Edvardas Munchas- šauksmas

Edvardas Munkas (norv. Edvard Munch, 1863 m. gruodžio 12 d. – 1944 m. sausio 23 d.) – norvegų dailininkas, savo
darbais priskiriamas simbolistinio meno krypčiai.

Menininko polinkis į simbolizmą ir psichologizmą susipynė su asmeniniais tragiškais išgyvenimais, todėl

dominuojančios temos jo kūryboje vaizduoja ekstremalias situacijas – mirtį, vienatvę, naikinančią meilę. E. Munkas,
operuodamas lanksčia, išraiškinga kontūrine linija, naudoja stipriai kontrastuojančias spalvines plokštumas. Jis yra
tipiškas XIX a. pab. avangardinio meno atstovas, tačiau jo tapyba ir grafika atvėrė kelią XX a. ekspresionizmui.

E. Munko kūrybos bruožai

Impresionizmo idioma ne visai atitiko E. Munko kuriamo meno koncepcijos. Sudomintas vaizduoti ne atsitiktinius
tikrovės atspindžius, bet situacijas, kupinas emocionalios ir išraiškingos energijos, E. Munkas rūpestingai
įkomponuodavo kuriamą vaizdą, kad sukurtų įtemptą atmosferą.

Nors stilistiškai jo kūriniams išraiškos požiūriu turėjo įtakos postimpresionistai (jo kūriniuose ši meno kryptis reiškėsi
per nuoširdžią ir gilią analizę perteikiant slapčiausius žmogaus prigimties impulsus), E. Munkas temos atžvilgiu
priskiriamas simbolistams, nes labiau orientavosi į dvasinės būsenos, o ne į išorinės tikrovės vaizdavimą.

„Šauksmas“ (1910, Munko muziejus, Oslas)

Tvyranti įtampa, karo grėsmė yra vieni iš pagrindinių faktorių, sukuriančią pesimizmą Munko paveiksluose.

Figūros jo kūriniuose kupinos judesio: jos rėkia, juokiasi, pozose neaptinkamos jokios sentimentalaus grožio
apraiškos.

E. Munko (kaip ir Vincent van Gogh, Paul Gauguin, ekspresionistų) paveiksluose erdvės ir formos suplokštintos,
spalvos sodrios ir ryškios, šiek tiek moduliuotos, potėpiai taupūs, o jų paskirtis – išryškinti formą. Kūriniuose ryškus
kontūras, o kompozicija kiek sujaukta deformuojant daiktus.

E. Munko paveikslai rėmėsi tokiu principu: objektams jaučiami jausmai savita spalva nudažo tai, kas matoma, ir net
paveikia formas, kurios iškyla iš prisiminimų.
Dauguma dailės šedevrų – Leonardo da Vinci "Mona Liza", dieviško grožio Sandro Boticceli
"Venera" ar Jano Vermeerio "Mergaitė su perlų auskaru" – suvirpino mūsų jusles savo grožiu ir
pavergė pasaulį. Tačiau visų laikų geriausių sąraše yra ir ryškių išimčių – norvegų
menininko Edvardo Muncho "Šauksmas". Blyškus numirėlio veidas, plika, tarp delnų suspausta
galva, bjauriai pražiota burna – atrodytų, mažai tikėtinas kandidatas tapti vienu labiausiai
atpažįstamų visų laikų vaizdų. Nors paveikslui "Šauksmas" vargiai tiktų apibūdinimas
"gražu", jis ne tik pelnė pasaulinį pripažinimą, bet prasiskverbė net ir į populiariąją kultūrą.
Klaidingos interpretacijos Paveikslo variacijos ar parodijos šmėžuoja televizijoje, kine, ant studentų
miegamojo sienų, politiniuose animaciniuose filmuose, protestuotojų plakatuose ar įamžinamas
tatuiruočių pavidalu. Galiausiai, tai pirmasis dailės kūrinys, pagal kurį sukurtas virtualiosios kalbos
jausmaženklis. Tačiau kūrinio "Šauksmas" pavadinimas suklaidina žiūrovus. Nesigilindami į
detales, padarome logišką, tačiau klaidingą išvadą. Pražiota burna ir paveikslo pavadinimas
suponuoja paveikslo herojaus šauksmą. Vis dėlto šis visceralinis darbas atspindi Norvegijos
menininkui nerimą keliančią būseną ir vidinę paniką. "Paveiksle šaukia gamta, aplinka, o ne
žmogus. Tai žmogus, kuris girdi klyksmą", – sako Londone įsikūrusio Britų muziejaus kuratorė
Giulia Bartrum. Dailininko pastaba paveikslo kampe "Ich fuhlte das grosse Geschrei durch die
Nature" ("Aš pajutau galingą gamtos šauksmą") rodo, kad šaukimas kilęs iš subjekto aplinkos.
Priešistorė – dienoraštyje E.Munchas labai sąmoningai įtraukė šią pastabą kaip nuorodą, kad
paveiksle užfiksuota emocija ir laikas, kas vyksta aplinkoje ir kaip į tai reaguoja žmogus. Jis
išsižioja iš jį apėmusio siaubo ir užsikemša ausis, kad negirdėtų baimę keliančio garso.
"E.Munchas mums sako, kad jis girdėjo šauksmą. Jis nesako, kad iš tikrųjų šaukė jis pats.
Taigi, neatsakyta lieka tik tai, ar menininko girdimo šauksmo būta realaus ar psichologinės
prigimties", – sako G.Bartum. E.Munchas, kuris visą gyvenimą dokumentavo savo psichikos
sveikatos problemas, savo dienoraštyje aprašė ir paveikslo gimimo priešistorę: "Aš vaikščiojau su
dviem draugais leidžiantis saulei. Mane apėmė liūdesys. Staiga dangus paplūdo krauju. Aš pajutau
milžinišką nuovargį, atsirėmiau į sieną. Debesys užsiliepsnojo, rangėsi tarsi kruvini ugnies liežuviai
virš juodų fiordų ir miesto. Atsilikau nuo draugų, stovėjau ir drebėjau iš baimės, jutau galingą,
nesibaigiantį gamtos klyksmą." "Šauksmas" – tarsi mūsų pačių šiuolaikinių baimių veidrodis.
Ar tai, kas vyksta aplinkui, kelia nerimą mums? Ar savo viduje mes nešaukiame? Panikos
priežastys Greičiausiai E.Munkas išgyveno panikos ataką ar kažką panašaus. "Kiek save
prisimenu, aš kentėjau nuo nuolatinio nerimo jausmo, kurį bandžiau išreikšti savo mene, –
rašė E.Munchas. – Tačiau be šio nerimo ir ligos būčiau kaip laivas be vairo." Norvegų
mokslininkai rado atsakymą ir dėl liepsnojančio dangaus. Jie teigia, kad tai, kas E.Munchui sukėlė
siaubą, greičiausiai buvo "perliniai debesys" – retas gamtos reiškinys, kuris tikrai palieka
nenusakomą įspūdį visiems, kurie pirmą kartą jį mato. "Šiandien visuomenei prieinama daug
daugiau mokslinės informacijos, tačiau jūs pabandykite įsivaizduoti, ką E.Munchas turėjo išgyventi
tą dieną, jei jis niekada nebuvo matęs šių gamtos pokštų", – sakė Osle universiteto mokslininkė
Helene Muri. Nepraranda aktualumo Su E.Muncho paveikslo "veikiančiuoju" gali tapatintis bet kas.
Atimdamas lytiškumą, bet kokius asmenybės bruožus iš savo paveikslo veikėjo, E.Munchas leidžia
jame apsigyventi kiekvienam iš mūsų. Jo portretas – tarsi kūnas bet kuriai sielai. E.Munchas buvo
susirūpinęs dėl urbanizacijos, mokslo pažangos, pokyčių moralinėje sistemoje ir pasaulyje.
Neatsitiktinai portreto veikėjo galvos forma primena elektros lemputę – civilizacijos simbolį, kartu –
mumiją, kuri simbolizuoja užgesusias civilizacijas. Garsiojo norvegų simbolisto darbas yra jo
nerimo išraiška istorijos posūkio taške, pasaulyje, kuris vis labiau praranda senas tradicijas,
šiandieniame pasaulyje yra aiškių paralelių. XIX–XX a. sandūroje kūrusio dailininko paveikslas
puikiai atspindi ir mūsų amžiaus nerimą. Vienas karščiausių nerimo taškų – Jungtinė Karalystė.
Savo protestui prieš "Brexit" išreikšti "Šauksmo" plakatų griebiasi nerimo apimti britai. "Šauksmas"
– tarsi mūsų pačių šiuolaikinių baimių veidrodis. Ar tai, kas vyksta aplinkui, kelia nerimą mums? Ar
savo viduje mes nešaukiame?
Egzistencinę baimę perteikiantis Edvardo Muncho tapytas portretas yra antras pagal garsumą meno kūrinys
visoje meno istorijoje. Menotyrininkas Alastairas Sookas pateikia savo šio paveikslo istorijos versiją. 
Po raudonomis, geltonomis ir oranžinėmis liepsnomis verdančiu dangumi ant tilto stovi belytė figūra.
Apsirengusi tokiais pačiais vingiuojančiais potėpiais nutapytu mėlynu paltu, kuriame susilieja
vandens, indigo ir akvamarino atspalviai. Išilgintos rankos, laikomos virš plikos, kaukolę
primenančios galvos. Akys išsiplėtusios nuo šoko. Iš figūros sklinda kraują stingdantis spiegimas.

Nors aplinkos objektai (dvi figūros ant tilto, laivas) vaizduojami tarsi neutraliai, tačiau net ir juose yra
įsigėręs pirmykštis, viską apimantis siaubas. Žinoma, mes čia kalbame apie norvegų menininko Edvardo
Muncho paveikslą „Šauksmas“ – antrą pagal garsumą pasaulio meno istorijoje kūrinį po Leonardo da Vinci
„Mona Liza“. Tai yra viena iš keturių Edvardo Muncho per visą gyvenimą sukurtų „Šauksmo“ versijų.
Ankstyviausia, 1893-iaisiais tapyta, versija eksponuojama Oslo nacionalinėje galerijoje. 

Kitoje miesto vietoje, Muncho muziejuje, galima pamatyti 1910-aisiais pieštą versiją. Šis paveikslas atliktas
pastele taip pat kaip jo pirmtakas 1893-iaisiais. Tačiau versija, apie kurią dabar kalbame, piešta pastele ant
lentos 1895-aisiais, vis dar originaliame rėme, yra vienintelis iš keturių paveikslų, šiuo metu esantis
privačiose rankose. 

2012-aisiais aukciono Niujorke metu po dvylikos minučių siūlymų tai tapo brangiausiai kada nors įsigytu
meno kūriniu. Kaina pasiekė 120 milijonų dolerių. Pirkėjas buvo amerikiečių finansininkas Leonas Blackas,
kuris dabar paskolino kūrinį Niujorko „Neue“ galerijoje vykstančiai parodai „Munchas ir ekspresionizmas“. 

„Labiausiai vertinama aliejumi nutapyta Nacionalinėje Oslo galerijoje esanti paveikslo versija, – sako meno
istorikė Jill Lloyd. – Tačiau pastelinė versija yra neįtikėtina. Spalvos atrodo tokios gyvos, šviežios, tarsi
paveikslas būtų nupieštas vakar. Mano manymu, ši versija yra intensyviausia, nes pastelė yra tokia
gyvybinga priemonė, kad priėjęs prie paveikslo gali tiesiog matyti, kaip Munchas realiu laiku keičia
mirguliuojančias linijas ir kontūrus. Jis turi tiesiog virpantį, gyvą paviršių, kurio neįmanoma sukurti aliejaus
technika.“ 
Egzistencinė baimė
„Neue“ galerijoje eksponuojama paroda apžvelgia visus Edvardo Muncho gyvenimo etapus. Menininkas
atskleidžiamas tiek kaip antras iš penkių vaikų savo vaikystės šeimos aplinkoje, tiek kaip skurstantis karo
gydytojas 1863-iaisiais, tiek kaip avangardinio ekspresionizmo, XX a. pirmaisiais metais užplūdusio
Vokietiją ir Austriją, atstovas. 

Nors dažniausiai koncentruojamasi į vėlesnius šio menininko karjeros žingsnius (Munchas mirė 1944-
aisiais), tačiau parodoma ir patalpa, kurioje Munchas sukūrė „Šauksmą“ 1895-aisiais, treji metai po jo pirmo
atvykimo į Berlyną, kur jo vardas gan greitai pasklido. 
Vokietijoje Munchas išgyveno kelerius kūrybiškai siautulingus metus. Bendravo su bendraminčiais
menininkais, rašytojais, tokiais kaip jo artimas draugas Augustas Strindbergas. Jie susitikdavo tuo metu
garsiame bare „Black Piglet“. Šiuo periodu Munchas sukūrė savo garsiausius darbus, tarp kurių ir
„Vampyras ir Madona“. 

Jo pusiau autobiografinėje serijoje „Gyvenimo šokis“ intensyviausios asmeninės emocijos – meilė,

seksualumas ir mirtis – yra perkeičiamos į universalius simbolius. Originalioji, 1893-iųjų, „Šauksmo versija“
buvo vienas iš 22 ciklo elementų. 1892-aisiais Munchas nutapė „Šauksmo“ pirmtaką, kuris vadinasi
„Liguista nuotaika saulėlydyje, neviltis“. 

Edvardas Munchas. Šauksmas

Kruvino dangaus, tilto su trimis figūromis, žaliai mėlyno ežero ir peizažo kompozicija yra itin panaši į
„Šauksmą“, tačiau jo stilius, nors tuomet atrodė ir itin radikalus, tačiau taip stipriai nepaveikė
nusistovėjusios tradicijos kaip „Šauksmas“. Šis paveikslas buvo esminis Muncho lūžis, kai žiauri
egzistencinė kančia tapo gerokai stipresnė už anksčiau vyravusią mandagią melancholiją.

1892-ųjų sausio 22-ąją Muncho dienoraščio įžangoje yra užfiksuotas „Šauksmo“ įkvėpimo momentas: „Ėjau
keliu su dviem draugais, leidosi saulė. Pajutau melancholijos gūsį, o dangus staiga pasidarė kruvinai
raudonas. Sustojau, atsirėmiau į turėklus. Jaučiausi mirtinai pavargęs. Liepsnojantis dangus tiesiog virė kaip
kraujas. Liepsnos tarsi ėmė skrosti mėlynai juodą fjordą ir miestą. Mano draugai ėjo toliau. Aš stovėjau,
drebėdamas iš nerimo. Jaučiau, kaip iš visos gamtos sklido begalinis klyksmas.“ Žvelgiant į šį įrašą,
„Šauksmo“ figūra galėtų būti suvokiama kaip savotiškas menininko autoportretas.

Meno istorikai siūlo dar vieną šio paveikslo įkvėpimo šaltinį – Peru mumiją, kurią Munchas pamatė Pasaulio
mugėje, Paryžiuje, 1889-aisiais. „Neue“ galerijoje „Šauksmas“ yra paskutinis vaizdinys, kurį išvysta
žiūrovas parodoje, nes, kaip sako Lloyd, „čia yra visa ekspresionizmo esmė“.
Mes visi šaukiame

Žinoma, žvelgiant iš meno istoriko perspektyvos, Lloyd yra teisi. Net ir šioje parodoje eksponuojamas 1917-
aisiais vokiečių menininko Ericho Heckelio sukurtas darbas tam tikra prasme yra skolingas Munchui.
Heckelio kompozicijos, kur žmogus dykvietėje stovi susiėmęs už galvos, aštrūs juodai balti tonai yra
absoliučiai įkvėpti Muncho 1895 m. sukurtos „Šauksmo“ litografijos. XX a. pradžioje šis atspaudas buvo
labiausiai paplitusi Muncho paveikslo versija. 

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Munchas įkvėpė ne vien ekspresionistus. „Šauksmą“ galima laikyti
Francio Bacono šaukiančių popiežių atvaizdų protėviu. 1984-aisiais Andy Warholas padarė seriją atspaudų,
kuriuose „Šauksmas“ vaizduojamas ryškiomis, akinamomis spalvomis.

Taip pat šis paveikslas yra mėgstamiausias ir Tracey Emin. 1998-aisiais ji sukūrė filmą, kurio metu buvo
rodomas Norvegijos fjordas, kamera buvo laikoma prie vandens paviršiaus ir žiūrovui buvo rodomas minėtą
paveikslą primenantis begalinis bangavimas. Charizmatiška serbų performansų atlikėja Marina Abramovič
Oslo gyventojus įtikino viešai susirinkus šaukti. Tai vėlgi buvo duoklė Muncho paveikslui. „Aidintis
ežeras“, grėsmingas 1998-aisiais nutapytas britų menininko Peterio Doigo paveikslas, spektriškai vaizduoja
policininką, savo galvą palenkusį lygiai taip, kaip Muncho „Šauksmo“ pagrindinė figūra. 

Be abejonės, nors ir įtaka vėlesniam menui nėra labiausiai stulbinamas su Muncho „Šauksmu“ susijęs
faktas, tačiau stabtelėti verčia, kiek jis sukūrė meno istorijos ir populiariosios kultūros sąlyčio taškų.
„Šauksmas“ buvo įvairiai išdraskomas, karikatūrizuojamas ir profanizuojamas taip dažnai, kad jis
dabar yra kur kas garsesnis negu jo kūrėjas. 

Net ir žmonės, kurie niekada nebuvo girdėję apie Munchą, puikiai atpažįsta jo garsųjį paveikslą. Taip
yra dėl daugybės populiariojoje kultūroje atsiradusių variacijų. Interpretacijų šio paveikslo tema buvo rodyta
ir „Simpsonuose“, taip pat iš šio kūrinio įkvėpimo sėmėsi ir garsiojo siaubo filmo „Klyksmas“ kūrėjai.
Įvairių „Šauksmo“ versijų vagystės iš Osmo muziejų, kurių viena įvyko 1994-aisiais, kita po dešimtmečio,
tik dar kartą atskleidžia šio meno kūrinio žinomumą.
„Šauksmo“ išplitimą, anot Lloyd, iš dalies lemia ir tai, kad jį labai lengva perdaryti į karikatūrą, kas su
daugeliu kitų paveikslų yra tiesiog neįmanoma. Šis vaizdinys kerta į pačią esmę, kartą pamatęs niekada jo
nepamirši, taip pat jis yra labai lengvai perskaitomas kaip vizualinė idėja. Taip pat net ir dabar jis yra išplitęs
visur – ant rankinių, plakatų, puodelių, dar Dievas žino kur…

Tačiau vienu metu ir sunku paaiškinti šį universalų patrauklumą. Anot Lloyd, šis vaizdinys buvo sėkmingas
dėl to, kad išreiškė svarbų Vakarų kultūroje XX a. pradžioje įvykusį poslinkį. „Šauksmas yra vienas tų
vaizdinių, kurie apibendrina istorijos pokyčio tašką, – paaiškina ji. – Čia mes matome, kaip žmogus
praranda visą saugumą, kuris jam teikė komfortą iki XIX a. pabaigoje ištikusio momento, kai tarsi
nebeliko iš kartos į kartą perduodamo tikėjimo, tradicijos, papročių. Liko tik vienišas vargšas žmogus
egzistencinės krizės akivaizdoje, akis į akį susidūręs su visata, kurios jis nesupranta ir kuriai belieka
atsiduoti, išgyvenant didžiulę paniką.“

Taip pat, anot menotyrininkės, nors tai gali nuskambėti labai negatyviai, bet toks yra modernaus žmogaus
būvis. Būtent tai skiria modernų žmogų nuo postrenesansinėje epochoje vyravusių nuotaikų. Jausmas, kad
prarasti visi inkarai, kurie mūsų protėvius laikė tvirtai įkibusius į pasaulį.