CHARLAINE HARRIS

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

RŪTA STEPONAVIČIŪTĖ
Knygos savininkas: Vaida D

1 skyrius

Palėpė visada buvo laikoma užrakinta – iki pat dienos po močiutės mirties. Tą siaubingą dieną
susiradau palėpės raktą ir atrakinau ją, ieškodama vestuvinės močiutės suknelės, nes man buvo šovusi
beprotiška mintis, kad senoji turi būti palaidota apvilkta būtent ja. Vos žengusi žingsnį į palėpę,
apsisukau ant kulno ir išėjau, palikusi duris neužrakintas.
Po tos įsimintinos datos praėjus porai metų, vėl pastūmiau palėpės duris. Vyriai grėsmingai
sugirgždėjo, lyg būtų išmušęs Helovino vidurnaktis, o ne brėkšęs saulėtas vėlyvos gegužės
trečiadienio rytas. Peržengus slenkstį po kojomis gailiai sudejavo lentos. Mane apsupo tamsūs
pavidalai, šnerves užgulė vos juntamas sudusęs tvaikas – seniai pamirštų, nebenaudojamų daiktų
kvapas.
Kai prieš daugelį dešimtmečių pirminiam Stekhausų namui buvo pristatytas antras aukštas, jis buvo
padalytas į miegamuosius, tačiau išretėjus gausiausiai Stekhausų kartai, maždaug trečdalis antro
aukšto buvo paversta sandėliavimo erdve. Mums su Džeisonu po tėvų mirties atsikėlus gyventi pas
senelius, palėpės durys visada būdavo rakinamos. Močiutė nenorėjo lakstyti mums iš paskos ir
tvarkyti, jeigu kartais būtume nusprendę, kad palėpė – puiki vieta žaidimams.
Dabar namas priklausė man, o raktas kabėjo ant mano kaklą juosiančios virvelės. Gyvų Stekhausų
palikuonių buvo likę tik trys: Džeisonas, aš ir mūsų mirusios pusseserės Hedlės sūnus, mažas
berniukas vardu Hanteris.
Niūrioje, šešėlių kupinoje prieblandoje pamojavusi, pagavau nuo lubų nusvirusią grandinėlę ir
trūktelėjau. Virš galvos sužibo lemputė, nušviesdama dešimtmečius šeimos kauptus nebereikalingus
daiktus ir drabužius.
Paskui mane vidun žengė pusbrolis Klodas ir senelio brolis Dermotas. Šis iškvėpė taip garsiai, kad
garsas labiau priminė šnarpštimą. Klodas atrodė paniuręs. Buvau tikra, kad jis jau gailisi pažadėjęs
man padėti sutvarkyti palėpę, tačiau tikrai nesiruošiau leisti pusbroliui lengvai išsisukti nuo duoto
žodžio, tik ne tada, kai padėti buvo pasiruošęs dar vienas tvirtas vyras. Kol kas Dermotas ėjo ten, kur
ir Klodas, todėl šiam pasižadėjus gavau du už vieno kainą. Niekas nežinojo, kaip ilgai tęsis ši
situacija. Be to, tą rytą ūmai suvokiau, jog netrukus bus per karšta, kad būtų galima ilgai tverti po
namo stogu. Dėl kondicionavimo sistemos, kurią mano draugė Amelija buvo įtaisiusi viename iš
miegamųjų, gyvenamosiose antro aukšto patalpose dar buvo galima kęsti, tačiau niekas tikrai neketino
švaistyti pinigų įrengti tokiai sistemai visoje palėpėje.
– Tai nuo ko gi pradėsime? – pasiteiravo Dermotas. Jis šviesiaplaukis, o Klodas – tamsiaplaukis;
juodu atrodė kaip dvi nuostabiai gražios knygų atramos. Kartą paklausiau Klodo, kiek gi jam metų, ir
paaiškėjo, kad jis apie tai turi tik labai miglotą supratimą. Fėjos neseka laiko taip kaip mes, tačiau
viena aišku: Klodas mažiausiai šimtmečiu vyresnis už mane, tačiau palyginti su Dermotu jis tikras
kūdikis: senelio brolis mano, kad už mane jis vyresnis gerais septyniais šimtais metų. Ir nė vienas iš
jų neturi nei raukšlelės, nei vieno žilo plaukelio, nei centimetro suvytusios odos.
Kadangi jie turėjo daug daugiau fėjų kraujo – aš gi fėja tik aštuntadaliu – atrodėme beveik vienodo
amžiaus, maždaug trisdešimties. Tačiau po kelerių metų tai pasikeis. Tada jau atrodysiu vyresnė negu
mano tikrai labai seni giminaičiai. Dermotas nepaprastai panašus į mano brolį Džeisoną, tačiau vos
prieš dieną suvokiau, kad Džeisono akių kampučiuose neseniai atsirado daugybė smulkių juoko
raukšlelių, tarsi būtų paukščių pripėduota. Dermotas galbūt niekada neturės jokių senėjimo požymių.
Nustūmiau visus šiuos samprotavimus į šalį ir pasakiau:
– Geriausia būtų nunešti daiktus žemyn, į svetainę. Ten daug šviesiau, bus lengviau atskirti, ką verta
išsaugoti, o ko geriau atsikratyti. Kai jau viską išnešime iš palėpės, aš ją išvalysiu jums išvažiavus į
darbą.
Klodui priklausė striptizo klubas Monrou, į kurį jis važiuodavo kiekvieną dieną, o Dermotas, kaip
jau minėjau, keliavo ten, kur ir Klodas. Kaip visada...
– Turime tris valandas, – burbtelėjo Klodas.
– Tai kibkime į darbą, – tariau, o lūpų kampučiai tarsi savaime pakilo į viršų plačioje ir pernelyg
linksmoje šypsenoje. Tokia atsarginė mano išraiška.
Maždaug po valandos ėmiau rimtai abejoti savo sprendimu, tačiau buvo per vėlu viską mesti.
(Kraustymas buvo daug įdomesnis dėl to, kad galėjau stebėti iki juosmens apsinuoginusius Klodą ir
Dermotą.) Mano šeima gyveno šiuose namuose nuo pat Stekhausų atsikraustymo į Renardo apygardą,
o tai atsitiko gerokai seniau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų. Daiktų, švelniai tariant, buvo
prisikaupę.
Visai netrukus svetainė buvo sausakimša. Ten atsirado knygų pilnos dėžės, lagaminai, prigrūsti
drabužių, baldai, vazos. Stekhausų šeima niekada nebuvo turtinga ir buvo akivaizdu, kad jos nariai
visuomet laikėsi nuomonės, jog kaip nors kur nors galima panaudoti bet kokį daiktą, tad nesvarbu,
kokie sulamdyti, išklerę ar sulūžę jie buvo, mes vis tiek juos pasilikdavome – dėl visa pikta. Net ir
fėjos užsigeidė pailsėti, vargais negalais nuboginusios nepaprastai sunkų medinį darbo stalą laiptais
žemyn. Susėdome priekinėje verandoje. Vyrukai sutūpė ant turėklų, aš sudribau ant sūpynių.
– Galėtume paprasčiausiai suversti viską į krūvą vidury kiemo ir padegti, – pasiūlė Klodas, nė kiek
nejuokaudamas. Klodo humoro jausmas geriausiu atveju neįprastas, o dažniausiai – toks menkas, kad
sunku jį pastebėti.
– Ne! – mėginau neparodyti susierzinimo. – Žinau, kad šie daiktai nevertingi, tačiau jeigu kiti
Stekhausai manė, jog jie turi būti kaupiami, privalau jiems parodyti bent tiek pagarbos ir viską
peržiūrėti.
– Brangiausioji mano brolio anūke, – prabilo Dermotas, – bijau, kad Klodo žodžiuose yra tiesos.
Pasakyti, kad šis šlamštas „neturi jokios vertės“, būtų per švelnu.
Užtenka išgirsti Dermotą kalbantį, kad suprastum, jog jo panašumas į Džeisoną vien paviršinis.
Nudelbiau fėjas piktu žvilgsniu.
– Na, žinoma, jums daugelis šių daiktų gal ir atrodo visiškas šlamštas, tačiau žmonėms jie gali
pasirodyti bent šiek tiek vertingi, – pasakiau. – Aš, pavyzdžiui, galiu užsimanyti paskambinti
Šrivporto teatro trupei, gal jie panorės paimti keletą drabužių ar baldų.
Klodas gūžtelėjo.
– Tai padėtų dalies jų atsikratyti, – sutiko jis. – Tačiau didžioji dalis audinių netiktų net grindų
skudurams.
Kai svetainėje pasidarė per ankšta, keletą dėžių išnešėme į verandą, tad dabar Klodas pabaksnojo
vieną kojos pirštu. Ant dėžės užklijuota etiketė bylojo, kad viduje sudėtos užuolaidos, tačiau galėjau
tik spėti, kaip jos atrodė anksčiau.
– Tu teisus, – pripažinau. Pasistūmiau pėdomis nelabai energingai ir kokią minutę pasisupau.
Dermotas nužingsniavo į namo vidų ir grįžo su stikline persikų arbatos, kurioje buvo daug ledukų.
Tyliai perdavė stiklinę man. Padėkojau jam ir kurį laiką paniurusi spoksojau į visus tuos senus
daiktus, kuriuos kažkada kažkas vertino.
– Tebūnie, sukursime tą laužą, – ištariau, paklusdama sveikam protui. – Gal už namo, kur aš
paprastai deginu lapus?
Dermotas su Klodu pervėrė mane atšiauriais žvilgsniais.
– Gerai jau gerai, galime tai padaryti ir čia, ant žvyro, – suskubau pasitaisyti. Kai praėjusį kartą
buvo žvyruojamas mano įvažiavimo keliukas, naujo žvyro liko ir stovėjimo aikštelei priešais namą,
nužymėtai kraštovaizdžiui formuoti skirtais rąsteliais. – Juk negaliu pasakyti, kad čia lankosi labai
daug svečių.
Kol Dermotas su Klodu, baigę darbą, nuėjo nusiprausti ir persirengti, stovėjimo aikštelėje išaugo
visai nemaža krūva nenaudingų daiktų, tik ir laukianti degtuko. Beveik visos Stekhausų moterys turėjo
atsargoje papildomų antklodžių ir užklotų, kurie dabar buvo tokios pat apverktinos būklės, kaip
sudūlėjusios užuolaidos. Labiau nusiminiau pastebėjusi, jog daugelis knygų per galybę metų apipelijo
ar nukentėjo nuo pelių. Atsidususi užmečiau jas ant krūvos, nors vien nuo minties apie knygų deginimą
man darėsi negera. Vis dėlto sulaužyti baldai, supuvę lietsargiai, dėmėti padėkliukai, senovinis odinis
lagaminas su didelėmis skylėmis... niekam daugiau šių daiktų tikrai neprireiks.
Visas rastas nuotraukas – tiek įrėmintas, tiek suklijuotas albumuose ar palaidas – sudėjome į dėžę
svetainėje. Į kitą dėžę sukrovėme įvairius dokumentus. Radau keletą senų lėlių. Iš televizijos laidų
žinojau, kad yra žmonių, kurie kolekcionuoja lėles, todėl galbūt jos bus ko nors vertos. Radome keletą
senų šautuvų ir net kardą. Kur tie „Senienų medžiotojų“ vedėjai, kai jų reikia?
Vakare besidarbuodama „Pas Merlotę“ papasakojau savo bosui Semui apie nuveiktus dienos
darbus. Semas, nedidukas, bet neįtikėtinai stiprus vyrukas, tuo metu šluostė dulkes nuo butelių už
baro. Lankytojų buvo nedaug. Tiesą pasakius, pastarąsias keletą savaičių verslas sekėsi nekaip.
Nežinojau, ar nuosmukis prasidėjo dėl to, kad buvo uždaryta vištienos perdirbimo gamykla, ar dėl to,
kad kai kuriems žmonėms nepatiko faktas, jog Semas yra metamorfas. (Dviesmiai mėgino pamėgdžioti
sėkmingą vampyrų įsiliejimą į visuomenės gretas, tačiau jiems nepavyko taip gerai.) Be to, netoliese
– vos už šešiolikos kilometrų važiuojant valstijas jungiančiu greitkeliu – buvo atidarytas naujas baras
„Viko prasčiokų užeiga“. Girdėjau, kad „Prasčiokų užeiga“ rengia įvairius šlapių marškinėlių
konkursus, alaus stalo teniso turnyrus, reklaminę akciją „Atsivesk brolužį naktį“ ir panašų šlamštą.
Populiarų šlamštą. Šlamštą, kuris susišlavė lankytojus.
Nesvarbu, kokia buvo priežastis, mudu su Semu turėjome laiko pasišnekučiuoti apie palėpes ir
senienas.
– Šrivporte yra antikvariatas, pavadintas Prašmatnybės, – tarė Semas. – Abu savininkai taip pat yra
ir senienų vertintojai. Galėtum jiems paskambinti.
– Iš kur tu žinai? – gal ir nelabai taktiškai išsprūdo.
– Na, aš išmanau šiek tiek daugiau nei vien baro aptarnavimą, – atkirto Semas, skersakiuodamas į
mane.
Tada turėjau papildyti alaus ąsotį ant vieno iš savo staliukų. Grįžusi tariau:
– Visai nesistebiu, kad išmanai daugybę dalykų. Aš tik nežinojau, jog domiesi antikvariniais
daiktais.
– Nesidomiu. Bet Džianalina domisi. Prašmatnybės yra mėgstamiausia jos parduotuvė.
Sumirksėjau, mėgindama neatrodyti tokia sutrikusi, kokia jaučiausi. Džianalina Hoper, su kuria
Semas susitikinėjo jau keletą savaičių, buvo tokia nuožmi vilkolakė, kad net buvo paskirta Ilgosios
ilties gaujos smogike – nors jai dar tik dvidešimt vieni, o ūgio ji kaip septintokė. Buvo sunku
įsivaizduoti, kaip Džianalina restauruoja kokio nors senovinio paveikslo rėmą ar planuoja pritaikyti
plantacijų laikų indaują savo namuose Šrivporte. (Geriau pagalvojus, neturėjau supratimo, kur ji
gyvena. Ar Džianalina iš viso turi namus?)
– Tikrai niekaip nebūčiau atspėjusi, – pasakiau, prisiversdama nusišypsoti Semui. Mano asmenine
nuomone, Džianalina nepakankamai gera Semui.
Savaime aišku, šią nuomonę pasilaikau sau. Na, žinote, visi tie rąstai ir krislai akyse. Pati juk
susitikinėjau su vampyru, kurio nužudymų sąrašas tikrai daug ilgesnis už Džianalinos, nes Erikas
mažiausiai tūkstančio metų senumo. Vieną siaubingą akimirką, kurios kartais mus ištinka, suvokiau,
kad visi vyrai, su kuriais susitikinėjau – nors manasis sąrašas nėra labai ilgas, – buvo žudikai.
Aš taip pat.
Turėjau greitai nusikratyti niūrios nuotaikos, nes būčiau panirusi į melancholiją visam vakarui.
 – Ar turi tos parduotuvės telefono numerį ir vardą žmogaus, į kurį turėčiau kreiptis?
Vyliausi, kad prekiautojai antikvariniais baldais sutiks atvažiuoti į Bon Toną. Būtų reikėję
išsinuomoti sunkvežimį, kad nuboginčiau visą palėpės turinį į Šrivportą.
– Taip, kažkur biure, – pasakė Semas. – Neseniai kalbėjausi su Brenda, viena iš bendrasavininkių,
nes noriu nupirkti Džianalinai ką nors ypatinga jos gimtadienio proga. Jis visai netrukus. Brenda –
Brenda Hesterman – kaip tik skambino šį rytą, norėdama pranešti, kad turi keletą daiktų, kuriuos
norėtų man parodyti.
– Galbūt rytoj galėtume kartu nuvažiuoti jos aplankyti? – pasiūliau. – Dabar mano svetainė užversta
visokiais rakandais, kelis net teko išnešti į priekinę verandą, o geras oras netruks amžinai.
– Džeisonas nenorės ko nors pasiimti? – paklausė Semas neužtikrintai. – Na, žinai, šeimos rakandų
ar panašiai.
– Jis jau pasiėmė apvalų staliuką prieš kokį mėnesį, – pasakiau. – Bet tikriausiai turėčiau jo
pasiteirauti.
Trumpai apie tai susimąsčiau. Namas ir jo turinys priklausė man, nes jį man paliko močiutė. Hmm.
Ką gi, pirmiausia užbaikime vieną reikalą.
– Gal pirmiausia paklauskime panelės Hesterman, ar ji iš viso sutiks atvažiuoti. Jeigu ten yra
daiktų, kurie ko nors verti, galėsiu pagalvoti ir apie Džeisoną.
– Puiku, – tarė Semas. – Gerai sumanei. Tai rytoj tavęs užsuksiu dešimtą.
Man toks laikas pasirodė ankstokas, kad jau būčiau atsikėlusi ir apsirengusi, nes darbavausi
vėlyvojoje pamainoje, bet sutikau.
Semas atrodė patenkintas.
– Galėsi pasakyti, ką manai apie daikčiukus, kuriuos man suruošė Brenda. Bus smagu išgirsti moters
nuomonę.
Jis perbraukė ranka plaukus, kurie (kaip paprastai) buvo gerokai susivėlę. Prieš keletą savaičių jis
juos labai trumpai nusikirpo, todėl dabar jie buvo toje keistoje ataugimo stadijoje. Semo plaukų
spalva graži, savotiška rusvai šviesi, tačiau jie iš prigimties garbanoti, todėl dabar ataugdami tiesiog
negalėjo pasirinkti, į kurią pusę suktis. Užgniaužiau norą išsitraukti šepetį ir įvesti ant Semo galvos
šiokią tokią tvarką. Paprastas darbuotojas tikrai neturėtų daryti tokių dalykų savo bosui.
Prie baro prisiartino ir ant dviejų laisvų aukštų taburečių įsitaisė Kenedė Kais ir Denis Prido, kurie
„Pas Merlotę“ darbavosi atitinkamai kaip pamaininė barmenė ir apsaugininkas. Kenedė – tikra
gražuolė. Prieš kelerius metus ji tapo pirmąja vicemis „Mis Luiziana“ konkurse ir vis dar atrodė kaip
grožio konkurso karalienė. Jos tamsiai rudi, tankūs plaukai blizgėjo, jų galiukai tikriausiai nebūtų
drįsę suskilinėti. Makiažas buvo nepriekaištingas. Ji reguliariai darėsi manikiūrą ir pedikiūrą, o Wal-
Mart nebūtų nusipirkusi drabužio, net jeigu nuo to priklausytų jos gyvybė.
Prieš keletą metų Kenedės ateitis, kurioje buvo numatytos vestuvės užmiesčio klube gretimoje
apygardoje ir dosnus tėčio palikimas, drastiškai pasikeitė, kai jai teko atlikti paskirtą bausmę už
žmogžudystę.
Kaip ir beveik visi mano pažįstami žmonės, maniau, kad jos vaikinas nusipelnė savo likimo, ypač
pamačiusi Kenedės veido nuotraukas iš policijos nuovados – ištinusio, beveik juodo nuo mėlynių.
Vis dėlto paskambinusi greitosios pagalbos telefonu, mergina prisipažino į jį šovusi, o jo šeima buvo
gana įtakinga, todėl Kenedė niekaip nebūtų galėjusi išvengti teisminio proceso. Ji sulaukė lengvesnio
nuosprendžio ir buvo paleista anksčiau laiko už gerą elgesį, nes mokė kitas kalines taisyklingos
laikysenos ir išvaizdos priežiūros subtilybių. Kad ir kaip ten būtų, Kenedė pabuvojo kalėjime. Išėjusi
išsinuomojo nedidelį butą Bon Tone, kur gyveno jos teta Marsija Albanezė. Semas pasiūlė jai darbą
beveik vos išvydęs, o ji sutiko taip pat iš karto.
– Labutis, – Denis kreipėsi į Semą. – Gal sutaisysi mums du mochito kokteilius?
Semas ištraukė mėtas iš šaldytuvo ir ėmėsi darbo. Aš perdaviau jam supjaustytas žaliąsias citrinas,
kai gėrimai buvo beveik paruošti.
– Ką judu veiksite šiandien vakare? – paklausiau. – Beje, Kenede, atrodai labai dailiai.
– Pagaliau numečiau penkis kilogramus! – džiūgavo ji, o kai Semas pastatė priešais ją stiklą su
gėrimu, pakėlė jį ir susidaužė su Deniu. – Už mano ankstesnę figūrą! Kad aš kuo greičiau ją atgaučiau!
Denis palingavo galva ir tarė:
– Mažute! Tau nereikia nieko daryti, kad atrodytum puikiai.
Turėjau nusisukti nuo jų, kad nepradėčiau aikčioti nuo gražumo. Denis – kietas vyrukas, išaugęs
tokioje aplinkoje, kuri viskuo skyrėsi nuo Kenedės, išskyrus viena – jie abu sėdėjo kalėjime; bet,
vaikeli, jis tikrai buvo ją įsimylėjęs iki ausų. Net iš ten, kur stovėjau, galėjau justi nuo jų sklindantį
karštį. Tikrai nereikėjo būti telepatu, kad pamatytum Denio atsidavimą.
Dar nebuvome užtraukę pagrindinio lango užuolaidų, tad suvokusi, kad lauke jau visai tamsu,
nužingsniavau jo link. Nors ir žvelgiau iš apšviesto baro į tamsią stovėjimo aikštelę, lauke pastebėjau
šviesas, tolumoje kažkas judėjo... labai greitai. Baro link. Turėjau sekundės dalelę, kad spėčiau
pagalvoti: „Kaip keista“, o tada suvokiau, jog artėjantis objektas blykčioja liepsnelėmis.
– Ant žemės! – sušukau, bet žodžiams dar nespėjus visiškai palikti mano gerklės, lango stiklas
pažiro, o ant stalo, prie kurio, laimei, niekas nesėdėjo, nusileido butelis su ugnine galva,
sudaužydamas servetėlių laikiklį ir į visas puses ištaškydamas druskines bei pipirines. Iš susidūrimo
vietos pasklido degančios servetėlės ir ėmė leistis ant grindų, kėdžių ir žmonių. Stalas beveik
akimirksniu užsiliepsnojo.
Denis judėjo greičiau, nei kada mačiau judant žmogų. Jis nutempė Kenedę nuo taburetės, permetė
per barjerą, skiriantį barą nuo lankytojams skirtos zonos, ir įstūmė už baro. Trumpai stojo sąmyšis,
kol Semas, judėdamas dar sparčiau, nuplėšė nuo sienos gesintuvą ir, peršokęs per barjerą, puolė
purkšti į liepsnas.
Ant šlaunų pajutau karštį, o pažvelgusi žemyn išvydau, kad viena servetėlė padegė mane. Gėda
prisipažinti, bet pradėjau klykti. Semas iš karto atsisuko, papurškė putų ir vėl nusigręžė į liepsnas.
Lankytojai rėkė, stengdamiesi išvengti ugnies, bėgo į koridorių, kuris pro tualetus ir Semo biurą vedė
stovėjimo aikštelės pastato gale link. Viena nuolatinė mūsų lankytoja Džeinė Boudhaus spaudė ranką
prie žaizdos galvoje, iš kurios stipriai kraujavo. Ji sėdėjo prie lango, o ne savo įprastoje vietoje prie
baro, todėl įtariau, kad ją tikriausiai sužeidė pro šalį lėkusi šukė. Džeinė susvyravo ir būtų
pargriuvusi, jeigu nebūčiau sugriebusi jos rankos.
– Eikite į tą pusę, – sukriokiau tiesiai jai į ausį ir pastūmėjau tinkama kryptimi. Semas purškė į
didžiausią liepsną, nutaikęs gesintuvą į jos pagrindą, kaip ir dera, tačiau į visas puses pasklidusios
užsidegusios servetėlės sukėlė daugybę mažų gaisrų. Viena ranka nuo stalo sugriebiau ąsotį vandens,
kita – ąsotį šaltos arbatos ir ėmiau metodiškai naikinti liepsnas ant grindų. Ąsočiai buvo pilni, o aš,
turiu pripažinti, darbavausi gana efektyviai.
Degė viena užuolaida, todėl žengiau tris žingsnius artyn, atidžiai nusitaikiau ir šliūkštelėjau ant jos
arbatos likučius. Liepsna nenorėjo visiškai užgesti. Pagriebusi nuo kito staliuko stiklinę vandens,
priėjau prie ugnies arčiau nei norėjau. Visą laiką krūpčiodama išliejau skystį ant garuojančios
užuolaidos. Pajutau už savęs šilumos bangą ir užuodžiau pasibjaurėtiną smarvę. Tada mano nugarą
užliejo keistas jausmas, nes ją apgaubė galingas chemikalų pliūpsnis. Apsisukau, mėgindama suprasti,
kas atsitiko, ir išvydau nuo manęs nusisukantį Semą su gesintuvu.
Trumpai sustingau, per aptarnavimo angą žvelgdama į virtuvę. Mūsų virėjas Antuanas kaip tik
išjungė visus įrenginius. Apdairu. Tolumoje girdėjau kaukiančias ugniagesių mašinas, tačiau buvau
pernelyg užsiėmusi medžiodama geltonus žybsnius, kad būčiau galėjusi pajusti palengvėjimą. Mano
akys, plūstančios ašaromis nuo dūmų ir chemikalų, lakstė į visas puses tarsi biliardo kamuoliukai, vis
dar mėgindamos pastebėti liepsnas, ir kosėjau lyg išprotėjusi. Semas nubėgo į savo biurą antro
gesintuvo ir tuoj pat grįžo jau pasiruošęs veikti. Sustojome mindžiukuodami, pasiruošę bet kurią
akimirką pulti į priekį ir užgniaužti kitą gaisro židinį, tačiau daugiau nieko nepastebėjome.
Semas dar kartą purkštelėjo į butelį, kuris sukėlė gaisrą, o tada nuleido gesintuvą ant žemės.
Pasilenkęs į priekį atsirėmė rankomis į šlaunis ir sklandžiai įkvėpė. Pradėjo kosėti. Po akimirkos
palinko prie butelio.
– Neliesk jo, – skubiai perspėjau, ir vyro ranka sustingo pusiaukelėje.
– O, tikrai, – ištarė jis, priekaištaudamas sau, ir išsitiesė. – Ar matei, kas jį metė?
– Ne, – pasakiau. Bare buvome likę tik mudu. Girdėjau vis labiau artėjantį ugniagesių automobilį,
todėl žinojau, kad mums liko tik viena kita minutė, kad galėtume pasikalbėti vieni. – Galėjo būti tie
patys žmonės, kurie anksčiau protestavo stovėjimo aikštelėje. Nors sunku patikėti, kad tos bažnyčios
nariai būtų linkę gaminti padegamąsias bombas.
Ne visi apylinkėse apsidžiaugė po Didžiojo atskleidimo sužinoję, kad pasaulyje yra ir tokių padarų
kaip vilkolakiai, metamorfai, o Šventojo Žodžio Tabernakulio bažnyčia Klarise vis atsiunčia savo
narių protestuoti priešais „Pas Merlotę“.
– Suke, – prabilo Semas, – labai apgailestauju dėl tavo plaukų.
 – O kas su jais negerai? – tariau ir pakėliau ranką prie galvos. Pradėjau jausti sukrėtimo pasekmes.
Buvo sunkoka priversti ranką judėti norima kryptimi.
– Nusvilo tavo arklio uodegos galas, – pasakė Semas ir labai staigiai atsisėdo. Man tai irgi
pasirodė gera mintis.
– Vadinasi, štai kas taip smirda, – sumurmėjau ir susmukau ant grindų šalia jo. Sėdėjome atsirėmę
nugaromis į baro barjerą, nes taburetės buvo išvartytos į visas puses per sumaištį, kuri kilo visiems
besiveržiant galinių durų link. Mano plaukai buvo apdegę. Pajutau, kaip skruostais pradeda ristis
ašaros. Žinojau, kad kvaila dabar žliumbti, tačiau negalėjau susivaldyti.
Semas suspaudė man ranką. Taip sėdinčius mus ir užtiko ugniagesiai, atskubėję pro duris. Nors
„Pas Merlotę“ buvo įsikūręs už miestelio, sulaukėme oficialiųjų ugniagesių, o ne savanorių.
– Nemanau, kad jums prireiks žarnos, vyručiai! – šūktelėjo Semas. – Regis, ugnis jau nurimo.
Jis tikrai nenorėjo, kad baras patirtų dar daugiau žalos gesinant.
Trumenas La Salis, gaisrininkų vadas, paklausė:
– Ar kuriam nors iš jūsų reikia pirmosios pagalbos?
Jo akys nenustygo vietoje, o žodžius tarė beveik išsiblaškęs.
– Man viskas gerai, – pasakiau dirstelėjusi į Semą. – Bet, atrodo, Džeinei krintančios stiklo šukės
supjaustė galvą. Džeinė lauke. Semai?
– Mano dešinioji ranka lyg ir truputį apdegė, – ištarė jis, o lūpos susispaudė, tarsi tik dabar būtų
pajutęs skausmą. Jis paleido mano delną, kad galėtų kaire ranka pasitrinti dešiniąją, ir šį kartą tikrai
krūptelėjo.
– Tegul gydytojai ją apžiūri, – liepiau. – Nudegimai velniškai skausmingi.
– Aha, jau pradedu tai suvokti, – pasakė jis ir kietai užsimerkė.
Badas Derbornas užėjo vos Trumenui sušukus: „Tvarka!“ Šerifas tikriausiai buvo pakeltas iš lovos,
nes atrodė taip, tarsi drabužius būtų užsimetęs bet kaip, be to, neturėjo savo kepurės, kuri buvo labai
patikima jo garderobo dalis. Šerifui Derbornui dabar jau tikriausiai beveik šešiasdešimt, ir kiekviena
jo amžiaus minutė buvo matyti. Jis man visada priminė pekinų veislės šunį. Dabar priminė pražilusį
pekinų veislės šunį. Kelias minutes jis vaikštinėjo po barą, atidžiai spoksodamas po kojomis, kone
šniukštinėdamas gaisro paliktą netvarką. Galiausiai jis, regis, liko patenkintas apžiūra ir prisiartinęs
atsistojo priešais mane.
– Na, tai ko judu dabar prisidirbot? – tarė.
– Kažkas metė padegamąją bombą pro langą, – pasakiau. – Tikrai nieko nedariau.
Buvau pernelyg priblokšta, kad rimtai supykčiau.
– Semai, kažkas siekia tau pakenkti? – pasiteiravo šerifas ir nukrypavo šalin, nesulaukęs atsakymo.
Semas lėtai atsistojo ir pasisukęs ištiesė man kairę ranką. Sugriebiau ją, o jis trūktelėjo aukštyn.
Kadangi Semas buvo daug stipresnis nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, kaipmat atsidūriau ant kojų.
Keletą minučių laikas tarsi sustojo. Negalėjau sugalvoti nieko kito, tik kad galbūt patyriau nedidelį
sukrėtimą.
Baigęs lėtą ir metodišką baro apžiūrą, šerifas Derbornas sugrįžo prie Semo ir manęs.
Tada atėjo metas susidurti su dar vienu šerifu.
Erikas Nortmenas, mano vaikinas ir Penktojo regiono, kuriam taip pat priklausė Bon Tonas, šerifas,
įsiveržė pro duris taip greitai, kad suvokę, jog jis jau bare, Badas ir Trumenas net pašoko; jau
maniau, Badas išsitrauks ginklą. Erikas sugriebė mane už pečių ir pasilenkęs įsmeigė akis man į
veidą.
– Ar tu sužeista? – paklausė primygtinai.
Atrodė, tarsi jo rūpestis davė man teisę nusimesti savo narsą. Pajutau skruostu ritantis ašarą. Vieną
vienintelę.
– Mano prijuostė užsidegė, bet kojos lyg ir sveikos, – pasakiau, labai stengdamasi kalbėti ramiai. –
Tik netekau trupučio plaukų. Nemanau, kad man taip jau blogai. Badai, Trumenai, neprisimenu, ar
jums kada nors teko susitikti su mano vaikinu Eriku Nortmenu iš Šrivporto, – viename sakinyje
išdėsčiau keletą šiek tiek trikdančių faktų.
– Kaip sužinojote, kad čia atsitiko bėda, pone Nortmenai? – pasiteiravo Trumenas.
– Sukė paskambino man mobiliuoju, – atsakė Erikas. Tai buvo melas, tačiau nežinojau, kaip tiksliai
paaiškinti mus siejantį kraujo ryšį savo miestelio gaisrininkų vadui ir šerifui, o Erikas niekada savo
noru nebūtų suteikęs tokios informacijos žmonėms.
Vienas nuostabiausių ir kartu baisiausių dalykų, apibūdinančių Eriko meilę man, buvo tai, kad jam
nusispjauti į kitų nuomonę. Jis ignoravo barui padarytus nuostolius, Semo nudegimus, policininkus ir
ugniagesius (kurie jį, savo ruožtu, stebėjo akies krašteliu), vis dar tikrinančius pastatą.
Erikas apėjo mane, vertindamas plaukų situaciją. Po ilgos akimirkos tarė:
– Dabar aš apžiūrėsiu tavo kojas. O tada mes rasime gydytoją ir kosmetologą, – jo balsas buvo
visiškai šaltas ir ramus, tačiau žinojau, kad viduje tarsi lava ugnikalnyje kunkuliuoja pyktis. Įniršio
banga atsirito per mus siejantį ryšį, panašiai kaip mano baimė ir šokas perspėjo jį apie man gresiantį
pavojų.
– Brangusis, pirmiausia reikia pasirūpinti kitais dalykais, – pasakiau, prisiversdama nusišypsoti ir
kalbėti ramiai. Kažkuriuo smegenų kampučiu įsivaizdavau, kaip cypdamas stabdžiais priešais pastatą
sustoja rausvas greitosios pagalbos automobilis, o iš jo išvirsta greitosios pagalbos kosmetologai,
apsiginklavę žirklių, šukų ir plaukų lako pilnais lagaminėliais. – Šiokia tokia žala plaukams gali
palaukti iki rytojaus. Daug svarbiau išsiaiškinti, kas barą padegė ir kodėl.
Erikas įsmeigė rūstų žvilgsnį į Semą, tarsi šis būtų buvęs kaltas dėl užpuolimo.
– Taip, jo baras daug svarbesnis už tavo saugumą ir gerovę, – iškošė vaikinas. Semas atrodė
apstulbęs dėl tokio priekaišto, jo veide irgi pasirodė pykčio užuomazgų.
– Jeigu Semas nebūtų taip greitai pagriebęs gesintuvo, mes abu būtume daug blogesnės būklės, –
pasakiau, vis dar sugebėdama išlaikyti ramybę ir šypsotis. – Tiesą pasakius, tiek baras, tiek jame
buvę žmonės būtų atsidūrę labai prastoje padėtyje.
Apsimestinės mano ramybės atsargos baigė išsekti, o Erikas, savaime aišku, tai pajuto.
– Vežuosi tave namo, – pareiškė.
– Tik tada, kai su ja pasikalbėsiu aš.
Badas parodė nemažai narsos gindamas savo pozicijas. Erikas atrodė baisokas, kai būdavo geros
nuotaikos, ką jau kalbėti apie tokius atvejus (kaip šis), kai išlįsdavo jo iltys. Taip jau atsitinka,
vampyrus užvaldžius stiprioms emocijoms.
– Brangusis, – tariau, iš visų jėgų stengdamasi suvaldyti susierzinimą. Apkabinau Eriką per
juosmenį ir pabandžiau iš naujo. – Brangusis, čia atsakingi asmenys yra Badas ir Trumenas, o jie
privalo laikytis savų taisyklių. Man viskas gerai, – tai sakydama visa virpėjau ir jis, savaime aišku,
galėjo jausti.
– Tu buvai išsigandusi, – pasakė Erikas. Jaučiau jo įniršį dėl to, kad man kažkas atsitiko, o jis
negalėjo tam užkirsti kelio. Užgniaužiau atodūsį: vėl turėjau popinti Eriko emocijas, nors norėjau
atsiduoti nerviniam priepuoliui. Vampyrai tikrai savininkiški, kai paskelbia, kad kas nors jiems
priklauso, tačiau jie paprastai taip pat labai trokšta pernelyg neišsiskirti iš žmonių, nenori sukelti
jokių bereikalingų gandų. Erikas iš tiesų pernelyg jautriai sureagavo į susiklosčiusią situaciją.
Na, taip, buvo ko įsiusti, tačiau paprastai Erikas būdavo daug praktiškesnis. Juk žinojo, kad nesu
rimtai sužeista. Sutrikusi pakėliau į jį akis. Mano didysis vikingas jau kokią savaitę ar dvi buvo kaip
nesavas. Kažkas nedavė ramybės, ne vien nesena jo kūrėjo mirtis, tačiau niekaip negalėjau sukaupti
pakankamai drąsos, kad paklausčiau, kas vyksta. Buvau leidusi sau šiek tiek atsipalaiduoti. Tiesiog
norėjau pasimėgauti ramybe, kuri mus gaubė keletą savaičių.
Galbūt tai buvo klaida. Eriką akivaizdžiai slėgė didelis rūpestis, o šis pyktis buvo tik šalutinė jo
išraiška.
– Kaip jums pavyko taip greitai čia atsidurti? – Eriko pasiteiravo Badas.
– Atskridau, – paprastai pareiškė manasis vampyras, o Badas ir Trumenas susižvalgė išplėstomis
akimis. Erikas šį sugebėjimą turėjo jau (daugiau ar mažiau) tūkstantį metų, todėl nekreipė dėmesio į
jų nuostabą. Visą dėmesį buvo sutelkęs į mane, jo iltys vis dar buvo išlindusios.
Jie negalėjo žinoti, kad Erikas pajuto nuo manęs atūžiančią siaubo bangą tą pačią akimirką, kai aš
išvydau baro link sparčiai artėjantį siluetą. Man visai nereikėjo jam skambinti, kai incidentas nurimo.
– Kuo greičiau sutvarkysime reikalus, – ištariau, šypsodamasi Erikui baisiai plačia šypsena, kad net
buvo matyti visi dantys, – tuo greičiau galėsime išvykti, – mėginau ne visai subtiliai pasiųsti savo
vampyrui žinutę. Jis pagaliau nusiramino pakankamai, kad suprastų potekstę.
– Na, žinoma, brangioji, – pasakė jis. – Tu visiškai teisi.
Paėmė mano ranką ir suspaudė kiek per stipriai, o jo akys žvilgėjo taip ryškiai, kad atrodė tarsi du
maži žydri žibintai.
Badui ir Trumenui, regis, labai palengvėjo. Įtampa atslūgo per keletą padalų. Kur tik vampyrai, ten
drama.
Kol Semui buvo tvarstoma ranka, o Trumenas fotografavo butelio likučius, Badas paklausė manęs,
ką mačiau.
– Akies krašteliu pastebėjau, kaip kažkas per stovėjimo aikštelę bėga pastato link, o tada pro langą
įskriejo butelis, – papasakojau. – Nežinau, kas jį metė. Kai sudužo langas ir nuo užsidegusių
servetėlių pasklido ugnis, mačiau tik, kaip žmonės stengiasi ištrūkti, o Semas mėgina gaisrą užgesinti.
Badas paklausė manęs to paties dalyko keletą kartų keliais skirtingais būdais, tačiau negalėjau jam
daugiau padėti.
– Kaip manai, kodėl kažkas nusprendė taip pakenkti barui „Pas Merlotę“ ir Semui? – toliau
kamantinėjo Badas.
– Nesuprantu, – pasakiau. – Žinai, prieš kelias savaites stovėjimo aikštelėje sulaukėme tų
protestuotojų iš bažnyčios. Nuo tada jie čia buvo sugrįžę tik kartą. Negaliu įsivaizduoti, kad kuris
nors iš jų gamina... Ar ten buvo Molotovo kokteilis?
– Suke, iš kur tu žinai apie tokius dalykus?
– Na, pirmiausia, aš skaitau knygas. Antra, gal Teris apie karą kalba nedaug, tačiau retkarčiais jis
pašneka apie ginklus.
Teris Belflioras, detektyvo Endžio Belflioro pusbrolis, buvo Vietnamo veteranas, gausiai
apdovanotas medaliais ir giliomis (dvasinėmis) žaizdomis. Jis valydavo barą visiems išėjus,
retkarčiais pavaduodavo Semą. Kartais jis tiesiog sėdėdavo bare, stebėdamas kaip žmonės įeina ir
išeina. Terio socialinio gyvenimo tikrai nepavadinsi labai turiningu.
Vos tik Badas paskelbė, kad jam informacijos jau pakanka, mudu su Eriku patraukėme mano
automobilio link. Jis paėmė raktelius man iš virpančios rankos. Įsiropščiau į keleivio sėdynę. Erikas
buvo teisus. Man nederėjo vairuoti, kol neatsigausiu nuo šoko.
Kol Badas mane kamantinėjo, Erikas su kažkuo intensyviai kalbėjosi telefonu, todėl ne itin nustebau
priešais savo namą išvydusi automobilį. Prie vairo sėdėjo Pem, su ja buvo keleivis.
Erikas nuvairavo į galinį kiemą, kur aš visada statydavau savo automobilį. Vos jam sustojus aš
išsiropščiau lauk ir per namą nuskubėjau atrakinti priekinių durų. Erikas sekė iš paskos
neskubėdamas. Trumpoje kelionėje neištarėme vienas kitam nė žodžio. Jis buvo susirūpinęs ir vis dar
stengėsi suvaldyti pyktį. Aš gi važiavau tebeapimta šoko, kurį sukėlė įvykis bare. Išėjusi į priešakinę
verandą ir šūktelėjusi: „Užeikite vidun!“ pasijutau šiek tiek labiau savimi.
Iš automobilio išlipo Pem ir jos keleivis. Tai buvo jaunas, gal kokių dvidešimt vienų metų, žmogus,
toks liesas, kad atrodė išsekęs. Jo plaukai buvo nudažyti mėlynai ir apkirpti ekstremaliai
geometriškai, tarsi jis būtų užsidėjęs ant galvos dėžutę, pakreipęs ją ant šono, o tada kirpęs palei
kraštus. Kas netilpo į kraštines, buvo nuskusta.
Ką galiu pasakyti, tikrai traukė akį.
Išvydusi mano veido išraišką, Pem nusišypsojo. Pasistengiau skubiai pakeisti nuostabą kuo nors
svetingesniu. Pem buvo vampyrė nuo to laiko, kai Anglijos soste sėdėjo karalienė Viktorija; kurį
laiką klajojo po Šiaurės Ameriką, kol Erikas ją pasikvietė ir paskyrė dešiniąja savo ranka. Jis buvo
jos kūrėjas.
– Labas, – pasisveikinau su jaunuoliu, kai jis įžengė pro paradines duris. Buvo nepaprastai
sunerimęs. Dirstelėjo į mane, tada jo akys šoko šalin, nužvelgė Eriką, bemaž apšaudė žvilgsniais
kambarį, įsisavindamos aplinką. Švariai nuskustame veide trumpai šmėkštelėjo panieka, kai jis
nužvelgė daiktais užverstą svetainę, kuri net ir švari niekada nebuvo kuo nors ypatinga nei tik šiaip
jauki.
Pem pliaukštelėjo vaikinui per pakaušį.
– Kalbėk, kai į tave kreipiasi, Imanueli! – suniurzgė ji. Stovėjo už vaikinuko, todėl jis negalėjo
matyti, kaip vampyrė man pamerkė akį.
– Labas vakaras, ponia, – ištarė jis, žengdamas žingsnį į priekį. Jo nosis sutrūkčiojo.
Pem tarė:
– Suke, tu smirdi.
– Kilo gaisras, – paaiškinau.
– Galėsi man apie jį papasakoti po minutėlės, – pasakė, o jos blyškūs antakiai staigiai šovė aukštyn.
– Suke, šio jaunuolio vardas – Imanuelis Ernestas, – pristatė Pem. – Jis kerpa plaukus Šrivporto
„Mirtis nuo mados“ kirpykloje. Jis – mano mylimosios Miriam brolis.
Trimis sakiniais ji sugebėjo perduoti labai daug informacijos. Stengiausi visą ją įsisąmoninti.
Erikas spoksojo į Imanuelio šukuoseną nuostabos ir pasibjaurėjimo kupina išraiška.
– Tai jį tu atvežei, kad pataisytų Sukės plaukus? – kreipėsi į Pem. Jo lūpos susispaudė į labai kietą
liniją. Per mus siejantį ryšį jaučiau pulsuojantį skepticizmą.
– Miriam tvirtina, kad jis pats geriausias, – pasakė Pem ir gūžtelėjo. – Aš plaukų nesikerpu jau
pusantro šimto metų. Iš kur man žinoti?
– Tu tik pažiūrėk į jį!
Pradėjau mažumėlę nerimauti. Net ir atsižvelgiant į situaciją, Eriko nuotaika buvo bjauri.
– Man patinka jo tatuiruotės, – atsargiai ištariau. – Spalvos tikrai gražios.
Imanuelis ne tik turėjo ekstravagantišką šukuoseną, ant jo odos buvo nepaprastai įmantrių
tatuiruočių. Jokių MAMYTĖ ar ONYTĖ, ar nuogų damų: rankas nuo riešų iki pečių dengė sudėtingi ir
spalvingi raštai. Kirpėjas būtų atrodęs su drabužiais net nusimetęs juos visus. Po liesa ranka spaudė
plokščią odinį kirpėjo lagaminėlį.
– Tai tu nukirpsi pažeistus galiukus? – pasakiau guviai.
– Tavo plaukų, – ištarė jis atsargiai. (Nebuvau tikra, kad man reikia šio patikslinimo.) Kirpėjas
dirstelėjo į mane, tada vėl nuleido akis į grindis. – Ar turite aukštą taburetę?
– Taip, virtuvėje, – pasakiau.
Kai mėginome atstatyti sudegusią virtuvę, iš įpročio nupirkau aukštą taburetę, panašią į tą, ant
kurios prisėsdavo močiutė kalbėdama senuoju telefonu. Naujasis buvo belaidis, ir man nebereikėjo
likti virtuvėje juo kalbant, tačiau spintelė paprasčiausiai atrodė keistai be tos taburetės.
Trys svečiai nusekė iš paskos, o aš ištempiau taburetę į virtuvės vidurį. Pasidarė ankštoka, kai
abiejose stalo pusėse įsitaisė Pem ir Erikas. Erikas varstė Imanuelį grėsmingu žvilgsniu, o Pem
paprasčiausiai laukė, kada galės pasimėgauti eiline mūsų emocine suirute.
Užsiropščiau ant taburetės ir prisiverčiau sėdėti tiesia nugara. Perštėjo kojas, degino akis, o gerklė
buvo tarsi nubrozdinta, tačiau šypsojausi kirpėjui. Imanuelis buvo labai susinervinęs. Tikrai
nenorėtumėte, kad prie jūsų su aštriomis žirklėmis rankose artintųsi susinervinęs asmuo.
Imanuelis atrišo mano plaukus juosusią gumelę. Kol jis vertino padarytą žalą, stojo ilga pauzė.
Kirpėjo mintys nebuvo malonios. Mane užvaldė tuštybė.
– Ar labai blogai atrodo? – paklausiau, vos suvaldydama virpulį balse. Saugiai pasiekusi namus vis
aiškiau jutau šoko padarinius.
– Turėsiu nukirpti maždaug septynis centimetrus, – pasakė jis tyliai, tarsi pranešdamas, jog mano
giminaitis mirtinai serga.
Gėda prisipažinti, bet sureagavau maždaug taip, tarsi būčiau išgirdusi būtent tokias naujienas.
Jaučiau, kaip akyse susikaupė ašaros, o lūpos pradėjo virpėti. „Kaip kvaila!“ – pasakiau sau. Mano
žvilgsnis nuslydo į kairę, kai Imanuelis paguldė odinį savo lagaminėlį ant virtuvės stalo, atsegė jį ir
ištraukė šukas. Ten taip pat buvo keletas žirklių specialiose kilpelėse ir elektrinė kirpimo mašinėlė su
tvarkingai susuktu laidu. Mobili kirpykla aptarnaus bet kur ir bet kada.
Pem kažkam neįtikėtinu greičiu rašė žinutę. Ji šypsojosi, tarsi tekstas būtų buvęs velniškai
juokingas. Erikas spoksojo į mane, mintydamas kažką labai nemalonaus. Negalėjau jų perskaityti,
tačiau tikrai jaučiau, kad jis dėl kažko ypač nepatenkintas.
Atsidusau ir vėl nukreipiau akis tiesiai priešais save. Mylėjau Eriką, tačiau tą akimirką norėjau, kad
prislėgtą nuotaiką jis susikištų į vieną neminėtiną vietą. Pajutau Imanuelio prisilietimą prie plaukų,
jaunasis kirpėjas pradėjo mane šukuoti. Keistai jaučiausi, kai šukos pasiekė plaukų galus, tada kažkas
savotiškai trūktelėjo, o juokingas garsas leido man suprasti, kad dalis nudegusių plaukų nukrito ant
grindų.
– Jie nepataisomai pažeisti, – sumurmėjo Imanuelis. – Aš juos nukirpsiu. Tada tu juos išplausi, o aš
vėl patrumpinsiu.
– Privalai išeiti iš to darbo, – ūmai pareiškė Erikas, o Imanuelio šukos trumpai sustingo, kol jis
suvokė, kad Erikas kalba man.
Norėjau į savo zuikelį sviesti kokį nors sunkų daiktą. Dar norėjau trinktelėti per užsispyrusią dailią
jo galvelę.
– Pasikalbėsime vėliau, – pasakiau, nežiūrėdama į jį.
– Kas dar turi atsitikti? Tu pernelyg pažeidžiama!
– Pasikalbėsime vėliau.
 Akies krašteliu pastebėjau, kaip Pem nusisuko į šoną, kad Erikas negalėtų pastebėti pašaipios jos
šypsenėlės.
– Ar jai nereikia kuo nors apsigaubti? – Erikas suurzgė ant Imanuelio. – Kad pridengtų drabužius?
– Erikai, – pasakiau, – jau ir taip smirdžiu dūmais, o dar visa esu padengta tuo dalyku iš gesintuvo,
nemanau, kad taip jau svarbu apsaugoti drabužius nuo nudegusių plaukų.
Erikas neprunkštelėjo, bet tik per plauką. Atrodė, kad jis pagaliau susigriebė, jog elgiasi kaip
visiškas subingalvis, todėl užsičiaupė ir susitvardė.
Pajutau neišpasakytą palengvėjimą.
Imanuelis, kurio rankos buvo stebėtinai tvirtos, atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo dirbti uždarytas
virtuvėje su dviem vampyrais (vienas iš jų buvo nepaprastai dirglus) ir apdegusia padavėja, šukavo
man plaukus, kol jie pasidarė tokie glotnūs, kokie tik galėjo būti. Tada pakėlė žirkles. Kirpėjas
sutelkė visą dėmesį į užduotį. Supratau, kad Imanuelis tikras dėmesio sutelkimo čempionas, nes jo
protas man buvo visiškai atviras.
Viskas truko išties neilgai. Nudegę galiukai nusklendė ant grindų lyg liūdnos snaigės.
– Dabar turi keliauti į dušą ir grįžti su švariais, drėgnais plaukais, – tarė Imanuelis. – Kai grįši, juos
palyginsiu. Kur tavo šluota, šiukšlių semtuvėlis?
Pasakiau, kur viską rasti, o tada nužingsniavau į savo miegamąjį, perėjau jį nesustodama ir įžengiau
į vonios kambarį. Kurį laiką svarsčiau, ar Erikas prisijungs, nes iš patirties žinojau, kaip jam patinka
mano dušas. Vis dėlto jaučiausi taip, kad jam dabar būtų buvę geriau likti virtuvėje.
Nusitraukiau smirdančius drabužius ir paleidau tokį karštą vandenį, kokį tik galėjau ištverti. Apėmė
nepaprastas palengvėjimas įlipus į vonią, leidus karščiui ir drėgmei mane užlieti. Kai vanduo pasiekė
šlaunis, ėmė perštėti. Keletą akimirkų dėl nieko nesidžiaugiau ir dėl nieko nebuvau dėkinga. Tik
prisiminiau, kokia išsigandusi jaučiausi. Pagaliau susidorojus su šiais jausmais, dingtelėjo mintis.
Nebuvau visiškai tikra, tačiau įtariau, kad asmuo, kurį pastebėjau bėgantį baro link su buteliu
rankoje, ne žmogus.
Knygos savininkas: Vaida D

2 skyrius

Sugrūdau purvinus, dvokiančius savo drabužius į skalbiniams skirtą krepšį vonios kambaryje.
Žinojau, kad teks juos pamirkyti Clorox 2 prieš mėginant išplauti, tačiau negalėjau tiesiog imti ir
išmesti, kol nebus švarūs ir kol negalėsiu įvertinti jiems padarytos žalos. Nejaučiau didelio
optimizmo dėl juodų savo kelnių ateities. Smaukdama jas perštinčiomis šlaunimis žemyn pastebėjau,
kad kelnės keliose vietose pradegintos, o oda paraudusi. Tik tada prisiminiau, kaip bare akimirką
dirstelėjau žemyn ir išvydau užsiliepsnojusią prijuostę.
Dėmesingai apžiūrinėdama kojas aiškiai supratau, jog galėjo baigtis daug blogiau. Žiežirbos pagavo
mano prijuostę, ne kelnes, o Semas labai greitai į ją nukreipė gesintuvą. Net neįsivaizduojate, kaip
dabar džiaugiausi, kad jis kiekvienais metais tikrina gesintuvus ir važiuoja į gaisrinę jų papildyti, kad
visur įtaisė dūmų jutiklius. Prieš akis šmėstelėjo, kas galėjo atsitikti.
„Giliai įkvėpk, – pasakiau sau, rankšluosčiu sausindama kojas. – Kvėpuok giliai. Pagalvok, kaip
nuostabu jaustis švariai.“ Pasijaučiau daug geriau nusiplovusi degėsių kvapą, šampūnu įtrynusi
plaukus, o tada juos ištrinkusi, kartu su šampūnu plaudama ir smarvę.
Mintys nepaliaujamai sukosi apie tai, ką pamačiau dirstelėjusi pro „Pas Merlotę“ langą: neaukštą
figūrą, skuodžiančią pastato link ir spaudžiančią kažką rankoje. Nespėjau suprasti, ar bėgikas vyras,
ar moteris, tačiau neabejojau dėl vieno dalyko: jis – arba ji – buvo antgamas, be to, įtariau, jog tai
dviesmis padaras. Šis įtarimas tik dar labiau sustiprėjo, kai prie bėgiko greitumo bei vikrumo
pridėjau metimo jėgą ir tikslumą – atskriejęs butelis trenkėsi į langą stipriau, nei sviestas žmogaus, ir
pakankamai staigiai, kad sudaužytų stiklą.
Aišku, negalėjau būti šimtu procentų tikra, tačiau vampyrams nepatinka artimas kontaktas su ugnimi.
Dėl neaiškios priežasties jie yra nepaprastai degūs. Tik labai savimi pasitikintis ar visiškas
nutrūktgalvis ilčiuotasis ryžtųsi panaudoti Molotovo kokteilį kaip ginklą.
Vien dėl šios priežasties buvau pasiryžusi pastatyti savo pinigus už tai, kad padegėjas buvo
dviesmis – koks nors metamorfas ar žvėriolakis. Žinoma, taip pat egzistuoja kitokių rūšių antgamtinės
būtybės, pavyzdžiui, elfai, fėjos ar goblinai, ir jie visi greitesni už paprastus žmones. Deja, viskas
įvyko taip staiga, kad nespėjau įvertinti užpuoliko smegenų. Tai būtų padėję nuspręsti, nes vampyrų
smegenys man atrodo visiškai blankios tarsi skylė eteryje; fėjų minčių skaityti taip pat negaliu, tačiau
telepatinis mano sugebėjimas jas registruoja kitaip nei vampyrus. Kai kurių dviesmių mintis galiu
skaityti gana tiksliai, kitų – negaliu, tačiau visų jų smegenys man atrodo šiltos ir nerimastingos.
Paprastai nesu neryžtinga. Vis dėlto kol šluosčiausi rankšluosčiu ir šukavausi šlapius plaukus
(šukos baigė savo kelią neįprastai greitai), labai rimtai svarsčiau, ar tikrai būtina pasidalyti šiais
įtarimais su Eriku. Kai vampyras tave myli – net jei jis tiesiog jaučia tau savininkiškus jausmus, – jo
supratimas apie saugumą gali būti gana drastiškas. Erikas dievino kautynes; dažnai jam teko su savimi
pakovoti, kad išlaikytų pusiausvyrą tarp politinės veiksmų nuovokos ir instinkto pulti priešą
mosuojant kalaviju. Nors ir nemaniau, kad jis taip imtų ir tiesiog atakuotų dviesmių bendruomenę,
pagal jo dabartinę nuotaiką atrodė protingiau pasilaikyti mintis sau, kol turėsiu įrodymų vienai ar
kitai versijai.
Apsimoviau pižamines kelnes ir užsitempiau Bon Tono „Sakalių“ marškinėlius. Ilgesingai
pasižiūrėjau į lovą, bet, palikusi savo kambarį, vėl prisijungiau prie keistojo būrelio virtuvėje. Erikas
ir Pem gėrė sintetinį kraują iš butelių, kuriuos laikiau savo šaldytuve, o Imanuelis gurkšnojo
kokakolą. Pasibaisėjau savimi, nes prieš tai visiškai nepagalvojau pasiūlyti jiems ko nors
atsigaivinti, tačiau Pem pagavo mano akis ir pasiuntė reikšmingą žvilgsnį: ji viskuo pasirūpino. Su
dėkingumu jai linktelėjau ir tariau Imanueliui:
– Aš pasiruošusi.
Jo liesas kūnas nusirangė nuo kėdės lyg gyvatė. Kirpėjas mostelėjo į taburetę.
Šį kartą naujasis mano kirpėjas išlankstė ploną, tik pečius dengiančią plastikinę skraistę ir aprišo ja
man kaklą. Pats iššukavo plaukus, įdėmiai juos apžiūrėjo. Mėginau nusišypsoti Erikui, kad
parodyčiau, jog viskas ne taip jau ir blogai, tačiau šypsena buvo nenuoširdi. Pem susiraukusi
spoksojo į savo mobilųjį telefoną. Nauja žinutė sukėlė jos nepasitenkinimą.
Buvo akivaizdu, kad laukdamas manęs Imanuelis sušukavo Pem. Šviesiai auksiniai vampyrės
karčiai, tiesūs ir glotnūs, buvo nuo veido nustumti mėlynos juostelės. Jau tikrai neįmanoma labiau
priminti Alisos. Na, taip, Pem nevilkėjo ilgos žydros suknelės ir baltos prikyštės, tačiau dėvėjo
šviesiai melsvus drabužius: berankovę prigludusią suknelę gal iš kokio septinto dešimtmečio ir
batelius septynių centimetrų aukščio kulniukais. Buvo užsisegusi perlų vėrinį.
– Kas atsitiko, Pem? – paklausiau tik dėl to, kad tyla virtuvėje darėsi vis grėsmingesnė. – Kažkas
atsiuntė tau bjaurią žinutę?
– Nieko neatsitiko, – suniurzgė ji, o aš pasistengiau nekrūptelėti. – Visiškai nieko. Viktoras vis dar
mūsų vietininkas. Mūsų pozicija nė kiek negerėja. Į prašymus neatsakoma. Kurgi Felipė? Mums jo
reikia.
Erikas piktai į ją dėbtelėjo. Oho, neramumai rojuje. Dar niekada nebuvau mačiusi jų rimtai
susikibusių.
Pem buvo vienintelis Eriko vaikas, su kuriuo susipažinau. Pirmuosius vampyriškos egzistencijos
metus praleidusi su kūrėju, ji patraukė savais keliais. Sekėsi jai neblogai, tačiau kartą man užsiminė,
kad visai apsidžiaugė galimybe sugrįžti pas Eriką, kai jis pasikvietė ją padėti tvarkytis Penktajame
regione, kurio šerifu jį paskyrė buvusi karalienė.
Įtempta atmosfera pradėjo veikti Imanuelį ir jam darėsi vis sunkiau išlaikyti dėmesį, sutelktą į
darbą... t. y. mano plaukų kirpimą.
– Raminkitės, vaikučiai, – pasakiau kandžiu tonu.
– Ką visas šis šlamštas veikia tavo kieme? – pasiteiravo Pem, tikrasis jos britiškas akcentas
prasiskverbė į paviršių. – Ką jau kalbėti apie svetainę ir verandą. Ar ketini rengti naudotų daiktų
išpardavimą iš garažo?
Aiškiai mačiau, kad ji didžiuojasi, galėdama pavartoti teisingą terminą.
– Beveik baigiau, – sumurmėjo Imanuelis. Jo žirklės čeksėjo karštligišku ritmu, reaguodamos į
augančią įtampą.
– Pem, visa tai iškraustėme iš mano palėpės, – paaiškinau, džiaugdamasi galimybe pakalbėti apie šį
tą kasdienio ir (tikėjausi) raminančio. – Klodas su Dermotu padeda man ją išvalyti. Rytoj su Semu
ketinu nuvažiuoti pas prekiautoją antikvariniais baldais – na, bent jau ketinome tai padaryti. Dabar
jau nežinau, ar Semas galės man pagelbėti.
– Štai, matai! – Pem kreipėsi į Eriką. – Ji gyvena su kitais vyrais. Važiuoja apsipirkti su kitais. Tai
koks gi vyras tu esi?
Tada Erikas perskriejo stalą, ištiesęs rankas į Pem gerklę.
Jau kitą akimirką juodu ritinėjosi ant grindų, rimtai mėgindami vienas kitą sužaloti. Nežinau, ar Pem
galėjo imtis rimtų veiksmų, kurie būtų pakenkę Erikui, nes buvo jo vaikas, tačiau ji energingai gynėsi
– tarp šių dalykų visai nežymus skirtumas.
Man nepavyko pakankamai greitai nusikeberioti nuo taburetės, kad išvengčiau atsitiktinės aukos
vaidmens. Atrodė, jog juodu neišvengiamai vošis į taburetę; savaime aišku, taip ir atsitiko po
sekundėlės. Aš nuskriejau ant grindų kaip ir jie, o pakeliui petimi atsitrenkiau į spintelę. Imanuelis
labai protingai atšoko atgal, sugebėdamas, visų mūsų laimei, nepaleisti žirklių iš rankos. Kuris nors
vampyras būtų galėjęs jas pačiupti vietoj ginklo arba žvilgantis metalas galėjo įsmigti į kurią nors
mano kūno dalį.
Imanuelis pirštais stebėtinai stipriai sugriebęs man ranką trūktelėjo viršun ir į šalį. Abu sprukome iš
virtuvės į svetainę. Sustojome, sunkiai kvėpuodami, užgriozto kambario viduryje, įsmeigę akis į
koridoriaus galą, baimindamiesi, kad kova gali atsekti iš paskos.
Girdėjau trenksmus, bildesį ir keistą garsą, kurį pagaliau atpažinau, – urzgimą.
– Atrodo, tarsi būtų susikibę du pitbuliai, – pasakė Imanuelis. Jis reagavo į viską stulbinamai
ramiai. O aš paprasčiausiai džiaugiausi turėdama žmogišką draugiją.
– Nesuprantu, kas jiems pasidarė, – ištariau. – Dar niekada nemačiau, kad juodu taip elgtųsi.
– Pem susierzinusi ir nusivylusi, – paaiškino jis su pribloškiamu familiarumu. – Ji nori sukurti savo
vaiką, tačiau dėl kažkokios vampyriškos priežasties negali to padaryti.
Nevaliojau suvaldyti nuostabos.
 – O iš kur tu visa tai žinai? Atleisk, gal ir skamba šiurkščiai, tačiau aš jau senokai bendrauju su Pem
ir Eriku, bet tavęs anksčiau nesu mačiusi.
– Pem susitikinėja su mano seserimi, – atrodė, kad Imanuelio neįžeidė mano tiesmukumas, ir ačiū
Dievui. – Su mano seserimi Miriam. Mūsų mama buvo religinga, – paaiškino jis vardą, – ir kiek
trenkta. Taip susiklostė, kad mano sesuo serga, jos sveikata vis prastėja, ir Pem labai nori
transformuoti ją, kol Mirai nepasidarė visai blogai. Ji amžiams liks viena oda ir kaulai, jeigu Pem
nepasiskubins.
Nežinojau, ką ir bepridurti.
– Kuo serga tavo sesuo? – pagaliau ištariau.
– Jai leukemija, – atsakė Imanuelis. Nors jam pavyko išlaikyti nerūpestingumo fasadą, po juo
galėjau perskaityti skausmą, baimę ir nerimą.
– Tai štai kaip Pem tave pažįsta.
– Aha. Tačiau ji sakė tiesą. Aš tikrai esu geriausias kirpėjas Šrivporte.
– Tikiu, – pasakiau. – Ir apgailestauju dėl sesers. Tikriausiai nesuklysiu tarusi, kad jie tau
nepaaiškino, kodėl Pem negali transformuoti Miriam?
– Nesuklysi, bet nemanau, kad kliūtis yra Erikas.
– Tikriausiai ne, – tariau, o iš virtuvės pasigirdo klyksmas ir tarškėjimas. – Hm, gal man reikėtų
nueiti ten ir įsikišti.
– Tavo vietoje palikčiau juos ramybėje.
– Tikiuosi, kad jie planuoja atlyginti nuostolius mano virtuvei, – sumurmėjau, iš visų jėgų
mėgindama kalbėti piktai, o ne baimingai.
– Juk žinai, jis galėtų įsakyti jai nejudėti ir ji privalėtų taip padaryti, – Imanuelio balsas nuskambėjo
beveik kasdieniškai.
Jis buvo visiškai teisus. Pem buvo Eriko vaikas, todėl privalėjo paklusti tiesioginiams jo
įsakymams, tačiau dėl neaiškių priežasčių Erikas vis dar nebuvo ištaręs to magiško žodžio. Mano
virtuvė ir toliau buvo niokojama. Kai suvokiau, kad jis gali bet kurią akimirką visa tai sustabdyti,
netekau kantrybės.
Nors Imanuelis ir pamėgino sugriebti mane už rankos (jam nepavyko), basomis nušlepenau į
koridoriaus vonios kambarį, pagriebiau ąsotį su rankena, kurį Klodas naudojo valydamas vonią,
pripyliau jį šalto vandens ir nužingsniavau į virtuvę. (Ėjau šiek tiek netvirtai po kritimo nuo taburetės,
bet kažkaip sugebėjau pasiekti tikslą.) Erikas buvo užvirtęs ant Pem ir tvatijo ją kumščiais. Jo paties
veidas buvo kruvinas. Pem laikė sugriebusi vampyro pečius, kad jis pernelyg nepriartėtų. Galbūt ji
baiminosi, kad jis įkąs.
Užėmiau padėtį, įvertinau trajektoriją. Kai buvau tikra, kad nusitaikiau tiksliai, šliūkštelėjau šaltą
vandenį ant susikibusių vampyrų.
Šį kartą mėginau užgesinti visiškai kitokią ugnį.
 Kai šaltas vanduo užliejo Pem veidą, ji suspiegė lyg užviręs arbatinis, o Erikas pasakė kažką, kas
nuskambėjo labai bjauriai net ir kalba, kurios visiškai nesupratau. Sekundės dalelytę jau maniau, kad
dabar jie puls mane. Stovėjau įsisprendusi basomis pėdomis į grindis, spausdama rankoje tuščią
ąsotį, ir atrėmiau piktus jų žvilgsnius savo tokiu pat pykčio kupinu. Tada apsisukau ant kulno ir išėjau.
Imanuelis nustebo, išvydęs mane grįžtančią visiškai sveiką. Palingavo galva. Buvo akivaizdu, kad
jis nežinojo, pradėti manimi žavėtis ar laikyti tikra idiote.
– Moterie, tu visiškai trenkta, – pasakė, – tačiau bent jau pasistengiau, kad tavo plaukai atrodytų
gražiai. Turėtum užsukti į mūsų kirpyklą, pašviesinčiau keletą sruogelių. Suteikčiau tau nuolaidą. Aš
imu daugiausia iš visų kirpėjų Šrivporte, – pridūrė jis tuo pačiu dalykišku tonu.
– O. Dėkui. Pagalvosiu.
Išvargusi po ilgos dienos ir pykčio protrūkio – pyktis ir baimė tikrai sekina – įsitaisiau ant tuščio
sofos kampučio ir mostelėjau Imanueliui sėstis į krėslą, vienintelę kitą sėdimą vietą kambaryje, kuri
nebuvo nuklota palėpės šturmo rezultatų nuosėdomis.
Sėdėjome tylėdami, klausydamiesi, ar virtuvėje neatsinaujins kova. Didžiam mano palengvėjimui,
triukšmo daugiau nebebuvo girdėti. Po kelių sekundžių Imanuelis tarė:
– Važiuočiau namo, jeigu Pem nebūtų manęs čia atvežusi.
Atrodė, jog jis nuoširdžiai apgailestauja.
– Nieko tokio, – ištariau, slopindama žiovulį. – Man tik gaila, kad negaliu patekti į virtuvę.
Pasiūlyčiau tau dar ko nors išgerti ar pataisyčiau valgyti, jeigu tik jie iš ten išsinešdintų.
Vaikinas papurtė galvą.
– Kokakolos užteko, dėkui. Valgau aš mažai. Kaip manai, ką jie ten dabar daro? Krušasi?
Vyliausi, kad neatrodžiau tokia šokiruota, kokia jaučiausi. Na, taip, Pem ir Erikas kadaise buvo
meilužiai – iš karto, kai jis ją transformavo. Tiesą pasakius, Pem man pati pasakojo, kaip jai patiko
tas jų santykių tarpsnis, nors per daugelį dešimtmečių suprato, kad jai labiau patinka moterys. Tai lyg
ir turėjo ją sulaikyti; be to, Erikas dabar savotišku nesusaistančiu vampyrišku būdu buvo vedęs mane
ir buvau tikra, kad net vampyrų ir žmonių santuoka užkerta kelią seksui su kitu partneriu žmonos
virtuvėje, kaip manot?
Kita vertus...
– Pem paprastai labiau patinka merginos, – pasakiau, bandydama kalbėti užtikrinčiau, nei iš tiesų
jaučiausi. Vos pagalvojusi apie Eriką su kuo nors kitu, užsimaniau išrauti visus gražius šviesius jo
plaukus. Su šaknimis. Kuokštais.
– Ji tokia kaip ir omniseksualė, – pasiūlė apibūdinimą Imanuelis. – Sesuo su Pem į lovą buvo
pasikvietusios ir vyruką.
– O, aišku.
Iškėliau ranką tarsi sakydama „stop“. Kai kurių dalykų net nenoriu įsivaizduoti.
– Tu, kaip su vampyru susitikinėjanti moteris, drovoka, – pastebėjo Imanuelis.
 – Taip. Tokia ir esu.
Niekada sau netaikiau šio būdvardžio, tačiau palyginti su Imanueliu – ar Pem – neabejotinai buvau
puritoniškų pažiūrų.
Nors mieliau būčiau apibūdinusi save kaip turinčią šiek tiek labiau išvystytą privatumo jausmą.
Pagaliau į svetainę įžengė Pem ir Erikas, o mudu su Imanueliu net palinkome į priekį, nežinodami,
ko dabar tikėtis. Nors abiejų vampyrų veidai buvo be jokios išraiškos, gynybinės povyzos leido man
suprasti, kad jie gėdijasi praradę savitvardą.
Su šiokiu tokiu pavydu pastebėjau, jog jie jau pradėjo gyti. Eriko plaukai buvo susivėlę, viena
marškinių rankovė – nuplėšta. Pem suknelė buvo sudraskyta, batelius ji nešėsi rankoje, nes buvo
nulaužtas vieno jų kulnas.
Erikas pravėrė burną, norėdamas kažką pasakyti, tačiau aš užbėgau jam už akių.
– Neįsivaizduoju, kas ten atsitiko, – tariau, – bet dabar esu pernelyg pavargusi, kad dėl to sukčiau
galvą. Judu abu atlyginsite už visus daiktus, kuriuos sulaužėte. Noriu, jog dabar pat paliktumėte mano
namus. Jeigu prireiks, atšauksiu jūsų kvietimą.
Erikas atrodė maištingai nusiteikęs. Buvau tikra, kad jis planavo naktį praleisti mano namuose,
tačiau šiąnakt to tikrai negalėjo būti.
Kiek anksčiau pastebėjau keliuku artėjančius automobilio žibintus, todėl buvau tikra, kad Klodas ir
Dermotas jau sugrįžo. Negalėjau leisti, kad tame pačiame name tuo pačiu metu atsidurtų ir vampyrai,
ir fėjos. Abi rasės stiprios ir nuožmios, tačiau vampyrai tiesiogine to žodžio prasme negali atsispirti
fėjoms. Na, maždaug kaip katės valerijonui. Tikrai nebuvau nusiteikusi dar vienoms grumtynėms.
– Dabar pat, pro paradines duris, – įsakiau, kai jie nepajudėjo iš karto. – Štiš! Imanueli, dėkui už
šukuoseną. Erikai, esu tau dėkinga, kad pagalvojai apie mano plaukų priežiūros poreikius, – (šiuos
žodžius ištariau su nemaža doze sarkazmo.) – Būtų buvę malonu, jeigu būtum šiek tiek ilgiau
pasvarstęs prieš suniokodamas mano virtuvę.
Be didelio triukšmo Pem mostelėjo Imanueliui ir juodu kartu išėjo pro duris. Kirpėjas atrodė
mažumėlę pralinksmėjęs. Eidama pro šalį Pem dėbtelėjo į mane reikšmingu žvilgsniu. Žinojau, kad
jis turėjo kažką reikšti, tačiau, nors užmušk, negalėjau suprasti, ką ji norėjo man pasakyti.
Prabilo Erikas:
– Aš tave laikyčiau apkabinęs, kol miegosi. Ar tu sužeista? Atleisk, kad anksčiau nepaklausiau.
Jis atrodė keistai sumišęs.
Kitu metu būčiau priėmusi retą jo atsiprašymą, tačiau ne šiąnakt.
– Erikai, gal geriau važiuok namo. Pasikalbėsime, kai jau galėsi susivaldyti.
Tai buvo didelis priekaištas bet kokiam vampyrui, ir Eriko nugara įsitempė. Akimirką galvojau, kad
man gresia dar vienas susidūrimas, tačiau Erikas galiausiai žengė pro paradines duris. Kai jau
stovėjo verandoje, tarė:
– Netrukus pasikalbėsime, manoji žmona.
 Gūžtelėjau. Kaip sau nori. Buvau pernelyg pavargusi ir pernelyg nusiminusi, kad išspausčiau nors
kiek meilesnę išraišką.
Erikas tikriausiai sėdo į automobilį su Pem ir kirpėju, kad parvažiuotų atgal į Šrivportą. Visai gali
būti, jog jis buvo per smarkiai apkultas, kad būtų įstengęs parskristi namo. Kokia katė, po galais,
perbėgo tarp Pem ir Eriko?
Mėginau įsiteigti, kad tai ne mano problema, tačiau neramino nuojauta, jog ši problema tikrai,
neabejotinai susijusi su manimi.
Visai netrukus pro galines duris įžengė Klodas ir Dermotas, perdėtai akivaizdžiai uostinėdami orą.
– Atsiduoda dūmais ir vampyrais, – pareiškė Klodas ir išraiškingai užvertė akis. – O tavo virtuvė
atrodo taip, tarsi meška joje būtų ieškojusi medaus.
– Negaliu suprasti, kaip gali pakęsti jų kvapą, – tarė Dermotas. – Jie tuo pat metu atsiduoda ir
karčiai, ir saldžiai. Nežinau, ar man šis aromatas patinka, ar jo nekenčiu, – dramatišku gestu jis iškėlė
ranką virš nosies. – Ar man atrodo, ar tikrai užuodžiu plaukų degėsius?
– Vaikinai, raminkitės, – pasakiau pavargusiu balsu. Glaustai papasakojau apie padegamąją bombą
„Pas Merlotę“ ir muštynes mano virtuvėje. – Todėl prašyčiau dabar mane apkabinti ir leisti keliauti į
lovą be jokių komentarų apie vampyrus, – baigiau.
– Ar norėtum, kad miegotume su tavimi, manojo brolio anūke? – pasiteiravo Dermotas, įmantria
senų fėjų, kurios nedaug laiko praleidžia tarp žmonių, maniera.
Būdamos kartu, fėjos viena kitą veikia gydomai ir raminamai. Net ir turint tiek mažai fėjų kraujo
kaip aš, Klodo ir Dermoto draugija teikė paguodą. Pirmą kartą sutikusi Klodą ir jo seserį Klodiną to
nesuvokiau, tačiau kuo ilgiau juos pažinojau ir kuo dažniau jie mane liesdavo, tuo geriau jausdavausi
būdama kartu. Kai mane apkabindavo prosenelis Najalas, jausdavau gryną meilę. Visai nesvarbu, ką
Najalas būtų padaręs ar kokie abejotini atrodė jo sprendimai, vos atsidūrusi šalia vėl pajusdavau
visa apimančią meilę. Akimirką gailėjausi, kad tikriausiai daugiau niekada nebepamatysiu Najalo,
tačiau visiškai nebeturėjau jėgų jausti nors ir menkiausias emocijas.
– Dėkoju, Dermotai. Tačiau manyčiau, šiąnakt man bus geriau virsti į lovą vienai pačiai. Judu gerai
išsimiegokite.
– Tu taip pat, Suke, – palinkėjo Klodas. Regis, Dermoto manieros pamažu persidavė niurzgiam
mano pusbroliui.
Ryte atsibudau nuo beldimo į duris. Visa susivėlusi ir apsiblaususi nusivilkau per svetainę ir
dirstelėjau pro paradinių durų akutę. Semas.
Atidariusi duris nusižiovavau tiesiai jam į veidą.
– Semai, kuo galiu tau padėti? Užeik, užeik.
Jis akimis greitai apibėgo užverstą svetainę ir pastebėjau, kaip kovoja su savimi, kad neišsišieptų.
– Tai mes vis dar važiuojame į Šrivportą, ar kaip? – paklausė.
– O, dievulėliau! – ūmai pasijutau daug žvalesnė. – Paskutinė mano mintis prieš užmiegant buvo,
kad negalėsi važiuoti dėl gaisro bare. Bet tu gali važiuoti? Vis dar nori?
– Aha. Gaisrininkų komandos viršininkas pasikalbėjo su mano draudimo kompanija, ir jie pradėjo
ruošti popierius. Belaukdami, kol tai bus sutvarkyta, mudu su Deniu išvilkome į lauką apdegusius
stalus ir kėdes, Teris valo grindis, o Antuanas tikrina, ar virtuvės įrenginiai nepažeisti ir ar gerai
veikia. Jau pasirūpinau, kad būtų pristatyta daugiau gesintuvų, – Semo šypsena sutrūkčiojo. – Jeigu
dar turėsiu lankytojų, kuriuos reikės aptarnauti. Žmonės tikrai nenorės važiuoti į „Pas Merlotę“, jeigu
manys, kad pietų metu gali pavirsti pelenais.
Negalėjau kaltinti žmonių dėl tokio nerimo. Mums tikrai buvo ne į naudą praėjusios nakties įvykiai,
tikrai ne. Jie tik galėjo paspartinti Semo verslo merdėjimą.
– Greičiau jau jie pagautų kaltininką, – pasakiau, stengdamasi kalbėti pozityviai. – Tada žmonės
žinotų, kad grįžti į barą – saugu, o mes vėl būtume užsiėmę.
Tą akimirką laiptais nusileido Klodas, šį kartą apsiginklavęs pono Paniurėlio kauke.
– Labai jau čia triukšminga, – burbtelėjo eidamas pro šalį koridoriaus vonios kambario link. Net ir
gūbrinėdamas po namus suglamžytais džinsais, Klodas judėjo nepaprastai gracingai – buvo
neįmanoma nepastebėti jo grožio. Semas pats to nesuvokdamas atsiduso ir vos pastebimai palingavo
galva, akimis sekdamas Klodą, kuris slydo koridoriumi, tarsi vietoj klubų sąnarių būtų turėjęs gerai
suteptus rutulinius guolius.
– Ei, – tarstelėjau, išgirdusi, kaip užsidarė vonios kambario durys. – Semai! Jam toli gražu iki
tavęs.
– Kai kurie vyrukai, – pradėjo Semas sumišęs, o tada nutilo. – Ech, pamiršk.
Savaime aišku, pamiršti negalėjau, tik ne tada, kai tiesiai iš Semo smegenų girdėjau, kad jis jaučia,
na, ne visai pavydą, bet savotišką nusiminimą, kurį sukėlė fizinis Klodo patrauklumas, nors žinojo,
jog mano pusbrolis yra tikra rakštis subinėje.
Vyrų mintis skaitau jau daugelį metų, todėl žinau, kad iš tikrųjų jie daug panašesni į moteris, nei
kada būtumėte pagalvoję, – nebent kalbėtume apie sunkvežimius. Jau norėjau sakyti Semui, kad jis
apsčiai patrauklus, kad daug daugiau moterų bare pametusios dėl jo galvą, nei jis nutuokia, tačiau
galiausiai taip ir nepravėriau burnos. Privalėjau suteikti Semui privatumą bent jau mintyse. Aišku, dėl
metamorfiškos jo prigimties dauguma Semo minčių ir lieka galvoje... daugiau ar mažiau. Galiu
pagauti vieną kitą vaizdinį, bendrą nuotaiką, tačiau konkrečią mintį – tik labai retai.
– Eime, išvirsiu kavos, – pasiūliau, bet vos įžengusi į virtuvę su ant kulnų lipančiu Semu, sustojau
lyg įbesta. Jau buvau pamiršusi apie praėjusią naktį čia vykusias muštynes.
– Kas čia atsitiko? – nustebo Semas. – Ar tai padarė Klodas? – jis dairėsi aplinkui mažumėlę
pasipiktinęs.
– Ne, Erikas ir Pem, – pataisiau. – O, zombiai.
Semas keistai į mane dėbtelėjo, bet aš tik nusijuokiau ir pradėjau rinkti daiktus. Sutrumpinau vieną
iš Pem keiksmažodžių, nes nebuvau taip stipriai pritrenkta, kad išdėčiau visą frazę.
 Negalėjau susilaikyti nepagalvojusi, kaip būtų buvę nuostabu, jeigu prieš nueidami gulti praėjusią
naktį Klodas ir Dermotas būtų kiek aptvarkę virtuvę. Na, tokia mažytė papildoma dovanėlė, bet vėlgi
ši virtuvė jiems nepriklausė.
Pastačiau parvirtusią kėdę, o Semas nutempė stalą atgal į vietą. Suradau šluotą ir dulkių semtuvėlį,
sušlaviau po kojomis gurgždančią druską, pipirus ir cukrų, o tada mintyse pasižymėjau, kad reikės
nuvažiuoti į Wal-Mart ir nusipirkti naują skrudintuvą, jeigu Erikas neatsiųs man pamainos šiandien.
Radau sulaužytą servetėlių laikiklį, o juk jis išliko per gaisrą, įvykusį čia prieš pusantrų metų. Dar
kartą atsidusau.
– Na, bent jau stalas sveikas, – pasakiau.
– Ir tik vienai kėdei sulaužyta koja, – pridūrė Semas. – Erikas ketina sutaisyti šiuos daiktus ar bent
jau pakeisti naujais?
– Tikiuosi, kad taip ir padarys, – sumurmėjau. Išaiškėjo, jog kavos virimo aparatas sveikas, kaip ir
puodeliai, kurie kabojo ant puodelių medžio šalia jo; o, ne, palaukite, vienas vis dėlto buvo
sudaužytas. Ką gi, penki sveiki. Daugiau nei pakankamai.
Užkaičiau kavos. Kol Semas nešė šiukšlių maišą laukan, nėriau į savo kambarį, kad apsirengčiau.
Po dušu buvau nusimaudžiusi išvakarėse, todėl tereikėjo susišukuoti plaukus ir išsivalyti dantis, o
tada užsitempiau džinsus ir marškinėlius su užrašu „Kovok kaip mergaitė“. Nesivarginau su makiažu.
Semas buvo matęs mane visokią.
– Kaip plaukai? – pasiteiravo jis, kai išlindau iš savo kambario.
Dermotas jau irgi sukinėjosi virtuvėje. Jis, regis, buvo trumpai išlėkęs į miestelį, nes juodu su Semu
kramsnojo šviežutėles spurgas. Iš bėgančio vandens garsų buvo aišku, kad Klodas vis dar turškiasi
duše.
Su ilgesiu pažiūrėjau į dėžutę iš kepyklėlės, tačiau pastaruoju metu aiškiai jaučiau, kad džinsai
pasidarė ankštoki. Berdama į dubenėlį Special K dribsnių, barstydama juos Equal saldikliu ir
užpildama dviejų procentų pienu jaučiausi tikra kankinė. Kai Semas dirstelėjo į mane, tarsi
norėdamas šį bei tą pasakyti, prisimerkiau ir pasiunčiau jam nuožmų žvilgsnį. Jis tik išsišiepė, toliau
pilna burna kramtydamas spurgas su želės įdaru.
– Dermotai, mes po kelių minučių važiuosime į Šrivportą. Jeigu nori pasinaudoti mano vonios
kambariu... – pasiūliau, nes Klodas visada siaubingai ilgai užgrobdavo koridoriaus vonią. Išskalavau
savo dubenėlį kriauklėje.
– Dėkoju, anūkėle, – pasakė Dermotas, bučiuodamas man ranką. – O tavo plaukai vis dar atrodo
stulbinamai puikiai, nors ir trumpesni. Manau, kad Erikas pasielgė teisingai, praėjusią naktį
atveždamas tau kirpėją.
Belipant į Semo sunkvežimiuką, mano bosas palingavo galvą.
– Suke, tas vyrukas elgiasi su tavimi kaip su tikra karaliene.
– Kurį vyruką turi omenyje? Eriką ar Dermotą?
 – Ne Eriką, – tarė Semas, iš visų jėgų stengdamasis atrodyti neutralus. – Dermotą.
– Aha, tik nepamirškim, kad jis yra mano giminaitis! Be to, jis pernelyg primena Džeisoną.
– Fėjoms tai ne kliūtis, – rimtai pasakė Semas.
– Tu tikriausiai juokauji, – ūmai visiškai surimtėjau. Semo išraiška rodė, kad jis nejuokauja. –
Semai, paklausyk, Dermotas nė karto net nepažvelgė į mane kaip į moterį, o Klodas – gėjus. Mes tik
šeima.
Na, taip, retkarčiais miegodavome vienoje lovoje, bet tarp mūsų nieko neįvyko, mes tik dalijomės
artumo teikiama paguoda; nors pirmą kartą aš, aišku, jaučiausi keistokai. Neabejotinai, tai tik
žmogiškas susivaržymas. Po Semo žodžių pradėjau karštligiškai abejoti savo sprendimais,
svarstydama, ar tikrai nieko nepražiopsojau. Juk Klodui patinka bėgioti po namus nuogam ir jis man
minėjo, kad užsiėmė seksu su moterimi. (Tiesą pasakius, manau, kad ten buvo įsipainiojęs dar vienas
vyras.)
– O aš kartoju, fėjų šeimose atsitinka keistų dalykų, – Semas dirstelėjo į mane.
– Nenoriu, kad nuskambėtų šiurkščiai, tačiau iš kur tu žinai?
Jeigu Semas daug laiko praleido su fėjomis, sugebėjo puikiai nuo manęs nuslėpti.
– Pasiskaitinėjau apie jas po susitikimo su tavo proseneliu.
– Pasiskaitinėjai? Kur?
Būtų buvę puiku sužinoti daugiau apie savąjį šlakelį fėjų paveldo. Nors Dermotas ir Klodas
nusprendė gyventi atskirai nuo savo fėjų giminės (tiesa, nežinau, ar šis sprendimas buvo visiškai
savanoriškas), jie nesišvaistė žiniomis apie fėjų įsitikinimus ir papročius. Be vieno kito niekinamo
komentaro apie trolius ir vandenius, apie savo rasę jie beveik nekalbėjo... bent jau mano akivaizdoje.
– E... Morfai turi tokią biblioteką. Ten laikomi užrašai apie mūsų istoriją ir pastabos apie kitus
antgamus. Tie įrašai padėjo mums išgyventi. Kiekviename žemyne visada buvo vieta, kur mes
galėjome skaityti apie kitas rases, jas studijuoti. Dabar visi įrašai suskaitmeninti. Esu prisaikdintas
niekam nerodyti bibliotekos. Jeigu galėčiau, tikrai leisčiau tau paskaityti.
– Vadinasi, man negalima ta biblioteka naudotis, tačiau tau nedraudžiama apie ją papasakoti? –
Nesistengiau būti sarkastiška – buvo nuoširdžiai smalsu.
– Neperžengiant tam tikrų ribų, – Semas išraudo.
Nenorėjau jo labai spausti. Mačiau, kad tas ribas jau pasiekė.
Likusią kelionės dalį buvome paskendę kiekvienas savose mintyse. Kol Erikas buvo dieną miręs,
jaučiausi viena savo kailyje, ir paprastai man šis jausmas patikdavo. Na, nebuvo taip, kad ryšys su
Eriku būtų vertęs mane jaustis taip, lyg būčiau apsėsta ar panašiai. Tiksliau būtų pasakyti, jog tamsos
valandomis jausdavau jo gyvenimą lygiagrečiai savojo: žinodavau, ar jis dirba, ar pykstasi, ar yra
patenkintas, ar užsiėmęs. Jausmas labiau priminė nuolat pulsuojančią plonytę sąmoningumo srovelę, o
ne atverstą knygą.
– Tai štai, apie tą vakarykštį padegėją, – ūmai pasakė Semas.
 – O, – tariau. – Manyčiau, kažkokios rūšies dviesmis, hm?
Jis linktelėjo net nepažvelgęs į mane.
– Tikrai ne nusikaltimas iš neapykantos, – tęsiau, stengdamasi kalbėti kasdieniškai.
– Bent jau ne žmogiškas nusikaltimas iš neapykantos, – tarė Semas. – Tačiau esu tikras, kad
įvykdyta dėl kažkokios neapykantos.
– Ekonominės?
– Negaliu sugalvoti jokios ekonominės priežasties, – pasakė jis. – Esu apsidraudęs, tačiau
vienintelis asmuo, kuris pasipelnytų sudegus barui, būčiau aš pats. Dabar mano verslas, savaime
aišku, kurį laiką labai susilpnės, ir nė neabejoju, kad kitos apylinkės įstaigos tuo pasinaudos, tačiau
nemanau, jog tai yra padegimo priežastis. Pakankama priežastis, – patikslino. – „Pas Merlotę“ visada
buvo šeimų baras, o ne laukinių pasilinksminimų vieta. Ne taip, kaip „Viko prasčiokų užeiga“, –
pridūrė su šiokiu tokiu kartėliu.
Tikra tiesa.
– Galbūt kas nors nemėgsta tavęs asmeniškai, Semai, – tariau, nors žodžiai nuskambėjo šiurkščiau,
nei tikėjausi. – Noriu pasakyti, – tuoj pat pridūriau, – galbūt kas nors trokšta tave įskaudinti,
pakenkdamas tavo verslui. Ne tau kaip metamorfui, bet tau kaip asmeniui.
– Nepamenu nieko tokio asmeniško, – pasakė jis nuoširdžiai sutrikęs.
– E... gal Džianalina turi kokį kerštingą buvusį vaikiną ar ką?
Semą ši mintis apstulbino.
– Tikrai negirdėjau, kad kam nors taip stipriai nepatiktų, jog su ja susitikinėju, – ištarė. – O
Džianalina tai jau sugeba pati pasakyti, ką galvoja. Tikrai niekas negalėtų teigti, kad verčiu ją
susitikinėti su manimi.
Labai sunkiai užgniaužiau prunkštelėjimą.
– Aš tik mėginu apgalvoti įvairias galimybes, – numykiau atsiprašinėdama.
– Viskas gerai, – pasakė jis. Gūžtelėjo. – Esmė ta, kad negaliu prisiminti, kada priverčiau ką nors
labai rimtai ant manęs supykti.
Aš ir pati negalėjau prisiminti tokio atvejo, o juk pažinojau Semą daugelį metų.
Gana greitai mes jau sukome prie antikvariato, kuris buvo įsikūręs buvusioje dažų parduotuvėje,
vienoje senesnėje, kiek apmirusioje Šrivporto gatvėje.
Milžiniškos vitrinos net blizgėjo nuo švarumo, o jose išdėstyti daiktai buvo nepaprastai gražūs.
Didžiausias buvo baldas, kurį mano močiutė vadino medžiotojų bufetu. Jis buvo sunkus, puošnus ir
aukštas – tikriausiai būtų siekęs man krūtinę. Kitoje vitrinoje buvo išstatyta kolekcija žardinjerių,
arba sodo vazų, – nežinau, lyg ir taip jos vadinasi. Pačiame viduryje viena buvo pastatyta lyg norint
pademonstruoti, kad yra geriausia iš geriausių; žardinjerė buvo jūros žalumo ir mėlynumo, visa
aplipinta cherubinais. Man ji atrodė siaubingai bjauri, tačiau negalėjau nepripažinti, kad tikrai turi
stilių.
 Minutėlę su Semu žvelgėme į išstatytus daiktus apimti mąslios tylos, o tada žengėme vidun. Varpelis
– tikras varpelis, o ne elektroninis skambutis – suskambėjo vos pastūmus duris. Dešinėje ant
taburetės už prekystalio sėdėjusi moteris pakėlė galvą. Pastūmė akinius nosimi aukštyn.
– Malonu ir vėl jus matyti, pone Merlote, – pasisveikino ji, šypsodamasi būtent tiek ryškiai, kiek
reikėjo, lyg bylodama: „Aš jus prisimenu, man malonu matyti jus sugrįžus, tačiau asmeniškai
nesidomiu jumis kaip vyru.“ Ji buvo puiki.
– Dėkoju, panele Hesterman, – pasakė Semas. – Čia mano draugė Sukė Stekhaus.
– Sveiki atvykę į Prašmatnybes, – tarė panelė Hesterman. – Prašau vadinti mane Brenda. Kuo
galėčiau jums šiandien padėti?
– Turime du tikslus, – pradėjo Semas. – Aš norėčiau apžiūrėti tuos daiktelius, dėl kurių man
anksčiau skambinote...
– O aš ką tik iškrausčiau savo palėpę, radau ten keletą baldų ir šiaip mažmožių, tad dabar svarstau,
gal jūs norėtumėte juos apžiūrėti, – įsiterpiau. – Privalau atsikratyti kai kurių nereikalingų daiktų,
kuriuos nunešiau žemyn. Nenoriu vėl visko tempti atgal, – nusišypsojau, demonstruodama gerą valią.
– Ar seniai tas namas priklauso jūsų šeimai? – pasiteiravo ji, bandydama išgauti užuominą, kokių
turtų galėjo būti prikaupta.
– Mano šeima gyvena tame pačiame name maždaug šimtą septyniasdešimt metų, – pasakiau, o ponia
iš karto nušvito. – Tai senas ūkis, ne koks nors dvaras. Tačiau vis tiek gali būti keletas daiktų, kurie
jus sudomintų.
– Mielai atvažiuočiau apžiūrėti, – pasakė ji, nors akivaizdžiai „mielai“ buvo kiek per stiprus žodis.
– Sutarsime laiką, kai tik padėsiu Semui išrinkti dovaną Džianalinai. Ji tokia moderni mergina, kas
galėtų pamanyti, kad ją taip domina antikvariniai daiktai? Tokia meilutė!
Vos susilaikiau neišsižiojusi iš nuostabos. Ar mudvi pažinojome tą pačią Džianaliną Hoper?
Kai Brenda nusisuko, kad paimtų raktelių ryšulį, Semas bakstelėjo man į šoną. Jis nutaisė
reikšmingą išraišką, o aš pasistengiau nuslėpti nuostabą ir nekaltai suplasnojau blakstienomis. Semas
nusigręžė, bet spėjau pastebėti jo tramdomą šypseną.
– Semai, čia suruošiau keletą dalykėlių, kurie galėtų patikti Džianalinai, – pasakė Brenda ir,
žvangindama raktais rankoje, nuvedė mus prie parodomosios dėžės. Ši buvo pilna mažų, dailių
niekučių. Daugumos jų paskirties nesupratau. Palinkusi virš stiklinio dangčio, atidžiau apžiūrėjau
dėžės turinį.
– Kas čia? – parodžiau į keletą grėsmingai atrodančių smeigių aštriais galais ir ornamentuotomis
galvutėmis. Tokiomis gal net būtų pavykę nužudyti vampyrą.
– Skrybėlių smeigtukai, segtukai šalikams ir kaklaskarėms.
Ten taip pat gulėjo auskarų, žiedų ir segių, dar įvairiausių dėžučių: emaliuotų, karoliukais puoštų,
tapytų. Visos mažosios talpos buvo rūpestingai išdėliotos. Gal tai uostomojo tabako dėžutės?
Perskaičiau kainą ant kortelės, diskretiškai išlindusios iš po ovalios vėžlio kiautu puoštos sidabrinės
dėžutės, ir turėjau kietai suspausti lūpas, kad neaiktelėčiau.
Kol aš vis dar svarsčiau, ką gi čia apžiūrinėju, Brenda ir Semas lygino art deco perlinių auskarų
privalumus su Viktorijos laikų spausto stiklo plaukų saugojimo dėžele emaliuotu žalvariniu dangteliu.
Kad ir kas, po galais, tai buvo.
– Ką tu manai, Suke? – paklausė Semas, žvalgydamasis nuo vieno daikto į kitą.
Apžiūrėjau art deco auskarus, perlinius lašus, svyrančius nuo rausvo aukso įtvaro. Plaukų
saugojimo dėželė taip pat buvo daili, nors negalėjau įsivaizduoti, kam ji tiksliai skirta ir ką
Džianalina su ja darytų. Ar kam nors dar reikia saugoti plaukus?
– Ji segės auskarus, norėdama pasirodyti draugams, – pradėjau. – Būtų kiek sunkiau girtis gavus
plaukų saugojimo dėželę.
Brenda pažvelgė į mane menkai nepasitenkinimą slepiančiu žvilgsniu, o iš jos minčių supratau, kad
tokia nuomonė priklijavo man miesčionės etiketę. Vajė, kaip baisu.
– Plaukų saugojimo dėželė senesnė, – tarė Semas dvejodamas.
– Tačiau ne tokia asmeniška dovana. Nebent būtum Viktorijos laikų žmogus.
Kol Semas lygino šiuodu daikčiukus su septyniasdešimties metų senumo Niu Bedfordo policininko
ženkliuko privalumais, slankiojau po parduotuvę, dairydamasi į baldus. Suvokiau, kad nelabai
žaviuosi antikvariniais baldais. Tikriausiai tai tik dar vienas nuobodaus mano charakterio trūkumas.
Bet gal taip jaučiausi dėl to, kad visą dieną mane supa senoviniai baldai? Mano namuose nebuvo
nieko naujo, tik virtuvė, o ir ji nauja todėl, jog senąją sunaikino gaisras. Vis dar būčiau naudojusis
senobiniu močiutės šaldytuvu, jeigu ugnies liepsnos nebūtų jo surijusios. (Vis dėlto šaldytuvas buvo
būtent tas antikvarinis baldas, kurio tikrai nepasigedau.)
Ištraukiau ilgą siaurą stalčių iš spintelės, ant kurios gulėjo etiketė: „Žemėlapių komoda“. Viduje
radau pamirštą popieriaus skiautę.
– Jūs tik pažiūrėkit, – už nugaros išgirdau Brendos Hesterman balsą. – O aš maniau, kad nuodugniai
jį išvaliau. Panele Stekhaus, tegu jums tai būna pamoka. Prieš mums atvažiuojant apžiūrėkite visus
daiktus, įsitikinkite, ar iš jų ištraukėte popierius ir kitus dalykus. Juk nenorite mums parduoti ko nors,
su kuo visai nenorite atsisveikinti.
Atsisukusi pamačiau, kad Semas laiko ryšulį. Kol buvau panirusi į tyrinėjimus, jis apsipirko (mano
palengvėjimui, įsigijo auskarus; plaukų saugojimo dėželė vėl atsidūrė savo vietoje po stikliniu
dangčiu).
– Jai labai patiks tie auskarai. Jie tikrai gražūs, – pasakiau nuoširdžiai, o po akimirkos Semo mintys
susivėlė, pasidarė beveik... violetinės. Keista, kad pagalvojau apie spalvas. Gal tai užsitęsęs
šamaniško narkotiko, kurį išgėriau vilkolakių dėlei, poveikis? Velniškai tikėjausi, kad taip nėra.
– Pasistengsiu viską peržiūrėti labai atidžiai, Brenda, – kreipiausi į antikvariato pardavėją.
Susitarėme susitikti po dviejų dienų. Ponia patikino, kad nuošalų mano būstą ras naudodamasi GPS
įrenginiu, o aš ją perspėjau apie ilgą keliuką miškais, nes praeityje keletas svečių juo pavažiavę
išsigando, kad bus pasiklydę.
– Nežinau, ar atvažiuosiu pati, ar mano partneris Donaldas, – baigė Brenda. – O gal net mes abu.
– Lauksiu jūsų su malonumu, – pasakiau. – Jeigu susidursite su problemomis ar prireiks pakeisti
datą, paprasčiausiai man paskambinkite.
– Tikrai manai, kad jie Džianalinai patiks? – paklausė Semas, kai jau sėdėjome jo pikape ir
segėmės diržus. Vėl grįžome prie Džianalinos temos.
– Žinoma, – ištariau nustebusi. – O kodėl neturėtų?
– Negaliu atsikratyti jausmo, kad Džianalinos atžvilgiu pasirinkau klaidingą taktiką, – tarė Semas. –
Gal nori stabtelėti „Ruby Tuesday“ ar „Youree“ restorane ir ko nors užkąsti?
– Aišku, – pasakiau. – Semai, kodėl taip manai?
– Aš jai patinku, – tarė jis. – Noriu pasakyti, tai nesunku pajusti. Tačiau ji visuomet galvoja apie
gaują.
– Manai, kad ji labiau sutelkusi dėmesį į Alsidą nei į tave? – štai ką pagavau iš Semo galvos, tačiau
galbūt išrėžiau pernelyg tiesmukai. Semas išraudo.
– Aha, gal ir taip, – prisipažino.
– Ji puiki smogikė ir tikrai džiūgavo gavusi šį darbą, – pasakiau. Tikėjausi, kad tai nuskambėjo gan
neutraliai.
– Taip, labai džiūgavo, – pritarė Semas.
– Akivaizdu, kad tau patinka stiprios moterys.
Jis nusišypsojo.
– Man tikrai patinka stiprios moterys ir aš nebijau netelpančių į rėmus asmenybių. Man vidutinybės
paprasčiausiai netinka.
Atsakiau jam šypsena.
– Tai jau taip. Nežinau, ką tau pasakyti dėl Džianalinos, Semai. Ji būtų tikra idiotė, jeigu nevertintų
tavęs. Vienišas, save išlaiko, dailus. Tu net nesirakinėji dantų prie stalo! Ko čia nemylėti? – tarusi
giliai įkvėpiau, nes ketinau pakeisti temą, bet nenorėjau įžeisti boso. – Ei, Semai, o kaipgi ta interneto
svetainė, kurioje tu lankaisi? Kaip manai, ar galėtum sužinoti, kodėl aš vis aiškiau jaučiuosi esanti
fėja, kai tiek laiko praleidžiu su magiškaisiais savo giminaičiais? Noriu pasakyti, juk negaliu iš tiesų
pamažu virsti fėja?
– Pažiūrėsiu, ką pavyks išsiaiškinti, – pasakė Semas po įtemptos akimirkos. – Tačiau gal geriau
tiesiai paklauskime tavo sugyventinių? Jie privalo iškloti informaciją, kuri tau padėtų. Arba galėčiau
tą informaciją iš jų išmušti.
Kalbėjo rimtai.
– Jie man papasakos, – mano balsas nuskambėjo tvirčiau, nei jaučiausi.
– Kur juodu dabar? – paklausė jis.
– Šiuo metu jau bus išvažiavę į klubą, – pasakiau dirstelėjusi į savo laikrodį. – Reikia padaryti
daug dalykų prieš jį atidarant.
– Vadinasi, ten mes dabar ir važiuosime, – pareiškė Semas. – Šiandien barą vietoj manęs atidaro
Kenedė, o tau juk iki vakaro į darbą nereikia, taip?
– Taip, – atsakiau, atidėdama savo popietės planus, kurie, tiesą sakant, nebuvo labai jau skubūs.
Jeigu dar užsuksime į „Ruby Tuesday“ papietauti, Monrou pasieksime tik apie pusę dviejų, todėl
paskui turėsiu skubėti sugrįžti namo persirengti prieš darbą.
Užsisakiusi patiekalą, atsiprašiau nuo staliuko. Kol buvau moterų tualete, suskambėjo mano
telefonas. Paprastai neatsiliepiu tualete. Juk nemalonu kalbėtis su kuo nors ir tada išgirsti kitame
laido gale nuleidžiamą vandenį, ar ne? Kadangi restoranas buvo triukšmingas, perskambinti išėjau į
lauką, prieš tai mostelėjusi Semui. Skambinančiojo numeris atrodė miglotai pažįstamas.
– Labas, Suke, – atsiliepė Remis Savojus. – Kaip sekasi?
– Gerai. Kaip mylimiausias mano berniukas?
Remis buvo vedęs mano pusseserę Hedlę, jie susilaukė sūnaus Hanterio ir jis rudenį turėjo pradėti
lankyti parengiamąją klasę. Po „Katrinos“ uragano Remis su Hanteriu persikėlė į mažą Red Dičo
miestelį ir ten Remis per geras pusbrolio pažintis gavo darbą miško medžiagų sandėlyje.
– Jam sekasi neblogai. Labai stengiasi laikytis tavo taisyklių. Klausyk, ar galėčiau paprašyti
paslaugos?
– Pirmiausia norėčiau išgirsti kokios, – tariau.
– Pradėjau susitikinėti su vietine moterimi vardu Erina. Norėjome šį savaitgalį kartu nuvažiuoti į
ešerių žvejybos turnyrą už Baton Ružo. Mes, e, tikėjomės, kad galbūt galėtume pas tave palikti
Hanterį. Jis pradeda nuobodžiauti, jeigu aš žvejoju ilgiau nei valandą.
Hmm. Remis veikė gan greitai. Dar visai neseniai jis draugavo su tokia Kristen, o ją jau pakeitė
kita. Aš lyg ir galėjau tai suprasti. Remis visai išvaizdus vyrukas, nagingas dailidė, turintis tik vieną
vaiką, be to, Hanterio mama buvo mirusi, todėl neturėjo kilti jokių problemų dėl globos. Ne tokia ir
prasta perspektyva Red Diče.
– Remi, aš dabar šen bei ten važiuoju, – pasakiau. – Ar galiu tau paskambinti vėliau? Privalau
pasitikrinti darbo tvarkaraštį.
– Puiku, labai tau dėkoju, Suke. Pasikalbėsime vėliau.
Sugrįžusi į vidų pamačiau, kad mūsų užsakytas maistas jau ant stalo.
– Skambino Hanterio tėtis, – paaiškinau savo bosui, kai padavėjas nuėjo. – Remis susirado naują
merginą ir norėjo sužinoti, ar Hanteris galėtų likti pas mane šį savaitgalį.
Pagavau įspūdį, kad, Semo nuomone, Remis mėgina manimi pasinaudoti, tačiau Semas taip pat
jautė, kad nelabai turi teisę nurodyti, kaip man šiuo atveju elgtis.
– Jeigu teisingai prisimenu tvarkaraštį, šį šeštadienį privalai dirbti vakare, – pastebėjo bosas.
Būtent šeštadienio vakarais aš užsidirbu daugiausia arbatpinigių.
Linktelėjau tiek Semui, tiek sau. Valgydami kalbėjomės apie Terio derybas su vienu katachulų
veislės šuniukų veisėju iš Rastono. Per praėjusią rują Terio Anė paspruko iš aptvaro. Šį kartą Teris
galvojo apie daug kruopščiau suplanuotą nėštumą, o derybos tarp katachulų aistruolių beveik buvo
pasiekusios „ikivedybinės sutarties pasirašymo“ būklę. Man dingtelėjo klausimas, bet nebuvau
visiškai tikra, kaip jį mandagiai užduoti Semui. Vis dėlto smalsumas nugalėjo.
– Ar prisimeni katiną Bobą? – paklausiau.
– Žinoma. Tas vyrukas, kurį Amelija atsitiktinai pavertė katinu? Juk jos draugė Oktavija jį atvertė.
– Aha. Na, matai, kol jis buvo katinas, buvo juodas ir baltas. Labai mielas katinukas. Tačiau
Amelija miškuose rado katę su vada, kurioje buvo juodos ir baltos spalvos kačiukų, taigi, ji įsikalė į
galvą – aš, aišku, suprantu, kaip keistai tai skamba, – ir įniršo ant Bobo, nes manė, kad jis, na, žinai,
tapo tėčiu. Lyg ir.
– Vadinasi, nori paklausti, ar tai įprastas dalykas? – Semas neslėpė pasibjaurėjimo. – Ne, Suke,
mes to negalime daryti, nenorime. Joks dviesmis to nedarytų. Net jeigu ir įvyktų seksualinis aktas,
nėštumo nebūtų. Manyčiau, kad Amelija Bobą apkaltino neteisingai. Kita vertus, jis nėra – nebuvo –
tikras dviesmis. Jis buvo visiškai transformuotas magijos.
Semas gūžtelėjo. Atrodė labai susigėdęs.
– Atleisk, – tariau, jausdamasi nepatogiai. – Gal ir nelabai gražiai paklausiau.
– Spėju, kad visai natūralu taip galvoti, – pasakė Semas abejodamas. – Tačiau būdamas antrajame
savo pavidale, tikrai nebėgioju ieškodamas, su kuo greičiau padaryti šuniukų.
Dabar jau aš buvau siaubingai susigėdusi.
– Prašau priimti mano atsiprašymą, – tariau.
Semas atsipalaidavo, pamatęs, kaip nejaukiai jaučiuosi. Patapšnojo per petį.
– Nesijaudink taip.
Tada jis paklausė, ką planuoju daryti su ištuštėjusia palėpe. Toliau šnekučiavomės apie
nereikšmingus dalykus, kol ir vėl normaliai pasijutome vienas kito draugijoje.
Išvažiavus į valstijas jungiančią autostradą, paskambinau Remiui.
– Remi, šį savaitgalį niekaip negalėsiu. Atleisk!
Paaiškinau, kad privalau dirbti.
– Nieko tokio, nesijaudink, – nuramino Remis. Labai jau ramiai reagavo į mano atsisakymą. – Tik
šiaip, mintis šovė į galvą. Štai koks reikalas. Man labai nemalonu, bet privalau paprašyti kitos
paslaugos. Matai, Hanteris kitą savaitę turi apsilankyti ikimokyklinėje įstaigoje, nes mokykla
kiekvienais metais organizuoja išankstinį lankymą, kad vaikai susidarytų vaizdą, kur rudenį teks eiti.
Jie pamato klases, susitinka su mokytojais, pasižvalgo po valgyklą ir tualetus. Hanteris manęs
paklausė, ar tu galėtum eiti su mumis.
Man net žandikaulis atvipo. Džiaugiausi, kad Remis negali manęs matyti.
– Tikriausiai visa tai vyks dienos metu, – tariau. – Kokią savaitės dieną?
– Kitą antradienį, antrą valandą.
 Jeigu neturėsiu dirbti pietų pamainoje, turėčiau suspėti.
– Ir vėl leisk man pasitikrinti darbo tvarkaraštį, bet manau, kad bus visai įmanoma tai suorganizuoti,
– pasakiau. – Paskambinsiu vakare.
Staigiu judesiu uždariau telefono dangtelį ir papasakojau Semui apie antrą Remio prašymą.
– Atrodo, kad jis norėjo paprašyti svarbesnio dalyko antru bandymu, kad tu būtum labiau linkusi
sutikti, – sumurmėjo Semas.
Nusijuokiau.
– Negalvojau taip, kol tu nepasakei. Mano smegenys linkusios mąstyti tiesesne vaga. Geriau
pasukus galvą atrodo... ne taip jau ir neįmanoma, – gūžtelėjau. – Žinai, aš pernelyg neprieštarauju.
Noriu, kad Hanteris būtų laimingas. Man jau teko su juo leisti laiką, nors ir nepakankamai ilgai.
Mudu su Hanteriu sieja vienas dalykas, kurį privalome slėpti: mes abu telepatai. Privalau saugoti
bendrą paslaptį, nes bijau, kad Hanteriui gali kilti reali grėsmė, jeigu kas nors sužinotų apie jo
talentą. Šis talentas tikrai nė kiek nepagerino man gyvenimo.
– Tai kodėl nerimauji? Jaučiu, kad nerimauji, – tarė Semas.
– Aš tik... tai atrodys keistai. Red Dičo gyventojai pamanys, kad mudu su Remiu susitikinėjame.
Kad aš lyg ir... Hanterio mama. Remis juk ką tik pasakė, kad pradėjo susitikinėti su moterimi, vardu
Erina, jai tai gali nepatikti... – mano balsas nutrūko. Tas apsilankymas, net švelniai tariant, atrodė
bloga mintis, tačiau jeigu Hanteris dėl to jausis laimingesnis, maniau turinti tai padaryti.
– Apėmė jausmas, kad tave įtraukė sūkurys ir nesiruošia paleisti? – Semo šypsena buvo ironiška.
Regis, šiandien mums tiesiog buvo lemta kalbėtis apie keistus dalykus.
– Aha, – prisipažinau. – Tikrai. Kai įsipainiojau į Hanterio gyvenimą, net negalėjau įsivaizduoti,
kad jis nuo manęs kaip nors priklausys. Dar niekada neteko tiek daug laiko praleisti su vaikais. Red
Diče gyvena Remio senelio brolis ir jo žmona. Štai kodėl jis ten persikėlė po „Katrinos“. Jie turėjo
tuščią nuomojamą namą. Tačiau giminaičiai per seni, kad norėtų prižiūrėti Hanterio amžiaus vaiką
daugiau nei valandą ar dvi, o vienintelis jo pusbrolis pernelyg užsiėmęs ir negali rimčiau padėti.
– Hanteris geras vaikas?
– Taip, manau, kad geras, – nusišypsojau. – Žinai, kas keisčiausia? Kai Hanteris buvo pas mane, jis
labai gerai sutarė su Klodu. Man tai buvo didelė staigmena.
Semas dirstelėjo į mane.
– Bet juk tu nenorėtum palikti jo vieno su Klodu kelioms valandoms, ką?
Minutėlę pagalvojusi tariau:
– Ne.
Semas linktelėjo, tarsi būčiau patvirtinusi jo įtarimus.
– Juk Klodas, pagaliau, fėja? – jis nutaisė klausiamą toną įsitikinti, jog žinosiu, kad nuoširdžiai
manęs klausia.
Garsiai ištarti šie žodžiai nuskambėjo labai nemaloniai, tačiau tai buvo tiesa.
 – Taip, nes Klodas yra fėja. Tačiau ne todėl, kad jis kitos rasės nei mes, – man buvo sunku tiksliai
išreikšti tai, ką mąsčiau. – Fėjos myli vaikus. Tačiau jos neturi tokios pat pažiūrų sistemos kaip
dauguma žmonių. Fėjos darytų tai, kas, jų nuomone, padarytų vaiką laimingą, gal net būtų jam
naudingos, tačiau elgtųsi ne taip, kaip suaugęs krikščionis.
Jaučiausi menkutė ir provinciali tai pripažindama, bet tokie buvo tikrieji mano jausmai. Norėjosi iš
karto pridurti keletą paneigimų: „Nemanykite, kad laikau save tokia puikia krikščione, toli gražu.
Visai nenoriu pasakyti, kad ne krikščionys yra blogi žmonės. Tikrai nemanau, jog Klodas sužalotų
Hanterį.“ Mudu su Semu pažinojome vienas kitą gana ilgai, taigi, buvau tikra, jog jis viską supras
teisingai.
– Džiaugiuosi, kad mes žvelgiame į tą patį knygos puslapį, – pasakė Semas, o aš pajutau
palengvėjimą. Vis dėlto toli gražu nesijaučiau gerai. Gal ir žvelgėme į tą patį knygos puslapį, tačiau
man visai nepatiko jį skaityti.
Buvo pati pavasario pabaiga, beveik vasara, o diena – puiki. Mėginau ja mėgautis, kol važiavome į
rytus, Monrou link, tačiau man nelabai sekėsi.
Pusbroliui Klodui priklausė „Chuliganai“, striptizo klubas visai šalia tarpvalstijinės magistralės
netoli Monrou. Penkias naktis per savaitę jame galima išvysti tradicines striptizo klubų siūlomas
pramogas. Klubas būna uždarytas pirmadieniais, o štai ketvirtadieniai skirti „tik damoms“, ir būtent
tomis dienomis nusirenginėja Klodas. Savaime aišku, ketvirtadieniais jis pasirodo ne vienas. Gana
reguliariai pakaitomis šoka kiti trys striptizo šokėjai, paprastai dar dalyvauja ir kviestinis svečias.
Pusbrolis man minėjo, kad egzistuoja vyrų striptizo šokėjų ratas.
– Ar kada nors lankeisi čia stebėti, kaip jis šoka? – paklausė Semas, kai mes sukome prie galinių
durų.
Jis buvo ne pirmas, kuris manęs to teiravosi. Jau pradėjau manyti, jog gal su manimi kas nors
negerai, kad net nejaučiau didelio poreikio skubėti į Monrou vien pasižiūrėti, kaip vyrukai nusimeta
drabužius.
– Ne. Jau esu mačiusi Klodą nuogą. Tačiau niekada nevažiavau čia, kad žiūrėčiau, kaip jis
nusirengia profesionaliai, nors ir girdėjau, jog tikrai puikiai tai daro.
– Jis ką, vaikšto nuogas? Tavo namuose?
– Drovumas Klodui tikrai neatrodo labai svarbus dalykas, – pasakiau.
Semas atrodė ir nepatenkintas, ir nustebęs, nepaisant ankstesnio jo perspėjimo, kad fėjos artimų
giminaičių nelaiko netinkamais seksualiniais partneriais.
– O kaip Dermotas? – paklausė jis.
– Dermotas? Nemanau, kad jis šoka striptizą, – ištariau sutrikusi.
– Noriu pasakyti, jis juk neplavinėja po namus nuogas?
– Ne, – tariau. – Atrodo, tai vien Klodo įprotis. Būtų labai nemalonu, jeigu ir Dermotas taip elgtųsi,
juk jis toks panašus į Džeisoną.
 – Tai tiesiog nederama, – sumurmėjo Semas. – Klodui reikėtų laikyti kelnes užsegtas.
– Aš jau išsprendžiau šią problemėlę, – pasakiau, o kandumas mano balse priminė Semui, kad ši
situacija – ne jo reikalas.
Buvo paprasta savaitės diena, todėl klubas neturėjo būti atidarytas iki ketvirtos po pietų.
„Chuliganuose“ man dar nebuvo tekę lankytis, tačiau jis atrodė kaip bet koks kitas mažas klubas:
stovėjo atokiau nuo kitų pastatų, apsuptas gana didelės stovėjimo aikštelės, ryškiai žydros spalvos
apkala, akį rėžiančiu rausvos spalvos ženklu. Ar jums neatrodo, kad visos alkoholį ar kūną
parduodančios vietos dieną atrodo liūdnokai? Gerai apsižvalgiusi supratau, kad prie „Chuliganų“
artimiausias verslo pastatas kaip tik ir buvo alkoholinių gėrimų parduotuvė.
Klodas man buvo sakęs, ką daryti, jeigu netyčia važiuočiau pro šalį ir užsimanyčiau užsukti. Slaptas
signalas buvo pasibelsti keturis kartus, išlaikant tarp beldimų vienodas pauzes. Padariusi, kaip
mokyta, pažvelgiau per laukus tolyn. Saulės spinduliai atsispindėjo nuo stovėjimo aikštelės lyg
užuomina apie artėjančius karščius. Semas nesmagiai mindžiukavo nuo kojos ant kojos. Po kelių
sekundžių durys atsidarė.
Nevalingai nusišypsojusi ir pasisveikinusi jau norėjau žengti į atsivėrusį koridorių. Apstulbau
supratusi, kad durininkas nėra žmogus. Sustingau.
Tikėjau, kad Klodas ir Dermotas – vienintelės fėjos, likusios šiuolaikinėje Amerikoje, kai mano
prosenelis atitraukė visą rasę į jų nuosavą dimensiją ar pasaulį, ar kaip jie tą vietą vadina, ir uždarė
visus įėjimus. Aš taip pat žinojau, kad Najalas ir Klodas bent jau retkarčiais kažkaip susisiekia, nes
neseniai Najalas per Klodą man pasiuntė laišką. Sąmoningai vengiau užduoti daugiau klausimų. Mano
patirtis su giminaitėmis fėjomis, o ir su kitomis magiškomis būtybėmis, buvo ir žavi, ir siaubinga...
Geriau pagalvojus, visi mano susidūrimai su jomis sviro į siaubingąją skalės pusę.
Pamatęs mane, durininkas nustebo ne mažiau nei aš jį išvydusi. Jis nebuvo fėja, tačiau tikrai
kažkoks magiškasis padaras. Buvo tekę susidurti su fėjomis, kurios nusiaštrino dantis, kad jie atrodytų
taip, kaip šio padaro iltys atrodė iš prigimties: dviejų su puse centimetro ilgumo, aštrios, šiek tiek
užsirietusios į vidų. Durininko ausys nebuvo smailėjančiais galais, tačiau abejojau, ar jos apvalesnės
nei žmogaus ir labiau priplotos prie kaukolės dėl kokios nors chirurginės operacijos. Kitoniškumo
efektą sumažino tankūs, glotnūs, gero sprindžio ilgio, sodriai kaštoninės spalvos plaukai, gaubiantys
galvą. Tik jie labiau priminė ne šukuoseną, bet gyvūno kailį.
– Kas tu per vienas? – paklausėme vienas kito tuo pačiu metu.
Būtų nuskambėję juokingai... kokioje nors kitoje visatoje.
– Kas čia vyksta? – pasiteiravo Semas už manęs, o aš net pašokau. Žengiau į klubo vidų, Semas
pasekė man iš paskos, o sunkios metalinės durys žvangėdamos užsidarė už mūsų. Po spiginančios
saulės šviesos ilgos fluorescencinės lempos, apšviečiančios koridorių, atrodė dvigubai nykesnės.
– Aš – Sukė, – prisistačiau, nutraukdama nejaukią tylą.
– Kas tu per viena? – vėl pasiteiravo padaras. Mes vis dar nejaukiai stovėjome siaurame
koridoriuje.
Pro vienas iš durų išlindo Dermoto galva.
– Labas, Suke, – pasisveikino senelio brolis. – Kaip matau, jau susipažinai su Belenu, – jis įžengė į
koridorių ir pagaliau įsižiūrėjo į mano veido išraišką. – Ar tu dar niekada nebuvai sutikusi elfo?
– Aš dar nesu sutikęs elfo, ačiū, kad paklausei, – sumurmėjo Semas. Kadangi jis tikrai daugiau
išmanė apie antgamų pasaulį, supratau, kad elfai tikriausiai labai reti.
Turėjau daug klausimų apie Beleno buvimą čia, tačiau nebuvau tikra, ar turiu teisę jį klausinėti,
ypač po nemalonaus mano pokalbio su Semu.
– Atleisk, Belenai. Kartą man teko sutikti puselfį, su tokiais pat dantimis kaip ir tavo. Tačiau
daugiau laiko praleidau su fėjomis, kurios dilino dantis, kad jie taip atrodytų. Malonu su tavimi
susipažinti, – prireikė daug pastangų tai ištarti. – Čia mano draugas Semas.
Semas paspaudė ranką Belenui. Abu buvo maždaug vienodo ūgio ir sudėjimo, tačiau pastebėjau,
kad įkypos Beleno akys tamsiai rudos, o ant pieno baltumo odos – tokio pat atspalvio strazdanos. Jo
akys buvo įstatytos keistai toli viena nuo kitos, o gal jo veidas buvo platesnis ties skruostikauliais nei
normalu? Elfas nusišypsojo Semui, ir vėl trumpai pastebėjau jo dantis. Suvirpėjusi nusisukau.
Pro praviras duris išvydau didelį persirengimo kambarį. Palei sieną buvo ilgas ir siauras stalviršis,
o virš jo kabėjo ryškiai apšviestas veidrodis. Stalviršis buvo nudėtas kosmetikos priemonėmis,
makiažo šepetėliais, plaukų džiovintuvais, plaukų suktukais ir tiesintuvais, kostiumų detalėmis,
skutimosi peiliukais, žurnalais, perukais, mobiliaisiais telefonais... įvairiomis žmonių, kurių darbas
priklauso nuo išvaizdos, gyvenimo smulkmenomis. Kaip pakliuvo kambaryje stovėjo aukštos
taburetės, ant grindų mėtėsi sportiniai krepšiai ir batai.
Iš tolimesnio koridoriaus galo pašaukė Dermotas:
– Užeikite į biurą.
Nužingsniavome koridoriumi tolyn ir susigrūdome į mažą kambariuką. Kiek nusivyliau išvydusi,
kad egzotiškasis, gražusis Klodas turi visiškai prozišką biurą – užverstą popieriais, daiktais, be
langų. Klodas turėjo ir sekretorę, moterį, apsirengusią JCPenney pirktą dalykinį kostiumėlį.
Nederamiau striptizo klube tikriausiai neįmanoma atrodyti. Dermotas, kuris šiandien akivaizdžiai
buvo tarsi koks ceremonimeistras, tarė:
– Nela Džin, pristatau jums brangiausiąją mūsų pusseserę Sukę.
Nela Džin buvo tamsi ir apvali, o jos juodojo šokolado spalvos akys buvo beveik tokios pat kaip
Beleno, nors dantys – raminamai normalūs. Ankštas jos kambarėlis buvo įrengtas visai šalia Klodo
biuro; tiesą pasakius, nusprendžiau, kad jis tikriausiai perdarytas iš sandėliavimo spintos.
Nepagarbiai nudelbusi Semą ir mane, Nela Džin buvo visiškai pasiruošusi sugrįžti į mažą savo
teritoriją. Ji užsidarė duris su tokia išraiška veide, tarsi žinotų, kad mes padarysime ką nors
nedovanotina, ir ji su mumis nenorėjo turėti visiškai nieko bendro.
Belenas irgi užvėrė Klodo biuro duris, uždarydamas mus kambarėlyje, kuris būtų atrodęs pilnas vos
su mumis dviem, ką jau kalbėti apie penkis asmenis. Girdėjau, kaip iš neabejotinos sėkmės (bet
abejotinos doros) klubo sklinda triukšmas; nusistebėjau, kas ten dabar vyksta. Nejaugi striptizo
šokėjai repetuoja? Ką jie tada galvoja apie Beleną?
– Ir ko gi taip netikėtai apsilankėte? – paklausė Klodas. – Aš, aišku, labai džiaugiuosi jus
matydamas.
Jis visai nesidžiaugė mane matydamas, nors ir daugiau nei kartą kvietė užsukti į „Chuliganus“. Iš
niūriai sučiauptos burnos buvo aišku, kad jis niekada netikėjo, jog aš užsuksiu į klubą, nebent tuo
metu, kai jis nusirenginės ant scenos. „Na, žinoma, Klodas juk įsitikinęs, kad visi pasaulyje tik ir
trokšta išvysti jį nusimetantį drabužius“, – pagalvojau. Ar jis šiaip nemėgsta lankytojų, o gal yra
kažkas, ko jis nenorėjo, kad aš sužinočiau?
– Privalote papasakoti, kodėl Sukė jaučiasi vis labiau fėja, – netikėtai išpyškino Semas.
Visi trys magiškieji padarai vienu metu pasisuko į Semą.
Klodas tarė:
– O kodėl turėtume jai pasakoti? Kodėl tu kišiesi į mūsų šeimos reikalus?
– Nes Sukė nori tai sužinoti, be to, ji mano draugė, – pareiškė Semas. Jo veidas buvo atšiaurus,
balsas – labai ramus. – Turėtumėte ją mokyti apie maišytą jos kraują, o ne gyventi jos namuose ir
parazituoti jos sąskaita.
Nebežinojau, kur akis dėti. Nė nenumaniau, kad Semui taip nepatinka, jog mano pusbrolis ir senelio
brolis gyvena su manimi, ir jam tikrai nederėjo reikšti savo nuomonės. Klodas su Dermotu
neparazitavo mano sąskaita: jie prisidėjo prie pirkinių, labai kruopščiai tvarkėsi. Kartais. Tiesa,
sąskaita už vandenį gerokai išaugo (ir aš Klodui jau apie tai užsiminiau), tačiau niekas kitas man
papildomai nekainavo.
– Tiesą pasakius, – tęsė Semas, kol jie tebespoksojo į jį tylėdami, – jūs juk gyvenate pas ją būtent
dėl to, kad ji taptų labiau fėja, ar ne? Jūs skatinate tą jos dalį stiprėti. Nežinau, kaip jūs tai darote, bet
žinau, kad darote. Mano klausimas toks: ar taip elgiatės tik iš gryno gerumo, dėl šeimos ryšių, ar
turite sugalvoję kokį planą Sukei? Kokį nors slaptą fėjų sąmokslą?
Paskutiniai žodžiai labiau priminė grėsmingą grumėjimą, o ne normalų Semo balsą.
– Klodas yra mano pusbrolis, o Dermotas – senelio brolis, – pasakiau nevalingai. – Jie nebandytų...
– tada leidau minčiai niūriai nutrūkti. Jeigu ko ir išmokau per pastaruosius keletą metų, tai nedaryti
kvailų prielaidų. Mintis, kad šeimos nariai negalėtų tavęs nuskriausti, buvo pirmos rūšies kvailumo
prielaida.
– Einam, aprodysiu klubą, – ūmai ištarė Klodas. Dar nespėjus susivokti, jis jau skubino mus iš
biuro koridoriumi tolyn. Plačiai atvėrė duris į klubo patalpas, o mudu su Semu įėjome vidun.
Spėju, kad visi klubai ir barai iš esmės atrodo taip pat: stalai ir kėdės, daugiau ar mažiau sėkmingi
mėginimai dekoruoti, sukurti bendrą temą, baras, scena su striptizo stulpais ir kabina garso sistemai.
Šiais aspektais „Chuliganai“ niekuo neišsiskyrė.
 Vis dėlto visi veidai, kurie pasisuko į duris, kai mes pro jas įžengėme... visi jie buvo magiškų
būtybių. Suvokimas atėjo lėtai, tačiau užtikrintai, kol mano akys lakstė nuo veido prie veido.
Nesvarbu, kaip žmogiškai jie atrodė (o daugumą jų lengvai buvo galima palaikyti žmonėmis), visi
turėjo vienokį ar kitokį magiško kraujo požymį. Nuostabiai graži moteris ugniniais plaukais buvo iš
dalies elfė. Jos dantys buvo aštrūs. Ilgas, lieknas vyrukas buvo padaras, kokio aš niekada nebuvau
sutikusi.
– Sveika atvykusi, seserie, – į mane kreipėsi žemaūgė šviesiaplaukė... kažkas. Net nebuvau tikra dėl
jos (ar jo) lyties. – Ar atvykai prie mūsų prisijungti?
Atsakymą sugalvoti sekėsi sunkiai.
– Visai to neplanavau, – pasakiau. Žengiau atgal į koridorių, leisdama durims užsitrenkti už nugaros.
Sugriebiau Klodo ranką. – Kas čia, po galais, darosi? – paklausiau, o kai jis nieko neatsakė,
pasisukau į savo senelio brolį. – Dermotai?
– Suke, brangiausioji mūsų, – tarė Dermotas po trumpos tylos. – Šiąnakt, kai grįšime namo,
papasakosime viską, ką tau reikia žinoti.
– O kaip jis? – pasakiau, linktelėdama į Beleną.
– Jo su mumis nebus, – įsiterpė Klodas. – Belenas miega čia, jis mūsų naktinis sargas.
Naktinio sargo reikia tik tada, jeigu baiminatės užpuolimo.
Dar daugiau nemalonumų.
Nenorėjau net pagalvoti apie tokią perspektyvą.
Knygos savininkas: Vaida D

3 skyrius

Sutinku, praeityje esu pasielgusi kvailai. Tas mano kvailumas nebuvo nuolatinė būsena, tik
retkarčiais pasitaikydavo idiotizmo priepuolių. Klaidų taip pat padariau. O taip, klydau ne kartą.
Grįžtant į Bon Toną, kol mano geriausias draugas vairavo automobilį, suteikdamas man taip būtiną
tylą, galvojau labai intensyviai. Pajutau, kaip iš kiekvienos akies nurieda po ašarėlę. Nusisukau į šalį
ir nusišluosčiau veidą iš rankinės ištraukta servetėle, nes nenorėjau, kad Semas pultų manęs guosti.
Kai jau susitvardžiau, ištariau:
– Visiškai apsikvailinau.
Semo garbei pasakysiu, kad jis atrodė apstulbęs.
– Apie ką tu čia? – sukluso jis, kad nereikėtų sakyti: „Apie kurį kartą kalbi?“
– Semai, kaip manai, ar žmonės tikrai gali pasikeisti?
Jam prireikė minutėlės surikiuoti mintims.
– Labai jau platus klausimas, Suke. Aišku, žmonės gali staiga pasikeisti – iki tam tikros ribos.
Priklausomybę turintys asmenys gali būti pakankamai stiprūs, kad nustotų vartoję medžiagas, nuo
kurių yra priklausomi. Žmonės gali lankytis terapijos užsiėmimuose, kad išmoktų valdyti elgesį, kuris
prieš tai buvo nekontroliuojamas. Tačiau tai išorinė... sistema. Išmokta elgesio valdymo technika,
primesta esminei prigimčiai, tik pridengia tai, kas tas asmuo yra iš tikrųjų – priklausomybę turintis
žmogus. Ar kalbu suprantamai?
Linktelėjau.
– Todėl apskritai turėčiau pasakyti, – tęsė jis, – ne, žmonės nesikeičia, bet jie gali išmokti elgtis
kitaip. Norėčiau tikėti, kad būna ir kitokių atvejų. Jeigu kada turėsi įrodymų, jog klystu, tikrai mielai
apie juos išgirsčiau.
Įsukome į mano keliuką ir nuvažiavome per miškus.
– Vaikai keičiasi, kol auga ir prisitaiko prie visuomenės ir savo gyvenimo situacijos, – pasakiau. –
Kartais į gera, kartais – į bloga. Dar manau, kad jeigu ką nors nuoširdžiai myli, bent jau stengiesi
užgniaužti įpročius, kurie nepatinka mylimajam, juk taip? Tačiau tie įpročiai ar polinkiai niekur
neišnyksta. Semai, tu visiškai teisus. Tai tik dar vienas atvejis, kai žmonės primeta išmoktą reakciją
prigimtinei.
Sustojus už namo, Semas pažvelgė į mane su nerimu akyse.
 – Suke, kas atsitiko?
Papurčiau galvą.
– Esu tokia idiotė, – pasakiau. Negalėjau jam net į akis pažiūrėti. Išsiropščiau iš pikapo. – Tu
pasiėmei visą laisvą dieną, ar dar pasimatysime bare vėliau?
– Ne, aš šiandien į darbą neisiu. Klausyk, gal nori, kad pabūčiau su tavimi? Nesu visiškai tikras,
dėl ko taip nerimauji, tačiau juk žinai, kad gali apie viską su manimi pasikalbėti. Neturiu jokio
supratimo, kas vyksta „Chuliganuose“, tačiau kol fėjos pačios nenuspręs papasakoti... Žodžiu, gali bet
kada į mane kreiptis, jeigu reikia.
Jo pasiūlymas buvo nuoširdus, tačiau žinojau, jog jis nori parvažiuoti namo, paskambinti
Džianalinai, susitarti dėl planų vakarui, kad galėtų įteikti jai dovaną, kurią taip sunkiai išrinko.
– Ne, viskas gerai, – patikinau šypsodamasi. – Prieš darbą turiu padaryti milijoną dalykų, daug ką
apgalvoti.
Švelniai tariant.
– Suke, dėkui, kad kartu važiavai į Šrivportą, – tarė Semas. – Bet, man atrodo, suklydau, mygdamas
giminaičius su tavimi pasikalbėti. Pranešk, jeigu jie šį vakarą tam nesiryš.
Pamojavau Semui atsisveikindama ir jis nuvažiavo keliuku atgal į Kolibrių kelią. Grįžo į savo
dvigubo pločio namelį ant ratų, pastatytą tiesiai už baro „Pas Merlotę“. Semas niekada visiškai
neatsitraukia nuo darbo, kita vertus, iki darbo jam taip pat labai arti.
Rakindama galines duris jau planavau, ką veiksiu toliau.
Norėjau nusimaudyti duše – ne, geriau pamirkti vonioje. Tiesą pasakius, buvo smagu likti vienai,
kai name nebuvo nei Klodo, nei Dermoto. Galvoje vėl knibždėjo naujų įtarimų – deja, labai
pažįstamas jausmas. Pagalvojau, kad galėčiau paskambinti Amelijai, savo draugei raganai, kuri grįžo
į Naująjį Orleaną į atstatytus savo namus, senąjį darbą, ir paprašyti jos keleto patarimų. Vis dėlto taip
ir nepaskambinau. Būtų reikėję per daug aiškinti. Jau vien nuo tokios perspektyvos mano smegenys
jautėsi pavargusios, pokalbį pradėti būtų buvę labai sunku. Gal geriau parašyti elektroninį laišką.
Taip, paprasčiau viską išdėstyti raštu.
Įpyliau į vonią aromatinių aliejų, nedrąsiai įlipau į karštą vandenį ir atsisėdau net šiepdama dantis.
Priešakinę šlaunų dalį vis dar šiek tiek perštėjo. Nusiskutau kojas ir pažastis. Gražinimosi
procedūros man visada leidžia pasijusti geriau. Išlipusi iš vonios nuo aliejų jaučiausi slidi tarsi
imtynininkė. Nusilakavau kojų nagus, išsišukavau plaukus, vėl apstulbusi dėl jų trumpumo. Pamėginau
save nuraminti, kad galiukai vis dar siekia žemiau menčių.
Visa išblizginta ir nupoliruota apsivilkau „Pas Merlotę“ uniformą, nors buvo gaila paslėpti dailius
nagučius po kojinėmis ir sportiniais bateliais. Stengiausi iš viso negalvoti, ir man visai neblogai
sekėsi.
Dar turėjau maždaug pusę valandos, todėl įsijungiau televizorių ir paspaudžiau skaitmeninių
televizijos įrašų mygtuką, kad galėčiau peržiūrėti vakarykštį „Pavojus!“1 įrašą. Pastaruoju metu bare
kiekvieną dieną įjungdavome šią laidą, nes baro lankytojai su pasimėgavimu mėgindavo spėti
atsakymus. Pasirodė, kad Džeinė Boudhaus, seniausiai mūsų bare besilankanti alkoholikė, yra senų
kino filmų ekspertė, o Teris Belflioras žino daug smulkmenų apie sportą. Aš galėjau atsakyti į beveik
visus klausimus apie rašytojus, nes daug skaičiau, o Semas buvo gan patikimas Amerikos istorijos po
1900 metų žinovas. Ne visada būdavau bare, kai rodydavo šią laidą, todėl pradėjau ją įsirašinėti
kiekvieną dieną. Man patiko laimingas žaidimo „Pavojus!“ pasaulis. Patiko gauti dvigubą jo dozę,
kaip šiandien. Laidai pasibaigus jau buvo metas išvažiuoti.
Džiaugiausi galimybe vairuoti į vakarinę darbo pamainą, kai lauke vis dar buvo šviesu. Įsijungiau
radiją ir dainavau „Crazy“ kartu su Gnarls Barkley duetu. Tikrai galėjau pritaikyti sau dainos
žodžius.
Kelyje sutikau Džeisoną, kuris važiavo priešinga kryptimi – tikriausiai į savo merginos namus.
Juodu su Mišele Šubert vis dar draugavo. Kadangi Džeisonas pagaliau lyg ir subrendo, gal ji užmegs
su juo rimtesnius santykius... jeigu norės. Geriausias Mišelės bruožas tas, kad jos nepavergė
Džeisono (akivaizdžiai) galingi miegamojo sugebėjimai. Jeigu ji ir rezgė nerealias svajones apie jį ar
pavydėjo jo dėmesio, puikiausiai tai nuslėpė. Mano pagarba jai tik išaugo. Pamojavau broliui, jis
man nusišypsojo. Atrodė laimingas ir nerūpestingas. Pavydėjau to iš pačių širdies gelmių. Džeisono
požiūris į gyvenimą turėjo daug privalumų.
„Pas Merlotę“ žmonių vėl buvo mažai. Visai nenuostabu: padegamosios bombos tikrai nesuteikia
geros reklamos. Kas, jeigu „Pas Merlotę“ neišsilaikys? Jeigu „Viko prasčiokų užeiga“ ir toliau vogs
mūsų lankytojus? Žmonėms „Pas Merlotę“ patinka dėl to, kad baras gan ramus, atmosfera –
atpalaiduojanti, maistas (nors ir riboto pasirinkimo) – geras, o gėrimai – dosnūs. Semas visada buvo
populiarus, kol žvėriolakiai nepranešė apie savo egzistavimą. Žmonės susidorojo su žinia apie
vampyrus gana ramiai, nors ir laikėsi atsargiai, bet atrodė, kad dviesmiai buvo tas paskutinis lašas,
kuris, kitaip tariant, pratašė akmenį.
Nuėjau į sandėlį pasiimti švarios prijuostės, tada užsukau į Semo biurą ir sugrūdau savo rankinę į
giliausią jo darbo stalo stalčių. Visai malonu būtų buvę turėti nedidelę rakinamą spintelę. Būčiau
galėjusi ten laikyti rankinę ir drabužių pamainą toms naktims, kai atsitinka nedidelės katastrofos,
pavyzdžiui, į mane pataiko išlietas alus ar garstyčių čiurkšlė.
Turėjau pakeisti Holę, kuri spalį ketino tekėti už geriausio Džeisono draugo Hoito. Tai turėjo būti
antrosios Holės vestuvės, o Hoitui – pirmosios. Jie nusprendė nesismulkinti ir surengti bažnytinę
ceremoniją bei priėmimą bažnyčios salėje. Žinojau apie tai daugiau nei norėjau. Nors iki vestuvių dar
buvo likę keli mėnesiai, Holė jau pradėjo kankintis dėl smulkmenų. Kadangi pirmosios jos vestuvės
buvo paprasčiausias apsilankymas pas taikos teisėją, šios (teoriškai) buvo paskutinė jos galimybė
įgyvendinti visas svajones. Galėjau tik įsivaizduoti savo močiutės nuomonę apie baltą Holės suknelę,
nes šios sūnus jau ėjo į mokyklą – bet, ei, kad tik nuotaka būtų laiminga. Balta kadaise simbolizavo
suknelę dėvinčios nuotakos skaistybę. Dabar ji tiesiog reiškė, kad nuotaka turi pakankamai pinigų
nusipirkti brangų ir daugiau nepanaudojamą apdarą, kuris po reikšmingosios datos tiesiog kabos
spintoje.
Mostelėjau Holei, norėdama patraukti jos dėmesį. Ji kalbėjosi su nauju Kalgario baptistų
pamokslininku broliu Karsonu. Jis retkarčiais užsukdavo į barą, tačiau niekada neužsisakydavo
alkoholio. Holė baigė pokalbį ir atžingsniavo pas mane papasakoti, kas vyksta prie mūsų staliukų.
Vyko mažai kas. Nupurtė šiurpas pasižiūrėjus į išdegusią žymę grindų viduryje. Vienu staliuku
aptarnauti mažiau.
– Ei, Suke, – tarė Holė, stabtelėjusi pakeliui į biurą pasiimti rankinės. – Juk tu dalyvausi vestuvėse?
– Žinoma, nė už ką jų nepraleisiu.
– Ar galėčiau tavęs paprašyti pilstyti punšą?
Tai buvo garbė – ne tokia didelė, kaip būti pamerge, tačiau gana reikšminga. Niekada nesitikėjau
tokio dalyko.
– Su malonumu, – ištariau šypsodamasi. – Gal pakalbėkime apie tai daugiau, kai vestuvės bus
netoli.
Holė atrodė patenkinta.
– Sutarta. Na, tikiuosi, kad reikalai čia pagerės ir rugsėjį mes vis dar turėsime darbą.
– Ei, juk žinai, jog viskas bus gerai, – pasakiau, nebūdama visiškai įsitikinusi savo žodžiais.
Vakare grįžusi namo pusvalandį pralaukiau Dermoto ir Klodo, tačiau jie nepasirodė, o aš nenorėjau
jiems skambinti. Jie pažadėjo su manimi pasikalbėti, ir tai turėjo užpildyti mano žinių apie fėjišką
paveldą spragas. Akivaizdu, kad pokalbis šiąnakt neįvyks. Nors ir norėjau išgirsti atsakymus,
suvokiau, jog jų nesužinoti irgi gerai. Diena ir taip buvo pernelyg kupina įvykių. Pasakiau sau, kad
jaučiuosi įniršusi, ir netgi bandžiau klausytis, ar neišgirsiu sugrįžtančių fėjų, tačiau neišlaikiau nė
penkių minučių ir užmigau.
Kai išlindau iš kambario kitą rytą šiek tiek po devintos, neišvydau jokių įprastų ženklų, kad mano
giminaičiai būtų grįžę. Koridoriaus tualetas atrodė visiškai toks pat, kaip ir išvakarėse, nebuvo jokių
neplautų indų virtuvės kriauklėje, nė viena šviesa nebuvo palikta įjungta. Išėjau į uždarą galinę
verandą. Ne, automobilio irgi nebuvo matyti.
Galbūt jie jautėsi pernelyg pavargę, kad parvažiuotų į Bon Toną, o gal jiems abiem pasisekė. Kai
Klodas apsigyveno pas mane, pažadėjo, užkariavęs kokio vyruko simpatijas, naktį su laiminguoju
praleisti savo name Monrou. Dariau prielaidą, kad Dermotas padarys taip pat; nors, geriau
pagalvojus, niekada nebuvau mačiusi jo su niekuo, nei su vyru, nei su moterimi. Dar dariau prielaidą,
kad Dermotas bus labiau linkęs rinktis moteris, o ne vyrus, vien dėl to, jog atrodė kaip Džeisonas,
kuriam rūpi tik moterys. Prielaidos. Kaip kvaila.
Išsikepiau kiaušinių, skrebutį, pasitaisiau vaisių salotų, valgydama skaičiau bibliotekoje
pasiskolintą vieną iš Noros Roberts knygų. Jau daugelį savaičių taip nesijaučiau savimi. Išskyrus
apsilankymą „Chuliganuose“, praėjusi diena buvo visai nebloga, o dabar vyrukai neslankiojo pirmyn
ir atgal į virtuvę, skųsdamiesi, kad aš nepasirūpinau rupios duonos atsargomis, kad nėra karšto
vandens (Klodas), ar apiberdami mane įmantriomis malonybėmis, kai visa, kuo norėdavau užsiimti, –
tai skaityti (Dermotas). Malonu buvo suvokti, kad vis dar moku mėgautis vienatve.
Dainuodama nusimaudžiau po dušu ir pasidažiau... Tada vėl atėjo laikas važiuoti į darbą ankstyvai
pamainai. Apsidairiau po svetainę. Jau buvau pavargusi nuo sendaikčių krautuvės vaizdo. Priminiau
sau, kad rytoj turi atvažiuoti antikvarai.
Bare žmonių buvo daugiau nei praėjusį vakarą, dėl to mano nuotaika dar labiau pagerėjo. Šiek tiek
nustebau už baro išvydusi Kenedę. Ji atrodė tokia išpuoselėta ir tobula, kaip grožio karalienė, kuria
kadaise buvo, nors mūvėjo aptemptus džinsus ir berankovę palaidinę baltais bei pilkais dryželiais.
Šiandien abi atrodėme labai išpuoselėtos moterys.
– Kur Semas? – paklausiau. – Maniau, jis šiandien dirbs.
– Paskambino man šįryt ir pranešė, kad liks Šrivporte, – pasakė Kenedė, skersakiuodama į mane. –
Spėju, Džianalinos gimtadienis praėjo labai gerai. Man reikia kuo daugiau valandų, kiek tik galiu
gauti, todėl mielai išsiritau iš lovos ir atsivilkau čia.
– Kaip mama ir tėtis? – pasiteiravau. – Ar pastaruoju metu tave lankė?
Kenedė nusišypsojo kartėlio kupina šypsena.
– Jie tiesiog plaukia pasroviui, Suke. Vis dar nori, kad aš būčiau mažoji Mis grožio karalaitė ir
mokyčiausi sekmadieninėje mokykloje, tačiau atsiuntė riebų čekį, kai išėjau iš kalėjimo. Man
pasisekė, jog juos turiu.
Jos rankos sustingo, nepabaigus šluostyti stiklinės.
– Aš čia galvojau, – pradėjo ji ir nutilo. Laukiau. Jau žinojau, kas bus. – Aš va pagalvojau, kad tą
bombą į barą metė kas nors iš Keisio šeimos, – pasakė ji labai tyliai. – Kai šoviau į Keisį, tenorėjau
išgyventi. Nemąsčiau apie jo, savo šeimą, tik kaip išgyventi.
Kenedė anksčiau apie tai niekada nekalbėjo; kuo puikiausiai tai supratau.
– Kenede, kas galvotų apie ką nors kitą, o ne išgyvenimą? – pasakiau tyliai, bet ryžtingai. Norėjau,
kad ji pajustų, jog kalbu visiškai nuoširdžiai. – Nė vienas sveiko proto žmogus nebūtų pasielgęs
kitaip. Nemanau, jog Dievas būtų kada nors norėjęs, kad leistumeisi sumušama mirtinai.
Nebuvau visiškai tikra, ko norėtų Dievas. Tikriausiai norėjau pasakyti: „Manau, būtų buvę velniškai
kvaila leistis užmušamai.“
– Man nebūtų pavykę taip lengvai išsisukti, jeigu tos kitos moterys nebūtų pasisakiusios, – tęsė
Kenedė. – Manyčiau, jo šeima žinojo, kad jis mušdavo moteris... bet negaliu atsikratyti abejonės, jog
jie vis dar mane kaltina. Galbūt jie žinojo, kad būsiu bare, ir nusprendė mane čia nudaigoti.
– Ar kas nors jo šeimoje dviesmis? – paklausiau.
Kenedė atrodė šokiruota.
– Dievulėliau, ne! Jie visi baptistai!
Mėginau sulaikyti šypseną, bet man nepavyko. Po akimirkos Kenedė pradėjo iš savęs juoktis.
 – Jeigu rimtai, – tarė ji, – labai abejoju. Manai, bombą metė vilkolakis?
– Arba koks kitas dviesmis. Taip, taip ir manau, tačiau daugiau niekam to nesakyk. Semas jau ir taip
jaučia priešišką reakciją.
Kenedė linktelėjo, visiškai pritardama, tada vienas lankytojas šūktelėjo, kad atneščiau jam butelį
aštriojo padažo, o aš turėjau naujo peno pamąstymams.
Mane turėjusi pakeisti padavėja paskambino ir pranešė, kad jos automobiliui nuleido padangą,
todėl likau „Pas Merlotę“ dar dvi valandas. Kenedė, turėjusi likti iki pat baro uždarymo, nedavė man
ramybės erzindama, kad esu tokia nepakeičiama, kol neištvėrusi tėkštelėjau jai rankšluosčiu. Kenedė
labai atkuto atvažiavus Deniui. Jis akivaizdžiai buvo užsukęs namo nusimaudyti ir nusiskusti;
besiropšdamas ant baro kėdės į Kenedę žiūrėjo taip, tarsi jo pasaulyje būtų įsivyravusi visiška
harmonija. Garsiai ištarė taip:
– Duok man alaus ir paskubėk, moterie.
– Ar nori, kad tą alų išpilčiau tau ant galvos, Deni?
– Man jokio skirtumo, kaip jį gausiu, – atsakė ir jie abu vienas kitam nusišypsojo.
Vos sutemus mano prijuostės kišenėje suvibravo telefonas. Ištaikiusi laisvą minutėlę nuėjau į Semo
biurą. Gavau žinutę nuo Eriko. „Pasimatysim vėliau“, – buvo parašyta joje. Ir viskas. Vis dėlto
likusią vakaro dalį mano veide švietė nuoširdi šypsena, o kai parvažiavau namo ir ant priekinės
verandos išvydau sėdintį Eriką, pasijutau visiškai laiminga, nesvarbu, kad jis buvo apniokojęs mano
virtuvę. Sėdėjo pasidėjęs šalia naują skrudintuvą, supakuotą raudonu kaspinu apjuostoje dėžutėje.
– Už ką man tokia garbė? – paklausiau kandžiai. Nieko gero, jeigu Erikas būtų supratęs, kaip aš
laukiau jo apsilankymo. Nors jis tikriausiai nutuokė per mūsų kraujo ryšį.
– Pastaruoju metu mes visai nesilinksminome, – pasakė Erikas ir padavė man skrudintuvą.
– Kurgi čia pasilinksminsi, tai aš gesinu gaisrą, tai tu puoli Pem. Aha, galima ir taip pasakyti. Dėkui
už naują skrudintuvą, nors nepasakyčiau, kad tai labai linksma. Ar turi ką suplanavęs?
– Vėliau, savaime aišku, esu suplanavęs įspūdingą seksą, – tarė jis, atsistojo ir prisiartino prie
manęs. – Sugalvojau pozą, kurios dar nebandėme.
Aš ne tokia lanksti kaip Erikas, o kai praėjusį kartą mėginome šį tą tikrai rizikinga, tris dienas
sopėjo klubikaulį, tačiau buvau pasiryžusi eksperimentuoti.
– O ką turėjai galvoje prieš įspūdingą seksą? – pasmalsavau.
– Turime aplankyti naują šokių klubą, – pasakė jis, bet balse pagavau nerimo gaidelę. – Taip jis
vadinamas, mėginant prisivilioti kuo daugiau jaunų, dailių žmonių. Tokių kaip tu.
– Kur tas šokių klubas?
Valandų valandas praleidus ant kojų, šis planas nelabai viliojo, tačiau tikrai buvo praėję daug laiko
nuo tada, kai linksminomės kartu, kaip pora, viešumoje.
– Jis pusiaukelėje tarp čia ir Šrivporto, – paaiškino Erikas ir sudvejojo. – Viktoras ką tik jį atidarė.
– O. Ar tau protinga ten vykti? – paklausiau nusivylusi. Eriko numatytoji vakaro programa ūmai
prarado patrauklumą.
Viktoras ir Erikas pastaruoju metu buvo įsivėlę į nebylią kovą. Viktoras Madenas – tai Felipės,
Nevados, Arkanzaso ir Luizianos karaliaus, įgaliotinis Luizianoje. Felipė buvo įsikūręs Las Vegase,
o mes visi (Erikas, Pem ir aš) svarstėme, ar Viktorui šio didelio kąsnio jis nenumetė tik tam, kad
pašalintų ambicingąjį vampyrą iš turtingiausios Felipės teritorijos. Giliai širdyje troškau, jog
Viktoras mirtų. Šis prieš kurį laiką pasiuntė du patikimiausius savo pakalikus Bruną ir Koriną
nužudyti Pem ir manęs tik tam, kad susilpnintų Eriką, kurį Felipė paliko gyvą, nes Erikas buvo pats
produktyviausias valstijos šerifas.
Pem ir aš sumaišėme Viktoro kortas. Iš Bruno ir Korinos liko tik dvi dulkių krūvelės šalia
autostrados, ir niekas nebūtų galėjęs įrodyti, kad tai padarėme mes.
Viktoras paskleidė pasiūlymą gausiai apdovanoti už bet kokią informaciją apie pakalikų buvimo
vietą, tačiau kol kas niekas pinigų nepaprašė. Tik Pem, Erikas ir aš žinojome, kas atsitiko. Viktoras
negalėjo apkaltinti mūsų tiesiogiai, nes taip būtų prisipažinęs, jog pasiuntė saviškius mūsų nužudyti.
Pats įvarė save į kampą.
Kitą kartą Viktoras galėjo pasiųsti ką nors atsargesnį ir apdairesnį. Brunas ir Korina pernelyg
savimi pasitikėjo.
– Į tą klubą vykti neprotinga, tačiau neturime kito pasirinkimo, – paaiškino Erikas. – Viktoras įsakė
man pasirodyti su savo žmona. Manys, kad jo bijau, jeigu tavęs nesivešiu kartu.
Apsvarsčiau situaciją kratydama savo spintą ir bandydama sugalvoti, koks turimas drabužis tiktų
madingame šokių klube. Erikas gulėjo ant lovos, susidėjęs rankas už galvos.
– O, pamiršau. Automobilyje šis tas yra, – pasakė jis ūmai ir akimirksniu dingo pro duris. Grįžo po
kelių sekundžių, nešinas permatomame maiše supakuotu ir ant pakabos kabančiu apdaru.
– Kas čia? – tariau. – Juk mano gimtadienis ne šiandien.
– Argi vampyras negali padovanoti savo mylimajai dovanos?
Nesusilaikiusi nusišypsojau.
– Na, taip, gali, – pasakiau. Dievinau dovanas. Skrudintuvas buvo žalos atlyginimas. Drabužis –
staigmena. Atsargiai nuėmiau plastikinį maišą. Pasirodė, kad ant pakabos – suknelė. Bent jau taip
spėjau.
– Ir čia viskas? – tariau, iškėlusi drabužį į viršų. Ten buvo juoda U formos apykaklė – didelės U
tiek iš priekio, tiek iš užpakalio, o likusi dalis buvo bronzinė, blizganti ir klostyta, tarsi daugybė kartu
susiūtų plačių bronzos atspalvio kaspinų. Na, ne tokia ir daugybė. Pardavėja ant suknelės buvo
palikusi etiketę. Stengiausi į ją nežiūrėti, bet man nepavyko, o bandydama įsisąmoninti ten užrašytą
sumą net išsižiojau. Už šios suknelės kainą Wal-Mart būčiau galėjusi nusipirkti šešias, o gal dešimt
suknelių, arba tris Dillard’s parduotuvėje.
– Atrodysi nuostabiai, – pasakė Erikas. Išsišiepė, demonstruodamas išlindusias iltis. – Visi man
pavydės.
 Kokia moteris nesutirptų, išgirdusi tokius žodžius?
Išėjusi iš vonios, kambaryje radau naująjį draugužį Imanuelį. Ant mano tualetinio staliuko jis buvo
įsirengęs makiažo ir plaukų priežiūros salonėlį. Buvo labai keista miegamajame matyti dar vieną
vyrą. Imanuelis šiandien atrodė daug laimingesnis. Net keista jo šukuosena atrodė guvesnė. Kol
Erikas atidžiai mus stebėjo, tarsi įtardamas, kad Imanuelis yra žudikas, liesasis kirpėjas kedeno,
šukavo ir suko plaukus, o tada padarė makiažą. Taip smagiai laiko priešais veidrodį nebuvau leidusi
nuo tų laikų, kai mudvi su Tara buvome mažos mergaitės. Imanueliui baigus atrodžiau... tarsi nuo
žurnalo viršelio nužengusi rafinuota ir savimi pasitikinti moteris.
– Dėkoju, – pasakiau, stebėdamasi, kur dingo tikroji Sukė.
– Nėr už ką, – rimtai atsakė Imanuelis. – Turi puikią odą. Man patinka su tavimi dirbti.
Dar niekas man to niekada nebuvo sakęs, todėl vienintelis atsakymas, kurį sugebėjau sugalvoti,
buvo:
– Gal galėtum palikti savo vizitinę kortelę?
Jis akimirksniu vieną išsitraukė ir atrėmė į porcelianinę damą, kurią mėgo mano močiutė.
Atsiminimas šiek tiek nuliūdino. Nuėjau ilgą kelią po jos mirties.
– Kaip tavo sesuo? – pasiteiravau, nes jau ir taip sukosi liūdnos mintys.
– Šiandien jai buvo gera diena, – pasakė Imanuelis. – Dėkui, kad paklausei.
Nors tai sakydamas jis ir nežiūrėjo į Eriką, mačiau, kaip šis nusisuko kietai sukandęs dantis.
Susierzinęs.
Susirinkęs visus savo reikmenis, Imanuelis išvyko, o aš susiieškojau liemenėlę be petnešėlių ir
siaurikes – nekenčiau jų, bet kas nori įsispaudusių kelnaičių linijos po tokia suknele? – ir pradėjau
rengtis. Laimei, turėjau gerus juodus aukštakulnius. Žinojau, kad prie tokios suknelės labiau dera
basutės su dirželiais, tačiau pakaks ir aukštakulnių.
Erikas labai atidžiai stebėjo, kaip rengiuosi.
– Tokia glotni, – sumurmėjo, braukdamas delnu mano koja aukštyn.
– Ei, jeigu ir toliau taip tęsi, į klubą mes nepakliūsime, o visas šis pasiruošimas bus veltui.
Gal aš ir patetiška, bet tikrai norėjau, kad kas nors kitas be Eriko pamatytų visą naujos suknelės,
naujos šukuosenos ir gero makiažo efektą.
– Nevisiškai veltui, – pasakė jis, tačiau netrukus persirengė vakarėliui skirtais drabužiais. Supyniau
jam plaukus, kad atrodytų dailiai ir tvarkingai, aprišau kasos galą juodu kaspinu. Erikas atrodė tarsi į
miestą pramogauti išsiruošęs piratas.
Turėjome jaustis laimingi, džiugiai susijaudinę dėl pasimatymo, laukti akimirkos, kai kartu galėsime
pašokti klube. Nežinojau, ką galvojo Erikas, kol ėjome jo automobilio link, tačiau numaniau, kad jis
nepatenkintas dėl to, ką darėme ir kur turėjome važiuoti.
Ne jis vienas.
Nusprendžiau praskaidrinti atmosferą lengvu pokalbiu.
 – Kaip naujieji vampyrai? – pasiteiravau.
– Jie atvyksta laiku ir atidirba savo valandas klube, – pasakė Erikas be jokio entuziazmo. Trys
vampyrai, kurie atsidūrė Eriko teritorijoje po „Katrinos“, paprašė jo leidimo likti Penktajame
regione, nors pageidavo susikurti lizdelį Mindene, o ne pačiame Šrivporte.
– Kas su jais negerai? – paklausiau. – Neatrodai labai susižavėjęs nauju gretų papildymu.
Įslydau į savo vietą. Erikas apėjo aplink automobilį.
– Palominai sekasi visai neblogai, – nenoriai pripažino jis, sėsdamasis prie vairo. – Tačiau Rubijus
yra kvailas, o Parkeris – silpnas.
Nepažinojau jų taip gerai, kad būčiau galėjusi paprieštarauti Eriko nuomonei. Palomina, kuri turėjo
tik vieną vardą, buvo patraukli jauna vampyrė, tačiau labai neįprastų atspalvių: jos oda natūraliai
buvo gelsvai ruda, o plaukai – labai šviesūs. Rubijus Hermosa buvo patrauklus, tačiau – čia jau
turėjau pritarti Erikui – visiškai bukas ir niekada neturėdavo, ką pasakyti. Parkeris buvo toks pat
moksliukas po mirties kaip ir gyvenime, ir, nors patobulino visas kompiuterines „Vamptazijos“
sistemas, atrodė, kad baidosi net savo šešėlio.
– Gal norėtum pakalbėti apie ginčą su Pem? – paklausiau, jau prisisegusi saugos diržu. Vietoj savo
Corvette Erikas atvairavo „Vamptazijos“ Lincoln Town Car . Automobilis buvo neįtikėtinai patogus,
o atsižvelgiant į tai, kaip nutrūktgalviškai manasis vampyras vairuodavo sėdęs prie Corvette vairo,
visada džiaugiausi, kai tekdavo vakarą praleisti Lincoln.
– Ne, – nukirto Erikas. Iš karto paniuro ir spinduliavo nerimą.
Laukiau, ką dar pasakys.
Dar truputį palaukiau.
– Supratau, – tariau. Man buvo vis sunkiau išlaikyti džiugesį, kad važiuoju į pasimatymą su
dieviškai gražiu vyru. – Aiškumėlis. Kaip sau nori. Tačiau manau, kad seksas bus keliais laipsniais
ne toks įspūdingas, jeigu aš nerimausiu dėl tavęs ir Pem.
Šie lengvabūdiški žodžiai užtarnavo man niaurų dėbtelėjimą.
– Žinau, kad Pem nori sukurti kitą vampyrą, – tęsiau. – Kiek suprantu, laiko ji turi nedaug.
– Imanueliui nederėjo apie tai prasižioti, – tarė Erikas.
– Buvo visai smagu, kad bent kas nors dalijasi informacija su manimi, ypač tokia, kuri tiesiogiai
susijusi su man mielais asmenimis.
Ką, man reiks dar ir schemą nupaišyti?
– Suke, Viktoras pareiškė, kad negaliu duoti Pem leidimo sukurti vaiką, – Eriko žandikaulis staigiai
susičiaupė tarsi plieniniai spąstai.
O.
– Spėju, jog karaliai kontroliuoja reprodukciją, – ištariau atsargiai.
– Taip. Jų kontrolė absoliuti. Tačiau pati supranti, kad Pem man dėl to neduoda ramybės, kaip ir
Viktoras.
 – Bet juk Viktoras ne karalius? Galbūt jeigu kreiptumeisi tiesiogiai į Felipę?..
– Kiekvieną kartą, kai aš apeinu, Viktoras randa būdą, kaip mane nubausti.
Nebuvo tikslo daugiau apie tai kalbėti. Erikas ir taip buvo tempiamas į dvi priešingas puses.
Taigi, pakeliui į Viktoro klubą, kuris, anot Eriko, vadinosi „Vampyro bučinys“, kalbėjomės apie
kitą dieną įvyksiantį antikvarų apsilankymą. Buvo daugybė dalykų, kuriuos būčiau mielai aptarusi,
tačiau dėl nepaprastai sunkios Eriko padėties nenorėjau jam užkrauti ir savo problemų. Be to, vis dar
jaučiau, kad nežinau visko, ką reikia žinoti apie Eriko padėtį.
– Erikai, – pradėjau, jausdama, kad prabilau per staigiai ir per rimtai. – Tu man ne viską pasakoji
apie savo verslą, ar aš teisi?
– Tu teisi, – pasakė jis nė nesudvejojęs. – Tačiau tam yra daug priežasčių, Suke. Svarbiausia iš jų,
jog dėl kai kurių reikalų galėtum tik nerimauti, o likę keltų tau pavojų. Žinojimas ne visada jėga.
Suspaudžiau lūpas ir nusprendžiau į jį nežiūrėti. Supratau, kad elgiuosi vaikiškai, tačiau negalėjau
visiškai juo patikėti.
Po minutėlės tylos jis pridūrė:
– Dar, žinoma, egzistuoja faktas, kad aš neįpratęs dalytis kasdieniais savo rūpesčiais su žmogumi, o
tūkstančio metų senumo įpročių sunku atsisakyti.
Aišku. Nė viena tų paslapčių nesusijusi su mano ateitimi. Aha, kad tik ne taip. Buvo akivaizdu, jog
Erikui šaltas mano susitvardymas pasirodė esąs nenorus susitaikymas, nes jis nusprendė, kad įtampos
akimirka baigėsi.
– Juk tu man viską pasakoji, mano mylimoji, ar ne? – paerzino jis mane.
Piktai dėbtelėjau, bet nieko nepasakiau.
Erikas to nesitikėjo.
– Nepasakoji? – paklausė, o aš negalėjau suprasti visų jo balse susipynusių emocijų. Nusivylimas,
rūpestis, šlakelis pykčio... ir truputėlis džiugaus jaudulio. Sunku šitiek dalykų sudėti į vieną žodį,
tačiau, prisiekiu, visi tie jausmai ten buvo. – Hm, netikėta, – sumurmėjo jis. – Tačiau mes sakome,
kad mylime vienas kitą.
– Sakome, – pritariau. – Aš tikrai tave myliu, tačiau pradedu suprasti, kad meilė nereiškia, jog
dalysimės viskuo, kaip tikėjau anksčiau.
Jis neturėjo ko pridurti.
Pakeliui į naująjį šokių klubą pravažiavome „Viko prasčiokų užeigą“, ir net nuo autostrados mačiau,
kad stovėjimo aikštelė pilnutėlė automobilių.
– Velnias, – tarstelėjau. – Čia sėdi visas „Pas Merlotę“ verslas. Ką jie turi, ko neturime mes?
– Pramogas. Naujos vietos šviežumą. Padavėjas labai aptemptais šortukais ir už kaklo surišamomis
palaidinėmis, – pradėjo Erikas.
– Oi, liaukis, – tariau pasibjaurėjusi. – Jau užtenka mums nemalonumų. Dėl žmonių reakcijos į faktą,
kad Semas yra metamorfas, ir visų kitų dalykų nežinau, kiek dar „Pas Merlotę“ išsilaikys.
 Nuo Eriko plūstelėjo džiugesio banga.
– O, tada tu neturėtum darbo, – pasakė jis su apsimestine užuojauta. – Galėtum dirbti man
„Vamptazijoje“.
– Na jau ne, ačiū, – iš karto atšoviau. – Man būtų labai nemalonu matyti vampimylas naktis po
nakties, vis sugrįžtančius, visada trokštančius neįmanomų ir nederamų dalykų. Tai tiesiog liūdna ir
nedora.
Erikas dirstelėjo į mane visai nepatenkintas dėl staigaus atsakymo.
– Suke, aš taip užsidirbu pinigų – naudodamasis iškreiptomis žmonių svajonėmis ir fantazijomis.
Dauguma tų žmonių yra paprasčiausi turistai, kurie kartą kitą apsilanko „Vamptazijoje“ ir, grįžę į
savuosius mindenus ar emersonus, pasakoja kaimynams savo laukinius nuotykius. Arba vyrukai iš oro
pajėgų bazės, kurie gerdami vampyrų bare nori pasirodyti, kokie yra kieti.
– Aš tai suprantu. Ir žinau: jeigu neateitų į „Vamptaziją“, vampimylos keliautų kur nors kitur, kad tik
galėtų būti su vampyrais. Tačiau nemanau, jog tokia atmosfera man patiktų kiekvieną dieną, –
didžiavausi savimi, kad sugebėjau į sakinį įterpti žodį „atmosfera“.
– Ką tada darytum? Jeigu „Pas Merlotę“ užsidarytų.
Geras klausimas, kurį turėjau labai rimtai apsvarstyti. Tariau:
– Mėginčiau gauti padavėjos darbą kitur, gal „Tėtušio užkandinėje“. Arbatpinigiai ten būtų
prastesni nei bare, tačiau rūpesčių kur kas mažiau. Galbūt mėginčiau pradėti kokius nors kursus
internetu ir išsilaikyti kokį laipsnį. Būtų malonu įgyti geresnį išsilavinimą.
Minutėlę buvo tylu.
– Neužsiminei, kad susisiektum su proseneliu, – tarė Erikas. – Juk jis galėtų užtikrinti, kad tau
daugiau niekada nieko netrūktų.
– Net nežinau, ar galėčiau tai padaryti, – tariau nustebusi. – Noriu pasakyti, susisiekti su juo. Spėju,
Klodas turėtų žinoti, kaip. Tiesą pasakius, esu tikra, kad žinotų. Tačiau Najalas gan aiškiai pasakė,
jog, jo nuomone, palaikyti ryšius nebūtų pati geriausia mintis, – tariau ir atėjo mano eilė sekundėlę
pagalvoti. – Erikai, kaip manai, ar Klodas turėjo slaptą motyvą apsigyventi su manimi?
– Na, žinoma, turėjo, kaip ir Dermotas, – atsakė Erikas nė nesudvejojęs. – Aš tik stebiuosi, kad tau
reikia to klausti.
Jau ne pirmą kartą pasijutau visai nepajėgi susitvarkyti su savo gyvenimu. Nenoromis svarstydama
Eriko žodžius, turėjau kovoti su kartėlio ir gailesčio sau banga. Aš, žinoma, irgi taip įtariau, štai
kodėl klausinėjau Semo, ar žmonės tikrai gali pasikeisti. Klodas visada buvo tikras egoizmo meistras,
abejingumo kunigaikštis. Ko gi jam keistis? Na, taip, pusbroliui trūko buvimo su kitomis fėjomis,
ypač dabar, kai abi seserys buvo nebegyvos, tačiau kam kraustytis pas žmogų, turintį tiek mažai fėjų
kraujo (juolab kad aš buvau netiesiogiai atsakinga dėl Klodinos mirties), nebent turint kokį nors
slaptą tikslą.
Dermoto motyvai buvo tokie pat neaiškūs. Būtų buvę lengva daryti prielaidą, kad Dermoto būdas
panašus į Džeisono, nes jie tokie panašūs išoriškai, tačiau aš jau buvau išmokusi (iš karčios
patirties), kas atsitinka, kai darau prielaidas. Dermotas ilgą laiką buvo apkerėtas ir veikiamas kerų,
kurie tiesiogine to žodžio prasme išvarė jį iš proto, tačiau net kai smegenis apgaubė priešiškos
magijos migla, Dermotas stengėsi elgtis kaip dera. Bent jau taip jis man pasakojo, bet trūko įrodymų,
ar kalbėjo tiesą.
Vis dar niūrojau apie savo patiklumą, kai išsukome į šalutinį kelią viduryje plyno lauko. Vis dėlto
jau nuo greitkelio buvo galima matyti „Vampyro bučinio“ šviesas, o tai, savaime aišku, ir buvo mūsų
tikslas.
– Ar nebijai, kad žmonės, kurie šiaip važiuotų į Šrivportą, ketindami apsilankyti „Vamptazijoje“,
paprasčiausiai išsuks iš kelio pamatę šį klubą? – tariau.
– Bijau.
Uždaviau kvailą klausimą, todėl negalėjau pykti, kad Eriko atsakymas buvo toks trumpas. Jis
tikriausiai mąstė apie savo finansinį nuosmukį nuo to laiko, kai Viktoras nusipirko šį pastatą. Vis
dėlto nebuvau nusiteikusi leisti Erikui išsisukti be pasiaiškinimo. Buvome pora, todėl jis turėjo arba
visiškai dalytis savo gyvenimu, arba leisti man pačiai nerimauti dėl savų rūpesčių. Tikrai nebuvo
lengva būti įkinkytai į tą patį jungą su Eriku. Dirstelėjusi į jį suvokiau, kaip kvailai tai skambėtų
kokiai nors „Vamptazijos“ vampimylai. Erikas tikrai buvo vienas iš gražiausių mano matytų vyrų.
Stiprus, protingas ir fantastiškas lovoje.
Šią akimirką tarp stipraus, protingo, aistringo vyro ir manęs įsiterpė ledinė tyla. Ji tęsėsi, kol Erikas
pastatė automobilį. Laisvą vietą rasti buvo sudėtinga, dėl to jis dar labiau susierzino. Tai suprasti
buvo visiškai nesunku.
Kad jau pakvietė atvykti, būtų buvę mandagu rezervuoti Erikui stovėjimo vietą netoli paradinių
durų... arba duoti leidimą įžengti per darbuotojams skirtą įėjimą. Tai, jog „Vampyro bučinyje“ buvo
tiek daug lankytojų, kad buvo sunku rasti vietą automobiliui, aiškiau nei knyga su paveiksliukais rodė
dabartinę padėtį.
Ojoj.
Pasistengiau nustumti šalin nuogąstavimus. Turėjau sutelkti dėmesį į problemas, su kuriomis
netrukus teks susidurti. Viktorui Erikas nepatiko, nekėlė pasitikėjimo, ir šie jausmai buvo abipusiai.
Nuo to laiko, kai Viktoras buvo paskirtas vadovauti Luizianai, Eriko, vienintelio iš Sofi Anos eros
likusio šerifo, padėtis darėsi vis nepatikimesnė. Buvau įsitikinusi, kad galėjau ir toliau gyventi
įprastai, niekieno netrikdoma tik todėl, kad Erikas apgaule privertė mane už jo ištekėti bent jau
vampyrų akyse.
Kietai suspaudęs lūpas taip, kad iš jų liko tik plona linija, Erikas apėjo automobilį ir atidarė man
dureles. Mačiau, jog šiuo manevru jis pasinaudojo, kad atidžiai nužvelgtų stovėjimo aikštelę,
ieškodamas galimų pavojų. Atsistojęs kūnu pridengė mane nuo klubo, o kol kėliau kojas iš Town Car ,
paklausė:
 – Ką jauti stovėjimo aikštelėje, mylimoji?
Atsistojau, lėtai ir atsargiai, užsimerkusi, kad būtų lengviau susikaupti. Uždėjau delną jam ant
rankos, kuri spaudė durų rėmą. Buvo šilta naktis, vėjelis švelniai kedeno mano plaukus ir aš
išskleidžiau papildomą jutimą.
– Už poros eilių nuo mūsų automobilyje mylisi porelė, – sukuždėjau. – Už juodo pikapo kitoje
aikštelės pusėje vyrukas vemia. Ką tik įvažiavo dvi poros viename Escalade. Vienas vampyras prie
klubo durų. Kitas vampyras artėja mūsų link labai sparčiai.
Kai vampai suklūsta, to su niekuo nesupainiosi. Eriko iltys kaipmat išlindo, kūnas įsitempė, ir jis
apsisuko, kad galėtų matyti, kas dedasi už nugaros.
Pasigirdo Pem balsas:
– Šeimininke.
Ji išniro iš didelio visureigio šešėlio. Erikas atsipalaidavo, pamažu man taip pat atlėgo. Kad ir
kokie nesutarimai juos privertė kovoti mano namuose, tai buvo nustumta į šalį bent jau šį vakarą.
– Atvykau anksčiau, kaip man įsakei, – sumurmėjo vampyrė. Nakties vėjas pagavo balsą ir tuoj pat
išblaškė. Jos veidas atrodė keistai tamsus.
– Pem, ženk į šviesą, – pasakiau.
Ji taip ir padarė, nors tikrai neprivalėjo man paklusti.
Tamsumas po balta Pem oda buvo sumušimo pasekmė. Vampyrams nesusidaro mėlynių taip, kaip
žmonėms, ir jie greitai gyja, tačiau jeigu jiems kas nors stipriai trenkia, tai kurį laiką galima matyti.
– Kas tau atsitiko? – paklausė Erikas. Jo balsas buvo visiškai beaistris. Siaubingai blogas ženklas.
– Pasakiau apsaugininkams prie durų, kad privalau užeiti ir įsitikinti, ar Viktoras žino, jog jūs
atvykstate. Tai buvo pretekstas patikrinti, ar viduje saugu.
– Jie tau neleido.
– Ne.
Vėjelis sustiprėjo, šokdindamas nakties orą smirdančioje stovėjimo aikštelėje. Brizas sugriebė
mano plaukus ir paskleidė apie veidą. Eriko plaukai buvo surišti prie kaklo, o Pem teko pakelti ranką,
kad suvaldytų savuosius. Erikas troško Viktoro mirties jau daugelį mėnesių; liūdna pripažinti, bet aš
jaučiau tą patį. Ne tik todėl, kad buvau persmelkta Eriko nerimo ir pykčio; pati labai aiškiai suvokiau,
jog gyvenimas mums visiems būtų daug geresnis, jeigu Viktoro neliktų.
Aš buvau labai smarkiai pasikeitusi per pastaruosius keletą metų. Tokiomis akimirkomis kaip ši
jaučiau tiek liūdesį, tiek palengvėjimą, kad galiu galvoti apie Viktoro mirtį ne tik be nuogąstavimų,
bet ir su aiškiu užsidegimu. Mano ryžtas išlikti ir užtikrinti, kad išgyventų mano artimieji, buvo
stipresnis už religiją, kuri visada man buvo tokia brangi.
– Privalome eiti vidun, kitaip jie ką nors atsiųs mūsų, – galiausiai ištarė Erikas ir tylėdami
nužingsniavome pagrindinio įėjimo link. Mums tereikėjo kokios nors nutrūktgalvių herojų pasirodymą
lydinčios teminės dainos, grojančios fone, ko nors grėsmingo ir „kieto“, su daug būgnų, kad
iliustruotų maždaug tokį vaizdelį: „Vizituojantys vampyrai ir mirtingoji jų parankinė žengia į
spąstus.“ Deja, iš klubo sklindanti muzika nelabai derėjo su nedidele mūsų drama – „Hips Don’t Lie“
tikrai nepavadintum herojiška muzika.
Praėjome pro barzdotą vyrą, kuris vandens žarna plovė žemę netoli durų. Vis dar galima buvo
matyti kraujo dėmes. Pem prunkštelėjo.
– Ne mano, – sumurmėjo.
Prie durų budėjo vampyrė, tvirto sudėjimo tamsiaplaukė su spygliuotu odiniu antkakliu, vilkinti
odinį korsetą, balerinos sijonėlį (prisiekiu Dievu, nemeluoju) ir avinti motociklininko batus. Tik tas
puošnus sijonėlis atrodė visai iš kitos operos.
– Šerife Erikai, – pasisveikino ji. Kalbėjo su labai ryškiu akcentu. – Mano vardas Ana Liudmila.
Sveiki atvykę į „Vampyro bučinį“.
Ji net nepažvelgė į Pem, ką jau kalbėti apie mane. Bemaž tikėjausi, kad mane ignoruos, tačiau Pem
tai buvo tikras įžeidimas, ypač kai ši ką tik buvo susidūrusi su klubo personalu. Toks elgesys buvo
tarsi sprogdiklis, kuris galėjo dūmais paleisti sveiką Pem protą; nusprendžiau, kad toks tikriausiai ir
yra jų planas. Pem kantrybei sprogus tarsi balistinei raketai, atėjūnai vampai būtų turėję teisėtą
priežastį ją nudaigoti, o taikinys ant Eriko nugaros būtų išsiplėtęs iki milžiniškų proporcijų.
Savaime aišku, aš buvau visiškai nereikšmingas veiksnys jų sumanymuose, nes jie tiesiog negalėjo
įsivaizduoti, kuo žmogus gali prilygti vampyrų stiprumui ir greičiui. Kadangi aš tikrai ne kokia nors
Supermoteris, jie gal ir buvo teisūs. Nebuvau tikra, kiek vampyrų žino, kad aš esu nevisiškai žmogus,
ar kaip labai jiems rūpi, jog iš dalies esu fėja. Juk manyje niekada nepasireiškė jokių fėjiškų galių.
Mano vertė glūdėjo telepatijos talente ir ryšiuose su Najalu. Kadangi Najalas buvo palikęs šį pasaulį
ir atsitraukęs į Fėjų kraštą, tikėjausi, kad ši vertė taip pat atitinkamai sumažės. Vis dėlto Najalas bet
kada galėjo nuspręsti grįžti į žmonių pasaulį, o vampyrišku papročiu aš buvau Eriko žmona, todėl
Najalas atviro konflikto metu būtų palaikęs Eriko pusę. Bent jau taip aš spėjau. Kas žino, kaip būtų su
tomis fėjomis? Atėjo metas pačiai apginti savo pozicijas.
Uždėjau delną Pem ant peties ir spustelėjau. Tarsi būčiau glosčiusi akmenį. Nusišypsojau Anai
Liudmilai.
– Labas, – ištariau guviai, lyg stimuliantų prisirijusi futbolo aistruolių šokėja. – Aš – Sukė. Esu
Eriko žmona. Tu tikriausiai to nežinojai, taip? O čia – Pem, Eriko vaikas ir stipri dešinioji jo ranka.
Spėju, to irgi nežinojai, hm? Kitaip mūsų deramai nepasveikinusi pasielgei tiesiog nemandagiai, –
tarusi plačiai jai išsišiepiau.
Susiraukusi, tarsi būčiau vertusi praryti gyvą varlę, Ana Liudmila pasakė:
– Sveikos atvykusios, mirtingoji Eriko žmona ir garbioji kovotoja Pem. Atsiprašau, jeigu
nesugebėjau jūsų tinkamai pasveikinti.
Pem stovėjo įsmeigusi akis į Aną Liudmilą, tarsi svarstydama, kiek laiko jai užtruktų ištraukioti
Anos blakstienas vieną po kitos. Trinktelėjau Pem į petį kumščiu lyg geriausia bičiulė.
 – Viskas gerai, Ana Liudmila, – pasakiau. – Viskas labai gerai.
Pem nukreipė akis į mane, ir man vos pavyko susitvardyti nekrūptelėjus. Kad įtampos nepasirodytų
per maža, Erikas labai puikiai apsimetinėjo didele balta uola. Pažvelgiau į jį labai reikšmingai.
Ana Liudmila nebūtų galėjusi sumušti Pem. Ji neturėjo tiek „smarvės“. Be to, atrodė nesužalota, o
aš buvau visiškai tikra, kad jeigu koks nors vampyras pabandytų paliesti Pem, pasekmės tikrai būtų
matyti.
Po sekundėlės Erikas tarė:
– Manau, tavo šeimininkas mūsų laukia, – jo balsas buvo kupinas švelnios pašaipos. Tai užtikrino,
kad įspūdinga savitvarda būtų akivaizdi.
Jeigu Ana Liudmila būtų galėjusi išrausti, būtų taip ir padariusi.
– Taip, žinoma, – išpoškino ji. – Luisai! Antonijau!
Du jauni, tvirto sudėjimo tamsiaplaukiai išniro iš minios. Jie mūvėjo odinius šortus, avėjo tvirtus
ilgaaulius. Ir viskas. Hm, vadinasi, čia toks „Vampyro bučinio“ darbuotojų įvaizdis. Aš jau maniau,
kad Ana Liudmila sekė asmeninio savo mados guru patarimais, tačiau atrodė, jog visi čionykščiai
vampyrai darbo metu privalo vilkėti urvinių žmonių ir sekso vergų apdarus. Bent jau aš dariau
prielaidą, kad būtent tokio įvaizdžio jie siekia.
Luisas, aukštesnis iš dviejų, ištarė su ryškiu akcentu:
– Prašom sekti paskui mus.
Jo speneliai buvo perverti, dar niekada nebuvau mačiusi tokio dalyko, todėl, savaime aišku,
užsimaniau apžiūrėti iš arčiau. Vis dėlto asmeninėje mano elgesio knygoje parašyta, kad spoksoti į
kažkieno privalumus – tikrai blogas skonis, nesvarbu, kaip akivaizdžiai jie demonstruojami.
Antonijus negalėjo nuslėpti fakto, kad Pem jam padarė įspūdį, tačiau simpatija nebūtų jo sulaikiusi,
jeigu Viktoras būtų liepęs mus nužudyti. Per pilną šokių aikštelę nusekėme paskui sekso vergus
dvynukus Bobsėjus2. Leiskite jums pasakyti, kad tie odiniai šortukai iš nugaros buvo tikra pramoga
akims. Sienas puošiančios Elvio nuotraukos taip pat buvo pamokomos. Ne taip dažnai gali pakliūti į
vampyrų klubą, kuriame – seksualinių dominavimo žaidimų, Elvio garbinimo ir viešnamio mišinys.
Pem taip pat stebėjosi dekoru, tačiau be įprastos sarkastiškos pašaipos. Atrodė, kad jos galvoje
sukasi labai daug minčių.
– Kaip trys jūsų draugai? – pasiteiravo ji Antonijaus. – Tie, kurie neleido man užeiti į vidų?
Jis nusišypsojo kiek suvaržytai, o mane apėmė jausmas, kad sužeistieji vampyrai jam nelabai
patiko.
– Jie geria kraują iš donorų klubo gale, – pasakė jis. – Manau, Perlos ranka jau išgijo.
Erikas į triukšmingą patalpą įėjo pirmas, vertindamas klubą vos pastebimu nerūpestingu žvilgsniu.
Jam buvo svarbu atrodyti atsipalaidavusiam, tarsi būtų tikras, kad jo bosas nelinki jam nieko bloga.
Jaučiau tai per mus siejantį ryšį. Kadangi niekas į mane nekreipė didelio dėmesio, buvau laisva
dairytis kur užsimaniusi... Nors tikėjausi, kad dariau tai su deramu atsainumu.
 „Vampyro bučinyje“ buvo mažiausiai dvidešimt kraugerių, daugiau, nei Erikui kada nors pavyko
sutraukti į „Vamptaziją“ vienu metu. Čia taip pat buvo daug žmonių. Nežinojau, kiek lankytojų vienu
metu gali sutalpinti pastatas, tačiau buvau beveik tikra, kad galimybės buvo viršytos. Erikas ištiesė
ranką už savęs ir aš suėmiau vėsų jo delną. Jis trūktelėjo mane į priekį, apsivijo kaire ranka man
pečius, o Pem prisiartino prie mūsų iš nugaros. Buvome tarsi ketvirtoje DEFCON ar oranžinio
pavojaus, ar kas ten būna paskelbiama prieš pat nelaimės protrūkį, padėtyje.3 Įtampa vibravo Eriku,
tarsi kas būtų užgavęs gitaros stygą.
Tada išvydome įtampos šaltinį.
Viktoras sėdėjo klubo gale esančiame savotiškame aptvare, skirtame ypač svarbiems asmenims.
Erdvė buvo atitverta milžinišku keturkampiu raudonu aksomu aptrauktu minkštasuoliu, viduryje
stovėjo paprastas žemas staliukas. Šis buvo nužertas mažomis vakarinėmis rankinėmis, pusiau
nugertomis gėrimų taurėmis ir dolerių kupiūromis. Viktoras akivaizdžiai buvo dėmesio centre, sėdėjo
viena ranka apkabinęs jam iš šono įsitaisiusį jauną vyrą, kita – jauną moterį. Vaizdelis buvo tikra
afiša tam, ko labiausiai baiminasi konservatyvūs žmonės: ištvirkęs vampyras, vedantis iš kelio
Amerikos jaunuomenę, įtraukiantis juos į biseksualizmo ir kraugerystės orgijas. Pasižiūrėjau į vieną
kvėpuojantįjį, tada į kitą. Nors vienas buvo vyras, kita – moteris, apskritai jie buvo stebėtinai
panašūs. Trumpai dirstelėjusi į jų galvas sužinojau, kad abu vartoja narkotikus, abiem daugiau nei
dvidešimt vieni ir abu seksualiai patyrę. Man truputį pagailo, tačiau žinojau, jog negaliu būti už juos
atsakinga. Nors to dar nesuvokė, Viktorui jie tebuvo paties režisuoto spektaklio rekvizitas. Jų
buvimas glostė jo tuštybę.
Aptvare buvo dar vienas žmogus, jauna viena sėdinti moteris. Ji vilkėjo baltą suknelę ilgu, rauktu
sijonu, rudos jos akys su neviltimi įsmigo į Pem. Moteris akivaizdžiai buvo apimta siaubo nuo
kompanijos, kurioje atsidūrė. Dar prieš minutę būčiau galėjusi susilažinti, kad Pem negali dar labiau
supykti ar jausti didesnio beviltiškumo, tačiau būčiau suklydusi.
– Miriam, – sukuždėjo vampyrė.
O Jėzau Kristau, Viešpatie šventas! Juk tai moteris, kurią Pem norėjo transformuoti, kurią ji norėjo
padaryti vampyriškuoju savo vaiku. Miriam buvo ligočiausia moteris, kurią kada nors buvau mačiusi
už ligoninės sienų. Jos šviesiai rudi plaukai buvo papūsti, suformuota vakarėlio šukuosena, jai buvo
padarytas makiažas, nors kosmetika ryškiai išsiskyrė veide, tokiame išblyškusiame, kad net jos lūpos
atrodė baltos.
Eriko veidas atrodė bejausmis, tačiau jaučiau, kaip viduje jis grumiasi su savimi, kovoja,
stengdamasis išlaikyti veidą ramų, o mintis – aiškias.
Keletas taškų Viktorui už įspūdingą pasalą.
Luisas ir Antonijus, kurie atliko savo pareigą mus pristatydami, atsistojo prie įėjimo į ypač svarbių
asmenų aptvarą. Nežinojau, ar jie čia tam, kad mus sulaikytų viduje, ar kad neleistų kitiems žmonėms
užeiti. Dar mus saugojo keletas mažiausiai realaus dydžio kartoninių Elvio Preslio figūrų. Įspūdžio
jos man nedarė. Buvau sutikusi tikrąjį rokenrolo karalių.
Viktoras pasitiko mus nuostabia šypsena, balta ir dantinga, ryškia tarsi televizijos žaidimo vedėjo.
– Erikai, kaip malonu tave matyti naujojoje mano įstaigoje! Kaip tau patinka dekoras? – jis ranka
apvedė pilnutėlį klubą. Nors Viktoras nebuvo aukštas vyras, jis akivaizdžiai jautėsi lyg pilies
karalius ir mėgavosi kiekviena akimirka. Vampyras palinko į priekį ir pasiėmė savo gėrimą nuo žemo
staliuko.
Net ir taurė buvo dramatiška – tamsi, dulsva, rievėta. Ji derėjo prie dekoro, kuriuo taip didžiavosi
Viktoras. Aš tai būčiau pavadinusi (jeigu kada nors galėsiu jį kam nors apibūdinti, nors tą akimirką
tai atrodė gana nerealu) ankstyvuoju viešnamio stiliumi: daug tamsios medienos, sodrių spalvų, visur
retro raštų tapetai, oda ir raudonas aksomas. Man atrodė perkrauta ir pernelyg išpuošta, o gal buvau
iš anksto nusistačiusi priešiškai. Šokių aikštelėje besisukantys ir besitampantys žmonės, regis,
mėgavosi „Vampyro bučiniu“ nepaisydami dekoro. Grojo vampyrų grupė, todėl, savaime aišku, jie
buvo puikūs. Nuostabiai atliko šiuolaikinę dainą, tada perėjo prie bliuzo elementų turinčio roko
„gabalo“. Kadangi grupės nariai galėjo kadaise groti su garsiais bliuzo atlikėjais Robertu Džonsonu
ar Memfio Mine, jie turėjo mažiausiai keleto dešimtmečių patirtį.
– Esu priblokštas, – ištarė Erikas visiškai nemoduliuotu balsu.
– O, atleiskite dėl prastų mano manierų. Prašom sėstis, – pasiūlė Viktoras. – Mano kompanionai
yra... tavo vardas, širdele? – pasiteiravo merginos.
– Aš esu Mindė Simpson, – prisistatė mergina koketiškai šypsodamasi. – O čia mano vyras Markas
Simpsonas.
Erikas pripažino jų egzistavimą atsainiu dirstelėjimu. Mudvi su Pem kol kas dar nebuvome
prisijungusios prie bendravimo žaidimo, todėl mums nereikėjo nieko sakyti.
Viktoras nepristatė išblyškusios jaunos moters. Jis akivaizdžiai geriausius dalykus saugojo
pabaigai.
– Matau, atsivedei brangiąją savo žmoną, – tęsė Viktoras, kai visi nauji atvykėliai patraukėme
atsisėsti ant ilgo minkštasuolio Viktorui iš dešinės. Minkštasuolis nebuvo toks patogus, kaip tikėjausi,
o sėdynės gylis neatitiko mano kojų ilgio. Realaus dydžio kartoninė Elvio išpjova mano dešinėje
vilkėjo garsųjį baltą kostiumą. Jėga.
– Taip, aš čia, – ištariau niūriai.
– Ir garsiąją savo pavaduotoją Pem Reivenskroft, – tęsė Viktoras, tarsi būtų identifikavęs mus
slaptam mikrofonui.
Suspaudžiau Eriko ranką. Jis negalėjo skaityti mano minčių, dėl to (bent jau tą akimirką) nuoširdžiai
apgailestavau. Vyko tiek daug dalykų, apie kuriuos mes nieko nenutuokėme. Vampyrų požiūriu, kaip
mirtingoji Eriko žmona, aš turėjau maždaug pirmos paskirtosios jo sugulovės rangą. Žmonos titulas
suteikė man statusą, apsaugą, teoriškai padarė mane neliečiamą kitiems vampyrams ir jų tarnams. Ne
itin didžiavausi tuo, kad esu laikoma antrarūše piliete, tačiau pagaliau supratusi priežastį, dėl kurios
Erikas apgaule mane įviliojo į šiuos santykius, palaipsniui su titulu susitaikiau. Atėjo metas mainais
pasiūlyti Erikui šiokią tokią paramą.
– Ar seniai „Vampyro bučinys“ atidarytas? – nukreipiau į pasibjaurėtinąjį Viktorą akinamą šypseną.
Turiu daugybės metų patirtį, kaip atrodyti laimingai, net kai taip nesijaučiu, ir esu tikra tuščių plepalų
karalienė.
– Nejaugi nematėte visos išankstinės mano reklamos? Dar tik trys savaitės, tačiau kol kas šis
sumanymas atrodo nepaprastai sėkmingas, – džiūgavo Viktoras. Jo akys vos užkabino mane. Jis
visiškai nekreipė dėmesio į mane kaip asmenį. Net nesidomėjo manimi seksualiai. Jūs jau manimi
patikėkite, atpažįstu tokio susidomėjimo ženklus. Jam aš buvau įdomi tik kaip padaras, kurio mirtis
įskaudintų Eriką. Kitais žodžiais tariant, mano nebuvimas būtų efektyvesnis už buvimą.
Kadangi jis teikėsi su manimi šnektelėti, nusprendžiau tuo pasinaudoti.
– Ar jūs čia praleidžiate daug laiko? Labai nustebau sužinojusi, kad retokai lankotės Naujajame
Orleane.
Va taip va! Laukiant jo atsakymo mano šypsena net nesuvirpėjo.
– Sofi Ana manė, kad tinkamiausia įsikurti Naujajame Orleane, tačiau aš savo valdymą įsivaizduoju
slankesnį, – geraširdiškai paaiškino Viktoras. – Man patinka tvirtai jausti pulsą, žinoti, kas vyksta
Luizianoje, ypač dėl to, jog esu paprasčiausias regentas ir privalau išlaikyti valstiją Felipei,
brangiajam savo karaliui, – jo šypsena pasidarė neabejotinai nuožmi.
– Sveikinimai tapus regentu, – tarstelėjo Erikas, tarsi naujiena jį būtų nepaprastai nudžiuginusi.
Šiame klube visi apsimetinėjo. Buvo tiek daug povandeninių srovių, kad buvo galima jose
nuskęsti... o gal tai dar laukė ateity.
– Labai dėkoju, – aršiai ištarė Viktoras. – Taip, Felipė paskelbė, kad turėčiau vadintis regentu. Juk
neįprasta vienam karaliui sukaupti tiek daug teritorijų, kaip pavyko Felipei, tad jam prireikė laiko
nuspręsti, ką su jomis daryti. Galiausiai jis nusprendė pasilikti visus titulus.
– Ar tu būsi ir Arkanzaso regentas? – paklausė Pem. Išgirdusi jos balsą, Miriam Ernest pradėjo
verkti. Mergina tai darė kaip įmanydama tyliau, tačiau joks verksmas nebūna visiškai begarsis. Pem į
Miriam nežiūrėjo.
– Ne, – iškošė Viktoras. – Ši garbė buvo suteikta Raudonajai Ritai.
Neturėjau supratimo, kas ta Raudonoji Rita, tačiau vardas, regis, padarė įspūdį Erikui ir Pem.
– Ji puiki kovotoja, – paaiškino man Erikas. – Stipri vampyrė. Geras pasirinkimas atstatyti
Arkanzasui.
Kaip puiku, galbūt mums reikėjo persikelti gyventi ten.
Nors vampyrų minčių negalėjau skaityti, to man ir neprireikė. Tereikėjo atidžiai stebėti Viktoro
veidą, kad suprastum, jog Viktoras nori – geidžia – karaliaus titulo ir tikisi valdyti abi naujas Felipės
teritorijas. Nusivylimas sukurstė pyktį ir šį jis nukreipė į Eriką, didžiausią jam prieinamą taikinį. Vis
dėlto provokavimo ir įsibrovimo į Eriko teritoriją Viktorui nepakaks.
 Štai kodėl tąnakt klube buvo Miriam. Stengiausi įsigauti į jos galvą. Atsargiai čiupinėdama
merginos mintis, susidūriau su savotišku baltu rūku. Ji buvo apsvaiginta; nežinojau, kokių narkotikų
vartojo, be to, buvo neaišku, ar padarė tai savo noru, ar ją kas nors privertė.
– Taip, žinoma, – ištarė Viktoras, o aš pasistengiau staigiai sugrįžti į dabartį. Kol plūduriavau
Miriam galvoje, vampyrai toliau vystė Raudonosios Ritos temą. – Kol ji kuriasi kaimynystėje,
pamaniau, visai praverstų sukurti vietelę Luizianoje, kuri ribotųsi su jos teritorija. Įkūriau žmonėms
skirtą barą ir šį klubą, – Viktoras beveik murkė iš pasitenkinimo.
– Jums priklauso „Viko prasčiokų užeiga“, – leptelėjau priblokšta. Na, žinoma! Reikėjo pačiai
susiprotėti. Ar Viktoras tiesiog kaupė priežastis, dėl kurių turėjau dar labiau trokšti jo mirties?
Teoriškai ekonomika neturėtų lemti gyvenimo ir mirties, tačiau labai dažnai šie dalykai yra
neišnarpliojamai susiję.
– Taip, – patvirtino Viktoras išsišiepęs. Buvo linksmas tarsi didelės universalinės parduotuvės
Kalėdų senelis. – Teko ten lankytis? – taręs pastatė savo taurę ant stalo.
– Ne, esu pernelyg užsiėmusi, – atsakiau.
– Bet aš girdėjau, kad verslas „Pas Merlotę“ merdėja? – Viktoras išmėgino netikro rūpesčio kaukę
ir tuoj pat ją nusimetė – dydis tikrai netiko. – Suke, jeigu tau reikia darbo, galiu užtarti geru žodeliu
savo vadybininkui „Prasčiokų užeigoje“... o gal norėtum dirbti čia? Argi nebūtų smagu?
Turėjau giliai įkvėpti. Stojo ilga tyla. Tą akimirką viskas pakibo ant plauko.
Demonstruodamas stulbinamą savitvardą, Erikas užmūrijo savo įsiūtį bejausmiškumo siena, bent jau
laikinai. Garsiai tarė:
– Viktorai, Sukė puikiai jaučiasi ten, kur dabar dirba. Jeigu ten nepatiktų, ji persikeltų gyventi pas
mane ir galbūt įsidarbintų „Vamptazijoje“. Ji moderni amerikietė, įpratusi užsidirbti pragyvenimui
pati, – visa tai Erikas išbėrė taip, tarsi būtų didžiavęsis mano nepriklausomybe, nors žinojau, kad taip
tikrai nėra. Iš tikrųjų jis negalėjo suprasti, kodėl taip įsikibusi laikausi savo darbo. – Jeigu jau
prakalbome apie mano palydoves, Pem minėjo, kad ją nubaudėte. Neįprasta disciplinuoti šerifo
pavaduotoją. Tai juk tikrai turėtų būti palikta jos viršininkui, – Erikas leido balse suskambėti
nedideliam nepasitenkinimui.
– Tavęs čia nebuvo, – nesutrikdamas paprieštaravo Viktoras. – Ji parodė mano durininkams didelę
nepagarbą, primygtinai tvirtindama, kad privalo užeiti į vidų prieš tau atvykstant ir patikrinti vietos
saugumą; tarsi aš klube leisčiau kam nors kelti grėsmę galingiausiam savo šerifui.
– Ar norėjai kokį nors verslo reikalą aptarti? – paklausė Erikas. – Negaliu pasakyti, kad nenustebau
pamatęs, ką čia sukūrėte. Tačiau... – nutilo jis tarsi būtų buvęs pernelyg mandagus, kad pasakytų: „Aš
turiu svarbesnių reikalų.“
– Na, žinoma, dėkui, kad priminei, – pasakė Viktoras. Jis palinko į priekį ir paėmė dulsvai pilką
taurę ant kojelės, kurią patarnautojas iki kraštų buvo pripylęs tamsiai raudono skysčio. – O, atleiskite,
dar nieko nepasiūliau jums išgerti. Erikai, Pem, juk neatsisakysite gurkšnelio kraujo?
 Kol vyko jų pokalbis, pasinaudojusi proga Pem dirstelėjo į Miriam, kuri atrodė taip, tarsi kiekvieną
akimirką galėtų griūti į priekį... ir galbūt daugiau niekada neatsikelti. Pem atplėšė žvilgsnį nuo
merginos ir įsmeigė jį į Viktorą. Netarusi nė žodžio palingavo galva.
– Dėkui už pasiūlymą, Viktorai, – pradėjo Erikas, – tačiau...
– Žinau, kad pakelsite su manimi taures. Įstatymas man neleidžia pasiūlyti gurkštelėti iš Mindės ar
Marko, nes jie nėra registruoti donorai, o aš labai paisau įstatymų, – Viktoras nusišypsojo Mindei ir
Markui, o šie atsakė jam tuo pačiu. Idiotai. – Suke, ko tu pageidautum?
Erikas ir Pem privalėjo priimti pasiūlymą išgerti sintetinio kraujo, tačiau aš buvau tik žmogus, todėl
man buvo leista tvirtinti, kad nesu ištroškusi. Net jeigu Viktoras būtų pasiūlęs man vištienos
karbonado su keptais žaliaisiais pomidorais, būčiau pareiškusi, jog esu nealkana.
Luisas mostelėjo vienam iš patarnautojų, ir vyrukas dingo, bet netrukus vėl pasirodė nešinas Tikru
krauju. Buteliai stovėjo ant didelio padėklo kartu su tamsiomis, įmantriomis taurėmis, derančiomis
prie Viktoro taurės.
– Esu tikras, kad buteliai netenkina jūsų estetinio jausmo, – pasakė Viktoras. – Mane jie tiesiog
žeidžia.
Kaip ir visi patarnautojai, gėrimus atnešęs vyrukas buvo žmogus, simpatiškas vaikinas odine
strėnjuoste (dar mažiau dengiančia nei odiniai Luiso šortukai) ir ilgaauliais batais. Ant savotiškos
rozetės, prisegtos prie strėnjuostės, buvo užrašyta „Koltonas“. Jo akys buvo stulbinamai pilkos.
Keldamas nuo padėklo gėrimus, galvojo apie kažką vardu Čiko ar Čikas... Jo žvilgsniui tiesiogiai
susidūrus su maniškiu, pagalvojo: „Fėjų kraujas ant taurių. Neleisk savo vampams gerti.“
Ilgą akimirką žvelgiau į vaikiną. Jis žinojo apie mane, o aš kai ką išsiaiškinau apie jį: išgirdo apie
mano sugebėjimą, kuris antgamų bendruomenėje buvo gerai žinomas, ir tuo patikėjo.
Koltonas nuleido akis.
Erikas pasuko dangtelį, atidarė savo butelį ir kilstelėjo, ketindamas supilti jo turinį į taurę.
NE! – pasakiau mintyse. Mes negalėjome komunikuoti telepatiškai, tačiau aš pasiunčiau jam galingą
negatyvumo bangą, melsdama, kad ją pajustų.
– Aš ne taip, kaip jūs, neturiu nieko prieš amerikietišką pakuotę, – pareiškė Erikas nesutrikęs ir
pakėlė butelį tiesiai prie lūpų. Pem pasekė jo pavyzdžiu.
Viktoro veide vos pastebimas apmaudas akimirką šmėstelėjo taip greitai, kad būčiau pagalvojusi,
jog jį tik įsivaizdavau, jeigu nebūčiau stebėjusi Viktoro taip atidžiai. Pilkaakis padavėjas atsitraukė.
– Ar pastaruoju metu matei savo prosenelį, Suke? – pasiteiravo Viktoras, tarsi sakydamas:
„Prigavau!“
Nebuvo prasmės apsimetinėti, kad nežinau apie savo giminystės ryšius su fėjomis.
– Nemačiau pastarąsias keletą savaičių, – ištariau atsargiai.
– Tačiau tavo namuose gyvena du giminaičiai.
Ši informacija nebuvo slapta, buvau beveik tikra, kad Viktorui apie tai papasakojo naujoji Eriko
vampyrė Heidė. Ji neturėjo kito pasirinkimo – toks neigiamas vampyriškosios egzistencijos aspektas,
kai turi gyvų giminaičių žmonių, kuriuos vis dar myli.
– Taip, pas mane kuriam laikui apsistojo pusbrolis ir senelio brolis, – didžiavausi, jog visa tai man
pavyko pasakyti beveik nuobodulio kupinu tonu.
– Tikėjausi, kad tau galbūt pavyktų pateikti man įžvalgų apie fėjų politikos būklę, – tęsė Viktoras
nesutrikęs. Mindė Simpson, jau bodėdamasi pokalbiais, kuriuose nedalyvavo, papūtė lūpas. Ji elgėsi
neprotingai.
– Tik ne aš. Aš stengiuosi laikytis toliau nuo politikos, – pasakiau Viktorui.
– Tikrai? Net ir po tekusių sunkių išmėginimų?
– Aha, net ir po tekusių išmėginimų, – ištariau monotoniškai. Aš visiškai, absoliučiai nenorėjau
kalbėtis apie savo pagrobimą ir sužalojimus. Tikrai puiki tema vakarėlio pašnekesiams. Cha. – Aš
tiesiog nesu politinis gyvūnas.
– Bet gyvūnas, – iš karto rėžė Viktoras.
Akimirką visi tyliai sustingo. Buvau ryžtingai įsitikinusi, kad jeigu Erikas mirs, mėgindamas
nudaigoti šį vampyrą, tai įvyks ne dėl to, jog Viktoras mane įžeidė.
– Tai aš, – pasakiau ir nusišypsojau jam tarsi būčiau susidomėjusi. – Karštakraujis, kvėpuojantis.
Aš net galiu pieno duoti. Visas žinduolio komplektas.
Viktoras prisimerkė. Gal aš kiek ir perlenkiau lazdą.
– Ar dar turime ką nors aptarti, regente? – paklausė Pem, teisingai įspėjusi, jog Erikas pernelyg
įniršęs, kad galėtų kalbėti. – Aš mielai likčiau pašnekėti tiek, kiek norėtumėt, ar kol mano žodžiai
teiktų jums malonumą, tačiau šiąnakt privalau dirbti „Vamptazijoje“, o mano šeimininkas Erikas
privalo vykti į susitikimą. Be to, akivaizdu, jog mano draugė Miriam šiąnakt nekaip atrodo, todėl
užvežčiau ją namo, kad išsimiegotų.
Viktoras dirstelėjo į išbalusią moterį, tarsi tik dabar būtų ją pastebėjęs.
– O, tai tu ją pažįsti? – paklausė atsainiai. – Taip, kažkas lyg ir minėjo. Erikai, ar čia ta moteris,
kurią, sakei, Pem nori transformuoti? Apgailestauju, kad turėjau tarti ne, bet, mano nuomone, jai
neilgai liko gyventi.
Pem nepajudėjo. Net nemirktelėjo.
– Galite keliauti, – tarstelėjo Viktoras, perspausdamas su nerūpestingumu. – Aš jums jau pranešiau
naujienas apie savo regentystę, o jūs apžiūrėjote gražųjį mano klubą. Beje, ketinu atidaryti tatuiruočių
saloną, gal dar ir advokatų kontorą, nors patikėtinis, kurį numačiau šiam postui, turės pastudijuoti
šiuolaikinius įstatymus. Laipsnį jis įgijo Paryžiuje devynioliktojo amžiaus pradžioje, – atlaidi Viktoro
šypsena visiškai išnyko. – Juk žinote, kad kaip regentas turiu teisę kurti verslo įmones bet kurio šerifo
regione? Visi pinigai iš naujųjų įmonių atiteks tiesiogiai man. Tikiuosi, tavo pajamos dėl to pernelyg
nenukentės, Erikai.
– Nė kiek, – pasakė Erikas. (Nemaniau, kad tai turi kokią nors prasmę.) – Mes visi jūsiškės
teritorijos dalis, pone, – jo balsas buvo sausas ir bejausmis, tarsi vėjo plaikstomi skalbiniai.
Pakilome bemaž kaip vienas ir trumpai nulenkėme galvas Viktorui. Jis mostelėjo mums atsainiai, o
tada pasilenkė bučiuoti Mindės Simpson. Markas prisispaudė arčiau vampyro iš kitos pusės, veidu
glausdamasis Viktorui prie peties. Pem prisiartino prie Miriam Ernest ir, pasilenkusi virš merginos,
viena ranka ją apkabino ir padėjo atsistoti. Pakilusi ant kojų, remiama Pem, Miriam sutelkė visą
dėmesį į tai, kaip pasiekti duris. Jos protas gal ir buvo apsiblausęs, tačiau akys nebyliai klykė.
Palikome klubą apgaubti niūrios tylos (bent jau turint omenyje pokalbius, nes muzika taip niekada ir
nesiliovė), lydimi Luiso ir Antonijaus. Broliai apėjo tvirtąją Aną Liudmilą ir išsekė paskui mus į
stovėjimo aikštelę. Nustebau.
Kai praėjome pirmą automobilių eilę, Erikas atsisuko į juos. Visiškai neatsitiktinai didelių gabaritų
Escalade užstojo vaizdą tarp nedidelės mūsų grupelės ir Anos Liudmilos.
– Ar norite man ką nors pasakyti? – paklausė Erikas labai tyliai. Tarsi ūmai supratusi, kad jau išėjo
iš „Vampyro bučinio“, Miriam aiktelėjo ir pradėjo verkti. Pem apkabino ją abiem rankomis.
– Tai ne mūsų sumanymas, šerife, – ėmė teisintis Antonijus, žemesnysis iš dviejų. Aliejumi įtepti jo
pilvo raumenys žvilgėjo aikštelės žibintų šviesoje.
Luisas tarė:
– Esame lojalūs Felipei, tikrajam mūsų karaliui, tačiau Viktorui nelengva tarnauti. Buvo negera
naktis, kai mus pasiuntė į Luizianą, kad jam tarnautume. Dingus Brunui ir Korinai, jis dar nerado
nieko, kas galėtų užimti jų vietas. Nė vieno stipraus pavaduotojo. Viktoras nuolat keliauja, mėgina
nenuleisti akių nuo kiekvieno Luizianos kampelio, – Luisas palingavo galva. – Mūsų per mažai tokiai
teritorijai. Jam reikėtų įsikurti Naujajame Orleane, atkurti tenykštę vampyrų struktūrą. Neturėtume
valkiotis vos odos pridengtais užpakaliais ir nusiurbti pajamų iš tavo klubo. Per pusę skelti galimą
pelną – prastas biznis, o verslo pradžios išlaidos buvo labai didelės.
– Jeigu bandote sugundyti, kad išduočiau naująjį savo šeimininką, pasirinkote ne tą vampyrą, –
pareiškė Erikas, o aš vos neišsižiojau iš nuostabos. Jau maniau, birželį atėjo Kalėdos, kai Luisas ir
Antonijus atskleidė savo nepasitenkinimą, bet buvo akivaizdu, jog negalvojau pakankamai
klastingai... eilinį kartą.
Pem tarė:
– Odiniai šortukai atrodo visai patrauklūs, palyginti su juoda sintetika, kurią aš turiu dėvėti.
Ji laikė Miriam, tačiau nežiūrėjo į ją ir niekaip nerodė dėmesio, tarsi būtų norėjusi, kad visi
pamirštų, jog mergina iš viso čia yra.
Jos nusiskundimai kostiumu nebuvo tokie jau neįtikėtini, tačiau visiškai ne vietoje. Pem visada
būdavo ryžtingai nusiteikusi atlikti savo darbą, kad ir kaip jis nepatiktų. Antonijus pažvelgė į ją
nusivylimo ir pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu.
– Tu turėjai būti tokia nuožmi, – sumurmėjo. Tada dirstelėjo į Eriką. – O tu turėjai būti toks drąsus.
– Juodu su Luisu apsisuko ir nukulniavo atgal į klubą.
 Vos jie taip padarė, Pem su Eriku suskubo eiti labai greitai, tarsi būtų buvęs nustatytas terminas, per
kiek laiko privalome palikti teritoriją.
Pem paprasčiausiai pakėlė Miriam ant rankų ir nuskubėjo Eriko automobilio link. Jam atidarius
galines dureles, ji įkėlė vidun savo merginą, o tada įsliuogė pati. Supratusi, kad skubėjimas yra šios
nakties leitmotyvas, įsiropščiau į priekinę keleivio sėdynę ir tylomis užsisegiau saugos diržą.
Dirstelėjusi atgal išvydau, kad Miriam nualpo vos tik suvokė, jog yra saugi.
Automobiliui važiuojant iš stovėjimo aikštelės Pem pradėjo kikenti, o Erikas plačiai išsišiepė.
Buvau pernelyg nustebusi, kad paklausčiau, kas čia tokio juokingo.
– Viktoras tiesiog negali susivaldyti, – pasakė Pem. – Padarė tokį spektaklį iš vargšelės mano
Miriam.
– O jau tas neįkainojamas odinių dvynukų pasiūlymas!
– Ar matei Antonijaus veidą? – primygtinai paklausė Pem. – Nemeluoju, taip nesilinksminau nuo to
laiko, kai parodžiau iltis senei, pasiskundusiai dėl spalvos, kuria išdažiau savo namus!
– Tai duos jam peno pamąstyti, – pasakė Erikas. Pažvelgė į mane, žvilgindamas iltimis. – Smagi
buvo akimirka. Negaliu patikėti, kad jis vylėsi, jog imsime ir užkibsime ant šito kabliuko.
– O jeigu Antonijus ir Luisas kalbėjo nuoširdžiai? – paklausiau. – Jeigu Viktoras būtų išgėręs
Miriam kraujo arba būtų pats ją transformavęs? – pasisukusi sėdynėje pažvelgiau į Pem.
Ji žiūrėjo į mane beveik su gailesčiu, tarsi aš būčiau buvusi beviltiška romantikė.
– Jis negalėjo, – paaiškino ji. – Viktoras laikė ją viešoje vietoje, ji turi daugybę giminaičių žmonių,
be to, žino, kad aš jį nudaigočiau, jeigu taip pasielgtų.
– Jeigu pirma tavęs nenužudytų, – atkirtau. Atrodė, kad Erikas ir Pem nejaučia mano pagarbos
mirtinai Viktoro taktikai. Jie atrodė beveik beprotiškai pasipūtę. – O kodėl judu esate tokie įsitikinę,
jog Antonijus ir Luisas visa tai išsigalvojo tik tam, kad pažiūrėtų, kaip reaguosite?
– Jeigu jie kalbėjo nuoširdžiai, vėl į mus kreipsis, – šiurkštokai pasakė Erikas. – Jie neturi kito
pasirinkimo, jeigu jau bandė kreiptis į Felipę ir jis atmetė jų prašymą. Aš taip įtariu. Dabar
papasakok man, mylimoji, kokia ten problemėlė iškilo su gėrimais?
– Problemėlė iškilo tokia, kad Viktoras buvo ištepęs taurių vidų fėjų krauju, – pasakiau. –
Padavėjas žmogus, tas vyrukas pilkomis akimis, mane įspėjo.
Vampyrų šypsenos kaipmat išnyko, tarsi kas nors jas būtų išjungęs vienu mygtuko spustelėjimu.
Akimirką jaučiau piktą pasitenkinimą.
Grynas fėjų kraujas vampyrus svaigina. Sunku pasakyti, ką būtų padarę Pem ir Erikas, jeigu būtų
išgėrę iš tų taurių. O jie būtų nugurkę turinį kaip įmanydami greičiau, nes fėjų kraujo kvapas jiems
toks pats kvaitulingas, kaip ir pats skystis.
Jeigu kalbame apie mėginimus nunuodyti, šis buvo tikrai subtilus.
– Nemanau, kad toks kiekis būtų privertęs mus elgtis nekontroliuojamai, – sumurmėjo Pem, tačiau
jos balse nebuvo visiško įsitikinimo.
 Erikas kilstelėjo šviesius savo antakius.
– Tai buvo atsargus eksperimentas, – pasakė jis mąsliai. – Galėjome užpulti bet kurį klubo
lankytoją arba pulti Sukę, nes ji turi tą įdomų šlakelį fėjų kraujo. Bet kokiu atveju būtume viešai
apsikvailinę. Mus galėjo net suimti. Suke, kaip nuostabu, kad sulaikei.
– Turiu ir aš savų privalumų, – burbtelėjau, mėgindama užgniaužti baimės dūrį, kurį sukėlė mintis,
ką Erikas ir Pem galėjo man padaryti apimti fėjų karštinės.
– Be to, tu esi Eriko žmona, – tyliai pastebėjo Pem.
Erikas nuožmiai į ją dėbtelėjo per galinio vaizdo veidrodėlį.
Tyla buvo tokia tiršta, kad pasigailėjau neturinti peilio. Šis slaptas Pem ir Eriko kivirčas ir kėlė
nerimą, ir varė į neviltį. Labai švelniai tariant.
– Gal norėtumėte man ką nors papasakoti? – paklausiau, iš anksto baimindamasi atsakymo. Vis
dėlto bet kas geriau nei nežinia.
– Erikas gavo laišką... – pradėjo Pem, tačiau man nespėjus suvokti, kad Erikas pajudėjo, jis jau
buvo apsisukęs savo vietoje, ištiesęs ranką virš sėdynės ir sugriebęs vampyrę už gerklės. Kadangi jis
vis dar vairavo, suspiegiau iš siaubo.
– Erikai, akis į kelią! Tik nepradėkit ir vėl muštis, – pasakiau. – Klausyk, tiesiog papasakok man ir
viskas!
Dešine ranka Erikas vis dar laikė sugriebęs Pem; gniaužtai būtų užsmaugę, jeigu jai būtų reikėję
kvėpuoti. Vairą vampyras laikė kaire ranka, ir netrukus mes sustojome šalikelėje. Nemačiau
artėjančių automobilių, už mūsų taip pat nebuvo matyti šviesų. Nežinojau, ar dėl vietovės izoliuotumo
jaustis gerai, ar blogai. Erikas žvelgė į savo vaiką, o jo akys buvo tokios ryškios, kad kone
kibirkščiavo. Tuomet tarė:
– Pem, nekalbėk. Tai įsakymas. Suke, užteks.
Būčiau galėjusi pasakyti keletą dalykų. Pavyzdžiui: „Aš ne tavo vasalė ir kalbėsiu, ką užsigeidusi“,
arba būčiau galėjusi drėbtelėti: „Atsiknisk, išleisk mane“, o tada paskambinti broliui ir paprašyti, kad
mane pasiimtų.
Vis dėlto sėdėjau ir tylėjau.
Gėda prisipažinti, kad tą akimirką bijojau Eriko, desperatiškai ir ryžtingai nusiteikusio vampyro,
kuris puolė geriausią savo draugę tik nenorėdamas, jog aš sužinočiau... kažką. Per mus siejantį ryšį
pagavau pluoštą susipynusių negatyvių emocijų: baimę, pyktį, niūrų ryžtą, frustraciją.
– Parvežk mane namo, – pasakiau.
Tarsi klaikus aidas, suglebusi Miriam sukuždėjo:
– Parvežkite mane namo...
Po ilgos akimirkos Erikas paleido Pem, ir ji sudribo ant galinės sėdynės tarsi ryžių maišas.
Gindama palinko virš Miriam. Apgaubtas stingdančios tylos Erikas parvežė mane namo. Nė vienas
neužsiminėme apie seksą, kuriuo turėjome užsiimti po šio „smagaus“ vakaro. Tą akimirką aš
tikriausiai būčiau veikiau susitikusi pasimylėti su Luisu ir Antonijumi. Arba Pem. Atsisveikinau su
Pem ir Miriam, išlipau iš automobilio ir nužingsniavau į savo namus nepažvelgusi atgal.
Spėjau, kad Erikas, Pem ir Miriam kartu parvažiavo į Šrivportą, dar spėjau, jog tikriausiai
kažkuriuo metu jis pagaliau leido Pem vėl prabilti, tačiau nebuvau užtikrinta.
Nusipraususi veidą ir pasikabinusi dailiąją suknelę, ilgai negalėjau užmigti. Tikėjausi, kad dar
galėsiu kada nors ją apsivilkti, kokį laimingesnį vakarą ateityje. Atrodžiau per gerai, kad būčiau
jautusis taip apgailėtinai. Pagalvojau, ar Erikas būtų sugebėjęs taip pat šaltakraujiškai susidoroti su
vakaro įvykiais, jeigu Viktoras būtų mane pagavęs, apsvaiginęs narkotikais ir pasodinęs ant
minkštasuolio viso pasaulio akivaizdoje.
Buvo dar vienas dalykas, kuris nedavė man ramybės. Kai ko būčiau paklaususi Eriko, jeigu jis
nebūtų pradėjęs vaizduoti diktatoriaus. Būčiau tarusi: „O iš kur Viktoras gavo fėjų kraujo?“
Štai ko būčiau paklaususi.
_______________
1 Jeopardy! – populiarus JAV televizijos žaidimas, įvairiais kanalais rodomas jau nuo 1964 metų. Jis primena daugelį kitų klausimų ir
atsakymų žaidimų, tačiau jo metu piniginės sumos renkamos ne už teisingą atsakymą į užduotą klausimą, o atvirkščiai: pateikiamos
užuominos, pagal kurias žaidėjai turi suformuluoti klausimą. (Čia ir toliau – vert. past.)
2 Angl. The Bobbsey Twins – pagrindiniai vienos ilgiausių JAV vaikiškų knygų serijos veikėjai, Bobsėjų šeimos dvynukai Bertas ir Nenė,
Fredis ir Flosė. Apie jų nuotykius pasakoja daugiau nei 70 knygelių, o pirma iš jų pasirodė dar 1904 metais, pasirašyta Laura Lee Hope
slapyvardžiu.
3 DEFCON (angl. defence readiness condition – pasiruošimo gynybai padėtis) – JAV ginkluotųjų pajėgų naudojama penkių lygmenų
sistema išreikšti pavojaus lygiui (pagal ją, penktas lygmuo – žemiausias yra pirmas – aukščiausias, žymintis pasiruošimą atominiam karui).
Oranžinis pavojus (Orange Alert) – vienas iš JAV vidaus saugumo tarnybų naudotos perspėjimo apie terorizmo grėsmę sistemos
lygmenų, reiškiantis didelę terorizmo riziką (ši sistema nustojo galioti 2011 metais).
Knygos savininkas: Vaida D

4 skyrius

Kitą rytą atsibudau apimta niūrokos nuotaikos, tačiau šiek tiek pralinksmėjau pastebėjusi, kad naktį
namo grįžo Klodas ir Dermotas. Buvo neįmanoma nepastebėti įrodymų: virtuvėje ant kėdės nugarėlės
karojo Klodo marškiniai, o laiptų papėdėje voliojosi Dermoto batai. Galiausiai atlikusi būtiniausias
rytines procedūras – išgėrusi kavos puodelį, išsimaudžiusi duše, apsivilkusi žalius marškinėlius ir
šortus – išlindau iš savo kambario ir radau abu sėdinčius, laukiančius manęs svetainėje.
– Labas rytas, vyručiai, – pasisveikinau. Net ir mano ausims balsas neskambėjo labai guviai. –
Tikiuosi, nepamiršote, kad šiandien turi atvažiuoti antikvarai? Jie pasirodys po valandos ar dviejų.
Susikaupiau pokalbiui, kuris dabar turėjo įvykti.
– Puiku, tada šis kambarys nebeatrodys kaip senienų parduotuvė, – pareiškė Klodas kaip visada
„žaviai“.
Paprasčiausiai linktelėjau. Buvo akivaizdu, kad šiandien vėl teks bendrauti su Bjauriuoju Klodu, o
ne daug rečiau matomu Pakenčiamuoju Klodu.
– Bet mes pažadėjome tau pasikalbėti, – tarė Dermotas.
– Ir tą vakarą paprasčiausiai neparvažiavote namo, – tarusi atsilošiau sename supamajame krėsle,
kuris buvo atitemptas iš palėpės. Nesijaučiau visiškai pasiruošusi šiam pokalbiui, tačiau kartu labai
norėjau išsiaiškinti keletą dalykų.
– Klube susiklostė tam tikros aplinkybės, – išsisukinėdamas pasakė Klodas.
– Aha. Leiskite spėti: dingo fėja.
Mano žodžiai privertė juos suklusti.
– Ką? Iš kur tu žinai? – pirmas atsipeikėjo Dermotas.
– Viktoras turi jį. Ar ją, – pridūriau. Papasakojau, kas atsitiko praėjusią naktį.
– Negana, kad turime narplioti savo rasės problemas, – iškošė Klodas, – dabar mus dar įsiurbė ir į
sušiktų vampyrų tarpusavio niautynes.
– Na jau ne, – atrėžiau. Atrodė, kad šis pokalbis bus tarsi kalva, į kurią man teks ilgai ir sunkiai
kopti. – Jūs, kaip grupė, nebuvote įtraukti į vampyrų tarpusavio kovas. Tiesiog vienas iš jūsų buvo
pagrobtas dėl tam tikro tikslo. Skirtinga įvykių seka. Leiskite man atkreipti jūsų dėmesį, jog ta fėja
buvo pagrobta, kad mažų mažiausiai jai būtų nuleistas kraujas, nes būtent to vampams reikėjo – fėjų
kraujo. Nesakau, kad pradingęs jūsų draugas negali būti gyvas, tačiau patys žinote, jog vampai
visiškai praranda savitvardą, kai šalia jų yra fėja, ypač kraujuojanti.
– Ji teisi, – Klodui pasakė Dermotas. – Keitė tikriausiai jau nebegyva. Ar klube yra jos giminaičių?
Privalome paklausti, gal kas nors sulaukė mirties vizijos.
– Moteris, – ištarė Klodas. Dailus jo veidas tarsi suakmenėjo. – Fėja, kurios negalėjome leisti sau
prarasti. Taip, būtina išsiaiškinti.
Akimirką sėdėjau sutrikusi, nes Klodas nelabai vertino moteris, bent jau iš asmeninio gyvenimo
perspektyvų. Tada prisiminiau grėsmingą fėjų moterų skaičiaus sumažėjimą. Nežinau, kaip sekėsi
kitoms magiškosioms rasėms, tačiau atrodė, kad bent jau fėjos pamažu nyksta. Būtų neteisinga
pasakyti, kad nejaučiau visiškai jokio rūpesčio dėl pradingusios Keitės (nors ir maniau, kad beveik
nėra jokios galimybės, jog ji vis dar gyva), tačiau turėjau kitų, savanaudiškesnių, klausimų, todėl
nenorėjau leistis nukreipiama nuo temos. Vos tik Dermotas paskambino į „Chuliganus“ ir paprašė
Beleno, sukvietus magiškuosius padarus, paklausinėti apie Keitės giminaičius, aš vėl griebiau savo
jautį už ragų.
– Kol Belenas užsiėmęs, jūs turite laisvo laiko, o senienų vertintojai netrukus bus čia, todėl labai
noriu sulaukti atsakymų į keletą klausimų, – tariau.
Dermotas ir Klodas susižvalgė. Atrodė, kad Dermotas pralaimėjo įsivaizduojamą monetos metimą
dėl to, kas turės kalbėti, nes giliai įkvėpė ir pradėjo:
– Juk žinai, kad, jūsų baltųjų rasės atstovui vedus vieną iš negridų, kartais jų vaikai labiau primena
vieną rasę nei kitą – tarsi visiškai atsitiktinai. Netgi tos pačios poros vaikai gali turėti skirtingų
rasinių bruožų.
– Taip, – pasakiau. – Esu girdėjusi apie tai.
– Kai Džeisonas buvo kūdikis, mūsų patriarchas Najalas jį patikrino.
Net išsižiojau.
– Pala, pala, – tariau, o žodžiai labiau priminė kimų kranksėjimą. – Najalas aiškino, kad negalėjo
mūsų lankyti, nes jo sūnus Fintanas, pusiau žmogus, saugojo mus nuo Najalo, ir kad Fintanas yra
tikrasis mūsų senelis.
– Būtent todėl Fintanas saugojo jus nuo magiškųjų padarų. Nenorėjo, kad tėvas kištųsi į jūsų
gyvenimus taip, kaip anksčiau kišosi į jo gyvenimą. Bet tai nesvarbu, nes Najalas turi savų metodų,
kaip pasiekti norimą tikslą, o apsilankęs jis išsiaiškino, kad esminė kibirkštis aplenkė Džeisoną. Jis
tapo... jis prarado susidomėjimą, – pokalbio giją perėmė Klodas.
Laukiau.
Jis tęsė:
– Štai kodėl praėjo tiek daug metų, kol senelis nusprendė susipažinti su tavimi. Jis būtų galėjęs
lengvai išvengti Fintano akių, tačiau tikėjo, kad būsi tokia pat kaip Džeisonas: patraukli žmonėms ir
antgamtinėms būtybėms, tik visais kitais atžvilgiais – iš esmės normalus žmogus.
– Tada jis išgirdo, kad tu nesi normali, – įsiterpė Dermotas.
 – Išgirdo? Iš ko? Kas jam pasakė?
Močiutė būtų didžiavusis mano susitvardymu.
– Erikas. Jie turėjo keletą bendrų verslo sandorių, o Najalas manė, kad būtų neblogai paprašyti
Eriko perspėti apie įvykius tavo gyvenime. Todėl jis retkarčiais papasakodavo Najalui, ką tu veiki.
Atėjo laikas, kai Erikas pamanė, jog tau praverstų prosenelio apsauga, be to, savaime aišku, tu
palaipsniui pradėjai nykti.
Ką?
– Taigi, senelis pasiuntė Klodiną, o kai ji pradėjo nerimauti, kad negalės viena tavęs apsaugoti,
nusprendė susitikti su tavimi pats. Tai irgi suorganizavo Erikas. Jis greičiausiai tikėjosi sulaukti
Najalo palankumo, lyg kokio savotiško radybų užmokesčio, – gūžtelėjo Dermotas. – Toks sandėris
Erikui, regis, tiko. Visi vampyrai parsidavėliai ir savanaudžiai.
Man į galvą iš karto toptelėjo tas posakis apie katilus ir puodus.
Garsiai tariau:
– Vadinasi, Najalas pasirodė mano gyvenime ir pranešė apie save, įsikišus Erikui. Tai pagreitino
fėjų karą, nes vandens fėjos nenorėjo kontaktuoti su žmonėmis, ką jau kalbėti apie kažkokią
nereikšmingą karališkosios šeimos narę, tik aštuntadaliu fėją.
Dėkui, vyručiai. Man taip smagu išgirsti, kad karas įvyko dėl mano kaltės.
– Taip, – pasakė Klodas išmintingai. – Labai tinkamas apibendrinimas. Taigi, prasidėjo karas, o po
daugybės mirčių Najalas nusprendė uždaryti Fėjų kraštą, – pasakęs jis sunkiai atsiduso. – Aš likau už
jos ribų, kaip ir Dermotas.
– Tarp kitko, aš visai nenykstu, – pastebėjau aštrokai. – Noriu pasakyti, ar aš jums atrodau
sunykusi?
Žinojau, kad ignoruoju bendrą vaizdą, tačiau mane užvaldė kylantis pyktis, gal jis tik sustiprėjo.
– Tu teturi nedidelę dalelę fėjų kraujo, – švelniai ištarė Dermotas, tarsi suduodamas triuškinamą
smūgį. – Tu sensti.
Negalėjau to paneigti.
– Tai kodėl aš vis labiau jaučiuosi kaip viena iš jūsų, jeigu savyje turiu tokį mažą fėjų lašelį?
– Mūsų visuma yra daugiau nei mūsų dalys, – pasakė Dermotas. – Aš esu pusiau žmogus, tačiau kuo
daugiau laiko praleidžiu su Klodu, tuo mano magija darosi stipresnė. Klodas, nors ir pilnakraujė fėja,
praleido žmonių pasaulyje tiek daug laiko, kad buvo pradėjęs silpti. Pastaruoju metu jis sustiprėjo.
Tu turi tik šlakelį fėjų kraujo, tačiau kuo ilgiau esi su mumis, tuo labiau šis elementas tavo prigimtyje
ryškėja.
– Tarsi stimuliuotum augimą? – ištariau abejodama. – Nesuprantu.
– Tarsi... tarsi... tarsi išplautum naują raudoną apdarą su baltais skalbiniais, – triumfuodamas
pareiškė Dermotas, kuris būtent taip ir buvo padaręs praėjusią savaitę. Dabar visi trys turėjome
rausvų kojinių.
 – Ar tai nereikštų, kad Klodas tampa ne toks raudonas? Noriu pasakyti, mažiau fėja. Jeigu mes
absorbuojame dalį jo fėjiškumo.
– Ne, – pasakė Klodas su šiokiu tokiu pasitenkinimu. – Aš dabar esu raudonesnis nei anksčiau.
Dermotas linktelėjo:
– Aš taip pat.
– O aš nepastebėjau didesnio skirtumo, – tariau.
– Argi nesi stipresnė nei buvai?
– Na... gal ir taip. Kai kuriomis dienomis.
Tai nepriminė stiprybės, kurią įgydavau išgėrusi vampyrų kraujo: jis gali suteikti nepaprastą jėgą
neapibrėžtam laikui – jeigu nepriverčia žmogaus visiškai kuoktelėti. Pastaruoju metu atrodė, tarsi
jausčiausi energingesnė ir smarkesnė. Tiesą pasakius, jaučiausi... jaunesnė. Man dar nebuvo nė
trisdešimties, todėl tai tiesiog baugino.
– Nejaugi netrokšti vėl pamatyti Najalo? – paklausė Klodas.
– Kartais.
Kiekvieną dieną.
– Nejaugi nesijauti laiminga, kai miegame su tavimi vienoje lovoje?
– Taip. Tačiau noriu, kad žinotumėte, jog kartu man tai atrodo savotiškai kraupu.
– Jau tie žmonės, – ištarė Klodas Dermotui su susierzinimo ir globėjiškumo mišiniu balse.
Dermotas gūžtelėjo. Juk pats buvo pusiau žmogus.
– Tačiau kažkodėl tu nusprendei likti žmonių pasaulyje, – pastebėjau.
– Kiekvieną dieną svarstau, ar nesuklydau.
– Tai kodėl judu vis dar čia, jeigu jau taip esate pametę galvą dėl Najalo ir gyvenimo Fėjų krašte?
Kaip tu gavai laišką iš Najalo, kurį man perdavei prieš mėnesį, tą, kuriame jis parašė, kad
pasinaudojęs visa savo įtaka privertė FTB palikti mane ramybėje? – įtariai dėbtelėjau į juos. – Ar tas
laiškas buvo klastotė?
– Ne, visiškai autentiškas, – atsakė Dermotas. – O mes čia esame todėl, kad abu mylime ir kartu
baiminamės savojo princo.
– Aiškumėlis, – pasakiau, pasiryžusi pakeisti pokalbio temą, nes nenorėjau leistis į debatus dėl jų
jausmų. – Tai kas tiksliai yra portalas?
– Tai plona vieta membranoje, – pradėjo Klodas. Pasižiūrėjau į jį buku žvilgsniu, todėl jis
paaiškino smulkiau: – Tarp mūsų antgamtinio pasaulio ir jūsiškio egzistuoja savotiška magiška
membrana. Plonesnėse vietose ji yra pralaidi. Magiškųjų padarų pasaulis tampa prieinamas. Kaip ir
tos jūsų pasaulio dalys, kurios paprastai būna nematomos.
– E?
Klodas įsijautė.
– Portalai paprastai lieka tose pačiose apylinkėse, kur buvo įkurdinti, nors gali truputį pasislinkti į
kitą vietą. Naudojamės jais, kad patektume iš jūsų pasaulio į saviškį. Portalo vietoje tavo miškuose
Najalas paliko kiaurymę. Plyšys nėra pakankamai didelis, kad kuris nors iš mūsų galėtų per jį
stačiomis pereiti, tačiau galima perduoti daiktus.
Tarsi paštui skirta anga duryse.
– Na, matot? Juk nebuvo taip sunku? – pasakiau. – Gal galite sugalvoti dar keletą dalykų ir man
papasakoti?
– Pavyzdžiui, kokių?
– Pavyzdžiui, kodėl visos tos magiškos būtybės susibūrė „Chuliganuose“ ir ten vaidina striptizo
šokėjus, apsaugininkus ir dar kažin ką? Ne visi jie fėjos. Net nežinau, kas kai kurie iš jų yra. Kodėl
jie atsidūrė pas judu?
– Todėl, kad daugiau neturi kur eiti, – paprastai paaiškino Dermotas. – Uždarius portalus jie liko
išorėje. Kai kurie – tyčia, kaip Klodas, kai kurie – ne... kaip aš.
– Vadinasi, Najalas uždarė įėjimą į Fėjų kraštą ir paliko kai kuriuos savo padermės atstovus už
durų?
– Taip. Jis mėgino sulaikyti Fėjų krašte tas fėjas, kurios vis dar norėjo žudyti žmones, ir labai
skubėjo, – pasakė Klodas. Pastebėjau, kad Dermotas, kurį Najalas buvo žiauriai apkerėjęs, išgirdęs
šį paaiškinimą neatrodė visiškai įtikintas.
– Kiek suprantu, Najalas turėjo svarių priežasčių uždaryti tą magiškąjį pasaulį, – ištariau lėtai. – Jis
sakė, kad patirtis jį išmokė, jog fėjoms ir žmonėms susimaišius visada kyla neramumų. Jis nenorėjo,
kad fėjos ir toliau kryžmintųsi su žmonėmis, nes tiek daug fėjų ir kitų magiškų padarų nekenčia šio
reiškinio pasekmių – mišrūnų, – pasižiūrėjau į Dermotą apgailestaujančiu žvilgsniu, bet pusiau fėja,
pusiau žmogus tik gūžtelėjo. Jis jau buvo prie to pripratęs. – Najalas daugiau niekada neketino su
manimi susitikti. Ar judu tikrai taip smarkiai trokštate patekti į magiškąjį pasaulį ir ten likti?
Stojo pauzė, kurią galima pavadinti reikšminga. Buvo aišku, kad Dermotas ir Klodas neketina
atsakyti. Na, jie bent jau nesirengė meluoti.
– Tada paaiškinkite, kodėl jūs gyvenate su manimi ir ko iš manęs norite, – ištariau tikėdamasi, kad
jie atsakys bent į šį klausimą.
– Apsigyvenome pas tave, nes atrodė gera mintis apsistoti su giminaičiais, kuriuos galėjome rasti, –
pasakė Klodas. – Atkirsti nuo tėvynės jautėmės silpni ir nė neįsivaizdavome, kad čia liko tiek daug
mūsų gentainių. Tikrai nustebome, kai Šiaurės Amerikoje įstrigusios fėjos ir kitos būtybės pradėjo
rinktis į „Chuliganus“, tačiau apsidžiaugėme. Kaip jau aiškinome, būdami kartu mes esame stipresni.
– Ar jūs man sakote visą tiesą? – tarusi atsistojau ir pradėjau vaikščioti pirmyn atgal. – Galėjote
viską papasakoti ir anksčiau, tačiau kažkodėl to nepadarėte. Galbūt dabar taip pat meluojate, –
išplėčiau rankas į šalis, delnais į viršų. Tai kaip?
– Ką? – Klodas atrodė įsižeidęs, bet buvo pats laikas priversti jį srėbti savo paties užvirtą košę. –
Fėjos nemeluoja. Visi tai žino.
 Aha. Tikrai. Visuotinai žinomas dalykas.
– Jūs gal ir nemeluojate, tačiau ne visada pasakojate visą tiesą, – atkirtau. – Tikrai yra bendras jūsų
ir vampyrų bruožas. Galbūt jūs turite kitą priežastį čia būti? Galbūt norite būti netoliese, kad
pamatytumėte, kas išlįs per tą portalą?
Dermotas pašoko ant kojų.
Dabar mes visi trys buvome supykę, visi trys susijaudinę. Kambarys tiesiog pritvinko kaltinimų.
– Noriu sugrįžti į Fėjų kraštą, nes trokštu dar kartą pamatyti Najalą, – ištarė Klodas, atidžiai
rinkdamasis žodžius. – Jis mano senelis. Pavargau tik retkarčiais gauti nuo jo žinių. Noriu aplankyti
šventas mūsų vietas, kur galėčiau pabūti arčiau savo seserų dvasių. Noriu keliauti tarp pasaulių, nes
tai mano prigimtinė teisė. Šis portalas artimiausias. Tu esi artimiausia mūsų giminaitė. Be to, šiame
name yra kažkas tokio... mes čia pritapome, bent jau kol kas.
Dermotas nuėjo prie lango ir pažvelgė į šiltą rytą lauke. Priešais namą skraidė drugeliai, žydėjo
augalai, kiemą buvo užliejusi nuostabi saulės šviesa. Pajutau nepaprasto ilgesio bangą – troškau
atsidurti lauke tarp suprantamų dalykų, o ne būti viduje, įsivėlusi į keistą pokalbį su giminaičiais,
kurių nesupratau ir kuriais nevisiškai pasitikėjau. Jeigu Dermoto kūno kalbą buvo galima laikyti
patikimu kriterijumi, Dermotas, regis, jautė tokį pat sumišimą ir liūdesį.
– Pagalvosiu apie tai, ką man pasakėte, – tariau Klodui. Atrodė, kad Dermoto pečiai per plaukelį
atsipalaidavo. – Dabar turiu ir kitų rūpesčių. Jau pasakojau jums apie padegamąją bombą bare.
Dermotas apsisuko ir atsirėmė į atvirą langą. Nors jo plaukai buvo ilgesni už mano brolio, o veido
išraiška (atleisk, Džeisonai) – daug protingesnė, kiek baugino suvokimas, kokie jie panašūs. Jokiu
būdu ne identiški, tačiau juos tikrai buvo galima supainioti, bent jau trumpai. Tik Dermoto charakteris
pasižymėjo tamsesniais tonais, kurių niekada nepastebėjau turint Džeisoną.
Abi fėjos linktelėjo užsiminus apie padegamąją bombą. Jie atrodė susidomėję, tačiau atitolę –
buvau įpratusi matyti tokias išraiškas vampyrų veiduose. Jiems tikrai nelabai rūpėjo – po galais,
visiškai nė kiek nerūpėjo, – kas atsitiko žmonėms, kurių jie nepažinojo. Jeigu kada nors ir buvo skaitę
poeto Džono Dono eiles, tikrai nebūtų sutikę su jo mintimi, kad joks žmogus nėra atskira sala.
Dauguma žmonių fėjoms buvo tarsi įsikūrę vienoje didelėje saloje, dreifuojančioje jūroje pavadinimu
„Man absoliučiai nusispjaut“.
– Žmonės kalbasi baruose, todėl esu tikra, kad jie tai daro ir striptizo klubuose. Gal galėtumėte man
pranešti, jeigu ką nors išgirsite apie tuos, kurie tai padarė? Tai tikrai svarbu. Jeigu galėtumėte
paprašyti „Chuliganų“ darbuotojų pasiklausyti kalbų apie padegimą, labai pagelbėtumėte.
Dermotas tarė:
– Suke, ar Semo bare reikalai tikrai tokie prasti?
– Taip, – atsakiau, visiškai nenustebinta pokalbio posūkio. – Naujasis baras prie greitkelio atėmė
mūsų klientūrą. Nežinau, ar žmones nuo mūsų atitraukia „Viko prasčiokų užeigos“ ir „Vampyro
bučinio“ naujumas, o gal atstumia tai, kad Semas yra morfas, tačiau „Pas Merlotę“ reikalai tikrai
nelabai geri.
Mėginau apsispręsti, kiek noriu jiems pasakoti apie Viktorą ir jo skleidžiamą blogį, bet Klodas
ūmai tarė:
– Tai reiškia, kad tu nebeturėsi darbo.
Jis staiga užsičiaupė, tarsi tai būtų įžiebę minčių grandinę.
Visiems kažkodėl siaubingai parūpo, ką aš daryčiau, jeigu „Pas Merlotę“ užsidarytų.
– Semas nebeturėtų pragyvenimo šaltinio, – pastebėjau ir pasisukau eiti į virtuvę dar vieno
puodelio kavos. – O tai daug svarbiau nei mano darbas. Kitą darbo vietą aš galiu rasti.
– Jis taip pat gali atidaryti barą kitur, – atkirto Klodas gūžtelėdamas.
– Jam tektų palikti Bon Toną, – ištariau aštriai.
– O tau tai netiktų, ką?
Klodas atrodė mąsliai. Man pasidarė labai nejauku.
– Jis geriausias mano draugas. Patys žinote, – pasakiau. Galbūt pirmą kartą ištariau tai garsiai, bet
tikriausiai žinojau šį faktą jau seniai. – Be to, jeigu norite sužinoti, kas atsitiko Keitei, galite
pamėginti susisiekti su žmogumi pilkomis akimis, kuris dirba „Vampyro bučinyje“. To vyruko vardas
ant uniformos buvo Koltonas.
Žinojau, kad kai kuriose įstaigose kiekvieną naktį tiesiog išdalijami ženkliukai su vardais, nesukant
galvos, ar vardas tikrai atitinka turėtoją, tačiau tai buvo vis šiokia tokia pradžia. Pajudėjau virtuvės
link.
– Palauk, – ūmiai ištarė Dermotas, todėl staigiai atsisukau į jį. – Kada atvažiuoja žmonės iš
antikvariato apžiūrėti tavo šlamšto?
– Turėtų pasirodyti maždaug po poros valandų.
Dermotas tęsė:
– Palėpė daugiau ar mažiau tuščia. Ar ketini ją išvalyti?
– Būtent tai planavau padaryti šį rytą.
– Reikia pagalbos? – paklausė Dermotas.
Klodas atrodė akivaizdžiai pasibjaurėjęs. Piktai dėbtelėjo į Dermotą.
Sugrįžome į pažįstamesnę teritoriją ir aš nors kartą pajutau palengvėjimą. Kol neturėjau galimybės
apmąstyti naujos informacijos, net negalėjau nuspėti, ko dar būtų galima paklausti.
– Dėkui, – pasakiau. – Būtų puiku, jeigu galėtumėt nunešti viršun vieną iš didžiųjų šiukšlių dėžių.
Kai iššluosiu grindis, surinksiu visus likučius ir nuolaužas, galėsite ją nutempti žemyn.
Kartais labai praverčia turėti antgamtiškai stiprių giminaičių.
Patraukiau į galinę verandą susirinkti valymo priemonių, tačiau nuklumpinusi viršun su pilnu jų
glėbiu, pastebėjau, kad durys į Klodo kambarį uždarytos. Ankstesnė mano nuomininkė Amelija vieną
iš antro aukšto miegamųjų buvo pavertusi mielu nediduku buduaru: jame stovėjo pigus (tačiau dailus)
tualetinis staliukas, komoda ir lova. Antrą miegamąjį Amelija naudojo kaip svetainę: joje buvo dvi
patogios kėdės, televizorius ir didžiulis darbo stalas, dabar bemaž nenaudojamas. Tą dieną, kai
ištuštinome palėpę, pastebėjau, kad Dermotas ankstesnėje svetainėje buvo pastatęs sudedamąją
lovelę.
Man dar nespėjus nieko imtis, Dermotas pasirodė palėpės tarpduryje nešinas šiukšlių dėže. Pastatė
ją ant žemės ir apsidairė.
– Žinai, atrodė geriau, kai čia buvo šeimos daiktai, – pasakė. Negalėjau nepritarti. Pro purvinus
langus besiskverbiančioje dienos šviesoje palėpė rodės apgailėtina ir nutriušusi.
– Atrodys visai kitaip, kai bus švari, – pareiškiau kupina ryžto ir griebiausi šluotos. Nubraukiau
visus voratinklius nuo lubų ir sienų, o tada ėmiausi dulkių ir šiukšlių, susikaupusių ant medinių
grindų. Didžiai mano nuostabai, Dermotas, pasiėmęs keletą skudurėlių ir stikliniams paviršiams
skirtą valymo priemonę, pradėjo valyti langus.
Atrodė protingiau susilaikyti nuo komentarų. Baigęs švarinti langus, Dermotas palaikė dulkių
semtuvą, kol aš į jį sušlaviau visas šiukšles. Kai atlikome ir šį darbą, aš atsitempiau siurblį, kad
išnaikinčiau paskutines dulkes, o fėja tarė:
– Šioms sienoms verkiant reikia dažų.
Tarsi būtų pasakęs, kad dykumai reikia vandens. Kadaise čia gal ir buvo dažyta, tačiau dažai jau
seniai buvo nusilupę ar nusidėvėję, o ant sienų likusi sunkiai nusakoma spalva buvo išdilusi ir
išsitepusi nuo ilgą laiką į jas atremtų daiktų.
– Na, taip. Dar nušlifuoti ir nudažyti. Grindims tai irgi nepakenktų, – patrepsėjau. Mano protėviai
sunaudojo pašėlusiai daug kalkių, kai namui buvo pridurtas antras aukštas.
– Dabar sandėliui tau užteks tik dalies šios erdvės, – netikėtai pareiškė Dermotas. – Na, jeigu
antikvariato pardavėjai supirks didesnius baldus ir tau nebereikės jų užnešti atgal.
– Tikrai, – atrodė, kad Dermotas nori man kai ką pasakyti, bet nesupratau, ką. – Ką nori pasakyti? –
paklausiau tiesiai šviesiai.
– Galėtum čia įrengti trečią miegamąjį, jeigu tik šį galą naudotum daiktams saugoti, – pasiūlė. –
Matai šią dalį?
Jis rodė į vietą, kurioje stogo nuolydis sudarė natūralią maždaug poros metrų pločio erdvę,
besitęsiančią per visą namo ilgį.
– Būtų visai nesunku atskirti ją sienele, įstatyti keletą durų, – tęsė senelio brolis.
Dermotas žino, kaip įstatyti duris? Aš tikriausiai atrodžiau apstulbusi, nes jis tarė:
– Dažnai žiūriu HGTV per Amelijos televizorių.
– O, – tariau, mėgindama sugalvoti protingesnę repliką. Vis dar jaučiausi sutrikusi. – Na, gal ir
galėtume tai padaryti. Tačiau nemanau, kad man reikia dar vieno kambario. Noriu pasakyti, kas norės
čia gyventi?
– Juk daugiau miegamųjų visada geras dalykas, argi ne? Televizijos laidų vedėjai sako, kad taip
geriau. O ir aš galėčiau persikelti į čia. Mudu su Klodu galėtume dalytis televizoriaus kambariu kaip
svetaine. Tada kiekvienas turėtume po miegamąjį.
Pasijutau sugėdyta, kad niekada net nepagalvojau paklausti Dermoto, ar jis neprieštarauja dalytis
kambariu su Klodu. Buvo akivaizdu, jog jam tai nelabai patinka. Miegoti ant siauros lovelės mažoje
svetainėje... Buvau bloga šeimininkė. Geriau įsižiūrėjau į Dermotą. Jo balse skambėjo... viltis.
Galbūt naujasis mano nuomininkas neturėjo kuo užsiimti. Suvokiau, kad nežinau, ką tiksliai Dermotas
veikia klube. Atrodė savaime suprantama, jog, Klodui vykstant į Monrou, Dermotas išvažiuoja kartu,
tačiau niekada neapėmė toks stiprus smalsumas, kad paklausčiau, ką jis daro ten nuvykęs. Kas, jeigu
buvimas iš dalies fėja – vienintelis dalykas, siejantis jį su egocentriškuoju Klodu?
– Jeigu manai, kad turi pakankamai laiko atlikti šiems darbams, aš mielai supirkčiau medžiagas, –
ištariau garsiai, net pati nesuprasdama, iš kur atėjo šie žodžiai. – Tiesą pasakius, jeigu sugebėtum
nušlifuoti, paruošti ir išdažyti visą patalpą, įrengti pertvarą, tikrai apsidžiaugčiau. Net sumokėčiau už
darbą. Kodėl gi mums nenuvažiavus į statybinių medžiagų sandėlį Klarise, kai man bus laisvadienis?
Ar galėtum apskaičiuoti, kiek medienos ir dažų reikės?
Dermotas nušvito kaip Kalėdų eglutė.
– Galėčiau pamėginti, be to, žinau, kur išsinuomoti šlifavimo mašiną, – pareiškė jis. – Tikrai
patikėsi man šį darbą?
– Žinoma, – pasakiau, nors ir nebuvau tokia įsitikinusi, ar rimtai taip manau. Kita vertus, ar kas nors
būtų sugebėjęs pabloginti palėpės vaizdą (tai, kaip ji atrodė dabar)? Pati pamažu užsikrėčiau
Dermoto entuziazmu. – Būtų puiku, jeigu ši patalpa būtų suremontuota. Turėsi man pasakyti, koks
atlygis, tavo nuomone, būtų teisingas.
– Nė negalvok apie tai, – nukirto jis. – Tu suteikei man namus ir paguodą savo buvimu. Palėpės
sutvarkymas – mažiausia, kuo galiu tau atsidėkoti.
Dermotui viską taip išdėsčius, nebebuvo kaip ginčytis. Yra toks dalykas – perdėtai ryžtingas
nusiteikimas nepriimti dovanos ir aš nusprendžiau, kad čia būtent tokia situacija.
Rytas buvo kupinas naujienų ir staigmenų. Plaudama palėpės dulkes nuo rankų ir veido, išgirdau
keliuku artėjantį automobilį. Balto furgono šoną puošė gotikiniu šriftu išraitytas Prašmatnybių
logotipas.
Iš automobilio išlipo Brenda Hesterman ir jos partneris. Jis buvo nedidukas, smulkus vyrukas
rusvai žalsvos spalvos kelnėmis, mėlynais polo marškinėliais ir nupoliruotais bateliais. Žilstelėję jo
plaukai buvo labai trumpai kirpti.
Išėjau į priekinę verandą.
– Labas, Suke! – šūktelėjo Brenda, tarsi būtume buvusios senos draugės. – Čia Donaldas Kolvėjus,
parduotuvės bendrasavininkis.
– Pone Kolvėjau, – pasisveikinau ir linktelėjau. – Užeikit vidun. Gal galėčiau pasiūlyti ko nors
gaivinamo?
Abu atsisakė dar lipdami laipteliais. Vos pakliuvę vidun apsidairė po užgriozdintą kambarį su
susižavėjimu, kurio neparodė fėjos.
– Dievinu šias medines lubas, – pareiškė Brenda. – Tu tik pažiūrėk į lentelėmis iškaltas sienas!
– Senas, – tarė Donaldas Kolvėjus. – Sveikinu, panele Stekhaus, kad galite gyventi tokiame
mielame istoriniame name.
Mėginau neparodyti nuostabos. Paprastai ne tokios reakcijos sulaukdavau. Dauguma žmonių buvo
linkę manęs gailėti, kad esu priversta gyventi tokiame pasenusiame pastate. Grindys nesolidžios,
langai nestandartiniai ir taip toliau.
– Dėkui, – ištariau abejodama. – Ką gi, štai tie daiktai, kurie gulėjo palėpėje. Pasižiūrėkite, gal kas
kris į akį. Jeigu ko prireiks – šūktelėkite.
Nemačiau reikalo stoviniuoti šalia, net atrodė kiek negražu stebėti, kaip jie dirba. Sugrįžau į savo
kambarį, nuvaliau dulkes, patvarkiau, o kad jau to ėmiausi, sutvarkiau ir keletą stalčių. Paprastai tai
darydama būčiau klausiusis radijo imtuvo, tačiau norėjau girdėti antikvarus, jeigu jiems prireiktų ko
nors paklausti. Retkarčiais išgirsdavau, kaip tyliai kažką pasako vienas kitam, ir man pasidarė
smalsu, ką jie nusprendė. Išgirdusi laiptais besileidžiantį Klodą, pagalvojau, kad būtų visai gerai
išeiti atsisveikinti su juo ir Dermotu prieš jiems išvažiuojant.
Fėjoms žingsniuojant per svetainę, Brenda net išsižiojusi stebeilijo į du išvaizdžius vyrus.
Priverčiau juos pakankamai sulėtinti žingsnį, kad galėčiau pristatyti antikvarams, kaip to reikalauja
mandagumas. Nė kiek nenustebau pajutusi, kad Donaldas pradėjo apie mane galvoti kiek kitaip, kai
susipažino su mano „pusbroliais“.
Plaudama koridoriaus tualeto grindis, išgirdau Donaldo šūktelėjimą. Nuslinkau į svetainę,
stengdamasi atrodyti tik atsainiai susidomėjusi.
Radau jį tyrinėjantį senelio darbo stalą, labai sunkų ir bjaurų baldą, kuris tapo gausaus keiksnojimo
ir prakaitavimo priežastimi, kol fėjos nutempė jį žemyn į svetainę.
Mažasis prekeivis dabar buvo pritūpęs priešais ir įkišęs galvą į keliams skirtą tarpą.
– Panele Suke, čia yra slaptas skyrelis, – pranešė jis, ropodamas atgal. – Ateikite, parodysiu.
Pritūpiau šalia, susijaudinusi, savaime suprantama, dėl tokio atradimo. Slaptas skyrelis! Piratų
lobiai! Magiški triukai! Visi šie dalykai sukelia laimingus vaikystės lūkesčius.
Pasišviesdama Donaldo žibintuvėliu pastebėjau, kad stalo gale, vietoje, kurios nesiekė sėdinčiojo
keliai, yra papildoma lenta. Buvo matyti mažyčiai vyriai, įtaisyti taip aukštai, kad keliais niekada jų
neužkabintum, ir įrengti taip, jog durelės pakiltų norint jas atidaryti.
Štai kaip tai padaryti – buvo tikra paslaptis.
Kai gerai apžiūrėjau slaptas dureles, Donaldas tarė:
– Pabandysiu atidaryti savo kišeniniu peiliuku, jeigu jūs, panele Stekhaus, neprieštarausite.
– Nė kiek, – atsakiau.
Jis iš kišenės išsitraukė praktiško dydžio kišeninį peiliuką, atlenkė geležtę ir atsargiai įspraudė į
tarpelį tarp lentų. Kaip ir tikėjausi, tarpo viduryje susidūrė su kažkokiu skląsteliu. Švelniai pastūmė
peilio ašmenimis iš vienos pusės, tada iš kitos, bet nieko neatsitiko.
Tada jis pradėjo čiupinėti medines plokštes aplink keliams skirtą tarpą. Ten, kur tarpo viršus ir
šonai susidūrė, abiejose pusėse buvo medinė juosta. Donaldas spaudė ir stūmė, o kai aš jau norėjau
netekusi kantrybės iškelti rankas į dangų ir pasiduoti, pasigirdo surūdijęs trekštelėjimas ir papildoma
lenta atsidarė.
– Kodėl gi jums nepasinaudojus šeimininkės teise ir neapžiūrėjus? – pasiūlė Donaldas. – Stalas juk
jūsų.
Pagrįstas ir teisingas sprendimas, todėl prekeiviui pasitraukus, aš atsiklaupiau į jo vietą. Pakėliau
dureles ir laikiau, kol Donaldas tvirtai švietė savo žibintuvėliu, tačiau mano kūnas užstojo didžiąją
dalį šviesos, todėl gan ilgai užtruko, kol radau slaptavietės turinį.
Užčiuopusi ryšulio kontūrus, švelniai jį suspaudžiau ir traukiau į save, kol jis atsidūrė mano
rankose. Išsiraičiau atbulomis, stengdamasi neįsivaizduoti Donaldo akims atsivėrusio vaizdelio. Vos
tik išlindau iš po stalo, pakilau ir nuėjau prie lango su dulkėtu savo grobiu. Atidžiai apžiūrėjau, ką
laikau rankose.
Tai buvo mažas aksomo maišelis, užtraukiamas virvele. Kadaise medžiaga tikriausiai buvo vyno
raudonumo. Ten dar buvo maždaug 15 ir 20 centimetrų dydžio kitados baltas vokas, išpuoštas
paveikslėliais, o kai atsargiai jį išlyginau, suvokiau, jog jis skirtas suknelės šablonui laikyti. Iš karto
nevaldomai užplūdo atsiminimų potvynis. Prisiminiau dėžutę, kurioje buvo laikomi visi šablonai iš
„Vogue“, „Simplicity“ ir „Butterick“ žurnalų. Močiutė daugelį metų mėgo siūti, bet susilaužė dešinės
rankos pirštą ir jis blogai sugijo, todėl susidoroti su plonais lyg servetėlė pavyzdžiais ir medžiagomis
jai buvo vis skausmingiau. Iš paveiksliuko buvo aišku, kad šiame voke seniau buvo saugomas ilgos
per juosmenį suveržtos suknelės šablonas, o trys nupiešti modeliai siaurais veidais ir trumpais
plaukais buvo madingai į priekį palenkę pečius. Viena mergina vilkėjo suknelės pavyzdį iki kelių,
kita – kaip vestuvinę suknelę, trečia – kaip linijinių šokių kostiumą. Kokia visapusiška suknelė!
Atvėriau atlanką ir dirstelėjau, tikėdamasi išvysti pažįstamą rudą plonytį šablono popierių su
išspausdintais paslaptingais juodais nurodymais. Vietoj to išvydau laišką, parašytą ant pageltusio
popieriaus. Atpažinau rašyseną.
Ūmai vos nepratrūkau verkti. Smarkiai išplėčiau akis, kad iš jų nepradėtų riedėti ašaros, ir
išskubėjau iš svetainės. Negalėjau visiškai atidaryti voko, kol namie buvo svetimų žmonių, todėl
įkišau jį į savo naktinį staliuką kartu su mažuoju krepšeliu, o gerai nusišluosčiusi akis, grįžau į
svetainę.
Abu prekiautojai antikvariniais daiktais buvo pernelyg mandagūs, kad būtų pradėję klausinėti apie
radinį, o aš, jausdama dėkingumą, išviriau kavos ir atnešiau jiems ant padėklo su pienu, cukrumi ir
keliais gabalėliais „svarinio“ pyrago4. Jausdama dėkingumą ir būdama mandagi. Kaip mane išmokė
močiutė... mirusi mano močiutė, kurios rašyseną atpažinau laiške, paslėptame suknelės šablono voke.
_______________
4 Angl. pound cake – pyragas, kuris kepamas iš vienodų dalių (pavyzdžiui – po svarą) miltų, cukraus, kiaušinių ir sviesto.
Knygos savininkas: Vaida D

5 skyrius

Galiausiai voko tą dieną taip ir neatidariau.

Brenda ir Donaldas baigė palėpės turinio apžiūrą praėjus valandai po slapto stalčiaus radimo. Tada
mes susėdome aptarti, ko jie norėtų iš margo mano chaoso ir kiek už tai sumokėtų. Iš pradžių aš buvau
linkusi paprasčiausiai sutikti su visais jų pasiūlymais, tačiau dėl savo šeimos jaučiausi įsipareigojusi
mėginti išpešti kiek įmanoma daugiau pinigų. Pradėjau nekantrauti, nes diskusijos, regis, užsitęsė
amžius.
Galiausiai išėjo taip: jie norėjo paimti keturis baldus (tarp jų ir rašomąjį stalą), keletą puošnių
suolų, mažą komodą, keletą šaukštų ir porą raginių uostomojo tabako dėžučių. Kai kurie apatiniai
drabužiai buvo visai geros būklės, o Brenda pasakė žinanti, jog galima juos išplauti taip, kad išnyktų
dėmės ir drabužėliai atrodytų beveik kaip nauji; tiesa, daug pinigų už juos pažadėti negalėjo. Prie
sąrašo buvo pridėta žindymo kėdė (per žema ir per maža modernioms moterims), o Donaldas norėjo
paimti dėžę bižuterijos iš ketvirto ir penkto dešimtmečių. Mano prosenelės dygsniuota antklodė su
kelioninio vežimo rato raštu prekeiviams pasirodė besanti daug verta, o ji niekada nebuvo mano
mėgstamiausia, tad su malonumu atidaviau.
Tiesą pasakius, buvau visai patenkinta, kad šie daiktai iškeliaus į namus, kuriuose bus vertinami ir
branginami, o ne liks užkišti kažkur palėpėje.
Aiškiai mačiau, kad Donaldui labai knieti pasiknisti didelėje dėžėje su nuotraukomis ir įvairiais
dokumentais, kurie vis dar laukė mano dėmesio, tačiau tikrai neketinau to leisti, kol pati visko
neperžiūrėjau. Taip ir pasakiau jam labai mandagiai, o tada mes susitarėme, kad jeigu mano
parduodamuose balduose bus rasta dar daugiau slaptų skyrelių, aš turėsiu pirmumo teisę išpirkti jų
turinį, jeigu šis bus vertas pinigų.
Paskambinę į savo parduotuvę, susitarę atsiųsti sunkvežimį ir išrašę man čekį, antikvarai išvažiavo
su keletu mažesnių pirkinių. Jie atrodė tokie pat patenkinti dienos darbu, kaip ir aš.
Po valandos keliuku atidundėjo didelis Prašmatnybių sunkvežimis, kurio kabinoje sėdėjo pora
augalotų vyrų. Praėjus keturiasdešimt penkioms minutėms, baldai buvo įvynioti į minkštus apvalkalus
ir pakrauti į krovinių skyrių. Išvažiavus sunkvežimiui, atėjo laikas ir man rengtis į darbą. Su
apgailestavimu atidėjau naktinio staliuko stalčiuje gulinčių radinių apžiūrą.
Nors turėjau skubintis, dažydamasi ir vilkdamasi uniformą leidau sau minutėlę pasimėgauti tuo, kad
namie esu visiškai viena. Nusprendžiau, jog jau pakankamai šilta, kad galėčiau atidaryti šortukų
sezoną.
Prieš gerą savaitę buvau apsilankiusi Wal-Mart ir nusipirkusi porą naujų šortų. Jų debiuto proga
pasirūpinau, kad mano kojos būtų nuskustos nepaprastai glotniai. Įdegis jau buvo nenaujas.
Pasižiūrėjusi į veidrodį likau patenkinta vaizdu.
„Pas Merlotę“ atsidūriau maždaug penktą. Pirmas asmuo, kurį išvydau, buvo naujoji padavėja
Indija. Glotni šokolado spalvos Indijos oda, šukuosena iš standžiai supintų kaselių, nosyje įvertas
žiedelis, be to, tai buvo pats linksmiausias žmogus, sutiktas per praėjusio mėnesio sekmadienius.
Šiandien ji vėl pasitiko mane svetinga šypsena, tarsi aš būčiau buvusi būtent tas žmogus, kurio ji
laukė... Taip ir buvo tiesiogine to žodžio prasme – aš turėjau Indiją pakeisti.
– Lauk bėdos iš to vėplos prie penktojo, – perspėjo ji. – Plempia nesustodamas. Tikriausiai
susiriejo su žmona.
Sužinosiu, ar taip ir yra, minutėlę „pasiklausiusi“.
– Dėkoju, Indija. Dar kas nors?
– Porelė prie vienuoliktojo pageidauja arbatos be cukraus, bet su daug citrinos griežinėlių. Jų
maistas netrukus bus paruoštas, abu užsisakė gruzdintų agurkėlių ir po mėsainį. Jis su sūriu.
– Aiškumėlis. Gero vakaro.
– Taip ir planuoju. Einu į pasimatymą.
– Su kuo? – paklausiau iš paprasčiausio smalsumo.
– Su Lola Rašton, – atsakė ji.
– Regis, lankiau mokyklą su Lola, – pasakiau ir tik trumpa pauze parodžiau, kad faktas, jog Indija
susitikinėja su moterimis, yra kas nors daugiau nei kasdienybė.
– Ji tave prisimena, – tarė Indija ir nusijuokė.
Nė neabejojau, kad prisimena, nes buvau pats keisčiausias vaikas negausioje mūsų mokyklos
klasėje.
– Visi prisimena mane kaip Beprotę Sukę, – pasakiau, mėgindama balse nuslėpti kartėlį.
– Ji kurį laiką buvo tave įsižiūrėjusi, – pranešė man Indija.
Jaučiausi keistai pamaloninta.
– Malonu girdėti, – pasakiau ir nuskubėjau pradėti darbo.
Greitai apėjau savo staliukus, kad įsitikinčiau, jog viskas gerai, nunešiau užsakytus gruzdintus
agurkėlius ir mėsainius, o tada su palengvėjimu stebėjau, kaip ponas Niurzgus Ir Paliktas išmaukė
paskutinį savo gėrimą ir išsinešdino iš baro. Jis nebuvo pasigėręs, tačiau buvo nusiteikęs su kuo nors
susipešti, todėl buvo gera matyti jį išeinantį. Mums tikrai nereikėjo daugiau nemalonumų.
Jis buvo ne vienintelis niurzgus vyrukas „Pas Merlotę“. Tą vakarą Semui reikėjo užpildyti
draudimo kompanijos blankus, o jis nekentė tvarkyti dokumentų, nors buvo priverstas nuolat tai
daryti, todėl jo nuotaika tikrai nebuvo saulėta. Dokumentai buvo sukrauti ant baro, o kai lankytojų
trumpam sumažėjo, peržiūrėjau juos. Skaitant atidžiai ir lėtai buvo nesunku viską suprasti, nepaisant
nepaprastai painios teisinės kalbos. Pradėjau dėti varneles reikiamuose langeliuose ir pildyti tuščias
vietas, tada paskambinau į policijos nuovadą ir paprašiau policijos ataskaitos apie padegamąją
bombą. Padiktavau jiems Semo fakso numerį, o Kevinas pažadėjo ataskaitą atsiųsti.
Pakėlusi akis išvydau priešais stovintį savo bosą su didžiule nuostaba veide.
– Atleisk! – skubiai ištariau. – Tu atrodei taip dėl to susikrimtęs, o man visai nesunku pasižiūrėti.
Tuoj tau viską atiduosiu, – sugriebiau popierius ir pastūmiau Semui.
– Ne, – tarė jis, traukdamasis atbulomis ir atkišęs į priekį rankas lyg gindamasis. – Ne, ne. Dėkui,
Suke. Niekada negalvojau paprašyti pagalbos, – jis nuleido akis. – Jau skambinai į policijos
nuovadą?
– Aha, atsiliepė Kevinas Prajoras. Jis atsiųs ataskaitą, kurią reikia prisegti prie dokumentų.
– Dėkui, Suk, – Semas atrodė taip, tarsi bare netikėtai būtų pasirodęs Kalėdų Senis.
– Man formuliarai netrukdo, – pasakiau šypsodamasi. – Jie neatsikalbinėja. Geriau peržiūrėk, ar
nepridariau klaidų.
Semas nušvitęs šypsojosi ir net nepažvelgė žemyn.
– Puikus darbas, drauguže.
– Man nesunku.
Buvo smagu kuo nors užsiimti, kad nereikėtų galvoti apie naktinio staliuko stalčiuje gulinčius
radinius. Išgirdusi, kaip atsidaro priekinės durys, apsisukau jausdama palengvėjimą, kad vidun įeis
daugiau pajamų šaltinių. Pamačiusi, jog atvyko Džianalina Hoper, turėjau labai pasistengti veide
išlaikyti laukimo išraišką.
Semą galima pavadinti avantiūristu merginų pasirinkimo srityje, o Džianalina buvo ne pirma stipri
(beveik galima sakyti – baisi) moteris, su kuria jis užmezgė santykius. Liesutė ir mažutė, agresyviu
mados jausmu pasižyminti mergina nuožmiai džiūgavo, kai buvo paaukštinta pareigose ir tapo
Šrivporte įsikūrusios Ilgosios ilties gaujos smogike.
Šį vakarą Džianalina dėvėjo nukirptus džinsinius šortus, basutes su blauzdas juosiančiais dirželiais
ir paprastą mėlyną berankovę palaidinę be liemenėlės po apačia. Buvo įsisegusi auskarus, kuriuos
Semas jai nupirko Prašmatnybėse, o ant kaklo žvilgėjo mažiausiai šešios įvairių ilgių sidabrinės
grandinėlės su karuliais. Jos plaukai šiandien buvo platinos spalvos, pašiaušti ir ryškūs. Pagalvojau,
kad ji atrodo kaip saulės gaudyklė, prisiminusi ryškių spalvų vitražą, kurį man padovanojo
Džeisonas, kad pasikabinčiau ant virtuvės lango.
– Sveikas, brangusis, – pasisveikino ji su Semu. Pražingsniavo pro mane nė nedirstelėjusi.
Apkabino Semą beveik šiurkščiai ir pabučiavo iš visų jėgų.
Semas į bučinį atsakė, nors iš jo smegenų siunčiamų signalų supratau, kad jaučiasi šiek tiek
susigėdęs. Džianalinos, savaime aišku, jokios dvejonės nekankino. Skubiai nusisukusi ėmiau tikrinti
druskines ir pipirines ant stalų, nors gerai žinojau, kad prieskonių pakanka.
 Prisipažinsiu, man Džianalina visada kėlė nerimą, beveik baimę. Ji puikiausiai suvokė, kad mudu su
Semu sieja tvirta draugystė, bet kreivai žiūrėjo į šiuos santykius, ypač kai susipažinau su Semo šeima
per jo brolio vestuves ir jie kažkodėl susidarė įspūdį, jog būtent aš esu Semo mergina. Tiesą
pasakius, negalėjau Džianalinos kaltinti dėl tokių įtarimų – jos vietoje būčiau jautusis taip pat.
Ji buvo įtari jauna moteris tiek iš prigimties, tiek dėl profesijos. Dalis jos darbo buvo įvertinti
grėsmės laipsnį ir veikti, kol niekas nepakenkė Alsidui bei gaujai. Dar ji vadovavo „Vilko gerklei“,
nedideliam barui, kuris daugiausia aptarnavo Ilgosios ilties gaują ir kitus Šrivporto teritorijos
dviesmius. Daug atsakomybės tokiai jaunai būtybei kaip Džianalina, tačiau ji atrodė lyg būtų gimusi
šiems iššūkiams.
Išnaudojau visus darbų, kokius tik galėjau sugalvoti, variantus, kol Džianalina ir Semas tyliai
šnekučiavosi. Ji tupėjo ant aukštos baro kėdės, elegantiškai sukryžiavusi raumeningas kojas, o jis
stovėjo įprastoje savo vietoje už baro. Merginos veidas buvo įsitempęs, jo – taip pat; kad ir ką jie
aptarinėjo, reikalas buvo rimtas. Laikiau slaptojo savo sugebėjimo duris tvirtai užšautas.
Lankytojai iš visų jėgų stengėsi atvirai nespoksoti į jaunąją vilkolakę. Kita padavėja, Danielė,
retkarčiais dirsčiojo į ją, kažką kuždėdamasi su savo vaikinu, kuris dažnai užsukdavo į barą ir
gurkšnodavo kokį gėrimą visą vakarą, kad tik turėtų galimybę stebėti, kaip Danielė juda tarp staliukų.
Kad ir kokių trūkumų turėjo Džianalina, sunku paneigti, kad jos laikysena – tikrai įspūdinga. Jai
atsidūrus kambaryje, neįmanoma jos nepastebėti. (Manyčiau, bent jau iš dalies dėl to, kad ji skleidė
tokias stiprias kitoniškumo bangas, jog atrodė velniškai baisi.)
Į barą užėjo porelė, apsidairė, o tada patraukė tuščio staliuko mano zonoje link. Jie atrodė kažkur
matyti. Po akimirkos atpažinau: Džekas ir Lilė Lidsai, privatūs sekliai iš kažkokio Arkanzaso
užkampio. Praėjusį kartą mačiau juos, kai buvo atvykę į Bon Toną tirti Debės Pelt dingimo – buvo
pasamdyti jos tėvų. Tada atsakinėjau į jų klausimus – dabar jau suvokiau – savotišku fėjų stiliumi:
laikydamasi tiesos, o ne dvasios raidės. Nepaneigsi, kad Debę Pelt nušoviau aš, bet padariau tai
gindamasi ir visai nenorėjau dėl to pakliūti į kalėjimą.
Tai įvyko prieš metus. Lilė Bard Lids tebebuvo išblyškusi, tyli ir rimta, o jos vyras – vis dar
patrauklus ir kupinas gyvybingumo. Moters akys iš karto mane rado, todėl buvo neįmanoma apsimesti,
kad jų nepastebėjau. Nenoromis prisiartinau prie staliuko, jausdama, kaip su kiekvienu žingsniu mano
šypsena darosi vis trapesnė.
– Sveiki sugrįžę į „Pas Merlotę“, – pasakiau iš visų jėgų stengdamasi išlaikyti šypseną. – Ko
galėčiau pasiūlyti jums šį vakarą? Meniu atsirado gruzdintų agurkėlių, o mūsų mėsainiai „Lafajetas“
tikrai gardūs.
Lilė atrodė taip, tarsi būčiau jai pasiūliusi suvalgyti į bandelę įdėtų sliekų, o štai Džekas, regis, šiek
tiek apgailestavo. Aiškiai mačiau, kad jis tikrai būtų mielai paskanavęs agurkėlių.
– Ką gi, paimsiu mėsainį „Lafajetas“, – be jokio entuziazmo ištarė Lilė. Jai besisukant į savo
palydovą, trumpai pakilo marškinėliai ir aš akies krašteliu pastebėjau keletą senų randų, kurie
pranoko mano naujuosius.
Hm, pasirodo mes turėjome šį tą bendra.
– Man taip pat mėsainį, – pasakė Džekas. – O jeigu turėtumėte laisvą minutėlę, norėtume su jumis
pasikalbėti, – taręs jis nusišypsojo, o kai kilstelėjo antakius, ilgas, siauras randas ant veido sukrutėjo.
Gal čia koks asmeninių suluošinimų sambūris? Pasidarė įdomu, ar plona vyro striukė, visiškai
nereikalinga tokią šiltą dieną, dengia ką nors dar baisesnio.
– Galime pasikalbėti. Taip ir maniau, kad į „Pas Merlotę“ sugrįžote ne dėl puikios virtuvės, –
ištariau, o prieš nužingsniuodama langelio į virtuvę link, kad perduočiau užsakymą Antuanui, dar
pasiteiravau, ko jie norėtų išgerti.
Paėmusi šaltos arbatos ir dubenėlį citrinos griežinėlių, grįžau prie staliuko. Apsidairiau norėdama
įsitikinti, jog daugiau niekam manęs nereikia, o tada atsisėdau priešais Džeką. Lilė sėdėjo man iš
kairės. Į ją buvo gražu pažiūrėti, tačiau ši moteris buvo tokia susitelkusi ir raumeninga, kad atrodė,
jog jeigu mesčiau į ją monetą, toji tiesiog atšoktų. Net jos protas buvo labai tvarkingas ir griežtas.
– Tai apie ką norite pasikalbėti? – paklausiau ir atvėriau savo telepatiją, kad galėčiau dirstelėti į jų
mintis. Džekas galvojo apie Lilę, susirūpinęs dėl jos sveikatos, ne, jos motinos sveikatos –
atsinaujinusio krūties vėžio. Lilė galvojo apie mane, narpliojo įtarimus, kad esu žudikė.
Jos įtarimai skaudino, bet moteris buvo teisi.
– Sandra Pelt išėjo iš kalėjimo, – pareiškė Džekas Lidsas ir, nors išgirdau tuos žodžius jo
smegenyse dar prieš jam ištariant, man nereikėjo suvaidinti nuostabos.
– Sandra buvo kalėjime? Tai štai kodėl nemačiau jos nuo tėvų mirties.
Vyresnieji Peltai buvo pažadėję suvaldyti Sandrą. Išgirdusi apie jų žūtį, kurį laiką nerimavau, kada
gi ji mane ras, tačiau kai iš karto taip ir nepasirodė, atsipalaidavau.
– O kodėl jūs man visa tai pasakojate? – sugebėjau išspausti.
– Nes ji tavęs žiauriai nekenčia, – ramiai pasakė Lilė. – Joks teismas tavęs taip ir neapkaltino dėl
jos sesers mirties. Tavęs net nebuvo suėmę. Nemanau, kad kada nors taip atsitiks. Tu net gali būti dėl
to nekalta, nors aš tuo abejoju. O štai Sandra Pelt yra paprasčiausiai išprotėjusi. Ir ji apsėsta minčių
apie tave. Manau, tau reikėtų labai pasisaugoti. Velniškai pasisaugoti.
– Kodėl ji atsidūrė kalėjime?
– Dėl vieno iš savo pusbrolių užpuolimo ir sumušimo. Tas pusbrolis gavo šiek tiek pinigų pagal
Sandros tėvų testamentą, o šiai tai, matyt, nepatiko.
Aš labai rimtai susirūpinau. Sandra Pelt – pagiežinga ir amorali mergina. Buvau tikra, kad jai dar
nesukako nė dvidešimties, o ji jau ne kartą labai ryžtingai mėgino mane nužudyti. Dabar nebeliko
nieko, kas galėtų ją sutramdyti, o psichinė jos būklė buvo labai nestabili, anot privačių seklių.
– Kodėl jūs atkeliavote čia man visa tai papasakoti? – tariau. – Noriu pasakyti, džiaugiuosi, kad
taip padarėte, tačiau jūs nebuvote įpareigoti... be to, galėjote paprasčiausiai surinkti telefono numerį.
Kiek girdėjau, privatūs sekliai dirba už užmokestį. Ar kas nors jums sumokėjo, kad mane
perspėtumėte?
– Peltų palikimo valdytojai, – atsakė Lilė po pauzės. – Jų advokatas, kuris gyvena Naujajame
Orleane, yra teismo skirtas Sandros globėjas, kol ji sulauks dvidešimt vienų.
– Koks jo vardas?
Moteris išsitraukė popieriuką iš kišenės.
– Pavardė skamba lyg iš Pabaltijo, – pasakė ji. – Nežinau, ar man pavyks ją taisyklingai ištarti.
– Kataliadas, – tariau, pabrėždama antrą skiemenį, kur ir reikėjo dėti kirtį.
– Taip, – patvirtino Džekas nustebęs. – Tai jis. Stambus vyrukas.
Linktelėjau. Ponas Kataliadas ir aš palaikėme draugiškus santykius. Jis buvo daugiau demonas nei
žmogus, bet Lidsai to, regis, nežinojo. Tiesą pasakius, jie, regis, nelabai išmanė apie tą kitą pasaulį,
kuris slypėjo už žmogiškojo.
– Vadinasi, ponas Kataliadas pasiuntė judu manęs perspėti? Ar jis yra testamento vykdytojas?
– Aha. Kuriam laikui ketino išvykti, bet norėjo būti tikras, kad tu sužinosi, jog mergina laisva. Jis
lyg ir jautė tau tam tikrą įsipareigojimą.
Apsvarsčiau šiuos žodžius. Prisiminiau tik vieną kartą, kai padariau teisininkui paslaugą. Padėjau
jam išsigelbėti iš griūvančio viešbučio Rode. Malonu žinoti, kad bent vienas asmuo, sakydamas: „Aš
tau skolingas“, kalbėjo rimtai. Atrodė kiek ironiška, jog būtent iš Peltų palikimo buvo apmokėtas
Lidsų vizitas, kad perspėtų mane apie paskutinę gyvą Pelt; ši ironija nevertė kvatotis, veikiau buvo
atmiešta kartėliu.
– Gal galėtumėte atsakyti į klausimą, kodėl jis susisiekė būtent su jumis? Esu tikra, kad ir
Naujajame Orleane yra pakankamai privačių seklių. O jūs juk vis dar įsikūrę Litl Roko apylinkėse,
taip?
Lilė gūžtelėjo pečiais.
– Jis mums paskambino, paklausė, ar šiuo metu nesame užimti, ir atsiuntė čekį. Jo nurodymai buvo
labai specifiški. Abu šiandien bare. Tiesą pasakius... – ji dirstelėjo į savo laikrodį. – Minutės
tikslumu.
Jie žvelgė į mane vildamiesi, kad sugebėsiu paaiškinti šią teisininko keistybę.
Įnirtingai galvojau. Jeigu ponas Kataliadas pasiuntė du kietuolius į barą ir liepė jiems atvykti tam
tikru laiku, tikriausiai žinojo, kad jų gali prireikti. Dėl kažkokios priežasties jų buvimas buvo
pageidaujamas ir net būtinas. Kada gali prireikti poros sumanių ir labai stiprių žmonių?
Kai artinasi bėda.
Pati to dar neįsisąmoninusi, atsistojau ir atsisukau į įėjimą. Savaime aišku, Lidsai taip pat
pasižiūrėjo ten, kur žiūrėjau aš, todėl mes visi stebėjome duris, kai pro jas pasirodė bėda.
Į vidų įžengė keturi smarkuoliai. Močiutė būtų pasakiusi, kad jie buvo pasiruošę su meška susiimti.
Vyrukai būtų galėję ant kaktų užsirašyti: „Šunsnukis ir tuo didžiuojuosi.“ Visi keturi akivaizdžiai buvo
ko nors prisiriję, kupini pasitikėjimo savimi ir kunkuliuojančios agresijos. Be to, apsiginklavę.
 Atidžiau dirstelėjusi į jų galvas išsiaiškinau, kad jie prisiplempę vampyrų kraujo. Tai pats
nestabiliausias prieinamas narkotikas – taip pat pats brangiausias, nes jo labai sunku gauti. Vampyrų
kraujo išgėrę žmonės kurį laiką – trukmės neįmanoma nuspėti – būna neįtikėtinai stiprūs ir
nutrūktgalviški... kartais visiškai išprotėję.
Nors Džianalina stovėjo nugara į atėjūnus, atrodė, kad ji iš karto juos užuodė. Apsisuko ant kėdės ir
sutelkė dėmesį, tarsi kažkas būtų įtempęs lanką ir nutaikęs strėlę. Pajutau nuo jos dvelktelint keistą
aromatą. Kažkas laukinio ir nesuvaldomo užtvindė orą, o aš suvokiau, kad panašus kvapas sklinda ir
nuo Semo. Džekas ir Lilė Lidsai pašoko ant kojų. Viena Džeko ranka buvo užkišta už striukės,
supratau, kad jis turi ginklą. Lilės rankos buvo keistai atstatytos, tarsi ji būtų ketinusi padaryti kokį
mostą, bet staiga sustingusi judesio viduryje.
– Laa-buu-tiis, bukagalviai! – užbliovė aukščiausias atėjūnas, kreipdamasis į visą barą. Turėjo ilgą,
tankią barzdą ir tankius tamsius plaukus, tačiau po ta augmenija slėpėsi labai jaunas veidas.
Pagalvojau, kad vyrukui tikrai ne daugiau nei devyniolika. – Užsukome pasilinksminti su jumis,
drieželiai.
– Čia jokių driežų nėra, – pareiškė Semas monotonišku ir ramiu balsu. – Jūs, vyručiai, galite ko
nors išgerti, bet paskui geriau būtų, kad keliautumėt sau. Čia rami vieta, skirta vietiniams, mes visai
nenorime nemalonumų.
– O nemalonumai jau čia! – ėmė girtis žemiausias šunsnukis. Jo veidas buvo švariai nuskustas, o
plaukai – tik trumpi šviesūs šeriai, kurie neslėpė galvos odą išvagojusių randų. Vaikinas buvo
kresnas ir stambus. Trečias atėjūnas buvo liesas, tamsaus gymio, tikriausiai lotynų kilmės amerikietis.
Juodi jo plaukai buvo glotniai sušukuoti atgal, o lūpos – jausmingai putlios, nors jis stengėsi
juslingumą neutralizuoti išsiviepęs. Ketvirtą vyruką vampyrų kraujas buvo paveikęs daug rimčiau nei
jo draugelius, jis net negalėjo kalbėti, nes buvo paskendęs savame pasaulyje. Paklaikusios akys nardė
į šalis, tarsi mėgindamos susekti dalykus, kurių kiti negalėjo matyti. Be to, jis buvo tikrai didelis.
Pagalvojau, kad pirmasis muštynes pradės jis, o aš buvau pati menkiausia kovotoja iš visų
susirinkusiųjų, todėl pradėjau trauktis į dešinę, ketindama apeiti jį iš tos pusės.
– Galime viską taikiai išspręsti, – pasakė Semas, vis dar mėgindamas suvaldyti situaciją, nors
žinojau, kad jis suprato, jog mums niekaip nepavyks išvengti smurto, tačiau mėgino laimėti laiko
visiems „Pas Merlotę“ lankytojams suprasti, kas vyksta.
Tai buvo gera mintis. Kol prabėgo dar kelios sekundės, net ir lėčiausiai mąstantys iš nedaugelio
vakaro lankytojų atsitraukė kuo toliau nuo veiksmo vietos, išskyrus Denį Prido, kuris prieš tai žaidė
smiginį su Endžiu Belflioru, ir patį Endį. Denis, tiesą pasakius, rankoje vis dar laikė smigę. Endis
buvo ne tarnyboje, tačiau ginkluotas. Stebėjau Džeko Lidso akis ir mačiau, kad jis, kaip ir aš, suprato,
iš kur laukti daugiausia bėdos. Apspangęs chuliganas jau svyravo pirmyn atgal ant kulnų.
Kadangi Džekas Lidsas turėjo ginklą, o aš – ne, atsargiai atsitraukiau atbulomis, kad nesipainiočiau
jo šaudymo trajektorijoje. Šaltos Lilės akys sekė atsargius mano judesius, ji beveik nepastebimai
linktelėjo. Elgiausi protingai.
– Mes nenorime taikos, – suurzgė Barzdočius. – Mes norime blondinės, – jis mostelėjo mano
kryptimi kaire ranka, o dešine išsitraukė peilį. Man pasirodė, kad geležtė maždaug pusės metro ilgio,
bet galbūt baimė suveikė lyg koks didinamasis stiklas.
– Mes jau ja pasirūpinsime, – pritarė Šviesiapūkis.
– O tada gal ir visais kitais, – pridūrė Papūstalūpis.
Nukvakėlis paprasčiausiai išsišiepė.
– Nemanau, – pareiškė Džekas Lidsas. Vienu glotniu judesiu išsitraukė ginklą. Galbūt būtų padaręs
tai bet kokiu atveju gindamasis, tačiau nepakenkė tai, kad jo žmona, stovinti greta manęs, taip pat
buvo šviesiaplaukė. Jis negalėjo būti visiškai tikras, kad būtent aš esu minėtoji blondinė, kita
šviesiaplaukė pupytė.
– Aš irgi taip nemanau, – ištarė Endis Belflioras. Tvirta lyg akmuo ranka jis nutaikė savo Sig Sauer
į vyrą su peiliu. – Dabar pat mesk tą iešmelį, ir mes kaip nors išspręsime šį reikaliuką.
Gal jie ir buvo apspangę kaip spanguolės, tačiau bent trys banditėliai išlaikė pakankamai sveiką
protą, kad suvoktų, kokia bloga mintis šokti prieš šaunamuosius ginklus. Kurį laiką jie neužtikrintai
trūkčiojo ir šaudė akimis vienas į kitą. Akimirką viskas pakibo ant plauko.
Deja, nukvakėliui galutinai nuvažiavo stogas ir jis puolė prie Semo, todėl mes visi buvome įtraukti į
šią beprotystę. Greitai tarsi vilkolakis, Papūstalūpis išsitraukė savo ginklą, nusitaikė ir šovė. Nesu
tikra, į ką jis taikėsi, tačiau kulka kliudė Džeko Lidso ranką, o atsakomasis šūvis, vyrui krintant ant
žemės, nulėkė į dausas.
Stebėti, kaip juda Lilė Lids, buvo tikra pamoka. Ji žengė du greitus žingsnelius, apsisuko apie savo
ašį ant kairės kojos, o dešinė pėda nuskriejo oru ir tarsi mulo kanopa stipriai trenkė Papūstalūpiui į
galvą. Vaikinui dar nespėjus parkristi ant žemės, Lilė užšoko ant jo, nusviedė jo ginklą baro link ir
sulaužė jam ranką beveik hipnotizuojančia judesių seka. Kol vaikinas klykė, Barzdočius ir
Šviesiapūkis tiesiog spoksojo į moterį išsižioję.
Tos nedėmesingumo akimirkos visai užteko. Džianalina nuskriejo nuo kėdės, liuoktelėjo į orą
brėždama arką. Ji nutūpė ant nukvakėlio, kurį pargriovęs laikė Semas, ir nors nukvakėlis kaukė,
draskėsi mėgindamas ją nusimesti, Džianalina sugebėjo atsilošusi gerai užvožti jam į skruostą.
Aiškiai išgirdau, kaip trekštelėjęs lūžo kaulas, o tada Džianalina pašoko ant kojų ir sunkiai užmynė
vyrukui ant šlaunikaulio. Dar vienas trekštelėjimas. Semas, kuris vis dar laikė chuliganą prispaustą
prie žemės, sušuko:
– Liaukis!
Per tas kelias sekundes Endis Belflioras puolė prie barzdotojo šunsnukio, kuris buvo neapdairiai
atsukęs jam nugarą stebėdamas, kaip Lilė doroja Papūstalūpį. Pajutęs į nugarą įremtą pistoleto
vamzdį, vyrukas sustingo.
– Mesk peilį, – įsakė Endis. Kalbėjo mirtinai rimtai.
 Tuo tarpu Šviesiapūkis užsimojo ranka, ruošdamasis trenkti. Denis Prido metė savo smigį, šis
pataikė atėjūnui tiesiai į raumenį, ir vyrukas suspigo kaip kiaulė. Semas paleido nukvakėlį ir smogė
Šviesiapūkiui tiesiai į krūtinkaulį. Vyrukas krito žemėn tarsi pakirstas medis.
Barzdočius nužvelgė savo draugelius, parkritusius, suluošintus, ir išmetė iš rankos peilį. Protingai
pasielgė.
Pagaliau.
Mažiau nei per dvi minutes viskas buvo baigta.
Nusiplėšiau švarią baltą prijuostę ir aprišau Džekui Lidsui žaizdą, kol Lilė laikė man atkišusi jo
ranką. Jos veidas buvo baltas tarsi vampyrės. Mergina labai stipriai troško nužudyti Papūstalūpį, nes
savo vyrui jautė visa apimančią aistrą. Jos jausmų galia mane kone prarijo. Lilė gal ir buvo šalta
išoriškai, tačiau joje kunkuliavo tikras Vezuvijus.
Vos tik Džeko kraujavimas susilpnėjo, ji pasisuko į Papūstalūpį vis dar absoliučiai ramiu veidu.
– Jeigu išdrįsi nors pirštą pajudinti, sulaužysiu tavo sušiktą kaklą, – pasakė visiškai bejausmiu
balsu. Jaunasis banditas veikiausiai net neišgirdo merginos per savo aimanavimą ir dejones, tačiau
toną pajuto, todėl pamėgino atsitraukti nuo jos tolyn.
Endis jau buvo pasikalbėjęs su 911 dispečeriu. Po akimirkos išgirdau sirenas – nejaukiai pažįstamą
garsą. Tokiu tempu mums netrukus reikės nuosavos greitosios pagalbos, kuri visą laiką budėtų
stovėjimo aikštelėje.
Nukvakėlis silpnai unkštė iš skausmo kojoje ir žandikaulyje. Semas išgelbėjo jam gyvybę.
Džianalina tiesiog šnopavo – jaudulys ir smurto proveržis nepaprastai priartino jos virsmą. Po
merginos oda pasislinkę kaulai pakeitė veido formą ir šis dabar atrodė pailgas, gumbuotas.
Būtų buvę nelabai gerai, jeigu ji būtų virtusi vilke prieš pat įstatymų saugotojams atvykstant. Nė
nemėginau paaiškinti sau, kodėl tai būtų buvę taip blogai. Garsiai ištariau:
– Ei, Džianalina.
Jos akys susidūrė su manosiomis. Jau buvo pradėjusios keisti formą ir spalvą. Smulkus vilkolakės
kūnas pradėjo tampytis ir neramiai trūkčioti.
– Privalai liautis, – pasakiau. Aplink mus visi šūkavo, stiprėjo jaudulys, o atmosfera buvo tiršta nuo
baimės – tikrai ne pati geriausia aplinka jaunai vilkolakei. – Negali dabar pakeisti pavidalo, – tariau
nenuleisdama nuo jos akių. Patylėjau ir priverčiau ją žiūrėti į mane. – Kvėpuok su manimi, –
paliepiau ir ji pasistengė taip padaryti. Pamažu jos kvėpavimas tapo lygus, dar lėčiau jos veidas
atgavo įprastus kontūrus. Merginos kūnas liovėsi neramiai judėjęs, o akys atgavo įprastą rudą spalvą.
– Viskas gerai, – pasakė ji.
Semas uždėjo rankas jai ant liesučių pečių. Tvirtai apkabino.
– Dėkui, brangioji, – pasakė. – Dėkui. Tu pati geriausia.
Jaučiau vos juntamą susierzinimo dūzgimą.
– Tau teliko dulkes ryti, cha, – ištarė ji ir nesklandžiai nusijuokė. – Geras šuolis, ką? Tik palauk,
kol papasakosiu Alsidui.
– Tu pati greičiausia, – patikino Semas švelniu balsu. – Pati geriausia gaujos smogikė, kokią man
yra tekę sutikti.
Nuo Džianalinos padvelkė tokiu pasididžiavimu, tarsi Semas būtų jai pasakęs, kad ji seksuali kaip
kokia Heidi Klum.
Tada vidun sugužėjo įstatymų saugotojai ir greitosios pagalbos darbuotojai, o mums reikėjo vėl
pakartoti visą procedūrą.
Lilė ir Džekas Lidsai išvažiavo į ligoninę. Lilė pasakė greitosios pagalbos personalui, kad gali ir
pati nuvežti vyrą savo automobiliu, o jos mintyse pagavau, jog jų draudimas negalėtų padengti visų
pasivažinėjimo greitosios pagalbos automobiliu išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ligoninės
priimamasis buvo vos už kelių kvartalų, o Džekas galėjo vaikščioti ir kalbėti, supratau jos poziciją.
Jie nesulaukė savo maisto, o aš nespėjau padėkoti už perspėjimą ir skubią reakciją, paklūstant pono
Kataliado įsakymams. Man pasidarė dar įdomiau, kaip jis sugebėjo nukreipti juos į barą taip laiku.
Endis – dovanotina – labai didžiavosi savo vaidmeniu incidento metu ir sulaukė ne vieno
pliaukštelėjimo per petį iš bendradarbių. Džianaliną visi stebėjo su menkai slepiamu nepasitikėjimu
ir pagarba. Baro lankytojai, kurie pasistengė pasitraukti kovai įsisiautėjus, dabar per galvas vertėsi
pasakodami apie puikų Lilės Lids spyrį ir įspūdingą Džianalinos šuolį ant nukvakėlio.
Kažkaip policija susidarė įspūdį, kad šie keturi prašalaičiai garsiai pareiškė ketinantys paimti Lilę
įkaite, o tada – apiplėšti „Pas Merlotę“. Nežinau, kaip tas įspūdis tapo tikėtinas, tačiau aš tuo tik
džiaugiausi. Jeigu baro lankytojai nusprendė, kad blondinė, apie kurią šaukė blogiukai, yra Lilė Lids,
tikrai nesiruošiau prieštarauti. Ji tikrai buvo įspūdingos išvaizdos moteris, tad prašalaičiai galėjo ją
čia atsekti, o gal šiaip nusprendė apiplėšti barą ir Lilę pasiimti vietoj netikėtos premijos.
Dėl šio nesusipratimo man pavyko išvengti išsamaus kamantinėjimo, ne taip, kaip kitiems
lankytojams.
Pagalvojau, kad apskritai aš tikrai nusipelniau pertraukos.
Knygos savininkas: Vaida D

6 skyrius

Sekmadienio ryte atsibudau apimta nerimo.

Kai praėjusią naktį galiausiai parsigavau namo, buvau pernelyg apsnūdusi, kad gerai apgalvočiau
įvykius bare, bet pasąmonė akivaizdžiai juos virškino, kol miegojau. Akys plačiai atsivėrė ir, nors
kambarys buvo tylus, saulėtas, aš staigiai įkvėpiau.
Plūstelėjo panika: dar visiškai neužvaldė manęs, tačiau buvo visai čia pat fiziškai ir dvasiškai.
Žinote tą pojūtį? Kai galvojate, kad bet kurią akimirką širdis pradės stipriai plakti, kvėpavimas
sutankės, o delnai pradės prakaituoti?
Mane persekiojo Sandra Pelt, o aš nežinojau, nei kur ji yra, nei kokias pinkles rezga.
Viktoras rimtai galando iltį ant Eriko ir dėl mus siejančių ryšių ant manęs.
Buvau tikra, kad blondinė, kurios norėjo keturi chuliganai, esu aš, bet nežinojau, kas juos pasiuntė
ar ką jie būtų padarę, jei būtų mane pačiupę... nors turėjau gan stiprų nemalonų įtarimą.
Erikas su Pem nesutarė. Buvau tikra, kad esu kažkaip susijusi su jų konfliktu.
Dar turėjau ilgiausią neatsakytų klausimų sąrašą. Jo viršuje buvo šis: kaip ponas Kataliadas
sužinojo, kad man prireiks pagalbos tuo laiku ir toje vietoje? Kaip jis susivokė pasiųsti privačius
seklius iš Litl Roko? Aišku, jeigu jis Peltų advokatas, tikriausiai žinojo, kad jie buvo pasiuntę Lilę ir
Džeką Lidsus tirti savo dukters Debės dingimo. Jam nebūtų reikėję tiek daug aiškinti Lidsams, dar jis
būtų žinojęs, kad jie nesutriks muštynėse ir duos atkirtį.
Ar keturi chuliganai papasakos policijai, kodėl pasirodė bare ir kas juos primokė tai padaryti? Iš
kur jie gavo vampyrų kraujo – irgi būtų ne pro šalį sužinoti.
Ką daiktai, kuriuos ištraukiau iš slapto stalčiaus, papasakos apie mano praeitį?
– Na ir painiava, – ištariau garsiai. Užsitraukusi antklodę ant galvos, mintimis apieškojau namus.
Juose nebuvo nieko, išskyrus mane. Galbūt Dermotas ir Klodas manėsi viską išsakę didžiojo
pokalbio metu. Jie, regis, buvo likę Monrou. Atsidususi atsisėdau lovoje, leidau antklodei nuslinkti.
Nuo problemų taip nepasislėpsi. Geriausia, ką galėjau padaryti, – pagal svarbą bei skubą išdėstyti
savo bėdas ir išsiaiškinti, kokią informaciją galiu surinkti apie kiekvieną iš jų.
Pati svarbiausia problema buvo artimiausia mano širdžiai. Jos sprendimas – pasiekiamas ranka.
Švelniai ištraukiau iš naktinio staliuko stalčiaus šablonų voką ir sudilusį aksominį maišelį. Be
praktinių dalykų (tokių kaip žibintuvėlis, žvakė ir degtukai), stalčiuje gulėjo keisto mano gyvenimo
keisti atminimo ženklai. Niekas iš jų šiandien manęs nedomino, išskyrus du naujus brangius radinius.
Nusinešiau juos į virtuvę ir atsargiai paguldžiusi ant spintelės – kuo toliau nuo kriauklės – užkaičiau
kavą.
Kol aparate lašėjo kava, beveik atidariau šablonams skirto voko atlanką, tačiau ranką atitraukiau.
Buvau išsigandusi. Vietoj to susiradau adresų knygą. Per naktį įkroviau savo telefoną, todėl dabar
tvarkingai padėjau į vietą įkrovimo laidą – tiko bet koks atidėliojimas – ir pagaliau, giliai įkvėpusi,
surinkau pono Kataliado numerį. Telefonas suskambėjo tris kartus.
– Kalba Desmondas Kataliadas, – atsiliepė sodrus jo balsas. – Šiuo metu keliauju ir esu
nepasiekiamas, bet jeigu norite, palikite žinutę, galbūt jums perskambinsiu. O gal ir ne.
O. Po galais. Nutaisiau telefonui grimasą, tačiau išgirdusi garso signalą, paklusniai įrašiau atsargią
žinutę, kuri, tikėjausi, perteiks skubų norą pasikalbėti su advokatu. Išbraukiau poną Kataliadą –
Desmondą! – iš mentalinio savo sąrašo ir perėjau prie antro varianto, kaip susidoroti su Sandros Pelt
problema.
Sandra nesiliaus manęs medžiojusi, kol viena iš mūsų bus nebegyva. Turėjau tikrą, neišgalvotą
asmeninį priešą. Buvo sunku patikėti, kad visi tos šeimos nariai pasirodė besą tokie pagedę (ypač
atsižvelgiant į tai, kad tiek Debė, tiek Sandra buvo įvaikintos), tačiau visi Peltai buvo savanaudžiai,
užsispyrę ir pritvinkę neapykantos, o merginos buvo tikri to nuodingo medžio vaisiai. Turėjau
išsiaiškinti, kur slepiasi Sandra, ir pažinojau kai ką, kas galėjo man padėti.
– Klausau? – trumpai atsiliepė Amelija.
– Tai kaip gyvenimas Didžiajame Lengvabūdyje? – paklausiau.
– Suke! Jergutėliau, kaip smagu išgirsti tavo balsą! Tiesą pasakius, reikalai klostosi puikiai.
– Nagi, nagi? Klok.
– Praėjusią savaitę prie mano slenksčio pasirodė Bobas, – pasakė ji.
Kai Amelijos mokytoja Oktavija sugrąžino Bobui liesą, mormonišką, žmogišką kūną, Bobas taip
pyko ant Amelijos, kad išlėkė iš mano namų tarsi... na, tarsi nuplikyta katė. Vos tik iš naujo
susiorientavęs, kaip būti žmogumi, Bobas išvyko iš Bon Tono ieškoti saviškių, kurie uragano metu
buvo Naujajame Orleane. Akivaizdu, kad Bobas pagaliau buvo atsileidęs dėl viso to pavertimo
katinu.
– Ar jis rado savo šeimą?
– Rado! Tetą ir dėdę, kurie jį išaugino. Jie Načeze buvo susiradę butą, nedidelį, tinkamą tik jiems
dviem, todėl supratęs, kad nėra kaip prisijungti prie šeimynos, Bobas kurį laiką keliavo, lankydamas
kitus sąlėkio narius, kol vėl užklydo čia. Gavo darbą kirpykloje už trijų kvartalų nuo mano darbo
vietos! Neseniai užsuko į magijos parduotuvę, paklausė apie mane, – pasakojo ji. Amelijos sąlėkio
nariams priklausė „Tikrosios magijos krautuvėlė“ Prancūzų kvartale. – Neįsivaizduoji, kaip nustebau
jį išvydusi. Ir kaip apsidžiaugiau, – ji kone murkė tardama šį sakinį, todėl supratau, kad Bobas ką tik
užėjo į kambarį. – Suke, Bobas tau perduoda labų dienų.
 – Perduok jam labas ir nuo manęs. Paklausyk, Amelija, labai nesmagu sklaidyti šviežios meilės
svajas, tačiau noriu paprašyti paslaugos.
– Rėžk.
– Reikia, kad surastum vieno asmens buvimo vietą.
– Telefonų knygą bandei?
– Cha, cha, viskas ne taip paprasta. Sandra Pelt išėjo iš kalėjimo ir tiesiogine prasme mane
medžioja. Į barą jau buvo paleista padegamoji bomba, vakar pasirodė keturi nuo narkotikų apspangę
samdyti chuliganai, o aš manau, kad Sandra gali būti prisidėjusi prie abiejų įvykių. Noriu pasakyti,
kiek gi priešų aš galiu turėti?
Girdėjau, kaip Amelija giliai įkvėpė.
– Gali neatsakyti, – skubiai ištariau. – Taigi, jai nepavyko du kartus, bet bijau, kad netrukus ji
nuspręs, jog to per maža, ir pasiųs ką nors tiesiai čia, į mano namus. Būsiu viena ir man tai geruoju
nesibaigs.
– Kodėl ji nepradėjo nuo tavo namų?
– Žinai, suvokiau, kad pati to turėjau savęs paklausti prieš keletą dienų. Kaip manai, ar apsauginiai
tavo kerai vis dar veikia?
– O... žinoma. Jie turėtų veikti, – Amelijos balse nuskambėjo pasitenkinimas savimi. Ji labai
didžiavosi raganavimo sugebėjimais, o ir buvo kuo didžiuotis.
– Tikrai? Noriu pasakyti, tu tik pagalvok. Nebuvai čia jau... vajė, beveik tris mėnesius.
Amelija susikrovė daiktus į savo automobilį pirmą kovo savaitę.
– Tiesa. Tačiau prieš išvažiuodama aš juos sustiprinau.
– Tai jie veikia, net kai tavęs nėra šalia? – norėjau būti visiškai tikra. Nuo to priklausė mano
gyvenimas.
– Kurį laiką turėtų. Juk, pagaliau, aš kiekvieną dieną išeidavau iš to namo kelioms valandoms, ir jis
vis tiek būdavo saugomas. Tačiau privalau kerus atnaujinti, kitaip jie išdils. Žinai ką, turiu tris
laisvas dienas, dirbti nereikės. Manau, atvažiuosiu pas tave ir patikrinsiu situaciją.
– Man labai palengvėtų, nors ir labai nenoriu tavęs ginti iš namų.
– Ei, anokia čia problema. Galbūt mudu su Bobu truputį pakeliausime. Paklausinėsiu, kaip kitų
sąlėkių nariai randa žmones. Galėsime pasirūpinti apsauginiais kerais ir pamėginti rasti tą kalę.
– Manai, Bobas norės čia grįžti?
Bobas beveik visą viešnagę mano namuose praleido įgavęs katino pavidalą, todėl labai tuo
abejojau.
– Niekam nepakenks, jeigu jo paklausiu. Taigi, jeigu aš tau nepaskambinsiu, vadinasi, atvažiuoju.
– Labai tau dėkoju.
Net nesuvokiau, kad mano raumenys buvo smarkiai įsitempę, kol jie nepradėjo atsipalaiduoti.
Amelija pažadėjo atvažiuoti.
 Susimąsčiau, kodėl nesijaučiu saugiau su dviem viešinčiomis savo fėjomis. Jie juk mano
giminaičiai. Nors jaučiausi laimingesnė, atsipalaidavusi, kai jie būdavo namie, Amelija pasitikėjau
labiau.
Praktiškai pažiūrėjus, niekada nežinodavau, kada Klodas ir Dermotas bus po namo stogu. Jie vis
daugiau naktų praleisdavo Monrou.
Turėjau apgyvendinti Ameliją ir Bobą miegamajame kitoje koridoriaus pusėje nuo savojo, nes
vyrukai buvo įsikūrę antrame aukšte. Lova senajame mano kambaryje buvo siaura, tačiau nei Bobas,
nei Amelija nebuvo itin stambaus sudėjimo.
Visa tai buvo tik dar daugiau rūpesčių mano galvai. Prisipyliau didelį puodelį kavos ir pasiėmiau
voką su maišeliu. Atsisėdau prie virtuvės stalo ir išdėsčiau daiktus priešais save. Pajutau siaubingą
impulsą atidaryti šiukšlių dėžę ir išmesti juos abu neatidarytus, nesužinojusi viduje paslėptų žinių.
Vis dėlto taip nesielgiama. Daiktai, kuriems lemta būti atidarytiems, turi būti atidaryti.
Atplėšiau atlanką ir palenkiau voką. Iš paveikslėlio mane abejingai stebėjo nuotaka raukta suknele,
o iš voko išslydo pageltęs laiškas. Kažkodėl jis atrodė dulkėtas, tarsi per tuos palėpėje praleistus
metus mikroskopiniai įtrūkimai popieriuje būtų sugėrę dulkes. Atsidusau, užsimerkusi pasistengiau
susikaupti. Tada išlanksčiau popierių ir pasižiūrėjau į močiutės rašyseną.
Buvo netikėtai skausminga matyti: smaili ir suspausta, su daugybe gramatinių klaidų ir ne ten padėtų
kablelių, tačiau rašysena tikrai buvo močiutės. Perskaičiau Dievas žino kiek jos parašytų raštelių per
mūsų kartu praleistus metus: pirkinių sąrašus, nurodymus, receptus, net keletą asmeninių žinučių.
Mano tualetinio staliuko stalčiuje vis dar gulėjo visas jų šūsnis.
„Suke, taip didžiuojuosi kad, baigei mokyklą. Gaila, jog tavo mamytė ir tėvelis negalėjo tavęs pamatyti su skraiste ir
kepuraite.“

„Suke, prašau susitvarkyti daiktus kambaryje, negaliu išsiurbti jeigu nematau grindu.“

„Suke, Džeisonas paims tave po mažojo beisbolo treniruotės, man reikia važiuoti į sodininkų klubo susitikimą.“

Buvau tikra, kad šis laiškas bus kitoks. Buvau teisi. Jis prasidėjo oficialiai.
„Brangioji Suke,
manau, kad, jei kas ir sugebėtų jį rasti, tai būsi tu. Daugiau neturiu kur jo palikti, o kai manysiu kad tu tam pasiruošusi,
pasakysiu kur jį padėjau.“

Akyse susikaupė ašaros. Ji buvo nužudyta anksčiau, nei įsitikino, jog esu tam pasiruošusi. Galbūt aš
niekada nebūčiau buvusi pasiruošusi.
„Žinai, kad mylėjau tavo senelį labai stipriai.“

Aš maniau, kad žinau. Jie turėjo lyg akmuo tvirtą santuoką... aš taip maniau. Vis dėlto įrodymai
leido daryti prielaidą, kad taip nebuvo.
 „Bet aš taip stipriai, taip stipriai norėjau vaikų. Jaučiau, kad jeigu turėčiau vaikų, mano gyvenimas butų tobulas.
Nesupratau, kad prašyti Dievo tobulo gyvenimo yra kvailystė. Mane sugundė, o aš negalėjau atsispirti. Dievas nubaudė
mane už godumą.
Jis buvo toks gražus. Tačiau aš žinojau, kai jį pamačiau, kad jis netikras žmogus. Paskui jis man pasakė, kad yra tik iš
dalies žmogus, tačiau aš niekada jame nemačiau daug žmogižkumo. Tavo senelis išvažiavo į Baton Ružą tada tai buvo ilga
kelionė. Tą rytą turėjome audrą, ji išvertė didelę pušį prie keliuko, todėl išvažiavimas buvo užkirstas. Mėginau supjaustyti
pušį, kad senelis galėtu sunkvežimiu parvažiuoti keliuku. Pasidariau pertrauką ir nuėjau į galinį kiemą pažiurėti, ar
drabužiai ant skalbinių virvių jau išdžiuvo, o jis išėjo iš miško. Kai padėjo nukelti medį – tiesą pasakius, jis vienas tai ir
padarė, – aš, žinoma, pasakiau: „Dėkui.“ Nežinau, ar tau kas sakė, tačiau jeigu padėkoji kam nors iš jų, esi įsipareigojęs.
Nežinau, kodėl, juk tai tik geros manieros.“

Klodina užsiminė apie tai prabėgomis per pirmąjį mūsų susitikimą, bet aš maniau, kad ji norėjo man
pasakyti, jog tai paprasčiausiai fėjų etiketo dalis. Norėdama būti mandagi, stengiausi niekada
akivaizdžiai nedėkoti Najalui, net kai apsimainėme su juo dovanomis per Kalėdas. (Man prireikė
visų valios pastangų, jog neleptelėčiau: „Dėkui.“ Vietoj to pasakiau: „O, tu pagalvojai apie mane.
Žinau, kad man tavo dovana patiks“, ir kietai suspaudžiau lūpas.) Bet Klodas... Būdavau šalia jo taip
dažnai, kad nė neabejojau, jog ne kartą padėkojau už išneštas šiukšles ar perduotą druską prie stalo.
Velnias!
„Na, štai paklausiau, ar jis norėtų išgerti: jis buvo ištroškęs, o aš – tokia vieniša ir norėjau vaikučio. Su seneliu buvome
susituokę jau penkerius metus, o jokio kūdikio nebuvo matyti. Nujaučiau, kad kažkas negerai: vėliau paaiškėjo, kad
gydytojas sakė, jog persirgęs kiaulyte jis negalės... ką gi. Vargšelis Mičelas. Ne jo kaltė, tai buvo liga. Aš tik pasakiau
jam, kad tikras stebuklas, jog susilaukėme dviejų, mums visai nereikia penkių ar šešių, kaip jis tikėjosi. Niekada net kreivu
žvilgsniu į mane dėl to nepažvelgė. Jis buvo taip įsitikinęs, kad aš niekada nesusidėjau su nieku kitu. Atsilygino man geru
už bloga. Blogai jau, kad padariau tai vieną sykį, tačiau po dvejų metų Fintanas sugrįžo ir aš padariau tai vėl, ir tai
nebuvo vieninteliai kartai. Buvo taip keista. Kartais manydavau, kad jį užuodžiu! Atsisuku, o ten Mičelas.
Vis dėlto susilaukti tavo tėčio ir Lindos buvo verta kaltės. Aš juos taip mylėjau ir tikiuosi, kad ne dėl mano kaltės jie abu
mirė tokie jauni. Linda bent jau turėjo Hedlę, kad ir kur ji dabar, o Korbetas bent jau susilaukė tavęs ir Džeisono. Stebėti
kaip jūs augate, buvo palaima ir išskirtinė garbė. Myliu jus abu labiau nei galiu žodžiais apsakyti.
Ką gi, labai jau daug čia prirašiau. Myliu tave brangioji. Dabar turiu papasakoti apie tavo senelio draugą. Jis buvo
tamsiaplaukis vyras, labai aukštas, kalbėjo labai prašmatniai. Sakė, jis toks kaip ir jūsų rėmėjas, toks kaip ir krikštatėvis,
tačiau aš nepasitikėjau juo nė per nago juodymą. Jis tikrai neatrodė doras krikščionis. Užsuko kai gimė Korbetas ir
Linda. Kai pasirodėte jūs su Džeisonu, maniau, jis ir vėl pasirodys. Taip ir atsitiko. Atvyko visiškai netikėtai, kartą kai
prižiūrėjau Džeisoną, ir kartą kai prižiūrėjau tave, kol jūs dar buvote lopšyje. Pasakė, kad davė kiekvienam iš jūsų po
dovaną, nors jos nebuvo tokios, kurias būčiau galėjusi paimti ir padėti į banko sąskaitą, o tai būtų visai pravertę, kai jūs
atsikėlėte gyventi pas mane.
Tada jis užsuko dar kartą, prieš keletą metų. Padavė man šitą žalią daiktą. Sakė, kad fejos dovanoja juos viena kitai kai
myli, o Fintanas jam perdavė, kad atneštų man, jeigu nespėtų pats to padaryti prieš mirtį. Pasakė, jog jis turi magišką
burtą. Sakė, tikiuosi, tau niekada nereikės jo panaudoti, tačiau jeigu teks, prisimink, kad gali panaudoti tik vieną kartą,
kad čia ne lempa, kaip toje pasakoje, su daug norų. Pavadino šį daiktą kluvjel doru ir parodė kaip parašyti.
Taigi spėjau, kad Fintanas nebegyvas, nors ir bijojau užduoti klausimų tam vyrui. Nemačiau Fintano nuo to laiko kai
gimė tavo tėtis ir Linda. Jis palaikė juos abu ant rankų ir išėjo. Sakė, kad negali daugiau niekada sugrįžti, kad tai
pernelyg pavojinga man ir vaikams, kad jo priešai atseks jį čia, jeigu ir toliau lankysis, net jeigu ir ateitų ušsimaskaves.
Manau, jis sakė, kad ir prieš tai lankėsi ušsimaskaves, o tai mane neramino. Kodėl jis turėtų turėti priešų? Spėju fejos irgi
ne visada sutaria kaip ir žmonės. Pasakysiu tiesą, kad kiekvieną kartą pamačiusi Fintaną, jaučiau vis kaltesnis, todėl, kai
jis pasakė išvykstąs visam laikui, tai buvo toks kaip ir palengvėjimas. Aš vis dar jaučiu didelę kaltę, tačiau prisiminusi,
kaip auginau tavo tėtį ir Lindą, taip džiaugiuosi, kad juos turėjau, o auginti Džeisoną ir tave man irgi buvo tikras
džiaugsmas.
Taigi, šis laiškas dabar tavo, nes palieku tau namą ir kluvjel dorą. Gal ir neteisinga, kad Džeisonas negavo nieko
magiško, bet tavo senelio draugas sakė, jog Fintanas judu abu stebėjo ir tai turi atitekti tau. Spėju, tikiuosi, kad tau
niekada neteks viso šito sužinoti. Aš visada svarsčiau, ar tavo problemos nekilo dėl to, kad esi šiek tiek feja, tačiau kodėl
 tada Džeisonas ne toks pat? Arba tavo tėtis ir Linda, jeigu apie tai prašnekome. Galbūt tavo sugebėjimas „žinoti dalykus“
paprasčiausiai egzistuoja. Gaila, negalėjau to išgydyti, kad tu turėtum normalų gyvenimą, bet privalome priimti tai, ką
Dievas mums duoda, o tu buvai tikrai stipri su tuo susigyvendama.
Prašau būk atsargi. Viliuosi, kad nepyksti ant manęs, negalvoji apie mane blogai. Visi Dievo vaikai yra nuodėmingi.
Bent jau mano nuodėmės lėmė tavo, Džeisono ir Hedlės gimimą.
Adelė Heil Stekhaus (močiutė)“

Reikėjo apgalvoti tiek daug dalykų, kad net nežinojau, nuo ko ir pradėti.
Buvau apstulbusi, priblokšta, nustebusi, kupina smalsumo ir sutrikusi. Nespėjusi susivaldyti,
paėmiau antrą relikviją, nudėvėtą aksomo maišelį. Atrišau virvelę ir ji sutrupėjo man tarp pirštų.
Atidariau maišelį ir leidau viduje esančiam kietam daiktui – kluvjel dorui, dovanai nuo mano senelio
fėjos, – įkristi į delną.
Iš karto jį įsimylėjau.
Jis buvo švelnios šviesiai žalios spalvos, su aukso aptaisu. Priminė uostomojo tabako dėžutę iš
antikvariato, tačiau nė viena Prašmatnybėse nebuvo tokia daili. Nemačiau jokio susegimo, vyrio,
nieko; jis neatsidarė, kai švelniai paspaudžiau ir pasukau dangtelį, – o ten tikrai buvo dangtelis
paauksuotu rėmu. Hmm. Apvalioji dėžutė tikrai nebuvo pasiruošusi atskleisti savo paslapčių.
Hm. Galbūt man reikėjo atlikti kokį tyrimą. Atidėjau daiktą ir sėdėjau, sunėrusi rankas ant stalo,
spoksodama į tuštumą. Galva dūzgė nuo minčių.
Akivaizdu, kad rašydama šį laišką močiutė buvo labai susijaudinusi. Jeigu mūsų „krikštatėvis“
suteikė jai daugiau informacijos apie šią dovaną, ji arba nesiteikė jos paminėti, arba paprasčiausiai
daugiau nieko neprisiminė. Susimąsčiau, kada močiutė prisivertė surašyti šią išpažintį. Laiškas
neabejotinai buvo parašytas po tetos Lindos mirties, o tai atsitiko, kai močiutei buvo per
septyniasdešimt. Tikrojo mano senelio draugas – buvau beveik tikra, kad atpažinau aprašymą.
„Krikštatėvis“ neabejotinai buvo ponas Kataliadas, demoniškasis advokatas. Žinojau, kiek daug
močiutei kainavo papasakoti ant popieriaus, kad mylėjosi su kai kuo kitu, o ne savo vyru. Mano
močiutė buvo stipri asmenybė, be to, atsidavusi krikščionė. Toks prisipažinimas tikriausiai nedavė jai
ramybės.
Močiutė gal ir smerkė save, tačiau dabar, kai jau atsigavau po šoko suvokusi, kad ji buvo paprasta
moteris, negalėjau jos smerkti. Kas aš tokia, jog mėtyčiau akmenis? Pamokslininkas kartą sakė, kad
visos nuodėmės yra lygios Dievo akyse, tačiau negalėjau atsikratyti jausmo, jog (pavyzdžiui) vaikų
tvirkintojas yra nedoresnis už asmenį, kuris nuslėpė savo pajamas nuo mokesčių tarnybos, arba už
vienišą moterį, kuri užsiėmė nesankcionuotu seksu norėdama susilaukti kūdikio. Gal aš ir klydau, nes
mes lyg ir neturėtume pasirinkti taisyklių, kurioms paklūstame, tačiau būtent taip jaučiausi.
Sugrūdau visas neramias mintis į sąmonės kertelę ir vėl paėmiau į rankas kluvjel dorą. Liesti glotnų
jo paviršių buvo grynas malonumas, panašus į laimę, kurią jausdavau apkabinusi savo prosenelį, tik
kokius du šimtus kartų stipresnis. Kluvjel doras buvo maždaug dviejų sudėtų Oreo sausainių dydžio.
Pasitryniau jį į skruostą ir užsimaniau murkti.
 Gal buvo koks nors magiškas žodis, galintis jį atidaryti?
– Abrakadabra, – pasakiau. – Prašau ir dėkui.
Nesuveikė. Pasijutau kaip visiška idiotė.
– Sezamai, atsiverk, – sukuždėjau. – Presto pasikeisto.
Jokios reakcijos.
Vis dėlto galvojant apie magiją man šovė mintis. Parašiau elektroninį laišką Amelijai, nors buvo
sunku suformuluoti klausimą. Žinojau, kad elektroninis paštas nevisiškai saugus, tačiau neturėjau
priežasties manyti, kad kas nors retus mano laiškelius laikytų reikšmingais. Parašiau: „Nemalonu
prašyti, bet gal galėtum, be to tyrimo apie kraujo ryšį, dar šį tą sužinoti apie tokį fėjišką daikčiuką?
Tokį, kuris prasideda raidėmis „k“ ir „d“.“ Subtiliau nebesugalvojau.
Tada grįžau prie žavėjimosi kluvjel doru. Gal reikėjo būti grynakrauje fėja, kad jį atidarytum? Ne,
negali būti. Jis buvo dovanotas mano močiutei, kad ji galėtų panaudoti siaubingos bėdos atveju, o
močiutė buvo grynakraujis žmogus.
Kaip gaila, kad kluvjel doras gulėjo toli palėpėje, kai ją užpuolė. Kiekvieną kartą prisiminusi, kaip
ji, numesta ant virtuvės grindų tarsi nebereikalingi gyvulio organai, mirko savo pačios kraujyje,
pajusdavau šleikštulį ir įniršį. Galbūt, jeigu būtų turėjusi laiko pasiimti kluvjel dorą, ji būtų
išsigelbėjusi.
Po šios minties man jau buvo gana. Įdėjau kluvjel dorą atgal į aksomo maišelį, o močiutės laišką – į
šablonams skirtą voką. Kurį laiką man užteks prislėgtos nuotaikos.
Jaučiau būtinybę paslėpti šiuos daiktus. Deja, ankstesnė tobula slaptavietė buvo išvežta į
parduotuvę Šrivporte.
Būčiau galėjusi paskambinti Semui. Jis būtų galėjęs padėti laišką ir kluvjel dorą į seifą „Pas
Merlotę“, tačiau atsižvelgiant į baro užpuolimus, dabar tai nebuvo pati geriausia vieta slėpti
vertingiems daiktams. Būčiau galėjusi nuvažiuoti į Šrivportą, pasinaudojusi savo raktu įžengti į Eriko
namus ir rasti ten kokią nors slaptavietę. Visai įmanoma, kad Erikas taip pat turėjo seifą, tik niekada
nebuvo progos jo man parodyti. Truputį pasvarsčius tai taip pat pasirodė ne tokia jau gera mintis.
Susimąsčiau, ar mano troškimas pasilikti radinius namie nekilo paprasčiausiai dėl to, kad nenorėjau
išsiskirti su kluvjel doru. Gūžtelėjau pečiais. Nesvarbu, iš kur man į galvą atėjo šis įsitikinimas, bet
buvau tikra, kad mano namas yra saugiausia vieta, bent jau kol kas. Galbūt galėjau padėti glotniąją
žalią dėžutę į slaptavietę, skirtą vampyrams, svečių miegamojo spintoje... Tai buvo tik paprasčiausia
plika dėžė, o jeigu Erikui prisireiktų ten praleisti dieną?
Gerai palaužiusi galvą įkišau voką į neperžiūrėtų popierių dėžę iš palėpės. Jie nebus įdomūs
niekam, išskyrus mane. Kluvjel dorą paslėpti buvo sunkiau, bent jau dėl to, kad nuolat turėjau
atsispirti impulsui ištraukti jį iš maišelio. Dėl tos vidinės kovos jaučiausi tarsi koks... Golumas iš
„Žiedų valdovo“.
– Mano brangussisss, – sumurmėjau.
 Ar Dermotas su Klodu galės pajusti tokio įstabaus daikto artumą? Ne, žinoma, ne. Juk jis gulėjo
palėpėje visą laiką, bet fėjos jo nerado.
Kas, jeigu jie atsikraustė čia tikėdamiesi jį surasti? Ką, jeigu žinojo ar įtarė, kad turiu tokį daiktą?
Ar jie čia liko, nes jo artumas darė juos laimingus (tai buvo tikėtiniau)? Buvau tikra, kad ši mintis turi
daug spragų, bet negalėjau jos atsikratyti. Juos, matyt, traukė ne mano fėjiškas kraujas, o kluvjel doro
buvimas.
„Dabar elgiesi tiesiog paranojiškai“, – pasakiau sau griežtai ir dar kartą surizikavau žvilgtelėti į
kreminį žalią paviršių. Kluvjel doras atrodė visai kaip nedidukė pudros dėžutė. Ši mintis padėjo
sugalvoti tinkamiausią slėptuvę. Išėmiau kluvjel dorą iš aksominio maišelio ir įkišau į kosmetikai
skirtą stalčių savo tualetiniame staliuke. Atidariau tikrą pudros dėžutę ir pabarsčiau šiek tiek jos
turinio ant kreminio žalsvo paviršiaus. Pridėjau plauką iš savo šepečio. Cha! Rezultatu likau labai
patenkinta. Paskui man dar atėjo į galvą įkišti irstantį aksomo maišelį į pėdkelnėms ir diržams skirtą
stalčių. Protas sakė, kad nutriušęs daiktas yra tiesiog baigiantis suirti senas maišelis, tačiau emocijos
kuždėjo, jog yra svarbus, nes jį lietė mano močiutė ir senelis.
Galvoje laigė tiek daug minčių, kad protas tiesiog tądien užsidarė. Pasitvarkiusi namie, įsijungiau
ESPN kanalą, pažiūrėjau koledžo mažojo beisbolo rungtynes. Dievinau mažąjį beisbolą, nes pati jį
žaidžiau mokykloje. Man patiko stebėti iš visos Amerikos susirinkusias stiprias jaunas moteris,
patiko stebėti, kaip šiame žaidime jos atiduoda visas jėgas, visu greičiu beatodairiškai lekia pirmyn.
Žiūrėdama televizorių suvokiau, kad pažįstu mažiausiai dvi tokias jaunas moteris: Sandrą Pelt ir
Džianaliną Hoper. Čia buvo kažkokia pamoka, tačiau nebuvau tikra, ko turėčiau išmokti.
Knygos savininkas: Vaida D

7 skyrius

Sekmadienio naktį, ne itin vėlai, girdėjau, kaip grįžo abu mano namų svečiai. „Chuliganai“
sekmadieniais būdavo uždaryti, todėl stengiausi negalvoti, ką juodu veikė visą dieną. Kai
pirmadienio ryte pasidariau kavos, jie vis dar miegojo. Vaikščiojau po namus ant pirštų galų, kol
apsirengiau ir pasitikrinau elektroninį paštą. Amelija rašė, kad jau keliauja pas mane, ir paslaptingai
pridūrė, jog turi papasakoti kai ką svarbaus. Gal ji jau rado informacijos apie manąjį „k. d.“?
Tara pasiuntė grupinį laišką su savo didelio pilvo nuotrauka, o aš sau priminiau, kad kūdikių
„dovanų lietus“, kurį jai rengiau aš, įvyks jau kitą savaitgalį. Ojojoj! Akimirką panikavusi, nuraminau
save. Kvietimai jau buvo išsiųsti, dovanos nupirktos, maistas suplanuotas. Buvau tiek pasiruošusi,
kiek tik buvo galima, išskyrus karštligišką paskutinės minutės namų kuopimą.
Šiandien turėjau dirbti ankstyvojoje pamainoje. Besidažydama ištraukiau kluvjel dorą ir
prisispaudžiau prie krūtinės. Prisilietimas atrodė svarbus, tarsi nuo to jis būtų tapęs gyvybingesnis.
Mano oda greitai jį sušildė. Kad ir kas glūdėjo tos glotnios blyškios žalumos gelmėse, tai tarsi atgijo.
Aš ir pati pasijutau gyvesnė. Giliai, sklandžiai įkvėpiau, sugrąžinau kluvjel dorą į stalčių ir vėl
papudravau, kad atrodytų, lyg jis čia guli jau visą amžinybę. Uždariau stalčių jausdama savotišką
apgailestavimą.
Tą dieną man nuolat atrodė, tarsi močiutė būtų buvusi šalia. Galvojau apie ją važiuodama į barą,
ruošdamasi darbui, retkarčiais laukdama užsakymų ir juos nešdama. Endis Belflioras pietavo su
šerifu Derbornu. Šiek tiek nustebau, kad Endis nusprendė ir toliau pietauti „Pas Merlotę“ po
užpuolimo, įvykusio prieš dvi dienas.
Naujasis mėgstamiausias mano detektyvas atrodė visai patenkintas mūsų bare: juokavo su savo bosu
ir valgė salotas, užpiltas neriebiu padažu. Pastaruoju metu Endis buvo sulieknėjęs ir atjaunėjęs.
Vedybinis gyvenimas ir artėjanti tėvystė jam tiko. Pasiteiravau, kaip jaučiasi Helė.
– Skundžiasi, kad jos pilvas milžiniškas, bet taip nėra, – atsakė jis šypsodamasis. – Man atrodo, ji
patenkinta, jog nebereikia į mokyklą. Dabar siuva užuolaidas kūdikio kambariui.
Helė dirbo mokytoja pradinėje miestelio mokykloje.
– Ponia Karolina būtų taip didžiavusis, – pasakiau. Endžio močiutė Karolina Belflior buvo mirusi
vos prieš keletą savaičių.
– Džiaugiuosi, kad ji sužinojo apie kūdikį prieš užgesdama, – atitarė jis. – Ei, ar girdėjai, jog mano
sesuo irgi laukiasi?
Pasistengiau atrodyti nepernelyg apstulbusi. Endis ir Poršija surengė dvigubas vestuves savo
močiutės sode; nors niekas labai nenustebo, išgirdę, kad Endžio žmona laukiasi, tačiau vyresnioji jo
sesuo Poršija man niekada nesudarė motinystei pasiruošusios moters įspūdžio. Pasakiau Endžiui, kaip
smagu tai girdėti, ir visiškai nemelavau.
– Gal gali pranešti Bilui? – paklausė Endis drovokai. – Aš vis dar jaučiuosi labai keistai, vos
pagalvojęs, kad reikėtų jam paskambinti.
Mano kaimynas ir buvusi sena meilė Bilas Komptonas, kuris, taip jau atsitiko, buvo vampyras,
galiausiai visai prieš pat ponios Karolinos mirtį prisipažino Belfliorams, kad yra jų protėvis. Ponia
Karolina į stulbinamas naujienas reagavo labai gražiai, tačiau Endžiui susitaikyti su žinia buvo
sunkiau, nes jis labai išdidus ir ne itin mėgo nemirėlius. Poršija gi keletą kartų buvo su Bilu
pasimatyme dar prieš išaiškėjant jų giminystės ryšiams – kebloka situacija, ar ne? Vis dėlto ji su vyru
užgniaužė abejones dėl netikėtai atrasto nemirusio protėvio ir nustebino mane oriai pripažinę Bilą.
– Man visada smagu pranešti džiugias naujienas, tačiau jis mieliau jas išgirstų iš tavęs.
– Aš, e, girdėjau, kad jis turi vampyrę merginą.
Prisiverčiau atrodyti linksma.
– Taip, ji pas Bilą apsistojo prieš keletą savaičių, – pasakiau. – Aš su juo apie tai nelabai kalbėjau,
– prisipažinau, nors, tiksliau, iš viso nekalbėjau.
– Esi ją sutikusi?
– Taip, ji atrodo visai miela, – tariau; tiesą pasakius, būtent aš buvau atsakinga už jų ryšių
atnaujinimą, tačiau visai nenorėjau apie tai kalbėtis. – Jeigu jį pamatysiu, pranešiu naujienas už tave,
Endi. Jis tikrai norės sužinoti, kada gims vaikutis. Ar žinai, ko laukiatės judu su Hele?
– Mergaitės, – atsakė policininkas, o jo šypsena beveik perskėlė veidą į dvi dalis. – Pavadinsime ją
Karolina Kompton Belflior.
– O, Endi! Kaip miela! – buvau absurdiškai patenkinta, nes žinojau, kad Bilas apsidžiaugs.
Endis atrodė susigėdęs. Jam labai palengvėjo, kai suskambo mobilusis.
– Labas, brangioji, – pasisveikino Endis, prieš atlenkdamas ragelį patikrinęs telefono numerį. –
Kaip sekasi? – šypsodamasis pasiklausė. – Gerai, atvešiu tau pieno kokteilį. Netrukus pasimatysime.
Badas artinosi prie stalo, o Endis dirstelėjo į čekį ir padėjo ant stalo dešimtinę.
– Čia mano dalis, – pasakė. – Grąžą pasilaikyk. Badai, turiu lėkti namo. Helė nori, kad vaiko
kambaryje pakabinčiau karnizą, be to, mirtinai užsigeidė karamelinio pieno kokteilio. Neužtruksiu nė
dešimties minučių, – jis nusišypsojo mums ir dingo pro duris.
Badas atsisėdo į savo vietą, lėtai traukdamas pinigus iš nudėvėtos senos piniginės.
– Helė tuoj gimdys, Poršija laukiasi, Tara laukiasi dviejų, kiek girdėjau. Suke, tau irgi reikėtų kokio
mažiuko, – pareiškė jis ir gurkštelėjo savo gėrimo. – Gera šalta arbata, – taręs pastatė tuščią stiklinę
nestipriai trinktelėdamas į stalą.
 – Neprivalau gimdyti vaikų tik todėl, kad kitos moterys tai daro, – pasakiau. – Susilauksiu, kai
būsiu tam pasiruošusi.
– Na, tu iš viso jų neturėsi, jeigu ir toliau susitikinėsi su tuo nemirėliu, – tiesiai šviesiai išrėžė
Badas. – Ką pasakytų tavo močiutė?
Paėmiau pinigus, apsisukau ant kulno ir nuėjau. Paprašiau Danielės nunešti Badui grąžą. Nenorėjau
daugiau su juo kalbėtis.
Žinau, kvaila. Turėjau būti storesnės odos. Badas sakė tiesą. Jo nuomone, visos jaunos moterys nori
turėti vaikų, jis tenorėjo man nurodyti, kad einu blogu keliu, jeigu tikiuosi to paties. Lyg pati to
nebūčiau žinojusi. Ką būtų pasakiusi močiutė?
Prieš keletą dienų būčiau atsakiusi nedvejodama. Dabar nebuvau tokia tikra. Aš nežinojau apie ją
tiek daug dalykų. Vis dėlto spėju, kad ji man būtų liepusi klausyti savo širdies. Eriką aš mylėjau. Kol
nešiau mėsainių krepšelį Maksinos Fortenberi staliuko link (ji pietavo su Elmeriu Kleriu Vodri),
susivokiau, kad jau laukiu tos tamsos akimirkos, kada jis atsibus. Norėjau jį pamatyti beveik
desperatiškai. Man reikėjo jo nuraminimo, patikinimo, kad jis mane taip pat myli, aistringo ryšio, kurį
jausdavome liesdami vienas kitą.
Kol laukiau užsakymo prie angos į virtuvę, stebėjau, kaip Semas pila pilstomąjį alų. Įdomu, ar jo
jausmai Džianalinai panašūs į maniškius Erikui? Su ja susitikinėjo ilgiausiai iš visų merginų, su
kuriomis draugavo nuo to laiko, kai jį pažįstu. Man atrodė, kad Semas rimčiau žvelgia į šiuos
santykius, nes vis susitardavo dėl laisvų vakarų, kad galėtų su ja dažniau susitikti, o to niekada
anksčiau nedarė. Susidūrus mūsų žvilgsniams, Semas nusišypsojo. Buvo tikrai malonu matyti jį
laimingą.
Nors Džianalina jam tikrai buvo nepakankamai gera.
Vos neužsidengiau burnos ranka. Jaučiausi kalta, tarsi būčiau ištarusi tuos žodžius garsiai. „Jų
santykiai – ne mano reikalas“, – pasakiau sau griežtai. Vis dėlto daug tylesnis balsas viduje kuždėjo,
jog Semas mano draugas, o Džianalina pernelyg negailestinga ir žiauri, kad padarytų jį laimingą
ateityje.
Džianalina buvo nužudžiusi keletą žmonių, bet aš – irgi. Galbūt laikiau ją žiauria todėl, kad kartais
atrodydavo, lyg ji mėgautųsi žudydama. Mintis, jog širdyje galiu būti tokia pat kaip Džianalina – gal
paskaičiuokime, kelių asmenų mirties aš troškau? – buvo dar vienas dalykas, sustiprinęs slogią
nuotaiką. Juk turi gi diena pagerėti.
Beveik visada lemtinga mintis.
Į barą įžingsniavo Sandra Pelt. Buvau mačiusi ją senokai – tada ji irgi mėgino mane nužudyti. Buvo
dar paauglė, bet ir dabar mano paskaičiavimais jai vis dar trūko metų iki dvidešimties; atrodė kiek
vyresnė nei praėjusį kartą, kūnas buvo labiau subrendęs, plaukai sušukuoti į dailią iškilią šukuoseną,
kuri keistai nederėjo su susiraukusiu, urgzti iššieptu veidu. Įsiveržė apgaubta įsiūčio auros. Nors
lieknas jos kūnas buvo deramai apvilktas džinsais ir berankove aptempta palaidine, laisvi marškiniai
buvo prasagstyti ir plaikstėsi, o veide galėjai aiškiai matyti beprotystę. Ji mėgavosi į visas puses
skleisdama blogį. Užteko dirstelėti į jos mintis ir buvo neįmanoma to nepamatyti. Judėjo trūkčiodama
iš įtampos, o akys klaidžiojo nuo vieno žmogaus prie kito, kol rado mane. Tada jos užsidegė tarsi
Liepos ketvirtosios fejerverkas. Regėjau kiaurai jos smegenis, todėl žinojau, kad už džinsų juosmens
nugaros turi užsikišusi ginklą.
– O, o, – pasakiau labai tyliai.
– Ką dar turiu padaryti?! – suklykė Sandra.
Visi pokalbiai bare nutilo. Akies krašteliu pastebėjau, kaip Semas nuleido rankas po baru, tačiau jis
nespėjo laiku.
– Bandau tave sudeginti – liepsnos užgęsta! – kalbėjo ji pakeltu tonu, beveik rėkdama. – Duodu
tiems suskiams nemokamų narkotikų ir sekso, pasiunčiu tavęs sučiupti, o jie viską suknisa! Mėginu
įsibrauti į tavo namą, o magija neleidžia man užeiti! Mėginu tave nužudyti kelissyk, o tu vis tiek
nemiršti!
Beveik norėjau atsiprašyti.
Labai džiaugiausi, kad viską girdėjo Badas Derbornas, tačiau jis sustingo atsisukęs į Sandrą, tarp jų
stovėjo stalas, o aš žinojau, kad būtų buvę daug geriau, jeigu jis būtų atsidūręs už jos. Semas pradėjo
judėti į kairę, tačiau tarpas nuo salės skiriančiame barjere buvo jam iš dešinės, ir nemačiau, kaip jis
galėtų suspėti peršokti per barą ir atsidurti už Sandros, kol ji dar nespėjo galutinai susikaupti ir
manęs nužudyti. Vis dėlto ne toks buvo Semo planas. Kol Sandra buvo sutelkusi dėmesį į mane, jis
perdavė medinę beisbolo lazdą Teriui Belfliorui, kuris prieš tai žaidė smiginį su kitu veteranu. Teris
retkarčiais elgėsi lyg šiek tiek išprotėjęs ir buvo siaubingai randuotas, tačiau man jis visada patiko,
gerai su juo sutariau. Vyras uždėjo ranką ant lazdos. Džiaugiausi, kad automatinis grotuvas buvo
įjungtas, nes muzika pridengė visus garselius.
Tiesą pasakius, automatinis grotuvas kaip tik grojo Vitnės Hjuston baladę „I Will Always Love
You“, o tai buvo, atvirai kalbant, kiek juokinga.
– Kodėl tu visada siunti kitus žmones atlikti savo darbo? – paklausiau, kad pridengčiau tylų Terio
artėjimą. – Ar tu tokia didelė bailė? Manai, moteris negali tinkamai atlikti darbo?
Galbūt Sandros erzinimas ir nebuvo labai gera mintis, nes jos ranka nėrė už nugaros metamorfišku
greičiu, o po akimirkos ginklas buvo ištrauktas ir nukreiptas į mane; mačiau, kaip jos pirštas įsitempė
akimirką, kuri, regis, užsitęsė amžinybę. Tada išvydau, kaip švysteli beisbolo lazda ir pasiekia taikinį
– Sandra krito žemėn taip staigiai, tarsi kažkas būtų nukirtęs marionetę palaikančias virveles. Į visas
puses ištiško kraujas.
Teris pratrūko. Jis susirietė rėkdamas ir numetė lazdą tarsi būtų nusideginęs. Nekreipdamas
dėmesio į aplinkinių šūkavimus (populiariausia frazė buvo UŽSIČIAUPK, TERI!), jis vis nesiliovė
kaukti.
Niekuomet nemaniau, kad kada nors teks atsidurti ant grindų, apkabinus Terį Belfliorą abiem
rankomis, kad sūpuosiu jį ir murmėsiu raminamus žodžius. Vis dėlto taip atsitiko, nes atrodė, jog jam
dar labiau pablogėdavo, jeigu prisiartindavo kas nors kitas. Net ir atskubėjusios greitosios pagalbos
tarnautojai susinervino, kai Teris ant jų suklykė. Jis vis dar tupėjo susirietęs ant pėdų girnelių,
aptaškytas krauju, o Sandra Pelt buvo išvežta į ligoninę Klarise.
Jaučiausi dėkinga Teriui, kuris man visada buvo geras, net ir tada, kai jam būdavo blogas metas.
Atvažiavo padėti sutvarkyti man virtuvės nuolaužas, kai padegėjas paleido ją dūmais. Pasiūlė man
vieną iš savo šuniukų. Dabar gi pažeidė trapų savo protą, gelbėdamas man gyvybę. Sūpuodama
raudantį Terį ir glostydama jam nugarą, klausiausi nesiliaujamo jo žodžių srauto, o keli „Pas
Merlotę“ likę žmonės laikėsi pagarbaus atstumo.
– Padariau, kaip jis liepė, – kalbėjo Teris, – švytintis vyras, stebėjau, kaip sekasi Sukei, stengiausi
apsaugoti ją nuo blogio, niekas neturėtų užgauti Sukės, bandžiau ją saugoti, o tada šiandien atėjo ta
kalė ir iškart supratau, kad ji nužudys Sukę, aš tai žinojau, daugiau niekada gyvenime nenorėjau
pralieti kraujo, bet negalėjau jai leisti sužaloti mergaitės, negalėjau to padaryti, niekada nenorėjau
nužudyti kito žmogaus, per visą savo egzistenciją, niekada nenorėjau...
– Teri, ji nemirė, – pasakiau, bučiuodama jį į galvą. – Tu nieko nenužudei.
– Semas perdavė man beisbolo lazdą, – ištarė Teris, lyg ir labiau susivokdamas aplinkoje.
– Žinoma, nes pats nebūtų spėjęs išlįsti iš už baro laiku. Teri, aš tau nepaprastai dėkinga, visada
man buvai tikras draugas. Ačiū Dievui, tu išgelbėjai man gyvybę.
– Suke? Žinai, kad jie norėjo, jog aš tave stebėčiau ir saugočiau? Jie ateidavo į mano priekabą
naktimis keletą mėnesių, tas didelis blondinas ir švytintis vyras. Visada norėdavo išgirsti, kaip tau
sekasi.
– Žinoma, – pasakiau, pati tuo metu galvodama: „Ką?“
– Jie klausinėdavo, kaip tau sekasi, su kuo bendrauji, kas tavęs nekenčia ir kas tave myli...
– Viskas gerai, – patikinau Terį. – Gerai, kad jiems papasakojai.
Erikas ir mano prosenelis, jei gerai spėjau. Pasirinko pažeistąjį, kuriam lengviausia daryti įtaką.
Žinojau, kad Erikas turi kažką, kas mane stebi, kol susitikinėjau su Bilu ir kol išsiskyrusi su juo
gyvenau viena. Spėjau, jog mano prosenelis taip pat susirado kažkokį žinių šaltinį. Ar jis sužinojo
apie Terį iš Eriko, ar pats jį rado? Labai panašu į Najalą: pasinaudoti naudingiausiu įrankiu,
nesvarbu, kad jis naudojant gali staiga sulūžti.
– Vieną naktį tavo miškuose sutikau Elvį, – kalbėjo Teris. Vienas iš greitosios pagalbos medikų
kažko jam suleido, ir man pasirodė, jog vaistai pradėjo veikti. – Tada supratau, kad visai
kvanktelėjau. Jis pasakojo, kaip jam patinka katės. Pasakiau, kad aš labiau mėgstu šunis.
Vampyras, anksčiau žinotas Elvio vardu, nelabai gerai transformavosi, nes jo kūnas buvo tiesiog
prifarširuotas vaistų, kai Memfio morge jį vampyru pavertė aistringas fanas. Buba, kaip jis dabar
norėjo būti vadinamas, teikė pirmenybę kačių šeimos žinduolių kraujui; Terio numylėtajai katachulų
veislės kalei Anei labai pasisekė.
 – Mes visai gerai pasikalbėjome, – tęsė Teris, o jo balsas lėtėjo ir darėsi mieguistas. – Žinai, man
dabar būtų geriau keliauti namo.
– Geriau nuvesime tave į Semo namelį, – pasakiau. – Ten ir atsibusi.
Nenorėjau, kad Teris atsibustų apimtas panikos. Dievulėliau, ne.
Policija užsirašė mano parodymus, kiek padrikus, bet mažiausiai trys žmonės girdėjo, kaip Sandra
prisipažino į barą metusi padegamąją bombą.
Žinoma, bare užsibuvau daug ilgiau nei planavau, lauke jau buvo tamsu. Žinojau, kad stovėjimo
aikštelėje laukia Erikas, tad labiausiai pasaulyje norėjau atsikelti nuo žemės ir permesti Terio
problemą ant kieno nors kito pečių, tačiau negalėjau. Tai, ką Teris padarė dėl manęs, dar labiau jį
sužalojo, o aš daugiau neturėjau kaip jam dėl to atsidėkoti. Manęs visai netrikdė, kad jis stebėjo – na,
gerai, šnipinėjo – mane Eriko lieptas, kol šis netapo mano mylimuoju, ar kad tai darė mano
proseneliui. Man tai nepakenkė. Pažinojau Terį, todėl supratau, jog bendradarbiavimas buvo
pasiektas panaudojus vienokią ar kitokią prievartą.
Semas padėjo Teriui atsistoti, ir mes lėtai nusvirduliavome koridoriumi, vedančiu į baro galą, tada
per darbuotojams skirtą aikštelę Semo priekabos link.
– Jie pažadėjo neleisti, kad kas nors atsitiktų mano šuniui, – sukuždėjo Teris. – Ir prisiekė, jog
sapnai liausis.
– Ar jie ištesėjo pažadus? – paklausiau tokiu pat tyliu balsu.
– Taip, – atsakė jis labai dėkingas. – Daugiau jokių sapnų ir aš turiu savo šunį.
Neatrodė, kad jis būtų prašęs daug. Turėjau labiau pykti ant Terio, tačiau negalėjau sukaupti tam
pakankamai emocinės energijos. Buvau visai išsisėmusi.
Erikas stovėjo medžių paunksmėje. Laikėsi nuošaliai, kad jo pasirodymas nesujaudintų Terio. Iš
staigios įtampos Semo veide supratau, kad jis žino, jog Erikas netoliese, bet nieko nesakė.
Įtaisėme Terį ant Semo sofos, o kai jis nugrimzdo į miego upę, apkabinau bosą.
– Dėkui, – pasakiau.
– Už ką?
– Už tai, kad perdavei Teriui lazdą.
Semas atsitraukė.
– Tiek tegalėjau sugalvoti. Negalėjau peršokti per barą neatkreipdamas jos dėmesio. Privalėjau
pasitelkti netikėtumą, kitaip viskas būtų buvę baigta.
– Ji tokia stipri?
– Aha, – patvirtino jis. – Be to, įsitikinusi, kad jos pasaulyje viskas būtų gerai, jeigu ne tu, bent jau
taip skambėjo. Fanatikus sunku nugalėti. Jie nesiliauja puolę.
– Ar kalbi apie tuos žmones, kurie bando priversti uždaryti „Pas Merlotę“?
Semo šypsena buvo kupina kartėlio.
– Gal ir apie juos. Negaliu patikėti, kad tai vyksta mūsų šalyje. Aš juk veteranas. Gimęs ir augęs
JAV.
– Semai, jaučiuosi kalta. Kai kurie iš šių dalykų atsitiko dėl manęs. Padegamoji bomba... Sandra
nebūtų taip pasielgusi, jeigu manęs ten nebūtų buvę. Ir tos muštynės... Galbūt turėtum mane atleisti?
Susirasčiau kitą darbą.
– Ar tikrai to nori?
Negalėjau perprasti išraiškos jo veide, bet bent jau nebuvo matyti palengvėjimo.
– Ne, žinoma, ne.
– Tada turi darbą. Mes tarsi tos akcijų prekės, du viename: perki vieną, gauni ir kitą.
Semas nusišypsojo: nors šypsena kažkodėl nenušvietė mėlynų jo akių kaip paprastai, tačiau jis
kalbėjo nuoširdžiai. Nesvarbu, kad jis buvo morfas ir jo smegenys buvo tikra raizgynė, tiek aš galėjau
pasakyti.
– Dėkui, Semai. Geriau jau eisiu pažiūrėti, ko nori geresnioji mano pusė.
– Kad ir kas tau būtų Erikas, Suke, jis tikrai nėra geresnioji tavo pusė.
Sustingau uždėjusi ranką ant durų bumbulo, negalėdama sugalvoti, ką į tai atsakyti, todėl
paprasčiausiai išėjau.
Erikas lūkuriavo, bet tikrai ne kantriai. Jis suėmė mano veidą dideliais delnais ir atidžiai apžiūrėjo
ryškioje apsaugos lempų, įtaisytų ant baro kampų, skleidžiamoje šviesoje. Pro galines baro duris
išėjo Indija, nustebusi pažvelgė į mus, bet sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Semas liko namelyje.
– Noriu, kad persikeltum gyventi pas mane, – pareiškė Erikas. – Gali apsistoti viename iš viršutinių
miegamųjų, jeigu nori. Tame, kurį mes naudojame. Neprivalai likti apačioje, tamsoje su manimi.
Nenoriu, kad būtum viena. Nenoriu dar kartą pajusti tavo baimės. Einu iš proto, kai žinau, jog kažkas
tave puola, o manęs nėra šalia.
Mes pradėjome vis dažniau mylėtis didžiausiame jo namų miegamajame antrame aukšte. (Atsibudus
belangiame kambaryje apačioje, man būdavo šiurpu.) Dabar Erikas man siūlė tame kambaryje nuolat
gyventi. Žinojau, kad jam tai svarbus žingsnis, milžiniškos reikšmės žingsnis. Man taip pat tai buvo
tikrai nemenkas dalykas, tačiau toks svarbus sprendimas negalėjo būti priimtas tada, kai buvau lyg
nesava, o tąnakt aš savimi tikrai nesijaučiau.
– Reikia pasikalbėti, – ištariau. – Turi laiko?
– Šiąnakt aš jo skirsiu, – pasakė jis. – Ar fėjos tavo namuose?
Paskambinau Klodui mobiliuoju telefonu. Jam atsiliepus, fone išgirdau „Chuliganų“ triukšmą.
– Tik norėjau pasitikslinti, kur jūs esate, prieš važiuodama namo su Eriku, – pasakiau.
– Šiąnakt liksime klube, – atsakė Klodas. – Gerai praleisk laiką su savo gražuoliuku vampyru,
pussesere.
Erikas nusekė į mano namus. Jis atvažiavo automobiliu, nes vos tik pajutęs man gresiantį pavojų,
bemaž iš karto sužinojo, jog grėsmė jau praėjo, todėl yra pakankamai laiko atvažiuoti.
Įsipyliau taurę vyno – man labai neįprastas dalykas, – o Erikui pašildžiau butelį kraujo. Atsisėdome
svetainėje. Užsikėliau kojas ant sofos ir pasisukau nugara į ranktūrį, kad būčiau veidu į vampyrą.
Erikas panašiai įsitaisė kitame sofos gale.
– Erikai, žinau, kad tu nesišvaistai kvietimais apsistoti savo namuose. Todėl noriu, kad žinotum,
kaip... tai mane jaudina ir glosto man širdį.
Iš karto supratau, kad pasakiau netikusį dalyką. Nuskambėjo pernelyg neasmeniškai.
Mėlynos Eriko akys prisimerkė.
– O, nesuk dėl to galvos, – ištarė jis šaltai.
– Ne taip norėjau pasakyti, – tarusi giliai įkvėpiau. – Paklausyk, aš tave myliu. Mane... nepaprastai
sujaudino tavo noras apsigyventi kartu, – pasakiau, o Erikas, regis, šiek tiek atsipalaidavo. – Tačiau
prieš galutinai apsispręsdami, privalome aptarti keletą dalykų.
– Dalykų?
– Vedei mane, kad apsaugotum. Pasamdei Terį Belfliorą manęs šnipinėti ir darei jam spaudimą,
nors jo negalima spausti, kad priverstum paklusti.
Erikas tarė:
– Tai atsitiko prieš man tave geriau pažįstant, Suke.
– Taip, suprantu. Mane neramina spaudimo tokios išklibusios psichinės būklės žmogui prigimtis. Ar
tai, kaip privertei už tavęs ištekėti, man nesuvokiant, ką darau.
– Kitaip nebūtum to padariusi, – nukirto Erikas. Kaip visada praktiškas ir susitelkęs į tikslą.
– Tu teisus, nebūčiau, – pripažinau, mėgindama jam nusišypsoti, tačiau tai buvo nelengva. – O Teris
nebūtų tau nieko pasakojęs apie mane, jeigu būtum paprasčiausiai pasiūlęs jam pinigų. Žinau, kad tau
tai atrodo gudrus būdas reikalams tvarkyti, ir esu tikra, jog daug žmonių su tavimi sutiktų.
Erikas mėgino sekti mano minčių eigą, tačiau mačiau, kad jam mano žodžiai neatrodo prasmingi.
Vis tiek bandžiau brautis prieš srovę.
– Mes abu gyvename su šiuo ryšiu. Esu tikra, kad kartais tu tikrai labiau norėtum, kad nežinočiau, ką
jauti. Ar vis tiek norėtum, jog gyvenčiau su tavimi, jeigu mūsų nesietų kraujo ryšys? Jeigu kiekvieną
kartą man atsidūrus pavojuje, to nejaustum? Ar man supykus? Ar išsigandus?
– Kokius keistus dalykus kalbi, mano mylimoji, – Erikas gurkštelėjo iš butelio ir pastatė jį ant seno
kavos staliuko. – Ar nori pasakyti, kad jeigu nežinočiau, jog tau manęs reikia, aš tavęs nenorėčiau?
Ar tikrai tai turi omenyje?
– Ne. Tik bandau paaiškinti, kad, mano nuomone, nenorėtum, jog gyvenčiau pas tave, jeigu
nejaustum, kad kažkas nori mane nuskriausti.
Ar tai tas pats dalykas? Po galais, nekenčiau tokių pokalbių. Aišku, negalėjau pasakyti, kad kada
nors anksčiau teko nors viename dalyvauti.
– Koks gi dabar skirtumas? – tarė jis, o balse buvo justi nemenkas šešėlis nekantrumo. – Jeigu
noriu, kad būtum su manimi, vadinasi, noriu. Aplinkybės visai nesvarbu.
– Tačiau jos yra svarbios. Be to, mes tokie skirtingi.
 – Ką?
– Na, yra tiek daug dalykų, kurie tau savaime aiškūs, o man ne.
Erikas užvertė akis. Tipiška vyriška reakcija.
– Pavyzdžiui?
Paskubomis mėginau sugalvoti pavyzdį.
– Na, pavyzdžiui, Apijus mylėjosi su Aleksejumi. Tau tai neatrodė toks svarbus reikalas, nors
Aleksejui buvo tik trylika.
Eriko kūrėjas Apijus Livijus Okela vampyru tapo tada, kai Roma valdė beveik visą pasaulį.
– Suke, tai buvo, kaip tu pavadintum, faktas, įvykęs dar prieš man iš viso sužinant, kad turiu brolį.
Okelos laikais sulaukę trylikos žmonės buvo laikomi kone suaugusiais. Kai kurie net vesdavo tokio
amžiaus. Okela niekada nesuprato tam tikrų visuomenės pokyčių. O Aleksejus ir Okela dabar abu
nebegyvi, – Erikas gūžtelėjo pečiais. – Juk dar prisimeni, kad ši moneta turi ir kitą pusę? Aleksejus
naudojosi jaunatviška, beveik vaikiška savo išvaizda, kad nuginkluotų visus jį supančius vampyrus ir
žmones. Net ir Pem nenorėjo jo nudobti, nors puikiai suvokė, koks pragaištingas jis buvo, koks
išprotėjęs. Juk ji yra pati nuožmiausia mano pažįstama vampyrė. Jis sekino mus visus, čiulpė iš mūsų
valią ir galią dėl savo poreikių gelmės.
Šiuo netikėtai poetišku sakiniu Erikas nusprendė baigti pokalbį apie Aleksejų ir Okelą. Jo veidas
lyg suakmenėjo. Prisiminiau esminę savo mintį – nesutaikomus mūsų skirtumus.
– O kaip tas faktas, kad tu pergyvensi mane maždaug amžinybe?
– Mes galime lengvai ištaisyti šią situaciją.
Spoksojau į jį nieko nesakydama.
– Ką? – tarė Erikas beveik nuoširdžiai nustebęs. – Tu nenori gyventi amžinai? Su manimi?
– Nežinau, – galiausiai ištariau. Pamėginau įsivaizduoti. Amžina naktis. Begalinė. Tačiau su Eriku!
Garsiai tariau:
– Žinai, Erikai, aš negaliu... – tada staigiai užsičiaupiau. Vos neįžeidžiau jo neatleistinai. Žinojau,
kad jis jaučia nuo manęs sklindančią abejonės bangą.
Aš vos neištariau: „Negaliu įsivaizduoti, kad tu liksi su manimi, kai atrodysiu sena.“
Nors buvo dar keletas temų, kurias tikėjausi aptarti per mūsų pasimatymą, jaučiau, kad pokalbis
pradėjo svyruoti ant Katastrofos kanjono krašto. Gal ir visai pasisekė, kad kaip tik tą akimirką
pasigirdo beldimas į galines duris. Prieš tai girdėjau atvažiuojantį automobilį, tačiau dėmesį buvau
taip sutelkusi į pašnekovą, kad tiesiog neįsisąmoninau, ką tas garsas reiškia.
Už galinių durų stovėjo Amelija Brodvėj ir Bobas Džesapas. Amelija atrodė tokia pat, kaip visada:
sveika, gaiviu veidu, trumpi rudi jos plaukai buvo sutaršyti, o oda ir akys – skaisčios. Bobas buvo ne
ką aukštesnis už Ameliją, toks pat lieknas, smulkaus sudėjimo vyrukas, kuris man atrodė kaip
seksualus mormonų misionierius. Jo akiniai juodais rėmeliais atrodė labiau retro stiliaus nei
moksliukiški. Mūvėjo džinsus, marškinius juodais ir baltais langeliais, minkštus batelius su kutais. Jis
buvo virtęs labai mielu katinu, tačiau jo vyriško – žmogiško – patrauklumo aš kažkaip neįžvelgiau
arba, tiksliau, pastebėdavau tik retkarčiais.
Plačiai jiems nusišypsojau. Buvo nuostabu vėl išvysti Ameliją, ir man palengvėjo, kad mūsų
pokalbis su Eriku buvo nutrauktas. Mums reikėjo pasikalbėti apie ateitį, tačiau turėjau kraupią
nuojautą, kad to pokalbio pabaiga padarytų mus abu nelaimingus. Atidėjimas tikriausiai nepakeis
rezultato, bet abu su Eriku ir taip turėjome problemų iki kaklo.
– Užeikit! – pakviečiau. – Erikas čia, jam bus malonu jus abu išvysti.
Žinoma, tai nebuvo tiesa. Erikui buvo visiškai nusispjauti, ar kada nors gyvenime – kada nors savo
ilgame, ilgame gyvenime – išvys Ameliją, o Bobo vampyras savo radaru iš viso neregistravo.
Vis dėlto Erikas nusišypsojo (nors ir nelabai plačiai), pasakė jiems, kaip jam smagu, kad atvyko
aplankyti manęs, – nors jo balse skambėjo šiokia tokia dvejonė, nes nežinojo, ko jie čia atvažiavo.
Nesvarbu, kiek turėdavome laiko pasikalbėti su Eriku, atrodė, kad niekada nesugebėdavome
apsvarstyti visko.
Didelėmis valios pastangomis Amelija užgniaužė norą susiraukti. Ji nebuvo manojo vikingo
gerbėja. Be to, buvo labai aiški transliuotoja, todėl pagavau šį jausmą taip stipriai, tarsi ji būtų
garsiai sušukusi. Bobas dėbsojo į Eriką atsargiai, o vos tik aš paaiškinau miegamųjų situaciją
Amelijai (ji, savaime aišku, tikėjosi, kad galės nakvoti viršuje), Bobas paėmė krepšius ir dingo
kambaryje kitoje koridoriaus pusėje nuo mano miegamojo. Keletą minučių ten kažką paveikęs, nėrė į
koridoriaus vonios kambarį. Bobas puikiai įgudo nesipainioti po kojomis, kol buvo katinas.
– Erikai, – pradėjo Amelija nesivaržydama rąžydamasi. – Tai kaip sekasi „Vamptazijoje“? Kaip
naujoji vadovybė? – ji negalėjo žinoti pataikiusi į skausmingą vietą. Kai Erikas prisimerkė – įtariau,
jog jis manė raganaitę taip padarius tik tam, kad jį supykdytų, – Amelija pasilenkusi spoksojo į savo
kojų nagus, liesdama juos delnais. Pagalvojau, ar aš galėčiau taip padaryti, o tada mano protas
staigiai sugrįžo į šią akimirką.
– Verslas sekasi normaliai, – pasakė Erikas. – Viktoras atidarė keletą naujų klubų netoliese.
Amelija iš karto suprato, kad tai blogas dalykas, tačiau buvo pakankamai protinga nieko nesakyti.
Garbės žodis, jaučiausi tarsi kambaryje su žmogumi, garsiai šaukiančiu slapčiausias savo mintis.
– Viktoras tai tas visą laiką besišypsantis vyrukas, kuris buvo kieme perversmo naktį? –
pasitikslino ji, išsitiesė ir pasukiojo galvą į šalis.
– Taip, – patvirtino Erikas, o jo lūpų kamputis pašaipiai pakilo. – Tas visą laiką besišypsantis
vyrukas.
– Tai, Suke, kokių gi dabar nemalonumų turi? – paklausė manęs Amelija, akivaizdžiai manydama,
kad jau buvo pakankamai mandagi su Eriku. Buvo pasiryžusi nerti į bet kokias problemas, kurias tik
būčiau apibūdinusi.
– Taip, – atkartojo Erikas, žiūrėdamas į mane atšiauriai. – Kokių gi dabar nemalonumų turi?
– Aš tik norėjau, kad Amelija sustiprintų apsauginius kerus aplink namą, – pasakiau paprastai. –
Kadangi „Pas Merlotę“ atsitiko tiek daug dalykų, jaučiuosi šiek tiek nesaugi.
– Ir ji paskambino man, – ištarė Amelija reikšmingai.
Erikas žvilgsnį nukreipė nuo manęs į Ameliją. Jis atrodė nepaprastai nepatenkintas.
– Bet, Suke, dabar, kai toji kalė įvaryta į kampą, grėsmė juk pašalinta?
– Ką? – sukluso Amelija. Dabar atėjo jos eilė sukiotis nuo veido į veidą. – Kas šiandien atsitiko,
Suke?
Trumpai jai papasakojau.
– Man vis tiek būtų ramiau, jeigu tu įsitikintum, kad apsauginiai kerai vis dar savo vietose.
– Tai vienas iš dalykų, kurių atvykau padaryti, Suke, – dėl neaiškios priežasties tai sakydama
raganaitė plačiai nusišypsojo Erikui.
Tada įsėlino Bobas ir atsistojo šalia, bet šiek tiek už Amelijos.
– Tie kačiukai buvo ne mano, – pasakė jis man, o Erikas beveik išsižiojo. Labai retai matydavau jį
nuoširdžiai nustebusį. Iš visų jėgų susiėmiau, kad nepradėčiau juoktis. – Noriu pasakyti, žvėriolakiai
negali kryžmintis su gyvūnais, kuriais virsta. Todėl nemanau, kad tie kačiukai mano. Ypač kai – tu tik
pagalvok! – aš katinu virtau dėl magijos, o ne dėl to, kad būčiau genetinis žvėriolakis.
Įsiterpė Amelija:
– Brangusis, mes jau apie tai diskutavome. Tau nėra ko gėdytis. Tai buvo visiškai natūralus dalykas.
Prisipažįstu, truputį dėl to susierzinau, tačiau, žinai... viskas ir taip įvyko dėl mano kaltės.
– Bobai, nesuk galvos. Semas jau tave apgynė, – nusišypsojau Bobui, o jam lyg ir palengvėjo.
Erikas nusprendė ignoruoti šį pokalbį.
– Suke, turiu grįžti į „Vamptaziją“.
Tokiu tempu mes niekada neturėsime progos pasakyti vienas kitam to, ką privalėjome pasakyti.
– Gerai, Erikai. Perduok Pem nuo manęs gerų dienų, jeigu jūs ir vėl kalbatės.
– Ji tau geresnė draugė, nei manai, – ištarė Erikas niūriai.
Nežinojau, kaip į tai reaguoti, o jis apsisuko taip greitai, kad mano akys nespėjo sekti judesių.
Išgirdau, kaip lauke užsitrenkia vampyro automobilio durelės, ir jis nurūko keliuku. Nesvarbu, kiek
kartų tai buvau mačiusi, vis dar negalėjau atsistebėti, kaip staigiai sugeba judėti vampai.
Tikėjausi, kad tą vakarą galėsiu daugiau pasikalbėti su Amelija, tačiau ji su Bobu norėjo greičiau
atsigulti po ilgos kelionės. Iš Naujojo Orleano jie išvažiavo visą dieną pradirbę, Amelija –
„Tikrosios magijos krautuvėlėje“, o Bobas – „Laimingajame kirpėjuje“. Po penkiolikos minučių ar
panašiai vaikščiojimo tarp vonios, virtuvės ir automobilio, jie dingo kambaryje kitoje koridoriaus
pusėje. Nusiavusi batus nutipenau į virtuvę užsirakinti.
Jau norėjau atsikvėpti iš palengvėjimo, kad diena pagaliau baigėsi, bet į galines duris kažkas
tylutėliai pabeldė. Pašokau į orą lyg varlė. Kas galėjo atsivilkti tokiu vėlyvu metu? Labai atsargiai
dirstelėjau į lauką iš galinės verandos.
Bilas. Nebuvau mačiusi kaimyno vampyro nuo tada, kai jo „sesuo“ Judita atvažiavo aplankyti.
Sekundėlę dvejojusi nusprendžiau geriau išeiti į lauką su juo pasikalbėti. Bilas man buvo daug kas:
kaimynas, draugas, pirmas mylimasis. Aš jo nebijojau.
– Suke, – pasisveikino jis šaltu, ramiu balsu, atpalaiduojančiu tarsi koks masažas. – Turi svečių?
– Amelija ir Bobas, – paaiškinau. – Jie ką tik atvažiavo iš Naujojo Orleano. Fėjos šiąnakt čia
nenakvoja. Pastaruoju metu dažniausiai apsistoja Monrou.
– Tai liksime čia, kad nepažadintume tavo draugų?
Man buvo naujiena, kad mūsų pokalbis truks taip ilgai. Buvo akivaizdu, jog Bilas atėjo ne puodelio
kraujo pasiskolinti. Mostelėjau į pievelėje stovinčius lauko baldus, ir netrukus sėdėjome ant kėdžių,
kurios jau buvo sustatytos bendrauti tinkamu kampu. Šilta naktis nesuskaitoma daugybe mažų garselių
apgaubė mus lyg vokas laišką. Apsaugos lempų šviesoje galinis kiemas nusidažė keistais tamsos ir
šviesos raštais.
Tylai užtrukus pakankamai ilgai, kad suvokčiau, jog baigiu užmigti, pasiteiravau:
– Kaip reikalai tavo namuose, Bilai? Judita vis dar gyvena kartu?
– Jau visiškai pasveikau nuo apsinuodijimo sidabru, – tarė jis.
– Aš, e, pastebėjau, kad atrodai gerai, – pasakiau. Jo oda buvo atgavusi blyškų skaidrumą, net
plaukai, regis, labiau žvilgėjo. – Daug geriau. Vadinasi, Juditos kraujas suveikė.
– Taip. Bet dabar... – jis nusuko žvilgsnį į naktinį mišką.
O ne.
– Ji nori ir toliau gyventi su tavimi?
– Taip, – atsakė Bilas, tarsi jam būtų palengvėję, kad neturi pats to ištarti. – Nori.
– Aš maniau, tu ja žaviesi, nes ji labai primena pirmąją tavo žmoną. Judita man minėjo, jog toji
psichopatė Lorena ją transformavo būtent todėl, kad išlaikytų tave kartu. Atleisk, vėl priminiau blogus
dalykus.
– Tai tiesa. Judita tikrai daugeliu atžvilgių atrodo kaip pirmoji mano žmona. Jos veidas tokios pat
formos, o balsas labai primena mano žmoną. Jos plaukai tokios pat spalvos, kaip žmonos, kai ji dar
buvo mergaitė. Be to, Judita taip pat labai švelnių manierų.
– Taigi, būčiau spėjusi, kad dėl to su Judita turėtum būti laimingas, – pasakiau.
– Bet nesu, – Bilas kalbėjo negailestingai, neatitraukdamas akių nuo medžių, atsargiai stengdamasis
nesusidurti su mano žvilgsniu. – Būtent todėl, net suvokęs, kad esu labai pasiligojęs, neskambinau
Juditai. Kai praėjusį kartą buvome kartu, būtent dėl nenugalimos jos manijos, nesveiko susižavėjimo
manimi privalėjome išsiskirti.
– O, – ištariau plonu balsiuku.
– Tačiau tu pasielgei teisingai, Suke. Ji atvyko čia ir savanoriškai pasiūlė man savo kraujo.
Kadangi tu pakvietei ją man nežinant, aš nebesu kaltas dėl to, kad ja pasinaudojau. Mano kaltė ta, jog
leidau jai pasilikti, kai... kai pasveikau.
– Ir kodėl tu taip padarei?
 – Nes tikėjausi, kad mano jausmai jai bus pasikeitę, kad galėsiu jausti nuoširdžią meilę. Kad būsiu
išsivadavęs nuo... – jo balsas nutilo.
Jis galėjo baigti tą sakinį: „Meilės tau.“ Arba galbūt: „Išsivadavęs nuo įsipareigojimo dėl savo
pasveikimo.“
Pasijutau kiek geriau, sužinojusi, kad jis džiaugiasi pasveikęs, nors dėl to jam teko daugiau laiko
praleisti su Judita. Galėjau suprasti, kaip nejauku ir nemalonu, kai užkraunamas svečias, kuris tave
dievina, bet negali jam atsakyti tuo pačiu. Kas gi užkrovė tą svečią? Hm, tikriausiai aš. Mane
pateisino tik tai, kad nieko nežinojau apie emocinę jų istoriją. Susikrimtusi dėl sunkios Bilo padėties,
tada tik galvojau, jog išgydyti galėtų kas nors iš Bilo kraujo linijos, o sužinojusi tokią vampyrę
egzistuojant, susekiau ją. Be to, padariau prielaidą, kad Bilas pats neprašė jos pagalbos dėl kokio
nors iškreipto išdidumo ar net savižudiškos depresijos. Pasirodė, nepakankamai vertinau Bilo
troškimą gyventi.
– Ką planuoji daryti su Judita? – paklausiau neramiai, bijodama išgirsti jo atsakymą.
– Jam nereikia nieko daryti, – iš tankmės mus pasiekė tylus balsas.
Pašokau nuo kėdės, tarsi per ją kas nors būtų paleidęs elektros srovę, o Bilas sureagavo taip pat
smarkiai. Jis pasuko galvą, akys išsiplėtė. Tik tiek, tačiau vampyrui tai reiškia didelę nuostabą.
– Judita? – tariau.
Ji pasirodė iš tankmės tolokai, bet pakankamai arti, kad galėčiau atpažinti. Galinio kiemo saugos
šviesos nesiekė miško pakraščio, todėl tik per plauką galėjau būti tikra, jog ten Judita.
– Bilai, tu ir toliau daužai man širdį, – pasakė ji.
Pasitraukiau nuo kėdės. Galbūt turėjau slinkti sau atgal į namą. Galbūt taip būčiau išvengusi dar
vienos emocingos scenos, nes, garbės žodis, diena jau ir taip buvo jų iki kaklo kupina.
– Ne, panele Stekhaus, likite, – ištarė Judita. Ji buvo nedidukė, apvalaina moteris, dailiu veidu ir
tankia plaukų kupeta, o elgėsi taip, tarsi būtų buvusi viso metro aštuoniasdešimties ūgio.
Po galais.
– Jums abiem akivaizdžiai reikia pasikalbėti, – pasakiau bailiai.
– Bet kokiame pokalbyje su Bilu apie meilę privalai dalyvauti tu, – atsiliepė ji.
O... šūdas. Baisiai nenorėjau dalyvauti tokiame pokalbyje. Nudelbiau akis sau į kojas.
– Judita, liaukis, – pasakė Bilas kaip visada ramiu balsu. – Atėjau čia pasikalbėti su drauge, kurios
nemačiau keletą savaičių.
– Girdėjau aš jūsų pokalbį, – paprastai atsakė Judita. – Atsekiau tau iš paskos tik pasiklausyti, ką
turi jai pasakyti. Žinau, kad nesimyli su šia moterimi. Žinau, kad ji priklauso kitam. Taip pat žinau,
kad jos geidi labiau nei kada nors troškai manęs. Daugiau nesimylėsiu su vyru, kuris manęs gaili.
Negyvensiu su vyru, kuris manęs nenori. Esu verta daugiau nei tavo dėmesio trupinių. Nustosiu tave
mylėjusi, net jeigu tam prireiks visos mano egzistencijos. Jeigu liksi čia dar keletą minučių, aš
pareisiu į tavo namus, susidėsiu daiktus ir išvyksiu iki tau grįžtant.
 Moteris man padarė įspūdį. Tai buvo velniškai puiki kalba, ir tikėjausi, kad ji rimtai tarė kiekvieną
žodį. Kol aš taip galvojau, Judita dingo – tik ūžt! – mudu su Bilu likome vieni.
Ūmai jis atsidūrė priešais mane ir apkabino vėsiomis rankomis. Nesijaučiau išduodanti Eriką,
leisdama Bilui paprasčiausiai minutėlę mane palaikyti.
– Mylėjaisi su ja? – tariau, stengdamasi išlaikyti neutralų balsą.
– Ji mane išgelbėjo. Maniau, kad to tikisi. Atrodė teisinga taip pasielgti, – pasakė jis.
Tarsi Judita būtų nusičiaudėjusi, o jis – paskolinęs jai nosinaitę. Tikrai nesugalvojau, ką pasakyti.
Vyrai! Nesvarbu, gyvi jie ar mirę, elgiasi visiškai taip pat.
Atsitraukiau, o Bilas iš karto nuleido rankas.
– Tu tikrai mane myli? – paklausiau gal iš beprotystės, o gal vedama gryno smalsumo. – Ar mes
paprasčiausiai tiek daug patyrėme kartu, kad tu manai, jog taip turėtum jaustis?
Vampyras nusišypsojo.
– Tik tu galėtum taip pasakyti. Aš tave myliu. Manau, kad esi graži, gera ir maloni, tačiau
nenuolaidžiauji be reikalo. Esi kupina supratingumo ir užuojautos, bet nesileidi stumdoma. Jei
trumpai nusileistume į kūnišką lygmenį, turi porą krūtų, kurios turėtų laimėti „Mis Amerikos Papukai“
konkursą, jeigu toks egzistuotų.
– Tikrai neįprasta krūva komplimentų, – sunkiai nuslopinau šypseną.
– Tu esi neįprasta moteris.
– Labos nakties, Bilai, – pasakiau. Kaip tik tą akimirką suskambėjo mano telefonas. Pašokau per
kokią mylią į viršų. Pamiršau, kad jis mano kišenėje. Pažvelgusi į numerį, supratau, jog jis vietinis,
tačiau neatpažinau skambinančiojo. Joks skambutis tokiu nakties metu nieko gero nežadėjo. Iškėliau
pirštą, prašydama Bilo minutėlę palaukti, ir atsargiai atsiliepiau: – Klausau?
– Suke, – prabilo šerifas Derbornas. – Pagalvojau, kad turėtum žinoti, jog Sandra Pelt paspruko iš
ligoninės. Išlindo pro langą, kol Kenija kalbėjosi su gydytoja Tonesen. Nenoriu, kad pernelyg
nerimautum. Jeigu pageidauji, jog prie tavo namų ką nors pasiųstume, taip ir padarysime. Ar su tavimi
dabar kas nors yra?
Buvau tokia priblokšta, kad sekundėlę negalėjau atsakyti. Tada ištariau:
– Aš ne viena.
Tamsios Bilo akys surimtėjo. Jis žengė artyn ir uždėjo ranką man ant peties.
– Ar atsiųsti patrulių automobilį? Vargu ar toji beprotė dabar pat puls tavęs ieškoti. Manau, ji
susiieškos vietelę, kur galės pasislėpti ir atsigauti. Man tik atrodė teisinga tau pranešti, nors dabar ir
nakties vidurys.
– Tikrai teisingas sprendimas, šerife. Nemanau, kad man dabar reikėtų daugiau pagalbos. Turiu čia
draugų. Gerų draugų, – tarusi susidūriau su Bilo akimis.
Badas Derbornas pakartojo tuos pačius dalykus keletą kartų, kol galiausiai galėjau baigti pokalbį ir
pagalvoti, ką tai reiškia. Taip tikėjausi, kad vienas nemalonumų šaltinis bus panaikintas, tačiau
klydau. Kol viską paaiškinau Bilui, nuovargis sustiprėjo ir ėmė gaubti mane tarsi pilkumos antklodė.
Kai pagaliau baigiau atsakinėti į jo klausimus, sunkiai galėjau suregzti porą žodžių.
– Nesirūpink, – pasakė Bilas. – Eik miegoti. Aš pabudėsiu šiąnakt. Jau pasimaitinau, bet nebuvau
pernelyg užsiėmęs. Bet kokiu atveju ši naktis neatrodo labai tinkama darbui.
Bilas buvo sukūręs ir palaikė duomenų bazę, pavadintą „Vampyrų žinynu“ – „gyvų“ vampyrų
katalogą. Ji tapo populiaria preke ne tik tarp nemirėlių, bet ir tarp mirtingųjų žmonių, ypač rinkodaros
grupių. Vis dėlto viešai parduodama versija apsiribojo tik vampyrais, davusiais leidimą įtraukti į
sąrašą, daug trumpesnį už tikrąjį. Vis dar buvo vampyrų, kurie nenorėjo būti žinomi kaip vampyrai,
kad ir kaip man tai atrodė keista. Dabartinėje vampyrų persunktoje kultūroje lengva pamiršti, kad vis
dar egzistuoja senamadžių užsispyrėlių, kurie nenori būti žinomi publikai ir kuriems labiau patinka
miegoti žemėje ar apleistuose pastatuose, o ne namuose ar butuose.
Kodėl aš apie tai dabar galvojau?.. Ką gi, geriau galvoti apie vampyrus nei apie Sandrą Pelt.
– Ačiū, Bilai, – pasakiau kupina dėkingumo. – Bet noriu perspėti, kad ji žiauri ir klastinga n-tuoju
laipsniu.
– Juk matei, kaip aš kovoju, – pasakė jis.
– Taip. Bet tu jos nepažįsti. Ji nepaprastai sukta ir puls be jokio perspėjimo.
– Vadinasi, lenkiu ją keliais žingsniais, nes žinau, ką sugeba.
Hm?
– Gerai, – sumurmėjau, statydama vieną pėdą už kitos daugiau ar mažiau lygia linija namų link. –
Labanakt, Bilai.
– Labanakt, Suke, – atsakė jis tyliai. – Užsirakink duris.
Taip ir padariau, o tada sugrįžau į savo kambarį, apsivilkau naktinius marškinius ir atsidūriau
lovoje po pilka miego antklode.
Knygos savininkas: Vaida D

8 skyrius

Ar jums neatrodo, kad visos mokyklos yra daugmaž vienodos? Jose tvyro tas pats kvapas: kreidos,
mokyklinių priešpiečių, grindų vaško, knygų. Jos kupinos vaikų klegesio, pakeltų mokytojų balsų
aido. Ant sienų pilna „meno“, o ant visų durų kabo kokie nors puošiniai. Red Dičo paruošiamoji
mokyklėlė niekuo nesiskyrė nuo kitų.
Laikiau Hanterio ranką, o Remis sekė paskui mus. Kiekvieną kartą išvydus Hanterį, jis atrodė vis
panašesnis į mano pusseserę Hedlę, mirusią savo motiną. Jo akys ir plaukai buvo tamsūs kaip ir jos,
o veidas pamažu prarado vaikišką apvalumą ir vis labiau priminė motinos ovalą.
Vargšelė Hedlė. Jos gyvenimas buvo nelengvas, daugiausia dėl pačios kaltės. Prieš pat pabaigą ji
sutiko tikrąją savo meilę, tapo vampyre, tačiau buvo nužudyta iš pavydo. Hedlės gyvenimas buvo
turiningas, bet trumpas. Štai kodėl dabar stovėjau vietoje jos; akimirką pagalvojau, ką dėl to būtų
jautusi pusseserė. Tai turėjo būti jos darbas – nuvesti sūnų į pirmąją mokyklą, į paruošiamąją klasę,
kurią jis pradės lankyti rudenį. Šio apsilankymo tikslas buvo padėti būsimiems priešmokyklinukams
susidaryti tikslesnę nuomonę apie mokyklėlę, pamatyti, kaip atrodo klasės, suolai ir mokytojai.
Kai kurie iš mažųjų žmogučių vaikštinėjo po pastatą kupini smalsumo, o ne baimės. Kai kurie
dairėsi tylūs, plačiai išplėtę akis. Būtent taip turėjo atrodyti mano „sūnėnas“ Hanteris kitiems
žmonėms, tačiau mano galvoje jis tauškė nesustodamas. Hanteris telepatas kaip ir aš. Tai didžiausia
paslaptis, kurią labai stengiausi išsaugoti. Norėjau, kad Hanteris užaugtų kaip įmanoma normaliau.
Kuo daugiau antgamų žinos apie Hanterį, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors jį pagrobs, nes telepatai
– naudingi. Tikrai atsiras nors vienas negailestingas padaras, pasiryžęs įvykdyti tokį siaubingą
dalyką. Nemaniau, kad Remis, jo tėvas, apie tai kada nors susimąstė. Labiausiai Remis nerimavo dėl
to, kaip Hanterį priims jį supantys žmonės. Tai toks pat svarbus dalykas. Vaikai gali būti neįtikėtinai
žiaurūs, jeigu pajunta, kad esi kitoks. Žinojau tai net pernelyg gerai.
Jeigu atpažįstate ženklus, gan akivaizdu, kada žmonės kalbasi mintimis. Jų veidai keičia išraiškas,
kai jie pasižiūri vienas į kitą, lygiai taip pat, jeigu kalbėtųsi garsiai. Todėl kaip įmanoma dažniau
stengiausi nukreipti akis šalin nuo vaiko, o savo veide nuolat išlaikyti šypseną. Hanteris buvo per
mažas, kad mokėtų nuslėpti mūsų pokalbį, todėl turėjau pasistengti už abu.
Ar visi šie vaikai tilps į vieną kambarį? – paklausė jis.
– Kalbėk garsiai, – priminiau jam pašnibždomis. – Ne, Hanteri, jūs būsite padalyti į grupes, o tada
visą dieną leisite su ta grupe, – paaiškinau. Nežinojau, ar Red Dičo paruošiamoji klasė turi tokį pat
tvarkaraštį kaip aukštesnės klasės, tačiau buvau tikra, kad užsiėmimai baigsis gerokai po pietų. –
Tėtis atveš ryte, o po pietų kas nors tave pasiims.
Susimąsčiau, kas tai padarys o tada prisiminiau, kad Hanteris manęs „klausosi“.
– Tėtis ką nors sugalvos, – netrukus pridūriau. – Pasižiūrėk. Čia – „Ruoniuko klasė“. Matai tą
didelį ruonio paveiksliuką? O ten – „Arkliuko klasė“.
– Ar viduje yra arkliukas? – Hanteris buvo tikras optimistas.
– Nemanau, tačiau spėju, kad klasėje bus daug arkliukų paveikslėlių.
Visos durys buvo atviros, klasėse laukė mokytojos, šypsenomis pasitikdamos vaikus ir jų tėvelius,
labai stengdamosi atrodyti malonios ir šiltos. Kai kurios iš jų, savaime aišku, turėjo įdėti daugiau
pastangų, kad taip padarytų.
„Arkliuko klasės“ mokytoja ponia Gristid buvo gana miela moteris, bent taip bylojo greitas
dirstelėjimas į jos smegenis. Hanteris linktelėjo.
Užklydome į „Šuniuko klasę“ ir susitikome su panele O’Falon. Koridoriuje atsidūrėme po trijų
minučių.
– Tik ne „Šuniuko klasė“, – pasakiau Remiui labai tyliai. – Juk jūs galite įvardyti norimą klasę?
– Taip, galime. Vieną kartą. Galiu nurodyti vieną klasę, kurioje tikrai nenoriu matyti savo vaiko, –
paaiškino jis. – Dauguma tėvų pasinaudoja šia galimybe, jeigu mokytojas yra pernelyg artimas
šeimai, pavyzdžiui, koks nors giminaitis, arba jeigu šeimos dėl ko nors susipykusios.
– Tik ne „Šuniuko klasė“, – pritarė Hanteris išsigandęs.
Panelė O’Falon išoriškai atrodė daili, tačiau viduje buvo kiaurai perpuvusi.
– Kas ne taip? – paklausė Remis tokiu pat konfidencialiai ramiu balsu.
– Papasakosiu vėliau, – sumurmėjau. – Einam apžiūrėti kitų klasių.
Kol Remis sekė iš paskos, apžiūrėjome likusias tris klases. Visos kitos mokytojos pasirodė
neblogos, nors ponia Boil atrodė kiek perdegusi. Jos mintys buvo skubotos, persmelktos nekantrumo,
o šypsena buvo šiek tiek per nervinga. Remiui nieko nesakiau. Jeigu jis galėjo atmesti tik vieną
mokytoją, panelė O’Falon buvo pati pavojingiausia.
Sugrįžome į ponios Gristid klasę, nes Hanteriui tikrai patiko arkliukai. Patalpoje buvo dar du
tėveliai, abu su mažomis mergaitėmis. Švelniai spustelėjau Hanteriui ranką, kad priminčiau taisykles.
Jis pakėlė į mane akis, o aš linktelėjau, bandydama paskatinti berniuką. Jis paleido mano ranką,
nuėjęs į skaityti skirtą plotą, paėmė vieną knygelę ir ėmė ją vartyti.
– Ar tau patinka skaityti? – pasiteiravo ponia Gristid.
– Man patinka knygos. Skaityti dar nemoku.
Hanteris padėjo knygą atgal į vietą, o aš mintimis patapšnojau jam per petį. Jis pats sau nusišypsojo
ir pasiėmė kitą knygą, šį kartą Dr. Seuso knygelę apie šunis.
– Aiškiai matyti, kad Hanteriui dažnai skaitoma, – pasakė mokytoja ir nusišypsojo mums su Remiu.
 Remis prisistatė.
– Aš esu Hanterio tėtis, o čia – Hanterio giminaitė, – pristatė jis, linktelėdamas į mane. – Sukė
šiandien pavaduoja Hanterio mamą, kuri jau mirusi.
Ponia Gristid įsisavino informaciją.
– Ką gi, malonu jus abu matyti, – pasakė ji. – Hanteris atrodo nuovokus berniukas.
Pastebėjau, kad prie Hanterio artinasi mergaitės. Aiškiai buvo matyti, kad jos ilgalaikės draugės, o
jų tėvai lanko vieną bažnyčią. Mintyse pasižymėjau, jog reikia patarti Remiui pasirinkti kokią nors
religinę bendruomenę ir pradėti joje lankytis. Hanteriui prireiks visos paramos, kokią tik galės gauti.
Mergaitės taip pat pradėjo apžiūrinėti knygas. Hanteris nusišypsojo mergaitei tamsiais, trumpai lyg
pažui apkirptais plaukais, paskersakiavo į ją iš padilbų, kaip daro drovūs vaikai, norėdami įvertinti
potencialius žaidimų draugus.
Mergaitė tarė:
– Man patinka šita.
Ji parodė į „Kur klajoja laukiniai padarai“5.
– Niekada jos neskaičiau, – pasakė Hanteris abejodamas. Knyga jam pasirodė baisoka.
– Ar tu žaidi su kaladėlėmis? – pasiteiravo mergaitė šviesiai rudais plaukais, surištais į arklio
uodegą.
– Aha.
Hanteris nužingsniavo į kilimine danga išklotą zoną, kuri tikriausiai buvo skirta konstruoti, nes
aplink ją buvo sukrautos įvairiausių dydžių kaladėlės ir dėlionės. Po minutėlės visi trys jau statė
kažkokią konstrukciją, kuri jų galvose tuoj pat atgijo.
Remis nusišypsojo. Jis tikėjosi, kad būtent taip prabėgs visos kitos dienos. Žinoma, taip nebus. Net
ir dabar Hanteris abejodamas dirsčiojo į mergaitę surištais plaukais, nes šioji pradėjo niršti ant
tamsiaplaukės draugės, susigriebusios visas kaladėles su raidėmis.
Kiti tėvai smalsiai žvelgė į mane, kol viena mama paklausė:
– Jūs ne iš mūsų miestelio?
– Ne, – atsakiau. – Gyvenu Bon Tone. Tačiau Hanteris norėjo, kad šiandien ateičiau kartu, o jis
mano mėgstamiausias jaunasis giminaitis, – vos nepavadinau jo sūnėnu, nes jis vadino mane „tetule
Suke“.
– Remis, – tarė ta pati moteris. – Tu Henko Savojaus brolio vaikaitis, tiesa?
Remis linktelėjo.
– Taip, atsidūrėme čia po „Katrinos“ ir likome, – pasakė jis. Gūžtelėjo pečiais. Prieš „Katriną“,
kitaip tariant, nepapūsi. Ji iš kai kurių žmonių atėmė viską. Tikra kalė.
Galvos pritariamai sulingavo, o Remio link nusirito užuojautos banga. Galbūt tas geranoriškumas
apims ir Hanterį.
Kol jie visi ten mezgė ryšius, aš nuslinkau panelės O’Falon klasės link.
 Jauna moteris šypsojosi dviem vaikams, kurie klaidžiojo po ryškiai dekoruotą jos klasę. Viena tėvų
pora stovėjo prie pat savo mažylio. Galbūt jie juto kažką keisto, o gal tiesiog labai saugojo savo
vaiką.
Aš prislinkau arčiau panelės O’Falon ir žiojausi kalbėti. Būčiau pasakiusi: „Pasilaikyk tas
fantazijas sau. Nė negalvok apie tokius dalykus, kai esi vienoje patalpoje su vaikais.“ Vis dėlto
persigalvojau. Ji žinojo, kad aš atėjau su Hanteriu. Ar jis būtų tapęs siaubingų mokytojos fantazijų
objektu, jeigu jai būčiau pagrasinusi? Negalėsiu visą laiką čia būti, negalėsiu jos sulaikyti, tačiau
neįstengiau sugalvoti, kaip ja atsikratyti. Moteris dar nepadarė nieko, kas būtų atrodę įtartinai
įstatymų ir moralės akivaizdoje... kol kas. Na ir kas, kad ji įsivaizdavo, kaip užklijuoja vaikams
burnas lipniąja juostele? Ji to nepadarė.
Juk mes visi retkarčiais fantazuojame apie siaubingus dalykus, argi ne? – samprotavo ji, nes
teigiamas atsakymas leido pasijusti taip, tarsi ji vis dar būtų buvusi... gera. Mokytoja nežinojo, kad
galiu ją girdėti.
Ar aš kuo geresnė už panelę O’Falon? Šis siaubingas klausimas šmėkštelėjo man galvoje greičiau,
nei truko parašyti šį sakinį. Tada pagalvojau: „Na, taip, aš nesu tokia baisi, nes nesu atsakinga už
vaikus. Asmenys, kuriems noriu pakenkti, yra suaugę ir jie patys yra žudikai.“ Dėl to nebuvau nė kiek
geresnė, tačiau O’Falon atrodė tik dar baisesnė.
Spoksojau į ją pakankamai ilgai, kad jai pasidarytų nejauku.
– Ar norėtumėt ko nors paklausti apie mokymo programą? – pagaliau tarė ji su šiokiu tokiu nerimu
balse.
– Kodėl jūs tapote mokytoja? – paklausiau.
– Pamaniau, kaip būtų nuostabu mokyti mažuosius tokių dalykų, kurių jiems prisireiks žengiant
pirmuosius žingsnius pasaulyje, – atsakė ji, tarsi paspaudusi įrašo mygtuką. Mintyse moteris kalbėjo:
Turėjau mokytoją, kuri mane kankino, kai niekas nežiūrėdavo, be to, man patinka maži ir bejėgiai
padarėliai.
– Hmm, – numykiau. Kiti lankytojai išėjo iš klasės ir mes likome vienos.
– Tau reikia terapijos, – išbėriau tyliai ir skubriai. – Jeigu elgsiesi sekdama tuo, kas tavo galvoje,
pati savęs nekęsi. Ir sugadinsi gyvenimus kitiems žmonėms taip, kaip buvo sugadintas tavasis.
Neleisk jai laimėti. Ieškok pagalbos.
Ji net išsižiojo iš nuostabos.
– Nesuprantu... Ką, po galais...
– Aš kalbu labai rimtai, – pasakiau, atsakydama į kitą, neištartą, jos klausimą. – Labai rimtai.
– Gerai, – iškvėpė ji, tarsi žodžiai iš jos burnos būtų buvę plėšte išplėšti. – Prisiekiu, taip ir
padarysiu.
– Verčiau jau taip ir būtų, – tariau. Dar pažiūrėjau akis į akį, o tada išėjau iš „Šuniuko klasės“.
Galbūt prigąsdinau pakankamai ar bent jau sukrėčiau tiek, kad ji tikrai ieškotų pagalbos, kaip
prižadėjusi. Jeigu ji to nepadarys... ką gi, sugalvosiu kitą taktiką.
– Mano darbas čia padarytas, jaunasis žiogeli, – ištariau pusbalsiu ir sulaukiau nervingo
dėbtelėjimo iš labai jauno tėvelio. Nusišypsojau jam, o trumpai sudvejojęs vyrukas irgi atsakė
šypsena. Prisijungiau prie Remio su Hanteriu ir savo turnė po priešmokyklines klases baigėme be
naujų nuotykių. Hanteris dirstelėjo į mane klausiamai, labai nerimastingu žvilgsniu, o aš linktelėjau.
Aš ja pasirūpinau, – pasakiau, melsdama, kad tai būtų tiesa.
Vakarienei buvo gerokai per anksti, tačiau Remis pasiūlė užsukti į „Dairy Queen“, kad galėtų
pavaišinti Hanterį ledais, o aš sutikau. Po ekspedicijos į mokyklą Hanteris buvo ir nerimastingas, ir
džiugiai susijaudinęs. Mėginau jį nuraminti megzdama pokalbį mintimis.
Tetule Suke, ar galėtum mane palydėti į mokyklą pirmą dieną? – paklausė jis, o aš turėjau
susiimti, kad atsakyčiau ryžtingai.
Ne, Hanteri, tai tavo tėčio darbas, – pasakiau. – Tačiau, kai ateis ta diena, grįžęs namo galėsi
man paskambinti ir viską papasakoti, gerai?
Hanteris pažvelgė į mane didelėmis ilgesingomis akimis.
Tačiau aš bijosiu.
Atsakiau jam skeptišku žvilgsniu.
Gal tu ir nerimausi, bet visi kiti jausis taip pat. Tai tavo galimybė susirasti draugų, todėl
nepamiršk: neprasižiok, kol visko gerai neapmąstysi.
O jeigu aš jiems nepatiksiu?
Negalvok taip! – pasakiau tvirtai, norėdama, kad neliktų jokių abejonių. – Jie tavęs nesupras. Tarp
šių dalykų yra didelis skirtumas.
O aš tau patinku?
– Ak, tu, mažas nenaudėli. Pats žinai, kad man patinki, – garsiai ištariau šypsodamasi ir nubraukiau
jo plaukus atgal. Dirstelėjau į Remį, kuris stovėjo eilėje prie prekystalio, kad užsakytų mums
„Blizzard“ deserto porcijas. Jis mostelėjo man, o Hanteriui padarė grimasą. Remis iš visų jėgų
stengėsi viską įsisąmoninti ramiai. Vis labiau įsigyveno į savo, kaip išskirtinio vaiko tėvo, vaidmenį.
Na, galės atsipalaiduoti po kokių dvylikos metų – daugiau ar mažiau.
Juk tu žinai, kad tėtis tave myli ir linki tau visko, kas geriausia, – pasakiau.
Jis nori, kad būčiau kaip kiti vaikai, – atsakė Hanteris su liūdesiu ir apmaudu.
Jis nori, kad būtum laimingas. Supranta, kad kuo daugiau žmonių sužinos apie tavo turimą
sugebėjimą, tuo daugiau galimybių, jog būsi nelaimingas. Taip, nelabai teisinga, kad turi tokią
paslaptį. Tačiau ji ne vienintelė, kurią privalai saugoti. Jeigu kas nors mėgins su tavimi apie tai
kalbėtis, pasakyk tėčiui arba paskambink man. Jeigu tau kas nors pasirodys keistas ar
nenormalus, pasakyk tėčiui. Jeigu kas nors mėgins tave netinkamai liesti, iš karto pranešk.
Dabar aš jau jį išgąsdinau, tačiau berniukas tik nugurkė ir tarė:
Aš žinau, ką daryti, kai kas nors netinkamai liečia.
 Esi labai protingas berniukas ir turėsi daug draugų. Mūsų sugebėjimas – vienintelis dalykas,
kurio jiems žinoti nereikia.
Nes tai blogai? – Hanterio veidas atrodė sumenkęs, netekęs vilties.
Po galais, ne! – ištariau pasipiktinusi. – Viskas su tavimi gerai, drauguži. Tik pats žinai, kad mes
esame kitokie, o žmonės ne visada supranta kitokius žmones ar reiškinius.
Pamokos pabaiga. Pakštelėjau jam į skruostą.
– Hanteri, atnešk mums servetėlių, – pasakiau garsiai, pastebėjusi, kad Remis paėmė plastikinį
padėklą su mūsų desertais. Sau buvau užsisakiusi ledų su šokolado drožlėmis. Kol pasidalijome
servetėles, man net seilės susikaupė, o tada visi įnikome į savo nuodėmingo malonumo kupinus
indelius.
Į restoraną užsuko jauna moteris, smakrą siekiančiais juodais plaukais. Pastebėjusi mus ji kiek
neužtikrintai pamojavo.
– Žiūrėk, bičiuli, juk tai Erina, – tarė Remis.
– Ei, Erina! – šūktelėjo Hanteris, entuziastingai modamas ranka, kuri judėjo tarsi mažas
metronomas.
Erina prisiartino vis dar abejodama, ar tikrai yra laukiama.
– Sveiki, – pasisveikino, akimis apvesdama visus sėdinčius prie stalo. – Ponaiti Hanteri, sere,
malonu jus matyti šią šaunią popietę! – Hanteris plačiai jai nusišypsojo. Jam patiko būti vadinamam
ponaičiu Hanteriu. Erina turėjo dailius apvalius žandukus, o jos migdolo formos akys buvo sodriai
rudos spalvos.
– Čia mano tetulė Sukė! – išdidžiai pristatė Hanteris.
– Suke, čia Erina, – ištarė Remis. Iš jo minčių supratau, kad jaunoji moteris jam patinka labiau nei
truputį.
– Erina, tiek daug apie tave girdėjau, – pasakiau. – Malonu pagaliau išvysti veidą žmogaus, apie
kurį tiek prisiklausiau. Hanteris norėjo, kad atvykčiau ir pasivaikščiočiau su juo po parengiamosios
mokyklos klases.
– Kaip praėjo diena? – paklausė Erina, nuoširdžiai susidomėjusi.
Hanteris pradėjo jai viską pasakoti, o Remis pašoko ir pritraukė moteriai kėdę.
Paskui visai gerai praleidome laiką. Atrodė, kad Hanteriui Erina nuoširdžiai patinka, o Erina atsakė
tuo pačiu. Erina taip pat buvo rimtai susidomėjusi Hanterio tėčiu, o Remis buvo beveik netekęs dėl
jos galvos. Apskritai pagalvojau, kad buvo visai nebloga popietė skaityti mintims.
Hanteris tarė:
– Panele Erina, tetulė Sukė sako, kad negalės kartu su manimi eiti į mokyklą pirmą dieną. Gal jūs
norit?
Erina atrodė ir nustebinta, ir pamaloninta.
– Jeigu tavo tėtis sutiks, o aš galėsiu išeiti iš darbo, – atsargiai sakė ji, keldama tam tikras sąlygas
tam atvejui, jei Remis prieštarautų... ar jų keliai išsiskirtų iki rugpjūčio pabaigos. – Kaip miela, kad
manęs to paprašei.
Netrukus Remis nusivedė Hanterį į vyrų tualetą, ir prie staliuko likome tik mudvi su Erina. Kurį
laiką smalsiai spoksojome viena į kitą.
– Kiek laiko susitikinėjate su Remiu? – paklausiau. Tema atrodė gana saugi.
– Dar tik mėnesį, – prisipažino ji. – Man Remis patinka ir manau, mums kažkas išeis, tačiau dar per
anksti spręsti. Nenoriu, kad Hanteris pradėtų jaustis nuo manęs priklausomas, jeigu mums nepavyktų.
Be to... – ji sudvejojo minutėlę. – Kiek suprantu, Kristen Dučesnė manė, kad Hanteriui kažkas ne taip.
Ji visiems tai pasakojo. Tačiau man tas berniukas tikrai rūpi, – jos akyse buvo aiškus klausimas.
– Jis kitoks, – pasakiau, – tačiau jam nieko blogo nėra. Jis nėra psichiškai nesveikas, nėra protiškai
atsilikęs, ir jo tikrai neapsėdęs joks velnias, – nežymiai šypsojausi baigdama sakinį.
– Niekada nemačiau jokių apsėdimo ženklų, – sutiko Erina. Ji taip pat šypsojosi. – Tačiau nemanau
viską žinanti.
Neketinau išduoti Hanterio paslapties.
– Berniukui reikia ypatingos meilės ir dėmesio, – pasakiau. – Jis niekada neturėjo tikros motinos, ir
neabejoju, kad jeigu jo gyvenime atsirastų stabilus asmuo, galintis atlikti šį vaidmenį, jam tikrai būtų
geriau.
– Bet tai būsi ne tu, – jaunoji moteris ištarė taip, tarsi būtų bandžiusi užduoti klausimą.
– Ne, – pasakiau su palengvėjimu, kad atsirado galimybė viską išsiaiškinti. – Tai tikrai būsiu ne aš.
Remis atrodo labai malonus vyrukas, tačiau aš susitikinėju su kitu, – tarusi pakabinau dar vieną
šaukštą šokolado su sirupu.
Erina nuleido akis į Pepsi ir paniro į savas mintis. Aš, savaime aišku, galvojau kartu su ja. Jai
niekada nepatiko Kristen ir ji gan neigiamai vertino protinius tos moters sugebėjimus. Štai Remis jai
patiko vis labiau. Be to, Erina pamilo Hanterį.
– Aišku, – pasakė ji, pasiekusi vidinę išvadą. – Gerai.
Ji pakėlė akis į mane ir linktelėjo. Aš jai atsakiau tuo pačiu. Atrodė, mes pasiekėme tam tikrą
susitarimą. Kai vyrija sugrįžo iš kelionės į tualetą, pasakiau jiems sudie.
– O, Remi, ar negalėtum minutėlę išeiti su manimi į lauką? Jeigu Erina nieko prieš prižiūrėti
Hanterį.
– Mielai, – sutiko moteris. Vėl apkabinau berniuką, patapšnojau ir atsisveikindama nusišypsojau, o
tada patraukiau durų link.
Remis nusekė iš paskos su susirūpinusia išraiška veide. Sustojome kiek tolėliau nuo durų.
– Žinojai, kad Hedlė paliko savo turtą man? – tariau. Šis faktas jau senokai mane graužė.
– Advokatas man pranešė, – Remio veidas nieko neišdavė, tačiau aš, savaime aišku, turėjau kitų
patikrinimo metodų. Jis buvo visiškai ramus.
– Tu nepyksti?
 – Ne. Nenoriu nieko, kas priklausė Hedlei.
– O jeigu tai būtų skirta Hanteriui... jo mokslams? Ji nepaliko pinigų, tačiau liko vertingų
papuošalų, kuriuos galėčiau parduoti.
– Aš jau pradėjau kaupti jo studijų fondą, – pasakė Remis. – Viena iš senelio seserų ketina viską
palikti jam, nes neturi savo vaikų. Hedlė privertė mane išgyventi tikrą pragarą, jai visai nerūpėjo
Hanteris, kad ką nors dėl jo suplanuotų. Nenoriu nieko.
– Tiesą pasakius, ji nesitikėjo mirti tokia jauna... tiksliau, nesitikėjo mirti niekada, – ištariau. – Aš
manau, kad Hanterio į savo testamentą ji neįtraukė, nes nenorėjo, jog kas nors apie jį sužinotų,
pradėtų ieškoti ir pasinaudotų kaip įkaitu priversti ją gerai elgtis.
– Tikiuosi, būtent taip ir buvo, – pasakė Remis. – Noriu pasakyti, tikiuosi, Hedlė apie jį galvojo.
Tačiau jeigu paimčiau jos pinigus, žinodamas, kuo ji tapo, kaip juos užsidirbo... tiesiog bloga daros
tai prisiminus.
– Supratau, – tariau. – Jeigu gerai viską apmąstysi ir persigalvosi, paskambink man iki rytojaus
nakties! Niekada negali žinoti, kada man šaus į galvą pasileisti per parduotuves ar pakloti tuos
papuošalus ant kokio nors lošimų stalo.
Remis nusišypsojo visai nežymiai.
– Esi gera moteris, – pasakė, o tada grįžo pas savo merginą ir sūnų.
Namo išvažiavau švaria sąžine ir laimingesne širdimi.
Tą dieną dirbau pusę ankstyvos pamainos (Holė perėmė kitą pusę ir dirbo visą savąją), todėl buvau
laisva. Sugalvojau dar kiek padūmoti apie močiutės laišką, pono Kataliado apsilankymą, kai buvome
mažiukai, kluvjel dorą, mylimojo apgavystes, kurias patyrė močiutė... Juk tikrai, kai ji manydavo, kad
užuodžia Fintaną žiūrėdama į savo vyrą, regėdavo užsimaskavusį Fintaną. Sunkiai suvokiamas
dalykas.
Grįžusi namo radau Ameliją ir Bobą rimtai buriančius. Jie ėjo aplink namo perimetrą priešingomis
kryptimis, monotoniškai giedodami ir mosuodami smilkyklėmis tarsi katalikų kunigai.
Kai kuriomis dienomis labai džiaugiausi, kad gyvenu taip nuošaliai.
Nenorėjau sutrikdyti jų susikaupimo, todėl išėjau pasivaikščioti į mišką. Susimąsčiau, kur galėtų
būti tas portalas ir ar aš sugebėčiau jį atpažinti. Dermotas jį pavadino „plona vieta“. Ar galėčiau
pastebėti ploną vietą? Bent jau žinojau apytikslę kryptį, todėl patraukiau į rytus.
Popietė buvo šilta, todėl vos pradėjusi brautis per tankmę iš karto suprakaitavau. Šakos laužė
saulės šviesą į tūkstančius raštų, o paukščiai ir vabzdžiai skleidė begalę garsų, dėl kurių miško tikrai
nebūtum galėjęs pavadinti tylos zona. Jau visai netrukus turėjo ateiti vakaras, kai šviesa skaidysis ir
kris nuožulniai, tad grįžtant teks eiti atsargiau. Paukščiai taip pat nutils, o savo harmoniją pradės kurti
nakties padarai.
Skyniausi kelią per krūmynus ir prisiminiau praėjusią naktį. Įdomu, ar Judita jau susikrovė daiktus
ir išvyko, kaip žadėjusi? Ar jai išvykus, Bilas dabar jaučiasi vienišas? Tikėjau, kad naktį mano kieme
niekas staiga nepasirodė, nes netrukdoma išmiegojau visas tamsos valandas iki paryčių.
Dabar teliko svarstyti, kada gi Sandra Pelt vėl pabandys mane nužudyti. Vos pradėjusi galvoti, kad
pasivaikščiojimas miške be palydovų gal ir nėra gera mintis, išėjau į nedidelę proskyną maždaug už
pusės kilometro ar mažiau, šiek tiek į pietryčius nuo galinių durų.
Buvau beveik tikra, kad būtent čia ir yra ta plona vieta, būtent šioje proskynoje. Visų pirma,
nemačiau jokios priežasties jai būti praskintai. Taip, čia bujojo laukinės žolės, tačiau nebuvo jokių
krūmokšnių, jokia augmenija nesistiebė aukščiau blauzdų. Per atvirą plotą nedryko jokie vijokliai,
medžių šakos nesviro virš žemės.
Prieš žengdama iš tankmės, labai atidžiai apžiūrėjau aikštelę. Mažiausiai man reikėjo pakliūti į
kokius nors slaptus fėjų spąstus. Nemačiau nieko ypatingo, išskyrus galbūt... nežymų virpėjimą ore.
Pačiame proskynos viduryje. Keistas mirguliuojantis oro plotelis – jeigu teisingai įžvelgiau –
pleveno maždaug mano kelių aukštyje. Jis buvo mažo, bet netaisyklingo apskritimo formos, maždaug
keturiasdešimties centimetrų skersmens. Būtent toje vietoje oras raibuliavo tarsi karščio sukelta
iliuzija. „Gal jis tikrai karštas?“ – pagalvojau.
Atsiklaupiau žolėje maždaug per ištiestos rankos ilgį nuo sudrumsto oro. Nuskyniau ilgą žolės
stiebą ir labai nervingai bakstelėjau į iškreiptą erdvę.
Paleidau ir stiebas dingo. Staigiai trūktelėjau ranką atgal, cyptelėjusi iš nuostabos.
Taigi, šį bei tą nustačiau. Tik nebuvau tikra, ką. Jeigu anksčiau abejojau Klodo žodžiais, dabar savo
akimis regėjau patvirtinimą, kad jis kalbėjo tiesą. Labai atsargiai dar šiek tiek prisiartinau prie
raibuliuojančio plotelio.
– Sveikas, Najalai, – pasakiau. – Jeigu tu klausaisi, jeigu ten esi, aš tavęs ilgiuosi.
Savaime aišku, atsakymo nesulaukiau.
– Turiu daug rūpesčių, bet tu tikriausiai irgi jų turi apsčiai, – tęsiau, nenorėdama pasirodyti tikra
verksnė. – Nežinau, kaip Fėjų kraštas dera su šiuo pasauliu. Ar jūs vis dar vaikštote tarp mūsų, tik
nematomi? O gal turite visiškai atskirą pasaulį, tarsi kokią Atlantidą? – pokalbis buvo gana silpnas ir
vienpusis. – Ką gi, man geriau būtų grįžti į namą, kol nesutemo. Jeigu tau manęs reikės, ateik. Aš
tikrai tavęs ilgiuosi, – pakartojau.
Nieko ir toliau nevyko.
Jausdama ir pasitenkinimą, kad radau tą ploną vietelę, ir nusivylimą, jog niekas nepasikeitė, per
miškus susiradau kelią namo. Bobas ir Amelija buvo baigę magiškus savo darbelius kieme, o Bobas
buvo užkūręs kepsninę. Juodu su Amelija buvo susiruošę kepti kepsnius. Nors buvau prisikirtusi ledų
su Remiu ir Hanteriu, negalėjau atsisakyti ant grotelių čirškinto kepsnio, įtrinto paslaptingu Bobo
marinatu. Amelija pjaustė bulves, ketindama susukti jas į foliją; jos taip pat turėjo keliauti ant
grotelių. Smagumėlis. Pasisiūliau išvirti vasarinių moliūgų košės.
Namas atrodė laimingesnis. Ir saugesnis.
Vakarieniaujant Amelija pasakojo mums juokingas istorijas apie darbą „Tikrosios magijos
krautuvėlėje“, o Bobas atsipalaidavo pakankamai, kad pamėgdžiotų keistesnius savo kolegas iš tiek
vyrams, tiek moterims skirtos kirpyklos, kurioje darbavosi. Prieš Bobą ten dirbusią kirpėją taip į
neviltį varė gyvenimo komplikacijos „Katrinos“ nusiaubtame Naujajame Orleane, kad ji vieną dieną
tiesiog susikrovė daiktus į automobilį ir išdūmė į Majamį. Bobas gavo darbą dėl to, kad buvo pirmas
kvalifikuotas asmuo, įžengęs pro kirpyklos duris, pro kurias ką tik išėjo ankstesnė darbuotoja. Kai
paklausiau, ar tai buvo grynas atsitiktinumas, Bobas tik nusišypsojo. Retkarčiais pamatau jame
šmėkštelint tai, kas taip sužavėjo Ameliją, nes Bobas šiaip atrodė lyg paprastas, liesas, susivėlęs
enciklopedinis pardavėjas. Papasakojau jam apie Imanuelį ir man atliktą skubų kirpimą, o Bobas
patikino, kad Imanuelis atliko nuostabų darbą.
– Vadinasi, darbas su apsauginiais kerais baigtas? – paklausiau neramiai, mėgindama atsainiai
pakeisti temą.
– Gali nė neabejoti, – išdidžiai pareiškė Amelija. Atsipjovė dar gabalėlį kepsnio. – Dabar jie dar
geresni. Net drakonas pro juos negalėtų prasibrauti. Niekas, kas linki tau bloga, negalės įlįsti vidun.
– Vadinasi, jeigu drakonas būtų draugiškas... – pradėjau, mėgindama paerzinti, o ji mostelėjo į
mane šakute.
– Kiek girdėjau, draugiškų drakonų nebūna, – pareiškė Amelija. – Aišku, aš dar jokio nemačiau.
– Supratau, – nežinojau, jausti smalsumą ar palengvėjimą.
Prabilo Bobas:
– Amelija turi tau staigmeną.
– O, – mėginau ištarti tai labiau atsipalaidavusi, nei jaučiausi.
– Radau priemonę, – pasakė ji vienodai išdidžiai ir droviai. – Noriu pasakyti, juk prašei tai
išsiaiškinti, kai išvažiavau iš čia. Nuo to laiko vis mėginau rasti būdą nutraukti kraujo ryšį. Ir radau.
– Kaip? – paskubėjau nuslėpti susijaudinimą.
– Pirmiausia paklausiau Oktavijos. Ji nežinojo, nes vampyrų magija – ne jos specializacija, tačiau
parašė elektroninius laiškus keliems seniems savo draugams iš kitų sąlėkių, o jie savo ruožtu irgi
pašniukštinėjo. Viskas kiek užtruko, be to, susidūrėme su keletu aklaviečių, tačiau galiausiai radau
užkeikimą, kuris nesibaigia vieno iš... ryšio dalyvių mirtimi.
– Esu visiškai priblokšta, – pasakiau visišką tiesą.
– Ar turėčiau jį atlikti šiąnakt?
– Nori pasakyti... dabar pat?
– Taip, po vakarienės, – Amelija atrodė ne tokia patenkinta, nes nesulaukė reakcijos, kurios
tikėjosi. Bobas žvalgėsi nuo Amelijos į mane, jis taip pat atrodė sutrikęs. Prieš tai tikėjosi, kad aš
apsidžiaugsiu, o gal net elgsiuosi nesantūriai, tačiau mano reakcija buvo visiškai ne tokia.
– Nežinau, – tarusi nuleidau šakutę. – Ar tai nepakenks Erikui?
– Tarsi kas nors galėtų pakenkti tokiam senam vampyrui, – pareiškė ji. – Garbės žodis, Suke, kodėl
tu dėl jo nerimauji...
 – Aš jį myliu, – nutraukiau ją. Jie abu įsmeigė į mane nustebusius žvilgsnius.
– Rimtai? – paklausė Amelija plonu balsiuku.
– Amelija, juk sakiau tau prieš pat išvykstant.
– Tikriausiai nenorėjau tavimi patikėti. Tu tikra, kad jausiesi taip pat, kai ryšys bus nutrauktas?
– Būtent tai ir noriu sužinoti.
Ji linktelėjo.
– Tau būtina sužinoti. Ir būtina nuo jo išsilaisvinti.
Saulė buvo ką tik nusileidusi, pajutau, kaip bunda Erikas. Jo buvimas man atrodė tarsi šešėlis:
pažįstamas, erzinantis, teikiantis ramybę, bet ir nepageidaujamas. Visi šie dalykai kartu.
– Jeigu tu pasiruošusi – padaryk tai dabar, – ištariau. – Kol aš nepraradau visos drąsos.
– Tiesą pasakius, šis paros metas tam labai tinkamas, – pasakė ji. – Saulėlydis. Dienos pabaiga.
Šiaip visokios pabaigos. Yra šiokių tokių prasmių.
Amelija nuskubėjo į miegamąjį. Grįžo po poros minučių nešina voku ir trimis stiklainiukais:
stikliniais želės indeliais chromo laikiklyje, maždaug tokiais, kokius padavėjos pigiose užkandinėse
padeda ant pusryčių stalo. Stiklainiukai buvo iki pusės užpildyti žolelių mišinių. Dar Amelija buvo
užsijuosusi prijuostę. Pastebėjau, kad vienoje kišenėje kažko pridėta.
– Na štai, – tarė Amelija ir perdavė voką Bobui, o šis, ištraukęs iš jo popieriaus lapą, greitai
peržvelgė, susirūpinimo kupina išraiška siaurame veide.
– Gal geriau kieme, – pasiūlė jis, ir visi trys išėjome iš virtuvės, perėjome galinę verandą ir
nusileidome į galinį kiemą. Beeinant pro senąją mano kepsninę, nosį vėl užplūdo kepsnių kvapas.
Amelija sustabdė mane, tada nurodė, kur atsistoti Bobui, ir tam tikra tvarka sustatė ant žolės stiklinius
indelius. Priešais mane ir Bobą ant žemės buvo po vieną indelį, dar vienas atsidūrė toje vietoje, kur
turėjo atsistoti Amelija. Supratau, kad suformuosime trikampį. Neuždaviau jokių klausimų.
Tikriausiai ir taip nebūčiau patikėjusi atsakymais.
Amelija įteikė man dėžutę degtukų, dar vieną padavė Bobui. Trečią pasiliko sau.
– Kai duosiu ženklą, uždek žoleles. Tada apeik aplink savo stiklainiuką tris kartus prieš laikrodžio
rodyklę, – pasakė. – Po trečio karto sustok savo vietoje. Tada ištarsime keletą žodžių – Bobai, tu juos
jau įsiminei? Sukei reikės lapo.
Bobas dar kartą peržiūrėjo žodžius, linktelėjo ir perdavė man popieriaus lapą. Aš vos galėjau
įskaityti tekstą apsaugos žibintų šviesoje, nes saulei nusileidus sutemos sklido greitai.
– Pasiruošę? – išraiškingai paklausė Amelija. Prietemoje ji atrodė vyresnė ir šaltesnė.
Linktelėjau, vis dar abejodama, ar tikrai esu pasiruošusi.
Bobas tarė garsiai:
– Taip.
– Tada apsisukite ir uždekite savo ugnį, – pasakė Amelija ir aš padariau kaip liepta tarsi robotas.
Buvau mirtinai išsigandusi, bet nežinojau, kodėl. Privalėjau tai padaryti. Mano degtukas užsidegė,
įmečiau jį į stiklinį indelį. Žolelės pliūptelėjusios užsiliepsnojo, skleisdamos aštrų kvapą, o tada visi
trys išsitiesėme ir pradėjome judėti prieš laikrodžio rodyklę.
Ar tokį dalyką krikščioniui daryti labai nedora? Tikriausiai. Kita vertus, man niekada net
nedingtelėjo pasiteirauti metodistų dvasininko, ar jis žino kokį ritualą, kuris nutrauktų kraujo ryšį tarp
mirtingos moters ir vampyro.
Apėję tris ratus vėl sustojome, Amelija išsitraukė iš prijuostės kišenės raudonų siūlų kamuolį.
Suėmė vieną jo galą ir perdavė kamuolį Bobui. Jis atmatavo šiek tiek, tvirčiau suėmė siūlą ir perdavė
kamuolį man. Padariau tą patį ir grąžinau kamuoliuką Amelijai, nes taip atrodė tinkama. Laikiau storą
siūlą viena ranka, kitoje gniaužiau popieriaus lapą. Buvo daugiau veiklos, nei aš tikėjausi. Draugė,
pasirodo, turėjo dar ir žirkles, kurias tuoj pat išsitraukė iš kišenės.
Amelija, kuri visą laiką kažką monotoniškai skandavo, parodė į mane, o tada į Bobą, leisdama
suprasti, kad turime prie jos prisijungti. Įsmeigiau akis į popierių, ėmiau murmėti žodžius, kurie man
nieko nereiškė, o tada viskas buvo baigta.
Stovėjome tylėdami, kol užgeso mažos liepsnelės stiklainiukuose ir visiškai sutemo.
– Kirpk, – pasakė Amelija, perduodama man žirkles. – Ryžtingai ir užtikrintai nusiteikusi.
Jausdamasi šiek tiek absurdiškai ir labai išsigandusi, bet įsitikinusi, kad privalau tai padaryti,
perkirpau raudoną siūlą.
Netekau Eriko.
Jo daugiau nebeliko.
Amelija suvyniojo nukirptą siūlą ir perdavė man. Mano nuostabai, raganaitė šypsojosi nuožmiai ir
pergalingai. Nevalingai paėmiau siūlą iš jos rankos, visais jutimais mėgindama rasti Eriką. Nieko.
Pajutau panikos priepuolį. Panika buvo nevisiškai gryna. Ji buvo atmiešta didele palengvėjimo
doze, to aš tikėjausi. Dar buvo šiek tiek sielvarto. Žinojau, vos įsitikinsiu, kad jam viskas gerai, kad
jam nieko neatsitiko, atsipalaiduosiu ir pasimėgausiu visiška burtų sėkme.
Name suskambėjo mano telefonas ir aš nuskuodžiau galinių durų link.
– Ar čia tu? – karštligiškai kalbėjo jis. – Ar čia tu, ar tau viskas gerai?
– Erikai, – ištariau ir išleidau sunkų palengvėjimo atodūsį. – O, aš taip džiaugiuosi, kad tau viskas
gerai! Juk tau viskas gerai?
– Ką tu padarei?
– Amelija rado būdą, kaip nutraukti kraujo ryšį.
Stojo ilga tyla. Anksčiau būčiau jautusi, ar Erikas sunerimęs, įsiutęs, ar susimąstęs. Dabar net
negalėjau įsivaizduoti, ką jis jaučia. Galiausiai vampyras vėl prabilo:
– Suke, mūsų santuoka tave šiek tiek saugo, tačiau svarbiausia kraujo ryšys.
– Ką?
– Tu mane girdėjai. Aš labai pykstu ant tavęs, – jis kalbėjo rimtai.
– Atvažiuok čia, – tariau.
 – Ne. Jeigu dabar pamatysiu Ameliją, nusuksiu jai galvą, – Erikas vis dar kalbėjo rimtai. – Ji
visada troško, kad tu manęs atsikratytum.
– Bet... – pradėjau, nežinodama, kaip baigti sakinį.
– Pasimatysime, kai aš galėsiu susivaldyti, – pasakė jis ir padėjo ragelį.
_______________
5 Where the Wild Things Are – 1963 metais pasirodžiusi amerikiečių autoriaus Maurice’o Sendako parašyta ir paties iliustruota knyga
vaikams. Lietuvos kino teatruose 2009 m. demonstruota šios knygos ekranizacija „Maksas ir maksimonstrai“.
Knygos savininkas: Vaida D

9 skyrius

„Turėjau tai numatyti“, – pasakiau sau dešimtą, o gal dvidešimtą kartą. Gerai neapgalvojusi,
paskubėjau padaryti dalyką, kuriam buvo būtina atsakingiau pasiruošti. Mažiausiai derėjo
paskambinti Erikui ir perspėti apie savo veiksmus, tačiau bijojau, kad jis mane perkalbės. Kita
vertus, man buvo būtina sužinoti, ką jam iš tikrųjų jaučiu.
Šiuo metu tikrieji Eriko jausmai man buvo pyktis. Jis siaubingai siuto ir negalėjau jo kaltinti. Mes
juk turėjome būti įsimylėję, o tai lyg ir reiškė, kad turėtume vienas su kitu pasitarti prieš ko nors
imdamiesi, tiesa? Iš kitos pusės, galėjau ant pirštų suskaičiuoti kartus, kai Erikas tarėsi su manimi, ir
tam net visų pirštų nebūtų prireikę. Vienos rankos pirštų. Nenuostabu, kad buvo ne viena akimirka, kai
kaltinau jį dėl tokios reakcijos. Erikas tikrai nebūtų leidęs man to padaryti, o aš niekada nebūčiau
sužinojusi, ką privalėjau žinoti.
Mintyse šokčiojau nuo kojos ant kojos, mėgindama nuspręsti, ar pasielgiau teisingai.
Vis dėlto nesvarbu, ant kurios kojos stovėjau, bemaž be paliovos nerimavau ir liūdėjau.
Bobas su Amelija sušaukė skubų pasitarimą savo miegamajame, o po jo pareiškė, kad liks dar vieną
dieną „pažiūrėti, kas atsitiks“. Žinojau, kad Amelija nerimauja. Ji svarstė, ar nereikėjo manęs
pripratinti prie minties šiek tiek lėčiau, o ne paskatinti nerti stačia galva. Bobas manė, kad mes abi
elgiamės kvailai, tačiau buvo protingas ir neištarė to garsiai. Vis dėlto jis negalėjo liautis apie tai
galvojęs ir, nors nebuvo toks aiškus transliuotojas kaip Amelija, vis tiek jį girdėjau.
Į darbą kitą dieną aš nuvažiavau, tačiau buvau tokia išsiblaškiusi ir nelaiminga, o lankytojų buvo
tiek mažai, kad Semas gan anksti liepė važiuoti namo. Indija švelniai paglostė man petį ir pasakė, kad
neimčiau visko į širdį; nelabai supratau šio patarimo.
Tą naktį Erikas pasirodė praėjus valandai po saulėlydžio. Jis atvažiavo automobiliu, todėl buvome
perspėti apie jo atvykimą. Tikėjausi, kad atvažiuos, ir buvau beveik tikra, jog bus jau pakankamai
nusiraminęs. Dėl visa pikta iš karto po vakarienės paklausiau Amelijos ir Bobo, ar jie nenorėtų
nuvažiuoti į kiną Klarise.
– Ar tau tikrai nieko neatsitiks? – nerimo Amelija. – Mes galime likti, jeigu manai, kad jis vis dar
įpykęs.
Jeigu anksčiau ji ir jautė pasitenkinimą, tas jausmas buvo spėjęs išgaruoti.
– Nežinau, kaip jis jaučiasi, – pasakiau, šiek tiek tebesvaigstančia nuo tokios minties galva. – Bet
esu beveik įsitikinusi, kad atvyks šiąnakt. Tikriausiai bus geriau, jeigu jūsų čia nebus, kad jis dar
labiau nesupyktų.
Bobas kiek pasišiaušė nuo šių žodžių, tačiau Amelija supratingai linktelėjo.
– Tikiuosi, tu vis dar laikai mane savo drauge, – ištarė ji. Nors kartą nenujaučiau, ką ji ketina
pasakyti. – Aš tau viską sugadinau, bet tikrai to nelinkėjau. Tenorėjau tave išlaisvinti.
– Suprantu ir vis dar laikau tave viena iš geriausių draugių, – patikinau kiek sugebėdama
nuoširdžiau. Jeigu buvau pakankamai silpnos valios, kad pasiduočiau impulsyviam Amelijos elgesiui,
tai jau mano problema.
Kai sėdėjau viena priekinėje verandoje, apimta tos rūškanos nuotaikos, kada prisimenamos vien
klaidos ir nė vieno gero sprendimo, išvydau keliuku sparčiai artėjančias Eriko automobilio šviesas.
Nesitikėjau, kad jis sudvejos išlipęs.
– Ar vis dar pyksti? – paklausiau stengdamasi sutramdyti ašaras. Raudojimas atrodė kaip bailumo
išraiška, o aš mėginau įlieti šiek tiek plieno sau į nugarkaulį.
– Ar vis dar mane myli? – paklausė jis.
– Tu pirmas.
Žinau, žinau, elgiausi vaikiškai.
– Aš nepykstu, – ištarė Erikas. – Nebepykstu. Bent jau ne dabar. Turėjau paskatinti tave ieškoti,
kaip nutraukti kraujo ryšį; tiesą sakant, vampyrai netgi turi ritualą, kaip tai padaryti. Turėjau jį tau
pasiūlyti. Bet bijojau, kad be kraujo ryšio būsime išskirti, kad nenorėtum būti įtraukta į mano
rūpesčius, ar dėl to, kad Viktoras sužinotų, jog esi pažeidžiama. Jeigu jis nuspręs ignoruoti mūsų
santuoką, be kraujo ryšio aš nežinosiu, kad tau gresia pavojus.
– O aš turėjau paklausti tavo nuomonės ar bent jau perspėti, ką ketiname daryti, – pasakiau. Giliai
įkvėpiau. – Aš tave myliu be jokio kraujo ryšio.
Erikas kaipmat atsidūrė ant verandos, pačiupo mane ant rankų ir pradėjo bučiuoti lūpas, kaklą,
pečius. Neleido mano pėdoms paliesti grindų, o tada pakėlė pakankamai aukštai, kad lūpomis galėtų
pasiekti mano krūtis per marškinėlius ir liemenėlę.
Suspiegiau ir apsivijau kojomis jo juosmenį. Pradėjau į jį trintis iš visų jėgų. Erikui patiko laukinis,
šiek tiek beždžioniškas seksas.
Jis tarė:
– Dabar nuplėšiu tau drabužius.
– Gerai.
Jis akimirksniu ištesėjo savo pažadą.
Po kelių jaudinamai įdomių minučių Erikas pasiūlė:
– Dabar nusiplėšiu savus.
– Jei tik nori, – sumurmėjau prieš įkąsdama jam į ausį. Vampyras suurzgė. Seksas su Eriku tikrai
nebuvo labai civilizuotas.
 Vėl išgirdau drykstančių drabužių garsą, ir mūsų niekas nebeskyrė. Erikas atsidūrė giliai giliai
manyje ir susvirduliavęs žengė atbulomis, kol klestelėjo ant verandos sūpuoklių, kurios pradėjo
padrikai linguoti pirmyn atgal. Po akimirkos nuostabos pradėjome darbuotis jų diktuojamu ritmu.
Lingavome, kol pajutau, kaip auga įtampa, apima jausmas, kad orgazmas visai, visai čia pat.
– Nagi, stipriau, – iškvėpiau. – Varyk, varyk, varyk...
– Ar... taip... pakankamai... stipriai?
Suklykiau garsiai, atkragindama galvą.
– Nagi, Erikai, – paraginau, kol paskutinės ekstazės bangos vis dar ritosi mano kūnu. – Nagi! –
sušukau ir ėmiau judėti greičiau nei maniausi sugebanti.
– Suke! – suaimanavo jis ir paskutinį kartą smeigė gilyn nepaprastai stipriai, o tada išleido garsą,
kurį būčiau galėjusi palaikyti pirmykščio skausmo dejone, jei nebūčiau žinojusi, kad jam tikrai
neskauda.
Jaučiausi nuostabiai, visai be jėgų, bet ir neįtikėtinai puikiai.
Praleidome ant sūpynių mažiausiai trisdešimt minučių, kol atsigavome, atvėsome vienas kitą
apkabinę. Buvau tokia laiminga ir atsipalaidavusi, kad visai nenorėjau judėti, tačiau, savaime aišku,
turėjau eiti vidun apsiprausti ir užsimesti drabužių, kuriuose nebūtų suplyšusių siūlių. Erikas neteko
tik džinsų sagos, bet galėjo juos išlaikyti padorumo ribose su diržu, kurį kažkaip spėjo atsisegti prieš
mums pereinant prie plėšymo. Užtrauktukas irgi veikė.
Kol aš susitvarkiau, Erikas pasišildė kraujo, suruošė ledo maišelį ir šaltos arbatos stiklinę man.
Pats pridėjo ledo maišelį strateginėje vietelėje, man prigulus ant sofos. Pagalvojau: „Buvau teisi
nutraukdama tą kraujo ryšį.“ Jaučiau nepaprastą palengvėjimą nežinodama, kaip jaučiasi Erikas, nors
ir bijojau, kad kažkas su tuo negerai.
Keletą minučių kalbėjomės apie nereikšmingus dalykus. Vampyras sušukavo man plaukus, kurie
buvo siaubingai susivėlę, o aš iššukavau jam karčius. (Kiek žinau, beždžionės ieškinėja viena kitą
ieškodamos druskos kristalų. Mes gi pasirūpinome vienas kito plaukais.) Kai iššukavau Erikui
plaukus taip, kad jie tapo glotnūs ir blizgūs, jis užsidėjo mano kojas sau ant kelių. Delnu ėmė glostyti
aukštyn žemyn nuo šortų palankos iki pirštų galiukų, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.
– Ar Viktoras tau ką nors sakė? – visai nenorėjau vėl grįžti prie pokalbio apie tai, ką padariau, nors
susitikimą mes pradėjome su trenksmu.
– Apie kraujo ryšį – nė žodžio, taigi, jis dar nieko nežino. Iš karto būtų man paskambinęs, – Erikas
atlošė galvą, atrėmė į sofos nugarėlę, primerkęs mėlynas savo akis. Visiškai atsipalaidavęs po
sueities.
Koks palengvėjimas.
– Kaip Miriam? Ar ji atsigavo?
– Atsigavo nuo narkotikų, kurių jai sugirdė Viktoras, tačiau jos fizinė sveikata dar prastesnė.
Niekada nesu matęs Pem, apimtos tokios nevilties.
 – Ar jų santykiai klostėsi lėtai? Nieko nė nenutuokiau, kol Imanuelis nepapasakojo.
– Pem labai retai kas nors rūpi taip, kaip Miriam, – pasakė Erikas. Jo galva lėtai pasisuko, akys
susidūrė su manosiomis. – Aš sužinojau tik tada, kai ji atsiprašė iš darbo klube, nes norėjo aplankyti
Miriam ligoninėje. Pem davė savo kraujo, tik todėl Miriam taip ilgai išsilaikė.
– Vampyrų kraujas negali jos išgydyti?
– Mūsų kraujas puikiai tinka, kai reikia išgydyti atviras žaizdas, – paaiškino Erikas. – Rimtos ligos
atveju jis gali suteikti palengvėjimą, tačiau beveik niekada nebus visiško išgijimo.
– Įdomu, kodėl?
Erikas gūžtelėjo.
– Esu tikras, kad koks nors jūsų mokslininkas turi teoriją, tačiau aš nežinau. Kai kurie žmonės
išprotėja pavartoję vampyrų kraujo, todėl rizika dažniausiai per didelė. Buvo geriau, kai apie mūsų
kraujo savybes niekas nežinojo, tačiau tikriausiai būtų buvę sunku išlaikyti tai paslaptyje. Viktorui
tikrai nerūpi Miriam išgyvenimas ar tai, kad Pem niekada neprašė leidimo sukurti savo vaiką. Po ilgų
tarnystės metų Pem nusipelnė tokios teisės.
– Viktoras neleidžia Pem transformuoti Miriam vien iš bjaurumo?
Erikas linktelėjo.
– Jis turi iš piršto laužtą pasiteisinimą, kad mano teritorijoje yra pakankamai vampyrų, o iš tikrųjų
pavaldinių skaičius labai mažas. Tiesa ta, kad Viktoras blokuos mūsų veiksmus visais prieinamais
būdais kaip įmanoma ilgiau, tikėdamasis, jog aš padarysiu ką nors gana neprotingo ir bus galima
mane teisėtai nušalinti nuo šerifo pareigų ar net nužudyti.
– Juk Felipė tikrai to neleistų.
Erikas užsitraukė mane ant kelių ir prisispaudė prie šaltos krūtinės. Jo marškiniai vis dar buvo
atsagstyti.
– Felipė nuspręstų Pem naudai, jeigu būtų čia, tačiau esu tikras, kad jis, kol įmanoma, nenori veltis į
šią situaciją. Aš pasielgčiau taip pat. Jis paskyrė Raudonąją Ritą Arkanzasui valdyti, o ji dar niekada
neužėmė tokių pareigų; jis žino, kad Viktoras užsiuto dėl to, jog buvo paskirtas Luizianos regentu, o
ne karaliumi; pats Felipė užsiėmęs Las Vegase, kurį dabar valdo pasitelkęs tik menką komandą, nes
išsiuntė savo žmones į abi naujas valstijas. Tokios didelės imperijos konsolidavimo nebuvo jau
daugelį šimtmečių – o ir tada, kai paskutinį kartą tai buvo padaryta, populiacija buvo tik dalelytė
dabartinės.
– Vadinasi, Felipė vis dar visiškai kontroliuoja Nevadą?
– Taip. Kol kas.
– Skamba kiek grėsmingai.
– Kai lyderiai yra priversti paskleisti savo pajėgas taip plačiai, aplinkui susiburia rykliai, tik ir
laukiantys progos atsikąsti gabalėlio.
Nemalonus vaizdinys.
 – Kokie rykliai? Ar ką nors iš jų pažįstu?
Erikas nusuko akis šalin.
– Dar du Dzeuso teritorijos monarchai. Visų pirma Oklahomos karalienė. Ir Arizonos karalius.
Vampyrai kadaise suskirstė Ameriką į keturias teritorijas ir pavadino vardais iš senųjų religijų.
Kiek pretenzinga, nemanot? Aš, pasirodo, gyvenau Amono teritorijoje, Luizianos karalystėje.
– Kaip norėčiau, kad tu būtum tik paprastas vampyras, – išsprūdo man visiškai netikėtai. – Kaip
norėčiau, kad nebūtum šerifas, kad būtum visiškai nereikšmingas.
– Nori pasakyti, norėtum, jog būčiau kaip Bilas?
Oi.
– Ne, nes Bilas irgi neeilinis, – atkirtau. – Juk jis turi savo duomenų bazės versliuką, pats visko
išmoko apie kompiuterius. Tarsi sukūrė save iš naujo. Tikriausiai norėčiau, kad tu būtum panašesnis
į... Maksvelą.
Maksvelas tikras verslininkas. Jis vilki kostiumus. Pareigas „Vamptazijos“ klube atlieka be didelio
entuziazmo, o iltis parodo be jokio dramatiškumo, kurio pažiūrėti ir suguža turistai. Jis nuobodus,
sustiręs, tarsi į užpakalį jam būtų įvarytas baslys, nors kartais pagaudavau užuominų, kad jo asmeninis
gyvenimas daug egzotiškesnis. Vis dėlto apie tai aš visai nenorėjau sužinoti daugiau.
Erikas užvertė akis.
– Na, žinoma, aš toks panašus į Maksvelą. Tai gal man dabar pradėti nešiotis kišeninį kalkuliatorių
ir varyti žmones į nuobodulį tokiais dalykais kaip „kintamoji metinė renta“ ar ką jis ten, po velnių,
kalba?
– Supratau, supratau, ponuli Subtilusis, – tariau. Ledo maišelis atliko savo darbą, kiek galėjo, todėl
nuėmiau jį nuo „linksmosios“ vietelės ir padėjau ant staliuko.
Tokie atsipalaidavę mudu nesikalbėjome jau ištisą amžinybę.
– Na, argi nesmagu? – pasakiau, mėgindama priversti Eriką pripažinti, kad aš pasielgiau teisingai,
nors gal ir ne visai tinkamą metodą pasirinkau.
– Taip, labai smagu. Kol Viktoras tavęs nepagrobs ir neiščiulps sausai, o tada pasakys: „Betgi,
Erikai, ji daugiau nebuvo susijusi su tavimi kraujo ryšiu, todėl nemaniau, kad tu vis dar jos nori!“
Tada transformuos tave prieš tavo valią, o aš turėsiu stebėti, kaip tu kenti susaistyta su juo visą
likusią savo egzistenciją. Ir mano.
– Tikrai sugebi priversti merginą pasijusti ypatingą, – sumurmėjau.
– Aš tave myliu, – pasakė jis, tarsi primindamas sau skausmingą faktą. – O Pem situaciją reikia
išspręsti. Jeigu Miriam mirs, Pem gali nuspręsti išvykti, o aš negalėsiu jos sustabdyti. Tiesą pasakius,
net neturėčiau mėginti. Nors Pem ir labai naudinga.
– Tu ją vertini, – pasakiau. – Nagi, Erikai, tu ją myli. Ji tavo vaikas.
– Taip, aš labai vertinu Pem, – pripažino jis. – Jos sukūrimas buvo geras sprendimas. O tu buvai
kitas geras mano sprendimas.
 – Tai vienas maloniausių dalykų, kuriuos man kada nors kas nors sakė, – ištariau mažumėlę
smaugiama ašarų.
– Tik neverk! – Erikas sumosavo rankomis priešais save, tarsi norėdamas nubaidyti mano ašaras.
Sunkiai nurijau.
– Ar turi planą, ką daryti su Viktoru? – tariau ir pasinaudojusi Eriko marškinių skvernu
nusišluosčiau akis.
Erikas atrodė niūriai. Na, niūresnis.
– Vos tik kokį planą sugalvoju, susiduriu su tokiomis didelėmis kliūtimis, kad privalau jį atmesti.
Viktoras labai gerai saugosi. Man gali tekti pulti atvirai. Tačiau jeigu jį užmušiu atviroje kovoje,
nugalėjęs privalėsiu stoti prieš teismą.
Suvirpėjau.
– Erikai, jeigu tau tektų kautis su Viktoru vienam plikomis rankomis tuščiame kambaryje, kaip
manai, kuo tai baigtųsi?
– Jis labai geras kovotojas, – pasakė Erikas, ir viskas.
– Vadinasi, jis gali laimėti? – ištariau, mėgindama mintį garsiai.
– Taip, – atsakė vampyras. Susidūrė su mano akimis. – O kas tada atsitiktų su tavimi ir Pem...
– Aš nemėginu vengti fakto, kad tu taip pat būtum nebegyvas, o tai man šiame scenarijuje yra pats
svarbiausias dalykas, – nutraukiau Eriką. – Tačiau man įdomu, kodėl jis taip norėtų nuskriausti Pem ir
mane po visko. Kam to reikėtų?
– Tam, kad būtų pamokyti kiti vampyrai, galbūt turintys minčių jį nuversti, – Erikas įsmeigė akis į
židinio atbrailą, ant kurios būrėsi Stekhausų šeimos nuotraukos. Kalbėdamas jis nenorėjo žiūrėti man
į veidą. – Heidė papasakojo, kad prieš porą metų, kai Viktoras vis dar buvo Nevados valstijos Rino
apygardos šerifas... naujas vampyras vardu Čikas nemandagiai jam atsikirto. Čiko tėvas jau buvo
miręs, tačiau motina vis dar gyveno, tiesą pasakius, netgi buvo vėl ištekėjusi ir susilaukusi kitų vaikų.
Viktoras įsakė ją pagrobti. Kad pataisytų vampyro manieras, išpjovė motinos liežuvį stebint Čikui.
Tada privertė Čiką jį suvalgyti.
Šiame pasakojime buvo tiek daug nerimą keliančių faktų, kad man net buvo sunku visus juos greitai
apmąstyti.
– Vampyrai negali valgyti, – pasakiau. – Kaip?..
– Čikui buvo nepaprastai bloga, jis netgi vėmė krauju, – tęsė Erikas. Vis dar nežvelgė man į akis. –
Taip nusilpo, kad negalėjo pajudėti. Kol Čikas gulėjo ant grindų, jo motina mirtinai nukraujavo. Jis
net neįstengė iki jos nušliaužti, kad duotų savo kraujo, kuris būtų galėjęs ją išgelbėti.
– Heidė pati papasakojo šią istoriją?
– Taip. Aš jos paklausiau, kodėl ji taip džiaugėsi, kai buvo pasiųsta į Penktąjį regioną.
Heidė, pėdsekystėje besispecializuojanti vampė, tapo Eriko komandos dalimi dėl Viktoro malonės.
Žinoma, ji turėjo šnipinėti Eriką, tačiau tai buvo vieša paslaptis, tad niekas dėl to pernelyg nesuko
galvos. Heidės gerai nepažinojau, tačiau buvau išsiaiškinusi, kad vampyrė turi dar gyvą vaiką, Rine
gyvenantį narkomaną, todėl visai nenustebau išgirdusi, kad ji taip rimtai sureagavo į Viktoro pamoką.
Toks dalykas tikrai priverstų bet kokį gyvų artimųjų ar mylimąjį žmogų turintį vampyrą bijoti Viktoro.
Vis dėlto jie jo taip pat neapkęstų ir trokštų jo mirties – apie šį aspektą Viktoras, spėjau,
nepagalvojo, nusprendęs pamokyti savo pavaldinius.
– Viktoras arba trumparegis, arba neprastai pasipūtęs, – garsiai padariau išvadą, o Erikas
linktelėjo.
– Galbūt ir toks, ir toks, – ištarė.
– Kaip tu jauteisi, išgirdęs tą istoriją? – paklausiau.
– Aš... nenorėjau, kad tai atsitiktų tau, – pasakė jis. Atsuko į mane sutrikusį veidą. – Ko tu tikėjaisi,
Suke? Ką turėjau atsakyti?
Nors ir žinojau, kaip tai bergždžia – o taip, viltis tikrai kvailių motina, – tikėjausi moralinio
pasibjaurėjimo. Laukiau, kad jis pasakys: „Niekada taip žiauriai nepasielgčiau su jokia moterimi ir
jos sūnumi.“
Norėjau, kad tūkstantmetis vampyras jaustųsi nusiminęs dėl mirtingosios moters, kurios nepažinojo,
mirties – mirties, kurios nebūtų galėjęs sutrukdyti, – bet taip pat žinojau, kaip tai beprotiška,
neteisinga ir nederama, juk pati kūriau planus nužudyti Viktorą. Taip troškau, jog greičiau ateitų
laikas, kai jo nebeliks. Nė neabejojau, kad jeigu Pem būtų paskambinusi ir pasakiusi, jog Viktorą
mirtinai sutraiškė užvirtęs seifas, būčiau pradėjusi džiūgaudama šokti.
– Viskas gerai, – pasakiau. – Nekreipk dėmesio.
Erikas įsmeigė į mane niaurų žvilgsnį. Jis negalėjo nujausti mano nepasitenkinimo stiprumo – tik ne
dabar, kai buvo nukirstas kraujo ryšys. Vis dėlto tikrai pakankamai gerai mane pažinojo, kad suprastų,
jog esu nepatenkinta. Prisiverčiau sutelkti dėmesį į dabartinę problemą.
– Žinau, su kuo turėtum pasikalbėti, – tariau. – Prisimeni, tą naktį, kai nuvažiavome į „Vampyro
bučinį“, ten buvo padavėjas, kuris perspėjo mane apie fėjų kraują vien tik žvilgsniu ir mintimi.
Erikas linktelėjo.
– Aš labai nenoriu jo dar giliau įklampinti į mūsų reikalus, tačiau nematau kitos išeities. Privalome
pasitelkti visas prieinamas priemones, kitaip visi žlugsime.
– Kartais, – tarė Erikas, – tu mane stulbini.
Kartais – ir ne visada iš gerosios pusės – stulbinau pati save.
Taigi, mudu su Eriku nuvažiavome atgal į „Vampyro bučinį“. Stovėjimo aikštelė buvo pilna
automobilių, tik truputį mažiau nei per ankstesnį mūsų apsilankymą. Pasistatėme automobilį už
pastato, kiek atokiau nuo įėjimo. Jeigu Viktoras tą naktį lankėsi klube, jam nebuvo jokio reikalo
tikrinti darbuotojų stovėjimo aikštelės ir visai nebuvo priežasties įsiminti, kokiu automobiliu važinėju
aš. Kol laukėme, gavau žinutę iš Amelijos: ji rašė, kad jie jau grįžo namo, ir klausė, kaip man sekasi.
„Man viskas gerai. Mums viskas gerai. K ir D namie? – atrašiau jai.“
 „Taip, – atsakė ji. – Šniukštinėja verandą, nežinau kodėl. Jau tos fėjos! Raktus turi?“
Parašiau jai, kad raktus turiu, tačiau nesu tikra, ar naktį grįšiu namo. Dabar buvome kiek arčiau
Šrivporto nei Bon Tono, be to, man reikėjo parvežti Eriką namo, nebent jis būtų sumanęs į Šrivportą
parskristi, tačiau jo automobilis liko... O, ką gi, būtent dėl šios priežasties jis visada turėjo dienos
patikėtinį.
– Ar jau pakeitei Bobį? – paklausiau. Nenorėjau priminti skausmingos temos, tačiau tikrai troškau
sužinoti.
– Taip, – atsakė Erikas. – Prieš porą dienų nusamdžiau naują vyruką. Jis man buvo didžiai
rekomenduotas.
– Kieno?
Stojo tyla. Sužiurau į savo zuikelį, apimta nenuvaldomo smalsumo. Nors užmušk, negalėjau suprasti,
kodėl šis klausimas toks svarbus.
– Bubos, – prisipažino Erikas.
Jaučiau, kaip mano veidą nušvietė šypsena.
– Jis grįžo! Kur apsistojo?
– Dabar pas mane, – atsakė Erikas. – Kai pasiteiravo apie Bobį, teko papasakoti jam, kas atsitiko.
Kitą naktį Buba atvedė man tą asmenį. Manyčiau, jį įmanoma išmokyti.
– Neatrodai apimtas entuziazmo.
– Jis vilkolakis, – paaiškino Erikas ir aš iš karto supratau jo nusiteikimą. Vilkolakiai ir vampyrai
nelabai gerai sutarė. Galima buvo tikėtis, kad dvi didžiausios antgamtinių padarų grupės suformuotų
aljansą, tačiau taip nebuvo. Jie sugebėjo trumpai kooperuotis kokiems nors abipusiškai naudingiems
projektams, tačiau paskui iš karto sugrįždavo tarpusavio nepasitikėjimas ir antipatija.
– Papasakok apie jį, – tariau. – Na, tą savo asistentą.
Daugiau nebuvo ką veikti, o pastaruoju metu neturėjome laiko kasdieniams pokalbiams.
– Jis juodaodis, – pradėjo Erikas, tarsi sakydamas, kad naujasis asistentas rudaakis. Erikas dar
galėjo gan ryškiai prisiminti pirmą savo išvystą juodaodį asmenį... Tai buvo įvykę prieš daugelį
amžių. – Vienišas vilkas, nesusaistytas jokių ryšių. Alsidas jau mėgino jam įsiteikti, siūlydamas
prisijungti prie Ilgosios ilties gaujos, tačiau nemanau, kad jį tai sudomino, o dabar, kai sutiko dirbti
man, vilkolakiai, savaime aišku, tikrai nebetrokš matyti jo savo gretose.
– Tai tokį vyruką tu nusisamdei? Vilkolakį, kuriuo nepasitiki ir kurį turi išmokyti? Vyruką, kuris
užsiutins Alsidą ir visą Ilgosios ilties gaują?
– Jis turi vieną išskirtinį bruožą, – atkirto Erikas.
– Puiku! Kokį?
– Sugeba laikyti liežuvį už dantų. Ir nekenčia Viktoro, – paaiškino Erikas.
Tai jau visiškai kito kalibro šaudymo varžybos.
– Kodėl? – paklausiau. – Tikiu, kad jis tam turi gerą priežastį.
 – Dar nežinau tos priežasties.
– Bet esi įsitikinęs, jog vilkolakis nebando suregzti kokio nors sukto dvigubo triuko? Klastingasis
Viktoras nesuvokė, kad jeigu tau reikės ką nors pasamdyti, ieškosi tokio, kuris jo nekenčia, todėl
pamokė šį vyruką ir atsiuntė tau?
– Esu įsitikinęs, – pasakė Erikas. – Tačiau vis tiek norėčiau, kad rytoj su juo kurį laiką pabūtum.
– Jeigu turėsiu progą nors kiek pamiegoti, – ištariau ir taip plačiai nusižiovavau, kad žandikaulis
vos neišniro. Jau buvo po antros valandos nakties ir, nors atsirado požymių, kad klubas netrukus bus
uždarytas, dauguma darbuotojų automobilių vis dar laukė savininkų. – Ak, Erikai, štai ir jis!
Vargiai atpažinau padavėją, vardu Koltonas, nes dabar jis mūvėjo ilgus rusvai žalsvos spalvos
šortus su didelėmis kišenėmis, buvo įsispyręs į paplūdimio šliures ir apsivilkęs žaliais marškinėliais,
kurių rašto negalėjau įžiūrėti. Man šiek tiek trūko tos strėnjuostės. Užvedžiau automobilį vos tik tai
padarė Koltonas, o kai jis išvažiavo iš stovėjimo aikštelės, palaukusi diskretišką akimirką išsekiau
paskui. Vaikinas pasuko į dešinę, į įvažiavimo kelią, o tada nurūko vakarų kryptimi, Šrivporto link.
Vis dėlto nuvažiavo nelabai toli. Išsuko iš greitkelio prie Hogtono.
– Mes atrodome velniškai įtartinai, – sumurmėjau.
– Turime su juo pasikalbėti.
– Vadinasi, atsisakome slaptumo?
Erikas tarė:
– Taip.
Vampyras nebuvo tuo labai patenkintas, tačiau neturėjome daug pasirinkimo galimybių.
Koltono automobilis Dodge Charger – tikrai matęs ir geresnių dienų – iš kelio įsuko į siaurą
įvažiavimo keliuką. Sustojo priešais nemažą gyvenamąją priekabą. Vyrukas išlipo ir sustojo šalia
automobilio. Jo ranka buvo nuleista prie šlaunies – buvau beveik tikra, kad joje laiko ginklą.
– Leisk man eiti pirmai, – pasakiau sustabdžiusi automobilį šalia vyruko.
Erikui nespėjus paprieštarauti, atidariau automobilio dureles ir šūktelėjau:
– Koltonai! Aš – Sukė Stekhaus. Tu žinai, kas esu! Dabar aš atsistosiu. Nesu ginkluota.
– Judėk lėtai, – Koltono balse skambėjo atsargumas. Nenuostabu.
– Noriu, kad žinotum, jog su manimi atvažiavo Erikas Nortmenas. Jis vis dar viduje.
– Gerai.
Iškėlusi rankas į dangų, atsitraukiau nuo automobilio, kad Koltonas galėtų gerai mane apžiūrėti.
Priekinėje namelio verandoje degantis žibintas buvo vienintelis šviesos šaltinis, tačiau vyrukas mane
nuodugniai apžvelgė. Kol jis mėgino apčiupinėti mane akimis, atsidarė namelio durys ir į pristatytą
verandą įžengė jauna moteris.
– Koltonai, kas vyksta? – paklausė ji sniaukrojančiu balsu su ryškiu kaimietišku akcentu.
– Sulaukėme lankytojų. Nesuk dėl jų galvos, – nevalingai ištarė vyras.
– Kas ji tokia?
 – Stekhausų moteris.
– Sukė? – balse pasigirdo nuostaba.
– Aha, – pasakiau. – Ar mes pažįstamos? Negaliu gerai tavęs matyti.
– Aš gi Odrina Lumis, – prisistatė ji. – Prisimeni? Kurį laiką susitikinėjau su tavo broliu, kol
mokėmės mokykloje.
Kaip ir pusė Bon Tono merginų, todėl ši informacija tikrai nesumažino mano atsiminimų sąrašo.
– Praėjo nemažai laiko, – ištariau atsargiai.
– Ar jis vis dar vienas?
– Aha, – atsakiau. – O, tarp kitko, gal mano vaikinas jau gali išlipti?
Juk mes visi buvome savi.
– Kas jis toks?
– Jo vardas Erikas. Jis – vampyras.
– Geras. Žinoma, pažiūrėkim.
Odrina, regis, buvo kiek didesnė nutrūktgalvė nei Koltonas. Kita vertus, tas vyrukas perspėjo mane
apie fėjų kraują.
Erikas išlipo iš mano automobilio ir akimirką stojo tyla, kol Odrina absorbavo įspūdingą vampyro
grožį.
– Ką gi, gerai, – ištarė Odrina, atsikrenkštusi, tarsi gerklė būtų išdžiūvusi. – Gal judu norite užeiti ir
papasakoti mums, ką čia veikiate?
– Ar manai, kad tai protinga? – paklausė jos Koltonas.
– Jis galėjo mus nužudyti mažiausiai šešis kartus, – Odrina nebuvo tokia kvailutė, kaip atrodė iš
pirmo žvilgsnio.
Kai jau visi atsidūrėme gyvenamojoje priekaboje, o mudu su Eriku sėdėjome ant sofos, kuri buvo
užklota sena, iš šilkinių virvelių austa lovatiese ir kurioje trūko kelių esminių spyruoklių, gerai
įsižiūrėjau į Odriną. Jos plaukų šaknys buvo tamsios, likusi pečius siekiančių plaukų dalis – platinos
baltumo. Vilkėjo naktinius marškinius, kurie tikrai buvo sukurti ne miegoti. Jie buvo raudoni ir beveik
peršviečiami. Koltono ji laukė tikrai ne vien pakalbėti norėdama.
Dabar, kai dėmesio neblaškė odinė strėnjuostė ir stulbinamos akys, Koltonas atrodė visai paprastas
vyrukas. Kai kurie vyrai tiesiog nesugeba spinduliuoti seksualumo, kol nenusimeta drabužių;
Koltonas, regis, buvo kaip tik toks. Vis dėlto jo akys tikrai buvo neįprastos, o dabar bemaž gręžė
mane lyg lazeriai, nors visiškai neseksualiu būdu.
– Kraujo neturime, – pasakė Odrina. – Atleiskit.
Man ji atsigerti nieko nepasiūlė. Jos smegenys pranešė, kad darė tai tyčia. Jokiu būdu nenorėjo, kad
mūsų apsilankymas atrodytų lyg draugiškas apsilankymas.
Aišku.
– Erikas ir aš norime paklausti, kodėl mus perspėjai, – kreipiausi į Koltoną. Be to, troškau sužinoti,
kodėl apie jį pagalvojau, kai Erikas papasakojo Čiko ir jo motinos istoriją.
– Aš apie tave girdėjau, – pasakė jis. – Man pasakojo Heidė.
– Tai judu su Heide draugai? – Erikas sutelkė dėmesį į Koltoną, tačiau apdovanojo Odriną viena iš
žavingiausių šypsenų.
– Aha, – atsakė Koltonas. – Dirbau Felipei viename Rino klube. Pažįstu Heidę iš ten.
– Persikėlei iš Rino, kad imtumeisi menkai apmokamo darbo Luizianoje? – pasiteiravau, nes
nemačiau jokios tokio poelgio prasmės.
– Odrina kilusi iš šių vietų, norėjo vėl pamėginti čia gyventi, – paaiškino Koltonas. – Jos močiutė
gyvena namelyje už kelių šimtų metrų pavažiavus keliu, jos sveikata gan silpna. Odrina dienomis
dirba „Viko prasčiokų užeigoje“ sąskaitininke. Aš naktimis darbuojuosi „Vampyro bučinyje“. Be to,
pragyvenimas čia daug pigesnis. Tačiau tu teisi, tai ne pagrindinės priežastys, – jis dirstelėjo į savo
merginą.
– Atvykome ne šiaip sau, – pasakė Odrina. – Koltonas yra Čiko brolis.
Mums su Eriku prireikė sekundėlės visiems galams sumegzti.
– Vadinasi, ten buvo tavo mama, – pasakiau vyrukui. – Man labai gaila.
Nors buvau girdėjusi tik mažą dalį tos istorijos, užteko vien vardo, kad smegenys užsikabintų.
– Taip, tai buvo mano mama, – ištarė Koltonas. Pažvelgė į mane visiškai tuščiu žvilgsniu. – Čikas
yra visiškas avigalvis, tapo vampyru nė kiek nepamąstęs. Jis atidavė savo gyvenimą taip lengvai,
kaip kai kurie liurbiai pasidaro tatuiruotes. „Geras, ką, padarom, ką!“ Tada ir toliau elgėsi kaip tikras
šiknius, atsikalbinėjo prieš Viktorą, nieko nesuprasdamas. Nesuprasdamas, – Koltonas sugriebė
delnais galvą ir papurtė. – Iki tos nakties. Tada jau suprato, tačiau mama buvo nebegyva. Čikas dabar
trokšta, kad jis būtų miręs, tačiau to niekada nebus.
– Bet kaip atsitiko, jog Viktoras nežino, kas tu esi ir kad tavęs reikia saugotis?
– Čiko tėtis kitas, jo kitokia pavardė, – paaiškino Odrina, duodama Koltonui laiko atsigauti. – Be
to, Čikas buvo nešeimyniškas. Namie negyveno pastaruosius dešimt metų. Net ir mamai
paskambindavo vos kartą per porą mėnesių, niekada neaplankydavo. Tačiau to pakako, kad Viktorui
dingtelėtų nuostabi mintis priminti Čikui, jog jis kontraktą ne su „Kalifornijos angelų“ komanda
pasirašė.
– Greičiau jau su „Pragaro angelais“, – pasakė Koltonas išsitiesdamas.
Jeigu šis palyginimas Erikui nepatiko, jis to neparodė. Buvau tikra, kad yra girdėjęs ir baisesnių.
– Vadinasi, iš Viktoro darbuotojos, – pradėjo Erikas, – sužinojai apie mano Sukę. Taip pat žinojai,
kaip ją perspėti, kai Viktoras norėjo mus nunuodyti.
Koltonas atrodė supykęs. „O nereikėjo“, – pagalvojo jis.
– O ne, padarei būtent taip, kaip reikėjo, – ištariau gal kiek įsižeidusi. – Mes irgi esame žmonės.
– Tu esi, – pasakė Erikas, perpratęs Koltono išraišką taip aiškiai, kaip aš skaičiau jo mintis. –
Tačiau mudu su Pem nesame. Koltonai, noriu padėkoti už perspėjimą ir tave apdovanoti. Ką galėčiau
dėl tavęs padaryti?
– Galėtum nužudyti Viktorą, – nė nedvejodamas ištarė Koltonas.
– Kaip įdomu. Aš irgi būtent tai noriu padaryti, – pasakė Erikas.
Knygos savininkas: Vaida D

10 skyrius

Jeigu šnekame apie dramatiškus pareiškimus, Eriko žodžiai padarė tikrai didelį įspūdį. Abu, ir
Odrina, ir Koltonas, įsitempė, tačiau man jau buvo tekę eiti tokiu keliu.
Išpūčiau skruostus lyg susierzinusi ir nusukau akis į šalį.
– Ar tau nuobodu, mano mylimoji? – pasiteiravo Erikas, tokiu balsu, kuris ir varveklius būtų
pamokęs apie šaltį.
– Kalbame apie tai jau keletą mėnesių, – gal kiek ir perdėjau, tačiau ne taip jau smarkiai. – Visa, ką
darome, tai tik kalbame ir kalbame. Jeigu tikrai ketiname ką nors nuveikti, tai imkime ir nuveikime, o
ne kalbėkime, kol numirsim! Nejaugi manai, kad jis nežino, jog yra patekęs į mūsų juodąjį sąrašą?
Manai, nelaukia, kol pamėginsime tai padaryti? – (akivaizdu, kad šią kalbą aš slėpiau net ir nuo savęs
pačios, per ilgai viskas kaupėsi.) – Manai, jis neatseikėjo viso šito mėšlo tau ir Pem tik tam, kad jus
išprovokuotų, kad turėtų teisę abu priploti? Jam tai situacija be pralaimėjimo!
Erikas spoksojo į mane, tarsi staiga būčiau virtusi ožka. Odrina ir Koltonas net išsižiojo.
Vampyras jau norėjo kažką sakyti, bet užsičiaupė. Negalėjau nuspėti, ar jis dabar ims ant manęs
rėkti, ar išeis pro duris netaręs nė žodžio.
– Tai ką siūlai daryti? – tarė jis tyliu, ramiu balsu. – Ar turi kokį planą?
– Susitikime su Pem rytoj naktį, – pasakiau. – Ji turi būti įtraukta į šį sumanymą, – (o aš turėsiu
laiko ką nors sugalvoti, kad visai neapsikvailinčiau.)
– Gerai, – tarė jis. – Koltonai, Odrina. Ar jūs abu tikri, jog norite taip rizikuoti?
– Be jokios abejonės, – patikino Koltonas. – Odre, mažute. Tau tikrai nebūtina veltis į šį reikalą.
Odrina tik prunkštelėjo.
– Per vėlu, pupuli! Visi darbe žino, kad mes kartu gyvename. Jeigu tu sukilsi, aš, šiaip ar taip,
būsiu, sakykim, negyva. Man vienintelis šansas – prisijungti prie plano, kad viską padarytume, kaip
pridera.
Mėgau praktiškas moteris. Pažvelgiau į jos išorę, pažiūrėjau ir vidun. Radau tik nuoširdumą. Vis
dėlto būčiau buvusi visiškai naivi, jeigu nebūčiau suvokusi, kad Odrina nepaprastai praktiškai
pasielgtų nuėjusi pas Viktorą ir mus įdavusi. Tai būtų buvusi pati praktiškiausia veiksmų eiga.
– O kaip galime būti tikri, kad negriebsite telefono ragelio vos mums išėjus pro duris? – paklausiau
nusprendusi, jog galiu sau leisti būti tiesmuka.
 – O iš kur mums žinoti, kad jūs nepadarysite to paties? – atkirto Odrina. – Koltonas padarė jums
paslaugą, perspėdamas apie fėjų kraują. Jis patikėjo tuo, ką apie tave sakė Heidė. Ir spėju, kad tu nori
išgyventi taip pat karštai, kaip ir mes visi.
– „Išgyvenimas“ galėtų būti antras mano vardas. Pasimatysime rytoj vakare mano namuose, –
pasakiau.
Ant seno pirkinių sąrašo užrašiau nurodymus, kaip juos pasiekti. Mano namas toks atokus ir dar
magiškai apsaugotas, tad mes bent jau turėsime šiokį tokį perspėjimą, jeigu kas nors sumanys sekti
Eriką, Pem arba Koltoną su Odrina.
Naktis buvo labai ilga, o aš žiovavau beveik neužsičiaupdama. Leidau Erikui nuvairuoti į Šrivportą,
nes buvome daug arčiau jo nei mano namų. Buvau tokia mieguista (be to, man viską skaudėjo), kad
dar vienas sekso protrūkis tikrai buvo net nediskutuotinas, nebent Erikas būtų staiga susidomėjęs
nekrofilija. Jis nusijuokė, kai pareiškiau tai garsiai.
– Ne, man tu patinki gyva, šilta ir krutanti, – sumurmėjo vampyras ir pabučiavo man kaklą
mėgstamiausioje savo vietelėje – tokią akimirką mano kūnas visada suvirpėdavo. – Manau, galėčiau
tave pakankamai išbudinti, – pasakė jis. Pasitikėjimas – patrauklu, tačiau aš vis tiek negalėjau sutelkti
nė trupučio jėgų. Vėl nusižiovavau, o jis nusijuokė. – Susirasiu Pem ir papasakosiu naujausius
įvykius. Turėčiau pasiteirauti ir apie jos draugę Miriam. Suke, atsibudusi ryte važiuok namo. Paliksiu
raštelį Mustafai, kad atvažiuotų mano automobilio.
– Kam tokiam?
– Mano naujojo dienos parankinio vardas yra Mustafa Chanas.
– Rimtai?
Erikas linktelėjo.
– Mustafa labai arogantiškas, – perspėjo jis. – Būk pasiruošusi.
– Aišku. Žinai, miegosiu viršuje, nes rytoj vis tiek teks anksti keltis, – pasakiau. Sustojau didžiausio
miegamojo tarpduryje. Erikas norėjo, kad įsikelčiau į šį kambarį. Eriko miegamasis buvo perdarytas
iš žaidimų kambario žemesniame namo aukšte, į kurį anksčiau buvo galima įeiti iš kiemelio. Erikas
pasamdė darbininkus, kad užmūrytų sienas, panaikintų lauko duris, taip pat dar labiau sustiprino
saugumą įstatęs labai solidžias duris, kurios turėjo dvigubus užraktus ir saugojo iš laiptų pusės.
Likusi tame kambaryje nakčiai, jausdavausi mažumėlę klaustrofobiškai, nors keletą kartų ten ir
nakvojau, žinodama, kad ryte galėsiu ilgai miegoti. Miegamajame viršuje buvo langinės ir labai
tankios užuolaidos, visiškai apsaugančios nuo dienos šviesos čia apsistojusius vampyrus, tačiau aš
paprastai langines atidarydavau, todėl kambarį galėjau pakęsti.
Po katastrofiško Eriko kūrėjo Apijaus ir jo sūnaus Aleksejaus apsilankymo, atvykus į Eriko namus
man visą laiką atrodė, kad vis dar galiu išvysti ir užuosti kraują, tačiau gavęs stambią sumą pinigų,
interjero dizaineris pakeitė visą kiliminę dangą, perdažė sienas ir lubas. Dabar būtų buvę sunku
pasakyti, kad čia įvyko žiaurios žudynės, o namie tvyrojo švelnus pekaninių karijų pyrago kvapas. Šį
jaukų namų aromatą papildė vos jaučiamas sausokas vampyrų kvapas, kuris savaime visai malonus.
Erikui išėjus užsirakinau duris (remdamasi teorija, kad „niekada negali žinoti“), o tada paskubomis
nusimaudžiau duše. Laikiau čia naktinius marškinius, tikrai dailesnius nei įprastiniai mano miegoti
skirti marškinėliai su paukščiuku Čiulbuonėliu. Kai atsipalaidavau ant nuostabiai patogaus čiužinio,
man pasirodė, kad svetainėje girdžiu Pem balsą. Pagraibiusi naktinio staliuko stalčiuje, susiradau
stalinį laikrodį, popierinių nosinaičių dėžutę ir pasidėjau taip, kad lengvai pasiekčiau ranka.
Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminiau. Sapnavau Eriką, Pem ir Ameliją, jie buvo gaisro
apimtame name, o aš turėjau juos iš ten ištraukti, kol visų nepasiglemžė ugnis. Kad išaiškintum tokį
sapną, nereikia nė psichoanalitiko. Man tik pasidarė įdomu, kodėl name atsidūrė Amelija. Jeigu
sapnai labiau atspindėtų gyvenimą, Amelija pati būtų pradėjusi gaisrą per kokį nors keistą
atsitiktinumą.
Išsvirduliavau iš Eriko namų aštuntą ryto, išmiegojusi maždaug penkias valandas. Akivaizdžiai
nepakankamai. Sustojusi Hardee’s, nusipirkau bandelę su dešrele ir puodelį kavos. Tada diena
mažumėlę prašviesėjo, bet tik mažumėlę.
Išskyrus visiškai naują pikapą, kuris stovėjo priešais namą šalia Eriko automobilio, šiltos rytmečio
šviesos nušviestas mano namas atrodė mieguistas ir visiškai normalus. Diena buvo be debesėlio.
Greta priešakinės verandos laiptų susodintos gėlės kėlė žiedus į ryto saulę. Apvažiavau aplink namą į
galinį kiemą, svarstydama, kas pas mus svečiuojasi ir kieno lovoje miega.
Žvyruotoje aikštelėje šalia galinių durų stovėjo Amelijos ir Klodo automobiliai, todėl maniškiam
vos užteko vietos. Buvo keista įeiti į savo namus, kai juose jau ir taip buvo tiek daug žmonių. Niekas
dar nekrutėjo, šiokiam tokiam mano palengvėjimui. Užkaičiau kavos aparatą ir nutykinau į savo
kambarį persirengti.
Kažkas gulėjo mano lovoje.
– Čia dabar kas? – ištariau garsiai.
Lovoje atsisėdo Alsidas Hervo. Jis buvo nuoga krūtine. Likęs kūnas slėpėsi po antklode.
– Velniškai keista, – pasakiau, kylant pykčio bangai. – Norėčiau išgirsti paaiškinimą.
Nežymi Alsido šypsenėlė išnyko, nes tai tikrai netinkama veido išraiška, jeigu atsiduri mano lovoje
neatsiklausęs. Visai netrukus jis atrodė rimtas ir susigėdęs – daug tinkamiau.
– Tu nutraukei kraujo ryšį su Eriku, – pareiškė Šrivporto vilkolakių gaujos vadas. – Kiekvieną
kartą, kai mes galėdavome būti kartu, aš viską padarydavau ne laiku. Šį kartą nenorėjau pražiopsoti
progos, – jo akys buvo rimtos. Vilkolakis laukė mano reakcijos.
Netekusi jėgų sudribau ant seno gėlėto krėslo kambario kampe. Dažnai vakarais sumesdavau ant jo
nereikalingus drabužius. Alsidas, pasirodo, buvo sumetęs ten savuosius. Tikėjausi, kad mano
sėdimoji jo marškiniuose įspaus tokias raukšles, kurių niekada nepavyks išlyginti.
– Tai kas gi tave įleido? – paklausiau. Jis turėjo gerų ketinimų mano atžvilgiu, kitaip apsauginiai
kerai nebūtų jo įleidę į namus, bent jau taip tvirtino Amelija. Vis dėlto šią akimirką man jokie geri
ketinimai nerūpėjo.
– Tavo pusbrolis, fėja. Kuo jis ten užsiima?
– Jis – striptizo šokėjas, – apimta akimirkos įkarščio atsakiau viską supaprastindama. Nežinojau,
kad Alsidui tai bus didelė naujiena, kol neišvydau jo veido. – Vadinasi, tiesiog nusprendei čia
atsigulti ir sugundyti mane, vos tik įžengsiu pro duris? Sugrįžusią namo po nakties, praleistos pas
savo vaikiną? Kai mylėjausi su juo taip aistringai, kad mūsų aktą būtų galima įrašyti į „Gineso
rekordų knygą“?
Dievulėliau, iš kur tai išlindo?
Alsidas nusprendė pasijuokti. Regis, negalėjo susivaldyti. Atsipalaidavau: nors ir kokios painios
gali būti vilkolakių smegenys, mačiau, kad jis juokiasi ne tik iš manęs, bet ir iš savęs.
– Man tai irgi neatrodė pati geriausia mintis, – prisipažino jis. – Tačiau Džianalina manė, jog tai
trumpiausias kelias į tavo širdį, jog taip būtų lengviau įtraukti tave į mūsų gaują.
Ką? Na, dabar daug kas paaiškėjo.
– Pasielgei taip Džianalinos patartas? Ji gi, matyt, paprasčiausiai norėjo, kad pasijusčiau
nepatogiai, – tariau.
– Rimtai? Kodėl ji prieš tave nusiteikusi? Noriu pasakyti, kodėl ji norėtų taip pasielgti? Juk turėjo
suprasti, jog ir aš pasijusiu nepatogiai.
Ypač todėl, kad jis buvo Džianalinos bosas ir šiaip kone jos visatos centras. Supratau, ką vilkolakis
norėjo pasakyti, ir pati panašiai vertinau Džianalinos charakterį, tačiau, mano nuomone, Alsidas
nesijautė pakankamai nepatogiai. Buvau įsitikinusi, kad jis tikėjosi, jog pasėdėjęs mano lovoje toks
susitaršęs ir patrauklus, gal privers mane persigalvoti. Vis dėlto man nepakako, kad vyrukas atrodytų
gražiai. Susimąsčiau, kada Alsidas taip pasikeitė, kad manytų tai esant pakankama.
– Ji jau kurį laiką susitikinėja su Semu, – ištariau garsiai. – Tu tai žinai, taip? O aš važiavau į
šeimos vestuves su Semu, bet man atrodo, kad važiuoti su juo tikėjosi Džianalina.
– Vadinasi, Semas ne taip stipriai pametęs dėl Džianalinos galvą, kaip ji dėl jo?
Iškėliau ranką ir pamojavau ja pirmyn atgal.
– Semui ji labai patinka. Tačiau jis vyresnis ir atsargesnis.
Kodėl mes sėdėjome mano miegamajame ir apie tai kalbėjomės?
– Alsidai, kaip manai, gal jau galėtum apsirengti ir važiuoti namo?
Dirstelėjau į laikrodį. Erikas man buvo palikęs raštelį, kad Mustafa Chanas atvažiuos dešimtą.
Buvo likusi tik valanda. Abejojau, ar tas vienišas vilkas norės susidurti su Alsidu.
– Man vis tiek būtų labai malonu, jeigu prisijungtum, – pasakė Alsidas nuoširdžiu, bet save
pašiepiančiu balsu.
– Visada malonu būti geidžiamai. O tu, savaime aišku, esi gan išvaizdus, – stengiausi to neištarti
taip, tarsi būčiau pridūrusi tik kaip pavėluotai atėjusią mintį. – Tačiau aš susitikinėju su Eriku ir visai
nesvarbu, sieja mus kraujo ryšys ar ne. Pamėginai manęs siekti visiškai nederamai iš Džianalinos
malonės. Beje, kas tau iš viso pasakė, kad mūsų nebesaisto kraujo ryšys?
Alsidas išslydo iš lovos ir ištiesė ranką pasiimti drabužių. Atsistojusi perdaviau juos vilkolakiui,
stengdamasi nenuleisti akių žemiau jo veido. Alsidas visgi buvo apsimovęs apatinius, labai trumpas
maudymosi kelnaites. Beveik kelnaitytes. Vilkdamasis marškinius, atsakė į mano klausimą:
– Tavo draugužė Amelija. Vakar vakare ji užsuko išgerti į „Vilko gerklę“ su savo vaikinu. Buvau
beveik tikras, kad jau esu ją matęs, todėl pradėjau kalbėtis. Išgirdusi mano vardą, ji prisiminė, kad
mudu su tavimi draugavome. Tada visai pratrūko kalbomis.
Liežuvio nelaikymas buvo vienas iš Amelijos trūkumų. Mane apėmė dar niūresni įtarimai.
– Ar Amelija žinojo, ką ketini daryti? – paklausiau, mostelėdama į sujauktą lovą.
– Atvažiavau paskui ją ir jos vaikiną, – pasakė Alsidas, o tai nebuvo visiškas neigimas. – Jie
pasikonsultavo su tavo pusbroliu – striptizo šokėju Klodu? Jam mintis, kad galėčiau tavęs čia
palaukti, pasirodė labai gera. Tiesą pasakius, manau, jis būtų prie mūsų prisijungęs už maždaug
penkiasdešimt centų, – Alsidas sustojo dar neužsisegęs džinsų ir kilstelėjo antakį.
Pasistengiau neparodyti apėmusio pasibjaurėjimo.
– Jau tas Klodas! Toks šmaikštuolis! – ištariau su nuožmia šypsena. Dar niekada nesijaučiau taip
nelinksmai. – Alsidai, manau, Džianalina mano sąskaita iškrėtė didelį pokštą. Manau, kad Amelija
turėtų patylėti apie mano reikalus, dar manau, jog Klodas paprasčiausiai norėjo pasižiūrėti, kas
atsitiks. Jis jau toks. Be to, visos dailios vilkolakės tiesiog tave apgulusios, ak, tu, didelis šaunus
gaujos vade! – žaismingai – daugiau ar mažiau – kumštelėjau jam į stambų petį ir pastebėjau, kad jis
mažumėlę krūptelėjo. Galbūt tikrai tapau stipresnė, kai aplink pradėjo sukinėtis mano giminaičiai
fėjos.
Alsidas tarė:
– Gal geriau aš jau važiuosiu atgal į Šrivportą. Tačiau, Suke, įrašyk mane į kandidatų sąrašą. Vis
dar noriu išlaikyti galimybę su tavimi draugauti, – jis plačiai iššiepė baltus dantis.
– Vis dar neradai šamano savo gaujai?
Jis segėsi diržo sagtį, tačiau pirštai sustingo.
– Nejaugi manai, kad tik todėl tavęs noriu?
– Manau, tai šiek tiek susiję, – ištariau bejausmiu tonu. Šiais laikais nebemadinga turėti gaujos
šamaną, tačiau Ilgosios ilties gauja vis dar jo arba jos ieškojo. Alsidas kartą įtikino mane išgerti
narkotikų, kuriuos šamanai naudoja, kad sustiprintų savo „regėjimą“, o tai buvo ir siaubingai kraupi,
ir keistai galinga patirtis. Niekada daugiau nenorėjau to pakartoti. Man tas jausmas pernelyg patiko.
– Šamano mums tikrai reikia, – pripažino Alsidas. – Tą naktį tu puikiai pasirodei. Neabejotinai turi
sugebėjimų šiam darbui, – (patiklumas ir sveiko proto netekimas turėtų būti būtinos savybės.) –
Tačiau klysti, jei manai, kad tai vienintelė priežastis, dėl kurios aš noriu užmegzti su tavimi santykius.
– Džiaugiuosi tai girdėdama, nes kitaip mano nuomonė apie tave suprastėtų, – pasakiau. Šis
pokalbis visiškai užšovė duris į gerą mano prigimtį. – Leisk dar kartą pabrėžti, kad man nepatinka,
kaip tu nusprendei pasielgti šioje situacijoje, ir tikrai nelabai žavi, kaip tu pasikeitei tapęs gaujos
vadu.
Alsidas nuoširdžiai nustebo.
– Aš privalėjau pasikeisti, – tarė jis. – Nesu tikras, ką nori tuo pasakyti.
– Tu pernelyg pripratai būti visų karalius, – pasakiau. – Tačiau aš čia ne tam, kad tave teisčiau ar
nurodinėčiau, kaip privalai pasikeisti, nes tai tik mano nuomonė. Dievas žino, aš ir pati smarkiai
pasikeičiau, esu tikra, kai kurie pokyčiai tikrai nepagerino mano charakterio.
– Aš tau net nebepatinku, – Alsido balse nuskambėjo savotiška nusiminimo gaidelė, atmiešta
nuostaba, kad aš kalbu rimtai; tai tik sustiprino mano ryžtą.
– Nebe taip stipriai, kaip anksčiau.
– Vadinasi, tikrai apsikvailinau, – dabar jis jau šiek tiek supyko. Ką gi, sveikas įstojęs į klubą.
– Pasala tikrai nėra kelias į mano širdį. Ar į kurią kitą kūno dalį.
Alsidas išvyko daugiau netaręs nė žodžio. Jis manęs neišgirdo, kol nepakartojau to paties keliais
skirtingais būdais. Galbūt išties tinkamiausia pakartoti viską tris kartus?
Stebėjau, kaip pikapas tolsta, norėdama įsitikinti, kad jis tikrai išvažiavo. Vėl dirstelėjau į laikrodį.
Dar nebuvo nė pusės dešimtos. Žaibo greičiu pervilkau savo lovos patalus, sugrūdau nešvarias
paklodes į skalbimo mašiną ir ją įjungiau. (Negalėjau nė įsivaizduoti Eriko reakcijos, jeigu jis
atsigultų su manimi į lovą ir užuostų joje Alsido Hervo kvapą.) Iki Mustafos Chano atvykimo likusias
minutes nusprendžiau išnaudoti būtinam pasigražinimui, o ne tam, kad pažadinčiau Ameliją su Klodu
ir gerai jiems iškarščiau kailį. Besišukuodama plaukus į arklio uodegą, išgirdau ant keliuko motociklo
burzgimą.
Mustafa Chanas, punktualus vienišas vilkolakis. Dirstelėjusi į lauką išvydau, kad jam prie nugaros
prisispaudęs mažas pakeleivis. Pro priekinius langus stebėjau, kaip vilkolakis nušoko nuo Harley,
tingiai atžingsniavo prie paradinių durų ir pasibeldė. Jo bendrakeleivis liko ant motociklo.
Atidariau duris ir pakėliau akis. Chanas buvo mažiausiai metro aštuoniasdešimties galiūnas su
trumpais plaukais – po kirpimo buvo likęs samanas primenantis kailiukas. Buvo užsidėjęs tamsius
akinius, spėjau, kad siekdamas filmo „Ašmenys“ herojaus įvaizdžio. Jo oda buvo auksinio rudumo
tarsi sausainis su šokolado gabaliukais. Kai nusiėmė akinius, pamačiau, kad jo akys primena tamsaus
šokolado gabaliukus. Tai buvo vienintelis nors kiek saldus dalykas jame. Giliai įkvėpiau, traukdama į
plaučius laukinį kvapą. Išgirdau, kaip už nugaros iš antro aukšto laiptais leidžiasi mano giminaičiai
fėjos.
– Pone Chanai? – mandagiai pasisveikinau. – Prašom užeiti. Aš – Sukė Stekhaus, o šiuodu vyrukai –
Dermotas ir Klodas.
Iš godžios Klodo išraiškos nusprendžiau, kad buvau ne vienintelė, pagalvojusi apie sausainius su
šokolado gabaliukais. Dermotas atrodė tik atsargus.
Mustafa Chanas dirstelėjo į juos ir iš karto išmetė iš galvos, o tai rodė, kad jis ne toks protingas,
koks galėjo būti. Kita vertus, gal tiesiog nemanė, jog jie susiję su dabartine užduotimi.
– Atvažiavau paimti Eriko automobilio, – ištarė jis.
– Ar galėtum užeiti minutėlę? Paruošiau kavos.
– O, puiku, – sumurmėjo Dermotas ir nužingsniavo į virtuvę. Išgirdau, kaip jis su kažkuo kalbasi,
todėl nusprendžiau, kad Amelija ir (arba) Bobas taip pat šlitinėja atsibudę. Puiku. Norėjau šnektelėti
su gerąja savo drauge Amelija.
– Aš kavos negeriu, – atsakė Mustafa. – Iš viso nevartoju jokių stimuliantų.
– Tai gal norėtum stiklinės vandens?
– Ne, aš norėčiau keliauti atgal į Šrivportą. Turiu ilgą sąrašą, ką turiu atlikti ponuliui
Nemirtingajam Pasipūtėliui.
– Kodėl ėmeisi šio darbo, jeigu esi tokios prastos nuomonės apie Eriką?
– Kaip vampas jis visai neblogas, – nenoriai pripažino Mustafa. – Buba irgi visai nieko. Kaip kiti?
– jis nusispjovė. Subtilu, bet esmę pagavau.
– Kas tavo bičiulis? – pasiteiravau, linktelėdama į Harley.
– Labai jau smalsi, – burbtelėjo jis.
– Aha, – spoksojau į jį toliau, nė neketindama pasiduoti.
– Ateik čia minutėlei, Vorenai! – šūktelėjo Mustafa, o mažasis vyrukas nušoko nuo motociklo ir
prisiartino.
Pasirodė, kad Vorenas maždaug metro šešiasdešimt septynių, išblyškęs ir strazdanotas žmogus be
kelių dantų. Kai jis nusiėmė apsauginius akinius, išvydau skaidrias ir rimtas akis, o ant kaklo
nemačiau jokių ilčių žymių.
– Madam, – ištarė jis mandagiai.
Vėl prisistačiau. Hm, pasirodė, Mustafa turi tikrą draugą, apie kurį nenorėjo, kad kas sužinotų (na,
bent jau aš). Kol mudu su Vorenu apsimainėme komentarais apie orą, raumeningajam vilkolakiui
buvo sunku suvaldyti nekantrumą. Klodas nuslinko šalin, nes Vorenas jo visai nedomino ir jis neteko
vilties, kad pavyks sudominti Mustafą.
– Vorenai, ar jau seniai gyveni Šrivporte?
– Dievulėliau, tikriausiai praleidau jame visą gyvenimą, – atsakė jis. – Išskyrus tą laiką, kai buvau
kariuomenėje. Ten praleidau penkiolika metų.
Apie Voreną buvo nesunku surinkti žinių, tačiau Erikas norėjo, kad patikrinčiau Mustafą. Kol kas
„Ašmenų“ mėgdžiotojas nelabai buvo linkęs bendradarbiauti. Pokalbis tarpduryje nebuvo pats
geriausias būdas atsipalaiduoti ir atsiskleisti. Na, ką gi.
– Tai judu su Mustafa jau senokai pažįstami?
– Keletą mėnesių, – atsakė Vorenas, dirstelėdamas į aukštesnįjį vyrą.
– Ar jau baigėsi tardymas? – pyktelėjo Mustafa.
Paliečiau jo ranką. Jausmas buvo toks, tarsi būčiau lietusi ąžuolo šaką.
 – Ki Šonas Džonsonas, – tariau mąsliai, šiek tiek pasiraususi jo galvoje. – Kodėl pasikeitei vardą?
Vilkolakis sustingo, o burna niūriai susispaudė.
– Aš save sukūriau iš naujo, – pasakė. – Nebesu blogų įpročių vergas, kuris buvo vardu Ki Šonas.
Esu Mustafa Chanas ir niekam nepriklausau. Tik pats sau.
– Aiškumėlis, – ištariau, iš visų jėgų stengdamasi kalbėti maloniai. – Buvo malonu susipažinti,
Mustafa. Linkiu jums su Vorenu saugiai sugrįžti į Šrivportą.
Supratau, kad šiandien daugiau nesužinosiu. Jeigu Mustafa Chanas toliau sukinėsis netoli Eriko,
pamažu galėsiu pakankamai pasiknaisioti jo galvoje, kad susidėliočiau visą vaizdą. Kad ir kaip būtų
keista, susipažinusi su Vorenu ėmiau palankiau vertinti Mustafą. Buvau tikra, jog Vorenas patyrė
labai sunkių laikų ir galbūt jam teko priimti ypač sudėtingų sprendimų, tačiau aš taip pat tikėjau, kad
iš esmės jis patikimas žmogus. Įtariau, jog tas pats taikytina ir Mustafai.
Buvau linkusi palaukti ir pažiūrėti.
Bubai jis patiko, tačiau tai nebūtinai buvo pati geriausia rekomendacija. Juk, pagaliau, Buba gėrė
kačių kraują.
Nusigręžiau nuo lauko durų, ruošdamasi susidurti su kita problemų krūva. Virtuvėje radau Klodą ir
Dermotą, ruošiančius valgyti. Dermotas ištraukė cilindrinę Pillsbury sausainių dėžutę iš šaldiklio,
atidarė skardinę ir išdėliojo sausainius ant kepimo popieriaus. Jie net susiprato iš anksto įkaitinti
orkaitę. Klodas kepė kiaušinienę, o tai buvo savotiškai neįtikėtina. Amelija traukė iš spintelių lėkštes,
o Bobas dengė stalą.
Man buvo labai nemalonu sutrukdyti tokią jaukią, šeimynišką sceną.
– Amelija, – tariau. Ji buvo įtartinai sutelkusi dėmesį į lėkštes. Jaunoji ragana pakėlė akis į mane
taip staigiai, tarsi būtų neišgirdusi, kaip užtaisau šautuvą. Susidūriau su jos akimis. Kalta, kalta, kalta.
– Klodai, – pasakiau dar išraiškingesniu balsu, o jis dirstelėjo į mane per petį ir nusišypsojo. Jokios
kaltės. Dermotas ir Bobas atrodė paprasčiausiai susitaikę su likimu.
– Amelija, papasakojai apie mano reikalus vilkolakiui, – tęsiau. – Ne bet kokiam vilkolakiui, o
Šrivporto gaujos vadui. Esu tikra, kad padarei tai tyčia.
Amelija visa išraudo.
– Suke, pamaniau, kad dabar, kai ryšys nutrauktas, galbūt norėsi, jog kas nors kitas apie tai sužinotų,
o tu tiek kalbėjai apie Alsidą, tad kai mes su juo susitikome, pagalvojau...
– Tu nuvažiavai ten tyčia ir pasistengei, kad jis garantuotai sužinotų, – nė nemaniau nusileisti. –
Kitaip, kam pasirinkti būtent tą barą?
Atrodė, kad Bobas nori kažką pasakyti, tačiau aš pakėliau rodomąjį pirštą ir įsmeigiau į jį. Jis iš
karto nuščiuvo.
– Man sakei, kad važiuosite į kiną Klarise. Tikrai ne į vilkolakių barą, kuris yra priešingoje pusėje,
– baigusi su Amelija, pasisukau į kitą nusižengėlį. – Klodai, – tariau, o fėjos nugara įsitempė, nors jis
ir toliau kepė kiaušinienę. – Tu įleidai į namus, į mano namus, man čia nesant, svetimą vyrą ir
nedraudei jam įsitaisyti mano lovoje. Tai nedovanotina. Kodėl man taip padarei?
Klodas atsargiai nukėlė keptuvę nuo viryklės degiklio ir šį išjungė.
– Jis atrodė visai malonus vyrukas, – sakė Klodas, – pamaniau, kad nors kartą norėtum pasimylėti
su kuo nors, kas turi pulsą.
Aš beveik tiesiogine prasme pajutau, kaip manyje kažkas nutrūko.
– Gerai, – pasakiau labai ramiu balsu. – Visi paklausykite. Dabar aš eisiu į savo kambarį. Jūs
suvalgysite maistą, kurį čia paruošėte, tada susidėsite daiktus ir išvažiuosite. Visi, – man tarus
Amelija pradėjo verkti, tačiau neketinau sušvelninti savo pozicijos. Buvau velniškai įsiutusi.
Pasižiūrėjau į laikrodį ant sienos. – Noriu, kad po keturiasdešimt penkių minučių šie namai būtų tušti.
Sugrįžau į savo kambarį, nepaprastai tyliai užvėriau duris. Atsiguliau ant lovos su knyga ir
pamėginau skaityti. Po kelių minučių išgirdau beldimą į duris. Nekreipiau į jį dėmesio. Turėjau būti
ryžtinga. Mano namuose apsistoję žmonės padarė neatleistinų dalykų, nors velniškai gerai žinojo, kad
nedera taip elgtis, todėl turėjo suprasti, jog aš nesiruošiu toleruoti tokio kišimosi į mano reikalus,
nesvarbu, kokie geri (Amelijos) ar paprasčiausiai šelmiški (Klodo) ketinimai buvo. Užsidengiau
veidą rankomis. Buvo sunku išlaikyti tokį pasipiktinimą, ypač kai buvau nepratusi to daryti, tačiau
žinojau, kad būtų labai blogai pasiduoti bailiam impulsui plačiai atverti duris ir leisti jiems visiems
pasilikti.
Vos pabandžius tai įsivaizduoti, man pasidarė labai negera, supratau, jog tikrai nuoširdžiai trokštu,
kad jie paliktų mano namus.
Juk taip džiaugiausi išvydusi Ameliją. Buvo taip malonu, jog ji pasiryžo atskubėti net iš paties
Naujojo Orleano, kad magiškai pataisytų mano namų apsaugą. Buvau tokia nustebusi, kad jai pavyko
rasti būdą nutraukti kraujo ryšį, jog leidausi paskubinama ir paprasčiausiai tai padariau. Privalėjau
pirmiau paskambinti Erikui, perspėti jį. Nebuvo jokio pateisinimo viską padaryti taip brutaliai,
išskyrus tai, kad buvau tikra, jog jis atkalbės mane. Toks pat netikęs elgesys, kaip leistis įtikinamai
išgerti šamaniškų narkotikų per Alsido gaujos susibūrimą.
Šie sprendimai buvo mano kaltė. Tai klaidos, kurias pati padariau.
Vis dėlto impulsyvus Amelijos mėginimas manipuliuoti mano meilės reikalais buvo tikrai
nederamas. Buvau suaugusi moteris, išsikovojusi teisę pati apsispręsti, su kuo noriu būti. Amelijos
drauge mielai būčiau buvusi amžinai, tačiau tik ne tokiu atveju, jeigu ji ir toliau būtų mėginusi
manipuliuoti įvykiais, stengdamasi paversti mano gyvenimą tokį, koks jai labiau patiktų.
Klodas tiesiog iškrėtė klodišką išdaigą, suktą ir išdykusį pokštą. Man tai irgi nė kiek nepatiko. Ne,
jie privalėjo išvažiuoti.
Kai praėjo keturiasdešimt penkios minutės ir aš išėjau iš savo kambario, šiek tiek nustebau
supratusi, kad jie tikrai padarė taip, kaip jiems liepiau. Visi mano svečiai buvo dingę... išskyrus
Dermotą.
Tikrojo mano senelio brolis sėdėjo ant galinių laiptelių, šalia gulėjo išsipūtęs sportinis krepšys.
Dermotas nemėgino niekaip patraukti į save dėmesio; spėjau, kad taip ir būtų sėdėjęs čia iki man
išvažiuojant į darbą, jeigu nebūčiau užsukusi į galinę verandą ištraukti patalynės iš skalbimo mašinos,
kad perdėčiau į džiovyklę.
– Kodėl tu vis dar čia? – paklausiau pačiu neutraliausiu balsu, kokį sugebėjau išspausti.
– Atleisk, – ištarė jis, o būtent šio žodžio taip smarkiai trūko iki šiol.
Nors ir išgirdus magišką žodį viduje atsileido įtampos mazgas, manęs jis visiškai nenuramino.
– Kodėl leidai Klodui taip pasielgti? – paklausiau, vis dar laikydama namo duris atviras, todėl
Dermotui būtų reikėję persisukti, kad galėtų kalbėtis su manimi. Jis atsistojo ir atsisuko į mane.
– Aš nemaniau, kad tai, ką jis daro, yra teisinga. Netikėjau, kad galėtum geisti Alsido, kai atrodai
prisirišusi prie savojo vampyro, ir nemaniau, jog tai baigtųsi geruoju tau ar bet kuriam iš jų. Tačiau
Klodas yra savavalis ir užsispyręs. Neturėjau pakankamai energijos, kad jam paprieštaraučiau.
– Kodėl ne? – man tai atrodė akivaizdus klausimas, tačiau jis Dermotą nustebino. Fėja nukreipė
akis į šalį, nuslydo žvilgsniu per gėles, krūmokšnius ir pievelę.
Po mąslios pauzės senelio brolis vėl prabilo:
– Man beveik niekas nerūpėjo nuo to laiko, kai Najalas mane užkerėjo. Tiksliau, nuo to laiko, kai
judu su Klodu nutraukėte užkeikimą. Atrodo, negaliu rasti tikslo, ką norėčiau daryti su likusiu savo
gyvenimu. Klodas turi tikslą. Net jeigu ir neturėtų, manau, vis tiek būtų patenkintas. Klodo labai
žmogiška prigimtis, – tai pasakęs jis, regis, išsigando, galbūt suvokęs, kad mano dabartinėje masinio
valymo nuotaikoje jo nuomonė gali tapti puikia dingstimi pasiųsti ir jį keliauti, kur akys mato, kartu su
kitais.
– Koks Klodo tikslas? – paklausiau, rimtai susidomėjusi. – Klausiu ne dėl to, kad nenorėčiau
daugiau apie tave pakalbėti – taip nėra. Tačiau mintis, kad Klodas gali turėti kokių nors tikslų, man
pasirodė labai įdomi.
Nedrįsau sakyti kelianti nerimą.
– Aš jau išdaviau vieną draugą, – ištarė Dermotas. Po akimirkos suvokiau, kad omenyje jis turi
mane. – Nenoriu išduoti kito.
Dabar man dar labiau parūpo sužinoti Klodo planus, tačiau šis klausimas turėjo palaukti.
– Kaip manai, kodėl tu jauti tokį inertiškumą? – tariau, grįždama prie šiuo metu aktualiausios temos.
– Nes manęs nesaisto jokie lojalumo saitai, aš niekam nepriklausau. Nuo to laiko, kai Najalas
pasistengė, kad nebegalėčiau patekti į Fėjų kraštą... nuo tada, kai taip ilgai klajojau netekęs proto...
nebesijaučiu dangaus klano dalimi, o vandens klanas manęs nepriimtų, net jei norėčiau su jais
susidėti. Bet to troškau tik kol buvau prakeiktas, – pridūrė skubiai. – Nesu žmogus ir nesijaučiu kaip
žmogus. Tiesą pasakius, negaliu apsimesti žmogumi ilgiau nei keletą minučių. Kiti padarai
„Chuliganuose“, visas jų būrys... juos suvienijo visiškas atsitiktinumas, – Dermotas palingavo
auksine galva. Nors jo plaukai buvo ilgesni nei Džeisono, siekiantys pečius ir dengiantys ausis, dar
niekada jis neatrodė toks panašus į mano brolį. – Daugiau nesijaučiu ir fėja. Jaučiuosi...
 – Tarsi svetimas svetimuose kraštuose, – pasakiau.
Jis gūžtelėjo.
– Gal ir taip.
– Vis dar nori baigti palėpę?
Jis lėtai iškvėpė. Paskersakiavo į mane.
– Taip, labai. Ar galėčiau... tiesiog tai daryti?
Sugrįžusi į namą paėmiau savo automobilio raktus ir slaptą pundelį pinigų. Močiutė labai tikėjo
slaptų pinigų pundelių nauda. Manieji buvo paslėpti visiems orams tinkamos storos striukės,
pakabintos pačiame spintos gale, vidinėje kišenėje su užtrauktuku.
– Gali nuvažiuoti mano automobiliu iki Home Depot parduotuvės Klarise, – pasakiau. – Štai. Juk
moki vairuoti?
– O taip, – atsakė Dermotas, nekantriai dairydamasis nuo pinigų į automobilio raktelius. – Taip, aš
net turiu vairuotojo pažymėjimą.
– Kaip jį gavai? – paklausiau visiškai priblokšta.
– Vieną dieną, kai Klodas buvo užsiėmęs, nuėjau į vyriausybinį pastatą, – aiškino senelio brolis. –
Sugebėjau juos įtikinti, jog pateikiau reikalingus dokumentus. Turėjau pakankamai magijos, kad tai
padaryčiau. Atsakyti į testo klausimus buvo lengva. Stebėjau Klodą vairuojantį, todėl buvo nesunku
pavežioti pareigūną.
Įdomu, kiek dar tokių vairuotojų mūsų keliuose? Daug ką paaiškintų.
– Puiku. Dermotai, tik būk atsargus. E, tu juk išmanai apie pinigus?
– Taip, mane pamokė Klodo sekretorė. Galiu juos suskaičiuoti. Žinau, kokios yra monetos.
„Argi tu ne didelis berniukas“, – pagalvojau, tačiau garsiai tai pasakyti būtų buvę žiauru. Kaip
magijos kurį laiką iš proto buvusi išvesta fėja, jis tikrai buvo stebėtinai gerai prisitaikęs
šiuolaikiniame pasaulyje.
– Gerai, – pasakiau. – Smagiai praleisk laiką, neišleisk visų mano pinigų ir grįžk po valandos, nes
turėsiu važiuoti į darbą. Semas sakė, kad šiandien galiu atvažiuoti vėliau, tačiau nenoriu tuo
piktnaudžiauti.
– Tu tikrai nepasigailėsi savo sprendimo, – nenustygo Dermotas. Atidaręs virtuvės duris įmetė
krepšį į namo vidų, nušokavo laipteliais žemyn, o įlipęs į mano automobilį, atidžiai apžiūrėjo
prietaisų skydelį.
– Tikiuosi, – sumurmėjau, kol fėja užsisegė saugos diržą ir nuvažiavo tolyn (ačiū Dievui, lėtai). –
Nuoširdžiai tikiuosi, kad nepasigailėsiu.
Išvykę svečiai nejautė pareigos prieš išsinešdindami išplauti indus. Negalėjau pasakyti, kad labai
nustebau. Griebiausi darbo, paskui nušluosčiau stalviršius. Matydama švarutėlę virtuvę pasijutau lyg
pagaliau judėdama į priekį.
Lankstydama šiltas ką tik iš džiovyklės ištrauktas paklodes, pasakiau sau, jog man sekasi gerai.
Gaila, meluočiau sakydama, kad negalvojau apie Ameliją, kad ir vėl neapgailestavau, kad vėl iš
naujo nesprendžiau, ar tikrai teisingai pasielgiau.
Dermotas grįžo nepraėjus nė valandai. Tokio laimingo ir guvaus jo dar nebuvau mačiusi. Anksčiau
nesuvokiau, koks Dermotas prislėgtas, kol neišvydau jo degančio tikslu. Jis spėjo išsinuomoti
šlifavimo mašiną, nupirko dažų ir plastiko plėvelių, lipniosios dažyti skirtos juostelės, grandiklių,
teptukų, volelių ir dažymo lovelį. Turėjau jam priminti, kad privalo pavalgyti prieš imdamasis darbo,
taip pat, kad visai netrukus turėsiu važiuoti į barą.
Be to, naktį mano namuose turėjo įvykti savotiškas viršūnių susitikimas.
– Dermotai, ar turi kokių nors draugų, pas kuriuos šiąnakt galėtum pabūti? – atsargiai pasiteiravau.
– Man grįžus iš darbo atvažiuos Erikas, Pem ir du žmonės. Susiburs toks savotiškas planavimo
komitetas, turime padirbėti. Pats žinai, kaip būna su jumis ir vampyrais.
– Man nebūtina niekur važiuoti, – ištarė Dermotas nustebęs. – Galiu paprasčiausiai pasivaikščioti
miškuose. Tai tokia maloni vieta. Nakties dangus toks pat nuostabus kaip ir dieną.
Pagalvojau apie Bubą.
– Gali būti, kad Erikas miškuose paliks vampyrą, kuris naktį stebės namus, – paaiškinau. – Galbūt
galėtum pasivaikščioti kokiame nors kitame miške, tolėliau nuo čia? – jaučiausi siaubingai, keldama
tiek sąlygų, tačiau būtent jis norėjo čia likti.
– Tikriausiai galėčiau, – ištarė tokiu balsu, tarsi iš visų jėgų būtų stengęsis likti tolerantiškas ir
paslaugus. – Man šis namas patinka, – pridūrė. – Jame kažkas nuostabiai jaukaus, primena namus.
Išvydusi, kaip jis šypsodamasis dairosi po seną pastatą, labiau nei bet kada buvau įsitikinusi, kad
nematomas kluvjel doro buvimas, o ne lašelis fėjiško mano kraujo, yra ta priežastis, dėl kurios fėjos
giminaičiai troško apsistoti su manimi. Buvau linkusi pripažinti, kad Klodas nuoširdžiai tikėjo, jog
juos patraukė fėjiškas mano paveldas. Nors ir žinojau, kad jis turi švelnesnę pusę, nė neabejojau, jog
tik suvokęs, kad aš turiu tokį vertingą fėjų artefaktą, galintį išpildyti karščiausią jo troškimą – grįžti į
Fėjų kraštą, – išdraskytų namą iki pamatų jo ieškodamas. Instinktyviai jaučiau nenorinti atsidurti tarp
Klodo ir kluvjel doro. Nors Dermotas buvo mielesnis ir nuoširdesnis, tikrai nesiruošiau jam patikėti
šios paslapties.
– Džiaugiuosi, kad tu čia laimingas, – pasakiau senelio broliui. – Sėkmės su palėpe, – palinkėjau,
nors, tiesa, išsinešdinus Klodui man dar vienas miegamasis buvo visai nebūtinas, tačiau staigiai
nusprendžiau leisti Dermotui toliau vystyti šį projektą. – Dabar, jeigu man atleisi, turiu eiti ruoštis
darbui. Gali sau šlifuoti grindis.
Jis man anksčiau buvo minėjęs, kad tai bus jo pradinis taškas. Neturėjau jokio supratimo, kokia yra
tinkama remonto tvarka, tačiau buvau patenkinta galėdama visus rūpesčius palikti Dermotui. Juk
pagaliau, atsižvelgiant į palėpės būklę prieš Dermotui ir Klodui padedant ją valyti, bet koks senelio
brolio atliktas darbas turėjo pagerinti padėtį. Vis dėlto įsitikinau, ar Dermotas užsidėjo veido kaukę,
prieš naudodamasis šlifavimo mašina. Tiek tai žinojau iš įvairių namų remonto šou.
 Per savo pertrauką, kaip tik tuo metu, kai aš dažiausi, užsuko Džeisonas. Išėjusi iš kambario išvydau
jį apžiūrinėjantį Dermoto laimikį, parvilktą iš Home Depot parduotuvės.
– Ką darai? – paklausė jis beveik savo dvynio. Džeisono jausmai Dermotui buvo akivaizdžiai
sumišę, tačiau pastebėjau, kad jis jautėsi daug labiau atsipalaidavęs šalia senelio brolio, kai nebuvo
Klodo. Hm, įdomu. Jie kartu nubildėjo laiptais į viršų, kad apžiūrėtų tuščią palėpę, Dermotui visą
laiką be sustojimo čiauškant.
Nors jau rimtai vėlavau, prieš apsivilkdama „Pas Merlotę“ uniformą sutepiau Džeisonui ir
Dermotui sumuštinių, padėjau juos ant lėkštės virtuvės stalo viduryje, pastačiau porą stiklinių ledukų
ir porą skardinių kokakolos. Kai vėl pasirodžiau, jie sėdėjo prie stalo gyvai šnekučiuodamiesi.
Buvau neišsimiegojusi, man teko iššluoti svečius iš namų, nepavyko pasiekti žymaus progreso su
Mustafa ir jo bičiuliu, tačiau pamačiusi, kaip Džeisonas ir Dermotas plepa apie skiedinius, dažų
purkštuvus ir blogoms oro sąlygoms atsparius langus, pasijutau taip, tarsi pasaulis vėl būtų atgavęs
šiokį tokį stabilumą.
Knygos savininkas: Vaida D

11 skyrius

„Pas Merlotę“ buvo bemaž tuščia, todėl į mano vėlavimą niekas nekreipė dėmesio. Tiesą pasakius,
Semas buvo taip užsiėmęs, kad nebuvau tikra, ar jis iš viso mane pastebėjo. Jo išsiblaškymas padėjo
pasijusti šiek tiek geriau. Įdomu, kokią pasakėlę Džianalina sukurpė Semui, kad pridengtų savo piktą
pokštą, jeigu kartais būčiau nusprendusi pasiskųsti dėl to, jog ji įstūmė kitą vyrą į mano lovą? Semas,
regis, neturėjo nė mažiausio supratimo, kad Džianalina labai pasistengė pridaryti man keblumų,
patarusi savo bosui pažaisti slėpynių mano paklodėse.
Ant Džianalinos buvo lengva pykti, nes jos ir šiaip nemėgau, tačiau, gerai pagalvojus, Alsidui tikrai
nederėjo paklausyti tokio blogo patarimo. Jeigu šis vilkolakis paprasčiausiai pasielgė kvailai,
patikėjęs jos idėja, tai Džianalina vien tai pasiūlydama parodė, kad yra pritvinkusi pagiežos. Pagaliau
supratau, jog mes priešės. Ši diena tiesiog buvo skirta nemaloniems įsisąmoninimams.
Semas buvo įsigilinęs į apskaitos knygas. Kai iš jo minčių supratau, kad mėgina sugalvoti, kaip
apmokėti sąskaitą alaus tiekėjui, nusprendžiau, jog šiandien jis turi daugiau problemų nei galėtų
išspręsti. Nebuvo reikalo išgirsti dar ir tai, kad jo mergina mane įstūmė į keblią padėtį.
Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo aiškiau supratau, kad tai turi likti tarp Džianalinos ir manęs,
nesvarbu, kaip stipriai gundė mintis pranešti Semui apie tikrąjį jo merginos būdą. Taip apsisprendusi,
pasijutau daug protingesniu, geresniu asmeniu ir visą pamainą nešiojau maistą bei gėrimus su šypsena
veide, negailėdama gerų žodžių kiekvienam. Dėl to gavau labai neblogų arbatpinigių.
Dirbau ilgiau, kad atidirbčiau pavėluotą laiką, ir gerai, nes Holė taip pat vėlavo. Taigi, kai nuėjau į
biurą pasiimti rankinės, jau buvo po šešių. Semas sėdėjo pakumpęs virš stalo, atrodė gan niūriai
nusiteikęs.
– Nori pasikalbėti? – tarstelėjau.
– Su tavimi? Manyčiau, jau ir taip žinai, apie ką aš galvoju, – pasakė jis, bet ne taip, tarsi tai būtų
kėlę jam nerimą. – Suke, baras dabar tikrai gilioje duobėje. Tai blogiausias etapas, kurį man teko
patirti.
Nesugalvojau, ką jam pasakyti, kas nebūtų visiška klišė ar beveik netiesa. „Visada kas nors
atsitinka. Visada atrodo tamsiausia prieš aušrą. Uždaręs duris, Dievas atidaro langą. Nieko
neatsitinka be priežasties. Po sausros ateis ir lietus. Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.“
Galiausiai tiesiog pasilenkiau ir pakštelėjau jam į skruostą.
 – Paskambink, jeigu prireiks mano pagalbos, – pasakiau ir sunerimusi nužingsniavau automobilio
link. Leidau pasąmonei pradėti ieškoti būdo, kaip padėti Semui.
Dievinau vasarą, tačiau kartais nekenčiau vasaros laiko. Nors darbą baigiau vėlokai ir jau važiavau
namo, saulė vis dar ryškiai tvieskė ir tai turėjo tęstis dar bemaž pusantros valandos. Net ir sutemus,
kai Erikas su Pem galės atvykti į mano namus, mums vis tiek teks palaukti, kol Koltonas baigs
pamainą.
Lipdama į automobilį pastebėjau, kad buvo visai reali galimybė, jog sutems anksčiau nei paprastai.
Vakaruose kunkuliavo grėsminga tamsių debesų masė... labai tamsių sparčiai artėjančių debesų.
Diena nesibaigs taip gražiai ir ryškiai, kaip buvo prasidėjusi. O juk aš ką tik prisiminiau močiutės
posakį: „Po sausros ateis ir lietus.“ Gal pamažu tampu pranaše?
Liūčių aš nebijojau. Džeisonas kadaise turėjo šunį, kuris kiekvieną kartą, išgirdęs perkūno
grumėjimą, nerdavo laiptais į viršų ir slėpdavosi po Džeisono lova. Nusišypsojau jį prisiminusi.
Močiutė nepritarė šunų laikymui namuose, tačiau net ir ji nesugebėdavo išlaikyti Rokio lauke. Jis
visada rasdavo būdą įsmukti vidun orui subjurus, nors tai buvo labiau susiję su minkšta Džeisono
širdimi nei šuns gudrumu. Tai buvo vienas iš geriausių brolio bruožų – jis visada buvo geras
gyvūnams. „Dabar jis ir pats toks, – pagalvojau. – Bent jau kartą per mėnesį.“ Nė nežinojau, ką apie
tai galvoti. Kol žvelgiau į dangų, debesys dar labiau priartėjo, todėl turėjau skubėti namo, kad
patikrinčiau, ar prieš išvažiuodami buvę mano svečiai uždarė visus langus.
Nors nerimavau, dirstelėjusi į prietaisų skydelį suvokiau, kad būtina užsipilti degalų. Laukdama, kol
siurblys užpildys baką, išėjau iš po stoginės šalia „Griebk ir lėk“ degalinės. Dangus atrodė labai
grėsmingai; susimąsčiau, ar tik nebus paskelbtas tornado pavojus. Pasigailėjau ryte nepaklausiusi orų
kanalo.
Vėjas pakilo, stovėjimo aikštele nuskriejo šiukšlių atplaišos. Oras buvo toks sunkus ir tvankus, kad
net kelio danga smirdėjo. Degalų siurbliui išsijungus, apsidžiaugiau, jog pagaliau galiu pakabinti
purkštuką ir lipti į automobilį. Pastebėjau pro šalį važiuojančią Tarą, ji pažvelgė į mane ir pamojavo.
Pagalvojau apie grėsmingai artėjantį jos kūdikių „dovanų lietų“ ir pačių kūdikių pasirodymą, apėmė
šioks toks kaltės jausmas. Nors buvau beveik viską suruošusi vakarėliui, negalvojau apie jį jau visą
savaitę, o juk „lietus“ turėjo įvykti vos po dviejų dienų. Juk tikrai turėjau labiau sutelkti dėmesį į šį
įvykį, o ne į nužudymo sąmokslą.
Šią akimirką mano gyvenimas atrodė... sudėtingas. Besukant iš stovėjimo aikštelės į lango stiklą
ištiško keletas lietaus lašų. Tikėjausi, jog turiu pakankamai pieno pusryčiams, nes nebuvau patikrinusi
jo atsargų prieš išvažiuodama iš namų. Ar šaldytuve liko nors keletas butelių kraujo, kad galėčiau
pasiūlyti vampyrams? Dėl visa pikta sustojau Piggly Wiggly savitarnos parduotuvėje ir jo nusipirkau.
Pieno taip pat paėmiau. Ir šiek tiek rūkyto kumpio. Jau šimtą metų nebuvau valgiusi sumuštinio su
kumpiu, o jis būtų labai tikęs prie Terio Belflioro neseniai man atvežtų keleto šviežių ankstyvųjų
pomidorų.
 Sumečiau plastikinius maišelius ant priekinės sėdynės ir nėriau paskui juos, nes lietus ūmai ėmė
pliaupti kaip iš kibiro. Marškinėlių nugara spėjo permirkti kiaurai, o plaukai prilipo prie sprando.
Nuo galinės sėdynės sugriebiau skėtį ir perkėliau į priekį. Tai buvo senas skėtis, kuriuo močiutė
gindavosi nuo saulės, kai ateidavo stebėti mano mažojo beisbolo rungtynių; pažvelgusi į išblukusius
juodus, žalius ir tamsiai raudonus dryžius, pajutau, kaip lūpas išriečia šypsena.
Namo vairavau lėtai ir atsargiai. Lietaus lašai kalė į automobilį ir atsimušė nuo asfalto tarsi maži
pneumatiniai grąžtai. Priešakiniai žibintai tik vargais negalais įstengė įsisprausti į lietaus ir tamsos
sieną. Dirstelėjau į prietaisų skydelio laikrodį. Jau buvo po septintos. Žinoma, turėjau pakankamai
laiko iki „Viktoro nužudymo komiteto“ susirinkimo, tačiau tikrai laukiau palengvėjimo, apimsiančio
paprasčiausiai pasiekus namus. Apgalvojau, kaip lėksiu nuo automobilio iki namo. Jeigu Dermotas
jau išėjo, jis bus užrakinęs galinės verandos duris. Kol grabaliosiu raktus, laikydama du sunkius
maišelius su pienu ir krauju, būsiu visiškoje lietaus malonėje. Jau ne pirmą (ir ne paskutinį) kartą
pagalvojau, kad būtų gerai išleisti dalį santaupų – pinigus, paveldėtus iš Klodinos, ir mažesnę sumą,
gautą mirus Hedlei (Remis nepaskambino, todėl turėjau tikėti, kad jis rimtai nenorėjo jos pinigų) – ir
pridurti prie namo pastogę automobiliui.
Sukdama už namo, bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodytų tokia struktūra ir kiek man ji kainuotų.
Vargšelis Dermotas! Paprašiusi šiąnakt išeiti iš namų, pasmerkiau jį nemaloniai, šlapiai trintis
miškuose. Bent jau man atrodė, kad tas pasibuvimas bus nemalonus. Fėjos gi pasižymėjo visiškai
kitokiu suvokimu nei aš. Galbūt reikėjo jam paskolinti savo automobilį ir jis būtų galėjęs, pavyzdžiui,
nuvažiuoti pas Džeisoną?
Pažvelgiau pro priekinį stiklą, tikėdamasi pastebėti šviesą virtuvėje, kuri būtų reiškusi, jog
Dermotas vis dar namie.
Vietoj jos išvydau virš laiptelių svyruojančias galinės verandos duris. Per tamsą negalėjau
pakankamai gerai įžiūrėti, ar durys į namą taip pat atidarytos.
Pirmoji mano reakcija buvo pasipiktinimas. „Dermotas pasielgė labai nerūpestingai, – pagalvojau.
– Galbūt reikėjo ir jam liepti nešdintis.“ Tada dar truputį pamąsčiau. Dermotas niekada nebuvo toks
neatsakingas ir nebuvo jokios priežasties manyti, kad šiandien elgtųsi priešingai. Galbūt, užuot
susierzinusi, turėjau susirūpinti.
Galbūt man derėjo paklausyti pavojaus varpo, kuris garsiai skambino galvoje.
Žinote, kas būtų buvę protinga? Apsukti automobilį ir nešdintis iš ten po velnių. Atplėšiau akis nuo
grėsmingai atvertų durų. Tarsi nutvilkyta elektros srovės įjungiau atbulinę pavarą ir išvažiavau iš
galinio kiemo. Įsukau automobilį į keliuką ir išlyginau vairą, kad galėčiau kuo greičiau dumti plento
link.
Nuo miško sienos atsiskyrė nemenkas jaunas medelis ir su trenksmu parkrito skersai žvyruoto
keliuko, o aš staigiai nuspaudžiau stabdžius.
Atpažinau spąstus vos juos išvydusi.
 Išjungiau variklį ir atlapojau duris. Kol bandžiau išsiropšti laukan, iš tankmės išlingavo siluetas ir
pasileido manęs link. Vienintelis ginklas, kurį turėjau po ranka, buvo kvorta pieno plastikiniame
butelyje, todėl už abiejų rankenų sugriebiau maišelį su buteliu ir gerai juo užsimojusi švystelėjau.
Mano nuostabai, pataikiau į kažką kieto, butelis sprogo, o pienas išsitaškė į visas puses. Akimirką
pagavo absurdiškas įsiūtis dėl tokio švaistymo, o tada jau skuodžiau medžių link, slidinėdama ant
šlapios žolės. Ačiū Dievui, avėjau sportinius batelius. Bėgau iš visų jėgų. Gal užpuolikas ir parkrito,
tačiau ilgai jis negulės, be to, užpuolikų galėjo būti daugiau nei vienas. Buvau tikra, kad akies
krašteliu pastebėjau kažką judant regėjimo lauko pakraštyje.
Nežinojau, ar užpuolikai rimtai ketino mane nužudyti, tačiau jie tikrai neketino kviesti pažaisti
„Monopolio“.
Jau po kelių sekundžių mane kiaurai permerkė lietus ir vanduo, kurį numušiau nuo krūmų, kol
klupdama broviausi per mišką. Prisiekiau sau, kad jeigu išgyvensiu, vėl pradėsiu bėgioti mokyklos
stadione, nes dabar plaučiai orą stumdė tarsi sugedusios dumplės. Vasaros pomiškis buvo tankiai
sužėlęs, visur raizgėsi vijokliai. Pavyko nepargriūti, nors tai buvo tik laiko klausimas.
Labai stengiausi pradėti mąstyti – būtų buvę pravartu, – tačiau atrodė, kad mane užvaldė kiškio
mentalitetas. Bėgti ir slėptis, bėgti ir slėptis. Jeigu mane pagrobti būtų norėję vilkolakiai, būčiau
buvusi pasmerkta, nes jie, net ir žmogiško pavidalo, beregint būtų susekę pėdsakus per miškus; nors
juos tikriausiai kiek būtų pristabdęs toks oras.
Tai negalėjo būti vampyrai, nes saulė dar nebuvo nusileidusi.
Fėjos būtų buvusios daug subtilesnės.
Vadinasi, žmonės. Skuodžiau kapinių pakraščiu, nes atviroje vietoje mane būtų buvę lengva
pastebėti.
Miškuose už savęs girdėjau triukšmą, todėl nuskubėjau vienintelio kito prieglobsčio link, kur
galėjau rasti gerą slaptavietę. Į Bilo namą. Neturėjau pakankamai laiko įlipti į medį. Atrodė, kad iš
savo automobilio iššokau jau prieš gerą valandą. O, mano rankinė, mano telefonas! Kodėl
nepagriebiau savo telefono? Aiškiai įsivaizdavau, kaip rankinė vis dar guli ant automobilio sėdynės.
Velnias.
Bėgau įkalnėn, todėl žinojau, kad jau esu netoli tikslo. Sustojau prie milžiniško seno ąžuolo,
augančio maždaug per dešimt metrų nuo priekinės verandos, ir apsidairiau. Priešais dunksojo Bilo
namas, tamsus ir tylus kliokiančiame lietuje. Kai jame apsigyveno Judita, vieną dieną palikau turėtą
Bilo rakto kopiją jo pašto dėžutėje. Atrodė teisinga taip pasielgti, tačiau tą pačią naktį jis paliko
žinutę mano telefono atsakiklyje ir nupasakojo, kur laiko atsarginį raktą. Apie tai daugiau nė vienas
neužsiminėme.
Galvotrūkčiais nulėkiau į verandą, radau raktą, lipniąja juostele pritvirtintą prie medinės kiemo
kėdės ranktūrio apačios, ir atrakinau paradines duris. Man taip drebėjo rankos, kad net nusistebėjau,
kaip dar neišmečiau rakto ir kaip man pavyko jį įkišti į spyną iš pirmo karto. Jau norėjau žengti vidun,
bet pagalvojau: „Pėdsakai.“ Jeigu eisiu į vidų, visur paliksiu šlapius pėdsakus. Pranešiu apie savo
buvimo vietą tarsi mėlynos šviesos, skelbiančios viliojančius Kmart pasiūlymus. Susigūžusi prie
verandą juosiančios baliustrados, išsinėriau iš drabužių, nusiaviau batus ir sumečiau viską už tankių
namą supančių azalijų krūmelių. Išgręžiau savo arklio uodegą. Nusipurčiau tarsi šuo, kad
atsikratyčiau kuo daugiau vandens. Tada žengiau į tylią senojo Komptonų namo prieblandą. Nors
neturėjau daug laiko apmąstymams, tikrai jaučiausi keistai, stovėdama prieškambaryje nuoga.
Nuleidau akis į grindis. Vienas lašelis vandens. Patryniau jį pėda ir žengiau didelį žingsnį ant
nudėvėto takelio koridoriuje, vedančiame į virtuvę. Net nedirstelėjau į svetainę (kurią Bilas kartais
užsimiršęs pavadindavo salonu) ir nemėginau eiti į valgomąjį.
Bilas niekada tiksliai nepasakojo, kur miega dieną. Kiek supratau, tokios žinios buvo didelė
kiekvieno vampyro paslaptis. Vis dėlto aš buvau gana nuovoki ir turėjau laiko tai išsiaiškinti, kol mes
draugavome. Buvau tikra, kad egzistuoja daugiau nei viena slaptavietė, tačiau viena jų tikrai buvo
įrengta kažkur už maisto sandėliuko virtuvėje. Bilas perdarė virtuvę ir įrengė sūkurinę vonią, kad
sukurtų vandens malonumų oazę vietoj virti skirtos erdvės – maisto jam ruošti nereikėjo, – tačiau
paliko atskirą kambariuką neliestą. Nežinojau, ar čia anksčiau buvo podėlis ar vyresniojo liokajaus
kambarys. Atidariau naujas duris su žaliuzėmis ir įžengusi vidun iš karto jas užvėriau. Neįprastai
aukštai įtaisytose lentynose stovėjo tik keletas pakuočių kraujo butelių ir gulėjo atsuktuvas.
Pastuksenau į duris, į sieną. Dėl panikos ir liūties keliamo triukšmo lauke nesugebėjau pajusti jokio
garsų skirtumo. Balsu ištariau:
– Bilai, įleisk mane vidun. Kad ir kur esi, įsileisk mane, – tarsi veikėjas iš niūraus pasakojimo apie
vaiduoklius.
Savaime aišku, nieko neišgirdau, nors keletą sekundžių klausiausi visiškai sustingusi. Jau senokai
nebuvome mainęsi krauju, be to, vis dar buvo diena, nors ilgai ji nesitęs.
„Šūduva“, – pagalvojau. Tada pastebėjau siaurą liniją tarp lentų, visai šalia slenksčio. Labai
atidžiai ją apžiūrėjau ir supratau, kad siauras tarpelis tęsiasi ir šonuose. Neturėjau laiko kruopščiau
apžvelgti. Pašėlusiai plakančia širdimi, vedama vien instinkto ir nevilties, įgrūdau atsuktuvo galą į
tarpelį ir, naudodamasi juo lyg svertu, kilstelėjau. Apačioje atsivėrė anga, iš karto nėriau į ją,
pasiėmusi atsuktuvą, ir uždariau nuleidžiamąsias duris paskui save. Suvokiau, jog lentynos įrengtos
taip aukštai tam, kad durys atsivertų į viršų. Nežinojau, kur įrengti vyriai, bet man tai visai nerūpėjo.
Labai ilgą akimirką paprasčiausiai sėdėjau nuoga ant suplūktos dirvos krūvos ir sunkiai kvėpavau,
mėgindama atgauti kvapą. Jau seniai nebuvau judėjusi taip greitai, taip ilgai nuo tada... nuo praėjusio
karto, kai bėgau nuo besivejančio žudiko.
Pagalvojau: „Privalau pakeisti gyvenimo būdą.“ Tai buvo ne pirmas kartas, kai taip mąsčiau, ne
pirmas kartas, kai buvau nusiteikusi rasti saugesnį būdą gyventi.
Vis dėlto dabar buvo ne metas filosofiniams apmąstymams. Buvo metas melstis, kad ant siaurų
keliukų medžius vartantis persekiotojas nerastų manęs šiuose namuose visiškai nuogos ir beginklės,
pasislėpusios ankštoje erdvėje su... Kur Bilas? Žinoma, užšovus liuko dangtį tapo labai tamsu, o
namie nebuvo įjungta nė viena lempa, todėl jokia šviesa nesklido per tarpelį tarp nuleidžiamųjų durų,
ką jau kalbėti apie duris į sandėliuką ir tamsią, lietingą dieną. Apgraibomis čiupinėjau aplink save,
ieškodama apie mano viešnagę dar nežinančio namų šeimininko. Galbūt jis kitoje slėptuvėje?
Nustebau suvokusi, kokia didelė ši vieta. Beieškodama turėjau pakankamai laiko įsivaizduoti
įvairiausiems gyviams. Vabalams. Gyvatėms. Kai esi nuogutėlis, visai nevilioja mintis, kad kas nors
palies vietas, kurios retai susiduria su plika žeme. Ropodama ieškojau rankomis ir retkarčiais
pašokdavau pajutusi (ar įsivaizdavusi), kaip mano oda bėga mažytės kojytės.
Galiausiai pačiame kampe radau Bilą. Jis, savaime aišku, vis dar buvo miręs. Labiau apstulbau, kai
pirštai mane informavo, jog jis taip pat nuogas. Tai, žinoma, buvo labai praktiška. Kam purvinti
drabužius? Žinojau, jog kartais jis nuogas miega įsirausęs į žemę lauke, tačiau man taip palengvėjo jį
radus, kad nelabai kreipiau dėmesį, apsirengęs jis ar ne.
Pamėginau įvertinti, kiek laiko užtruko kelionė iš baro „Pas Merlotę“ ir kiek laiko skuodžiau per
mišką. Mano skaičiavimu buvo likusios maždaug trisdešimt ar keturiasdešimt penkios minutės iki
Bilo pabudimo.
Susigūžusi pritūpiau šalia jo, rankoje gniauždama atsuktuvą, kiekvienu kūno nervu klausydamasi bet
kokių įmanomų garsų. Galėjo taip atsitikti, kad jie – mįslingieji „jie“ – nepastebės į namą vedančių
mano pėdsakų ar drabužių. Jeigu mano „sėkmė“ bus nuolatinė, jie, žinoma, pastebės tiek drabužius,
tiek batus, ir supras, ką tai reiškia: kad aš užėjau į šiuos namus, o tada jie irgi užeis į vidų.
Trumpai pasibjaurėjau savimi, kad vėl bėgau pas artimiausią vyrą, ieškodama apsaugos, tačiau iš
karto pasiguodžiau, jog man reikėjo ne jo raumenų, o namų prieglobsčio. Juk tai ne taip jau ir blogai,
ką? Šią akimirką man nelabai rūpėjo politinis korektiškumas. Sąrašo viršūnėje buvo išgyvenimas. Be
to, Bilas taip pat nebuvo visiškai mano dispozicijoje, jei tik iš viso norės...
– Suke? – sumurmėjo jis.
– Bilai, ačiū Dievui, atsibudai!
– Tu neapsirengusi.
Nebūtų jis buvęs vyras, jeigu nebūtų paminėjęs to pirmiausia.
– Visiškai, ir tuoj papasakosiu, kodėl...
– Dar negaliu atsikelti, – pasakė jis. – Tikriausiai... apsiniaukę?
– Taip, didelė liūtis, lauke tamsu kaip pragare, be to, ten yra žmonių...
– Rai, iki, – taręs jis vėl užgeso.
Velnias! Man teliko susigūžti šalia nejudraus jo kūno ir klausytis. Hm, ar palikau paradines duris
neužrakintas? Na, žinoma, kad palikau. Vos tik tai suvokiau, virš galvos sugirgždėjo grindų lenta. Jie
jau buvo viduje.
– ...niekur neprilašėjo, – mane pasiekė balsas greičiausiai iš prieškambario. Pradėjau ropoti
pakeliamųjų durų link, kad geriau girdėčiau... bet sustojau. Egzistavo bent jau nedidelė galimybė, kad
net jeigu jie ras pakeliamąsias duris ir jas atvers, vis tiek negalės matyti Bilo ir manęs. Mes buvome
pačiame ertmės kampe, o erdvė buvo labai didelė. Galbūt čia kadaise buvo kas nors panašaus į rūsį,
kiek galima kalbėti apie rūsius mūsų vietovėje, kur toks aukštas gruntinio vandens lygis.
– Nu jo, bet durys tai buvo atidarytos. Ji tikriausiai įbėgo vidun, – balsas buvo sniaukrojantis, šį
kartą buvo girdėti arčiau nei prieš tai.
– O tada nuskrido virš grindų, nepalikdama jokių pėdų, kai taip stipriai lyja? – sarkastiškasis balsas
buvo šiek tiek sodresnis.
– Mes juk nežinome, kas ji per viena, – sakė vyrukas sniaukrojančiu balsu.
– Kelvinai, tikrai ne vampyrė. Garantuotai.
Kelvinas nenurimo:
– Hodai, gal ji kokia paukštlakė ar panašiai.
– Paukštlakė? – tamsiame name nuskambėjo ironiškas prunkštelėjimas. Hodas tikrai mokėjo
išreikšti sarkazmą.
– Matei to vyruko ausis? Jos buvo tikrai neįtikėtinos. Šiais laikais negali atmesti jokių galimybių, –
patarė Kelvinas draugužiui.
Ausys? Jie kalbėjo apie Dermotą. Ką jie jam padarė? Mane užplūdo gėda. Tai buvo pirmas kartas,
kai susimąsčiau, kas galėjo ištikti senelio brolį.
– Na ir? Jis tikriausiai koks nors mokslinės fantastikos fanatikas, – neatrodė, kad Hodas kreiptų
dėmesį į tai, ką kalba. Girdėjau, kaip jie atidaro spinteles ir vėl jas uždaro. Tikrai nebūčiau galėjusi
įsisprausti nė į vieną iš jų.
– Ne-a, vyruti, esu tikras, kad jos buvo tikros. Jokių randų, nieko. Galbūt reikėjo nors vieną
pasiimti.
Nors vieną pasiimti? Suvirpėjau.
Kelvinas, buvęs arčiau sandėliuko nei Hodas, pridūrė:
– Einu viršun, patikrinsiu kambarius antrame aukšte.
Išgirdau tolstančius jo batus, tolimą laiptų girgždėjimą, slopius žingsnius, įsibrovėliui kylant kilimu
dengtomis pakopomis. Labai miglotai sekiau jo judėjimą antrame aukšte. Pajutau, kada jis atsidūrė
tiesiai virš manęs pagrindiniame miegamajame, kuriame miegodavau, kai draugavau su Bilu.
Kol Kelvinas tikrino antrą aukštą, Hodas klaidžiojo pirmyn atgal, nors neatrodė, kad juda labai
tikslingai.
– Aišku... čia nieko nėra, – pareiškė Kelvinas grįžęs į buvusią virtuvę. – Kaip manai, kodėl namie
įrengta sūkurinė vonia?
– Lauke stovi automobilis, – mąsliai pridūrė Hodas. Jo balsas nuskambėjo daug arčiau, tiesiai už
atvirų sandėliuko durų. Jis galvojo, kad nori greičiau grįžti į Šrivportą, nusimaudyti po karštu dušu,
apsivilkti sausus drabužius ir gal net pasidulkinti su žmona. Fui. Kartu su ta mintimi pagavau per daug
detalių. Kelvinas buvo kur kas paprastesnis. Jis tenorėjo, kad jam greičiau sumokėtų, tereikėjo
pristatyti mane. Kam? Po galais, jis apie tai negalvojo. Man širdis nusmuko į kulnus, nors būčiau
galėjusi prisiekti, kad ji ir taip jau buvo pasiekusi kojų pirštus. Nuogus mano kojų pirštus.
Apsidžiaugiau, kad neseniai nusilakavau nagus. Liaukis, susikaupk!
Ūmai tamsoje išryškėjo šviesos linija ir labai nežymiai išryškino liuko ar pakeliamųjų durų, ar kaip
tą daiktą Bilas vadino, kontūrus: kažkas uždegė šviesą sandėliuke. Kiūtojau sustingusi lyg pelė,
mėginau kvėpuoti negiliai ir tyliai. Pagalvojau, kaip blogai Bilas pasijus, jeigu jie mane nužudys
visai šalia jo. Liaukis, susikaupk!
Vis dėlto jis tikrai jaustųsi blogai.
Išgirdau girgžtelėjimą ir supratau, kad vienas iš vyrų stovi tiesiai virš manęs. Jeigu būčiau galėjusi
išjungti savo smegenis, taip ir būčiau padariusi. Taip aiškiai jaučiau gyvybę kitų žmonių galvose, kad
man kartais buvo sunku patikėti, jog kas nors gali ignoruoti sąmoningas smegenis, ypač tokias
neramias, kaip manosios.
– Čia tik kraujas, – pasakė Hodas taip arti, kad aš net krūptelėjau iš nuostabos. – Supilstytas į
butelius. Ei, Kelvinai, šitas namas tikriausiai priklauso vampyrui!
– Jokio skirtumo, kol jis neatsibudęs. Arba ji. Ei, ar kada dulkinai vampyrę?
– Ne, ir nenoriu. Man nepatinka tvatinti numirėlius. Aišku, kai kuriomis naktimis Mardžė ne ką
geresnė.
Kelvinas nusijuokė.
– Geriau jau ji to neišgirstų, brolau.
Hodas taip pat nusikvatojo.
– Tai jau tikrai.
Jis išėjo iš sandėliuko. Šviesos neišjungė, švaistūnas! Faktas, kad Bilas vos pabudęs supras, jog
kažkas lankėsi jo namuose, Hodui akivaizdžiai nerūpėjo. Vadinasi, jis buvo tikrai kvailas.
Tada atsibudo Bilas. Šį kartą buvo daug budresnis, bet vos pajutusi jį judant, atsitūpiau ant viršaus
ir delnu užspaudžiau jam burną. Vampyro raumenys įsitempė, turėjau akimirką pagalvoti: „O, ne!“,
kol jis mane užuodė ir atpažino.
– Suke? – ištarė negarsiai.
– Ar girdėjai? – paklausė Hodas virš manęs.
Stojo ilga tylos akimirka, kai visi atidžiai klausėsi.
– Ššš, – iškvėpiau tiesiai Bilui į ausį.
Šalta ranka pakilo ir nuslydo mano koja. Beveik galėjau jausti Bilo nuostabą – vėl, – kai jis suvokė,
kad esu nuoga... vėl. Labai aiškiai pajutau akimirką, kai jis pagaliau suprato, kad viršuje girdi
svetimą balsą.
Bilas viską sudėliojo į savas vietas. Nežinojau, kokią išvadą padarė, bet aiškiai suvokė, kad
pakliuvome į bėdą. Taip pat suvokė, kad ant jo guli nuoga moteris, – sukrutėjo dar kai kas. Vienu
metu susierzinusi ir pralinksmėjusi, turėjau kietai suspausti lūpas, kad užgniaužčiau kikenimą. Liaukis,
susikaupk!
Tada Bilas vėl užmigo.
Kada gi ta prakeikta saulė nusileis? Bilo snaudulio priepuoliai varė mane iš proto. Tarsi
susitikinėtum su vyruku, kamuojamu trumpalaikės atminties sutrikimo.
Akimirką visiškai užmiršau, kad turėčiau įtemptai klausytis ir jausti siaubą.
– Ne-a, nieko negirdžiu, – pasakė Kelvinas.
Gulėdama ant svečių nelaukusio šeimininko jaučiausi lyg prigulusi ant šaltos, kietos pagalvės su
plaukais.
Erekcija. Bilas vėl atsibudo, mažiausiai dešimtą kartą.
Tyliai iškvėpiau. Šį kartą vampyras buvo visiškai budrus. Jis mane apkabino, tačiau buvo
pakankamai džentelmeniškas, kad nepradėtų judėti ir tyrinėti, bent jau kol kas. Abu klausėmės; jis
išgirdo, kaip kalba Kelvinas.
Galiausiai dvi poros žingsnių nutolo medinėmis grindimis, išgirdome, kaip atsidarė ir vėl užsidarė
lauko durys. Net susmukau iš palengvėjimo. Bilo rankos tvirčiau mane suspaudė ir persivertė – aš
atsidūriau apačioje, o jis viršuje.
– Ar jau atėjo Kalėdos? – sukuždėjo jis, spausdamasis prie manęs. – Ar tu išankstinė dovana?
Nusijuokiau, vis dar negarsiai.
– Atleisk, kad įsibroviau į tavo namus, Bilai, – ištariau labai tyliai. – Tačiau jie vijosi mane, – tai
pasakiusi labai trumpai viską paaiškinau, nepamiršdama paminėti, kur mano drabužiai ir kodėl jie ten
atsidūrė. Jaučiau, kaip juda jo krūtinė, ir žinojau, kad jis tyliai juokiasi. – Aš rimtai nerimauju dėl
Dermoto, – pridūriau. Kalbėjau beveik šnabždėdama, dėl to tamsa tapo keistai intymi, ką jau kalbėti
apie didelį plotą nuogos odos, kuriuo lietėmės.
– Prabuvai čia jau ilgokai, – ištarė Bilas normaliu balsu.
– Taip.
– Einu patikrinti, ar jie tikrai išvyko, nes neleisi man „atidaryti“ dovanos iš anksto, – pasakė Bilas,
o man prireikė minutėlės, kad suprasčiau, ką jis turėjo galvoje. Pajutau, kad šypsausi. Vampyras
švelniai nuo manęs atsitraukė, mačiau, kaip tamsoje tyliai juda baltas jo siluetas. Akimirką
pasiklausęs atidarė nuleidžiamąsias duris. Apačią užtvindė ryški elektros šviesa. Kontrastas buvo
toks didelis, kad turėjau užsimerkti ir leisti akims priprasti palaipsniui. Kai tai įvyko, Bilas jau buvo
išvinguriavęs į namo vidų.
Kad ir kaip įtemptai klausiausi, nieko negirdėjau. Galiausiai pavargau laukti – jaučiausi, tarsi jau
visą amžinybę būčiau tupėjusi ant plikos žemės, – todėl išsiropščiau pro atvirą angą tikrai ne taip
grakščiai ir sukeldama daugiau triukšmo nei Bilas. Išjungiau šviesas, kurias buvo palikę Hodas ir
Kelvinas, bent jau iš dalies dėl to, kad apšviesta jaučiausi dvigubai nuogesnė. Atsargiai dirstelėjau
pro valgomojo langą. Lauke buvo tamsu, todėl negalėjau būti visiškai tikra, bet atrodė, kad medžių
daugiau nebepurto vėjas. Lietus ir toliau nevaldomai kliokė. Šiaurėje blykstelėjo žaibas.
Pažliugusiame kraštovaizdyje neišvydau jokių pagrobėjų, kūnų ar ko nors, kas jam nepriklausė.
Bilas visai neskubėjo sugrįžti ir papasakoti, kas vyksta. Senasis valgomojo stalas buvo užtiestas
savotišku šaliu su spurgais, todėl nutempiau jį nuo stalo ir apsigaubiau pati. Tikėjausi, kad tai ne
kokia nors Komptonų šeimos relikvija. Didelių gėlių rašte pastebėjau daug skylių, todėl pernelyg
nesirūpinau.
– Suke, – tarė Bilas man už nugaros, o aš pašokau spiegdama.
– Ar galėtum to nedaryti? – iškošiau. – Man šiandien jau pakanka nemalonių staigmenų.
– Atleisk, – pasakė jis. Rankose turėjo virtuvės rankšluostėlį ir pradėjo juo šluostytis plaukus. –
Įėjau pro galines duris, – tarė jis ir vis dar buvo nuogas, tačiau būtų atrodę juokingai, jeigu būčiau
pradėjusi dėl to priekaištauti. Bilą nuogą buvau mačiusi daugelį kartų. Jis nužvelgė mane nuo galvos
iki kojų su sutrikusia išraiška veide. – Suke, ar tu apsisiautusi ispaniškuoju mano tetulės Edvinos
šaliu? – paklausė jis.
– O, atleisk, – tariau. – Tikrai, Bilai. Jis čia gulėjo, o aš buvau tokia sušalusi ir šlapia, labai
norėjau kuo nors prisidengti. Labai atsiprašau.
Pamaniau, kad gal reikėtų nusiimti šalį ir atiduoti, tačiau iš karto persigalvojau.
– Ant tavęs atrodo tikrai geriau nei ant stalo, – pasakė Bilas. – Be to, jis jau gerokai sudilęs. Ar tu
pasiruošusi keliauti į namus, kad sužinotume, kas atsitiko tavo senelio broliui? Beje, kur tavo
drabužiai? Juk... tie vyrai tavęs nenurengė? Ar jie... jie tavęs nenuskriaudė?
– Ne, ne, – suskubau pasakyti. – Jau pasakojau tau, kad nenorėdama palikti šlapių pėdsakų turėjau
nusimesti permirkusius drabužius. Jie lauke, už azalijų krūmų. Juk negalėjau palikti visų akivaizdoje.
– Taip, – tarė Bilas. Atrodė labai susimąstęs. – Jeigu geriau tavęs nepažinočiau, pamanyčiau –
atleisk, jeigu tave įžeisiu, – kad visa tai sumąstei, norėdama rasti pasiteisinimą troškimui ir vėl su
manimi sugulti.
– O. Nori pasakyti, gali beveik įsivaizduoti, jog aš sukurpiau šią istoriją, kad galėčiau pasirodyti
čia nuoga, maldaudama pagalbos, lyg kokia bėdoje atsidūrusi panelytė, prašanti didelio, stipraus ir
tokio pat nuogo vampyro Bilo išgelbėti nuo piktųjų pagrobėjų?
Jis linktelėjo, lyg ir šiek tiek susigėdęs.
– Deja, neturiu pakankamai laisvo laiko, kad sėdinėčiau ir galvočiau apie tokius dalykus, – tariau
aš, bet negalėjau nesižavėti protu, kuris įstengė sumanyti tokį suktą būdą gauti tai, ko užsimanęs. –
Manyčiau, paprasčiausiai pasibeldusi į tavo duris ir nutaisiusi tinkamą išraišką, būčiau gavusi viską,
ko noriu, – jeigu jau toks būtų buvęs mano tikslas. Arba būtų užtekę tau paprasčiausiai pasakyti:
„Nagi, berneli, padarom tai, ką?“ Nemanau, jog man reikia būti nuogai ir atsidurti pavojuje, kad tau
sukelčiau geidulį. Ar klystu?
– Esi visiškai teisi, – pasakė jis šypsodamasis puse lūpų. – Jeigu tik užsimanysi išbandyti bet kurį iš
tų scenarijų, su malonumu suvaidinsiu savo vaidmenį. Ar man ir vėl tavęs atsiprašyti?
Atsakiau jam šypsena.
 – Nereikia. Tu tikriausiai neturi neperšlampamo apsiausto?
Jis, savaime aišku, tokio apsiausto neturėjo, tačiau rado skėtį. Labai greitai vampyras ištraukė mano
drabužius iš krūmo. Kol juos gręžiau ir grūdau į automatinę džiovyklę, Bilas užbėgo viršun į savo
miegamąjį, kuriame niekada nemiegodavo, ir užsitempė džinsus bei prigludusius marškinėlius – Bilui
tai buvo kone elgetos stilius.
Būtų užtrukę per ilgai laukti, kol išdžius mano drabužiai, todėl, apsigaubusi tetulės Edvinos
ispaniškuoju šaliu ir pasislėpusi po mėlynu Bilo lietsargiu, įlipau į jo automobilį. Vampyras
išvažiavo į Kolibrių kelią ir visai netrukus įsuko į keliuką, vedantį mano namo link. Sustabdęs
automobilį prie nuvirtusio medžio, numetė jį nuo keliuko taip lengvai, tarsi jis būtų buvęs tik dantų
krapštukas. Tęsėme kelionę namo ir stabtelėjome šalia vargšo mano automobilio, vairuotojo durelės
vis dar buvo atviros. Vidus buvo permirkęs nuo lietaus, tačiau nevykę mano grobėjai nieko jam
nebuvo padarę. Raktelis vis dar kyšojo spynelėje, rankinė vis dar gulėjo ant priekinės sėdynės kartu
su pirkiniais.
Bilas nužvelgė plastikinio pieno butelio skeveldras, o aš trumpai susimąsčiau, kuriam pataikiau,
Hodui ar Kelvinui.
Netrukus abu privažiavome prie galinių durų; kol rinkau savo pirkinius ir rankinę, Bilas jau buvo
išlipęs ir nubėgęs į namo vidų. Kokią sekundėlę nerimavau, kaip išsidžiovinsiu automobilį, bet
prisiverčiau sutelkti dėmesį į dabartinę situaciją. Prisiminiau, kas atsitiko fėjai Keitei, ir visi
rūpesčiai dėl automobilio apmušalų kaipmat išgaravo iš galvos.
Nerangiai įžengiau į savo namus. Man buvo sunkoka vienu metu suvaldyti šalį, skėtį, rankinę, kraujo
butelių pilną krepšį ir basas kojas. Girdėjau po namus judantį Bilą, jis netrukus kažką rado, nes
primygtinai pašaukė:
– Suke!
Dermotas gulėjo be sąmonės ant palėpės grindų šalia išnuomotos šlifavimo mašinos, kuri buvo
paversta šonu ir išjungta. Fėja krito į priekį, todėl nusprendžiau, kad, užpuolikams įsibrovus į namus,
Dermotas darbavosi nugara į duris, įsijungęs šlifavimo aparatą. Kai suvokė esantis ne vienas, ją
išjungė, bet jau buvo per vėlu. Jo plaukai ant pakaušio buvo sulipę nuo kraujo, žaizda atrodė
siaubingai. Vadinasi, jie turėjo bent vieną ginklą.
Bilas tupėjo šiek tiek palinkęs virš sustingusio kūno. Nepasisukdamas į mane tarė:
– Negaliu jam duoti savo kraujo.
Tarsi būčiau to pareikalavusi.
– Žinau, – pasakiau nustebusi. – Jis gi fėja.
Juos apėjusi, atsiklaupiau prie kito Dermoto šono. Dabar galėjau gerai matyti Bilo veidą.
– Atsitrauk, – įsakiau. – Atsitrauk. Eik žemyn. Dabar pat.
Fėjų kraujo kvapas vampyrus be galo svaigina, ir Bilui tikriausiai atrodė, kad nuostabus aromatas
užtvindė visą palėpę.
 – Aš galėčiau paprasčiausiai jį švariai nulaižyti, – ištarė Bilas, ilgesingai įsmeigęs tamsias akis į
fėjos žaizdą.
– Ne, tu negalėsi sustoti. Atsitrauk, Bilai! Dabar pat išeik!
Jis palinko arčiau Dermoto galvos. Gerai užsimojau ir iš visų jėgų trenkiau Bilui per veidą.
– Privalai išeiti, – pasakiau, nors taip stipriai norėjau atsiprašyti, kad net virpėjau. Išraiška Bilo
veide buvo siaubinga. Pyktis, troškulys, kova su savimi...
– Aš toks alkanas, – sukuždėjo vampyras, akimis rydamas mane. – Pamaitink mane, Suke.
Sekundėlę buvau tikra, kad atėjo Blogo Pasirinkimo akimirka. Blogiausia būtų buvę leisti Bilui
įkąsti Dermotui. Antras pagal blogumą dalykas būtų buvęs leisti Bilui įkąsti man, nes palėpėje tvyrant
kvaitulingam fėjos aromatui nebuvau tikra, kad jis sugebės sustoti laiku. Kol visos šios mintys
šmėkščiojo galvoje, Bilas mėgino susivaldyti. Jis sugebėjo tai padaryti... bet vos per plauką.
– Patikrinsiu, ar jie tikrai išėjo, – iškošė jis ir šoko laiptų link. Net ir jo kūnas kovojo su savimi.
Buvo akivaizdu, kad visi instinktai liepė jam išgerti kraujo, nesvarbu kaip, pasimaitinti iš dviejų
prieinamų, gardžių ir tokių gundomų donorų, o protas mėgino įsakyti, jog nešdintųsi iš čia po velnių,
kol neatsitiko kas baisaus. Jeigu netoliese būtų buvęs dar vienas žmogus, nesu tikra, ar nebūčiau jo
pastūmėjusi Bilui, tokį gailestį jam jaučiau.
Vis dėlto jis sugebėjo nusileisti laiptais, išgirdau, kaip užsitrenkia lauko durys. Tam atvejui, jeigu
vampyras kartais prarastų savitvardą, nuskubėjau laiptais žemyn ir užrakinau abejas galines duris,
kad turėčiau bent nedidelį perspėjimą, jeigu jis grįžtų. Pasižiūrėjusi per svetainę įsitikinau, kad
paradinės durys užrakintos, kaip jas palikau. Prieš grįždama į viršų pas Dermotą, nuskubėjau
prieškambario link pasiimti savo šautuvo.
Jis vis dar buvo spintoje ir akimirką leidau sau pasimėgauti palengvėjimu. Man pasisekė, kad tie
vyrai jo nepavogė. Jų paieškos tikriausiai buvo labai paviršutiniškos. Neabejojau, jog jie tikrai būtų
pastebėję tokį vertingą daiktą kaip šautuvas, jeigu nebūtų ieškoję kiek didesnio objekto – manęs.
Suspaudusi Benelli rankoje pasijutau daug geriau, kartu dar pagriebiau pirmosios pagalbos
vaistinėlę. Nušlubčiojau laiptais į viršų ir vėl atsiklaupiau prie senelio brolio. Man jau buvo gerokai
įkyrėję tvarkytis su tuo dideliu šaliu, kuris vis išsivyniodavo pačiais netinkamiausiais momentais.
Įdomu, kaip su savo sariais susitvarko indės, tačiau neturėjau laiko apsirengti tinkamai, kol nepadėsiu
Dermotui.
Sterilių šluosčių gniužulėliu nuvaliau kraują jam nuo galvos, kad galėčiau įvertinti žalą. Atrodė
prastai, tačiau aš to tikėjausi – galvos žaizdos visada būna baisios. Bent jau nebekraujavo taip
smarkiai. Kol tvarkiau Dermotui galvą, viduje vyko nuožmūs debatai, ar kviesti greitąją pagalbą.
Nebuvau tikra, kad greitosios pagalbos ekipažas galės įvažiuoti be Hodo ir Kelvino įsikišimo – o, ne,
tai jau nebesvarbu. Juk mes su Bilu įvažiavome ir niekas mūsų nesustabdė.
Svarbiausia nebuvau tikra, kaip fėjų fiziologija suderinama su žmogiškos medicinos laimėjimais –
nors žinojau, jog žmonės ir fėjos gali kryžmintis, o tai lyg ir rodė, kad žmonių pirmoji pagalba
neturėtų pakenkti, vis tiek... Dermotas sudejavo ir persivertė ant nugaros. Vos spėjau pakišti jam po
galva rankšluostį. Jis krūptelėjo.
– Suke, – ištarė atsimerkęs. – Ką tu čia darai, apsivilkusi staltiesę?
Knygos savininkas: Vaida D

12 skyrius

– Tebeturi abi ausis, – patikinau jį, ir mane užplūdo tokia stipri palengvėjimo banga, jog vos
išsilaikiau ant kojų. Švelniai paliečiau smailius ausų galiukus, kad pats įsitikintų.
– O kodėl neturėčiau jų turėti? – sutrikęs paklausė Dermotas; kadangi jis stipriai nukraujavo, tai
buvo visai suprantama. – Kas mane užpuolė?
Atsistojau, nenuleisdama nuo jo akių, negalėdama apsispręsti, ką daryti toliau. Teko sukąsti dantis
ir pasielgti taip, kaip privalėjau. Paskambinau Klodui.
– Klodo telefonas, – atsiliepė sodrus balsas, kuris mano atmintyje buvo užfiksuotas kaip
priklausantis elfui Belenui.
– Belenai, čia Sukė. Nežinau, ar mane dar prisimeni, neseniai buvau užsukusi į klubą su savo draugu
Semu.
– Taip, – tarė jis.
– Štai koks reikalas. Kažkas užpuolė Dermotą, jis sužeistas, o aš noriu sužinoti, ką galėčiau ir ko
neturėčiau daryti sužeistai fėjai. Be tų dalykų, kuriuos darytum žmogui.
– Kas jį sužeidė? – Beleno balsas tapo išraiškingesnis.
– Du žmonės, kurie įsilaužė į namus ieškodami manęs. Manęs nebuvo, tik Dermotas, jis buvo
įsijungęs šlifavimo mašiną, tad negalėjo gerai girdėti, o jie prisėlinę trenkė jam per galvą. Nežinau,
kuo.
– Ar kraujuoti liovėsi? – paklausė elfas, fone girdėjau Klodo balsą.
– Taip, kraujas jau sukrešėjo.
Buvo girdėti balsų šurmulys, kol Belenas konsultavosi su keliais asmenimis – bent jau man taip
atrodė.
– Atvykstu, – galiausiai pareiškė Belenas. – Klodas sako, kad šiuo metu tavo namuose yra
nepageidaujamas, todėl atvažiuosiu vietoj jo. Ir šiaip bus smagu pasprukti iš šito pastato. Pas tave
daugiau žmonių nėra? Aš apsimesti mirtinguoju negaliu.
– Nieko išskyrus mane, bent jau dabar.
– Netrukus būsiu.
Perdaviau informaciją Dermotui, kuris tebeatrodė sutrikęs. Keletą kartų pasakė, kad nesupranta,
kodėl guli ant grindų, o aš pradėjau rimtai nerimauti. Jis bent jau, regis, visai pageidavo ant grindų ir
likti.
– Suke!
Prieš pradedant lyti, bešlifuodamas grindis, Dermotas buvo atidaręs langus, todėl Bilą girdėjau
visai aiškiai.
Nupėdinau lango link, vėjeliui plaikstant spurgus.
– Kaip jis? – pasiteiravo Bilas laikydamasis atokiau. – Kuo galėčiau padėti?
– Tu pasielgei neįtikėtinai puikiai, – pasakiau rimtai. – Bilai, netrukus iš Monrou atvyks vienas
magiškasis padaras, todėl tau geriau būtų grįžti į savo namus. Kai išdžius mano drabužiai, gal galėtum
juos tiesiog palikti ant mano galinių laiptelių kokią nelietingą naktį? Arba savo priekinėje verandoje,
tada juos bet kada pasiimčiau.
– Jaučiuosi taip, lyg būčiau tave apvylęs, – pasakė jis.
– Kaip suprasti? Tu suteikei man vietą pasislėpti, pašalinai kliūtis mano įvažiavimo keliuke,
patikrinai namus, kad niekas vėl neužpultų iš pasalų.
– Aš jų nenužudžiau, – nenurimo vampyras. – O norėčiau.
Beveik nepajutau šiurpulio, išgirdusi tokį prisipažinimą. Jau buvau įpratusi prie drastiškų
pareiškimų.
– Ei, nesuk dėl to galvos, – patikinau. – Kas nors tai padarys, jeigu jie ir toliau tęs tokius darbelius.
– Ar tu jau turi įtarimų, kas juos pasamdė?
– Deja, ne, – prisipažinau ir tikrai apgailestavau. – Jie ketino mane surišti, įmesti į kažkokią
transporto priemonę ir kažkur nuvežti, – paaiškinau, bet nemačiau automobilio jų galvose, todėl ši
dalis buvo miglota.
– Kur buvo pastatytas jų automobilis?
– Nežinau. Nemačiau, – tariau ir, tiesą pasakius, nelabai turėjau laiko apie tai galvoti.
Užvertęs galvą Bilas su ilgesiu žvelgė į mane.
– Suke, jaučiuosi niekam tikęs. Žinau, jog tau reikia pagalbos, kad nuneštum Dermotą į pirmą
aukštą, tačiau nedrįstu prie jo vėl prisiartinti.
Bilo galva pasisuko taip staigiai, kad net sumirksėjau. Tada jis dingo.
– Čia aš! – šūktelėjo balsas prie galinių durų. – Esu elfas Belenas, vampyre. Pasakyk Sukei, kad
atvykau apžiūrėti savo draugo Dermoto.
– Elfas. Nemačiau nė vieno jūsų padermės atstovo daugiau nei šimtą metų, – išgirdau Bilo balsą,
nors daug silpniau.
– Ir nepamatysi dar šimtą, – atsakė sodrus Beleno balsas. – Mūsų mažai liko.
Vėl nusileidau laiptais taip greitai, kaip tik galėjau nenusilauždama sprando. Atrakinau galines
duris ir perėjusi verandą atrakinau duris į ją. Pro stiklą mačiau elfą ir vampyrą.
– Kad tu jau čia, keliausiu sau, – ištarė Bilas. – Daugiau niekuo negaliu padėti.
Jis stovėjo kieme. Ryškioje apsauginio žibinto, iškelto ant stulpo, šviesoje jis atrodė baltesnis nei
baltas, visiškai svetimas. Dabar tik krapnojo, tačiau oras buvo pritvinkęs drėgmės. Nemaniau, kad
lyti galutinai liovėsi.
– Apsvaigai nuo fėjų kvapo? – tarstelėjo Belenas. Jis taip pat buvo blyškus, tačiau niekas negalėjo
būti toks išblukęs kaip vampas. Šviesiai rudos Beleno strazdanos atrodė tarsi maži šešėliai ant veido,
o glotnūs plaukai rodės dar tamsesnės kaštoninės spalvos. – Elfai kvepia kitaip nei fėjos.
– Tai jau tikrai, – pasakė Bilas, o jo balse išgirdau pasibjaurėjimą. Beleno kvapas, regis, atgrasė
bent vieną vampyrą. Galbūt reikėjo nugremžti šiek tiek odos ląstelių nuo Beleno ir apiberti jomis
senelio brolį, kad atbaidyčiau vampyrus? O dievulėliau, ką reikės daryti dėl susitikimo su Eriku ir
Pem?!
– Ar jūs jau baigėte apsikeitimą mandagybėmis? – pyktelėjau. – Dermotui pagalba tikrai
nepakenktų.
Bilas dingo miškuose, o aš atidariau duris elfui. Jis man nusišypsojo – vos suvaldžiau virpulį
išvydusi ilgus, smailius dantis.
– Užeik, – pasakiau, nors žinojau, kad jis gali užeiti ir be kvietimo.
Kol vedžiau elfą per virtuvę, jis smalsiai dairėsi aplinkui. Prieš pradėdama kopti laiptais
timptelėjau aukštyn iš paskos besivelkančią skraistę, tikėdamasi, kad nesuteikiau Belenui progos
pernelyg grožėtis savo gėrybėmis. Kai pasiekėme palėpę, man nespėjus nieko pasakyti, elfas atsidūrė
ant kelių šalia Dermoto. Greitai apžiūrėjęs, Belenas pavertė fėją ant šono, kad geriau ištyrinėtų
žaizdą. Keistai įkypos rudos akys buvo visiškai sutelktos į sužeistą draugą.
Na, jis keletą kartų dirstelėjo ir į nuogus mano pečius.
Daugiau nei keletą.
– Privalai prisidengti, – išrėžė Belenas be užuolankų. – Man tiek žmogiškos odos per daug.
Aišku, visiškai ne taip supratau jį, didžiai savo gėdai. Kaip Bilą atstūmė Beleno kvapas, šį atgrasė
apnuoginto mano kūno vaizdas.
– Dabar mielai apsirengsiu tikrais drabužiais, kai yra kas gali likti su Dermotu.
– Taip ir padaryk, – pasakė Belenas.
Kad ir koks tiesmukas dažnai būdavo Klodas, Belenas pranoko ir jį. Tiesą pasakius, buvo beveik
juokinga. Paprašiau Beleno pernešti Dermotą į svečių miegamąjį pirmame aukšte ir nubėgau pirma jų
patikrinti, ar kambarys tvarkingas. Greitai atidariusi duris ir įsitikinusi, kad patalus dengia lovatiesė,
atsitraukiau duodama kelią Belenui, kuris nešė Dermotą lengvai tarsi vaiką, nors su Dermotu buvo
sunkiau manevruoti ant siaurų laiptų.
Kol Belenas stengėsi įkurdinti Dermotą ant lovos, nėriau į savo kambarį apsirengti. Negaliu net
apsakyti palengvėjimo, kuris užplūdo, kai pagaliau galėjau nusivynioti kutuotą, gėlėtą šalį ir
apsimauti džinsus (ne šortus, iš pagarbos Beleno antipatijai žmogaus odai). Buvo per karšta net
pagalvoti apie ilgarankovį nertinį, tačiau elfo akis žeidžiantys pečiai buvo deramai pridengti
dryžuotos palaidinės rankovėlių.
 Dermotas buvo visiškai sąmoningas, kai grįžau patikrinti. Belenas klūpėjo šalia lovos, glostydamas
auksinius Dermoto plaukus ir kažką jam kalbėdamas man nesuprantama kalba. Senelio brolis buvo
budrus ir aiškios sąmonės. Širdis pradėjo plakti laimingesniu ritmu, kai Dermotas net sugebėjo man
nusišypsoti, nors tai buvo tik įprastos jo šypsenos šešėlis.
– Jie tavęs nesužeidė, – ištarė jis su akivaizdžiu palengvėjimu. – Kol kas atrodo, manojo brolio
anūke, kad gyvenimas su tavimi yra daug pavojingesnis nei su mano paderme.
– Aš taip apgailestauju, – pasakiau ir atsisėdusi ant lovos krašto suėmiau jo ranką. – Nežinau, kaip
jie sugebėjo patekti į namus, kur aktyvuoti apsauginiai kerai. Man pikta linkintys žmonės neturėtų
sugebėti užeiti, nesvarbu, esu namuose ar ne.
Nors buvo netekęs kraujo, Dermotas sugebėjo išrausti.
– Tai tikriausiai mano kaltė.
– Ką? – įsmeigiau į jį akis. – Kodėl?
– Ta magija buvo žmogiška, – pasakė jis, vengdamas mano žvilgsnio. – Tavo draugė raganaitė labai
neprasta kaip žmogus, tačiau fėjų magija daug stipresnė. Taigi, aš išardžiau jos kerus ir ketinau
apipinti namą savais, vos tik baigęs šlifuoti grindis.
Negalėjau sugalvoti, ką pasakyti.
Stojo trumpa dygios tylos akimirka.
– Geriau pasirūpinkime tavo galva, – skubiai tarstelėjau. Dar šiek tiek pavaliau ir patepiau žaizdą
Neosporin. Tikrai neketinau mėginti jos susiūti, nors man atrodė, kad kas nors turėtų tai padaryti. Kai
paminėjau siūles, fėjoms toks pasiūlymas sukėlė tik pasibjaurėjimą, todėl ant žaizdos užklijavau
specialius pleistriukus, forma primenančius drugelius, kad žaizdos kraštai būtų suglausti. Pagalvojau,
kad tai geriausia, ką šioje situacijoje galiu padaryti.
– Dabar jį gydysiu aš, – pareiškė Belenas, o aš apsidžiaugiau išgirdusi, kad jis ketina imtis kai ko
daugiau, nei paprasčiausiai nunešti Dermotą laiptais žemyn į lovą. Aišku, tai irgi pagelbėjo, tačiau aš
kažkodėl tikėjausi daugiau. – Žinoma, jį sužeidusiojo kraujas būtų geriausias vaistas, ir galbūt mes ką
nors dėl to galėsime padaryti, bet dabar...
– Ką darysi? – paklausiau tikėdamasi, kad galėsiu stebėti ir mokytis.
– Aš į jį kvėpuosiu, – pasakė Belenas, tarsi būčiau buvusi visiška kvailė, jeigu to nežinojau. Mano
nuostaba jam pasirodė keista, tačiau jis tik gūžtelėjo, lyg aš būčiau buvusi tokia neišmanėlė, kad jo
žodžiai man negalėjo niekuo padėti. – Gali stebėti, jei nori, – jis pažvelgė į gulintį Dermotą, šis
linktelėjo ir iš karto susiraukė nuo skausmo.
Belenas išsitiesė ant lovos šalia Dermoto ir jį pabučiavo.
Aš, žinoma, net nepagalvojau apie tokį galvos žaizdos gydymo būdą. Jeigu mano žinių apie fėjų
veikimo būdus trūkumas nustebino elfą, tai šis veiksmas nustebino mane.
Po sekundėlės supratau, kad nors jų burnos buvo suglaustos, elfas stengėsi plaučiuose esantį orą
iškvėpti į Dermotą. Trumpai atsitraukęs, kad giliai įtrauktų oro, Belenas pakartojo procedūrą.
 Pamėginau įsivaizduoti taip pacientą gydantį žmonių gydytoją. Ieškinys iš karto! Nors ir galėjau
pasakyti, kad veiksmas nebuvo seksualus – na, bent jau ne atvirai seksualus, – man tai atrodė pernelyg
intymu. Galbūt visai tinkamas metas apsitvarkyti. Surinkau panaudotas servetėles ir tvarsčių pakuotes,
nunešiau į virtuvės šiukšliadėžę, o kad jau buvau pati viena, leidau sau išlieti susierzinimą.
Aha, fėjų magija gal ir puiki, kai ją naudoji. Amelijos kerai gal ir žmogiški, todėl prastesni, tačiau
jie buvo savo vietoje, kad mane apsaugotų. Kol Dermotas jų nepašalino... ir kol nepaliko manęs be
nieko.
– Šmikis, – subambėjau, gremždama spintelės viršų taip stipriai, kad vien dėl tokios jėgos būčiau
galėjusi išnaikinti bet kokius mikrobus. Buvau siaubingai įpykusi, nes nederamas Dermoto perdėto
pranašumo jausmas baigėsi tuo, kad jis patyrė sunkią galvos traumą.
– Jis ilsisi ir sveiksta. Labai greitai mudu turėsime šį bei tą nuveikti, – ištarė Belenas. Elfas įžengė į
virtuvę man už nugaros, o aš net nepajutau, kad būtų sujudėjęs oras. Jis su didžiausiu pasimėgavimu
stebėjo, kaip aš krūptelėjusi pašokau. Nusijuokė labai keistai, plačiai praverta burna, tarsi būtų
gaudęs kvapą. Juokas labiau priminė kvėpčiojantį „chi chi chi“ nei atvirą žmogišką kvatojimą.
– Ar jis jau gali judėti? – paklausiau apsidžiaugusi, bet ir nustebusi.
– Taip, – atsakė Belenas. – Be to, jis man sakė, kad šįvakar čia turi atvykti vampyrų ir jam bet
kokiu atveju reikės būti kitur.
Na, Belenas bent jau nesišaipė dėl to, jog laukiau vampyrų svečių, taip pat nepaprašė manęs dėl
Dermoto sužeidimo atšaukti planų.
Apsvarsčiau galimybę paskambinti Erikui ir atidėti susirinkimą, tačiau pagalvojau, kad visiškai
įmanoma, jog Hodas ir Kelvinas – neatskiriama to paties priešų sumanymo dalis, nors ir labai
nerangi.
– Palūkėk čia minutėlę, prašau, – mandagiai paprašiau ir nuėjau pasikalbėti su Dermotu. Jis sėdėjo
lovoje, pasirėmęs alkūnėmis, ir sekundėlę mintyse padėkojau Amelijai, kad prieš išvažiuodama
paklojo lovą; nors man teks pakeisti užvalkalus, bet galėsiu tai padaryti laisvalaikiu... Stop, metas
liautis sudarinėjus namų darbų sąrašus. Dermotas atrodė nepaprastai išblyškęs, bet nusiteikęs narsiai.
Kai atsisėdau šalia, jis apkabino mane stebėtinai stipriai. Atsakiau tuo pačiu ir dar su kaupu.
– Kaip gailiuosi, kad tau taip atsitiko, – pasakiau. Neužsiminiau apie visą tą apsauginių kerų
panaikinimo reikaliuką. – Ar esi tikras, kad galėsi važiuoti į Monrou? Ar jie gerai tavimi pasirūpins?
Galėčiau atidėti šiandieninį susitikimą. Mielai tave paslaugyčiau.
Dermotas akimirką patylėjo. Jaučiau, kaip jis kvėpuoja glėbyje, mane apgaubė jo odos aromatas.
Savaime aišku, jis kvepėjo visai kitaip nei Džeisonas, nors išoriškai jie ir galėjo būti dvyniai.
– Dėkui, kad vėl manęs neužsipuolei, – pasakė jis. – Matai, aš įvaldžiau šiuolaikinę žmonių šnektą,
– taip pasakęs senelio brolis sugebėjo išspausti tikrą šypseną. – Pasimatysime vėliau. Mudu su
Belenu turime baigti vieną pavedimą.
– Tik nepersistenk, juk buvai gan sunkiai sužeistas. Kaip dabar jautiesi?
 – Kiekvieną akimirką vis geriau. Belenas su manimi pasidalijo savo kvėpavimu, be to, nepaprastai
džiūgauju dėl medžioklės.
Hm, nelabai supratau, apie ką jis čia kalbėjo, tačiau jeigu jis dėl kažko džiaugėsi, džiaugiausi ir aš.
Nespėjus užduoti kito klausimo, Dermotas tarė:
– Aš tave nuvyliau dėl apsauginių kerų ir nesustabdžiau įsibrovėlių. Kol gulėjau ant grindų, visą
laiką baiminausi, kad jie tave rado.
– Nebuvo reikalo dėl manęs nerimauti, – pasakiau visiškai nuoširdžiai, nors, aišku, buvau
pamaloninta, kad jam taip rūpiu. – Pasislėpiau pas Bilą ir jie manęs nerado.
Kol mudu su Dermotu sėdėjome apsikabinę – tai kiek užtruko, – girdėjau, kaip lauke Belenas kažką
daro. Jis ėjo aplink namą vėl prapliupusiame lietuje, tamsoje, o jo balsas tai kilo, tai leidosi. Galėjau
pagauti tik žodžių nuotrupas, tačiau jis kalbėjo nežinoma kalba, todėl visiškai nepagavau prasmės.
Dermotas atrodė patenkintas, o tai šiek tiek ramino.
– Aš tau atsilyginsiu, – tarė senelio brolis ir švelniai mane paleido.
– Nėra reikalo, – pasakiau. – Man viskas gerai, o tu nepatyrei nepataisomos žalos, todėl tarkime,
kad tai buvo pamokoma patirtis.
Na, maždaug: „Niekada nepanaikink apsauginių kerų, kol nesukursi naujų.“
Dermotas atsistojo, atrodė, kad ant kojų laikosi labai tvirtai. Jo akys švytėjo. Rodės, buvo džiugiai
susijaudinęs, tarsi būtų susirengęs į gimtadienio vakarėlį ar panašiai.
– Gal tau duoti lietpaltį? – pasiūliau.
Dermotas nusijuokė, uždėjo delnus man ant pečių ir pabučiavo į lūpas. Širdis suspurdėjo iš
nuostabos, bet greitai atpažinau pozą. Jis į mane kvėpavo.
Po kelių sekundžių jau maniau, kad uždusiu arba užtrokšiu, tačiau kažkaip pavyko to išvengti, o tada
viskas baigėsi.
Senelio brolis nusišypsojo nuleidęs į mane akis ir dingo. Išgirdau, kaip už jo užsitrenkia galinės
durys, o pasisukusi į langą išvydau neaiškų šmėstelėjimą ir jis su Belenu išnyko tamsiuose miškuose.
Nesugalvojau, ką daryti po tokios nelaimės. Nuvaliau kraują nuo palėpės grindų, virtuvės kriauklėje
užmerkiau šalį, įpylusi šiek tiek Woolite, pakeičiau apvalkalus svečių miegamajame.
Nusimaudžiau. Turėjau nusiplauti fėjų kvapą prieš atvykstant Erikui ir Pem. Be to, lietaus permerkti
plaukai buvo tapę tiesiog atgrasia mase. Apsirengiau – vėl – ir minutėlę kitą pasėdėjau svetainėje,
žiūrėdama, kaip orų kanalas džiūgauja dėl smarkiosios liūties.
Tada atsibudau nuo miego apsunkusia, lyg švino pripilta galva. Orų kanalas vis dar kažką rodė, o į
paradines duris beldėsi Erikas ir Pem.
Nusvyravau atrakinti durų tokia sustingusi, tarsi kas per miegus mane būtų spardęs. Jaučiau
desperatiško bėgimo per lietų padarinius.
– Kas atsitiko? – paklausė Erikas, suspaudė man pečius ir prisimerkęs apžiūrėjo. Pem uostė orą,
dramatiškai atlošusi šviesiaplaukę galvą. Ji šyptelėjo lūpų kampučiu.
 – Ooo, ir kokių gi čia svečių būta... Pala, pala... Elfas, fėja ir Bilas?
– Mokeisi pėdsekystės iš Heidės? – paklausiau netvirtu balsu.
– Tiesą pasakius, taip, – atsakė ji. – Reikia vėl išlavinti sugebėjimą įtraukti oro, kad jį ištirtum, nes
mums kvėpuoti daugiau nebereikia.
Erikas nelabai kantriai vis dar laukė mano paaiškinimo.
Prisiminiau, kad nupirkau jiems keletą butelių kraujo, todėl nuėjau į virtuvę jo pašildyti, o vampyrai
nusekė man iš paskos. Kol rūpinausi svetingumu, papasakojau sutrumpintą įvykių versiją.
Kažkas pasibeldė į galines duris.
Oras tarsi įsielektrino. Pem nuslydo prie durų į verandą, atrakino jas ir nuėjo galinių durų link.
– Taip? – išgirdau ją sakančią.
Tada pasigirdo slopus atsakymas sodriu balsu. Belenas.
– Suke, čia tavęs prašo! – išsuokė Pem. Atrodė kažko labai jau linksma.
Vedama smalsumo nuėjau į verandą. Erikas nusekė iš paskos.
– O, jai tai padarys nepaprastą įspūdį, – kalbėjo Pem tokia patenkinta, kaip prabildavau aš, kai kas
nors atveždavo šviežių daržovių iš savo daržo. – Koks neišpasakytas dėmesingumas, – ji žengė į šalį,
kad galėčiau tinkamai įvertinti dovanas.
Jėzau Kristau, Viešpatie Šventas.
Senelio brolis Dermotas ir Belenas stovėjo lietuje, varvėdami lietaus lašais, ir kiekvienas laikė po
galvą.
Leiskite jums pasakyti, kad paprastai mano skrandis labai stiprus, tačiau lietaus lašai buvo ne
vienintelis dalykas, kuris varvėjo, o galvos buvo atsuktos į priekį, todėl gerai įsižiūrėjau į abu
veidus. Vaizdelis paveikė labai drastiškai. Apsisukau, nėriau į savo vonios kambarį ir užtrenkiau
paskui save duris. Žiaukčiojau, vėmiau, kurį laiką gaudžiau kvapą, kol atgavau šiokią tokią
pusiausvyrą. Aišku, turėjau išsivalyti dantis, nusiprausti ir susišukuoti iš naujo, netekusi viso
skrandžio turinio... nors jo ir nebuvo labai daug, nes tiesiog negalėjau prisiminti, kada valgiau.
Sukrimtau sausainį per pusryčius, paskui... O. Nenuostabu, kad mane taip supykino. Be to sausainio,
daugiau nieko burnoje ir neturėjau. Aš tokia mergina, kuri mėgsta pavalgyti, todėl tai tikrai nebuvo
kokia nors svorio metimo taktika. Tiesiog buvau pernelyg užsiėmusi, liuoksėdama iš bėdos į bėdą.
Taip ir toliau, laikykimės Sukės Stekhaus dietos „Per plauką nuo mirties“! Skuoskite nuo garantuotos
mirties, praleiskite pietus ir vakarienę! Sportas plius badavimas ir svorio kaip nebūta.
Pem ir Erikas laukė manęs virtuvėje.
– Jie išėjo, – pranešė Pem ir kilstelėjo kraujo butelį, tarsi skelbdama tostą. – Apgailestavo, kad
žmogiškam tavo jautrumui to pasirodė per daug. Trofėjų tikriausiai nenorėjai pasilikti?
Panorau pradėti teisintis, tačiau tai nurijau. Neketinau susigėsti išvydusi tokį siaubingą dalyką. Jau
buvau mačiusi nukirstą vampyro galvą, tačiau ji neturėjo visų tų kokčių priedų. Giliai įkvėpiau.
– Ne, galvų pasilaikyti nenorėjau. Kelvinai ir Hodai, ilsėkitės ramybėje.
 – Tokie jų vardai? Tai padės išsiaiškinti, kas juos nusamdė, – ištarė Pem patenkinta.
– Hm. Kur jie dabar? – paklausiau, nenorėdama atrodyti pernelyg sunerimusi.
– Kalbi apie savo senelio brolį ir jo draugelį elfą ar galvas, o gal kūnus? – pasitikslino Erikas.
– Abu. Visus tris.
Ištraukiau iš šaldiklio ledukų ir užpyliau juos dietine kokakola. Daugelį metų žmonės man tvirtino,
kad gazuotieji gėrimai padeda nuraminti skrandį. Tikėjausi, kad jie kalbėjo tiesą.
– Dermotas ir Belenas išvyko į Monrou. Dermotui pavyko pašventinti žaizdą savo priešų krauju, tai
fėjų tradicija. Belenui, savaime aišku, teko garbė nukirsti jiems galvas, tai elfų tradicija. Taigi, abu
išvyko labai patenkinti.
– Džiaugiuosi dėl jų, – ištariau nevalingai ir pagalvojau: „Ką, po galais, aš čia šneku?“ – Reikėtų
pranešti Bilui. O automobilį jie rado?
– Rado keturračius motociklus, – pasakė Pem. – Manau, puikiai praleido laiką jais važinėdami, – ji,
regis, šiek tiek jiems pavydėjo.
Aš beveik nusišypsojau, įsivaizdavusi tą pasivažinėjimą.
– O kaip kūnai?
– Jais pasirūpinta, – įsiterpė Erikas. – Nors juodu greičiausiai nusivežė galvas į Monrou parodyti
savo gentainiams. Ten jas sunaikins.
– O, – staiga pasakė Pem ir pašoko. – Dermotas paliko jų dokumentus.
Ji grįžo su pora šlapių piniginių, rankose laikė dar keletą smulkmenų. Ant stalo ištiesiau virtuvinį
rankšluostėlį, o Pem viską sumetė ant jo. Stengiausi nepastebėti kraujo dėmių ant popierių. Pirmiausia
atidariau odinę vyrišką piniginę ir ištraukiau vairuotojo pažymėjimą.
– Hodas Meifildas, – perskaičiau. – Iš Klariso. Jam buvo dvidešimt ketveri.
Ištraukiau moters nuotrauką, tikriausiai Mardžės, apie kurią jie kalbėjosi. Ji buvo stambi,
„karališko“ dydžio moteris, tamsius plaukus sušiaušusi ir susikėlusi į viršų tikrai pasenusiu stiliumi.
Jos šypsena buvo nuoširdi ir miela.
Ačiū Dievui, vaikų nuotraukų nebuvo.
Medžiotojo pažymėjimas, keletas sąskaitų kvitelių, draudimo kortelė.
– Tai reiškia, kad jis turėjo nuolatinį darbą, – pasakiau vampyrams, kuriems niekada nereikėjo
atsigulti į ligoninę ar apsidrausti gyvybės.
Dar Hodas turėjo tris šimtus dolerių.
– Hm, – numykiau. – Daugoka.
Visi trys šimtai blizgančiomis dvidešimties dolerių kupiūromis.
– Kai kurie mūsų darbuotojai neturi einamosios sąskaitos, – įsiterpė Pem. – Jie visada išsigrynina
algos mokėjimo čekį ir naudojasi tik grynaisiais.
– Taip, aš irgi pažįstu tokių žmonių, – pasakiau, prisiminusi, pavyzdžiui, Terį Belfliorą, kuris manė,
kad visus bankus valdo komunistų kartelis. – Tačiau čia vien dvidešimtinės tiesiai iš bankomato.
Primena užmokestį už kokį nors darbą.
Pasirodė, kad Kelvinas irgi Meifildas. Pusbrolis, brolis? Jis taip pat buvo iš Klariso. Vyresnis,
dvidešimt septynerių. Sulankstomoje jo piniginėje radau trijų vaikų nuotraukas. Šūdas. Nieko netarusi
paguldžiau mokyklines nuotraukas prie kitų daiktų. Kelvinas dar turėjo prezervatyvą, nemokamų
gėrimų kortelę iš „Viko prasčiokų užeigos“ ir automobilių dirbtuvių dovanų kortelę. Keletą nudėvėtų
dolerių kupiūrų ir tokius pat naujutėlius tris šimtus dolerių kaip ir Hodas.
Šiuos vyrukus galėjau praeiti tuziną kartų apsipirkdama Klarise. Galbūt net teko žaisti mažojo
beisbolo rungtynėse prieš jų seseris ar žmonas. Gal kada nors atnešiau jiems gėrimų „Pas Merlotę“.
Kodėl jie mėgino mane pagrobti?
– Spėju, jie galėjo mane nusivežti į Klarisą per miškus savo keturračiais, – ištariau garsiai. –
Tačiau ką būtų darę su manimi ten? Maniau, kad vienas iš jų... Jo smegenyse pagavau šmėkštelint
mintį apie automobilio bagažinę, – ši mintis greitai pralėkė, bet aš vis tiek suvirpėjau. Man jau buvo
tekę atsidurti automobilio bagažinėje ir tai geruoju nesibaigė. Šį atsiminimą ryžtingai blokavau.
Tikriausiai Erikas galvojo apie tą patį įvykį, nes dirstelėjo pro langą Bilo namų kryptimi.
– Suke, kaip manai, kas juos pasiuntė? – paklausė jis, labai stengdamasis išlaikyti balsą ramų ir
kantrų.
– Tai jau tikrai dabar negaliu jų apklausti ir sužinoti, – sumurmėjau, o Pem nusijuokė.
Sukaupiau išsiblaškiusias mintis, nors jų buvo nedaug. Pagaliau išsisklaidė dviejų valandų
snaudulio sukeltas rūkas ir aš pamėginau rasti keistų vakaro įvykių prasmę.
– Jeigu Kelvinas ir Hodas būtų iš Šrivporto, pamanyčiau, kad juos nusamdė iš ligoninės pasprukusi
Sandra Pelt, – pradėjau. – Ji nė kiek nedvejodama naudojasi kitų žmonių gyvenimais. Esu tikra, kad
tai ji pasamdė vyrukus, kurie praėjusį šeštadienį užsuko į barą. Būtent ji metė į „Pas Merlotę“
padegamąją bombą vos porą dienų prieš tai.
– Mes turime šnipų, kurie ieško Šrivporte, tačiau niekas jos nepastebėjo, – pasakė Erikas.
– Vadinasi, tos Sandros tikslas, – tarė Pem, nustūmė šviesius savo plaukus už pečių ir pradėjo pinti,
– yra sunaikinti tave, tavo darbo vietą ir bet ką, kas pasipainios kelyje.
– Maždaug taip. Tačiau akivaizdu, kad čia ne jos darbas. Turiu per daug priešų.
– Žavinga, – tarstelėjo Pem.
– Kaip tavo draugė? – paklausiau. – Atleisk, kad nepasiteiravau anksčiau.
Pem pažvelgė tiesiai man į akis.
– Ji netrukus amžiams užsimerks, – pasakė. – Išseko pasirinkimo galimybės, išseko ir viltis, kad tas
procesas gali būti legalus.
Suskambėjo Eriko telefonas ir jis išėjo į koridorių, kad atsilieptų.
– Taip? – tarė atžariai. Tada jo balsas pasikeitė. – Jūsų didenybe, – pasakė jis ir skubiai
nužingsniavo į svetainę, kad aš negalėčiau girdėti.
Nebūčiau apie tai nieko pagalvojusi, jeigu nebūčiau išvydusi Pem veido. Ji žvelgė į mane ir aiškiai
buvo matyti... gailestis.
– Kas? – tariau, jausdama, kaip ant sprando šiaušiasi plaukeliai. – Kas atsitiko? Jeigu jis tarė „Jūsų
didenybe“, tai juk reiškia, kad skambina Felipė, ar ne? Tai turėtų būti gerai... taip?
– Negaliu tau pasakyti, – ištarė vampyrė. – Erikas mane užmuštų. Jis net nenori, kad tu žinotum, jog
yra ką žinoti, jeigu supranti, ką noriu pasakyti.
– Pem. Papasakok man.
– Negaliu, – pakartojo ji. – Suke, privalai savimi pasirūpinti.
Žvelgiau į ją įtemptai, skrodžiau akimis. Negalėjau priversti jos burnos atsiverti ir neturėjau tokios
jėgos, kad būčiau galėjusi prispausti ją prie virtuvės stalo ir pareikalauti iškloti viską, ką žino.
Kur galėjo nuvesti mano logika? Na, gerai, pabandykim. Pem aš patikau. Vieninteliai asmenys,
kurie jai patiko labiau, buvo Erikas ir jos Miriam. Jeigu buvo kažkas, ko ji negalėjo man papasakoti,
tai turėjo būti susiję su Eriku. Jeigu jis būtų buvęs žmogus, būčiau pamaniusi, kad susirgo kokia nors
siaubinga liga. Jeigu Erikas būtų praradęs visus turtus fondų biržoje ar kaip nors panašiai, nebūčiau
labai išgyvenusi; Pem žinojo, kad pinigai man nėra svarbiausia. Koks vienintelis dalykas, kurį aš
vertinau?
Jo meilė.
Erikas susirado kažką kitą.
Atsistojau pati to nesuprasdama, o kėdė su trenksmu parkrito ant grindų. Norėjau griebti Pem
smegenis ir išplėšti ten slypinčias mintis. Dabar labai aiškiai supratau, kodėl Erikas puolė ją šioje
virtuvėje tą naktį, kai buvo atvežęs Imanuelį. Pem jau tada norėjo man viską papasakoti, o jis
uždraudė kalbėti.
Sunerimęs dėl triukšmo, kurį sukėlė į grindis atsitrenkusi kėdė, Erikas įbėgo į virtuvę, vis dar
prispaudęs telefoną prie ausies. Aš stovėjau sugniaužusi kumščius, įsmeigusi į jį nuožmų žvilgsnį.
Mano širdis blaškėsi krūtinėje tarsi varlė ant įkaitusios keptuvės.
– Atleiskite, – pasakė Erikas į telefoną, – iškilo nenumatyta situacija. Paskambinsiu jums vėliau, –
jis tuoj pat užlenkė telefono ragelį.
– Pem, – tarė jis, – aš labai ant tavęs pykstu. Labai rimtai pykstu. Dabar pat palik šiuos namus ir
laikykis tylos.
Dar niekada anksčiau nematyta poza, susikūprinusi ir nusižeminusi, Pem nerangiai atsistojo nuo
kėdės ir išspūdino pro galines duris. Gal miškuose sutiks Bubą. Arba Bilą. O gal ten bus fėjų arba dar
daugiau pagrobėjų. Gal net koks žudikas maniakas! Niekada nežinai, ką gali rasti mano miškuose.
Netariau nė žodžio. Laukiau. Jaučiausi taip, tarsi mano akys būtų svaidžiusios žaibus.
– Aš tave myliu, – pasakė Erikas.
Laukiau.
– Mano kūrėjas Apijus Livijus Okela, – (neabejotinai miręs Apijus Livijus Okela), – prieš
mirdamas pradėjo procesą, kad surastų man nuotaką, – tęsė Erikas. – Jis užsiminė apie tai
viešėdamas, tačiau jam mirus nesuvokiau, jog bus nuėjęs taip toli. Maniau, galėsiu tai ignoruoti.
Maniau, jo mirtis viską anuliuos.
Laukiau. Negalėjau nieko perskaityti vampyro veide, o be kraujo ryšio galėjau tik matyti, kad jis
slepia jausmus po šaltumo kauke.
– Daugiau taip nebedaroma, nors anksčiau buvo visiškai įprasta. Kūrėjai rasdavo poras savo
vaikams. Jie gaudavo užmokestį, jeigu sąjunga būdavo naudinga ir kiekviena pusė sugebėdavo
suteikti, ko trūkdavo kitai. Tai daugiausia būdavo verslo susitarimas.
Pakėliau antakius. Vienintelėse vampyrų vestuvėse, kuriose man buvo tekę dalyvauti, buvo
pakankamai fizinės aistros įrodymų, nors man buvo pasakyta, kad porelė amžinai laiko kartu neleis.
Erikas atrodė kiek susigėdęs – to niekada nesitikėjau išvysti jo veide.
– Savaime aišku, turi įvykti seksualinis aktas, – pasakė jis.
Laukiau pribaigiamojo smūgio. Galbūt po kojomis atsivers žemė ir praris jį pirmiau. Žemė
neprasivėrė.
– Turėsiu tave atstumti, – pripažino jis. – Nedera turėti ir mirtingosios žmonos, ir žmonos
vampyrės. Ypač jeigu toji žmona – Oklahomos karalienė. Žmona vampyrė turi būti vienintelė, –
Erikas nusuko akis, o veidas buvo sustingęs iš apmaudo, kurio anksčiau niekada aiškiai neparodė. –
Tu visada tvirtinai, kad nesi tikra mano žmona, todėl, reikia manyti, tau nebus taip sunku.
Kurgi ne, po galais.
Erikas žvelgė man į veidą tarsi skaitydamas žemėlapį.
– Nors, manyčiau, bus, – ištarė švelniai. – Suke, prisiekiu tau, gavęs laišką, padariau viską, kas
įmanoma, kad tai sustabdyčiau. Aš mėginau gintis, jog Okelos mirtis turėjo anuliuoti susitarimą,
kalbėjau, jog esu laimingas ten, kur esu, net iškėliau mūsų santuoką kaip trukdį. Kaip mano regentas,
Viktoras galėjo pareikšti, kad jo norai yra svarbesni nei Okelos ir aš esu jam pernelyg naudingas, kad
palikčiau valstiją.
– O, ne, – pagaliau suvokiau, jog vis dar galiu kalbėti, nors tik pakuždomis.
– O, taip, – su kartėliu ištarė Erikas. – Aš kreipiausi į Felipę, tačiau iš jo nesulaukiau jokio
atsakymo. Oklahoma yra viena iš valdovų, kurie dairosi į jo sostą. Galbūt jis nori nuteikti ją
palankiai. Ji skambina man kiekvieną savaitę, siūlydama savo karalystės dalį, jeigu tik aš pas ją
atvyksiu.
– Vadinasi, ji matė tave akis į akį, – mano balsas buvo šiek tiek tvirtesnis.
– Taip, – pasakė vampyras. – Ji dalyvavo Rodo suvažiavime, norėjo susitarti su Tenesio karaliumi
dėl apsikeitimo kaliniais.
Ar aš ją dar atsiminiau? Kai būsiu ramesnė, gal ir pavyks. Suvažiavime buvo kelios karalienės, bet
nė vienos bjaurios. Tūkstančiai klausimų būrėsi galvoje, mėgindami prasibrauti į burną, tačiau aš tik
kietai sučiaupiau lūpas. Dabar buvo metas ne kalbėti, o klausytis.
Tikėjau, kad šis susitarimas buvo ne Eriko mintis. Dabar supratau, ką tiksliai man pasakė Apijus
prieš pat mirtį. Jis tikino, jog niekada nesugebėsiu išlaikyti Eriko. Mirė jausdamasis didžiai
patenkintas, kad numylėtam savo sūnui sugebėjo suorganizuoti tokią naudingą sąjungą, kuri atplėš jį
nuo mylimosios, niekingos mirtingosios. Jeigu Apijus šią akimirką būtų atsidūręs prieš mane, būčiau
jį ir vėl nužudžiusi, mėgaudamasi kiekviena akimirka.
Vidury šio niūrojimo, kai Erikas vėl viską kartojo, už virtuvės lango šmėkštelėjo baltas veidas. Iš
mano išraiškos Erikas suprato, jog už jo kažkas yra, ir apsisuko taip greitai, kad aš nespėjau susekti
jo judesių. Mano palengvėjimui, veidas buvo pažįstamas.
– Įleisk jį, – pasakiau, ir Erikas patraukė galinių durų link.
Po sekundės Buba jau buvo virtuvėje ir pasilenkęs bučiavo man ranką.
– Sveika, dailioji panele, – pasisveikino jis plačiai išsišiepęs. Buba turėjo vieną atpažįstamiausių
veidų pasaulyje, nors jo žydėjimo laikotarpis buvo prieš penkiasdešimt metų.
– Malonu tave matyti, – ištariau labai nuoširdžiai. Buba turėjo blogų įpročių, buvo netikęs
vampyras: transformacijos metu jo kūnas buvo pernelyg įmirkęs narkotinėse medžiagose, o gyvybės
kibirkštėlė – beveik užgesusi. Po poros sekundžių galėjo būti per vėlu, tačiau Memfio morgo
darbuotojas vampyras taip apstulbo jį išvydęs, kad transformavo Karalių nedvejodamas. Tuo metu
vampyrai vis dar buvo paslaptingi nakties padarai, dar nesišypsojo nuo kas antro žurnalo viršelio
kaip dabar. Pavadintas Buba jis buvo perduodamas iš karalystės į karalystę, jam buvo skiriamos
paprastos užduotys, kad užsidirbtų pragyvenimui, o labai retai, įsimintinomis naktimis, jis
užsimanydavo padainuoti. Buba labai mėgo Bilą, buvo kiek mažiau prisirišęs prie Eriko, tačiau
suprato protokolą pakankamai gerai, kad būtų mandagus.
– Panelė Pem lauke, – pasakė Buba, skersakiuodamas į Eriką. – Jums čia su ponu Eriku viskas
gerai?
Dievaži, jis tikriausiai įtarė, kad Erikas mane skriaudžia, ir užėjo patikrinti. Buba buvo teisus:
Erikas tikrai mane skriaudė, bet ne fiziškai. Jaučiausi taip, tarsi būčiau stovėjusi ant uolos krašto tik
per plauką nuo paskutinio žingsnio į bedugnę. Buvau priblokšta, tačiau tai ilgai nesitęs.
Šią labai įdomią akimirką beldimas į paradines duris pranešė, kad atvyko (tikėjausi) Odrina ir
Koltonas, mūsų bendrininkai suokalbininkai. Nuėjau atidaryti lydima dviejų vampyrų. Jausdama, kad
tai visiškai saugu, atlapojau paradines duris. Na ir, žinoma, priešakinėje verandoje laukė pora
žmonių, abu sugriebti visiškai šlapios, paniurusios Pem. Tiesūs ir šviesūs vampyrės plaukai nuo
lietaus buvo patamsėję ir sulipę lyg žiurkių uodegėlės. Atrodė taip, tarsi tuoj pradės svaidytis žaibais.
– Prašom užeiti, – pasakiau mandagiai. – Pem, tu taip pat, – paraginau: juk, pagaliau, čia mano
namai, o ji – mano draugė. – Privalome suglausti galvas ir pasitarti, – tariau ir trumpai pagalvojusi
pridūriau: – Nors ir ne visai pažodžiui.
Prisiminiau Hodo ir Kelvino galvas, tačiau Odrina su Koltonu jau ir taip atrodė gana išsigandę.
Vienas dalykas drąsiai kalbėti savo namelyje. Visai kas kita susitikti su viskam pasiryžusiais ir
siaubą keliančiais padarais atokiame name miškų vidury. Apsisukau ir, vesdama juos į virtuvę,
nusprendžiau, kad ištrauksiu keletą gėrimų, pastatysiu kibirėlį ledo, gal net dubenį traškučių su
padažu.
Atėjo laikas pradėti planuojamos žmogžudystės vakarėlį.
Apie kitas mirtis pagalvosiu vėliau.
Knygos savininkas: Vaida D

13 skyrius

Odrina su Koltonu akivaizdžiai negalėjo nuspręsti, kas juos labiau pribloškė: grėsme
spinduliuojanti, permirkusi ir graži (bet pavojinga) Pem ar šlovingos asmenybės, kuri kadaise buvo
Buba, griuvėsiai. Jie tikėjosi pamatyti Eriką, tačiau Buba buvo absoliuti staigmena.
Porelė buvo tarsi transe. Nors pakeliui į svetainę ir sukuždėjau jiems, kad nevadintų jo tikruoju
vardu, nežinojau, ar jie turės pakankamai savitvardos. Visų mūsų laimei, savitvardos juodu turėjo.
Buba labai, labai nemėgo, kai kas nors jam primindavo apie praėjusį gyvenimą. Jis turėjo būti
ypatingos nuotaikos, kad uždainuotų.
Pala pala... Cha! Pagaliau man kilo tikrai gera mintis.
Visi sąmokslininkai susėdo aplink stalą. Įsigilinusi į savo sumanymą, ištraukiau gėrimus iš
šaldytuvo ir prisitraukiau kėdę prie Bubos. Buvau apimta keisto, siurrealistiško jausmo, lyg būčiau
plaukusi debesyse. Dabar neturėjau kada galvoti apie ką tik patirtą asmeninę katastrofą. Privalėjau
susitelkti į šią akimirką ir bendrą mūsų tikslą.
Pem sėdėjo už Eriko, kad negalėtų susidurti vienas su kitu akimis. Abu atrodė nelaimingi, o šią
išraišką jų veiduose tikrai retai išvysi. Ji visai jiems netiko. Kažkaip pasijutau kalta dėl nesantaikos,
kilusios tarp jų, nors tai įvyko tikrai ne dėl mano kaltės. O gal dėl mano? Greitai viską apgalvojau.
Ne, tikrai ne dėl mano.
Erikas pasiūlė vieną naktį infiltruoti užsimaskavusius savo vampyrus į „Vampyro bučinį“, tada
palaukti, kol klubas beveik ištuštės, lankytojų liks visai mažai, ir pulti. Žinoma, išžudyti juos visus.
Jeigu Viktoras nebūtų buvęs Felipės, trijų valstijų karaliaus, pavaduotojas, Eriko sumanymą būtų
buvę įmanoma įgyvendinti, nors ir buvo akivaizdžiai silpnų vietų. Vis dėlto niekas neabejojo, kad
krūvos vampyrų nužudymas Felipę stipriai įsiutintų ir niekas negalėtų jo dėl to smerkti.
Odrina taip pat turėjo planą, kurio esmė buvo surasti Viktoro dienos poilsio vietą ir pulti, kai jis ten
pasislėps. Oho, kaip nauja ir originalu. Tai buvo klasikinis sumanymas dėl akivaizdžios priežasties:
Viktoras dieną bus bejėgis.
– Tik mes nežinome, kur jis miega, – pasakiau, mėgindama atsargiai išreikšti abejones, bet
neatrodyti pasipūtusi.
– Aš žinau, – išdidžiai pareiškė Odrina. – Jis miega dideliame akmeniniame dvare. Privažiuoti prie
jo galima išsukus iš apygardos kelio tarp Masgreivo ir Tonitono. Į ten veda vienintelis įvažiavimas.
Aplink namą neauga jokių medžių. Tik žolytė.
– Oho, – nustebau, tai tikrai darė įspūdį. – Kaip jį susekei?
– Pažįstu vyruką, kuris pjauna tą žolytę, – pareiškė Odrina ir išsišiepė. – Dastis Kolinčekas, dar jį
prisimeni?
– Žinoma, – atsakiau, jausdama kirbant susidomėjimą. Dasčio tėčiui priklausė pievelių pjovimo
traktoriukų ir ravėjimo mašinų flotilė – nors ir nedidelė, – o kiekvieną vasarą grupelė Bon Tono
mokyklos berniokų prasimanydavo kišenpinigių dirbdami ponui Kolinčekui. Dastis turėjo paveldėti
žolės pjovimo imperiją.
– Jis minėjo, kad tas namas bemaž tuščias dieną, nes Viktoras beveik paranojiškai siekia, kad ten
nieko nebūtų, kol jis miega. Turi tik du asmens sargybinius Diksį ir Diksoną Meihjus, jie kažkokie
žvėriolakiai.
– Aš juos pažįstu, – pasakiau. – Juodu panterlakiai. Kieti vyrukai, – tariau prisiminusi, kokie
dvyniai Meihju nuožmūs ir profesionalūs. – Jiems tikriausiai siaubingai reikėjo grynųjų, kad sutiko
parsisamdyti vampyrui.
Dabar, kai mano brolienė buvo nebegyva, o Kalvinas Norisas vedė Tanią Grisom, nedažnai mačiau
panterlakius. Kalvinas į barą beveik neužsukdavo, o Džeisonas buvusius savo giminaičius iš žmonos
pusės matydavo tik per pilnatis, kai virsdavo vienu iš jų... nors ir ne visai, nes žvėriolakiu jis tapo
įkąstas, o ne todėl, kad toks gimė.
– Galbūt galėčiau juos papirkti, jeigu Meihju taip stokoja pinigų, – ištarė Erikas. – Nereikėtų jų
žudyti. Mažiau vargo. Tik tokiu atveju darbą tektų atlikti jums, žmonėms, nes mes su Pem dieną
būtume neveiksmingi.
– Turėtume apieškoti namus, nes galiu lažintis, Meihju nežino tikslios Viktoro miego vietos, –
pasakiau. – Nors esu tikra, kad bent jau turi rimtų įtarimų.
Vien vampyro kvapas turėjo padėti dviesmiams apytikriai nustatyti, kur slepiasi Viktoras, tačiau
atrodė kiek nemandagu ištarti tai garsiai.
Pem keistai pamojavo. Erikas pasisuko, akies krašteliu pagavęs tą judesį.
– Ką? – kranktelėjo. – O, gali kalbėti.
Pem akivaizdžiai palengvėjo. Ji tarė:
– Manyčiau, geriausias užpuolimo laikas būtų paryčiais, Viktorui išeinant iš klubo. Tada jo dėmesys
būtų sutelktas į tai, kur pasimaitinti, ir mums galėtų pavykti jį užklupti netikėtai.
Visi šie planai buvo gana nesudėtingi, o tai buvo tiek jų stiprybė, tiek silpnoji pusė. Jie buvo
paprasti. Tai reiškė, kad lengvai nuspėjami. Žinoma, Eriko planas buvo pats kruviniausias. Jį vykdant
tikrai ne vienas netektų gyvybės. Odrinos ir Koltono planas buvo žmogiškiausias, nes jo sėkmė
priklausė nuo užpuolimo dieną. Pats geriausias tikriausiai buvo Pem planas – naktinis užpuolimas
negausiai žmonių lankomoje vietoje, tačiau klubo išėjimas akivaizdžiai buvo silpniausia vieta, ir
buvau tikra, nesvarbu, kokie vampyrai yra Viktoro asmens sargybiniai – galbūt net apetitiškieji
Antonijus ir Luisas? – jie bus nepaprastai budrūs būtent jo išėjimo akimirką.
– Aš turiu planą, – pareiškiau.
Tarsi būčiau staiga atsistojusi ir atsisegusi liemenėlę. Visi sužiuro į mane vienu metu su nuostabos
ir skeptiškumo mišiniu veiduose. Tiesos dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis skeptiškumo sklido
nuo Odrinos ir Koltono, kurie manęs beveik nepažinojo. Buba sau sėdėjo ant aukštos taburetės prie
telefono spintelės, gurkšnodamas Tikrą kraują su nepasitenkinimo išraiška, tačiau kaipmat atkuto, kai
parodžiau į jį ir pasakiau:
– Jis yra mūsų raktas.
Išdėsčiau idėją, stengdamasi kalbėti užtikrintai, o kai baigiau, visi puolė ieškoti priekabių mano
plane. Buba išreiškė nenorą, bent jau iš pradžių.
Galiausiai Buba pasakė, kad tai padarys, jeigu ponas Bilas patvirtins, jog tai gera mintis.
Paskambinau Bilui. Jis atidūmė per akimirką, o žvilgsnis, kuriuo mane apdovanojo, kai įleidau vidun,
bylojo, kad jis su pasimėgavimu prisiminė, kaip atrodžiau įsisupusi į šalį. Gal net veikiau, kaip
atrodžiau prieš rasdama tą šalį. Prireikė pastangų sutrikimui nuryti, bet netruks viską jam paaiškinau.
Po kelių pataisymų jis pritarė planui.
Keletą kartų aptarėme įvykių seką, mėgindami įsivaizduoti bet kokį nenumatytą atvejį. Maždaug
pusę keturių ryto pagaliau visi sutarėme. Buvau tokia pavargusi, kad beveik miegojau stovėdama, o
Odrina su Koltonu vargiai tramdė žiovulį. Pem, kuri vis išskubėdavo iš kambario paskambinti
Imanueliui, išėjo pro duris pirma Eriko. Troško kuo greičiau važiuoti į ligoninę. Bilas su Buba
iškeliavo į savo namus, kuriuose juodu turėjo praleisti naktį. Likau viena su Eriku.
Žiūrėjome vienas į kitą sutrikę. Stengiausi įsivaizduoti save jo vietoje, pajusti, ką jis turėjo jausti,
bet nesugebėjau. Negalėjau įsivaizduoti, kad, tarkim, mano močiutė būtų nusprendusi, už ko turiu
ištekėti, o tada mirusi tikėdamasi, jog įvykdysiu jos norus. Negalėjau įsivaizduoti, kad turėčiau
vykdyti nurodymus iš kapo, palikti namus ir keliauti į naują vietą, gyventi tarp visiškai nepažįstamų
žmonių, mylėtis su nepažįstamuoju tik dėl to, kad kažkas kitas norėjo, jog taip padaryčiau.
„Netgi, jeigu tas nepažįstamasis būtų gražus, turtingas ir politiškai pasikaustęs?“ – kuždėjo balselis
mano galvoje.
„Taip, – atkirtau sau narsiai. – Net ir tada.“
– Ar gali įsivaizduoti save mano vietoje? – paklausė Erikas, tarsi skaitydamas mano mintis. Net ir
be kraujo ryšio pažinojome vienas kitą pakankamai gerai. Jis paėmė mano ranką ir suspaudė tarp
šaltų delnų.
– Ne, tiesą pasakius, negaliu, – pasakiau taip ramiai, kaip tik sugebėjau. – Aš mėginau, tačiau nesu
pratusi prie tokių ilgalaikių manipuliacijų. Net po mirties Apijus vis dar kontroliuoja tave, o aš
tiesiog negaliu įsivaizduoti savęs tokioje padėtyje.
– Amerikiečiai, – ištarė Erikas, o aš negalėjau nuspręsti, ar jis pasakė tai su susižavėjimu, ar su
nežymiu susierzinimu.
 – Ne tik dėl to, kad esu amerikietė, Erikai.
– Jaučiuosi labai senas.
– Tu esi labai senamadiškas.
Jis buvo tiesiog archajiškas.
– Negaliu ignoruoti pasirašyto dokumento, – ištarė beveik piktai. – Apijus už mane susitarė, o aš
buvau jo; kūrėjas gali man įsakyti. Jis mane sukūrė.
Ką galiu atsakyti į tokį stiprų įsitikinimą?
– Labai džiaugiuosi, kad jo nebėra, – pasakiau Erikui, nesirūpindama dėl veide aiškiai
atsispindinčio kartėlio. Erikas atrodė nusiminęs ar bent jau apgailestaujantis, tačiau daugiau nebuvo
ką pasakyti. Erikas nė neužsiminė, kad norėtų praleisti likusią nakties dalį su manimi – labai protinga
iš jo pusės.
Jam išėjus pradėjau tikrinti visus namo langus ir duris. Atrodė gera mintis, nes šitiek daug svečių
vaikščiojo į lauką ir vidun visą parą. Nelabai nustebau išvydusi Bilą kieme, kai rakinau virtuvės
langą virš kriauklės.
Nors jis manęs nekvietė, išstūmiau pavargusį savo asmenį į lauką.
– Ką Erikas tau padarė? – tarė Bilas.
Glaustai keliais sakiniais apibūdinau situaciją.
– Kokia dilema, – pasakė vampyras, nesugebėdamas visiškai nuslėpti šiokio tokio pasitenkinimo.
– Tai tu jaustumeisi kaip Erikas?
Tarsi klaikus aidas: Bilas paėmė mano ranką visai kaip Erikas prieš tai.
– Apijus ne tik buvo pradėjęs derybas, galima spėti, kad jau buvo parengti teisiniai dokumentai, bet
aš taip pat turėčiau paisyti savo kūrėjo norų – kad ir kaip nemalonu tai pripažinti. Tu net
neįsivaizduoji, koks stiprus tas ryšys. Metai, praleisti su kūrėju, yra patys svarbiausi kiekvieno
vampyro egzistencijoje. Nors aš nekenčiau Lorenos, turiu sutikti, jog ji padarė viską, kad išmokytų
mane būti tikru vampyru. Žvelgiant į jos gyvenimą dabar – mudu su Judita viską aptarėme, – Lorena
juk išdavė savo kūrėją, o tada metų metus to gailėjosi. Abudu manome, kad būtent ši kaltė ir išvarė ją
iš proto.
Ką gi, džiaugiausi, kad Bilui ir Juditai užteko laiko pasikalbėti apie smagius laikus, praleistus su
mamyte Lorena – žudike, prostitute, kankintoja. Tiesa, negalėjau rimtai prikišti jai prostitutės
karjeros, nes tais laikais nebuvo daug būdų, kaip vienišai moteriai, net ir vampyrei, užsidirbti
pragyvenimui. Vis dėlto kiti apibūdinimai tiko: nepaisant visų jos gyvenimo aplinkybių ir sunkumų
prieš pirmąją mirtį, Lorena buvo blogio įsikūnijimas, tikra kalė. Ištraukiau ranką Bilui iš delnų.
– Labanakt, – pasakiau. – Man jau seniai laikas miegoti.
– Ar tu ant manęs pyksti?
– Ne visai, – pasakiau. – Tiesiog esu pavargusi ir nusiminusi.
– Myliu tave, – bejėgiškai ištarė Bilas, tarsi būtų norėjęs, kad šie magiški žodžiai mane išgydytų,
tačiau žinojo, jog jie nepadės.
– Jūs visi tai kartojate, – tariau. – Bet neatrodo, kad dėl to tapčiau laimingesnė.
Nežinau, ar aš pasakiau ką svaraus, ar tiesiog buvau apimta savigailos, tačiau naktis buvo pernelyg
vėlyva – arba rytas buvo per ankstyvas, – kad mano protas būtų pakankamai aiškus ir būčiau galėjusi
apsispręsti. Po kelių minučių įropojau į savo lovą. Namai buvo visiškai tušti, tačiau toji vienatvė
dabar atrodė velniškai geras dalykas.
Atsibudau penktadienio vidurdienį su dviem neatidėliotinomis mintimis. Pirma buvo: „Ar Dermotas
atnaujino apsauginius namo kerus?“ Antra: „O dievulėliau, kūdikių „dovanų lietus“ jau rytoj!“
Išgėrusi kavos ir apsirengusi paskambinau į „Chuliganus“. Atsiliepė Belenas.
– Labas, – pasakiau. – Gal galiu pakalbėti su Dermotu? Ar jis jaučiasi geriau?
– Jis jaučiasi puikiai, – atsakė elfas. – Dabar yra pakeliui į tavo namus.
– O, nuostabu! Paklausyk, gal tu kartais žinai... Ar jis atnaujino apsauginius mano namų kerus, ar aš
vis dar neapsaugota?
– Dieve saugok, kad būtum su fėja neapsaugota, – ištarė Belenas, mėgindamas išlaikyti rimtą toną.
– Apsieikime be dviprasmybių!
– Gerai jau gerai, – sumurmėjo jis, o aš jaučiau, kad vėl išsišiepė, demonstruodamas visus aštrius
savo dantis. – Pats supyniau apsauginius kerus aplink tavo namą ir užtikrinu, kad jie išlaikys.
– Dėkui, Belenai, – pasakiau, tačiau nebuvau visiškai patenkinta, kad tas, kuriuo pasitikėjau taip
menkai, buvo atsakingas už mano apsaugą.
– Nėr už ką. Nepaisant tavo abejonių, nenorėčiau, kad tau kas nors atsitiktų.
– Gera žinoti, – ištariau, stengdamasi, kad balse nebūtų jokių emocijų.
Belenas nusijuokė.
– Jeigu savo miškuose pasijaustum pernelyg vieniša, visada gali paskambinti man, – tarė.
– Hmm, – numykiau. – Dėkui.
Ar tas elfas mėgino mane „kabinti“? Nieko nebesupratau. Veikiau jau norėjo mane suvalgyti – visai
nepokštaujant.
Nusiraminusi, kad Dermotas jau grįžta, peržvelgiau pasiruošimo „dovanų lietui“ sąrašą. Jau buvau
paprašiusi Maksinos Fortenberi paruošti punšo, nes juo ši moteris buvo visuotinai pagarsėjusi. Tortą
paimsiu iš kepyklos. Man nereikėjo dirbti nei tą, nei kitą dieną, o tai reiškė didelius arbatpinigių
praradimus, tačiau dabar supratau, kad tai tik į gera. Taigi, padarytinų dalykų sąrašas atrodė taip:
šiandien – baigti ruoštis kūdikių „dovanų lietui“, šiąnakt – nužudyti Viktorą, rytoj – priimti vakarėlio
svečius.
Kaip ir visos būsimos vakarėlio šeimininkės ketinau visą laisvalaikį skirti švarinimuisi. Svetainės
švara vis dar buvo žemiau normalaus lygio nuo to laiko, kai joje buvo sukrauti daiktai iš palėpės,
todėl pradėjau darbuotis nuo viršaus į apačią: nuvaliau dulkes nuo paveikslų ir nuotraukų, tada – nuo
baldų, vėliau iššluosčiau grindis. Tada išsiurbiau. Nukeliavau koridoriumi tolyn, užsukau į savo
miegamąjį, svečių miegamąjį ir svečių vonios kambarį. Išsitraukiau butelį universalaus purškiamo
valiklio ir puoliau virtuvės paviršius. Kai jau ruošiausi peršluostyti grindis šlapiu skuduru, galiniame
kieme išvydau Dermotą. Jis parvažiavo apdaužytu Chevy automobiliuku.
– Iš kur gavai mašiną?! – šūktelėjau nuo galinės verandos.
– Nusipirkau, – atsakė jis išdidžiai.
Tikėjausi, kad nepasinaudojo jokiais fėjiškais burtais ar panašiai. Bijojau net klausti.
– Leisk, apžiūrėsiu galvą, – pasakiau, kai jis įžengė į namus. Apžiūrėjau pakaušį, kur būta plėštinės
žaizdos. Iš jos tebuvo likusi plonytė balta linija. – Neįtikėtina, – sumurmėjau. – Kaip jautiesi?
– Geriau nei vakar. Esu pasiruošęs vėl imtis darbo, – senelio brolis užėjo į svetainę. – Švariniesi, –
pastebėjo. – Ar tam yra kokia nors ypatinga proga?
– Taip, – atsakiau ir pliaukštelėjau sau per kaktą. – Apgailestauju, visai pamiršau tave perspėti.
Rytoj rengiu Tarai Tornton – Tarai du Ron – kūdikių „dovanų lietų“. Ji laukiasi dvynių, kaip tikino
Klodas. O, juk tai patvirtino ir gydytojas.
– Ar aš galiu dalyvauti? – paklausė Dermotas.
– Aš nieko prieš, – ištariau priblokšta. Dauguma vyrukų žmonių mieliau būtų leidę, kad jiems kas
nulakuotų nagus, negu ėję į tokį vakarėlį. – Tu ten būsi vienintelis vyras, bet, spėju, tau tai netrukdys?
– Skamba nuostabiai, – pasakė jis nutaisęs gražią savo šypseną.
– Turėsi pridengti ausis plaukais ir išklausyti maždaug milijoną komentarų, kaip primeni Džeisoną,
– įspėjau. – Mums reikia sugalvoti, kaip paaiškinti panašumą.
– Pasakyk joms, kad aš tavo senelio brolis, – tarė jis.
Smagią akimirką įsivaizdavau, jog būtent taip jį ir pristatau. Turėjau atmesti šią mintį, nors ir buvo
gaila.
– Atrodai per jaunas, kad galėtum būti senelio brolis, be to, visi čia žino mano šeimos medį. Bent
jau žmogiškąją jo dalį, – pridūriau skubotai. – Aš ką nors sugalvosiu.
Kol siurbiau, Dermotas peržiūrėjo didelę dėžę su nuotraukomis ir mažesnę su kažkokiais
spausdintais dokumentais, kurių dar nebuvau spėjusi patikrinti. Jį, regis, sužavėjo nuotraukos.
– Mes šios technologijos nenaudojame, – ištarė.
Padėjusi siurblį, atsisėdau šalia jo. Anksčiau mėginau sudėlioti nuotraukas chronologine tvarka,
tačiau dariau tai skubėdama ir neabejojau, kad vėliau reikės perdėlioti.
Nuotraukos dėžutės priekyje buvo labai senos. Jose buvo nufotografuoti žmonės, sėdintys
nenatūraliomis grupėmis, sustingusiomis nugaromis ir veidais. Ant kai kurių nuotraukų nugarėlių buvo
kažkas užrašyta plonyte formalia rašysena. Dauguma vyrų buvo barzdoti ar ūsuoti, visi dėvėjo
skrybėles ir kaklaraiščius. Moterys buvo įspraustos į sukneles ilgomis rankovėmis ir sijonais, o jų
povyzos buvo įstabiai tiesios.
Laikui bėgant palaipsniui Stekhausų šeima keitėsi, nuotraukoms nebebuvo taip pozuojama, jos tapo
spontaniškesnės. Drabužiai keitėsi kartu su papročiais. Į veidus ir kraštovaizdį įsiliejo spalvos.
Dermotas atrodė nuoširdžiai susidomėjęs, todėl paaiškinau kai kurių naujesnių nuotraukų priešistorę.
Vienoje buvo labai senas vyras, laikantis rausvai aprengtą kūdikį.
– Čia aš ir vienas iš mano prosenelių, jis mirė, kai buvau visai mažytė, – paaiškinau. – O čia jis su
žmona, kai jiems buvo penkiasdešimt keleri metai. Štai mano močiutė Adelė ir jos vyras.
– Ne, – pasakė Dermotas. – Čia mano brolis Fintanas.
– Ne, čia mano senelis Mičelas. Tu tik pažiūrėk į jį.
– Jis ir yra tavo senelis. Tikrasis tavo senelis Fintanas.
– Iš kur tu žinai?
– Jis čia pasivertęs Adelės vyru, tačiau aš galiu atskirti, kad tai mano brolis. Jis juk buvo mano
dvynys, nors ir nebuvome identiški. Tik pažvelk į jo pėdas. Jos buvo mažesnės už vyro, kuris vedė
Adelę. Fintanas visada buvo nerūpestingas, nesuko galvos dėl smulkmenų.
Paskleidžiau visas nuotraukas su močiute ir seneliu Stekhausais. Fintanas buvo maždaug trečdalyje
jų. Iš močiutės laiško įtariau, kad Fintanas būdavo su ja dažniau, nei ji manė, tačiau tai vis tiek buvo
kraupu. Kiekvienoje Mičelu apsimetusio Fintano nuotraukoje jis buvo plačiai išsišiepęs.
– Juk močiutė to tikrai nežinojo, – pasakiau. Dermotas atrodė neapsisprendęs, o aš turėjau bent jau
sau pripažinti, kad ji tai įtarė. Laiške buvo užuominų.
– Jis iškrėtė vieną iš savo pokštų, – šiltai pasakė Dermotas. – Fintanas labai mėgo pokštauti.
– Bet... – sudvejojau, nežinodama, kaip išreikšti mintį. – Juk tu supranti, kad tai tikrai negerai? –
tariau. – Juk pripažįsti, kad jis ją apgaudinėjo keleriopai?
– Ji sutiko būti jo meilužė, – pasakė Dermotas. – Fintanas labai ją mylėjo. Koks dabar skirtumas?
– Skirtumas labai didelis, – atkirtau. – Jeigu ji manė esanti su vienu vyru, o būdavo su kitu, tai
didelė apgavystė.
– Tai tik nekaltas pokštas, juk niekam nepakenkė. Pagaliau, net ir tu sutinki, kad ji mylėjo abu vyrus,
mylėjosi su abiem savo noru. Taigi, koks dabar skirtumas? – vėl paklausė Dermotas.
Spoksojau į senelio brolį dvejodama. Kad ir ką močiutė jautė savo vyrui ir meilužiui, aš vis tiek
maniau, jog turėtų egzistuoti šiokia tokia moralinė dilema. Tiesą pasakius, žinojau, kad ji yra. Atrodė,
jog Dermotas nesugeba įžvelgti skirtumo. Įdomu, prosenelis būtų pritaręs man ar Dermotui? Apėmė
nemalonus jausmas, kad žinau.
– Geriau jau grįšiu prie darbo, – pasakiau įtemptai šypsodamasi. – Privalau išplauti virtuvę. O tu
grįši prie palėpės projekto?
Dermotas entuziastingai palinksėjo.
– Dievinu įvairius mechanizmus, – pasakė.
– Tik prašau uždaryti palėpės duris, nes aš čia jau nušluosčiau dulkes ir nenoriu vėl to daryti iki
rytojaus popietės.
– Žinoma, Suke.
Dermotas užlipo į antrą aukštą švilpaudamas. Melodijos dar niekada nebuvau girdėjusi, bet tai
manęs visai nenustebino.
Surinkau nuotraukas ir padėjau atskirai tas, kuriose Dermotas atpažino savo brolį. Apsvarsčiau
galimybę jomis pakurstyti ugnį. Palėpėje įsijungė šlifavimo mašina. Pakėliau į lubas akis, tarsi būčiau
galėjusi pamatyti Dermotą kiaurai pro lentas. Tada pasipurčiau ir grįžau prie darbo, tačiau šiek tiek
išsiblaškiusi, apimta nerimastingos nuotaikos.
Kai jau stovėjau ant kopėtėlių, kabindama plakatą su užrašu SVEIKI ATVYKĘ, KŪDIKĖLIAI ant
šviestuvų, prisiminiau, kad dar turiu išlyginti prosenelės staltiesę. Nekenčiau lyginti, tačiau tai turėjo
būti padaryta ir geriau šiandien nei rytoj. Padėjusi kopėčias į vietą, atidariau lyginimo lentą –
ankstesnėje virtuvėje turėjome ją įmontuotą – ir ėmiausi darbo. Staltiesė jau nebebuvo visiškai balta,
sendama įgavo dramblio kaulo atspalvį. Netrukus ji tapo lygi ir graži, o liesdama ją prisiminiau
įvairias svarbias šeimos progas. Šiandien mačiau ne vieną nuotrauką, kurioje buvo užfiksuota ir ši
staltiesė: ji uždengdavo virtuvės stalą ar seną indaują Padėkos dienos ir Kalėdų proga, per vestuves,
„dovanų lietus“ ir metines. Mylėjau savo šeimą ir saugojau atsiminimus apie ją. Tik gailėjausi, jog
liko tiek mažai šeimos narių, kad galėtume visa tai atsiminti.
Suvokiau dar vieną tiesą, dar vieną neabejotiną dalyką. Supratau, kad man visai nepatinka fėjų
humoro jausmas, kuris kai kuriuos iš šių atsiminimų pavertė melagystėmis.
Trečią po pietų namas buvo beveik visiškai paruoštas šventei – kiek buvo galima tai padaryti iš
vakaro. Indauja buvo užklota staltiese, popierinės lėkštės, servetėlės paruoštos, plastikinės šakutės ir
šaukšteliai taip pat. Nublizginau sidabrinį indelį riešutams ir mažą padėkliuką, skirtą sūrio
šiaudeliams, kuriuos buvau paruošusi ir užšaldžiusi prieš porą savaičių. Patikrinau savo sąrašą.
Buvau kiek tik įmanoma pasirengusi.
Jeigu neišgyvensiu ateinančios nakties, bijojau, kad šis kūdikių „dovanų lietus“ bus visiška
nesėkmė. Turėjau tikėtis, jog man žuvus, draugai būtų pernelyg nusiminę, kad rengtų vakarėlį. Dėl
visa pikta palikau detalius nurodymus, kur galima rasti viską, kas dar buvo nepadėta matomoje
vietoje. Net atnešiau į svetainę savo pačios dovaną kūdikiams – du derančius pintus krepšius, kuriuos
galima naudoti kaip kelioninius lopšius. Jie buvo išpuošti dideliais languotais medvilniniais
kaspinais ir prikrauti įvairių naudingų smulkmenų, tokių kaip kūdikiams skirtas termometras, žaislai,
kūdikių antklodės, keletas nuotraukų albumų, seilinukų, pakelis medžiaginių vystyklų, kuriuos galima
naudoti kaip skudurėlius seilėms valyti. Buvo keista galvoti, kad manęs gali nebebūti, kad nematysiu,
kaip užauga tie vaikučiai.
Dar buvo keista, jog mokėdama už kūdikių „dovanų lietų“ nejaučiau labai didelės finansinės naštos,
nes savo taupomojoje sąskaitoje turėjau pakankamai pinigų.
Ūmai man šovė nuostabi mintis. Dvi nuostabios idėjos per dvi dienas, ohoho. Vos tik tai mintyse
apsvarsčiau, sėdau į automobilį ir nurūkau į miestelį. Buvo keista įžengti į „Pas Merlotę“ per savo
laisvadienį. Mane išvydęs Semas nustebo, tačiau ir nudžiugo. Jis sėdėjo biure su krūva sąskaitų
priešais. Jam ant stalo padėjau dar vieną popieriaus lapą. Semas dirstelėjo į jį.
 – Kas čia? – paklausė žemu balsu.
– Pats žinai. Tik nereikia vaidinti, Semai Merlote. Tau reikia pinigų. Aš jų turiu. Šiandien pat padėk
juos į savo sąskaitą. Pasinaudosi jais, kad išlaikytum barą per sunkmetį, kol sulauksi geresnių laikų.
– Suke, negaliu priimti šito čekio, – bosas negalėjo susidurti su mano akimis.
– Po galais, Semai, dar ir kaip gali. Pasižiūrėk į mane.
Galiausiai jis taip ir padarė.
– Aš nejuokauju. Šiandien pat pasidėk juos į banką, – pasakiau. – O jeigu man kas nors atsitiks,
galėsi išmokėti mano paveldėtojams, tarkim, per penkerius metus.
– Kodėl tau turėtų kas nors atsitikti? – Semo veidas aptemo.
– Neturėtų, tik toks posakis. Būtų neatsakinga skolinti pinigus nesuderinus, kaip jie bus grąžinti. Aš
paskambinsiu savo teisininkui ir viską jam susakysiu, o jis paruoš reikiamus dokumentus. Bet dabar,
šią akimirką, tu važiuosi į banką.
Semas nusisuko. Jaučiau, kaip jį užplūsta emocijos. Tikrai nuoširdžiai sakau, buvo nuostabu
padaryti šį tą gera jo labui. Juk jis man padėjo daugybę kartų.
Pagaliau Semas tarė:
– Gerai.
Jaučiau, kaip jam sunku sutikti su mano pasiūlymu, taip būtų beveik kiekvienam vyrui, tačiau jis
žinojo, kad priimdamas pinigus pasielgtų protingai ir kad tai tikrai ne labdara.
– Tai meilės auka, – pasakiau išsišiepusi. – Prisimeni, davėme bažnyčioje praėjusį sekmadienį.
Ta meilės auka buvo skirta misionieriams Ugandoje, o ši – barui „Pas Merlotę“.
– Tuo patikėčiau, – ištarė jis ir susidūrė su mano akimis.
Vis dar šypsojausi, tačiau šiek tiek susigėdau.
– Turiu važiuoti, reikia ruoštis, – pasakiau.
– Kam? – rusvi Semo antakiai susiraukė.
– Taros kūdikių „dovanų lietui“, – paaiškinau. – Tai senamadiškas tik mergaitėms skirtas vakarėlis,
todėl tavęs niekas nekviečia.
– Pasistengsiu numaldyti savo liūdesį, – pasakė jis. Nesujudėjo.
– Tai ar ketini kelti sėdynę ir važiuoti į banką? – paklausiau saldžiai.
– A, e, taip, tuoj pat keliuosi.
Jis pagaliau atsistojo nuo kėdės ir koridoriumi į barą šūktelėjo padavėjams, jog bosas trumpam
išvažiuoja. Įlipau į savo automobilį tuo pačiu metu, kai Semas lipo į savo sunkvežimiuką. Nežinau,
kaip jautėsi jis, tačiau aš buvau nusiteikusi labai gerai.
Kaip ir žadėjau, užsukau pas savo teisininką ir papasakojau, ką padariau. Aišku, tai buvo vietinis
žmogiškasis mano teisininkas, ne ponas Kataliadas. Iš jo, tarp kitko, nesulaukiau jokių žinių.
Užsukau pas Maksiną paimti punšo, gausiai jai padėkojau, palikau sąrašą dalykų, kuriuos dar
turėjau atlikti ir kuriuos jau padariau ruošdamasi „dovanų lietui“ (tuo ją labai sugluminau), o
parvežusi namo užšaldytas dėžutes sukišau į mažą skrynios formos šaldiklį galinėje verandoje.
Imbierinį limonadą pastačiau ant spintelės, kad vėliau galėčiau sumaišyti su šaldytomis sultimis.
Kūdikių „dovanų lietui“ buvau pasirengusi, kiek tik įstengiau.
Atėjo metas ruoštis Viktoro nužudymui.
Knygos savininkas: Vaida D

14 skyrius

Semas paskambino, kai dažiausi akis.

– Labas, – tariau. – Jau nuvežei čekį į banką, taip?
– Taip, – atsakė jis. – Liepei man tai padaryti mažiausiai milijoną kartų. Dėl to – jokių problemų.
Skambinu, nes ką tik sulaukiau labai keisto telefono skambučio iš tavo draugės Amelijos. Sakė, jog
susisiekė su manimi, nes tu nenori su ja kalbėtis. Norėjo pranešti apie tą dalyką, kurį radai. Ji ieškojo
apie jį informacijos. Na, žinai, apie kluvjel dorą? – Semas labai atsargiai ištarė nežinomą
pavadinimą.
– Ir?
– Nenorėjo su manimi apie tai kalbėti telefonu, bet prašė tau perduoti, kad kuo greičiau
pasitikrintum elektroninį paštą. Sakė, dėl to esi gan netikusi, dažnai pamiršti tai padaryti. Kažkodėl
Amelija manė, jog neatsakysi telefonu, jeigu iš numerio atpažinsi, kad skambina ji.
– Dabar pat pasitikrinsiu elektroninį paštą.
– Suke?
– Aha?
– Ar viskas gerai?
Beveik užtikrintai ne.
– Žinoma, Semai. Dėkui, kad pabuvai mano telefono atsakikliu.
– Nėr už ką.
Amelija tikrai gerai sugalvojo, kaip patraukti mano dėmesį. Išsitraukiau kluvjel dorą iš stalčiaus ir
nusinešiau prie mažo staliuko svetainėje, kur laikiau kompiuterį. Tikrai, radau krūvą neperskaitytų
elektroninių laiškų.
Dauguma jų buvo paprasčiausias šlamštas, tačiau tarp jų buvo vienas nuo Amelijos (savaime aišku)
ir vienas nuo pono Kataliado, atėjęs prieš porą dienų. Nesuklysite pasakę, kad nustebau.
Apėmė toks smalsumas, jog pirmiausia atidariau advokato laišką. Nors jis nebuvo labai trumpas,
tačiau itin konkretus.
„Panele Stekhaus,
radau jūsų žinutę savo telefono atsakiklyje. Pastaruoju metu daug keliauju, kad tam tikri individai negalėtų manęs rasti.
Turiu daug draugų, bet ne mažiau ir priešų. Atidžiai jus stebiu, tikiuosi, nelabai įkyriai. Jūs esate vienintelis man
 pažįstamas asmuo, kuris turi tiek pat daug priešų kaip ir aš. Padariau ką galėdamas, kad bent žingsniu lenktumėte tą
velnio išperą Sandrą Pelt, tačiau ji vis dar nemirusi. Saugokitės.
Abejoju, ar žinojote, jog buvau jūsų senelio Fintano draugas. Taip pat pažinojau jūsų močiutę, nors nelabai gerai. Tiesą
pasakius, taip pat esu sutikęs jūsų tėvą, jo seserį ir jūsų brolį Džeisoną, nors šis to niekada neprisimins, nes tuo metu buvo
visai mažas. Kaip ir jūs, kai pirmą kartą pamačiau. Visi sukėlė nusivylimą, išskyrus jus.
Jūs jau tikriausiai radote kluvjel dorą, nes išpešiau šį žodį iš panelės Amelijos galvos, sutikęs ją parduotuvėje.
Neįsivaizduoju, kur jūsų močiutė buvo jį paslėpusi, žinau tik tiek, kad jai buvo toks dovanotas, nes pats jį perdaviau. Jeigu
tikrai radote, patarčiau labai atsargiai pagalvoti prieš panaudojant. Apmąstykite kartą, du ar tris kartus, prieš
iššvaistydama jo energiją. Juk kluvjel doru galima pakeisti pasaulį. Bet kokia įvykių seka, kurią jūs pakeisite padedama
magijos, gali turėti netikėtų atgarsių istorijoje. Susisieksiu su jumis vėl, kai galėsiu, o galbūt net užsuksiu, kad geriau viską
paaiškinčiau. Nuoširdžiausi linkėjimai jums išlikti gyvai.
Desmondas Kataliadas,
prisiekęs įgaliotinis, jūsų rėmėjas“

Kaip pasakytų Pem: „Sukruštas zombis!“ Ponas Kataliadas išties buvo mano rėmėjas, tamsusis
nepažįstamasis, kuris aplankė močiutę. Ką tai reiškė? Be to, jis rašė perskaitęs Amelijos mintis. Ar
ponas Kataliadas taip pat telepatas? Ar ne per daug sutapimų? Nujaučiau, jog reikėtų kur kas daugiau
apie tai sužinoti ir, nors demoniškasis advokatas tik perspėjo mane apie Sandrą Pelt ir kluvjel doro
naudojimą, susidariau aiškų įspūdį, kad taip ruošė dirvą Labai Rimtam Pokalbiui. Perskaičiau jo
žinutę dar du kartus, tikėdamasi išpešti daugiau rimtos informacijos apie kluvjel dorą, tačiau teko
susitaikyti, kad neradau visiškai nieko.
Atidariau Amelijos laišką, apimta blogos nuojautos su pasipiktinimo nuosėdomis. Jos smegenys
akivaizdžiai buvo atviros visiems, kas tik užsigeisdavo pasikapstyti. Amelija galvoje saugojo daug
informacijos apie mane ir mano reikalus. Nors ji nebuvo dėl to kalta, ryžtingai nusprendžiau daugiau
jai nepasakoti jokių paslapčių.
„Suke,
atleisk man dėl visko. Juk žinai, kad aš negalvoju prieš pradėdama veikti, šį kartą irgi to nepadariau. Tik norėjau, kad
tu būtum tokia pat laiminga, kokia aš esu su Bobu, ir nesusimąsčiau, kaip tu jautiesi. Pamėginau tvarkyti tavo gyvenimą. Ir
vėl, atleisk.
Grįžusi namo aš kiek patyrinėjau ir radau informacijos apie kluvjel dorą. Ar apie juos kalbėjo kuris nors iš tavo fėjų
giminaičių? Pastaruosius keletą šimtų metų Žemėje tokių nebuvo. Tai fėjų meilės atminimo dovanos, kurioms pagaminti
reikia mažiausiai metų. Kluvjel doras suteikia numylėtajam vieną norą. Štai kodėl, spėju, jis laikomas tokiu romantišku.
Noras turi būti asmeniškas. Tai negali būti, pavyzdžiui, pasaulinė taika ar bado pabaiga, ar koks nors kitas panašus
globalus dalykas, tačiau individualiems norams ši magija, matyt, tokia galinga, kad gali tikrai labai drastiškai pakeisti
gyvenimą. Jeigu kas nors padovanoja savo mylimajam kluvjel dorą, tai labai rimtas gestas. Čia tau ne gėlės ar saldainiai.
Veikiau deimantinio vėrinio ar jachtos lygmuo, jeigu papuošalai ir laivai turėtų magiškų galių. Nežinau, kodėl tau
prisireikė sužinoti apie fėjų meilės atminimo dovanas, tačiau jeigu tokį matei, regėjai kai ką neįtikėtina. Nemanau, kad
fėjos iš viso gali tokius padaryti.
Tikiuosi, vieną dieną tu man atleisi, ir galbūt tada išgirsiu visą istoriją.
Amelija“

Pirštu perbraukiau glotnų šio labai pavojingo daikto paviršių ir suvirpėjau.

Perspėjimai, perspėjimai, dar daugiau perspėjimų.
Dar keletą minučių pasėdėjau prie stalo, paskendusi mintyse. Kuo daugiau žinojau apie fėjų
prigimtį, tuo mažiau jomis pasitikėjau. Taškas. Klodu ir Dermotu taip pat (o ypač Najalu, savo
proseneliu; atrodė, kad vis svyravau ant ribos kai ką apie jį prisiminti, kai ką tikrai vylingo.)
Nekantriai papurčiau galvą. Neturėjau laiko dėl to nerimauti.
Nors atidėliojau kiek galėdama ilgiau, turėjau pripažinti keletą nemalonių faktų. Ponas Kataliadas
draugaudamas su tikruoju mano seneliu darė daug didesnę įtaką mano gyvenimui, nei kada nors
įtariau, o dabar tai atskleidė tik dėl savų, man nesuprantamų priežasčių. Kai pirmą kartą sutikau
demoną advokatą, jam nė blakstiena nekrustelėjo, kai mane atpažino.
Viskas buvo kažkaip susiję tarpusavyje ir tai tik prisidėjo prie nuogąstavimų dėl mano fėjų giminės.
Tikėjau, kad Klodas, Dermotas, Fintanas ir Najalas mylėjo mane kiek sugebėdami (Klodo atveju tai
buvo gana mažas kiekis meilės, nes labiausiai jis mylėjo save), tačiau nejaučiau, jog ta jų meilė būtų
visavertė. Šis būdvardis privertė mane susiraukti ir pagalvoti apie kokią nors ekologišką duoną, bet
jis buvo vienintelis, kuris šiuo atveju derėjo.
Savotiškas išaugusio mano supratimo apie fėjų prigimtį padarinys buvo tai, kad daugiau
nebeabejojau močiutės žodžiais. Be to, tikėjau, kad Fintanas mylėjo močiutę Adelę labiau, nei ji kada
nors suprato, tiesą sakant, dievino ją už žmogiškosios vaizduotės ribų. Jis praleido su Adele daug
daugiau laiko, nei ji numanė, kartais apsimesdamas jos vyru, kad tik galėtų ilgiau pabūti kartu. Net
nusifotografavo su ja šeimos nuotraukose, stebėjo, kaip ji užsiima kasdiene veikla, tikriausiai
(krūptelėjau) net užsiiminėjo seksu su ja vis dar būdamas Mičelo pavidalo. Kur būdavo mano senelis,
kai visa tai vykdavo? Ar jis vis dar būdavo savo kūne, bet be sąmonės? Tikiuosi, ne, tačiau niekada
nesužinosiu. Nebuvau tikra, ar tikrai to noriu.
Dėl stiprių savo jausmų Fintanas padovanojo močiutei kluvjel dorą. Galbūt kluvjel doras net būtų
galėjęs išgelbėti jai gyvybę, tačiau netikėjau, kad ji kada nors planavo juo pasinaudoti. Galbūt
krikščioniškas Adelės tikėjimas neleido jai nuoširdžiai pasikliauti magiško daikto galia.
Močiutė prieš daugelį metų įkišo laišką su išpažintimi ir kluvjel dorą į slaptą stalčių, kad apsaugotų
nuo smalsių auginamų anūkų akių. Buvau tikra, jog paslėpusi šiuos du daiktus, kurie vertė jausti tokią
kaltę, ji kone apie juos pamiršo. Tikriausiai išsipasakojus apėmęs palengvėjimas buvo toks didelis,
kad ji iš viso liovėsi nerimavusi dėl slepiamų atsiminimų. Jie atrodė fantastiški ir keisti, palyginti su
kasdieniais rūpesčiais, kurių netrūko du vaikaičius auginančiai našlei.
Galbūt (čia aš spėliojau) retkarčiais ji pagalvodavo: „Tikrai turėčiau papasakoti Sukei, kur juos
padėjau.“ Savaime aišku, ji visada manė, kad dar turi tam pakankamai laiko. Visi taip manome.
Pažvelgiau į delne gulintį glotnų daiktą. Pamėginau įsivaizduoti, ką galėčiau su juo padaryti. Jis
turėjo garantuoti vieno noro išpildymą, noro, susijusio su kuo nors, ką myliu. Kadangi mylėjau Eriką,
galbūt būčiau galėjusi palinkėti Viktorui mirties, o tai tikrai būtų pravertę mano mylimajam. Vis dėlto
atrodė siaubinga panaudoti meilės atminimo ženklą žudymui, nesvarbu, kaip tai būtų buvę naudinga
Erikui. Tada šovė mintis, nuo kurios net akys išsiplėtė. Galėčiau atimti Hanterio telepatiją! Jis galėtų
užaugti normalus! Galėčiau neutralizuoti Hedlės netyčinę, gyvenimą labai apkartinančią dovaną
apleistam sūnui.
 Mintis atrodė pasakiškai nuostabi. Džiūgavau maždaug trisdešimt sekundžių, bet, aišku, pradėjau
abejoti. Ar teisinga pakeisti kito žmogaus gyvenimą tik todėl, kad gali tai padaryti? Kita vertus, ar
teisinga leisti Hanteriui kankintis skinantis kelią per sunkią vaikystę?
Galėčiau pakeisti save.
Idėja buvo tokia šokiruojanti, kad vos nenualpau. Dabar negalėjau apie tai galvoti. Privalėjau
rengtis operacijai „Viktoras“.
Po trisdešimties minučių buvau pasiruošusi išvykti.
Važiuodama į „Vamptaziją“ mėginau išlaikyti galvą tuščią, o dvasią – nuožmią. (Ištuštinti galvą
buvo gal ir per lengva. Per pastarąsias kelias dienas tiek daug visko sužinojau, kad beveik
nebežinojau, kas esu. Dėl to buvau mažumėlę pikta, taigi, nuožmumą sukaupti taip pat buvo
nesudėtinga.) Garsiai pritariau kiekvienai per radiją girdimai dainai, o mano balsas siaubingas, todėl
džiaugiausi, kad važiuoju viena. Pem irgi nemokėjo dainuoti. Vairuodama daug apie ją galvojau,
svarsčiau, ar Miriam vis dar gyva, ar jau mirusi; labai gailėjau geriausios savo draugės vampyrės.
Pem buvo tokia kieta, stipri ir nuožmi, kad niekada net nesusimąsčiau apie švelnesnes jos emocijas,
išskyrus pastarąsias dienas. Galbūt todėl Erikas pasirinko Pem, kai užsimanė turėti vaiką: pajuto, kad
jie yra giminingos sielos.
Neabejojau, kad Erikas mane myli, kaip žinojau, jog Pem myli pasiligojusią Miriam, tačiau nebuvau
įsitikinusi, ar Erikas myli mane pakankamai, kad nepaklustų susitarimui su savo kūrėju ir atsisakytų
staigaus galios, statuso, pajamų padidėjimo, kurio sulauktų tapęs Oklahomos karalienės vyru. Ar
Erikui patiktų būti pramuštgalviu naujakuriu? Vairuodama Šrivporto gatvėmis svarsčiau, ar
Oklahomos vampyrai avi kaubojiškus batus ir žino visas dainas iš miuziklo „Oklahoma“. Kodėl man
galvoje sukosi tokios idiotiškos mintys, kai turėjau morališkai ruoštis labai niūriam vakarui, po kurio
galėjau ir neišgyventi?
Automobilių gausa stovėjimo aikštelėje rodė, jog „Vamptazija“ pilnutėlė. Nužingsniavau prie
darbuotojams skirto įėjimo ir pabeldžiau sutartu ritmu. Duris atidarė Maksvelas. Atrodė tikrai žavus
vilkėdamas dailiu vasariniu, gelsvai rudu kostiumu. Tamsiaodžiai vampyrai praėjus kelioms
dekadoms po transformacijos patiria keistą pasikeitimą. Jeigu gyvi buvo labai tamsaus atspalvio,
tampa šviesiai rudi, maždaug pieniško šokolado spalvos. Tie, kurie buvo šviesesnės odos, pasidaro
savotiško gelsvo, nebalintos drobės atspalvio. Maksvelas Li dar nebuvo miręs pakankamai ilgai.
Tebebuvo vienas iš tamsiausių vyrų, kuriuos kada buvau regėjusi, juodmedžio spalvos oda, o jo ūsai
buvo tokie tikslūs, tarsi būtų nusiskutęs juos su liniuote rankoje. Niekada nejautėme vienas kitam
ypatingos meilės, tačiau šį vakarą jis pasitiko mane beveik maniakiškai linksma šypsena.
– Panele Stekhaus, labai malonu, kad šiąnakt užsukote, – ištarė jis garsiai. – Erikas apsidžiaugs
išvydęs jus atrodančią taip... taip gardžiai.
Komplimentus reikia priimti nori to ar ne, o „gardi“ ne taip jau blogai. Vilkėjau žydrą suknelę be
petnešėlių, sujuostą plačiu baltu diržu, avėjau baltas basutes. (Žinau, kad balti batai lyg ir optiškai
didina pėdą, bet mano pėdos mažos, todėl man tai nerūpėjo.) Plaukus palikau palaidus. Jaučiausi
velniškai daili. Ištiesiau į priekį koją, kad Maksvelas galėtų pasigėrėti mano pačios darytu pedikiūru,
kuriam naudojau „ryškiai rožinių gvazdikų atspalvio“ laką.
– Skaisti kaip ryto rožė, – pagyrė Maksvelas. Atitraukęs švarko skverną parodė, kad yra ginkluotas.
Plačiai išpūčiau akis, rodydama susižavėjimą. Vampyrai paprastai šaunamųjų ginklų nenešiojo, todėl
tai galėjo tapti netikėtumu. Iš karto po manęs atvyko Koltonas ir Odrina. Mergina buvo sukėlusi
plaukus į viršų ir persmeigusi kažkuo, primenančiu valgymo lazdeles, nešėsi didžiulę rankinę, beveik
tokią pat didelę, kaip manoji. Koltonas buvo ginkluotas, nes vilkėjo švarką, o tokiais tvankiais
vakarais žmonės paprasčiausiai nedėvi švarkų, jeigu tik gali to išvengti. Pristačiau juos Maksvelui, o
po mandagaus apsikeitimo frazėmis jie neskubriai nužingsniavo koridoriumi į klubą.
Eriką radau biure sėdintį už stalo. Pem buvo įsitaisiusi ant stalo, o Talija – ant sofos. O, vaikyti!
Išvydusi mažytę, siaubingai seną graikų kilmės vampyrę, ėmiau labiau pasitikėti mūsų planu. Talija
buvo transformuota taip seniai, kad joje nebuvo likę jokių žmogiškumo likučių. Ji paprasčiausiai
buvo šalta žudymo mašina. Talija nenoromis prisijungė prie vampyrų, išėjusių į viešumą, tačiau
niekino žmones taip radikaliai ir tūžmingai, kad buvo tapusi savotiška kultine figūra. Viena interneto
svetainė net siūlė penkis tūkstančius dolerių už besišypsančios Talijos nuotrauką. Niekas jų taip ir
neatsiėmė, tačiau šiandien gal būtų pavykę užsidirbti premiją. Talija šypsojosi. Velniškai kraupus
vaizdas.
– Jis priėmė kvietimą, – pranešė Erikas be įžangos. – Gal kiek nerimavo, tačiau negalėjo atsispirti.
Pasakiau jam, jog jeigu tik pageidauja, gali atsivesti kiek tik nori savo vampyrų, kad ir jie galėtų
pasidžiaugti reta proga.
– Tai buvo vienintelis būdas, kaip jį prisivilioti, – ištariau.
– Manau, esi teisi, – pasakė Pem. – Tikiu, kad jis atsives tik keletą saviškių, nes norės mums
pademonstruoti, kaip savimi pasitiki.
Į durų staktą pasibeldė Mustafa Chanas. Erikas mostelėjo jam užeiti.
– Bilas su Buba stabtelėjo skersgatvyje už poros kvartalų, – pranešė vilkolakis, vos teikdamasis
apdovanoti mus žvilgsniu.
– Ko? – nustebo Erikas.
– E... kažkas susijusio su katėmis.
Visi nusukome akis į šalį. Bubos iškrypimas nebuvo dalykas, apie kurį vampyrai būtų norėję
kalbėti.
– Bet jis linksmas? Geros nuotaikos?
– Taip, Erikai. Laimingas kaip pastorius Velykų sekmadienį. Bilas pavėžino jį senovine mašina,
vėliau – nusivežė pajodinėti arkliais, o tada – į tą skersgatvį. Jie bus čia pačiu laiku. Pasakiau Bilui,
kad jam paskambinsiu, kai atvyks Viktoras.
Tuo metu „Vamptazija“ lankytojams jau bus uždaryta. Nors patenkinta ir nevaržomai išlaidaujanti
minia šokių aikštelėje to nežinojo, šiąnakt Rokenrolo karalius ir vėl dainuos Luizianos regentui. Kas
galėtų atmesti kvietimą į tokį renginį?
Tik ne aistringas gerbėjas Viktoras, tai jau tikrai. Kartoninės figūros „Vampyro bučinyje“ buvo gana
rimta užuomina. Viktoras neabejotinai bandė įtikinti Bubą atvykti į jo paties klubą, tačiau žinojau, jog
Buba tikrai nenorės važiuoti į „Vampyro bučinį“. Jis norės likti su Bilu, o jeigu Bilas pasakys, kad
reikia būti „Vamptazijoje“, tai būtent šią vietą Buba primygtinai ir nurodys.
Sėdėjome tyloje, nors „Vamptazija“ niekada nebūna visiškai tyli. Girdėjome iš klubo sklindančią
muziką, balsų gaudesį. Atrodė, tarsi lankytojai nujaustų, kad šiandien ypatinga naktis ir jie visi turi
priežastį švęsti... ar bent paskutinį kartą triukšmingai pasilinksminti prieš žūtį.
Nors jaučiausi, tarsi taip dar vienu žingsneliu būčiau prisiartinusi prie katastrofos, atsivežiau
kluvjel dorą. Jis buvo užkištas man už diržo, paslėptas po milžiniška sagtimi. Visą laiką jaučiau jo
spaudimą.
Mustafa Chanas užėmė poziciją prie sienos. Šią naktį jis buvo visiškai atsidavęs savo fantazijoms
apie „Ašmenų“ herojų, pasipuošęs tamsiais akiniais, odiniu švarku ir puikia šukuosena. Nusistebėjau,
kur dingęs jo draugelis Vorenas. Galiausiai vien iš nevilties su kuo nors pakalbėti to ir paklausiau.
– Vorenas lauke, priešais klubą, ant Bed, Bath and Beyond stogo, – atsakydamas į mano klausimą
Mustafa Chanas nesiteikė net atsisukti į mane.
– Ką jis ten veikia?
– Jis šaulys.
– Mes truputį patobulinome tavo idėją, – įsiterpė Erikas. – Jeigu kam nors pavyks pasprukti pro
duris, Vorenas jais pasirūpins, – vampyras sėdėjo atsilošęs kėdėje, užkėlęs kojas ant stalo. Pem
nepažvelgė į mane nuo to laiko, kai įėjau. Ūmai nusistebėjau, kodėl.
– Pem? – tariau. Atsistojau ir žengiau žingsnį jos link.
Ji papurtė galvą, vis dar nerodydama veido.
Vampyrų minčių skaityti negalėjau, bet to ir nereikėjo. Šiandien mirė Miriam. Žvelgdama į įtemptus
Pem pečius, žinojau, kad geriau nieko nesakyti. Mano prigimčiai prieštaravo tai, jog turėjau grįžti į
savo vietą ant sofutės taip ir nepasiūliusi užuojautos, servetėlės ar kelių paguodos žodžių. Vis dėlto
jeigu būčiau ėmusis nors vieno iš tų dalykų, Pem prigimtinai būtų smogusi.
Paliečiau diržą, kur kluvjel doras nemaloniai rėmėsi į pilvą. Ar galėjau panorėti, kad Miriam
atgytų? Įdomu, ar tai būtų patenkinę reikalavimą, kad noras būtų susijęs su tuo, ką aš myliu? Man Pem
labai brangi, bet gal tai būtų buvęs pernelyg netiesioginis prašymas?
Jaučiausi taip, tarsi prie manęs būtų priklijuota tiksinti bomba.
Išgirdau vibruojantį gongo dūžį. Erikas klube buvo įtaisęs gongą, kuriuo barmenas skambindavo
likus penkiolikai minučių iki uždarymo. Aš net nežinojau, kas perėmė barmeno funkcijas nuo to laiko,
kai Feliciją nužudė Aleksejus. Galbūt tikrai pastaruoju metu per mažai domėjausi Eriko reikalais?
Kita vertus, jis ir pats buvo atitolęs, nepaprastai įsitraukęs į mažosios savo karalystės valdymą –
neabejotinai dėl Viktoro veiksmų. Be abejonės, viena didžiausių mūsų problemų buvo pokalbių apie
kasdienius reikalus trūkumas. Vyliausi, kad galėsime ją išspręsti.
Atsistojau ir nuėjau koridoriumi į pagrindinę klubo patalpą. Daugiau nebegalėjau sėdėti Eriko
biure, tik ne tada, kai ten tyliai kankinosi Pem.
Pastebėjau apsikabinusius Koltoną ir Odriną, šokančius mažoje aikštelėje. Prie baro sėdėjo
Imanuelis, tad aš užsiropščiau ant aukštos baro kėdės šalia jo. Priešais mane iš karto atsirado
barmenas. Tai buvo kresnas vyrukas su garbanėlėmis, vingiuojančiomis nugara žemyn, tikras
saldainiukas akims. Žinoma, vampyras.
– Ko galėčiau pasiūlyti, mano šerifo žmona? – paklausė jis ceremoningai.
– Galėtum duoti man toniko su žaliosiomis citrinomis. Atleisk, neturėjau progos tavęs anksčiau
sutikti. Koks tavo vardas?
– Džokas, – atsakė jis, tarsi mesdamas iššūkį iš jo pasijuokti. Nė nesvajojau.
– Kada pradėjai čia dirbti, Džokai?
– Atvykau iš Rino žuvus anam barmenui, – pasakė jis. – Ten aš dirbau Viktorui.
Įdomu, kurią pusę šiąnakt palaikys Džokas? Pažiūrėsim, pamatysim.
Gerai nepažinojau Imanuelio – tiesą pasakius, pažinojau jį visai menkai. Vis dėlto paglosčiau jam
petį ir paklausiau, ar galėčiau nupirkti ko nors išgerti.
Jis apsisuko ir, kurį laiką apžiūrinėjęs mano plaukus, galiausiai pritariamai linktelėjo.
– Žinoma, – pasakė. – Dar vieną alaus.
– Išties apgailestauju, – ištariau tyliai, paprašiusi Džoko atnešti Imanueliui alaus. Pagalvojau, kur
dabar Miriam kūnas, tikriausiai laidojimo namuose.
– Vertinu tavo užuojautą, – atsakė jaunasis kirpėjas. Po akimirkos tęsė: – Pem ketino tai padaryti
šiąnakt, nelaukdama leidimo. Na, žinai, transformuoti Miriam. Bet Mira paprasčiausiai... iškvėpė
paskutinį kartą ir užgeso.
– Tavo mama ir tėtis...
Imanuelis papurtė galvą.
– Buvome tik mudu.
Tikrai nebuvo ką daugiau pasakyti.
– Gal tau reikėtų važiuoti namo? – pasiūliau. Man jis neatrodė didis kovotojas.
– Na jau ne, – atkirto.
Negalėjau priversti Imanuelio išvažiuoti, todėl gėriau savo toniką su žaliosiomis citrinomis, kol
išėjo visi mirtingieji lankytojai. Klubas nurimo ir beveik ištuštėjo. Indira, viena iš Eriko vampių,
atvyko apsivilkusi originalų sarį. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi jos su tradiciniais indų
drabužiais, o rausvai žalias sario raštas buvo tikrai žavingas. Džokas nužvelgė ją susižavėjęs. Iš
klubo galo pasirodė Talija ir Maksvelas, apėjo salę kartu su mirtingaisiais darbuotojais, skubiai
ruošdami vietą vakarėliui. Aš irgi padėjau. Tai buvo darbas, prie kurio buvau pratusi. Nedidelę šokių
aikštelę ir sceną supantys stalai buvo išnešti, vietoj jų sustatytos dvi eilės kėdžių. Maksvelas atnešė
įmantrų muzikos aparatą – Bubos akompanimentą. Iššlavusi šokių aikštelę ir sceną, pasitraukiau iš
kelio ir grįžau ant savo taburetės prie baro.
Pasirodė Heidė, profesionali pėdsekė, susipynusi plaukus į siauras kasytes. Liekną ir paprastą
vampyrę tarsi debesis visuomet supo sielvartas. Nė neįsivaizdavau, ką ji darys šiandien, kai prasidės
velniava.
Kol Džokas valė sustatytus butelius savoje baro pusėje, prisiartino Koltonas ir Odrina. Džokas
nustebo išvydęs nepažįstamus žmones. Jų buvimą reikėjo kaip nors paaiškinti. Nenorėjau, kad Džokas
imtų įtarinėti, todėl pasakiau:
– Koltonai, Odrina, susipažinkite su Džoku. Džokai, šiedu mieli žmonės sutiko būti donorai, jeigu
Viktoras užsimanytų vietinio svetingumo. Žinoma, mes tikimės, kad tai neįvyks klube, tačiau Erikas
nenori pasirodyti nesvetingas.
– Gera mintis, – tarė Džokas ir vertinančiu žvilgsniu nudelbė Odriną. – Negalime suteikti regentui
mažiau, nei jis tikisi.
– Būtent.
Ar mažiau, nei jis nusipelno.
Po keturiasdešimt penkių minučių klubas atrodė visiškai sutvarkytas, o paskutiniai darbuotojai
žmonės išskubėjo pro galines duris. Vieninteliai kvėpuojantys asmenys klube buvo Koltonas, Odrina,
Imanuelis, Mustafa Chanas ir aš. (Nenyko jausmas, kad tikrai ryškiai išsiskiriame.) Susirinko
Šrivporto vampyrai, su kuriais susipažinau pradėjusi draugauti su Bilu: Pem, Maksvelas Li, Talija,
Indira. Visus juos pažinojau bent jau šiek tiek. Viktoras kaipmat būtų įsitempęs, jeigu čia būtų
susirinkę visi Eriko vampyrai ar visi stipriausi jo šalininkai, todėl Erikas pasikvietė mažąjį Mindeno
lizdą: Palominą, Rubijų Hermosą ir Parkerį Koburną, „Katrinos“ tremtinius. Jie įspūdino vidun
nelaimingi, bet susitaikę su likimu. Sustojo prie sienos, laikydamiesi už rankų. Vaizdelis buvo
savotiškai mielas, bet ir kėlė gailestį.
Užsikirto automatinis grotuvas. Prislėgė beveik absoliuti tyla.
Nors „Vamptazija“ buvo įsikūrusi veikliame Šrivporto prekybos ir restoranų rajone, šią valandą –
net ir savaitgalį – lauke beveik nebuvo girdėti jokių miesto garsų. Niekas nepanoro kalbėtis. Nežinau,
kokios mintys siautė kitų galvose, o štai aš svarsčiau faktą, kad šiąnakt galiu mirti. Apgailestavau dėl
kūdikių „dovanų lietaus“, tačiau buvau paruošusi viską tiek, kiek galėjau. Buvo gaila, jog taip ir
neteko susitikti su ponu Kataliadu, kad viską išsiaiškinčiau, galvoje sudėliočiau naują informaciją,
kuriai asimiliuoti bemaž neturėjau laiko. Džiaugiausi davusi pinigų Semui ir apgailestavau, kad
negalėjau jam atvirai papasakoti, kodėl tai turėjo būti padaryta būtent šiandien. Tikėjausi, jog, jeigu
mirsiu, Džeisonas persikels atgal į senuosius namus, ves Mišelę ir juodu augins ten vaikus. Mano
motina, taip pat Mišelė, buvo visiškai kitokia nei Džeisono Mišelė, bent jau ką iš vaikystės atsiminiau
apie ją, tačiau jos abi mylėjo mano brolį. Apgailestavau, kad nepasakiau jį mylinti, kai praėjusį kartą
kalbėjomės.
Apgailestavau dėl daugelio dalykų. Sėdėjau apnikta minčių apie padarytas klaidas ir patirtas
užgaules.
Prisiartino Erikas ir apsuko mane ant kėdės, kad galėtų apkabinti.
– Man taip gaila, jog tau reikia būti čia, – tarė jis. Tik tiek ir galėjome pakalbėti, kol Džokas
negirdėjo. Atsirėmiau į vėsų Eriko kūną, padėjau galvą jam ant tylios krūtinės. Man galbūt daugiau
niekada neteks to padaryti.
Prisiartinusi Pem atsisėdo šalia Imanuelio. Talija stovėjo susiraukusi, tokia buvo nuolatinė jos
išraiška, galiausiai atsuko mums visiems nugarą. Indira sėdėjo užsimerkusi, dėl grakščių sario klosčių
atrodė tarsi Laisvės statula. Heidė labai rimtai dairėsi į mus, o jos lūpos susispaudė į niūrią liniją.
Jeigu ji nerimavo dėl Viktoro, tikriausiai atsistos šalia Džoko, nors nebuvau mačiusi jųdviejų
kalbantis.
Pagaliau Maksvelas išgirdo beldimą į galines duris, nepasiekiamą žmogiškoms mano ausims. Jis
išskuodė į lauką, o grįžęs pranešė Erikui, kad atvyko Bilas ir Buba. Jie turėjo likti biure, kol išauš jų
akimirka.
Jau visiškai netrukus išgirdau, kaip priešais klubą sustoja keli automobiliai.
– Pasirodymo metas, – ištarė Pem ir pirmą kartą tą vakarą nusišypsojo.
Knygos savininkas: Vaida D

15 skyrius

Pirmieji pasirodė Luisas ir Antonijus. Buvo visiškai aišku, kad jie nelabai mumis pasitiki. Jaučiausi
taip, tarsi stebėčiau serialą apie policininkus: vampyrai įskubėjo į vidų, iš karto išsiskyrė ir puolė į
skirtingas puses nuo durų. Vos sulaikiau šypseną, o Imanuelis ir išsišiepė, nors tai buvo ne pati
geriausia mintis. Laimei, iš žmonių vampyrai bėdos mažiausiai tikisi – jeigu iš viso turi kokių vilčių.
Dailieji vampai, šį kartą pasidabinę džinsais ir marškinėliais, o ne odinėmis strėnjuostėmis, greitai
apieškojo klubą, tikrindami vietas, kur galėjo slėptis kiti vampyrai. Būtų buvęs baisus protokolo
pažeidimas pareikalauti teisės apčiupinėti kūnus, tačiau jie įtariai nudelbė kiekvieną vietinį vampyrą,
ieškodami ginklų ir kuolų. Maksvelui teko atiduoti savo pistoletą ir jis tai padarė nė kiek
nedvejodamas. Nuspėjo, kad taip ir bus.
Po nuodugnios patalpų apžiūros nusilenkęs Erikui, Luisas iškišo galvą lauk ir pranešė, kad viskas
gerai.
Likusi Viktoro palydos dalis įžengė tam tikra tvarka, nuo labiausiai iki mažiausiai paaukotinų:
vedusi žmonių porelė, su kuria jis linksminosi „Vampyro bučinyje“ (Markas ir Mindė), du jauni
vampyrai, kurių vardų taip niekada ir nesužinojau, Ana Liudmila (kuri daug geriau atrodė atsikračiusi
seksualinių fantazijų pupytės aksesuarų) ir dar niekada nematytas vampyras, azijietis dramblio kaulo
spalvos oda ir juodais kaip degutas plaukais, surištais ant galvos sudėtingu mazgu. Jam būtų puikiai
tikę tradiciniai drabužiai, tačiau vietoj jų vilkėjo džinsus ir juodą liemenę, bet buvo be marškinių ir
batų.
– Akiras, – sukuždėjo Heidė, apimta pagarbaus siaubo. Ji atslinko arčiau manęs – įtampa pagavo ir
į ją.
– Pažįsti jį iš Nevados laikų?
– O taip, – atsakė ji. – Nežinojau, kad Viktoras jį pasikvietė. Jis pagaliau pakeitė Bruną ir Koriną.
Štai kokia gera Akiro reputacija.
Kadangi dabar buvo oficialus pirmasis pavaduotojas, Akiras galėjo būti atvirai ginkluotas. Jis
nešėsi kardą, kaip ir kitas mano sutiktas azijiečių kilmės vampyras. (Geriau pagalvojus, juk ta
vampyrė irgi buvo asmens sargybinė.) Akiras atsistojo klubo viduryje, puikiai jausdamas, kad į jį
įsmeigti visų susirinkusiųjų žvilgsniai, bet jo veidas buvo šaltas ir bejausmis, akys – negailestingos.
Tada pasirodė ir Viktoras, tviskantis savo baltu trijų dalių kostiumu.
 – Gerasis Dieve Visagali, – pasakiau be jokios išraiškos, nedrįsdama su niekuo susidurti akimis.
Tamsios Viktoro garbanos buvo rūpestingai suguldytos į aukštą šukuoseną, ausyje blizgėjo pervertas
didelis auksinis žiedas. Jo batai buvo visiškai juodi. Viktoras tikrai labai pasistengė. Buvo beveik
apmaudu mėginti sunaikinti visą šį grožį, ir aš apgailestavau, kad jis buvo taip ryžtingai nusiteikęs
sugriauti mums gyvenimus. Vis dėlto užkėliau rankinę ant baro ir atitraukiau užtrauktuką, kad galėčiau
prireikus greitai įkišti ranką vidun. Imanuelis nuslydo nuo taburetės ir atsitraukė sienos link,
nenusukdamas akių nuo atėjūnų. Heidė užėmė jo vietą, kol Viktoras su palyda žengė į klubo tolumą.
Nors mano akys buvo įsmeigtos į Viktorą, jaučiau pareigą kalbėtis su Heide, nes šalia manęs ji
buvo atsidūrusi tikrai ne be priežasties.
– Kaip tavo sūnus? – pasiteiravau paprastai, kaip daroma žinant, kad pašnekovas turi artimą žmogų.
– Erikas pasisiūlė jį atvežti čia, – atsakė Heidė, nenuleisdama akių nuo svečių.
– Puikios naujienos, – tariau nuoširdžiai. Dar vienas vampyras mūsų pusėje.
Tuo tarpu priėmimo ceremonija vyko toliau.
– Viktorai, – ištarė Erikas. Jis sustojo priešais svečius beveik klubo viduryje per rūpestingai
atmatuotus porą metrų nuo regento. Buvo pakankamai protingas, kad pasitiktų Viktorą pagal visas
svetingumo taisykles, bet nepernelyg širdingai, nes tai būtų buvusi neabejotina užuomina, jog
ruošiama kažkas blogo. – Sveiki atvykę į „Vamptaziją“. Mums malonu, kad turime progą visus jus čia
priimti, – Erikas nusilenkė. Akiro veidas išliko bereikšmis, tarsi Eriko ten nė nebūtų buvę.
Vis dar iš abiejų pusių saugomas Luiso ir Antonijaus, Viktoras palenkė garbanotą savo galvą.
– Šerife, pristatau naują savo pirmąjį pavaduotoją Akirą, – pasakė regentas ir blykstelėjo šypsena.
– Akiras neseniai sutiko persikelti iš Nevados į Luizianą.
Erikas tarė:
– Sveikinu tokį gerai žinomą vampyrą atvykus į Luizianą. Esu tikras, kad būsite puikus regento
personalo papildymas, – Erikas mokėjo vaizduoti visiškai beaistrį, kaip bet kuris kitas vampyras.
Akiras privalėjo pripažinti pasveikinimą iš šerifo, kuris, šiaip ar taip, užėmė aukštesnę vietą
mitybos grandinėje, tačiau buvo aiškiai matyti, kad tai darė nenoromis. Jis nusilenkė kokiu milimetru
nepakankamai žemai.
Jau tie vampyrai.
„Puiku, – pasipiktinau mintyse. – Pagaliau Viktoras nusprendė pakeisti savo padėjėją ir geriausią
smogiką. Kaip laiku.“
– Spėju, Akiras yra neblogas kovotojas? – sukuždėjau Heidei.
– Galima ir taip pasakyti, – ištarė Heidė sausai ir nuplaukė pirmyn pasveikinti regento. Visi Eriko
vampyrai turėjo vienas po kito pademonstruoti nuolankumą. Džokas, naujausias komandos narys,
buvo paskutinis eilėje. Buvo aiškiai matyti, kad, jeigu tik būtų turėjęs progą, būtų mielai išbučiavęs
Viktorui užpakalį.
Apimta netinkamu laiku pasireiškusio geismo Mindė pasiuntė Džokui viltingą žvilgsnį. Ji buvo labai
kvaila, bet tai nereiškė, kad turėjo mirti. Susimąsčiau, ar man pavyktų priversti ją keliauti į moterų
tualetą prieš viskam prasidedant. Ne. Jei tai būtų ne jos mintis, toks manevras būtų tarsi raudona
vėliava buliui. Žiūrėjau į atėjūnus ir stengiausi morališkai pasiruošti artėjančiai kovai.
Tai ir buvo siaubingiausia – šis laukimas, planavimas, žinojimas, kad netrukus iš visų jėgų
stengsiuosi nužudyti susirinkusiuosius klube. Žvelgiau jiems į akis tikėdamasi, kad per artimiausią
valandą jie mirs. Ar taip jaučiasi kareiviai? Nebuvau tokia įsitempusi, kaip nuogąstavau anksčiau;
buvo apgaubusi kraupi ramybė galbūt todėl, kad dabar, Viktorui jau atvykus, niekas negalėjo
sustabdyti to, kas turėjo atsitikti.
Kai atsisėdęs į centrinę kėdę Viktoras leido suprasti, jog jam jau užteks pasisveikinimų, Erikas
liepė Džokui pradėti nešti gėrimus. Visi atvykėliai vampyrai palaukė, kol Luisas atsigers iš taurės,
kurią vampyras buvo pasirinkęs nuo padėklo visiškai atsitiktinai. Luisui išgyvenus keletą minučių,
atėjūnai pasiėmė taures ir vienas po kito pradėjo gurkšnoti. Atmosfera pasidarė daug laisvesnė, nes
gėrimai buvo visiškai košeriniai – pašildytas sintetinis aukščiausios rūšies kraujas.
– Matau, kad „Vamptazijoje“ jūs laikotės įstatymų raidės, – pastebėjo Viktoras. Jis nusišypsojo
Erikui. Mindė įsitaisė tarp jų ir atsirėmė Viktorui į petį, o priešais ją buvo padėta dietinė kokakola su
romu. Jos vyras Markas, kuris sėdėjo Viktorui iš kairės, neatrodė labai gerai. Jo veido spalva buvo
liguista, atrodė apatiškas. Kai pastebėjau ilčių žymes vyrui ant kaklo, susimąsčiau, ar Viktoras kartais
pernelyg juo nepiktnaudžiauja. Mindė, regis, nejautė jokio susirūpinimo.
– Taip, regente, – atsakė Erikas. Jis nusišypsojo lygiai taip pat „nuoširdžiai“, tačiau daugiau nieko
nepridūrė.
– O gražioji tavo žmona?
– Irgi čia, savaime aišku, – atsakė Erikas. – Koks gi būtų vakarėlis be jos? – Erikas mostelėjo, kad
prisiartinčiau, o Viktoras iškėlė gėrimą, tarsi keldamas tostą į mano išvaizdą. Stengiausi atrodyti
pamaloninta.
– Viktorai, – tariau, – mums labai malonu, kad šiandien atvykote, – nesistengiau vaizduoti didelio
džiugesio, nes Viktoras nesitikėjo, kad aš sugebėsiu nuslėpti savo jausmus taip pat gerai kaip Erikas,
o aš ir nesiruošiau jam suteikti galimybės manyti kitaip.
Erikas, žinoma, visai nenorėjo, kad dalyvaučiau. Jis nevienareikšmiškai pareiškė, jog trapūs
žmonės neturėtų sukiotis šalia vampyrų, kai šie kaunasi. Teoriškai aš tam pritariau. Daug mieliau
būčiau likusi namie, bet tada būčiau kiekvieną akimirką nerimavusi. Lemiamas mano argumentas buvo
tas, kad nepastebėjęs manęs Viktoras būtų rimtai suklusęs, nes tai būtų buvęs aiškus signalas, jog
Erikas kažką rezga. Kai iškėliau šį argumentą per mūsų susitikimą, Erikas negalėjo jo paneigti.
Akiras atsistojo už Viktoro kėdės. Hmm, labai nepatogu. Mėginau sugalvoti, kaip galėčiau pagerinti
šią situaciją. Pem buvo įsitaisiusi už Eriko kėdės. Mylimajam mane pakvietus, nusišypsojau,
persimečiau rankinę per petį ir prisiartinusi atsisėdau šalia jo.
Koltonas ir Odrina įsiliejo į aplinką nešiodami po klubą padėklus su gėrimais.
 Apstulbau, kai Heidė priklaupė ant vieno kelio šalia mano kėdės, visa povyza demonstruodama
budrumą. Erikas dirstelėjo į ją, bet nieko nepasakė. Heidė užėmė tokią poziciją, tarsi Erikas būtų
liepęs jai saugoti mane galimai keblaus vizito metu. Pažvelgiau į ją, tačiau vampyrė nesusidūrė su
mano akimis. Taip, būtent taip ir atsitiko. Tai bent jau buvo „normalaus“ elgesio ribose ir neturėjo
sukelti mūsų lankytojams didesnio nerimo.
– Bilai! – šūktelėjo Erikas. – Mes pasirengę!
Iš galinio koridoriaus išniro Bilas, nutaisęs visiškai jam nebūdingą plačią šypseną, atsistojo ir
ištiesė ranką į koridorių (ta-DAM!), pranešdamas apie Bubos pasirodymą.
Koks tai buvo pasirodymas! Viktoro įžengimas visiškai nublanko.
– O dievulėliau, – sumurmėjau. Buba vilkėjo raudoną kombinezoną, kurį kažkas buvo nunešęs į
Bedazzler parduotuvę; ant kiekvieno jo lopinėlio žibėjo netikri brangakmeniai ir blizgūs žvyneliai, o
Bubos plaukai buvo suformuoti į išraiškingą šukuoseną su virš kaktos pašiaušta sruoga. Jis avėjo
juodus batus, ant pirštų mūvėjo stambius žiedus. Šypsojosi ta nuostabia kreivoka šypsena, nuo kurios
visame pasaulyje alpdavo moterys, ir mojavo taip, tarsi patalpoje būtų susirinkę tūkstančiai, o ne
saujelė gerbėjų. Bilas atsistojo šalia muzikos aparato, kurį buvo pajungęs Maksvelas, o kai Buba
užšoko ant mažytės scenos ir visiems mums labai padėkojo, šviesos užgeso. Bilas paleido muziką ir
pasigirdo „Kentucky Rain“ melodija.
Buvo neįtikėtina. Ką daugiau galiu pasakyti?
Viktorą daina užkerėjo visiškai ar bent jau tiek, kiek sugeba nuolat būdraujantis asmuo. Jis sėdėjo
palinkęs į priekį – visiškai pamiršęs Mindę, Marką ir kitus vampyrus, – stengdamasis sugerti į save
visą patyrimą. Juk, pagaliau, jo užnugarį saugojo Akiras. Šis, be jokios abejonės, į savo darbą žiūrėjo
rimtai. Jo akys niekada ilgai neužsilaikydavo ties Buba, visą laiką šmirinėjo po patalpą. Luisas ir
Antonijus buvo įsitaisę prie paradinio įėjimo, saugodami Akiro nugarą, o asmens sargybinis už
Viktoro akimis šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu skenavo likusią klubo dalį.
Pasigirdus plojimams, kurie buvo tokie griausmingi, kokius tik galėjo išspausti nedidelė mūsų
minia, Buba nusilenkė, o Bilas vėl įjungė muziką. Šį kartą išgirdome „In the Ghetto“.
Viktoro veidu nusirito raudonos ašaros. Dirstelėjusi per petį išvydau, kad Luisas ir Antonijus
apimti ekstazės. Du bevardžiai vampyrai stovėjo netoli Bilo, sunėrę rankas priešais save, įsitraukę į
pasirodymą.
Ana Liudmila akivaizdžiai nebuvo didelė muzikos mėgėja. Ji lyg ir nuobodžiavo ant suoliuko galo
kabinoje netoli išėjimo. Mačiau ją per Marko petį. Talija, kuri buvo maždaug pusės Anos Liudmilos
ūgio, prisigretino prie vampyrės ir tyliai pasiūlė gėrimais nukrautą padėklą. Ana Liudmila maloningai
linktelėjo, pasirinko vieną ir nugurkė gerą gurkšnį. Po sekundės, per kurią jos veide spėjo šmėstelėti
visiškas siaubas, ji susmuko. Talija pagavo iš Anos Liudmilos pirštų išsprūdusį butelį. Mirtinai
pavojinga, sena kaip pasaulis vampyrė tyliai įstūmė suglebusį kūną toliau į kabiną ir pasisukusi į
sceną atsistojo taip, kad kūnu užstotų išsikėtojusias Anos Liudmilos kojas. Veiksmas truko mažiau nei
trisdešimt sekundžių. Nė neįsivaizdavau, kas buvo tame gėrime, gal koks nors skystas sidabras? Ar
toks dalykas iš viso įmanomas? Šalutinio mūsų plano sėkmė priklausė nuo to, ar koks nors vampyras
atsidurs ten, kur nematys kiti atėjūnai; pasisekė ir planas atsipirko.
Vieno priešo neliko. Norėjome pašalinti kiek įmanoma daugiau Viktoro šalininkų dar kovai
neprasidėjus.
Palomina, kurią balkšvoki plaukai ir žavinga auksinė oda darė tokią išskirtinę, atsainiais
žingsneliais prisigretino prie Antonijaus. Ji pagavo jo žvilgsnį ir nusišypsojo, tačiau stengėsi
nepersistengti.
Mano rankinė buvo ant grindų, įsispraudusi į mažą tarpelį tarp mano ir Eriko kėdžių. Nuleidau
ranką į atvirą jos angą ir ištraukiau labai aštrų kuolą. Įspaudžiau jį į jau paruoštą Eriko delną. Po
sekundėlės, kurią praleidau atsirėmusi jam į petį, kad paslėpčiau šį judesį, išsitiesiau, palikdama
Erikui daugiau erdvės judėti.
Maksvelas Li, kuris stovėjo šalia durų į pagalbines patalpas, nusivilko kostiumo švarką ir atsargiai
jį sulankstė. Rūpestingas jo elgesys su drabužiais buvo labai pagirtinas, tačiau dabar visi veiksmai
bylojo, kad jis ketina kažko imtis. Vampyras ir pats, regis, tai suvokė, nes pasidėjęs švarką atsisėdo
ant kabinos krašto.
Traukdamas balades, Buba buvo kerintis, tačiau galiausiai jis nusprendė sudainuoti greitesnį
„Jailhouse Rock“, ir klausytojus persmelkė liūdesys. Nors transformacija į vampyrą palengvino
fizinius Rokenrolo karaliaus negalavimus, jis vis tiek mirė gan prastos fizinės formos, o jo amžių
liudijantys ženklai niekada neketino išnykti. Taigi, jam užtraukus šokti skirtą „gabaliuką“, įspūdis
buvo šiek tiek patetiškas. Pastebėjau, kad nedidelė klausytojų grupė pradėjo vaduotis iš koncerto
sukelto transo.
Tono pakeitimas buvo klaida, kurios niekas negalėjo numatyti.
Jaučiau, kaip šalia manęs įsitempė Eriko ranka, o tada atakuojančios gyvatės greičiu jis palinko į
priekį, pastūmė Mindę Simpson į kairę, iškėlė dešinę ranką ir nusitaikė kuolu tiesiai Viktorui į
krūtinę. Tobula slapta ataka ir Erikas būtų sudavęs mirtiną smūgį, jeigu Akiras nebūtų išsitraukęs
kardo tokiu pat siaubingu greičiu ir kirtęs juo žemyn, Erikui dar nepasiekus tikslo.
Mindė Simpson buvo pasmerkta atsidurti blogoje vietoje blogu metu. Siekdamas Eriko rankos
Akiro kardas smigo jai į petį ir paprasčiausiai perskrodė kiaurai; moters kaulai ir mėsa pristabdė
lemtingus ašmenis tik tiek, kad Erikui užteko laiko pasitraukti.
Pratrūko tikras pragaras.
Mindė suklykė ir po kelių sekundžių mirė; iš jos kūno ištryškusio kraujo kiekis buvo tiesiog
neįtikėtinas. Jai mirštant, beveik vienu metu vyko daug skirtingų dalykų. Kol Markas spoksojo
išsižiojęs, Viktoras mėgino nustumti suglebusį ir kraujais plūstantį Mindės kūną, Akiras išvadavo
savo kardo ašmenis, Erikui teko staigiai lankstytis ir labai greitai judėti, kad išvengtų kito kardo
smūgio. Jo ranka kraujavo, tačiau dėl netyčinio Mindės bloko jis vis dar galėjo ją valdyti. Pašokusi
ant kojų puoliau atgal, nenorėdama painiotis jiems kelyje, parverčiau kėdę ir atsitrenkiau tiesiai į
Luisą, kuris puolė pirmyn, norėdamas apsaugoti savo šeimininką. Aš sukliudžiau Luisui, ir mes abu
parkritome ant grindų. Man pasisekė, kad jis buvo pernelyg sutelkęs dėmesį į vampyrišką kovos pusę
ir net nepagalvojo, jog aš taip pat galiu būti pavojinga; vampyras paprasčiausiai pasinaudojo manimi
kaip tramplinu, kad greičiau pašoktų.
Tai nebuvo pats maloniausias potyris, tačiau bent jau ne mirtinas.
Nurepečkojau tolyn, pritūpusi susigūžiau ir mėginau suvokti, ką daryti toliau. Blyškioje šviesoje
buvo nelengva suprasti, kas vyksta. Besigrumianti pora netoli klubo durų pasirodė esanti Palomina ir
Antonijus, o maža oru skriejanti figūrėlė tikriausiai buvo Talija. Ši ketino nusileisti ant Akiro
nugaros, tačiau paskutinę sekundę jis pasisuko neįtikėtinai greitai ir vietoj nugaros ji atsitrenkė jam į
krūtinę, tačiau Akiras susvyravo. Jo kardas buvo nepritaikytas artimai kovai, tik ne tada, kai Talija
darė viską, kad dantimis išplėštų jo gerklę.
Markas Simpsonas svyruodamas tolo nuo savo žmonos kūno ir kovojančių vampyrų, visą laiką
kartodamas: „O Dieve, o Dieve.“ Markui pavyko pasislėpti už baro, o ten jis sugriebė butelį ir
mėgino rasti ką nors, kam galėtų juo trenkti. Pagalvojau, kad su Marku Simpsonu aš sugebėsiu
susidoroti, ir atsistojau visu ūgiu.
Man nespėjus nusigauti iki Marko, juo pasirūpino Koltonas. Jis taip pat sugriebė butelį ir užsimojęs
trenkė Markui Simpsonui per galvą. Vyrukas susvyravęs parkrito.
Kol Talija neleido nuobodžiauti Akirui, Erikas ir Pem puolė Viktorą. Nėra tokio dalyko kaip
sąžiningos baro peštynės. Abu puolė jį vienu metu.
Maksvelas Li labai tiksliai nudūrė Antonijų iš nugaros, kol tas grūmėsi su Palomina.
Girdėjau, kaip susijaudinęs šaukia Buba. Greitai prisiartinau prie scenos ir paėmiau jį už rankos.
– Ei, viskas gerai, – pasakiau.
Rėkė ir klykė tiek daug balsų, kad nebuvau tikra, ar jis mane išgirdo, tačiau kai pakartojau šiuos
žodžius dar mažiausiai dvidešimt kartų, vampyras liovėsi baubęs (ačiū Dievui) ir tarė:
– Panele Suke, aš noriu iš čia išeiti.
– Žinoma, – pasakiau, stengdamasi balsą išlaikyti bejausmį ir ramų, nors pati norėjau rėkti. – Matai
tas duris? – parodžiau į duris, kurios vedė į administracines klubo patalpas – Eriko kontorą ir taip
toliau. – Eik ten ir lauk. Puikiai pasirodei, tiesiog puikiai! Bilas tuoj ten ateis, esu tikra.
– Gerai, – ištarė Buba nelaimingas, visų pamirštas ir netrukus išvydau jo siluetą, judantį prie
blyškios šviesos stačiakampio, sklindančio pro praviras duris. Pagaliau pastebėjau ir Bilą, kuris
skynėsi kelią tarp kovotojų, neatitraukdamas akių nuo savo tikslo. Jis paėmė Bubą už rankos, kad
nuvestų į saugią vietą – tai ir buvo Bilo šio vakaro darbas. Didžiavausi išvydusi, jog Bilas sugebėjo
mirtinai sužeisti vieną iš bevardžių vampyrų, šis gulėjo ant grindų, jau byrėdamas į apanglėjusius
žvynelius.
Buvau taip sutelkusi dėmesį į Bubą, jog nepastebėjau manęs link svirduliuojančios Odrinos (ji
rankomis spaudė gerklę, kad sustabdytų plūstantį iš žaizdos kraują), kol mergina tiesiog susidūrė su
manimi ir privertė parpulti ant kelių. Nežinau, koks buvo tikslas – galbūt ji norėjo pro mane pasiekti
barą ir pagriebusi rankšluostį sulaikyti raudoną srovę, o gal mėgino pabėgti nuo užpuoliko, – tačiau
jai tai nepavyko. Odrina išsitiesė visu ūgiu ant grindų vos už metro nuo manęs, o aš jau niekuo
nebegalėjau jai padėti. Palietusi jos riešą, pajutau kažką judant už nugaros ir puoliau į šalį nuo kūno
kaip tik laiku, kad išvengčiau Džoko smūgio. Barmeno išlikimo įgūdžiai buvo tikrai puikūs, nes puolė
mirtingąją moterį, o ne kokį nors vampyrą. Indira su aplink kūną plevėsuojančiu sariu sugriebė
stambią Džoko ranką ir trūktelėjusi šveitė jį taip stipriai, kad barmenas atsitrenkė į sieną. Siena
įdubo, o jis susverdėjęs pašoko, bet sunkiai išstovėjo ant kojų. Indira metėsi ant grindų, įkišo ranką
jam tarp kojų ir suspaudė. Kol Džokas klykdamas trypė ir spardėsi, Indira jį akimoju iškastravo.
Siaubingiausių mano matytų dalykų sąraše atsirado dar vienas.
Iš Džoko kliokė kraujas, tirštas ir tamsus. Vyrukas ištiktas šoko žvelgė žemyn, o Indira spiegė
skelbdama pergalę. Apimtas ūmaus ryžto, vampyras užsimojo suspaustais kumščiais ir trenkė jai į
galvos šoną. Indira nuskriejo tolyn, atėjo jos eilė atsitrenkti į sieną. Sekundėlę ji nejudėdama
pagulėjo ant grindų, tada papurtė galvą, tarsi aplink būtų zvimbusios musės. Džokas vėl ją puolė,
tačiau aš sugriebiau jį už peties, sulaikiau ir truputį jį pristabdžiau, todėl kai jis pagaliau pasiekė
Indirą, vampyrė jau buvo pakankamai atsipeikėjusi, kad pašoktų viršun ir užmestų sario klostę jam ant
veido. Tai Džoką apakino užtektinai ilgai, kad Indira spėtų pagauti mano sviestą kuolą ir įsmeigtų jį
vampyrui į širdį.
Džokai, beveik tavęs nepažinojau.
Vėl pabandžiau greitai įvertinti padėtį.
Džokas krito. Markas ir Mindė Simpsonai krito, Ana Liudmila krito, Antonijus krito, Bevardis
priešų vampyras Nr. 1 krito. Luisas... Kur jis pradingo? Išgirdau šūvį lauke ir supratau, kad tai
tikriausiai atsakymas į mano klausimą. Tikrai, tuoj pat į klubą įbėgo Luisas su šautine žaizda kairiame
petyje. Mustafa Chanas jo jau laukė atkišęs labai ilgą peilį. Nepaisydamas šautinės žaizdos, Luisas
priešinosi įnirtingai, be to, taip pat turėjo slaptą ginklą. Išsitraukęs savo durklą sugebėjo sužeisti
Mustafą, tačiau Imanuelis spyrė Luisui į kelį iš nugaros ir šis susmuko ant žemės. Rubijus
pasinaudojo jo silpnumo akimirka ir suvarė kuolą į krūtinę. Nors ir nusikeikė su dideliu
pasibjaurėjimu, Mustafa nusilenkė Rubijui. Šis nustebęs taip pat jam nusilenkė.
Palomina turėjo bėdų su Bevardžiu priešų vampyru Nr. 2, kuris kovėsi lyg apsėstas. Matyt,
Palomina nebuvo labai įgudusi kovotoja ar pakankamai sena vampyrė, nes buvo visa kruvina ir akyse
silpo. Parkeris, kuris neabejotinai buvo prastas mušeika, laikėsi Bevardžiui Nr. 2 už nugaros ir nuolat
jį smaigstė ledo kirtikliu – nelabai efektyvus ginklas, tačiau akivaizdžiai ypač erzinantis. Stambusis
vampas, transformuotas trisdešimtaisiais gyvenimo metais, vos spėjęs užgydyti vieną žaizdą, vėl
būdavo pradurtas. Neabejojau, kad skaudėjo velniškai. Jų kova užsitęsė. Parkeris buvo pernelyg
išsigandęs, kad prisiartintų pakankamai ir pamėgintų persmeigti Bevardžiui Nr. 2 širdį. Palomina
judėjo per lėtai dėl daugybės žaizdų, kad jį sustabdytų. Pagaliau Mustafa, susierzinęs dėl Luiso
nužudymo, nustūmė Parkerį į šalį ir nukirto Bevardžiui Nr. 2 galvą vienu dramatišku peilio mostu.
Dabar Akiras ir Viktoras buvo vieninteliai gyvi likę mūsų priešai.
Jie abu suvokė, kad kovoja už išgyvenimą. Pem burna buvo kruvina, tačiau nežinojau, ar kraujas jos,
ar Viktoro. Jaučiau, kaip į juosmenį spaudžiasi kluvjel doras; akimirką svarsčiau, gal reikėtų jį
išsitraukti, tačiau jau kitą akimirką Akiras sugebėjo nukirsti Talijai ranką. Vampyrė sugriebė
krintančią galūnę ir trenkė ja Akirui, o Heidė puolė jį iš nugaros ir smeigė kuolą į kaklą.
Akiras išmetė kardą, susigriebė už gerklės, o aš nėriau į priekį jo ginklo, kad vampyras nebegalėtų
jo pasiekti. Kardas buvo ilgas, tačiau ne toks sunkus, kaip tikėjausi. Atsitraukiau, kad ginklas
atsidurtų kuo toliau nuo apgraibomis ieškančių Akiro rankų, o kaip tik tą akimirką Viktoras sviedė
Eriką į sieną ir nustūmė Pem ant žemės. Ji parkrito ant nugaros ir Viktoras užvirto ant jos tiesiai
priešais mane. Viktoras įsikirto iltimis Pem į kaklą, o rankomis nepajudinamai prispaudė jos pečius
prie žemės.
Pem pakėlė akis į mane. Jos veidas buvo kraupiai ramus.
– Padaryk tai, – pasakė ji.
– Ne.
Galėjau sužeisti Pem.
– Daryk tai, – tarė ji labai įtikinamai. Iškėlusi rankas sugriebė Viktorą ties pečiais ir surakinusi
neleido jam pajudėti.
Erikas svyravo ant kojų, kraujas lašėjo jam iš galvos, sužeistos rankos ir šono. Raudona burna rodė,
kad buvo įkandęs Viktorui mažiausiai kartą. Vėl nuleidau akis į Pem, kuri iš visų likusių jėgų laikėsi
įsikibusi į mūsų priešą. Ji linktelėjo, pasuko galvą. Užsimerkė. Mielai būčiau padariusi tą patį.
Įkvėpiau ir mostelėjau kardu žemyn.
Knygos savininkas: Vaida D

16 skyrius

Pem nustūmė Viktorą nuo savęs ir pašoko ant kojų. Taip bijojau, jog nužudysiu ir Pem, kad
užsimojau per silpnai. Nesugebėjau perkirsti Viktorui kaklo kiaurai, nors pavyko pažeisti stuburą.
Kardas įstrigo kaule, bet aš neturėjau jėgų jo ištraukti, kad pakartotinai smogčiau. Pasibaisėjusi
savimi, apimta pasišlykštėjimo, kurį sukėlė į Viktoro kūną smingantys ašmenys, atsitraukiau atbulomis
ir užsidengiau delnu burną.
Pem išplėšė kardą iš kritusio vampyro žaizdos ir vienu smūgiu nukirsdino Viktorą.
– Pasiduok, – pasakė Erikas sunkiai sužeistam Akirui.
Akiras tik papurtė galvą. Dėl žaizdos gerklėje jis negalėjo kalbėti.
– Kaip sau nori, – ištarė Erikas pavargusiu balsu. Jis sugriebė Akiro galvą ir nulaužė sprandą.
Pasigirdęs trekštelėjimas man sukėlė stiprų pasibjaurėjimą. Nusisukau, skrandis ėmė tampytis, nors
liepiau jam nusiraminti ir užsičiaupti. Kol Akiras bejėgiškai gulėjo ant grindų, Erikas jam į krūtinę
suvarė kuolą.
Viskas baigėsi. Viktoras ir visi jo palydos vampyrai – žmogiškieji palydovai taip pat – buvo žuvę.
Patalpoje buvo pakankamai į pelenus byrančių vampyrų, kad pasikeistų oro sudėtis.
Sunkiai klestelėjau ant kėdės. Tiksliau pasakius, nebegalėjau išsilaikyti ant kojų, o kėdė pasitaikė
visai po užpakaliu.
Netoliese Talija raudojo dėl nutrauktos galūnės sukelto skausmo, tačiau iš visų jėgų stengėsi
sutramdyti šį silpnumo proveržį. Indira pritūpė ant grindų išvargusi, bet kartu kupina džiugesio.
Maksvelo Li, Parkerio ir Rubijaus sužalojimai buvo ne tokie reikšmingi. Pem ir Erikas buvo nuo
galvos iki kojų aptaškyti krauju, tiek savu, tiek Viktoro. Palomina lėtai nukėblino Rubijaus link,
apkabino jį abiem rankomis, o tada į bendrą glėbį prisitraukė ir Parkerį. Koltonas verkdamas klūpėjo
šalia negyvos Odrinos.
Daugiau gyvenime nenorėjau išvysti nė vieno mūšio, didelio ar mažo. Pasižiūrėjau į savo mylimąjį,
savo vyrą, bet jis man pasirodė visiškai svetimas. Juodu su Pem stovėjo žvelgdami vienas į kitą,
laikydamiesi už rankų, išsišiepę iki ausų, kruvinais veidais. Tada paprasčiausiai krito vienas kitam į
glėbį, o Pem nekvėpuodama pradėjo juoktis.
– Mes tai padarėme! – pasakė ji. – Mes tai padarėme. Mes laisvi.
„Kol Felipė de Kastro neužgrius mūsų lyg tona plytų, norėdamas išsiaiškinti, kas atsitiko jo
regentui“, – pagalvojau, tačiau nieko nesakiau. A – nežinojau, ar pavyks praverti burną. B – mes jau
svarstėme, kas tokiu atveju atsitiktų, tačiau, Eriko nuomone, buvo geriau prašyti atleidimo nei
leidimo.
Mustafa kalbėjo į mažytį, maždaug svirplio dydžio, mobilųjį telefoną.
– Vorenai, brolau, tau nėra reikalo čia eiti, – sakė jis. – Darbas atliktas. Puikus šūvis. Taip, mes jį
pričiupome.
Prabilo Parkeris:
– Šerife, norėtume keliauti namo, nebent tau mūsų dar reikia.
Geibus jaunuolis prilaikė Palominą iš vienos pusės, o Rubijus – iš kitos. Visi trys buvo gerokai
aplamdyti.
– Galite keliauti, – nors ir kruvinas, Erikas elgėsi kaip tikras valdovas. – Jūs paklusote man ir
atlikote savo darbą. Jums bus atlyginta.
Ramstydami vienas kitą, Palomina, Rubijus ir Parkeris išėjo pro galines duris. Iš veidų išraiškų
atrodė, kad jie nuoširdžiai vylėsi, jog Erikas jiems neskambins labai, labai ilgai, nesvarbu, koks tas
apdovanojimas būtų.
Indira nuropojo prie Talijos ir stipriai prispaudė nukirstą vampyrės ranką prie peties. Vis dar
išsišiepusi ją taip laikė. Indira buvo laimingiausias padaras klube.
– Ar tai suveiks? – paklausiau Pem, linktelėdama į sujungtą petį ir ranką. Pem šluostė kruviną kardą
į Akiro drabužius. Jo gerklė jau buvo beveik pavirtusi pelenais: prieš galutinę mirtį pažeistos
vampyrų kūno dalys suyra daug greičiau nei nepažeistos.
– Galbūt, – pasakė ji gūžtelėdama. – Talija tokia sena, kad įmanoma ir tai. Priauginimas ne toks
skausmingas ir trunka trumpiau nei regeneracija.
– Talija, gal tau atnešti kraujo?
Nemaniau, kad kada nors užteks drąsos kreiptis į ją tiesiogiai, tačiau man tikrai buvo nesunku
atnešti butelį kraujo, su džiaugsmu būčiau tai padariusi. Vampyrė pakėlė į mane akis, pilnas
nevalingų, skausmo išspaustų ašarų. Buvo akivaizdu, kad ji tik valios pastangomis prisiverčia
nekrutėti.
– Nebent duotum savo kraujo, – ištarė ji su ryškiu akcentu. – Tačiau Erikas būtų nepatenkintas, jeigu
iš tavęs atsigerčiau. Imanueli, duosi gurkšnelį?
– Gerai, – pasakė jis. Liesasis kirpėjas atrodė gerokai apdujęs.
– Tu tikras? – paklausiau jo. – Neatrodai visiškai atsigavęs.
– O taip, – atsakė Imanuelis visai neįtikinamai. – Mano seserį nužudęs vyras nebegyvas. Aš
jaučiuosi gerai.
Jis taip neatrodė, tačiau aš, tikriausiai, irgi. Pasakiau viską, ką galėjau, todėl sėdėjau šalia, o
Imanuelis nerangiai pritūpė priešais Talijos kėdę. Ūgių skirtumas tikrai nebuvo jiems į naudą. Talija
sveikąja ranka apsivijo Imanuelio kaklą ir suleido iltis be tolesnių diskusijų. Išraiška Imanuelio veide
pasikeitė iš nusivylusios į palaimingą.
Talija valgė garsiai čepsėdama.
Indira tupėjo šalia jos, paskleidusi savo krauju permirkusį sarį, kantriai spausdama nukirstą galūnę
prie pagrindo. Talijai begeriant pastebėjau, kad ranka ėmė atrodyti vis natūraliau. Pirštai sujudėjo.
Apstulbau, tačiau tai buvo tik dar vienas nepaprastas įvykis jų kupiname vakare.
Pem atrodė šiek tiek susierzinusi, kai baigusi džiūgauti ir švęsti pergalę su Eriku pastebėjo, kad
Imanuelis pasiūlė savo kraujo kažkam kitam. Ji pasiteiravo Mustafos, ar jis duotų jai atsigerti, o šis
tik gūžtelėjo.
– Tai įtraukta į darbo aprašymą, – tarstelėjo vilkolakis ir atsmaukė juodų marškinėlių apykaklę.
Pem šalia Mustafos atrodė neįtikėtinai balta. Vampyrei įkandus, vilkolakis iššiepė dantis, tačiau po
sekundėlės jis irgi atrodė laimingesnis.
Erikas prisiartino prie manęs visas švytėdamas. Dar niekada nejaučiau tokio tyro džiaugsmo, kad
mūsų ryšys buvo nutrauktas, nes nenorėjau jausti to, ką jautė jis, nė trupučio. Erikas apkabino mane,
pabučiavo su įkarščiu, o aš tegalėjau užuosti kraują. Vampyras buvo net šlapias nuo jo. Kraujas
raudonai ištepė man suknelę, rankas ir krūtinę.
Po minutėlės Erikas susiraukęs atsitraukė.
– Suke? – ištarė. – Tu nedžiūgauji?
Pamėginau sugalvoti, ką atsakyti. Jaučiausi baisinga veidmainė.
– Erikai, džiaugiuosi, kad daugiau nebereikia rūpintis dėl Viktoro. Žinau, jog būtent tai mes
suplanavome, tačiau dabar esame apsupti negyvų žmonių ir jų kūno dalių – man tai tikrai neatrodo
gera vieta švęsti; be to, niekada gyvenime nesijaučiau mažiau lytiškai susijaudinusi.
Jis prisimerkė. Vampyrui nepatiko, kad sumenkinau jo teisę džiūgauti. Suprantama.
Būtent tai buvo svarbiausia. Aš žinojau, kad visa tai suprantama, tačiau vis tiek nekenčiau to
jausmo, nekenčiau savęs ir tą akimirką niekam aplinkui nejaučiau simpatijos.
– Tau reikia kraujo, – pasakiau. – Matau, kad esi sužeistas, nagi, išgerk.
– Tu elgiesi veidmainiškai, o kraujo aš išgersiu, – ištarė jis ir suleido iltis man į kaklą.
Skaudėjo. Jis nesistengė paversti skausmo malonumu, o tai beveik visi vampyrai darė nevalingai.
Nors ir nenorėjau apsižliumbti, skruostais ėmė ristis ašaros. Jaučiausi taip, tarsi tas skausmas būtų
savotiškai pelnytas, pateisinamas, tačiau taip pat supratau, kad ši akimirka bus lemiama mūsų
santykiuose.
Atrodė, jog mūsų santykiai buvo pažymėti tūkstančiais lemiamų akimirkų.
Tada man prie peties atsidūrė Bilas, įsmeigė akis į Eriko burną ant mano gerklės. Jo išraiška buvo
neaiški: veide maišėsi įsiūtis, apmaudas, ilgesys.
Norėjosi kažko įprasto, nuoširdžiai troškau, kad skausmas liautųsi. Mano akys susidūrė su Bilo
akimis.
– Šerife, – tarė Bilas. Jo balsas dar niekada nebuvo toks malonus. Erikas trūktelėjo visu kūnu.
Žinojau, kad Bilą jis išgirdo, žinojau, kad suvokė, jog turėtų liautis gėręs, bet nesiliovė.
Nusipurčiau letargijos ir pasibjaurėjimo savimi šydą, sugriebiau Eriko ausies lezgelį ir iš visų jėgų
įžnybiau.
Jis aiktelėjo ir atsitraukė. Burna buvo kruvina.
– Bilas parveš mane namo, – pasakiau. – Pasikalbėsime rytoj naktį. Galbūt.
Erikas pasilenkė manęs pabučiuoti, tačiau aš krūptelėjau. Nenorėjau, kad mane paliestų ta kruvina
burna.
– Rytoj, – ištarė Erikas, įsmeigęs akis man į veidą. Po akimirkos nusisuko ir šūktelėjo: – Ei,
paklausykite! Turime pradėti valyti klubą.
Visi sudejavo tarsi vaikai, kuriems buvo liepta susirinkti žaislus. Imanuelis nužingsniavo prie
Koltono ir padėjo jam atsikelti.
– Gali apsistoti mano namuose, – pasiūlė Imanuelis. – Jie visai netoli nuo čia.
– Aš negalėsiu užmigti, – atsakė Koltonas. – Odrina nebegyva.
– Mes kaip nors išgyvensime šią naktį, – ištarė Imanuelis.
Abu mirtingieji vyrai išėjo iš „Vamptazijos“ nusvirusiais iš nuovargio ir sielvarto pečiais. Įdomu,
ką jie galvojo apie kerštą dabar, kai jis buvo įvykdytas, tačiau žinojau, kad to niekada jų nepaklausiu.
Galbūt niekada daugiau jų neišvysiu.
Bilas apglėbė mane ranka, nes ėjau klupinėdama. Džiaugiausi, kad jis šalia ir gali man padėti. Pati
tikrai nebūčiau sugebėjusi vairuoti. Susiradau rankinę, kurioje vis dar buvo keletas nepanaudotų
kuolų, ir išsitraukiau automobilio raktelius iš vidinės kišenės.
– Kur Buba? – paklausiau.
– Jam patinka sukinėtis aplink senąją miesto koncertų salę, – atsakė Bilas. – Ten anksčiau vykdavo
jo pasirodymai. Išsikas kur nors duobę, permiegos žemėje.
Linktelėjau. Buvau pernelyg pavargusi, kad dar ką nors sakyčiau.
Visą kelią namo Bilas daugiau nieko nekalbėjo, o tai buvo tikra palaima. Spoksojau pro priekinį
langą į juodą naktį, svarstydama, kaip jausiuosi rytoj. Klube mačiau tiek daug žūčių, viskas vyko taip
greitai ir kruvinai – tarsi būčiau žiūrėjusi smurto kupiną pornografinį filmą. Kartą Džeisono namuose
mačiau kelias sekundes vieno iš „Pjūklo“ serijos filmų. Man tų akimirkų visiškai užteko.
Nuoširdžiai tikėjau, kad Viktoras išjudino šį procesą dėl savo paties nesutaikomumo. Jeigu
Luizianos valdytoju Felipė būtų paskyręs ką nors kitą, gal būtų pavykę išvengti šios katastrofos.
Galbūt turėjau kaltinti Felipę? Ne, nebuvo reikalo ieškoti kaltų taip toli.
– Apie ką galvoji? – paklausė Bilas, kai jau važiavome per mano mišką.
– Galvoju apie kaltę, priekaištus ir žudymus, – pasakiau.
Jis tiesiog linktelėjo.
– Aš taip pat. Suke, juk supranti, jog Viktoras padarė viską, kad išprovokuotų Eriką?
Jau buvome aikštelėje už mano namo, ir aš, uždėjusi delną ant automobilio durų rankenos,
klausiamai pasisukau į vampyrą.
– Tikrai, – tęsė Bilas. – Jis darė viską, kad išprovokuotų Eriką ko nors imtis, o tada galėtų jį
nužudyti ir nereikėtų niekaip pasiteisinti. Tik būdamas pranašesnis planuotojas Erikas išgyveno, o
Viktoras – ne. Žinau, kad tu myli Eriką, – Bilo balsas liko ramus ir šaltas, tik raukšlelės aplink akis
bylojo, kaip brangiai jam kainavo ištarti šiuos žodžius. – Turėtum džiaugtis, o galbūt rytoj ir
džiaugsies, kad ši situacija taip baigėsi.
Sekundėlę suspaudžiau lūpas, kol formulavau atsaką.
– Geriau, kad gyvas Erikas, o ne Viktoras, – pasakiau. – Tai tiesa.
– Be to, žinai, jog smurtas buvo vienintelis būdas pasiekti tokiam rezultatui.
Aš net galėjau viską suprasti. Linktelėjau.
– Tai iš kur tas noras po laiko kritikuoti? – tarė Bilas. Jis teisingai nuspėjo mano reakciją.
Paleidau durų rankenėlę ir pasisukau į jį visu kūnu.
– Buvo kruvina ir baisu, žmonės nukentėjo, – pasakiau net ir pati nustebusi dėl balse pasigirdusio
pykčio.
– Nejaugi manei, kad Viktoras mirs nepraliejus nė lašo kraujo? Ar nesitikėjai, jog Viktoro žmonės
padarys viską, kad tik apsaugotų jį nuo žūties? Nejaugi vyleisi, jog niekas nemirs?
Jo balsas buvo toks ramus ir nesmerkiamas, kad aš net nesupykau.
– Bilai, niekada taip nemaniau. Nesu naivi. Tačiau manymas dažnai skiriasi nuo planavimo.
Ūmai pasijutau pavargusi nuo šios temos. Tai buvo atsitikę, tai jau buvo įvykę. Privalėjau rasti
būdą, kaip su tuo susitaikyti.
– Ar esi sutikęs Oklahomos karalienę? – paklausiau Bilo.
– Taip, – atsakė jis, balse aiškiai buvo girdėti atsargumas. – Kodėl klausi?
– Prieš mirdamas Apijus lyg ir atidavė Eriką jai.
Žinia Bilą pritrenkė.
– Tikrai?
– Taip. Jis galiausiai man papasakojo, kai Pem padarė viską, ką galėjo, išskyrus tai, kad neįkišo
rankos jam į subinę ir pakrutinusi pirštus neprivertė kalbėti.
Bilas nusisuko, bet nepakankamai greitai, kad nebūčiau pastebėjusi šypsenos, kurią stengėsi
užgniaužti.
– Pem visada būna labai ryžtinga, kai nori priversti Eriką imtis tam tikro veiksmų plano. Ar Erikas
tau sakė, ką ketina daryti dėl šios situacijos?
– Jis mėgina nuo jos išsisukti, tačiau Apijus greičiausiai pasirašė kažkokius dokumentus. Kai prieš
mirtį man pasakė, kad aš niekada neišlaikysiu Eriko, nežinojau, jog būtent tokį dalyką jis turėjo
galvoje. Maniau, norėjo pasakyti, jog Erikas nenorės eikvoti jėgų su manimi, kai pasensiu ir
susiraukšlėsiu, ar kad mes susibarsime ir išsiskirsime, ar... Et, nežinau. Kad atsitiks tai, kas mus
išskirs.
 – Ir dabar tai atsitiko.
– Na... taip.
– Juk žinai, kad jis turės tavęs atsisakyti, jeigu ves tą karalienę? Vedęs karališkąjį asmenį Erikas,
žinoma, galės maitintis iš žmonių, net galės turėti žmonių kaip žaisliukų ir naminių gyvūnėlių, tačiau
negalės turėti mirtingos žmonos.
– Jis man leido tai suprasti.
– Suke... nedaryk nieko skuboto.
– Aš jau nutraukiau kraujo ryšį.
Po ilgos pauzės Bilas tarė:
– Gerai, nes ryšys buvo rizikingas jums abiem.
Ne kažin kokia naujiena.
– Aš lyg ir ilgiuosi to ryšio, – prisipažinau, – tačiau kartu jaučiu ir tikrą palengvėjimą.
Bilas nieko nesakė. Keistai nutyko.
– Ar tu kada nors... – paklausiau.
– Vieną kartą, labai seniai, – atsakė jis. Aiškiai nenorėjo apie tai kalbėti.
– Ar baigėsi geruoju?
– Ne, – nukirto. Jo balsas buvo monotoniškas ir tikrai neskatino tęsti šios temos. – Suke, užteks.
Sakau tai ne kaip buvęs mylimasis, bet kaip draugas. Tegu Erikas pats apsisprendžia, ką daryti.
Neuždavinėk jam klausimų. Nors mes negalime vienas kito pakęsti, žinau, jog Erikas pamėgins
padaryti viską, kad išsivaduotų iš šios situacijos, nes paprasčiausiai vertina savo laisvę. Oklahoma
labai graži, o Erikas mėgsta grožį, tačiau tai jau rado tavyje.
Tikriausiai buvau pakankamai atsigavusi, jeigu sugebėjau įvertinti komplimentą. Įdomu, koks
tikrasis karalienės vardas? Labai dažnai vampyrų valdovai buvo vadinami valdomos teritorijos
vardu: Bilas turėjo omenyje, kad graži ne Oklahomos valstija, o moteris, kuri valdo tos valstijos
nakties padarus.
Kai aš nieko neatsakiau, Bilas tęsė:
– Dar ji yra galinga. Kitaip tariant, turi teritoriją, pakalikų, nekilnojamojo turto, pajamų iš naftos.
Mes abu žinojome, kad Erikas dievina galią. Ne absoliučią valdžią – jis niekada nenorėjo tapti
karaliumi, – tačiau jam patiko tai, kad gali vadovauti savo paties teritorijoje.
– Aš suprantu, kas yra galia, – pasakiau. – Ir suprantu, kad jos neturiu. Namo važiuosi automobiliu
ar paliksi jį čia ir eisi per mišką?
Vampyras perdavė raktelius man ir tarė:
– Eisiu per mišką.
Daugiau nebeliko ką sakyti.
– Dėkui, – padėkojau Bilui. Atvėriau verandos dureles ir, įėjusi vidun, jas užrakinau. Atvėriau
galines namo duris, įžengiau ir įjungiau virtuvės šviesas. Namie tvyrojo tyli tuštuma, kuri iš karto
nuteikė raminamai, o oro kondicionieriai iš visų jėgų stengėsi, kad būtų vėsu.
Nors išgyvenau žudynes „Vamptazijoje“ mažiausiai sužalota iš visų – bent jau fiziškai, – jaučiausi
sumušta ir apdaužyta. Kitą dieną tikrai skaudės visą kūną. Atsisegiau platųjį diržą ir grąžinau kluvjel
dorą į kosmetikai skirtą stalčių. Nusitraukiau dėmėtą suknelę, nunešiau ją į galinę verandą ir įmetusi į
skalbimo mašiną įjungiau šaltojo mirkymo režimą, tada įsiropščiau į dušą ir atsukau tokį karštą
vandenį, kokį tik galėjau iškęsti. Nugremžusi visą kūną, atsukau šaltą vandenį. Kai išlipau
nusišluostyti, jaučiausi nepaprastai švari ir gaivi.
Tikėjausi, kad pradėsiu verkti arba melstis, gal sėdėsiu kamputyje plačiai atsimerkusi visą naktį,
tačiau nekilo nė viena iš šių reakcijų. Įsliuogiau į lovą jausdama palengvėjimą, tarsi ką tik būčiau
išgyvenusi sėkmingą operaciją arba biopsijos rezultatai būtų parodę, kad rastas auglys nepiktybinis.
Susisukusi į kamuoliuką ir ruošdamasi užmigti pagalvojau, kad faktas, jog iš viso šiąnakt galiu
miegoti – bemaž baugiausias nakties įvykis.
Knygos savininkas: Vaida D

17 skyrius

Visos moterys mano svetainėje jautėsi laimingos. Kai kurios buvo laimingesnės už kitas, tas tiesa,
tačiau nė viena nesijautė nelaiminga. Buvo susirinkusios įteikti dovanų moteriai, kuri jų tikrai buvo
nusipelniusi, ir visos džiaugėsi, kad Tara laukiasi dvynukų. Išaugo grėsminga krūva geltono, žalio,
žydro ir rausvo vyniojamojo popieriaus. Tara gavo daug dalykų, kurių jai reikėjo ir kurių ji norėjo.
Dermotas, nekrisdamas į akis, padėjo nešioti užkandžius bei gaiviuosius gėrimus ir kišti suplėšytą
dovanų popierių į maišelius, kad nesimėtytų ant grindų. Keletas vyresnių viešnių jau buvo pasiekusios
tą gyvenimo stadiją, kai kojos tvirtai nebelaiko, todėl norėjome pašalinti nuo grindų viską, už ko jos
būtų galėjusios užkliūti. Tarp vakarėlio viešnių taip pat buvo Džei Bi mama ir močiutė, kuri skaičiavo
mažiausiai septyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus.
Kai ryte prie galinių durų pasirodė Dermotas, įleidau jį ir grįžau prie savo kavos puodelio netarusi
nė žodžio. Vos tik jam įėjus, iš karto pasijutau geriau. Galbūt per pastarąsias kelias savaites
nepastebėjau šio reiškinio, nes viską buvo užgožęs kraujo ryšys su Eriku. Mane veikė tiek daug
antgamtinių jėgų, jog kol kas negalėjau pasakyti, ar tikrai jaučiuosi geriau būdama visiškai viena,
tačiau nutraukusi kraujo ryšį su vampyru, bent jau vėl aiškiai jaučiau realybę.
Mano viešnioms geriau įsižiūrėjus į Dermotą ir suvokus, kaip stipriai jis primena Džeisoną,
klausiamai pakilo daug antakių. Papasakojau joms, kad jis tolimas giminaitis iš Floridos, ir iš
daugelio smegenų išgirdau, kaip damos mintyse purto šeimos medžius, ieškodamos nors vienos mano
giminės atšakos Floridoje.
Šiandien jaučiausi pati savimi. Tarsi būčiau dariusi tai, ką turėjau daryti bendruomenėje, kurioje
gyvenau. Gal net nebuvau tas pats asmuo, kuris dalyvavo praėjusios nakties žudynėse.
Gurkštelėjau iš stiklinio puodelio. Maksinos punšas buvo tikrai geras, tortas iš kepyklos – labai
gardus, mano sūrio šiaudeliai – traškūs ir kaip tik pakankamai aštrūs, o sūdytos pekaninės karijos
buvo pakepintos kaip tik tiek, kiek reikia. Kol Tara pakavo dovanas, sužaidėme „Kūdikių bingą“, o ji
visa švytėdama padėkojo maždaug milijoną kartų.
Vakarėliui tęsiantis, vis labiau jaučiausi esanti senoji Sukė Stekhaus. Buvau su žmonėmis, kuriuos
supratau, dariau gerus darbus.
Be to, Džei Bi močiutė papasakojo mielą istoriją apie mano močiutę. Apskritai popietė buvo labai
nebloga.
 Kai nešina pilnu nešvarių indų padėklu nuėjau į virtuvę, pagalvojau: „Štai kas yra laimė. Praėjusią
naktį ten buvau ne tikroji aš.“
Betgi buvau. Žinojau – net kol taip maniau, – kad nesugebėsiu savęs apmulkinti. Pasikeičiau
stengdamasi išgyventi, o dabar mokėjau už tai. Turėjau būti pasiryžusi amžinai save keisti, kitaip
viskas, ką prisiverčiau padaryti, bus veltui.
– Ar tu gerai jautiesi, Suke? – pasiteiravo Dermotas, įnešdamas dar daugiau nešvarių taurių.
– Taip, dėkui, – pamėginau jam nusišypsoti, tačiau šypsena buvo silpna.
Išgirdau beldimą į galines duris. Nusprendžiau, kad tai koks nors vėlyvas svečias, mėginantis
įsmukti vidun nepastebėtas.
Už durų stovėjo ponas Kataliadas. Kaip visada vilkėjo kostiumą, tačiau pirmą kartą jis atrodė kiek
netvarkingai. Ponas Kataliadas net atrodė ne toks apvalainas kaip visada, tačiau šypsojosi mandagiai.
Apstulbau išvydusi jį čia ir nebuvau tvirtai įsitikinusi, kad noriu su juo kalbėtis, tačiau tai buvo vyras,
kuris galėjo atsakyti į didžiuosius mano gyvenimo klausimus, todėl tikrai neturėjau kitos išeities.
– Užeikite, – pasakiau ir atsitraukusi atgal prilaikiau atviras duris.
– Panele Stekhaus, – kreipėsi jis oficialiai. – Dėkoju už jūsų svetingumą.
Jis įsmeigė akis į Dermotą, kuris labai atsargiai plovė indus, didžiuodamasis, kad jam buvo
patikėtas puikusis močiutės arbatos servizas.
– Jaunuoli, – tarė ponas Kataliadas pripažindamas fėjos buvimą.
Dermotas atsisuko ir sustingo.
– Demone, – ištarė jis. Tada vėl nusigręžė į kriauklę, bet jaučiau, jog įnirtingai apie kažką galvoja.
– Ar pas jus kokia nors šventė? – pasiteiravo advokatas. – Galiu pasakyti, kad name pilna moterų.
Iki tol nepastebėjau koridoriumi sklindančios moteriškų balsų kakofonijos, tačiau atrodė taip, tarsi
mano svetainėje būtų susirinkusios šešiasdešimt moterų, o ne dvidešimt penkios.
– Taip, – atsakiau. – Šventė. Vienai draugei surengėme kūdikių „dovanų lietų“.
– Gal neprieštarautumėt, jei pasėdėčiau jūsų virtuvėje, kol jis baigsis? – pasiteiravo jis. – Galbūt
galėčiau gauti kąsnelį užkąsti?
Jo žodžiai privertė prisiminti geras manieras, ir aš tariau:
– Na, žinoma, galite vaišintis kiek tik norite!
Greitai sutepiau sumuštinį su kumpiu, pridėjau traškučių, ištraukiau raugintų agurkėlių ir į atskirą
lėkštę prikroviau vakarėliui skirto maisto. Net įpyliau puodelį punšo.
Tamsios pono Kataliado akys net suspindo išvydus priešais šitiek maisto. Gal patiekalai ir nebuvo
tokie prašmatnūs, prie kokių jis buvo pratęs (nors ką aš žinau, gal jis paprastai valgydavo žalias
peles), tačiau įniko į maistą su įkarščiu. Nors ir nebuvo visiškai atsipalaidavęs, neatrodė, kad
Dermotas būtų bijojęs likti tame pačiame kambaryje su advokatu, todėl palikau juos vienus ir grįžau į
svetainę. Šeimininkė negali užtrukti kitur pernelyg ilgai – nemandagu.
Tara jau buvo išpakavusi visas dovanas, o jos parduotuvės darbuotoja Makena buvo užrašiusi visas
dovanas ir jų dovanotojas ant kortelių. Dabar moterys kalbėjo apie gimdymo skausmus ir patį
gimdymą – ak, džiaugsme, – o Tara atsakinėjo į klausimus apie savo akušerį-ginekologą, ligoninę,
kurioje ruošėsi gimdyti, kūdikiams sugalvotus vardus, dvynukų lytį, laiką, jai likusį iki gimdymo, ir
taip toliau, ir taip toliau.
Palaipsniui viešnios išsivažinėjo, o kai jau visos buvo išvykusios, turėjau atremti nuoširdžius
Taros, jos anytos ir Džeisono merginos Mišelės pasiūlymus padėti suplauti indus. Pasakiau joms:
– Na jau ne, damos, palikite viską savo vietose, tai mano darbas.
Girdėjau savo močiutės žodžius, plaukiančius tiesiai man iš burnos. Vos nepradėjau juoktis. Jeigu
virtuvėje manęs nebūtų laukę demonas su fėja, gal būčiau ir nusijuokusi. Sukrovėme visas dovanas į
Taros ir jos anytos automobilius, o Mišelė pasakė man, kad kitą savaitgalį su Džeisonu ketina kepti
šamą, ir pakvietė atvažiuoti. Atsakiau, jog reikės pažiūrėti, ar galėsiu, bet patikinau, kad pasiūlymas
skamba nuostabiai.
Užplūdo didžiulis palengvėjimas, kai visos viešnios išvažiavo.
Būčiau kritusi į kėdę ir paskaičiusiu bent pusvalandį ar pažiūrėjusi „Pavojus!“ epizodą prieš
pradėdama tvarkytis, jeigu virtuvėje manęs nebūtų lūkuriavę du vyrai. Iš karto ten nužingsniavau,
apsikrovusi dar daugiau lėkščių ir puodelių.
Nustebau išvydusi, kad Dermoto nebėra. Nepastebėjau keliuku nuvažiuojančio jo automobilio, todėl
spėjau, jog jis susiliejo su išvykstančių viešnių srautu. Ponas Kataliadas sėdėjo ant tos pačios kėdės,
gėrė kavą. Buvo padėjęs savo lėkštę ant spintelės šalia kriauklės. Neišplovė jos, bet bent jau nunešė,
kur pridera.
– Taigi, – pradėjau, – jos jau išvyko. Jūs juk nesuvalgėte Dermoto, hm?
Demonas plačiai išsišiepė.
– Ne, brangioji panele Stekhaus, nesuvalgiau. Nors neabejoju, kad jis būtų labai skanus. Sumuštinis
su kumpiu buvo gardus.
– Džiaugiuosi, kad jums patiko, – atsakiau nevalingai. – Paklausykite, pone Kataliadai, radau
močiutės laišką. Nesu tikra, kad teisingai supratau, kas tiksliai mus sieja, o gal tiesiog nesupratau, ką
tiksliai reiškia tai, jog esate mano rėmėjas.
Jo šypsena dar labiau išsiplėtė.
– Nors aš mažumėlę skubu, padarysiu viską, kad išsklaidyčiau jūsų abejones.
– Gerai, – sutikau, nors man buvo įdomu, kodėl gi jis taip skuba ir ar vis dar yra persekiojamas,
tačiau neketinau leistis išmušama iš vėžių. – Leiskite viską jums pakartoti ir galėsite man pasakyti, ar
supratau teisingai.
Demonas linktelėjo apvalią galvą.
– Jūs buvote geras tikrojo mano senelio Fintano, kuris yra Dermoto brolis, draugas.
– Taip, Dermoto dvynio.
– Tačiau neatrodo, kad pats labai mėgtumėte Dermotą.
 Ponas Kataliadas gūžtelėjo.
– Aš ir nemėgstu.
Jau beveik susigundžiau nukrypti nuo temos šioje vietoje, tačiau man pavyko išlaikyti minčių seką.
– Vadinasi, Fintanas vis dar buvo gyvas, kai gimėme mes su Džeisonu.
Desmondas Kataliadas entuziastingai sulinksėjo:
– Taip, taip.
– Laiške močiutė rašė, kad jūs aplankėte mano tėtį ir jo seserį, tikruosius Fintano vaikus.
– Aš čia buvau.
– Vadinasi, jūs suteikėte jiems – mums – dovaną?
– Mėginau, tačiau jie negalėjo jos priimti. Ne visi jūsų giminėje turi esminę kibirkštį.
Būtent šią frazę vartojo ir Najalas.
– Kas yra esminė kibirkštis?
– Koks gudrus klausimas! – ištarė ponas Kataliadas, žvelgdamas į mane taip, tarsi būčiau buvusi
beždžionė, kuriai pavyko atverti narvo dureles ir paimti bananą. – Suteikiau brangiausiajam savo
draugui Fintanui dovaną, kad bet kuris iš jo palikuonių žmonių, turintis esminę kibirkštį, galėtų
skaityti kitų žmonių mintis kaip aš.
– Vadinasi, išaiškėjus, kad mano tėtis ir teta Linda jos neturi, jūs sugrįžote gimus Džeisonui ir man.
Demonas linktelėjo.
– Pamatyti jus nebuvo visiškai būtina. Juk, pagaliau, dovana buvo padovanota. Tačiau aplankęs
Džeisoną, o tada ir jus, galėjau žinoti užtikrintai. Labai susijaudinau paėmęs jus ant rankų, nors,
manyčiau, vargšė jūsų močiutė buvo labai išsigandusi.
– Vadinasi, tik aš ir... – ėmiau kosėti, kad tik neištarčiau Hanterio vardo. Ponas Kataliadas surašė
Hedlės testamentą, tačiau pusseserė Hanterio jame neminėjo. Buvo visai įmanoma, kad advokatas
nežinojo, jog Hedlė susilaukė vaiko. – Tik aš kol kas ją turiu. Jūs vis dar nepaaiškinote, kas yra ta
kibirkštis.
Demonas pažvelgė pašaipiai, tarsi pripažindamas, kad negalės nieko nuo manęs nuslėpti.
– Esminę kibirkštį nelengva paaiškinti jūsų DNR terminais, – pradėjo jis. – Tai atvirumas kitam
pasauliui. Kai kurie žmonės tiesiogine to žodžio prasme negali patikėti, kad yra kitų pasaulių, be
mūsų, o juose yra kitokių padarų, kurie turi jausmus, teises, tikėjimus ir nusipelno gyventi savo
gyvenimus. Žmonėms, kurie gimsta su esmine kibirkštimi, lemta patirti ar atlikti kai ką stulbinamo, kai
ką nuostabaus.
Aš padariau kai ką stulbinamo praėjusią naktį, tačiau tai tikrai nebuvo nuostabus dalykas... nebent
jūs nekenčiate vampyrų.
– Močiutė turėjo esminę kibirkštį, – ūmai supratau. – Todėl Fintanas manė, kad ją turės ir vienas iš
palikuonių.
– Taip, nors jis niekada nenorėjo, jog suteikčiau jai savo dovaną.
 Ponas Kataliadas ilgesingai pažiūrėjo į šaldytuvą, todėl atsistojau ir sutepiau jam dar vieną
sumuštinį su kumpiu. Šį kartą papjausčiau šviežių pomidorų ir sudėjau ant nedidelės lėkštelės, o jis
subėrė juos visus ant sumuštinio ir vis tiek sugebėjo jį valgyti nenumesdamas nė trupinėlio. Va čia tai
tikrai antgamtiškas sugebėjimas.
Sudorojęs pusę sumuštinio, ponas Kataliadas trumpai nustojo valgyti ir tęsė:
– Fintanas mylėjo žmones, ypač žmonių moteris, o dar labiau jis mylėjo žmonių moteris su esmine
kibirkštimi. Jas nelengva rasti. Jis taip dievino Adelę, net įkurdino portalą šiuose miškuose, kad
galėtų lengviau ją lankyti, ir bijau, jog buvo pakankamai šelmiškas, kad...
Dabar atėjo pono Kataliado eilė sustoti ir pasižiūrėti į mane nesmagiai, svarstant savo žodžius.
– Jis retkarčiais pasiimdavo mano senelį bandomajam važiavimui, – pasakiau. – Dermotas atpažino
Fintaną kai kuriose šeimos nuotraukose.
– Bijau, kad tai buvo labai išdykėliška iš jo pusės.
– Taip, – pasakiau niūriai. – Labai išdykėliška.
– Jis turėjo didelių vilčių, kai gimė jūsų tėvas, o aš atvykau po dienos jo patikrinti, tačiau kūdikis
buvo visai normalus, nors, žinoma, dailus ir patrauklus kaip dauguma kitų žmonių, turinčių fėjų
kraujo. Linda, antrasis vaikas, buvo tokia pati. Apgailestauju dėl jos vėžio, ji neturėjo susirgti.
Kaltinu dėl to aplinką. Linda turėjo visiškai sveika nugyventi gyvenimą. Jūsų tėvas taip pat būtų buvęs
sveikas, jeigu tarp fėjų nebūtų kilę siaubingų vaidų. Galbūt jeigu Fintanas būtų išgyvenęs, Lindos
sveikata nebūtų taip pablogėjusi, – ponas Kataliadas gūžtelėjo. – Adelė mėgino susisiekti su Fintanu
ir paklausti, ar ką nors galima padaryti dėl Lindos, bet tada jis jau buvo miręs.
– Įdomu, kodėl ji nepasinaudojo kluvjel doru, kad išgydytų tetos Lindos vėžį?
– Nežinau, – atsakė jis akivaizdžiai apgailestaudamas. – Pažinodamas Adelę galiu tik įsivaizduoti,
kad ji manė, jog toks elgesys būtų nekrikščioniškas. Galbūt tuo metu ji jau buvo pamiršusi jį turinti, o
gal laikė romantišku meilės atminimo ženklu ir niekuo daugiau. Juk, pagaliau, tuo metu, kai jos
dukters liga pasidarė akivaizdi, buvo praėję daugybė metų nuo to laiko, kai aš perdaviau kluvjel dorą
nuo Fintano.
Intensyviai mąsčiau, kokias dar būtinas žinias galėčiau išpešti iš šio pokalbio.
– Kodėl, po galais, pamanėte, kad telepatija būtų tokia jau nuostabi dovana? – išsprūdo man.
Pirmą kartą demonas atrodė mažumėlę įsižeidęs.
– Maniau, žinodami, ką kiti žmonės galvoja ir planuoja, Fintano palikuonys visada turės persvarą
prieš kitus žmones, – tarė jis. – Būdamas beveik visiškai demonas galėjau dovanoti telepatiją, todėl
man ji pasirodė puiki dovana. Būtų buvusi nuostabi net ir fėjai. Jeigu jūsų prosenelis būtų žinojęs, kad
Brendono pakalikai pasiryžę jį nužudyti, būtų galėjęs užgniaužti sukilimą jam dar neišsiplėtus. Jūsų
tėvas būtų išgelbėjęs save ir jūsų motiną nuo nuskendimo, jeigu būtų žinojęs, kad jam paspęsti
spąstai.
– Tačiau taip neįvyko.
 – Grynakraujės fėjos nėra telepatės ir, nors kartais gali pasiųsti žinutes, neįstengia girdėti atsakymų,
o jūsų tėvas neturėjo esminės kibirkšties.
Atrodė, kad pokalbis vis grįžta prie to paties.
– Vadinasi, viskas susiveda į vieną dalyką: kadangi judu su Fintanu buvote tokie geri draugužiai,
Fintanas paprašė suteikti jo ir Adelės palikuonims dovaną, kad taptumėte jų – mūsų – rėmėju.
Ponas Kataliadas nusišypsojo.
– Teisingai.
– Jūs nusprendėte tai padaryti ir pamanėte, kad telepatija būtų „superinė“ dovana.
– Ir vėl teisingai. Nors, atrodo, klydau.
– Klydote. Šią dovaną perdavėte kažkokiu mįslingu demonišku būdu...
– Ne tokiu ir mįslingu, – pareiškė ponas Kataliadas pasipiktinęs. – Adelė ir Fintanas tiesiog išgėrė
po lašelį mano kraujo.
Na, niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad mano senelė geria demono kraują. Kita vertus, nepajėgiau
mintyse išvysti jos, sanguliaujančios su fėjomis. Tiesą pasakius, išaiškėjo, jog savo močiutę labai
gerai pažinojau tam tikrais atžvilgiais, tačiau tikrai ne visais.
– Aš šliūkštelėjau savo kraujo į vyną ir pasakiau jai, kad tai ypatinga rūšis, – prisipažino ponas
Kataliadas. – Tam tikra prasme taip ir buvo.
– Vadinasi, jūs pamelavote. Anokia čia naujiena, – ištariau. Nors, geriau pagalvojus, močiutė buvo
visai nekvaila, todėl buvau tikra, kad ji bent jau šį tą įtarė. Pamojavau rankomis ore. Apie tai
pagalvosiu vėliau. – Aiškumėlis. Taigi, abiem išgėrus jūsų kraujo, bet kuris jų palikuonis, gimęs su ta
esmine kibirkštimi, turėjo būti telepatas.
– Teisingai, – advokatas nusišypsojo taip plačiai, kad pasijutau tarsi būčiau gavusi dešimtuką už
testą.
– O mano močiutė niekada nepasinaudojo kluvjel doru.
– Ne, tai vienkartinis dalykas. Labai daili dovana Adelei nuo Fintano.
– Ar galiu juo panaikinti telepatiją?
– Ne, mano brangioji, tai būtų tas pats kaip užsigeisti, kad dingtų blužnis ar inkstai. Tačiau mintis
visai įdomi.
Vadinasi, negalėjau juo padėti Hanteriui. Sau pačiai – taip pat. Velnias.
– Ar galiu juo ką nors užmušti?
– Taip, žinoma, jeigu tas kas nors grasina mylimam asmeniui. Tiesiogiai. Negalėtumėte sukelti savo
mokesčių vertintojo mirties... nebent, tarkim, jis stovėtų virš jūsų brolio užsimojęs kirviu.
– Ar sutapimas, kad Hedlė susidėjo su karaliene?
– Ne visai, nes ji turėjo fėjų kraujo, o, kaip jūs žinote, jo turintys žmonės labai traukia vampyrus.
Buvo tik laiko klausimas, kada koks nors vampyras užsuks į barą ir pamatys jus.
– Jį pasiuntė karalienė.
 – Nagi nagi, – Kataliadas neatrodė nustebęs. – Karalienė niekada neklausė manęs apie šią dovaną,
o aš niekada nepasakojau jai, kad esu jūsų rėmėjas. Ji niekuomet nekreipė per didelio dėmesio į fėjų
pasaulį, nebent užsigeisdavo jų kraujo. Jai tikrai nerūpėjo, kas mano draugai ar kaip aš leidžiu
laisvalaikį.
– Kas dabar jus persekioja?
– Labai tinkamas klausimas, mano brangioji, tačiau į jį negaliu atsakyti. Tiesą pasakius, pastarąjį
pusvalandį jaučiau juos artėjant, todėl turiu išvykti. Pastebėjau puikius apsauginius kerus, kuriais
apsuptas jūsų namas, norėčiau jus pasveikinti. Kas tai sukūrė?
– Belenas. Elfas. Jis apsistojęs klube pavadinimu „Chuliganai“, Monrou miestelyje.
– Belenas, – ponas Kataliadas trumpai susimąstė. – Jei neklystu, jis mano penktos eilės pusbrolis iš
motinos pusės. Beje, jokiu būdu neleiskite „Chuliganuose“ susirinkusioms atmatoms sužinoti, kad
turite kluvjel dorą, nes jus dėl jo nužudytų.
– Kaip manote, ką turėčiau su juo padaryti? – pasmalsavau. Advokatas jau atsistojęs sagstėsi
lengvo vasarinio mėlyno kostiumo švarką. Nors lauke buvo karšta, o jis – tikrai drūtas, visai
neprakaitavo, kai įleidau į namą. – Beje, kur dabar Gvazdika?
Pono Kataliado dukterėčia skyrėsi nuo jo kaip diena nuo nakties ir man savotiškai patiko.
– Ji toli toli ir saugi, – atsakė jis trumpai. – Dėl kluvjel doro negaliu nieko patarti. Atrodo, jums ir
taip pakankamai padariau, – tai taręs jis nėrė pro galines duris. Pastebėjau, kaip stambus jo kūnas
įspūdingu greičiu tolsta per galinį kiemą, o tada visai dingo iš akių.
Ką gi, tai buvo gana neįtikėtina, o man nebeliko kumpio.
Tam tikra prasme pokalbis buvo labai informatyvus. Dabar daugiau žinojau apie savo kilmę,
išsiaiškinau, kad mano telepatija buvo savotiška kūdikių „dovanų lietaus“ dovana nuo Desmondo
Kataliado jo draugui fėjai Fintanui ir mano močiutei. Tai savaime buvo stulbinamas atradimas.
Liovusis apie tai galvoti ar bent jau pamintijusi tiek, kiek galėjau iškęsti, apsvarsčiau Kataliado
užuominą apie „Chuliganuose“ susirinkusias atmatas. Jo nuomonė apie striptizo klube susibūrusius
tremtinius buvo tikrai prasta. Pasidarė dar įdomiau, ką visi tie magiški padarai veikė Monrou, ką
buvo sumąstę ir ką suplanavo. Tai tikrai negalėjo būti nieko gero. Dar pagalvojau apie Sandrą Pelt,
kuri vis dar kažkur bastėsi ir tebebuvo ryžtingai nusiteikusi išvysti mano lavoną.
Kai galvą visai nualino mintys, leidau vadžias perimti rankoms. Paruošiau maisto likučius saugoti,
perdėjau juos iš dailių indų į Ziploc maišelius. Išploviau prašmatnią saldaininę ir krištolinius
dubenėlius. Juos skalaudama atsitiktinai dirstelėjau pro langą, tik todėl suspėjau pastebėti du pilkus
rėžius, milžinišku greičiu kertančius mano kiemą. Negalėjau suprasti, ką pamačiau, ir vos nepuoliau
kviesti gyvūnų kontrolės tarnybos, tačiau beveik tuoj pat suvokiau, kad šie padarai persekioja
pusdemonį advokatą, o atsižvelgiant į greitį, kuriuo judėjo, jau turėjo būti atsidūrę toli nuo čia. Be to,
būtų buvę labai neprotinga mėginti įvilioti taip sparčiai judančius padarus į paprastą narvą pikapo
gale. Tikėjausi, kad ponas Kataliadas šiandien apsiavęs bėgiojimo batelius. Nepatikrinau.
 Vos tik viską sutvarkiau, apsivilkau džinsinius šortukus ir tamsią prigludusią berankovę palaidinę,
paskambino Semas. Fone nebuvo girdėti jokių baro garsų: jokio ledukų dzingėjimo į stiklines, jokios
iš automatinio grotuvo sklindančios muzikos, jokio pokalbių klegesio. Tikriausiai skambino iš savo
namelio ant ratų. Vis dėlto buvo šeštadienis, vėlyva popietė, kai „Pas Merlotę“ visada padaugėja
lankytojų. Galbūt ruošėsi pasimatymui su Džianalina?
– Suke, – pradėjo jis, bet balsas skambėjo keistai. Skrandis iš karto susisuko. – Ar gali atvažiuoti į
miestelį? Užsuktum pas mane. Kažkas bare paliko tau siuntinuką.
– Kas? – paklausiau. Kalbėdama su Semu žvelgiau į svetainės veidrodį. Regėjau įsitempusį ir
išsigandusį savo atvaizdą.
– Nepažįstu, – tęsė Semas. – Tačiau tai tikrai graži dėžė su dideliu kaspinu. Gal nuo kokio slapto
gerbėjo? – bosas pabrėžė šiuos žodžius, tačiau nepernelyg akivaizdžiai.
– Tikriausiai žinau, kas tai galėtų būti, – pasakiau, stengdamasi, kad balse būtų justi šypsena. –
Žinoma, Semai, atvažiuosiu. O, palauk! Gal tu gali tą siuntinį atvežti čia? Aš vis dar tvarkausi po
vakarėlio.
Mano užkampyje daug tyliau.
– Tuoj, aš tik pasitikslinsiu, – tarė Semas. Stojo tyla, kol jis laikė uždengęs ragelį delnu. Girdėjau
slopų, niekuo neišsiskiriantį pokalbį. – Būtų puiku, – pasakė Semas, tačiau iš jo balso atrodė, kad
visai taip nemano. – Atvažiuosime po kelių minučių.
– Nuostabu, – ištariau nuoširdžiai apsidžiaugusi. Išlošiau šiek tiek laiko suplanuoti šiltam sutikimui.
– Netrukus pasimatysim.
Padėjusi ragelį minutėlę stovėjau, rikiuodama mintis, o tada nuskubėjau prie spintos prieškambaryje
ir išsitraukiau šautuvą. Patikrinau, ar jis užtaisytas. Tikėdamasi įgyti pranašumą netikėtumu,
nusprendžiau pasislėpti miške. Užsivarsčiau bėgiojimo batelius ir nėriau pro galines duris;
džiaugiausi, kad rengdamasi išsirinkau tamsius marškinėlius.
Keliuku atvažiavo ne Semo pikapas, o mažas Džianalinos automobilis. Vairavo Džianalina. Semas
buvo įsitaisęs priekinėje keleivio sėdynėje, gale sėdėjo dar kažkas.
Džianalina išlipo pirma ir apsidairė. Ji galėjo mane užuosti, žinojo, kad esu netoliese. Tikriausiai
galėjo užuosti ir ginklą. Vilkolakė nusišypsojo, šypsena buvo kraupi. Ji tikėjosi, jog nušausiu tą
asmenį, kuris privertė juos čia atvažiuoti.
Savaime aišku, galinėje sėdynėje buvęs asmuo, kuris laikė nukreipęs į juos ginklą, buvo Sandra
Pelt. Ji išlipo iš automobilio su ilgavamzdžiu rankoje ir, atsistojusi saugiu atstumu, nukreipė ginklą į
automobilį. Tada išlipo Semas. Jis buvo velniškai įsiutęs – galėjau tai suprasti iš jo pečių padėties.
Sandra atrodė vyresnė, liesesnė ir dar labiau išprotėjusi nei prieš keletą dienų. Ji buvo nusidažiusi
plaukus juodai, tokia pat spalva nusilakavusi nagus. Jeigu ji būtų buvusi kas nors kitas, man būtų jos
pagailę: tėvai mirę, sesuo mirusi, psichinės problemos. Vis dėlto gailesčio nelieka, vos tik į tau
rūpinčius žmones nukreipiamas šautuvas.
 – Suke, išeik! – išdainavo Sandra. – Išeik! Dabar tai jau tave prigriebiau, suskretusi susna!
Semas nepastebimai pajudėjo į Sandros dešinę, stengdamasis atsisukti veidu į ją. Džianalina irgi
pradėjo judėti aplink automobilį. Išsigandusi, kad situacijos kontrolė slysta iš rankų, Sandra pradėjo
ant jų rėkti:
– Nejudėkit, sustinkit, arba išpyškinsiu jus po galais! Ei, kale! Juk nenori žiūrėti, kaip ištaškau jo
makaulę, ką?! Tavo šuniuko pisliuko, a?!
Džianalina papurtė galvą. Ji taip pat dėvėjo šortus ir „Vilko gerklės“ marškinėlius. Rankos buvo
miltuotos. Juodu su Semu kažką ruošė virtuvėje.
Galėjau leisti situacijai komplikuotis arba imti veikti. Buvau per toli, tačiau privalėjau rizikuoti.
Niekaip neatsakiau į Sandros žodžius, žengiau iš tankmės ir šoviau.
Netikėtas Benelli griausmas nustebino visus. Išvydau, kaip Sandrai ant kairės rankos ir skruosto
atsirado raudonų dėmelių, ir ji akimirką svyravo ištikta šoko, tačiau tai nebūtų sustabdę Pelt, tikrai
ne. Sandra staigiai apsuko savo ilgavamzdį ir atstatė į mane. Semas iš karto ją puolė, tačiau
Džianalina buvo greitesnė. Ji sugriebė šautuvo vamzdį, išplėšė ginklą Sandrai iš rankų ir nusviedė
tolyn, o tada prasidėjo grumtynės. Dar niekada nebuvau mačiusi taip įnirtingai kovojančių
priešininkų, o atsižvelgiant į neseną mano patirtį, tai tikrai buvo įspūdingas dalykas.
Negalėjau pagauti tinkamos akimirkos, kad vėl galėčiau šauti į Sandrą, tik ne tada, kai Džianalina
grūmėsi su ja tiesiogiai. Abi moterys buvo maždaug to paties sudėjimo ir ūgio, žemutės, raumeningos,
tačiau Džianalina buvo gimusi kovotoja, o Sandra buvo labiau pratusi prie greitų peštynių. Mudu su
Semu sukome aplink ratus, kol jos kumščiavosi, kandžiojosi, rovė plaukus, kaip išgalėdamos stengėsi
viena kitai pakenkti. Abi padarė žalos: po kelių sekundžių Džianalinos šonas nusidažė raudonai, o
kraujavimas iš šautinės Sandros žaizdos sustiprėjo. Semas ištiesė ranką į besigrumiantį duetą – tarsi
būtų kišęs ranką į besisukantį ventiliatorių – ir sugriebęs Sandrą už plaukų trūktelėjo į save. Pelt
suspiegė kaip kokia banšė6 ir užsimojusi kumščiu trenkė Semui į veidą. Plaukų Semas nepaleido,
nors įtariau, kad nuo smūgio jam lūžo nosis.
Jaučiau pareigą kuo nors prisidėti – juk, pagaliau, visa tai vyko dėl mano kaltės, – todėl tik laukiau
tinkamos progos. Jaučiausi keistai, tarsi lūkuriuodama, kada ateis mano eilė padėti traukti virvę
pradinės mokyklos žaidimų aikštelėje. Išvydusi progą, puoliau į kovos zoną ir sugriebiau pirmą
pasitaikiusį dalyką – Sandros ranką prie pat peties. Trumpai pristabdyta ji nebegalėjo baigti smūgio,
nutaikyto į Džianalinos veidą. Pasinaudojusi pauze, Džianalina atstatė mažą kietą savo kumštį ir
užvožė Sandrai Pelt taip, kad šioji neteko sąmonės.
Gniaužiau visiškai suglebusios moters petį. Atleidau pirštus ir Sandra sudribo ant žemės. Jos galva
keistai nusviro – Džianalina nulaužė jai sprandą. Nežinojau, ar Sandra mirė, ar vis dar buvo gyva.
– Šūdas, – maloniai ištarė Džianalina. – Šūdas, šūdas, sušiktas šūdas.
– Amen, – pritarė Semas.
Apsipyliau ašaromis. Džianalina dėbtelėjo į mane pasibjaurėjusi.
 – Žinau, žinau, – sukūkčiojau desperatiškai, – tačiau praėjusią naktį mačiau žūstant tiek daug
žmonių, šiandien man viena mirtimi per daug. Atleiskit, abu.
Semas tikriausiai būtų mane apkabinęs, jeigu šalia nebūtų buvę Džianalinos, bet jis apie tai
pagalvojo. Tai buvo svarbiausia.
– Ji dar ne visai nusibaigė, – pareiškė Džianalina, akimirką sutelkusi dėmesį į nejudančią Sandrą,
ir, mudviem su Semu nespėjus nieko pasakyti ar padaryti, atsiklaupė prie kritusios merginos,
suspaudė kumščius ir sutrupino Sandrai kaukolę.
Viskas.
Semas žvelgė į mane virš lavono. Nežinojau, ką sakyti ar daryti. Esu tikra, kad veide bejėgiškumas
puikiai atsispindėjo.
– Na va, – guviai pareiškė Džianalina, kelis kartus pliaukštelėjo delnais, lyg purtydamasi dulkes,
tarsi ką tik pagaliau būtų baigusi nemalonų darbą. – Ką darysime su kūnu?
Galbūt man jau buvo metas įsirengti krematoriumą galiniame kieme.
– Gal reikėtų paskambinti šerifui? – tarstelėjau, nes jaučiau pareigą bent jau pasiūlyti tokį variantą.
Semas atrodė susirūpinęs.
– Barui būtų nelabai gerai, – pasakė jis. – Atleisk, kad apie tai pagalvojau, bet kitaip negaliu.
– Ji paėmė jus įkaitais, – tariau.
– Taip tvirtiname mes.
Supratau, ką nori pasakyti Semas.
Prabilo Džianalina:
– Nemanau, kad kas nors matė mus, išvažiuojančius iš baro. Ji galinėje sėdynėje sėdėjo labai
pasilenkusi.
– Jos automobilis vis dar šalia baro, – pasakė Semas.
– Žinau vietelę, kur Sandros niekas niekada neras, – išgirdau save sakant, pačios nuostabai.
– Kur tai galėtų būti? – pasiteiravo Džianalina. Ji žvelgė į mane taip, kad aiškiai mačiau, jog mes
niekada nebūsime geriausios draugės, niekada nelakuosime viena kitai nagų. Vaje, kaip gaila. Cha.
– Išmesime ją per portalą, – pasakiau.
– Ką? – Semas vis dar spoksojo į lavoną, atrodė, lyg tuoj apsivems.
– Išmesime ją per fėjų portalą.
Džianalina net išsižiojusi spoksojo į mane.
– Ką, čia yra fėjų?
– Tik ne šią akimirką. Per ilgai truktų aiškinti, tačiau savo miške turiu portalą.
– Tu tikrai... – ji, regis, negalėjo sugalvoti, kaip baigti sakinį. – To tai nesitikėjau, – ištarė pagaliau.
– Taip visi sako.
Kadangi Džianalinai iš žaizdų vis dar bėgo kraujas, pasilenkusi paėmiau Sandrą už pėdų. Semas
sugriebė ją už pečių. Jis lyg ir buvo atsigavęs nuo šoko. Kvėpavo pro burną, nes sulaužyta nosis buvo
užsikimšusi.
– Kur keliausime? – paklausė.
– E, portalas maždaug už kelių šimtų metrų į tą pusę, – trūktelėjau galva, rodydama kryptį, nes
rankos buvo užimtos.
Taip ir iškeliavome, lėtai ir nerangiai. Kraujas liovėsi sunkęsis iš žaizdų, Sandra buvo lengvutė,
viskas vyko taip, kaip tik galėjo vykti, per mišką nešant kūną. Pasakiau:
– Man atrodo, laikas pervadinti Stekhausų šeimos namus kokia nors „Kūnų ferma“7.
– Kaip toji vieta Tenesyje? – tarė Džianalina, nustebindama mane.
– Būtent.
– Patricija Kornvel taip pavadino vieną savo knygų, ar ne? – ištarė Semas, o aš beveik
nusišypsojau. Pokalbis buvo labai jau civilizuotas, atsižvelgiant į aplinkybes. Galbūt vis dar buvau
šiek tiek atbukusi po praėjusios nakties arba vis dar tęsėsi širdies kietinimo procesas, padėsiantis
išgyventi mane supančiame pasaulyje, tačiau suvokiau, kad Sandra man paprasčiausiai nelabai
rūpėjo. Peltai prieš mane labai ilgą laiką be jokios priežasties vykdė asmeninę vendetą, o dabar ji
baigėsi.
Galiausiai supratau šį tą apie smurto kupiną praėjusios nakties chaosą. Man tokios atstumiančios
pasirodė ne atskiros mirtys, bet smurto gausa, grynas siaubas, apėmęs išvydus tiek daug mirtinų
smūgių, pataikytų ir gautų. Panašiai kaip didžiausią nerimą sukėlusi šios dienos grumtynių akimirka
man buvo Džianalinos įvykdyta Sandros egzekucija. Jeigu neklystu, Semui irgi taip pasirodė.
Pasiekėme nedidelę proskyną tarp medžių. Apsidžiaugiau išvydusi tą nedidelį iškraipymą ore, kuris
išdavė portalo į Fėjų kraštą vietą. Nieko netardama parodžiau į jį, tarsi bijodama, kad mane gali
išgirsti kokie nors magiški padarai (ką aš žinau, gal ir galėjo). Po poros sekundžių Džianalina ir
Semas pastebėjo, ką jiems rodau. Jie smalsiai apžiūrėjo mirguliuojantį orą, Džianalina net ryžosi
įkišti į portalą pirštą. Šis išnyko, ir spygtelėjusi vilkolakė trūktelėjo ranką atgal. Jai labai palengvėjo
išvydus, kad pirštas vis dar savo vietoje.
– Skaičiuojame iki trijų, – pasakiau, o Semas linktelėjo. Jis perėjo nuo Sandros kūno galo į šoną, ir
sklandžiai, tarsi būtume treniravęsi, sugrūdome lavoną į magišką skylę. Mums nebūtų pavykę to
padaryti, jeigu Sandra nebūtų buvusi tokio smulkaus sudėjimo.
Palaukėme.
Lavono neišspjovė atgal. Niekas neiššoko į mūsų pasaulį mojuodamas kardu ir reikalaudamas
užmokėti savo gyvybe už Fėjų krašto išniekinimą. Vietoj to išgirdome urzgimą, vambrijimą ir visi trys
sustingome plačiai išplėstomis akimis ir įsitempusiomis rankomis, tarsi laukdami, kad kažkas išlįs iš
portalo ir mums teks stoti į kovą.
Vis dėlto iš portalo niekas neišlindo. Triukšmas tęsėsi, o garsai buvo gana vaizdingi: plėšymas,
draskymas, urzgimas, o tada, po tokį nerimą kėlusių garsų, kad nė nemėginsiu jų čia apibūdinti, stojo
tyla. Nusprendžiau, kad Sandros nebeliko nė nagelio.
 Sunkiai vilkdami kojas nusliūkinome per miškus automobilio link. Jo durelės vis dar buvo
atlapotos, ir pirmiausia Semas jas visas uždarė, kad liautųsi skambėjęs automatinis priminimas. Ant
žemės raudonavo kraujas. Išritinau laistymo žarną ir įjungiau vandenį. Semas nuplovė kraujo dėmes ir
kartu Džianalinos automobilį. Vieną nemalonią akimirką – dar viena šleikštulį kelianti dienos
akimirka – Džianalina atstatė sulaužytą Semo nosį, bet nors jis rėkė ir ašarojo, žinojau, kad dabar
nosis sugis taisyklingai.
Sandros ilgavamzdis buvo didesnė problema nei pats kūnas. Tikrai nesiruošiau naudoti portalo
vietoj šiukšlių konteinerio, o taip būtų atrodę, jeigu po kūno būtume ten įmetę dar ir ginklą. Kiek
pasiginčijus, Džianalina ir Semas nusprendė, kad išmes jį miškuose pakeliui į Semo namelį; spėju,
taip jie ir padarė.
Likau namie viena po tikrai nepaprastų, siaubingų dviejų dienų. Siaubingai nepaprastų? Nepaprastai
siaubingų? Ir tokių, ir tokių.
Sėdėjau virtuvėje, priešais mane gulėjo atversta knyga. Saulė vis dar apšvietė kiemą, tačiau šešėliai
pamažu ilgėjo. Galvojau apie kluvjel dorą, kurio taip ir neturėjau galimybės panaudoti per susidūrimą
galiniame kieme. Ar jį turėjau nešiotis kiekvieną akimirką kasdien? Įdomu, ar tie pilki padarai, kurie
vijosi poną Kataliadą, pagaliau jį pričiupo; ar būčiau pajutusi liūdesį, jeigu taip būtų atsitikę?
Svarsčiau, ar vampyrai spėjo išvalyti „Vamptaziją“ iki atidarymo. Gal paskambinti į klubą ir
paklausti? Ten turėjo būti darbuotojų, galinčių pakelti telefono ragelį, pavyzdžiui, Mustafa Chanas ar
net jo draugužis Vorenas.
Mąsčiau, ar Erikas jau pasikalbėjo su Felipe apie Luizianos regento dingimą. Ar atrašė Oklahomos
karalienei?
Galbūt telefonas suskambės, kai sutems. Galbūt nesuskambės. Negalėjau apsispręsti, ko labiau
noriu.
Labiausiai troškau padaryti ką nors visiškai normalaus.
Basomis nušlepsėjau į svetainę su didele stikline labai šaltos arbatos. Laikas pasižiūrėti keletą
įrašytų „Pavojus!“ epizodų.
Renkuosi „Pavojingi padarai“ už du šimtus. Prisijungsite?
_______________
6 Angl. banshee – airių mitologijoje magiška būtybė, kuri pradeda labai garsiai raudoti ir klykti, prieš kam nors mirštant; mirties pranašė.
7 Angl. Body Farm – tyrimų centras, kur studijuojamos žmogaus kūno irimo stadijos. JAV egzistuoja penki tokie centrai, įkurti
universitetuose, tokiuose kaip Tenesio universitetas ar Teksaso valstijos universitetas; daugiausia naudojami teismo medicinos studijoms.