Viljamo Šekspyro šimtas šešioliktojo soneto interpretacija

Viljamas Šekspyras (XVI a. II p. – XVII a. I p.) - anglų rašytojas, poetas, dramaturgas, vienas iš
svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Šekspyras gyvenęs Anglijos politinio ir
ekonominio pakilimo laikotarpiu, Renesanso epochos pabaigoje. Tuo metu vyko svarbūs
visuomeniniai pokyčiai – įtvirtinamas humanizmas – viduramžių epochą pakeitusi
pasaulėžiūra, teigianti žmogaus vertę ir orumą, pasaulietinį išsilavinimą, kuris išryškina proto
galią, gina laisvą asmenybę ir jos individualumą. Aukščiausios humanizmo vertybės – meilė,
ištikimybė, teisingumas. Šių vertybių svarbumas atskleidžiamas V. Šekspyro poezijoje
analizuojamas lyrinio subjekto charakteris, mintys, išgyvenimai. Lyrinio subjekto jausmai
išreiškiami sudėtingomis metaforomis ir vaizdinėmis išraiškomis. V. Šekspyras parašęs virš
šimto angliškųjų sonetų, kuriuos sudaro keturiolika eilučių (trys ketureiliai ir vienas dvieilis).
Visas poeto sonetų ciklas skirstomas į atskiras temines grupes – draugams ir mylimajai,
džiaugsmui ir liūdesiui, meilės grožiui ir skausmui. Būtent meilės tema, jos svarbumas
atskleidžiamas šimtas šešioliktajame V. Šekspyro sonete.

Šis sonetas atskleidžia svarbią meilės sampratą kiekvieno žmogaus gyvenime, išaukština šią
vertybę, parodo jos aktualumą bei įtaką ne tik žmogui, bet ir aplinkai. Lyrinis subjektas kalba
dabarties laiko perspektyva, atskleisdamas meilės sampratą praeities išgyvenimais.
Lyrinis ,,aš“ parodo, kad tik stiprus dviejų žmonių ryšys gali padėti išgyventi gyvenimo
metamus iššūkius bei sunkumus: ,,Aš sandraugai dviejų širdžių nedrįsčiau/ Pakišti kojos.“
Tačiau lyrinio subjekto nuotaikų svyravimai rodo, jog meilė ne visada būna laiminga – klasta,
melas ir išdavystė dažnai žmogui sukelia skausmą ir vidines kančias. Lyrinis subjektas kalba
apie tai, jog realybėje meilė ne tik tyra ir nuoširdi, sukelianti individui dvasinio pasitenkinimo
pojūtį, bet ir apgaulinga. Nepaisant to, lyrinis ,,aš“ įžvelgia gražiają meilės pusę: ,,Ji amžinasis
švyturys,/ Kur per didžiausią audrą kelią rodo.“ Šis jausmas gyvenime suteikia tikėjimą gėriu,
kuris leidžia žmogui pasijausti laimingam, svarbiam ir užtikrintam savo veiksmais. Tikrąją
meilę lyrinis subjektas apibūdina kaip žvaigždę ir šviesulą, kuomet žmonės vienas kitam
parodo tinkamą gyvenimo kelią bei neleidžia nuo jo nukrypti. Lyrinis ,,aš“ meilę vertina kaip
svarbų aspektą gyvenime, amžiną jausmą ir pastovumą. Taip pat kaip atsiribojimą nuo
aplinkinių žmonių nuomonės, išsaugantį tik stiprų dviejų žmonių ryšį. Lyrinis subjektas
filosofuoja apie tai, jog blogį gali pakeisti gėris, gyvybę – mirtis, tačiau tikras meilės jausmas
išlieka amžinas. Tik meilė gali apsaugoti žmogų nuo pasaulio blogio ir padėti išgyventi likimo
metamus iššūkius: ,,Ir nuo užgriūvančių audrų bei vėjų/ Ji nenublykšta kaip raudonis lūpų.“
Lyriniam subjektui svarbu išsaugoti meilę, įtikinti aplinkinius žmones suvokti šio jausmo
svarbumą kiekvieno individo gyvenime. Taigi, lyrinis subjektas sonete kalba apie tikrosios
meilės pojūtį, žavėjimąsi ja, meilės teikiamą džiaugsmą bei prasmę gyvenime.

V. Šekspyro šešioliktasis sonetas išryškina meilės svarbą bei įtaką kiekvieno žmogaus
gyvenime. Daugybė meninių priemonių - personifikacijos, palyginimai bei epitetai papildo
sonetą lyriškumu, metaforiškai atskleidžia lyrinio subjekto jausmus. Tai kūriniui suteikia
vaizdingumo atskleidžiant esminę soneto mintį - meilės būtinybę bei siekį išsaugoti ją
kiekvieno žmogaus dvasiniame pasaulyje.