiniame Istsaide iš savo buto Bed-Stujy-
je. Kasdien baigiu darbą neatradęs nė vienos, panašios į tave.
Virpu. Nuryčiau tabletę Ativan, bet jos apačioje, ir aš nenoriu
jų gerti. Nenoriu nusiraminti. Trokštu būti čia ir dabar, ste
bėti, kaip krimsteli nelakuotą nagą ir pasuki galvą į kairę,
ne, krimstelk mažąjį pirštelį, plačiau atverk akis, į dešinę, ne,
7
C A R O L I N E KEPNES
atmesk biografijas, pagalbos sau knygas (ačiū Dievui) ir sulė

tink žingsnį priėjusi grožinę literatūrą.
Taip.
Leidžiu tau pranykti tarp lentynų —Grožinė literatūra
F-K - ir tu ne paprasta, netikrumo kamuojama mergelė, ieš
kanti Folknerio, kurio niekada nepabaigsi, niekada nepradėsi;
Folknerio, kuris ant tavo naktinio stalelio sukietės ir suakme-
nės, jei knygos galėtų suakmenėti; Folknerio, kuris skirtas tik
įtikinti vienos nakties partnerius, kad prisiekinėdama niekada
šitaip nesielgianti kalbėjai rimtai. Ne, tu ne tokia kaip tos mer
ginos. Tu nedemonstruoji Folknerio, tavo džinsai laisvi, oda
pernelyg nubučiuota saulės Stivenui Kingui ir pernelyg nema
dinga Heidei Džiulavits, ir ką, ką gi tu nusipirksi? Garsiai nu
sičiaudi ir aš įsivaizduoju, kaip šauki patirdama orgazmą.
- Į sveikatą! - šūkteliu.
Tu sukikeni ir rikteli atgal, pasileidus mergiote.
- Ir tau, drauguži.
Drauguži. Tu flirtuoji ir, jei būčiau vienas iš tų subingalvių,
kurie viską instagramina, nufotografuočiau „F-K“ lentelę, už-
mesčiau ant tos mažulės gerą filtrą ir pridurčiau:
„F.. .k, taip, aš ją radau.“
Apsiramink, Džo. Joms nepatinka, kai vyrukai imapernelyg
spausti, - primenu sau. Ačiū Dievui už klientą ir tikrai sunku
skenuoti jo nuspėjamą Selindžerį - tai visada sunku. Šiam
vyrukui kokie trisdešimt šešeri ir jis tik dabar skaitys „Franę
ir Zujį“? Ir - būkim atviri. Jis to neskaitys. Tai tik priedanga
krepšio dugne gulinčioms Deno Brauno knygoms. Dirbda
mas knygyne išmoksti, kad dauguma žmonių šiame pasaulyje
jaučiasi kalti dėl to, kokie yra. Pirmiausia lyg vaikų pornogra
8
TU
fiją supakuoju Deną Brauną, pasakau, kad „Franė ir Zujis“

yra liuks knyga, jis linkteli, o tu vis dar prie „F-K“, nes pro
lentyną šiaip ne taip įžiūriu tavo rusvą megztinį. Jei siektelėsi
aukštėliau, pamatysiu tavo pilvą. Bet tu nesieki. Čiumpi kny
gą, atsisėdi tarp lentynų ir galbūt liksi čia visą naktį. Galbūt
viskas susiklostys kaip Natali Portman filme „Ten, kur širdis“,
sukurtame neištikimai adaptuojant Bilės Lets knygą, smar
kiai per gerą tokiam šlamštui, ir aš atrasiu tave vidury nakties.
Tik tu netapsi nėščia, o aš nebūsiu tas nuolankus vyriūkštis iš
filmo. Palinksiu virš tavęs ir pasakysiu:
- Atleiskite, panele, bet mes užsidarome.
Tu pakelsi akis ir nusišypsosi.
- Na, aš vis dar atvira. - Kvėptelėjimas. - Plačiai atvira.
Drauguži.
- Ei, - kibteli Selindžeris-Braunas. Jis vis dar čia? Jis vis
dar čia. - Ar galiu gauti kvitą?
- Atleiskite.
Jis griebia popierėlį man iš rankos. Nejaučia man neapy
kantos. Jis nekenčia savęs. Jei žmonės mokėtų susidoroti su
neapykanta sau, aptarnauti klientus būtų galima sklandžiau.
- Žinai ką, vaiki? Nusileisk iš padebesių. Tu dirbi knygyne.
Knygų negamini. Tu jų net nerašai ir, jei sugebėtum jas skai
tyti, knygyne tikriausiai nedirbtum. Taigi baik vėpsoti, tarsi
teistum, ir palinkėk man geros dienos.
Šis vyriškis galėtų man pasakyti bet ką ir vis tiek būtų tas,
kuris gėdijasi pirkdamas Deną Brauną. Pasirodai tu su pa
slaptinga Natali Portman šypsena veide, nugirdai tą močkru-
šį. Pažvelgiu į tave. Tu dėbteli į jį, o jis vis dar laukdamas
spokso į mane.
9
- Geros jums dienos, pone, - ištariu ir jis žino, kad kalbu

nenuoširdžiai, nekenčia savęs, kad trokšta banalybių iš nepa
žįstamojo.
Jam išėjus rikteliu iš paskos, nes tu klausaisi:
- Smagiai skaityk Deną Brauną, močkrušy!
Prieini juokdamasi ir ačiū Dievui, kad dabar rytas, nes
ryte mes lyg apmirę ir niekas mums netrukdys. Padedi krepšį
su knygomis ant prekystalio ir pašmaikštauji:
- Mane irgi nuteisi?
- Kas per subingalvis, tiesa?
- Et, tikriausiai prastos nuotaikos.
Tu miela. Žmonėse įžvelgi tai, kas geriausia. Tu papildai
mane.
- Ką gi, - tarsteliu ir turėčiau užsičiaupti, ir noriu to, bet
tu kurstai mane kalbėti. - Tas vyrukas - priežastis, kodėl vi-
deonuomos neturėjo išnykti.
Pasižiūri į mane. Tau smalsu, o aš noriu sužinoti apie tave,
bet negaliu paklausti, todėl tiesiog plepu toliau.
-Visi visada siekia būti geresni, numesti penkis svarus,
perskaityt penkias knygas, nueiti į muziejų, nusipirkti kla
sikinės muzikos įrašą, klausytis jo ir mėgautis. Tačiau iš tik
rųjų jie tenori ryti spurgas, skaityti žurnalus, pirkti popmu
zikos albumus. O knygos? Velniop jas. Įsigyk Kindle. Žinai,
kodėl skaityklės tokios populiarios?
Tu nusikvatoji, papurtai galvą ir klausaisi manęs, o daugu
ma žmonių jau būtų netekę susidomėjimo, sukišę nosis į savo
telefonus. Be to, tu graži, ir paklausi:
- Kodėl?
- Tuoj paaiškinsiu. Internetas atnešė į namus pornografiją...
io
TU
Ką tik pasakiau „pornografija“, kas per kvailys, bet tu vis

dar klausaisi, esi tokia miela.
- Ir niekam nebereikėjo eiti iš namų jos įsigyti. Nereikėjo
parduotuvėje žiūrėti į akis vyrukui, kuris sužinojo, kad tau
patinka žiūrėti į plakamas merginas. Akių kontaktas priver
čia mus elgtis mandagiai.
Tavo akys lyg migdolai ir aš kalbu toliau.
- Iškėlimas į viešumą.
Vestuvinio žiedo nedėvi, tad tęsiu.
- Žmogiškumas.
Tu kantri ir aš turiu užsičiaupti, bet neįstengiu.
- O Kindle atima iš skaitymo principingumą, internetas tą
patį padarė pornografijai. Pradingo kontrolė ir pusiausvyra.
Gali Deną Brauną skaityti viešumoje ir kartu privačiai. Tai
civilizacijos pabaiga. Bet...
- Visada yra „bet“, - tarsteli ir galėčiau lažintis, kad esi
kilusi iš didelės, sveikos vienas kitą mylinčių žmonių šeimos,
kurie nuolat apsikabina vienas kitą ir dainuoja sėdėdami
aplink laužą.
- Tačiau nesant vietų, kuriose galima įsigyti filmų ar al
bumų, viskas susiveda į knygas. Daugiau nebėra videopar-
duotuvių, tad nebeliko jose dirbančių moksliukų, cituojančių
Tarantiną, įnikusių į ginčus dėl Darijaus Ardžento ir neken
čiančių žmonių, kurie nuomojasi filmus su Mege Rajan. Tas
veiksmas, bendravimas tarp pardavėjo ir pirkėjo, yra svar
biausia mūsų dvipusio eismo gatvė. Negalima tiesiog taip jų
panaikinti ir nesitikėti pasekmių, jei supranti, apie ką kalbu?
Nežinau, bet neliepi užsičiaupti, kaip žmonės kartais daro,
ir linkteli:
ii
-Hm.
- Supranti, įrašų parduotuvė buvo didysis lygintojas. Ji su
teikė moksliukams galios —Tikrai pirksi Teilor Svift?Net jei
grįžę namo tie moksliukai masturbuodavosi žiūrėdami į Tei
lor Svift.
Liaukis kartojęs Teilor Svift. Juokiesi iš manęs ar kartu su
manimi?
- Na, šiaip ar taip, - ištariu ir liausiuosi, jei man liepsi.
- Šiaip ar taip, - ištari ir nori, kad pabaigčiau.
- Iš tiesų pirkimas - vienas iš tų vienintelių sąžiningų
mūsų poelgių. Tas vyrukas neatėjo čia Deno Brauno ar Se-
lindžerio. Jis atėjo išpažinties.
- Ar tu kunigas?
- Ne. Aš esu bažnyčia.
- Amen.
Žvilgteli į savo krepšį ir aš skambu lyg kuoktelėjęs vie
nišius. Dirsteliu ten pat. Tavo telefonas. Tu nematai, bet aš
pastebiu. Jis įskilęs. Geltoname dėkle. Tai reiškia, kad savimi
rūpiniesi tik tada, kai išsigelbėjimo nebėra. Galėčiau lažintis,
kad cinką gerti pradedi trečią peršalimo dieną. Pakeliu tavo
telefoną ir pamėginu pajuokauti.
- Pavogei iš to vyruko?
Pasiimi telefoną ir parausti.
- Aš ir šitas telefonas... - ištari. —Aš bloga mamytė.
Mamytė. Tu tikrai nešvanki, kuo aiškiausiai.
-Ne.
Tu nusišypsai, liemenėlės tikrai nedėvi. Ištrauki knygas iš
krepšio, pastatai jį ant grindų ir pasižiūri į mane taip, kad
negalėčiau tavęs sukritikuoti už nieką, ką kada nors pada-
12
TU
rei. Tavo speneliai išryškėja. Nepridengi jų. Pastebi saldainius,

kuriuos laikau šalia prekystalio. Alkana parodai pirštu.
- Ar galiu?
- Taip, —atsakau, jau tave maitinu. Paimu pirmą tavo kny
gą, Spoldingo Grėjaus „Neįmanomas atostogas“. - Įdomu, -
tarsteliu. - Dauguma žmonių perka jo monologus. Tai pui
ki knyga, bet ne tokia, kurią pirktų. Ypač jaunos merginos,
kurios neatrodo mąstančios apie savižudybę, turint omeny
autoriaus likimą.
- Na, kartais tiesiog norisi nerti į tamsą, supranti?
- Aha, - atitariu. - Aha.
Jei būtume paaugliai, galėčiau tave pabučiuoti. Bet stoviu
ant pakylos už prekystalio, dėviu ženkliuką su vardu ir mes per
seni, kad būtume jauni. Naktiniai ėjimai rytais neveikia, o pro
langus liejasi šviesa. Argi knygynuose neturėtų būti tamsu?
Pastaba sau: pasakyti ponui Mūniui įsigyti žaliuzes. Užuo
laidas. Bet ką.
Paimu antrą tavo knygą, vienos mėgstamiausių mano ra
šytojų, Paulos Foks, „Beviltiškus veikėjus“. Tai geras ženklas,
bet galbūt ją perki todėl, kad kokiame nors kvailame tink-
laraštyje perskaitei, kad rašytoja yra biologinė Kortnės Lav
senelė. Negaliu būti tikras, kad Paulą Foks perki, nes atradai
ją teisingu keliu, per Džonatano Franseno apybraižą.
Tu siekteli piniginės.
-Ji tiesiog pati pačiausia, tiesa? Mane tiesiog pritrenkia,
kad ji nėra labiau žinoma, net po Franseno liaupsių, supranti?
Ačiū Dievui. Aš nusišypsau:
- „Vakarų pakrantė“.
Tu nukreipi žvilgsnį.
D
- Tiek dar neįveikiau. - Pasižiūriu į tave ir tu iškeli rankas, pa

siduodi. - Nešauk. - Sukikeni ir aš norėčiau, kad tavo speneliai
vis dar būtų kieti. - „Vakarų pakrantę“ kada nors perskaitysiu, o
„Beviltiškus veikėjus“ skaičiau galybę kartų. Šią perku draugui.
-Aha, - tarsteliu, supulsuoja raudonos pavojaus šviesos.
Draugui.
- Tikriausiai tai tik laiko švaistymas. Jis net neskaitys. Ta
čiau autorė bent parduoda knygą, tiesa?
- Tiesa. - Galbūt jis tavo brolis, tėtis ar homoseksualus
kaimynas, bet aš žinau, kad jis - draugas, ir bedu j skaičiuo
tuvą. - Iš viso trisdešimt vienas ir penkiasdešimt vienas.
- Vaje, kokie pinigai. Matai, štai kodėl Kindle valdo, - tars
teli siektelėdama paršiuko rausvumo Zuckermans piniginės ir
paduodi man kredito kortelę, nors turi pakankamai grynųjų.
Nori, kad žinočiau tavo vardą, ir aš ne kvaištelėjęs, per
braukiu kortelę, ir tyla tarp mūsų garsėja, ir kodėl šiandien
neįjungiau muzikos, ir neįstengiu sugalvoti, ką pasakyti.
- Štai ir viskas, - ir pasiūlau tau kvitą.
- Ačiū, - sumurmi. - Puikus knygynas.
Tu pasirašai, esi Gvineverė Bėk. Tavo vardas tarsi eilėraštis,
o tėvai tikriausiai šunsnukiai, kaip ir dauguma. Gvineverė.
Nieko sau.
- Ačiū tau, Gvinevere.
- Iš tikrųjų visi vadina mane tiesiog Beke. Gvineverė kiek
ilgokas ir absurdiškas, supranti?
- Ką gi, Beke, akis į akį atrodai kitaip. Be to, „Vidunakčio
maitvanagiai“ - tiesiog nuostabus albumas.'
* Aliuzija į amerikiečių muzikanto Becko albumą „Midnite Vultures“ (čia ir to
liau - red. past).
14
TU
Krepšį su knygomis paimi nenutraukdama akių kontak

to - nori parodyti, kad mane matai.
- Tikrų tikriausiai, Goldbergai.
- Visi vadina mane tiesiog Džo. Goldbergas toks ilgokas
ir absurdiškas, pagauni? - Mes juokiamės ir tu mano vardą
sužinoti norėjai tiek pat, kiek aš - tavąjį, kitaip nebūtum per
skaičiusi ženkliuko su mano vardu. - Tikrai nenori prigriebti
„Vakarų pakrantės“, kol dar esi čia?
- Nuskambės kvailai, bet aš ją saugau. Slaugos namų sąrašui.
- Nori pasakyti - „prieš užsilenkiant“ sąrašui.
- O, ne, tai visai kas kita. Slaugos namų sąrašas yra sąrašas
dalykų, kuriuos planuoji skaityti ir žiūrėti slaugos namuo
se. „Prieš užsilenkiant“ sąrašas panašiau į... kelionę į Nigeriją,
šuolį su parašiutu. Slaugos namų sąrašas - skaityti „Vakarų
pakrantę“, žiūrėti „Bulvarinį skaitalą“ ir klausytis naujausio
Daftpunk albumo.
- Neįsivaizduoju tavęs slaugos namuose.
Tu nurausti. Esi „Šarlotės voratinklis“ ir aš galėčiau tave
mylėti.
- Ar nepalinkėsi man geros dienos?
- Geros tau dienos, Beke.
Tu nusišypsai.
- Ačiū, Džo.
Čia užėjai ne knygų, Beke. Neprivalėjai ištarti mano var
do. Neprivalėjau šypsotis, klausytis ar įsiklausyti. Tačiau pa
darei tai. Ant kvito tavo parašas. Tai nebuvo atsiskaitymas
grynaisiais ar debetine kortele su kodu. Tai buvo tikra. Įspau-
džiu nykštį į drėgną rašalą ant tavo kvito ir Gvineverės Bėk
rašalas sutepa mano odą.
15
2
e . e . kami ngsą atradau t a i p , kaip ir jautriausi bei

protingiausi mano amžiaus vyrai, - per vieną romantiškiau
sių scenų vienoje romantiškiausių visų laikų meilės istori
jų - „Hana ir seserys“, kurioje protingas, rafinuotas, vedęs
niujorkietis Eliotas (Maiklas Keinas) pamilsta savo svainę
(Barbara Herši). Jis privalo būti atsargus. Negali tiesiog to
parodyti. Jis palaukia netoli jos buto ir inscenizuoja atsi
tiktinį susitikimą. Sumanu, romantiška. Meilė reikalauja
pastangų. Ji nustemba su juo susidūrusi ir nusiveda j Pa
geant knygyną - matote, kur link suku? Ten jis nuperka jai
E. E. Kamingso eilėraščių knygą ir liepia perskaityti eilėraštį
ii2 puslapyje.
Ji sėdi viena lovoje skaitydama eilėraštį, klausydamiesi
jos matome jį, stovintį vonios kambaryje ir galvojantį apie ją.
Mano mėgstamiausia dalis yra eilėraštis:
Niekas, net lietus, neturi tokių smulkių rankų.
Išskyrus tave, Beke. Per kelias pastarąsias dienas tiek daug
sužinojau. Apėmus nuotaikai - o tai nutinka dažnai - savo
smulkiomis rankomis darbuojiesi ties savimi, tai primena
man dar vieną pokštą iš „Hanos“, kur Mija Farou erzina
1 6
TU
Vudį Aleną, kad jis sugadino save be saiko masturbuodama-

sis. Tikiuosi, tau viskas gerai.
Visuomenės bėda ta, kad, jei paprastas žmogus sužinotų
apie mus - tave, patiriančią orgazmą triskart per naktį, ir mane,
iš kitos gatvės pusės visa tai stebintį, - dauguma pasakytų, kad
nevykėlis esu aš. Jiems patinka pigūs detektyvai ir dauguma jų
niekada nėra girdėję apie Paulą Foks arba „Haną“, tad, kalbant
atvirai, Beke, tegul ta dauguma eina ir užsikruša, tiesa?
Be to, man patinka, kad pati savimi pasirūpini, užuot už
pildžiusi savo namus ir putytę daugybe netinkamų vyrų. Tu -
atsakymas į visus banalius ir supaprastinančius straipsnius
apie „trumpalaikių pasimatymų kultūrą“. Tu turi ribas ir esi
Gvineverė, meilės istorija, laukianti to vienintelio, ir galiu la
žintis, kad svajodama apie tą Vienintelį galvoji apie jį iš di
džiosios raidės. Svajoji apie mane. Visi nori visko čia ir dabar,
tačiau tu įstengi laukti su
Tokiomis smulkiomis rankomis.
Tavo vardas buvo nuostabi vieta pradėti. Mūsų laimė, pa
saulyje Gvineverių Bėk nedaug —tik viena. Pirmiausia, ką
turėjau rasti - tai tavo namus, o internetas buvo sukurtas
galvojant apie meilę. Jis suteikė man tiek daug tavęs, Beke,
tavo tviterio profilį:
@nerealiojiBekė
Man niekada nešovė mintis, kurios nebūčiau išsakiusi. Aš ra
šau istorijas. Aš skaitau istorijas. Kalbuosi su nepažįstamaisiais.
Nantaketas —mano vaikystės bičiulis, o Niujorkas —pasileidusi
draugė.
Atvirai pasakoji apie save įvairiuose tinklalapiuose, skel
biančiuose tavo įrašus (nebent nori vadinti juos apybraižomis),
i7
ir menkai užmaskuotuose dienoraščio įrašuose (nebent nori

vadinti juos apsakymais), o eilėraščiai, kuriuos kartais rašai,
atskleidžia tave iki pačių gelmių. Tu —rašytoja, gimusi ir
užaugusi Nantakete, juokauji apie kraujomaišą (bet nesi jos
vaisius), buriavimą (nuo burlaivių tave ima siaubas) ir alko
holizmą (butelis pražudė tavo tėvą ir tu daug apie tai rašai).
Tavo šeimos nariai tiek pat artimi, kiek nutolę. Nežinai, kaip
gyventi čia, mieste, kuriame niekas nieko nepažįsta, nors ket
verius metus pratinaisi studijuodama Braune. Patekai pagal
kandidatų sąrašą ir tebesi įsitikinusi, kad įvyko klaida. Mėgs
ti polentą ir vyšninius Ldrabar batonėlius. Maisto ir aplan
kytų koncertų nefotografuoji, tačiau instagramu naudojiesi
(bet dalijiesi tik senais dalykais, mirusio tėvo nuotraukomis,
vaizdais iš dienų paplūdimyje, kurių niekaip negalėtum pri
siminti). Turi brolį Klaidą. Rinkdami vardus tavo tėvai buvo
tikri subingalviai. Turi seserį, Anją (tikri subingalviai, bet ki
tokie, nei maniau). Nekilnojamojo turto registro įrašai rodo,
kad jūsų namas šeimai priklauso visą amžinybę. Esi kilusi iš
ūkininkų ir mėgsti sakyti, kad Nantakete tavo šeimos namai,
bet tau vietos ten nėra. Viską neigi ir esi tarsi įspėjamasis už
rašas ant cigarečių pakelio.
Anja - salietė ir niekada neišsikraustys. Vaikas, kuris teno
ri pasivaikščiojimų paplūdimiu, aiškios atskirties tarp vasa
ros ir didžiojo niokojimo, būdingo turistiniam sezonui. Anjai
protą susuko tėvas. Rašai apie ją savo pasakojimuose ir paver
ti jaunu berniuku ar senstančia akla moterimi, o kartą —pa
simetusią vovere, bet akivaizdu, kad rašai apie seserį. Tu jai
pavydi. Kodėl jos neslegia ambicijų našta? Gailiesi jos. Kodėl
ji neturi ambicijų?
18
TU
Klaidas vyriausias, jam tenka rūpintis šeimos taksi verslu

saloje. Vedęs, turi du vaikus ir yra taisyklėms vergaujanti šei
mos galva. Iš nuotraukos vietos laikraštyje aišku tiek: savano
ris gaisrininkas, vėjo nugairintu veidu, standartinis amerikie
tis. Tavo tėvo byla tokia pat, kaip bet kurio mažo miestelio
girtuoklio —jis nesigėdija vairuoti išgėręs ar būti neblaivus
viešoje vietoje, o tavo brolis sureagavo tapdamas priešingy
be - visišku, kraštutiniu blaivininku. Jei būtum pirmagimė,
galbūt būtum galėjusi rūpintis šeimos verslu. Tačiau buvai
pavyzdinis vidurinis vaikas, gerai mokeisi ir visą gyvenimą
buvai krikštijama „viltimi“ - ta, kuri ištrūks.
Internetas - nuostabus dalykas, įrašą tviteryje tą dieną pa
skelbei praėjus valandai po mūsų susitikimo:
Užuodžiu sūrainius. #Comerbistromanetukina
Ir, leisk man tau pasakyti, akimirką sunerimau. Gal ne
buvau ypatingas. Manęs, mūsų pokalbio tu net nepaminėjai.
Taip pat: Kalbuosi su nepažįstamaisiais yra eilutė iš tavo tvite-
rio prisistatymo. Kalbuosi su nepažįstamaisiais. Ką, po velnių,
tai reiškia, Beke? Vaikai neturėtų kalbėtis su nepažįstamai
siais, bet tu suaugusi. O gal mūsų pokalbis tau nieko ne
reiškė? Ar esu tik dar vienas nepažįstamasis?Ar prisistatymas
tviteryje yra subtilus būdas paskelbti, kad kekšauji dėmesio,
neturi jokių standartų ir išklausysi bet kurį tave užkalbinu
sį kvaišelį? Ar aš tau nieko nereiškiau? Vyruko knygyne net
nepaminėjai? Po velnių, - pamaniau, —galbūt klydau. Tačiau
tada pradėjau tave tyrinėti ir pastebėjau, kad nerašai apie
nieką, kas iš tiesų svarbu. Manimi su savo sekėjais nesidaly-
tum. Tavo gyvenimas tinkle yra estradinis šou, tad tai, kad
neįtraukei manęs į savo komedinį pasirodymą, veikiau jau
19
reiškia, jog manęs geidi. Galbūt labiau, nei suvokiu, nes da
bar tavo ranka vėl slenka putės link.
Kitas interneto man įteiktas dalykas buvo tavo adresas.
Penkiasdešimt pirmoji Banko gatvė. Tyčiojiesi iš manęs? Tai
ne koks tūžmingas Midtauno kvartalas, kur j darbą ir iš jo
siaučia užvaikytos bitės darbininkės. Tai prašmatnus, mie
guistas, absurdiškai saugus ir brangus nekilnojamasis turtas
Vest Vilidže. Po tavo kvartalą tiesiog trainiotis negaliu; priva
lau pritapti prie vietos pasipūtėlių. Užsuku į dėvėtų drabužių
parduotuvę. Nusiperku kostiumą (verslininkas ir / ar vairuo
tojas ir / ar išlaikomas berniukas), staliaus kelnes ir kažkokį
įrankių diržą (darbininkas per pertraukėlę), ir idiotišką sporti
nį kostiumą (subingalvis, besirūpinantis savo numylėtu kūnu).
Beke, per pirmą apsilankymą vilkiu kostiumą ir man čia labai
patinka. Tai tikrasis Senasis Niujorkas ir tikiuosi išvysti, kaip
gatve susikibę už parankių pereina Edita Vorton ir Truma-
nas Kapotė, nešini graikiškais popieriniais puodeliais su kava,
atrodantys visai kaip pačioje savo šlovės viršūnėje, tarsi būtų
užkonservuoti formaline. Šiame kvartale gyvena princesės, ta
čiau seniai seniai, kai princesės augo gimdose, kai Manhatanas
vis dar buvo viršūnė, čia mirė Sidas Višeusas. Stoviu kitoje gat
vės pusėje ir tavo langai atviri (užuolaidų nėra), ir stebiu, kaip
į Tuppenvare dubenį beri avižinius dribsnius. Tu ne princesė.
Tavo tviteris patvirtina, kad laimėjai kažkokią būsto loteriją:
Em, nenoriu nuskambėti kaip @AnaKendrik4j, bet myliu
jus, nuostabieji @BraunorausvasmiltakmeniaiNY moksliukai,
ir negaliu sulaukti, kolpersikraustysiu į Banko gatvę.
Prisėdu ant prieangio ir įsijungiu paiešką. Brauno uni
versitetas rengia apsakymų konkursą savo absolventams, ku
20
TU
riems reikia būsto Niujorke aukštesnės pakopos studijų metu.

Butas Braunų seimai (kad ir ką tai iš tiesų reiškia) priklausė
daug metų. Sieki kūrybinio rašymo magistro laipsnio, tad
nenuostabu, kad laimėjai loteriją, kuri iš tiesų yra apybrai
žos konkursas. O Ana Kendrik yra aktorė, vaidinanti filme
„Aukšta klasė“ apie koledžo studentes, dainuojančias acappela
konkursuose. Toje merginoje matai save - nesąmonė. Mačiau
tą filmą. Ta mergina niekada negyventų kaip tu.
Žmonės praeina pro pirmame aukšte esantį tavo butą ir
nesustoja paspoksoti, nors esi kaip ant delno. Du langai pla
čiai atviri ir tau pasisekė, kad eismo gatvėje mažai. Turbūt
tai paaiškina apgaulingą tavo privatumo pojūtį. Kitą vaka
rą grįžtu (tuo pačiu kostiumu, nieko negaliu padaryti), o tu
nuoga vaikštinėji prieš atvirus langus. Nuoga! Vėl trainiojuosi
ant prieangio priešingoje gatvės pusėje ir tu manęs nepaste
bi, niekas nepastebi nei manęs, nei tavęs, nejau visi čia tokie
sušiktai akli?
Bėga dienos ir aš pradedu nerimauti. Per daug demons-
truojiesi, tai nesaugu, tereikia, kad vienas iškrypėlis tave pa
stebėtų ir nuspręstų įsibrauti ir tave pasiimti. Po kelių dienų
apsivelku savo dailidės kostiumą ir įsivaizduoju, kad statau
grotas į tavo langus, apsaugau šią vitriną, kurią vadini namais.
Manau, tavo rajonas saugus, bet jo tyloje slypi kažkas mirti
no. Tikriausiai galėčiau vidury gatvės pasmaugti kokį senuką
ir niekas neišeitų laukan manęs sustabdyti.
Grįžtu vilkėdamas kostiumą (daug geriau už dailidės ap-
rėdus) ir užsimaukšlinęs Yankees kepuraitę, kurią radau kito
je dėvėtų drabužių parduotuvėje (taip, aš toks subingalvis!), -
norėjau truputį pasikeisti, jei kartais būtum mane pastebėjusi,
21
bet ne. Tavo pastate gyvenantis vyriškis užkopia mažais laip

teliais (vos trys pakopos), vedančiais išorinių durų link (jos
neužrakintos!), o tos durys taip arti tavo buto. Panorėjęs (o
kas nepanorėtų?) jis galėtų persisverti per turėklus, krum
pliais pabelsti į tavo langą ir pašaukti tave vardu.
Ateinu dieną, naktį ir kaskart man atėjus tavo langai būna
atviri. Tarsi niekada nebūtum mačiusi vakaro žinių ar siau
bo filmo, sėdžiu ant kitoje siauros, švarios gatvės pusėje sto
vinčio pastato laiptų ir apsimetu skaitąs Paulos Foks „Vargšą
Džordžą“, rašąs žinutes verslo partneriams (cha!) ar skam
binąs vėluojančiam draugui ir garsiai sutinkąs palaukti dar
dvidešimt minučių. (Šitai skirta galbūt kažkur užsislėpusiam
kaimynui, įtartinai žiūrinčiam į ant laiptelių sėdintį vyruką;
esu matęs daug filmų.) Tavo atvirų durų politika reiškia, kad
man leidžiama būti tavo pasaulyje. Užuodžiu tavo nekalorin
gus pusgaminius, girdžiu Vampire Weekend, o apsimetęs, kad
žiovauju, ir pažiūrėjęs aukštyn matau, kaip dykinėji, žiovauji,
kvėpuoji. Ar visada buvai tokia? Įdomu, ar buvai tokia Pro-
vidense, ar vaikštinėdavai tarsi norėdama, kad tavo pasikėlę
kaimynai pažinotų tave nuogą, pusnuogę, priklausomą nuo
mikrobangų krosnelėje šildomo maisto ir besimasturbuojan-
čią iki rėkimo. Tikiuosi, ne, tikiuosi, kad už visko slypi kokia
nors priežastis, kurią atėjus laikui man paaiškinsi. Ir dar tu
prie savo kompiuterio, lyg privalėtum priminti savo įsivaiz
duojamai auditorijai, kad esi rašytoja, kai mes (aš) žinome,
kas esi iš tikrųjų: atlikėja, ekshibicionistė.
Visą šitą laiką turiu išlikti budrus. Vieną dieną plaukus
sušukuoju nuo kaktos, kitą dieną sušiaušiu. Privalau išlikti
nepastebėtas žmonių, kurie žmonių nepastebi. Šiaip ar taip,
22
TU
jei paprastam žmogui kas papasakotų apie dažnai nuogą mer

giną, besistaipančią priešais atvirą langą, ir įsimylėjusį vai
kinuką, atsargiai stebintį ją iš kitos gatvės pusės, dauguma
pasakytų, kad ne visi namie būtent man. Tačiau taip yra tau.
Ne todėl, kad visi tie žmonės norėtų sužinoti apie tavo pu
tytę; tavo kaimynams visa mano esybė atrodo atstumianti.
Gyvenu Bed-Stujyje, šešių aukštų name be lifto. Nesileidau
už kiaušų sugriebiamas Koledžo paskolų šūdmalystės drau
gijos. Man moka nešvariais ir turiu televizorių su antena. Tie
žmonės prie mano pimpio neprisiliestų ir su pagaliu. O tavo
putytė jiems lyg paauksuota.
Siurbčioju kavą ant prieangio priešais, rankoje spaudžiu
The Wall Street Journal, kvėpuoju ir žiūriu į tave. Sportinio
kostiumo niekada nevilkiu, nes dėl tavęs, Beke, man norisi
pasipuošti. Prabėga dvi savaitės, iš savo buto išlenda kūninga
dama. Atsistoju - pričiuptas, bet džentelmenas.
- Laba diena, ponia, - pasisveikinu ir pasisiūlau padėti.
Ji sutinka.
- Seniai laikas jums, jauniems vyriškiams, išmokti dera
mai elgtis, - sudžeržgia ji.
- Negaliu jums nepritarti, - atsakau, ir jos vairuotojas ati
daro limuzino dureles.
Jis linkteli man, broliškai. Galėčiau šitai daryti amžinai;
vėl įsitaisau ant priebučio.
Ar todėl žmonėms patinka realybės šou? Tavo pasaulis
man mįslė, matydamas, kur dykinėji (vilkėdama medvilni
nes Victoria's Secret kelnaites, kurių urmu prisipirkai inter
netu; prieš kelias dienas mačiau, kaip draskei paketą) ir kur
nemiegi (sėdi ant tos sofos ir skaitai šlamštą internete), verti
23
mane galvoti, kad galbūt ieškai to seksovo vaikino iš knygų

parduotuvės, galbūt. Čia ir rašai, sėdi visiškai tiesiai, plaukai
susukti į kuodelį, spausdini zuikio greičiu, kol daugiau nebe
gali, ir sugriebi tą žaliosios citrinos spalvos pagalvę, tą pačią,
kurią pasikiši po galva snausdama, ir apsižergi tą daiktą lyg
gyvulys. Palengvėjimas. Dabar pagaliau užmiegi.
Be to, tavo butukas pragariškai ankštas. Buvai teisi tvy-
tindama:
Gyvenu batų dėžutėje. Tačiau viskas tvarkoj, nes Bendža-
minams ant Manolų nečiulpiu. @rausvasmiltakmeniamsneNY
#maistininkė
Mano #Braunouniversitetaspuodelis didesnis už mano butą.
@rausvasmiltakmeniamsneNY#nekilnojamasturtas #NY
Virtuvės neturi, tik plotelį, kuriame buitiniai prietaisai
sugrūsti lyg prekių pavyzdžiai per išpardavimą Bed Bath
& Beyond. Tačiau tavo tvyte slypi tiesa. Nekenti čia gyven
ti. Užaugai dideliame name su kiemu ir sodu. Mėgsti erdvę.
Štai kodėl palieki langus atvirus. Nemoki būti viena pati. O
atsitvėrusi nuo pasaulio tokia ir būtum.
Tavo kaimynai bruzda lyg vaikai - limuzinai pasiima juos
iš didžiulių aplinkinių namų ir dienos pabaigoje pristato at
gal. O tu kamuojiesi erdvėje, skirtoje tarnaitei ar auksaspal
viam retriveriui išnarinta kulkšnimi. Tačiau nekaltinu tavęs,
kad lieki čia. Mes abu mylime Vest Vilidžą ir, jei galėčiau
ten persikraustyti, taip ir padaryčiau, net jei tai reikštų, kad
palengva išsikraustysiu iš proto nuo klaustrofobijos. Pasirin
kai teisingai, Beke. Tavo motina klydo:
Mama sako, kadjokia „dama“neturėtųgyventi batų dėžutėje.
(įprausvasmiltakmeniamsneNY#mamųlogika #nedama
24
TU
Tvytini dažniau, nei rašai, galbūt todėl magistro laipsnio

sieki Naujojoje mokykloje, o ne Kolumbijos universitete. Ko
lumbija tave atstūmė:
Atstūmimas —patiekalas, kurį geriausia patiekti popierinia
me voke, nes tada bent galijį suplėšyti ar sudeginti. #Kolumbi-
janiekogero #gyvenimastęsiasi
Ir tu buvai teisi. Gyvenimas tikrai tęsėsi. Nors Naujo
ji mokykla ne tokia prestižinė, mokytojams ir studentams
tu visai patinki. Daugelis jų dirbtuvių prieinamos interne
te. Didelė koledžo dalis prieinama internete - dar vienas
smūgis vis labiau svarbą prarandančiai elitistinei sistemai,
kurią jie vadina „koledžu“. Po truputį rašai, o jei praleistum
kiek mažiau laiko tvytindama ir apsižergusi pagalvę... bet
iš tikrųjų, Beke, būdamas tavo kailyje, niekada nė neapsi
rengčiau.
Tau patinka duoti vardus ir man įdomu, kaip pavadinsi
mane. Mėgini tviteryje surengti konkursą tavo buto vardui
išrinkti:
Kaip dėl #dėiėmaiesnėuzmanodė£ę
Arba#jogoskilimėliospintasupainiotasubutu
Arba #Aukštosklasėsperziūrųbūdelė
Arba #vietakurpaziūriprolangąirpamataivaikinąišknygynoste-
bintįtaveimusišypsaiirpamojuojiir
Taksistas užgula garsinį signalą, nes per gatvę nesidairy
damas žygiuoja kažkoks tik iš dušo išlindęs subingalvis, iš
šliaužęs tiesiai iš dienos šviesos neišvydusio Breto Istono
Eliso juodraščio. Jis tarsteli atsiprašau, bet nenuoširdžiai, ir
braukia ranka per šviesius plaukus.
Jis turi per daug plaukų.
*5
C A R O L I N E KERNES
Ir lipa tais laipteliais, tarsi būtųjų savininkas, tarsi jie būtų

jam pakloti, ir durys atsiveria dar neužlipus, o jas atidarai tu,
ir dabar esi čia, vediesi jį vidun, bučiuoji dar durims neužsi-
vėrus, o dabar tavo rankos
tokios smulkios rankos
jo plaukuose ir aš nematau nė vieno iš jūsų, kol neatsi-
duriate svetainėje, kur jis atsisėda ant sofos, o tu nusiplėši
palaidinę, užsilipi ant jo ir triniesi lyg striptizo šokėja, ir visa
tai neteisinga, Beke. Jis nuplėšia tavo medvilnines kelnaites,
pliaukši per užpakalį, tu spygčioji, o aš pereinu per gatvę ir
parimstu ties gretimu pastatu, nes turiu tai girdėti.
Atsiprašau, tėveli, atsiprašau!
Pakartok, mergyte.
Atsiprašau, tėtuk.
Tu bloga mergaitė.
Aš bloga mergaitė.
Nori gauti per užpakaliuką, tiesa?
Taip, tėtuk, noriu gauti per užpakaliuką.
Jis tavo burnoje. Įsakinėja tau. Pliaukši. Kartais prieina
Trumanas Kapotė, žvilgteli, sureaguoja, tada nusuka žvilgs
nį. Niekas nepraneš apie tai policijai, nes niekas nenori pri
pažinti žiūrįs. Po velnių, čia juk Banko gatvė. Ir dabar tu
dulkiniesi su juo, o aš grįžtu į savo gatvės pusę, kur matau,
kad jis su tavimi nesimyli. Įsikimbi jam į plaukus - per daug
plaukų - taip, lyg tai galėtų išgelbėti tave ir tavo istorijas. Nu
sipelnei geriau ir tai negali būti malonu, tai, kaip jis sugriebia
tave, didelėmis, silpnomis, niekada nedirbusiomis rankomis,
tai, kaip baigęs jis pliaukšteli tau per užpakalį, tu nušoki, at-
siremi į jį ir jis nustumia tave, o tu leidi jam rūkyti savo bute,
26
TU
nors pati nerūkai, jis krato pelenus į tavo Brauno puodelį -

didesnį už tavo butą, —o tu žiūri „Aukštą klasę“, kol jis rūko,
rašo žinutes ir stumia tave į šalį, kai palinksti į jį. Atrodai
liūdna ir
niekaspasaulyje neturi tokių smulkių rankų,
išskyrus tave ir mane. Kodėl aš toks tikras? Prieš tris mė
nesius, prieš pažindama mane, patvytinai štai ką:
Gal visi galėtume atvirai pripažinti, kad apie #EEKaming-
sas žinome is #Hanairseserys? Gerai. #daugiaujokioŠ #apsime-
tinėjimopabaiga
Matai, kaip kalbėjai su manimi dar prieš mane pažinda
ma? Išeidamas Paulos Foks „Beviltiškų veikėjų“ jis nelaiko.
Jis - šviesiaplaukis mizoginistas, statąs apykaklę ir pučiantis
plaukus iš akių. Jis pasinaudojo tavimi, nėra tavo draugas ir
aš turiu eiti. Tau reikia po dušu.
3
prieš tave buvo kendisė . Ji taip pat buvo užsispyrusi,

taigi su tavimi elgsiuosi kantriai, taip, kaip su ja. Negalvosiu
apie tave blogai dėl to, kad savo sename, griozdiškame kom
piuteryje rašai apie kiekvieną supistą dalyką pasaulyje, išsky
rus mane. Nesu idiotas, Beke. Žinau, kaip peržiūrėti kietąjį
diską, ir žinau, kad manęs jame nėra ir kad neturi nieko net
panašaus į užrašų knygutę ar dienoraštį.
Viena galima teorija: apie mane rašai savo telefono užraši
nėje. Vilties dar yra.
Tačiau neketinu atsitraukti. Aišku, esi unikaliai seksuali.
Įrodymas: tu tiesiog ryte ryji neįpareigojančių pažinčių skel
bimus ir kopijuoji mėgstamiausius į didžiulį failą savo kom
piuteryje. Kodėl, Beke, kodėl? Laimė, „neįpareigojančiomis
pažintimis“ tu neužsiimi. Ir tikriausiai merginoms patinka
rinkti daiktus - ar tai būtų lapinių kopūstų sriubos receptai,
ar negrabiai aprašytos, gramatiškai įžeidžiančios tėtukiškos
fantazijos, sukurptos neviltyje skendinčių vienišių. Ei, aš vis
dar čia; priimu tave tokią, kokia esi. Taigi leidai tam iškry
pusiam blondinui daryti tau tai, apie ką skaitei tuose skelbi
muose. Tačiau bent jau turi ribas. Tas iškrypėlis nėra tavo
28
TU
vaikinas; išsiuntei jį į gatvę, kur jam ir vieta, lyg būtum juo

pasišlykštėjusi, kaip ir turėtų būti. Aš skaičiau visus naujau
sius tavo elektroninius laiškus ir tikrai žinau: apie tai, kad
jis buvo tavo bute, tavyje, tu niekam nepapasakojai. Jis nėra
tavo vaikinas. Svarbu tik tai, ir aš pasiruošęs tave rasti, ir ga
liu tave rasti, ir esu skolingas tai Kendisei. Brangioji Kendisė.
Pirmą kartą Kendisę išvydau Glasslands Brukline. Ji grojo
fleita grupėje su broliu ir seserimi. Jų muzika tau patiktų. Jie
vadinosi Martyr ir iškart panorau ją pažinti. Buvau kantrus.
Sekiojau juos po visą Brukliną ir žemutinį Manhataną. Jie
grojo gerai. Populiariausių keturiasdešimtuke niekada nebū
tų atsidūrę, bet kartais kokia nors jų daina atsidurdavo nie
kam tikusiame seriale paaugliams per CW ir jų tinklalapis
tiesiog sprogdavo nuo lankytojų. Įrašų kompanijos jie neturė
jo, nes dėl nieko neįstengė sutarti. Šiaip ar taip, Kendisė buvo
gražiausia, pagrindinė grupės muzikantė. Būgnais grojo jos
brolis, standartinis niekam tikęs tipelis, o sesuo buvo negraži
ir talentinga.
Negali tiesiog imti ir privaryti prie merginos po koncerto,
ypač tada, kai grupės muzika yra ambientinis techno-elektro
šlamštas ir aplinkui ištisai sukinėjasi kontroliuojantis psicho
patas brolis (beje, jei ne seserys, jis į grupę niekada nebūtų
patekęs). Turėjau pasigauti Kendisę vieną. O dėl „globėjiško“
brolio negalėjau būti koks nors ją kabinantis tipelis. Būčiau
tiesiog miręs, jei nebūčiau gavęs jos apkabinti ar bent jau ne-
pamėginęs to padaryti. Taigi ėmiausi improvizacijos.
Vieną vakarą prie Glasslands, kur viskas ir prasidėjo, prisi
stačiau grupei kaip naujasis Stop It Records asistentas. Pasisa
kiau ieškąs naujų grupių. Na, grupėms patinka, kai talentų
29
( A KOL I NE KEP N ES
ieškotojai atkreipia į jas dėmesį, tad po kelių minučių jau sė

dėjau kabinoje ir gėriau viskį su Kendise ir jos erzinančiais
broliu ir seserimi. Jos sesuo išėjo; gera mergaitė. Tačiau bro
lis buvo tikra bėda. Negalėjau nei pabučiuoti, nei paprašyti
Kendisės numerio. „Parašyk man laišką, - pasakė ji. - Galė
siu jį nufotografuoti ir įdėti į instagramą. Mums patinka, kai
su mumis susisiekia įrašų kompanijos.“
Taigi pasielgiau taip, kaip būtų pasielgęs bet kuris Elio-
tas „Hanoje“. Patykojau šalia Stop It Records - mažos, apgai
lėtinos skylės - ir pastebėjau kasdien ateinantį ir išeinantį
vaikį, kurį vadino Pitersu. Prieš ir po darbo jis įsmukdavo į
skersgatvį parūkyti žolės. Negalėjai jo kaltinti, turint ome
ny visą tą šūdą, su kuriuo jam tekdavo taikstytis darbe. Pi-
tersas dirbo asistentu visiems tiems šlykštiems įrašų kom
panijos viršininkėliams aptemptais džinsais, vadinantiems
akinius aksesuarais, reikalaujantiems saldiklio be kalorijų ir
daugiau parmezano. Taigi vieną dieną pasiėmęs suktinę įsi
taisiau tame skersgatvyje ir paprašiau Piterso prisidegti. Su
juo susidraugauti buvo lengva - ant žemiausios pakopos sto
vintys žmonės trokšta kitų žmonių dėmesio. Papasakojau
jam apie keblumus su Kendise - kaip pasisakiau dirbąs Stop
It Records ir tai jam kilo mintis parašyti jai iš savo adreso
(,assti@stopitrecords.com) ir apsimesti manimi. Kendise atrašė
lyg apsvaigusi, nesitverdama savo kailyje. Ir, žinoma, ji davė
man {assti) savo telefono numerį.
Dėl to, kad pasinaudojau Pitersu, sąžinė manęs nekamavo;
kad jau taip, tai jis galiausiai bent iš tolo pasijuto turįs galios.
Norint gauti merginą kartais tenka sužaisti faktais. Mačiau
pakankamai romantinių komedijų, kad žinočiau; romantiš-
30
TU
ki vaikinai, tokie kaip aš, nuolat įsivelia į panašias kebeknes.

Keitė Hadson karjerą padarė tik todėl, kad įsimylėję žmonės
kartais meluoja apie tai, kur dirba. O Kendisė tikėjo, kad esu
talentų medžiotojas. Prieš pasakydamas tiesą palaukiau, kol
kartu išbuvome mėnesį. Iš pradžių ji įsiuto (kartais mergi
nos supyksta, net kai vaikinas yra Metjus Makonahis), bet aš
priminiau jai už visko slypinčią komedinę romantinę tiesą:
šiame pasaulyje teisybės nėra. Aš išmanau muziką. Esu pro
tingas. Manau, kad Martyr nusipelno būti pastebėti ir garbi
nami. Jei būčiau baigęs kokį humanitarinį koledžą, mūvėjęs
vintažines kojines ir laikęsis nuostatos, kad menų bakalauro
laipsnis suteikia proto ir galimybę įsidarbinti, būčiau galėjęs
gauti nemokamą praktiką šūdinoje įrašų kompanijoje ir pa
vertęs ją tokiu pat šūdinu darbu. Tačiau aš tokių pasenusių
pažiūrų nesilaikau. Esu nepriklausomas. Iš pradžių ji suprato,
tačiau jos brolis - ne, tai viena priežasčių, kodėl mums su
Kendise nieko neišėjo.
Laimė, nieko nesigailiu. Mano bėdos su Kendise tebuvo
praktika prieš šią akimirką. Turėjau įsigauti į tavo butą, Beke.
Ir žinojau, ką turiu padaryti.
Taigi paskambinau dujų bendrovei ir pranešiau apie nuo
tėkį tavo bute tuo metu, kai žinojau tave būsiant šokių pa
mokoje. Po jos visada geri kavą su drauge iš šokių grupės
ir tai vienintelis laikas, kai tikrai nebūni prie kompiuterio.
Dujininko laukiau ant savo priebučio priešingoje gatvės pu
sėje. Jam atvykus pasakiau esąs tavo vaikinas ir kad atsiuntei
mane jam padėti.
Pagal įstatymą visi dujų nuotėkiai turi būti ištirti, o bičų
įstatymas skelbia, kad tokie vidurinės nebaigę vyrukai kaip
3i
aš moka susitarti su vyrukais, dirbančiais dujų bendrovėje.

Ką galiu pasakyti? Žinojau, kad jis patikės, kad esu tavo vai
kinas, ir mane įleis. Taip pat žinojau, kad jis mane įleis net
manydamas, jog esu apsimelavęs pamišėlis. Negali tiesiog iš
sikviesti dujininko ir nepasirodyti, Beke. Rimtai.
Jis išeina ir pirmiausia paimu tavo kompiuterį, atsisėdu
ant sofos, pauostau žaliąją pagalvę, atsigeriu vandens iš tavo
Brauno puodelio. Išploviau jį, nes tebesijautė pelenai (tu ne
moki plauti indų). Skaitau tavo apsakymą, pavadintą „Ką
pirkdamas Kia galvojo Vailis“. Jis apie seną vyruką iš Kalifor
nijos, perkantį šūdiną importinį automobilį ir jaučiantį, kad
tai paskutinis jo kaubojiško gyvenimo pėdsakas. Netikėtu
mas tas, kad jis nebuvo tikras kaubojus. Jis tiesiog vaidino
kaubojus vesternuose. Tačiau vesternų daugiau nefilmuoja
ir Vailis niekada neprisitaikė. Automobilio niekada neturėjo,
nes daugumą dienų praleido kavinėje, kurioje tokie vyrukai
kaip jis sėdinėdavo kalbėdamiesi apie senas geras dienas. Ta
čiau neseniai paskelbė įstatymą, draudžiantį rūkyti, —drau
džiantį parašei kursyvu, tai atrodo miela, —taigi dabar senoji
šutvė nebeturi kur rūkyti ir pasakoti istorijų. Pasakojimo pa
baigoje Vailis sėdi savo Kia ir neprisimena, kaip užvesti auto
mobilį. Jis laiko raktelį, kuris tėra miniatiūrinis kompiuteris,
ir suvokia nežinąs, kur važiuoti, tad nusiperka elektroninę
cigaretę, grįžta į kavinę ir sėdi rūkydamas.
Nesu koks genialus magistrantūros studentas iš tavo dirb
tuvių - garbės žodis, Beke, nei tavęs, nei tavo istorijų jie ne
supranta, - bet tu ilgiesi to, kas buvo. Esi mirusio vyruko
dukra, skersai ir išilgai. Supranti Paulą Foks ir trokšti suvokti
viską, kas yra Senieji Vakarai, tad tavo apsistojimas Niujorke,
32
TU
net laikinas, yra savižudiškas žingsnis. Tu užjaučianti; apie

senus aktorius rašei dėl iliustruotų knygų savo bute, jose tiek
daug nuotraukų iš vietų, į kurias negali nukeliauti, nes jų
daugiau nebėra. Tu romantikė, ieškanti Konio salos be nar
kotikų prekeivių ir popieriukų nuo kramtomosios gumos, ir
nekaltos Kalifornijos, kurioje tikri ir netikri kaubojai keitėsi
istorijomis gerdami kavą iš skardinių puodelių. Nori keliauti
į vietas, į kurias negali.
Vonios kambaryje, užsidariusi duris, sėdi ant tualeto,
spoksai į Einšteino nuotrauką. Kovodama su savo žarnomis
mėgsti žiūrėti jam į akis. (Ir patikėk manim, Beke, kai būsi
me kartu, tavo bėdos dėl skrandžio baigsis, nes aš neleisiu tau
gyventi šaldytu mėšlu ir skardinėmis limonado, pavadinto
sriuba.) Einšteinas tau patinka, nes jis regėjo tai, ko nematė
niekas. Be to, jis nėra rašytojas. Jis tau ne konkurentas - nei
dabar, nei kada nors.
Įsijungiu televizorių, dažniausiai tu žiūri „Aukštą klasę“, ir
dabar, feisbuke matydamas tavo koledžo gyvenimą, visiškai
suprantu, kodėl. Galiausiai esu viduje, tyrinėju tavo istori
ją nuotraukose. Acapella nedainavai, aistros ar tikrosios mei
lės irgi neatradai. Dažnai prisigerdavai su savo geriausiomis
draugėmis Čana ir Line. Dar yra trečia draugė, labai aukš
ta ir itin liesa. Šalia jos tu ir kitos dvi atrodote neūžaugos.
Ši j vidinį ratą nepatenkanti draugė nepažymėta nė vienoje
nuotraukoje, bet privalo turėti kokią nors atperkančią savybę,
nes iš pažiūros tu labai didžiuojiesi šia draugyste, trukusia
nuo pat vaikystės. Nepažymėtoji mergina visose nuotraukose
atrodo liūdna. Jos nesišypsanti šypsena mane persekios - lai
kas keisti temą.
33
Esi susitikinėjusi su dviem vaikinais. Čarlis atrodė taip,

tarsi nuolat bandytų atsigauti po Deivo Metjuso koncerto.
Būdama su juo sėdėdavai ant žolės ir vartodavai klubinėtojų
mėgstamus narkotikus. Pasprukai nuo to narkotikų atbukin
to bukapročio ir kritai į degtuko plonumo rankas, priklau
siusias išlepintam pankui, vardu Heleris. Ne į temą - Hele
rį aš pažįstu, ne asmeniškai, bet jis kuria grafinius romanus,
parduodame juos knygyne. Bent jau šiuo metu, bet, savaime
suprantama, pirmas mano darbotvarkės punktas per kitą pa
mainą bus nukišti Helerio knygas į rūsį.
Lankeisi Paryžiuje ir Romoje, o aš niekada nesu išvykęs iš
šalies, ir to, ko ieškojai, niekada neatradai nei Heleryje, nei
Paryžiuje ar Romoje, nei koledže. Čarlį palikai dėl Helerio.
Ir buvai šalta; Čarlis tavęs niekada nepamiršo. Nuotraukose
jis iki šiol atrodo nuolat girtas. Helerį garbinai, o jis niekada
neatsakė tuo pačiu, bent jau ne feisbuke. Daugybėje žinučių
tu jį garbini, o jis niekada neatsako. Tada vieną dieną tapai
vieniša ir tai, kaip draugai „pamėgo“ tavo statusą, nepalieka
abejonių, kad tai jis paliko tave.
„Aukšta klasė“ baigėsi, einu į tavo miegamąjį, ant tavo lo
vos, nepaklotos, girdžiu, kaip rakto skylutėje sukasi raktas,
mano mintys pradeda skrieti žaibo greičiu, namo savininkas
šiandien irzliai skundėsi dujininkui...
Mažiausias butaspastate, mažiausia sukrulta raktaskylė, vi
sada stringa...
... ir girdžiu, kaip kiši raktą į spyną, durys atsidaro, o bu
tas mažas ir tu viduje.
Buvai teisi, Beke. Tai sušikta batų dėžutė.
34
4
niekada n e in u į g rinpo intą , kur žmonės užsigeria vis

kį agurkų sūrymu, bet darau tai dėl tavęs, Beke. Visai kaip
dėl tavęs susižeidžiau nugarą iškritęs pro langą, kad nepama
tytum manęs, kai stengiausi tave išvysti, pažinti. Ir neken
čiu to, kad gali mane čia išvysti ir pamanyti, kad esu koks
mulkis, pervertinąs Vice kultūrinę vertę ir geriąs viską, ką tik
Vice liepia. Beke, koledže nesimokiau, tad būdamas suaugęs
žmogus nešvaistau laiko mėgindamas iš naujo išgyventi tai,
ką būčiau patyręs ten. Nesu koks skystaklynis subingalvis,
niekada neišdrįsęs gyventi taip, kaip iš tikrųjų yra čia ir da
bar. Gyvenu tam, kad gyvenčiau, ir užsisakyčiau dar vieną
degtinės su sodos vandeniu, bet tada turėčiau užkalbinti bar
meną, vilkintį marškinėlius su Bukovskiu, ir jis manęs vėl
paklaustų, kokio sodos vandens noriu.
Jaučiuosi suirzęs, o tu skaitai, mūvi skylėtas geltonas ko
jines, ir per daug stengiesi. „Šarlotės voratinklį“ palikai pra
eityje, bet labai karštai vis vien neatrodai. Turėjau išlipti pro
tavo langą, kristi žemai, bet nukristi yra nukristi, man skau
da nugarą ir jei darsyk išgirsiu žodį sūrymas, prisiekiu —ne
susivaldysiu.
35
C A R O L I N E KERNES
Prie staliuko šalia sėdi tavo draugai, triukšmingi ir neiš

tikimi, tikri krušliai auliniais batais ir nualintais plaukais,
tylomis įžeidžiančiais visas tyčia tai darančias merginas iš
Džersio. Jūsų trijulė kartu mokėtės Braune, dabar visi gyve
nate Niujorke, nekenčiate „Merginų“, be paliovos dėl jų skun
džiatės, bet argi ne šito savo gyvenimuose siekiate? Bruklino,
vaikinų ir sūrymui
Sėdi su kitais rašytojais, tai leidžia tavo draugams pliurpti
apie tave, ir, deja, jie teisūs: tau daug labiau rūpi būti rašyto
ja - komplimentai, viskis, - nei iš tiesų rašyti. Deja, tuo pat
metu jie ir klysta: visi šioje patalpoje per daug primaukę sū
rymo, kad suprastų tavo apsakymą apie kaubojų.
Tavo draugai pavydi. Didžioji kritikė yra Čana, moteriška
Adamo Levaino versija blizgančiomis akutėmis ir niekuo ne
pateisinamu pasitikėjimu savimi.
- Paaiškink man dar kartą, kokia nauda iš šito magistrinio
šūdo, jei nesi Lena Danham.
- Manyčiau, galėtum mokyti? - atsako Line.
Viduje ji mirusi, tarsi lavonas. Instagramina metodiškai,
kliniškai, tarsi rinktų įrodymus gynybai, lyg visas jos gyve
nimas priklausytų nuo įrodymo, kad ji gyvena. Tvytindama,
kokia pakylėta jaučiasi būdama #skaitymaiLulu, ji balsu iš ta
vęs šaiposi, ir prisiekiu, Beke, tuoj pratrūksiu.
Vėl Line:
- Ar manai, kad tai lyg atidarymas parodos, į kurią nueini kar
tą ir esi atsiskaitęs... ar tai bus lyg... privaloma kiekvieną savaitę?
- Ar sušiktą pakylą statau kaskart užbaigusi modelį? - su
putoja Čana. - Ne. Aš dirbu ir dirbu, kol turiu visą kolekciją.
O tada padirbėju dar.
36
TU
- Ar Persike ateis?
- Nepaleisk šito į eterį.
Galbūt jie kalba apie tą aukštą nesišypsančią merginą, bet
paklausti juk negaliu.
-Atsiprašau, - atsidūsta Line. - Parodų atidarymuose
bent jau dykai duoda vyno.
- Parodų atidarymuose bent jau būna meno. Atsiprašau,
bet sušiktas kaubojus?
Line gūžteli pečiais, visi pliurpia toliau tarsi kulkosvai
džiai, kurie nenurimsta, negali nurimti.
- Ir ar galim pakalbėt apie jos aprangą?
- Ji pernelyg stengiasi. Atrodo truputį liūdnai.
- Ką, po velnių, ji galvojo maudamasi tas tampres?
Line atsidūsta, patvytina, atsidūsta, vėl sutrata kulkosvai
dis, paskutinė papliūpa.
- Nenuostabu, kad į Kolumbiją ji neįstojo, - trinkteli Čana.
- Man atrodo, viskas dėl Bendžio, - tarsteli Line. - Man
jos gaila.
Bendžioi
- Na, taip jau būna, kai įsimyli sociopatišką vakarėlių liūtą.
Išgirstu tik įsimyli ir tu jį myli, ir meluoji, jiems, savo kom
piuteriui, sau, ir manai, kad jie to nežino, o jie žino, ir o, ne.
Bendžis. Ne.
Privalau neprarasti savitvardos, dėmesio. Line atsidūsta.
- Tu tiesiog pikta.
- Aš realistė, - įsižeidžia Čana. - Bendžis menkas snobiš
kas įnagis. Jis tik šniaukščia brangius narkotikus ir apsimeta
verslininku.
- Ką jis baigė? - nori žinoti Line.
37
- Kam tai rūpi? —atšauna Čana ir man rūpi, knieti suži

noti daugiau ir verkti, nenoriu, kad mylėtum ką nors kitą,
išskyrus mane.
- Na, vis vien norėčiau, kadjis geriau suja elgtųsi, - sako Line.
Čana užverčia akis, kramsnoja ledo kubelius ir nepritaria.
- Zinai, ką? Bekė pasikėlusi. Ir Bendžis. Man negaila nė
vieno. Ji verčia mus apsimetinėti, kad yra rašytoja, o jis - visą
pasaulį, kad yra išradėjas. Koks absurdas. Jie tiesiog įsimylėję
save. Nekalbame apie pernelyg jautrias, nukamuotas sielas,
rašančias eilėraščius apie visko beprasmybę ar dar ką.
Linei nuobodu, man taip pat. Ji pamėgina atitraukti Čaną
nuo tulžingo srauto:
- Dabar jaučiuosi tokia stora.
Čana suniurni. Merginos būna bjaurios.
- Matei visą tą šūdą apie jo organinio sodos vandens kom
paniją? - paklausia ji. - Bruklinas verčia mane norėti persi
kraustyti į Los Andželą, nusipirkti dėžę Red Bull ir kaifuoti
nuo Marajos Keri.
- Turėtum šitą patvytinti, - atsiliepia Line. - Bet ne bjauriai.
Tu ir kiti rašytojai keičiatės apsikabinimais, vadinasi, tuoj
ateisi čia, ir Line negailestingai miela. Ji pasimaivo:
- Man jos gaila.
Čana šnarpšteli.
- Man tiesiog gaila kaubojų. Jie nusipelnė geriau.
Palengva artiniesi prie staliuko, jie turės liautis apie tave
kalbėję, taigi be galo apsidžiaugiu, kai pagaliau prieini ir ap
kabini savo dviveidžius draugus. Jie teatrališkai ploja, veid
mainiškai giria, o tu mauki viskį, lyg gėrimu galėtum prasi
skinti kelią iki Pulicerio premijos.
38
TU
- Merginos, ką jūs, - sakai ir atrodai labiau apgirtusi, nei

maniau pirma. - Mergina gali atlaikyti tik ribotą kiekį kom
plimentų ir kokteilių.
Čana uždeda delną tau ant rankos.
- Mieloji, kokteilių gal nebereikia?
Tu atitrauki ranką. Tai tavo vakarėlis po gimdymo. Pa
gimdei istoriją ir kas dabar?
- Jaučiuosi puikiai.
Line mosteli padavėjai.
- Ar galima tris? Šitai merginai reikia skystos drąsos.
- Man nereikia jokios drąsos, Line. Tiesiog užlipau ten ir
perskaičiau suknistą pasakojimą.
Čana pabučiuoja tau į kaktą.
- Ir iš tos sumautos istorijos išspaudei viską iki paskutinio lašo.
Tu nepatiki ir nustumi ją šalin.
- Eikit abi ir užsikruškit.
Gerai, kad matau šią tavo pusę, pagiežingą girtuoklę. Jei
ketini ką nors mylėti, gerai pažinti juos iš visų pusių, dabar
tavo draugų nekenčiu kiek mažiau. Jie persimeta žvilgsniais,
tu žvilgteli baro link.
- Ar Bendžis jau išėjo?
- Mieloji, ar jis turėjo ateiti?
Atsidūsti, lyg būtum tai girdėjusi anksčiau, lyg dabar ne
turėtum kantrybės, ir paimi savo įskilusį telefoną. Line su
griebia už jo.
- Beke, ne.
- Atiduok mano telefoną.
- Beke, - įsiterpia Čana. - Tu jį pakvietei ir jis nepasirodė.
Pamiršk tai. Pamiršk jį.
39
- Jūs Bendžio nekenčiat, - ištari. - O jeigu jam kas nors

nutiko?
Line nusuka akis, Čana šnirpšteli.
- Kas, jei jis... subingalviši
Matosi, kad Line niekada daugiau nenori apie tai kalbė
ti. Iš visų trijų merginų ji vienintelė galiausiai išsikraustys iš
Niujorko j mažesnį, lengviau įveikiamą miestą, kur nebūna
skaitymų, merginos geria vyną, o šeštadienio naktimis iš vie
tos muzikos aparatų skamba Maroon $. Ji fotografuos savo
neišvengiamus kūdikius su tokiu pat užsidegimu, su kokiu
dabar įamžina taureles, tuščius stiklus, savo batus.
Tačiau Čana su mumis iki gyvos galvos, lyg trečias ratas
visam keliui:
- Beke, paklausyk manęs. Bendžis - subingalvis. Supratai?
Noriu surikti TAIP, bet sėdžiu. Tyliu. Bendžis.
- Paklausyk, Beke, - toliau keikiasi Čana. - Kai kurie vy
rukai yra subingalviai ir privalai su tuo susitaikyti. Gali nu
pirkti jam visas pasaulio knygas ir jis vis vien bus Bendžis.
Jis niekada nebus Bendžaminas ar, Viešpatie apsaugok, Benas,
nes neprivalo, nes jis - amžinas kūdikis, supranti? Tegu ima
ir atsiknisa su tuo savo sodos vandeniu ir kvailu sumautu
vardu... Noriu pasakyti, Bendžis?Rimtai? Jis gal juokauja? Ir
taip, kaip jis šitą vardą taria. Tarsi azijietišką ar prancūzišką.
Bendžyyys. Jėzau, tegu jau atsiknisa.
Line atsidūsta.
- Niekada iš tikrųjų apie tai negalvojau. Bendžis. Bendžyyys.
Pasigirsta šioks toks juokas, o aš sužinojau šį tą apie Ben-
džį. Man tai nepatinka, bet privalau susitaikyti. Bendžis tik
ras, užsisakau dar degtinės su sodos vandeniu. Bendžis.
40
TU
Sukryžiuoji rankas, su sūryminiais kokteiliais grįžta pada

vėja, nuotaika už stalo pasikeitė.
- Taigi jums tikrai patiko mano pasakojimas?
Line negaišta:
- Nė nežinojau, kad tiek daug išmanai apie kaubojus.
- Neišmanau, - atsakai.
Tavo nuotaika subjūra, pakeli taurę, išlenki, merginos vėl
susižvalgo.
- Daugiau niekada neprivalai kalbėti apie tą subingalvj, -
tarsteli Čana.
- Gerai, - sutinki tu.
Line pakelia savo taurę, Čana - savąją, o tu - tuščią taurę.
Čana skelbia tostą:
- Už tai, kad daugiau niekada nekalbėtume apie tą pasi
rodyti nesiteikiantį krušlių su jo sušiktu sodos vandeniu ir
supista šukuosena.
Visos susidaužiate, bet jos turi, ką gerti, o tavo taurė išseko.
Išeinu laukan, kad žinočiau, kada išeisi tu.
Pasirodo kažkoks subingalvis, apsivemia.
Nuo sūrymo, net neabejoju.
5
be penkiolikos m inučių trečią ryto Grinpointo aveniu

metro stotyje laukiame trise, noriu surišti tavo batų raištelius.
Jie atsirišę. Ir tu pernelyg girta, kad stovėtum taip arti bėgių.
Nugara remiesi j žalią stulpą, tavo kojos ištiestos taip, kad
pėdos remiasi į geltoną įspėjamąją zoną, platformos pakraštį.
Stulpas turi keturias puses, bet privalai stovėti toje, kuri at
gręžta į bėgius. Kodėl?
Turi mane, aš tave apsaugosiu, o vienintelis kitas žmogus
šioje pragaro skylėje - benamis vyriškis, jis dabar lyg kitoje
planetoje, ant suoliuko dainuoja: Garvežy, garvežy, numeris
devintas, Niujorko tranzitinėj linijoj, jei mano traukinys nulėks
nuo bėgių, pakelkjį, pakelkjį, pakelk.
Šitą dainos posmą dainuoja be perstojo, garsiai, o tu sulin
dusi į telefoną, negali vienu metu rašyti, stovėti ir klausytis jo
muzikinio puolimo. Vis slysčioji - tavo batai seni, nutrintais
padais, —ir oras pradeda vėsti. Mums šioje skylėje ne vieta;
tai minų laukas iš tuščių skardinių, popierėlių ir daiktų, ku
rių nereikia niekam, net dainuojančiam benamiui. Tavo šut
vė gyvena, kad važiuotų pražūties traukiniu, lyg taip galėtų
įrodyti, kad yra tikri, bet tavo draugai nesupranta, kad šiam
42
TU
traukiniui geriau be jų su savo Miller High Life skardinėmis

ir sūrymu dvokiančiais vėmalais.
Tavo pėda slysteli. Vėl.
Išmeti telefoną, jis nukrenta geltonoje zonoje, pasisekė,
kad ne ant bėgių, mane išpila šaltas prakaitas, norėčiau su
griebti tau už parankės ir palydėti į kitą stulpo pusę. Tu per
arti bėgių, Beke, ir gerai, kad esu čia, nes neįstengtum nie
ko padaryti, jei parkristum ar paskui tave atsektų koks iš
krypėlis, nesveikas prievartautojas. Tu pernelyg girta. Tavo
sportinių batelių raišteliai per ilgi, laisvai surišti, o užpuo
likas prispaustų tave prie grindų ar stulpo, nuplėštų tas jau
sudraskytas tampres, perrėžtų medvilnines Victoria’s Secret
kelnaites, uždengtų rausvą tavo burną riebaluota ranka, o
tu nieko negalėtum padaryti ir tavo gyvenimas jau niekada
nebebūtų toks pats. Gyventum bijodama metro, pabėgtum
atgal į Nantaketą, vengtum neįpareigojančių pažinčių skelbi
mų, metus ar dvejus kas mėnesį tikrintumeisi dėl LPL.
Tuo tarpu benamis nesiliauja dainavęs garvežy, garvežy, jis
dukart apsišlapino net neatsistodamas to padaryti. Sėdi savo
šlapime ir, jei koks iškrypėlis būtų paskui tave atsekęs užbaig
ti to, ką pradėjai tomis suplėšytomis tamprėmis, šitas bičas
tiesiog toliau dainuotų ir myžtų, myžtų ir dainuotų.
Tu paslysti.
Vėl.
Piktai pažvelgi į benamį ir subambi, bet jis kitoje plane
toje, Beke. Ir jis nekaltas, kad nusigėrei iki žemės graibymo.
Ar jau minėjau, kad tau pasisekė, jog turi mane? Tau pasi
sekė. Esu Bed-Stujo vyrukas iš prigimties, blaivus, susikaupęs,
aiškiai suvokiantis savo ir tavo dabartinę aplinką. Saugotojas.
43
Absurdiškiausia, kad, jeigu kas nors mus tris išvystų, dau

guma žmonių pamanytų, jog keistas esu aš, nes atsekiau tave
čia. Tai ir yra šio pasaulio - ir moterų - bėda.
Matai, kaip „Hanoje“ Eliotas sukčiauja norėdamas atsi
durti arčiau svainės, ir sakai, kad tai romantiška, bet, jei ži
notum, ką man teko patirti, kad įsigaučiau į tavo namus, kad
susižalojau nugarą mėgindamas tave pažinti kaip nuluptą -
pasmerktum mane. Kažkuriuo metu pasaulis nustojo mylėti
meilę ir aš žinau, ką darai su savo telefonu. Mėgini pasikal
bėti su Bendžiu, sodos vandenį maukiančiu, pasirodyti ne
siteikiančiu subingalviu pernelyg prašmatnia ševeliūra. Jūsų
susitikimai nėra atsitiktiniai, bent jau tau. Tu jį vaikaisi. Gei
di jo. Tačiau tai praeis.
Dalis problemos yra tas suknistas telefonas. Jame turi
funkciją, leidžiančią matyti, kada tavo žinutes atidaro ir igno
ruoja. O Bendžis sukruštai tave ignoruoja. Jis labiau trokšta
tave atstumti, nei tavyje atsidurti, ar tu šito nori? Bedi į tele
foną. Savo telefoną. Gana to telefono, Beke. Jis tave pribaigs,
nualins tavo balsą ir suluošins pirštus.
Velniop tą telefoną.
Norėčiau nusviesti jį ant bėgių ir laikyti tave, kol lauk
sime, kad jį pervažiuotų traukinys. Jis įskilęs ne be priežas
ties, tą dieną knygyne jį krepšyje palikai irgi ne be priežasties.
Giliai širdyje žinai, kad be jo tau būtų geriau. Tas telefonas
neatneša nieko gero. Nejau nesupranti? Supranti. Kitaip tą
telefoną saugotum. Būtum įdėjusi į dėklą dar neįskilusį. Ne
stovėtum čia mėgindama jį sugraibyti ir leisdama jam vado
vauti tavo gyvenimui. Tikrai norėčiau, kad nušviestum jį ant
bėgių, liktum be ryšio, pasuktum galvą, nužvelgtum mane
44
TU
ir paklaustum: „Gal mes kartais pažįstami?“ O aš sutikčiau,

mes kalbėtumės ir mūsų daina būt\\ garvežy, garvežy, numeris
devintas, Niujorko tranzitinėj linijoj, jei mano traukinys nulėks
nuo bėgių.
- Gal galėtum liautis dainavęs? - suniurzgi, bet tas bičas
per savo dainavimą ir myžimą tavęs net negirdi, jis dainuoja
ir myža, myža ir dainuoja, tu per greitai pasuki galvą ir, po
velnių, neturėtum stovėti taip atsilošusi, bet stovi.
Viskas įvyksta labai greitai.
Ištiesi ranką, bet svyruoji. Išmeti telefoną, puoli norėda
ma jį sugriebti, blogai pastatai koją - „Oi!“ - ir paslysti, už
kliūvi už to prakeikto batraiščio, išsitiesi per visą ilgį, nukren-
ti į blogą pusę, nusiriti nuo geltonos zonos ir atsiduri tikrojoje
pavojaus zonoje. Surinki. Tai greičiausias lėtas kritimas, kokį
esu matęs, dabar tu tik balsas nuo bėgių, klyksmas, benamio
dainavimas nenutyla, garvežy, garvežy, numeris devintas, tai
netinkamas garso takelis tam, ką dabar turiu padaryti, o dar
ta sužalota nugara.
- Gelbėkit!
- Viskas gerai, tuoj padėsiu. Duok ranką.
Tačiau tu tik dar kartą suklyki, atrodai kaip ta mergina
šulinyje iš „Avinėlių tylėjimo“, visai nebūtina taip persigąs-
ti, nes aš čia, tiesiu ranką pasiruošęs tave ištraukti. Drebi ir
spoksai tunelio link, tave kausto baimė, nors turi tik paimti
man už rankos.
- O Dieve, o Dieve, aš galiu mirti.
- Nežiūrėk ten, žiūrėk į mane.
- Aš mirsiu.
Tu žingteli pirmyn, nieko neišmanai apie bėgius.
45
- Nejudėk, pusė viso to šūdo apačioj gali tave nutrenkti.

- Ką? - sukaleni dantimis ir suklyki.
- Tu nemirsi. Imk mano ranką.
- Jis varo mane iš proto, - pasakai ir užsidengi ausis, nes
nenori daugiau girdėti jei mano traukinys nulėks nuo bėgių. -
Tas dainavimas, parkritau per jį.
- Aš bandau tau padėti, - nesiliauju ir tavo akys išsprogsta.
Pažiūri tunelio link, tada aukštyn, tiesiai man į akis.
- Girdžiu traukinį.
- Ne, pajustum jį. Duok ranką.
- Aš mirsiu, —puoli į neviltį.
- Imk mano ranką!
Benamis traukia, tarsi būtume nepatogumas, kurį turėtų
perrėkti - pakelkjį pakelkjį pakelkjį, - o tu užsidengi ausis
ir suklyki.
Jaučiu, kaip netenku kantrybės, galų gale traukinys tikrai
atvažiuos, kodėl turi viską taip apsunkinti?
- Nori žūti? Nes, jei liksi apačioj, tave pervažiuos. Imk
mano ranką!
Pažvelgi aukštyn ir dabar matau naują tavo pusę, tą, kuri
nori mirti, ir žinau, kad tavęs niekas nemylėjo taip, kaip rei
kėtų, tu nieko nesakai, aš irgi ne, nes abu žinome; tu mėgini
mane, mėgini pasaulį. Šiąnakt nuo scenos nulipai tik nutilus
paskutiniams plojimams, neužsirišai batų raištelių ir parkri
tusi apkaltinai pasaulį.
Pakelkjį pakelkjį! Garvežy, garvežy, numeris devintas, link
teliu aš.
- Gerai, - ištiesiu rankas delnais į viršų. - Eikš. Laikau
tave.
46
TU
Nori priešintis. Tave gelbėti sunku, bet aš kantrus, kai

būsi pasiruošusi, apsivysi rankomis mano pečius ir leisi tave
išgelbėti. Pakeliu tave, sportbačiai tabaluoja, užtraukiu ant
geltonos pavojaus zonos, nuridenu ant pilko saugaus betono,
tu drebi ir pritraukusi kelius prie krūtinės atbulomis nurė-
plioji į priešingą nuo bėgių pusę šalia žaliojo stulpo, kur sau
gu atsisėsti, laukti.
Batraiščių vis dar neužsiriši, kaleni dantimis, aš pasislenku
arčiau, parodau į tavo niekam tikusius, plokščius, nesporti
nius sportbačius.
- Ar galėčiau? - paklausiu ir tu linkteli.
Tvirtai užtraukiu raištelius ir surišu dvigubus mazgus,
kaip mane prieš šimtą metų išmokė pusbrolis. Pasigirdus ar
tėjančiam traukiniui tu nustoji kalenti dantimis ir nebeatro-
dai tokia išsigandusi. Nereikia aiškinti, kad išgelbėjau tau gy
vybę. Iš tavo akių ir žvilgančios, išterliotos odos matau, kad
tai supranti. Durims atsidarius į traukinį nelipame. Savaime
suprantama.
6
iš p r a d ž i ų t a k s i v a i r u o t o j a s nenorėjo mūsų vežti.

Tikriausiai aš taip pat nebūčiau norėjęs. Iš taip arti regėję
mirtį atrodome tarsi pamišę. Atrodai tragiškai. Aš toks šva
rus, kad tai net trikdo, švarus lyg sąvadautojas, o tu purvina
tarsi kekšė. Mes tikra pora.
- Tačiau iš tiesų, - sakai kažkelintą kartą kartodama pas
taruosius įvykius. - Tačiau iš tiesų viskam baigiantis nebū
čiau galėjusi gyventi, jei tas bičas nebūtų nustojęs dainuoti.
Noriu pasakyti, žinau, kad tikriausiai atrodžiau visiškai nu
šokusi nuo proto.
- Visiškai pakvaišusi.
- Tačiau mano vakaras buvo nekoks, ir kažkuriuo metu
turi nustatyti taisykles, tiesa? Turi pasakyti: daugiau nebesi-
taikstysiu. Verčiau mirsiu, nei toliau gyvensiu pasaulyje, ku
riame šitas bičas nesiliaus dainavęs ir teršęs bendros aplinkos.
Atsidūsti, myliu tave už tai, kad mėgini viską paversti strei
ku prieš pasitenkinimą savimi, ir kaip smagu su tavimi žaisti.
- Ką gi, tu vis vien buvai ganėtinai girta.
- Na, manau, blaivi būčiau pasielgusi taip pat.
- O jeigu jis būtų dainavęs Rodžerio Milerio versiją?
48
TU
Nusijuoki ir nežinai, kas toks yra Rodžeris Mileris, kaip ir

dauguma tavo kartos žmonių. Prisimerki, pasiglostai smakrą
ir pakartoji viską ketvirtą sykį. Taip, aš skaičiuoju.
- Gerai. Ar kada per vasaros atostogas dirbai kelte?
- Ne, - atsakau.
Tu įsitikinusi, kad iš kažkur mane pažįsti. Sakei, kad susi
pažinome koledže, magistrantūroje, bare Viljamsberge ir da
bar - kelte.
- Prisiekiu, aš tave pažįstu. Žinau, kad iš kažkur tave pažįstu.
Gūžteliu pečiais, tu tyrinėji mane, taip gera, kai tavo akys
manęs ieško.
- Tiesiog jautiesi man artima, nes parkritai, o aš ten buvau.
- Juk buvai ten, tiesa? Man pasisekė.
Žvilgsnio nusukti neturėčiau, bet padarau tai ir negaliu
sugalvoti, ką pasakyti, norėčiau, kad taksi vairuotojas būtų
vienas iš tų, kurie sugeba nepertraukiamai plepėti.
- Tai ką šįvakar veikei? - paklausi.
- Dirbau.
- Ar tu barmenas?
-Aha.
- Tikriausiai tai labai smagu. Girdėti žmonių istorijas.
-Taip, - atsakau atsargiai, nenorėdamas išsiduoti žinąs,
kad rašai apsakymus. - Tai smagu.
- Papasakok man geriausią šią savaitę girdėtą istoriją.
- Geriausią?
Tu linkteli ir noriu tave pabučiuoti. Noriu nusivesti tave
ant bėgių prieš garvežy, garvežy, numeris devintas sustojant
ir praryjant tave, išdulkinti iš tavęs girtumą prieš Niujorko
metro praryjant mus abu. Čia pernelyg karšta ir pernelyg
49
šalta, atsiduoda tortilijomis ir oraliniu seksu, vidurnakčio

Niujorku. Tenoriu pasakyti myliu tave, tad pasikasau galvą:
- Žinai, sunku išsirinkti.
- Gerai, paklausyk, - ištari ir nuryji seiles, prikandi lūpą,
nurausti. - Nenorėjau tavęs išgąsdinti ir būti, na, ta trenkta
merga, kuri prisimena visus, su kuo susiduria, ar panašiai, bet
aš melavau. Aš žinau, iš kur tave pažįstu.
- Tikrai?
- Knygynas. - Nusišypsai ta Natali Portman šypsena, apsi
metu, kad tavęs neatpažįstu, ir tu pamojuoji tomis rankomis.
Tokiomissmulkiomis rankomis. - Kalbėjomės apie Deną Brauną.
- Tai būtų eilinė diena.
- Paula Foks, - ištari ir išdidžiai linkteli, perbrauki pirštais
man per ranką.
- Aa, - atsiliepiu. - Paula Foks ir Spoldingas Grėjus.
Suploji ir beveik pabučiuoji mane, bet ne, atsitrauki, atsi
loši ir sukryžiuoji kojas.
- Tikriausiai manai, kad aš visiška pamišėlė? Turbūt per
dieną pasikalbi su penkiasdešimčia merginų.
- Viešpatie, tikrai ne.
- Ačiū, - atsiliepi tu.
- Per dieną pasikalbu su bent septyniasdešimčia.
- Cha, - ir užverti akis. - Taigi manai, kad aš kokia pa
plaukus persekiotoja?
- Ne, tikrai ne.
Mano vidurinės mokyklos sveikos gyvensenos mokytoja
pasakojo, kad prieš ką nors išgąsdinant ar suviliojant akių
kontaktą galima išlaikyti dešimt sekundžių. Aš skaičiuoju ir
manau, kad tu tai matai.
50
TU
- Tikra tiesa. Kuriame bare dirbi? Galbūt užsuksiu išgerti.

Nesmerksiu tavęs už tai, kad bandai mane sumenkinti iki
ko nors, kas tave aptarnauja, įmuša į kasą tavo knygas ir at
neša kokteilius.
- Aš tik kartais pavaduoju. Daugiausia dirbu knygyne.
- Bare ir knygyne. Jėga.
Taksi sustoja Vakarų ketvirtojoje gatvėje.
- Gyveni čia? - paklausiu ir patinku tau, nes elgiuosi pa
garbiai.
- Tiesą sakant, —ištari ir palinksti j priekį. —Čia pat, už
kampo.
Atsiloši, pasižiūri į mane ir aš nusišypsau.
- Banko gatvė. Prabangu.
Tu pritari.
- Aš paveldėtoja.
- Kieno?
- Grynųjų, - pašmaikštauji, daugybė merginų nebūtų su
gebėjusios.
Mes atvažiavome, esame prie tavo namų. Rankinėje ieškai
telefono, gulinčio ant sėdynės tarp mūsų, arčiau manęs nei
tavęs, ir vairuotojas pasimuisto. Mes stovime.
- Štai ir vėl aš su savo nuolat pradingstančiu telefonu.
Kažkas pabeldžia į dureles. Krūpteliu. Šunsnukis iš tik
rųjų pabeldė į langą. Bendžis. Ištiesi per mane ranką ir nulei
di langą. Užuodžiu tave. Sūrymą ir visa kita.
- Bendži, o Viešpatie, čia tas šventasis, kuris išgelbėjo man
gyvybę.
- Gerai pasidarbuota, biče. Sušiktas Grinpointas, tiesa?
Ten nenutinka nieko gero.
5i
Jis pakelia ranką tikėdamasis susidaužti, aš atsakau, tu

slysti lauk ir viskas neteisinga.
- Negaliu patikėti, bet atrodo, kad pamečiau telefoną.
- Vėl? - ištaria jis ir nueina, prisidega cigaretę, o tu atsi
dūsti.
-Jis atrodo tikras pašlemėkas, bet, na, suprask, telefoną
pametu nuolat.
- Koks tavo numeris? - lepteliu, o tu pasižiūri pro langą į
Bendžį, tada vėl į mane.
Jis nėra tavo vaikinas, bet elgiesi taip, lyg būtų. Aš ramus,
susitvardęs.
- Beke, - ištariu. - Man reikia tavo numerio ar elektroni
nio pašto, jei kartais rasčiau tavo telefoną.
- Atsiprašau, - atsiliepi. - Akimirką pasimečiau. Turbūt
vis dar esu kiek persigandusi. Ar turi rašiklį?
- Ne, - atsakau ir padėkoju Dievui, kai išsitraukiu iš kiše
nės telefoną ir jis mano, ne tavo.
Susakai savo kontaktus. Dabar tu mano, Bendžis šūkteli:
- Ateini ar ne?
Tu atsidūsti.
- Labai tau ačiū.
- Visada.
- Man tai patinka. Visada. Vietoj „bet kada“. Skamba taikliai.
- Na, tai ir norėjau pasakyti.
Pirmasis mūsų pasimatymas baigiasi, užlipsi laiptais ir iš
dulkinsi Bendžį, bet tai nesvarbu, Beke. Mūsų telefonai kar
tu ir tu esi tikra, kad žinau, kur gyveni, o aš įsitikinęs, kad
žinai, kur mane rasti.
52
7
MANO MI NT YS SKRIEJA PER GREITAI (tU, aš, tavo tamprės,

telefonas, Bendžis), kaskart joms įsismarkavus tėra viena vie
ta, kur galiu nueiti. Nueinu į knygyną, į galą, ir atrakinu
rūsio duris. Uždarau jas sau iš paskos ir atsiduriu prieškam
baryje - jis Kurtisui ir visiems kitiems atrodo lyg sandėliukas.
Kišenėje sužvejoju tikrąjį raktą nuo kitų durų, galutinės už
tvaros tarp knygyno ir garsui nepralaidaus rūsio. Užrakinu
duris už savęs ir galiausiai nusileidęs laiptais šypsausi, nes štai
ir ji, mūsų nuostabi, didžiulė, žvėriška patalpa - narvas.
„Narvas“, Beke, nėra visai tinkamas žodis. Visų pirma, ji
didžiulė, beveik tokio pat dydžio kaip grožinės literatūros
skyrius viršuje. Tai ne kokie gremėzdiški metaliniai spąstai,
kokius galėtum išvysti kalėjimo kameroje ar gyvūnėlių par
duotuvėje. Patalpa labiau primena koplyčią nei narvą, nenu
stebčiau, jeigu ją projektuojant pirštus būtų prikišęs Frenkas
Loidas Vraitas, plikos raudonmedžio sijos glotnios ir sunkios.
Sienos iš genialaus akrilo, nepralaužiamos, bet praleidžian
čios orą. Pamatysi, Beke, tai tiesiog mistiška. Kolekcionie
riams rašant riebius čekius už senas knygas pusę laiko man
atrodo, kad narvas juos apžavėjo. Jis taip pat labai praktiškas.
53
Čia yra mažytis tualetas su mažyčiu klozetu, nes ponas Mū-

nis niekada neliptų į viršų dėl kažin ko „banalaus, kaip šioks
toks žarnyno darbas“. Knygos sustatytos aukštose lentynose,
kurias pasiekti galima tik kopėčiomis. (Sėkmės, vagys.) Prie
kinėje sienoje yra mažas ištraukiamas stalčius, toks, kokius
turi pavojingų rajonų degalinės. Atrakinu duris ir užeinu. Aš
viduje, pasižiūriu į knygas ir nusišypsau.
- Sveikos, mergaitės.
Nusiaunu batus ir atsigulu ant suoliuko. Pasikišu rankas
po galva ir papasakoju knygoms apie tave. Jos klausosi, Beke.
Žinau, kad skambu lyg pamišėlis, bet jos klausosi. Užsimer
kiu. Prisimenu tą dieną, kai gavome šitą narvą. Man buvo
penkiolika ir aš pas poną Mūnį buvau išdirbęs kelis mėne
sius. Jis man liepė lygiai aštuntą ateiti pasitikti sunkvežimio.
Atėjau laiku, bet vežikai nepasirodė iki dešimtos. Vairuotojas
nuspaudė garsinį signalą ir mostu paliepė mums išeiti laukan.
Ponas Mūnis liepė man stebėti, o vairuotojas tuo tarpu pa
mėgino perrėkti variklį:
- Ar čia „Mūnio knygos“?
Ponas Mūnis žvilgtelėjo į mane pasibjaurėjęs prasčiokais,
nesugebančiais perskaityti virš knygyno kabančio ženklo. Jis
pasižiūrėjo į vairuotoją.
- Ar turite mano narvą?
Vairuotojas nusispjovė.
- Negaliu įvežti šito narvo į parduotuvę. Viskas išardyta į
dalis, vyruti. Sijos penkiolikos pėdų ilgio, o sienos pernelyg
plačios, kad tilptų pro šitas duris.
- Abejos durys atviros, - atsiliepė ponas Mūnis. - Ir mes
turime daugybę laiko.
54
TU
- Svarbu ne laikas, —šnirpštelėjo vairuotojas ir pasižiūrėjo

į kitą sunkvežimyje sėdėjusį vyruką. Supratau: jie ne mūsų
pusėje. - Su visa derama pagarba, paprastai šituos mažylius
surinkinėjame kiemuose, dideliuose namuose, atvirose erd
vėse, supranti?
- Rūsys didelis ir erdvus, - atsakė ponas Mūnis.
- Manai, įsprausim šitą supistą žvėrį į rūsį?
Ponas Mūnis nenusileido.
- Nesikeikite berniukui girdint.
Tįsdami sijas ir sienas iš sunkvežimio vyrukai turėjo bent
porą tuzinų kartų pereiti per parduotuvę ir nusileisti laiptais.
Ponas Mūnis liepė jų neužjausti:
- Jie dirba, - pasakė jis man. - Darbas žmonėms į naudą.
Džozefai. Tu tik stebėk.
Neįstengiau įsivaizduoti, kaip atrodys baigtas narvas, jei
jis kada nors toks bus. Sijos atrodė tamsios ir senamadiškos,
o sienos - permatomos ir šiuolaikiškos. Nenutuokiau, kaip
viskas derės, kol ponas Mūnis pagaliau nepakvietė manęs nu
lipti žemyn.
- Didžiausias, kokį esam darę, - pasakė prakaituotas vai
ruotojas. - Laikote Afrikos pilkąsias? Sukruštai myliu tuos
paukščius. Jos kalba, tai liuksiška.
Ponas Mūnis nieko neatsakė. Aš taip pat.
Vairuotojas pamėgino dar kartą:
- Jūsų lentynos žiauriai aukštai, pone. Tikrai nenorite, kad
įrengtume jas žemiau? Dauguma žmonių lentynų nori, na,
per vidurį.
Ponas Mūnis prakalbo:
- Berniukas ir aš turime daug darbo.
55
Vairuotojas linktelėjo.
- Galėsite ten įkurdinti supistą krūvą paukščių. Atsiprašau
už žodyną.
Jiems išvažiavus ponas Mūnis užrakino knygyną ir pasakė
man, kad bukapročiai vežikai ne geresni už turtingus sadis
tus, laikančius paukščius narvuose.
- Toks dalykas kaip narvas, kuriame galima skraidyti, ne
egzistuoja, Džozefai, - pasakė jis. - Tėra vienintelis dalykas,
žiauresnis už narvą, kuriame paukštis negali skraidyti, - tai
narvas, kuris toks didelis, kad paukštis mano, jog gali skrai
dyti. Tik visiška pabaisa uždarytų jame paukštį ir laikytų
save gyvūnų mylėtoju.
Mūsų narvas buvo skirtas tik knygoms ir ponas Mūnis
nejuokavo. Turėjome daug darbo. Darbininkai užsandarino
sienas, tad visas rūsys tapo nepralaidus garsui. Kiti darbinin
kai pastatė ir išplėtė galinę knygyno sieną, kad rūsio durys
pirmiausia atsivertų į prieangį, kuriame stovėjo tikrosios į rūsį
vedančios durys. Tai, ką statėme, buvo visiškai slaptas, garsui
nepralaidus klubas rūsyje, tad kasdien pabusdavau susijaudi
nęs. Padėjau ponui Mūniui dėlioti knygas su aplankais į pa
gal užsakymą pagamintus akrilo dėklus {atsargiai, Džozefai),
tada krauti apvilktas knygas į akrilo dėžes su angomis orui
{atsargiai, Džozefai). Tada jis įdėdavo dėžę į truputį didesnę
metalinę dėžę {atsargiai, Džozefai) su etikete ir spyna. Supa
kavus kokias dešimt dėžių jis užkopdavo narve stovinčiomis
kopėčiomis, aš po vieną paduodavau knygas {atsargiai, Džo
zefai), o jis padėdavo jas ant tų žiauriai aukštų lentynų. Pa
klausiau jo, kam reikia tiek vargti dėl knygų.
- Knygos juk negali išskristi, - pasakiau. - Jos ne paukščiai.
56
TU
Kitą dieną jis atnešė man rusiškų matrioškų rinkinį.

- Atidaryk, —pasakė jis. —Atsargiai, Džozefai.
Atidariau vieną lėlę, radau kitą, atidariau tą, radau dar vie
ną, ir taip toliau, kol paskutinės atidaryti nebegalėjau - vie
nintelės ištisinės lėlės visame rinkinyje.
- Viskas, kas vertinga, turi būti paslėpta, - pasakė jis. -
Nes kitaip...
O dabar galvoju apie tave, esi gražesnė už lėlę ir tau čia pa
tiktų, Beke. Ši vieta tau atrodytų tarsi prieglobstis šventoms
knygoms, rašytojams, kuriuos myli. Baimingai žavėtumeisi
manimi, raktų šeimininku, o aš parodyčiau tau nuotolinį
pultą, valdantį oro kondicionierius ir drėkintuvus. Norėtum
jį palaikyti, leisčiau ir paaiškinčiau, kad panorėjęs galėčiau
užkelti temperatūrą, iškepti visas knygas, jos virstų puve
nomis, dulkėmis ir pražūtų amžiams. Jei žemėje egzistuoja
mano galią gebanti įvertinti mergina, tai tu, nepublikuota,
geltonomis tamprėmis ir svajojanti parašyti ką nors pakan
kamai gero, kas leistų tau atsidurti šiame narve. Išsinertum
iš kelnaičių tam, kad čia patektum, kad galėtum čia gyven
ti amžinai. Nusimetu savo apatinius ir baigiu taip smarkiai,
kad apkurstu.
Pisliava. Tu tokia gera. Pamėginu atsistoti. Svaigsta galva.
Atsargiai, Džozefai.
Beveik laikas atidaryti knygyną, atsikvepiu ir užlipu į
viršų. Dabar, ponui Mūniui išėjus į pensiją, čia dirbame tik
dviese. Kurtisas, kuris mokosi vidurinėje, visai kaip aš kadai
se. Kartais pridaro kvailysčių, kaip ir aš kadaise. Po velnių,
kartą, kai buvau šešiolikos, ponas Mūnis davė man raktą, ir,
aišku, vieną vakarą pamiršau užrakinti narvą.
57
- Tu mane nuvylei, Džozefai, - pasakė Mūnis, būdamas

jaunesnis, bet vis vien senas, toks žmogus, kuris niekada iš
tikrųjų nebuvo jaunas. - Tu nuvylei mane ir knygas.
- Atsiprašau, —atsakiau. - Bet namie aš niekada neuždari-
nėju durų ir spintelių.
- Todėl, kad tavo tėvas apsileidėlis, Džozefai, - tarė jis. -
Ar tu apsileidėlis?
Atsakiau, kad ne.
Po kelių dienų įsmukau į narvą ir išsitraukiau naują seną
„Franę ir Zujį“, pirmą leidimą su autografu. Nutariau ją mėgti
labiau už „Rugiuose prie bedugnės“ - vien tam, kad būčiau
vienintelis toks. Ir man ji tikrai be galo patiko, Beke. Kas per
knyga! Kartais atsiversdavau pradžią vien tam, kad pirštu pa-
trinčiau Selindžerio parašą. Norint padaryti tai, ką išdrįsau
aš, būtų reikėję sumokėti tūkstantį du šimtus penkiasdešimt
dolerių. Tačiau aš nemokėjau. Nemokėjo ir moteris, pavogusi
ją nuo prekystalio prie kasos.
Ją atpažinčiau bet kur. Kokių trisdešimties ar trisdešimt
penkerių rusvaplaukė, ryšėjusi margą šaliką. Ji mokėjo gry
naisiais. Pasakiau ponui Mūniui, jog dirbsiu papildomai, kad
grąžinčiau pinigus, ir pažadėjau ją surasti. Pabėgdavau iš mo
kyklos ir slankiodavau gatvėmis, kol pradėdavo kraujuoti
kojų pirštai. Tačiau sunku rasti moterį nežinant jos vardo
ir kur ji gyvena. Ponas Mūnis paliepė man užeiti į narvą ir
užsimerkti. Jaučiausi persigandęs. Išgirdęs jį rakinant duris
supratau, kad užrakino mane viduje.
Kopėčių neturėjau, tad knygų pasiekti negalėjau; negali
užeiti į Luvrą ir pabučiuoti „Moną Lizą“. Neturėjau telefono,
saulės šviesos, tamsos. Turėjau tik savo smegenis, oro kondi
58
TU
cionieriaus burzgimą, kasdienį gabalėlį picos (šaltos, nes ga

rai senoms knygoms kenkia) ir kavos (vasarošiltį puodelį iš
graikų užkandinės), kuriuos ponas Mūnis įkišdavo man per
stalčių. Dienos ir naktys išnyko. Ponui Mūniui rūpėjau pa
kankamai, kad mane pamokytų. Pasimokiau.
Iš narvo jis mane išleido du tūkstančiai pirmųjų metų
rugsėjo keturioliktą dieną, praėjus trims dienoms po rugsėjo
vienuoliktosios. Tada visas pasaulis buvo kitoks ir ponas Mū
nis pasakė, kad mano tėtis nepaskambino nė karto; tikriau
siai manė, kad aš miręs.
- Tu laisvas, Džozefai, - pasakė ponas Mūnis. - Elkis pro
tingai.
Po to namie praleisdavau mažiau laiko. Palengva dingti
nebuvo sunku. Mama mus paliko, kai mokiausi antroje kla
sėje, tad užaugau žinodamas, kad įmanoma palikti žmones,
ypač mano tėtį. Nesigailiu savęs, Beke. Daugybės žmonių tė
vai niekam tikę, po spinteles šmirinėja tarakonai, vakarienei
tebūna sužiedėję mikrobangų krosnelėje šildomi paplotėliai,
televizorius vos rodo, o tėčiui nerūpi, kad jo sūnus negrįžta
namo po nacionalinės katastrofos. Iš tiesų man pasisekė. Aš
turėjau knygyną.
Viso kaimo vaikui užauginti nereikia. Dabar vadovavo
ponas Mūnis, tėtis, kurio nenorėjau nuvilti. Toliau ieškojau
„Franės ir Zujo“ vagišės ir iškart po rugsėjo vienuoliktosios
buvau ne vienas. Visi klaidžiojo gatvėmis taip pat, kaip ir aš.
Žmonės norėjo rasti šeimas; aš norėjau rasti vagį. Visas mies
tas buvo pilnas skrajučių, skelbiančių apie dingusius be žinios.
Svarsčiau išmokti piešti ir išklijuoti miestą vagišės portretais.
Galėčiau apsimesti, kad ji - mano mama. Tačiau užmačios
59
neįgyvendinai: ir kartais manau, kad vagilė mirė viename iš

bokštų - karma. Tačiau dažniausiai galvoju, kad ji tikriausiai
kažkur ten, gyva ir skaito.
Sučirškus durų skambučiui stoviu prie grožinės literatū
ros lentynos L-R ir esu pasiruošęs. Merginoms minėjai, kad
ateisi daugmaž šiuo metu. Žinau, nes turiu tavo telefoną, o
tu nesi viena iš tų merginų, kurios užrakina telefonus keturių
skaitmenų slaptažodžiu. Skaičiau tavo elektroninį paštą. Nu
sifotografavau slaptažodžius, kuriuos laikai slaptažodžių ap
lanke, tad, jei slaptažodį ir pasikeisi, žinosiu galimus varian
tus. Tu ne iš tų merginų, kurios kuria naujus slaptažodžius.
Kaitalioji pasirinkdama vieną iš trijų:
akbeki027
io27a!AŠ
i 027 BEK$e
Toliau dar geriau. Nenori sakyti mamai, kad pametei dar
vieną telefoną. Nuėjai ir nusipirkai naują telefoną su nauju
numeriu ir nauju planu. Žinau, nes tavo senas telefonas vis
dar veikia. Perskaitau laišką, kurį išsiunti visoms draugėms
pranešdama naują savo telefono numerį, nes galiu perskaityti
visus tavo elektroninius laiškus! Čana pasibaisėjo:
Kas per š? Pasakyk mamai, kad pametei telefoną, ir at
junk seną. Tapatybės vagystė! Iškrypėliai! Rimtai, Beke. Pa
sakyk mamai, kad susimovei. Ji su tuo susitaikys. Žmonės
telefonuspameta. Atjunkjį. Čiajuk ne kokia tragedija.
Tu atrašei:
Telefonas tikriausiai nutekamajame griovyje; taigi taip,
čia tikrai ne tragedija. Jei kas norsjį ir turi, aš skolose sken
dinti magistrante. Kas vogtų tokią tapatybę?Ojei kas mano,
60
TU
jog esupakankamai graži, kad sukrautų mano asmenukes į

internetą, na, jausčiausi graži. Juokauju! Bet, garbės žodis,
viskas gerai. Vis vien norėjau naujo telefono! Dievinu savo
naują numerį!
Čana neatlyžo:
NAUJĄ TELEFONĄ ĮSIGYJI PASAKIUSI JIEM S, KAD
pam etei seną . Tavo mama žinos, kad pametei, n e s
T U R I N A U J Ą T E L E F O N O N U M E R Į . Be to: $ $ $ $ $
Tu nenusileidai:
Č., prašau, nusiramink. Pasakiau motinai, kad numerį
pakeičiau, nes norėjau niujorkietiško. Ji net nemoka rašy
ti žinučių, tuo labiau perskaityti sąskaitos. Viskas gerai. O
pinigai! Dzin. Zinai, šuo metu dar viena mažytė sąskaita
manęs nenužudys.
Čana neatrašė, aš myliu tavo mamą (ačiū!) ir tave, mažoji
veidmaine! Tavo senas (bet dar veikiantis) telefonas - tavo
gyvenimo enciklopedija ir bus man atversta tol, kol tavo mo
tina už jį mokės. Taškas gero vyruko naudai! Ak, Beke, man
taip patinka skaityti tavo elektroninį paštą, daugiau sužinoti
apie tavo gyvenimą. Be to, esu atsargus: naujus laiškus visada
pažymiu kaip neskaitytus, kad nepradėtum nerimauti. Čia
mano sėkmė neišsenka: tu teiki pirmenybę elektroniniam
paštui. Nemėgsti rašyti žinučių. Tai reiškia, kad pro mano
akis praslysta tik nedidelė komunikacijų dalis. Parašei „esė“
kažkokiam blogui, kuriame pareiškei: „Elektroniniai laiškai
išlieka amžiams. Galima bet kuriuo metu įvesti į paiešką bet
kurį žodį ir išvysti viską, ką kada nors kam nors apie tą žodį
rašei. Zinutės pradingsta.“ Myliu tave už tai, kad nori išsau
goti įrašus. Myliu tavo įrašus už tai, kad jie tokie prieinami,
61
jaučiuosi toks kupinas tavęs, tavo kalendoriaus, fiksuojan

čio suvartojamas kalorijas, vienkartinius santykius ir mens
truacijas, asmenukes, kurių neskelbi, receptus ir treniruotes.
Greitai tu šitaip pažinsi ir mane, pažadu.
Pradedant nuo šiandienos.
Tu čia.
- Minutėlę, - šūkteliu, lyg nežinočiau, kad tai tu, esu aukš
tumoj. Užbėgu laiptais tarp lentynų ir tu stovi prieš mane,
vilki languotą palaidinę ir kojines iki kelių, pasipuošei dėl ma
nęs, žinau tai, ir laikai rausvą daugkartinį maišelį. - Garvežy,
garvežy, numeris devintas, —ištariu ir tu nusijuoki, turėdamas
laiko pasiruošti visada pasirodau puikiai. - Kaip sekasi?
Prieinu tavęs apkabinti, tu leidiesi, mes gerai vienas prie
kito derame. Mano rankos suima tave. Galėčiau gniaužti
tave, kol mirtum, kol gyventum, ir atsitraukiu pirmas, nes
žinau, kaip jūs, merginos, galite sureaguoti, esminius jūsų in
stinktus sugadino žurnalai ir televizija.
- Šį tą tau turiu, - suburkuoji.
- Netikiu.
- Tikrai turiu, - atsakai.
- Nereikėjo.
- Tiesąpasakius, aš nemiriau, - nusijuoki. - Taigi kaip ir reikėjo.
Einame parduotuvės priekin ir žinau, kodėl. Tu nori ma
nęs. Nori manęs čia. Zinai, kad, jei liksime tarp šių lentynų,
prispausiu tave prie F-K lentelės ir įteiksiu dovaną, aš už pre
kystalio, atsisėdu, kaip planavau, atsilošiu sunėręs rankas už
galvos, susikeliu kojas, mano tamsiai mėlyni marškinėliai pa
sikelia kaip tik pakankamai, kad matytum mano juosmenį -
tau reikia ko nors, apie ką galėtum svajoti, - ir aš nusišypsau.
62
TU
- Parodyk, ką turi.
Padedi tai ant prekystalio, nuleidžiu kojas, pasislenku j
priekį, palinkstu virš prekystalio. Galėčiau tave paliesti, esu
taip arti, ir žinau, kad mano odekolonas tau patinka, nes jūs
su Čana geidžiate barmeno, naudojančio tokį patį, būtent to
dėl jį ir nusipirkau, ir atidarau dovaną, man nuo tavęs.
Tai „Da Vinčio kodas“ italų kalba, tu suploji delnais, nusi
juoki, dievinu tavo entuziazmą, jį pasiekti tau sekasi lengviau,
nei rašyti. Tu esi davėja.
- Atidaryk, - prašai.
- Bet aš nemoku itališkai.
- Ne visa knyga itališkai.
Verčiu puslapius ir tu klysti, sugriebi knygą ir numeti ant
prekystalio.
- Tikrai žinau, kad pirmas puslapis angliškai.
Atverčiu jį.
-Ak.
- Aha, - atsiliepi. - Perskaityk.
Štai tu, juodu rašalu. Parašei man:
Garvežy, garvežy, numeris devintas
Niujorko tranzitinėj linijoj,
Jei kokiaprigėrus mergina nukris ant bėgių,
Pakelkją pakelkją pakelkją
Skaitau garsiai; žinau, kad girdėdama savo eilutes pasijun
ti pakylėta, man baigus paploji. Dabar viskas lyg juodu ant
balto. Tu tikrai kvieti tave pakylėti, linkteli, užrašei ir savo
vardą, tad galiu negąsdindamas jį ištarti:
- Ačiū tau, Gvinevere.
- Iš tiesų tai Bekė.
63
CAROLINE KEPNES
Kilsteliu knygą:
- Bet taip pat ir Gvineverė.
Nusileidi, linkteli:
- Nėr už ką...
Ženkliuką su vardu nusiėmiau narve. Apsimeti mano var
do neprisimenanti ir aš tau padedu:
- Džo. Goldbergas.
- Nėra už ką, Džo Goldbergai, - ištari, atsidūsti ir pratę
st. - Bet tai šiek tiek suknista, tiesa, nes atėjau tau padėkoti,
o dabar sakau „nėr už ką“.
- Žinai, ką, - prabylu ir viskas kaip tik taip, kaip trenira-
vausi. —Kadangi mes abu gyvi, niekas nedainuoja, o tu man
įteikei šitą liuksišką dovaną, kuri yra nuostabi, nes tarp visų
knygų, kurias čia turime, Deno Brauno itališkai nėra...
- Pastebėjau, - išdainuoji, mirkteli ir nusišypsai truputį
supdamasi ant kojų.
Įkvepiu. Štai jis, kitas žingsnis:
- Gal kada nueikime kartu išgerti?
- Žinoma, - atsakai.
Sukryžiuoji rankas, į mane nežiūri ir tikslios vietos ar lai
ko nesiūlai; po truputį, tarsi nuotrauka užtemdytame kam
baryje, ryškėja mūsų sąveikos detalės: knygoje savo numerio
neužrašei ir man atnešei tai, kas yra mūsų bendras pokštas -
Denas Braunas. Ne Paulą Foks, tai būtų rimta, ir man atrodo,
kad ant tavo kaklo matau bučinio paliktą mėlynę. Mažą, bet
vis vien. Bendžiui nupirkai Paulą Foks. Man nupirkai Deną
Brauną.
- Matai, - sakai tu, —aš vis dar neradau savo telefono, o
naujo neturiu, tad kažin ko neplanuoju, supranti?
64
TU
-Aha.
Apsimetu turįs kažką patikrinti kompiuteryje ir pagalvo
ju apie tai, ką elektroniniuose laiškuose draugėms rašei apie
mane, tai, kaip daugiau kalbėjai apie tai, kad tave išgelbėjau,
nei tai, kad dėl manęs taip pametei galvą, kad apsimetei ma
nęs neatsimenanti. Nepapasakojai Čanai ir Linei, kaip galvoji
apie mane apsižergdama žaliąją pagalvę, kaip tave jaudinu
ir gąsdinu. Tą kartą mane pamačiusi pasijutai tokia susijau
dinusi ir suglumusi, kad pametei telefoną, Beke. Prisimeni?
Tačiau rašei draugėms apie Bendžj ir turiu prabilti, nes kitaip
viską sugadinsiu.
- Taigi telefono neradai?
- Ne, turiu omeny, taip, manau, palikau jį metro stotyje.
- Taksi telefoną dar turėjai.
- Tikrai, turėjau, bet noriu pasakyti, kas gi atsimena taksi
firmos pavadinimą, tiesa?
Žemutinio Manhatano Premiere taxi.
- Niekas niekada neprisimena taksi firmos pavadinimo, -
pritariu tau.
Paprašai rašiklio, paduodu, tu pačiumpi mūsų knygų žy
meklį, apverti ir užrašai savo elektroninio pašto adresą, kurį
jau žinau.
- Padarom štai kaip, - sakai keverzodama. - Aš labai už
siėmusi mokslais ir panašiai, bet gali man parašyti ir mes ką
nors suplanuosim.
- Tikiuosi, žinai, kad šie žymekliai skirti tik pirkėjams.
Nusijuoki ir jautiesi nejaukiai neturėdama telefono, į kurį
galėtum sulįsti, tada apsidairai, ieškodama priežasties atsi
sveikinti. Tikrai turi tėtušio kompleksą, Beke.
65
CAROLINE KEPNES
- Kad jau taip, tai šitos knygos pačios nenusipirks, tad šo
kuok iš čia ir leisk man grįžti prie darbo.
Tu nusišypsai iš palengvėjimo ir traukdamasi atbula be
veik tūpteli:
- Dar kartą ačiū.
- Bet kada, - atsakau.
Suplanavau tai ir tu nusišypsai, be dantų, neatsisveiki
ni, o aš nepasakau „linkiu geros dienos“, nes esame per toli
pažengę tokioms mandagybėms, tu davei man savo elektro
ninio pašto adresą ir dabar turiu išsirinkti, kurį iš paruoštų
laiško variantų tau išsiųsti. Žinojau, kad ateisi ir duosi man
savo pašto adresą, todėl vakar parašiau kelis skirtingus pir
mo mano laiško tau variantus. Rašiau visą naktį, Beke. Visai
kaip tu. Sėdėjau savo narve, Beke. Visai kaip tu.
Įdedu žymeklį su tavo pašto adresu į Deną Brauną itališ
kai. Tinka tobulai.
8
pikiuosi, daugum a Žm o n i ų jau suprato, kad Princas -

vienas iškiliausių mūsų laikų poetų. Nepasakiau dainų au
torių - pasakiau poetų. Princas - artimiausia, ką turime
E. E. Kamingsui, ir žmonės tokie kvaili, nes neateina čia
pirkti Princo eilėraščių knygų.
Savo meilę iš manęs atėmei prieš septynias valandas ir pen
kiolika dienų
Dėl keleto priežasčių tai viena iš puikiausiųvisų laikų pirmų
eilėraščio eilučių. Pirmiausia todėl, kad valandos ir dienos su
keistos vietomis. Nepoetiškas žmogus pirma pasakytų dienas,
tada valandas. Poetas elgiasi kitaip. Poetas perkuria pasaulį
Tokiomis smulkiomis rankomis.
Tu man dar neatrašei. Persiuntei mano laišką Čanai ir Li-
nei. Pakikenote iš būdelėje darytų nuotraukų - ČanaLinė...
mes! - ir persimetei tuzinais kvailų laiškų apie nieką. Radai
laiko perskaityti ir pakomentuoti trumpus klasiokų apsaky
mus, ir maldauti WORD Brukline bosų leisti tau surengti
skaitymus, bet tau gyvybę išgelbėjusiam vyrukui neatrašei.
Vis dar vaikaisi Bendžį ir septynios valandos ir penkiolika die
nų dar nepraėjo, bet laikas slenka, Beke. Jau nebejuokinga.
67
CAROLINE KEPNES
ČanaLinei parašei:
Kaip čiayra, kad turiu būti stereotipine višta, kuri su
tinka gerą vaikiną irpavaro ačiū, bet ne, ačiū? Cosmo
neskaitau, valymų nesidarau, asmenukių neskelbiu ir
tai reiškia, kad nesu niekam—tikusi—mergina—kuri—ne
kenčia—gerų—vaikinų. Noriu pasakyti, Bendžis vedęs
savo verslą, o šis yrukasyra visiškapriešingybė, jis dirba
verslui, suprantat? Be to, Wythe stogaspenktadienio
vakarą?
Čana atrašė pirma:
Beke, ar tai tas vyrukas, kurį sutikai KGB?Wythe —galbūt.
Tai sako man, kad sutinki per daug vaikinų. Tu alksti
nepažįstamųjų. Štai kodėl skaitai neįpareigojančių pažinčių
skelbimus. Ne, jais neužsiimi (ačiū Dievui), bet tuo pat metu
su savo gyvenimu elgiesi tarsi vienais didžiuliais neįpareigo
jančiais santykiais, švaistai laiką Bendžiui ir atsitiktiniams
vyrukams iš tokių vietų, kaip KGB.
Line atrašė:
Universiteto miestelyjeyrapsichiatrų, kurie galėtų at
sakyti į tavo klausimą. Be to, tas vyrukas iš KGB buvo
supersimpatiškas. Be to, Wythe —taip, nebentgal UES,
įvairovės dėlei? Tikpasiūlymas...
Merginos nežino apie mūsų Deną Brauną itališkai ir tai,
kaip labai esi mane įsižiūrėjusi, nes joms nieko nepasakoji,
tad galiausiai, praėjus penkioms valandoms ir aštuonioms die
noms, vidury nakties tu atrašai:
Kaip dėl laimingosios valandos ketvirtadienį?
Prieš atsakydamas palaukiu tris valandas ir vieną dieną'.
Man tinka. Kur?
68
TU
Šįkart mano humoro nenusipelnei. Atrašai ne iškart. Pra

bėga keturios minutės, trys valandos ir dvi dienos, kol mano
pašto dėžutę užsmardina šitas šūdas:
Vaje, atsiprašau, viena tų savaičių. Kad ir ką darytum,
NIEKADA nestudijuok magistrantūroje. Na, nesvarbu.
Kaip dėl kitos savaitės?
Kaip ir Princo, mano prigimtis poetiška ir aš žinau, kaip
pakeisti požiūrio tašką. Akivaizdu, kad tavęs sau į glėbį neį
varysiu. Tu išsibarsčiusi, flirtuoji, daužai telefonus, nieko ne-
ištrini, naudojiesi mėnesinėmis kaip pretekstu gauti daugiau
laiko užduotims atlikti, daugelis tavo elektroninių laiškų gy
vesni už apsakymus ir tu kalbiesi su kokiais devyniais vyru
kais devyniuose skirtinguose tinklalapiuose. Tu flirtuoji. Su
viskuo. Ar suvoki, kiek šlamšto turi savo pirkinių krepšyje
anthropologie.com parduotuvėje? Jėzau, Beke, turi išmokti ap
sispręsti. Tuo tarpu matau, kad sergi. Visai kaip sirgo tavo
tėvas. Tu priklausoma nuo Bendžio. Ir nuo jo tavęs neatjun
kysiu tol, kol apie Bendžį nesužinosiu daugiau.
Tam prireikia viso labo kokių trisdešimt penkių sekun
džių.
Bendžaminas „Bendžis“ Berdas Kaizas trečiasis yra apgai
lėtinas. Yra gulėjęs reabilitacijoje, kas yra visiškas farsas; iš
jo savimi patenkintos fizionomijos aišku, kad jis nesugebėtų
tapti nuo ko nors iš tikrųjų priklausomas. Jam priklauso or
ganišką sodos vandenį gaminanti kompanija, tai dabar sim
bolizuoja visa ką bloga. Verslui jis davė pavadinimą „Namų
vanduo“ - lyg pranašesnę alternatyvą įprastiniam sodos van
deniui: „Namai - išskirtiniausia vieta pasaulyje. Visur kitur
gali patekti susimokėjęs. Apie namus to pasakyti negalima.“
69
CAROLINE KEPNES
Beke, netikiu, kad į šį absurdą žiūri rimtai. Mažo Ben-

džio startuolio sėkmė - lyg nelegalaus pabėgėlio nuo Whole
Foods, jo puslapis perkrautas pastelinių spalvų ir tulžingai
puola Monsanto, lyg tas vaikis nebūtų užaugęs maitinamas
Monsanto - kai Bendžis buvo vaikas, jo tėvas iš tikrųjų dirbo
Nestle. Fotoaprašymas (kitaip žinomas kaip suknistas prista
tymas su skaidrėmis) atskleidžia, kad „Namų vandenį“ Ben
džis sugalvojo su draugais stovyklaudamas Nantakete. Va
dinti tai stovyklavimu būtų šūdmalystė; Nantaketas - ne
Naujasis Hampšyras, o Bendžis buvo apsistojęs draugo va
sarnamyje ant kranto. Padidinau nuotrauką ir išvydau nepa
žymėtąją merginą iš tavo feisbuko. Aha. Taigi Bendžį pažįsti
per tą keistą, apgailėtiną merginą, kuri, pasirodo, šypsosi tik
turtingiems draugams surežisuotose propagandinėse nuo
traukose. Tačiau ar tu buvai stovyklauti kartu su jais? Ne.
Tikriausiai tavęs nepakvietė. Tavo draugė turbūt priskiedė,
kad paplūdimyje neužtenka vietos. Tu - miestietė, o Ben
džis —turistas, tikrąja to žodžio prasme įeinantis į tave ir pa-
sinaudojantis tavimi kaip atostogomis nuo varginančio rankų
darbo sodos vandens verslo tik tam, kad atsikratytų tavimi
prieš darbo dieną. Jis - tėtukas, kuriam iš paskutiniųjų sten
giesi įtikti, tas, kuris išeina, kad ir ką darytum.
Tavo emocinis pragyvenimo šaltinis - beprotiška sezoni
nė ekonomika, kurioje kas antra diena yra darbo diena. Jis
tave nuomoja, visai kaip loftą PietBro (Pietų Bronkse nejau
čiantiems poreikio išgalvoti kvailus mažybinius pavadinimus
rajonams, kuriuose esame nepageidaujami). Ir jis tau neišti
kimas, Beke. Dažnai. Neįstengia susivaldyti. Jis intensyviai
siekia performansus kuriančios menininkės, kuri jam sme
70
TU
genis suka taip pat, kaip jis tau. Nuo tada, kai man parašei,
prabėgo šešios minutės, trys valandos ir viena diena:
Žinau, esu kaip žaibas išgiedro dangaus, bet esu
Grinpointe. Galbūt dabar stovi ui baro?
Atrašau:
Ne, bet galėtume susitikti Lulu.
Atsakai:
TIKRAI TAIP!Atsiprašau ui visas didžiąsias. Labai ne
kantrauju!
Prieš atrašydamas palaukiu dvylika sekundžių, devynias
minutes ir nė vienos valandos:
Cha cha. Jau pakeliui.
Neatrašai, bet tam, kad nusigaučiau į sutartą vietą, turiu
važiuoti dviem traukiniais, galvoje skamba „Hanos ir seserų“
garso takelis, visos dainos iš karto, taip garsiai, kad neįsten
giu klausytis muzikos iš savo telefono ir tavo telefono, tega
liu galvoti apie pirmą mūsų bučinį, kuris tikriausiai įvyks po
aštuoniolikos sekundžių, devyniolikos minučių ir trijų valandų,
kai abu girti sėdėsime taksi Banko gatvėje. Dabar suprantu,
kodėl bičai kartais masturbuojasi važiuodami traukiniais. Ta
čiau aš to nedarau. Ateityje manęs lauki tu. Traukinys šliau
žia per lėtai, garvežy, garvežy, numeris devintas, tik pažiūrėk,
kiek daug bendro jau turime, o dar net nesidulkinome. Be to,
turiu tau dovaną. Vežu tau „Vakarų pakrantę“. Ir ji pasirašyta:
Garvežy, garvežy, numeris devintas
Jei atsidursi slaugos namuose
Ši knyga bus tavopabaiga
Netobula, bet nedaug trūksta, turėjau tau ką nors nu
pirkti, apdovanoti už tai, kad ėmeisi iniciatyvos, traukinys
7i
CAROLINE KEPNES
atvažiavo ir tikiuosi, kad Princas galiausiai atsidūrė ten, kur

esu aš: bėgu šešiolika laiptų, du kvartalus ir vienągatvę likusio
gyvenimo link. Tačiau tavo telefonas supypsi vos man įpusė
jus lipti metro stotelės laiptais. Turiu apdoroti galybę infor
macijos, tad prisėdu. Viskas pasikeitė. Greitai, pernelyg grei
tai. Prabėgus beveik dviem savaitėms po elektroninio laiško,
kurį išsiuntinėjai visiems pranešdama naują savo telefono nu
merį, tau atrašė Bendžis:
Sveika.
Ir tu atsiliepei:
Ateik.
Jis atrašė:
©
O tada parašei man:
Vaje, turim persitarti. Mokslai! Kitą savaitę?Atsiprašau.
Atsiprašau!
Tada Bendžis:
Po valandos, darbo reikalai.
Ir tu atrašei:
©
Šypsaisi, nes nori, kad gyvenimas būtų toks pats, kaip
Nantakete prieš tavo tėvui viską sudirbant: be paslapčių, be
pavojų. Rašai, kaip ten saugu, kaip klaustrofobija ir pato
gumas žengia koja kojon. Tavo šeima niekada nerakindavo
namų ar automobilių durų, raktelius palikdavo spynelėse, bet
atėjus kovui būtum atidavusi viską, kad išvystum ką nors
svetimą. Prieš kelias savaites patvytinai:
#Manhatanopanaši į#Nantaketo: brangus maistas, brangūs
gėrimai ir žiemą visi kraustosi išproto.
72
TU
Miela, Beke, bet Manhatano sala niekuo neprimena tavo

numylėto Nantaketo. Leisk man papasakoti, ką veikiau pra
ėjusį antradienį.
Manhatano saloje privalai viską užrakinti, kitaip koks
košės galvoj nestokojantis vyrukas gali užsukti į ekskursi
ją po sodos vandens fabrikėlį kokį antradienį, kai šefo nėra
(ypač dėkoju Bendžio tviteriui), paprašyti leisti pasinaudo
ti tualetu, praeiti pro šalį, užsukti į (neužrakintą) Bendžio
kabinetą, susirengti individualią ekskursiją po Bendžio (irgi
neužrakintą) kompiuterį ir sužinoti, kad jame Bendžis laiko
kalendorių su nuorodomis į @daugmonikos pasirodymų re
pertuarą. Vienas jų kaip tik šiandien - ji gyvai paišalios per
statytoje gaisrinės stotyje Astorijoje (išgraužk). Kaip visuose
jos socialiniuose tinkluose patvirtintas gerbėjas (ko tik dėl
tavęs nepadarau, Beke) turiu prieigą prie gyvos transliacijos
ir, nors Bendžio nepastebiu (per didelė grūstis), visose fil
truotose nuotraukose matau jo sodos vandens butelius. Jis
čia. Tai patvirtina merginos su kirpčiukais ir rausvais aki
niais komentaras:
Bendžis toksfainas, atnešė sodos vandens. #organiškavisiems-
laikams #naminisvanduo #gerklaisvaiarbamirk
Viskas kaip ant delno. Tavo brangusis Bendžis nepasiro
do tavo skaityme, bet vidury dienos nusigauna iki pat As-
torijos, nes mano, kad Monika pranašesnė, nes ji aukšta ir
šviesiaplaukė, o jos keverzones jis laiko menu. Privalau ap
siraminti. Tu apie tai nieko nežinai. Nesi Monikos gerbėja,
nes nesi kvaila. Tačiau turi sužinoti ir negaliu sulaukti, kol
išsinešdinsiu iš to pasipūtėliško fabriko. Privalau tave išgel
bėti.
73
CAROLINE KEPNES
Esu žmogus, kuris tokioms kritinėms situacijoms ruošiasi,

tad jau turiu elektroninį paštą adresu HercogasNatanielis@
gmail.com. Tu tiriamaisiais darbais neužsiimi, tad nežinai,
kad Natanas Hercogas - naujos maistui skirtos Vulture ru
brikos kritikas, čiulpiantis spenius tokiems pasikėlusiems
gyvuliams kaip Bendžis su savo „Namų vandeniu“. Skaičiau
jo straipsnius, įspūdžio jie nepadarė. Tačiau Bendžis lenda
jam į subinę, tvytina jo apžvalgas skandalingai mėgindamas
į tinklalapį įkišti save liaupsinančią recenziją. O savo pusla
pio naujienų tinklaraštyje Bendžio skystaliuko „gerbėjai“ be
paliovos niurzga, kodėl Vulture dar neparašė apie „Naminį
vandenį“.
Iki dabar.
Savaime suprantama, pasinaudojęs naujuoju pašto adresu
apsimetu maisto pasipūtėliu Natanu Hercogu. Greitai Ben
džis gaus elektroninį laiškelį nuo Natano Hercogo, kuris, ką
tik gurkštelėjęs paties nuostabiausio kada nors ragauto sodos
vandens, supranta, kad progą pražiopsojo, bet vis tiek be galo
nori susitikti su Bendžiu. Jis rašo:
Galbūtgalėtum su manimi susitikti dabar?Žemutinia
me Istsaideyra knygynas, „Retos ir naudotos Mūnio kny
gos“, tai puiki vietapradėti. Apačiojeyra kavinė; apieją
nežino niekas.
Nuoširdžiai
N.
Bendžis atrašo vos po kelių nanosekundžių:
Žinoma, Natanai. Jaučiuosi labai pamalonintas, esu
en route.
Neatsakau. Koks subingalvis sako en route?
74
TU
Važiuoju metro galvodamas apie tave, kai staiga suprantu,

kad susimoviau. Kažko trūksta.
„Vakarų pakrantė“.
Su mano įrašu.
Palikau ją ant šaligatvio, kai man prireikė minutės atsi
gauti supratus, kad mane išdūrei, o ponas Mūnis buvo teisus.
Niekada iki galo nesugebėsiu valdyti knygyno. Širdyje nesu
daug užduočių vienu metu galintis atlikti verslininkas. Esu
poetas, todėl žinau, kad esu už keturių stotelių, vienopersėdi
mo, trijų kvartalų, dviejųprospektų ir vienerių laiptų nuo savo
buto, kur stabtelsiu prigriebti šio to Bendžiui pamaloninti.
Parašau Kurtisui:
Šiandien gali neateiti, aš susitvarkysiu.
Jis atrašo:
Liuks.
9
apeinu k a m p ą ir p a m a t a u ,kaip Bendžis tąso parduotu

vės durų rankeną, užtikau jį pačiu laiku, dar geriau. Plačiai
nusišypsau. Dabar šunsnukis mano.
—Štai kur jis, - šūkteliu. - Sodos vandens žmogus!
—Pone Hercogai, man didelė garbė, - suulba jis, tas subin-
laižys Brooks Brothers švarku, ir už ką?
—Atsiprašau, kad vėluoju, - pasakau ir apsimetu graibąs
raktus. Maisto kritikai, kuriems priklauso dalis kavinės ir
knygyno hibrido, iš prigimties yra nerangūs. - Tačiau buvo
verta palaukti. Pažadu.
Atrakinu duris, atsiduriame viduje, Bendžis pernelyg jau
dinasi, kad pastebėtų, jog užrakinu duris mums iš paskos.
- Ši vieta - tikras lobis, - žavisi jis. - Jie čia duoda kavos?
- Retkarčiais, - atsakau, galėčiau dirbti niekus tauškian-
čiam New York žurnalo tinklalapiui. Žiūriu „Reklamos vil
kus“, žinau apie Džėjų Z ir brangius ramenus. - Tačiau kol
kas gal užteks vandens?
- Kuo puikiausiai, Natanai.
Kuo puikiausiai, Natanai. Kol Bendžis nervingai tauš
kia apie tai, kaip labai mėgsta knygas, knygynus ir skaitan-
76
TU
čius žmones, aš supilu į stiklinę vandens maišiuką sugrūsto

Xanax. Jis nuris viską vienu gurkšniu. Jaudinasi. Jis paima
vandenį. Padėkoja man. Net dėkodamas skamba nenuošir
džiai. Leidžiu jam kalbėti ir pasakau, kad turiu pasirūpinti
šiuo tuo už prekystalio, jis puola atsiprašinėti ir kuo puikiau
siai, Natanai, ir as atšaukiau visus kitus susitikimus, o aš kil
noju popierius ir klausausi, kaip jį įveikia Xanax. Ar įbėriau
pakankamai? Jis apsvaigęs ir nori prisėsti.
Vos ne vos atsvirduliuoja prie prekystalio:
- Tu nieko prieš? Gal galėčiau kur nors prisėsti minutėlei?
Trenkti jam nėra reikalo. Kita vertus, per dvidešimt su
mautų minučių žodį puikiausiai jis pavartojo tuziną kartų.
Jis be sąmonės drybso ant grindų, aš išeinu iš už prekystalio
ir pakeliu jo kojas. Pirmyn, žemyn laiptais. Tempiamas į nar
vą nepabunda, aš užrakinu jį ir nusišypsau. Kuopuikiausiai.
Jo Brooks Brothers švarkas —tikra aukso kasykla. Narkoti
kų dėklas, maišeliai su heroinu, kokainu, Ritalin ar dar kuo,
ką dabar visi vartoja, plastikinė užrakto kortelė (tai palieku).
Piniginė (ją pasiimu). O tada - didysis prizas, jo telefonas (ne
reikia nė sakyti, kad jį pasiimu). Bendžis toks pat bebaimis
kaip ir tu, Beke, tad po kelių sekundžių gaunu priėjimą prie jo
tviterio, elektroninio pašto ir „Naminio vandens“ firmos tink-
lalapyje. Savaime suprantama, jo telefone pilna performansų
menininkės Monikos nuotraukų. Ji tiesiog vimdo, išsiskėtu-
si, visą laiką pozuojanti. Išrenku vieną „seksovą“ nuotrauką ir
patvytinu ją iš Bendžio paskyros. Nuotrauką lydi du žodžiai:
#nuostabiaigrazi #taip
Turėtum suprasti tai kaip Bendžio būdą pasakyti, kad esi:
#netinkama #ne
77
CAROLINE KEPNES
Ir supranti. Ak, Beke, skaudu matyti, kaip verki ir jautiesi

tokia atstumta. Nejau nežinai, kaip norėčiau tave apkabinti,
atremti į tą žalią pagalvę, pripildyti meilės ir masinės gamy
bos sodos vandens? Noriu viso šito. Tačiau negaliu kištis. Tau
reikia erdvės atitrūkti nuo šito subingalvio, tad laukiu, kol
tavo liūdesys virs pykčiu. Kai taip nutinka, rašai tarsi gyvatė,
vinguriuodama:
Nesu tavo žaisliukas, Bendži. Nesu beširdė, apsimetė
lė spermos rijikėperformansų menininkė. Aš—žmogus.
Tikras žmogus, visai kaip dainoje, ir tu negali manęs
taip nusipurtyti. Ar girdi mane?Mano gyvenimas toks
nebus. Elgiesi su manimi kaip su savo sodos vandeniu.
Arba žinai, ką?Dar geriau, iškrušk savo sodos vandenį.
Nagi, pamėgink. Kišk tiesiai į tą stiklinį butelį irpisk
savo vandenį, nes tikjį ir myli. Tu nemyli manęs. Tu
nemyli nieko.
Tavo laiškai teisingi ir gražūs. Tačiau yra viena problema.
Visus juos išsaugai kaip juodraščius. Išsiųsti nesiryžti. Vis dar
laikaisi įsikibusi miestietiškos svajonės, kad šitas stovyklau
jantis turistas sušiaušta ševeliūra atsisakys savo idealų dėl ta
vęs. Nori šito. Nedaug galiu čia padaryti. Taigi laukiu. Skai
tau tavo elektroninius laiškus.
Čana teisi: Garbės žodis, Beke. Būtų gerai, jei Bendžis tave
mylėtų, bet nemyli. Taigi nenuostabu, kadpalieka tave ant ledo,
apgaudinėja ir dar nori, kadjį tėtušintum. Kažkoks iškrypėlis.
Supranti? Nuskambės keistai, bet aš dėl tavęs džiaugiuosi. Lai
kas šitai užbaigti.
Įsiterpia Line: Manau, kad Niujorke nėra gerų vaikinų. Aš,
aišku, tekėti neskubu, man patinka dirbti JT. Užuot tekėjusi,
78
TU
verčiau keliaučiau dirbti į Prahą, bet, garbės žodis, man atrodo,

kad čia nėragerų vyrų. Jie visi bendžiai.
Čana atrašo: Nebesėdėk eHarmony, Line. Rimtai.
Jaučiuosi nusiteikęs optimistiškai, bet tada tu pradedi su
sirašinėti su ta Persike. Su ja esi kitokia.
Tu: Skambu kaip visiška tižena, bet neturiu jokių žinių iš
Bendžio. Jis tarsipaliko mane ant ledo. Tikriausiai tiesiog užsi
ėmęs, bet kas, jei...
Persike: Ojei taip įsitrauktum rašydama ką nors nuostabaus,
kad apiejį pamirštum?Kaip kad užsiimdamajoga sutelki visą
savo energiją į vieną šventą vietą —save.
Tu: Tu tooookia teisi. Ačiū, o išmintingoji!
Tačiau nesvarbu, ką mano tavo draugės. Vis dar kuri laiš
kų jam juodraščius. Ir dabar nori žinoti, kur jis, ir kada pa-
simatysite. Nori jo. Vis dar. Tau reikia mano pagalbos ir aš
padirbu Bendžio įrašą „Naminio vandens“ tinklaraštyje:
Spontaniška kelionė į ACK. Naujas įkvėpimas ir nauji sko
niai —padedant žaviai bendrakeleivei.
Jis būtent toks šunsnukis, kuris Nantaketą pavadintų pa
gal jo oro uosto kodą, ir, žinoma, tavęs jis nepakvietė. Nepa
sakė, kad išvyksta. Tiesiog išvažiavo. Jis niekam tikęs. Pavar
tojo žodį žavi ir tu turėtum pamanyti, kad jis su Monika, ir
kartą bei visiems laikams nurašyti jį. Tačiau tu vis vien nu
skinti nuorodą Persikei ir ne niršti, o liūdi. Ji atrašo:
Mieloji, jis verslininkas. Ir tikriausiai kalba apie šeimos
labradorę. Nepulk stačiagalva... daryti išvadų!
Pasiekėme aklavietę. Niekas, ko griebiausi, nesuveikė. Tu
atleidi šitam krušliui, patvytinusiam ateik-išpisk-mane so
dos vandens kekšės nuotrauką su filtru. Tavo skaityme, Beke,
79
CAROLINE KEPNES
dėžių su nemokamu sodos vandeniu nebuvo, bet tu vis dar

jo nori ir aš vis dar turiu tai sutvarkyti. Išsiunčiu tau laiškelį
nuo Bendžio:
Ilga istorija. Pasirūpink savim, vaike.
Laišką atidarei praėjus vos kelioms sekundėms po to, kai
jį išsiunčiau. Draugėms jo nepersiunti, dar vieno tūžmingo
eik— ir-užsikrušk juodraščio nerašai. Dabar sustingsti tu ir
nenustembu išgirdęs, kai po valandos mano telefonas prane
ša apie gautą elektroninį laišką. Tai tu:
Gal ketvirtadienį?
Man pavyko. Pagaliau. Tau galiu atsakyti tik vienu žodžiu:
Taip.
Nežinau, kiek laiko prabėgo iki tam pederastėliui prabun
dam, bet jis žiovauja, tarsi būtų praėję šimtas metų. Regis, iš
pradžių nieko nesupranta, pamėgina kalbėti apie narvą, - ar
tai raudonmedis? - o tada prabyla apie papūgas. Galiausiai
suvokia, kad mus skiria grotos. Siekteli durų ir antrą kartą
šiandien stebiu, kaip šitas bjaurus tipelis trauko rankeną.
- Tai visai nebūtina, - prabylu. Stengiuosi jo nejaudinti.
Aš —švelnus žmogus.
- Išleisk mane, - teškia jis. - Dabar pat.
- Bendži, - ištariu. - Turi nusiraminti.
Jis pasižiūri į mane. Atrodo pasimetęs. Kendisės brolis irgi
atrodė pasimetęs. Subingalviai visada sutrinka, kai pasaulyje
atkuriama tvarka ir jiems tenka atsakyti už savo bailius, pre
tenzingus ir meilės stokojančius poelgius.
80
10
dabar ketvirtadienio rytas ir mūsų pasimatymas

šįvakar yra mano apdovanojimas už tris pastarąsias dienas.
Prižiūrėti Bendžį nelengva, Beke. Net nežinau, kiek kartų
laipiodamas aukštyn ir žemyn atrakinau ir užrakinau rūsio
duris. Kurtisas žino, kad jam į rūsį negalima, ir rakto neturi.
Ranką sutraukė mėšlungis, nes tą raktą spaudžiau, lyg nuo
jo priklausytų mano gyvenimas. Taip ir yra.
Pavargau, Beke. Užtrukau gerą valandą, kol atplėšiau
grindlentę, po kuria laikau mačetę. Tam, kad nesukeldamas
įtarimų galėčiau su jo kortele nusiimti pinigų, turėjau nuva
žiuoti į Niu Heiveną. Nesakau, kad buvo neverta, ir sugal
vojau gerą planą. Nutariau pasinaudoti Bendžio telefonu ir
sudėlioti įvykių seką. Žinau, mano planas suknistai puikus.
Kadangi sekijį tviteryje, gausi savo akimis stebėti jo nuopuo
lį į narkotikus ir idiotiškumą. Viskas prasidėjo Niu Heivene,
kur nuo jo sąskaitos nuėmiau du gabalus ir patvytinau to
kvailo Jeilio talismano - buldogo - nuotrauką:
Tikrasis #buldogas sugrįžo. #kasgeroniuheivene tfaširratai
Taigi dabar visi (tu) manysite, kad Bendžis grįžo pasitū-
sinti savo alma mater. Beke, apie Gebenės lygos žmones tikrai
81
CAROLINE KEPNES
išmokau štai ką: visiems jums tikrai patinka kursiokų susiti

kimai. Planas geras ir negaliu leistis paveikiamas dvejonių dėl
šito prašmatnaus nusmurgėlio. Atrodo, tarsi žinotum, kad
graibausi šiaudo, ir parašai man:
Sveikas. Anksti atsikėliau. Neįsivaizduoju, kodėl. Ką veiki
šįvakar?©
Bendžis rikteli:
- Ar tai Bekė? Džo, jeigu tai ir yra, ko nori, ji visa tavo.
Mes tai jau aptarėme. Praėjus maždaug valandai po to, kai jis
atsipaipaliojo, šitas krušlys prisiminė, kad matė mane taksi auto
mobilyje, taigi dabar galvoja mane perkandęs. Mano, kad esu pa
metęs dėl tavęs galvą. Mano, kad jj įkalinau dėl tavęs. Tiesa daug
sudėtingesnė ir tokie savimi patenkinti čirškautojai kaip jis nesu
pranta, kad sėdint po raktu protingiau tylėti. Jis atvertėsavokortas
ir kalba taip, tarsi priklausytumjam. Tačiau tu ne koks sudrožtas
BMW, jis negali tavęs atiduoti, nes jam nepriklausai. Aš atšaunu:
- Baik testą.
- Džo, —ištaria jis.
Elgiasi kvailai, nes kaskart jam ištarus mano vardą prisi
menu, kad jį žino —akivaizdi problema, sunkinanti tolesnius
veiksmus. Susikaupiu ir parašau tau:
Labas rytas, miegale. Tikiuosi, regėjai malonius sapnus. Pasi
matysimpusę devynių antJunjon aikštės laiptų. Sutemus eisime
kur nors kitur.
Nuspaudžiu SIŲSTI, negaliu sulaukti, kol tave išvysiu, ir
pakeliu penkių mėgstamiausių Bendžio knygų sąrašą, nes
mes turime darbo:
Tomo Pinčono „Gravitacijos vaivorykštė“. Jis pretenzingas
krušlys ir melagis.
82
TU
Dono Delilo „Požemio karalystė“. Jis snobas.

Džeko Keruako „Kelyje“. Jis išlepintas pasą besinešiojantis
nupiepėlis, užstrigęs aštuntoje klasėje.
Deivido Fosterio Voleso „Trumpi pokalbiai su baisiais
žmonėmis“. Pakaks.
Stiveno Kreino „Raudonas narsumo ženklas“. Autorius -
Mayflower palikuonis.
Bendžis jau neišlaikė testo iš „Gravitacijos vaivorykštės“
(kaip netikėta) ir „Požemio karalystės“. Kartoja: jei būtų žino
jęs apie laukiantį žinių patikrinimą, būtų sudaręs kitokį sąrašą.
Taip mąsto privilegijuoti žmonės: meluok, nebent žinai, kad
melu išsisukti nepavyks. Tu visiškai į jį nepanaši ir parašai vėl:
©
Į šypsniuką tikrai neatsakysiu, vis vien negaliu, nes prin
cesė Bendžis nori latės su sojų pienu, New York Times., KiehTs,
supisto Evian ir Tom’s dantų pastos. Liepiu apsieiti su tuo, ką
daviau: kavos iš graikiškos užkandinės, New York Post, mažu
indeliu vazelino ir žiupsniu valgomosios sodos iš šimtametės
dėžės darbuotojų tualete.
Tu parašai vėl:
Kur eisime sutemus?
Negaliu ant tavęs pykti, nes akivaizdžiai manęs nori. Nekar
totum mano žodžių, jei nesijaustum susijaudinusi, tad atrašau:
Sužinosi tada, kai reikės. Mirkt mirkt.
Galbūt mirkt mirkt buvo klaida, gerkle sukyla šleikštulys.
- Klausyk, Džo, negavęs pakankamai kofeino negaliu išlai
kyti testo iš knygos, kurios nebuvau atsivertęs nuo vidurinės.
Priimu atsakingą sprendimą, nes daugiau neįstengiu jo
klausytis:
«3
CAROLINE KEPNES
- Pamiršk „Kelyje“. Suplėšyk testą. Šiandien užteks.

Jis pakelia galvą ir pažiūri į mane lyg į Dievą.
- Ačiū, Džo. „Kelyje“ niekada neskaičiau ir, na, ačiū.
Jis dėkoja man už tai, jog priverčiau pripažinti, kad yra
visiškas, absoliutus melagis. Meluoja net kovodamas dėl savo
gyvybės. Noriu, kad tai suprastų, tad pamėginu:
- „Kelyje“ neskaitei?
- Ne visai taip.
- Tačiau į sąrašą įtraukei.
- Žinau.
- Liepiau sudaryti mėgstamiausių knygų sąrašą.
- Žinau.
- Neįtikėtina. Tu ką, nesupranti, kad esi knygyno rūsy
je? Kad sėdi narve! Negali ateiti į mano knygyną ir meluoti.
Tiesiog negali.
- Nepamesk galvos.
Jo akys akimirkai krypteli į šoną. Pastebėjo mačetę. Pa
sirinkimo nėra. Turiu ją paimti. Iš lėto prieinu. Siekteliu jos.
Suimu. Į jį neatsisuku.
- Nenori šito daryti, - suinkščia.
Prieš prabildamas truputį plačiau pastatau kojas. Užimu
tiek daug erdvės, kiek tik įstengiu.
- Leidžiu laiką kurdamas tau testus iš knygų, kurias sa
kaisi skaitęs. Tačiau tu neperskaitei nė vienos iš šitų sumautų
knygų. Tai reiškia, kad iššvaistei mano laiką. Ir nenori, kad
ant tavęs siųsčiau. Manai, kad pasaulis veikia taip?
- Aš apgavikas, gerai?
Atsisuku. Jis sukryžiuoja kojas, nukabina galvą ir persi
braukia per ilgus šviesius plaukus. Jis paslankus ir silpnas, ir
84
TU
bet kurią akimirką gali sugriūti. Tebelaikau mačetę, turint

omeny jo būklę, tai atrodo nebūtina. Linkteliu jam tarsi sa
kydamas: Tęsk, sūdžiau. Tęsk.
Neįtikėtina, kaip žmonėse matosi pinigai. Jo vaikiškai
švelnios rankelės glotnėti pradėjo ištisus šimtmečius prieš
jam gimstant, tankių plaukų niekada neretino vėjyje praleis
tos naktys ir dienos lenkiant nugarą su sniego, smėlio ar pe
lenų pilnu kastuvu. Kažkas tuose plaukuose, kažkas jo nosies
linkyje įrodo, kad gyvenimas yra nesąžiningas.
- Savigynai - man ta knyga patinka postmodernistiškai,
nes visada jaučiau, kad joje yra kažkas man artimo. Manau,
ši knyga atkartoja mano įsitikinimus ir pažiūras, visada jau
čiau turįs kažką bendra su ją skaičiusiais žmonėmis, ir esu
apie ją rašęs. Žinai, turiu lyginamosios literatūros magistrą ir
įmanoma, tikrai įmanoma, perskaityti knygą neskaitant jos
įprastiniu, tiesioginiu būdu. Galima skaityti apie knygą, Džo.
Supranti, ką noriu pasakyti? Supranti?
- Taip, Bendži. Suprantu.
- Matai, maniau, kad suprasi, Džo.
- Aha, Jeilio diplomo neturiu, bet mano šūdmalystės de
tektorius veikiapuikiai. Sakyčiau, išskirtinai puikiai.
Pradedu lipti laiptais, jis rėkia, koks esu šunsnukis, ką
man padarys jo tėvas, o tada ima maldauti:
- Duok man Deividą Fosterį Volesą! Perskaitysiu! Perskai
tysiu, tada galėsi duoti man testą ir aš jį išlaikysiu, prisiekiu!
Džo! Džo!
Rūsys turi garso izoliaciją. Ponas Mūnis skyrė pinigų, kad
ši vieta būtų privati. Bendžis gali rėkti, kiek tik nori, ir niekas
jo neišgirs, visai kaip negirdėjo manęs, o tu parašai:
85
CAROLINE KEPNES
Tujuokingas, Dzo.
Mirkt mirkt neįtraukė manęs į tavo kvailių sąrašą, šviečia
saulė, aš užrakinu rūsio duris ir parašau tau:
Turiu eiti pardavinėti knygų. Lauk antpietinių Junjon aikš
tės laiptų. Per vidurį. Pusę devynių.
Ir išjungiu telefoną. Pasakiau tau, kur ir kada būti, tad, jei
manai, kad gausi iš manęs daugiau šiandien, kai turėsi mane
visą naktį, tavęs laukia siurprizas.
Diena man nepalanki. Pamiršau, kad išėjo nauja Stiveno Kin

go knyga, „Daktaras Miegas“, ilgai lauktas „Švytėjimo“ tęsi
nys. Nauja Kingo knyga reiškia minias, net prabėgus dviem
ar trims savaitėms po jos išleidimo - žmonės tingūs, - ir bū
riai pirkėjų svaigsta norėdami vėl susitikti su Deniu Toren-
su. Tačiau aš noriu tavęs, Beke. „Daktaras Miegas“ paverčia
mano knygyną suknista Stiveno bažnyčia ir neturiu kada apie
tave galvoti, tau ruoštis. Mus užplūsta Kingofilai, poros, mė
ginančios gelbėti santuokas knygų klubuose, vyresni gerbėjai,
pralaukę ištisą amžinybę, jaunikliai, norintys feisbuke pasi
žymėti buvę tinklui nepriklausančiame knygyne, keistuoliai,
žymintys baisias vietas ir norintys jas atkartoti, užsisklendę
bukagalviai, trokštantys bičiulystės, kurią žada įdomi kny
ga, moterys, iš knygos norinčios daugiau nei agresyvaus pa-
sidulkinimo su įsipareigoti bijančiu bankininku. Kingą myli
visi, o aš myliu tave, ir šiandien turėčiau galvoti apie tai, kur
perskirsiu plaukus ir ar valgydama tu laižysies pirštus. Ta
čiau kalbu apie Denį sumautą Torensą, visai suaugusįjį! Kin
gą myliu tiek pat, kiek ir visi jo knygas ryjantys amerikiečiai,
bet piktinuosi tuo, kad aš, knygų pardavėjas, esu jo kalė.
86
TU
Tu - kandidatė į literatūros magistrus, ir galbūt šįvakar

kalbėsimės apie knygas. Kas žino, gal taip nervinsies, kad
leisiesi praryjama pretenzingumo rūko ir imsi garbinti šū
dais užkrėstus eksperimentinio naratyvo rinkinius. Ką į tai
atsakysiu aš? Ar gali patikėti, kad Denis Torensas jau suau
gęs? Labiau komercinių ir mažiau eksperimentinių knygų nei
Stiveno Kingo nebūna (nebent Deno Brauno, bet jų lyginti
negalima, nes Denas Braunas - ne literatūra). Ir jei ponas
Kingas būtų čia, jis stotų mano pusėn; jis žino, kad per pir
mus pasimatymus reikia pasistengti. Jis taip pat mėgsta kitų
rašytojų knygas ir didžiuotųsi visais tais žmonėmis, jeigu jie
būtų perskaitę ką nors, apie ką sužinojo ne iš Good morning,
America (bet ne kokį eksperimentinio naratyvo rinkinį). Be
to, ponas Kingas man skolingas; aš parduodu jo sukruštas
knygas! Savaime suprantama, jo čia nėra, saulė vos kruta, ka
sos aparatas pavargo ir aš aštuoniasdešimt penktą kartą šian
dien kartoju tą patį pokalbį:
- Ar skaitėt tą recenziją New York Times?
- Tikrų tikriausiai.
- Irgi tiesiog nesitveriat perskaityti? Džekas Nikolsonas
pirmajame gerai pašiurpino!
Miesčionys, trenkiu per - vėl - užstrigusį kasos aparatą,
nes laikas slenka per lėtai. Pasiilgau ir noriu tavęs, pagaliau
pasirodo moteris, perkanti ne Stiveną Kingą. Ji perka Reiče-
lės Rėj receptų knygas ir elgiasi taip, lyg daužyčiau ne kasos
aparatą, o ją. Pasyviai agresyviai atsidūsta ir ima baksnoti
tviterio paskyrą telefone:
Prastas klientų aptarnavimas yra visiškas siaubas! #mūnio-
retos
87
CAROLINE KEPNES
Nori, kad pažiūrėčiau, leidžia žymekliui mirkčioti, ir ge

rai jau, ponia, gerai. Atsiprašau už nemalonų elgesį, pasakau,
kad Reičelė Rėj nusipelno daugiau dėmesio, ir ji ištrina tvytą,
o tai yra gerai. Ateina akimirka, kai visata turi stoti į tavo
pusę, arba eiti ir užsikrušti, ir visata paklūsta. Ištaikau aki
mirką patvytinti iš Bendžio paskyros:
Naminis sodos vanduo ir absintas? Taip. tfkažkurjaupenkios
Kitas subingalvis rausiasi piniginėje ieškodamas kredito
kortelės, kad galėtų nusipirkti Stiveną Kingą ir (laikau špy
gas) perskaityti apie iškrypėlį, darantį iškrypusius dalykus,
nes pats yra per didelis myžnius, kad drįstų įgyvendinti visus
tuos nesveikus dalykus, kurių nori ir kurių tikriausiai troško
nuo vaikystės.
Čia ir yra didžiausia šito nesiliaujančio lemingų šimtakojo
bėda, Beke. Žinai, kad visi jie —skystakiaušiai. Perka šitas
knygas norėdami būti išgąsdinti, nes jų gyvenimai per lengvi.
Argi tai ne apgailėtina?
—Sako, kad pabaiga tiesiog nuostabi ir visiškai netikėta.
- Tikrai taip. Mokėsite grynaisiais ar kortele?
Manai, kad susitikinėti su Bendžiu buvo sunku? Ką gi,
pamėgink be galo, be krašto kartoti tą patį pokalbį, kol tuo
tarpu Bendžis sėdi narve ir bando prasikasti tunelį į Kiniją.
Taip, taiksteisi su jo šūdmaliavimu, Beke, bet ar kada buvai
užrakinusi jį narve ir ištisą parą klausiusi jo inkštimo?
Vaikis alergiškas glitimui, žemės riešutams, mielėms, dul
kėms, cukrui ir Visine. Nupirkau Reese's keksiukų ir jis tiesiog
pašėlo klykti, kad jam nužudyti užtektų vien riešutų sviesto
kvapo.
Prašyčiau.
88
TU
Zinai, kam tas pislius iš tikrųjų alergiškas? Tikram gy

venimui. Darau jam paslaugą. Išėjęs iš čia jis nirš, kad buvo
užrakintas, bet taip pat dėkos man, kad paverčiau jį vyru.
- Turiu visas Stiveno Kingo parašytas knygas.
- Tai puiku. Galite tuo didžiuotis.
Bet arperskaiteijas, Hkniau?
Garbės žodis, Beke, ar nutuoki, kaip sunku nakvoti knygy
ne vien tam, jei kartais vėlai vakare ponas Mūnis sugalvos už
sukti į rūsį pavartyti aštuntojo dešimtmečio pornografijos? At
sakinėti į klausimus apie Stiveną Kingą žinant, kad turiu tam
narve sėdinčiam lepšiui nupirkti obuolių ir medaus - turiu
nuolatos melstis, jog, kol šiąnakt leisiu laiką su tavimi, Kurti-
sas bus pernelyg apsinešęs, kad iš smalsumo mėgintų įsigauti
į rūsį, o ponas Mūnis jausis per senas ir tingus, kad užsigeistų
savo pornografijos. Beke, tikrai tave myliu, bet mano proble
mų masto tu negalėtum nė įsivaizduoti. Privalau nė akimirkai
nepamiršti menkos tikimybės, kad man išėjus ir už prekystalio
stojus Kurtisui koks nors senas neaiškussmikis su stora pinigine
nenuspręs pakloti šešių gabalų už Hemingvėjų su autografu,
ir Kurtisas nepaskambins ponui Mūniui, kuris atšlubuos čia,
ir visi trys kartu nusileidę į rūsį nepavers blogiausios Bendžio
gyvenimo dienos pačia geriausia. Aš turiu problemų. Tikrų.
- Sunku patikėti, kad čia tiek žmonių! Maniau, esu vie
nintelė, šiais laikais perkanti popierines knygas!
- Niekas nebeperka popierinių knygų, - sakau klientei,
kurios numeris - keturi tūkstančiai trys šimtai penkiasde
šimt šeštas, ji visiška numerio keturi tūkstančiai trys šimtai
keturiasdešimt trečias ir visų kitų kopija. - Nebent jų auto
rius Stivenas Kingas.
89
CAROLINE KEPNES
Manaisi turinti problemų. Žinau, kokių turi. Žinau net

Bendžiui sėdint narve. Tavęs laukia terminai, turi perskaity
ti visus tuos nieko vertus apsakymus, parašytus pripažinimo
trokštančių bendramokslių, esi įsitikinusi, kad kirpėja sudir
bo tavo plaukus, Čana mano esanti nėščia, nors tas tipelis
vos sugebėjo jai įkišti, ir Line sako, kad pastojusi krausty-
tųsi namo ir gimdytų, o tu sakai, kad pastojusi pavadintum
vaiką #betkaiptikneBendžiu, ir tavo niurzgėjimas dėl Bendžio
drauges jau užkniso, nes griebi bet kokią progą apie jį pra
bilti. Rimtai, Beke. Merginos. Tam, kad suvoktumėte ele
mentariausius dalykus, turite apsikeisti penkiasdešimt dviem
laiškais:
Čana nėra nėščia, tai visiškai suprantama, nes ji nieko
kaip turi būt neišdulkino.
Line apimta depresijos.
Tu Bendžio dar nepamiršai, bet pamirši pabuvusi su manimi.
Gerai, viena tavo problema tikrai pagrįsta. Tavo mama
prisigeria ir rašo tau naktimis, nes jaučiasi liūdna ir nori
kalbėtis, nori klykti, bet jei žinotum, ką dėl tavęs kenčiu aš,
Beke, nešvaistytum tiek laiko dejuodama dėl savo problemų,
perskaitytum reikiamus apsakymus studijoms, apsikabintum
žaliąją pagalvę ir dėkotum Dievui, kad rūsyje nelaikai šimtą
šešiasdešimt svarų sveriančios princesės, klausiančios, ar viš
čiukas sušiktame sumuštinyje buvo laikomas laisvai.
Turiu omeny, jis juokavo, tiesa?
- Stiveno Kingo neįmanoma nemėgti, tiesa?
- Žinoma, kas galėtų?
Turiu pripažinti, jis nekvailas. Perskaitė mano veidą ir tai,
ką suprato, jam nepatiko, bet sumuštinį su vištiena suvalgė.
90
TU
Ir žinai, ką? Suvalgęs neapsivėmė. Tačiau yra nervinga, ap

skretusi griuvena, myždamas nepataiko į klozetą ir dukart
viską apvėmė. Ir dukart turėjau prirakinti jį prie narvo ir išva
lyti viską, ką apšnerkštė. Darbas yra valyti tokio šmikio skys
čius ką tik trečią kartą per vieną sukruštą dieną papildžius
lentynas ir vitriną naujomis Stiveno Kingo knygomis tuo pat
metu aptarnaujant visus Stiveną Kingą dievinančius žmo
gėnus, plūstančius į knygyną Naujos Svarbios Stiveno Kin
go Knygos, kurios visiems reikia tą pačią supistą dieną, nes,
Dieve padėk, jeigu jie atras mažiau žinomą rašytoją. Žmonės.
Jiems nepaaiškinsi, tiesa?
Suzvimbia telefonas, dabar šešios vakaro ir viskas oficialu.
Neskaitant Stiveno Kingo, šiandien pardaviau tik tas kelias
Reičelės Rėj receptų knygas ir nenuostabu, kad Bendžis savo
mėgstamiausių knygų niekada neskaitė, nes žmonės tiesiog
nebeskaito, ir nenoriu taip jaustis likus mažiau nei trims va
landoms iki pasisėdėjimo su tavimi ant laiptų.
- Sako, kad kol kas tai geriausia jo knyga.
- Tikėkimės.
Kurtisas ateis po dešimties minučių, nes turėtų pradėti
šeštą, bet laiku nepasirodo niekada, nes priklauso Bendžio
kartai ir yra užsiėmęs savo netikru gyvenimu, sušiktais žais
liukais, tinderiais, instagramais, tviteriais, feisbukais, šūdma-
liavimu, narcisizmu, internetinėmis peticijomis, sušiktu fut
bolu. Norėčiau jį atleisti, bet jis mane gerbia, tad leidžiu likti,
nors ir paprašė palaikyti jam Stiveno Kingo knygą, klausosi
Eminemo per didžiules ausines ir perskaityti vieną sumautą
knygą jam reikia ištisų metų.
- Ar jau skaitėte?
9i
CAROLINE KEPNES
- Ji pasirodė tik šiandien.

- Na, tikriausiai jas atveža iš vakaro? Tik jau nesakykit,
kad neskaitėt pirmo skyriaus.
- Ne, pirmo skyriaus neskaičiau. Mokėsite grynaisiais ar
kortele?
Laukiu. Be paliovos plūsta iš darbo einantys depresijos ka
muojami knygų pirkėjai, traukiantys namo į savo požemius,
kad leistų Stivenui Kingui atitraukti juos nuo apgailėtinų,
vienišų gyvenimų. Mums labai pasisekė, Beke. Tokia didžiu
lė Amerikos dalis - įskaitant Bendžį, nes esu geras vyrukas ir
prieš išeidamas daviau jam vieną, - šiąnakt tūnos skaitydami
Stiveną Kingą, bet mes su tavimi gyvensime savo gyvenimus
kartu. Man tų žmonių gaila.
- Ar jūs nieko prieš, jei nubėgsiu ir paimsiu dar vieną?
- Tiesą sakant, už jūsų eilė ir aš jau nuskaičiau jūsų kortelę.
Tikrai neketinu visų sunervinti vien tam, kad šita bob
šė galėtų nusipirkti kokią Kendisę Bušnel, nes yra pernelyg
buka laiku suprasti, kad Stiveno Kingo nemėgsta. Perka jį tik
iš bandos instinkto. Šitoks šūdas yra pirminis užkratas.
Dabar šešios minutės po šešių ir žinau, ką tu veiki. Teplioji
akis pieštuku norėdama atrodyti kaip Olsen dvynės, nes ma
nai, kad tik taip būsi patraukli, o tai visai netiesa. Garsiai lei
di Bouvį, „Žalias ir gerai iškeptas“' - muziką, kurios klausaisi
prieš eidama į pasimatymą, muziką, kuri padeda tau jaustis
kietai, apie kurią gali kalbėti, kai nepasitiki savimi, —ir ren
kiesi palaidinę, labiausiai tinkančią prie liemenėlės. Galiau
siai visko tampa per daug ir tu apsižergi žaliąją pagalvę, nes
vienintelis būdas seksualiai sušiaušti plaukus - griūti į lovą
* Originalus Davido Bowie'io albumo pavadinimas „Rare and well done“.
92
TU
ir išdulkinti pačiai save. Jūs, merginos, - bent jau tu - tikrai

labiau pasileidusios už mus, vaikinus. Laukdamas, kol kasos
aparatas apdoros kredito korteles, seku tavo elektroninį paš
tą, jūs keičiatės laiškais apie kūniškus įvykius. Viskas taip
antikonservatyvu. Esi Bouvio mergina, futuristiškai kon
troliuojanti savo odą ir blakstienas, kurias tau prisiuva Kinų
kvartale, tokia neišauklėta, kad pasakai draugėms, jog prieš
pasimatymą kartą pasitenkinsi.
Pasitenkinsi.
- Atsiprašau?
- Ar tai viskas?
- Taip. Gal galėčiau gauti maišelį knygoms ar turėsiu mo
kėti papildomai?
Aštuonios minutės po šešių, kitas eilėje stovintis vyrukas
perka naują Stiveno Kingo knygą ir dar, kad atrodytų drąsus,
„Švytėjimą“ pavadina priešistore ir noriu perrėžti jam veidą.
Beke, pasaulis toks siaubingas. Koks stebuklas, kad užėjai čia
tokia laiminga, nes dauguma čia užsukančių žmonių skendi
neviltyje, visi, išskyrus tave, mane ir Kurtisą, kuris palaiko
duris ponui Švytėjimui ir pradeda malti įprastinį šūdą:
- Žmogau, L traukinys visai kuoktelėjo.
- Perimk kasą.
- Prastovėjau penkiolika minučių. Nieko.
- Šiandien eina tik Stivenas Kingas, tad pardavęs paskuti
nį egzempliorių galėsi uždaryti.
- Liuks. Bet man, tipo, tikrai reikia valandų.
Vienuolika minučių po šešių, tik švaistau savo laiką, turiu
išsidabinti tau, nusišveisti, susitvarkyti popieriaus paliktus
įpjovimus, išsivalyti dantis nauja natūralia Tom’s dantų pasta
93
CAROLINE KEPNES
(ačiū, Bendži!), tad sukandu dantis, bet Kurtisas bukas ir vei

do išraiškų neskaito, nes didžiumą laiko saviškį būna sukišęs
į telefoną.
- Tiesiog uždaryk, kai Kingo nebeliks.
- Jo, šitas miestas galėtų man pačiulpti, jei nesugeba net
priversti traukinių važiuoti pagal grafiką, supranti, žmogau?
- Tiesiog kitą kartą vėluodamas pasistenk parašyti žinutę.
- Atrodai išsunktas, vaiki. Čiuožk. Viską sutvarkysiu.
Mažasis Beastie Boys krušlius pavėlavo, aš jo šefas, o jis
vadina mane vaikiu ir dabar man mažiausiai reikia, kad šitas
mažas šūdžius aiškintų, jog atrodau pavargęs.
- Tavęs laukia eilė, Kurtisai, - pasakau ir išeinu laukan,
tolyn nuo rūsio ir knygų.
Šypsausi negalvodamas apie nieką, galvodamas apie tave,
kad ruošiesi, kaip ir aš. Tikriausiai joji ant žaliosios pagalvės,
nes jau beveik metas ir pirmą kartą per ilgą laiką traukiu
namo galvoje skambant cukriniams Saimonui ir Garfunke-
liui, nes Stiveno Kingo knygos diena baigėsi, Beke. Ši naktis
priklauso mums.
11
namo grįžtu tik septintą iš dušo išlendu tik penkio

,
lika po septynių ir užsigaunu kojos pirštą į vieną iš savo rašo
mųjų mašinėlių, bėga kraujas, bet ženklu šito nelaikysiu. Po
kojomis pasipainiojo rašomoji mašinėlė - Hektoras, aštuo
niasdešimt antrųjų Smith Corona., kurią radau skersgatvyje
Bušvike, - bet aš jaudinuosi ir galbūt truputis kraujo ner
vams į naudą, velniai rautų, galbūt Hektoras irgi nervina
si. Greitai susipažinsi su jomis, Beke, visomis rašomosiomis
mašinėlėmis, kurias renku, nes vieną dieną visi kompiuteriai
perdegs, o aš būsiu žmogus, turintis (kol kas) dvidešimt de
vynias nudėvėtas rašomąsias mašinėles, ir visi rikiuosis į eilę,
kad galėtų užeiti į mano butą ir vieną įsigyti. Nes akivaizdu,
kad vieną dieną pasaulis apsivers ir aš tiesiog laukiu.
Tau patinka tas filmas su vyruku, tampančiu rikšą po Ka
nadą, jis dažniausiai dėvi baltus trumparankovius marškinė
lius, tad išsirenku klasikinius baitus marškinėlius trikampe
iškirpte, džinsus ir diržą, kurį radau kariškų prekių parduo
tuvėje. Sagtis didelė, bet Brajano Adamso šūdniekio tipo. Ji
tikra, sena ir apdaužyta, pamačiusi norėsi ją paliesti, nes visai
tokią pačią dėvi kaubojus iš tavo apsakymo.
95
CAROLINE KEPNES
Nusileidžiu į metro ir parašau tau:

Truputį vėluoju.
Atrašai iškart:
Aš irgi.
Kelias lėtai slenka pro šalį, nes iš tikrųjų jaučiuosi ne visai
traukinyje. Greit tave pamatysiu ir taip jaudinuosi, kad pa
saulis dabar net neegzistuoja. Išlipu iš traukinio ir patvytinu
iš Bendžio paskyros:
Mailį Sairus išdulkinčiau. Skelbiu viešai. #giliosmintys
Darbas baigtas, oras tobulas ir atvažiavęs į Junjon aikštę
pasislepiu už kiosko ir stebiu, kaip prieini laiptus, apsidairai
manęs, atsisėdi ir imi laukti. Dabar be dvidešimt penkių mi
nučių aštuonios ir tu melavai, nes nepavėlavai. Jaudinaisi taip
pat, kaip ir aš. Parašau tau:
Atleisk. Būsiu bepenkiolikos aštuntą.
Ir stebiu, kaip atrašai:
Nieko tokio. Aš irgi! Pasimatysim bepenkiolikos.
Tau rūpi, ką manau, nerviniesi, aš irgi nervinuosi ir be
aštuonių minučių aštuntą žengiu pirmą žingsnį tavęs link,
girdžiu, kaip gerklėje daužosi širdis, negaliu patikėti, kad tai
vyksta - mes, kartu. Matai, kaip ateinu, nusišypsai ir pamo
juoji, atsistoji manęs pasitikti ir atrodai tokia gaivi, aiškiai
mąstanti ir pasiruošusi, prikandi apatinę lūpą, šypsaisi visu
kūnu ir žaidi:
- Vėluoji, ponaiti.
- Atsiprašau.
Negali liautis šypsojusis, leidžiu tau išlaukti pakankamai
laiko, kad manytum, jog esu ramus, o ne nemandagus, tu
giliai įkvepi, pasižiūri į mane, tada nuleidi akis.
96
TU
- Taip pat sakei, kad sutemus kažkur eisim, ir, na, jau be
veik tamsu.
- Žinau, - atsakau, atsisėdu, pliaukšteliu per betoną ir tu
dedi savo dailų užpakaliuką šalia manęs.
Jaučiuosi gerai. Akimirka atėjo, prieš prieidamas prie tavęs ty
čia palaukiau, kol sutems. Tu - moteris, o aš - vyras, mūsų vieta
tamsoje, kartu, ir tu kvepi maloniai, švariai. Man tai patinka.
- Tikrai turėtum retsykiais pamėginti nusivalyti batus, -
ištari ir plokščiapadžių bateliu patapšnoji į mano naujutėlius
baltus Adidas.
- Todėl ir pavėlavau, - atsiliepiu. - Šituos mažylius blizgi
nau visą valandą.
Nusijuoki ir pradedame nevaržomai šnekučiuotis, apie Paulą
Foks, sportbačius ir keistą benamį žmogėną, kuris kalbasi su
šiukšlių dėže. Abipusė trauka. Mes išlošėme! Nežinau, kaip ilgai
prasėdėjome ant laiptų, bet niekur neskubame. Tau čia patinka.
Mėgsti būti matoma ir kaskart įsitvyrojus nejaukiai tylai
juokaujame apie mano sportbačius.
- Jie rimtai balti, tiesiog Beno Stilerio baltumo, - nusijuoki tu.
- Aha, perduosiu savo batų blizgintojui, kad taip sakei.
- Labai to tikiuosi. Jis puikiai padirbėjo, Džo.
Pasakei padirbėjo ir Džo, tai privalo kažką reikšti.
- Daviau arbatpinigių, - atsakau.
Tu pradedi pasakoti, kaip iš parduotuvės netyčia pavo
gei batus, ant laiptų prasėdėjome beveik dvidešimt minučių,
nerviniesi ir jautiesi tokia susijaudinusi, kad nesiliauji kalbė
ti apie batus, tarsi privalėtum kalbėti apie batus, nes kitaip
apsižergsi mane čia pat, ant šitų laiptų. Šią vietą pasirinkau,
nes visą suknistą gyvenimą vaikščiojau pro šalį, matydavau
97
CAROLINE KEPNES
poreles ir jausdavausi vienišas, atstumtas. O dabar pro mus -

tave ir mane - eina pavydūs vienišiai, tu tebekalbi ir, po vel
nių, užuodžiant tavo kūno prausiklį klausytis sunku.
- Taigi aš jų kaip ir nepavogiau. Tiesiog netyčia nepersia-
viau. Noriu pasakyti, kas vagia batus iš parduotuvės saloje?
- Matyt, labai drąsi ir žavi dama, vardu Bekė.
Pasakiau žavi, tu nusišypsai, tad pataikiau. Manai, kad
suprantu tave, tad visas tas skaitymas nenuėjo veltui.
- Tikriausiai manai, kad aš paplaukus, - pasakai. —Kodėl
apskritai tai papasakojau?
- Nes tai pirmas pasimatymas. Visi turi istoriją, kurią pa
sakoja per pirmą pasimatymą. Ji visada juokinga ir visada
paremta tiesa, bet visada yra tik pusiau tiesa.
-Taigi esu meluojanti kalė, - ištari, nusišypsai ir sukry
žiuoji kojas.
Mūvi džinsus, bet du šunsnukiai nužvelgia tave, lyg maty
tų kiaurai. Niujorkas.
- Ne, —atsakau. —Tu —vagianti, meluojanti kalė.
Nusikvatoji ir nurausti, aš nusijuokiu, tu pasirąžai, vilki
raudoną liemenėlę, baltą berankovę palaidinę, ketvirtadienio
vakaro džinsus ir rausvas medvilnines kelnaites, erzini mane
siekdama dangaus, atkryžiuoji kojas, atsiguli, atremi galvelę į
cementą ir noriu užlipti ant tavęs čia pat, ant šitų laiptų, ma
tant visiems tave nužiūrinėjantiems šunsnukiams, kanapines
apyrankes įkyriai kišančiam rastamanui ir piktoms kalėms,
kurios eina namo planšetėse skaityti „Daktaro Miego“. No
riu tavęs čia, dabar, negaliu keltis su tokiu stovinčiu.
- Atrodai jaunai, - pasakai ir man iškart nusvyra.
-Ką?
98
TU
- Ne, ne. Nesupyk, Džo. Blogai pasakiau.

- Gerai, nes man ką tik suėjo septyniolika ir nenorėčiau
manyti, kad atrodau šešiolikos, nes tada atrodytum kaip pe-
dofilė, o tai nėra gerai.
Pliaukšteli man per koją, dar labiau tau patinku. Palinks-
ti, prikandi lūpą, visai kaip viešai skaitydama, kai tuoj šį tą
atskleisi.
- Tik norėjau pasakyti, kad daug mano draugų nori kuo
greičiau rasti vietą gyvenime, —paaiškini. - Kartais jie man
atrodo seni, lyg būtų praradę tą jausmą, tą atvirumą, dėl ku
rio žmogus atrodo jaunas.
- Kiek žolės surūkei prieš ateidama?
Sulaukiu, ko norėjau, dar vieno lengvo pliaukštelėjimo,
man patinka tave juokinti, myliu tave už tai, kad neprarasda
ma susitelkimo duodi man tai, ko noriu. Šauni toliau, tarsi
lazerio spindulys.
-Matai, sena pradėjau jaustis pirmame kurse. Ketinau
keliauti į Prahą ir paskutinę minutę persigalvojau, ir daug
mano draugų vertė mane jaustis seną, lyg būčiau praleidusi
ką nors, ko niekada negalėsiu susigrąžinti, tarsi Praha būtų
užsidaranti parduotuvė. Tarsi tai jau viskas, visiems laikams,
tarsi norėdamas išvažiuoti į užsienį privalai mokytis koledže.
- Galėtume keliauti dabar, - atsakau ir mano pokštas ne
juokingas, prašau liautis kalbėti apie koledžą, nes pradedu
pralaimėti.
- Šiaip ar taip, norėjau pasakyti, kad skleidi jaunatviškas
bangas. Tai gerai. Tarsi viskas būtų įmanoma ir mes teoriškai
vis dar galėtume kandidatuoti į prezidentus, išmokti ženklų
kalbą arba aplankyti visus Briugės rūmus.
99
CAROLINE KEPNES
Girdžiu tik mes ir nusišypsau.

- Nori, kad užpilčiau kuro į savo Netjeti
- Aš rimtai, —atitari ir pasislenki arčiau. - O kaip tu? Kuo
norėjai būti vaikystėje?
- Roko žvaigžde, - atsakau ir paseku tavo pavyzdžiu, atsi-
lošiu, slinkteliu arčiau tavęs ir dabar mes abu žiūrime į dangų,
nušviestą žvaigždžių, įsimylėję.
- Kai buvau maža, norėjau tapti dainininke, - atsidūsti tu.
- Ar todėl tau taip patinka „Aukšta klasė“?
Pasuki galvą ir atsisėdi. Susimoviau.
- Iš kur žinai, kad tas filmas man patinka?
- Tik spėju. - Šūdas. - Žinau, kad jis tikrai populiarus.
- Ha, - ištari ir šūdas. - Ar tau jis patinka, Džo?
-Nežinau, - atsakau, nuraustu kaip burokas, visai susi
moviau. - Nemačiau jo. Bet jei tau patinka, na, jis tikriausiai
geras.
- Pastaba sau, - tarsteli nežiūrėdama į mane. - Tapti ma
žiau nuspėjamai.
Tyli ir aš nežinau, ką pasakyti, velniop tą Aną Kendrik, tai
jos kaltė. Nesuprantu, ar jautiesi nepatenkinta savimi, ar išsi
gandai manęs. Kaip galėjau būti toks neatsargus? Įdėjau tiek
pastangų ruošdamasis ir susimoviau per filmą, kai pagaliau
pasižiūri į mane, tavo akys kupinos naujo liūdesio ir dėl to
kaltas aš. Aš tai padariau. Ir tėra vienas būdas viską ištaisyti.
- Nesi nuspėjama, Beke. Tiesiog turi feisbuko paskyrą.
- Vadinasi, šnipinėji mane, - ištari be jokio liūdesio pėdsa
ko ir trenki man per koją, patinku tau, tikrai patinku.
- Na, šnipinėjimu to nepavadinčiau, - nusišypsau. - Juk
tai nėra privatu ar panašiai.
ioo
TU
Nusijuoki ir - vėl! - man trinkteli, atsistoji ir ištempi ran

kas virš galvos.
Matau tavo bambą, man patinka į tave žiūrėti ir abu ži
nome, kad tau patinka, kai į tave žiūri, tad pasiraivai ir įremi
rankas į klubus:
- Ar peržiūrėjai mano nuotraukas?
- Tik porą šimtų, na, žinai, tik iš praėjusio savaitgalio.
Nukabini galvą ir sumojuoji rankomis:
- Ne. Ne. Nenoriu būti nuspėjama mergina, kurios visas
gyvenimas sudėtas į feisbuką.
- Tai nėra visas tavo gyvenimas.
- Tikrai nėra.
- Daug ką pasaugai tviteriui.
Pliaukšteli man per kelį, tau patinka, man irgi patinka, pro
šalį švilpia riedlentininkai, reikalaudamas šokoladinių ledų
klykia vaikas, bandža groja hipis ir telefonu per garsiai kalba
algą gaunanti bobšė. Viskas skirta mums ir tu pritildai balsą:
- Aš ieškojau tavęs. Norėjau pasižiūrėti į tavo nuotraukas,
bet tu feisbuko paskyros neturi.
- Turėjau, - sumeluoju. - Bet pavargau nuo jo. Regis, kai
kuriems žmonėms labiau rūpi atnaujinti savo statusą, nei iš
tikrųjų gyventi.
- Tikra tiesa, - atsakai. - Viena geriausių mano draugių
tokia pat kaip tu, visiškai nusiteikusi prieš feisbuką.
- Nesu visiškai nusiteikęs prieš.
- Na, bet paskyros neturi.
Žinau, kad kalbi apie Persikę, ir dabar galvoji, jog esu pa
našus į ją, o Persike niekam nepatinka, tad tai yra blogai.
Supanikuoju. Nutylu. Šokoladiniai ledai užčiaupė vaiką, kas
IOI
CAROLINE KEPNES
akimirką vis labiau temsta, garsiai dunksi riedlentės ir tu nori

pasižiūrėti į telefoną, jaučiu, kaip nori draugams pasakyti:
Vaikinas, su kuriuo dabar esu, ką tik paskelbė snipinėjęs mane
feisbuke. Tai viskas.
- Gal nori eiti pavalgyti ar dar ko? - paklausiu.
Pasirąžau ir primenu tau, kad turiu raumenų ir esu pasi
rengęs nužudyti bet ką, drjsusj į tave pažiūrėti.
- Dar ko?
- Pagalvojau, kad norėsi pavalgyti. „Dar ko“ nesu paruošęs.
- Ar kada pastebi, kiek daug žodžių iššvaistome?
- Aha, - atsiliepiu ir vos nepaminiu jūsų su Čana ir Line
šūdmaliavimo apie tai, kaip nekenčiate-bet-žiūrite „Naujo
kę“, bet laiku susigriebiu.
- Noriu rūpestingiau vartoti žodžius ir sakyti tik tai, ką iš
tikrųjų manau. Atsikratyti nereikalingų.
- Aha, - tarsteliu. - Suprantu.
- Taigi taip. Noriu ko nors pavalgyti.
Atsistoju ir pasiūlau ranką, nors tau jos nereikia, ir tu ją paimi.
- Tu pirma, - pareiškiu ir tu žinai, kad noriu žiūrėti j tavo
užpakalį, kol lipsi laiptais žemyn. - Ko norėtum?
- Aš lanksti, - atsakai ir atsisuki. - Jeigu tik eisime kur
nors netoli nuo mano namų, nes rytoj turiu anksti keltis.
Pavalgėme Comer Bistro mėsainių ir bulvyčių, išgėrėme deg

tinės ir viskio, leidžiu tau vadovauti pokalbiui. Papasakojai
apie Bendžį: „Mano narkomanas eksvaikinas, vis atstumiu
jį, bet jis visada sugrįžta. Verčiau apie tai nekalbėkim.“ Aš
pritariau (esu malonus!) ir perėjome prie vaikystės (tavo Nan-
takete, mano Bed-Stujyje, jautiesi turinti teisintis, kad esi
102
TU
miestietė, o aš iš anksto pasidomėjau tavo sala ir tai padaro

tau įspūdį, nes niekada iš tikrųjų nesu ten buvęs). Tu šūkteli:
„Džo, tu tiek žinai, beveik galima pagalvoti, kad dirbi kny
gyne!“ Dažnai mini koledžą: „Gebenės lygos nesąmonės“ ir
„Jeilio vyrukai“. Galiausiai paklausi to, ką tikrai nori sužinoti:
- Kada baigei?
- Nebaigiau, —atsakau. - Net nebuvau pradėjęs.
Tu linkteli. Niekada nesi susidūrusi su tokiais, kaip aš.
Prajunku. Tu irgi. Su tokiomis merginomis kaip tu aš irgi
nesusiduriu, tad pradedu dar vieną kas-perskaitė—daugiau-
knygų raundą.
Laimiu vėl ir tu apšalusi.
-Atsiprašau, - išdauži. - Jaučiuosi beveik neišauklėta taip sa
kydama, bet koledže nesimokei, o tikriausiai esi apsiskaitęs la
biau už daugumą žmonių iš mano dirbtuvių. Tiesiog nenormalu.
Aš paniūru:
- Tik jiems šito nesakyk.
Nusišypsai, mirkteli ir mes turime paslaptį. Žinau, kaip
su tavimi kalbėtis, pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes esame
paskutiniai čia sėdintys, ir tu supranti, kodėl primygtinai no
rėjau, kad įsitaisytume pačiame gale. Esame vieni. Sėdime
už keturviečio staliuko, visi kiti jau nurinkti, kėdės sukeltos.
Sėdi nugara į sieną, aš priešais tave. Žvilgteli į kairę, į dešinę,
tada į mane. Prašai leidimo atsigulti ant minkštasuolio, bet
aš sugalvojau geriau.
- Galėtum, - pasakau. - Arba galėčiau tiesiog pasiimti
tave namo.
Tyčia lėtai mirkteli ir esi truputį akiplėšiška:
- O kas tada?
103
CAROLINE KEPNES
- Kad ir ko panorėtum, Beke.

Išsišiepi.
- Taigi tu džentelmenas?
Neatsakau, tu vienu metu neryžtinga ir girta. Tavo tyčia
pridažytų akių ironija ta, kad kuo daugiau geri, tuo dažniau
trini akis ir tuo mažiau atrodai kaip brunetė Olsen dvynė, ir
vis labiau atrodai savimi.
- Atsigulk, - paliepiu.
- Taip, pone, - atsakai, tavo skruostai nurausta, speneliai
sukietėja, o kelnaitės permirksta. Atsiguli. Noriu tave su
griebti, bet šiąnakt tikrai neketinu tavęs pabučiuoti. - Sunerk
rankas ant galvos.
- Ar žaidžiam „Jurgeli, meistreli“?
- Ne, - atsakau ir įsivaizduoju, kaip čia dulkinamės.
Oras atsiduoda alumi, šonine ir medinių paviršių valikliu,
suneri rankas ant galvos ir Dievas yra, nes užgroja Bouvis,
tu nusišypsai, žiūriu ir galvoju apie tave nuogą, esu truputį
girtas, tad atsistoju, išgirsti, kaip pasislenka mano kėdė, ir
atsimerki.
- Užsimerk, Beke.
Padarai, kaip paliepiau, ir prabyli:
- Kaip tik ketinau papasakoti tau apie šitą albumą.
- Nenoriu žinoti apie šitą albumą, - atsakau.
Mokau tave, kad su manimi turi elgtis ypatingai. Nesu
koks Gebenės lygos šunsnukis, gerbsiantis tave, nes žinai kaž
kokį mažai žinomą Bouvio albumą, ir tikrai neleisiu tau pa
sakoti istorijų, kurias dėstai Jeilio vyrukams. Dabar priklausai
man, darysi, ką liepsiu, o Bouvis dainuoja apie nepažįsta
muosius, kurie ateina ir lieka, tu niūniuoji kartu, kad įrody-
104
TU
turn mokanti žodžius. Koks siaubingas buvo tavo gyvenimas

su viso pasaulio bendžiais, kuriems tokios nesąmonės atrodo
svarbios.
Apeinu stalą ir prisėdu šalia tavo galvos. Tu sukikeni, bet
neatsimerki ir nebedainuoji, tavyje tvinkčioja troškimas. Pa-
linkstu ir užsimetu kojas ant kėdės. Mano daiktas vos per
kelis colius nuo tavo galvos, užuodi jį, tavo siaurutės šnervės
išsiplečia, nuryji seiles susijaudinusi, aš pasižiūriu į tave, užsi
merkusią, truputį praverta burna, Bouvis dainuoja, tarsi visi
žmonės būtų nuviliantys. Jis tikrai dainavo ne apie mus, Beke.
- Kaip gera, —pasakai dainai dar nepasibaigus. - Galbūt
jie pamirš mus ir užrakins.
- Aha, - atsakau ir, eina velniop, mintyse iškyla Bendžis.
Noriu likti su tavimi amžiams ir vis dėlto turiu tave palik
ti, kad pamaitinčiau savo naują gyvūnėlį. Net užrakintas jis
stoja mums skersai kelio.
- Ei, - tarsteli tu. Tavo akys plačiai atmerktos, Bouvio dai
na baigėsi, dabar groja LedZeppelin, per garsiai vietai, kurioje
esame, ir tu moki įsakyti. Išmokai iš draugių, užaugusių su
tarnaitėmis: - Parvesk mane namo.
- Taip, panele.
Tylėdami nueiname du kvartalus, abu laikome rankas su
kištas į kišenes, tarsi jos privalo ten likti, nes kitaip... Abu
jaučiamės pernelyg įsijaudinę, kad plepėtume, naktis tyli ir
aplink tuščia, prieiname tavo priebutį, tu palipi du laiptelius,
tad stovime akis į akį. Žinočiau, kad jau esi tai dariusi, net jei
nebūčiau to matęs savo akimis. Tai tavo suknistas žaidimas.
Beke, nepabučiuosiu tavęs. Nenurodysi man, ką turėčiau da
ryti su savo kūnu.
105
CAROLINE KEPNES
- Buvo smagu, - sumurki.

- Aha, - atsakau. Nemurkdamas. - Rytoj tau anksti keltis,
tad bėk vidun.
Beke, prieštaros tau tinka. Matai tik vidurinę baigusį vai
kiną, kuris turėtų mėginti tave užversti. Taip pat matai vai
kiną, perskaičiusį daugiau knygų už visus tavo dirbtuvių kur
siokus. Sudrebinau tavo pasaulį ir tavęs nepabučiuosiu, tad
tu linkteli, nes ką dar galėtum padaryti? Jautiesi užsiknisusi
ir žalioji pagalvė šiandien gaus padirbėti, galvosi apie mane ir
lauksi atsipalaidavimo, lauksi manęs taip pat, kaip tas vaikas
klykė ir laukė ledų, kaip Amerika laukė Stiveno Kingo, aš
laukiau Kurtiso, o kitame miesto gale manęs laukia Bendžis.
Tau teks palaukti.
- Saldžių sapnų, Beke.
- Nori vandens prieš kelią? - paklausi stovėdama prie
durų ir laikydama jas praviras, kvieti užeiti vidun, mėgini
paskutinį kartą.
- Ne, man viskas gerai, - atsakau ir neatsigręžiu.
Tu kaip apsėsta ir, garbės žodis, jaučiu palengvėjimą, kad
dabar pat turiu eiti susitvarkyti su Bendžiu, jo organiniais
obuoliais ir sodos vandeniu, kitaip galbūt nusekčiau tave vi
dun, palaukčiau, kol atrakinsi duris, nusviesčiau tave ant so
fos ir duočiau tai, ko tu nori, ko aš noriu. Bet ne. Vandens
duosi, bet ne sumautame plastikiniame butelyje prieš man
išeinant. Mano troškulį numalšinsi po pirmo mūsų pasidul-
kinimo tavo lovoje, atneši man stiklinę vandens, mes ją pasi
dalysime ir ji bus pirmoji iš daugelio. Neturiu jėgų tavęs at
stumti, nes labai tavęs noriu, bet manęs laukia tas lepšis narve.
Suknistas Bendžis - gelbėtojas. Kas būtų pagalvojęs?
106
TU
Šypsausi visą kelią namo, grįžęs papasakoju rašomosioms

mašinėlėms apie šią naktį, kartelį tavo garbei pasitenkinu,
nusiprausiu po dušu, išsiterlioju Kiekis, parsisiunčiu Bouvio
„Žalius ir gerai iškeptus“, kad galėčiau pasiklausyti jo pakeliui
į knygyną. Turiu vėl išeiti. Kaip, po velnių, turėčiau miegoti
laukdamas, kol parašysi savo draugužėms apie mūsų pasima
tymą? Užsuku į parduotuvę, nuperku Cheerios ir pieno, nes
Bendžis irgi nusipelnė pasilepinti. Jei mokėčiau, švilpaučiau,
įeinu į knygyną, nušokuoju laiptais ir randu princesę Bendžį,
be nuotaikos rakinėjantį nagus. Vos užmetęs akį į „Daktarą
Miegą“ galiu pasakyti, kad knyga nebuvo net atversta. Aš —
profesionalas. Per stalčiuką įstumiu jam Cheerios ir pagalvę.
Argi aš ne geras?
Tačiau princesė pauosto dubenėlį ir atšlyja:
- Ar tai migdolų pienas?
- Tiesiog skaityk knygą ir valgyk, - pasakau. - Testas bus
iš šimto pirmųjų puslapių.
Užbėgu į viršų ir prisėdu ilgai, maloniai Bekės sesijai, su
darytai iš Bouvio albumo klausymo, žiūrėjimo į tavo nuo
traukas, kurias pavogiau iš feisbuko, ir scenų iš „Aukštos
klasės“ (be garso). Taip prasmengu tavyje, kad parduotuvėje
pasidaro šviesu, po vakarykščio gėrimų ir jaudulio turėčiau
jaustis pavargęs, bet jaučiuosi apsvaigęs nuo tavęs ir noriu nu
sivežti tave į Londoną, apie kurį tavo mylimame albume dai
nuoja Bouvis. Tačiau dabar turiu nusileisti apačion patikrinti,
ar Bendžis išmoko laikytis nurodymų.
Kas per vaizdas, Beke. Jis Kingą ne šiaip skaito. Naująją
knygą ryja tarsi apkūnus vaikiščias saldainį. Imi ploti ir, ži
noma, jis numeta knygą ir apsimeta žiovaująs. Pareiškiu, kad
107
CAROLINE KEPNES
laikas testui, jis nenori - koks netikėtumas, - ir pasakau, kad

testas bus iš sodos vandens.
- Bet liepei skaityti Kingą.
- Teisingai. Ir tu skaitei. Sveikinu.
Lepūnėlis prapliumpa. Sodos vandens testo nenori, nes
jam skauda skrandį ir galvą, jis tikriausiai alergiškas kažkam
knygose ir jam reikia pleistriuko (ar čia stovykla, subingalvi?),
vitamino B ir kremo nuo egzemos, kurią sunkina „pigi“ kava
(savaime suprantama, kad pienas iš karvės penio, Bendži), jis
jaučiasi pavargęs ir nebenori jokių testų.
- Laikas pradėti, Bendži.
- Man reikia daugiau laiko. Sakau tau, aš netoleruoju pieno
produktų. Šitie dribsniai man kaip nuodai, - aiškina jis man.
- Sodos vanduo nuramins skrandį.
- Prašau, - maldauja jis.
- „Kelyje“ irgi niekada neskaitei, tiesa?
Jis nieko neatsako, aš purtau galvą ir norėčiau paskam
binti supistam Jeilio universitetui pasakyti, kad jų produkci
ja - visiškas šūdas.
- Nesu blogas žmogus, - sako jis.
- Žinoma, kad nesi.
Žinai, Beke, jis nėra subingalvis. Tiesiog taip nepasitiki
savimi, kad turi numesti Kingą, kurį myli. Suteikiu jam dar
vieną galimybę:
- Na, ir kaip Kingas?
- Ai, - atsako.
Vis dar nieko neišmoko.
Ant padėklo išrikiuoju tris vienodus raudonus vienkarti
nius puodelius, pilnus sodos vandens.
108
TU
- „Trumpų pokalbių“ neskaitei ir testą gausi kiekvieną dieną.

- Aš turiu krūvą pinigų, Džo, paveldėtų pinigų. Turiu au
tomobilį, naujutėlį Alfa Romeo. Nori automobilio? Nes galiu
parūpinti jį tau.
Atidarau stalčių, pakeliu puodelius ir vieną po kito susta-
tau vidun, atsargiai, Džozefai.
- Gerai, Bendži, laikas pradėti.
- Džo, palauk. Nedaryk šito, - jis parklumpa. - Aš rimtai.
Aš turiu pinigų.
Jis tikrai idiotas ir nesugeba suvokti situacijos, man jo be
veik gaila, mosteliu atsistoti ir jis atsistoja. Geras šunelis.
- Bendži, aš nebandau tavęs apsvaiginti.
- Ačiū Dievui.
- Tai testas. Visuose puodeliuose - sodos vanduo, - paaiški
nu. - Tu paragausi po gurkšnį ir tada pasakysi man, kuriame
puodelyje taviškis. Pažiūrėsime, ar atpažinsi nuosavą produktą.
Jis sukryžiuoja rankas.
- Man reikia ko nors gomuriui apvalyti.
Esu pasiruošęs, įkišu ranką į krepšį ir ištraukiu sužiedėjusį
riestainį.
- Ar visi trys buteliai atidaryti tuo pačiu metu? Sodos van
duo keičiasi nuo sąlyčio su oru.
- Vienu metu, Bendži.
- Man reikia stiklinių, nes plastikas trukdo cheminėms
reakcijoms.
- Gerk.
Paduodu jam pirmą puodelį, jis paima, užsimerkia, garga
liuoja ir skalauja, noriu trenkti jo galvą į tą puodelį. Išspjauna
į šikpuodį, pasirąžo ir pasivaikšto aplink.
109
CAROLINE KEPNES
—Žinai, mano tėvas turi galimybę naudotis lėktuvu. Galiu

nuskraidinti tave į bet kurią pasaulio vietą ir mes pamiršime
viską, kas įvyko. Jis net nesužinotų, kad buvau dingęs. Tikisi,
kad švaistysiu pinigus, noriu pasakyti, tai visiškai nepasiro
dytų įtartina.
—Atsikąsk riestainio, Bendži.
-Tailandas. Prancūzija. Airija. Galėtum skristi bet kur.
Visur.
—Atsikąsk riestainio.
Jis atsikanda, aš paimu antrą puodelį.
- Džo, prašau. Pamąstyk, ko iš šito nori.
- Paimk puodelį.
—Testas vis tiek negalios, nes mielės iš riestainio kompro
mituoja mano skonio receptorius ir aš turėčiau skalauti burną
sūriu vandeniu.
Balso niekada nekeliu, tad šįsyk pakėlęs kaip reikiant jį
išgąsdinsiu.
- Imk sušiktą puodelį.
Jis suklumpa, šitas minkštaklynis, tikriausiai pernelyg su
sitapatino su pagrindiniu „Daktaro Miego“ veikėju. Neišma
nėlis Bendžis turbūt net nesupranta, kad dr. Deno Torenso
personažas pirmą kartą pasirodė „Švytėjime“, jam teko grum
tis, o Bendžis per visą savo gyvenimą nėra dirbęs nė dienos,
bent jau ne iš tikrųjų, greičiausiai „Švytėjimą“ perskaitė iki
pusės, tada įsijungė filmą ir kirvio niekada nėra net laikęs.
Bendžis nėra tikras vyras. To, ką jis veikia, darbu nepavadinsi.
- Atsistok.
—Sūdyto vandens. Maldauju.
- Kolos ir pepsio testuose sūdyto vandens neduoda.
no
TU
- Ar žinai, kuo sodos vanduo skiriasi nuo selterio ir gazuoto?

Sunkiai atsidustu.
- Druskomis, Džo. Kartais tai sodos bikarbonatas. Kitais -
natrio citratas arba dinatrio fosfatas.
- Tiesiog gerk, Bendži. Nuo šito testo neišsisuksi.
- Aš neišsisukinėju, - sako jis. - Jokių nesąmonių. Aš tai
išmanau.
- Gerk.
Jis gurkšteli. Pagargaliuoja.
- Tai ne mano gaminys.
Ignoruoju jo reikalavimą sužinoti, išlaikė ar ne. Įtampa žmo
nėms j naudą. Ji daro mus stipresnius. Štai kodėl Amerika taip
myli Stiveną Kingą; jis verčia mus nesitverti savo kailyje tol, kol
paskausta. Taip pat jis žino, kad atsidūrę tam tikroje situacijoje
iš proto gali išsikraustyti visi: ir Fenvėjaus stadiono prižiūrėtojai,
ir privilegijuoti jauni šikniai. Stivenas Kingas įvertintų mano
darbą su Bendžiu, nusišypsau užrakindamas duris.
Parduotuvėlėje už kampo yra druskos ir stiklainių, prisiper

ku abiejų. Pardavėjas malonus ir duoda man dėžę, tad grįžti
į parduotuvę lengviau. Kuo daugiau laiko skiriu sodos van
dens projektui, tuo mažiau stebiuosi sužinojęs, kad keletas
idiotų užkibo už „Naminio sodos vandens“ kabliuko. O kuo
daugiau laiko praleidžiu su Bendžiu, tuo geriau suprantu, ko
dėl galybė kitų turtingų idiotų ant jo neužkibo. „Naminis
vanduo“ niekada nebus toks populiarus, kaip Stivenas Kin
gas. Klientus pritrauki parodydamas, kad juos supranti. Jeigu
potencialaus savo produkto pirkėjo nesupranti, minėto pro
dukto realizuoti neįstengsi.
m
CAROLINE KEPNES
Bendžis nieko neišmano apie rinkodarą. Coca cola išmėgi

no visas žmonijai žinomas rinkodaros strategijas. Todėl ji kla
siška ir klasikinė, originali ir nauja, dietinė ir su kalorijomis.
Coca cola mėgsta pašėlusi Dženifer Lopez, bet kartu tai pats
balčiausias ir nuobodžiausias mūsų gėrimas. Tai prieštarin
ga. Ir suknistai genialu. Coca cola išleido krūvą pinigų, kad
visiems būtų viskuo. Tavo draugelis Bendžis viską suprato
neteisingai. Jis mano, kad tereikia būti ypatingam ir moks
liškam, bet nemokėdamas pritapti pasaulyje nieko nepasieksi.
- Skalauk, - paliepiu Bendžiui nusileidęs.
Skalauja, lyg būtų pas odontologą, aš juk nemėginu nesu
teikti jam galimybės. Manau, dauguma šūdžių nusipelno pro
gos būti kuo nors kitu nei tiesiog šūdžium. Pavyzdžiui, žinau,
kad Bendžį šeima visai pažodžiui sugadino; jį augino niekada
„ne“ nesakiusi motina, niekada „bet“ nesakęs tėvas ir visa eilė
auklių, leidusių mažajam krušliui daryti viską, ko tik šis užsi
geisdavo. Visa tai jis man pasakojo antrą naktį narve, kai neiš
laikė testo iš „Gravitacijos vaivorykštės“ ir pripažino sumokėjęs
už kiekvieną parašytą rašinį mokantis Jeilyje. Pasakė perskaitęs
pirmus penkis knygos puslapius ir jie jam taip patiko, kad to
liau skaityti negalėjo. Pareiškė esąs pernelygjautrus skaityti, per
greit sujaudinamas, kad yra sutvertas mažoms dozėms. Kaip
tokiam jautruoliui, sūdytą vandenį jis gargaliuoja labai ilgai.
- Gerk, Bendži, - įsakau.
Jis užsispaudžia šnerves, gurkšteli ir aš nežinau, ką su juo
darysiu. Su šituo vaikiu, kuris niekada nebuvo baustas, muš
tas ar užrakintas už jokias savo nuodėmes. Koledžą baigė suk
čiaudamas ir lygiai taip pat sukčiaudamas bando užsidirbti
savo prabangiu sodos vandeniu dumdamas akis pretenzin
112
TU
giems krušliams. Dabar, pirmą kartą gyvenime, Bendžis turi

atsakyti už savo veiksmus. Atsakomybė jam tinka. Veide atsi
rado raukšlių ir jis nebeatrodo toks lepūnėlis. Savaime supran
tama, jis netobulas. Vis dar kryžiuoja kojas kaip Vudis Alenas.
Pučia plaukus nuo akių —po visų šitų testų jis vis dar pamaiva.
- Kuriame puodelyje buvo „Naminis vanduo“?
- Tai nesvarbu, nes aš parduodu nuotaiką. Parduodu svei
katą ir turtą.
-Tai visada svarbu. Bet kuris idiotas atskirtų kolą nuo
pepsio.
- Tai kas kita.
- Iš kur man žinoti, kad apskritai sakai man tiesą?
- Nes nesu sušiktas melagis.
- Iš tikrųjų manęs nenužudytum, - sako vėl mėgindamas
perimti valdžią.
Mano, kad esu liurbis, norintis, kad turtingas visažinis
lepšis jj pastebėtų.
Aš šito nepakęsiu. Aiškiai tai parodau ir pratęsiu:
- Tu pernelyg protingas, kad mane nužudytum, - agresy
viai atrėžia. - Žinai, kad tokie, kaip aš, turi tėvus, kurie išsi
aiškins, kas nutiko. Niekada sau to nepadarytum.
Nieko neatsakau. Žinau tylos galią. Pamenu, kaip mano
tėvas nieko nesakydavo, jo tylą prisimenu aiškiau, nei tai, ką
jis kalbėdavo.
Bendžis pradeda virpėti ir vėl paima pirmą puodelį. Ta
čiau jo rankos dreba ir pakėlęs puodelį prie lūpų didžiumą
išlaisto ant smakro ir Brooks Brothers marškinių. Negaliu
113
CAROLINE KEPNES
atsikratyti minties apie tai, kiek daug žmonių jo pasiges, kiek

daug žmonių jį myli. Beke, turėtum pamatyti jo elektroni
nį paštą. Dingsta trims dienoms ir visi pasaulyje elgiasi taip,
lyg jis būtų Feris Suknistasis Biuleris. Elektroniniai laiškai
plaukte plaukia: Žmogau, kur tu, kaip tu, ar tau viskas gerai?
Neatrašau niekam; jie privalo suprasti, kad Bendžis išklydo iš
kelio. Nejau jie nemato jo žinučių tviteryje? Šiaip ar taip, tai
rimtas kaltinimas mūsų visuomenei: šis nevaržomas smalsa-
vimas, kur pradingo šitas melagis. Tas, kas šiame pasaulyje
skirsto meilę, dirba prastai. Visų numylėtas Bendžis atsikan
da riestainio, o aš raminu nervus nagrinėdamas tavo telefoną.
Apie mūsų naktį kartu dar niekam neparašei, vadinasi, vis
dar esi užsiėmusi pagalve arba miegi girta, o jis gurkšteli iš
antro puodelio, pagargaliuoja ir išspjauna.
- Tikrai ne antras, - ištaria.
Akivaizdžiai mėgina sukčiauti, išpešti iš manęs kokią
užuominą. Nekreipiu į jį dėmesio. Tenka ignoruoti žmones,
kol jie negrįš į vietą, ypač tokius išlepintus turtingus vaikiš
čius. Sėdėdamas narve elgiausi gerai. Nekėliau triukšmo ir
nevirpėjau lyg maža mergaitė.
Jis paima trečią puodelį.
- Salute, —pareiškia.
Kažkodėl tai labiausiai įžeidžiantis jo kada pasakytas žo
dis. Jis nėra italas. Kokią turi teisę sakyti salute? Gurkšteli,
apsilaižo lūpas, pasiglosto smakrą ir suka ratus po narvą.
-Na?
- Žinai, kad tokios aplinkybės skonio testui nėra idealios.
- Gyvenimas ne visada būna idealus, bent jau ne daugu
mai žmonių.
114
TU
- Oras drėgnas ir šaltas. Priplėkęs.

- Kuriame puodelyje buvo „Naminis sodos vanduo“? Pir
mame. Antrame. Ar trečiame.
Jis įsikimba į grotas, purto galvą ir verkia. Vėl. Patikrinu
tavo išsiųstus laiškus. Devynios ryto po mūsų pasimatymo ir
tu nebemiegi. Žinau, nes ką tik parašei kažkokiam savo kur
siokui, kaip labai tau patiko jo apsakymas. Įkvepiu. Privalai
daryti tokius dalykus. Tai tik dėl mokslų.
- Bendži. Kuriame sumautame puodelyje?
Jis pakelia galvą ir atsitraukia, tarsi tuoj nualps - aha, tik
rai, - nusišluosto akis, sukryžiuoja rankas ir iškošia:
- Nė viename.
- Tai tavo atsakymas?
Jis susigriebia už sušiauštų šviesių plaukų, kurie kasdien
tamsėja - nuo prakaito.
- Palauk.
- Arba tai tavo atsakymas, arba ne.
- Jų visų skonis buvo šlykštus. Supratai? Jų visų skonis
kaip trečiarūšio chemiškai prisodrinto sodos vandens iš nu
pigintų prekių parduotuvės. Bandai mane sumauti. Tai blo
gai. Tai neteisinga.
- Ar tai tavo atsakymas?
- Taip.
- Labai gaila, Bendži, - ištariu, jo apatinė lūpa suvirpa. -
Tačiau tu klysti. Visuose puodeliuose buvo „Naminis sodos
vanduo“.
Tu gauni elektroninį laišką. Subingalvis iš tavo kurso:
Ačiū, Beke. Kaip tik skaitau taviškį, kol kasjispatsgeriausias,
labai, labai geras.
115
CAROLINE KEPNES
Bendžis užsiplieskia:
-Ne.
Kas šitas pretenzingas subingalvis? Skaitau taviškį. Kas,
po velnių, jis toks, Beke. Nagi. Parašyk Čanai. Parašyk Linei.
Buvai geriausiame visų laikų pasimatyme ir bendrauji su kaž
kokiu rašeiva iš kurso?
- Džo, jie niekaip negalėjo būti mano.
- Bet buvo, - atsakau ir dabar Bendžis nėra tik Bendžis,
jis visi, kurie blogi, visi išsilavinę melagiai. - Tai vadinama
kokybės kontrole ir, jei bent ką nors išmanytum apie verslą,
žinotum, kad, jei neturi kokybės kontrolės, neturi nieko.
Jis atsisėda, sukryžiuoja kojas ir negaliu jo negailėti. Pa
saulis jį nuvylė ir neparuošė suaugusiojo gyvenimui. Dabar jį
spaudžia ašarų sutepti marškiniai ir pilvas, pilnas sodos van
dens ir karvės pieno. Šviesūs plaukai ir žodynas galiausiai jį
pavedė. Jis prabyla:
- Tai kas dabar?
Tačiau atsakymo nenusipelno. Neišlaikė testo. Išjungiu
šviesą ir užlipu laiptais, jis šaukia, kad jam reikia šviesos, aki
vaizdu, kad negali atsitraukti nuo Kingo, tu vis rašai ir rašai
tam bičui, o aš noriu tik kolos skardinėje ir žinutės nuo tavęs.
Apsisuku ir įjungiu jam sukruštą šviesą. Bent kartą gyvenime
perskaitys visą knygą.
12
prieš k ele rius m e t u s atleidau vieną merginą. Erzino jau

vien jos vardas - Sare. Tikras jos vardas Sara, bet ji norėjo
būti originali ir panašiai. Sare buvo tikras košmaras. Elgėsi
taip, lyg pasirodydama darytų mums paslaugą. Visiems, net
pagyvenusiems azijiečiams vyrams, siūlė Megės Volicer kny
gas. Turėdama duoti grąžos ji nenoromis ištiesdavo pusiau
sugniaužtas monetas ir versdavo klientą ištiesti ranką per pre
kystalį, kad jas pasiimtų. Žmonės nekentė Sarės. Ji užsisaki
nėdavo itin karštas lates ir bent tris kartus per savaitę grįž
davo į Starbucks skųstis, kad kava atšalo, nors po dešimties
minučių pasivaikščiojimo šaltyje itin karšta latė jau nebebus
tokia karšta. Buvo baltoji, bet plaukus nešiojo suveltus į dre-
dus. Ant prekystalio laikydavo knygą, kad visi žinotų, jog ji
skaito bet kurią mažumai priklausančią moterį rašytoją, dėl
kurios visi tuo metu turėjo alpti. Ir ji skaitydavo New Yorker,
taigi 98,9 procentų plepalų tvarkantis pradėdavo „ar matei
tą straipsnį New Yorker \ .. Pasiusiojusi niekada nenuleisdavo
tualete vandens teigdama, kad tėvai mokė ją viską tausoti.
Tačiau jos šlapimas dvokė, nes ji buvo vegetarė ir valgydavo
beveik vien tik smidrus. Dėvėjo absurdiškus akinius, turėjo
117
CAROLINE KEPNES
mediciną studijuojantį vaikiną ir stovėdama už prekystalio

visada susivyniodavo į beformį vilnonį megztinį, tad klientai
jausdavosi piktnaudžiaujantys jos gerumu.
Atleisdamas ją palikau raštelį, kad paskutinį čekį ras tua
lete. Ir palikau tą čekį klozete, pilname jos šparagais dvo
kiančio šlapimo. Ji daugiau niekada nepasirodė. Dirba pel
no nesiekiančioje organizacijoje ir ištekėjo už gydytojo, kuris
tikriausiai yra antras labiausiai užknisantis žmogus pasaulyje
tiesiog todėl, kad ją vedė. Kalbant apie gryną sugebėjimą ner
vinti nė vienas mano kada nors pažinotas žmogus negalė
tų susilyginti su iš Portlando Meine kilusia Sare Vortington,
aplinkos gelbėtoja, visą laiką trokštančia būti gimusia Port-
lande, Oregone. Ta kalė galėjo ten tiesiog persikraustyti.
Tačiau aš jai iš tikrųjų pavydėjau. Buvo tokia atsipūtus!,
nesujaudinama. Niekas niekada jai nedarė įspūdžio. Gauda
vome Džeimsą Džoisą su autografu ir ji gūžteldavo pečiais.
Vertė mane per daug nerimauti dėl savęs. Nekenčiau to, kad
norėjau padaryti jai įspūdį, ir to, kaip lengvai ji darė įspūdį
man, tiesiog uostydama negyvą rašalą ant Džeimso Džoiso.
Darai man įspūdį dabar, šiame taksi automobilyje kartu su
tavimi. Negalėjau patikėti, kad norėjai nusivesti mane į vaka
rėlį draugo namuose. Draugams atrodo kiek per anksti, bet
tu buvai atkakli. O aš jaudinčiausi nepaisant nieko, tačiau
nerimstu dvigubai smarkiau, nes einame ne į šiaip kokius
atsitiktinius namus. Važiuojame į šiaurę, į tavo draugės Persi-
kės Selindžer namus. Taksi krato, mes nepratę kartu važiuoti
ir aš mėginu atsipalaiduoti, bet tu nesi mergina iš užkandinės
ant kampo. Aš taip pat velniškai didžiuojuosi savo darbu su
Bendžiu (ponas Mūnis ir Kurtisas nieko nenutuokia!) ir ne
118
TU
noriu atsitiktinai pradėti girtis tuo, koks geras vadybininkas

esu. Taigi postringauju tarsi koks užsisvajojęs nevykėlis:
- Selindžer. Įspūdinga.
- Aha, - atsakai pernelyg atsainiai. - Jie giminės. Tiesiog
taip.
Sare nesijaudintų dėl to, kad eina į Selindžerių vakarė
lį, bet man iš jaudulio važiuoja stogas. Negaliu patikėti, kad
susipažinsiu su viena iš Dž. D. Selindžerio giminaičių, tuo
labiau per antrą mūsų pasimatymą. Skambindamas tau su
sitarti dėl antro pasimatymo ketinau nusivesti tave į plane
tariumą, kur būtume glamžęsi paskutinėje eilėje. Tačiau tu
mane pertraukei:
- Einu į vakarėlį, - pasakei. - Nori kartu?
Atsakiau teigiamai. Su tavimi eičiau bet kur. Tačiau kuo
labiau artėjame, tuo labiau jaudinuosi. Bijau, kad visiems ne
patiksiu, ir tu bijai, kad visiems nepatiksiu. Matau tai, Beke.
Tu nenustygsti. Labai. O aš jaudindamasis pradedu elgtis
bjauriai. Tai problema.
- Tai Dž. D. - jos dėdė?
- Niekas jo taip nevadina, - atsakai. Jaudindamasi irgi da
raisi bjauri.
- Tai kaip jie susiję?
- Tiesiog visi tai žino, - atsidūsti. - Mes neklausiame. Jis
buvo labai uždaras.
Įkvepiu ir turiu prisiminti, kaip šiandien apibūdinai mane
laiške Persikei:
Kitoks. Seksovas.
Į vakarėlį mane pakvietei, nes aš esu
Kitoks. Seksovas.
119
CAROLINE KEPNES
O jei aš viską sumausiu? Su kiekvienu pro šalį prabėgan

čiu kvartalu vis labiau netenku pasitikėjimo savimi. Keliau
jame į Vudžio Aleno šalį, kurioje visada norėjau gyventi. Aš
parduodu Selindžerį, o tavo draugė yra Selindžer, tu dažaisi,
nors tave jau mačiau. Nuo pat Keturioliktosios gatvės terlio
jai paakius juodu šūdu, nors mūšiui turėčiau ruoštis aš. Sun
kiai sutariu su koledžus baigusiais žmonėmis, tuo labiau bai
gusiais Brauną. Tu susirauki:
- Aš sakiau Aukštutinis Vestsaidas, ne Aukštutinis Istsaidas.
Laikai Prada rankinę, piktai žiūri ir aš jaučiuosi, lyg bū
čiau paėmęs ne tą Bekę. Tikriausiai skaitai mintis, nes nu
rausti, tarsi gindamasi.
- Atsiprašau. Nenorėjau kabinėtis. Tiesiog nervinuosi.
Uf. Paerzinu tave:
- Aš irgi. Nerimauju, kad nepatiksiu tavo draugams.
Pasijunti patenkinta, nustoji raustis po rankinę kažko ieš
kodama ir pradedi su manimi kalbėtis. Istoriją ne šiaip pa
sakoji - išgyveni ją. Pasakoji apie mėgstamiausią visų laikų
gimtadienio vakarėlį, kai tėtis leido tau ir dviem draugėms
keltu persikelti į žemyną pasižiūrėti „Tegyvuoja meilė“ ir tu
susipažinai su vaikinu, suvokiu, kad sugebu pavyduliauti try-
likamečiui berniūkščiui. Kalbėtis su tavimi yra tarsi keliauti
laiku ir tu atsidūsti.
- Jis daug man reiškė.
- Vis dar jį pažįsti?
Nusišypsai man:
- Kalbėjau apie Hju Grantą.
Sukruštai nužudysiu Hju Grantą.
-Ak.
120
TU
- Džo, juk žinai. Viename savo filmų Hju Grantas dirbo

knygyne.
- Rimtai? - atsakau ir Hju Granto nenužudysiu.
Tuoj pasibučiuosime, jaučiu tai, bet suburzgia tavo telefo
nas - gavai žinutę:
- Tai Persike, - sakai. - Jei iškart neatrašau, ji ima kraus
tytis iš proto.
- Ar ji tokia pat nučiuožusi kaip dėdė Dž. D.?
Nenusijuoki ir Persike verčiau jau žino, kaip jai pasisekė,
kad tave turi. Dabar ji skambina, lyg būtum turėjusi laiko
atrašyti:
- Mes jau beveik atvažiavome, - pasakai ir išgirstu, kaip ji
rėkia į telefoną: „Tu nesi mes, Beke.“
Išjungi telefoną, tavo nuotaika sugedo. Nenusijuoki, kai
pasakau, kad Dž. D. dukterėčia atrodo tikra ragana. Ne, Džo.
Ji nėrajo dukterėčia. Man nepatinka, kaip sakai mano vardą,
ir turėčiau užsičiaupti, bet nenurimstu; laimi instinktyvi ne
apykanta Persikei.
- Aš tiesiog nesuprantu. Jūs tokios geros draugės ir ji tau
nepasakojo, kokia giminystė sieja ją su vienu garsiausių pa
saulio rašytojų?
- Tai susiję su ribomis.
Stumi mane tolyn per antrą mūsų pasimatymą, nors ir esu
Kitoks. Seksovas.
Bijai meilės, tai liūdna ir aš nenoriu eiti į nepažįstamų
žmonių pilną kambarį. Tačiau atvažiavome ir aš esu tavo pa
lydovas. Durininkas atidaro taksi dureles, leidi jam padėti
tau išlipti. Aš norėjau tai padaryti.
- Nagi, - sakai. - Nenoriu pavėluoti.
121
CAROLINE KEPNES
Jei Persike nebūtų paskambinusi, būtum pasakiusi mes ne

norimepavėluoti.
Liftas yra tarsi viską atnaujinantis mygtukas ir mes sutariame,

kad jame kvepia levandomis. Sienos išklijuotos gėlėtais tape
tais. Man regis, našlaitėmis. Liftas senas, viduje yra suolelis,
mes stovime šonas prie šono ir stebime, kaip pravažiuojant
aukštus įsižiebia jų mygtukai.
- Penthauzas?
- Aha, - atsiliepi ir permeti Prada rankinę ant dešiniojo
peties, tarp mūsų. - Labai džiaugiuosi, kad prisiminiau pasi
keisti rankinę. Šitą man praėjusiais metais gimtadienio proga
padovanojo Persike. Pamiršusi ją pasiimti būčiau pasijutusi
siaubingai.
Prieš užsiimdami seksu apie rankines tikrai nekalbėsime,
tad suvaidinu susidomėjimą:
- Ar Perse irgi mokėsi Braune?
- Persike, - pataisai, palaižai pirštą ir patrini akies apvedimą.
Jaudiniesi, liftas kyla lėtai ir kodėl negalime tiesiog nu
spausti raudono mygtuko ir likti?
-Ak.
- Niekada nesakome Perse, - ištari taip rimtai, tarsi ma
nytum, kad kalbamės apie politiką. - Na, tiesą pasakius, ne
visai. Jos antras vardas yra Izabelė, tad kartais pajuokaujame,
na, žinai. Persebelė.
- Štai kaip.
- Pagauni? Du vardai viename?
Pasižiūriu į tave, nes žinau: manai, kad aš
Kitoks. Seksovas.
122
TU
Leidimo tave paliesti neprašau, bet pakeliu ranką tau prie

skruosto ir nykščiu nutrinu dulkelę akių makiažo. Tu nu
ryji seiles. Nusišypsai. Tavo vyzdžiai išpampę nuo geismo.
Žvilgsnį nusuku pirmas. Tu mano.
- Šiaip ar taip, - pareiški, - ji sena draugė. Jos šeima vasa
rodavo Nantakete, susipažinome vaikystėje. Ji - genijus.
- Kietai.
- Ji ir Čana lankė tą pačią paruošiamąją, mane pažinojo iš
vasarų, o Line buvo jos kambarioke pirmame kurse. Ji - tarsi
mūsų jungtis. - Aš nusijuokiu ir tu nurausti. - Ką?
- Praleidai žodį mokykla.
- Atsiknisk.
- Gaunate nuobaudą, jaunoji panele.
- O kas atsitiks, kai gausiu dar vieną? - sakai ir aš per plau
ką neprispaudžiu tavęs prie sienos, o tu per plauką neįsikimbi
į mane. Kuo arčiau vakarėlio esame, tuo labiau nori trenkti
per raudoną avarinį mygtuką ir užsiimti seksu čia, dabar pat.
Turėčiau tave pabučiuoti, bet mes jau beveik privažiavome
P raide pažymėtą aukštą. Perkeli rankinę ant kito peties; tu
manęs nori. Kairiu delnu paliečiu tavo juosmenį ir tu beveik
suprunkšti. Liftui vibruojant tavo pirštai brūkšteli man per
koją. Palengva nuleidžiu ranką. Tu šito tikėjaisi. Maskatuoji
pirštais, esi pasiruošusi. O kai mano ranka pagaliau sutinka
taviškę, tu vos girdimai aikteli, išskleidi pirštus ir įsikimbi į
manuosius. Laikomės už rankų ir tavo prakaitas maišosi su
manuoju. Oho.
Laikas bučiniui ir noriu tave pabučiuoti, bet durys atsiveria,
mes atvykome. Netenku žado. Ar mes „Hanos ir seserų“ fil
mavimo aikštelėje? Geismas, kurį jaučiu, susimaišo su pavydu,
123
CAROLINE KEPNES
žmonės žino tavo vardą, bet ne mano. Tavo pasaulis dides

nis už manąjį, tu apkabini Brauno žmogėnus, kai kurie iš jų
laiko instrumentus... gal juokauji, sušiktas mušamųjų ratelis,
tarsi dabar būtų 1995-ieji? Jie groja „Džeinė sako“ ir dainuo
ja, tarsi išmanytų ką nors apie geismą ir silpnumą. Suspaudi
mano ranką.
- Džo, - ištari. - Tai Persike.
Taip, tai ji. Net aukštesnė, nei tikėjausi, smulkiai garba
noti plaukai sukelti į tornadą ant viršugalvio. Šalia jos at
rodai maža, o ji šalia tavęs atrodo didelė. Esate iš skirtingų
planetų ir neturėtumėte stovėti greta. Ji suploja tarsi sutikusi
penkiametį vaiką, man nepatinka, kai merginos aukštesnės
už mane.
- Sveikas, Džozefai, - perdėtai aiškiai ištaria ji. - Aš Persi
ke ir čia mano namai.
- Malonu su tavimi susipažinti, - atsakau ir ji nužvelgia
mane nuo galvos iki kojų. Kalė.
- Jau myliu tave už tai, kad nesi pretenzingas, - sako ji. -
Ir ačiū, kad neatnešei vyno ar dar ko nors. Ši mergina - mano
šeima. Nepriimu jokių dovanų.
Savaime suprantama, tu apstulbsti:
- O, Dieve, Persike, aš visiškai pamiršau.
Ji pažodžiui pasižiūri į tave iš viršaus.
- Mieloji, tik pasakiau, kad man patinka. Be to, pigaus
vyno mums reikia mažiausiai.
Elgiesi taip, lyg būtum įvykdžiusi sunkų nusikaltimą, ir
pasižiūri į mane, lyg būčiau arbatpinigių laukiantis pasiun
tinukas.
- Porai minučių pavogsiu tavo merginą, Džozefai.
124
TU
Leidžiu jai tave pavogti ir čia stovėdamas tikriausiai iš tie

sų atrodau kaip pasiuntinukas - nieko nepažįstu ir niekas
nepažįsta manęs. Manimi nesusidomi jokia mergina ir galbūt
čia neatrodau gerai. Esu įsitikinęs tik tuo, kad šitos Persikės
nekenčiu tiek, kiek ir tikėjausi, o ji savo ruožtu nekenčia ma
nęs. Ji žino, kaip apsukti tave aplink pirštą, Beke. Atsipraši-
nėji už tai, kad neatnešei vyno, neatsivedei Čanos ar Lines,
geriau nesirūpinai dovanota rankine. O ji tau atleidžia, glos
to nugarą, liepia nesijaudinti. Jos akivaizdoje tau esu nema
tomas, kaip ir visi kiti. Persabelė... stovi skersai kelio. Apsi
dairau, bet niekas nenori su manimi pasisveikinti. Lyg galėtų
užuosti nuo manęs sklindantį valstybinės mokyklos tvaiką.
Liesa indė grasinamai įsistebeilija į mane, tada nosim neria į
Adderall ar kokaino takelį, aš išsitraukiu telefoną ir išsiunčiu
tvytą nuo Bendžio:
Viskas saikingai, ypač saikingumas. #naminissodosvanduo
#buldogaipirmyn #rūkykkrekąkasdien
Nekilnojamojo turto tinklalapyje randu šį adresą. Ši vieta
verta dvidešimt keturių milijonų dolerių ir suknistame aukš
tuomenės tinklaraštyje randu straipsnį apie dekorą. Persikės
motina atrodo dar nemalonesnė ir aukštesnė už Persikę. Ir
kas žino - galbūt sunku gimti šiame pasaulyje ir šliaužioti ant
šimtą tūkstančių kainuojančių kilimų? Persike mokėsi groti
naujutėliu juodu Steinway ir kada užsimaniusi eidavo į plane
tariumą. Aišku, kad Aukštutinio Vestsaido didybę ji priima
kaip savaime suprantamą. Aišku, kad myli tave už tai, jog
liaupsini Prada. Pastebiu rankomis raižytą indaują ir prieinu
pasižiūrėti iš arčiau. Tai puikus, vienetinis baldas. Ant vienų
durelių išraižyta žydiška žvaigždė, ant kitų - kryžius, galbūt
125
CAROLINE KEPNES
šioje aplinkoje turiu šansą. Persike visai kaip aš, pusiau žydė,
pusiau katalikė. Užaugau be religijos, o ji turėjo visą religiją. Ji
švenčia viską, o aš nešvenčiu nieko, ir tu grįžai pas mane, su ja.
- Argi ne įdomus daiktas? —ištari ir atsiremi į raižinius.
- Puikus, - pritariu. - Žinai, Persike, aš irgi žydas ir ka
talikas.
- Ak, Džozefai, —pataiso ji. Jaučiu tai. - Aš ne katalikė.
Aš —metodiste, bet labai miela, ačiū.
- Tai gerai, - atsakau ir noriu eiti namo. Taip pat noriu
jai pasakyti, kad esu Džo, ne Džozefas, nesantuokinė Almos
Goldberg ir Ronio Pasero išpera.
Suvaidini, kad užsikosėjai, pasižiūri į mane, į ją, tada vėl į
mane. Tavo balsas skamba spigiai:
- Be to, jūs abu —niujorkiečiai.
Persike kalba iš lėto, lyg anglų kalba nebūtų mano gimtoji:
- Iš kurio tu rajono?
Kalė.
- Bed-Stujo.
- Skaičiau, kad žmonės pradeda ten kraustytis, - sako ji. -
Tikiuosi, suburžuazėjimas nesunaikins vietos charakterio.
Galvos jai nepraskeliu tik todėl, kad atrodai taip suneri
musi dėl mūsų susitikimo, jog nepastebi, kaip nemandagiai ji
su manimi elgiasi. Neklausiau jos, kuo ji užsiima, bet ji kaž
kodėl kalba apie savo darbą:
- Aš architektė, —sako ji. —Projektuoju pastatus.
Žinau, ką veikia architektai, tikrame gyvenime niekas
nėra architektas, jie būna tik filmuose. Ar pasakei jai, kad aš
bukas? Pamėginu išplaukti:
- Tai puiku.
126
TU
- Ne, puiku tai, kad tu nesimokei koledže, - karštai pa

skelbia ji. - Aš tokia sekėja. Mano tėvai mokėsi Braune, tad
ir aš mokiausi Braune.
Nusišypsau:
- Mano tėvai nesimokė Braune, tad ir aš nesimokiau
Braune.
Ji pažvelgia į tave.
- Jis juokingas, Beke. Nenuostabu, kad taip jį įsižiūrėjai.
Tu nusišypsai. Nurausti.
- Taip, jis visai nieko.
Persike entuziastingai aiškina, kaip nuostabu, kad aš visiš
kai susilaikiau nuoformalaus išsilavinimo.
Tai ne komplimentas, bet aš vis tiek jai padėkoju. Ji tvir
čiau apsivynioja kaklą šaliku ir subara tave už tai, kad prisi
degi cigaretę, kai tuo tarpu už kelių žingsnių kažkoks subin-
galvis rūko žolę per vandens pypkę.
Kuriam laikui ji su manimi baigė; paklausia tavęs, ar
turi žinių apie Čaną su Line. Tu atsiprašai. Nerimauji dėl
to, ką ji apie tave pagalvos, ir aš norėčiau ištempti tave iš čia
ir nusivežti į savo rajoną. Ji veidmainė, sušiktai košmariškas
žmogus, blogesnė, nei įsivaizdavau. Tu švelni, o ji kieta, apsi
tempusi siaurus raudonus džinsus, kurių tu niekada nemūvė
tum. Ji anoreksiška, truputį tatuiruota, tankiais nušiurusiais
plaukais, plačia raudona čiulpikės burna, Džiokerio šypsena
ir ilgomis, plonomis rankomis, kurios baigiasi aštriais, ne
lakuotais, iki gyvuonies nukramtytais nagais. Tu trykšti
džiaugsmu, o ji - atvira žaizda, grasi ir liguista, nedulkinama
ir nemylima. Aiškiai nori pasilaikyti tave sau ir aš nenoriu
tau apsunkinti gyvenimo, taigi įsiterpiu:
127
CAROLINE KEPNES
- Atleiskit, merginos. Ar kur netoliese yra vonios kambarys?

Parodai vonios kambario link ir aš sprunku. Nenuostabu,
kad Line su Čana neatėjo. Jei Persike būtų šuo, ją nušauti būtų
humaniška. Tačiau aš negaliu imti ir jos nušauti. Galiu viską
apeiti ir susirasti biblioteką, kurią mačiau tinklaraštyje. Už
degęs šviesą bibliotekoje aikteliu. Ji tokia nuostabi. Selindže-
rių šeima nesismulkina, siekteliu pirmo antros Saulo Belouso
knygos „Auka“ leidimo. Vargšo Belouso viršelis įplėštas. Per-
sikės tėvai moka pirkti knygas ir daryti vaikus, bet aiškiai ne
labai sugeba savo pirkiniais ir gaminiais pasirūpinti. Brauno
žmogėnai dainuoja „Ei, Džiudai“' (kaip originalu!) ir aš tavęs
pasiilgstu. Grąžinu sugadintą Belousą į vietą ir į biblioteką
įeinate jūs su Persike. Sustingstu. Tikiuosi, į bėdą nepapuoliau.
- Taip ir žinojome, kad tave rasime čia, - nusijuokia Persi-
kė, lyg jūs esate mes, o aš esu tik aš. —Leisčiau tau pasiskolinti
knygą, bet mano tėvai labai savininkiški.
- Nieko tokio, - atsakau ir sumautos knygos paskolinti ne
prašiau. - Bet ačiū.
Paimi mane už parankės, man malonu, o tu atsidūsti:
- Argi čia ne nuostabu, Džo?
- Tikrai, - atsakau. Galėtum čia praleisti ištisus metus.
Vėl Persike:
- Kartais man atrodo, kad koledžas atėmė iš manęs skaity
mo džiaugsmą, supranti, ką noriu pasakyti?
- Tikrai suprantu, - atsakai ir nebelaikai manęs už paran
kės. - Džo, lažinuosi, kad iš šiame kambaryje esančių knygų
esi skaitęs daugiau už mane.
Persike pritaria:
* Turima galvoje „The Beatles“ daina „Hey Jude“.
128
TU
- Geras pardavėjas turi išmanyti savo produktą, tiesa?

Persikės nekenčiu labiau už Sarę. Ji pavadino mane parda
vėju, o svetainėje Brauno žmonės ploja sau už tai, kad žino
„Ei, Džiudai“ žodžius, lyg tai nebūtų viena žinomiausių dainų
pasaulyje. Persike nusičiaudi ir išsitraukia iš kišenės nosinę.
Tikriausiai yra alergiška man, o tu palieki mane ir atsidavusi
nubėgi prie jos:
- Ar tu peršalusi?
- Esu tikras, kad tiesiog sureagavai j dulkes čia, - pasa
kau. - Tikriausiai nesi prie jų pratusi.
- Gerai pastebėta, - ištari, kol vediesi mus atgal į vakarėlį,
Persike kurį laiką patyli.
Man dar niekada gyvenime taip labai nereikėjo išgerti ir
mes praeiname pro Brauno žmogėnus, darkančius „Brangią
Virdžiniją“. Gauni žinutę nuo Čanos. Ji neateis. Persike su
irzta:
- Žinai, aš irgi pernelyg gėdyčiausi čia pasirodyti. Ar ši
tame name yra bent vienas vaikinas, su kuriuo mokykloje ji
nebūtų permiegojusi? Atleisk man už grubumą, Džozefai.
Nekenčiu savęs už tai, kad jaučiuosi toks dėkingas už pa
tvirtinimą, jog esu matomas, ir tu man nusišypsai (valio!), o
Persike tempia mus abu į valgomąjį susipažinti su dar keliais
svečiais. Dar daugiau aukštų lubų ir apsinešusių Brauno žmo
gėnų, iškilmingai susėdusių aplink ilgiausią mano kada nors
matytą stalą. Jie šniaukščia eilutes nuo nederančių ryškias
palvių lėkščių. Ir alkoholis. Ištisa jo jūra.
- Ką renkiesi, Džozefai? - nori sužinoti Persike. - Alų?
- Degtinę, - atsakau ir nusišypsau, ji tuo pačiu neatsako.
- Ledo?
129
CAROLINE KEPNES
- Jei ledukai smulkūs, —atsakau.

Ji pasižiūri į mane, j tave, tada vėl į mane ir nusikvatoja.
- Atsiprašau?
- Su degtine labiau tinka smulkintas ledas, ne ledukai.
Išmokau tai iš Bendžio, Persike sukryžiuoja rankas, o tu
rausiesi rankinėje ieškodama, ką pasakyti, tunelio tolyn nuo
manęs, privalau tai ištaisyti ir pamėginu:
- Tiks bet koks ledas, kokio turit.
- Labai malonu, Džozefai. Brangute, ko nori tu?
- Degtinės su sodos vandeniu.
- Skoninga ir paprasta, - ištaria Persike ir pradingsta.
Pasirodo kažkoks maišeliu kokaino nešinas bičas, pasigirs
ta plojimai ir j valgomąjį priplūsta dar daugiau Brauno žmo
gėnų. Jaučiuosi tarsi Benas Stileris „Grinberge“: atsidūręs ne
savo vietoje. Per daug vyrukų permiegojo su tavimi. Žinai,
nes jie nežiūri j tave; tu - restoranas, į kurį lengva patekti. Ir
visi šie žmonės kalba. Be paliovos:
Prisimeni taspavasario atostogas Terksuose? Tomo Vaitso rei
kia klausytis blaiviam. Pameni tą pavasario savaitgalį, kai li
kai be raktų Pembruke? Tomo Vaitso reikia klausytis apsinesus.
Pameni taspaskaitas, kurias lankėme, vakarinespaskaitas, ir tą
išvyką, kai ragavome tų grybukų?Privalai važiuoti į Terksus
kartu su mumis. Visi važiuoja.
Jų kalba nekalbu, tad gavus gėrimą apima palengvėjimas.
Persike maivosi:
- Taigi, Džozefai, ar ledukai pakankamai smulkūs?
- Taip, taip, tik pajuokavau.
Ji perkrausto mus į virtuvę, tai didžiausia virtuvė, kokioje
esu buvęs, ir be galo stengiuosi nesidairyti aplink ir neišsi
130
TU
duoti. Tai lyg virtuvė iš to filmo, kuriame turtingas blogie-

tis Maiklas Duglasas mėgina nužudyti Gvinet Peltrou, nes ji
įsimyli neturtingą dailininką. Visi paviršiai iš nerūdijančiojo
plieno ar marmuro, o centrinė sala dydžio sulig nedideliu au
tomobiliu. Neprisimenu, ar filmo pabaigoje tas vargšas vyru
kas gauna Gvinet Peltrou, ir dabar tai kažkodėl atrodo svar
bu. Regis, neįstengiu rasti, į ką galėčiau nukreipti žvilgsnį.
Vis spoksau tai į Persikę, o šitai visai negerai, tai dar blogiau -
į tave. Iš po Times knygų apžvalgos kyšo kompaktinis diskas.
Ačiū Dievui, tai „Hanos ir seserų“ garso takelis.
- Neblogos dainos, Perse, - ištariu.
Balso tono nekontroliuoju, ne tokioje triukšmingoje ir
kvapų pilnoje patalpoje kaip ši, ji pasižiūri į mane, lyg būčiau
ką tik paprašęs smulkių.
- Persike, - ištaria.
- Persike, - ištari tu, kartais aš suprantu, kodėl ponas Mū-
nis atsisakė moterų.
- Atsiprašau.
- Taigi tu didelis gerbėjas, Džozefai?
Pakeliu jos sušiktą kompaktinį diską.
- Tai vienas mano mėgstamiausių filmų. Tai geriausias jo
filmas.
Persike nekreipia dėmesio į mano pareiškimą, pirmeny
bę teikia Brauno merginai, su kuria nesimatė visą amžinybę.
Dalytis tave su visais šitais žmonėmis nesmagu ir tu geri la
bai greitai, per greitai. Ar aš tau patinku? Ar nori, kad bū
čiau panašesnis į tuos valgomajame kokainą šniaukščiančius
plokštagalvius Arcade Fire marškinėliais ir aukštais skruosti
kauliais? Ar nori šito? Dieve, tikiuosi, kad ne, ir taip stipriai
131
CAROLINE KEPNES
suspaudžiu „Hanos“ kompaktą, kad jis suskyla. Padedu jį at

gal. Persike jį pakelia. Tu nusišypsai man, aš taupatinku ir po
truputį kraustausi iš proto.
—„Hana“ man irgi patinka, Džozefai, —atsidūsta Persike. —
Žiūrėjau jį tūkstantį kartų.
—Aš milijoną kartų, - ištariu, ir kodėl su tavimi varžausi?
Ji sako, kad laimėjau, ir pasižiūri į tave, tarsi pritartų.
Džiaugiesi matydama, kad turtingi ir neturtingi vaikiščiai
vis dėlto gali sutarti, ir aš beveik noriu spjauti į smailų Persi-
kės veidą, kad parodyčiau esąs teisus. Galėjo nuo pat pradžių
mandagiai su manimi elgtis. Neprivalėjo versti tavęs tiek ne
rimauti. Tačiau ji vis dar nori kalbėti apie „Haną“:
—Geriausias visų laikų Vudžio Aleno filmas, —sako ji. -
Scena po scenos.
—Daina po dainos, - atsakau ir numetu kompaktinį diską
ant stalviršio. Persike stumteli jį, tarsi būčiau iš prigimties pa
vojingas, mes vėl pradiniame taške, o tu vėl lieti mano ranką.
—Kuri scena tau patinka labiausiai, Džozefai?
-Ak, pati pabaiga. Žinai, kai Diana Viest pasako jam
esanti nėščia, —atsakau. - Aš romantikas ir visada pasiruošęs
tai pripažinti.
Man patinka, kad esi truputį apsvaigusi ir žiūri į mane.
Persike pasibjauri:
—Tikriausiai juokauji?
Nusijuokia iš manęs ir tu daugiau į mane nežiūri. Šita Per
sike - lyg dagys. Joje nėra nė trupučio švelnumo ir šilumos,
nebent įskaičiuotume mažyčius plaukelius ant jos ištįsusio
kūno.
—Džozefai, tu tikrai nerimtai.
132
TU
- Labai rimtai. Man patinka tas kadras, kuriame matosi jų

atspindys veidrodyje. Tai, kaip jie pasibučiuoja, kai ji pasako
jam esanti nėščia.
Tačiau Persike alkanais pirštais rakinėja ką tik įskilusį
kompaktinio disko dėklą ir purto galvą. Palieti mane netei
singai, tarsi norėtum, kad liaučiausi, o Brauno dainininkai
moka „Mano mylimas Dieve“' žodžius, kažkas rado sumautą
tamburiną ir kažkur galvoje iškyla prisiminimas, kad Džor
džo Harisono sūnus lankė Brauną, šią akimirką nekenčiu to,
kad šitai žinau.
- Na, Džozefai, keista, kad paminėjai tą sceną, nes juk ži
nai, kad Vudis nenorėjo jos įtraukti, - pamoko ji.
Vudis.
- Tai tikrai negali būti tiesa.
- Tiesą sakant, tikrai gali. Tai tiesa.
- Neįsižeisk, bet aš truputį abejoju. Manyčiau, jie turėtų
jam leisti elgtis savo nuožiūra, argi ne?
- Mano senelis dirbo studijoje ir pasakė Vudžiui norintis
laimingesnės pabaigos. O kadangi Vudis yra Vudis, tai jis
paprieštaravo, bet mano senelis, na, jis buvo tas žmogus, su
pranti? Tas žmogus.
- Taigi tavo senelis nėra Dž. D. Selindžeris, - ištariu, nes
tegu užsikruša, o ji reikšmingai į tave pasižiūri, tu atsidūsti
ir ji dar nebaigė. - Šiaip ar taip, - pareiškia, - juokinga, kad
tavo mėgstamiausia scena yra ta, kurios Vudis nenorėjo.
- Persike, - tarsteli Bekė. - Ar turi sodos vandens?
- Šaldytuve yra dėžė „Naminio“, - atsako ji šiepdamasi ir
spokso į mane tiksliai žinodama, ką, po velnių, daro.
* Turima galvoje George o Harrisono daina „My Sweet Lord“.
133
CAROLINE KEPNES
Kilsteliu savo stiklą:

- Už tavo senelį.
Ji savosios nekilsteli.
- Holivudo pabaisą, kuris kiekvienam tavo matytam filmui
prilipdė seilėtas laimingas pabaigas, savo vaikų vengė kaip
maro ir vienas pats sugadino kai kurių ikoniškiausių ameri
kietiškų filmų dvasią? Ne, Džozefai. Už tą žmogų gerti nenori.
Tu beveik visa sulindai į šaldytuvą ir galėčiau lažintis, kad gal
voji apie Bendžį, bet visiškai ne taip, kaip apie jį galvoju aš, išlen
di laikydama savo stiklą - raudoną, pasirinkai spanguolių sultis,
pasirinkai mane. Ir galiausiai pataisai ją, pasakai, kad aš Džo, ne
Džozefas, dėkodamas kilsteliu stiklą dar aukščiau, nes dabar, kai
ją pataisei, kai pasirinkai pusę, galiu duoti jai tai, ko ji nori:
- Už tave, Persike, - ištariu nuolaidžiai pagarbiu tonu,
skirtu įnoringoms vyresnėms ponioms. - Už tai, kad pamo
kei apie savo mėgstamiausią filmą.
Ji pasižiūri į tave. Tu gūžteli tarsi sakydama: jo, jis toks ge
ras, ir ji pasižiūri į mane. Aš pasimeilinu:
- Visiškai rimtai, Persike, tave kamantinėti galėčiau ištisas
valandas. Myliu Vudį Aleną.
Po tosto ji negurkštelėjo ir atsidūsta.
- Na, tai vienas iš koledžo privalumų. Kad gali sėdėti visą
naktį ir kalbėtis apie filmus. Tau būtų labai patikę, Džozefai.
Užuot vožęs jai į veidą, pakeliu stiklą dar vienam tostui.
Ji žiūri į savo subingalvišką sangriją ir paklausia tavęs, ar mi
nėjai Čanai, kad čia yra kažkoks vyrukas, vardu Leonardas.
Žingteli šalin nuo manęs susirasti telefono. Vėl atsiprašai,
Persike tau atleidžia, ir šis vakarėlis nesibaigs niekada. Esi per
girta rašyti žinutę ir nusivylusi suniurni.
134
TU
Persike kilsteli vieną antakį, tikriausiai šito išmoko tą va

sarą, kai tėvai išsiuntė ją į Scenos meno dvaro vaidybos sto
vyklą neabejotinai tikėdamiesi, kad galbūt ji išaugs į Gvinet
Peltrou, ir Persike tą vasarą ištobulino bulimijos meną ir iš
moko įžeidinėti tokius žmones kaip aš.
Tada pasižiūri į tave ir kas čia dabar? Tu laikai telefoną ir
šypsaisi. Privalau sužinoti, kas prikaustė tavo dėmesį, ir Persi
ke daugiau neegzistuoja. Niekas neegzistuoja. Atsistojęs tau už
nugaros ir pažiūrėjęs į telefoną išvystu klipą iš „Hanos ir sese
rų“, tą vietą, kai Vudžio personažas eina žiūrėti brolių Marksų
filmo. Vertėjo stengtis ir aš uždedu rankas tau ant pečių. Liku
sią scenos dalį žiūrime kartu ir, Dieve, laimink Graučo Marksą.
Niekada nesibaigti grėsusio vakaro pabaigoje įlipame į liftą ir

tu nelauki, kol durys užsidarys. Nuo pat tos akimirkos, kai
pagavau žiūrinčią mano „Haną“, tu norėjai būti arčiau ma
nęs. O dabar esi. Man dar net nenuspaudus mygtuko numeti
rankinę ant grindų. Pritrauki mano veidą prie savojo ir laikai
mane. Stabteli. Varai mane iš proto ir tada. Ir tada. Tavo lūpos
sukurtos manosioms, Beke. Tu esi priežastis, kodėl aš turiu
burną, širdį. Pabučiuoji mane, kai žmonės vis dar gali mus ma
tyti, kai vis dar galime girdėti Bobį Šortą - „Aš vėl įsimylėjęs,
ir aš tai myliu, myliu, myliu,“-- nes tu privertei Persikę paleisti
„Hanos ir seserų“ takelį, nes nori žinoti tai, ką žinau aš, ir iš
girsti tai, ką mėgstu girdėti. Tavo liežuvis jau ne sodos vandens,
o spanguolių skonio. Lifto durys užsidaro, liekame vieni ir tu
atšlyji. Tačiau aš suimu tave už plaukų ir pritraukiu tavo lūpas
prie savo. Žinau, kaip palikti tave norinčią daugiau. Ir palieku.
* Bobby Shorto dainos „I’m in Love Again“ žodžiai.
135
13
aš sus i m o v i a u . Dieną po mūsų pasimatymo palikau tavo

balso pašte žinutę kviesdamas į kiną. Sukruštas diletantas.
Po dviejų valandų atsakei žinute:
Iš tiesų šitąjau mačiau ir vis dar kiek pagiriota © ir turiu
labai daug rašymo. Tačiau greitaipasimatysim! ©
Tiesą sakant, tu filmo nematei, pagiriota nebuvai ir nera
šei, nebent sakydama „rašymas“ turėjai omenyje draugėms
skirtus elektroninius laiškus apie Bendžį.
Sukruštą Bendžį.
Pasižiūriu į savo telefoną ir nuo mūsų bučinio praėjo jaupen
kiolika valandų ir dvi ilgos dienos. Čanai ir Linei pasakei, kad
nesi „pasiruošusi“, nes galvojevien tik Bendžis. Negaliu Bendžio
nužudyti tol, kol jo nenužudysi tu, ir tvardytis. Praleidau dvi
dienas pardavinėdamas knygas, prižiūrėdamas Bendžį ir prisi
mindamas bučinį, mūsų bučinį. Nupasakojai jį Linei ir Čanai:
Džo labai intensyvus. Nežinau, jis galimas variantas...
Šiaip ar taip, ar manot, kad turėčiauparašyti Bendžiui?
Galbūt kenti labiau už Bendžį, o mūsų bučinyje nebu
vo nieko abejotino. Laimiu kaskart viską persvarstydamas:
tau patinka mano plaukai. Pasakei tai taksi. Įsikibai į mane,
136
TU
Beke. Nebuvai girta. Manai, kad esu intensyvus ir tai kompli

mentas. Tikrai yra. Mėginu išlikti ramus. Tikslaus statuso
neįgausiu tol, kol nesulauksi garbės priimti mano penį. Ta
čiau šįryt atsibudęs pamačiau tavo tvytą:
Tadiena»kai nebegali neiti į IKEA. #atidėliojimas#lūžusilova
Spyriau vienai savo rašomųjų mašinėlių. Kaip gali paleisti
į pasaulį #lūžusilova žinodama, kad aš tai pamatysiu? Ar mė
gini išvesti mane iš proto? Čana atrašė iškart:
Lūžusi lova?Kasper?
Tu atrašei:
Ne lūžusi, tiesiogsena ir girgždanti. Pamaniau, koks
nors vyrukas manpadės mieliau, jeiji bus lūžusi, tie
sa?Ar norėtumpadėti, jei padaryčiau vakarienę ar ką
panašaus?
Čana neatsakė. Tu parašei keliems vyrukams, kurie skel
biasi surenkantys baldus už pinigus:
Tu nuvažiuoji į IKEA irparvežt į Niujorką ar tik surenki?
Sužinojusi, kad surinkėjai nevergauja, parašai man:
Ar tau patinka IKEA? Mirkt mirkt.
Nereikia nė sakyti, kad man IKEA nepatinka. Tačiau sa
vaime suprantama, kad atrašiau:
Tiesąsakant, dievinują. Einu kiekvieną dieną. Kodėlklausi?
Tai neromantiškas pasimatymas vidury dienos, bet su
prantu, kad tave traukiu taip stipriai, jog privalai išlaikyti
saugų atstumą. Todėl atrašei:
Nori kartu į valtį? Bus mėsos kukuliukų ©
Mėsos kukuliukai skamba neseksualiai, o valtis iš tikrųjų
yra keltas, plaukiantis į IKEA. Pirkti baldus - nedėkinga už
duotis, bet taksi po Persikės vakarėlio tu kokį tūkstantį kartų
137
CAROLINE KEPNES
sumurmėjai: Tu manpatinki., ir tie murmesiai ima viršų prieš vi

sas nesąmones, kurias vėmalioji draugams tviteryje. Aš atrašiau:
Mėsos kukuliukai neprivalomi, bet į valtį su tavimi lipsiu.
Taigi šią popietę mudu keliausime į IKEA, kur nebus jo
kios galimybės pasimylėti. Žinau, kaip merginos mąsto, ži
nau trijų pasimatymų taisyklę ir kitas nesąmones. Tačiau taip
pat tikrai žinau, kad mus skiria didesnė kliūtis: Bendžis. Pa
kvietusi mane į IKEA parašei laišką Linei su Čana ir liepei
paskaityti Bendžio tviterį:
Baugu, tiesa?Ai dėljo nerimauju. ®
Akivaizdu, kad Bendžio žinutės man nelabai pavyko. Jos
turėjo tave atgrasyti, bet akivaizdu, kad jis tau vis dar rūpi, ir
Line su Čana liepia tau liautis:
Line: Beke... būtipaliktai nieko baisaus. Taip nutinka.
Čana: Esu tikra, kadjisjachtoje Šv. Barte su kokia nors
šliundra menininke, ir aiškinajai, kaip dėl tavęs ne
rimauja. Rimtai, B, pradedi versti mane galvoti, kad
Persike teisi. Ogalvoti, kad Persike teisi, yra siaubinga.
Tačiau. Turi. Jį. Paleisti.
Jos teisios, bet tu myli stipriai, ir tai aš kaltas, kad jautiesi
tokia įsitempusi ir nerami, tad pažadu tvytindamas pasisteng
ti labiau. Tu nusipelnei nukirpti su Bendžiu siejančią bamba
gyslę. Be to, jaudindamasi dėl jo negali įsimylėti manęs.
Turiu širdį, visai kaip ir tu, taigi paišlaidauju. Surenku
šiek tiek princesės Bendžio mėgstamiausių dalykų: veganišką
buritą, latės su sojų pienu, pintą dirbtinių ledų ir New York
Observer. Jis sureaguoja puikiai, su dėkingumu, tą buritą nu
gurkia lyg peralkęs vilkas ir aprauda Lu Rido mirtį.
- Tai per jį padariau tiek gerų ir blogų dalykų.
138
TU
- Kuri daina tavo mėgstamiausia?

- Jos visos vienodai svarbios, Džo, - pamoko jis. - Nega
li paaiškinti atlikėjo įtakos kultūrai cituodamas konkrečias
dainas ar žodžius. Esmė ne mėgstamiausios. Esmė - jo kū
rybos visuma.
Tipiška, jam laižant ledų pintos dangtelį esu pasiruošęs
išsiųsti jo paskutinį tvytą. Jis nuolat peralkęs. Jame slypi tuš
tuma, kurios neįmanoma užpildyti, tuštuma, gerai atrodanti
parengiamojoje mokykloje, kur valios trūkumas vadinamas
kūrybingumu. Atsijungiu nuo to tarškimo ir patvytinu už jį:
Surūkiaujį ikifiltro, nulaižiau iki kaulų. #turiukreko #pir-
mynmetamfetamine #neturiuvisiskainieko #aaLuRidui
Patvytinu. Pernelyg tylu. Žvilgteliu į narvą ir kad mane kas
iškruštų, kol stovėjau įsigilinęs į Bendžio telefoną, jis įlindo į savo
atsargas. Paketėliai mėtosi ant grindų šalia jo kortelės. Pašaukiu:
- Bendži.
Nieko. Tai neįeina į mano planą. Prieinu prie narvo. Vėl
pašaukiu, bet jis nesujuda. Ant jo viršutinės lūpos miltelių
pėdsakai ir narkotikai niekada nėra atrodę tokie nepatrauklūs.
Žinau, kad retsykiais jis padarydavo eilutę. Tačiau nekreipiau
dėmesio, nes nekenčiu narkotikų. Niekada nesu jų vartojęs.
Ar tai mano bausmė už tai, kad esu švarus? Norėčiau jį nufo
tografuoti ir nusiųsti nuotrauką tau, kad galėtum išvysti, koks
iš tikrųjų yra Bendžis, bet negaliu. Galiausiai jis atsipaipalioja
ir man taip palengvėja, kad jis gyvas, jog galėčiau jį užmušti, o
tai atrodo visiškai nuvalkiota klišė, ir aš pakeliu kumštį.
- Gerai, - pasako jis drebėdamas. - Bendžis pasišalina.
Nužudyk Bendžį.
- Baik teatrališkumus, - ištariu. - Aš jiems nenusiteikęs.
139
CAROLINE KEPNES
Ir nesu. Visai nesimėgauju ką nors migdydamas, net kai

minėtam asmeniui taip trūksta drąsos ir vaizduotės, kad jis
turi prisipumpuoti narkotikų kaip tik tą akimirką, kai turėtų
kovoti už savo gyvybę.
- Ar jau mane nužudei?
- Valgyk supistus ledus.
- Tai ne ledai, - nusijuokia jis. - Jie be pieno produktų.
Aš užrinku:
- Užsičiaupk ir valgyk!
Jis nusijuokia ir noriu jam trinktelėti taip, kad neišsilaiky
tų ant kojų. Laižo savo dirbtinių ledų pintą tarsi narkomanas,
koks ir yra. Ar tai šitai tu myli, Beke? Jis pakelia Observer ir
mėgina perplėšti pusiau, bet yra pernelyg apsinešęs, ir svy
ruodamas atsistoja.
- Sėsk, Bendži.
- Ar jau mane nužudei?
Jis zombis ir luošys, vėl kalba:
- Džo, žmogau. Nagi. Nemanai, kad tai juokinga? Ta
mergiotė persekiojo mane kokį šimtą metų ir štai aš sėdžiu
čia. Negyvas! Nes tu persekioji ją!
- Niekas nieko nepersekioja.
- Išskyrus tave, Džo, - pareiškia įžūliai. - Žinai, čia netu
riu daugiau ko veikti, tik galvoti. Ir suprantu tave. Tą naktį
metro ją sutikai neatsitiktinai. Ir garbės žodis, jei taip labai
jos nori, jei tikrai, tikrai nenori manimi patikėti, kai sakau,
kad ji pamišusi. Gerai. Gerai.
Jis sudejuoja, tokiems vyrukams kaip Bendžis būdinga
kaltinti tave persekiojimu. Mieste nuolat girdžiu, kaip mergi
nos „persekioja“ visokius bukagalvius, kas per absurdas, tiesa,
140
TU
Beke? Tarsi kokiam nors vyrui tavo susidomėjimas galėtų at

rodyti nemalonus, o tuo labiau grasinantis. Persekiotoja. Kokia
nesąmonė. Koks infantilizmas. Pasisuku eiti. Tačiau jis šūkteli:
- Palauk. - Prišliaužia prie narvo ir numeta plastikinę kor
telę iš narkotikų įrankių komplekto. - Paimk ją.
- Kodėl?
- Ji nuo sandėliuko, - sako jis. - Aš kleptomanas, Džo.
- Turiu ką veikti.
- Kortelė atidaro sandėliuką, - desperatiškai ištariajis. - Adre
sas kitoje pusėje. Ir apie jį niekas nežino. Aš Stivenas Kreinas.
- Tu nesi Stivenas Kreinas.
- Esu vyrukui, kuris išnuomojo man sandėliuką. —Jis nu
sišypso, prakeiktas heroinas. - „Raudonas narsumo ženklas“.
Iš viso sąrašo tai vienintelė knyga, kurią perskaičiau.
Savaime suprantama, kad tai vienintelė jo perskaityta
knyga. Tokie vyrukai kaip Bendžis vidurinėje atlieka visus
namų darbus, kad vėliau galėtų daugiau niekada nesistengti.
- Paimk viską, Džo. Parduok. Užstatyk. Pirmyn.
Jis verkšlena ir aš galiu įsivaizduoti jį Disneilende tūžtantį
dėl karščio.
- Prašau, Džo. Ten krūva daiktų. Vogti ėmiau pradėjęs
vaikščioti. Tiesiog paklausk mano tėvų. Labas, mamyte.
Jis atsijungia, verčiau jau nemirtų. Jis rūpi tau, todėl rūpi
ir man, noriu, kad mirtų garbingai, atėjus tinkamam laikui.
Nenoriu, kad mirtų apsvaigęs, apsimyžęs, atidavinėdamas
savo šlamštą. Iš švarko iškrito dar du maišeliai, turiu užeiti į
vidų ir paimti juos, kad neperdozuotų, kol būsime IKEA. Jis
vėl pradeda dainuoti: Visos spalvotos merginos daro daro daro.
Trenkiu per narvą mačete.
141
CAROLINE KEPNES
- Nutilk.
- Džo, piktas Džo.
Jis seilėjasi, žodžiai kaip ištirpęs sviestas, kaip jo smegenys.
Tu parašai:
Greit būsipasiruošęs?
Nežinau, ką tau atsakyti, o jis šypsodamasis stebi mane.
- Ji šito neverta.
Atrašau tau:
Man reikia valandos, darbas spaudžia.
Jis iš to sukrušto švarkelio išsitraukia elektroninę cigaretę,
švilpauja ir kažkodėl įkalintas esu aš.
- Ji pamišusi, Džo.
Pasakau, kad jis apsinešęs, bet mano balsas skamba silpnai.
Jis stipriai užsitraukia tą dirbtinę cigaretę, narkomanas iki
kaulų smegenų. Jis - pasakotojas, o aš - klausytojas, galėčiau
susmeigti mačetę sau į koją ir tai nieko nepakeistų.
- Nori sužinoti apie Bekę? - pasako ir nepriverčia atsakyti
taip. - Papasakosiu tau apie Bekę. Ji nori tik pinigų. Turtingo
bičo, bet kurio. Kai mokiausi paskutiniame kurse, ji pasirodė
mano bute apsimetusi valytoja. Žinojau, kad ji ne valytoja,
bet įsileidau ją. Ir neprašiau man pačiulpti, Džo. Visai kaip
neprašiau šveisti tualeto. Bet tai padarė.
- Tu apsvaigęs, - ištariu, bet dar silpniau, mažiau įsitikinęs.
Jis sukikena:
- Nagi, Džo. Aišku, kad aš supistai apsvaigęs.
Mėginu ištrinti iš minčių vaizdą, kaip tu jam čiulpi, bet
neįstengiu.
- Jei jai taip rūpi pinigai, kodėl ji taip neduoda man ramy
bės norėdama šiandien pasimatyti?
142
TU
- Šiandieni - Jis vėl nusikvatoja. - Šaltai, Džo. Ji net ne

duoda tau nakties.
Jis —narve plasnojantis paukštis, ir ponas Mūnis klydo.
Paukštis, manantis, kad skrenda, tikrai yra laimingas. Jis ta
vęs nekenčia ir myli, ir viskas negerai. Stoviu, nors neketinau,
o jis vis dar drybso ant nugaros, tas krušlius.
- Pasimatymas šiandien, nes eisime į IKEA naujos lovos
jai, - pasakau, tegu užsikruša, kartą ir visiems laikams.
Jis spokso į mane. Nieko. Tačiau tada pasiraivo lyg šuo
saulės atokaitoje ir nusijuokia.
- Tą patį padarė ir man, jojo ant mano galo visą naktį.
Tada neužsičiaupdama pliurpė apie tą kvailą supistą raudoną
samtį ir mėgino nusitempti mane į IKEA.
Nieko nežinau apie kvailą samtį, o tu rašai:
Pasimatysimpo keturiasdešimtpenkių. ©
Ant mano galo visą naktį nejojai, o Bendžis tave mėgdžio
ja: Nusivesk mane į IKEEEEAAA, Bendzi. Labai labaiprašau.
Jis kvatojasi ir dejuoja, daugiau tavęs nebemėgdžioja.
- Jeigu ji nori gauti per užpakalį samčiu, turėtų susirasti
kokį iškrypėlį internete, supranti?
Kad ir ką daryčiau, kad ir kaip stengčiausi, visada atsidur
siu tokioje pačioje padėtyje: užspeistas į kampą vyruko, kuris
daugiau turi, daugiau žino. Neleisiu jam laimėti. Atrakinu
narvą ir jis pamėgina pasprukti. Nuspiriu jį į kampą lyg šunį,
koks ir yra, pakeliu nuo grindų narkotikų likučius ir nulei
džiu į tualetą. Padėkoju už šlamštą sandėliuke, jis pravirksta,
o aš pasijuntu geriau. Klydau. Vadovauju aš. Galbūt jis turi
raudonąjį samtį, bet aš turiu raktą.
143
14
savimi pa ten k in ta šypsena nuo tavo veido nedingsta nuo

pat tada, kai uždėjai delną man ant rankos primygtinai reika
laudama leisti tau sumokėti už IKEA kelto bilietus. Mūvi man
dar nematytus baltus džinsus ir atrodai manieringa. Tavo džin
sai sako, kad šiandien neketini lieti prakaito. Avi įsispiriamas
šlepetes, tavo kojų nagai žaižaruoja, plaukai surišti į kuodelį ir
bučinių paliktų mėlynių neturi, tad bent tiek. „Trykšti džiaugs
mu“, kad aš „pasiruošęs nuotykiui“, pažadi, kad bus smagu, ir
verčiau jau pasistenk iš visų jėgų, nes visą laiką, kol su manim
kalbi, tavo burna man atrodo tik skylė Bendžio peniui, ir galvo
ju apie tai, kaip juokavai su draugėmis elektroniniuose laiškuose:
Tu: Džo pasirašė. Vergas dienai. Taškas Bekei!
Čana: LOL žinai, kad turėsijam nučiulpti arpadirbėti
ranka.
Tu: Ne, ne, jis nesurinkinės, tik eina kartu.
Line: Kaip manai, jei paprašytum, galjis sumontuotų
mano kondicionierių?
Čana: Line, ar siūlaisipačiulpti Džo?
Line: Tu bjauri.
Tu: Niekas niekam nečiulps. Pasikliaukit manim.
144
TU
Susitikome prieplaukoje ir pasibučiavome lyg platoniški

draugai europiečiai ar panašus šūdas. Įlipę į keltą bent jau
atsisėdame greta. Paimi mane už parankės. Nesuprantu, tau
šalta ar karšta, o tu nusišypsai.
- Negaliu patikėti, kad niekada nesi buvęs IKEA, - sakai.
- O aš negaliu patikėti, kad tu esi.
- Ak, man ten labai patinka, - ištari ir palinksti arčiau. -
Palauk, kol viską pamatysi, visus tuos mažus kambarėlius,
įrengtus lyg scenos. Tiesiog eini iš vienos svetainės į kitą ir
negali išeiti, kol nepereini visos parduotuvės. Tame yra kaž
kas magiško. Ar skambu lyg pamišėlė?
- Ne, - atsakau ir tu neskambi. - Aš taip jaučiuosi knygy
ne. Na, žinai, vaikštau po jį ir jaučiuosi taip, lyg viduje būtų
visas pasaulis, svarbiausios visų laikų istorijos. Ir dar apačioje,
narve.
- Atsiprašau. Ar pasakei narve*.
- Retos knygos, Beke. Turim jas laikyti saugiai.
- Tikriausiai išgirdusi narvas pagalvoju apie žvėris.
Bendžis tikriausiai jau pabudo, oras čia atrodo malonus.
- Ne, ten labiau kaip kazino. Jie laiko pinigus narvuose.
- Ką tokio turi tos parduotuvės?
-Cha.
-Tau patinka pardavinėti, o aš labiausiai stereotipišku
mergaitišku būdu esu visiškai priklausoma nuo apsipirkinė-
jimo. Dievinu pirkti. Noriu pasakyti, galiu būti pačios blo
giausios nuotaikos, nueinu į IKEA ir išeinu... - Stabteli ir ar
jau ta akimirka? Raudonas samtis raudonas samtis raudonas
samtis. —Išeinu nešina pora padėkliukų ir jaučiuosi atsinau
jinusi.
145
CAROLINE KEPNES
Po velnių.
- Tai gerai. Gerai taip jaustis.
Galbūt, jei pasidalysiu su tavimi kokiu nors daiktu, tu pasi
dalysi su manimi samčiu. Išsitraukiu iš kišenės distancinį kon
dicionieriaus pultelį ir prisimenu, kaip svajojau apie šią aki
mirką tada, kai tavęs neturėjau. Tu pasižiūri į pultelį, nepalieti
jo, pasakau, kad gali, ir tu paimi jį iš mano delno. Nusišypsai.
- Aukštosios technologijos.
- Tai svarbiausias mano turimas daiktas. Jis valdo drėkin
tuvus ir kondicionierius narve, - pasakau. - Jei užkelčiau
temperatūrą ir leisčiau toms knygoms sudrėkti, jos pradingtų
amžiams. Gertruda Stain mirusi ir negrįš į gyvenimą pasira
šinėti knygų.
- Man per nugarą ką tik perbėgo šiurpulys, —sakai ir nu
sišypsai. Samtis? - Būtum geras rašytojas, Džo.
- Iš kur žinai, kad nesu? —pasakau, tau tai patinka, aš
pamėginu dar kartą: —Tavo tėvukai tikriausiai didžiuojasi
tavimi, kad gausi magistrą.
Tau smagu, žiūri į vandenį, aš seku tavo žvilgsnį. Vis dar
lieti mane ir norėčiau pabučiuoti tave, kad išvalyčiau iš tavo
burnos Bendžio penį, bet, užuot laikiusi mano ranką, žaidi
su savo plaukais.
- Neturiu tėvų, —atsakai. —Turiu mamą, bet ji viena.
Apžvelgiu kitus IKEA kelto keleivius. Nė vienas jų nepa
našus į mus. Jie kalbasi apie žurnalinius staliukus ir švedišką
maistą. Mes esame ypatingi. Mes įsimylime vienas kitą.
- Užjaučiu, —sakau ir užjaučiu.
- Mano tėtis mirė, —ištari tu.
- Užjaučiu, - sakau ir užjaučiu.
146
TU
- Nežinau, - atsakai, tavo akys sudrėkusios, bet galbūt

nuo vėjo, ir pažįsti tiek daug vaikinų, kuriuos galėjai pakvies
ti, vaikinų iš kurso, interneto. Tu pakvietei mane. - Tikriau
siai kartais verkiu be jokios priežasties. Mirtis tiesiog tokia
baigtinė, tiesa? Jo nebėra. Jis negrįš. Jo nebėra.
Nusišluostai akis ir neleisiu tau nuleisti visko juokais.
- Kada jis mirė?
- Beveik prieš metus.
- Beke.
Pasižiūri į mane, aš linkteliu ir tu įkrenti man į glėbį, at
rodo, lyg sėdėtume apsikabinę, dar viena jauna pora pakeliui
į IKEA plunksnų lizdui ir valgyti pervertintų mėsos kuku-
liukų, ir niekas, išskyrus mane, negirdi, kaip verki. Pamėgini
išsprūsti man iš rankų, bet aš laikau, tavo didelės Portman
akys žvilga, skruostai išraudę, kitoje kelto pusėje sėdi pagyve
nusi pora, vyriškis linkteli man, lyg būčiau kapitonas Ameri
ka, mes jau beveik atplaukėme ir tu šluostaisi akis.
Noriu daugiau. Pamėginu:
- Koks jis buvo, tavo tėtis?
Tu gūžteli pečiais ir norėčiau galėti paklausti apie raudoną
samtį, bet tai nėra normalus klausimas, o tu atsidūsti:
- Jis mėgo gaminti. Tai buvo vienas gerų dalykų.
- Aš irgi mėgstu gaminti, - atsakau ir išmoksiu gaminti.
Raudonas samtis raudonas samtis raudonas samtis.
- Gera žinoti, —ištari ir sukryžiuoji kojas. —Mano psicho
terapeutas pasakytų, kad negerbiu ribų.
- Vaikštai pas psichoterapeutą?
- Daktarą Nikį, - pasakai ir aš linkteliu. - Dieve, Džo.
Kodėl aš tau visa tai pasakoju? Kas su manim negerai?
147
CAROLINE KEPNES
- Nemanai, kad šito reikėtų paklausti daktaro Nikio? - ištariu.

Tu nusišypsai. Aš juokingas.
Dabar suprantu, ką reiškia įrašas „Anževainas“ tavo tele
fono kalendoriuje, kiekvieną antradienį trečią valandą popiet.
Daktaras Nikis Anževainas. Taškas! Sakydamas, kad neturė
tum to gėdytis, esu visiškai nuoširdus:
- Rimtai, Beke, - guodžiu tave. - Manau, kad psichotera
peutai yra puiku.
- Dauguma vaikinų nenori žinoti tokių dalykų, - atsa
kai. - Dauguma dabar išsigąstų. Verkimo, psichoterapijos ir
apsipirkinėjimo.
- Pažįsti per daug vaikinų, - ištariu ir tu nusišypsai, žinai,
kad tau manęs reikia, linkteli, tarsi pritartum, tarsi sutiktum,
kad esame kartu, tarsi matytum šviesą, ir kapitonas įjungia
garsinį signalą. Tu mane pabučiuoji.
Filme „500 vasaros dienų“ IKEA yra romantiškiausia vieta

pasaulyje. Džozefas Gordonas-Levitas ir mergina susitinka
vienoje virtuvėje, jis jai patinka ir ji apsimeta ruošianti jam
vakarienę, o kai kriauklės čiaupas neveikia - juokinga, kad
prietaisai yra butaforiniai, - Džozefas pašoka nuo kėdės ir
nueina į kitą virtuvę, ji pažiūri į jį su pagarbia nuostaba, o
jis pasako: „Štai kodėl nusipirkome namą su dviem virtuvė
mis.“ Klipą pažiūrėjau iškart po to, kai patvytinai keliausian
ti į IKEA, ir nesu koks bukagalvis, manantis, kad gyvenime
viskas bus kaip filme, bet tai pasakyti būtina.
Gyvenimas IKEAnėra toks, kaip gyvenimas IKEAfilmuose.
Tikrame gyvenime aš nesu Džozefas Gordonas-Levitas ir
turiu laviruodamas pro minią stumti didžiulį metalinį pir
148
TU
kinių vežimėlį, o tu tuo tarpu rodai į sofas, kurių tau nerei

kia, spinteles, kurioms neturi vietos, ir orkaites, pagamintas
iš kartono. Į šį milžinišką perstatytą sandėlį susigrūdo devy
nios galybės žmonių. Tai atgijęs distopinis košmaras, kuria
me visi baldai išpjauti iš tokios pačios pigios medienos, visi
kambariai apstatyti daiktais, pagamintais vienoje gamykloje
tuo pačiu metu. Atsiduoda kūnų kvapais, oro gaivikliu, kū
dikių šūdais, bezdalais, nagų laku ir dar didesne krūva kū
dikių šūdų - nejau niekas nebesamdo auklių? - ir tvyro gar
sus triukšmas, Beke, per kitus žmones negirdžiu pusės to, ką
sakai. Ir visą laiką sąmoningai negalvoju apie tai, kur šiame
pragariškame naujo šlamšto sąvartyne yra raudoni samčiai.
„500 vasaros dienų“ mergina meta Džozefui iššūkį eiti
lenkčių nuo virtuvės iki miegamojo ir kamera seka juos, bė
gančius praėjimu. Mergužėlė parpuola ant čiužinio, Džozefas
iš lėto atropoja paskui ją. Apsižergia ją ir aiškiai matosi, kad
ji jo nori. Jis sušnabžda: „Brangioji, nežinau, kaip tau tai pa
sakyti, bet mūsų miegamajame stovi kinų šeima.“
Tikrame gyvenime su mumis irgi yra kinų šeima, bet jie
visai neprimena tylios šeimos iš filmo. Mažas berniukas rėkia,
maža mergaitė kakoja į sauskelnes ir seilėjasi. Atrodo, lyg jie
mus sekiotų, Beke, ir, jeigu nesiliaus kivirčijęsi, aš neatlaiky
siu. Jie rėkauja taip garsiai, kad negirdžiu, ką sakai tu. Paimi
geltoną kutuotą pagalvę ir man jau iki gyvo kaulo įgriso ne
girdėti, ką šneki. Kas, jei pasakei ką nors svarbaus? Kas, jei ką
nors man atskleidei, o aš tai praleidau?
Atsiprašai sprausdamasi pro kinę, kuri staiga sustojo apžiū
rėti niekuo neišsiskiriančio apvalaus stalo. Galėtų pasitraukti
iš kelio, bet to nedaro. Tam, kad prieitum arčiau manęs, turi
149
CAROLINE KEPNES
kone užsiropšti ant atkaltės didžiulio šlamšto gabalo, kurį jie

vadina sofa. Ta moteriškė tikrai įžūli, noriu tai jai pasakyti,
bet tu suimi mane už rankos ir galbūt viskas ne taip jau blogai.
- Pačiupinėk, - ištari.
Bruki man pagalvę. Nuleidžiu akis ir po pat tavo baltų
džinsų juosmeniu išvystu juodas kelnaites. Jos išsitampė nuo
tavo laipiojimo, tu laikai mane už rankos, alsuoji ir IKEA
nekvepi nė trupučio, ir man atsistoja.
- Minkšta, tiesa?
- Aha, —atsakau.
Kinas tėtis trenkia kumščiu į stalą. Bum! Abu krūptelime,
tu išmeti iš rankų pagalvę ir akimirka pasibaigia. Jei tai būtų
„500 vasaros dienų“, mes negirdėtume jo, nes viską užgožtų
tik mums grojantys Hall & Oates. Paimi kitą pagalvę, rausvą.
Įspraudi ją man į ranką.
- O kaip šita?
Aš - molis tavo rankose, o tu susukusi plaukus į kuodelį
ir į mane net nedirsteli, nors žinai, kad žvelgiu į tave, šypsaisi,
žiūri į mano ranką ant pagalvės ir sušnabždi:
- Manau, kad šita gerai.
- Ir aš, - sumurmu. Kelias pastarąsias valandas vos įsten
giau tave girdėti ir tavo balsas skamba dangiškai. Pasiilgau jo.
Švelniai pažvelgi į mane:
- Tiesiog geras jausmas, supranti?
- Aha, - atsakau, taip ir yra.
- Galima suprasti, kai kažkas yra gerai, nes dauguma da
lykų yra tiesiog neteisingi.
- Aha, —sakau ir tikriausiai kalbi apie mus, ne kokį dvy
lika dolerių kainuojantį švedišką chazerai, tačiau į mane ne
150
TU
žiūri, iki galo vis dar neįsileidi. Viskas pernelyg gerai ir aš

įsilaušiu. - Ei, Beke, —ištariu.
- Taip? - atsiliepi, bet tavo žvilgsnis įsmeigtas į pagalvę, ne
į mane.
- Tu man patinki.
Tu nusišypsai.
- Tikrai?
- Tikrai, - atsakau ir uždedu kitą ranką tau ant peties, da
bar tu žiūri j mane.
Stovime taip arti, kad įžiūriu poras, kurias visą laiką mė
gini sumažinti, ir antakius, kurių šįryt neišpešiojai, nes neži
nojai, kad manęs norėsi. Šįryt žiūrėjau, kaip išeiti susiruošei
per penkias minutes.
- Tai pagalvę pirksime? - paklausi.
- Aha, - atsakau ir jau neilgai trukus būsiu tavyje.
Ką tik sudarėme sutartį, abu tai suprantame ir nežinau,
kuris kurį sugriebia už rankos. Tik žinau, kad laikomės susi
ėmę, o tu laikai pagalvę, mes vinguriuojame tarp miegamųjų
ir dabar tu man padedi, laikai ranką ant vežimėlio priekio.
Esame sąjungininkai, šonas prie šono, ieškome kelio lyg pa
gyvenusi pora, lyg nauja pora, ir žinai ką, Beke?
Pasirodo, IKEA visai nuostabi.
Griebi už galo kažką, kas vadinasi HEMNES lova, ir pa
sižiūri į mane.
- Šita tiks?
- Taip, - atsakau ir tu linkteli.
Nori, kad tavo nauja lova man patiktų. Žinai, kad tai bus
mūsų lova, išsitrauki iš užpakalinės kišenės mažą pieštuką ir
užsirašai skaičius ir raides.
151
CAROLINE KEPNES
Paduodi man lapelį ir nusišypsai:

—Parduota!
Kai kurios merginos sugaištų visą dieną vaikštinėdamos
pirmyn ir atgal, bet tu didingai ryžtinga ir aš pamečiau dėl
tavęs galvą. Pakšteli man į skruostą ir liepi prisėsti „ant mano
naujos lovos“, o pati nušokuoji j tualetą ir gal pašiusioji, o gal
ir ne. Tačiau išsiunti elektroninį laišką vyrukui, kurį pasi-
samdei tavo naujam šlamštui surinkti:
Labas, Brajanai, čia Bekė iš skelbimo. Labai atsiprašau,
bet šiandieną turiu atšaukti. Mano vaikinas gavo laisvą
dieną, tadgalėspats.
Atsiprašau! Bekė
Vaikinas. Iš tualeto išeini truputį paraudusiais akių vokais,
nes ką tik šiek tiek pasitvarkei antakius, tavo lūpos padažytos
blizgesiu, krūtys sukeltos aukščiau, tu šypsaisi ir beveik pa
galvojau, kad spėjai pasitenkinti, o tu giliai įkvepi ir suploji.
—Tai ar galėčiau pavaišinti tave mėsos kukuliukais?
—Ne, - atsakau. —Bet aš galiu pavaišinti tave mėsos ku
kuliukais.
Nusišypsai, nes aš tavo vaikinas. Ką tik tai pasakei, Beke.
Tikrai pasakei. Pastatome prekių vežimėlį prie kavinės, čia
pernelyg triukšminga ir laukia eilė, bet tu sakai, kad lauk
ti verta. Čiauški apie mėsos kukuliukus ir ta prakeikta kinų
šeima stovi priešais mus, kaip jie sugebėjo ateiti pirmi? Jie už
trunka visą amžinybę ir stovi priešais mus, eilėje ir gyveni
me —vedę, turintys vaikų. Mano mintys apniunka, nes vai
kinas pasakei ne draugėms, o kažkokiam bičui iš skelbimų
puslapio. Kas, jei kalbėjai nerimtai? Kas, jei lovą taip greitai
išsirinkai todėl, kad apžiūrėjai jas internetu? Kas, jei negalvoji,
152
TU
kaip būtų gerai atsigulti su manim į lovą, sukurti šeimą? Tėtis

kinas užtrunka per ilgai ir aš nebegaliu, ištiesiu ranką pro jį ir
paimu kitą mėsos kukuliukų samtį. Samtis. Jis piktai į mane
pažiūri ir tu jo atsiprašai, lyg blogiukas bufeto eilėje būčiau aš,
ir vis dar nepapasakojai apie raudoną samtį. Pasižiūri į mane.
- Džo, ar kas nors negerai?
- Jie elgėsi nemandagiai.
- Čia tiesiog grūstis, —pasakai ir pamanai, kad esu atšiau
rus, toks ir esu.
- Atsiprašau, - ištariu.
Tau atvimpa žandikaulis, prasižioji, užsičiaupi, tavo akys
išsiplėtusios, esi apstulbinta. Sumurki:
- Jis atsiprašo būdamas neteisus ir leidžia man dvi valan
das žiopsoti į sofas, kurių man nereikia? Džo, ar tu tikras?
Nušvintu. Esu. Net nesureaguoju, kai mama kine nustu
mia mano ranką siekdama servetėlės. Neturiu slėpti pykčio,
nes nepykstu. Tu išsirenki mėsos kukuliukus ir aš sumoku
(esu tavo vaikinas!), išrenki staliuką ir aš nuseku paskui tave.
Pagaliau atsisėdame.
- Žinai, Džo, aš tikrai padėsiu tau surinkti lovą.
- Nė neabejoju, panelyte.
Padaliji mėsos kukuliuką pusiau, įsimeti pusę į burną ir
suleidi dantis, mmmm. Dabar mano eilė, tu paimi antrą pusę
ir aš išsižioju. Esu tavo ruonis, tu įmeti pusę kukuliuko man
į burną ir aš suleidžiu į ją dantis, mmm. Mums vėl sukliudo
kinų šeima - berniukas trenkia mentele per baltą stalą ir aš
prisimenu, kad vis dar nepapasakojai man apie raudoną sam
tį. Staiga mėsos kukuliukai pašvinko burnoje. Bendžiui pa
pasakojai apie tą samtį. Kodėl nepapasakoji man?
153
CAROLINE KEPNES
- Džo, tau viskas gerai?

- Aha, - sumeluoju. - Tik prisiminiau, kad turiu parduo
tuvėje sutvarkyti keletą užsakymų internetu.
- Na, tiesą sakant, tai gerai, - sakai tu. - Galėsiu nusi
prausti po dušu ir apsitvarkyti, o tu galėsi ateiti, kai viską
pabaigsi.
Viskas, ką dabar pasakei, idealu, bet raudono samčio vis
dar nepaminėjai ir galbūt nepapasakosi niekada. Perimu va
džias.
- Tik turiu šį tą prigriebti.
- Tikrai? - ištari, lyg būtų sunku tuo patikėti. - ko tau
reikia?
Negaliu pasakyti „samčio“.
- Mentelės.
- Mentelė Džo, —ištari. - Skamba lyg knyga vaikams.
Pro šalį pralekia kinų šeima, skubanti link kito tikslo šia
me plastikiniame zoologijos sode. Ilgesingai žvilgteli į juos ir
į jų pilną vežimėlį, ir mes vėl pajudame. Ieškau ženklų, krei
piančių virtuvės įrankių link, ir tu atsidūsti:
- Aš nusivarius.
- Tik prigriebsim mentelę ir tada dingsim iš čia.
Tu jau baigei ir aptingai.
- Galiu likti čia, prie vežimėlio.
- Gal galėtum eiti kartu? —paklausiu. - Paskutinė, kurią
nusipirkau, buvo tikras šlamštas.
Nuseki paskui mane virtuvės įrankių link, aš einu lėtai
ir tikiuosi, kad mentelės bus šalia samčių. Išvystu raudonus
samčius ir mano širdis suplaka greičiau. Tu į juos nereaguoji.
Reikia tave paskatinti. Paimu vieną.
154
TU
- Galbūt nusipirksiu viską raudoną, - pasakau. - Ar tai

kvaila?
Tu žvilgteli į raudoną samtį.
- Tai tikrai keista.
-Kas?
Dabar pagaliau paglostai raudoną samtį mano rankoje ir
papasakoji savo raudono samčio istoriją. Buvai maža mergai
tė mažoje lovoje ir sekmadieniais tave pažadindavo blynelių
kvapas. Sekmadieniais tavo tėtis naudodavo specialų rau
doną samtį. Tik sekmadieniais. Jis dainuodavo pritardamas
keturiasdešimties populiariausių dainų topui, iškraipydavo
žodžius ir žiemą, pavasarį, vasarą ir rudenį juokindavo tave,
tavo brolį ir seserį, o šeštadienių vakarais negalėdavai užmig
ti, nes nekantriai laukdavai sekmadienių. O tada jis pradė
jo gerti. Sekmadieniai pradingo, raudonas samtis liko gulėti
stalčiuje, o mamos blyneliai būdavo riebaluoti ir pridegę arba
šlapi ir neiškepę, tėčio nebebuvo, bet raudonas samtis gulėjo
stalčiuje ir prasti blyneliai kvepia kaip geri, o dabar jis miręs
ir blynelių daugiau niekada nebebus. Tavo mieloje, liūdnoje
istorijoje nėra nieko nešvankaus, ir Bendžis privertė tave pa
sijusti blogai, tad velniop jį.
- Tas samtis iki šiol namie, lyg jis grįžtų, - sakai. - Gyve
nimas bjaurus.
Uždedu rankas tau ant pečių ir tu laukiamai į mane pa
sižiūri.
Prabylu:
- Nupirksiu jį tau.
-Džo.
- }o\d\\jeigu ir bet.
155
CAROLINE KEPNES
Pasaulis sustoja ir tavo akys sužvilga. Šio pasaulio bendžiai

nesupranta, ko tu nori - ko nors, kas keptų tau blynelius. Tau
nerūpi pinigai. Nenori, kad kas pliaukšėtų tau per užpakalį.
Nori meilės. Tavo tėtis turėjo raudoną samtį, dabar aš turiu
raudoną samtį ir kepsiu tau blynelius, kurių taip trokšti ir ne
ragavai nuo tada, kai jis mirė. Pajunti, kaip burnoje renkasi
seilės, ir švelniai paklūsti:
- Gerai, Džo. - Paimi sidabrinį samtį. - Nauja pradžia, —
pasakai ir esi teisi.
Aš esu tavo vaikinas.
15
šypsodam asis visiems praeiviam s pereinu Septintąją

aveniu. Esu laimingas. Net negalvoju, kad dabar einu. Tai tik
sapnas ir pradėjęs dainuoti ir šokti nenustebčiau, jei visi ne
pažįstamieji imtų man pritarti. Diena su tavimi buvo stebuk
linga, galvoju apie tave, tu namie, prausiesi ir skutiesi kojas,
kad jos būtų švelnios ir lygios, šveiti nuo mėsos kukuliukų
apsinešusius mažus, dailius dantukus. Negaliu sulaukti, kol
galėsiu liesti visą tave, ir eidamas Banko gatve jaučiuosi lai
mingas tarsi vyrukas iš alaus reklamos.
Visiškai įmanoma, kad šiąnakt užsiimsime seksu, ir aš tikrai
nemaniau, kad tai įvyks taip greitai. Tačiau Bendžis vis dar atsi
jungęs, tad įdedu į stalčių dvidešimt dolerių kainavusias salotas
ir butelį „Naminio sodos vandens“ —kelias valandas jam viskas
bus gerai. Esu laisvas, lipu laiptais tavo priebučio link, spaudžiu
skambutį ir laukiu, kol atbėgsi prie durų. Taip ir padarai.
- Entrez vous, - sukikeni.
Užeinu į koridorių ir tai tikrai įvyks, mes dulkinsimės.
Tavo plaukai drėgni, porų nesimato, nei kelnaičių po žemai
ant klubų kabančiomis nudėvėtomis sportinėmis kelnėmis,
nei liemenėlės po palaidine nedėvi, kojinių irgi nemūvi.
157
CAROLINE KEPNES
- Aš truputį apsileidusi, - ištari atidarydama duris ir noriu

pasakyti tau, kad žinau, bet nepasakau.
- Visai neblogai, - ištariu ir nenutuokiu, kur eiti.
Su tavimi erdvė atrodo keista ir tokia maža —tikrai skir
ta vienam. Stovi priešais įrėmusi rankas į klubus ir dairaisi
į visus aplink išmėtytus mergaitiškus daiktus - žurnalus ir
degtukų paketėlius, tuščius vitaminizuoto vandens bute
lius, kuponus ir čekius, naujutėles, neskaitytas knygas, su
mišusias su apiplyšusiomis numylėtomis. Tai šlamšto minų
laukas ir galbūt todėl spoksai į viską. Priešais kairėje yra
mažytė virtuvėlė su nauju skrudintuvu, jo dėžė mėtosi ant
grindų, tau tikrai patinka nauji daiktai. Vonios kambario
durys kairėje, viduje dega šviesa ir ūžia ventiliatorius, tad iš
tiesiu ranką ir išjungiu. Suprantu, kad pasielgiau keistai, tu
nusigąsti, bet, ačiū Dievui, taip tau patinku, kad pajuokauji
ir nusikvatoji.
- Taip, Džo, pirmyn ir jauskis kaip namie, - ištari ir žengi
per minų lauką, pro televizorių ir į miegamąjį.
Nusivelku švarką ir pakabinu jį ant pakabos. Tu atsisuki ir
surauki savo mažą dailią nosytę:
- Eikš čia, - pareiški.
- Klausau, panele, - atsiliepiu ir užminu ant sušiktos pa
kabos, ji sulūžta, bet aš tiesiog žengiu pirmyn.
Tavo kambarys. Ant grindų stovi butelis degtinės, dvi
naujos stiklinės (ne iš IKEA) ir ledo pilnas popierinis puode
lis. Pakeli jį, parodai man ir nusijuoki:
- Visai kaip kokioj landynėj, tiesa?
- Ne, kaip landynėj būtų, jei ledą laikytum popieriniam
rankšluosty.
158
TU
Sukikeni, į abu puodelius įpili degtinės ir įberi ledo, tada

atsisėdi ant grindų šalia dėžės su lova. Groja muzika, Bouvis
iš mūsų pasimatymo, paploji delnu per grindis ir aš atsisėdu
priešais tave.
- Kada nors tapsiu mergina, kuri šaldytuve visada turi
kokteilių, - pasakai tu.
- Turėti tikslų gerai.
Nusišypsai man, atsiklaupi ir pasislenki arčiau, palinkstu
prie tavęs ir imdamas stiklinę tyčia prisiliečiu prie tavo rankos.
- Ačiū.
- Nėr už ką, - sumurmi, tavo kojos atsipalaiduoja, išsiske
čia į riestainį lyg balerinos, ir tu sėdi suglaudusi nuogas pėdas
lyg jogas. Gurkšnoji degtinę ir žiūri į lubas. - Nekenčiu visų
tų dėmių.
- Na jau, Beke, pastatas senas. Tos dėmės - istorija.
-Vaikystėje norėjau stiklinių sienų. Žinai tuos matinio
stiklo langus? Kaip iš aštuoniasdešimtųjų?
- Tau patinka nauji daiktai, - pasakau.
Greitai atkerti:
- Tau patinka seni daiktai, Džo.
- Man patinka čia, - atsakau ir apsidairau. Kambarys ma
žesnis, nei pamenu, bet galbūt čia tiesiog karšta. - Manai,
tavo nauja lova čia tilps?
- Seniau turėjau platesnę, nei įprasta. - Klysti, nes tavo se
noji lova buvo paprasta dvigulė ir vos tilpo, bet negaliu tavęs
pataisyti. Apsilaižai lūpas: - Na, ar galiu būti tavo asistentė?
- Ne, - atsakau. - Bet gali būti mano mokinė.
Tau visada pasakau būtent tai, ko reikia, taip buvo nuo pat
pradžių. Tau patinka žodžiai, aš išmanau žodžius, pakeliame
159
CAROLINE KEPNES
tostą be jokios priežasties, susiverčiame gėrimus ir aš atsistoju

pirmas. Ištiesiu ranką siūlydamas padėti, laikau tave už vie
nos, tada už abiejų. Šį kartą tu nepaleidi, man stojasi. Nusi
suku į tavo langą ir girdžiu, kaip šnara medžių lapai. Vakarų
ketvirtąja, tiesiai per mano vidurius, ūžia automobiliai. Jau
čiu, Beke, kad tiesiog užvedi mane, o nugarą žnaibo pro lan
go žaliuzes plūstantis vėjas. Vieną po kito sukiši mano pirštus
po savo sportinių kelnių guma, mus gali išvysti bet koks pra
eivis, trukteli mano ranką žemiau, tavo užpakalis minkštas
ir kartu tvirtas, apvalus, suimu jį, tu paleidi mano rankas,
pakeli savąsias, apsivynioji mano galvą ir mes pradedam.
Pašoki ir apsiveji kojomis mano klubus, galėčiau nešinas
tavimi nueiti iki pat Kinijos, pereinu mažytį kambarėlį ir pri
spaudžiu tave prie sienos, bučiuoju tave, užgrobiu tavo subi-
nuką, mėgaujuosi man į nugarą įremtais tavo kulnais, o tavo
lova guli dėžėje ir nuo durų pasigirsta siaubingas džeržgimas,
metalas ant metalo ir švilpimas, tavo pėdos dunksteli į grin
dis, perbrauki man per plaukus ir kažkas laukia prie durų.
- Ar čia tavo mama? —paklausiu, o tu palaižai per pirštus
ir suglostai mano antakį.
- Ne, - atsakai. - Tai Persike!
Tiesiog taip, ir atšlyji nuo manęs. Viskas negerai, tai buvo
mūsų laikas, o tu nubėgi prie durų ir įsileidi Persikę, tavęs
negirdžiu, bet tikrai atpažįstu ją.
- Kas tavo plaukams?
Kažką atsakai.
Ji nekreipia dėmesio.
- Juk nesidulkini su kokiu surinkėju iš skelbimų?
Tu vėl kažką pasakai.
160
TU
Ji atsidūsta.
- Beke, desertas turėtų būti po vakarienės. Ką sau galvojai,
kai jis dar net nesurinko tavo lovos?
Dabar prabyli garsiai ir aiškiai:
- Džo!
Pašauktas ateinu, linktelėjimu pasisveikinu su Persike ir ji
apsimestinai nusišypso.
- Sveikas, Džozefai, - ištaria ji. - Atsiprašau, kad įsiver
žiau į jūsų vakarėlį, bet mūsų mažoji draugė buvo nusam-
džiusi kažką lovai surinkti, ir nutariau, kad mano, kaip ge
riausios jos draugės, pareiga yra prisijungti, jei tas surinkėjas
pasirodytų esąs pamišėlis.
- Ką gi, staigmena! - šūkteliu ir tu nusikvatoji, bet Persike
nesijuokia ir, po velnių, ta degtinė buvo stipri.
Ji pasižiūri į tave.
- Ar galėčiau į tualetą?
- Žinoma, - pasakai. - Vėl paūmėjimas?
-Taip, - atsako ji ir nusispiria sportbačius, butą užlieja
prakaituotų pėdų kvapas, o ji per mažą paukštišką galvą nu
sitraukia rausvą megztinį ir numeta jį ant grindų, o ne ant
kabyklos. Tada pasižiūri į mane. - Džozefai, - ištaria. —Su
prantu, kad tai daugiau, nei nori žinoti, bet sergu reta šlapi
mo pūslės liga, vadinama intersticiniu cistitu, ir, kai noriu
nusišlapinti, tikrai turiu nusišlapinti.
- Maloniai prašom, - atsakau ir ji nutrypsi į mažytį vonios
kambarį, šviesos neužsidega.
Pažįsta tavo butą. Žino, kad įjungus šviesą įsijungs ven
tiliatorius ir ji mūsų negirdės. Ji manimi nepasitiki. Tačiau
tikriausiai ji niekuo nepasitiki.
161
CAROLINE KEPNES
Beveik prajunku, bet tu mane nutildai ir mosteli sekti pas

kui tave į miegamąjį, dabar atrodai kitokia.
- Atsiprašau, Džozefai, —išsprūsta tau. - Džo.
- Nieko tokio. Ar jai viskas gerai?
- Ar kada esi girdėjęs apie IC?
- Ką tokio?
- Tarpinį cistitą.
Atsakai ir dabar esi tik geriausia draugė, gumyte susiriši
plaukus į kuodelį, išsitrauki žirkles ir kimbi į dėžę. Perimu
žirkles ir užbaigiu darbą, įpili daugiau degtinės, sau, ne man,
mes nesimylime ir tu daugiau nesi mano mokinė. Traukiu
iš dėžės lovos rėmą, varžtus, veržliarakčius ir visas smulkias
detales, o tu stovi parimusi ties langu, kaip retsykiais darai, ir
rūkai cigaretę. Pasakoji daugiau, nei kada norėčiau sužinoti
apie intersticinį cistitą, ir viskas turėjo būti ne taip.
- Taigi jai tikrai siaubinga, - sakai tu. - Ji negali gerti
įprasto vandens, tik Evian. Beveik visi maisto produktai dir
gina šlapimo pūslę ir neįmanoma numatyti, kada, kaip ar ko
dėl tai įvyks. Ji negali valgyti jokio greito maisto, o alkoholis
turi būti šarminis, toks kaip Ketel One ar Goose, idealiu atveju
kriaušinis, nes kriaušės ramina šlapimo pūslę. Šiaip ar taip,
vargšė tikrai kenčia. Žmonės mano, kad ji pasikėlusi, bet jei
ji valgys pigų maistą, jos šlapimo pūslė gali tikrąja to žodžio
prasme suplyšti.
- Per vakarėlį ji gėrė Jagermeister vieno gurkšnio koktei
lius, —pasakau.
- Džo, nereikia.
- Atsiprašau, tiesiog nesuprantu.
- Tai sudėtinga liga. - pasakai ir aš vėl atsiprašau.
162
TU
Tu man atleidi, prieini, patrini ir pabučiuoji mano galvą,

bet tada vėl grįžti prie palangės, o aš neketinau rinkti šitos
lovos vienas. Pasiilgstu tavęs. Mano rankos buvo tavo kelnėse,
o dabar kalbėdama į mane net nežiūri.
- Kartais, išgėrusi specialią tabletę ir suvalgiusi daug ožkų
pieno sūrio, išgėrusi pieno ar kriaušių sulčių, ji gali, na, val
gyti ir gerti kitokius dalykus, tarkim, kviečius ar Jagermeister.
-Jai nepasisekė, —ištariu ir žiūriu į lovos surinkimo in
strukciją paveikslėliuose. Visuose aštuoniuose puslapiuose
tėra vienas žodis - IKEA. Vizualinę informaciją įsisavinu
prastai, o nuo tavo cigaretės mane pykina.
- Taip, tikrai, - atsakai. - Linę ir Čaną myliu, bet su Persike
jos kartais elgiasi labai nemandagiai. Turiu omenyje, jos visada
nori eiti picos ar į viskio barus ir žino, kad Persike to valgyti ar
gerti negali, bet vis vien ima ir suplanuoja. Tai nelabai gražu.
- Picerijoje ji negali valgyti niekoi —paklausiu ir, jei bū
čiau žinojęs, kad teks darbuotis veržliarakčiu, degtinės nieka
da nebūčiau gėręs. Maniau, kad lovą surinksiu ryte, pabudęs
ant sofos miegamajame, laikydamas tave nuogą glėbyje.
- Beke! - šaukia Persike.
Ji verkia ir tai nesąmonė, esu tuo tikras, bet tu sutrini ci
garetę (jei neužgesinsi jos iki galo, aš turėsiu darbą pabaigti)
ir nubėgi net neatsiprašiusi.
Su turtuoliais sudėtinga. Tave traukia jų ypatumai ir teat
rališkumas. Tyliai pritardamas Bouviui iš lėto surenku tavo
lovą, prabėga daug, daug vienišo laiko, o tu su ja ir negirdžiu,
kaip kalbatės, sukdamas paskutinį varžtą jaučiuosi vienišes
nis nei bet kada gyvenime. Aš buvau teisus, lova tavo kamba
riui gerokai per didelė. Paimu į sieną atremtą čiužinį ir, užuot
163
CAROLINE KEPNES
atsargiai nuleidęs, numetu jį ant naujojo lovos rėmo. Noriu,

kad ateitum, plotum rankomis ir žavėtumeisi mano darbu.
Tačiau tu parašai man žinutę iš vonios kambario:
LABAI atsiprašau, Dzo. Persikei labai negera ir nenoriu pa
liktijos vienos. Galbūtgalėtumpadaryti mumspaslaugą?
Galiu tik tau atrašyti:
Bet kokią.
Dabar pakvieti mane, taigi prieinu prie vonios kambario
durų. Neatidarau jų. Tu irgi. Pasibeldžiu.
- Jūsų paslaugoms, damos.
Tu vos vos praveri duris ir nusišypsai:
- Gal galėtum nubėgti į parduotuvę ir parnešti butelį
Evian, kriaušę ir dar truputį ledo?
- Žinoma, - atsakau. - Ar turėčiau paimti tavo raktus?
Pradedi sakyti taip, bet, regis, ji tave niukteli, ir tu liepi grį
žus paskambinti į duris. Atsisveikindamas tavęs nepabučiuoju.
Eidamas pro Greidono Karterio namą ir kvėpuodamas
Vest Vilidžo oru aiškiai suvokiu - Bendžis turi pranykti. Per
sike yra geriausia tavo draugė, taigi tau leistina be saiko taiks
tytis su jos šūdmalystėmis, bet tau tai būdinga, Beke. Ir tai
ne tavo kaltė, nes visiems kas nors būdinga. Denis Leheinas
pavadintų tai klaidinga Gebenės lygos omerta ir būtų teisus. Tu
visada pasirinksi ne mane, o šio pasaulio Persikes ir Bendžius,
nes esi ištikima diduomenei. Išrenku mažiausią Evian bute
liuką ir prasčiausiai atrodančią kriaušę, maišelį ledo už du
dolerius ir gumines pirštines, kurių man reikės.
Parvelku savo prakaituotą, skaudančią subinę atgal į tavo
butą, ir tu manęs neįsileidi. Prieini prie durų ir paimi plast
masinį maišelį.
164
TU
- Ji tikrai nenusiteikusi draugijai, - pasakai.

- Suprantu, - atsiliepiu. - Tau viskas gerai?
- Žinoma. Mano lovai irgi.
Nusišypsai, pakšteli man į lūpas, Persike tave kviečia, tad
nubėgi atgal pas ją, o aš einu per miestą į knygyną, visą mūsų
dienos gėrį ir džiaugsmą, kad pavadinai mane savo vaikinu,
sunaikino neapykanta, kurią jaučiu šitam sušiktam miestui
už tai, kad jis priklauso tokiems žmonėms kaip Bendžis ir
Persike. Tik priėjęs knygyną suprantu, kad gumines pirštines
palikau maišelyje. Jei paklausi, pasakysiu tau, kad ketinau iš
valyti tavo vonios kambarį. Tu manimi patikėsi. Žinau, kaip
tai daryti, tikrai žinau.
Užeinu į šalia knygyno esančią kampinę parduotuvėlę, ne
tokią dailią, kaip taviškė, nusiperku gumines pirštines ir že
mės riešutų aliejaus, o tada užsuku į Dean & DeLuca latės su
sojų pienu. Grįžtu į knygyną ir į latę su sojų pienu įpilu gerą
arbatinį šaukštelį žemės riešutų aliejaus. Bendžis meluoja
apie viską. Apie alergiją žemės riešutams tikriausiai irgi mela
vo, bet kas žino? Galbūt man pasiseks.
16
dauguma žm onių mano , kad „Raudoną narsumo žen

klą“ Stivenas Kreinas parašė apie karą. Tačiau tai netiesa. Jo
mūšių aprašymai paremti tuo, ką jis patyrė mokyklos fut
bolo aikštėje. Jaunystėje Kreinas buvo šiek tiek skystakiaušis,
nesportiškas ir nuolat sirgo. Kare niekada nedalyvavo; jį tik
stabdydavo ankstyvas amerikietiškas Klėjaus Sušikto Metju-
so atitikmuo. Beke, reikėjo pamatyti Bendžio veidą, kai jam
šitai papasakojau. Knygą jis mokėjo vos ne mintinai, bet net
nenutuokė, kad Kreinas nekentė savęs už tai, kad veteranai
tikėjo jo šūdmalystėmis. Likusią gyvenimo dalį jis iš esmės
praleido iš lėto žudydamasis - eidamas tarnauti į vieną karą
po kito ir mėgindamas išpirkti kaltę dėl to, kad buvo jaunas,
protingas ir laimės kūdikis.
- Neįtikėtina, —purtydamas galvą nusistebėjo Bendžis.
- Neįtikėtina tai, kad taip mėgsti knygą, bet juo niekada
nepasidomėjai.
Bent vienas dalykas buvo tiesa: Bendžis nemelavo, jis yra,

buvo, alergiškas žemės riešutams. Jis mirė apsišvietęs, įgijęs
naujo pasitikėjimo ir pasididžiavimo savimi, ir kas pasakė,
166
TU
kad tam, kad gyventum, reikia nugyventi aštuoniasdešimt

metų? Jis išmoko, supranti? Kiek žmonių gauna išeiti jaus
damiesi taip, lyg būtų ką tik įšokę į vėžes? Dauguma žmo
nių miršta seni, kamuojami skausmų ir apgailestavimų. Arba
jauni, prisifarširavę narkotikų ir neįstengiantys atsispirti savo
silpnybėms? Dar kitiems tiesiog nepasiseka. Tačiau Bendžis
gavo patirti ypatingą garbę; jis mirė atvira širdimi ir tobulė
jančiu protu. Bendžis nemokėjo būti Bendžiu, Beke. Tu tai
žinai geriau už visus. Tik pažiūrėk, kaip jis elgėsi su tavimi ir
savo kūnu. Mano paspęsti spąstai padėjo jam išvengti spąs
tų, į kuriuos pakliuvo gimęs. Sukūriau pasaulį, kuriame jis
negalėjo vogti, o apsimestiniai žodžiai nesiskaitė. Atėmiau jo
narkotikus.
Žiūriu į vandenį ir už jo horizonte stūksančią IKEA. Tie
siog beprotybė, Beke. Sandėliukas, apie kurį man papasakojo
Bendžis, tas, kurį atrakina kortelė? Jis visai šalia IKEA. Rei
kia mokėti pasitenkinti mažais dalykais ir aš susimąstau, ką
iš šio „sutapimo“ padarytų Polas Tomas Andersonas.
Upėje, kuri panorėjusi galėtų išspardyti tau subinę, leng
viau suprasti, kaip viskas būna jūroje. Prisimeni, kad, paly
ginti su gamtos jėgomis, mes visi esame niekas, pelenai į pe
lenus, Beke, dulkė į dulkes. Bendžio pelenai IKEA dėžėje,
likusioje po mūsų išvykos. Kelto darbuotojui pasakiau, kad
trūko detalių, o baldas atrodo visiškai kitaip nei paveikslėlyje.
Iš tikrųjų dėžėje Bendžio pelenai. Nepatikėtum, ką man teko
padaryti; žmogus neima ir tiesiog nesuyra į dulkes.
Prieš dvi dienas pradėjai nerimauti dėl Helovino. Ketinai
apsirengti princese Lėja (tikrai mėgsti flirtuoti), nuolat fo
tografavai save, siuntinėjai nuotraukas draugams ir dažnai
167
CAROLINE KEPNES
nusigerdavai. Nepaprašei manęs apsirengti Luku Skaivoke-

riu, tad ateityje galėsime linksmai pasibarti dėl to, kaip švęsti
Heloviną.
O aš prieš dvi dienas pradėjau sukti galvą dėl to, ką dary
ti su Bendžio kūnu. Turėjau priversti Kurtisą per Heloviną
dirbti daugiau valandų ir išmokti kremuoti lavoną. Kurtisas
pasirodė sukalbamas; mėgstantiems užtraukti dūmą reikia
pirkti žolę, tad į progą padirbėti viršvalandžius jie reaguoja
teigiamai. Be to, perskaitęs laisvai internete prieinamą in
strukciją, kaip kūną pigiai kremuoti tiesiog kieme, sugalvojau,
ką daryti su Bendžiu. Mieste nieko panašaus nepavyktų, tad
pono Mūnio automobiliu nuvažiavau j Džonso paplūdimį ir
susiradau gerą slėptuvę. Kremavimas užtrunka. Ugnį tenka
kurstyti visą amžinybę ir rezultatas būna netobulas. Bendžio
pelenuose tikrai netrūksta kaulų, tad tikrai nenorėtum pilti jų
į kiaurasamtį! Deramam kremavimui reikia laiko ir reagentų,
bet manau, kad, turint omenyje aplinkybes, man visai pavy
ko. Ir esu pakankamai atsargus, kad supakuočiau jį ir parsi-
vežčiau namo. Dauguma žmonių būtų palikę jį saloje. Nusi
šypsau, nes, kad jau apie tai pagalvojau, tu ne visai princesė
Lėja (tavo kuodeliai mažesni), o aš ne visai laidotuvių namų
darbuotojas. Įžiūriu tam tikrą simetriją ir ji man patinka.
- Kiek ji kainavo? - paklausia draugiškas kelto darbuotojas.
- Aštuoniasdešimt dolerių, jei gali tuo patikėti.
Jis papurto galvą ir įkelia dėžę su Bendžiu į triumą.
- Jie tiesiog plėšia pinigus. Bet merginoms ten patinka.
- Būtent taip ir užkibau, - pašmaikštauju ir mes nusijuo
kiame, duodu jam dešimt dolerių arbatpinigių ir jis nuošir
džiai apsidžiaugia, matosi, kad daugiau niekas nieko neduoda.
168
TU
Palengva artėjame prie prieplaukos, jam už ausies užkiš

ta cigaretė, jis laiko lyną, vynioja jį, ruošiasi mesti ir sako
padėsiąs nutempti dėžę Bendžio į IKEA, bet atsakau, kad
susitvarkysiu pats.
- Smagaus dūmo, - palinkiu. - Plauki tik vieną kartą.
- Arba pirmyn ir atgal šešis kartus per dieną, - nusijuokia jis.
Kortelė veikia. Bendžis nemelavo. Sandėliukas yra ten, kur

sakė jį būsiant, ir į vidų patekau be jokių problemų, nes nie
kas daugiau nenori įdarbinti žmonių. Seniau būčiau čia radęs
apsauginį su pitbuliu ir gavęs atsakinėti į klausimus.
Kas tu toks?
Ką turi dėžėje?
Kas leido tau naudotis sandėliuku?
Kur tavo įgaliojimas?
Argali susisiekti suponu Kreinu telefonu?
Arjis gali asmeniškai čia atvykti?
Mano atsakymai būtų pasirodę nepatenkinami ir aš ne
būčiau žinojęs, ką daryti su dėže Bendžio. Tačiau gyvenimo
pabaigoje jis buvo dosnus. Žinojo, kad lengvai čia pakliūsiu,
ir manau, jog norėjo čia ilsėtis. Manau, norėjo vėl atsidurti
šalia pavogtų roleksų, kostiumų ir sidabro; daiktų, kuriuos
jį mokė gerbti, ir nuo kurių jam trūko valios atsiplėšti. Jis
visada būtų buvęs nelaimingu materialistu. Išgelbėjau jį nuo
daugelio metų kančių.
Atidarau du butelius „Naminio sodos vandens“, vieną
man ir vieną Bendžiui, jo butelį pastatau šalia dėžės. Beke,
galiu tau pasakyti, kad retsykiais, užtaikius ant geros parti
jos, šito šūdo skonis tiesiog dieviškas. Užsimaunu pirštines,
169
CAROLINE KEPNES
tvarkausi ir klausausi, kaip vanduo išsivadėja. Pastebiu

2006-ųjų Mount Gay Rum Figawi kepuraitę su viduje išsiu
vinėtu Spenserio Hevito vardu. Turtingų vaikigalių vardus
drabužiuose išsiuvinėja tam, kad juos lengviau prisimintų au
klės, ir dar todėl, kad tiems vaikėzams tenka dalytis kamba
rius su tokiais kleptomanais kaip Bendžis. Kepuraitę pasima
tuoju. Tinka, tad nutariu ją pasilikti. Man jos reikia, Beke. Ji
Nantaketo raudonumo, išblukusi iki pilkšvai rausvos, jautri
gamtos gaivalams, karališka, nepaisant padarytos žalos, visai
kaip tu.
17
tu n e žin a i, kad g edi. Nežinai, kad Bendžis mirė. Ne

galėtum žinoti. Tačiau esi lyg nesava, Beke. Ištisą savaitę
dykinėjai ir virtualiai peržiūrinėjai filmus su Persike. Neap-
svarsčiusi Starbucks, Dunkin’ Donuts ir „simpatiškų“ vietos
delikatesinės darbuotojų privalumų negali net išeiti iš buto
nusipirkti kavos. Mėginau prasibrauti iki tavęs, bet dabar esi
visiškai užimta Persike.
Neįstengi apsispręsti net dėl filmų. Kai buvome Comer
Bistro, pasakei, kad tau patinka „Magnolija“, ilgai kalbėjai
apie prieštaringą santykį su Kalifornija ir tai, kaip svajoji su
sipažinti su Polu Tomu Andersonu ir pasakyti jam, koks jis
sukruštai protingas. Aš tau pritariau. Tačiau Persike pasako,
kad jo filmai išpūsti ir teisuoliški, ir tu jai pritari! Teisuoliški
net nėra normalus žodis, o tu juk turėtum būti rašytoja. Aš
stengiuosi. Paklausiu, ką veiki, atsakai žiūrinti „Magnoliją“,
ir ką padarai? Pasakai mananti, kad jis teisuoliškas. Tu juk
taip nemanai. Taip mano Persike. Ir mėginu su tavimi susi
tikti, bet pasakai, kad sergi.
Tu nesergi, Beke. Pakvieti Persikę eiti apsipirkti, prieš
piečių. Ji atsisako. Ji sakosi serganti. Tačiau aš ją susekiau.
171
CAROLINE KEPNES
Privalau žinoti, kodėl ji turi tau tokios įtakos, tad visą savaitę
stebėjau, kaip ji eina į savo architektūros firmą, priešpiečių,
sveikindamasi bučiuoja žmones ir knibinėja sodo salotas. Ji
neserga. Pakviečiu tave eiti pasivaikščioti, kavos, sriubos, bet
ko. Kaskart atsakai tą patį:
As vis dar sergu. ©
Aš miegu. Nuo Bendžio mirties prabėgo šešios dienos ir
aš tavęs dar nemačiau. Bent jau nesapnuoju ar tiesiog nepri
simenu.
Pabudęs suprantu, kad pasaulis tapo geresnis, nes tu pagaliau

susipykai su Persike. Ji pareiškė mananti, kad tavo psichiatras
niekam tikęs, tu ėmei ginti jį ir save. Didžiuojuosi tavimi. O
geriausia tai, kad dabar pagaliau vėl esi savimi, tokia, kokią
pažįstu ir myliu. Parašei man vidury nakties:
Žinau, tai gerokaiper daugžodžių, irjau tikrai per
vėlu, bet ar kada norsjautiesi taip, lyg norėtum liepti
visiems atsikrušti?Nenoriu būti dėl draugių zirziančia
mergina, bet dabar, galgalėčiau tiesiogpasakyti... mano
draugėsyra kalės! Taip mėginu surinktijas visas, ojos
tik riejasi ir gadina man gyvenimą, Čana neina niekur,
kur bus Persike, o Persike neina niekur, kurper laimin
gas valandas siūlo specialius gėrimus, nes mano, kad
jie pritraukia visokiaspadugnes. Esmė ta... O dabar
penkios ryto, dar nebaigiau apsakymo ir turiu šiandien
dalyvauti dirbtuvėse, ir, na tiesiog negaliu, supranti,?Ir
dar ta Blaitė, tikrapabaisa, ji būtinai užsipuls mano
apsakymą apie kaubojų. Gerai. Visai vapalioju. Bet is
esmės, jau aušta ir galvoju apie tave. Greitaipasimatysi-
172
TU
me, aišku, jei perskaitęs šitą elektroninį laišką nenuspręsi,

kad esupamišėlė. Labos. ©
Mano diena iškart praskaidrėjo. Atrašiau tau trumpai ir
maloniai:
Miela Beke, šįvakar nupirksiu tau šešisgėrimus. Džo
Tau patiko, gavau šypsniuką ir šįvakar eisime į pasima
tymą, - valio! - viską padariau teisingai, - valio! - padėjau
rašomąją mašinėlę į vietą, mano plaukai šiandien atrodo ge
rai, - valio! - Kurtisas šįvakar dirba, tad net neturėsiu užsida
ryti, —valio! - Persike nebesipainios po kojomis, - valio! - ir
aš tiesiog sprogstu dėl tavęs, Beke. Kas žino? Galbūt šiąnakt
tai įvyks. Nueinu iki pat tavo rajono ir kepykloje Magnolia
nuperku du keksiukus. Jie kvepia sumautai gerai, noriu jų,
bet esu geras berniukas, Beke, ir turiu minčių, ką galima nu
veikti su šituo glaistu.
Tačiau tada... tada. Turėjome susitikti devintą vakaro, tu pa

skambini keturios po devynių, uždususi, pakeliui pas Persi-
kę. Ilga istorija, sakai, bet Persike viena namie ir mano, kad
kažkas buvo įsilaužęs, nes terasos baldai perstumdyti. Šitaip
panikuodama skambi kaip ji:
- Džo, paklausyk manęs, - nesiliauji. - Įsibrovėlis perstu
me jos chaise.
Aš įsiterpiu:
- Bet nepavogė?
- Ne, - atsakai ir atsidūsti. - Bet kažkas buvo įsilaužęs,
Džo. Ji išsigandusi.
- Savaime suprantama, - atsakau ir tu kalbi toliau, bet vis
kas ne taip dramatiška, kaip mėgini pavaizduoti.
173
CAROLINE KEPNES
Aš neįsilaužiau ir jos chaise neperstūmiau. Pasinaudojau ap

tarnaujančio personalo raktu, kurį radau vakarėlyje. Ir nieko
nepavogiau. Buvau labiau kaip Kalėdų Senelis, nes atnešiau
akrilinį aplanką Belousui, taigi ta kalė turėtų pasakyti ačiū.
- Persike atsiprašo, - prisieki man. - Jaučiasi siaubingai,
bet tiesiog persigando, kad vėl turi persekiotoją.
Žodžio vėl net negirdėsiu ir galiu tik įsivaizduoti, kokių
siaubo istorijų Persike yra išgalvojusi praeityje.
—Nesuk galvos, - atsakau ir skambu nuoširdžiai, liepiu pa
sisaugoti ir tau tai patinka.
Aš tau atleidžiu. Tikrai. Esi ištikima draugė ir chaise ne
tavo žodis, jis Persikės. Suvalgau abu keksiukus, glaistas
senas ir būtų daug skaniau, jei laižyčiau jį nuo tavo papų.
Truputį vėliau patvytini nuotrauką. Joje - didžiulis butelis
sušiktos saldaininės degtinės ir ryškios lėkštės su mažyčiais
keksiukais, daug mažesniais už maniškius iš kepyklos Ma
gnolia. Parašei:
#merginųvakarasnamie
Apie mano keksiukus niekaip negalėjai žinoti. Tačiau kar
tais imu abejoti.
18
Tačiau ne prie šešių gėrimų

kitą d ie n ą m a n a t sil y g in i.
ir dviejų keksiukų tamsiame bare. Susitinkame priešpiečių ir

tu papasakoji man apie Persikės depresiją ir vienatvę. Mes
belyčiame Sarabeth’s, geriame vandenį (visiškai neseksualu),
ragaujame rankų darbo džemus (superneseksualu) ir tu nori
kalbėti tik apie Persikę (absoliučiai aseksualu). Jautiesi už ją
atsakinga, nes jos šeimos narių šalia nėra; į panašias vietas
turėtume eiti tik po sekso ir aš niekaip neperprantu už viso
šito slypinčios logikos.
- Ji - amžina našlaitė, - papasakoji man.
- Tačiau tavo šeimos irgi nėra šalia, Beke, - pamėginu aš.
- Žinau, - atsakai knibinėdama pyragaitį su įdaru. - Bet
aš palikau namus. Tai natūralu. Jos šeima palikoją. Tai žiau
ru. Jie visi tikrąja to žodžio prasme persikraustė į San Fransis-
ką tą pačią akimirką, kai tik gavome diplomus.
Nesistebiu ir tu pradedi skųstis Blaite, aš klausausi ir link-
čioju, klausausi ir linkčioju, klausausi ir valgau sušiktą pyra
gėlį su įdaru, o tu nueini į tualetą ir parašai Persikei:
Turiu pasakyti, Džo moka nuostabiai klausytis. Neprarask
tikėjimo žmonėmis!
175
CAROLINE KEPNES
Persike atrašo įtartinai greitai:

Kaip mielai Per daugjo nespausk, Beke. Atrodo, jis turi
potencialo. Papasakojau apie Džozefą savojogos instruk
torei irji palyginojį su „Geruoju Vilu Hantingu“. Arjis
gabus matematikai?Šiaip ar taip, smagiųpriešpiečių!
Tikiuosi, nusivedeijį į gerą vietą! Tu tokia miela, kad
rūpiniesi manimi, ir būk tikra, mano tikėjimas žmonija
visiškai atsigavo. Man labaipatinka būti vienai. Mes
tikraiperjaunos susipančioti. Pasilinksmink su Džozefu!
Lažinuosi, kadjis daug iš tavęs išmoks, ir tai nuostabu!
Grįžti prie staliuko ir paklausi, ar vaikystėje mėgau mate
matiką. Atsakau „ne“ ir pasiteirauju, kodėl klausi, o tu nuleidi
viską negirdomis ir toliau skundiesi Blaite. Užsisakome dar
kavos ir viskas man patiktų daug labiau, jeigu jau būtume su
gulę. Atsisveikindamas vidury dienos negaliu tavęs pabučiuo
ti ir ar tai tavo būdas ištremti mane į draugų zoną? Ar draugų
zona egzistuoja, ar tai tik mitas? Ar „Gerajame Vile Hantinge“
vaikinas gauna protingąją merginą? Negaliu prisiminti.
Išsiskirdami prie Sarabeth’s apsikabiname tarsi pusbrolis
su pussesere ir esi toliau nuo manęs nei tą naktį, kai beveik
kartu surinkome lovą.
- Buvo smagu, - sakai.
- Ką veiksi vėliau?
- Merginų vakaras.
- Tačiau vakar valgėte keksiukus su merginomis.
Prigavai mane ir esi miela:
- Džo, ar seki mane tviteryje?
- Truputėlį, - atsakau ir galbūt galėčiau tave pabučiuoti.
Viskas truputį miglota, kaip ruduo „Hanoje“.
TU
- Na, iš tiesų vakar buvo Persikės vakaras, o šiandien - Li

nes su Čana.
- Galbūt rytoj vakare? - sakau ir maldauti yra bučinio
priešingybė. Nereikėjo perspausti.
- Rytoj vakare tikrai turiu rašyti, bet galėtume susitikti
ankstėliau. Priešpiečių?
Sutinku susitikti priešpiečių, tu nuėjai, o kelias iki kny
gyno tolimas, norėčiau nekęsti Takerio Makso, Maxim ir
Tomo Kruzo personažo „Magnolijoje“, ir manau, kad mo
terys nėra tokios paprastos, kokiomis norėtų būti laikomos.
Tačiau šią akimirką beveik privalau pavogti derinį iš Franko
T. Dž. Makio „Sugundyk ir sunaikink“ repertuaro, nes bai
giu susimauti. Aiškiai suklydau tavęs neišdulkinęs ar bent jau
nepamėginęs tą vakarą, kai surinkau tavo lovą. Baigiu viską
sumauti ir tai didžiausia mano gyvenimo klaida. Penkias va
landas klausiausi, kaip iki smulkmenų analizuoji savo gyve
nimą, ir tavęs net nepabučiavau. Esu suknistas nevykėlis ir
galbūt manai, kad tai aš stumiu tave į draugų zoną.
Tai blogiausias galimas domino efektas, nes kitą dieną
nueiname priešpiečių į kažkokią naują vietą, kur, pasak ta
vęs, „turėtų būti taip pat gardu kaip Sarabeth’s“. Aš vėl tavęs
nepabučiuoju ir ko tu nori dar kitą dieną? Nori ankstyvų
priešpiečių. Kas yra dar neseksualiau už priešpiečius? Anks
tyvi priešpiečiai, kuriuos išrado turtingos baltos vištytės, kad
pateisintų prancūziškų skrebučių kimšimą ir gėrimą dienos
metu. Tu per mūsų ankstyvus priešpiečius net negeri ir gan
greitai pradedame eiti j vietas, kuriose net nėra padavėjų. Tau
patinka viena sušikta delikatesinė, kurioje tenka stovėti eilėje
su nuo devynių iki penkių dirbančiais nuobodomis, kurie
177
CAROLINE KEPNES
laukdami eilės užsisakyti savo neseksualių žalių salotų, supis-

tų pupelių, padažų ir svogūnėlių (raudonų ar baltų? kepin
tų ar ne?) iPad’uose skaito Stiveną Kingą. Dėl Dievo meilės,
žmonės, tai SALOTOS. Liaukitės pūtę iš jų burbulą.
Su Persike nesipykstate, bet jau nebesi jos apkerėta kaip
anksčiau, dabar suprantu: ji tau patinka todėl, kad yra apsės
ta tavęs. Line su Čana tave myli, bet nemano, kad tavo šūdai
kvepia rožėmis. Tau patinka būti supamai, liūliuojamai ir ra
minamai, pokalbiams apie tavo apsakymus ir bendramoks
lius einant į pabaigą visada sakau, kokia esi ypatinga, kaip
labai jie tau pavydi, kad aiškiai esi geresnė už juos, ir tuštėjant
skaidriam plastikiniam salotų dubeniui aukščiau iškeli galvą.
Tikiu kiekvienu savo žodžiu ir tau pasisekė, kad nori girdėti
būtent tai, ką aš iš tikrųjų galvoju:
- Beke, tu tikrai talentinga. Jei nebūtum, jie visi tik gūž
čiotų pečiais.
- Kartais geriausių rašytojų iš pradžių nekenčia ir tik po to
juos pamilsta. Pažiūrėk į Nabokovą.
- Su tavimi nesivaržau, tad galiu visiškai ramiai pasakyti,
kad turi tai, ko reikia.
Ir tikrai turi. Gulėdamas ant sofos ir klausydamasis, kaip
skundiesi Blaite, jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau tavyje ir per tave.
Suprantu, ką reiškia būti tavimi, ir tu teisi. Blaitė tavęs neken
čia. Tačiau neapykanta tau tinka, ji tave įkvepia. Tu niršti:
- Ji - mažas pykčio ir antidepresantų gniutulas, kuris ne
sikalba su savo mama, seserimi, tėvu, jo žmona, kambarioke,
sušikta kate ir nė vienu iš daugelio vyrukų, kuriuos kiekvieną
savaitę išdulkina. - Stabteli, atsikvepi. - Turiu omeny, Blaitė
vadina save performansų menininke —tikrajame pasaulyje to
178
TU
kias vadiname prostitutėmis. Gyvai transliuoja save internetu

ir vadina tai menu.
- Kitaip tariant, ji - šliundra.
- Ačiū, Džo.
- Nėra už ką, Beke.
Tu tęsi:
- Ir ji nekenčia manęs už tai, kad esu iš Nantaketo ir mėgs
tu poeziją.
- Tai tegu eina ir užsikruša.
Mėginu padėti tau pamiršti ją, tačiau nežinau, kodėl ji
tavęs nekenčia, ir tai viskas, apie ką nori kalbėti.
Kiekvieną.
Supistą.
Naktį.
Būtų lengviau, jei šie pokalbiai vyktų ant parko suoliuko,
tavo priebučio, sofos ar mano surinktos lovos, bet mes kalbamės
telefonu. Per telefoną tavęs neužuodžiu ir kaskart, kai paskam
bini man norėdama pasijusti labiau pasitikinti savimi, jaučiuo
si tarsi kokia pagalbos linija. Nesielgi su manimi kaip su savo
vaikinu; eini išgerti su bendramoksliais, paskambini man po to
ir elgiesi taip, tarsi nekviesti manęs kartu visiškai nekeista. Esu
tavo telefoninė kalė ir man tai nepatinka. Išgirsti apie mano die
ną nenori. Visad teiraujiesi lyg iš pareigos mandagumui:
- Tai kaip sekėsi knygyne?
- Na, žinai, knygynas yra knygynas. Viskas gerai.
- Tikrai?
-Aha.
O tada laukiu, kol panorėsi sužinoti daugiau apie mane,
bet visada pasiduodu ir paklausiu:
179
CAROLINE KEPNES
- O kaip tu? Kaip mokslai?

Tačiau daugiau taip nebegaliu. Laikas mus išgelbėti ir tai
mano darbas.
- Ei, Beke.
-Aha?
- Gal nueikim kur nors?
- Oi, aš jau apsirengiau pižamą, o rytoj man paskaita.
- Ne, ne. Leisk man tave kur nors nusivesti kitą savaitę.
Įsitvyro pauzė, pamiršai, kaip labai nori su manimi pa
sidulkinti, ir stengiesi gyventi pagal Persikės taisykles: jokių
vaikinų, tik pasakojimai, bet manęs nori, kitaip jau būtum
sugalvojusi pasiteisinimą.
- Na, kada norėtum susitikti?
- Penktadienio vakarą, - atsakau. - Jokių vakarėlių. Noriu
tave kur nors nusivesti.
Kažkaip girdžiu, kad šypsaisi, atsakai taip, tada dar kartą,
ir galiu tau pasakyti, kad perskaičiau tavo apsakymą „Dulkių
zuikučiai“, apie vasarą, kurią praleidai dirbdama kambarine.
Galiu papasakoti, kurios vietos man patiko labiausiai - savai
me suprantama, man patiko ta vieta, kur šeimos tėtis mėgino
užspausti tave skalbykloje.
- Ak, juk žinai, kad apsakyme - ne aš.
- Bet pasakojai, kad vieną vasarą dirbai kambarine.
- Tiesa, bet namų vyrams ant kaklo nesikabinau, - atsakai
ir nenuostabu, kad Blaitė jaučia kartėlį.
Nesi persekiotoja ir Bendžis visada bus neteisus, tačiau
tu geidi to, kas tau nepriklauso, nekaltai, tik todėl, kad savo
kailyje nesijauti patogiai, dar ne, bet aš tau padėsiu. Tu pra
tęst:
180
TU
- Džo, negaliu nė apsakyti, kaip neįtikėtina, kad būčiau

pakliuvusi į tokią situaciją. Tai išgalvota.
- Žinau. - Aš nežinau.
- Nesu kokia miesčionių kekšė. Tai išgalvotas apsakymas.
- Žinau.
- Paskui vedusius turtuolius nebėgioju.
- Žinau.
- Tai kur ketini mane nusivesti, Džo?
Jautiesi laiminga, kad atsisakiau tau pasakyti, nes gyvenime

ne taip jau dažnai gauni išsipuošti ir kur nors eiti tiksliai ne
žinodama, kur eini. Mūvi ilgą blyškiai rausvą sijoną su dviem
didžiuliais skeltukais ir avi rudus aukštakulnius aulinukus -
man dar nematytus, - o skeltukai baigiasi taip aukštai, kad
beveik matau tavo kelnaites, dar esi užsimetusi laisvą rudą
megztuką, kurį bus taip lengva nuvilkti. Tavo kūnas - auka,
mokestis už visus tuos telefono skambučius ir priešpiečius be
galimybės tave paliesti. Tavo liemenėlė rausva, ryškiai raus
va, kad nė vienai akimirkai nepamirščiau apie papus po tavo
megztiniu. Apkabinęs tave užuodžiu gėles, skalbiklį ir pu
tytės syvus, užsigalvoju, kaip smarkiai jodei savo pagalvę, ir
didžiuojuosi savimi, kad jau dvi valandas netikrinau tavo
elektroninio pašto, kad galėčiau suteikti mums visą reikia
mą įtampą, o tu tuoj pasakysi, velniop šitą pasimatymą ir
eime aukštyn, ir aš atsitraukiu. Prabėgo tiek daug laiko, Beke.
Nors tu visada atrodai nuostabiai, dėl manęs dar niekada ne
buvai taip išsipuošusi. Šįvakar tau rūpi, ką pagalvosiu. Nei
sime pasimatyti su tavo draugais, niekas tavęs nefotografuos
ir nedės į feisbuką. Tavo kūnas ir plaukai, lūpos ir šlaunys -
181
CAROLINE KEPNES
viskas skirta man. Nuo pat to vakaro, kai surinkau tavo lovą,
tu spraudei mus į aseksualias, saulės nušviestas vietas. Ga
liausiai turiu tave tamsoje, daugiau nuo manęs nesislepi ir
pasistengsiu, kad viskas truktų taip ilgai, kaip tik įstengsiu.
Myliu šitai. Myliu tave.
- Eime, - pasakau ir paimu tave už rankos.
Jausti tavo delną gera, einame tylėdami ir pasirodo, kad
tie sukrušti pokalbiai telefonu davė naudos, nes dabar lim
pame vienas prie kito ir abu stebimės, kaip gerai vienas kitą
pažįstame, spusteliu tavo delną, o tu pasižiūri į mane, aš
mostu pakviečiu taksi ir jis privažiuoja, nes nuo šiol viskas
taip ir bus.
- Kur važiuojam?
- Į Centrinį parką, - atsakau.
- O Dieve, Džo. Rimtai?
- Ten, kur laiko karietas.
Sucypi ir suploji delnais, pasirinkau teisingai, nors nebu
vau tuo tikras, nes daliai manęs atrodė, kad nėra nieko la
biau nuvalkioto už arklių traukiamą karietą, bet prabėgo jau
trys savaitės po mūsų IKEA vakaro ir aš norėjau, kad mūsų
naktinis susitikimas būtų toks seksualus, kaip tik įmanoma.
Taksi pajuda Centrinio parko link, atvažiuojame greičiau, nei
maniau esant įmanoma, ir šį kartą iš taksi išlipu pirmas. Ir
šį kartą apibėgu tavo pusės link ir atidarau dureles. Pasiūlau
ranką. Paimi ją. Taksistas nužvelgia tave. Duodu jam arbat
pinigių. Dar nespėję susivokti sėdime vienas šalia kito arklio
traukiamoje karietoje, susiglaudę tarsi įsimylėjėliai.
- Drąsu, Džo, - ištari ir vėl pasislenki arčiau manęs.
- Tavo skeltukai drąsūs, —atsakau.
182
TU
Tu vos vos prasketi kojas, nori, kad tau padėčiau, braukiu

ranka tau per šlaunį, tu įkaitusi (nuo arklio risnojimo, lapų
spalvos, manęs), inkšteli ir aš liečiu tave. Nėrinių kelnaitės su
drėkusios, tu vėl inkšteli, pasislenki į priekį, mano ranka palen
da po tavo kelnaitėmis ir tu minkšta lyg pagalvė, šiltas, tik man
skirtas tvenkinys, ištari mano vardą, laikau ranką prispaustą
prie tavęs, tiesiog jaučiu tave, o tu pabučiuoji man kaklą.
- Ačiū.
- Ne, ne, - ištariu, nes dabar nerandu žodžių.
Jaučiuosi pernelyg sukruštai laimingas, kad kalbėčiau. Šne
kamoji mūsų istorijos dalis baigėsi, kilsteliu kitą ranką ir su-
imu tave už peties, sėdime užsimerkę, jausdami vienas kitą —
tavo ranka slenka mano koja aukštyn, skausmingai, nuostabiai
lėtai, o tu net nežinai, kas mūsų laukia vėliau, tai geriausiai
išleisti du šimtai dolerių mano gyvenime. Ačiū tau, arkly.
Taigi Bendžis buvo teisus. Tu tikrai mėgsti prabangą. Su

prantu, kad ir aš ją mėgstu. Sėdime tamsiausiame Bemelmans
baro Carlyle viešbutyje kampe ir tu priklausai man, kankinu
tave, esame taip arti visų tų tuščių kambarių ir minkštų lovų,
į kurias tavęs nesinešiu, dar ne dabar.
- Nagi, - sakai. - Pavogsime raktą iš kambarinės. Niekada
nesu dariusi nieko panašaus.
- Ir ką gi norėtum ten daryti, jaunoji panele?
- Žinai, ką mes ten darytume, Džo.
- Tikrai?
Tu linkteli, kramsnoji man ausį ir, jei paprašyčiau, pa-
lįstum po stalu, čia, dabar. Tačiau neprašau, nes noriu tavo
burnos ant savo ausies. Tavo rankos nerimsta, slankioja mano
183
CAROLINE KEPNES
diržu, teisingai, po juo yra vietos, teisingai, čia tavo ranka, o

čia mano marškiniai. Ištrauk juos, taip. Sieki, nori ir suimi
mane, ir tam turėtų sugalvoti naują žodį, nes
Tai.
Yra.
Stebuklinga.
Tu - geidulio gniutulėlis, privalau atsimerkti ir pamatyti
ką nors neseksualaus, nes kitaip baigsiu, ir tamsoje patalpa
atrodo nušviesta. Niekada nesijaučiu toks saugus, kaip tavo
rankose. Pabučiuoju tave, tu pabučiuoji mane, tikrai vertėjo
laukti, tavo lūpos mane priims, laukti liko nedaug, tu kiaurai
šlapia, pasiruošusi.
Niekas j mus nežiūri. Niekas ant mūsų nesiunta. Mums
viskas gerai. Dvi aukštas taures ledo, dvi kokteilines serve
tėles ir dvi mažas taureles šaltos degtinės mums atnešęs rau-
donšvarkis padavėjas elgėsi pagarbiai ir maloniai. Piešiniai
ant sienų gražūs, visai kaip tada, kai apžiūrinėjau juos inter
nete galvodamas, kur nusivežti tave savo auksine karieta, kad
išdresuočiau tavo smegenis laikyti mane vartais į pinigus ir
odinius minkštasuolius. Uždirbu mažiau už visus kitus čia
susirinkusius vyrukus, įskaitant padavėją.
-Džo.
- Beke.
- Noriu tavęs. Dabar, - ištari tąsiai ir šiltai.
Tačiau iš lėto, manieringai prieina sušiktas padavėjas.
- Atleiskite, pone.
-A?
Tu atsitrauki, sukryžiuoji kojas ir prikandi lūpą. Ar mus
tuoj išmes už glamžymąsi viešoje vietoje? Jis lengvai nusilenkia.
184
TU
- Panele, ar jūs esate panelė Bekė?

-Aš Bekė, - atsakai ir padavėjas sutrinka. - Aš panelė
Bekė. Kas nors negerai?
Viskas negerai.
- Labai atsiprašau už sutrukdymą, tačiau jums gan skubus
skambutis nuo panelės Persikės.
- O, Dieve.
Susiimi už gerklės ir viskas baigta. Daugiau nesi saugi.
Padavėjas pasižiūri į mane ir aš linkteliu. Jis nueina, o tu
kuidesi rankinėje, viskas, ką taip neseniai darėme, nyksta
greičiau nei ledo kubelių likučiai.
- Keista, ištariu, o tu vis dar kuitiesi. Nešiojiesi per daug
šlamšto.
- Nerandu savo telefono.
- Iš kur ji žinojo, kad tu čia?
Tu nurausti:
- Na, galbūt patvytinau.
Beke, Beke, tai turėjo būti mūsų naktis, mūsų vienų. Vis
ką padariau dėl tavęs. Tie skeltukai buvo skirti man, ta lieme
nėlė ir kelnaitės skirtos man. Kaip iš šito gali kas nors išeiti,
jeigu auditorijos puoli ieškoti neiškentusi net kelių valandų?
Įsmukusi į baro kabiną ir sukišusi ranką vyrui už kelnių su
darai sutartį, Beke. Dulkinantis netvytinama ir ką gi man
su tavimi daryti? Noriu rėkti ir užsisakyti daugiau ledo, bet
turiu kvėpuoti, gerti ir nieko nesakyti.
- Džo, tu juk nepyksti?
-Ne.
- Niekada nesu čia buvusi. Kai buvai tualete, aš, na, - sa
kai ir laikai savo telefoną, patapšnoji juo man per ranką ir aš
185
CAROLINE KEPNES
atsisuku j tave. - Džo, man buvo be galo smagu. Visada no

rėjau čia ateiti ir tiesiog neištvėriau.
- Viskas gerai.
- Turėčiau paskambinti Persikei.
- Gerai, panele Beke. Eik ir paskambink Persikei.
Visi aplinkui sėdintys vyrukai stebi, kaip išeini, du iš jų
pasižiūri į tave taip, lyg galėtų tikėtis tave pakabinti, o aš
labiau už viską norėčiau išspardyti kam nors subinę. Iš šito
baro turėjome išeiti kartu. Dėvėdama šitą kekšišką rausvą ir
gerokai sulamdytą sijoną neturėtum sklęsti viena. Be reikalo
prilieti durininko ranką kažko klausdama, nežinau, ko, jei
nori žinoti tiesą, šitas sijonas truputį per daug permatomas.
Bus sunku atpratinti tave pasiduoti šiai alkanai, viešai savo
daliai, kuri trokšta būti pastebėta ir stebima. Tau reikia paly
dovo, Beke, ypač jei nori rengtis kaip supista kekšė.
- Į ką, po velnių, tu žiūri? - ištariu pagrindiniam pažeidė
jui, už baro sėdinčiam šūdžiui, jis vis dar spokso į duris, pro
kurias išėjai, lyg planuotų, kurią tavo mažo kekšiško kūnelio
dalį išdulkins pirmiausia. Jam koks šimtas metų, bet, jeigu
nesusiims, įvarysiu jam tiek siaubo, kad apsišiks.
Tu pašauki mane iš vestibiulio:
- Džo! Turim eiti. Turim eiti dabarpat.
Sukriošėlis nusijuokia, o tu nekantriai suvirpi.
- Pagausiu taksi.
- Turiu sumokėti.
- Pakeliui pasigavau padavėją, - atsakai tarsi numodama
ranka. - Viskas gerai. Tas arklių taksi tikriausiai atsiėjo nepigiai.
Ir taip paprastai sušiki visas mano pastangas padėti tau
pasijusti princese. Sumokėjai ir aš ne vyras, o Takeris Maksas
186
TU
kažkur juokiasi iš manęs su tuo prie baro sėdinčiu nukriošė-

liu, piešiniai ir daugiau už mane uždirbantis padavėjas irgi
iš manęs juokiasi, o tu atidarai taksi dureles - lašas po lašo
baigi išgręžti iš manęs visą vyriškumą, o tavo sijonas visas
susisukęs, - ir blogiau būti nebegali, bet yra.
- Kur važiuosit?
- Septyniasdešimt pirmosios ir Vakarų Centrinio parko
kampas.
- Persikei viskas gerai? - paklausiu nustebęs, kad įstengiu
išlaužti žodį.
- Ne, - atsakai rišdama plaukus gumyte iš tos didelės su
knistai neseksualios rankinės, kurią pasiėmei tarsi žinodama,
kad viskas susiklostys būtent taip. - Niekada nepatikėsi tuo,
kas įvyko.
19
viskas turi aukščiausią tašką. Tai visos gyvybės dės

nis. Važiuojame taksi pas Persikę ir jaučiuosi vis labiau įsitiki
nęs, kad aukščiausią tašką pasiekiau karietoje (ne „arkliniame
taksi“, kaip pasakei tu), ir žinau, kad daugiau niekada nebūsiu
toks puikus. Daugiau niekada nebūsiu toje pačioje vietoje, ką
tik paėmęs tave ir tikrąja to žodžio prasme išmušęs žemę tau
iš po kojų, o tavo oda buvo tokia gaivi, sijonas švarus, o visa
naktis dar ateityje. Visai kaip „Valandose“, kai Maiklas Ka-
ningemas sako: laimė yra tikėti, kad būsi laimingas. Tai viltis.
Persike atėmė iš manęs viltį. Skaitai elektroninius laiškus,
rašai žinutes ir kaip gali pirmą kartą per mūsų bendrą gyve
nimą laikytis manęs ir kartu būti tokia tolima? Esi kažkur už
milijono mylių, kalbiesi su žmonėmis, kurie su mumis neturi
nieko bendro.
- Ei, Beke, - pamėginu.
Nežiūri į mane, rėžteli:
-Ką?
- Gal papasakosi man, kas vyksta?
- Daug kas, - atsakai ir pagaliau pasižiūri į mane. - Ak,
tu pyksti.
188
TU
- Ne, - atsakau ir nesu kaltas, kad tavo draugai tokie su-

bingalviai, o tu negalėjai vieną sušiktą naktį apsieiti be tviterio.
Visa tai yra už mano kontrolės ribų, esu geresnis už tave ir
tu tai žinai, kitaip nelaikytum manęs už rankos ir neaiškin
tum apie Persikę bei tai, kad ji mano, jog kažkas įsilaužė į jos
butą ir vėl kažką pavogė, tai visiškas absurdas, nes aš įsilau
žiau tik kartą ir nepavogiau nieko.
- Hm, - ištariu.
Tu sukryžiuoji rankas.
- Klausyk, Džo. Ji viena. Išsigandusi. Ir ji mano draugė.
- Žinau, - atsakau.
- Tada apsieik be „hm“, - atšauni.
Tau trūksta drąsos pasipriešinti Linei su Čana ir šiąnakt
mielai leisiu tau ant manęs išsilieti.
- Atsiprašau, Beke, tikrai atsiprašau. - Tu linkteli. Esi iš
tikima. - Bet leisk man kai ką pasakyti. Tas pastatas saugus,
uodas nosies neįkištų. Būtų tikrai labai sunku į jį įsilaužti.
Tačiau tu nepasiduodi ir irzliai šniurkšteli:
- Na, nesvarbu, ar taip buvo. Jai atrodo, kad taip buvo.
Leidžiu tau laimėt; tu - mergina. Tau leidžiama. Važiuo
jame tyloje ir aš sau pasižymiu, kad Line su Čana neskam
bina tau per pasimatymą aiškindamos, kad Sniego žmogus
mėgina nuskandinti jas gyvybės šaltinyje. Pro duris iššoki
anksčiau, nei vairuotojas galutinai sustoja, aš sumoku, jau
čiuosi nuliūdęs.
Išlipu iš taksi, tu tvirtai mane apkabini ir sušnibždi:
- Tai geriausias visų laikų pasimatymas.
- Apibrėžk, ką reiškia „visų laikų“, - atsakau ir žinau: nori,
kad tave pabučiuočiau, tad pabučiuoju.
189
CAROLINE KEPNES
Žengdami į pastatą esame tikra pora, įlipame į liftą, tavo

telefonas suburzgia, tu atsiliepi ir tai Persike.
- Kur, po velnių, tu esi? - suklykia ji.
- Atsiprašau, mes lifte!
Ji sudejuoja:
- Mes?
Ryšys nutrūksta ir tu atsidūsti:
- Bus ilga naktis.
- Ar nori, kad išeičiau?
Matau, kad nori, bet paimi mane už parankės.
- Prašau būti Persikei nuolaidesniam. Aš suprantu, kad su ja
sunku. Bet ji mėgino nusižudyti, porą kartų. Ji silpna. Liūdna.
- Man tiesiog nepatinka girdėti, kaip ant tavęs rėkia.
Tu nusišypsai ir spusteli man ranką:
- Tu tikras globėjas.
- Tikrai.
Paimu tavo ranką, laikiusią mano penį. Pabučiuoju ją ir
pažadu tau, kad esi saugi.
Tu suburkuoji:
- Mano riteris spindinčiais šarvais.
Liftas dūsauja ir dreba, skimbteli signalas, durys atsive
ria atskleisdamos bjaurų vaizdą. Visu garsu plyšauja Eltonas
Džonas, o Persike atrodo lyg po elektrošoko - pasišiaušusiais
plaukais ir pastėrusiomis akimis. Ji ginkluota sušiktu vaisių
peiliuku, lyg nebūtų galėjusi rasti nieko geresnio.
- Kur taip ilgai užtrukai? - suurzgia ji.
Tūžmingai nulekia per svetainę, kuri be Brauno žmogėnų
atrodo dar tuštesnė. Suspaudi mano ranką, atsiprašau. Aš su-
spaudžiu tavo ranką, viskasgerai. Nusekame įpykusią Persikę
190
TU
per butą, vienas pats gyvendamas tokioje milžiniškoje erdvė

je aš irgi išsikraustyčiau iš proto.
Prabėgo mažiau nei dešimt minučių, o aš jau pradedu jaustis

kaip pasiuntinukas, kuriam dar nesumokėjo. Persike kalba
tik su tavimi, o kai drįstu įsiterpti, ji palaukia, kol pabaigsiu,
o tada monotoniškai pratęsia: Kaip ką tik sakiau... Nepriimu
to asmeniškai ir tikrai manau, kad ji būtų lygiai tokia pat
įsiutusi, jeigu būtum atsivedusi Linę ar Čaną. Tačiau tai tik
rai nemalonu, Beke.
Ištiesęs rankas į šonus atsilošiu į sofos atkaltę, tu šalia, bet
palinkusi į priekį, ant paties kraštelio. Negaliu tau pasakyti,
kad Persike —lyg užkratas. Vos tvardausi matydamas, kaip
ji meluoja, o tu užkimbi ant jos kabliuko, bet negaliu ištarti
nė žodžio.
Tu čiumpi telefoną.
- Manau, turėtume paskambinti į policiją.
Ji nuleidžia tai negirdomis, nebeįstengiu tvardytis ir atsi
stoju.
- Manau, turėčiau viską apžiūrėti. Tu nieko prieš?
Persike gūžteli pečiais.
- Jei tik nori, Džozefai.
-Ar turime įtariamųjų? - paklausiu, o tu apsiveji ranka
mano koją. Paglostau tau galvą.
Persike pasižiūri pro langą, klasikinis meluojančio žmo
gaus gestas.
-Yra toks vienas apgailėtinas, ne visai normaliai pro
taujantis pasiuntinukas iš sulčių parduotuvės. Tačiau nega
liu įsivaizduoti, kad jis sugebėtų įsilaužti į šį pastatą. Noriu
191
CAROLINE KEPNES
pasakyti, tik neįsižeisk, Džozefai, bet aš abejoju, ar tas vaikis

baigė bent vidurinę.
- Neįsižeidžiau.
Ji pasimuisto.
- Nuskambėjo nelabai gražiai.
- Viskas gerai, - atsakau ir jai pasisekė, kad man nerūpi,
ką ji galvoja.
Pasilenkiu, kilsteliu tavo smakrą ir pabučiuoju į lūpas, šla
piai, atvira burna, kaip priklauso. Atsitraukiu, ir išeidamas iš
kambario atsaliutuoju Persikei.
Nuklystu į bibliotekos kambarį patikrinti, kaip sekasi
vargšui ponui Belousui. Nenuostabu, kad rašai nepakanka
mai. Persike yra lyg albatrosas, jos bėdų ir išgalvotų dramų
svoris akmeniu tempia tave žemyn. Dabar ta Blaitė iš tavo
kurso sėdi susikūprinusi prie arbatinio su šleikščia arbata ir
nusitvėrusi raudoną rašiklį dešimtą kartą taiso savo apsaky
mą. Ji klausosi Mocarto ir yra paskendusi savo kūryboje. Tu
teiki pirmenybę gyvenimui. Tau patinka šio penthauzo me
lodramos. Pakeliu Belousą (dėkle; nėra už ką, Selindžeriai) ir
klausausi, kaip jūs einate į virtuvę. Persike paliepia tau įkišti
į orkaitę picą ir tu paprieštarauji:
- Maniau, kad su IC negali valgyti pomidorų?
- Garbės žodis, kai man paūmėja ir esu tokia stresuota,
nebėra jokio skirtumo.
- Mieloji, —sumurki tu.
- Žinau, - atsako ji. - Tai. Taip. Nesąžininga.
Man jau gana, atsisveikinu su vargšu ponu Belousu ir pa
traukiu aukštyn. Savaime suprantama, pirmiausia užsuku į
Persikės miegamąjį. Kai čia buvau paskutinį kartą, man pa
192
TU
sirodė, kad jis didesnis už knygyną, įėjęs čia antrą kartą di
deliam savo liūdesiui suprantu, kad buvau teisus. Čia vienu
metu galima būtų žaisti aštuonis Twister. Ir, aišku, viskas ge
rai įrengta. Turtingieji žino, kaip iš sienų išpešti viską. Gausu
stiklinių durų. Kai kurios atsiveria į dvidešimties pėdų spintą.
Kitos —į terasą. Mano nuomone, gražiausias kambario bal
das - balinto raudonmedžio tualetinis staliukas, antikvarinis,
aštuoniolikos ar dvidešimties pėdų ilgio.
Noriu atsipalaiduoti, tad įėjęs užrakinu duris. Nusispiriu ba
tus, nusitraukiu kojines ir audinės - sušiktosaudinės—kilimėliai
tiesiog dangiškai švelnūs. Lova kambario centre, tikra karališko
dydžio gražuolė, įmantri, su keturiomis kolonomis. Ralfo Lore-
no paklodės —patikrinau, - o į sienas įmontuotose lentynose -
kalnai Virdžinijos Vulf knygų, kietais ir minkštais viršeliais,
senų ir naujų. Ji nubėgo galybę maratonų. Įrodymas - kaspinai,
kaip pakliūva sukišti į knygas vietoj žymeklių. Perbraukiu del
nu per raudonmedžio tualetinį staliuką, jis tikrai puikus. Kokia
gėda. Viršus vos matosi, nes ant jo sustatytas ištisas plastikinis
plaukų priežiūros produktų miškas. Dar yra milžiniškas televi
zorius, bet tokioj landynėj tai savaime suprantama.
Noriu išeiti į terasą, bet durys užsikerta. Trukteliu jas,
nagi, šliundra tu, atsidaryk, ir jos atsidaro. Tačiau netenku
pusiausvyros ir mėgindamas sušvelninti smūgį griebiuosi už
plastikinių butelių su plaukų marmalais. Nepadeda ir aš iš
sitiesiu ant grindų. Ant audinės kilimėlio pasipila krūva bu
telių, gerokai aptrintas „Nuosavo kambario“ egzempliorius ir
pluoštas nuotraukų. Negaliu patikėti savo sėkme, nes visose
šešiolikoje gražių, atvirų nuotraukų - tu. Pasirodo, Persike
visai neprasta fotografė.
193
CAROLINE KEPNES
Tačiau iš tiesų puikaus fotografo požymis yra nepriklauso

ma akis. Puikus fotografas gali fotografuoti nutekamąjį griovį,
rasti tinkamą kampą ir paversti tą griovį plienine prizme. Šios
nuotraukos gražios, bet jos nėra menas, Beke. Ne. Jos - su
šikta pornografija, turiu prisėsti, nes reikia nemažai sužinoti,
įsisavinti. Persike tave myli. Persike tavęs nori. Mano jausmai
šėlsta; čia gyvena priešas ir dabar suvokiu, kad nuotraukos
ištepliotos, numylėtos, lipnios. Ant kai kurių matosi pirštų at
spaudai. Ji ne šiaip tave myli, Beke; ji tiesiog apsėsta, pamišusi
dėl tavęs. Pasižiūriu atidžiau ir išvystu moteriškų syvų ruožus,
štai kodėl jos atrodo tarsi darytos per filtrą. Ji liečia save, tada
tave, save, o tada tave. Ir taip jau visą amžinybę, nieko nuos
tabaus, kad ji tokia pikta, kupina užgniaužtų jausmų. Nuo
traukos atskleidžia tavo kūno istoriją (ačiū tau, Persike), ma
tau tave aštuoniolikos, galbūt septyniolikos, be kelnaičių, tik
su laisva palaidine ant nugaros miegi lovoje. Iš paplūdimio
antrame plane plūsta saulės šviesa ir tu lyg angelas praskės
tomis kojomis. Matau tave vilkinčią bikiniu, įkišusią kojos
nykštį į vandenį. Ironiška, bet tavo subinė atrodo kaip apva
lus, prinokęs persikas. Matau tave paplūdimyje naktį, nuogą,
jojančią ant kažkokio bičo. Persike turi gerą fotoaparatą, nes
įžiūriu tavo akis, o tavo speneliai pūpso lyg sagos.
Turiu užsiropšti ant tos karališko dydžio lovos. Šitos nuo
traukos, Beke.
Šitos.
Sušiktos.
Nuotraukos.
Pajuntu gumulą, kilsteliu užklotą ir randu netvarkingai
susuktus nešvarius, drėgnus Persikės drabužius ir suknistas
194
TU
kojines. Perlipu per jų gniužulą ir nusviedžiu dar vieną jos

šalį, kaip dabar suprantu, labai tinkamą jos nematomoms
erekcijoms paslėpti. Išskleidžiu tavo nuotraukas ir, ačiū Die
vui, kad lova didelė. Noriu išdulkinti kiekvieną iš šitų nuo
traukų. Tą, kurioje tu vidurinėje mokykloje, su kirpčiais, ir
tą iš koledžo, su klubais, ir tą, kurioje dulkiniesi, juodai baltą
versiją, kurioje joji ant kažkokio vyruko. Toje nuotraukoje
ne aš, bet tai būsiu aš, laikysiu tave už kaklo, taip, kaip tau
patinka, šūkčiosi man ir dejuosi Džo. Iššaunu visą fontaną
karštos spermos į arčiausiai gulėjusį supistą daiktą - priplė
kusią sportinę liemenėlę.
Persike jos nepasiges ir neturiu kitos išeities, kaip tik su
sikišti ją į kelnes, už apatinių. Nusifotografuoju nuotraukas,
sukišu jas atgal į jų mažą Bekės dėžutę ir nusišypsau.
Nurimęs ir apsitvarkęs patraukiu žemyn ir randu jus abi
terasoje. Dabar viskas atrodo kitaip, aš turiu problemą. Per
sike yra tave įsimylėjusi, bet tu mano, ir, kol ji sieks tavo dė
mesio vaidindama ligotą, vaidindama auką, gyvenimas nie
kada nebus lengvas. Dabar aš irgi kitoks, nuotraukos vis dar
šviežios mano galvoje ir aš bijau į tave žiūrėti. Persike girta ir
veblena, kad yra persekiojama. Prisėdu ant fotelio ranktūrio
lyg detektyvas ir susiimu už smakro.
-Jei galėčiau, Persike. Pastebėjau, kad esi nubėgusi daug
maratonų. Ar bėgioji kiekvieną dieną?
—Kodėl klausi? —puola ji.
Norėtų, kad būčiau miręs. Ne todėl, kad nelankiau kole
džo. Dėl to, kaip tu į mane žiūri.
- Na, - pradedu. - Jei bėgioji kiekvieną dieną, kokiam
nors iškrypėliui būtų labai lengva tai perprasti ir tave pasekti.
195
CAROLINE KEPNES
Tu sumojuoji rankomis ir šalis nukrenta tau ant kelių.

- O, viešpatie, Džo! Persike kasdien prieš aušrą bėgioja po
parką.
- Ne kasdien, —pataiso tave Persike, bet pritildo Eltoną,
kad geriau girdėtų, kaip ją liaupsini.
- Taip, kasdien, Persike. Tu nuostabi, bebaimė, turiu ome
ny, bėgioji per mišką.
Persike gūžteli pečiais, bet akivaizdu, kad tavo žodžius įsi
mena. Nuostabi. Bebaimė.
- Tai nesaugu, - sakau aš.
- Na, aš gyvenu pagal savo taisykles, Džozefai, —sako Per
sike. —Tiesiog tokia esu.
Pakeli jūsų sudarinėjamą sąrašą vyrų ir negaliu klausytis,
nes mintyse vienas kitą keičia vaizdai, kuriuose tu, tu ir dar
kartą tu.
- Persike, - ištari tu. - Gal prisimeni dar ką nors? Kokį
vaikiną, su kuriuo esi susitikinėjusi?
Persike gūžteli pečiais.
- Galbūt tai Džasperas. Vakar buvome priešpiečių ir ma
čiau, kad kritau jam į akį. Kas žino? Gal sudaužiau jam širdį.
Tai sukruštas melas, bet privalau būti stiprus:
- Šitas Džasperas, ar jis nesivaldė?
Jei pasakyčiau, kad dangus karališko mėlynumo, Persike
mane pataisytų ir pasakytų, kad jis vidurnakčio mėlynumo,
taigi, savaime suprantama, kad ji paprieštarauja:
- Iš mano patirties tokie vyrai kaip Džasperas iš tikrųjų į
atstūmimą reaguoja visai normaliai. Tokie vyrai kaip Džas
peras gyvena tokius turtingus gyvenimus, kad nėra linkę per
nelyg emocionaliai reaguoti į savo asmeninius gyvenimus.
196
TU
- Taigi turi daug buvusių vaikinų? - ištariu ir žinau, kad

turėčiau atsitraukti.
- Mes vis dar draugai, - pykteli ji. - Ne kokie septintokai,
dramų nekėliam.
-Jums pasisekė, - atsakau ir noriu ją pasmaugti. - Ne
draugauju nė su viena iš savo buvusių, per daug aistrų. Nega
liu jų tiesiog pamiršti ir eiti priešpiečių.
Ji neturi kuo atsikirsti ir aš pasilenkiu tavęs pabučiuoti.
- Pasisaugok, - pasakau.
- Ak, Džo, - ištari, visai nebūtina reaguoti šitaip dramatiš
kai. - Ačiū, kad supranti. Tikrai turiu pasilikti.
Tik pažiūrėk, kiek tavo širdyje meilės. Esi ištikima, miela,
atsistoji palydėti manęs iki durų ir vėl padėkoji už supratin
gumą. Mes pasibučiuojame atsisveikindami, garsiau uždai
nuoja Eltonas Džonas: Sėdi lyg princesė savo elektros kėdėje.
Liepiu tau grįžti pas draugę. Tu grįžti.
20
du tūkstančiai aštuntais metais Vokietijoje atliktas

tyrimas iš esmės įrodė, kad „bėgiko euforija“ yra reali būklė.
Deja, aš tikriausiai tik iš dalies žmogus, nes Persikę sekioju
jau astuonias dienas ir šios „bėgiko euforijos“, apie kurią ji
be perstojo kalba, aš dar nepatyriau. Tu jau beveik savaites
gyveni pas ją tam atvejui, jeigu jos persekiotojas grįžtų. Cha.
Matėmės tik du kartus.
Pirmą kartą prieš septynias dienas: pakvietei mane užsuk
ti, nes buvai grįžusi į savo butą susirinkti daiktų. Susipakavai
ir paklausei, ką planuoju veikti per Padėkos dieną. Pasakiau,
kad pietausiu su ponu Mūniu ir jo šeima, ir tu manimi pa
tikėjai. Pasakei, kad būsi su Persikės šeima, nes jų draugijoje
Persikę apima depresija.
Pradėjome glamžytis, bet tu mane sustabdei ir pasitrynei
kaktą. Pamaniau, kad mano gyvenimas baigėsi, bet tada už
dėjai ranką ant manęs.
- Tai mano problemos, Džo, - pasakei. - Šventėms artė
jant imu elgtis keistai, nes galvoju apie tėtį. Nuo tada, kai jis
mirė, viskas pasikeitė.
198
TU
Pasakiau, kad suprantu, ir tikrai suprantu, tada žiūrėjome

„Aukštą klasę“, bet paskambino Persike, tu sustabdei filmą,
atsiliepei, tada atsiprašei ir išsiuntei mane namo.
Pasislėpiau šalia tavo lango ir man pasisekė, tu Įjungei gar
siakalbį. Trumpai paplepėjote ir Persike atsiduso.
- Taigi mano mama buvo priešpiečių su Bendžio mama.
- Aha, - atsakei.
- Na, negi nenori žinoti, ką ji pasakė?
- Bendžis - nesubrendęs vaikiščias, - ištarei ramiu tonu,
reiškiančiu, kad jis tau daugiau nepatinka. - Ir akivaizdžiai
narkomanas.
Persike tavęs nepaisė:
- Na, Beke, daug menininkų šia prasme yra silpni.
Tu nenusileidai ir pasakei jai:
- Dabar jis turbūt jau Kinijoje, prisipumpavęs gryno he
roino ir apgultas kiniškų pučių. Turiu omeny, jis tikrai kažką
vartoja. Tvytina kažkokias nesąmones.
Ne, Beke. Mano tvytai už Bendžį nėra nesąmonės. Jie nu
kenksminantys. Jie niūrūs.
O tu vis dar kalbi apie jį:
- Garbės žodis, Persike, tikrai neketinu nerimauti dėl Ben
džio, - pareiškei. - Ar jis nerimavo dėl manęs?
- Nusiramink, mergaite.
- Atsiprašau, tiesiog kraunuosi daiktus ir tai visada sudė
tinga.
- Turiu naktinių, kuriuos galėtum pasiskolinti. Gali vilkė
ti visus mano drabužius.
Žmogau, ji tavęs nori, pasakei turinti eiti, o tada parašei
man atsiprašyti, kad taip staigiai išsiskyrėme, aš atrašiau ir
199
CAROLINE KEPNES
liepiau nesijaudinti, tada tu triukšmingai užjodei vieną savo

pagalvių, o aš klausiausi. Ir man patiko.
Tada prieš tris dienas: tu, aš ir Persike susitikome sušikta
me Serendipity 3, nes jie vieninteliai turi šokolado, kurį Per
sike gali valgyti, o po visų tų dramų dėl persekiotojo jai tik
rai reikėjo šokolado. Susėdome už staliuko, skirto vaikams ar
vaikų turintiems žmonėms, ir aš žiūriu, kaip Persike sušlamš
čia didžiulį dubenį šaldyto karšto šokolado. Pasiskaičiau apie
IC ir žinau, kad turint šį sutrikimą (tai ne liga, Persike, tai
sutrikimas), šokolado valgyti tikrai negalima. Ji kalbėjo dau
giau už mus abu kartu sudėjus, o kai pamėginau po stalu
paimti tave už rankos, prieštaraudama plekštelėjai man per
koją. Tada išsiskirdami pasibučiavome gatvėje, tavo lūpos
buvo taip tvirtai suspaustos, kad susiraukšlėjo.
Padėkos diena nebuvo linksma. Šventė atėjo taip pat, kaip
visada. Persikės šeima grįžta namo, tu užsiėmusi su jais, dabar
aš nesu tavo vaikinas ir tu nekvieti manęs valgyti kalakuto
su jos šeima. Kurtisas nori papildomų laisvadienių ir aš visą
laiką dirbu. Pirmą kartą bėgu, nes Persikę galėčiau sukruštai
užmušti. Visi leidžia laiką su šeimomis, o aš tuo tarpu einu
pasivaikščioti, jaučiuosi viliojamas jos pastato, nes ten esi tu.
Bėgu, nes pro duris išpuola Persike ir vos manęs nepama
to. Pamačiusi, kad sukinėjuosi aplink jos pastatą, ji visai išsi
kraustytų iš proto ir pradėtų galvoti, kad jos persekiotojas esu
aš. Taigi akimirką visu greičiu bėgau į miškus, nes ketinau
sugriebti ją už kaklo ir sustabdyti, kartą ir visiems laikams.
Kitą ir dar kitą dieną bėgau vėl, nes jaučiausi pasišlykš-
tėjęs, kad paskui ją nespėjau. Rytais šalta ir mano padėvėtų
prekių parduotuvėje pirkti medžiaginiai aulinukai bėgioji
200
TU
mui visiškai netinka, tad sporto prekių parduotuvėje nusi

pirkau specialius bėgimo batelius (nušaukite mane, prašau),
dabar mano pėdos kruvinos visai kaip Persikės ir kasdien nu
sigavęs į knygyną jaučiuosi nusibaigęs. Tas, kas pasakė, kad
bėgiojimas rytais suteikia energijos, niekada nedirbo darbo,
susijusio su klientų aptarnavimu.
Dešimtą dieną jaučiuosi taip pasiilgęs tavo veido, kad nuo
traukų jau nepakanka. Kalbamės kasdien, bet dabar, kai iš
esmės gyveni pas Persikę, būni kitokia. Pasiilgau buvimo
kartu Bemelmans bare, vieną vakarą nueinu ten vienas, gai
liuosi pats savęs ir gaunu bjaurų padavėją, kuris vis klausinėja,
ar ko nors laukiu. Viskas atrodo niūriu ir liūdna, tikrai dau
giau taip nebegaliu, Beke.
Vienuoliktą dieną vilkiu savo naują sportinę aprangą, aviu
bėgimo batelius ir atrodau kaip tikras bėgikas. Netgi apsivy
niojau galvą sumautu raiščiu. Persike išjuda vėluodama, nes
vakar gėrėte, mačiau tai tavo tviteryje:
Degtinė ar džinas? Veikiaujau degtinė ir džinas. #merginų-
vakarasnamie
Ji vos velkasi ir akivaizdžiai yra pagiriota. Susilenkia pu
siau, tarsi tuoj apsivems, dauguma žmonių vengia didelio in
tensyvumo treniruočių. Man šalta, maudžia kojas ir darosi
bloga nuo kasdienio bėgiojimo per miškus. Tačiau su vienu
dalyku sutinku: prie bėgiojimo įprantama. Bėgioju dar tik
dvi savaites, bet man jau nebereikia žadintuvo.
Ji visada pradeda iš lėto, prieš aušrą, klausydamasi Eltono
Džono, kuris dainuoja: Dabar keturios ryto, paklausyk manęs,
paklausyk, po velnių. Šitą dainą jau žinau mintinai - kažkas
šiąnakt išgelbėjo mangyvybę- ir tokia muzika tikrai neįkvepia
201
CAROLINE KEPNES
prakaituoti. Eltoną Džoną girdžiu todėl, kad ji nejaučia jo

kios pagarbos bendroms viešoms erdvėms. Pagarbūs ir man
dagūs žmonės muzikos klausosi privačiai, per ausines. Bet ne
Persike. Ji užkiša savo iPhoneą už raiščio, kurį apvynioja ant
rankos virš alkūnės. Prijungia specialų garsiakalbį ir muzika
tiesiogplyšauja. Ir neatsiprašo net sulaukusi niekinančių pas
tabų ar prieštaravimų, kaip kartais nutinka (sukruštai myliu
niujorkiečius). Liepia jiems atsipisti. O muzika! Eltonas Džo
nas lėtas, todėl prieštaringas, o treniruotė yra bausmė jos kū
nui. Ji nejaučia džiugesio ir pūškuodama atrodo atstumianti,
be to, dauguma merginų bėgioja gerai apšviestais takais, ta
čiau Persike bėga ten, kur jai ne vieta, viena, neskaitant El
tono Džono {tu - drugys, o drugiai laisvi skristi, skristi tolyn,
tolyn, sudie), seku paskui ją kiekvieną dieną, nes kol ji egzis
tuoja, tu nesi drugys. Nesi laisva skristi, skristi tolyn, nes ji yra
supistai pavojinga iškrypėlė, fotografuojanti tave, geidžianti
tavęs. Ar yra kas nors labiau nesveiko, nei fotografuoti ką
nors miegančią?
Privalau ją sustabdyti ir išgelbėti tave, tad bėgu greičiau,
vejuosi ją ir jau užuodžiu jos prakaitą, Eltonas dainuoja gar
siau {kažkas šiąnakt išgelbėjo man gyvybę), aš esu tavo kažkas
ir išgelbėsiu tave. Laikas. Sukaupiu visas jėgas, rėžiuosi į ją
ir sviedžiu jos kaulėtą kūną žemėn. Ji suklykia, bet trenkia
si galva į akmenį ir riksmas nutrūksta. Ji be sąmonės. Elto
nas šiąnakt miega vienas, išgelbėtas laiku, dėkui Dievui, mano
muzika vis dargyva. Jei tik Persike būtų galėjusi būti panašes
nė į jį: nuoširdi, dėkinga, neveidmainiaujanti.
Muzika tebegroja, tankiai kvėpuoju ir drebu, noriu ją nu
tildyti, bet palikti pirštų atspaudus pavojinga. Dabar, kai ji
202
TU
nebegali apsiginti, suprantu jos muziką. Tai apsaugos sistema.

Ji ruošėsi būtent tokiai akimirkai. Ir, nors kišdama savo mu
ziką kitiems, Persike juos erzino, tai buvo protinga ir drąsu.
Tikra gėda, kad jos tėvai tokie šunsnukiai, nes ji galėjo tapti
geru žmogumi, inovatoriumi. Pagerbdamas ją leidžiu muzi
kai groti, žinoma, ironiška, kad muzika jos neišgelbėjo. Tačiau
ji bent stengėsi.
Niekas nenustebs išgirdęs apie negyvą merginą Centri
niame parke. Vienos tamsoje bėgiojančios moterys atima iš
savęs sveiką protą. Bėgioti vienai pavojinga, pamažu imu iš
tikrųjų suvokti, kad miške man už nugaros tikrai guli jos
kūnas, tad paspartinu žingsnį. Dar niekada nesu taip greitai
bėgęs ar žinojęs, kiek gali atlaikyti mano plaučiai, išlekiu į
gatvę ir dingstu metro, manau, kad apsivemsiu, mane sutam
po ir aš nusišypsau.
Tie vokiečiai vis dėlto buvo teisūs. Bėgiko euforija iš tik
rųjų egzistuoja.
Gerai, kad jaučiuosi truputį apsvaigęs nuo gyvenimo, nes
truputį vėliau gaunu nuo tavęs gan slegiančią žinutę:
Šįvakar negaliu. Esu Presbiterionų ligoninėj. Persike ©
Ji turėtų būti morge, ne ligoninėje. Kadangi nesu per
sekiotojas ir neturiu supratimo, kas įvyko, tad reaguoju su
nuostaba ir pasiteirauju, kas atsitiko. Papasakoji, kad ją už
puolė parke. Tačiau, pasak tavęs, yra ir gerų naujienų:
Jaipasisekė. Iškartpo įvykiojų rado mergina. Kitaipji galėtų
būti, na, tu supranti...
Atrašau:
Betjai viskas bus gerai?
Tu atsakai:
203
CAROLINE KEPNES
Na, fiziškai. Bet emociškai tai sudėtinga. Jai teks kurį laiką
praleisti ligoninėje.
Jei Persike būtų bent puse akies mane pastebėjusi, su ma
nimi nesikalbėtum, taigi galiu jaustis dėkingas bent už tai.
Pasiūlau padėti, bet tu užsispiri, kad tau manęs nereikia, bet
aš parodysiu tau, kad esu geras vaikinas ir praleisiu nema
čiom neteisybę, dėl kurios ji gavo lovą ligoninėje. Ji gali ten
likti tik todėl, kad jos tėvas priklauso ligoninės valdybai. Tai
nesąžininga visų tų lauk išmestų iš tikrųjų sergančių žmonių
atžvilgiu. Tačiau niekas nėra sąžininga.
21
aš nepykstu . Tikrai. Aš nepykstu. Tu - gera draugė. Ži

nau, kad Persikės tėvai jau grįžo į San Fransiską. Taip pat
žinau, kad tu ja pasirūpinsi. Neketinu ginčytis su tavimi kaip
Line ir Čana, kurios atsisako aplankyti Persikę ligoninėje ir
svaidosi tokiais žodžiais kaip abipusė priklausomybė. Aš ne
pykstu. Tikrai! Įrodau tai nusiųsdamas j ligoninę gėlių. Net
sumoku papildomai už didelį geltoną balioną su šypsniuku.
Ar pykstantis vyrukas perka balioną? Tikrai ne.
Su klientais irgi elgiuosi maloniai. Tai, jog nepykstu, aišku
iš to, kad esu atlaidesnis nei bet kada. Neužsipuolu Kurtiso už
pavėlavimus ir neprarandu kantrybės, kai jis pamiršta užsakyti
daugiau „Daktaro Miego“ (vienintelės einančios knygos, žino
ma, neskaitant, priešistorės). Stebėdamas, kaip ta knyga nusėda
Times bestselerių sąrašo viršuje vis aiškiau suvokiu, kad mes ne
progresuojame. Pirmame tikrame mūsų pasimatyme buvome
šitos knygos pasirodymo dieną, o dabar ji muša rekordus ir jau
trečią sušiktą mėnesį yra bestselerių sąraše. Pats nesuprasdamas,
kodėl, skaitau apie neišvengiamą ekranizaciją - ir visai nepyks
tu nei ant tavęs, nei ant Kingo, nei ant Persikės ar dar ko nors.
Nepykstu, kad ji melagė. Užjaučiu tą vargšę. Ji akivaizdžiai yra
205
CAROLINE KEPNES
sociopatinių šeimos polinkių pasekmė, yra tragiškai apsėsta ta

vęs ir garbės žodis, aš tiesiog dėl tavęs nerimauju.
Aš galiu palaukti. Kai kas gero nutinka greitai (bestsele
ris), o kitkam reikia laiko (meilei). Aš suprantu. Tu užsiėmusi.
Lankai mokslus - aš suprantu, - ir Persikę, - aš suprantu, -
yra terminai - aš suprantu, - ir Persike tiesiog negali būti šalia
vyrų, - aš suprantu, - ir kadangi turi tiek daug spėti, nėra
kada rašyti laiškų, - aš suprantu, - ir apie mane galvoji gul
dama į lovą, kurią tau surinkau - aš suprantu. Matai, Beke,
nesu narciziškas subingalvis, kuris tikisi, kad jo poreikiai visa
da bus pirmoje vietoje. Atsibundu, nubėgu iki vandens ir at
gal, mano kojos vis tvirtėja - galiausiai pamatysi, - parduodu
Kingą, skaitau Kingą, vienas valgau priešpiečius ir vakarienę
ir nė nepasiskundžiu, kad palieki mane ant ledo. Nė kartelio.
Beke, su mokesčiais balionas kainavo beveik dešimt dole
rių, o paklausęs, ar jį gavote, tavyje išgirdau Persikę:
- Aha, - atsakei. - Gavome.
- Ar kas nors negerai?
- Džo, pamiršk apie tai. Noriu pasakyti, šiuo metu jai vis
kas negerai, supranti?
—Beke, kas, po velnių, vyksta?
Tai pasakiau ne kaip nors subingalviškai. Tiesiog norėjau,
kad būtum su manim atvira.
—Džo, tiesiog pamiršk. Viskas gerai.
—Akivaizdu, kad ne.
Tu atsidūsti ir esi ta, kuri pyksta, tavo balsas skamba ki
taip, lyg būtum gėrusi žalių sulčių, kurias kas rytą pristato
Persike, tarsi tau pradėtų patikti taip gyventi, atsibusti pra
bangiame kambaryje, kuriame nėra nė vieno baldo iš IKEA.
206
TU
- Nepyk.
- Aš nepykstu, Beke.
- Tiesiog mes abi pamanėme, kad atsiųsti tą balioną buvo
truputį nejautru.
- Nejautru.
- Noriu pasakyti... ant jo šypsniukas.
- Tai pasveikti linkintis balionas.
- Taip, Džo, bet viskas ne taip paprasta.
- Tinklalapyje jis įtrauktas prie linkėjimų pasveikti.
- Taip, bet juk ji nesusižeidė žaisdama tenisą ar panašiai.
Tenisą.
- Beke, neperdėk.
- Aš neperdedu.
- Nenorėjau nieko bloga.
- Žinau, Džo. Tiesiog kai pasaulyje egzistuoja kažkoks iš
krypėlis, kuris įsilaužė į tavo namus, o po to tave užpuolė,
mažiausiai norisi matyti didžiulį geltoną šypsniuką. Noriu,
pasakyti, tai šypsena. Tai tarsi, na...
- Jėzau, - pasakau.
- Tiesiog metas netinkamas šypsniukams.
- Atsiprašau.
- Neturi atsiprašinėti.
- Beke, gal galėtume nueit kavos ar dar kur?
- Dabar tikrai negaliu.
Dar niekada neskambėjai labiau nutolusi, aš paimsiu tą
balioną, sudraskysiu į skutus ir tuo pat metu užrišiu Persikei
ant kaklo, nes kokia supista kalė isterikuoja dėl
BALIONO?
207
CAROLINE KEPNES
Iš ligoninės namo Persike grįžo prieš septynias valandas ir išti

sas šešias dienas. Tu užsiėmusi mokslais ir Persike, tebegyveni
pas ją. Tačiau nesi per daug užsiėmusi susirašinėti su nepa
žįstamuoju, kurio adresas yra KapitonasNedasAk@gmail.com.
Tu: Ei, galgali manpaskambinti?
Kapitonas: Ne dabar. Šį savaitgalį ateisi?
Tu: Aš tikrai užsiėmusi. Negali man tiesiogpaskambinti?
Kapitonas: Noriu tavepamatyti.
Tu: Neturiu automobilio.
Kapitonas: Gauk ir aš tuopasirūpinsiu. Tavo dydis vis dar S?
Tu: Taip.
Galutinai suderinusi su juo planus išeini iš Persikės namų
ir sėdi į taksi automobilį. Paskambinu tau. Įsijungia balso
paštas, žinutės nepalieku. Nesu Kapitonas, o tu nekreipi dė
mesio į Persikės skambutį ir ji parašo tau į paštą, vien didžio
siomis raidėmis:
K U R T U ESI?
Atrašai greitai ir trumpai:
Kritinė rašymo situacija. Ilgaipasakoti. Traukiu į savo
„rašytojosprieglobstį“ (chacha) Bridžporte, Silver Seahor
se. Būk gera sau ir užsirakink duris. Myliu myliu myliu
Bekė
Dabar Persike ant tavęs siunta ir aš tikrai jos nekaltinu.
Važiuoti į Bridžportą tikras vargas. Išsinuomoji automobilį,
nes, kaip visi žinome, moka Kapitonas. Esu įstrigęs didžiu
liame, sename pono Mūnio Buick. Dėl tavęs darau tiek daug,
Beke. Manytum, kad dabar jau būčiau Kapitonas, ir muzikos
nesiklausau visą kelią iki Bridžporto. Jaučiuosi pernelyg nu
liūdęs, kad klausyčiausi Eltono Džono, ir man skauda galvą.
208
TU
O, kapitone, mano kapitone.

Aš verkiu.
Į Bridžportą nusigaunu pirmas. Silver Seahorse yra nedidelis

motelis netoli pakrantės, vienas iš tų pastatų, kuriuose visų
kambarių durys išeina j atvirus praėjimus. Persike į tokią vie
tą niekada net kojos nejkeltų, bet tikriausiai esu ten, kur rei
kia, nes Bridžporte tai vienintelis Silver Seahorse. Klausausi
vietos žinių ir suvalgau degalinėje pirktą buritą. Neįstengiu
jos užbaigti, nes labai bijau dėl tavęs, savęs, mūsų. Kapitonas.
Kas jis toks?
Įsuki į stovėjimo aikštelę, aš susmunku giliau į sėdynę ir
stebiu tave galinio vaizdo veidrodėlyje. Atidarai bagažinę ir
apeini automobilį, bet krepšių neiškeli, nes iš motelio kam
bario išslenka Kapitonas. Jam mažiausiai keturiasdešimt pen-
keri, galbūt penkiasdešimt, plaukai pražilę kaip Klūnio, - ar
tave tai traukia? - jis nuspriegia cigaretę, —kad tave kas už-
kruštų, Kapitone, tikiuosi, mirsi nuo vėžio, - pakelia tave,
apsuka ir žinai ką, Beke?
Dabar aš pykstu.
Kapitonas Subingalvis įlipa į tavo automobilį. Jis vairuo
ja (krušlius, tu dar net nesi sėdėjusi automobilyje su mani
mi) ir aš važiuoju iš paskos, jūs stabtelite prie bankomato
Kamberland Farmse. Tu iššoki iš automobilio ir grįžti su
pluoštu dvidešimtinių. Jis liepia tau suskaičiuoti pinigus (ti
kiuosi, kad jis dabar pat kris negyvas), tu pyksti ir skaičiuo
ji iš lėto, lyg trečiokė, o aš prisimenu tavo „neįpareigojan
čių pažinčių“ skelbimus. Nuseku paskui tave ir Kapitoną į
Silver Seahorse. Kapitonas išlipa pirmas, atidaro tau dureles,
209
CAROLINE KEPNES
tu apeini automobilį ir ištrauki iš bagažinės savo krepšį, jis

jau laiko raktą, o aš esu pakankamai arti, kad nugirsčiau:
- Ei, gal gali duoti užrūkyti?
Jis papurto galvą.
- Mieloji, aš negaliu.
- Vadinasi, tau galima, o man ne?
- Ar atsivežei kostiumą?
Kostiumą?Jėzau.
- Ar tu manai, kad atsivežiau kostiumą? - Tu sudejuoji. -
Tik vieną dūmą, prašau.
- Kad aš kur prasmegčiau, jei tau duosiu.
- Tu gal juokauji? Ėmei ir nusprendei pabūti sušiktu tėvu?
Pasakei tėvu ir aš turbūt nualpsiu, nes mano smegenys už
verda, o širdis sustoja. Tėvas. Man pasakojai, kad jis miręs.
Visiems pasakojai, kad jis miręs. Beke, kodėl? Nežinau, pyks
tu ar liūdžiu, nes šią akimirką jaučiu tik palengvėjimą, kad
tau nemoka (o gal moka?) už tai, kad apsivilkusi mokinukės
uniformą leistumeisi dulkinama motelio kambaryje. Giliai
įkvepiu. Kapitonas yra tavo tėtis, jis turi raktą, tu sudejuoji
ir nuseki paskui jį į 213 numerį. Noriu sužinoti apie jį, noriu
sekti tau iš paskos, noriu, kad jis paspaustų man ranką ir pa
sakytų, kaip džiaugiasi matydamas, kad jo dukros gyvenime
yra toks puikus vyrukas. Tačiau tu pasakojai man, kad jis
miręs, tad gal būtum laimingesnė, jei užeičiau vidun ir pa-
versčiau tavo pasakojimą realybe? Jaučiuosi sutrikęs, o lauke
vis labiau vėsta.
Šitoj Bridžportu vadinamoj šiknaskylėj dabar ne sezonas
ir registracija kambariui išsinuomoti padeda man susitvardy
ti. Reikia nemažai įsisąmoninti, bet man palengvėjo. Sumalu
210
TU
nesąmonę apie laimingus skaičius ir paprašau kambario gre

ta jūsų. Gaunu ir viduje atsiduoda balikliu ir cigaretėmis su
mentoliu, o sienos plonos, tad nusiprausęs po dušu numetu
vieną iš papildomų rankšluosčių ant grindų, atsisėdu ir klau
sausi, kaip pykstiesi su tėčiu (dėl pinigų, vaikų, skambate lyg
suaugę žmonės iš „Riešutėlių“ komikso). Jis trenkia durimis
ir tu lieki viena. Baigusi verkti nusiprausi, dabar esi drėgna ir
švari, kaip aš, ir išgirstu, kaip užsirakini duris. Nuplėši nuo
lovos užtiesalą - jis nukrenta ant grindų, yra sunkus, todėl
išgirstu, - pradedi tenkinti save ir dejuoji - garsiai, aš tave
girdžiu, - aš pradedu tą patį ir mano mintyse sienos nėra, nes
dulkinu tave ant tos lovos, tu visai išsirietusi, maldauji manęs,
ir mes Bridžporte, nes norėjome pasidulkinti motelyje, suimu
tave už plaukų ir tu rėki - taip, Beke, tu triukšminga ir žalios
pagalvės, į kurią galėtum išsiklykti, čia nėra. Kai baigiame,
tu įjungi televizorių ir prisidegi cigaretę, girdžiu pirmą ir už
uodžiu antrą, jaučiuosi toks apsunkęs, kad pasidulkinau ir
nepasidulkinau su tavimi, kad prireikia trupučio laiko, kol
suprantu.
Žinai, kad su tuo balionu viskas bus gerai, o tavo tėvas yra
supistas narkomanas.
Tu esi sukrušta melagė.
22
tu tikrai moki priversti mane daryti tai, ko paprastai

nedarau. Per Heloviną niekuo nepersirenginėjau nuo trečios
klasės (tada buvau Žmogus-voras) ir, nors metams bėgant
buvo vis sunkiau, didžiąją gyvenimo dalį aš sugebėjau ty
liai protestuoti prieš šitą kekšišką šventę. Tačiau dabar stoviu
naftalinu dvokiančiame Bridžporto karnavalinių kostiumų
parduotuvės persirengimo kabinoje. Ji tokia maža, kad vidu
je sunkiai išsitektų net Smurfas. Per blogiausią visatos garso
sistemą apie savo širdį dainuoja Selin Dion, o už kelių pėdų
tarška airė pardavėja, kupina geriausių norų.
- Ar jau užsimovei tas kelnes, sūneli?
- Ne, - atsakau, pasižiūriu į veidrodį ir noriu numirti.
Tačiau negaliu, nes tau manęs reikia. Tėvas tempiasi tave
į sušiktą Čarlzo Dikenso festivalį Port Džefersone, kitoje są
siaurio pusėje. Tu nenori, bet jis išnuomojo tau kostiumą ir,
kai šįryt baigėte ginčytis, tu sutikai praleisti laiko su jo šeima.
Kol jūs su tėčiu ruošėtės šitam sušiktamfestivaliui, aš tu
pėjau savo kambaryje ir skaičiau apie jį. Kai išėjai į lauką
parūkyti, pažiūrėjau į tave ir iškart supratau, kad pasirinki
mo neturiu. Vilkėdama kostiumą atrodei pasakiškai - visa
212
TU
skendinti raudoname aksome, su iš po raudonos skrybėlai

tės vingiuojančiais plaukais. Rūkei ir raukeisi Silver Seahorse
motelio stovėjimo aikštelėje. Esi vienintelė mergina pasaulyje,
sugebanti tuo pat metu atrodyti taip rimtai ir taip kvailai.
Prie tavęs prisijungė laukan išėjęs tėtis su fraku ir cilindru. Jis
įteikė tau baltą kailinę movą.
- Ką turėčiau su šituo daryti? - paklausei.
- Susikišk rankas, kad nesušaltų.
- Bet turiu pirštines.
- Beke, gal galėtum tiek nesikabinėti?
Tu atsidusai ir sukišai rankas į movą (jai pasisekė), o aš
noriu sukišti rankas į tave. Per ilgai rengiuosi, airė pardavėja
pabeldžia į kabinos duris. Savaime suprantama, kad nori už
mesti j mane akį.
- Taip malonu matyti, kad tokie jauni žmonės kaip tu įsi
jaučia į dvasią, - šūkteli ji. - Nepagalvok nieko blogo, bet
manau, kad tos kelnės tau labai tiks.
- Taip, vieną sekundėlę.
- Nesu tikra, ar minėjau, - sako ji trečią kartą. - Kostiu
mus reikia grąžinti per savaitę. Kitaip paryčiais gali sulaukti
į duris beldžiančios senos airiškos raganos. Ar jau pasiruošęs?
- Po sekundėlės, - atsakau ir galbūt airės nekalba angliškai.
Selin Dion vis dar spygauja apie savo širdį, o aš springstu
naftalinu ir neapykanta sau. Jeigu būtum papasakojusi tė
čiui apie mane, jis būtų galėjęs išnuomoti kostiumus mums
abiem. Tada stovėtum čia su manim ir naftalino tvaiko ar
sentimentalaus kanadietiško šlamšto net nepastebėčiau. Ta
čiau tu man pamelavai. O dabar turiu išeiti iš persirengimo
kabinos ir pasakyti poniai airei, kad į festivalį einu vienas.
213
CAROLINE KEPNES
- Esu tikra, toks patrauklus vyriškis greitai ras mielą mer

gaitę, - suprunkščia ji.
Už jos kabo veidrodis ir kad mane kur. Šis kostiumas man
tikrai tinka - mano cilindras aukštesnis nei tavo tėčio, - bet
tai nėra maskuotė.
- Ar turite barzdų?
Ji juokais paprieštarauja:
-Jaunuoli, ar jūs tikrai rimtai?
- Lauke šalta.
- Barzdų turime, bet jos visai ne dikensiškos.
- Man nesvarbu, - atsakau.
Ji piktai čiumpa mano dvidešimtines. Maži miesteliai
mane gąsdina labiau nei didmiesčiai. Ši iš pažiūros maloni ir
įteikli moteris niršta, nes noriu barzdos.
- Aš truputėlį skubu, - ištariu su vos girdimu airišku ak
centu.
Ji sumažina antikvarinio kasetinio grotuvo garsą. Selin
Dion kasetėje irgi nėra labai dikensiška, bet pardavėja nusi
leidžia ir mosteli nedikensiškų, negrąžinamų barzdų link, jos
sudėtos į dėžę, pažymėtą d ž o n i s d e p a s / a n č i ų d i n a s
tija.
Supista Amerika, Beke. Kartais jos tiesiog nesuprantu.
Kai vilkėdamas karnavalinį kostiumą plauki pramoginiu lai

vu su kitais kostiumuotais žmonėmis, kurie visi yra iš tos pa
čios kompanijos, gyvenimas tikrai apsunksta. Mes dar toli
nuo prieplaukos, bet aš neturėjau sėsti į šitą keltą. Gerai visko
neapgalvojau. Kas, jeigu atpažinsi mane? Vilkiu sušiktas tim-
pes, tad pristatyti manęs tėčiui nenorėsi.
214
TU
Reikėjo grįžti į Niujorką, bet šito šventinio laivo neapsuksiu,

tad mėginu susitelkti į gerąją pusę: nuo tada, kai čia atvažiavai,
dar nė karto nepatvytinai ir neparašei nė vieno elektroninio
laiško. Tačiau į galvą lenda blogos mintys. Į tavo gyvenimą grį
žo tėtis. Kas, jeigu tai reiškia, kad liepsi mamai atjungti tavo
telefoną? Nusiramink, Džo. Žinau tavo slaptažodžius ir kelią į
tave rasiu visada, bet man patinka turėti tavo telefoną. Patinka
galvoti, jog tavo mama moka už tai, kad tave saugočiau. Vil
kint karnavalinį kostiumą racionaliai mąstyti sunku, tad aš vėl
pamėginu galvoti apie ką nors gera. Tu sugebi atsijungti nuo
socialinių tinklų ir meluoji visiems, ne tik man. Ir tam tikra
prasme man lengviau nei tau. Su tėtušiu sėdi pagrindiniame
denyje. Savaime suprantama, atrodai nuostabiai, mūsų „Tita
niko“ Rouzė, o aš - tavo sumanus, žvalus Džekas, ir jeigu bū
tume kartu, ak, Beke, rasčiau būdą palįsti po tavo sijonu.
Tačiau nei tu, nei tavo tėtis neatrodote džiugiai laukiantys
festivalio, ir spėju, kad jis vairuoja šitą laivą. Denio jūreiviai
šaiposi iš jo už tai, kad vilki kostiumą, o šios kelionės Kapito
nas išeina iš vairinės ir nori nusifotografuoti su tavimi ir tavo
tėtušiu. Tu atsisakai, bet jis neatlyžta, jaučiu pagundą įsiverž
ti į denį ir sukelti maištą. Tačiau privalau leisti jums su tėčiu
viską išsiaiškinti patiems. Žinau, kada reikia duoti tau erdvės.
Štai kodėl prisikabinau barzdą.
Tėtis paklausia, ar nori gerti, ir tu gūžteli.
- Nori viską kaip įmanoma labiau apsunkinti?
- Tiesiog pasakiau, kad nežinau.
Šiaušiesi ir šalia tėčio pavirsti paaugle mergiūkšte - tai vi
siškai suprantama.
- Gvinevere, nori ar nenori ko nors gerti?
215
CAROLINE KEPNES
- Kavos, - atšauni. - Gerai.

Jis pavadino tave Gvinevere ir grupelė pusgirčių Čako Di-
kenso gerbėjų pradeda giedoti kalėdines giesmes, o ant manęs
pusę savo alaus išlieja pro šalį prasisprausti mėginęs nutukėlis
Beno Franklino aprėdais (ak, Amerika). Ore tvyro naftalino,
druskos ir Coors tvaikas, ir man čia visiškai nepatinka. Tu
pabėgai pasimatyti su savo tėčiu, kuris yra gyvas (gyvas!), o
aš norėjau būti čia, jei tau kartais manęs prireiktų, tad dabar
turėsiu per eBay parduoti sušiktą Dikensą, kad galėčiau pa
dengti išlaidas moteliui, kostiumui ir psichoterapijai, kurios
man neabejotinai prireiks suvokus, kad esu visam laikui su
žalotas po tos dienos, kai nušalau subinę mūvėdamas timpes
ir stovėdamas ant denio su krūva ketvirtpročių. Puspročiai
sėdi namie ir žiūri filmą „Didieji lūkesčiai“.
Blogiau už kelionę keltu į festivalį yra tik pats festivalis. Viešas

Čarlzo Dikenso prievartavimas yra tiesiog klaiku, Beke. Kas
žinojo, kad pasaulyje esama tokio šūdo? Tu žinojai. Laikaisi
atokiai nuo savo įbrolio ir įseserės, jie abu vaikai, sakyčiau, ko
kių šešerių ir aštuonerių, abu vilki kostiumus, visi juos vilki,
o Čarlzas Dikensas pasišlykštėtų išvydęs, kaip jo viso gyveni
mo darbą švenčia turtingi pensininkai, nerandantys geresnio
užsiėmimo, kaip tik švaistyti pinigus nuomotoms kelnaitėms,
apatiniams sijonams ir perukams, ir plaukiantys į kitą Long
Ailando sąsiaurio pusę tik tam, kad susirinktų į draugę su
kitais vienminčiais mulkiais pasivaikštinėti po Port Džefer-
sono kaimeliūkštį, girti vieni kitų kostiumus, ryti karame-
lizuotus obuolius ir elgtis taip, lyg būtų smagu apžiūrinėti
senus namus, klausytis aštuoniolikto amžiaus gitarų, ryti ka
216
TU
ramelinius spragėsius, paišytis veidus (tarsi piešiniai ant vei

do turėtų ką nors bendro su Dikensu) ir klausytis kamerinės
muzikos. Garbės žodis, Beke, kaip manai, keli iš visų šitų su
kruštų baltųjų šitame kelte (rimtai, nė vienas juodaodis šituo
niekada neužsiimtų) išlaikytų testą iš „Oliverio Tvisto“? Keli
iš jų, tavo nuomone, yra skaitę ne tokius žinomus jo kūrinius?
Tačiau negalėjau nesekti paskui tave į šitą miesteliūkštį.
Ir labai gerai, kad visada esu šalia, Kevinas Kostneris tavo
Vitnei Hjuston, nes kostiumus vilkintiems žmonėms - net
seniems baltaodžiams bukagalviams iš Konektikuto - šauna
keistų minčių. Jie truputį apgirtę nuo alaus (minint Dikensą
galima gerti dienos metu) ir daugiau nei pora vyrukų tavo
draugijoje truputį per daug įsilinksmino, mintyse sudariau
sąrašą visų, kam reikėtų iškaršti kailį. Niekada netrenkčiau
moteriai, bet pamotė tavęs nemėgsta ir pavydi tau tenkančio
dėmesio, o jos vaikai nėra jau tokie geručiai, mūsų vaikai bus
gražesni, ir kaip čia yra, kad kaskart, kai ant tavęs supykstu,
mano pyktis greit atlyžta ir pavirsta meile?
- Gvinevere, - ištaria tavo pamotė.
Tavo tėtis vadina ją Rone, ji kaunasi su keturiasdešimt
mečiu pasitelkusi botoksą, bronzinamąją pudrą ir formuojan
čius apatinius. Tu savo amžiaus nebijosi ir būsi graži, ne kaip
Ronė, kuri suloja:
- Ar atidavei man grąžą iš to prekeivio su karamelizuotais
obuoliais?
- Davei man dvidešimtinę.
Tavo tėtis atrodo taip, lyg tuoj pratrūks, jis nukreipia dė
mesį į savo šlykščius vaikiūkščius, lyg jiems dabar jo reikėtų.
Tu papūti lūpą:
217
CAROLINE KEPNES
- Tie obuoliai kainavo po sušiktą penkinę už vieną.

Dabar tavo tėtis nutaria įsiterpti ir subara tave:
- Gvinevere, mieloji, baik.
- Gerai, - ištari balsu, kuris, regis, tuoj užlūš.
Ištrauki abi rankas iš movos, ji nukrenta ant šaligatvio, tu
pradedi knistis toje didžiulėje Prada rankinėje, o tavo pamo
tė paima ant rankų vieną iš savo neįspūdingų vaikų ir įtaiso
sau ant klubo.
- Prada, —pasako. - Pirkai iš eBay?
- Gavau dovanų, —atsakai.
Kartais nemeluoji. Paduodi jai du dolerius, ji paima juos ir
pasižiūri į tavo tėtį.
- Ar galime eiti?
Suvenyrų parduotuvėlėje pirkti vaistai nuo pykinimo ne

veikia ir plaukti atgal dar nemaloniau nei pirmyn. Didžią
ją dalį praleidžiu skardinėje tualeto būdelėje, o kolonijiniai
konektišikniai daužo į duris, nes visus pykina nuo maisto ir
smagybių pertekliaus. Barzda niežti, keltas supasi, o tualetas
nenusileidžia. Paklibinu rankenėlę. Į duris kumščiu trenkia
kažkoks šiknius.
- Ei, Biče, kai kuriems iš mūsų irgi reikia nusišikt!
Atsakyti nesiteikiu, bet sušiktas laivas pasvyra - ar Ka
pitonas irgi girtas? - ir aš trenkiuosi į sieną, pradedu vemti,
pamėginu nusiimti savo negrąžinamą barzdą ir ji įkrenta į
vėmalus tualete.
Pliumpt.
Vanduo iš krano vos laša, tad nieko nebepadarysi. Jei grei
tai iš čia neišsinešdinsiu, tik dar labiau atkreipsiu į save dė
218
TU
mesį. Galiu tik nunarinti galvą ir iš visų jėgų melstis, kad

nepriklausai už išvietės durų susirinkusiai ir linčo nuotaikų
apimtai miniai. Jei Dievas egzistuoja, laikysi kojas suspaustas
tol, kol saugiai grįši atgal į Silver Seahorse.
Ir Dievas yra. Už durų laukia tik keturi žmonės, nors
triukšmo kėlė lyg visas tuzinas, aš tekinas puolu į laivagalį.
Vėjas kandžiojasi, tad galbūt man pasiseks ir likusią kelionės
dalį galėsiu praleisti vienas, nesugadinęs tau dienos. Manau,
pamačiusi mane išsigąstum, ir manau, kad aiškinimas, jog
buvau pasimatyti su šeima, nenuskambėtų kaip tiesa, mano
skruostais bėga ašaros ir nesuprantu, verkiu ar tai tik vėjas.
Pasiilgau savo šiltos, šiurkščios barzdos, o mano timpės pa
siūtos iš popieriaus ir kojos tiesiog stingsta nuo šalčio.
Galiausiai keltas sumažina greitį, mes įplaukiame į uos
tą ir man nutinka šis tas taip neapsakomai siaubingo, kad
turbūt iššoksiu per bortą. Jei būtų vasara, jau plūduriuočiau
vandenyje, nes tavo mažieji įbrolis su įsesere žaidžia slėpynių
(labai vaikams tinkamas žaidimas kelte, Rone). Išgirstu, kaip
Ronė kviečia savo mažus pabaisas, kurie slepiasi už dėžės tie
siai priešais mane.
Kvėpuok, Džo. Kvėpuok.
Girdžiu, kaip Ronė atbėga, greitai išdygsta šalia, sugriebia
abu vaikus už rankų ir pasižiūri į mane:
- Kas per diena, tiesa?
Flirtuoja su manimi, nes pavydi tau, o aš priklausau Bekės
komandai ir žinau, kaip jai atlyginti:
- Taip, ponia.
Jai tai nepatiko, o sakydamas ponia turėjau du tikslus. No
rėjau priversti ją pasijusti sena (pavyko) ir išsinešdinti. Tačiau
219
CAROLINE KEPNES
tada iš niekur išdygo du jūreiviai, keltas po truputį sukasi, jie

vynioja virves, o manęs link artėja pavargę, girti konektišik-
niai, nes sėkmė ir vėl ne mano pusėje - šitas keltas švartuojasi
ir iškraunamas pro laivagalį.
Ir, jeigu Dievas yra, tu pyksiesi su tėčiu ir būsi panirusi
į pokalbį. Jeigu Dievas yra, aš iš kelto išlipsiu pirmas. Jei
gu Dievas yra, šis vos judantis plieninis žvėris tuoj prisišvar
tuos, tavo pamotė galės vestis vaikus namo ir pavalgydinti
juos makaronais su sūriu, kurių jie triukšmingai reikalauja. Ir,
jeigu Dievas yra, mes jau švartuojamės, ant prieplaukos sto
vi trapą tempiantis vaikigalis. Mes jau netoli, aš iš šito laivo
išlipsiu trečias, galbūt ketvirtas, o žmonės pradeda stumdytis.
Ir, jeigu Dievas yra, už savęs girdžiu ne tave. Ir, jeigu Die
vas yra, Ronė nepaprašys manęs (manęs!) pasitraukti.
- Mano vyras bando praeiti, - sako ji ir tiksliai žino, kaip
atkeršyti.
Tavo tėtis prasispraudžia pro mane ir atsiprašo už erdvės
trūkumą. Pasuka galvą ir švilpteli tau kaip tik jūreiviui nulei
džiant laivą su sausuma sujungiantį trapą.
- Ateinu! - atsiliepi tu. - Jėzau Kristau, žmonės, čia ne
sukrušta Eliso sala.
Myliu tavo humoro jausmą ir pasibjaurėjimą, ir myliu tave,
tad pasuku galvą per milimetrą, visai kaip gėlė į saulę, kaip
tik tiek, kad išvysčiau tavo gražų veidą, ir pakankamai ilgam,
kad tu išvystum maniškį prieš jūreiviui nuleidžiant ir užfik
suojant trapą, tada prasiskinu kelią per minią ir išsinešdinu iš
šito sušikto kelto.
220
23
KASKART PRIARTĖJĘS PRIE IŠVAŽIAVIMO noriu pasukti,

rasti degalinę ir nusivilkti šitą priplėkusį kostiumą. Tačiau
nepasuku. Sėdžiu už vairo lyg paralyžiuotas. Jaučiuosi taip
apimtas panikos, kad įstengiu važiuoti tik pirmyn. Priežastis
gąsdinamai paprasta: prabėgus valandai nuo kelto atvykimo
skambinai man keturis kartus ir tai gali reikšti tik viena - tu
mane matei.
- Ne! - surinku ir jaučiuosi taip, lyg važiuočiau visą amži
nybę, trenkiu per vairą, automobilis įvažiuoja į dešinę juostą
ir aš užlendu prieš sunkvežimį, vairuotojas nuspaudžia signa
lą, o aš atsidarau langą ir surinku: —Eik, iškrušk savo motiną!
Jei jis atsakė, neišgirdau, užsuku langą (ranka, ponas Mū-
nis yra sušiktas senas šykštuolis) ir turiu sumažinti greitį, nes,
jei sustabdytų policija, tikrai viską sušiktų. Juk žinai, kad aš
dėl nieko nekaltas. Tu man melavai. Tavo tėtis nėra miręs.
Tame kelte buvau todėl, kad man melavai.
Galbūt nepažįstu tavęs taip gerai, kaip maniau. Tačiau tai
absurdiška; mus sieja ryšys. Tu tiesiog sutrikusi. Turėjai pa
pasakoti man apie tėtį, kad ir kaip gėdijaisi. O aš turėjau tave
išklausyti, mylėti ir pasakyti, kad tau viskas gerai. O tada
221
CAROLINE KEPNES
paklaustum apie mano gyvenimą ir aš tau papasakočiau, o

tu klausytumeisi manęs taip, kaip aš tavęs, ir tada būtume
labiau suartėję.
Pasiveju per lėtai važiuojančią merginą ir ji gestu liepia
man užsikrušti. Ant automobilio užlipdytas užrašas v a
žiuojantys PER ARTI NEI ŠLAI KĖ FIZIKOS Ū B o s t o n o
universiteto lipdukas, norėčiau trenktis šituo automobiliu į
jos Volvo ir išvysti, kaip ji kraujuoja, bet ne, Džo, ne. Ji nepa
darė nieko blogo ir už tavo klaidas nemokės.
Dėl visko kalta tu, Beke. Kaip reikiant susimovei ir žinai,
kad tave sekiau, žinai. Tu žinai. Nuspaudžiu garsinį signalą
ir važiuoju prilipęs tai kalei prie užpakalio, kol ji neįjungia
posūkio signalo. Pralenkęs ją sumažinu greitį, kad važiuočiau
greta, viena ranka laikydamas vairą, o kita iškeliu vidurinį
pirštą. Kalė nusijuokia ir aš pralenkiu. Velniop ją. Velniop
tave.
Niekada man neatleisi, daugiau niekada neprivalau tavęs
išvysti, man tereikia, kad iš kelio dingtų šita supista šeima su
savo Land Rover, slidėmis ir naujutėlėmis padangomis, tad
pradedu juos spausti. Suskamba mano telefonas.
Tu.
Ant galinės sėdynės sėdintis vaikis nepaklauso tėvo ir at
sisuka, nujauti, ką apie jį žinau? Jis mokysis privačioje mo
kykloje (kurios lipdukas puikuojasi ant galinio lango), dar
nesulaukęs trylikto gimtadienio rūkys žolę ir ris tabletes, o
visi manys, kad tai tiesiog sumautai žavu, nes jis narkašinsis
Konektikuto miškuose. Iškeliu vidurinį pirštą. Suteikiu jam
prisiminimą. Žinau, kuo jis taps ir kad už savo netikusius
sprendimus nemokės. Sulauks užuojautos ir pagarbos, aš ap-
222
TU
važiuoju juos, užlendu priešais ir dedu per stabdžius, susi

nervinęs tėvas nuspaudžia garsinį signalą, pasijuto gyvas, aš
padidinu apsukas ir dingstu iš ten, velniop juos su visomis jų
slidėmis ir slidinėjimo batais. Šildytuvas šiame automobilyje
sugedęs ir aš niekada neįveiksiu kelte sustingdžiusio šalčio.
Niekada neįstengsiu pasižiūrėti į Dikensą neprisimindamas
šios dienos, sustoju poilsio aikštelėje ir išjungiu variklį. Čia
taip sukruštai tylu. Taip labai gruodis ir viskas jau baigta.
Vėl suskamba mano telefonas. Garsiai. Tu.
Ignoruoju tave (vėl) ir ištrinu žinutę, nes negaliu pakęsti
minties, kad išsigandusi rėksi ant manęs ir kaltinsi persekio
jimu. Ne. Viskas ne taip, kaip turėtų būti, aš vėl trenkiu per
vairą, mano krumpliai nubrozdinti, jie sugis, bet tu niekada
nepamirši to karto, kai tas vyrukas nusekė paskui tave į Ko
nektikutą, apsivilko karnavalinį kostiumą (kostiumą!) ir se
kiojo tave po festivalį.
Tavo mintyse tikriausiai jau esu anekdotas, medžiaga
apsakymui, praeitis, tik dar vienas gerbėjas. Aš verkiu. Tu
skambini. Išjungiu savo telefoną. Išjungiu tavo telefoną, kol
jo neišjungė tavo mama, o tai ji galiausiai turbūt padarys.
Šiandien tamsi diena. Pažodžiui.
Užvežu pono Mūnio raktus, jis sėdi su deguonies balionu ir

medžiokliniu peiliu, kada nors ir aš turėsiu deguonies balio
ną ir medžioklinį peilį, nes tu daugiau niekada su manimi
nesikalbėsi ir aš tai žinau. Jis nori tik gero ir yra toks malo
nus, veteranas su kombinezonu, o aš dabar negaliu pažiūrėti
jam į akis, nes labai sunku pripažinti: gerbiu jį ir žaviuosi, bet
tikrai nenoriu tapti toks, kaip jis. Esu siaubingas žmogus, o
223
CAROLINE KEPNES
jis —geras, laiko duris praviras ir būdami vieni seni žmonės

yra skausmingai vieniši. Skaudu matyti, kaip akivaizdžiai
smarkiai jis nori, kad užeičiau ir išgerčiau su juo Pabst alaus.
Geras vyrukas taip ir padarytų, bet visi žinome, kad aš supis-
tas šunsnukis.
Jis pamėgina pajuokauti:
- Ką čia apsivilkai, Džozefai?
Savo kostiumą buvau pamiršęs, tad greitai sugalvoju:
- Buvau kostiumų vakarėlyje.
Vakarėlis jo nedomina.
- Knygyne viskas gerai?
Taip, viskas tikrai gerai, pone Mūni, tikrai gerai.
Pasiūlau jam raktus, bet jis tik numoja ranka. Tebelaiko
duris praviras. Nėra toks žmogus, kuris galėtų pasakyti, kad
nori draugijos. Tačiau supranta iš to, kaip įsikišu raktus į ki
šenę ir žingteliu atbulas. Atsitraukia į savo drėgnus, pelijan
čius namus.
- Pasilaikyk tuos raktus, —pasako man. —Aš automobiliu
vis tiek niekada nesinaudoju.
- Jūs tikras, pone Mūni?
- Kur aš važiuoju?
- Na, jeigu reikės, galėsiu jus nuvežti.
Jis pamoja man neiti ir jam nereikės niekur važiuoti. Pas
gydytoją jį nuveža toks vyrukas iš bažnyčios. Šiame gyveni
mo etape jis daugiau neturi, kur eiti. Turėčiau užeiti vidun.
Tačiau šiuo metu tiesiog negaliu.
Jis apsisuka:
- Pasimatysim, vaiki.
- Ačiū, pone Mūni.
224
TU
Durys tyliai užsidaro, einu be tikslo, bet kažkaip pasie

kiu savo butą. Prisiekiu, viena iš mano rašomųjų mašinėlių
juokiasi iš manęs dėl kostiumo. Pakeliu ją ir sviedžiu į sieną.
Velniop. Pastato šeimininkas vis tiek nieko niekada neremon
tuoja. Nusitraukiu kostiumą ir noriu jį sudeginti, bet sudedu
j batų dėžutę ir apklijuoju lipnia juosta. Nebenoriu į jį žiūrė
ti, užrašau adresą, bet rašant Bridzportas rašiklis išsprūsta iš
pirštų. Užsimetu prasčiausius savo drabužius, kuriuos dėviu,
kai nekaip jaučiuosi: apiplyšusius Nirvanos marškinėlius, ku
riuos paliko mama, ir bjaurias sportines kelnes, kurias prieš
šimtą metų radau tarp išparduodamų daiktų Hjustone. No
riu atrodyti taip pat apgailėtinai, kaip jaučiuosi, ir atsiplė-
šiu pakelį Tivizzlers, kurį nusipirkau korėjiečių parduotuvėje
netoli pono Mūnio namų. Viską pasako nauja skylė mano
sienoje.
Liko du Tivizzlers, nežinau, kiek laiko prabėgo, man kar
tais taip būna, vėl ir vėl klausausi Eriko Karmeno „Priversk
mane prarasti kontrolę“', klausausi sentimentalių žodžių apie
susinaikinimą, laiką, kurį prisiminti esu per jaunas, vasaros
meilę ir automobilius atverčiamais stogais ir didžiulėmis ga
linėmis sėdynėmis. Kažkas beldžia į duris - beldimo į duris
ir skylės sienoje niekada nebūna - pasigirsta vėl. Sustabdau
muziką. Kažkas vėl pabeldžia.
* Originalus Erico Carmeno dainos pavadinimas „Make Me Lose Control“.

24
atidaręs duris m irštu . Už jų stovi tu, mano pastate,

vilkinti šviesiai melsvas velvetines kelnes ir trumpą kailinį
švarkelį. Nori užeiti ir tai pavojinga. Čia, viduje, turiu visas
surinktas tavo dalis, tau negalima jų pamatyti. Vis dar kvepi
savimi, tiesiog dangiškai, ir atrodai taip, lyg būtum, verkusi.
Žingteli artyn ir aš suspaudžiu durų rankeną.
- Beke.
Tu atsidūsti:
- Aš viską suprantu. Kurį laiką nieko iš manęs negirdėjai,
o tada paskambinu tau penkiasdešimt kartų ir išdygstu prie
durų tarsi kokia sušikta persekiojanti pamišėlė.
Dabar suprantu. Paleisti durų rankeną saugu. Kelte manęs
nematei. Tavo akys švelnios ir nepavojingos. Tu nori užeiti.
Atsakau tuo pačiu:
- Nesi kažkokia pamišusi persekiotoja.
- Na, gal truputėlį, - atsakai. - Teko priversti vyruką iš
knygyno duoti man tavo adresą.
Esi pernelyg smulki, kad galėtum ką nors priversti kažką
padaryti, ir aš jį nužudysiu, man nelieka nieko kito, kaip tik
pasitraukti iš kelio ir įsileisti tave. Įėjusi akimirką sudvejoji,
226
TU
lyg būtum užėjusi į baisiausią kino teatro tualeto kabiną, ir

aš norėčiau būti susitvarkęs. Kriauklėje stovi atidaryta skar
dinė su sardinėmis, kurios ten nebūtų, jei būčiau žinojęs, kad
ateisi. Tačiau jei atkreipsiu tavo dėmesį į sušiktą žuvį, na, iš
to nebus nieko gero.
- Man patinka tavo marškinėliai, - pasakai. - Nirvana.
- Ačiū, - lepteliu. - Jie buvo mano mamos.
Tu linkteli, nes ką, po velnių, galėtum į tai atsakyti?
- Ar norėtum, kad atidaryčiau langą? - sumikčioju.
- Ne, - atsakai. - Priprasiu.
Sušiktas Kurtisas ir aš apžvelgiu svetainę ieškodamas lie
menėlių, kelnaičių ar elektroninių laiškų. Nieko. Stebuklas.
Tu nusimeti kailinį švarkelį, atsisegi batus ir įsitaisai ant so
fos, lyg viskas čia priklausytų tau. Vienas geras dalykas: esi
taip susirūpinusi savimi, kad mano buto, regis, nė nepaste
bi. Šnypštiesi nosį ir nerimsti, aš atsisėdu ant kėdės, kurią
prieš kelias savaites radau skersgatvyje už knygyno. Metro
tempdamas kėdę namo maniau, kad daugiau niekada nie
kas jos nepamatys, kad tai paskutinė diena, kai tą kėdę kas
nors regės.
- Taigi žinau, kad praėjo nemažai laiko, - sakai. - Bet
man reikėjo ko nors ir pagalvojau apie tave, ir... tu neatsilie
pei į mano skambučius.
-Atsiprašau, - atsakau ir turėčiau suteikti tau galimybę.
Jei būčiau drąsus, šis pokalbis vyktų tavo bute.
Tu apsikabini kelius ir pradedi linguoti.
- Šiaip ar taip, dabar tiesiog nežinau. Jaučiuosi pasimetusi.
- Ar tau viskas gerai?
Tu papurtai galvą.
227
CAROLINE KEPNES
- Ar kas nors tave įskaudino?

Tavo akyse susitvenkia ašaros, pasižiūri j mane taip, lyg
būtum ilgai ką nors gynusi, lyg visada būtum sakiusi „ne“,
kai atsakymas būdavo „taip“, ir cypteli:
- Taip.
Ir prapliumpi raudoti. Prieinu prie tavęs ir leidžiu verkti, o
tu kurį laiką nieko nesakai. Suimu tave į glėbį ir leidžiu verk
ti. Tavo ašaros permerkia mano marškinėlius ir pasijuntu lyg
koks persekiotojas, kuris daugiau niekada neskalbs drabužių,
visas tavo kūnas virpa iš liūdesio ir aš jau greitai priversiu tave
virpėti iš džiaugsmo.
- Gerai. Man viskas gerai. - Suprantu, kad tau reikia erd
vės, grįžtu į kėdę, o tu giliai atsidūsti. - Ar kada esi nešiojęsis
paslaptį? Turiu omeny, slėpęs melą. O tada vieną dieną tie
siog daugiau nebegali. Ir privalai jį atskleisti?
Kartais per televizorių matau Kendisės šiknių muzikantą
brolį. Tada noriu sudaužyti ekraną ir pasakyti jam, kad jo
sesuo nenuskendo plaukiodama. Linkteliu.
- Aha, suprantu.
Tavo akys laksto aplink ir galiausiai įsminga į mane.
- Na, pasakoti ilgai, Džo, bet noriu kai ką pasakyti. Aš
melavau tau ir visiems. Mano tėtis nėra miręs. Jis netgi labai
gyvas, puikiai jaučiasi ir gyvena Long Ailende.
- Oho, - atsakau. - Tu pasirinkai mane.
- Daugiau nebegalėjau šito slėpti, - pasakai. - Privalėjau
kam nors papasakoti, nes kitaip...
- Aš suprantu, - atsakau. Ir tikrai suprantu. Ir manau, kad
nepasirinkai ko nors, pasirinkai mane. Tai šį tą reiškia, Beke.
Susiradai mane, mane.
228
TU
- Juk žinai, kokios gali būti merginos, - sakai. - Jeigu bū

čiau papasakojusi Persikei, Čanai, Linei ar dar kam iš jų, jos
būtų papasakojusios kam nors kitam, tas žmogus irgi būtų
kam nors papasakojęs, tas kas nors būtų paskelbęs kokią pa
slaptingą žinutę tviteryje, ir, na, fui. Todėl pagalvojau apie
tave. Žinojau, kad niekam neišduosi.
- Aš suprantu, - atsakau. Tikrai suprantu. Turiu daug pa
slapčių ir dabar saugau taviškę.
- Garbės žodis, supranti, tam tikra prasme aš nemelavau,
nes jis man visomis prasmėmis miręs, Džo, - skundiesi to
liau. —Tačiau iš tiesų jis vedė advokatę, ji turtinga ir jis tur
tingas, o aš neturiu nė cento. Ir aišku, kad pinigų jis man
tiesiog šiaip neduoda, o ne. Tam, kad ko nors iš jo gaučiau,
turiu vilktis sukruštą Čarlzo Dikenso laikų suknelę ir sekioti
paskui išlepintus jo vaikiščius.
- Oho, daug informacijos, - atsakau. - Čarlzo Dikensol
Tu nusikvatoji ir papasakoji man apie festivalį. Privalau
būti atsargus ir elgtis taip, lyg niekada nebūčiau apie jį net
girdėjęs, leidžiu tau smulkiai viską nupasakoti, reaguoju me
todiškai, tada papurtau galvą.
- Nelengva, - pasakau. —Ar buvo verta? Taikstytis su vis
kuo dėl kelių dolerių?
- Na, gyvenimas kainuoja, - atsiliepi ir sukryžiuoji ran
kas. - Jeigu jis gali pirkti savo naujiems vaikams organiškus
karamelizuotus obuolius, tada turėtų sumokėti ir už savo se
nus vaikus.
- Suprantu, - sakau. Ir tikrai suprantu. Tavo tėtis su žmona
dikensiškiems kostiumams, karštai kakavai ir karamelizuo-
tiems obuoliams tikriausiai iššvaistė keturis šimtus dolerių.
229
CAROLINE KEPNES
O tu nesi viena iš tokių merginų, kurios dirba padavėjomis.

Tavo draugai nesuka galvų dėl pinigų; kodėl turėtum tu?
Baigi siųsti žinutę, atpalaiduoji rankas ir nuleidi kojas, kai
taip atsipalaiduoja gyvūnai, jie nori dulkintis. Tu esi mano
gyvūnas ant mano sofos ir dairaisi po mano namus.
- Oho, - pareiški. - Tau tikrai patinka seni daiktai.
- Viską radau tiesiog gatvėje, - atsakau išdidžiai.
- Matau, - sakai bjaurėdamasi.
Teiki pirmenybę tam, kas nauja, IKEA sterilumui, bet
savo nešvarias servetėles susikemši j nutrintą rankinę. Ak, tos
moterys. Pakrutini kojų pirštus ir vėl prabyli apie tėvą:
- Kai esi kilęs iš gan neturtingos šeimos, skyrybos vyksta
kitaip. Mano tėtis susipažino su Rone saloje, per jos atosto
gas. Tikrąja to žodžio prasme, Džo, jis susipažino su ja bare,
kuriame dirbo mano sesuo. Iš ten, kur visi važiuoja atos
togauti, kilusiai merginai pradėti mokytis koledže ir taip
buvo pakankamai sunku. Nenorėjau žmonėms pasakoti,
kad mano tėtis pabėgo su turiste. Man ir taip jau buvo gana,
supranti?
- Tai nesąžininga, - atsakau.
- Taip, - atsiliepi ir dar niekada nesu matęs tavęs tokios
susijaudinusios. - Gebenės lygoje būti mergina iš mažo
miestelio yra viena, bet būti mergina iš mažo miestelio su
pabėgusiu tėvu} Velniop. Tai visiška klišė.
- Suprantu, - atsakau. Tikrai suprantu. Myliu tave už tai,
kad esi tokia išdidi, maža, atkakli kovotoja. Tu galinga; tu
žudai žmones. Tu žiauri.
- Čia persikrausčiusi nutariau pradėti iš naujo, bet nepa
kankamai viską apgalvojau. - Atsidūsti ir papurtai galvą. -
230
TU
Čia gyvena visi bendramoksliai, tad, jeigu draugams apie tėtį

papasakočiau dabar, tektų aiškintis, supranti?
- Suprantu, - sakau. - Žmonės linkę už tokius dalykus
kritikuoti. Tenka saugotis.
- Niekas nežino, - ištari, tavo akys didžiulės, jos mano. -
Niekas.
- Išskyrus mane, - atsakau ir tu nurausti.
- Išskyrus tave, - pakartoji ir beveik nusišypsai, tada nu
liūsti. - Žinau, neturėčiau taip nepasitikėti savimi, bet jis ne
šiaip mus paliko, supranti? Jis sukūrė naują šeimą su jaunesne,
gražesne žmona ir jaunesniais, mielesniais vaikais.
- Tie vaikai nėra mielesni už tave, Beke.
Ačiū Dievui, nesi nusiteikusi įtariai, ir nusijuoki pamaniu
si, kad aš darau prielaidą.
- Visi vaikai yra mielesni už suaugusiuosius, Džo. - Tu at
sidūsti. - Kaltinu piktą Motinos gamtos prigimtį.
- Ką gi, velniop ją, - atsakau ir prajuokinu tave. - Tu savo
dalį padarei. Susitikai su juo ir jo šeima. Ar jis atseikėjo tau
pinigų?
Tu iškeli rankas į viršų, pasitempi į dešinę ir pastebi skylę
sienoje tiesiai už tavęs.
- Jėzau, - ištari. - Tai sušiktai didelė skylė.
Nuryju gerklėje užstrigusį gumulą.
- Viršuje trūko vamzdis ir jie turėjo ten patekti.
- Regis, taip ir padarė, - pasakai ir pradedi pastebėti
aplinką. Pastebi Larį, ant kavos staliuko stovinčią sulūžusią
rašomąją mašinėlę. Žvilgsniu paprašai leidimo jį paliesti. Aš
linkteliu. Tu meluoji. Aš kaupiu rašomąsias mašinėles. Mes
kitokie, ypatingi.
231
CAROLINE KEPNES
- Jis vardu Laris, - pasakau. Būsiu atviras, kaip ir tu.

- Ar duodi vardus visoms savo rašomosioms mašinėlėms? -
paklausi.
- Ne, - atsakau. - Aš neduodu joms vardų. Jos pasako
man savo vardus, kai parsinešu jas namo.
Vedžioti tave už nosies smagu, negali apsispręsti, aš pre
tenzingas ar nušokęs nuo proto, o tau nusijuokus nesuprantu,
elgiesi maloniai ar globėjiškai.
- Teisingai.
- Beke, - ištariu. - Aišku, kad duodu joms vardus. Tiesiog
pajuokavau.
- Na, Laris patrauklus, - atsiliepi, pasilenki į priekį su juo
pasisveikinti ir perbrauki per jo klavišus. Matau tavo kelnai
tes. Paklausi manęs: - Ar galiu jį palaikyti?
- Jis sunkus, Beke.
- Gali padėti jį man ant kelių, - pasakai, mūvi rausvas be
siūlęs bikinio kelnaites, mažo dydžio, iš Victorias Secret An
gels kolekcijos.
Pakeliu Larį, padedu jį tau ant kelių ir meldžiuosi, kad
nepastebėtum, jog tavo kelnaitės tokios pačios, kaip sugrūs
tosios tarp sofos pagalvėlių. Pasakau, kad Laris sulūžęs, nes
nukrito (cha cha), o tu jį meiliai paglostai.
- Na, Laris galbūt sulūžęs, bet jis patrauklus sutvėrimas, Džo.
- Jis toks vienintelis, - atsakau.
Tu tyrinėji Larį.
- Jam trūksta „L“ raidės.
Privalau pameluoti, nes negaliu tau leisti jos dairytis.
- Nuo pat tos dienos, kai jį parsinešiau.
Tu pasižiūri į mane.
232
TU
- Ar turi ko nors išgerti?

Neturiu nieko. Sušiktas Kurtisas. Vėl sutelki dėmesį į ra
šomąją mašinėlę, nori pasiknaisioti tarp pagalvėlių, įsitikinti,
kad „L“ nėra prarasta, bet jei tai padarysi, rasi savo kelnaites,
suprasi, kad jos tavo, jeigu turi jautrią uoslę, o man atrodo,
kad turi. Esi lyg ropoti pradėjęs vaikas, kurio dėmesį reikia
išblaškyti, tad paimu vieną iš maišelyje likusių Twizzlers, o tu
pačiumpi du paskutinius.
- Ar turi dar? - paklausi.
- Bijau, kad ne, - atsakau ir sunerimstu, nes liauniesi
kramtyti, o tavo akys įsminga į kažką mano miegamajame.
Tu prisimerki.
- Ar tai tas Denas Braunas italų kalba, kurį tau padova
nojau?
Noriu uždaryti miegamojo duris, bet tai atrodytų keistai,
tad apsisuku, paseku tavo žvilgsnį ir suprantu, kad žiūri į len
tyną, kurią pagaminau specialiai Denui Braunui. Galėjo būti
blogiau; ant tos lentynos galėjau būti padėjęs „Bekės knygą“.
- Man regis, tai tavo knyga, - sumeluoju.
Paglostai Larį ir nusišypsai.
- Tai labai miela, Džo.
Nuryju savo Twizzlers likutį ir turiu tave iš čia išsivesti.
- Nori eiti nusipirkti dar Twizzlers?
- Taip, po velnių, - atsakai ir aš prieinu prie tavęs, su Lariu
ant kelių atrodai dar mažesnė, paglostai jį. - Prašau pakelti.
Nukeliu jį tau nuo kelių, ant tavo šviesiai melsvų kelnių
matosi nauji tamsūs dryžiai, padedu jį į įprastinę vietą ant
grindų, o tu apsiauni batus, užsimeti savo mažą kailinį švar
kelį ir nueini per kambarį, tolyn nuo mano meilės įrodymų,
233
CAROLINE KEPNES
savo kelnaičių ir liemenėlės. Atidarau duris ir apimtas pa

lengvėjimo išsivedu tave iš namų, pasaulis su tavimi jame at
rodo visiškai naujas. Tu stabteli ant laiptų ir parodai į dėmę
ant sienos:
- Kraujas? - sušnabždi, gyvai ir komiškai, mano kailiniuo
ta nimfa, aš patvirtindamas linkteliu ir tu kilsteli antakius: -
Lario kraujas?
Pliaukšteliu tau per užpakalį, tau patinka, nušokuoji
mano laiptais žemyn ir esu vienintelis, žinantis apie tavo tėtį,
o greitai ateis laikas raudonam samčiui. Tu pastumi duris,
kurias atidarinėjau beveik penkiolika metų. Einame į par
duotuvę ir tu beveik straksi.
-Ar tai šitą rajoną nori paversti istoriniu? - paklausi. -
Kažkur apie tai skaičiau.
- Ne, - atsakau. - Tai kita Bed-Stujo dalis.
Mano rajonas primena tau „Sezamo gatvę ir Dženiferės
Lopez dainas“ ir visi vyrukai parduotuvėje nori tave išdulkinti,
bet tu su manimi. Dėmesys tau patinka; pasakai, kad čia jau
tiesi tarsi įžymybė, ir sukikeni. Sumoku už Twizzlers ir Evian,
o tu sukiši Twizzlers į galinę kelnių kišenę, lyg norėtum, kad
tavo užpakalis gautų dar daugiau dėmesio. Taigi štai kaip vis
kas būtų, jei gyventum čia, su manimi. Būtų gera, jauku. Nė
nespėję apsidairyti vėl atsiduriame mano priebutyje.
Susėdame vienas šalia kito, atplėšiame Twizzlers ir dalija
mės Evian. Tave ir tavo Evian piktai nužvelgia pora pro šalį
einančių vietos paauglių, tu pasijunti nepatogiai, imi teisintis
ir įtikinėti, kad geri tik Evian, nes Persike sako, kad jis šarmi
nis, liemenėlės nevilki, visai taip pat, kaip pirmą dieną kny
gyne, ir viskas tikrai atrodo lyg nauja pradžia.
234
TU
Maža šalta ranka sušiauši man plaukus.

- Nori grįžti j viršų?
-Aha, —atsakau ir norėčiau, norėčiau būti tau pasiruo
šęs, paslėpęs tavo daiktus, nusiprausęs po dušu ir užsimovęs
derančias kojines. Tačiau tu čia, lipi mano laiptais, iš lėto,
erzindama mane sulig kiekvienu lengvu, apgalvotu žingsniu.
Po to viskas susilieja. Mano nudrengta sofa virsta hamaku
negyvenamoje saloje iš Corona reklamos, tik be alaus. Mums
nereikia alaus, mums nereikia nieko, dabar turime vienas
kitą. Laikau tave glėbyje, o tu apkabini mane taip, kaip pa
tiktų Erikui Karmenui. Laižomės tol, kol nebeįstengiame, o
tada tiesiog kalbamės. Papasakoji man apie Dikenso festivalį,
barnį su tėčiu dėl cigarečių, bjauriąją įmotę ir apšnerkštą mo
telį, išlepintus įbrolį su įsesere, karamelizuotus obuolius už
kelta kaina. Nori sužinoti daugiau apie mane ir aš tau daug,
daug papasakoju. Vėl imame glamžytis. Tęsiame tai kurį
laiką, kol pasijunti pavargusi ir aptingusi. Kai galiausiai už
miegi, tavo mažas kūnelis suglemba. Nežinau, ar kada nors
įstengsiu miegoti, jei gulėsi taip arti manęs. Miegant meluoti
neįmanoma, man regis, kartais tu vos vos nusišypsai ir pasi
stenki artėliau.
Tai, kad įstengiu miegoti, kai tu esi taip arti, suprantu tik
iš to, kad kitą rytą mane pažadina atsukamo dušo garsas. Ta
vęs mano glėbyje nebėra, tu ten, nuoga ir šlapia.
25
jei gyveni vienas, turėtum būti supistas mazochistiš-

kas iškrypėlis, kad pirktum nepermatomas dušo užuolaidas.
Apie tai galvoti pradėjau Silver Seahorse, kur dušo užuolaida
buvo balta, tik su keliomis pelėsių dėmėmis palei apačią. Tar
si jie būtų mėginę suteikti kambariams „Psichopato“ atmosfe
rą. Maniau, kad nusipirkti dušo užuolaidą bus sušiktai leng
viausia užduotis pasaulyje, bet nuėjęs į Bed Bath & Beyond
pamatai, kad jie turi kokius šešis šimtus nepermatomų dušo
užuolaidų, kurios akivaizdžiai netinka. O tada įsijungi inter
netą ir pasirinkimas išauga iki tūkstančių. Visiškai skaidrios
nenusipirkau, nes sėdėdama ant klozeto turi turėti, į ką pa
ganyti akis, bet, gerai apie tai pagalvojus, dušo užuolaida yra
daiktas, į kurį žiūrėsi
Kiekvieną.
Supistą.
Dieną.
Taigi pradėjau žiūrinėti šimtus internete rastų variantų.
Dauguma dizainerių yra visiški šūdmaliai (pasaulio žemėla
pis, eik ir užsikrušk, žuvis, Bruklino žemėlapis, tikrai užsi-
krušk, sniego seniai, Eifelio bokštas, jūreiviški ženklai - tu-
236
TU
riu pasakyti, kad nesu koks šiknius, šalikus perkantis Urban

outfitters ir vertinantis filmus IMDB). Tiesiog norėjau ko
nors linksmo ir klasikinio.
Galiausiai išsirinkau skaidrią dušo užuolaidą su skersai
einančiomis geltonomis policijos juostomis. Pirkdamas šią
užuolaidą nė neįsivaizdavau, kad stovėsi kitoje užuolaidos pu
sėje ir tos sukruštos geltonos juostos užstos man vaizdą. Kitą
kartą išsirinksiu visiškai skaidrią, Beke. Pamoką išmokau.
Tačiau iš tikrųjų tai į gera, nes neturiu kada žiūrėti, kaip
prausiesi. Turiu pasinaudoti šia proga paslėpti visus tavo
daiktus ir tikėtis, kad atsibudusi nešniukštinėjai. Atkartoju
tavo kelią. Pasiėmusi rankšluostį iš vonios kambario spintos
palikai jos duris praviras (tipiška moteris). Laimė, rankšluos
tį paėmei nuo viršaus, tad po apatiniu rankšluosčiu pakištų
savo liemenėlių neradai. Tikiuosi, vonios vaistų spintelės ne
atidarei ir neaptikai savo subraižyto sidabrinio plaukų seg
tuko (jį pavogiau patį pirmą kartą, kai {kėliau koją į tavo
butą, tie segtukai mėtosi visur, vieno tikrai nepasigestum,
tiesa?). Man jo reikėjo, nes aplinkui buvo apsivyniojusios
kelios nuostabios tavo plaukų sruogelės, išsaugojusios tavo
DNR, tavo kvapą. Ar atidarei šaldytuvo dureles ir radai savo
nebaigtą, pustuštį dietinės šaltos arbatos butelį? Tavo lūpos
jį lietė ir norėjau turėti tavo lūpas savo šaldytuve. Vandens
pyleisi, tad visai įmanoma, kad savo šaltos arbatos butelį pa
laikei maniškiu.
Vonios kambario durys mano bute yra vienintelis nė kiek
neaplūžęs daiktas ir galėjai jas uždaryti iki galo, bet neužda
rei. Tarsi norėtum, kad visos durys visą laiką būtų atviros, vi
sai kaip tavo buto langų nedengia užuolaidos. Norėtum, kad
237
CAROLINE KEPNES
žvilgtelčiau j tave, užstotą tos didelės ryškiai geltonos juostos,

ši mintis kelia jaudulį. Išrieti nugarą, leidi vandeniui lietis ant
vieno papo, po to kito, tada apsisuki, tau patinka čia, mano
duše, mano namuose, leidi vandeniui lietis ant kaklo ir var
vėti nugara, paimi gabalėlį Ivory muilo (mano muilo), pri
glaudi prie tarpkrūčio, brauki žemyn, leidi jam nukristi, trini
putomis pilvą, tada žemiau, dar žemiau, kol tavo rankos at
siduria ten, tada iškart šauna kaklo link, mėgini susitvardyti,
bet nori manęs, turėčiau nusimesti drabužius ir žengti į dušą,
bet, jei tai padaryčiau, pažvelgtum į atsiveriančias duris ir su
prastum, kad ant rankenos kabo tavo balta bikinio liemenėlė.
Žinau, kad jos dar nepastebėjai. Ir galbūt nepastebėsi, nes
durų iki galo neuždarei. Galiu sugriebti liemenėlę arba mels
tis, kad visas tavo dėmesys skirtas muilui, tad manęs nepa
stebėsi ir baigusi praustis taip rūpestingai šluostysiesi ir būsi
tokia apakinta garų, kad nepastebėsi nuosavos liemenėlės.
Ką mėginu apgauti? Privalau pasiekti tą palaidinę. Užsi
merkiu. Meldžiuosi. Drebančia ranka siekteliu vidinės durų
pusės ir nutraukiu liemenėlę nuo rankenos. Tu nepastebi, vėl
esu saugus ir tikrai turiu išgrūsti tave iš savo buto. Užkišu
tavo liemenėlę už šaldytų Stouffer’s patiekalų, kuriuos perku
ir niekada nevalgau, o tu jau išėjai iš dušo ir vonios kambario.
Pašauki mane.
- Ei, Džo, kur eini su tuo ginklu rankoje?
Akimirką puolu į paniką. Tu žinai, liemenėlė yra ginklas
ir man galas, bet tu stovi visa varvanti, įsivyniojusi į rank
šluostį, o aš atrodau tarsi prie šaldytuvo sugautas pamišėlis.
—Tik pajuokavau, - ištari. - Žinau, prastas pokštas, bet ne
visai prastas. Atsipalaiduok.
238
TU
- Matau, radai rankšluosčius.

- Tikiuosi, tu nieko prieš, —sumurmi.
Mano namai ne vieta basoms pėdoms, nes grindys lipnios
ir nešvarios, bet tu vaikštinėji aplink, žiūrinėji mano rašo
mąsias mašinėles ir per daug klausinėji, pakeli kimštą mažo
aligatoriaus galvą, jei būčiau žinojęs, kad ateisi, būčiau ją pa
slėpęs, viskas negerai, ne taip, netinkama ryto šviesai, o tu čia
miegojai ir prauseisi, bet su manimi nesimylėjai, kokioje vi
satoje tai galėtų būti gerai? Tavo rankos juda pernelyg kliniš
kai, apžiūrinėji mano butą taip, lyg jis būtų nusikaltimo vieta.
Galbūt tavo budrumą pažadino geltona juosta. Klausi, kada
pradėjau kolekcionuoti rašomąsias mašinėles ir mirusius gy
vūnus, juokais pasiteirauji, ar nesu serijinis žudikas, parodai į
skylę sienoje ir pasakai:
- Džo, papasakok apie ją dar kartą.
Ir taip, tu juokiesi, nenori, kad ginčiausi, bet visa tai
mums ne į naudą, tu per švari, o mane kamuoja miegas ir
rytinis stajakas, neturiu nei kavos, nei kiaušinių, kuriuos ga
lėčiau tau pagaminti. Laša kranas (neužsukai jo iki galo), bet
negaliu eiti ir jo užsukti, nes negali likti viena mano svetainė
je. Tu atsiprašai, nueini j vonią ir nusiplauni rankas su daug
muilo (taksidermija ir rašomosios mašinėlės). Išeini iš vonios
šviežiai nuplautomis rankomis ir manęs tau nebereikia, kalbi
apie mokslus, pabučiuoji mane atsisveikindama, be liežuvio.
Tau išėjus atsisėdu drėgnoje vonioje ir įkvepiu tave. Visą tave.
- Žmogau, nemanai, kad tai truputį žiauru?

Kurtisas maldauja ir raudonuoja, mažasis šiknius dar nie
kada nebuvo atleistas, staiga jam čia, Mūnio knygyne, labai
239
CAROLINE KEPNES
patinka, staiga jam pradeda rūpėti ir staiga mano prasirūkęs

pakalikas daugiau niekada nesinarkašins.
—Kurtisai, šiuo metu gali pasakyti tik „gerai, šefe“.
Jis tūžta, o j prekystalį tarsi j duris pabeldžia maža stora
moteriškė.
—Atsiprašau, vaikinai, bet ar turite dietinių receptų knygų?
—Taip, - atsiliepiu ir ketinu pasakyti, kur jos, bet Kurtisas
staiga čia dirba ir jam rūpi.
Jis puola man už nugaros ir veda mielą mažą rubuilę recep
tų knygų link, aiškina, kad galime užsakyti bet kokią knygą,
kurios tik trokšta jos maža riebi širdelė, pasakoja apie grąži
nimo taisykles, taip garsiai, kad galima pamanyti, jog ji ne
nutukusi, o kurčia, tiesiog nuostabu, kaip žmonės susiima tik
tada, kai pajunta j kaktą įremtą šautuvą, o tada išgirstu tave
{ei, Dzo, kur eini su tuoginklu rankoje?), dėl to ryto kaltas jis ir
už tai sumokės. Privalo sumokėti, o nutukėlė nori dalį sumos
sumokėti čekiu, dalį grynais, o likusią dalį kredito kortele,
negaliu nesusimąstyti, kaip ji įstengs įpirkti reikalingus ingre-
dientus, o Kurtisas staiga virsta savanoriu policijos pareigūnu,
dukart patikrina jos vairuotojo pažymėjimą, kaip jį mokiau ir
kaip jis niekada nedaro, teisingai perbraukia kredito kortelę,
tvirtai ir truputį kampu, kad senas, silpnas kasos aparatas ją
nuskaitytų. Į kiekvieną suknistą knygą įkiša po skirtuką ir,
žmogau, šitas vaikis dirba taip gerai ir toks atsidavęs, kad jį at
leistų tik visiškai nuo proto nušokęs sukruštas perfekcionistas.
Mažoji nutukėlė patenkinta švilpteli man:
—Jūs ten, mielasis. —Aš linkteliu ir nusišypsau, ji turėjo
kreiptis į mane „pone“. - Turėtumėte pakelti šiam jaunuoliui
atlyginimą, —sako ji visa išraudusi nuo lakstymo po knygy
240
TU
ną. - Tai jau tikrai, kitame mažame knygyne pralaukiau dvi

valandas, kol man pasisiūlys padėti, o jūsų jaunuolis buvo
toks malonus ir paslaugus. Ir nusimanantis.
Norėčiau jai paaiškinti, kad į knygynus ar kavines apsidai
ryti užsukusius žmones palikti ramybėje yra mandagu. Jei
gu prie žmonių kabinėjiesi ir pagalbą siūlai primygtinai, jie
jaučiasi taip, lyg būtų varomi lauk. Ši ponia nieko neišmano
apie pasaulį ir toliau entuziastingai giria šitą draugišką jauną
vyriškį, o aš norėčiau jai paaiškinti, kad šiandien perdėtos
Kurtiso pastangos (gal jis sėdo ant metamfetamino ar dar
ko?) dalį klientų jau atbaidė, nes pirmus kelis romano pusla
pius skaitinėjantys žmonės nenori, kad jiems trukdytų. Tik
rai norėčiau, kad ji žinotų, jog Kurtisas kelis kartus per dieną
rūko žolę, vagia dviračius ir prakišinėja juos už grynuosius.
Galėčiau jai papasakoti, kad jis kiekvieną sukruštą pamainą
vėluoja, pastoviai apšika tualetą (nemandagu) ir apgaudinė
jo visas kada nors turėtas merginas, o jeigu nebūtų išspirtas
lauk, jai išėjus tyčiotųsi iš jos ir galbūt net užsirašytų jos če
kių sąskaitos informaciją. Taip. Ji moka čekiu.
Tačiau tiesiog jai nusišypsau.
- Jūs esate priežastis, kodėl kiekvieną dieną atsidarome, - pa
sakau. —Mūsų darbas - padėti knygas perkantiems žmonėms.
- Visai kaip tame Megės Rajan filme, - sucypia ji. - Žino
te, tame, kur ta miela mergina turi mažą parduotuvę ir įsimy
li vyriškį, kuriam priklauso didelės parduotuvės?
Kurtisas sukruštai išgieda:
- „Jums žinutė!?“
- „Jums žinutė“, - klykteli ji ir nusikvatoja. - Ak, aš tiesiog
myliu tą filmą! Ar turite jį? Kompaktiniame diske?
241
CAROLINE KEPNES
Ši tinginė receptų knygų nepanaudos. Target nusipirks

mažą lentyną ir privers ką nors pakabinti ją virtuvėje. Sudė
lios įsigytas receptų knygas, grožėsis tuo, kaip jos atrodo, įkiš
į mikrobangų krosnelę picą, išpakuos kompaktą su „Jums ži
nutė“, kurio nusipirkti vilksis per visą miestą. Čia ji niekada
negrįš.
Jai išėjus Kurtisas susipranta. Žino, kad čia vietos jam ne
bėra.
- Biče, - pareiškia. - Juk maniau, kad tau padedu. Ta mer
gužėlė buvo karšta. Dulkinamai karšta.
- Mano adreso nepažįstamiems dalyti negali.
- Ji sakė, kad tave pažįsta. Ar minėjau, kad ji dulkinama?
Pašėlusiai dulkinama.
Tebūnie žinoma, kad jam trenkiau tik kartą ir ne į veidą.
Privalai šito neužmiršti, Beke. Nesu kokia pabaisa ir jo ne
sužalojau. Atleidau jį, vyriškai - kaip viršininkas darbuotoją.
Nieko asmeniško ar perdėto, o ta storulė buvo pirma klientė,
su kuria jis nuo pat pirmos darbo savaitės elgėsi gražiai. Be to,
tu nesi dulkinama, Beke. Tu graži. Yra skirtumas.
26
dieną po mūsų nakties be sekso tu pakvietei mane su

sitikti. Kurtiso nebebuvo ir knygyne dirbau vienas, bet visi
žino, kad dieną po to, kai po tavo butą vaikštinėjo nuoga
moteris, jai galima atsakyti tik teigiamai. Paėmėme tavo
naują kabelinės televizijos dėžutę. Eilė buvo begalinė. Tada
išsiuntei mane namo.
Dvi pastarąsias savaites viskas taip ir tęsėsi. Šiandien pa
prašei susitikti priešais Starbucks Heraldo aikštėje, stoviu čia,
o tu sveikiniesi ir bučiuoji mane (j skruostą). Man ant kelių
nesėsi ir plaktos grietinėlės nuo viršutinės lūpos nelaižysi. Esi
nusiteikusi ryžtingai, o pro šalį einantys kalėdinių dovanų
ieškotojai tikriausiai mano, kad esu tavo homoseksualus ge
riausias draugas. Man skauda penį, Beke. Kur mano šventė?
- Taigi gera žinia ta, kad tiksliai žinau, ko noriu.
- Tikrai? - klausiu ir tikiuosi, kad paprašysi išlaižyti tave
Starbucks tualete.
- Noriu nupirkti mamai tokias ausines, kurios kartu saugo
nuo šalčio.
-Aha.
Ausinės yra oralinio sekso priešingybė.
243
CAROLINE KEPNES
- O dar geriau tai, kad turiu kuponą, - pareiški ir mes

einame į Macys.
Dabar pradedi skųstis dėl pinigų. Tau trūksta grynųjų.
Apsimetu neskaitęs tavo rytinio susirašinėjimo su tėvu. Ži
nau, kad lauki atsakymo, ar tavo senis Kapitonas tau padės.
Stovime moteriškos avalynės skyriuje (juk ieškojai ausinių?)
ir tu pasiteirauji apie Kurtisą. Pasakau, kad pagavau jį vagiantį
ir atleidau. Nepasakau, jog atleidau jį už tai, kad davė tau mano
adresą. Tu atsidūsti; jis atrodėgeras vaikis. Einame per papuoša
lų skyrių (juk tau reikėjo tik ausinių?) ir tu nori žinoti, kada pri
imsiu naują pardavėją. Atsakau, kad rasti gerą pardavėją daug
sunkiau, nei tvarkytis knygyne vienam. Tu linkteli ir pritari,
kad dauguma žmonių tiesiog nesamdytini, ir nejaugi šneku-
čiuosimės tik apie gyvenimo aprašymus ir panašias nesąmones?
- Nori pasivažinėti? —paklausi ir, jeigu turi omeny pasijo
dinėjimą ant mano penio, tada taip.
Tačiau tu paimi mane už rankos ir nusivedi eskalatoriaus
link. Aplinkui grūstis, dvokia kalėdiškai nusiteikusiais žmo
nėmis ir aš verčiau iškruščiau šiukšliadėžę. Gruodžio mėnesį
Macys ant eskalatorių privatumo nerasi, bet tu mėgsti pasiro
dyti, tai ir darai.
- Taigi mano darbo vadovas, tas, kuris gavo dotaciją iš
Prinstono ir išėjo metinių atostogų. - Tu stabteli, lyg priešais
stovinčiai meksikietei rūpėtų, ką sakai. —Jis nori rašomuo
sius gauti prieš išeidamas, tai visiškai absurdiška.
- Pamiršau, kuo jis vardu? - pasiteirauju, nors niekada ne
klausiau.
- Polas, - atsakai, pavardės nepriduri ir, ačiū Dievui, mūsų
pokalbis baigtas.
244
TU
Išlipame ketvirtame aukšte. Aplinkui tvyro triukšmas,

kvepia riestainiais ir kvepalais. Groja Mailės Sairus daina ir
visi pernelyg bruzda. Mano pojūčius atakuoja dėl drabužių
besiriejančių mergšių keliamas triukšmas, paklausiu tavęs,
ar ausinės šiame aukšte, o tu atsakai turinti šį tą grąžinti.
Laimė, eilė Jaunų kekšių skyriuje neilga, nes dauguma
Jaunų kekšių nieko neįperka. Pasirodo, kad man pasakei ne
viską, sulaukusi eilės ištrauki iš rankinės tampres ir suglam
žytą kvitą, o vargšė už prekystalio stovinti mergina niekada
nėra dariusi grąžinimo ir, aišku, mums tenka laukti.
- Kodėl turime taip ilgai laukti? - pasiteirauji įžūliai.
- Na, jas pirkote prieš daugiau nei šimtą dienų.
-Ir?
Velniai rautų, tu tikrai neturi nė cento, nes kitaip nebū
tum išraususi kelnių, kurias pirkai prieš tris mėnesius. Su
griebi jas, kvitą, ir sugrūdi į rankinę.
- Grįšiu, kai turėsite vedėją.
- Kaip norite.
Jautiesi lyg gavusi per veidą; klioveisi tuo grąžinimu. Už
nuoskaudą atsiimi iš visų Jaunų kekšių, neatsiprašinėdama
brauniesi per sintetikos ir neoninių spalvų kalnus. Pora kalių
pareiškia norinčios išspardyti tau subinę, bet jos šito nepada
rys; jos mokosi vidurinėje ir jaučiasi laimingos vien išvadi
nusios tave kale. Liepiu tau nusiraminti, tu neklausai ir man
beveik patinka tai, kokia bjauri gali būti, nes kada nors pririši
mane prie lovos, plaksi ir įsakinėsi man taip, kaip įsakinėji
visiems tavo kelyje atsidūrusiems žmonėms. Esi visiškai užsi-
vedusi, noriu tave paerzinti, taip ir darau.
- Beke.
245
CAROLINE KEPNES
-Ką?
- Klausyk, apie moteriškus skudurus neišmanau nieko, bet
tos kelnės, kurias mėginai grąžinti, - jos atrodo gerai.
- Ne ant manęs.
- Ar galėčiau pamatyti?
Mėgini nesišypsoti, bet tau nepavyksta.
- Čia?
- Aha, - atsakau.
Dabar eini lėčiau, persirengimo kabinų niekas neprižiūri,
nes juk Kalėdos, o Senelis žino, kad buvau geras berniukas.
Einame koridoriumi neįgaliųjų persirengimo kabinos link.
Nesakai, kodėl atidarai tas duris, ir manęs į vidų nepakvieti,
bet aš seku tau iš paskos. Atsisėdu ant suoliuko, o tu atsistoji
prieš trijų dalių veidrodį. Ištrauki iš rankinės kelnes, kas tau
negerai, kad vis dar apie jas galvoji?
Atsidūsti:
- Supranti, iš tiesų noriu timpių.
Tačiau iš tikrųjų tau reikia orgazmo, liepiu tau jas pasima
tuoti. Tu valiūkiškai nurausti, trinkteli durys, kažkas murma
susirasti kambarį, bet mes jį radome, turime šitą kabiną, tu
nusitrauki kailiu apkraštuotus batus ir atsisegi džinsus, jie
tokie aptempti, kad kartu su jais vos nenusitrauki kelnaičių.
- Ateik čia.
- Džo, tyliau.
Mosteliu tau prieiti arčiau. Esi vylinga, tad ateidama vėl
užsitrauki džinsus ir net užtrauktuką. Pasižiūriu į tave, o tu
pasižiūri į mane, tūpteli ir siekteli mano diržo sagties, bet ne.
Tvirtai sugriebiu tave už rankos.
- Atsistok.
246
TU
Tu atsistoji. Atsegu tavo kelnes, tu žingteli arčiau, pasi-

muistai ir padedi man jas nutraukti, išrengiu tave, sviedžiu
džinsus ant veidrodžio ir pagaliau, Macys Jaunų kekšių sky
riuje Kalėdos ateina anksčiau. Paragauju tavęs. Laižau tave.
O kai baigiu, tu baigi iš visų plaučių.
Dievinu apsipirkinėti.
Seksas praskaidrina protą ir orgazmas tau tinka. Išeiname
iš persirengimo kabinos ir tu nutari padovanoti mamai kel
nes, kurias ketinai grąžinti - žinojau, kad ausinių nepirksime.
Tvirtai laikai mane už rankos, eskalatoriumi nusileidžiame
keturis aukštus ir tu nebenori dairytis po parduotuvę. Muzi
ka prityla ir užgroja „Linksmų Kalėdų“ - mano mėgstamiau
sią liūdną šventinę dainą. Paklausi, ką veiksiu per šventes, at
sakau, kad dirbsiu, savaime suprantama, o tu pasakai, kad
turėsi susirasti darbą. Nusivedi mane į vyriškų kepurių sky
rių ir išrenki raudonai žalią vilnonę baisybę. Nusipurtau ją.
- Galbūt įsidarbinsiu čia, —nusišypsai. - Galėtum ateiti
aplankyti mane per pertraukas.
- Ar tau tikrai reikia darbo?
Užuot atsakiusi, paimi raudoną medžioklinę kepurę, pa
našią į tą, kurią „Rugiuose prie bedugnės“ dėvėjo Kolfildas, ir
pasižiūri į mane.
- Prašau? Tai beveik mėgstamiausia mano visų laikų knyga.
Negaliu atsisakyti ir myliu tave už tai, kad knygos neįvar
diji. Užsidedu kepurę, o tu prikandi lūpą.
- Žavinga.
Dėvint šią absurdišką kepurę sunku priversti tave rimtai
reaguoti į mano žodžius, bet aš pamėginu:
* Originalus dainos pavadinimas „Have Yourself A Merry Little Christmas“.
247
CAROLINE KEPNES
- Rimtai, Beke, ar tau reikia darbo?

- Atrodai pernelyg viliojamai, - sucypi tu ir išsitrauki te
lefoną. - Vieną nuotrauką, Džo. Privalai man leisti tave nu
fotografuoti.
- Tik nesugalvok įdėti jos į feisbuką.
- Tu neturi feisbuko, kvailiuk, - atsakai. - Nusišypsok.
Nufotografuoji mane, grąžinu tau kepurę, o tu imi raustis
rankinėje ieškodama kredito kortelės.
- Beke, - ištariu. - Neprivalai pirkti man kepurės, kurios
niekada nedėvėsiu. Garbės žodis. Ar tau reikia darbo?
- Žinau, kad neprivalau jos pirkti, - sakai. - Bet noriu.
Dabar Kalėdos, tad leidžiu tau nupirkti man kepurę ir pa
sakau ją dėvėsiąs tik su viena sąlyga.
- Kokia tik panorėsi, - atsiliepi ir nuostabiai moki susi
telkti tik į vieną dalyką.
- Pasakyk, kad sutiksi dirbti knygyne.
- Taip! - apsidžiaugi ir apkabini mane.
Duosiu tau viską, ko tik nori, viską, ko tau reikia, bučiuoji
mane taip švelniai, į kaklą, j lūpas. Sušnibždi mano vardą -
Džo - ir visi einantys pro šalį tikriausiai mano, kad ką tik
susižadėjome.
Vėliau tą dieną į darbo pokalbį ateina Itanas. Nedrįstu jam

pasakyti, kad vieta jau užimta. Jis primena žiurkėną ir elgiasi
draugiškai lyg šunytis, jo vieta ne knygyne, o gyvūnų prie
glaudoje. Daug kalba, o aš tuo tarpu patikrinu tavo elektro
ninį paštą ir pamatau, kad paskambinai Persikei papasakoti
apie mūsų apsipirkinėjimo išvyką ir savo naują darbą. Ji at
rašė:
248
TU
Mieloji, tikiuosi, negrauži savęs už pasijodinėjimą

Target. Nepamiršk: truputis pasileidimo nepaverčia
tavęs kekše. Mažute, tu pasielgei visiškai žmogiškai!
Tik prašau, elkis sujuo švelniai, dirbti kartu tikriau
siai nėra gera mintis. Galbūt būtų geriau, jei įsidarbin
tum studentų miestelyje?Šiaip ar taip, visa ko geriausio,
Persike.
Persikės žinutė išblaško iš Macys parsineštą jaudulį. Kas,
jei persigalvosi? Kas, jei pradėsime kartu dirbti ir nesutarsi
me? Kas, jei laisvais nuo darbo vakarais norėsi leisti laiką su
merginomis, o aš daugiau niekada negausiu progos eiti su ta
vimi apsipirkti? Itanas niekada nepaliktų manęs ant ledo; jis
atsinešė tris gyvenimo aprašymo kopijas.
- Atrodai be galo užsiėmęs, Džo, - pareiškia žvaliai. - Jei
nori, galėčiau grįžti kiek vėliau! Esu laisvas visą dieną!
Pasinaudoju proga gauti daugiau laiko. Nežinau, ar įsteng
čiau susidoroti su iš jo trykštančia energija.
- Kokios penkios knygos tau patinka labiausiai?
Jis nusišypso taip, lyg būčiau ką tik pasakęs, kad Kalėdų
Senelis tikras, o aš perskaitau tavo atsakymą Persikei:
Mes buvome Macys, ne Target, taigipadoriau... Ti
kiuosi. Ir tu teisi, žinau, kad neturėčiau dirbti knygyne.
Ribų tikrai nejaučiu. Kodėl tu visada tokiaprotingaR
Pertraukiu „Žiedų valdovo“ analizę įpusėjusį Itaną:
- Atsiprašau, Itanai. Luktelk dar minutėlę.
- Neprivalai atsiprašinėti! - išdainuoja jis. - Tu - šefas!
Jis viską užbaigia šauktuku, tad sunku suvokti, kodėl jo
mėgstamiausia knyga yra „Amerikos psichopatas“.
- Mėgstu gerai išsigąsti! O tu, Džo?
249
CAROLINE KEPNES
Aš teikiu pirmenybę grožinei literatūrai, jis vizgina uode

gą, o aš atnaujinu tavo įeinančius laiškus ir atidarau Persikės
atsakymą:
Mieloji, tu man tiesiog rūpi! Nepamiršk: ribos!
Be toyjaučiuosi taip, lygjau visą amžinybę nebūčiau
tavęs mačiusi.
Padedu telefoną į šoną ir tyliai padėkoju tavo mamai už
tai, kad apmoka sąskaitą. Itanas vis dar šneka apie žiurkėną
iš „Amerikos psichopato“. Pliurpia, kikena ir kas, po velnių,
jis toks?
- Knygas tiesiog dievinu, - spygčioja jis. - Apie jas galė
čiau kalbėti iki paryčių! Štai kodėl taip sunku netekti darbo
ir merginos. Pasiilgstu pašnekesių. Man patinka kalbėtis!
Itanas - vienišiausias, labiausiai depresiją keliantis mano
kada nors sutiktas žmogus, bet tuo pat metu jis mane gelbsti.
Ir jis tobulas, tiksliai tai, ko man reikia. Tau jis nepatiks, o aš
šalia jo atrodysiu būtent tai, ko reikia. Nusišypsau.
- Taigi, Itanai. Ar gali dirbti savaitgaliais?
- Žinoma! - cypteli jis, visai kaip koks žiurkėnas. - Galiu
dirbti bet kada!
Mums atsistojus pamatau, kad jis beveik pėda žemesnis už
mane. Turi pleiskanų ir lydimas durų link lydosi iš dėkingumo.
- Žinai, Džo, visada jaučiau, kad gausiu tokį smagų darbą!
Garbės žodis, finansų magistrantūra buvo mano tėčio mintis.
Ne mano!
- Ką gi, puiku, Itanai, tikrai puiku, - atsakau ir ribų ne
jaučia tik jis. - Turėtum eiti atšvęsti, išgerti alaus.
- Aš kaip ir negeriu, bet galbūt į savo becukrį Dr Pepper
įsipilsiu truputį romo! - šūkteli jis.
250
TU
Žiūrėdamas, kaip jis nueina gatve, jaučiuosi išdidus tarsi

mokytojas. Šiandien padariau gerą darbą.
Tu atsakai Persikei ir palinki linksmų švenčių saulės ato
kaitoje. Parašai tikriausiai liksianti mieste, nes kelionė į Nan-
taketą labai brangi, o ji atrašo:
Mieloji, jei tau reikiapaskobs, žinai, kad ašpasiruošusi...
Atsakai tvirtai neigiamai, o Persike išvažiuoja susitikti su
šeima Šv. Barte, kur tepsis savo groteskišką kūną kremu nuo
saulės ir galvos apie tave. Galbūt sutiks vietinę merginą, įsi
mylės ir paliks tave ramybėje. Parašau tau, kad pradedi rytoj,
o tu iškart atsakai:
© Taip, šefe.
Vėliau tą vakarą paskambini norėdama pasitikslinti, kada
pradedi. Papasakoju tau apie Itaną ir tu iš pradžių sutrinki:
- Maniau, kad darbą gavau aš.
- Na, per šventes darbo visada daugiausia, Beke.
- Ar tai reiškia, kad gausiu mažiau valandų?
- Tai reiškia, kad retsykiais vienu metu turėsime laisvąvakarą.
Tu supranti ir pritildai balsą:
- Ar tu jau seksualiai prie manęs priekabiauji?
Aš nenusijuokiu.
- Taip, panele. Tikrai taip.
Esu tikras genijus, o Persike gali atsipisti, nes mes toliau
kalbamės lyg vaikinas su mergina. Papasakoju tau daugiau
apie Itaną ir tu nusijuoki.
- Jis visiška Blaitės priešingybė, - pasakai. - Ji išbraukia
šauktukus iš visų apsakymų. Iš tikrųjų.
- Po velnių, - atsakau. - Įdomu, kas nutiktų, jeigu jie atsi
durtų vienoje patalpoje.
251
CAROLINE KEPNES
- O, Dieve, - atsiliepi ir suprantu, kad ką tik atsistojai. -

Privalome tai padaryti.
- Beke.
- Privalome juos suvesti.
- Šitas vaikis toks nekaltas, - ištariu. - Nemanau, kad
įstengčiau užsiundyti ant jo Blaitę.
- Garbės žodis, Džo, - atsakai tu. - Galbūt Itanas yra kaip
tik tai, ko Blaitei reikia. Ir atvirkščiai. Turiu omeny, priešin
gybės traukia, supranti?
- Ar mes - priešingybės?
- Dar pamatysim, - atsakai ir pradedame kalbėtis apie
indų virtuvę ir muziką, tai vienas iš tų pokalbių, kurie liejasi
savaime ir yra įmanomi tik po persirengimo kabinos.
Galiausiai padedame ragelius ir aš nusiunčiu tau Itano
kontaktus, Blaitei. Parašau:
Linksmų Kalėdų!
Tu atrašai:
Būtinai. ©
27
man patinka Dirbdamas su tavimi vėl

, k a i e s i Ša l i a .
pamilau pono Mūnio knygyną. Mes - žavi pora, gerai vie
nas su kitu derame ir tau patinka, kai kas nors tai pasako.
Pasimatymų nebėra. Esame tik mes. Ateini prieš praside
dant pamainai ir pasisveikindama pabučiuoji mane. Be-
siruošdamos tėvystei nuobodžios, proziškos poros įsigyja
šunį, bet mes kartu turime ištisą knygyną. Dalijamės dar
bus, juokiamės iš klientų, žaismingai ginčijamės, kokią mu
ziką paleisti, ir esame viena iš tų šešto dešimtmečio porų,
labai seksistinė, nes vadovauju aš ir tau taip patinka. Žaidi
su manimi kasdien apeidama taisykles ir gyveni tam, kad
mane paerzintum. Mes noriai juokiamės. Atsinešu į darbą
Houldeno kepurę, tau nematant užsidedu, ir išvydusi mane
prapliumpi juoku.
- O, Dieve, Džo, privalai leisti man ją atimti.
Žaismingai nuveju tave.
- Negali atimti mano Houldeno Kolfildo kepurės!
Tu nusikvatoji.
- Ne, bet galiu išleisti tave į pasaulį su tuo daiktu ant gal
vos. Akivaizdu, kad ją išrinkdama aiškiai nemąsčiau.
253
CAROLINE KEPNES
Man patinka užuomina apie Jaunųjų kekšių skyriuje pra

leistą laiką ir aš leidžiu tau pačiupti kepurę. Net nenuėmiau
nuo jos etiketės ir tu nudžiungi ją pamačiusi.
- Dabar galiu nupirkti tau ko nors dar geresnio.
Negaliu patikėti, kad jaučiuosi taip sentimentaliai ir paky
lėtai, bet atrodo, kad pasaulis mano pusėje; Mūnio knygyne
tvyro džiaugsmas!
Itanas su Blaite vaikšto į pasimatymus, tai yra visiškai
nuostabu, ir aš einu gulti galvodamas, kaip apsirengusi rytoj
ateisi į darbą ir kada mūsų tarpusavio trauka pasieks aukš
čiausią tašką ir virs dulkinimosi maratonu lovoje, kurią tau
surinkau. Seksu dar neužsiimame, nes tu sakai, kad mūsų
santykiai ypatingi. Taip ir yra.
Kiekviena diena yra Kalėdos ir šiandien pasirodai vilkėda
ma nepadoriai apkritusį pilką megztinį, apnuoginantį vieną
petį ir paverčiantį tavo raktikaulį pasistoti verčiančiu porno
grafiniu kadru. Kramsnoji morkytes.
Liepiu tau eiti namo ir persirengti.
Kalbi pilna burna:
- Niekada nesakei, kad turime aprangos kodą.
- Jis numanomas.
- Iš ko? - pašmaikštauji. - Apdribusių Itano bliuzonų?
- Nusiramink.
- Aš rami, Džo. Tiesiog prašau papasakoti man apie šitą
aprangos kodą.
- Galvok apie tai kaip apie koledžą. Į paskaitas taip apsi
rengusi neitum.
Tu numeti morkytes ant prekystalio. Susikryžiuoji rankas.
- Aš atėjau iš paskaitos.
*5 4
TU
- Tiesiog prisidenk, - pareiškiu ir noriu pasakyti, kad bū

tent todėl tavo bendramoksliai jaučiasi turintys leidimą tave
dulkinti.
- Ką prisidengti? - paklausi, dabar noriu užversti tave ant
prekystalio ir pamokyti. Turi rimtą tėtušio kompleksą, Beke.
- Prisidenk raktikaulį.
- Na, tada gal galiu apsirengti tavo bliuzoną?
Leidžiu tau pasimatuoti juodą mano bliuzoną, tu paskęsti
jame, o aš norėčiau suimti tave už raktikaulio, nusivesti prie
F-K lentynų, prie kurių nuėjai pirmą kartą čia užsukusi, kai dar
net nežinojai, ko ieškai (manęs), ir galiu tai padaryti, nes aš bo
sas, o tu nori, kad tai padaryčiau, bet aš taip nesielgsiu. Man pa
tinka, kaip labai dabar šito nori, viskas taip ir liks, tad papurtau
galvą, mosteliu nusivilkti bliuzoną, tu kuitiesi ir dejuoji, trau
ki bliuzoną per galvą, tavo kekšiškas megztinis pasikelia kartu,
kažkoks iškrypėlis informacinių knygų skyriuje spokso į tave,
tad ištiesiu ranką, suimu tavo megztinį ir trūkteliu jį žemyn.
Tu krūpteli, sušnypščia radiatorius, o „Hanos ir seserų“
garso takelis pripildo knygyną senų instrumentinių meilės
dainų. Atnešei man kavos, nes esi gera mergaitė, ir paduodi
man bliuzoną. Paimu jį ir atsisėdu ant taburetės už kasos apa
rato, tu koketuoji su manimi, o tas iškrypėlis vis dar spokso,
turiu juo pasirūpinti.
- Grįžusi, - ištariu pakeltu balsu, - verčiau jau dėvėk lie
menėlę.
Tu nurausti ir stengiesi nenusišypsoti, užsimeti savo trum
pą paltuką, griebi atsitįstą šūdniekių pilną krepšį ir linkteli.
- Kokios spalvos?
Jau tikrai greitai dulkinsimės ir aš gūžteliu:
*55
CAROLINE KEPNES
- Išsirink pati.
- Raudonos?
- Gerai.
- Juodos?
- Eik, - atsakau, pasižiūriu į iškrypėlį ir šaltai kreipiuosi į
jį: - Ar jums reikėjo pagalbos, pone?
- Em, ne, tiesiog dairausi.
- Ką gi, jeigu jums reikės pagalbos, aš čia, - atsakau.
Atsakęs išjungiu „Haną ir seseris“, uždedu Beastie Boys ir lau
kiu, kol grįši, o tu grįši, nes tau patinka čia, su manimi, ir ar jau
minėjau, kad tai buvo geriausia mintis pasaulyje? Per pirmą tavo
pamainą įvyko arogantiška katastrofa, sumovei visus pardavi
mus, paskaičiuodavai tai per daug, tai per mažai, ir vilkėjai savo
suknistą Brauno universiteto bliuzoną, tarsi būtum norėjusi, kad
visi žinotų, jog esi aukščiau šitokio šūdo. Liepiau tau bliuzonų ne-
bevilkėti ir tu išraudai lygburokas, nes supranti, kada elgiesi kaip
pasikėlus bjaurybė. Iškrypėlis iš informacinių knygų skyriaus pa
klausia, ar pas mus yra tualetas, atsakau griežtai, kandžiai:
-Ne.
Išeidamas jis neatsisveikina, pasinaudoju proga nusileisti į
apačią ir greitai pasmaukyti, nes dirbdamas su tavimi ir lauk
damas, kol grįši, kad galėčiau tave užuosti, jaučiuosi susijau
dinęs lyg supistas aštuntokas, gavęs pasileidusią pavaduojan
čią mokytoją.
Suzirzia mano telefonas, tu greitai parašei man:
Tuk tuk
Pridedi nuotrauką, joje tu su raudona liemenėle, tada pa
rašai vėl:
Ar šita darbo vietai tinkama?
256
TU
Aš atrašau:
Ne
O sausis yra didžiausio štilio mėnuo pasaulyje ir galėčiau
visą dieną likti apačioje apžvelginėdamas liemenėles, tu tai
žinai ir iškart atrašai:
Tuk tuk
Aš sumaigau:
Taip?
Štai ir vėl tu, be veido, tik tavo papai, sukišti į rausvą nė
riniuotą liemenėlę, tavo speneliai sukietėję, galvoji apie mane,
aš nebeįstengiu susilaikyti ir baigiu, o tu parašai vėl:
?
Savo penio tau šitaip neduosiu, pradedi tai suprasti ir at

siunti dar vieną nuotrauką. Be liemenėlės. Ir aš duodu tau tai,
ko nori. Parašau:
Bloga mergaitė. Eikš čia. Dabarpat.
Atrašai žaibo greičiu:
Taip bose
Be skyrybos ženklų, tiesiog „taip“, visuotinis eufemiz
mas, reiškiantis i š d u l k i n k m a n e d a b a r , ir „bose“, vi
suotinis eufemizmas, reiškiantis a š p a k l u s t u , aš užlekiu
laiptais ir surandu Paulą Foks, kurią atseit skaitau kaskart
tau pasirodžius, išjungiu Beastie Boys ir paleidžiu Beck —da
bar tai mums įprasta, mūsų bendras pokštas, esame pora,
turinti slaptų dainų, knygų, įvaizdžių ir patiekalų žodyną, -
tau sugrįžus beveik laikas užsidaryti, o aš jau ištisas dienas
netikrinau tavo elektroninio pašto, štai kaip labai esi mane
įsižiūrėjusi, tu nusimeti paltuką ir vilki sukruštus nėrinius,
permatomą palaidinę, ir nusišypsai man.
257
CAROLINE KEPNES
- Ar tai tinkama?
Užverčiu Paulą Foks, pradeda groti Beck daina „Sekso
įstatymai“ - odė antrankiams ir nelogiškai puikiam pasidul-
kinimui. Mes su tavimi sukursime savo dainą, pasisuku taip,
kad stovėčiau veidu į tave, durys neužrakintos, ant jų kaban
tis ženklas skelbia „Atidaryta“, o gatvės tuštėja (pirmadienis
sausį), „Hana“ buvo įžanga, žinutės —pirma bazė, tu žingteli
truputį arčiau, aš truputį praskečiu kojas, o tu stovi ant savo
palto avėdama „išdulkink mane“ batus, nebesivaldau ir pa
lūžtu.
- Vėluoji. Tuoj užsidarome.
- Atsiprašau, bose. Kada užsidarome, bose?
- Dabar.
-Aha?
- Aha, - atsakau.
Esu kietas kaip akmuo, o tu tikra kekšė, po sijonu kelnai
čių nemūvi, pakreipi savo galvelę, suki ant piršto plaukus ir
tiesiog nuostabu, kaip gali užvesti visiškai bendriniai dalykai:
pusnuogė mergina knygyne, siekianti saldainio, kramtanti jį,
iš lėto, be garso maldaujanti, kad ją padarytų.
- Na, galbūt galėčiau tau padaryti ką nors kita, - subur-
kuoji.
Aš nepritardamas papurtau galvą ir mosteliu tau prieiti da
barpat, tau iš burnos kyšo saldainis, uždedi rankas man ant
kelių, palinksti ir prikiši saldainį man prie burnos.
Aš atsikandu. Pagaliau.
28
ką t ik pir m ą kartą tave išdulkinau, bet tai nebuvo ge

rai ir amžinai nesitęsė, o tu neklykei. Kur atsidūrus tavyje
dingo Macy’s apėmusi aistra? Ir ką reikėtų kaltinti dėl greito
pasidulkinimo? Galbūt tai, kad nebuvome persirengimo ka
binoje ar priešais atvirą langą? O gal mane? Ar buvau perne
lyg išalkęs tavęs? Pernelyg skubėjau? Per stipriai tave laikiau?
Galbūt geriau moku tave laižyti, nei dulkinti, tai siaubinga ir
nesąžininga galimybė. Padarėme tai tik kartą. Ar gausiu dar
kartą? Ar norėsi tai padaryti vėl?
Tu nenori. Atsigaudama narve ant grindų tu nevibruoji.
Guli ant manęs ir glostai man plaukus, tavo veido nematau,
bet tavo rankose ir gailesčio kupinuose prisilietimuose jaučiu
nusivylimą. Tavo pirštų pagalvėlės tapšnoja mane, negaliu ta
vęs paleisti, nes tikriausiai atbula nuslinksi nuo manęs ir man
teks pasižiūrėti tau į veidą, o to aš tikrai negaliu. Atlaikiau
gal aštuonias sekundes. Devynias. Perkratau viską mintyse ir
nesuprantu, kaip tai nutiko. Galbūt per daug smaukiausi, gal
būt tu per daug mane erzinai, o galbūt turėjau užrakinti duris.
- Ne, - pasakei. - Su atrakintomis durimis ir ženklu „Ati
daryta“ labai užveda, tiesa?
259
CAROLINE KEPNES
Turėjau būti su tavimi atviras ir pasakyti, kad saugumo

trūkumas tik vers mane nervintis. Tačiau nenorėjau tavęs nu
vilti ir norėjau atiduoti pirmenybę tavo poreikiams. Tu norė
jai užsiimti tuo už prekystalio, bet aš atsisakiau.
- Eime į apačią.
- Tikrai? —ištarei ir buvai apkvaitusi. Tikrai buvai. Esu
tuo tikras.
Nusileidome į apačią (mano mintis, turiu raktą, esu bo
sas), aš atrakinau narvą, liepiau tau eiti vidun, tada užraki
nau, o tu nusišypsojai, paliepiau tau nusimauti sijoną ir tu
paklusai (aš - bosas), kelnaičių nemūvėjai, liepiau tau liesti
save ir tu lietei, o aš mintimis mėginau priversti Beck sušiktai
užsičiaupti. Tu norėjai muzikos, taigi palikau jį ramybėje (aš -
bosas, ir man leidžiama kartais tave pamaloninti). Stovėjai
viena ranka laikydama narvo duris, o kita pamažu save malo
ninai, aš pradėjau nusirenginėti, stebėjai mane, vieną akimir
ką šypsodamasi, o kitą - įdėmiai ir pasiruošusi. Liepiau tau
maldauti ir tu maldavai įeiti, aš nusimoviau kelnes ir tu matei,
kaip labai norėjau įeiti, aš liepiau tau atsiklaupti, tu atsiklau
pei ir ištiesei į mane ranką (aš - bosas, man leidžiama kartais
tave pamaloninti), o aš atrakinau narvą ir įėjau. Paėmei mane
į rankas, į burną, visą laiką žiūrėjai į mane ir žinojau, kad
laikas tave išdulkinti, leidau tau suprasti, kad jau laikas, o tu
šokai ant manęs, gyvuliškai, apsižergei mane ir paliepei gultis
(aš - bosas, ir man leidžiama kartais tave pamaloninti), o tada.
O tada.
O tada atsidūriau tavyje ir baigiau. Susimoviau. Baigiau
taip greitai ir smarkiai, tu iš pradžių nieko nesakei ir elgei
si taip, lyg nenorėtum, kad padėčiau tau baigti, tiesiog aki
260
TU
mirksniu persijungei j plaukų glostymo nuotaiką (supistai

netinkamą nuotaiką) ir tyliai pasakei:
- Nesijaudink, Džo. Aš geriu kontraceptines.
Tą akimirką tavęs ir to, ką galėtum man padaryti ar nepa
daryti, bijojau labiausiai, nes tą akimirką suvokiau, kad bo
sas esi tu, ne aš, ir kartais panorėjusi gali mane pamaloninti.
Galiausiai atsistoję abu jautėmės alkani ir apsvaigę, viršuje,
ties prekystaliu, stovėjo pagyvenęs vyriškis, jis pasižiūrėjo į
mus - tave, vilkinčią liemenėlę, ir mane, visą apsirengusį, ir
nusišypsojo:
- Pasilinksminkit, vaikai. Ateisiu kitą kartą.
Jo žodžiuose, seno vyro akyse ir malonume matyti mus
jaunus, kvaitinančius ir gyvus, buvo kažkas mirtinai neseksu
alaus, antiklimatiško ir triuškinančio. Tą akimirką jis patyrė
daugiau pasitenkinimo, nei mums suteikė pirmas pasidulki-
nimas, negalėjome to nesuvokti, tad nenustebau, kai pasakei,
kad turėtum eiti aplankyti Persikės, nes ji pastaruoju metu jau
tėsi tikrai prislėgta. Nenustebau, kad nepasiūlei eiti į tavo lovą
ir vėl pasidulkinti. Pasirodžiau niekam tikęs, o tu esi bosas.
Tačiau šis tas mane stebina. Parašei man kitą dieną, visos
dienos net neišlaukei:
Sveikas, Džo, šiandien negaliu ateiti. Atsiprašau!
Tas šauktukas buvo mūsų pabaigos pradžia ir tau atrašy
damas padariau klaidą:
Gerai!
O tada, užuot pasimačiusi su manimi, sutarei susitikti su
Line ir Čana.
Tu: Pasiilgaujūsų, merginos. Turiu skubią sesiją su daktaru
Nikiu, betgal norit vėlyvų priešpiečių ir / į laimingą valandą?
261
CAROLINE KEPNES
Čana: Kas čia?Cha cha. Taip. Žinoma.

Line: Aijau supižama ir nusiteikusi „Nusivylusioms namų
seimininkėms“. ® Išgerkit vieną už mane!
Taip viskas ir baigėsi, tiesa? Iš tikrųjų baigėsi, nes, užuot
susitikusi su manimi, tu pasirinkai susitikti su psichinės svei
katos specialistu ir draugepasikalbėti apie mane. O kai mergi
nai labiau patinka kalbėti apie tave, o ne su tavimi, na, mano
patirtis sako, kad tai galas. Taigi ketinau sušiktai nusižudyti,
nužudyti visus knygyne, išimti Eriko Karmeno kompaktą ir
sutraiškyti jį į šipulius, nes nustojau tikėti savimi ir mūsų
ateitimi. Atrašau tau, apgailėtina:
Gerai!
Gerai, kad žinojau, jog tuoj nušoksiu nuo proto, nes su
stabdžiau kompaktą - kartais geriausias garsas yra tyla, - at
sisėdau ant taburetės ir pradėjau svarstyti išsikastruoti, kaip
tas iškrypėlis iš „Mažų vaikų“, bet neprabėgus nė penkioms
sekundėms tu man atrašei:
Tačiau ką veiki šįvakar?©
Ir viskas vėl stojo į savo vietas, nes tas šypsniukas buvo
tavo prasivėrusi drėgna putytė, žinanti, kad galiu duoti dau
giau. Ir aš vėl pasijutau gerai. Dabar tapo aišku, kad pas psi
chiatrą eini kalbėti apie savo problemą: tai, kad seksu labiau
mėgaujiesi turėdama publikos. O su Čana susitiksi, nes buvai
užsiėmusi su manimi, o ji buvo išvažiavusi atostogų, ir tu
nori papasakoti jai apie Macys patirtą geriausią oralinį sek
są gyvenime. Tas šypsniukas buvo tavo būdas pasakyti, kad
daugiau kartu nedirbame. Dabar mes dulkinamės. Liepiau
tau septintą ateiti pas mane ir tu atrašei:
Pasimatysim septintą!
262
TU
Dvylika minučių po septintos suvokiau, kad žvakės pra

keiktos. Penkios mažos votyvinės žvakės, kurias nupirkau
Pier i, nes kažkodėl nepamiršau vieno kadaise į knygyną už
sukusio vyruko. Jis atrodė įdomus, toks, su kokiu galėčiau
draugauti, jei ieškočiau draugų. Kad galėtų išsitraukti kredi
to kortelę, jis numetė ant prekystalio sunkų maišą ir atsiduso:
- Sušiktos žvakės. Moterys ir žvakės, tiesa?
- Tiesa, - atsakiau ir nesuvokiau, kad jo žodžiai man įstri
go ir pasikvietęs moterį visada užžiebsiu žvakių, nes kažkoks
užguitas vyrelis sau perka Tomą Klensį, o sekso neduodan
čiai žmonai —žvakes.
Kas priverčia mus tapti tuo, kas esame? Kas mus sugadina
ir kaip? Neturiu supratimo, bet žinau, kad dvylika minučių
po septintos į tas žvakes ir mažas apgailėtinas kvapias kiek
vienos iš jų liepsneles pradėjau žiūrėti su apmaudu. Pica at
šalo, o vynas, kurį nupirkau - nekenčiu vyno - kas akimirką
darėsi vis šūdinesnis. Negalima leisti vynui kvėpuoti taip il
gai ir žinojau: tu neateisi, tik laiko klausimas, kada palik
si mane ant ledo, ir tikrai: keturiolika minučių po septintos,
kai sėdėjau už stalo - stalo, kurį namo partempiau ir laiptais
aukštyn užvilkau būtent šiai akimirkai, - tu parašei:
Tik nepradėk manęs nekęsti, bet neateisiu ®
Šitas šypsniukas yra tavo uždaras kūnas, nusuktas žvilgs
nis ir atsiribojimas nuo visko, kas susiję su manimi ir mumis,
man nereikia skaityti tavo pašto, kad žinočiau, jog negaliu
dėl visko apkaltinti Persikės, nes ji nėra nesivaldantis kuilys,
tai aš, pridėjau į vazelę tau skirtų Twizzlers, Beke. Paimu ją ir
sviedžiu į sieną, į gobeleną, kurį nusipirkau iš mano gatvėje
gyvenančios senos moters, kad paslėpčiau sienoje žiojinčią
263
CAROLINE KEPNES
skylę ir tu mano namuose jaustumeisi jaukiau. Vazelė neį

skyla, tiesiog atšoka ir nukrenta ant sofos, o aš tikriausiai esu
geibiausias glebus pimpis pasaulyje. Neįstengiu net sudaužyti
vazelės, metuosi žvakių link, bet nenoriu visko padegti. Tu
čia buvai ir vis tiek mane išdulkinai. Negaliu suversti kal
tės šitai vietai, vazelei, Ttvizzlers ar geltonai policijos „stop“
juostai ant dušo užuolaidos, tad nuleidžiu delną ant žvakės,
liepsna karšta, man peršti odą, jei galėčiau, pasidegčiau penį,
bet abu žinome, kad esu sukruštas nugeibėlis. Neturiu tam
kiaušų. Svylančios mėsos tvaikas nustelbia šaltą picą ir gerai,
kad nešvaisčiau pinigų gėlėms.
29
pa pa sa k o siu tau Šį t ąapie savižudybę, Beke. Jeigu ke

tinčiau —nors neketinu - nusišauti, pasikarti ar paskutinį-
kart pasiplaukioti, dabar kaip tik tinkamas laikas. Tu išmetei
mane iš galvos, praėjo jau penkios valandos ir vienuolika die
nų nuo tada, kai atėmei mūsų meilę, nė viena mūsų daina ne
skamba, nes jie niekada nematys mūsų stovinčių iš tokio didžio
aukščio ir ne, rytoj tu vis dar manęs nemylėsi, nes apskritai
niekada nemylėjai. Nesu Bobis Šortas ar (tikrasis) Bekas, o tu
nenori su manimi nepaklusti visiems sekso logikos įstatymams,
nesi vėl įsimylėjusi ir nenori mėgautis, mėgautis, mėgautis. Bai
giau tavyje ir kito karto tu nenori. Daugiau niekas nebedžiu-
gina, net pagerinti Bendžio tvytai:
Koksas. Nes išsimiegosiu numiręs. #kokakola #chacha
- Atsiprašau, bet gal padėsi telefoną ir pasižiūrėsi į mane, —
irzliai pareiškia pasikėlusi sena kekšė.
Paspaudžiu „skelbti“ ir pasiūlau pagalbą. Kalė suloja:
- Pasakiau, kad maišelio nereikia. Atsinešiau savo.
- Tuo geriau jums, —atkertu, suglamžau popierinį maišelį
ir išmetu jį į šiukšliadėžę tiesiog tam, kad parodyčiau, kas
čia bosas, o Itanas atsidūsta, atsiprašo jos ir ištraukia maišelį
265
CAROLINE KEPNES
iš šiukšliadėžės. Štai j ką pavirto mano gyvenimas, Beke: aš,

Itanas ir krūva knygas perkančių subingalvių.
Su Itanu praleidžiu ištisas dienas ir geriau jį pažinti tikrai
nelengva, ypač dabar, kai nebegaliu apie jį pasakoti tau. Pasi
skundei garsiai veikiančiu darbuotojų tualeto ventiliatoriumi
ir vertei mane jį pakeisti, taip elgtųsi bet kas, tačiau Itanas va
dina jį „garso mašina“ ir aiškina, kad garsas jam netrukdo. Ši
tas vaikis beveik hermafroditas, lyg kokie aseksualūs 1992-ųjų
CK One kvepalai. Nė neklausęs žinau, kad jis moka visus „Pri
versiu tave prakaituoti“ žodžius ir šokinėdamas, plodamas ir
(garsiai) skaičiuodamas šokių aikštelėje jaustųsi lyg namie. Jis
visaip kaip netinkamai agresyvus ir sulaukęs keturiasdešimt
vienerių atrodo išvargintas ryškiai spalvoto, Riko Dyso įgar
sinto gyvenimo paieškų. Jo galima gailėtis arba užpulti ir pa
vogti piniginę. Jis tarsi lakmuso popierėlio įsikūnijimas, pusė
klientų atsako į jo šypseną, o kiti beveik piktai nužvelgia, nuo
lat jam kartoju, kad turėtų dirbti senelių namuose, ir sakau
tai nuoširdžiai. Jis galėtų didžėjauti per šokių vakarėlius žmo
nėms, sėdintiems neįgaliųjų vežimėliuose ar prikabintiems
prie gyvybę palaikančių aparatų. Jo absoliutus, visiškas ir tra
giškai įsišaknijęs troškimas grąžinti seniai prabėgusius laikus
galėtų vėl pažadinti kibirkštį žmonėse su kreivais, ramunėlių
arbatos spalvos peniais ir tingiomis, ištampytomis vaginomis.
- Malonaus skaitymo, ponia!
—Itanai, neprivalai į visas kreiptis „ponia“, —pasakau. —
Kai kuriems žmonėms tiesiog pamoji arba pasisveikini.
Jis neklauso, nesimoko ir nenusileidžia, o man prade
da trūkti kantrybės jam, gyvenimui, žmonėms. Nebeturiu,
ko trokšti ir apie ką svajoti. Pažiūrėjus į jį verčia vemti, nes
266
TU
jis toks taktiškas, kad apie tave visiškai neužsimena. Nesidi-

džiuoja prieš mane savo santykiais ir apie Blaitę pasakoja taip
mažai, kaip tik įmanoma, tad šalia jo atrodau vertas pasigai
lėjimo. Teturiu sušiktą prisiminimą apie mūsų greitą sueitį,
aštuonias sekundes, kurias buvai lyg beždžionėlė įsikibusi į
mano pimpį. Kiekvieną dieną Macy’s aistra vis labiau vėsta, o
laikui bėgant prisiminimai apie seksą pasmerkti nublankti ir
nusilpti. Pasakei Čanai:
Tiesiog vėlpasinėriau per giliai, per greitai.
Tavo vėl mane įskaudino ir viskas amžinai ritasi pakalnėn.
Dienas pradedu nuo priplėkusių dribsnių ir ką tik suplėšy
tų džinsų, kuriuos pamiršau išskalbti, kurių neskalbsiu; tu
ant jų sėdėjai. Metro važiuoju į darbą ir knygos man nerūpi,
nes tu jų nelieti. Nuožmiai tikrinu tavo elektroninį paštą. Tu
gyveni toliau ir man nerašai. Krapštau šašą ant nusideginto
piršto. Nenoriu, kad jis sugytų, noriu šito skausmo ir dras
kau pirštą, kuris tau taip patiko tą naktį arklių traukiamoje
karietoje. Iš mano piršto sunkiasi pūliai, kraujas ir skausmas,
kaip iš visko mano gyvenime. Jei Itanas dar vieną sukruštą
kartą pasakys, kad turėčiau nueiti pas gydytoją ir paduoti į
teismą kavinuko gamintoją - turėjau greitai ką nors sugalvo
ti, naujokui už prekystalio nepapasakosi, kad pasidegei pirštą
paliktas merginos, —na, jei Itanas neužsičiaups, gaus į snukį,
nepaisant pūlių ir viso kito.
Nors čia išdirbai visai trumpai, bet uždėjai šiai vietai neiš
dildomą žymę. Tai, kad tavo vietoje dabar stovi Itanas, atro
do kažkaip ydingai. Jis mėgsta naujus daiktus, šiugždančius
Gap skudurus. „Koks puikus išpardavimas!“ - šūkauja jis,
tarsi norėčiau išgirsti, iš kur ištraukė savo nukainotus džinsus
267
CAROLINE KEPNES
ir marškinius su prisegama apykakle. „Antradieniais visiems

išparduodamiems daiktams Gap taiko keturiasdešimties pro
centų nuolaidą“, - informuoja jis mane, tarsi turėčiau pasi
žymėti šį įvykį kalendoriuje, tarsi būčiau jo klausęs. Kiekvie
ną dieną jis geros nuotaikos, švariai nusiskutęs ir kiekvieną
dieną jis tragiškai, apgailėtinai tikisi, kad jam nutiks dar kas
gero. Turėdamas Blaitę pasijuto nugalėtoju ir dabar jis per
ka loterijos bilietus: „Ei, Džo, galbūt galime nusipirkti bi
lietą perpus, na, kaip rašo laikraščiuose, kaip vyrukai, kurie
kartu dirba, kartu laimi!“ Kiekvieną dieną jis su užsidegimu
svaičioja apie savo kavą - tarsi tai, kad kavos skonis yra kaip
kavos, būtų ypatingo dėmesio vertas faktas. Atėjus sausiui,
labiausiai nekenčiamam metų mėnesiui, kai lauke į blukintus
džinsus panašus dangus drebia šlapią sniegą ir kasdien tenka
triskart plauti batuotų ir skėčiais nešinų apsileidėlių pripė
duotas grindis, jis tiesiog privalo džiugiai pareikšti: „Apniu
kusias dienas tiesiog myliu!“ O kai lauke nulis laipsnių ir iš
mūsų pasityčioti išlenda saulė, jis vėl išdainuoja: „Nėra nieko
geresnio už saulę žiemą, tiesa?“
Blogiausia tai, kad jis nejaučia man neapykantos, Beke.
Galiu nekreipti į jį dėmesio ir loti ant jo, o jis - mano šuo,
šypsosi kaskart man įėjus į knygyną. Be to, jis niekada ne-
nusižudytų, net praleidęs Gap išpardavimą su 75 procentų
nuolaida. Jis pernelyg romus. Vieną dieną, tik pradėjęs dirbti,
jis pasirodė nešinas Bed Bath & Beyond maišeliu. Jam nuėjus
nusišikti —valgo per daug sėlenų, nerimauja dėl savo gaubti
nės žarnos, - užmečiau akį į maišelio turinį. Žinai, kas jame
buvo? Pasakysiu tau: sulankstomas lovos staliukas. Ar šiame
pasaulyje galėtų būti liūdnesnis pirkinys? Galbūt didžiausių
268
TU
C+CMusic Factory hitų kompaktinis diskas, bet ne daugiau.

Prisimenu, kaip galvojau, kad Itanas pareis iš knygyno namo,
vakarienei pasigamins skaidulų, pasidės jas ant savo naujo
staliuko, žiūrės komedinius serialus ir galvos, kokia juokin
ga yra „Didžiojo sprogimo teorija“. Tikrąja to žodžio prasme
išlaižys lėkštę, sulankstys staliuką ir pastatys ten, kur ir kiek
vieną savo skausmingai vienišo, skaudulingo, organizuoto
gyvenimo naktį. Tačiau tada jis sutiko Blaitę. Žinau, kad jie
kartu: nesu kvailas. Ir dabar man atrodo, kad idiotas su su
lankstomu staliuku ir aplink griūvančiu pasauliu esu aš. Tu
rėtum būti čia ir pasakoti man, ką apie jį savo apsakymuose
rašo Blaitė. Man reikia tavęs. Man reikia lengvumo.
Nekenčiu Itano. Nekenčiu jo už tai, kad turi Blaitę. Mums
išsiskyrus jie irgi turėjo išsiskirti ir mėginu elgtis normaliai.
Paklausiu, kaip jiems sekasi, bet jis tauškia niekus:
- Nenorime nieko skubinti ir abu vertiname savo nepri
klausomybę, taigi viskas klostosi ramiai ir lėtai, supranti?
Ne, nesuprantu, nes savo nepriklausomybės nevertinu.
Vertinu tavo putytę. Jeigu avėčiau jo Reebok ir būčiau išsi
skyręs, lėtas kuponų kaupikas - būčiau ištaškęs sau smege
nis. Tam juodžiausios pasaulio istorijos dienos ir aš rituosi
į bedugnę. Ir tarsi šito būtų dar negana, jis mėgina išmokti
ispaniškai klausydamasis Enrikės Iglesijo dainų ir paklausia,
ar gali jas uždėti.
—Žinoma, —atsakau.
Jaučiuosi toks miręs, kad net apkurtau.
-Neprivalau jų klausytis dabar pat, - nusileidžia jis. -
Nori, kad paleisčiau ką nors kita? Turiu daugybę grojaraščių.
Klubinės muzikos, roko muzikos, džiazo muzikos.
269
CAROLINE KEPNES
- Itanai, niekas nesako „džiazo muzika“. Tiesiog „džiazas“

- Džo, tu tiek daug apie viską žinai, - atsako jis ir visa
da randa priežastį nusišypsoti. Rastų priežastį man padėkoti,
net jei sukruvinčiau jam nosį. —Jaučiuosi taip, lyg kasdien
išmokčiau vis daugiau!
Nusileidžiu į apačią, užrakinu duris ir patikrinu tavo elek
troninį paštą. Jame galybė šlamšto apie mokslus, truputis fi
nansinių nesutarimų su tėvais, tėtis tau „truputį“ padeda, o
su Line ir Čana keičiatės verkšlenimais dėl „sausio nuotaikų“.
Mėgini rasti veiklos, internetu perki įvairiausią šlamštą, su
moki už jį tėčio kredito kortele, o tada pažadi jam viską grą
žinti. Nebegaliu savęs apgaudinėti. Tu mane palikai ir išėjai
apsipirkinėti, o aš nulupu ant nudegimo užsitraukusią naują
odą ir žiūriu, kaip teka pūliai. Aš negyju. Atsisakau tave pa
miršti. Tada tu parašai Čanai:
Labai atsiprašau, bet kitą savaitę negalėsiu eiti su tavimi
į tą renginį. AI, na, tiesiogpasiilgstu Džo.
Jeigu turėčiau sulankstomą lovos staliuką, šviesčiau jį pro
langą ir muščiausi į krūtinę tarsi barbaras, didžiapimpis gori
los alfa patinas. Valio!Tu manęs pasiilgsti! Apokalipsė atšauk
ta, papučiu į pirštą ir myliu gyvenimą ir C+CMusic Factory,
be to, galbūt Itanas tikrai išmoks ispaniškai, o aš skaitau toliau:
Nežinau, ar dėljo per se, ar dėl to, kas tarp mūsų buvo.
Tačiau vis apiejį galvoju ir vis vos nepaskambinu. Ir
jeigu iš čia neišsinešdinsiu, tikrai paskambinsiu. Taigi
važiuosiu į Persikės namus Mažajame Komptone tiesiog
nuleisti garą.
Dabar matuoju kambarį žingsniais, nes taip labai mane myli,
kad turi išvažiuoti iš Niujorko. Tai oficialu. Tu apsėsta ir tęsi:
270
TU
Taigi dar kartą LABAI atsiprašau, kadpalieku tave ant

ledo. Tačiau Persike sako, kadgaliprie mūsųprisijungti,
jei nori!
Čanos atsakymas epiškas, myliu ją ir myliu pasaulį. Ji ne-
daugžodžiauja:
?Na, gerai, Beke. Pasiilgsti Džo, todėl vidury žiemos su
Persikepabėgsi į negyvenamąpaplūdimio namą?
Tu: Man reikia erdvės.
Čana: Tik neįsižeisk, bet nemanau, kad Persike paliks tau
daug „erdvės". Pasimatysim, kai grįši.
Tu pasiilgsti manęs, pasiilgsti ir gauni laišką nuo Persikės:
Beke, brangioji, tu pati nuostabiausia. Žinau, kad vakar
naktį vos nepaskambinai Džo ir LABAI DIDŽIUO
JUOSI TAVIMI už tai, kad atsilaikei. Tu tokia talen
tinga ir studijuoji. Savaime suprantama, kadpirmiausia
turi galvoti apie mokslus. Ir Džozefas labiausiai iš visų
norėtų, kadpasielgtum taip, kaip geriausia tau. Nebūk
sau tokia griežta, B. Šiaip ar taip... LKpasilinksmin-
sim kaip reikiant! Kol dar neužmiršau, pasirodo, kad
dauguma miegamųjų dabar remontuojami. Man labai
nepatogu, betgalgalėtum nekviesti L ir Č?Ačiū!
Miegamieji remontuojami, bet dar vienam vietos visada
atsiras. Dabar atostogų metas! O prieš tai reikia pasiruošti!
Visi tai žino! Užlekiu laiptais ir pasakau Itanui, kad einu į
Gap.
—Į tai, kas sukrauta priekyje, nė nežiūrėk! - pataria jis. -
Eik tiesiai į galą!
- Tu geras bičas, Itanai, —pasakau nuoširdžiai. - Nė nepa
stebėsi, kaip prašneksi ispaniškai!
271
CAROLINE KEPNES
- Ačiū, Džo! Ar turėčiau sakyti... Gracias! Ir nepamiršk,

šiandien antradienis!
- Žinau, - atsakau. - Visiems išparduodamiems daiktams
taikoma keturiasdešimties procentų nuolaida.
- Tikrai taip, Džo!
Tikrai žinau. Negaliu sulaukti, kol įsigysiu naujų daiktų.
Mėgstu senus, bet tu mėgsti naujus ir galbūt juose kažkas yra.
Tu pasiilgsti manęs ir tai nauja, ir gera.
30
vėl esu knygyne apsuptas naujų daiktų, galbūt esu pa

našesnis į tave, nei manausi, nes nauji daiktai jaudina, Beke.
Nauji tvarsčiai - švarūs! - nauja kepurė - vilnonė! - nauja
šukuosena - trumpa! - ir naujas požiūris - pasiruošęs! Palei
džiu Itaną anksčiau ir jis pasako, kad džiaugiasi matydamas
mane taip pakiliai nusiteikusį. Tik laiko klausimas, kada su
manimi susisieksi - tu pasiilgsti manęs —ir aš vėl patikrinu
tavo elektroninį paštą, nes kol kas naujienos buvo labai geros.
Čana bara tave už „LK“ tvytą.
Čana: „LK“?Beke, dar labiau užknistum tik tada, jei rašy
dama „LK“turėtum omeny Loren Konrad. Negali sakyti „LK“,
jeigu niekada nesi ten buvusi. Ojuk nesi, tiesa?
Tu: Gerai, tu teisi. „LK“buvo kvaila. Tiesiogpo Džo jau
čiuosi truputį nesava.
Čana: Jeigu jautiesi kaip nesava, turėtum pasielgti kaip su
augęs žmogus, paskambintijam ir susitikti. Pabėgti suprincese
Persike tikrai blogiausia, ką galipadaryti.
Tu: Žinau. Tai lyg „Seksas ir miestas“, kai Kerė yra Pary
žiuje su rusu irpasako, kad negali negalvoti apie tai, kaip viskas
atrodytų, jeiguji būtų suponu Šauniuoju.
273
CAROLINE KEPNES
Čana: Tik ten sušiktas TV serialas, kuriame jie turi viską

ištempti, o čia tikras gyvenimas. Liaukis išsidirbinėti irpaskam
bink jam. Kas žino? Galbūt jis netgi nakčiai atvažiuos į Rod
Ailandą.
Ak, Beke, būsiu ten kiekvieną naktį. Tai mūsų nauja pra
džia. Tu atrašai.
Tu: Hm. Skamba visai neblogai.
Čana: Tuomet padaryk tai. Pakviesk jį. Velniop Persikę.
Gali apsimesti, kadjis tave romantiškai atsekė arpanašiai.
Tu: Galbūt. Įsivaizduok, kas būtų, jeigu parašyčiau jam
adresą irpasakyčiau atvažiuoti. Chi chi.
Pasitikrinu telefoną ieškodamas tavo žinutės. Nieko. Ta
čiau tai oficialu, tu nori manęs ir aš noriu tavęs. Negaliu tie
siog sėdėti ir laukti. Privalau susiimti, taip ir padarau. Pir
miausia sename Architectural Digest ir guglo žemėlapiuose
internete randu Persikės adresą. Tada paskambinu poniui
Mūniui ir pasiteirauju, ar galėčiau kelioms dienoms užsida
ryti ir truputį pakeliauti.
- Džo, dabar ten vadovauji tu. Ir žinai, ką manau apie sau
sį. Laiko švaistymas. Paatostogauk. Tu nusipelnei.
Tikrai nusipelniau.
Tuo tarpu tu susirašinėjai su Čana ir Line, kuri - savaime
suprantama - irgi mano pusėje.
Line: Tad kodėl nepabėgi sujuo, o ne su Persike?
Tu: Prašau nevaryti ant Persikės. Jai dabar sunkus metas.
Čana: Visasjos gyvenimas —sunkus metas. Fui. Toliau!
Line: Beke, juk žinai, kad viskas toje Rod Ailando dalyje
uždaryta.
Tu: Merginos, mes tik savaitgaliui. Nieko čia tokio.
274
TU
Čana: Padėkokjai už tai, kadpakvietė mus su Line. Ar ką.

Tu: Čana, ji pakvietė Paprašė manęsjus pakviesti.
Line: Tai ne taspats, kaspakviesti asmeniškai...
Tu: Merginos, ji prislėgta. Žinot, kad turipersekiotoją, tiesa?
Line: CHACHACHACHA
Čana: Kiekji jam moka?
Line: CHACHACHACHA
Tu: Merginos... ji nori tik gero.
Čana: Tai aišku, kad ir kiek tai kainuotų...
Line: #tiksliaipasakytaČana
Tu:©
Myliu tavo drauges už tai, kad stojo j mano pusę. Man
tai daug reiškia ir kada nors per mūsų vestuves joms už tai
padėkosiu. Norėčiau pasakyti tą patį apie Persikę, bet ji ne
mano pusėje. Ji tavo pusėje ir nesupranta, kad aš ir tu - viena
komanda. Su ja taip pat tauškei.
Persike: Vos nepamiršau, pamačiusi mūsų biblioteką tiesiog
NUMIRSI. Galybės pirmų leidimų, Beke. Spoldingas buvo
šeimos draugas, turim krūvas knygų su autografais, tiek daug
nuostabių dalykų, tikrų retų leidimų, kurių negausi niekur.
Noriu pasakyti, turiu pasirašytą „Į švyturį“. Bet istorija apie
Virdžiniją Vulfilga, verčiau pasaugosiują savaitgaliui prie bu
telio Pinot.
Tu: Žinai, kam tai labaipatiktų? Na, aišku, kad žinai. ©
Persike: Žinau, mieloji. Taippat pažadu, kadpabėgimas iš
miesto bus geriausiapramoga.
Tu: © Aha. Tikiuosi.
Įmetu tavo telefoną į plastikinį Gap maišelį. Laikas liautis
skaičius tavo elektroninius laiškus ir pradėti ruoštis su tavimi
275
CAROLINE KEPNES
pasimatyti. Negaliu sulaukti, kol palūši ir parašysi man. Ži

nau, kad parašysi.
Būsi viena savo miegamajame paplūdimio name ir galvosi
apie tai, kad su manimi būtų daug geriau. Parašysi man ir
aš atvažiuosiu, įsileisi mane į vidų, mes nutykinsime į vir
šų ir užsiimsime seksu paplūdimio name. Dabar, kai žinau
mūsų likimą, jaučiuosi ramus. Man tereikia nusigauti į Ma
žąjį Komptoną ir laukti tavo kvietimo.
Užrakinu rūsio duris, išjungiu šviesas ir mėginu prisimin
ti, kur palikau pono Mūnio automobilį, svarstau, ar turėčiau
visą kelią važiuoti 95-uoju. Merfio dėsniai egzistuoja ne be
pagrindo - atsiveria durys ir vidun įlenda keli vėluotojai.
Draugiškiausiu tonu pasakau jiems:
- Man labai nemalonu, bet mes užsidarome!
Pažįstu knygyno garsus ir mane apima bloga nuojauta. Ži
nau, kaip skamba, kai kas nors užrakina priekines duris, ir
žinau, kaip skamba apverčiamas „Atidaryta / Uždaryta“ žen
klas. Mano mačetė rūsyje, o aš viršuje, girdžiu, kaip jie - kad
ir kas jie tokie - puola mane. Jie trise, beveidžiai bičai su Ba
rako Obamos kaukėmis, du dideli, vienas mažesnis. Mažes
nysis mojuoja laužtuvu, pasislėpti prieangyje ar rūsyje nėra
laiko. Negalėdamas laimėti pralaimi, jie visi priartėja prie
manęs vienu metu.
Jie puola.
Pasitinku juos vyriškai, o jie daužo mane kaip obuolį, tarsi
būčiau iškrušęs jų motinas. Mano veidas virsta kraujo ir seilių
koše, visai gali būti, kad dešinė mano akis nebemato. Galiau
siai užpuolimas baigiasi, dabar esu ne vyras, o tik tvinksin
čių žaizdų rinkinys. Atmerkiu tebematančią akį. Mažiausias
276
TU
Obama pačiumpa nuo prekystalio mano naują Gap kepurę ir

pergalingai iškelia kumštį. Ir. Ir.
Po velnių. Šituos sportbačius atpažįstu, nes bent šimtą
kartų prašiau jo nuimti savo purvinas pėdas nuo prekysta
lio. Taigi tai jis, jo kerštas. Kurtisas ir kiti Obamos metasi
durų link, o aš drebėdamas lieku gulėti ant grindų. Savęs
nesigailėsiu. Pats prisidirbau. Esu daug ko padaręs, įžūlių da
lykų; prisimenu Bendžio raudoną narsumo ženklą. Savaime
suprantama, kad kažkuriuo metu turėsiu kentėti. Tu pasiilgs
ti manęs ir aš pagaliau greitai tave turėsiu, tad žinoma, kad
atėjo atpirkimo laikas. Kraujuoju ir tinstu. Kairė akis suvirpa,
aš išpirkau savo kaltes, o ženklas „Uždaryta“ tikslus; durys į
praeitį užsidarė. Pagaliau esu laisvas.
31
k e l io n ė ik i m ažo jo Ko m p t o n ošalta ir ilga. Mūnio

Buick šildytuvas vis dar sugedęs. Vilnonės kepurės nebetu
riu, tad dėviu Bendžio Figawi kepuraitę, tiksliau, kepuraitę,
kurią Bendžis pavogė iš Spenserio Hiuvito, tačiau ji ne vil
nonė, o drobinė. Tokiais atvejais būtų gerai būti turtingam,
turėti naują vilnonę kepurę, naujutėlį džipą ir susimąstau, ką
galvojau palikdamas Bendžio pavogtų gėrybių sandėliuką at
rakinančią kortelę. Visos jos trūnys, kol koks nors lobių me
džiotojas nenusipirks sandėliuko realybės šou. Visada būnu
linkęs pasiduoti nevilčiai, todėl man reikia muzikos, bet savo
muziką pamiršau, nes mano mintys užimtos kitkuo, pavyz
džiui, tuo, kad galbūt viena akimi apakau dėl tokio banalaus
žmogėno kaip Kurtisas. Verčiau leisčiau nupjauti man kairį
kiaušą dėl Šauktuko Itano.
Turiu tik radiją ir per visas stotis leidžia sušiktą Teilor Svift.
Ji tarsi įžymi tavo versija, Beke, (vaikšto į per daug pasimaty
mų, per stipriai įsimyli, per greitai dulkinasi, per smarkiai pa
bėga) ir aš vis perjunginėju stotis, bet, regis, Teilor Svift turi
dvarą netoli nuo LK (tokioje mažoje valstijoje niekas nėra
toli) ir galėtų būti Rod Ailando karalienė, merė ir princesė,
278
TU
nes ją groja roko stotys (Žinai, norėčiau išgirsti, kaip kai ku
rias ankstyvas panelės Svift dainas pergroja Foo Fighters arba
gal Arcade Fire/), kantri stotys (Pasiklausykime naujausio sin
glo, kurį išleido naujausias RodAilando lobis, visi žinote, kasji,
tiesa?) ir popmuzikos stotys (Niekada nesame per seni jaustis
dvidešimt dvejų, RodAilande!). Ką gi, būk tu prakeikta, Tei-
lor Svift, nes aš per visą savo gyvenimą dar niekada nesijau
čiau labiau nutolęs nuo dvidešimt dvejų ir kodėl jie neišrado
tirpiklio, kuris neleistų greitkeliams apledėti? Jaučiuosi kaip
sukruštoje čiuožykloje.
Sustoju užsipilti benzino ir patikrinu tavo tviterį. Ką tik
parašei iš Mistiko Konektikute. Esi mergina, tad pridėjai ka
drą iš „Mistinės picos“.
Pasivažinėjimas limuzinu ir „Mistinė pica“pakeliui į LK
žiemos poilsiui? #atliktairatlikta #peperoni #geriauužseksą #pa-
plūdimionamelis
Mano asociacijos su Mistiku neturi nieko bendra su tuo
sušiktu Džiulijos Roberts filmu. Man Mistikas yra bloga vie
ta. Kartą buvau ten ketvirtos klasės išvykoje. Tuo metu bu
vau įsimylėjęs stačiokišką nepritapėlę vardu Moryn Greidi,
trumpiau - Mo. Dauguma vaikų, kaip ir suaugusiųjų, yra
tikri šunsnukiai, tad daug žmonių mėgo ją pravardžiuoti. Su
klase apžiūrinėjome didelį burlaivį ir buvo nuobodu, tad kar
tu su Mo atsiskyrėme nuo grupės ir įsilaužėme po deniu.
Tamsoje Mo pasakė, kad atims man nekaltybę. Mėginau
pabėgti, bet ji mane prispaudė. Trenkiau jai, ištrūkau ir pa
sakiau mokytojams. Mo irgi papasakojo savo istoriją ir mo
kėjo verkti. Kaip jums atrodo, ką nusiuntė pas supistą psi
chologą, į direktoriaus kabinetą, pas „patarėją“ su sušikta
279
CAROLINE KEPNES
parodyk-kur-tave-kas-lietė lėle? Ne Mo Greidi! Gyvenime ji

susimovė ir dabar yra dukart išsiskyrusi teisininko padėjėja,
turinti anketą OkCupid ir Pomeranijos špicą, vardu Goslin-
gas, - akivaizdu, ji liks vieniša visą gyvenimą. Man labiau pa
tinka gyventi dabartyje, tad išmetu iš galvos visas mintis apie
Mo, prisijungiu prie Bendžio tviterio paskyros ir parašau:
Nėra niekopuikiau už miestietę. #žiemaNantakete
Tu oficialiai nustoji sekti Bendžį. Ir nusiunti jam asmeninę
žinutę:
Tu man miręs. Miręs.
Aš nusišypsau. Paplekšnoju sau per petį, nes Bendžis dabar
dausose, o aš kariauju su sugedusiu šildytuvu ir šlapiu, ledi
niu sniegu. Gyventi sunkiau nei mirti, Beke, ir atiduočiau
viską už picą su tavimi. Nusiplaunu rankas benzino kolonėlės
tualete ir šiuo metu mano veidas atrodo labai prastai. Sušik
tas Kurtisas su savo pakalikais mane paženklino. Ant kaktos
žioji didelė, heloviniška žaizda, dar viena kerta skruostą. Ap-
sišlakstau šaltu vandeniu ir tęsiu, visai kaip Selin Dion daina'
Bridžporte.
Turint omeny sniegą ir mano veidą, į Mažąjį Komptoną
nusigaunu gan greitai. Vaizdas prieš akis liejasi ir mėginu į
kelią žiūrėti kaire akimi. Vis dar sningant privažiuoju prie
miestį. Jaudinuosi. Pajūrio kurortuose su ledainėmis ir jachti-
ninkais man nesiseka, tad turiu sumažinti greitį. Nuplikusios
padangos nesusitvarko su sniegu ir Buick skleidžiamas garsas
skamba tarsi Tinginys iš „Padaužų“.
Kelias stipresnis už Buick, visos parduotuvės uždarytos,
o žibintai išjungti iki kito sezono. Atrodo, tarsi visi Mažojo
* Aliuzija į Celine os Dion dainą „My Heart Will Go On“.
280
TU
Komptono gyventojai būtų pasislėpę Teilor dvare. Tačiau gy

vūnai tebelaksto laisvai. Pastebiu skersai kelio bėgantį elnią
ir staigiai įminu stabdį, bet jau per vėlu. Buick sudejuoja ir
trenkiasi į elnią, dabar esame viena, kūnas ir metalas, avari
jos viesulas, spirale nuskriejantis keliu, į medžius ir pro juos.
Prarandu laiko pojūtį. Pusiausvyros pojūtį. Užsimerkiu, už
uodžiu svylančią gumą ir kūnas mane nugali. Viskas. O tada.
Tuštuma.
Atsipeikėjus supa tyla. Skausmas, tada medžių šakos, užsto-

jančios man vaizdą. Tačiau Buick kupinas stebuklų: aš gyvas.
Kepurė vis dar ant galvos. O telefonas sveikas. Atsijungęs bu
vau tik keturias minutes.
- Oho, - ištariu, nes tai pasakyti būtina.
Matau tik šukes, žievę ir lapus. Atrodo, tarsi medis būtų
prarijęs automobilį, ir akimirką išsigąstu, kad ištrūkti nepa
vyks. Kraujuoju į savo šiltus drabužius, bet tai nieko nauja.
Vėl jaučiuosi palaimintas, nes automobilyje nėra nieko elektro
ninio. Galiu atrakinti įlenktas dureles ir išlipti iš šito didingai
analogiško amerikietiškos gamybos monstro. Parkrentu ant
raudono sniego. Elnio kraujas. Mano kraujas. Tačiau aš gyvas.
Pasitikrinu elektroninį paštą; tu dar nemėginai su manimi
susisiekti, bet pamėginsi. Nueinu į guglo žemėlapius ir mes
tikrai skirti vienas kitam, Beke. Man lemta būti su tavimi,
nes telefonas patvirtina, kad esu už 234 pėdų į vakarus nuo
Persikės Selindžer namų adresu Sėjiko kelias 43.
Tačiau užsiropšti atgal į gatvę sudėtinga. Atsitrenkus į tą el
nią visoms mano kūno dalims nutiko kas nors bloga. Pakeliu
kairę pėdą ir kairė mano koja sugaudžia. Perkeliu svorį ant
281
CAROLINE KEPNES
dešinės kojos, bet tada pajuntu dūrį tarp šonkaulių. Parkren-

tu ant sniego ir tiesiog leidžiu vėsai skverbtis tarp drabužių.
- Kantrybės, Džo, - ištariu. - Kantrybės.
Pašliaužiu keletą pėdų j priekį ir išvystu du sunkiai pa
stebimus ženklus. Vienas yra paprastas, visiems suprantamas
„stop“ ženklas. Kitas manieringesnis, baltame fone:
HAKINO SĄSMAUKOS PAPLŪDIMIO KLUBAS. PAŠALINIAMS
{EITI DRAUDŽIAMA. TIK KLUBO NARIAMS. NESI ARTINKITE
PRIE UOLŲ. ŠOKINĖTI IR NARDYTI DRAUDŽIAMA. GELBĖTO
JAI NEDIRBA. MAUDYDAMI ESI PRISIIMATE RIZIKĄ.
Gamta mano pusėje, nes žiemą šios taisyklės negalioja.
Greta ženklo stovinti mažytė apsauginio būdelė akivaizdžiai
uždaryta žiemai.
- Viskas gerai, - pasakau sau ir pajudu.
Slenku pažeme tarsi iš apkasų lendantis kareivis. Mano
rankos sužalotos mažiau nei kojos ir torsas. Pila prakaitas, ka
lena dantys, akyse prašviesėja, aptemsta, tada vėl prašviesėja,
vėl aptemsta. Tačiau tikriausiai jau atėjau ir telefone perskai
čiuoju atstumą: esu už 224 pėdų.
- Kas per krušliava? - pareiškiu garsiai. - Nuėjau tik sušik
tas dešimtpėdui
Burna perdžiūvo, tad prisikišu ją sniego. Tokiu greičiu tave
pasieksiu vasarą. Užsimerkiu. Galiu padarytą bet ką. Galiu
padaryti bet ką, tu manęs pasiilgsti ir sunkiausia dalis bus šis
ėjimas, o tu gali paskambinti bet kurią akimirką, tikrai gali.
Pirštais įsirausiu į su sniegu sumišusį purvą ir prisitraukiu.
Turiu atsispirti nuo kelių, susiraukiu, nudiegia skausmas, bet
man pavyksta, Beke. Aš stoviu. Atrandu lėtą, man tinkamą
šlubčiojimą, skersuojančią zombio eiseną, tarsi man trūktų
282
TU
kūnu sujungto dvynio. Pasitikrinu telefoną ir mėlynas taškas

yra ant raudono taško.
Aš.
Atėjau.
Žengiu dar tris žingsnius, prieinu įvažiavimą ir ohoho. Tai
ne namelis, Beke. Tai rūmai iš pasakos apie piktą pakran
tės karalienę, kuri atima visus miestelio pinigus ir be reikalo
nutiesia ilgą įvažiavimą, jaukiai apsuptą krūmais ir tarsi upė
išsiliejantį į užsikrušk-pasauli keturis automobilius talpinantį
garažą. Namas dviejų aukštų, trijų, jei skaičiuosime turėklais
apsuptą aikštelę ant stogo. Kiemą dengia tviskantis šviežio
sniego kilimas, ant kurio blykčioja iš vidaus sklindanti švie
sa, o virš visko kabo vidun patekti norinčios žvaigždės. Jeigu
Šviesos tapytojas Tomas Kinkeidas sukryžiuotų teptukus su
Edvardu Hoperiu, bendras jų darbas atrodytų labai panašiai.
O ramybė! Tikėjausi girdėti jūrą, bet vandenynas miega ir
girdžiu, kaip tirpsta snaigės ir trinasi šakos. Ar visada būnu
toks triukšmingas? Mano kvėpavimas rėžia ausį ir kas, jei bū
dama tame namelyje mane girdi? Instinktyviai žingteliu atbu
las. Išgirstu, kaip į sniegą pliumpteli lašas mano kraujo. Nega
liu palikti pėdų; Persike pamanys, kad jos persekiotojas grįžo,
ir išsikvies Nacionalinę gvardiją. Nenoriu tavęs išgąsdinti, to
dėl patraukiu į rytus patikrinti kaimyninio namo. Mums pasi
sekė, Beke. Kaimynai nejaučia tokios pat aistros aplinkos tvar
kymui kaip Selindžeriai. Jų sklypas gausiai apaugęs medžiais,
jį dengiantis sniegas nėra švari paklodė, kurią galėčiau suteršti.
Dauguma žmonių taip ir mirs nepažinę tokios ramybės.
O tada pasigirsta klyksmas. Surinka Persike:
- Beke!
283
CAROLINE KEPNES
Išsitiesiu paslikas. Tačiau iš jos klyksmo suprantu, kad tu

atsiliepi į kvietimą ir nubėgi vakarinio namelio sparno link.
Tai mano proga, tad puolu rytinės sienos link ir leidžiu sau
žvilgtelėti į didįjį kambarį. (Turtuoliai taip vadina svetaines.)
Jis milžiniškas. Per vidurį tarsi didžiulė, meili gyvatė vingu
riuoja jūreiviškai mėlynas minkštasuolis. Kavos staliukas pa
gamintas iš omarų spąstų, suvirintų ir uždengtų stiklu. Ir jis
švyti, nes židinyje traška liepsnos.
Išgirdęs tavo juoką pagaliau pasijuntu tikras, kad nemiriau.
Iš kamino kyla dūmai ir nenuostabu, kad Teilor Svift įsigijo
čia namą. Girdžiu Eltoną Džoną - Persike tikrai atostogauja,
nes savo įprastą, niūriai savižudišką baladę pakeitė šelmiškes-
ne, atlaidesne „Sudie geltonų plytų keliui“'. Ir užuodžiu mari
huaną. Tu nerūpestingai įbėgi į kambarį ir aš pritupiu.
Pajūris tau tinka ir, Dieve, kaip tavęs pasiilgau. Atsistoji
prieš židinį plačiai išsižergusi, lyg tuoj turėtum būti apieško
ta, švyti tarsi liepsnos, gyva ir jaudinanti. Mūvi juodas tam-
pres ir pilką megztinį, juo vilkėdama atėjai į darbą tą dieną,
kai pasidulkinome. Pasilenki pasišildyti rankų virš ugnies ir
aš pajuntu nenumaldomą norą įsiveržti į kambarį ir į tave.
Tačiau viską sugadina į kambarį įtrepsėjusi Persike. Ji pa
siūlo tau taurę vyno - tipiška, - tu gurkšteli, o ji grįžta į vir
tuvę. Nenustebčiau, jeigu vyne būtų rohipnolio.
Tu pasiilgsti manęs. O aš pasiilgstu tavęs. Skaudu matyti
tave prie židinio, tiesiančią rankas į kaitrą, visai kaip tiesiau
aš, tik kitaip. Įsivaizduoju, kaip įstumiu tave į raudoną be
dugnę ir šoku iš paskos, kad galėtume per amžius liepsnoti
kartu, tarsi gyvenimo, šviesos ir sekso medis.
* Originalus Eltono Johno dainos pavadinimas „Goodbye Yellow Brick Road“.
284
TU
Aišku, Persike vėl įtrepsi į kambarį ir pasako tau, kad va

karienė bus gatava po valandos. Ji nori pažaisti Gin Rummy -
ar jai aštuoniasdešimt penkeri? - o tu paklūsti šeimininkei ir
prisėdi greta ant milžiniškos sofos.
Rankos sustiro ir skauda, čia likti per šalta; aš ne koks
gyvulys, tad koks mano planas? Suvokiu, kad atvažiavau ve
damas svajonių, ne planų. Mano svajonė: tu parašai man. Aš
apsimetu, kad esu Niujorke, ir palaukiu tris valandas. Tada
privažiuoju prie Persikės namo. Tu išbėgi laukan man dar ne
spėjus sustoti. Šokčioji - iš džiaugsmo! - pasiūlai vakarienę -
kepsnį su bulvėmis - ir mes visą naktį dulkinamės viename
iš neatnaujintų miegamųjų.
Neturiu nei pagrindinio, nei atsarginio plano, ir gerai vis
ko neapgalvojau. Tu - gera draugė, mandagi ir mylinti. Sa
vaime suprantama, kad turi pabūti su Persike. O aš atrodau
lyg šūdo krūva, kraujuoju ir man viską skauda. Mano auto
mobilis įstrigęs medžiuose ir nesijaučiu pakankamai tvirtas
nueiti atgal iki miesto ir įsilaužti į kokį viešbutuką. Palinkstu
ir patraukiu atgal prie kaimyninio namo.
Paradinės durys užrakintos (tiesiog nuostabu), pasaulis
nušviestas mėnesienos atspindžių sniege (garbė Dievui), tad
namą apeinu neparkritęs ir nesukėlęs triukšmo. Prie namo
yra valčių pastogė - tiesiog nuostabu - ir durys neužrakin
tos - garbė Dievui. Įslenku vidun ir susivynioju į brezentą.
Šilumoje mano žaizdos atgyja tarsi nematomi šunys ir kanda,
griežia dantimis. Man skauda. Bet aš atsistoju. Tu manęs pa
siilgsti ir ši mintis pakylėja mane virš skausmo. Įsitaisau toli
mame kairiajame kampe, kur vėjas nepasiekia taip skaudžiai
kąsti.
285
CAROLINE KEPNES
Man į veidą žibintuvėliu pašviečia policininkas. Matau jo

ginklą ir man nereikia veidrodžio, kad žinočiau: atrodau ir
dvokiu kaip zombis. Policininkas atrodo kaip raumenų kal
nas ir kalba baritonu:
- Prašom prisistatyti.
Atsikosčiu krauju ir šiaip ne taip išsunkiu savo pavardę.
Policininkas įsideda ginklą atgal į dėtuvę. Pažanga. Atsisė
du. Pažanga. Jis - amerikietiškiausias kada nors Amerikos
pagimdytas vyrukas, tamsiaodis baltame mieste, padengta
me baltu sniegu. Jis permeta akimis mano kepuraitę, kurią
laiko rankose, tarsi ant jos būtų įspaustas Mount Gay romo
brūkšninis kodas. Tikriausiai ji nukrito man miegant. Jis nu
sišypso.
- Lenktyniavote, Spenseri?
- Porą kartų, - atsakau ir suprantu, kodėl Stivenas Kingas
nesiliauja rašęs apie Naująją Angliją.
Aš kraujuoju. Elnias negyvas. Įsibroviau į svetimą nuosa
vybę. Mano automobilis rūksta miške. O šitas močkrušys
nori kalbėtis apie buriavimą. Jis paduoda man kepuraitę.
-Ar jūs Selindžerių pažįstamas? Pastebėjau, kad name
kažkas yra. Ar jūs pasiklydote?
Numirsiu, jeigu jis dar kartą ištars „Selindžerių“, ir papur
tau galvą.
- Ne. Aš pasiklydau.
- Kur mėginote nusigauti?
Klausimas išmuša mane iš vėžių ir stresas sukelia dar dau
giau skausmo. Viskas negerai ir man nudiegia šonkaulius.
Policininkas susirūpina (gerai) ir ištiesia ranką (ačiū jums,
nemirėlių sargai). Įsikimbu ir laikausi.
286
TU
- Pareigūne, atvirai pasakius, net neįsivaizduoju, kur esu.

Mano GPS nudvėsė jau senokai. Pasiklydau. Esu nekokios
būklės.
- Taigi tas Buick miške tikrai jūsų.
-Aha, - atsakau. Po velnių.
- Spenseri, ar jūs šįvakar gėrėte?
Beveik paklausiu, kodėl jis vadina mane Spenseriu, bet
prisimenu ant kepurės išsiuvinėtą vardą: Spenseris Hiuvitas.
- Ne, pone.
- Ar ko nors rūkėte?
- Ne, - atsakau. - Bet galbūt norėtumėte šito pasiteirauti
elnio, kuris į mane įsirėžė.
Jis nusišypso, aš susiraukiu. Jis susisiekia su būstine pasitei
rauti, kada atvyks greitoji, ir mes turime iš čia išsinešdinti. Tu
taip arti, vos už kelių žingsnių. Galbūt jau atsibudai, trini mie
gu aptrauktas akis ir ramini paranojos apimtą Persikę. Kas, jei
gu ji matė policijos automobilį? Kas, jeigu policininkas buvo įsi
jungęs švyturėlius? Kas, jeigu susisiekė paprašyti pastiprinimo?
Kas, jeigu stovi lauke ir kalbiesi su policija? Apvemiu brezentą.
- Viskas gerai, Spenseri. - Jis moka raminti. —Greitoji ne
už kalnų.
Tačiau greitosios triukšmingos ir ryškios. Dėl tavęs turiu
būti stiprus ir įstengiu atsistoti.
- Nebūtina, pareigūne.
- Gerai, - atsako jis. - Tačiau nuvešiu jus į ligoninę.
Važiuočiau bet kur, kad tik toliau nuo tavęs, ir jis padeda
man nušlubčioti laukan, automobilio link. Persikės namą slepia
medžiai, tad net stovėdama ties didžiojo kambario langu ma
nęs neišvystum. Pareigūnas Nikas - geras vardas - švyturėlių
287
CAROLINE KEPNES
įjungtų nepaliko - liuks bičas, - o jo automobilis hibridinis -

tipiškas LK - ir mes važiuojame. Mane apima palengvėjimas.
Nikas - geras vyrukas, draugiškas, blaško mane pasako
damas apie tai, kaip žaidė futbolą už Rod Ailando universi
tetą. Jis kilęs iš Hartfordo ir atgyja smagindamas mane pa
sakojimais apie prietrankas, kurie atkeliauja čia tikėdamiesi
išvysti Teilor Svift.
- Tarsi ji sutiktų eiti į pasimatymus su persekiotoju, tiesa?
- Tiesa, - atsakau.
- Pasistenkite truputį numigti, - sako jis. - Mūsų laukia
netrumpas kelias.
Pripažįstu, malonu, kai kas nors manimi rūpinasi, nori, kad
pakankamai pamiegočiau. Čia galiu atsipalaiduoti, durelės už
rakintos, šildytuvas veikia, pertvara tvirta. Greitai atsijungiu ir
sapnuoju tave, vilkinčią pūstą dikensišką suknelę, tave.
Čarltono memorialinė ligoninė yra Fol Riveryje, Masačū

setse, vos už dvidešimties mylių. Tačiau dvidešimt mylių
lygiai taip pat galėtų būti dvidešimt šviesmečių, nes viskas
čia triukšminga, šiukšlina ir dvokia, visiška LK priešingybė.
Nikui atidarius automobilio dureles mane praryja cigarečių
dūmų debesis. Aplinkui trainiojasi oksikontino susišaudyti
mėginantys narkomanai. Beveik paklausiu pareigūno Niko,
kodėl jis nenuvežė manęs į ligoninę, į kurią važiuoja poilsiau
tojai, bet kam? Mes jau čia. Priešais stovinčiam vyrukui iš
užpakalinės kelnių kišenės styro kruvinas peilis ir jis mėgina
paaiškinti slaugei, kad jį ištiko nelaimingas atsitikimas su au
tomobilio durelėmis. Kad jis meluoja, suprastų net ketvirto
kas, bet vyrukas vis vien maldauja:
288
TU
- Sju, tik vieną oksio.

Tačiau Sju nenusileidžia.
- Pasiimk kavos, nueik į susitikimą ir atsipisk.
Nesu koks prisinarkašinęs padugnė, o Niko žodis turi
reikšmės, tad mus iškart nuveda į apžiūros kambarį. Pasiro
do, kad Nikas šiame miestelyje dirbo, bet išėjo, nes mieste
liūkštį „sukramtė, nurijo ir išspjovė“ heroinas ir oksikontinas.
Jis papurto galvą, o aš tikriausiai nirčiau spoksau į viskam
pasiryžusias atmatas laukiamajame, nes Sju man nusišypso:
- Na, kas gi čia mums nutiko, branguti? - nusišaipo ji. -
Prisišventei?
Ji sukikena tokiu stipriu akcentu, kad pagailiu jai iš bur
nos virstančių žodžių. Nikas sukrizena:
- Vaikis ne vietinis.
Ji nebesijuokia.
- Tai jau tikrai, Šerlokai. Turi pažymėjimą, kurį galėčiau
parodyti merginoms priimamajame?
- Ne, - sumeluoju. - Mane apvogė.
- Stooovėjimo aikštelėj?
- Ne, Manhatane, - atsakau įtikinamiausiu miestietišku
akcentu, kokį tik sugebu išlaužti.
Ji užverčia akis ir man palengvėja, kai gydytojas atitraukia,
o tada užtraukia užuolaidą. Sju palieka sceną, o gydytojas
ištiesia man ranką.
- Aš gydytojas Kazinarkaskis, - prisistato jis. - Galite va
dinti mane daktaru K.
Makteliu galva kaip koks buriuotojas.
- Nuostabu, - atsakau. - Aš Spenseris.
Daktaras Kpabaksnoja mano žaizdas ir paklausia, nuo ko jos.
289
CAROLINE KEPNES
- Na, - pradedu. —Paskutinė para buvo tikrai pašėlusi. Mane

apiplėšėManhatane. Ėjau iš Linkolno centro ir tada staiga- bum.
Buvau pamiršęs, kad Nikas irgi čia, ir jis prabyla:
- Kas ten grojo?
Gūžteliu pečiais.
- Mes tik ėjom pro šalį, - pasakau ir susiraukiu visiems
primindamas, kad pacientas esu aš. - Šiaip ar taip, tada išva
žiavau iš miesto ir pataikiau tiesiai į tą audrą. Patekau į avari
ją. Su elniu. Ir štai aš čia.
- Tas jūsų Buick visai nebloga seniena, —pareiškia Nikas. —
Kurių jis metų?
Vėl susiraukiu ir parodau, kad man reikia akimirkos atsigauti.
Laimė, užuot klausinėję, ką toks išpuikęs jūreivėlis kaip aš veikė
antikvariniame rudame žvėryje, Nikas ir gydytojas K įninka j
pokalbį apie senus automobilius, artėjantį šiltą frontą - pasak
vis užeinančios Sju, bus visai kaip bobų vasarą. Gydytojas nu
sitraukia pirštines ir sviedžia jas į šiukšlinę. Pasako, kad mano
šonkauliai neskilę, o žaizdos sugis. Tačiau mano veidas kas kita.
- Ar jums kada ką nors siuvo? —pasiteirauja.
Neigiamai papurtau galvą.
Išlepsi smarkiai akis prisidažiusi slaugė, nešina dviem puo
deliais kavos ir dviem sluoksniuotais pyragėliais. Negaliu pa
tikėti savo sėkme. Jaučiuosi išbadėjęs.
- Helena, tikrai nereikėjo, - imdamas grobį pareiškia pa
reigūnas Nikas.
- Prašyčiau, - atsiliepia ji. —Žinau, kad namie neturi, kas
tau gamintų. Tavo dydžio vyrui reikia valgyti.
Reikia ir man, bet Nikas sukramto ir nuryja mano pyra
gėlį, o gydytojas iškelia švirkštą ir liepia man užsimerkti.
290
TU
- Skaudės, - ištaria jis.

Sakydamas tai Natali Portman filme „Arčiau“ Džiudas
Lo tikrai nejuokavo, galėtum palaikyti mane už rankos, bet
tavęs čia nėra.
Dūris į kaktą ne šiaip skaudus, jis žudantis. Nikas patapš
noja man per nugarą:
- Kvėpuok, Spenseri, tu gali.
Gydytojas vėl man įduria, šįkart į skruostą. Paliepia sėdėti
ir laukti, kol vaistai nuo skausmo pradės veikti. Nėščia slaugė
sukinėjasi aplinkui, aiškiai nori Niko.
- Taigi, Nikai, kaip tau sekasi Snobamiestyje?
- Pakankamai neblogai, - nusijuokia jis. - O tau?
- Būtų geriau, jei mane naktimis sušildytų didelis puode
lis karšto, tamsaus šokolado, argi ne, Nikai?
Nikas šypsosi, o nėščia slaugė išeina kraipydama subinę.
- Tik pakviesk, gražuole.
Staiga man pradeda čia patikti, žmonės čia aiškiai rėžia,
ko nori —oksikontino, Niko pimpalo, kavos, - noriu prie jų
pritapti, tad sušnabždu Nikui:
- Kaip manai, gal jie turi kokį atliekamą pyragėlį?
Užuot atsakęs, jis užtraukia užuolaidą suteikdamas pri
vatumo. Išsitraukia bloknotą ir norėčiau, kad vaistai galėtų
atbukinti mano smegenis. Bloknotas ir tušinukas man visai
nepatinka ir apklausa prasideda.
- Žinau, kad asmens dokumento neturite, bet gal pasaky
site savo adresą?
Kažką išgalvoju ir tikiuosi, kad baigėme, bet mes tik pra
dedame. Nikas nori sužinoti daugiau apie mane. Jis matė au
tomobilį: matė mano kraują ant gatvės; štai kaip mane rado
291
CAROLINE KEPNES
ir meldžiuosi, kad sniegas jau tirptų. Meldžiuosi, kad jūs su

Persike liktumėte viduje. Nenoriu, kad pamatytum mano
kraują.
- Ko jūs ieškojote? - klausia Nikas. - Ar manėte, kad tie
žmonės namie?
- Visiškai nesigaudžiau, tad nežinau.
- Nuėjote tiesiai prie to namo, Spenseri. Kodėl nemėgino
te nueiti į degalinę, kuri yra truputį toliau toje gatvėje?
- Nemačiau jos, - atsakau ir kodėl jis mane puola?
- Tačiau tikrai manėte, kad kas nors bus namie?
- Nežinau. —Nenoriu jam atsakinėti. Noriu pyragėlio.
- Ar pažįstate ką nors iš MK?
- Net nežinojau, kad toks egzistuoja, - atsakau ir laikas
susiimti. Žinau, kaip apdumti policininką; pasakysiu tą patį,
ką ketinau sakyti, kai mane dar neūžaugą pričiupo vagiant
saldainius. Nugurkiu seiles, sudrebinu apatinę lūpą. Vaidinti
moku. Ir išmikčioju: - Klausykit, nenoriu labai aiškinti, ir tai
niekuo nesusiję, bet mano mama mirė. Ji tiesiog mirė.
Jis spragteli tušinuku ir užverčia užrašų knygutę.
- Spenseri, man labai gaila. Tikrai nė nenumaniau.
Verkti lengva, nes pasiilgau tavęs ir vis dar nežinau, kaip
pas tave sugrįžti, o tu vis dar nepaskambinai man pasakyti,
kad pasiilgai manęs. Nikas atneša man pyragėlį, kurį suval
gau. Gydytojui grįžus ir pradėjus mane siūti nieko nepajuntu.
Po pusvalandžio mes su Niku grįžtame į stovėjome aikštelę ir

jis nori nuvežti mane į traukinių stotį. Veiksmas suintensy-
vėjęs. Vyksta tikras kvaišalų automobilio vakarėlis narkoma
nams, kurie dalijasi žiniomis apie tai, kuri greitosios pagalbos
292
TU
ligoninė oksikontiną dalija laisviausiai. Vyrukas sudriskusia

North Face striuke pamėgina laužtuvu atlupti Mazdos dureles.
Nikas užbaubia:
- Ei, Tedi. Truputį atsargiau!
Tedis atiduoda pareigūnui Nikui pagarbą ir aš susitaikau
su likimu.
- Jūs tikrai nieko prieš?
- Ne, - atsako jis. - Bet pala. Kaip sumokėsite už trauki
nio bilietą?
Geras klausimas, pareigūne. Paplekšnoju per blauzdą.
- Turiu paslėpęs atsarginę kredito kortelę.
- Protingai elgiatės, Spenseri. Visada reikia būti pasiruošus.
Kinkteliu galvą.
- Visada.
Nikas užtikrina mane, kad „Lirojus“ nutemps mano Buick
ir sutvarkys jį.
- Ir nenuplėš per daug.
-Jūs pats geriausias, pareigūne Nikai, - atsakau ir tvirtai
paspaudžiu jo ranką.
Jis išsodina mane traukinių stotyje, kuri atrodo beveik
taip pat prastai, kaip ligoninė. Padeda išlipti iš automobilio
ir aplink besitrainiojantys narkomanai išsibėgioja tarsi tara
konai. Įeinu į stotį ir atsisėdu. Jam išvažiavus išeinu laukan.
Atsisegu vidinės striukės kišenę ir išsitraukiu piniginę. Ne
galiu patikėti, kad jie visi patikėjo mano tryda apie pavogtą
piniginę. Tačiau tada vėl nužvelgiu vargšes pasmerktas būty
bes. Aišku, kad jie manimi patikėjo; tik pažiūrėkit, su kuo
kasdien turi reikalų. Išeinu lauk ir pasigaunu taksi.
- MK, prašau.
293
CAROLINE KEPNES
Vairuotojas šnarpšteli ir nužvelgia mano kepuraitę.

- Turit omeny Mažąjį Komptoną?
Naujoji Anglija: visas kartėlis, dauguma buriavimo, jokių
šūdmalysčių.
32
A T S I B U N D U KITOJE VALČIŲ PASTOGĖJE UŽ gero pusmyllO

nuo Persikės namų. Nikas, Sju ir gydytojas dėl šilto fronto ne
klydo; šiandien mus supa naujas pasaulis ir audra, regis, buvo
miražas, nukrypimas. Šiandien oras tikrai lyg vasarą. Nuosta
bu, kaip penkiasdešimt laipsnių ir saulėta atrodo po kraujavi
mo dvylikoje laipsnių ir eik, uzsikrusk speigu smelkiančiame
vėjyje. Dar svarbiau tai, kad šįkart niekas manęs nerado. Pa
galvoju, kad Motulė gamta atgailauja už mano avariją, išeinu
iš pastogės ir pajuntu palengvėjimą, nes man į veidą neteškia
ledinis vėjas. Pritupiu aukštoje kopų žolėje. Jūs su Persike tik
taškai horizonte. Abi darote tempimo pratimus; eisi pabėgioti,
nes esi geras svečias. Mano telefonas miręs, nemenka proble
ma, nes galbūt parašei man vidury nakties maldaudama at
važiuoti, o aš apie tai net nežinau. Žiūriu, kad nušuoliuojate
smėliu ir nubėgu per kopas, kad prireikus galėčiau priglusti
prie žemės. Pribėgu Persikės namą ir veido žaizda vėl dilgsi
(sušiktas Kurtisas), bet užpakalinės durys neužrakintos, kaip
ir tikėjausi. Tu čia nebijai, o tai man yra gera žinia.
Viskas senuose šeimos namuose buvo bjauru, o Selindže-
rių namuose viskas elegantiška, nors jie čia net negyvena. Tai
295
CAROLINE KEPNES
tik antri namai! Vienas stalčius pilnas iPhone kroviklių, tad

padedu savo telefoną krautis. Keurig aparatu pasidarau puo
delį kavos ir tuoj pat nusideginu liežuvį. Pripėdavau visas
grindis ir argi tai neteisinga? Tarsi namas žinotų, jog priklau
sau darbininkų klasei, ir norėtų, kad paimčiau sušiktą šluotą.
Paimu pašluostę, nes popierinių rankšluosčių jie, žinoma,
neturi. (Esu tikras, gelbsti pasaulį.) Atsiklaupiu, šveičiu ir ne
kenčiu Persikės. Ji dominuojanti ir kibi; pasielgė storžieviškai
atšaukdama Lines ir Čanos pakvietimus. Atjungiu savo te
lefoną - pakrauta io procentų, - bet žinutės nuo tavęs nėra.
Įsimetu kroviklį į kišenę, užlipu į antrą aukštą ir aptinku,
kad visi šeši miegamieji atrodo naujutėliai, pasirengę priimti
svečius. Persike tikrai patologiška ligonė, o aš niekuo į ją ne
panašus. Visada suteikiu tau erdvės. Visur tyliai iš prabangios
garso sistemos šnypščia Eltonas Džonas ir galiu įsivaizduoti,
kaip Persike maldauja gerbėjų teisme. Meldžia būti jo pirmą
ja gerbėja, bet Eltonas Džonas trinkteli plaktuku, nusiunčia
pareigūną konfiskuoti visų tai pasikėlusiai kalei priklausan
čių įrašų ir ji turi eiti dirbti Walmart durininke.
Tačiau turiu pripažinti, kad patalynė tikrai atrodo šauniai.
Praėjusią naktį joje miegojai ir ji dvelkia tavimi, pakeliu ant
grindų numestas tampres ir įkvepiu tavęs. Ačiū Dievui, ši
lumoje mano veidas atlyžo, tvirtai apsivynioju tavo tampres
aplink kaklą, taip tavęs noriu, kad man pasistoja, lengvai bai
giu tau tvirtai apsivijus mane.
Šiuose rūmuose yra septyniasdešimt tūkstančių Ralph
Lauren rankšluosčių, tad Selindžeriai tikrai nepasiges to, ku
riuo apsivaliau, mano kava vis dar karšta ir aš atsipalaiduoju,
nes čia patogu ir aš šito nusipelniau. Pasirausiu tavo kelioni
296
TU
niame krepšyje, sudėlioju kelnaites ir liemenėles, pasiklydau

tavyje ir dabar patekau į bėdą.
Jūs su Persike grįžote į namą, esate apačioje, virtuvėje, nu-
sispiriate sportbačius, nesuprantu, juokiatės ar verkiate. Ne
galiu nusileisti užpakaliniais laiptais ir pabėgti, nes grindų
lentos girgžda man po kojomis. Girdžiu tavo balsą ir neken
čiu senų namų. Jie lyg stebintis didysis brolis, neįmanoma
pajudinti nė raumens ir likti neaptiktam. Vis dar laikydamas
kavą keturiais milžiniškais žingsniais nusigaunu iki korido
riaus ir kaip įmanydamas tyliau ant pirštų galiukų nutyki
nu į didįjį miegamąjį, esantį tiesiai virš virtuvės. Dėl visa ko
susigūžiu kedrinėje spintoje, esu uždarytas, o jūs su Persike
laisvos. Esu tikras, tu ne juokiesi, o verki, privalau nusimyžti
ir neturiu pasirinkimo. Nusimyžu į puodelį.
Tikriausiai Persike laiko tave apkabinusi, nes girdžiu, kaip
ji spardo sieną užpakaliniame prieškambaryje, būtiname ar
chitektūriniame visų be saiko turtingų baltųjų namų priede;
jie mano privalantys turėti erdvę, skirtą specialiai sušiktiems
batams nusiauti. Ji spardo, niurna ir monotoniškai dėsto:
- Kad ir ką daryčiau, mano batai visada taip apsivelia pur
vu. Tarsi žiema manęs norėtų ar ką!
Sakosi mėginanti tave prajuokinti, bet tau neatrodo, kad
ji juokinga (ar kam nors atrodo), ji liepia tau liautis verkus, tu
kūkčioji, o aš mėginu tyliai myžti į kavos puodelį ir Persikei
nelabai sekasi tave raminti, Beke. Aš galėčiau geriau. Ir noriu
žinoti, kas negerai. Jei būtum susisiekusi su manimi, kaip
kad norėjai, tave glėbyje laikyčiau aš. Raudi taip garsiai, kad
pasijuntu pakankamai saugiai, išlendu iš spintos ir prieinu
prie durų.
297
CAROLINE KEPNES
- Perskaityk dar kartą, - pareikalauji tu.

Persike atsidūsta ir skaito:
- Brangūs Bendžio draugai.
- Vargšė jo mama, - žliumbčioji tu.
Persike tęsia:
- Su dideliu liūdesiu turime jums pranešti, kad mūsų sū
nus Bendžis laikomas mirusiu.
Tu pertrauki:
- Argi jie neturėtų jo ieškoti?
Persike suirzta. Skaito nepaisydama tavęs:
-Jo numylėtą burvaltę „Drąsa“ rado sudužusią netoli
Brantpointo. Kaip kai kurie žinote, Bendžis jau kurį laiką
kovojo su priklausomybe. Jis neseniai pranešė draugams, kad
yra Nantakete.
- Tas supistas tvytas, - pasakai tu.
- Žinau, - atsako Persike. - Nekenčiu narkotikų.
Ačiū Dievui už technologijas, nes aš nuoširdžiai pradedu
panikuoti. Nueinu į Nantucket Inquirer and Mirror tinklala-
pį ir, visai kaip tikėjausi, išvystu seną blaivaus, kostiumuoto
Bendžio nuotrauką šalia sudužusios burvaltės. Bendžį Nan
takete mačiusių liudininkų nėra, bet jo tėvai patvirtino, kad
jis išsiėmė grynųjų Niu Heivene, ir tai nebūtų „pirmas kartas,
kai mūsų sūnus pasidavė savo demonams“. Uosto viršininkas
patvirtino, kad burvaltė dingusi. O aš patvirtinu, kad su tuo
neturėjau nieko bendro. Akivaizdu, kad žiemos Nantakete
gali būti audringos, o Bendžio mama papasakojo Mirror: „Jis
bent jau mirė veikdamas tai, ką mylėjo.“ Nežinau, ar ji kalba
apie heroiną, ar apie buriavimą. Dar niekada gyvenime nesi
jaučiau aplankytas tokios sėkmės.
298
TU
Persike išsišnypščia nosį, tu tebeverki, o ji pasako, kad tu

rėtumėte kartu pabėgti į Terkso ir Kaikoso salas, ir tu nusi
juoki, bet ji kalba rimtai:
- Žinai, esu tai padariusi anksčiau. Kodėl negalime kartu?
Susipakuosime krepšį. Išvažiuosime. Dar geriau, nieko nesu
sipakuosime. Prisiekiu, tau ten patiktų.
- Man paskaitos, - atsakai, pasigirsta skimbtelėjimas - ji
įpila tau išgerti.
- Velniop paskaitas, - pasako ji, nesėkmingai mėgindama
pašmaikštauti. Išgirstu atitraukiamą užtrauktuką ir ji sude
juoja: - Viešpatie, negi būna kas geresnio, nei nusirengti pra
kaituotą goretekscįi
- Cha, - atsakai taip abejingai, kad užsimanau tave apkabinti.
Išgirstu daugiau spyrių, pasibjaurėtinas striptizas tęsiasi, o
Persike iškilmingai pareiškia:
- Prisiekiu, jausmas toks, lyg mano elastanas būtų prisi
klijavęs prie šlaunų. Turėsiu tiesiog nusilupti, nes niežti taip
baisiai, kad tuoj sprogsiu.
Tikriausiai apsivemsiu, o tu tyli.
- Tikiuosi, nieko tokio, kad čia persirenginėju, - sako Per
sike. - Kartais man taip pabosta lipti viršun dėl visiškų niekų.
Ir fui, ar galėtų būti dar karščiau?
Atsakai, kad viskas puiku, girdžiu, kaip ji traukia elastaną
nuo savo kaulėto kūno. Išeina iš kambario, sugrįžta ir tau pa
tinka, ką matai, nes ištari:
- Oho.
- Mano tėtis tiesiog pamišęs dėl chalatų, - pareiškia ji ir
ačiū Dievui, kad tu turėjai omeny chalatus. —Geriausius turi
Ritz. Kiekvienuose namuose turime po visą šūsnį. Nori?
299
CAROLINE KEPNES
Tu nori, paimi ir nutari persirengti vonios kambaryje.

Tau grįžus ji tiesiog išsilydo:
- Tas chalatas tiesiog pasaka, tiesa?
- Jis nuostabus, —atsakai ir nesi iš tų merginų, kurioms
viskas yra tiesiogpasaka.
Persike pareiškia pasigaminsianti lapinių kopūstų glotnutį,
jei tik galėtų, užrakintų tave čia ir išmestų raktą, o tu šito juk
net nesupranti. Triukšminga trintuvė man tikras išsigelbėji
mas, aš tarsi nindzė nuskrieju koridoriumi link užpakalinių
laiptų (tik tarnams), vedančių į koridorių tarp virtuvės ir sve
tainės. Laimė, šiuos laiptus užstoja dvivėrės salūninės durys,
nes kas, po velnių, nori matyti tarnus, tiesa? Iš čia matau
viską. Abi vilkite didžiulius derančius chalatus, sudrimbate
ant sofos ir ant iš spąstų omarams pagaminto kavos staliuko
pasidedate stiklą viskio ir glotnutį. Ji baksteli savo milžiniška
pėda į tavo pėdutę:
- Neliūdėk.
- Neturėčiau, - atsakai. - Jis šūdinai su manimi elgėsi.
- Ak, mieloji, tu dėl to nekalta. Jie kitaip nemoka. Tokios
merginos kaip mes juos baugina.
- Nemanau, kad jis kada nors jautėsi įbaugintas, - pasakai.
Persike staigiai nukelia pėdas nuo staliuko ir įremia jas į
grindis. Pasitrina rankas, kad delnai kiek sušiltų.
- Tau, mieloji, reikia masažo.
Tu nusijuoki, bet ji kalba rimtai, nuslenka ant grindų, atsi
klaupia, trina tavo dailias mažas pėdutes, o tu sudejuoji - tau
patinka - ir pasakai, kad ji tikrai moka. Ji nusišypso. Jai gera,
kad tau malonu, jos rankos kyla tavo kojomis blauzdų link
ir nesuprantu, ar tavo kojas praskečia ji, ar tu pati, bet tavo
300
TU
kojos išskėstos, ji masažuoja tau šlaunis, tu atmeti galvą, at

sipalaiduoji, iškvepi, tavo rankos nusvyra į šonus, o ji artėja,
slenka aukštyn tavo šlaunimis. Tu dejuoji, kuo tikriausiai.
Ji atsisėda ir kažkaip įsispraudžia tau tarp kojų. Prasklei
džia chalatą, tavo kūnas po juo nuogas, speneliai iššokę, ji
trina tau klubus, sakai jai ne, bet ji liepia nutilti ir tu tyli, ji
pabučiuoja tau į kairę krūtį ir suima kitą, tvirtai, stipriai. Tu
prieštarauji, bet ji tave nutildo ir tu paklūsti, ji bučiuoja tau
kaklą, viena jos ranka slenka tavo kūnu žemyn, tu nesiprieši
ni, nedarai nieko, tik priimi viską ir ji elgiasi neteisingai.
Tu apgirtusi —kad ir ko ji tau davė, dienos šviesoje, po pa-
bėgiojimo, tai labiau duoda į galvą, - ir išsiilgusi manęs, pri
blokšta naujienų apie Bendžį, o ji turėtų būti geriausia tavo
draugė. Vos prieš kelias akimirkas jauteisi visiškai pasimetusi,
kūkčiojai, o kokia draugė į akivaizdų sielvartą atsako mėgi
nimu pasinaudoti? Tu jos dar nepalietei, bet tavo kūnas jai
atviras, nemanau, kad tu apskritai suvoki, kas vyksta, taip
giliai esi panirusi į save, bet staiga sugrįžti, tavo nugara ir
visas kūnas krūpteli, kojos susispaudžia, o Persike atsitraukia.
Atsistoji, susiskleidi chalatą.
- Atsiprašau.
- Pamiršk, - atsako Persike ir gurkšteli pastovėjusio lapi
nių kopūstų glotnučio tiesiai iš ąsočio. - Turiu nusiprausti
po dušu.
- Persike, palauk. Turėtume pasikalbėti.
- Beke, prašau, - sugriežia ji. - Ar niekada nepagalvojai,
kad vaikinai su tavimi nelieka būtent dėl šito? Noriu pasaky
ti, palikim viską ramybėj. Neprivalome analizuoti kiekvienos
kvailystės.
301
CAROLINE KEPNES
Ji išžygiuoja nešina savo glotnučiu, o aš matau, kad jautiesi

atsakinga, ir tai neteisinga. Šūkteli ją, o ji atsako garsiau pa
leisdama Eltoną Džoną. Išgirstu trinktelint duris. Tu verki ir
kaip ji drįsta tau šitai užkrauti? Nuslenki į virtuvę - laimė, ne
pro užpakalinius laiptus - ir grįžti nešina telefonu. Aš virpu.
Dabar. Dabar tu paskambinsi. Paskambink man, Beke. Pa
skambink man. Tačiau tu surenki numerį, o mano telefonas
nesuvibruoja.
- Čana, žinau, kad siunti ant manęs, bet man reikia tavo
pagalbos. Bendžis miręs, Persike verkia viršuje, man tikrai
nereikėjo čia atvažiuoti ir nežinau, ką daryti. Prašau paskam
binti.
Užlipi į viršų, daužai į duris ir meldi jos išeiti iki užki
mimo kartodama, kad atsiprašai. Ji nekreipia į tave dėmesio,
tikra šlykštynė. Žino, kad esi tarsi spąstuose, nors pati to ne
suvoki. Pastūmiu dvivėres duris ir išeinu.
33
tikra gėda , kad tokie žmonės kaip Persike šito paplūdimio

nevertina. Visi ant kranto stūksantys namai tušti, nors dabar
tiesiog nuostabiai, nebūdingai šilta. (Pabelskit j medį.) Paplū
dimys negalėtų būti labiau nesuterštas, bet nė vienas iš šitų
sukruštų antrų namų savininkų neatvažiuoja į NK pareikš
ti pagarbos. Kokie bukagalviai. Kita vertus, aš esu dėkingas
bastūnas.
Vakar nusekiau jūsų su Persike paliktais pėdsakais iki pat
į įlanką išsikišančio molo. Tai puiki vieta pasislėpti ir laukti.
Aplinkui stūkso pavieniai akmenys - laikykitės atokiau nuo
uolų - ir driekiasi smėlyje pasibaigiantis medinis takas. Išsi-
kasu po juo slėptuvę ir manau, kad čia šilčiau, nei buvo abie
jose prakeiktose valčių pašiūrėse. Tačiau turint omeny, kaip
šalta buvo avarijos naktį, palyginti neįmanoma.
Šiaip ar taip, kyla saulė ir laukti jau neilgai. Greitai Persike
bus čia, viena.
Kendisei čia patiktų. Paskutinį kartą saulėtekį paplūdi
myje stebėjau su ja. Dabar ne laikas apie ją galvoti, bet kaip
galiu negalvoti? Saulėtekį stebėjome Braitono paplūdimyje ir
švintant ji vis labiau stengėsi su manimi išsiskirti. Paprašiau
303
CAROLINE KEPNES
jos kartu nueiti prie vandens. Ji nuėjo. Šiuo atžvilgiu buvo

žiauri; jautresnė mergina būtų atsisakiusi ir palikusi mane
verkti vieną, bet ji norėjo pamatyti mane blogiausioje padė
tyje, tad liko.
- Aš tavepalieku, - pasakė ji.
Tadapradink, kale. Pradink.
Ne mano kaltė, kad Kendisė nusekė mane prie vandens,
ne mano kaltė, kad sugriebiau ją, laikiau po vandeniu ir ste
bėjau, kaip iškeliauja į anapusinį pasaulį. Ji norėjo ten atsi
durti, kitaip nebūtų su manimi ėjusi. Žinojo, kad mane žudo,
ir žinojo, kad nesu iš tų, kurie pasiduoda be kovos.
Nekaltinu Persikės už tai, kad yra tokia apgailėtina, kaip
nekaltinu Kendisės už norą pabėgti nuo savo šeimos. Apgai
lėtina taip pykti dėl to, ko neturi, kad su tuo, ką turi, elgtu-
meisi taip, lyg tai nieko nereikštų. Ji nesijaučia dėkinga už tai,
kad turi antrus namus vietoje, kur didžiausias pavojus yra su
šikta Teilor Svift. Ji daug kuo panaši į Kendisę, kuri nebuvo
dėkinga už savo balsą ir talentą.
Turiu truputį laiko, tad paeinu kelis žingsnius pakrante.
Man patinka, kaip atplūstantis vanduo ištrina mano pėdsa
kus. Prisimenu tą sušiktą vidurinėje skaitytą eilėraštį, kuria
me paplūdimiu einantis bičas nėra vienas, nes jį ant pečių
neša Jėzus, ir nusišypsau. Daug metų maniau, kad yra at
virkščiai: suprantat, iš tikrųjų tai tas bičas nešė Jėzų, kaip
krišnaitai tamposi tamburinus, o žydukai nešiojasi Torą per
savo bar micvas. Negalvoju apie Jėzų Kristų kaip apie vyru
ką, kuris tampo ant kupros nevykėlius, tad susikišk, viduri
nės eilėrašti. Pripažįstu, esu truputį suirzęs. Paskutinis mano
valgytas dalykas buvo tas sluoksniuotos tešlos pyragėlis. Ker
304
TU
tu taką, nutiestą šeimos, kuriai nepatinka vaikščioti smėliu,

grįžtu į savo olą ir laukiu.
Pagaliau išvystu, kaip horizonte tarsi ryškiai raudonas taš
kas pasirodo į verandą išėjusi Persike. Ji atlieka kelis tempi
mo pratimus, nuliuoksi taku ir mes pradedam. Sulig kiek
viena akimirka girdžiu ją vis aiškiau: jos kvėpavimą, pėdų
dunksėjimą ir iš telefono visu garsu plūstantį Eltoną Džoną.
Ji prabėga pro mane, o aš strykteliu iš savo slėptuvės tarsi
žaisliukas ant spyruoklės ir nusiveju ją. Ji manęs negirdi. Šia
me paplūdimyje jaučiasi bebaimė. Sugriebiu ją už į uodegą
surištų plaukų. Dar jai nespėjus surikti teškiu ją ant smėlio
ir apžergiu nugarą. Ji priešinasi, spardosi, bet jos burna pilna
smėlio, Eltonas nesiliauja dainavęs - sėdi lyg princesė savo
elektrinėje kėdėje, - o aš išsitraukiu iš kišenės akmenį.
Ji rangosi ir sugeba pasukti galvą į šoną, suvokiu, jos akys
gražesnės, nei maniau, o ji atpažįsta mane ir išspjauna:
- Tu.
Tikriausiai ji yra stipriausia mano kada nors pažinota mo
teris ir, nors paskutinius žodžius jau ištarė, ji vis dar nesiliauja
priešintis, gurguliuoti. Jos oda užsiplieskia Nantaketo raudo
niu, visos treniruotės suteikė jai nežmoniškos jėgos ir man
protu nesuvokiamą plaučių tūrį. Nekaltinu jos už tai, kad
grumiasi. Ją užaugino fanatiški, neapykantos kupini mons
trai, tad ji niekada nesimėgavo gyvenimu ir manau, kad tai
priverčia ją sutelkti visas jėgas - jos kojos vis dar virpa! - ir
išspausti viską iš paskutinių žemėje praleistų akimirkų. Ji
pirštų galiukais siekteli mano rankos; Persike, jau per vėlu.
Jos akys užsiverčia kaktos link ir visi turime ko pasimokyti iš
tragiškos, nelaiku ištikusios mirties. Kaip pavojinga dėl savo
305
CAROLINE KEPNES
problemų kaltinti kitus žmones. Koks laiko švaistymas. Jeigu

ji būtų išsižadėjusi savo sumautos šeimos, persikrausčiusi į
kokį saulėtą užsienio prieglobstį ir tapusi barmene ar pilateso
instruktore - nesvarbu, kuo, - ji būtų galėjusi įsikurti su mie
la, panašiai mąstančia mergina ir dėkojusi už visas jai suteik
tas malones - sveikatą, smegenis, raumenis - tiesiog būdama
pati savimi. Vis dėlto velniop jos tėvus. Nepradėkite kūdikio,
jeigu nesugebate mylėti besąlygiškai.
Ji gęsta, Eltonas perrėkia bangų mūšą ir aš tavęs nebegir
džiu, visipastaruoju metu išprotėjome, mano draugai voliojasi
ant rūsio grindų, o aš skolingas jai truputį pagalbos. Tren
kiu per galvą akmeniu ir ji pagaliau nurimsta. Drebėdamas
apverčiu ją. Ji ilsisi ramybėje, bet kaip aš? Eltonas dainuo
ja: beveik suleidai į mane nagus, beveik pažabojai ir pririšai
mane, o aš jaučiuosi pažabotas ir pririštas, vienas su negyva,
sunkia Persike. Atrodo, kad Eltonas dainuoja garsiau, bet
galbūt tik todėl, kad Persike tylesnė? Mėginu susitelkti į
bandymą ją pajudinti, bet išgirstu, kaip Eltonas uždainuoja,
kad tamsiausiuose sapnuose ant kaklo veržiasi kilpa, ir stab
teliu. Supanikuoju. Kas, jeigu nuspręsi išeiti pabėgioti? Kas,
jeigu šiuo paplūdimiu bėgioja pareigūnas Nikas? Turiu pa
siskubinti. Prigrūdu jos kišenes akmenų tam atvejui, jei ji
nepradingtų. Tenka pririnkti daugiau, nes šitame bliuzone
daugybė kišenių, o Eltonas būtų stačia galva žengęs į upės
gelmes.
Privalau apsiraminti. Užsimerkiu ir išvystu Kendisės akis,
atviras tarp dumblinų į Braitono paplūdimį išplautų šiukšlių.
Atsimerkiu ir ištraukiu Persikės telefoną iš dėklo ant dilbio.
Dabar tai mano telefonas, užčiaupiu Eltoną Džoną, prisie-
306
TU
kinėjantį, kad ryte jie atvažiuos sunkvežimiu parvežti manęs

namo. Ne, neatvažiuos. Pakeliu jos kūną. Persike tokia apsi
rengusi, o Kendisė buvo beveik nuoga, vilkėjo tik mažą juodą
suknelę ir bikinį po ja. Buvo vasara, girtos merginos skęsta,
pasitaiko, jos šeima susitaiko su tuo, kad namo ji niekada ne
grįš - ir nueinu vandens link. Dabar žiema. Liūdna mergina
{brenda į vandenį mirti. Pasitaiko.
Daugiau nesilaikau atokiau nuo uolų ir nunešu Persikę Se-
lindžer ant molo. Akmenys glotnūs ir sausi, o aš tvirtai stoviu
ant kojų. Persike sunki - dėl akmenų kišenėse, dėl slegian
čios kančios. Suskaičiuoju iki trijų ir numetu ją į vandenyną.
Bangos pasitinka ją taip, kaip Braitono paplūdimio vandenys
pasitiko Kendisę. Pradedu rašyti tau elektroninį laišką. Nuo
Persikės. Taip lengva suprasti, ką pasakyti:
Beke, turiu išnykti. Pastaruoju metu bėgiodamajaučiau
si taip, tarsi su manimi bėgtų Virdžinija Vulf. Ji pasa
kė: „Mąsčiau apie tai, kaip nemalonu būti atskirtai; ir
pamaniau, kadgalbūt blogiau būti aptvertai.“Ji buvo
teisi. Būti aptvertai ir laukti to, kas neateis, yra blogiau.
Daug blogiau.
Pasimėgauk viešnage.
Myliu tave, nuostabioji.
Sudie,
Persike
Mano kūnu žliaugia prakaitas, nuo įdėtų pastangų skau
da raumenis ir aš išspaudžiu šypseną, nes suprantu, apie ką
anksčiau kalbėjo Persike. Dabar mielai nusiplėščiau visus
drabužius. Nuo jų tikrai niežti.
307
CAROLINE KEPNES
Prieš pasišalindamas kartą užmetu į tave akį. Laišką nuo Per-

sikės tau išsiunčiau mažiau nei prieš valandą ir atrodo, kad tu
į jį sureagavai užtikrintai. Visu garsu leidi Bouvį, didžiajame
kambaryje matuojiesi Persikės drabužius, kemši pilna bur
na, šoki ir skambini Čanai, Linei, savo motinai. Tu laiminga,
Beke. Pasakai Linei tą patį, ką sakei motinai ir Čanai:
-Aš dėl to nekalta. Mokydamasi koledže Persike pabėg
davo kas antrą mėnesį. Po velnių, kas, turėdamas tiek pinigų,
šitaip nesielgtų? Be to, manau, kad tai į gera. Ji atrodė beveik
laiminga, kad Bendžis mirė. Ir taip, suprantu, kaip nesveikai
tai skamba.
- Pamiršk Bendžį, - sako Line. - Liūdna, bet mirtis nepa
verčia jo geru biču. Ar kalbėjai su Džo?
Pirmyn, Line!
- Ne, - atsakai tu. - Bet noriu.
Tai viskas, ko man reikia. Išeinu.
Tuščia gatve nužingsniuoju iki miesto. Niko vyrukai au
toservise superdraugiški. Veiksmo mažai (net sunku patikėti)
ir jiems patinka netikėtai užėjęs vasariškas oras, tad mano
rudas žvėris jau pasiruošęs kelionei. Remontas kainuoja ke
turis šimtus dolerių, apsidžiaugiu, kad atvažiavau pasiruošęs.
Naujojoje Anglijoje man nesiseka, Beke, tad prieš išvažiuo
damas pasiėmiau avansą. Keliai nuvalyti, o Persikės telefone
daug geros muzikos. Galbūt Naujojoje Anglijoje man paga
liau pradeda šypsotis sėkmė.
Paplūdimio name paliktą puodelį su savo DNR prisimenu

tik prie pat namų. Nuspaudžiu stabdį. Tačiau neturiu dėl ko
nerimauti. Antrus namus turintys žmonės su pasimėgavimu
308
TU
dalija raktus kambarinėms, staliams ir interjero dizaineriams.

Dėl puodelio su išdžiūvusiu šlapimu galvos nesuksiu, ne po
visko, ką neseniai padariau.
Be to, svarbiausia —tu, o tavo tviteris patvirtina, kad jau
esi pakeliui j Banko gatvę. Žinau, kad tau prireiks laiko atsi
verti žiedlapis po žiedlapio, tarsi pavasaris. Tačiau tu atsiversi.
Persike nebegali daryti tau blogos įtakos. Tu laisva. Ji nieka
da nebūtų paleidusi tavęs iš nagų, o be tokio spaudimo tapsi
nauju žmogumi. Dabar ji gali ilsėtis. Tu gali atsipalaiduoti.
O kai ore pasijus pirmasis pavasario dvelksmas tu praeisi pro
knygyną arba arklio traukiamą karietą ir pasijusi raustanti,
prisirpusi aistros. O tada paskambinsi man.
34
mano telefonas nesugedęs. Pastarosiomis dienomis

kelis kartus skambinau j jį iš knygyno telefono. Tu nedingai
iš eterio. Esi čia, Niujorke, gyveni, rašai ir tvytini:
Argi yra kas nors romantiškesnio už šviežią sniegą naktį?
#ramybė #meilė
Nėra jokių loginių, technologinių ar romantinių priežas
čių, paaiškinančių, kodėl po grįžimo iš MK man nepaskam
binai ir neparašei. Po Persikės pasitraukimo nuo scenos pra
bėgo jau dvidešimt trys minutės ir trylika dienų. Žaizda mano
veide užsispyrusi, bet po truputį gyja ir kasdien atrodau vis
mažiau baisiai. Tai dar vienas priminimas apie bėgantį lai
ką. Neperprantu tavęs, Beke. Nesusirašinėji su jokiais naujais
vaikinais ir nerašai draugėms apie nieką romantiško, bet rašai
apie vaikinus. Paskutinis tavo parašytas apsakymas yra apie
merginą (tave, jos visada yra tu), kuri nueina pas gydytoją
ir sužino, kad jos viduje įstrigęs penis. Ji pradeda skambin
ti visiems bičams, su kuriais yra buvusi, ir klausinėti, ar jie
tebeturi penius. Bičų sąrašas ilgas kaip paklodė (perdedi, ne
kitaip) ir jie visi tebeturi pimpalus. Galiausiai ji pripažįsta,
kad yra vienas bičas, kuriam ji nepaskambino, nes jis vedęs ir
310
TU
turi vaikų. Ji nenori atiduodi jam penio; nori, kad jis paliktų
žmoną ir pats ateitų pasiimti. Elektroniniame laiške Blaitė
pakritikavo: „Trūksta tikros pabaigos, nėra klimakso, tikslo.
Nedrįsiu manyti, kad remiesi kažkuo realiu iš savo gyvenimo,
bet jei taip, galbūt turėtum padėti šitą istoriją į stalčių ir per
žiūrėti tada, kai truputį atitruksi nuo emocijų.“
Savaime suprantama, man neramu. Nuo grįžimo su tuo
daktaru Nikiu mateisi dukart per savaitę. O tada parašei šitą
menkai užmaskuotą istoriją apie pisimąsi su vedusiu biču. Sa
vaime suprantama, kad paskambinau tavo psichoterapeutui
ir užsirašiau priėmimui. Kaip kitaip galėčiau įsitikinti, kad
jis tavimi nesinaudoja? Be to, nesu vienintelis, kuris dėl tavęs
jaudinasi.
Čana: Ką tik buvai pas psichoterapeutą. Kas vyksta?Iš kur
trauki tiek pinigu•
Tu: Naujiprioritetai. Jokio alkoholio ir apsipirkinėjimo, tik
rašymas, dienoraštis ir augimas.
Čana: Gerai, Beke. Bet nepamiršk, kad daktaras Nikisyra...
daktaras Nikis.
Tačiau šiandien gera diena, nes liftas ką tik užvažiavo į dvy
liktą aukštą, aš išlipu į koridorių ir duris į laukiamąjį randu
praviras, kaip daktaras Nikis ir sakė. Atėjau truputį per anksti
ir tai gerai, nes turiu laiko pasikartoti savo naują asmenybę.
Vardas: Denas Foksas (Paulos foks ir Deno Brauno sūnus!)
Užsiėmimas: Kavinės vadybininkas
Problema: Obsesinis kompulsinis sutrikimas. Skaityda
mas sušiktai daug apie jį sužinojau.
Jau spėjau pasijusti gerai, man patinka šitas laukiamasis švel
niai melsvomis sienomis ir tokios pat spalvos sofa. Be to, pastatas
311
CAROLINE KEPNES
yra mano mėgstamiausiame rajone - Aukštutiniame Vestsai-

de. „Hanoje“ Eliotas vaikščiojo pas psichoterapeutą ir kas žino?
Galbūt tarp jūsų su daktaru Nikiu nieko nėra. Galbūt jis tie
siog išmano savo darbą. Tai įmanoma. Vos per dvi savaites tu
daug supratai apie save. Žinau, nes jis užduoda tau namų dar
bų. Kiekvieną dieną privalai parašyti sau laišką. Ir parašai:
Miela Beke, reikaluipasisukus apie vaikinus tu moki
tik stumti arba traukti. Pripažink tai. Susitaikyk su tuo.
Įveik tai. Myliu, Bekė
Miela Beke, tu vilioji vyrus irjuos gavusiprarandi

susidomėjimą. Liemenėlės nevilki, kad vaikinai galėtų
spoksoti į tavo spenelius. Vilkėk liemenėlį. Nikis mato,
ką darai. Tai gerai. Būk matoma. Myliu, Bekė
Miela Beke, artumas tavegąsdina. Ko taip bijai? Pasi

tenkinimą patiri tik užsiimdama vaidmenų žaidimais.
Kodėl negali būti savimi?Nikispažįsta tave irpriima
tokią, kokia esi. Kiti taip patpriims. Myliu, Bekė
Miela Beke, manai, kad meilės negalėsipatirti tol, kol

neišaugsi tėtušio kompleksų. Tačiau galbūtjų neišaug
si tol, kol neleisi saupamilti. Nikis teisus. Tu augiper
meilę. Negali atidėti meilės iki tada, kai baigsi augusi.
Myliu, Bekė
Miela Beke, tu nekalta, kadgimei saloje. Laikai save sa-

liete. Bet, miela mergaite, gyveni ne saloje. Įsileisk į save
žmones. Priimk meilę. Myliu, Bekė
312
TU
Miela Beke, jausti pagiežą mamaiyra normalu. Ji ii tik

rųjų pavydi. Myliu, Bekė
Miela Beke, nebūkpikčiausia savopriešė ir nesivaikyk

vaikinų, kurie tavęs nenori. Būk geriausia savo draugė
ir išmok mylėti vaikinus, kurie tavęs nori. Ir nepamiršk:
niekas nėra tobulas. Myliu, Bekė
Tavo elektroniniai laiškai tikrai padėjo man ištverti šį nepro

duktyvų laikotarpį. Dabar žinau, kad nepabėgai nuo manęs
dėl sekso. Pabėgai, nes turi problemų. Tad galbūt po kokio
mėnesio, kai būsiu giliai paniręs į psichoterapiją ir parašęs
laiškų sau, galbūt tada vėlų sekmadienio rytą gulėsiu lovoje
su tavimi. Galbūt tada geriau save suprasiu ir lovoje galėsime
dalytis terapiniais laiškais.
Kabineto durys atsiveria, ore pasklinda agurkų kvapas ir
daktaras Nikis atrodo visai kitaip, nei tikėjausi.
- Denas Foksas? —pasiteirauja jis.
Išspaudžiu pasisveikinimą ir paspaudžiu jam ranką. Nu
seku į brutaliai smėlio spalva dekoruotą kabinetą ir atsisėdu
ant sofutės, bet po velnių, Beke. Daktaras Nikis Anževinas
jaunas. Maniau, kad bus įžengęs į šeštą dešimtį, bet jis tikrai
tik neseniai pradėjo penktą. Sienos nukabinėtos įrėmintais
klasikinio roko albumais: Rolling Stones, Bread, LedZeppelin,
Van Morrison. Jis pasikuičia kompiuteryje ir atsiprašo, kad
jam reikia dar minutėlės, o aš atsakau, kad nieko tokio. Avi
Vans, laikosi įsikibęs jaunystės. Jis - tikras santūrumo pa
vyzdys; tankūs banguoti plaukai sulaižyti žele, o veriančios
mėlynos akys atrodo kupinos ašarų. Nesuprantu, jis žydas ar
313
CAROLINE KEPNES
italas. Baigia kuistis kompiuteryje ir atsisėda į odinį krėslą.

Paima stiklinį ąsotį su vandeniu. Jame plūduriuoja agurkai;
kvapas sklido nuo jų.
- Ar galiu pasiūlyti atsigerti? - pasiteirauja jis ir vėl pagal
voju, kad tikėjausi ne šito.
- Žinoma, - atsakau, paimu vandenį ir po velnių, Beke.
Skonis tiesiog pasakiškas.
- Turėčiau iškart paaiškinti, - prabyla jis. - Kad užsiraši-
nėju, bet nedaug. Labiau mėgstu viską laikyti čia.
Jis parodo sau į galvą ir išsišiepia, galėtų būti serijinis žudi
kas arba maloniausias vyrukas pasaulyje, bet jokiu būdu ne
kas nors per vidurį. Nenuostabu, kad jis nusprendė užsiimti
psichologija. Privalėjo atrasti būdą susilaikyti neįgyvendinus
nesveikų, iškrypusių savo minčių. Jam nusišypsojus sutviska
išbalinti dantys, visai netinkantys prie liūdno, nuovargio iš
kreipto veido.
- Ką gi, Denai Foksai, - sako jis. - Imkim ir išsiaiškinkim,
kas, po velnių, su tavim negerai.
Privalau pastebėti, kad kalbėtis su juo tikrai lengva. Tikėjau
si atsidurti gydytojo kabinete, bet jaučiuosi tarsi koledžo ben
drabučio kambaryje, priklausančiame vidutinio amžiaus vyru
kui. Ir jeigu būtume koledže, jis išeitų į paskaitas, o aš galėčiau
įsilaužti į jo kompiuterį ir atkasti viską apie tave, Beke. Tačiau
taip nebus; mes suaugę žmonės ir jis dirba savo darbą. Nori
sužinoti, kas mane sumušė, papasakoju jam apie avariją (MK
avariją), į kurią patekau važiuodamas slidinėti, ir kaip mane
užpuolė uždarius kavinę (Kurtisas su savo draugeliais). Tada
jis pradeda uždavinėti asmeniškesnius klausimus ir paklausia:
- Ar turi merginą, Denai?
314
TU
- Taip.
Lengvai galėčiau turėti, tad nieko baisaus. Paaiškinu čia
atėjęs ne dėl merginos; ji nuostabi. Pasakau, kad ieškau pa
galbos dėl OKS.
- Kuo tai pasireiškia? - paklausia jis.
Puikiai nusimanau apie atspindėjimą, Beke. Vienas ge
riausių būdų pelnyti kieno nors pasitikėjimą yra susitelkti į
tai, ką turite bendro.
- Tiesą pasakius, truputį juokingai, —atsakau. —Visi čia
kabantys albumai. Nežinau, kaip ir kodėl, bet mane tiesiog
apsėdo vienas Honeydrippers vaizdo klipas.
- Honeydrippers man labai patinka, - atsako jis. - Tik ne
sakyk, kad kalbi apie „Meilės jūrą“.
- Žinai jį, - pareiškiu ir jis mano naujas geriausias draugas.
Manau, man sekasi visai neblogai. Papasakoju, kad ne
galiu liautis žiūrėjęs to klipo (žiūrėjęs į tave), galvojęs apie jį
(apie tave) ir norėčiau apsigyventi jame (tavyje). Pasisakau per
jį (tave) praradęs susidomėjimą viskuo kitu ir kad man reikia
išmokti susivaldyti.
- Ar tai varo iš kantrybės tavo draugę?
- Ne, - atsakau, net jeigu turėčiau draugę, ji būtų perne
lyg laiminga su manimi, kad netektų kantrybės. - Kantrybė
baigiasi man, daktare.
- Aš ne daktaras, vaiki, - jis papurto galvą. - Tik turiu
magistro laipsnį.
Noriu paklausti: jeigu jis nėra tikras gydytojas, kodėl tu
vadini jį daktaru Nikiu? Tačiau negaliu, o jis atsako būsiant
sąžininga, jeigu pats irgi papasakos truputį apie savo asmeni-
nį gyvenimą.
315
CAROLINE KEPNES
-Aš visas kaip ant delno, Deni. Esu keturiasdešimt pen-

kerių metų pūtikas ir nevykęs boso gitaristas, turintis psi
chologijos magistrą, - sako jis man. - Myliu rokenrolą ir iš
pradžių psichoterapija užsiėmiau todėl, kad iš prigimties pui
kiai moku pūsti miglą į akis. Tačiau po to supratau, kad man
tikrai patinka padėti žmonėms, taip čia ir atsidūrėme.
- Visai neblogai, Niki.
Pirmą kartą ištariu jo vardą, iš mano lūpų jis skamba keis
tai - naujas žodis mano žodyne. Nikis.
Pasakau, kad man patinka tai, ką išgirdau, pradedame
kalbėtis apie vaikystę —jis kilęs iš Kvinso, aš iš Bed-Stujo. Pa
sirodo, terapija tėra pašnekesys ir galbūt tu tikrai tiesiog sten
giesi augti. Galbūt kada nors aš netgi tapsiu psichoterapeutu.
Tikrai sugebėčiau. Galėčiau ant sienų pasikabinti įrėmintas
mylimiausias knygas ir kalbėtis su tokiais žmonėmis kaip tu
ir aš.
Nikis sako, kad laikas baigti ir sudaryti planą. Negaliu
sulaukti, kol gausiu namų darbų, skamba apgailėtinai, tiesa?
- Deni, mes daug nuveiksime. Visų pirma tu sužinosi, kad
gyveni name.
Niekada nesu gyvenęs name, tik butuose. Tačiau linkteliu.
- Ir tavo name yra pelė, - tęsia jis. - Vaizdo klipas. Ir, lai
mė, tai tik pelė.
Ir dabar tu pelė, Beke.
- Ji nėra tokia stipri kaip tu, Deni.
Dabar jis kalba labai rimtai.
- Ta pelė mažytė. Tu turi rankas, plaštakas. Esi miklus.
Tu turi tik putytę ir aš jam pritariu.
- Gali pasiekti durų rankeną, Deni. Gali prispęsti spąstų.
316
TU
Spąstų.
- Žinai, Deni, gyvenimas kartais užknisa ir tavo namas
aptemsta.
Jis parodo sau į galvą ir aš linkteliu. Čia tikrai kartais
būna niūroka.
- Ir tada išlenda pelės.
Tu atėjai į mano knygyną ir pradėjai viską, pradėjai mus.
- Kartais taip aptemsta, kad įstengi tik klausytis, kaip ta
sukrušta pelė krebžda, graužia tavo maistą ir šika ant tavo
grindų, o aplinkui taip tamsu, kad durų rankenos neįžiūri, -
tęsia jis. - Pamiršti, kad durų rankenayra ir kaip tik tada mes
uždegame šviesą, Deni.
- Tiksliai.
- Paspendžiame spąstus, Deni.
- Tiksliai, - atsakau garsiau nei pirma.
- Tada atidarome duris, pasiimame šluotą ir išvarome pelę
lauk, - sako jis ir iškelia kumštį. - O kartais to daryti nepri
reikia, nes kartais tą pelę pribaigiame.
Ne šį kartą.
- Tai nenutinka akimirksniu. Nemeluosiu tau, Deni. Ta
čiau tai įmanoma.
- Ar kada esi dirbęs statybose? - paklausiu.
Dauguma vyrukų iš mano rajono yra dirbę ir man patinka
mintis, kad mes su Nikiu turime kai ką bendro, esame lygūs.
- Porą vasarų, prieš daugybę metų, —atsako jis ir buvau
teisus. - Tu?
- Porą vasarų, senokai, —atsakau pernelyg nekantriai.
Koks nevykėlis ir pamėgdžiotojas, bet Nikis nusišypso, o
aš susimąstau apie kelias pastarąsias savaites ir naktis, kurias
317
CAROLINE KEPNES
praleidau ant grindų palei sieną gniauždamas tavo kelnaites

ir spoksodamas į skylę, kurią išmušiau per tave ir uždengiau
dėl tavęs.
- Aha, daktare... - Jis papurto galvą ir nusijuokia. - Noriu
pasakyti, Niki. Privalau rasti durų rankeną.
- Rasi. Ir jeigu namo / pelės idėja tau netinka, gali apie
vaizdo klipą galvoti kaip apie spuogą. Gali jį išspausti ir jis
pradings. Amžiams, nepalikdamas randų - jeigu rūpiniesi
oda.
Tu ne spuogas, tu - pelė, ir aš prabylu:
- Maniau, kad spuogų spaudyti negalima.
- Nesąmonė, - pareiškia jis ir žvilgteli į laikrodį. - Taigi.
Ar tau tinka ketvirtadieniai?
Vėliau eidamas gatve jaučiuosi lyg kitas žmogus, Beke. Pen

kiasdešimt minučių su Nikiu ir jaučiuosi taip, lyg į viską
žvelgčiau naujomis akimis. Pasaulis man atrodo kitoks, tarsi
būčiau užsidėjęs 3D, parūkęs žolės ar išdulkinęs tave. Jau
čiuosi apsinešęs, bet blaivus, ir patraukiu į parką, kur pirmą
kartą per ilgą laiką pažiūriu „Meilės jūros“ vaizdo klipą. Mer
gina šviesiais Bouvio plaukais jame visai miela ir psichotera
pija jau veikia. Turiu omeny, žiūrėdamas šitą truputį ekscen
trišką, haliucinogenišką klipą pasijuntu laimingas, toks jau
seniai nebuvau. O geriausia tai, kad daugiau nebijau. Tu su
Nikiu nemiegi. Tiesiog išgyveni perkėlimą. Apie jį sužinojau
iš „Potvynių princo“. Kartais taip nutinka. Nikis turi magis
tro laipsnį, yra tikras vyras ir niekada negriautų gydytojo-pa-
ciento santykių. Principas galioja, nors jis ir nėra tikras gy
dytojas.
318
TU
Prieinu metro ir nusileidžiu laiptais. Man patinka gyven

ti, Beke. Jaučiu įgavęs naujos kantrybės. Galiu palaukti, kol
man paskambinsi. Esu pakankamai stiprus duoti tau laiko.
Pamiršau patikrinti tavo elektroninį paštą, tavo telefonas
sunkesnis, nei buvo šįryt. Parašau sau, nors jis ir neliepė:
Brangus Džo, tavo nameyrapelė ir kaiji buspasiruošusi, tu
pabučiuosi ją ir ji pavirs tavo svajonių mergina. Būk kantrus.
Būk atviras. Linkėjimai, Denas Foksas
Toks artimas tau nesijaučiau dvi savaites. Dievinu terapiją,
tikrai.
35
per kitą sesiją papasakoju Nikiui, kaip išėjęs iš jo smėlio

spalvos priimamojo jaučiuosi tarsi apsinešęs. Jis atsakė, kad
mano reakcija įprasta - aš normalus! - ir susijusi su nauju
požiūriu.
- Turiu namelį valstijos šiaurėje, - sako jis. - Kas porą sa
vaičių nuvažiuoju ten pabūti miško apsuptyje. Ne dėl šviežio
oro —dėl šviežio požiūrio.
Per trečią sesiją kalbamės apie vaizdo klipą (tave) ir Nikis
pasakoja man apie tai, ką vadina katės strategija:
- Turėjau kaimynę, kuri nuomodavo savo katę. Žinai, kodėl?
- Kad padėtų žmonėms, kuriuos kamuoja depresija? - pa
klausiu. Neatspėju.
- Jeigu ką nors iš kaimynų užpuldavo pelės, ponia Robin
son kelioms dienoms paskolindavo savo katę, - sako jis. - Ir,
Deni, pelės išsinešdina vien užuodusios katę.
- Tad jeigu pradėčiau žiūrėti ką nors kita, nustočiau žiūrė
jęs vaizdo klipą.
Jis linkteli. Mes tylime. Kartais čia staiga įsivyrauja tyla.
Nikis sako, kad tai normalu; žmogus turi viską įsisavinti. Aš
įsisavinu gyvenimo be tavęs idėją. Susitikinėčiau su kitomis
320
TU
merginomis (neįsivaizduojama), eičiau pasivaikščioti, galbūt

rasčiau žmonių, su kurias žaisčiau krepšinį, arba sėdėčiau
tamsiame bare ir žiūrėčiau žinias, užmigčiau lovoje nelaiky
damas rankoje tavo telefono ir atsibusčiau nejausdamas jo,
įsirėžusio man į kūną. Taip dažnai tikrinu tavo elektroninį
paštą, kad man paskausta pirštus; galbūt būtu malonu, jei
gu jų nemaustų. Nežinau, kaip jausčiausi sėdėdamas čia be
tavęs manyje, Beke. Tačiau žinau, kad su tavimi sunku. Aš
pavargęs.
Nikis pajunta, kada baigiu mąstyti. Pasimuisto kėdėje.
- Šią savaitę pamėgink, - sako jis. - Aprašyk ir papasakosi
man, kaip tau sekėsi.
Man patinka gauti namų darbų, išeinu iš jo kabineto ir
išvystu, kad pasaulis pilnas moterų. Galbūt tikrai noriu su
žinoti, koks būtų gyvenimas be tavęs. Buvau beveik pamir
šęs apie merginas. Jos visur, Beke, metro stotyje stoviniuo
ja koledžų studentės aptemptais džinsais, sukišusios galvas į
savo Kindle, apkūnios pagyvenusios moteriškės, įsikibusios
į daugkartinius krepšius su daržovėmis, vidutinio amžiaus
namų šeimininkės, tempiančios apdriskusius Macys ir Fore
ver 2i maišus, pamatau vieną itin dailią šviesiaplaukę, tokią
smulkutę, kad šalia jos atrodytum tarsi milžinė iš pasakos, ji
vilki medicininę aprangą ir atrodo šviežiai nušveista, spoksau
išpūtęs akis ir ji nusišypso. Nagi, nagi.
- Ar mes pažįstami? - paklausia ji, kalba su vos juntamu
akcentu, man regis, Long Ailendo Sičio.
- Ne, - atsakau ir ji žingteli artyn, ne tolyn, kvepia su
muštiniais su kumpiu ir medicininiu spiritu. Man patinka
jos papai.
321
CAROLINE KEPNES
- Visai manęs nepažįsti?

- Atsiprašau, bet ne.
- Tada kokio velnio į mane spoksai?
- Nežinau, - atsakau ir pagalvoju, ką pasakytų Nikis. -
Tikriausiai man tiesiog patinka į tave spoksoti.
Cypdamas sustoja traukinys, į mane įsminga mažos, ža
lios jo elektrinės akys, moterys išlipa, moterys įlipa, o mes
spoksome vienas į kitą lyg žvėrys per rują. Jos siauri antakiai
ir ilgi lakuoti nagai visiškai nepanašūs į tavo ir tai gerai. Šitos
merginos mylėti negalėčiau. Tačiau tikrai galiu ant jos pasi
praktikuoti.
Ji pradeda:
- Kas išspardė tau subinę?
- Patekau į avariją.
- Patekai į avariją, - nusišaipo ji. - Neblogai.
- Mane užpuolė.
- Dar nespėjai sužinoti mano vardo, o jau imi man me
luoti?
- Tikriausiai tiesiog norėjau pameluoti.
Visai neblogai, padaryčiau Nikiui įspūdį.
- Kas, jeigu aš nesusitikinėju su melagiais?
- Tuomet nenorėčiau būti tavo vietoj.
- Kas, po velnių, čia vyksta?
- Koks skirtumas? - atsakau ir pasijuntu aukštumoje. -
Jeigu kalbėtumėmės tamsiame bare ir būtume prilupę, po
kalbis atrodytų visiškai normalus.
Ji vardu Karena Minti, prikanda pablizgintą lūpą ir neieš
ko žodžio kišenėje.
- O jeigu tavo močiutė turėtų kiaušus, ji būtų tavo senelis.
322
TU
Tą akimirką Karena Minti nusprendžia, kad su manimi

dulkinsis, ir aš tai matau. Ją permatyti daug lengviau nei tave,
geresnės katės nerasčiau, pradedame nuo privalomo gėrimo
kažkokiame bare, kuriame pilna kibirais amerikietišką alų
maukiančių studentų. Tau čia nepatiktų, bet ji šitą vietą die
vina. Barą išsirinko pati, tad dabar renkuosi aš, nusivedu ją
į skylę Hjustono gatvėje, nes žinau, kad jai padarys įspūdį -
buvau teisus, ji tikrai iš Long Ailend Sičio, - jai padaro įspū
dį Botanica baras, ji geria „greihaundus“ ir kalba nesąmones,
kurių iš tavęs niekada neišgirsčiau:
- Spėk, iš kur sužinojau apie šitą gėrimą. Jį geria Leonar
das di Kaprijus. Tikra tiesa. Žinai, kodėl maistas ligoninėse
toks šūdinas? Nes jie nori, kad mirtum. Tai tiesa, Džo. Tikra
tiesa. Taip pigiau ir, jeigu turi daugiau tuščių lovų, mažiau
žmonių turi dirbti dvigubas pamainas. Ar žinai, nujaučiau,
kad šįvakar ką nors sutiksiu. Šūdas, neturėčiau šito sakyti,
sukrušti „greihaundai“, bet, Džo, aš tikrai nujaučiau. O tada
pamačiau, kaip spoksai į mane. - Ji atsiraugėja. - Šito teks
atsikratyti, Džo.
- Mano marškinių?
- Tvarsčio tau ant rankos.
Buvau apie jį pamiršęs. Tik pažiūrėk, ką man padarei. Vis
kas prasidėjo, kai nusideginau ranką virš žvakės. Tada gijimą
pertraukiau lupinėdamas šašą dėl to, ką man padarei. Tada
Kurtisas sumušė mane skubantį pasimatyti su tavimi. O tada
sudaužiau savo automobilį ieškodamas tavęs. Įžvelgiu šablo
ną, Nikis sako, kad visas gyvenimas remiasi šablonais, o Ka
rena griebia mano ranką tarsi savo. Karena Minti sukruštai
stipri ir sušnibžda man į ausį:
323
CAROLINE KEPNES
- Patausok energiją, Džo. Tau jos prireiks.

Ji nutraukia tvarstį man nuo rankos, nespėju nė susiraukti
ir ji mane pabučiuoja. Pasirodo, kad Karenos Minti lūpos irgi
stiprios. Rankos man nebeskauda.
Man atrodo, kad įlipę į traukinį nė vienas nežinome, į
kurią pusę jis važiuoja. Stebuklas, kad traukinys tuščias, ne
simato net kokio benamio, banditėlio ar kekšės. Stebuklas,
kad Karena Minti palaižo man veidą ten, kur jį supiso Kur-
tisas, jos liežuvis aštresnis nei tavo, Beke, nuplėšiu jos drabu
žius - po jais vilki kelnaites su juostele, - o ji čiumpa mane ir
krušamės supistame metro ketvirtą ryto. Baigdama Karena
Minti klykia - taip, Džo, taip, aš tavo, baik dabar, DABAR -
ir suleidžia nagus man į nugarą, jos akys užvirsta. Ji baigia ir
virpa vis dar apsivijusi mane kojomis. Laikausi į ją įsikibęs ir
trokštu, kad jos vietoje būtum tu. Ji sukiša savo smailų liežu
vį man į gerklę, ištraukia ir pasižiūri į mane.
- Myliu tave, - pareiškia, ir ką aš padariau, o ji pratrūksta
juoku, nušoka nuo manęs ir susivynioja į mano paltą. —Tavo
veidas, Džo, o Viešpatie. Turėtum pamatyti savo veidą, aš
juk tik išsidirbinėju.
- Žinau, - atsiliepiu.
Nesuksiu galvos; pasidulkinusios dauguma merginų
trumpam išsikrausto iš proto. Taip tiesiog yra.
Ji teisinasi:
- Akivaizdu, kad tavęs net nepažįstu.
Ji ne atsitraukia, o priglunda prie manęs, aš pasižiūriu į
mus lange. Tunelyje mirkčioja šviesos ir mes tai pranykstame,
tai atsirandame, šiąnakt pirmąkart per ilgą laiką miegosiu, o
324
TU
Karena Minti ryte padarys man sumuštinį su kiaušiniu ir pa

čiulps. Tiesiog žinau. Suprantu tai iš „greihaundų“, jos bur
nos. Ji tikrai mane myli.
Esu geriausias visų laikų pacientas, nes katę jau radau.
Kitą dieną nueinu į knygyną, jaučiuosi suknistai pagiriotas ir

persivalgęs sumuštinio su kiaušiniu, kuris buvo prasta mintis.
Karena Minti norėjo tik gero, bet tikriausiai ji vis dar buvo per
girta gaminti. Pasakiau jai, kad gerai praleidau laiką. Ji pasakė
užsuksianti į knygyną. Neraginau jos, Beke. O dabar man į akis
lenda Itanas - jis vėl atėjo per anksti - ir nori sužinoti, ar nesergu.
- Peršalai, Džo? Ar tiesiog per daug prilaižei?
Taip pasakytų tik Itanas. Aš atrakinu duris ir, jeigu bū
čiau psichoterapeutas kaip Nikis, su Itanu vargti nereikėtų.
Nusiunčiu jį į grožinės literatūros skyrių išrinkti „darbuoto
jai rekomenduoja“ ir įjungiu muziką. Karma yra kalė. Pirma
pasigirdusi daina yra „Tu esi per graži“' iš „Hanos ir seserų“.
Vožiu ir ją išjungiu. Staiga man nušvinta protas. Buvau neiš
tikimas tau, neištikimas mums.
Galva plyšta. Skimbteli durų varpelis, visi garsai kelia
skausmą, ypač tas, kuris pasigirsta dabar - mergina, kurią ką
tik išdulkinau, sušikta Karena Minti. Noriu persirėžti venas.
Tačiau tuo pat metu mirštu, kaip noriu kavos, o ji laiko du
karštus puodelius - Starbucks, kaip netikėta - ir gūžteli pečiais.
- Nežinojau, kokią geriate, taigi tiesiog paėmiau visko.
Ji trinkteli ant prekystalio sunkų popierinį maišelį. Į kny
gyno priekį atšuoliuoja Itanas ir ji su juo iškart gąsdinamai
draugiška.
* Originalus dainos pavadinimas „You Are Too Beautiful“.
325
CAROLINE KEPNES
- Tu tikriausiai Itanas, tiesa? Džo man viską apie tave pa

pasakojo.
Kiek aš vakar išgėriau? Itanas neįstengia suvaldyti džiaugs
mo, kad papasakojau apie jį kažkokiai merginai, jis beveik le
kuoja iš malonumo. Ji įsitaiso tarsi namie ir pasižiūri į mane:
- Tai kokią kavą mėgsti, Džo?
Pasakau, kad man viskas gerai, ji užverčia akis ir šūkteli:
- Ei, Itanai?
Jis parbėga net klūpčiodamas ir praneša, kad geriu juodą,
su dviem cukraus, o jis su grietinėle ir stevija arba stevijos
pagrindo saldikliu. Arba sacharoze. O jeigu jų nėra, su tikru
cukrumi ruduose paketėliuose. Bet niekada su dirbtiniu sal
dikliu!
Tuo tarpu Karena žiūri man į akis ir galvoja, kad kavą man
nešios visą likusį gyvenimą. Aš myliu tave, ne ją, ir po velnių,
ji viena iš tų merginų. Ji uoliai išsišiepia man ir mirkteli:
- Ačiū, Itanai.
Išeities nebėra. Šitą katę ne šiaip paglosčiau. Aš ją priglaudžiau.
36
buvim as su k a r e n a šokiruojamai efektyvus, bent jau ta

prasme, kad tu vis labiau nuo manęs tolsti. Mėginu įžvelgti
gerąsias puses: gaunu pasimokyti būti vaikinu ir mums tai į
naudą. Tačiau jaučiuosi blogai glostydamas jai užpakalį lovo
je, lankstydamas jos kelnaites su juostele savitarnos skalbyk
loje ir po sekmadienio pietų siųsdamas jos mamai ranka rašy
tą padėkos raštelį. Išduodamas tave elgiuosi neteisingai. Beke,
privalai žinoti štai ką: kiekvieną dieną randu būdą peržiūrėti
tavo nuotraukas savo telefone. Aš ištikimas. Septynios savai
tės gyvenimo su Karena Minti, vienuolika savaičių terapijos
ir Nikis mano, kad darau pažangą. Nebesijaučiu toks pri
slėgtas. Skaitau tavo elektroninius laiškus, žinau, kad laikaisi
užsibrėžtų tikslų - jokio alkoholio, jokių pirkinių - ir dabar,
kai pats lankausi pas daktarą Nikį, visiškai suprantu, kodėl
jis verčia tave norėti susitelkti.
- Atrodai daug laimingesnis nei pirmą dieną čia, Deni.
- Ačiū, - atsakau. - Aš jaučiuosi laimingesnis.
- Su Karena viskas einasi gerai?
- Su Karena viskas einasi puikiai, - atsakau ir tam tikra
prasme tai tiesa.
327
CAROLINE KEPNES
Kai pirmą kartą papasakojau Nikiui apie ją, jis nusikva

tojo. Pasakė, kad mergina yra daug efektyvesnė katė už kitą
jutubo vaizdo klipą. Jis teisus.
- Pažįstu šitą išraišką, Deni, - šypsosi jis. - Man regis, su
tikęs savo žmoną nesilioviau šypsotis dvejus metus.
Nesusivaldau:
- Ak, mes nesituoksime, Niki.
Jis pažvelgia į mane visažinio žvilgsniu ir aš paaiškinu:
- Tiesiog noriu pasakyti, kad ji nėra man skirtoji.
Jis spusteli:
- Dabar neatrodai toks laimingas. Ar bijai santuokos?
- Nė trupučio.
Tai visiška tiesa. Tave vesčiau nė nemirktelėjęs.
- Tad kas su Karena negerai, Deni?
Ji nėra tu.
- Ji tiesiog... niekas.
- Ji niekas, - ištaria jis ir kilsteli antakį. - Vaje.
Aš sudejuoju:
- Noriu pasakyti, kad su ja viskas gerai.
- Kad ir kaip ten būtų, - ištaria jis ir suprantu, kad mūsų
laikas baigėsi. - Turiu tau namų darbų. Noriu, kad išvardy
tum dešimt Karenos savybių, kurios tau patinka. Katė pade
da neprileisti pelės. Ir nepamiršk. Galvoti apie katę geriau nei
galvoti apie pelę.
- Gerai, daktare.
Tai mūsų bendras pokštas, nes jis nėra gydytojas. Namų
darbus mėginu atlikti pakeliui namo, bet vis galvoju apie tave.
Po kelių dienų sėdžiu ant sofos žiūrėdamas mėgstamiausią
Karenos Minti serialą „Kvinso karalius“ ir vis dar mėginu. Ji nu
328
TU
sijuokiaiš pokšto, kuris tau neišspaustųnė šypsenos, ir myliu tave

už tai, kad esi sunkiai prajuokinama. Ji išsitraukia iš subinės ply
šio kelnaites ir myliu tave už tavo sveikus medvilninius apatinius.
Ji sudejuoja:
- Sukruštai dievinu Keviną Džeimsą.
- Jis neblogas, - sumeluoju.
Myliu tave už tai, kad nedievini Kevino Džeimso ir nedie
vintum net prajuokinta kokio nors jo pokšto.
Prasideda Burger King reklama - Karena Minti sukruštai
dievina reklamas - ir ji iškelia televizoriui pirštą.
- Užsikrušk, BK. Jų bulvytės tikrai šūdinos, tiesa, Džo?
Apsimetu pritariantis ir nusijuokiu, bet myliu tave, nes ga
lėtume santuokoje pragyventi šimtą metų ir tu nė karto ma
nęs nepaklaustum, ką galvoju apie BK bulvytes, nes niekada
nesakai BK, o, jeigu kalbėtum apie skrudintas bulvytes, jos
turėtų kitą prasmę. Jos būtų svarbios. Jose slypėtų istorija. Esi
tarsi svogūnas, o Karena Minti - kokteilinė vyšnia, ir myliu
tave, nes svogūnai sudėtingesni už vyšnias. Aš pasmerktas.
Beveik pamiršau, kad Karenos Minti galva guli man ant
kelių, ir ji žvilgteli į mane:
- Branguti, tau viskas gerai?
- Aha, - atsakau ir perbraukiu ranka jai per plaukus, taip,
kaip ji mėgsta. - Tiesiog galvojau apie savo namų darbus.
Karena manęs nepalaiko:
- Prisiekiu, Džo, manau, kad tai sušiktas pinigų švaistymas.
- Žinau.
- Ligoninėje visi nevykėliai yra psichoterapeutai. Jie visi
tik sukrušti apgavikai ir melagiai, nučiuožę labiau už savo
pacientus.
329
CAROLINE KEPNES
- Nikis ne toks, —atsakau.

Ji šnarpšteli.
- Aha, tikrai ne. Jie apgavikai ir melagiai, Džo, apgavikai
ir melagiai.
Tu niekada nesikartoji, nes esi kūrybinga, o Karena - ne,
ir ji sužnybia man spenelį.
- Džo, pažiūrėk j mane.
Aš pasižiūriu į ją.
- Pasisaugok, panelyte.
- Apie ką tu apskritai ten kalbi? Turiu omeny, tu tobulas, Džo.
- Niekas nėra tobulas. - Kalbu lyg mokytojas. - Ir mane
truputį kamuoja OKS.
- Aha, - nusijuokia Karena Minti. - Tikrai kamuoja...
kai kalbama apie mano putytę.
Tu niekada nekalbėtum taip grubiai, aš paglostau Kareną
Minti, žiūriu į Keviną Džeimsą ir pasijuntu taip tavęs pasiilgęs,
kad net supykina. Staiga suprantu, kad privalau išeiti. Atsistoju.
- Ei, kas dega?
Ji apsikabina mano pagalvėlę, jaučiasi nesaugi.
- Einu į knygyną, - atsakau ir pačiumpu raktus.
- Nori draugijos?
Ji nesielgia paslaptingai.
- Ne, - atsakau ir sugriebiu paltą.
- Tau reikia grynųjų?
Ji atsisėda. Yra apgailėtina.
- Ne, - atsakau. - Lik čia. Greitai grįšiu.
Nubėgu laiptais ir sustoju. Karenai Minti galėčiau pa
daryti bet ką ir ji liktų. Ji suleido į mane nagus, Beke. Jos
motina mezga man megztinį, o tėvas nori kurį sekmadienį
330
TU
paplukdyti savo kateriu. Prisėdu ant laiptelio. Galbūt dabar,

atsiplėšęs nuo Karenos, galiu sudaryti sąrašą jos savybių, ku
rios man patinka.
1. Karena Minti užaugo su trim broliais, tadyra pakanti.
Tai tiesa. Ji tikrai pakanti. FedEx sušika naujos Noros Ro
berts knygos pristatymą, o aš galiu įsodinti Kareną Minti
į metro, nusiųsti į miesto pakraštį ir ji parveš dėžes knygų,
užvilks jas laiptais ir įtemps į knygyną. O jeigu paprašyčiau,
Karena tas knygas dar ir iškrautų, apklijuotų kainų lipdukais
ir sudėliotų į lentynas. Ji nesiskundžia, Beke. Ji nori, kad jos
paprašytų, tarsi padykęs vaikėzas Kūčių vakarą, tam atvejui,
jeigu Kalėdų Senelis jį stebi. Net galiu paprašyti jos pasiimti
šluotą ir išvalyti dulkes, kurias pastebėjo kraudama knygas.
2. Karenai Minti patinka valyti.
- Užaugau sukruštoje kiaulidėje, - mėgsta kartoti ji. - Šva
ru būna tik tada, jeigu išvalau aš, o man patinka, kai viskas
švaru, tiek tos kalbos.
į. Karenai Minti patinka gaminti.
Ir ji gera virėja. Jau nežinau, kaip ilgai nesu panašiai val
gęs - tikro šeimos maisto (lazanijos, kuri skani net po penkių
dienų), —tad bėgiko kūnas, kurį buvau įgavęs sekiodamas
Persikę Selindžer (kurią Karena Minti visiškai pašiurpintų),
na, iš esmės aš vis dar jį turiu, nes Karena mėgsta gaminti,
valgyti, valyti ir dulkintis. Ir ji ketina visa tai su manimi da
ryti amžinai. Radau mažą plastikinę dėžutę su jos motinos
receptais. Nusiunčiau Karenai žinutę ir ji atrašė:
Tavo virtuvėje gaminu gerokai daugiau nei saviškėje.
Kad ir ko užsimanyčiau, bet kada galiu jos paprašyti ir ji
tai pagamins, nes jos mama moka gaminti viską. Atnešiau
331
CAROLINE KEPNES
Itanui lazanijos likučių ir jis mano, kad jos mama turėtų pa
rašyti receptų knygą, nes yra tokia puiki.
4. Karena Minti yra gera virėja.
Tu mėgsti malti j miltus Blaitę, mėgsti erzinti - sukietėju
siais speneliais pačią pirmą dieną knygyne, —o Karena Minti,
na, ji mėgsta tik dulkintis. Visą laiką; nesunku suprasti, kad
ją dulkino daug kas, ir man tai visai nerūpi. Esu geriausias,
kokį yra turėjusi; jos žodžiai, ne mano.
y. Karena Minti žino, kadItanas —geras vyrukas.
Kartą buvome pasižmonėti su Blaite ir Itanu. Ėjosi nekaip.
Blaitė nepritariamai sureagavo į Karenos „greihaundus“ ir pa
reiškė, kad Leonardas di Kaprijus geria daug įvairių gėrimų,
Karena. Nejau tu tokia naivi? Kitą dieną Itanas išdygo kny
gyne atsiprašinėdamas: „Blaitė turi nedaug draugių! Tikiuosi,
Karena neįsižeidė!“ Jam tebesant užsuko Karena ir pasakė,
kad Blaitė yra „superprotinga“ ir „žiauriai graži“. Itanui nu
ėjus nusišikti Karena pareiškė, kad, jos nuomone, Blaitė yra
kalė.
- Itanas turėtų susitikinėti su miela mergina, - pasakė ji. -
Tačiau geri vyrukai visada susideda su kalėmis. Ir pakišus
faktą po nosimi neišsiskiria. Duok jam laiko. Galiausiai jis
paliks ją.
Karena minty tikrai yra slaugė.
Prieš porą dienų jis visiškai rimtai paklausė, ar ketinu Ka-
renai pasipiršti.
- Itanai, praėjo du mėnesiai.
Jis gūžtelėjo pečiais ir penkiasdešimtą kartą papasakojo,
kaip savo buvusiajai, Šelei, pasipiršo po šešių savaičių.
Atsakiau tiesiai šviesiai:
332
TU
- Ir tik pažiūrėk, kuo tai baigėsi.

- Kai žinai, tai žinai.
- Na, Itanai, aš nežinau.
- Ką gi, verčiau jau pradėk galvoti apie žinojimą, - pasakė
jis ir bent kartą nebuvo švariai nusiskutęs - dar vienas stebu
klas. - Nes ji tikrai žino.
6. . . .
Neverta. Galbūt Denas Foksas myli Kareną Minti, bet aš
Karenos Minti nemyliu. Aš myliu tave. Myliu tavo gilumą
ir laiškus sau. Vedžiodamas ją už nosies elgiuosi neteisingai.
Ir, garbės žodis, ji pernelyg intensyvi. Kitaip kodėl Itanas ir
Nikis kalbėtų apie santuoką, nors mes su ja susitikinėjame
mažiau nei du mėnesius?
- Bū! - suklykia ji.
Ir aš krūpteliu, nors žinojau, kad ji ateina.
-Jėzau, tu taip sušiktai lengvai išsigąsti, - nusijuokia ji.
Atsisėda šalia, pasideda galvą man ant peties ir atsidūsta. -
Aš visai neišsigąstu. Vaikystėje broliai taip dažnai mėgindavo
mane išgąsdinti, kad net nežinau. Tikriausiai praradau visą
baimę ar panašiai.
Naktis graži. Lauke žaidžia vaikai. Nė nespėsim susivokti
ir ateis pavasaris. Karena Minti nusižiovauja.
- Kas per naktis, tiesa?
- Aha, —atsakau.
Ji išgirsta suskambant orkaitės laikmatį ir apdovanoja
mane vienu iš savo tvirtų, valdingų bučinių.
- Nori enčiladų?
- Ar kada nors nenoriu enčiladų? - atsakau ir gaunu dar
vieną bučinį.
333
CAROLINE KEPNES
- Na, tada eime, - pareiškia ji. - Pirma enčiladų. Tada ža

dėjai padėti man su klausimų kortelėmis.
Įsidedu į kišenę knygyno raktus ir nuseku ją laiptais atgal
į savo butą.
7. Karena Minti turipuikią subinę.
8. Karena Minti gaminapuikias enčiladas.
p. Karena Minti sumaišo slaugos kursų klausimų korteles su
seksualiniųpaslaugų kortelėmis, kad kartaisparodyčiaujai kor
telę, kuriojeparašyta: n u v i l k m a n p a l a i d i n ę .
10. Karena Minti mėgta dulkintis.
Mums pasidulkinus pasižiūriu į sąrašą ir suvokiu, kad pra
leidau šeštą numerį.
6. Karena Minti žino, ko nori. Ji nori imti žmonėms kraują,
nori būti flebotomiste: „Gerai moku įdurti, o kai aštuonias
dienas išguli patiestas ant lovos supistomis venomis ir lašeli
nė užsikemša, nes kažkokia buka valkata supainiojo vaistus,
svarbiausias dalykas pasaulyje yra kas nors, mokantis įbesti.
Ne puikus gydytojas, o kas nors, mokantis puikiai įbesti ada
tą. O aš noriu mokėti įbesti taip gerai, kad apie mane kalbėtų
visas sukruštas pasaulis.“
Ar supranti, Beke? Ji visai nenori tvytinti, kaip dirba slau
ge, prieš porą dienų net pasakė: „Sukruštas tviteris, man la
biau patinka tikras gyvenimas.“ Ji turi paprastumo, kuris
man į gera, suprantu tai, mano skruostai nuraudę, skrandis
pilnas, apie tai, kaip moku įkišti, išgirs visas pasaulis - tik
paklausk Karenos - ir atsibudęs noriu keltis iš lovos ir grieb
tis gyvenimo. Tačiau taip pat pabundu galvodamas apie tave.
334
TU
Baigiu skaityti savo sąrašą Nikiui. Iš pradžių jis nesako nieko.

Aš nekantrauju.
- Kas geresnio, daktare?
- Tai tu turėtum pasakyti man, Deni.
- Atlikau namų darbus. Dabar tavo eilė.
Nikis tiesiog žiūri į mane, o aš - į jį. Ar su tavimi jis elgiasi
taip pat?
- Gerai, Deni. Noriu tavęs kai ko paklausti. - Jis pasilen
kia. - Ar Karena žino, kad tu jos nemyli?
Negaliu meluoti jam apie Kareną. Jeigu nepasakysiu tie
sos, jis negalės man padėti.
- Ne, - atsakau. - Ji nežino.
- Melas nenutiesia kelio į džiaugsmą, —atsako jis ir kartais
primena man rabiną, negaliu patikėti, kad maniau, jog su
juo dulkiniesi. - Per beveik penkiasdešimt metų šitoje pla
netoje sužinojau bent tiek, kad jeigu nepradedi nuo visiškai
beprotiškos, beprotiškos meilės, tada neturi jokių galimybių
atlaikyti ilgą laiką. Meilė yra maratonas, Deni, ne sprintas.
Aš neištveriu:
- O kaip tu? Ar myli savo žmoną?
- Ne, - atsako jis akimirksniu. - Bet mylėjau.
Pakeliui namo po terapijos jaučiuosi prislėgtas ir patik
rinu tavo elektroninį paštą. Tu atrašei ateisianti į gimtadienio
vakarėlį prašmatnioje boulingo salėje subingalviams. Žinau,
kad neisi; nebeini niekur. Eini tik pas daktarą Nikį, nesjis...
daktaras Nikis. Tačiau žinau, kad Karena Minti eis su manimi
į boulingo salę ir sėdės ten tol, kol pasakysiu, kad laikas namo.
Ji sėdi su manimi už hipsteriško baro šalia takelių ir mums
čia ne vieta. Esame vieninteliai, nepriklausantys kompanijai,
335
CAROLINE KEPNES
susirinkusiai aplink ir kalbančiai apie Lenos Danam garde

robą - Kas ta Lena Daning?- domisi Karena Minti. Jie kalba
apie vintažines vyriškas petnešas - Karena Minti pakramto
šiaudelį ir gūžteli pečiais - ir Brauno studentų vakarėlį —Ka
rena Minti įsijungia žaidimą telefone. Tu nepasirodai ir Ka
rena Minti yra mane įsimylėjusi, bet aš jos nemyliu, negaliu
mylėti, paskutinį kartą tave mačiau labai seniai ir būtų leng
viau, jei galėčiau tapti „Kvinso karaliaus“ gerbėju. Tačiau ne
galiu, Beke. Tu tikrai mane suprastum. Jaučiuosi tarsi laiške,
kurį sau parašei vakar:
Brangi Beke, Luiza Mei Alkot teisi. Neeilinė mergina nega
li gyventi paprasto gyvenimo. Neteisk savęs. Mylėk save. Myliu,
Bekė
37
perskaičiau pakankamai knygų ir mačiau užtek

tinai filmų, kad suprasčiau: pasakodamas man apie savo
žmoną Nikis susimovė. Nenustembu, kai jis pasako, kad
mums reikia pasikalbėti. Jis prisiima visišką atsakomybę už
paciento ir gydytojo santykių pažeidimą, už tai, kad per
žengė ribą. Dar neteko jo matyti taip prastai atrodančio,
Beke. Ir jis toks geras vyrukas, kaip ponas Mūnis kadaise,
kol dar nebuvo supykęs ant gyvenimo. Negaliu klausytis,
kaip jis save bara.
- Nagi, daktare, —prašau jo. - Liaukis save plakti.
Nesuprantu, jis verkia ar juokiasi, turbūt yra vienintelis
vyrukas pasaulyje, vienu metu sugebantis ir viena, ir kita. Jis
žonglierius ir Dieve, laimink jį, nes niekada neįstengčiau at
siprašyti kito vyruko už tai, kad apie mano gyvenimą pasakė
vieną sušiktą dalyką.
- Deni, - sako jis. - Dabar galiu tik nukreipti tave pas kitą
terapeutą. Ar norėtum?
Jo marškinių pažastys dėmėtos, drabužiai suglamžyti,
tarsi būtų per ilgai juos vilkėjęs. Žinau, kaip jį pralinksmin
ti, ir pasakau, kad nukreipimo nereikia, nes man geriau. Jis
337
CAROLINE KEPNES
nusišypso. Aš tęsiu. Pasakau, kad pelės mano name nėra, nes

jis - geriausias visų laikų terapeutas.
- Kaip sekasi su Karena?
- Gerai, - atsakau. Noriu, kad pasijustų šio to pasiekęs. -
Rimtai, pelė negyva.
- Oho, - pareiškia jis ir kažkodėl atrodo, kad pavydi. O
gal tiesiog liūdi.
Pasakau, kad jo pelės ir katės teorija geniali ir jam patinka,
kad pavartoju žodį geniali. Savaime suprantama, neaiškinu,
kad norėčiau išsitepti sūriu ir riešutų sviestu, kad pelė sugrįž
tų. Jis nusipelno geriau.
- Džiaugiuosi dėl tavęs, Deni, - atsako jis. - Tu sunkiai
dirbai, atlikai namų darbus ir visko pasiekei pats, vaiki. Išsi
aiškinti, kas daro tave laimingą, yra kelionė.
Tu darai mane laimingą. Aš linkteliu.
- Tikrai taip.
- Jausdamasis apsėstas nebuvai laimingas, - tęsia Nikis. -
Ir tu tai žinojai. Dar svarbiau tai, kad ėmeisi veiksmų ir nuta
rei save peržengti. Tu protingas, Deni.
- Neįstengiu tau atsidėkoti, daktare.
- Norėčiau, kad visi būtų tokie protingi, kaip tu, - sako jis.
Aiškina, kaip sunku priversti pelę išsinešdinti, jo veide vėl
atsiranda ta liūdna išraiška, o akys sužvilga. Aš sėdžiu ir galvo
ju apie tave, savo numylėtą pelę. Galbūt daugiau niekada ne
pasirodysi, - galbūt dingai, - žinau, kad tai įmanoma, - gal
būt netgi su kuo nors susitikinėji. Tačiau svarbiausia tai, kad
galimybės tave turėti noriu labiau nei Kareną Minti realybėje.
- Ką galiu pasakyti, Deni? Taip pat labiau džiaugiuosi,
kad tavo katė pasiteisino, - kalba jis. - Kai pirmą kartą atė
338
TU
jai čia, aš jaučiausi sunerimęs. Atrodei nekaip. Atrodei tarsi

kalinys.
- Taip ir jaučiausi, - atsakau. Ir tikrai jaučiausi. Jaučiuosi.
- Tačiau tada įsitaisei katę, - sako jis.
- Amen, - patvirtinu. Įsivaizduoju Kareną Minti ant visų
keturių, jai iš burnos kabo tavo kūnelis.
- Beje, prieš pat tau ateinant įsijungiau jutubą ir pažiūrėjau
tą Honeydrippers klipą, —sako jis ir išsprogina akis. - Galiu
suprasti, kodėl jauteisi kaip apsėstas. Tas vaizdo klipas haliu-
cinogeniškas, tas vyrukas su Speedo, tas švarkas. Ką tas švar
kas veikia ant tos pakabos?
Abu nusijuokiame, bet jo liūdesys tarsi karštligė, kuri ma
tosi iš jo akių, burnos. Pasijuntu nesmagiai, kad melavau, ir
jo telefonas suburzgia.
- Atsiprašau, - ištaria jis. - Tačiau turiu patikrinti.
Pasako turintis trumpam išeiti - „situacija namie tikrai
šūdina“, dabar, peržengęs gydytojo ir paciento santykių ribą
gali vėl per daug pasipasakoti, - ir pažada po penkių minučių
grįžti. Jis uždaro duris ir aš akimirksniu patikrinu jo kompiu
terį. Į jį įlįsti norėjau nuo pirmo karto, kai įžengiau į šį kam
barį. Tu gyveni kažkur viduje, pagunda atrasti „Meilės jūrą“
pernelyg stipri. Prisiekčiau, kad šauki mane iš kietojo disko
gilumų, vilioji į savo jūrą ir aš neatsilaikau. Tikrai esu kaip
vyrukas iš vaizdo klipo. O dabar sulaukiau savo didžiosios
progos. Čia dar niekada nebuvau vienas ir velniop. Pribėgu
prie stalo, spusteliu tarpo mygtuką ir neriu vidun.
Žiūrėdamas į Nikio, jo žmonos ir dukterų šeimyninę
nuotrauką ekrano fone pajuntu kaltės dūrį. Piktnaudžiauju
mūsų pasitikėjimu ir Nikio šeima tokia nekalta, išsirikiavusi
339
CAROLINE KEPNES
priešais piceriją Čestertaune, Niujorko valstijoje. Suaugęs vy

ras, verčiantis žmoną ir dukras lietingą dieną pozuoti prie
šais piceriją vien todėl, kad jos pavadinimas toks pat kaip jo
vardas, yra kažkuo apgailėtinas. Užjaučiu jį, bet noriu tavęs,
nuleidžiu Honeydrippers vaizdo klipą —geras vyrukas, tikrai
jį žiūrėjo, - ir imu kuistis kietajame diske. Oho. Daktaras
Nikis nerašo nieko apie mano ar tavo sesijas, jis nerašo apie
niekieno sesijas. Tiesiog įrašo savo mintis į iPhoneą ir perke
lia MP3 failus į kompiuterį. Randu segtuvą, pavadintą GBek,
viduje visa šūsnis garso failų. Pajuntu tą Van Morisonišką
jausmą, apie kurį kalbėjo Nikis. Nusiunčiu sau segtuvą. Iš-
trinu laišką iš jo išsiųstų laiškų skyrelio. Išvalau šiukšliadėžę.
Man pavyko.
Tačiau ne. Viskas baigta. Aš susimoviau.
Nikis grįžta su nusivylusia šypsena veide ir atsidūsta.
- Deni, labai atsiprašau. Tai mano kaltė. Pasakau tau, kad
vaizdo klipas čia, ir išeinu. Pradedu apsileisti, Deni.
Įkvepiu. Vis dėlto man pavyko.
- Ne, tikrai ne, daktare, - atsakau visiškai nuoširdžiai.
Jis atrodo nusilpęs, balsas dreba:
- Kaip dėl to nukreipimo?
Paimu jį, paspaudžiu Nikiui ranką ir išeinu. Man jo gaila,
bet niekas neįstengtų sumenkinti jaudulio, kurį jaučiu ga
vęs tavo failus. Lifte padarau tai, ko nedarau niekad. Pasi
meldžiu, kad Nikis rastų žmogų, galintį suteikti jam tą Van
Morisonišką pojūtį, kad išbalinti jo dantys neatrodytų tokie
netinkantys prie perkreipto, liūdno veido.
Liftas išspjauna mane vestibiulyje ir Denis Foksas mirė.
Išėjęs laukan klupteliu užkliuvęs už sumauto įtrūkimo šali
340
TU
gatvyje. Mano protą prarijo juodoji skylė: ar aš išsikrausčiau

iš proto? Galėčiau ir toliau valgyti Karenos kiaušinius ir pu
tytę. Nukreipiamas Nikio galėčiau pradėti iš naujo ir mėginti
gyventi be tavęs.
Galėčiau.
Tačiau iš tiesų katės varo man nuobodulį. Verčiau klausy
čiausi Nikio įrašų apie tave, nei užsiimčiau seksu su Karena
Minti. O jeigu Van Morisonas nėra pamišęs, aš taip pat nesu.
Brangus Džo, tu nemėgsti kačių. Nori pelės. Myliu, Dzo
38
suknistoje kam pinėje pa rdu otuv ėje turiu nusipirkti

ausines, nes privalau dabar pat sužinoti, ką Nikis apie tave
sakė, pardavėjas užtrunka visą amžinybę, kodėl tiek daug
idiotų renkasi darbą aptarnavimo srityje, aš sugriebiu ausines,
murmteliu ačiū, žmogau, išlekiu lauk, draskau įpakavimą,
jis per stipriai užklijuotas ir aš suklykiu, keli gatve einantys
žmonės atsitraukia nuo manęs tarsi būčiau Halkas, plėšian
tis nuo savęs marškinius, o aš įsmunku į skersgatvį, atplė-
šiu plastikinę pakuotę, ištraukiu ausines, išmetu instrukciją,
kaip galėdamas greičiau sugrūdu kištuką į telefoną, nubėgu
laiptais, perbraukiu savo metro kortelę, įlipu į traukinį, atsi
sėdu priešais be priežasties besišypsantį aklą juodaodį ir pa
leidžiu pirmą MP3 failą.
Gerai, Bėk, pirmoji diena. Dvidešimt, dvidešimt penkerių
metų amžiaus. Hiperseksuali. Nejaučia ribų. Problemos su tėvu.
Teigia atėjusi išspręsti problemų su vyrais, bet atrodo nesupran
tanti, kad mūviu žiedą. Bendrauti gali tik gundydama seksua
liai. Nuolatosperkryžiuoja kojas ir vilkiplonus marškinėlius be
liemenėlės. Siekia dėmesio. Tiesiai pasiteirauja apie perkėlimą,
sunkus narcisistinis asmenybės sutrikimas. Primygtinai nori va-
342
TU
dinti mane daktaru Nikiu, nepaisant pakartotinių paaiškini

mų, kad nesu medicinosgydytojas. Vengdamapasakoti apiesave
pakartotinai teiraujasi, ar esu vedęs, ar mūsų su žmona seksuali
nis gyvenimas geras. Sako, kad koledže miegojo su savo terapeu
tu. Pakartotinai. Paklausiu, kodėl nevaikštopaspsichoterapeutę
moterį, ji atsako, kad jau turi vieną motiną, antros nereikia.
Galimai ribinė, grobuoniška, su mazochistiniaispolinkiais.
Aklas juodaodis spokso į mane, bet jis aklas ir manęs ne
mato, negaliu ant jo įsiusti ir pereinu prie kitos dalies.
Šis rytas su Marsija buvo tikras košmaras. Makė vėlpramie
gojo, Eimei gripas, o Marsija tiesiog visiškai niekam tikusi moti
na. Beveik atšaukiau, bet pasijutau ramesnis nuo minties, kad
pamatysiu Bekę. Pradėjau laukti susitikimų su šia jauna mo
terimi. Kartais pasijuntu skaičiuojantis laiką, galvojantis, ką
tą dieną apsivilksiu. Ji daro mano gyvenimą pakenčiamą. Tai
kas dabar užsiima perkėlimu? Šiandien ji pasirodo mūvėdama
sportines kelnes ir beformę palaidinę, susivėlusiais plaukais ir
blizgia oda. Negaliu nemanyti, kad taip paprastaiji apsirengė
dėl manęs, tai intymiau, nei išsipuošti. Mes nusistatome tikslus:
ji nori įgauti seksualinio pasitikėjimo savimi. Man tai atrodo
juokinga, nesji yra seksas.
Sustabdau įrašą ir noriu, kad juodaodis nustotų šypsotis.
Noriu, kad pasaulis nustotų šypsotis. Prasuku įrašą į priekį.
Nuspaudžiu „groti“.
Ji teigia, kad padėjau atsiverti, ir jai jau seniai reikėjo pa
ilsėti nuo vyrų, tai dabar ir daro, kad daug suprato apie tėvą,
savo meilės gyvenimą, ir visa tai vos per kelias sesijas, nes esu
pats nuostabiausias gydytojas, kokį ji kada nors yra turėjusi.
Vėlpakartoju, kad nesu gydytojas. Argi ne siaubinga, kad man
343
CAROLINE KEPNES
labai patinka, kai ji vadina mane daktaru Nikiu?Neatsakyk.

(Atsidūsta.) Šiaip ar taip, pasakaujai, kad stebuklingas vaistas
neegzistuoja. Ji nepatiki. Sako, kadjos viduje kažką įžiebiau.
Sako niekada nejautusi tokios vienybės su savimi. Kad kalbėtis
su manimi —geriausias užsiėmimasjos gyvenime. Pateikia save
seksualiau, ateina mūvėdama kojines iki kelių ir sijonus. Man
regis, supranta, kadpradedu ją įsimylėti. Ir, Dieve mano, ma
nau, ji pradeda įsimylėti mane. Per daug apieją galvoju. Kar
tais nerimauju, kadji tai žino. Turėčiau nutraukti terapiją, bet
negaliu. Taippavargau nuo Marsijos ir sugedusios skalbyklės, o
Bekėyra... atgaiva.
Sustabdau įrašą. Apsidairau. Norėčiau, kad šalia būtų
kas nors, kam galėčiau trenkti. Niekada negalėčiau trenkti
aklam žmogui ir nuspaudžiu „groti“.
Žinau, kad turėčiau duoti jai nukreipimą ir išsiųsti savais
keliais.
Vėl nuspaudžiu pauzės mygtuką, nes pyktis mane apkur
tina. Man nukreipimą jis davė nė nemirktelėjęs. Išspirti Denį
Foksą lauk nieko tokio, bet tu gali likti. Paspaudžiu „groti“:
Dienoraščių rašymas rezultatyvus. Ji palankiaipriima mano
pasiūlymą, kad norėdama išspręsti savo problemas turėtų už
megzti santykius. Kelis kartus pakartoja, kad tarp mūsų užsi
mezgė ryšys. Aš jos neskatinu, bet šis ryšys yra viskas, apie ką
galvoju. Kaip gali būti, kad esupasiruošęs susitaikyti suprofesi
ne nesėkme? Tačiau nesupasiruošęs girdėti, kaip labaiprotinga
pacientė vadina mane genijumi. Galbūt tikrai išgydžiaują per
kelias savaites. Nejau mano savigarba taip sumenko, kad nebe
manau, jog tai įmanoma, vien todėl, kad nupirkau netikusią
skalbyklę?
3 44
TU
Jis tave myli, siekia tavęs, o aklas juodaodis šypsosi, atsi

stoja, tapšnoja lazdele ir mes visi medžiotojai, prasuku įrašą
į priekį:
Papasakojau Dianai, kad pradėjau sapnuoti Bekę. Aišku,
Diana liepė man nutraukti gydymą. Geras terapeutas pasakytą
būtent tai ir Diana yra gera terapeute. Tačiau aš negaliu. Bekė
atsiveria man ir pasitiki manimi pakankamai, kad papasakotų
apie žalią pagalvį, kurią naudoja masturbuotis. Masturbuotis!
Jos atsiradimo istorija nemažai atskleidžia. Jos tėvas išėjo. Tada
paprašė motinos atsiųstijam žalią kaklo pagalvę. Pasyvijos mo
tina sutiko, bet Bekėpagalvęjau buvopavogusi. Manofantazijo
je sėdime mano kabinete, ji prieina ir paklausia, ar gali atsisėsti
man ant kelių. Atsakau ne, betjos nesulaikysi. Ji apsižergia mane.
Dabar ištisai apieją fantazuoju, o netikusi skalbyklė iš tikrųjų
yra gerai, nes skalbimo kambarėlio duryseyra spyna, ašgaliu ten
niekieno nepagautas tampyti ir galvoti apie Bekę. Mintyse esujos
viduje,ji vadina mane rokožvaigžde irpenio žvaigžde, toksgyvas
nesijaučiaujau daug metų. Likti su Marsija atrodo vispanašiau
į išdavystę. Tarsi išduočiau Bekę, nors niekas nevyksta. Kasdien
vis labiau tolstu nuo šeimos. Tiesa bjauri: mieliau turėčiau Bekę.
Kažkurioje įrašo vietoje aklas vyrukas išlipo iš traukinio.
Pravažiavau savo stotelę, ausinės spaudžia ausis, pigus šlamš
tas, išplėšiu jas iš telefono ir sviedžiu į langą priešais. Žmonės
į mane spokso ir gali eiti apsišikti. Traukinys trūkteli ir susto
ja, pirmas išeinu pro duris. Negalėčiau būti piktesnis, nei jau
esu. Jaučiuosi lyg nevykėlis, noriu nusirauti galvą, nes negaliu
patikėti, kad pasimoviau ant jų šūdmalysčių. Negaliu pati
kėti, kad papasakojau jam tai, ko nepasakoju niekam ir nie
kada. Užsuku už kampo ir pamatau sukruštą Kareną Minti,
345
CAROLINE KEPNES
sėdinčią ant mano supisto priebučio su iškylų krepšiu, katės

turėtų būti protingesnės, šaltesnės.
- Staigmena, - ištaria ji. - Suruošiau iškylą!
Ar galite patikėti, kad Karena Minti vis dar egzistuoja?
Noriu eiti vidun ir tol mėtyti rašomąsias mašinėles į sienas,
kol šios subyrės, o pelės būtų atsitiktinės aukos, kristų negy
vos, klykdamos, ir Karena Minti - mano mergina - tiesiog
turėjo pasirodyti nešina pačiu tikriausiu iškylų krepšiu. Gy
venime tokio dar nesu matęs, tik animaciniuose filmuose, ir
iškylauti nenoriu. Užuodžiu česnaką, rozmariną ir Noxzema
tepalą, kuriuo Karena savo siaurą, smailų veidą tepa nuo vai
kystės. Viskas baigta. Jeigu ji numanytų, koks esu nevykėlis,
jeigu žinotų, kad mokėjau vedusiam pimpagalviui už mėgini
mą išdulkinti mano gyvenimo meilę, ji nenorėtų vestis manęs
į iškylą. Ji turi išeiti. Tai niekuo su ja nesusiję. Dėl visko kal
tas Nikis ir pasakau jai, kad nesu alkanas.
Ji alkana ir ištiesia ranką, o aš atsitraukiu.
- Džo, kas per velnias?
Aš ne Džo, aš - Denas Foksas ir kalbu garsiai.
- Jėzau Kristau, Karena! Tau rimtai neaišku?
Štai ir viskas. Ji pašoka ant kojų, dreba.
- Užsikrušk.
- Labai protinga.
- Krušau tave ir tavo protą, - atkerta ji. - Manai, esu ko
kia niekam tikusi vištytė, į kurią gali valytis kojas? Kurią gali
dulkinti kaip užsimanęs? Manai, aš kokia skudurinė lėlė?
- Taip, - atsakau nedvejodamas. —Būtent tokia ir esi.
Ir tai tiesa. Klystu dėl visų. Tu esi kekšė, Nikis - šunsnu
kis, o mieloji Karena, spermos rijikė, putoja iš užspausto įnir
346
TU
šio. O gal tai liūdesys? Ji virpa, nuo krepšio jai dreba ranka, aš
esu sukruštas šunsnukis, o ji flebotomistė ir myli mane, mane,
jeigu Nikis nebūtų tavęs įsimylėjęs, visa tai nevyktų. Tačiau
jis tavęs nori, viščiukas kvepia gardžiai ir aš esu kvailys.
- Sėskis, - sako Karena Minti ir aš leidžiu jai padėti man
prisėsti ant laiptelio.
Kaip Nikis galėjo taip pasielgti su Karena? Ji darbšti; krep
šys pilnas. Ji turi gerą širdį; praėjusį mėnesį atitempė dulkių
siurblį visą kelią iki mano buto. Išsiurbė po sofa. Vilkėjo ma
žus kekšiškus šortus, trumpus marškinėlius ir rado purvinų
vietų, apie kurių egzistavimą nė neįtariau.
- Nenoriu, kad įsiveistų pelių, - pasakė ji. - Nes tada ne
benorėsiu čia ateiti.
Niekas niekada nėra pavertęs dulkių siurblio tuzinu rožių,
plakančia širdimi. Tai irgi Nikio kaltė, kaip ir visa kita, kas
dabar yra blogai. Tai jis liepė man įsitaisyti katę. Karena liks
su manimi amžinai ir išstenės vaikų, kai aš norėsiu vaikų,
dirbs dvigubas pamainas, kad kartą per metus galėtume nu
važiuoti į Floridą, turiu visko pilną iškylų krepšį ir šitas roz
marinas kvepia dieviškai. Tačiau iš tiesų ji niekada nėra gir
dėjusi apie Paulą Foks, „Magnoliją“ ar mėginusi pasidulkinti
su savo vedusiu psichoterapeutu. Ji nėra kitokia, tokia kaip
mes. Ji laikosi taisyklių; nedrįsta paliesti skylės mano sieno
je, nesjų turi užtaisyti prižiūrėtojas. Ji gerbia ribas ir velniop
Nikį už tai, kad iššvaistė jos laiką ir sudaužė širdį.
- Kodėl ant manęs siunti? - Ji virpa. - Maniau, tau pasiro
dys smagu, iškyla. Lauke taip gražu.
- Karena.
- Ak, užsikrušk, —atsako ir supranta, kad palieku ją.
347
CAROLINE KEPNES
Nušoka nuo priebučio ir nubėga, verkia, dingsta. Daugiau

niekada jos nepamatysiu, užsinešu iškylų krepšį į viršų ir iš
dėlioju viską po Karenos kvepiančiame bute. Kemšu vištie
nos krūtinėlę, keptas bulves ir žiedinius kopūstus grietinėlės
padaže, geriu vyną tiesiai iš butelio. Valgau, lyg tai mano pa
skutinė vakarienė, nes taip ir yra. Šiandien palaidojau Deną
Foksą ir dabar turiu pasirūpinti Nikiu. Šito išvengti neįma
noma, Beke. Ištisą naktį klausausi jo įrašų. Jis tavimi pasi
naudojo saugiausioje pasaulio vietoje. Jis tavo galvoje, pelė
tavo name, aiškiai apsuko tave aplink pirštą ir privertė many
ti, kad esi jį įsimylėjusi. Kol jis kontroliuos tavo mintis, kartu
būti negalėsime. Daktaras Nikis yra... daktaras Nikis: godus,
vedęs paršas. Ir jis klydo dėl manęs. Mano name pelės nėra.
Yra sušiktas paršas.
39
neprisim enu , kada paskutinį kartą buvau taip arti mo

kyklos. Daug kas pasikeitė. Velniai rautų, Viljamo Šermano
mokykla turi šūkį: „Viena šeima po saule.“ Ankstų rytą pra
leidžiu ant Amerikos gamtos muziejaus laiptų gerdamas kavą,
stengdamasis daugiau sužinoti apie Nikį ir laukdamas, kol
šeimos atsikels iš lovų ir pagaliau išeis po saule. Atvažiuoti iki
mokyklos buvo sukrečiamai lengva, daugiausia Nikio svainės
Džekės dėka. Radau ją per Nicky’sPizza Yelp, kur ji yra sudėju
si nesuskaičiuojamą daugybę nuotraukų, kuriose „mūsų nuos
tabi šeima ir artimieji mylimiausioje picerijoje!“ Džekės Yelp
paskyra nuvedė mane į jos feisbuką, kurioje daugybė žymų
„trobelėse valstijos šiaurėje!“, picerijoje (tai bent staigmena) ir -
svarbiausia - Viljamo Šermano mokykloje, „geriausioje mies
to mokykloje!“ Geriausia feisbuko paskyra pasaulyje!
Rimtai, turėčiau užsiregistruoti Yelp vien tam, kad pritar
čiau jos putotoms, kvapą atimančioms restoranų apžvalgoms.
Esu jai skolingas. Apie Nikį žinau viską.
Šiandien apsirengiau kaip bėgikas, nes aplink mokyklą
negali tiesiog slampinėti, tai mokykla, žmonės nepaliks ta
vęs ramybėje. Esu sukruštai netekęs formos. Nebėgiojau nuo
349
CAROLINE KEPNES
Persikės. Nuo pusės penkių ryto laksčiau ratais —iš tikrųjų

risnojau - dėmesiui sutelkti klausydamasis iškrypėliškų Ni
kio dienoraščių. Nusileidau Kolumbuso prospektu, tiesiai į
Septyniasdešimt septintąją, prabėgau tuščią žaidimų aikštelę,
pasukau į dešinę Amsterdamo gatvėje, tada tiesiai į Aštuo
niasdešimt septintąją, pro mokyklą, tada vėl iš naujo. Neži
nau, kiek ratų nubėgau, bet galiausiai apsimokėjo, nes išvystu
gatve einantį Nikį. Dabar jis man atrodo kitoks. Gailėdavau
jo dėl to, kad vaikšto taip susikūprinęs, įsmeigęs akis į žemę.
Tačiau dabar jis atrodo kaip blogio įsikūnijimas. Kupra yra
bausmė už nuodėmes. (Tave.) Tėvas turėtų prižiūrėti savo
dukras, bet Nikis nunarina galvą.
Dabar jo dukros vyresnės, nuotrauka jo kompiuteryje tik
riausiai daryta jau seniai. Jis laiko Eimę už rankos (Eime yra
ta, kurios jie susilaukė, užuot išsiskyrę) ir šaukia Makei ne
skubėti. Makės jie susilaukė sandėriui užtvirtinti - vyresnė,
labiau nutolusi. Galiu bėgti vietoje, nes dėviu akinius nuo
saulės ir ausines, o Aukštutiniame Vest Saide bėgiką visi pa
sitiks plačiai išskėstomis rankomis.
Nikis palydi vaikus į mokyklą (kas nutiko šitam miestui,
kad tėvai užeina į mokyklas kartu su savo vaikais? Nei manęs,
nei nieko kito tais laikais už rankos niekas nevesdavo), mo
tina piktai mane nužvelgia, aš pamojuoju ir nusišypsau (esu
normalus, geras vyrukas!), ji taip pat pamojuoja nutarusi, kad
pamiršo mano vardą, bet pažįsta mane iš tėvų susitikimų,
sporto salės ar dar kažkur, nagi, Niki, išeik lauk, nes bėgti
vienoje vietoje ne tas pats, kas sukti ratus, mes turime darbo,
aš ir Nikis, ir nedaug laiko, nes su Nikiu susitinki rytoj po
pietų, pirmą valandą, o aš nutariau, kad šito nebus.
350
TU
Nikis - gyvas įrodymas, kad nieko neveikimas veda klystke

liais. Tas vyrukas toks atsipūtęs, Beke. Palikęs mergaites mo
kykloje namo jis patraukė ilgesniu keliu, eidamas kalbėjosi
telefonu - su tavimi? - ir galiausiai pradingo savo pastate.
Nemačiau, kad kas būtų skambinęs j jo duris, tad pacientų
nepriiminėjo. Lauke vėl pasirodė po trijų valandų, kartu su
žmona ginčijosi dėl skalbyklės - štai kodėl santuoka mane
gąsdina, jie apie tą gendančią skalbyklę kalbasi jau ištisus mė
nesius, - ir aš nuseku paskui juos. Jeigu Nikis turėtų kiaušus,
paliktų ją, bet neturi. Ir nepykstu ant tavęs už tai, kad jį įsi
mylėjai. Nekaltinu tavęs. Kuo daugiau klausausi įrašų, tuo
geriau suprantu, koks Nikis yra iš tikrųjų: labai talentingas,
labai liguistas manipuliatorius. Aš jo nepermačiau, tad nega
liu kaltinti tavęs už tai, kad pasidavei jo žavesiui. O gerai pa
galvojus - visai miela, kad jis apmovė mus abu. Mes panašūs.
Aš nusišypsau.
Nikio žmona Marsija visiškai nepanaši į tave. Ji grubi ir
triukšminga. Ji dėsto psichologiją įvairiuose vietos ir inter-
netiniuose koledžuose. Ji - storašlaunė kankinė, persimetusi
per petį jogos kilimėlį. Nenoriu pasirodyti netaktiškas, bet
joga jai nepadeda. Ji vilki „Stop krūtų vėžiui“ kepuraitę nuo
saulės - tiesiog akivaizdu, ši moteris visada dėl ko nors niurz
ga, - o plaukai surišti į nutįsusią, liūdną arklio uodegą. Tai
nėra laiminga moteris, Beke. Ji šiurkšti. Praeidama pro be
namius sukryžiuoja rankas, tarsi jie bent pamėgintų iš jos ką
nors išpešti. Galėčiau Nikį užjausti, bet faktai išlieka faktais:
kažkurią gyvenimo akimirką jis Marsijai pasipiršo.
Žiūrėti, kaip jis šlepsi šalia Marsijos, varo depresiją. Ji ne
užsičiaupia apie gimtadienių vakarėlius, pediatrus ir vaikų
351
CAROLINE KEPNES
jogą - tarsi vaikai patys neprisimankština. Reikia nupirkti

vitaminų ir atleisti aukles, sulig kiekvienu kvartalu vargšas
Nikis vis labiau kūprinasi. Galiausiai jį nužudęs padarysiu
jam paslaugą. Beke, tu nenori jo. Gyvenimas jam netinka.
Visa ta galia, kurią jis turi rusvame kambaryje albumais nu
kabinėtomis sienomis, išgaruoja jam išėjus iš savo žaidimų
kambario. Jis nori pereiti gatvę, bet žmona trūkteli jį už ran
kos. Piktai rėžteli:
- Žalia šviesa.
Jie pereina, kai pasidaro saugu, - cha - ir įeina į niekuo
neišsiskiriantį pastatą. Paguglinu adresą ir, aišku, jie čia atė
jo užsiimti porų terapija. Jie išeina po penkiasdešimt dviejų
minučių. Atrodo subliuškę. Tylomis nueina iki sporto salės,
šeimyniškai apsikabina, tada ji pradingsta į jogos ir vienmin
čių moterų teikiamą prieglobstį. Nuseku paskui Nikį gatve
ir sulig kiekvienu kvartalu jis kūprinasi vis mažiau. Pasiekia
savo tikslą —Westsider Books, - lauk išlenda po valandos, ne
šinas trimis nenaujais albumais (ir nė vienos knygos, kaip
negerai). Seku iš paskos, kol prieiname Urban Outfitters, jis
užeina vidun nešinas maišeliu su albumais, apžiūri visus dra
bužius, matuojasi marškinėlius, klausosi muzikos ir galiau
siai išeina nieko nenusipirkęs. Dabar laikas į mokyklą, kur
jis pasitinka dukras ir parveda jas namo. Jaunėlė džiaugiasi
ir kalba, vyresnioji atrodo paniurusi ir nesikalba, o žmonės
turėtų pasisaugoti, nes kitaip pasijus gyvenantys gyvenimus,
kurių nenorėjo. Mums pasisekė, kad laiku susitikome, tu ir
aš. Trainiojuosi palei jo pastatą, tarsi lūkuriuočiau draugelio,
su kuriuo bėgioju. Pasirodo Marsija su drauge, kurios skonis
drabužiams toks pat nuobodus.
352
TU
Marsija atsidūsta, akivaizdu, kad taip daro dažnai:

- Jis pasakė, kad verčiau nusižudytų, nei paliktų vaikus.
- O ką pasakei tu?
- Kad man atrodo, jog vaikams geriau ne su susituoku
siais, o su laimingais tėvais. Pasakiau, kad skyrybos nebėra
gėda.
Draugė pritariamai linkteli, sutviska jos žiedas. Marsija
tęsia:
- O tada jis pasakė, kad man lengva elgtis išdidžiai, nes
mano tėvų santuoka buvo laiminga. Bet tu juk žinai, Nikiui
patinka būti kankiniu. Jo vaikai niekada neturės susitaikyti
su skyrybomis.
Draugė atsidūsta. Moterys dūsauja. Daug. Ji pralinksmėja:
- Galbūt turėtum sukurti jam Match paskyrą.
Ponios nusijuokia, o draugė pasako tik juokaujanti.
Lengvų atsakymų nebūna, jos sutaria surengti bendrą šei
mų vakarą - nes turėtų būti smagu - ir Marsija nukiūtina į
namus, į kuriuos nenori, pas vyrą, kurio nemyli. Dabar tik
rai suprantu, kodėl Nikis tapo psichoterapeutu. Žinojo, kad
atsisako muzikos, bet nežinojo, kad atsisako meilės. Vėl pra
dedu jo gailėtis, nes esu silpnas. Nusileidžiu į metro ir stebiu,
kaip darbu skundžiasi pora slaugių. Pagalvoju apie savo slau
gę, Kareną, ir tai, kaip ji dabar tikriausiai liūdi.
Negaliu nė apsakyti, kaip man palengvėja grįžus į savo
rajoną. Nužudyti Nikį bus sudėtinga. Tačiau tai būtina. Tu
apsėsta jo; jis pelė tavo name, mąstydamas apie tai vos nepa
metu galvos ant priebučio pamatęs policininką. Jis užstoja
paradines duris, yra didžiulis ir mano smegenys akimirkai
sustingsta - BendžisPersikėKendisėmyžalųpuodelis - ir jis
353
CAROLINE KEPNES
ieško manęs. Kaip sako Itanas, kai žinai, tai žinai. Milžinas
policininkas laiko lazdą ir mandagybėms nenusiteikęs:
- Ar tai tu, Džo?
Iš paskutiniųjų susivaldau ir prieinu prie jo, nors noriu tik
sprukti šalin.
- Ateik čia, - sako jis.
Kai esi neturtingas, liūdna tai, kad keli maži pro šalį bėgan
tys kaimynų vaikai net nesureaguoja; tai tik dar viena diena.
- Ar galiu kuo nors padėti? - pasiteirauju, nes esu nekaltas,
tikrai nekaltas. Norėčiau būti Denu Foksu, bet iš jo irgi jau
jokios naudos.
- Taip, gali man padėti, - ištaria jis man lipant laiptais.
Dabar stoviu tiesiai priešais jį. Jo poros milžiniškos, ran
kos storesnės už mano, kakle matosi venos ir galėčiau lažintis,
kad jo tėtis ir senelis taip pat buvo policininkai.
- Gali man paaiškinti, kas manaisi esąs.
- Aa, - atsakau ir turbūt prisimyšiu kelnes. - Tai yra, kas
nors atsitiko?
Jis pamėgdžioja mane:
- Kas nors atsitiko?
Viskas įvyksta labai greitai. Jis sugriebia mane už apykak
lės ir prisitraukia artyn. Jam iš burnos atsiduoda svogūnais,
žaliais svogūnais. Jis įniršęs.
- Tu mažas šikniau.
Ar aš mirsiu? Užsimerkiu, o jis tvirčiau suima mano marš
kinėlius. Aš nekaltas, nekaltas, kol bus įrodyta priešingai. Jis
apspjauna mane. O tada paleidžia.
Veido nenusivalau, tik žingteliu atbulas. Jis trenkia lazda
į betoną.
354
TU
- Žinai, verčiau gerbk šitą uniformą, vaiki. Nes jeigu jos

nevilkėčiau, išspardyčiau tau subinę, sumesčiau kaulus į tą
konteinerį ir pasirūpinčiau, kad niekas tavęs nerastų.
- A-atsiprašau, - sumikčioju, tikriausiai dar labiau neken
čia manęs už miestietišką bėgimo aprangą, o jis papurto galvą.
- Žinai, mano sesuo... - jis žliumbia, nesivaldo ir pagaliau
atpažįstu jo moduliacijas. Jis - Mintis. - Mano sesuo Karena
tikra šventoji, šunsnuki. Ji tokia pat graži viduje kaip ir iš iš
orės, o tu, tu, mažas skystaklyni, tu neturi teisės.
Sesuo ir aš vėl galiu kvėpuoti, maldauju jo atleisti ir aiški
nu, kad ji man per gera, o jis netiki. Užsičiaupiu.
- Negali tiesiog imti ir išsipisinėti iš Karenos Minti. - Jis
kilsteli lazdą ir aš susigūžiu, nenoriu mirti, negaliu tavęs ši
taip palikti. Jis trenkia lazda į betoną man palei kojas. - Sto
kis, sukruštas skystakiauši.
Jis sugriebia man už gerklės. Dėl šito taip pat kaltas Nikis.
Tai jis pastūmėjo mane iš pradžių pradėti susitikinėti su Ka
ren, o tada ją atstumti. Pareigūnas Mintis suspaudžia mano
gerklę, paleidžia, paskutinį kartą trenkia lazda į betoną. Pik
tai nužygiuoja ir nenuostabu, kad Karena Minti nori būti fle-
botomiste. Jos brolis turi gerą lazdą. Kodėl ir ji negalėtų kuo
nors pamosikuoti?
40
pasirūpinti n ik iu bus l e n g v ia u ,nei maniau. Jis tikras

geradarys, Beke, kartą per savaitę traukiniu važiuoja į Kvinso
rajoną, kuriame vis dar karaliauja narkotikai ir nusikaltėliai,
kur konsultuoja narkomanus, norinčius atsikratyti priklau
somybių. Tačiau šiąnakt jis taps pamokančiu atveju visiems
Aukštutinio Vestsaido šikniams, manantiems, kad nuodė
mėms išpirkti pakanka keturių valandų per savaitę. Šiąnakt
ne gydytoją Nikį užpuls narkomanai.
Patraukiu viskio ir atverčiu pirmą pagalbos sau knygos „Kai
blogi dalykai nutinka geriems žmonėms“ puslapį. Kai Kvinse
ras Nikio Anževino kūną, draugai dovanos šitą knygą jo žmo
nai. Nikio mirtis visiems atrodys tragiška. Jo dukros užaugs be
tėvo (kol jo žmona nepradės dulkintis su pakaitalu, o tai tikriau
siai įvyks po kelių savaičių), jo mirtis bus paženklinta paprasto,
prieštaringo grožio. Jokių įtariamųjų, jokios maišaties, tarnybi
nių nusižengimų - paprasčiausias apiplėšimas, dingusi piniginė,
vyrukas netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Marsijos
Anževin draugės spiesis nešinos pyragaičiais prie kavos, vyno bu
teliais ir vedinos savo vaikais, ir reikš užuojautas dėl netekties.
Tačiau aš žinau, kad ji dėkos Dievui už tai, ką gavo.
356
TU
Jau laikas, Bekė. Nikis išeina iš pusiaukelės namų, pasi

žiūri į abi puses kaip geras baltaodis berniukas. Nukabina
galvą ir nužingsniuoja gatve, jo žmona tikriausiai išskalbė jo
Vans sportbačius, nes šiąnakt jie atrodo ypač balti ir ryškūs.
Jis yra pelė tavo name ir norėčiau, kad jo netrokštum. Tačiau
tu, aišku, jo nori. Jis tarsi tėvas, kurio niekada neturėjai, ir tu
nori išardyti jo šeimą. Ir tai suprantama. Smurtas yra ciklas
ir Nikis turėjo padėti tau įveikti šį troškimą.
Tačiau Nikis savo darbo nepadarė. Jis yra paršas. Ir ši mai
šatis laimingai baigtis negali. Jeigu paliksiu jį gyvą, tu galiau
siai gausi, ko nori. Jis išdulkins tave savo rusvame kabinete,
tada raudos ir prašys žmonos skyrybų, o tada eis pas tave -
nes jis teisus, tu esi seksas —ir tiesa ta, kad tą pačią akimirką,
kai jis taps prieinamas - be žiedo, nebebalinamais dantimis -
tu jo nebenorėsi.
Jo kelias veda į pragarą, jis turėjo laikytis išsaugoti atstu
mą ir to nepadarė. O tu turėjai paskambinti man - tu manęs
pasiilgsti —ir nepaskambinai. Puikiai tave pažįstu, Beke. Tu
esi charizma, esi liguista ir kažkodėl kaip magnetas trauki
silpnus, bestuburius žmones, tokius kaip Persike, Bendžis ir
Nikis. Paspartinu žingsnį ir iškeliu savo naują lazdą. (Po su
sitikimo su pareigūnu Minčių norėjau nuleisti garą, tad nuė
jau į kariškų prekių parduotuvę; būtų visiškai teisinga visiems
apsiginkluoti prieš policininkus, manančius, kad yra aukš
čiau įstatymo.) Sukandu dantis. Vejuosi jį ir galiu šitai, vienu
lemtingu mostu. Tačiau tada pajuntu, kaip suvibruoja kiše
nė. Neturiu kito pasirinkimo, privalau pasislėpti skersgatvyje.
Nikis atsisuks išgirdęs telefoną, o aš negaliu jo nutildyti, man
trūksta oro ir dreba rankos, aš pasižiūriu į telefoną.
357
CAROLINE KEPNES
Tai tu.
Skambini man.
Pagaliau nutarei paklausyti savo jausmų.
Mano telefono ekrane tavo vardas atrodo nuostabiai, tvis
ka virš nuotraukos, kurioje vilki baltą bikinį. Žiopsau į tave,
visą švytinčią. Nusišypsau; aš irgi švyčiu. Nustebini mane,
džiugini mane ir pasiilgsti manęs. Mėginu apraminti besi
daužančią širdį, daktaras Nikis jau už kelių kvartalų, pridedu
telefoną prie ausies ir prabylu:
- Sveika, Beke.
- Džo? —ištari, balsas švelnus lyg tavo oda. —Ar girdi
mane?
Mano balsas užlūžta, atsikosčiu. Jaučiuosi kaip nesavas,
nes ką tik ketinau užmušti Nikį policininko lazda, nes jis
mėgino užsiimti su tavimi seksu. Man svaigsta galva, tu vėl
prabyli, atrodai apgirtusi:
- Džo? Ar girdi mane?
- Blogas ryšys, - atsakau. - Laukiu traukinio.
Tu pareikalauji, tiesmukai lyg diktatorė:
- Man reikia, kad ateitum. Ar gali ateiti? Ar gali ateiti da
bar pat?
Dar niekada gyvenime nebuvau kuo nors taip įsitikinęs ir
tvirtai atsakau:
- Taip.
Užbaigiu skambutį ir negaliu patikėti tavo pasirinktu lai
ku. Man reikia minutėlės atsigauti. Tupaskambinai. Numetu
lazdą ant šiukšlių krūvos. Taip stipriai ją spaudžiau, kad man
vis dar skauda ranką, o širdį nudiegia patirtas šokas. Tu pa
skambinai. Tu sugrįžai! Truputį nurimau, einu, bus malonu
358
TU
išsinešdinti iš čia ir nukakti pas tave. Tu paskambinai ir man

belieka tikėti, kad, nepaisant Nikio idiotiškumo, jis savo dar
bą vis dėlto išmano. Tu aiškiai jautiesi geriau; paskambinai
ne jam, o man. Įšoku į taksi, nes jaučiuosi pernelyg laimingas
važiuoti metro. Įdomu, ką dabar vilki, negaliu sulaukti, kol
pas tave nusigausiu. „Kai blogi dalykai nutinka geriems žmo
nėms“ palieku ant galinės taksi sėdynės. Man jos daugiau
nebereikia. Aš turiu tave.
41
ant mūsų IKEA p a g a l v ė s vis dar kabo etiketė, pati pa

galvė guli ant grindų po stalu. Apkabinu tave ir tu verki. Esi
girta ir aš nieko neklausiu. Neleisiu tau ir mūsų pagalvei su
gadinti man nuotaikos. Be to, laikyti tave glėbyje taip pat
gera, kaip prisimenu, net geriau. Tavo bute visiška netvarka,
patikiu, kad tikrai buvai užsiėmusi augimu. Ant langų kabo
užuolaidos - pažanga - ir tavo ašaros beveik išseko. Glostau
tau galvą ir žiūriu į mūsų pagalvę, įkvepiu tavęs, tavo kvapo
ir ant stalviršio pūvančių obuolių. Nenustoju šypsotis, kuo
labiau verki, tuo plačiau šypsausi, galiausiai ašarų nebeturi ir
liaujiesi, sušnabždi:
- Atsiprašau.
- Nieko tokio, - atsakau. - Atsiųsiu tau valyklos sąskaitą.
Jeigu būtum Karena Minti, dabar per garsiai nusikvato
tum, bet tu esi tu ir tik nusišypsai.
- Nepamenu, kada paskutinį kartą juokiausi.
- Vos prieš porą sekundžių, Beke.
Ištempi rankas virš galvos ir pasisuki, į kairę, į dešinę, tada
rankos nukrenta palei šonus ir tu pasižiūri į mane:
- Tikriausiai man pavažiavo stogas.
360
TU
- Visiškai ne, - atsakau ir nemanau.

- Nagi, Džo. Susitinku su tavimi, mes pasimylime, o tada
dingstu iš horizonto.
Pajuokauju:
- Iš tikrųjų buvau Pietų Prancūzijoje, vykdžiau superslap-
tą FTB užduotį.
Tu nenusijuoki, nesi nusiteikusi bukiems pokštams, myliu
tave už tai, kad esi tiesmuka ir tikra, visas mano sunkus dar
bas pasiteisino, nes atvedė į šią akimirką.
Tu prabyli:
- Visai norėčiau, kad dirbtum FTB.
- Rimtai? - paklausiu ir man nepatinka, kur link viskas
krypsta.
Tu virpi. Aš ne.
- Persike mirė, Džo.
Atrodai įpykusi ir taip nutikti neturėjo. Po velnių, Persike
Terkse ir Kaikose.
- Gal juokauji?
- Jos kūną rado Rodo saloje.
-Ne.
- Taip, - patvirtini tu.
Ne. Neįmanoma. Į jos kišenes sukišau visą toną akmenų.
Kai nuverčiau ją nuo molo, ji svėrė kokius pusantro šimto
svarų. Absurdas. Savo darbą padariau. Ar užsegiau jos kiše
nių užtrauktukus? Taip, po velnių, aš juos užsegiau. Koky
biškų daiktų daugiau negamina. Dabar prisimenu, kad už
trauktukai buvo plastikiniai, jie tikriausiai subyrėjo. Sumauti
užtrauktukai.
- Tiesiog negaliu tuo patikėti, - pasakai tu.
361
CAROLINE KEPNES
Dabar galėtum pasakyti tiek siaubingų dalykų, kas, jei

atviliojai mane klasta ir mus dabar stebi FTB.
- Rodo saloje?
- Aha, - atsakai. - Rodo saloje?
Toje valstijoje kalbėjausi su per daug žmonių. Buvau nerū
pestingas ir draugiškas, dar yra pareigūnas Nikas ir daktaras
K., visi tie narkomanai ir vyrukas iš autoserviso. Kas, jeigu
visi jie susitiks? Kas, jeigu jie žino? Šmėsteli mintis apie puo
delį su šlapimu ir ką aš padariau?
-Jos šeima turi ten namą, - kalbi tu. - Buvome ten ir
pamaniau, kad ji tiesiog ėmė ir išvažiavo. Noriu pasakyti, ji
parašė man melodramatišką laišką, bet tai juk Persike. Ne
maniau, kad ji, na, rimtai.
- Jėzau, - atsakau ir galvoju, ar lankytum mane kalėjime,
ar pernelyg bijotum?
- Pamaniau, kad ji tiesiog ėmė ir išvažiavo, nes kartais ji
taip elgiasi! - Pakeli dietinės šaknų giros buteliuką ir atsigeri,
norėčiau, kad tiesiog tęstum. - Kelis pastaruosius mėnesius
nieko iš jos negirdėjau, bet juk žinai, kaip būna tarp senų
draugų, gali nesikalbėti ištisus amžius, o tada vėl bendrauji ir
viskas būna gerai? Palauk.
Tu sukiši nosį į telefoną ir aš nesuprantu, ką turi omeny,
nes jeigu su ponu Mūniu nesusitinku bent kartą per mėnesį,
būna tikrai nemalonu, bet kaip galiu dabar galvoti apie su
šiktą poną Mūnį? Ar dėvi mikrofoną, Beke? Ar bandai pri
versti mane prisipažinti? Ar todėl įsigijai užuolaidas? Žvilgte
liu į laikrodį. Be septyniolikos minučių vienuolikta vakaro.
- Atsiprašau, —ištari. - Mokslai. Šiaip ar taip, apie ką aš
kalbėjau?
362
TU
- Ji dingo.
- Ji nedingo. Ji nusižudė.
- O, Viešpatie, - šlovėjam!
- Žinau, - atsakai ir pabaigi girą. - Kaip galėjau šito ne
suprasti?
Tu nueini į virtuvę, ištrauki iš kameros degtinę, iš kriauk
lės stiklines - Karena Minti nepalieka stiklinių kriauklėje,
bet Karena Minti nesugeba verkti taip, kaip tu, - ir papa
sakosi man istoriją. Karena Minti nesugeba pasakoti istorijų.
- Nežinau, nuo ko pradėti.
- Nuo pradžios.
Atsisėdi šalia manęs ir mes ilgai nesibučiuosime, bet Dieve,
kaip pasiilgau tavo artumo, laukimo, kol išgirsiu tavo balsą,
ir to, ką pasakysi.
- Taigi buvome Mažajame Komptone, tai toks pakrantės
miestelis Rodo saloje. Ji buvo gan prislėgta, aš irgi. Prisimeni
Bendžį, mano narkomaną buvusįjį?
- Manau, taip.
- Na, taigi jis mirė. Turiu omeny, tai visada buvo įmano
ma, nes jis nesveikas. Bet vis vien, - ištari ir prikandi apatinę
lūpą. Esi graži. - Jis miršta, o tada ji miršta. Aš traukiu mirtį.
Myliu tave už tai, kad mąstai, lyg viskas suktųsi apie tave,
už tai, kaip pompastiškai apie save kalbi. Taip akivaizdžiai
esi savimi.
- Beke, tu netrauki mirties. Tiesiog atrodo, kad pažįsti ne
visai stabilių žmonių.
Tu mane pertrauki:
- Per porą mėnesių mirė du mano draugai. Žinai, ką manau,
Džo? Manau, pasaulis baudžia mane už tai, kad esu sušikta
363
CAROLINE KEPNES
melagė. Meluoju ir sakau, kad mano tėtis miręs, o dabar

miršta mano draugai. Noriu pasakyti, akivaizdu, kas vyksta.
- Išsiliek, - pasakau, nes žinau: kai prisigeri, nėra jokios
prasmės aiškinti apie gyvenimo be Persikės ir Bendžio priva
lumus. - Tačiau tu dėl to nekalta.
Tu irzliai šniurkšteli:
- Taigi, kad esu.
- Tai pasikalbėk su manimi, - atsakau. - Aš čia.
Smagu stebėti, kaip mėgini nuspręsti, ar papasakoti man
apie masažo sesiją su Persike. Nutari nepasakoti.
- Persike išėjo pabėgioti, kaip kiekvieną rytą. Tačiau tą
rytą ji akivaizdžiai prisikišo kišenes akmenų. Ir dėl to kalta
aš, Džo. Buvau paskutinė, mačiusi ją gyvą. Turėjau suprasti.
Ją gyvą paskutinis mačiau aš, bet nesvarbu.
- Beke, - ištariu. - Negali kaltinti savęs už tai, ką ji padarė.
Ji sirgo depresija. Tu tai žinojai. Buvai velniškai gera draugė ir
tai niekuo su tavimi nesusiję.
Mostu paliepi man nutilti, aš įpilu degtinės į purvinas
stiklines, o tu rausiesi ieškodama savo telefono, įkritusio į
sofą kartu su krūva visokio šlamšto, brauki ir surandi elek
troninį laišką, kurį tau parašė Persike - tą, kurį parašiau aš.
Žinau, kad nebesu įtariamas, ir galvoju tik apie tai, tavo ta
riami mano parašyti žodžiai užveda. Baigi skaityti ir pasižiū
ri į mane.
- Virdžinija Vulf. Turėjau suprasti. Ir nieko nepadariau.
- Negali išgelbėti žmogaus, kuris nenori būti išgelbėtas.
- Tačiau ji norėjo būti išgelbėta, - ištari ir suimi plaukus į
uodegą ant pakaušio. - Aš tiesiog negalėjau.
- Negalėjai ko?
364
TU
Tu nuryji ir prisimenu tave nuogą, noriu savo eilės ir nu

gurkiu didelį gurkšnį.
- Dėl akivaizdžių priežasčių tai turi likti tik tarp mūsų,
bet tu privalai žinoti. Ji mėgino mane išdulkinti, Džo.
- O, Viešpatie.
Taip, tu po truputį atsiveri, žiedlapispo žiedlapio, tai vyksta.
- Savaime suprantama, aš ją atstūmiau. Iškart, - ištari ir
vėl neįstengi atsispirti nesumelavusi, nepavogusi trupučio
grynųjų iš Monopolio dėžės, kol kiti žaidėjai išėję iš kam
bario.
Esi apgavikė iki kaulų smegenų, restauratorė, ir aš ža
viuosi tavimi, Beke. Niekada nesiliauji tobulinusi gyvenimo.
Turi charizmos. Viziją. Galbūt kada nors turėsime aptriušusį
namą kaime ir tu dažysi sienas tol, kol atrasi tinkamą gelto
nos atspalvį, o aš tave erzinsiu, bet mylėsiu tai, kaip atrodai
išsitepusi veidą dažais. Tai tikrasis tavo menas, metas, kai da
rai stebuklus. Tau reikia ne psichoterapeuto, ne kompiuterio,
o gyvos auditorijos - manęs.
- Kaip ji tai priėmė?
- Prastai.
- Šūdas, - pareiškiu.
- O liūdniausia, kad tai nebuvo pirmas kartas.
- Šūdas.
Tu gurkšteli ir jautiesi pernelyg susigėdusi, kad į mane pa
žiūrėtum. O gal tiesiog esi per girta.
- Ar tu pasibaisėjai?
- Beke, - ištariu ir uždedu delną tau ant kelio. - Nepasi
baisėjau, kad geriausia draugė buvo tave įsimylėjusi. Aš jos
nekaltinu.
365
CAROLINE KEPNES
Puoli ant manęs visu kūnu, jausmingai ir negrabiai. Nusi-

plėši palaidinę, karštos tavo rankas palenda po mano marški
nėliais, kurie paženklinti tavo ašaromis, tavo bučinys šlapias
ir alkanas, įkandi man į lūpą, iki kraujo, jis atrodo saldus ir
sūrus. Negaišdama atsegi mano diržą, apgirtusi profesionalė.
Šį kartą dulkindamas tave esu pelė tavo name, negali manęs
atsikratyti, nors nori, nes nekenti to, kaip stipriai manęs gei
di, kaip priklausai man, kai esu tavyje, kaip niekada nenori
nieko kito, tik manęs, - kas tas Nikis? - kažkurią akimirką
visos tavo emocijos susilieja į vieną, tavo papai dilgsi man,
tu visa egzistuoji tik man, išdulkinu iš tavęs Persikę, Ben-
džį ir Nikį, esu vienintelis vyras pasaulyje ir šįkart atsibundu
pirmas. Nueinu į tavo vonią ir apmyžu visas dušo grindis,
pažymiu savo vietą, namus, tave. Ištraukiu iš po stalo IKEA
pagalvę, nuplėšiu etiketę ir parsinešu į lovą. Pakišu pagalvę
tau po smakru, tu pusiau miegi ir sumurki.
- Mm. Džo.
Atsikėlę iš lovos žinome, kad esame kartu. Klausimas - ne
ar eisime pusryčiauti; turime tik nuspręsti, kur eiti. Sėdime
vienas priešais kitą užkandinėje ir praleidžiame ten šešias
valandas, nes negalime atsimėgauti vienas kitu. Galiausiai
įstengiu atsiplėšti ir nueiti nusišlapinti, man išėjus tu parašai
Linei su Čana:
Viešpatie švenčiausias. Džo. DŽO.
Grįžtu prie stalo ir pradedame iš naujo.
42
pirmos a stuo nio s mūsų dienos kartu yra pačios geriau

sios. Turi tuos didžiulius, ištaigingus chalatus iš Ritz-Carlton.
Papasakoji man įmantrią istoriją apie tai, kaip pavogei juos per
pavasario atostogas kartu su Line ir Čana. Dievinu, kad tu
mėgsti pasakoti istorijas. Negali žinoti, kad aš žinau, jog pavo
gei juos iš Persikės namų, ir nieko tau nepasakau! Gyvename
šituose chalatuose, tau patinka mane linksminti, tai ir darai.
Antrą dieną gulinėjame vilkėdami chalatus ir tu paskelbi
Chalatų taisyklę:
- Mano bute turi būti nuogas arba vilkėti chalatą.
- O jeigu Chalatų taisyklei nepaklusiu?
Tu palengva prieini ir suurzgi:
- Nenori sužinoti, mielasis.
Pasižadu taisyklės laikytis ir man patinka, kaip imi val
džią į savo rankas, esi tokia suaugusi. Terapija suveikė, nes
tėtušio kompleksai pradingo ir būdama su manimi esi ne
maža mergaitė, o moteris. Daugiau nesiuntinėji sau elektro
ninių laiškų, kodėl turėtum? Gali pasikalbėti su manimi ir
mes daug kalbamės. Van Morisonas nieko nenutuokia apie
meilę, nes mes su tavimi savo meilę išradinėjame vilkėdami
367
CAROLINE KEPNES
Ritz-Carlton chalatus, kalbamės ištisas naktis, o mūsų tylos

akimirkos, pasak tavęs, yra „nejaukumo priešingybė“.
Gyvename vienas ant kito ir miego mums nereikia, o penktą
ją dieną turime daugiau tarpusavio juokelių nei Itanas su Blaite.
Per Netflix žiūrime „Aukštą klasę“ - filmą vadini savo mėgsta
miausiu, bet DVD neturi; esi užburianti - ir paspaudi pauzę.
Susirangai mano glėbyje, pasakai, jog esu pats geriausias, aš pa
erzinu tave dėl to, kad mėgsti šitą filmą, o tu kikeni ir prunkščio-
ji, mes einame imtynių, o joms pagaliau atsidūrus čempionate
ar, kaip ten vadinasi, mes jau lovoje ir dulkinamės. Mane myli
labiau už viską ir sakai, kad esu protingesnis už tavo bendra
mokslius ir vaikinus, kuriuos pažinojai koledže, mes perskaito
me vieną Blaitės apsakymą, pavadinu jį solipsistiniu ir tu pritari.
Kitą rytą atsibundu pirmas - kas gali miegoti, kai pasaulyje esi
tu? - ir pastebiu, kad jau buvai atsikėlusi. Tu tarsi vaikas pačia ge
riausiaprasme, kad ir kur eitum, palieki paskui save trupinių take
lį, jis atveda mane į virtuvę, kur guli atversta knyga, žodis solipsisti-
nis išterliotas šokoladiniu glaistu nuo pusiau suvalgyto pyragaičio,
gulinčio ant stalviršio. Myliu tave už tai, kad klausaisi ir nesidrovi.
Nenori, kad išeičiau, bet aš turiu eiti į darbą.
- Bet aš noriu, kad liktum, - ginčijiesi ir net tavo agresija
atrodo miela. - Ar Itanas negali padirbti už tave?
- Deja, turiu tau blogų žinių, Beke: turėjai apie tai pagal
voti prieš suvesdama jį su Blaite.
Tu sunkiai atsidūsti, užstoji duris ir leidi chalatui prasiskleisti.
- Laužai Chalatų taisyklę, Džo.
- Po velnių, - pasakau ir tu mane užpuoli.
Galiausiai aš vis dėlto išeinu ir diena slenka be galo lėtai,
mes tiek daug susirašinėjame, kad vos jaučiu nykščius. No
368
TU
riu atnešti tau viso pasaulio knygas, bet apsistoju ties viena
iš mano mėgstamiausių, kurios niekada nesi skaičiusi: Timo
Obrajano „Miškų ežere“.
Įsileidi mane, švelniai paimi knygą ir pabučiuoji mane sal
džiomis, minkštomis Gvineverės lūpomis.
-Jos dar neskaičiau, ir laukiau ne be priežasties, - pasa
kai. - Tarsi būčiau žinojusi, kad kas nors kada nors man ją
įteiks ar panašiai.
- Ką gi, džiaugiuosi, kad laukei.
Septintąją dieną išrandame žaidimą: Netikrą Scrabble.
Taisyklė: negalima vartoti jokių tikrų žodžių. Tu sugalvoji
kalibrinti, aš - panklasė, nugali mane ir giriesi, myliu tave,
apsvaigintą pergalės. Mėgsti laimėti, o aš nepykstu pralai
mėjęs, po keturiasdešimties metų sutarsime lygiai taip pat,
kaip dabar.
Devintąją dieną užklumpu tave valančią dantis mano še
petėliu ir tu nurausti. Iš pradžių išsiskalauji burną ir pareiški,
kad supainiojai, bet aš permatau tave, pažįstu tavo akis, pri
kandi lūpą ir nuleidi žvilgsnį.
- Tiesiog pasakysiu tai ir sakydama negaliu į tave žiūrėti.
Man patinka valytis dantis tavo šepetėliu, nes man patinka,
kai esi manyje, ir atsiprašau, jeigu tai keista ar šlykštu.
Nieko neatsakau. Uždedu delną tau ant rankos, nutraukiu
kelnaites ir įeinu į tave ten pat, savo vonioje.
Dešimtąją dieną pasakai man, kad dar niekada gyvenime
nesijautei mažiau vieniša.
Vienuoliktąją dieną pasakau tau, kad knygyne pagavau
save dainuojantį dainą iš „Aukštos klasės“ ir nenutilau net
tada, kai žmonės pradėjo juoktis.
369
CAROLINE KEPNES
- Tu manyje, - pasakau ir man tai patinka, tu ant kelių,

išalkusi.
Keturioliktąją dieną suvokiu, kad praradau laiko pojūtį,
nes nesu tikras, ar tai keturioliktoji diena, ar penkioliktoji,
eidama gatve tu suspaudi man ranką.
—Tai todėl, kad kiekviena diena yra vienintelė diena, - paaiški
ni. - Dar niekada gyvenime nesijaučiau esanti labiau čia ir dabar.
Pabučiuoju tau pakaušį, esi mano mažas iškalbingas triušelis.
-Niekada neprarandu laiko pojūčio, Beke. Tikriausiai
tave įsižiūrėjau.
Septynioliktąją dieną vilkėdami chalatus gulime lovoje,
tu braukai mėgstamiausias „Miškų ežere“ vietas ir skaitai jas
man. Nuėjęs į darbą beveik nieko nenuveikiu, nes nuolat ra
šai man žinutes ir nepalieki ramybėje nė penkioms minu
tėms. Kartais tu nori kalbėtis apie nieką:
Ar kadapastebėjai, kad mano dešinės rankospirštai kreivi?Tik
rai. Matosi, kiek daug čia nuveikiu. Šiaip ar taip... kaip darbas?
O kartais nerašai nieko, tik siunti nuotraukas su mano
mylimiausiomis tavo kūno vietomis, stambiu planu. Jų labai
daug. Niekada neverti manęs abejoti, atrašai man, kol atraši-
nėju tau, mes visada turime ką vienas kitam pasakyti. Niekas
nėra taip gerai manęs pažinojęs, niekam nesu taip rūpėjęs.
Kai papasakoju tau istoriją, tu klausinėji. Esi apžavėta.
Kiek tau buvo metų? Nagi, jeigu papasakosi apie savopirmą
kartą, pavyduliauti nepradėsiu. Džo, prašau. Papasakok papa
sakokpapasakok!
Ir aš tau pasakoju, pasakoju, pasakojai Itanas sako, kad pir
mos kelios susitikinėjimo dienos būna įtemptos, bet jis nesu
pranta, kad tai ne susitikinėjimas. Tu sakai, kad tai bendra-
370
TU
satis. Vėl užburi mane savo sugalvotu žodžiu ir aš nuperku

dėžutę torto mišinio, vienkartinę formą ir vieną skardinę bei
tris tūbeles glajaus. Iškepu tau tortą ir užrašau ant jo:
Bendrasatis (dkt.) —protų, kūnų ir sielų susitikimas.
Nunešu tą tortą žemyn gatve, žemyn laiptais, j metro, per
metro, aukštyn laiptais, aukštyn gatve ir prie tavo durų, tu
spygteli ir nufotografuoji jį kokį milijoną kartų, tada sulipame
į lovą, valgome tortą ir užsiimame seksu, žiūrime senus tavo
šeimos Nantakete namų filmus, vėl valgome tortą, užsiimame
seksu ir tai vienintelė bendrasatis, kurią man yra tekę patirti.
Stoviu ant kopėčių darbe, Itanas padavinėja man nepo
puliarias knygas, kurias suslapstome viršutinėse lentynose, ir
pasako, kad negaliu tikėtis, jog viskas ir toliau bus taip puiku,
aš negaišdamas atšaunu - drąsiai, tikėdamas tuo, ką sakau:
- Žinau, kad nebus.
- Gerai, - atsako jis.
- Viskas bus tik geriau.
Jis nueina pagelbėti pirkėjui, bet mintyse pradeda suktis
„kas, jeigu“, lyg įkritęs tiesiai iš Šelio Silversteino poezijos.
Parašau tau:
Sveika
Drebu ir prakaituoju. Kas, jeigu Itanas teisus? Kas, jeigu
neatrašysi? Kas, jeigu daugiau manęs nepasiilgsti? Tačiau tu
atrašai akimirksniu:
Myliu tave.
Galėčiau nukristi nuo kopėčių ir prasiskelti galvą, ir tai
būtų nesvarbu. Kaip „Hanoje“ sako Eliotas: „Gavau atsakymą.“
Mano atsakymas esi tu.
371
43
g era i, kad pasidariau ekrano nuotrauką su „Myliu tave“

žinute. Po tos nakties kažkas pasikeičia, jaučiuosi, tarsi stovė
čiau per arti puantilistinio paveikslo, matau ne vaizdą, o tik
taškus. Tu vis dar mano mergina —tikrai esi. Bet...
Nebeatrašai iškart. Viskas būtų gerai, jeigu nesiteisintum:
Atsiprašau, buvaupaskaitoje...
Atsiprašau, kalbėjau su Čana...
Atsiprašau, ar nekenti manęs?
Išmėginu visus įmanomus atsakymus:
Nieko tokio, B. Ar norėjai eiti pavakarieniauti?
Atsiprašyti neleidžiu. Žinoma, nebent nevilki chalato...
Nekenčiu tavęs?B. Aš tave myliu.
Tačiau joks atsakymas netinka, nes vos nuspaudęs „siųsti“
vėl turiu laukti. Mano mintys apniunka, vėl pradedu galvoti
apie rusvą Nikio rokenrolo ir geismo gūžtą. Tačiau tu pas
jį nevaikštai. Jei vaikščiotum, kam nors apie tai pasakotum.
Arba rašytum jam. Tu nepasakoji ir nerašai. Tebeturiu tavo
seną telefoną, tikrinu elektroninį paštą ir feisbuką. Tu mane
myli. Ir kurią dieną rasiu būdą priversti tave pripažinti, kad
tavo mama vis dar moka už telefoną, kurį seniai pametei. Jau
372
TU
greitai. Tačiau taip labai tave myliu, kad neįstengiu sąmonin

gai užverti durų į tavo susirašinėjimus. Nerimaudamas, kad
tolsti nuo manęs, - o aš nerimauju, - paimu tavo telefoną ir
valios jėga mėginu tave susigrąžinti. Skamba kvailai, bet ma
nau, kad tai veikia. Šiuo metu mums reikia visos įmanomos
pagalbos. Kartais santykiuose taip būna; aš tai žinau. Tačiau
man leidžiama jaustis nusivylusiam. Tavo žodis yra atsipra
šau, kas nutiko tam metui, kai mūsų žodis buvo bendrasatiši
Itanas sako nesijaudinti.
- Ji pametusi galvą dėl tavęs! Blaitė pasakoja, kad per pa
skaitas ji beveik rašo pornuškę.
Tik Itanas pavadintų tai pornuškę ir jam nereikia neri
mauti dėl to, kur ir kada vakarieniaus; Blaitė visada atsiliepia
ir nuo kada jų santykiai atrodo tvirtesni už mūsų bendrasatįi
Mano dantų šepetėlis sausas. Daugiau juo nesinaudoji
ir galiu tiksliai pasakyti, kada lioveisi. Kai noriu pasižiūrėti
„Aukštą klasę“, tu būni pavargusi arba ką tik pažiūrėjusi dalį
metro. Kai noriu eiti suvalgyti picos, tu jos valgei pietums -
kadaise visada žinojau, ką valgai, - o kai noriu užsiimti seksu,
tu nori dar truputį palaukti.
Tik leisk man pabaigti pastraipą. Labai vėluoju. Žinau, aš
siaubinga.
Tik kelias minutes. Palikau mūsų chalatus skalbykloje ir
greit turėčiau eitijų paimti.
Atnešu tau „Per ten teka upė“ ir „Tai, ką jie nešėsi“, nes tu
nežinojai, kad abiejose knygose yra daugiau istorijų, nei atsi-
dūrusios pavadinime. Abiejose įrašau dedikacijas ir tau nieko
nepasakau. Prabėga keturios dienos ir knygos tebeguli ant
stalviršio. Be meilingų šokolado dėmių, pabrauktų pastraipų,
373
CAROLINE KEPNES
pažymėtų puslapių. Tu jų nemyli, nepažįsti ir kartais jaučiuo

si lyg įsibrovėlis.
Aš: Kaip tik žiūrėjau į tos tavo šlaunies vietos nuotrauką.
Tu: Pala, blogas ryšys.
Aš: Nieko tokio. Pamėginsiu vėliau.
O tada neatrašai ir aš pamažu grimztu į beprotystę, nes
Kas
Po
Velnių?
Neapkalbinėji manęs su Line ir Čana. Tu manęs neap-
gaudinėji; turiu priėjimą prie tavo elektroninio pašto, tad tau
niekaip nepavyktų. Aš žinau. Žinau, kad mokslams daug
ruoštis neturi ir suvesti Blaitę su Itanu tikrai buvo bloga min
tis, nes jis ateina į darbą pasakodamas, kaip smagiai vakar
praleido laiką golfo aikštelėje - nejuokauju, - o aš nesulau
kiu tavo atsakymo, net kai parašau norėdamas aptarti keistą
Itano ir Blaitės porą.
Tu mane skaudini, Beke. Nežinau, kaip susidoroti su tavo
nebuvimu. Tu ant manęs nepyksti. Pakankamai gerai tave
pažįstu, kad suprasčiau, kada pradedi plakti uodega į grindis,
bet taip pat nesi ir laiminga su manimi. Paklausiu, ar nenorė
tum apsirengti chalatų, o tu mane pabučiuoji ir pasakai, kad
chalatų etapas jau praeityje. Susivynioji į mane ir laikaisi, bet
ką tai iš tikrųjų reiškia?
Praeitas etapas.
Bendrasatį tebeturime, nes tu vis dar manimi užsiimi.
Bent kartą per savaitę pabundu su pimpalu tavo burnoje. Vis
dar nei iš šio, nei iš to praneši, kad galvoji apie mane:
Solipsistinis (bdv.) © Galvoju apie tave ir tavo kūną
374
TU
Ir trykšti entuziazmu pasakodama apie mane savo mamai:

Šįkart viskas kitaip, mam. Jis mano lygio. Nors techniškai
neturėtų būti, nes mūsų gyvenimai tokie skirtingi. Bet
kai viskas einasi gerai... viskas einasigerai. Supranti?
Tavo mama nekantriai laukia, kol su manimi susipažins, aš
užsimerkiu ir matau mus Nantakete, įsimylėjusius. Vieną nak
tį, kai guli kamuojama mėnesinių spazmų, net paklausiu tavęs:
- Kaip manai, gal šią vasarą nuvažiuosime į Nantaketą?
Tu sukikeni ir aš nuraustu. Neturėjo būti juokinga ir tu
susigėsti.
- Džo, mažuti, ne, ne. Juokiausi ne iš to. Aišku, kad gali
me nuvažiuoti į Nantaketą. Bet mes nesakome „nuvažiuoti į
Nantaketą“. Tiesiog ten pabūti.
Šmaikštaus atsakymo nesugalvoju, seniau visada pavykda
vo, tad galbūt Itanas buvo teisus, o tu paprašai nubėgti į par
duotuvę ir parnešti tau ibuprofeno, taip ir padarau. Užuolai
dos atitrauktos ir matau, kaip atidarai kompiuterį ir pradedi
atsakinėti į elektroninį laišką. Žinau, kad dabar, kai esame
kartu, neturėčiau taip dažnai tikrinti tavo pašto, bet naktis
šalta ir eiti toli, tad atsidarau tavo išsiųstų laiškų aplanką.
Nieko.
Pasižiūriu juodraščiuose.
Nieko.
Tai neįmanoma, nes savo akimis mačiau, kaip rašai. Nu
perku vaistų, pasuku atgal namo ir nutariu atvirai su tavimi
pasikalbėti, bet atrakinęs duris - prieš porą savaičių davei
man raktą - tavęs bute nerandu. Pašaukiu, bet tavęs nėra
ir mane apima panika. Tačiau tada išgirstu bėgantį vandenį,
įeinu į vonią ir tu visa šlapia, karšta ir mano.
375
CAROLINE KEPNES
- Na, lipk greičiau, - pasakai.

Ir aš įlipu. Išdulkini mane lyg laukinė, mes apsivelkame
chalatus ir apie elektroninį paštą daugiau negalvoju, galbūt
suklydau, galbūt tu viską ištrynei. Tą naktį esame artimi, at
sibundu kitą dieną ir tavęs nebėra, parašau tau žinutę.
Aš: Buvo nepakartojama. Atsibudau galvodamas apie tave
duse.
Tu: Gerai, gerai.
Aš: Parašyk, kada ateiti. Nujaučiu, kad tau reikės dar.
O tada įvyksta tai. Gaunu atsakymą, kurio bijojau la
biausiai, atžaresnį už bet kokį žodį, labiau sulaikantį už ne
ir griežtai draudžiamą bet kam, kalbą mylinčiam taip, kaip
sakaisi mylinti:
Tu. Ok.
Paprašau Itano likusią dienos dalį padirbti už mane, bet
jis negali. Diena niekaip nesibaigia ir aš kraustausi iš proto,
žiūriu į tavo nuotraukas, netenku kantrybės aptarnaudamas
klientus, užsidarau anksčiau ir paskambinu tau, bet atsiliepia
balso paštas, palieku tau žinutę su klausimu, kada galėsi atei
ti. Jau esu namie, kai pagaliau atsakai, ir pasirodo, kad viskas
dar blogiau.
Tu: Ilga istorija, mielasis, bet šiandien negaliu. Paskam
binsiu tau rytoj, bučkis.
Verkiu, žiūriu „Aukštą klasę“ ir dainuoju kartu su Bardeno
merginomis. Nenoriu būti žmogumi, žinančiu, kaip vadinasi
netikra a cappella grupė iš merginoms skirto filmo, bet štai
ką su manimi padarė meilė. Jam pasibaigus pasimasturbuoju
duše, kaip daugybė nelaimingai vedusių šio pasaulio vyrų.
Tačiau verkiu smarkiau, net mes net nesusituokę. Kol kas.
376
44
egzistuoja tik kelios progos, kai gali pasakyti žmo

gui, kad džiaugiesi už jį. Pastaruoju metu daug džiaugiausi
už Itaną ir po truputį pradedu bodėtis. Jis kasdien turi kokią
nors gerą naujieną, šiandiena irgi ne išimtis:
- Tu tiesiog nepatikėsi, Džo.
- Pamėgink.
- Blaitė nori, kad persikraustyčiau pas ją!
Jis visas švyti ir aš nusišypsau.
- Tai puiku, I.
Jis pasiilgs Mari Hilo. Jis —vienintelis žmogus pasaulyje,
prisirišęs prie Mari sukrušto Hilo, ir aš atlieku savo vaidmenį:
- Džiaugiuosi dėl tavęs, vaiki.
Kalbu nuoširdžiai.
Tačiau manau, kad tavo polinkis varžytis pradeda persi
duoti ir man, Beke, nes staiga pasijuntu taip, tarsi pasaulis
būtų lenktynės, kurias pralaimiu Itanui su Blaite. Noriu, kad
gyvenimas būtų tarsi sūpynės - mums kylant į viršųjie leistųsi
žemyn. Pradedu elgtis kiauliškai ir metu strėlytę į jo balioną:
-Ar tu tikras, kad nori persikraustyti taip toli, į Karol
Gardensą?
377
CAROLINE KEPNES
- Blakei nepatinka Mari Hilas, - gūžteli jis. - Viskas paprasta.

- Tai aišku, - atsakau ir nesusilaikau nepamėginęs jo pra
lenkti. - Jau neprisimenu, kada paskutinį kartą nakvojau
savo bute. Visą laiką praleidžiu Vest Vilidže.
Visatai girdint taip kalbėti pavojinga ir, žinoma, po kelių
minučių tu man parašai:
Galgalime šiąnaktpraleistipas tave?Diena buvo bepro
tiška ir mano butas atrodo katastrofiškai.
Pasakau Itanui turįs išeiti laukan. Paskambinu tau. Tu
neatsiliepi. Tu daugiau niekada neatsiliepi. Vaikštau pirmyn
ir atgal. Panikuoju. Laikui bėgant surinkau kolekciją iš visų
tavo dalių, atrastų kelionėje. Vėl tau paskambinu. Balso paš
tas. Atremiu kaktą į stiklinę vitriną ir staiga suprantu: bijau
dėl mūsų, Beke. Kai įsikraustysime gyventi kartu, - o mes
įsikraustysime, - turėsiu pasirinkti tarp tavęs ir tavo dalių,
kurias šiuo metu saugau dėžėje, sienos skylėje, kurią išmu-
šiau per tave. Pastato sienos siaubingos (tai bent netikėtumas),
tinkas skilinėja ir skylė didesnė, vis ketinu pasakyti apie ją
namo prižiūrėtojui, bet nenoriu nieko sakyti, nes noriu tavo
daiktų savo skylėje. Mąstau kaip pamišėlis. Kad pasiektum
dėžę, turėtum į skylę įlipti, o to nepadarytų nė viena pasaulio
mergina. Kvėpuok, Džo.
Mano telefonas suzvimbia. Aš atsiliepiu:
- Labas.
- Džo, klausyk, tikrai negaliu kalbėti, nes labai vėluoju.
- Kur esi?
- Čia, - atsakai.
Aš apsisuku ir tu čia, šypsaisi. Man patinka, kai netikėtai
užsuki į knygyną. Nėra nieko geresnio, kaip apkabinti tave
378
TU
tada, kai šito tikiuosi mažiausiai. Apdovanoju tave bučiniu.

Tu irgi mane pabučiuoji, be liežuvio. Esi mokslų režime.
- Negaliu likti.
- Tikrai? Itanas knygyne. Galėtume nueiti kavos.
Tu ištiesi ranką, delnu j viršų.
- Gal galėtum duoti savo raktus?
Tai bendrasatis. Dvejoti neturėčiau, bet sudvejoju.
- Džo, tik pagalvok. Namo grįšiu anksčiau už tave.
Pavadinai mano butą namais ir aš duodu tau savo raktus.
Tu pabučiuoji mane. Vėl be liežuvio.
- Tau juk greitai paskaitos?
- Taip, - atsakai ir apkabini mane, tai atsisveikinimas. -
Pasimatysim vėliau!
Tu nubėgi su mano raktais ir man grįžus į parduotuvę ka
nas kikena.
- Ar turėtume mesti monetą?
- Ką turi omeny?
- Na, Blaitė ką tik paskambino ir pasakė, kad šiandien pa
skaitų nėra dėl pranešimo apie bombą.
- Aha, - atsakau, nors apie tai girdžiu pirmą kartą.
- Tai gal traukiam šiaudus?
- Nebūtina, - atsakau. —Pas Bekę atvažiavo draugė. Nagi,
eik iš čia, pasilinksmink.
Jis išeina ir aš parašau tau:
Ei. Turi sekundėlę?
Prabėga dešimt minučių; vis dar jokio atsakymo. Pakabi
nu lange lentelę: „Pertrauka io minučių.“ Nusileidžiu į narvą.
Vaikštau po jį, nuo sienos iki sienos. Kodėl nepasakei man,
kad paskaitos atšauktos? Kodėl sprogmens grėsmė mūsų
379
CAROLINE KEPNES
nesuartino? Dar niekada gyvenime nesijaučiau toks išsigan

dęs ir norėčiau, kad Nikis nebūtų blogas vyrukas, nes dabar
man tikrai praverstų su kuo nors pasikalbėti. Nudūlinu laip
tais j viršų, nuplėšiu nuo lango lentelę ir atrakinu duris. Tu
vis dar neatsakei ir aš kraustausi iš proto. Susmunku kėdėje
prie kasos aparato ir mano galva tarsi bomba, kuri gali su
sprogti. Tačiau tada pro duris įeina ji. Mergina. Klientė. Jos
akys tarsi didžiuliai kaštonai, ji vilki Parčeiso koledžo bliu-
zoną, mūvi trumpą sijoną, kojines iki kelių ir avi sportbačius;
atrodo žvitriai. Pasitikrinu telefoną; tu vis dar neatsakei.
Ji pamojuoja pasisveikindama, aš pasielgiu deramai ir at
sakau. Pasitikrinu telefoną; tu vis dar neatsakei. Uždedu mu
zikos, Robertą Plantą ir Alison Kraus. Netrukus ji pradeda
pritarti: kažkas pasakė, kad matė mane sukant pasaulį už uo
degos, šokantper baltus debesis, žudant ilgesį ir aš pasitikrinu
telefoną; tu vis dar neatsakei. Sumažinu garsą ir ji uždainuo
ja garsiau. Dainuoja taip pat gerai, kaip Bardeno merginos,
gal net geriau. Iškiša galvą iš už lentynos ir aš nuspaudžiu
pauzę.
- Ar dainavau per garsiai?
- Ne, kuo puikiausiai.
- Ar ketinai užsidaryti? - sako ji.
-Ne.
Ji nusišypso.
- Ačiū.
Ji pradingsta ir aš pasitikrinu telefoną; tu vis dar neatsa
kei. Apeinu prekystalį, kad galėčiau geriau apžiūrėti tas kojas
ir užgroja Džastino Timberleiko „Senjorita“'. Sušiktas Itanas,
* Originalus Justino Timberlake o dainos pavadinimas „Senorita“.
380
TU
sušikta atsitiktinė dainų parinkimo tvarka. Pakniūpstom

puolu atgal už prekystalio ir pakeičiu muziką.
Ji nusijuokia:
- Palik.
Ji nueina praėjimu nešina Bukovskiu ir aš nuryju seiles.
Pasitikrinu telefoną; tu vis dar neatsakei. Ji prieina prie kasos
laikydama šūsnį knygų, taip atsainiai, tarsi užsukusi į par
duotuvėlę pieno. Telefono pasitikrinti negaliu; ji - klientė ir
nusipelno viso mano dėmesio. Ji padeda knygas ant prekysta
lio. Pačiame viršuje Čarlzo Bukovskio „Kapitonas išėjo prieš
piečių ir įgula užgrobė laivą“.
- Nesu iš tų merginų, kurios perka Bukovskį, tad galiu būti
mergina, perkanti Bukovskį. Supranti, ką noriu pasakyti?
- Kad ir kaip keista, bet taip, - atsakau. - Tačiau gali atsi
palaiduoti. Aš niekada neteisiu.
- Tada stengiausi bergždžiai, - atsako ji ir kas gi čia flir
tuoja?
Nuskenuoju Bukovskį ir pasižiūriu į ją.
- Atsiprašau už žodyną, bet jis vienas iš sušiktai geriausių.
Ji pritaria:
- Savo pamečiau kraustydamas!. Ir žinau, kad tai kvaila,
bet neturėdama šitos knygos negaliu nei miegoti, nei apskri
tai kažkuo užsiimti, supranti?
- Kad ir kaip keista, bet taip, —atsakau ir nuo kada taip
dažnai kartoju keistai
Sumažinu Itano šokių vakarėlio garsą ir nuskenuoju To-
bijaus Vulfo „Senąją mokyklą“. Nesu jos skaitęs, taip ir pa
sakau.
Ji nesudvejoja:
381
CAROLINE KEPNES
- Ką gi, galbūt pabaigusi galėsiu ateiti ir apie ją papasakoti.

- Būsiu čia, - atsakau.
„Tai, ką jie nešėsi“ dar nepalietei ir ji suploja man skenuo-
jant paskutinį pirkinį —„Didžiuosius lūkesčius“.
Visata turi humoro jausmą ir privalau pasidalyti.
- Turėtum žinoti, kad Port Džefersone kasmet gruodį
vyksta Dikenso festivalis.
- Kas vyksta Dikenso festivalyje? - paklausia ji, o akys iš
siplečia tarsi Karenos Minti putytė.
O, ne. Aš flirtuoju. Nusišypsau.
- Tai, ko ir tikėtumeisi. Paišymas ant veido, fleitos, kostiu
mai ir keksiukai.
Ji supranta mane, pritaria.
- Štai kodėl teroristai mūsų nekenčia.
Necenzūruoju savęs. Rėžiu tiesiai šviesiai.
- Ir todėl Dievas sukūrė teroristus.
- Ar manai, kad Dievas egzistuoja? - Ji irgi kitokia, karšta.
Ryžtinga. —Dievas privalo egzistuoti. Tik jis sukurtų ką nors
tokio nuostabaus kaip Marky Mark and the Funky Bunch.
„Gerų vibracijų“ net negirdžiu, ji ištraukia iš piniginės Visa
kortelę su šuniukų paveiksliukais ir paduoda ją man. Pirštu
perbraukiu per iškilias plastikines raides. Dabar manęs ne
kęstum.
- Taigi tu vardu... Džonas Hevilendas?
Ji nurausta.
- Tikiuosi, tau nereikia mano dokumento, nes aš jį pame
čiau. Tai yra, kažkur nukišau.
Perbraukiu kortelę. Ji iškvepia.
- Tu pats geriausias.
382
TU
Man neturėtų rūpėti; turiu tave. Tačiau pasmalsauju.

- Kelintame tu kurse?
Ji papurto galvą.
- Aš vaikštau po dėvėtų drabužių parduotuves ir ieškau
koledžų bliuzonų, - atsako išdidžiai. - Tai tarsi socialinis
eksperimentas. Na, pamatau, kaip pasaulis elgiasi su manimi
priklausomai nuo to, kuriam koledžui atstovauju.
Nuplėšiu kasos kvitą ir ji pasirašo, greitai, netvarkingai.
Dar niekada gyvenime nesu knygų pakavęs taip lėtai ir lep
teliu:
- Mano vardas Džo.
Ji nuryja seiles.
- Aš, a, aš Eime Adam.
- Eime Adams.
- Be „s“! - ji sugriebia maišelį ir nubėga. - Ačiū, Džo. Ge
ros dienos!
Noriu išlėkti laukan ir parsivesti ją namo pas tave. Noriu,
kad žinotum: ji mane kabino, kalbėjo su manimi apie Dievą.
Nubėgu prie durų, bet jos nebėra. Suskamba telefonas. At
siliepiu. Ar tai ji? Ne. Skambina iš banko. Nori pasiteirauti
apie neseną operaciją. Pasirodo, kortelė, kuria ji pasinaudojo,
vogta. Neišduodu jos, bet telefono skambutis atšaldo mano
įkarštį; štai ką gauni už flirtavimą. Pasitikrinu telefoną; tu vis
dar neatsakei. Ir nesulauktas atsakymas iš tavęs reiškia pasi
rašytą leidimą būti blogam. Internete ieškau Eimės Adam,
beveik lyg mesdamas tau iššūkį man paskambinti.
Ką nors rasti beveik neįmanoma dėl aktorės Eimės Adams,
o Itanas atsiunčia man nuotrauką, kurioje jie su Blaite Konio
saloje. Neatrašau. Namo einu lėtai, tikrinti telefono ieškant
383
CAROLINE KEPNES
tavo atsakymo nereikia, nes jei man atsakytum, tavo atsaky

mas pertrauktų bevaises paieškas:
„Eime Adam Niujorkas“
„Eime Adam ne aktorė“
„Eime Adam bliuzonas“
„Eime Adam feisbukas“
„Eime Adam Parčeisas“ (niekada negali žinoti...).
Pareinu namo, uždūlinu laiptais ir pasitikrinu telefoną; tu
vis dar neatsakei. Išgirstu garsus iš savo buto; tu čia. Užuo
džiu moliūgą; tu kepei. Išgirstu iš buto sklindantį dainavimą
ir nusišypsau. Tu nesi Eime Adam. Myliu tave už tai, kad
nepataikai į toną. Tavimi abejodamas klydau ir dukart pabel-
džiu į duris. Tu atsiliepi, šūkteli palaukti.
Atidarai duris ir oho. Tikriausiai tai antri tavo namai, nes
atsinešei chalatus. Vilki savąjį (po apačia esi nuoga) ir iškepei
pyragą (apačioje moliūgas). Pasakai man, kad turiu dvidešimt
penkias sekundes išsirengti arba apsirengti chalatą. Pakeliu
tave, savo mažą padykusį stebuklą, ir tu mane pabučiuoji; at
siliepi į mane. Labai didžiuojiesi savo spontaniška staigmena.
Pripažįsti, kad į tavo pastatą patekti negalima dėl tarakonų
ir juos naikinančios dezinsekcijos tarnybos. Nutarei blogą si
tuaciją paversti gera staigmena. Valgau tavo pyragą ir putytę,
o kai vidury nakties atsikeliu išsivalyti dantų, mano šepetėlis
drėgnas nuo tavo seilių.
—Atsiprašau, —tyliai ištariu.
Ir tikrai gailiuosi.
45
nežinau , ko {dėjai į moliūgų pyragą, o tu juokiesi ir sa

kai, kad jis tiesiai iš skardinės. Tačiau pyragas ir chalatai pa
darė kažką mums, dėl mūsų. Kitą rytą pažadinu tave bučiniu
ir tu mane apkabini. Švyti.
- Prisimeni tą kartą, kai iškepiau tau pyragą?
- Prisimenu tą kartą, kai iškepiau tau pyragą, - atsakau ir
tau patinka, kai tave mėgdžioju.
Pabučiuoji mane, niekur neskubame, tu pilna naujų min
čių mano rankoms. Myliu tave už tai, kad nesi drovi. Myliu
tai, kaip sakai man, ko nori. Tavo vaizduotę reikėtų uždaryti
butelyje, saugoti ir tyrinėti, dar niekad nesu šitaip tavęs tu
rėjęs. Tu tokia tiesi, tavo kojos susipynusios su manosiomis.
Dieve brangus, koks pasidulkinimas, ir mes suglembame.
- Oho, - pasakau.
- Aha, - atsiliepi.
Nusirideni nuo manęs ir paklausi, ar noriu likusio pyra
go, o aš paklausiu, kur išmokai taip dulkintis. Tu nurausti.
Esi drovi, tobula. Užsitempi marškinėlius, pusiaukelėj mie
gamojo durų link parbėgi ir apipili mane bučiniais ir prisi
lietimais.
385
CAROLINE KEPNES
Esu laimingiausias vyras pasaulyje, kiši pyragą į mikro

bangų krosnelę, o aš tuo tarpu trinu paieškų istoriją savo te
lefone. Tu niekada jame nešniukštinėtum; gerbi mano priva
tumą ir pasitiki manimi. Tačiau nenoriu, kad mano telefoną
terštų Eime Adam, Eime Adams ar kokia kita mergina. Tu
šūkteli iš virtuvės:
- Vis pamirštu. Pradėjau vieną apsakymą iš „Per ten teka upė“.
Vis dėlto skaitai mano knygas ir man taip labai patinka iš
virtuvės atsklindantis tavo balsas, kad negaliu sulaukti, kol
grįši. Nuogas išlipu iš lovos. Nueinu į virtuvę, pakeliu tave,
užkeliu ant darbastalio, praskečiu kojas ir tu liaupsini mano
liežuvio ir lūpų privalumus, tavęs nesulaiko nei gatvės triukš
mas, nei barnis viršuje, nei mikrobangų krosnelės pypsėjimas.
Paimu tave į burną ir esi mano, tik mano. Kažkas nuožmaus
ir tolimo tavo viduje pagaliau mane įsileido. Pirštais glostai
man ausis ir dėkoji, o aš nukeliu tave nuo darbastalio ir įsitai
some ant sofos su pyragu ir „Per ten teka upė“. Perskaitai tau
patinkantį sakinį ir aš tave pertraukiu:
- Nori šiąnakt vėl čia likti?
Tu sudvejoji, bet tik akimirką. O tada nusišypsai.
- Žinoma!
Kartu nusipraustame po dušu už geltonos policijos juostos,
plaunu tau plaukus, o tu bučiuoji man krūtinę. Kartu apsi
rengiame, ateitis yra dabar ir čia.
- Ei, Beke.
- Ei, Džo.
- Kaip manai, gal persikraustytum čia?
Nusišypsai man. Nustoji sagsčiusi šilkinę palaidinę ir per
eini per kambarį, o saulė seka tau iš paskos, nes visi augalai
386
TU
linksta link saulės - tavęs. Pakeli į mane akis, pabučiuoju tave,

o tu sušnibždi:
- Tai tik pirmi mano metai, Džo. Palauk, kol gausiu diplo
mą, gerai? Turiu susitelkti į jį.
Norėjau kitokio atsakymo, bet man užtenka ir šito. Bai
giame rengtis, nueinu į virtuvę ir, jeigu čia būtų Karena Min
ti, ji mokėtų pagaminti mums sumuštinių su kiaušiniais, bet
tada neturėčiau tavęs. Tu užsimeti paltą. Pasakau tau, kad
suprantu, dar nesi pasiruošusi įsikraustyti, tačiau bet kada
gali atsinešti kompiuterį ir rašyti.
Tu sujaudinta. Apkabini mane.
- Tai labai miela, Džo. Tačiau mano kompiuteris toks se
nas ir gremėzdiškas.
- Norėčiau galėti nupirkti tau naują, - atsakau. - Vieną tų
MacBook Air.
- Neprivalai man nieko pirkti, - atsakai. Nesi godi. Esi
patenkinta. - Ir tie MacBookAir siaubingai brangūs, Džo. Be
to, būdama čia rašyti visiškai nenoriu, tad mano seno, grioz
diško kompiuterio visiškai užtenka.
Pabučiuoju tave. Žinau, kad turiu leisti tau išeiti vienai, o tu
atsisuki ir pasiunti man oro bučinį. Dukart. Tau išėjus išsidre
biu ant sofos ir įsijungiu kompiuterį. Dairausi į MacBookAir ir
koledžų kursus. Pripažinkim: tu esi rašytoja. Tai —tavo gyveni
mas. Knygyną myliu, bet verslas niekada nebus toks, koks buvo.
Noriu nupirkti tau MacBook Air ir jaučiuosi sukrėstas, gerąja
prasme. Parašau tau elektroninį laišką. Jaučiuosi tau artimas.
Ar dar ne laikas tau grįžti?
Tu neatsakai, bet aš daugiau nesijaudinu ir nebijau. Per
gerai tave pažįstu. Žinau, kad užsirašinėji mintis telefono
387
CAROLINE KEPNES
programėlėje. Žinau, kad neignoruoji manęs. Rašai, nes

jautiesi įkvėpta, patenkinta. Manęs ir manimi.
Šiandien klientų mažai, man tai tinka. Turiu laiko planuoti,

sėti sėklas. Užsiregistruoju į Niujorko universiteto puslapio
užklausų skyrelį dėl dalinių studijų. Nežinau, ką studijuo
siu, - knygas? verslą? - tačiau noriu stengtis dėl tavęs, dėl
mūsų. Paskambinu Bemelmans ir užsakau mums staliuką ki
tai savaitei. Tu tikriausiai nepameni, bet jau praėjo beveik
šeši mėnesiai nuo pirmo mūsų susitikimo ir aš surizikuosiu
viskuo. Pradėsime čia. Padengsiu stalą narve ir mes pavaka
rieniausime žvakių šviesoje. Pasidulkinsime čia, o tada gausi
dovaną - Victoria’s Secret suknelę, kurią ką tik nupirkau in
ternetu. Jie vis siunčia tau priminimus apie į krepšelį įdėtas
prekes, aš pamačiau suknelės kodą ir radau ją prekių sąraše.
Ji seksuali; parodei ją Čanai su Line, manai, kad ji pernelyg
seksuali.
Čana: Nusipirkją. Kodėlgi ne?
Line: Tik nepirk raudonos. Ir užsimauk timpes.
Čana: Gal juokauji? Keksiskos suknelės esmė ir yra kekšiš-
kumas.
Tu: Merginos, merginos. Nusiraminkit. Žinau, kad niekada
gerai su tokia neatrodyčiau.
Tačiau atrodytum ir suknelė atkeliaus rytoj. Beke, bus
sunku slėpti ją nuo tavęs ir laukti, nes žinau, kad ją vilkė
dama atrodysi puikiai. Tačiau tikrai suprasiu, jei drovėsies ją
vilkėdama eiti į Bemelmans.
Atvažiuoja FedEx ir atveža naują Džeimsą Patersoną, - ry
toj turėsime darbo, - man irgi šis tas atkeliauja. Buvau be
388
TU
veik pamiršęs, kad užsakiau „Aukštos klasės“ DVD; žiūri tik

internetu, bet tiesiog turėtum turėti tai, ką myli. Turėčiau
palaukti iki mūsų sukaktuvių, bet tu šiandien ateisi ir iškepei
man pyragą. Tikrai nelauksiu, tad sugrūdu DVD į savo krepšį
ir atplėšiu Patersono knygų dėžę. Įjungiu muziką - bent kar
tą jaučiuosi nusiteikęs klausytis to, ką klauso Itanas, galbūt
todėl, kad jaučiuosi laimingas, - perdėlioju knygas populia
riosios literatūros skyriuje, kad padaryčiau vietos Patersonui,
visai kaip rasiu vietos tau, kai atsikraustysi. Esu laimingas,
Beke, mane pagauna įkvėpimas ir ką tik šovė mintis, ką dar
galėtume nuveikti sukaktuvių proga! Prieš eidami į Bemel-
mans galėsime užsukti į Macys ir savo persirengimo kabiną.
Nepatikėsi, kiek dėl tavęs pasistengiau, ir galbūt po Bemel-
mans nueisime į tatuiruočių saloną ir pasidarysime tatuiruo
tes, kurias suprasime tik mes. Užrašas „bendrasatis“ mažomis
juodomis raidėmis ant vidinės tavo šlaunies pusės atrodytų
užvedamai ir privalau nusiraminti, nes kitaip turėsiu užka
binti ant durų lentelę ir penkioms minutėms nusileisti į rūsį.
Diena virsta naktimi ir negaliu patikėti, kad jau laikas
uždaryti knygyną. Mano pojūčiai nerimsta; dabar juos au
drini tu, ne sušiktas Nikis. Šiuo kvartalu einu kasdien, bet
šiandien jis atrodo kitoks, neseniai nuplautas, nors toks nėra;
gatves valo antradieniais ir penktadieniais. Aplink knibžda
paaugliai, kalbasi apie penktadienio planus, vidurinėje mo
kykloje buvau vienišas, bet dabar toks nesu. Neatsilaikau ir
parašau tau:
Greitai grįšiu.
Atsakai iškart.
Ok.
389
CAROLINE KEPNES
Manęs iš vėžių neišmuša net šis seniau bauginęs žodis.

Daugiau neturiu dėl ko jaudintis. Dar niekada nejaučiau
tokios ramybės kaip dabar, važiuodamas metro namo, pas
tave. Palengva užlipu laiptais į gatvę. Noriu, kad gyvenimas
slinktų lėtai, nes noriu laukti tavęs visa širdimi, pasitikti visa
širdimi, dulkinti visa širdimi ir pasiilgti visa širdimi. Nega
liu nenusijuokti, nes pasijuntu tarsi sveikinimų atvirukas, bet
nusipelnau šito - tavęs, džiaugsmo.
Visą savo gyvenimą niekada nesijaučiau namie, visą savo
gyvenimą galvojau, kodėl kiti žmonės, regis, geba turėti darbą,
šeimą, draugų. Tėtis kasmet parnešdavo namo kalėdinę eglutę,
o mama supykdavo ir išvilkdavo ją ant šaligatvio. Mokyklo
je visi žinojo; mes - keistuoliai, savo medį j gatvę išmetantys
prieš Kalėdas. Ketindavau švęsti Chanuką, bet tėtis šaukdavo
ant mamos: „Tu net neturi menoros! Nuo kada esi tokia dide
lė žydė?“ Žiemas išgyvendavau be į raudoną, žalią ar mėlyną
supakuotų dovanų. Patyriau Padėkos dieną be kalakuto; tėtis
labiau mėgsta jautieną. Aš laukiau, Beke. Prieinu savo namą.
Atrakinu duris, raktas užstringa, nes daviau tau savo raktus, o
atsarginis aprūdijęs. Paimu paštą - tik sąskaitos ir kuponai Dž.
Goldbergui. Kaip visada. Užlipu laiptais ir prisimenu, kaip
jausdavausi lipdamas šiais laiptais, kai jie vedė pas Kareną
Minti, sulig kiekviena pakopa pagalvoju apie tavo bruožą, kurį
myliu, atlieku namų darbus, nors terapijos man nebereikia:
1. Bekė mato daugiau nei aplinką, kurioje užaugau, ir žino,
kad norint būtiprotingam koledže mokytis nereikia.
2. Bekė myli mane savaip —dantų šepetėliu, chalatu.
į. Bekė nebijo pasakyti, kaip labai jai patinka būti su ma
nimi.
390
TU
4. Bekė atsibunda laiminga atsibudusi su manimi.

$. Mes abu nemokame gaminti irji sako, kad tai gerai, nes
galėsime išmokti kartu.
6. Tą naktį Bekėpasižiūrėjo žodyne, ką reiškia „solipsistinis".
Ir dabarjos žodynepažymėta daugybė įžodžių, kurie įjos pasau
lį atkeliavo iš mano burnos.
7. Patirdama orgazmąji įsikimba į mane visu savo kūnu. Jos
papai atsako į mano prisilietimus. Atsako. Visasjos kūnas yra
atsakymas.
8. Ji sugeba nuoširdžiai džiaugtis už kitus žmones. Didžiuo
jasi tuo, kad suvedė Itaną su Blaite. Ji miela.
p. Ji prisimena viską arba nieko iš to, kąpasakau, tai visada
gerai abiem atvejais. Kartais prisipažįsta taip pametusi dėl ma
nęsgalvą, kad man kalbant apkursta.
Daugiau nebegaliu laukti. Noriu tavęs dabar, užlekiu ke
lias paskutines pakopas, atplėštu duris, esu kietas kaip akmuo
ir rankoje laikau „Aukštą klasę“, bet tai nesvarbu. Niekas ne
svarbu. Skylę sienoje dengęs gobelenas guli ant grindų. Pa
mačiusi mane žvelgi naujomis akimis. Laikai savo kelnaites.
Virpi iš baimės, tarsi būčiau siaubo filmas, rotveileris ar nei
giamas atsakymas, bet aš nesu ir žingteliu tavęs link.
- Beke, - pamėginu.
- Ne, - atsakai. - Ne.
46
Tu k n AlsiojAisi mano s i e n o j e , bet elgiesi taip, lyg šiame

bute problemų turėčiau aš. Aišku, nori mane palikti. Bijai
Bekės dėžės. Skubi susidaryti nuomonę, elgiesi šlykščiai. Stovi
už mano sofos, priešais skylę sienoje —mano slaptą, asmeni
nę vietą, - o mano dėžė guli ant sofos, pusiau suplėšyta, nes
puolei ją lyg kanalizacijos žiurkė. Gerai tik viena: skubėdama
iššniukštinėti mano daiktus savo telefoną palikai ant kavos
staliuko. Pagriebiu jį, kol tu rausiesi po dėžę.
- Tai panaudotas tamponas.
- Jis plastike.
- Nė vieno sušikto žingsnio, —sukomanduoji.
Dauguma vyrukų įnirštų, bet ne aš. Beke, suprantu, kad
šiuo metu kraustaisi iš proto. Velniai rautų, pyksti, kad „pa
vogiau“ tavo Užgavėnių karolius, bet iki dabar nė nežinojai,
kad jie buvo dingę. Siunti, kad praėjusią savaitę padėjau po
visą tavo butą ieškoti Chanel akinių nuo saulės, kai „aiškiai“
žinojau, kad jie šioje dėžėje. Garbės žodis, Beke, pamesti tuos
bjaurius sušiktus akinius nuo saulės tau būtų tik į gera. Jie
skirti tokiems žmonėms kaip Persike; juos dėvėdama atrodai
kvailai ir tu pakeiti temą.
392
TU
- O kaip dėl šito? - toliau nuleidinėji garą. - Tai mano

klasės albumas, Džo.
- Ir jam visiškai nieko nenutiko.
-Jis mano, iškrypėli tu. Tu Nantaketo vidurinės nelan
kei. Tai mano albumas, su mano gyvenimu, mano draugais
ir mano namais.
- Beke.
Dar niekada neskambėjai taip savanaudiškai, bet aš būsiu
kantrus. Bedi į mane pirštu:
-Ne.
Šiuo metu už savo veiksmus neatsakai. Vis žvilgčioji j gais
rines kopėčias, tarsi laikytum jas viena iš galimybių. Kalbi
beprotystes, tarsi paliktum mane po viso to pyrago ir kalbų
apie gyvenimą kartu. Pamėginu prasimušti:
- Beke, nusiramink. Taip kraustydamasi iš proto pro lan
gą neišlipsi ir laiptais žemyn nenubėgsi.
Vėl pradedame viską nuo pradžių, vieną minutę ketini
mane užmušti, kitą manai, kad užmušiu tave, vieną minutę
esi mano piktadarysčių (cha cha) auka, kitą auka esu aš, nes
tu mane užmuši (cha cha). Urzgi ir vadini mane sukruštu iš
krypėliu. Suprantu, kad kalbi nerimtai. Jeigu tikrai bijotum,
rimtai pamėgintum „pabėgti“. Tačiau aš tave pažįstu. Žinau,
kad atradimas tave nudžiugino. Tau patinka dėmesys ir at
sidavimas, o ta dėžė - įrodymas, kad esu dėmesingas ir atsi
davęs. Jeigu dėžėje būtų gulėję Kendisės daiktai, būtum nu
sisukusi sprandą mėgindama pasprukti iš mano namų. Stosi
į mano pusę, bet turiu būti kantrus. Tu apimta šoko. Vėl
surinki. Man pradeda plyšti galva, nerimauju dėl kaimynų ir
nesusivaldau:
393
CAROLINE KEPNES
- Gal jau užsičiauptum, po velnių? Ar aš tave keikiu? Kaip

tau atrodo, kaip jaučiuosi grįžęs namo ir radęs tave savo sie
noje} Ar manai, kad man malonu? Manai, man patinka, kai
mane šnipinėji?
- Turi dėžę mano daiktų, - nusišaipai tu. - Aš išeinu.
- Dabar niekas nieko nenuspręs, - atsakau. - Ir būkim
atviri, Beke. Taip pat lengvai galėčiau pasakyti, kad nebenoriu
turėti su tavimi nieko bendra, nes rausiesi po mano daiktus.
- Negaliu tuo patikėti, - išdauži tu. - Tu nesveikas. Ne
sveikas. - Ir vėl prapliumpi, kalendama dantimis ir raudama
si plaukus. - Negaliu patikėti, kad man taip nutiko.
Nejau nepavargsti nuo savo teatrališkumo?
- Beke, nusiramink, - maldauju tavęs. - Kodėl tau nepri-
sėdus ant sofos?
Tavo skruostai užsidega, pasistiebi, keiki mane -
nesveikasiškrypėlisšunsnukisligonis - ir tai nieko tokio. Žinau,
kad kalbi nerimtai.
- Ak, aš visiškai rimtai, Džo, - vėpsai ir mosikuoji mano
kepuraite. - Net nenoriu žinoti, iš kur ištraukei šitą.
- Tai ilga istorija.
- Tikiu, - atsakai. - Supistas iškrypėlis.
Prisimenu, kaip praėjusį mėnesį panašiu metu įniršai ir
klykei ant manęs už tai, kad išmečiau trijų dienų senumo bu-
ritą, kuri užsmardino visą šaldytuvą. Kitą dieną tau prasidėjo
mėnesinės ir tu pabučiavai mane į skruostą:
- Aš ne pamišėlė, - pasakei. —Atsiprašau.
- Žinau, Beke.
- Pažadu, —pasakei. - Kai pradedu taip bjauriai elgtis jau
čiuosi tarsi stebėdama save iš šalies. Žinau, kad elgiuosi siau
394
TU
bingai ir nelogiškai, bet nieko negaliu padaryti. Kartais man

būna sunkus PMS.
Atleidau tau ir iki dabar apie tą akimirką negalvojau, nes
žinau, kaip būti bendrasatyje. Bet kuris dabar pas mus užėjęs
žmogus pagalvotų, kad tu išsikraustei iš proto. Bet kas mė
gintų apsaugoti mane ir paprašytų tyliau svaidytis įžeidinėji
mais. Esu iškrypėlis, ligonis, persekiotojas, kaupikas ir psichopa
tas', nesakau nieko.
- Džo, ar apkurtai?
- Zinai, kad girdžiu.
Vėl šauki ir argi aš šaukiu ant tavęs? Niekada. Kai parašau
tau ir tu neatsakai iškart, aš nedarau iš to problemos. O dabar
tavo eilė pasielgti taip pat. Juk nepavogiau nieko, ko tau rei
kėtų. Kas varto mokyklinius albumus? Tu negyveni praeitimi;
nė karto nemačiau tavęs skaitinėjančios tą albumą. Tų žmo
nių nepasigendi. Ir daugybė merginų atsiprašytų už tai, kad
pasikėsino į mano privatumą. Dabar elgiesi nedėkingai. Vis
dar keiki mane: ligonis, nesveikas kelnaites kaupiantis iškrypėlis.
Tu nusiraminsi ir aš viską įveiksiu. Apsimetu, kad esi liū
tas zoologijos sode. Aš esu prižiūrėtojas, saugau duris ir mel
džiuosi, kad netektų imtis prieš tave jėgos, bet jei teks, tu
tikriausiai atsigausi. Kol kas mano, kaip prižiūrėtojo, darbas
yra stovėti ir laukti. Jau greitai pavargsti, visai kaip pavargsti
jodama ant mano penio.
- Kaip ilgai šitai tęsėsi?
- Visai nebūtina šaukti.
- Kaip ilgai? - pasakai ir paklūsti. Kalbi vidui skirtu balsu.
- Žinai, kad labai man patikai iškart, kai susitikome, - at
sakau ir galbūt vilties yra. - Flirtavai su manimi, tarp mūsų
395
CAROLINE KEPNES
užsimezgė ryšys ir aš nenorėjau tavęs spausti, na, žinai, iškart

imti ir pakviesti. Taigi laukiau.
- Aha, - ištari, sukryžiuoji rankas ir trepsi koja.
- O tada daugiau apie tave sužinojau, - tęsiu ir jaučiuosi
lyg vyrukas iš „Princesės nuotakos“, tu tokia pat užsispyrusi
kaip Vėdryne. - Apžavėjai mane, Beke. Vis dar žavi. Toje dė
žėje nėra nieko, ko turėtum bijoti.
Pasižiūri į dėžę, tada į mane. Nežinau, ką daryti, jaučiuosi
nepasiruošęs zoologijos sodo prižiūrėtojo darbui. Noriu, kad
suprastum viską: mano aistros gylį, glėbio tvirtumą, meilės
tikrumą. Tačiau tau PMS, tikriausiai vis dar jautiesi persi
gandusi po lindimo j sieną ir retsykiais vis sumurmi, kaip
pasiilgsti tos šiknės Persikės.
- Pirmyn, - pasakau, nes kelio atgal nėra.
Negali įdėti kelnaičių atgal į dėžę. Dėžė sudraskyta ir su
plėšyta, pažodžiui ir perkeltine prasme; tu ją suniokojai. Vis
ką įsivaizdavau ne taip. Noriu nuvesti tave atokiau nuo išvers
tos dėžės, bet esu zoologijos sodo prižiūrėtojas ir žvėries bei
savo labui turiu išlaikyti saugų atstumą. Tu knisiesi po mano
daiktus, kuriuos laikai savo daiktais, ir randi mano piece de
resistance - Bekės knygą. Ji nuostabi. Turėtum jaustis pamalo
ninta, kad toks principingas ir už daugumą protingesnis vyru
kas kaip aš šitaip tave pagerbė.
- Ji nebaigta, - ištariu. - Ketinu nunešti įrišti.
- Mano apsakymai, - atsiliepi ir vėl esi savimi.
- Jie visi čia, - pasakau.
Dabar tarp mūsųviskas gerai. Bet kurią akimirką perbėgsi per
kambarį ir apkabinsi mane. Klystu. Tu perkreipi burną ir rikteli:
- Tai mano elektroninispaštas.
39 6
TU
- Beke, prašau, - Tai dovana.

- Tu įsilaužei į mano sumautą paštą.
- Aš į nieką neįsilaužiau, - atrėžiu nesusivaldęs, nes tu vėl
mane nuvylei.
Ir galėjai pasakyti mamai uždaryti telefono sąskaitą. Tai
tavo kaltė.
Tu užverti knygą ir įmeti ją į dėžę. Saulė leidžiasi ir beveik
laikas įjungti šviesas. Žingteliu artėliau. Tu krūpteli, esi ku
pina neapykantos ir viskas prasideda iš naujo. Sugalvoji naujų
bjaurių žodžių man pavadinti: dabar esu žudikas, skerdikas ir
melagis. Lieku tvirtas ir susitelkęs kaip zoologijos sodo prižiū
rėtojas, kai žvėrys pašėlsta.
- Tu nenori šito pasakyti, - ramiai ištariu.
- Tu iškrypęs sukruštas persekiotojas ir nežinai, ką aš no
riu pasakyti.
- Ne, nesu, - atsakau. - Nesu.
Vaikausi tave. Puoli mane, išvengiu tavo puolimo ir už
stoju kelią. Sugriebti tave už abiejų riešų labai lengva, nes tu
mažytė, o aš stiprus ir be vargo parverčiu tave ant sofos. Ne
įstengi priešintis ir pažadi būti gera, kaip visada; paleidžiu
tave ir grįžtu į savo postą prie durų.
Tu sunkiai gaudai orą:
- Kas su tavimi negerai?
- Aš tave myliu.
- Tai ne meilė. Tai iškrypimas.
- Tai mūsų bendrasatis, - atsakau. Mūsų žodžiu.
- Tau reikia pagalbos, - ištari. Esi kurčia. - Tu ligonis.
Norėčiau būti kilniaširdis, bet tu mane keikei ir pagalvoju
apie tavo nusikaltimus.
397
CAROLINE KEPNES
- Turėtum sėdėti už grotų, Džo. Supranti? Ar tu supranti?

Viskas čia blogai.
Tu neuždarai šaldytuvo iki galo ir tavo bute du kartus tu
rėjome išmesti visą maistą.
- Tu ligonis, Džo, o ligoniams reikia pagalbos.
Aš sveikas, o tu - šliundra; pati koreisi Nikiui ant kaklo.
Tu nesugebi pripažinti, kad pavydi Blaitei.
- Džo, leisk man paskambinti gydytojams. Prašau leisti
man tau padėti.
Man nereikia gydytojų ir tu meluoji, net dabar dairaisi
ieškodama ginklo. Mėgini grąžinti jau dėvėtus drabužius ir,
nors esi mano mergina, kartais, užuot pakėlusi ragelį, kai tau
skambinu, leidi atsiliepti balso paštui. Ne visada kruopščiai
naudojiesi skustuvu ir manau, kad tave depiliuojanti moteris
neturi licencijos, nes tavo šlaunys dažnai būna nubertos ma
žais raudonais taškeliais, prie kurių man nemalonu prisiliesti
savo švariomis, lygiomis kojomis.
- Džo, privalai tuoj pat mane paleisti.
O tu privalai liautis mane teisti. Tu apsileidėlė ir ne ta
prasme, kuria apie save galvoji. Palieki šiukšlinėje panau
dotus tamponus ir šiukšles išneši nepakankamai dažnai,
praėjusį mėnesį tavo butas visą savaitę dvokė mėnesinių
krauju. Vis dar masturbuojiesi, nors turi garbės bet kada
gauti mano pimpalą. Šilkinė palaidinė, kurią vilki? Atro
dai kaip kekšė, Beke. Pamaniau taip šįryt, tačiau bendrasa-
tyje nuleidi tokius dalykus nemačiom ir susitelki į tai, kas
teigiama.
- Aš išeinu, - pareiški.
Cha.
398
TU
- Nenori dabar šito padaryti. - Išlieku ramus, nes kažkas

privalo. - Žmonės visada pasigaili to, ką apimti emocijų pa
daro tokiomis akimirkomis.
Praeiti pro mane net nemėgini. Gerbi mano jėgą. Tačiau
matau, kaip dairaisi. Esu žvėris ir nubėgi į mano miegamąjį.
Mano. Ištiesi ranką mano lentynos link. Mano. Paimi Deną
Brauną itališkai. Sviedi jį į mane.
- Kur mano telefonas, Džo?
- Gerose rankose, - pažadu. Ir ištraukiu jį iš kišenės. - Pa
likai jį ant stalo.
Išvadini mane ligotu sikniumi ir esi apsileidėlė, o apsileidė
liams tenka kentėti.
- Liaukis įsivaizdavusi nebūtus dalykus, Beke.
Būčiau puikus zoologijos sodo prižiūrėtojas. Palengva,
įgudusiai artinuosi prie vis labiau šėlstančio žvėries.
- Aš klyksiu. Nežinai, kaip garsiai moku klykti. Ateis kai
mynai. Jie supras.
Kalbu nerimtai, bet pareiškiu:
- Jei rėksi, aš tave nužudysiu.
Ir viskas baigta. Tu spygteli ir šoki ant manęs, dabar man
nepatinki. Verti mane daryti siaubingus dalykus - laikyti
tave prispaustą ir delnu užčiaupti burną. Priverti užsukti tau
rankas ir užgulti tave, o tai mūsų lova. Tu spardaisi.
- Jeigu rėksi, tau viskas baigta. - Tu tik spardaisi. - Beke,
liaukis priešintis.
Rangaisi, bet aš stipresnis. Tu pavojinga pati sau ir pasau
liui. Nesupranti, ką šneki, dabar manęs tau reikia dar labiau
nei bet kada ir galiausiai tavo pyktis virsta liūdesiu. Duslus
tavo žliumbimas kaitina man delną ir aš neatleidžiu gniaužtų.
399
CAROLINE KEPNES
- Jei toliau taip rėksi, ant tavo balso stygų atsiras mazgai,
kaip tavo draugei iš „Aukštos klasės“. - Pagaliau nurimsti. Aš
pasiūlau: - Beke, sumirksėk, jei pažadi daugiau nerėkti. Jei
pažadėsi, patrauksiu ranką.
Tu mirkteli. Aš laikausi žodžio ir patraukiu delną nuo
tavo burnos.
-Atsiprašau, - pasakai. Esi užkimusi ir piktai varstai
mane akimis. - Džo, mes galime apie tai pasikalbėti.
Nesusilaikau ir nusijuokiu. Cha! Manai, kad kalbėsimės,
kol esi apimta paties PMS įkarščio? Dabar negalime kalbėtis!
Tavo nuotaikų svyravimai nesveiki! Dieve mano, Beke, laikai
mane tokiu kvailu? Tačiau tu maldauji.
Prašau, Džo, prašau.
Myliu tavo balso skambesį, tai būtų buvęs paskutinis
punktas:
io. Bekė turi gražų balsą.
Deja, tu melavai ir vėl pradedi spardytis, mėginti ištrūk
ti. Tai sunkiausia zoologijos sodo prižiūrėto darbo dalis: pri
valau išgelbėti žvėrį nuo jo emocijų, nežabotos, nelogiškos
prigimties. Tu spardaisi ir klyki. Kandžiojiesi. Tačiau tavo
Portman dydžio kūnelis neprilygsta manajam, Beke. Suskai
čiuoju iki trijų. Suteikiu tau galimybę užsičiaupti. Tačiau tu
neužsičiaupi ir po trijų suimu tavo galvelę - atsiprašau - ir
trenkiu į sieną - atsiprašau. Be to, nurimusi ir supratusi, ką
privertei mane padaryti, tu labai gailėsiesi.
Tyloje jaučiuosi vienišas ir pabučiuoju tave į kaktą. Tu
akivaizdžiai turi problemų ir menstruacinio ciklo problemos
tėra ledkalnio viršūnė. Kokia mergina lenda į sieną? Būda
ma tokia sutrikusi neįstengi priimti mano meilės. Ir pagalbos
400
TU
prašai visiškai sušiktu būdu. Negaištu laiko. Miegosi neilgai.

Susikraunu atsargas, persimetu per petį krepšį, pakeliu tave,
nunešu žemyn laiptais ir pagaunu taksi.
Vairuotojas nužvelgia tave ir nori žinoti, į kurią ligoni
nę. Tačiau mes nevažiuosime į ligoninę, Beke. Važiuosime
į mano knygyną. Tai Niujorkas. Vairuotojas neklausinėja.
Žvėrys žino, kad iš prižiūrėtojo neišsidirbinėjama.
47
atsibudusi viena narve būsi nepatenkinta. Tačiau aš

padariau viską, ką galėjau. Palikau tau butelį šaknų giros, bu
telį vandens, pakelį sūrių riestainiukų, pieštukų, kuriuos ra
dau stalčiuje, ir bloknotą. Niekada negalėtum pasakyti, kad
marinau tave badu ar ko nors nesuteikiau. Tu saugi. Netgi
atnešiau nešiojamąjį knygyno kompiuterį, paleidau „Aukštos
klasės“ DVD ir kartu su garsiakalbiais padėjau ant kėdės šalia
narvo. Filmą matei daug kartų ir žinai, kad Beka su Džesiu
elgiasi siaubingai. Atstumia, šaiposi iš pomėgių, sutrina į dul
kes ir neprisileidžia. Tačiau filmo pabaigoje ji drąsiai, viešai
paskelbia, kad jį myli, sudainuoja dainą ir jis atleidžia jai už
visus siaubingus poelgius. O aš atleisiu tau, Beke. Pabučiuoju
tave atsisveikindamas, užrakinu rūsio duris ir parašau Itanui:
Ei, drauguži, rytoj gali neateiti. Trūko vamzdis. Prireiks ke
lių dienų!
Meilė stebuklinga tuo, kad vis dar ant tavęs nepykstu.
Man tavęs gaila. Manyje nėra jokio pykčio. Buvai tokia pa
giežinga, kad norėčiau įlįsti į tave ir iščiulpti nuodus.
Atrakinu tavo buto duris ir įrodau, kad atleidau. Kažkas
įduria man į užpakalį, aš atsistoju, įkišu ranką tarp pagal-
402
TU
vėlių ir tai mano „Meilės istorija“. Neprisimenu, kad būtum

prašiusi ją pasiskolinti. Knyga ištepliota kava su pienu ir raša
lu, iš jos pabyra tabakas nuo cigarečių, kurias rūkai be jokios
priežasties, kramtomosios gumos popierėlis ir smėlis. Kaip,
po velnių, čia atsidūrė smėlis? Smėlis.
Ir aš vis dar ant tavęs nepykstu. Myliu tave, mano mažoji
nevala. Perverčiu „Meilės istoriją“ ir svarstau, kodėl pavogei
ją iš manęs, kodėl suteršei numeriu, kuriuo galima užsisakyti
ryžių virtuvą, kurio niekada nepirksi. Būčiau atidavęs ją tau.
Būčiau atidavęs tau bet ką. Žiūriu į tuščią televizoriaus ekra
ną ir mąstau: ar tai irgi mano kaltė? Gal ko nors tau šykštė-
jau? Nenugirdau užuominos, kad norėtum „Meilės istorijos“?
Nebegaliu čia sėdėti ir nueinu į virtuvę nuvalyti savo knygos.
Aišku, popierinių rankšluosčių nebeturime ir prisimenu vie
ną mėgstamiausių šioje virtuvėje praleistų naktų —prieš ke
lias savaites, kelis amžius.
Tu buvai užsiėmusi paskaitose, o aš vos spėjau suktis kny
gyne, bet mes puikiai praleidome dieną kartu. Pajuokavau,
kad pas tave ateisiu lygiai septintą ir tikiuosi ant stalo rasti
vakarienę —pokšto esmė buvo ta, kad tu nemoki gaminti.
Tačiau tu pro langą pamatei, kaip skubu laiptais aukštyn ir
man nereikėjo skambinti. Pribėgai prie durų, sugriebei mane
už rankos ir liepei užsimerkti. Aš paklusau.
Nuvedei mane į butą, pasodinai ant sofos ir aš nežvilg
čiojau, tada liepei atsimerkti ir aš atsimerkiau. Stovėjai prieš
mane vilkėdama chalatą ir laikydama popierinę lėkštę su pu
siau perpjauta saldžiąja bulve, iš kurios padarei širdelę. Pasi
žiūrėjau į tave ir nusišypsojau, o tu paerzinai:
- Sveikas grįžęs namo, brangusis.
403
CAROLINE KEPNES
Išdulkinau tave tarsi nuostabų žvėrį, kokiu esi, o tu pa

pasakojai ištęstą istoriją apie tai, kaip nupirkai saldžiąją bul
vę - pirmoji buvo supuvusi ir turėjai grįžti! - pribadei joje
skylučių, išskrodei ir išvertei odą, kaip vidurinės moksleivis
per biologijos pamoką atveria varlės pilvo ertmę.
Nusijuokiau iš vis dar nepaliestos bulvės:
- Dabar matau tik varlę.
Buvai rimta ir miela:
- Bet, Džo. Tai mano širdis.
Tada užsisakėme kiniško maisto, nes vienos saldžiosios
bulvės niekada nebūtų pakakę ir aš tave myliu. Tačiau dabar
sėdžiu čia vienas.
Nuvalau „Meilės istoriją“ viena iš tavo berankovių palai
dinių, be sąmonės būsi neilgai ir metas imtis darbo. Man
reikės tavo kompiuterio, tad grįžtu į tavo miegamąjį, paimu
jį nuo naktinio stalelio, ant kurio jis gyvena, prieinu prie
mano surinktos lovos kojūgalio, atsisėdu ir iškart pašoku ant
kojų. Po sunarpliotomis paklodėmis guli kažkas plokščia ir
kieta: MacBook Air. Tu neturi MacBook Air, man nepatinka
MacBookAir ir aš paimu jį iš tavo kambario, nes nenoriu, kad
šitas daiktas gulėtų mano surinktoje lovoje.
Man reikia išgerti, atidarau šaldytuvą ir randu mūsų deg
tinę, bet ne tik ją - ir džiną. Nuo kada geri džiną ir turi
MacBookAiri Nusinešu degtinę į svetainę ir atsisėdu ant tavo
purvinos sofos. Gurkšteliu. Galbūt jį tau nupirko tėtis. Gal
būt mama. Galbūt paliko Čana ar įsilaužėlis, o galbūt turė
čiau susiimti ir jį įjungti. Ką blogo galiu jame rasti?
Vaizduote nesiskundžiu ir įsivaizduoju daugybę scenarijų,
bet tai, ką randu, nurauna stogą: ekrano užsklandoje jūs su dak
404
TU
tarų Nikiu, darote vieną iš tų sukruštų asmenukėmis vadinamų

nuotraukų. Nuogi gulite mano lovoje, toje, kurią parplukdžiau
keltu ir surinkau tau, mums. Jis guli sušiktoje mūsų lovoje ir aš
nueinu į virtuvę, ištraukiu iš šaldytuvo džiną ir išpilu jį į kriauk
lę ant nešvarių indų. Užsikrušk, kompiuteri. Užsikrušk, Niki.
Tačiau grįžus į svetainę supistas MacBook Air tebeguli ant
kavos stalelio ir, jeigu kompiuteriai galėtų šaipytis, šitas palaikis
šūdinas kompiuterio gabalas iš manęs šaipytųsi. Privalau nusi
raminti ir kas žino? Galbūt mano išvados skubotos. Galbūt ši
tas MacBook Air šunsnukis senas ir tu suklydai jau seniai. Ta
čiau pradinis puslapis šitame MacBook Air šunsnukyje yra tavo
Gmail elektroninio pašto paskyra bekepuikiausioji27@gmail.com.
Šitą paskyrą susikūrei prieš kelias savaites, prieš pat man sutin
kant Eimę Adam, kai pradėjai mane ignoruoti, o man ėmė kilti
įtarimų. Sukūrei ją Nikiui. Esi kalė ir pasakei jam mananti, kad
aš turbūt skaitau tavo elektroninius laiškus. Šliundra. Aš skaitau.
Nikis: Vadinasi, buvau teisus? Tavo vaikinas negali perskai
tyti to, apie ką nežino.
Tu: Tu siaubingas, bet taip pat teisus.
Nikis: Taupatinka naujas žaisliukas?
Tu: Netper daug kompiuterio cha cha
Nikis: Liaukis.
Tu: Priversk
Tai viskas, ką man reikia pamatyti. Su Nikiu apsikeitėte
daugiau nei 437 laiškais ir aš nesu pamišęs. Tas vidutinio am
žiaus kuprius teršė tave, naudojosi tavimi ir leido tau mokėti
jam, kad tave dulkintų. Kai man atrodė, kad tolsti, tu iš tik
rųjų tolai. Sumenkai iki slaptų elektroninių laiškų, kuriuose
viskas sukasi aplink Nikį. Visus tuos kartus, kai atsiprašinėja!
405
CAROLINE KEPNES
manęs už tai, kad vėluoji / esi pavargusi / užsivertusi darbais /

užsiėmusi / paskaitoje, tu arba miegojai su Nikiu, kalbėjai
apie miegojimą su Nikiu arba rašei Nikiui. Atidarau nuotrau
kas ir viena mane itin sudomina. Nikis stovi virš mano lovos
ir laiko tave už nuogos blauzdos. Juokiasi ir dėvi mano Hol-
deno Kolfildo kepurę, kurią ketinai grąžinti į Macys.
Prisipažįstu, Beke. Man skaudu. Tačiau negaliu kaltinti tik
tavęs. Tai aš susimoviau ir nuvyliau tave. Žinojau, kad kažkas
negerai. Turiu instinktus ir nekreipiau j juos dėmesio, o dabar
tu užrakinta narve. Per mane. Turėjau progą išvyti pelę iš tavo
namų ir ja nepasinaudojau. Nenuostabu, kad niekaip nega
lėjai liautis ant manęs rėkusi. Turi teisę pykti ant manęs už
tai, kad neapsaugojau tavęs nuo šito ištvirkusio pusdaktario.
Nusiunčiu Linei ir Čanai po žinutę iš tavo slaptos sąskaitos:
Susipykomsu Nikiu. Labai bijau, kadDžo sužinos ir la-
aaabai vėluojupriduoti rasinius. Kelioms dienoms nuo visko
pabėgsiu ir tiesiograšysiu. Myliujus, mergaitės, xoxo Bekė
Tavo kursiokai negali pradėti nerimauti, kur esi, taigi per
sijungiu į tavo įprastinį elektroninį paštą ir parašau Blaitei
taip, kad ji tikrai nemėgins tavęs rasti:
Blaite, viešpatie, didžiulėpaslaptis, pameni mano ap
sakymą apie kambarinę? Tavopastabos buvo neįtikėti
nos ir nusiunčiaujas tiems-žinai-kam... irjie jų nori!
Turiu tiek daugparašyti (jų pastabos nuostabios, turė
tum praktikuotis čia). Sėkmės dirbtuvėse ir norėčiau,
kad man baigus rašyti visi susitiktume vakarienės. Gali
išrinkti, kur, moku aš:) bučkis, Bekė
Paimu tavo telefoną ir atidarau tviterį:
#socialiniųtinklųatostogosprasideda dabar. Bučkis, B.
406
48
m a n a u , įsim iniau išdavikiškus laiškelius, kuriais keitėtės su

daktaru Nikiu. Privalėjau su jais susipažinti, nes turėjau paruoš
ti tau egzaminą. Esu abejingas, ramus; mes svarbiau už savanau
dišką mano įniršį, tad surašau klausimus ant geltono bloknoto,
kurį nupirkau parduotuvėje pakeliui į knygyną. Esu pasiruošęs
ir nutempiu sunkų kompiuterių prikrautą krepšį laiptais žemyn,
kur pamėginu tave nuraminti. Tu klyki. Turėtum tausoti jėgas.
- Gerai, Beke, užteks.
Vargšelė, atrodai siaubingai. Tavo plaukai sutaršyti ir m verkei.
- Ką bandai man padaryti, Džo?
- Aš čia, viskas gerai.
Pasižiūri į mano padėtą kompiuterį, vėl suklyki ir užsi-
spaudi delnais ausis. Nesuprantu, nes „Aukšta klasė“ yra
mėgstamiausias tavo filmas, bet aš susimoviau ir pamiršau jį
uždėti. Tau atsibudus ekrane kartojosi įvadinė užsklanda, o
tu, regis, atsibudai jau seniai. Išjungiu garsą:
- Šitaip geriau. Kaip manai, Beke?
Tu verkšleni ir inkšti, atrodai suknistai, bet man atrodo,
kad linkteli, tad liepiu tau prieiti prieš stalčiaus, į kurį įdedu
dvi korteles.
407
CAROLINE KEPNES
Tu apsidairai.
- Kas čia, po velnių?
- Stalčius, Beke.
Patapšnoju per stalčių, per kurį ponas Mūnis paduodavo
man picą, per kurį daviau Bendžiui sodos vandenį. Kartais
žmonės pasikeičia ir noriu, kad paimtum korteles.
Paaiškinu:
- Turi paimti korteles. Tada pradėsime. Ant vienos užrašy
ta „taip“, ant kitos - „ne“.
- Džo, - ištari ir neateini, nesiklausai. Parodau į stalčių, tu
paklūsti ir maldauji: - Džo, klausyk, per stipriai sureagavau.
- Beke, paimk korteles, - pasakau ir tu pasižiūri į mane
kaip į pamišėlį. - Paimk jas. Kuo greičiau pradėsime, tuo
greičiau gausi maisto.
Tu paimi korteles; mėgsti testus. Atsisėdi ant suoliuko,
veidu į mane. Matau, kad valgei traškučių ir išgėrei beveik
visą vandenį. Gera mergaitė.
- Egzaminas žodžiu, - pradedu ir tu nusijuoki. Tikiuosi,
kad tau pavyks, tad nusuku žvilgsnį. - Kiekvienas klausimas
yra teisingas arba melagingas. Po kiekvieno turėsi galimybę
savo atsakymą pagrįsti.
- Turbūt juokauji?
Nekreipiu dėmesio ir tu verkšleni. Negaliu pykti. Jei bū
čiau turėjęs daugiau nei penkias valandas žiūrėti ir klausytis
„Aukštos klasės“ DVD meniu, irgi jausčiausi nekaip. Nulei
džiu akis į geltoną bloknotą ir pradedu:
-Tiesa ar melas? Turi romaną su savo psichoterapeutu,
Niku Anževinu.
- Melas, - atrėži.
408
TU
Noriu, kad testą išlaikytum, todėl spusteliu:

- Dar kartą. Tiesa ar melas? Turi romaną su savo psichote
rapeutu, Nikolu Anževinu.
Tyčia praleidau žodį daktaras ir tu nuleidi galvą.
- Melas.
Atsidustu.
- Tu tikra?
Pagaliau tu atsiveri, žiedlapis po žiedlapio, lyg pavasaris.
Užkili už ausies plaukus.
- Tai sudėtinga.
- Čia ne feisbukas, Beke. Niekas nėra sudėtinga. Tiesiog
yra arba nėra.
Pašoki ant kojų, rauniesi plaukus, urzgi, klyki, laukiesi
pagalbos, bijai dėl savo gyvybės, vargšės tavo balso stygos,
kokios bereikalingos pastangos. Numetu bloknotą. Prieinu
prie narvo.
- Myliu tave, Beke. Labiau už viską nenoriu tavęs nužu
dyti.
- Tada išleisk mane.
- Greitai, —atsakau, grįžtu į savo vietą ir pakeliu bloknotą.
- Tiesa ar melas? Turi romaną su Niku Anževinu.
Tu sudejuoji, bet bedi į viršų „taip“ kortele. Taip!
- Teisingai, - ištariu ir padedu prie klausimo varnelę.
- Džo, - sakai ir vėl atsistoji, tada puoli ant kelių lyg našlai
tė. Maldauji, žeminiesi. - Prašau, nepamesk galvos per Nikį.
Jis buvo klaida, supranti? Tai buvo kvaila ir viskas baigta. Tu
riu omeny, mes permiegojome vieną kartą, Džo. Tai nieko
nereiškė. Buvo tik viena kvaila naktis.
Tai nebuvo viena kvaila naktis ir laikas tęsti.
409
CAROLINE KEPNES
- Kitas klausimas, - paskelbiu ir man sunku, Beke. Man

sunku. - Tiesa ar melas? Džo Goldbergas turi daug privalumų.
Tu nusikvatoji ir atsakai, greitai ir užtikrintai.
- Tiesa. Gal juokauji? Tu turi begalį privalumų. Nuolat tau
aiškinu, koks esi protingas, daug protingesnis už visus mano
pažįstamus. Tu nuostabus, juokingas, protingas ir tikras.
Bijojau, kad pasakysi ką nors panašaus. Įkišu ranką į krepšį
ir ištraukiu MacBookAir. Pamatai jį ir urgzteli. Trepsi kojomis
ir purtai kumščius. Elgiesi kaip penkiametė ir aš laukiu, kol
apsiraminsi. Žinau, kad mane myli ir viso šito nenorėjai, bet į
ateitį galėsime žengti tik viską atskleidę. Tai tu įlindai į mano
sieną. Neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik padaryti tą patį.
Perskaičiau elektroninį laišką, kurį Nikiui iš savo naujo
pašto išsiuntei vakar:
- Niki, brangusis, mėginu užbaigti viską su Džo, betjis ir
taip turi tiek mažai, o aš esu geriausias kada norsjam nutikęs
dalykas ir tai sunku. Garbės žodis, Niki, kartais prabundu vi
dury nakties ir manau, kad nenoriu būti pamote. Ak! Galgalė
tum parnešti „Tai, kąjie nešėsi“?Ačiū!
Uždarau MacBook Air šunsnukį. Nerodau tau jokių emo
cijų. Esu testuotojas ir privalau išlaikyti profesionalų emocinį
atstumą. Įsitvyro sunki tyla. Atrodo, kad retos knygos klau
sosi mūsų, kvėpuoja, laukia.
- Gerai, - atsakai ir pradedame naują etapą. - Aš niekam
tikus, Džo. Sugadinta prekė. O tu visada žiūri į mane taip,
lyg būčiau nuostabi, ir aš nežinau. Nežinau, kodėl taip darai,
nes nesu. Ir tikrai ketinau atsiimti tavo knygą.
Noriu tave pabučiuoti, pasakyti, kad myliu ir apkabinti,
bet negaliu. Taigi prabylu:
410
TU
- Tiesa ar melas? Tu daugiau nenori būti su Nikiu.

- Tiesa, Džo, - tu atsisėdi ant kėdės, išsketi kojas ir nuleidi
tarp jų galvą. Tada pakeli. - Visiškai, absoliučiai, visu šimtu
procentų pagaliau tiesa.
Atidarau MacBook Air ir giliai įkvepiu.
- Pereinam prie teksto suvokimo. Perskaitysiu šį tą, ką tau
parašė Nikis. O tada tu man pasakysi, ką tai reiškia.
Spoksai į mane. Nieko nesakai. Tavo tylą suprantu kaip
supratimą ir atsikosčiu. Ir garsiai perskaitau Nikio laišką tau:
- Ar taip ir galvoji, Beke? Na, manau, kad ką tik papasa
kojau žmonai apie tave. Truputį per vėlu sakyti, kad nenori
būti pamote. Tai ne žaidimas, Beke. Tai gyvenimas. Ateinu
pas tave. Neturiu, kur eiti. Ji nori, kad išeičiau, Beke. Visa tai
vyksta, o tu klausi manęs apie knygą. - Uždarau MacBook Air
šunsnukį. - Turi dvi minutes paaiškinti, ką tau reiškia šitas
laiškas.
Labai noriu išduoti tau atsakymą, bet negaliu. Telefone
paleidžiu laikmatį. Atsakymas toks akivaizdus, Beke. Turė
tum pasakyti, jog nori pranešti apie Nikį tarnyboms, kad iš
jo atimtų gydytojo licenciją. Turėtum pasakyti, jog nori, kad
žmona išmestų jį lauk ir jis mirtų benamis, vienas, nešinas
subraižytų plokštelių pilnu lagaminu ir neturėdamas kur jas
groti. O tada turėtum suprasti, kad iš tikrųjų šito nenori. Jau
turėtum suprasti, kad jam nejauti nieko. Turėtum žinoti, kad
nori tik manęs, bet prabėgo penkiasdešimt devynios tau skir
to laiko sekundės ir tu dar neištarei nė žodžio. Suploji delnais.
- Gerai, Džo. Laikas atversti kortas, - ištari. Pernelyg dai
ningai. —Aš smarkiai įsimylėjau vedusį vyruką. Esu siaubin
gas žmogus. Nesėdėsiu čia ir nekaltinsiu savo tėvų, nes man
411
CAROLINE KEPNES
dvidešimt ketveri. Daugybė mergaičių turi netikusius tėčius.

Tai ne pasiteisinimas.
Atsakei neteisingai. Nikis tikrai su tavimi pasidarbavo ir
išlipti iš spąstų, į kuriuos jis tave įviliojo, sunku ir fiziškai, ir
emociškai. Tu lyg žvėrelis jo kilpoje. Tu stengiesi. Matau tai.
Atverčiu MacBookAir ir paskelbiu:
- Kitas klausimas. Teksto suvokimas, paskutinis jūsų su
Nikiu apsikeitimas. Tu parašei: Labai atsiprašau, Niki, tikrai
manau, kad niekada nieko nemylėsiu taip, kaip myliu tave.
Tu pašoki, užprieštarauji:
- Džo, liaukis. Prašau.
Pakeliu ranką. STOP. Skaitau, ką parašei:
- Sudrėkstu vien galvodama apie tave ir man taip dar ne
buvo.
Tu garsiai įsiterpi:
- Taip sakau visiems, Džo. Vaikinams patinka tai girdėti.
Negali manyti, kad tai tiesa.
Netenku savitvardos ir sureaguoju:
- Na, man šito niekada nesakei.
- Nes tu kitoks, - atsakai, kitoks, karštas. - Tu tokiom ne
sąmonėm nepatikėtum.
Esi žavi, bet turi išlaikyti testą. Be to, nenori praslysti tik
dėl gražios išvaizdos ir seksualaus balso. Nori išlaikyti rem
damasi savo protu. Pasižiūriu į MacBook Air ir toliau skaitau
tavo laišką Nikiui:
- Man atrodo, žmoną tu myli labiau, nei supranti. O man
atrodo, kadgalbūt myliu Džo.
Tu vėl mane pertrauki:
- Aš tikrai tave myliu, Džo. Tikrai.
412
TU
Nekreipiu į tave dėmesio. Eilė kalbėti vis dar mano:

- Dabar perskaitysiu Nikio atsakymą: Nori žinoti, ką ma
nau, Beke? Manau, kad esi savanaudė kalė. Sėkmės tau, Beke.
Taujos prireiks, nes moralės normų aiškiai neturi. —Užverčiu
MacBook Air šunsnukį ir grįžtu prie savo krepšio. Ištraukiu
geltoną bloknotą. - turi tris minutes paaiškinti paskutinį
laišką Nikiui.
Duodu tau papildomo laiko, nes esi gera klausytoja ir
daug išgyvenai. Už tai, ką tau padarė, Nikis turėtų sudegti
pragare. Leidęs jam ištrūkti pavedžiau tave. Jis pasinaudojo
tavimi tame šventame, „saugiame“, iš rusvų pagalvių, kla
sikinio roko ir šūdmalysčių sukurtame prieglobstyje. Man
gaila tavęs, Beke. Nenuostabu, buvai taip netekusi proto, jog
pasakei man, kad tavo bute „naikina kenkėjus“. Tau reikėjo
pasprukti nuo savo MacBook Air šunsnukio ir šunsnukio, pa
dovanojusio tau MacBook Air. Nenuostabu, kad mano bute
tikrąja to žodžio prasme lipai sienomis. Vargšelė.
Tu vis dar galvoji, matuoji žingsniais narvą, o aš meldžiuo
si. Noriu pasufleruoti tau teisingą atsakymą. Noriu, kad pa
sakytum: tuose elektroniniuose laiškuose neatpažįsti savęs.
Noriu, kad pasakytum: po mažiau nei aštuonių narve pra
leistų valandų jautiesi lyg gimusi iš naujo. Noriu, kad pasa
kytum: tu niekada nesudrėkai pamačiusi tą kuprotą, didybės
manijos apsėstą melagį, tu myli mane ir maldauji atleisti. Aš
tik noriu tau atleisti.
Laikmatį paleidau prieš trisdešimt keturias sekundes ir
dvi minutes, tu pakeli į mane akis ir atsakai:
- Kai pirmą kartą nuėjau pas Nikį, jis norėjo sužinoti, kas
su manimi negerai. Argi ne juokinga? Pasakė: „Na, Beke,
4U
imkim ir išsiaiškinkim, kas tu tavim negerai.“ - Tyliai nusi

juoki ir Nikis tą patį pasakė man. Šunsnukis. Tu tęsi. - O aš
jam pasakiau, kad jaučiuosi taip, lyg mano galva būtų namas,
kuriame apsigyveno pelė. Todėl visą laiką esu tokia nerami.
Tai sugalvojai tu ir jis yra menkysta vagišius.
- Ak, - atsakau ir Nikį reikėjo nužudyti pačią pirmą dieną,
kai įėjau į jo kabinetą.
- Ką turiu omeny jis suprato tik tada, kai pasakiau, jog
apie pelę užmirštu tik dulkindamasi. - Pasižiūriu į „Aukš
tos klasės“ DVD meniu išjungtu garsu. Tu niekuo nepanaši
į Bekę. - Šiaip ar taip, - pratęsi ir toliau daužai man širdį. -
Pasakiau jam, kad man be galo patinka, kai manęs nori. Pasa
kiau, kad mėgstu naujus dalykus. Tau tai irgi pasakojau, Džo.
- Maniau, kad kalbi apie IKEA šlamštą, - pasakau ir tu
nusuki žvilgsnį.
Pamėgini pasiaiškinti, apie savo problemas kalbi lyg apie
filmą, kurį žiūrėjai vidury nakties. Šaltai, nešališkai. Tokia
buvai jau ilgą laiką prieš mums susitinkant. Vadini saveperse
kiotoja. Sakai, kad įsivaizdavai tokias pačias vestuves - skam
bant „Mano brangus Dieve“ - su milijonu skirtingų vaikinų,
„įskaitant tave, Džo“.
- Taigi norėjai už manęs ištekėti, - ištariu. Esi mano meilė,
mano brangus Dievas.
Tu suniurni.
- Džo, tu nesupranti. Aš ne tokia. - Manau, kad klysti, o
tu sakai, kad psichoterapija yra absurdas. Tęsi: - Išvyti pelę iš
namo neįmanoma. Nebent namą susprogdinsi.
Esi išsekusi ir alkana, painiojiesi savo mintyse, aš įkišu
bloknotą į krepšį ir ištraukiu du vyšninio pyrago skonio
414
TU
Larabar batonėlius. Įdedu juos į stalčių. Tau tikrai patinka

kalbėti apie save, netgi narve. Paleidžiu „Aukštą klasę“, už
lipu laiptais ir nekreipiu dėmesio į tavo šauksmus sugrįžti.
Negaliu pasilikti. Turiu užbaigti antrą testo dalį.
Nueinu prie populiariosios literatūros ir paimu du „Da
Vinčio kodo“ egzempliorius. Nubėgu laiptais žemyn, randu
tave godžiai ryjančią Larabar ir neatitraukiančią akių nuo
kompiuterio ekrano. Sėkmė! Atitraukiu stalčių ir įmetu vi
dun vieną „Da Vinčio kodą“
- Gal juokauji? - pareiški burna, prikimšta vyšnių pyrago
skonio moteriško maisto.
Parodau į savo egzempliorių:
- Aš irgi jį perskaitysiu.
- Kam?
- Nes tai vienintelė knyga, kurios abu neskaitėme. Bent
jau kiek galiu sugalvoti dabar.
Tam, kad galėtume judėti į priekį, mums reikia bendros
patirties. Perverti knygą ir spinduliuoji gilų pasitikėjimą sa
vimi, seksualinį meistriškumą, buką pasididžiavimą minkš
tu, alkanu magnetu, pulsuojančiu tavo tarpukojyje. Nebijai
manęs; nebijai nieko. Vyrai tave myli. Tu tai žinai. Joks vyras
negalėtų būti pele tavo name, nes tu visada turėsi ką nors -
karštą knygyno pardavėją, sekso ištroškusį psichoterapeutą,
homoseksualumą slepiančią turtingą mergaitę. Kas nors visa
da tavimi rūpinsis ir tu tiki, kad esi ypatinga. Narve jautiesi
ne įkalinta, o mylima. Visai kaip aš.
49
mūsų n a m e yra pelė vardu Denas Braunas, mūsų šeimi

ninkas, profesoriaus Roberto Lengdono kūrėjas ir įžvalgios,
užburiančios kriptologės Sofi Nevė kūrėjas. Greitai nebegali
me atsiplėšti ir mums gera keliauti kartu. Atsiduriame Luvre
ir sekame užuominomis, tu guli ant pilvo ir maskatuoji kojo
mis kaskart, kai nutinka kas nors įdomaus, o taip būna daž
nai. Aš sėdžiu savo pusėje, narvo išorėje, toks pat įsitraukęs
kaip ir tu.
Per pertraukėles kalbamės apie Opus Dei, Siono vienuoly
ną ir abu norėtume, kad Robertas Lengdonas būtų tikras, in
ternete randu klipų iš filmo, kuriuos godžiai žiūrime panorę
leisti pailsėti akims ir pirštams. Jokia knyga dar nebuvo taip
tavęs prikausčiusi ir turiu pripažinti, kad jaučiuosi taip pat.
- Turiu omeny, Stiveno Kingo knygas mėgstu, - pareiški. -
Tačiau tai ne tas pats, nes jis tikras menininkas. „Švytėjimas“
yra sukrušta literatūra, supranti?
Aš suprantu ir prisimenu Bendžį bei jo atsisakymą pripa
žinti, kad „Daktaras Miegas“ jam patiko. Skaitome iki išnak
tų, kitą dieną pažadini mane stumdydama stalčių pirmyn ir
atgal, pirmyn ir atgal.
416
TU
- Nagi! —žviegi. —Aš čia mirštu!

Pradedame skaityti, bet mums reikia kavos, tad užlekiu
laiptais, perbėgu parduotuvę ir nušuoliuoju gatve. Tu testą
ne šiaip išlaikai. Renki aukščiausius balus. Starbucks ilga eilė,
bet tu nusipelnei tos sūrios karamelės skonio gėrimo, kurį
retsykiais geri, o mūsų knygų klubas pats geriausias.
- Ar nesveika, kad galiu susitapatinti su Šilu? - paklausei
praėjusią naktį. —Nuskambės liguistai, bet išgirdusi, kad Per
sike mirė, aš labiau pykau ant savęs, nei gailėjausi jos. Ji buvo
geriausia draugė pasaulyje, nes aš buvau jos pasaulis. Ji buvo
apsėsta manęs, o aš neprisimenu, kada jos gimtadienis.
- Tu buvai bažnyčia, - ištariau.
- O ji buvo Silas, - pasakei tu.
Primenu tau pirmą mūsų pokalbį knygyne, kai paerzinai
mane sakydama, kad esu kunigas, o aš atsakiau, jogesu bažnyčia.
- Oho, - ištarei. - Oho.
Einu atgal į knygyną nešinas tavo sūria karamele ir šyp
sausi, niekam ir visiems. Mes - svajonių pora, tai, kas nutin
ka, kai Megė Rajan ir Tomas Henksas pagaliau pasibučiuoja,
o nuo vėžio pagijęs Džozefas Gordonas Levitas valgo picą
su miela psichoterapijos studente Ana Kendrik filme „50/50“.
Mes - Vinona Raider ir Itanas Hokas Uz baigus dainuoti
„Trokštu tik tavęs“'. Man nusileidus laiptais tu suploji, bet at
rodai suglumusi.
- Džo, - pasakai. - Tas puodelis per aukštas stalčiui.
- Žinau, - atsakau ir myliu tave už tai, kad gyveni čia ir
nesipriešini.
- Tai kaip jį perduosi?
* Originalus U2 dainos pavadinimas „Ali I Want Is You“.
417
CAROLINE KEPNES
Nusišypsau ir parodau tau žemą, platų puodelį, kurį nu

pirkau specialiai, ir tu vėl pakartoji:
- Oho.
Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas šį žodį ištarei
daugiau kartų nei per pastarąsias dvidešimt keturias savai
tes, pavadini mane genijumi ir vėl paprašai papasakoti, kaip
į knygyną atviliojau Bendžį. Sėdime kartu skirtingose narvo
pusėse ir geriame kavą. Kai baigiu pasakoti, tu papurtai galvą
ir vėl ištari:
- Oho.
- Nieko ypatingo, - atsiliepiu.
- Noriu paklausti tik vieno, - pasakai ir padedi kavą ant
grindų. - Paskutiniame Bendžio tvyte parašei „važiuoti į
Nantaketą“. Prisimenu, kaip skaičiau ir galvojau, kad jam
tikriausiai rimtai nuvažiavo stogas, nes visi sako tiesiog
„pabūti“.
- Įspūdinga, Sofi, - nusišypsau, nes tu negedi ir mes neka
riaujame, esame vieningi, tarsi Unicef. Mes duodame.
- Ačiū, profesoriau.
Tu švyti ir mirkteli.
- Pertrauka? - paklausiu.
- Tikrai taip, - atsakai.
Mums čia taip gera, paleidžiu „Mes - pasaulis“', o tu nu
sijuoki ir paklausi, kodėl išrinkau šitą dainą, tad papasakoju
tau, kad jaučiuosi taip, lyg sėdėdami šitame rūsyje darome
pasaulį geresnį. Tu mane supranti ir pritari, dar niekada gy
venime nejaučiau tokio ryšio su kitu žmogumi. Žinai, kaip
veikia mano pojūčiai, mano protas. Tau patinka ten, čia.
* Originalus dainos pavadinimas „We are the World“.
418
TU
Valandos tiesiog lekia, kažkas „Da Vinčio kode“ išprovo

kuoja pokalbį apie Dikenso festivalį ir kostiumus, tada kepu
res, aš nuraustu ir tu suvoki, kad žinau apie Holdeno Kolfildo
kepurę. Užverti „Da Vinčio kodą“. Apkabini kelius kaip visa
da, kai jautiesi iš tikrųjų visiškai liūdna.
- Tikriausiai jauteisi siaubingai, - ištari.
-Jam ji irgi netinka, - pareiškiu atsargiai lyg Robertas
Lengdonas.
Tačiau tu vis vien jautiesi blogai:
- Aš apsimetėlė.
- Ne, Beke, tikrai ne.
- Tu lyg koks didikas iš Siono vienuolyno, lakstai mėgin
damas mane perprasti, o aš tokia netikusi, kad neįstengiu net
normaliai paslėpti medžioklinės kepurės, ką jau kalbėti apie
šlykštų, pigų ir šūdiną romaniūkštį.
Šlykštų! Pigų! Šūdiną! Romaniūkštį! Girdint tokius tavo
žodžius apima palengvėjimas ir aš nusišypsau:
- Tu atiduodi visą save, Beke. Tiesiog turi būti atsargesnė
rinkdamasi, kam save atiduoti.
- Tu teisus, - atsakai. - Niekas nėra labiau atsidavęs ir su
sitelkęs už tave, Džo.
- Išskyrus tave, - pasakau ir tu nusišypsai, mirkteli.
Mes skaitome. Pasinėrę į knygą tylime. Taip įsitraukiame,
kad kažkuriuo metu abu užmiegame. Pabundu pirmas - va
lio! - ir leidžiu tau ilsėtis. Užlipu į knygyną ir pasirąžau. Ga
vau žinutę nuo Itano:
Džo, mano žmogau! Sveikinimai Bekei. Blaitėsako, kadją pu
blikuos New Yorker! Tai nuostabu!Kitą savaitę turim nueiti išger
ti!Ašstatau!Arba ateikitpas mus, kaip tik kraustausipas BlaitęUU!
419
CAROLINE KEPNES
Šauktukas Itanas pagaliau turi pagrindo vartoti šauktu

kus ir aš džiaugiuosi už jį. Nueinu į grožinės literatūros sky
rių, nuo A iki D, surandu Čarlzo Dikenso „Didžiuosius lū
kesčius“ ir man svaigsta galva. Numatau mūsų ateitį, tą dieną,
kai papasakosiu, kaip nusekiau tave į Bridžportą, į Dikenso
festivalį Port Džefersone. Pasakysi oho. Vėl.
Mažiau nei po valandos mano prognozė pasitvirtina. Tu
vartai „Didžiuosius lūkesčius“.
- Oho, - pasakai. - Vadinasi, tikrai žinojai, kaip jie atrodo.
- Taip, —atsakau. - Nusipirkau barzdą, na, dėl visa pikta.
Tu įmeti „Didžiuosius lūkesčius“ į stalčių.
- Manau, tu genijus.
Ištraukiu stalčių ir išimu Dikensą.
- Pasiruošusi?
Tu išsišiepi:
- Maniau, jau nepaklausi.
Įsitaisome savo vietose ir jaučiuosi taip, tarsi susiėmę už
rankų šoktume nuo molo, sulaikę kvėpavimą vėl nertume į
gilius, viską praryjančius vandenis, kurie yra „Da Vinčio ko
das“. Žiūrėdamas į tave ir laukdamas, kol jausi mano žvilgs
nį duodama man tai, ko noriu, išgyvenu laimingiausias savo
gyvenimo akimirkas.
- Du šimtai keturiasdešimt trečias. Tavo?
- Du šimtai penkiasdešimt pirmas.
- Na, tada pailsėk ir leisk man pasivyti, - pasakai ir vėl pa
stebi, kad skaitau greitai ir nuodugniai, o tai nepaprasta, nes
daug žmonių, ypač vyrų, skaito arba greitai, arba nuodugniai.
Robertui ir Sofi artėjant prie gralio pravirkstame. Žinome,
kas jų laukia bažnyčioje. Tu uždedi ranką ant stalčiaus, aš
420
TU
uždedu ranką ant stalčiaus ir, nors jis sukonstruotas taip, kad
mūsų rankos nesusiliestų, aš jaučiu tavo pulsą. Tikrai. Tu
šniurkšteli:
- Nenoriu, kad knyga baigtųsi.
- Tai lyg „Pataisų“ pabaiga, - atsakau.
Knygų bėda ta, kad jos baigiasi. Jos suvilioja. Išskečia ko
jas ir įtraukia. Nyri vis giliau, palieki prie durų viską, ką turi,
kas sieja tave su šiuo pasauliu, o tada knyga išgaruoja. Perver
ti puslapį ir randi tuštumą, mes abu verkiame. Džiaugiamės
už Soft su Robertu ir jaučiamės pavargę po kelionės. Mes
keliavome. Retsykiais taip įsitraukdavome, kad tu buvai Soft,
Kristaus palikuonė, o aš buvau Lengdonas, Soft gelbėtojas.
Pamažu grįžtame į savo kūnus, savo mintis. Tu nusižiovauji
ir aš nusižiovauju, sutraška tavo nugara. Mes nusijuokiame.
Paklausi manęs, kiek praėjo laiko.
- Trys dienos, beveik keturios.
- Oho, - pareiški.
- Turėtume atšvęsti.
- Kaip?
- Nežinau, - sumeluoji, nimfomane tu. - Visai norėčiau
ledų.
„Da Vinčio kodas“ yra nuostabiausia knyga pasaulyje ir
kada nors gyvendami kartu turėsime lentyną - naujutėlę,
nenaudotą, žinau, kaip mėgsti naujus daiktus, - ant kurios
stovės tik mūsų „Da Vinčio kodai“, susiglaudę, amžiams su
vienyti nežemiškos galios, kuri yra mūsų meilė.
50
išbėgu n u p ir k t i tau ledų ir galvoje girdžiu dainuojant

Bobį Šortą - aš esu tavo princas, - pakeliui j ledainę ir atgal
jaučiuosi sklendžiąs oru. Nušuoliuoju laiptais žemyn, nega
liu sulaukti, kol grįšiu pas tave nešinas ledais, kurių norėjai -
vanilės skonio. Tu ir vėl paprasta; prieš tris savaites būtum
norėjusi sukrušto gelato, apie kurį skaitei sekmadieniniame
priede. Noriu papasakoti tau apie juokingą parduotuvėlės ei
lėje matytą vyruką, bet man nusileidus žemyn atrodai kitaip.
Esi nuoga. Sustingstu.
- Beke.
- Ateik čia, —tyliai įsakai. —Atnešk ledus.
Padarau, kaip lieptas, dešinė tavo ranka siekteli raktikau
lio, krūties, įsakai vėl:
- Duok man mano desertą.
Atplėšiu maišelį, šaukštas iškrenta ant grindų, bet velniop
jį, vienu ypu nuraunu dangtelį ir apsauginę plėvelę. Ledai
minkšti, o mano penis kietas, suprantu, kodėl Bobis Šortas
jautėsi kaip lenktyninis žirgas; aš esu lenktyninis žirgas.
- Tik sekundėlę, - ištariu.
- Tik tak, —sumurki tu.
422
TU
Paleidžiu dainą per kompiuterį. Tau ji patinka. Įsakai:

- Įjunk kartojimą.
Paklustu, tada grįžtu prie stalčiaus, o tu atsiklaupi prieš nar
vą, tavo speneliai stirkso. Nori žinoti, ar galiu ištraukti stalčių
ir padaryti atvirą langelį. Aš galiu. Liepi man nusimauti kelnes.
Aš nusimaunu. Prakiši abi rankas pro stalčiaus vietoje žiojintį
plyšį, o aš paimu ledus ir prieinu prie narvo. Palieti save, tavo
pirštas išlenda drėgnas, žvilgantis, suprantu, kad turiu prinešti
ledus arčiau. Ledai šyla, tirpsta nuo mūsų kaitros. Neatitrauk
dama nuo manęs akių paneri kitą ranką į magnetą savo tar-
pukojy. Dabar tavo sultys dengia abi rankas, paneri tuos drėg
nus pirštus į tirpstančią vanilę. Erzini mane. Pasakai, kad nori
mano burnos, duodu tau savo burną, tavo pirštai užpildo ją,
kiti tavo pirštai paslaptingai, įgudusiai liečia savopirmąją rožę.
Mano penį. Tavo rankos yra „Da Vinčio kodas“, mano kūnas
priklauso tau. Čiulpiu iš tavo pirštų gyvenimą ir tu ištrauki juos
man iš burnos. Pasižiūriu į tave ir tu visa vanilinė. Rausiesi sa
vyje, giliai. Tavo vanilinė ranka susitinka su mano sukietėjusį
penį laikančia ranka, aš vėsus ir karštas, kietas tavo minkštu
me. Tavo rankos moka šokti, nuveda mane prie tavo burnos ir
tu praryji, aš dejuoju ir mes esamepasaulis, esame trise - mano
penis ir tavo rankos —ir mums vos užtenka vietos. Mano vieta
tavo burnoje, atsimerkiu ir tu žiūri į mane, visa atsivėrusi. Man
reikia tavęs, visos tavęs. Tu nori viso manęs. Žinai visas mano
paslaptis, o tavo burna turi dantis. Išsiimi mane iš burnos, lai
kai rankose. Pasižiūri į mane, maldauji:
- Išdulkink mane.
Pasitikėti tavimi nusprendžiu nesąmoningai. Mane užval
do kūnas ir aš skubu atrakinti narvą, kuo greičiau. Tu lieti
423
CAROLINE KEPNES
save ir lauki. Sugrūdu raktą į spyną, pasiilgau tavo prisilie

timo. Įeinu į tavo erdvę, į tave. Tu nepabėgi; bėgi pas mane,
pas aistrą. Suimu tave už kaklo, sukišu liežuvį tau į burną
ir tu jį priimi. Draskai mane. Galėčiau tave nužudyti, tu tai
žinai ir tavo speneliai kietesni nei bet kada, o putytė dar nie
kada nebuvo tokia saldi, tokia siaura —tiesiog vanilinė - ir
galėtume šitai tęsti amžinai. Tu baigi, visiškai, pilnai, tai lyg
egzorcizmas ir šauktukas. Kalbi su kitu pasauliu ir priklau
sai man, aš tavyje, atleidžiu gniaužtus ir baigiu, priklausau
tau, visiškai. Tu išrieti nugarą, oho. Nusivedžiau tave į vietas,
įspūdingesnes už Viršutinį Vest Saidą, pranašesnes už Terkso
ir Kaikoso salas ir rusvą Nikio kambarį. Nusivedžiau tave į
Prancūziją, gralį ir mėnulį, tu nebejudi, tavo kūnu nuvilnija
šypsena, esi lyg lelijos lapas, nubučiuotas saulės ir plūduriuo
jantis, bet įsišaknijęs ežero dugne, o virš tavęs tamsuoju aš.
Narvo durys plačiai atvertos, o aš nuogas. Jeigu pultum
bėgti laiptais, niekada tavęs nepagaučiau. Jeigu sugriebtum
mano ištuštėjusį penį, spardytumeisi ir mėgintum pasprukti,
tau pavyktų. Rūsio durys atrakintos, tad teoriškai galėtum
pabėgti viršun. Tačiau knygyno durys užrakintos; čia išdir
bai nepakankamai ilgai, kad žinotum, kur slepiu raktą. Ta
čiau norėdama vis tiek galėtum surizikuoti, nuoga užbėgti į
knygyną ir kviestis pagalbos. Kas nors tau padėtų ir ateitų
manęs, bet tai neįvyksta. Tavo kūnas nemoka meluoti, o pa
šiurpusi oda sako tiesą. Apsilaižai lūpas ir pasižiūri į mane.
Sumurki:
- Džo. Oho.
424
51
kažkuriuo metu nustoju apsimetinėti, kad miegu, ir lei

džiu sau stebėti tave, miegančią. Gyvename naujame pasau
lyje, pabučiuoju tave ir pasirąžau. Turiu apsiprausti ir išeinu
iš narvo. Neužrakinu tavęs; šiame naujame pasaulyje durų
nerakiname. Palieku narvo duris praviras, garsui atsparias
rūsio duris taip pat. Į knygyną vedančias prieškambario du
ris irgi. Esame laisvi, „Da Vinčio kodus“ nešuosi lyg vaikas
naują žaislą. Užlipęs į viršų nuoširdžiai nustembu pamatęs,
kad visos knygos guli ten pat, kur gulėjo prieš mums prade
dant skaityti. Jos išgyveno mūsų orgazmo žemės drebėjimą,
kortelė su užrašu „Uždaryta“ kabo ten pat, kur ją palikau
prieš mums pasineriant į „Da Vinčio kodą“, o tualetas atrodo
taip pat, kaip anksčiau, prieš man tave išdulkinant iki visiško
negalėjimo.
Spusteliu jungiklį, mažytį tualetą užlieja halogeninės
lempos šviesa ir įsijungia garsiai ūžiantis, šūdinas ventiliato
rius, kurį zyzei pakeisti. Nusišypsau net jam, nes mes su ta
vimi jį pakeisime, Beke. Tu teisi; jis pernelyg triukšmingas.
Ir toks senas, kad veikiausiai neduoda jokios naudos. Be to,
kai knygyne būnu vienas, jis taip kelia pavojų saugumui, nes
4 25
CAROLINE KEPNES
jungiklis įjungia ir šviesą, ir ventiliatorių. Šviesą lydi triukš

mas, o ventiliatoriui veikiant nieko daugiau nesigirdi. Beke,
tu esi teisi. Tai pavojinga.
Nuleidžiu tualete vandenį, atsuku kraną ir pasižiūriu į save
veidrodyje. Atrodau gerai, laimingas, pagalvoju, ar nevertėtų
susikurti feisbuko paskyros, kad galėtum susieti savo profilį
su mano. Turėčiau padaryti tai dabar pat, anksčiau, nei pra
dėsi mane graužti, tad mintyse įtraukiu tai į sąrašą. Laikau
rankas po karštu vandeniu ir nežinau, ar tikrai galėčiau dėl
tavęs susikurti feisbuko paskyrą. Kažkur skaičiau, kad vaikai
šiais laikas tokie nesąžiningi, kad net žaidžia žaidimą, kuris
vadinasi tiesiog „Tiesa“. Nueini į kokio nors žmogaus sieną -
visiškas absurdas, kas per žodis - ir parašai: „Tiesa, kad.. O
tada atskleidi ką nors, kas yra tiesa, bet stebinanti. Liūdna ir
groteskiška, kad esate taip pratę prie melo, jog apie tiesą rei
kia paskelbti iš anksto, nes ji natūraliai stebina, lyg stulbinan
tis nukrypimas nuo melo, kuris yra jūsų gyvenimai.
Tačiau tau šito nebereikia ir galbūt prieš ištrindama savo
feisbuko paskyrą paskelbsi paskutinę žinutę:
Tiesa, kad aš sukruštai dievinu „Da Vinčio kodą“.
Mūsų laukia svarbūs sprendimai, Beke. Ar įsikraustysi pas
mane? O gal aš įsikraustysiu pas tave? Aišku, turiu šitą puikų
darbą, bet manau, kad Kalifornijoje tau sektųsi puikiai - ži
nai per mažai, kad galėtum suktis Niujorko rašytojų rate, - ir
dabar, kai turime vienas kitą, galėtume traukti bet kur. Pasi
žiūriu į savo „Da Vinčio kodą“, kuris guli ant taviškio. Kartu
jie atrodo gerai, Beke. Jie atrodo teisingai.
Paimu muilą ir trinu, kol jis kaip reikiant suputoja. Nusi
plauti tave ir vanilinius ledus liūdna. Tačiau nekantrauju vėl
426
TU
susiteršti tavo prakaitu ir putytės sultimis. Ir tavo seilėmis.

Ventiliatorius ūžia, mano penis kietėja ir žinau, ką privalau
padaryti. Pažadinsiu tave burna, užlaižysiu tave. Gerai, kad
po ranka turiu dantų šepetėlį ir jis sausas, nusišypsau, kai
kitąkart valysiuos dantis, jis bus drėgnas, nes tu būsi juo pa
sinaudojusi. Trinu dantis, drėkinu pažastis ir purškiuosi tua
letiniu vandeniu, kurį nusipirkau, kad kvepėčiau kaip barme
nas, ir jaučiuosi šventas, atsidavęs tarsi Silas. Dieve, pažįstu
tave. Pašlakstau vandeniu plaukus. Turėčiau nusiskusti, bet
pernelyg tavęs pasiilgau. Noriu tave suvalgyti, išlaižyti visą,
tiesiog dabar.
Spusteliu jungiklį. Šviesa užgęsta ir ventiliatorius lėtėja,
bet durų neatidarau. Kažkas negerai. Tylą raižo siaubingi gar
sai, į grindlentes dunksinčios pėdos, tavo pertemptos balso
stygos - Pagalbos! - ir tau nepasiduodančios knygyno durys.
Sugriebiu mūsų knygas ir išsėlinu iš tualeto, tu vis dar viršuje,
daužai į duris ir man sekasi, nes dabar keturios ryto ir aplink
nėra nieko, kas tave išgirstų. Žmogus, pasakęs, kad Niujor
kas niekada nemiega, nedirbo Mūnio retų ir naudotų knygų
knygyne. Išeinu į parduotuvės vidurį, matau tave ties duri
mis, sušiauštais plaukais, pašėlusiai mosikuojančią rankomis,
vilkinčią mano mamos „Nirvana“ marškinėlius, abiem ran
komis tampančią už durų rankenos, tokią įsigilinusią į savo
misiją, kad manęs net negirdi. Artinuosi minkštai lyg katė.
Žengiu tyliai, atsargiai, padedu mūsų „Da Vinčio kodus“ ant
prekystalio. Nepajunti manęs artinantis ir stovi per arti stik
linių durų, kad išvystum mano atspindį. Buvau teisus; rakto
neradai. Apglėbiu tave ir tu pradedi spardytis.
- Ne! Paleisk mane, tu, nesveikas iškrypėli!
427
CAROLINE KEPNES
Laikau tave tvirtai ir gaila, kad siunti, nes dabar tikrai

galėčiau kaip reikiant tave išdulkinti. Tačiau tu lyg žvėris -
spyris, vėl spyris - ir neįgali pabaisa. Kodėl švaistai laiką
mosikuodama rankomis, mažyte mano? Manęs nepasieksi.
Nutempiu tave praėjimu ir prispaudžiu prie grindų už pre
kystalio. Atsisėdu, ištiesiu kojas ir laikau tave glėbyje. Net jei
kas nors eis pro šalį, mūsų nepastebės, nes mus slepia preky
stalis. Kovoji mėgindama ištrūkti, bet jei prireiks, laikysiu
tave visą likusį gyvenimą.
Kaip ir visada, tavo pyktis galiausiai atslūgsta. Raumenys
atsipalaiduoja ir esi mano nauja lėlė: Liūdnoji Bekė. Nekal
bi. Tik verki. Nesipriešini ir vilties yra. Pabučiuoju tau kak
lą; tau nepatinka. Suprantu, dabar ne laikas bučiniams. Turi
tiek daug įsisavinti, daug pokyčių, o saulė patekės dar negreit,
supu tave ir žiūriu į tavo nuogas kojas ant maniškių. Taip at
rodo meilė. Aš žinau. Daugiau nemėgini draskytis. Taip ilgai
išsėdime tyloje, kad tikriausiai tu jau esi pasiruošusi elgtis
gražiai. Pradedu, išmėginu tave:
- Tai ką mes su tavimi darysime?
Teisingas atsakymas: turėtum maldauti atleidimo, pripa
žinti, kad atsibudusi viena išsigandai. Pamanei, kad apleidau
tave, kaip apleido tėvas, kaip apleisdavo visi tavo gyvenimo
vyrai. O tada aš pažadėsiu būti su tavimi amžinai, tu pa
glostai man ranką, aš tau atleidžiu ir leidžiu parodyti mano
rankoms kelią į tavo centrą, tavo magnetą. Žudžiau dėl tavęs.
Nusipelnau tavęs. Norėčiau matyti tavo veidą ir tu neatsakei,
tad klausimą perfrazuoju:
- Kas bus dabar, Beke?
Teisingas atsakymas: meilė.
428
TU
Tu atsakai tokiu bejausmiu balsu, kad vos atpažįstu tave:

- Aš pradingsiu.
-Ne.
Ne.
- Paklausyk manęs, Džo, - pasakai spausdama mano ran
kas be menkiausios užuominos apie seksą, aistrą. - Man ne
rūpi, ką tu padarei Bendžiui ir Persikei. Aš suprantu. Bendžis
tikrai turėjo problemų su narkotikais. O Persike tikrai turėjo
psichologinių problemų.
- Ji buvo melagė, Beke. Netgi išgalvojo sau šlapimo pūslės
ligą-
- Aš žinau, - atsakai, tu per lengvai atleidi. —Tiesiog my
lėjau tai, kad ji mylėjo mane.
- Ir ko tu nori dabar?
Teisingas atsakymas: manęs!
Tu atsidūsti. Pasakai man, kad nenori būti rašytoja. Nori
išvažiuoti į Los Andželą ir būti aktorė.
- Ir jeigu negausiu darbų, na, galbūt rašysiu ką nors, dėl
savęs, supranti?
Toliau dar blogiau. Sakai, kad iš esmės esi „labai tingi mer
gina“. Laikau tave glėbyje, o tu aiškini apie savo trūkumus:
- Blaitė teisi. Pusę laiko mano apsakymai tikrai tėra die
noraščio įrašai. Pusę laiko turiu įsijungti paiešką ir pakeis
ti vardus, kad paversčiau puslapius pramanu. Štai kokia esu
tinginė.
- Aha, - atsakau ir nepaleidžiu tavęs, ir šie atsakymai ne
teisingi.
- Tu manęs nenori, Džo, - sakai, o aš žiūriu į tavo pėdas,
pirštus, kuriuos Persikežagino Mažajame Komptone. - Manai,
429
CAROLINE KEPNES
kad esu svajinga rašytoja, bet tai netiesa. Nikis turi teisę ma
nęs nekęsti. Pripažįstu tai. Iš tikrųjų jo nenorėjau. Tik no
rėjau, kad paliktų dėl manęs žmoną. Norėjau sugadinti gy
venimą jo vaikams ir taip, Džo. Aš žinau, kaip ligotai šitai
skamba.
Ne.
- Tu nesi ligonė.
Tu išpyškini:
- Mačiau tave savo skaityme tą vakarą Brukline. Žinau,
kad sekei mane.
Laikau tave ir pabučiuoju į galvą, nes mes tikrai vienodi,
esame namas ir pelė, ir tu žinai tai. Žinai.
- Taip ir maniau, - atsakau. - Tikėjausi, kad žinai.
Kojų pirštais įsikasi į mano kelnes.
- Tada žinai, kad niekada tavęs neįduočiau, Džo. Aš esu
visos šitos istorijos jungiamoji grandis. Tai aš viską užnuodi
jau. Žinau, kad dėl visko kalta aš ir į policiją niekada neičiau,
Džo. Išleisk mane ir aš pradingsiu. Amžiams.
Suteikiu tau dar vieną galimybę.
- Nenoriu, kad dingtum. Amžiams.
- Na jau, - ištari lyg draugė, lyg tarp mūsų nebūtų sekso. -
Manau, tikrai gali rasti kitą merginą, kuri su tavimi skaitytų
„Da Vinčio kodą“.
- Beke, liaukis.
Pasakyk, kad nori manęs.
- Išeisiu iš knygyno ir niekada negrįšiu atgal. Prisiekiu
Dievu, Džo.
- Beke, liaukis.
Tačiau tu nesiliauji:
430
TU
- Džo, paklausyk manęs. Prisiekiu tau. Aš pradingsiu ir at

rodys, kad daugiau neegzistuoju. Paleisk mane ir pažadu, kad
daugiau niekada manęs nepamatysi. Prisiekiu. Džo?
Testo neišlaikei ir auksinės žvaigždutės negausi, sugniau-
žiu tavo kaklą, kad neteisingi atsakymai pradingtų. Jie tarsi
pūliai sunkiasi iš vis labiau išsprogstančių tavo akių, nuda
žo skruostus Nantaketo raudoniu ir aš suspaudžiu stipriau.
Neteisingus klausimus reikia išspjauti lauk kartu su seilėmis,
kurios sunkiasi pro tavo užsispyrusios burnos kampučius. Esi
sušikta idiote, jeigu manai, kad noriu, jog dingtum iš mano
gyvenimo po visko, ką dėl tavęs padariau, tai ne „Tikrovė
kandžiojasi“ ir tu nenori manęs labiau už kitus nevykėlius
tavo gyvenime, ir aš dėl tavęs klydau.
Tu žiopteli:
- Džo.
Bet manęs neapgausi.
- Ne, Beke.
Tu sušnibždi:
- Pagalbos.
Ir aš tau padedu, nes tau reikia egzorcizmo, atgimimo. Tu
nusidėjai, manipuliavai Nikiu, leidai Persikei turėti nepagrįs
tų vilčių ir persekiojai Bendžį. Tu pabaisa, mirtina ir solip-
sistinė iki kaulų smegenų, ir dar šventvagiška, nes viskas, ko
nori tu, esi
Tu.
Suspaudžiau per stipriai. Tu nurimai. Paleidžiu tavo kaklą.
- Beke, - pašaukiu.
Noriu išgirsti tavo balsą. Pašaukiu dar kartą:
- Beke. b e k e .
431
CAROLINE KEPNES
Nė garso ir užsikrušk. Ką aš padariau? Papurtau tavo kūną

ir kvėpavimo negirdžiu, o man reikia išgirsti, kaip kvėpuoji,
nes „Realybė kandžiojasi“ yra kvailas filmas ir tu atstūmei
Persikę, Bendžis tikrai vedžiojo tave už nosies, o Nikis su
laužė taisykles. Na ir kas, kad prikalbėjai kvailysčių - aš irgi
kartais prišneku ir atleidžiu tau. Nustumiu tave sau nuo kelių
ir paguldau ant grindų. Esi tokia rami ir viskas, kas tavyje yra
gero, yra tavyje, po tais vokais, paslėpta, nematoma. Myliu
tave už tai, kad tave mylėti taip lengva. Atleisk man, Beke.
Negaliu laikyti tavęs atsakinga už tai, kad žmonės pameta
dėl tavęs galvą, ir tu privalai atsibusti, nes noriu suteikti tau
meilės meilės meilės meilės neapsakomos meilės.
Prispaudžiu rankas prie tavo mažytės krūtinės. Man re
gis, tu kvėpuoji. Privalai kvėpuoti. Tokios žavios ir nuosta
bios esybės kaip tu negali pasiglemžti tuštuma; mes turėjo
me bendrasatį. Esi pernelyg energinga ir kupina gyvenimo,
chalatų taisyklių, orgazmų, pyragų ir karčių karamelizuotų
obuolių, kad tiesiog imtum ir pradingtum. Nekenčiu savęs ir
myliu tave, bučiuoju tave, bet tu neatsakai, maldauju sugrįžti,
laikau smulkutes tavo rankas, žiūriu į mažytes akis ir pjesės
„Arčiau“, pagal kurią pastatytas filmas, pabaigoje Natali Por-
tman veikėją partrenkia automobilis. Ji miršta. Filmas Nata
li Portman mirties neparodo, man taip patinka labiau ir tu
negali būti mirusi, Beke. Tau dar nėra dvidešimt penkerių,
narkotikų nevartoji, esi saugi, miela ir stropi, palinkstu prie
tavęs ir mano ausis priliečia tavo lūpas. Noriu išgirsti, kaip
kvėpuoji, ir laukiu. Laukiu šešiolika amžių ir aštuonis šviesme
čius ir tada atsitraukiu.
Tavęs nebėra.
432
TU
Atsistoju ir susigriebiu už plaukų, noriu išsirauti visus su

šaknimis, nes daugiau negalėsi perbraukti per juos pirštais ir
galbūt aš klystu, vėl atsiklaupiu ant žemės, (spaudžiu galvą
tau į ranką ir laukiu, kol mane paliesi. Prašau, Beke, prašau.
Tačiau tavo pirštai nesukruta, pakeliu galvą ir tyla atrodo ofi
ciali. Ji nepakenčiama ir asmeniška, visai kitokia, nei ramy
bės kupina tyla rūsyje. Nepakyli man atleisti ir apsaugoti nuo
piktos tylos, kuri sulig kiekviena akimirka vis labiau mane
slegia.
Žiūriu j tave. Tu nežiūri į mane. Dabar tavo kūnas tėra
dalys. Negali man padėti, nes palikai mane, nes norėjai pra
dingti, amžiams. Tavo nusikaltimai nesuskaičiuojami, pa
vogei mano „Meilės istoriją“ ir aš pakeliu tavo „Da Vinčio
kodą“. Apstulbstu, nes kai kurie puslapiai net nebuvo atvers
ti; žinau, kaip atrodo skaitytos knygos. Man regis, praleidai
ištisas pastraipas, besmegene apgavike. Sukčiavai klausinėda-
ma, kurį puslapį skaitau. Romantiškiausias mano gyvenimo
laikas buvo apgaulė, taip susitelkęs tyrinėju tavo „Da Vinčio
kodą“, kad nepastebiu, kaip atgyji.
Tačiau tu atgyji.
Apgavai mane, kale tu. Įsikabini man į kulkšnį ir trūkteli,
aš parkrentu, išmetu tavo „Da Vinčio kodą“ ir išsitiesiu ant
šono, skauda, po velnių, tu spiri man į pimpalą, tai irgi skau
da, po velnių. Nesi pradingusi, amžiams, esi apsėsta ir nebetu
ri, ko pasakyti, man skauda tarpkojį, šonas tvinksi, o tu nesi
mano gelbėtoja, tu viską tik pablogini. Esi gyva, nesąžininga
slapukautoja, spardai mane parkritusį, suklykiu iš skausmo ir
tu esi toksiška ir velniška, nes vos prieš minutę:
- Tu buvai mirusi, sukrušta kale.
433
CAROLINE KEPNES
Nesakai nieko, spardai. Tačiau aš nesu toksiškas, esu di

desnis, drąsesnis ir Dievas suteikia man jėgų atsigauti nuo
tavo šlykščių smūgių. Trinkteliu tau per kojas ir dabar tu
parkrenti, išsitiesi ant nugaros. Apžergiu tave. Mėgini man
įkąsti, bet negali, mėgini įspirti, bet negali, mėgini draskytis,
bet aš tvirtai laikau tave už riešų. Prispausta prie grindų ne
gali padaryti nieko. Spjauni man į veidą. Dabar esi silpnesnė,
paleidžiu tavo rankas ir šįkart rimtai suimu tave už kaklo.
Mėgini man trenkti, bet tavo maži kumšteliai jau nėra tokie,
kokie buvo. Blogis tavyje nusveria gėrį, tavo skruostai pabąla,
mano iš skausmo tvinksi penis ir diegia klubą, o tavo akys iš
sprogsta. Esi šlykšti. Mano mamos „Nirvanos“ marškinėliai,
kuriuos vilkėjau tą dieną, kai tu atsekei mane į mano namus,
išterlioti sperma ir vanile. Nepataisomai juos suplėšei, kale tu.
- Tu buvai teisi, Beke, - sakau tau. - Tu žudai žmones. Iš
tikrųjų.
Sugniaužiu tavo kaklą ir padėkoju už tai, kad įspyrei man
į pimpalą, mėginu numirksėti nuo blakstienų tavo seiles. Pa
dėkoju tau, kad nebeliko nė mažiausios abejonės, jog esi blo
ga. Nenori nei meilės, nei gyvenimo, mums niekada nebūtų
pavykę ir tu esi banali ir netašyta, gaudai orą ir gurguliuoji.
Solipsistiška, nedėmesinga, karameliniais pirštų atspaudais
teršianti mano knygas, mano širdį, mano gyvenimą.
- Ką pasakei, Beke?
Tavyje liko tik vienas žodis:
- Pagalbos.
Ir aš tau padedu. Atitraukiu dešinę ranką ir siekteliu tavo
„Da Vinčio kodo“. Sugrūdu knygą sau į burną ir sukandu
kelis puslapius. Atplėšiu knygą, nusviedžiu šalin, išsitraukiu
434
TU
iš burnos išplėštus puslapius, šlapius nuo mano seilių, kurių

taip norėjai.
Mano paskutiniai žodžiai tau:
- Išsižiok, Gvinevere.
Sugrūdu puslapius tau į burną, tavo vyzdžiai užsiverčia,
nugara išsilenkia. Tai - tavo mirties garsas. Traška kaulai -
nežinau, kurie, - ašarų liaukos veikia kritiniu režimu, iš kai
rės tavo akies išbėga ir porcelianiniu skruostu nurieda mirties
ašara, tavo žvilgsnis sutelktas į kažką, kur niekada nenuke
liausiu, su viskąpranokstančiu džiugesiu, tavo akys tyli. Dabar
esi ne geresnė už lėlę ir nereaguoji net tau į gerklę sugrūs
tiems puslapiams geriant gerkle kylantį kraują.
Tą pačią akimirką pasiilgstu tavęs ir tu pasiilgdavai manęs,
kviečiu tave ir sugriebiu už smulkučių pečių.
Tu neatsakai. Esi tokia pat ydinga kaip ir visos knygy
no knygos; tu pasibaigei ir palikai mant, pradingai, amžiams.
Daugiau niekada nepaliksi manęs nežinioje ir aš daugiau nie
kada nelauksiu tavo atsakymo. Tavo šviesa užgeso visiems
laikams ir aš suimu tave į glėbį.
Ne.
Noriu pulti ant bėgių, kuriais atlekia traukinys, traukinys,
numeris devintas. Kaip galėjau tai padaryti? Nė karto neiške
piau tau blynelių. Kas, po velnių, man negerai? Neįstengiu
įkvėpti ir tu esi mano brangus Dievas, Beke, kitokia, karšta.
Tu esi. Buvai.
Aš verkiu.
52
mūsų dienų pabaigoje pasakei, kad nesi rašytoja. Ta

čiau manau, kad įvertintum poetinę tavo laidotuvių simetriją.
Teko ilgai, daugiau nei keturias valandas važiuoti į valstijos
šiaurę. Gulėjai Buick bagažinėje su savo žalia pagalvėle, tyli
lyg Mažasis Komptonas žiemą, tad kelionė buvo nelengva.
Pravažiavau Nikio piceriją ir dūmiau tol, kol radau šitą už
kandinę. Nikiui ir jo broliui priklausantis namas stovi neto
liese esančiame Forest Leike, privačioje valdoje iškart už Čes-
tertauno. Tai mažas, senamadiškas miestelis, Beke, maloniai
įsikibęs į seniai pamirštą gyvenimo būdą. Suvalgiau skrudin
tą sumuštinį su sūriu, privalau, nes laidoti tave šaltame miške
prireiks daug jėgų, nors visi į užkandinę užsukę lankytojai
būtinai pasako ką nors apie švelnią žiemą. Tokią švelnią, kad
man net nereikėtų Holdeno Kolfildo kepurės iš Macy's, jeigu
vis dar ją turėčiau. Aš neverksiu. Ne čia.
Dauguma užkandinės lankytojų vietiniai, o nevietiniai
suvažiavo į automobilių šou. Padavėja paklausia, ar aš taip
pat, atsakau teigiamai ir pasitikrinu telefoną, vėl turiu nu
eiti į tualetą, nes kaskart pasitikrinęs telefoną pasijuntu taip,
lyg būtum mirusi dar kartą. Niekas, net lietus, neturi tokių
43 6
TU
smulkių rankų ir aš verkiu, tyliai, kad nepatraukčiau dėmesio.

Tavo mirtis - nuolat pasikartojanti daina, apsišlakstau veidą
šaltu vandeniu ir mėginu negalvoti apie tai, kad daugiau nie
kada man neparašysi. Niekada, Beke. Tu negyva.
Žinau, kad Nikis nekvailas. Neužkastų tavęs jam priklau
sančioje žemėje. Tačiau nuvežtų į miškus už į Forest Leiką
vedančio kelio, praėjus valandai po saulėlydžio ten ir atva
žiuoju. Išvystu rausvai baltą ženklą. Šiąnakt stovykloje kelio
gale vyksta „Četo ir Rouzės vestuvės“. Tačiau nesileisiu at-
baidomas. Nusuku nuo kelio j juodumą, tyresnę už Mažojo
Komptono paplūdimius ir tamsesnę už tavo solipsistiskos sie
los gelmes. Joks vandenynas nesušvelnina bežvaigždės amži
nybės dvelksmo. Iš lėto nuspaudžiu stabdį. Po velnių, netin
kamą laiką pasirinko Četas su Rouze, ne aš.
Naktis tokia tuščia, kad išjungęs Buick variklį girdžiu ves
tuves. Užsidedu naktinio matymo akinius, pagriebiu kastu
vą ir išlipu į tamsą. Kasdamas mėginu nesiklausyti vestuvių.
Tačiau tai sudėtinga. Četas su Rouze išeina pirmojo šokio
grojant Kleptono „Tu šiąnakt nuostabi“', o šeimos ir drau
gai ploja. Susimąstau, kokia daina būtų skambėjusi per mūsų
vestuves, ir paklausiu tavęs, bet tu neatsakai. Esi mirusi.
Kasu. Niekada nebuvau ir niekada nebūsiu toks vienišas
kaip dabar, kasdamas. Niujorko valstijos šiaurėje šalta kaip
niekur kitur. Tik čia man galėtų tekti klausytis, kaip Erikas
Kleptonas išjungia šviesas ir garbina savo merginą tuo metu,
kai aš vienas pats prakaituoju, drebu ir ruošiuosi pakišti tave
po žeme. Gyvenimas tęsiasi, pažodžiui, tad bedu kastuvu į
geliančią žemę. Susilenkiu, kad atgaučiau kvapą. Pasižiūriu
* Originalus Erico Claptono dainos pavadinimas „Wonderful Tonight“.
437
CAROLINE KEPNES
į tave, suvyniotą į vilnonę antklodę iš Bed Bath & Beyond,

tylią atviroje bagažinėje. Dabar kvėpuoju normaliai, lėbau
tojai šoka ir ar mūsų vestuvės būtų buvusios panašios į šias?
Tikriausiai būtume susituokę Nantakete, nes šeimą turi tu.
Būčiau pakvietęs Itaną su Blaite ir poną Mūnį. Ponas Mūnis
nebūtų atvažiavęs. Tačiau būtų perrašęs mums knygyną. Ži
nau tai. Noriu, kad vestuvės baigtųsi, ir norėčiau klykti, kiek
išneša gerklė, bet nenoriu tavęs išgąsdinti. Tačiau negaliu ta
vęs išgąsdinti. Tu mirusi.
Kasu, o šventė tęsiasi. Skamba tostai ir šūksniai, Stivis
Vonderis dainuoja apie savo nuostabią dukrą - argiji ne nuos
tabi, gimusi iš meilės?' - ir mes niekada neturėsime dukters,
netenku savitvardos ir nusviedžiu kastuvą, {šliaužiu į žemę
ir leidžiu muzikai mane daužyti. Daugiau neįstengiu kovo
ti ir džiaugsmas miškų gale atrodo monotoniškas - nieka
da nemaniau, kad kvaila daina apie vienos nakties nuotykį
yra tokia jau ypatinga. Beveik jaučiu jų degtinės skonį ir esu
nekviestas svečias, nematomas, vienišas. Mane nuramina ir
kasti padeda mintis, kad Četas su Rouze tikriausiai turės
tinklalapį, įrašą apie santuoką. Žinojimas, kad galėsiu juos
rasti, teikia paguodos. Četui su Rouze dainuoja Nilas Jan
gas - „Derliaus mėnulį“", - bet jis niekada nedainuos mums
su tavimi ir tu jo negirdi. Tu esi mirusi.
Iškeliu tavo kūną iš bagažinės ir išvynioju iš kilimo glėbio.
Tu tebesi graži, padedu galvą tau ant krūtinės ir papasakoju
apie Četą su Rouze. Tikriausiai mirsiu vienas, po nereikš
mingu mėnuliu ir tu manęs negedėsi. Tu skrieji į dausas, o
* Turima galvoje Stevie’io Wonderio daina „Isn’t She Lovely“.
** Originalus Neilo Youngo dainos pavadinimas „Harvest Moon“.
438
TU
aš privalau sutelkti jėgas atiduoti tavo brangų lavoną žemei.

Četą su Rouze supa draugai ir artimieji, bet aš vienas pake
liu tavo kūnelį ir paguldau žaliose ganyklose. Būtų malonu
sulaukti akimirkos tylos; Četui su Rouze nemandagu taip
triukšmauti. Tačiau negaliu jų kaltinti; jie manęs nemato,
negirdi. Gyvena nuosavame pasaulyje, kuriame vyksta geri
dalykai, už ketvirčio mylios ir milijono šviesmečių. Atsiklau
piu ant žemės ir padeklamuoju 23 psalmę. Įsiminiau ją šiai
progai. Tu esi mirusi.
Dabar jau neįmanoma sužinoti, kas nutiks mums po ves
tuvių, kurių nebus, naujame gyvenime. Nueinu į miškus, pa
sižiūriu į pasaulį nežmogišku naktiniu regėjimu ir matau vis
ką, ko matyti žmogui neskirta. Nežinau, ar amžinai gyvensi
Viešpaties namuose, bet atsigulu ant nugaros ir klausausi, kaip
Četo ir Rouzės vakarėlis nutyla kaip naktis, kaip mirtis. Jie
pavargs, vakarėlis pasibaigs ir, jei kas nors kada nors būtų per
amžius gyvenęs šviesoje, manau, kad tai būtum buvusi tu.
Uždengiu tave žeme ir akmenimis, šakomis ir lapais, esi
daug daugiau nei tiesiog kūnas. Grįžti prie automobilio ne
toli. Naktis tamsi, o kelionė tolyn nuo Četo su Rouze ir tavo
kūno ilga. Nežinau, ar kada nors pasieksiu namus, ir net grį
žęs į savo butą nesu tikras, ar kada nors turėsiu tikrus namus.
Tavęs neturėsiu niekada.
Tu palaidota šalia Forest Leiko, šalia Četo su Rouze, kaž
kur, kur niekada nenukeliausiu, su viską pranokstančiu džiu
gesiu.
Kitą dieną knygyno neatidarau. Neįstengiu. Tu esi mirusi.
53
laiškai, kuriuos gaunu , paprastai būna nuobodūs ir fi

nansiniai - sąskaitos, kuponai - šlamštas. Tačiau šiandien,
prabėgus beveik trims mėnesiams po tavo mirties, Jungtinių
Amerikos Valstijų pašto tarnyba pristatė mano pirmą kvie
timą į vestuves. Vokas toks didelis, kad paštininkas turėjo
užlipti į viršų ir padėti jį prie mano durų. Žinau, kad nesu
ekspertas, bet kvietimas labai gražus, Beke, atsinešiau jį į
knygyną. Jaučiuosi apžavėtas pergalingos romantikos, ku
rią skleidžia storo, reljefinio popieriaus kortelė su subtiliomis,
kursyvu atspaustomis auksinėmis raidėmis. Kas galėjo žinoti,
kad Itanas su Blaite turi karališko kraujo? Per tris mėnesius
nutiko daug visko. Šauktukas Itanas ir Blaitė susižadėjo ir
pakvietė mane į savo vestuves Ostine, Teksase. Per tris mė
nesius daug visko nenutinka. Vitrinoje vis dar kabo darbą
siūlantis skelbimas; Itanas įsidarbino didelėje kompanijoje,
vedybos kainuoja brangiai.
Tačiau šis pakvietimas padėjo man į viską pažvelgti iš ki
tos pusės. Jaučiuosi kupinas vilties, taip nesijaučiau nuo tada,
kai išėjau iš Nikio priimamojo, nuo tada, kai įėjau į tave. Dėl
šio pakvietimo vėl turiu ateitį. Šis pakvietimas priverčia mane
440
TU
pasižymėti datą kalendoriuje. Ir versti kalendoriaus puslapius

telefone yra malonu. Prieš atkeliaujant šiam pakvietimui -
adresuotamp. Džo Goldbergui ir svečiui. - aš peržiūrinėdavau
tik jau prabėgusius mėnesius, išradinėdamas mūsų gyvenimo
sukaktuves, kurių neturėsime. Tu geriau už visus žinai, kaip
svarbu judėti į priekį; tau patinka nauji dalykai, tau patiko
nauji dalykai. Gyvenimas nėra Deno Brauno knyga; tu esi
mirusi ir negrįši. Tačiau gyvenimas geresnis už Deno Brauno
knygą, nes pagaliau turiu ko laukti - vestuvių. Tu nusprę
si, noriu kepsnio ar žuvies, ir jaučiuosi nuoširdžiai pasimetęs,
pasak ant atsakymo kortelės nurodytų taisyklių, apsispręsti
privalau per artimiausias keturiasdešimt vieną dieną.
Šiandien lėta diena tarp vasaros ir rudens; suskamba durų
varpelis. Niekuo neišsiskiriantis šortus mūvintis vyriškis pa
prašo „Daktaro Miego“. Parodau jam grožinės literatūros len
tą G-K ir prisimenu tą kartą, kai išvydau tave ties F— K, bei
koks kvailys buvau kelias kitas dienas. Pertvarkiau knygyną;
nebegalėjau žiūrėti į F-K. Nuoširdžiai tikėjau, kad perstačius
lentynas bus lengviau gyventi pasaulyje be tavęs, pasaulyje,
kurį sukūriau savo rankomis ir kuriame negalėjau pasaky
ti tau, kad žinau, jog savo Ritz chalatus pavogei iš Persikės.
Mane kartais vis dar užklumpa prisiminimai. Kartais vis
dar krūpčioju. Vėl valgau, bet tik todėl, kad nekenčiu alpti.
Iki šiol viskas reikalavo pastangų. Visada jausiuosi skolingas
Jungtinių Amerikos Valstijų paštui, Itanui, Blaitei. Ir dau
giau niekada nenuvertinsiu laukimo galios. Dabartyje nebū
na geresnio postūmio nei kvietimas į ateitį.
Vienišius nusiperka Kingą ir išeina su Kingu, o man rei
kės nusipirkti kostiumą. Turėti projektą nuostabu, atšvenčiu
44i
CAROLINE KEPNES
aplankydamas internetinį Četo ir Rouzės meilės lizdelį. Jau

čiuosi taip, lyg nuo tos siaubingos nakties miškuose būčiau
labai gerai juos pažinęs. Noriu papasakoti jiems apie pakvie
timą. Negaliu liautis galvojęs apie Četą su Rouze, bet kaip
galėčiau negalvoti? Jie susirinko miškuose susituokti, kad ga
lėčiau ir toliau tikėti meile. Myliu juos. Jų medaus mėnesio
nuotraukas peržiūrėjau šimtus kartų. Jie mane palaikė. Kai
to reikėjo labiausiai. Žiūrėdavau jų nuotraukas ir apsimesda
vau, kad Šventojo Luko kyšulyje medaus mėnesį leidžiame
mes. Tačiau šiomis dienomis mano kartėlis atslūgęs. Žinau,
kad ne visi galime būti Četu su Rouze. Tai nenuginčijamas
faktas: kai kurie žmonės sulaukia meilės, susituokia ir pra
leidžia medaus mėnesį Šventojo Luko kyšulyje. Kiti ne. Kai
kurie skaito vieni ant sofos, o kiti - kartu, lovoje. Toks gy
venimas.
Tikriausiai mirsiu vienas. Karena Minti tikriausiai mirs
susituokusi; daugybė žmonių mėgsta „Kvinso karalių“. Su
savo likimu susitaikiau. Išvaduoti tave nuo gyvenimo kelia
mo skausmo buvo mano sprendimas. Paleidžiu tave. Atlei
džiu tau. Ne tavo kaltė, kad savo demonus taip nemikliai
tampeisi toje milžiniškoje Prados rankinėje ir slapstei po iš
Persikės pavogtais Ritz chalatais. Buvai ne piktavalė, o tok
siška, ir tave palikę vyrai klesti; Hešeris turi televizijos laidą,
kuri neužknisa. Internetinis vaikiškų prekių parduotuvės do
vanų sąrašas praneša, kad tavo tėtis greitai vėl taps tėčiu. Kai
kurie žmonės gauna viską, tikrai.
Manau, būtum laiminga žinodama, kad tavo balsas ne
pamirštas. Esu vienintelis Bekės knygos skaitytojas. Tavo ap
sakymus įrišau FedEx. Tačiau milijonai žmonių prarijo tavo
442
TU
gyvenimo istoriją. Visi žino apie tavo žudiką - iškrypusį

psichoterapeutą. New Yorker tavęs neišspausdino, bet į New
York Post patekai.
Tu mane pakeitei, Beke. Netapsiu vienišas kaip ponas
Mūnis. Turiu Itaną su Blaite. Turiu merginas, kurias jie ret
sykiais užkaria man ant kaklo. Merginos visada siaubingos,
blankios ir globėjiškos, arba lėkštos ir kvailos. Esu tarsi Hju
Grantas iš „Tegyvuoja meilė“, tik be meilės, kas nėra taip blo
gai, kai supranti, kad tikrame gyvenime Hju Grantas yra vie
nišas, lygiai kaip aš. Ir vėl ne visiems gyvūnams lemta susipo
ruoti. Taip, aš suprantu, mes sukurti draugijai; Dievas suteikė
mums žodžius. Mums reikia kalbėti. Mums reikia klausytis.
Kartais pasidulkinu su merginomis iš interneto, iš knygyno.
Tačiau daugiausia laikausi nuo visų atokiau. Daugiau neat-
siveriu žiedlapis po žiedlapio ir tu buvai teisi, Beke. Nebuvai
mergina, kokia tave laikiau, o Barbara Herši nebuvo Elioto
skirtoji „Hanoje ir seseryse“. Skimbteli durų varpelis, pakeliu
akis nuo nuotraukos, kurioje Četas su Rouze ant irklenčių,
ir išvystu merginą, kurią kaip ir pažįstu. Ji vilki berankovius
Pitsbergo universiteto marškinėlius ir mūvi džinsus. Nesma
giai muistosi. Pamojuoja. Norėčiau, kad dabar grotų muzika.
Praėjusį kartą mano muzika jai patiko.
- Pamačiau skelbimą vitrinoje. - Ji nuryja seiles. - Ar vis
dar ieškai? Kartais jie pamiršta skelbimus nuimti. Kartais tie
skelbimai šiaip šūdas. Atsiprašau. Keikiuosi.
Skelbimą buvau pamiršęs, bet Eimės Adam, vogtos kre
dito kortelės, apgavysčių koledžų bliuzonais ir didelių rudų
akių nepamiršau. Mes tebeieškome. Ji prieina. Žvilgteli į ves
tuvių pakvietimą ir linkteli.
443
- Man patinka Ostinas.

- Esi ten buvusi? - paklausiu ir tai elegantiškas manevras.
Esu džentelmenas, vyras, kuris prisimena, kad ji galėtų
būti dama, kurią prisimena. Ji trokšta palankumo. Vos ne-
tūpteli. Jaučiasi pamaloninta ir laiminga. Spokso j mane, jos
žvilgsnis teikia pasitenkinimo, ir ji paduoda man savo gyve
nimo aprašymą.
- Esu dirbusi mažajame knygyne Viljamsberge, bet saky
kim, kad viskas nesusiklostė dėl trumparegiškos pozicijos to,
ką jie vadino vagyste, atžvilgiu. - Ji krenkšteli. - Tarkim, kad
neturėčiau neštis knygų namo ir jų skaityti. Ir kaip apskritai
įmanoma perskaityti knygą nepalikus ant jos žymių? - Ji kalba
garsiai. - Atsiprašau, kad nesu viena iš tų ultramodernių Kin
dle žmonių, bet man patinka rašikliai, popierius, tikri puslapiai,
kuriuos galiu plėšyti ir liesti. - Ji papurto galvą. - O jeigu nu
sipirkęs knygą paraštėse randi pastabų, na, kam tai nepatiktų?
Tai papildoma nauda. - Ji nenori, kad atsakyčiau. Sumirksi. -
Atsiprašau. Nukrypau. Tačiau privalėjau tai pasakyti.
Jai reikia mano pritarimo. Aš nusišypsau:
- Atsiprašymas nebūtinas.
Dabar jos eilė ir ji paklūsta, žaismingai.
- Tikriausiai skambu kaip pamišėlė. Ar jūs samdote pa
mišėlius?
Atsakau, jog samdome tik pamišėlius, ji mano, kad esu
juokingas. Juokiasi melodingai ir jai patinka čia, su manimi.
Ji bus mano kasininkė ir mergina, o kitas vestuvių pakvieti
mas bus adresuotas Dzo Goldbergui ir Eimei Adam ir man
nereikės sukti galvos, iš kur ištraukti svečią. Tu dingusi, am
žiams, o ji čia, dabar.
444
Padėka
noriu padėkoti Džo Goldbergui už tai, kad pareikalavo

būti išklausytas. Gerai padirbėjai, Džo.
O dabar —tikriems žmonėms, padėjusiems šiai knygai atgy
ti. Ačiū visiems iš Emily BestlerBooks, Atria ir Simon & Schuster.
Dirbti su Emily Bestler buvo tarsi laimėti redaktorių loteriją.
Emily, esu be galo dėkinga už tavo entuziazmą, protą ir sub
tilius pojūčius. Be to, linkiu neturėti persekiotojo. Judithai
Curr, Benui Lee, Paului Olsewskiui, Davidui Brownui, Mello-
ny Torres, Hillary Tisman, LeeAnnai Woodcock, Jeanne ei Lee,
Kristenai Lemire ir Kateei Cetrulo - ačiū, kad padėjote pasi
justi kaip namie. Megana Reid, ačiū tau už nuostabiausius pa
saulyje Valentino dienos atvirukus. Joshai Bankai, Lanie Davis
ir Sara Shandler - jūsų smegenys ir širdys yra tobulos. Džo pri
taria. Joshai, tavo balsas galingesnis nei Karenos Minti. Lanie,
visada žinai geriausiai ir aš labai dėkinga už tavo pamokymus (ir
samtį!). Sara, esi be galo iškalbinga ir paišai gražiausias širdeles.
Ačiū jums visiems, kad taip rūpinotės šia knyga. Jennifere Ru
dolph Walsh, Claudia Ballard ir Laura Bonner iš WME- ačiū,
kad tikėjote šia knyga ir žinojote, ką suja daryti. Natalie Sousa-
kurdama originalų viršelį perskaitei mano mintis. Ačiū už tai.
445
Nesuskaičiuojami Barnstablio vidurinės mokyklos moki

niai pritartų, kad turėjome geriausius mokytojus pasaulyje.
Mickai Carlonai ir Edai O’Toole’ai - jūsų padrąsinimai tu
rėjo man didžiulę įtaką. Linda Friedman - ačiū, kad buvai
nuostabi patarėja. Mattai DiGangi - ačiū už ThievesJargon.
Laurena Acampora Doyle - tu esi nuostabi ir išmintinga, ačiū
už tai, kad supažindinai mane su Alloy deive Sara Shepard.
Ačiū tau, pusbroli Tommi Hurme’ai, už sūrymo kokteilius,
ir tau, pussesere Kristiina Hurme, už paramą. Rašant knygą
apie persekiotoją tai padeda.
„Tu“ pradėjau netrukus po to, kai mano tėtį pasiglemžė
vėžys. Mano draugai, esu daug jums skolinga: Amy Sanborn,
man labai pasisekė, kad pažįstu tave nuo pat gimdoje praleis
to laiko. Laurena Heller, tu esi dovana. Sarah Tatting-Kinzy,
esi nuostabi klausytoja, tikra draugė. Mattai Donnelly - esu
be galo dėkinga už įkvepiančius laikus Splendora. June Hur
me, Kathleena Kelly - ačiū už tai, kad norite sužinoti, kas
bus toliau. Lorena David Esguerra, Georgeai Esguerrai,
Dylano Roaldo Dalio svečių apartamentai buvo nuostabūs.
Lia ir Toddai Habermanai, ačiū jums už spurgas. Crispi-
nai Struthersai, dėkoju tau už paramą. Nicholasai Fonseca,
tu mane pakylėji. Sharona ir Paulai Swartzai - esu dėkin
ga už rašytojo prieglobstį (ir blynelius!) Cape Point viešbuty
je. Sophia Macheras, man labai daug reiškė, kad tau patiko
„Ovenas“. Michaelai Wymanai, tu esi pats geriausias; myliu
tave, mielasis, niekada nesikeisk. Ačiū ir daug meilės Ericui
Scottui Cooperiui, Frankui Medrano ir Beverly Leiberman,
Karenai ir Howie’iui Onikams, Erinai Penner, Jenai ir Jonui
Sackettams, Joshui Wymanui, tetai Carole ei ir dėdei Denui
446
TU
Macherasesams, Swartzeams, Wymanams, pusbroliai, pus

seserės ir visa šeimyna - aš jus myliu. Vardų galėčiau prirašyti
visą knygą, o tada dar vieną. Man pasisekė, kad pažįstu tiek
daug nuostabių žmonių.
Meilė ir apkabinimai mano drąsiajam broliui Alexui, Ksa-
nadu seseriai Bethei ir nuostabiems sūnėnams Jonathanui
ir Joshuai. O dabar - mano tėvams, Monicai ir Haroldui
Kepnesams, ačiū jums, kad sukūrėte namus, kuriuose kara
liavo Led Zeppelin ir juokas. Tėti, norėčiau, kad būtum čia ir
galėtum švęsti kartu su manimi. Jūs su mama tikėjote mani
mi nuo tada, kai pradėjau rašyti apie pavogtus kirvius Heilo
Kitty dienoraštyje ir kaupti „Svit Valio vidurinės“ knygas. Tai
man reiškė viską pasaulyje. Visada mane įkvepiate.
Ir galiausiai dėkoju tiems menininkams, kurių kūrybą pa
minėjau šioje knygoje. Jūs patys nuostabiausi.
Caroline Kepnes
TU
Trileris
Vertėja iš anglų kalbosJurga Brastavičiūtė

Redaktorius Vainius Bakas
Maketuotojas Linas Vaškevičius
Dailininkas AudriusArlauskas
Projekto vadovė Eglė Vėbraitė
Viršelyje panaudota Netflix nuotrauka
Tiražas 1500 egz.

Leidykla „Sofoklis“
Klaipėdos g. 7A-36, LT-01117, Vilnius
info@sofoklis.lt
Spausdino spaustuvė
ScandB k
Gamyklos g. 23, LT-96155 Gargždai

Tu PDF

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Tu PDF

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Versta iš:

Caroline Kepnes, You,

Visų kūrinyje cituojamų dainų autorinės teisės yra saugomos

Leidinio bibliografinė informacija Copyright © 2014 by Alloy

Dievui panorėjus, pasimatysime rytoj, vos dienaiprasidėjus.

tu įžengi į knygyną ranka prilaikydama duris, kad jos

atmesk biografijas, pagalbos sau knygas (ačiū Dievui) ir sulė­

fiją supakuoju Deną Brauną, pasakau, kad „Franė ir Zujis“

- Geros jums dienos, pone, - ištariu ir jis žino, kad kalbu

Ką tik pasakiau „pornografija“, kas per kvailys, bet tu vis

rei. Tavo speneliai išryškėja. Nepridengi jų. Pastebi saldainius,

- Tiek dar neįveikiau. - Pasižiūriu į tave ir tu iškeli rankas, pa­

Krepšį su knygomis paimi nenutraukdama akių kontak­

e . e . kami ngsą atradau t a i p , kaip ir jautriausi bei

Vudį Aleną, kad jis sugadino save be saiko masturbuodama-

ir menkai užmaskuotuose dienoraščio įrašuose (nebent nori

Klaidas vyriausias, jam tenka rūpintis šeimos taksi verslu

riems reikia būsto Niujorke aukštesnės pakopos studijų metu.

bet ne. Tavo pastate gyvenantis vyriškis užkopia mažais laip­

jei paprastam žmogui kas papasakotų apie dažnai nuogą mer­

mane galvoti, kad galbūt ieškai to seksovo vaikino iš knygų

Tvytini dažniau, nei rašai, galbūt todėl magistro laipsnio

Ir lipa tais laipteliais, tarsi būtųjų savininkas, tarsi jie būtų

nors pati nerūkai, jis krato pelenus į tavo Brauno puodelį -

prieš tave buvo kendisė . Ji taip pat buvo užsispyrusi,

vaikinas; išsiuntei jį į gatvę, kur jam ir vieta, lyg būtum juo

ieškotojai atkreipia į jas dėmesį, tad po kelių minučių jau sė­

ki vaikinai, tokie kaip aš, nuolat įsivelia į panašias kebeknes.

aš moka susitarti su vyrukais, dirbančiais dujų bendrovėje.

net laikinas, yra savižudiškas žingsnis. Tu užjaučianti; apie

Esi susitikinėjusi su dviem vaikinais. Čarlis atrodė taip,

niekada n e in u į g rinpo intą , kur žmonės užsigeria vis­

Prie staliuko šalia sėdi tavo draugai, triukšmingi ir neiš­

- Kam tai rūpi? —atšauna Čana ir man rūpi, knieti suži­

- Merginos, ką jūs, - sakai ir atrodai labiau apgirtusi, nei

- Jūs Bendžio nekenčiat, - ištari. - O jeigu jam kas nors

Sukryžiuoji rankas, su sūryminiais kokteiliais grįžta pada­

be penkiolikos m inučių trečią ryto Grinpointo aveniu

traukiniui geriau be jų su savo Miller High Life skardinėmis

Absurdiškiausia, kad, jeigu kas nors mus tris išvystų, dau­

ir paklaustum: „Gal mes kartais pažįstami?“ O aš sutikčiau,

- Nejudėk, pusė viso to šūdo apačioj gali tave nutrenkti.

Nori priešintis. Tave gelbėti sunku, bet aš kantrus, kai

iš p r a d ž i ų t a k s i v a i r u o t o j a s nenorėjo mūsų vežti.

Nusijuoki ir nežinai, kas toks yra Rodžeris Mileris, kaip ir

šalta, atsiduoda tortilijomis ir oraliniu seksu, vidurnakčio

- Tikra tiesa. Kuriame bare dirbi? Galbūt užsuksiu išgerti.

Jis pakelia ranką tikėdamasis susidaužti, aš atsakau, tu

MANO MI NT YS SKRIEJA PER GREITAI (tU, aš, tavo tamprės,

Čia yra mažytis tualetas su mažyčiu klozetu, nes ponas Mū-

- Svarbu ne laikas, —šnirpštelėjo vairuotojas ir pasižiūrėjo

Kitą dieną jis atnešė man rusiškų matrioškų rinkinį.

- Tu mane nuvylei, Džozefai, - pasakė Mūnis, būdamas

cionieriaus burzgimą, kasdienį gabalėlį picos (šaltos, nes ga­

neįgyvendinai: ir kartais manau, kad vagilė mirė viename iš

jog esupakankamai graži, kad sukrautų mano asmenukes į

jaučiuosi toks kupinas tavęs, tavo kalendoriaus, fiksuojan­

pikiuosi, daugum a Žm o n i ų jau suprato, kad Princas -

Šįkart mano humoro nenusipelnei. Atrašai ne iškart. Pra­

Beke, netikiu, kad į šį absurdą žiūri rimtai. Mažo Ben-

atvažiavo ir tikiuosi, kad Princas galiausiai atsidūrė ten, kur

Miela, Beke, bet Manhatano sala niekuo neprimena tavo

Esu žmogus, kuris tokioms kritinėms situacijoms ruošiasi,

atmesk biografijas, pagalbos sau knygas (ačiū Dievui) ir sulė

- Tiek dar neįveikiau. - Pasižiūriu į tave ir tu iškeli rankas, pa

Krepšį su knygomis paimi nenutraukdama akių kontak

bet ne. Tavo pastate gyvenantis vyriškis užkopia mažais laip

jei paprastam žmogui kas papasakotų apie dažnai nuogą mer

ieškotojai atkreipia į jas dėmesį, tad po kelių minučių jau sė

niekada n e in u į g rinpo intą , kur žmonės užsigeria vis

Prie staliuko šalia sėdi tavo draugai, triukšmingi ir neiš

- Kam tai rūpi? —atšauna Čana ir man rūpi, knieti suži

Sukryžiuoji rankas, su sūryminiais kokteiliais grįžta pada

Absurdiškiausia, kad, jeigu kas nors mus tris išvystų, dau

cionieriaus burzgimą, kasdienį gabalėlį picos (šaltos, nes ga

jaučiuosi toks kupinas tavęs, tavo kalendoriaus, fiksuojan

Šįkart mano humoro nenusipelnei. Atrašai ne iškart. Pra

apeinu k a m p ą ir p a m a t a u ,kaip Bendžis tąso parduotu

išmokau štai ką: visiems jums tikrai patinka kursiokų susiti

Diena man nepalanki. Pamiršau, kad išėjo nauja Stiveno Kin

Nori, kad pažiūrėčiau, leidžia žymekliui mirkčioti, ir ge

Zinai, kam tas pislius iš tikrųjų alergiškas? Tikram gy

Ir žinai, ką? Suvalgęs neapsivėmė. Tačiau yra nervinga, ap

(ačiū, Bendži!), tad sukandu dantis, bet Kurtisas bukas ir vei

namo grįžtu tik septintą iš dušo išlendu tik penkio

Nusijuoki ir - vėl! - man trinkteli, atsistoji ir ištempi ran

Pavalgėme Comer Bistro mėsainių ir bulvyčių, išgėrėme deg

Parduotuvėlėje už kampo yra druskos ir stiklainių, prisiper

Bendžis nieko neišmano apie rinkodarą. Coca cola išmėgi

O jei aš viską sumausiu? Su kiekvienu pro šalį prabėgan

Jei Persike nebūtų paskambinusi, būtum pasakiusi mes ne

žmonės žino tavo vardą, bet ne mano. Tavo pasaulis dides

Leidžiu jai tave pavogti ir čia stovėdamas tikriausiai iš tie

- Ne, puiku tai, kad tu nesimokei koledže, - karštai pa

suspaudžiu „Hanos“ kompaktą, kad jis suskyla. Padedu jį at

Persike kilsteli vieną antakį, tikriausiai šito išmoko tą va

Beke. Nebuvai girta. Manai, kad esu intensyvus ir tai kompli

sumurmėjai: Tu manpatinki., ir tie murmesiai ima viršų prieš vi

Beke? Tarsi kokiam nors vyrui tavo susidomėjimas galėtų at

- Šiandieni - Jis vėl nusikvatoja. - Šaltai, Džo. Ji net ne