SIGITAS GEDA- redagavimui, atmintinės kūrimui

Sigitas Geda – XX a. lietuvių literatūros dramaturgas, poetas, vertėjas, eseistas, kritikas. Kilęs iš Dzūkijos,
Lazdijų rajone esančio kaimo, todėl kaimą vertina kaip vietą, kur galima aptikti universalų mitinį mąstymą, o
poezija suvokiama kaip būdas tą mąstymą užrašyti. Jo kūryboje gausu įvairių kultūrinių kontekstų:
tautosakos, senosios lietuvių literatūros, Biblijos, senųjų kultūrų mitologijos. Poeto eilėraščiai daugiaklodžiai
, nes juose susipina kasdieninis ir mitinis pasauliai. Mitologijos elementai atskleidžiami eilėraštyje „Giesmė
apie pasaulio medį“, kurio centrinė ašis – mitinis baltų genties medis, kuriame atsiveria savitas lietuvių
gyvenimas, apmąstoma jų būtis. Vienos svarbiausių kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas,
gaivalingumas, nuolatinis atsinaujinimas ir nuostata tokio pasaulio akivaizdoje, kurios išryškėja eilėraštyje
„Buvau į Lietuvą išėjęs“. Eilėraštyje „Lietuvos atsiradimas“ autorius ieško visa ko ištakų ir netikėtų
tarpusavio ryšių, kurie susipina sudvasintoje ir įprastoje realybėse. Kiekvienas rašytojo eilėraštis yra
neatsiejamas nuo gamtos. Eilėraštyje “ Jotvingių žemė” gamtos vaizdai lyriniam subjektui primena praeitį,
protėvius: ,,Ir visos šito krašto dienos / Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.” Šios eilutės parodo, kad Sigitui
Gedai Lietuvos mitas yra neatsiejamas nuo protėvių darbų, prisiminimų apie tautos praeitį. O eilėraštyje
„Ars poetica“ lyriniam subjektui gamta svarbi kaip motina, kaip palikimas, kuris įkvepia kurti, atskleisti savo
sielos gelmes bei įkūnyti gamtos grožį. S. Gedos lyrinis subjektas kalbėdamas apie nenutrūkstantį pasaulio
atsinaujinimą pats nuolat keičiasi, persikūnija, tuo pačiu metu būna keliose laiko ir erdvės juostose.

Sigitas Geda – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, eseistas, Nacionalinės premijos laureatas. Šio
kūrėjo eilėraščiai daugiaklodžiai,, juose susipina asmeninis lyrinio subjekto požiūris į kasdieninio
gyvenimo detales ir mitinis pasaulėvaizdis. Poezijoje jaučiamas nuolatinis ryšys tarp to, kas buvo
dar priešistorėje, ir šiandieninio gyvenimo. Ieškoma universalios mitinės atminties, supinamos
senosios lietuvių literatūros, Rytų poezijos, Viduramžių, Biblijos bei senųjų kultūrų mitologijos.
Žemę, kosmosą ir dangų poetas suvokia kaip lygiaverčius partnerius. Jo eilėraščiuose lyrinis
subjektas nuolat kinta, persikūnija, tuo pačiu metu būna keliose laiko ir erdvės juostose. Lyrizmas
kūriniuose sukuriamas pasitelkiant groteską, paradoksus, sukeliančius daugiau jausmų nei pakilios
frazės. Kūryboje S. Geda žaidžia gamtos, kalbos ir jokios reikšmės neturinčiais garsais, taip
norėdamas pabrėžti artimą žmogaus santykį su gamta. Apskritai rašytojas poezijai nekelia didelių
tikslų, nes, jo manymu, ji jau yra sukurta, o poetas joje tiesiog savaip perteikia pasaulį. Poezija
neturėtų spręsti visuotinių klausimų, o parodyti ir išryškinti atskiras detales, pasaulio
stebuklingumą, - toks S. Gedos požiūris.