METALAI

Apie 75 % visų šiuo metu žinomų cheminių elementų sudaro metalai. Periodinėje elementų sistemoje jie yra
kairėje jos pusėje. Metalų išoriniame sluoksnyje yra 1-2, kai kurių 3-4 elektronai.
Didėjant atominiam skaičiui tos pačios grupės metalų atomų spinduliai ilgėja, nes daugėja elektronų sluoksnių (jų
skaičius atitinka periodo numerį). Atomo išorinio sluoksnio elektronai tolsta nuo branduolio, jų ir branduolio sąveika
silpnėja, todėl atomas juos lengvai atiduoda. Kuo lengviau metalas atiduoda elektronus, tuo ryškesnės metališkosios
savybės.

IA II A III A
Li Be B
Na Mg Al
K Ca Ga
Rb Sr In
Cs Ba Tl
Fr(radioakt.)
Ra(radioakt.) Metališkosios savybės
stiprėja

Cheminių reakcijų metu metalų atomai visada atiduoda elektronus ir virsta teigiamais jonais, kurių krūvis lygus
atiduotų elektronų skaičiui: Me0- ne- Men+ oksidacija.
reduktorius

Metalai linkę atiduoti savo valentinius elektronus. Metalo atomai „atsikrato“ savo valentinių elektronų, kurie
pasidaro bendri visam kristalui, ir patys virsta teigiamais jonais. Valentiniai metalo elektronai nepriklauso vienam kuriam
nors metalo atomui, todėl vadinami laisvaisiais elektronais. Laisvieji elektronai sudaro savotišką „elektronų jūrą“, kurioje
„mirksta“ metalo jonai (1 pav.). Cheminis ryšys, esantis visuose metalų kristaluose tarp laisvųjų elektronų (išorinio
lygmens) ir teigiamųjų jonų, vadinamas metališkuoju ryšiu.

1 pav. Metališkasis ryšys būdingas kietosios ir skystosios būsenos metalams.

Metalų fizikinės savybės

1. Metalinis blizgesys. Laisvųjų elektronų ir šviesos sąveikos pobūdis lemia, kad metalai yra neskaidrūs ir blizga. Iš
metalų labiausiai blizga sidabras ir paladis.
2. Pilka spalva (yra ir spalvotų: Au, Cs – geltonas, Cu – rudai raudonas, Co – melsvas). Smulkiai sumalus metalus, visų
jų spalva yra juoda arba tamsiai pilka, išskyrus varį ir auksą – jų spalva nekinta.
3. Plastiškumas. Metalų kristalai dėl metališkojo ryšio lengvai deformuojami. Plastiškumas - metalų savybė keisti formą
dėl mechaninės jėgos poveikio. Nuo smūgio metalai susiploja, o tempiami – ištysta. Plastiškiausias – auksas, Ag, Cu, Sn,
Pb. Plastiškumu nepasižymi – Bi, Mn.
4. Elektrinis ir šiluminis laidumas. Laisvieji elektronai, metalų kristaluose sudarantys elektronų debesį, juda
netvarkingai. Prijungus srovės šaltinį jie pradeda judėti kryptingai – metalu ima tekėti elektros srovė. Geriausių elektros
laidininkų seka Ag > Cu > Au > Al > Fe. Metalų elektrinis laidumas mažėja didėjant temperatūrai (mažėja laisvųjų
elektronų judrumas). Arti absoliučios temperatūros (- 273 0C) dauguma metalų virsta superlaidininkais (varža beveik lygi
nuliui).
5. Lydymosi ir virimo temperatūros. Jos labai skiriasi. Nuo –38,90C (Hg) iki 33700C (W).
6. Tankis. Metalų tankis labai skirtingas. Lengvaisiais metalais vadinami tokie, kurių tankis yra iki 5g/cm 3, kurių
didesnis-sunkiaisiais. Lengviausias Li (0,53g/cm 3), sunkiausias Os (22,6 g/cm3).
7. Kietumas. Pats kiečiausias metalas yra Cr, minkščiausi IA grupės metalai (pjaustomi peiliu).
 Metalų gavimas

Dauguma metalų gamtoje randami mineraluose, uolienose. Mineralų sankaupos, iš kurių gaunami metalai,
vadinamos rūdomis. Jos gali būti: oksidinės ( Fe3O4 – magnetitas, Fe2O3 – hematitas ...), karbonatinės (klintis CaCO3,
mergelis MgCO3, dolomitas CaCO3∙MgCO3 ...), sulfidinės (ZnS – cinko blizgis (sfaleritas), PbS – švino blizgis (galenitas)
... Rūdose metalai yra junginių pavidalu (oksidų, karbonatų, sulfidų ir kt.). Tik kai kurie metalai, esantys metalų aktyvumo
eilės pabaigoje, randami grynuolių pavidalu (Ag, Au, Pt). Kuo aktyvesnis metalas, tuo sunkiau jį gauti iš rūdos.
Atsižvelgiant į metalų aktyvumą, bei žaliavas, iš kurių juos norima gauti, skiriama keletas metalų gavimo būdų:
1.Metalų gavimas elektrolizės būdu (elektrometalurgija). Elektrolizė, tai oksidacijos-redukcijos reakcija vykstanti
ant elektrodų, leidžiant nuolatinę elektros srovę per junginių lydalus ar tirpalus. Reakcija vykdoma elektrolizeryje (2
pav.).
elektros srovė
2NaCl(s) → 2Na(s) + Cl2(d)

Katodas (-) 2Na+ +2e- → 2Na0 redukcija

Anodas (+) 2Cl- + 2e- → Cl20 oksidacija
Aktyvūs metalai gaunami tik elektrolizės būdu.

elektros srovė
CuCl2(aq) → Cu(s) + Cl2(d) 2 pav. Elektrolizė

2.Pereinamieji (ne tokie aktyvūs) metalai gaunami iš jų junginių naudojant reduktorius (anglis C (koksas), anglies
monoksidas CO, vandenilis H2, aktyvūs metalai (Al, Mg ...)).
ZnO(k)+C(k)Zn(k)+CO(d)
CuO(k)+CO(d)Cu(k)+CO2(d)
Jei rūda yra sulfidas, ji pirma deginama, kad pavirstų oksidu:
2PbS(k)+3O2(d)2PbO(k)+2SO2(d)
PbO(k) + H2(d) Pb(k) + H2O(s)
Cr2O3(k)+2Al(k)Al2O3(k)+2Cr(k)

3. Metalų gavimas iš druskų vandeninių tirpalų (hidrometalurginis būdas). Rūda tirpinama atitinkamame tirpiklyje
(rūgščių, šarmų, druskų tirpaluose): CuO(k)+HCl(aq)CuCl2(aq)+H2O(s)
Tirpalas išvalomas ir metalai išgaunami redukuojant juos aktyvesniais metalais arba leidžiant per tirpalą elektros srovę.
Fe(k)+CuCl2(aq)FeCl2(aq)+Cu(k)

Metalų cheminės savybės

Pagal mažėjantį cheminį aktyvumą išdėstyti metalai sudaro aktyvumo eilę, kurioje yra vienas nemetalas – vandenilis.

Li, K, Ba, Sr, Ca, Na, Mg, Be, Al, Ti, Mn, Zn, Cr, Fe, Cd, Co, Ni, Sn, Pb, H2, Ge, Sb, Bi, Cu, Hg, Ag, Pt, Au

aktyvūs metalai vidutinio aktyvumo metalai neaktyvūs metalai

Aktyvumas mažėja

Metalai vykstant cheminėms reakcijoms atiduoda elektronus, t.y. jie būna tik reduktoriais.
1. Metalai reaguoja su nemetalais (halogenais, deguonimi, siera, azotu), susidaro atitinkami halogenidai (chloridai,
bromidai ir kiti ), oksidai, sulfidai, nitridai. Aktyvūs metalai reaguoja įprastomis sąlygomis, kiti kaitinami.
2Na(k) + Cl2(d) → 2NaCl(k) 2Na(k) + S(d) → Na2S(k)
4Na(k) + O2(d) → 2Na2O(k) 6Na(k) + N2(d) → 2Na3N(k)

2. Reaguoja su vandeniu.
Aktyvūs metalai reaguoja normaliomis sąlygomis sudarydami hidroksidą ir vandenilį: 2Na (k) +2H2O(s)2NaOH(aq) + H2 (d)
t
Vidutinio aktyvumo – sudarydami oksidą ir vandenilį (kad vyktų reakcija, reikia kaitinti): Fe (k) + H2O(d)  FeO(k) + H2 (d)

Mažai aktyvūs metalai su vandeniu nereaguoja.

3. Reaguoja su rūgštimis. Metalai, esantys metalų įtampos eilėje iki vandenilio išstumia jį iš rūgščių:
( išskyrus HNO3(aq), HNO3(s), H2SO4(s)).
Mg(k) + 2HCl(aq)  MgCl2 (aq) + H2 (d)
3Cu(k) + 8HNO3(aq) → 3Cu(NO3)2(aq) + 2NO(d) + 4H2O(s)
Cu(k) + 4HNO3(s) → Cu(NO3)2(aq) + 2NO2(d) + 2H2O(s)
Cu(k) + 2H2SO4(s) → CuSO4(aq) + SO2(d) + H2O(s)

4. Reaguoja su druskų tirpalais. Aktyvesni metalai išstumia mažiau aktyvius metalus iš jų druskų tirpalų (pavadavimo
reakcija): Fe(k) + CuSO4 (aq)  FeSO4 (aq) + Cu (k) (varis nusėda ant geležinės vinies
paviršiaus (3 pav.)

3 pav. Pavadavimo reakcija

5. Kai kurie metalai reaguoja su kitų metalų oksidais, t.y. redukuoja metalus iš jų oksidų ( jei laisvasis metalas yra
aktyvesnis už metalą, įeinantį į oksidą): 8Al(k) + 3Fe3O4(k)  4Al2O3(k) + 9Fe(k)

6. Amfoteriniai metalai (Al, Zn, Be) reaguoja ir su rūgštimis, ir su šarmais:

2Al(k) + 6HCl(aq) → 2AlCl3(aq) + 3H2(d)
2Al(k) + 2NaOH(aq) + 6H2O(s)→ 2Na[Al(OH)4](aq) + 3H2(d)

Lydiniai
Lydinys – kietas vienalytis mišinys, susidedantis iš kelių sudedamųjų dalių (dviejų ar daugiau metalų arba
metalų ir nemetalų). Lydiniai pasižymi metalams būdingomis savybėmis. Lydinių savybes gerina legiruojantys priedai.
Legiravimas – lydinio savybių gerinimas pridedant tam tikrų priedų. Pavyzdžiui, Cr – kietas, didina atsparumą korozijai,
Ni – tąsus, didina mechaninį atsparumą ir atsparumą korozijai, Mn – kietas, didina atsparumą trinčiai ir smūgiams, Ti –
tvirtas ir aukštoje temperatūroje atsparus kaitrai bei korozijai.
Lydinių panaudojimas: plienas –metalinėms konstrukcijoms; bronza – skulptūroms, monetoms; duraliuminis –
transporto priemonių kėbulams ir ratams, geležinkelio vagonams, lėktuvams, kosminiams palydovams, įvairioms
pakuotėms.
Metalų korozija
Pramonėje ir buityje plačiai naudojami metalai ir jų lydiniai. Veikiami oro deguonies, atmosferos teršalų (SO 2,
CO2, NO2 …) sudarančių rūgštinę terpę, ir drėgmės, jie greitai koroduoja (4 pav.).

4 pav. Surūdijusi vinis ir surūdijęs automobilis

Korozija – savaiminis metalų, jų lydinių ir metalinių gaminių irimas dėl aplinkos poveikio. Korozija –
oksidacijos-redukcijos procesas.
Geležies korozijos produktų – rūdžių sudėtis įvairi (jas sudaro geležies oksidai ir hidroksidai): Fe 3O4, FeO,
FeOOH arba Fe2O3∙H2O (pagrindinis rūdžių komponentas). Nors rūdys yra netirpios vandenyje medžiagos ir geležies
paviršiuje sudaro porėtą plėvelę, tačiau ji neapsaugo metalo nuo tolesnės korozijos. Pro poras atmosferos teršalai, oro
deguonis bei drėgmė veikia metalo paviršių ir korozija vyksta toliau.
Svarbiausi metalų apsaugos būdai nuo korozijos yra šie: apsauginės dangos (metalų ir nemetalų, pvz.: dažai,
lakai), korozijos inhibitoriai, korozijai atsparių lydinių naudojimas ir elektrocheminė apsauga
Aliuminis atsparus korozijai. Jo paviršiuje susidaro patvari oksido plėvelė, kuri apsaugo metalą nuo atmosferos
teršalų, oro deguonies bei drėgmės ir korozija toliau nevyksta.

IA ir IIA grupių metalų atpažinimas

 Šių grupių metalai atpažįstami iš liepsnos testo (5 pav.): Na+ jonai liepsną dažo geltona spalva, K+ jonai violetine
spalva, Ca2+ jonai plytos raudonumo spalva.

5 pav. IA ir IIA grupių metalų atpažinimas iš liepsnos testo

Vandens kietumas
Vandens kietumas priklauso nuo jame esančių Ca 2+ ir Mg2+ jonų kiekio. Jei šių jonų koncentracija yra iki 4 mmol/l –
vanduo minkštas, jei daugiau nei 8 mmol/l – vanduo kietas. Vandens kietumas skirstomas į:

pastovųjį – priklauso nuo SO42- ir Cl- jonų (MgSO4, CaSO4, MgCl2, CaCl2)
laikinąjį – priklauso nuo HCO3- jonų (Mg(HCO3)2, Ca(HCO3)2).

Upių ir ežerų vanduo minkštesnis už požeminį vandenį. Dar minkštesnis yra lietaus vanduo.
Kietame vandenyje blogai putoja muilas, ilgiau verda daržovės, mėsa. Iš kieto vandens ant puodų, radiatorių,
šildymo įrenginių sienelių ilgainiui nusėda nuosėdos. Dėl to pablogėja šilumos perdavimas, trumpėja įrenginių naudojimo
laikas. Todėl vandenį reikia minkštinti, t.y. tirpius kalcio ir magnio junginius paversti netirpiais.

Laikinasis vandens kietumas šalinimas:

t
1. Virinant vandenį: Ca(HCO3)2(aq) → CaCO3(k) + CO2(d) + H2O(s)
cv t
Ca2+(aq) + 2HCO3-(aq) → CaCO3(k) + CO2(d) + H2O(s)

2. Kalkių pienu: Ca(HCO3)2(aq) + Ca(OH)2(k) → 2CaCO3(k) + 2H2O(s)

Ca2+(aq) + 2HCO3-(aq) + Ca(OH)2(k) → 2CaCO3(k) + 2H2O(s)

Pastovaus vandens kietumo šalinimas:

1. Minkštikliais (soda Na2CO3 arba kiti tirpūs karbonatai, tirpūs fosfatai):

CaCl2(aq) + Na2CO3(aq) → 2NaCl(aq) + CaCO3(k)
Ca2+(aq) + CO32-(aq) → CaCO3(k)

2. Jonitais. Jonų keitimąsi atspindi schema:

Persisunkęs per jonitus vanduo labai

suminkštėja ir prilygsta distiliuotam vandeniui.
Ilgainiui jonitai nebeminkština vandens. Juos galima
regeneruoti (pradinę būseną atkurti). Regeneruojant
vyksta atvirkštinės jonų keitimosi reakcijos.