P A S A U L I O P A S A K O S

GRUZINŲ PASAKOS

Iš rusų kalbos vertė

V Y T A U T A S MARTIŠIUS

VILNIUS 1976
 I

rpy3HHCKHE HAPOAHblE CKA3KH

TCILIHCK, uMepaHH", 1971

Iliustravo
GULDĄ' K A L A D Z E

Aušrinis...

/' norėjo turėti vaikų. Kartą jo pati nuėjo v a n d e n s . T i k p r i s i ­

Vertimas į lietuvių kalbą, leidykla „Vaga", 1976
sėmę ąsotį — žiūri: upė t r i s o b u o l i u s neša. T o k i u s d a i l i u s pamačiusi, iš­
tiesė ranką, susigraibė ir n a m o parsinešė. Vieną v y r u i davė, antrą p a t i
suvalgė, trečią a b u d u perpus p a s i d a l i n o .
Ir šit ji ėmė lauktis.
Vakare susilaukė b e r n i u k o ir pakrikštijo jį V a k a r i n i u . T a s sutemus
išskrido į padanges.
Vidurnaktį moteriškė susilaukė antro sūnaus. Pakrikštijo jį N a k t i n i u .
Ir tas išskrido j padanges.
Paryčiais, auštant, k a l v i o p a t i susilaukė trečio sūnaus. Ir Aušriniu jj
p a v a d i n o . Aušrinis t a i p o g i išskrido į padanges.
V i s i trys b r o l i a i ir g y v e n o tenai, tarp žvaigždžių ir debesų l a k i o j o .

5
 T i k kartą p e r dieną atskrisdavo j i e pieno: V a k a r i n i s — v a k a r e , N a k t i ­
n i s — naktį, o Aušrinis — auštant, paryčiais. Ir n i e k a d v i e n a s k i t o ne­
sutikdavo.
Praėjo k i e k l a i k o , paaugo b r o l i a i , v i s rečiau n a m i e bepasirodo. Kartą
per savaitę p a r s k r e n d a , p a s i i m a duonos ir l e k i a sau.
O tame mieste k a r a l i u s gyveno. T r i s gražuoles d u k r a s augino.
T o s gražuolės n e i dieną, n e i naktį iš namų k o j o s n e k e l i a — k a d jų n e i
saulė nedegintų, n e i vėjas negairintų.
Kartą tėvas s a k o :
— Dukrelės, ko jūs v i s n a m i e sėdit, po miestą pavaikščiokit, į žmones,
į saulę pasižiūrėkit. > — K a m tau, sūneli, tas k a l a v i j a s ? K o k i u s priešus radai?
Gražuolės paklausė ir išėjo.
Staiga giedrą vidudienį debesys suplaukė, griaustinis p a g a v o grumė-
t i žaibai plyksčioti. V i s a s dangus aptemo, a t s k r i e j o didžiulis baisūnas
r
devas, čiupo visas t r i s mergaites, p a s i s o d i n o ant pečių ir d i n g o debesyse.
V i s i susirūpino. Nuliūdo k a r a l i u s — n e t u r i iš ko pagalbos l a u k t i .
Į v i s a s šalis j i s žygūnus išsiuntinėjo — nelaimės s k e l b t i ir gražuolių
ieškoti. N e , nė pėdų jų n i e k u r n e r a n d a .
T i k šit ateina t o k i a senė ir sako k a r a l i u i :
— Sitam mieste y r a k a l v i s , k u r i s t u r i tris sūnus. V i s i trys padangėse
gyvena, k a i p paukščiai debesyse s k r a i d o . Ir dangus, ir žemė — v i s k a s
jiems k a i p ant delno. N e b e n t tie d u k t e r i s surastų.
T u o j a u k a r a l i u s didelę puotą iškėlė ir pasiuntė žmones pas k a l v i o p a ­
čią — jos sūnus svečiuosna k v i e s t i .
Ta ir pažadėjo: „Kai parlėks, užlaikysiu, pas karalių atsiųsiu".
V a k a r e p a r s k r i d o V a k a r i n i s . M o t i n a apsidžiaugė, p a v a l g y d i n o jį, p a ­
mylėjo ir sako:
— Sūneli, šiąnakt n a m i e pabūk. R y t o j mūsų k a r a l i u s puotą k e l i a , t a v e
svečiuosna kviečia.
L i k o s i V a k a r i n i s . M o t i n a p a k l o j o patalą ir paguldė.
Vidunaktį p a r s k r e n d a N a k t i n i s , ir jį m o t i n a p a v a l g y d i n o , pamylėjo,
p e r n a k v o t i paprašė:
— R y t o j mūsų k a r a l i u s puotą k e l i a , t a v e svečiuosna kviečia.
Ir v i d u r i n y s i s sutiko, p a s i l i k o . 2iūri jis — kažin kas troboj miega, ir
klausia:
— O kas ten miega?
— T a v o v y r e s n y s i s b r o l i s , j u d u a b u vieną naktį gimėte. Ir j i s r y t o j
pas karalių k v i e s t a s , — paaiškino m o t i n a .
6
Ir N a k t i n i s užmigo.
Auštant p a r s k r i d o Aušrinis.
Ir jį p a v a l g y d i n o m o t i n a , paguldė ten pat, p r i e brolių.
Išaušo rytas. V a k a r i n i s n u o v a k a r o išsimiegojo, N a k t i n i a m dar pats
imigis, o Aušrinis t i k snūduriuoja. V y r i a u s i a s brolis pabudo ir k a d už­
riks: ,
— K a s čia m i e g a , manęs nesiklausęs!
Norėjo abu n u g a l u o t i , t i k n e i l a n k o , n e i strėlių, n e i k a l a v i j o n e t u r i .
Pamatė k a m p e Aušrinio kalaviją, čiupo jį, bet nė iš vietos n e p a j u d i n a .
M o t i n a išsigando ir k l a u s i a : .
— O ką tu čia įsileidai?—klausia sūnus.
— T a i tavo b r o l i a i , — sako m o t i n a , — v i s i jūs vieną naktį gimę, v i s i p a ­
dangėse gyvenat. J i e , k a i p i r t u , v a k a r p a r s k r i d o , k a i p i r tave, p r i p r a ­
šiau juos n a k v o t i . . ,
Pabudo b r o l i a i , apsikabino, pasibučiavo. P a s k u i v i s i k a r t u pas karalių
išjojo. Su didele garbe k a r a l i u s juos pasitiko, pavaišino, p a s k u i k l a u s i a
vyriausiąjį:
— V a k a r i n i , tu danguje l a k i o j i , viską m a t a i , ar nežinai, k u r m a n o
dukterys?
V a k a r i n i s nežinąs, nematęs.
K a r a l i u s paklausė Naktinį, ir tas n i e k o neregėjęs.
Atėjo j a u n i a u s i o j o b r o l i o eilė. Aušrinis atsistojo, nusilenkė k a r a l i u i ir
sako:
— L a i m i n g a s i s k a r a l i a u ! Kartą aš gulėjau ant aukšto k a l n o ir žvelgiau
į debesis. Ūmai išgirdau triukšmą. 2iūriu — devas s k r e n d a , neša m e r g a i ­
tes, o jos šaukia, r a u d a . Čiupau lanką, bet t u o j a u n u l e i d a u , išsigan­
d a u — p a t a i k y s i u d e v u i , užmušiu jį, n u k r i s — pražus ir mergaitės. T a i p
ir nulėkė j i s a i . D a u g i a u jų nebemačiau, n i e k o apie jas nebegirdėjau.
K a r a l i u s džiaugiasi bent pėdsakus aptikęs ir s a k o :
— E i k i t e ieškoti m a n o dukterų; j e i g u rasite, a t i d u o s i u j u m s į žmonas.
J a u n i a u s i o j i — t o k i a gražuolė, k a d ir saulė j a i p a v y d i — t a v o bus!—tarė
k a r a l i u s Aušriniui.
Aušrinis žinojo, k u r tas devas g a l i būti, ir patraukė ten su b r o l i a i s .
Nežinia k i e k ėję, sustojo p r i e tokio k a l n o .
K a l n a s aukštas, uolėtas, a k i m i s neapžvelgiamas, n u o v i e n o s i k i k i t o s
jūros kūpso. O jo papėdėje — lapinė. Lapinėje m i e g a geležinis žmogus —
devas, jo g a l v a tarytum uola.
7
 I

Aušrinis siunčia pas jį b r o l i u s . Ejo ėjo, žiūri v a r i o troba b e s t o v i n t i . Aušrinis žengė v i d u n — o g i

— E i k i t e ir pažadinkit devą. sėdi gražuolė mergaitė. Išklausinėjo ją, sužinojo, k a d čia v y r i a u s i o j i
J u o d u nusliūkino į lapinę, b u d i n o , b u d i n o , sugrįžo ir sako: karaliaus duktė. J i n a i sako:
— ,Ne, nepažadinsim jo. — G e r i a u būtum nė neatėjęs, t u o j a u s e p t y n g a l v i s devas sugrįš, už­
Nuėjo Aušrinis, k a i tvojo d e v u i per galvą su l a n k u . Geležinis p a b u d o , muš tave.
išsigandęs m a l d a u j a : V a k a r e septyngalvis slibinas j o j a namo. T i k prijojo, ir žirgas s u k l u p o .
— S u s i b r o l i a u k i m , j e i p r i r e i k s — a š padėsiu. — Ak t u , prakeiktasai!—šaukia devas ant žirgo.— N e g i Aušrinį j a u ­
Aušrinis s u t i n k a : ti? K o t u bijaisi?
— T a i ir padėk — užkelk m u s ant šitos uolos. Parjojo, o Aušrinis sėdi paunksnėje ir l a u k i a . Devas sušuko:
Geležinis sako: — S a k y k , Aušrini, tu m a n draugas ar priešas?
— K o k s aš t a u d r a u g a s ? — drėbė Aušrinis.— P a s i t i k priešą!
— J u k tu k a l v i o sūnus. N u k a l k grandinę, užmesim į viršūnę ir už-
D e v a s nušoko n u o žirgo ir šaukia:
lipsim.
— N a g i , papūsk žemę!
Aušrinis atsinešė kūjį, bet p r i e k a l o nėra.
— Pats pūsk, kas m a n darbo!
Geležinis sako: D e v a s papūtė, ir žemė p a v i r t o v a r i u .
— Sit mano g a l v a — bus priekalas.
Susigrūmė. Aušrinis stvėrė devą, l i g j u o s m e n s sugrūdo jį į tą varį.
Aušrinis nukalė didžiulę tvirtą grandinę. Pritaisė p r i e j o s žiedą su
Išsitraukė kalaviją, v i e n u kirčiu n u k i r t o j a m tris galvas. D e v a s įsiuto,
kabliais. griebė Aušrinį ir i k i šlaunų s u b r u k o į varį.
Aušrinis l i e p i a broliams: T a s a i išsigavo, čiupo devą, n u r i t i n o j a m kitas keturias galvas, nudro­
— N a g i užsimokit ir užmeskit grandinę. žė pas gražuolę, paėmė iš jos žiedą b r o l i u i ir k e l i a u j a ieškoti d e v y n g a l ­
V a k a r i n i s ir N a k t i n i s čiupo ją — nė iš vietos nepajudina. v i o devo, pas kurį k a m a v o s i a n t r o j i gražuolė.
— N a , d a b a r t u , Geležini, pamėgink!—sako Aušrinis. E j o ėjo Aušrinis ir priėjo sidabro trobą. R a d o čia viduriniąja seserį.
Mergaitė jį prašo:
T a s a i paėmė, užsimojo — nušvilpė grandinė, tačiau viršūnės nesiekė.
— T i k t i e k įstengi?—klausia Aušrinis. — Išeik, užmuš devas tave.
— T i k ti-ik!—atsakė Geležinis. N e , Aušrinis n e k l a u s o , atsigulė paunksnėje ir l a u k i a .
T a d a Aušrinis stvėrė grandinę, užsimojo, ir ji n u s k r i e j o į pačią v i r ­ Parjojo d e v y n g a l v i s devas, p r i e trobos jo žirgas suklupo.
— Ak tu, p r a k e i k t a s a i , negi Aušrinį j a u t i ? — k l a u s i a devas.
šūnę.
Pasižiūri — o g i t i k r a i Aušrinis g u l i paunksnėje.
V i s i k e t u r i sukibę timptelėjo grandinę, savo k a b l i a i s už uolos ji užsi­
— S a k y k , Aušrini, tu m a n draugas ar priešas?— k l a u s i a devas.
kabino — lipk nelyginant kopėčiom. — K o k s aš tau draugas?—išdėjo Aušrinis.— P a s i t i k priešą!
Aušrinis pasiuntė b r o l i u s , tie nepajėgė užlipti, iš baimės v o s p r a r a j o n Aušrinis n u k i r t o ir devyngalvį devą, paėmė iš v i d u r i n i o s i o s sesers žie­
nenugarmėjo. dą ir patraukė ieškoti d v y l i k a g a l v i o .
Pabandė Geležinis. J a u b u v o viršūnę bepasiekiąs, t i k žemyn pasižiūrė­ Atėjo ir d a i r o s i — vienas auksas a p l i n k u i . Įžengė į aukso trobą — s t o v i
jo, galva susisuko, susverdėjo, v o s gyvas n u s i k a b a r o j o . neregėtai d a i l i mergaitė. Aušrinis priėjo, a p k a b i n o savo*sužadėtinę ir b u ­
čiuoja. Gražuolė t a i p o g i p a m i l o Aušrinį. .'
T a d a stojo Aušrinis ir sako:
T a s a i sako:
— 2iūrėk, Geležini, p a l i e k u tau brolius, j e i kas j u o d v i e m n u t i k s , gal­
— Aš t u r i u užmušti t a v o devą!
v a atsakysi. Mergaitė p r a v i r k o :
Aušrinis užkopė į uolos viršūnę ir nudrožė devų k e l i u .

8 9
 — N e r e i k i a , tu jo neužmuši, patsai žūsi.
— N e b i j o k , neužmuš manęs tavo d v y l i k a g a l v i s , — tarė Aušrinis, išėjo,
atsigulė paunksnėje ir l a u k i a .
Grįžta devas namo, ir jo žirgas s u k l u p o .
— Ak tu, prakeiktasai!—šaukia d e v a s . — A r t i k ne Aušrinis tave gąs­
dina? N i e k o , t u o j a u pamatysi, k a i p jo kraujas upe tekės, k a i p jį p a t i
varnos les.
P a r j o j o ir- pamatė Aušrinį.
D e v a s sušuko:
— S a k y k , Aušrini, tu m a n draugas ar priešas?
— Priešas,—rėžė Aušrinis,—anokia čia mudviejų draugystė.
D e v a s nušoko n u o žirgo, papūtė žemę, ir ta pasidarė auksinė. Susigrū­
mė j u o d u .
Devas suvarė Aušrinį į tą auksą l i g i juosmens, o Aušrinis devą — l i g i
pečių. Aušrinis užsimojo k a l a v i j u ir n u k i r t o d e v y n i a s galvas.
Devas pavargo i r k l a u s i a :
— K a i p jūsuose žmonės k a u n a s i ?
— K a u n a s i , k a u n a s i ir p a s i l s i ! — atsakė Aušrinis.
— T a i pasilsėkim!—siūlo devas.
Aušrinis p a g a l v o j o : „Duosi j a m pasilsėti,—išsigaus, dar užmuš m a n e " .
N i e k o nelaukęs, užsimojo, nušniojo d e v u i ir p a s k u t i n e s t r i s galvas.
T a d a pasiėmė gražuolę ir l e i d o s i į kelią.
Mergaitė apsidairė ir s a k o :
— Žiūrėk, Aušrini, k i e k a u k s o mes p a l i e k a m .
— K o k s čia devo a u k s a s , — n u r a m i n o ją Aušrinis,— t i k akių dūmimas.
Papūtė — visas auksas pelenais, v i r t o .
Sugrįžo p r i e s i d a b r o trobos, paėmė viduriniąja seserį, Aušrinis ir ten
papūtė — v i s k a s . p e l e n a i s v i r t o . P a s k u i išsivedė ir vyriausiąją, p r i e u o l o s
atkeliavo.
Ir stojo Aušrinis seseris vieną po k i t o s žemyn l e i s t i .
N u l e i d o vyriausiąją ir šaukia v y r i a u s i a m b r o l i u i :
— Še, p a s i i m k žmoną!
P a s k u i viduriniąja — v i d u r i n i a j a m b r o l i u i .
N o r i j a u l e i s t i jauniausiąją, o ta sako:
— A p g a u s tave Geležinis. Tu m a n ir saulė, ir mėnulis, k a i p aš gy­
v e n s i u , j e i žūsi?
' Aušrinis jos nepaklausė, v a r u n u l e i d o . K a i t i k ji apačioj atsidūrė, G e ­
ležinis čiupo vėzdą, t v o j o p e r grandinę ir p e r k i r t o .
70,
Aušrinis l i k o viršuje. Ką daryti? Be grandinės l i p s i — užsimuši. Nuėjo
t o l i a u ta pakriauše. O gražuolė j a m spėjo sušukti:
— E i k l i g i uolos krašto, viršum jūros kyšulį pamatysi, stuktelėk jį k o ­
ja ir n u g r i u s . T e n žirgą r a s i . T a i devų žirgas. Kartą j i s nutrenkė n u o sa­
vęs devą, todėl ir uždarytas. P a i m k žirgą, j i s t a u pagelbės.
Aušrinis nuėjo, treptelėjo k o j a kyšulį, rado žirgą, žiūri — j a m ant n u ­
garos p e r delną dulkių ir p u r v o . Žirgas žmogaus b a l s u prašneko:
— L e i s k mane, Aušrini, tris dienas pabūti ant J u o d o j o k a l n o , jėgas
atgausiu. D a b a r nusilpęs aš, tavęs n e b e p a k e l s i u .
Aušrinis l e i d o . Po trijų dienų žirgas grįžo. Aušrinis jį pažabojo ir sėdo
j o t i . Žirgas susverdėjo ir sako:
— D a r vieną naktį l e i s k būti.
Aušrinis l e i d o j a m pailsėti d a r vieną naktį. Iš ryto užšoko ant jo ir
nujojo. Žirgas k a i p strėlė nušvilpė. D v i e m d i e n o m anksčiau už Geleži­
nį mieste sustojo.
Žirgas jį šitaip pamokė:
— V i s u s savo g i n k l u s ant manęs s u k r a u k ir leisk dar tris dienas J u o ­
dajame k a l n e pabūti, p a s i l i k t i k t a i tris m a n o p l a u k u s . K a i pašauksi —
atlėksiu.
Aušrinis taip ir padarė, pats s k a r m a l a i s apsitaisė ir nuėjo po miestą
pamaklinėti. R a d o tokį kalvį ir pasisiūlė: .
— Aš tau d i r b s i u , 6 tu m a n v a l g y t i duosi, daugiau n i e k o n e r e i k i a .
— G e r a i , — sutiko tas,— eik ir k a l k su kūju.
Aušrinis v i e n a r a n k a paėmė kūjį, trenkė į priekalą, visą kaladę s u ­
skaldė. K a l v i s nustebo dėl t o k i o s jo jėgos. Pastatė d v i g u b a i didesnę k a ­
ladę, ir Aušrinis stojo d i r b t i . Per valandą j i s n u k a l a tiek, k i e k šeiminin­
kas p e r penkias dienas. K a l v i s džiaugiasi, gavęs tokį darbininką.
G a l o p grįžo ir Geležinis su mergaitėmis ir b r o l i a i s , vestuvių dieną n u ­
skyrė. T i k nė v i e n a žiedo n e t u r i — v i s i pas Aušrinį l i k o . Išsiuntinėjo žy­
gūnus pas v i s u s k a l v i u s -r- kas v y r i a u s i a j a i seseriai žiedą nukals? N e , v i s i
• atsisako, n i e k a s negalįs. Atėjo ir pas Aušrinio šeimininką. Ir tas n e s u t i ­
ko t i k Aušrinis pasišovė:
— Aš n u k a l s i u .
Naktį k a l v i s užmigo, o Aušrinis padaužė, padaužė p l a k t u k u ir nuėjo
gulti.
Iš ryto ateina k a l v i s , žiūri — Aušrinis m i e g a , paspyrė jį k o j a :
jį — Kokią m a n gėdą k a r a l i a u s a k y s e užtraukei!
£ Aušrinis paėmė žiedą ir padavė k a l v i u i ,
p.
i U
 Pasiuntė j u o d u tą žiedą. Ir k a l v i s nuėjo į vestuves. Aušrinį t a i p o g i
kvietėsi, bet j i s atsisakė, nėjo. K a i tik V a k a r i n i s su vyriausiąja seseria
susiruošė eiti iš cerkvės, Aušrinis pakyšt į aikštę, išsiėmė tris p l a u k u s ir
sudegino. Bemat atsirado žirgas. Aušrinis užšoko ant jo ir s a k o :
— S k r i s k į dangų, iš ten jį p u l s i u ir gerai p a m o k y s i u .
Žirgas p a k i l o aukštai, o k a i t i k t u o d u iš cerkvės žengė, Aušrinis k r i t o
žemyn ir iš visos sveikatos smogė . v y r i a u s i a j a m b r o l i u i . P a s k u i p a l e i d o
žirgą, grįžo pas kalvį ir sėdi k a i p n i e k u r n i e k o .
Ir antrą žiedą Aušrinis t a i p nukalė. Mergaitės pažino savo žiedus, t i k
n i e k o nesako, b i j o s i , t y l i , o j a u n i a u s i o j i gražuolė v e r k i a , vietos neranda.-
— J i s gyvas, sugrįžo, tai ko neateina, iš nelaimės manęs nevaduoja?
N e t r u k u s i r v i d u r i n y s i s b r o l i s gavo pylos.
A t ė j o eilė Geležiniam.
Aušrinis pasišaukė žirgą, užšoko ant jo, paėmė į r a n k a s vėzdą ir
liepia:
— Skrisk!
Žirgas p a k i l o į dangų. Geležinis išėjo, v e d a s i jauniausiąją seserį, žengs
j a u į cerkvę — t i k Aušrinis atūžė iš dangaus, smogė su vėzdu j a m p e r
galvą — v i s a s t a i p ir prasmego po žemėm. Aušrinis nušoko n u o žirgo, ap­
k a b i n o savo žadėtinę,, išbučiavo. Pasaka apie karalių Be juoki
Ir p a s k u i viską k a r a l i u i apsakė.

Aušrinis vedė jaunėlę seserį, o k a i k a r a l i u s pasimirė, v i s a šalis j a m

atiteko. " kados nematė jo j u o k i a n t i s , todėl taip ir praminė.
K a r a l i u s turėjo tris sūnus, ir v i s i juos v a d i n o B e j u o k i o v a i k a i s .
T e n a i juoda, čionai balta, Broliai ir-sako:
Ten pasėta, čia sumalta. — E i m e p a k l a u s t i tėvą, kodėl, j i s Bėjuokis, o mes B e j u o k i o v a i k a i .
Nuėjo.
P i r m a s žengė v y r i a u s i a s i s .
Tėvas davė j a m stiklinę v y n o ir s a k o :
— Išgerk šį vyrią, p a s k u i d u o s i u t a u per ausį; j e i g u a t s i l a i k y s i , pa­
s a k y s i u . ..
Tas išgėrė. Tėvas atsivedėjo ir tvojo. V y r i a u s i a s sūnus k a i p v i l k u t i s
ėmė suktis daikte.
— E i k , vėliau p a s a k y s i u , — tarė k a r a l i u s .
Įžengė v i d u r i n y s i s .
— K a s toks būsi?—klausia k a r a l i u s .
— T a v o sūnus.

13
 Žiūri — tolumoj m a t y t i r a u d o n i k a r e i v i a i , išsigando, g a l v o j a sau: „Da-
— Ko nori? ;
| bar j a u t i k r a i pražuvau",— ir nuėjo. P r i e i n a : ir r a u d o n i k a r e i v i a i suak­
— M u s v i s i B e j u o k i o v a i k a i s v a d i n a , kodėl t u Bejuokis?
menėję. Nušvytravo t o l i a u ,
— Išgerk v y n o , tai p a s a k y s i u .
į E i n a eina — stovi b a l t i k a r e i v i a i , t a i p o g i v i s i suakmenėję. Nužygiavo
V i d u r i n i s sūnus išgėrė. Tėvas ir j a m tvojo, ir tas k a i p v i l k u t i s ėmė
Į toliau.
suktis daikte.
— E i k , vėliau pasakysiu!—tarė k a r a l i u s . S K i e k ėjęs, k i e k nėjęs, žiūri — bokštas viršūne dangų r e m i a . P r i e pat
Įžengė j a u n y l i s . vartų granatmedis auga, o ant jo p e n k i granatai k a r o , v i s i d i d u m o s u l i g
— K a s toks būsi?—klausia k a r a l i u s . žmogaus g a l v a .
— J a u n i a u s i a s B e j u o k i o sūnus,— tas atsako! I >'• K a r a l i a u s B e j u o k i o sūnus priėjo, nusiraškė granatų: vieną suvalgė, t r i s
— Ko atėjai? pasiėmė, vieną ant medžio p a l i k o .
— M u s v i s i B e j u o k i o v a i k a i s v a d i n a . Kodėl t u Bejuokis? \ Iš bokšto iškišo galvą t o k i a moteriškė ir šaukia:
K a r a l i u s i r j a m padavė'vyno i r sako: i — Ak v a i k e i , k o k s tu panašus į m a n o sūnų. K a i p čia atsiradai? Žiū­
— N a g i išgerk, d u o s i u t a u p e r ausį, tai sužinosi. rėk, suės tave Šlykštuolis d e v a s !
J a u n y l i s paėmė, išgėrė. • — K a d ir kas būtų, l i p s i u į viršų,— tarė k a r a l i a u s B e j u o k i o sūnus,
K a r a l i u s atsivedėjo, t v o j o j a m , bet tas nė iš vietos nepajudėjo. j Moteriškė, susipynė kasas ir n u l e i d o žemyn.
— D a r kartą d u o k , t i k pasakyk!—prašo sūnus. ' Pasišokėjęs j i s įsikibo į tas kasas ir užlipo. Moteriškė bemat paslėpė
K a r a l i u s B e j u o k i s t v o j o antrą kartą, tas v ė l nė iš vietos nepajudėjo. • jį: ateis devas, užmuš.
— Ir trečią kartą duok, t i k p a s a k y k , — prašo sūnus. i K a r a l i a u s B e j u o k i o sūnus paprašė ją sužinoti, k u r y r a d e v o d v a s i a .
Tėvas t v o j o trečią kartą, ir v ė l tas nė nepajudėjo. T a d a k a r a l i u s s a k o : I Ir ateina devas!
: — Kažkodėl A d o m o sūnum k v e p i a , — sako j i s .
— E i k ir atnešk granatų d i d u m o s u l i g m a n o galva.
— N e , — atsiliepė moteriškė,— iš k u r čia bus A d o m o sūnus? T i k r i a u -
P a s k u i pamokė, k a i p jų rasti, ir sako:
| s i a i tą kvapą pats atsinešei.
1

— J e i g u atneši, viską apie m a n e sužinosi. • G l o s t o ji Šlykštuolį devą ir klausinėja:

J a u n y l i s grįžo pas brolius, tie k l a u s i a : į — L a b a i m y l i u aš tave, g y v e n t i be tavęs negaliu, s a k y k m a n , k u r y r a
— Ką j i s tau sakė: tavo dvasia?
— Liepė atnešti granatų d i d u m o s u l i g jo g a l v a , tada viską apie jį s u ­ — M a n o d v a s i a šluotoje,— atsakė tas.
Šlykštuolis devas išėjo j medžioklę, o moteriškė paėmė šluotą, išpuošė
žinosiu. :

ją, a p v y n i o j o s p a l v o t u b r o k a t u ir skepetaitėm v i s o k i o m , nunešė ir p a ­

Patraukė v i s i trys b r o l i a i drauge. K i e k vaikščioję, k i e k nevaikščioję,
guldė ant lovos.
atsidūrė p l y n a m l a u k e . L a u k e — kryžkelė, kryžkelėje — a k m u o , ant ak­
Grįžo Šlykštuolis devas, pamatė šluotą ir j u o k i a s i :
mens parašyta: j e i g u ten eisi —grįši, j e i g u ten eisi — g r į š i , o j e i g u ten
— A p g a v a u aš tave, v i s a i ne šluotoj m a n o dvasia, o va šitam stulpe.
eisi — negrįši.
K a i t i k devas išėjo į medžioklę, ji atsikėlė, nuplovė, n u s v e r t o , stulpą,
V y r i a u s i a s sūnus nuėjo ten, iš k u r grįši. V i d u r i n y s i s — t e n , iš k u r grįši,
išdabino jį k a i p galėdama, p a s k u i ir glosto.
o j a u n y l i s — iš k u r negrįši. A t e i n a devas.
K i e k ėjęs, k i e k nėjęs, žiūri jis — tolumoje juodi- k a r e i v i a i , ir v i s i ant — Ką tu d a r a i ? — k l a u s i a .
žirgų. „Na, pražuvau,— g a l v o j a sau j a u n y l i s , — matyt, m i r t i g a u s i u ! " Ir -. — T a v o dvasią glostau.
v i s dėlto patraukė t i e s i a i p r i e tų juodų kareivių. — Pakvaišai t u , — j u o k i a s i d e v a s , — k a s t a u duos m a n o dvasią? Žinai,
Priėjo — o g i v i s i j i e suakmenėję. k u r m a n o dvasia? T o l i t o l i y r a šernas, to šerno g a l v o j e skrynelė, toje
Nudrožė t o l i a u .

14
skrynelėje t r y s paukščiukai: raudonas — m a n o jėga, baltas — m a n o p r o ­
tas, o juodas — m a n o dvasia.
— O k a s gali tą šerną užmušti? Ar y r a toks pasaulyje?
— N i e k a s ir n i e k u o to šerno neužmuš, nebent m a n o strėle sužeistų.
K a i t i k Šlykštuolis d e v a s išėjo į medžioklę, moteriškė jo strėlę padavė
k a r a l i a u s B e j u o k i o sūnui. T a s a i pasiėmė du k e p a l u s duonos ir nuėjo pas
kalvį. K a l v i s j a m nukalė lanką iš dvidešimties pūdų geležies. J a u n i k a i t i s
įtempė tą lanką ir sulenkė jį. T a d a nukalė iš keturiasdešimties pūdų,
j a u n i k a i t i s įtempė ir v ė l sulenkė. T a d a k a l v i s nukalė iš šešiasdešimties
pūdų, j a u n i k a i t i s įtempė — l a n k a s dabar atlaikė, n e s u t i n k o .
Persimetė jį j a u n i k a i t i s per petį ir t r a u k i a šerno ieškoti.
E j o ėjo ir priėjo ežerą, k u r tas šernas g e r t i vaikšto. Žiūri j a u n i k a i t i s ,
p r i e v a n d e n s sėdi mergaitė, ašaras l i e j a .
— Ko tu v e r k i , ašaras l i e j i , skaisčias savo akeles g a d i n i ? — k l a u s i a
jaunikaitis.
— T r a u k i s šalin. T u o j a u ateis Šernas ir suės m a n e . . .
Ir apsakė jaunikaičiui, k a d tasai šernas k a s d i e n po mergaitę suėda.
— N e b i j o k , — sako j i s , — aš a t s i g u l s i u , galvą t a u ant kelių padėsiu, m a ­
žumą nūsnausiu, pailsėsiu, o k a i šernas p a s i r o d y s , žiūrėk, m a n e p r i ­
žadink.
Ir k a r a l i a u s B e j u o k i o sūnus užmigo.
N e i l g a i trukus, šernas ir čia.
A t k r i u k s i , dantimis griežia, iš s n u k i o putos d r i m b a . Mergaitė ėmė
šaukti jaunikaitį, žadinti jį, net su plaštaka sudavė — n e , n e p a b u n d a .
P r a v i r k o vargšė, rauda, rauda, s i e l v a r t u netveria, net v i s a žemė jos gai­
l a u j a . V i e n a ašara nuriedėjo jaunikaičiui ant skruosto, k a i p žarija n u ­
d e g i n o . P a b u d o j i s , pašoko. Čiupo lanką, įdėjo strėlę, įtempė ir p a l e i d o .
Strėlė pataikė šernui į šoną, k i a u r a i praėjo. Šernas p a r k r i t o ir nugaišo.
J a u n i k a i t i s n u k i r t o j a m galvą, perskėlė p u s i a u , išėmė skrynelę. S k r y n e ­
lėje trys paukščiukai; p i r m i a u s i a n u s u k o galvą jėgos paukščiui, p a s k u i
proto paukščiui, o dvasios paukštį p a l i k o gyvą ir pasiėmė.
O Šlykštuolis devas medžioja; j i s pajuto, k a d šerną nelaimė ištiko, n o ­
ri paskubėt į pagalbą, bet j a u n i k a i t i s tuo l a i k u šerną užmušė ir jėgos
paukščiui galvą n u s u k o . K a i t i k nutraukė galvą b a l t a m paukščiui, d e v a s
p r o t o neteko, v a r g a i s negalais i k i savo bokšto atsikapstė ir be jėgų s u ­
smuko.
Pamatė ji moteriškė, n u l i p o žemyn, atsisėdo šalia ir k l a u s i a :
— N a , m a n o brangiausias, kas atsitiko?
T u o l a i k u atėjo k a r a l i a u s B e j u o k i o sūnus ir k a d s u r i k s ant d e v o :
— Ko čia d r y b s a i , šunie? S a k y k t u o j a u pat, k a i p atgaivint tuos k a ­
r e i v i u s , k u r Į akmenį pavertei?
— Užlipk viršun, ten r a s i tris bizūnus: baltą, raudoną ir juodą: j u o d u
bizūnu suduok j u o d i e m s k a r e i v i a m s , r a u d o n u — raudoniems, o b a l t u —
baltiems. A t g i s j i e v i s i ir bus tau ištikimi t a r n a i .
— S a k y k , k a i p juos atkeikti?—paliepė j a u n i k a i t i s . ,
Devas pasakė.
—- O k u r t a v o v i s i t u r t a i ? — s p i r i a j a u n i k a i t i s .
— Va i m k šitą raktą, a t s i r a k i n k galinį kambarį, j a m e m a n o t u r t a i , —
atsakė Šlykštuolis devas.
Nuėjo k a r a l i a u s Bejuokio.sūnus, a t s i r a k i n o g a l i n i o k a m b a r i o d u r i s , Žiū­
r i : tenai trys gyvatės.
— D a b a r n u o mūsų n e p a s p r u k s i , — sušneko gyvatės, pamačiusios j a u ­
nikaitį.
Tasai išsigando ir sako:
— P a l a u k i t e manęs mažumą, aš tuoj sugrįšiu,— išėjo ir uždarė j a s .
Nubėga pas devą:
— Tu mane pas tas p r a k e i k t a s gyvates siuntei, k a d mane suėstų?
— N e , — teisinasi d e v a s , — tu a t s i d a r y k tokį ir tokį kambarį, j a m e r a s i
perlų ir brangių akmenų, o tos gyvatės n i e k o n e d a r y s , k a i t a v o r a n k o ­
je pamatys raudoną bizūną. S u k r a u k viską ant jų ir v a r y k i s .
J a u n i k a i t i s a t s i r a k i n o tuos k a m b a r i u s , pasiėmė daugybę perlų, bran­
gių akmenų ir patraukė ieškoti brolių.
Priėjo tą kryžkelę, k u r a k m u o gulėjo, ir atsisėdo pailsėti. S u s i r e n k a ir
vyresnieji b r o l i a i .
J a u n y l i s išsiėmė g r a n a t u s ir išdalino v i s i e m s po vieną.
Tiems p a v y d u :
— M e s tokius m e n k u s granatus radom, o jo t o k i e d i d e l i .
Ir sutarė jį pragaišinti. Šit eina b r o l i a i . Ištroško j i e gerti. O ten b u v o
stebuklingas šulinys. B r o l i a i prišoko, n o r i v a n d e n s pasisemti. Iš pradžių
į šulinį n u l e i d o vyriausią brolį. T a s a i bemat šaukti p a g a v o :
— T r a u k i t e mane, traukite, degu!
Ištraukė jį.
D a b a r leidžia vidurinį brolį. Ir tas šaukia, k a d ištrauktų.
Leidžia jaunylį, o j i s a i s a k o :
2' Devyni bu.linj
17
 J a u n i k a i t i s bemat p r i e bokšto atsidūrė, n u g a l a v o Šlykštuolį devą, p a ­
— K a d ir k a i p šaukčiau, mane v i s žemyn leiskite.
siėmė motiną, pasiėmė v i s u s tris bizūnus, užsimojo v i e n u — j u o d i k a r e i ­
N u s i l e i d o jis, vandens atsigėrė, dar ir b r o l i a m s pasėmė, p a s k u i apsijuo­
v i a i atgijo, užsimojo a n t r u — r a u d o n i , užsimojo trečiu — balti, ir tada
sę v i r v e , k a d patį ištrauktų. T r a u k i a t r a u k i a jį b r o l i a i , pusiaukelėje virvę
l a i m i n g a i pargrįžo namo.
nupiovė, j a u n y l i s ir n u k r i t o ant pat dugno.
Ir nuėjo b r o l i a i , nunešė tėvui granatus.
— O k u r trečias b r o l i s ? — k l a u s i a tėvas.
— Nežinom — nė nematėme j o ! — t i e atsako.
— O ką gi jūs matėte?—klausia tėvas.
— M e s n i e k o nematėme,— sako b r o l i a i .
— Ką tu m a t e i ? — k l a u s i a -tėvas vyriausiąjį.
•— Aš n i e k o nemačiau,— sako tas.
— O tu ką matei?
— Ir aš n i e k o nemačiau,— sako v i d u r i n y s i s .
K a r a l i u s B e j u o k i s s u p y k o . J i s liepė savo tarėjams t u o j a u siųsti žmones
ieškoti j a u n y l i o .
T i e nuėjo, ieškojo ieškojo ir r a d o jį negyvą tame šulinyje. Ištraukė ir
parnešė namo.
K a r a l i u s B e j u o k i s paėmė stebuklingą skepetaitę, perbraukė sūnui p e r
veidą, ir tas atgijo.
K a d ėmė j u o k t i s k a r a l i u s , k a d ėmė j u o k t i s , net žemė sudrebėjo, o d a n ­
gus prasivėrė, ir iš ten auksas sidabras pabiro.
K a r a l i u s B e j u o k i s ir k l a u s i a sūnų:
— K u r tavo granatai?
— Aš prisimenu,—atsakė j a u n y l i s , — k a d j u o s pasiėmiau.
— O ką ten k e l y j e matei, sūneli?—klausia k a r a l i u s .
Sūnus apsakė v i s a , ką matė: ,,Kelyje j u o d i k a r e i v i a i stovėjo, v i s i s u ­
akmenėję, p a s k u i raudoni, o p a s k u i b a l t i , aš praėjau pro juos ir p a m a ­
čiau bokštą, viršūne dangų remiantį, ir t r i s langus jame. O po tuo bokš­
tu stovėjo granatmedis, nuo jo ir n u s k y n i a u tuos granatus".
— O moteriškę m a t e i ? — k l a u s i a karalius.
— Mačiau,— sako jaunylis.
Tada k a r a l i u s tarė: ;
— M a n o sūnau, todėl aš ir v a d i n a m a s B e j u o k i u , k a d t o j i moteriškė
m a n o žmona, ją pagrobė tasai Šlykštuolis devas. Ir tie k a r e i v i a i v i s i m a ­
no: ir j u o d i , ir r a u d o n i , ir b a l t i . J u o s tasai devas a k m e n i m i s pavertė.
K a i p g i j u o k s i s tas, k u r i s tiek iškentėjo?
 Rytą k a r a l a i t i s grįžo n a m o ir pasakė, k a d n i e k a s n e b u v o atėjęs,
j i s visą naktį nesudėjo akių nė bluosto. Kitą naktį saugojo v i d u r i n
J i s t a i p o g i užmigo. A t ė j o devas, prisiskynė obuolių ir nusinešė.
sugrįžo v i d u r i n y s i s brolis, i r g i pasakė, k a d niekas n e b u v o atėjęs.
naktį eilė j a u n y l i u i . T a s pasiėmė lanką, strėles ir išdrožė sergėti ob
V y r e s n i e j i b r o l i a i iŠ jo pasišaipė:
— Tu tai t i k r a i sugausi vagį.
— J e i n i e k o nesugausiu, nors pats gyvas grįšiu,— tepasakė j a u
Visą naktį j i s nesumerkė, akių, vagies laukė. Vidunaktį atėjo d
įsikorė i o b e l i ir s k i n a . J a u n i k a i t i s įtempė lanką, p a l e i d o strėlę.
nuzvimbė, nušvilpė ir pataikė d e v u i į pačią širdį. T a s a i s u r i a u m o j o
po .strėlę, n o r i ištraukti, bet n e g a l i ; iškrito iš obelies ir k a u k d a m a s
si bėgti. P a s k u i jį k r u v i n a s pėdsakas nusidriekė. Rytą grįžo j a u n y
sako k a r a l i u i :
— Aš pašoviau v a g i , dabar t e r e i k i a jį rasti.
B r o l i a i j u o k i a s i . J a u n y l i s atsistojo i r sako:
— E i m e drauge, aš p a r o d y s i u , k a d n e m e l u o j u .
B r o l i a i pasiėmė g i n k l u s ir patraukė devo pėdsaku. E i n a jie, eina
k r a u j o žymes. Ir.priėjo didelį akmenį. D e v a s j a u anksčiau čia atbėg
akmenį pakėlęs ir po j u o žemėn įlindęs. B r o l i a i nuvertė akmenį i
Paškundžė tarė leistis žemyn. P i r m a s t u r i lįsti v y r i a u s i a s i s . A p v i j o jį b r o l i a i v i
n u l e i d o i devo urvą. V y r i a u s i a s b r o l i s išgirdo, k a i p j i s brazda ir k a
tai k a d s u k l i k s :
— T r a u k i t e mane, t r a u k i t e !
/" J i s turėjo t r i s sunūs. K a r a l i u s b u v o l a b a i turtingas. Šalia v i ­ Ištraukė.
sų kitų turtų, brangių akmenų ir perlų, j i s turėjo d a r didelj gražų sodą. D a b a r n u l e i d o kitą brolį. Ir tas ėmė šaukti:
T a m e sode augo obelis, k u r i vedė s t e b u k l i n g u s obuolius, didumo s u l i g — Traukite!
k e p u r e . K a r a l i u s obelį sergėjo k a i p savo akį, n e i pats skynė vaisius, n e i Ištraukė ir jį. f

k i t i e m s l e i d o . Bet šit kažkas įjunko j u o s raškyti. D i e n a po dienos s u ­ Atėjo eilė j a u n y l i u i . A p v i j o j į v i r v e i r n u l e i d o . D e v a s d a r s m a

skaičiuotų k a r a l i a u s obuolių v i s mažiau ir mažiau. Susirūpino j i s , šau­ suriaumojo, skeryčiojasi, bet j a u n i k a i t i s neišsigando.
k i a savo sūnus ir sako: — M e s k i t e v i r v ę ! — šaukia j i s b r o l i a m s .
— Vaikai, vieną obelį t e t u r i m sode, ir tos neišsaugojam, tai kaipgi T i e numetė, ir j a u n y l i s žengė į d e v o trobą.
P r i e ugnies sėdi senė — d e v o močia ir v e r d a miltų košę. P r i e i n a
saugosim savo valstybę? M u s kažkas a p v a g i a , o mes nė nežinom k a s .
nikaitis, k l a u s i a :
R e i k i a patykoti, sugauti vagį, nors sužinoti, k a s j i s toks. E i k i t e : k u r i s tą
— Ką čia v e r d i , moč, ir k a m ?
vagį sugaus, tam ir visą karalystę p a l i k s i u .
— M a n o sūnus serga, j a m . i r v e r d u .
Karalaičiai sutarė s a u g o t i obelį. — O kas atsitiko?
Nuėjo v y r i a u s i a s sūnus, atsigulė po o b e l i m ir k i e t a i užmigo. Naktį — Kažin k a s pašovė.
atėjo devąs, prisiskynė obuolių ir nusinešė.

20
 Senelė iškabino košę ir nustebo, k a d taip greitai, p a s i s u k o — o g i j a u ­
— Aš išmokysiu tave, k a i p jį p a g y d y t i , — tarė k a r a l i a u s sūnus,— Užvi­ n i k a i t i s besėdįs.
r i n k katilą karvės lajaus ir p i l k ant žaizdos — padės. — K a s tu toks būsi?—klausia.
.Senė patikėjo, užvirė katilą karvės lajaus ir išpylė d e v u i ant žaizdos. "— T a v o sūnus!—jis atsako.
T a s ir ištiesė k o j a s . J a u n i k a i t i s ištraukė savo strėlę d e v u i iš krūtinės,
Apsidžiaugė senelė — m a t , neturėjo vaikų. P a s i l i k o jį ir ėmė t o p o l i
n u g a l a v o senę — d e v o močią ir e i n a po urvą p a s i d a i r y t i . k a i p sūnų.
V i e n a m k a m b a r y j a u n i k a i t i s pamatė tris neregėtai dailias gražuoles.
T i k kartą j i s žiūri — senelė p r a s i j o j o miltų, atsistojo ir v e r k i a .
Pasiėmė visas ir nusivedė pas b r o l i u s ; priėjo ir Šaukia iŠ apačios: — Ko tu verki, m o t i n ? — k l a u s i a jaunikaitis.
— L e i s k i t e virvę! — T a i g i visą vandenį devas užgrobė, k u o dabar tešlą maišysiu?
B r o l i a i n u l e i d o v i r v ę ir ištraukė vyriausią-seserį. — Aš tau atnešiu vandens, duokš ąsotį.
— Šita— vyriausiam!—sušuko k a r a l a i t i s . Senelė neleidžia: „Užmuš tave devas, n e p a l i k s g y v o " .
Ištraukė viduriniąja. J a u n i k a i t i s neklauso, pasiėmė ąsotį, n u s i g a v o prie upės, pasisėmė s k l i ­
— Šita — viduriniajam!—pasakė j i s . diną ir eis a t g a l . . .
N o r i p a k e l t i jauniausiąją, o ta be jo neina. — K a s t e n ? — s u r i k o d e v a s . — C i a nė musė n e p r a s k r e n d a — v i s i manęs
— Broliai apgaus tave, išduos,— Įkalbinėja j i , — pirma tegul patį iš-, bijosi, o tave kas atvedė?
t r a u k i a , p a s k u i t u mane. — Aš tavo svečias!—atsakė jaunikaitis.
J a u n y l i s n e s u t i n k a . T a d a gražuolė s a k o : — G e r a i , turėkis,— sako devas,— pirmą kartą k a i p svečiui d o v a n o s i u .
— Ką gi, tu m a n i m n e t i k i ! O aš žinau—tikrai apgaus. T a i nors tiek J a u n i k a i t i s nusinešė vandenį. A b u d u su senele išdalino jį v i s a m mies­
• manęs p a k l a u s y k . K a i čionai l i k s i , eik va t u o k e l i u , rasi kambarį, o j a ­ t u i po kiaušinio lukštą. K a i žmonės vandenį pabaigė, j a u n i k a i t i s pasiėmė
me d v i a v i s — v i e n ą baltą, kitą juodą; j e i sėsi ant juodos,, čia p a s i l i k s i , ąsotį ir vėl eina p r i e upės. Išgirdo devas ir šaukia:
j e i ant baltos — požemio karalystėn pakliūsi. K a i ji šoks bėgti į požemio — K a s ten?
karalystę, tu v i s k a r t o k : — C i a aš, tavo svečias!—atsiliepia j a u n i k a i t i s .
Devas n i e k o neatsakė. J a u n i k a i t i s nusinešė vandenį, vėl išdalino v i s a m
Senelės stogas šilkinis,
miestui po kiaušinio lukštą, t i k j i s g r e i t a i baigėsi. J a u n i k a i t i s pasiryžo
Senelės slogas vatinis.
dar sykį e i t i . Pasiėmė lanką, strėles ir žingsniuoja. Prisisėmę ąsotį.
— K a s t e n ? — šaukia devas.
T a d a n u k r i s i ant minkšto stogo. — Aš, tavo svečias!—atsiliepia j a u n i k a i t i s .
B r o l i a i ištraukė jauniausiąją, nupiovė virvę ir iškeliavo sau, pasiėmę — Vienąkart svečias, kitąkart svečias, o trečiąkart k a s p e r svečias?—
d r a u g e mergaitę. Jaunikaičiui liūdna pasidarė d e v o u r v e . Prisiminė tas s u r i a u m o j o devas ir puolė jaunikaitį.
avis. E i n a ieškoti. Rado, sėdo ant baltosios. Ta ir šoko bėgti į požemio Susigrūmė. J a u n i k a i t i s užsimojo ir suvarė devą žemėn l i g i kelių. Užsi­
karalystę. mojo devas, ir jaunikaitį suvarė l i g i kelių, užsimojo j a u n i k a i t i s , devas
l i g i juosmens sulindo, užsimojo devas, ir j a u n i k a i t i s l i g i juosmens s u l i n ­
Senelės stogas šilkinis,
do. T a d a j a u n i k a i t i s pašoko, sugrūdo devą l i g i k a k l o , užsimojo ' k a l a v i j u ,
Senelės stogas vatinis,— n u k i r t o galvą ir tuo k a l a v i j u prismeigė prie žemės. Grįžo namo, n i e k a m
n i e k o nesako, t i k t a i senelei l i e p i a :
k a r t o j o v i s j a u n i k a i t i s i r . , . n u k r i t o tiesiai ant minkšto v a t i n i o senelės — E i k vandens parsinešt!
stogo. A t s i s t o j o ir žengė į trobą. V i s a s miestas sužinojo, k a d devas nugalabytas. V i s i patraukė p r i e
O senelė — v i e n a a k i m a k l a — sėdi ir k a b i n a košę; j a u n i k a i t i s atsisėdo vandens — ir žmonės, ir žvėrys. G e r i a geria, neatsigeria. K a s stačiai
iš aklosios akies pusės ir v a l g o .

v i e t o j e sprogsta, kas namo parėjęs sprogs. Ir karalių pasiekė žinia, k a d
devas nebegyvas. Tučtuojau liepė surasti, kas devą užmušė. S u s i r i n k o
visas miestas, v i s a jo karalystė, t i k t a i nėra to, k u r i s devą nudėjo. K a s
i r p a m e l u o j a , g i r d i : „ A š užmušiau". Tokį n u v e d a p r i e d e v o galvos, k a ­
l a v i j u prie žemės prismeigtos.
— N a g i , j e i užmušei, ištrauk šį kalaviją!— l i e p i a .
N ė v i e n a s k a l a v i j o neištraukia. N e r a n d a i r neranda, kas devą nugala­
v o . T a d a ir sako k a r a l i u s :
— Ar v i s i čia, kas mano karalystėj gyvena?
— V i s i , nėra t i k senelės ir j o s įsūnio,— paaiškina žmonės.
K a r a l i u s liepė bematant atvesti senelę ir tą įsūnį.
Atėjo j a u n i k a i t i s , ištraukė kalaviją ir pasisakė užmušęs devą. K a r a ­
l i u s jį nusivedė j rūmus ir didelę puotą iškėlė.
— K u o tave apdovanoti už tavo paslaugą? — k l a u s i a k a r a l i u s . — L i k i s
pas mane, visą karalystę a t i d u o s i u .
— N e , — atsakė j a u n i k a i t i s , — aš ne čionykštis, esu iš antžeminio p a ­
saulio. J e i galit, n u v e s k i t V n a n e tenai, tai bus geriausia dovana, o j e i ne­
galit, tai nors p a m o k y k i t , k a i p nusigauti.
K a r a l i u s sako j a m :
— S i t a i tik paukštė Paškundžė gali padaryti.
J a u n i k a i t i s atsistojo, pasiėmė lanką, strėles ir iškeliavo pas Paškundžę.
O t o j i paukštė turėjo jauniklių, j u o s vieną po k i t o gvelešapis r i j o . 1 — O, k o k i a g a r d i mėsa,— sušuko paukštė,— k i e n o j i ?
A t e i n a karalaitis, žiūri — t u p i lizde paukščiukai, vienas v e r k i a , k i t a s
juokiasi.
J a u n i k a i t i s nustebo- ir k l a u s i a :
— Kodėl v i e n a s v e r k i a t , o k i t a s juokiatės?
Tasai, k u r verkė, sako:
— M a n e šiandien gvelešapis s u r i s !
O tas, k u r juokėsi, s a k o :
— M a n e gvelešapis t i k rytoj suris; aš dar vieną dieną gyvas būsiu.
Karalaitis nuramino:
— Jūs d a u g i a u n e b i j o k i t , o kodėl — t i k aš ir tas gvelešapis žinom.
Atsisėdo k a r a l a i t i s ir l a u k i a . Staiga t e m t i pradėjo. Paukščiukai pasakė,
k a d gvelešapis ateina, saulę užstoja. J a u n i k a i t i s čiupo lanką, įtempė jį
ir, k a i t i k pamatė siaubūną, paleido.strėlę į pačią širdį. Gvelešapis p a r ­
g r i u v o , baisus dvokas p a s k l i d o . J a u n i k a i t i s pakėlė jį nelyginant kokį
kalną. O m a i sugriaudėjo griaustinis ir p r a p l i u p o lietus.
1
G v e l e š a p i s —fantastinė būtybė, žmogaus priešas.
24
— K a s čia d a b a r ? — k l a u s i a j a u n i k a i t i s paukščiukus.
— T a i mūsų motutė v e r k i a , ašaras l i e j a , galvoja, k a d m u s j a u gvele­
šapis p r a r i j o .
Paukščiukai paslėpė karalaitį. A t s k r e n d a Paškundžė, žiūri — g y v i m a ­
žyliai, apsidžiaugė.
— K a s jus išgelbėjo, v a i k e l i a i , k a s ? — k l a u s i a j i ,
— J e i g u nesuėsi, tai p a r o d y s i m , — sako paukščiukai.
— K a i p aš suėsiu savo vaikų gelbėtoją?— k l a u s i a paukštė.— P a r o d y ­
kite jį!
Paukščiukai atvedė karalaitį. Paškundžė jį a p k a b i n o , v i s u s šonkaulius
iš džiaugsmo sulaužė, p a s k u i perbraukė s p a r n u ir v ė l sugydė.
— Aš t a u s k o l i n g a , — sako paukštė,— prašyk, viską p a d a r y s i u , ko t i k
panorėsi.
— Nunešk mane į antžeminį pasaulį,— prašo j a u n i k a i t i s , — už viską
m a n atsimokėsi.
— G e r a i , — s a k o Paškundžė,— p a s i i m k k u o d a u g i a u mėsos, padėk m a t t
ant v i e n o sparno, ant k i t o pats sėskis, ir s k r i s i m .
T a i p ir padarė. Paukštei a n t v i e n o sparno sukrovė mėsą, a r u k i t o pats
užsiropštė — ir l e k i a .
Paškundžė p a s u k a galvą, j a u n i k a i t i s j a i į snapą įdeda mėsos, ir t o l i a u
skrenda. T i k v i e n o gabalo pritrūko, t a d a j a u n i k a i t i s atpiovė savo blauz­
dos ir padavė.
— M a n o , — atsakė j a u n i k a i t i s . \
— J e i būčiau žinojusi, k a d žmogiena t o k i a s k a n i , būčiau s e n i a i t a v e
p r a r i j u s i , — tarė Paškundžė; perbraukė s p a r n u jo žaizdą, nutupdė j a u n i ­
kaitį ant žemės, a t s i s v e i k i n o ir nulėkė.
O tas k e l i a u j a sau. K i e k ėjęs, k i e k nėjęs -- .įlsidurr s.ivo k . i r . i l y s l r i * ' -
K e l y j e sutiko kiauliaganį. Sėdi žmogus ir v e i k i a . K a r a l a i t i s k l a u s i a :
— Ko gi tuip v e r k i ?
— K a i p n e v e r k s i , — sako j i s , — šiandiens mūsų karalaičių vestuvės.
Jauniausią brolį j u o d u pragaišino, o v y r i a u s i a s i s jo sužadėtinę veda.
— K l a u s y k , — prašo j a u n i k a i t i s , — d u o k m a n savo drabužį. O pats i m ­
k i s mano. Aš esu tas jauniausias brolis, e i s i u pažiūrėti vestuvių.
Persirengė k i a u l i a g a n i u ir patraukė namo. Sėdi v y r i a u s i a s brolis,
džiaugiasi. O k i e m e k a r e i v i a i susirinkę v i e n s su k i t u galynėjasi — k a s
įtemps j a u n y l i o lanką. N i e k a s to p a d a r y t i nestengia.
25
 — D u o k i t e lanką m a n o k i a u l i a g a n i u i , — šaukia v y r i a u s i a s b r o l i s ir pats
j u o k i a s i , — gal tas įtemps...
J a u n y l i s paėmė strėlę, įtempė lanką ir šūktelėjo;
— Į j a u t i ar į karvę?
Sužadėtinė pažino savo mylimąjį, prasidžiugo j o s širdis.
— Į jautį, k u o čia dėta karvė?— sušuko j i .
J a u n y l i s paleido strėlę ir nudėjo vyriausią brolį, p a s k u i vedė sužadė­
tinę ir k a r a l i a v o sau.

^^įt lauką, p a s k u i užsėjo. V i e n a s — vieną pusę, k i t a s — antrą, o tre­

č i a s — vidurį. Užaugo j a v a i — geresnių nė būti n e g a l i ! Siūbuoja, p l a u ­
k i a k a i p jūra, o artojų širdys džiaugsmu n e t v e r i a . T i k staiga visas d a n ­
gus aptemo, debesys susigrūdo, pasipylė kruša. L a u k o kraštai s v e i k i l i ­
k o , o vidurį visą išplakė, v i s u s grūdus su žemėm sumaišė.
A t ė j o artojas, pamatė suniokotą savo lauką, širdis j a m apmirė. 2odžio
netaręs, t i k atsidusęs, pasiėmė piautuvą ir k e l i a u j a k i t u r laimės ieškoti.
Ėjo ėjo, tokį turtuolį priėjo. T u r t u o l i o l a u k a s — p e r šimtą dienų ne­
nuplausi.
Artojas klausia:
— Ką duosi, j e i tuos j a v u s p e r d i e n n u p i a u s i u ?
— Pusę d e r l i a u s , — sako tas.
A r t o j a s i k i p u s i a u d i e n i o s u k o šiaudus pėdų ryšiams. Vidudienį p a s i ­
ėmė piautuvą ir p i a u n a . P i a u n a ir stato pėdus, p i a u n a ir stato, ir kiaurą

27
dieną Šitaip, visą derlių n u o didžiulio l a u k o nuėmė ir surišo, t i k v i e n a s
pėdas l i k o . O saulė j a u v i s a i a r t i laidos.
A r t o j a s atsistojo, nusiėmė kepurę ir m a l d a u j a saulę:
— N e n u s i l e i s k dar, p a l a u k truputį, va t i k vieną pėdą surišiu.
Nepaklausė saulė artojo, n u s i l e i d o . Surišo j i s ir tą paskutinį pėdą, at­
eina šeimininkas. N u s t e b o , k a d v i s i j a v a i n u p i a u t i , i r sako:
— Ką gi, eime dalintis, k a i p sutarta.
— N e , ; — s a k o artojas,—nesiseka man, nepadariau k a i p buvom suly-
gę,— va šitą pėdą surišau, saulei n u s i l e i d u s . Tu — sau, aš — s a u , — ir
nudrožė.
K i e k j i s t e n ėjo, tiek — pataikė pas tokį karalių ir parsisamdė k e t v e ­
rius metus avis g a n y t i . Susitarė: j e i per k e t v e r i u s metus nė vienos avies
v i l k a s nenuneš, n ė v i e n a n u o m a r o n e k r i s , — žodžiu, j e i j o k i o s žalos j o m s
nebus, tai visas perpus pasidalins, o j e i ne — p i e m e n i u i n i e k o n e k l i u s ,
tuščiom r a n k o m p a l i k s .
P i e m u o ir išginė a v i s į ganyklą. K e t v e r i u s metus j i s vaikšto p a s k u i jas,
ir p l a u k e l i s nė v i e n a i n e n u k r i t o . Šit j a u gena pas šeimininką dalintis,
t i k k u r buvęs, k u r nebuvęs, atbėgo v i l k a s , čiupo vieną avelę ir n u s i t e m ­
pė į mišką. Parvarė a v i s . Šeimininkas apžiūrėjo, pasidžiaugė, k a d g e r a i
įganytos, ir jau d a l i n s bandą p e r pusę, bet p i e m u o n e s u t i k o , metė lazdą
ir k e l i a u j a sau — nepadarė, k a i p b u v o sulygę, p r a r a d o vieną avelę.
K i e k ten ėjo, tiek — priėjo upę. Sėdo atsikvėpti. Žiūri, n u s i l e i d o iš
dangaus trys saulės d u k r o s , subrido į upę ir m a u d o s i . Ir t o k i o s jos gra­
ž i o s — gražesnių n i e k u r n e p a m a t y s i . ' čiau, n e i supratau, t a i p ir sudeginau.
A t s i s t o j o j i s , prisėlino p r i e saulės dukterų, griebė vieną ir l e i d o s i bėg­
t i . Bėgo bėgo, pribėgo lauką, ten pasistatė lūšną, ir g y v e n a a b u d u . T i k
jau labai n e t u r t i n g i . Ničnieko n e t u r i . Vyras nė darbo k o k i o neieško,
sako:
— K a d i r k u r ėjau, k a d i r k o ėmiausi, n e s i s e k a i r nesiseka. K a m d a r
be r e i k a l o vaikščioti?
O saulės duktė turėjo žiedą, k u r i s v i s u s n o r u s išpildo. Padavė ji tą
žiedą v y r u i :
— Šit m a n o k r a i t i s . Padėsi jį ant žemės — a t s i v o k s stalas, padėsi ant
stalo — atsiras valgymų ir gėrimų, n u i m s i žiedą n u o stalo — v i s k a s dings.
Štai ir visas m a n o turtas.
Apsidžiaugė v y r a s . L a i m i n g a s ir l i n k s m a s g y v e n i m a s j u o d v i e m prasi­
dėjo. T i k va p a n o r o v y r a s p a s i k v i e s t į svečius karalių. P a t i atkalbinėja:
28
— Sėdėk sau. Ne j u o k a s karalių k v i e s t i s . Vieną žiedą t e t u r i ir n o r i jį
nustebinti? Žiūrėk, k a d ir to neprarastum!
Užsimetė v y r a s , nors tu ką:
— Ne ir ne, t u r i u p a s i k v i e s t i . T e g u l ateina, tegul pamato, k a i p l a u k i ­
n i n k a i gyvena, tegul žino, k a d ir mes g a l i m karalių p r i i m t i .
Kartą atsikėlė j i s ir nuėjo karalių į svečius k v i e s t i s . Nunešė dovanų,
ką turėjo, ir meldžia:
— P a d a r y k i t e malonę, teikitės pas mus papietauti.
K a r a l i u s nusijuokė:
— K a s tu toks ir k o k i e tavo pietūs?— O p a s k u i pridūrė:—Aš tai n e i s i u
pas tave, bet, j e i n o r i , g a l i u savo tarėjus pasiųsti.
Pasišaukė tarėjus ir s a k o :
— E i k i t e pažiūrėti, ko j i s m a n e į svečius kviečia, ar j i s t u r i ką, ar t i k
šiaip iš manęs juoką daro?
E i n a tasai l a u k i n i n k a s , vedasi tarėjus su v i s a p a l y d a . T i e p r a a l k o k e ­
lyje. Nušovė fazaną ir siunčia tarną k u r iškepti. Tas priėjo lūšną, k e p a
fazaną, bet šit v i d u n įžengė saulės duktė, tarnas dabar žiūri žiūri, akių
atplėšti negali. Viską užmiršo, n e p r i s i m e n a , n e i ko čia atėjo, n e i ką daro.
V i s a s fazanas j a m ant iešmo a n g l i m i v i r t o .
Nunešė tą apdegusį paukštį ir d u o d a tarėjams.
Tie kad supyks:
— K a m taip s u s v i l i n a i fazaną?
Tarnas sako:
— Lūšnoje r a d a u moteriškę, v i s a i m a n galvą apsuko. N e i aš ką m a ­
Subruzdo tarėjai su v i s a p a l y d a . Sėdo ant žirgų, nurūko. N o r i k u o
greičiau pamatyt tą gražuolę.
A t j o j o , n u l i p o n u o žirgų n e t o l i lūšnos. L a u k i n i n k a s paėmė žiedą, apėjo
v i s u s žirgus, ir v i s i e m s ant galvų maišai su avižom atsirado. A p ė j o d a r
kartą — tušti maišai d i n g o .
Atsistojo, padėjo žiedą, stalas atsivokė. P l a u k i a ir p l a u k i a v i s o k i v a l ­
g y m a i ir gėrimai t a i d a u g y b e i svečių, ir v i s n a u j i , v i s n a u j i .
Tarėjai stebisi: n e i namo, n e i tarnų, ir iš k u r v i s k a s randasi? P a s k u i at­
ėjo saulės duktė, tarėjai v i s a i pametė galvas. Gražiai pamylėjo svečius
saulės žentas ir paleido.
Grįžo tarėjai, k a r a l i u s ir k l a u s i a :
— K a i p g i jus vaišino tas m a n o v a l d i n y s ?
29

T i e apsakė, k a i p juos vaišino i r k a i p v i s i v a l g y m a i b e ugnies b u v o
taisyti, o jo p a t i — t o k i o s dar niekas nėra regėjęs.
— T i k j u m s , v a l d o v e , reikėtų ją turėti,— pasakė.
— K a i p g i ją a t i m s i ? — k l a u s i a k a r a l i u s . — P r i e ko p r i s i k a b i n s i ?
Tarėjai s a k o :
— Pasišaukite jį ir l i e p k i t iš saulės atnešti auksinį kailį. L a u k i n i n k a s
išeis, gyvas t i k r a i nesugrįš, šit ir l i k s j u m s pati.
K a r a l i u s tučtuojau pasišaukė laukininką ir l i e p i a :
— N u e i k ir atnešk m a n iš saulės auksinį kailį.
Saulės žentas nuliūdo, grįžo ir skundžiasi pačiai:
— K a r a l i u s liepė iš saulės atnešti auksinį kailį.
P a t i jį r a m i n a :
— Ko gi dabar graužiesi? Reikėjo anksčiau g a l v o t i , d a b a r tatai n e p a ­
dės, geriau į kelią leiskis.
Davė j i n a i tokį ženklą giminėms p a r o d y t i ir išsiuntė.
Saulės žentas iškeliavo.
Ilgai j i s ėjo, d a u g e l šalių praėjo, visą žemę, v i s u s kraštus. Ir atsidūrė
ten, " k u r saulė ir mėnuo g y v e n a .
Saulė j a u b u v o iškilusi pasaulio šviesti, o mėnuo namie. J i s a i p a s i t i k o
žentą, pažino jį iš duktės duoto ženklo, apsidžiaugė, gražiai priėmė. Ir
nuėjo močios nudžiuginti.
— Mūsų žentas apsilankė.
J i e d u ėmė klausinėti, ko tasai atkeliavęs.
Žentas išporino, k a s j a m n u t i k o , ir mėnuo s a k o :
— G r e i t a i saulė sugrįš. T i k tu j o s ugnies neištversi, sudegsi.
Pavertė jį adata ir įsmeigė į stulpą.
V a k a r o p saulė ir namie.
— Žmogaus kvapą užuodžiu,— j i n a i s a k o .
— Ką t u ! — p a p y k o mėnuo.— K o k i o žmogaus? P a t i vaikščiojai po p a ­
saulį, t i k r i a u s i a i ir atsinešei tą kvapą.
Paskui klausia:
— Ar n e s u d e g i n t u m žento, j e i g u j i s iš tiesų m u s aplankytų?
— Oi n e , — davė žodį saulė,— norėčiau p a m a t y t i , k a s p e r žmogus mū­
sų žentas.
Mėnuo adatą vėl atvertė į žmogų.
P a s v e i k i n o saulė žentą ir k l a u s i a , ko tas atkeliavęs.
— K a r a l i u s n o r i iš manęs a t i m t i t a v o dukterį. Išgirdo, k a d tu auksinį
kailį t u r i , ir pasiuntė parnešti, j e i tuščiom grįšiu, pačios d a u g i a u nere­
gėsiu. '
— Nesirūpink,— n u r a m i n o jį saulė,— eime į sodą, k o l e i k a s pailsėsi.—
Ir nusivedė.
T a s a i sodas b u v o stebuklingas. V i e n i medžiai j a u v a i s i a i s nukarę, a n t r i
d a r žydi, trečių t i k p u m p u r a i skleidžiasi, o ketvirtų j a u l a p a i k r i n t a . . .
L a b a i p a t i k o svečiui sodas, vaikšto, gėrisi j u o , atsistebėti n e g a l i .
Saulė s a k o :
— Pabūk čia, pailsėk, o pietus tau paduos v i l k a s ir E l i j a s G r i a u s m a -
svaidis.
Saulės žentas išalko, atsisėdo, l a u k i a pietų.
Atbėgo v i l k a s , atnešė stalą. A t ė j o E l i j a s G r i a u s m a s v a i d i s , padavė v a l ­
gymų ir gėrimų.
O saulės žentas r a n k o j e lazdą turėjo. Pasišaukė j i s vilką į šoną ir
sako:
— P r i s i m e n i , prieš k e t v e r i u s metus aš bandą ganiau, per visą tą laiką
ir p l a u k e l i s nė v i e n a i n e n u k r i t o , o tu staiga atbėgai dalybų dieną ir n u -
sinešei avelę. Kodėl taip padarei?
Ir k a d ims t v o t i j a m su lazda. Mušė mušė, k o l širdis atlėgo.
P a s k u i pasišaukė Eliją Griausmasvaidį:
— P r i s i m e n i , aš turėjau lauką, j a u ir j a v a i sužėlė, subrendo, o tu p a ­
l e i d a i krušą ir v i s u s grūdus su'žemėm sumaišei. Kodėl taip padarei?
Ir k a d ims dabar Eliją Griausmasvaidį v a n o t i , apkūlė gerai, p a s k u i d a r
per a k i s šėrė ir apžlibino. Pats sėdo ir pietauja. Pavalgęs atsistojo, vaikš­
to ir daužo viską, vaismedžius iš pašaknų iškirto, sodą s u n i o k o j o . Pyktį
išliejo ir atsisėdo ilsėtis.
V i l k a s ir Elijas G r i a u s m a s v a i d i s nubėgo saulei skųstis.
Atėjo saulė, žiūri — sodas t a i p nusiaubtas, k a d ir priešui širdis s u v i r ­
pėtų.
— Kodėl taip p a d a r e i ? — k l a u s i a j i .
— Turėjau t i k vieną lauką,— sako žentas,— ir visą jį E l i j a s G r i a u s m a ­
svaidis su kruša išdaužė; k e t v e r i u s metus p i e m e n a v a u , plušau, o v i l k a s
mano visą darbą n i e k a i s pavertė, šimto dienų piovimą p e r d i e n s u d o r o j a u
ir rikes sustačiau, l i k o t i k vieną pėdą surišti, o tu n u s i l e i d a i , k a d ir k a i p
I
m a l d a v a u , visą m a n o triūsią pragaišinai! /
Saulė, n i e k o negalėjo p a s a k y t i , davė j a m auksinį kailį ir išleido.
Parnešė j i s k a r a l i u i tą auksinį kailį.
31
 K a r a l i u s n e b e t u r i v i l t i e s g a u t i jo pačią. Pasišaukė tarėjus ir k l a u s i a :
— K a i p dabar bus?
Tie sako:
— Siųskite ji j aną pasaulį, t e g u l atgabena žiedą, k u r jūsų m o t i n a
išsinešė.
K a r a l i u s pasišaukė laukininką ir l i e p i a :
— N u e i k į aną pasaulį, a t g a b e n k žiedą, k u r m a n o m o t i n a išsinešė.
Saulės žentas grįžo pas pačią ir skundžiasi:
— K a r a l i u s m a n e siunčia į aną pasaulį, n o r i tave atimti.
P a t i j a m davė obuoliuką i r s a k o :
— P a r i d e n k šitą obuolį ir e i k iš paskos, n u v e s j i s t a v e k u r r e i k i a .
L a u k i n i n k a s paėmė obuolį, p a r i d e n o ir nuėjo iš paskos.
O b u o l i u k a s ritosi r i t o s i ir n u s i r i t o į tokią laukymę. Laukymėje elnias
s t o v i , ragais dangų parėmęs.
— S v e i k a s ! — s a k o jam keleivis.
— Ir tu būk sveikas!—• atsako e l n i a s . — K u r k e l i a u j i , k a s čia tave at­
vedė?
— E i n u j aną pasaulį. T u r i u iš k a r a l i a u s m o t i n o s žiedą p a i m t i ir j a m
parnešti.
— G a l ir m a n kokių žolių gausi. M a t a i , v o s ragus b e p a k e l i u — t o k i e
užaugo.
— G e r a i , — s u t i n k a saulės žentas ir drožia t o l i a u .
Priėjo tokią uolą, žiūri — s t o v i pririštas j a u t i s . N e i j i s v a n d e n s t u r i ,
n e i pašaro k o k i o , o pats stiprus ir storas, rodos, ir k a i l i s sutruks.
Saulės žentas nustebęs k l a u s i a ;
— K o t u toks storas, j u k n e i pašaro, n e i v a n d e n s n e t u r i .
— T e n einančių d a u g mačiau, o a t g a l nė v i e n o , — atsakė j a u t i s . — Grį­
ši — papasakosiu.
Patraukė t o l i a u ir atsidūrė s t e b u k l i n g o j p i e v o j . Žiūri — k a i p jūra b a n ­
g u o j a k v a p n i s u l t i n g a žolė, u p e l i a i p e r ją čiurlena, o v i d u r y s t o v i pririš­
tas jautis. Pats toks liesas, šonkaulius g a l i s u s k a i t y t i .
Saulės žentas nustebęs k l a u s i a :
— K o t u toks liesas, j u k t i e k žolės i r v a n d e n s a p l i n k u i ?
— T e n einančių d a u g mačiau, o a t g a l — n ė v i e n o , — atsakė j a u t i s , —
grįši — p a p a s a k o s i u .
K e l i a u j a t o l i a u ir žiūri — ant k i r v i o g u l i v y r a s su pačia, g u l i sau, p u i ­
k i a i išsitenka, d a r ir v i e t o s likę. Saulės žentas nustebęs k l a u s i a :
— K a i p jūs čia d v i e s e ant k i r v i o sugulę ir d a r v i e t o s likę?
32
— T e n einančių d a u g matėm, o atgal
nė vieno,—atsakė v y r a s su
pačia,— grįši — p a p a s a k o s i m .
Drožia t o l i a u . K i e k ėjęs, k i e k nėjęs, žiūri — g u l i v y r a s s u pačia ant
b u i v o l o - o d o s , stumdosi, b a r a s i ; p a s i s l i n k , d u o k vietos!
Saulės žentas p a s i s v e i k i n o ir k l a u s i a :
— K a s gi j u m s — ant b u i v o l o odos g u l i t , ir j u m s d a r ankšta, neišsi-
tenkat?
— T e n einančių d a u g matėm, o a t g a l — nė v i e n o , — atsakė v y r a s su p a ­
čia,— grįši — p a p a s a k o s i m .
Žygiuoja t o l i a u . Žiūri — senė p r i s i r i n k u s i kiaušinių ir iš jų bokštą
k r a u n a . Sudeda, k i e k p a k y l a n u o žemės, bokštas sugriūva, kiaušiniai p a ­
b y r a , o ji vėl r e n k a , savo bokštą k r a u n a .
Nustebo jis ir klausia:
— Ką tu čia, moč, darai? K u r t a i m a t y t a , k a d iš kiaušinių k a s bokštą
krautų?
\ — E i k , grįši — p a p a s a k o s i u , — atsakė senė.
Saulės žentas t r a u k i a t o l i a u p a s k u i obuoliuką.
E i n a , žiūri — s t o v i senė p r i e m o l i o k r o s n i e s . Į tą krosnį šauna b a l t u s
k a i p v a t a papločius, o ištraukia j u o d u s k a i p žemė. N u s t e b o j i s ir k l a u s i a :
— K a i p čia y r a , šauni t o k i u s baltus papločius, o ištrauki j u o d u s ?
— T e n einančių d a u g mačiau, o atgal — nė v i e n o , — atsakė senė,—
grįši — p a p a s a k o s i u .
Saulės žentas žengia t o l i a u .
Žiūri — n u o v i e n o p r a r a j o s krašto l i g k i t o žmogus išsitiesęs, o j u o tar­
s i t i l t u v i s i eina, t r e m p i a k o j o m i s .
— K a s g i tau? K o čia g u l i k a i p t i l t a s ? — k l a u s i a jį.
— T e n einančių d a u g mačiau, o a t g a l — nė v i e n o , — atsakė žmogus,—
grįši — p a p a s a k o s i u .
Saulės žentas drožia t o l i a u .
T a i p priėjo k a r a l i a u s motiną i r s a k o :
— Jūsų sūnus prašė grąžinti žiedą, k u r išsinešei.
K a r a l i a u s m o t i n a atidavė j a m žiedą i r s a k o :
— Še, p a d u o k m a n o sūnui ir p a s a k y k : „Būk tu p r a k e i k t a s , k a d nė čia
.per tave n e t u r i u ramybės, t e g u l paties tarėjai t a v e ir suėda!"
Tada jisai klausia:
— E i d a m a s mačiau-elnią, k u r i a m r a g a i l i g dangaus išaugę, v o s p a k e ­
l i a juos, g a l patartumėt, k a i p j a m pagelbėt?
Devyni broliai
33
 Karaliaus motina ir sako:
— T e g u l gegužės v a n d e n s atsigeria, palengvės.
JT^S ' 8in ZUitiU PaVirt
°' ° tie v i e n u m i r k ,

Padėkojo j a i saulės žentas, pasiėmė žiedą ir p a s u k o atgal. t e V | s i k a r a l i a u s t u r t a i atiteko saulės žentui ir jo pačiai - saulės d u k -
Priėjo tą žmogų, k u r k a i p tiltas gulėjo, ir tas s a k o :
— A n a m p a s a u l y j e aš tiltą sergėjau. N i e k o p e r jį be mokesčio neleis­
d a v a u . Nė pavargėlio nesigailėjau, iš visų mokestį plėšiau, va už t a i d a ­
b a r t a i p kenčiu.
P a s k u i priėjo tą moteriškę, k u r papločius kepė, ir t o j i s a k o :
— A n a m pasaulyje b u v a u l a b a i godi. K a i papločius k e p d a v a u i r kokį
vargetą ar alkaną keleivį p a m a t y d a v a u , p a t i galvą kišdavau į krosnį,
v o s akių neišsidegindama, k a d t i k nereiktų jų pagailėti ir kokį kąsnį
d u o t i . V a d a b a r i r k a n k i n u o s i — k a d i r kokį paplotį pašaunu, v i s juodą
žeme v i r s t a .
T o l i a u priėjo senę, k u r iš kiaušinių bokštą krovė. Ji s a k o :
— Aš a n a m p a s a u l y j e kiaušinius v o g d a v a u , šit dabar t a i p kenčiu.
Saulės žentas l e i d o s i t o l i a u savo k e l i u . K i e k ėjęs, k i e k nėjęs, atsidūrė
p r i e v y r o ir pačios, k u r ant b u i v o l o odos gulėjo ir v i e t o s mažai turėjo.
Tie sako:
— M u d u anam pasaulyje nemylėjome k i t s k i t o , v i s u r m u m s b u v o p e r
ankšta, štai ir kankinamės d a b a r — a t s i s k i r t i n i e k a i p n e g a l i m , nors ir
b a i s i a i vienas k i t o nekenčiam.
P a s k u i priėjo vyrą i r pačią, k u r ant v i e n o k i r v i o išsiteko. T i e i r s a k o :
— M u d v i e m ir t e n b u v o gerai, ir čia gražiai s u g y v e n a m . Mylinčiam
v y r u i ir pačiai k i r v i o gana, k a d t i k s k i r t i s nereikėtų, v i e n a m be k i t o
būti.
Priėjo tą jautį, k u r žydinčioj l a n k o j b a d u dvėsė. T a s ir s a k o :
— B l o g a i t a r n a v a u savo šeimininkui, j o k i o s naudos iš manęs j i s n e t u ­
rėjo, užtat t a i p kenčiu.
Priėjo jautį, k u r ant p l i k o s uolos sotus ir storas stovėjo. T a s ir s a k o :
— Aš ištikimai t a r n a v a u savo šeimininkui ir su k i t a i s jaučiais jungą
d a r n i a i t r a u k i a u , todėl ir a n a m p a s a u l y b u v o gerai, šeimininkas n e s k r i a u ­
dė, ir čia, n o r s n i e k o neėdu, v i s t i e k sotus esu ir storėju.
P a g a l i a u priėjo elnią ir sako j a m :
— Išgerk gegužės v a n d e n s , palengvės t a u .
E l n i a s išgėrė gegužės vandens, ir n u k r i t o j a m ragai.
Saulės žentas sugrįžo pas karalių, atnešė m o t i n o s žiedą, o p o d r a u g ir
prakeikimą.
 -A *• » ° ® ^ *
— L e i s k už manęs vyriausiąją seserį.
Sūnus prisiminė tėvo liepimą ir s a k o :
— G e r a i , žmogau, l e i s i u , t i k p a s i s a k y k , k u o tu v a r d u . K a s esi ir
k u r , k o k s tavo amatas? J u k turėsiu t a v e a p l a n k y t i — ar priešo s k r i a
džiamas, ar šiaip iš draugystės. O g a l tu v a g i s ar plėšikas. Išleisiu už t
'H * -4* j • - . *~ . ***** vęs seserį, o tu i m s i ir p a r d u o s i v e r g i j o n .
— Ne kalbėtis atėjau,— tarė svečias,— n e i v a r d o , n e i pavardės nes
1 <M-A/.vi V y . f t V \ r ' " - k y s i u . J e i n o r i — leisk, j e i n e — tai l i k s v e i k a s ! — i r j a u t r a u k s t o l i a
Sūnus p a g a l v o j o : „Ką g i , aš čia n i e k u o dėtas, t o k i a tėvo v a l i a " , —
& H.
I T ! ! •• • vedė vyriausiąją seserį ir atidavė.
Prabėgo d a r k i e k l a i k o . A t e i n a k i t a s žmogus i r prašo:
— L e i s k už manęs viduriniąja seserį.
Sūnus ir šitą k l a u s i a :
— K a s t u , žmogau, i š k u r kilęs, k u r k e l i a u j i , k u o v e r t i e s i ? J u k turės
Į svečius ateiti, ar n u o priešo a p g y n i m o ieškoti, ar v a r g e pagalbos p r
šyti. C i a m a n o sesuo, v i e n a s kūnas i r k r a u j a s , n e l e n g v a m a n s u
skirtis. . '•
— N e i aš t a u vardą s a k y s i u , n e i savo kilmę. J e i n o r i — leisk, j e i ne
e i n u sau, o tu l i k i s , — atrėžė svečias.
Ką d a r y t i b r o l i u i ? Atidavė j a m viduriniąja seserį, t i k t i e k pasiguod
Laukų mergelė k a d tėvo valią išpildė.
D a r po k i e k l a i k o a t e i n a trečias žmogus ir prašo jauniausiąją ses

Q
į žmonas. {
al ir b u v o , gal ir ne B r o l i s ir j a m t a i p pakalbėjo, t a i p išklausinėjo, o tas atsakė t a i p pa
k a i p ir aniedu. 5

Rai&as strazdas sučiulbėjo,

Visi žmonės pralinksmėjo.
G y v e n o t o k s t u r t u o l i s , turėjo j i s tris d u k t e r i s ir t i k vieną sūnų. A t ė j o
metas seniui m i r t i , pasišaukė sūnų ir sako:
— M a n o v a i k e , l i k i m a s padėjo m a n šį turtą užgyventi. Ir pats d i r b a u ,
i r žmones spaudžiau, t a i p i r j u s a u g i n a u . D a b a r j a u b a i g i a s i g y v e n i m a s
šiam p a s a u l y , mirštu ir prašau tave savo t r i s seseris ištekinti. Jaunikių
neieškok, k a s p i r m a s p a s i r o d y s , t a m ir atiduok.
— N e s u k sau galvos, tėve,— atsakė sūnus,— tu g y v e n k , o seserimis
aš gebėsiu pasirūpinti.
T a s a i t u r t u o l i s numirė, ir jį sūnus s u l i g papročiais p a l a i d o j o . Prabėgo
k i e k l a i k o . Kartą sūnus sėdi p r i e trobos ir žiūri — t o l i t o l i e i n a kažkas.
E j o ėjo, atėję, n e i sušilęs, n e i atvėsęs, prašo:
36
Ką d a r y t i b r o l i u i ? Atidavė ir jauniausiąją seserį, l i k o s i v i e n a s .
Nuliūdo j a u n i k a i t i s : „Ir tėvo n e t e k a u , ir seseris nežinia k u r išleidau",
nuėjo į tamsų rūsį, užsidarė ir sėdi, n e i dienos, n e i n a k t i e s neregėdama
Sėdi ir sėdi t e n v i e n a s .
Sužinojo t a t a i k a r a l i u s . . Pasišaukė tarėjus ir l i e p i a :
— R a s k i t e žmogų, k u r i s tą jaunikaitį iš tamsos į šviesą išvestų, t a
i r taip j a m a t s i l y g i n s i u .
R a d o tokią senutę.'
. — Aš jį išvesiu į dienos šviesą, t i k d u o k i t e m a n d v i dešimtis vaik
—• N o r s ir šimtą!—tie atsakė s e n u t e i ir davė j a i vaikų.
L a u k i a . O senutė padavė v a i k a m s kamuolį, atvedė ant to rūsio sto
ir liepė žaisti l i g nakčiai. T i e žaidžia, l a k s t o , triukšmauja, trepsi. Ken
kentė j a u n i k a i t i s savo rūsyje, neiškentė, iššoko l a u k a n ir puolė g a u d y

v a i k u s . S a r g a i jį pamatė, sučiupo ir nuvedė pas karalių. T a s k l a u s i a
jaunikaitį:
— Ko tu rūsyje užsidarei?
— Turėjau tėvą ir jį p a l a i d o j a u , — paaiškino j a u n i k a i t i s . — Turėjau tris
seseris ir jų n e t e k a u — a t i d a v i a u t o k i e m s žmonėms, apie k u r i u o s n i e k o
nežinau: n e i i š k u r kilę, n e i k u r g y v e n a , n e i k ą v e i k i a .
— O k i e n o v a l i a taip p a s i e l g e i ? — paklausė k a r a l i u s .
— T ė v o v a l i a : j i s liepė be kalbų atiduot seseris tam, kas p i r m a s ateis
ir paprašys.
— T a i j e i g u t o k i a tėvo v a l i a , b e r e i k a l o graužiesi. J e i t a v o tėvas ne-,
būtų p r o t o turėjęs, nebūtų t i e k t u r t o užgyvenęs. N e v e r k , neliūdėk, savo
širdies pagailėk — ateis l a i k a s , p a m a t y s i ir seseris, ir jų v y r u s !
K a r a l i u s paskyrė jį savo kariuomenės v y r i a u s i u ir šalia savęs p a s o d i ­
no. Kartą išjojo v i s i medžioti. S t a i g a žiūri — l a u k u o s mergelė n u o žolės
ant žolės skrajoja, t a i ant v i e n o žiedo n u t u p i a , . t a i ant k i t o . T o k i a ji d a i ­
l i , t o k i a l e n g v a — gražesnės n e i gyvos n e s u t i k s i , n e i sapne nesusapnuo­
s i . V i s i apstojo ją, gaudo, o ji p a k y l a , viršum galvų paskrenda, n u t u p i a
ir v ė l su žiedais žaidžia.
V a i k o s i j ą k a r e i v i a i i r j ų v y r i a u s i a s drauge, bet k u r tau pagaus! S u ­
plasnoja j i , n u l e k i a , t o l i a u n u t u p i a i r j u o k i a s i sau.
Nusiplūkė v y r a i , žirgai v i s i e m s išgriuvo, t i k v y r i a u s i a s d a r l a i k o s i .
L e k i a m e r g e l e i iš paskos, žirgą gena, k o l e i ir tas k r i t o . Mergelė p r a s k r i d o
ir dingo. J a u n i k a i t i s apsidairė — n e i josios, n e i kareivių, n e i pažįstamų
vietų, n e i k o k i o sodžiaus, n e i trobos, n e i žmogaus. Atsisėdo i r v e r k i a .
A t s k r i d o p r i e jo ta Laukų mergelė, nutūpė ant žiedo ir s a k o :
— K a i p t a u ne gėda — sėdi ir v e r k i , a r g i tu ne v y r a s ? Stokis, a p s i d a i ­
ryk, pasaulis didelis, ko sėdi rankas sudėjęs ir r a u d i nelyginant mo­
teriškė?
J a u n i k a i t i s atsistojo, nubraukė ašaras, apsidairė ir žiūri — t o l i t o l i b a l ­
ta trobelė stovi. Nuėjo p r i e tos trobelės. O g i t i k r i k a r a l i a u s rūmai. P r i e ­
šais u p e l i u k a s teka, is jo s i d a b r i n i u l o v e l i u v a n d u o bėga. J a u n i k a i t i s at­
sisėdo ant k r a n t o pailsėti. Sėdi pavargęs, išalkęs. Iš trobos išėjo tarnaitė
su ąsočiu rankose. J a u n i k a i t i s paprašė ąsočio v a n d e n s atsigerti. Tarnaitė
ir padavė. J a u n i k a i t i s atsigėrė ir įmetė ąsotin s a v o žiedą. Tarnaitė p a s i ­
sėmė v a n d e n s ir nunešė p o n i a i . T o j i išgėrė, ir iš ąsočio žiedas iškrito.
Moteriškė pamatė jį ir sušuko:
— K a s t a u žiedą davė?
:— N i e k a s nedavė, ten p r i e u p e l i o sėdi j a u n i k a i t i s , paprašė v a n d e n s
atsigerti — g a l j i s įmetė, d a u g i a u n i e k a s negalėjo taip p a d a r y t i , — atsakė
tarnaitė.
T u o j a u pasiuntė atvesti jaunikaitį. T a s a i atėjo ir savo vyriausiąją se­
serį pamatė. A p s i k a b i n o j u o d u , pasibučiavo.
Sesuo k l a u s i a , k a i p j i s čia atsirado.
B r o l i s apsakė, k a d l a u k u o s mergelę pamatė.
— J o s grožis m a n e pakerėjo, p u o l i a u v y t i s , o ji per jaučių kinkinį
šokuoja, v i j a u s i v i j a u s i , žirgą n u v a r i a u , bet n e p a v i j a u . L i k a u s i v i e n a s ,
ir šit v a r g a i s negalais tavo trobą radau, l a u k u o s e būtų mane v a r n a i
sulesę.
— V a r g a s m a n , b r o l i u k , — s a k o sesuo,— s u n k u s d a l y k a s Laukų merge­
lę p a g a u t i . J e i l e n g v a tatai būtų buvę, m a n o v y r a s ją būtų į žmonas p a ­
ėmęs, n e mane. Laukų mergelės t o k s l i k i m a s : k a i t i k k a s pagaus ją, j i
bematant n u m i r s . — Sesuo paslėpė brolį. Bijo, k a d v y r a s , Erelis, ką p i k t a
nepadarytų. V a k a r e p a r s k r i d o E r e l i s . 2 m o n a j a m s a k o :
— M a n o b r o l i s į svečius atėjo, ar n e s k r i a u s i jo?
— K a i p t a i skriausiu? Nądažnai t o k i o svečio s u l a u k i u . K v i e s k jį g r e i ­
čiau.
B r o l i s įėjo, j u o d u a p s i k a b i n o , pasibučiavo. Išsikalbėjo vienas su k i t u ,
Erelis klausia:
— K a i p tu pas mus patekai?
Tas viską papasakojo.
— N e p y k , b r o l a u , — sako E r e l i s , — - j e i būtų buvę galima sugauti L a u ­
kų mergelę, k a m m a n būtų reikėję t a v o sesers? Bet n e l e n g v a tatai p a ­
daryti. G e r i a u p a l i k ją, nesielvartauk, r a s i m t a u kitą žmoną, o ją už­
miršk.
— N e , — sako b r o l i s , — m i r s i u , bet jos n e p a l i k s i u ! O tave, s v a i n i , p a ­
prašysiu m a n žirgo nepagailėti, dėkingas būsiu.
— Dėl žirgo nesirūpink,—atsakė s v a i n i s , — m a n o kaimenių p i l n i l a u ­
k a i , i m k kokį n o r i , tačiau v i s dėlto p a k l a u s y k manęs — m e s k iš galvos
tą sumanymą.
— Nemesiu — geriau jau galą gausiu, ją bevaikydamas! — a t k i r t o
brolis.
— T a i aš t a u d u o s i u žirgą, k u r i s p e r jaučių kinkinį šuoliuoja.
B r o l i s prisiminė, k a d ir Laukų mergelė p e r jaučių kinkinį šokuoja, ir
apsidžiaugė. Paėmė žirgą, sėdo ant j o , a t s i s v e i k i n o su šeimininkais ir
nurūko v y t i s Laukų mergelės.
39
 N e t r u k u s ją pačią pamatė. Mergelė l e k i a n u o jaunikaičio, o tas iš pas­
k o s genasi. Jo žirgas p e r vieną jaučių kinkinį šuoliuoja, o mergelė p e r
du šokuoja. A t s i l i k o j a u n i k a i t i s .
Bet, matyt, j i s p a t i k o Laukų m e r g e l e i : pabėgusi n u t u p i a ant žolės, žie­
dų nektarą k a i p vandenį geria, žiedadulkes k a i p duoną v a l g o ir l a u k i a
jo. T a m priartėjus, p u r p t e l i a ir vėl n u s k r i e j a . G e n a j a u n i k a i t i s žirgą,
l e k i a Laukų m e r g e l e i p a v y m u i . K r i t o žirgas, l i k o j a u n i k a i t i s vienas, atsi­
sėdo ir v e r k i a iš apmaudo. T a d a atskrido mergelė, nutūpė šalia ir s a k o :
— K o k s t u v y r a s ? K o čia d a b a r v e r k i ? A r n e gėda tau? T i k t a i v e r k t
k a i p moteriškė ir t e m o k i . Stokis, a p s i d a i r y k į šalis, pasižiūrėk — pasaulis
didelis, g a l rasi k u r pagalbos.
J a u n i k a i t i s liovėsi v e r k t i , apsidairė ir išties tolumoj trobą pamatė. N u ­
ėjo. O g i t e n v i d u r i n i o j i sesuo b e g y v e n a n t i , už Paškundžio ištekėjusi.
B r o l i s seseriai viską apsakė. T o j i tarė:
— M e s k iš galvos tą sumanymą! Ir t a v o s v a i n i s ne mažiau narsus, ir
j i s Laukų mergelę vaikėsi, bet nė pats giltinės sūnus j o s nepavytų!
V a k a r e grįžo n a m o Paškundžis. J a u n i k a i t i s i r j a m viską papasakojo.
S v a i n i s jo nepagyrė:
— J e i g u ją t a i p l e n g v a būtų buvę pagauti, k a m m a n būtų t a v o sesers
reikėję?—tarė j i s . — Nežudyk savęs tuščiai.
•— G e r i a u m a n d u o k žirgą,— prašo' svečias.
Paškundžis j a m davė tokį žirgą, k u r i s p e r du jaučių k i n k i n i u s šuoliuo­
j a . J a u n i k a i t i s atsisveikino su seseria ir s v a i n i u , sėdo ant žirgo ir n u ­
rūko.
L e k i a mergelė, per t r i s jaučių k i n k i n i u s šokuoja, o jaunikaičio žirgas
t i k p e r du šuoliuoja. J a u n i k a i t i s a t s i l i k o , k r i t o ir šisai žirgas, l i k o j i s
v i e n a s — n e i žmogaus, n e i k o k i o būsto a p l i n k u i .
Nuliūdo, atsisėdo i r v e r k i a . Nežinia k i e k j a m v e r k u s , a t s k r i d o p r i e j o '
Laukų mergelė, atsitūpė ant žolės ir j u o k i a s i . P a s k u i j a u pyktelėjo:
— Stokis, j e i esi v y r a s , o j e i ne, t a i ir g y v e n t i nevertas!
J a u n i k a i t i s atsistojo,, apsidairė a p l i n k u i , žiūri — tolumoj troba. Nuėjo,
o p r i e jos upelis teka, atsisėdo, l a u k i a , gal k a s ąsotį atneš — v a n d e n s
atsigerti. Atėjo tarnaitė, atsinešė ąsotį ir pastatė po a u k s i n i u l o v e l i u .
J a u n i k a i t i s paprašė atsigerti. Tarnaitė padavė ąsotį, j i s atsigėrė ir įmetė
žiedą. Tarnaitė nusinešė v a n d e n s . P o n i a atsigėrė, ir iš ąsočio žiedas iš­
riedėjo. P o n i a k l a u s i a :
— K u r tu žiedą gavai?
I — Niekur, t i k p r i e u p e l i o j a u n i k a i t i s paprašė vandens atsigerti, gal
Į j i s a i įmetė.
j — T u o j a u pat jį čionai a t v e s k , — paliepė p o n i a .
I J a u n i k a i t i s atėjo, j u o d u apsikabino ir pasibučiavo. T a i b u v o j a u n i a u -
I šioji sesuo.
I Sesuo k l a u s i a , k a i p j i s čia atsidūrė. J i s ir apsakė,viską, k a i p b u v o .
I — V a r g a s tavo s e s e r i a i , — tarė j i n a i , — j e i t a i p l e n g v a būtų Laukų mer-
| gelę pagauti, manęs tavo s v a i n i u i nebūtų reikėję. Ją būtų į žmonas p a r s i -
I vedęs, ne mane. Laukų mergelės n i e k a s nesugauna, j e i k a s sugautų, j a i
I g y v e n i m a s baigtųsi.
I Sesuo paslėpė brolį.
I V a k a r e sugrįžta Gvelešapis ir k l a u s i a :
| — C i a n i e k o nebuvo?
Į Žmona atsakė:
I — Nieko.
I P a s k u i pridūrė:
I — Ką tu d a r y t u m , j e i g u m a n o b r o l i s ateitų?
I — O ką aš d a r y s i u , apkabinčiau ir pabučiuočiau.
I T a d a sesuo atsivedė brolį, s v a i n i s su j u o pasibučiavo.
Į — K a i p tu čia a t s i r a d a i ? — k l a u s i a s v a i n i s . — K o k s vėjas atnešė?
I B r o l i s nusipasakojo savo bėdą ir rūpestį.
Į — A k , k a d aš galą gaučiau! K a m tu ėmeisi šito d a l y k o ? J e i g u būtų
I ,;: buvę l e n g v a tą mergelę pagauti, tavo sesers nebūčiau vedęs. G e r i a u m e s k
I ja. iš galvos ir grįžk namo.
i — N e , — atsakė b r o l i s , — dabar jau-vėlu t a i p kalbėti. N e p a l i k s i u jos,
IpS, nors ir.žinočiau, k a d pražūtis l a u k i a . O j e i g u m a n gera l i n k i , s v a i n i , t a i
|4K' d u o k i žirgą; k a d t u o j a u pat galėčiau j ą v y t i s .
Ik — M e n k a s daiktas' žirgą duoti, nors dvidešimt, nors t r i s k a r t p o dvide-
||g£& šimt žirgų i m k , — sako s v a i n i s , — bet d a r kartą t a u ; s a k a u : tuščiai j o s i .
iMBfe" Ne ir ne. Brolis pasiėmė tokį žirgą, k u r i s per tris jaučių k i n k i n i u s šuo-
jHflgp Iiuoja, atsisveikino su s v a i n i u ir seseria, leidosi v y t i s tą savo mergelę.
j ^ H L . ' K i e k jojęs, atsidūrė svetimuos, nežinomuos kraštuos. Žirgas šuoliuoja p e r
^^BĮ: tris jaučių k i n k i n i u s , o mergelė — p e r k e t u r i s šokuoja. K r i t o ir trečias
žirgas. J a u n i k a i t i s atsisėdo ir v e r k i a . A p l i n k n e i žmogaus, n e i k o k i o būs-
^ ^ B . to. S v a i n i a i toli, k u r t u j u o s rasi. N i e k o nebėra, n e t u r i n ė į k ą pagalbos
^ ^ H L k r e i p t i s , i r v i l t i e s j o k i o s . Priėjo Laukų mergelė, atsisėdo šalia jaunikaičio
ir sako:
 4

— Vėl tu v e r k i , netgi manęs nesigėdini! A r g i tu v y r a s ! Stokis, a p s i ­ O tos mergelės l i k i m a s toks b u v o : , j e i g u ją k a s pagaus — t a i ji m i r s ,

d a i r y k į šalis, ar bloga, ar gera pamatysi — pasinaudosi! . o j e i bus toks narsuolis, k a d l i g namų atsivys, tas jos v y r a s bus. J a u n i ­
Susigėdo j a u n i k a i t i s , atsistojo ir eina. Žiūri — trys v e l n i a i pešasi, v i e ­ k a i t i s vedė Laukų mergelę, parsigabeno į savo šalį. J u o d u ir dabar g y v i ,
nas kitą b a i g i a užplumpyti, ir n i e k a s jų neišskiria, j o k i o s g y v o s d v a s i o s ir ne sykį žmonės regėjo, k a i p ji n u o žiedo a n t žieclo s k r a j o j a .
aplinkui. Jaunikaitis ir klausia:
— Ko pešatės, v e l n i a i , ko nepasidalinate? Tenai juoda, čionai balta,
— T u r i m e , — sako v y r i a u s i a s v e l n i a s , — tokį kilimą; j e i g u sėsi ant jo Ten pasėta, čia sumalta,
i r p a s a k y s i : „Ei k i l i m e ! " , j i s nuneš k u r panorėsi. T u r i m e dar šukas. K a d Elasa, melasa,
ir k o k i a stati u o l a būtų, p a s a k a i : „Ei šukos!", beregint iš jų kopėčios p a ­ Ąsotis midaus kabėjo,
sidaro, ir tokios, k a d gali j o m i s k a i p l a u k u vaikščioti. D a r turime tekė­ Kas pasakos klausė, kas sekė —
lą. J e i g u jį jūron p a n a r d i n s i ir p a s a k y s i : „Ei tekėle!"—kad ir k o k i a g i l i Burnon privarvėjo.
ji būtų, visą l i g i galo išgeria. Va tą kilimą, šukas ir tekėlą dalinamės,
n i e k a i p p a s i d a l i n t i n e g a l i m , todėl ir pešamės. G a l padėtumei mums?
— G e r a i , — s a k o j a u n i k a i t i s , — padalinsiu. Sit p a l e i s i u tris strėles — k a s
p i r m a s atneš strėlę, tam k i l i m a s , k a s antras — t a m šukos, k a s trečias —
t a m tekėlas.
V e l n i a i apsidžiaugė: va čia t a i t e i s i n g a i nuspręsta.
J a u n i k a i t i s p a l e i d o strėles už devynių kalnų. V e l n i a i nubėgo, d i n g o
iš akių — j a u n i k a i t i s sėdo ant k i l i m o , pasiėmė šukas, pasiėmė tekėlą,
šūktelėjo: „Ei k i l i m e ! " ir n u s k r i e j o greičiau už vėją.'Nurūko v y t i s s a v o
Laukų mergelės,
O Laukų mergelė l e k i a , skuba, bet k i l i m a s j a u b a i g i a p r i v y t i . P r a s k r i ­
do j i e v i s u s l a u k u s ir pievas, p r i e aukštų uolų atsidūrė.
Laukų mergelė šoktelėjo ir perlėkė p e r uolą.
„Ei šukos!"—tarė j a u n i k a i t i s , ir į uolą atsirėmė kopėčios k a i p geras
laukas. K i l i m a s n u s k r i e j o kopėčiom, j a u n i k a i t i s v ė l b a i g i a p r i v y t i mer­
gelę. T a i p j i e didžiulę jūrą pasiekė, mergelė puolė į ją ir p l a u k i a . , , E i
tekėle!"—tarė j a u n i k a i t i s ir p a n a r d i n o jį jūron. Ta bematant išdžiūvo.
J a u n i k a i t i s dabar jūros d u g n u n u s i v i j o , j a u v i s a i šalia mergelės, net už
skraistės ją sučiupo, t i k t o j i išsisuko ir į tėvo n a m u s įlėkė. Jaunikaičio
rankose skraistė t e l i k o .
Laukų mergelė pripuolė p r i e tėvo.
— K a s tau, m a n o d u k r a ; n u o ko bėgai?— paklausė tėvas.
J i n a i viską papasakojo — t a i p ir taip, v i j o s i j a u n i k a i t i s , l i g i pat slenks­
čio atsivijo, sugaut nesugavo, t i k skraistę nuplėšė.
Išėjo tėvas, a p k a b i n o jaunikaitį ir pabučiavo.
— K o k i o žento l a u k i a u , tokį ir r a d a u !
Pakvietė jaunikaitį į trobą, su garbe jį priėmė.

42
 Nuėjo j a u n i k a i t i s , pasislėpė p r i e ežero.
A t s k r i d o balandės, nusimetė p l u n k s n a s , s u b r i d o į vandenį, m a u d
o j i s prisėlino, čiupo j a u n i a u s i o s sparnelį ir paslėpė.
Balandės išsimaudė, išlipo. D v i v y r e s n i o s i o s pasiėmė savo p l u n k s n a
nuskrido, o jauniausioji liko.
Ir šūktelėjo j i n a i :
— K a s tu, atsiliepk!
J a u n i k a i t i s neatsiliepia.
D a r kartą šūktelėjo balandė.
•— A t s i l i e p k , sesuo aš t a u būsiu.
J a u n i k a i t i s neatsiliepia.
— K o g i t u n o r i ? — k l a u s i a balandė.
— Tekėk už manęs,— atsako j a u n i k a i t i s .
Balandė s u t i k o , j a u n i k a i t i s išėjo iš slėpynės, nusivedė ją į trobelę
g y v e n a sau su j a u n a pačia.
O pats e i n a pas karalių, dirba, taip ir manosi.
Šit vieną kartą tas j a u n i k a i t i s sako k a r a l i u i :
— D u o k i t e m a n kambarį.

c
r — V a , — sako k a r a l i u s , — d e v y n i k a m b a r i a i , išsirink bet kurį ir g y v e n
Trys broliai ir balandė J a u n i k a i t i s nusivedė pačią i r a p s i g y v e n o s u j a d e v i n t a m k a m b a r y .
K a r a l i a u s tarėjai pamatė balandę, n e g a l i atsistebėti j o s grožiu.
A t e i n a pas karalių ir sako:
— K o k i a jūsų pati? Va to jaunikaičio p a t i — t a i bent gražuolė!
v- J Į a l t a i p b u v o , g a l i r n e — g y v e n o trys b r o l i a i . D u v y r e s n i e j i — Ką čia n i e k u s kalbat, jo p a t i gražesnė už m a n o ? — s u p y k o k a r a l i u
/" s u g a l v o j o n u s i k r a t y t j a u n i a u s i u o j u . Šit ir sako j a m : — Gražesnė,— t v i r t i n a tarėjai.
•— Pažiūrėsim, kas iš mūsų s t i p r i a u s i a s : p a l e i s i m strėles, k a s greičiau •— T a i ką gi j a m p a d a r y t i ? - — k l a u s i a k a r a l i u s .
atneš, tas ir laimės. Rūmininkai jį pamokė.
P a l e i d o j i e strėles, bet j a u t a i p t o l i , nė nematyt. E i n a ieškoti. — Va ant k a l n o miškas a u g a — l i e p k i t j a m per dieną v i s u s medži
E i n a jaunėlis, ieško, n i e k u r nėra tų strėlių. n u k i r s t i ir į rūmus sunešti. J e i nespės — a t i m k i t e pačią.
Nežinia po k i e k l a i k o j i s priėjo tokią karalystę. K a r a l i u s pasišaukia jaunikaitį ir l i e p i a :
Žiūri, senutė b e g y v e n a n t i . Jaunėlis ir prašo: — N u k i r s k p e r dieną v i s u s medžius ir sunešk į rūmus, j e i nespėsi
— P r i i m k m a n e nakvynėn. pačią a t i m s i u !
L a b a i apsidžiaugė senutė, įsivedė į trobą, k l a u s i a : Nuliūdo j a u n i k a i t i s , grįžta namo.
— K a s čia t a v e atvedė, sūneli?
Pati k l a u s i a :
Viską j a i apsakė jaunėlis, o p a s k u i d a r pridūrė: v e s t i norėčiau. — Ko toks nuliūdęs?
T a d a senutė tarė: V y r a s j a i viską apsakė.
•— C i a n e t o l i y r a ežeras, t e n a i t r y s balandės a t s k r e n d a m a u d y t i s . N u ­ Toji ramina:
e i k p r i e to ežero, pasislėpk, čiupk j a u n i a u s i o s balandės sparnelį ir ne­ — E i k miegoti, m a n i m p a s i k l i a u k .
a t i d u o k , k o l ji pažadės tekėti už tavęs.
 Žengė į kiemą, p a s u k o ant piršto žiedą, ir išdygo priešais ją v i s i — Ko t o k s nuliūdęs?—klausia p a t i .
vyresniųjų seserų k a r e i v i a i . — K a i p neliūdėsi? K a r a l i u s liepė v i e n a m s u a r t i va tą lauką, suakėti,
Balandė s a k o : užsėti, išravėti, n u i m t i derlių, iškulti, s u m a l t i grūdus, suvežti ir s u k r a u t i
— N u k i r s k i t e p e r dieną v i s u s to miško medžius ir į rūmus suvežkite. m i l t u s rūmuose. Ir t i k p e r dieną. J e i v i s k o n e n u v e i k s i u — galas m a n .
K a r e i v i a i nurūko, v i s u s medžius n u k i r t o ir suvežė į rūmus. P a t i žengė už vartų, p a s u k o žiedą, sulėkė v i s i seserų k a r e i v i a i .
O v a k a r e j a u n i k a i t i s užsivertė ant nugaros šakų ryšį, nuėjo pas k a r a ­ Balandė j i e m s ir l i e p i a :
— S u a r k i t , suakėkit, išravėkit tą lauką, n u i m k i t derlių, iškulkit, s u -
lių, numetė ant žemės ir s a k o :
m a l k i t grūdus ir m i l t u s suvežkit į rūmus.
— D u o k i t e m a n naują drabužį — seną sudėvėjau.
Viską padarė balandės seserų k a r e i v i a i , suvežė m i l t u s į rūmus. O j a u ­
— Atneškite j a m , — paliepė k a r a l i u s .
n i k a i t i s užsivertė paskutinį maišą ant nugaros; nuėjo į rūmus ir numetė
T a r n a i nubėgo, atnešė drabužį. jį p r i e durų.
Antrą kartą pas karalių atėjo tarėjai ir s a k o :
K a r a l i u s nustebo, nežino nė ką d a r y t i .
— K o k i a jūsų pati? Va to jaunikaičio p a t i — t a i bent gražuolė. Jūsiš­
Tarėjai vėl atėjo ir s a k o :
kė galėtų j a i tarnaitė būti, r a n k a s m a z g o t i , ir t a i būtų didelė garbė.
K a r a l i u s įtūžo: — K o k i a jūsų pati? To jaunikaičio p a t i t a i bent!
K a r a l i u s s u p y k o , šaukia:
— Ką čia kalbat, jo p a t i gražesnė už m a n o !
•— K a i p , jo pati gražesnė už m a n o ! Ką su j u o daryti, k a i p jį p r a g a i ­
Nusprendė:
šinti?
•— P a i m k i t e jį į medžioklę, p a l e i s i m į priekį ir n u g a l u o s i m .
Tarėjai s a k o :
Ir sako jaunikaičiui:
— T e g u l atneša nežinia ką, o j e i neatneš — l i e p k i t e užmušti.
— J o s i su k a r a l i u m į medžioklę!
K a r a l i u s pasišaukia jaunikaitį:
Grįžta j i s n a m o ir s a k o pačiai:
— Aš į medžioklę su k a r a l i u m j o s i u . — Atnešk m a n nežinia ką, j e i neatneši — l i e p s i u t a v e užmušti!
J a u n i k a i t i s sugrįžta n a m o d a r liūdnesnis.
— A i m a n ! T a v o žirgą j i e paleis į priekį, n u g a l u o s tave. Pažabok žirgą
d e v y n i o m k a m a n o m i r d e v y n i a i s pavadžiais, p a k a b i n k b a l n o k i l p a s p o — K a s t a u , — k l a u s i a balandė,— ko t o k s nuliūdęs, ką t a u k a r a l i u s sakė?
pūdą ir j o k . — O g i liepė atnešti nežinia ką, j e i neatnešiu, užmuš m a n e . O k a s tas
P a t i dar davė v y r u i žiedą, t a r y d a m a : nežinia kas ir k u r jį surasti?
— K a i t i k n u t a i k y s j t a v e strėles, m e s k žiedą į viršų, a u k s i n i u k a m u o ­ ' Balandė žengė p r i e vartų, p a s u k o žiedą. Sulėkė v i s i vyresniųjų seserų
l i u jis pavirs, s u g a u k jį, p a d u o k k a r a l i u i ir j o k šalimais. kareiviai.
T a i p i r padarė j a u n i k a i t i s . Balandė l i e p i a :
— Sužinokite, kas t a i p e r daiktas nežinia kas ir k u r j i s y r a ?
K a i t i k nutaikė į jį strėles, metė žiedą, v i r t o j i s a u k s i n i u k a m u o l i u ,
N i e k a s nežino, kas t a i p e r d a i k t a s i r k u r j i s y r a .
tada p a g a v o jį ore, prišoko p r i e k a r a l i a u s ir padavė. Padavė ir j o j a ša­
T i k žiū — šokuoja šluba varlė, n u o kitų a t s i l i k u s i .
limais. Balandė ištiesė j a i ranką, varlė užšoko. Balandė ir k l a u s i a :
Ką gi darys k a r a l i u s ?
Pasišaukia j i s jaunikaitį ir s a k o : — N o r s t u , v a r l y t e , p a s a k y k , k u r ieškoti nežinia ką.
— M a t a i tą lauką, suarsi jį, suakėsi, užsėsi, išravėsi, n u i m s i derlių, iš- Varlė i r s a k o :
— T o k i a senė žino — n u e i k pas ją, p a m o k y s .
k u l s i grūdus, s u m a l s i , atveši m i l t u s ir s u k r a u s i juos m a n o rūmuose. J e i
J a u n i k a i t i s nuėjo pas tą senę ir prašo:
viską per dieną n u v e i k s i — gerai, j e i ne — galas t a u .
— G a l p a s a k y s i , k a s t a i p e r daiktas nežinia k a s ir k u r jį rasti?
— G e r a i , — sutiko j a u n i k a i t i s , — jūsų v a l i a .
Senė j a m padavė ratą, parodė miške šventyklą ir tarė:
Grįžo namo.

46 47
 P i r k l y s g a l v o j a — k o g i j i manęs n e k l a u s o ?
•— E i k p r i e tos šventyklos, rasi jūrą, p a r i d e n k į ją šitą ratą, p a s i r o d y s
O Tarumbalą j a u s e n i a i pas jaunikaitį, j a m ir t a r n a u j a .
tiltas, tuo t i l t u p r i e i s i šventyklą ir šauk: „Sese, p a s i k l i a u k , sese, p a s i ­
J a u n i k a i t i s v a l g y t i užsimanė:
k l i a u k ! " T a d a atsilapos durys.
— Tarumbalą, keptą vištą!
K e l i a u j a j a u n i k a i t i s , priėjo jūrą, metė ratą, pasidarė tiltas, tuo t i l t u
Bemat atsirado k e p t a višta.
priėjo šventyklą ir šaukia:
G e r a i p r i s i k i r t o , pailsėjo i r t r a u k i a t o l i a u .
— Sese, p a s i k l i a u k ! Sese, p a s i k l i a u k !
O k a r a l i u s j a u išsivedė balandę, g a l v o j a — negrįš j a u n i k a i t i s , pražus.
Visą mėnesį j i s t a i p šaukė. T a i s o s i su ja tuoktis, t i k įžengia į rūmus j a u n i k a i t i s . Pamatė, k a s čia d a ­
P a g a l i a u a t s i l a p o j o durys, išėjo senis ir įsivedė jaunikaitį į vidų. rosi, k a d s u r i k s :
T a s a i žengė šventyklon. B a i s u j a m .
— N a g i , Tarumbalą, l i e t a u s ir k u o s m a r k e s n i o !
Senis r a m i n a :
Staiga iš dangaus pliūptelėjo liūtis, ir j a u t o k i a b a i s i — rodos, viską
— N e b i j o k , sūneli. — P a s k u i jį p a m a i t i n o , l e i d o pailsėti, padavė T a - nušluos.
rumbalą ir s a k o : J a u n i k a i t i s p a s u k o vargonėlių rankeną — išdygo p u l k a i kareivių. Už­
— Saugok Tarumbalą, pamesi jį — v a r g a s t a u ! . .
puolė t i e karalių ir jo rūmininkus, v i s u s išgalabijo.
O Tarumbalą — t o k s d a i k t a s , k u r i o nematai, bet k u r i s viską išpildo,
Ir karalystė jaunikaičiui atiteko, ir p a t i balandė su j u o l i k o .
ką t i k paliepsi.
E i n a j a u n i k a i t i s , nešasi Tarumbalą, n a m o grįžta.
S u t i n k a j i s pirklį, tasai vargonėlius t u r i .
.O tie vargonėliai t o k i e , k a d p a s u k i rankeną, ir k a r e i v i a i p a s i p i l a .
— Sėskim, papusryčiausime d r a u g e , — sako p i r k l y s jaunikaičiui.
Susėdo,
J a u n i k a i t i s šūktelėjo,
— Tarumbalą, v a n d e n s !
A t s i r a d o v a n d u o , l i e j a s i j i e m s ant rankų, p r a u s i a , o iš k u r j i s , k a s jį
atnešė — n e m a t y t i .
— Tarumbalą, kepsnį!
Ir v i s k a s gatava atsiranda, o iš k u r — n e m a t y t i .
P i r k l y s nustebo i r k l a u s i a :
— P a s i m a i n y k i m : aš t a u d u o s i u vargonėlius, o tu m a n Tarumbalą.
1

— O kas iš t a v o vargonėlių?—klausia j a u n i k a i t i s .
— D va k a s ! — s a k o p i r k l y s ir p a s u k o vargonėlių rankeną — pasipylė
iš jų gausybė kareivių.
— Mainomės?'—klausia p i r k l y s .
— Mainomės!— sako j a u n i k a i t i s .
Pasiėmė tuos vargonėlius ir eina. O p i r k l y s g a l v o j a , k a d tą Tarumbalą
t u r i , tai j a m i r tarnaus.
E i n a j i s , eina, p a v a r g o , atsisėdo po medžiu ir s a k o :
— Tarumbalą, v a n d e n s !
Bet v a n d e n s nėr ir nėr.
 — Ko tu džiaugiesi, pas tėvus eidama, j i e ' t a v e pragaišini s u g a l v o j o .
Žiūrėk, k a i t i k įžengsi, s a k y k : „Žinau, tėve ir m o t i n a , ką sugalvojot, ir
ne m a n prieštarauti, t i k išpildykit m a n o paskutinę valią — a p r e n k i t e prieš
mirtį vyriškai ir d u o k i t e žirgą, n o r i u nors kartą pajodinėti, p a s i d a i r y t i ,
kas pasaulyje dedasi". J e i g u leis, išėjusi sėsk ant manęs, o dėl v i s a k i t a
jau manim pasikliauk.
Mergaitė nuėjo pas tėvus, viską pasakė, k a i p žirgo liepta, tie ir .leido.
T a d a vyriškais drabužiais apsirengė, p l a u k u s po k e p u r e . paslėpė, p a s i ­
ėmė rimbą ir nuėjo p a s - s a v o žirgą.
Žirgas l i e p i a :
— Sėsk, s u p l i e k mane tris kartus, t i k taip, k a d trys rėžiai mano odoje,
o t a v o r a n k o j e liktų, ir k u o tvirčiau l a i k y k i s .
Mergaitė užšoko ant žirgo, sušėrė j a m r i m b u kartą, antrą, trečią — ir
nurūko tasai.
S k r i e j a s k r i e j a žirgas, j a u d e v y n i s k a l n u s praskriejo. O t e n k a r a l a i t i s
medžioja. Pamatė j i s mergaitę, ta j u k vyriškais drabužiais a p s i r e n g u s i ,
ir pasikvietė į svečius..
G e r a i pavaišino ją k a r a l a i t i s , m i e g o t i paguldė.
Emė j i s g a l v o t i : ar t i k čia ne mergaitė, j a u n i k a i t i s t o k s gražus nebūtų,
ir sako m o t i n a i :
Žirgas Lurdža — C i a ne j a u n i k a i t i s , motin, o mergaitė.
O motina:
— N e , sūneli, ką t u !

/ j u o d u neregėto grožio dukterį. Slėpė ją t o l i , aukštam bokšte, O j i s v i s savo:

— N e , čia mergaitė, mergaitė.
n e i patys matė, n e i k i t i e m s rodė.
T a d a m o t i n a sako:
T o j e karalystėje g y v e n o sena burtininkė, p r i l i p o j i n a i p r i e karalienės:
— G e r a i , eikite j u d u jptynių, tada l e n g v a i pamatysi, ar čia j a u n i k a i ­
— N e b e m y l i tavęs k a r a l i u s . P a g a l v o k , k a i p jo meilę susigrąžinti. tis, ar mergaitė.
— K ą g i m a n d a r y t i , — k l a u s i a karalienė,— i r a r l a i k a s m u m s a p i e m e i ­ Kitą dieną k a r a l a i t i s s a k o m e r g a i t e i :
lę g a l v o t i . Ir k a i p čia p r i v e r s t i vėlei save mylėti? — Šiandien e i s i m jotynių.
N e , senė neatstoja:
Mergaitė, nuėjo pas savo žirgą ir s a k o :
— Pragaišinkite savo dukterį, t a i v ė l mylėsitės.
Ir įkalbėjo karalienę. Nuėjo ta pas vyrą, susitarė, ir pasišaukė j u o d u — K a r a l a i t i s mane kviečia jotynių, o k o k s džigitas iš manęs?
Tasai ramina:
dukterį — pragaišins.
Duktė e i n a pas tėvus, džiaugiasi, k a d ją prisiminė, j u k nė k a r t e l i o jų — N e b i j o k , t i k t v i r t a i b a l n e sėdėk. K a i išjosjm — sudrožk kartą rimbu,
k a d m a n oda, o tau r a n k a nusiluptų, dėl v i s a k i t a m a n i m p a s i k l i a u k i .
nemačiusi. Išjojo.
S u s i t i n k a j i žirgą Lurdžą, tasai s a k o :
 stovėtų". K a d ir k i e k tostų būtų, paėmusi ragą v i e n a s a u k a r t o k : „ A š
g e r i u , o Lurdža girtėja".
Mergaitė sudrožė savo žirgui r i m b u , tasai n u s k r i e j o , pasičiupo d a r k a ­
T a i p ir padarė. Mergaitė geria, v i s k a r t o d a m a : „ A š g e r i u , o Lurdža
ralaitį ir jo žirgą: k a r a l a i t i s p r i e k y , žirgas užpakaly. P a l e k i o j o taip, p a ­
girtėja!" Ir sėdi sau, s a k y t u m nė lašo n e r a g a v u s i .
sismagino ir a t g a l grįžo.
Va j a u ir p a s k u t i n i s tostas — namų pašlovinimas, mergaitė ir užmiršo
A t e i n a j a u n i k a i t i s pas motiną:
p a s a k y t i : ,,Aš geriu, o Lurdža girtėja". D a b a r ir p a t i apsvaigo.
— Na k a i p ? — k l a u s i a ji.
S u s i s u k o j a i g a l v a , n u g e i b o vargšė u ž stalo i r užmigo. N u o galvos k e ­
— G e r a i j o j a , už mane geriau.
purė n u k r i t o , ant pečių p l a u k a i išdriko.
•— Aš tau s a k i a u , k a d čia j a u n i k a i t i s , k u r tau mergaitė taip gerai j o ­ T a r n a i nurengė ją, paguldė į lovą, v i s u s vyriškus drabužius paslėpė ir
tų?— sako motina. padėjo a u k s u austą moterišką apdarą.
O k a r a l a i t i s v i s save. ' Iš r y t o p a b u d o gražuolė, žiūri, nėra, j o s vyriškų drabužių, t i k moteriš­
•— N e , čia mergaitė. kas apdaras g u l i .
— N a , g e r a i , — s a k o m o t i n a , — v e s k i s į mūsų iždą, žiūrėk, k a s svečiui P r a v i r k o j i n a i , bet k i t a i p j a u nebus! Apsirengė, nuėjo pas s a v o žirgą,
l a b i a u patiks, taip sužinosim, ar čia j a u n i k a i t i s , ar mergaitė. rauda, s i e l v a r t a u j a :
K a r a l a i t i s atėjo pas mergaitę ir kviečia: — Ką gi m a n d a r y t i , kas dabar bus?
— E i m e į mūsų iždą, gal t a u k a s p a t i k s . O Lurdža s a k o :
O mergaitė žirgui: t a i p ir taip, ką daryti? — Ko- tu v e r k i ? Tekėk už karalaičio, g e r i a u ir n e r e i k i a .
Žirgas Lurdža ir s a k o : Susituokė j u o d u , g y v e n a s a u r a m i a i ir l a i m i n g a i .
— N i e k o , e i k su j u o , t i k į šalis n e s i d a i r y k , o k a i įžengsi, pasisuk, ten Praėjo k i e k l a i k o . Susiruošė k a r a l a i t i s į svečius pas kitą karalių j o t i ,
už durų kalavijas k a r o . N u s i k a b i n k jį n u o sienos ir s a k y k : ak, gražumė­ •— D u o k m a n s a v o žirgą,— paprašė j i s pačią.
l i s , ašmenys seni, o makštys k o k i o s ! Ir p e r s i j u o s k jį p e r petį. Gražuolė ir s a k o :
Mergaitė t a i p ir padarė: t i k įžengusi į iždą, į šalis nė nedirstelėjo, p a ­ •— J i s m a n už gyvybę brangesnis, bet ne už tave. Imk, t i k a r k l i n i n ­
s i s u k o , pamatė kalaviją ir šūktelėjo: k a m s p a s a k y k , k a d nerištų j o , k a d laisvą laikytų.
— A k , t a i k a l a v i j a s , ir ašmenys seni, ir makštys k o k i o s ! Ir k a r a l a i t i s išjojo.
N u k a b i n o n u o sienos ir persijuosę. O ji susilaukė nuostabaus a u k s a p l a u k i o sūnelio.
K a r a l a i t i s nuėjo pas motiną, viską apsakė. Uošvis ir uošvė pasiuntė žygūną su džiugia žinia:
— Na matai, k a d čia ne mergaitė,— sako m o t i n a . „ T a v o p a t i susilaukė a u k s a p l a u k i o sūnelio".
— N e i r n e , — t v i r t i n a sūnus,— n e t i k i u , mergaitė j i , i r šventa. O žygūno k e l i a s ėjo p e r tos gražuolės tėvų karalystę.
M o t i n a sako: T i e pasišaukė jį, išklausinėjo, k u r i r k o j o j a .
Žygūnas parodė laišką. T u o d u paėmė, suplėšė jį ir parašė kitą.
— T a d a p a s i k v i e s k ją v y n o išgerti. J e i nemokės gerti, v a d i n a s i m e r ­
„Tavo.pati susilaukė l y g šuniuko, l y g kačiuko",— parašė ir padavė žy­
gaitė. gūnui. T a s ir nunešė karalaičiui. Perskaitė j i s ir nuliūdo, parašė a t s a k y ­
— G e r a i , — s u t i k o sūnus. mą: „ K o susilaukė, to, sergėkit pačią, k o l e i sugrįšiu".
Nuėjo j i s pas mergaitę ir s a k o : z
D i e v o rūstybė ant žygūno k r i t o — j i s a i v ė l p r o tą karalystę n a m o p a ­
— E i m e v y n o gerti, pažiūrėsiu, k u r i s d a u g i a u pakels.
suko.
Mergaitė nubėgo pas žirgą ir k l a u s i a : Pasišaukė jį k a r a l i u s su k a r a l i e n e , paėmė laišką, sudraskė ir kitą p a r a ­
— Ką gi m a n d a r y t i , Lurdža? Kviečia m a n e j i s v y n o g e r t i , o aš nė šė. „Tris dienas krosnį kūrenkit, p a s k u i m e s k i t j ją m a n o pačią su
vaiku".
lašo b u r n o j nesu turėjusi.
Žirgas tarė:
— P a s a k y k , j a m : „Gerai, g a l i m , t i k aš pratęs, k a d žirgas m a n už kėdės 53
 Žygūnas ir parnešė laišką. E j o ėjo, i l g a i ėjo ir priėjo tą upelį, p r i e k u r i o m o t i n a su sūnum gy­
Uošvis su uošve r a u d a , s i e l v a r t a u j a , bet ką gi p a d a r y s i . vena.
Užkūrė krosnį ir k a i t i n a . Ir mato — b ė g a ąsočiu nešinas bernaitis, o su j u o elnias ir stirna. B e r ­
Trečia n a k t i s sutemo, l a i k a s m e s t i vargšę į krosnį. O karalaičio a r k l i ­ naitis jį pamatė ir ėmė šaukti:
n i n k a i vedžiojo vedžiojo žirgą Lurdža, p a v a r g o , pririšo už k o j o s ir p a ­ — Senelis eina, m a n o senelis eina!
liko. Susigraudino senis, širdis ėmė s m a r k i a u p l a k t i , s t o v i ir v e r k i a .
Sit t a r n a i pakėlė gražuolę ir vaiką su v i s a l o v a ir neša į krosnį, o L u r ­ B e r n a i t i s pasisėmė ąsotį vandens, o senis priėjo, įmetė į jį žiedą ir
dža pajuto kažką negera, daužosi, d r a s k o s i , atplėšė koją, ir l i k o ji p r i ­ sako: s

rišta. Žirgas nurūko t r i m i s k o j o m i s ; Atlėkė j i s , motiną su v a i k u j a u k r o s - — K a i m a m a prausis, p a r v e r s k ąsotį, k a d žiedas išriedėtų.

n i n bekišant, čiupo a b u d u su v i s a l o v a ir nunešė t o l i į k a l n u s . B e r n a i t i s nubėgo šaukdamas: '
Lurdža padėjo savo naštą ant aukštos k a l v o s ir sako gražuolei: — M a m a , senelis atėjo, mūsų senelis atėjo.
— A š t a u n e tarnas s u t r i m i s k o j o m i s . N u g a l u o k m a n e i r s a k y k : „Ma­ ' M o t i n a p r a u s i a s i , b e r n a i t i s parvertė ąsotį, žiedas t i e s i a i j a i ant rankų
no žirgo teisumo ir d o r u m o v a r d u tebūnie čia šventovė, v e r t a jo ištiki­ išriedėjo.
mybės! " Pažino j i n a i uošvio žiedą ir pakvietė svečią į vidų.
Moteriškė' r a u d a r a u d a , v i e t o s sau n e r a s d a m a : „Kaip aš savo r a n k a Senis j a i viską papasakojo, įkalbinėja, m a l d a u j a grįžti. O ji n e n o r i :
t a v e . g a l u o s i u ! " O Lurdža nenusileidžia, v i s s a v o ir savo. T a i p ir padarė, — N e , n e i s i u aš pas jus. J a u b u v a u , vos k r o s n y j e nesudeginot. N e i s i u .
k a i p l i e p t a , ir s a k o : „Mario žirgo teisumo ir d o r u m o v a r d u tebūnie čia Ir įžengė ji į šventovę, atsistojo toj v i e t o j , k u r b u v o žirgo galva, ir
šventovė, v e r t a jo ištikimybės!" tarė:
K a i p sakė, taip i r atsitiko. — M a n o Lurdžos teisumo ir d o r u m o v a r d u s u j u n k šį namą su m a n o
Iš vargšo i u r d ž o s r a d o s i d a i l i šventovė, t i k žiūrėk į ją ir džiaukis. v y r o namu, miestą su miestu.
C i a ir namas g y v e n t i , ir šaltinis. Pamatė tą šventovę v i s o k i žvėrys ir Ir iš tiesų n a m a i išsirikiavo v i e n s p a s k u i kitą, susijungė du m i e s t a i .
gyvūnai, subėgo, stojo t a r n a u t i m o t i n a i ir v a i k u i . V y r a s su pačia dabar l a i m i n g a i g y v e n o , užmiršo ir tą negandą, k u r i s
A u g a bernaitis, a p l i n k j į l a k s t o v i l k a s , l o k y s , lapė, elnias, stirna, n u o b u v o j u o d u ištikęs.
k o k i o s bėdos s e r g s t i . . .
O k a r a l a i t i s grįžo namo, k l a u s i a , k u r p a t i su sūnum. Tėvai ir apsakė Bėdą ten palikau,
gavę jo laišką, bijoję priešgyniauti, t a i ir įkūrę krosnį. O k a i j a u taisęsi Laimę čia pasikviečiau,
marčią su v a i k u d e g i n t i , kažin k a s j u o s pačiupęs ir nusinešęs. Pelus ten išbarsčiau,
— N e , n e , — s a k o sūnus,—tai jūs m a n k o k i a s k v a i l y s t e s rašėte, o aš Grūdus čia atsinešiau.
prašiau saugoti j u o s , k o l e i sugrįšiu.
S u p r a t o j i e didžią klaidą padarę, v e r k i a , krūtinę daužo. V i s a m m i e s t e
gedulas. K a r a l a i t i s vaikšto n e i gyvas, n e i miręs, graužiasi, rauda, švie­
sios dienos nemato. 1

K a r a l i u s žiūrėjo, žiūrėjo į tą baisų sielvartą, nebeištvėrė, pasiėmė

geležinę lazdą, apsiavė geležinius k a l a m a n u s 1
ir išėjo' ieškoti marčios ir
anūko/

1
K a l a m a n a i — vyžas primenantis apavas.

' ną seserį. V i s i ją mylėjo, l a b i a u n e i patys save.
Išleido j i e tą seserį už v y r o , bet ta n e t r u k u s l i k o našlė su d v i e m sūnu­
m i s . T a d a b r o l i a i parsivedė ją į savo namus su abiem v a i k a i s ir l e p i n a ,
p o p i n a — ta n e i savo našlystės nejaučia, n e i v a r g o k o k i o , v i s k o į v a l i a s —
ir drabužių, ir v a l g i o .
T i k brolių pačios j a i p a v y d u l i a u j a , p y k s t a , k a d v y r a i taip m y l i i r p a i ­
kina seserį.
O j e i g u j a u sykį p a v y d a s širdin įsigavo, tai t i k v i e n a ir t e g a l v o j a —
k a i p j u o s v i s u s sukiršinti. T a i v i e n a i p našlę a p k a l b a , t a i k i t a i p , n i e k a i p
negali brolių su seserimi s u p y k d i n t i , tie m y l i ją, n o r s tu ką.
Šit kartą brolienės paėmė geriausią jautį, kurį b r o l i a i l a b i a u už k i t u s
mėgo, nusivedė į tvartą ir s u k a p o j o . Išėjo ir s a k o :
— Va ką jūsų m y l i m a sesuo padarė — s u k a p o j o geriausią jautį!
B r o l i a i nė a n t a k i o n e p a k r u t i n o .
56— Sukapojo t a i sukapojo, t e g u l ant jo k r e n t a v i s o s sesers nelaimės.
P y k s t a brolienės, k a d jų gudrybė n e p a v y k o , ėmė ir papiovė geria
žirgą. Papiovė ir suvertė kaltę s e s e r i a i :
— Va ką jūsų m y l i m a sesuo padarė, geriausią žirgą papįovė!
B r o l i a i ir dabar nesileido apgaunami. \
— Ką g i , papiovė tai papiovė. K a d t i k mes būtume s v e i k i g y v i , o
v u l y s l i e k a g y v u l i u ! Užgyvensimi
V i s a i įširdo brolienės. Negirdėtą piktadarystę s u g a l v o j o , k a d t i k a
kratytų tos nekenčiamos našlės. Ir šit vidurnaktį, k a i v i s i miegojo,
r i a u s i o j i atsikėlė, prisėlino p r i e savo miegančio v a i k o ir n u g a l a v o l o
lėje, o peilį slapta įkišo našlei į kišenę.
Išaušo rytas. V i s i savo darbais užsiėmę. O nebegyvas v a i k a s g u l i
k l o d e užklotas, s a k y t u m miega.
S a u l e i patekėjus, v y r i a u s i a s i s b r o l i s kažin ko įėjo į kambarį, žiūri,
k a s dar g u l i , t a i ir sako pačiai:
— Pažiūrėk, ar neserga, labai j a u i l g a i miega.
O pati:
— N e , k a s j a m g a l i būti, tegul m i e g a , g a i l a žadinti.
D a r k i e k palaukė, v a i k a s n e p a b u n d a , nutraukė antklodę: žiūri •— ne
gyvas. .
S u r i k o m o t i n a , p a r k r i t o t a r y t u m nualpusį, v i s i sušokę ją g a i v i n a . A
peikėjo ji ir k a d ims dejuoti, r y p u o t i , p l a u k u s n u o galvos rautis ir
tinę daužyti.
Puolė ieškoti nusikaltėlio.
M o t i n a sako:
— V i s u s apžiūrėkite, pas ką bus peilis, tas ir kaltas.
Ir našlė čia. V e r k i a , r a n k a s grąžo, k a d sūnėno neteko, ir nežino, k o
nelaimė jos dar l a u k i a .
— Apžiūrėkim, b r a n g i o j i , paieškokim, gal rasim, k a s k a l t a s , — p r i t
vargšelė.
Apžiūrėjo v i s u s , n i e k o nerado, o k a i našlę pakratė, iš kišenės ištra
peilį. Širdis apmirė nelaimėlei, r a u d a j i , prisiekinėja n e k a l t a esanti,
k a s g i j a patikės?
V y r i a u s i o j i brolienė ėmė šaukti, vyrą užsipuolė:
— V a , a k l y nelaimingas, dabar supratai, kokią seserį turite? K a i p
garbstėte, n i e k u o netikėjote. Viską j a i d o v a n o d a v o t . Ir jautį ji sukapo
. ir žirgą papiovė, v i s k a s j a i k a i p n u o žąsies v a n d u o , va dabar ir sūnų
pražudė. R a u k i s sau p l a u k u s ir šauk, nelaimės nebeatšauksi!

Įpykę b r o l i a i a p a k i n o seserį ir išvarė nelaimingą neregę. Nuvedė p r i e
tokios upės, t o l i n u o namų ir p a l i k o t e n drauge su jos sūnumis.
Neregė sėdi ant k r a n t o , v e r k i a , sielvartauja, glausdama savo v a i k u s
našlaičius. Ir vargšai n e i valgio neturi, n e i stogo viršum galvos.
Ką daryti? V a i k a i pasidarė meškerytes ir gaudo žuvis.
Užkimba žuvelė, ištraukia, p a l a i k o viršum u g n i e s ir suvalgo. T a i p ir
gyvena. T i k jie druskos neturi, tai v a i k a i ir sako motinai:
— Va tenai p i e m e n y s avis gano, n u e i s i m paprašyti, g a l duos m u i u s
druskos.
M o t i n a i sutikus, v a i k a i nubėgo, g a v o d r u s k o s i r atnešė.
M o t i n a sako:
— D u o k i t e , v a i k e l i a i , pažiūrėsiu, ar čia d r u s k a , ar kas k i t a .
Padavė, t i k ji nemato; paėmė, p a r a g a v o — t i k r a i druska. S a k o :
— T a i p , v a i k e l i a i , čia d r u s k a . A p i b a r s t y k i t e žuvis ir kepkitės.
Šit kartą meškeriojo v a i k a i . Užkibo j i e m s didelė žuvis.
Apsidžiaugė a b u d u :
— J o s v i e n o s v i s i trys p a v a l g y s i m .
J a u s k r o s t i ją susiruošė, o žuvis prašneko:
— P a l e i s k i t e mane, atsimokėsiu už gera. ^ •— Va d a n g u s ir žemė l i u d i n i n k a i , n i e k o aš neėmiau, j o k i o žiedo ne­
V a i k a i nustebo, išsigando, nubėgo pas motiną ir s a k o :
— M o t u t , mes s u g a v o m e didelę žuvį, o ji žmogaus b a l s u k a l b a , prašo
paleisti, žada g e r u atsimokėti, ką d a r y t i ? Ar p a l e i s t i ją, ar iškepti?
M o t i n a nustebo i r s a k o v a i k a m s :
— Paleiskite.
V a i k a i nunešė žuvį ir p a l e i d o į vandenį, o ji ir s a k o :
— Stovėkite čia, k u r m a n e paleidot, l a u k i t e , k o l sugrįšiu.
Ir nuplaukė.
V a i k a i stovi ir laukia.
Praėjo k i e k l a i k o . Žuvis v ė l pasirodė, priplaukė p r i e jų, išmetė ant
kranto d v i akis ir sako:
— Pridėkite m o t i n a i , praregės j i n a i .
S u l i g tais žodžiais plekštelėjo u o d e g a v a n d e n y j e ir nuplaukė.
V a i k a i paėmė a k i s , nunešė m o t i n a i , pridėjo, ta ir praregėjo.
Apsidžiaugė j i , apglėbė v a i k u s , bučiuoja.
J i e ir įsikūrė p r i e to u p e l i o . Pasistatė trobelę ir g y v e n a .
P a a u g o sūnūs, d i r b a , p r a k a i t u o j a . Pamažėliais ir p o r a jaučių įsitaisė.
A r i a ir sėja. Ir toks d e r l i u s jų didelis, ne t i k patys sotūs, bet ir l i e k a dar.
P a r d u o d a — n u s i p e r k a , ko r e i k i a , g y v e n a be j o k i o stygiaus.
Šit tos našlės tėviškėje, k u r jos b r o l i a i p a s i l i k o , j a v a i neužderėjo. P r a ­
sidėjo badas. B r o l i a i sutarė d u o n o s ieškoti.
Išgirdo jie, k a d t e n ir ten žmonės t u r i grūdų p a r d u o t i . V y r i a u s i a s bro­
l i s pasiėmė pinigų, išvažiavo jų p i r k t i .
Atvažiuoja pas s a v o seserį, iš k u r j i s galėjo žinoti, o ir būtų nepatikė­
jęs, k a d j i g y v a s u s a v o v a i k a i s našlaičiais.
O sesuo jį pažino. Širdis ėmė s m a r k i a u p l a k t i vargšelei.
B r o l i s n u s i p i r k o grūdų k i e k r e i k i a , prisėmė j a m , k r a u n a .
O m o t i n a pasišaukė vyresnįjį sūnų, padavė žiedą ir s a k o :
— Čia t a v o dėdė, sūneli. Šitą žiedą n e m a t o m i s įmesk j a m į šlepetę.
B e r n a i t i s paėmė žiedą ir n e m a t o m i s įmetė j dėdės šlepetę.
Susikrovė tas visus grūdus į arba ir važiuoja iš k i e m o . M o t i n a p a ­
kėlė triukšmą, siunčia sūnus, k a d brolį pavytų.
— S u s t a b d y k i t e arbą,— šaukia j i , — m a n o žiedas dingo, t i k r i a u s i a i j i s
pavogė, niekas kitas.
J o s b r o l i s prisiekinėja, d i e v a g o j a s i :
mačiau.
N e , n e t i k i j u o sūnūs..
— G a u s i t e grįžti, žodžiu netikina, eime, pažiūrėsim, ar n e t u r i t e žiedo.
Ką daryti? Sugrįžo, o sesuo jį k a i p svetimą s u t i n k a , priekaištauja:
— K a i p g i čia dabar? M e s j u s priėmėm g a r b i n g a i , grūdų, pripylėm,
o jūs d a r žiedą pasiglemžė!, a r g i gražu? i
Vargšas prisiekinėja:
— Garbės žodį d u o d u , k a d n i e k a d o s n i e k o n e v o g i a u .
— N e , taip niekas nedaro. P a k r a t y k i t e jį, ar n e t u r i m a n o žiedo,— p a ­
liepė m o t i n a .
Pakratė. Ir iškrito tas dingęs žiedas iš šlepetės. Išbalo j i s , bet ką čia
padarysi.
— Dievaži, aš n e k a l t a s , — s a k o j i s , — bet jūsų rankose esu, darykite
|su m a n i m ką norite.
- T a i v a , b r o l i , — s a k o j a m sesuo.— K a i p t u n e p a v o g e i šito žiedo, nors
jį! pas t a v e r a d o m , taip ir aš nepaliečiau sūnėno, t a v o pačios t a i darbas.
pririšo žirgui p r i e u o d e g o s ir p a l e i d o .

T e n a i juoda, čionai balta,

Ten pasėta, čia sumalta.

Pasaka apie vargšą

ir tris karžygio granatus

G1 1/ al t a i p b u v o , gal ir ne — g y v e n o vargšas. N i e k o j i s neturėjo —

' n e i trobos, n e i k i e m o . Ką daryti? Nuėjo į mišką, susipynė iš
šakų lūšną ir a p s i g y v e n o j o j e .
P r i s i r e n k a ryšelį sausų šakų, nuneša į miestą, p a r d u o d a , n u s i p e r k a duo­
nos, t a i p ir m a n o s i .
Kartą j i s nuėjo į miestą, nunešė malkų.
Pardavė, n u s i p i r k o duonos, grįžta atgalios. Įsikišo tą duoną užantin,
kiūtina savo lūšnon, susigūžęs iš šalčio. t

O k e l i a s e i n a pro k a r a l i a u s rūmus.
Pamatė jį karalaitė ir s a k o tėvui:
— Žiūrėk, tėve, v e l n i a s eina!
Tėvas pasižiūrėjo, mato — ne v e l n i a s , o vargšas, s u p y k o ant dukters:
— C i a v i s a i ne v e l n i a s , o žmogus!
 — N e , k o k s čia žmogus — ir juodas, ir apiplyšęs,—sako duktė,— v e l ­ — N e , — s a k o vargšas,— už p a t a r i m u s n e p a r d u o d u , — ir parsineš
petaitę n a m o .
nias čionai, v e l n i a s ! Pati klausia:
Tėvas su d u k t e r i a susiginčijo. Įširdo tėvas, šaukia: — N i e k a s nesiderėjo?
— J e i g u t a i p , tučtuojau m a n už jo ištekėsi, o j e i ne, galvą t a u n u ­ — N e , v i e n a s siūlė tris patarimus, bet aš n e a t i d a v i a u , — sako v y r
imsiu. S u p y k o pati:^
Išsigando karalaitė, tarė s a u : g e r i a u j a u tekėti, n e g u m i r t i . — E i k t u o j a u pat, s u s i r a s k tą žmogų ir a t i d u o k skepetaitę už tuo
patarimus.
Susirišo k i e k gero į ryšulį, bėga vargšui iš p a s k o s ir šaukia:
— Žmogau, p a l a u k ! Vėlei nuėjo j i s į turgų. Ieško ieško to žmogaus, surado ir s a k o
Atsigręžė vargšas, nepatikėjo, k a d g a l i jį šaukti t o k i a gražuolė, žen­ — A t i d u o s i u skepetaitę už tuos tris patarimus.
g i a s a u ir atgal.nežiūri. — E i m e , — s u t i k o žmogus.
Vargšas įėjo į savo lūšną, ir ji iš paskos. Nusivedė jį į n a m u s ir s a k o : N

Tas ir klausia: — P i r m a s — n i e k a d žodžio n e t a r k neapgalvojęs. A n t r a s — j e i

— Ko tau reikia? kokį žmogų n o r i n t tave n u g a l u o t i , neskubėk j a m tą.patį d a r y t i , prie
Karalaitė s a k o : t i k r a i įsitikink, ar teisybė. Trečias — būsi p r i e upės, p r i e i s žmogus
— T u mane v e s t i t u r i . k l a u s , ar čia y r a brasta, o tu n u m o s i r a n k a ir a t s a k y s i — • y r a , g i r d
Išsigando vargšas — k a m j a m t o k i a pati, k u o gi ją m a i t i n s , — ir s a k o : s a i b r i s ir nuskęs; n e g e r a i šitaip, t u r i s a k y t i — nežinau, b r o l a u , pats
— M a t a i , k a i p aš g y v e n u : p a r d u o d u šakų ir n u s i p e r k u kriaukšlę d u o ­ sižiūrėk. Stai m a n o t r y s p a t a r i m a i .
nos, o k u o aš tave maitinsiu? T a s žmogus d a r a p d o v a n o j o vargšą ir p a l e i d o .
O jinai: Parėjo j i s namo, viską p a p a s a k o j o pačiai. Ta ir s a k o :
— N e b i j o k , aš ir save, ir t a v e išmaitinsiu. — Žiūrėk, viską gerai įsimink, p r a v e r s . O d a b a r e i k k u r nors d i
Paskui sako: Uždirbsi pinigų — parneši, n u s i p i r k s i m jaučių jungą ir pradėsim g y v
— Se m a n o a u d i m o skepetaitę. Imk ją ir nunešk Į turgų. J e i k a s p r i ­ Išėjo vargšas, t r a u k i a į miestą. K e l y j e s u s i t i n k a t r i s p i r k l i u s .
— Sveikas,— labina pirkliai.
s t o s — s a k y k : k a i n a ant jos išausta; p a r d u o k ir parnešk pinigus.
— S v e i k i , — atsako vargšas.
Vargšas paėmė skepetaitę ir nunešė į turgų.
Ir pristojo p r i e tos skepetaitės vienas p i r k l y s . Vargšas sako: — G a l eitum pas m u s bernauti?
— K a i n a ant j o s išausta. — O kodėl ne, g a l i u .
P a t i k o p i r k l i u i skepetaitė. T r i s dienas i r t r i s n a k t i s j i e k e l i a v o , n i e k u r v a n d e n s neužtaikė.
— E i m e , namuos p i n i g u s sumokėsiu,—sako j i s . T a d a p a s u k o t a k u į kalną, už k u r i o t a r p e k l y j e v a n d u o b u v o .
Nusivedė vargšą namo, davė j a m d a u g pinigų, d a r p a v a l g y d i n o jį ir P i r k l i a i savo b e r n u i padavė ąsotį:
paleido. — T e n t a r p e k l y j e v a n d u o , atneši.
Vargšas parnešė p i n i g u s . J i e vargšą į mirtį pasiuntė, už tą vieną v a n d e n s ąsotį j i s d a b a r
P a t i nuaudė kitą skepetaitę, j o j e t a i p o g i kainą išrašė, padavė v y r u i turi.
ir sako: Priėjo p r i e v a n d e n s , žiūri — gražuolis karžygys s t o v i ir žaidžia
— Nunešk t u r g u n ir šitą. varle, smaginasi.
Išėjo j i s , nunešė. Nešiojo nešiojo, n i e k a i p n e g a l i p a r d u o t i . T a s a i karžygys pamatė vargšą ir k l a u s i a :
— N a g i , b r o l a u , p a s a k y k , k a s gražesnis — aš ar šita varlė?
G a l o p v i e n a s žmogus ėmė l y g a u t i :
O varlė šokinėja j a m ant peties, žaidžia.
—• Pinigų aš n e t u r i u , j e i n o r i , už ją tris patarimus duosiu.

62
 Vargšas j a u norėjo s a k y t i , k a s ant liežuvio p a k l i u v o , bet prisiminė Įsižeidė j i s , n e t g i pyktelėjo, g a l v o j a
pirmą patarimąMr ėmė g a l v o t i , net t r i s žingsnius pasitraukė. G a l v o j o g a l ­ drožia t o l i a u . šaiposi iš j o , bet, n i e k o netaręs,
v o j o i r išsigando: „ O ką, j e i n e p a t i k s karžygiui, k a i p a s a k y s i u , k a d j i s
S u t i k o avių bandas, k l a u s i a , k i e n o jos, ir v ė l savo vardą išgirdo.
už varlę gražesnis? Ims ir nudės m a n e ! N e , čia t i k r i a u s i a i k a s n o r s y r a . Priėjo mišką, žiūri — n e b ė r a lūšnos, o j o s v i e t o j e didžiuliai rūmai.
G* tasai r a g i n a : Emė ir nuėjo į t u o s rūmus.
— Sakyk, ko gi tyli?
— K u r t o k i a i r t o k i a m o t e r i s g y v e n a ? — k l a u s i a j i s a p i e savo pačią.
Vargšas d a r p a g a l v o j o — ne, g e r i a u p a s a k y s i u , k a d varlė gražesnė.
— Mūsų p o n i a ? V a ten, ant k a l v o s , anuose rūmuose,'—atsako j a m
— Varlė gražesnė!— tarė j i s a i . žmonės.
Karžygiui to ir reikėjo. S u l i g vargšo žodžiais plyšo varlės oda, ir iš Vargšas stebisi, n i e k o nesupranta.
j o s žengė neregėto d a i l u m o gražuolė.
Iš visų pusių a p s p i t o t a r n a i , klausinėja, ko j a m r e i k i a , g a l d a r b o ieš­
Karžygys apsidžiaugė, bučiuoja vargšą, glėbesčiuoja.
k o , ar neitų b e r n a u t i ?
— K i e k žmonių n u g a l a v a u , k o l išgirdau tokį atsakymą ir užkeiktą . — T a i p , — atsakė j i s , — eičiau.
gražuolę iš burtų išvadavau! D a b a r eik ir v i s i e m s a p s k e l b k : g a l i sem­ V i s i t i k suklego, sušurmuliavo. V i e n i s a k o :
tis v a n d e n s k i e k t i n k a m i , išeinu iš čia. — M u m s jo nereikia.
A t s i s v e i k i n d a m a s karžygys j a m d o v a n o j o tris s t e b u k l i n g u s granatus i r Kiti:
auksinį diržą. —• R e i k i a .
— Imk šituos granatus, p r a v e r s t a u , — pasakė.— O diržą t e g u l t a v o O v i e n a s senis žąsininkas ir pasišovė:
p a t i užsijuosia, a u k s a p l a u k i o sūnaus susilauks. — Aš jį p a i m s i u žąsis g a n y t i .
A t s i s v e i k i n o ir nuėjo su savo gražuole. Pasamdė.
Vargšas s u s i v y n i o j o į skudurą tuos granatus ir auksinį diržą ir p a s i u n ­ T a i p mėnuo praėjo. D i r b a tasai vargšas," žąsis gano.
tė žmogų, k a d pačiai nuneštų, p a s k u i prisisėmę v a n d e n s ir nunešė p i r k ­ S i t vieną kartą j i s s a k o s e n i u i :
liams. T i e nustebo, k a d g y v a s grįžo, k l a u s i a : — Norėčiau ponią p a m a t y t i .
— A r ten b u v o k a s p r i e vandens?
— B u v o ir nuėjo,— atsakė vargšas,— dabar vandens v i s i gali semtis. — Aš nedrįstu pas ją e i t i , — sako s e n i s , — nebent mergaitę nūsiųstume?
Nusiuntė mergaitę, pamokė:
Glėbesčiuoja t i e vargšą, s t e b i s i .
— S a k y k p o n i a i : v i e n a s žmogus pas m u s j a u mėnuo d i r b a , n o r i j u s
O vargšo p a t i tuo m e t u j a i siųstą ryšelį gavo. pamatyti.
Perlaužė granatą — ir iš v i e n o s jo pusės išaugo gražus miestas su rū­ Mergaitė pasakė.
m a i s ir sodais.
P o n i a išėjo į balkoną, g a l v o j a — g a l g i j o s v y r a s grįžo, liepė t a r n a m s
Išleido ji į l a u k u s žirgų k a i m e n e s , avių ir jaučių bandas, piemenų n u ­ jį atvesti.
samdė. G y v e n a , v y r o l a u k i a . E i n a j i s , svarsto — k a s čia bus.
O vargšas a t i t a r n a v o suderėtus metus. Už gerą darbą p i r k l i a i j a m d a r Iš viršaus ji pamatė vargšą, pažino, t a r n a m s paliepė:
pinigų davė ir paleido. — I m k i t e jį ant rankų ir neškite, žiūrėkit, k a d k o j a žemės neliestų.
N e b e r e i k i a j i e m s t a r n o : v a n d e n s y r a , dėl j o i r s a m d y d a v o bernus. T a r n a i atbėgo, pakėlė jį ant rankų, v a l i u o j a , bet slapčiom žnaibo, p y k s ­
Vargšas grįžo n a m o , ieško savo lūšnos. t a - ^ kodėl p a p r a s t a m žąsiganiui t i e k garbės.
Žiūri — ganosi jaučių bandos. K l a u s i a p i e m e n i s : Pastatė jį priešais ponią.
— K i e n o tos bandos? Ji p a l e i d o v i s u s tarnus, aprengė vargšą, išpuošė.
T i e i r p a s a k o j o vardą. P a s k u i įsikibo į parankę, vaikšto su j u o .

5. Devyni b r o l i a i
64
65
 •— K i e n o jos?
T a r n a i išsigando, sužinoję, k a d čia šeimininkas, g a l v o j a — išvaikys d a ­
P i e m e n y s p a s a k o žento vardą.
b a r visus. O j i s n e p y k s t a ir n e v a r o nė v i e n o . Nuėjo, p o . k a m b a r i u s d a i -
rinėjasi. Važiuoja t o l i a u , žiūri — g a n o s i žirgų kaimenės. K l a u s i a :
— K i e n o tos kaimenės?
Žiūri — v i e n a m k a m b a r y lopšys su a u k s a p l a u k i u v a i k e l i u . Įtūžo j i s ,
Ir v ė l išgirsta žento vardą.
čiupo durklą, p u l s pačią, t i k staiga toptelėjo antras to žmogaus p a t a r i ­
mas. Emė g a l v o t i ir prisiminė, k a i p pasiuntė pačiai auksinį diržą ir ką K a r a l i u s apžvelgė tas kaimenes, liepė mesti v i s u s v a l g i u s , k u r Į k e l i o ­
nę pasiėmė, n a m o grąžino ir tarnus, s a k o :
sakė tasai karžygys.
D a b a r suprato, k a i p pati susilaukė a u k s a p l a u k i o sūnelio. — Matyt, praturtėjo žentas, gėda pas jį su savo v a l g i a i s ir tarnais
gautis. ?

A t e i n a pati i r sako:
— Va čia v i s k a s tavo uždirbta: m e n i , k a i p m a n atsiuntei tris grana­ Atvažiavo, neregėtą miestą pamatė, o v i d u r jo — rūmus, kurių b a l k o ­
n e duktė s u v y r u vaikšto.
tus ir auksinį diržą. Šitas miestas ir rūmai atsirado iš v i e n o s to stebuk­
l i n g o granato pusės. O d a r du ir pusė l i g i šiol s v e i k i : j i e t o k i e brangūs, K a r a l i u s ir karalienė užlipo aukštyn, a p k a b i n o dukterį ir žentą, b u ­
čiuoja.
niekas nė iškeisti n e g a l i .
Duktė priekaištauja:
Vargšas apsidžiaugė. G y v e n a j i e t a i p l i n k s m a i i r l a i m i n g a i .
Vienąkart p a t i tarė: — Ko j u s nenorėjot pas m u s važiuoti — n e g a r b e s a u palaikėte?
Įžengė į salę.
— P a k v i e s k m a n o tėvą.
— G e r a i , — sutiko vyras. S t a l a i lūžta n u o valgių, ir d a r kokių — k a r a l i u s nė ragaut n i e k a d a n e ­
ragavęs.
Iš kaimenės atsivedė baltą žirgą, s i d a b r o balną ir p a k i n k t u s uždėjo, su
Po pietų duktė tėvą prašo:
b a l t a čerkese tarną aprengė ir pasiuntė jį k v i e s t i karalių:
— Iškeisk m u m s p i n i g u s .
— N e i k a m nors k e l y j e , n e i pačiam k a r a l i u i nesakyk, k a d esi mūsų
Atnešė d u granatus i r d a r pusę i r s a k o :
tarnas. T i k v i e n a pranešk: jūsų žentas siuntė m a n e j u s į svečius p a ­
— S i t , j e i g a l i , išmainyk.
kviesti.
T a r n a s n u j o j o pas karalių ir s a k o : Du granatus k a r a l i u s šiaip taip išmainė, o pusės j a u nebestengė, p i ­
nigų neužteko.
— Jūsų žentas siuntė m a n e j u s į svečius p a k v i e s t i .
K a r a l i u s t i k nusijuokė i r s a k o : K a r a l i u s p a l a i m i n o žentą, užkabino j a m s a v o ženklą ir viešpatauti p a ­
sodino.
— K a i p tau", t o k i a m n a r s u o l i u i , ne gėda perduoti to n e l a i m i n g o vargšo
žodžius? K a i p j i s drįso m a n e , karalių, k v i e s t i s ? !
T a r n a s p a r j o j o ir viską apsakė.
Kitą dieną iš kaimenės paėmė sartą žirgą, a u k s o balną j a m uždėjo,
tarną a u k s i n i a i s drabužiais aprengė ir pasiuntė pas karalių.
A t j o j o tarnas ir sako:
— D i d i s k a r a l i a u ! Jūsų žentas prašo j u s t e i k t i s į svečius a t v y k t i .
O karalienė r a g i n a :
— Važiuokim, p a s i i m s i m tarnus, valgių, išsikviesim l a u k a n , pinigų
d u o s i m , v i s dėlto j i s m u m s žentas.
P a r j o j o tarnas, pranešė šeimininkams:
— T a i p ir taip, k a r a l i u s su savo v a l g i u atvažiuoja.
K a r a l i u s važiuoja, mato avių bandas, k l a u s i a :

66
 V e l n i u k a s bėga, v o s p a s k u i jį spėja šykštuolis. B a i s i a i s skardžiais
čiasi, šliaužia, v i s a i iš jėgų išsimušė, k r e n t a , o v e l n i u k a s jį ir s t u m i
t r a u k i a , ramybės neduoda.
Kepurnėjasi jie, ropoja, ir šykštuolis j a u nesidžiaugia su v e l n i
prasidėjęs — k a d p r a k e i k t a s i s k u r nenusitemptų, nepragaišintų. O
n i u k a s v i s bėga, jį paragindamas ir p a m o k y d a m a s .
— M a n o tėvai t u r i daug turto, j i e tau siūlys gausybę aukso ir s
ro, o tu, žiūrėk, n e i m k , s a k y k : a t i d u o k i t e t i k t a i m a n o gerą.
P a g a l i a u n u s i g a v o p r i e v e l n i o būsto.
V e l n i u k a s papasakojo, k a i p jį v i l k a s nešė ir šitas a v i g a n i s išva
n u o m i r t i e s išgelbėjo. Apsidžiaugė v e l n i a i , priėmė šykštuolį, nus
į namus, parodė vieną kambarį, pilną a u k s o , s i d a b r o bei kitokių t
ir sako:
— Šit, sūneli, r i n k i s , ką n o r i . Prisidėk, nešk k i e k p a k e l i .
Šykštuoliui net širdis apsalo, j a u p u l s , prisikimš kišenes ir užantį
lobio, o v e l n i u k a s j a m m e r k i a , g i r d i , r e i k a l a u k savo.
— I m k , — sako v e l n i a i , — k i e k n o r i .
K a n k i n a s i šykštuolis, nežino, ką d a r y t i , t y l i be j o k i o žodžio.
— Imk, k o g i t u l a u k i ? — k l a u s i a v e l n i a i .
N e , t y l i šykštuolis, n i e k o n e i m a , žiūri į velniuką.

Velnio kamanos — Ko gi tu n o r i ? S a k y k , — viską išpildysim, n i e k o t a u nepagail

J
gyveno toks l a b a i turtingas ir šykštus
r b u v o , ir nebuvo taip
[žmogus.
J i s ! turėjo baisybę gyvulių, o turto nė nesuskaičiuosi. Bet iš šykštumo
n e i valgė, n e i gėrė. Ir žmoną su v a i k a i s b a d u m a r i n o .
Piemenų n e l a i k ė — b i j o j o , k a d t i e k o k i o s avies nesuvalgytų, patsai ir
ganė savo bandas. T a m e krašte p a g a v o g y v u l i a i k r i s t i , ir tada j i s gailė­
j o s i sau b e n t vieną avį pasirėžti, t a i p v i s o s ir pražuvo tuščiai. Jo n a m u o ­
se n e i k a i m y n a s , n e i tolimas svečias n e s i l a n k y d a v o .
Šit kartą tasai šykštuolis gena į lauką avis. Žiūri — b ė g a v i l k a s , neša
mažą velniuką. Šykštuoliui p a g a i l o v e l n i u k o , perbėgo j i s v i l k u i kelią,
nusiėmė n u o peties šautuvą ir iššovė. V i l k a s metė velniuką ir nubėgo,
o tasai s a k o :
— Tu m a n e iš m i r t i e s išgelbėjai, eime pas tėvus. J i e t a u atsidėkos.
V e l n i u k a s neatstoja, k a l b i n a šykštuolį. Ką d a r y t i — p a l i k o a v i s paga­
n u i , patsai nuėjo su v e l n i u k u .
— A t i d u o k i t e m a n o gerą,-— p a g a l i a u ištarė šykštuolis.
' V e l n i a m s tatai nepatiko. S u b r u z d o jie, ėmė kuždėtis, bet ką
d a r y s i . Priėjo v i e n a s v e l n i a s p r i e šykštuolio ir tekštelėjo j a m kartel
sprandą.
Šykštuolis s u k n i u b o , ir j a m iš b u r n o s kamanėlės iškrito, o v e l n i a
siduso, paėmė jas ir įsikišo.
Staiga šykštuolis t a r t u m praregėjo, apsidairė — k a s j a m a t s i t i k
k a i p čia pateko? Pasižiūri — ogi ir basas, ir p l i k a s , visas vienų sku
Sarmata pasidarė a v i g a n i u i , net prieš v e l n i u s nebesmagu.
A p s i s u k o i r k u l n i u o j a savo k e l i a i s .
E i n a , g a l v o j a . Prisiminė šeimą, k a i p žmoną ir v a i k u s b a d u ir š
marino. Ir gėda j a m dabar, ir s k a u d u . T i k dabar suprato, k a i p šykš
be r e i k a l o ir save, ir artimuosius k a n k i n o .
A t ė j o p r i e savo bandų. Liepė p a g a n u i p a p i a u t i gerą aviną, į n a
mėsos nunešti. Paprašė d a r žmonai p a s a k y t i , k a d geresnių drabužių
gabentų. O pats tokį žmogų pasiuntė į miestą savo šeimai a p d a r o
p i r k t i . Ir namo neina, gėdijasi toks s k a r m a l i u s p a s i r o d y t i .

68
mos sunaudotas.

4 it

Trys broliai—trys karaliai

J f al t a i p b u v o , gal ir ne — v i e n o j karalystėj g y v e n o neturtėlis

/' su pačia, ir j i e d u turėjo tris sūnus.
V y r a s n u e i n a į mišką, p r i s i r e n k a žagarų, šakų, s u k r a u n a ant asilo,
n u g a b e n a į miestą ir parduoda. T a i p ir m a i t i n o pačią ir v a i k u s .
Kartą vasarą v a i k a i paprašė tėvą:
— T ė v e , p a s i i m k m u s į mišką.
Tėvas nenorėjo jų i m t i , bet tie įsiprašė.
T i k nuėjo, v a i k a i išlakstė, ėmė ieškoti paukščių lizdų.
V y r i a u s i a s i s sūnus įsiropštė į aukštą medį ir l i z d e r a d o du l a b a i d a i ­
lius kiaušinius. B e r n i u k a s paėmė juos, parodė tėvui ir s a k o :
— Tėte, nuneškim šituos kiaušinius į turgų, p a r d u o s i m ir turėsim p i ­
nigų.
Tėvas abejoja:
— K a s gi p i r k s tuos kiaušinius, sūneli?
N e , neatstoja b e r n i u k a s , prašo.

71
 Tėvas p a g a l v o j o : „Gal iš tiesų kas n u p i r k s , nors k a i p kokį žaislą",—
i r sutiko.
Kitą dieną neturtėlis išėjo į turgų. Nunešė malkų, paėmė ir tuos k i a u ­
šinius. Pardavė m a l k a s , išsiėmė iš krepšelio kiaušinius, l a i k o r a n k o j e ,
perėjo turgų kartą, kitą. N i e k a s nė nepažiūri į juos. T i k v i e n a s p i r k l y s
pamatė. Ir p a g a l v o j o : „Kam tas žmogus kiaušinius nešioja? Ir k a s j u o s
p i r k s ? O gal j i e užginti ar kokią galią t u r i ? " ,
Ėmė derėti:
— Už k i e k parduosi kiaušinius? /
O neturtėlis g a l v o j a : „Kam p i r k l i u i t i e kiaušiniai, matyt, dėl j u o k o
paklausė",— ir atsako:
— P a l i k ramybėj, n e p i r k s i jų.
O p i r k l y s g a l v o j a : „Tikriausiai labai brangūs". Ir s p i r i a :
— Tu manai, k a d aš pinigų neturiu? S a k y k , k i e k prašai?
— Et, l i a u k i s , ko be r e i k a l o deriesi, j u k žinau — ne pirkėjas t u ! —
a t k e r t a neturtėlis.
P i r k l y s p a g a l v o j o : „Matyt, n e t i k i , k a d pinigų t u r i u " . Išsitraukė visą
pluoštą ir įmetė neturtėliui į krepšį.
— N a , duokš!
T a d a j a u neturtėlis ėmė g a l v o t i : tas p i r k l y s n e k v a i l a s , tuščiai pinigų
nemėtys. T u r būt, iš tiesų brangūs tie kiaušiniai, tai ir skuba pasi­
glemžti.
' — A t s t o k , n e p a r d u o d u — ko čia prikibai?—tarė j i s ir nuėjo namo.
P i r k l y s šoko neturtėlį v y t i s . V i s didesnę kainą siūlo. N e , tas nepar­
duoda. Parsinešė n a m o ir sako pačiai:
— Se tuos kiaušinius, k a i višta i m s . kvaksėti, padėk ir juos, pažiūrė­
s i m , k a s išsiris.
O p i r k l y s susirado tokį bebarzdį apgaviką, davė j a m asilų, apkrautų
v a l g i a i s ir drabužiais, ir pasiuntė į tą kaimą, t a r y d a m a s :
— N u g a b e n k viską t a m neturtėliui. Žiūrėk, pinigų n e i m k , iškeisk į tuos
kiaušinius.
Bebarzdis ir nuvarė asilus su v i s u geru, atginė juos p r i e neturtėlio
trobos.
Tas išeina, derasi, o bebarzdis s a k o :
— Aš ne už p i n i g u s p a r d u o d u , t i k į tuos kiaušinius m a i n a u .
_ N e , — s a k o neturtėlis,—jei n o r i — p a r d u o k , o kiaušinių negausi.
T a i p ir išėjo a p g a v i k a s , n i e k o nepešęs.
72
Bebarzdis s u k a galvą — u ž ką gi m a n o šeimininkas t i e k gero duoda?
M a t y t , tų kiaušinių g a l i a didelė. .
Ir ryžosi tuos kiaušinius pasigrobti, a p s i g y v e n o šalia neturtėlio tro­
bos, v i l i o j a jo pačią:
— Ko tu susidėjai su j u o , senu ir pavargėliu, tekėk už manęs.
N e , n e n o r i j i , neklauso bebarzdžio.
T u o l a i k u višta atsitūpė viščiukų perėti. P a t i prie kitų kiaušinių p a ­
dėjo ir tuos d u .
Kitą dieną ž i ū r i — v i s i kiaušiniai žvilga, skaidrūs k a i p s t i k l i u k a i .
Neturtėlis išsinešė tuos s t i k l i u k u s , v a r t o , nesupranta, k a s čia galėtų
būti, l a b a i j i e blizga, stačiai žėri.
Paėmė tris ir nunešė į miestą a u k s a k a l i u i :
— G a l n o r i p i r k t i šituos s t i k l i u k u s ?
A u k s a k a l y s pažiūrėjo — ogi deimantai, apsidžiaugė ir sako:
1
— A r n o r i u ž v i s u s d u tūkstančius?
Neturtėlis pagalvojo, k a d tas k v a i l u jį l a i k o , nusijuokė ir sako:
— Nagi, duok!
A u k s a k a l y s suskaičiavo j a m du tūkstančius, neturtėlis padavė tuos
s t i k l i u k u s , bėga namo, džiaugsmu netverdamas.
Ir baigėsi jo v a r g a i . Pasistatė naują trobą, g y v e n a k a i p inkstas .tau­
kuose.
K i e k tik" kiaušinių padeda šalia tų dviejų, bemat v i s i b r a n g a k m e n i a i s
p a v i r s t a . Tas neturtėlis j u o s v i s neša ir parduoda.
N e t r u k u s iš tų kiaušinių išsirito du balandžiai.
V i s i juos žiūri, p o p i n a .
O bebarzdis neturtėlio pačiai ramybės neduoda, d a r t e b e v i l i o j a .
D a b a r ji t u r t i n g a i ir prašmatniai g y v e n a , ir darbų n e d a u g t u r i . Todėl
ir l e i d o s i įkalbama, n u o v y r o nusigręžė.
O bebarzdis sako:
— N e v e s i u tavęs, j e i nepapiausi tų balandžių ir neduosi m a n s u v a l g y t i .
Ta ir liepia tarnaitei:
— P a p i a u k tuos balandžius, iškepk ir atnešk į stalą.
Tarnaitė papiovė, iškepė, bet davė j u o s s u v a l g y t i v a i k a m s — t r i m s ne­
turtėlio sūnums. O šeimininkei d v i vištaites atnešė.
Bebarzdis pažino ir sako:
— Čia ne balandžiai!
Seimininkė pasišaukė tarnaitę:
— K u r balandžiai? K u r j u o s padėjai?
73
 Tėvas p a g a l v o j o : ,,GaI iš tiesų k a s n u p i r k s , nors k a i p kokį žaislą",— Bebarzdis s u k a galvą — už ką gi m a n o šeimininkas t i e k gero duoda?
M a t y t , tų kiaušinių galia didelė. .
ir sutiko.
Ir, ryžosi tuos kiaušinius pasigrobti, a p s i g y v e n o šalia neturtėlio tro­
Kitą dieną neturtėlis išėjo į turgų. Nunešė malkų, paėmė ir tuos k i a u ­
bos, v i l i o j a jo pačią:
šinius. Pardavė m a l k a s , išsiėmė iš krepšelio kiaušinius, l a i k o r a n k o j e ,
— Ko tu susidėjai su j u o , senu ir pavargėliu, tekėk už manęs.
perėjo turgų kartą, kitą. N i e k a s nė nepažiūri į juos. T i k v i e n a s p i r k l y s
N e , n e n o r i j i , neklauso bebarzdžio.
pamatė. Ir p a g a l v o j o : „Kam tas žmogus kiaušinius nešioja? Ir k a s j u o s
T u o l a i k u višta atsitūpė viščiukų perėti. Pati p r i e kitų kiaušinių p a ­
p i r k s ? O g a l j i e užginti ar kokią galią t u r i ? " ,
dėjo ir tuos d u .
£mė derėti:
— Už k i e k p a r d u o s i kiaušinius? , Kitą dieną žiūri — v i s i kiaušiniai žvilga, skaidrūs k a i p s t i k l i u k a i .
Neturtėlis išsinešė tuos s t i k l i u k u s , v a r t o , nesupranta, k a s čia galėtų
O neturtėlis g a l v o j a : „Kam p i r k l i u i t i e kiaušiniai, matyt, dėl j u o k o
būti, l a b a i j i e b l i z g a , stačiai žėri.
paklausė",— ir atsako:
Paėmė tris ir nunešė į miestą a u k s a k a l i u i :
— P a l i k ramybėj, n e p i r k s i jų.
O p i r k l y s g a l v o j a : „Tikriausiai labai brangūs". Ir s p i r i a : — Gal. n o r i p i r k t i šituos s t i k l i u k u s ?
— Tu m a n a i , k a d aš pinigų neturiu? S a k y k , k i e k prašai? A u k s a k a l y s pažiūrėjo — o g i d e i m a n t a i , apsidžiaugė ir s a k o :
— A r n o r i u ž v i s u s d u tūkstančius?
;

— Et, l i a u k i s , ko be r e i k a l o deriesi, j u k žinau — ne pirkėjas tu!—

Neturtėlis pagalvojo, k a d tas k v a i l u jį l a i k o , nusijuokė ir sako:
atkerta neturtėlis. — Nagi, duok!
P i r k l y s p a g a l v o j o : „Matyt, n e t i k i , k a d pinigų t u r i u " . Išsitraukė visą A u k s a k a l y s suskaičiavo j a m du tūkstančius, neturtėlis padavė tuos
pluoštą ir įmetė neturtėliui į krepšį. s t i k l i u k u s , bėga namo, džiaugsmu netverdamas.
— N a , duokš! Ir baigėsi jo v a r g a i . Pasistatė naują trobą, g y v e n a k a i p inkstas .tau­
T a d a j a u neturtėlis ėmė g a l v o t i : tas p i r k l y s n e k v a i l a s , tuščiai pinigų kuose.
nemėtys. T u r būt, iš tiesų brangūs tie kiaušiniai, tai ir s k u b a p a s i ­ K i e k t i k kiaušinių padeda Šalia tų dviejų, bemat v i s i b r a n g a k m e n i a i s
glemžti. p a v i r s t a . Tas neturtėlis juos v i s neša ir parduoda.
N e t r u k u s iš tų kiaušinių išsirito du balandžiai.
— A t s t o k , n e p a r d u o d u — ko čia prikibai?—tarė j i s ir nuėjo namo.
V i s i juos žiūri, popina.
P i r k l y s šoko neturtėlį v y t i s . V i s didesnę kainą siūlo. N e , tas n e p a r ­
O bebarzdis neturtėlio pačiai ramybės neduoda, d a r t e b e v i l i o j a .
duoda. Parsinešė n a m o ir sako pačiai:
D a b a r j i t u r t i n g a i i r prašmatniai g y v e n a , i r darbų n e d a u g t u r i . Todėl
— Se tuos kiaušinius, k a i višta i m s , kvaksėti, padėk ir juos, pažiūrė­ ir l e i d o s i įkalbama, n u o v y r o nusigręžė.
s i m , k a s išsiris. O bebarzdis sako:
O p i r k l y s susirado tokį bebarzdį apgaviką, davė j a m asilų, apkrautų — N e v e s i u tavęs, j e i n e p a p i a u s i tų balandžių ir neduosi m a n s u v a l g y t i .
v a l g i a i s ir drabužiais, ir pasiuntė į tą kaimą, t a r y d a m a s : T a i r l i e p i a tarnaitei:
— N u g a b e n k viską tara neturtėliui. Žiūrėk, pinigų n e i m k , iškeisk į t u o s — P a p i a u k tuos balandžius, iškepk ir atnešk į stalą.
Tarnaitė papiovė, iškepė, bet davė j u o s s u v a l g y t i v a i k a m s — t r i m s ne­
kiaušinius.
turtėlio sūnums. O šeimininkei d v i vištaites atnešė.
Bebarzdis ir nuvarė asilus su v i s u geru, atginė juos p r i e neturtėlio Bebarzdis pažino ir s a k o :
trobos. / — C i a ne balandžiai!
T a s išeina, derasi, o bebarzdis sako: Seimininkė pasišaukė tarnaitę:
•— Aš ne už p i n i g u s p a r d u o d u , t i k į tuos kiaušinius m a i n a u . — K u r balandžiai? K u r j u o s padėjai?
— N e , — sako neturtėlis,—jei n o r i — parduok, o kiaušinių negausi.
T a i p ir išėjo a p g a v i k a s , n i e k o nepešęs.
 Tarnaitė išsigando, t e i s i n a s i : — Aš alkanas ir pavargęs, p a m a i t i n k m a n e ir leisk ^šiandieną pailsėti,
— T i k išėjau iš k a m b a r i o , v a i k a i ir suvalgė. p a s k u i tarnausiu tau, k a i p p a l i e p s i , — sako jis.
P a t i sako bebarzdžiui: J a u n i k a i t i s p a t i k o p i r k l i u i , galvoja, p r a v e r s . Parsivedė j i namo i r lie­
— Ką dabar daryti? V a i k a i suvalgė tuos balandžius. p i a pačiai:
— Nugaluok' v a i k u s ! — s a k o bebarzdis — J e i taip p a d a r y s i — v e s i u t a ­ — D u o k j a m v a l g y t i ir p a g u l d y k miegoti. Rytoj jį p a i m s i u Į darbą.
v e , j e i ne — išeinu ir manęs neberegėsi. Rytą j a u n i k a i t i s neprasibunda.
Tarnaitė viską nuklausė, vaikų j a i pagailo, tai ir s a k o : P i r k l i o pati n u e i n a , n o r i pažadinti, n u t r a u k i a antklodę ir žiūri — g u l i
— K u o greičiau bėkite iš namų, k a d jūsų nepražudytų. j i s visas deimantais nubarstytas.
B e r n i u k a i išsigando ir pabėgo. Pasišaukė vyrą, parodė.
~ Nežinia po k i e k l a i k o priėjo kryžkelę. T r y s k e l i a i priešais juos. S u ­ J i e s u r i n k o visą tą turtą ir paslėpė.
stojo, galvoja, k u r i u o pasukti? P a s k u i pažadino jaunikaitį, p a v a l g y d i n o , d a i l i a i aprengė. G y v e n a j i s
V y r i a u s i a s sako: taip, o tie k a s n a k t s u r e n k a iš jo lovos deimantus ir paslepia. A p i e tai
— E i m e į dešinę. nė v i d u r i n y s i s brolis nežino.
V i d u r i n y s i s sako: Ir jaunėlis ėjo ėjo, nežinia po k i e k l a i k o priėjo karalystę. T e n a i rado
senutę našlę ir paprašė:
— E i m e tiesiai.
O jaunėlis s a k o : — M o t i n , esu alkanas ir pavargęs, k i e k j a u dienų v i e n a s t r a u k i u .
D u o k m a n p a v a l g y t i ir l i g rytojaus pamiegoti, o p a s k u i tau t a r n a u s i u ,
— M e s trys, ir k e l i a i trys — v i s i skirtingais ir e i k i m laimės išmėginti,
k a i p tik p a l i e p s i . .
o p a s k u i vėl k i t s kitą surasim.
Senutė jį priėmė, p a m a i t i n o , paguldė m i e g o t i .
B r o l i a i a t s i s v e i k i n o ir nuėjo k i e k v i e n a s savo k e l i u .
Ryte neprasibunda jaunikaitis.
E i n a v y r i a u s i a s brolis. A t s i d u r i a tokioj karalystėj. Žiūri, k a l v i o troba.
Senutė išsigando — kas j a m ? Priėjo, o j i s v i s a s b r a n g a k m e n i a i s n u ­
Ir prašo tą kalvį: barstytas. S u r i n k o ji t u o s ' t u r t u s ir paslėpė. P a s k u i pažadino, pasiuntė
— Tėve, p a v a r g a u ir išalkau, d u o k m a n p a v a l g y t i ir pailsėti. Už v i s ­ malkų.
ką tau a t i d i r b s i u . T a i p ir g y v e n a jaunėlis. D i r b a senutei, o ta k a s n a k t deimantus s u r e n ­
O k a l v i s b u v o b e v a i k i s , apsidžiaugė t o k i u g e r u jaunikaičiu, šaukiasi k a i r jaunikaičiui n i e k o nesako.
Sit kartą to miesto k a r a l i u s paskelbė:
pačią:
— Įsakau v i s i e m s v a l d i n i a m s s u e i t i į m a n o rūmus. P a l e i s i u balandį,
— Duok jam* pavalgyti ir pailsėti, matyt, likimas jį mums atsiuntė
ant k u r i o j i s nutūps, t a m a t i d u o s i u vienturtę dukterį, tam ir karalystę
senatvei. pavesiu.
Apsidžiaugė ir p a t i , nusivedė, p a v a l g y d i n o ir paguldė m i e g o t i . T r i s V i s i s u s i r i n k o , k a i p b u v o įsakyta. O senutė išsigando, k a d balandis ant
dienas ir tris n a k t i s j i s a i pūtė. to jaunikaičio nenutūptų, k a d ji visų jo turtų neprarastų. Uždarė jį ir
A t e i n a ji trečios dienos rytą, g a l v o j a — pažadins, n u t r a u k i a antklodę, sako:
o jis g u l i visas a u k s u ir b r a n g a k m e n i a i s nubarstytas. — Sėdėk n a m i e , neišeik, k a d ir kažin k a s būtų!— ir pati nuėjo pažiū­
T a i tie balandžiai turėjo tokią galią: kas j u o s suvalgo, tas visados g u l i rėti, k a s t e n dėsis.
a u k s u i r b r a n g a k m e n i a i s nubarstytas. S u s i r i n k o žmonės, išėjo k a r a l i u s , p a l e i d o balandį.
Pati pasišaukė vyrą, parodė. J i e d u n u r i n k o visą tą turtą ir paslėpė. B a l a n d i s a p s k r i e j o visą minią, nė ant v i e n o nenutūpė, n u s k r i d o p r i e
senutės trobos, sukasi, s k l a n d o v i r s stogo.
T a i p kasnakt j i e r a n k i o j o auksą ir deimantus, o j a u n i k a i t i s n i e k o nė
K a r a l i u s pasiuntė tarnus sužinoti, kas atsitiko.
nežinojo.
V i d u r i n y s i s b r o l i s priėjo kitą karalystę. Žiūri, p i r k l y s eina.
 Atėjo k a r a l i a u s t a r n a i , žiūri — sėdi toj troboj uždarytas j a u n i k a i t i s .
Pranešė k a r a l i u i .
Tasai liepia:
— A t v e s k i t jį pas mane!
Atvedė.
K a r a l i u i j a u n i k a i t i s p a t i k o , atidavė j a m savo dukterį ir pasodino vieš­
patauti.
Jaunėlis d a b a r t u r t i n g a i g y v e n a , sužinojo ir t a i , k a d naktį jo l o v o j e
brangiųjų akmenų randasi. T o j i karalystė tapo v i s o j e žemėje t u r t i n g i a u ­
sia ir g a l i n g i a u s i a .
O v i d u r i n y s i s brolis, k u r pas pirklį gyvena, d i r b a k a s pakliūva. K a r ­
tą j i s p a b u n d a anksčiau, n e i paprastai, žiūri — v i s a l o v a vienų b r a n g a k ­
menių. S u r i n k o j i s a i tą turtą ir paslėpė rūsyje. K a i baisybę b r a n g a k m e ­
nių j a u turėjo, tarė s a u :
— E i s i u pasipiršti k a r a l i a u s d u k t e r i a i .
Nuėjo pas karalių, s a k o :
— A t i d u o k i t e m a n savo dukterį.
' — K ą g i , — s u t i n k a k a r a l i u s , — atiduosiu, t i k pastatyk m a n bokštą, k u ­
ris būtų v i s o s m a n o karalystės v e r t a s .
— G e r a i , — tarė j a u n i k a i t i s , nuėjo, pasiėmė savo b r a n g a k m e n i u s ir
auksą, pastatė bokštą — t i k žėri v i s a s ! N u e i n a pas karalių ir s a k o :
— Teikitės pažiūrėti.
Pažvelgė k a r a l i u s , nustebo: iš tiesų ne t i k jo karalystę, bet dar d a u ­
gelį ir kitų galėtum n u p i r k t už tokį bokštą.
Ir atidavė v i d u r i n i a j a m b r o l i u i savo dukterį, tas ėmė karališkai gy­
venti.
O v y r i a u s i a s pas tą kalvį v i s būna. Kartą j i s sužinojo, k a d karalystė­
je y r a neregėta gražuolė. A t e i n a pas kalvį ir s a k o :
— Aš n o r i u v e s t i tą gražuolę, išpiršk m a n ją.
— N e , sūneli — s a k o k a l v i s , — t a mergaitė — burtininkė. K a s t i k j a i
pasipiršo — gyvas negrįžo. T e n a i , a p l i n k jos rūmus, žmonių galvos ant
stulpų pamaustytos. V i s u s ji pražudė, k a s t i k j o s r a n k o s paprašė.
J a u n i k a i t i s g a l v o j a : k a s čia galėtų būti, k a i p j i n a i j u o s žudo?
Ir slapčia išdrožė iš namų. Nuėjo pas tą gražuolę. T i k žengė p r i e rū­
mų terasos, j i n a i pamatė, išėjo, v i s k a s a p l i n k u i nušvito.
Gražuolė s a k o :
— Žinau, ko atėjai. T i k g e r i a u k e l i a u k sau — m a t a i , k i e k jaunikaičių,
ir v i s i karalių sūnūs, čia g a l v a s padėjo? N e g i tu gausi, ko j i e negavo?
76
O j a u n i k a i t i s sako:
t — V i s tiek be tavęs m a n nėra g y v e n i m o , s a k y k , ko prašai?
T a d a j i tarė:
— Gerai, duosiu tau tris darbus. P a d a r y s i — aš tavo, o ne — galvos
neteksi.
— D u o k , — sutiko j a u n i k a i t i s .
— P i r m a — p e r šitą upę nutiesk aukso tiltą, t i k tokį, k a d galėčiau j u o
vaikštinėti.
Nuliūdo j a u n i k a i t i s , pareina namo ir sako k a l v i u i :
— T a i p ir taip, ji r e i k a l a u j a per upę nutiesti gryno aukso tiltą.
K a l v i s sako:
— T a i nieko, tu — patsai auksas, žiūrėk, k i e k turtų mes p r i r i n k o m per
tą laiką. Ką čia tiltą, nors visą miestą iš aukso statyk!
Ir gerasis k a l v i s apsakė, k a i p iš jo lovos tiek aukso p r i r i n k o .
Nutiesė tiltą iš g r y n o aukso. Baigė, j a u n i k a i t i s nuėjo pas gražuolę ir
sako:
— Teikitės pažiūrėti, tiltas gatavas!
Gražuolė tarė:
— K a d tiltas gatavas, pati matau, bet ar jis mane išlaikys?
Nuėjo j i , pavaikščiojo tuo t i l t u . T i l t a s k a i p tiltas, ir visas g r y n o aukso.
— G e r a i , — tepasakė j i , — o dabar eik ir atnešk m a n tuos baltus akme­
nis, k u r ant ano k a l n o m a t y t i .
Sugrįžta j a u n i k a i t i s pas kalvį, skundžiasi, k a d ji tų akmenų prašo.
— O!—tarė p i r k l y s su pačia,— v a r g a s mums, tu pražūsi! L i g tų kalnų'
niekas nenusigauna, o j e i n u s i g a u n a — gyvas n e l i e k a .
V i s . dėlto j a u n i k a i t i s patraukė į tuos k a l n u s .
Ėjo ėjo, žiūri — lokys. J a u n i k a i t i s išsitraukė kalaviją, n o r i n u k i r s t i jį,
o tas prašneko:
— Neužmušk. manęs. Ir aš k a d a i s e b u v a u žmogus, užsimečiau v e s t i
burtininkę, o ji pavertė m a n e l o k i u , šit ir bastausi d a b a r po miškus.
P a g a i l o jo jaunikaičiui, bet k u o j a m pagelbėti?
Nuėjo drauge. S u s i t i n k a elnią.
L o k y s tarė:
— Ir čia žmogus, jį.taip pat burtininkė pražudė.
Nuėjo v i s i trys drauge.
Atsidūrė miške, l o k y s jaunikaičiui parodė aukštą medį ir s a k o :
77
 — Įlipk į tą medį, nusilaužk šaką, išsipiauk lazdą, s u d u o k m a n p e r — C i a mūsų m o t i n a g y v e n a . Ji išvarė tėvą ir ištekėjo už bebarzdžio
nugarą ir p a s a k y k : žmogumi vėl a t v i r s k . Aš ir vėl p a s i d a r y s i u žmogus. a p g a v i k o , o mus norėjo pražudyti. M e s n o r i m nubausti j u o d u k a i p dera.
J a u n i k a i t i s įlipo į medį, išsipiovė lazdą, sudavė l o k i u i , pasakė: K a r a l i u s neprieštaravo i r liepė a b u n u g a l u o t i — i r bebarzdį, i r j o pačią.
— Žmogumi vėl a t v i r s k , k a i p esi buvęs! O v y r i a u s i a s i s b r o l i s užmiršo ir g a l v o t i apie burtininkę, vedė k a r a ­
L o k y s atvirto žmogum ir l i e p i a : l i a u s dukterį ir pats k a r a l i u m i tapo.
— Suduok dabar e l n i u i . B r o l i a i surado savo tėvą, p a s k u i išvažinėjo k i e k v i e n s į savo karalystę,
i r v i s i l a i m i n g a i gyveno.
J a u n i k a i t i s sudavė e l n i u i , pasakė:
— Žmogumi vėl a t v i r s k , k a i p esi buvęs!
E l n i a s atvirto žmogum.
J i e apsidžiaugė, a p s i k a b i n o , išsibučiavo, ir tas, k u r b u v o l o k y s , s a k o :
— Be r e i k a l o e i n i tų akmenų, nenusigausi l i g jų, o j e i nusigausi —
v i s tiek nepaimsi. T u o s a k m e n i s saugo erelis, n i e k o prie jų neprileidžia.
G e r i a u grįžtam pas burtininkę, aš j a i suduosiu su šita lazda, p a v e r s i u
Į asilę, o tu n u e i s i į jos kambarį, ten rasi kilimą ir p a s i i m s i . Sėsi ant to
k i l i m o , jis tave nuneš p r i e tų akmenų, p r i s i r i n k s i ir parsineši.
T a i p ir padarė. Sugrįžo į miestą, p a k e l i u i n u s i p i r k o krepšį obuolių.
Patraukė į gražuolės burtininkės rūmus, s a k y t u m o b u o l i u s pardavinėja.
Išėjo j i n a i tų obuolių derėti, jaunikaičio b e n d r i n i n k a s sudavė j a i su
l a z d a ir šūktelėjo:
— P a v i r s k i asile!
Gražuolė p a v i r t o asile, o j a u n i k a i t i s žengė į rūmus, išsinešė kilimą,
sėdo ant jo ir nulėkė p r i e tų kalnų.
Pamatė erelis — s k r e n d a kažkas su burtininkės k i l i m u . G a l v o j a : t i k ­
r i a u s i a i ji p a t i siunčia. Išnešė ir padavė jaunikaičiui t r i s d i d e l i u s a k m e n i s .
J a u n i k a i t i s atskrido atgal pas draugus, tie mėgina n u i m t i n u o k i l i m o
akmenis, bet n i e k a i p nestengia.
T a d a j a u n i k a i t i s tarė b u r t i n i n k e i a s i l e i :
— N i e k o iš tavęs n e b e n o r i u , vėl a t v e r s i u į moterį, t i k n u i m k n u o
k i l i m o akmenis.
J i n a i sutiko. J a u n i k a i t i s kepštelėjo a s i l e i su lazda, toji v ė l v i r t o gra­
žuole, priėjo, nuėmė tuos akmenis.
' V i s i trys drauge sėdo ant k i l i m o , ir j a u n i k a i t i s sako:
— S k r i s k , k i l i m e , nunešk mus pas b r o l i u s .
K i l i m a s nulėkė ir v i s u s tris atnešė pas vidurinįjį brolį.
Apsidžiaugė b r o l i a i , išsibučiavo, g e r a i papuotavo. O p a s k u i keturiese
sėdo ant k i l i m o ir n u s k r i d o pas jauniausią brolį. Papuotavo ir čia į v a ­
lias, ir v i s i drauge tėviškėn leidosi.
A t s k r i d o trys b r o l i a i , nuėjo pas to krašto karalių ir sako:

78
 Nežinia k i e k t e n ėję, perkopė d a r vieną kalną, s u s i t i n k a devą.
— Sveiki!
•— S v e i k a s !
— K u r keliaujate?
— M e s s e p t y n i b r o l i a i , ieškom septynių nuotakų, n o r i m e v e s t i .
— Aš t u r i u septynias dukteris, e i m e — a t i d u o s i u jas.
B r o l i a i p a g a l v o j o : ,,GaI čia mūsų l i k i m a s " . Ir s u t i k o . Priėjo d e v o būs­
tą. P a v a k a r i e n i a v o , atsigulė.
V i s i užmigo, išskyrus Bototina. Ir devas nemiega, v a r t o s i . Atsikėlė j i s
ir šaukia:
— K a s miega, kas nemiega?
— Aš n e m i e g u , — atsiliepė Bototina.
— K a s t a u n e d u o d a miegoti?
— T a v o jaučių r i a u m o j i m a s .
D e v a s išpiovė visus jaučius. Atsigulė. B o t o t i n a nemiega, D e v a s p a g a l ­
v o j o : „Na, d a b a r v i s i m i e g a " . Atsikėlė ir šaukia:
— K a s miega, k a s nemiega?
— Aš n e m i e g u , — atsiliepė Bototina.
Bototina ir šeši jo broliai — K a s t a u n e d u o d a miegoti?
— T a v o karvių m y k i m a s .
D e v a s išpiovė visas k a r v e s , t i k vieną p a l i k o . T o j i karvė iš v i e n o spe­
n i o sviestą davė, iš k i t o pieną, iš trečio — grietinę, iš k e t v i r t o — m a c o -
' vo v a r d u Bototina. A t ė j o metas j i e m s , v e s t i . Patraukė v i s i ieš­ n į A t s i g u l ė . B o t o t i n a v i s nemiega.
k o t i s a u pačių. E i n a eina, perkopė tokį aukštą kalną. S u s i t i n k a devą. D e v a s atsikėlė ir šaukia:
— S v e i k i ! — p a l a b i n a devas. — K a s m i e g a , k a s nemiega?
•— S v e i k a s ! — atsako b r o l i a i . — Aš n e m i e g u , — atsiliepė Bototina.
— K a s tau neduoda miegoti?
— K u r keliaujate?
— M e s s e p t y n i b r o l i a i , ieškom septynių nuotakų, n o r i m e vesti. — T a v o vištų k u d a k a v i m a s .
— Aš t u r i u septynias dukteris, eime — a t i d u o s i u jas. Devas atsikėlė ir n u k a p o j o v i s o m s vištoms galvas. B o t o t i n a savo b r o ­
— Iš tavęs n i e k o n e n o r i m , — atrėžė b r o l i a i ir k e l i a u j a t o l i a u . l i u s suguldė į d e v o dukterų lovas, o tas — į brolių l o v a s . D e v a s atsikė­
lė ir šaukia:
£jo ėjo, perkopė d a r vieną kalną, s u s i t i n k a devą.
— K a s miega, kas nemiega?
— Sveiki!
— Sveikas! Bototina t y l i , tarsi k i e t a i miegotų, j o k i o garselio. D e v a s priėjo, n u ­
— K u r keliaujate? galavo v i s a s savo d u k t e r i s — galvojo, k a d čia b r o l i a i . Atsigulė ir m i e g a .
— M e s s e p t y n i b r o l i a i , ieškom septynių nuotakų, n o r i m e vesti. Bototina atsikėlė, pažadino b r o l i u s :
— Aš t u r i u septynias dukteris, eime — a t i d u o s i u j a s . — Kelkitės, b r o l i a i , bėgam — devas v i s u s pragaišins.
— Tš tavęs n i e k o n e n o r i m , — atrėžė b r o l i a i ir k e l i a u j a t o l i a u . • <
' M a c o n i s — rūgštus pienas.

80 6. D e v y n i b r o l i a i
81
 Atsikėlė tie, išėjo ir d a r d e v o karvę išsivedė.
Rytą devas atsibudo, šaukia d u k t e r i s :
—" Kelkitės, dukrelės, ugnį k u r k i t e , v i r s i m e B o t o t i n a ir jo b r o l i u s .
Dukrelės n e s i k e l i a . D e v a s p r i e i n a , žiūri — v i s o s nebegyvos, o B o t o t i n a
s u b r o l i a i s seniai išbėgę i r d a r j o karvę išsivedę. I r l e i d o s i v y t i s . P r i ­
s i v e j a bėglius, o tie j a u anapus ašutinio tilto.
— Ei Bototina, t a v o laimė, k a d tiltą perėjai. Ar d a r grįši?
— Grįšiu k a i p žentas ir v a l d o v a s , — atsakė Bototina;
B o t o t i n a stojo b e r n a u t i pas karalių. T a s išgirdo apie savo berno s u k -
rumą, pasikvietė jį ir l i e p i a :
— B o t o t i n a , e i k pas devą, parneši iš jo kilimą.
— T i k d u o k i t e m a n ylą ir adatą,— paprašė B o t o t i n a .
Ir iškeliavo. Atėjęs pas devą, p a l i n d o po jo g u l t u ir bado. K r i o k u o j a
devas, v a r t o s i k a i p ant iešmo. Nebeištvėrė, atsikėlė.
— Tai sukandžiojo p r a k e i k t o s blusos, e i s i u išpurtyti k i l i m o . , p u l i u s s k r y n i a subyrėjo. B o t o t i n a sukalė kitą skrynią, tvirtesnę, ir ta
Paėmė j i s kilimą, išsinešė pastogėn, išmušė ir p a k a b i n o vėdintis. B o ­
totina to ir telaukė — čiupo kilimą, ir t i e k jį m a t y s i .
D e v a s atsibudo, žiūri — k i l i m o nėra.
— T a i nenaudos Bototinos d a r b a s ! — i r nurūko p a v y m u i .
D e v a s j a u b a i g i a p r i v y t i bėglį, o tas j a u anapus ašutinio t i l t o .
— E i Bototina, vėl m a n e a p m o v e i . N a , p a l a u k , dar ateisi!—sušuko
devas.
— A t e i s i u k a i p žentas ir v a l d o v a s —atsiliepė Bototina.
Nunešė k a r a l i u i kilimą. T a s a i apsidžiaugė.- •
— T a i v y r a s mūsų B o t o t i n a ! T a i g u d r u o l i s ! N a g i dar kartą n u e i k pas
devą, atnešk m a n jo katilą.
— T i k duokite akmenį,— paprašė B o t o t i n a . Ir iškeliavo. Atėjęs pas
devą, p a l i n d o po jo g u l t u ir stuksena.
— N a , čia j a u t u , Bototina!—sušuko d e v a s . — D a b a r nepabėgsi, galas
tau.
— Galas t a i galas, ką gi p a d a r y s i ! — s a k o B o t o t i n a . — T i k pririšk m a ­
ne p r i e sijos viršum durų, apačioj katilą padėk, p e r n a k t p i l n a s taukų
pribėgs — ir taukų turėsi, ir aš. nepabėgsiu.
Devas patikėjo, pasigviešė tų taukų. Pririšo B o t o t i n a p r i e sijos, p a ­
statė po j u o katilą, pats atsigulė ir užmigo. B o t o t i n a atrišo virvę, n u l i ­
po, užsivertė katilą ant pečių ir t i e k jį m a t y s i .
82
Devas pabudo iš ryto — n e i k a t i l o , n e i Bototinos, suriaumojo ir l e i ­
d o s i vytis. B a i g i a p r i v y t i Bototina, o j i s j a u anapus ašutinio tilto.
— Ir dabar mane a p m o v e i , Bototina! N a , palauk, dar ateisi!
—- A t e i s i u k a i p žentas ir v a l d o v a s !
Bototina nunešė k a r a l i u i katilą. T a s a i džiaugiasi, k a d tokį gerą berną
t u r i , ir v i s j a m maža.
— Ei Bototina,. atvesk man patį devą.
Bototina galvoja, bet k a i p k a r a l i a u s nepaklausysi?
— T i k d u o k i t e dailidės įnagius,— tarė j i s .
Davė j a m kirvį, plaktuką ir piūklą — v i s a , ko r e i k i a , ir iškeliavo B o ­
totina devo atvesti. A t e i n a , o devas s k r y n i a s k a l a .
' — Duok, aš s u k a l s i u , o tu lįsk v i d u n , pažiūrėsi, ar t v i r t a , — sako B o ­
totina.
Devas s u t i k o . Bototina sukalė skrynią. T a s a i įlindo, pasitempė — į ši­
neatlaikė. Sukalė trečią, d a r tvirtesnę. D e v a s įlindo, tamposi — n i e k o
nepadaro, o B o t o t i n a užvožė dangtį, užkalė, užsivertė ant nugaros — bė­
ga. Devas pyksta, draskosi, o Bototina skuodžia sau.
D e v a s prašo j į :
— P a s a k y k , k a i e i s i m per ašutinį tiltą.— Ir g a l v o j a : ,,Gerai pasirąžysiu,
n u m e s i u jį".
B o t o t i n a perėjo tiltą ir s a k o :
•— Sit mes ant ašutinio tilto.
Devas daužosi, dangtį k i l n o j a , o B o t o t i n a j a u nešasi toliau.
Bėgo bėgo B o t o t i n a — atbėgo pas karalių, pastatė skrynią ir s a k o :
— D u o k i t e m a n ilgas ilgas kopėčias.
Davė. Pasistatė B o t o t i n a tas kopėčias p r i e b a i s i a i aukšto bokšto, už­
l i p o ant jo, užsitraukė kopėčias ir sako k a r a l i u i :
— V a dabar a t i d a r y k i t e skrynią.
K a i t i k atidarė tą skrynią, įsiutęs devas iššoko. Iš pradžių p r a r i j o k a ­
ralių, p a s k u i v i s u s jo rūmininkus. Ieško Bototinos, o tas sėdį bokšto v i r ­
šūnėje ir šaiposi. D e v a s žiūri, širsta.
— K a i p tu ten užsikorei, Bototina?
— O g i prisinešiau glėbius šieno, uždegiau jį, įšokau į liepsną,— ji m a ­
ne ir užnešė.
D e v a s nubėgo, t e m p i a šieną k u p e t a po kupetos, visą kalną sukrovė, už­
degė, įšoko į liepsną ir supleškėjo.
83
 O Bototina n u l i p o n u o bokšto, v i s a karalystė j a m atiteko; atsivedė sa­
v o brolius, i r v i s i drauge l a i m i n g a i gyveno.

Tenai juoda, čionai balta,

Ten pasėta, čia sumalta.

Našlaitis Čakuča

C
^ ^ ^ J f a l t a i p b u v o , g a l n e b u v o — g y v e n o v y r a s s u pačia i r
* sūnų, v a r d u Čakuča.
N e t r u k u s numirė Cakučos m o t i n a , o tėvas po savaitės kitą parsi
P i k t a pamotė bernaičio n e m a i t i n a , n e r e n g i a , v i s v a n d e n s atnešti
o k a i atneša; išpila jį ir šaukia:
— D r u m z l i n a s . v a n d u o , s k a i d r a u s parnešk.
S i t kartą j i s e i n a v a n d e n s i r žiūri'—grumiasi d v i gyvatės, j u o
raudona. T i k , matyt, j u o d o j i stipresnė; r a u d o n o j i leidosi bėgti, o
vytis, tuoj tuoj pavys.
Įsirangę ji į Čakučos ąsotį ir l i e p i a :
— K a i p a m a t y s i juodąją gyvatę, s a k y k , k a d aš už devynių kalnų
sidanginusi.
Atšliaužia ta j u o d o j i , k l a u s i a :
— A r n e m a t e i gyvatės?
Čakuča s a k o :
— Mačiau, bet ji j a u už devynių kalnų n u s i d a n g i n u s i .
 Čakuča p a g a l v o j o : „Kad čia stovėtų šakota guoba, k a d j o s paunksnėj
J u o d o j i gyvatė nušliaužė už devynių kalnų, o r a u d o n o j i išlindo iš
pasilsėti galėtume".
ąsočio ir tarė:
Ir t i k r a i atsirado šakota guoba. Čakuča su pačia atsigulė paunksnėj
— Se t a u m a n o žvynelį, j e i ko panorėsi, išsiimk jį ir s a k y k , v i s k a s
ir miega.
išsipildys.
Išaušo rytas, Čakuča p a g a l v o j o : „Kad turėčiau žirgą, k u r i s p e r minutę
Padavė j a m žvynelį ir nušliaužė.
nulėktų tiek, k i e k k i t a s p e r metus".
Čakuča pasisėmė v a n d e n s , e i n a n a m o ir g a l v o j a : „Kad t a i p m a n o p a ­
A t s i r a d o žirgas, ir d a r k o k s ! Čakuča jį pasižabojo, sėdo ir nujojo.
motės s k r y n i a p i l n a audeklų būtų, k a d nė dangtis neužsidarytų".
J o j a per l a u k u s ir šaukia:
Sugrįžta, žiūri — p i l n a s k r y n i a audeklų, nė dangtis neužsidaro.
— Ir šiapus mano, ir anapus m a n o !
Čakuča s a k o :
N u l i p o n u o žirgo, g a l v o j a ; „Kad šitam l a u k e sodas augtų, k a d v i e n i
— M o t i n , nors dabar pasiūk m a n k e l n e s ir marškinius.
medžiai t i k žydėtų, antrų p u m p u r a i megztųsi, o trečių j a u v a i s i a i noktų".
T o j i p e r p y k o , vėl vandens išvarė:
A t s i r a d o sodas — v i e n i medžiai t i k žydi, antrų p u m p u r a i mezgasi, tre­
— S k a i d r a u s ' atnešk, šitas d r u m z l i n a s !
čių j a u v a i s i a i n o k s t a : tarnai juos s k i n a ir k r a u n a .
E i n a b e r n i u k a s , neša vandenį ir g a l v o j a : „Kad visos pamotės geldos
Čakuča n u j o j o į kitą lauką ir t e n t a i p pat p a g a l v o j o , ir t e n v i s k a s išsi­
duonos kepalų k a u p i n o s būtų."
pildė.
Sugrįžta, žiūri — p i l n o s geldos duonos.
P a s k u i puikių rūmų su t a r n a i s panorėjo — i r g i išsipildė.
Čakuča sako:
T a d a gražias v e s t u v e s iškėlė ir l a i m i n g a i su pačia g y v e n o .
— M o t i n , d u o k nors dabar riekę duonos!
Pamotė p e r p y k o , šaukia:
Tenai juoda, čionai balta,
— Išvaryk kiaulę iš t v a r t o . Ten pasėta, čia sumalta.
T a s išvarė i r patraukė k u r a k y s v e d a .
Nežinia k i e k t e n ėjęs, tokį sodžių priėjo.
Žmonės pagailėjo našlaičio, p a v a l g y d i n o , pagirdė, tas ir žengė t o l i a u .
Priėjo kitą sodžių. Žiūri — neregėta gražuolė. Čakuča p a g a l v o j o : „Tai
k a d šita gražuolė bemat sūnaus susilauktų, k a d j i s pasakytų: „Cia tėtė",
k a i aš įeisiu".
Ir t i k r a i gražuolė sūnaus susilaukė.
A t e i n a Čakuča. T i k pravėrė d u r i s , v a i k e l i s ir šaukia:
— C i a tėtė, tėtė! >
P e r p y k o gražuolės tėvas, k a d s u r i k o :
— E i k m a n iš akių su tuo v y r u , j e i g u pati išsirinkai — i r išvarė d u k ­
terį.
Gražuolė išėjo p a s k u i Čakučą.
O j i s drožia nė neatsigręždamas.
Gražuolė jį prašo:
— Palauk, aš su v a i k e l i u , nespėju.
N e , j i s n e l a u k i a , eina sau.
Čakuča drožia p r i e k y j e , o gražuolė su v a i k e l i u iš paskos.
G e r o k a i k e l i o sukorė l i g v i d u r d i e n i o . Karšta.
 — N e , n e s i d a r y k galo,— prašo keleivis.—" Sit aš t u r i u kepurę, p a d
n o s i u t a u , — ir atidavė.
J i s v i s tiek e i n a ieškoti mirties. Nežinia k i e k ėjęs, vėl s u t i n k a ke
Tas k l a u s i a :
— K u r t r a u k i ir ko? 1

— M i r t i n o r i u , mirties ieškau,'—sako pavargėlis.

. — N e d a r y k šitaip, žmogau,— prašo ir tas k e l e i v i s . — S i t aš t u r i u k
šį, i m k jį sau — tik l i a u k i s mirties ieškojęs.
Pavaragėlis paėmė krepšį, p a g a l v o j o ir grįžo n a m o .
Praėjo k i e k l a i k o , ir numirė tasai pavargėlis.
Jo pati ir sūnus l i k o v i e n i . D i d e l i a m s k u r d e gyvena. V i s o labo
vištelę t u r i . M o t i n a p r i r e n k a kiaušinių, sūnus nuneša, parduoda,
nos n u s i p e r k a — taip ir manosi.
Kartą sūnus ir sako m o t i n a i :
— Motuše, r e i k i a m a n krepšį n u s i p i r k t i , p i n i g u s išmėtau.
— Sit, sūneli,— sako m o t i n a , — tavo tėvo krepšys, p a i m k jį, k a m
nigus be r e i k a l o leisti.
B e r n i u k a s paėmė krepšį, pardavė kiaušinius, susibėrė p i n i g u s , o
ėmė juos skaičiuoti — d v i g u b a i d a u g i a u rado.

G
N u s t e b o bernaitis. Paėmė tuos p i n i g u s , v ė l subėrė į krepšį, išbėrė,
Pavargėlio sunūs ri — t r i g u b a i daugiau.
D a b a r j i s suprato, kas čia per krepšys. Paslėpė k u o geriau, n i e k a m
sako, k o k i a jo galia, įberia sau pinigų — d v i g u b a i daugiau pasiima.
, al taip b u v o , gal ir ne — g y v e n o t o k s pavargėlis. J i s turėjo p a -
ir g y v e n a motina su sūnum be j o k i o vargo.
' cią ir sūnų. L a b a i s u n k u pavargėliui—.ir pats n e t u r i ką valgy­
Kartą sūnus s a k o :
t i , ir šeimą k u o m a i t i n t i .
— Motuše, e i s i u n u s i p i r k t i kepurės.
Sit ir pasiryžo j i s m i r t i .
— N e , — sako m o t i n a , — še tau tėvo kepurę, nešiok, k a m be r e i
Kartą iškeliavo iš namų, pasakęs pačiai ir sūnui, k a d nelauktų.
p i n i g u s leisti.
Ėjo ėjo nežinia k i e k , s u t i n k a žmogų.
B e r n a i t i s paėmė kepurę, užsidėjo ir pasidarė nematomas.
Tasai klausia:
-L- K u r trauki? J i s nustebo, apsidžiaugė, paslėpė kepurę, n i e k a m nesakęs, k o k i a
galia.
— P a l i k mane,—atsakė pavargėlis.—Noriu galą p a s i d a r y t i .
P a n o r o j i s n u s i p i r k t i dūdelę, tada m o t i n a padavė j a m tėvo dūdel
K e l e i v i s ėmė jį prašyti:
Pasiėmė jis, išėjo į l a u k u s pašvilpauti.
— N e r e i k i a , n e s i d a r y k galo.. Stai t u r i u dūdelę, p a d o v a n o s i u t a u , — ir
K a i t i k papūtė tą dūdelę, a p l i n k u i jį išdygo k a r e i v i a i , stovi, l a
atidavė.
įsakymo.
Pavargėlis v i s tiek drožia m i r t i e s ieškoti.
B e r n a i t i s nustebo, supratęs kas čia per dūdelė, apsidžiaugė. P a l e i d o
Nežinia k i e k ėjęs, s u t i n k a dar vieną keleivį.
r e i v i u s ir paslėpė dūdelę, n i e k a m nesakęs, k o k i a j o s galia.
Tas ir k l a u s i a , k u r traukiąs.
— M i r t i — atsako pavargėlis.
88
 Kartą s u g a l v o j o p r i s i r i n k t i d a u g i a u pinigų, atsisėdo, pasiėmė tėvo Prisėdo p r i e jo gražuolė:
krepšį. Įberia pinigų, išima — d v i g u b a i , vėl įberia — t r i g u b a i , d a r įbe- — J u k žinai, k a d aš v i e n tavo, už j o k i o k i t o netekėsiu, tik p a s a k y k ,
r i a — k e t u r g u b a i d a u g i a u pasiima. Šitaip s u s i r i n k o daugel pinigų ir sa­ iš k u r tiek kareivių gavai?
J i s nė kalbėti n e n o r i .
ko motinai:
O jinai:
— Motuše, aš išeinu, nežinau, k a d a grįšiu. Še t a u pinigų, k o l e i k a s
— Na ko mums nuo vienas k i t o slėpti, j u k m u d u v i s a d a drauge, s a k y k .
užteks.
Nebeištvėrė tas, pasakė.
M o t i n a prašo jį pasilikti, tik j i s neklauso; susiruošė, atsisveikino ir Atėmė ji tą dūdelę ir l a u k jaunikaitį išvarė.
išėjo. J i s a i p e r p y k o . S u k a galvą, k a i p už tą apgavystę nubausti.
Nežinia k i e k ten ėjęs, atsidūrė v i e n o j karalystėj. Užsidėjo savo kepurę, pasidarė nematomas, pasiėmė ylą, p r a s i g a v o
R a d o tokią senutę, pasiprašė nakvynės. į gražuolės kambarį ir ėmė b a d y t i ją, k a n k i n t i .
Ta įsivedė trobon. Išsikalbėjo j u o d u , ir j a u n i k a i t i s k l a u s i a : Ta ir maldauja:
— K a s čia pas jus gero, k a i p gyvenate? — N e b e k a n k i n k manęs, žinau, k a d čia tu. Aš p a j u o k a v a u , k u r geres­
— Et sūneli — sako senutė.— Ką t a u gero pasakysi? Mūsų k a r a l i u s t u ­ nį už tave rasiu, n e k a i n u o k manęs, p a s i r o d y k .
ri dukterį — neregėtą gražuolę, bet ją į žmonas atiduos t i k tam, k a s jo N e , j i s nesirodo.
rūmus a u k s u apipils. — Brangusis mano, mielasis,-*- prašo j i , — pasigailėk manęs, p a s i r o ­
Apsidžiaugė j a u n i k a i t i s , t a t a i išgirdęs. d y k , j u k čia tu, aš žinau.
Kitą dieną nuėjo į rūmus, liepė pranešti apie save k a r a l i u i . Nebeištvėrė j a u n i k a i t i s , nusiėmė kepurę.
K a r a l i u s jį priėmė. Gražuolė nusišypsojo ir k l a u s i a :
— L e i s k i t e už manęs savo dukrą — p r a š o j a u n i k a i t i s . — J e i g u m y l i mane, s a k y k , k a i p tu čionai prasigavai?
K a r a l i u s sako: J a u n i k a i t i s n e s u t i n k a , n e n o r i s a k y t i , bet gražuolė įkalbėjo jį, prispyrė.
— Ką g i , j e i užversi visą šią salę a u k s u , — l e i s i u . T a d a atėmė ir kepurę, vargšą šalin išvarė.
J a u n i k a i t i s sutiko, t i k paprašė savaitę l a i k o . Nuliūdo jis. S u k a galvą, k a i p už apgavystę atsimokėti. E i n a , nė pats
Pasiėmė savo krepšį, d e d a į' jį p i n i g u s ir i m a . P e r savaitę ir pripylė nežino, k u r eina.
Po k i e k l a i k o atsidūrė t o k i a m l a u k e . Žiūri — t r y s žmonės pešasi, kaž-
sausakimšai salę a u k s o .
A t ė j o neregėta gražuolė ir s a k o : k o nepasidalina.
— P a g a l susitarimą aš j a u tavo, ir j o k i a galybė mūsų neišskirs, t i k . i-i3f. P r i e i n a ir k l a u s i a :
p a s a k y k , j e i mane m y l i , i š k u r šitiek aukso gavai? J u k mes matėm — n e i į"jgj. — Ko jūs pešatės, ko nepasidalinate?
su jaučiais, n e i su m u l a i s nevežei, k a i p j i s čia atsirado? g;'- — M e s v i s i t r y s r a d o m šitą kilimą. O j i s nepaprastas: sėdai ant jo ir
J a u n i k a i t i s n e n o r i s a k y t i , tačiau įkalbėjo gražuolė. Nebeištvėrė j i s , jaįv neša, k u r p a l i e p s i . Todėl ir pešamės, nežinom, k a i p kilimą p a s i d a l i n t i .
p a p a s a k o j o apie savo krepšį. O t o j i čiupt tą krepšį ir išvarė jaunikaitį. S' J a u n i k a i t i s sako:
Nuliūdo j i s . E i n a , s u k a galvą, k a i p gražuolę už apgavystę nubausti. fj£m.f — Va aš t u r i u ylą. Aš ją t o l i n u m e s i u , o jūs bėkite, k a s greičiau at-
Nuėjo į l a u k u s , pasiėmė savo dūdelę, papūtė, ir atsirado baisybė k a r e i ­ BH&; neš, tas laimės, tam ir atiteks k i l i m a s .
vių. S u r i n k o j u o s v i s u s ir nužygiavo į rūmus. BBI Ir nusviedė ylą. Vįsi trys šoko j o s ieškoti, o j a u n i k a i t i s sėdo ant k i l i -
Neregėta gražuolė pamatė kareivių p u l k u s , išsigando, išėjo pas jį H: m o i r sako:
jHK — S k r i s k , k i l i m e , į k a r a l i a u s rūmus!
juokdamasi:
— K a m t a u t i e k a r e i v i a i ? J u k aš tavo, t i k šiaip norėjau tave p a k a - ^Kr
: K i l i m a s p a k i l o , ėmė s k r i s t i ir nunešė jį tiesiai į rūmus.
muoti. 1 j^Hr Gražuolė pamatė jaunikaitį, pripuolė, j u o k i a s i :
J i s patikėjo, p a l e i d o k a r e i v i u s ir žengė į rūmus.
 •— Girdėjau, n a u j u s rūmus statotės.aš t u r i u dešimt asilų, i m k i t e m a n e
plytas gabenti.
— Ak brangusis! K a i p aš tavęs p a s i i l g a u ! K a i p gerai, k a d grįžai! K a r a l i u s sutiko. J a u n i k a i t i s s u tais asilais gabena plytas, v a r o juos,
O tas čiupo ją, nusinešė ant k i l i m o ir s a k o : d a u g i a u s i a ant tos neregėtos gražuolės k r a u n a , muša ją ir d a r pats at­
— Nešk m u s į pačią g i r i o s tankynę! sisėda.
K i l i m a s p a k i l o ir v i e n u m i r k s n i u nunešė juos į neįžengiamos girios Nusiplūkė asilai, j a u v o s kojas v e l k a , o daugiausia tai gražuolei kliū­
tankynę. v a . N e s i g a i l i jos j a u n i k a i t i s , visą naštą j a i k r a u n a .
Gražuolė jį glosto, v y n u g i r d o . J a u n i k a i t i s ir užmigo, o ji nustūmė Baigė darbą, gavo pinigų, nuėjęs į rūmus, pasiėmė savo krepšį, k e p u ­
vargšą ant žemės ir liepė k i l i m u i nešti į rūmus. rę ir dūdelę, p a s k u i ir v a r o s i savo asilus namo.
K i l i m a s p a k i l o ir nunešė. Gražuolė jį prašo:
J a u n i k a i t i s pabunda, žiūri — n e i k i l i m o , n e i gražuolės nebėra, o j i s g u ­ — A t v e r s k m a n e žmogumi, visą gyvenimą t a u t a r n a u s i u !
l i vienas t a n k i o j e girioje. J a u n i k a i t i s neklauso, n e t i k i . *
Ką daryti? A t s i s t o j o ir e i n a — nė pats nežino k u r . N u v a r g o gražuolė, nusiplūkė.
K i e k paėjo, žiūri — sodas. 2engė v i d u n — vynuogės auga. T a d a j a u n i k a i t i s davė j a i baltųjų vynuogių, j i i r vėl m o t e r i m i v i r t o .
Emė j i s v a l g y t i tas v y n u o g e s , prisivalgė baltų, nusiskynė raudonų, bet Ir paleido namo, t i k atsisveikindamas pasakė:
t i k suvalgė k e l i a s uogas ir staiga p a v i r t o a s i l u . Išsigando, neišmano, ką — Čia tau p a m o k a , k a d iš žmonių nesityčiotum!
d a r y t i , vėl čiupo baltųjų vynuogių, suvalgė — žmogumi a t v i r t o .
Ir suprato, k o k s čia d a l y k a s . G a l v o j a , p r a v e r s tos vynuogės — atkeršys Tenai juoda, čionai balta,
k l a s t i n g a j a i gražuolei. Ten pasėta, čia sumalta.
J i s p r i s i r i n k o k u o d a u g i a u tų raudonųjų vynuogių, pasiėmė d a r k i e k Elasa, melasa,
baltųjų ir k e l i a u j a į rūmus. Ąsotis midaus kabėjo,
Atėjo, vaikščioja p r i e durų ir šaukia: Kas pasakos klausė, kas sekė —
— Gardžių vynuogių, gardžių vynuogių! Tam džiaugsmo linkėjom.
Neregėta gražuolė išgirdo, siunčia tarnaitę tų vynuogių n u p i r k t i .
Tarnaitė atėjusi k l a u s i a :
— Po k i e k vynuogės?
O j i s ir s a k o :
— P i r m a paragaukite, k o k i o s jos, susiderėsim.
J i s padavė t a r n a i t e i raudonų vynuogių, t o j i suvalgė ir p a v i r t o a s i l u .
J a u n i k a i t i s užmetė j a i k a m a n a s , pririšo p r i e t v o r o s ir vaikščioja šauk­
damas:
— Gardžių vynuogių, gardžių vynuogių!
Gražuolė n e s u l a u k i a tarnaitės, siunčia antrą. Ir ją tas pat ištiko.
Gražuolė pasiuntė trečią, ketvirtą, penktą, t a i p iš eilės v i s a s d e v y n i a s .
Nė v i e n a negrįžo, tada žengia pati.
Išėjo, k l a u s i a :
— Po k i e k t a v o vynuogės?
—- Paragaukite,-^- sako j i s , — susiderėsim.
Padavė j a i vynuogę ir k u o greičiau užmetė k a m a n a s , k a d nepabėgtų.
Pririšo p r i e t v o r o s , nuėjo pas karalių ir sako:,

92
 — Ko tau?—šaukia plėšikai.
•— N i e k o , ne p i k t u o j u e i n u pas j u s . Ar tarno n e r e i k i a ?
— R e i k i a . O k i e k tu norėsi?
— M a n p e n k i o l i k a metų, tai ir mokėkite p e n k i o l i k a rublių. S e p
d a b a r d u o k i t e , aštuonis — gale mėnesio.
T i e davė septynis r u b l i u s , j i s a i nunešė m o t i n a i ir s a k o :
— Še tau, motuše, o aštuonis d a r gale mėnesio atnešiu.
Ir nuėjo atgalios pas plėšikus. T i e p a v a l g y d i n o jį, pagirdė ir s a k
— Eime^ p a r o d y s i m , ką turėsi d a r y t i .
O j i e turėjo šešiolika žirgų. V i e n a s toks s m a r k u s — penkių mė
pririšo, p e n k e r i u s metus paleisti negali, b i j o s i .
— Štai tau k a t i l a s , štai v a n d u o , o'štai ugnis. Pasisemk vandens i
g i r d y k žirgą, tą, k u r pririštas, t i k žiūrėk, k a d nesuspardytų —
smarkus.
Ir išėjo plėšikauti. O Našlaitėlis nuėmė n u o ugnies katilą, priėjo
žirgo, atrišo jį, pažabojo, užšoko ir nudūmė plėšikams p a v y m u i . P r i s
išplakė a b u d u su r i m b u ir nušuoliavo atgal.
V i e n a s plėšikas ir s a k o :
— Čia mūsų žirgas.
O kitas:
Aukso taurė

V
— Ar iš p r o t o išsikraustei? K a s jį pažabos?
Sugrįžo, žiūri — ir žirgas vietoje, ir k a t i l a s , v i s k a s k a i p b u v o . Ats
miegoti.
ienoj šaly g y v e n o v y r a s su žmona. Ir tas v y r a s , išeidamas į" k a ­
Iš ryto v i e n a s plėšikas išsivedė du žirgus, k i t a s pasislėpė n a m i e
rą, sako j a i :
O Našlaitėlį pasiuntė v a n d e n s parnešt iš šaltinio. J i s ir nematė, k a
— Tu s u s i l a u k s i sūnaus, ir j i s bus našlaitis.
vienas namie l i k o s i .
"Iš tiesų moteriškė susilaukė sūnaus ir p a v a d i n o ji Našlaitėliu.
Grįžo, g a l v o j a , k a d a b u d u išjojo. Pavalgė, p a s k u i paėmė tą katilą,
Va j a u p e n k i o l i k a metų s u k a k o sūnui, o m o t i n a per tą laiką nė k a r t o
ugnies nukėlė, žirgą atrišo, pažabojo, užšoko ir nurūko.
nenusijuokė, nė k a r t o nenusišypsojo.
2iūri tas plėšikas, o j i s j a u trisdešimt metų plėšikauja, net sudr
Sūnus k l a u s i a :
v i s a s : „Matai, ką tas j a u n i k a i t i s išdarinėja? K a s bus, k a i užaugs?"
— Motuše, ko tu n i e k u o m e t n e s i j u o k i ?
O Našlaitėlis a t s k r i e j o ir pamatė — su d v i e m žirgais j o j a plėšikas.
— Ak sūneli, ne j u o k a s m a n g a l v o j . prato j i s , k a d dabar v i s k a s aikštėn iškilo, ir ėmė g a l v o t i : „Galas
O sūnus: i'--1
nepaliks g y v o " .
— Motuše, baigėsi tavo v a r g a i , dabar aš už t a v e d i r b s i u . O plėšikai patys b i j o s i . Neišmano, ką d a r y t i , k a i p su j u o pasi
T a d a m o t i n a nusijuokė:
Sako j a m :
— M a n o brangusis, dabar tai ir j u o k a s m a n tiks. — Nubėk, Našlaitėli, v a n d e n s į šaltinį.
Sūnus išėjo laimės ieškoti. Va k o l Našlaitėlis sugrįš, turi būti nuspręstas jo l i k i m a s : g y v e n
Patekėjo saulė, ir j a u n i k a i t i s priėjo k a l n u s . O ten g y v e n o du b r o l i a i mirti.
plėšikai.

V y r e s n y s i s plėšikas pasiūlė:
-r- N u g a l u o k i m e jį.
O jaunesnysis:
— N e , p a d a r y k i m e savo v y r i a u s i u .
Pasišaukė Našlaitėlį ir s a k o :
— Būk mūsų v y r i a u s i a s , o mes p a s k u i tave e i s i m į ugnį ir vandenį.
Našlaitėlis p a g a l v o j o , padėkojo ir s u t i k o .
Sutarė j i e tąnakt p a p u o t a u t i .
Padavė Našlaitėliui taurę, o toji taurė t o k i a : v y n o p r i p i l s i — auksinė
pasidaro, v a n d e n s p r i p i l s i — sidabrinė.
Taurė v y r i a u s i a m p r i k l a u s o .
Išaušo rytas, Našlaitėlis įsidėjo taurę kišenėn.
Praėjo mėnuo.-
Našlaitėlis ir sako b r o l i a m s :
— D u o k i t e m a n aštuonis r u b l i u s , m o t i n a i nunešiu.
— }r mūsų p i n i g a i — tavo, ir v i s a s mūsų turtas tavo. Ir t a v o m o t i n a —
mūsų m o t i n a .
Našlaitėlis išsivedė tą smarkųjį žirgą, pažabojo ir s a k o b r o l i a m s :
— L a u k i t e manęs po trijų dienų, ketvirtąją grįšiu.
— Iš v i e t o s k o j o s nežengsime,— atsakė plėšikai.
Našlaitėlis p a r j o j o namo. Įlėkė į kiemą, nušoko n u o žirgo.
— Štai, motuše, p i n i g u s t a u atnešiau.
Pas motiną p a g y v e n o tris dienas ir sako:
— Aš r y t o j vidudienį išjoju. P r i k e p k m a n duonos k e l i o n e i .
M o t i n a prikepė d u o n o s ir tešlainių visokių, p a p u o t a v o j u o d u prieš at­
s i s v e i k i n d a m i . Išaušo ir k e t v i r t o s dienos rytas.
Brėkštant Našlaitėlis išjojo iš k i e m o .
Patekėjo saulė, t v a n k u pasidarė. Našlaitėlis sustojo p r i e u p e l i o , n u ­
b a l n o j o žirgą, p a l e i d o jį, išsiėmė vištą, duonos, d a i r o s i — ar ko n e p a ­
matys, vienam nesmagu v a l g y t i . 2iūri — k e l i u važiuoja trys a r b o s ,
p a s k u i jas e i n a senas p i r k l y s . O arbos to p i r k l i o .
— Eikš, tėvai, d r a u g e pavalgysim,—kviečia Našlaitėlis, o jo v i s k a s j a u
pasidėta, t i k išsitraukė taurę, pripylė v y n o ir s a k o :
— Už mūsų susitikimą.—Išgėrė ir p i r k l i u i padavė.—Dabar tu gerk.
O senis pasičiupo taurę ir įsikišo užantin.
— Mano!—šaukia.
1
A r b a — dviratis arba keturratis vežimas.
K a i p tyčia p a s i p a i n i o j o pristavas su visais savo d v y l i k a sargybinių.
P i r k l y s užsimojo. Našlaitėlis nebeištvėrė, sudavė j a m . P i r k l y s s u r i k o ,
o pristavas k l a u s i a :
— Ko tu muši seną žmogų?
P i r k l y s šaukia:
— Vieną taurę t u r i u ir tą n o r i iš manęs a t i m t i .
— Čia m a n o taurė,— s a k o Našlaitėlis.— Aš d a r tokių t u r i u .
S a r g y b i n i a i paėmė iš jų taurę. Našlaitėliui davė t r i s mėnesius l a i k o ,
liepė už save atvesti du įkaitus: j e i p e r t u o s tris mėnesius atneš d a r d v i
tokias taures — p a k a r s pirklį už melagystę, o j e i neatneš — p a k a r s jo
įkaitus.
Pasirašė Našlaitėlis, pasirašė ir p i r k l y s .
V a k a r o p j i s parjojo pas b r o l i u s , tie pribėgo, padėjo n u o žirgo n u l i p t i .
O našlaitėlis liūdnas.
•— Ko toks nuliūdęs?—klausia b r o l i a i .
— Pavakarį e n i a u k i m , — tarė Našlaitėlis — p a s k u i sužinosit.
Pavalgė, Našlaitėlis p a p a s a k o j o j i e m s viską.
— Jūs turite už m a n e j o t i , — sako.
— Ko gi tu graužiesi? J o k , ieškok taurių. P a s i m a t y s i m , v i s k a s g e r a i
baigsis.
Našlaitėlis ir išjojo, ieško taurių.
-[ J o j o j o j o , ryte p r i j o j a tokį sodžių, žiūri — sėdi senutė našlė ir v e r p i a .
— Dėl visų motinų meilės l e i s k m a n pailsėti, p a v a r g a u l a b a i . Užmig­
s i u , dūzgiant t a v o rateliui,—prašo ją Našlaitėlis. ,
Senutė s u t i k o . J i s atsigulė ir užmigo.
Staiga g i r d i : v e r k i a , r a u d a senutė.
Našlaitėlis pabudo — j a u v i d u d i e n i s , k l a u s i a :
— Ko tu v e r k i ? J e i aš tau n e t i n k u , s a k y k — išeisiu.
•— N e , sūneli, va toje šventykloje a u k s i n i a m grabe g u l i mūsų k a r a ­
liaus sūnus. K a s n a k t po žmogų sergsti tą grabą, t i k d a r nė v i e n a s g y v a s
negrįžo. Šiandien m a n o vienturčio sūnaus- eilė — t a i ir v e r k i u , k a d d a u ­
1
g i a u jo neberegėsiu.
— N e v e r k , aš už jį n u e i s i u , — sako Našlaitėlis,— t i k t a i l i e p k i k i saulė­
lydžio p r i e šventyklos durų s u k r a u t i t r i s šimtus plytų ir d u o k m a n iš­
gerti v y n o , o tu g u l k i s ir m i e g o k r a m i a i .
V a k a r e jis n u e i n a , p l y t o s j a u sukrautos.
Našlaitėlis žengė į šventyklą, pakėlė tą grabą d r a u g e su numirėliu, p a ­
dėjo į nišą po k u p o l u , pats apačioj atsisėdo ir l a u k i a .
7. D e v y n i broliai
97
ii
 Viršuj numirėlis, apačioj Našlaitėlis.
J a u žmonės g u l t i e i n a , žvakes užpučia, o į šventyklą įskrenda b a l a n d i s .
— K a i p l a i s v a šiandien, n i e k a s nesergsti — tarė balandis ir p a v i r t o
mergaite, bet j a u t o k i o gražumo — v i s k a s a p l i n k u i nušvito.
Mergaitė pasikėlė į viršų p r i e numirėlio, pasiėmė du r i m b u s ir sū v i e ­
nu sudavė jaunikaičiui — t a s a i atgijo. Praėjo n a k t i s , o iš r y t o mergaitė
sudavė su k i t u rimbu — j a u n i k a i t i s v ė l nebegyvas. T a d a Našlaitėlis šo­
ko ir pačiupo ją. T o j i aukštyn n u s k r i d o , ir Našlaitėlis drauge. L a i k o ją,
nebepaleidžia. Mergaitė išsigando. „Pražuvau" — g a l v o j a . Numetė r i m b u s
ir išlėkė.
Našlaitėlis apsidžiaugė, pasiėmė tuos r i m b u s . T a i b e n t pasisekė!
Išėjo iš šventyklos, jį senutė našlė p a s i t i n k a , džiaugiasi,
čiuoja.
— Motin, d u o k v a l g y t i — prašo Našlaitėlis.— Aš visas šlapias, n o r s
gręžk. S m a r k i a i grūmiausi. N u e i k i r p a s a k y k k a r a l i u i , k a d g a l i u j o sū­
nų a t g a i v i n t i .
Senutė n u e i n a pas karalių. T a s a i apsidžiaugė be galo. •
— T i k a t g a i v i n k jį,' g a u s i ką panorėsi. K a d ir visą karalystę. Aš t a v o
t a r n a s , — sako j i s Našlaitėliui.
N u e i n a į šventyklą.
Našlaitėlis sudavė su rimbu — k a r a l a i t i s atgijo. Veda jį į
džiaugsmui galo nėra.
Ne karalaitį v i s i glėbesčiuoja, o Našlaitėlį.
— S a k y k , k u o t a u atsidėkoti?—klausia jį rūmininkai.
1
Našlaitėlis parodė taurę ir k l a u s i a : .
— G a l t u r i t e tokią taurę? D u o k i t e m a n .
— N e , t o k i o s taurės n e t u r i m e , — sako tie.
— Ką g i , n e t u r i t tai. neturit,—tarė Našlaitėlis ir iškeliavo.
£jo ėjo, atsidūrė k i t o j e karalystėje. Žiūri — ž m o n ė s v i s i p l i k i vaikšto.
Našlaitėlis s t e b i s i :
— K a s čia dabar? K u r t a i matyta?
T o s šalies k a r a l i u s ir paaiškino j a m :
— V a m a t a i anapus jūros karalystę? J i e drabužių n e t u r i k u r dėti, s u ­
pūdo, o pas m u s j a v a i genda, n i e k a i s eina.
— T a i k o . nesimainot, neatsigabenat drabužių?
— V i s k a s jūroje žūsta.
— Aš n u p l a u k s i u , atvešiu,— pasišauna Našlaitėlis.
— J e i g u atveši, prašyk ko n o r i , — sako k a r a l i u s .
Pakrovė l a i v u s , nuplaukė. ^
S t o v i Našlaitėlis, žiūri į jūrą. Ir šit išsikiša iš" v a n d e n s r a n k a , o ant j o s
a u k s o grandinė. J i s sudavė p e r ranką, iš v a n d e n s išniro moteriškė. Bet
k o k i a ! — v i s k a s a p l i n k u i nušvito. Našlaitėlis ją čiupo, l a i k o , nepaleidžia.
V a r g a i s negalais ištrūko, t i k Našlaitėlio r a n k o j e tą grandinę p a l i k o .
L a i v a i perplaukė jūrą ir grįžo atgalios su drabužiais.
V i s i džiaugiasi.
— Ką tau už tai duoti?
— Ar turite tokią taurę?—klausia Našlaitėlis.
— N e , n e t u r i m , — atsako j a m žmonės.
— T o k i a j a u , matyt, m a n o laimė,—tarė Našlaitėlis ir drožia t o l i a u .
kojas b u ­ P r a e i n a visą tą karalystę, žiūri — k e l i a s visas gluosniais nusodintas.
A n t v i e n o gluosnio aukštai d a i l i mergaitė s u a u k s i n i a i s bateliais sėdi. J i ­
n a i pasišaukė jaunikaitį:
— Išgelbėk mane, iš bėdos išvaduok, t a v o žmona būsiu.
— O k a i p tave n u k e l t i ?
— P r i e i k , atsistosiu ant pečių ir n u l i p s i u , — sako j i .
J a u n i k a i t i s priėjo. Mergaitė k a i spyrė ir suvarė jį į žemę. Šitaip ji
daugelį j a u pražudė. Tačiau Našlaitėlis ištrūko, stvėrė ją. Mergaitė n u ­
skriejo, t i k v i e n a s a u k s i n i s batelis j o rankose l i k o .
T r a u k i a t o l i a u Našlaitėlis. Žiūri — sodas, o sode — trobelė. P r i e tos
rūmus,
trobelės senutė sėdi.
— Ką čia v e i k i , m o t i n ? — k l a u s i a Našlaitėlis.
— T a i g i v a , sūneli, ar m a t a i t e n pilį? T o j e p i l y j e t r y s sesės g y v e n a ,
j o m s ir t a r n a u j u . Bet aš ne k o k i a našlė bekampė, t u r i u ir trobą, ir šei­
mą, o jos m a n e pavogė ir verčia t a r n a u t i .
— Ar negalėčiau tų mergaičių pažiūrėti, t i k taip, k a d jos manęs n e ­
matytų?— k l a u s i a j a u n i k a i t i s .
— Kodėl ne, g a l i m a , — sako senutė.— E i m e .
Ir nuvedė jį į tą aukštą pilį.
O ten stovi stalas, g a r d u m y n a i s nukrautas. V i s k a s v a k a r i e n e i pareng­
ta. Senutė paslėpė jį po s t a l u ir p a l i k o . ' 1
r
A t e i n a trys sesės.
— T a i j a u v a k a r i e n i a u k i m , — sako jos.
Susėdo už stalo.
— Ką. gi, s k e l b k i m e tostus,— tarė v y r i a u s i o j i sesuo. P a m i l a u ašai k a ­
raliaus sūrių, o tėvai m a n e užpykdė, t a i ir n u g a l a v a u jį. D a b a r k a s n a k t
a t g a i v i n u , o prieš rytą vėlei n u m a r i n u . T i k va toks j a u n i k a i t i s radosi ir

99
98
 — Prisirišk v i r v e k u o s t i p r i a u . Žinok, su k i e k v i e n u m a n o švilptelėji­
įveikė mane. J i s a i dar jaunas, k a i paaugs, v i e n a s prieš septynias k a r a ­
mu vėjas p a k y l a , net bukmedžių šakos lūžta, k a i j i e daužosi v i e n a s
lystes žygiuos. Išgerkim į jo sveikatą! į kitą.
K i t a sako:
Našlaitėlis k u o tvirčiau prisirišo. Pakilo Paškundžė, skrenda kaip
— Aš vieną karalystę b a d u m a r i n a u , kitą — šalčiu. Įveikė mane t o k s orlaivis.,
j a u n i k a i t i s , n e t g i aukso grandinę iš manęs atėmė. Ką gi, t i k r a i j a m se­
O t e n a i įbroliams plėšikams j a u ir a k y s užrištos, t u o j a u k a r s .
k a s i , duok" dieve sveikatos! S t a i g a a t s k r i d o Paškundžė, k a i smogė su s p a r n u , nubloškė b r o l i a m s n u o
O trečioji sako: akių raiščius.
— Ko čia stebėtis? M a t y t , tas j a u n i k a i t i s ir m a n n u o k o j o s batelį n u ­ V i s i trys įbroliai v i e n a s kitą pamatė, iš džiaugsmo a m o neteko.
traukė. Ir j i s teatneša j a m laimę, išgerkime į jo sveikatą. Teisėjas liepė t u o j a u pat pirklį n u g a l a b y t i ir visą jo turtą b r o l i a m s
T a d a išlindo iš po stalo Našlaitėlis ir s a k o : atiduoti.
— Ką g i , įpilkite ir m a n išgerti, j u m s padėkoti. Našlaitėlis s a k o :
— Ko tu čia atėjai?—klausia, jį sesės. — N e r e i k i a m u m s jo turto, išdalinkite našlėms ir našlaičiams.
Našlaitėlis žiūri, o ant stalo t o k i o s taurės, kokių j i s ieško.
Ir aš ten b u v a u , s m a g i a i p u o t a v a u . O k a i sugrįžau... rodos, ir n i e k u r
— O va šitokių taurių,— atsako j i s . nebuvęs.
V y r e s n i o s i o s sesės l i e p i a jaunėlei: i
— E i k , atnešk j a m bent keturiasdešimt taurių.
Našlaitėlis paėmė v i s a s keturiasdešimt ir nešasi.
J o j a p r o tą karalių, k u r i a m laivą- išgelbėjo ir drabužių gavo, ir s a k o :
— Se taurę n u o manęs a t m i n i m u i .
J o j a pro tą karalių, k u r i o sūnų atgaivino, ir s a k o :
— Sit ir j u m s d v i taures.
O pats galvoja, k a d a išjojo, k i e k dar l a i k o l i k o , k a d įbrolių nepražu­
dytų. Pasirodė, k e l i o dar d e v y n i o s dienos, o i k i sutarto l a i k o k e t u r i o s
b e l i k o . Ką d a r y t i , k a i p įkaitus išgelbėti?
Ir k l a u s i a jį k a r a l i u s , k u r i o sūnų išgelbėjo:
— Ko tu toks liūdnas?
— K a i p nebūsi liūdnas, du b r o l i a i dėl manęs žūsta, .vėluoju, d e v y n i o s
dienos k e l i o dar l i k o .
— Neliūdėk — r a m i n a k a r a l i u s , — per d e v y n i a s valandas tave n u g a ­
bensiu, o dabar puotauk sau, aš. viską p a d a r y s i u .
K a r a l i u s pasišaukė Paškundžę.
— K u r jį nešti?—klausia Paškundžė.
Pasakė.
— Per tris v a l a n d a s nurūksiu,— s a k o Paškundžė, t i k d u o k i t e m a n ge­
r a i paėsti.

Nuėjo, suėdė d e v y n i s jaučius ir s a k o Našlaitėliui:

100
 P a t i sėdi k i e m e , d i r b a . A t e i n a tos šalies k a r a l i a u s tarėjas, pamat
Moteriškė p a t i k o j a m didžiai, t a i nuėjo pas karalių ir k u r s t o :
— Mačiau gražuolę, n e s e n i a i pas m u s įsikūrusio v a r g u o l i o , pačią
k a d jūs tokią turėtumėt!
— Ką t u , — sako karalius,-*— t u r i u aš ir pačią, ir dukterį. O ir k a
atimsi iš v y r o ?
Tarėjas neatstoja:
— Ką nors s u g a l v o s i m , ko j i s neišpildytų, ir a t i m s i m .
— Ką gi sugalvosi?
— O va ką: t e g u l atneša t o k i u s kiaušinius, k a d iš jų išsiristų v i s i
saulio paukščiai ir žvėrys.
Kitą dieną j i e pasišaukia jaunikaitį:
— J e i gausi tokius kiaušinius, p a l i k s i m t a u pačią, o j e i ne — a t i m
J a u n i k a i t i s nuliūdo. Grįžo namo, pasipasakojo.
P a t i tarė:
• — Už ką tu m a n e pražudei, j u k s a k i a u , k a d n e r e i k i a keltis. Ką d
m u m s daryti? ,
P a s k u i pagalvojo i r l i e p i a :
— E i k p r i e tos upės, k u r m a n e r a d a i , t r i s k a r t motiną pašaukę k a
lips iš vandens, prašyk baltosios vištelės kiaušinių.
Ežvano žiedas J a u n i k a i t i s nuėjo p r i e tos upės ir pašaukė:
— A n y t a , anyta!
Ir išlipo ji iš v a n d e n s .
Žentas s a k o :
r Sunūs paaugo ir s a k o : — Jūsų duktė prašo baltosios vištelės kiaušinių.
— M o t i n , aš n o r i u v e s t i . A n y t a nuėjo, atnešė du kiaušinius. Padavė žentui; T a s ir k e l i a u j a
— G e r a i , — s u t i k o motina. N a k t i s jį sutemo. Įsiropštė į medį, t i k vieną kiaušinį išmetė. Kiau
T i k j a m n ė v i e n a mergaitė n e t i n k a . M o t i n a s a k o : n u k r i t o , sudužo, ir iš jo pasipylė v i s o pasaulio paukščiai ir žvėrys
lakstė po girią. J a u n i k a i t i s nustebo. Išlipo iš medžio, patraukė n a m
— E i k p r i e upės ir k a s d i e n m e s k į ją po grūdą, dvidešimtą dieną r a s i
eina i r pats s a v i m n e t i k i .
s a u pačią.
Parnešė k a r a l i u i kiaušinį. K a r a l i u s sudaužė jį, ir pasipylė iš jo pa
Sūnus vaikšto p r i e upės ir k a s d i e n m e t a į ją po grūdą.
čiai ir žvėrys. T a r n a i tvorą a p l i n k u i aptvėrė, v i s i žiūri, gėrisi.
Dvidešimtą dieną m o t i n a pasimirė: Sūnus ją p a l a i d o j o s u l i g papročiais. P i k t a v a l i s tarėjas sako k a r a l i u i :
Nuėjo p r i e upės, įmetė dvidešimtą grūdą, ir iš v a n d e n s išlipo mergaitė. — D a r ką nors s u g a l v o s i m , ko j i s nepadarys, ir atimsime pačią.
Nusivedė ją n a m o ir g y v e n a . — Ką gi mes s u g a l v o s i m ? — k l a u s i a k a r a l i u s .
Kartą "jis sako: — O va ką: t e g u l atneša tokią vynuogių kekę, k a d v i s a mūsų k a r
— N e b e n o r i u čionai g y v e n t i . Kelkimės k u r į kitą karalystę. menė pavalgytų, k a d iš likusių būtų g a l i m a sulčių išspausti ir į v
P a t i atsisakinėja, n e n o r i . V i s dėlto ją įkalbėjo. statines s u p i l t i .
Persikėlė į kitą karalystę.

102 . •
 Pasišaukė j i e jaunikaitį ir l i e p i a : A n y t a nuėjo, o j i s stovi. G a n i l g a i g a v o stovėti. P a g a l i a u išlipo su n a u ­
— Atnešk tokių vynuogių, k a d v i e n o s kekės v i s a mūsų kariuomenė j a g i m i u anyta. /
pavalgytų, o iš likusių d a r būtų g a l i m a v y n o išspausti. V o s t i k pamatė v a i k e l i s jaunikaitį, ir s a k o :
J a u n i k a i t i s nuliūdo, viską pačiai apsakė. — S v e i k a s , dėde, k a i p g y v e n i ?
P a t i vėl j a m priekaištauja: J i s nustebo, k a d naujagimis taip k a l b a , Patraukė j u o d u namo, o tas
— Nenorėjau aš čia keltis, bet ką d a b a r darysi? N u e i k p r i e tos upės, v a i k e l i s k a i p didelis šneka. T a i p ir parėjo.
pašauk motiną ir s a k y k : „Duokite m a n vynuogių kekę". V a i k e l i s pamatė tetą ir sako:
J i s a i atsistojo, iškeliavo. N u e i n a p r i e upės ir šaukia: — Labas, teta, k a i p tavo sveikatą?
— A n y t a , anyta! Nuvedė jį pas karalių. O ten j a u k e t u r i o l i k a tarėjų sėdi, ir v i s i iš s k i r ­
T o j i išlipo iš vandens, k l a u s i a : tingų kraštų.
— Ko tau? Įėjo tas v a i k e l i s , su k i e k v i e n u jo k a l b a šneka. V i s i stebisi. V a i k e l i s su
— Duktė prašo d u o t i vynuogių kekę. v i s a i s pakalbėjo ir išėjo d r a u g e su dėde. P a s k u i a t s i s v e i k i n o dėdę- ir tetą
M o t i n a suprato, k a d d u k r a i kažin k a s negera atsitiko, i r k l a u s i a : ir nudrožė namo.
— K a m j a i tos vynuogės? Tarėjai n e n u r i m s t a :
— Nežinau,— paaiškino žentas,— prašė, o k a m nesakė. — D a r ką nors sugalvosim.
A n y t a nuėjo, atnešė vynuogių kekę ir padavė. K e l i a u j a j i s , v y n u o g e s S u g a l v o j o , pasišaukė jaunikaitį: ^
neša. Praalkęs suvalgė vieną uogą ir sotus! — J e i g u atneši Ežvano žiedą — gerai, o j e i ne — atimsime pačią.
J a u n i k a i t i s nustebo, pats s a v i m n e t i k i . T a s a i sutinka.
Nunešė. K a r a l i u s davė savo k a r e i v i a m s tas v y n u o g e s , v i s i prisivalgė, — G e r a i , t i k d u o k i t d e v y n i s mėnesius l a i k o ir p r i e m a n o pačios ką
dar v y n u i l i k o . palikite.
Tarėjas vėl k a l a k a r a l i u i :
Davė j a m k a r a l i a u s dukterį. Nuvedė j i s ir p a l i k o karalaitę p r i e pačios.
<— A t i m k i m iš jo pačią.
T o j i v y r u i davė savo žiedą, k a d jos nepamirštų, ir pamokė:
— K a i p g i ją a t i m s i ? — k l a u s i a tas. N

— O va k a i p : l i e p k j a m atvesti tokį vaiką, k u r i s k e t u r i o l i k a kalbų ' — Žirgą iš k a r a l i a u s pasiimk.

mokėtų ir su tavo tarėjais j o m i s šnekėtų.
K a r a l i u s pasišaukė jį ir l i e p i a :
— J e i g u atvesi tokį vaiką, k u r i s k e t u r i o l i k a kalbų mokėtų ir j o m i s su
mano tarėjais šnekėtų, p a l i k s i m t a u pačią, o j e i ne — a t i m s i m .
J a u n i k a i t i s nuliūdo, grįžo pas pačią, viską apsakė.
P a t i vėl jį bara, k a d neklausė, bet ką dabar d a r y s i — pamokė:
— E i k p r i e tos upės, pašauk motiną i r . s a k y k m a n o v a r d u : „ A r m a r ­
telė nesusilaukė v a i k o ? " J e i susilaukė, tegu l a i k i n a i jį m u m s duoda.
J a u n i k a i t i s nuėjo p r i e upės ir šaukia:
— A n y t a , anyta!
T o j i išlipo iš vandens, k l a u s i a , ko r e i k i a .
— Duktė prašo l a i k i n a i d u o t i martelės vaiką, j e i g u j a u susilaukė.
A n y t a tarė:
— Palūkėk, sūneli, tuoj s u s i l a u k t turėtų.
J a u n i k a i t i s nuėjo, pasiėmė, žirgą ir išjojo.
J o j a j o j a , v i s u s apie Ežvano žiedą klausinėja. N e , niekas nežino, k u r
tas žiedas auga. "
T a i p aštuonis mėnesius prasibastė, o devintą s u t i n k a tokią senutę. J i ­
n a i ir sako: ^
— Ežvano žiedą saugo v i e n a gražuolė, o k a i p ją rasti, a n a tie trys b r o ­
l i a i p a s a k y s , — parodė senutė ir nukiūtino.
N u e i n a j a u n i k a i t i s , šaukia jauniausiąjį brolį. Iškiša galvą to b r o l i o pa­
t i , j i s pasisako, k o norįs. T o j i k a d ims šaukti ant v y r o , k a d ims bartis,
Iškretena v y r a s , žilas, susikūprinęs, j a u n i k a i t i s ir k l a u s i a :
— S a k y k , k a i p rasti gražuolę, k u r i saugo Ežvano žiedą?
O tas:
— V i d u r i n y s i s b r o l i s pasakys.

104 105
 N u e i n a pas antrą brolį. Iškiša galvą b r o l i o pati, j i s pasisako, ko norįs. J i s priėjo p r i e trobos, beldžia. O karalaitė g a l v o j a , k a d čia j a u tėvas
atėjęs, s a k o : * '
T o j i k a d ims šaukti ant v y r o , k a d ims bartis. Iškreteno v y r a s , žilas; s u ­
— P a l a u k , tėve, ko n e k a n t r a u j i , d a r k e l i o s minutės, g a l j i e suspės.
sikūprinąs, j a u n i k a i t i s ir k l a u s i a ;
N e , tas beldžia, n e l a u k i a .
— S a k y k , k a i p rasti gražuolę, k u r i saugo Ežvano žiedą?
N i e k a s neatidaro. J a u n i k a i t i s s u p y k o , išmušė langą ir įmetė žiedą, k u r
O tas:
p a t i b u v o įdavusi.
— V y r i a u s i a s b r o l i s pasakys.
— Čia aš sugrįžau!— šaukia.
N u e i n a pas vyriausiąjį. Iškiša galvą pati, sako:
M o t e r y s apsidžiaugė, d u r i s atidarė.
— M i e g a jis, k a i pabus — p a s a k y s i u , o žadint nežadinsiu.
J a u n i k a i t i s nunešė k a r a l i u i Ežvano žiedą.
J i s a i nustebo: anos d v i pačios šaukė ant vyrų, barėsi, o šita ir žadinti
K a r a l i u s ir tarėjai nustebo, k a d j i s stengė žiedą gauti ir gyvas sugrįžti,
bijosi. Atsisėdo, l a u k i a .
nebežino, ką ir s u g a l v o t i .
O laikas eina. T i k t a i savaitė b e l i k o .
J a u n i k a i t i s parėjo n a m o , o gražuolė j a m s a k o :
Galų gale pabudo trečiasis b r o l i s , p a t i j a m pasakė, tas ir išėjo. J a u ­
— V i s tiek k a r a l i u s neduos t a u ramybės. E i k i r p a s a k y k j a m : j e i l i g
n i k a i t i s nustebo — v y r i a u s i a s brolis ir jaunas, ir gražus, o j a u n e s n i e j i
r y t o p e r šią upę p a s t a t y s i u tokį tiltą, k a d ir t u , ir t a v o kariuomenė, ir
t i k r i seniai — tai pati jį taip saugo, net žadinti b i j o s i .
tarėjai su visais savo n a m a i s ir sodais tilptumėt, tai p a l i k i m a n pačią,
V y r e s n y s i s b r o l i s i r sako:
o j e i ne — p a s i i m k ją.
— Ta gražuolė g y v e n a bokšte, o į tą bokštą nėra jokių durų. K a i ji iš­
J i s nuėjo ir pasakė k a r a l i u i , k a i p gražuolė pamokė.
eis ant stogo ir išleis savo p l a u k u s i k i pat žemės, tu pasergėk ir k u o stip­
Iš r y t o gražuolė permetė p e r upę s a v o plauką. Nusidriekė ant to p l a u ­
r i a u juos ant rankos a p s i v y n i o k ; su p l a u k a i s t a v e ir užsikels į viršų,
ko tiltas su namais ir sodais.
tada ir p r i s i e k būti jos v y r u , k i t a i p pražudys tave, g y v o nepaleis.
Išėjo k a r a l i u s su savo tarėjais ir k a r i u o m e n e . Vaikšto po tiltą, l i n k s ­
J a u n i k a i t i s nuėjo ir atsistojo po bokštu.
minasi, puotauja.
Gražuolė išleido p l a u k u s . T i k j i s neišdrįso, pabijojo. Ir antrąkart ji iš­
Gražuolė k i e k palaukė ir truktelėjo savo plauką. T i l t a s s u g r i u v o , v i s i
l e i d o p l a u k u s , ir trečią. T a d a j a u n i k a i t i s čiupo juos ir a p s i v y n i o j o a p i e
- į vandenį s u k r i t o ir paskendo.
ranką. Patraukė gražuolė savo p l a u k u s ir užkėlė jį į viršų. V o s n e n u k r i ­
• O gražuolė, j a u n i k a i t i s ir jo p a t i nuėjo sau namo.
to, t i k v i s o m i s jėgomis išsilaikė.
:į- P a s k u i j i s tą gražuolę už v y r o išleido. G e r a i pasilinksminę jos v e s t u -
Gražuolė jį priėmė, pavaišino. Papuotavo j i e d u gerai, j a u n i k a i t i s ir p r i ­
vėse, v y r a s su pačia grįžo į s a v o senąją vietą ir r a m i a i , l a i m i n g a i g y -
sipažino:
— Aš, tiesa,, p r i s i e k i a u t a u būti v y r u , bet .jau t u r i u pačią, jos gelbėti
•ir atėjau.
Gražuolė s a k o :
— T a i k a s k a d t u r i , ir aš būsiu tavo pati.
J a u n i k a i t i s apsakė, k a i p k a r a l i u s n o r i iš jo pačią atimti, k a m j a m Ež­
v a n o žiedo r e i k i a , k a d sutartas l a i k a s j a u v i s a i baigiasi.
O t o j i gražuolė b e t u r i n t i v ė j o žirgų.
Ji atsistojo, nuskynė Ežvano žiedą, padavė jaunikaičiui. P a s k u i sėdo
a b u d u ant žirgų, ir gražuolė sušuko:
— Lėkite į tokią ir tokią karalystę.
K a i p vėjas j i e n u s k r i e j o . Atrūko, o j a u ir l a i k a s — d e v y n i mėnesiai —
t i k k e l i o s minutės b e l i k o , tuoj tuoj išves v a r g u o l i o pačią pas karalių.

Seniūnė lapė ir karalaitis
' Sit k a r a l i u s sako j a m :
— Sūnau, n o r i u tave a p v e s d i n t i .
— G e r a i , — s u t i k o sūnus,— t i k aš n o r i u v e s t i Rytų k a r a l i a u s dukterį.
Jokios kitos neimsiu.
— N e , — tarė tėvas,— Rytų k a r a l i u s neturtingas, k a m t a u jo duktė, aš
r a s i u turtingą karalaitę.
Sūnus atsikalbinėja:
— N e n o r i u kitos, turtingos, t i k t a i ją v e s i u .
Karalius supyko:
— Tu m a n o sūnus ir t u r i elgtis p a g a l tėvo valią.
— N e , n i e k u g y v u , — užsispyrė, tas ir ryžosi iš namų išeiti.
Paėmė žirgą, burką, šautuvą, sėdo ant žirgo ir išjojo.
A t j o j o p r i e Čančcharelo uolų, p r i e Alalčichos ir A l a l k a l a k o s sienos.
U o l o s viršūnėje e r e l i a i l i z d u s s u k a , papėdėje — šalti šaltiniai trykšta. R a ­
do t e n a i urvą, įvedė žirgą, pririšo. O pats išėjo medžioti.
108
T a i p k a s d i e n j i s t r a u k i a į medžioklę ir po elnią nušauna. T i k v i s o el­
n i o v i e n a s nesuvalgo. Ką suvalgo — s u v a l g o , kitką išmeta.
T a t a i suuodė a l k a n a lapė, prisėlino, ėda.
Ir erelis a t s k r i d o tos mėsos, ir k a t i n a s iš kažin k u r atsigavo. Atbėgo ir
kiškis. S u s i d r a u g a v o j i e v i s i , ėda, vaikščioja sau.
Lapė ir s a k o :
— Pašaukime lokį su v i l k u , j u k ir j i e a l k a n i . T e g u l ėda — mėsos daug.
Pašaukė lokį ir vilką. R y j a tą mėsą, k a u l u s graužia, v i s i sotūs.
O lapė gudruolė s u g a l v o j o — reikėtų seniūną išsirinkti, t a i d a r s u s i -
kivirčysim, gerklę v i e n a s k i t a m perplėšim. Sušaukė ji v i s u s b e n d r u s ir
sako:
— T u r i m e išsirinkti seniūną. Ką j i s a i k a m paskirs, k a d ir mažą kąsne­
lį, to ir gana, o šitaip negalima, susipešime. K a i p galvojate, ar gerai bus?
— L a b a i g e r a i , — atsakė bendrai.
Lapė p a t i vylėsi seniūne būti ir v i l k u i apsimesdama siūlo:
— Tu būk seniūnas.
— N e , — n e s u t i n k a v i l k a s , — aš nesusidorosiu, k a i i m s i u d a l i n t i , s a u
d a u g i a u p a s i s k i r s i u — supyksite jūs, dar mane v i s a i išvarysite.
— G e r a i . L o k y , būk tu seniūnas,— siūlo lapė.
— N e , n e , — sušuko v i s i , — geriau būk pati.
— Ką g i , — sutiko lapė,— t i k žiūrėkite, k l a u s y k i t e manęs k a i p r e i ­
kiant!
— G e r a i , gerai!—ėmė šaukti žvėrys.
— J e i gerai, t a i k l a u s y k i t e : k a i p j ū s g a l v o j a t e — v a mes t u r i m mėsos
į v a l i a s , n e g i ji iš dangaus k r i n t a ? T a i g i ją j a u n i k a i t i s , k u r g y v e n a urve,
m u m s duoda. R e i k i a j a m atsidėkoti.
— Ką gi m u m s daryti? — k l a u s i a žvėrys.
— O va ką — atvesime j a m į žmonas Rytų k a r a l i a u s dukterį.
— K a i p g i ją a t v e s t i ? — k l a u s i a žvėrys.
— O va k a i p , — sako lapė. — L o k y s , v i l k a s ir erelis ėis į k a r a l i a u s rū­
mus. L o k y s ir. v i l k a s įsikinkys į plūgą ir ars tam k a r a l i u i žemę. K a r a l i u s
nustebs, pagalvos — matyt, ir žvėrys manęs b i j o s i ir m a n tarnauja. P a ­
šaukite žmoną ir dukterį — t e g u l pasižiūri, k o k s aš didis k a r a l i u s . K a r a ­
liaus duktė išeis į balkoną, o erelis — t e g u j i s viršum rūmų s k l a n d o —
pamatys ją, nusileis, p a k e l s į orą ir nusineš. T a i p ir atgabensite ją mūsų
bičiuliui.
Seniūnės įsakymą r e i k i a v y k d y t i .
109

Gražuolė pamatė kubilą ir k l a u s i a :
— M o t i n , k o k s a i čia k u b i l a s ?
— Nežinau, d u k r e l e , eime pažiūrėti,— v i l i o j a burtininkė.
Priėjo, pažiūrėjo, kažin k a s g u l i v i d u j e .
Gražuolė k l a u s i a :
— K a s gi ten v i d u j ? P a i m k .
O burtininkė:
— Ak d u k r e l e , strėnas m a n gelia, aš n e p a s i e k s i u . G e r i a u tu p a i m k .
Gražuolė priėjo, pasilenkė, burtininkė ją šast įstūmė, įsiropštė į k u b i ­
lą ir n u s k r i d o .
T a i p ir p a r g a b e n o tėvams gražuolę.
T o j i apsakė, k u r b u v o ir k a i p visą tą laiką g y v e n o .
D a b a r p a l i k i m e j u o s ir grįžkim pas karalaitį ir lapę seniūnę.
Grįžta iš medžioklės lapė — nėra gražuolės. K l a u s i a ji katiną:
— K u r ji?
O katinas:
— Nežinau.
Emė g a l v o t i lapė — a r t a senė j o s nenuvedė pas tėvą. S u p y k o j i , ap­
kūlė i r lokį, i r vilką, i r erelį — k a d nesužiūrėjo, b l o g a i sergėjo. P a s k u i
liepia:
— Pašaukite katiną.
A t v e d ė j i e katiną.
Lapė s a k o :
— N u e i s i pas tą Rytų karalių, p r a s i g a u s i pas gražuolę, ji p a m a t y s tave,
pažins ir p a s a k y s : „Katinėli mielasis, k a i p čia patekai, k u r g i tavo šeimi­
n i n k a s ? " O tu parbėgsi ir viską m u m s a p s a k y s i . T i k žiūrėk — g e r a i įsi­
m i n k — ar g l o s n i a i tave p r i i m s , ar n e g l o s n i a i .
K a t i n a s nubėgo pas Rytų karalių, p r a s i g a v o į rūmus.
Gražuolė pamatė katiną, pažino:
— C i a j u k mūsų katinėlis! M i e l a s i s , k a i p čia patekai? Aš t a u mėsytės
atnešiu,— ir nuėjo.
Apsidžiaugė k a t i n a s , nė mėsos n e l a u k i a , atgal nukūrė.
Parskuodė, pranešė l a p e i , k a i p ir k a s b u v o .
Ta pasišaukia: erelį ir s a k o :
— D a b a r tavo eilė. S k r i s k i p r i e rūmų, pasergėk, k a d a gražuolė į b a l ­
koną išeis. Karalaitė pažins ir tave, p a s i k l i a u s , p a s i s o d i n k ją ant n u g a ­
ros i r lėk.
N u s k r i d o erelis ir sklando, viršum rūmų.
Gražuolė jį pamatė, erelis žemiau n u s i l e i d o , ji beregint pažino, s u s i r i ­
šo k e l i o n e i ryšelį ir išėjo. E r e l i s nutūpė, p a s i s o d i n o karalaitę ant n u g a ­
ros ir p a k i l o aukštyn.
Sugrįžo į tas uolas, p r i e u r v o n u l i p o gražuolė. K a r a l a i t i s apsidžiaugė,
savo mieląją vėlei pamatęs.
O lapė sako s a v o bičiuliams:
— T a i p nedera, b r o l i a i , r e i k i a m u m s j u o s pasaugoti. T u , v i l k e , eisi
įCichorius, t e n a i sergėsi, tu l o k y , — į mišką, t u , kiški,— Į l a u k u s , t u , ere­
l i , — s k l a n d y s i o r e k a i p o r l a i v i s i r stebėsi, a r k o nekėslauja priešai.
O.Rytų k a r a l i u s sušaukė k a r e i v i u s ir t r a u k i a prieš žentą. J i s a i j a u ži­
no, k u r j u o d u y r a , p a t i duktė papasakojo. Priėjo Čichorių l a u k u s , s t o v y k ­
lą s a u įsitaisė. K a r a l i u i b u v o pastatyta j u o d a palapinė.
Pamatė v i l k a s , be k v a p o nukūrė pas lokį.
— K a r a l i u s su k a r i u o m e n e e i n a a t s i i m t i gražuolės, greičiau bėk pas
lapę.
. L o k y s nubėgo pas lapę:
— K a r a l i u s atžygiuoja su k a r i u o m e n e !
V i s i s u s i r i n k o : lapė, l o k y s , v i l k a s , erelis, kiškis ir katinas.
S u s i r i n k o , j a u i r v a k a r a s temsta.
O t a s a i l o k y s b u v o visų lokių k a r a l i u s , v i l k a s — vilkų, ir erelis, ir kiš­
k i s , ir katinas — v i s i k a r a l i a i .
Šit lapė, k a i p o seniūnė, ir sako l o k i u i :
— Šimtą tūkstančių lokių tu a t v e s i .
Vilkui:
— Tu šimtą tūkstančių vilkų.
Ir e r e l i u i , ir kiškiui, ir k a t i n u i tą patį pasakė.
— L i g i vidurnakčio k a d v i s i būriai m a n būtų,— įsakė lapė.
V i l k a s nudūmė į Gomarečio miškus, ėmė k a u k t i , šaukti s a v o v a l d i ­
nius. T i e subėgo. D v i g u b a i daugiau, n e g u lapės liepta. Ir l o k y s saviškius
Ciaičio miške s u r i n k o , erelis p r i e Tamsiųjų uolų n u s k r i d o , o kiškis n u ­
kūrė į K i z l a k i o p i e v a s . " K a t i n a s nunėrė arčiau, į Chizabavrį, s a v o k a t i n u s
sukniaukė.
S k i r t u l a i k u v i s i atvedė būrius p r i e n e g y v e n a m o S a c h i r i o k a i m o .
Lapė užsilipo ant k e l m o , kalbą išdrožė:
— Muškite visus, žmogienos.neėskite, t i k t a i arklieną, p r i e k u r i o s p a ­
lapinės m a n e pamatysit, tos n e l i e s k i t e .
V i s i v a d a i būriams perdavė lapės įsakymą.
Išsirikiavo, patraukė į mūšį.
8. D e v y n i b r o l i a i
113

112
 N u s k r i d o erelis, s k l a n d o virš rūmų, o v i l k a s ir l o k y s įsikinkė į plūgą, — G e r a i , — tarė k a r a l i u s , — šit auksas — pusę d u o d u dabar, kitą p u ­
a r i a . Išėjo k a r a l i u s , išėjo ir karalienė su d u k r e l e . K a i t i k pamatė ją ere­ sę gausi, k a i atvesi.
l i s , t a r t u m a k m u o k r i t o , pasičiupo mergaitę ir nusinešė. Žvėrys atvedė Burtininkė tarė:
gražuolę p r i e u r v o , p a l i k o ją ir nuėjo. — T i k d u o k i t e m a n v y n o kubilą.
J a u n i k a i t i s grįžo iš medžioklės, žiūri — s ė d i kažin k a s jo u r v e . Davė j a i kubilą. J i n a i paėmė, išsmalavo iš v i d a u s , iš l a u k o , p a s k u i s u ­
Nustebo ir klausia: sigavo gyvatę, sėdo.į kubilą, užsimojo ta g y v a t e k a i p r i m b u , p a k i l o ir
nuskriejo.
— K a s tu?
— Aš Rytų k a r a l i a u s duktė,— sako mergaitė. K u b i l a s atlėkė p r i e Čichorių k a i m o , v i s a i tų Čančcharelo uolų papėdė­
— T a i laimė!—apsidžiaugė j a u n i k a i t i s . — J u k aš dėl tavęs ir iš namų je. Burtininkė išlipo, savo rimbą — tą gyvatę — numetė į kubilą, pasiėmė
išėjau, ir čia g y v e n u ilgėdamasis. K a s gi tave čia atvedė? lazdą, eina, dejuoja.
Gražuolė j a m viską apsakė. O k a r a l a i t i s medžioja. Pamatė senutę, p a g a i l o j o s ir l a b i n a :
— S v e i k a , m o t i n , k a s tu t o k i a , iš k u r ?
J a u n i k a i t i s stebisi:
— T a i m a n o žvėrys tave čia atvedė. — S v e i k a s , sūneli,— atsako senutė.— Aš b u v a u A s p i n d z o s pirtyje, pati
J i s a i džiaugiasi, d a r d a u g i a u mėsos savo geradariams pameta. esu iš C h i z a b a v r o s , t i k va v i s i mūsiškiai nuėjo, a t s i l i k a u , j a u nebežinau
Lapė vėl sušaukė bičiulius: nė k u r t r a u k t i , k a i p i k i namų n u s i g a u t i , j u k aš sena, s i l p n a .
— Ar žinote, k a d j i e žmonės ir n e g a l i ant p l i k o s žemės miegoti? T a d a ir sako tas senutei:
— Ką gi m u m s d a r y t i ? — k l a u s i a žvėrys. — Ką " g i , eime pas mane.
— O štai ką,— tarė lapė,— e i k i t e į Achalcichą. T u , v i l k e , leisiesi bėg­ — K u r tu g y v e n i , sūneli?
ti per miestą, v i s i puls vytis, p a l i k s k r a u t u v e s , o t u , l o k y , įsigausi v i d u n , — A n a v a , Čančcharelo uolose.
Burtininkė apsidžiaugė, s a k o :
išsirinksi k u o g e r i a u s i o b r o k a t o ir išsineši.
— G y v e n k , sūneli, i l g a i ir l a i m i n g a i , k a d manęs, senutės, pasigailėjai!
V i l k a s k a d sustugs:
Pasodino j i s senutę ant žirgo, o tas jaučia priešą, n e i n a , gulasi. J a u n i ­
— V a i , užvaikys m a n e šunys, s u d r a s k y s !
k a i t i s muša žirgą, s u k r u v i n o visą. P a k l u s o žirgas, eina, k l u m p a .
Lapė šaukia:
T a i p ir parsigabeno j a u n i k a i t i s burtininkę. Žmona p y k s t a :
— A k , tu pats šuo, užmiršai, k a i p alkanas lakstei? O . d a b a r atsiėdei n e ­ — K a m tau šimtametės senės prisireikė?
l y g i n a n t kiaulė, p a s i t a r n a u t i n e n o r i ? Sudraskys, t a i sudraskys, tau t a i p i r — N i e k o , žmona,— sako v y r a s , — l e i s i m e j a i p e r n a k v o t i , o p a s k u i p a ­
reikia! žiūrėsim.
Išsigando v i l k a s . I r l i k o s i burtininkė. J i p a k a i t i n o vandens, davė gražuolei n u s i p r a u s ­
— Ką gi, e i m e , — s a k o j i s l o k i u i . t i , patarnauja j a i .
Išėjo. M i e s t e v i l k a s pasileido l a k s t y t i po turgų, v i s i puolė jį v a i k y t i , T o j i džiaugiasi i r sako v y r u i :
o l o k y s įsigavo į turtingesnę krautuvę, užsivertė ant n u g a r o s didžiulį — T e g u l g y v e n a pas mus.
b r o k a t o ritinį ir bėga. Žmonės ir lokį pamatė. K a s p a s k u i vilką, kas pas­ O vyras:
k u i lokį — taip n e i v i e n o , n e i k i t o nesugavo. — Ko gi tu v a k a r p y k a i , nenorėjai, o dabar t a u patiko?
Žvėrys atėjo, atnešė brokatą, padėjo u r v a n . Ką čia daug pasakosi, pritapo senutė, p a s i l i k o ją gražuolė.
D a b a r j u o s p a l i k i m e , grįžkime pas Rytų karalių. Sit v y r a s išėjo medžioti, o ir v i s i žvėrys išlakstė. Gražuolė su senute
J i s a i pagarsino įsakymą: „Kas grąžins m a n dukterį, gaus t i e k aukso,
l i k o vienos d v i , tada burtininkė s a k o :
k i e k patsai s v e r i a . " A

T o k i a sena burtininkė pasiėmė lazdą, atklibėjo pas karalių ir s a k o : — E i m e pasivaikščioti.

— Aš a t v e s i u t a u dukrą. Ir nusivedė gražuolę i k i tos vietos, k u r savo kubilą b u v o p a l i k u s i .
 Gražuolė jį pamatė, erelis žemiau n u s i l e i d o , ji beregint pažino, s u s i r i ­
šo k e l i o n e i ryšelį ir išėjo. E r e l i s nutūpė, p a s i s o d i n o karalaitę ant n u g a ­
ros ir p a k i l o aukštyn.
kė. Sugrįžo į tas uolas, p r i e u r v o n u l i p o gražuolė. K a r a l a i t i s apsidžiaugė,
savo mieląją vėlei pamatęs.
O lapė s a k o s a v o bičiuliams:
— T a i p nedera, b r o l i a i , r e i k i a m u m s j u o s pasaugoti. T u , v i l k e , eisi
į'Čichorius, tenai sergėsi, tu l o k y , — į mišką, t u , kiški,— į l a u k u s , t u , ere­
Jeriau t u p a i m k , l i , — s k l a n d y s i ore k a i p o r l a i v i s i r stebėsi, a r k o nekėslauja priešai.
įsiropštė į k u b i - O,Rytų k a r a l i u s sušaukė k a r e i v i u s ir t r a u k i a prieš žentą. J i s a i j a u ži­
no, k u r j u o d u y r a , p a t i duktė papasakojo. Priėjo Cichorių l a u k u s , s t o v y k ­
lą sau įsitaisė. K a r a l i u i b u v o pastatyta j u o d a palapinė.
Pamatė v i l k a s , be k v a p o nukūrė pas lokį.
eniūnę. — K a r a l i u s su k a r i u o m e n e e i n a atsiimti gražuolės, greičiau bėk pas
katiną: lapę.
. L o k y s nubėgo pas lapę:
— K a r a l i u s atžygiuoja su k a r i u o m e n e !
V i s i s u s i r i n k o : lapė, l o k y s , v i l k a s , erelis, kiškis i r k a t i n a s .
į. S u p y k o j i , ap- S u s i r i n k o , j a u i r v a k a r a s temsta.
i sergėjo. P a s k u i
O tasai l o k y s b u v o visų lokių k a r a l i u s , v i l k a s — vilkų, ir erelis, ir kiš­
k i s , ir katinas — v i s i k a r a l i a i .
Sit lapė, k a i p o seniūnė, ir sako l o k i u i :
— Šimtą tūkstančių lokių tu a t v e s i .
Vilkui:
, ji pamatys tave,
— Tu šimtą tūkstančių vilkų.
t u r g i t a v o šeimi-
Ir e r e l i u i , ir kiškiui, ir k a t i n u i tą patį pasakė.
ūrėk — g e r a i įsi-
— L i g i vidurnakčio k a d v i s i būriai m a n būtų,— įsakė lapė.
V i l k a s nudūmė į Gomarečio miškus, ėmė k a u k t i , šaukti s a v o v a l d i ­
nius. T i e subėgo. D v i g u b a i daugiau, n e g u lapės liepta. Ir l o k y s saviškius
Čiaičio miške s u r i n k o , erelis p r i e Tamsiųjų uolų n u s k r i d o , o kiškis n u ­
? Aš t a u mėsytės kūrė į K i z l a k i o p i e v a s . ' K a t i n a s nunėrė arčiau, į Chizabavrį, savo k a t i n u s
sukniaukė.
S k i r t u l a i k u v i s i atvedė būrius p r i e n e g y v e n a m o S a c h i r i o k a i m o .
Lapė užsilipo ant k e l m o , kalbą išdrožė:
— Muškite v i s u s , žmogienos. neėskite, t i k t a i arklieną, p r i e k u r i o s p a ­
a gražuolė į b a l ­ lapinės m a n e pamatysit, tos n e l i e s k i t e .
i n k ją ant n u g a - V i s i v a d a i būriams perdavė lapės įsakymą.
Išsirikiavo, patraukė į mūšį.

8. D e v y n i broliai
113
 K a r a l i a u s kariuomenę p r i e Cichorių laukų p r i s i v i j o , - i k i aušros v i s u s - — Ką gi, j e i lapė svečiavosi pas saviškius, kodėl aš negalėčiau s e n u ­
sudorojo. Žmones g a l a b i j a , žirgus ėda. O lapė p r i e k a r a l i a u s palapinės kų a p l a n k y t i ?
vaikštinėja. Atvežė d v i arbas malkų, sukrovė laužą ant g r e n d y m o , k a r a l i u s ir jo
Žvėrys sutriuškino priešus, p a l e i d o savo būrius. tarėjas įlindo į jį ir l i e p i a :
Išeina iš palapinės k a r a l i u s , žiūri — nebėra jo kariuomenės. — Padekite.
Lapė sako k a r a l i u i : T a i p i r supleškėjo k a r a l i u s i r j o tarėjas.
— Ką tu g a l v o j a i ? Prieš ką susiruošei k a r i a u t i ? T a d a lapė tarė jaunikaičiui:
Karalius maldauja: — Sėskis į sostą. N u o šiol tu k a r a l i u s . Viešpatauk, k a i p p r i d e r a .
— T i k p a r o d y k i žentą, p a s k u i g a l i mane ir užmušti. J a u n i k a i t i s sėdo į sostą ir k a r a l i a u j a .
— Prašom,— sako lapė. O lapė, v i l k a s , l o k y s , erelis, kiškis ir katinas gyvena, j o k i o stygiaus
nežinodami.
Ir nuvedė jį p r i e u r v o .
Įeina k a r a l i u s ir sako žentui:
— Sūnau mano, važiuojam iš čia. K a m j u d v i e m uolose v a r g t i . Krito girnosna grūdai,
— P a k l a u s i u seniūnę lapę,— atsakė j a u n i k a i t i s . O pabiro miltai.
Pakalbėjo s u j a . Jūs išeisit, mes paliksim,
— G e r a i , — toji s u t i k o , — eikite. Ar besusitiksim? .
Ir išėjo: k a r a l i u s , j a u n i k i s su n u o t a k a , p a s k u i j u o s lapė, v i l k a s , l o k y s ,
erelis, kiškis ir k a t i n a s .
G y v e n a taip: v i l k u i k a s d i e n d u o d a po aviną, l o k i u i — po jautį, ere­
l i u i — po žąsį, l a p e i — po keptą kalakutą, k a t i n u i — po dubenėlį pieno.
P a g y v e n o pas karalių k o k i a s d v i savaites. Ir tas s u g a l v o j o pragaišinti
žentą. T a t a i suuostė lapė. Atsigulė, a p s i m e t a m i e g a n t i , o p a s k u i sako:
— S a p n u o j u — rodos, atėjo m a n o senelis ir senelė, pyksta, k a d pas
j u o s į aną pasaulį n e n u k e l i a u j u , k a d n e a p l a n k a u . Reikės eiti ir a p l a n k y t i .
— K a i p g i tu į aną pasaulį n u s i g a u s i ? — k l a u s i a k a r a l i u s ir jo tarėjas.
— O va k a i p : atvežkite d v i arbas sausų malkų, s u k r a u k i t e laužą ant
g r e n d y m o , aš į tą laužą įlįsiu, o jūs ir padekite. P a k i l s liepsna, ir su dū­
mais į dangų n u s k r i s i u .
T a i p ir padarė.
Sukrovė laužą, lapė įlindo, tie ir padegė. O lapė tuo t a r p u išsirausė
duobę, atsigulė, iš viršaus žeme apsibarstė.
Plykstelėjo l i e p s n a , į dangų p a k i l o dūmai, k a r a l i u s ir jo tarėjas žval­
gosi p r o žiūroną: ar neša tie dūmai lapę? Tačiau n i e k o n e m a t y t i .
Po k i e k l a i k o lapė išlindo iš po pelenų, nusipurtė ir nuėjo pas k a r a ­
lių. P a s i s v e i k i n o ir p o r i n a :
— T a v o senelis ir senelė p y k s t a , k a d nė k a r t o jų n e a p l a n k a i .
K a r a l i u s sako savo tarėjui:
 L o k y s i r pradeda:
— Aš t u r i u ką pasakoti. T r a p e z u n d e v i s i trokšta be v a n d e n s , o
p r i e sienos auga platanas, j e i k a s jį iškastų, t u o j a u ir atsirastų v a n
V i l k a s tarė:
— K a r a l i a u s v i e n t u r t i s sūnus serga: k a s d i e n a silpnėja ir neauga,
k a s n e g a l i j a m padėti. Bet k a r a l i a u s bandoje y r a v i e n a avis be d
j e i k a s į tos a v i e s kailį susuktų ligonį, j i s tučtuojau pasveiktų ir
augti.
Šakalas užbaigė:
— P r i e šitos drebulės šaknų užkastas l o b i s . Kiekvieną rytą, t e k a n t
l e i , trys pelės jį išneša viršum džiovinti. J e i kas tatai žinotų ir p
nugalabintų, v i s a s turtas j a m atitektų.
J a u n i a u s i a s b r o l i s viską g e r a i girdėjo ir įsiminė.
R y t e l o k y s , v i l k a s ir šakalas nuėjo.
K a i t i k patekėjo saulė, išlindo t r y s pelės ir išnešė lobį džiovinti. J
n i k a i t i s n u g a l a b i n o peles ir g a v o didžiuli turtą. Pasistatė sau p u i k i u
mus, a p s i g y v e n o juose, o p a s k u i patraukė į Trapezundą. T e n sus
miesto vyresnybę ir, j a i sutikus, paleido vandenį. Ir čia gavo daug b
gių dovanų.
Trys broliai Po to n u k a k o pas karalių jo sūnaus g y d y t i . Priėjo p r i e rūmų ir
dvariškiams:
— N o r i u m a t y t i karalių.
J f v v e n o trys b r o l i a i . J i e b u v o l a b a i neturtingi. Pats jauniausias T i e pranešė."
/ iš jų b u v o ir pats geriausias. — T i k r i a u s i a i k o k s alkanas žmogus, p a v a l g y d i n k i t e jį,— paliepė
Kartą b r o l i a i iš kukurūzų išsikepė po paplotį ir išėjo ieškoti laimės. ralius.
Praalkę j i e tarė jaunėliui: Bet j a u n i k a i t i s dvariškiams tarė:
— Dabar suvalgykim t a v o paplotį, o p a s k u i mes su t a v i m p a s i d a ­ — Aš n e n o r i u n e i v a l g y t i , n e i gerti. Atėjau išgydyti karalaičio.
Pranešė k a r a l i u i , tasai l i e p i a :
linsime. \
— J i s , tur.būt, pinigų n o r i , d u o k i t e j a m .
Jaunėlis sutiko, ir v i s i trys p a s i d a l i n o jo paplotį.
Bet jaunėlis s a v o :
P a s k u i , k a i jaunėlis p a n o r o v a l g y t i ir paprašė brolių, tie n i e k o j a m ne­
— M a n n e i pinigų, n e i n i e k o k i t o n e r e i k i a . S a k a u j u m s , n o r i u išg
davė, apmušė ir šalin nuvarė.
karalaitį.
Jaunėlis vienas l e i d o s i k e l i a u t i . Vaikščiojo vaikščiojo ir priėjo tokį D a b a r jį su didele garbe nuvedė p a s karalių.
lauką. J a m e s t o v i sena p i l i s , o šalia auga figmedis ir drebulė. J a u n i k a i t i , " — V a l d o v e , — pranešė j i s , — t a v o bandoje y r a v i e n a a v i s be dė
priėjo p r i e figmedžio, prisivalgė vaisių, atsigulė ten pat ant žemės ir už­ l i e p k ją atvesti. ,
migo. A t v e d ė tą avį. Jaunėlis papiovė, į j o s kailį įvyniojo ligonį, tas p e r
Tąnakt p r i e p i l i e s atėjo l o k y s , v i l k a s ir šakalas. vaitę ir p a s v e i k o , ir užaugo, pasidarė j a u n i k a i t i s su.ūsais ir b a r z d a .
Šakalas sako: r a l i u s be galo apsidžiaugė, d o s n i a i a p d o v a n o j o savo sūnaus gelbėtoją

— Ko gi mes t y l i m e , p a s i p a s a k o k i m ką nors.

116
 Jaunėlis sugrįžo n a m o ir g y v e n a s a v o rūmuose.
Kartą pas jį atėjo b r o l i a i . J i s g e r a i priėmė, p a v a l g y d i n o , pavaišino ir
sako:
— Kodėl jūs mane išvarėte? Aš n e p y k s t u ant jūsų. T a d a negerai pasi­
elgėt, o aš nežuvau, ir v i s k a s m a n l a i m i n g a i baigėsi.
Broliai jį klausia:
— K a i p g i tu t a i p praturtėjai?
T a s visą teisybę pasakė, g a u s i a i j u o s a p d o v a n o j o , ir b r o l i a i išėjo. N u -
drožė p r i e tos p i l i e s , prisivalgė figų ir sugulė ant žolės. A t ė j o l o k y s , v i l ­
k a s ir šakalas.
Sakalas s a k o :
— Ko gi mes tylime? P a s i p a s a k o k i m e ką nors!
L o k y s i r pradeda:
— T r a p e z u n d e vandens n e b u v o , o dabar į v a l i a s .
V i l k a s tarė:
— V i e n t u r t i s k a r a l i a u s sūnus, k u r sirgo ir neaugo, dabar j a u b a r z d o ­
tas v y r a s .
S a k a l a s užbaigė:
— Lobį, k u r b u v o užkastas po šita d r e b u l e , kažkas paėmė ir peles n u ­
g a l a b i n o . R e i k i a apsižiūrėti, a r čia nėra žmogaus, k a d i r m u m s k o n e ­
atsitiktų.
Pasaka apie devą, kuris norėjo
Puolė ieškoti. R a d o b r o l i u s ir sudraskė a b u d u . malūnininko sūnų pragaišinti
Ir l i k o pasaulyje v i e n a s jaunėlis, pats l a i m i n g a i g y v e n o ir k i t i e m s dar
padėjo.
r b u v o , ir n e b u v o — g y v e n o t o k s k a r a l i u s , turėjo vienatinę dukterį.
Tėvas laikė ją aukštam bokšte, n i e k o a r t y n n e p r i l e i s d a v o .
N e t o l i g y v e n o v a l s t i e t i s malūnininkas. J i s t a i p o g i vienturtį sūnų turėjo.
Numirė tas malūnininkas, ir sūnus l i k o našlaitis. G r e i t a i ir m o t i n a die­
nas pabaigė.
O j a u n i k a i t i s auga ne metais, bet dienom.,
Karalaitė žiūri p r o p i l i e s langą, v i s mato jaunikaitį. P a t i k o j a i tas
valstiečio sūnus, t i k t a i b i j o s i tėvo — k a r a l i a u s .
Mergaitė galop pasiryžo ir numetė laiškelį jaunikaičiui.
T a s p a g a l v o j o , p a s k u i paėmė ilgą virvę, pririšo ant galo akmenį ir
švyst p r o langą. Karalaitė sučiupo virvę, pririšo p r i e stalo kojos. J a u ­
n i k a i t i s užsiropštė, ir g y v e n a j u o d u tame bokšte. K a i laikas tėvui ateiti,
j i s pasislepia. Tačiau k a r a l i u i įtarimas k i l o .

119
 Duktė susigodėjo ir s a k o jaunikaičiui: T a s priėjo, čiupo, v i e n u m i r k s n i u nukėlė.
— R e i k i a m u m s bėgti. D e v a i pamatė, k a d j a u n i k a i t i s stiprus, k a d nepajėgs nugalėti, ryžosi su
J u o d u n u s i l e i d o v i r v e , ir valstiečio sūnus žmoną nusivedė į savo j u o gražiuoju g y v e n t i . Ir v i s dėlto nebeištvėrė, susiginčijo su jaunikaičiu
lūšną. dėl kažko, muštynes sukėlė. Malūnininko sūnus aštuonis devus n u g a l a ­
T a r n a i k a r a l i u i pranešė, k a d bokšte d u k t e r s nebėra. v o , o devintas duobėj pasislėpė ir gyvas l i k o .
T a s a i išsiuntinėjo žygūnus į v i s a s puses jos ieškoti. T a i p ir sužinojo, V i s a s devų turtas j u o d v i e m su žmona teko.
k a d g y v e n a malūnininko sūnaus lūšnoje. G y v e n a a b u sau r a m i a i ir gražiai.
K a r a l i u s liepė septyniems savo dvariškiams dukterį ir tą jaunikaitį p a ­ Sit netrukus j a u n i k a i t i s panoro eit į medžioklę, t a i sako žmonai:
i m t i i r atvesti. — Žiūrėk, k o l tris kartus nepasibelsiu, n e a t i d a r y k durų, k a d k a s sve­
Dvariškiai nuėjo. O malūnininko sūnus k i e m e , p r a u s i a s i . Pamatę jį, timas neįsibrautų.
dvariškiai atbėgo, n o r i sučiupti. T a s a i šoko lūšnon, atsinešė kardą ir iš­ O devas viską girdėjo.
k a p o j o v i s u s , t i k vieną gyvą p a l i k o . J a u n i k a i t i s išėjo medžioklėn, tasai išlindo iš savo duobės, p r i e durų ir
— E i k ir p a s a k y k k a r a l i u i , k a d d a u g i a u n i e k o nesiųstų,— tarė. — Ji beldžia tris kartus, k a i p b u v o tartasi.
m a n žmona ir g y v e n s čionai. V i s dėlto ji suprato, k a d čia ne v y r a s , neatidaro durų.
K a r a l i u s s u p y k o , liepė d v y l i k a i dvariškių p a s i i m t i g i n k l u s ir vėl eiti. Devas m a l d a u j a :
•Tie n u e i n a , n o r i jaunikaitį sučiupti, bet k u r tau. J i s išsitraukė kardą, — J e i n e n o r i durų a t i d a r y t i , nors pirščiuką iškišk p r o rakto skylutę.
v i e n u o l i k a dvariškių užkapojo, dvyliktą gyvą p a l i k o . Ji iškišo pirščiuką, o devas k a d griebs dantimis. Iš skausmo s u r i k o
— E i k ir p a s a k y k k a r a l i u i , k a d n i e k o d a u g i a u nesiųstų,— tarė. vargšė.
O žmona prašo vyrą:
1
— A t i d a r y k duris,—-sako d e v a s , — j e i ne, pirštą nukąsiu.
— G e r i a u išeikime iš čia, v i s t i e k tėvas neduos ramybės. Nebeištvėrė j i , atidarė,
T a s a i sutiko. Susikrovė savo gerą, iškeliavo. „į D e v a s įėjo.
J a u n i k a i t i s paleido strėlę — k u r ji n u k r i s , ten ir gyvens. V a k a r o p grįžo j a u n i k a i t i s . Pasibeldė. J i n a i įsileido, bet devas spėjo p a -
Strėlė n u s k r i e j o už devynių aukštų kalnų, n u k r i t o p r i e devynių brolių \į. sislėpti.
devų būsto. 4' Iš r y t o tas vėl eina į medžioklę.
D e v a i pamatė k i e m e įsmigus strėlę, subėgo t r a u k t i iš žemės, bet nė L i k o devas ir žmona v i e n i , j i s a i ir sako:
pajudint negali. ; į. — T u r i m e mes t a v o v y r o atsikratyti.
A t e i n a j a u n i k a i t i s su savo žmona. '-;.į*
:
— K a i p g i jo a t s i k r a t y s i ? — k l a u s i a žmona.
Pasižiūrėjo į juos d e v a i ir s a k o : įVi|: D e v a s pamokė:
— Sit m u m s vakarienė. — K a i t i k sugrįš, apsimesk serganti. J i s p a k l a u s , k a s t a u ir kas g a l i
J a u n i k a i t i s ištraukė savo strėlę, nusilenkė devams. O t i e stovi, stebi­ tave išgydyti. T u i r ' s a k y k , k a d y r a toks šernas i r t i k j o k e p e n y s išgydy-
s i — j u k devyniese strėlės nė p a j u d i n t i nestengė, o jis v i e n a r a n k a iš­ iŽ tų: , , J e i atneši tas kepenis, gerai, j e i ne — numirsiu, aš." K a i nueis to
traukė. ISf šerno medžioti, t a i ir žus. A t s i k r a t y s i m e jo.
Nusprendė: J a u n i k a i t i s grįžo iš medžioklės. Įeina v i d u n , žiūri — g u l i žmona p a s l i -
. — Pažiūrėsim, ar iš tiesų j i s toks stiprus. (
S k a , dejuoja, miršta.
' D e v a i turėjo tokį katilą, k u r valgį sau virė. V i s i d e v y n i s u k i m b a ir jH&: -— K a s t a u ? — k l a u s i a jis.
tai vos ant ugnies pastato. |R'. Žmona sako:
D e v a i l i e p i a jaunikaičiui: — Girdėjau, y r a toks šernas, j e i g u atneši jo kepenų — p a s v e i k s i u , j e i
— N u i m k tą katilą n u o ugnies. mmi' ne — n u m i r s i u .

no

O tasai šernas g i r i o j e g y v e n a , po ąžuolu.
J a u n i k a i t i s išėjo, įlipo j tą ąžuolą, sėdi. Šernas pajuto žmogaus k v a ­
pą, puolė p r i e savo ąžuolo, žiūri — žmogus įsilipęs.
Šernas įsibėgėjo, prilėkė, griebė d a n t i m i s ąžuolą, kamieną perpus per­
kando, antrą kartą griebė, iš p i k t u m o nepataikė, suleido i l t i s į šaknis ir
iš v i e t o s pajudėti n e g a l i .
J a u n i k a i t i s n u l i p o ant apatinės šakos, dūrė šernui su k a r d u , bado jį, er­
zina, žiūri — ištrauks iltis ar ne. T r a u k i a šernas, t r a u k i a , n i e k a i p ištrauk­
ti negali.
T a d a j a u n i k a i t i s nušoko, n u r i t i n o šernui galvą. P e r pusę perkirtęs, p a ­
siėmė k e p e n i s ir nuėjo.
•Sugrįžta, beldžiasi.
D e v a s pasislėpė, o žmona atidaro duris.
J a u n i k a i t i s išvirė šerno k e p e n i s , davė s u v a l g y t i žmonai, t o j i p a s v e i k o .
Iš r y t o j a u n i k a i t i s vėl e i n a medžioklėn. D e v a s išlindo, pamokė žmoną
apsimesti sergančia ir p a s a k y t i v y r u i , k a d t i k elnio k e p e n y s ją išgydys.
— N u e i s j i s to elnio medžioti ir galą gaus, a t s i k r a t y s i m e jo.
Sugrįžo j a u n i k a i t i s iš medžioklės, žmona v ė l d e j u o j a :
— Kas t a u ? — k l a u s i a vyras.
— Parnešk m a n elnio kepenų, j e i parneši — p a s v e i k s i u , o j e i ne — n u ­
m i r s i u , — sako žmona.
Išėjo j i s to e l n i o medžioti.
Nežinia k i e k ėjęs, atsidūrė p r i e t o k i o k a l n o . Priešais laukas, o j a m e
d v y l i k a piovėjų neatsitiesdami žolę p i a u n a .
J a u n i k a i t i s šaukia:
— D i e v e padėk!
Piovėjai neatsako.
Sušuko "antrą kartą:
— D i e v e padėk!
T i k t a i v i e n a s atsiliepė:
— K a s čia bepadės! J e i l i g v a k a r o n e n u p i a u s i m v i s o s žolės ir trijų
kupetų n e s u k r a u s i m , ateis elnias ir m u s nugaluos.
J a u n i k a i t i s .sako:
— Eikšekite čionai.
. T i e atėjo. Pasodino juos, k l a u s i a , k a i p ir iš Ikur t u r i tas elnias pasiro­
d y t i . Viską sužinojo, paėmė iš piovėjo dalgį, nupiovė žolę, vieną kupetą
sukrovė toj pusėj, iš k u r elnias ateina, antrą — v i d u r y j e , o trečią — gale,
ir pats po ja. p a l i n d o .
122
r
Sit ir elnias. Sužiaumojo vieną kupetą, antrą, priėjo p r i e trečios. Iš­
šoko j a u n i k a i t i s , p a l e i d o strėlę ir nušovė elnią.
S u d o r o j o jį, kailį n u l u p o , k e p e n i s pasiėmė ir n a m o patraukė.
2 m o n a atidarė duris, j i s įėjo, išvirė k e p e n i s , davė žmonai, t o j i p a ­
sveiko.
•, J a u n i k a i t i s vėl išėjo medžioti, o devas ir sako žmonai:
— Dar kartą apsimesk serganti, o k a i p a k l a u s , k a s . tau, s a k y k , k a d
t i k gyvybės v a n d u o tave išgydys. J i s nueis to vandens, o iš ten nebe­
grįš.
P a r e i n a j a u n i k a i t i s namo, o žmona vėl serga.
— Kas tau?— klausia.
— A k , — sako žmona, — j ei parneši gyvybės v a n d e n s — p a s v e i k s i u ,
o j e i ne — n u m i r s i u .
Iškeliavo j i s ir sutiko žirgą. O tasai žirgas stebuklingas, j i s ir s a k o :
— Be manęs tenai n e n u e i s i . Sėskis, nunešiu.
J a u n i k a i t i s apsidžiaugė.
Sėdo ant žirgo. J o j a joja, žiūri — u o l a : tai p r a s i s k i r i a , tai susiglaudžia.
Žirgas l i e p i a :
— Sudrožk m a n tris kartus, tik taip, k a d trys rėžiai liktų.
K a i t i k prasiskyrė u o l a , j a u n i k a i t i s tris kartus sudrožė žirgui, tasai sto­
jo piestu ir pralėkė p r o ją, t i k t a i uodegą nutraukė.
J o j a toliau. Žiūri — dega didžiausias laužas, n e i apeisi, n e i apjosi.
Žirgas tarė: ~
— Sudrožk m a n iš k i t o s pusės, t i k t a i p , k a d trys rėžiai liktų.
J a u n i k a i t i s sudrožė, žirgas stojo piestu ir pralėkė p r o laužą.
Šitaip p r i j o j o vietą, k u r gyvybės v a n d u o trykšta.
J a u n i k a i t i s išžabojo žirgą, paleido p a s i g a n y t i , priėjo p r i e gyvybės v a n ­
dens, nusiprausė, atsigėrė, atsigulė pailsėti ir užmigo.
O netoliese s t o v i didelė didelė t r o b a . Ir t e n g y v e n a mergaitė žynė su
s e p t y n i o m savo mokytinėm.
Ji pajuto, k a d atėjo k o k s j a u n i k a i t i s , siunčia vieną m o k y t i n e pažiū­
rėti, kas j i s toks.
A t ė j o mergaitė, pamatė jaunikaitį. Gražus jis, akių a t i t r a u k t i n e g a l i .
Galvą pametė, s t o v i , žingsnio žengti n e g a l i — k a i p apžavėta. Žynė p a ­
siuntė kitą mergaitę, trečią, ketvirtą. Nė v i e n a negrįžta.
V i s o s septynios, t i k pažvelgusios į jaunikaitį, apstulbsta, nė pajudėti
nestengia. Nuėjo p a t i žynė. Nuginė n a m o m o k y t i n e s , pažadino jaunikaitį
ir s a k o :
123
 — Paties žmona su d e v u n o r i tave pragaišinti, negrįžki pas juos.
J a u n i k a i t i s n e t i k i . Pasiėmė ąsotį gyvybės vandens, sėdo ant žirgo ir
nujojo.
Parjojo, beldžia. D e v a s vėl pasislėpė, o žmona d u r i s atidaro. Išgėrė
j i t o vandens, p a s v e i k o .
K a i kitą dieną j a u n i k a i t i s išėjo medžioti, devas ir s a k o žmonai:
— Nepragaišinsimė t a v o v y r o , j e i nesužinosi, k u r jo g a l i a .
J a u n i k a i t i s grįžo, o žmona jį p a s i t i k o ir prašo neatstodama:
— P a s a k y k m a n , k u r tavo galia?
J i s nusijuokė ir sako:
— Pirštuose.
— N a g i a p v y k j u o s v i r v e , pažiūrėsim, ar sutraukysi?
Žmona a p v i j o v i r v e v y r u i pirštus. T a s t i k p a j u d i n o juos, sutraukė
virvę,
— K u r g i tavo galia?—vėl k l a u s i a žmona.
— Pečiuose,— sako j a u n i k a i t i s .
— N a g i , sėskis į šitą katilą, pasirąžyk, sulaužyk j į , — prašo žmona.
T i k atsisėdo j i s f katilą — o to k a t i l o d i d e l i o būta,— devas iššoko, už­
v o ž ė dangtį, g e r a i užkalė. D e v a s užsivertė katilą ant pečių, nunešė i k i
u o l o s , p a l e i d o žemyn į prarają, k u r i o s d u g n o neįžiūrėsi, ir patraukė n a ­
m o . O prarajos d u g n e upė, ir t e k a ji p r o tą vietą, k u r gyvybės vandenį
Meistras ir mokinys
sėmė, k u r t a žynė g y v e n a .
Žynė pasišaukė m o k y t i n e s : J l ^ ^ itą kartą g y v e n o žmogus ir turėjo sūnų. P r i e jo pristojo p
— Eikšekite, upėje kažkas p l a u k i a , pažiūrėkite. sako:
M o k y t i n e s nuėjo, ištraukė į krantą katilą, atitempė žynei. Nuėmė j o s
— Išmokyk sūnų amato. N e n o r i u , k a d j i s liktų toks nemokša, k a
dangtį, o g i j a u n i k a i t i s j a u nebealsuoja, v i s a s sudaužytas.
N e d u o d a p a t i ramybės, gavo vargšas p a k l u s t i . Pasiėmė j i s sūnų
Žynė pašlakstė jį gyvybės v a n d e n i u ir a t g a i v i n o . J a u n i k a i t i s atsistojo traukė ieškoti k o k i o meistro.
ir sako:
Priėjo j u o d u šaltinį, žmogus pripuolė p r i e v a n d e n s , gėrė gėrė,
— Aš t a v i m nepatikėjau, o gryną teisybę sakei. E i s i u dabar, atsiskaity- atsigėrė, pakėlė galvą ir sušuko:
s i u s u jais, o k a i grįšiu, s u s i t u o k s i m i r g y v e n s i m drauge l a i m i n g a i .
— A k , k a i p gera!
T a i p i r padarė. Staiga iš v a n d e n s iššoko v e l n i a s žmogaus p a v i d a l u ir k l a u s i a :
P a s k u i grįžo pas tą žynę ir vedė ją. D i d e l e s v e s t u v e s iškėlė. Ir aš j o ­ — K a m tu mane šaukei? A k a p g e r a s — t a i aš.
se b u v a u , vyną gėriau ir vieną m o k y t i n e p e r žmoną g a v a u .
— Aš tavęs nešaukiau, t i k p a s a k i a u : ak, k a i p gera.
— V i s tiek, t a i k o k i o s bėdos tave spiria?
Žmogus j a m viską ir apsakė. V e l n i a s t u o j pasisiūlė:
— Duokš m a n savo sūnų m o k i n i u . M e t u s l a i k o jį m o k y s i u . Po
ateisi — j e i pažinsi jį — gerai, nepažinsi — t a i ir l i k s mano.

(
 r
V e l n i a s turėjo d a u g tokių mokinių. Per metus j u o s t a i p p a k e i s d a v o ,
k a d tėvai nepažindavo savo vaikų, ir j i e v i s a d a i l i k d a v o t a r n a u t i v e l n i u i .
N i e k o apie t a i nežinodamas, žmogus s u t i k o , p a l i k o sūnų v e l n i u i ir grį­
žo namo.
Prabėgo metai. N u e i n a j i s sūnaus atsiimti. O v e l n i o namie nėra. K i e ­
me daugybė sūnaus amžiaus jaunikaičių, bet saviškio t a r p e jų nemato.
Nuliūdo žmogus. „Jau, t u r būt, nebepažinsiu",— p a g a l v o j o j i s .
Staiga p r i e i n a v i e n a s j a u n i k a i t i s i r s a k o :
— T a i aš, tėve. T u o j a u ateis šeimininkas, v i s u s pavers k a r v e l i a i s . K a i
s k r i s i m e , aš lėksiu p r i e k y j e , o k a i grįšime, mažumą a t s i l i k s i u . Šeiminin­
ko paklaustas, k u r tavo sūnus, p a r o d y k mane. .
Apsidžiaugė tėvas ir l a u k i a meistro.
Atėjo tas, pavertė v i s u s m o k i n i u s k a r v e l i a i s . P a k i l o j i e į orą, o sūnus
pats pirmas skrenda. Grįžta k a r v e l i a i atgal, sūnus ėmė ir a t s i l i k o .
— N a , k u r i s tavo sūnus?— k l a u s i a v e l n i a s .
Tėvas bemat parodė paskutinį.
Užpyko v e l n i a s , suprato, k a d sūnus tėvą pamokė, bet ką dabar d a r y s i ,
teko jį atiduoti.
E i n a j u o d u namo.
— T a i ko gi t a v e išmokė m e i s t r a s ? — k l a u s i a tėvas.
S u l i g tais žodžiais sūnus s t r y k t į spygliuotą krūmą, ir iš ten išsirito
a u k s o kiaušinis. Šoko v y t i s senis kiaušinį, o j i s — į s p y g l i u s , ir n e g a l i jo
p a i m t i . Išlindo sūnus iš krūmo, tėvas ir sako jam":
— M a t y t , n e t u r i laimės, šit v i s a i arti b u v o aukso kiaušinis, t i k įsiri­
to t a r p spyglių.
Sūnus ir v ė l šoko į krūmą, o iš jo klupinėdama išbėgo a u k s o višta. Se­
nis ėmė ją v y t i s , bet n e p a v i j o , o sūnus šit j a u grįžta.
— Et, n e t u r i laimės,— atsiduso tėvas.
Ir staiga ž i ū r i — b ė g a aukso kiškis. Puolė jį g a i n i o t i , kiškis taipogi
į krūmą, o iš ten j a u sūnus beišeinąs. Senis s u p y k o :
— Ko gi tave mokė tas meistras? K a i l a i m i k i s po r a n k a — tavęs nėra,
k a i tasai dingsta, t u atsirandi.
— N e p y k , tėve,— tarė sūnus.— Ir a u k s o kiškis, ir višta, ir kiaušinis —
t a i v i s aš b u v a u .
Apsidžiaugė senis, ir j u o d u patraukė toliau. Išėjo į lauką. M a t o , bajo­
r a i medžioja. V i e n o kiškio v a i k y t i p a l e i d o daugybę kurtų, o tie v i s t i e k
n e p a g a u n a . Sūnus "ir s a k o tėvui:
126
— Tu e i k į mišką, išvaryk kiškį, aš p a s i v e r s i u k u r t u ir bajorų a k y s e
jį sugausiu. B a j o r a i pristos p r i e tavęs — prašys mane parduoti, tu i l g a i
nesutik, k u o d a u g i a u užsiprašyk — mokės, k i e k norėsi. P a s k u i aš n u t a i k y ­
s i u progą, pabėgsiu ir tave p a s i v y s i u .
T a i p ir padarė: tėvas nuėjo į mišką, išvarė kiškį, sūnus pasivertė k u r ­
tu, nurūko p a s k u i jį ir bajorų a k y s e taip m i k l i a i sugavo, k a d tie
džiaugsmu nebesitvėrė. Puolė j i e p r i e senio šaukdami: „Nori n e n o r i , p a r ­
d u o k šunį!"
Tėvas i l g a i s p y r i o j o s i , bet k a i j a u l a b a i įkėlė kainą, sutiko, paėmė p i ­
n i g u s ir atidavė šunį. B a j o r a i pasirišo jį ir nusivedė.
P a s k u i b a j o r a i pabaidė kitą kiškį ir p a l e i d o savo naująjį kurtą, tas n u ­
kūrė k u o t o l i a u ir, dingęs šeimininkams iš akių, vėl atsivertė j a u n i ­
kaičiu.
Sūnus g r e i t a i p r i s i v i j o tėvą.
E i n a j u o d u , nešasi pinigus, bet sūnui v i s maža, šit ir sako j i s a i :
— Aš p a s i v e r s i u žirgu, tu sėsk raitąs, j o k į miestą ir p a r d u o k mane,
t i k v i e n a neužmiršk — n e a t i d u o k r a i b a k i u i žmogui, o j e i g u atiduosi, tai
t i k be kamanų, k i t a i p galas m a n .
P a s a k y t a — p a d a r y t a . Sūnus pasivertė d a i l i u žirgu, tėvas sėdo ant jo
ir n u j o j o į miestą. Apipuolė žirgą pirkėjai, o l a b i a u s i a i r a i b a k i s d e r a s i :
t i e k aukso pasiūlė, k a d , regis, visą žirgą a p i p i l s . Nebeištvėrė senis, par­
davė r a i b a k i u i . T a s a i čiupo už kamanų, o tėvas n e d u o d a . R a i b a k i s , o čia
būta paties v e l n i o , pakėlė triukšmą: „Kaip tai, už tokią.kainą ir žirgas
be kamanų! " K ą d a r y s i , gavo a t i d u o t i ir k a m a n a s . V e l n i a s sėdo ant žirgo,
pavarė j į : ne j o j a , o s k r e n d a iš džiaugsmo, k a d taip l e n g v a i mokinį s u ­
sigrąžino. Parlėkė n a m o , nuvedė žirgą į arklidę ir užrakino.
Nuliūdo m o k i n y s , mato — pagalbos nėra iš k u r l a u k t i . L a i k a s eina,
o n i e k o s u g a l v o t i n e g a l i . Kartą tamsoje j i s pamatė saulės spindulį, p a s i ­
žiūrėjo •—ogi sienoje siauras plyšelis. Pasivertė j i s pele ir išlindo. T a t a i
pamatęs, šeimininkas k a t e pasivertė, ėmė v y t i s pelę. Bėga pelė, p a s k u i
ją katė, tuoj tuoj pagaus, bet pelė pasivertė žuvele ir p l i u m p t į vandenį.
Šeimininkas pasivertė t i n k l u — ir p a s k u i ją. P l a u k i a žuvelė, tinklas j a i
kelią pastoja; tada žuvelė pasivertė fazanu ir į dangų p a k i l o . Šeiminin­
kas — p a s k u i jį, p e s l i u pasivertęs.
S k r e n d a fazanas, peslys p r i s i v y t i baigia, j a u j a u i r nagus suleis. M o ­
k i n y s pasivertė r a u d o n u o b u o l i u ir lept stačiai k a r a l i u i į krepšį. O v e l ­
n i a s — p e i l i u k a r a l i a u s rankose. K a i t i k k a r a l i u s k e t i n o obuolį p i a u t i ,
m o k i n y s grūdais p a b i r o . O v e l n i a s — pasivertė perekšle su viščiukais ir
ėmė lesti tuos grūdus. K a i j a u paskutinį grūdelį norėjo k a p t e l t i , m o k i ­
n y s adata pasivertė. B e r e g i n t į ją siūlas p r a l i n d o ir a p s i v i j o a p l i n k u i . T a ­
da adata d r y k t į ugnį. Siūlas sudegė, o ji išėjo t o k i a , k o k i a b u v o .
T a i p m o k i n y s n u g a l a v o savo piktą mokytoją. Išsivadavęs iš v e l n i o ,
j a u n i k a i t i s grįžo pas tėvą, ir j u o d u l a i m i n g a i sau gyveno.

Apie auksaplaukį jaunikaitį

ir mergaitę

^ ^ ^ J | y v e n o t o k s žmogus s u t r i m i s d u k t e r i m i s . M o t i n o s jos nebe-

' iturėjo, t i k d i d e l i a i piktą pamotę. V y r o d u k r o s t a i p a m o t e i b u ­
v o k a i p k r i s l a s akyje.
Kartą j i apsimetė serganti, sako v y r u i :
— Jei dukteris pragaišinsi — aš p a s v e i k s i u , j e i ne — n u m i r s i u .
Senis s u k a galvą: k a i p tų dukrų a t s i k r a t y t i ? G a l v o j o g a l v o j o ir n u ­
sprendė:
— E i m e , v a i k a i , p a s i r i n k s i m e obuolių, aš žinau gerą obelį.
Išėjo, tėvas pasiėmė kilimą. O po o b e l i m b u v o iškasta g i l i duobė. Se­
n i s uždengė ją k i l i m u , iš viršaus pabarstė lapų, įlipo į obelį ir šaukia
dukrelėms:
— Aš krėsiu obuolius, o jūs s u s i i m k i t e r a n k o m i s , v i s o s drauge atbėki­
te ir r i n k i t e .

9. Devyni broliai
 Senis papurtė obelį, dukrelės susiėmė r a n k o m i s , atbėgo, žengė ant to O malūnininkas išgirdo vaikų verksmą. A t e i n a — o g i ratuose įstrigę
v a i k a i — b e r n i u k a s ir mergaitė.
k i l i m o , ir v i s o s t r y s drauge su o b u o l i a i s duobėje atsidūrė. Senis išlipo
— L i k i m a s m a n nedavė vaikų, t a i nors j u o s įsūnysiu,— tarė sau m a ­
iš medžio ir nugūrino namo. O mergaitės sėdi duobėje ir v e r k i a . Išalko
lūnininkas, paėmė a u k s a p l a u k i u s , pastatė j i e m s trobą ir ten įkurdino.
vargšės, tada j a u n i a u s i o j i ir s a k o :
Vienąsyk k a r a l i u s iškėlė puotą ir sukvietė v i s u s v a l d i n i u s — v y r u s ir
— Tegul mano viena ranka virsta kirstuvu, k i t a kastuvu.
moteris. Atėjo ir a u k s a p l a u k i a i — b r o l i s ir sesuo. K a s t i k eina pro v a r . 1

V i e n a jos r a n k a v i r t o k i r s t u v u , k i t a k a s t u v u . K i r s t u v u j i r a u s i a žemę,
tus, v i s i spiaudp tai moteriškei į veidą. A t ė j o a u k s a p l a u k i a i ir pabučia­
k a s t u v u s e m i a ; kasė kasė ir prisikasė k a r a l i a u s a r k l i d e s . Arklidėse žir­
v o ją.
g a i stovi, razinas ir m i g d o l u s ėda. Mergaitė priėjo, p a t i pavalgė ir sese­
S u s i r i n k o svečiai, susėdo, k a l b a s i . A u k s a p l a u k i s j a u n i k a i t i s atsistojo ir
r i m s paėmė. T a i p ji ir landžiojo į k a r a l i a u s a r k l i d e s , nešė razinas ir
sako k a r a l i u i :
migdolus.
— Ta moteriškė, k u r p r i e vartų pririšta,— m a n o m o t i n a , o tu, k a r a ­
' Sulyso žirgai. A r k l i n i n k a i pranešė k a r a l i u i :
l i a u , m a n o tėvas.
— Žirgus šeriame r a z i n o m ir m i g d o l a i s , o j i e v i s liesėja ir liesėja.
Karalius netiki.
K a r a l i u s pastatė sargus, tie ž i ū r i — atėjo mergaitė ir žeria sterblėn iš
J a u n i k a i t i s paėmė n u o stalo sausą vynuogės šakelę ir s a k o :
ėdžių razinas ir m i g d o l u s . Sučiupo ją, v e d a .
— J e i v i s a t a i teisybė ir ta moteriškė m a n o m o t i n a , sužaliuos ši ša­
— K u r vedate?—paklausė jaunėlė sesuo.
kelė ir ant j o s vynuogių kekė r a s i s . — P a s k u i paėmė keptą fazaną ir ta­
— Pas karalių.
rė:— J e i t a i teisybė ir t u , k a r a l i a u , m a n o tėvas, atgis šis fazanas, už-
— T a i p a l a u k i t e , p a i m s i u seseris, visas drauge galėsite v e s t i .
s k r i s ant šitos šakelės ir .sparnais suplasnos.
— Gerai.
S u l i g tais žodžiais jo rankose sužaliavo šakelė, ant jos radosi p r i s i r p u ­
V i s a s tris seseris nuvedė pas karalių, tos viską apsakė.
sios vynuogės, o fazanas a t g i j o , užskrido ant šakelės ir suplasnojo s a v o
K a r a l i u s k l a u s i a vyriausiąją: d a i l i a i s sparnais. K a r a l i u s apsidžiaugė, a p k a b i n o v a i k u s . i r ėmė bučiuoti.
— Ką tu m o k i daryti? T a r n a i atvedė motiną, aprengė ją karališkais drabužiais, ir v i s i didžią
— Aš tokį kilimą n u a u s i u , v i s a t a v o karalystė galės susėsti ir d a r pagarbą rodė, o p i k t a s seseris pririšo žirgams p r i e uodegų ir paleido.
vietos l i k s .
— O ką tu m o k i ? — k a r a l i u s k l a u s i a viduriniąja. Tenai' Juoda, čionai balta,
— Aš t o k i u s pietus pataisysiu, kiaušinio lukšte j i e tilps, o v i s i tavo Ten pasėta, čia sumalta.
Balną Mcchetoį palikau,
žmonės bus sotūs.
— O tu?—paklausė k a r a l i u s jaunėlę. Prie Aragvos — kamanas,
Tegu pergalės sulauks,
— Su manim susilauksi auksaplaukių vaikelių — b e r n i u k o ir mergai­
Kas gražiai gyvena.
tės,— atsakė t o j i .
K a r a l i u s vedė jauniausiąją, o vyresniąsias atidavė tarėjams.
Po k i e k l a i k o karalienė susilaukė auksaplaukių vaikų. Vyresniosios
p a v y d i . Paėmė jos tuos v a i k u s , v i e t o j jų padėjo šuniukus, o a u k s a p l a u ­
k i u s įmetė į malūno ratus ir pranešė k a r a l i u i :
— T a v o žmona susilaukė šuniukų, o ne auksaplaukių vaikų.
t Karalius supyko.
— P a i m k i t e ją, pririškite p r i e vartų: t e g u l p r a e i v i a i spiaudo į veidą.
Vargšę moteriškę pririšo p r i e vartų, v i s i s p i a u d o j a i į veidą.

130
 J a u n i k a i t i s nuliūdo: nėra t o k i o s vietos, k u r n i e k a s nemirtų. Kartą j i s
eina p e r lauką, žiūri — stovi elnias su d i d e l i a i s šakotais ragais. J a m l a ­
b a i p a t i k o tie ragai, t a i ir k l a u s i a elnią:
— A r nežinai vietos, k u r n i e k a s nemiršta?
— T o k i o s v i e t o s nėra,— atsakė elnias, bet k o l m a n o r a g a i neužaūgs
l i g dangaus, a š n e m i r s i u . J e i g u n o r i , l i k i s s u m a n i m i r n e m i r s i , k o l a š
būsiu gyvas.
-m — N e , — atsakė j a u n i k a i t i s , — j e i g y v e n t i , t a i amžinai, m i r t i galėjau ir
ten, iš k u r atėjau.
m T r a u k i a j a u n i k a i t i s ' t o l i a u , praėjo lauką, praėjo slėnį, atsidūrė p r i e
kalnų, žiūri — t u p i v a r n a s ant uolos, v a l o s i , o pūkus žemyn į gilų t a r p e k ­
lį meta.
J a u n i k a i t i s k l a u s i a tą varną:
— A r nežinai vietos, k u r n i e k a s nemiršta?
— N e , — atsakė v a r n a s . — Sit aš g y v e n s i u , k o l visą tarpeklį p r i m e s i u
pūkų, o k a i p r i m e s i u — m i r s i u . L i k i s su m a n i m ir g y v e n s i , k o l aš būsiu
gyvas.
J a u n i k a i t i s pažvelgė į tarpeklį, p a l i n g a v o galvą.
Žemė pasiima, kas priklauso

G - - -. _—- - - -
— N e , — tarė j i s , — j e i g y v e n t i , t a i amžinai, o m i r t i galėjau ir ten, iŠ
k u r atėjau.
Drožia j a u n i k a i t i s toliau,, praėjo visą žemę, atsidūrė p r i e jūros. P a s u k o
Į pakrantę, nežino k u r gautis. E i n a dieną, eina d v i — n i e k o n e m a t y t i .
Trečią dieną žiūri — kažkas t o l u m o j žvilga, p r i e i n a arčiau — o g i kriš-
v i s i t u r i tėvus, t i k j i s v i e n a s nieką tėvu p a v a d i n t i n e g a l i .
roio pilis. J a u n i k a i t i s apėjo ją — jokių durų neranda. Ilgai j i s k a m a v o s i ,
— Kodėl v i s i t u r i tėvus, t i k aš v i e n a s ne? — k l a u s i a j i s motiną. galop įžiūrėjo siaurą plyšelį, susivokė, k a d čia ir y r a d u r y s , pastūmė j a s
T o j i atsako: iš v i s o s sveikatos, atsivėrė. Įeina v i d u n — g u l i n e a p s a k o m o d a i l u m o m o ­
— M i r ė t a v o tėvas. teriškė, p a t i saulė j a i pavydėtų, j e i t i k pamatytų. T o j i moteriškė j a u n i ­
— O ką reiškia — mirė? Ar j i s nebeateis pas mus? kaičiui l a b a i patiko, bet ir gražuolės širdis į jį p a l i n k o . J a u n i k a i t i s
— J i s pas mus nebeateis, t i k mes v i s i n u e i s i m ten, k u r j i s , — tarė m o ­ klausia:
tina,—niekas mirties neišvengia. — Gražuole, n o r i u n u o m i r t i e s pabėgti. A r nežinai vietos, k u r n i e k a s
Jaunikaitis sako: nemiršta?
— Gyvybės ašai neprašiau, bet j e i g u j a u g y v e n u , t a i m i r t i n e n o r i u . — T o k i o s v i e t o s nėra,— atsakė moteriškė,— k a m t a u tuščiai ieškoti?
E i s i u paieškot t o k i o s vietos, k u r n i e k a s nemiršta. A p ė j o j i s visą žemę, Likis su manimi.
n u o l a t klausinėdamas: J i s a i tarė:
— A r čia y r a mirtis? — Aš ne tavęs ieškojau, o t o k i o s vietos, k u r n i e k a s nemiršta, k i t a i p
— Y r a , — išgirsdavo atsakymą. būčiau likęs ten, iš k u r atėjau.

132 133
 Pasklido gandas apie jaunikaitį. Ir ko t i k apie jį n e k a l b a i Žiūri v i s i
Moteriškė s a k o :
k a i p į keisčiausią dalyką.
— Žemė p a s i i m a , k a s p r i k l a u s o , tu pats nenorėsi būt nemirtingas. N a ,
Klaidžioja vargšas. Ilgesys pradėjo k a m u o t i . Nuėjo ton v i e t o n , k u r
p a s a k y k , k i e k m a n metų?
kitados jo t r o b a stovėjo, ir rado t i k p a r u d u s i o m samanom apaugusius-
J a u n i k a i t i s pasižiūrėjo: v i s a t o k i a d a i l i , skruostai k a i p rožė žydi,— j i s
griuvėsius. J a u n i k a i t i s prisiminė motiną, vaikystę, draugus, ir g r a u d u
visiškai užmiršo mirtį.
pasidarė. T a d a ryžosi s u v a l g y t i o b u o l i u s , k u r davė moteriškė iš krištolo
— Daugių d a u g i a u s i a p e n k i o l i k a , — tarė j i s . ^
p i l i e s . Paėmė vieną obuolį, suvalgė, ir a k i e s m i r k s n i u j a m išaugo i l g a
— N e , — atsakė moteriškė,— aš g y v e n u n u o pat p a s a u l i o pradžios. Ir
žila barzda. Suvalgė kitą obuolį — k e l i u s p a k i r t o , strėnos s u l i n k o , ir j i s
n i e k u o m e t nebūsiu sena, n i e k u o m e t n e m i r s i u . T u galėtum pas m a n e v i -
be jėgų s u k n i u b o ant žemės. G u l i , n e g a l i n e i rankos, n e i k o j o s p a j u d i n t i .
s a d a i T i k t i , tačiau pats nenorėsi — žemė t a v e i m s šaukti.
Šūktelėjo p r o šalį einantį berniuką:
J a u n i k a i t i s prisiekė n i e k u o m e t j o s nepaliksiąs.
— Eikš pas mane, b e r n i u k , išimk iš kišenės obuolį, p a d u o k m a n .
I r g y v e n a j u o d u drauge. M e t a i pralėkė k a i p a k i m i r k a . D a u g k a s že­
B e r n i u k a s išėmė obuolį, padavė, j i s a i a t s i k a n d o ir beregint numirė.
mėje pasikeitė. D a u g pasimirė, p e l e n a i s v i r t o , d a u g ir naujų žmonių at­
V i s a s k a i m a s suėjo jo l a i d o t i .
sirado, žemė keitė veidą, o j a u n i k a i t i s nė nepastebėjo, k a i p l a i k a s lėkė.
Moteriškė b u v o v i s t o k i a gražuolė, o j i s t o k s pat j a u n a s . Prabėgo tūks­
tančiai metų. J a u n i k a i t i s p a s i i l g o gimtinės, p a n o r o saviškius a p l a n k y t i .
Ir tarė. j i s :
— N o r i u a p l a n k y t i motiną ir gimines.
. Gražuolė atsakė:
— Jų nė kaulų žemėje n e b e l i k o .
J a u n i k a i t i s nustebo:
— Ką tu? Aš čia k o k i o s trys k e t u r i o s dienos, k a s jiems galėjo n u t i k t i .
O moteriškė:
— Aš t a u s a k i a u — žemė p a s i i m a , k a s p r i k l a u s o . G e r a i , e i k ir t i k save
k a l t i n k , k a d ir ką p a t i r t u m .
J i n a i davė jaunikaičiui tris o b u o l i u s ir liepė j u o s s u v a l g y t i , k a i ilgesys
ims k a m u o t i .
Tas atsisveikino ir išėjo. £jo ėjo, žiūri — uola, ant k u r i o s v a r n a s t u ­
pėjo. Dirstelėjo j i s : visas t a r p e k l i s pūkų p i l n a s ir v a r n a s čia pat.išdžiū­
vęs g u l i . A k y s aptemo jaunikaičiui, j a u norėjo atgalios grįžti, bet ne­
beleidžia žemė, į save t r a u k i a . E i n a t o l i a u , žiūri —• l a u k e elnias stovi,
ragai i k i dangaus užaugę, o patsai j a u miršta. J a u n i k a i t i s suprato, k a d
prabėgo d a u g l a i k o , k a i iš namų išėjęs. Žengia t o l i a u , gimtinėje atsidū­
rė, bet n e i giminių, n e i pažįstamų neberado. Klausinėja apie motiną, n i e ­
kas nė negirdėjęs tokios. Vaikšto v i e n a s , ir žmonės jo nepažįsta. G a l o p
s u t i k o tokį senį, nusipasakojo, ko ieškąs. T a s a i ir sako:
— Iš senelių ir prosenelių girdėjau tokią moterį k a d a i s e g y v e n u s , bet
k a i p dabar gali būti g y v a s j o s sūnus?

134

Karalius Muzarbijus
^ ^ ^ J / i y v e n o k i t a d o s k a r a l i u s M u z a r b i j u s . J i s t i k vieną dukrą teturė-
/ jo, d a u g i a u n i e k o . K a s mielą vakarą l i p d a v o į aukšlą bokštą
ir iš ten šaukdavo s i a u b i n g u b a l s u — norėdavo išgąsdinti devus, k u r i e
b u v o apsupę karalystę ir bet k a d a galėjo įsiveržti į jo žemes, išgalabyti
p a v a l d i n i u s . D e v a i bijojo M u z a r b i j a u s — girdėdami tą riksmą, nedrįsda­
vo artintis p r i e jo karalystės. Šitaip sergėdavo M u z a r b i j u s naktį, o die­
ną p a s i i m d a v o lanką ir strėles ir, k u r t i k pamatys devą, t u o j a u j a m n u ­
i m a galvą k a i p kopūstą.
M u z a r b i j u s turėjo piktą pačią, k u r i jo nekentė.
Atėjo M u z a r b i j a u s mirties v a l a n d a , pasimirė jis. P a t i t i k apsidžiaugė.
K o l b u v o gyvas k a r a l i u s , ji b i j o j o ir neparodė tos neapykantos, o dabar,
k a d ir k a i p stengdamasi, nebegalėjo džiaugsmo n u o d u k t e r s slėpti. T a t a i
pamačiusi, duktė ir s a k o :
— Nelaimė m u s ištiko, tėvas mirė. Ką v i e n o m s čia d a r y t i ? Ne šian­
dien, tai ryt įsiverš devai, ir .mes prapuolę. G e r i a u į k a l n u s e i k i m ir ten
l e i s k i m likusias dienas.
136
N e p a t i k o tie žodžiai m o t i n a i , ir j i n a i tarė: j
— Aš j a u sena, m a n v i s tiek, ar mirtis, ar d e v a i nusineš. T u , dukrele
d a r y k k a i p žinai, o m a n j a u n e v e r t a n i e k u r s a v o senų kaulų t a m p y t i .
Duktė atsakė:
— N e , ir tu t u r i k e l i a u t i . A p s i r e n k ir eime, jeigu* ne, tavo akyse ga
lą pasidarysiu.
M o t i n a išsigando šių žodžių. J o d v i apsirengė ir patraukė į k a l n u s . K
galėjo pasiimti—.pasiėmė, kitką p a l i k o . K a l n u o s e rado urvą ir apsigy
v e n o jame. N i e k a s nežinojo, k a i p ir k u r jos pasislėpė. P r i s i r e n k a žolių
šaknų visokių, išsidžiovina saulėje, t a i p ir m a i t i n a s i .
Prabėgo k i e k l a i k o . Vieną rytą duktė išėjo šaknų r i n k t i . K o l j i n a
vaikščiojo, m o t i n a sūnaus susilaukė — p u s i a u auksinio, p u s i a u s i d a b r i
nio. M o t i n a paėmė jį ir pakišo po d i d e l i u a k m e n i u . Grįžo duktė, t u o j a
pamatė kažką atsitikus ir k l a u s i a :
— K a s nutiko? S a k y k , j e i g u ne, t u o j a u galą pasidarysiu.
i — O g i nieko!—atrėžė m o t i n a . — T o k i o netikėlio sūnaus s u s i l a u k i a u
po a k m e n i u jį pakišau. .
Duktė puolė, pakėlė akmenį, paėmė vaikelį, žiūri — p u s i a u a u k s i n i s
p u s i a u sidbarinis. Mergaitė džiaugsmu n e s i t v e r i a :
— T a i l i k i m a s mūsų pagailėjo.
A u g a v a i k e l i s , ir dar k o k s ! Šiandien gražesnis, negu v a k a r , rytoj gra
žesnis, n e g u šiandien. Į jo veidą, k a i p į saulę, n e g a l i žiūrėti. Po trijų
dienų j a u vaikščioti pradėjo. D v y l i k o s dienų medžioti ėmė: p a i m s pa
galį, k a i paleis, j o k s paukštis n e p a s p r u n k a , v i s u s skrendančius numuša
N e t r u k u s j i s a i sako seseriai:
— P a d a r y k m a n ką nors, k a d šaudyti galėčiau.
Sesuo nupiovė šakelę, surietė lanką, iš savo plaukų templę s u s u k o , už
rišo ant l a n k o ir padavė b r o l i u i . T a s a i ir t r a u k i a medžioklėn. Išeina i
ryto, sugrįžta v a k a r e , paukščių ir žvėrių prisišaudęs — ir seserį, ir motin
m a i t i n a . J a u n i k a i t i s kasdien v i s toliau" n u o u r v o nueina. V a k a r a i s j a
vėliau p a r e i n a .
Kartą j i s išėjo v i s a i a n k s t i , auštant, n o r i dar t o l i a u per dieną nusigauti
Užkopė j a u n i k a i t i s ant t o k i o k a l n o , apsidairė a p l i n k u i , žiūri: s t o v i k o k i
s t a t i n i a i ir bokštas (o t a i jo tėvo bokštas) dangų remia. N u s t e b o . N i e k
panašaus l i g i t o l n e b u v o regėjęs. G a l v o j a , kas čia galėtų būti? N u l i p t
n u o k a l n o , arčiau p r i e i t i nesiryžta — saulė j a u leidžiasi, suvėluos namo
sesuo puls į ašaras.
137
' , , E t , — pagalvojo j i s , — kas bus, tas bus, t u r i u pažiūrėti, kas ten.". Be­
matant nubėgo n u o k a l n o , priėjo p r i e v i e n o s trobos — n i e k o , prie k i ­
t o s — t a i p o g i n i e k o , o trečioje p r i e židinio sėdi senutė. Atsigręžė t o j i se­
nutė, žiūri — tarpduryje s t o v i dailus j a u n i k a i t i s , ir sako j a m :
— Sūneli, m a t y t , . t u žmogaus v a i k a s , pagailėk savęs. C i a d e v a i šeimi­
n i n k a i , j a u v i s u s žmones išgalabijo. Karalystėje t i k aš g y v a l i k a u , .ir m a ­
ne rytoj suės. C i a M u z a r b i j a u s p i l i s , mirė j i s , nepalikęs įpėdinio, l i k o
t i k žmona ir duktė, bet ir j o s k a i p v a n d e n y prapuolė.
T a d a j a u n i k a i t i s suprato, k a s j i s ir k i e n o sūnus, apsidžiaugė neišpasa­
k y t a i . Išklausė senutę, k a d a sugrįš d e v a i , pašoko ir nubėgo į k a l n u s pas
seserį ir motiną. P a k e l i u i k i e k pamedžiojo, parnešė laimikį, o v a k a r i e ­
niaudamas ir k l a u s i a motiną:
— M o t i n , s a k y k , iš k u r mes atėjome.
— Iš n i e k u r , — atsakė m o t i n a .
Sesuo n o r i b r o l i u i viską a p s a k y t i , bet t y l i , motinos bijosi. Ir sūnus l i o ­
vėsi klausinėjęs.
• Iš ryto, auštant, j i s pašoko ir nudūmė ten, k u r v a k a r b u v o . Pamatė jį
senutė, puolė p r i e j o , a p k a b i n o , išbučiavo, papasakojo viską, ką gir­
dėjo a p i e karalių Muzarbijų.' J a u n i k a i t i s sužinojo, k a d bokšte ir dabar
k a b o jo tėvo l a n k a s ir strėlės, nubėgo ten, paėmė, atsinešė ir s a k o
senutei:
K a i p a s i r o d y s devas, tu nejudėk iš vietos, sėdėk k a i p sėdėjusi,—
o pats už durų pasislėpė.
Sit ir devas. E i n a — v i s k a s a p l i n k u i griūva. T i k žengė v i d u n , j a u
griebs senutę suėsti, o j a u n i k a i t i s p a l e i d o strėlę ir nunešė d e v u i galvą.
Senutė puolė padėti, j u o d u parvertė devą ir į žemę užkasė. Senutė
džiaugiasi, k a d gelbėtojas atsirado. O j a u n i k a i t i s paslėpė tėvo lanką, p a ­
siėmė savąjį ir nuėjo n a m o . Grįždamas d a r prisišaudė paukščių ir žvėrių.
Kitą dieną j i s išėjo a n t r o d e v o t y k o t i . Pasislėpė už durų. Senutė ir sa­
k o : „Antras devas a t e i n a . " J a u n i k a i t i s užsiglaudė ir g i r d i :
— Ei sene, p a s a k y k , k u r m a n o brolis?
Senutė t a r t u m n e g i r d i , sėdi nejudėdama.
T a d a puolė įpykęs devas, n o r i s u d r a s k y t i senutę. J a u n i k a i t i s paleido
strėlę ir nunešė j a m galvą. Ir tą užkasė.
Trečią dieną trečią devą n u g a l a b i n o . L i k o t i k v i e n a s v y r i a u s i a s , tasai
su d v y l i k a galvų. Žmonės kalbėjo, k a d jo n i e k a i p neužmuši. Ketvirtą
dieną j a u n i k a i t i s atėjo d e v o t y k o t i . „Šiandien išsispręs mano l i k i m a s " , —
pagalvojo jis.
138
Sudrebėjo žemė, suvirpėjo t r o b a . A p l i n k u i k i l o triukšmas, sumaištis..
Jaunikaitis klausia:
— K a s čia?
— T a i v y r i a u s i a s i s devas e i n a , — atsakė senutė.
Ir t i k r a i eina devas, r i a u m o j a , viską n i o k o j a .
— Ei sene, lįsk lauk, s a k y k , k u r m a n o b r o l i a i , tavo galas atėjo!
Senutė t a r t u m nė n e g i r d i . Puolė devas, išžiojo nasrus, j a u p r a r i s ją,
o j a u n i k a i t i s p a l e i d o strėlę — v i s a s d v y l i k a galvų nuėmė. O g i žiūri —
d e v u i vėl jos ataugo. J a u n i k a i t i s p a l e i d o antrą strėlę ir tas galvas n u ­
ėmė, o jos vėl ataugo. Ką čia d a r y t i , k a i p tą devą pribaigti? Staiga at­
s k r i d o paukštelis, atsitūpė ant durų ir užgiedojo: „Pelenų k u o karštes­
nių." Senutė suprato, pašoko, čiupo keptuvę, pasėmė pelenų ir, k a i t i k
j a u n i k a i t i s nuėmė d e v u i galvas, tuojau, užpylė žaizdas. N e b e a t a u g o tos
galvos. Ir šitą devą j u o d u užkasė.
Senutė sako jaunikaičiui: n i e k o baisaus p a s a u l y j e n e b e l i k o . Iš džiaugs­
mo užmiršo ji v i s a , ką p e r g y v e n o , bučiuoja j a u n i k a i t i , glėbesčiuoja.
V a k a r e nuvargęs j a u n i k a i t i s grįžo namo. T i k parėjo ir gulė m i e g o t i .
Sesuo k l a u s i a :
— K a s tave taip n u k a m a v o ?
N i e k o neatsakė j a u n i k a i t i s . Iš r y t o j i s d a r sykį mėgina k v o s t i motiną:
— S a k y k m a n , k i e n o aš sūnus?
M o t i n a t y l i , slepia. T a d a j a u n i k a i t i s apsakė, k u r j i s a i buvo ir ką
veikė. Sesuo apsidžiaugė, nebeištverusi sušuko:
— Tu ir esi M u z a r b i j a u s sūnus. Su jo l a n k u ir strėlėmis d e v u s išgala-
binai!
M o t i n a ėmė t e i s i n t i s : b i j o j u s i , k a d d e v a i "sūnaus nepražudytų, todėl ir
slėpusi.
J a u n i k a i t i s nusivedė seserį ir motiną į savo tėvo rūmus. O k a i n u s i ­
l e i d o saulė, užlipo į bokštą ir g a r s i a i sušuko, net žvaigždės sumirgėjo.
Žmonės išgirdo tą šauksmą, n u s t e b o : ar t i k M u z a r b i j u s iš k a p o nebus
prisikėlęs,— o j e i ne, t a i k a s gi jį g a l i pakeisti?
Kitądien žinia pasiekė v i s u s , k u r i e slapstėsi k a l n u o s ar miškuos. Ir
s u s i r i n k o žmonės. Patraukė į rūmus. Nuėję sužinojo, k a d M u z a r b i j a u s
sūnus atsiradęs ir d e v u s išnaikinęs, apsidžiaugė. Pasiskyrė jį k a r a l i u m i ir
į namus sugrįžo. T i k m o t i n a nesidžiaugia dėl to d v y l i k a g a l v i o žūties. S u ­
žinojusi, k u r j i s užkastas, k a s rytą ėmė l a i s t y t i kapą v a n d e n i u . Trečią
dieną iš po žemių balsas p a s i g i r d o :
139
 J a u n i k a i t i s nuėjo į bokštą, paėmė nedorą motiną, pririšo žirgui p r i e uode­
- — K a s manės g a i l i s i , kas laisto v a n d e n i u ? G a l pasemsi saują žemių gos ir paleido.
n u o kapo? Baigėsi m a n o p a s a k a . V a k a r ten p a b u v o j a u , šiandien čia'atėjau. T e g u l
M o t i n a pasėmė, žemė prasiskyrė, ir iš k a p o išėjo devas. T a d a pavertė jūsų r a n k a tris obuolius ir tris granatus nusiraško.
jį muse ir uždarė į dėžutę. P a s k u i sūnui atnešė batus, ne didesnius už
pirštą, ir tarė:
— Tu į Muzarbijų nepanašus! J i s va k o k i u s batelius avėjo.
Įsižeidė j a u n i k a i t i s , k a i p j i s į tėvą nepanašus. Paėmė batus) n o r i ap­
siauti, p a k r y p o j a m k o j a ir nulūžo. M o t i n a b e r e g i n t atidarė dėžutę, iš­
l e i d o musę, t o j i a t v i r t o į devą, ir devas puolė jaunikaitį. Čiupo jį-jauni-
k a i t i s , stovėdamas ant v i e n o s k o j o s , ir sviedė — i k i kelių į žemę suvarė.
M o t i n a mato, k a d sūnus b a i g i a įveikti devą, pribėgo ir pabėrė j a m k r u o ­
pų po k o j o m i s ; j a u n i k a i t i s p a s l y d o , devas jį stvėrė, parsivertė ant žemės,
prispaudė su k e l i u ir nugalavo. A t s i s t o j o devas, ir j u o d u su m o t i n a už­
l i p o viršun, į bokštą.
A t ė j o sesuo, pamatė nebegyvą brolį, nusinešė į tą urvą, k u r anksčiau
slėpėsi, atsisėdo šalia ir t r i s dienas, tris n a k t i s verkė, ašaromis jį laistė.
Ketvirtą dieną j a u n i k a i t i s sujudėjo ir atsipeikėjo, t a r t u m iš m i e g o p a ­
budo.
Ir b r o l i s tarė s e s e r i a i :
— D a b a r aš e i n u namo, greitai ir tu sugrįžk.
Sesuo paklausė. J a u n i k a i t i s įsėlino į kiemą ir sako s e n u t e i :
—'• Tu bėk ir šauk: „Muzarbijus eina, M u z a r b i j u s e i n a ! "
Senutė ir šaukia:
— Muzarbijus eina!
D e v a s su m o t i n a išgirdo, šoko l a u k a n iš rūmų. J a u n i k a i t i s įpuolė
į bokštą, čiupo s a v o tėvo lanką, p a l e i d o strėlę ir v i s a s d v y l i k a galvų
d e v u i nuėmė. A t b ė g o senutė, devą nuodėguliais apibėrė. T a s ir supleš­
kėjo į pelenus. Sugrįžo sesuo, apsidžiaugė, pamačiusi brolį nugalėtoją.
O m o t i n a užlipo į pačią bokšto viršūnę ir p a r k r i t o t e n n e i g y v a , n e i
mirusi.
Sesuo ir senutė jaunikaičiui tarė: „Nesakėm t a u anksčiau, b i j o j o m dėl
tavęs, o d a b a r p a s a k y s i m . T a v o tėvas turėjo žirgą, j i s s t o v i pririštas k a ­
žin k o k i a m urve, j e i nuo to žirgo n e n u k r i s i , n i e k a s - j a u t a u nebus b a i s u . "
M u z a r b i j a u s sūnus išsivedė žirgą, k a i p paukštis n u s k r i e j o su j u o . Žir­
gas stoja piestu, n o r i į dangų atsidaužti, o j a u n i k a i t i s j a m po p i l v u pasi­
k a b i n o : žirgas n o r i į žemę jį s u m a i g y t i , o j a u n i k a i t i s ant šono persilen­
kė; n o r i į uolą jį sudaužyti — ant k i t o šono persilenkė. P a k l u s o žirgas.

140
 , — E i k , — sako, — tavo pati raganė. P r a t u s i j i , k a d k a s v a k a r n a m i e
būtum, n e s u l a u k u s i tavo pėdomis ateis ir pražudys m u s .
— N e , — s p i r i a s i Dardželanas,— m a n o p a t i šluba, po namus v o s vaikš­
to, k u r ji čia užsikars.
Dardželano p a t i iš tiesų l a b a i stebėjosi, k a d v y r a s n a m o negrįžta. D v i
dienas ji palaukė, trečią pasiėmė v a l g i o į kelią ir t r a u k i a v y r o pėdomis.
O tos atvedė ją p r i e uolos. y

Užsirabazdirio į uolos viršūnę ir u r v a n įėjo. Susiradusi auksines D a l i

žirkles, n u k i r p o j a i kasas. Susiglemžė tas žirkles ir kasas ir išėjo. N u b u ­
dusi D a l i pakėlė galvą, kažin k o k i a l e n g v a ji atrodė. Perbraukė r a n k a
p l a u k u s — nebėra auksinių kasų, ieško žirklių — ir jų nebėra. Nuliūdo
D a l i ir sako Dardželanui:
— Tu kaltas dėl šitos nelaimės; aš s a k i a u , k a d pražudys m u s t a v o p a t i .
Baigėsi mano gyvenimas. K l a u s y k ir d a r y k viską, k a i p p a s a k y s i u . Aš p a ­
l i k s i u t a u vaikelį. P a g u l d y s i jį į lopšį ir nuneši p r i e J a m a n o upės, padė­
si ant kranto. T e n jį ras ir duos vardą tasai, k a m s k i r t a . Ir apsakys sū­
n u i viską, ką jis t u r i n u v e i k t i .
Medžioklis t a i p ir padarė.
Žmonės ėjo k r a n t u , žiūri — lopšyje g u l i v a i k e l i s , k l a u s i a :
— K a s tavo tėvas ir m o t i n a , k a s t u r i d u o t i t a u vardą?
Amiranas

T
— Nežinau, kas m a n o tėvas ir m o t i n a , o vardą t u r i d u o t i pats ange­
l a s , — atsakė v a i k e l i s .
Sit ateina angelas ir k l a u s i a vaikelį. Tas l y g i a i taip, k a i p ir v i s i e m s , at-.
sakė. T r i s k a r t u s j i s paklausė, tris k a r t u s tą patį atsakymą išgirdo. T a d a
II a n k i o j , neįžengiamoj g i r i o j , k u r medžių viršūnės patį dangų re-
ir davė v a i k e l i u i A m i r a n o vardą. Davė ir durklą, liepė jį užsikišti už a u l o
' m i a , stovėjo aukšta, stati u o l a . N e t o l i girios g y v e n o medžioklis
ir ištraukti t i k pačią sunkiausią valandą; p a l a i m i n o j i s Amiraną, pasakė,
Dardželanas. J i s dažnai t r a u k d a v o į tą girią medžioti.
k a d žemėj j o n i e k a s neįveiks, i r p a l i k o .
Kartą medžioklis priėjo p r i e uolos ir t a r t u m išgirdo k u r moteriškę
J a m a n o t a r n a i atėjo v a n d e n s , pamatė vaikelį lopšyje, ėmė iš jo šai­
šaukiant. Pažiūrėjo j i s a i į uolą, viš aukščiau ir aukščiau a k i s k e l i a , bet
pytis. A m i r a n a s p e r p y k o , atsistojo, čiupo šaipūnus, stuktelėjo k a k t o m i s ,
viršūnės n e m a t y t i — d i n g s t a ji kažin k u r padangėse. Medžioklis bando
sudaužė ąsočius ir p a l e i d o .
k o p t i į uolą, tačiau ir t a i nesiseka: per stati. Grįžta namo, o ten jo p a t i
T a r n a i grįžo namo be vandens, papasakojo J a m a n u i , k a s j i e m s n u t i k o .
l a b a i p i k t a i r d a r šluba. Medžioklis liepė j a i v a l g i o p a t a i s y t i k e l i o n e i ,
T a s a i įširdo, nuėjo p r i e upės, o k a i pamatė vaikelį, apsidžiaugė: ,,Bus m a ­
o pats nuėjo pas kalvį ir prašo n u k a l t geležinių strypų ir kūjį.
no U s i b i u i ir B a d r i u i d r a u g a s " . Paėmė lopšį su v a i k e l i u ir parsinešė.
Iš ryto įsidėjo v a l g y t i v i s a i d i e n a i , pasiėmė iš k a l v i o strypus ir kūjį,
namo.
p r i e tos uolos patraukė. Nuėjo ir k a l a strypus į uolą. K a l a j u o s geležiniu
Ir J a m a n o žmona džiaugiasi: galės j i s Usibį ir Badrį pasupti. Kitą rytą
kūju ir l i p a k a i p k o k i a i s laiptais. Baigėsi j a m s t r y p a i , subuvo geležinis
J a m a n o žmona išėjo karvių melžti, sūnus paguldė į lopšį, o Amiraną p r i ­
kūjis, o medžioklis j a u pačioj viršūnėj. Apsidairė, žiūri — u o l o j e a n g a
statė j u o s čiūčiuoti, k a d neverktų. „Jei n e p a d a r y s i , k a i p l i e p i a u , vargas
išdaužta, k a i p ir durys. Įėjo ten, urvą rado, o j a m e D a l i — nežemiško d a i ­
t a u " , — pagrasino.
l u m o gražuolę, a p i e galvąr,jąiįauksinės kasos s u s u k t o s . . D a l i pamatė me­
džioklį ir prašo jį grįžti narn^c
142 143
 K a i t i k m o t i n a nuėjo, A m i r a n a s susirado ylą ir ėmė b a d y t i čia vieną,
čia kitą. V a i k a i k a d s u k l i k s . M o t i n a p e r p y k o i r šaukia A m i r a n u i :
— M a n o v a i k u s žiūrėk k a i p reikiant, j e i ne, g e r u o j u nesibaigs t a u .
Žinok, nė pačiam A m i r a n u i nedovanočiau!
B e r n i u k a s sumurmėjo:
— O aš ir esu A m i r a n a s .
J a m a n o žmona tatai išgirdo, apsidžiaugė, metė k a r v e s milžusi,„pribėgo
p r i e A m i r a n o , a p k a b i n o jį, išbučiavo, p i e n u nuprausė, k u o ploniausiais,
k u o b r a n g i a u s i a i s drabužiais aptaisė.
N u o t o l Amiraną j i k a i p savo v a i k u s žiūrėjo. Džiaugiasi J a m a n a s i r j o
žmona, k a d sūnūs tokį garsų draugą turės.
Paaugo trys jaunikaičiai, dabar t i k r i d i d v y r i a i , ką tik s u t i n k a — a r iš
rytų, ar iš vakarų — s u v i s a i s stoja grumtis, visus n u g a l i ir išvaro.
Kartą t o k i e įveiktieji j i e m s s a k o :
— Ko prieš mus jėgą rodot? J e i esat tokie n a r s u o l i a i , pasiteiraukit,
ko jūsų tėvas v i e n a a k i m aklas, s u d o r o k i t e jo skriaudiką.
T a t a i išgirdę, v i s i t r y s nubėgo pas motiną ir k l a u s i a prisispyrę: „Pa­
p a s a k o k , k a i p tėvas akies n e t e k o . " T o j i nesako, slepia teisybę:
— J a m a n a s raupais sirgo, t a d a ir apako. D a u g i a u , dievaži, n i e k o ne­
žinau.
Du k a r t u s t a i p išsisuko m o t i n a , o trečiąsyk neištvėrė ir apsakė, k a i p
buvo:
— J a m a n a s s e n i a i su v i e n u d e v u nesutarė, iš jo duoklės tasai r e i k a ­
l a v o . K a i susilaukėme abiejų sūnų, devas atėjo ir l i e p i a vieną j a m a t i ­
d u o t i : j e i ne, g i r d i , dešinę, akį p a i m s i u . J a m a n a s negalėjo su sūnum
s k i r t i s , t a i ir atidavė akį. •
T a t a i išgirdę, jaunikaičiai susiruošė į kelią — s u t u o d e v u k a u t i s . P a ­
prašė j i e Jamaną g a u t i lanką ir strėles iš g r y n o s geležies. T a s ir parūpi­
n o . A m i r a n a s paėmė lanką, išmėgino — t a s neatlaikė ir sulūžo. T a d a
A m i r a n a s paėmė trisdešimt svarų geležies, nunešė k a l v i u i ir pats prispyrė
jį n u k a l t i lanką p a g a l s a v o stiprumą.
Iš r y t o v i s i trys iškeliavo. Ėjo ėjo — l a u k u o s pamatė devą. Tas stebuk­
lingą sodą beturįs, po o b e l i m i s ir avių bandos besiganančios. D e v a s p a -
rųatė jaunikaičius ir- šaukiasi:
N a g i , j e i esat narsūs v y r a i , numuškit n u o medžio bent vieną o b u o ­
lį ar bent vieną ant obels užmeskite.
144
U s i b i s ir- Badris i l g a i stengėsi, nė v i e n o o b u o l i o nenumušė. A m i r a n a s
p a l e i d o strėlę, v i s u s o b u o l i u s iš v i e n o s pusės nutėškė ir j kitą pusę j u o s
sumėtė.
Devas d a r sako:
— J e i esat narsūs v y r a i , n o r s vieną avį n u o žemės p r i k e l k i t , o kitą
ant žemės p a g u l d y k i t .
U s i b i s ir Badris vėl n i e k o nepadaro. A m i r a n a s iš pradžių užjudino tas
avis a t s i k e l t i , p a s k u i k a i žiebė j a s ž e m ė n — v o s v i s o s nenusprdgo.
D e v a s įtūžo, savo a v i s ir Amiraną d r a u g e t r o b o n suvarė. D u r i s iš v i -
"daus užšovė, Usibį ir Badrį v i e n u s k i e m e p a l i k o . V a k a r i e n e i k e t u r i a s a v i s
išsivirė. Pats mėsą šveičia, k a u l u s p e r nugarą seseriai meta, o t o j i k a m ­
p e geležine g r a n d i n e p r i k a u s t y t a . D e v a s taisosi m i e g o t i i r s a k o :
— Šįvakar j a u užteks, ryt pusryčiams A m i r a n a s bus.
S u l i g tais žodžiais atsigulė.
Devas užmigo, A m i r a n a s priėjo p r i e jo sesers ir prašo p a m o k y t i , k a i p
brolį įveikti. T o j i i r s a k o :
— M a n o b r o l i o n i e k a i p n e n u g a l u o s i , t i k s u j o k a l a v i j u , kurį j i s svies­
te l a i k o . Tačiau v i e n a s jo neištrauksi. M a n o b r o l i s t u r i pintą diržą, p a ­
i m k jį, vieną galą p r i e k a l a v i j o pririšk, kitą m a n d u o k , t r a u k s i m e a b u ­
d u , gal ištrauksim. Ėmęs į r a n k a s kalaviją, p r i e i s i p r i e b r o l i o , t i k , žiū­
rėk, n e s m o k j a m , gana p r i e k a k l o pridėti.
Ir prašo Amiraną p r i s i e k t i , k a d neapgaus, k a d , nudobęs devą, ją išva­
duos. A m i r a n a s prisiekė, susirado tą diržą, pririšo p r i e k a l a v i j o , padavė
kitą galą seseriai, ir t e m p i a a b u d u . K a i kalaviją ištraukė, tas sužvangėjo
b a i s i n g a i , net devas pabudo, t i k t a i v ė l beregint užmigo.
A m i r a n a s pridėjo kalaviją d e v u i p r i e k a k l o , nė užsimoti n e r e i k i a . D e ­
vas kažin ką pajuto, v a r t o s i , bet j a u vėlu, g a l v a n u s i r i t o . T a i p A m i r a n a s
su j u o susidorojo. D e v o sesuo paprašė Amiraną ją išvaduoti, bet j i s s u ­
laužė duotą priesaiką ir ją n u g a l a b i n o .
D a b a r v i s a s devo turtas A m i r a n u i i r j o draugams atiteko. K ą p a s i ­
ėmė — pasiėmė, v i s a k i t a p a l i k o ir t o l i a u iškeliavo.
Ėjo ėjo, priėjo tankų eglyną. Žiūri — u o l a , o ant j o s didžiulis devas
gvelešapis s t o v i ir v i l n a s v e r p i a . Jo verpstas — eglės k a m i e n a s , malūno
g i r n o m pamautas. Čia ir b u v o tas devas, p e r kurį J a m a n a s a k i e s neteko.
D e v a s pamatė Amiraną ir jo d r a u g u s , sušuko:
— E i , k o k i o s ten musės ropoja? Bemat s u k i t e atgalios, ryte p r a r y s i u .
O Amiranas jam:
— A k tu,- b i a u r y s t a ! P e r a n k s t i g i r i e s i .
10. D e v y n i b r o l i a i
145
 D e v a s įširdo, metė v i l n a s ir žemyn n u l i p o . I l g a i j i e d u grūmėsi. A m i r a ­
nas į devą paleidžia vieną strėlę "už save, d v i — u ž Usibį ir Badrį.i N u s i ­
k a m a v o v i s i . Devas priėjo p r i e A m i r a n o , išžiojo nasrus i r p r a r i j o . P r a r i ­
j o i r drožia s a u namo. U s i b i s i r B a d r i s t e n a i l i k o s i . K a i devas p r o v a r t u s
ėjo, U s i b i s jį pasivijo, čiupo už uodegos ir n u k i r t o . T i k žengė devas tro­
bon, i r pilvą j a m susopo.
— V a r g a s m a n , moč, pilvą g e l i a ! — s u r i a u m o j o devas, pribėgo p r i e d u ­
rų staktos, trinasi, n o r i skausmą n u m a l d y t , tačiau be uodegos nebepasto­
v i , v i s griūva ant žemės..Motina m a t o sūnaus kančias, k l a u s i a jį:
— K a s tau, sūneli, ar ko n e s u v a l g e i šiandien?
— Ak moč, t r y s musės po k o j o m pasimaišė, vieną ir p r a r i j a u .
— V a r g a s t a v o m o t i n a i , sūneli, j e i g u tu Amiraną būsi prarijęs.
O U s i b i s ir Badris stovį po l a n g u , g i r d i , ką m o t i n a su sūnum šneka.
J u o d u šūktelėjo A m i r a n u i :
AmiTone, atsiliepk.
Durklo užauly neslėpk,
Aštrų durklą .trauk greičiau
Ir pamokyk gvelešapį.
A m i r a n a s išgirdo i r p a g a l v o j o : „Iš tiesų, s u n k i a u v a r g u a r k a d a b u s ! " —
išsitraukė durklą ir p a s i u t o d e v u i v i d u r i u s - b a d y t i .
Devas mauroja:
— O i , tik p a l i k gyvą, j e i n o r i — a t r y s i u tave, j e i n o r i — išmesiu.
A m i r a n a s įtūžo:
— A k tu, b i a u r y s t a , a k n i e k d a r y ! N e i tavo atrytas, n e i išmestas ne­
P a s k u i A m i r a n a s p a r e i k a l a v o , k a d deyas atiduotų ir J a m a n o akį.. T a s
n e n o r i d u o t i , bet b i j o prieštarauti. T a d parodė stulpą ir sako:
— Va šitam stulpe y r a dėžė, o j o j e d a r v i e n a , ištrauk ją, t e n ir b u s
J a m a n o akis.
A m i r a n a s s u r a d o akį ir pasiėmė. Palikę devą, patys n a m o sugrįžo. S u ­
grįžo, įdėjo J a m a n u i akį, mažumą pailsėjo.
A m i r a n a s p a n o r o d a r s u k u o s u s i r e m t i . Paprašė Jamaną, k a d Usibį i r
Badrį n a m i e pasiliktų: „Sunkią valandą j i e m a n t i k t r u k d o . " B r o l i a i iš­
girdo, nuliūdo, m a l d a u j a Amiraną n e p a l i k t i :
— M e s be tavęs g y v e n t n e n o r i m !
Ką daryti? Ir v ė l j u o s pasiėmė. Ilgai vaikščioję, l a u k u o s e t r i s d e v u s
pamatė. T i e j i e m s ir šaukia:
— T i k r i n a r s u o l i a i būtumėt, j e i k u r i s iš jūsų stengtų gauti skaisčio­
sios k a r a l i a u s K e k l u c o d u k t e r s Ketės ranką. D a u g i s jaunikaičių j o s troš­
k o , bet n i e k o nepešė.
A m i r a n a s paklausė, k u r g y v e n a k a r a l i u s Keklucąs, k u r j i s savo d u k t e ­
rį slepia:
D e v a i parodė kelią ir s a k o :
— O savo dukterį Ketę j i s l a i k o bokšte, ir tas bokštas grandinėm p r i e
dangaus p r i k a b i n t a s .
P a l i k o j i e devus ir išdrožė į k a r a l i a u s K e k l u c o šalį. Ėjo ėjo, priėjo
jūrą. Didelė ta jūra, p l a t i , n e p e r s i g a u s i . Ir pamatė t e n a i devę. A m i r a n a s
ją k l a u s i a , k a i p p e r e i t i jūrą. Ta pasakė, k a d per.jūrą nesą k e l i o , bet
j e i g u pasiimsią ją drauge, padėsianti. A m i r a n a s prisiekė, k a d pasiims.

noriu gyventi. Moteriškė n u s i k i r p o kasą ir k a i p tiltą permetė per jūrą. T u o t i l t u p e r ­

— G e r a i , — s a k o d e v a s , — išimk m a n du šonkaulius ir išlįsk p r o šoną. ėjo U s i b i s ir Badris, po jų A m i r a n a s . Paskutinė ėjo t o j i devė. K a i t i k
A m i r a n a s išrėžė d e v u i visą šoną ir išėjo. T i k t a i v i e n o s a k i e s neteko. vidurį jūros priėjo, A m i r a n a s savo k a l a v i j u šmaukšt ir p e r k i r t o kasą,
moteriškė į vandenį įkrito. Šitaip A m i r a n a s antrąkart sulaužė priesaiką.
— Grąžink m a n t u o j a u akį, j e i n e — g y v o nepaleisiu!—šaukia A m i ­
Ilgai ėjo v i s i trys, k o l sutiko žmogų, v a r d u Andrerobą. T a s a i žmogus
ranas. b u v o b a i s i a i didelis, aštuoniolika porų jaučių v o s traukė arba, k u r i o j e
D e v a s tarė:
j i s gulėjo. Andrerobą gyvą l a i d o t i vežė: m i r u s i o n i e k s i k i kapinių n e n u ­
— A t p i a u k po gabalą kepenų ir plaučių, patepk a k i e s vietą, d a r ge­ temptų, taip ir liktų nelaidotas. V i e n a jo k o j a iš arbos n u k a r u s i , žeme
r i a u n e i l i g šiol m a t y s i . v e l k a s i ir k a i p plūgas žemę aria. Šitiek žmonių p a s k u i jį eina ir n i e k a i p
A m i r a n a s atrėžė didelį gabalą kepenų, d a r didesnį plaučių, patepė n e g a l i tos k o j o s į arbą užkelti. T a t a i pamatęs, A m i r a n a s su s a v o l a n k u
a k i e s vietą ir v ė l k u o p u i k i a u s i a i mato. D e v a s prašo Amiraną prisiūti užkabino A n d r e r o b o koją ir užmetė į arbą.
šoną.JeiA m
1 i r a šonas
devo n a s jnebūtų
a m šoną m e d pasaulis
medinis, i n i u dangčiu užtaisė.
žūtų. Mat,
1
saulės užtemimas būna tada, kai A n d r e r o b a s nustebo:
devas ją praryja, tačiau saulė pradegina medinį šoną ir vėl sau šviečia.- — K a s čia toks stiprus, k a s m a n o koją taip. l e n g v a i į arbą užmetė?

146 14?
 Žmonės parodė j a m Amiraną. A n d r e r o b a s ištiesė ranką A m i r a n u i , bet
tas išsigando: „Suspaus j i s m a n ranką su v i s a jėga ir sulaužys". - Emė ir 1
padavė uolos luitą. A n d r e r o b a s suspaudė tą luitą, net v a n d u o ištryško.
Ir vėl tiesia ranką A m i r a n u i . D a b a r ir tas padavė. A n d r e r o b a s paprašė
Amiraną p a s i i m t i d r a u g e jo sūnų, k a i p brolį jį mylėti. T a s pažadėjo ir
prisiekė. Andrerobą nuvežė į k a p i n e s , o jo sūnus nuėjo su A m i r a n u .
Ilgai j i e .vaikščiojo. A m i r a n a s p a v a r g o , atsigulė ir užmigo. O k o l j i s
miegojo, A n d r e r o b o sūnus p l i k o m r a n k o m du elnius sugavo ir p a k a b i n o
ant medžio. A m i r a n a s atsibudo, pamatė elnius, k l a u s i a , k a i p j u o s suga­
vęs. A n d r e r o b o sūnus ėmė ir papasakojo. N e p a t i k o A m i r a n u i , k a d šalia
jo toks galiūnas auga, j i s ir g a l v o j a : „Dar v a i k a s , o j a u ką daro, užaugęs
ir m a n e įveiks". A m i r a n a s ryžosi A n d r e r o b o sūnų n u g a l u o t i . K a i p tarė,
t a i p padarė. T a i g i trečiąkart savo priesaiką sulaužė.
P a l i k o negyvėlį i r t o l i a u k e l i a u j a : ieškoti k a r a l i a u s K e k l u c o dukters.
I l g a i vaikščiojo ir p a g a l i a u rado tą bokštą, k u r karalaitė g y v e n a . A m i ­
ranas sako U s i b i u i :
— Pašok, g a l pasieksi grandinę ir p e r k i r s i ją su k a r d u .
U s i b i s pašoko — nė nepasiekė grandinės. Šoko ir B a d r i s , bet t a i p o g i
tuščiai. T a d a pašoko A m i r a n a s ir sučiupo grandinę. Užsimojo savo d u r k ­
l u , p e r k i r t o ją, ir'bokštas n u k r i t o ant žemės. V i s i trys suėjo į tą bokštą.
Iš p i r m o žvilgsnio A m i r a n a s ir karalaitė p a m i l o k i t s kitą.
T a t a i sužinojo K e k l u c a s , s u r i n k o savo kariuomenę ir t r i m eilėm apsu­
po bokštą. A m i r a n a s n e l a b a i apsidžiaugė. Liepė j i s U s i b i u i su ta k a ­
riuomene k o v o n stoti.
U s i b i s išėjo, vieną eilę pralaužė ir sustojo p r i e k a r a l i a u s K e k l u c o . K a ­
ralius papūtė į jį — U s i b i s p a r g r i u v o negyvas. A n t r a s išėjo Badris, p r a ­
laužė antrą eilę, bet k a i t i k sustojo p r i e k a r a l i a u s , ' tas papūtė, ir j a u n i ­
k a i t i s p a r g r i u v o negyvas.
A m i r a n a s įširdo, ryžosi pats s u s i k a u t i . s u k a r a l i u m K e k l u c u . Po ilgos
k o v o s ir vėl j i s a i nugalėjo.
Įžengė A m i r a n a s bokštan pas Ketę, dėl U s i b i o ir B a d r i o žūties a i m a ­
nuoja.
— Aš be jų n a m o negrįšiu. Ką p a s a k y s i u senukams tėvams, k a i nė
v i e n o sūnaus neparvesiu?
Ketė ir k l a u s i a :
— Ar pažinsi tu j u o s t a r p kareivių?
— Pažinsiu,— atsakė A m i r a n a s . — U s i b i o žiedo a k m e n y saulė išrėžta,
o B a d r i o — mėnulis.
148
A m i r a n a s ir Ketė išėjo, ieško U s i b i o ir B a d r i o . Surado. Ketė paėmė
s a v o skepetaitę, perbraukė j i e m s p e r v e i d u s ir a t g a i v i n o .
A m i r a n a s džiaugiasi, k a d g a v o į žmonas Ketę, k a d Usibį ir Badrį gy­
v u s n a m o v e d a s i . Pasiėmė visą k a r a l i a u s K e k l u c o turtą ir iškeliavo.
Sugrįžo pas Jamaną. T a s a i apsidžiaugė, k a d ir A m i r a n a s , ir jo sūnūs v i ­
sus nugalėjo. T i k A m i r a n a s j a m pasakė d a u g i a u n i e k u o m e t neimsiąs
U s i b i o i r B a d r i o , j u k j i e riegalį būti t o k i e didžiavyriai, k a i p j i s .
Po to A m i r a n a s v i e n a s į žygius t r a u k d a v o . P a s a u l y n e b u v o t o k i o , k u - .
ris būtų galėjęs prieš jį a t s i l a i k y t i , — v i s u s priešus A m i r a n a s nurungė ir
pragaišino. Žemėje t r y s d e v a i , t r y s šernai ir t r y s ąžuolai t e l i k o . Ir t a d a
patį Amiraną l i k i m a s nubaudė, k a d t r i s k a r t u s savo priesaiką sulaužė:
j i s b u v o supančiotas grandinėm ir p r i k a u s t y t a s p r i e žemėn g i l i a i įkasto
geležinio stulpo. L y g i a i taip b u v o nubaustas ir šuo Kuršą, k u r i s daugybę
taurų išpiovė. K i a u r u s metus A m i r a n a s ir Kuršą t a m p o grandines ir į v i r ­
šų v i s k e l i a sunkų stulpą. Šit šit j a u ištrauks iš žemės ir išsivaduos, bet
staiga a t s k r e n d a paukštis, n u t u p i a ant stulpo, A m i r a n a s , pykčiu netyer-
damas, užsimoja g r a n d i n e . Paukštis n u l e k i a , o stulpas vėl į žemę s u s m e n ­
ga. T a i p k a s m e t a i k a r t o j a s i .
Kuršą — erelio šuo. E r e l i o pačiai kas vasarą su e r e l i u k a i s išsikala šu­
n y t i s . T i k jį pamačiusi, patelė čiumpa, aukštai iškelia ir m e t a į žemę,
k a d žmonės nerastų ir neprisijaukintų. Ir v i s dėlto jį r a d o v i e n a s m e ­
džioklis, užsiaugino. Kuršai iš šonų e r e l i o s p a r n a i . J i s greitas be galo
ir v i k r u s , d v i e m šuoliais antilopę p a g a u n a , t r y s šuoliai j a m būtų t i k r a
sarmata.
D a b a r j i s nubaustas už taurus, p r i k a l t a s drauge su A m i r a n u . O s v a n a i
sudėję to medžioklio raudą dėl p r a r a s t o Kuršos:
Kuršą, mano Kuršą,
Kuršą prarastasis, Kuršą!
Praradau aš tave
Pačiam pačiam vidurnaktį!
Aiman! O kas, jeigu tave
Vedasi pirklys, vedasi pirklys?
Aiman! O kas, jeigu tave
Kadžis pasivogė?
Kuršos snukis ir ausys
Kaip auksas, kaip auksas.
Kuršos akys, akys
149
 L

Kaip mėnuo, kaip mėnuo.

Kuršos lojimas kaip griaustinis,
Kuršos letenos kaip kluonai,
Kuršos šuolis kaip laukas.
Kuršos valgis, jo valgis —
Duona minkšta ir šviežia.
Aiman! O kas, jeigu tave
Beria pelais, pelais!
Kuršos lakalas, lakalas
Vynas šviežias ir saldus.
Aiman! O kas, jeigu tave
Lakina drumzlinu vandeniu!
Kuršos guolis, jo guolis —
Patalai ir pagalvės.
Aiman! O kas, jeigu tave
Guldo ant skiedrų, ant skiedrų!
Kuršą, mano Kuršą,
Iš viršaus tu lyg liūtas,
Iš apačios lyg fazanas,
Tu didvyris žemėje,
Pasaka apie Varguolį—didį Besotį

i
O jūroje — laivas!
Kuršą, mano Kuršą,
' Raudu aš tavęs, raudu,
t b u v o taip, ir n e b u v o —
Gedžiu, sielvartauju
Jau metai, jau metai!
Buvo strazdas šnekutis,
f Už visus didžiausias pleputis.

G y v e n o v y r a s su pačia, vargšai ir neturtėliai.

Sit susilaukė j i e sūnaus, k u r i a m davė vardą V a r g u o l i s . T i k nėra k u o
jo m a i t i n t i : toks j i s d i d i s besotis pasirodė besąs.
Ką daryti? Nuvedė jį į miestą, g a l k a s p a i m s pasigailėjęs.
I r V a r g u o l i priglaudė k a r a l i u s , s a u p a s i l i k o .
T i k tas v a i k a s b a i s i a i d a u g v a l g o , n i e k a i p j o n e p r i m a i t i n a . K a i paau­
go, j a u v i s o s k r o s n i e s duonos i r a v i n o j a m nebeužtenka. O k a i j a u n i k a i ­
čiu tapo, pasidarė s u v i s nepasotinamas: v i e n u prisėdimu sušveičia k e l i s
jaučius, išmaukia tiek pat ąsočių v y n o , ir s a k y t u m nė kąsnio b u r n o j ne­
turėjęs.
J a u i r kepėjai nusiplūkė, j a m k e p d a m i , o virėjai—-virdami.

151

T a t a i pabodo k a r a l i u i . Pasišaukė j i s Varguolį Besotį, davė j a m pinigų,
plūgą su jaučiais ir p a l e i d o į margą pasaulį.
Grįžta tasai V a r g u o l i s į tėvų namus, bet ką gi j i s t e n valgys? Nė d v i e ­
jų dienų neištvėrė.
Ir vėl nudrožė pas karalių.
K a r a l i u s nespėjo pasidžiaugti, atsikratęs t o k i o ėdrūno, o j i s ir v ė l čia.
Ką daryti? Pagalvojo pagalvojo k a r a l i u s ir nusprendė — t i k g u d r u m u
r e i k i a jį išprašyti.
O tas V a r g u o l i s b u v o stiprus, n i e k a s su j u o galynėtis nedrįsta.
K a r a l i u s jį pasišaukia'ir sako:
— A n t t o k i o ir t o k i o ,kalno auga miškas, atnešk iš ten malkų, t i k t a i
k u o daugiau.
O tasai miškas devų, du šimtagalviai jį sergsti.
T e n n e i paukštis n e s k r e n d a , n e i vėjelis nepučia, t a i p v i s i devų b i j o s i .
O V a r g u o l i u i nė motais.
— D u o k i t e kirvį,— s a k o , — n u e i s i u .
T a r n a i atnešė deimanto kirvį. V a r g u o l i s trenkė į sieną, į t r u p i n i u s
tas s u b i r o . Atneša kitą, dešimties pūdų, ir tą s u t r u p i n o . G a l o p atnešė
dvidešimtpūdį, V a r g u o l i s užsimetė jį ant pečių ir nudrožė į devų mišką.
Nuėjo, k e r t a , b u k a i ir platanai k a i p skiedros k r e n t a .
D e v a i . išgirdo, bėga pas jį, s t a u g d a m i iš pykčio.
V a r g u o l i s nė antakio n e p a k r u t i n o .
Atbėgo tie d e v a i , o V a r g u o l i s čiupo j u o s a b u , pasikišo po pažasčia,
nusinešė, pasikinkė k a i p jaučius į arbą, susikrovė n u k i r s t u s medžius ir
supliekė šimtagalvius.
Su b a i s i u triukšmu atvažiavo j i s a i p r i e rūmų.
T a r n a i pranešė k a r a l i u i :
— Pažiūrėkit, k i e k malkų atvežė V a r g u o l i s .
K a r a l i u s išėjo, v o s n e n u a l p o iš baimės.
•— Paleisk juos, paleisk!—šaukia.
V a r g u o l i s iškrovė m a l k a s , iškinkė devus, nuėmė n u o jų jungą ir p a ­
leido,
— T i k šiukštu, j o k i a m žmogui žalos n e d a r y k i t ! — j i e m s p a v y m u i s u ­
šuko.
Praėjo k i e k l a i k o .
K a r a l i u s pasišaukia Varguolį ir s a k o :
— D a b a r eisi parnešti gyvybės vandens.
V a r g u o l i s nesispiria.
152
O tą vandenį sergsti du didžiuliai jaučiai. K a i t i k pamato ką v a n d e n s
atėjus, p u o l a iš abiejų pusių, mirštamai nelaimingąjį subado.
V a r g u o l i s sako:
— N u e i s i u , t i k d u o k i t e į ką to vandens parnešti.
T a r n a i atitempė j a m ąsočius, po dvidešimt kibirų talpos, V a r g u o l i s
trenkė j u o s v i e n a s į kitą — į d u l k e s subyrėjo.
— Ar aš k o k s v a i k a s ? — s a k o . — Sarmata m a n su tokiais ąsotėliais eiti,
d u o k i t e kitus, didesnius.
Padavė didžiulius k i b i r u s .
Ir tuos j i s a i stuktelėjo v i e n a s į kitą — į šipulius s u b i r o .
T a d a j a m atnešė du b u r d i u k u s iš jaučio odos, po tūkstantį kibirų k i e k ­
vieną. V a r g u o l i s užsivertė ant pečių ir išėjo gyvybės vandens.
Pamatė jį jaučiai, atrūko, t u o j n e g y v a i subadys. V a r g u o l i s k a d čiupo
j u o s už ausų, k a d prispaudė p r i e žemės. P a s k u i išsirovė plataną, užvertė
ant jų k a i p jungą, d a r du medžius s u v i j o k a i p v i r v e s , užrišo p i l n u s gy­
vybės v a n d e n s b u r d i u k u s , ir t e m p i a viską tie jaučiai.
T a r n a i pranešė k a r a l i u i :
— V a r g u o l i s gyvas sugrįžo, jaučius pasikinkęs, su j a i s ir a t b o g i n a
vandenį.
T a s a i pažvelgė į jaučius, ko nenumirė iš a p m a u d o :
— Aš j a u Varguolį v o s išmaitinu, d a r tuos jaučius turėsiu šerti?
L i e p k i t e juos paleisti.
V a r g u o l i s nuėmė n u o jaučių jungą, sudrožė l a z d a k e l i s k a r t per šo­
nus ir sako:
— E i k i t e , g y v e n k i t e sau laisvėje.
O k a r a l i u s v i s galvoja, k u r išgrūsti tą Varguolį, k a i p jį pražudyti.
V i e n o j e vietoje b u v o E l i j o Griausmasvaidžio laukas.
T a s a i laukas šimtui dienų darbo, a p l i n k u i aptvertas ir visas kviečiais
užsėtas.
K a r a l i u s sako V a r g u o l i u i :
— N u g i n k m a n o a v i s į E l i j o Griausmasvaidžio lauką ir ten p a g a n y k .
V a r g u o l i s ir nuginė. Suvarė už a p t v a r o , pats atsigulė ir m i e g a .
E l i j a s žiūri — p o jo lauką a v y s ganosi, j a v u s ėda. P a l e i d o krušą. K r u ­
ša p i l a ir p i l a , v i s a s šakas n u o bukmedžių nudaužė, visą bandą išmušė,
t i k v i e n a avis l i k o , kažkur po krūmu p a l i n d u s i .
O V a r g u o l i s Besotis m i e g a sau, ir kruša nė k a m k o .
E l i j a s dundena, triukšmą k e l i a , j a u n i k a i t i s nepabunda. Įsisiautėjo E l i ­
jas, nužengė n u o dangaus, puolė Besotį ir prispaudė jį p r i e žemės.
153
 T a d a V a r g u o l i s atsibudo, apglėbė Eliją, trenkė žemėn ir ant jo a t s i ­
sėdo.
— Paleisk m a n e , — ėmė m a l d a u t i Elijas.
Besotis nepaleidžia.
— Paleisk m a n e , — m a l d a u j a Elijas.
— P a l e i s i u , j e i g u p a l a i m i n s i , k a d tiek nevalgyčiau,— sako V a r g u o l i s
Besotis.
T a d a E l i j a s p a l a i m i n o Varguolį, k a d j a m užtektų puskepalio duonos,
pusės s v a r o mėsos ir pusės ąsočio v y n o .
V a r g u o l i s j į i r paleido.
D a b a r j i s nuėjo pas tėvą ir motiną, j a u nebijojo, k a d anuos apvalgys.
Parėjo, p a g y v e n o k i e k , t i k j a m n u o b o d u namie. J a u n i k a i t i s panoro k u r
p a k a r i a u t i , savo jėgas išmėginti.
Ir iškeliavo jis, nežinia po k i e k l a i k o atsidūrė j a u k i t o j karalystėj.
Žiūri — devas eina, didelį kalną k a i p kokį sviedinuką rankose nešasi.
, V a r g u o l i s sustojo ir k l a u s i a :
— K u r g i tu visą kalną, n e l y g i n a n t sviedinuką, nešiesi?
. — E i n u galynėtis su V a r g u o l i u Besočiu, k u r pas karalių gyvena.
V a r g u o l i s paėmė iš jo tą kalną, užsimojo ir nusviedė už trijų kalnų.
— A r n o r i būt m a n o b r o l i u , a r t a r n u ? — k l a u s i a j i s devą.
— B r o l i u , — tas atsako.
S u s i b r o l i a v o i r t r a u k i a drauge.
E i n a , žiūri — dar v i e n a s devas bėga, užsivertęs kalną, d u k a r t didesnį
už tą, k u r pirmasis nešė.
— K u r s k u b i , bičiuli, ko tą kalną tempi, j e i aš v o s k a l a m a n u s p a v e i k u
iš n u o v a r g i o ? — k l a u s i a V a r g u o l i s .
— N o r i u pasigalynėt su V a r g u o l i u Besočiu, k u r pas karalių g y v e n a .
V a r g u o l i s paėmė iš jo tą kalną, užsimojo ir nusviedė už dviejų kalnų.
— A r b r o l i u n o r i būti, a r t a r n u ? — k l a u s i a j i s devą.
— B r o l i u ! — t a s atsako.
S u s i b r o l i a v o i r t r a u k i a drauge.
E i n a , žiūri — dar v i e n a s devas neša kalną, d u k a r t didesnį už tą, k u r
antras nešė. V a r g u o l i s j a m s a k o :
— Stok, bičiuli, ko tu t e m p i tokį sunkumą, j e i aš ir be naštos v o s k a ­
lamanus p a v e i k u , taip pavargau?
— N o r i u pasigalynėti su V a r g u o l i u , k u r pas karalių g y v e n a , girdėjau
jį l a b a i stiprų esant,— atsakė devas.
— N e b e t o l i t a u ir e i t i , — sako V a r g u o l i s . Paėmė iš jo kalną, užsimojo
ir nusviedė už aukšto k a l n o .
— A r b r o l i u n o r i būti, a r t a r n u ? — p a s k u i k l a u s i a .
— B r o l i u , — atsako devas.
S u s i b r o l i a v o , i r t r a u k i a drauge v i s i k e t u r i .
Nežinia po k i e k l a i k o j i e priėjo Baltojo devo valdas. _
Įėjo į girią. N e i v a l g y t ką t u r i , n e i ugnies.
Varguolis sako:
— G a u k i t e k u r įmanydami d u o n o s ir malkų.
O ' d e v a i b i j o s i , drebėte d r e b a :
— N o r s ir b a d u m i r s i m , bet pas Baltąjį devą n e i s i m .
— Ką gi, pats r a s i u , — tarė V a r g u o l i s ir drožia.
Pamatė t o l u m o j e dūmus. Patraukė į j u o s ir atsidūrė p r i e t o k i o s trobos.
Išeina Baltojo d e v o m o t i n a , V a r g u o l i s ir sako j a i :
— Dėl visų motinų ir vaikų meilės d u o k m a n duonos ir ugnies, a l k a ­
nas esu.
— O kas t o k s būsi?—klausia t o j i . — C i a nė paukščiai n e s k r a i d o , taip
v i s i m a n o sūnaus b i j o s i . K a i p tu drįsai čia p a s i r o d y t i ? Bėk greičiau, gel­
bėkis, k a i grįš j i s a i iš medžioklės, suės tave.
— O k u r i o j pusėj t a v o sūnus medžioja?—klausia V a r g u o l i s .
Senė parodė ir pridūrė:
— J e i spėsi upę pereiti, l i k s i gyvas, o j e i ne—neišsigelbėsi.
V a r g u o l i s nuėjo t i e s i a i ten, k u r Baltasis devas medžiojo.
Žiūri — Baltasis devas parjoja. J a m ant v i e n o peties elnias k a b o , ant
k i t o — v i s a s platanas k r o s n i a i užsikurti. J o j a , m u r m a kažin ką po n o s i m .
O V a r g u o l i s pasislėpė po t i l t u , paskui^išsikišęs k a d s u r i k s :
— Ei!
Žirgas išsigando, s u k l u p o .
D e v a s p y k s t a . N i u k i n a žirgą. T a s a i n e i n a , b i j o s i .
— A k t u , dykūne,—šaukia j i s — k o t u b i j a i s i ? A š i r Varguolį, k u r pas
karalių g y v e n a , nugaluočiau nė nemirktelėjęs.
T a d a V a r g u o l i s iššoko:
— N a g i pažiūrėsim, k a i p tu jį n u g a l u o s i , aš esu V a r g u o l i s !
S u s i k i b o Baltasis devas i r V a r g u o l i s .
K i e k pasigrūmė, V a r g u o l i s pakėlė devą, trenkė žemėn ir užmušė. Pas­
k u i pririšo p r i e žirgo ir pavarė jį pas senę.
— N a g i pasižiūrėk, k o k s stiprus t a v o devas!
V a r g u o l i s pasiėmė duonos, ugnies ir k e l i a u j a pas įbrolius.
 Žiūri — J u o d o j o d e v o m o t i n a .
O tie sėdi, j a u n e b e s i t i k i Varguolį gyvą p a m a t y t i ^
— M o t i n , dėl visų motinų ir vaikų meilės d u o k m u m s p o r a kepalų
V a r g u o l i s sugrįžo, laužą v i s i susikūrė, pasišildė, pavalgė ir t r a u k i a
duonos ir u g n i e s , — prašo V a r g u o l i s .
toliau.
— K a s t u ? — k l a u s i a t o j i . — N e t u r i u aš n e i ugnies, n e i duonos, k e l i a u k
Ėjo ėjo, priėjo R a u d o n o j o d e v o v a l d a s .
iš k u r atkeliavęs, sugrįš sūnus ir suės tave.
* Sustojo pailsėti. V ė l j i e n e t u r i n e i duonos, n e i ugnies. V a r g u o l i s s a k o :
— O iš k u r i o s pusės j i s grįžta?— k l a u s i a V a r g u o l i s .
— G a u k i t e k u r įmanydami ugnies ir duonos.
Parodė j a m m o t i n a .
Devai bijosi:
V a r g u o l i s įėjo t r o b o n , pasiėmė duonos ir ugnies ir patraukė t o n p u ­
— C i a t i k t a i R a u d o n a s i s devas g y v e n a , mes pas jį n e i s i m .
sėn, iš k u r J u o d a s i s devas grįžta.
— G e r a i , aš pats r a s i u , — s a k o V a r g u o l i s .
Priėjo upę, pasislėpė p r i e t i l t o .
N u e i n a pas R a u d o n o j o d e v o motiną.
A t j o j a Juodasis devas. A n t pečių elnias ir platanas, d a i n u o j a sau.
— M o t i n , d u o k porą kepalų duonos ir u g n i e s , — prašo.
Užjojo ant t i l t o , o V a r g u o l i s iškišo galvą ir k a d s u r i k s : „Ei!" Žirgas
— K a i p tu atsiradai? C i a žmogaus nė dvasios nėra, v i s i mano sūnaus
išsigando, k l u m p a , iš v i e t o s nejuda.
b i j o , — s t e b i s i senė,— bėk, k o l negrįžo, ir žiūrėk: j e i spėsi upę p e r e i t i ,
— A k t u , dykūne,—saukia d e v a s , — k a s t a v e gąsdina? N u o manęs i r
g a l ir išsigelbėsi, o j e i užtiks j i s t a v e šiapus — pražūsi.
V a r g u o l i s , k u r pas karalių g y v e n a , nepaspruktų, k o g i t a u bijoti?
Davė j a m duonos i r ugnies i r paleido.
— N a g i , pažiūrėsim, k a i p nepaspruktų!— sušuko V a r g u o l i s ir iššoko.
V a r g u o l i s nėjo per upę, šioje pusėje l a u k i a R a u d o n o j o devo.
S u s i k i b o j u o d u . I l g a i grūmėsi. N e t g i V a r g u o l i s pavargo. M a t y t , n e t a i p
A t j o j a tas, ant peties platanas, žirgui ant strėnų — nušautas elnias.
Į l e n g v a įveikti Juodąjį devą. Bet p a s k u i sukaupė, v i s a s jėgas, trenkė J u o ­
R a u d o n a s i s devas pamatė Varguolį ir šaukia:
dąjį devą žemėn ir užmušė.
— K a s t o k s būsi? C i a n e i paukščiai n e s k r a i d o , n e i skruzdėlės n e l a k s ­
V a r g u o l i s atsipiovė elnio*mėsos šašlikui ir k e l i a u j a pas b r o l i u s .
t o — v i s i manęs b i j o s i , k a i p pats drįsai pasirodyti?
D e v a i stebisi, k a d V a r g u o l i s grįžo. Džiaugiasi, savo a k i m i s n e t i k i . .
.Raudonasis devas nušoko n u o žirgo, susikibo. Ilgai j u o d u grūmėsi, v i s
— K a i p tu g y v a s l i k a i ? — k l a u s i a . — K a i p jį nugalėjai?
dėlto V a r g u o l i s įveikė devą, trenkė jį žemėn ir užmušė. Persvėrė p e r
J u k d a r ' n i e k a s nėra nurungęs J u o d o j o devo.
žirgą ir pavarė pas senę: „Žiūrėk, k a i p n i e k a s t a v o sūnaus neįveikia."
— V a taip i r įveikiau,— sako V a r g u o l i s .
Iš e l n i o išsirėžė mėsos šašlikui ir k e l i a u j a pas draugus.
G e r a i pavalgė-visi k e t u r i , pailsėjo.
P a s i l i n k s m i n o j i e tą dieną ir d a r naktį, o iš r y t o nudrožė t o l i a u ,
Kitą dieną d e v a i ir sako V a r g u o l i u i : •
E i n a , save išmėginti n o r i .
, — Šitaip k e l i o galo nebus. M e s t o l i a u n e b e i s i m , čionai liksimės.
Sit atsidūrė t o k i o j v i e t o j , žiūri — stovi juodas k a l n a s , ant k a l n o juodas
— G e r a i , — s a k o V a r g u o l i s , — v i e n a s gausiuosi.
miškas, miške j u o d i paukščiai l a k i o j a .
Nuvedė j i s devus, vieną sutuokė s u B a l t o j o d e v o pačia, antrą — s u
Sustojo pailsėti.
Raudonojo, trečią — su J u o d o j o . V i s u s taip apvesdino, įkurdino, o pats
Varguolis sako:
į kelią susiruošė.'
— G a u k i t e k u r u g n i e s i r duonos.
— Neužmirškite manęs,— pasakė V a r g u o l i s a t s i s v e i k i n d a m a s . — Sit p a ­
O tie v o s kvėpuoja iš baimės:
k a b i n s i u čia kardą, o jūs žiūrėkit: j e i n u o jo k r a u j a s i m s lašėti, žinokite,
— M a t a i juodą kalną? T e n g y v e n a J u o d a s i s devas. Nėra p a s a u l y j e to­
k a d m a n s u n k u , a t e i k i t e pagalbon.
k i o , k u r i s galėtų s u j u o s u s i k a u t i . Kartą pamėginom, v o s g y v i l i k o m .
Nežinia k i e k vaikščiojęs, a t e i n a į tokį miestą, žiūri, l a b a i t y l u . Ir j o ­
G e r i a u bėkim k u o t o l i a u n u o šitos p r a k e i k t o s vietos.
k i o v y r o nematyti, v i e n i v a i k a i .
— N e , b r o l i a i , ne m a n t r a u k t i s . O j e i nenorit, pats v i e n a s leisiuos.
V a r g u o l i s apsistojo pas tokią senutę.
— N e i k , — prašo Varguolį b r o l i a i .
— Ko tu čia a t s i d a n g i n a i , sūneli?—klausia j i .
N e i r ne, nuėjo j i s v i s dėlto.
757
 V a r g u o l i s viską pasipasakojo. Vidudienį grįžta Geležinis, o gražuolė p u o l a j a m ant k a k l o , glosto ir
Geroji'senutė k a i p savo-tikrą sūnų ėmė jį žiūrėti. klausia:
Sykį m a t o — senutė glaisto v i s u s s a v o lūšnos plyšius, k a d j o k s švie­ — Brangusis, tiek mes priešų turime, aš b i j a u , tavo g y v y b e i nuolatos
sos spindulėlis neprasigautų. gresia pavojus. S a k y k , ko t a u sergėtis r e i k i a , k a d ir aš žinočiau, t a v e ge­
V a r g u o l i s nustebo, galvoja, k a s čia y r a , i r k l a u s i a . r i a u saugoti galėčiau.
— M o t i n , kodėl šitam mieste vyrų n e m a t y t i , v i e n i v a i k a i ? Geležinis s a k o :
— Nežinau, sūneli,— išsisukinėja senutė.— Kažkodėl miršta v i s i . — Ji — N e b i j o k , aš g a l i u k r i s t i t i k n u o savo k i r v i o , ir t a i kertant po pažas-
n e n o r i teisybės s a k y t i , s l e p i a , saugo Varguolį. čia, šiaip amžinai būsiu g y v a s .
O tas neatstoja: „Kodėl čia vyrų n e m a t y t i ? " Senutė nebeištvėrė ir Geležinis vėlei iš namų išėjo.
papasakojo: Ir V a r g u o l i s išlindo iš s a v o slėpynės, gražuolė j a m davė du k i r v i u s ,
— Jūroje g y v e n a t o k s Geležinis. S a v o bokšte j i s l a i k o gražuolę pasiruošė jis, l a u k i a .
belaisvę. K a i t i k j i p a s i r o d o , viską a p l i n k u i k a i p saulė nušviečia. Todėl Sugrįžo Geležinis. S u s i k i b o j u o d u , g r u m i a s i .
ir plyšius aš užglaisčiau: tu d a r j a u n a s , p a m a t y t u m ir pražūtum. O mūsų Ilgai kovėsi, prakaitas u p e l i a i s n u o jų t e k a .
k a r a l i u s užsimetęs tą gražuolę gauti, j a u s e n i a i su t u o Geležiniu k a r i a u ­ V i s dėlto V a r g u o l i s nugalėjo, smogė j a m s u k i r v i u p o pažasčia. K i r ­
j a , bet n i e k a i p j o įveikti n e g a l i , užtat i r v y r a i galvas padėjo. J a u v i s u s v i s subyrėjo — n e n u k i r t o Geležinio. T a d a V a r g u o l i s čiupo antrą kirvį,
išgalabijo Geležinis, v i e n i v a i k a i t e l i k o . I r n i e k a s j o neįveiks, t i k save smogė iš v i s o s s v e i k a t o s ir nudobė Geležinį.
pragaišins. V a r g u o l i s užlipo į bokštą ir g y v e n a , n i e k u r kojos n e k e l i a , n e p a l i e k a
— K o k s iš manęs v y r a s , — tarė V a r g u o l i s , — j e i g u iš jo n e a t i m s i u g r a ­ v i e n o s gražuolės.
žuolės! K a r a l i u s sužinojo, k a d Geležinio nebėra ir gražuolė k i t a m a t i t e k u s i .
Tą naktį p e r n a k v o j o pas senutę, o r y t e atsikėlė ir nudrožė p r i e jūros. Sušaukė v i s u s savo rūmininkus ir k a r i u s , s a k o :
N e t r u k u s gražuolė pasirodė, i r v i s k a s a p l i n k u i nušvito. V a r g u o l i s p r i ­ — K a d ir kas būtų, a t v e s k i t e m a n gražuolę.
ėjo p r i e bokšto, viršun užlipo. O Geležinio t u o l a i k u n a m i e n e b u v o . — Neįveiksim mes V a r g u o l i o , j e i g u j i s Geležinį nudėjo,— aiškina tie,—;
— K a s t u esi, t o k s narsus j a u n i k a i t i s ? — k l a u s i a gražuolė — P a m a t y s nebent g u d r u m u .
t a v e Geležinis, pražudys, g y v a s n e l i k s i . A t e i n a pas karalių t o k i a senutė ir s a k o :
— D i d i s k a r a l i a u , l i e p k pririšti mane p r i e lentos ir įmesk jūron, aš
Žiūri j i — V a r g u o l i s vaikšto p o kambarį, i r k u r t i k žengia, t e n rožės
a t v e s i u gražuolę.
pražysta.
K a r a l i u s apsidžiaugė. Pririšo senutę p r i e lentos, p a l e i d o į jūrą.
Patiko jisai gražuolei, tik bijosi mergelė — a b i e m galą padarys Ge­
T o j i nuplaukė p r i e bokšto ir ėmė šaukti:
ležinis. — Gelbėkit, gelbėkit, skęstu, pasigailėkite!
O ta g e r o j i senutė Varguolį pamokė: g i r d i , paprašyk gražuolę, k a d iš­ V a r g u o l i s pažvelgė iš bokšto, žiūri — jūroje senutė skęsta, ir s a k o
klaustų Geležinį, k u r j o jėga i r k a s j j užmušti g a l i . žmonai:
Varguolis ir klausia: — E i n u , ištrauksiu senutę.
— K u r Geležinio j ė g a ir k a s jį užmušti gali? — N e r e i k i a , — sako žmona,— dar pražudys ji mus.
— Aš nežinau,— s a k o gražuolė,— j i s n i e k a m n e s i g i r i a . — K u o g a l i p a k e n k t i n e l a i m i n g a senutė,— sako V a r g u o l i s , — e i n u ir
ištrauksiu.
V a r g u o l i s prašo:
— Žiūrėk, bus b l o g a i , tada manęs n e k a l t i n k , — atsakė žmona.
— Pamėgink sužinoti.
V a r g u o l i s nepaklausė, nuėjo, ištraukė senutę, atsivedė į bokštą.
Sutiko gražuolė: Senutė j i e m s tarnauja, d i r b a , p a t a i k a u j a .
— G e r a i , tu pasislėpk, aš pati s u g a l v o s i u , ką d a r y t i .
158 159
 Sit kartą ji sutaisė tokių žolių, į vyną primaišė. P a d u o d a V a r g u o l i u i - su N e , nė v i e n a tų plaukelių nė nematė.
žmona pietums. P a t i gryną vyną geria, o j a u n i e s i e m s su t o m žolėm p i l a . — A r v i s o s čia?— t e i r a u j a s i k a r a l i u s .
T U o d u užmigo k a i p n e g y v i . — V i s o s , didis k a r a l i a u , — sako žuvys,— t i k v i e n a l a b a i sena l i k o p a ­
O t o j i senutė buvo" burtininkė. Ji žinojo, k a d V a r g u o l i u i ant pakaušio čiam dugne, iš karšaties nebepajuda.
a u g a t r y s ožkos p l a u k e l i a i , n i e k a i p jo nenugalėsi, j e i tų plaukelių neiš­ K a r a l i u s nuplaukė pas tą žuvį, k l a u s i a :
trauksi". — Ar n e m a t e i trijų plaukelių?
J i n a i p r i t y k i n o p r i e jaunikaičio, surado tuos ožkos p l a u k e l i u s , ištraukė, T o j i atsakė:
s u v y n i o j o į raudoną skudurą ir įmetė jūron. — T a i p , v a l d o v e , v a n d u o ką t i k nešė j u o s su r a u d o n u s k u d u r u , aš ir
V a r g u o l i s numirė, senutė surišo jį ir p a k a b i n o žemyn g a l v a tuščiam p r a r i j a u t i k p a l i k m a n e gyvą, pasiųsk stintas į m a n o pilvą — išneš.
r

k u b i l e . O miegančią gražuolę, nusinešė į luotą ir nuplaukė pas karalių. T a i p ir padarė.

A t g a b e n o gražuolę, t o j i . atsibunda, žiūri, nėra jos V a r g u o l i o , o p a t i
pas s v e t i m u s žmones atsidūrusi. R a u d a , graužiasi ir nė į vieną nežiūri.
Sėdi j i tamsoje, s u n i e k u o n e k a l b a i r šviesos nemato.
K a r a l i u s ją įkalbinėja, d o v a n o m i s l e n k i a , bet v i s k a s tuščiai, n i e k u o jos
širdies n e p a t r a u k i a .
O tuo m e t u ėmė lašėti k r a u j a s n u o k a r d o , k u r V a r g u o l i s devams b u ­
vo palikęs.
— M a t y t , brolį nelaimė ištiko,—tarė d e v a i ir tučtuojau į kelią l e i d o s i .
T r a u k i a j i e p a g a l rožes, pražydusias t e n , k u r V a r g u o l i o žengta, t a i p i r
priėjo bokštą.
Įeina, žiūri — jų b r o l i s k u b i l e žemyn g a l v a k a b o .
Nuėmė jį, s i e l v a r t a u j a , s a u krūtinę daužo. Bet ką čia ašaros gelbės!
D e v a i ir sako:
— R e i k i a tuos tris p l a u k e l i u s rasti; y
D e v a s paėmė tuos p l a u k e l i u s , padėkojo ir s k u b a pas Varguolį.
Suėjo v i s i trys, pridėjo p l a u k e l i u s V a r g u o l i u i p r i e pakaušio. T i e p r i ­
gijo, V a r g u o l i s pašoko, t r i n a akis.
— A k , k a i p i l g a i m i e g o j a u , — tarė j i s .
— D a r i l g a i būtum miegojęs, j e i ne m e s , — atsakė d e v a i .
V i s i k e t u r i dabar nuėjo gražuolės a t s i i m t i .
K a r a l i a u s rūmus sugriovė, jį patį n u g a l a v o , paėmė gražuolę ir išsivedė.
V a r g u o l i s iškėlė didžias vestuves, p a s k u i s u s a v o gražuole i l g a i i r
l a i m i n g a i gyveno.

V i e n a s pasišovė:
— Aš žemėj ieškosiu.
A n t r a s pasišovė:
— Aš danguje ieškosiu.
O trečias:
— Aš į jūros dugną p a s i n e r s i u .
Ieško plaukelių žemėje, v i s i žvėrys ieško — n i e k u r nėra.
Ieško danguje, v i s i paukščiai ieško — i r t e n a i nėra.
O trečias devas pasinėrė į jūros dugną.
N u e i n a j i s pas jūros karalių ir s a k o :
— Sužinok, ar t a v o karalystėje k a s n e p r a r i j o trijų ožkos plaukelių?
Jūrų k a r a l i u s susišaukia v i s a s žuvis. P l a u k i a didelės ir mažos, būrių
būriai.
— Ar kuri neprarijote trijų ožkos plaukelių?—klausia karalius.

II. D e v y n i b r o l i a i
160

,-Vr-..
Pasaka apie Elniuką ir
Gražuolę Eleną
al taip buvo, g a l ir ne — g y v e n o didžiai turtingas k a r a l i u s .
'/ Kartą j i s s a k o savo medžiotojams:
— E i k i t e į medžioklę ir nušaukite pirmą patiktą žvėrį.
Medžiotojai išėjo ir pamatė laukymėje elnę. T i k nusitaikė, šaus p a g a l
k a r a l i a u s įsakymą, žiūri — v a i k e l i s ją žinda. Pamatęs šautuvus, j i s a p ­
s i k a b i n o elnės kaklą ir nepaleidžia.
Medžiotojai nustebo.
Pasiėmė vaikelį, atvedė pas karalių, viską j a m apsakė.
O k a r a l i u s turėjo sūnų, t o k i o pat amžiaus, k a i p tas v a i k e l i s .
K a r a l i u s j u o s k a r t u pakrikštijo, ir miške rastą vaikelį p a v a d i n o EI-
niuku.
D r a u g e s u karalaičiu a u g a E l n i u k a s , v i e n a m k a m b a r y j e m i e g a .
K a s auga metais, o j u o d u dienomis. S u k a k o j i e m s dvidešimt metų.
K a r a l i u s džiaugiasi, k a d du sūnus t u r i .
162
Kartą a b u jaunikaičiai išėjo į lauką su strėlėmis. K a r a l a i t i s p a l e i d o
strėlę, o šalimais senutė su ąsočiu vandenį nešė, t o j i strėlė ir nunešė ąsą.
Senutė atsisuko ir s a k o ;
— P r a k e i k t i tavęs n e p r a k e i k s i u — esi v i e n i n t e l i s sūnus, bet t a v o šir­
dy tegul s u l i e p s n o j a meilė Gražuolei E l e n a i .
E l n i u k a s nustebo:
-— Ką ji čia k a l b a ?
O k a r a l a i t i s n u o tos dienos t i k apie tą Gražuolę Eleną g a l v o j a , r a m y ­
bės n e b e t u r i .
Elniukas j a m sako:
•— T e g u l mane giltinė griebia, j e i neatgabensiu t a u Gražuolės Elenos.
N u e i n a pas karalių ir prašo:
— Tėve, l i e p k k a l v i u i n u k a l t i geležinius k a l a m a n u s ir geležinį lanką
su strėlėm. E i s i u ieškoti Gražuolės E l e n o s .
Tėvas s u t i k o . E l n i u k u i nukalė penkių pūdų geležinį lanką ir strėles,
geležinius k a l a m a n u s , ir j i s su karalaičiu iškeliavo.
Atsisveikindamas Elniukas.sako:
— N e b i j o k i t e , tėve. K u r E l n i u k a s , t e n būkite ramus. L a u k i t e mūsų
d v e j u s metus. J e i grįšim, t a i su šlove, o j e i ne — žinokit, mes j a u ne­
begyvi.
E i n a j u o d u , eina. Atsidūrė t a n k i o j , neįžengiamoj g i r i o j . 2iūri — toje
g i r i o j e aukšta u o l a , ant u o l o s — didžiulė t r o b a . Priešais ją s t e b u k l i n g a s
sodas. O toje troboje v i s i p e n k i a g a l v i a i ir d e v y n g a l v i a i d e v a i g y v e n a .
K a r a l a i t i s prašo:
— B r o l i , pailsėkime čia truputį, p a v a r g a u .
— Gerai,— sutinka Elniukas.
K a r a l a i t i s atsigulė ir ėmė snausti.
Elniukas sako:
— Tu gulėk, ilsėkis, o aš e i s i u į sodą, atnešiu t a u pačių gardžiausių
vaisių.
J u o d u ne k a i p b r o l i a i , o k a i p tėvas su sūnum,— t a i p E l n i u k a s d r a u g u
rūpinasi.
E l n i u k a s žengė į sodą, priėjo p r i e pačios geriausios obelies, v a i s i u s
skina.
Staiga iššoko d e v y n g a l v i s devas ir šaukia:
— K a s tu esi, k a d drįsai į m a n o sodą koją k e l t i ? Čia n e i paukštis
danguje n e s k r a i d o , n e i skruzdėlė žeme nėropoja, v i s i manęs b i j o s i !
— Aš — Elniukas!—sušuko jaunikaitis.
163
 D e v a s pasitraukė.atatupstas. T i k t a i suniurzgėjo iš pykčio.
D e v a i žinojo: k a i p a s a u l y j e rasis elnės sūnus, j i e m s galas.
Išsigando d e v a i , išlakstė, slepiasi, kas k u r įmanydamas.
E l n i u k a s išmušė v i s u s devus, tik v i e n a s p e n k i a g a l v i s gyvas liko —
ant aukšto užlindo.
O k a r a l a i t i s m i e g a sau paunksnėje,
E l n i u k a s išliuobė trobą, nuėjęs pažadino brolį. Ir t o j i t r o b a j i e m s l i ­
k o , ir visas turtas.
Vaikšto j u o d u s a u po sodą, smaginasi.
O p e n k i a g a l v i s devas — Babachandžomis — t u p i ant aukšto, dreba.
P a g a l i a u pasiryžo, išlindo iš s a v o k a m p o , "nulipo žemyn ir m a l d a u j a
Elniuką:
— P a l i k mane gyvą, būsiu t a u b r o l i s . T e g u l v i s i mūsų t u r t a i t a v o būna.
E l n i u k a s nusišypsojo.
P a s k u i tas p e n k i a g a l v i s k l a u s i a :
— O ko jūs po pasaulį vaikščiojat, sodžių ir miestų lenkiatės?
E l n i u k a s sako:
— Reikalą turime. J e i g u jo n e n u v e i k s i m — ir tave, k a i p anuos v a , n u ­
galuosiu!
Ir papasakojo j a m :
— Ieškom Gražuolės Elenos, ir tu d r a u g e su m u m i s ieškosi.
Babachandžomis turėjo tokią trobelę, užsiverčia ant n u g a r o s ir p e r s i ­
neša k u r t i n k a m a s .
Devas sako:
— Va sėskitės į šitą trobelę, ir e i s i m ieškoti Gražuolės E l e n o s , t i k ne­
lengvas tatai darbas. L a b a i d a u g kas jos geidauja.
Susėdo ir k e l i a u j a .
T a i p k o k i u s tris mėnesius bastėsi ir n u s i g a v o i k i upės.
— Aš p a v a r g a u — skundžiasi k a r a l a i t i s E l n i u k u i , — pailsėkime.
O Babachandžomis su t o k i a našta tuo l a b i a u pavargo. B r o l i a i išlipo iš
trobelės, susisėdo p r i e upės, i l s i s i .
E l n i u k a s nustebo:
— Ko gi tas v a n d u o sūrus?
— T a i ne v a n d u o , o ašaros,— paaiškino Babachandžomis.— C i a viršuj
g y v e n a p e n k i a g a l v i s devas, j i s t a i p o g i trokšta Gražuolės E l e n o s , t i k n i e ­
k a i p jos negauna. Todėl ir l i e j a ašaras, stačiai u p e jos t e k a .
E l n i u k a s nustebo i r sako:
— Ne aš būsiu, j e i g u jos nesurasiu ir savo b r o l i u i neatiduosiu.
J i e nuėjo'pas tą devą, E l n i u k a s ir k l a u s i a :
— Ar l a b a i n o r i p a m a t y t i Gražuolę Eleną?
D e v a s v e r k i a , raudote r a u d a .
E l n i u k a s pažadėjo:
— Ką g i , p a r o d y s i m , k a i n a m o vešimės. -
Iškeliavo t o l i a u .
D a r kažin k i e k mėnesių prabėgo. K e l i a u j a v i s . K u r t i k s u t i n k a žvėrį,
nusišauna, mat, v a l g y t i n e b e t u r i k o . Ir priėjo tokią giraitę. V i s d a r n i e ­
ko a p i e Gražuolę Eleną nežino.
E l n i u k a s i r sako:
— E i s i u aš, t o l u m o j k a i m e l i s m a t y t i , paklausinėsiu,, g a l t e n patars, k u r
ieškoti Gražuolės E l e n o s .
Babachandžomis su b r o l i u l i k o trobelėje. O E l n i u k a s nudrožė.
Žiūri — lūšnoje senutė, t a i ir tarė j a i :
— Dėl visų motinų meilės p a s a k y k , k u r ieškoti Gražuolės E l e n o s , k o ­
k i o j e p i l y j e j i gyvena?
Senutė nustebo. J u k žino, k a i p s u n k u i k i Gražuolės E l e n o s n u s i g a u t i ,
k e i s t a , k a d j a u n i k a i t i s taip p a p r a s t a i apie ją šneka.
— Ak sūneli,— tarė senutė,— matyt, n i e k o n e s i girdėjęs. Ją p e r s e k i o ­
j a k a r a l i u s Vėjas, n o r i p a g r o b t i . Šit kodėl karalaitė d e v y n i o m s p y n o m
užrakinta, nė saulės s p i n d u l i o nemato.
I r v i s dėlto j i apsakė, k u r y r a Gražuolės E l e n o s p i l i s . T e n a u g a d i d e ­
l i s sodas, aukšta t v o r a aptvertas, o tame sode stūkso p i l i s , j o j e ir g y v e n a
Gražuolė E l e n a su s a v o giminaičiais.
— O k a i p prie jos p r i s i g a u t i ? — k l a u s i a E l n i u k a s . — M a n o b r o l i s n o r i
gaut ją į žmonas.
— A k , s u n k u s t a i d a l y k a s , — p a k a r t o j o senutė.— D a u g j i n a i jaunikių
t u r i , neatiduos n i e k a s jos tavo b r o l i u i . T r i s mįsles Gražuolė E l e ­
na duoda, j ęi įmins — ištekės, o j ei ne — į d u l k e s sumals narsuolį.
E l n i u k a s nusišypsojo. Ką ji g a l i sugalvoti, k a d mes neįmintume? Ir
nuėjo ten, k u r savo brolį ir Babachandžomį p a l i k o .
D e v a s užsivertė ant nugaros trobelę-su E l n i u k u ir karalaičiu ir t r a u k i a .
Atsidūrė p r i e p i l i e s .
E l n i u k a s nuėjo į priekį.
O Gražuolės E l e n o s m o t i n a — burtininkė, ji galį žmogų ir n u m a r i n t , ir
atgaivint.
Pamatė ji Elniuką, tasai t o k s šaunus, t o k s dailus, n e g a l i atsižiūrėti.
— K a s toks būsi? Ir k a s čia. t a v e atvedė?
165
 vėl jį užbūrė senė. T a d a Babachandžomis paėmė raštą n u o užbūrimų ir
E l n i u k a s sako: įmetė.į kambarį, k u r Gražuolė E l e n a su j a u n i k i u šnekėjosi.
— K a i p draugas atėjau, ne k a i p priešas. Subraškėjo sienos, atsipeikėjo k a r a l a i t i s . Pamatė Gražuolę Eleną, p r i ­
•— O ko tau r e i k i a ? bėgo, čiupo j a i už r a n k o s ir k a d ' s u r i k s :
— N o r i u jūsų Gražuolę Eleną v e s t i . — Tu mario žmona!
O E l e n a t u r i tris brolius. V i s i trys tuo l a i k u miške medžiojo. Apsidžiaugė E l n i u k a s , apsidžiaugė Gražuolė E l e n a . Ji žinojo motiną
— Pabūk čia,—sako m o t i n a . — P a l a u k brolių, susitarsite, v i s k a s b u s b u r i a n t j a u n i k i u s , k a d nereikėtų dukters už v y r o atiduoti.
gerai. Išėjo k a r a l a i t i s su n u o t a k a , l i n k s m i n a s i .
E l n i u k a s sėdi sode, l a u k i a brolių. Sit kitą rytą vaikšto j u o d u po sodą, o E l n i u k a s čia pat netoliese, žiūri,
O k a r a l a i t i s su Babachandžomiu n e k a n t r a u j a , bijosi, k a d k a r a l i u s V ė ­ atsigėrėti n e g a l i .
jas s u E l n i u k u nesusigrumtų, k a d jo nepražudytų. Sutarė juodu eiti Ir pamatė Gražuolę k a r a l i u s Vėjas, atlėkė sūkuriu, k r i t o ant j a u n i k i o ,
pasižiūrėti. s u s u k o jį ir nubloškė žemėn. P a s k u i čiupo Gražuolę ir nušvilpė su ja
K a i t i k sutemo, b r o l i a i pasirodė. V i e n a s neša elnią, k i t a s — stirną, tre­ į padanges.
čias — medžio kamieną m a l k o m s . E l n i u k a s pamatė s a v o brolį j a u be k v a p o , v o s nenumirė iš s i e l v a r t o ,
Užuodė j i e svetimą kvapą. K l a u s i a motiną: ir Gražuolę Eleną užmiršo. T i k d a b a r prisiminė, ką j a m g e r o j i senutė
— K a s čia yra? a p i e karalių V ė j ą pasakojo, bet j a u p e r vėlu.
— Ne p i k t u o j u j i s atėjo, v a i k a i , n e l i e s k i t e j o , — užgynė m o t i n a . Sėdi E l n i u k a s , a p r a u d a brolį.
O t u o l a i k u Babachandžomis atsivedė karalaitį. S t o v i tas, l a u k i a , k a s Priėjo Gražuolės E l e n o s m o t i n a ir s a k o :
bus. — N e v e r k , aš jį a t g a i v i n s i u , t i k va Eleną pagrobė, o k a i p šitą s i e l v a r ­
B r o l i a i stojo e l n i o mėsinėti. Priėjo E l n i u k a s . K o l j i e vieną koją d o r o j o , tą ištverti, nebežinau.
E l n i u k a s — p a b r a u k s i ir visą elnią nudyrė. N u s t e b o b r o l i a i . J i n a i atsinešė skepetaitę, perbraukė jaunikaičiui p e r veidą, tas a t g i j o ,
Sėdo v a k a r i e n i a u t i . E l n i u k a s čiumpa didžiulius mėsos gabalus. B r o l i a i atsistojo. T r i n a s i a k i s i r s a k o :
vėl stebisi. — K a i p aš i l g a i m i e g o j a u .
P a v a k a r i e n i a v o i r sugulė m i e g o t i . Apsidairė — nėra Gražuolės Elenos, v e r k i a , graužiasi: ką d a r y t i , k a s
Išaušo rytas, ir Gražuolė E l e n a s a k o : dabar bus?
— J e i g u įmins t r i s mįsles —būsiu jo žmona, o j e i ne — galas j a m .
E l n i u k a s nuėjo pas Babachandžomį:
Nuvedė karalaitį pas tą gražuolę. J i n a i k a l b a , o j i s s t o v i be žodžio. T a i
— K a r a l i u s Vėjas pagrobė iš mūsų nuotaką, r e i k i a žūt būt ją a t i m t i .
Gražuolės E l e n o s m o t i n a jį užbūrė, apkvaišino, n e l a i m i n g a s i s n i e k o , n e ­
— T e g u l m a n e giltinė g r i e b i a , j e i g u t a u nepageibėsiu,— tarė d e v a s . —
sumeta, s t o v i k a i p a k m e n i n i s .
Pažiūrėk m a n į dešinę ausį, r a s i t e n balną, o kairėje a u s y j e — k a m a n a s
— Išeik,— pravarė gražuolė karalaitį.
ir rimbą, pažabok m a n e ir j o s i m .
J i s išėjo k a i p girtas. Pribėgo E l n i u k a s , k l a u s i a :
E l n i u k a s p a l i k o karalaitį Gražuolės E l e n o s p i l y j e , pasižabojo B a b a ­
, — N a k a i p , k ą j i sakė?
chandžomį, d e v y n i a s paspręstes suveržė, d e v y n i s žąslus į nasrus įbruko.
— Nežinau, b r o l a u , n i e k o neatsimenu.
— Dabar sėskis, — sako Babachandžomis. — T r i s k a r t u s m a n s u p l i e k
E l n i u k a s s u p y k o . V ė l nuėjo prašyti, k a d gražuolė antrąkart priimtų
r i m b u , bet t a i p , k a d d e v y n i rėžiai odoje liktų, aš ir n u s k r i e s i u , t i k neiš­
jaunikį.
sigąsk!
J i n a i sutiko, o j a u n i k i s ir dabar t y l i , t a i p ir išėjo, l y g sapnuodamas. E l n i u k a s atsisveikino su karalaičiu.
E l n i u k a s viską p a p a s a k o j o Babachandžomiui. Susitarė j u o d u , įprašė — Sėdėk ir l a u k , o mes j o s i m e Gražuolės E l e n o s ieškoti. .
gražuolę jaunikį trečiąkart pasišaukti, o j i s v ė l s t o v i k a i p suakmenėjęs,
167
(m
 Užšoko ant d e v o , t r i s k a r t u s r i m b u sušėrė, t a m iš tiesų d e v y n i rėžiai
o d o j e p a l i k o . D e v a s suvaitojo, sušvilpė, atsispyrė gerai, šoko į viršų,-per­
skrodė debesis ir n u s k r i e j o . Nurūko per dangų ir atsidūrė t o k i a m l a u k e .
L a u k e senutė. E l n i u k a s ją k l a u s i a :
•— K u r čia k a r a l i u s Vėjas gyvena?
Senutė ėmė r y p u o t i :
— Ak sūneli, k a s tave čia atvedė? Suuos j i s a i žmogaus kvapą, v i s u s
m u s pragaišins! K a i p tu drįsai čia p a s i r o d y t i ? N e s e n i a i j i s atsinešė m e r ­
gaitę, neregėtą p a s a u l y gražuolę, toks viesulas b u v o , toks staugimas ir
švilpimas — v i s k a s a p l i n k u i griūte g r i u v o .
— Va tos gražuolės aš ir atjojau, — sako E l n i u k a s , — n u v e s k m a n e
pas jį.
— G e r a i , — sutiko senutė.
O pati dreba, vos alsuoja iš baimės.
E l n i u k a s n u l i p o n u o devo, paslėpė jo ausyse balną, kamanas ir rimbą,
nuėjo .su senute.
D e v a s l i k o v i e n a s , vaikšto, dairinėjasi, šeimininkauja, v i s a s k a r a l i a u s
V ė j o vištas išnovijo.
Senutė atvedė Elniuką p r i e k a r a l i a u s V ė j o p i l i e s ir p a l i k o .
K a r a l i u s tą rytą b u v o išėjęs medžioti, o Gražuolė E l e n a sėdi v i e n a p i ­
lyje i r v e r k i a .
E l n i u k a s priėjo, paspyrė k o j a d u r i s ir išvertė jas.
— K a i p tu čia p a t e k a i ? — k l a u s i a gražuolė.
E l n i u k a s viską apsakė ir pridėjo:
— Šit ir atėjau tavęs išsivesti.
— A k , neišsivesi tu manęs! A b u d u pražudys p r a k e i k t a s k a r a l i u s Vėjas.
E l n i u k a s nuėjo pas senutę ir prašo:
— P a m o k y k , k a i p iš čia išvesti gražuolę, k a i p n u g a l u o t i karalių Vėją.
Senutė i r ' pamokė:
— Šitaip s a k y k gražuolei: k a i j i s "išeis, t e g u l vieną trobos kampą p a ­
puošia gėlėmis ir p a s i t i n k a jį liūdna, t a r t u m jo būtų ilgėjusis.
T a i p ir padarė. K a i t i k k a r a l i u s Vėjas išėjo medžioti, Gražuolė E l e n a
prisiskynė gėlių, dėlioja j a s k a i p v a i k a s , puošia vieną trobos kampą.
V a k a r o p grįžo k a r a l i u s , nustebo ir k l a u s i a :
— Ko tu čia k a i p v a i k a s gėles dėlioji?
— Ką gi m a n d a r y t i ? — s a k o j i . — Tavęs n a m i e nėra, aš ir žaidžiu. P a ­
s a k y t u m bent, k u r t a v o dvasia, v i s ne taip liūdna būtų.
— K a m tau, gražuole, m a n o dvasia?
168
— K a i p t a i k a m ? J e i žinočiau, bent paglostyčiau, tavęs l a u k d a m a .
S a k y k , j u k aš t a v o žmona.
K a r a l i u s Vėjas n u s i l e i d o :
— G e r a i , p a s a k y s i u , j e i taip.
Nusivedė ją į pastogę ir r o d o :
— Va ten, laukymėj, m a t a i elnią? T r y s žmonės j a m žolę p i a u n a , o j i s
vienas suėda, ir piovėjai nespėja šerti. Jo g a l v o j e trys dėžutės, tose dė­
žutėse i r y r a m a n o d v a s i a .
— Ir n i e k a s n e g a l i to elnio n u d o b t i ? — k l a u s i a gražuolė.
— O jo n i e k a i p nenudobsi, j e i g u m a n o l a n k o ir strėlių n e p a i m s i . T o ­
se trijose dėžutėse t u p i po paukščiuką. J e i vieną paukščiuką k a s n u g a l a ­
b y s — i k i kelių suakmenėsiu, antrą — i k i juosmens, o trečią — n u m i r s i u .
D a b a r supratai, k u r m a n o dvasia?
Išaušo rytas. K a r a l i u s Vėjas ir v ė l išėjo, o gražuolė paėmė jo lanką
ir strėles, padavė E l n i u k u i , nupasakojo, k a i p karalių n u g a l u o t i .
E l n i u k a s apsidžiaugė, paėmė lanką, strėles, nušovė elnią, iš g a l v o s iš­
ėmė dėžutes.
K a i t i k elnias p a r k r i t o , Vėjas pajuto kažką negera.
Nuskubėjo namo.
E l n i u k a s n u s u k o galvą v i e n a m paukščiukui — sustingo k a r a l i a u s V ė j o
kojos.
N u s u k o antram — k a r a l i u s vos i k i slenksčio nusigavo. S i e k i a su r a n k a ,
šaukia Gražuolei E l e n a i :
— Išdavei mane?
J a u k a b a r o s i s laiptais, o E l n i u k a s trečią paukščiuką sučiupo.
— Še t a u už t a v o p i k t u s d a r b u s , — riktelėjo j i s ir n u s u k o galvą trečiam
paukščiukui.
K a r a l i u s Vėjas k r i t o negyvas, o E l n i u k a s priėjo p r i e Gražuolės E l e n o s .
. — Ką gi, eime.
— P r a e i k d e v y n i s k a m b a r i u s , — l i e p i a Gražuolė E l e n a , — dešimtam s t o v i
pririštas k a r a l i a u s V ė j o žirgas. T a i ne žirgas, o v i e s u l a s , sėsim ant jo ir
nuskriesim.
E l n i u k a s išsivedė tą žirgą, pasišaukė Babachandžomį. Paėmė iš jo ausų
balną, k a m a n a s ir rimbą, pats ant d e v o sėdo, Gražuolę Eleną ant to žir­
go pasodino. Ir n u s k r i e j o .
N u g a b e n o j a u n i k i u i Gražuolę Eleną. V e s t u v e s atšventė.
169
 O karalaičio tėvas j a u v i s a s ašaras išverkęs, visą savo karalystę j u o d a i
aptaisęs. S i e l v a r t a u j a , r a u d a dėl žuvusių jaunikaičių. N e b e s i t i k i j u o s gy­
v u s pamatyti.
Jaunikaičiai baigė p u o t a u t i nuotakos pusėje, Babachandžomis užsiver­
tė ant nugaros savo trobelę, k e l i a u j a v i s i .
K e l i a u j a p r o tą devą, k u r dėl Gražuolės E l e n o s visą upę priverkė.
Elniukas ir klausia:
— Ar n o r i p a m a t y t i Gražuolę Eleną?
— Et, m a n o pone E l n i u k , k u r aš ją bepamatysiu?
— Žiūrėk,— sako E l n i u k a s .
K a i t i k pažvelgė į gražuolę, tučtuojau n u o j o s grožio a p a k o , v i e n u
m i r k s n i u sutirpo ir dvasią išleido.
Keliauja toliau.
P e r n a k v o j o j i e tų iškapotų devyngalvių devų troboje ir t o l i a u t r a u k i a .
L i k o d a r kokių penkių mėnesių k e l i a s .
Stai j i e sustojo p r i e tokios girios pailsėti.
S t a i g a naktį a t s k r i d o t r y s balandžiai. Nutūpė ant šakos. P i r m a s i s ir
sako:
— K a i k a r a l i u s sužinos, k a d jo sūnus parsiveža Gražuolę Eleną, p a ­
siųs j a m šautuvą dovanų. T a s šautuvas iššaus ir užmuš jį. O k a s m u s
n u k l a u s y s ir pasakys, suakmenės ir m i r s .
— Tebūnie t a i p , — p a t v i r t i n o du k i t i balandžiai.
O antrasis balandis sako:
— K a i k a r a l i u s sužinos, k a d sūnus grįžta, išves j a m žirgą, sūnus sės
ant to žirgo, n u k r i s ir užsimuš.
— Tebūnie t a i p , — vėl p a t v i r t i n o balandžiai ir p r i d ū r ė : — O kas m u s
n u k l a u s y s ir pasakys, suakmenės ir mirs.
O trečiasis s a k o :
— Ir dar: k a i j i e sugrįš, naktį ateis gvelešapis ir pasmaugs a b u d u — ir
karalaitį, ir Gražuolę Eleną, o k a s n u k l a u s y s m u s ir pasakys, suakmenės
ir mirs.
S u l i g tais žodžiais j i e n u s k r i d o , n
V i s a tai girdėjo E l n i u k a s . T y l i .
Išaušo rytas. V i s i s u l i p o į d e v o trobelę, iškeliavo.
K a r a l i u s sužinojo, k a d grįžta sūnus g y v a s s v e i k a s ir d a r Gražuolę E l e ­
ną parsiveža. Pasiuntė j a m šautuvą, o E l n i u k a s puolė į priekį, čiupo jį
ir nusviedė toli, nedavė j a u n i k i u i .
170
K a r a l a i t i s nuliūdo: „Tėvas m a n e pagerbė, šautuvą atsiuntė, o E l n i u k a s
jį nusviedė t o l i . "
Tėvas sūnui pasiuntė žirgą. E l n i u k a s ir tą grąžino.
K a r a l a i t i s nuliūdo, bet ką padarysi?
P a r k e l i a v o , tėvas, j u o s pasitiko, p a s v e i k i n o .
V e s t u v e s atšventė.
E l n i u k a s Babachandžomį paleido:
— Ačiū už tarnybą. D a b a r g y v e n k s a u laisvėje.
D e v a s išėjo. O E l n i u k a s p r a s i g a v o į jaunųjų kambarį, atsistojo už d u ­
rų, l a u k i a . T i e užmigo, o j i s b u d i . K u r g i miegos? S t o v i sargyboje, k a r ­
dą išsitraukęs l a i k o , j u k žino, k a s draugo l a u k i a .
Vidurnaktį ir pasirodė gvelešapis. Sėlina, j a u ir nasrus žioja, t u o j a u
puls ant jaunųjų, pasmaugs. Užsimojo E l n i u k a s , n u k i r t o k a r d u gvelešapį
ir po l o v a pakišo.
Išaušo rytas.
J a u n i e j i atsikėlė ir nežino, k a s naktį dėjosi.
T a r n a i atėjo k a m b a r i o t v a r k y t i , žiūri — po l o v a negyvas gvelešapis
g u l i . K a r a l i u s įtūžo: k a s čia iš mūsų j u o k u s daro?
G a l v o j a ir šiaip, ir taip. P a s k u i visą kaltę suvertė E l n i u k u i . J i s ir k e ­
l y j e karalaičiui pagarbos nerodė: ir šautuvo nedavė, ir žirgą a t g a l p a ­
varė. T i k r i a u s i a i ir čia jo darbas.
E l n i u k a s sako:
— T i k t a i gera aš j u m s norėjau. N e d a r y k i t e taip, k a d m a n m i r t i reikė­
tų, o j u m s g y v e n t i ir džiaugtis.
N e , p y k s t a v i s i , s p i r i a p a s a k y t i , k a s čia i r i š k u r !
— Ką g i , — tarė E l n i u k a s , — p a s a k y s i u . Aš tiek dėl jaunųjų laimės sten­
giausi, o dabar m a n e patys žudote. Tąnakt, k a i mes l a u k e nakvojom,—
pradėjo E l n i u k a s , — atlėkė trys balandžiai, nutūpė ant šakos ir prašneko.
V i e n a s s a k o : k a i priartės p r i e namų, k a r a l i u s sūnui pasiųs šautuvą, tas
šautuvas ir nušaus jį. K a s m u s išduos, suakmenės.
S u l i g tais žodžiais E l n i u k a s l i g kelių suakmenėjo.
V i s i susiprotėjo, prašo j į :
— Nekalbėk d a u g i a u , n e r e i k i a !
— N e , — t a r ė E l n i u k a s , — j e i pradėjau, t a i i k i galo. O antras b a l a n d i s
s a k o : k a r a l i u s pasiųs žirgą, sūnus n u k r i s n u o jo ir užsimuš...
I k i j u o s m e n s suakmenėjo.
— Nekalbėk,— prašo v i s i , — n e r e i k i a !
277
 — N e , — tarė E l n i u k a s , — reikėjo m a n i m tikėti, o d a b a r vėlu. O tre­
čias b a l a n d i s s a k o : naktį, k a i j a u n i e j i n u e i s į kambarį, gvelešapis j u o s
pasmaugs.
Ir E l n i u k a s visas suakmenėjo.
V e r k i a , s i e l v a r t a u j a tėvas su sūnum, bet ką čia t a i gelbės?
O k a r a l a i t i s tarė s a u : žūt būt t u r i u grąžinti g y v y b ę ištikimam d r a u g u i .
J i s atsistojo, apsiavė geležinius k a l a m a n u s , pasiėmė geležinę lazdą ir
išėjo.
Vaikšto, klausinėja v i s u s .
— K a i p a t g a i v i n t i m a n o suakmenėjusį draugą?
P a v a r g o j i s , atsisėdo p r i e t o k i o s g i r i o s k i e k pailsėti. S t a i g a iš tankynės
išeina senukas. K a r a l a i t i s ir jį paklausė, k a i p draugą išgelbėti. S e n u k a s
sako:
— Ko tu ieškai? N a m i e r a s i jo išgelbėjimą.
K a r a l a i t i s nesupranta, k u r g i tas išgelbėjimas. O senukas paaiškino:
— T u nežinai, k a d t u r i sūnų, auksaplaukį berniuką. J i s i r y r a t a v o
d r a u g o išgelbėjimas. J e i g u jį p a a u k o s i , t a v o draugas atgis.
Grįžta k a r a l a i t i s namo.
— Ką g i , — g a l v o j a , — vaikų dar s u s i l a u k s i u , o draugo ir b r o l i o ne­
Devyni broliai

V
rasiu.
Pareina,, žiūri — lopšyje g u l i sūnus, k a i p mėnulis šviečia. Tviskėte
t v i s k a b e r n i u k o auksinės garbanos.
S a k o j i s žmonai: ienas žmogus turėjo d e v y n i s sūnus; jaunėlis b u v o v a r d u B
— Gražuole E l e n a , t a i p ir t a i p m a n e pamokė. tas. Šit v i s i užaugo ir paprašė tėvą j u o s a p v e s d i n t i .
Toji ir sutiko: — .Tiktai rask tokį žmogų,—sako b r o l i a i — k a d j i s turėtų t i e k d u
— K a d t i k a t g a i v i n t u m e Elniuką. rų, k i e k mūsų brolių, k i t a i p nevešime.
Padarė viską, k a i p senukas liepė. — M a n o v a i k a i , būkite l a i m i n g i , t i k aš b i j a u , k a d n e r a s i u t o k i o
E l n i u k a s sujudėjo, atsimerkė, atgijo. gaus. V i s dėlto paieškosiu, padėsiu jums,—tarė tėvas ir iškeliavo.
Iš r y t o Gražuolė E l e n a p r i e i n a p r i e lopšio. 2iūri — kažkas j u d a j a m e . E j o ėjo, priėjo v i e n o d e v o būstą.
Patraukė užlaidinę, o g i ten g y v a s jos v a i k e l i s .
— E i d e v a i ! K i e k t u r i dukterų?
Visi apsidžiaugė.
— Aštuonias,— sako tas.
Karvę ir p e n k i o l i k a avinų ant iešmų pamovė, iškepė. K e t u r i o l i k a dienų
— T a i nebūsim giminės.
p u o t a v o , n e n u i m d a m i n u o stalo.
E i n a toliau.
E j o ėjo, priėjo kitą devą.
— Ei d e v a i ! K i e k t u r i dukterų?
— S e p t y n i a s , — sako devas.
— T a i nesusigiminiuosim.
 E i n a t o l i a u . E j o ėjo ir priėjo tokį karalių. Sužinojo, k a d j i s t u r i aštuo­ — A k tu, toks anoks, g a l v i j a u neraliuotas,—pertarė B u l a t a s , — n i e k o
nias dukteris, v i e n a už kitą gražesnes. G a l v o j a tėvas. Ką daryti? S u s i g i ­ aš nežinau, n i e k u r n e i s i u . . . L e i s k p i r m a atsikvėpti, p a s k u i pažiūrėsim.
m i n i u o s i su k a r a l i u m — v i e n a s sūnus be pačios l i k s , o j e i ne, k u r d e v y ­
Bulatas pailsėjo, ir v ė l devas s a k o :
nias seseris rasi?
— Ei B u l a t a i , k a r a l i u s t u r i dukterį, pačią gražiausią, a t v e s k i m a n ją
„Et, k a s bus, tas b u s ! " — p a g a l v o j o j i s ir pasiuntė piršlį pas karalių.
į žmonas.
K a r a l i u s s u t i k o , išpuošė v i s a s d u k t e r i s vestuvėms, atidavė j o m s k r a i ­
Bulatas išėjo. S t o v i , nežino, ką d a r y t i . Žiūri, kūprina senutė.
čio pusę karalystės ir išsiuntė pas j a u n i k i u s . K e l i a u j a tėvas n a m o , vėža
— Ei senele, p a d a r y k gerą darbą, p a m o k y k , " k a i p p a s i e l g t i .
aštuonias k a r a l a i t e s . Šit važiuoja p e r tiltą, mažumą ant jo užtruko. S t a i g a
— Pas tą karalių daugis ėjo dukters rankos, bet n i e k a s g y v a s negrįžo.
iš po t i l t o išlindo Raudonasis devas, čiupo tą žmogų ir n e i p r i e k i n , n e i
T i k t u nebijok, d a r y k , k a i p s a k y s i u , v i s k a s bus gerai. K e l y j e s u t i k s i t r i s
a t g a l p r a e i t i neleidžia.
žmones: vieną, k u r i s daug v a l g o , kitą, k u r i s daug geria, trečią, k u r i s
— K a s tu, ko tau r e i k i a ? v

daug paneša. V i s u s tris p a s i i m k , p r a v e r s pas karalių.

— Aš R a u d o n a s i s devas, pažadėk atsiųsti m a n savo sūnų Bulatą, k i ­
Bulatas a t s i s v e i k i n o . s u senute, t o l i a u nudrožė. E i n a p e r lauką, žiūri —
taip n e p a l e i s i u .
žmogus žemę gabalais r y j a ir v i s šneka:
Ką d a r y s i , nėra išeities — pažadėjo.
— A k , v a l g y t i n o r i u , ak, d a r n o r i u !
Važiuoja tėvas t o l i a u , t y l i k a i p v a n d e n s į burną prisisėmęs — t a i p n u ­
Bulatas pasikvietė tą žmogų draugėn. E i n a dviese.
liūdo, t a r s i v i s u s jo d e v y n i s sūnus būtų kas pražudęs.
E j o ėjo, žiūri — s t o v i žmogus išžiojęs burną po k r i o k l i u , g e r i a ir v i s
Sūnūs pamatė tėvą, atjojo p a s i t i k t i . Visų p r i e k y j e Bulatas šuoliuoja.
šneka:
— Šlovė tau, tėve! Ir pats l a i m i n g a i grįžai, ir v i s i e m s nuotakas p a r ­
— A k , gerti n o r i u , ak, d a r n o r i u !
vežei.
Ir jį pasikvietė Bulatas. E i n a trise. E j o ėjo, žiūri —žmogus a k m e n i s
Tėvas n i e k o neatsako. Bulatas nustebo, antrą kartą p a s v e i k i n o :
s a u ant nugaros k r a u n a ir v i s šneka:
— Šlovė tau, tėve! Ir pats l a i m i n g a i grįžai, ir n u o t a k a s sūnums p a r ­
— Mažai, mažai, d a r n o r i u !
vežei.
Pasikvietė Bulatas ir jį, ir tas eina. K e t u r i e s e t r a u k i a .
Ir vėl tėvas n i e k o neatsako.
A t ė j o pas karalių. B u l a t a s paprašė į žmonas karalaitę.
Bulatas nuliūdo, e i n a pas motiną, prašo:
Karalius sako:
— Motuše, g a l p a k l a u s t u m tėvą, kodėl j i s su m a n i m n e k a l b a ?
— L i g v a k a r o s u v a l g y k i t d e v y n i s krepšius duonos — a t i d u o s i u dukrą.
Tėvas atsivedė t r o b o n aštuonias n u o t a k a s .
Motina klausia; Bulatas l i e p i a t a m besočiui:
— Kodėl tu su B u l a t u n e k a l b i ? — T u žemę r i j a i i r v i s šnekėjai: „Valgyti n o r i u , d a r norių" — t a i d a ­
— Et, g e r i a u būčiau kitų sūnų netekęs. R a u d o n a s i s devas sustabdė m a ­ bar pasirodyk.
ne ant tilto, p a r e i k a l a v o Bulato — k i t a i p neleidžia, todėl m a n taip s u n k u , Atnešė d e v y n i s krepšius duonos. Žmogus k a i pristojo, i k i v a k a r o nė
todėl s u j u o i r n e k a l b u . t r u p i n i o duonos n e b e l i k o .
Bulatas s t o v i už durų ir viską g i r d i . T i k pasakė tėvas, j i s pripuolė ir Bulatas tuoj pas karalių ir v ė l prašo d u o t i dukterį į žmonas.
sako:
Karalius sako:
— T ė v e ! Nesigraužk dėl to! Aš t u o j a u n u e i s i u pas devą, n i e k o j i s m a n
— D a r vieną darbą a t l i k s i t e — tada j a u imkitės dukterį. T u r i t e išgerti
nepadarys.
Bulatas susiruošė, iškeliavo. O tas l a u k i a jo išsižiojęs. K a i t i k p a m a ­ pilną kubilą v y n o .
tė, apsidžiaugė, t a r t u m rojaus v a r t a i prieš jį būtų atsidarę. Bulatas pristatė tą, k u r iš k r i o k l i o gėrė. Žmogus pasilenkė p r i e k u b i l o ,
— B u l a t a i , tu n u e i k . . . išmaukė visą, nė lašo n e p a l i k o .
Ir vėl pas karalių. N e p a t e n k i n t a s jis, n e n o r i atiduoti dukters B u l a t u i ,
174 bet ką padarysi. S a k o :
175
 — P a l a u k tris dienas, gausi dukrą.
Bulatas n e s u t i n k a .
— J e i d u o d i , t a i duok, o j e i ne — mes ir patys p a s i i m s i m .
Bulatas sako d r a u g u i , k u r i s a k m e n i s ant nugaros nešiojo:
— V a k a d a p r i r e i k s t a v o pagalbos. Užsiversk a n t nugaros k a r a l i a u s
rūmus ir e i n a m .
T a s a i čiupo v i s u s rūmus, užsivertė ant n u g a r o s ir neša. Rūmuose sėdi
i r k a r a l i u s , i r j o dukrelė.
K a r a l i u s išsigandęs prašo Bulatą:
— N o r s m a n e p a l i k i t e , o dukterį j a u imkitės.
Bulatas sutiko. K a r a l i u s d u k r e l e i d a u g t u r t o skyrė, p a l a i m i n o ir iš­
leido.
E i n a Bulatas, džiaugiasi. T i k v i e n a j a m rūpi, k a d karalaitę r e i k i a d e v u i
a t i d u o t i . Ir j i s nuėjo ne pas devą, o pas tą pažįstamą senutę. P a p a s a k o ­
j o — taip i r t a i p , p a m o k y k , k ą daryti? Senutė s a k o :
— Mergaitės į d e v o trobą n e v e s k , t i k p a s a k y k j a m : atvedžiau gra­
žuolę, pasižiūrėk. J i s išeis, o tu bemat n u l e i s k j a m ant g a l v o s girnapusę,

q
k u r i viršum durų k a b o . J e i sugebėsi, t a v o viršus.
Bulatas taip ir padarė. S a u k i a d e v u i :
— Ei t u , t e r l i a u ! Atvedžiau karalaitę, štai j i n a i , pasižiūrėk!
D e v a s apsidžiaugė, iššoko l a u k a n . T i k j i s p r o d u r i s , B u l a t a s p a l e i d o Apie tris plikius melagius
grandinę, girnapusė n u k r i t o t i e s i a i ant devo, su žeme s u l y g i n o . | y v e n o trys p l i k i a i m e l a g i a i . Kartą j i e ' ėjo ėjo ir priėjo tokią
D e v o turtą Bulatas p a d a l i n o į k e t u r i a s dalis, t r i s savo draugams ati­
trobą — n e i sienų, n e i lubų, n e i durų.
davė, ketvirtą — senutei, s a u gražuolę pasiėmė ir patraukė n a m o . V i s i
apsidžiaugė, k a i sugrįžo Bulatas, i r i l g a i s u j u o l i n k s m i n o s i . Užsikūrė ugnį. Ieškojo ieškojo, r a d o katilą — n e i d u g n o , n e i rankenų,

n e i dangčįp. Pripylė jį v a n d e n s ir nuėjo ieškoti v a l g i o .

Ėjo ėjo ir rado pastipusį zuikį. Atsinešė, verda.. Mėsa v i s a išbėgo, l i ­
ko nuoviras. Sako:
— K a s g e r i a u pameluos, tegul tas ir srėbs.
Pirmas sako:
— M e s t u r i m e d a u g avių, j o s - g a n o s i už devynių aukštų kalnų, ir sau­
go jas daugybė piemenų. O iš ten pas m u s a t v e s t i vamzdžiai. T a i s v a m z ­
džiais tiesiai į trobą suteka ir pienas, ir sūris, ir sviestas, ir varškė. V i s ­
kas s a v a i m e pasidaro, o mes t i k v a l g o m .
A n t r a s sako:
-— M a n o tėvas turėjo šimtą bičių avilių. K a s d i e n m e s a p e i d a v o m tuos
a v i l i u s ir suskaičiuodavom bites. Va kartą skaičiuoju aš — v i e n o s trūks­
ta. Nubėgau ieškoti. Ieškojau ieškojau, pamačiau ją t o k i a m l a u k e . 2 m o -

12. D e v y n i b r o l i a i 177
nės a r i a , ją į plūgą pasikinkę. Aš nudūmiau n a m o , p a s i k i n k i a u jautį, sė­
d a u ir važiuoju. Atvažiavau, čiupau bitę už ausies, n o r i u v e s t i n a m o .
Nutrūko bitės g a l v a ir l i k o m a n o r a n k o j e . Išsiėmiau riešutą ir t r i n u b i ­
tės kaklą. Iš to k a k l o išaugo didžiulis didžiulis l a z d y n a s . P e r metus po
tris arbas riešutų n u o jo prisidaužom. T i k įjunko į tą lazdyną v a r n a , v a ­
r a u ją vienąsyk — n e s k r e n d a , v a r a u antrą — n e s k r e n d a , paėmiau g r u m s ­
tą, p a l e i d a u į tą varną. G r u m s t a s įstrigo m e d y j e , didėjo didėjo, pasidarė
visas javų laukas, ir dar k o k s !
Ir l i g šiol a r i a m tą lauką, sėjam, k e r t a m ir po du šimtus kibirų grūdų I
prikuliam.
— C i a t a i n i e k i s , — sako trečias,— va aš j u m s papasakosiu,- k a i p mano,
tėvas m a n o motiną vedė. J u k ir aš vestuvėse b u v a u . Daugybę svečių
prisikvietė. Pataisė pietus, s u s o d i n o svečius, duoną nešiojam — o g i p u s e i
svečių trūksta* Ką d a r y t i ? Aš pašokau, pasižabojau žąsiną, ant n u g a r o s
i
j a m užverčiau maišus su grūdais, sėdau ir nurūkau į malūną. S t a i g a , k u r
buvęs, k u r nebuvęs, v i l k a s . Puolė ant žąsino ir išgraužė j a m visą šoną.
Ką d a r y t i ? Aš nušokau, prišliaužiau rykščių, užtaisiau žąsinui šoną, sė­
d a u ant jo, n u s i g a v a u l i g malūno, s u m a l i a u grūdus, v ė l sėdau ant žąsi­
no, užverčiau j a m ant nugaros v i s u s miltus, bemat n a m o p a r p y l i a u .
Užmaišėm tešlą, iškepėm duonos, svečiai nespėjo nė pirmų žodžių p a s a ­
k y t i , o karštus k e p a l u s j a u nešiojom.
Eglinis
V a k a i p ten b u v o .
V i s i pripažino trečiąjį g e r i a u s i a i m e l a v u s , t a i j a m ir k l i u v o išsrėbti tą
nuovirą be mėsos.
^ ^ " / ' but negalėjo. V i s vaikščiodavo iš v i e t o s į vietą ir p r e k i a u d a ­
Tenai juoda, čionai balta, vo. Kartą p i r k l y s p a g a l v o j o : „Viską čia s u p i r k a u , k a s arti b u v o , važiuo­
Ten pasėta, čia sumalta. s i u k u r į tolimas šalis p r e k i a u t i . " Sukrovė ant m u l o auksą ir sidabrą,
pasiėmė v a l g y m o ir iškeliavo.-
Šit t r a u k i a j i s per girią. O t o j i t a n k i , neįžengiama, eglės dangų r e m i a .
Temsta. Ką p i r k l i u i daryti? Pats j i s dar įsiropš į medį, bet k a i p g i mulą
įkels. V i s a i sutemo, nors į akį d u r k . G a l v o j o galvojo p i r k l y s — ar n a k ­
v o t i miške, ar į medį įšikarti, ar t o l i a u duotis. Nusprendė iš g i r i o s išsi­
gauti. Sušėrė savo mulą r i m b u ir v a r o s i t o l i a u . E j o ėjo, v i s dėlto iš girios
išėjo.
Žiūri p i r k l y s — siauras k e l i u k a s ir j a m iš šonų pinučiai.
Nudrožė p a l e i tuos pinučius ir priėjo lūšnelę iš vienų šakų ir stagarų,
o aplinkui vis giria.
P i r k l y s ir šaukia:

179
 w
— Ei šeimininke!
Išėjo senis, visas sudriskęs.
— Ko reikia?
— P a d a r y k gerą darbą, l e i s k p e r n a k v o t i .
— Aš ir d v i e m v o s beužtenku vietos, k u r d a r trečią g u l d y s i u , — n e s u ­
t i n k a senis,— i r pati serga, n e g a l i u j o s t r i k d y t i .
Ką p i r k l y s darys? E i t i nėra k u r , a p l i n k n e i k a i m e l i o , n e i namelio. P r a ­
šo prašo j i s senį, n i e k a i p neįsiprašo. P a s k u i j a m p e n k i s a u k s i n i u s davė —
v o s palenkė.
— Lūšnoje vietos nėra,— s a k o šeimininkas,— p r i e a n g y j e n a k v o s i ?
— Įsileisk, aš bet k u r p e r n a k v o s i u . K a d t i k šią naktį l a u k e nelikčiau.
P i r k l y s nuėmė nešulį n u o m u l o , pametė j a m šiaudų ir žengė lūšnon. O
tenai senio p a t i besilaukianti. P a v a k a r i e n i a v o jie, N a u j u s metus sutiko,
k i t s kitą p a s v e i k i n o ir nuėjo m i e g o t i . P i r k l y s n u o m u l o nusiėmė savo
burką ir p r i e a n g y j e p a s i k l o j o .
D a r nė aušra neprašvito, atbėga senis ir šaukia p i r k l i u i :
— D u o k šautuvą, v a i k e l i o susilaukėme.
P i r k l y s išsitraukė iš po galvos šautuvą ir iššovė, v o s ta lūšna n e s u ­
griuvo.
— Mergaitė ar berniukas?—paklausė.
— B e r n i u k a s , — tarė šeimininkas, paėmė šautuvą ir d a r pats- iššovė.
Senis išėjo, o p i r k l i u i rytoj i l g a kelionė, t a i atsigulė dar mažumą p a ­
m i e g o t i . T i k užsnūdo, a t s k r i d o du balandžiai ir ginčijasi, kokį likimą
tam v a i k e l i u i įrašyti. V i e n a s balandis sako:
— Jo l i k i m a s bus toks: k a i s u k a k s d v y l i k a metų, jis a r b a iš medžio
krisdamas užsimuš, a r b a v a n d e n y j e nuskęs.
K i t a s balandis sako:
— N e , jo l i k i m a s bus toks: v i s i šito p i r k l i o , k u r čia g u l i , t u r t a i j a m
atiteks.
Ginčijosi j i e , ginčijosi, bet antrasis nuginčijo ir įrašė, k a d b e r n i u k o
l i k i m a s bus toks: v i s i šito p i r k l i o turtai — ir auksas, ir sidabras j a m
atiteks.
Balandžiai baigė ginčą ir dingo. O p i r k l y s viską girdėjo. R y t e a t s i k e l i a ,
šeimininkas jį s u t i n k a , k a i p p r i i m t a svečią s u t i k t i Naujųjų metų dieną.
T i k t a i p i r k l y s nuliūdęs, t a i p nuliūdęs — nė balso neparodo. J a u susiruošė
eiti ir sako šeimininkui:
— V i e n o d a l y k o norėčiau tave paprašyti, j e i išpildysi — pusę s a v o
aukso ir sidabro atiduosiu, v i s a m g y v e n i m u i t a u užteks.
180 '
— Ko gi t a i p prašysi, k a d šitiek a u k s o siūlai?—klausia senis.
Ir paprašė p i r k l y s v a i k e l i o . Pakalbėjo j i e , pasiginčijo, žmogus ir s u t i ­
k o . T a d a p i r k l y s atidavė pusę savo a u k s o , paėmė vaikelį, s u s i s u k o į b u r ­
ką ir išsivežė. Ilgai barė p a t i s a v o vyrą, k a d sūnų pardavė, bet j a u p e r
vėlu.
J o j o j o j o p i r k l y s , o g i r i a v i s tankėja — medžiai v i s aukštesni, t o k i e
j a u aukšti, k a d viršūnės dangų r e m i a . P i r k l y s išsiėmė maišą, paguldė t e n
vaikelį, įkėlė į aukščiausios eglės viršūnę ir t v i r t a i pririšo. „ C i a , — g a l ­
v o j a p i r k l y s , — j e i k o k i t o neatsitiks, tai nors e r e l i a i sules." N u l i p o že­
m y n , dar pasižiūrėjo į viršų ir patraukė s a v o k e l i u .
I Praėjo diena, k i t a . Sit k a r a l i u s j o j a medžioti s u v i s a savo p a l y d a . J i e
ir atsibastė į tą girią. V i e n a s medžiotojas a t s i l i k o n u o kitų, atsidūrė t a n ­
kynėje, pasižiūrėjo aukštyn — o g i pačioj eglės viršūnėj k a b o maišas.
J a u norėjo šauti, bet jį t a r t u m k a s už r a n k o s būtų sulaikęs. Medžiotojas
nubėgo pas karalių ir s a k o :
— D i d i s k a r a l i a u ! T e n i r ten medžio viršūnėje k a b o maišas i r j a m e l y g
kažkas v e r k i a .
K a r a l i u s tučtuojau pasiuntė k a r e i v i u s . T i e nuėjo, įsikorė į medį, nuėmė
maišą ir atsargiai n u l e i d o žemyn. Atrišo ir rado verkiantį vaikelį. K a r a ­
l i u s liepė jį nunešti į s a v o rūmus.
Medžioklė baigėsi, v i s i s u s i r i n k o pas karalių. K i e k žvėrių miške n u ­
š o v ė — v i s u s n a m o p a r v i l k o . O tą vaikelį k a r a l i u s p a s i l i k o ir p a v a d i n o
jį Egliniu.
E i n a l a i k a s . Bernaičiui d v y l i k a metų s u k a k o . Užaugo j i s protingas, k a ­
raliaus dešine r a n k a tapo.
Kartą į tą karalystę a t k e l i a v o p i r k l y s , p r i e rūmų jį ir tamsa užklupo,
t a i pasiprašė nakvynės. Rūmininkai įsileido ir gražiai priėmė. Žiūri p i r k ­
l y s : vaikšto bernaitis, o j a m v i s i šaukia:
— E g l i n i , eikš čia, E g l i n i , eikš čia!
P i r k l y s pagalvojo, p a g a l v o j o i r nuliūdo. P a s k u i k l a u s i a :
— Kodėl jį E g l i n i u vadinate?
V i e n a s k a r a l i a u s tarėjas nusijuokė ir s a k o :
— Kartą k a r a l i u s išjojo medžioti. V i e n a s medžiotojas pačioj eglės v i r ­
šūnėj pamatė maišą. T u o j a u atbėgo pas m u s ir pranešė. K a r a l i u s n u s i u n ­
tė žmones, tie iš medžio nukėlė maišą, rado j a m e vaikelį, paėmė jį į rū­
mus ir užaugino. Dėl to ir p a v a d i n o E g l i n i u .
P i r k l y s suprato esant čia tą patį vaikelį, kurį j i s iš senio lūšnoje p i r ­
ko ir eglės viršūnėj su maišu p a k a b i n o . G a l v o j o g a l v o j o p i r k l y s , s u g a l -
181
 Šit ateina p i r k l y s ir sako E g l i n i u i :
v o j o : „Pasiųsiu jį su laišku n a m o ir l i e p s i u n u g a l u o t i , t a i p ir a t s i k r a ­
— Nubėk p r i e kalkių k r o s n i e s , p a s a k y k , k a d r y t d i e n a i išdegtų k o k i a
tysiu."
P i r k l y s paprašė tarėją, ar nebūtų g a l i m a bernaitį su laišku pasiųsti dvidešimt pūdų.
namo. Tarėjas sutiko. E g l i n i s apsirengė, išėjo — t i k t a i ne ten, k u r p i r k l y s siuntė, o į kiemą,
P i r k l y s parašė: „Kai t i k ateis šis j a u n i k a i t i s , tučtuojau jį n u g a l u o ­ k a i p jį žmona pamokė.
kite." P i r k l y s sumetė — t i k r i a u s i a i j a u E g l i n i o nebėra i r nuėjo pažiūrėti. K a i
Padavė jaunikaičiui laišką ir išsiuntė. t i k priėjo, t a r n a i p a g a l v o j o : čia ir bus tas žmogus, kurį šeimininkas l i e ­
E g l i n i s išėjo, k e l y j e s u t i n k a senį. pė sudeginti,—čiupo pirklį ir t i e s i a i į krosnį. O E g l i n i s pavaikščiojo k e ­
— Sveikas, v a i k e l i , k u r g i e i n i ? — k l a u s i a tas. lias v a l a n d a s ir grįžo pas žmoną.
— E i n u į t o k i o p i r k l i o namus, nešu va šitą laišką. D a b a r visas p i r k l i o turtas atiteko t a m v a r g u o l i o sūnui E g l i n i u i . Ir g y ­
Senis paėmė laišką, atplėšė jį ir perskaitė: „Kai t i k ateis šis j a u n i k a i ­
v e n o j i e sau l a i m i n g a i su žmona.
tis, tučtuojau jį n u g a l u o k i t e . "
„Negerai",— p a g a l v o j o senis, pagailėjo jaunikaičio ir pasiryžo jį g e l ­
bėti.
— M e s t a i p p a d a r y s i m , — sako j i s , — parašysiu kitą laišką, tu jį ir n u ­
neši p i r k l i o žmonai.
Senis ėmė ir parašė: „Šitą jaunikaitį būtinai su m a n o d u k r a apves-
dinkit."
E g l i n i s paėmė laišką ir nudrožė į p i r k l i o namus. P a s i t i n k a jį p i r k l i o
žmona. Išsiėmė j i s laišką ir padavė. T o j i perskaitė, nubėgo, n u p i r k o v e s ­
t u v i n i u s drabužius ir apvesdino su savo d u k r e l e . P i r k l i o duktė ir j a u n i ­
k a i t i s p a m i l o v i e n s kitą, j a u taip p a m i l o — a t s i s k i r t i n e g a l i , drauge v i s
ir vaikšto.
Praėjo daug l a i k o . P i r k l y s p a g a l v o j o : t i k r i a u s i a i j a u seniai E g l i n i o ne­
bėra,— ir grįžo n a m o . T i k priėjo, žiūri: o g i tas su jo d u k r e l e po sodą
vaikšto. Nuvėrė širdį, t a r t u m perkūnas trenkė, t i k j i s neišsidavė, b u v o
m e i l u s ir d u k t e r i a i , ir E g l i n i u i . O žmona atbėga jo nudžiuginti: „Kaip
l i e p e i , g i r d i , nedelsdama juos a p v e s d i n a u . "
Ką daryti? P y k s t a p i r k l y s , p y k s t a , dantimis griežia. Sutemo v a k a r a s .
N u e i n a j i s pas tarnus, k u r j a m k a l k e s k r o s n y j e dega, i r sako:
— Šiąnakt atsiųsiu žmogų; k a i t i k ateis, čiupkite jį ir n e l a u k d a m i
m e s k i t į krosnį.
Sugrįžta n a m o ir s a k o žmonai:
— Šiandien n i e k a s n e i k i t p r i e kalkių krosnies, d a r k a l k i n i n k a i sude­
gins. T e n a i t i k E g l i n i s nueis.
T a t a i išgirdusi, p i r k l i o duktė ir sako savo v y r u i :
— Tėvas pasiųs tave p r i e kalkių k r o s n i e s , t i k t u , žiūrėk, n e i k , tave s u ­
degins. Pavaikščiok po kiemą, p a s k u i grįžk.

182
 T i n g i n y s pagalvojo:
„Dar aš d i r b s i u j a m , plėšysiuos už porą jaučių, g e r i a u n u e i s i u ir pats
p a s i i m s i u iš bandos. Sako, ganosi jo g y v u l i a i be priežiūros, kas m a n ne­
leis?"
Ėmė ir nuėjo.
Užkopė į k a l n u s , žiūri — g y v u l i a i pasklidę po ganyklą, o piemenų —
nė v i e n o . Pamatė tokį turtą — širdį iš p a v y d o suskaudo. Priėjo arčiau,
staiga kažkas suskambo, ir nudūmė ta daugybė karvių, jaučių ir avių;
bėga, r i a u m o j a , v i s i g y v u l i a i į vieną vietą susigrūdo.
Priėjo ir tas t i n g i n y s . Žiūri — v i d u r tų gyvulių stovi mažutis žmoge­
l i u k a s , o karvės, a v y s j a m gerinasi, v i e n a veidą lyžtelia, k i t a ranką, o j i s
glosto jas.
T i n g i n y s nustebo, k l a u s i a :
— K a s tu esi, iš k u r t a i p staiga atsiradai?
— E s u šitos kaimenės šeimininko laimė,— sako žmogeliukas,— t i k aš
ir saugau jo g y v u l i u s , n i e k a m nė p r i s i l i e s t i neleidžiu.
— O k u r m a n o laimė?— k l a u s i a neturtėlis.
— T a v o laimė ant t o k i o ir t o k i o k a l n o , po t o k i u ir t o k i u krūmu,—

Laimė sako tasai žmogeliukas.

— O ar r a s i u savo laimę, j e i g u ten n u e i s i u .
\ — Kodėl gi ne, rasi!—padrąsino žmogeliukas.
Nuėjo t i n g i n y s , kopė kopė, užkopė į tą kalną. Ieško ieško savo l a i ­
\V\. 3
a r t b u v
g y v u l i n i n k a s . Doras, darbštus 'ir protingas, nie-
o t o k s

mės, n i e k a i p neranda. P a v a r g o , nusiminęs atsigulė po medžiu ir užmigo.

^ k u o m e t n i e k o neskriaudė, v i s o s jo kaimenės ir bandos be j o ­
G e r o k a i j i s čia pamiegojo. Pabudo, o saulė j a u leidžiasi. Staiga gir­
k i o s priežiūros k a l n u o s ir l a u k u o s e ganėsi, n e i žvėrys, n e i žmonės jų ne­
d i — kažin k a s dūsauja.
lietė, t a i g i priešų v i s a i neturėjo.
Atsikėlė j i s , ieško — k a s čia t a i p dūsauja?
T o j pat šaly g y v e n o t i n g i n y s ir dykūnas. N i e k o j i s n e d i r b a , net p a ­
Žiūri — po krūmu g u l i žmogus, v i e n i k a u l a i ir oda, dejuoja, vaitoja.
judėti t i n g i . K i t i pluša, o tas b a i g i a šonus pragulėti, taip ir g y v e n a s k u r ­
— K a s tu esi, ko čia d r y b s a i * — k l a u s i a t i n g i n y s .
de, v i e n l i k i m u skundžiasi.
— Aš t a v o laimė,— s a k o žmogus.
Sit s u t i n k a jį tasai g y v u l i n i n k a s . Pasveikinęs neturtėlį, k l a u s i a :
— A k tu, dykūne!—supyko t i n g i n y s . — K o k i a t u mano laimė, j e i g u
— Kaip gyveni, bičiuli? čia g u l i ir vaitoji? Aš b a d u mirštu, o fu nė galvot apie m a n e negalvoji?
— Koks čia mano g y v e n i m a s , — ėmė skųstis tas,— vos kojas velku — Gerasis žmogau,— sako laimė,— tu g u l i ir m i e g i , ir aš g u l i u ir mie­
iš bado. gu. Tu sėdi be darbo, o aš tuo l a b i a u . Stok, p a j u d i n k ranką, padirbėk,
•— E i m e pas m a n e , — sako g y v u l i n i n k a s , — padirbėsi metus, padėsi m a n ir aš t a u padėsiu — tada ir stygiaus nebus.
k l o j i m e ir v y n u o g y n e , d u o s i u t a u porą gerų jaučių — susiarsi lauką, p a - Nuėjo tas neturtėlis. Pradėjo d i r b t i . Pluša, jėgų n e g a i l i . Išbrido iš s k u r ­
sisėsi, sotus būsi. do, ant kojų atsistojo, vedė, šeimą susikūrė ir be rūpesčių s a u g y v e n o .

184

785

»
q
Apie akmeninį jaunikaitį
J y v e n o p a s a u l y j e k a r a l i u s . Ilgai j i s vaikų, neturėjo, t i k į senat­
vę sūnaus susilaukė. K a r a l i u s d r e b a dėl jo — k a d kas b l o g a
a k i m nenužiūrėtų, nepražudytų. Uždarė j i s sūnų aukštam bokšte, t e n
v a l g y t ir gert duoda, n i e k u r neišleidžia. T a i p ir auga tas karalaitis.
Ir štai jį saulė pamėgo. P a t e k a iš r y t o ir t u o j a u apšviečia bokštą, p a ­
siunčia karalaičiui pirmąjį spindulį t i e s i a i į a k i s ir prižadina. J a u n i k a i t i s
atsikelia, apsirengia, n u s i p r a u s i a , p r i e i n a p r i e langelio, pasižiūri į saulę
ir nusižiovauja. A p m a u d u dėl to saulei, bet ji m y l i jaunikaitį ir kenčia.
Ilgai kentė, bet p a g a l i a u s u p y k o , smogė jaunikaičiui ir pavertė a k m e ­
n i u . Dieną j i s a i suakmenėja, naktį atgyja.
S i e l v a r t a u j a k a r a l i u s , neįžengiamoj g i r i o j pastatė gražią šventyklą,
paguldė j o j e sūnų. Naktį į tą šventyklą atėjo t o k i a mergelė ir l i k o pas
karalaitį. P o k i e k l a i k o j i s a i i r sako:
— E i k pas m a n o tėvą, paprašyk, k a d n o r s į v i s t i ninką t a v e priimtų.
Mergelė nuėjo pas karalių ir paprašė. Įleido ją į tuščią žąsidę, ir ji ten
sūnaus susilaukė. Naktį atėjo k a r a l a i t i s , prisikišo p r i e plyšio ir k l a u s i a :
186
i
— J a s a m a n - g u l i s a m a n , k a i p tu g y v u o j i ir k a i p m a n o sūnus?
— A n t šiaudų t a v o sūnus, ir aš ant šiaudų,— atsakė p a t i .
Su s k a u d a m a širdim išėjo k a r a l a i t i s .
K a r a l i u s sužinojo, k a d naktį b u v o apsilankęs sūnus, liepė marčią p e r ­
nešti į rūmus, p a g u l d y t i ant pūkų ir b r o k a t o . Antrą naktį grįžta k a r a l a i ­
tis, prisikiša p r i e durų:
—• J a s a m a n - g u l i s a m a n , k a i p tu g y v u o j i ir k a i p m a n o sūnus?
— A n t pūkų t a v o sūnus, o aš ant b r o k a t o , — atsakė p a t i .
K a r a l a i t i s apsidžiaugęs išėjo.
K a r a l i u s p a n o r o p a m a t y t i sūnų it l i e p i a marčiai: „Kai ateis v y r a s , p a ­
k v i e s k jį v i d u n , paprašyk v a n d e n s p a d u o t i . "
Trečią naktį a t e i n a k a r a l a i t i s , prisikiša p r i e durų:
— J a s a m a n - g u l i s a m a n , k a i p tu g y v u o j i ir k a i p m a n o sūnus?
— A n t pūkų t a v o sūnus, o aš ant b r o k a t o , — atsakė p a t i , — eikš, m u m s
vandens paduosi.
K a r a l a i t i s įėjo, pripuolė p r i e jo tėvai, glėbesčiuoja, bučiuoja.
Išaušo rytas, k a r a l a i t i s suakmenėjo. Suakmenėjo ir n e b e a t g y j a j a u n e i
dieną, n e i naktį. S i e l v a r t a u j a ir p a t i , ir tėvai, bet ką d a b a r padarysi?
O k a r a l i a u s v a i k a i t i s ne d i e n o m , bet v a l a n d o m auga. Kartą, žaisdamas
p r i e upės, sviedė j i s akmenį ir sudaužė ąsotį t o k i a i senutei. T o j i atsi­
gręžė.
— P r a k e i k t i tavęs n e p r a k e i k s i u , ir taip n e l a i m i n g a s tavo senelis, bet
g e r i a u tu sužinok, k a i p s a v o tėvui pagelbėt.
G a l v o j a bernaitis. N u e i n a pas motiną.
— Ko tu nuliūdai, b r a n g u s i s ? — k l a u s i a m o t i n a .
— K u r m a n o tėvas?— t e i r a u j a s i sūnus.
M o t i n a ' nusiminė.
— Sit m a t a i akmenį, čia ir y r a t a v o tėvas,— ir viską sūnui p a p a s a k o j o .
Sūnus s a k o :
— E i n u saulės močios ieškoti, priprašysiu pagelbėt.
Ir išdrožė.
Ėjo ėjo, l a u k u o s artojus pamatė: ir plūgai, ir p a v a l k a i , j u n g a i ir v i s i
p a k i n k t a i — v i e n o s geležies; pasikinkę d e v y n i a s poras jaučių, muša,
v a r o , k a m u o j a g y v u l i u s , n u o pačių prakaitas žliaugia, o naudos j o k i o s .
— S v e i k i ! — s a k o karalaitis.
— S v e i k a s ! K u r k e l i a u j i ? — k l a u s i a artojai.
— Ieškau saulės močios.
— Kam?
187
 J a u n i k a i t i s viską apsakė. A r t o j a i puolė m a l d a u t i :
— Būk geras, sužinok, k o k s čia negandas, už ką taip t u r i m kentėti —
n i e k a i p žemės neįariam.
— G e r a i , sužinosiu,— s u t i k o j a u n i k a i t i s ir t r a u k i a t o l i a u .
Ėjo ėjo, žiūri: p i e m e n y s a v i s sergsti, o tos s u n k i a i bepajuda, visų v i l ­
nos i k i žemės, v o s ją v e l k a , n u o karščio stačiai gaišta.
— Sveiki!
— Sveikas! K u r keliauji?
— Ieškau saulės močios.
P i e m e n y s puolė m a l d a u t i :
— Būk geras, sužinok, ką m u m s d a r y t i , matai—žūstame, suvis v e l n i o
v e r g a i pasidarėm.
— G e r a i , sužinosiu.
J a u n i k a i t i s p e r n a k v o j o pas piemenis, iš r y t o t o l i a u k e l i a u j a .
Ėjo ėjo, žiūri — elnias. S n u k i s į žemę įbestas, o r a g a i i k i dangaus už­
augę, s t o v i , n e g a l i pajudėti. J a u n i k a i t i s paprašė:
— L e i s k t a v o ragais į dangų užlipti.
— G e r a i , — sako e l n i a s , — t i k sužinok, ką m a n d a r y t i , k a i p tuos ragus
numesti.
— G e r a i , sužinosiu.
B e r n a i t i s užlipo r a g a i s , nuėjo pas saulės močią.
— Ko atėjai pas m a n e , sūneli?—klausia t o j i .
J i s ir papasakojo:
— Saulė a k m e n i u pavertė m a n o tėvą, n o r i u sužinoti, k a i p j a m p a ­
gelbėti, p a m o k y k !
— T a i n e s u n k u , sūneli,— tarė saulės močia,— p a l a u k , sugrįš duktė, iš-
klausiu.
Saulės močia papūtė į bernaitį, pavertė svogūnu ir po s u o l u numetė.
Sugrįžo saulė. Močia s a k o :
— D u k r e l e , k a s mielą dieną vaikštai po pasaulį, o n i e k o n e p a s a k o j i ,
k a s t e n dedasi.
— Ką gi, p a p a s a k o s i u . Va toks k a r a l i u s turėjo vienturtį sūnų, p a m i l a u
aš jį, k a s rytą, t i k patekėjusi, j a m p i r m u o s i u s s a v o s p i n d u l i u s siųsdavau,
o j i s a t s i k e l i a , a p s i r e n g i a ir žiovauja. Kenčiau aš, kenčiau, gyvybę a t i m t
nenorėjau, t a i paverčiau a k m e n i u . K a d kas paimtų vandens, k u r aš p r a u ­
s i u o s i , pašlakstytų jį — bemat atgytų.
. . .Žemėje d a r y r a t o k i e a r t o j a i . V i s i j ų p a k i n k t a i geležiniai, d e v y n i a s
poras jaučių į jungą k i n k o , muša g y v u l i u s , v a r o , o t i e v o s vieną plūgą
t r a u k i a , k u r d a r t e n žemę suars? J e i kas pasakytų jiems, k a d viską iš
medžio darytų, t i k n o r a g u s geležinius paliktų, o p a k i n k t u s iš diržų ar v i r ­
vių,— t a d a gražiai suartų.
.. .Žemėje d a r y r a t o k i e p i e m e n y s . Jų a v y s v o s vilną p a v e l k a , n u o
karščio gaišta. J e i k a s j i e m s pasakytų, k a d geležines žirkles įsitaisytų ir
d u k a r t p e r . m e t u s jas kirptų, t a i ir v i l n a praverstų, ir a v y s pasitaisytų,
g e r a i veistųsi.
. . .Žemėje dar y r a t o k s elnias. N u o pat g i m i m o j a m a u g a i r a u g a r a ­
gai, j a u i k i dangaus užaugo. J e i kas j a m pasakytų, k a d atsigertų gegu­
žės vandens ir papurtytų galvą, v i s i ragai nukristų...
A t ė j o rytas, saulė atsikėlė, nusiprausė, išėjo,— o saulės močia supylė
tą v a n d e n i į ąsotį ir padavė bernaičiui. N u l i p o j i s e l n i o ragais žemyn ir
pamokė j į :
— A t s i g e r k gegužės vandens ir p a p u r t y k galvą — v i s i r a g a i n u k r i s .
E l n i a s taip padarė ir numetė ragus.
P a s k u i j a u n i k a i t i s nuėjo pas piemenis ir pamokė juos, ką d a r y t i . P i e ­
m e n y s pasidarė geležines žirkles, n u k i r p o a v i s — ir v i l n a pravertė, ir
a v y s atsigavo.
Nuėjo j a u n i k a i t i s pas artojus ir pamokė juos, k a i p saulė sakė. Pasida­
rė j i e m e d i n i u s plūgus, m e d i n i u s jungus, ašutinius p a k i n k t u s , t i k n o r a ­
gus geležinius p a l i k o . Jaučiai k a d patraukė — v i s u s l a u k u s suarė. Ir a r ­
t o j a i dabar sočiai gyveno, ir g y v u l i a i n e s i k a m a v o .
J a u n i k a i t i s parnešė n a m o saulės vandens, apšlakstė tėvą, ir tas atgijo.
Tenai juoda, čionai balta,
Ten pasėta, čia sumalta.

Varlė nuotaka
* juos vesdinti. Karalius sako:
— P a l e i s k i t strėles, k u r jos nuskries, iš ten ir i m k i t e s a u žmonas.
T a i p ir padarė.
V y r i a u s i a s sūnus p a l e i d o strėlę, ir n u k r i t o ji v i e n o k a r a l i a u s k i e m e .
V y r i a u s i a s sūnus ir vedė to k a r a l i a u s dukterį.
V i d u r i n i s sūnus p a l e i d o strėlę, j i n u k r i t o karaliaus, tarėjo k i e m e . V i ­
d u r i n i s ir vedė tarėjo dukterį.
J a u n i a u s i a s sūnus p a l e i d o strėlę, ir jį n u k r i t o į pelkę. Jaunėlis nuėjo,
v a r g a i s negalais surado savo strėlę, ištraukė ją iš pelkės, ir iš tos v i e t o s
iššoko varlė.
K a r a l a i t i s s u p y k o , nusviedė varlę, o ji vėl p r i e j o . V a r o ją šalin, t a ­
čiau varlė neatstoja. K a d ir k a i p širdo k a r a l a i t i s , ji iš paskos atšokavo
į rūmus.
190
K a r a l i u s nenorėjo žodžio laužyti, a p v e s d i n o sūnų su ta v a r l e . V
niosios nuotakos j u o k i a s i , šaiposi iš s v a i n i o , džiaugiasi, k a d j a m
sarmata. K a r a l a i t i s t y l i , kenčia, bet ką gi j a m daryti?
B r o l i a i atsiskyrė, jaunėlis l i k o v i e n a s su savo v a r l e . J i s paėmė
moterį p a t a r n a u t i : k o k i a , g i r d i , iš varlės šeimininkė? Bet k a i t i k iš
v y r a s išeina, varlė n u s i m e t a odą, pasiverčia d a i l i a mergaite; ir t o
gražuolė, net v i s a t r o b a nušvinta. Ima ji suktis po namus, iššluoja
t v a r k o viską, išvalo, užkaičia pietus, p a s k u i v ė l įlenda į varlės
k i u r k s o p r i e židinio.
T a i p m e t a i prabėgo. K a r a l a i t i s pasišaukia tarnaitę, s a k o :
— A t s i s k a i t y s i m e , k i e k aš t a u už metus skolingas, n o r i u užmok
darbą.
O tarnaitė sako:
— N i e k o tu m a n neskolingas, n i e k o aš n e v e i k i a u , k i a u r u s met
darbo vaikštinėjau.
— K a s gi visą darbą nuveikė, k a s m a n o n a m u s tvarkė?
— O iš k u r aš žinau?
J a u n i k a i t i s ryžosi pasergėti, sužinoti, k a s čia t a i p d i r b a , t a i pas
Varlė p a g a l v o j o , k a d j i s išėjo, nusimetė odą ir tapo gražuole, n
sa t r o b a nušvito. Emė s u k t i s j i n a i , viską sutvarkė, užmaišė tešlą, p
duoną ir židinį užkūrė. T a d a iš pakampės išlindo v y r a s , čiupo
odą ir įmetė į ugnį.
— N e d e g i n k — sušuko j i , — pasigailėsi!
Bet b u v o per vėlu. V y r a s su žmona d a b a r gražiai ir l a i m i n g a i g y
P e r visą žemę p a s k l i d o gandas-apie tą gražuolę. Ir v y r e s n i o s i o s n u o
sužinojo, p y k s t a , v o s nesprogsta iš p a v y d o .
N e t r u k u s k a r a l i u s pasikvietė sūnus su marčiomis į svečius. Varl
siuntė pas vyresniąsias žmogų:
— Popieriaus pristigau suknelei, ar neatsiųstumėt gabalą?
T o s atsakė:
— M e s pačios s i u v a m s u k n i a s iš p o p i e r i a u s , pačioms trūksta.
Patikėjo jos v a r l e , p a s i s i u v o popierines suknias, trauks į svečiu
karalių.
Varlė v ė l siunčia žmogų pas vyresniąsias marčias:
— Ar nepaskolintumėt arklį, asilą ar bent šunį — pas karalių į sv
joti?
— M u m s pačioms r e i k i a ir a r k l i o , ir asilo, ir šuns.
 Apsitaisė j o s popierinėm s u k n i o m , sėdo: v y r e s n i o j i ant kumelės, ant­
r o j i ant asilo. A n t šuns uždėjo nešulį ir j o j a pas uošvį.'
O varlė s a k o v y r u i :
— N u j o k į m a n o tėviškę,, s a k y k : „Prašom atsiųsti raudoną, mėlyną ir
baltą žirgai"
V y r a s viską padarė. A n t r a u d o n o žirgo sėdo p a t i gražuolė, ant mėlyno
p a s o d i n o vyrą, ant b a l t o sukrovė nešulius — ir j o j a pas uošvį.
K a i l i k o pusė k e l i o , varlė iššaukė baisią liūtį. V y r e s n i o s i o s marčios su
s a v o popierinėm s u k n i o m k i a u r a i p e r m i r k o , v o s g y v o s atjojo, o k a i n u ­
ėjo pas karalių ir už stalo susėdo, jų s u k n i o s išsileido ir suplyšo. Peršla­
pusios, sugėdintos ir įširdusios v y r e s n i o s i o s marčios davėsi n a m o , o varlė
s u v y r u dar l i k o svečiuotis.
Uošviui m a r t i didžiai p a t i k o , ir j i s s p i r i a sūnų:
— Užleisk m a n žmoną.
T a s nė iš tolo. Tėvas s a k o :
— J e i g u p e r dieną s u a r s i ir užsėsi a n a tą lauką — gerai, o j e i ne —
a t i m s i u žmoną.
Sūnus nuliūdo. To l a u k o ir p e r šimtą dienų su šešiom p o r o m jaučių
n e s u a r s i , k a i p j i s per vieną dieną ir suars, ir užsės? N u e i n a pas žmoną.
— Ko tu nuliūdęs!—klausia t o j i .
V y r a s papasakojo.
— S a k i a u t a u , k a d odos n e d e g i n t u m , pasigailėsi! N i e k o n e p a d a r y s i —
k e l i a u k j m a n o tėviškę ir paprašyk: „Duokit m a n stebuklingą plūgą."
P a i m k ir grūdų. Plūgas pats suars ir užsės.
K a r a l a i t i s viską padarė, bet tėvas d a b a r r e i k a l a u j a s u r i n k t i ir atnešti
v i s u s grūdus, k u r b u v o pasėta. „Jei ne — a t i m s i u žmoną."
K a r a l a i t i s sugrįžta v ė l liūdnas. T o j i k l a u s i a :
— Ko nuliūdai, m a n o brangusis?
T a i p ir taip, v y r a s papasakoja. Žmona sako:
— E i k į m a n o tėviškę, paprašyk: „Duokite stebuklingąjį kamuolį."
N u m e s k jį į užsėtą lauką, j i s a i skruzdėlėm p a v i r s , o tos ir s u r i n k s grūdus.
T a i p ir b u v o . Skruzdėlės s u r i n k o v i s u s grūdus, nunešė k a r a l i u i , tas
suskaičiavo ir apsidžiaugė:
— V i e n o trūksta.
—• O šit ir ji neša,— sako k a r a l a i t i s .
Pažiūrėjo — iš tiesų atbėga skruzdėlė šaukdama:
— Nešu, nešu!
192
K a r a l i u s dar neatlyžta:
— I k i auštant a p l i n k pilį išmūryk sieną, j e i g u ne — a t i m s i u žmoną!
K a r a l a i t i s v ė l liūdnas grįžta. Viską p a p a s a k o j o . Žmona s a k o :
— E i k į m a n o tėviškę, s a k y k , k a d stebuklingą veidrodį m a n duotų.
K a i gausi, atsuk jį į pilį, a p l i n k ją siena atsiras.
T a i p ir padarė. Iš r y t o . v i s k a s .gatava. K a r a l a i t i s vaikšto šen ir ten ta
siena, džiaugiasi.
K a r a l i u s sako:
— J e i g u atneši n u o s a v o m o t i n o s mažojo pirštelio žiedą, kurį ji išsi­
nešė į aną pasaulį — gerai, j e i ne — a t i m s i u žmoną!
Nuliūdęs k a r a l a i t i s grįžta namo. Žmona k l a u s i a :
— K a s tau, mielasis?
— Tėvas liepė iš ano p a s a u l i o atnešti m a n o m o t i n o s žiedą, o j e i ne —
atims tave.
— E i k į m a n o tėviškę,— tarė žmona. S a k y k : „Duokite skepetą". P e r -
m e s k tą skepetą p e r medį ir p a t e k s i į aną pasaulį.
T a i p ir padarė k a r a l a i t i s . Gavęs skepetą, permetė ją p e r aukštą medį
ir atsidūrė aname p a s a u l y j e . Žiūri: b o b a įkaitinus krosnį, net žiežirbos
l e k i a , o pati ant jos p a s i l e n k u s i . K a r a l a i t i s nustebo ir k l a u s i a :
— K a m tu taip darai?
— E i k , j e i sugrįši, p a s a k y s i u . Į ten d a u g žmonių eina, o iš ten n i e k a s .
Drožia k a r a l a i t i s t o l i a u , žiūri — v y r a s su pačia pasitiesę karvės odą,
g u l i ant jos — n i e k a i p neišsitenka.
— K a s j u m s , kodėl ant t o k i o s didelės odos neišsitenkate?— k l a u s i a
karalaitis.
— E i k , j e i sugrįši — p a s a k y s i m . Į ten d a u g žmonių eina, o iš ten
niekas.
Leidžiasi j a u n i k a i t i s t o l i a u , žiūri: ant k i r v i o g u l i v y r a s su pačia —
net m i e l a žiūrėti.
— K a i p jūs ant k i r v i o išsitenkate?— paklausė k a r a l a i t i s .
— E i k , sugrįši — papasakosim. Į ten d a u g žmonių eina, o iš ten niekas.
T r a u k i a j a u n i k a i t i s toliau, žiūri: g u l i artojas, d e v y n i o s poros jaučių
a p l i n k jį s u k a , laižo, visą apsėdėjo.
— Žmogau, k e l k i s , — tarė k a r a l a i t i s , — k a m l e i d i e s i lų gyvulių k a n k i ­
namas?
— E i k , sugrįši — p a p a s a k o s i u . Į ten d a u g žmonių eina, o iš ten n i e k a s .
V a r o s i k a r a l a i t i s toliau, p a g a l i a u n u s i g a v o i k i motinos.
— M a n o , sūnau, k o k i a nelaimė tave ištiko, k a d čionai atėjai?
13. D e v y n i b r o l i a i
793
 — Tėvas privertė pas t a v e ateiti. J e i g u j a m nenunešiu žiedo n u o t a v o
mažojo pirštelio, iš manęs žmoną atims.
— Se, nešk,— tarė m o t i n a , — ir t a i p j a m p a s a k y k : „Nieko iš t a v o turtų
nepasiėmiau, t i k šitą žiedelį, o j e i g u ir dėl jo v e r k i , tai i m k i s , bet p o ­
d r a u g ir ugnį su j u o . S u d e k i j o j e . "
Sūnus paėmė žiedą. E i n a p r o artoją, kurį jaučiai laižė, tas s a k o :
— Aš b u v a u artojų v y r e s n y s i s , bet neteisingas: k a i reikėdavo m a n o
lauką arti, d a r gaidgyste p a s i k i n k y d a v a u jaučius, ir t i k prieš naktį iškin­
k y d a v a u , o k a i kitų — priešpiečiais k i n k y d a v a u , o pietums j a u paleisda­
v a u . Todėl t a i p ir k a m u o j u o s i .
E i n a p r o vyrą s u pačia, k u r ant k i r v i o gulėjo, tie i r s a k o :
•— Ir ten mes gražiuoju g y v e n o m , ir čia t a i p g y v e n a m .
E i n a p r o tuos, k u r ant karvės odos neišsitenka, t i e ir sako:
— Ir ten mes n i e k a i p n e s u g y v e n o m , ir čia b a r n i u s k e l i a m .
E i n a pro bobą, k u r viršum degančios k r o s n i e s b u v o p a s i l e n k u s i , t a i r
sako:
— K a i duoną k e p d a v a u , n i e k a m nė kąsnio n e d u o d a v a u , — šit kodėl
taip k a n k i n u o s i .
K a r a l a i t i s vėl skepetą permetė, ir anas p a s a u l i s užsivėrė.
A t ė j o j i s pas karalių ir tarė:
— Sit ką m o t i n a t a u liepė p a s a k y t i : „Nieko iš t a v o turtų nepasiėmiau, Kaip moteris velnią įveikė
t i k šitą žiedelį, tai i m k i s ir jį, o p o d r a u g ir ugnį, s u d e k i j o j e . "
S u l i g tais žodžiais šoko liepsna, ir p i k t a s i s karalius^ supleškėjo.
c .
^ J / a i t a i p b u v o , gal n e b u v o — g y v e n o toks vargšas žmogus. J i s
/' b u v o ir dailus, ir stotingas, ir protingas, t i k turtų jokių netu­
rėjo. Nusisamdę vargšas k i a u l i a g a n i u .
Dvidešimt septynerių metų sulaukęs, j i s a i vedė k i t o k i a u l i a g a n i o
dukterį.
P a t i pasitaikė p i k t a ir v a i d i n g a — nė priešui t o k i o s nelinkėtum!
Ir v i s priekaištauja j a m dėl n e t u r t o :
— Aš ir tėvo dėl to nemylėjau, o tu d a r d i d e s n i s skurdžius!
Graužia vyrą, ramybės n e d u o d a .
Rytą vargšas a t s i k e l i a brėkštant, e i n a kiaulių g a n y t i , v a k a r o p sugrįž­
ta, g a l v o j a : „Nors pati būtų ką v a l g y t p a t a i s i u s i . " K u r t a u ! Ta t i k k e i k s ­
imais jį p a s i t i n k a , dar ir su l a z d a per pečius p a t r a u k i a .
Liūdi vargšas, v i s l a b i a u a p i e s a v o dalią ir piktą pačią g a l v o j a .
Kartą jis nuėjo, k a i p ir visada, paleido k i a u l e s ganytis, pats ant ak-
imens atsisėdo.
195
 Sėdi, parėmęs galvą r a n k a , g a l v o j a .
Staiga jį kažkas šaukia:
— S v e i k a s , bičiuli, ar nežinai, k a i p į C h o r s k o girią nueiti?
K i a u l i a g a n i s žiūri — k e l e i v i s , o už jo a p k r a u t i k u p r a n u g a r i a i .
K i a u l i a g a n i s atsistojo, pasiėmė lazdą, r o d o :
— E i k i t e v i s t i e s i a i , k o l k e l i a s išsišakos, p a s u k i t e į dešinę, stačiai
C h o r s k o girioje atsidursite.
K e l e i v i s j a m padėkojo ir davė vieną auksinį.
Sutemo v a k a r a s . P i e m u o parginė k i a u l e s į kaimą, pats n a m o patraukė.
T i k . spėjo t r o b o n . įžengti, p a t i puolė jį b a r t i :
— Ak tu, d y k a d u o n i , aš visą gyvenimą t a i p ir badausiu? Trečia d i e n a
doro v a l g i o nematau! Nereikėjo vesti, j e i negali pačios k a i p r e i k i a n t
laikyti!
K i a u l i a g a n i s išsiėmė savo auksinį ir sako:
— D u o k m a n l a i k o , pačia, laimė į mus atsigręžia, o tu v i s rėki! Va
šiandien C h o r s k o g i r i o j e r a d a u duobę, pilną šitokio aukso pripiltą. N u ­
eisim r y t o j , parsinešim.
— K a i p rytoj!—sušuko p a t i . — K e l k i s dabar, i m k k u o didesnį maišą, tu
d y k a d u o n i . D a r k i t a s k a s ras, visą auksą be mūsų susems. Ir proto t a u
dievas nedavė. T u o j a u k e l k i s , eime!
V y r a s prašo:
— L e i s k pailsėti, aš p a v a r g a u , kojų n e p a k e l i u !
N e , v a i d i n g o j i p a t i nė k l a u s y t i n e n o r i , graužia ir graužia vyrą. Ką
daryti? Atsikėlė, pasiėmė maišą, kiūtina j a i iš paskos. \
E j o ėjo jie, g i r i o j e atsidūrė. O toj girioj b u v o g i l i g i l i duobė, iš viršaus
didžiuliu a k m e n i u užversta.
V a r g a i s negalais j i e n u r i t i n o tą akmenį, v y r a s ir sako:
— Aš l i p s i u duobėn, p r i r i n k s i u aukso ir sidabro, tu iškelsi.
O pati:
•— Ar t a u užteks proto p r i r i n k t i maišą? Tu nė pusės n e p r i r i n k s i , d u o ­
bėje p a l i k s i . Duokš maišą, aš įlipsiu, o tu į viršų ištrauksi.
S u l i g tais žodžiais čiupo maišą ir l i u o k t į duobę!
J i s nė mirktelėti nespėjo, pati n u k r i t o g i l y n ir nematyti!
Pastovėjo pastovėjo, p a s k u i paėmė akmenį ir užrito ant duobės.
— V a t a u i r v i e t a . D a b a r ieškok t u r t i n g e s n i o v y r o ! — t a r ė j i s i r n u ­
ėjo.
Staiga g i r d i , šaukia kažkas. V y r a s nė neatsigręžė, t r a u k i a sau.
196
O ten v e l n i a s plyšauja. T o j e duobėje j i s g y v e n o . K a i t i k t o j i p i k ­
čiurna n u k r i t o , j i s išsigando ir rėkia. O k i a u l i a g a n i s e i n a sau. Sugrįžo
ir g y v e n a k a i p anksčiau, k a i d a r pačios neturėjo.
Duobėje štai kas d e d a s i : v a i d i n g o j i p a t i ir v e l n i u i n e d u o d a ramybės.
S a u k i a , muša, v i s u s šonus j a m atkūlė.
Nebeištveria v e l n i a s , užsiropštė aukštyn, išlįsti n e g a l i , t a i įsikibo į a k ­
menį ir k a b o , k a d t i k galėtų būti t o l i a u n u o tos p i k t o s pačios.
J i d a b a r v e l n i o n e p a s i e k i a , t i k v a r s t o j į a k i m i s i r šaukia, tas vargšas i š
baimės rieste susirietęs.
Šitaip t r y s mėnesiai praėjo.
Kartą k i a u l i a g a n i s s a k o sau v i e n a s :
— E i s i u pažiūrėti, k a s m a n o pačiai n u t i k o .
Patraukė į girią, nuėjo p r i e tos duobės. V e l n i a s išgirdo kažin ką at­
ėjus, m a l d a u j a :
— K a s ten, p a d a r y k gerą darbą, n u r i t i n k akmenį, išvaduok m a n e iš
šitos raganos, už t a i didelę laimę d o v a n o s i u .
K i a u l i a g a n i u i p a g a i l o v e l n i o , n u r i t o akmenį, išleido jį.
V e l n i a s pasišovė: ,
— D a b a r k e l i a u s i u pas Rytų karalių, j i s t u r i vienturtę dukterį, apsėsiu
ją, pasimaišys j a i protas, v i s i puls g y d y t i , bet n i e k a s neišgydys. Tu atei­
si ir s a k y k k a r a l i u i : „ A š jūsų dukterį išgydysiu, o už t a i atiduosite m a n
ją į pačias." K a i t i k į kambarį įžengsi, aš ją p a l i k s i u , karalaitė p a s v e i k s .
T u v e s i j ą i r k a r a l i a u s i , — tarė v e l n i a s i r išnyko.
Nepraėjo nė p o r a savaičių, ir p a s k l i d o gandas, k a d v i e n t u r t e i Rytų
k a r a l i a u s d u k t e r i a i protas pasimaišė ir n i e k a s jos išgydyt negali, nors ir
k a i p ją gydo, nors ir k i e k daktarų kviečiasi.
T a t a i išgirdo ir mūsų k i a u l i a g a n i s , prisiminė v e l n i o žodžius, susiruošė
ir iškeliavo į Rytų karalystę.
Nežinia k i e k ten ėjęs, atsidūrė toje karalystėje. įžengė į rūmus, n u ­
ėjo virtuvėn ir k l a u s i a :
— K a s j u s ištiko ir ko v i s i t o k i e liūdni?
T a r n a i p a p a s a k o j o j a m apie karalaitės ligą.
K i a u l i a g a n i s ir tarė:
— N u v e s k i t e m a n e pas ją, pažiūrėsiu, gal k u o padėsiu.
T a r n a i susižvalgė, nusijuokė. O j i s v i s savo. T a i ir nuvedė pas k a ­
ralių.
Karalius klausia:
— Tu g a l i p a g y d y t i m a n o dukterį?
19?
( — " G a l i u , — sako p i e m u o , — t i k už t a i karalaitę į pačias atiduosite.
— G e r a i . O j e i neišgydysi — galvos n e t e k s i , — pagrasino k a r a l i u s .
K a i t i k įvedė jį į karalaitės kambarį ir uždarė duris, pasirodė v e l n i a s
ir sako:
— Šit aš išpildžiau susitarimą, karalaitė s v e i k a , v e s i ją ir būsi Rytų
Jcaralius. O aš d a b a r e i n u .pas Vakarų karalių. J i s t u r i vienturtį sūnų,
apsėsiu jį ir išvesiu iš proto. T u , žiūrėk, t e n a i n e s i r o d y k , v i e n u m i r k s n i u
tave s u d o r o s i u !
Ir išnyko.
A t ė j o k a r a l i u s , pamatė dukterį sveiką, apsidžiaugė. Didžias v e s t u v e s
iškėlė ir iš džiaugsmo karalystę žentui atidavė.
N e t r u k u s p a s k l i d o gandas, k a d vienturčiui Vakarų k a r a l i a u s sūnui
protas pasimaišė, gydo jį d a k t a r a i , v i s i nusiplūkė, o naudos j o k i o s .
T a s Vakarų k a r a l i u s pasiuntė žygūną pas Rytų karalių, k a d t o k i u s jo
žodžius perduotų: „Atsiųsk savo žentą, g a l j i s išgydys m a n o sūnų, k a i p
tavo dukterį išgydė. Už tai j a m pusę karalystės a t i d u o s i u . O j e i neat-
siųsi, karą prieš j u s pradėsiu, viską s u n a i k i n s i u , - akmens ant a k m e n s ne­
paliksiu."
Susimąstė jaunasis k a r a l i u s . J i s norėtų išgydyti karalaitį, t i k v e l n i o Jaunesnysis brolis
bijosi. '
P a g a l v o j o ir nusprendė: „Eisiu. G e r i a u v i e n a m žūti, n e g u visą. šalį
pražudyti." •>
Uošvis jį įkalbinėja bent k a r e i v i u s p a s i i m t i . Žentas atsisakė, v i e n a s ' žiūrimi. Kartą v a i k a i pamatė ant sienos lanką ir strėles
išjojo. l a n k o užrašyta: „Nemylėk žmonos, k o l j i savo r a n k o m i s n e n u p l a u
N u v y k o pas Vakarų karalių.
veido."
Tas jį su d i d e l e g a r b e priėmė, p a p a s a k o j o , k a s ištiko sūnų.
Prabėgo k i e k l a i k o . B r o l i a i paaugo. Kartą j i e d u susiruošė medžiot
K a i t i k k i a u l i a g a n i s įžengė į karalaičio kambarį ir d u r i s uždarė, p a s i ­
traukė per mišką ir priėjo rūmus. K i e m e stovį didelis k a t i l a s . T a m
rodė v e l n i a s ir k a d ims šaukti:
le galį k o k i u s d v y l i k a elnių išvirti. B r o l i a i ten pailsėjo ir sako v
— Ką aš t a u s a k i a u ! K a d nedrįstum čionai a t e i t i ! N e k l a u s e i manęs,
dabar galas t a u ! kitam:
Jaunasis karalius sako: — K i e n o tas k a t i l a s galėtų būti?
— Palauk, leisk, žodį pratarti, aš ne pas jį atėjau, o pas tave: m a n o K a l b a j i e taip, žiūri — t r y s d e v a i ateina. T i e pamatė b r o l i u s ir
p a t i iš duobės išsigavo ir tavęs ieško. džiaugė. „ V a rytoj ir turėsim ką v a l g y t ! "
— Ką?—suriaumojo v e l n i a s — A k , būk bičiulis, s u l a i k y k ją bent k i e k , D e v a i atnešė du e l n i u s ir įmetė į katilą. Vakarienę pataisė. B
k o l pabėgsiu, k u r n o r s pasislėpsiu! žiūri, o d e v a i jų tartum nemato.
Puolė j i s p r i e durų ir nurūko, t i k r i a u s i a i už devynių kalnų atsidūrė. Paskui klausia:
K a r a l a i t i s p a s v e i k o , o k i a u l i a g a n i s g a v o pusę Vakarų karalystės. — Ar k a u l u s valgot, ar mėsą?

198
 V y r e s n y s i s brolis išsigando, o jaunesnysis sako:
— S u v a l g y s i m ir k a u l u s , ir mėsą.
D e v a i išgriebė mėsos ir padavė broliams. J a u n e s n y s i s v a l g o mėsą,
o kaulą p a l e i d o į devus. T i e išsigando, pasižiūrėjo į jį, d a r l a b i a u baimė
suėmė, tada sako:
— Kadžių k a r a l i u s iš mūsų pagrobė gražuolę. M e s jos nebematysime,
1
o j u d u galėtumėt a t s i k o v o t i . Už ją dailesnės žemė m o t i n a n e t u r i .
— Į kurią pusę mergaitę nusivedė?— paklausė j a u n e s n y s i s b r o l i s .
D e v a i sako:
t— Į v a k a r u s , bet k o k i u k e l i u — nežinom.
— Aš e i s i u tos gražuolės ieškoti,— tarė j a u n e s n y s i s , — o savo brolį pas
j u s p a l i k s i u . Žiūrėkite — g l o b o k i t e jį, šeimininku v a d i n k i t e .
Ir iškeliavo. Atsidūrė vakarų krašte. R a d o ten tokią senutę, pažadėjo
j a i d a u g dovanų, j e i g u p a r o d y s kelią pas pagrobtąją gražuolę. O ta se­
nutė b u v o burtininkė. J i i r tarė:
— Aš p a m o k y s i u , k u r gražuolę rasti, t i k t a i s u n k u ją išgabenti — trys
šimtai kadžių sergsti.
Burtininkė turėjo katę. T i k t o j i galėjo pas gražuolę pralįsti. B u r t i n i n ­
kė ir pasiuntė ją su laišku gražuolei. Katė p r a l i n d o , nunešė laišką. G r a ­
žuolė apsidžiaugė, nors ir n e t i k i , . k a d g a l i m a iš kadžių išsivaduoti.
Katė atnešė atsakymą: „ A š čia, bet t e g u l n i e k a s dėl manęs galvos ne­
deda. V i s t i e k n e p a v y k s manęs išgabenti."
Jaunesnysis b r o l i s padėkojo b u r t i n i n k e i ir išdrožė.
Senutė jį p a l a i m i n o :
— D i e v e d u o k pergalę tau ir tavo l a n k u i .
J a u n e s n y s i s b r o l i s priėjo kadžių karalystę. T i k įžengė į ją ir stojo k a ­
r i a u t i . D i d i s b u v o karas, v i s dėlto laimėjo jaunesnysis brolis. V i s u s k a ­
džius iškapojo, o gražuolę pasiėmė ir išsivežė.
Praėjo trys mėnesiai. J a u n e s n y s i s b r o l i s vieną dieną pas devus vėluo­
j a , bijosi, k a d j i e b r o l i u i ką b l o g a nepadarytų. P a l e i d o strėlę, ir ji įsmigo
žemėn p r i e pat devų rūmų.
V i s i trys d e v a i puolė p r i e strėlės, n i e k a i p iš žemės neištraukia. Išsi­
gando:
— J i s v i s u s mus išgalabys.
P a l i k o savo būstą ir pabėgo. Grįžo j a u n e s n y s i s b r o l i s . Išbučiavo v y ­
resnįjį, atidavė j a m gražuolę į žmonas ir p a l a i m i n o .
1
K a d ž i a i — pasakiškos būtybės, burtininkai.
200
Praėjo k i e k l a i k o . K a r a l i u s sužinojo apie j a u n e s n i o j o b r o l i o narsą ir
p a n o r o išleisti už jo savo dukrą. Nusiuntė žygūną su laišku ir prašo
žentu būti. J a u n e s n y s i s s u t i k o , išjojo. Pasižiūrėjo į jaunąją — o g i t o k i a
pat graži, k a i p ir ta, k u r iš kadžių atėmė. Ir k a r a l a i t e i j a u n i k i s patiko.
Susituokė j u o d u , jaunesnysis b r o l i s žmoną parsigabeno į devų būstą,
k u r ir v y r e s n y s i s gyveno. T i k jis n e m y l i savo žmonos, mat, ant jo l a n k o
užrašyta: „Nemylėk žmonos, k o l j i savo r a n k o m i s n e n u p l a u s t a u v e i d o . "
Žmona nuliūdo, rašo tėvui: „Gyvenam gerai, t i k v y r a s manęs n e m y l i , ir
aš n e n o r i u d a u g i a u pas jį g y v e n t i . "
K a r a l i u s dukterį su žentu pasikvietė į svečius. Žmona važiuoja j u o d a i
apsitaisiusi. K a r a l i u s dabar sugalvojo žentą n u g a l u o t i , o dukterį genero­
l u i a t i d u o t i . K a i t i k atvažiavo, k a r a l i u s išsivedė j į pasivaikščioti—savo
sodo a p r o d y t i . V i e n a v i e t a t a m sode geležim aptverta, o ten uždarytas
gvelešapis, k u r i s ėda viską, kas tik po r a n k a papuola. K a r a l i u s atvedė
žentą p r i e tos t v o r o s ; k a i t i k tas v i d u n žengė, v a r t u s greitai užtrenkė.
O išėjimo iš t e n nėra. Grįžo k a r a l i u s į rūmus ir išleido dukrą už gene­
rolo. N e t r u k u s ir vestuves atšoko.
O gvelešapis puolė jaunesnįjį brolį, s u d r a s k y t i norėjo. Ilgai j u o d u
grūmėsi. Bet jaunėlis suvarė gvelešapiui strėlę ir perplėšė jį p u s i a u . G v e ­
lešapis bematant nusibaigė, o jaunesnysis brolis, visas k r u v i n a s ir b a i s i a i
pavargęs, k r i t o ant žolės ir užmigo.
Po vestuvių generolas v e d a s i žmoną į kambarį. K u r b u v u s , k u r n e b u ­
v u s , pakyšt maža pelytė ir l a k s t o po k a m p u s . G e n e r o l a s išsitraukė k a r ­
dą ir puolė ją v a i k y t i s . G e r o k a i pasiplūkė. P a g a l i a u v i s a i nuvarė vargšę
pelytę ir užplumpino. Džiaugiasi generolas. Pasmeigė ją k a r d u ir nunešė
uošviui — pasigirs, k o k s v y r a s . J u o k i a s i k a r a l i u s su generolu, džiaugsmu
n e s i t v e r i a . O duktė į dūdas.
— M a n o v y r a s v i s u s kadžius ir d e v u s iškapojo, n i e k a s nesistebėjo,
o šitas pelytę nudobė, ir t a i v i s i aikčioja — drąsuoliu v a d i n a . N e g y v e n ­
s i u su tokiu!—pašoko ir nubėgo.
Čiupo iš tėvo r a k t u s n u o sodo, atsidarė v a r t u s ir puolė pas gvelešapį.
Žiūri — tasai sudraskytas. Ieško v y r o — o g i ir tas g u l i visas k r u v i n a s ir
nekvėpuoja. Atsisėdo šalia ir v e r k i a . Visą naktį išverkė, o r y t e nubėgo,
atsinešė vandens ir savo r a n k o m i s nuplovė j a m veidą. V y r a s pabudo, p a ­
matė žmoną, išbučiavo. Ji d a r l a b i a u ėmė v e r k t i . T a d a j a u n e s n y s i s b r o l i s
papasakojo:
201
 — Negalėjau aš tavęs mylėti, k o l m a n v e i d o savo r a n k o m i s n e n u ­
plovei.
Apsidžiaugė žmona, ir nuėjo j u o d u drauge pas karalių. Viską j a m a p ­
sakė, tas t i k t a i nustebo ir liovėsi pykęs. Po to j a u n e s n y s i s b r o l i s su žmo­
na l a b a i gražiai g y v e n o .

c
Perlų ašaros

J J al ir b u v o , g a l ir ne — g y v e n o p a s a u l y du b r o l i a i . A b u d u ve-
/' dę, t i k v i e n a s turėjo vaikų, k i t a s — ne. T a i p ir g y v e n o j i e
santaikoje.
Bet šit p a a u g o j a u n e s n i o j o b r o l i o v a i k a i , o žmona j a m ir s a k o :
— R e i k i a m u m s su b r o l i u a t s i s k i r t i , s e n i j u o d u , k o k i a n a u d a iš abiejų!
Vyras supyko:
— K ą tu, žmona, k a i p g a l i m a ! K u r jie, seniai, dings? K o l b u v o j a u n i ,
k a i p jaučiai plūkėsi, d i r b o m u m s ir mūsų v a i k a m s , o dabar, k a i nukaršo
ir p a s i l i g o j o , j u o s išvarysi?
— J e i n e a t s i s k i r s i su b r o l i u , į upę įšoksiu!—sako žmona.
V y r a s nuėjo, viską apsakė b r o l i u i .
B e v a i k i s b r o l i s nuliūdo, k l a u s i a :
— K a m tau m a n e senatvėje v a r y t i ? J a u ir taip giltinė beldžiasi. B a i ­
sią nuodėmę užsitrauksi, tikrą brolį iš namų išvarydamas. N e a p v a l g y s i -
me tavęs, iš savo dalies ne v i e n senę, visą šeimą išmaitinčiau, ir vaikų
n e t u r i u , savo į kapą n e p a s i i m s i u , taviškiams v i s k a s l i k s !

203
 — Ką m a n d a r y t i , — sako b r o l i s . — Aš ir pats n e n o r i u su t a v i m s k i r ­ — Aš pats t u r i u jį savo p o n u i pataisyti.
tis, bet va žmona v i s a i užgraužė, g r a s i n a į upę šoksianti. Užkūrė ugnį, medžioklis pamovė fazaną ant iešmo ir k e p a .
K a s b e l i k o b e v a i k i u i b r o l i u i ? J i s papasakojo viską žmonai, ir kitą die­ T u o l a i k įėjo senio d u k r a .
ną j u o d u ištraukė į kelią. Ničnieko nepasiėmė, v i s a i tuščiom r a n k o m Medžioklis t i k dirst į ją ir n e g a l i akių atplėšti. Mergaitė s t o v i , o
iškeliavo. žiūri — paukštis ir apdegė ant žarijų.
E j o ėjo ir priėjo girią. Ką daryti? Medžioklis nunešė apdegusį fazaną.
Emė ieškoti toje g i r i o j e priebėgos. K a r a l a i t i s pasižiūrėjo ir k l a u s i a :
D v i dienas paklaidžiojo, o trečią rado seną apleistą trobelę. įėjo j u o ­ — Ko tas fazanas t a i p apdegė?
d u , šeimininkų nematyti, o duonos ir v y n o tiek, k a d d a u g e l i u i metų už­ — M a n o kaltė, p o n e , — sako medžioklis,— t e n senis taip gerai pr
tektų. Senis su sene ir k a l b a : kvietė ir j u s į svečius. Norėjo ir fazaną duot namiškiams iškepti, t i
— Ką gi, matyt, čia bus d e v o turtas. Sugrįš j i s a i , suės mus, bent iš n e s u t i k a u , norėjau pats j u m s p a t a i s y t i ; O k o l kepė, įėjo senio d
kančių išvaduos. t o k i a gražuolė, k a d akių atplėšti n e g a l i , — užsižiūrėjau, šit ir ap
L i k o gyventi. paukštis.
G y v e n a .mėnesį, d u . Bėga l a i k a s . J a u d a u g mėnesių — šeimininko ne­ K a r a l a i t i s su savo tarėjais nuėjo pas senį į svečius.
matyti. Senis apsidžiaugė, sutiko su didele garbe.
T y k i a i , r a m i a i dienas leidžia senis su sene naujoje vietoje, t i k k a r t a i s Viską,, ką t i k turėjo, ant stalo padėjo. O k a i už stalo sėdo, senis
nuobodžiauja: ėmė ąsotį, eina per v i s u s , ant rankų vandenį p i l a . Priėjo prie k a r
11
•— Sit n u m i r s i m e , k a s m u m s a k i s užspaus, k a s palaidos? čio, tas atsisako:
Ir va susilaukė dukters, ir d a r k o k i o s : n u s i j u o k s — a p l i n k u i rožės, ži­ — N e l e i s i u v y r e s n i a m žmogui m a n vandenį p i l t i . T i k r i a u s i a i y r a
butės pražysta, net l i g o n i s pasveiktų n u o jų d a i l u m o ir k v a p u m o ; i m s jaunesnis, t e g u l tas p i l a .
v e r k t i — ne ašaros, o p e r l a i b y r a . T a d a ąsotį paėmė- senio žmona, apėjo svečius, o k a r a l a i t i s ir daba
T a i p i r g y v e n a . Mergaitė v e r k i a , — p e r l a i b y r a , senis s u r e n k a , p a r d u o ­
sisako.
da, n u s i p e r k a , k o r e i k i a .
J i s norėjo, k a d senio duktė vandenį piltų.
S e n i a i su d u k r e l e dabar l a i m i n g a i , be rūpesčių g y v e n a . Senis ir pilį
S e n i a i pašaukė dukterį.
d u k t e r i a i pastatė.
Įėjo mergaitė, neša ąsotį v a n d e n s , o k a r a l a i t i s t i k pažvelgė į ją,
Bėga l a i k a s .
stėro ir žado n e t e k o . Mergaitė nusijuokė, į jį žiūrėdama, ir p a b i r o
Dukrelė paaugo, pasidarė t o k i a gražuolė, t i k pažiūrėsi į ją — viską
l i n k u i rožės ir žibutės. N u o tų gėlių k a r a l a i t i s atsipeikėjo, ir v i s i s
p a s a u l y užmirši.
už stalo.
Kartą išėjo medžioti tos šalies k a r a l a i t i s . Kiaurą dieną j i s su savo ta­
rėjais ir medžiokliais bastėsi, t i k vieną fazaną nušovė. P a v a k a r i e n i a v o , k a r a l a i t i s prašo senį, k a d leistų už jo savo dukr
V a k a r e karalaitis ir sako: Senis s a k o :
•— Iškepkite k u r n o r s tą fazaną. Čia p e r n a k v o s i m , o rytoj v ė l medžio- — M a n o pone, mes nesame v e r t i , bet j e i g u jūsų t o k i a v a l i a , ko g
s i m . J u k negrįšim į rūmus su v i e n u fazanu. mes b e g a l i m norėti?
Medžioklis paėmė fazaną ir davėsi ieškoti, k u r jį iškepti. Priėjo to se­ K a r a l a i t i s apsidžiaugė. Tą pat' naktį susižiedavo su gražuole, o iš
n i o būstą. Senis m a l o n i a i jį priėmė, pavaišino.
išjojo pas tėvus su l i n k s m a žinia.
Svečias s a k o :
Ir tėvai s u t i n k a :
— Aš karalaičio tarnas, va r e i k i a iškepti j a m šitą fazaną.
— J e i t a u j i m i e l a , t a i i r mes neprieštarausim.
Senis j a u ims tą fazaną ir keps, bet medžioklis n e d u o d a :
K a r a l i u s turėjo tokį piktą prižiūrėtoją. .

204
 O tas — biaurią dukterį, tokią juodekšnę. Va tas p i k t a s i s prižiūrėtojas
norėjo žūtbūtinai savo dukterį išleisti už karalaičio.
J i s a i pasišovė parvežti žadėtinę. O prieš sėsdamas į ratus, užpakaly
paslėpė ir savo apskretėlę, tą juodą k a i p v a r n a s mergšę, d r a u g e n u s i ­
vežė.
Nuvažiavo, paėmė žadėtinę, vežasi.
Prižiūrėtojas turėjo du ąsočius v a n d e n s .
Žadėtinei važiuodamas davė sūraus v a l g i o — mergaitė miršta iš troš­
kulio.
Prašo j i :
— D u o k i t e m a n nors lašą vandens.
O prižiūrėtojas:
— K u r čia g i r i o s tankynėj vandens gausi?
— D u o k i t e vandens, i m k i t e , ką t i k n o r i t e , — m a l d a u j a mergaitė.
— Va nebent akį atiduotum, gaučiau tau v a n d e n s , — sako prižiūrėtojas.
— Imkite akį, t i k d u o k i t e a t s i g e r t i , — s u t i n k a mergaitė.
Prižiūrėtojas davė j a i ąsotėlį v a n d e n s ir paėmė akį.
Mergaitė i k i d u g n o išgėrė visą ąsotėlį, bet troškulio nenumalšino. V ė ­
l e i prašo.
Prižiūrėtojas j a i davė d a r vieną ąsotėli ir paėmė antrą akį.
P a s k u i i r s a k o tarnams:
— Žadėtinė pavargo, r e i k i a j a i pailsėti, o jūs j o k i t e , nesustokite.
T a r n a i nujojo, o prižiūrėtojas sustabdė ratus, išlaipino neregę m e r g a i ­
tę, nuvedė po medžiu, n u v i l k o v i s u s drabužius, aptaisė j a i s savo dukterį
juodekšnę, pasodino į ratus ir nuvažiavo.
Sugrįžo į rūmus.
O k a r a l a i t i s dideles v e s t u v e s iškėlęs, svečius susikvietęs, l a u k i a n e s u ­
l a u k d a m a s savo gražuolės žadėtinės.
Ir šit atveža j a m ne tą gražuolę, o tikrą pajuodėlę. N e i . rožių, n e i p e r ­
lų, n e i žibučių.
S u p y k o k a r a l a i t i s — k o k i a čia išsigimėlė, kas mano
į šitą juodą k a i p v a r n a s mergšę'?!
— K u r m a n o gražuolė žadėtinė, ką tu j a i padarei?—šaukia j i s prižiū­
rėtojui,
— D i e v e m a n o , — sako prižiūrėtojas,— čia ir y r a . T i k ji l a b a i verkė, su
tėvais a t s i s v e i k i n d a m a , dėl to ir v e i d a s pasikeitė. A t s i g a u s , t o k i a p a t i bus.
K a r a l a i t i s n e t i k i . Neprisileidžia juodekšnės.
T a i p ir g y v e n a — žmona sau, .vyras sau.
206
O neregė mergaitė l i k o v i e n a girioje. S t o v i j i p o tuo medžiu, k u r p r i ­
žiūrėtojas iš ratų išsodino, v e r k i a , v e r k i a , s i e l v a r t a u j a . Ne ašaros, o per­
l a i ant jos b y r a .
Tų perlų p r i b i r o i k i . pat k a k l o , uždengė j i e visą mergaitę.
P r i e tos girios, k u r j i raudojo, b u v o miestas. M i e s t e gyveno toks v a r ­
ganas senis. V i s o jo turto vienas asilas.
Senis n u e i n a į girią, p r i s i r e n k a sausų šakų, žagarų, s u k r a u n a ant a s i ­
l o , nuneša į miestą, p a r d u o d a , p i n i g u s elgetoms išdalina, v a k a r o p n u e i ­
n a , vėl šakų p r i s i r e n k a , parsineša, p a r d u o d a ir j a u sau, ir savo pačiai
tuos p i n i g u s išleidžia. T a i p ir g y v e n a gerieji s e n u k a i .
S i t karią j i s nuėjo į girią, asilą p a l e i d o p a s i g a n y t i , o pats sausas šakas
piausto. P r i s i r i n k o , surišo, ieško asilo, o jo nėra.
Senis vaikšto po girią, d a i r o s i .
Žiūri — s t o v i asilas, spokso j perlų kalną, o tuose perluose i k i k a k l o
mergaitė užrausta.
Senis s u p y k o ant asilo, puolė jį v a r y t i , o mergaitė s a k o :
— K a s tu, žmogau? Būk m a n b r o l i s ar tėvas, išgelbėk m a n e , atkask iš
to perlų k a l n o .
Atkasė ją senis, nuvedė namo, p a s k u i perlus s u r i n k o ir j u o s parsinešė.
Praturtėjo senis. A p a v ė , aprengė mergaitę, pastatė d i d e l i u s rūmus ir
atskirą menę j a i . davė.
Kartą mergaitė sėdi ir g i r d i : perekšlė k i e m e už kažin ką s u p y k o ant
viščiuko, kaptelėjo j a m s n a p u . Viščiukas cyptelėjo, atbėgo g a i d y s , ėmė
barti perekšlę:
— Ko tu mano vaiką s k r i a u d i ?
Mergaitė išgirdo ir nusijuokė. Pasipylė rožės, žibutės, v i s k a s a p l i n k u i
pražydo.
Išėjo, senis, nustebo: iš k u r tos s t e b u k l i n g o s gėlės, tartum sodas staiga
sužydėjo. *
gražuolę pakeitė Mergaitė sako:
— Tėve, nunešk tas rožes ir žibutes į miestą, k u r k a r a l i u s g y v e n a .
Nešiok, t i k n i e k a m neparduok, k a d ir k i e k už jas duotų. S u r a s k k a r a l i a u s
prižiūrėtoją. J i s norės n u p i r k t i tas rožes ir žibutes, o tu s a k y k : aš n e p a r ­
duodu, t i k į a k i s m a i n a u . Duos j i s tau a k i s — a t i d u o k gėles, o a k i s m a n
parneši.
Senis nunešė gėles į miestą.
Vaikšto, nešioja, t i k n i e k a m n e p a r d u o d a , nors daugis derisi. P a g a l i a u
„jis užtaikė prižiūrėtoją.
207
 J i nusiėmė k a r o l i u s , padavė mažyliui.
T a s prašo: T a s a i dar l a b i a u ėmė v e r k t i , n o r i pas motiną į girią.
— Seni, p a r d u o k rožes ir žibutes! K a r a l a i t i s pasiėmė jį ant žirgo ir nurūko. V a i k e l i s t i k pamatė motiną,
J i s norėjo n u p i r k t i gėles, išbarstyti p r i e savo d u k t e r s ir p a s a k y t i : šit n u s i r a m i n o , nusišypsojo, rankutėmis s u m o s i k a v o .
v ė l rožės ir žibutės a p l i n k žadėtinę žydi. K a r a l a i t i s padėjo jį p r i e m o t i n o s ir žiūri, ką darys. O tas pašliaužė,
O senis s a k o : a p k a b i n o m o t i n o s kaklą ir užmetė ant jo k a r o l i u s . A t g i j o gražuolė, at­
— Aš n e p a r d u o d u , t i k į a k i s m a i n a u .
simerkė, pasikėlė, žiūri.
Prižiūrėtojas s e n i u i davė vieną akį, pasiėmė gėles, nunešė, išbarstė ap­
K a r a l a i t i s apsidžiaugė, nežino, ką ir b e d a r y t i iš laimės.
l i n k savo juodekšnę dukterį, t i k n i e k o t a i nepadėjo — k a r a l a i t i s nė iš
P a s i s o d i n o ant žirgo ir žmoną, ir sūnų ir nudūmė n a m o .
tolo n e i n a p r i e tos negražuolės.
P r i j o j o p r i e rūmų, šaukia:
O senis parnešė akį gražuolei, ta įsidėjo, sutrynė perlą rožių ir žibučių
— Šit m a n o žmona, o šit ir sūnus!'
sultyse, suvilgė, a t g a i v i n o akį. Išėjo p a s i t i k t i k a r a l i u s , karalienė, a p k a b i n o , bučiuoja marčią.
V i e n a a k i m mergaitė j a u mato, o antra d a r a k l a . K a i p ją gauti? Įžengė ji į rūmus, prisiminė viską, .ką iškentėjo, p r a v i r k o — ašaros
Mergaitė pasidarė sau grabą ir s a k o s e n i u i :
ėmė r i e d ė t i — v i s a s g r i n d i s perlų pribarstė.
— Sit m a n ant k a k l o k a r o l i a i , n u i m k j u o s n u o manęs, ir aš n u m i r s i u ,
Gražuolė pamatė prižiūrėtojo dukterį juodekšnę, j u o k a s ją d a b a r p a ­
o tu nunešk t a m prižiūrėtojui ir išmainyk ant k i t o s akies. Įdėk ją m a n ,
p a s k u i p a g u l d y k į grabą, nunešk į tą vietą, k u r m a n e r a d a i , ir p a l i k ė m ė — a p l i n k u i rožės ir žibutės pražydo.
tenai. Piktą prižiūrėtoją ir jo dukrą pririšo žirgams p r i e uodegų ir p a l e i d o ,
Nuėjo senis pas prižiūrėtoją, išmainė k a r o l i u s į akį, atnešė, įdėjo m e r ­ o k a r a l a i t i s vedė savo žadėtinę.
g a i t e i ir v e r k d a m a s nunešė ją į tą vietą, k u r pirmąkart pamatė perlų Tenai juoda, čionai balta,
krūvoje. Ten pasėta, čia sumalta.
Gražuolė ten sūnaus susilaukė. G u l i tas v a i k e l i s grabe šalia m o t i n o s .
O k a r a l a i t i s liūdi jos ir nė iš tolo p r i e prižiūrėtojo dukters neina.
Kartą j i s išjojo į medžioklę k i e k prasiblaškyti. A t j o j a į girią. Išgąsdi­
no elnią, tas šoko bėgti. K a r a l a i t i s p a l e i d o strėlę, bet nepataikė. N u s i v i ­
jo j i s elnią.
Bėga bėga tas, o iš paskos k a r a l a i t i s .
S t a i g a elnias pašoko, dryktelėjo p e r grabą ir dingo. K a r a l a i t i s priėjo,
pasižiūrėjo — t a i g i grabe g u l i jo gražuolė, pažino savo mylimąją.
O j i n a i g u l i , t a r y t u m m i e g a . A p k a b i n o ją k a r a l a i t i s , v e r k i a , ašaras lie­
j a , bet n e g i tuo pagelbėsi?
Išsiverkė j i s , pasiėmė sūnų, k u r grabe šalia m o t i n o s gulėjo, ir nusine­
šė į rūmus.
Prižiūrėtojo d u k r a vaikelį glamonėja, žaidžia su j u o , šitaip n o r i k a r a ­
laičiui p r i s i g e r i n t i .
P a s k u i paėmė jį ant rankų, o tas čiupo k a r o l i u s ir t r a u k i a į save, plė­
šia v e r k d a m a s .
K a r a l a i t i s s u p y k o , sako juodekšnei:
— A t i d u o k j a m , ko prašo, neerzink.
14. D e v y n i b r o l i a i

208
 Medžiotojas s a k o :
— Aš ją į žmonas paėmiau.
K a r a l i u i tatai nepatiko, j i s išvarė ir medžiotoją, ir jo žmoną, bet
t i k išėjo iš rūmų, j i n a i v ė l a t v i r t o į. gražuolę.
G e r a i ir l a i m i n g a i g y v e n a sau medžiotojas su j a u n a žmona.
Praėjo k i e k l a i k o . K a r a l i u s sužinojo, k a d medžiotojo žmona graž
lė, pasišaukė jį ir s p i r i a :
— A r b a a t i d u o k savo žmoną, a r b a gauk m a n „taip, ne, n i e k a d o s " .
Medžiotojas n u l e i d o galvą, liūdnas sugrįžo n a m o . P a p a s a k o j o žmo
ką j a m k a r a l i u s liepė. T o j i sako:
— N u e i k p r i e to medžio, ant k u r i o tupėjau, iš jo šakų šluotą sur
p a s i i m k ją, j i tave i r nuves, k u r r e i k i a .
Medžiotojas iškeliavo. Surišo iš šakų šluotą, padėjo ant žemės. Šl
ta k a i p vėjas į priekį n u s k r i e j o , medžiotojas nubėgo iš paskos. Šluot
nuvedė į požemio karalystę. Medžiotojas ten rado k a r a l i a u s tėvą
prašo:.
— T a v o sūnus m a n e atsiuntė atnešti „taip, ne, n i e k a d o s " . P a m o k
ką d a r y t i .
K a r a l i a u s tėvas s a k o :
— E i k ir e i k tiesiai, p r i e i s i jūrą, persigauk p e r ją, p a m a t y s i trobą,
Taip ne niekados

c
r r k l a u s k šeimininką, j i s a i p a m o k y s , k u r rasti „taip, ne, n i e k a d o s " .
E j o ėjo medžiotojas, priėjo jūrą. Atsisėdo ant savo šluotos, p e r s i g
per jūrą, išlipo k i t a m e k r a n t e . Susieškojo trobą, žiūri — v i d u j e u g n i s
ga, n i e k u r žmonių nematyti.
^^^JĮ y v e n o k a r a l i u s ir turėjo medžiotoją.. Kartą tas medžiotojas iš-
Įžengė trobon, pasislėpė, l a u k i a .
/ ėjo į mišką. I l g a i vaikščiojo, ieškojo, n i e k o nenušovė. J a u n a ­
Įėjo t r y s žmonės, v i e n a s šūktelėjo:
mo grįžti k e t i n o , t i k va m e d y j e pamatė paukštę, p a l e i d o į ją strėlę iš
— ' E i tarne, statyk stalą!
l a n k o , numušė žemėn, paėmė ir įsikišo užantin. S t a i g a t o j i paukštė pa­
Iš kažin k u r tarnas atsirado, stalą pastatė.
v i r t o d a i l i a m e r g a i t e ; medžiotojas nustebo, pamatęs šalia savęs gražuolę.
— N a g i , duokš v a l g y t i ir gerti.
— Kas tu?—klausia.
It
EI •— Aš toji paukštė, k u r tu p a g a v a i , — sako mergaitė.
Viską padėjo tarnas. V i s i trys pavalgė, atsigėrė ir išėjo.
Medžiotojas pagalvojo: „Kas bus, tas bus, ir aš p a r e i k a l a u s i u iš t a
t< \'\ I — T a i tu turėsi būti m a n o žmona.
v a l g y t i " . Ir šūktelėjo:
•— G e r a i , — sako j i , — t i k n e v e s k manęs pas savo karalių, žinok, atims.
J e i g u j a u v e s i , t a i šit ką aš p a d a r y s i u : k a i p r i e k a r a l i a u s p r i e i s i m , pasi­ — Ei tarne, d u o k v a l g y t i !
v e r s i u l a b a i negražia, tada j i s išvarys ir tave, ir mane, ir mes t a v o troboj T a r n a s atnešė stalą, pastatė, užtiesė jį, padėjo v a l g i o ir gėrimo. M
drauge g y v e n s i m . džiotojas pakvietė ir tarną d r a u g e sėstis. Susėdo, geria, v a l g o . Iš v i e n
Medžiotojas s u t i k o , ir j u o d u nuėjo pas karalių. taurės g e r i a medžiotojas, iš k i t o s — tarnas. A b u d u p a v a l g i . Medžiot
K a r a l i u s pamatė ją ir sako: sumetė eiti, pasiūlė ir t a r n u i k e l i a u t i drauge.
•— K a s t a u ją įbruko, k a m tau šitokios r e i k i a ? Ejo ėjo — s u t i k o žmogų su l a z d a r a n k o j e . Paklausė, k a m j a m ta laz

270
 — N o r i u p a r d u o t i , — sako tas.
— O k a m ji tinka?
J e i p a s a k y s i : „Užmušk tą žmogų"- užmuš, p a s a k y s i : „Sumušk"—
sumuš.
Medžiotojas n u s i p i r k o tą lazdą už čiaudulį.
E i n a medžiotojas, s k u b a tiesiai pas savo karalių. Nuėjo. K a r a l i u s k l a u ­
sia:
— Atnešei „taip, ne, n i e k a d o s " ?
— Atnešiau,— sako medžiotojas. Ir l i e p i a savo l a z d a i : — N a g i šok ant
karaliaus, užmušti neužmušk, bet taip apdaužyk, k a d pats mirties p r a ­
šyt ųsi.
Lazda šoko ant k a r a l i a u s ir l u p a .
Kūlė, kūlė, v i s u s k a u l u s atkūlė, medžiotojas k l a u s i a karalių:
— Ar užteks?
— Taip!
— G a l dar nori?
— Ne!
— Ar a t i m s i iš manęs žmoną?
— Niekados!
L a z d a liovėsi mušti. K a r a l i u s sako medžiotojui:
— V y r a s tu ir vyriškai pasielgei, būk l a i m i n g a s su s a v o žmona.
Medžioklis
G e r a i a p d o v a n o j o medžiotoją ir paleido. T a s a i grįžo pas jauną žmo­
ną, viską papasakojo, k a i p j a m b u v o , ir g y v e n a j u o d u s a u gražiai.
tfal t a i p b u v o , gąl ir ne — g y v e n o pasaulyje medžioklis. Kartą
J e i v i s a tai neteisybė, tegul niekas iš mūsų nesuserga.
? j i s išėjo g i r i o n medžioti. Kiaurą dieną vaikštinėjo, n i e k o neuž­
taikė — n e i žvėries, n e i paukščio; t a i p tuščiom r a n k o m k e t i n o j a u n a m o
grįžti.
Prisėdo atsikvėpti ir žiūri —mažas e l n i u k a s ganosi. Medžioklis p r i s i -
I taikė, nušovė elniuką, j a u darinės jį, bet k a i t i k peržengė p e r jo galvą,
1

ir p a v i r t o į gražią mergaitę. Išsigando medžiotojas, bet ką j i s g a l i p a d a -

; ryti? L i k o mergaite.
Mergaitė nusiėmė lanką, p a k a b i n o t e n pat po medžiu ir nuėjo — p a t i
nežino k u r . Trečią dieną atsidūrė p r i e miesto. Vaikšto po nepažįstamas
\. gatves; n e i k u r p r i s i g l a u s t i , n e i k a m s a v o bėdą išsakyti.
T a m e mieste g y v e n o t o k i a senutė. V a k a r e j i pamelžė s a v o k a r v e s i r
neša n a m o pieną. Pamatė mergaitę, nustebo.
: — K a s t u esi i r i š k u r ? K a s t a v o tėvai i r kodėl vieną p a l e i d o nakčia
klaidžioti?
Ta p a s i p a s a k o j o našlaitė esanti, jokių artimųjų n e t u r i n t i .

213
 — P r i i m k mane, gerą darbą p a d a r y s i — prašo j i . — Tu — m o t i n a , o aš —
Ieško ieško, žiūri — g i r i o j e p i l i s b e s t o v i n t i . V a i k a i t i s k l a u s i a , k i e n o ta
duktė, ir sveikatos gana t u r i u , ir proto, viską padarysiu, ką t i k l i e p s i .
p i l i s , kas joje g y v e n a ir kodėl pastatyta t o k i o j tankynėj.
Senutė apsidžiaugė, priėmė mergaitę. Ir t o k i a darbšti ji pasirodė, t o k i a
— Šioje p i l y j e g y v e n a neregėto gražumo mergaitė,— išgirdo a t s a k y ­
p r o t i n g a , a p i e grožį nėra ko nė kalbėti — gandas a p i e ją po visą žemę
mą.— J a i r e i k i a papasakoti tris nebūtus dalykus,, ir v i s i j i e t u r i a t r o d y t i
pasklido.
g r y n a teisybė. Mergaitė t u r i tokį auksinį katilą su a u k s i n i u v a n d e n i u ir
Jaunikių pasipylė — ramybės n e d u o d a . Kartą ta gatve ėjo k a r a l a i t i s ,
auksine mėsa jame. J e i g u k a s papasakos tuos tris nebūtus d a l y k u s , a u k ­
pamatė gražuolę ir p a m i l o iš k a r t o . Liūdnas sugrįžo namo. K a d ir ką
s i n i a m k a t i l e i m s k u n k u l i u o t i a u k s i n i s v a n d u o ir auksinė mėsa išvirs. Ir
namiškiai darė, n i e k a i p n e g a l i jo p r a l i n k s m i n t i . Susirūpino k a r a l i u s ,
mergaitė ištekės už to žmogaus. O k a s negebės k a i p r e i k i a n t p a s a k o t i ,
klausia:
tasai galvos neteks.
— M a n o sūnau, k a s tau', k o k s liūdesys t a v e graužia?
V a i k a i t i s n u j o j o į pilį, j i s žino, k a d nestengs p a p a s a k o t i tokių nebūtų
K a r a l a i t i s prisipažino savo meilę, pasakė, k a d be tos gražuolės gy­
dalykų, k u r i e t i k r a teisybė atrodytų. Troško bent p a m a t y t i tą neregėto
v e n t i negalįs. K a r a l i u s tuoj pat nusiuntė žmones ją atvesti. Suieškojo tą
gražumo mergaitę.
senutę, atvedė mergaitę į rūmus ir a p v e s d i n o su karalaičiu.
„Kas bus, tas bus, nors pažvelgsiu į ją",— g a l v o j a .
Po metų j i e sūnaus susilaukė. Kartą gražuolė s u s i g a l v o j o : „Eisiu p a ­
J o j a j i s susimąstęs, o priešais ateina medžioklis. Žirgas pamatė j į , —
žiūrėti, ar dar k a b o m a n o l a n k a s po tuo medžiu, ar kas nors paėmė."
sustojo, žvengia, n e i n a toliau, o šuniukai i r g i a p l i n k šokinėja. V a i k a i t i s
Slapčiomis išsėlino iš rūmų ir nuėjo. Žiūri — ir e l n i u k a s ten pat g u l i , ir
s t o v i ir stebisi, ir p y k s t a , žirgą varo, o tas nė iš vietos. Įširdo, l i e p i a n u ­
l a n k a s nepaliestas ant medžio k a b o . Moteriškė tarė s a u : ,,Jei tada per­
dėti medžioklį. O tas s a k o :
žengiau per e l n i u k o galvą ir p a v i r t a u mergaite, peržengsiu ir d a b a r , —
gal vėl a t v i r s i u į vyriškį." Peržengė ji e l n i u k u i per krūtinę ir p a v i r t o — Eime, aš n u v e s i u tave pas gražuolę ir p a s a k y s i u t o k i u s žodžius, k a d
į dailią kumelę. Kumelė šuoliuoja, žvengia, i rūmus atbėgo. Protas jos v a n d u o ne t i k katile, bet ir akmenyse ims k u n k u l i u o t i , ir neregėtoji gra- •
l i k o žmogaus, t i k kalbėti n e g a l i . T a r n a i sugavo kumelę, nuvedė į a r k l i ­ žuolė tau atiteks.
dę, pašėrė. V i s i ieško karalaičio pačios, n e g a l i rasti — t a r t u m žemė būtų J a u n i k a i t i s apsidžiaugė, pasiėmė medžioklį, eina. Nuėjo, pasiuntė pas
ją p r a r i j u s i . gražuolę žmogų p a s a k y t i : „Iš tokios ir t o k i o s karalystės t o k i o ir t o k i o k a ­
Po k i e k l a i k o kumelė atsivedė kumeliuką, o l y g a u s j a m n i e k u r n e r a ­ raliaus v a i k a i t i s n o r i pasakyti tris žodžius, k a d tavo a u k s i n i a m k a t i l e
s i : iš akių kibirkštys žyra, n i e k a s t o k i o nėra regėjęs. Kartą k a r a l i a u s ark­ a u k s i n i s v a n d u o imtų k u n k u l i u o t i ir auksinė mėsa išvirtų."
l i n i n k a s užsimetė pajodinėti, užšoko ant kumelės, sudrožė j a i . Kumelė Medžioklis tarė sūnui:
išsigando — n e p r a t u s i p r i e bizūno. Numetė ji tą arklininką ir nurūko, n e i — K a i n u e i s i m , stokis į šoną, o aš p a s a k y s i u : „Mano ponas p a v a r g o
dangaus, n e i žemės n e s k i r d a m a . Nušuoliavo į tą girią, peršoko e l n i u k u i ir liepė m a n už jį kalbėti."
p e r k o j a s ir p a v i r t o į didžiulę, piktą kalę. Kalė nubėgo atgal į rūmus.
J a u n i k a i t i s sutiko. Nuėjo jie. Mergaitė liepė svečius atvesti. T a r n a i
O ten v i s i ieško kumelės — ieškojo ieškojo, nerado. K a r a l i a u s v a i k a i t i s
v i s u s palydėjo į pilį, k u r laukė jų neregėto gražumo mergaitė su savo
pamatė tą kalę, n e s i s k i r i a su j a . Po k i e k l a i k o t o j i kalė atsivedė šuniukų.
tėvu ir artimaisiais. Medžioklis v i s i e m s nusilenkė ir sako:
Kartą k a r a l i a u s v a i k a i t i s sėdo ant k u m e l i o , pasiėmė d r a u g e kalę ir iš­ — Va šitas j a u n i k a i t i s — m a n o ponas. J i s l a b a i pavargęs ir liepė m a n
j o j o medžioti. G i r i o j e j i s pakėlė kiškį, kalė p a s k u i jį nudūmė. Kiškis bė­ pranešti jums, kas r e i k i a . J e i leisite, papasakosiu.
ga, kalė j a u b a i g i a p r i v y t i . Bėgo bėgo, pribėgo p r i e to nušauto e l n i u k o .
— Kalbėk, kalbėk!— p a s i g i r d o iš visų pusių.
Kiškis peršoko p e r e l n i u k o uodegą, p a s k u i jį ir kalė — ir v ė l į medžioklį
Medžioklis paėmė vaikaitį už r a n k o s ir s a k o :
atvirto. T a s apsidžiaugė, n u s i k a b i n o n u o medžio savo lanką ir nuėjo sū­
— K a i p manot, ar aš galėjau būti šito jaunikaičio motina?
naus ieškoti. O k a r a l i a u s v a i k a i t i s palaukė, nesulaukęs nuėjo pėdomis —
Po a u k s i n i u k a t i l u užsidegė liepsna. Medžioklis t o l i a u v a r o :
nenorėjo savo kalės p r a r a s t i .
— O g a l sakysite, k a d ne aš atsivedžiau šitą žirgą?

214
215
 A u k s i n i a m k a t i l e a u k s i n i s v a n d u o s u k u n k u l i a v o . Medžioklis pabaigė:
., — Ar patikėsite, k a d ir šituos šuniukus aš atsivedžiau?
A u k s i n i a m e k a t i l e auksinė mėsa išvirė. J a u n i k a i t i s g a v o per žmoną tą
neregėto gražumo mergaitę, l i n k s m a s v e s t u v e s atšoko.
O medžioklis dingo. Ilgai jo ieškojo, tačiau n i e k u r nerado.

Piemuo ir gyvatė

( P
J / l a i taip b u v o , gal n e b u v o — g y v e n o v y r a s su pačia. L a b a i netur-
—
/' Itingai g y v e n o . J i e turėjo vienatinį sūnų. Tas ir s a k o :
— M i e l i tėveliai, n i e k o mes neturime, netgi ko v a l g y t i , e i s i u k u r į dar­
bą n u s i s a m d y t i , bent kąsnį užsidirbsiu.
— L a b a i g e r a i , — apsidžiaugė tėvai.
Sūnus iškeliavo; ėjo ėjo, pas vieną turtuolį pataikė ir nusisamdę p i e ­
m e n i u — avis ganyti. P i e m u o d o r a i -tarnavo, šeimininko b a n d a išaugo.
Po metų j i s prašo šeimininką:
— P a l e i s k m a n e k i e k namo, e i s i u savo senukų a p l a n k y t i .
S e i m i n i n k a s leido, davė j a m avių, sviesto, mėsos, sūrio. P i e m u o j o j a
namo, j o j a , žiūri — skersai k e l i o tyso gyvatė, žirgas v o s nesumindžiojo.
Nušoko n u o žirgo, paėmė gyvatę, a t s a r g i a i padėjo pakelėje ir s a k o :
•— Ko gi g u l i ant k e l i o ! K a s nors d a r sumindžios ar šiaip užmuš!
V ė l e i sėdo ant žirgo ir n u j o j o .

217
 vesti. Prisiminė tą mergaitę, k u r grūdus saugojo, susirado ir paėmė
Sugrįžo namo, k i e k pasisvečiavo ir leidosi atgal p.is šeimininką. J o j a į žmonas.
jis, j o j a , o gyvatė vėl skersai k e l i o g u l i . Nušoko nuo žirgo, atsargiai ją Ir g y v e n a j u o d u l a i m i n g a i . T i k greitai apsiniaukė ta jų laimė. Pati prie
paėmė, padėjo pakelėje ir s a k o : v y r o pristojo: pasakyk, ko j u o k e i s i tada, avis per kaimą gindamas.
— Negulėk ant k e l i o , n e l a i m i n g o j i , užmuš tave, n e g i nenutuoki? P i e m u o t y l i : j e i prasitars — n u m i r s . T i k pati neduoda ramybės: pasa­
Sėdo ant žirgo ir j o j a . G i r d i — šaukia jį t o j i gyvatė. k y k ir p a s a k y k , n o r s ir žino, k a d vyrą į pražūtį stumia.
— E i , palauk! P i e m u o papiovė šešias a v i s , iškepė duonos, viską paruošė savo šerme­
P i e m u o sustojo, p r i e jo prišliaužė gyvatė ir s a k o :
nims". Ryžosi p a s a k y t i — t a i p jį p a t i n u k a m a v o . G a l i a u s i a i nuėjo į avidę,
— Neišsigąsi — p a p u s i u t a u į burną?
o tasai ėriukas k a l b a :
P i e m u o neišsigando. Gyvatė papūtė, ir j i s tapo žiniuoniu — v i s k a s j a m — K l a u s y k i t , ką aš j u m s papasakosiu.
s u p r a n t a m a pasidarė:.ir lapų šnaresys, ir v a n d e n s čiurlenimas, ir paukš­ — O ką?—klausia a v y s .
čių čiulbėjimas, ir visų gyvulių k a l b o s — i r jaučių, ir karvių, ir avių. — Mūsų šeimininkas s a u šermenis r e n g i a — p r i s t o j o pati, k a d p a s a k y ­
P i e m u o grįžo pas šeimininką, ištarnavo d a r metus ir prašo: t ų t a i , ko-kalbėti n e g a l i m a . J e i pasakys t i k — i š r y t o n u m i r s . A š t o k i a i
— . P a l e i s k mane, šeimininke, atiduok, ką pas tave uždirbau. L a i k a s pačiai t a i p padaryčiau: paimčiau šakotą lazdą ir duočiau į kailį, k a d net
m a n namo — savo senukus t u r i u prižiūrėti. '
gimtą dieną užmirštų.
— E i k , — sako šeimininkas,— s v i e s k į bandą savo lazdą, kas šiapus jos
P i e m u o nuėjo, išsiplovė šakotą lazdą, grįžo n a m o ir ėmė velėti pačią.
bus — v i s k a s tavo.
Visą savaitę ji l o v o j gulėjo, v a i t o j o : aštuntą dieną ir jūsų, ir musų
P i e m u o sviedė lazdą, nuėjo savo bandos a t s i v a r y t i ir g i r d i — s e n a
v a r g u s išsinešė.
a v i s šaukia ėriukui:
— Eikš čia, ko t e n užkliuvai?
O ėriukas s a k o :
— Ak m o t i n , j e i g u p i e m u o žinotų, k o k s aš e s u , — nepaliktų manęs.
Išgirdo tatai p i e m u o — įsiminė ėriuką. P a s i d a l i n o bandą, tas ėriukas
šeimininkui atiteko. P i e m u o s a k o :
— Turėjau vieną ėriuką prisipratinęs, mylėjau jį. J i s a i tau k l i u v o , a t i ­
duok m a n , p a s i i m k nors visą bandą.
— I m k i s savo ėriuką, m a n n e g a i l a , — tarė šeimininkas.
P i e m u o pasiėmė ėriuką, a t s i s v e i k i n o su šeimininku, padėkojo j a m ir
nusiginė avis. E i n a su savo b a n d a per vieną sodžių, žiūri: grūdai paskleis­
ti džiovinti, a p l i n k u i paukščiukai šokinėja, v i e n i lesa tiesiai nuo pakloto,
k i t i r e n k a , kas ant k e l i o išbirę.
O šalia sėdi graži mergaitė, grūdus saugoja.
V i e n a s paukščiukas, k u r grūdus n u o p a k l o t o lesė, pakėlė^galvą ir sako
savo draugams:
— Ei jūs, k v a i l i u k a i , ko n u o žemės lesate? E i k i t e čia, k o l grūdų nesusė-
mė ir mūsų neišvaikė, k a s išbirę — nepabėgs.
P i e m u o išgirdo, nusijuokė.
Mergaitė pažvelgė į piemenį, tas į ją, ir a b u d u v i e n a s k i t a m patiko.
P i e m u o nudrožė t o l i a u , sugrįžo namo, pasistatė naują trobą ir s u g a l v o j o

218

Pasaka apie vagį
" tarnas b u v o l a b a i v i k r u s ir g e r a i savo darbą išmanė.
Sit kartą j i s a i nusprendė: „Imsiu ir išmoksiu d a r kokį amatą." G a l v o ­
jo galvojo, ieškojo ir išsirinko vagystę. P a l i k s kepurę k u r k a r a l i a u s
k a m b a r i u o s e , p a s k u i įsėlina ir išneša.
K a r a l i u s pamatė, k a i p j i s kepurę v a g i a , pasišaukė jį ir k l a u s i a :
— Ei v y r u t i , ką ten darai?
— V a l d o v e , — atsakė t a r n a s , — g e r a i išmokau t a u t a r n a u t i , n o r i u dar
v o g t išmokti.
— Aš t u r i u baltą žirgą, — sako k a r a l i u s , — j e i pavogsi
tūkstančius, j e i n e p a v o g s i , galvos neteksi.
— G e r a i , — sutiko vagis.
K a r a l i u s liepė žirgą į arklidę n u v e s t i , vieną žmogų ant žirgo pasodino,
k i t a m į r a n k a s pavadį įdavė, trečią p r i e durų pastatė.
220
V a g i s atsikėlė naktį, pasiėmė v i s o k i o v a l g y m o ir ąsotį v y n o , n
sergėtojams ir s a k o :
— K a r a l i u s atsiuntė, p a v a k a r i e n i a u k i t e ir išgerkite, k a d neužm
mėt.
Tas, k u r p r i e durų stypsojo, t a i p ir užmigo stovėdamas, k u r i s p
laikė — n u g r i u v o su pavadžiu, o k u r i s ant žirgo sėdėjo, ant žirgo
migo.
V a g i s numovė žirgui kamanas, drauge su b a l n u nutraukė žemyn
lį, sėdo ir išjojo.
R y t e k a r a l i u s įeina į arklidę — nėra žirgo. Pasišaukė vagį ir da
tūkstančius. V a g i s atvedė žirgą.
K a r a l i u s sako j a m ;
— Aš t u r i u j u o d u s jaučius; j e i p a v o g s i juos — tris tūkstančius
j e i ne — galvos neteksi.
— G e r a i , — sutiko vagis.
Jaučius k a l n u o s e p i e m e n y s sergsti. V a g i s nuėjo, pasiėmė du
vieną batą išpurvino, kitą švarų p a l i k o . Purviną numetė ant k e l i o
r i u o p i e m e n y s jaučius gerti v e d a , o švarų p r i e v a n d e n s padėjo. Pa
sislėpė. P i e m e n y s v e d a tuos jaučius, žiūri — batas g u l i ; pakėlė, n
i m t i , bet p a g a l v o j o : v i e n a s batas, ir tas visas purvinąs, n e v e r t a n
l y t i . Priėjo p r i e vandens, žiūri — k i t a s batas, apsidžiaugė, nubėgo
to n u o k e l i o . Q v a g i s jaučius nusivarė.
P i e m e n y s grįžo, jaučių nė k v a p o . Puolė šen, puolė t e n — nėra. N
k a r a l i u i pranešti: taip ir t a i p , nelaimė — jaučiai dingo. K a r a l i u s s
t o , k i e n o čia darbas, pasišaukė vagį.
— A t v e s k jaučius, p a s i i m k savo tris tūkstančius.
V a g i s atvarė jaučius, pasiėmė tris tūkstančius. Trečią kartą susil
— J e i p a v o g s i m a n o žmoną, d u o s i u pusę karalystės,— tarė k a r a l i
o j e i ne — galvos neteksi.
V a g i s paprašė dviejų savaičių l a i k o . Davė.
O k a r a l i u s sugalvojo tuo v a g i u a t s i k r a t y t i . A p l i n k s a v o rūmus p
k a r e i v i u s i r liepė šauti, k a d i r k a s p a s i r o d y s .
jį, gausi du
V a g i s susiieškojo numirėlį, aprengė jį savo drabužiais, atitempė i
statė tarpuvartėj. K a r e i v i a i pagalvojo, k a d čia tas vagis, ir pasiuto
dyti, visą suskylėjo. Pranešė k a r a l i u i , k a d v a g i e s nebėr. K a r a l i u s
džiaugė, liepė p a l a i d o t i jį ir v i s u s p a l e i d o . O v a g i s prisėlino p r i e
čiupo karalienę ir nudūmė su j a .
 — Ar tu iš proto išsikraustei, ko m u m s rėkti?
V a g i s v e d a s i karalienę ir s u s i t i n k a velnią. V e l n i u i karalienė parūpo: V e l n i a s neatstoja, sutiko vagis. K a d sustūgo v e l n i a s - ^ - v o s n e a p k u r t o
— Parduok! mūsų v a g i s , v o s gyvas l i k o . D a b a r r e i k i a v a g i u i rėkti, j i s ir s a k o :
— P a r d u o s i u , o ką aš gausiu? — Rėkti ne taip r e i k i a , o va taip, k a i p aš tau p a r o d y s i u . T i k su v a t a
— Ką t i k norėsi. užsikimšk ausis ir a k i s užsirišk — dar a p k u r s i ar a p a k s i . V e l n i a s užsi­
— D u o k pilną kepurę aukso. kimšo ausis, užsirišo a k i s .
V e l n i a s apsidžiaugė, nubėgo aukso, o v a g i s iškasė didžiulę duobę, p r a ­ — N a , l a i k y k i s , — s a k o v a g i s , — t u o j a u rėksiu!—Pasiėmė didžiulę laz­
plėšė kepurę ir ant jos padėjo. V e l n i a s p i l a auksą, p i l a , n i e k a i p kepurės d ą i r k a d t v o j o v e l n i u i p e r galvą.
n e p r i p i l a , visą savo auksą sunešė, vos-ne-vos duobę užpylė. Ir nusivedė — A i , užteks, nerėk d a u g i a u ! — m a l d a u j a v e l n i a s .
karalienę. O v a g i s j a m t v o j a ir tvoja. S u r i a u m o j o v e l n i a s .
K a r a l i u s grįžo iš laidotuvių — nėra karalienės. Pasišaukė vagį. — Na k a i p , aš išlošiau?—klausia vagis.
— A t v e s k žmoną, i m k pusę karalystės. — D a r n e , — sako v e l n i a s .
V a g i s nuėjo pas velnią, s a k o : — Ko d a r t a u reikia?
— N e r e i k i a m a n tavo a u k s o ! T e n karalienė buvo, grąžink — k a r a l i u s — Pasigalynėkim,—kuris stipresnis, tas pasiims ir auksą, ir karalienę.-
reikalauja. — G e r a i , — s u t i k o v a g i s — t i k aš b i j a u tave užmušti, šit aš t u r i u seną
— N e , — s a k o v e l n i a s , — runkimės. K a s laimės — t a m ir auksas, ir mo­ dėdę, e i m e , — j i s su t a v i m galynėsis.
teriškė. Apsidžiaugė v e l n i a s .
— Gerai, o kaip? — Gerai!
— Bėgsime,— sako v e l n i a s , — kas greičiau atbėgs, tas ir laimės. V a g i s nusivedė j į p r i e l o k i o u r v o i r s a k o :
— S u t i n k u , — sako v a g i s , — t i k k a m m a n pačiam bėgti, aš savo pus­ .— Va j i s tenai g u l i , lįsk pas jį, čiupk už rankos, trauk, j i s išeis, ir p a -
brolį a t v e s i u .
sigalynėsit.
— G e r a i , — nesipriešina v e l n i a s , — j e i t i k r a s i tokį, k u r i s mane ap­
V e l n i a s įlindo pas lokį, čiupo jį, t r a u k i a ; tempia, p e r p y k o dėdulė, p a ­
lenktų.
kėlė leteną ir žiebė v e l n i u i per žioptus, parsivertė ir l a m d o . K a i p r e i k i a n t
V a g i s nuėjo, p a s i g a v o dū z u i k i u s , vieną į užantį įsikišo, kitą į r a n k a s
paėmė, glosto ir šneka: „Nagi,, b r o l i u k z u i k i u k , bėk, sarmatos n e p a ­ jį apdorojo.
daryk."' Ir karalienė, ir auksas v a g i u i atiteko. Nuėjo j i s a i pas karalių, numetė
— Aš pasiruošęs,— s a k o v e l n i a s , — duokš s a v o pusbrolį. nuo sosto ir pats ėmė viešpatauti.
— Tu bėk, j i s p a s i v y s .
V a g i s p a l e i d o zuikį, tas šmurkštelėjo į krūmus ir l e i d o s i bėgti. P a s k u i
ji nukūrė v e l n i a s . V a g i s iš užančio išsiėmė kitą, l a i k o rankose, glosto
ir šneka:
— V y r a s , b r o l i u k z u i k i u k , n e p a d a r e i sarmatos.
Atbėga v e l n i a s ir šaukia:
— Šit ir aš, k u r tavo pusbrolis?
— J i s j a u seniai atbėgęs, tavęs l a u k i a , — sako vagis.
V e l n i a s ėmė ginčytis: .
— N e s u t i n k u , k i t a i p lažykimės.
— Lažykimės, o k a i p ?
— K a s garsiau suriks.

222
 — T a i d u o k savo vienturtį sūnų.
L a b a i s u n k u medžiotojui, bet ką daryti? Paprašė j i s p a l i k t i sūnų, k o l
tas paaugs. Kadžis s u t i k o ir išėjo.
K a i sūnus paaugo, vėlei atėįo kadžis ir s p i r i a pažadą tesėti. Medžio­
tojas j a u n i e k o n e b e g a l i s a k y t i ir atidavė sūnų.
Iškeliavo j i e , k i e k paėjo, ir Kadžis s a k o medžiotojo sūnui:
m — Tu su m a n i m nespėsi. E i k pats m u l o pėdomis, ir tas k e l i a s n u v e s
tave k u r r e i k i a .
S u l i g tais žodžiais nujojo. J a u n i k a i t i s patraukė pėdomis. Ejo ėjo ir p r i ­
ėjo upę. Žiūri j i s , k a d nepersigaus, o r e i k i a . Atsisėdo p r i e tos upės ir
laukia.
A t s k r i d o trys balandės ir puolė m a u d y t i s .
Žiūri į j a s medžiotojo sūnus ir džiaugiasi, k a i p gražiai j o s p e r upę šen
ir ten p l a u k i o j a . G a l v o j a , k a d pats t a i p neperplauktų. Stebeilijo j i s , ste­
b e i l i j o , p a s k u i atsistojo, prisėlino, stvėrė v i e n o s balandės apdarą ir p a ­
slėpė.
Balandės išsimaudė ir r e n g i a s i . D v i apsirengė ir n u s k r i d o , o trečia
ieško savo apdaro — n e r a n d a . N e r a d u s i ir sako medžiotojo sūnui:
— Žinau, k a d t u r i m a n o apdarą, grąžink jį, už t a i g a u s i laimę.
Apie medžiotoją ir jo sunų Medžiotojo sūnus s a k o :
— P e r v e s k mane per upę, t a i a t i d u o s i u .
^^^Jjl y v e n p
toks medžiotojas. Vaikų neturėjo, a b u s u pačia g y v e n o . Medžiotojo sūnus atidavė b a l a n d e i apdarą. T o j i apsirengė, pervedė
/ Sit kartą anas išėjo medžioti ir miške išbuvo tris dienas. jaunikaitį į kitą pusę ir s a k o :
Ketvirtą dieną medžiotojas nušovė kalnų ožką ir nešasi n a m o . S u s i t i n ­ — M a n o tėvas tasai, pas kurį k e l i a u j i , j e i g u m a n i m p a s i k l i a u s i ir j a m
ka tokį žmogų. Bet t a i ne žmogus, o kadžis. Ir pasičiupo j i s iš medžioto­ neišduosi — padėsiu tau ir l a i m e a p d o v a n o s i u . E i k ten, n e s i b i j o k . Teisybė,
jo ožką. , tėvas duos t o k i u s uždavinius, kurių neįstengsi a t l i k t i , bet ateik pas m a ­
Medžiotojas prašo: n e — a š t a u pagelbėsiu.
— Neatimk! Balandė n u s k r i d o , o j a u n i k a i t i s patraukė savo k e l i u . V a k a r o p priėjo
— G e r a i , — sako kadžis,— j e i atiduosi, k o nematęs, p a l i k s i u , j e i n e ­ trobą. J o s d u r y s — iš k i t o s pusės. J a u n i k a i t i s apėjo trobą, žengė v i d u n ir
atimsiu. pamatė kadžį, ir t o j i duktė tenai, ir d a r d v i seserys, k u r maudėsi.
Medžiotojas apsidžiaugė — ką j a m reiškia t a i , ko n i e k a d a nematęs. — A h a , eikš — t a r ė j a m kadžis,—tuojau uždavinį g a u s i : va čia upė
Sutiko. teka, pastatyk p e r ją tiltą iš g r y n o a u k s o , k a d v i s o j mūsų karalystėj
Grįžta, o g i n a m i e sūnus ką t i k gimęs. Prabėgo m e t a i , ir pas medžiotoją tokio nerastum. Ir k a d l i g ryto v i s k a s būtų p a d a r y t a .
a t e i n a kadžis. Medžiotojas pasižiūrėjo, p a s v e i k i n o jį. Medžiotojo sūnus sutiko, nors ir žinojo, k a d n i e k a d a jo nepastatys.
Kadžis k l a u s i a : [Nuėjo pas tą balandę, k u r p e r upę pervedė. Žiūri — ji v i s a i ne balandė,
to mergaitė.
— K a i p pažadas? Tesėsi ar ne?
— D u o s i u , ko t i k p a r e i k a l a u s i ! — s a k o medžiotojas. — Eikš čia, kadžio įsūni,— šaukiasi jį mergaitė,— s a k y k , kokį uždavi-
ų gavai.
224
[15. D e v y n i b r o l i a i
225
 Medžiotojo sunūs viską j a i p a p a s a k o j o . Mergaitė tarė:
— C i a n e t o l i s t o v i devų rūmai, n u e i k pas juos, l i e p k l i g ryto p e r upę
p a s t a t y t i auksinį tiltą.
D e v a i ėmėsi darbo. Iš r y t o kadžis žvilgterėjo p r o langą, žiūri — s t o v i
tiltas, žvilga, a k i s žlibina. N u s t e b o kadžis, bet ką j a m s a k y t i ? V ė l e i p a ­
sišaukė medžiotojo sūnų ir davė kitą uždavinį:
— M a t a i , k i e m e j u o d a s žirgas ganosi — s u g a u k jį ir pajodinėk!
Medžiotojo sūnus vėl e i n a pas mergaitę.
T o j i sako:
— T a s juodas žirgas — m a n o m o t i n a . L a b a i p a v o j i n g a su j u o j o t i . J e i ­
gu ir tai įstengsi — n i e k a s nebebus t a u ' b a i s u .
Ji davė jaunikaičiui rimbą su p l i e n o b u m b u l a i s ir pamokė:
— Pasistenk t i k ant jo užšokti, o p a s k u i iš v i s o s s v e i k a t o s šventyk su
tuo r i m b u .
Medžiotojo sūnus išėjo, vaikšto a p i e žirgą. T a s a i t a i k o g r i e b t i jį d a n ­
timis, bet j a u n i k a i t i s l i u o k t ant jo ir užšoko. Nurūko žirgas, n u s k r i e j o ,
į dangų atsimušė, n o r i n u m e s t i medžiotojo sūnų, t i k tas po p i l v u p a s i ­
rito. Žirgas nulėkė žemyn ir trenkėsi į žemę, o j a u n i k a i t i s šast ir j a u
ant nugaros sėdi. Skraidė skraidė žirgas — n i e k o nepadaro. T a i g i v i s u s
kadžio uždavinius a t l i k o . T a s s t e b i s i :
— K a i p čia j a m v i s k a s k l o j a s i , ar t i k k a s nepadeda? T i k r i a u s i a i mario
duktė p a m o k o ! — nusprendė ir t r a u k i a pas ją, n o r i teisybę iškvosti. N u ­
ėjo p r i e dukters k a m b a r i o ir g i r d i : „ A š sergu, su n i e k u o n e g a l i u kalbėti."
Kadžis ir nusliūkino. O mergaitė pasišaukė jaunikaitį ir s a k o :
— M a t y t , tėvas bus viską suuostęs. G e r a i m u m s nesibaigs. R e i k i a
bėgti iš čia, gelbėtis. E i k , sėsk ant m a n o k i l i m o , ir s k r i s i m e .
J i e d u išskrido, o k a m b a r y j e p a l i k o tokią mašiną, k u r i v i e n a p a t i k a l b a :
„ A š sergu, aš s e r g u ! "
K i e k kartų kadžis p r i e i n a p r i e durų, t i e k kartų išgirsta, k a d duktė
serga. Po trijų dienų kadžis išlaužė d u r i s ir įėjo pas dukterį. O g i nėra
jos. ' į,, — Išsirink bet kurią į žmonas.
T u o j a u išbėgo ir k l a u s i a žmoną: ką daryti? T o j i s a k o :
— Sėskis ant šerno ir v y k i s .
Kadžis sėdo ant šerno ir nudūmė p a s k u i bėglius. Visą dieną v i j o s i ,
v a k a r o p žiūri — l e k i a t i e d u su k i l i m u . Mergaitė pamatė tėvą ir sako:
— B l o g i mūsų r e i k a l a i ! Bet n i e k o , n u s i l e i s i m ant žemės, šitą kilimą
p a v e r s i u daržu, tave seniu, o p a t i sene p a s i v e r s i u , nepažins j i s a i mūsų.
226
Kadžis atrūko — t i k t a i daržas bežaliuojąs, o darže senis su sene b
dirbą.
Klausia juos:
— C i a niekas nepraskrido?
— N e , — tie atsako.
Kadžis grįžo namo, o žmona priekaištauja:
— T a s daržas — mūsų k i l i m a s , senis — tas j a u n i k a i t i s , o senė — mū
duktė. Bėk t u o j a u pat — sučiupk j u o s ! '
Kadžis vėl v e j a s i bėglius. O mergaitė ir j a u n i k a i t i s j a u s k r e n d a su k
l i m u . J i n a i pamatė tėvą — kilimą šventykla pavertė, jaunikaitį — v i e n u
l i u , o p a t i v i e n u o l e pasivertė. Atrūko kadžis, k l a u s i a :
— Ar niekas čia n e p r a s k r i d o ?
•— N e , — sako j a m .
Kadžis v ė l grįžo n a m o , o žmona j a m atrėžė:
— Ta vienuolė — mūsų duktė, v i e n u o l i s — tasai j a u n i k a i t i s .
Ji p a t i sėdo ant to šerno ir nudulkėjo p a s k u i bėglius.
Mergaitė ją pamatė ir s a k o :
. — M a n o m o t i n a vejasi. D a b a r j a u neišsigelbėsim! V i s dėlto p a v e r s
tave žuvimi, p a t i p a s i v e r s i u į jūros putą, n e s u r i n k s visų putų, n e p r a g a
f.šins mūsų. T i k p r a k e i k s j i mane, o t u , žiūrėk, neužmiršk manęs, nepal
T a i p ir b u v o . J a u n i k a i t i s p a v i r t o žuvimi, o mergaitė jūros puta.
M o t i n a atlėkė ir šaukia:
— Nepasislėpsite n u o manęs! Tu — va t o j i jūros puta, o t a v o j a u n i k
^žuvim paverstas, v a n d e n y slepiasi. T a i būk jūros puta trejus metus, t
įrnėnesius, tris savaites ir tris dienas, t i k po to a t v i r s i mergaite.
t S u l i g tais žodžiais nuėjo. Medžiotojo sūnus nuliūdo, tatai išgirdęs. J
išėjo iš jūros, pasistatė pašiūrę, ėmė a r t i ir sėti. G y v e n a , l a u k i a s a
Įžadėtinės.
Ir išlaukė jos trejus metus, tris mėnesius, tris savaites. T i k trys dien
įbeliko, atėjo pas jį t r y s mergaitės ir s a k o :
Medžiotojo sūnus g a l v o j a . J i s neužmiršo duoto žodžio, bet v i s dė
išsirinko vieną mergaitę,
s Parsivedė ir švenčia v e s t u v e s .
Tuo l a i k u ir baigėsi užkeikimo l a i k a s . Išlipa iš jūros mergaitė, k
i y o p u t a p a s i v e r t u s i . Žiūri-—nėra j o s j a u n i k i o . Nuėjo, sugavo pauk
ir paukštytę padavė v a i k a m s ir l i e p i a :
22
 — Nuneškite tuos paukščiukus ir paleiskite jaunikiui ir nuotakai ant
stalo.
Vaikai paėmė paukščiukus ir nunešė. Tie sučerškė, ėmė ginčytis,
paukštytė ir sako:
— Palik mane, aš netikiu tavim!
— Kodėl?—klausia paukščiukas.
— Todėl, kad šitas žmogus,— paukštytė parodė jaunikį,— trejus me­ •{0 r . ^
tus, tris mėnesius, tris savaites laukė žadėtinės, o trijų dienų nebeištvėrė
ir ją užmiršo.
Medžiotojo sūnus tatai išgirdo, pašoko, nubėgo ten, kur savo žadėtinė
pialiko, o ta. prie vartų jį pasitiko. Abudu apsidžiaugė ir antras vestuves
iškėlė. , ,
Didi puota buvo, o paskui laimingai drauge jie gyveno. Vakar ten
buvau, šiandien jau čia, mūsų sodžiuje.

c Apie kiaulę gražuolę

^ ^ ^ J t f ' a l taip buvo, gal ir ne — gyveno pasaulyje varguoliai beva

/ kiai vyras su pačia. Visas jų turtas buvo kiaulė. Toji kiau
jiems vandenį nešiojo, ir skalbinius skalbė, ir trobą šlavė, ir indus pl
|vė — visus namų darbus dirbo.
. Sit kartą nuėjo kiaulė į upę skalbti. Ta upė per tankią girią tekėj
įp girioje karalaitis medžiojo. Jis pamatė kiaulę, nutykino iš paskos
įtoji prie upės nusimetė kiaulės odą, pavirto gražuole, net visa giria nu
Įšvito.
į' Karalaitis stebi ją, sulaikęs kvapą, žiūri į dailias akis. O gražuolė i
Jskalbė, ką buvo atsinešusi, vėl įlindo į kiaulės odą ir namo nubėgo. K
ralaitis iš paskos.
J' Kiaulė sugrįžo namo, atėjo ir karalaitis, prašo varguolius:
— Priimkite nakvoti.
| — Neverti mes tokios garbės,— sako jie,— nei valgio mes tau net
im, nei pakloto.

22
 O ta žviegia, tarėjas v i s t i e k p r i e j o s l e n d a . Tąsyk kiaulė k a d padūko,
— Ir v a l g i o , ir paklotą pats t u r i u , — n u r a m i n o juos k a r a l a i t i s .
gribšt i l t i m i s tarėją — ir sudraskė.
Iš ryto j i e m s už tą kiaulę šimtą rublių siūlo.
T a i p k a r a l i a u s tarėjas kiaulę vedė.
— N e , — n e s u t i n k a s e n i a i , — be jos m u m s ne g y v e n i m a s , n e d u o s i m .
K a r a l a i t i s pasiūlė du šimtus, tie neatsispyrė, atidavė kiaulę. K a r a l a i t i s Tenai Juoda, čionai balta,
įsikėlė tą kiaulę į ratus ir nusivežė į rūmus. Ten pasėta, čia sumalta.
Atsivežęs ir sako k a r a l i u i :
— Stai mano žadėtinė!
Karalius supyko:
— Ką t u , sūriau, kiaulę vesi? N e d a r y k sarmatos n e i m a n , n e i sau.
Sūnus n e k l a u s o .
— Ne ir ne — toks j a u m a n o l i k i m a s .
Ir nuvedė j u o s į cerkvę tuoktis. Kiaulė s t o v i be j o k i o garso, o k a s
nežino, k o k i o s kiaulės rėksnės! Susituokė, grįžo n a m o . K a r a l i u s sūnui
su marčia davė seną kamarą.
— N i e k o g e r i a u jūs n e v e r t i .
K a r a l a i t i s nuėjo su pačia savo k a m a r o n , d u r i s uždarė ir ėmė m a l ­
dauti ją:
— N u s i m e s k tą kiaulės odą.
Kiaulė paklausė, nusimetė, v ė l gražuole v i r t o .
O k a r a l i u s pasiuntė tarėjus juodviejų pažiūrėti.
Tarėjai pasižiūrėjo, nuėjo ir p a p a s a k o j o k a r a l i u i .
— T a i p ir t a i p , ji nusimetė kiaulės odą, gražuole v i r t o .
- K a r a l i u s apsidžiaugė, pasišaukė karalaitį su pačia, p a l a i m i n o juos, v a i ­
nikais apvainikavo.
V i e n a s tarėjas ėmė p a v y d u l i a u t karalaičiui, g a l v o j a : „Jis iš varguolių
parsivežė kiaulaitę ir tokią žmoną gavo. N u e i s i u , iš v i s o s bandos pasi­
r i n k s i u pačią didžiausią, ne tokią gražuolę turėsiu."
Nuėjo, išsirinko pačią riebiausią kiaulę, susiderėjo, prisirišo ją p r i e
b a l n o , v e d a s i . Kiaulė žviegia iš paskutiniųjų, plėšosi. Ištrūko, nubėgo
atgal į bandą. Tarėjas neatstoja, n u s i v i j o ją, pasigavo, v a r g a i s negalais
parsitempė namo, o į cerkvę, tuoktis, v i l k t e tą kiaulę n u v i l k o . Žviegia
toji, spardosi, žvakes išvartė ir popą, ir svečius išvaikė. V i s dėlto susi­
tuokė su k i a u l e tarėjas, parsivedė namo, glosto:
— K i a u l y t e pupyte, n e p y k , n u s i m e s k odą! *

230
 — N u e i k , sūneli, į arklidę ir į ginklinę, p a s i i m k bet kurį žirgą ir k a r ­
dą,— sako motina.
— N e , aš jų n e n o r i u , tu p a s a k y k , k u r mano tėvo žirgas ir k a r d a s ] —
vėl prašo sūnus.
— N u e i k į ganyklą,— sako m o t i n a , — susirask piemenį, suduok j a m
taip, k a d trys rėžiai odoje liktų — p a r o d y s t a u .
T a i p ir padarė Skaisčiaveidis. Susirado tą žirgą, pasiėmė kardą, sėdo
ir išjojo brolių v y t i s .
Išgirdo j i e kanopų dundėjimą, atsigręžė ir s a k o :
— Mūsų b r o l i s Skaisčiaveidis atjoja. Ką g i , nors žirgus pasergės.
Skaisčiaveidis pasivijo b r o l i u s ir j o j a su jais.
V i s i dabar drauge. Žiūri — devo troba.
O d e v o n a m i e nėra, medžioja. Suėjo b r o l i a i į vidų, o ten v i s k o į v a ­
l i a s : ir v a l g y m o , ir gėrimo ant stalo padėta, sėskis, vaišinkis.
V y r e s n i e j i b r o l i a i susėdo, puotauja, jauniausiąjį p a l i k o žirgų sergėti,
v a l g y t i tenai nunešė.
Vidurnaktį sugrįžta t r i g a l v i s devas, šaukia:
— K a s tu esi? C i a n e i skruzdė žeme neropoja, n e i paukštis danguje
n e s k r a i d o — v i s i manęs b i j o s i , o tu atėjai į m a n o kiemą, ir d a r su
Žirgais.

V
Skaisčiaveidis S u l i g jo žodžiais Skaisčiaveidžio k a r d a s pats iššoko iš makštų. Ir
k a b o ore, v i s a i n e l a i k o m a s .
T a d a Skaisčiaveidis tarė:
ienas k a r a l i u s turėjo aštuoniolika sūnų.
S e p t y n i o l i k a mokėsi ^vienoj m o k y k l o j , *o aštuonioliktas s k y ­ — P e r t o l i stovi, n e g a l i u su t a v i m kalbėti, p r i e i k arčiau, atsakysiu.
rium. Devas puolė Skaisčiaveidį, o tas čiupo kardą, v i e n u kirčiu n u r i t i n o d v i
Užaugo t i e sūnūs. galvas, t i k t a i v i e n a l i k o .
K a r a l i u s g a l v o j a : „Jeigu ieškosi ir pirši k i e k v i e n a m po pačią — j i e T a trečioji g a l v a s a k o :
pasens, k o l v i s u s apvesdinsiu; Ąš t u r i u aštuoniolika sūnų, t i k r i a u s i a i kas — N e k i r s k manęs, n e r a s i , ko atėjai.
nors t u r i aštuoniolika dukterų. P a l e i s i u juos, tegul ieškosi. J e i g u ras —
— Kalbėk t o l i a u , — l i e p i a Skaisčiaveidis.
v e s ir sugrįš."
Devas i r k a l b a :
Tačiau išsiuntė s e p t y n i o l i k a sūnų, davė j i e m s žirgus, išrengė k a i p r e i ­
— Sit r a k t a i , a t r a k i n k s e p t y n i o l i k a kambarių, aštuonioliktam rasi aš­
kiant, o aštuonioliktam n i e k o nesakė, namie p a l i k o .
t u o n i o l i k a neregėtų gražuolių.
Sužinojo jauniausias b r o l i s — Skaisčiaveidis, a p m a u d u jam: b r o l i a i jo­
— Duokš r a k t u s , — paprašė Skaisčiaveidis.
ja vestis, nors į p a b r o l i u s būtų paėmę.
Paėmė raktus, n u k i r t o d e v u i trečią galvą.
Nuėjo pas motiną ir k l a u s i a :
Praėjo v i s u s s e p t y n i o l i k a kambarių, žiūri, iš tikrųjų: aštuonioliktame —•
— K u r m a n o tėvo žirgas ir kardas? * aštuoniolika gražuolių. Užrakino jas ir nuėjo s a u .

232 233
 įsismagino, sugulė m i e g o t i , rytą atsikėlė, v ė l į kelią r u o - D e v a s puolė Skaisčiaveidį. T a s n o r i kardą pačiupti, nesileidžia k a r d a s
Mdis j i e m s nesakė, k a d rado aštuoniolika neregėtų g r a - paimamas, labai aukštai; Skaisčiaveidis s i e k i a s i e k i a — n i e k o neišeina.
Devas "sako:
-— nežinia, i l g a i ar t r u m p a i , vėl devo troba bestovinti, •— V i s tiek tas k a r d a s manęs neims, todėl ir nesileidžia. J u k aš gele­
-įas apkrautas: duonos, v y n o — v i s k o į valias, sėskis ir v a i - žinis.
-f d e v o nėra namie, medžioja,
Ir iš tikrųjų tas devas v i e n o s geležies — ką j a m s u . k a r d u padarysi?
.ejo v y r e s n i e j i b r o l i a i , puotauja, jaunėliui į kiemą v a l g y t išnešė.
Iš r y t o b r o l i a i išeina, žiūri — sėdi didžiulis geležinis devas, o Skaisčia­
Vidurnaktį sugrįžta k e t u r g a l v i s devas, pamatė savo k i e m e Skaisčiavei­
v e i d i s prieš jį k a i p v a i k a s .
dį su žirgais, k a d s u r i k s :
V i s i išsigando, kas k u r išlakstė, kepures k i e m e p a l i k o , diržus išmėtė.
— K a s tu esi? Čia n e i skruzdė žeme neropoja, n e i paukštis d a n g u j e Skaisčiaveidis tarė geležiniam d e v u i :
n e s k r a i d o — v i s i manęs bijosi, o tu dar su žirgais atėjai.
— Paleisk mane.
Skaisčiaveidis s a k o :
— N e p a l e i s i u , — sako devas.
— P e r t o l i stovi, n e g a l i u su t a v i m kalbėti, p r i e i k arčiau, atsakysiu.
— A r b a nugaluok, a r b a paleisk.
O jo kardas vėl ore kabo.
— N e i nugaluosiu, n e i p a l e i s i u , — a t k i r t o devas.
K e t u r g a l v i s puolė Skaisčiaveidį.
T a d a Skaisčiaveidis prašo:
T a s a i čiupo s a v o kardą, tris galvas v i e n u kirčiu nurito, tik k e t v i r t a
— Paleisk mane, tarsiu b r o l i a m s žodį ir sugrįšiu.
l i k o , toji ir sako:
— G e r a i , — s u t i k o d e v a s , — t i k n e g a l v o k , k a d n u o manęs pabėgsi. Aš
— P a l i k mane, nerasi, ko atėjai.
žinau, kas jūs esate ir k u r gyvenate. J e i mėginsi pabėgti, užpulsiu v i s u s
— Kalbėk t o l i a u ! — l i e p i a Skaisčiaveidis.
ir sudorosiu.
Galva ir kalba:
Skaisčiaveidis p a s i v i j o b r o l i u s ir sako:
— Praeisi septyniolika kambarių, aštuonioliktam rasi aštuoniolika
perlų. — Štai, b r o l i a i , d e v o troboj, k u r pirmą naktį n a k v o j o m , a t s i r a k i n k i t e
s e p t y n i o l i k a kambarių, aštuonioliktam rasit aštuoniolika neregėtų gra­
Skaisčiaveidis paėmė iš d e v o raktus, n u k i r t o ketvirtą galvą, žengė
žuolių, išsirinkite s a u po pačią, o jauniausiąją m a n p a l i k i t e , — ir padavė
į trobą. Praėjo v i s u s s e p t y n i o l i k a kambarių, aštuonioliktam rado aštuo­
jiems r a k t u s . — O antrojo devo troboj a t r a k i n k i t s e p t y n i o l i k a kambarių,
n i o l i k a perlų. V ė l Užrakino d u r i s ir nuėjo sau.
aštuonioliktam rasite aštuoniolika perlų. P a s i i m k i t e po perlą, t i k m a n o
O b r o l i a i n i e k o nežino.
dalį p a l i k i t e . O aš grįžtu pas geležinį devą: a r b a j i s m a n e nugaluos, a r b a
Išaušo trečias rytas. J i e atsikėlė ir išjojo. j a u nežinau k a s bus.
J o j a , ieško žadėtinių. Atėjo, vėl atsisėdo šalia d e v o ir s a k o :
Ir v ė l d e v o būstas bestovįs. — A r b a n u g a l u o k mane, arba paleisk.
— N e i n u g a l u o s i u , n e i p a l e i s i u , — k a r t o j a devas.
Suėjo-—ir čia, k a i p ir anose trobose, stalas apkrautas, ir čia devo n a ­
m i e nėra, medžioja. — T a i ko tu nori?
— O štai k o , — " s a k o j i s . — Už jūros g y v e n a neregėta gražuolė, j e i atve­
V y r e s n i e j i b r o l i a i sugužėjo trobon, jaunėlį k i e m e paliko.
si ją m a n — paleisiu.
Ir vėl k a r d a s išlėkė ašmenimis į viršų, r a n k e n a į apačią — ateina
devas. — K a i p aš jūrą p e r e i s i u ? — k l a u s i a Skaisčiaveidis.
— Aš t u r i u k a m a n a s , — tarė geležinis d e v a s , — k a i p r i e i s i jūrą, mesk
— Ei Skaisčiaveidi, mažai devų užkapojai, d a r ir čia atsibastei?
Skaisčiaveidis s a k o : jas į vandenį, a t s i v o k s žirgas, pats k a m a n a s užsidės. L i e p k j a m ką n o r i ,
viską padarys. N i e k u r n u o tavęs nesitrauks. Žinok — mano v a l i a i n e i
— P e r t o l i stovi, n e g a l i u su t a v i m kalbėti, p r i e i k *arčiau, atsakysiu. paukštis, n e i k o k s žvėris nedrįsta prieštarauti. K u r l i e p s i , t e n ir nuneš.

234
235
 Skaisčiaveidis nuėjo, sviedė k a m a n a s į jūrą. Išniro jūrų žirgas. Paža­ Gražuolę j i s atsivedė p r i e jūros, paėmė k a m a n a s , pasišaukė žirgą, sėdo
bojo, užsėdo, jūra prasiskyrė, ir j i s n u j o j o .
drauge su ja ir n u j o j o . L e k i a j u o d u per jūrą, o gražuolė v i s gręžiasi —•
T i k l a b a i b u v o pavargęs: j u k j a u k i e k naktų nemiegojęs. bijo, k a d v ė l nesivytų.
Nusprendė pailsėti, n u l i p o n u o žirgo, atsigulė, o pavadį r a n k o j e l a i k o .
— Ko tu b i j a i s i ? — s a k o Skaisčiaveidis.— Ką sausumoj paėmiau, tą ir
Skaisčiaveidis užmigo, o žirgas ištraukė iš jo rankų pavadį ir nubėgo.
per vandenį pernešiu. D a b a r j o k i m e , p a r o d y s i u tave v i e n a m n e l a i m i n g a m
T a i p i r l i k o v i e n a s v i d u r y jūros.
žmogui, k u r i s p e r tave ramybės neturi.
A t s i b u d o , o g i nėra žirgo. Ką daryti?
Gražuolė b i j o s i :
Žiūri — p e r jūrą p l a u k i a žmogus žemyn g a l v a , v i s a s jo kūnas k a i p k o ­
— K a m t o r e i k i a ! K a d j i s m u m s k o nepadarytų!
k i o žvėries p l a u k a i s apaugęs.
J u o d u j o j a ir žiūri — tasai žmogus tiesiai į juos p l a u k i a .
Skaisčiaveidis klausia:
— Štai atgabenau j ą ! — s a k o Skaisčiaveidis.
— K a i p tu taip i l g a i v a n d e n y žemyn g a l v a išbūni?
Žmogus pažvelgė ir numirė. Skaisčiaveidis jį p a l a i d o j o ir t o l i a u j o j a .
— Et sūneli, aš p r a k e i k t a s , n e m i r s i u ir neturėsiu ramybės, k o l n e p a ­ Išplaukė su ta gražuole į sausumą. Skaisčiaveidis p a l e i d o jūrų žirgą,
m a t y s i u gražuolės. sėdo ant s a v o j o ir nurūko pas devą.
— Ką g i , — sako Skaisčiaveidis,— aš t a u ją parodyčiau, j o s ir j o j u , t i k Neregėta gražuolė dabar s a k o :
nežinau, k a i p iš jūros išsigauti. — Tu mane apgavai, gabeni pas devą! T a i k l a u s y k , k a i nujosime, j i s
— Aš t a v e išvesiu,— s a k o žmogus.
gulės kniūpsčias, tu mane įleisk, o pats sudrožk žirgui. K i e k pajojęs, p a ­
Skaisčiaveidis nuplaukė p a s k u i jį. T a i p atsidūrė toj . i etoj, k u r jūra sislėpk, o iš ryto, k a i devas išeis medžioti, v ė l ateisi.
\ d v i s k i r i a s i . O tenai a k m u o g u l i .
T a i p ir padarė. Skaisčiaveidis n u g a b e n o gražuolę, pats sudrožė žirgą ir
— A p v e r s k tą akmenį,— sako žmogus,—ten dar vienas kamanas rasi; nurūko. P a s k u i pasislėpė, o k a i devas išėjo į medžioklę, sugrįžo.
p a i m k jas, s v i e s k į jūrą, atsiras d a r v i e n a s jūrų žirgas, t i k žiūrėk, k a d D e v a s parėjo ir sako:
nepabėgtų k a i p anas. O m a n l e i s k t i k pažvelgti į tą gražuolę, j e i g u t i k — T i k r i a u s i a i čia k u r nors y r a Skaisčiaveidis.
ją surasi, tada aš n u m i r s i u , iš šios kančios išsivaduosiu.
— K u r g i jis gali būti?—užgynė gražuolė.—Pats matei, kaip su žirgu
Skaisčiaveidis paėmė k a m a n a s , s u g a v o žirgą, užsėdo ir n u j o j o .
A t j o j a į tokį sodžių. Žiūri — v i s i užrakinti sėdi. nudūmė.
— L y g ir t a i p . . . — d v e j o j a devas.
M a t , kiekvienąsyk, k a i ta gražuolė pasivaikščioti e i n a , sodiečiai t u r i
Kitą dieną j i s a i medžiojo, o Skaisčiaveidis p a l e i d o strėlę ir pataikė
sėdėt užrakinti, k a d n i e k a s j o s neparegėtų.
į petį. Devas parėjo namo piktas i r - s a k o :
Skaisčiaveidis p r i e i n a p r i e v i e n o s trobos, prašo a t i d a r y t i .
— N e , čia k u r nors tu slepi Skaisčiaveidį.
O toj troboj senutė našlė g y v e n a .
— J u k m a t e i , k a i p j i s su žirgu nudūmė,-^ vėl užgynė gražuolė.
S e n u t e i p a t i k o Skaisčiaveidis, įsileido jį ir tarė:
— L y g ir t a i p . . . — dvejoja devas.
— Aš t o s gražuolės žindyvė. Nešioju j a i ir valgį, ir v i s a , ko r e i k i a .
Gražuolė tarė j a m :
J i g y v e n a v a tame bokšte. T i k d a b a r j o s nėra n a m i e , vaikščioja. O t u
— S a k y k , k u r tavo dvasia, j u k aš visą laiką v i e n a , nors ją paglos-
e i k Į bokštą, a t s i g u l k ir užmik. K a i sugrįš, apsidžiaugs, p a t i su t a v i m i
eis. O aš paslaptį l a i k y s i u , n i e k a m n e s a k y s i u , kas ją pagrobė. tyčiau.
Skaisčiaveidis nuėjo, išsivedė neregėtą gražuolę, o senutė t i k kitą — Sijoje,— sako devas, apgaudinėja ją.
dieną pasakė, k a d j o s nėra. T u o j a u šoko v y t i s Skaisčiaveidį. J i išpuošė siją i r l a u k i a devo.
T a s a i pamatė, k a d v e j a s i . Nuvedė gražuolę į mišką, paslėpė, pats iš­ Sugrįžta tas.
ėjo, v i s u s v i j i k u s išgalabino, t i k vieną gyvą p a l i k o , k a d būtų k a s p a ­ — K a s čia?
pasakoja. — J u k sakei, k a d tavo d v a s i a sijoje, ąš ją ir glostau.
— A k t u , k v a i l e , — j u o k i a s i devas.—Žinai, k u r mano dvasia? U ž jūros

236 237
 g y v e n a u g n i n i s devas. Jo g a l v o j e skrynelė, skrynelėje du v a r n i u k a i — K a r a l i u s pamatė Skaisčiaveidį gyvą ir sveiką, iš a p m a u d o nežino, ką
j i e i r y r a m a n o dvasia. J e i k a s juos nugaluos, m i r s i u , j e i n e —amžinai ir d a r y t i .
gyvensiu.
O Skaisčiaveidis atsigulė, m i e g a . Išaušo rytas — n e s i k e l i a iš lovos,
Devas ištraukė į medžioklę. A t ė j o Skaisčiaveidis, gražuolė ir s a k o
pyksta.
jam:
— T a i p jūs svečius priiminėjate? Nakvynę davėt ir batus pavogėt?
— Už jūros, t o k i o j ir t o k i o j v i e t o j , u g n i n i o d e v o g a l v o j e y r a s k r y n e ­
lė, skrynelėje du v a r n i u k a i , j e i g u jų n e n u g a l u o s i — geležinis devas a m ­ K a i p aš eisiu basas?
žinai gyvens. K a r a l i u s j a m atnešė naujus, bet Skaisčiaveidis n e i n a :
Skaisčiaveidis išjojo už jūros, bet k e l i a s e i n a per tą karalystę, iš k u ­ — C i a ne tie! Va k u r jūs apsiavę — tie m a n o batai.
rios gražuolę išsigabeno. Ką daryti? K a r a l i u s gavo atiduoti savo batus.
O Skaisčiaveidis aunasi naujitelaičius k a r a l i a u s batus, j u o k i a s i : jo
O ten šit k a s dedasi: k a i m y n a s k a r a l i u s dieną naktį siunčia laiškus g r a ­
žuolės tėvui, plūsta jį, šaiposi:. batai b u v o s e n i ir suplyšę.
Išjojo j i s atgal, gražuolės tėvui parnešė raštą.
— K o k s tu k a r a l i u s , k o k i a m perėjūnui l e i d a i išgabenti savo dukterį.
O Skaisčiaveidis parsisamdė pas tą gražuolės tėvą k i a u l i a g a n i u . K a r a l i u s džiaugiasi, ėmė ir parašė t a m savo k a i m y n u i laišką: , , K o k s
Viską sužinojęs, j i s n u e i n a pas karalių ir pasišauna: tu k a r a l i u s ? Pasiunčiau pas t a v e žygūną, o tu iš jo batus p a v o g e i . "
— Aš e i s i u k a r i a u t i prieš tą kaimyną. Ką d a r y t i tam k a r a l i u i , t y l i jis, neatsako.
K a r a l i u s sako: D a b a r gražuolės tėvas tarė Skaisčiaveidžiu i:
— K a i p tu prieš jį k a r i a u s i , k v a i l i u k , j e i g u aš su v i s a savo k a r i u o ­ — Turėjau neregėto dailumo dukterį, t i k pagrobė ją, būčiau t a u
mene nesiryžtu. į žmonas davęs.
— T i k m a n d u o k i t , — sako Skaisčiaveidis,— d v y l i k a kareivių ir d v y ­ — T a i aš ją išgabenau,— prisipažino Skaisčiaveidis.
l i k a palapinių, v i s a k i t a pats p a d a r y s i u . — K u o tave d a r a p d o v a n o t i ? — k l a u s i a k a r a l i u s .
K a r a l i u s j a m davė d v y l i k a kareivių, d v y l i k a palapinių i r paleido. — Nieko man nereikia,-— sako Skaisčiaveidis, — t i k pamokyk, kaip
Atėjo j i s su tais k a r e i v i a i s pas kaimyną. rasti ugninį devą, d u o k žmonių, k a d kelią parodytų.
K a r a l i u s viršuje g y v e n a , apačioj t a r p e k l i s . T a m e t a r p e k l y j e j i e p a s i ­ K a r a l i u s j a m davė palydovų, tie nuvedė jį ant t o k i o k a l n o ir s a k o :
statė palapines, o Skaisčiaveidis užlipo pas karalių ir s a k o : — Va už to k a l n o ir g y v e n a u g n i n i s devas.
— E i m e k a r i a u t i dabar, šią pat minutę.
Devas pajuto ant k a l n o žmones, ropščiasi į viršų.
•— N e , mes nepasirengę,— s p y r i o j a s i k a r a l i u s .
. V i s u s tris nasrus išžiojęs, ugnį spiaudo — arti p r i e jo nė n e p r i e i k .
— O j e i nepasirengę,— r e m i a jį Skaisčiaveidis,— t a i d u o k i t raštą, k a d
su m u m i s k a r i a u t negalite. Skaisčiaveidis išsitraukė kardą, puolė t i e s i a i ant devo k a i p drugelis
K a r a l i u s davė raštą ir s a k o : ;J ugnį. Užsimojęs n u r i t i n o d v i galvas, trečioji sako:
— E i k , paleisk savo kariuomenę, o pats l i k i s pasisvečiuoti. — P a l i k mane, n e r a s i to, ko atėjai. M a n o g a l v o j skrynelė, j o j e du
Skaisčiaveidis nuėjo, p a l e i d o tuos k a r e i v i u s ir sugrįžo. Ivarniukai, j i e ir y r a geležinio d e v o d v a s i a .
Davė j a m vakarienės, bet v i s k a s l a b a i pasūdyta, k a d naktį trošku­ p Skaisčiaveidis n u k i r t o ir trečią galvą, paėmė skrynelę, t u o j a u n u s u k o
l y s pažadintų. Už durų s t o v i d v i baidyklės, k u r i o m s iš nasrų ugnis v e r ­ įgalvą v i e n a m v a r n i u k u i , o kitą pasiėmė, g i r d i , ir tą nudobs. O j e i g u
čiasi. Skaisčiaveidis naktį išeis, g a l v o j a k a r a l i u s , baidyklės jį ir praris, Įgeležinis devas t a r p d u r y j e s t o v i ? N u s i b a i g s , įstrigs, gražuolė liks v i d u j e ,
nenuneš j i s to rašto. įaš neįsigausiu į bokštą.
Naktį Skaisčiaveidis išėjo v a n d e n s , puolė jį tos baidyklės, t i k j i s n e ­ E i n a Skaisčiaveidis, v a r n i u k o galvelę v i s t a m p y d a m a s — k a d geleži­
sutriko, nusiavė batus ir švyst v i e n a i ir k i t a i į nasrus — taip ir uždusino. a i s devas sunegaluotų ir n a m o neparsivilktų.

238 239
 Priėjo jūrą, pasišaukė žirgą, sėdo ir j o j a . Perplaukė, p a l e i d o žirgą, ant
S a v o j o užšoko ir t o l i a u nudūmė. O devas j a u sunegalavo, bet v i s dėlto
i k i namų parsigavo, p r i e slenksčio s u k l u p o .
Skaisčiaveidis sugrįžo, šūktelėjo gražuolei:
— A t s i s p i r k į jį ir peršok!
Ji t a i p ir padarė, tada Skaisčiaveidis nutraukė galvą v a r n i u k u i ; devas
n u s i r i t o , l i p t e p r i e durų p r i l i p o , nebūtų iš bokšto išėjusi gražuolė.
Skaisčiaveidis su ja n u j o j o į d e v o būstą, k u r p e r l a i b u v o , ten pasiėmė
s a v o dalį, pasiėmė ir tą aštuonioliktąją mergaitę, t a i p i l g a i jo laukusią.
P a r s i g a b e n o mergaitę namo, k a i p seserį už v y r o išleido, o pats vedė
tą neregėtą gražuolę: j u k t i e k v a r g o dėl j o s patyrė!

Jaunikaitis žaltys

G 1/ y v e n o t o k i a moteriškė. J a u į senatvę ji sūnaus susilaukė. Bet

g e r i a u būtų n e s u s i l a u k u s i : gimė žaltys. M o t i n a v i s t i e k mylėjo
|ą savo sūnų ir išaugino didelį ir sveiką. Kartą žaltys p r a k a l b o žmogaus
balsu:
— N u e i k , m o t i n , pas mūsų karalių, p a s a k y k j a m : „Mano sūnus žaltys
įprašo l e i s t i už jo vienturtę dukterį".
M o t i n a išsigando. B a i s u , k a d sūnus, ir d a r žaltys, drįso prašyti k a r a l a i ­
t i s rankos, o dar b a i s i a u , k a d j i s žmogaus b a l s u k a l b a . Bet ką daryti?
liūnus ramybės rieduoda — e i k ir e i k !
M a n e užmuš k a r a l i u s , sūneli,— sako j i , o j i s nė girdėti n e n o r i . Įsi­
drąsino senutė, išėjo. A t ė j o p r i e rūmų. K a r a l i u s pasišaukė ją ir k l a u s i a :
l:— Ko tau, senute?
'fy Sūnus žaltys m a n n e d u o d a ramybės, prašo į žmonas jūsų dukterį.—
ifpapasakojo viską.

tiėvyn! broliai
241
 K a r a l i u s nenustebo, išklausė ją ir tarė:
— V i s i žino, k a d nebedideiė mano galia. M a n e puldinėja ir n i o k o j a
stiprus k a i m y n a s . Šit ir dabar.atsiuntė žygūnus, s p i r i a n u v e i k t i tris dar­
bus, j e i n e n u v e i k s i u — s u m a l s karalystę. Pranešk s a v o sūnui: j e i g u j i s
tuos darbus n u v e i k s ir išgelbės m a n e ir visą karalystę — a t i d u o s i u j a m
dukrą, o j e i ne — t a i ne. P i r m a s darbas: tasai k a r a l i u s t u r i kaimenę žir­
gų, r e i k i a a t s k i r t i , k u r m o t i n a , k u r jos v a i k a i . A n t r a s darbas, k a r a l i u s
t u r i grūstuvėlį n u o piestos, r e i k i a iš to grūstuvėlio išrėžti tūkstantį uo­
lekčių odos ir nusiųsti j a m . Ir trečias darbas: jo karalystėje v i e n a s kraš­
tas vandens n e t u r i — r e i k i a j a m vandenį surasti.
„Et,— p a g a l v o j o senutė,— k a d užsitraukiau bėdą, t a i užsitraukiau!"—
Ir nuturseno namo.
— Na k a i p sekėsi?— paklausė sūnus.
— O k a i p s e k s i s ? — s a k o m o t i n a , ir pati v o s orą gaudo, ir b u r n a j a i
perdžiūvo.— Galas m a n , d a u g i a u n i e k o , — i r p r a v i r k o .
— N e v e r k , — sako sūnus,— n e b i j o k , tas k a r a l i u s manęs neįveiks.
M o t i n a išgirdo, j u o k i a s i k a i p protą pametusi.
— Tavęs, t o k i o žaltelio, k a r a l i u s neįveiks?
— N e , — s a k o sūnus,— neįveiks!
— J e i neįveiks, t a i k l a u s y k i s ! — ir papasakojo v i s u s duotus darbus.
Žalčiui n ė k a m k o :
— E i k tuoj pat ir pranešk k a r a l i u i : „Pasiųsk, k a r a l i a u , savo tarėją
pas tą kaimyną ir p a s a k y k : tegu j i s iš to grūstuvėlio išrėžia pavyzdį,
k o k i o pločio odą norėtų g a u t i . " J e i neišpiaus, pats k a r a l i u s sau gėdą
pasidarys, ne mes. A n t r a : s a k y k , k a d k a i m e n e i tris dienas gerti neduo­
tų. O k a i p r i e v a n d e n s paleis, k u r i s žirgas sužvengs, tas ir bus kitų
m o t i n a . K u r žmonės be v a n d e n s k a m u o j a s i , ten t o k i o j ir t o k i o j vietoj
s t o v i ąžuolas, 'tegul iškasa jį, ir v a n d u o atsiras.
M o t i n a nuskubėjo pas karalių. Nuėjo, o rūmininkai nuliūdę, viltį pra­
radę. N o r s ir l a b a i v i s i e m s s u n k u , bet k a i pamatė senutę, ėmė iš jos
šaipytis. Tačiau, išgirdę žalčio atsakymą, nusilenkė j a i ir su didele garbe
priėmė. Viską pasakė žygūnams ir tarėją su j a i s pasiuntė, tas k a i m y n a s
s u v i s a i s j o darbais k v a i l i u p a l i k o .
K a r a l i u s išsigelbėjo i r , tesėdamas s a v o žodį, pasišaukė į rūmus tą žaH
tį. Ir atšliaužė didžiulis žaltys. L a b a i gražiai jį s u t i k o . V i s i meilinasi.į
šypsosi, d a u g i a u iš baimės, n e g u iš džiaugsmo. Šalia gražuolės karalaitėsj
pasodino. V e s t u v e s švenčia.
242
Gražuolė sėdi, j o s s i e l v a r t a s ir liūdesys neapsakomas. Sėdi, žodžio ne­
pratardama, bet ką j a u darysi? M a t y t , toks l i k i m a s .
Baigėsi vestuvės. Nuvedė j a u n u o s i u s — žaltį ir gražuolę į kambarį.
K a r a l i u s uždarė duris ir k a d i m s g a r s i a i raudoti, savo d u k t e r s gailėti:
— P r a k e i k t a s žaltys praris m a n o gražuolę!
Karalaitė s t o v i n e i g y v a , n e i m i r u s i . Iš baimės akių n e p a k e l i a , n e t g i
nekvėpuoja, v i s a nustėrusi
O žaltys m a l d a u j a :
— P a m i l k mane, n e p r a v a r y k ! Žiūrėk, k a d kitąkart tu manęs n e m a l d a u ­
tum, o aš, k a i p tu dabar, nuo tavęs nesigręžčiau.
Prašo jis, m a l d a u j a , ir s t a i g a — s t e b u k l a s : nusimetė žalčio odą, p a v i r ­
to l i e k n u , d a i l i u jaunikaičiu. Karalaitė pažvelgė ir n e g a l i akių a t i t r a u k ­
ti. Širdis ėmė j a i s m a r k i a u p l a k t i , sužėrėjo, sušvito akys. S t o v i a b u d u —
gražu j a u v i e n į j u o s žiūrėti... T a r s i auksinės saulės s p i n d u l i a i švyti
jaunikaičio p l a u k a i , o karalaitė švelniai j u o s glosto.
Karalaitės auklė dirstelėjo p r o p l y š į — k a s gi čia t a i p šviečia, ar p r a -
rkeiktas žaltys iš savo nasrų liepsnos nepaleido, mergaitės nesudegino?
^Dirstelėjo— ir ką gi pamatė? N e r a s i d a i l e s n i o jaunikaičio ir mergaitės,
pr jų laimės žodžiais n e a p s a k y s i .
Iš džiaugsmo apsiverkė senutė, nubėgo tėvą p r a l i n k s m i n t i . V i s i ėmė
Įšaukti, triukšmas k i l o . Sugarmėjo p r i e k a m b a r i o , iš smagumo d u r i s įš­
liaužė. Įšoko k a r a l i u s , čiupo to žalčio odą.
J a u n i k a i t i s išsigando, krūptelėjo, n o r i k u r s p r u k l i , pasislėpti. B a l a n ­
džiu p a v i r t o ir p a k i l o į viršų. Balandis daužosi k a m b a r y j e , ieško, k u r iš-
Iskristi. P a s k u i jį laksto gražuolė karalaitė, bijo, k a d v i s a i jos nepaliktų,
T?ati ir v e r k i a , ir j u o k i a s i .
I Balandis rado d u r i s ir išlėkė. Karalaitė išsiprašė iš tėvų žirgą. Užšoko
aint jo ir nudūmė p a s k u i savo jaunikį. T a s a i l e k i a , b u r k u o j a . O k a r a l a i -
įjl nė per žingsnį neatsilieka. Balandis n u t u p i a ant medžio, n u o t a k a p r i -
^ j a . Balandis p a k y l a — ir vėl jį v e j a s i gražuolės žirgas. Balandis, o d r a u -
2 ir gražuolė atsidūrė p r i e pat jūros. N e t o l i k r a n t o salelė. T o j e salelėje
ųkštas, tiesus k a i p stulpas topolis. Balandis nutūpė ant pačios viršūnės
|; b u r k u o j a . Papučia vėjelis, p a l e n k i a viršūnę p r i e k r a n t o — b a l a n d i s
Įsai prie nuotakos. A t s i t i e s i a topolis — ir nuneša t o l y n ' balandi.
|Gražuolė sudrožė žirgą, t a s a i liuoktelėjo, neišsilaikė ant mažos sale-
•s, tik k o j o m i s vos vos palietė žemę. T o p o l i s p a l i n k o , karalaitė ištiesė
pkas, balandis purptelėjo, nutūpė j a i ant peties ir b u r k u o j a v i s a i p r i e
guosto. Žirgas šoko atgal į krantą, o b a l a n d i s s p a r n a i s gražuolei v e i -
243
dą glosto, ant kelių tupiasi. N u o t a k a jį gaudo, n o r i sučiupti, balandis
nesileidžia.
Ir l i g i šiol tas balandis s k r a i d o apie savo nuotaką — t a i n u t u p i a ant
peties ir kažką b u r k u o j a , tai jos k e l i u s su s p a r n u glosto. Ir n i e k a d jų
meilė bei švelnumas n e s i b a i g i a .

Apie karalaitį
ir neapsakomą gražuolę

IĮ/ al taip b u v o , g a l ir ne — g y v e n o k a r a l i u s ir turėjo t r i s sū

T o j e karalystėje b u v o n e a p s a k o m a gražuolė. T o j i graž
lė n i e k a m nesirodė, ir d a u g pinigų-reikėjo tara, k a s norėjo ją p a m a t
T i k pažvelgt į vieną j o s ranką k a i n a v o dešimt tūkstančių, o p a m a t
|ačią — baisybę pinigų.
Karalaičiai l a b a i norėjo paregėt tą gražuolę. Tėvas v y r i a u s i a m ir
S u r i n i a m davė d a u g d a u g pinigų, tie užmokėjo ir pamatė. O jaunė
m e k o nedavė, t a i p ir neišvydo vargšas gražuolės.
^ A p m a u d u jaunėliui, nuliūdo j i s . P a l i k o namus, e i n a ir v e r k i a . S u s i t i n
Įįftoks bebarzdis a p g a v i k a s ir k l a u s i a :
— Ko tu v e r k i ?
»r- M a n o b r o l i a i matė neapsakomą gražuolę — davė j i e m s tėvas pini
jnan nedavė, aš ir neregėjau j o s v i s a i .

A p g a v i k a s j a m sako:
— N u s i p i r k ožką ir ylą, aš t a u p a r o d y s i u tą gražuolę.
K a r a l a i t i s n u s i p i r k o ožką, ylą ir atnešė a p g a v i k u i .
J u o d u nuėjo p r i e gražuolės namų ir b a d o su y l a ožką, k a n k i n a , t a r t u m
v i s a i n u d u r t i norėtų. Ožka b l i a u n a . T a r n a i nubėgo pas gražuolę ir sako:
— P o n i a , pasižiūrėk, k a i p tie k e i s t u o l i a i ožką p i a u n a .
Gražuolė išėjo, ir pamatė ją k a r a l a i t i s . T a i b u v o p i r m a s k a r t a s .
Karalaitė paliepė t a r n a m s :
— P a d u r k i t e j i e m s tą ožką k a i p reikiant.
T a r n a i nuėjo, padūrė ožką, sudorojo, sudėjo į katilą ir pastatė ant ug­
nies v i r t i .
A p g a v i k a s paėmė ir apvertė katilą d u g n u į viršų.
T a r n a i vėl nuėjo pas gražuolę ir s a k o :
— P o n i a , pasižiūrėk, k a i p tie k e i s t u o l i a i mėsą v e r d a .
Gražuolė išėjo, žvilgterėjo ir paliepė t a r n a m s :
— Išvirkite j i e m s tą ožką k a i p r e i k i a n t .
Ir antrą kartą k a r a l a i t i s pamatė gražuolę.
T a r n a i nuėjo, s u r i n k o mėsą, nuplovė, sudėjo į katilą. K a i mėsa
išvirė, k a r a l a i t i s ir tas a p g a v i k a s susėdo, t a i v i e n a s į stalą daužiasi, tai
k i t a s ; v i s a b u r n a mėsą griebia,-net lūpas apsidegino.
T a r n a i pamatė, nubėgo ir s a k o gražuolei:
— Ponia, pasižiūrėk, k a i p tie k e i s t u o l i a i v a l g o .
Gražuolė paliepė:
— A t v e s k i t e juos, gerą darbą p a d a r y s i m e — išmokysim juos valgyti
k a i p reikiant.
T i e nuėjo, atvedė p a s gražuolę, p a s o d i n o ir p a m a i t i n o . K a i pavalgė,
ėmė juos miegas m a r i n t i . Griūva vienas ant k i t o , k a i p ant patalo taisosi jj
miegoti.
Gražuolė paliepė t a r n a m s :
— Tą bebarzdį jūs p a i m k i t e , o šitą aš pati p a g u l d y s i u .
Gražuolė paguldė karalaitį, s a k o :
— Va k a i p r e i k i a gulėti. M i e g o k r a m i a i , n e s i j u d i n k , j e i g u ne — galr
vos neteksi. Rytoj d u o s i u tau tris mulus, a u k s u ir s i d a b r u apkrautus, pa;|
s i i m s i juos; j e i m a n to gero d v i g u b a i užgyvensi — būsiu t a v o žmonai;
o j e i ne — t a i ne.
K a r a l a i t i s nusivarė tuos mulus. Ir g a l v o j a : ką d a r y t i , k a i p tą turtą
užgyventi? G a l v o j o , g a l v o j o , nuėjo pas haši pardavėją ir s a k o :
1
— Se t a u mulą su v i s u t u r t u , k a i grįšiu atgal, d u o s i už t a i vieną galvą.
L a b a i apsidžiaugė haši pardavėjas.
K a r a l a i t i s nuėjo t o l i a u . M a c o n i o pardavėjui davė antrą mulą ir s a k o :
— K a i grįšiu, duosi m a n dubenį m a c o n i o .
Nuėjo t o l i a u . Trečią mulą davė virvių pardavėjui.
— K a i grįšiu, d u o s i m a n gerą virvę.
L i k o tuščiom r a n k o m , e i n a nuliūdęs. S u t i n k a tokį žmogų. T a s jį.
klausia:
— Ko t o k s nuliūdęs?
— N e a p s a k o m a gražuolė davė m a n tris m u l u s , a u k s u ir s i d a b r u a p ­
k r a u t u s , ir pasakė: „Jei m a n to gero d v i g u b a i užgyvensi, būsiu t a v o
žmona." O aš viską išdalinau: vieną mulą d a v i a u haši pardavėjui, kitą —
m a c o n i o pardavėjui, trečią — virvių pardavėjui, t a i p ir l i k a u be n i e k o .
Tas žmogus s a k o :
— T o k i o j ir t o k i o j vietoj s t o v i medis, eik p r i e jo ir pasislėpk, ten s u ­
s i r i n k s v i s i p i r k l i a i , ir jų v y r e s n y s i s bus. J i e ims kalbėti apie savo p e l ­
nus ir išlaidas, o tu viską n u k l a u s y k ir pasuk galvą. J e i ką s u g a l v o s i —
tavo laimė, o j e i ne — tai ne.
Nuėjo k a r a l a i t i s , rado tą medį, užsikorė į jį ir pasislėpė. S u s i r i n k o t i e
p i r k l i a i , ir jų v y r e s n y s i s taipogi.
— N a , k a i p jūsų p e l n a i ir išlaidos?—klausia tas.
Haši pardavėjas s a k o :
— Aš v a k a r d a u g pelno g a v a u : pas mane atėjo toks žmogus, davė
įfi. mulą, a u k s u ir s i d a b r u apkrautą, k a i grįš, aš j a m turėsiu d u o t i vieną
galvą.
— Tu nedaug p e l n e i , — sako v y r e s n y s i s , — gal j i s iš tavęs žmogaus g a l ­
vos pareikalaus? K u r tu ją gausi?
Haši pardavėjas susimąstė, nuėjo sau.
A t e i n a m a c o n i o pardavėjas.
— O ką tu uždirbai, ką p r a d i r b a i ? — k l a u s i a v y r e s n y s i s .
— Aš v a k a r gerai p e l n i a u , — sako tas,— atėjo pas m a n e toks žmogus,
įdavė mula., a u k s u ir s i d a b r u apkrautą, o k a i grįš — paims dubenį m a -
leonio.
Ha s i — virtos avies galvos.
 — N e d a u g t u p e l n e i ! — s a k o j a m v y r e s n y s i s . — G a l j i s pareikalaus m a ­
c o n i o iš gulbės pieno, k u r tu jo gausi?
Susimąstė ir šitas, nuėjo sau.
P r i e i n a trečias p i r k l y s — v i r v i n i n k a s .
— O ką tu p e l n e i ? — k l a u s i a jį vyresnysis.
— Ir aš v a k a r gerai p e l n i a u . Atėjo pas m a n e toks žmogus, davė m a n
mulą, a u k s u ir s i d a b r u apkrautą, k a i grįš, p a s i i m s virvę.
— N i e k o tu n e p e l n e i , — tarė ir j a m v y r e s n y s i s — Ar duosi, j e i p a r e i k a ­
laus virvės, iš tavo ūsų n u v y t o s ?
Susimąstė ir tas, nuėjo sau.
V i s i išsiskirstė. Ir v y r e s n y s i s patraukė savais k e l i a i s .
K a r a l a i t i s išlipo iš medžio ir nubėgo pas haši pardavėją.
— N a g i , d u o k žadėtąją galvą.
T a s atneša j a m a v i n o galvą.
— Se i m k !
— N e , — s a k o k a r a l a i t i s , — a r b a duok aukso ir sidabro d v i g u b a i dau­
giau, n e g u p a l i k a u , a r b a d u o k žmogaus galvą.
Ką tas darys? Davė aukso ir sidabro d v i g u b a i daugiau, n e g u gavo, ir
paleido jį.
K a r a l a i t i s eina pas m a c o n i o pardavėją.
— Duok man maconio.
Medžiotojo sunūs
Tas atnešė j a m dubenį m a c o n i o .
— N e , — sako k a r a l a i t i s , — d u o k m a n m a c o n i o iš gulbės pieno, j e i ne,
tai aukso ir sidabro d v i g u b a i daugiau.
/' j i s nušaudavo daugybę žvėrių ir parnešdavo namo.
Ir iš to pasiėmė a u k s o ir s i d a b r o ir nuėjo pas virvių pardavėją.
Kartą medžiotojas atsidūrė a t v i r a m l a u k e . Staiga iš kažkur atsirado b a
— D u o k m a n o virvę. m
tas elnias, perbėgo j a m kelią, sustojo ir sako:
T a s a i duoda k u o geriausią virvę:
— S a u k į mane; j e i p a t a i k y s i — tau laimė, j e i n e p a t a i k y s i — nelaim
— Prašom p a s i i m t i .
Medžiotojas iššovė ir nepataikė. E l n i a s dingo.
— N e , — sako k a r a l a i t i s , — d u o k virvę iš t a v o ūsų, o j e i ne, t a i turto
d v i g u b a i daugiau. Grįžta j i s n a m o ir s a k o pačiai:
Pasiėmė ir iš to visą turtą, e i n a , džiaugiasi. — Šiandien mačiau baltą" elnią, šoviau į jį, n e p a t a i k i a u — m i r s i u a
Parnešė viską gražuolei, vedė ją ir l a i m i n g a i gyveno. taisyk įkapes.
Iš tiesų tą naktį medžiotojas mirė.
Tenai juoda, čionai balta, O jo pati netrukus sūnaus susilaukė,'baisiai stipraus ir v i k r a u s , k i
tik Ten pasėta, čia sumalta. ^tokio pasaulyje n e r a s i . Kartą sūnus pasiėmė tėvo šautuvą, užtaisė, n
dėjo pas motiną ir s a k o :
— M o t i n , kas užmušė m a n o tėvą?
— L i k i m a s ! — s a k o motina.
— N e , — neatstoja sūnus,— p a s a k y k , k a s jį užmušė.

2
 M o t i n a j a m viską papasakojo. J a u n i k a i t i s išsigando:
Medžiotojo sūnus nuplėšė n u o medžio žievę, tris k a r t u s iššovė ir v i ­ — D i d y s i s k a r a l i a u , aš ne dailidė, ne mūrytojas, ne k o k s kitas m
sas tris k u l k a s suvarė į vieną vietą. P a s k u i užsikabino šautuvą ir išdro­
ras, k a i p t o k i u s rūmus pastatysiu?
žė ieškoti to elnio.
— K a i p n o r i , taip statyk!—- r e i k a l a u j a k a r a l i u s . 1

E j o ėjo jis, miškus ir k a l n u s praėjo ir atsidūrė tame l a u k e , k u r jo tė­

Medžiotojo sūnus p a g a l v o j o ir s a k o :
v a s elnią s u t i k o ir nepataikė.
— G e r a i , t i k atvežkite m a n du šimtus arbų kalkių ir du šimtus a
Staiga iššoko tas pats elnias, perbėgo j a m kelią, sustojo ir sako:
dumblo, v i s a k i t a pats p a d a r y s i u .
— Sauk j mane, j e i p a t a i k y s i — tau laimė, j e i n e p a t a i k y s i — nelaimė.
Medžiotojo sūnus prisitaikė, iššovė, į pačią širdį pataikė. E l n i a s p a r k r i ­ A t v e ž ė j a m viską. O j i s žinojo tokį ežerą, k u r alių ' kaimenės gerti
to ir nusibaigė. J a u n i k a i t i s priėjo, išdorojo, mėsą numetė, o kailį drauge eidavo. Nuvežė j i s tas k a l k e s ir dumblą, užvertė visą ežero dugną ir k r
su galva, uodega ir k o j o m i s namo parsinešė. tus, p a s k u i v y n o pripylė ir pasislėpė.
Sugrįžo ir atsigulė pailsėti. Staiga žiūri m o t i n a ir sūnus: atgijo elnias, Atėjo a l i a i , išgėrė vandenį, g a l v o s v i s i e m s s u s i s u k o , tai ir išdribo
v i s a s vienų perlų ir brangakmenių, t i k žvanga. J u o d u l a b a i nustebo. E l ­ žemės.
nias pasipurto, p a b y r a perlai ir b r a n g a k m e n i a i — per savaitę j a u p i l n a Medžiotojo sūnus atsivedė žmonių ir v i s i e m s a l i a m s dantis nupi
troba. P a s k u i prisikvietė meistrų ir iš tų dantų d a i l i u s rūmus pastatė, gra
Medžiotojo sūnus praturtėjo- T o k i u s n a m u s pasistatė, k a d ir k a r a l i u i nių j a u nė būti negalėjo.
būtų negėda g y v e n t i . K a r a l i u s atėjo, pasižiūrėjo ir pats s u s m u k o .
P a s k u i jis sako m o t i n a i : Rūmininkai v o s jį a t g a i v i n o ir nusivedė.
— M o t i n , k a m m u m s t i e k turto, j e i g u n i e k a s pas mus neateina, n i e k u r O k a r a l i u s turėjo tarėją. Tas ir s a k o :
1 mes n e n u e i n a m ir niekas n i e k o nemato. P a s i k v i e s k i m karalių ir paro­ — D i d y s i s v a l d o v e ! J a u n i k a i t i s , matyt, l a b a i sukrus, negaišk l
dykim, kaip gyvenam. siųsk jį-atvežti t a u į žmonas Rytų k a r a l i a u s dukrą.
— Nereikia kviestis karaliaus, — prieštarauja m o t i n a . — Neatneš jis K a r a l i u s pasišaukia jaunikaitį ir l i e p i a :
mums laimės. — Parvežk m a n Rytų k a r a l i a u s dukrą.
Sūnus n e s u t i n k a . Medžiotojo sūnus tarė:
— N e , būtinai p a k v i e s i u . — D i d y s i s k a r a l i a u , j e i n o r i , k a d atvežčiau, d u o k m a n tūkstančio
— Ką gi, d a r y k k a i p žinai,— nusileido m o t i n a . vų brokatą ir laivą.
Užsakė j i s prašmatnius pietus, išsipuošė ir išvyko pas karalių į svečius K a r a l i u s bemat j a m gavo tūkstančio spalvų brokatą, tokį mar|ą,
k v i e s t i s . Atsivedė jį, pavaišino k a i p r e i k i a n t ir savo elnią parodė. K a r a ­ visiems akys ėmė r a i b u l i u o t i .
l i u i net a k y s iššoko, k a i tą elnią pamatė. Medžiotojo sūnus įsidėjo brokatą į laivą ir išplaukė. P l a u k i a j i s , p
— Būtinai aš t u r i u iš tavęs tą elnią a t i m t i , — sako k a r a l i u s . k i a , staiga triukšmą išgirdo, žiūri — balandį baltas v a n a g a s v e j a s i ,
Medžiotojo sūnus n e n o r i a t i d u o t i , bet ką d a r y t i — atėmė ir išsivedė. b a i g i a p a v y t i . Balandis nutūpė ant l a i v o ir prašo:
T a i p b e nieko j a u n i k a i t i s i r l i k o . — N e a t i d u o k manęs.
Praėjo k i e k l a i k o . Kartą k a r a l i u s pasišaukia medžiotojo sūnų ir sako: O vanagas sako:
— V i s i šie k a m b a r i a i p i l n i brangakmenių. — N e , atiduok, j e i t a u p r i r e i k s — padėsiu.
Parodė j a m . Ir t i k r a i k e t u r i k a m b a r i a i i k i viršaus p i l n i , p e n k t o — pusė.
Medžiotojo sūnus atidavė balandį.
— Pastatyk m a n t o k i u s rūmus, kokių n i e k a s d a r neregėjęs. 1
A l i a i — mitologinės būtybės

250
 Medžiotojo sūnus paėmė, ką j i n a i davė, ir nunešė.
A t e i n a pas karalių ir sako:
P l a u k i a t o l i a u ir g i r d i — šniokščia, nerimsta jūra. Pasižiūrėjo — o g i
— Rytų k a r a l i a u s d u k r a dovanų j u m s siunčia, a t i d a r y k i t e draug
p l a u k i a r a u d o n a žuvelė, p a s k u i j ą b a l t a p l a u k i a , b a i g i a p a v y t i . R a u d o n a
žuvelė iš v a n d e n s j laivą t i e s i a i įšoko ir prašo: v i s a i s savo tarėjais.
— N e a t i d u o k manęs. O pats t o l i a u pasitraukė.
O b a l t o j i sako: T i k k a r a l i u s atidarė tą dovaną, kažin k a s iššoko, ir v i s i n e g y v i k
Medžiotojo sūnui ir Rytų k a r a l i a u s d u k r a , ir v i s a karalystė l i k o .
— A t i d u o k , j e i tau p r i r e i k s — padėsiu.
J a u n i k a i t i s atidavė raudoną žuvelę ir p l a u k i a t o l i a u . Bėdą ten palikau,
Nežinia po k i e k l a i k o j i s priplaukė tą vietą, k u r Rytų k a r a l i a u s d u k r a Laimę čia pasikviečiau,
gyveno. Pelus ten išbarsčiau,
T a d a pasiėmė brokatą ir išvyniojo p r i e durų. Išėjo mergaitė, žiūri, ste­ Grūdus čia atsinešiau.
b i s i , o j a u n i k a i t i s sako:
— T o k s čia ir b r o k a t a s ! P a m a t y t u m , ką aš t e n l a i v e t u r i u ! J e i g u n o r i ,
einam — parodysiu.
T a i p mergaitę n u s i v i l i o j o į laivą, uždarė ją ir p l a u k i a a t g a l į savo
kraštą. i
Mergaitė i r s a k o :
— K a s gi čia, nė skylutės n e p a l i k t a , bent į dangų pasižiūrėčiau.
K a i t i k medžiotojo sūnus išgręžė skylutę, mergaitė išlindo, "pasivertė
balandė ir n u s k r i d o . Tuščiom r a n k o m l i k o j a u n i k a i t i s . Staiga žiūri — tą
balandę s u g a v o baltas v a n a g a s ir atneša... , !

D a r k i e k palaukė, mergaitė vėl s a k o :

— D a n g a u s nematau, t a i l e i s k bent į jūrą pasižiūrėti.
Išgręžė j i s skylutę žemiau.
Mergaitė s t o v i ir t a r t u m j jūrą žiūri, bet staiga išlindo, pasivertė žu­
v e l e ir nunėrė į vandenį.
Medžiotojo sūnus graužiasi, bet ką čia b e p a d a r y s i ? P l a u k i a nusiminęs.
Staiga išgirdo ką pleškenant, o g i b a l t a žuvis p a g a v o mergaitę ir at­
neša.
M! !
P r i e l a i v o priplaukė i r įmetė v i d u n . . .
Mergaitė k l a u s i a :
— K a m tu m a n e vežiesi?
— K a r a l i u i , — sako j a u n i k a i t i s .
. — N e , netekėsiu už k a r a l i a u s , — tarė mergaitė.— Tu m a n o v y r a s , aš
tavo p a t i .
— K a i p g i t a i padaryti? K a r a l i u s tave atims.
— C i a j a u aš pasirūpinsiu,— n u r a m i n o mergaitė,— tu t i k nunešk k a ­
r a l i u i , ką d u o s i u , ir p a s a k y k j a m : „Rytų k a r a l i a u s d u k r a dovanų tau s i u n ­
čia, a t i d a r y k drauge su v i s a i s tarėjais".

252

'{ so p r a r y t i kiekvieną, k u r i s išdrįs su j o m i s grumtis. Bet kiaulė bangų n
—y Raudis
^ J Į a l i r b u v o , g a l i r n e — g y v e n o v y r a s s u pačia i r turėjo sūnų.
* V y r a s a n k s t i našlys l i k o ir n e t r u k u s vėlei vedė, k a d būtų k a m
namus ir vaiką žiūrėti. A t ė j o pamotė. P i k t a pasitaikė, muša vaiką, tar­
tum su u g n i m i jį degina.
J i e dar turėjo jautį — Raudį. B e r n a i t i s ir R a u d i s k i t s kitą l a b a i mylė­
jo. K a s d i e n j i s v e s d a v o savo jautį g a n y k l o h — ir p a g a n y d a v o , ir pats
pasismagindavo.
Pamotė t i k ir laukė progos, k a i p posūnio a t s i k r a t y t i . Kartą apsimetė
serganti ir ėmė dejuoti, v a i t o t i . V y r a s k l a u s i a :
— K a s t a u g a l i padėti?
P a t i sako:
— T i k tavo sūnaus pragaištis — d a u g i a u n i e k a s .
Nuliūdo tėvas, tuos žodžius išgirdęs, bet ką dabar d a r y s i , v i s dėlto pa­
čią p a s i r i n k o ir ryžosi sūnų pragaišinti.
Iš ryto sūnus žiūri — tėvas p e i l i galanda.
— K a m tau, tėve, peilis, k u r g a l a n d i ? — k l a u s i a j i s .
— N u v e s k , sūneli, jautį p r i e vandens, p a g i r d y k , n o r i u jį p i a u t i , —
sakė tėvas.,
B e r n a i t i s nuvedė jautį, girdo, o pats v e r k i a , ašaros į vandenį b y r a .
— K o v e r k i , drauguži?— k l a u s i a R a u d i s . — K a m a k i s gadini?
— T a v e p i a u t i k e t i n a ! — s a k o bernaitis.
J a u t i s nuliūdo, atsiduso:
— Ne mane, o tave pragaišinti k e t i n a . E i k , p a i m k galąstuvą, šuk
butelį su v a n d e n i u , sėskis ant manęs ir bėkime.
B e r n a i t i s nuėjo, paėmė galąstuvą, šukas, butelį su v a n d e n i u ir atsine
Užlipo ant jaučio ir išjojo. Tėvas, tatai sužinojęs, šoko ant užkeikt
kiaulės ir nudūmė iš paskos.
L e k i a R a u d i s , neša savo bičiulį n u o nelaimės, l e k i a ir tėvas su sa
k i a u l e — t u o j a u pavys.
J a u t i s sušuko bernaičiui:
— Ko gi t u . l a u k i , p i l k greičiau vandenį iš butelio.
T a s a i išpylė, ir atsirado didžiulė jūra. N e r i m s t a j i , p y k s t a , bangos gr
bijo, p l a u k i a sau per jas. O R a u d i s su bernaičiu j a u t o l i nudūmė. K i a
lė išplaukė, vėl iš paskos genasi. J a u t i s k l a u s i a :
— N a g i , atsigręžk, ar n i e k o nematyti? i
Bernaitis atsigręžė — tolumoj t a r t u m kažin kas skrenda. Ir sako j i s :
— N e l y g i n a n t k o k i a musė m a t y t i .
— T a i kiaulė su t a v o tėvu,— s a k o R a u d i s , — bėkim, bičiuli, bėkim n
neteisybės, j e i g u j a u n i e k a s nuo jos a p g i n t i n e g a l i .
Šuoliuoja jautis, neša bernaitį, iš paskos t o j i kiaulė genasi. D a r k i e k
į ir pasivys.
— M e s k šukas!— šaukia Raudis.
Berniukas metė šukas, ir v i e n u m i r k s n i u išaugo t o k i a g i r i a , nė p
\ nepralįstų, uodegos nepasuktų. Kiaulė graužt tą girią, graužė graužė
j prasigraužė.
O j a u t i s su bernaičiu v i s bėga. T o l i j a u . B e r n a i t i s atsigręžė, s a k o :
— N e l y g i n a n t k o k i a musė t o l i m a t y t i .
— T a t a i kiaulė l e k i a iš p a s k o s , — perspėjo Raudis.
D a r mažumą, d a r mažumą — ir p a v y s j i n a i bėglius.
Bernaitis metė galąstuvą, ir išaugo didžiulė didžiulė u o l a — nė a k i m
os neapžvelgsi. Kiaulė graužia, graužia uoloje laiptus, k a b a r o j a s i j v
ų. I k i v i d u r i o įsiropštė, atsirėmė nagais į kyšulį, u o l a atlūžo, ir kiau
savo r a i t e l i u nugarmėjo į prarają. Nusinešė ir mūsų, ir jūsų nelaim
A b u d u bėgliai apsidžiaugė, k a d išsigelbėjo. R a u d i s išvedė bernaitį į p l y ­
ną lauką.
T a m l a u k e s t o v i aukštas topolis, viršūne dangų remia. J a u t i s pasodi­
no bernaitį į medį, davė j a m d v i dūdeles, vieną linksmą, kitą liūd­
ną, ir tarė:
— Aš e i n u į l a u k u s p a s i g a n y t i , o tu čionai sėdėk, j e i g u pasidarys liūd­
n a — pūsk liūdnąja dūdele, aš bematant a t s i r a s i u p r i e tavęs, padėsiu. O
j e i g u l i n k s m a bus — pūsk linksmąją, ji t a u ir maisto, ir gėrimo d u o s . —
R a u d i s a t s i s v e i k i n o ir nuėjo.
B e r n a i t i s sėdi m e d y j e ir pučia linksmąją dūdelę. V i e n a s p i e m u o ir iš­
girdo. Patraukė j i s į tą garsą, rado topolį, žiūri — b e r n a i t i s dūdelę pučia,
o a p l i n k u i d r u g e l i a i s k r a i d o , šoka, žaidžia p a g a l jos garsus. P i e m e n i u i iš
p a v y d o a k y s ant k a k t o s iššoko. J i s a i ryžosi žūt būt tą dūdelę g a u t i ir
šaukia:
— N a g i , l i p k žemyn, p a r o d y k savo dūdelę, pažiūrėsiu, iš ko padaryta?
Bernaitis neklauso piemenio, nelipa.
T a d a tas p a v y d u o l i s p i e m u o pas karalių nuėjo. G i r d i : ten ir ten topo­
l y j e sėdi b e r n a i t i s ir pučia dūdelę, net v i s a s pasaulis džiaugiasi.
K a r a l i u s t u o j a u sušaukė tarėjus ir l i e p i a :
— A r b a patys atveskite tą bernaitį, a r b a raskite žmogų, k u r i s atvestų.
Tarėjai atitempė pas karalių tokią senę. T o j i s a k o :
— Aš a t v e s i u bernaitį.
Senė pasiėmė ožką, ylą ir nuėjo p r i e to t o p o l i o .
B e r n a i t i s sėdi viršūnėje ir pučia linksmąją dūdelę, o senė atsistojo po
medžiu ir b a d o ožką su y l a — t o j i b l i a u n a .
B e r n a i t i s pamatė, k a d senė k a n k i n a ožką, ir šaukia:
— Senute, k a m k a n k i n i vargšę ožkelę?
— T a i g i n i e k a i p jos n e p a d u r i u , — s a k o toji,—būk geras, n u l i p k , pa-
gelbėsi.
Iš k u r b e r n a i t i s galėjo žinoti, k a d senė kėslauja? N u l i p o žemyn. Senė
jį apgirdė ir užmigdė. K a r a l i a u s t a r n a i paėmė bernaitį, nuvedė, devy-
n i o m s p y n o m užrakino. Atsipeikėjo j i s , pamatė esąs uždarytas, nuliūdo.
Prisiminė savo dūdeles —j> jos t o l i laukuose, ant aukšto topolio, l i k o —
ir p r a v i r k o . Sėdi b e r n a i t i s , žiūri p r o langelį į dangų. S k r e n d a p r o pilį
v a r n a , b e r n a i t i s pamatė ją ir šaukia:
— V a r n a , v a r n a ! K u r s k r e n d i ; k u r s k u b i ? Dėl savo vaikų laimės nulėk'
t o l i į l a u k u s , k u r s t o v i aukštas topolis, ant jo k a b o m a n o dūdelės, at-.
nešk jas.
256
— N e g i užmiršai: k a i aš dvėseną lesiau, tu m a n e a k m e n i m i s s v a i ­
d e i ? ! — sušuko v a r n a ir n u p l a s n o j o .
Bernaitis pažiūrėjo j a i p a v y m u i , iš akių ašaros p a b i r o . S k r e n d a v a r n a s .
— V a r n e , v a r n e , dėl savo vaikų laimės nulėk į l a u k u s , ten ant aukš­
to t o p o l i o m a n o dūdelės,— atnešk!— šaukia bernaitis.
— O k a m m a n n e d a v e i savo jaučio sukapoti?—karktelėjo v a r n a s . —
Nenešiu t a u dūdelės.
Ir v a r n a s nuplasnojo, dar l a b i a u apsiniaukė mažojo k a l i n i o d i e n a .
S k r e n d a erelis. '
— E r e l i , e r e l i plačiasparni,— šūktelėjo b e r n a i t i s , — tu visų p l u n k s n u o ­
čių k a r a l i u s ; lizdą s u k i ant neužžengiamų uolų ir aukščiausių medžių. N u ­
lėk, p l y n a m l a u k e susirask topolį, j a m e l i k o m a n o dūdelės — atneški j a s .
— Ir savo darbų p e r akis. Ar d a v e i m a n k a d a aviną, j e i prašai d a b a r
dūdeles nešioti?— atšovė erelis, mostelėjo sparnais ir d i n g o .
S k r e n d a mažas paukščiukas.
— Paukščiuk, paukščiuk, dėl savo vaikų džiaugsmo atnešk n u o t o p o l i o
įmano dūdeles!
— O k a m tu m u m s k i l p a s statai ir l i z d u s d r a s k a i ! Nenešiu t a u dūde-
jĮlių, prašyk k i t u s , — a t k i r t o paukščiukas ir nulėkė.
Bernaitis t i k pažiūrėjo ir p r a v i r k o . S k r e n d a kregždė.
— Kregžde, kregžde, p a v a s a r i o pranaše, atnešk iš l a u k o m a n o dūdeles.
Kregždė nulėkė ir atnešė.
Bernaitis papūtė liūdnąją dūdelę, t o j i ir s u v a i t o j o . Išgirdo R a u d i s ir
gtskubėjo bičiuliui p a g a l b o n . Užpuolė pilį ir ėmė d u r i s k o j o m i s s p a r d y t i .
Aštuonerias suskaldė, o į d e v i n t a s ragą nusilaužė. J a u t i s nuliūdo, ne t i e k
^ rago gaila, k i e k bičiulio, k u r i s uždarytas l i k o .
įįTik šit iš kažin k u r pelė išlindo ir s a k o :
į~ Ką d u o s i , j e i g u t a u ragą p r i g y d y s i u ? Ar galėsiu tave kritusį graužti?
I— Galėsi,— s u t i k o Raudis.
K ė l ė prigydė ragą.
K a u t i s šoko ir išlaužė devintas d u r i s . Įvirto pas bernaitį, p a s i s o d i n o ant
ągaros ir nunešė p r i e t o p o l i o .
|audis padėjo savo bičiuliui į medį įlipti ir nuėjo s a u į l a u k u s .
|ernaitis sėdi m e d y j e , pučia linksmąją dūdelę ir džiaugiasi. P a s k u i p r i -
Jiriė savo jautį, p a n o r o jį p a m a t y t i , papūtė liūdnąją dūdelę: pučia
K — R u d ž i o neregėti. L a u k i a bernaitis, l a u k i a — k a i p nėr/ taip nėr.
Įvyn! broliai
257
 Nuliūdo vargšas. Išlipo iš medžio, pučia, j a u v i s a žemė su j u o d r a u g e
liūdi. Ir "žolėms ašaros b y r a , ir d r u g e l i a i n e s k r a i d o — r a u d a , ir medžiai
nebešlama.
Pučia j i s dūdelę, net šaltos uolos susigraudino, t i k t a i j u o d a s v a r n a s
kažin k u r s k u b a . . . B e r n a i t i s nuėjo, ieškojo ieškojo bičiulio ir rado jį
•1 r
l a u k e kritusį.- P r a v i r k o bernaitis. G a i l i a i p r a v i r k o ir nebepūtė n e i l i n k s ­
mosios, n e i liūdnosios dūdelės.

Tenai juoda, čionai balta,

Ten pasėta, čia sumalta.
Elasa, melasa, < w * <A /
Ąsotis midaus kabėjo,
Kas pasakos klausė, kas sekė
Saldžiausių sapnų tam linkėjom.

_^ Lazdinis

V»J|f ' a l t a i p b u v o , g a l i r n e — g y v e n o pasaulyje La2dinis. J i s a i turė

' Jo t r i s avis. Nuvarė j a s į mišką ir paleido. Pats atsisėdo ir dro
įžia lazdas. Žmonės k l a u s i a jį:
— K a m tu v i s lazdas droži?
Lazdinis atsako:
— Aš šitą.amatą išmanau, j i s m a n e ir m a i t i n a !
Užsimetė ant pečių lazdą ir nuėjo. Priėjo p r i e v i l k o duobės ir šaukia
— Tu m a n o bandą suėdei?
— N e , ne aš.
'— N a g i , išžiok nasrus, t a r p dantų bus mėsos prilindę!
V i l k a s tarė:
— P a l i k m a n e gyvą, L a z d i n i , d u o s i u t a u laimę.
— Kokią laimę?
Į, — A n a m a t a i — p i e m e n y s gano bandą? T e n y r a t o k i a auksinė avelė
į? te pagrobsiu, v i s i šoks v y t i s , o tu i m k ir n u s i g i n k bandą.

259
 V i l k a s pačiupo auksinę avelę, p i e m e n y s puolė v y t i s — v i s o s a v y s L a z ­
d i n i u i atiteko,
Žmonės k l a u s i a jį:
— L a z d i n i , tu turėjai tris avis, k a i p jų- t i e k daug prisiveisė?
— P a l e i d a u į mišką — šit ir prisiveisė.
Ir patikėjo j u o . V i s i n u s i p i r k o po tris avis, paleido į mišką, t i e k jas
ir matė — visas v i l k a i suėdė. Grįžo žmonės n a m o ir sako:
— K a i p n u b a u s i m Lązdinį?
•— S u d e g i n s i m jo trobą!
Sudegino. O L a z d i n i s užgesino ugnį, p r i r i n k o pintinę anglių, išsikeitė
tris r u b l i u s , s m u l k i u s pabėrė viršuje, užsivertė pintinę ant nugaros ir
t r a u k i a . Atėjo į iždą ir sako s a r g u i :
— Šiąnakt aš čia n a k v o s i u , p a s a u g o k i t e m a n šitą pintinę pinigų.
, G e r a i . P e r n a k v o j o . Iš ryto r e i k a l a u j a .
— Atneškite m a n o pintinę!
' Atnešė.
L a z d i n i s pasižiūrėjo, k a d ims šaukti:
— M a n o pintinė b u v o su p i n i g a i s , šita su a n g l i m i s ! A t i d u o k i t e pilną
pintinę pinigų, j e i g u ne — e i s i u pas. karalių skųstis.
V i s i išsigando, pripylė L a z d i n i u i pilną pintinę pinigų. Parsinešė namo,
jį. ir k l a u s i a žmonės:
— Tu anglis išsinešei, pinigų parsinešei. P a m o k y k , k a i p t a i padaryti.
— T r o b a sudegė, anglis s u r i n k a u , nunešiau į miestą ir iškeičiau.
V i s i s u d e g i n o s a v o trobas, paėmė a n g l i s , nunešė į miestą, šaukia:
— A n g l i s keičiam į pinigus, anglis keičiam į p i n i g u s !
K a s gi tau k e i s anglis į pinigus?
T a i p tuščiomis ir grįžo. Parėję s a k o :
— K a i p n u b a u s i m Lazdinį? N u g a l u o k i m jo pačią.
T a i p ir padarė.
L a z d i n i s pasiėmė pačią ir išdrožė. N u e i n a pas vieną žmogų, o tas tris
d u k t e r i s t u r i . L a z d i n i s savo pačią atrėmė į medį, priėjo p r i e trobos ir
sako:
— Leiskite pernakvoti.
Įsileido.
— O k a s ten s t o v i ? — k l a u s i a šeimininkai.
— M a n o pati, l a b a i protinga, d r o v i , t a i ir neina. P a i m k i t e ją už ran­
kos, atsivesite.
260
Nuėjo d u k t e r y s , paėmė už r a n k o s , o ji ėmė ir p a r g r i u v o . A t b ė g o tos
d u k r o s pas tėvą ir sako:
— Ji pargriuvo i r numirė!
L a z d i n i s pašoko ir ėmė šaukti:
— T a i jūsų čia d a r b a s ! D u o k i t e greičiau kitą pačią, j e i ne — e i n u t i e ­
s i a i p a s karalių skųstis. Išsigando šeimininkai:
— T i k k a r a l i u i nesiskųsk, va t r y s gražuolės, bet kurią r i n k i s .
L a z d i n i s išsirinko pačią gražiausią ir n a m o parsivedė. V ė l v i s i s t e b i s i :
— Tu negyvą pačią išsinešei, k u r gyvą g a v a i ?
•— T a i g i ten negyvas į g y v a s m a i n o .
V i s i s a v o pačias n u g a l a v o , neša ir šaukia:
— M a i n o m negyvas į gyvas, m a i n o m n e g y v a s į gyvas.
N i e k a s nepasiūlė g y v o s u ž negyvą. T i e sugrįžo i r s a k o :
•— K a i p n u b a u s i m Lazdinį? Jį patį ųžkapokim!
A t ė j o j i e pas Lazdinį, o tas pasišovė:
— P a l a u k i t e , aš pats p a r o d y s i u , k a i p m a n e k a p o t i .
L a z d i n i s nuėjo į lauką, iškasė t r i s duobes ir m o k o :
— Jūs l i p k i t e į kraštines, aš į viduriniąja, k a i s u r i k s i u , užsimokit k a r ­
dais ir k a p o k i t .
V i s i s u l i p o , k a i p pamokė L a z d i n i s . Paėmė k a r d u s . L a z d i n i s šūktelėjo i r
pasilenkė, pasislėpė duobėje, o t i e užsimojo k a r d a i s ir k a p o j a . T a i p v i e ­
nas kitą ir užkapojo, O L a z d i n i s l i k o g y v a s ir s v e i k a s .
c
Tenai Juoda, čionai balta,
Ten pasėta, čia sumalta.

G
' pačią ir mažą dukrelę.
L a u k i n i n k a s j a u toks bėdžius b u v o , j o d u k t e r s s u k n i a j a u t o k i a su­
plyšusi, k a d v i s i j ą S k a r m a l e v a d i n o .
Numirė to v a r g u o l i o pati. G y v e n t i v i s a i pasidarė nebepakenčiama,- l a u ­
k i n i n k a s pagalvojo, p a g a l v o j o ir tarė s a u :
— E i s i u , p a r s i v e s i u moteriškę, nors namus ir našlaitę dukrelę p r i ­
žiūrės.
T a i p ir vedė, o p a t i s a v o dukrą b e t u r i n t i . A t ė j o pamotė, atsivedė
dukrą. Ir n e m y l i j i n a i našlaitės, t i k s u k a galvą, k a i p ją l a b i a u n u v a r y t i ,
o savo dukrą p a l e p i n t i .
Pasiunčia pamotė našlaitę karvės g a n y t i , įmeta j a i sterblėn duonos
kriaukšlę ir s a k o : „Ką t i k s u t i k s i , v i s u s p a m a i t i n k , ir p a t i p a v a l g y k , ir
n a m o a l i a i trupinį parnešk." -
Šit kartą vargšė mergaitė sėdi ir g a i l i a i v e r k i a . Paklausė karvė, pa­
klausė ir prašneko:
262
-t- Ko v e r k i ? K o k i a bėda ištiko?
Mergaitė viską j a i apsakė.
Karvė ir tarė:
— T i k t o k i a t a v o bėda? Neliūdėk, pažiūrėk į m a n o ragus: v i e
sviestas, o k i t a m medus. V a l g y k k i e k t i n k a . Pasitaisė j i , pagražėjo.
t a i pamačiusi, pamotė nežino, ką d a r y t i iš apmaudo. D a b a r į ganyklą
įduoda po krepšį vilnų:
— V i s a s tas v i l n a s per dieną s u v e r p k ir v a k a r e parnešk.
Ir g a l v o j a — našlaitė nuvargs, liausis taisytis ir gražėti.
Štai kartą S k a r m a l e gena savo karvę, o ta p a s i l e i d o ir p e r s i r i t o p e
k i o s trobos stogą. S k a r m a l e nubėgo j o s atsivesti, verpstas ėmė ir į
p r o plyšį. Pasižiūrėjo žemyn, o g i t e n senė sėdi. S k a r m a l e ir šūktelėjo
— Senele, senele, dėl vaikų ir motinų meilės p a d u o k m a n verpstą
O senė s a k o :
— S e r g u aš, d u k r e l e , ateik, pati p a s i i m s i .
T o j i senė b u v o d e v o m o t i n a .
S k a r m a l e n u s i l e i d o , j a u ims verpstą, o senė s a k o :
— Eikš, d u k r e l e , paieškok m a n galvą.
Mergaitė priėjo, l y g u perkūnas ją trenkė: v i s o k i o s biaurasties ten
na. Pašukavo pašukavo S k a r m a l e , o senei s a k o :
— Ką čia ieškoti, senele, v i s a i švari t a v o galva.
T a t a i p a t i k o senei, i r j i s a k o :
— E i s i iš čia t o k i u ir t o k i u k e l i u , p a m a t y s i t r i s šaltinius: baltą, j
ir geltoną. Baltą ir juodą p r a e i k , o po g e l t o n u galvą pakišk ir r a n k a s
; simazgok.
T a i p ir padarė S k a r m a l e . N u ė j o tuo k e l i u , rado tris šaltinius: bal
juodą praėjo, o po g e l t o n u galvą pakišo ir r a n k a s n u s i m a z g o j o .
P a s k u i pasižiūrėjo į s a v e — - o g i a u k s i n i a i p l a u k a i garbanojasi ir r a
k a i p auksinės švyti.
S k a r m a l e grįžo n a m o , pamotė v o s nesprogo iš apmaudo.
Ir ryžosi siųsti savo dukterį karvės g a n y t i , g a l ir j a i t o k i a l
įklius.
i: Pamotės d u k r a karvę gano, o S k a r m a l e n a m i e sėdi. Karvė vėlei p
rito per stogą, p a s k u i ją nubėgo pamotės d u k r a ir įmetė p r o plyšį v e
. Pažvelgė žemyn, pamatė senę ir šaukia:
— Ei t u , ragana, stokis greičiau, p a d u o k m a n verpstą!
. 2 6 3
 V i s i žmonės dabar t i k į ją žiūri, stebisi j o s gražumu.
O devo m o t i n a ir sako:
Pamatė ją ir pamotės duktė, šnabžda m o t i n a i :
— Aš sergu, d u k r e l e , ateik, pati p a s i i m s i .
— 2iūrėk, k o k i a jį į mūsų S k a r m a l e panaši.
Pamotės d u k r a įėjo t r o b o n , o senė j a i :
Pamotė nusijuokė:
— P r i e i k , d u k r e l e , pašukuok m a n galVą!
— K a s mūsų S k a r m a l e i duos tokį apdarą?
K a i t i k priėjo arčiau, t a i ir sušuko:
S k a r m a l e už v i s u s anksčiau sugrįžo.
— T f i u , šlykštybė k o k i a , b a i s u ir p r i s i l i e s t i !
Ir vėl savo s k a r m a l a i s apsitaisė.
Senė tarė:
N a m o j i l a b a i skubėjo, k a i žirgas per upę šoko, n u o k o j o s a u k s i n i s
— Dėkui tau, d u k r e l e , e i s i k e l i u , p a m a t y s i tris šaltinius: geltoną, baltą
batelis n u k r i t o , t a i jo nė nepaėmė.
ir juodą. Geltoną p r a e i k , o po j u o d u ir b a l t u galvą pakišk.
Kartą p r i e tos upės t a r n a i k a r a l i a u s žirgus girdė. Žirgai pamatė v a n ­
Pamotės d u k r a t a i p ir padarė. Geltoną praėjo, po b a l t u ir j u o d u g a l ­
denyje žvilgant batelį, negeria.
vą pakišo. P a s k u i pasižiūrėjo į save — o g i p a j u o d u s i k a i p nuodėgulys,
K a r a l i u i pranešė:
o ant galvos didžiulis baltas ragas. Pamotės d u k r a tą ragą- v i c p i a u n a ,
— Kažkas v a n d e n y j e b l i z g a , žirgai b i j o s i , negeria.
'o j i s atauga ir atauga. .
K a r a l i u s pasiuntė plaukėjus pažiūrėti, k a s t e n y r a . Plaukėjai ištraukė
Sugrįžo namo, m o t i n a i pasiskundė. Pamotė p e r p y k o , bet ką j a u p a d a ­
tą auksinį batelį ir padavė k a r a l i u i . T i k pamatęs batelį, j i s a i sušaukė v i ­
r y s i ! Nusprendė, k a d dėl v i s k o t o j i karvė k a l t a , ir liepė ją papiauti.
sus savo tarnus ir sako:
O ta karvė b u v o žiniuonė. Atėjusi ir sako ji S k a r m a l e i :
— Suraskite, k u r i a i šitas batelis t i k s , t o j i ir bus mano pati.
— K a i mane papiaus — s u r i n k v i s u s k a u l e l i u s ir užkask į žemę, o k a i
E i n a tarnas, ieško, nė v i e n a i batelis n e t i n k a .
p r i r e i k s , ateik ir sušuk: „Pasirodyk, m a n o žirge, atnešk karališkus d r a ­
T a t a i išgirdo pamotė, išpuošė savo dukrą, p a s o d i n o ant s u o l o ir p a ­
bužius".
siuntė k a r a l i u i žinią:
T a i p ir padarė S k a r m a l e : s u r i n k o tos karvės k a u l e l i u s ir užkasė į žemę.
Praėjo k i e k l a i k o . — Aš t u r i u dukrą, k u r i a i tas batelis tiks.
O S k a r m a l e čiupo, nubloškė į kampą ir po krepšiu pavožė.
Kartą p e r šventes pamotė k i e m e išbarstė visą pūdą grūdų, padavė S k a r ­
m a l e i rėtį ir sako: Atvažiavo k a r a l i u s . Pamotės d u k r a batelį matuoja, o' j i s a i sėdi ant
krepšio ir žiūri. S k a r m a l e paėmė adatą ir k a d durs k a r a l i u i !
— S u r i n k risus grūdus, k a d nė v i e n o neliktų, ir pilną rėtį ašarų p r i ­
verk. K a r a l i u s pašoko, šaukia:
— K a s ten po jūsų krepšiu?
O p a t i apsirengė n a u j a i s drabužiais, savo dukrą išpuošė ir išsivedė
į cerkvę. O pamotė sako:
— N i e k o t e n nėra, kalakutė.
V i s i išėjo, o Skarmale sėdi ir rauda. Išgirdusi v e r k i a n t , atkūprino senu­
Skarmale dar s m a r k i a u įdūrė k a r a l i u i .
tė ir k l a u s i a :
T a s a i pašoko, šaukia:
— Ko v e r k i , k o k i a bėda ištiko?
— N u k e l k i t e krepšį, pažiūrėsim, k o k i a t e n kalakutė!
S k a r m a l e j a i viską apsakė. Senutė išleido v i s a s vištas ir viščiukus,
Pamotė m a l d a u j a :
liepė s u r i n k t i grūdus. P a s k u i įmetė į rėtį žiupsnelį d r u s k o s , pripylė v a n ­
— Nežudykite manęs, n e k e l k i t e krepšio, pabėgs kalakutė.
dens ir sako:
K a r a l i u s jos neklauso. Nuėmė krepšį, atsistoja S k a r m a l e ir sako:
— O šit ir tavo ašaros. E i k d a b a r pasivaikščioti.
. — Cia mano batelis, t i k t a i m a n v i e n a i j i s t i n k a .
S k a r m a l e prisiminė savo karvę. Pribėgo p r i e jos k a p o ir šaukia:
Pamatavo S k a r m a l e i batelį — iš tikrųjų jos.
— N a g i , p a s i r o d y k , m a n o žirge, atnešk karališkus drabužius!
K a r a l i u s S k a r m a l e paėmė į žmonas, o pamotė t a i p be n i e k o ir l i k o .
S u l i g tais žodžiais atsirado p u i k u s žirgas su nuostabiais drabužiais.
S k a r m a l e apsirengė, šoko ant žirgo ir nurūko į cerkvę. '

264 265

Apie du laimingus penkiakapeikius
artą g y v e n o vargšas. J i s b u v o t o k s neturtėlis, k a d ir p a t i , ir
v a i k a i apie duonos kąsnį t i k svajoti galėjo. T a s a i vargšas atsi­
kėlė, a t s i s v e i k i n o su šeima ir išėjo darbo ieškoti.
Ilgai j i s vaikščiojo, i l g a i ieškojo ir g a l i a u s i a i parsisamdė b e r n a u t i pas
pirklį už dvidešimt rublių p e r metus.
P i r k l y s l a b a i p a m i l o savo berną už uolumą ir dorumą. T a s a i metus iš­
tarnavo ir sako:
— A t s i s k a i t y k i m , šeimininke, j a u metai l a i k o tau d i r b u , t u r i u ir apie
šeimą pagalvoti, d i d e l i a m skurde ją p a l i k a u .
P i r k l i u i g a i l a atiduoti dvidešimt rublių, šit j i s ir sako:
— Ką gi tau duoti? Ar dvidešimt rublių, k a i p sutarta, ar du laimingus
penkiakapeikius?
Bernas pagalvojo ir sako:
• — G e r i a u d u o k du l a i m i n g u s p e n k i a k a p e i k i u s .
P i r k l y s tarė:
266
— Aš t u o j a u važiuosiu p r e k i a u t i , būsiu ir tavo krašte, tuos p e n k i a k a ­
p e i k i u s n u g a b e n s i u paties šeimai.
Bernas sutiko ir p e r pirklį pasiuntė juos, o pats l i k o dar v i e n e r i u s me­
tus t a r n a u t i .
P i r k l y s išvažiavo. Ž i ū r i — v i e n a m mieste katę p a r d u o d a .
— P i r k i t e katę už du p e n k i a k a p e i k i u s , — šaukia,— katę už du p e n k i a ­
kapeikius!
P i r k l y s ir n u p i r k o . Važiuoja toliau. Atsidūrė k i t a m mieste, žiūri —
žmonės uždengia stalą, g a r d u m y n a i s nustato, bet subėga didžiulės žiur­
kės, viską suryja. Žmonės jas v a i k o , ir vėzdais, ir lazdomis muša, n i e k a i p
neatsikrato.
P i r k l y s ėmė ir p a l e i d o savo katę, ta puolė ir visas žiurkes išpiovė.
L a b a i nustebo miesto k a r a l i u s , n i e k a d dar n e b u v o katės matęs, ėmė
prašyti pirklį, k a d j a m perleistų.
Pirklys spyriojasi:
— N e g a l i u — s v e t i m a katė, ne m a n o !
N e , k a r a l i u s neatstoja:
— Imk, ką n o r i , n u p i r k šeimininkui kitą katę, t i k šitą m a n p a l i k .
V a r g a i s negalais prikalbėjo pirklį, davė j a m už katę neregėtą d a u g y ­
bę perlų ir brangakmenių, sukrovė viską ant asilų, kupranugarių, ir tas
iškeliavo.
P i r k l y s n u g a b e n o savo b e r n o pačiai tą turtą:
— Čia tavo v y r a s siunčia.
N e t i k i j u o n e i pati, n e i v a i k a i : a r t i k n e sapnas?
P i r k l y s grįžo namo ir sako b e r n u i :
— Mačiau taviškius, v i s i s v e i k i . — T i k nesakė, k a d j i e m s t i e k t u r t o
nugabeno.
Baigėsi ir a n t r i metai, bernas v ė l paprašė atsiskaityti, o p i r k l y s ^ n e n o -
| ri t o k i o doro ir gero d a r b i n i n k o paleisti. Štai j i s ir k l a u s i a :
— Ką gi tau d u o t i — ar dvidešimt rublių, k a i p sutarta, ar du l a i m i n g u s
penkiakapeikius?
Pagalvojo bernas ir sako:
— D u o k m a n du l a i m i n g u s p e n k i a k a p e i k i u s .
• P i r k l y s vėl išvažiavo p r e k i a u t i ir pasiėmė tuos savo berno p e n k i a k a ­
­ p e i k i u s , a t s k i r a i j u o s į popierių s u s i v y n i o j o — šeimai perduos.
Važiuoja pirklys, žiūri — v i e n a m mieste žmogus veidrodį p a r d u o d a ,
i šaukia:
26?
 — P i r k i t e veidrodį už dų p e n k i a k a p e i k i u s ! Veidrodį už du p e n k i a k a ­
peikius!
P i r k l y s n u p i r k o jį už savo berno p i n i g u s ir t o l i a u važiuoja. Atsidūrė
k i t a m mieste, o j a m e k a r a l i u s g y v e n a .
K a i p t i k j o rūmuose vestuvės. Pakvietė i r pirklį, k a i p turtingą i r k i l ­
mingą žmogų. Tas nuėjo, žiūri — t a r n a i aprengė karalių, išpuošė, atnešė
dubenį su v a n d e n i u , k a r a l i u s žiūrisi k a i p į veidrodį.
T a t a i pamatęs, p i r k l y s atnešė k a r a l i u i veidrodį ir padavė.
K a r a l i u s nustebo:
— K a s čia yra?
J i s nė nežinojo, k a d p a s a u l y j e esama veidrodžių. Puolė prašyti pirklį:
d u o k m a n tą veidrodį, ką t i k n o r i i m k už jį.
P i r k l y s ir atidavė. Iš k a r a l i a u s už tą veidrodį g a v o gausybę visokių
prekių ir gyvulių.
P i r k l y s ir tą turtą n u g a b e n o b e r n o pačiai, sutvarkė v i s u s r e i k a l u s , grį­
žo n a m o ir sako savo b e r n u i :
— B u v a u pas taviškius, v i s i s v e i k i , nuvežiau jiems, ką d a v e i .
T i k t a i vėl nesakė, k i e k turto j i e m s nugabeno.
Praėjo ir treti metai. Bernas n o r i j o t i pas saviškius ir prašo atsiskai­
tyti, o pirklys klausia:
— Ką t a u d u o t i : ar dvidešimt rublių, ar du l a i m i n g u s p e n k i a k a p e i k i u s ?
— Du laimingus penkiakapeikius.
P i r k l y s apsidžiaugė ir sako:
— D a b a r išmokysiu t a v e trijų dalykų; p r a v e r s t a u g y v e n i m e , g e r u o j u
m a n e minėsi: p i r m a s — k a d ir ką k e l y j e radęs, parsinešk n a m o ir užkask
p r i e slenksčio; a n t r a — k a d ir ko paklaustas, n e s i s a k y k žinąs, iš k u r v i ­
sa t a i ; ir trečia — n i e k a m n e a t v e r k savo širdies.
P i r k l y s p a l e i d o berną, d a u g dovanų j a m įdavė ir a t s i s v e i k i n d a m a s dar
pasakė:
— J e i s u n k u bus tau, k r e i p k i s , pagelbėsiu.
Ir b e r n u i g a i l a p a l i k t i savo šeimininką, t i k l a b a i j a u n o r i saviškius pa­
m a t y t i . A t s i s v e i k i n o ir iškeliavo.
E i n a , žiūri — ant k e l i o kažin k a s m a r g u o j a . N e t nepasilenkė, j i s už­
miršo, ką gerasis šeimininkas sakė, o praėjęs prisiminė, sugrįžo ir pa­
ėmė, žiūri — gyvatės u o d e g a , įsikišo į užantį, parsinešė n a m o ir užkasė
p r i e slenksčio. T i k t a i savo namų nebepažįsta: s t o v i jo k i e m e rūmai.
Įėjo i r k l a u s i a :
•— K a s čia, iš k u r ?
268
Ir apsakė namiškiai: p i r k l y s t i e k turto atvežė.
T a d a vargšas suprato, k a d tasai jį mėgino, klausdamas, k i e k už savo
darbą n o r i , k a d ne v i e n tuos p e n k i a k a p e i k i u s nunešė šeimai; suprato,
tačiau patylėjo. t
V i s i j u o džiaugiasi, apstojo, glamonėja, klausinėja, k a i p tuos trejus
metus s v e t i m a m krašte leido.
O iš r y t o atsikėlę žiūri — p e r naktį p r i e pat slenksčio išaugo aukštas
topolis, visas perlais ir b r a n g a k m e n i a i s aplipęs.
P a t i k l a u s i a vyrą:
— K a s gi tai, iš k u r ?
V y r a s slepia, nesako, k a i p ir iš k u r tas topolis p r i e jų slenksčio išdygo.
O tame mieste g y v e n o toks kunigaikštis. Jį baisus p a v y d a s graužė, k a d
vargšas, buvęs bernas, taip praturtėjo, g e r i a u už v i s u s mieste apsirengęs,
užsisegęs sidabrinį diržą, k o k i o n i e k a s n e t u r i , v i s i v i e n į jį žiūri, apie jį
k a l b a . Ir ryžosi t a m d o r a m ir geram žmogui piktybę p a d a r y t i : Iškėlė d i ­
delę puotą, sukvietė svečius, o tarnams l i e p i a :
— J o k i o peilio ant stalo nepadėkite!
V i s i susėdo: valgymų, virtų ir keptų, prinešta, o j o k i o p e i l i o nėra!
Svečiai šaukti p a g a v o : „Peilį, peilį p a d u o k i t e ! "
N i e k a s neatneša peilių.
T a d a buvęs bernas atsistojo, išsitraukė savo durklą ir padavė šeimi­
n i n k u i . Kunigaikštis paėmė jį į r a n k a s , pasižiūrėjo ir s a k o :
— K a s čia dabar? K u r g a v a i šitą durklą? T a i m a n o tėvo d u r k l a s , k a d a
tu jį pavogei?
T a i p b u v u s i a m b e r n u i sarmatą padarė, svečių a k y s e garbę nuplėšė.
Tačiau vargšas kunigaikščiui s k r i a u d o s neatleido, j u o d u s u s i k i r t o : j e i
• kunigaikštis sužinos, iš k u r ir k a i p tasai brangakmenių topolis išaugo,—
ir durklas jo bus, ir v i s k a s , ką tris k a r t u s r a n k a palies; o j e i nesužinos —
|' durklas ir visas turtas l i k s vargšui.
S u t i k o , laiką sutarė: ir dieną, ir valandą.
Kunigaikštis p a p i r k o tokią senę raganą ir pasiuntė ją pas to d o r o
Į žmogaus pačią iškvosti, k a i p ir iš k u r tasai t o p o l i s išaugo, pamokė ją,
|ką ir k a i p kalbėti,, d a u g dovanų pažadėjo.
R a g a n a nuėjo į tą laimingą šeimą, saldžiais žodžiais šeimininkę p a s v e i ­
k i n o ir ėmė k v o s t i — iš k u r ir k a i p topolis atsirado.
S e i m i n i n k e i apsisuko g a l v a n u o saldžių raganos žodžių, ir ji pažadėjo
Įjišklausti vyrą.
269
 — M a n o tėvą n u g a l a v o plėšikai, o šitą durklą p a l i k o ; matyt, k u n i ­
Naktį, k a i v i s i užmigo, pati ir teiraujasi:
— J e i mane m y l i , s a k y k , k a i p tas topolis išaugo? gaikštis ir b u v o tėvo žudikas, j e i čia jo d u r k l a s !
— P a l i k m a n e ramybėje, ne tas m a n g a l v o j , o ir k a m taii? Ne tavo V i s i suūžė, sušneko, prisiminė, k a d iš tiesų vargšo tėvą plėšikai n u ­
čia r e i k a l a s , — atšovė v y r a s . galavo.-
— K a i p t a i — ne mano reikalas? G a l aš tau nė ne pati, k a d su m a n i m Kunigaikštis suprato, k a d prasti j o r e i k a l a i , k a d p r a l a i m i , puolė v i d u n ,
kalbėti nenori? A r b a priešas, k a d m a n i m nė t i e k netiki? bėga l a i p t a i s ir šaukia:
Pasipūtė, ėmė b a r t i vyrą, 'tiek jį priveikė, k a d tas gavo p a s a k y t i , k a i p — Sis namas m a n o p a g a l sutarimą, n i e k a s . d a b a r jo neatims.
buvo. B e r n a s pastūmė kunigaikštį, v i e n u m i r k s n i u atpiovė tris p a k o p a s , " m e ­
V ė l į svečius atėjo senoji ragana. K a i p ir anądien, m e i l i a i ir saldžiai tė j a m iš paskos:
su šeimininke jšneka, stengiasi išklausti a p i e tą topolį.
— Se tau tris pakopas, užteks, d a u g i a u n i e k o n e n u s i p e l n e i !
Ir pasakė p a t i viską, ką iš v y r o girdėjo. Senė apsidžiaugė, nubėgo pas
Kunigaikštis p a r k r i t o , žiūri, t i k t r y s pakopbs teko. A p s t o j o v i s i , k e i ­
kunigaikštį savo sėkme p a s i g i r t i ir žadėtą atlygį gauti.
k i a , plūsta, k a d dorą žmogų a p v a g i n o , viešai norėjo gėdą užtraukti ir
Kunigaikštis viską sužinojo, l a u k i a , k a d a gaus visą b u y u s i o berno, tur­ d a r jo turtą pasiglemžti. Kunigaikštis išsigando, iš gėdos ir baimės žado
tą, ir a p s u k r i a i senei žada vieną t o p o l i o brangakmenių derlių. n e t e k o , užmiršo net topolį, nežino, k a i p kailį išnešti. Žmonės atėmė iš jo
O tas pasiuntė žmogų p i r k l i u i savo bėdą pranešti. P i r k l y s ūmai susi­ durklą, grąžino šeimininkui."
ruošė ir išvažiavo b u v u s i a m b e r n u i pagelbėti. O kunigaikštis .vos g y v a s iš sarmatos n a m o pabėgo nė neatsigręždamas.
Kunigaikštis sužinojo a t k e l i a v u s pirklį ir jį a t s k i r a i a p g y v e n d i n o , k a d
savo b u v u s i a m b e r n u i nepadėtų. T i k p i r k l y s pasirodė gudresnis už k u ­
nigaikštį, nedavė j a m s k r i a u s t i tarno, k u r i s taip sąžiningai trejus metus
dirbo. P i r k l y s paėmė katiną, glosto jį ir k u o g a r s i a u k a l b a , k a d buvęs
tarnas g r e t i m a m k a m b a r y j e girdėtų:
— Katinėli, ar n e s a k i a u , k a d n i e k a m širdies neatvertum? T a i k l a u s y k ,
katinėli, ir įsikalk į galvą: rytoj ateis kunigaikštis ir p a k l a u s , k u r . g a v a i
ta durklą: p a s a k y k j a m — m a n o tėvą miške plėšikai n u g a l a v o ir tą d u r k ­
lą p a l i k o , j e i g u j i s tavo, t a i , matyt, pats ir būsi žudikas. Katinėli, k a i
tik kunigaikštis lips laiptais ir tris kartus palies turėklus, n u s t u m k jį, at-
p i a u k tas tris pakopas drauge su turėklais, n u m e s k žemyn ir sušuk: še
tau, ką tu tris k a r t u s palietei, o daugiau tau n i e k o n e p r i k l a u s o ! G i r d i ,
katinėli, supratai?
Buvęs p i r k l i o bernas k l a u s o s i ir į galvą viską dedasi.
Išaušo rytas. A t ė j o kunigaikštis s k i r t u l a i k u . Su j u o ir neregėta dau­
gybė žmonių — kunigaikštis j a u v i s i e m s pasigyrė, k a d p r i v e r s tą berną"
a t i d u o t i j a m vogtą turtą. Kunigaikštis paėmė į rankas tą brangų durk­
lą ir sako:
— K l a u s y k i t e , tegul j i s a i prisipažįsta, k u r g a v o šį m a n o tėvo durklą,
j e i g u nepavogė?
Bernas j a m net baigti neleido:

' !rė jį ko nors p a m o k y t i ir atidavė k i t a m a m a t i n i n k u i . Baigęs
m o k y t i s , sūnus grįžo n a m o .
Tėvas su sūnum dabar išėjo d i r b t i į s v e t i m u s kraštus.
G e r o k a i j u o d u n u k e l i a v o ; tėvas p a n o r o išmėginti sūnaus protą ir žino­
jimą, t a i s a k o :
— Kažko p a v a r g a u . D a r y k i m e t a i p : tu m a n e panešk, p a s k u i aš tave.
— G e r a i , — tarė sūnus ir ėmė tėvui pasaką s e k t i .
T a s baigė s a v o pasaką, d a b a r tėvas pradėjo; a b u d u t a i p įsismagino,
k a d i r nuovargį pamiršo.
D a r k i e k paėjo. Tėvas davė sūnui šešis p e n k i a k a p e i k i u s i r . tarė:
— Nupirk už šiuos p i n i g u s a r k l i u s , sėsime ant jų ir josime.
Sūnus n u p i r k o ąsotį v y n o , išgėrė j u o d u , palinksmėjo, d a r l e n g v i a u pa­
sidarė k e l i a u t i .
V ė l k i e k paėjo, ir tėvas s a k o :
— S u r a s k vieną draugą sau, kitą m a n .
Sūnus patraukė į mišką, išsipiovė lazdą, kitą tėvui išpiovė, ir dro
j u o d u t o l i a u . E j o ejo, žiūri — l a u k a s . Tėvas sako:
— A k , . k o k s našus l a u k a s !
O sūnus s a k o :
— S u v i s nenašus!
— N e , našus!
— N e , nenašus!
T a i p ir susiginčijo. Tėvas tarė:
•— E i m e , s u s i r a s i m kokį išmanantį žmogų.
Nuėjo ieškot išmanančio žmogaus. Ką paklausė, v i s i j i e m s tokią m
gaitę rodė. Ir nutraukė pas. ją.
O mergaitė — gražuolė, t o k i a gražuolė, n e r a s i k i t o s pasaulyje.
v i e n a a k i m truputėlį žvaira.
T a t a i pamatė tėvas, t i k n e n o r i užgauti jos, šit ir s a k o :
— Graži jūsų troba, l a b a i graži, t i k stogas mažumą pakrypęs (gi
graži t u , t i k truputį žvaira).
— T a i k a s , — sako mergaitė,— k a d pakrypęs, bet dūmai t i e s i a i e
(girdi, t a i k a s , k a d mažumą žvaira, bet viską g e r a i matau.)
Tėvui p a t i k o toks atsakymas, ir j i s a i tarė:
— Išspręsk m a n o ir sūnaus ginčą. A t i d a v i a u jį m o k y t i s , bet j i s n i
neišmoko. E i n a m mes, žiūrime — laukas, visas k a i p auksas žėri. Aš
k a u : „Našus l a u k a s ! " , o j i s : „Nenašus!"
— T a v o sūnaus teisybė,— s a k o mergaitė.— To l a u k o šeimininkas s
į, lose paskendęs, visą derlių už jas atiduos, pats be n i e k o l i k s .
Tėvui l a b a i p a t i k o t o j i mergaitė, nusprendė j i s sūnų su ja a p v e s d i
į Tą pat naktį ir v e s t u v e s atšoko.
Po k i e k l a i k o tėvas su sūnum išėjo d a r b o ieškoti. V i e n a m mieste a
dūrė ir apsiėmė k a r a l i u i rūmus statyti. T i k k a r a l i u s tokią sąlygą išk
įjeigu p a t i k s rūmai, užmokės už darbą, j e i n e p a t i k s — nemokės.
Tėvas su sūnum l a b a i d a i l i u s rūmus pastatė, v i s i e m s p a t i n k a , o k a r a
lįVis tiek p r i s i k a b i n o ir liepė a b u d u m e i s t e r i u s kalėjiman uždaryti. Tė
Sako:
— N a m i e aš t u r i u tokią mašiną, j e i k a s atneštų, viską ji bemat p
Įūsų norą ištaisytų. T i k ten g y v e n a m a n o m a r t i ir n i e k a m j o s n e p a
fębent savo sūnų nusiųstum.
^ K a r a l i u s nusiuntė sūnų ir su j u o visą palydą, o tėvas liepė mar
gfąsakyti.
I— Atsiųsk m a n , k u o neteisybę ištaisyti.
8į_,Devyni b r o l i a i
 K a i t i k p a s i u n t i n i a i n u v y k o , m a r t i čiupo karalaitį ir uždarė, o p a l y d a i
sako:
— Praneškit k a r a l i u i — neregės savo sūnaus, k o l nepaleis m a n o v y r o
ir uošvio.
Ką darys k a r a l i u s ? Atsiskaitė su m e i s t e r i a i s — tėvu ir sūnum — ir p a ­
leido.

i e n a m k a r a l i u i a n t g a l v o s augo r a g a i . Tačiau n i e k a s šito nežino­

j o , n i e k a m j i s be karūnos nesirodė.
O kirpėjus, k u r i e jį k i r p d a v o , l i e p d a v o tučtuojau n u g a l a b y t , k a d ne-
Į. skleistų gandų apie jo nešlovę. A t ė j o eilė v i e n a m vargšui kirpėjui. J i s
žinojo nė vieną iš k a r a l i a u s negrįžus, a t s i s v e i k i n o su saviškiais, p a s i r u o ­
šė m i r t i . Nuėjo, k e r p a karalių, žiūri — ragai. Nustebo, bet neišsidavė, ty­
l i . K a r a l i u i p a t i k o t o k s a i elgesys, nusprendė j į gyvą p a l i k t i i r s a k o :
— J e i prasitarsi, ką 'matei, bemat galvos n e t e k s i ! — ir paleido jį.
Kirpėjas grįžo n a m o , apstojo jį v i s i , klausinėja, k a i p išsigelbėjo. O tas
t y l i , nė žodžio neprataria, b i j o s i . Ir ėmė j i s p a m p t i , pučia jį noras išple­
pėti, k a d k a r a l i u i r a g a i auga. Tylėjo tylėjo, bet taip jį išpūtė, p i l v a s net
smakrą s i e k i a , nebėra jėgų kentėti, tuoj tuoj n u m i r s . Kirpėjas nuėjo
prie pelkės, "pasilenkė vieną švendrę, apsidairė a p l i n k u i , ar n i e k o nėra,
; i r sušuko:
— Mūsų k a r a l i u i r a g a i a u g a !
Ir bemat palengvėjo, p i l v a s atslūgo, p a s v e i k o kirpėjas.

275
 Bet šit v i e n a s k e l e i v i s nusipiovė tą švendrę, pasidarė iš jos dūdelę ir
papūtė. Dūdelė ir šaukia:
— Mūsų k a r a l i u i r a g a i auga!
S u s i r i n k o žmonės, sužinojo k a r a l i a u s nešlovę, j u o k i a s i , o dūdelė v i s
savo:
— Mūsų k a r a l i u i r a g a i a u g a !
K a r a l i u s išgirdo, k a d v i s o s aikštės pleška a p i e jo ragus. Įtūžo, liepė at­
v e s t i kirpėją.
— T a i tu apie m a n o ragus v i s i e m s išpasakojai?
•— Ne,'— ginasi t a s , — aš n i e k a m n e s a k i a u .
— T a i kodėl v i s i t r i m i t u o j a , k a d m a n r a g a i auga?
— G e r a i , — s a k o kirpėjas,— pašaukite tą žmogų su dūdele ir pats papus­
kite, pamatysite, ar aš m e l u o j u .
K a r a l i u s liepė — t a r n a i atnešė dūdelę. J i s paėmė, papūtė, ir v ė l žmo­
nės tą patį išgirdo: „Mūsų k a r a l i u i r a g a i a u g a ! "
P e r p y k o k a r a l i u s , bet n e g a l i m i r t i m b a u s t i už t a i , ką pats v i s i e m s ap­
skelbė.
T a i p išsigelbėjo protingas kirpėjas.
Du vagys

/ į miestą v o g t i . S u t i n k a žmogų.
— Sveikas! " ,
— Sveikas!
— K u o tu vardu ir koks tavo amatas?—klausia didysis vagis.
— M a n o amatas — vagystė, o v a r d u aš — mažasis v a g i s , — sako tas.
•— Ir aš vagis. T a i s u s i b r o l i a u k i m e . G e r a i ?
— Gerai!
S u s i b r o l i a v o ir patraukė v o g t i . D i d y s i s s a k o :
— N a g i p a r o d y k , ar g e r a i v a g i ?
O mažasis:
— N e m a n tave m o k y t i , t u d i d y s i s 'vagis, t a i p i r m a s p a r o d y k .
D i d y s i s s u t i k o . Sit pamatė j i e d u — ant t o p o l i o t u p i balandis, b u r k u o j a .
ĮDidysis ir s a k o mažajam:
| . — Aš užlipsiu į tą t o p o l i , p r i s l i u o g s i u p r i e balandžio ir visą uodegą
Ippešiosiu, o jis.nė nepajus.
S u l i g tais žodžiais k a r i a s i j a u į medį.

277
 Tas nė l i g pusės neįsiropštė, o mažasis t y l i a i priėjo p r i e t o p o l i o , įsiri­
to į jį, k o l anas balandžiui uodegą pešiojo, suspėjo j a m k e l n e s n u m a u t i .
Numovė, įsikišo į kišenę ir p a t y l i u k a i s išlipo įš medžio. Išlipa ir d i d y s i s ,
r o d o mažajam balandžio uodegą, p u i k u o j a s i , o tas išsitraukė iš kišenės
k e l n e s i r padavė. D i d y s i s v a g i s l i k o s u k v a i l i n t a s .
Paskui sako:
— K a d ir k a i p mane žmonės g i r i a , o tu, matyt, dar geresnis.
T a i p j u o d u išbandė k i t s kitą ir drožia t o l i a u .
Mažasis v a g i s ir k l a u s i a didįjį:
— . K u r šiandien v o g s i m ?
— Ko m u m s t o l i e i t i , — sako d i d y s i s . — Va šito miesto k a r a l i a u s iždą
apvokime.
— G e r a i , — sutiko mažasis.
T a m e mieste i r apsistojo. K a i t i k sutemo, v a g y s pasiėmė d u d i d e l i u s
maišus ir nuėjo į k a r a l i a u s , iždą.
Mažasis s a k o :
— Tu lįsk į iždą, semk p i n i g u s , o aš į maišus p i l s i u .
Ne, nesutinka didysis:
— Tu už m a n e mažesnis, t a u l e n g v i a u įlįsti, o aš čia p a l a u k s i u .
Šnekėjo šnekėjo ir įšnekėjo mažąjį, įlindo j i s į iždą, s e m i a p i n i g u s .
O d i d y s i s s t o v i k i e m e ir į maišus p i l a . Pripylė a b u maišus, davė ženklą
mažajam. T a s išlindo, j u o d u užsivertė • maišus ant nugarų ir e i n a sau
namo.
Iš r y t o k a r a l i u s nuėjo į s a v o iždą. Pasižiūrėjo ir aiktelėjo iš nustebimo.
Susišaukė tarėjus. T i e p a g a l v o j o p a g a l v o j o ir s u g a l v o j o : atsinešė didelį
kubilą, įkasė jį į žemę p r i e pat durų ir deguto pripylė.
Kitą dieną mažasis v a g i s s a k o didžiajam:
— V a k a r aš l i n d a u į iždą, šiandien t a v o eilė.
D i d y s i s s u t i k o , nuėjo —r ir k a i t i k žengė, s u k l u p o ir įkrito į kokią tešlą.
Atbėgo mažasis, t r a u k i a jį, plūkiasi,-—ne. n i e k a i p neištempia bičiulio.
T i k g a l v a j o t e m a t y t i — v i s a s i k i k a k l o degute sėdi. I r rytas išaušo. K ą
d a r y t i mažajam v a g i u i ? Ilgai nesvarstęs, n u g a l a v o tą savo bendrą.
P a s k u i nuėjo pas j o pačią i r apsakė, k a s i r k a i p b u v o : „Jeigu būčiau
gyvą palikęs, būtų jį ištraukę, privertę prisipažinti — v i s u s m u s būtų su­
gaudę ir galą padarę".
Iš ryto t a r n a i k a r a l i u i pranešė:
— 1 mūsų spąstus v a g i s p a k l i u v o , t i k t a i n e b e g y v a s .
Atėjo k a r a l i u s , žiūri, stebisi, p a s k u i ir l i e p i a :
278
— P a i m k i t e vagį ir nuneškit ant aikštės, o a p l i n k s a r g y b i n i u s pastaty­
k i t e . K a s jį pamatęs ims v e r k t i , tas ir bus b e n d r i n i n k a s — čiupkite ir
t e m p k i t e pas mane.
T a t a i sužinojo mažasis vagis. Nuėjo pas didžiojo pačią ir s a k o :
— Žiūrėk, n e i k ten, k a d tavęs nepagautų.
O t o j i prašo:
— N e g a l i u aš, nors iš tolo į jį pažiūrėsiu ir p a v e r k s i u , niekas ne­
matys.
— G e r a i , j e i j a u netveri, t i k p a s i i m k ąsotį — tartum vandens eitum,
o k a i p r i e i s i , k o j a užkabink akmenį, išmesk ąsotį, sudaužyk, p a s k u i atsi­
sėsk ir v e r k — atrodys, k a d ąsočio g a i l a u j i .
T a i p ir padarė p a t i . Užsidėjo ant peties ąsotį ir ištraukė. K a i priėjo
p r i e gulinčio v y r o , užkliudė k o j a akmenį, išmetė ąsotį ir sudaužė. Pas­
k u i atsisėdo p r i e šukių ir v e r k i a , vyrą aprauda, bet v i s ąsotį m i n i . P r i ­
siverkė, širdis palengvėjo, atsistojo ir žengia namo. O s a r g y b i n i a i stebi­
s i , k a d dėl to ąsočio moteriškė taip s i e l v a r t a u j a .
Prašoko ta d i e n a . S a r g y b i n i a i nuėjo pas karalių, parnešė vagį ir s a k o :
— N i e k a s neverkė. T i k v i e n a moteriškė ėjo, k o j a akmenį užkliudė,
ąsotį sudaužė, t a i to ąsočio i l g a i raudojo.
Dilgtelėjo k a r a l i u i širdį. J i s suprato, dėl ko moteriškė s i e l v a r t a v o , bet
j a u p e r vėlu. K a r a l i u s t a d a naują gudrybę sugalvojo.
Liepė vagį nunešti už miesto ir l a u k u o s e p a l i k t i — - g a l kas artimas p a ­
sirodys, norės jį paimti. Netoliese paslėpė s a r g y b i n i u s ir sako:
— J e i kas ateis, suriškite ir t e m p k i t e pas mane.
T a t a i sužinojo mažasis vagis, paėmė asilą ir nusivarė už miesto. A p ­
sistojo netoliese k a i m e . P r i s i p i r k o kepinių, visokių uogienių, privirė
vištų, kalakutų, ir v y n o nepamiršo, sukrovė viską į krepšį, uždėjo ant
Į; asilo ir patraukė t i e s i a i pas tuos s a r g y b i n i u s . Priėjo ir šaukia:
— G a l svečią priimsite? T o l i m a n k e l i a u t i , b i j a u , k a d nakčia k a s ne­
apiplėštų, l e i s k i t e p e r n a k v o t i , gardžia v a k a r i e n e pavaišinsiu.
K a i t i k tie išgirdo a p i e vakarienę, v i s i e m s p i l v a i ėmė gurgti, įsileido
jį. Susėdo ir v a l g o . Mažasis v a g i s išsitraukė v y n o , s a r g y b i n i a m s t i k p i l a
ir p i l a , o pats nė lašo į burną n e i m a .
' Nugirdė v i s u s ir s a k o :
— Aš dabar atsigulsiu, pamiegosiu, o jūs m a n o asilą prižiūrėkit, k a d
įkas nenuvestų. J e i g u p r a g a n y s i ! , pačiam k a r a l i u i pasiskųsiu.
— Tu miegok, nebijok, toks čia tas tavo asilas, n i e k a s jo nesigvieŠ!—
Įnuramino s a r g y b i n i a i .
279
 Mažasis v a g i s atsigulė, dedasi miegąs ir žiūri prisimerkęs. S a r g y b i n i a i
n e i l g a i tvėrė, v i s i s u g r i u v o miegoti, g u l i k a i p n e g y v i .
Mažasis v a g i s atsikėlė, užsivertė savo bendrą ant pečių ir užkėlė ant
asilo. Tą n a m o pavarė, patsai sugrįžo, atsigulė ir m i e g a . į
A s i l a s palenkė galvą ir n u r i s n o j o . J a u nebe pirmą kartą v i e n a s namus
randa. Parbėgo, padaužė k a n o p a į duris. Išėjo didžiojo vagies pati, n u s i ­
kėlė vyrą, paguldė ant suolo ir k a d r a u d a , k a d v e r k i a . Paverkė, širdis
atlėgo, p a s k u i po s u o l u iškasė duobę ir p a l a i d o j o didįjį vagį.
Iš ryto p a k i r d o s a r g y b i n i a i , b u d i n a svečią. T i k pramerkęs akis, tasai
a s i l o pasigedo; žiūri žiūri — nėra j o .
Mažasis v a g i s ir šaukia:
— Tučtuojau e i n u pas karalių, paskųsiu j u s .
O s a r g y b i n i a i ir t a i p v o s g y v i , k a d vagį prasnaudė, dabar j a u v i s a i iš
galvos eina.
Išsitraukė pinigų, d u o d a svečiui, m a l d a u j a — v o s v o s įprašė. O t a m
to ir t e r e i k i a : ir savo bendrą pavogė, ir dar pinigų gavo.
Ir šįsyk k a r a l i u s n i e k o nepešė. S u g a l v o j o j i s naują gudrybę: liepė visą
gatvę a u k s i n i a i s n u b e r t i , iš šonų s a r g y b i n i u s pastatyti. O tiems įsakė;
— Sergėkite, j e i kas eidamas pinigą paims, tas ir bus to v a g i e s bičiu­
l i s — čiupkite jį ir v e s k i t e pas mane.
Ir tatai mažasis v a g i s išgirdo. Džiaugsmu n e s i t v e r i a . Susirado j i s jaučio
odą, p a s i s i u v o k a l a m a n u s , padus d e r v a ištepė ir nusinešė. Priėjo gatvę,
atsisėdo, apsiavė kalamanus, atsistojo ir nuėjo per tuos. a u k s i n i u s . D a i ­
n u o j a , galvą aukštai iškėlęs, į a u k s i n i u s nė nežiūri. Perėjo gatvę, n u o
kalamanų n u r i n k o p r i l i p u s i u s pinigus, užkasė juos, atsistojo ir vėl dro­
žia. K i t a m gatvės gale atsisėdo, n u r i n k o n u o kojų p r i l i p u s i u s pinigus,
užkasė ir vėl t r a u k i a . T a i p vaikščiojo l i g v a k a r o ta gatve į priekį ir at­
gal; k o n e v i s u s a u k s i n i u s s u r i n k o .
V a k a r e s a r g y b i n i a i sugraibstė, k a s l i k o , nunešė k a r a l i u i ir sako:
— Pinigų niekas n e r i n k o , t i k t a i toks žmogus nuo ryto l i g v a k a r o ' gatve
vaikščiojo.
K a r a l i u s p e r p y k o , k a d to žmogaus nesučiupo, ir v ė l susišaukia savo
tarėjus. O k a r a l i u s turėjo tokį mokytą elnią: k a i t i k jį paleidžia, tas n u ­
bėga ir a t s i g u l a ten, k u r v a l d o v o priešas g y v e n a . Tarėjai dabar p r i s i m i ­
nė tą elnią: „Paleiskime jį, k u r atsiguls, t e n ir g y v e n a tavo priešas ir to
vagies bičiulis".
K a r a l i u i t i k o patarimas. P a l e i d o elnią. T a s palakstė palakstė ir atsigulė
p r i e trobos, k u r mažasis v a g i s gyveno.
280
V a g i s p a s i b u d o , žiūri — p r i e vartų elnias g u l i . J i s ir anksčiau b u v o gir­
dėjęs a p i e tą elnią, o dabar, k a i pamatė, tučtuojau suprato, ko tas čia
atsibeldė.
J i s a i išejo.-čiupo elnią, nudobė, sudorojo ir p r i e lubų p a k a b i n o .
-0-k-araIius ieško ieško s a v o e l n i o , visą karalystę ant kojų pakėlė. N e ,
n e r a n d a , d i n g o g y v u l y s . T a d a sušaukė tarėjus ir papasakojo, kas iš to
d a l y k o išėjo. Tarėjai žado neteko, nežino, ką ir d a r y t i .
T i k k u r b u v u s n e b u v u s atsirado t o k i a senė. P r i e i n a j i p r i e k a r a l i a u s :
— Girdėjau t a v o elnią prapuolus. Ką duosi, j e i s u r a s i u tą, k u r i s jį
nudėjo? i
— Ką prašysi, tą ir g a u s i , — sako. k a r a l i u s . '
— T a i d u o s i m a n bajorystę?
— N e t ir kunigaikštystę. Ką čia bajorystę!—pridūrė k a r a l i u s .
Senė ir išėjo ieškoti.
Vaikščiojo vaikščiojo ir atsidūrė p r i e mažojo v a g i e s trobos.
Jo nėra n a m i e , t i k didžiojo v a g i e s p a t i iškišo galvą.
Senė prašo:
— D u k r e l e , ar n e t u r i kąsnio elnienos, dėl d i e v o meilės d u o k m a n l i ­
goniui. /
Ta nė nežino, ką senė kėslauja, nuėjo t r o b o n , atrėžė gabalą elnienos
ir padavė.
Senė džiaugsmu n e s i t v e r i a . Pasičiupo mėsą ir bėga. O j a i priešais m a ­
žasis v a g i s a t e i n a :
•— Ką čia, sene, nešiesi?
— E l n i e n o s l i g o n i u i ieškojau, va toj troboj moteriškė davė kąsnelį,—
sako senė.
Mažasis vagis t u o j a u sumetė, k u o čia k v e p i a . J i s a i perprato senės gud­
rybę ir s a k o :
— Ką čia t a u tas mėsos kąsnis gelbės? E i m e , pusę e l n i o d u o s i u , ir p a t i
pavalgysi, ir kaimynus pamaitinsi, ir ligoniui liks.
Senei iš džiaugsmo g a l v a susisuko, apsigręžė ji ir t r a u k i a p a s k u i v a -
.gį. O tas nusivedė senę t r o b o n , n u g a l a v o ; užkasė t e n a i pat, po s u o l u .
O k a r a l i u s l a u k i a l a u k i a , galvoja, t u o j a u sugrįš senė.
L a i k a s bėga — senės nėra ir nėra; J a u viltį praradęs, v ė l susišaukė t a -
|rėjus ir k l a u s i a :
— Ko gi dabar imtis, n e g i taip ir nesudorosime to vagies?
Tarėjai s a k o :
— M a t y t , t a i gudrus ir a p s u k r u s vagis, nesudorosime.
281
 T a d a k a r a l i u s atsistojo ir paskelbė: Trečią dieną v ė l apsitaisė tuo a p d a r u ir nuėjo pas karalių. T u o d u p l i ­
— Teateinie tas v a g i s pas mane, n i e k o aš j a m n e d a r y s i u , savo d u k ­ ki sulindę į s a v o s k r y n i a s ir l a u k i a jo, dreba.
terį dar į žmonas a t i d u o s i u , — t u r būt, j i s b a i s i a i protingas, j e i m a n tiek V a g i s šaukia j i e m s :
p i k t a pridarė, o aš jo n i e k a i p n e g a l i u p r i s t v e r t i . — K a i rojų pasieksime, išgirsite muziką, aš a t i d a r y s i u s k r y n i a s , o jūs
Mažasis v a g i s t a t a i išgirdo, atėjo pas karalių ir išdrožė: lįskite l a u k ir šokite; t i k t a i šiukštu neatsimerkite, b l o g a i bus.
— Aš ir esu tasai vagis, dabar d a r y k i t su m a n i m ką norit. Paėmė raktus, užrakino s k r y n i a s , užsivertė ant n u g a r o s ir išnešė. Už­
K a r a l i u s n e g a l i savo žodžio m a i n y t i ir atidavė j a m dukrą. dėjo j a s ant asilo i r v a r o s i , t y l i a i r a g i n d a m a s :
T a t a i išgirdo k a r a l i u s k a i m y n a s . Ir p i l a j a m laišką po laiško — j u o k i a ­ — Ace! Ace!
s i , tyčiojasi: „Kaip t a u ne gėda? K o k s vagišius t i e k privarė, k a d s a v o S k i r t u l a i k u n u k a k o pas savo uošvį. Tas gi susikvietęs iš gretimų k a ­
dukterį j a m į žmonas a t i d a v e i , žentą ant s p r a n d o užsikorei". ralysčių daugybę svečių, ir v i s i taip l i n k s m i n a s i , net gražu žiūrėti. A t ė j o
K a r a l i u i l a b a i a p m a u d u dėl t o k i o tyčiojimosi, nebeištvėrė jis, susirgo vagis, i r k a i t i k nuėmė s k r y n i a s n u o asilo, p a s i g i r d o s t e b u k l i n g a m u z i k a .
ir atgulė į lovą. T a d a atidarė s k r y n i a s — išlipo p l i k a s k a r a l i u s ir karalienė ir k a d šoka,
Žentas ateina pas karalių ir k l a u s i a : k a d k r a i p o s i . Svečiai žiūri į jų k v a i l y s t e s , k v a t o j a , iš j u o k o raitosi.
— K u o tu sergi? Priėjo p r i e jų k a r a l i u s , padavė drabužius ir tarė:
T a s ir apsakė viską žentui. — D a r a n k s t i j u m s į aną pasaulį k r a u s t y t i s , grįžkite s a v o karalystėn
— T a i šit k a s tau rūpi?—sako j i s . — T i k d u o k m a n k e l i a s dienas, pats ir viešpataukit garbingai. O čia j u m s p a m o k a , k a d n i e k a d iš kitų nesi-
iš to k a r a l i a u s p a s i j u o k s i . Tokią ir tokią dieną s u k v i e s k svečius, iškelk juoktumėt.
gerą puotą, tą dieną ir aš sugrįšiu. Po to k a r a l i u s d a r l a b i a u p a m i l o savo žentą. O m i r d a m a s ir visą sa­
Paskyrė laiką ir iškeliavo. vo karalystę j a m paskyrė.
Nežinia k i e k t e n ėjęs, atsidūrė to šaipūno karalystėje. A p s i s t o j o v i e ­
noj troboj, atsikvėpė, p a s k u i susirado siuvėją ir sako j a m :
— Pasiūk m a n margą apdarą, o tarp"-siūlių prikaišiok skambančių
žvangučių.
Siuvėjas p a s i u v o margą apdarą. V a g i s j a m užmokėjo, užsivilko tą ap­
darą, paėmė į r a n k a s kalaviją, k u r i s žėrėte žėrėjo saulėje, ir nuėjo pas
karalių. Rūmininkai v a g i e s neleidžia, 6 tas k a d s u r i k s :
— Aš esu M y k o l a s G a b r i e l i s , jūsų karalių ir karalienę t u r i u palydėt
Į rojų. Nedrįskite m a n priešintis!
Pats k a i žengė, v i s i žvangučiai t i k skamba, t i k skamba.
Rūmininkai išsigando, baimė kvapą užgniaužė, išlakstė, išsislapstė kas
kur.
V a g i s nuėjo pas karalių. T a s jį pamatė ir išbalo v i s a s .
— D u o d u j u d v i e m šu k a r a l i e n e tris dienas l a i k o . B a i k i t e v i s u s žemiš­
k u s r e i k a l u s , p e r d u o k i t karalystę k a m norite, patys p l i k i išsirenkite, pa--|
i m k i t e d v i s k r y n i a s , į j a s sulįskite, o r a k t u s ant viršaus padėkite. Po t r i ­
jų dienų ateisiu, s k r y n i a s užrakinsiu ir n u g a b e n s i u ten, k u r r e i k i a , — ta-j
rė mažasis vagis, a p s i s u k o ir išėjo.
Grįžęs namo, nusirengė ir visas tris dienas s a u l i n k s m i n o s i .

282
 V a l s t i e t i s sugrįžo, p a t i jį p a s i t i k o — pradžiugins:
— Žiūrėk, ką aš p i r k a u , pažvelgsi p r o jį — visą pasaulį p a m a t y
ir padavė ąsočio kaklą.
V y r a s tuoj sumetė, k o k s čia d a l y k a s , v e r k i a , graužiasi:
— A i m a n , kodėl a t i d a v e i t a i p s u n k i a i sudėtą pinigą, pražudei tu m
gerą vėjais p a l e i d a i !
Bet ką j a u darysi? Pasiėmė ką-ne-ką į kelią ir ištraukė a p g a v i k o
koti.
Vaikščiojo vaikščiojo nežinia k i e k — k u r d a b a r to bernaičio ieš
Nusiplūkė valstietis, atsisėdo p r i e u p e l i o , išgėrė v a n d e n s , kaktą p
šlakstė, i l s i s i . O netoliese stovėjo ttirtingo bajoro troba.
Šit ateina p r i e u p e l i o to bajoro tarnas, pamatė žmogų ir k l a u s i a :
— K a s toks būsi ir k u r k e l i a u j i ?
— K u r ? Pas v e l n i u s , į aną pasaulį!— p i k t a i atrėžė vargšas valstietis
T a r n a s nuėjo pas savo ponus ir s a k o :
— T e n , p r i e u p e l i o , sėdi žmogus, į aną pasaulį k e l i a u j a , ar n e n o
ko pasiųsti sūnui?
P o n a i apsidžiaugė, pasišaukė valstietį, p a m a i t i n o , davė pilną m
aukso i r s a k o :
Kaip valstietis — Nunešk sūnui, j e i g u j a u t e n k e l i a u j i , p a s a k y k , k a d parašytų,
p i n i g u s p a b a i g s , — d a r nusiųsim.
į aną pasauli keliavo

G.™.--.—~~
V a l s t i e t i s užsimetė ant pečių maišą ir į k o j a s — n a m o skuodžia.
Pas tą bajorą žentas atvažiavo.
Uošviai jį p a s i t i k o , gerą naujieną apsakė:
— O mes sūnui pinigų nusiuntėm; s u t i k o m e tokį, k u r į aną pas
Į: k e l i a v o , priprašėme, k a d nuneštų.
/ j i s susitaupė du šimtus rublių, k a d jį žmoniškai palaidotų.
— A k v a r g e , v a r g e ! — s u v a i t o j o žentas.— T a i g i j u s apgavo, k u r j i s
Turėjo j i s samdinį bernaitį.
;/i aną pasaulį k e l i a u s , susiglemžė p i n i g u s , ir v i s k a s .
Kartą valstiečio p a t i pasiuntė samdinį v a n d e n s .
Šoko ant žirgo ir puolė v y t i s .
O bernaitis sudaužė ąsotį, n e i n a namo, b i j o s i . Į vakarą sugalvojo, ką
T a s a i valstietis s k u b a , eina k i e k įkabindamas i r v i s dairosi, a r
d a r y t i . Sugrįžta, r o d o šeimininkei ąsočio kaklą, ir s a k o :
įjnesigena?
— Žiūrėk, ką aš radau. Pažvelgsi p r o jį — visą pasaulį p a m a t y s i .
Žiūri — kažkas iš p a s k o s su žirgu atrūksta.
Seimininkė prašo:
Ką daryti? Apsidairė — netoliese malūnas.
— D u o k m a n , i m k nors ir dvidešimt rublių.
Įbėgo į kiemą, o t e n sėdi p l i k i s malūnininkas. V a l s t i e t i s k a d s u r i k s
— N e , — sako a p g a v i k a s , — d u o k du šimtus, k i t a i p negausi.
| — Gelbėkis greičiau, plikių k a r a l i u s su žirgu a t s k r i e j a , v i s u s p l i k
Moteriškė s m a l s u m u n e b e t v e r i a — n o r i visą pasaulį p a m a t y t i , paėmė
v y r o p i n i g u s i r atidavė. galuoja!— pats kvapą gaudo, p r a k a i t a s žliaugia.
B e r n a i t i s susižėrė pilną krepšį pinigų ir išėjo, o ji pasidėjo tą ąsočio Malūnininkas išsigando, pabėgo, įsikorė į šilkmedį, susigaužė, o v
jjįetis apsibarstė m i l t a i s ir sėdi l y g n i e k u r n i e k o .
kaklą, g a l v o j a — v y r a s sugrįš, d r a u g e pažiūrėsime.

284
 Atlėkė žentas.
— K u r tas bėglys d i n g o ? — šaukia j i s valstiečiui, palaikęs ji malū­
nininku.
— A n a ten, į šilkmedį įsikoręs,— atsakė tas.
Žentas nušoko n u o žirgo.
— N a g i , p a l a i k y k m a n žirgą — s a k o , — aš j a m kailį k a i p r e i k i a n t iš­
d i r b s i u , j i s iš mūsų apgaule maišą aukso išsinešė.
Įsirito į medį, nubloškė vargšą malūnininką ant žemės ir l u p a .
O valstietis, k u r į aną pasaulį k e l i a v o , šoko ant žirgo, prisirišo s a v o
maišą su a u k s u ir n u j o j o namo.

Du apgavikai

u v o du a p g a v i k a i : vienas D a t u a , o k i t a s P e t r i k e l a . Kartą D a t u a
pasiėmė didelį maišą, prigrūdo jį samanų, iš viršaus padraikė
k i e k vilnų ir nunešė į Imeretį p a r d u o t i .
T i k užlipo i k i S u r a m o perėjos, gėrisi Imereeio grožybe, o priešais jį
šit P e t r i k e l a išdygo — t e m p i a j i s ant n u g a r o s didelį maišą, pilną riešutų
kevalų, o iš viršaus j a m e gerų riešutų p a p i l t a .
— S v e i k a s , — tarė D a t u a .
— S v e i k a s , — atsakė P e t r i k e l a .
— Iš k u r ir k u r k e l i a u j i ?
— Iš Imerečio į Kartlį, nešu riešutų p a r d u o t i . O k u r tu t r a u k i ?
; — O aš, b r o l a u , iš K a r t l i o į Imeretį, nešu v i l n a s p a r d u o t i . Va ką aš
|tau pasiūlysiu, j e i g u s u t i k s i . K o k i a m u m s n a u d a eiti t e n i r atgal, t i k k a -
j-lamanus nuplėšim, a p i e nuovargį nė n e k a l b u . Mainykimės prekėmis: tu
g m k m a n o vilną,— grįžk sau į Imeretį ir p a r d u o k , o aš p a i m s i u t a v o r i e -
Įšutus, grįšiu į Kartlį ir t e n a i p a r d u o s i u .

287
 — L a b a i gerai, b r o l a u . G e r i a u grįžti n a m o ; k o k i a n a u d a tuščiai t r a n ­
k y t i s ? N a g i , duokš s a v o maišą.
T a i p du a p g a v i k a i susimainė maišais ir savo k e l i a i s , nuėjo.
Už k a l n o a b u d u bematant šoko rišti maišus, Ir ką gi pamatė? K a d v i e ­
nas kitą a p g a v o .
P o k i e k l a i k o j i e d u vėl susitiko, p a s i s v e i k i n o , i r D a t u a s a k o ;
— M a n i a u , k a d t i k aš m o k u apgaudinėti, bet tu, dievaži, ne blogesnis.
— Ko gi stebiesi? J e i tu ką išmanai, kodėl aš negalėčiau išmanyti?
— Tai susibroliaukim.
— Susibroliaukim.
•— Žinai ką? K u r nors drauge eime b e r n a u t i .
— Tebus k a i p n o r i , b r o l a u , eime.
T a i p sutarė a p g a v i k a i ir patraukė ieškoti vietos.
Nežinia k i e k ieškoję, p a g a l i a u sužinojo, k a d v i e n a i moteriškei r e i k i a
dviejų bernų. Nuėjo pas ją. Moteriškė j i e m s s a k o :
— Aš t u r i u karvę ir va šitą trobą. V i e n a s gins karvę į ganyklą ir
p a s i i m s dūdelę, čangurą ir dairą , mat, m a n o karvė mėgėja šokti. K i t a s
1 2
čionai triušis. V i s u r iššluos, išvalys, o šiukšles į k a i m y n o kiemą išmes.
J e i g u tinkate i r stengsite v i s a t a i p a d a r y t i , likitės i r d i r b k i t e .
— K a i p nestengsime, tinkam!—atsakė j u o d u .
Kitą dieną P e t r i k e l a l i k o n a m i e d i r b t i , o D a t u a pasiėmė duonos, dairą,
dūdelę ir čangurą ir išėjo g a n y t i karvės.
P e t r i k e l a iššlavė visą kiemą, m e t a šiukšles pas k a i m y n u s . T i e pamatė,
puolė p r i e P e t r i k e l o s ir be gailesčio apkūlė: „Žinosi, k a i p šiukšles į mū­
sų kiemą m e s t i " .
Sudaužytas, v i s a s vienų mėlynių, P e t r i k e l a v a r g a i s negalais a t s i v i l k o
l i g i kūtės ir l e i s g y v i s k r i t o ant patalo.
Ne g e r i a u sekėsi ir k i t a m a p g a v i k u i : t i k išėjusi į l a u k u s , karvė l e i ­
d o s i bėgti, taip kiaurą dieną ir lakstė pasišokinėdama. V a k a r e parlėkė
namo, p a s k u i ją. atpūtavo v o s gyvas Datua. J i s b u v o v a r y t e nusivaręs,
nė savo duonos nespėjo s u v a l g y t i . V o s žengęs į kūtę, žiūri — g u l i P e t r i ­
k e l a i r dejuoja.
— K a s tau, b r o l a u , ar nesergi?
— K u r ten? K o g i m a n sirgti?
— T a i ko guli?
1
Č a n g u r ą — styginis instrumentas.
2
D a i r a — mušamasis instrumentas.
288
— M a t a i , iššlaviau kiemą, nunešiau šiukšles pas k a i m y n u s , tie p a m a ­
tė, pripuolė, pasikvietė į svečius ir k a d pamylėjo — a s a i ir p e r s i v a l g i a u ,
ir persigėriau, vos gyvas. O k a i p tu laiką leidai?
— Ir aš, b r o l a u , gerai p a s i l i n k s m i n a u . K a d ėmiau su d a i r a būgnyti, su
čangurą s k a m b i n t i , dūdelę pūsti! Karvė k a d ims šokti — taip l e n g v a i , taip
grakščiai! Žmonių p r i s i r i n k o : moterų ir vyrų. A p s t o j o mus, tai bent
linksmybė b u v o ! N e t p a v a l g y t i užmiršau, šit visą duoną parsinešiau.
— N a , j e i g u taip, b r o l a u , rytoj aš g i n s i u karvę, o tu čia su k a i m y n a i s
pasivaišink.
— G e r a i ! — s u t i k o Datua.
Kitą dieną P e t r i k e l a patyrė tą pat, ką ir D a t u a l i g i v a k a r o k a i p be
galvos lakstė p a s k u i karvę.
O D a t u a iš kaimynų gerai pylos gavo, vargšas v o s l i g i kūtės a t s i v i l k o .
Tą naktį j u o d u taip nutarė: „Jei iš čia nepabėgsim, ar .iš bado, ar n u o
l a k s t y m o galą g a u s i m , apie sveiką kailį nėr ko nė kalbėti".
Ir nusprendė j i e bėgti, bet senė nakčiai užrakino kūtę, taip l e n g v a i
neišsigausi.
— Parėžkim tą prakeiktą karvę, — sako P e t r i k e l a , — s u k r a u s i m mėsą
į maišą, v i e n a s iš mudviejų k i t o padedamas užsikars į viršų, išlįs p r o
kaminą ir nuleis virvę. V i d u j e likęs p i r m a paduos maišą su mėsa, o pas­
k u i ir pats ta v i r v e išsliuogs.
— L a b a i g e r a i , — sutiko Datua.
Parsivertė karvę, papiovė ir sudorojo.
— Eikš, P e t r i k e l a , p a l e n k nugarą, padėsi užlipti. T u o j a u mėsą iškelsiu,
• paskui tave ištrauksiu.
P e t r i k e l a pasilenkė — D a t u a išsiropštė ant stogo ir n u l e i d o virvę. Pet-
įrikela ją s t i p r i a i pririšo p r i e maišo k a m p o , įmetė į jį p o r a gabalų mėsos,
įpatsai įlindo ir šaukia:
— T r a u k mėsą ir k u o greičiau virvę n u l e i s k .
Datua ištraukė mėsą, užsivertė ant nugaros ir nudūmė sau. G e r o k a i p a ­
bėgėjęs, p a v a r g o , sustojo atsipūsti. Nutrenkė maišą ant žemės.
— A t s a r g i a u , netikėli, k a u l u s sulaužysi!—sušuko P e t r i k e l a , lįsdamas
iš maišo.
;— Pats tu netikėlis, m a n net strėnas gelia.
i — • N a , t i k pagalvok, b r o l a u , argi galima mane k a l t i n t i ? Būkim išti-
U9. D e v y n i b r o l i a i
289
k i m i v i e n s k i t a m i r džiaugsme, i r varge, t a d a v i s k a s gerai bus, n e i ' strė­
nų, n e i širdies neskaudės,— atsakė P e t r i k e l a .
N u o t o l liovėsi j i e apgaudinėti k i t s kitą, k a i p b r o l i a i meilėj i r santar­
vėj gyveno.

1 '>v
1

Kaip mergaitė nėjo už karalaičio,

kol tas amato neišmoko

^ ^ • J j f y v e n o toks k a r a l i u s . J i s a i turėjo vienturtį sūnų. K a r a l i u s s u -

* seno ir nusprendė sūnų a p v e s d i n t i .
O sūnus s a k o :
— L e i s k m a n visą karalystę a p k e l i a u t i , pats išsirinksiu nuotaką.
Tėvas leido. K a r a l a i t i s ieško, žiūrinėja — n e r a n d a n u o t a k o s . T i k ne­
turtingo k a i m o pakraštyje, pačioj m e n k i a u s i o j lūšnoj, j i s pamatė nere­
gėto grožio mergaitę ir p a m i l o ją. K a r a l a i t i s prašo, jos r a n k o s , o mergaitė
klausia:
— O kokį amatą tu m o k i ?
— J o k i o , — atsakė k a r a l a i t i s .
— J o k i o . O karalaičiu būti — t a i ne a m a t a s , — tarė j i . — Šiandien tu k a ­
ralius, rytoj ne — k u o gi šeimą maitinsi? Išmok k o k i o amato, tada e i s i u
už tavęs, j e i g u ne — nė n e s i r o d y k .

291
 K a r a l a i t i s nuliūdo, nežino, k o k i o amato g a l i t a i p greitai išmokti. Nuėjo
•— Aš e i s i u v i d u n , o jūs pulsite, k a i išgirsite taurę dūžtant.
"pas tėvą, papasakojo: t o k i e ir t o k i e m a n o r e i k a l a i .
J i n a i įėjo, paprašė v a l g y t i , g a v u s i taurę, trenkė į žemę ir sudaužė. T a ­
Tėvas sušaukė v i s u s a m a t i n i n k u s . T i e s u s i r i n k o . K a r a l i u s k l a u s i a d a i ­ da k a r e i v i a i puolė į rūsį, sučiupo v i s u s k r e i v a t i k i u s ir karalių išvadavo.
lidę: P a t i i r sako:
— P e r k i e k metų g a l i karalaitį išmokyti savo amato?
— Matai, jei nebūtum amato mokėjęs, nebūtum išsigelbėjęs, n o r s ir
' — P e r p e n k e r i u s , — sako dailidė. esi k a r a l i u s .
— A k ! Per p e n k e r i u s metus m a n o n u o t a k a ištekės, n e s u l a u k s , — s a k o
V y r a s s u pačia grįžo n a m o i r l a i m i n g a i g y v e n o . P o t o k a r a l i u s s u k a ­
k a r a l a i t i s , — k a m m a n tada t a v o amatas? raliene amatais l a b a i rūpinosi.
V i e n i siūlosi karalaitį amato išmokyti per dvejus, k i t i per trejus, dar
k i t i p e r k e t v e r i u s metus. G a l o p pasišauna vėlėjas.
Tenai juoda, čionai balta,
— Ir aš esu a m a t i n i n k a s , d u o k i t e m a n karalaitį, per parą išmokysiu
Ten pasėta, čia sumalta.
savo amato.
K a r a l a i t i s nuėjo pas jį ir išmoko v e l t i b u r k a s . P a s k u i vedė tą gražuo­
lę ir gyvena laimingai.
N e t r u k u s pasimirė senasis k a r a l i u s . Į sostą sėdo mūsų k a r a l a i t i s . P a ­
n o r o j i s apžiūrėti s a v o viešpatystę: k a s k a i p g y v e n a , k a s k u o džiaugiasi
ir ko liūdi. P r a s t a i apsitaisė ir iškeliavo.
Užeina į vieną trobą, o t e n galvažudžiai g y v e n a .
K a r a l i u s pamatė rūsį, k l a u s i a :
— Ką t a m rūsyje l a i k o t ?
T i e k r e i v a t i k i a i atidarė rūsį ir įmetė karalių.
T e n a i dar t r y s žmonės buvo. V i e n a s s a k o :
— M a n e rytoj nugaluos.
K i t a s sako:
—• M a n e poryt.
— O m a n e užporyt,— sako trečias.— Tu riebiausias, tave sekmadie­
n i u i p a s i l i k s ! K a r a l i u s išsigando, bet ką čia padarysi? N u g a l a v o tuos tris,
atėjo jo eilė. K a r a l i u s pasisiūlė:
— Aš j u m s neregėtą burką n u v e l s i u , du tūkstančius už ją gausite. Bet
n i e k a s jos n e p i r k s , t i k k a r a l i a u s pati. ,
T i e atnešė j a m vilnų. J a u tokią dailią, gėlėmis išmargintą burką nuvė-
lė k a r a l i u s , akių n e g a l i a t i t r a u k t i , o tarp tų gėlių išrašė: „Kankinuosi to­
k i a m i r t o k i a m mieste, t o k i o i r t o k i o namo rūsyje, j e i g u p e r d v i dienas
neateisite—'galas m a n . "
V i e n a s k r e i v a t i k i s pasiėmė burką, užsivertė ant g a l v o s ir neša. Nunešė
k a r a l i e n e i , t o j i perskaitė, k a s t e n parašyta, davė du tūkstančius ir palei­
do atgal. S u r i n k u s i k a r e i v i u s , patraukė k r e i v a t i k i u i iš paskos — v y r o va­
duoti. A p s u p o k a r e i v i a i -tą trobą, o ji sako:

292

Du valstiečiai
' e i n a j i s į darbą ir s u t i n k a kitą, iš Zerčio k a i m o .
— " S u s i b r o l i a u k i m , — sako k i r b a l i e t i s .
— S u s i b r o l i a u k i m , — atsako kitas.
E i n a drauge. Ką uždirba, l y g i a i p a s i d a l i n a .
Kartą tas k i r b a l i e t i s s u t i k o žmogų iš savo krašto. N o r i jį pavaišinti,
o pinigų n e t u r i . K i r b a l i e t i s iš savo draugo pasiskolino du p e n k i a k a p e i ­
k i u s . Pavaišino tą žmogų, bet savo draugo nė k a r t o neprisiminė. N e t
į jo sveikatą neišgėrė.
Svečias išėjo, o tas ir s a k o :
— K a i p tu čia, b r o l a u , už m a n o p i n i g u s vaišinai, o m a n nė žodžio? N e ­
galėjai ir manęs p a s i k v i e s t i ? Būčiau atėjęs, dar pinigų pridėjęs, į jūsų
sveikatą būčiau išgėręs, būtume pasilinksminę.
— T o k s k v a i l a s mano būdas,— sako tas k i r b a l i e t i s . — K a i p a s i s k o l i n u iš
ko pinigų — nors užmušk, n e a t i d u o d u . Iš manęs n e p a s i p e l n y s i .
294
— Ir m a n o k v a i l a s būdas,—sako t a s , — j u k žinai Zerčio žmones! J e i ­
gu m a n k a s s k o l i n g a s , nors užmušk, neatstosiu, iš k a p o savo a t s i i m s i u .
Sit baigė j u o d u darbą. G a v o p i n i g u s , d a l i n a s i , ir tas v a l s t i e t i s iš Z e r ­
čio sako: ,
— K l a u s y k , bičiuli, j u k turi-pinigų, a t i d u o k m a n tuos. du p e n k i a k a ­
peikius.
— N e , — sako k i r b a l i e t i s , — dabar t u t u r i , k a m t a u dar? A t e i k pas m a n e
sekmadienį, a t i d u o s i u .
A t e i n a tas sekmadienį.
K i r b a l i e t i s jį džiaugsmingai s u t i k o . Papiovė vištą, gražiai pamylėjo
i r išleido:
— N e t u r i u d a b a r pinigų, a t e i k kitą sekmadienį.
T a s atėjo ir kitą sekmadienį. V ė l džiaugsmingai jį s u t i k o k i r b a l i e t i s ,
v ė l pavaišino, o pinigų n e d u o d a .
T a i p k a s sekmadienį v a l s t i e t i s iš Zerčio vaikšto pas kirbalietį. T a s jį
vaišina, o pinigų n e d u o d a .
Kirbaliečiui v i s o s vištos išsibaigė, p a t i p e r p y k o , b a r a s i :
— Ko tu šeri tą dykinėtoją, a t i d u o k j a m tuos du p e n k i a k a p e i k i u s . J a u
ir vištos išsibaigė, d a b a r j a m karvę p a p i a u s i , ar ką?
— Ką gi dabar d a r y t i , — sako k i r b a l i e t i s , — p a s i g y r i a u aš. K a i p bus,
t a i p bus, r e i k i a l a i k y t i s . D a b a r gėda m a n a t i d u o t i tuos p e n k i a k a p e i k i u s .
G e r i a u aš a p s i m e s i u negyvas, o tu, k a i j i s ateis, sėskis ir raudok. K a i
p a k l a u s , s a k y k , k a d m a n e c h o l e r a p a k i r t o . J i s išsigąs i r išeis.
Išaušo s e k m a d i e n i s . A t ė j o v a l s t i e t i s iš Zerčio, o k i r b a l i e t i s atsigulė, iš­
sitiesė k a i p n e g y v a s , nealsuoja.
— S v e i k a , kūma,— s a k o svečias šeimininkei.
•— S v e i k a s , — atsakė t o j i dūsaudama.
— Ko t o k i a liūdna, kūma, ir k u r m a n o įbrolis?
— Et kūmai, v a r g a s m a n , c h o l e r a jį nusinešė.
Svečias suprato, k o k i a c h o l e r a jo bičiulį nusinešė, ir s a k o :
— A k , k o k i a nelaimė! Bet ką padarysi? K a s v a r g e pagelbės, j e i g u ne
aš? J u k žinai, v i s i išlakstys, sužinoję, k a d j i s n u o c h o l e r o s mirė. Atnešk
lentų, s u k a l s i u grabą, nunešiu,- p a l a i d o s i u jį, n e g i troboje gulės.
Privertė.ją atnešti lentų, sukalė grabą, paguldė į jį kirbalietį, užsikėlė
ant n u g a r o s ir nunešė į seną cerkvę. Pastatė grabą, pats pasislėpė ir
laukia.
Sutemo 'naktis.
295
 m

O tuo l a i k u a n a m krašte plėšikai siautėjo. N a k t i m i s j i e į tą apleistą

cerkvę s u s i r i n k d a v o grobio dalintis.
Ir tą naktį atėjo trys plėšikai, atsinešė a u k s o ir sidabro maišą. Sudėlio­
jo viską, padalino į tris dalis, ir dar l i k o k a l a v i j a s . N i e k a i p jo nepasi­
dalina.
— Žinote,— sako v i e n a s , — šitaip p a d a r y s i m : k u r i s t a m numirėliui v i e ­
nu k a l a v i j o kirčiu galvą n u k i r s , t a m tegul j i s ir l i e k a .
•— N e , — sako k i t a s , — k a l a v i j a s to, k u r i s v i e n u kirčiu perpus jį per­
kirs.
O trečias sako:
— N e , tegu] bus to, k u r i s v i e n u kirčiu n u k i r s a b i kojas.
K i r b a l i e t i s g u l i grabe, dreba — tuoj tuoj pradės jį k a p o t i . Gulėjo gu­
lėjo, t i k k a d pašoks staiga, k a d s u r i k s :
— Kelkitės, v i s i numirėliai, ir seni, ir n a u j i , g a u d y k i t , čiupkit plėšikus!
Plėšikai išsigando. P a l i k o visą auksą ir l e i d o s i bėgti.
V a l s t i e t i s is Zerčio išlindo iš slėpynės ir j u o k i a s i :
— T a i šitaip tu n u m i r e i ?
Viską j i e d u broliškai p a s i d a l i n o , ir valstietis iš Zerčio vėl sako:
— K l a u s y k , bičiuli, atiduok dabar tuos du p e n k i a k a p e i k i u s .
N e , k i r b a l i e t i s neduoda.
Susiginčijo j u o d u , barasi, net šoko peštis. Apie tinginį
O plėšikai, k i e k t o l i a u pabėgėję ir nusiraminę, v i s dėlto nusprendė su­
žinoti, ar iš tiesų numirėlis atgijo, ar taip j i e m s p a s i v a i d e n o . Ir pasiuntė
vieną drąsesnį a t s a r g i a i pasižiūrėti.
T a s a i atėjo, dirstelėjo į cerkvę. K i r b a l i e t i s jį pamatė, nuplėšė j a m n u o / ' didelis tinginys, n i e k o nenorėjo v e i k t i . K i a u r a s dienas tik v a l ­
g a l v o s kepurę ir numetė savo įbroliui: go ir d r y b s o — t a i ant v i e n o šono pasiverčia, t a i ant k i t o . O p a t i iš v i ­
— Se tau už tuos du p e n k i a k a p e i k i u s ! Ar ir dabar neatstosi? sos sveikatos pluša, save ir vyrą m a i t i n a , r e n g i a , viską viską v i e n a s u -
Plėšikas p a s p r u k o iš baimės n e i gyvas, n e i miręs. Atbėgo, vos alsuoja: laksto. Bet k a d ir k a i p plūkiasi, j i e skursta ir skursta. Ir ką ji čia v i e n a
— Ak b r o l i a i , t i e k numirėlių ten prisirinkę, iš v i s o mūsų gero t i k po begali? Ir l a u k a s k a i p tyčia kažin k u r t o l i , v i e n i a k m e n y s ir smėlis, t i k
d u p e n k i a k a p e i k i u s k i e k v i e n a m k l i u v o , t a i dabar raunasi v i e n s s u k i t u . dilgės ir v i s o k i o s piktžolės j a m e teauga, d a u g i a u n i e k o .
Ir m a n kepurę nuplėšė, t a i p pat į dalybas paleido, vos gyvas ištrūkau. Šit p a t i pavasarį susiruošė, kaimynų pagalbos pasiprašiusi, suarė tą
Šitaip baigėsi kirbaliečio skolos istorija. lauką, pasiskolino.grūdų ir užsėjo. Ir užaugo j a v a i , dar k o k i e — k a i p t i k ­
ra jūra v i l n i j a . 5

Tenai juoda, čionai balta,

J a v a i sunoko i r pati sako v y r u i :
Ten pasėta, čia sumalta.
— K e l k i s , n u e i k bent mūsų l a u k o pasižiūrėti. G a l ten v i s a i n i e k o neuž-
gderėjo, g a l t i k tuščiai tikimės.
V a r g a i s negalais atsikėlė tas tinginys, n u s i v i l k o . Bet nė pusės k e l i o
Įnenuėjęs, p a s u k o atgal, sugrįžo n a m o ir sako pačiai:

297
 — B u v a u , — n i e k o t e n nėra, t i k dilgės ir piktžolės, v i s a i neužderėjo, be
r e i k a l o t i e k grūdų išbarstėm.
P a t i žinojo, k o k i e ten j a v a i , t i k t a i n i e k o v y r u i nesakė. O k a i atėjo
piūties metas, j i n a i ir l i e p i a :
— A r b a eik į lauką, a r b a l i k i s namie, sumušk sviestą, p a l e s i n k perekš­
lę su viščiukais, p r a s i j o k miltų, iškepk duonos.
T i n g i n y s nusprendė n a m i e l i k t i s . J i s a i paėmė kamuolį ir v i s u s viščiu­
k u s v i e n u siūlu p r i e perekšlės pririšo, k a d tie neišbėgiotų, rūpesčio rie-
pridarytų. Ir p a l e i d o ant g r e n d y m o .
Staiga k u r buvęs, k u r nebuvęs — v a n a g a s , užpuolė viščiukus ir v i s u s
nusinešė d r a u g e su perekšle. O t i n g i n y s užsivertė ant n u g a r o s miltų
maišą, rėtį, muštuvį su g r i e t i n e ir n u s i v i j o vanagą. ,,Ir vanagą išgąsdin­
s i u , n u m e s j i s m a n perekšlę su viščiukais, ir m i l t u s išsijosiu, ir sviestą
sumušiu, taip v i s u s darbus v i e n u m o j u n u v e i k s i u " , — g a l v o j a t i n g i n y s .
T i k j i s n e i v a n a g o n e p a v i j o , n e i miltų neišsijojo, n e i sviesto n e s u m u -
šė — viską išmėtė, sudaužė ir išbarstė. T a i p ir l i k o be n i e k o . T i n g i n y s
g a l v o j a , ką d a r y t i , k a i p be viščiukų pačią reikės s u t i k t i .
Prisiminė, k a d t o j i turėjo kiaušinių pasidėjusi. Paėmė tuos kiaušinius,
sudėjo į krepšį ir atsisėdo ant jų, g a l v o j a : „Pasėdėsiu k i e k . K o l p a t i iš
l a u k o sugrįš, k i t i viščiukai p r a s i k a l s " .
Sėdi t i n g i n y s ant kiaušinių, k v a k s i k a i p perekšlė: „Kvakt, k v a k t . . .
Kvakt, k v a k t . . . "
Grįžo p a t i iš piūties, šaukia v y r u i :
— A t i d a r y k duris!
O vyras tiktai k v a k s i :
— Kvakt, kvakt, kvakt!
P a t i šaukia antrą kartą:
— A t i d a r y k duris!
— K v a k t , k v a k t , k v a k t ! — v y r a s vėl atsiliepia.
P a t i trečią kartą sušuko:
— K u r g i t u dingai? A t i d a r y k duris, a r a p k u r t a i ? !
N i e k a s j a i n i e k o neatsako, t i k „kvakt" ir „kvakt" iš v i d a u s girdėti.
P a t i išlaužė d u r i s , įėjo. Žiūri — j o s v y r a s sėdi ant krepšio k a i p perekšlė
ir kvaksi.
— Perekšlę su viščiukais v a n a g a s nusinešė, t a i aš ir n o r i u k i t u s viš­
čiukus išperėti,— sako v y r a s .
— N e r e i k i a m a n t a v o viščiukų, k r a u s t y k i s n u o krepšio,— atrėžė pati..į
ir nutempė jį p r i e židinio.
Iš ryto k l a u s i a vyrą:
— T a i k a i p ? E i s i javų k i r s t i , ar vėl namie l i k s i ?
— N e , g e r i a u e i s i u k i r s t i , — sako v y r a s , — t i k d u o k m a n tris vištas: vie­
ną pusryčiams, antrą pietums, trečią v a k a r i e n e i .
—• A k , t i k tu s u d o r o k tą derlių, ne tris, o k e t u r i a s vištas per dieną
gausi.
Išėjo t i n g i n y s į lauką. Nė dviejų pėdų p e r dieną nesurišo, v i s d r y b s o
ir miega, o vištų neužmiršo — v i s a s tris iš k a r t o sušveitė. E i n a l a i k a s .
Prabėgo trys, k e t u r i o s dienos. T a i p būtų j a v a i l a u k e ir perdžiūvę, ir iš­
birę, t i k kartą atsikėlė t i n g i n i o p a t i , apsirengė vyriškai, pasiėmė šautuvą,
sėdo ant a r k l i o ir iššuoliavo. P r i j o j o p r i e v y r o ir šaukia:
— Ei piovėjau, ar nežinai, k u r k o k i o t i n g i n i o ? Mūsų k a r a l i a u s sūnus
serga, v i s a i miršta. Žmonės pamokė t i n g i n i o k e p e n i m i s g y d y t i .
T i n g i n y s išsigando, dievažijasi:
— T i k v a l a n d a , k a i pradėjau p i a u t i , k a i p aš galėjau d a u g i a u n u v e i k t i ?
— Žiūrėk, j e i visų javų l i g v a k a r o n e s u d o r o s i , atjosiu ir išpiausiu
k e p e n i s , — tarė tasai k a r y s ir nušuoliavo.
T i n g i n y s puolė p i a u t i , v i s u s j a v u s sudorojo, n ė v a r p o s n e p a l i k o . V a ­
k a r e p a r g r i u v o v o s gyvas iš n u o v a r g i o ir ėmė v a i t o t i . Atėjo p a t i , atnešė
v a l g y t i , bet n e g i tas j a m galvoj? V o s bepasėdi, orą gaudo.
Pati klausia:
— Ko tu taip p a v a r g a i ?
T i n g i n y s apsakė, k a d k a r a l i a u s žmogus prigrasinęs: „Jei l i g v a k a r o y i -
sų javų nesudorosi — a t j o s i u ir išpiausiu k e p e n i s . "
— N e b i j o k , — s u r a m i n o jį p a t i , — j u k viską n u p j o v e i , n i e k o j i s t a u ne­
bepadarys.
Šiaip t a i p j i e surišo pėdus, suvežė, iškūlė ir supylė grūdus.
T a s a i t i n g i n y s turėjo kiaulę. Ką t i k v a l g o m a n a m i e sučiupęs, j i s v i s
tai k i a u l e i neša. Šeria ją, m i t i n a .
Pati ir sako:
— M e s i r patys n e t u r i m k o v a l g y t i , k o t u v i s t a i k i a u l e i tempi? G e -
įriau ją p a d u r k i m e .
— N e , n e p a d u r s i u , k o l t a u k a i iš jos nepradės varvėti,— sako v y r a s .
P a t i paėmė sviesto, išlydė, šliukštelėjo ant kiaulės, parodė v y r u i ir
Įsako;
— Matai, k o k i a riebi, j a u taukai varva.
T a d a t i n g i n y s ir padūrė kiaulę — k a d ir l a b a i mylėjo, o savo pilvą,
Įmatyt, d a r l a b i a u .
 G r e i t a i sušveitė kiaulę, t i k vieną kumpį p a t i suspėjo paslėpti. T i n g i n y s
sužinojo, k a d ta d a r vieną kumpį t u r i , p r i s t o j o :
— Duokš ir jį!
— N e , — sako p a t i , — n e d u o s i u !
— N u m i r s i u , jeigu neduosi.
— M i r k , — sako p a t i . — N u m i r s i , tai i r p a s m i r s i .
T i n g i n y s išsitiesė ant suolo, užsimerkė, n u t i l o ir g u l i , nebekvėpuoja. P a ­
t i ėmė raudoti k a i p t i k r a i m i r u s i o .
Sukalė grabą, paguldė vyrą ir j a u neš į cerkvę.
P a t i v i s dėlto d a r sykį priėjo ir sušnabždėjo:
— K e l k i s , j e i ne, t a i p a l a i d o s i m .
— K a i p g i aš a t s i k e l s i u , j u k n u m i r i a u .
— K e l k i s , s a k a u , — p a k a r t o j o pati.
— J e i duosi kiaulės kumpį — k e l s i u o s , — s a k o v y r a s .
— N e ! — s p i r i a s i pati.
— J e i ne, t a i ir n e s i k e l s i u .
Nunešė tinginį ir padėjo cerkvėje. K a i sutemo, p a t i atsikėlė, priėjo

q
p r i e durų ir šaukia: '
— Ei numirėliai! K l a u s y k i t e , danguje šventykla statoma, kelkitės v i s i
plytų nešioti. S e n i a u m i r u s i e j i neš po šimtą, vėliau — po du šimtus.
T i n g i n y s p a g a l v o j o : ,,Aš ir penkių plytų nepakelčiau, v e l n i a m po du Našlaitis ir apgavikas
šimtus nešiosiu?" Pašoko ir s p r u k o iš cerkvės. J a l taip b u v o , g a l i r n e — g y v e n o vargšas našlaitis, ničnieko j i ­
N u o t o l j i s n e g a l v o j a n e i m i r t i , n e i kiaulės k u m p i o prašyti, i r ant šono
s a i neturėjo. Kartą gavęs k u r grūdų, nusinešė į malūną.,Į m a ­
d a u g i a u nebedrybso — darbą pamėgo. V y r a s su pačia d a b a r l a i m i n g a i
ir t u r t i n g a i g y v e n a . lūną atėjo ir t o k s a p g a v i k a s , t a i p o g i atsinešė grūdų: Našlaitis susimalė

savo grūdus. K e t i n a j a u drožti, o a p g a v i k a s sako j a m :

Tenai juoda, čionai balta,
— E i m e drauge.
Ten pasėta, čia sumalta.
— E i m e , — s u t i n k a našlaitis.
Kas pasaką seka ir klauso — tegu
Ir eina.
Apsaugotas bus nuo bėdų ir vardų.
i — 2inai ką?—sako apgavikas.
— Ką?
— M a n o m i l t u s užmaišykim, t a v o p a b a r s t y k i m , k a i t a v o užmaišysim,
[mano pabarstysim.
— G e r a i , — neprieštarauja našlaitis.
Užmaišė tešlą iš a p g a v i k o miltų, o našlaičio pabarstė, iškepė gardžią
Įduonelę. A p g a v i k a s pasižiūrėjo į kepalą ir s a k o :
— Lažykimės: k a s g e r i a u pameluos, to ir d u o n a .
— Gerai,—nusileidžia našlaitis.

301
 — M e s turėjome žąsį, d a r s e n e l i o augintą,— pradėjo a p g a v i k a s . — - S t e ­
b u k l i n g a toji žąsis b u v o : k a d ir k o k s darbas būtų — n a m i e ar l a u k e , a r i ­
mas ar piūtis,— viską v i e n a n u v e i k i a . Būdavo, sėdu ant j o s ir j o j u : t a i
per l a u k u s , t a i į k a l n u s . Sit kartą j o j u p e r lauką. Staiga, nelaimė, šaka­
las — puolė ant mūsų ir išplėšė žąsiai visą šoną. P a r k r i t o žąsis, gaišta.
Susigodėjau aš, n u k i r t a u medį, iš šakų pynę n u p y n i a u ir užlopiau j a i šo­
ną. Žąsis pašoko, aš ant j o s ir nušuoliavau n a m o . . . O dabar t a v o eilė,
našlaitėli.
Našlaitėlis ir pradėjo:
— M a n o tėvas turėjo Šimto avilių bityną. K a s mielą dieną jį a p e i d a v o
ir v i s a s bites suskaičiuodavo. Sit kartą skaičiuoja — v i e n o s trūksta. T u o ­
j a u puolė šen ir ten — ieško, d i n g u s i o s bitės n i e k u r n e r a n d a . Sužinojo,
k a d bitutė anapus jūros l i k o — susilaužė kojelę, sugavo ją kažin k o k i e
plėšikai, pasikinkė į plūgą, ir vargšė d a b a r j i e m s žemę a r i a . N u k e l i a v o
t e n a i m a n o tėvas, pamatė, l a b a i s u p y k o : „Kaip! K a s j u m s ją davė?" T i e
nenusileidžia. Tėvas čiupo bitutę už ausies ir t e m p i a . G a l v a vargšei ati­
trūko ir l i k o jo rankose. T a d a išsiėmė iš kišenės riešutą, patrynė b i t u t e i
kaklą ir pririšo galvą. Iš k a k l o j a i išaugo didžiulis l a z d y n a s . A u g o , ke­
rojo, ir t i e k ant jo riešutų, t i e k riešutų — t i k daužom j u o s ir nešam par­
Pusantros saujos

d u o t i . A n t to l a z d y n o v a r n a nutūpė, v i s u s riešutus nulesė. T ė v a ^ sviedė
į ją grumstą, tas ir įstrigo l a z d y n e . G r u m s t a s bematant išsiplėtė — ant
l a z d y n o didžiulis l a u k a s : nors a r k ir sėk. M e s vynuogyną j a m e įveisėm.
Išaugo v y n u o g i e n o j a i , u o g o m i s a p l i p o , ir d a r k o k i o m i s — net priešui mie­
la žiūrėti. K a b o kekės, visos t a m s i a i raudonos. M e s l a u k i a m — tuojau
s k i n s i m , t i k staiga k u r buvęs, k u r nebuvęs šakalas, nusiaubė visą mūsų
vynuogyną, ką suėdė, ką s u n a i k i n o — g r y n a i m u s į ožio ragą suvarė. Sa­
k a u s a u : „Eisiu pasergėti, s u g a u s i u ir išlupsiu — u o d e g a m a n akmenis
mėtys, žinos tada! P a s a k y t a — p a d a r y t a . S u s i r a d a u skylę, p r o kurią ša­
k a l a s į vynuogyną įlindo, ir atsisėdau; žiūriu, e i n a k a s , brazda. M a n
širdis iš baimės apmirė ir d r e b u , ir džiaugiuosi, l a u k i u , k a d a šakalą pa­
m a t y s i u . Ir iš tiesų tas j a u lenda. Aš jį čiupt už uodegos ir l a i k a u . Išsi­
t r a u k i a u rimbą ir p l i e k i u . Duokdįe t a u laimės — išvanojau s k e r s a i ir išil­
gai. A š lupu,, o j a m v i s k o k i e p o p i e r i a i i r p e l a i b y r a .
— O kas tuose p o p i e r i u o s e parašyta?—pertarė a p g a v i k a s .
— Našlaičiui d u o n a , o a p g a v i k u i p e l a i .
Šitaip d u o n a našlaičiui atiteko.
C1
^ ^ J j f y v e n o du žmonės'. J u o d u turėjo ir katilą, ir pupų, t i k t a i drus-
' k o s trūko. V i e n a s s a k o k i t a m :
— Neišvirsime pupų. Eik" į miestą, n u p i r k pusantros saujos druskos.
— Užmiršiu, k a i p čia m a n p r i s i m i n t i ? — k l a u s i a k i t a s .
— O tu eik ir k a r t o k : „Pusantros saujos, pusantros saujos"—neuž­
mirši. Ir patraukė tas žmogus į miestą d r u s k o s p i r k t i .
E i n a , žiūri — v a l s t i e t i s lauką suaręs, sėja ir k a l b a v i e n a s s a u : „Tūks­
tantis už vieną, tūkstantis už vieną", o tas pėsčiuoja ir šaukia: „Pusant­
ros saujos, pusantros saujos".
Artojas supyko:
— Aš prašau, k a d iš v i e n o grūdo tūkstantis užaugtų, o tu s a k a i : pus­
antros saujos!
Čiupo jį ir g e r a i apkūlė. Apkūlė, širdis atlėgo ir paleido. T a s a i k l a u s i a :
— Už ką tu m a n e apkūlei?
— Už t a i , k a d aš sėju, o tu s a k a i : pusantros saujos.
— T a i ką gi m a n sakyti?

302 303
 — Ak tu, nedorėli, r a d a i pinigus, t a i dabar slapstaisi, p a s p r u k t i
— „Tūkstantį už vieną, tūkstantį už vieną" — būčiau tavęs neapkulęs, r i ? ! — i r k a d ims v a n o t i vargšelį.
d a r dovanų davęs. V a n o j o vanojo, taip išvanojo, k a d tas nė n a m o neparsigavo.
Drožia t o l i a u tas druskos p i r k i k a s . E i n a per tokį kaimą, priešais n u m i ­
rėlį neša, o j i s a i šaukia: „Tūkstantį už vieną, tūkstantį už vieną!" Stvėrė Tenai juoda, čionai balta,
jį giminaičiai ir muša, g e r a i apdaužė, širdis atlėgo ir p a l e i d o . Ten pasėta, čia sumalta.

— Už ką m a n e daužėte?
— Už tai, k a d s a k a i — tūkstantį už vieną.
— O ką aš turėjau sakyti?
— Reikėjo n u s i i m t i kepurę ir t a r y t i : „Tegul ši nelaimė jūsų šeimoje
bus p i r m a ir paskutinė!" Būtume tau dovanų davę ir palydėję g a r b i n g a i .
G a u n a s i t o l i a u tas „Pusantros saujos", s u t i k o vestuves atvažiuojant, n u ­
siėmė kepurę ir s a k o : „Tegul ši nelaimė jūsų šeimoje bus p i r m a ir pas­
kutinė!" Griebė jį v e s t u v i n i n k a i , išdirbo kailį k a i p r e i k i a n t . Širdis atlėgo
ir paleido.
Kiek atsipeikėjęs „Pusantros saujos" klausia:
— Už ką jūs mane sumušėt? Ką aš j u m s padariau? M a n e taip pamo­
kė, tai ką turėjau s a k y t i ?
.— Reikėjo n u s i i m t i kepurę ir šaukti: „Tegyvuoja vestuvės, t e g y v u o j a
vestuvės!"
„Pusantros saujos" kiūtina t o l i a u , visas sumuštas, vos kojas v e l k a . E i n a
ir galvoja, ką s a k y t i , j e i g u dar ką sutiks. O g i žiūri — medžiotojas prie
balandžių sėlina, šit j a u nusitaikė, t u o j a u šaus. „Pusantros s a u j o s " n u s i ­
plėšė kepurę, puolė p r i e medžiotojo ir šaukia: „Tegyvuoja! T e g y v u o j a ! "
Balandžiai purptelėjo ir n u s k r i d o .
Medžiotojas pašoko, d a n t i m i s griežia, puolė p r i e vargšo „Pusantros
s a u j o s " ir p l u m p i n a su šautuvo buože per nugarą. T v a t i n o t v a t i n o j a m ,
v o s neužtvatino. O tas j a u leisgyvis, t i k k l a u s i a :
— Už ką tu mane mušei, ką aš turėjau s a k y t i , ką daryti?
Medžiotojas sako:
— O g i tylėt k a i p žemė, susigūžti, pamažėliais p r o šalį prasėlinti, man
balandžių neišbaidyti — ir aš būčiau tavęs nelietęs.
V e l k a s i t o l i a u vargšas „Pusantros saujos". ,
K e t u r i žmonės pametė kapšą su p i n i g a i s , vaikšto, žemę grabalioja. Pa­
matė juos „Pusantros saujos", susigūžė ir sėlina p a t v o r i u . T i e pamatė jį,
pribėgo ir sučiupo. -

Djakonas apgavikas
r—i
J l a l taip b u v o , gal i r n e — g y v e n o toks djakonas apgavikas. V i s i
" g e r a i žinojo, k o k s j i s nedorėlis ir k l a s t i n i n k a s , todėl vietos sa­
vo k a i m e nebeturėjo ir nusprendė k u r n o r s k i t u r gautis — sau laimės
paieškoti.
Kažin k i e k vaikščiojęs, t o k i a m k a i m e atsidūrė. Ir sužinojo, k a d čia
g y v e n a popas, visą parapiją i k i p a s k u t i n i o siūlelio nuplėšęs. O tas popas
dukterį beturįs. Mūsų a p g a v i k a s suuostė, k a d n e s e n i a i p o p o djakonas. iš­
k e l i a v o ten, iš k u r nebegrįžtama, ir bemat p r i e jo namų sustojo. Žengęs
trobon, ėmė r i e s t i :
— Sužinojau aš, dvasiškas tėve, k a d l i k o l a i s v a d j a k o n o v i e t a , todėl
ir atvažiavau pas jus iš tolo. Susipažinkime. Aš — djakonas, v a r d u Toks
Už Tokį Blogesnis, ir būdas m a n o geras, ir švento rašto už mane geriau
n i e k a s neišmanys, ką čia kalbėti, t o k i o d j a k o n o ir dieną su žiburiu n e ­
rasite.
Popas apsidžiaugė. T o k i o ir ieškojo. Sutarė j u o d u , v i s a s sąlygas surašė;;
ir seniūnui davė p a t v i r t i n t i . P a g a l tą susitarimą popas djakoną t u r i savoj]
306
troboj a p g y v e n d i n t i , sąžiningai trečdalį parapijos pelno atiduoti,
sas aukas l y g i a i v a l g y t i . Tas susitarimas g a l i o j a trejus metus, ir
per tą laiką n e g a l i p r a v a r y t i djakono, j e i g u tasai pats nepanorės.
sumanys taip p a d a r y t i , turės d u o t i pusę savo parapijos ir v i s o
D j a k o n a s už tai p o p u i tarnaus ir v i s u s jo p a l i e p i m u s v y k i n s .
P i r m u s metus djakonas tarnavo d o r a i , n i e k u r p o p u i nepriešgyniavo
j u o atsidžiaugti n e g a l i , s a k y t u m t i k d a b a r j a m būtų saulė patekėju
djakonas tik l a u k i a t i n k a m o meto. J i s , mat, pasiryžo popo dukterį
dieną naktį apie ją tegalvoja.
D j a k o n a s mėgina p r i k a l b i n t , k a d ta jo būtų, t i k v i s tuščiai. Su
dukterį v i e n tėvo k l a u s a n t ir s u g a l v o j o tokią gudrybę. Kartą nus
j i s popą-netoli ant k a l v o s malkų k i r s t i .
D j a k o n a s suvarė kirvį į didžiulį kelmą, o plyšin pleištą įkalė.
— N a g i , p a s a k y k , per k e l i s pirštus plyšys,— sako djakonas p o p u
— Per du, ne d a u g i a u , — atsakė j a m popas.
, -Djakonas k a i p gaidys pašoko:
— K a i p tai per d u ; ne per d u , o per k e t u r i s , j e i ne d a u g i a u !
nematai?
Susiginčijo j u o d u , v o s nesusibarė.
— N a , t a i išmatuokim,— sako popas.
— Išmatuokim,— s u t i k o djakonas.
K a i t i k popas įkišo pirštus, d j a k o n a s šast ir ištraukė pleištą.
K e l m a s suspaudė p o p u i pirštus, tas k a d ims rėkti.
— V a i , v a i , mirštu, padėkite!
Subruzdo djakonas, s u k r u t o ir s a k o :
— K u o gi aš t a u padėsiu, nebent n a m o nubėgsiu, kaltą atsinešiu
neduos be tavęs duktė. T a d a pats j a i sušuksi.
D j a k o n a s nubėgo namo ir sako m e r g a i t e i :
— Tėvas liepė t a u m a n o būti, jį pačiupęs k o k s g i r i n i s , b a i g i
smaugti.
Duktė n e t i k i .
— Negalėjo tėvas taip l i e p t i .
D j a k o n a s s u p y k o , atsistojo tarpduryje ir šaukia p o p u i :
— Aš s a k i a u — n e t i k i ji m a n i m .
T a d a popas suspigo:
— Ak d u k r e l e , gelbėk, d a r y k viską, ką t i k j i s sakys.
O duktė v i s a d a tėvo k l a u s y d a v o . T a i ir s u t i k o d j a k o n o būti. O
jskonas pasiėmė kaltą ir kėblina pas popą. Iškalė kelmą, išlaisvino p

pirštus ir nuvedė jį n a m o v o s gyvą.
Popas sužinojo esąs apgautas, b e t g i n e g a l i d j a k o n o p r a v a r y t i , nesuėjus
trejiems metams, nusprendė g e r i a u tylėti.
N u o t o l a i k o popas v i s ieško,.kaip p r i e d j a k o n o p r i s i k a b i n t i , k a i p j u o
a t s i k r a t y t i , bet ir djakonas ne k v a i l y s — žiūri a k i s išpūtęs.
Bėga l a i k a s , N a u j i m e t a i atėjo.
Iš ryto popas ir .djakonas cerkvėje pamaldas su didelėm iškilmėm l a i ­
kė. T i k l a b a i šalta b u v o — a b u d u į ragą sušalo.
Popas i r sako d j a k o n u i :
— N a g i , bėk p i r m a s ir ugnį gerai įkurk, k a d j a u p r i e vartų šiluma
tvokstų.
— T u o j a u , — tarė d j a k o n a s ir nubėgo.
Popas p r i e i n a p r i e vartų,— o g i iš tiesų Šiluma t v o s k i a . Žiūri: virtuvė
pleška — d j a k o n a s ją pakūrė.
Ilgai šaukė b u r n o j o popas, bet j u k pats kaltas.
— K a i p k i t a i p būčiau tokią ugnį įkūręs, k a d j a u p r i e vartų tvokstų?—
teisinasi djakonas.
Popas s u p o p i e n e s u k o suko galvas, k a i p t o d j a k o n o a t s i k r a t y t i , bet
t a i p n i e k o i r nesugalvojo.
Kartą j i s sako d j a k o n u i :
— Kažin kas vyną iš mūsų v a g i a . G a u s i rūsyje p a n a k v o t i , g a l vagį
sučiupsi.
— G e r a i , — s u t i k o d j a k o n a s ir nusinešė patalą į rūsį.
K a i n a k t i s sutemo, popas atsikėlė, pasiėmė kirvį, įlindo į rūsį ir
šmaukšt miegančiam d j a k o n u i .
P a s k u i nubėgo pas pačią ir s a k o :
— K a i t i k išauš, i m s i rėkti: „Pagalbos!" O aš — pas seniūną ir viską
išdėsiu: taip ir taip, m a n o djakoną kažin k a s n u g a l a v o , — n i e k a s nė ne­
sužinos.
Ir atsigulė j u o d u r a m i a i sau m i e g o t i .
D a r nė r y t u i neišaušus, popas nurūko pas seniūną, o popienė pasiuto
rėkti.
Subėgo v i s i , ir ką popas pamatė — o g i tas d j a k o n a s beateinąs. D a r gi­
r i a s i , k a i p jį apgavęs, k a i p savo p a t a l a n burdiuką v y n o paguldęs, pats
k a m p e pasislėpęs, k a i p p a t y l i u k a i s k o k s v a g i s įlindęs — n o r s jo nepa­
žinęs, bet b a r z d a l a b a i popą p r i m i n u s i , — k a i p tasai v a g i s žiebęs k i r v i u
į burdiuką ir šokęs s t r i m a g a l v i a i s bėgti.
V i s i j u o k i a s i , šaiposi iš popo.
308
Ką j a m daryti? G a v o atsiprašyti djakoną." G y v e n a , k a i p ir anksčiau.
V ė l šventės atėjo.
P e r p a m a l d a s popas v y n o patraukė, t a i sugrįžęs k i e t a i , užmigo.
O popienė su d u k r a išėjo pas k a i m y n u s svečiuotis.
D j a k o n a s sumetė p r o g a p a s i n a u d o t i . Pasiėmė skustuvą, prisėlino p r i e
p o p o ir n u s k u t o j a m pusę g a l v o s ir pusę barzdos. Ir išėjo s a u kaimynų
lankyti.
Pabudęs tasai pamatė, k a s padaryta, ir t u o j a u suprato, k i e n o čia dar­
bas. S u p y k o , pašoko, čiupo šautuvą ir bėga ieškoti d j a k o n o . T a s jį p a ­
matė ir davė į k o j a s . Kažin k u r p a s p r u k o ir pasislėpė.
Skuodžia popas, d a i r o s i d j a k o n o . Ką sutikęs, v i s šaukia:
— A r nematėt; m a n o v a i k a i , T o k i o ?
— N e , t o k i o d a r n e b u v o m e matę,-—juokiasi žmonės.
— T a i g a l Už Tokį Blogesnį matėte?
— N e d u o k d i e p a m a t y t i blogesnį už tokį popą, p u s i a u nuskustą,— t i e
kvatojasi.
Visą kaimą popas aplakstė, t a i p ir neužėjo d j a k o n o pėdų..
O tas kitą dieną siunčia pas popą žmones:
•— T a i p ir taip, aš iš tavęs išeiti n e n o r i u , o j e i g u v a r a i , t e i k i s d u o t i
l y g i a i pusę savo turto, k i t a i p n e d o v a n o s i u , k a d su šautuvu m a n e v a i k e i .
O j e i s u s i t a r i m o netesėsi, t a i dar p r i m i n s i u , k a i p i rūsį atėjai manęs g a ­
l u o t i — u ž v i s a t a i t i e s i a i S i b i r a n pakliūsi.
Popas išsigando, k a d senatvėje S i b i r e neatsidurtų. Ir t a r p i n i n k a i jį
įkalbinėja:
— Geriau susitaikyk.
N u s i l e i d o popas, s a k o s a u :
— M a t y t , n e l e m t a m a n to d j a k o n o a t s i k r a t y t i , tebus j i s a i popas.
J a u kitą dieną išleido savo dukrą už to d j a k o n o a p g a v i k o ir s a v o t r o ­
boj a b u d u įkurdino. Visą savo turtą ir parapiją žentui atidavė. Ir a p s i ­
džiaugė v i s i , k a d tokį apsukrų popą p a r a p i j a gavo.
Jie verkė dejavo, mes šokom dainavom.
Obuolius devynis mesiu, granatus devynis,
Jūs turėkit, jūs žiūrėkit, ką išsiauginot.

Apie kurpių
D
i d e l i a m mieste g y v e n o vargšas k u r p i u s . Ką per dieną uždirba,
tą v a k a r e suvalgo. T a i p j i s ir manėsi. N i e k u o m e t i s m u k l e s ne­
vaikščiojo. Visą savo uždarbį n a m o parnešdavo ir kiekvieną vakarą su
pačia ir v a i k a i s drauge l i n k s m a i leisdavo.
Kartą k a r a l i u s panoro sužinoti, k a s ir k a i p jo mieste g y v e n a . J i s a i
persirengė, prisisegė t u r g a u s prižiūrėtojo ženklą ir išėjo naktį po m i e s ­
tą pavaikščioti.
Žiūri k a r a l i u s — v i s i m i e g a , t i k v i e n a m name b a l s a i k l e g a . Pasibeldė
ir įėjo. O g i k u r p i u s su savo šeima v a k a r i e n i a u j a , l i n k s m i n a s i .
S e i m i n i n k a s pakvietė svečią p r i e stalo, p a g a l v o j o : „Tur būt, k o k s t u r ­
gaus s a v i n i n k a s , pravers k a d a n o r s ! "
— A t l e i s k , k a d p a k l a u s i u , b r o l a u , bet s a k y k , ką tu d i r b i , k a d šiokią
dieną g a l i k a i p p e r šventes l i n k s m i n t i s ? — p a s i t e i r a v o k a r a l i u s .
— Aš, b r o l a u , — k u r p i u s , ką p e r dieną uždirbu, v a k a r e su šeima ir
suvalgau. > O tas vienas sau j u o k i a s i .
— O ką tu v e i k t u m , j e i g u k r a u t u v e s uždarytų?-
— A k , nė priešui nelinkėčiau, kas tada m a n būtų, b a d a u t i gaučiau,—
sako k u r p i u s .
K a r a l i u s išėjo. Iš r y t o j i s liepė tą dieną n i e k o n e d i r b t i ir n e p r e k i a u t i —
g i r d i , šventė. Uždarė ir k u r p i a u s krautuvę. V a k a r e k a r a l i u s vėlei p e r s i
rengė ir nuėjo k u r p i a u s l a n k y t i ;
Žiūri, tas l i n k s m i n a s i , k a i p ir v a k a r .
— A - a , sveikas, bičiuli, eikš, brangusis, p r i e s t a l o ! — p a s v e i k i n o j
šeimininkas.
— . K a i p g i tu šiandien l i n k s m i n i e s i , — k l a u s i a svečias,— j u k k a r a l i u s v i
sas k r a u t u v e s uždarė?
— A k , tebūnie j i s p r a k e i k t a s , — sako šeimininkas, — uždarė ir m a n
būdą, n e g a l i u d i r b t i . Ką daryti? Išėjau į gatvę — v i e n a m v a n d e n s atne
šiau, k i t a m malkų paskaldžiau, trečiam dar ko pabėgėjau — v i s k i e k už
d i r b a u , parnešiau ir šit v a l g o m e .
K a r a l i u s išėjo. Iš r y t o liepė į rūmus kurpių atvesti, apkarstė ji g i n k
lais ir pastatė p r i e durų s a r g y b o n . Kiaurą dieną vargšas stovėjo, v a k a r e
grįžo n a m o , atsisėdo nuliūdęs, k a d p e r d i e n n i e k o neuždirbo.
— Ko tu toks liūdnas, b r a n g u s i s , — k l a u s i a jį p a t i , — k i t i savaitėmi
n e t u r i ko v a l g y t i . Girdėjau, po dvidešimt, po keturiasdešimt dienų b a
dauja, a r g i mes v i e n o s dienos neištversim?
K u r p i u s pasiėmė lazdą ir drožia, g a l k i e k prasiblaškys. Drožė drožė
žiūri — v i e n a lazdos pusė aštri k a i p k a l a v i j a s . T a t a i pamatęs, pašoko
atsinešė didelę šaką, apdrožė ją, n u s m a i l i n o , ištraukė iš makštų savo
kalaviją, įkišo t e n medinį, tą tikrąjį nunešė į turgų, pardavė, p r i s i p i r k o
v a l g i o ir gėrimo, grižo n a m o ir, k a i p v i s a d a , l i n k s m a i s a u sėdo v a k a r i e
niauti.
O k a r a l i u s vėl persirengė ir nuėjo l a n k y t i savo k u r p i a u s . T a s a i sveči
jį. p r i e stalo pakvietė.
— Šiandien mane tas k v a i l y s k a r a l i u s į sargybą pastatė, ką aš galėjau
į;.uždirbti? Parėjau namo, sėdžiu a l k a n a s ir k r e m t u o s i , k a d nėra ko v a l g y t i
staiga p a g a l v o j a u — n e g i k a r a l i u s lieps m a n ką žudyti? Išistraukiau s a v
kalaviją, p a r d a v i a u jį, o į makštis medinį įkišau; iš k u r k a r a l i u s g a l i ži
noti, kas m a n o makštyse? Moč, p a d u o k tą medinį' kalaviją,— sako k u r
m i u s , — t e g u l pasižiūri bičiulis.
Iš r y t o k u r p i u s p a s i k a b i n o tą medinį kalaviją ir nuėjo s a r g y b o n p r i
[karaliaus durų.
— N a , dabar aš j a m p a r o d y s i u , — galvoja.
 Pasišaukė j i s tarną ir k a d širsta ant j o , muša, s a k y t u m iš tiesų vargšas
k u o nusikalto.
— T u o j a u pašaukit sargybinį, t e g u l n u k e r t a galvą šitam d y k a d u o n i u i ,
išdavikui, m e l a g i u i ! — šaukia k a r a l i u s .
— D i d y s i s , širdingasis v a l d o v e , d o v a n o k tam nevėkšlai, s u k l y d o j i s , —
maldauja kurpius.
— N e g a l i m a dovanoti, j i s t i e k m a n p r a s i k a l t o , k a d p a k a r t i reikėtų,
k i r s k t u o j a u pat, j e i g u ne — pats galvos neteksi.
Ką darys k u r p i u s ? A t s i s t o j o , pakėlė akis,į dangų ir sako:
— J e i g u šis nelaimingasis teisus, j e i j i s n i e k u o k a r a l i u i neprasikalto,
tegul į medį k a l a v i j a s p a v i r s t a !
S u l i g tais žodžiais ištraukė j i s medinį kalaviją.
K a r a l i u i p a t i k o k u r p i a u s sumetumas. A p d o v a n o j o j į a u k s u i r sidabru,
paleido.
— E i k ir g y v e n k k a i p gyvenęs,— tarė j a m .

Tenai juoda, čionai balta,

Ten pasėta, čia sumalta.

Apie karalių ir jo sunų

9 pasišaukė vienatinį sūnų ir įpėdinį ir s a k o :

— M a n o sūnau, pats m a t a i — aš j a u v i e n a k o j a grabe, j e i ne šiandien,
tai ryt m i r s i u , l i k s i vienas, visą karalystę savo rankose turėsi. E i k ir
pasistatyk p o tvirtovę, k u r t i k r a s i r e i k a l i n g a , k a d nelaimėj a r v a r g e
galėtum p r i s i g l a u s t i .
Sūnus tėvo paklausė ir bemat iškeliavo jo p a l i e p i m o v y k d y t i .
Pasiėmė k u o d a u g i a u pinigų, vaikšto po visą karalystę ir, k u r t i k v i e ­
ta p a t i n k a ^- ar t a i kalnas, ar slėnis, k a i m a s ar neįžengiama g i r i a , — stato
s a u prašmatnius rūmus.
Pristatė d a u g tų rūmų ir patenkintas grįžo namo.
Pasišaukia jį tėvas ir, k l a u s i a .
— K a i p , sūnau, prisistatei tvirtovių, k a i p s a k i a u , ar sunkią valandą
turėsi k u r prisiglausti?
— Taip, tėve!—sako sūnus.— V i s u r , k u r t i k v i e t a m a n patiko — ir k a l ­
nuos, ir slėniuos,— dailių rūmų prisistačiau.

313
 — V a r g a s tavo priešui, sūnau,— sako tėvas,— ne tokias tvirtoves sta­
tei, apie k o k i a s t a u kalbėjau: tušti rūmai, sūneli, nelaimėje.ir v a r g e ne­
gelbės. Aš tave m o k i a u : v i s o j e karalystėje ieškok dorų ir ištikimų žmo­
nių, p a m i l k juos, s u s i d r a u g a u k su jais, ir sunkią valandą j i e tau suteiks
patikimą prieglobstį. 2 i n o k , j e i žmogus k u r t u r i tikrą ir gerą bičiuli, te­
n a i ir pastogę s a u ras.

c ; " . . „ „ „

/ m i e s i j u o d u sutarė:
— Jaučių n e s i d a l i n s i m , iš v i e n o ir v i e n a m , ir k i t a m m e n k a n a u d a .
P a l i k s i m j u o s drauge. K a i ateis metas arti ar malūną s u k t i , iš eilės juos
imsimės.
Išaušo pavasaris, v y r e s n y s i s b r o l i s nusivedė jaučius savo žemę a r t i .
Į A r i a j i s , sėja, o jaunesnysis sėdi sudėjęs rankas ir l a u k i a , k a d a ateis jo
eilė ir jaučius gaus. L a i k a s bėga, sėja vėluoja, o b r o l i s nė n e g a l v o j a jų
įatiduoti. Ir to a r i m o ne t i e k j a u daug,, rodos, seniai būtų metas, b a i g t i ,
rbet ne — tasai v i s delsia.
Kodėl gi taip? O va kodėl: j e i nosis akių neskirtų — j o s v i e n a antrą
|ižėstų. T a i p ir b r o l i a i : k a i t i k a t s i d a l i n a — k i t s apie kitą nebegalvoja;
r d a u g i a u : j e i n e t u r i priešo — a t s i d a l i n k su b r o l i u , turėsi. V y r e s n i a j a m
k o k i a m i n t i s ramybės n e d u o d a : n o r i j i s a b u d u jaučius pasiglemžti.
^.Pagaliau, k a i n e b e l i k o v i l t i e s savo lauką suarti ir išsisėmė kantrybė,
jaunesnysis ir s a k o :
315
 — Galas m a n , b r o l a u , j e i g u d a b a r jaučių neduosi. Tu j a u gana p a d i r ­ V i s i svečiai išsigando, šoko iš vietų ir skuodžia k a s k u r , s p r u n k a n u o
bėjai. L i k i m a s nepagailės — t a u užteks ir to, ką suarei ir užsėjai, o m a n , jaučių. T i k v i e n a s j a u n e s n y s i s b r o l i s g a l v o s nepametė. S a v o nelaimingą
d a r bent k i e k suvėlavus, v i s a šeima b a d u išmirs. b r o l i pamatęs, puolė p r i e įnirtusių gyvulių, čiupo j u o s l a i k y t i . T i e , net
— O k a s m a n darbo, k a d t a v o šeima b a d u išmirs? S k i r d a m i e s i apie slapi n u o p r a k a i t o , ūmai n u s i r a m i n o , s t o v i drebėdami. M a t y t , širšė t i k
t a i nekalbėjom. J e i norėsiu — p a s k o l i n s i u t a u jaučius, nenorėsiu — ne­ dabar nustojo g y l u s i .
s k o l i n s i u . Aš dar savo darbų n e b a i g i a u . K a i jaučius tau atiduosiu, v i s a s Ką gi d a r y t i ? Gražiai ir su d e r a m a p a g a r b a j i s p a l a i d o j o s a v o žodlaužį
k a i m a s tyčiosis. b r o l i . N e t i k jaučiai, bet i r v i s a s ano turtas j a m atiteko.
— Iš tavęs s k o l o n n i e k o neprašau, jaučių j u k nesidalinom. Pats s a v i m
pasirūpinai, tai ir aš apie save n o r i u p a g a l v o t i .
— T a i p ir m a n i a u , k a d ką nors sugalvosi. D a r savo šeimą p r i m e s i m a i ­
tinti, s a k y s i , šitaip sutarėm? K u r m a t y t a , k a d po dalybų dar k a s b e n d r a
liktų? K a i atsiskyrėm, jaučiai m a n t e k o . J e i g u taip nebūtų, t i e k būtum
ir davęs pavasarį a r t i ! Čia m a n o jaučiai,-ir s k o l i n t i tau ar n e s k o l i n t i —
vien mano valia.
— T a i j a u ne, neteisybė! T i e jaučiai tiek mano, tiek tavo, — spiriasi
jaunesnysis.
Bet k a i į žmogaus protą ir širdį niekšybė įsigauna, n e g i jį peršnekėsi?
D a l y b o s e j u k liudininkų n e b u v o .
— G e r a i , — tarė j a u n e s n y s i s , — k a i p tu iš manęs jaučius atėmei, taip
t e g u l j i e tau i r tarnauja.
J e i g u žmogus žodžiu n e t i k i , ir p r a k e i k s m u jo n e p a v e i k s i . •
— T e g u l taip ir t a r n a u j a , — atšovė v y r e s n y s i s brolis.
Praėjo k i e k l a i k o .
Kartą j a u n e s n y s i s b r o l i s namų šventę sau iškėlė. Sukvietė j i s artimus
ir t o l i m u s , mažus ir d i d e l i u s : s u s i r i n k i t e , laimės m a n v a r g e palinkėkite.
Pasikvietė ir brolį klastininką, bet a n a m jo laimė n e l a b a i rūpėjo — a t s i s a ­
kė ir išėjo į l a u k u s d i r b t i su tais neteisybe užgrobtais jaučiais.
Išsiginė j u o s į l a u k u s , nė vagos neišvarė, t i k k u r b u v u s , k u r nebu­
v u s — širšė. A t s k r i d o ir puolė g i l t i g y v u l i u s . T i e padūko, šoka šen, šoka
ten, patys nežino, k u r l e k i a . U o d e g a s užrietė, galvas nudūrė ir laigo po
lauką į visas puses.
Ilgai tramdė v y r e s n y s i s b r o l i s tuos padūkusius jaučius, i l g a i iš paskos
lakstė — nębesuturėjo. Ir k a i p suturėsi, k a i j i e m s iš snukių putos drimba
ir a k y s k r a u j u srūva? N u o kojų jaučiai nuvarė, žemėn pargriovė, užka­
b i n o aštriu k a i p k a l a v i j a s žambiu ir t e m p i a n e l y g i n a n t žuvį, ant meške­
rės užkibusią. L e k i a per l a u k u s ir miškus, p e r tvoras, per duobes šuo-J
l i u o d a m i — v i s a i uždaužė vargšą žmogų, o jaučiai iš to padūkimo tiesia^į
j a u n e s n i o j o b r o l i o k i e m a n įvirto.

Pasaka apie kiaulę r — Aš j a u l a b a i sena, p r i s i m e n u jus v i s a i mažytį vilkelį, ir jūsų tėvą
jos penkis paršiukus ir vilką..;
j u v o t o k i a kiaulė ir turėjo p e n k i s paršiukus: Alkaniuką, S a l -
.— čiuką, Šilčiuką, Neskubiūką ir Stipriuką.
L a b a i p r o t i n g a b u v o t o j i kiaulė, o ir paršiukai ne iš kvailų.
Vaikšto ji sau, k n i s a žemę, r a n d a kokį buroką* morką. Šviežios žolės
užtaikiusi — t a i p pat "šlamščia k a i p karvė. A p t i k u s i bulvių lauką, bemat
susiieško paliktų bulvių, su džiaugsmu j a s žiaumoja, t a r y d a m a : „Kokie
g e r i žmonės, žino, k a i p aš mėgstu b u l v e s , matyt, dėl to p a l i k o tiek
skanėsto."
Ir papuvusių, sukirmijusių vaisių mūsų kiaulytė nesibodėjo, o k u k u ­
rūzų, javų p l o t a i — j a i tikras rojus. Todėl pieno v i s a d a p r i t v i n k u s i , jos .j
paršiukai sotūs ir p a t e n k i n t i , k a i p a g u r k a i apvalūs. Ir v i s i p e n k i labai į
p r o t i n g i , klusnūs.
Šit kartą k n i s a t o j i kiaulė žemę. K n i s o k n i s o , pelės urvą p r i k n i s o . 2iū-
r i , o g i p i l n a s u r v a s brandžių varpų. T r a u k i a ji po vieną, triauškia ska«
318
n i u s grūdus, gardžiuojasi. K u r buvęs, k u r nebuvęs — v i l k a s , s t o v i p r i
kiaulės — a k y s žaižaruoja, dantimis k a l e n a .
— S v e i k a , k i a u l e ! — sustugo jis.
Vargšei net šeriai pasišiaušė.
— Ką čia v e i k i , k i a u l e , k a m žemę k n i s i , ko ieškai?— k l a u s i a .
— D u o k d i e v e tau sveikatos, p o n e ! — v o s g y v a iš baimės sumurmėj
kiaulė.— Ką j a u čia v e i k s i ? Va r a d a u pelės urvą su v a r p o m i s , matyt
žiemai prisinešė. J e i teiktumėtės, ir j u s pavaišinčiau — gražią varpą p a
rinkčiau?
— Ką?!—suriaumojo v i l k a s . — N o r i , k a d akuotais paspringčiau?! A
t a u p a r o d y s i u ! K a s tau leido vargšę pelę s k r i a u s t i ? ! A r žinai, s u k o k i u
v a r g u ji v a r p a s žiemai nešė, o tu p r i s i g a v a i p r i e jos ir viską l a p o j i ! J
b a d u dvės, o tu t a u k u s a u g i n s i ir savo paršiukus m i t i n s i ! Už t a i aš tave
plėšike, suėsiu! G a i l a u k dė! savo nuodėmių!
Kiaulė suprato, k a d prasti r e i k a l a i , betgi s a k o m a : gudrumas stiprumą
įveikia, k a d t i k jo būtų! ,,Ką d a r y t i , k a i p iš to k r a u g e r i o išsigelbėti?"—
g a l v o j a vargšė.
— D i d i s p o n e ! — s a k o kiaulė.—r Jūsų v a l i a , k a i p norėsite, taip padary
site, tik leiskite j u m s vieną žodį tarti.
— S a k y k greičiau, negaišink,— staugia v i l k a s .
p r i s i m e n u , amžiną j a m atilsį... Nebežinau, nė k i e k m a n metų, ir k a u l a
sustingo, ir oda kieta, ir riebumo n e b e l i k o . K c k s gi čia mano skanumas?
Teikitės pas mane ateiti, p e n k i s paršiukus t u r i u : Alkaniuką, Šalčiuką
Šilčiuką, Neskubiūką ir Stipriuką. V i s i t o k i e riebūs — v i e n i lašiniukai
Bet kurį galėsite pasiimti, o p a s k u i nors ir mane v a l g y k i t , jei t i k patiks
V i l k a s g a l v o j a — p e n k i minkštučiai paršiukai v i s g e r i a u už seną k i a u
lę. Ir sako:
— G e r a i , drožk namo, v a k a r e ateisiu. T i k žinok — j e i apgausi, b l o g a
bus!
— D u o k dieve j u m s ilgą amžių,— sako kiaulė.— A t e i k i t e vakare, k i a u ­
l i n i n k e v i s i lauksime.
V i l k a s t r a u k i a savo k e l i u , džiaugiasi gardžią vakarienę turėsiąs.
If kiaulė n u r i s n o j o . Bėga ir g a l v o j a : „Kad t i k j i s nesusigodėtų, j o g
geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje. Dar pasivys ir sudraskys
mane."
Kiaulė grįžo pas s a v o paršiukus, papasakojo, kas j a i n u t i k o , ir pamokė,
| ką d a r y t i ir s a k y t i , k a i v i l k a s ateis. P a s k u i gerai uždarė duris, suguld
319
paršiukus, pati prie slenksčio išsitiesė. G u l i , nemiega, l a u k i a v i l k o . K a i
sutemo, atėjo tas ir beldžia į k i a u l i n i n k o duris.
— K a s t e n ? — k l a u s i a kiaulė l y g n i e k u r n i e k o . — N e metas į svečius,
v i s i j a u seniai n a m o išsiskirstė!
— Čia aš, k i a u l e , a t i d a r y k d u r i s , — staugia v i l k a s .
— Tu pats kiaulė, nešdinkis iš čia!—atrėžė j i .
Žiūri v i l k a s , p r a s t i r e i k a l a i , šaukia Alkaniuką:
— A l k a n i u k , a t i d a r y k duris!
O Alkaniukas:
— Aš dar a l k a n a s , d a r žindu, ne tu m a n g a l v o j !
— Šalčiuk, a t i d a r y k d u r i s ! — šaukia antrą paršiuką.
— Šalta, nekvaršink g a l v o s !
— Šilčiuk, a t i d a r y k d u r i s ! — šaukia v i l k a s .
— D a r k o , t i k šiltai a t s i g u l i a u , k e l s i u o s i , m a t a i , ir šalsiu dėl tavęs.
— N e s k u b i u k , a t i d a r y k d u r i s ! — šaukia v i l k a s .
— N e s u l a u k s i t u , kraugery, k a d d u r i s atidarytume,—sužvigo N e s k u -
biukas.
V i l k a s p y k s t a , nebežino, ką d a r y t i . Nusprendė dar Stipriuką pašaukti.
— . E i S t i p r i u k , a t i d a r y k duris.
— S t i p r i a i durys užsklęstos, n e a t s i d a r o , — s a k o S t i p r i u k a s . — E i k sau iš
k u r atėjęs! Neieškok kvailių — n i e k a s t a u neatidarys. D i n k greičiau! Kaip vilkas atgailavo
V i l k a s v i s a i pasiuto:
— Palauk, dar atsiimsi! Visus iš k a r t o prarysiu,—šaukia — t i k atida­
i artą v i l k a s p r i s i r i j o dvėselienos, pasirąžė ir g a l v o j a : „Tiek per
rykite! j savo amžių nuodėmių p r i d a r i a u , l a i k a s a t g a i l a u t i : e i s i u J e r u z a ­
Bet kas gi j a m atidarys?
lėn, į vienuolyną s t o s i u " .
Ilgai stypsojo v i l k a s prie k i a u l i n i n k o , g a l v o j a : kas nors atidarys. Pa­ K a i p tarė, t a i p padarė. Ištraukė į kelią, t i e s i a i Jeruzalėn.
mėgino laužti — t i k r a i d u r y s tvirtos. N i e k o nepešęs, nukiūtino į savo ur­ S u s i t i n k a telyčią.
vą tuščiu p i l v u . — Sveika, telyčia!—sušuko vilkas.
T a i p kiaulė iš v i l k o dantų išsigelbėjo.
— S v e i k a s , v i l k e ! — atsakė t o j i . — K u r s k u b i , kokių reikalų prasimanei?
— E i n u į vienuolyną stoti.
— L a i m i n g o k e l i o , — palinkėjo telyčia.
V i l k a s drožia t o l i a u , žiūri — d v i a v y s p i e v o j e-ganosi.
— S v e i k o s , avys!—sušuko v i l k a s .
— S v e i k a s , vilke!—atsiliepė t o s . — K u r išsiruošei, ar t o l i k e l i a u j i ?
— Aš, avelės, į Jeruzalę e i n u , v i e n u o l y n a n stosiu, d a u g nuodėmių
p r i d a r i a u , didžiai s u n k u m a n .
— L a i m i n g o k e l i o ! — palinkėjo avys.
V i l k a s duodasi t o l i a u .

21. D e v y n i b r o l i a i
321
 I

Telyčia s u t i n k a :
S u s i t i n k a asilą. Ir tas pašlovino vilką, gero k e l i o palinkėjo.
T r a u k i a v i l k a s į Jeruzalę. £jo ėjo, priėjo. Bet l a b a i išalko. — G e r a i , ėsk, k u r čia dingsi? T i k p a d a r y k dar vieną gerą darbą: v i ­
sokias dainas ir žaidimus b a i s i a i mėgstu. Sako, tu gerai d a i n u o j i ! Užtrauk
O Jeruzalė p r i e vandenų s t o v i . V i l k a s žiūri n u o k r a n t o — šventyklų
ką nors, o p a s k u i ir ėsk.
daugybė, šen ir t e n v i e n u o l i a i su p u o d e l i a i s r a n k o s e zuja. Ir p a g a l v o j o :
„ K o aš čia atsibeldžiau? Į cerkvę j u k v i l k o n i e k a s neleis. V i s a i iškvai- Telyčia nusivedė vilką ant k a l n o , pasiruošė k l a u s y t i . Tas atsitūpė ir
šau, ir telyčią, ir a v i s , ir asilą p a l e i d a u . " k a u k i a . Telyčia klausėsi klausėsi, prisėlino iš užpakalio, k a d pastums jį
n u o ^skardžio, o p a t i l e i d o s i bėgti.
P a s u k o atgal, ieško telyčios, avies ir asilo. Šit s u t i n k a tą asilą. V i l k a s
Sumuštas, suluošintas v i l k a s vos l i g savo u r v o n u s i g a v o , atsitūpė t e n
j a u nė- nėsisveikina, stačiai p r i e j o , n a s r u s išžiojęs. A s i l a s nustebo:
ir inkščia:
— J u k tu ėjai į Jeruzalę v i e n u o l y n a n stoti, o dabar n o r i mane su­
— K u r aš lindau? K a i p m a n šovė į galvą atgailauti. N e i aš k o k s k a l ­
ėsti?
vis, o a s i l u i pasagas plėšiau, n e i m a t i n i n k a s — avims lanką dalinau, n e i
•— K a i p i l v a s tuščias, Jeruzalė ne g a l v o j , — a t k i r t o vilkas.—Ruoškis,
d a i n i n i n k a s , o p a s k u i telyčią n u s i v i l k a u . T i k kailį m a n už viską iškarš­
t u o j a u p r a r y s i u tave.
t i — t a i žinočiau!
A s i l a s tarė:
O v i l k o u r v e t o k s seniūnas n u o k a r a l i a u s tarnų slėpėsi. Išgirdęs vilką,
— G e r a i , r y k . T i k vargšas šeimininkas v a k a r m a n e pakaustė, n u i m k
išlindo ir puolė iš visos sveikatos su l a z d a jį l u p t i .
bent pasagas, k a d d v i g u b o n u o s t o l i o neturėtų.
Tasai pabėgo ir g a l v o j a : „Dabar nė p r i e savo u r v o n i e k o n e g a l i p a ­
V i l k a s griebė d a n t i m i s pasagas, n o r i jas nuplėšti, o asilas k a d žiebs
sakyti."
j a m , nubloškė „vienuolį", v i s u s dantis j a m išmušė ir nudūmė. T i e k jį ir
Šią pasaką seniūnas iš v i l k o girdėjo ir m a n p a p o r i n o , o aš j u m s v i s ­
tematysi.
ką p e r s a k i a u .
V o s atsipeikėjo v i l k a s , atsistojo i r m u r m a :
— N a , k o k s iš manęs k a l v i s , pasagos parūpo, taip m a n ir r e i k i a .
Nudūlino v i l k a s avių ieškoti. Ir iš tiesų jas s u t i k o . Prišoko:
— Va dabar aš j u d v i suėsiu!
A v y s sako:
— Čia mūsų šeimininkų l a n k a . N e s e n i a i j i e atsidalino ir mus pasi­
skirstė, v i e n a v i e n a m teko, k i t a k i t a m , t i k šita l a n k a dar nepadalinta.
T a i ir vaikščiojam, nežinom, k u r k a t r a i ganytis. Būk geras, padėk mums
ją p a s i d a l i n t i , o p a s k u i n o r s ir suėsk.
— O k a i p aš ją p a d a l i n s i u , — k l a u s i a v i l k a s , — ar aš k o k s matininkas?
— Tu s t o k i s v i d u r y j e , mes bėgsim į tave, k a t r a greičiau pribėgs, ta
šioj l a n k o j ir ganysis.
V i l k a s atsistojo. Atlėkė avys, smogė j a m iš visų jėgų, v o s neužmušė
vargšo. N u g r i u v o j i s , o a v y s p a s p r u k o , k a i p v a n d e n y prapuolė.
V a r g a i s negalais atsistojo v i l k a s , nusliūkino telyčios ieškoti, eina, pats
save plūsdamas:
— Ko kišaus ne į savo reikalą, k o k s ašai m a t i n i n k a s ? K a m iš karto
j o m s k a i l i o nenunėriau?
N u s l a m p i n o p r i e telyčios i r sako:
— Aš tave suėsiu!
 Paukščiukas s a k o :
— M a t a i , senės maconį v a l g o ? Aš nulėksiu, p a s k r a i d y s i u p r i e jų, v i s o s
p u l s m a n e v a i k y t i , o tu atbėk ir l a k s a u maconį.
Ir t i k r a i paukščiukas n u v i l i o j o senes — šuo prisilakė m a c o n i o .
Paukščiukas v e d a s i jį t o l i a u .
Pamatė lapę. Paukščiukas paslėpė šunį, n u s k r i d o p r i e j o s ir šaukia:
•— S v e i k a , l a p u t a i t e ! K a i p t a v o žabtai, ar užgijo?
Lapė s a k o :
— Žabtai užgijo, bet n i e k u r dvėselienos n e r a n d u , ėsti n e t u r i u ką.
— E i m e , — pašaukė paukščiukas,— aš t a u s u r a s i u .
J i s paguldė ant k e l i o šunį ir pamokė:
— Gulėk k a i p n e g y v a s , o k a i lapė p u l s p r i e tavęs, šok ir n u n e r k j a i
kailį.
Lapė atbėgo, stvėrė šunį už uodegos, o tas šoko ir nunėrė j a i kailį. ~

Lapė gaidys, avinas

r

ir paukščiukas

usibičiuliavo lapė, gaidys, a v i n a s ir paukščiukas. E i n a drauge.

K e l y j e j u o s ir sutemo. Sustojo v i s i n a k v o t i , laužą užsidegė.
Lapė s a k o gaidžiui:
— G a i d y , e i m e imtynių.
Susiėmė. Lapė nutraukė galvą gaidžiui ir p r a r i j o . P a s k u i ir aviną taip
s u d o r o j o . T a d a paukščiukas s a k o j a i :
— L a p u t a i t e , aš vienų riebalų, išsižiok, pats t a u į nasrus įlėksiu.
Lapė išsižiojo, paukščiukas čiupo žariją ir šast į nasrus. L a p e i žabtus
apdegino, o pats n u s k r i d o . T o j i l i k o be n i e k o .
Paukščiukas s k r e n d a , žiūri — du žmonės šunį muša. Prilėkė j i s ir sako:
— D u o k i t e m a n tą šunį, ką t i k n o r i t už jį prašykite.
T i e apsidžiaugė:
— T i k išvaduok m u s n u o to šuns, patys d u o s i m t a u , ką panorėsi.
Paukščiukas nusivedė šunį. O tas a l k a n a s .

324
 T r a u k i a sau d r a u g a i : ąsotis, gaidys ir kiaušinis. Žingsniuoja k e l i u , s u ­
t i n k a akmenį. . ~ -
> y H
/ r
— S v e i k a s , ąsoti!
— Sveikas, akmeny!
•— K u r e i n i , ąsoti?
— Pas senelę v y n o gerti.
— Ir m a n e p a s i i m k .
— E i k pirmas.
E i n a keturiese: ąsotis, gaidys, kiaušinis i r . a k m u o . S u t i n k a ylą.
— Sveikas, ąsoti!
— Sveika, yla!
— K u r i n i , ąsoti?
Q

•— Pas senelę v y n o g e r t i .
. — Ir aš su j u m i s . .i
— N a , eik pirma.
E i n a penkiese: ąsotis, gaidys, kiaušinis, a k m u o ir y l a . S u t i n k a asilą.
— S v e i k a s , ąsoti!
— S v e i k a s , asile!
•— K u r e i n i , ąsoti?
— V y n o gerti. ,
Apie ąsotį

B
•— Ir aš su j u m i s .
— E i k pirmas.
u v o toks ąsotis. P a n o r o j i s v y n o išgerti. Ir drožia pas senelę. Ir atėjo pas senelę. Įeina ąsotis, o p a s k u i jį v i s i d r a u g a i . Ąsotis a k m e ­
E i n a ąsotis k e l i u ir s u t i n k a gaidį. • » nį p a k a b i n o p r i e lubų, gaidį, palubėj patupdė, ylą įbedė į čiužinį, asilą
pririšo priemenėje, kiaušinį užrausė pelenuose, o pats pasislėpė d i d e l i a m
— S v e i k a s , ąsoti!
v y n o ąsoty.
— Sveikas, g a i d y !
— K u r k e l i a u j i , ąsoti? P a b u d o senelė n u o triukšmo. P r i t u r s e n o p r i e u g n i e s ir pučia: kiaušinis
— Pas senelę .'vyno g e r t i . plyšo ir j a i a k i s aptaškė. Senelė išsigando, o čia d a r a k m u o ant g a l v o s
— Ir aš su t a v i m . , • i n u k r i t o . Pasižiūrėjo į viršų — gaidys g e r u d a i k t u apdrėbė. Senelė kleste­
— G e r a i , e i k pirmas. lėjo ant l o v o s — y l a į koją įdūrė. Baimės p a g a u t a , puolė ji priemenėn,
E i n a j u o d u k e l i u . S u t i n k a kiaušinį. bet čia asilas k a d spirs su savo k a n o p o m . Senelė p a k l a i k u s i iš trobos
— Sveikas, ąsoti, sveikas, g a i d y ! iššoko ir d a u g i a u tenai nebegrįžo.
— S v e i k a s , kiaušini!- V i s i d r a u g a i susėdo ir s v a i d o k e p u r e s į viršų. L i g i pat šiol j i e t e n lė­
•— K u r g i susiruošėt?. bauja.
— E i n a m pas senelę v y n o gerti. Tebus ten juodos dienos,
— Ir aš su j u m i s . Čia — džiaugsmas begalinis,
— G e r a i , e i k pirmas. Tebus ten varpos tuščios,
Kiaušinis pirmas eina. O čia — grūdai auksiniai.

326 327
 Tėvas paėmė rublį, pauostė ir numetė į židinį.
— Čia ne t a v o uždirbta!—tarė j i s .
Sūnus nusijuokė ir išėjo. Ką d a r y s m o t i n a ? Dayė j a m dar vieną rublį
— N o r s visą dieną be darbo slampinėk, v a k a r e nubėk k e l i s varstus —
k a d , s u p r a k a i t u o t u m , sugrįžk pas tėvą ir s a k y k : „Savo p r a k a i t u uždir
b a u šitą rublį."
Sūnus t a i p ir padarė. V a k a r e pavargęs, suprakaitavęs atbėga pa
tėvą:
— M a t a i , tėve, v i s a s p r a k a i t o išpiltas, s u n k i a i p e l n i a u šitą rublį.
Tėvas paėmė rublį, pauostė ir numetė į židinį.
— N e a p g a u s i manęs, sūneli,— s a k o , — n e tu šituos p i n i g u s uždirbai
O sūnui nė motais, vėlei nusijuokė ir išėjo.
M o t i n a suprato, k a d prasti r e i k a l a i , ir tarė sūnui:
— M a t a i , sūneli, neapgausime jo, turėsi pats padirbėti. N o r s po t r i
p e n k i a k a p e i k i u s p e r d i e n uždirbk, ir tai per savaitę rublį s u r i n k s i , nuneš
jį tėvui, patikės. .
Sūnus paklausė. Išėjo ir t i k r a i , visą savaitę d i r b o . K a m ką padarė, ką
panešėjo, t a i p p e r savaitę sukalė rublį ir parnešė tėvui.
Senis pauostė ir šituos p i n i g u s , įmetė į židinį.
— N e , sūneli, ir čia ne t a v o uždirbta.

T
Vienas uždirbtas rublis Sūnus nebeištvėrė, puolė p r i e židinio, p l i k o m r a n k o m iš ugnies s a v

7 p i n i g u s išgriebė ir šaukia:
— Tš p r o t o išsikraustei, tėve! Visą savaitę dėl tų pinigų nugarą l e n
k i a u , o tu j u o s į ugnį įmetei!
II o k s a i žmogus turėjo didelį tinginį sūnų. N i e k o j i s nenorėjo da- T a d a tėvas tarė:
*^ r y t i , nė p e n k i a k a p e i k i o nestengė užsidirbti. Tėvas jį m a i t i n o , k o l — D a b a r t a i t i k i u , k a d pats šitą rublį uždirbai, širdį dėl to t a u s u s k a u
galėjo, Ipaskui suseno, p a s i l i g o j o . Atgulė į lovą, pasišaukė pačią ir s a k o : do. M a t a i , sūneli, k a i p s u n k u pačiam pinigus užsidirbti. J e i d i r b s i — t a i ir
— Visą savo turtą s v e t i m a m atiduosiu, n i e k o sūnui n e p a l i k s i u — t i n ­ turėsi, n e d i r b s i ' — b a d u dvėsi.
g i n y s jis, netikėlis, nė r u b l i o užsidirbti n e g a l i . S u l i g tais žodžiais tėvas sūnui visą turtą p a l i k o , o pats išėjo ten, iš
M o t i n a i apmaudu, užstojo j i n a i sūnų: k u r n i e k a s negrįžta.
—• K a i p g i nė r u b l i o užsidirbti n e g a l i ? !
O v y r a s savo l a i k o s i :
— J e i g a l i , t e g u l rublį uždirba — t a d a turtą j a m p a l i k s i u .
— G e r a i , — s u t i k o pati.
Ji davė sūnui rublį ir pamokė:
— Išeik k u r nors l i g v a k a r o , o v a k a r e sugrįši, a t i d u o s i tą rublį tėvui
ir p a s a k y s i , k a d pats jį uždirbai.
T a i p sūnus ir padarė. P a r e i n a v a k a r e , atneša tą rublį ir s a k o tėvui:
— V i s a i nusiplūkiau dėl to r u b l i o , s u n k i a i jį uždirbau.
 — S u t i n k u , — sako t i g r a s , — eik, aš p a l a u k s i u .
— D a r apgausi mane, d i n g s i k u r nors, o aš tuščiai sulakstysiu!—tarė
v a l s t i e t i s . — Eikš, pririšiu t a v e su v i r v e p r i e medžio, k o l į kaimą nubėg­
s i u . T a d a atsinešiu savo jėgą, pasigalynėsim.
— G e r a i , — n u s i l e i d o tigras.
V a l s t i e t i s pririšo jį p r i e medžio su stora v i r v e , nuėjo, išsipiovė miške
tvirtą uosio lazdą, sugrįžo ir s a k o :
— Sit m a n o j ė g a ! — i r k a d ims t v a t y t i tigrą.
T i g r a s kaukė r i a u m o j o , dangus ir žemė iš gailesčio -liepsnojo, bet žmo­
4" gus j o nepaleido, k o l g e r a i šonų neatmušė, p a s k u i atrišo i r s a k o :
— Ko kaišioji nosį ne į savo r e i k a l u s ? D a b a r eik, k a i p a s i g i r t norėsi,
nepamiršk ir manęs paminėti!
Vos, gyvas tigras n u d z i m b i n o . Pamatęs katiną, j i s g a i l i a i atsiduso ir
v a i t o d a m a s tarė:
— V y r a s tu, b r o l a u , k a d po šitokio žvėries n a g a i s d a r t o k s užaugai.

Tigras—katės gynėjas

jl^L a i m o pakraštyje v a l s t i e t i s arė žemą. Iš namų p a s k u i jaučius

' atbėgo k a t i n a s i r . pamiškėje v a i k o s a u d r u g e l i u s ir žiogus.
O per mišką t u o l a i k tigras bėgo. Didžiai nustebo jis, pamatąs katiną,
ir klausia:
— B r o l a u , matyt, būsi iš mūsų giminės, bet kodėl tu toks mažas?
G u d r u o l i s katinas apsimetė t i k r u nelaimėliu ir j a m atsakė:
— E t , didis v a l d o v e , žvėrių k a r a l i a u , k a d žinotumėt, k a i p m u m s sun­
%

k u pas žmones g y v e n t i .
— K a s drįsta t a v e skriausti? P a r o d y k m a n tą žmogų, aš jį s u d o r o s i u , —
tarė t i g r a s .
K a t i n a s nuvedė tigrą pas valstietį, žengiantį p a s k u i plūgą.
Tigras sako:
— Ei žmogau, k a m tu s k r i a u d i m a n o giminaitį, tas net nebeauga! K u o
j i s t a u n u s i k a l t o ? Dėl jo aš su t a v i m s u s i r e m s i u .
— G e r a i , — atsakė v a l s t i e t i s , — t i k savo jėgą aš namie p a l i k a u ; nubėg­
s i u atsinešti, tada ir susiremsim.

330
 — Sveiki!
— K u r žygiuoji, žąsie? K o k i a bėda ištiko?
— A k , a k ! K u r m a n žygiuoti?—atsakė žąsis. Išauginau šeimininkui
d v y l i k a žąsiukų, kiekvieną d i d u m o s u l i g m a n i m . O šeimininkas s a k o :
„Paseno mūsų žąsis, žąsiukus p a l i k s i m , o ją p a p i a u s i m ir iškepsim. Šit
ir p a s p r u k a u . Turėsiu dabar l a u k u o s g y v e n t i " .
Lapė s a k o :
— M e s Jeruzalėn e i n a m , e i k su m u m i s , draugė būsi.
Drožia trise, s u s i t i n k a vanagą:
— Sveikas, vanage!
— S v e i k i ! - K u r keliaujate?
— E i n a m į Jeruzalę atgailauti.
— P r i i m k i t ir mane draugėn.
S u s i t i n k a dudutį.
— Sveikas, d u d u t i !
— S v e i k i ! K u r einate?
.— Jeruzalėn a t g a i l a u t i .
— P r i i m k i t e ir m a n e draugėn.
•— L a b a i gerai.
T a i p ir^atsidūrė p r i e lapės olos.
Pasaka apie lapę, kuri — V a mes j a u i r Jeruzalėj. E i m e v i d u n i r atgailausime,-—sako lapė.

Jeruzalėn ėjo V i s i s u l i n d o o l o n . Lapė atsitūpė p r i e angos, pasišaukė gaidį.

— Gaidy, atgailauk.
Tas k a d p a l e i d o gerklę. O lapė j a m s a k o :
j| al ir b u v o , gal ir ne, g y v e n o lapė. — A t g a i l a u t čionai, žinoma, l e i d a u , bet k a i p tu drįsti plėšti s a v o „ka-
Sit kartą ta lapė eina, o priešais ją — gaidys. ka-rie-kū" pačiam v i d u r n a k t y , k a d a aš p r i e vištidės prisėlinu — j u k žmo­
— Sveikas, g a i d y ! nes pažadini, mane su tuščiu s k i l v i u p a l i e k i ? — s u l i g tais žodžiais n u ­
— Sveika, lape! traukė j a m galvą ir padėjo į šalį.
— K u r eini, gaidy! P a s k u i lapė pasišaukė žąsį.
— N i e k u r , — sako g a i d y s . — M a n o šeimininkas t u r i trisdešimt ar k e t u ­
— Eikš, žąsie, čionai.
riasdešimt vištų, o g a i d y s t i k aš v i e n a s . T a s šeimininkas v i s k a l b a : „Pa­
seno mūsų gaidys — r e i k s jį p a p i a u t i . R y t o j ir n u g a l a b y s i u " . Ką gi da­ Žąsis priėjo.
ryti? G a v a u nešdintis. S a k a u , l a u k u o s g y v e n s i u . O k u r tu t r a u k i , lape? — K a i p tu drįsti po vidurnakčio gagėti, j u k žmones pažadini, k a i p r i e
vištidės sėlinu, ir aš su tuščiu s k i l v i u l i e k u , — ir nutraukė j a i galvą.
—• Į Jeruzalę. N o r i u šventa būti.
Pasišaukė vanagą.
— P a s i i m k ir mane.
— Eikš ir tu čionai.
— G e r a i , — s u t i k o lapė. V a n a g a s priėjo.
S u t i n k a j i e žąsį.
— S v e i k a , žąsie! 333

332
 — Ak t u , b e s a r m a t i , — tarė lapė,— k a i p drįsti vargšės našlės viščiukus — N a , lape, l a i k a s tau p a l a k s t y t i , ko tupi? Šok ir bėk.
nunešti? A t s k r e n d i ir išgaudai v i s u s , o m a n n i e k o n e p a l i e k i ! — nutraukė Lapė pamatė s k a l i k u s , nurūko .per lauką.
ir t a m galvą. — A k , ak d u d u t i , tu gudresnis už m a n e ! Pati kalta — nenutraukiau
t a u galvos. ,
Lapė pasišaukė dudutį. T a s ir s a k o :
— K a m tau mane galuoti? J e i gyvas l i k s i u , t a u atsimokėsiu •— ir pa- O ką s k a l i k a i l a p e i padarė, patys numanote!
ėsi pas mane, ir p r i s i j u o k s i , ir p r i s i l a k s t y s i , visą amžių atminsi.
— G e r a i , — s u t i k o lapė. 'Tenai juoda, čionai balta,
Ir dudutis nusivedė ją. Ten pasėta, čia sumalta.
E i n a ir s u t i n k a moteriškę, v y r a m s į l a u k u s pietus nešančią. D u d u t i s
nutūpė ant k e l i o .
— T a i k a d pagaučiau tą paukštį,— tarė s a u moteriškė,— būtų džiaugs­
mo v a i k a m s . — Pastatė ji dubenį ant k e l i o ir čiups dudutį. O tas v i s p a ­
s k r e n d a p a l e i žemę ir n u v i l i o j o ją t o l i į šalį.
T u o k a r t atbėgo lapė, apvertė dubenį ir prisišveitė l i g sočiai. Sugrįžo
moteriškė, skėstelėjo r a n k o m i s ir v a i t o j a :
— O v a r g e varge, k a d m a n akių šviesa užgestų, k a d galvą į akmenį
persiskelčiau, k u o gi aš dabar v y r u s maitinsiu?
— N a , lape, ar p r i s i k i r t a i ? — paklausė dudutis.
— P r i s i k i r t a u , ir dar k a i p — niekados g y v e n i m e nesu taip p r i s i k i r t u s i .
Aš šito neužmiršiu ir su k a u p u t a u atsimokėsiu.
— J e i g u taip, t a i dabar gerai pasijuokime.
D u d u t i s nusivedė lapę p r i e cerkvės. P r i e jos du p l i k i a i v i e n u o l i a i be­
stovį. D u d u t i s šast ir nutūpė v i e n a m ant galvos. K i t a s k a d s u p y k s :
— Ak t u , netikėli!— užsimojo l a z d a ir žiebė dudučiui, bet tasai purp­
telėjo, lazda k l i u v o v i e n u o l i u i ir p e r k i r t o j a m plikę.
Tada dudutis nutūpė ant galvos k i t a m v i e n u o l i u i , dabar anas įdūko,
užsimojo —užmuš, m a t a i , paukštį — b e t tasai purptelėjo, l a z d a ir antram
p e r k i r t o plikę.
O lapė j u o k i a s i , j u o k i a s i susiriesdama.
— A r gerai p r i s i j u o k e i , l a p e ? — k l a u s i a dudutis.
— Prisijuokiau, ir dar k a i p , niekada g y v e n i m e t a i p n e b u v a u prisi­
juokusi.
— N a , gerai, dabar eime p a l a k s t y t i .
D u d u t i s nusivedė lapę, patupdė į piktžoles.
— Čia palauk, greit gausi bėgti.
D u d u t i s žiūri: medžiotojai su s k a l i k a i s zuikį medžioja.
— E i k i t e šen, aš j u m s gerą žvėrį p a r o d y s i u , — pašaukė dudutis ir at­
vedė j u o s p r i e lapės.

334
 P i e m e n y s apsidžiaugė, o pusgaidis palaukė, k o l t i e visą duoną s u v a l ­
gė, ir s a k o :
— A t i d u o k i t m a n duoną a r b a išrinkit patį riebiausią aviną, j e i ne
t a i viską čia išdaužysiu.
Ką darysi? P i e m e n y s davė j a m aviną.
/S
E i n a pusgaidis, v e d a s i didelį, riebų aviną ir džiaugiasi. Žiūri: vestuvės.
Priėjo, o g i žmonės pasivertę perkarusį asilą ir p i a u n a . Pusgaidis k a d
suriks:
— K a m jūs asilą piaunat? I m k i t e m a n o aviną!
Žmonės apsidžiaugė, paėmė jo aviną ir papiovė.
Atšventė vestuves, p a s i l i n k s m i n o , o pusgaidis s a k o :
— A t i d u o k i t e m a n o aviną.
— K a i p g i mes jį atiduosim?
— T a d a d u o k i t e nuotaką, j e i ne, t a i viską čia išdaužysiu!
Atidavė j a m tą nuotaką.
P u s g a i d i s v e d a s i gražuolę nuotaką ir džiaugiasi. Žiūri: sėdi j a u n i k a i ­
tis ir pučia dūdelę. Pusgaidžiui p a t i k o dūdelėfjis priėjo p r i e jaunikaičio
ir s a k o :
— D u o k m a n dūdelę, i m k iš manęs gražuolę nuotaką.
Gavęs dūdelę, užsiropštė į medį, atsitūpė ant šakos, papūtė dūdelę ir
Pusgaidžio nuotykiai uždainavo: .

Aštrų spyglį aš į duoną išmainiau,

. c
O už duoną aviną gavau,
^^^JJyveno toks vargšas pusgaidis.
* Kartą j i s traukė vieškeliu ir įsivarė spyglį k o j o n . P u s g a i d i s Aviną tą į gražuolę išmainiau,
atėjo pas kepėją ir prašo: Už gražuolę dūdylėlę aš gavau!
— Padėk m a n , ištrauk iš k o j o s spyglį.
Kepėjas ištraukė spyglį ir įmetė į krosnį.
Kitą dieną p u s g a i d i s a t e i n a pas kepėją ir sako:
— A t i d u o k m a n o spyglį.
O spyglys j a u seniai k r o s n y j e sudegęs.
— D u o k spyglį a r b a šviežios duonos, j e i ne, t a i viską čia išdaužysiu!—
šaukia pusgaidis.
Ką d a r y t i ? Kepėjas davė j a m duonos.
E i n a pusgaidis, nešasi duoną ir džiaugiasi. Žiūri: sėdi p i e m e n y s , p i e n o
prisimelžę, geria, o duonos n e t u r i .
P u s g a i d i s ir atidavė j i e m s s a v o duoną.
— S e k i t e šviežios duonos, v a l g y k i t .
22. D e v y n i b r o l i a i

336
 — Bėgam!
Bėgo bėgo, s u t i k o ožį.
— L o k y , kas atsitiko, k u r bėgi?
— Žemė dreba, dangus griūva!
— K a s t a u sakė?
— Vilkas.
— V i l k e , o kas t a u sakė?
•— Lapė.
— Lapute, k a s t a u sakė?
— Savo a k i m i s mačiau, savo ausimis girdėjau!
— Ir aš su j u m i s drauge!
•— Bėgam!
Bėgo bėgo, s u s i t i k o d a r aviną ir gaidį, ir j i e m s tą patį pasakė, ir
draugėn pasiprašė.
Ir patraukė v i s i k a r t u : lapė, v i l k a s , l o k y s , ožys, avinas ir gaidys.
V a k a r o p pribėgo malūną, sutarė t e n p e r n a k v o t i . Suėjo v i d u n , sut
p i r m o j i lapė, p a s k u i v i l k a s , l o k y s , ožys, avinas, o paskutinis — gaidys
Lapė atsistojo ir tarė:
•— Aš v y r i a u s i a , v i l k a s v y r i a u s i a s , l o k y s v y r i a u s i a s , ožys vyriaus
avinas v y r i a u s i a s , gaidys čia pats jauniausias.

P
Puolė v i s i ir į gabalus sudraskė gaidį. K a i pabaigė ėsti, lapė.vėl
sistojo:
o medžiu lapė tupėjo. Ir n u k r i t o j a i n u o medžio ant n u g a r o s la "— Aš v y r i a u s i a , v i l k a s v y r i a u s i a s , l o k y s v y r i a u s i a s , ožys v y r i a u s
avinas čia pats jauniausias.
pas. Lapė pašoko ir nubėgo, o priešais ją v i l k a s :
Puolė v i s i ir aviną sudraskė. Mėsą suėdė, lajų į puodą sudėjo. P a s
•— Lapute, k a s atsitiko?
atsistojo lapė ir vėl v a r o :
— K a i p t a i k a s atsitiko? Žemė dreba, dangus griūva!
— Aš v y r i a u s i a , v i l k a s v y r i a u s i a s , l o k y s v y r i a u s i a s , ožys čia pats
— K a s t a u sakė?
niausias.
— Savo a k i m i s mačiau, savo a u s i m i s girdėjau!—ir nurūko.
Čiupo ožį, sudraskė jį, mėsą suėdė, lajų į puodą sudėjo. Lapė vėl
— Ir aš su t a v i m d r a u g e ! — s a k o v i l k a s .
sistojo:
— Bėgam!
— Aš v y r i a u s i a , v i l k a s v y r i a u s i a s , l o k y s čia pats jauniausias.
Bėgo bėgo, s u t i k o lokį.
Lapė ir v i l k a s šoko ant l o k i o . Prasidėjo grumtynės, d r a s k o s i , po ž
— V i l k e , k u r bėgi, k a s atsitiko?
raičiojasi, t a m p o k i t s kitą, neįveikia l o k i o v i l k a s ir lapė!
•— K a i p t a i k a s atsitiko? Žemė d r e b a , d a n g u s griūva!
Daužėsi daužėsi, v i s dėlto nebeatlaikė l o k y s . N u g a l a b i n o jį v i l k a s
— K a s t a u sakė?
lape, kailį nudyrė, mėsą išvirė, o t a u k u s į puodą sudėjo. D a b a r j a u k
— Lapė. pinas puodas.
— Lapute, o k a s -tau sakė?
L a p e i ir v i l k u i l o k i e n o s visą savaitę užteko. K a i mėsa pasibaigė, v i l
—• S a v o a k i m i s mačiau, s a v o a u s i m i s girdėjau.
j a u taukus kabins, o lapė p y k s t a .
— Ir aš su j u m i s d r a u g e !

338
 — O g i šaukiau, k a d g a l i u t a v e d a i l i a i išdažyti, gražesnio v i s a m p a ­
— Jūs, v i l k a i , v i s u r k u r godūs! Pakentėk, j u k žinai, k u o i l g i a u t a u k a i s a u l y nebūtų!
stovi, tuo skanesni, p a l a u k i m dar savaitę, tada suėsime.
— O k a i p tu m a n e išdažysi?
V i l k a s sutiko. Laputė kasnakt prisėlina prie puodo, taukus k a b i n a ,
— Paleisk, t a i p a s a k y s i u .
prisišveičia l i g sočiai, o v i l k a s b a d u stimpa.
V i l k a s i r p a l e i d o lapę. Lapė liepė v i l k u i atnešti kirvį, įkaitinti j į u g ­
Praėjo savaitė, lapė v i s u s t a u k u s iškabino.
n y j e l i g r a u d o n u m o . V i l k a s t a i p i r padarė. Lapė paėmė kirvį i r s a k o :
— N o r s šiandien puodą atsivožkime,— sako v i l k a s .
— D a b a r tu atsigulk, aš b r a u k s i u k i r v i u tavo sprandą, o tu v i s k a l ­
— G e r a i , — s u t i n k a lapė,— v i l k o r a n k a laimingesnė, t a i ir atvožk.
bėk: „ U ž margą m a r g e s n i s , už margą m a r g e s n i s " .
Pati ant langelio užšoko, vilką prie puodo p a l i k o . T a s a i atvožė puo­
d ą — ogi tuščias. Įširdo v i l k a s , puolė p r i e lapės, o j i n a i d r y k t pro lange­ V i l k a s atsigulė. Lapė paėmė kirvį, braukė braukė j u o v i l k u i sprandą,
k o l ta'm g a l v a n u s i r i t o .
lį ir skuodžia. N u s i v i j o v i l k a s lapę.
V i s a s v i l k o geras l a p e i l i k o .
Lapė bėga, o v i l k a s j a u b a i g i a p a v y t i , bet. šit p r i e miško atsidūrė. L a -
' pė t i k šmurkšt t a r p dviejų medžių, p a s k u i ją v i l k a s šoko ir įstrigo — n e i J e i neteisybę p a s a k o j a u , t a i t e g u l n i e k s iš mūsų nesuserga.
į priekį, n e i a t g a l n e p r a l e n d a . Laputė atsigręžė, pasižiūrėjo į vilką ir to­
l y n sau nurisnojo. Ilgai k a m a v o s i v i l k a s , i l g a i tampėsi, vargais negalais
išlindo.
Sit kartą v i l k a s miške m a l k a s k i r t o , žiūri — lapė bėga. Užsimojęs k a d
paleis kirvį ir n u k i r t o j a i uodegą.
Džiaugiasi v i l k a s : „Dabar aš tave rasiu, nepasislėpsi!"
Bėga beuodegė lapė, s u s i t i n k a savo drauges.
— G e r a i tau, lape, t o k i a pariebėjusi!
— N u s i t r a u k i t e uodegas ir jūs pariebėsit.
— K a i p g i mes jas nusitrauksim? M i e l u n o r u taip padarytume!
— E i m e , aš jus p a m o k y s i u .
Laputė savo drauges nusivedė p r i e upės: tos sumerkė uodegas į v a n ­
denį ir visą šaltą žiemos naktį t e n pratupėjo. L i g r y t o lapių uodegos p r i ­
šalo ir upėje l i k o .
V i l k a s tatai sužinojo ir susirūpino:
— K a i p g i aš dabar savo apgavikę pažinsiu?
V i l k a s g a l v o j o galvojo ir s u g a l v o j o ; nutiesė per upę virvių tiltą, ta­
r y d a m a s s a u : „Visos lapės pereis tiltą, visas jas a t l a i k y s , o m a n o apga­
vikės nebeatlaikys: j i p a t i r i e b i a u s i a " .
T a i p ir b u v o . V i s o s lapės perėjo tą tiltą, t i k v i e n a į vandenį įgarmėjo.
V i l k a s atbėgo ir sučiupo lapę.
Parsitempė namo, tuoj papiaus, o lapė ėmė šaukti:
— Už margą margesnis, už margą margesnis!
— Ką tu šauki, l a p e ? — k l a u s i a V i l k a s .
— N i e k o . B a i k greičiau, n e v a l e i k a , p i a u k !
—'• N e , s a k y k , ką čia šaukei!

340

/
 Žvėrys ėmė j u o k t i s :
— M a t , k a i p g i r i a s i tas b a i l y s žvairaakis!
i Liūtas b u v o l a b a i išalkęs, o kiškis tyčia vėlavo. Žaižaruodamas a k i m i s
i- ir grieždamas dantimis, liūtas laukė aukos, j a u k e t i n o net pats bėgti ir
v i s u s žvėris p a m o k y t i , t i k staiga kiškis pasirodė. Liūtas rūsčiai pažvelgė
į jį ir k l a u s i a :
— K a i p drįsai t i e k vėluoti?!
— D i d i s v a l d o v e , — t r u m p a i tarė kiškis,—man b u v o l i e p t a pas j u s at­
v e s t i kiškį,-aš ir vedžiau jį, tačiau m u s užpuolė k i t a s liūtas, pasičiupo
tą kiškį ir nusitempė į gilią daubą.
— N a g i , p a r o d y k m a n j į ! — s u r i a u m o j o liūtas.
Kiškis atvedė jį p r i e šulinio ir s a k o :
— Šit, v a l d o v e , čia j i s a i , t i k aš b i j a u vienas žemyn pažvelgti, p a i m ­
k i t mane į letenas, ir aš jį p a r o d y s i u .
Liūtas paėmė kiškį į letenas, ir j i e d u pažiūrėjo šulinin. O g i dugne,
Iii v a n d e n y , pamatė savo atvaizdą: liūtas letenose kiškį belaikąs ir pats
į viršų bežiūrįs.
įsiutęs liūtas nubloškė kiškį į šalį ir šoko žemyn, norėdamas varžovą
n u b a u s t i ir iš jo grobį a t i m t i , tačiau šulinys b u v o gilus, ir tas baisūnas
priburbuliavo.
Liūtas ir kiškis Žvėrys, tatai išgirdę, ėmė džiūgauti, k a d atsikratė nuožmaus liūto. O

V
kiškiui iš v i s o s širdies padėkojo.

'.
ienoj g i r i o j dažnai s u s i r i n k d a v o žvėrys. Ir kiekvienąsyk c i a
ateidavo liūtas, p a s i g r o b d a v o kurį ir d a i k t e sudorodavo. N e l a i ­
m i n g i žvėrys nuolatos baimę kentė.
Šit kartą s u s i r i n k o j i e ir t a r i a s i : ką d a r y t i , k a i p tos amžinos baimės at­
s i k r a t y t i ? I l g a i taręsi, p a g a l i a u nusprendė liūtui a k i g y v o s g a l v o s duoklę
mokėti, patiems ją p r i s t a t y t i , k a d tas kiekvieną dieną j i e m s baimės ne­
varytų. Nuėjo ir apsakė liūtui savo nutarimą.
Liūtas sutiko, tik pareikalavo, kad duoklė Wų lygiai sutartu laiku
pristatoma.
— J e i g u ne, t a i v i s u s išgalabinsiu!— pasakė jis.
D a b a r žvėrys k a s d i e n liūtui n u v e s d a v o kurį nors iš saviškių. Šit atėjo
ir kiškio eilė. Žvėrys neš jį liūtui.
_ Ką gi — t a r ė kiškis — n i e k o n e p a d a r y s i , j e i g u m a n o eilė. T i k p a ­
l e i s k i t e mane vieną, pats n u e i s i u , pamėginsiu susidorot su liūtu, gal pa­
siseks ir m a n išsigelbėti, ir j u s iš sunkių kančių išvaduoti.
342

Pasaka mįslė
/' k a r a l i u i tą lauką, užsėjo, ir j i s pastatė sergėti d v y l i k a sargų.
V i e n a s s t o v i v i d u r y l a u k o , o v i e n u o l i k a kiaurą dieną eina l i n k jo iš
kraštų — n i e k a i p negali p r i e i t i .
K a i . geras derlius užderėjo, į lauką atėjo jautis ir ėda j a v u s . V i e n u
m i r k s n i u visą derlių sušlamštė, bet tada p a r v i r t o ir ištiesė k o j a s . N u ­
dvėsusio jaučio l i e m u o kėpso v i e n o j karalystėj, kojos, uodega ir gal­
va — k i t o j .
Patekėjo saulė, a t s k r i d o v a r n a , suleido nagus į jautį ir nešasi į lizdą.
S t a i g a v a r n a žiūri — p i e m u o avių bandą beganąs; v a r n a i v i e t a p a t i k o ,
ji ir nutūpė v i e n a i a v i a i ant rago, įsitaisė p a t o g i a u ir k a p o j a jautį. Lesė
lesė — v i s ą sulesė. T i k jaučio šonkaulį išmetė ir n u s k r i d o .
,Sonkaulis i l g a i tįsojo ant žemės. Kartą papūtė vėjas, jis p a k i l o ir įkri­
to p i e m e n i u i t i e s i a i į akį. P i e m u o turėjo tris žentus: paukščių karalių,
žvėrių karalių ir jūrų karalių. Nuėjo pas paukščių karalių ir s a k o :
344
— Kažin k a s į akį įkrito, ar neištrauktum?
Paukščių k a r a l i u s v i s u s paukščius pasiuntė p i e m e n i u i į akį — tesuran-
da. Paukščiai ieškojo ieškojo, d v i savaites sugaišo — n i e k o nerado ir
nuskrido.
P i e m u o nuėjo pas žvėrių karalių.
— Kažin k a s į akį įkrito, ar nepadėtum?
T a s a i pasiuntė p i e m e n i u i į akį visus savo v a l d i n i u s — tesuranda. Žvė­
r y s ieškojo ieškojo, d v i savaites sugaišo — n i e k o nerado ir išlakstė.
Nuliūdo p i e m u o , nuėjo pas jūrų karalių. T a s a i atvėrė v i s a s jūras ir
ūpes, paleido jų v a n d e n i s p i e m e n i u i į akį. V a n d e n y s s r u v o sruvo, d v i sa­
vaites tekėjo, p a g a l i a u išplovė iš a k i e s jaučio šonkaulį.
P i e m u o pailsėjo, padėkojo k a r a l i u i ir išėjo.
O jaučio šonkaulis tįso ant jūros k r a n t o . P r o šalį ėjo p i r k l i a i , p a t i k o
j i e m s tasai šonkaulis, ant jo visą. miestą pasistatė ir g y v e n a sau.
T i k v a b ė d ą — a n t k a u l o mėsos b u v o k i e k likę. A t ė j o lapė i r p a s i u t o
t a m p y t i , t i k p a t r a u k s — šonkaulis sujuda, pirklių n a m a i sugriūva.
S u n e r i m o p i r k l i a i , ieško žmogaus, k u r i s galėtų iš tos bėdos išgelbėti.
Pas p i r k l i u s ateina trejų metų v a i k a s ir sako:
— D u o k i t e tris k u l k a s , aš j u s išgelbėsiu.
P i r k l i a i apsidžiaugė, davė j a m tris k u l k a s . T a s v a i k a s pykšt ir nušovė
lapę.
P i r k l i a i ją sudorojo ir k l a u s i a vaiką:
— Ką tau d u o t i už mūsų išgelbėjimą?
— D u o k i t e m a n pusę lapės kailio,—atsakė j i s , — o kitą pusę s a u p a ­
likite.
Davė j a m pusę k a i l i o , o iš k i t o s pusės v i s a s pirklių miestas apsitaisė.
V a i k a s pasiėmė savo pusę, p a s i s i u v o drabužį, t i k rankovėms ir s k v e r ­
nams nebeužteko.
K a s didesnis: jautis, v a r n a , avis, piemuo, k a u l a s , lapė ar tasai v a i k a s ?
— V a i k a s , — v i s i atsakys.
23. D e v y n i b r o l i a i
 •l

— G a l v a t a u , k a i p o mūsų g a l v a i i r v a l d o v u i , l i e m u o tau, k a d a n g i t u
v i s u o m e t m u m i s tėviškai rūpiniesi, ir k o j o s t a u , nes k i e k v i e n a s t a v o
žingsnis s k i r t a s mūsų l a b u i .
— Gudruolė m a n o laputė,—tarė l o k y s , — k a s tave išmokė taip p r o ­
t i n g a i dalinti?
— K a i p g i to p r o t o riepasisemsi, viešpatie,— atsakė lapė,— j u k mačiau,
k a i p vilką p a m o k e i .

Kaip lokys mokė dalinti

[usitiko l o k y s , v i l k a s ir lapė, skundžiasi v i e n a s k i t a m , k a d dažnai

a l k a n i bastosi, k a d p e r dienas j i e m s žarna žarną r y j a . Paverkš­
l e n o j i e , pašnekėjo ir nutarė s u s i b r o l i a u t i — n u o šiol grobį broliškai da­
linsis; prisiekė v i e n s k i t a m ištikimybę ir drauge iškeliavo.
E i n a jie, ieško l a i m i k i o .
Užlaikė sužeistą elniuką. B e m a t n u s u k o j a m sprandą, sutūpė pavėsy
ant žolės ir d a l i n s i s grobį.
L o k y s l i e p i a v i l k u i , — o tas iš bado net dantimis griežia:
— N a , v i l k e , d a l i n k grobį.
— G a l v a t a u , — pradėjo v i l k a s , k a i p o mūsų g a l v a i ir v a l d o v u i , liemuo
m a n , o k o j o s lapei, k u r i taip mėgsta l a k s t y t i .
S u l i g tais žodžiais l o k y s 'kad žiebė letena v i l k u i p e r žabtus, net aidas
k a l n a i s nusirito. V i l k a s sustugo iš skausmo ir kūivirsčiais į šalį.
O l o k y s pasisuko į lapę ir s a k o :
— N a g i , lapute, dabar tu d a l i n k .
Klastūnė lapė atsistojo ir tarė m e i l i k a u d a m a :

346

P
o klojimą lapė lakstė. Žiūri — varpų p r i b a r s t y t a , n i e k a i s e i n a . P a ­
g a l v o j o : „Tos v a r p o s m a n turtą atneš". Atsitūpė i r r e n k a j a s :
visą pė'dą surišo, pasikišo po pažasčia ir drožia.
K e l y j e ją sutemo. Lapė priėjo p r i e - t o k i o s trobos ir šaukia:
— A r neįsileistumėt?
— Įsileisime!—iš v i d a u s k a s atsakė.
Lapė padavė s a v o pėdą, t a r y d a m a :
— Į vištidę nuneškit.
Žmonės paėmė pėdą ir nunešė, t i k padėjo t a i p , k a d Vištos grūdų n e ­
sulestų. Vidurnaktį, k a i v i s i m i e g o j o , lapė nuėjo j vištidę, paėmė savo
pėdą ir v i s a s v a r p a s p r i e paties didžiausio r u d o j o gaidžio išmėtė. Iš r y t o
atsikėlė ir s a v o pėdo p a r e i k a l a v o . S e i m i n i n k a s nuėjo į vištidę ir atnešė
l a p e i tuščias v a r p a s .
Lapė k a d ims r a u d o t i :
— T i k tas v a r p a s teturėjau, jūsų g a i d y s ' v i s u s grūdus sulesė.
Šeimininkas k l a u s i a :
— Ką gi dabar daryti, lapute, k a i p tave nuraminti?
•— A t i d u o k i t e m a n grūdus a r b a gaidį!
Ką v e i k s šeimininkas? Ir atidavė tą gaidį. Lapė pasiėmė jį ir t r a
savo k e l i u .
Nežinia k i e k ten ėjo, ir vėl ją naktis sutemo. Laputė a p s i n a k v o j o
avininką, pririšo s a v o gaidį ir s a k o :
— Žiūrėkit, nepragaišinkit m a n gaidžio, avį p a i m s i u .
— G e r a i , — tas atsakė.
Vidurnaktį laputė atsikėlė, paėmė savo gaidį ir užmovė jį r i e b i a
a v i a i ant ragų. Iš r y t o r e i k a l a u j a gaidžio.
— Išeinu,— sako.
Žiūri — o g i gaidys a v i a i ant ragų pamautas.
K a d ims r a u d o t i laputė:
— Tą gaidį beturėjau. K a s n a k t j i s m a n e žadindavo, dabar l i k a u
laitė!
Šeimininkas l a p u t e i davė avį ir išleido.
, T o j i apsidžiaugė, eina ir d a i n u o j a :
— Už grūdus gaidį aš p i r k a u , už gaidį — avį.
Laputę vėl k e l y j e naktis sutemo. A p s i n a k v o j o ji pas laukininką.
vė j a m saugoti savo avį ir sako:
— Žiūrėkite, k a d jūsų jaučiai m a n o avies nesubadytų. P a s i i m s i u
k u r i s ją palies.
L a u k i n i n k a s paėmė avį ir pririšo ją k u o t o l i a u n u o jaučių. Naktį
tė atsikėlė, įsigavo į tvartą, avį užmovė pačiam didžiausiam jaučiu
ragų. Rytą iš šeimininko paėmė tą jautį ir nusivarė. Laputė bėga, d
giasi. Vėlei sutemo ją naktis, t i k dabar n i e k a s nesileidžia nakvynėn
putė p r i s v i l o p r i e tokios našlės:
— Jautį t u r i u , b i j a u , k a d naktį v i l k a s nenutemptų, leiskite t i k
t v a r t o pririšti, aš n o r s šalimais p e r n a k v o s i u , savo jautį pasergėsiu
Naktį laputė papiovė savo jautį, o peilį našlės d u k r a i , pačiai j a u n
s i a i , į kišenę įmetė. Iš ryto savo jaučio r e i k a l a u j a :
— T u r i u j a u eiti!
Nuėjo, žiūri — ogi jautis papiautas. Laputė k a d ims r a u d o t i ir s a k
— K a s m a n o jautį papiovė, tą ir. išsivesiu.
Našlės d u k r o s teisinasi:
— M e s nepiovėme t a v o jaučio!
— K u r i o s peilis k r u v i n a s , ta ir papiovė,— sako laputė.
 Apžiurėjo kišenes ir r a d o peilį pas jauniausią seseri. Lapė ir paėmė ją.
{kišo į burdiuką; prisirišo p r i e nugaros, e i n a ir d a i n u o j a :

Už grūdus gavau aš gaidelį,

O už gaidelį — avelą,
Už tą avelę — jautelį,
Užu Jautelį — mergelę!

Žiūri —žmonės lauką a r i a . T i e ir šaukia l a p e i :

— Pailsėk, lapute, eikš su m u m i s p a v a l g y t i .
Laputė pailsėjo. Žmonės davė j a i rėtį ir s a k o :
— E i k v a n d e n s atnešti, o mes valgį pataisysime.
Lapė nuėjo, s e m i a vandenį — bet k u r ji su rėčiu pasems!
K o l ji su t u o rėčiu plūkėsi, žmonės atrišo burdiuką, ištraukė mergaitę
ir ten įkišo didelį šunį, davė j a m duonos, k a d nelotų, užrišo burdiuką ir
padėjo ton pačion v i e t o n . Laputė sugrįžo ir sako:-
— L e i s k i t e mane, j a u eisiu. ,
Ir paleido laputę su b u r d i u k u .
Lapė eina, t e m p i a burdiuką su šuniu ir d a i n u o j a , džiaugiasi.
S u o suėdė duoną ir ėmė gremžti perdžiūvusį burdiuką. Lapė ir s a k o :
— K a s tau, mergaite, k o prisireikė? J e i gerti n o r i , p a g i r d y s i u , j e i v a l ­
gyt r— p a m a i t i n s i u .
„Mergaitė" n e k l a u s o , rabazdinasi, krenkščia. Lapė v a r g a i s negalais a t i ­
tempė burdiuką p r i e savo olos. Įlindo, atrišo, ir, iššoko iš b u r d i u k o šuo, u s i d r a u g a v o b l u s a ir skruzdėlė. E i n a drauge. Priėjo upelį. B l u s a
puolė lapę, visą kailį nunėrė ir ją.sudraskė. s a k o skruzdėlei:
— Aš peršoksiu, o tu?
— O aš neperšoksiu! -
' B l u s a s t r y k t ir peršoko į kitą krantą, o skruzdėlė s t r y k t ir įkrito į v a n ­
denį. M a l d a u j a blusą:
— B l u s e l e sesele, gelbėk, n e l e i s k pražūti, padėk išlipti iš vandens.
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo pas kiaulę ir prašo:
— K i a u l e , d u o k šerių, n u v y s i u virvę, įmesiu į vandenį ir ištrauksiu
savo seselę skruzdėlytę.
Kiaulė tarė:
— O gilių m a n ar atnešei?
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo p r i e ąžuolo ir prašo:

— Ąžuole duok gilių,

nunešiu kiaulei,
 kiaulė duos šerių, varna nuskris nuo ąžuolo,
aš nuvysiu virvę, ąžuolas duos gilių,
įmesiu į vandenį, nunešiu kiaulei,
ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę. kiaulė duos šerių,
aš nuvysiu virvę,
Ąžuolas s a k o : įmesiu į vandenį,
— O tu varną n u o manęs ar n u b a i d e i ? ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę.
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo p r i e v a r n o s i r prašo:
Duobė tarė: 1

— V a r n a , skrisk nuo ąžuolo, į — O tu n u o manęs pelę ar n u v a i k e i ?

ąžuolas duos gilių, 1| B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo pas pelę:
nunešiu kiaulei, • I
kiaulė duos šerių, 1 —Pelyte, bėk nuo duobės,
aš nuvysiu virvę, duobė duos sorų,
įmesiu į vandenį, nunešiu perekšlei,
ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę. perekšlė duos viščiuką,
nunešiu varnai,
V a r n a tarė: varna nuskris nuo ąžuolo,
— O tu m a n viščiuką ar atnešei? ąžuolas duos gilių,
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo pas perekšlę ir prašo: nunešiu kiaulei,
/'
kiaulė duos šerių,
— Perekšle, duok viščiuką, \ aš nuvysiu virvę,
nunešiu varnai, įmesiu į vandenį,
varna nuskris nuo ąžuolo, ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę.
ąžuolas duos gilių,
^* nunešiu kiaulei, P e l e tarė:
kiaulė duos šerių, —. O tu m a n e n u o katės ar gelbėjai?
aš nuvysiu virvę, B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo pas katę:
įmesiu į vandenį,
ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę. — Kate, negaudyk pelės,
pelė nubėgs nuo duobės,
Perekšlė tarė: duobė man duos sorų,
— O tu m a n sorų ar atnešei? nunešiu perekšlei,
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo p r i e duobės: perekšlė duos viščiuką,
t
nunešiu varnai,
— Duobe, duok sorų, varna nuskris nuo ąžuolo,
nunešiu perekšlei, ąžuolas duos gilių,
perekšlė duos viščiuką, nunešiu kiaulei,
nunešiu varnai, kiaulė duos šerių,
 aš nuvysiu virvę, kiaulė davė šerių,
įmesiu į vandenį, blusa iŠ šerių nuvijo virvę,
ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę. prie virvės pririšo žolę
ir įmetė į vandenį.
Katė tarė;
— O tu p i e n o m a n ar atnešei? Skruzdėlė užsiropštė a n t žolės, b l u s a timptelėjo virvę,
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo pas karvę. seselę skruzdėlytę ant k r a n t o , ją iš pražūties išgelbėjo.
Paskui j o d v i vėl drauge nukeliavo.
— Karve, duok pieno,
nunešiu katei,
katė negaudys pelės,
pelė nubėgs nuo duobės.
duobė duos man sorų,
nunešiu perekšlei,
perekšlė duos viščiuką,
nunešiu varnai,
varna nuskris nuo ąžuolo,
ąžuolas duos gilių,
nunešiu kiaulei,
kiaulė duos Šerių,
aš nuvysiu virvę,
įmesiu į vandenį,
ištrauksiu savo seselę skruzdėlytę.

Karvė tarė:
— O tu žolės m a n ar atnešei?
B l u s a d r y k t d r y k t nušokavo į lauką, prirovė žolės ir nunešė k a r v e i .
Karvė davė j a i p i e n o .

Nunešė katei,
katė nebegaudė pelės,
pelė nubėgo nuo duobės,
duobė davė sorų,
nunešė perekšlei,
perekšlė davė viščiuką,
nunešė varnai,
varna nuskrido nuo ąžuolo,
ąžuolas davė gilių,
nunešė kiaulei,
 — S y e i k a s , žmogeli!
— Sveikas!
— K u r t r a u k i , žmogeli, k u r neši vištelę?
— N u p i r k a u pačiai svarą vilnų, ji iškedeno, iššukavo, susuko, s u v y ­
n i o j o į kamuolį, numezgė porą kojinių, pasiuntė m a n e miestan p a r d u o t i ,
s u k n i o s j a i n u p i r k t i . Aš k o j i n e s išmainiau į vištelę, e i n u ir džiaugiuosi.
— Ar vištelės n e m a i n y t u m į žąsį?
— G e r a i , ko čia n e m a i n y t i .
Žmogelis išmainė vištelę į žąsį, k e l i a u j a s a u ir nešasi ją.
S u s i t i n k a d a r vieną pažįstamą.
•— S v e i k a s , žmogeli! •
— S v e i k a s , bičiuli!
— K u r t r a u k i , žmogeli, k u r neši žąsį?
— N u p i r k a u pačiai svarą vilnų, ji iškedeno, iššukavo, susuko, s u v y ­
n i o j o į kamuolį, numezgė porą kojinių ir pasiuntė m a n e miestan p a r ­
d u o t i , s u k n i o s j a i n u p i r k t i . Aš k o j i n e s išmainiau į vištelę, o vištelę į žą­
sį, j e i n u ir džiaugiuosi.

q
— Ar žąsies n e m a i n y t u m į avinuką?
— G e r a i , ko čia n e m a i n y t i .
Žmogelis kaip kumštelis Žmogelis žąsį išmainė į avinuką ir k e l i a u j a t o l i a u . S u s i t i n k a d a r vieną
pažįstamą.
— S v e i k a s , žmogeli!
|yveno kartą t o k s žmogelis k a i p kumštelis, j o p a t i i r g i k a i p
— S v e i k a s , bičiuli!
'kumštelis. T o j i i r s a k o :
— K u r t r a u k i , žmogeli, k u r v e d i avinuką.
— Atneši m a n vilnų svarą. •— N u p i r k a u pačiai svarą vilnų, ji iškedeno, iššukavo, susuko, s u v y ­
Išėjo žmogelis, n u p i r k o svarą vilnų, parnešė pačiai.
n i o j o į kamuolį, numezgė porą kojinių ir pasiuntė m a n e m i e s t a n par­
Ta iškedeno, iššukavo, s u s u k o , suvyniojo į kamuolį, numezgė porą d u o t i , s u k n i o s j a i n u p i r k t i . K o j i n e s aš išmainiau į vištelę, vištelę — į žą­
vilnonių kojinių. Nusiuntė v y r ą m i e s t a n p a r d u o t i , j a i s u k n i o s n u p i r k t i . sį, žąsį — į avinuką, e i n u ir džiaugiuosi.
E i n a žmogelis. S u s i t i n k a draugą. — Ar a v i n u k o n e m a i n y t u m į veršiuką?
— S v e i k a s , žmogeli! — G e r a i , ko čia nemainyti?
— Sveikas! Žmogelis avinuką išmainė į veršiuką ir k e l i a u j a t o l i a u .
— K u r t r a u k i , žmogeli? S u t i n k a pirklį. P i r k l y s ir sako:
— N u p i r k a u pačiai svarą vilnų, ji iškedeno, iššukavo, s u s u k o , s u v y ­ — S v e i k a s , žmogeli, k u r e i n i , k u r v e d i veršiuką?
n i o j o į kamuolį, numezgė porą kojinių ir pasiuntė m a n e m i e s t a n p a r d u o ­ — N u p i r k a u pačiai svarą vilnų, ji iškedeno, iššukavo, susuko, s u v y ­
t i , o j a i s u k n i o s n u p i r k t i . Šit e i n u ir džiaugiuosi. n i o j o į kamuolį, numezgė porą kojinių ir pasiuntė m a n e m i e s t a n p a r d u o ­
— Ar n e m a i n y t u m kojinių į vištelę? t i , s u k n i o s j a i n u p i r k t i . Aš k o j i n e s išmainiau į vištelę, vištelę — į žąsį,
— G e r a i , ko čia n e m a i n y t i . žąsį — į avinuką, avinuką — į veršiuką, šit e i n u ir džiaugiuosi.
Ir sumainė. K e l i a u j a s a u žmogelis, nešasi vištelę. S u s i t i n k a draugą.
— Ar n e m a i n y t u m veršiuko į k a r a l i a u s ylą?—klausia p i r k l y s .

356 357
 'i

Žmogelis s u p y k o , barzdą pakratė ir sušuko:

- N a j a u ! A r g i a š k v a i l a s , k a d veršiuką mainyčiau i ylą, nors i r k a ­
raliaus, k a i p pačiai suknią n u p i r k s i u .
Ir n u v i j o šalin tą pirklį.

Turinys
Aušrinis , 5 Laimė 184
Pasaka apie karalių Bejuokį 13 Apie akmeninį jaunikaitį 186
Paškundžė 20 Varlė nuotaka 190
Saulės duktė 27 Kaip moteris velnią įveikė 195
Laukų mergelė 36 Jaunesnysis brolis 199
Trys broliai ir balandė 44 Perlų ašaros 203
Žirgas Lurdža 50 Taip, ne, niekados 210
Penki broliai ir sesuo . . , 56 Medžioklis 213
Pasaka apie vargšą ir tris karžygio Piemuo ir gyvatė 217
granatus 61 Pasaka apie vagį 220
Velnio kamanos 68 Apie medžiotoją ir jo sūnų 224
Trys b r o l i a i — t r y s karaliai 71 Apie kiaulę gražuolę 229
Bototina ir šeši jo broliai 80 Skaisčiaveidis 232
Našlaitis Čakuča 85 Jaunikaitis žaltys 241
Pavargėlio sūnus *. 83 Apie karalaitį ir neapsakomą gra­
Aukso taurė 94 žuolę 245
Ežvano žiedas 102 Medžiotojo sūnus 249
Seniūnė lapė ir karalaitis 108 Raudis- 254
Trys broliai 116 Lazdinis 259
Pasaka apie devą, kuris norėjo ma- Skarmale 262
lūninko sūnų pragaišinti 119 Apie du laimingus penkiakapeikius 266
Meistras ir mokinys 125 Kuo neteisybę ištaisyti 272
Apie auksaplaukį jaunikaitį ir mer­ Raguotas karalius 275
gaitę 129 Du vagys 277
Žemė pasiima, kas priklauso . . . . . . 132 \ Kaip valstietis \ aną pasaulį keliavo 284
Karalius Muzarbijus 136 Du apgavikai 287
Amiranas 142 Kaip mergaitė nėjo už karalaičio, kol
Pasaka apie Varguolį — didį Besotį... 151 tas amato neišmoko... 291
Pasaka apie Elniuką ir Gražuolę Ele­ Du valstiečiai 294
ną 162 Apie tinginį 297
Devyni broliai 173 Našlaitis ir apgavikas 301
Apie tris plikius melagius 177 Pusantros saujos 303
Eglinis 179 Djakonas apgavikas 306

359