Neil Gaiman

(
kI
*(\/W\'(K'

bonus animus
UDK 820-93
Ga-168

Versta iš:
Coraline by Neil Gaiman.
Harper Collins Publishers. 2002

© Nail Gaiman, 2002

ISBN 978-9953-754-02-2
© Dave McKean, iliustracijos,
2002
© Kazys Dainovskis, viršelio
dizainas, 2007
© Vytas Pamerneckas, vertimas
į lietuvių kalbą, 2007
© BONUS ANIMUS, 2007
Pradėjau tai dėl Holly
Baigiau tai dėl Maddy
Pasakosyra daugiau nei tiesa: ne todėl,
kad sako mums, jog drakonai egzistuoja, bet dėl to,
kad sako mums, jog drakonai gali būti nugalėti
G. K. Chesterton
'K'QrflXfrinfr
 L

ORALAINA APTIKO DURIS veikiai po to, kai jie atsi­

kraustė į namą.
Namas buvo labai senas, jame buvo palėpė po stogu, rū­
sys po grindimis ir išsikerojęs sodas su dideliais medžiais.
Ir jis buvo toks didelis, kad Koralainos šeimai priklausė
tik dalis jo.
Senajame name gyveno ir kiti žmonės.
Panelės Spink ir Forsibl gyveno po Koralainos butu, pir­
mame aukšte. Jos buvo senos ir apvalainos ir savo bute laikė
daugybę pagyvenusių škotų terjerų, kuriuos vadino Hamišu,
Endriu ir Džoku. Seniai seniai panelė Spink ir panelė Forsibl
buvo aktorės - tai panelė Spink pasakė Koralainai joms susi­
tikus pirmą kartą.
- Matai, Karolaine, - linksėjo panelė Spink, blogai nugir­
dusi Koralainos vardą, - mes su panele Forsibl buvome įžy­
mios aktorės. Labai įžymios, brangute. Och, neduok Hami-
šui bandelės su razinomis, jam paskui iki ryto skaudės pilvą.
- Aš Koralaina. Ne Karolaina. Koralaina, - pataisė Ko-
ralaina.
Bute virš Koralainos, po pačiu stogu, gyveno pusprotis
senis vešliais ūsais. Jis papasakojo Koralainai, jog dresiravo
peles cirke. Bet jis niekam neleisdavo į jas žvilgtelti.

— 9 —
 - Vieną gražią dieną, mažoji Kerolaine, kai jos bus visai
pasiruošusios, visas pasaulis pamatys, koks nuostabus mano
pelių cirkas. Tu, aišku, paklausi, kodėl negali pamatyti jo
dabar? Tu nori to paklausti?
- Ne, - tyliai atsakė Koralaina. —Aš noriu paprašyti, kad
nevadintumėte manęs Kerolaine. Aš - Koralaina.
- Mano pelių cirko negalima pamatyti todėl, - paaiškino
viršuje gyvenantis senis, - kad pelės dar ne viską baigė repe­
tuoti. Be to, jos nesutinka groti dainų, kurias joms parašiau.
Visos dainos, kurias rašau pelėms, turi skambėti kaip „oom-
pah oompah“. Bet baltosios pelės groja panašiau į „tundl
nudl“. Aš vis pagalvoju, ar nepamėginus man joms duoti
kitų sūrio rūšių.
Koralaina netikėjo, kad pelių cirkas apskritai buvo. Ji pa­
galvojo, kad senis greičiausiai jį išsigalvojo.
Kitą dieną po persikraustymo Koralaina iškeliavo paty­
rinėti.
Ji iššniukštinėjo sodą. Jis buvo didelis: pačiame gale buvo
sena teniso aikštelė, bet niekas iš namo gyventojų joje ne­
žaidė, ir tvora aplink aikštelę buvo pilna skylių, o tinklas
beveik supuvęs. Ten dar buvo senas rožynas su sunykusiais,
musių nudergtais rožių krūmais, vienų akmenų alpinariu-
mas ir ratas ištežusių rudų šungrybių, kurie bjauriai dvokė,
jeigu netyčia užlipdavai.
Be to, ten dar buvo ir šulinys. Pirmą dieną, kai tik Kora-

— io —
lainos šeima atsikraustė, panelė Spink ir panelė Forsibl nuta­
rė, kad privalo paaiškinti Koralainai, jog jis labai pavojingas,
ir įspėjo laikytis kuo toliau nuo jo. Todėl Koralaina tuojau
pat leidosi jo ieškoti, norėdama sužinoti, kur tas šulinys, kad
po to galėtų laikytis nuo jo kaip galima toliau.
Rado jį trečią dieną vešliai žaliuojančioje pievoje, už te­
niso kortų, - žemą plytinį ratą, kurį beveik paslėpė po me­
džiu augusi aukšta žolė. Šulinys buvo uždengtas lentomis,
kad kas nors neįkristų į jį. Tačiau vienoje lentoje liko ma­
žas plyšys nuo šakos, ir Koralaina visą pusdienį mėtė pro jį
akmenukus ir giles, laukdama bei skaičiuodama, kol išgirs
„pliumpt“ jiems pasiekus vandenį apačioje.
Taip pat Koralaina ištyrinėjo gyvūnus. Ji rado ežį, gyvatės
išnarą (bet ne gyvatę), akmenį, labai panašų į varlę, ir rupū­
žę, labai panašią į akmenį.
Dar ji rado ir išdidų juodą katiną, kuris tupėdavo ant
sienų ir kelmų stebėdamas ją, bet iškart pasprukdavo, jei ji
pamėgindavo pažaisti su juo.
Taip ji ir praleido pirmąsias dvi savaites naujoje vietoje -
tyrinėdama sodą ir apylinkes.
Motina versdavo ją grįžti namo pietų ir vakarienės. Ir dar
Koralaina turėdavo kuo šilčiau rengtis išeidama, nes tų metų
vasara buvo labai šalta, bet ji kasdien vis eidavo ir eidavo į
žvalgybą, kol kartą prapliupo lietus ir jai teko likti viduje.
- Na, tai ką man veikti? —paklausė Koralaina.

— 11 —
 - Paskaityk knygą, - atsiliepė motina. - Pasižiūrėk video.
Pažaisk su žaislais. Eik ir pakankink panelę Spink arba pane­
lę Forsibl, arba tą kvailį viršuje.
- Ne, - atkirto Koralaina. - Nenoriu. Aš noriu tyrinėti.
- Aš neprieštarauju tam, ką darai, kol tu nepersistengi, -
atsakė Koralainos motina.
Koralaina priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į lietų. Per tokį
nepavaikščiosi - jis liejosi iš dangaus ir tiško atsitrenkęs į
žemę. Toks lietus visada turi savo tikslą, ir šis taikėsi paversti
sodą purvina skysta sriuba.
Koralaina buvo peržiūrėjusi visus videofilmus. Žaislai
buvo palėpėje, o visas savo knygas ji buvo perskaičiusi.
Koralaina įjungė televizorių. Ji šokinėjo iš kanalo į ka­
nalą, bet nieko nerado, išskyrus apie kapitalo rinką šnekė­
jusius kostiumuotus vyrus ir pokalbių laidą. Galop užtiko
kai ką verta pasižiūrėti - gamtos istorijos laidos apie kažką,
pavadintą „apsaugine spalva“, pabaigą. Ji žiūrėjo, kaip gy­
vūnai, paukščiai ir vabzdžiai apsimesdavo lapais, šakelėmis
arba kitais gyvūnais, kad išvengtų pavojaus. Laida jai labai
patiko, bet greitai baigėsi ir ją pakeitė kita - apie konditeri­
jos fabriką.
Atėjo laikas pasikalbėti su tėčiu.
Koralainos tėvas buvo namie. Abu jos tėvai dirbo kažką
su kompiuteriais, o tai reiškė, kad jie daug laiko praleisdavo
namie. Kiekvienas iš jų turėjo savo kabinetą.

— 12 —
 - Sveika, Koralaina, - pasisveikino jis, neatsisukdamas
jai įėjus.
- Mm, - atsiliepė Koralaina. - Lyja.
- Aha, - sutiko tėtis. - Kaip iš kibiro.
- Ne, - paprieštaravo Koralaina. - Tik lyja. Ar galiu į
lauką?
- O ką sako mama?
- Ji sako: „Tu neisi į lauką tokiu oru, Koralaina
Džouns“.
- Vadinasi, ne.
- Bet aš turiu tęsti savo tyrinėjimus.
- Tada ištyrinėk butą, - pasiūlė tėtis. - Štai popieriaus la­
pas ir tušinukas, imk. Suskaičiuok visas duris ir langus. Su­
rašyk viską, kas mėlyna. Suruošk ekspediciją ir surask karšto
vandens katilą. Ir leisk man ramiai padirbėti.
- O ar galiu į svetainę?
Svetainėje Džounsai laikė brangius (ir nepatogius) miru­
sios Koralainos senelės paliktus baldus. Koralainos ten ne­
leisdavo. Ten niekas neidavo. Svetainę tausojo ypatingiems
atvejams.
- Jeigu nesujauksi. Ir nieko ten neliesk.
Koralaina rūpestingai viską apsvarstė, paskui paėmė po­
pieriaus lapą ir tušinuką ir leidosi tyrinėti buto.
Ji rado karšto vandens katilą (jis buvo virtuvės spintelėje).
Ji suskaičiavo viską, kas buvo mėlyna (153).

— 13 —
 Ji suskaičiavo langus (21).
Ji suskaičiavo duris (14).
Iš jos rastų durų trylika atsidarydavo ir užsidarydavo.
Paskutinės - didelės išraižytos medinės svetainės kampe -
buvo užrakintos.
Ji paklausė mamos:
- Kas už tų durų?
- Nieko, brangioji.
- Bet kažkas turi būti.
Mama palingavo galvą.
- Pasižiūrėk, - pasiūlė Koralainai.
Mama pasistiebė, nuo lentynėlės virš virtuvės durų nu­
ėmė raktų ryšulį, kruopščiai perrinko juos ir susirado patį
seniausią, patį didžiausią, patį juodžiausią ir labiausiai surū­
dijusį raktą. Jos nuėjo į svetainę ir mama atrakino duris.
Durys siūbuodamos atsidarė.
Mama sakė tiesą. Už durų nieko nebuvo. Tik mūrinė
siena.
- Kai visame name buvo vienas butas, - paaiškino Ko-
ralainos mama, - už durų kažkas buvo. O kai jį padalijo į
kelis, duris tiesiog užmūrijo. Kitoje sienos pusėje yra tuščias
butas, jo dar niekas nenupirko.
Ji uždarė duris ir padėjo raktų ryšulį atgal ant lentynėlės
virš virtuvės durų.
- Tu jų neužrakinai, - pastebėjo Koralaina.

— 14 —
 Mama gūžtelėjo pečiais.
- O kam? —paklausė ji. - Juk už jų nieko nėra.
Koralaina nieko neatsakė.
Lauke buvo beveik sutemę, o lietus vis dar liejosi, bar­
bendamas į langus ir iškreipdamas mašinų šviesas gatvėje.
Koralainos tėtis atsiplėšė nuo darbo ir paruošė visiems
vakarienę.
Koralaina pasišlykštėjo:
- Tėti, - šūktelėjo ji, —tu vėl nusikulinarinai.
- Tai porų ir pomidorų troškinys su peletrūno garnyru ir
lydytu šveicarišku sūriu, - paaiškino jis.
Koralaina atsiduso. Ji pasirausė po šaldytuvą, susirado
mažą picą ir bulvyčių ir nutarė viską pasišildyti mikrobangų
krosnelėje.
- Tu žinai, kad aš nemėgstu tavo receptų, - tarė ji tėčiui,
kai jos vakarienė sukosi ir sukosi ratu, o maži raudoni mi­
krobangų krosnelės skaičiai artėjo prie nulio.
-Jeigu paragautumei, gal tau ir patiktų, - atsiliepė Kora­
lainos tėtis, bet ji papurtė galvą.
Tą naktį Koralaina ilgai neužmigo. Lietus liovėsi, ir ji pa­
galiau buvo beveik užmieganti, kai staiga išgirdo t-t-t-t-t. Ji
atsisėdo lovoje.
Kažkas kažkur sukreeee . . .
. . . eeebždėjo.

— 15 —
 Koralaina išsiropštė iš lovos ir dirstelėjo žemyn, į prieš­
kambarį, bet nepastebėjo nieko keista. Ji nusileido į prieš­
kambarį. Iš tėvų miegamojo sklido tylus knarkimas, aišku,
tėčio, ir nerišlus mieguistas murmesys - mamos.
Koralainai dingtelėjo, ar tik ji šito nesusapnavo, kad ir
kas tai buvo.
Kažkas krustelėjo.
Šiek tiek tamsesnis nei šešėlis, jis žaibiškai šmėstelėjo pa­
lei tamsią prieškambario sieną lyg atgijęs nakties lopinėlis.
Jai teliko tikėtis, jog tai nebuvo voras. Vorai versdavo Ko-
ralainą nejaukiai jaustis.
Juodas siluetas dingo svetainėje, ir Koralaina nusekė iš
paskos šiek tiek susinervinusi.
Kambaryje buvo tamsu. Šviesa smelkėsi tik iš prieškam­
bario, ir nuo tarpduryje stovėjusios Koralainos ant svetainės
kilimo krito didžiulis, į ploną milžinišką moterį panašus še­
šėlis.
Koralaina svarstė, uždegti šviesą ar ne, kai staiga pamatė
iš už sofos lėtai išlendantį juodą siluetą. Jis akimirkai sustin­
go, po to ūmai ir be triukšmo metėsi per kilimą į tolimiausią
kambario kampą.
Tame kampe nebuvo baldų.
Koralaina įjungė šviesą.
Kampe nieko nebuvo. Nieko, išskyrus duris, už kurių
buvo mūrinė siena.

— 16 —
 Ji buvo įsitikinusi, kad mama uždarė duris, bet dabar
jos buvo šiek tiek praviros. Vos vos. Koralaina prisiartino
ir žvilgtelėjo vidun. Ten nieko nebuvo —tik raudonų plytų
siena.
Koralaina uždarė senas medines duris, išjungė šviesą ir
grįžo į lovą.
Ji sapnavo juodas figūras, kurios slydo iš vienos vietos
į kitą vengdamos šviesos, kol visos susirinko po mėnuliu.
Mažos juodos figūros mažomis raudonomis akimis ir ašt­
riais geltonais dantukais.
Jos uždainavo:
Mes maži, bet mūsų daug,
Mūsų daug ir mes maži,
Mes buvome čia tau dar augant,
Mes būsime čia, kai tu krisi.
Jų balsai buvo aukšti, šnibždantys ir šiek tiek verksmingi.
Nuo jų Koralainos oda pašiurpo.
Paskui Koralaina susapnavo keletą reklamų ir daugiau
tąnakt neberegėjo jokių sapnų.

— 17 —
 ir.

I ^ itą dieną lietus liovėsi, bet namas skendėjo

tirštame baltame rūke.
- Aš einu pasivaikščioti, —pareiškė Koralaina.
- Neik toli, - perspėjo mama. - Ir šilčiau apsirenk.
Koralaina apsivilko savo mėlyną striukę su kapišonu, už­
sirišo raudoną šaliką ir apsimovė geltonus botus.
Ji išėjo laukan.
Panelė Spink vedžiojo savo šunis.
- Sveika, Kerolaine, —pasilabino panelė Spink. —Šlykš­
tus oras.
- Taip, - sutiko Koralaina.
- Aš kažkada vaidinau Portiją, - tarė panelė Spink. - Pa­
nelė Forsibl gali kiek nori šnekėti apie savo Ofeliją, bet visi
ateidavo pasižiūrėti mano Ponijos. Tada prisirinkdavo pil­
nos salės.
Panelė Spink vilkėjo šiltą megztinį ir dar nertinį ant jo,
tad atrodė dar mažesnė ir apvalesnė nei paprastai. Ji priminė
didelį pūkuotą kiaušinį. Jos akys už storų akinių stiklų atro­
dė milžiniškos.
-Jie siųsdavo man gėlių į mano grimo kambarį. Jie tikrai
siųsdavo, —pridūrė ji.

— 19
 - Kas siųsdavo? —pasmalsavo Koralaina.
Panelė Spink neramiai apsižvalgė - iš pradžių žvilgtelėjo
per vieną petį, paskui per kitą ir įsispitrijo į rūką, tarsi ten
kas nors būtų jos klausęsis.
- Vyrai, - sušnibždėjo ji. Po to truktelėjo šunis paskui
save ir nukrypavo namo.
Koralaina nuėjo toliau.
Ji jau buvo įveikusi tris ketvirtadalius kelio aplink namą,
kai pamatė panelę Forsibl, stovinčią buto, kurį dalijosi su
panele Spink, tarpduryje.
- Ar nematei panelės Spink, Kerolaine?
Koralaina atsakė, kad matė ir kad panelė Spink vedžiojo
šunis.
- Tikiuosi, ji nepasiklys arba jai vėl paaštrės juostinė pūs­
lelinė, pamatysi, - pasiskundė panelė Forsibl. - Tu turi būti
tikra tyrinėtoja, kad rastum kelią tokiame rūke.
- Aš ir esu tyrinėtoja, - atsiliepė Koralaina.
- Aišku, kad esi, meilute, —sutiko panelė Forsibl. - Žiū­
rėk, nepasiklysk.
Koralaina nuėjo toliau per sodą, paskendusį pilkame
rūke. Ji stengėsi nepamesti iš akių namo. Beveik po dešim­
ties minučių ji pamatė, jog grįžo ten, kur pradėjo savo ke­
lionę.
Aplink jos akis krentantys plaukai buvo išsidraikę ir šla­
pi, o veidas - drėgnas.

— 20 —
 - Ehei! Kerolaina! - šūktelėjo trenktas senis iš viršutinio
aukšto.
- O, sveiki, - atsiliepė Koralaina.
Ji vos matė senį pro rūką.
Jis leidosi laiptais, kurie buvo kitoje namo pusėje ir vedė
į jo butą pro Koralainos priekines duris. Jis lipo labai lėtai.
Koralaina laukė jo laiptų apačioje.
- Pelės nemėgsta rūko, - tarė jis. - Nuo jo nulinksta jų
ūsai.
- Jis ir man nepatinka, - pritarė Koralaina.
Senis pasilenkė taip žemai, kad jo ūsų galiukai pakuteno
Koralainos ausį.
- Pelytės turi tau žinutę, —sušnibždėjo jis.
Koralaina nesumojo, ką atsakyti.
- O žinutė tokia: „Neikpro tas duris", - jis luktelėjo. - Ar
tai tau ką nors sako?
- Ne, - atsiliepė Koralaina.
Senis gūžtelėjo pečiais.
- Juokdarės tos mano pelytės. Vis ką nors supainioja. Zi­
nai, jos net tavo vardą painioja. Visą laiką sako „Koralaina“.
Ne „Kerolaina“. Įsivaizduoji, ne „Kerolaina“.
Jis pakėlė pieno butelį nuo apatinio laiptelio ir vėl ėmė
kopti į savo butą pastogėje.
Koralaina grįžo namo. Mama dirbo savo gėlėmis kve­
piančiame kabinete.

— 21 —
 - Ką man veikti? - paklausė Koralaina.
- Kada tau į mokyklą? - pasidomėjo motina.
- Kitą savaitę, - atsakė Koralaina.
- Hmm, - nutęsė mama. - Manau, reikia tau nupirkti
naujus rūbus mokyklai. Primink man, brangioji, arba aš vėl
pamiršiu, - ir vėl ėmė stuksenti kompiuterio klaviatūra.
- Ką man veikti?- pakartojo Koralaina.
- Nupiešk ką nors, - mama padavė jai popieriaus lapą ir
tušinuką.
Koralaina pamėgino nupiešti rūką. Po dešimties minučių
vargo popieriaus lapas tebebuvo baltas, tik viename kampe
atsirado šiek tiek vingiuotos raidės

Ji suniurnėjo ir padavė mamai lapą.

- Hm. Labai modernu, brangioji, - nusprendė Koralai-
nos mama.
Koralaina nuslinko j svetainę ir pamėgino atidaryti senas
duris kampe. Šios buvo užrakintos. Ji nusprendė, kad moti­
na jas vėl užrakino, ir gūžtelėjo pečiais.
Koralaina nuėjo pasižiūrėti, ką veikė tėtis.
Jis sėdėjo nugara j duris ir spausdino.
- Štiš, - jis juokaudamas pabaidė jai įėjus.

— 22 —
 - Man nuobodu, - pasiskundė ji.
- Išmok šokti Stepą, - pasiūlė jis neatsisukdamas.
Koralaina palingavo galvą.
- Kodėl tu nepažaidi su manimi? - paklausė ji.
- Aš užsiėmęs, - atsakė jis ir pridūrė. - Dirbu.
Jis taip ir neatsisuko, kad pasižiūrėtų į ją.
- Kodėl tau nenuėjus pas panelę Spink ir panelę Forsibl?
Koralaina apsivilko striukę, užsimaukšlino kapišoną ir iš­
ėjo. Nusileido laiptais. Paskambino prie panelės Spink ir pa­
nelės Forsibl buto durų ir išgirdo siautulingą j prieškambarį
išpuolusių škotų terjerų viauksėjimą. Po kurio laiko panelė
Spink atidarė duris.
- A, čia tu, Kerolaine, - tarė ji. - Angau, Hamišai, Bru-
sai, ramiai, brangučiai. Nori puodelio arbatos?
Bute tvyrojo baldų lako ir šunų kvapas.
- Taip, ačiū, —atsakė Koralaina.
Panelė Spink nusivedė ją į pilną dulkių kambariuką, kurį
vadino salonu. Ant sienų kabėjo juodai baltos simpatiškų
moterų nuotraukos ir įrėmintos spektaklių programos. Pa­
nelė Forsibl sėdėjo viename iš krėslų ir įnirtingai mezgė.
Jos įpylė Koralainai arbatos į plono porceliano puodelį su
lėkštute ir davė sudžiūvusį biskvitą.
Panelė Forsibl žvilgtelėjo į panelę Spink, paėmė savo
mezginį ir giliai įkvėpė:
- Kaip ten bebūtų, Eiprile, aš tau sakiau, sutik, kad ir
seniems šunims vis dar yra vietos gyvenime.

— 23 —
 - Mirjam, brangioji, nė viena iš mūsų nebėra tokia jau­
na, kokia buvo.
- Madam Arkati, - atkirto panelė Forsibl. - Auklė Romeo
pastatyme. Ledi Braknel. Charakteringi vaidmenys. Jie ne­
gali taip tavęs nuvaryti nuo scenos.
- Dėl to, Mirjam, mes sutariame, - atsiliepė panelė
Spink.
Koralaina nusistebėjo, ar tik jos neužmiršo, kad ji šalia.
Jų šnekos buvo beprasmės, ir ji nusprendė, kad jų ginčas
toks pat senas ir jaukus kaip ir senoviški krėslai - tai toks
ginčas, kuriame nėra nei nugalėtojo, nei pralaimėjusio, ta­
čiau kuris gali tęstis amžinai, jeigu tik abi pusės panorės.
Ji baigė gerti arbatą.
- Jeigu nori, aš tau pabursiu iš lapelių, - pasiūlė panelė
Spink Koralainai.
- Atsiprašau? —nesuprato Koralaina.
- Iš arbatos lapelių, brangioji. Aš išbursiu tau ateitį.
Koralaina padavė panelei Spink puodelį. Panelė Spink
trumparegiškai įsispitrijo į juodas arbatžoles ant dugno. Ji
suspaudė lūpas.
- Žinai, Kerolaine, - ištarė ji luktelėjusi, - tau gresia bai­
sus pavojus.
Panelė Forsibl purkštelėjo ir padėjo mezginį.
- Nekvailiok, Eiprile. Negąsdink mergaitės. Tavo akys
jau blogos. Paduok puodelį, vaikeli.

— 24 —
 Koralaina padavė puodelį panelei Forsibl. Panelė Forsibl
atidžiai pažiūrėjo į jį, papurtė galvą ir vėl pažvelgė.
- Och, brangioji, —iškvėpė ji. - Tu buvai teisi, Eiprile. Jai
tikrai gresia pavojus.
- Matai, Mirjam, - triumfuodama šūktelėjo panelė
Spink. - Mano akys vis dar geros, kaip anksčiau...
- Koks pavojus man gresia? - pasmalsavo Koralaina.
Panelės Spink ir Forsibl abejingai spoksojo į ją
- Negaliu pasakyti, - tarė panelė Spink. - Arbatžolės nie­
ko nesako apie detales. Tai yra, ne visai. Jos gali pasakyti
esmę, bet nesitikėk smulkmenų.
- Tai ką man tada daryti? - šiek tiek susirūpino Kora­
laina.
- Nesirenk žaliai persirengimo kambaryje, - pasiūlė pa­
nelė Spink.
- Arba neplepėk apie škotų dramą, - pridėjo panelė
Forsibl.
Koralaina nusistebėjo, kodėl tiek mažai iš jos pažįstamų
suaugusiųjų šneka protingai. Kitąsyk ji klausdavo savęs, ar
jie supranta, su kuo kalbasi.
- Ir būk labai labai atsargi, - perspėjo panelė Spink.
Ji pakilo nuo krėslo ir priėjo prie židinio. Ant židinio at­
brailos stovėjo mažas stiklainis. Panelė Spink nuėmė nuo jo
dangtelį ir pradėjo išiminėti įvairius daiktus - miniatiūrinę
porcelianinę antį, keistą žalvarinę monetą, dvi sąvaržėles ir
akmenuką su skyle.

— 25 —
 Ji padavė Korakinai skylėtą akmenuką.
- O kam jis man? - paklausė Koralaina. Skylė žiojėjo
pačiame akmens viduryje. Ji pakėlė akmenį prieš langą ir
dirstelėjo pro skylę.
- Jis gali padėti, - atsakė panelė Spink. - Kartais tokie
daiktai apsaugo nuo blogų dalykų.
Koralaina apsirengė striukę, atsisveikino su panelėmis
Spink ir Forsibl bei šunimis ir išėjo laukan.
Rūkas aplink namą buvo virtęs neperregimu. Ji lėtai slin­
ko link laiptų, vedančių į jos butą, ir staiga stabtelėjo prie
jų ir apsižvalgė.
Rūke pasaulis pavirto vaiduoklišku. ,,Pavojus“, —pama­
nė Koralaina. Tai skambėjo jaudinamai. Ir neatrodė kas nors
bloga. Ne visai.
Koralaina ėmė kopti laiptais, kumštyje spausdama savo
naują akmenuką.

— 26 —
 m .

dieną Švietė saulė, ir Koralainos mama nusi­

vežė ją į artimiausią didelį miestą nupirkti jai mokyklinių
rūbų. Tėtį jos paliko prie geležinkelio stoties. Jis dienai va­
žiavo į Londoną susitikti su kažkokiais žmonėmis.
Koralaina pamojavo jam atsisveikindama.
Jos pasuko į universalinę parduotuvę pirkti rūbų.
Koralaina užtiko keletą porų jai patikusių žalių pirštinių.
Mama nesutiko nupirkti, vietoje jų paėmė baltas kojines,
tamsiai mėlynas mokyklines apatines kelnaites, keturias pil­
kas palaidines ir tamsiai pilką sijoną.
- Bet, mam, mokykloje visi dėvi pilkas palaidines ir visa
šita. Bet niekas neturi žalių pirštinių. Tik aš turėčiau.
Mama nesiklausė —ji kalbėjosi su pardavėjo asistente. Jos
aptarinėjo, kokį megztinį nupirkti Koralainai, ir sutarė, jog
geriausiai tiktų vienas be galo platus ir kaip maišas kabantis,
nes vieną gražią dieną ji tiek užaugs, kad bus kaip tik.
Koralaina paliko jas ir nuėjo prie vitrinos su varlių, ančių
ir triušių formos botais.
Po to ji grįžo.
- Koralaina? Štai kur tu. Kur buvai prapuolusi?

— 27 —
 - Mane buvo pagrobę ateiviai, —atsakė Koralaina. - Jie
atskrido iš kosmoso su spinduliniais pistoletais, bet aš juos
apkvailinau, nes užsidėjau peruką ir juokiausi su užsienietiš­
ku akcentu, tada pabėgau.
- Aišku, brangute. O dabar, manau, laikas pasirūpinti
plaukų segtukais, ar ne?
-Ne.
- Na, sakysim, pustuziniu, kad plaukai laikytųsi ant
šono, - pasiūlė mama.
Koralaina neatsiliepė.
Automobilyje, važiuojant namo, Koralaina paklausė:
- O kas yra tuščiame bute?
- Nežinau. Ko gero, nieko. Manau, kad tas pats, kas buvo
mūsų bute, kol mes atsikraustėme. Tušti kambariai.
- O kaip tu manai, į jį galima patekti iš mūsų buto?
- Ne, brangute, nebent mokėtumei praeiti pro mūrines
sienas.
- A-a.
Jos grįžo namo apie pietus. Nors saulė ir švietė, diena
pasitaikė šalta. Koralainos mama žvilgtelėjo į šaldytuvą ir
užtiko tik liūdną mažą pomidorą bei sūrio gabaliuką su ža­
liais pelėsiais. Duoninėje tebuvo plutgalis.
- Geriau aš nulėksiu iki parduotuvės ir nupirksiu žuvų
pirštelių ar dar ko nors, - nutarė mama. - Nori eiti su ma­
nimi?

— 29 —
 - Ne, - atsisakė Koralaina.
- Nenuobodžiauk, - palinkėjo mama ir išėjo. Bet greitai
grįžo, susirado savo rankinuką, išsiėmė pamirštus mašinos
raktus ir vėl išėjo.
Koralaina kankinosi iš nuobodulio.
Ji pavartė mamos skaitytą knygą apie kažkokios tolimos
tolimos šalies čiabuvius, kaip jie kiekvieną dieną ima balto
šilko gabaliukus ir piešia ant jų vašku, po to panardina į da­
žus, vėliau vėl piešia vašku ir vėl dažo, po to ištirpdo vašką
karštame vandenyje, galop meta nuostabius audinius į ugnį
ir sudegina iki pelenų.
Koralainai tai pasirodė visai beprasmiška, tačiau ji vylėsi,
jog tiems žmonėms jų užsiėmimas patiko.
Bet jai vis vien buvo nuobodu, o mama vis nesirodė.
Koralaina susirado kėdę ir nutempė ją prie virtuvės durų.
Ji užsiropštė ant kėdės ir pasistiebė. Nulipo, pasiėmė iš san­
dėliuko grindų šluotelę. Po to vėl užsiropštė ant kėdės ir
kilstelėjo aukštyn šluotelę.
Činkt.
Ji nulipo nuo kėdės ir pakėlė raktus. Triumfuodama nu­
sišypsojo. Po to atrėmė į sieną šluotelę ir nuėjo į svetainę.
Šeima svetaine nesinaudojo. Jie paveldėjo daiktus iš Ko-
ralainos senelės. Tarp jų buvo mediniai kavos ir serviravimo
staliukai, masyvi stiklinė peleninė ir aliejiniais dažais tapy­
tas paveikslas, kuriame buvo pavaizduota vaza su vaisiais.

— 30 —
Koralaina niekada nesuprato, kam galėjo šauti į galvą pieš­
ti vazą su vaisiais. Daugiau kambaryje nieko nebuvo: nei
bereikšmių niekučių ant židinio atbrailos, nei statulėlių ar
laikrodžių, nieko, kas jam būtų suteikę jaukumo ir liudiję,
kad jame gyvenama.
Senas juodas raktas atrodė šaltesnis nei kiti. Koralaina
įkišo jį į rakto skylutę. Raktas lengvai pasisuko su džiaugs­
mingu klunk.
Koralaina sustingo ir įsiklausė. Ji žinojo, kad daro kažką
negera, bet nieko neišgirdo. Tada Koralaina uždėjo ranką
ant durų rankenos bumbulo, pasuko jį ir durys pagaliau
prasivėrė.
Jos vedė į tamsų koridorių. Plytos išnyko, tarsi jų nie­
kada ir nebuvo. Pro duris sklido šaltas pelėsių kvapas: taip
atsiduoda kažkas labai sena ir labai lėta.
Koralaina žengė pro duris.
Ji pamėgino įsivaizduoti, kaip atrodo tuščias kambarys, -
jei tik koridorius vedė į jį.
Koralaina susijaudinusi žengė koridoriumi. Jis atrodė
kažkuo pažįstamas.
Kilimas po kojomis buvo lygiai toks pat kaip ir jų na­
muose. Tapetai ant sienų —lygiai tokie pat kaip pas juos.
Ant sienos kabantis paveikslas irgi buvo toks pat, koks ka­
bėjo jų koridoriuje.
Ji suprato, kur pateko: į savo namus. Ji niekur neišėjo.

— 31 —
 Ji pasimetusi papurtė galvą.
Ji įsižiūrėjo į ant sienos kabantį paveikslą: ne, paveikslas
buvo ne toks pat. Tame, kuris kabėjo jų namuose, buvo pa­
vaizduotas į muilo burbulus žiūrintis berniukas senamadiš­
kais rūbais. Bet dabar berniuko veido išraiška buvo kitokia —
jis apžiūrinėjo burbulus taip, lyg būtų ketinęs padaryti jiems
kažką labai žiauraus. Ir jo akyse buvo kažkas ypatinga.
Koralaina įsižiūrėjo į jo akis, mėgindama suprasti, kas ne
taip.
Ji beveik suprato, kai ją kažkas pašaukė:
- Koralaina?
Balsas buvo beveik kaip mamos. Koralaina nuėjo į virtu­
vę, iš kur atsklido balsas. Virtuvėje nugara į Koralainą stovė­
jo moteris. Ji atrodė labai panaši į Koralainos mamą.
Tik...
Tik jos oda buvo balta kaip popierius.
Tik ji buvo aukštesnė ir plonesnė.
Tik jos pirštai buvo pernelyg ilgi ir be perstojo judantys,
o raudoni nagai —išlenkti ir aštrūs.
- Koralaina? - paklausė moteris. - Čia tu?
Ir tada ji atsisuko. Vietoje akių buvo didelės juodos sagos.
- Metas priešpiečiauti, Koralaina, - tarė moteris.
- Kas jūs? - paklausė Koralaina.
- Aš tavo kita mama, - atsakė moteris. - Eik ir pasakyk
savo kitam tėčiui, kad pietūs paruošti, - ji atidarė orkaitės

— 32 —
dureles. Staiga Koralaina pajuto, kokia yra alkana. Kvapas
buvo nuostabus. - Na, eik.
Koralaina išėjo į prieškambarį, kur buvo tėčio kabineto
durys. Ji atidarė jas. Nugara į ją prie klaviatūros sėdėjo vy­
riškis.
- Sveiki, - tarė jam Koralaina. - Aš... aš norėjau pasaky­
ti, kad ji sakė, jog pietūs paruošti.
Vyras apsisuko.
Vietoj jo akių buvo sagos - didelės, juodos ir blizgan­
čios.
- Sveika, Koralaina, - pasisveikino jis. - Mirštu iš bado.
Jis atsistojo ir nuėjo su ja į virtuvę. Jie susėdo prie virtuvės
stalo ir kita Koralainos mama sudėjo ant jo maistą. Didelį,
rudai auksinį keptą viščiuką, keptų bulvių, mažų žalių žir­
nelių. Koralaina puolė šluoti valgį. Skonis buvo nuostabus.
- Mes tavęs ilgai laukėme, —tarė kitas Koralainos tėtės.
- Manęs?
- Taip, - patvirtino kita mama. - Be tavęs viskas buvo
kitaip. Bet mes žinojome, kad vieną gražią dieną tu ateisi ir
mes būsime tikra šeima. Nori dar viščiuko?
Tokio skanaus viščiuko Koralaina niekada nebuvo raga­
vusi. Jos mama kartais paruošdavo viščiuką, bet visada pirk­
davo sušaldytą arba pusfabrikatį, ir jie būdavo labai sausi ir
beskoniai. Kai viščiuką kepdavo Koralainos tėtis, tai pirk­
davo šviežią, bet su juo išdarinėdavo keistus dalykus, pavyz­

— 33 —
džiui, virdavo vyne arba prikimšdavo į jį džiovintų slyvų,
arba kepdavo tešloje, ir Koralaina visada iš principo atsisa­
kydavo prie jo prisiliesti.
Ji įsidėjo dar viščiuko.
- O aš ir nežinojau, kad turiu kitą mamą, - atsargiai tarė
Koralaina.
- Aišku, kad turi. Visi turi, - atsiliepė kita mama, blyks­
telėjusi savo juodomis akimis-sagomis. - Manau, kad po pi­
etų norėsi pažaisti savo kambaryje su žiurkėmis.
- Žiurkėmis?
- Tomis, iš viršaus.
Koralaina niekada nebuvo mačiusi žiurkių, tik per televi­
ziją. Ją apėmė smalsumas. Atrodė, diena žadėjo būti įdomi.
Po pietų jos kiti tėvai išplovė indus, ir Koralaina nuėjo į
savo kitą miegamąjį.
Jis skyrėsi nuo jos miegamojo namuose. Jau vien ką reiš­
kė tai, kad buvo išdažytas atstumiančiu žalios ir rožinės spal­
vų mišiniu.
Koralaina nusprendė, jog nenorėtų miegoti tokiame
kambaryje, bet toks spalvų mišinys buvo daug įdomesnis
nei jos miegamajame.
Čia buvo daug nuostabių, jai anksčiau nematytų daiktų:
lyg pulkas išgąsdintų žvirblių aplink miegamąjį plevenan­
tys angelai, besiraitančios, knibždančios ir mirguliuojančios
knygos su paveikslėliais, sumažintos dinozaurų kaukolės,

— 34 —
kaukšinčios dantimis jai einant pro šalį. Iki viršaus nuosta­
bių žaislų prikrauta žaislų dėžė.
„Man taipatiks“,—pagalvojo Koralaina. Ji žvilgtelėjo pro
langą. Vaizdas buvo toks pat, kokį matydavo pro savo mie­
gamojo langą: medžiai, laukai, o už jų, pačiame horizonte,
- tolimos purpurinės kalvos.
Kažkas juodas nuskuodė grindimis ir dingo po lova. Ko­
ralaina atsiklaupė ant kelių ir žvilgtelėjo po ja. Ir susidūrė su
penkiasdešimčia mažų raudonų akių.
- Sveikos, - pasilabino Koralaina. - Tai jūs esate žiur­
kės?
Jos išlindo iš po lovos, besimarkstydamos nuo šviesos. Jų
trumpaplaukiai kailiukai buvo juodi kaip anglis, mažos akys
raudonos, rožinės letenėlės priminė mažytes rankas, o raus­
vos beplaukės uodegos buvo panašios į ilgus, šliaužiojančius
sliekus.
- Jūs mokate kalbėti? - paklausė ji.
Didžiausia ir juodžiausia iš žiurkių linktelėjo galvą. „Jos
šypsena kažkokia nemaloni“, - pagalvojo Koralaina.
- Gerai, o ką dar jūs mokatei - pasmalsavo Koralaina.
Žiurkės sustojo ratu.
Po to jos ėmė atsargiai, bet greitai ropštis viena ant ki­
tos, kol suformavo piramidę su pačia stambiausia žiurke
viršuje.
Žiurkės ėmė dainuoti savo plonais cypiančiais balsais:

— 35 —
 Mes turim dantis ir turim uodegas,
Mes turim uodegas, mes turim akis,
Mes buvom čiaprieš tau krintant,
Tu būsi čia, kai mes kilsim.

Jų daina buvo kažkokia negera. Koralaina buvo tikra,

kad anksčiau girdėjo, jeigu ne šią, tai panašią, bet niekaip
negalėjo atsiminti kur.
Bet piramidė ūmai subyrėjo, ir žiurkės, juodos ir vikrios,
pasileido prie durų.
Kitas trenktas senis iš viršutinio aukšto stovėjo tarpdu­
ryje, laikydamas rankose aukštą juodą skrybėlę. Žiurkės
aplipo jį, brovėsi į kišenes, rankoves, kelnių klešnes ir už
apykaklės.
Pati stambiausia žiurkė užsiropštė ant senio pečių, įsika­
bino į ilgus žilus ūsus, paskui —į dideles juodas sagas-akis ir
užsikabarojo ant senio viršugalvio.
Po kelių sekundžių teliko tik nenustygstantys, be persto­
jo iš vietos į vietą po senio rūbais šliaužiantys kauburiukai, ir
stambiausia žiurkė žvelgė nuo šeimininko viršugalvio į Ko-
ralainą savo blizgančiomis raudonomis akimis.
Senis užsidėjo skrybėlę ir paskutinė žiurkė išnyko.
- Sveika, Koralaina, —tarė kitas viršuję gyvenantis senis.
- Išgirdau, kad tu čia. Žiurkėms laikas pietauti. Bet, jeigu
nori, gali eiti su manimi ir pasižiūrėti, kaip jos ėda.

— 36 —
 Kažkoks alkis blykčiojo senio akyse ir vertė Koralainą ne­
jaukiai jaustis.
- Ne, ačiū, - atsisakė ji. —Aš eisiu į lauką patyrinėti.
Senis labai lėtai linktelėjo. Koralaina girdėjo, kaip jo žiur­
kės šnibždasi, bet niekaip neįstengė suprasti, apie ką.
Ji apskritai nebuvo įsitikinusi, ar nori sužinoti, ką jos
šneka.
Jai einant koridoriumi, jos kiti tėvai stovėjo virtuvės tarp­
duryje, vienodai šypsojosi ir lėtai mojavo.
- Gerai praleisk laiką, - tarė jos kita mama.
- Lauksime tavęs sugrįžtant, - pridūrė jos kitas tėtis.
Pasiekusi lauko duris, Koralaina atsisuko ir žvilgtelėjo į
juos. Jie tebežiūrėjo į ją, šypsojosi ir mojavo.
Koralaina išėjo iš buto ir nusileido laiptais.

— 37 —
 TV.

v
^ iūrint iš lauko, namas atrodė lygiai toks pat. Arba
beveik toks pat: aplink panelės Spink ir panelės Forsibl duris
mirksėjo mėlynos ir raudonos lemputės, iš kurių susidėdavo
žodžiai. Jos vis bėgiojo ir bėgiojo, blyksteldavo ir gesdavo.
Po „nuostabus!“ sekė „teatro“, ovėliau - „triumfas!!!“
Diena buvo tokia, kokią paliko —saulėta, bet šalta.
Už nugaros pasigirdo mandagus šlamesys.
Ji atsisuko. Šalia, ant sienos, įsitaisė didelis juodas kati­
nas, lygiai toks, kokį matė namuose.
- Laba diena, - tarė katinas.
Balsas tarsi skambėjo Koralainos galvoje, lyg ji būtų gal­
vojusi, bet balsas buvo vyro, ne mergaitės.
- Labas, - atsiliepė Koralaina. - Aš savo namų sode ma­
čiau tokį pat katiną. Tu turbūt kitas katinas.
Katinas papurtė galvą.
- Ne, - ištarė jis. - Aš joks kitas. Aš - tai aš, - ir nusu­
ko galvą, blyksteldamas žaliomis akimis. - Jūs, žmonės, taip
mėgstate išsibarstyti. O katės, atvirkščiai, visada vientisos.
Jei tik supranti, ką noriu pasakyti.
- Atrodo, taip. Bet, jeigu tu tas pats katinas, kurį mačiau
namuose, tai kaip tu gali kalbėti?

— 39 —
 Katinai, aišku, neturi tokių pečių kaip žmonės. Bet šis
katinas gūžtelėjo pečiais, vienu sklandžiu judesiu, prasidė­
jusiu nuo uodegos galiuko vikstelėjimo ir pasibaigusiu ūsų
krustelėjimu:
- Aš galiu kalbėti.
- Mano namuose katinai nekalba.
- Ne? - paklausė katinas.
- Ne, —patvirtino Koralaina.
Katinas grakščiai liuoktelėjo nuo sienos į žolę netoli Ko-
ralainos kojų. Jis įdėmiai įsižiūrėjo į ją:
- Ką gi, kaip matau, tu —tokių dalykų žinovė, - sausai
pastebėjo katinas. - Galų gale, ką aš galiu suprasti? Aš tik
katinas.
Jis patraukė šalin, išdidžiai pakėlęs uodegą ir galvą.
- Sugrįžk, - pašaukė Koralaina. - Prašau. Aš atsiprašau.
Garbės žodis.
Katinas stabtelėjo, atsisėdo ir ėmė susimąstęs praustis,
aiškiai nesirūpindamas, kad Koralaina šalia.
- Mes... žinai, mes galime būti draugai, - pasiūlė Kora­
laina.
- Mes galime būti retos šokančių afrikietiškų dramblių
rūšies, —atkirto katinas. —Bet nesame. Bent jau aš, —pridū­
rė jis, sviedęs į Koralainą trumpą kandų žvilgsnį.
Koralaina atsiduso.

— 40 —
 - Kuo tu vardu? - Koralaina paklausė katino. —Klausyk,
mano vardas Koralaina. O tavo?
Katinas lėtai ir atsargiai nusižiovavo, pademonstruoda­
mas nuostabiai rožinę burną ir liežuvėlį.
- Katinai neturi vardų, - pareiškė jis.
- Neturi? - nusistebėjo Koralaina.
- Ne, - atsakė katinas. - Vardus turite jūs, žmonės. Nes
nežinote, kas jūs esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums
vardų nereikia.
„Sis katinas kažkoks erzinamai egoistiškas, - nusprendė
Koralaina. - Lyg, jo nuomone, jis būtų buvęs vienintelis bet
kuriame pasaulyje ar vietoje, kuri tik viena yra svarbi.“
Dalis jos norėjo būti grubi katinui, kita - mandagi ir
pagarbi. Laimėjo mandagioji pusė.
- Prašau, pasakyk, kur mes?
Katinas greitai apsidairė.
- Mes čia, - išpyškino katinas.
- Aš ir pati matau. Gerai, o kaip tu čia patekai?
- Kaip ir tu. Vaikštinėjau, - paaiškino katinas. - Va
taip.
Koralaina žiūrėjo, kaip katinas lėtai žingsniuoja per pie­
velę. Jis užėjo už medžio, bet kitoje jo pusėje nepasirodė.
Koralaina priėjo ir žvilgtelėjo už medžio. Katinas išnyko.
Ji žengė atgal prie namo. Už nugaros vėl pasigirdo man­
dagus šlamesys. Tai buvo katinas.

— 41 —
 - Beje, - pastebėjo jis, —protingai padarytum, jeigu pasi­
imtum apsaugą. Tavo vietoje aš jos nepaleisčiau iš rankų.
- Apsaugą?
- Aš taip ir sakau, - patvirtino katinas. - O, kaip ten
bebūtų...
Jis nutilo ir įdėmiai įsižiūrėjo į kažką, ko Koralaina nie­
kaip nematė.
Paskui jis prigludo prie žemės ir lėtai žengė du ar tris
žingsnius. Atrodė, kad jis tykojo nematomos pelės. Staiga jis
vikstelėjo uodegą ir strimgalviais metėsi link medžių.
Ir dingo tarp jų.
Koralaina susimąstė, ką katinas turėjo omenyje.
Jai taip pat pasidarė smalsu, ar katinai gali kalbėti ten, iš
kur ji atėjo, ar renkasi, kalbėti ar ne, ar vis tik jie gali kalbėti
tik kai būna čia - kur tik tas čia bebuvo.
Ji nusileido laipteliais prie panelių Spink ir Forsibl buto
durų. Raudonos ir mėlynos ugnelės mirgėjo be atvangos.
Durys buvo šiek tiek pravertos. Ji pasibeldė, bet pirmas
jos stuktelėjimas atlapojo duris, ir Koralaina įėjo.
Ji atsidūrė tamsiame kambaryje, kuris dvelkė dulkėmis
ir aksomu. Durys už jos užsitrenkė ir kambarys paskendo
aklinoje juodumoje. Koralaina atsargiai pajudėjo ankštu
prieškambariu. Jos veidas įsirėmė į kažką minkšta. Tai buvo
audeklas. Ji ištiesė ranką ir stumtelėjo audeklą. Šis prasi­
skyrė.

— 42 —
 Ji markstydamasi stovėjo kitoje aksominės uždangos pu­
sėje, silpnai apšviestame teatre. Tolimame kambario kampe
buvo aukšta medinė scena, tuščia ir plika, iš viršaus apšvies­
ta blausios prožektorių šviesos.
Tarp Koralainos ir scenos stovėjo krėslai. Ištisos jų eilės.
Ji išgirdo šliuruojantį garsą ir jos pusėn krypuodama j šonus
pajudėjo šviesos dėmė. Kai ji priartėjo, Koralaina pamatė,
kad tai žibintuvėlis, kurį nešėsi didelis škotų terjeras žilu
nuo senatvės snukiu.
- Labas, - pasisveikino Koralaina.
Šuo padėjo ant grindų žibintuvėlį ir žvilgtelėjo aukštyn
i te-
- Aišku. Parodyk savo bilietą, - šiurkščiai paliepė jis.
- Bilietą?
- Būtent. Bilietą. Supranti, aš negaliu čia visą dieną stirk­
soti. Zuikiai į spektaklį neįleidžiami.
Koralaina atsiduso.
- Aš neturiu bilieto, —prisipažino ji.
- Dar viena, - niūriai tarė šuo. - Ateina sau įžūliausiai.
„Kur jūsų bilietas?“ „O aš neturiu.“ Net nežinau, ką ir
sakyti... —jis papurtė galvą ir gūžtelėjo pečiais. - Gerai
jau, eik.
Jis vėl apžiojo žibintuvėlį ir nurisnojo į tamsą. Koralai­
na nusekė iš paskos. Kai šuo pasiekė sceną, jis stabtelėjo ir

— 43 —
apšvietė žibintuvėliu tuščią krėslą. Koralaina atsisėdo ir šuo
patraukė savo keliu.
Kai akys apsiprato su tamsa, ji pamatė, kad ant kitų krės­
lų taip pat sėdėjo šunys.
Kažkur už sienos pasigirdo šnypštimas. Koralaina nutarė,
kad kažkas uždėjo seną suraižytą plokštelę. Šnypštimas pa­
virto fanfaromis, ir panelė Spink su panele Forsibl pasirodė
publikai.
Panelė Spink važiavo vienračiu dviračiu ir žongliravo ru­
tuliais. Panelė Forsibl liuoksėjo iš paskos su gėlių krepšiu
rankose. Pakeliui ji barstė vainiklapius. Kai jos pasiekė sce­
nos vidurį, panelė Spink vikriai nušoko nuo dviračio ir abi
senutės žemai nusilenkė.
Visi šunys ėmė uodegomis belsti į krėslus ir entuziastin­
gai loti. Koralaina mandagiai papliaukšėjo.
O po to aktorės atsisagstė savo pūkuotus didelius apsiaus­
tus ir atlapojo juos. Bet atsilapojo ne tik apsiaustai: tarsi tuš­
ti kevalai atsivėrė ir jų veidai, ir iš nusenusių apvalainų kūnų
pasirodė dvi jaunos moterys. Jos buvo liesos ir išbalusios,
bet gana patrauklios, su juodomis sagomis vietoje akių.
Naujoji panelė Spink vilkėjo žalią triko ir mūvėjo aukš­
tus rudus batus, kurie dengė beveik visą koją. Naujoji pane­
lė Forsibl buvo su balta suknele ir gėlėmis ilguose šviesiuose
plaukuose.
Koralaina įsirėmė į krėslo nugarėlę.

— 44 —
 Panelė Spink nuėjo nuo scenos. Patefono adatėlei nusly­
dus per plokštelę fanfaros suspiegė.
- Dabar bus mano mėgstamiausias numeris, - šnibžtelė­
jo mažas šuniukas gretimame krėsle.
Kita panelė Forsibl paėmė peilį iš dėžės scenos kampe.
- Ar aš rankose laikau kinžalą? - paklausė ji.
- Taip! - sušuko visi šuniukai. - Kinžalą!
Panelė Forsibl padarė reveransą, ir vėl visi šunys ėmė
plakti uodegomis. Koralaina šiuokart nesivargino ploti.
Panelė Spink sugrįžo. Ji pliaukštelėjo sau per šlaunį, ir
visi šunys suviauksėjo.
- O dabar, - tarė panelė Spink, - Mirjam ir aš su pasi­
didžiavimu pristatome naują ir jaudinantį mūsų teatrinio
pasirodymo papildymą. Ar yra savanoris?
Šalia sėdėjęs šuniukas stuktelėjo Koralainą letena.
- Tai tu savanorė, —sušnibždėjo jis.
Koralaina atsistojo ir užkopė ant scenos mediniais laip­
teliais.
- Ar mūsų jaunoji savanorė gali tikėtis audringų aplodis­
mentų? - paklausė panelė Spink. Šunys suviauksėjo, užcypė
ir ėmė bumbsėti uodegomis į aksominius krėslus.
- O dabar, Koralaina, - tarė panelė Spink, - pasakyk,
koks tavo vardas?
- Koralaina, —atsakė Koralaina.
- Ir mes nepažįstamos, ar ne?

— 45 —
 Koralaina nužvelgė laibą jauną moterį juodomis sagų
akimis ir lėtai papurtė galvą.
- Puiku! —tarė panelė Spink. —Dabar stokis čia, - ji nu­
vedė Koralainą prie kitoje scenos pusėje buvusios lentos ir
uždėjo jai ant galvos balioną.
Po to panelė Spink grįžo prie panelės Forsibl. Ji užrišo
panelei Forsibl akis juodu šaliku ir įspraudė į jos rankas kin­
žalą.
Tada apsuko ją kelis kartus ir galop pasuko į Koralainą.
Koralaina užgniaužė kvapą ir tvirtai sugniaužė kumščius.
Panelė Forsibl sviedė kinžalą į balioną. Šis garsiai sprogo,
kinžalas įsmigo į lentą kaip tik virš Koralainos galvos ir su­
virpėjo. Koralaina lengviau atsikvėpė.
Šunys pašėlo.
Panelė Spink davė Koralainai mažytę šokolado dėžutę ir
padėkojo, kad buvo tokia šaunuolė. Koralaina grįžo į savo
krėslą.
- O tu kieta, - pastebėjo šunytis.
- Ačiū, - atsiliepė Koralaina.
Panelė Forsibl ir panelė Spink ėmė žongliruoti didelėmis
medinėmis kuokomis. Koralaina atidarė dėžutę su saldai­
niais. Šuniukas viltingai įsispitrijo į ją.
- Nori vieno? —paklausė ji šuniuko.
- Taip, jei galima, - šnibžtelėjo šuo. - Bet tik ne irisą. Aš
nuo jų apsiseilėju.

— 46 —
 - Aš maniau, kad saldainiai šunims negerai, —tarė ji, at­
siminusi, ką panelė Forsibl buvo jai sykį sakiusi.
- Gal ten, iš kur atėjai, ir taip, - pasakė šuniukas. - Čia
mes viską ėdame.
Tamsoje buvo sunku įžiūrėti saldainius. Dėl viso pikto ji
atkando vieną ir pasirodė, kad jis kokosinis. Koralaina ko­
kosinių nemėgo. Jinai atidavė jį šuniui.
- Ačiū, - padėkojo šuo.
- Visada prašom, - atsiliepė Koralaina.
Panelė Forsibl ir panelė Spink tuo metu vaidino kažko­
kią sceną. Panelė Forsibl sėdėjo ant kopėčių, o panelė Spink
stovėjo apačioje.
- Ką reiškia vardas? —paklausė panelė Forsibl. —Rožė
kvepia rože, kad ir kaip ją pavadintumei.
- Dar turi saldainių? - susirūpino šuo.
Koralaina davė šuniui dar vieną.
- Nedrįstu pasakyti tau savo vardo, bet jis... - kreipėsi
panelė Spink į panelę Forsibl.
- Ši dalis greitai baigsis, —šnibžtelėjo šuo. - O tada pra­
sidės liaudies šokiai.
- Ir kiek ilgai tai tęsiasi? - paklausė Koralaina. - Visas šis
pasirodymas?
- Ištisai, - atsiliepė šuo. - Ir be pabaigos.
- Imk saldainius, —Koralaina atidavė jam dėžutę.
- Ačiū, - tarė šuo. Koralaina atsistojo.

— 47 —
 - Dar pasimatysim, - ištarė šuo.
- Iki, - atsisveikino Koralaina. Ji išėjo iš teatro ir patrau­
kė į sodą. Ji mirksėjo atpratusi nuo dienos šviesos.
Jos kiti tėvai laukė sode, stovėdami petys į petį. Ir tebe­
sišypsojo.
- Gerai praleidai laiką? —paklausė kita mama.
- Buvo įdomu, - atsiliepė Koralaina.
Jie trise grįžo į kitus Koralainos namus. Kita mama pa­
šiaušė jos plaukus savo ilgais baltais pirštais. Koralaina pa­
purtė galvą.
- Nedaryk taip, - paprašė Koralaina.
Jos kita mama atitraukė ranką.
- Na, - tarė jos kitas tėtis. - Tau čia patinka?
- Manau, taip, - atsakė Koralaina. - Čia daug įdomiau
nei namuose.
Jie įėjo į butą.
- Aš labai džiaugiuosi, kad tau patinka, —tarė kita Ko­
ralainos mama, - nes mes taip norime tikėti, kad čia tavo
namai. Tu gali visam laikui čia likti. Jei tik nori.
- Hmm, - nutęsė Koralaina. Ji susigrūdo rankas į kišenes
ir rimtai susimąstė. Jos pirštai palietė akmenį, kurį vakar
jai davė tikrosios panelė Spink ir panelė Forsibl, akmenį su
skylute.
- Jei nori pasilikti, - pastebėjo jos kitas tėtis, - reikia pa­
daryti kai ką visai mažo mažo ir galėsi visą laiką čia gyventi.

48 —
 Jie nuėjo į virtuvę. Ant stalo buvo padėta porcelianinė
lėkštė, o joje —ritė juodų medvilninių siūlų, ilga sidabrinė
adata ir dvi didelės juodos sagos.
- Na jau ne, - iškvėpė Koralaina.
- O, bet mes taip tavęs norime, - tarė jos kita mama. -
Taip norime, kad tu pasiliktum. Juk tai toks menkniekis.
- Ir visai neskauda, - pridūrė jos kitas tėtis.
Koralaina žinojo: jei suaugusieji sako, kad neskaudės,
reiškia, kaip tik labai skaudės. Ji papurtė galvą.
Jos kita mama plačiai nusišypsojo ir plaukai ant jos gal­
vos suvilnijo tarsi povandeniniai augalai.
- Mes norime tau visko, kas geriausia, - pasakė ji.
Ji uždėjo ranką Koralainai ant peties. Koralaina atsi­
traukė.
- Na, man laikas, - pareiškė Koralaina. Ji vėl susigrūdo
rankas į kišenes. Pirštai susigniaužė aplink akmenį su skyle.
Jos kitos mamos ranka spruko nuo Koralainos peties tar­
si išgąsdintas voras.
- Jei tu tikrai to nori, - tarė ji.
- Taip, —patvirtino Koralaina.
- Vienaip ar kitaip, mes dar pasimatysime, - įsiterpė jos
kitas tėtis. —Kai tu grįši.
- Mm... —numykė Koralaina.
- Ir tada mes būsime viena didelė laiminga šeima, - tarė
jos kita mama. - Per amžių amžius.
Koralaina ėmė trauktis. Ji apsisuko, puolė į svetainę ir,

— 49 —
truktelėjusi, atlapojo duris kampe. Plytų sienos nebuvo, tik
visiška tamsa - tikros požemio sutemos, kuriose, vaidenosi,
kažkas judėjo.
Koralaina sudvejojo. Atsisuko atgal. Jos kita mama ir ki­
tas tėtis žengė prie jos susiėmę už rankų. Jie nenuleido nuo
jos savo juodų sagų - akių. Bent jau ji manė, kad jie žiūri į
ją. Ji nebuvo tuo įsitikinusi.
Jos kita mama ištiesė laisvą ranką ir švelniai pamojo pirš­
tu, jos baltos lūpos suvirpėjo: „Grįžk kuo greičiau“, nors
balsu ji nieko neištarė.
Koralaina giliai įkvėpė ir žengė į tamsą, kur šnibždėjosi
keisti balsai ir kaukė tolimi vėjai. Ji vis labiau tikėjo, kad
kažkas slėpėsi tamsoje už jos, kažkas labai senas ir lėtas. Jos
širdis plakė taip smarkiai ir taip garsiai, kad ji išsigando, jog
iššoks iš krūtinės. Ji užsimerkė tamsoje.
Ir į kažką įsirėžė, ir persigandusi atsimerkė. Pasirodė, kad
atsitrenkė į krėslą savo svetainėje.
Atidarytas tarpduris už jos buvo užmūrytas grubiomis
raudonomis plytomis.
Ji buvo namuose.

50 —
 v.

(V^ORALAINA UŽRAKINO SVETAINĖS DURIS Šaltu juodu

raktu.
Ji sugrįžo į virtuvę ir užsiropštė ant krėslo. Pamėgino pa­
dėti raktų ryšulį atgal ant lentynėlės virš durų. Ji mėgino
keturis ar penkis sykius, kol pagaliau pripažino, kad dar per
mažai užaugo, ir padėjo juos ant spintelės šalia durų.
Jos mama vis dar nebuvo grįžusi iš žygio į parduotuvę.
Koralaina priėjo prie šaldytuvo ir pačioje apačioje, dėžėje,
susirado sušaldytą atsarginį duonos kepalą. Ji pasidarė skrebu­
tį su uogiene ir žemės riešutų sviestu. Išgėrė stiklinę vandens.
Ji laukė sugrįžtančių tėvų.
Kai ėmė temti, Koralaina pasišildė mikrobangų krosne­
lėje picą.
Po to Koralaina žiūrėjo televizorių. Ji nusistebėjo, kodėl
suaugusieji pasilieka sau geras programas, kur visi šūkauja ir
laksto.
Po kurio laiko Koralaina ėmė žiovauti. Tada ji persirengė,
išsivalė dantis ir pati atsigulė.
Ryte ji pirmiausia patraukė į tėvų miegamąjį, bet jų lova
buvo neliesta ir jų pačių niekur nesimatė. Pusryčiams ji val­
gė konservuotus makaronus.

— 51 —
 Priešpiečiams sukirto kulinarinio šokolado plytelę ir
obuolį. Obuolys atrodė pageltęs ir šiek tiek pavytęs, bet
buvo saldus ir sultingas.
Atėjus arbatos metui ji nusileido pas paneles Spink ir
Forsibl. Čia jai teko trys dietiniai biskvitai, stiklinė limona­
do ir puodelis silpnos arbatos. Įdomiausias pasirodė limona­
das. Jo skonis visai nepriminė geros citrinos skonio. Labiau
panašėjo į dar visai žalios, su cheminėmis priemaišomis.
Koralainai limonadas labai patiko. Ji panoro, kad ir pas juos
namuose tokio pat būtų.
- Kaip gyvena tavo miela mama ir tėtis? - pasidomėjo
panelė Spink.
- Jų nėra, —atsakė Koralaina. - Aš jų nuo vakar nema­
čiau. Be manęs, namuose nieko nėra, aš, ko gero, pavirtau
vieno vaiko šeima.
- Pasakyk mamai, kad mes radome iškarpas iš „Glasgow
Empire“, apie kurias kalbėjomės. Ji, atrodo, labai susidomė­
jo, kai Mirjam užsiminė apie jas.
- Ji dingo paslaptingomis aplinkybėmis, - paaiškino Ko­
ralaina. - Manau, kad ir tėtis taip pat.
- Koralaina, mieloji, bijau, kad mūsų rytoj nebus visą
dieną, - tarė panelė Forsibl. - Mes pasiliksime su Eiprilės
dukterėčia Royal Tundridge Wells1.

1Populiarus kurortas netoli Londono (vert. pastaba).

— 53 —
 Jos parodė Koralainai albumą su panelės Spink dukterė­
čios nuotraukomis, ir po to Koralaina grįžo namo.
Ji iškratė savo taupyklę ir iškeliavo į supermarketą. Ten
nusipirko du didelius limonado butelius, šokoladinį pyra­
gaitį, maišelį obuolių ir, grįžusi namo, viską suvalgė vaka­
rienei.
Ji išsivalė dantis ir nuėjo į tėvo kabinetą. Įsijungė jo kom­
piuterį ir parašė pasakojimą.
KORALAINOS PASAKOJIMAS
KARTĄ GYVENO MERGAITĖ VARDU EI-
PLĖ. JI LABAI MĖGO ŠOKTI. JI ŠOKO IR
ŠOKO, KOL JOS KOJOS PAVIRTO DEŠRE­
LĖMIS. PABAIGA.
Ji išspausdino pasakojimą ir išjungė kompiuterį. Vėliau
po tekstu nupiešė mažą šokančią mergaitę.
Ji paruošė vonią, bet pripylė per daug vonios putų ir tos
liejosi per kraštus ant grindų. Ji kaip sugebėdama pati išsi­
maudė, išvalė grindis ir nuėjo miegoti.
Naktį Koralaina pabudo. Ji nutapseno į tėvų miegamąjį,
bet jų lova tebebuvo paklota ir tuščia. Šviečiantys žali skai­
čiai skaitmeniniame laikrodyje rodė 312nakties.
Vienut viena vidury nakties Koralaina pravirko. Daugiau
tuščiame bute nesigirdėjo jokio garso.

— 54 —
 Ji užsiropštė ant tėvų lovos ir po kiek laiko apsiraminusi
užsnūdo.

Koralainą pažadino jos veidą baksnojančios kažkieno šal­

tos letenos. Ji atsimerkė. Į ją žvelgė didelės žalios. Tai buvo
katinas.
- Sveikas, - tarė Koralaina. - Kaip tu čia patekai?
Katinas neatsakė. Koralaina išlipo iš lovos. Ji vilkėjo ilgus
marškinėlius ir pižamos kelnaites.
- Atėjai ką nors man pasakyti?
Katinas nusižiovavo, ir jo akys blykstelėjo ryškia žaluma.
- Tu žinai, kur mano mama ir tėtis?
Katinas lėtai mirktelėjo jai.
- Ar tai reiškia „taip“?
Katinas vėl mirktelėjo. Koralaina nutarė, jog tai iš tikrųjų
reiškė „taip“.
- Nuvesi mane pas juos?
Katinas žvilgtelėjo j ją. Po to nuėjo j prieškambarį. Ji nu­
sekė iš paskos. Jie perėjo visą prieškambarį ir sustojo tolima­
me gale, kur kabėjo žmogaus dydžio veidrodis. Seniai seniai
veidrodis kabėjo drabužių spintoje. Kai jie atsikraustė, jis
jau buvo ant sienos ir, nors mama kartais atsimindavo, kad
jį reikia pakeisti nauju, vis neprisiruošdavo.
Koralaina įjungė šviesą.
Veidrodyje, kaip ir reikėjo laukti, už jos nugaros atsi­
spindėjo prieškambaris. Bet dar jame buvo ir jos tėvai. Jie

— 55 —
nerangūs stovėjo prieškambario atspindyje. Jie atrodė tokie
liūdni ir vieniši. Kai Koralaina pamatė juos, jie pamojavo
jai - lėtai, suglebusiomis rankomis. Viena ranka Koralainos
tėtis laikė apkabinęs mamą.
Veidrodyje Koralainos mama ir tėtis žiūrėjo j ją. Tėtis iš­
sižiojo ir kažką pasakė, bet ji nieko neišgirdo. Mama iškvėpė
ant veidrodžio paviršiaus iš kitos pusės ir greitai, kol neiš­
džiūvo aprasojęs stiklas, užrašė piršto galiuku:
SMUM KĖDAP
Bet stiklas išdžiūvo, raidės išnyko, išnyko ir tėvai, ir
veidrodyje atsispindėjo tik prieškambaris, Koralaina ir
katinas.
- Kur jie? - paklausė Koralaina katino.
Katinas neatsakė, bet Koralaina įsivaizdavo, kaip jis sau­
su, lyg negyva musė žiemą ant palangės, balsu ištaria: „O
kaip tu manai, kur jie?“
- Juk jie nesiruošia grįžti, ar ne? - nerimo Koralaina. -
Bet ne savo valia?
Katinas mirktelėjo. Koralaina suprato tai kaip „taip“.
-Teisingai, - tarė Koralaina. - Tada, manau, mes turime
tik vieną išeitį.
Ji nuėjo į tėčio kabinetą. Atsisėdo prie jo stalo. Pakėlė te­
lefono ragelį, atsivertė telefonų knygą ir paskambino vietos
policijai.

— 56 —
 - Policija, - ištarė šiurkštus vyriškas balsas.
- Sveiki, - pasisveikino Koralaina. - Mano vardas Kora-
laina Džouns.
- O jūs vėlokai einate gulti, ar ne, jaunoji panele? - pa­
stebėjo policininkas.
- Galbūt, - sutiko Koralaina, kuri neketino blaškyti
savo dėmesio, - bet aš skambinu, kad praneščiau apie nu­
sikaltimą.
- Ir koks tai nusikaltimas?
- Pagrobimas. Pagrobti suaugusieji. Mano tėvus nutem­
pė į pasaulį, kuris yra kitoje mūsų prieškambario veidrodžio
pusėje.
- Ir kas, jūsų nuomone, juos ten nutempė? —pasidomė­
jo policijos pareigūnas. Koralaina girdėjo pašaipą jo balse ir
iš visų jėgų stengėsi kalbėti kaip suaugusi, kad priverstų jį
rimtai ją išklausyti.
- Aš manau, kad mano kita mama sučiupo juos savo lete­
nomis. Ko gero. Ji ketina jėga prisiūti prie jų akių juodas sagas
arba tiesiog laiko juos, kad prisiviliotų mane. Aš nesu tikra.
- Aišku. Įvilioti juos į savo nusikaltėliškas, žiaurias le­
tenas, ar ne? - tarė jis. - Hm, žinote, ką aš jums patarsiu,
panele Džouns?
- Ne, - atsakė Koralaina. - O ką?
- Paprašykite savo mamos padaryti jums didelį puodelį
gero šokolado ir po to jus stipriai stipriai apkabinti. Niekas

— 57 —
taip neišvaiko košmarų, kaip karštas šokoladas ir stiprus ap­
kabinimas. Ir jei ji atsisakinės ir prašys taip vėlai jos nežadin­
ti, pasakykite, kad taip liepė policininkas, - jo balsas buvo
gilus ir įtikinamas.
Bet Koralainos jis neįtikino.
—Kai aš juos pamatysiu, - tarė Koralaina, —aš pasakysiu
jai, - ir ji padėjo ragelį.
Juodas katinas, kuris pokalbio metu tupėjo ant grindų,
laižydamasis kailį, tuojau pat atsistojo ir patraukė į prieš­
kambarį.
Koralaina nuėjo į savo miegamąjį apsirengti savo mėlyno
chalato ir apsimauti šlepečių. Dirstelėjo po kriaukle, ieško­
dama žibintuvėlio, ir atrado vieną, bet jo elementai buvo
seniai nusėdę, ir žibintuvėlis tesugebėjo išspausti tik silpnu­
tį šiaudų geltonumo spindulėlį. Ji padėjo jį atgal, susirado
dėžę su nelaimės atvejui laikytomis balto vaško žvakėmis ir
įstatė vieną į žvakidę. Pakėlė raktų ryšulį ir nuėmė nuo žiedo
seną juodą raktą.
Ji nuėjo į svetainę ir įsispoksojo į duris. Jai pasivaideno,
jog ir durys žvelgia į ją, - ji žinojo, kad tai kvaila, bet kažkur
sielos gilumoje tikėjo, kad taip ir yra.
Koralaina vėl grįžo į savo miegamąjį ir pasirausė džinsų
kišenėse, paskui susirado akmenį su skylute ir taip pat įsidė­
jo į chalato kišenę.

— 58 —
 Ji degtuku uždegė žvakę ir kurį laiką žiūrėjo, kaip ugnis
spragsi ir įsiliepsnoja, po to pasiėmė juodą raktą. Ranka pa­
juto jo šaltį. Koralaina įkišo jį į rakto skylutę, bet neskubėjo
pasukti.
- Kai buvau maža mergaitė, - tarė Koralaina katinui, -
seniai seniai, kai mes gyvenome mūsų senajame name, mano
tėtis pasiėmė mane pasivaikščioti į dykvietę tarp mūsų namo
ir parduotuvių. Iš tikrųjų tai nebuvo geriausia vieta vaikšti­
nėti. Ten buvo pilna daiktų, kuriuos žmonės išmeta, - senų
puodų, sukultų lėkščių, berankių ir bekojų lėlių, konservų
dėžučių ir sudaužytų butelių. Mama ir tėtis privertė mane
prisiekti, kad neisiu ten tyrinėti, nes ten pilna visokiausių
aštrių daiktų, o dar stabligė ir visokie kitokie užkratai.
Bet aš vis kartojau, kad labai noriu ten patyrinėti. Vieną
gražią dieną mano tėtis apsiavė savo didelius rudus batus ir
pirštines, apavė man batus, apvilko megztinį, užmovė džin­
sus, ir mes išėjome pasivaikščioti.
Iki dykvietės reikėjo eiti beveik dvidešimt minučių. Mes
nusileidome nuo kalvos į patį daubos dugną, kur tekėjo
upeliukas, ir staiga tėtis paliepė man:
- Koralina, bėk! Aukštyn, ant kalvos. Tuojau pat!
Jo balsas buvo toks, kad paklusau. Aš puoliau į kalvą.
Kažkas iš už nugaros įdūrė man į ranką, bet aš nesustojau.
Kai jau buvau beveik pasiekusi kalvos viršūnę, išgirdau
kažką trepsint iš paskos. Tai buvo tėtis, jis lėkė kaip ragano­

— 59 —
sis. Pavijęs, pagriebė mane ant rankų, ir mes nudūmėme į
kitą kalvos pusę. Tada mes sustojome, abu uždusę ir šniokš­
dami, ir pažiūrėjome žemyn, j daubą.
Ten knibždėte knibždėjo geltonos vapsvos. Ko gero, mes
pakeliui įlipome į jų lizdą kokiame nors supuvusiame rąs­
tgalyje. Ir, kol aš bėgau į kalvą, tėtis stovėjo ir leidosi gelia­
mas, kad tik aš galėčiau kuo toliau nubėgti. O bėgdamas
pametė akinius.
Man įgėlė tik kartą - iš už nugaros, į ranką. O jam - 39
kartus, į visą kūną. Mes vėliau suskaičiavome vonioje.
Juodas katinas ėmė praustis snukį ir ūsus, rodydamas savo
augantį nekantrumą. Koralaina atsitūpė ir pakasė jam pa­
kaušį bei kaklą. Katinas atsistojo, pasitraukė keletą žingsnių,
kur ji negalėjo jo pasiekti, po to vėl atsisėdo ir pažvelgė į ją
iš apačios.
- Taigi, - tęsė Koralaina, - vėliau tą pačią dieną tėtis grį­
žo į dykvietę, kad susirastų savo akinius. Jis pasakė, kad jei
būtų atidėjęs kitai dienai, tai nebebūtų prisiminęs, kur juos
pametė.
Jis greitai grįžo su akiniais ir pasakė, kad nė kiek nebijo­
jo, kai stovintį gėlė vapsvos. Jis žiūrėjo, kaip aš bėgu, ir žino­
jo, jog turi laimėti pakankamai laiko, kad spėčiau pabėgti,
kitaip vapsvos būtų pasivijusios mus abu.
Koralaina pasuko raktą. Iš spynos pasigirdo garsus
klunkt.

— 60 —
 Ir durys atsilapojo.
Už jų nebuvo plytų sienos —vien tik tamsa. Iš tarpdurio
traukė šaltas vėjas.
Koralaina sustingo prie slenksčio.
—Ir jis pasakė, kad tai nebuvo kokia nors narsa, kai stovė­
jo ir leidosi geliamas, - tarė Koralaina katinui. - Tai nebuvo
narsa, nes jis nebijojo: tai buvo vienintelė jam likusi išeitis.
Bet, kai jis grįžo savo akinių, žinodamas, kad ten vapsvos,
tada jis tikrai bijojo. Tai buvo narsa.
Ji žengė į tamsų koridorių.
Į veidą smogė dulkių, drėgmės ir pelėsių tvaikas.
Katinas tapseno šalia.
- Kodėl narsa? - paklausė katinas, jo balse skambėjo
šioks toks susidomėjimas.
-Todėl, - atsakė ji, - kad kai bijai, bet vis vien darai - tai
narsa.
Žvakė šokdino ant sienų didelius virpančius šešėlius. Ji
girdėjo, kaip kažkas judėjo tamsoje - ar už jos, ar šalia, ji
neįstengė suprasti. Kad ir kas tai buvo, jis neatsiliko.
- Ir todėl tu grįžti įjos pasaulį? - paklausė katinas. - Nes
tavo tėvas kažkada išgelbėjo tave nuo vapsvų?
—Nebūk kvailas, - atkirto Koralaina. - Aš grįžtu jų, nes
jie mano tėvai. Ir jei jie pamatytų, kad aš dingau, esu tikra,
jie taip pat pasielgtų. Beje, ar žinai, kad tu vėl kalbi?

— 61 —
 - Kaip man pasisekė, - tarė katinas, - kad mano pakelei­
vė tokia protinga ir pastabi, - jo balsas skambėjo sarkastiš­
kai, nors kailis buvo pasišiaušęs, o pasipūtusi uodega stirk­
sojo pakelta.
Koralaina jau ketino pasakyti kažką panašaus į „atsipra­
šau“ arba „ar tik praeitą kartą kelias nebuvo trumpesnis“,
bet žvakė staiga užgeso, lyg liepsną būtų užspaudusi kažkie­
no ranka.
Pasigirdo krebždesys ir trepsėjimas, ir Koralainos širdis
jau buvo beiššokanti iš krūtinės. Ji ištiesė ranką... ir kažkas
plonas, lyg voratinklis, palietė jos ranką bei veidą.
Koridoriaus gale, perrėžusi tamsą, plykstelėjo šviesa, prieš
Koralainą išryškėjo moters siluetas.
- Koralaina? Brangioji? —pašaukė ji.
- Mam! - riktelėjo Koralaina ir, lengviau pasijutusi, ne­
kantriai metėsi priekin.
- Brangioji, - tarė moteris. - Kodėl anąkart pabėgai nuo
manęs?
Koralaina buvo pernelyg įsibėgėjusi, kad sustotų, ir šaltos
kitos mamos rankos sugniaužė ją glėbyje. Ji sustingo, pastė-
rusi ir virpanti, bet kita mama vis stipriau spaudė ją.
- Kur mano tėvai? - paklausė Koralaina.
- Mes čia, - atsakė jos kita mama tokiu į jos mamos pa­
našiu balsu, kad Koralaina vos įstengė atskirti juos. - Mes
čia. Mes pasirengę tave mylėti, žaisti su tavimi, maitinti tave
ir padaryti viską, kad tavo gyvenimas būtų įdomus.

— 62 —
 Koralaina atšlijo ir kita mama nenoriai paleido ją.
Kitas tėtis, sėdėjęs ant kėdės prieškambaryje, atsistojo ir
nusišypsojo.
- Eime į virtuvę, —tarė jis. - Aš paruošiu naktipiečius.
Gal tu nori atsigerti, gal karšto šokolado?
Koralaina perėjo prieškambarį ir atsidūrė prieš veidrodį.
Jame niekas neatsispindėjo, išskyrus mergaitę užverktomis,
bet tikromis akimis, vilkinčią chalatą ir mūvinčią šlepetes,
rankoje spaudžiančią žvakidę su užgesusia žvake.
Ji žiūrėjo į mergaitę veidrodyje ir mergaitė iš veidrodžio
žvelgė į ją.
,yAš būsiu drąsi, - pagalvojo Koralaina. - Ne, ašesu drąsi. “
Ji pastatė ant grindų žvakidę ir apsisuko. Kita mama ir
kitas tėtis alkanai žvelgė į ją.
- Aš nenoriu jokių naktipiečių, - išdrožė ji. - Aš turiu
obuolį, matote?
Ji išsitraukė iš kišenės obuolį ir entuziastingai, su apsi­
mestiniu pasimėgavimu suleido į jį dantis.
Kitas tėtis atrodė nusivylęs. Kita mama nusišypsojo, pa­
demonstruodama visus trisdešimt du dantis, ir kiekvienas iš
jų atrodė kiek ilgesnis nei turėjo būti. Prieškambario švieso­
je jos juodų sagų akys nemaloniai blizgėjo ir švytėjo.
- Aš nebijau tavęs, - pareiškė Koralaina, nors viduje vir­
pėjo kaip drebulės lapas. —Grąžink mano tėvus.
Atrodė, kad pasaulis šiek tiek krustelėjo.

63 —
 - O kam man tavo senieji tėvai? Jeigu jie paliko tave,
Koralaina, tai, matyt, tu jiems įgrisai arba jie nuo tavęs pa­
vargo. Dabar viskas bus kitaip: tu man neįgrisi ir aš niekada
tavęs nepaliksiu. Tu visada su manimi būsi saugi, - kitos
mamos plaukai, atrodę šlapi, ėmė rangytis apie jos galvą tar­
si pabaisos iš vandenyno dugno čiuptuvai.
- Aš jiems neįgrisau, - atkirto Koralaina. —Tu meluoji.
Tu juos pagrobei.
- Mažutė kvailutė Koralaina. Jiems gerai be tavęs.
Koralaina nenuleido akių nuo kitos mamos.
- Aš tau įrodysiu, —tarė kita mama ir brūkštelėjo veidro­
džio paviršių ilgais baltais pirštais. Sis aptemo, lyg į jį būtų
kvėptelėjęs drakonas, ir po akimirkos nušvito.
Dabar veidrodyje jau buvo diena. Koralaina žvelgė į savo
buto prieškambarį. Lauko durys atsivėrė ir į vidų įėjo Kora-
lainos mama su tėčiu. Rankose jie laikė portfelius.
- Puikiai praleidome laiką, - tarė Koralainos tėtis.
- Kaip nuostabu, kad Koralainos nebėra, - atsiliepė
mama laimingai šypsodamasi. - Dabar mes galėsime daryti
visus tuos dalykus, apie kuriuos svajojome, bet negalėjome,
pavyzdžiui, nuvažiuosime į užsienį.
- Tikrai puiku, - sutiko tėtis. - Aš taip džiaugiuosi, nes
kita mama pasirūpins Koralaina geriau už mus.
Veidrodis aptemo, o paskui jame vėl atsispindėjo naktis.
- Matei? - paklausė kita mama.

— 64
 - Ne, —atrėžė Koralaina. - Aš nieko nemačiau. Ir ne­
tikiu.
Koralaina vylėsi, jog viskas, ką matė —netiesa, bet nebu­
vo tokia įsitikinusi, kaip stengėsi atrodyti. Į jos sielą įsimetė
abejonės kruopelė, lyg vikšras obuolio viduje. Ji žvilgtelėjo
aukštyn, pamatė kitos mamos veido išraišką, - lyg vasaros
žaibas jį perskrodė įniršio žybsnis, —ir įsitikino, kad tai, ką
matė veidrodyje, buvo iliuzija.
Ji įsitaisė ant sofos ir sukirto obuolį.
- Prašau, - tarė kita mama. - Būk paklusni.
Ji nuėjo į svetainę ir dukart pliaukštelėjo. Pasigirdo krebž­
desys ir pasirodė juoda žiurkė, kuri įbedė į ją akis.
- Atnešk raktą, - paliepė ji.
Žiurkė čirkštelėjo ir nėrė pro atviras į Koralainos butą
vedančias duris.
Žiurkė grįžo tempdama raktą.
- O kodėl tu neturi savo rakto? - paklausė Koralaina.
- Jis vienintelis. Kaip ir durys, - atsakė kitas tėtis.
- Šš, - paliepė kita mama. —Nekvaršink mūsų brangiajai
Koralainai galvelės tokiais niekais.
Ji įkišo raktą į spyną ir pasuko. Spyna trakštelėjo, bet
užsirakino.
Ji įsimetė raktą į prijuostės kišenę.
Lauke dangus ėmė brėkšti.

— 65 —
 - Jei niekas nenori naktipiečių, —ištarė kita mama, - tai
mums reikia pamiegoti. Aš einu miegoti, Koralaina. Ir labai
rekomenduoju tau padaryti tą patį.
Ji uždėjo savo ilgus baltus pirštus ant kito tėčio pečių ir
išsivedė jį iš kambario.
Koralaina puolė prie durų tolimame svetainės kampe. Ji
truktelėjo jas, bet jos buvo tvirtai užrakintos. Jos kitų tėvų
miegamojo durys irgi buvo užrakintos.
Koralaina jautėsi pavargusi, bet nenorėjo miegoti mie­
gamajame. Ji nenorėjo miegoti po tuo pačiu stogu su savo
kita mama.
Lauko durys buvo neužrakintos. Koralaina išėjo ir nu­
sileido žemyn akmeniniais laiptais. Ji atsisėdo ant apatinio
laiptelio. Buvo šalta.
Kažkas pūkuotas prisispaudė prie jos šono vienu švelniu,
meiliu judesiu. Koralaina stryktelėjo, bet tuoj lengviau atsi­
kvėpė įsižiūrėjusi, kas tai.
- O, čia tu, - tarė ji juodam katinui.
- Matai, o ką aš sakiau, - atsiliepė katinas. - Ne taip jau
sunku mane pažinti? Ir be jokių vardų.
- O jeigu aš norėčiau tave pašaukti?
Katinas suraukė nosį ir įsigudrino nuduoti abejingą.
- Šaukti katinus, - lyg paslaptį išdavė jis, - beviltiškas
reikalas. Tas pats, kas laukuose gaudyti vėją.

66 —
 - O jeigu pietų metas? —paklausė Koralaina. - Ar tu
nenorėtum, kad tada tave pašauktų?
- Aišku, kad norėčiau, - atsiliepė katinas. - Bet tam visai
užtektų šūktelti „pietūs“!Aišku? Vardų visai nereikia.
- Kam jai manęs prireikė? - paklausė Koralaina katino. —
Kodėl ji nori, kad likčiau su ja?
- Gal ji nori kuo nors rūpintis? - spėjo katinas. —Kuo
nors, kas jai nepriklauso. O gal ji tiesiog išalko. Tokius su­
tvėrimus sunku suprasti.
- Tai ką man daryti? - susirūpino Koralaina.
Atrodė, kad katinas norėjo paleisti dar vieną sarkastišką
juokelį. Bet vietoj to krustelėjo savo ūsus ir tarė:
- Mesk jai iššūkį. Vargu ar ji žais garbingai, bet į ją pana­
šūs sutvėrimai mėgsta žaidimus ir iššūkius.
- Į ją panašūs sutvėrimai - kas jie? - susidomėjo Kora­
laina.
Bet katinas neatsakė, tiesiog atsistojęs pasirąžė ir nuėjo
sau. Bet staiga stabtelėjo ir tarė:
- Tavo vietoje aš eičiau vidun. Privalai išsimiegoti. Tavęs
laukia ilga diena.
Ir išnyko. O Koralaina suprato, kad jo žodžiuose yra tie­
sos. Ji įsėlino į tylų namą, praslinko pro uždarytas miegamo­
jo duris, kur kita mama ir kitas tėtis... „Jie ką, - susimąstė
ji. - Miega? Laukia manęs?“ Ir jeigu ji įeis, jeigu atidarys
miegamojo duris, tai pamatys, kad jis tuščias arba, - labiau

— 67 —
tikėtina, - kambarys bus tuščias tol, kol Koralaina atidarys
duris.
Kažkodėl nuo tos minties jai palengvėjo. Koralaina įėjo
į žaliai rožinę savo miegamojo imitaciją. Ji uždarė duris ir
užrėmė jas žaislų dėže - aišku, ši nieko nebūtų sulaikiusi,
bet jeigu kas būtų pamėginęs įeiti, ją būtų pažadinęs dėžės
sukeltas triukšmas, ji to tikėjosi.
Beveikvisi žaislai dėžėje miegojo, kai kurie suniurzgėdavo
ir suniurnėdavo jai stumiant dėžę, bet tuoj vėl užmigdavo.
Koralaina dirstelėjo po lova, ar nepamatys žiurkių, bet ten
buvo tuščia. Ji nusirengė chalatą, nuspyrė šlepetes, įsiropštė
į lovą ir užsnūdo taip ir nesuspėjusi apsvarstyti, ką katinas
turėjo omenyje kalbėdamas apie iššūkį.

— 68 —
 VI.

/V^ORALAINA PABUDO, kai kylanti ryto saulė nu­

švietė jos veidą.
Akimirką ji nesuvokė kur esanti. Ji ne tik nežinojo, kur
buvo, ji net ne visai suvokė, kas ji. Nuostabu, kaip tampriai
mūsų esybė prisirišusi prie lovos, kurioje pabundame rytais,
ir nuostabu, kokia ji trapi.
Kartais Koralaina pamiršdavo, kas ji, ir savo svajonėse įsi­
vaizduodavo, jog tyrinėja Antarktidą, Amazonės ir tolimus
Afrikos miškus. Tai tęsdavosi, kol kas nors paliesdavo jos
petį ar pašaukdavo vardu, tada Koralaina kaip mat sugrįž­
davo ir per sekundės dalį atsimindavo, kas ji, kuo vardu ir
kur ji yra.
Dabar saulė švietė tiesiai jai į veidą ir jos vardas buvo
Koralaina Džouns. Tiksliai. O žali ir rožiniai kambario ats­
palviai kartu su po lubomis sklandančiais ir siūbuojančiais
dideliais nuspalvintais popieriniais drugeliais liudijo, kur
atsibudo.
Ji išsiropštė iš lovos. Ji negalėjo visą dieną vaikščioti su
pižama, chalatu ir šlepetėmis, net jeigu būtų tekę skolin­
tis kitos Koralainos rūbus. (Bet ar buvo kita Koralaina?
„Ne, - pagalvojo ji, - nebuvo.“Tik ji viena.) Tačiau spintoje

— 69 —
nerado tinkamų rūbų. Kabantys joje labiau tiko karnavalui,
nors Koralaina ir nebūtų atsisakiusi tokių pasikabinti savo
spintoje: apdriskusio raganos parėdo, sulopyto kaliausės
kostiumo, ateities kario aprėdų, nusėtų mirguliuojančiomis
švieselėmis, plunksnomis ir blizgučiais padengtos kūną ap­
tempiančios vakarinės suknelės. Galų gale ji dėžėje atkaps-
tė juodus, tarsi iš nakties aksomo pasiūtus džinsus ir pilką,
tirštų dūmų spalvos megztinį su mažomis mirksinčiomis
žvaigždėmis.
Ji apsivilko džinsus ir megztinį. Po to apsiavė ryškiai
oranžinius batus, kuriuos atrado spintos gilumoje.
Ištraukusi iš chalato kišenės paskutinį obuolį, Koralaina
susirado joje akmenį su skylute.
Ji įsidėjo akmenį į džinsų kišenę ir iškart pajuto, kaip jos
galva prašviesėjo. Lyg būtų ištrūkusi iš kažkokio rūko.
Ji nuėjo į virtuvę, bet ten buvo tuščia.
Tačiau ji buvo tikra, kad kažkas yra namuose. Ji ėjo prieš­
kambariu pro tėčio kabinetą ir atrado jį užimtą.
- Kur kita mama? - paklausė ji kito tėčio.
Jis sėdėjo kabinete prie stalo, lygiai taip pat, kaip ir jos
tėtis, bet nieko neveikė, net nevartė sodininkystės katalogo,
kaip jos tėtis, kai apsimetinėdavo dirbančiu.
- Lauke, - atsakė jis. - Taiso duris. Problemos su para­
zitais, - atrodė, jis apsidžiaugė, kad atsirado su kuo pasikal­
bėti.

— 71 —
 - Žiurkės?
- Ne, žiurkės - mūsų draugės. Turiu omenyje ką kita.
Tokį juodą draugelį pasipūtusia uodega.
- Kalbi apie katiną?
- Apie jį, - patvirtino jos kitas tėtis.
Šiandien jis mažiau priminė jos tikrąjį tėtį. Jo veidui da­
rėsi kažkas neaiškaus - jis buvo panašus į kylančią duonos
tešlą, kurioje palaipsniui išsilygina išsipūtusios vietos, plyše­
liai ir duobutės.
- Šiaip aš neturėčiau su tavimi kalbėtis, kol jos nėra, -
prisipažino jis. —Bet nesijaudink. Ji retai išeina. Aš privalau
parodyti tau mūsų svetingumą, kad tu net negalvotum grįž­
ti namo, - jis užsičiaupė ir pasidėjo rankas ant kelių.
- Ir ką man veikti? - paklausė Koralaina.
Kitas tėtis parodė į savo sučiauptas lūpas. Tyla.
- Jeigu tu nesikalbi su manimi, - tarė Koralaina, - tai aš
einu tyrinėti.
- Be reikalo, - atsiliepė jos kitas tėtis. - Ten nieko nėra.
Viską, kas čia yra, padarė jinai: namą, sodą, žmones name.
Viską ir lauke padarė, - jis staiga sumišo ir vėl pridėjo pirštą
prie lūpų, lyg būtų per daug išplepėjęs.
Koralaina išėjo iš jo kabineto. Ji patraukė į svetainę, prie
senų durų, ir ėmė jas daužyti, purtyti ir trankyti. Deja, jos
buvo užrakintos, o raktą turėjo kita mama.
Ji apsidairė. Kambarys atrodė toks pažįstamas - ir todėl
buvo toks iš tikro keistas. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip

— 72 —
ji ir atsiminė: visi keistai kvepiantys jos senelės baldai, ant
sienos —natiurmortas su vaisių vaza (vynuogių kekė, pora
slyvų, persikas ir obuolys), mažas medinis staliukas ant liūto
kojų ir tuščias židinys, kuris, atrodė, siurbė šilumą iš kam­
bario.
Bet buvo dar kažkas, kažkas, ko ji neatsiminė anksčiau
mačiusi. Stiklinis rutulys ant židinio atbrailos.
Ji priėjo prie židinio, pasistiebė ant pirštų galų ir pasiekė
jį. Tai buvo sniego rutulys, su dviem mažais žmogeliukais
viduje. Koralaina papurtė jį ir rutulyje ėmė suktis baltos
blizgančios snaigės.
Ji padėjo sniego rutulį atgal ant židinio atbrailos ir pa­
traukė ieškoti savo tikrųjų tėvų.
Ji išėjo iš buto. Praėjo duris su mirksinčiomis lemputė­
mis, už kurių kitos panelės Spink ir Forsibl rodė savo nesi­
baigiantį spektaklį, ir patraukė į giraitę.
Ten, iš kur atėjo Koralaina, kirtęs medžių sieną nieko
daugiau nepamatydavai, išskyrus pievą ir seną teniso aikš­
tyną. Šioje vietoje giraitės pabaigos nesimatė, ir kuo toliau
jinai ėjo, tuo medžiai darėsi grubesni ir mažiau tikroviški.
Greitai jie išvis tik iš tolo priminė medžius: apačioje - pil­
kai rudi stulpai, viršuje, vietoje lapų —purvinai žalios dėmės.
Koralaina pagalvojo, kad arba kitai mamai nepatiko me­
džiai, arba ji tiesiog numojo ranka ir nesivargino pabaigti,
nutarusi, kad niekas taip toli neis.

— 73 —
 Ji vis ėjo.
Ir atsidūrė rūke.
Jis nebuvo drėgnas, koks paprastai būna rūkas arba mi­
gla. Ji nepajuto nei šalčio, nei šilumos. Koralainai atrodė,
kad eina per tuštumą.
„Aš - tyrinėtoja, —pagalvojo Koralaina. —Ir privalau ras­
ti visus kelius, kuriais galėčiau iš čia pasprukti. Reikia eiti
toliau.“
Pasaulis, per kurį ji keliavo, buvo bespalvė tuštuma, lyg
švarus popieriaus lapas ar nerealiai tuščias baltas kambarys.
Čia nebuvo nei temperatūros, nei kvapų, nei sandaros ar
skonio.
„Tai tikrai ne rūkas“, - nusprendė Koralaina, nors ir ne­
žinojo, kas tai. Ji trumpam net nusprendė, jog apako. Bet ne
- save matė aiškiai kaip dieną. Žemės po kojomis nebuvo,
tik miglota pieno spalvos baltuma.
- Ar tu bent nutuoki, ką čia veiki? - paklausė figūra šalia
jos.
Jai prireikė kelių sekundžių, kad geriau įsižiūrėtų: iš pra­
džių, žiūrėdama iš tolo, ji pagalvojo, kad tai liūtas, bet iš
arčiau pasirodė, kad pelė. Ir tada ji jį atpažino.
- Aš tyrinėju, - paaiškino Koralaina katinui.
Jo kailis styrojo pasišiaušęs, akys buvo išsprogusios, bet
uodega - pabrukta tarp užpakalinių letenų. Jis visai nebuvo
panašus į laimingą katiną.

— 74 —
 - Bloga vieta, - pastebėjo katinas. —Jeigu apskritai ją
galima pavadinti vieta, - aš tuo abejoju. Ką čia darai?
- Tyrinėju.
- Čia nieko nerasi, - tarė katinas. - Čia viso labo pakraš­
tys vietos, kurią ji tingėjo pabaigti.
-Ji?
- Tu ją vadini kita mama, - paaiškino katinas.
- Kas ji tokiai —paklausė Koralaina.
Katinas neatsakė, tik žingsniavo šalia Koralainos baltame
rūke.
Priekyje pasirodė kažkas aukštas ir tamsus.
-Tu apsirikai, - šūktelėjo ji katinui. —Čia kažkas yra!
Ir tada rūke išryškėjo kontūrai: tamsus namas, kuris grės­
mingai artėjo prie jų iš beformės baltumos.
- Bet tai... - nustebo Koralaina.
- Namas, iš kurio ką tik išėjai, - sutiko katinas. - Bū­
tent.
- Gal aš netyčia apsisukau rūke? - mėgino spėti Kora­
laina.
Katinas išrietė uodegą klaustuku ir palenkė į šoną galvą.
- Tu galėjai, - pareiškė jis. - Bet aš - tikrai ne. Velniava,
ne kitaip.
- Bet ar gali nuo kažko eiti ir vėl tai prieiti?
- Lengvai, - atsakė katinas. - Atsimink kelionę aplink
pasaulį. Išeini iš kažkur ir vėl grįžti ten pat.

— 75 —
 - Koks mažas pasaulis, - atsiduso Koralaina.
- Pakankamai didelis, - nesutiko katinas. - Voratinklis
nebūtinai turi būti didelis, kad pagautų musę.
Koralaina krūptelėjo.
- Jis pasakė, kad ji per tave užkalė visus vartelius ir duris,
- tarė ji katinui.
- Ji gali mėginti, —nerūpestingai atsiliepė katinas. —Lai
sau bando j sveikatą.
Jie stovėjo už namo, šalia kelių medžių. Šie atrodė įtiki­
namiau.
- Tokiose vietose tiek įėjimų ir išėjimų, kad net ji visų
nežino.
- Argi ne ji sukūrė šią vietą? —paklausė Koralaina.
- Sukūrė, atrado - koks skirtumas? - perklausė katinas. -
Kaip ten bebūtų, jinai čia jau labai seniai. Na, laikykis...
Jis nusipurtė, stryktelėjo, ir Koralaina nespėjo net mirk­
telti, o katinas jau sėdėjo, letena prispaudęs didelę juodą
žiurkę.
- Tai ne dėl to, kad labai nemėgčiau žiurkių, - lyg niekur
nieko pranešė katinas, - bet čia visos žiurkės šnipinėja jai.
Ji naudoja jas kaip savo akis ir rankas, - ir su tais žodžiais
katinas paleido žiurkę.
Bet žiurkė nespėjo nubėgti nė kelių žingsnių, kai katinas
šuoliu pasiekė ją, prispaudė viena letena išleidęs nagus, o
kita ėmė tapšnoti ją.

— 76 —
 - Kaip man tai patinka, - laimingas tarė jis. - Nori dar?
- Ne, - tarė Koralaina. - Kodėl taip darai? Tu ją kankini.
- Hmm, - numykė katinas. Ir paleido žiurkę.
Žiurkė klupdama nukrypavo kelis žingsnius, o tada pa­
sileido bėgti. Katinas letenos smūgiu išmetė žiurkę į orą ir
pagavo nasrais.
- Liaukis! —šūktelėjo Koralaina.
Katinas sviedė žiurkę tarp priekinių letenų.
- Yra tokių, —tarė jis atsidusęs glotniu kaip aliejumi iš­
teptas šilkas balsu, - kurie laiko katino įprotį žaisti su grobiu
mielaširdyste, - juk dėl to maža greitakojė užkanda gali bet
kada pabėgti. Ar tavo pietūs dažnai pabėgdavo?
Ir, įsikandęs žiurkę, katinas patraukė už medžių.
Koralaina nuėjo į namą.
Visur buvo tylu, tuščia ir apleista. Net jos žingsniai kili­
mu skambėjo kaip trepsėjimas. Saulės spinduliuose tingiai
plaukė dulkės.
Prieškambario gale kabėjo veidrodis. Ji matė save, einan­
čią prie veidrodžio ir žiūrinčią į savo atvaizdą, ji jautėsi ne
tokia narsi, kaip mergaitė veidrodyje, einanti tuščiu prieš­
kambariu. Daugiau veidrodyje nieko nebuvo.
Ranka palietė jos petį ir ji žvilgtelėjo aukštyn. Kita mama
žvelgė iš viršaus į Koralainą didelėmis juodomis akimis-sa-
gomis.

— 77 —
 - Koralaina, mano brangioji, - tarė ji. - Dabar, kai pa­
sivaikščiojai, pažaistame ką nors. „Klases“? „Mamas - duk­
ras“? „Monopolį“?
- Tavęs nesimato veidrodyje, - ištarė Koralaina.
Kita mama šyptelėjo.
- Veidrodžiais, - atsiliepė ji, - niekada neverta pasitikėti.
Na, tai ką žaisime?
Koralaina papurtė galvą.
- Aš nenoriu su tavimi žaisti, - išpyškino ji. —Aš noriu
eiti namo ir būti su savo tikrais tėvais. Noriu, kad paleistum
juos! Paleisk mus visus!
Kita mama labai lėtai papurtė galvą.
- Už bet kokius nuodus nuodingesnis yra dukros nedė­
kingumas, - ištarė ji. - Bet meilė ir ne tokias kliūtis įveikia,
- ir ji pamojavo savo ilgais baltais pirštais.
- Aš nesiruošiu tavęs mylėti, - atrėžė Koralaina. - Nei
truputėlio. Ir tu negali manęs priversti.
- Pasikalbėkime apie tai, - tarė kita mama ir nuėjo į po­
ilsio kambarį. Koralaina nusekė iš paskos.
Kita mama atsisėdo ant didelės sofos. Ji pakėlė pirkinių
krepšį, stovėjusį šalia sofos, ir išėmė balto traškančio popie­
riaus paketą.
Ji ištiesė paketą Koralainai.
- Nori vieno? —mandagiai paklausė ji.
Koralaina dirstelėjo, tikėdamasi pamatyti irisus arba le­
dinukus. Paketas buvo pilnas didelių blizgančių juodų va­

— 78—
balų, kurie ropštėsi vieni ant kitų, mėgindami išsikrapštyti
iš jo.
- Ne, - atsisakė Koralaina. - Nenoriu.
- Kaip sau nori, - tarė kita mama. Ji atsargiai iškrapštė
patį didžiausią ir juodžiausią vabalą, nuplėšė jo letenas (ku­
rias tvarkingai sudėjo j stiklinę peleninę ant žurnalinio sta­
liuko) ir susikišo vabalą į burną. Ji laiminga sutraškino jį.
- Am, —ištarė ji ir paėmė kitą.
- Tu nesveika, - pastebėjo Koralaina. —Nesveika, pikta
ir keista.
- Argi taip galima kalbėtis su savo mama? - paklausė jos
kita mama pilna burna vabalų.
- Tu ne mano mama, - atkirto Koralaina.
Kita mama praleido jos žodžius pro ausis.
- Manau, kad tu dabar truputį per daug susinervinusi,
Koralaina. Gal vidurdienį mes abi galėsime užsiimti siu­
vinėjimu ar nupiešti akvarelę. Paskui pavakarieniausime,
o vėliau, jeigu būsi gera, aš leisiu tau pažaisti su žiurkė­
mis prieš einant gulti. Ir paskaitysiu tau pasaką, apkamšy­
siu tave ir pabučiuosiu prieš miegą, - jos ilgi pirštai vis
švelniai pleveno tarsi pavargusios plaštakės, ir Koralaina
krūptelėjo.
- Ne, - iškvėpė ji.
Kita mama atsirėmė į sofos atlošą. Burna pavirto plona
linija, lūpos tvirtai susičiaupė. Ji susigrūdo į burną vabalą,

— 79 —
paskui dar vieną, panašiai kaip vaikas, išlupinėjantis iš šo­
kolado razinas. Jos juodų sagų žvilgsnis įsirėmė į Koralainos
šviesiai rudas akis. Blizgantys juodi plaukai vyniojosi ir vy­
niojosi aplink jos kaklą ir pečius, lyg juos būtų taršęs vėjas,
kurio Koralaina negalėjo pajusti.
Jos žvelgė viena į kitą ilgiau nei minutę. Paskui kita mama
pareiškė:
- Na ir manieros!
Ji kruopščiai, kad vabalai neišsibėgiotų, uždarė paketą ir
įdėjo atgal į pirkinių krepšį. Tada ėmė stotis, vis aukščiau ir
aukščiau, ji atrodė aukštesnė nei Koralaina atsiminė. Įkišo
ranką į prijuostės kišenę ir ištraukė juodą raktą, susiraukė,
žvilgtelėjusi į jį, ir įmetė į pirkinių krepšį, po to išsitraukė
mažytį sidabrinį raktą. Ji triumfuodama iškėlė jį.
- O štai ir mes, - tarė ji. -Čia tau, Koralaina. Naudokis
juo. Nes aš myliu tave. Mokykis gerų manierų. Galų gale jos
daro žmogų žmogumi.
Ji stumtelėjo Koralainą atgal į prieškambarį ir pastatė
prieš veidrodį kitame jo gale. Po to įkišo mažytį raktelį į
veidrodžio paviršių ir pasuko jį.
Veidrodis atsilapojo tarsi durys, atverdamas tamsią erdvę
už jo.
- Galėsi išeiti, kai išmoksi gražiai elgtis, - ištarė kita
mama. - Ir kai tapsi mylinčia dukra.

— 80 —
 Ji kilstelėjo Koralainą ir įstūmė ją į neryškią tuštumą už
veidrodžio. Prie jos apatinės lūpos juodavo prilipęs vabalo
gabaliukas, o jos juodų sagų akys buvo bereikšmės.
Tada ji užtrenkė veidrodžio duris ir paliko Koralainą
tamsoje.

— 81 —
 V II.

/V»*aŽkur giliai giliai savyje Koralaina juto, kaip

iš jos veržiasi ašaros. Bet jinai sugebėjo užgniaužti raudą. Ji
giliai įkvėpė, skandindama ją. Vėliau ištiesė ranką, čiupinė­
dama tamsą, kurioje buvo įkalinta. Ši buvo sieninės spintos
dydžio: vietos stovėti ar sėdėti užteko, bet atsigulti - ne.
Viena siena buvo stiklinė ir šalta.
Ji per sekundę dar sykį apsuko ratu mažytį kambarį, ran­
komis apčiupinėdama kiekvieną paviršių, tikėdamasi užtikti
durų rankeną, mygtuką ar paslėptą sklendę, - bet ką, kas tik
padėtų ištrūkti, tačiau tuščiai.
Jos ranka nuskuodė voras ir ji riktelėjusi nupurtė jį. Bet,
be voro ir jos, daugiau nieko nebuvo sieninės spintos degu-
tinėje tamsoje.
Ir tada jos ranka palietė kažką, kas visų labiausiai priminė
kažkieno skruostus ir lūpas, mažas ir šaltas, ir balsas šnibž­
telėjo jai į ausį:
- Tššš! Tylėk! Nieko nesakyk, nes ta ragana gali klausytis.
Koralaina pakluso.
Ji pajuto, kaip šalta ranka prisilietė prie jos veido, pirštai
perbėgo skruostu lyg švelnus drugelio sparno prisilietimas.

— 83 —
 Kitas balsas, drebantis ir toks tylus, kad Koralaina net
pagalvojo, jog jai pasivaideno, ištarė:
-Ar tu... tu gyvai
- Taip, - sušnibždėjo Koralaina.
- Vargšelė, - pratarė pirmasis balsas.
- Kas jūs? - sušnibždėjo Koralaina.
- Vardai, vardai, vardai, —atsiliepė kitas balsas, vis dar
tolimas ir pasimetęs. - Vardas - tai pirmas dalykas, kurio
netenki, kai liaujiesi kvėpuoti ir sustoja širdis. Atsiminimai
išlieka ilgiau nei vardai. Aš iki šiol atsimenu, kaip atrodė
mano auklė, apšviesta gegužės ryto saulės, kaip ji nešė mano
lanką ir kastuvėlį ir kaip vėjas aplinkui siūbavo tulpes. Bet
aš pamiršau ir savo auklės, ir tulpių vardus.
- Nemaniau, kad tulpės turi vardus, - nusistebėjo Kora­
laina. —Jos tiesiog tulpės.
- Galbūt, - liūdnai sutiko balsas. - Bet aš visada galvo­
jau, kad šios tulpės privalėjo turėti vardus. Jos buvo raudo­
nos, raudonos ir oranžinės, ir raudonos - oranžinės - gelto­
nos, lyg žarijos vaikų kambario židinyje žiemos vakarą. Aš
jas atsimenu.
Balsas skambėjo taip liūdnai, kad Koralaina ištiesė ranką
į tą vietą, iš kur jis sklido, užčiuopė šaltą ranką ir iš širdies
paspaudė ją.
Jos akys ėmė apsiprasti su tamsa. Koralaina pamatė, - ar
įsivaizdavo, kad mato, - tris figūras, blankias ir blyškias tarsi

— 84 —
mėnulis vidurdienio danguje. Tai buvo maždaug jos ūgio
vaikų figūros. Šalta ranka atsakydama spustelėjo jos ranką.
- Ačiū tau, - tarė balsas.
- Tu mergaitė? - paklausė Koralaina. - Ar berniukas?
Pakibo tyla.
- Kai aš buvau mažas, vilkėjau sijonus, o mano plaukai
buvo ilgi ir garbanoti, - abejodamas atsiliepė balsas. —Bet da­
bar, kai tu klausi, man atrodo, kad vieną gražią dieną jie atė­
mė iš manęs sukneles, nukirpo plaukus ir apmovė kelnėmis.
- Mums tai daugiau nebesvarbu, - tarė pirmasis balsas.
- Greičiau berniukas, —spėjo ją už rankos laikęs balsas. —
Manau, aš kažkada buvau berniukas.
Ir sutvėrimas kiek šviesiau blykstelėjo kambario už vei­
drodžio tamsoje.
- Kas jums visiems atsitiko? - paklausė Koralaina. - Kaip
jūs čia patekote?
-Ji mus uždarė, - atsakė vienas iš balsų. - Ji pavogė mūsų
širdis, mūsų sielas ir mūsų gyvybes, paliko mus tamsoje ir
pamiršo.
- Vargšeliai, - tarė Koralaina. - Ir jūs čia seniai?
- Labai labai seniai, - atsiliepė balsas.
- Visą amžinybę iki paskutinio teismo dienos, - pridūrė
kitas balsas.
- Aš išėjau pro indaujos duris, - tarė balsas to, kuris save
laikė berniuku, - ir pamačiau, kad vėl atsidūriau svetainėje.

— 85 —
Bet ji laukė manęs. Ji pasakė, kad ji - mano kita mama, ir
nuo to laiko aš nebemačiau savo tikrosios mamos.
- Bėk! - liepė pats pirmasis balsas, kuris, kaip įsivaizdavo
Koralaina, priklausė kitai mergaitei. - Bėk, kol tavo plau­
čiuose dar yra oro, kol tavo venomis dar teka kraujas, kol
tavo širdis dar šilta. Bėk, kol dar turi protą ir sielą.
- Niekur aš nebėgsiu, - atsiliepė Koralaina. —Pas ją mano
tėvai. Ir aš atėjau jų pasiimti.
- Ach, bet ji laikys tave čia tol, kol dienos pavirs dul­
kėmis, nukris lapai ir metai prabėgs taip greitai, kaip tiksi
laikrodis.
- Ne, - nesutiko Koralaina. - Ji negali.
Kambaryje už veidrodžio vėl įsivyravo tyla.
- Galbūt, - pagaliau ištarė balsas tamsoje, —jeigu tu su­
gebėsi atgauti savo mamą ir tėtį iš tos raganos, gal tu galėsi
atgauti ir mūsų sielas.
- Ji atėmė jas? - šokiruota paklausė Koralaina.
- Taip. Ir paslėpė.
- Ir todėl mes negalėjome išeiti iš čia, kai mirėme. Ji
laikė mus ir tol mus siurbė, kol iš mūsų nieko nebeliko, tik
tušti kaip gyvatės išnara apvalkalai. Surask mūsų paslėptas
širdis, jaunoji ledi.
- O kas jums nutiks, jeigu man pavyks? - paklausė Ko­
ralaina.
Balsai neatsakė.

— 86 —
 - Ir ką jinai ruošiasi su manimi daryti? - ji toliau mėgino
klausinėti.
Blyškios figūros silpnai mirgėjo: galėjai pagalvoti, kad tai
tik vaizdo atspindys, lyg švytėjimas, kuris lieka akyse išjun­
gus ryškią šviesą.
- Tau neskaudės, - sušnibždėjo vienas iš silpnų balsų.

- Ji pasiims tavo gyvenimą ir viską, kas tau brangu, ir iš

tavęs teliks tik dūmelis, migla... Ji pasiims tavo džiaugsmą.
Ir vieną dieną tu pabusi, ir suprasi, kad tavo širdis ir siela
išnyko. Ir tu tapsi tuščiu kevalu, vos pastebima, lyg koks
susapnuotas sapnas ar atsiminimas apie kažką pamiršta.
- Tuštuma, - sušnibždėjo trečias balsas. - Tuštuma, tuš­
tuma, tuštuma, tuštuma, tuštuma...
- Tu privalai bėgti, - vos girdimai atsiduso balsas.
- Net nesiruošiu, - atrėmė Koralaina. —Aš jau mėginau
- nepavyko. Ji tik pasiėmė mano tėvus. Ar galite pasakyti,
kaip išsigauti iš šio kambario?
- Jeigu žinotume, pasakytume.
„Vargšeliai“, —pagalvojo Koralaina.
Ji atsisėdo. Nusivilko megztinį, suvyniojo jį ir pasidėjo
po galva vietoj pagalvės.
- Ji nelaikys manęs tamsoje amžinai, - tarė Koralaina. -
Ji įkišo mane čia, kad pažaistų. Žaidimai ir iššūkiai, taip sakė
katinas. Ji tik išbando mane šia tamsa.

87 —
 Ji pamėgino įsitaisyti kuo patogiau, vartydamasi ir ries-
damasi ankštoje erdvėje už veidrodžio.
Jos pilvas suurzgė. Jinai suvalgė paskutinį obuolį, steng­
damasi kąsti kuo mažesniais kąsneliais ir kramtyti juos kaip
įmanoma ilgiau, kiek tik įstengė. Kai pabaigė, vis dar tebe-
sijautė alkana.
Ir tada jai į galvą šovė mintis, ji sušnibždėjo:
- O kodėl jums nepasprukus, kai ji ateis manęs?
-Jeigu mes galėtume! - atsiduso jie vos girdimais balsais.
- Jos rankose mūsų širdys. Ir dabar mes priklausome tamsai
ir tuštumai. Šviesa išdžiovins ir sudegins mus.
- Oi! - iškvėpė Koralaina.
Ji užsimerkė, ir tamsa tapo dar tamsesnė, padėjo galvą
ant suvynioto megztinio ir užsnūdo. Kai miegas jau skandi­
no ją, pasivaideno, kad pajuto ant skruosto švelnų vaiduok­
lio bučinį ir išgirdo į ausį šnibždantį balsą, tokį silpną, kad
gal jo ir nebuvo, gal jis jai tik pasivaideno.
- Žiūrėk pro akmenį, - patarė jis.
Ir tada ji užmigo.

— 88 —
 viri.

J^-^ita mama atrodė sveikesnė nei anksčiau: jos

skruostai šiek tiek paraudo ir plaukai raitėsi tarsi tingios gy­
vatės šiltą dieną. Juodų sagų akys atrodė lyg būtų iš naujo
nušveistos.
Ji žengė pro veidrodį taip lengvai, lyg jis būtų buvęs ne
ką tvirtesnis už vandenį, ir žvilgtelėjo žemyn į Koralainą. Po
to atrakino duris mažu sidabriniu rakteliu. Ji pakėlė Kora­
lainą lygiai taip, kaip ją paimdavo tikra mama, kai Koralaina
buvo daug mažesnė, —tarsi kūdikį sūpuodama pusiau mie­
gantį vaiką.
Kita mama nunešė Koralainą į virtuvę ir labai švelniai
paguldė ant spintelės viršaus.
Koralaina niekaip nenorėjo prabusti, norėjo kuo ilgiau
pajusti mylinčių rankų šiltą apkabinimą ir troško, kad jis
nesibaigtų, bet atsiminė, kur buvo ir - su kuo.
- Na, matai, mano mieloji Koralaina, - tarė jos kita
mama. - Aš atėjau ir išsinešiau tave iš tos spintos. Tave rei­
kėjo pamokyti, bet pas mus teisingumas prilygsta mielašir-
dingumui: nuodėmingąjį mes mylime, o nuodėmės neken­
čiame. O dabar, jeigu būsi gera mergaitė, kuri myli savo

— 89 —
mamą, būsi mandagi ir nuolaidi, mes puikiai suprasime
viena kitą ir ne ką mažiau viena kitą mylėsime.
Koralaina patrynė apsiblaususias akis.
—Ten buvo kiti vaikai, - tarė ji. - Seni, nuo senų laikų.
—Nejaugi? - nusistebėjo kita mama. Ji sukosi tarp kep­
tuvių ir šaldytuvo, išiminėdama kiaušinius, sviestą ir pjaus­
tydama plonomis juostelėmis rožinę kiaulieną.
—Taip, —patvirtino Koralaina. - Buvo. Manau, tu ketini
ir mane tokia paversti. Mirusiu kevalu.
Jos kita mama švelniai nusišypsojo. Viena ranka ji mušė
į indą kiaušinius, kita - plakė ir maišė juos. Po to įmetė į
keptuvę gabaliuką sviesto, jis ištirpo ir suspirgėjo, kai prie jo
buvo pridėtas plonais gabaliukais supjaustytas sūris. Ji išpylė
išlydytą sviestą ir sūrį į kiaušinius ir vėl sumaišė.
—Žinai, brangioji, tu buvai kvaila, - pasakė kita mama.
- Aš myliu tave. Ir visada tave mylėsiu. Niekas, būdamas
sveiko proto, netiki vaiduokliais, nes jie tokie melagiai. Tu
tik pauostyk, kokius pusryčius aš tau paruošiau, - ji išpylė
geltoną mišinį į keptuvę. - Sūrio kiaušinienė. Tavo mėgs­
tama.
Koralaina vos nepaspringo seilėmis.
—Man sakė, kad tu mėgsti žaisti, - pareiškė ji.
Kitos mamos juodos akys-sagos blykstelėjo.
—Visi mėgsta žaisti, - atsakė ji.
—Taip, - sutiko Koralaina. Ji nulipo nuo spintelės ir at­
sisėdo prie stalo.

— 91 —
 Kiauliena šnypštė ir spragėjo ant kepimo grotelių. Ji
nuostabiai kvepėjo.
- Ar tu būtum laiminga, jeigu laimėtum mane sąžiningai
žaisdama? - paklausė Koralaina.
- Ko gero, - atsakė jos kita mama. Ji atrodė tvirta, bet jos
pirštai ėmė šokčioti ir kažką belsti, ir ji raudonu liežuviuku
skubiai suvilgė savo lūpas. - Ką tu siūlai?
- Save, - tarė Koralaina ir suspaudė po stalu kelius, kad
paslėptų jų virpulį. - Jeigu pralaimėsiu, visam laikui liksiu
čia su tavimi ir leisiu tau mylėti mane. Aš būsiu pati klus­
niausia dukra. Valgysiu tavo maistą ir žaisiu „dukras - ma­
mas“. Ir leisiu tau prisiūti man sagas vietoj akių.
Jos kita mama nemirkčiodama žvelgė į ją juodomis sa­
gomis.
- Skamba viliojamai, - ištarė ji. - O jeigu tu laimėsi?
- Tada tu paleisi mane. Apskritai, paleisi visus - mano
tikrą tėtį ir mamą, mirusius vaikus, visus, kuriuos čia įvi­
liojai.
Kita mama nuėmė kiaulieną nuo grotelių ir padėjo į lėkš­
tę. Po to ant viršaus išvertė sūrio omletą, sukiodama keptuvę
taip, kad omletas sukristų į nuostabią omleto formą.
Ji padėjo pusryčius prieš Koralainą, pastatė stiklinę švie­
žiai išsunktų apelsinų sulčių ir puodelį karšto šokolado su
plutele.

— 92 —
 —Taip, —sutiko ji. —Aš manau, kad man patiks šis žaidi­
mas. Bet ką mes žaisime? Rungsimės savo žiniomis ar įgū­
džiais?
—Tyrinėjimo žaidimą, - pasiūlė Koralaina. - Žaidimą
„surask daiktus“.
—Ir ko tu ruošiesi ieškoti šiame „paslėpk-surask“ žaidi­
me, Koralaina Džouns?
Koralaina sudvejojo. O tada išpyškino:
—Savo tėvų. Ir visų už veidrodžio sienos esančių vaikų
sielų.
Kita mama vietoj atsakymo nusišypsojo triumfuodama,
ir Koralaina suabejojo, ar teisingai pasirinko. Kaip ten be­
būtų, jau buvo vėlu ką nors keisti.
—Sutarta, - ištarė kita mama. - O dabar, brangioji, su­
valgyk savo pusryčius. Nebijok, jie neužnuodyti.
Koralaina pasižiūrėjo į apetitą žadinančius pusryčius,
niekindama save, kad taip lengvai pasiduoda, bet ji buvo
tokia išalkusi.
—O kur garantija, kad tesėsi savo žodį? - paklausė Kora­
laina.
—Aš prisiekiu, —tarė kita mama. - Prisiekiu savo moti­
nos kapu.
—Ar ji turi kapą? - pasmalsavo Koralaina.
—O, taip, - patvirtino kita mama. - Aš savo rankomis
įkišau ją ten. Ir, kai užtikau, kad ji bando išsiropšti iš jo, vėl
įgrūdau ją atgal.

— 93 —
 - Prisiek kuo nors kitu. Kad aš žinočiau, jog neapgausi.
- Savo dešine ranka, - tarė kita mama, pakeldama ją. Ji
lėtai pamojavo pirštais, demonstruodama į žvėries panašius
savo nagus. - Prisiekiu savo dešine ranka.
Koralaina gūžtelėjo pečiais.
- Gerai, - tarė ji. - Sutarta.
Ji ėmė pusryčiauti, stengdamasi visko nepraryti iš karto.
Ji buvo alkanesnė nei manė.
Jai valgant kita mama žiūrėjo į ją. Buvo sunku supras­
ti, kas glūdėjo jos juodose akyse-sagose, bet Koralaina nu­
sprendė, kad jos irgi atrodė išalkusios.
Ji išgėrė apelsinų sultis, bet taip ir neįstengė prisiliesti
prie puodelio su šokoladu, nors ir žinojo, kad jo skonis jai
greičiausiai būtų patikęs.
- Ir kur man pradėti ieškoti? - paklausė Koralaina.
- Kur tik nori, - atsakė jos kita mama, lyg jai tai visai
nerūpėtų.
Koralaina žvilgtelėjo į ją ir susimąstė. Ji nusprendė, kad
nebuvo prasmės tyrinėti sodo ir apylinkių, jie buvo netikri,
jie neegzistavo. Kitos mamos pasaulyje nebuvo nei teniso
aikštelės, nei bedugnio šulinio. Čia vienintelis realus dalykas
tebuvo namas.
Ji nužvelgė virtuvę. Atidarė orkaitę, dirstelėjo į šaldymo
kamerą, šaldytuvo daržovių skyrių. Kita mama sekė iš pas­
kos dirsčiodama į Koralainą su lūpų kampučius iškreipusia
patenkinta šypsena.

— 94 —
 —O kokio dydžio yra siela? —paklausė Koralaina.
Kita mama atsisėdo prie virtuvės stalo ir atsirėmė į sieną
nieko neatsakiusi. Tik stuktelėjo j savo dantį ilgu tamsiai
raudonu lakuotu nagu, po to ėmė švelniai stuksenti pirštu į
blizgantį savo juodų akių-sagų paviršių: „tap tap tap“.
- Puiku, - tarė Koralaina. - Gali nesakyti. Man tas pat.
Nesvarbu, padėsi man ar ne. Visi ir taip žino, kad sielos to­
kio pat dydžio, kaip pliažo kamuolys.
Ji tikėjosi, kad kita mama pasakys kažką tokio: „Ne­
sąmonė, jos tokio dydžio kaip svogūno galva“ arba „kaip
lagaminas“ ar „kaip senelio laikrodis“, bet kita mama tik
šypsojosi, ir tas jos „tap tap tap“ nagu į akį buvo toks pat
nesibaigiantis, kaip vandens kapsėjimas iš čiaupo į kriauklę.
Ir staiga Koralaina susivokė, jog tai buvo tik vandens keltas
triukšmas ir kad ji viena kambaryje.
Koralaina suvirpėjo. Jai labiau patiko žinoti, kur jos kita
mama, nes jeigu jos niekur nebuvo, tai reiškė, kad ji galėjo
būti bet kur. Ir, be to, visada lengviau bijoti kažko, ko ne­
matai. Ji susikišo rankas į kišenes ir pirštai sugniaužė viltį
suteikiantį skylėtą akmenį. Ji ištraukė jį iš kišenės, ištiesė
prieš save tarsi pistoletą ir nuėjo į prieškambarį.
Nesigirdėjo jokio garso, išskyrus vandens „kap kap kap“
į metalinę kriauklę.
Ji dirstelėjo į veidrodį kitame prieškambario gale. Aki­
mirkai jis apsiblausė ir jai pasidingojo, kad jame atsirado

— 95 —
kažkieno veidai, neryškūs ir beformiai, o po to išnyko, ir
veidrodyje nieko nebeliko, tik savo amžiui pernelyg maža
mergaitė, laikanti rankoje kažką, kas priminė švelniai mirk­
sintį žalią angliuką.
Koralaina nustebusi žvilgtelėjo į savo ranką: joje kaip
ir anksčiau tebuvo skylėtas akmuo, niekuo neišsiskirian­
tis rudas žvirgždo akmuo. Tada ji vėl žvilgtelėjo į veidrodį,
kuriame akmenukas pavirto mirksinčiu brangakmeniu. Iš
akmens atspindžio krito žalias spindulys, vedantis į Koralai-
nos miegamąjį.
- Hmm... - tarė Koralaina.
Ji nuėjo į miegamąjį. Žaislai, jai pasirodžius, susijaudinę
suvirpėjo lyg būtų apsidžiaugę, o prie dėžės krašto, persiritęs
per kitus žaislus, sveikindamas ją privažiavo mažas tankas.
Jis nevykusiai kryptelėjo, iškrito iš dėžės ir liko gulėti ant
grindų be paliovos ore besisukančiais vikšrais tarsi ant nu­
garos nukritęs vabalas, kol Koralaina jį apvertė. Susigėdęs
tankas pasislėpė po lova.
Koralaina nužvelgė kambarį.
Ji apžiūrėjo spintas ir stalčius. Po to kilstelėjo už vieno
krašto žaislų dėžę ir išvertė visus žaislus ant kilimo, kur jie
ėmė bambėti, rąžytis ir nerangiai krutėti, atsitrenkdami vie­
ni į kitus. Pilkas stiklinis rutuliukas nuriedėjo per grindis
ir atsitrenkė į sieną. Nė vienas žaisliukas, jos nuomone, nė
iš tolo nepriminė sielos. Ji pakėlė ir atidžiai apžiūrėjo sida­

— 96 —
brinę žavią apyrankę, nukabinėtą mažyčiais gyvūnų formos
amuletais, kurie bėgo vienas paskui kitą apyrankės perimet­
ru —lapė, kuriai nelemta pagauti kiškio, meška, kuri nieka­
da nepasivys lapės.
Koralaina atgniaužė delną ir su viltimi, kad tai padės, pa­
žvelgė į akmenį. Daugelis iš dėžėje buvusių žaislų jau buvo
spėję sulįsti po lova, tebuvo likę vos keli (žalias plastmasinis
kareivėlis, stiklinis rutuliukas, ryškiai rožinis jo-jo ir kitos
smulkmenos), kuriuos visada gali rasti žaislų dėžės dugne
realiame pasaulyje: pamiršti daiktai, įgrisę ir užmesti.
Ji jau norėjo eiti paieškoti kitur. Bet ūmai atsiminė balsą
tamsoje, švelnų šnibždantį balsą ir tai, ką jis sakė. Ji pakėlė
ranką su akmeniu ir prisidėjo jį prie dešinės akies. Užmerkė
kairiąją akį ir pažvelgė į kambarį pro skylę akmenyje.
Pro akmenį pasaulis atrodė bespalvis ir pilkas, lyg pieši­
nys pieštuku. Viskas jame buvo pilka, - ne, ne viskas: kažkas
žibėjo ant grindų, kažkas lyg žarija vaikų kambario židiny­
je, raudonai apelsininių gegužės saulėje siūbuojančių tulpių
spalvos. Koralaina ištiesė kairę ranką, bijodama, kad, jeigu
nukreips žvilgsnį, žibėjimas išnyks, ir apčiuopė spalvomis
mirguliuojantį daiktą.
Jos pirštai apkabino kažką glotnaus ir šalta. Ji čiupo jį,
patraukė nuo akies akmenį su skyle ir žvilgtelėjo žemyn.
Pilkas stiklinis rutuliukas iš žaislų dėžės dugno, dulsvas jos
rožinio delno fone. Ji vėl pakėlė prie akies akmenį ir žvilg-

— 97 —
telėjo pro jį į rutuliuką. Ir šis vėl plykstelėjo ir sumirgėjo
ryškia liepsna.
Jos galvoje sušnibždėjo balsas: „Iš tikrųjų, ledi, aš pra­
dedu atsiminti, jog tikrai kažkada buvau berniukas; aš dar
apie tai pagalvosiu. Bet tu turi paskubėti. Tau dar reikia rasti
kitus du iš mūsų, ragana jau siunta, kad užtikai mane.“
„Jei aš tai darysiu, - pagalvojo Koralaina, - tai tikrai ne
taip apsirengusi.“ Ji vėl persirengė savo pižama, savo chala­
tu ir savo šlepetėmis, palikdama tvarkingai sulankstytą pilką
megztinį ir juodus džinsus, o rožinius batus pastatė ant grin­
dų šalia žaislų dėžės.
Ji įsidėjo stiklinį rutuliuką į chalato kišenę ir nuėjo į
prieškambarį.
Kažkas smogė jai į veidą ir rankas, lyg vėjo nešamos smil­
tys vėjuotą dieną pliaže. Ji pasilenkė ir brovėsi toliau.
Smiltys ėmė kapoti skaudžiau, ir su kiekvienu žingsniu
eiti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, lyg būtų žengusi prieš vė­
trą siautulingą dieną. Prieš grėsmingą ir šaltą vėtrą.
Koralaina žengė žingsnį atgal.
„Ak, tik nepasiduok, - sušnibždėjo į ausį vaiduokliškas
balsas. - Ragana kaip reikiant įsiutusi.“
Ji vėl žengė į prieškambarį, į kitą vėjo gūsį, kuris nutvilkė
jos veidą kaip stiklo šukės ir adatos aštriomis nematomomis
smiltimis.
- Žaisk garbingai! - riktelėjo Koralaina į vėją.

— 98 —
 Atsakymo ji neišgirdo, bet vėjas dar sykį irzliai apsisuko
aplink ją, aprimo ir prapuolė. Praeidama pro virtuvę Kora-
laina nelauktoje tyloje išgirdo vandens „tap tap tap“ iš kra­
no, o gal tai kitos mamos ilgi nagai nekantriai stukseno į
stalo paviršių. Koralaina vos iškentė nežvilgtelėjusi.
Ji dviem šuoliais pasiekė lauko duris ir smuko pro jas.
Koralaina nusileido laiptais ir nužingsniavo aplink namą,
kol pasiekė panelės Spink ir panelės Forsibl butą. Šiuokart
lemputės aplink duris mirguliavo praktiškai be jokios tvar­
kos, dėliodamos Koralainai nesuprantamus žodžius. Durys
buvo uždarytos. Ji išsigando, kad ir jos užrakintos, ir užgulė
jas iš visų jėgų. Atrodė, kad durys užstrigo, bet nelauktai
pasidavė, ir Koralaina suklupusi įvirto į tamsią patalpą.
Koralaina suspaudė kumštyje skylėtą akmenį ir žengė į
juodumą. Ji tikėjosi, kad pateko į užuolaida atitvertą prieš­
kambarį, bet nieko neužtiko. Kambaryje tvyrojo tamsa. Te­
atras buvo tuščias. Koralaina atsargiai leidosi tolyn. Kažkas
sušlamėjo virš jos. Ji pakėlė galvą į neperregimą tamsą ir,
kol spitrijosi į ją, jos koja už kažko užkliuvo. Ji pasilenkė,
užčiuopė žibintuvėlį ir, įjungusi jį, apvedė spindulį aplink
kambarį.
Teatras buvo apleistas ir paliktas. Ant grindų voliojosi
sulaužytos kėdės, sienas dengė seni dulkėti voratinkliai, jie
kabėjo ir ant sutrūnijusių perdangų bei yrančių aksomo
portjerų.

— 99—
 Kažkas vėl sušlamėjo. Koralaina nukreipė šviesos spindulį
aukštyn, į lubas. Prie jų glaudėsi kažkokie beplauktai į dre­
bučius panašūs sutvėrimai. Ji pagalvojo, kad jie kažkada turė­
jo veidus, gal kada nors buvo šunys, bet nė vienas šuo neturi
šikšnosparnio sparnų ir negali kabėti prikibęs prie lubų žemyn
galva tarsi voras.
Šviesa išgąsdino keistus padarus, ir vienas iš jų pakilo į
orą, sunkiai mojuodamas sparnais dulkių tumuluose. Kora­
laina atšlijo jam praskrendant pro ją. Sutvėrimas tuo metu
nusigavo iki tolimosios sienos ir vėl aukštielninkas ėmė
ropštis į skraidančių šunų lizdą po lubomis.
Koralaina pakėlė prie akies akmenį ir nužvelgė pro jį
kambarį, ieškodama ko nors šviečiančio arba blizgančio, iš­
duodančio, kad kažkur čia buvo paslėpta kita siela. Tuo pat
metu ji vedžiojo po kambarį šviesos spindulį, bet per dulkes
jis atrodė beveik neperregimas.
Kažkas buvo ant juodos sienos už apgriuvusios scenos.
Kažkas pilkai baltas, dukart didesnis nei Koralaina ir tarsi
šliužas prilipęs prie sienos. Koralaina giliai įkvėpė. ,,Aš nebi­
jau, —tarė ji sau. - Aš ne bailė.“ Ji taip ir neįtikino savęs, bet
užsiropštė ant senos scenos, pirštais trupindama perpuvusį
medį.
Artėdama prie daikto ant sienos, ji pamatė, kad jis primi­
nė kokoną, tarsi voro kiaušinį. Jis trūkčiojo žibinto šviesoje.
Kokono viduje buvo kažkas panašaus į žmogų, bet su dviem
galvom ir dukart daugiau rankų bei kojų nei turėjo būti.

— 100—
 Sutvėrimas kokone atrodė klaikiai beformis ir nepabaig­
tas, lyg kažkas būtų sumaigęs ir į vieną sudėjęs du plastilini-
nius žmones.
Koralaina svyravo. Jai nesinorėjo artintis prie šio daikto.
Šunys šikšnosparniai vienas po kito krito nuo lubų ir suko
ratus po kambarį, priskrisdami vis arčiau, bet nedrįsdami
prisiliesti.
„Galbūt čia nėra jokių sielų, - pagalvojo ji. - Gal man
tiesiog eiti ir paieškoti kitur?“ Ji paskutinį kartą žvilgtelėjo
pro skylę akmenyje: apleistas teatras tebebuvo niūriai pilkas,
bet dabar kokono viduryje ji pamatė rudą šviesą, ryškią tarsi
nublizgintas vyšnios medis. Kad ir kas ten buvo, šviečian­
tis daiktas buvo sugniaužtas vienoje iš sutvėrimo ant sienos
rankų.
Koralaina lėtai žengė drėgna medine scena, stengdama­
si sukelti kuo mažiau triukšmo, baimindamasi, kad, jeigu
ūmai sutrikdys sutvėrimą kokone, jis atsimerks, pamatys ją,
o tada...
Bet jai neužteko fantazijos įsivaizduoti, kokios baisios
gali būti jo žvilgsnio pasekmės. Jos širdis daužėsi krūtinėje.
Ji žengė dar žingsnį priekin.
Jai dar niekada nebuvo taip baisu, bet ji nesustojo, kol
nepasiekė kokono. Tada per jėgą įkišo ranką į baltą lipnią
kokono masę. Ta švelniai traškėjo, tarsi mažas laužas ir tarsi
voratinklis ar balta cukraus vata tampriai lipo prie jos odos

— 101—
bei rūbų. Ji stūmė ranką gilyn, kol užčiuopė šaltą kumštį,
kuris, kiek suprato, spaudė dar vieną stiklinį rutuliuką. Su­
tvėrimo ranka pasirodė besanti slidi, lyg būtų padengta želė.
Koralaina timptelėjo į save rutuliuką.
Iš pradžių nieko nenutiko: stiklinis rutuliukas buvo
pernelyg stipriai suspaustas. Bet paskui būtybės pirštai vie­
nas po kito atsipalaidavo ir stiklinis rutuliukas nuslydo į
Koralainos delną. Ji ištraukė ranką iš lipnaus voratinklio,
jausdama neišmatuojamą palengvėjimą, kad sutvėrimo akys
neatsimerkė. Ji pašvietė į abu jo veidus ir nusprendė, jog jie
panašūs į kitų pajaunėjusių panelės Spink ir panelės Forsibl
veidus, bet dabar jie buvo iškreipti ir suslėgti kaip du vaško
gabalai, kuriuos išlydė ir sumaišė į vieną šiurpų daiktą.
Be jokio perspėjimo padaras čiupo Koralainą už rankos.
Jis šiek tiek apdraskė ją, bet jo delnas buvo pernelyg slidus,
ir Koralaina sėkmingai ištrūko. O tada jis atsimerkė, ketu­
rios akys-sagos sublizgo ir pažvelgė žemyn į ją, ir Koralaina
išgirdo du balsus, kokių niekada nebuvo girdėjusi. Vienas iš
jų klykė ir šnibždėjo, kitas - atvirkščiai: zvimbė kaip stora
ir pikta mėsinė musė prie lango stiklo, bet abu šaukė vieną
ir tą patį:
- Vagilė! Atiduok! Stok! Vagilė!
Erdvę aplink ją užplūdo skraidantys šunys šikšnospar­
niai. Koralaina ėmė trauktis atbula. Ji staiga suvokė, kad ir
kaip siaubingai atrodė šis sutvėrimas, kuris kažkada buvo

— 10:
kita panelė Spink ir panelė Forsibl, jog jis vis vien buvo pri­
lipęs prie sienos savo įvyniotame į voratinklį kokone. Jis ne­
galėjo jos vytis.
Šunys šikšnosparniai sukosi ir plakė sparnais aplink Ko-
ralainą, bet nieko jai nedarė. Ji nusiropštė nuo scenos ir pa­
vedžiojo žibintuvėliu po seną teatrą ieškodama išėjimo.
- Bėkite, panele! - suklykė mergaitės balsas jos galvoje.
- Tuojau pat bėkite. Dabar turite du iš mūsų. Bėkite iš čia,
kol jūsų kraujas dar teka jūsų gyslomis.
Koralaina įsimetė stiklinį rutuliuką į kišenę šalia kito. Ji
įžiūrėjo duris, puolė prie jų ir traukė jas, kol šios atsilapojo.

--- 10;
 IX.

ASAULis buvo viRTąs beformiu sūkuriuojančiu

rūku, kuriame neliko nei šešėlių, nei siluetų, net ir namas,
regis, tai išsikreipdavo, tai ištįsdavo. Koralainai pasivaideno,
kad jis pasilenkė ir ėmė stebėti ją, lyg tai būtų buvęs ne na­
mas, bet tik namo idėja, ir žmogus, kuriam ji šovė j galvą,
turėjo būti labai blogas. Prie rankos tebekabėjo prilipęs vo­
ratinklio gabalas, ir ji kiek įstengdama kruopščiau nusivalė
jį. Pilki namo langai pakrypo keistais kampais.
Kita mama laukė jos pievelėje, sukryžiavusi ant krūtinės
rankas. Jos juodos akys-sagos atrodė bereikšmės, bet lūpos
buvo stipriai suspaustos iš šalto įtūžio.
Pamačiusi Koralainą ji ištiesė vieną iš savo baltų ilgų ran­
kų ir sulenkė pirštą. Koralaina paklusniai priėjo. Kita mama
tylėjo.
—Aš radau dvi, - tarė Koralaina. —Liko dar viena.
Kitos mamos veido išraiška nepasikeitė. Ji gal net neišgir­
do, ką pasakė Koralaina.
—Ką gi, aš maniau, kad norėsi žinoti, - ištarė Koralaina.
—Ačiū, Koralaina, - šaltai padėkojo kita mama, ir balsas
atsklido ne vien iš jos burnos. Jis atvilnijo ir iš rūko, ir iš
namo, ir iš dangaus. Ji tarė:

— 105—
 - Tu juk žinai, kad aš myliu tave.
Ir Koralaina, pati to nesitikėdama, linktelėjo. Tai buvo
tiesa: kita mama mylėjo ją. Bet ji mylėjo Koralainą taip, kaip
šykštuolis myli savo pinigus ar drakonas - savo auksą. Kora­
laina žinojo, kad kita mama akimis-sagomis žvelgia į ją kaip
į nuosavybę, ne daugiau. Kaip į pradedantį įgristi naminį
gyvūnėlį, kurio elgesys daugiau nebelinksmina šeimininko.
- Man nereikia tavo meilės, - atsiliepė Koralaina. - Man
nieko iš tavęs nereikia.
- Net pagalbos rankos? - paklausė kita mama. - Galų
gale, tau neblogai sekasi. Aš nusprendžiau, kad, toliau ieš­
kant lobių, tau praverstų šiokia tokia užuomina.
- Aš ir pati kuo puikiausiai susitvarkysiu, - atrėžė Ko­
ralaina.
- Taip, - sutiko kita mama. - Bet jeigu tu sumanysi
paieškoti bute priešais, - tame, tuščiame, - ir pamatysi, kad
durys užrakintos, ką tada darysi?
- Aha, - Koralaina akimirką pamąstė. Tada paklausė. -
Tu turi raktą?
Kita mama stovėjo popieriaus pilkumo tirpstančio pa­
saulio rūke. Jos juodi plaukai draikėsi aplink galvą tarsi būtų
patys turėję savo minčių ir tikslų. Ji staiga giliai giliai užsi­
kosėjo ir išsižiojo.
Kita mama kilstelėjo ranką ir nuėmė nuo liežuvio mažą
varinį lauko durų raktą.

— 106—
 —Imk, —tarė ji. - Tau jo prireiks, jeigu norėsi įeiti.
Ji atsainiai mestelėjo raktą Koralainai, kuri pagavo jį vie­
na ranka nespėjusi pagalvoti, ar jai jo reikia, ar ne. Raktas
dar buvo drėgnas.
Pūstelėjo ledinis vėjas, Koralaina susigūžė ir nusisuko
nuo jo. O kai vėl atsisuko, jau buvo viena.
Abejodama Koralaina apėjo namą ir sustojo prieš tuščio­
jo buto duris. Kaip ir visos kitos, jos buvo ryškiai žalios.
—Ji sumanė kažką negero, - sušnibždėjo vaiduokliškas
balsas jos ausyje. - Mes netikime, kad ji nori tau padėti. Tai
gali būti spąstai.
—Manau, kad jūs teisūs, - atsiliepė Koralaina.
Ji įkišo raktą į spyną ir pasuko.
Durys tyliai atsivėrė ir Koralaina tyliai žengė vidun.
Kambario sienos buvo sugižusio pieno spalvos. Grindų
lentas vietoj kilimo dengė storas dulkių sluoksnis su senų
kilimų bei patiesalų žymėmis ir liekanomis.
Baldų nebuvo, galėjai tik atspėti, kur jie kažkada stovėjo.
Ant nuogų sienų neuždažyti lopai liudijo vietas, kur kabėjo
nuotraukos arba paveikslai. Ir buvo taip tylu, jog Koralainai
pasivaideno, kad girdi kaip oru skrieja dulkių krisleliai.
Ji susigriebė, jog laukia, kad kažkas tuoj tuoj šoks ant jos
ir ėmė švilpauti. Jai kažkodėl pasirodė, kad kur kas sunkiau
šokti ant švilpaujančio žmogaus.

— 107—
 Pirmiausia ji ištyrinėjo tuščią virtuvę. Po to nuėjo į tuščią
vonios kambarį, kur tebestovėjo ketaus vonia ir joje tebe-
sivoliojo nedidelio katino dydžio nudvėsęs voras. Paskuti­
nis kambarys, j kurį pateko, Koralainos nuomone, kažkada
buvo miegamasis, o mažai dulkėtas stačiakampis ant grindų
išdavė vietą, kur stovėjo lova. Ir tada ji kai ką pamatė ir niū­
riai šyptelėjo. Į lentą buvo įsuktas didelis metalinis žiedas.
Koralaina atsiklaupė, įsikibo į šaltą žiedą ir iš visų jėgų truk­
telėjo.
Siaubingai lėtai ir sunkiai pakilo grindų kvadratas: tai
buvo liukas. Jis atsivėrė ir Koralaina už jo pamatė tik tamsą.
Ji panaršė po ją ranka ir užčiuopė šaltą jungiklį. Nesitikėda­
ma, kad dar veikia, įjungė jį, bet kažkur apačioje užsidegė
lempa ir skylę grindyse nušvietė silpna geltona šviesa. Ji pa­
matė žemyn vedusius laiptus, ir nieko daugiau.
Koralaina įkišo į kišenę ranką ir išsitraukė akmenį su sky­
le. Ji žvilgtelėjo pro jį į rūsį, bet nieko nepamatė. Ji įsidėjo
akmenį atgal į kišenę.
Iš apačios kilo drėgno molžemio ir dar kažkoks kvapas,
aštrus kaip rūgštaus acto. Koralaina įsižiūrėjo į apačią, vis
karts nuo karto nervingai dirsteldama į liuką. Jis buvo toks
sunkus, jog ji buvo tikra, kad jeigu būtų nukritęs, ji nieka­
da nebūtų išsikapsčiusi iš rūsio tamsos. Ji ištiesė ranką ir
palietė liuką, bet šis net nekrustelėjo. Ir tada ji atsisuko į
tamsą ir nusileido laipteliais. Apačioje ant sienos buvo dar

— 108—
vienas surūdijęs geležinis jungiklis. Koralaina spūstelėjo jį,
kol šis kliunktelėjo, ir įjungė ant laibo laido kabojusią nuo­
gą lempą. Bet ir jos šviesos neužteko, kad Koralaina bent
jau įžiūrėtų, kas buvo nupiešta ant apsilupinėjusių rūsio sie­
nų. Piešiniai atrodė neužbaigti. Koralainai pasivaideno, kad
įžiūrėjo akis ir į vynuoges panašius daiktus. O po jais - kaž­
kokius sutvėrimus. Koralaina nebuvo tikra, kad piešiniuose
buvo pavaizduoti žmonės.
Kambario kampe buvo suversta krūva šlamšto: kartono
dėžės, pilnos apipelijusių popierių, o šalia —kalnas supuvu­
sių užuolaidų.
Koralainos šlepetės gurgždėjo jai žengiant cementinėmis
grindimis. Bjaurus kvapas stiprėjo. Ji jau ketino apsisukti
ir išeiti, kai ūmai pamatė iš po užuolaidų krūvos kyšojusią
koją.
Koralaina giliai įkvėpė (rūgštaus acto ir supelijusios duo­
nos dvokas, atrodė, užgniaužė kvapą) ir, atvertusi drėgną
medžiagą, pamatė kažką, kas daugiau ar mažiau savo dydžiu
bei forma priminė žmogų.
Jai prireikė kelių sekundžių, kad blausioje šviesoje įžiū­
rėtų sutvėrimą: jis buvo išbalęs ir tarsi lerva išsipūtęs, su
plonomis lyg lazdelės rankomis ir kojomis. Veido bruožų
beveik nesimatė - jie išsipūtė ir išsilygino tarsi kylanti duo­
nos tešla.
Vietoje akių sutvėrimas turėjo dvi dideles sagas.

— 109—
 Koralaina riktelėjo iš pasišlykštėjimo ir siaubo, ir sutvė­
rimas, tarsi išgirdęs bei pabudęs, ėmė sėstis. Koralaina su­
stingo lyg įkalta. Sutvėrimas suko galvą, kol jo juodos sa-
gos-akys neįsmigo į ją. Lygiame veide atsivėrė burna - tarp
lūpų tyso kažkokie lipnūs balti siūlai - ir balsas, net iš tolo
nepanašus į tėčio, sušnibždėjo:
- Koralaina.
- Ką gi, - tarė Koralaina sutvėrimui, kuris anksčiau buvo
jos kitu tėčiu, - tu bent jau netikėtai neužšoksi ant manęs.
Sutvėrimas kilstelėjo rankas - šakeles prie veido ir, pa-
maigęs blyškų molį, išlipdė kažką panašaus į nosį. Jis nieko
neatsakė.
- Aš ieškau savo tėvų, - paaiškino Koralaina. - Arba vie­
nos iš pagrobtų vaikų sielos. Ar jie čia?
- Čia nieko nėra, —neaiškiai ištarė blyškus sutvėrimas. -
Nieko, išskyrus dulkes, drėgmę ir užmirštį.
Sutvėrimas buvo baltas, milžiniškas ir išsipūtęs. „Siaubū­
nas, - pagalvojo Koralaina, - bet kartu ir toks apgailėtinas.“
Ji pakėlė prie akies akmenį su skylute ir žvilgtelėjo pro jį.
Nieko. Blyškusis sutvėrimas sakė tiesą.
- Vargšas sutvėrimas, - tarė ji. - Lažinuosi, ji įmetė tave
čia už bausmę, kad per daug man pasakei.
Sutvėrimas suabejojo, bet paskui linktelėjo. Koralaina
nusistebėjo, kaip ji kažkada net galėjo įsivaizduoti, kad šis
sutvėrimas panašus į jos tėtį.

—no—
 —Man taip gaila, - ištarė ji.
—Jos nuotaika prasta, - atsiliepė sutvėrimas, kažkada bu­
vęs jos kitu tėčiu. —Sakau tau, visiškai nekokia. Tu kaip rei­
kalas išvedei ją iš pusiausvyros. O kai taip nutinka, ji išsilieja
ant kitų. Ji taip mėgsta.
Koralaina patapšnojo jo beplaukę galvą. Jo oda buvo li­
pni, tarsi pašildyta tešla.
—Vargšelis, - atsiduso ji. —Tu tik daiktas, kurį ji padarė,
o po to išmetė.
Sutvėrimas ėmė taip energingai linksėti, kad kairę akį pa­
vadavusi saga ištrūko ir skardžiai nuriedėjo cementinėmis
grindimis. Sutvėrimas sutrikęs ėmė sukioti galvą, tarsi būtų
pametęs ją iš akių. Galop, pamatęs ją, sutvėrimas vėl pravėrė
burną ir ištarė:
—Bėk, vaike. Bėk iš čia. Ji nori, kad pakenkčiau tau, kad
visam laikui čia tave uždaryčiau, kad negalėtum baigti žaidi­
mo ir ji laimėtų. Ji taip vertė mane tau pakenkti. Aš negaliu
jai priešintis.
—Tu gali, —atsiliepė Koralaina. - Tiesiog būk narsus.
Ji apsižvalgė: sutvėrimas, kažkada buvęs jos tėčiu, buvo
atsidūręs tarp jos ir rūsio laiptų. Bandydama pasiekti laip­
telius, ji pamėgino prasmukti pasieniu. Bet bekauks sutvė­
rimas tol trukčiojo, kol vėl įsmeigė į ją savo vienintelę akį.
Atrodė, jis labiau padidėjo ir galutinai išsibudino.
—Deja, - tarė jis. - Aš negaliu.

— m —
 Ir metėsi per rūsį prie jos išžiojęs bedantę burną.
Koralainai tebuvo likusi sekundės dalis, kad ko nors
griebtųsi. Ji tegalėjo rinktis vieną iš dviejų. Visų pirma, rik­
telti ir pamėginti sprukti. O šis į vikšrą panašus sutvėrimas
vis vysis ir vysis ją silpnai apšviestu rūsiu, kol pasivys. Antra,
ji galėjo dar kažką padaryti.
Ir ji padarė dar kažką.
Kai tik sutvėrimas prisiartino, ji žaibiškai ištiesė ranką,
pirštais sugriebė jo paskutinę sagą-akį ir iš visų jėgų timp­
telėjo.
Ištisą akimirką nieko nenutiko. Bet po to saga vis tik iš­
trūko, išsprūdo iš Koralainos delno ir, tarkštelėjusi į sieną,
nusirito cementinėmis grindimis.
Sutvėrimas trumpam sustingo. Bet tuoj, aklai užvertęs gal­
vą ir siaubingai plačiai išsižiojęs, įtūžęs ir su neviltimi suriau­
mojo. Jis žaibišku šuoliu metėsi ten, kur stovėjo Koralaina.
Bet Koralainos ten jau nebebuvo. Ji kaip įmanydama ty­
liau ant pirštų galų lipo laipteliais iš rūsio su neužbaigtais
piešiniais ant sienų prieblandos. Ji neįstengė atplėšti akių
nuo apačioje palikto sutvėrimo, kuris pliumpsėjo ir raičio­
josi ieškodamas jos. Ir ūmai, lyg jam kas būtų paliepęs, su­
tvėrimas nurimo ir palenkė į šoną aklą galvą.
„Jis klausosi, - pagalvojo Koralaina. - Turiu elgtis ypač
tyliai.“ Ji žengė dar žingsnį aukštyn, bet koja paslydo ant
laiptelio ir sutvėrimas išgirdo ją.

—ll
 Jis pasuko galvą į ją. Akimirką svyravo ir atrodė, kad kau­
pė jėgas. O tada greitai kaip gyvatė prisirangė prie laiptų ir
ėmė banguoti jais, vydamasis ją. Koralaina apsisuko ir kaip
išprotėjusi įveikė pustuzinį paskutiniųjų laiptelių ir pasiekė
dulkino miegamojo grindis. Negaišdama ji truktelėjo į save
liuką ir paleido. Jis dusliai trenkėsi žemyn, lyg į jį būtų smo­
gęs kažkas didelis iš apačios. Liukas šokčiojo ir braškėjo, bet
nepasidavė.
Koralaina giliai įkvėpė. Jeigu bute būtų buvęs koks bal­
das, net krėslas, ji būtų užvertusi jį ant liuko, bet jokių bal­
dų nebuvo.
Ji kiek išgalėdama greičiau, vos ne šuoliais išpuolė iš buto
ir užtrenkė duris. Raktą paliko po kilimėliu. Po to nusileido
į keliuką.
Ji buvo beveik tikra, kad kita mama stovės ten ir lauks
jos, bet pasaulis aplinkui buvo tylus ir tuščias.
Koralaina panoro namo.
Ji priglaudė rankas prie krūtinės ir padrąsino save, kad
ji narsi ir, beveik tuo patikėjusi, apėjo namą, skendėjusį
pilkame rūke, kuris nebuvo rūkas, ir šiaip ne taip pasiekė
laiptus.

— 113—
 X.

/V-/ORALAINA užlipo laiptais j patį viršų, kur, jos pa­

saulyje, gyveno trenktas senis. Vieną kartą ji buvo čia už­
lipusi su savo tikrąja mama, kai ši rinko aukas. Jos kartu
stovėjo tarpduryje, laukdamos, kol trenktas senis dideliais
ūsais suras Koralainos mamos paliktą voką, o butas atsidavė
nežinomų valgių, pypkės tabako ir dar kažkokiais keistais,
aštriais, sūrį primenančiais kvapais, kuriems Koralaina ne­
galėjo rasti vardo. Tuokart jai nekilo noras užeiti.
- Aš - tyrinėtoja, - garsiai ištarė Koralaina, bet jos žo­
džiai drėgname ore nuskambėjo negyvai ir prislopusiai. Bet
juk ji ištrūko iš rūsio, ar ne?
Ištrūko. Bet jeigu Koralaina ir buvo dėl ko nors tikra, tai
tik dėl to, kad ten, kur eina, bus dar baisiau.
Ji pasiekė laiptų viršų. Viršutinis butas kažkada buvo
namo palėpė, bet nuo to laiko praėjo daug metų.
Ji pasibeldė į žaliai dažytas duris. Tos atsivėrė ir ji įėjo
vidun.

Mes turime akis ir mes nervingos,

Mes uodeguotos ir dantingos,
Gausi, ko nusipelnei,
Kai pakilsime iš dugno,

—n
- pašnibždomis užtraukė tuzinas ar daugiau plonų balsų
mansardos prietemoje, kur stogas vietomis taip žemai leido­
si, kad Koralaina galėjo pasiekti jas pasistiebusi.
Į ją spoksojo raudonos akys. Mažytės rožinės pėdos, jai
artėjant, sprukdavo į šalis. Kampuose šmėkštelėjo tamsesni
šešėliai.
Čia dvokė dar blogiau nei tikro trenkto senio bute. Tai
buvo maisto kvapas (Koralainos akimis, šlykštaus maisto,
nors ji ir suprato, kad tai skonio reikalas: ji negalėjo pakęsti
prieskonių, įvairių žolelių ir egzotiškų dalykų). Bute kve­
pėjo taip, jog atrodė, kad čia suvertė pūti visus egzotiškus
pasaulio patiekalus.
- Maža mergaitė, - tarė šiugždantis balsas tolimame
kambaryje.
- Taip, - atsakė Koralaina. „Aš nebijau“, - priminė ji
sau, ir iškart suprato, jog taip ir yra. Čia nieko nebuvo, kas
ją gąsdintų. Visi šie sutvėrimai - net ir rūsyje - buvo iliuzija,
kuriuos sukūrė jos kita mama šiurpiai parodijuodama tikrus
žmones ir tikrus daiktus, buvusius už durų kitoje pusėje. „Ji
negali sukurti nieko normalaus, - nusprendė Koralaina. - Ji
gali tik iškraipyti, kopijuoti ir deformuoti jau egzistuojan­
čius daiktus.“
Ir čia Koralaina pirmąsyk nusistebėjo, kodėl jos kitai ma­
mai šovė į galvą pasidėti sniego rutulį ant židinio svetainėje,
juk jos tikrame pasaulyje židinio atbraila tuščia.

— 116—
 Vos tik uždavusi sau šį klausimą, ji iškart nutuokė ir atsa­
kymą.
Vėl pasigirdo balsas, pertraukęs jos minčių tėkmę.
- Ateik, mažoji mergaite. Aš žinau, ko tu nori, mažyle,
- balsas buvo šnarantis, dreskiantis ir sausas. Išgirdus jį Ko-
ralainai prieš akis iškilo didelis nudvėsęs vabzdys. Ji žinojo,
kad tai kvaila. Argi dvėseliena gali kalbėti, tuo labiau - nu­
dvėsęs vabzdys?
Ji perėjo kelis kambarius žemomis nuožulniomis lubo­
mis, kol pasiekė patį tolimiausią. Tai buvo miegamasis ir
prie priešingos sienos prietemoje sėdėjo kitas trenktas senis
su paltu ir skrybėle. Jis vėl prabilo Koralainai įėjus.
- Niekas nepasikeitė, mažoji mergaite, - tarė jis, ir jo
balsas priminė asfaltu besiraitančių sausų lapų šnarėjimą. -
Kas pasikeis, jei tu tęsėsi, ką užsibrėžei? Kas po to? Niekas
nepasikeis. Tu iškeliausi namo. Ir vėl nuobodžiausi. Niekas
nekreips į tave dėmesio. Niekas nesiklausys tavęs, niekas
nepaisys tavo žodžių. Tu pernelyg protinga ir pernelyg tyli,
kad tave kas nors suprastų. Jie net tavo vardo teisingai ne­
ištaria.
- Pasilik su mumis, - tęsė balsas, sklidęs iš figūros kam­
bario gale. - Mes klausysimės tavęs, žaisime su tavimi ir
juoksimės su tavimi. Tavo kita mama kurs tau ištisus pasau­
lius, kuriuos tu tyrinėsi, ir kas vakarą naikins juos, kai tik
jie tau įgris. Ir kiekviena diena bus geresnė ir šviesesnė nei

— 117—
ankstesnė. Atsimeni žaisiu dėžę? Šis pasaulis gali tapti daug
nuostabesniu, ir viskas - tau!
- O ar šiame pasaulyje bus niūrių lietingų dienų, kai aš
nežinosiu, ką daryti, neturėsiu ko skaityti ar žiūrėti ir nebus
kur nueiti, kai atrodo, jog diena tęsiasi visą amžinybę? - pa­
klausė Koralaina.
Senis iš šešėlio atsakė:
- Niekada.
- Ir nebus siaubingų patiekalų, padarytų pagal receptus,
su česnaku, peletrūnu ir pupomis? —paklausė Koralaina.
- Bet koks maistas bus palaima, —sušnibždėjo balsas iš
po senio skrybėlės. - Pro tavo lūpas neprasprūs niekas, kas
nesuteiktų tau tikro malonumo.
- Ir aš turėsiu ryškias pirštines ir geltonus varlės formos
botus? - paklausė Koralaina.
- Varlės, antys, raganosiai, aštuonkojai - kokių tik pano­
rėsi. Kiekvieną rytą tau bus sukurtas naujas pasaulis. Jeigu
pasiliksi, turėsi viską, ko tik panorėsi.
Koralaina atsiduso.
- Tu ką, iš tikrųjų nieko nesupranti? - paklausė ji. —Aš
nenoriu bet ko, ko tik noriu. Niekas taip nenori. Ne visai
nori. Koks gali būti džiaugsmas, jeigu gausi visko, ko tik
užsimanysi? Štai taip, bt jokių pastangų. Kas iš to?
- Nesuprantu, —tarė šnibždantis balsas.

— 118—
 - Aišku, kad nesupranti, - tarė ji, keldama prie akies
akmenį su skyle. - Tu tik prasta viršuje gyvenančio trenkto
senio kopija.
—Dabar ne tik kopija, —tarė negyvas, į šnabždesį panašus
balsas.
Kažkur krūtinės aukštyje po senio lietpalčiu kažkas švy­
tėjo. Pro skylę akmenyje švytėjimas mirksėjo ir lyg žvaigždė
mirguliavo baltai —mėlynai. Ji pasigailėjo, kad neturi lazdos
ar ko kito, su kuo galėtų pabaksnoti senį šešėlyje kambario
gale, - jai nesinorėjo prie jo artintis.
Koralaina žengė senio pusėn, ir jis subyrėjo. Iš rankovių,
iš po lietpalčio ir skrybėlės liuoktelėjo ne mažiau poros de­
šimčių žiurkių, jų raudonos akys švietė tamsoje. Jos sučerš­
kė ir išsilakstė. Lietpaltis supleveno ir sunkiai nusileido ant
grindų. Skrybėlė nuriedėjo į kambario kampą.
Koralaina ištiesė ranką ir kilstelėjo lietpaltį. Prisilietus jis
buvo riebus, bet po juo nieko nebuvo. Jokių stiklinio rutuliu­
ko pėdsakų. Ji nužvelgė kambarį pro skylę akmenyje ir spėjo
pastebėti ant grindų prie pat durų kažką spindint ir mirksint
tarsi žvaigždė. Jį priekinėse letenose nešėsi didžiausia juoda
žiurkė. Koralaina tik žvilgtelėjo, o žiurkė - išnyko.
Koralaina puolė iš paskos, lydima kampuose išsislapsčiu-
sių žiurkių žvilgsnių.
Reikia pasakyti, kad žiurkės bėgioja greičiau nei žmonės,
ypač trumpas distancijas. Bet nusipenėjusi juoda žiurkė,

— 119—
ypač jeigu ji priekinėse letenose nešasi stiklinį rutulį, negali
lygintis su ryžtingai nusiteikusia mergaite (net jei ši mergai­
tė ir mažoka pagal savo amžių). Mažesnės žiurkės šmirinėjo
jai po kojomis pirmyn atgal ir mėgino atitraukti dėmesį, bet
ji nepaisė jų, tik sekė paskui žiurkę su rutuliu, kuri aiškiai
taikė prie lauko durų.
Jos sykiu pasiekė laiptus.
Net ir dabar, risdamasi laiptais, Koralaina spėjo pastebėti,
kad namas ir toliau keitėsi, darėsi vis mažiau aiškus ir gražus.
Dabar jis priminė ne namą, o tik namo nuotrauką. Bet gau­
dynių įkarštyje Koralainos galvoje nebeliko vietos jokioms
mintims, išskyrus įsitikinimą, kad ji tuoj tuoj sučiups žiurkę.
Ji bėgo greitai - kaip paaiškėjo, pernelyg greitai: vienoje laip­
tų aikštelėje ji slystelėjo, nevykusiai pasuko koją ir trenkėsi į
cementines grindis.
Ji nudrėskė odą ant kairiojo kelio, o rankos, kuria įsirėmė
mėgindama sušvelninti kritimą, delnas pavirto nubrozdin­
tos odos ir smėlio mišiniu. Nelabai skaudėjo, bet Koralai­
na žinojo, jog skausmas greitai sustiprės. Ji nubraukė nuo
delno smėlį ir atsistojo taip spėriai, kaip tik įstengė, greitai
apsižvalgė jau suprasdama, kad jau per vėlu, ir nusileido į
pirmą aukštą.
Ji visur dairėsi, žiurkės nebebuvo, o kartu - ir stiklinio
rutuliuko.

— 120—
 Žaizdos ėmė skaudžiai dilgčioti, o sudraskyta pižamos
klešne tekėjo kraujas. Viskas buvo taip pat blogai, kaip ir
tą vasarą, kai mama nuėmė nuo Koralainos dviračio papil­
domus ratukus, bet tada, jau vėliau, visa nusėta mėlynėmis
ir įbrėžimais (o keliai buvo pavirtę vientisu šašu), ji pajuto,
jog kažką pasiekė. Ji kažko mokėsi, darė kažką, ko anksčiau
nemokėjo. Dabar ji tejuto praradimo šaltį. Ji prarado vai­
kus - vaiduoklius. Prarado tėvus. Prarado save pačią. Viską
prarado.
Ji užsimerkė ir panoro prasmegti po žeme.
Pasigirdo mandagus kostelėjimas.
Ji atsimerkė ir išvydo žiurkę. Ji gulėjo ant plytomis grįsto
takelio prie laiptų apačios su nuostabos išraiška snukyje, ku­
ris buvo keletą centimetrų toliau nuo kūno nei įprasta. Jos
ūsai nebejudėjo, akys buvo išpūstos, iš nasrų kyšojo aštrūs ir
geltoni dantys. Ant kaklo blizgėjo kraujas.
Šalia nukirstagalvės žiurkės sėdėjo savimi patenkintas ka­
tinas. Viena letena jis prilaikė stiklinį rutulį.
- Rodos, aš minėjau, —tarė katinas, - kad gerais laikais
man žiurkės nepatiko. Man pasirodė, kad tau kažkam pri­
reikė šios žiurkės. Tikiuosi, tu nieko prieš, kad įsikišau?
—Atrodo, —sutiko Koralaina, stengdamasi atgauti kvapą.
—Atrodo, kad tu kažką panašaus minėjai.
Katinas kilstelėjo leteną, ir rutuliukas nuriedėjo prie Ko­
ralainos. Ji pakėlė jį. Galvoje sušnibždėjo paskutinis atka­

— 121—
klus balsas: „Ji pamelavo tau. Ji niekada nepasiduos, nes turi
tave. Ji greičiau nusipjaus ranką, nei atiduos kurį nors iš
mūsų.“
Plaukai pasišiaušė ant Koralainos sprando; ir ji žinojo,
kad mergaitės balsas sako tiesą. Ji įsidėjo rutuliuką į chalato
kišenę prie kitų.
Dabar ji turėjo tris stiklinius rutuliukus.
Jai teliko rasti savo tėvus.
Ir tai, nustebusi suprato Koralaina, buvo labai paprasta.
Ji tiksliai žinojo, kur jos tėvai. Jeigu būtų gerai pagalvojusi,
būtų tai visą laiką žinojusi, juk kita mama negalėjo nieko
sukurti. Ji tik viską performuodavo, iškreipdavo ir keis­
davo.
O židinio atbraila jos tikrųjų namų svetainėje buvo tuš­
čia. Bet, atsimindama tai, Koralaina dar kai ką žinojo.
- Mano kita mama. Ji neketina tesėti pažado. Ji nepaleis
mūsų, - tarė Koralaina.
- Manęs tai nenustebintų, —sutiko katinas. —Kaip sa­
kiau, nėra jokių garantijų, kad ji žais garbingai, - ir čia jis
kilstelėjo galvą. - Nieko sau. Matai?
-Ką?
- Atsisuk atgal, - liepė katinas.
Namas, atrodė, pasidarė visai plokščias. Jis priminė nebe
nuotrauką, o greičiau kažkieno nebaigtą piešinį, namo eski­
zą anglimi ant pilko popieriaus.

— 122—
 - Kad ir kas bebūtų, - tarė Koralaina, - ačiū tau už žiur­
kę. Atrodo, aš beveik laimėjau, ar ne? Tad gali eiti sau į sodą
ar ten, kur ten išeini, ir aš, na, aš tikiuosi, kad susitiksime
namie. Jeigu ji paleis mane namo.
Bet katino kailis pasišiaušė, o uodega išsipūtė lyg kamin­
krėčio šepetys.
- Kas atsitiko? —paklausė Koralaina.
- Jie išnyko, - atsakė katinas. —Jų nebėra. Kelių j čia ir iš
čia. Jie tiesiog tapo plokščiais.
- O tai blogai?
Katinas nuleido uodegą, iš įsiūčio mojuodamas ja į šalis.
Jis suurzgė žemu gerkliniu balsu. Po to ėmė suktis, kol visai
nusisuko nuo Koralainos, ir ėmė atsargiai trauktis žingsnis
po žingsnio, kol atsirėmė į jos koją. Koralaina pasilenkusi
paglostė jį ir pajuto, kaip smarkiai plakė jo širdis. Katinas
virpėjo lyg sausas lapas vėtroje.
- Tau viskas bus gerai, - tarė Koralaina. - Viskas bus
gerai. Aš pasiimsiu tave namo.
Katinas neatsakė.
- Na, katine, - pašaukė Koralaina. Ji atbula žengė ant
laiptelio, bet katinas liko kur buvęs, jis atrodė labai nelai­
mingas ir, kaip bebūtų keista, lyg ir sumažėjęs.
-Jeigu tik ji gali mus iš čia išleisti, - tarė Koralaina, - tada
turime eiti pas ją, - ji grįžo prie katino, pasilenkė ir pakėlė
jį. Katinas nesipriešino. Tik virpėjo. Ji viena ranka prilaikė

— 12;
katiną iš apačios, o jo priekines letenas uždėjo sau ant pečių.
Katinas nemažai svėrė, bet ne tiek, kad jo nepaneštumei. Jis
lyžtelėjo jos delną, kur dar vis sunkėsi kraujas.
Koralaina lėtai, nepraleisdama nė vieno laiptelio, ėmė
kopti j savo butą. Ji galvojo apie kišenėje gulinčius stikli­
nius rutuliukus, apie akmenį su skyle, apie prie jos besispau-
džiantį katiną.
Ji pasiekė duris —dabar tarsi mažo vaiko pieštą durų ke­
verzonę - ir stumtelėjo jas ranka beveik įsitikinusi, kad tuoj
sudraskys piešinio popierių, o už jo tebus žvaigždėmis nu­
sėta tamsa.
Bet durys atsilapojo, ir Koralaina žengė vidun.

— 124—
 XI.

f \ TSIDŪRUSI SAVO AR GREIČIAU SVETIMAME bute

Koralaina pasijuto lengviau, pamačiusi, kad čia viskas te­
bebuvo likę taip, kaip ir anksčiau, o ne pavirtę plokščiu
piešiniu, kaip likusi namo dalis. Daiktai buvo išlaikę savo
dydžius ir šešėlius ir laukė Koralainos.
—Vadinasi, grįžai, - tarė kita mama. Jos balsas skambėjo
toli gražu ne džiugiai. - Ir atsinešei namų kenkėją.
—Ne, - atrėmė Koralaina. —Atsinešiau draugą, - ji paju­
to, kaip jos rankose katinas įsitempė, tarsi pasiruošęs spruk­
ti. Koralaina panūdo prispausti jį ramindama tarsi mylimą
pliušinį meškiuką, bet žinojo, jog katinai nemėgsta, kai juos
spaudžia, ir įtarė, jog išgąsdintam katinui nieko nereiškia
pulti kandžiotis ir draskytis dėl bet kokio menkniekio, net
jeigu jis - jūsų pusėje.
—Tu juk žinai, kad myliu tave, - bespalviu balsu tarė kita
mama.
—Tu labai įdomiai tai rodai, - pastebėjo Koralaina.
Ji perėjo prieškambarį ir tvirtais žingsniais pasuko į sve­
tainę, apsimesdama, kad jos visai nejaudina nugarą gręžęs
kitos mamos juodų akių žvilgsnis. Jos senelės baldai tebe­
buvo kaip ir natiurmortas ant sienos su keistais vaisiais (bet

— 125—
dabar vaisiai natiurmorte buvo suvalgyti ir vazoje liko tam­
sėjanti obuolio nuograuža, keli slyvų ir persikų kauliukai ir
nuoga šaka, kuri kažkada buvo vynuogių kekė). Staliukas su
liūto kojų formos kojelėmis, lyg dėl ko nors užsiutęs, buvo
nagais sujaukęs kilimą. Tolimame kampe matėsi medinės
durys, kurios kitoje vietoje ir kitu laiku atsiverdavo į akliną
plytų sieną. Koralaina stengėsi labai nežiūrėti į jas. Už lango
nieko nebuvo, tik migla.
„Štai ji, - suprato Koralaina. —Tiesos akimirka. Laikas
atversti kortas.“
Kita mama atsekė jai iš paskos. Dabar ji stovėjo kamba­
rio viduryje, tarp jos ir židinio, ir žvelgė iš viršaus į Koralai-
ną juodomis sagomis— akimis. Keista, pagalvojo Koralaina.
Kita mama nei kiek nebuvo panaši j tikrąją. Ji nusistebėjo,
kaip anksčiau taip apsigavo. Kita mama buvo milžiniška -
galva vos nesirėmė į lubas - ir blyški blyški, lyg voro pilvas.
Jos plaukai raičiojosi ir vijosi aplink galvą, o dantys buvo
aštrūs kaip peiliai...
- Na? - griežtai tarė kita mama. - Tai kur jie?
Koralaina atsirėmė j krėslą, patogiau kaire ranka pasitaisė
katiną, dešinę įkišo į kišenę ir ištraukė tris stiklinius rutuliu­
kus. Jie buvo pilkai apšarmoję ir tyliai skambčiojo jos delne.
Kita mama ištiesė savo baltus pirštus, taikydama čiupti juos,
bet Koralaina įsidėjo atgal į kišenę. Ji žinojo, kad buvo teisi.
Kita mama nesiruošė nei laikytis savo žodžio, nei ją paleisti.
Jai tai buvo tik pasilinksminimas, nieko daugiau.

— 126—
 - Palauk, - tarė Koralaina. —Mes dar nebaigėme, ar ne?
Kita mama piktai dėbtelėjo į ją, bet saldžiai nusišypsojo.
- Ne, - sutiko ji. - Manau, kad ne. Juk tu dar nesuradai
savo tėvų, ar ne?
- Taip, —atsakė Koralaina. „Tik nežiūrėk į židinio atbrai­
lą, - pagalvojo ji. - Net ir negalvok apie ją.“
- Na, - tarė jos kita mama. - Tai atnešk man juos. Gal
nori dar kartą žvilgtelti rūsį? Aš ten turiu tau keletą įdomių
dalykėlių, tu juk žinai.
- Ne, - atrėžė Koralaina. —Aš žinau, kur mano tėvai.
Katinas savo sunkumu svėrė jai rankas. Ji atkabino jo na­
gus nuo rūbų ir nuo peties perkėlė jį į priekį.
- Ir kur jie?
- Tai priklauso nuo aplinkybių, - ištarė Koralaina. - Aš
ieškojau visur, kur tu juos galėjai paslėpti. Name jų nėra.
Kita mama net nekrustelėjo, tik tvirtai spaudė lūpas ne­
išduodama savo jausmų. Ji galėjo vaizduoti vaškinę figūrą.
Net jos plaukai nurimo.
- Ir tada, - tęsė Koralaina, abiem rankomis tvirtai apka­
binusi juodą katiną, - aš supratau, kur jie. Tu paslėpei juos
praėjime tarp namų, ar ne? Jie už tų durų, —ji linktelėjo į
duris kampe.
Kita mama tebestovėjo kaip statula, bet jos lūpose vėl
pasirodė šypsenos užuomina.
- O, tai tu manai, kad jie ten?

— 127—
 - Kodėl tau neatidarius durų? - toliau kalbėjo Koralaina.
- Jie tikrai ten.
Ji suprato, jog tai jos vienintelė galimybė patekti namo.
Bet viskas priklausė nuo kitos mamos noro papiktdžiūgauti
savo pergale, nuo noro ne tik laimėti, bet ir pažeminti ją.
Kita mama lėtai lėtai įkišo ranką į prijuostės kišenę ir
ištraukė juodą geležinį raktą. Katinas nepatogiai pasimuis­
tė Koralainos rankose, lyg ketindamas ištrūkti. „Pakentėk
dar keletą sekundžių, —mintyse paprašė ji, pati klausdama
savęs, ar jis išgirs ją. - Ir mes pateksime namo, kaip sakiau.
Aš pažadu.“ Ji pajuto kaip katinas šiek tiek atsipalaidavo jos
rankose.
Kita mama priėjo prie durų ir įkišo raktą į spyną.
Ji pasuko raktą.
Koralaina išgirdo kaip spyna sunkiai klaktzĮėjo. Žingsnis
po žingsnio, kaip galėdama tyliau, ji ėmė slinkti prie židi­
nio.
Kita mama pasuko rankenos bumbulą ir atlapojo duris,
už kurių atsivėrė tamsus ir tuščias koridorius.
- Matai, —tarė ji, mostelėjusi rankomis į koridorių. Jos
triumfuojantis veidas buvo ne per maloniausias vaizdas. -
Tu suklydai! Reiškia, tu nežinai, kur tavo tėvai, ar ne? Jų čia
nėra.
Ji apsisuko ir įsmeigė žvilgsnį į Koralainą.
- Dabar, —ištarė ji, —tu amžiams liksi čia.

— 128—
 —Na jau ne, —atkirto Koralaina. - Net neketinu, - ir
iš visų jėgų sviedė j kitą mamą juodą katiną. Šis suklykė ir
nusileido tiesiai ant kitos mamos galvos išskėtęs nagus bei
piktai iššiepęs dantis. Pasišiaušęs jis atrodė perpus didesnis
nei buvo iš tikrųjų.
Nelaukdama kas bus toliau, Koralaina šoko prie židinio,
čiupo rutulį ir giliai paslėpė jį chalato kišenėje.
Katinas tęsiamai užstaugė ir suleido dantis į kitos mamos
skruostą. Ji pamėgino nublokšti jį. Jos baltu veidu iš žaizdų
pasipylė kraujas, —bet ne, ne raudonas kraujas, o kažkoks
juodas, tirštas skystis. Koralaina puolė prie durų.
Ji išplėšė iš spynos raktą.
—Palik ją! Eime! - ji šūktelėjo katinui. Tas sušnypštė ir
iš visų jėgų trenkė per kitos mamos veidą savo lyg chirurgo
skalpelis aštriais nagais, papuošęs jos nosį dar keliais giliai
rėžiais, iš kurių ėmė sunktis juodas skystis. O tada jis puolė
prie Koralainos.
—Greičiau! - paliepė ji. Katinas pribėgo prie jos ir jie
kartu žengė į tamsų koridorių.
Koridoriuje buvo taip šalta, lyg rūsyje nusileidus į jį karš­
tą dieną. Katinas akimirką padvejojo, bet pamatęs prie jų
artėjančią kitą mamą puolė prie Koralainos ir prisispaudė
prie jos kojų.
Koralaina ėmė uždarinėti duris.

— 129—
 Tos pasirodė sunkesnės, nei būna durys, ir taip sunkiai už-
sidarinėjo, lyg ji būtų mėginusi užverti jas prieš vėtrą. Ir čia ji
pajuto, kaip iš kitos pusės kažkas ima traukti duris j save.
„Užsidaryk, pagaliau“, - pagalvojo ji. O garsiai ištarė:
- Na, prašau!
Ir pajuto, kad durys pradėjo iš lėto užsidaryti nebodamos
vaiduokliškos vėtros.
Staiga ji suvokė, kad koridoriuje šalia jos yra ir kiti žmo­
nės. Ji negalėjo pasukti galvos, kad juos įžiūrėtų, bet ji ir taip
žinojo, kas jie.
- Prašau, padėkite man, - tarė ji. - Visi kartu.
Kiti žmonės koridoriuje —trys vaikai, du suaugusieji —
buvo kažkodėl pernelyg bekūniai, kad paliestų duris. Bet
jų rankos apkabino Koralainos delnus, laikiusius geležinį,
didelį durų rankenos bumbulą, ir ji staiga pasijuto stipri.
- Niekada nepasiduok, panele! Būk stipri! Laikykis! - su­
šnibždėjo balsas jos galvoje.
- Tempk, mergaite, tempk, - sušnibždėjo kitas.
O tada balsas, lygiai toks, kaip ir mamos —jos tikros
mamos, tikras, stebuklingas, laukinis, įsiutęs ir nuostabus
balsas - tepasakė: „Puikiai pasidarbavai, Koralaina“, ir to
užteko.
Durys beveik užsidarė, lengvai, kaip paprastai.
- Ne, - užriko balsas už durų, ir daugiau jis nei iš tolo
nepriminė žmogaus balso.

— 131—
 Kažkas prasmukęs pro mažėjantį plyšį tarp durų ir stak­
tos pamėgino sugriebti Koralainą. Koralaina paskubomis
atlošė galvą, bet durys vėl ėmė atsiverti.
- Mes keliaujame namo, - tarė Koralaina. - Mes visi.
Padėkite man, - ji išsisuko nuo jos ieškojusių pirštų.
Ir tada jie perėjo per ją: vaiduoklių rankos suteikė Ko-
ralainai tiek jėgų, kiek ji niekada neturėjo ir niekada nebe­
turės. Tai buvo pati grumtynių viršūnė, atrodė, kad durys
įstrigo, o po to su didžiausiu trenksmu ir smūgiu pagaliau
užsitrenkė.
Kažkas nukrito maždaug iš Koralainos galvos aukščio ant
grindų. Pasigirdo dreskiantis duslus smūgis.
- Eime! - tarė katinas. - Neverta čia gaišti. Greičiau!
Koralaina pasisuko nugara į duris ir pasileido bėgti taip
greitai tamsiu koridoriumi, kiek tik galėjo, braukdama ran­
ka per sieną, kad įsitikintų, jog neįsirėš į ką nors ar atsitikti­
nai neapsisuks tamsoje.
Ji lyg į kalną bėgo, ir atrodė, kad įveikė neįmanomai ilgą
distanciją, kokios niekas negali nubėgti. Siena, kurią lietė,
tapo šilta ir minkšta, ir atrodė padengta minkštu kailiu. O
dar ji judėjo lyg būtų kvėpavusi. Koralaina atitraukė ranką
kaip galima toliau.
Tamsoje užkaukė vėtra.
Ji išsigando, kad neišvengiamai į ką nors įsirėš, ir vėl pri­
silietė prie sienos. Šįkart pajuto kažką karštą ir šlapią, lyg
būtų įkišusi ranką į kažkieno burną, ir Koralaina klyktelėju­
si skubiai atitraukė ją.
Jos akys palaipsniui apsiprato su tamsa. Ji beveik galėjo
įžiūrėti priekyje silpnai mirguliavusias figūras —dviejų su­
augusiųjų, trijų vaikų. Ji girdėjo priešais ją tamsoje bėgusio
katino letenų tapsėjimą.
Čia buvo dar kažkas, kas ūmai praskuodė po kojomis
vos neprivertęs Koralainos išsitiesti visu ūgiu. Ji stebuklin­
gai išsilaikė ant kojų, iš inercijos bėgdama toliau. Ji žinojo,
kad jeigu perkris šiame koridoriuje, ko gero, daugiau nebe­
atsikels. Kad ir kas buvo šis koridorius, kita mama atsirado
daug daug vėliau. Koridorius buvo gilus ir lėtas, ir jis tiksliai
žinojo, kad ji čia.
O po to pasirodė dienos šviesa, ir ji, pūkšdama bei šniokš­
dama, iš visų jėgų puolė į ją.
—Dar truputį, - šūktelėjo ji drąsindama kitus, bet švieso­
je apsižiūrėjo, jog bekūnės dvasios išnyko. Ji neturėjo laiko
svarstyti, kas jiems nutiko. Dusdama Koralaina persirito per
slenkstį ir užtrenkė duris pačiu garsiausiu ir džiaugsmin­
giausiu trenksmu, kokį tik galima įsivaizduoti.
Koralaina užrakino duris ir paslėpė raktą kišenėje.
Juodas katinas susirietė tolimiausiame kambario kampe,
išpūtęs akis ir iškišęs rožinį liežuvio galiuką. Koralaina priė­
jo ir pritūpė prie jo.
—Aš atsiprašau, - tarė ji. —Atleisk, kad mečiau tave ant

— 133—
jos. Bet tai buvo vienintelis būdas atitraukti jos dėmesį, kad
galėtume pasprukti. Juk ji nebūtų tesėjusi savo žodžio, ar
ne?
Katinas žvilgtelėjo į ją ir, padėjęs galvą ant jos rankų, ėmė
laižyti pirštus švitrinį popierių primenančiu liežuviu. O po
to užmurkė.
- Reiškia, draugausime? - paklausė Koralaina.
Ji įsitaisė viename iš nepatogiųjų senelės krėslų. Katinas
užšoko jai ant kelių ir ėmė patogiau kurtis. Pro langą liejo­
si dienos šviesa, tikra, auksinė vėlyvos popietės, o ne balta
rūko šviesa. Dangus buvo liepsnelės kiaušinio mėlynumo ir
Koralaina matė medžius, o už jų - žalias kalvas, kurios ho­
rizonte bluko violetinėmis ir pilkomis spalvomis. Mėlynas
dangus niekada neatrodė toks dangiškas ir pasaulis nebuvo
toks pasauliškas.
Koralaina pasigrožėjo medžių lapais ir šviesos bei šešėlių
žaismu ant sutrūkinėjusios bukmedžio žievės. Po to ji žvilg­
telėjo į kelius: dosnūs saulės spinduliai buvo išpiešę kiekvie­
ną katino galvos plaukelį ir nuauksinusi jo baltus ūsus.
„Nieko, - pagalvojo ji, - negali būti už tai įdomiau.“
Ir, pasinėrusi į pasaulio įdomybes, Koralaina nepastebė­
jo, kaip ji pati lyg katė susirangė nepatogiame senelės krėsle
ir palaipsniui nugrimzdo į gilų miegą be sapnų.

— 134—
 m

J OS MAMAžadindama švelniai pašiaušė jai plaukus.

- Koralaina? - tarė ji. - Brangute, kokią keistą vietą pasi­
rinkai miegui. Juk mes saugome svetainę ypatingiems atve­
jams. Mes ieškojome tavęs po visą namą.
Koralaina išsitiesė ir sumirksėjo.
- Atsiprašau, —ištarė ji. - Aš, atrodo, iš tikrųjų už­
migau.
- Matau, - patvirtino mama. - Ir iš kur atsirado katinas?
Laukė prie lauko durų, kol ateisiu. Vos atidariau - kaip kul­
ka išskriejo.
- Gal buvo atėjęs su reikalais? - spėjo Koralaina. Ir apka­
bino mamą taip stipriai, kad net rankas suskaudo. O mama
irgi apkabino ją.
- Vakarienė po penkiolikos minučių, - tarė jos mama.
—Nepamiršk nusiplauti rankų. Ir pasižiūrėk į savo pižamos
kelnes. Kas nutiko tavo vargšui keliukui?
- Aš suklupau, - paaiškino Koralaina. Ji nuėjo į vonią,
nusiplovė rankas ir išvalė kruviną kelį. Ji patepė visas žaiz­
deles.
Po to patraukė j savo miegamąjį - jos realų, tikrą miega­
mąjį. Ten susikišo rankas į chalato kišenes ir ištraukė tris sti-

135—
klinius rutuliukus, akmenį su skylute viduryje, juodą raktą
ir jau tuščią sniego rutulį.
Ji papurtė sniego rutulį ir pro vandenį žvilgtelėjo kaip iš­
tuštėjusiame pasaulyje lėtai sukasi mažas žėruojantis snaigių
uraganas, uždengdamas vietą, kur kažkada stovėjo porelė
mažyčių žmogeliukų.
Koralaina žaislų dėžėje susirado virvės gabalą ir pririšo
prie jo juodą raktą. Po to surišo virvę ir pasikabino ant
kaklo.
- Štai taip, - tarė ji.
Ji persirengė ir paslėpė raktą po marškinėliais. Raktas šal­
čiu nutvilkė odą. Akmuo nukeliavo į kišenę.
Koralaina per prieškambarį patraukė į tėčio kabinetą. Tė­
tis sėdėjo nugara į ją, bet vos žvilgtelėjusi į jį suprato, kad kai
atsisuks, jo akys bus geros pilkos tėčio akys. Ji prisėlinusi iš
nugaros pabučiavo jo plinkančią galvą.
- Sveika, Koralaina, - tarė jis. Po to atsisuko ir nusišyp­
sojo jai. - Už ką?
- Už nieką, - atsakė Koralaina. —Tiesiog aš kartais pasi­
ilgstu tavęs. Tik tiek.
- Gerai, - ištarė jis. Jis išjungė kompiuterį, atsistojo ir
be jokios priežasties pakėlė ant rankų Koralainą, ko seniai
nebebuvo daręs, nuo to laiko, kai pradėjo kalti jai, kad jau
pernelyg didelė, kad kas ją nešiotų, ir nusinešė į virtuvę.

— 137—
 Vakarienei buvo pica. Nežiūrint į tai, kad ją kepė tėtis
(paprastai tokiais atvejais pluta būdavo arba pernelyg stora
ir prastai iškepusi, arba per plona ir perkepusi) ir kad jis
pridėjo žaliųjų pipirų, mėsos kukulių ir, be viso kito, dar ir
ananaso gabalų, Koralaina iki paskutinio trupinėlio suvalgė
savo porciją.
Na, tiesą sakant, ananaso neįveikė.
Ir veikiai atėjo laikas eiti miegoti.
Koralaina nenusiėmė rakto, bet stiklinius rutuliukus pa­
sidėjo po pagalve, ir tą naktį susapnavo sapną.
Ji buvo piknike, surengtame po senu ąžuolu žalioje pie­
voje. Saulė buvo aukštai pakilusi danguje ir, neskaitant bal­
tų pūkuotų debesėlių horizonte, dangus virš galvos buvo
bedugnis ir ramiai mėlynas.
Ant žolės patiesta balta lininė staltiesė buvo apkrauta sal­
dumynų kalnais —ji matė salotas ir sumuštinius, riešutus ir
irisus, ąsočius su limonadu, vandeniu ir tirštu šokoladiniu
pienu. Koralaina sėdėjo vienoje staltiesės pusėje, o kitose -
trys vaikai. Jie vilkėjo jai nematytais kostiumais.
Pats mažiausias iš jų, sėdėjęs Koralainai iš kairės, buvo
berniukas su raudonais aksominiais bridžais ir puošniais
baltais marškiniais. Jo veidas buvo purvinas, o lėkštė prieš jį
—pilna virtų šviežių bulvių ir kažko, kas priminė nesupjaus-
tytą šaltą, valgyti paruoštą upėtakį.

— 138—
 —Pats nuostabiausias pasaulyje piknikas, ledi, - pareiškė
jis.
—Taip, —sutiko Koralaina. - Manau, kad taip. Įdomu,
kas jį surengė?
—Na, manau, kad jūs, panele, - tarė kita mergaitė, sėdė­
jusi prieš Koralainą. Ji vilkėjo rudą beformę suknelę ir buvo
užsidėjusi tokios pat spalvos po smakru surištą moterišką
skrybėlaitę.
—Ir jokiais žodžiais neįmanoma išreikšti mūsų dėkingu­
mo už tai, ką dėl mūsų padarei.
Ji mikliai dideliu peiliu riekė milžiniško rudo duonos
kepalo riekes ir valgė su ryškiai raudona uogiene, ją kabliuo-
dama mediniu šaukštu. Veidas aplink jos burną buvo ištep­
tas uogiene.
—Tiksliai. Šimtą metų nieko skanesnio nevalgiau, - pa­
reiškė mergaitė, sėdėjusi Koralainai iš dešinės. Ji buvo la­
bai išblyškusi, vilkėjo į voratinklį panašius rūbus, ant baltų
plaukų puikavosi blizgantis sidabrinis lankelis. Koralaina
galėjo prisiekti, kad ant mergaitės nugaros augo du spar­
nai - ne paukščio, o sidabro dulkėmis padengti drugelio
sparnai. Jos lėkštė buvo pilna nuostabiausių gėlių. Ji taip
nusišypsojo Koralainai, lyg paskutinį kartą būtų šypsojusi
labai labai seniai ir beveik pamiršusi, kaip tai daroma. Ir
Koralaina suprato, kad jai be galo patinka ši mergaitė.

— 139—
 Ir po to, kaip tai dažnai būna sapnuose, piknikas ūmai
baigėsi ir jį pakeitė žaidimas pievoje, kur visi bėgiojo, šūka­
liojo ir mėtė blizgantį kamuolį. Koralaina suprato, kad tai
sapnas, nes niekas iš jų vis nepavargdavo ir neuždusdavo. Ji
net nesuprakaitavo. Jie tik bėgiojo, bėgiojo ir žaidė žaidimą,
kur susimaišė ir liestinės, ir trečias bėga, ir paprasčiausias
nuostabus išdykavimas.
Trys iš jų bėgiojo po žolę, o išblyškusi mergaitė plasnojo
šiek tiek virš jų galvų, vis nusileisdama žemyn, vasnodama
savo drugelio sparnais, kad pagautų kamuolį, ir vėl šoktel-
dama aukštyn, kad numestų kam nors kitam.
Ir ūmai, nesitarę, jie liovėsi žaisti ir grįžo prie pikniko
staltiesės, nuo kurios buvo išnykusios lėkštės ir kur jų laukė
keturios vazos, trijose buvo ledai, o vienoje —sausmedžio
gėlės.
Jie pasigardžiuodami ėmė valgyti.
- Ačiū, kad atėjote į mano šventę, - tarė Koralaina. - Jei­
gu tik ši šventė mano.
- Mums tai malonumas, Koralaina Džouns, —atsakė
sparnuotoji mergaitė, atgnybdama kitą sausmedžio žiedą.
—Jeigu tik mes galėtume kaip nors tau atsidėkoti ir apdo­
vanoti.
- Teisingai, - tarė berniukas su raudonais aksominiais
bridžais ir purvinu veidu.
Jis uždėjo ranką ant Koralainos delno. Dabar ji buvo šilta.

— 140—
 -Tu labai mums padėjai, panele, - ištarė aukšta mergai­
tė. Dabar ji buvo išsitepliojusi veidą šokoladiniais ledais.
—Aš tik džiaugiuosi, kad viskas baigėsi, —tarė Koralaina.
Ar jai pasivaideno, ar iš tikrųjų vaikų veidais šmėstelėjo
kažkoks šešėlis.
Sparnuotoji mergaitė su lyg žvaigždė mirksinčiu lankeliu
plaukuose palietė pirštais Koralainos delną.
—Taip, mums jau iš tikro viskas baigėsi, —ištarė ji. —Ir ši
vieta - tik stotelė mūsų kelyje. Iš čia mes trise keliausime į
nežinomas šalis ir kas bus po to, nežino niekas iš gyvųjų...
- ji nutilo.
- Bet yra vienas „bet“, - pastebėjo Koralaina. - Aš juk
jaučiu. Lyg virš galvos pakibusį lietaus debesį.
Iš kairės sėdėjęs berniukas pamėgino narsiai šyptelti jai,
bet jo apatinė lūpa suvirpėjo ir jis, prikandęs ją, nutylėjo.
Mergaitė su ruda kepuraite sutrikusi pasimuistė ir tarė:
- Jūs teisi, panele.
—Bet aš sugrąžinau jus visus tris, - nusistebėjo Koralai­
na. - Sugrąžinau mamą ir tėtį. Aš užtrenkiau duris. Aš jas
užrakinau. Ką dar turiu padaryti?
Berniukas padrąsindamas spustelėjo Koralainos ranką. Ir
Koralaina atsiminė, kaip pati, ramindama jį, taip pat spaudė
jo delną, kai jis buvo ne ką daugiau nei atsiminimas tamsoje.
- Na, argi negalite bent užsiminti? —paklausė Koralai­
na. - Nejaugi neturite nieko man pasakyti?

— 141—
 - Ragana prisiekė savo dešine ranka, - atsakė aukšta mer­
gaitė. - Bet netesėjo.
- M-mano guvernantė, - pasakė berniukas, - sakydavo,
kad niekas neneša sunkesnės naštos nei pakelia, - jis gūžte­
lėjo pečiais, tarsi dar nebūtų nusprendęs, tiesa tai ar ne.
—Mes linkime tau sėkmės, - ištarė sparnuotoji mergaitė.
- Sėkmės, išminties ir narsos, nors tu ir parodei, kad viso to
turi per akis.
—Ji nekenčia tavęs, - prasitarė berniukas. - Ji taip seniai
nebuvo pralaimėjusi. Būk išmintinga. Būk narsi. Ir būk gu­
dri.
- Bet taip nesąžininga., - piktai atsiliepė Koralaina sapne.
- Tai tiesiog nesąžininga. Viskas turėjo baigtis.
Berniukas purvinu veidu atsistojo ir stipriai apkabino
Koralainą.
—Nesijaudink, - sušnibždėjo jis. - Juk tu gyva. Gyviausia
iš visų gyvų.
Ir Koralaina susapnavo, kad saulė nusileido ir tamsėjan­
čiame danguje sumirksėjo žvaigždės.
Koralaina stovėjo pievoje ir žiūrėjo kaip trys vaikai (du
- pėsti, vienas - skrisdamas) tolsta nuo jos milžiniško mė­
nulio nusidabruota pieva.
Trijulė pasiekė mažą medinį tiltelį per upeliuką. Jie stab­
telėjo ant jo, atsisuko ir pamojavo atsisveikindami. Koralai­
na irgi pamojo.

— 14;
 Ir po to nusileido neperregima tamsa.
Koralaina pabudo anksti ryte, įsitikinusi, kad kažką išgir­
do judant, bet nubuvo tikra, ką.
Ji luktelėjo.
Už jos miegamojo durų kažkas suskrebeno. Koralaina
nusistebėjo, ar tik ten ne žiurkė. Durys subraškėjo. Koralai­
na išsiropštė iš lovos.
—Nešdinkis, - griežtai paliepė Koralaina. - Nešdinkis
arba pasigailėsi.
Už durų įsivyravo tyla, o paskui kažkas, kas ten bebuvo,
spruko prieškambariu. Jo žingsniuose buvo kažkas keisto ir
netaisyklingo, jeigu tik tai, aišku, buvo žingsniai. Koralaina
pagavo save stebintis, ar tik ta „žiurkė“ neturi papildomos
kojos...
—Reiškia, dar ne viskas, - tarė ji sau.
Ir pravėrė miegamojo duris. Pilka priešaušrio šviesa buvo
užliejusi visiškai tuščią koridorių.
Ji priėjo prie lauko durų, vis skubriai žvilgteldama į buvu­
sį spintos veidrodį ant kitos prieškambario sienos, kuriame
atsispindėdavo tik jos pačios užsimiegojęs ir susirūpinęs vei­
das. Iš tėvų kambario sklido tylus, raminantis knarkimas, bet
durys buvo uždarytos. Visos durys koridoriuje buvo uždary­
tos. Kad ir kas buvo tas bėglys, jis turėjo kažkur slėptis.
Koralaina atidarė lauko duris ir pažvelgė į pilkėjantį dan­
gų. Ji pagalvojo, kiek dar liko laiko iki saulės patekėjimo ir

— 14;
ar jos sapne būta tiesos, nors viduje ir tikėjo, jog viskas taip
ir buvo. Ir čia kailsis, ką ji laikė šešėliu po prieškambario
sofa, išlindo iš po jos ir beprotiškai keverziškais ilgų baltų
letenų šuoliais pasileido prie lauko durų.
Koralaina iš siaubo išsižiojo ir pasitraukė iš kelio, o
daiktas prastraksėjo ir praskuodė pro ją, lyg krabas svy­
ruodamas ant jam per didelių tapsenančių, traškenančių ir
skubančių kojų.
Ji pažino tą daiktą. Keletą paskutiniųjų dienų ji jį matė
pernelyg daug kartų - ieškantį, griebiantį, čiumpantį ir
spaudžiantį, paklusniai dedantį vabalus į kitos mamos bur­
ną. Penkiakojė, kaulo spalvos, tamsiai raudonais nagais.
Tai buvo kitos mamos dešinioji ranka.
Jai reikėjo juodojo rakto.

— 144
 xm.

r | trodė, kad Koralainos tėvai visai neatsiminė

to laiko, kurį praleido stiklo gaublyje. Bent jau jie niekada
apie tai neužsimindavo, o ir Koralaina jiems neprimindavo.
Kai kada ji susimąstydavo, ar jie aplamai pastebėjo kaž­
kur pametę dvi dienas realiame pasaulyje, ir galų gale nu­
sprendė, jog ne. Yra žmonių, kurie rūpinasi kiekviena diena
ir kiekviena valanda, o yra tokių, kuriems tai vis vien, ir
Koralainos tėvai priklausė pastariesiems.
Pirmą naktį po sugrįžimo Koralaina pasikišo stiklinius
rutuliukus po pagalve savo miegamajame. Po nuotykio su
kitos mamos ranka jį grįžo į lovą, nors miegoti jau nebebuvo
likę daug laiko, ir vėl padėjo galvą ant pagalvės.
Ir kažkas tyliai trekštelėjo.
Ji atsisėdo ir pakėlė pagalvę. Stiklinių rutuliukų šukės
priminė kiaušinio lukštus, kokius kai kada galima rasti po
medžiais pavasarį. Jos buvo panašios lyg tuščius liepsnelės
kiaušinio likučius arba gal daug trapesnio traškučio kiauši­
nio lukštus.
Kad ir kas buvo stikliniuose rutuliukuose, išnyko be pėd­
sako. Koralaina atsiminė tris vaikus, kurie mojavo jai mėnu­
lio šviesoje prieš pereidami sidabrinį upeliuką.

— 14!
 Ji atsargiai surinko kiaušinio lukštus primenančias šu­
kes ir sudėjo į mažą mėlyną dėžutę, kur kažkada saugojo
apyrankę, kurią jai padovanojo močiutė, kai buvo dar labai
maža. Apyrankė seniai pasimetė, bet dėžutė išliko.
Panelė Spink ir panelė Forsibl grįžo aplankiusios panelės
Spink dukterėčią ir Koralaina nusileido pas jas gerti arbatos.
Buvo pirmadienis. Antradienį Koralainos laukė mokykla:
turėjo prasidėti nauji mokslo metai.
Panelė Forsibl vėl užsimanė paburti Koralainai iš arbat­
žolių.
- Ką gi, atrodo viskas tau sekasi kaip iš pypkės, brangioji,
- tarė panelė Forsibl.
- Atsiprašau? - nesuprato Koralaina.
- Na, atrodo, gyvenimas susitvarkė, - paaiškino panelė
Forsibl. - Na, beveik. Aš ne visai tikra, kas čia yra, —ir ji
parodė į gniužulą arbatžolių puodelio pakraštyje.
Panelė Spink nekantriai ištiesė ranką į puodelį.
- Na, jau, Mirjam. Duok jį man. Leisk pasižiūrėti...
Ji įsižiūrėjo pro jos storus akinius.
- O, brangioji. Aš net neįsivaizduoju, ką tai galėtų reikš­
ti. Atrodo beveik kaip ranka.
Koralaina irgi žvilgtelėjo. Gniužulas iš tikrųjų priminė
kažko ieškančią ranką.
Škotų terjeras Hamišas vis slėpėsi po panelės Forsibl kėde
ir niekaip nenorėjo išlįsti.

— 147—
 - Man atrodo, jis su kažkuo kovėsi, —pasakė panelė
Spink. - Jo, vargšelio, šonas giliai perdrėkstas. Šiandien va­
kare nunešime jį pas veterinarą. Norėčiau žinoti, koks sutvė­
rimas su juo taip pasielgė.
„Tai tikrai buvo kažkoks sutvėrimas“, —pagalvojo Ko-
ralaina.
Paskutinę atostogų savaitę oras buvo puikus, lyg vasara
būtų sumaniusi atsilyginti už prastą praėjusių mėnesių orą
dalindama atsisveikinimui puikias saulėtas dienas.
Trenktas senis iš mansardos šūktelėjo iš viršaus Koralai-
nai pamatęs ją grįžtančią iš panelės Spink ir panelės Forsibl
buto.
- Ei! Ei-jei! Kerolaina!
- Aš Koralaina, - pataisė ji. —Kaip gyvena jūsų pelės?
- Kažkas jas išgąsdino, - tarė senis, glostydamas ūsus. -
Manau, namuose užsiveisė žebenkštis. Ar kažkas panašaus.
Aš girdėjau ją naktį. Šalyje, kur gimiau, jai seniai būtų pa-
spendę spąstus, į juos įdėję, ko gero, mėsainio gabaliuką.
Kai žvėriūkštis būtų sumanęs pasmaližiauti, tada —bad - ir
nieko daugiau nebegąsdintų. Mano pelytės taip persigandu-
sios, kad net neima į letenas savo mažų instrumentų.
- Nemanau, kad jai reikia mėsos, - atsiliepė Koralaina. Ji
kilstelėjo ranką ir palietė po kaklu kabojusį raktą. Tada įėjo
į savo butą.
Ji net maudėsi su raktu ant kaklo. Ji niekada jo nenusi-
imdavo.

— 148—
 Jai gulint lovoje kažkas paskrebeno į miegamojo langą.
Koralaina buvo beveik užmigusi, bet išlipo iš lovos ir ati­
traukė užuolaidą. Balta ranka tamsiai raudonais nagais strik­
telėjo nuo palangės ant lietvamzdžio ir kaip mat skubriai
išnyko. Iš lauko pusės stikle liko gilūs rėžiai.
Tą naktį Koralaina miegojo neramiai, kartas nuo karto
pabusdavo ir imdavo viską apgalvoti bei regzti planus, po to
vėl užmigdavo, taip ir nesupratusi, kur baigiasi jos mintys ir
prasideda sapnas, viena ausimi vis klausydamasi, ar vėl kas
nors nepaskrebens į jos langą ar miegamojo duris.
Rytą Koralaina tarė mamai:
- Aš noriu surengti pikniką savo lėlėms. Ar galiu vietoj
staltiesės paimti kokią nors tavo medžiagą, seną, visai tau
nereikalingą.
- Nemanau, kad tokią turime, - atsakė mama. Ji atidarė
virtuvės spintelę, kur laikė servetėles bei staltieses, ir ėmė
raustis. - Palauk. O šita tiks?
Tai buvo sulankstyta popierinė staltiesė su raudonomis
gėlėmis, likusi nuo kažkokio prieš keletą metų surengto pi­
kniko.
- Puikiai, - tarė Koralaina.
- Nemaniau, kad tu vėl kada nors žaisi su lėlėmis, —nu­
sistebėjo ponia Džouns.
- O aš ir nežaidžiu, - sutiko Koralaina. - Čia tik apsau­
ginė spalva.

— 149—
 - Ką gi, grįžk pietų, - paprašė mama. - Gerai praleisk
laiką.
Koralaina susidėjo į kartoninę dėžutę lėlės ir keletą plas­
tmasinių lėlių puodelių. Po to pripylė į ąsotį vandens.
Ji išėjo laukan ir patraukė keliu, kuriuo eidavo į parduo­
tuves. Tačiau jų nepriėjusi Koralaina prasispaudė pro plyšį
tvoroje į kažkokią dykvietę, per kurią vinguriavo senas kelias.
Juo Koralaina ir žingsniavo, kol neatsirėmė į tvorą. Kad neiš­
laistytų iš ąsočio vandens, jai teko du kartus pro ją pralįsti.
Kelionė buvo ilga ir vingiuota, užtat jos pabaigoje Kora­
laina įsitikino, kad jos niekas neseka.
Ji nusigavo iki apšiurusios teniso aikštelės. Kirto ją ir išė­
jo į pievą, kur vėjas siūbavo aukštą žolę. Pievos gale ji surado
lentas. Jos buvo stulbinančiai sunkios - per sunkios, kad jas
pakeltų mergaitė, net jeigu iš visų jėgų stengtųsi, bet ji su­
gebėjo. Ji neturėjo kitos išeities. Ji kėlė lentas vieną po kitos,
pūkšdama ir prakaituodama, ir apnuogino gilią, apvalią iš
plytų sumūrytą angą žemėje. Iš jos sklido tamsa ir drėgmė.
Plytos buvo pažaliavusios ir slidžios.
Ji išskleidė staltiesę ir atsargiai uždengė ja šulinio viršų.
Palei pakraščius, beveik kas trisdešimt centimetrų, išdėliojo
plastmasinius lėlių puodelius ir, kad jie būtų sunkesni, pri­
pylė į juos iš ąsočio vandens.
Prieš kiekvieną puodelį ji pasodino žolėje po lėlę, steng­
damasi, kad būtų kiek įmanoma panašiau į lėlių arbatėlę.

— 150—
Pabaigusi ji grįžo atgal kaip buvo atėjusi, pralindo po tvora
ir leidosi dulkinu geltonu keliuku atgal į namus.
Prie durų ji nusiėmė nuo kaklo raktą. Pririšo jį prie vir­
vutės lyg paprasčiausią mėgstamą žaisliuką. Tada pasibeldė į
panelės Spink ir panelės Forsibl duris.
Panelė Spink atidarė duris.
- Sveika, brangioji, - pasisveikino ji.
- Aš neužeisiu, - tarė Koralaina. - Tik pasakykite, kaip
Hamišas.
Panelė Spink atsiduso.
- Veterinaras sako, kad Hamišas mažas narsus kareivis,
- ištarė ji. - Laimei, žaizda neužkrėsta. Mes net neįsivaiz­
duojame, kas vargšelį užpuolė. Veterinaras įtaria, kad kaž­
koks gyvūnas, tik nežino, koks. O ponas Bobo sako, kad tai
galėjo būti žebenkštis.
- Ponas Bobo?
- Vyriškis iš mansardos. Ponas Bobo. Manau, jis priklau­
so senai cirko artistų dinastijai iš Rumunijos, Slovėnijos, Li­
vonijos ar iš panašios šalies. Nepyk, niekaip neįsimenu.
Koralaina suvokė, kad ji niekada nebuvo susimąsčiusi,
ar trenktas senis aplamai turi pavardę. Jeigu būtų žinojusi,
kad jo vardas ponas Bobo, kaskart jį taip būtų vadinusi. Ar
dažnai jums pasitaiko proga garsiai ištarti tokį vardą kaip
„ponas Bobo“?

— 151—
 - A, - tarė Koralaina panelei Spink. —Ponas Bobo. Aiš­
ku. Gerai, - ji pakėlė balsą, —aš einu prie teniso aikštelės,
pažaisiu su savo lėlėmis.
- Puiku, brangioji, - tarė panelė Spink. Po to pridūrė pa­
slapčia. - Būk kuo toliau nuo senojo šulinio. Ponas Lovatas,
kuris anksčiau gyveno jūsų bute, sakė, kad jo galva, šulinio
gylis ne mažiau kaip mylia, o gal ir daugiau.
Koralaina vylėsi, kad ranka neišgirdo paskutiniųjų žo­
džių, ir pasiskubino pakeisti temą.
- Sakote, raktas? - ištarė garsiai Koralaina. - A, taip, tai
tik senas raktas iš mūsų buto. Man jo reikia, kai žaidžiu.
Todėl jį ir prisirišau prie virvės. Na, gerai, iki pasimatymo.
- Koks nuostabus vaikas, —pasakė sau panelė Spink už­
darydama duris.
Koralaina patraukė tiesiai per pievą prie teniso aikštelės,
tabaluodama ir sūpuodama virvutę su raktu. Keletą kartų jai
net pasivaideno, kad kažkas, kaulo spalvos, šmėstelėjo žolėje.
Jis neatstojo ir laikėsi maždaug už dešimties metrų nuo jos.
Ji pamėgino švilpauti, bet nepavyko, tad visa gerkle už­
traukė dainą, kurią tėtis parašė jai, kai buvo visai maža, ir
kuri visada prajuokindavo ją.

O, tu mano neramuoli mergaitė,

AI manau, tu tokia nuostabi,
Ašpamaitinsiu tave košepietums
Ir duosiu tau vazą ledų.

— 152—
 Aspadovanosiu tau daugybę bučinių
Ir apkabinsiu daugybę kartų,
Bet niekada neduosiu tau sumuštinių
Su vabalais viduje.

Ji dainavo ir dainavo slinkdama mišku, bet jos balsas

virpėjo.
Lėlės tebesėdėjo ten, kur jas buvo palikusi. Diena pasi­
taikė be vėjo, tad Koralainai pasidarė lengviau pamačius,
kad viskas buvo savo vietose, net ir staltiesę prilaikę puode­
liai su vandeniu. Ji lengviau atsikvėpė.
Atėjo eilė sunkiausiai plano daliai.
- Sveikos, lėlės! - garsiai pasisveikino. - Laikas gerti ar­
batą!
Ji priėjo prie popierinės staltiesės.
—Aš atnešiau laimingą raktą, - tarė ji lėlėms. - Dabar
piknikas bus tiesiog nuostabus.
Ir tada ji kaip galėdama atsargiau pasilenkė ir padėjo rak­
tą ant staltiesės. Tačiau virvutę tebelaikė. Ji užgniaužė kvapą,
tikėdamasi, kad ant šulinio krašto išdėstyti puodeliai su van­
deniu padės staltiesei išlaikyti raktą ir neprasmegti į šulinį.
Raktas gulėjo pačiame popierinės staltiesės viduryje. Ko-
ralaina paleido virvutę ir žengė žingsnį atgal. Dabar viskas
buvo parengta.
Ji pasisuko į savo lėles.

— 153—
 - Kas nori vyšnių pyrago? - paklausė ji. - Džemaina?
Pinki? Rozalija? - ir pastatė prieš kiekvieną lėlę po nemato­
mą lėkštę su nematomu pyrago gabaliuku.
Akies kraštu ji sekė kaip kažkas baltas slinko nuo medžio
prie medžio vis arčiau ir arčiau staltiesės. Ji iš visų jėgų sten­
gėsi nežiūrėti j jį.
- Džemaina! - šūktelėjo Koralaina. - Kokia tu bloga mer­
gaitė! Išmetei savo pyrago gabalą! Teks duoti tau dar vieną!
Ir ji apėjo aplink staltiesę, atsidurdama kitoje pusėje nuo
rankos. Ji apsimetė, kad neva išmeta sugadintą gabalą ir
duoda Džemainai naują.
Štai tada viskas ir nutiko beprotiškai greitai. Ranka at-
skuodė per aukštą žolę ir užšoko ant kelmo. Sekundę sustin­
go ant jo tarsi krabas, uostinėjantis orą, po to atsispyrė nagais
ir pergalingu šuoliu nusileido pačiame staltiesės viduryje.
Laikas Koralainai tarsi sustojo. Balti pirštai apgniaužė
juodą raktą...
Ir tą pačią akimirką rankos apversti puodeliai išskraidė
į šonus ir popierinė staltiesė, raktas ir kitos mamos ranka
prasmego į šulinio tamsą.
Koralaina ėmė skaičiuoti užgniaužusi kvapą. Tardama „ke­
turiasdešimt“ ji išgirdo tolimą prislopusį pliumptelėjimą.
Kažkas jai buvo sakęs, kad jeigu pažiūrėsi j dangų iš šach­
tos dugno, net ir šviesiausią dieną pamatysi nakties dangų ir
žvaigždes. Koralainai paliko įdomu, ar ranka matė žvaigždes.

— 154—
 Ji sukrovė sunkias lentas atgal ant šulinio, stengdamasi
nepalikti nė menkiausio plyšelio. Ji nenorėjo, kad kas nors
įkristų j šulinį. Ji nenorėjo, kad kas nors iš jo išsikrapštytų.
Po to susikrovė lėles atgal į kartoninę dėžę. Besidarbuo­
dama akies kraštu kažką pastebėjo ir laiku atsisukusi pamatė
išdidžiai prie jos žengiantį juodą katiną, iškėlusį klaustuku
išriestą uodegą. Ji nebuvo mačiusi katino nuo pat jų'sugrįži-
mo iš kitos mamos pasaulio.
Katinas priėjo prie jos ir užšoko ant šulinį uždengusių
lentų. Tada lėtai mirktelėjo viena akimi jai.
Nušokęs į aukštą žolę prieš ją jis apsivertė ant nugaros ir
ėmė džiugiai raitytis.
Koralaina pakasė ir pakedeno minkštą jo pilvo kailiuką
ir katinas patenkintas užmurkė. Iki valiai prisimurkęs jis ap­
sivertė ant letenų ir patraukė į teniso aikštelę, primindamas
mažytį nakties lopinėlį viduryje saulėtos dienos.
O Koralaina nuėjo namo.
Prie kelio jos laukė ponas Bobo. Jis paplekšnojo jai per
petį:
- Pelės man sakė, kad dabar viskas gerai, - tarė jis. - Jos
sakė, kad tu - mūsų išgelbėtoja, Karolaine.
- Koralaina, pone Bobo, —pataisė Koralaina. - Ne Ka-
rolaina. /foraiaina.
- Koralaina, - ištarė ponas Bobo, pakartojęs sau jos vardą
su nuostaba ir pagarba. - Šaunuolė, Koralaina. Pelės prašė

— 15:
perduoti, kad kai tik jos bus pasiruošusios, tu galėsi ateiti ir
pirmoji pamatyti jų pasirodymą. Jos pagros tampty-umpty ir
tudle udle, pašoks ir parodys daugybę triukų. Jos prašė tau
tai pasakyti.
- Su malonumu ateisiu, - atsakė Koralaina, —kai jos bus
pasirengusios.
Ji pasibeldė j panelės Spink ir panelės Forsibl duris. Pa­
nelė Spink įleido ją ir Koralaina nuėjo į jų saloną. Ji padėjo
dėžę su lėlėmis ant grindų. Tada įkišo ranką į kišenę ir iš­
traukė akmenį su skylute.
- Štai, - tarė ji. - Man daugiau jo nebereikės. Labai ačiū.
Manau, jis išgelbėjo man gyvybę ir kai kurių kitų žmonių
mirtį.
Ji stipriai apkabino abi kaimynes, nors jos rankos vos
įstengė apglėbti panelę Spink, o panelė Forsibl kvepėjo čes­
naku, kurį pjaustė. Po to Koralaina pasiėmė dėžę ir išėjo.
- Koks nuostabus vaikas, - ištarė panelė Spink. Niekas ne­
buvo apkabinęs jos nuo to meto, kai ji pasitraukė iš teatro.

Naktį Koralaina išsipraususi, išsivaliusi dantis gulėjo lo­

voje ir žiūrėjo į lubas.
Buvo šilta, ir dabar, kai ranka prapuolė, ji galėjo plačiai
atverti langą. Be to, tėvai jos prašymu leido palikti ne iki
galo užtrauktas užuolaidas.
Nauji mokykliniai rūbai tvarkingai gulėjo ant kėdės, kad
ji atsibudusi galėtų jais apsirengti.

— 156—
 Paprastai paskutinę naktį prieš naujus mokslo metus Ko-
ralaina pergyvendavo ir nervindavosi. Bet dabar ji suprato,
kad niekas daugiau jos nebeišgąsdins, net mokykla.
Jai pasivaideno, kad išgirdo naktyje puikią muziką, tokią
galėjo groti tik mažyčiai sidabriniai trombonai ir trimitai,
fagotai ir pikolos, ir tūbos, tokie subtilūs ir maži, kad juos
galėjo suimti tik mažų rožinių baltų pelių letenėlių pirštai.
Koralaina mintimis sugrįžo į sapną, kur ji su dviem
mergaitėmis ir berniuku sėdėjo pievoje po ąžuolu ir nu­
sišypsojo.
Kai danguje sumirgėjo pirmosios žvaigždės, Koralaina
pasinėrė į miegą, o iš mansardos šaltame nakties ore tebe-
siliejo švelni pelių cirko muzika, pranešdama pasauliui, kad
vasara beveik baigėsi.

— 157—
 Nail Gaiman
Ga-168 Koralaina: apysaka. Vilnius. - Bonus Animus, 2007. - 160 p. Z-7
ISBN 978-9955-754-02-2
Žymaus šiuolaikinio britų rašytojo N. Gaiman apysaka „Koralaina“ dažnai
vadinama šiuolaikine .Alisa stebuklų šalyje“. Namuose, į kuriuos atsikėlė
gyventi Koralainos šeima, buvo daug durų, tačiau vienas - visada užrakintos.
Koralaina jas atrakino ir pateko į butą, kur gyveno jos Kita mama ir Kitas tėtis.
Kai ji grįžo namo, paaiškėjo, kad Kita mama pagrobė jos šeimą ir tik ji gali ją
išgelbėti.
UDK 820-93

NAIL GAIMAN
KORALAINA
Iš anglų kalbos vertė Vytas Pamerneckas
Viršelio dailininkas Kazimieras Dainovskis
Redaktorė Dalia Misiūnaitė

Išleido VŠĮ „BONUS ANIMUS“,

M. M. Čiurlionio g. 1/2-30, Vilnius, LT-03104,
e-paštas: dalia, m@iti. lt
Spaudė Standartų spaustuvė,
S. Dariaus ir S. Girėno g., 39, LT-02189, Vilnius
 aujajame Koralainos bute buvo karšto vandens katilas, dvidešimt vienas
langas ir keturiolika durų. Vienos iš jų visada buvo užrakintos. Koralaina
atrakino jas ir pateko j Kitą savo butą, kur gyveno Kita jos mama ir Kitas
tėtis su sagomis vietoj akių. Kai Koralaina grjžo namo, paaiškėjo, kad Kita
mama pagrobė jos tikruosius tėvus ir tik ji gali juos išgelbėti. Ir niekas
negali jai padėti, net ir policija... Nebent tik bevardis katinas.

ei Stivenas Kingas būtų rašęs „Alisą stebuklų

šalyje“, jis būtų parašęs „Koralainą“. Bet „Koralainą“
parašė anglų rašytojas Neil Gaiman ir už ją buvo
apdovanotas ne tik „Nebula“ ir „Hugo“ premijomis,
bet ir kitomis, tarp jų ir „Drakulos“ autoriaus
Bremo Stokerio vardo premija už geriausią siaubo
žanro kūrinj.

aerouosto Ji h/u Sl i i artimiausio

rskaitęją, jūs nebegalėsite žiūrėti

l sagas taip, kaip anksčiau.

Terry Tratchett

geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų.

P.S. Galima skaityti ir vyresniems.