Graikų teatro kilmė

Vaidybos elementai, puošnių drabužių ir kaukių devėjimas būdingas daugelio tautų

senovinėms teatralizuotoms religinėms apeigoms. Ritualinis teatrinis veiksmas anksčiausiai
užfiksuotas, antram tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, tačiau vaidinimas kaip meninės
išraiškos forma iškilo Senovės Graikijoje. VI amžiuje prieš mūsų erą, Atėnuose religinės apeigos
išaugo į dramos teatrą.

Graikų drama išsirutuliojo iš religinių apeigų. Jos būdavo keliamos vyno dievui Dionisui
pagerbti. Jo garbei keliamos reilginės šventės vadintos dionisijomis. Dionisijos būdavo rengiamos
du kartus per metus: pavasario pradžioje – didžiosios dionisijos; ir – žiemos pabaigoje –
mažosios dionisiojos dar žinomos kaip lenajos.

Šių švenčių metu graikai garbino savo dievą himnais, vadinamais ditirambais. Dionisas
mituose vaizduojamas kaip kenčiantis didžius sielvartus arba pašėlusiai besilinksminantis, tad
vienas asmuo korifėjus pasakodavo apie dievo Dioniso kovas, nelaimes arba apie juokingus
gyvenimo nuotykius, o choras himnais išreikšdavo sielvartą ar džiūgavimą dėl Dioniso nelaimių ar
pasisekimų. Choro dalyviai, vaizduodami dievo palydovus satyrus, būdavo apsitaisę ožių kailiais.
Graikiškai ožys vadinamas tragos; iš čia kilęs tragedijos pavadinimas: tragos ode = ožys giesmė.
Tragedijos atsiradimas susijęs su pasakojimais apie rimtuosius dievo gyvenimo nuotykius, o iš
pasakojimų apie juokinguosius išaugo komedija.

Šiose apeigose atsispindėjo pradiniai elementai, sudarę graikų dramos teatro struktūros
pagrindus, ilgainiui religiniai ritualiai išaugo į plataus mąsto meninės išraiškos priemonę įvedusią
teatrą, aktorius bei dramaturgų varžybas.

PIrmasis teatras buvo įrengtas Atėnuose, jos centrą sudarė dvidešimties metų skersmens
apskritimo formos aikštelė, kuri vadinama orchestra, joje dainuodavo choras ir vaidindavo vienas
arba keli aktoriai. Aktoriamas pasirengti ir drabužiams laikyti buvo suręsta budelė skėnė. Žiūrovai
sedėdavo ant greta esančio šlaito vadinto teatru, tai puslankiu sustatytos, kylančios suolų eilės.
Pirmasis akmeninis teatras buvo pastatyras 4 amžiaus pr. Kr. antroje pusėje.

Visus vaidmenis graikų teatre atlikdavo vyrai. Iš pradžių dramoje vaidindavo vienas
aktorius: užsidėdamas vis kitą kaukę, jis atlikdavo visus vaidmenis. Veikėjas kalbėdavosi su choru
arba vienas. Vėliau aktorių kiekis išaugo iki trijų.

Vaidinimuose taip pat svarbus buvo choras jį sudarydavo nuo 10 iki 50 atlikėjų. Choras
savo giedojimu papildydavo ar pakomentduodavo spektaklio kontekstą taip žiūrovams leisdamas
aiškiau suvokti jo eigą.

Senovės Graikijoje vyko dramaturgų varžybos, kuriose šauniausiai pastatyto spektaklio

autorių apdovanodavo vainiku. Antikos istorijoje išryškėjo trys didieji dramaturgai pelnę
daugiausia laurų dramaturgų varžybose.

Aischilas, pirmasis žymus tragikas, laimėjęs varžybas 13 kartų.

 Sofoklis, laimėjęs 24 kartus

ir Euripidas laimėjęs 5 kartus

Kokia reikšmė šiandienai