RICHARDAS VAGNERIS

1813-1883

Richardas Vagneris – vokiečių romantizmo kompozitorius, dirigentas, dramaturgas,

libretisas, muzikos teoretikas, kritikas, publicistas. Tai buvo labai talentingas ir stiprios dvasios
žmogus. Dėl savo naujoviškų idėjų ilgą laiką buvo vertinamas neigiamai, tad pripažinimo
susilaukė tik gyvenimo pabaigoje. Jam prireikė nemažai kantrybės, stiprybės ir valios, kovojant
su įvairiomis intrigomis, taip pat kartais metų metus laukiant savo operų premjeros. Žinoma,
gyvenimą Vagneriui kiek apsunkino ir tai, kad jis buvo gana sudėtinga asmenybė – nebuvo
linkęs į kompromisus, ignoravo kitų nuomonę, nuolatos maištavo. Jaunystėje žavėjosi utopinio
socializmo idėjomis. Vėliau ypatingai domėjosi pesimistine A. Šopenhauerio filosofija, kuri
neigia gyvenimą – vienintelė išeitis žmogui – mirtis. Dar vėliau jį sudomino F. Nyčės veikalai ir
jo „antžmogio teorija“, pabrėžianti vokiečių tautos pranašumą.

Kita vertus, būdamas itin maištinga asmenybe, R. Vagneris, propaguodamas naujas

idėjas, įvykdė „perversmą“ muzikoje. Muzikos istorijoje jis yra žinomas kaip naujų idėjų ir naujų
tradicijų kūrėjas.

Richardas Vagneris buvo įvairiapusiškas žmogus, tad ir jo kūrybos diapazonas gana

platus: kompozicija, dirigavimas, kritika ir publicistika, literatūra, filosofija, net politika.
Svarbiausios:

 Muzikinė kūryba. Muzikoje pagrindinis ir bene vienintelis žanras buvo opera –

Vagneris mažai domėjosi kitais. Tad didžiausias laimėjimas muzikos srityje –
operos reforma. Ignoruodamas instrumentinę (grynąją muziką), Vagneris teigė,
kad „ateities kūrinys“ yra visų menų sintezė. Tad savo operas jis vadino
muzikinėmis dramomis arba vientisais meno kūriniais (Gesamtkunstwek).
Sukūrė 13 operų, 8 uvertiūras, 3 sonatas, fantaziją ir pjesių fortepijonui, taip pat
romansų, dainų, kūrinių vyrų chorui, kantatų.
 Literatūra. Kone visą savo gyvenimą Vagneris propagavo menų sintezės idėją,
kartu su ja menui keldamas itin aukštus reikalavimus. Teigė, kad „ateities kūrinį“
gali kurti tik vienas ir tas pats žmogus. Tad jis privalo turėti daug talentų –
kompozitoriaus, poeto, dramaturgo. Muzikos ir teksto autorius privalo būti tas
pats, nes kitaip kūrinys nebus vientisas. Būtent todėl visoms savo operoms
libretus parašė pats.
 Kritika, publicistika. Parašė 16 teorinių darbų, kuriuose buvo apžvelgta meno
raida nuo Antikos iki tų dienų. Teoriniuose darbuose nagrinėjo pačius įvairiausius
klausimus, net filosofinius ir politinius. Žymiausi teoriniai darbai – „Kreipimasis į
draugus“, „Opera ir drama“, „Menas ir revoliucija“, „Ateities meno kūrinys“.
Šiuose rašoma apie operinę reformą, atskleidžiamos estetinės kompozitoriaus
pažiūros:
  Kompozitorius neturi paklusti publikos skoniui – privalo nuolatos kovoti už
aukštas idėjas. Anot Vagnerio, tuometinis menas tapo „amatu, skirtu linksminti
nuobodžiaujantiems“. Taip būti negali.
 Pagrindinis gilių filosofinių idėjų ir dorybės vertybių šaltinis yra mitai ir legendos,
nes tik jie yra amžini, todėl universalūs, nepavaldūs laikui. Tik mituose ir
legendose kiekvienas žmogus gali atrasti idealus.
 Gilias idėjas gali išreikšti tik menų sintezė – vientisas meno kūrinys
(Gesamtkunstwerk). Tokiame kūrinyje vienodai svarbios yra muzika, poezija ir
drama.

Gimė 1813 m. gegužės 22 d. Leipcige. Vagnerio tėvas (kuris buvo policininkas) mirė, kai
Richardas buvo tik pusės metų. Jo patėviu tapo Liudvigas Gėjeris – talentingas aktorius,
rašytojas, tapytojas. Tad Vagneris užaugo ypatingoje aplinkoje: daug laiko praleisdavo teatre,
tapė, rašė eilėraščius, domėjosi vokiečių romantine literatūra. Jam šiek tiek paagus, šeima
persikėlė į Drezdeną. Šio miesto operos teatrui vadovavo K. M. Vėberis, tad čia Richardas
išgirdo jo operą „Laisvasis šaulys“, diriguojamą paties autoriaus. Šis muzikinis įvykis padarė
didelį įspūdį Vagneriui – jis pats įvardino tai, kaip vieną ryškiausių muzikinių įspūdžių iš savo
vaikystės. Tačiau tapti muziku jis nusprendė kiek vėliau, šeimai grįžus atgal į Leipcigą. Svarbūs
metai Vagnerio gyvenime – 1828-ieji, kuomet Gevandhauzo koncertuose jis pirmą kartą išgirdo
L. van Bethoveno muziką. Būtent tuomet jis nusprendė pasirinkti muziko kelią – įstojo į
Leipcigo universitetą kaip „muzikos studentas“. Tačiau universiteto nebaigė, o muzikos studijas
tęsė provačiai pas Teodorą Veinlingą. Tuomet ir sukūrė pirmuosius savo simfoninius kūrinius.
1834-1839 m. dirbo dirigentu mažų Vokietijos miestelių teatruose. Taip pat kurį laiką dirbo ir
Rygoje, kur gyveno drauge su savo žmona aktore Mina Planer. 1839-1842 kompozitorius gyveno
Paryžiuje, kur susipažino su kitais žymiais to meto kompozitoriais – H. Berliozu, F. Listu, Dž.
Mėjerberiu. Čia buvo sukurti ir pirmieji reikšmingi jo kūriniai – operos „Rienci“ (1839) ir
“Skrajojantis olandas” (1842), uvertiūra „Faustas“ (pagal G. F. Gėtės dramą). Taip pat rašė
romansus, straipsnius apie muziką įvairiems laikraščiams ir žurnalams. Tačiau nors aktyviai
dirbo, Vagneris čia pripažinimo nesusilaukė. Jam netgi teko skursti. Tad Vagneris grįžo į gimtąją
Vokietiją.

1842-1849 m. kompozitorius praleido Drezdene. Čia ir buvo pastatytos pirmosios jo

operos – „Rienci“ (1842) ir „Skrajojantis olandas“ (1843). Nors tai ir buvo pirmieji
reikšmingesni kompozitoriaus kūriniai, juose jau atsiskleidžia individualūs stiliaus bruožai.
Tačiau dar jaučiama ir ryški K. M. Vėberio ir įtaka – ypatingai operoje „Skrajojantis olandas“,
kurioje randame vokiečių romantinės operos bruožus, tokius kaip legendinis siužetas, realaus ir
fantastinio pasaulio persipynimas, vokiečių liaudies dainų intonacijos. Tačiau jau ir čia ryškėja
muzikinės dramos bruožai: arijos, ansambliai, chorai jungiami į dideles vientisas scenas, orkestro
vaidmuo smarkiai sustiprintas, tačiau vokalinės partijos dar svarbesnės.
 1843-1849 metais Drezdene Vagneris dirbo dirigentu Drezdeno operos teatre. Tad čia
buvo pastatytos ir kitos jo operos, sukurtos šiuo laikotarpiu: 1845-aisiais publika išvydo
„Tanhoizerį“. 1848 m. jis pabaigė „Lohengriną“, tačiau ši opera Drezdene nebuvo pastatyta dėl
prasidėjusio revoliucinio judėjimo. „Lohengrino“ pastatymą vėliau (1850) iniciavo ir dirigavo F.
Listas Veimare.

R. Vagnerio veikla Drezdene neapsiribojo vien darbu operos teatre ir kūryba. Būdamas
dirigentas, jis puoselėjo miesto muzikinę kultūrą, dažnai atlikdamas L. van Bethoveno
simfoninius kūrinius. Taip pat rašė daug straipsnių apie meną, politinę Vokietijos situaciją.
Dalyvavo Drezdeno sukilime, o už tai buvo paskelbtas liaudies priešu ir turėjo emigruoti iš
Vokietijos.

 „Skrajojantis olandas“ (Der fliegende Hollander) (1839) Operos siužetas

paremtas vokiečių legenda. Jos pagrindinė idėja yra pasiaukojimas – Sentos meilė
išlaisvina Olandą nuo prakeikimo amžinai klajoti jūroje. Jos mirtis išperka kaltes.

 „Tanhoizers“ (Tannhauser) (1844) Ši opera parašyta pagal tris legendas.

Tanhoizeris – romantinis, dvilypis herojus, ieškantis idealo tarp dviejų skirtingų
pasaulių: aistringo ir jutiminio Veneros bei dvasingo ir tyro Elžbietos. Kilni
Elžbietos mirtis išperka Tanhoizerio nuodėmę ir jis lieka išgelbėtas.
Tai pirmoji R. Vagnerio opera, kurioje ryškiai atsiskleidžia jo individualus stilius.
Šiame kūrinyje muzikinė kalba yra sudėtinga, gausiai naudojami leitmotyvai,
muzikinės scenos neskaidomos į atskirus numerius.
Opers veiksmas vyksta Tiuringijoje viduramžiais. Pagrindinis veikėjas
Tanhoizeris – realus asmuo: XIII amžiaus poetas, minezingeris, apie kurio
gyvenimą buvo sukurta nemažai legendų.
Tanhoizeris klajoja po įvairius kraštus ir patenka į požeminę Veneros karalystę.
Grožio ir meilės deivės rūmuose laikas bėga greitai, tačiau Tanhoizeris pasiilgsta
žemiško gyvenimo ir žmonių. Tad keliauja į Vartburgą. Čia skelbiamos
minezingerių varžybos – laimėjusiam atiteks landgrafo dukterėčios Elizabetos
ranka. Paskelbiama varžybų užduotis – daina apie meilę. Visi riteriai šlovina
jausmus ir platonišką meilę. Tačiau Tanhoizerio himnas skirtas Venerai, žemiškos
ir kūniškos meilės deivei. Jis apdainavo nuodėmingus dalykus, tad palaikomas
raganų apsėstuoju. Riteriai puola jį kardais, tačiau Elizabeta užstoja.
Tanhoizerio laukia mirties bausmė, kurią Landgrafas keičia tremtini. Tanhoizeris
drauge su maldininkais piligrimais vyksta į Romą, prašyti popiežiaus nuodėmių
atleidimo. Tačiau popiežiaus nuosprendis negailestingas: Tanhoizeris bus
prakeiktas tol. Kol jo rankose sužydės lazda. Poetui lieka viena išeitis – grįžti į
Veneros karalystę. Tačiau begrįžtant į požemį pas meilės deivę, tolumoje
pasimato laidotuvių procesija – laidojama iš sielvarto mirusi Elizabeta. Nekaltos
 merginos mirtis sukrečia Tanhoizerį ir jis krinta negyvas prie mylimosios karsto.
Tuo tarpu popiežiaus rankose pražysta lazda – Tanhoizeris išgelbėtas.
Šioje operoje (kaip ir daugelyje kitų R. Vagnerio operų) susipina du pasauliai:
idealus – dvasinis, asketiškas ir nuodėmingasis, kuriam priklauso žemiški, kūniški
malonumai. Tarp šių dviejų blaškosi pagrindinis operos herojus Tanhoizeris. Jį
nuolatos kankina abejonės, vidiniai prieštaravimai. Šis supriešinimas ryškiai
atsispindi muzikoje. Konfliktas pateikiamas jau uvertiūroje, kuri parašyta sudėtine
trijų dalių forma. Kraštiniuose epizoduose girdima piligrimų choro melodija,
skambanti iškilmingai. Ją pakeičia skausminga Tanhoizerio atgailos tema.
Vidurinė uvertiūros padala parašyta sonatos forma su veidrodine repriza. Muzikos
charakteris skirtingas nuo prieš tai buvusio – čia vaizduojamas pasilinksminimas
Veneros karalystėje. Pagrindinė tema yra Veneros leitmotyvas – linksma, šokinio
charakterio, kupina chromatizmų. Šalutinė tema charakterziuoja Tanhoizerį
(maršinio pobūdžio, vyriška). Ši tema paimta iš Tanhoizerio himno Venerai,
skambančio II veiksmo dainavimo varžybų scenoje. Temų plėtojime girdimas ir
kitas, kiek švelnesnis epizodas – vaizduojama Venera, viliojanti Tanhoizerį į savo
karalystę.

 „Lohengrinas“ (Lohengrin) (1848) – artimiausia reformuotoms operoms.

Parašyta pagal legendą apie šv. Gralio karalystę. Lohengrinas siunčiamas į žemę
ginti tiesos, o jo paties tragedija slypi realiame gyvenime. Lohengrinas
simbolizuoja žmoguje įsikūnijusią dieviškąją meilę, o Elza – žmogaus silpnumą.
Ši uždavė draudžiamą klausimą, todėl Lohengrinas buvo pasmerktas gyventi
vienatvėje su savo idealais.
Opera „Lohengrinas“ laikoma paskutine vokiečių romantine opera. Tuo pačiu tai
ir pirmoji R. Vagnerio muzikinė drama. Draminis veiksmas (vyksmas) yra
plėtojamas orkestre (ne vokalinėse partijose), leitmotyvų sistema yra kone viską
apimanti. Užbaigtos muzikinės struktūros operoje yra tik orkestro įžangos – visa
kita jungiama į vientisas muzikines scenas. Čia atsiskleidžia ir individuali
sudėtinga Vagnerio muzikinė kalba.
Lohengrinas yra Gralio (gėrio) karalystės riterio Parsifalio sūnus. Jis nusileidžia
į žemę turėdamas kilnų tikslą – apginti neteisingai brolio Gotfrido nužudymu
apkaltintą kunigaikštytę Elzą. Jis tampa Elzos vyru su viena sąlyga – ji niekada
neklaus jo vardo ir kilmės. Tačiau Elza, paskatinta klastingosios Ortrūdos,
Lohengrino atskleisti paslaptį. Lohengrinas sukviečia žmones prie teismo ąžuolo
ir atskleidžia savo vardą, kilmę ir atvykimo tikslą. Atskleidus paslaptį,
Lohengrinas privalo grįžti. Pasirodo gulbės traukiama valtis, Elza miršta iš
sielvarto.
Šios operos draminis veiksmas nėra išplėtotas, jis – pasyvus. Daugiau vyksmo,
nei veiksmo. Pasitelkus muzikines priemones, iškeliamos simbolinės prasmės.
 Pagrindiniai operos simboliai – Tanhoizeris (žmoguje įsikūnijusi dieviška meilė)
ir Elza (žmogaus silpnumas, menkumas).
Šioje operoje kompozitorius atsisako išplėtotos uvertiūros – ji tampa įžanga
(vorspiel). Ši skirta vienam vaizdiniui išreikšti – pagrįsta Lohengrino tema.
Skamba styginiai aukštame registre – tai nežemiška Gralio karalystė.

1849-1858 m. kompozitorius praleido Šveicarijoje. 1848-aisiais Vagneris dalyvavo

Drezdeno sukilime. Už tai buvo nuteistas kalėti, tačiau draugas F. Listas padėjo jam emigruoti.
Šveicarijoje kompozitorius gyveno beveik dešimtmetį. Tai buvo pats tamsiausias jo gyvenimo
laikotarpis, nes tuomet jį slėgė vienatvė, dvasinė krizė bei materialinis skurdas. Tad šiuo
laikotarpiu Vagneris ėmė domėtis A. Šopenhauerio filosofija.

Būdamas čia, jis parašė svarbiausius savo teorinius darbus: „Menas ir revoliucija“ (1849),
“Ateities meno kūrinys“ (1850), “Opera ir drama” (1851), “Kreipimasis į draugus“ (1851) ir kt.
Savo teoriniuose darbuose jis norėjo filosofiškai įprasminti savo kūrybinius sumanymus ir
siekius. Jo teoriniai veikalai susilaukė didelio populiarumo, tad atnešė jam pripažinimą, o tuo
pačiu ir finansinę sėkmę. Ypatingai saviti ir įdomūs vėlyvieji Vagnerio teoriniai darbai, kupini
įvairių prieštaravimų ir kraštutinumų. Pavyzdžiui, juose kompozitorius teigia, kad instrumentinės
muzikos era baigėsi drauge su Bethoveno 9-ąja simfonija. Taip pat jaučiamas akivaizdus
susižavėjimas pesimistine Arturo Šopenhauerio filosofija. Teorininiuose veikaluose taip pat daug
rašoma apie menų sintezės idėją, kuri yra suabsoliutinama. Tuo tarpu kiti žanrai įvertinami kaip
nepilnaverčiai. Tačiau vistik muzikinė Vagnerio kūryba smarkiai pranoko jo filosofinius
samprotavimus – jis buvo, visų pirma, muzikas, o teoriniai veikalai tik atspindėjo jo
pasaulėjautą. Tačiau būtent teoriniuose veikaluose Vagneris suformavo naują vientiso meni
kūrinio (Gesamtkunstwerk) teoriją. Šias drąsias teorijas vėliau įgyvendino muzikoje.

Būdamas Šveicarijoje, Vagneris pradėjo kurti tetralogiją „Nibelungų žiedas“: 1856 m.

pabaigė „Valkiriją“, pradėjo rašyti „Zygfridą“. Taip pat sukūrė operą „Tristanas ir Izolda“.
Neapleido ir koncertinės veiklos – dirigavo Filharmonijos draugijos koncertams Londone.

 „Tristanas ir Izolda“ (Tristan und Isolde) (1859). Tai bene reikšmingiausia R.

Vagnerio muzikinė drama, savo idėjomis nutolusi nuo tradicinės operos. Čia
akivaizdi Vagnerio operos reforma – įkūnyta vientiso meno kūrinio
(Gesamtkunstwerk) idėja. Opera parašyta pagal viduramžių legendą, kurią
kompozitorius traktuoja laisvai. Todėl šis kūrinys yra labai subjektyvus, nes kartu
atspindi kompozitoriaus meilę be atsako Matildai Vezendok. Šiame kūrinyje visas
dėmesys sutelkiamas į vidinius veikėjų išgyvenimus, atsisakoma išorinių įvykių
vaizdavimo – sceninis veiksmas minimalus. Pagrindiniai veikėjai (Tristanas ir
Izolda) trokšta išsivaduoti iš žemiškų aistrų. Nusiraminimą randa mirtyje, kuri
juos sujungia amžiams.
Į Airiją atvyksta riteris Tristanas. Jis prašo princesės Izoldos rankos savo dėdei
karaliui Markui. Tačiau paaiškėja, kad Tristanas ir Izolda buvo susitikę anksčiau
 – jie pamilo vienas kitą. Tad savo jausmui jiems tenka slėpti – pareiga svarbiau.
Jie nusprendžia išgerti nuodų ir mirti, tačiau netyčia vietoj jų išgeria meilės
gėrimo. Gyvenimas tampa kančia. Abu sutinka mirti, nes tik tuomet bus kartu.
Ši opera laikoma viena iš Vagnerio kūrybos viršūnių, nes čia pasiekiamas itin
glaudus poezijos ir muzikos ryšys. Be to, tai pats liūdniausias ir pesimistiškiausias
kompozitoriaus kūrinys. Čia ryškiai atspindimos ir A. Šopenhauerio filosofijos
idėjos – žemė tėra kančių buveinė, kurioje laimė nepasiekiama. Išsilaisvinimas iš
skausmo galimas tik mirtyje.
Šioje operoje itin išplėtota leitmotyvų sistema. Leitmotyvai čia išreiškia ne
daiktus ar simbolius (kaip kitose operose), o jausmus ir emocijas. Tad kūrinys
kartais pavadinamas „jausmų drama“.
Garsi operos orkestrinė įžanga, dažnai atliekama koncertuose kartu su Izoldos
mirties scena. Ji prasideda meilės leitmotyvu, o jame skambantis akordas –
„tristaniškuoju“, tapęs viso kūrinio leitharmonija (antro laipsnio alteruotas
terckvartakordas f-h-dis-gis (su pažeminta kvinta f ir neakordiniu gis, pereinančiu
į septimą) išrišamas į dominantseptakordą su neakordiniu ais).
Šioje operoje leitmotyvai susipina į begalinę melodinę ir harmoninę liniją, kuri
neturi užbaigtumo, liejasi išvien.

1858-1883 m. Vokietija. 1858-aisiais Vagneris gavo leidimą grįžti į Vokietiją.

1864-aisiais Bavarijos karalius Liudvikas II pakvietė kompozitorių į Miuncheną. Čia jam

buvo sudarytos puikios sąlygos ir galimybės statyti operas. Miunchene buvo pastatyta jo opera
„Tristanas ir Izolda“.

1866-1872 m. kompozitorius vėl išvyko į Šveicariją. Tačiau šįkart nepriverstinai. Šis

laikotarpis buvo itin laimingas jo gyvenime, mat su tapo su naujos šeimyninės laimės pradžia –
vedė savo draugo F. Listo draugę Kozimą. Tuo pačiu laikotarpiu Miunchene pastatytos ir dar dvi
Vagnerio operos – „Niurnbergo meisterzingeriai“ (1868) ir “Reino auksas” (1869).

Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį R. Vagneris praleido mažame Bavarijos miestelyje

Bairoite. Čia buvo pastatytas teatras, skirtas specialiai Vagnerio operoms atlikti. Lėšas šiam
teatrui pastatyti surinko „Richardo Vagnerio draugija“, kurią įkūrė jo gerbėjai Manheime. Vėliau
ji veikė ir kituose miestuose Vokietijoje, Anglijoje, Amerikoje, Belgijoje, Vengrijoje. Lėšas
teatrui pastatyti taip pat rinko ir pats Vagneris, koncertuodamas Berlyne, Vienoje, Hamburge.
Aktyvi lėšų rinkimo veikla davė rezultatų – 1872 m. Bairoite buvo padėti pamatai teatro statybai.
O 1876-aisiais rugpjūčio mėnesį pirmą kartą buvo pastatyta tetralogija „Nibelungo žiedas“.

Paskutinė operos premjera nuskambėjo 1882-aisias – “Parsifalis”. Vagneris mirė 1813 m.

Venecijoje.

Bairoito teatras veikia iki šiol. Taip pat iki šių dienų ten vyskta festivaliai, kuriuose
rodomos Vagnerio operos, o taip pat ir teatralogija „Nibelungo žiedas“.
 „Niurnbergo meisterzingeriai“ (Die Meistersinger von Nurnberg) –
linksmiausia R. Vagnerio opera. Šioje operoje nenaudojamoslegendos – siužetas
buitinis. Rašydamas libretą kompozitorius rėmėsi XVI amžiaus Niurnbergo
miesto istorinėmis kronikomis. Beje, po šios operos premjeros 1868-aisiais
Bavarijos karalius Fridrichas II materialiai parėmė Vagneris, o ši parama padėjo
pastatyti teatrą Bairoite.
 „Zygfrydas“ (Siegfried) ir „Dievų žuvimas“ (Gotterdammerung) pabaigė
tetralogiją „Nibelungų žiedas“. Grįžęs į Vokietiją, Vagneris vėl susidomėjo
germanų legenda „Nybelungai“. Anot legendos, Reino dugne paslėptas auksas.
Kas nukals iš šio aukso žeidą, taps pasaulio valdovu. Tačiau laimingasis turės
atsisakyti meilės, nes žiedas yra užkeiktas. Visų keturių muzikinių dramų metu
pildosi prakeikimai. Žūsta dievų karalystė, Reino undinės atgauna žiedą.
Pagrindinė tetralogijos idėja – valdžios ir auksos troškimas nesuderinami su
meile.
 „Parsifalis“ – paskutinė Vagnerio opera. Gyvenimo pabaigoje kompozitorius
pasinėrė į religinę mistiką, ir tai akivaizdu šioje operoje. Operai pasirinko legendą
apie Parsifalį – tikėjimo ir vilties simbolį.

 „NYBELUNGO ŽIEDAS“ (1874) – tai tetralogija, parašyta remiantis germanų –

skandinavų epu. Šį ciklą Vagneris kūrė beveik 20 metų. Jį sudaro keturios dramos
– „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfrydas“, „Dievų žuvimas“. Tetralogijos
siužetas paremtas legenda apie pražūtingą aukso galią. Pagrindinė idėja – auksas
verčia daryti nusikaltimus: žudyti, siekti valdžios. Ši tema yra universali visiems
laikams: Vagneris manė, kad visuomenė, paremta tokiais tarpusavio santykiais,
yra pasmerkta žlugti. Ją galintis išgelbėti tik ypatingas herojus – toks, kuris yra
laisvas, nepaliestas civilizacijos blogybių. Toks herojus nežino, kas yra melas,
godumas, apgavystės. Toks yra pagrindinis tetralogijos veikėjas Zygfrydas –
trečios ir ketvritos muzikinės dramos pagrindinis veikėjas. Pradinis sumanymas
buvo optimistinis – Zygfrydas turėjo išgelbėti pasaulį, tačiau tetralogija baigiasi
tragiškai – herojus nukaunas. Žūsta dievai, žūsta ir pasaulis.

Ciklo siužetas yra labai painus. Čia bėga metai, keičiasi žmonių kartos. Tačiau
tema vis ta pati – aukso galiai pasiduoda ir žmonės, ir nemirtingi dievai, požemio
gyventojai, įvairios mistinės būtybės. Draminis veiksmas visose operse yra
statiškas, nejudrus (nedaug veiksmo). Gausu itin ištęstų pasakojimų, ginčų, kurie
paaiškina siužetinę liniją. Visa dramaturgija grindžiama ištisiniu vystymu.
Panaudojama apie 100 leitmotyvų, kurie apibūdina ne tik veikėjus, bet ir jausmus,
negyvus daiktus, gamtos jėgas. Daug simfoninių epizodų.
 OPEROS REFORMA

R. Vagneris sukūrė naujo tipo operą, tad jis laikomas operos reformatoriumi. (Prieš tai
operą reformavo K. Monteverdis, K. V. Gliukas, V. A. Mocartas).

Visų operos reformatorių tikslas buvo tas pats – sukurti vientisesnę ir realistiškesnę
muzikinę dramą – juk ir pirmosios operos buvo vadinamos dramma per musica (drama su
muzika). O jų kūrėjai norėjo atgaivinti antikinę tragediją muzikiniu pavidalu. R. Vagneris taip
pat siekė sukurti vientisą muzikinę dramą, kurios visi elementai būtų tampriai susiję. Labiausiai
susieti norėjo du pagrindinius operos žanro elementus – muziką ir dramą. Siekiant vientisumo,
muzikos ir libreto autorius būtinai turėjo būti tas pats. O idealią muzikinę dramą kompozitorius
vadino Gesamtkunstwerk (vok. – vientisas meno kūrinys).

Kurdamas vientisą muzikinę dramą, Vagneris pakeitė operos struktūrą. Iš numerinio

kūrinio ji tapo vientisu muzikiniu dariniu. Jo operose veiksmai išliko, tačiau jie nebeskaidomi į
atskirus numerius (arijas, rečitatyvus, duetus ir t.t.). Jo arijos virto monologais, duetai –
dialogais. Įsigalėjo nepertraukiamas ariozinis-rečitatyvinis dainavimas, dar vadinamas „begaline
melodija“.

R. Vagnerio muzikinėse dramose veiksmas turi išorinį ir vidinį aspektus. Vidinį vyksmą
(veikėjų jausmus, išgyvenimus, abejones ir t.t.) išreiškia orkestras, o išorinį veiksmą – aktorių
vaidyba. Tokiu būdu į pirmą planą iškyla orkestras – vokalas tamapa lygiaverte faktūros dalimi.
Vagneris smerkė tuščią solistų virtuoziškumą, kuris ardo operos vientisumą ir į antrą planą
nustumia orkestrą.

Veiksmas į orkestrą perkeliamas leitmotyvų pagalba – Vagneris smarkiai išplėtojo

leitmotyvų sistemą, perimtą iš romantinės vokiečių operos (K. M. Vėberis „Laisvasis šaulys“).
Leitmotyvai – tai muzikinės temos, motyvai, ritmai, tembrai, susiję ne tik su kuriuo nors veikėju,
bet ir jausmu, emocija, psihcologine būsena, daiktu, idėja, simboliu ir t.t. Būtent leitmotyvai
sukuria sąsajas ir ryšius tarp įvykiu, veikėjų, taip pat simfonizuoja operą. Leitmotyvų sistema
Vagnerio operose yra visaapimanti.

R. Vagneris išplėtė ir praturtino orkestrą. Jo orkestruorė yra išskirtinai tiršta. Jis ypatingai
mėgo varinius pučiamuosius, tarpusavyje derino jų grupes. Todėl muzikinės dramos kartais
primenu veikiau simfonijas ar vokalines-simfonines poemas, nei operas.