Eilėraštis prasideda pirmuoju ir baigiasi paskutiniuoju žodžiu.

Eilėraštis - uždaras pasaulis,

kuriam negalioja realybės dėsniai ( tikrovė yra sukurta).
Analizuodami mes interpretuojame, aiškiname eilėraščio prasmę, idėją, kaip mes tai suvokiame.
Eilėraščio situacijos suvokimas – analizės pradžia.

Eilėraščio analizė ir interpretacija

I. Eilėraščio kontekstas:
1. Autoriaus biografija ir kūryba. Eilėraščio vieta rinkinyje, parašymo laikas.
2. Literatūros srovė ir žanras ir t.t.
II. Eilėraščio sandara – prasmė:
1. Konkreti eilėraščio situacija ( išorinio pasaulio kontūrai ar jų nebuvimas, laikas ( praeitis –
laiko retrospektyva, ateitis – laiko perspektyva), erdvė, spalvos, veikiančios figūros).
2. „Aš“ pasirodymo formos ( atviras, besislepiantis „aš“ ir gamtos bei kultūros paralelės, nuotaika,
mintis...). Poezijoje autorius – lyrinis pasakotojas „aš“. Lyrinio „aš“ atsivėrimas, pats „aš“ buvimo
būdas eilėraštyje sukuria lyrinį vyksmą. Lyrinis vyksmas gali būti „aš“ nuotaikų, išgyvenimų kaita,
minties slinktis, emocinio santykio su kokiu nors objektu reiškimas. Dažniausiai pasitaikantys
išgyvenimo reiškimo būdai yra vaizdai ir emocijos. Kartais kalbantysis kreipiasi į kokį nors objektą
( realią ar antgamtinę būtybę, gamtos reiškinį, augalą ir kt.) ir taip netiesiogiai išsisako. Kartais
sulaukia atsako. Vyksta lyrinis dialogas.
3. Eilėraščio kompozicija ( išorinio pasaulio elementų kaita, nuotaikų ir minčių slinktis, „aš“
pavidalų kaita, eilėraščio formos kaita).
4. Kultūros kontekstai eilėraštyje ( realybė, pasaka, Biblija, istorija).
5. Eilėraščio kalba ( skambėjimas, melodija, žodžio prasmė, garsinės, leksinės ir sintaksinės
figūros).
6. Eiliavimo sistema.
III. Pabaiga. Kas būdinga tokiai poezijai ir kuo ji išskirtinė (sieti ir su konkrečiu eilėraščiu)?

Pastaba. Lėtas ir įdėmus eilėraščio skaitymas – svarbiausia analizės bei interpretacijos sąlyga.
Nuolat stebėk, ar neperžengi eilėraščio ribų, ar nepriskiri eilėraščiui to, ko jame nėra, ar nepradedi
kalbėti apie save, pamiršęs eilėraščio tekstą. Kalbėdamas apie kūrinį, nefantazuok.
Teksto prasmė: eilutė, jausmai, garsai, spalva, erdvė, sakiniai, laikas, vaizdai, pauzė.
Lyrikos pamatas – lyrinis išgyvenimas, kuris išsakomas tiesiogiai arba vaizdais ( tikroviškais,
fantastiniais).
Patartina nusibrėžti žvilgsnio- minties kelią. Kiekvieną naujai išryškėjusią eilėraščio mintį siek su
ankstesnėmis – jos viena kitą paaiškins.