ROMANTIZMO

EPOCHA
DAILĖJE
 KAS YRA
ROMANTIZMAS?
ROMANTIZMAS (pranc. romantisme)  -
19 a. I pus. kultūrinis judėjimas;
filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei
tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje
susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė
visas meno sritis – poeziją, muziką,
tapybą ir kt., - tačiau neįgijo vientisos
menininės raiškos. 

Kasparas Davidas Frydrichas, „Klajoklis

virš rūko jūros“, 1818.
 KUR KŪRĖSI
ROMANTIZMAS?
Pirmiausia romantizmas subrendo Anglijoje ir
Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje. Jo principai
pasireiškė Austrijos, Čekijos, Lenkijos, Rusijos,
Ispanijos ir kitų šalių menininkų kūryboje. Nors
romantizmas laikomas Europos kultūros
reiškiniu, jo atšvaitų būta ir Šiaurės Amerikos
dailėje.

Kanutas Ruseckas. Lietuvaitė su 

verbomis
 (1847)
KUO PASIŽYMI
ROMANTIZMA
S DAILĖJE?
Romantizmo judėjimas sėmėsi
medžiagos iš viduramžių
architektūros, prisiminė gotiką. Tapyboje
- sakmes, pasakas, apskritai folklorą.
Ryškiausiai romantizmo idėjos
atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje).
Plėtojosi peizažas, istorinis žanras,
portretas. Vaizduoti savojo laikmečio
įvykiai bei praeities (ypač viduramžių)
scenos, neretai sukurtos remiantis Ivanas Aivazovskis „Vaivorykštė“, 1873 m.
meninės prozos ir poezijos šaltiniais.
Ryškintas individualus dvasinis
žmogaus pasaulis. Akcentuota spalva,
šviesos ir šešėlių efektai
Romantizmo dailininkai linko į
dramatizmą, patosą, religinę mistiką.
Domėjosi istorija, folkloru, egzotinėmis
kultūromis, transcendentiniais reiškiniais.
Garbino gamtą, pirmykščių natūralių
stichijų pasaulį. Jie priešinosi
neoklasicizmo ir akademizmo įteisintoms
griežtoms ikonografijos normoms bei
vaizduosenos taisyklėms. 

Dailininkai romantikai nesukūrė

savarankiškos, vientisos stilistinės
sistemos. Jie rėmėsi neoklasicizmo,
baroko, vėlyvuoju laikotarpiu - realizmo
išraiškos priemonėmis. Kūriniams būdinga
dinamiška kompozicija, ekspresyvi
plastika, emocionalus meninis vaizdas. E.Delakrua. Laisvė barikadose. 1830 m.
 ŽYMIAUSI
ROMANTIZMO
DAILININKAI
JOHN MARTIN
Medžiagą rinko Mirra Dubrovskaja
JOHNAS MARTINAS - ANGLŲ MENININKAS,
ROMANTIZMO PRADININKAS, GRAVERIS
IR ILIUSTRATORIUS

Martinas gimė 1789 m. Liepos 19 d. Haydono tilto

kaime, Nortumberlande
Jis eksponavo Karališkojoje akademijoje nuo 1811 m.
Ir Didžiosios Britanijos institucijoje, kur laimėjo
premijas 1817 ir 1821 m
1853 m. Jis buvo paralyžiuotas ir mirė Douglas, Meno
saloje.
Juo zinomiausias paveikslai - “The Great Day of His
Wrath” “ Sadak in Search of the Waters of Oblivion”
“The Last Judgement”
THE GREAT DAY OF HIS WRATH  1851
SADAK IN
SEARCH OF THE
WATERS OF
OBLIVION 1812
THE LAST JUDGEMENT
THE CORONATION OF
QUEEN VICTORIA 1839 M.
WILLIAM BLAKE
Medžiagą rinko Caleb Harder
WILIAMAS BLEIKASBUVO ANGLŲ
POETAS, DAILININKAS IR
SPAUSTUVININKAS.

Gimęs 1757 metais, jis domėjo dailė ir 21 metų

tapo graviruotojas.
Jis paraše poemiai ir illustravo juos, žinomiausia
yra „Songs of Innocence and Experience“ ir jo
„pranišiškas“, kur jis išdėsto jo sukurta
mitologija.
Jis mirė 1827 metais ir buvo laidotas Bunhill
Fields kapinese Londone.
THE ANCIENT OF DAYS, 1794
PARODO URIZEN, VIENAS IŠ
DIEVŲ BLAKO SUKURTA
MITOLOGIJOJE.
NEWTON – 1795
PARODO IZAOKĄ NIUTONĄ, ANGLŲ
FIZIKĄ.
WOOD OF THE SELF-MURDERERS: THE HARPIES AND THE SUICIDES.
– 1824
PARODO SCENA IŠ DANTES „PRAGARAS“
ILLUSTRUOTAS PUSLAPIS IŠ BLEIKO
KNYGOS „SONGS OF INNOCENCE AND
EXPERIENCE“ - SPAUSDINTAS 1794.
ŠI POEMA „TYGER“ YRA BLEIKO
ŽINOMIAUSIAS KŪRINYS.
CASPAR DAVID
FRIEDRICH
Medžiagą rinko Mykolas Petrauskas
 BIOGRAFIJA
Gimė 1774 m. rugsėjo 5 d., Greifsvalde. Buvo XIX a. vokiško romantizmo dailininkas, dažnai
vadinamas svarbiausiu vokiečių dailininku jo kartoje.
Buvo šeštas iš dešimties vaikų, užaugintas griežtomis liuteronų pažiūromis tėvo, kuris buvo muilo
ir žvakių gamintojas.
Iki 1798 m. studijavo Kopenhagoje, prieš atsikraustant į Dresdeną.
Kaip dailininkas sužinota kai Caspar laimėjo prizą J. W. von Goethe organizuotame konkurse
1805m.
1816 m. Įgijo Saksonijos pilietybę ir 1818 m. Saksonijos akademijos narystę.
1818 m. sausį susituokė su Caroline Bommer, su kuria vėliau turėjo tris vaikus.
Jis ir jo šeima gyveno skurde ir vis labiau priklausė nuo draugų paramos.
Friedrichas mirė Dresdene 1840 m. Gegužės 7 d. ir buvo palaidotas Dresdeno „Trinitatis-Friedhof“
 KŪRYBA
Dresdene iš pradžių kūrė su rūgštimi ant metalo (ofortas) ir darė dizainus medžio
raižybai.
Dažniausiai piešė peizažus, kadangi dažnai keliavo po apylinkes.
Pirmas didelis kūrinys buvo Tetschen Altar, kurį pabaigė 1808 m.
Santuoka padarė jo paletę ryškesnę.
1835 m. Birželį Friedrichą ištiko pirmasis insultas, dėl ko jis negalėjo dirbti aliejumi;
vietoj to jis apsiribojo akvarele, sepija ir senesnių kompozicijų perdirbimu.
1838 m. jo darbai nebebuvo parduoti ir nesulaukė kritikų dėmesio; romantizmo
judėjimas atitolo nuo ankstyvojo idealizmo, kurį menininkas padėjo rasti.
 KŪRINIAI
DER WANDERER ÜBER DEM NEBELMEER 1818 M KREIDEFELSEN AUF RÜGEN 1818 M.
DER MÖNCH AM MEER 1810 M. MONDAUFGANG AM MEER 1822 M.
J.M.W. TURNER
Medžiagą rinko Marina Pigareva
BIOGRAFIJA
Josephas Mallordas Williamas Turneris, geriau žinomas
kaip J.M.W. Turneris gimė 1775 m. Balandžio 23 d. Covent
Garden mieste Londone, Anglijoje. Sergantis vaikas
Turneris buvo išsiųstas gyventi pas dėdę į Anglijos kaimą,
ir būtent šiuo laikotarpiu jis pradėjo savo meninę karjerą.
Kaip kraštovaizdžio tapytojas Turneris savo subjektams
suteikė žvilgesio ir romantiškų vaizdų. Jo darbas, iš
pradžių realus, tapo sklandesnis ir poetiškesnis, ir dabar
laikomas impresionizmo pirmtaku. Turneris mirė 1851 m.
Gruodžio 19 d. Cheyne Walk mieste Chelsea mieste
Londone, Anglijoje.
Didysis kanalas, Venecija“ (apie 1835 Metropoliteno „Žvejas jūroje“ (1796, Teito galerija, Londone)
meno muziejus, Niujorkas)
„Karo laivas „Temeraire“, tempiamas vilkiko į                     „Olandų valtys štormo metu“ (1801, Nacionalinė 
 paskutinį doką išardymui“ (1839,                                        Londono galerija)
Nacionalinė Londono galerija)
EŽENAS DELAKRUA
Medžiagą rinko Vasarė Jakovlevaitė
 BIOGRAFIJA
Eženas Delakrua gimė 1798 m. balandžio 26 d. Sen Morise. Jo tėvas Šarlis
Delakrua buvo Prancūzijos politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras.
Motina Viktorija Eben buvo garsaus karaliaus Liudviko XV baldininko Žano Fransua
Ebeno duktė. Po Eženo gimimo šeima persikėlė į Marselį, po to – į Bordo, kur
tėvas buvo paskirtas prefektu. Tėvui mirus 1805 m. šeima grįžo į Paryžių. Eženas
mokėsi Paryžiaus imperatoriškajame licėjuje. 1814 m. mirė jo motina. 

Prefektas - Prancūzijoje ir kuriose ne kuriose kitose šalyse administracijos pareigūnas arba policijos viršininkas.
Delakrua pradėjo mokytis dailininko Pjero Gereno
studijoje, vėliau įstojo į Paryžiaus aukštąją dailės
mokyklą. 1819 m. dailininkas gavo pirmąjį užsakymą
religiniam paveikslui, vaizduojančiam Madoną.
1820 m. Teodoras Žeriko, kuris tapo Delakrua draugu,
paprašė jo nutapyti pagal užsakymą Nanto katedrai.
1822 m. Delakrua pirmą kartą eksponavo Paryžiaus
Salone. Tai buvo paveikslas „Dantė ir Vergilijus
pragare“kurį įsigijo valstybė. 
1824 m. Paryžiaus miestas dailininkui užsakė paveikslą Šv.
Pauliaus ir Šv. Liudviko bažnyčiai „Kristus alyvų kalne“. Tų
 
metų Salone dailininkas parodė kelis paveikslus, tarp kurių
yra „Skerdynės Chije“, įkvėptos Graikijos nepriklausomybės
karo įvykių. 1826 m. Lebreno galerijoje buvo suorganizuota
paroda, skirta paremti graikus. Joje Delakrua eksponavo
keletą paveikslų, tarp kurių buvo „Graikija Misolongio
griuvėsiuose“. 1827–1828 m. Salone Delakrua išstatė ne
mažiau 13 paveikslų, tarp kurių buvo „Sardanapalo mirtis“.
    
Paveikslą įsigijo valstybė. Nansi miestas užsakė dailininkui
istorinį paveikslą „Karolio Drąsiojo mirtis“.  
 KŪRYBA
Delakrua meno istorijoje vertinamas kaip vienas iš reikšmingiausių dailininkų. Delakrua retai tapė savo
laikmečio temomis, daugiausiai įkvėpimo jis sėmėsi iš literatūrinių ir orientalistinių šaltinių. Po kelionės po Š.
Afriką ir Ispaniją jis atrado naujus šviesos ir spalvos traktavimo šaltinius. Gyvenimo pabaigoje Delakrua
kūryba tapo mažiau aktuali. Dailininkas gyvenimo metu domėjosi M. E. Ševrelio darbais. Delakrua turėjo didelį
poveikį vėliau sekusio prancūzų impresionizmo dailei. Daug garsių dailininkų studijavo jo darbus. Delakrua
paveikė XX a. modernistus. Stambiausios jo kūrinių kolekcijos sukauptos Luvre ir Nacionaliniame E. Delakrua
muziejuje Paryžiuje. 

Orientalistika– tarpdisciplininės vakariečių Artimųjų, Indijos, Tolimųjų Rytų ir kitų Rytų kultūrų, visuomenių, kalbų studijos. 
Modernizmas - kultūrinis periodas, užsimezgęs XIX a. viduryje
 DELEKRUA ŽYMIAUSI
DARBAI
„DANTĖ IR VERGILIJUS PRAGARE“ (1822, LUVRAS, „SKERDYNĖS CHIJE“ ( 1824 M. LUVRO MUZIEJUS, PARYŽIUS)
PARYŽIUS)  
 

    
SARDANAPALO MIRTIS –SUKURTAS 1827 „ ŽYDŲ VESTUVĖS“ (APIE 1839, LUVRAS,
M. IR YRA LUVRO MUZIEJUJE PARYŽIUJE. PARYŽIUS) 
FRANCISCO GOYA
Medžiagą rinko Paula Panfilova
FRANCISKAS GOJA (1746 – 1828 M.) -
GARSUS ROMANTIZMO ISPANŲ
DAILININKAS IR
GRAFIKAS

Franciskas Goja gimė 1746 m. kovo 30 d. Fuendetodoso

kaime, Ispanijos Aragono provincijoje. Tėvas - meistras,
auksuotojas.
Goja lankė Escuelas Pias de San Antón mokyklą, kur
užmezgė stiprią draugystę su Martynu Sapateru. Jų,
daugiau nei 25 metus apimanti korespondencija vėliau
tapo svarbiausiu šaltiniu, atskleidžiančiu Gojos asmenybę
ir jo jaunystės karjeros faktus.
1773 m. Goja vedė savo dailės mokytojo Francisco Bayeu
seserį Josefą. Ši santuoka ir bendravimas su Francisco
Bayeu padėjo Gojai siekti karjeros. Su Josefa Goja iki jos
mirties susilaukė 7 vaikų, bet tik vienas iš jų, Marijanas,
išgyveno vaikystę.
 KŪRYBA
Keturiolikos metų Goja ėmė mokytis dailės pas Saragosos religinės tematikos dailininką Chosė Lusaną.
1763 m. Goja pateikė savo piešinį San Fernando karališkajai meno akademijai Madride tikėdamasis į ją būti priimtas.
Piešinys nesulaukė nei vieno žiuri nario balso. Dar kartą Goja bandė patekti į Akademiją 1766 m. ir vėl nesėkmingai.
1771 m. balandį jis pateikė tapybos darbą Parmos dailės akademijoje vykusiame dailės konkurse ir laimėjo antrąją vietą.
Tuo metu jo tapyboje ėmė atsirasti subtilios tonacijos, dėl kurių jis vėliau tapo gerai žinomas.
1774 m. žiemą šeima persikėlė į Madridą. Tikriausiai tai buvo susiję su karališkuoju užsakymu gobelenams, kurių piešinių
ant kartono atlikimą Gojai patikėjo Mengsas, tikriausiai ne be Francisco Bayeu tarpininkavimo. Šie gobelenai vaizdavo
medžioklės scenas ir buvo skirti būsimo karaliaus Karolio IV pietų kambariui. Tai atkreipė monarchų dėmesį į dailininko
talentą ir Goja buvo užsakytas sukurti daugiau raštų. Per penkerius metus Karališkajam gobelenų fabrikui Goja sukūrė 63
raštus dvejiems karališkiesiems rūmams.
Du iš vienų garsiausių Gojos paveikslų yra „Nuoga Macha“ (isp. La maja desnuda) ir „Apsirengusi Macha“ (isp. La maja
vestida). Juose vaizduojama ta pati moteris, gulinti tokia pačia poza. Paveikslai skiriasi tik tuo, kad viename jų moteris
pavaizduota nuoga, kitame − apsirengusi. Paveiksluose nėra alegorinių ar mitologinių užuominų, todėl „Nuoga Macha“, pasak
XX a. meno istoriko Fred Lich, yra „pirmas visiškai pasaulietinis tikro dydžio moters aktas Vakarų mene“.
1799 m. Goja išleido aštuoniasdešimties graviūrų seriją, pavadinimu „Kapričai“ (isp. Los caprichos), kurie, pasak dailininko,
„NUOGA MACHA“, APIE 1800 M
„APSIRENGUSI MACHA“ 1800–1805 M.
„Sardinės palaidojimas“, 1812−1814 m. „Tu neišsilaisvinsi“, serija „Kapričai“
„Dvi moterys, valgančios sriubą“, juodasis paveikslas, apie 1819-23 m.
„Manuel Osorio Manrique de Zuñiga „Vynuogių rinkimas“, apie 1786 m.
portretas“, apie 1788 m.