Johanas Volfgangas Gėtė

Renata III d kl.

1786 m. Gėtė išvyko gyventi į Romą. Ten
praleidžia dvejus metus. Jis nori susipažinti
su Antikos kultūra, Europos meno klasika.
Kelionė į Romą J.V.Gėtei suteikė didelės
reikšmės kaip filosofui ir dramaturgui.
Gyvenimas Italijoje suteikė Gėtei laukiamą
atsinaujinimą: antikino meno harmonija,
klasikinis tobulumas tampa idealu, sektinu
pavyzdžiu.
1788 m. į Veimarą poetas grįžta nebe
audringas genijus, o pasitenkinimą gyvenimu
patyręs žmogus, aiškiai suvokiantis, kad nori
būti rašytojas, gamtos tyrinėtojas. Naujajame
eilėraščių cikle ,, Romos elegijos”, imituodamas
Antikos kūrinių eilėdarą ir intonacijas, aprašo
meilės jutiminius džiaugsmus.

Gėtės parašas
1788 m. susipažino ir bendradarbiavo su
vokiečių poetu Frydriku Šileriu. Kartu su
juo Gėtė įsteigė Veimaro teatrą, kuris tapo
vienu žymiausių Vokietijoje.
Gėtė susipažįsta su
Kristiana Vulpijus,
paprasta, mažai
išsilavinusia mergina.
Vėliau ji tapo Gėtės
gyvenimo drauge, po
18 metų – žmona. Jie
susilaukė sūnaus
Augusto. Kristianei
1816 metais mirus,
poetą prislėgė gilus
liūdesys. Jos
atminimas liko
įamžintas daugelyje jo
kūrinių.
Paskatinamas Šilerio baigė ,,Fausto” pirmąją
dalį (1808).
Vienu įdomiausiu Gėtės pomėgiu galima laikyti
domėjimąsi misticizmu ir ateities pranašavimu.
Misticizme jį žavėjo simbolių reikšmė, traukė
įvairios figūros. Taip pat domėjosi menotyra,
gamtotyra, alchemija.
Jau visai senatvėje rašytojas baigia
antrąją ,,Fausto” dalį. Gėtės dramos herojus
Faustas ir išreiškia visų šių epochų išugdytą
Vakarų kultūros žmogų.
Gėtė pasirodė kaip tikras Švietimo epochos
žmogus, kuris siekė ugdyti įvairiapusišką
asmenybę. Kaip tikras Švietimo epochos
žmogus, Gėtė jautėsi laisvas, kūrybingas,
turintis laiko domėtis visomis sritimis.
Gėtė iki gyvenimo pabaigos išliko kūrybingas ir žvalus.
Būdamas 74 metų pasiūlė ranką ir širdį 19 metų Ulrikei
Levecov. Deja, jam buvo atsakyta. Vėliau, aistrai
atslūgus, Gėtė sakydavęs, kad niekada nebenorėtų dar
kartą tokios išgyventi. Tačiau tą meilės patirtį jis įamžino
nepaprastai gražiame kūrinyje ,,Marienbado elegija”.

Ulrikė Levecov
Johanas Volfgangas Gėtė mirė 1832m. Būdamas 83
metų. Jis pergyveno visus mylimus žmones,
lydėjusius jį per gyvenimą. Karona Šrėter mirė dar
1802 m. , Šarlotė fon Štein - 1827 m., hercogas
Karlas Augustas – 1828m., vienturtį sūnų Augustą
mirtis pasiglemžė 1830 m.

Augustas Gėtė
Paminklas J.V.Gėtei ir F.Šileriui Veimare
J.V. Gėtės paminklas Frankfurte prie Maino
J.V.Gėtės paminklas Leipcige