III veiksmas / I ir II scenos

“Būti ar nebūti” monologe pasireiškia protagonisto vidinis konfliktas.

I scena:
Kokia Hamletui iškilusi dilema? Kaip ji išreikšta? ( metaforiškai )
Hamletui iškilo vidinis konfliktas bei dilema, ką pasirinkti – gyvenimą ar mirtį?
Būti ar nebūti – štai mįslė. Kas prakilniau: ar
nusilenkt dvasioj
Strėlėms ir dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyt?
Ar Hamletas neperdeda, nehiperbolizuoja gyvenimo kančių?
Manau, jog Hamletas beabejo hiperbolizuoja ir didina savo gyvenimo kančias, tačiau galime suprasti ir jį – jis neteko
savo tėvo ir jis tapo labai impulsyvus.
Numirt? Užmigt? – ir tiek; ir baigt užmigus
Širdies kančias bei sopulių šimtus,
Kuriuos iš prigimties paveldi kūnas, -
O, tokia pavydėtina dalia
Kas nesidžiaugtų?
Hamletas savo kalboje, o ypač savo monologe, vartoja daug meninių priemonių: retorinių klausimų, epitetų ir t. t.
Pakomentuokite žodžius: „Taip samonė padaro mus bailiais“.
Hamletą nuo jo siaubingų idėjų ir sumanymų sulaiko realistinis mastymas ir protas. Jis pasineria į filosofinius
apmastymus apie gyvenimą, mirtį, ir tai, kas slepiasi už jos, tą paslaptingą, nežinomą ir nepažįstamą pasaulį. Būtent ši
baimė ir sulaiko Hamletą nuo savižudybės. Šiais laikais, manau, yra tas pats. Juk nežinodami į kokias avantiūras mes
ketiname įsivelti – mes nelabai optimistiškai mastome ir, dažniausiai, galų gale susilaikome ir apmastome savo idėjas
bei tolimesnius veiksmus.
Štai kur
Galvosūkis. Kokie gi ten sapnai
Prisisapnuos tuomet, kada mirtis
Mus išvaduos iš šio pasaulio jungo?
Štai kas priverčia stabtelt; štai dėl ko
Nelaimės mūsų niekad nesibaigia.
<...>
Kas verkšlentų
Ir prakaituotų po našta gyvybės
Jei baimė dėl kažin ko po mirties –
Nežinoma šalis, iš kur negrįžta
Nė viens keleivis, - nežabotų valios
Ir mums nelieptų čia geriau kentėt,
Nei lėkti į vargus, kurių nežinom?
Taip mąstymas padaro mus bailiais...
Ką Hamletas pataria Ofelijai? Ar Hamletas tebemyli Ofeliją ir jo lūpomis kalba neviltis ir skausmas? Ar gali skirtis
žodžiai ir gestai?
Hamletas Ofelijai pataria stoti į vienuolyną, arba, jeigu ji nori ištekėti, tekėti už kvailio, nes išmintingi žmonės žino,
kokius siaubūnus moterys padaro iš jų. Manau, jog Hamletas kalba apie tai, kaip meilė paveikia žmogų, tad jis tarsi
nenori, jog kitiems vyrams atsitiktų taip, kaip jam atsitiko su Ofelija.
Stok į vienuolyną! Sudie.
Arba, jeigu jau žūtbūt panorai ištekėti, tai tekėk už
kvailio, nes išmintingi žmonės puikiai žino, kokikus
siaubūnus jūs padarote iš jų.
Hamletas tikrai tebemyli Ofeliją, tačiau iš nevilties ir skausmo jis ją įžeidinėja ir kalba tokius dalykus, kurių, jis žino, jogc
neturėtų sakyti.
Manau, jog žodžiai ir gestai tikrai gali skirtis, kaip ir šioje scenoje.
II scena:
Kaip Hamletas paaiškina Gildesternui vieną pagrindinių Renesanso teiginių apie asmenybės laisvę ir orumą? Ką
mums tai pasako apie Hamletą?
Hamletas paprašo Gildensterno pagroti švilpyne, o jam atsakius, kad jis nemoka, Hamletas pradeda aiškinti, jog
Gildensternas ir Rozenkracas juo manipuliuoti ir naudotis jokiais būdais negalės.
Štai, matote, kokiu niekingu daiktu jūs mane laikote!
Jūs panūdot griežti manimi; jūs tariatės žiną kiekvieną
mano vožtuvėlį; jūs norėtumėte išimti mano paslapties
širdį ir išbandyti mane nuo žemiausios mano gaidos
iki paties aukščiausio tono; o kiek muzikos yra štai
čionai šiame mažyčiame instrumentėly ir kokiu balsu
jis apdovanotas! Ir vis dėlto jūs nepajėgiate jo priversti
prabilti. Po perkūnais, negi jums atrodo, kad manimi
groti lengviau negu švilpyne? Vadinkite mane kokiu
norit instrumentu, maigykite kaip norite, bet groti
manimi jūs vis vien negalėsite.
Mes suprantame, kad Hamletas yra tvirtos nuomonės žmogus, kuris neisileis manipuliuojamas.