VIRGINIJA BALSEVIČIŪTĖ Gimtasis žodis, 1990, Nr.

S. GEDA „EILĖRAŠTIS DIONIZUI POŠKAI"

STRUKTŪRINĖ-SEMANTINĖ INTERPRETACIJA

S. Gedos kūryba — neabejotinai sudėtingas reiškinys mūsų lyrikoje. Vieno eilėraščio analizė galėtų tapti
įvadu į visą kūrybą, padedančiu atskleisti meninio pasaulio specifiką, kartu ir bendresnes poeto estetines
nuostatas. ,,Eilėraštis Dionizui Poškai" yra paimtas iš rinkinio „Žydinti slyva Snaigyno ežere". Pabandykime
suprasti, kaip jame generuojama prasmė, kaip veikia eilėraštyje pats prasmės kūrimo „mechanizmas".
Dionizai Poška, pabučiuok Adomą
Mickevičių, šaltu absurdišku bučiniu,
Lietuvos nebėra, nebėr bičių, skraidančių
vasarovidžiais viršum Marcinkonių
bažnyčios, vargonininkas numirė, šalta,
ak šalta pavasario meilė, neršiant
upėtakiams Ūloj ir Merky, Dionizai,
šalta pasauly, kur biblija,
caras, pora upėtakių,
senas Mickevičius klūpo Paryžiuje,
Nemunas, piktas ir kvailas
mūsų sienų sargybinis,
mūsų šunų, mūsų vaikų,
mūsų vilkdalgių Lietuvos,
filomatai ir filaretai dar gieda,
paklausyk, Dionizai, kokia didelė
Lietuva: kiek skruzdžių, arklių,
kiek karvių ir dievo karvyčių,
atvarytų iš kito pasaulio,
iš pasaulio, kur gieda niūrus Vaidevutis,
gieda Prūsija, vištos, einančios mirti,
gieda Mickevičius, apleisdamas Lietuvą,
gieda akmenys, gieda ugnis,
gieda balta dilgėlė
palei Trakus, ak, palei Trakus
kruvina dilgėlė,
suuodusi kraują Kęstučio,
kraują seno totoriaus, ugnies,
karaimo, ruso, vokiečio lenkišką kraują,
kmyną, takažolių mėgstamą kraują,
kraują molio širdies, srūvantį
nuo Himalajų, per Kolumbo
valgomas spalgenas
trykštantį kraują... Pašauk, Dionizai,
pašauk Kristijoną, mužiką,
raunantį plaukus, beprotį
iš Breigelio smuklės, iš Olandijos,
iš Belgijos miežių putpelę,
 iš kanapių, kaliausių,
pernokusių šilo mėlynių,
mekšro, neršiančio Snaigyno ežere,
iš kuojos, žiedlapių, iš pelekų,
Dionizai, Lietuvą, seną, mužikišką,
apsimetusią durniais, donelaičiais,
širdim pašauk tuos, kurie klauso:
žvirblį, voverę, žmogų, Mickevičius
miršta toli, Prancūzijoj,
Prūsija miršta, miršta šaknis dilgėlės,
Adomas, hebrajai, eskimai, užslenka
ledas tamsus, Dionizai,
hebrajiškas, lenkiškas,
vokiškas ledas, širdie,
o širdie Lietuvos.

Iš pirmo žvilgsnio tekste vyrauja chaosas ir netvarka: eilėraštis atrodo kaip atsitiktinis gamtos įvaizdžių ir
kultūros realijų kratinys. Pirminė teksto segmentacija — semantinių laukų išskyrimas — gali padėti paaiškinti
poetinio pasaulėvaizdžio specifiką, nusakyti jo dominantes. Artimų savu prasme žodžių pasikartojimas,
paryškintas sintaksinės teksto organizacijos, leidžia išskirti keturis pagrindinius semantinius laukus:
,,Šaltumo" semantis laukas
šaltu <...> bučiniu
šalta
šalta pavasario meilė
šalta pasauly

,,Mirties" semantinis laukas

Lietuvos nebėra, nebėr bičių
vargonininkas numirė
vištos, einančios mirti
Mickevičius / miršta
Prūsija miršta, miršta šaknis dilgėlės,
Adomas, hebrajai, eskimai <...>

,,Kvailumo, absurdiškumo" semantinis laukas

absurdišku bučiniu
Nemunas, piktas ir kvailas
beprotį / iš Breigelio smuklės
Lietuvą, seną, mužikišką,
apsimetusią durniais, donelaičiais

,,Giedojimo" semantinis laukas

filomatai ir filaretai dar gieda
gieda niūrus Vaidevutis
 gieda Prūsija, vištos, einančios mirti,
gieda Mickevičius, apleisdamas Lietuvą,
gieda akmenys, gieda balta dilgėlė

Eilėraščio tekste yra keletas mažiau ryškių semantinių laukų:

„Širdies" semantinis laukas

molio širdies
širdim pašauk
širdie / o širdie Lietuvos

,,Ugnies" semantinis laukas

gieda ugnis
kraują <...> ugnies
,,Ugnies“ semantinis laukas turi savo opoziciją, kuri tekste nėra stipriai akcentuojama — vanduo (minimi
Ūla, Merkys, Snaigyno ežeras). Tekste ypač funkcionali yra kraujo—ledo opozicija, sukurta labiau pačia
meninių vaizdų struktūra, o ne vien leksiniame lygmenyje. Pagrindiniai semantiniai laukai sukuria šalto,
kvailo, absurdiško, mirštančio, giedančio pasaulio vaizdą. Tokios yra svarbiausios meninio pasaulėvaizdžio
dominantės.
Pabandę atsekti atskirų vaizdų įtraukimo į tekstą logiką bei motyvaciją, nesunkiai rastume centrą: tai yra
istorinio laiko dimensija, konkreti situacija — filomatai ir filaretai—Adomo Mickevičiaus tremtis iš Lietuvos
—jo mirtis Prancūzijoje. Visa matuojama Adomo Mickevičiaus gyvenimo faktais, jo mirtis sudaro tekste bene
pačią svarbiausią mirties semantinę grandį, kuri tampa tautos merdėjimo, kultūrinio išnykimo ženklu. Tai
pačiai istorinei ir kultūrinei situacijai priklauso ir Dionizas Poška, neatsitiktinai eilėraštis dedikuojamas jam:
istoriko, „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos" autoriaus, linija motyvuoja istorines reminiscencijas tekste, įteisina
retrospekciją į „kitą pasaulį" — pasaulį, kuriame „gieda niūrus Vaidevutis", kur teka Kęstučio kraujas. Taip
brėžiama viena paradigminė teksto organizavimo linija — vertikalė į istoriją. Su D. Poška yra susijusi ir visa
subordinuojanti Lietuva: ji „sena, mužikiška" — tarsi iš D. Poškos raštų. Eilėraštis parašytas liepiamąja
nuosaka, todėl jis ir nuskamba kaip svarbiausių pavedimų, priesakų D. Poškai grandis:

Dionizai Poška, pabučiuok Adomą / Mickevičių <...>

paklausyk, Dionizai, kokia didelė / Lietuva <...>
Pašauk, Dionizai, / pašauk Kristijoną
Pašauk <...> / Lietuvą
pašauk tuos, kurie klauso:
žvirblį, voverę, žmogų <...>
D. Poškai patikėta misija atsisveikinti su mirštančiu Mickevičiumi, įsiklausyti į Lietuvą ir „pašaukti
širdim" visus klausančius: pirmiausia Donelaitį, žadinti visą Lietuvą, visą gamtos ir kultūros pasaulį. Keletą
kartų kartojasi liepimas „Pašauk". Jo prasmė būtų: Mickevičiaus mirties akivaizdoje reikia pašaukti „tuos,
kurie klauso <...>", žadinti Lietuvą, budinti jos gyvybines galias. Čia susikryžiuoja gyvybės ir mirties jėgos.
Kita priemonė eilėraščio tekstui organizuoti, meniniams vaizdams motyvuoti yra erdvinė horizontalė. Ji
pradedama brėžti nuo vertikalės (istorija): iš amžių glūdumos tekantis Kęstučio, seno totoriaus, karaimo, ruso,
vokiečio kraujas asocijuojasi su Kolumbo valgomom spalgenom („spalgenom" — tarminė, liaudiška žodžio
forma, vėl tekste patvirtinanti paprastumo, „mužikiškumo" asociacijas). Šioje teksto vietoje poetinė mintis da-
ro didžiulę elipsę, kuri yra paremta metaforine asociacija — kraujas ir Kolumbo valgomos spalgenos, —
netikėta, beveik absurdiška, pažeidžiančia elementarią logiką, bet absurdiškumas tekste yra meniškai
motyvuotas. Per šią asociaciją daromas didelis šuolis erdvėje ir laike, sukuriama didžiulė panorama: per
pasaulį nuo Himalajų kalnyno teka kraujas per Lietuvą, Lenkiją, Prūsiją; jis yra atitekėjęs iš amžių gelmių ir
teka nuolat, teka šiuo metu. Šių dviejų jungčių — vertikalės ir horizontalės — pagalba sukurtas vaizdas
leidžia į Lietuvą pažvelgti iš toli ir aukštai erdvėje esančio taško (Himalajai), pažvelgti į jos knibždančią
gyvybę, augalus ir gyvūnus, į jos kultūros pasaulį iš istorinės perspektyvos. Čia iš esmės susikryžiuoja erdvės
ir laiko jungtys.
Gamtos pasaulis, susipynęs su kultūros vardais ir realijomis, pasikartoja nuolat, tuo tarsi patvirtindamas
savo gajumą, gyvybingumą. Gamtoje veikia mirties, naikinimo jėgos — jos priklauso mirties semantiniam
laukui, čia, kaip ir žmonių pasaulyje, teka kraujas („takažolių mėgstamas kraujas"), bet esama ir gyvybinių
jėgų — dukart kartojasi neršiančių žuvų vaizdai. Gamtos pasaulis taip pat žadinamas: „<...> pašauk tuos, kurie
klauso: / žvirblį, voverę, žmogų <...>". Gamtos pasaulis priskirtinas kvailumo, absurdiškumo semantiniam
laukui — absurdiška yra ta iš pirmo žvilgsnio atsitiktinių įvaizdžių samplaika, absurdiškos jungtys tarp
gamtos ir kultūros, nors jos ir turi stiprią meninę motyvaciją. Gamtos vislumas taip pat yra aklas, absurdiškas.
Kartu gamta priklauso sakraliniam eilėraščio planui: minimi gyviai (bitės, skruzdės, dievo karvytės) lietuvių
mitologijoje turi sakralinę prasmę. Mitologinių prasmių eilėraštyje yra ir daugiau: eilutė „vištos, einančios
mirti" — vištos giedojimas visados reiškia nelaimę; šis vaizdas papildo visą kraštą ištinkančios nelaimės
nuojautą, kuri tokia stipri eilėraštyje. Be to, šia eilute susiejamas gamtos ir žmogaus pasaulis: miršta tik
žmogus ir nedaugelis gyvūnų, laikomų sakrališkais, pavyzdžiui, bitės... Gamta priklauso giedojimo
sakraliniam laukui („gieda balta dilgėlė <...> suuodusi kraują Kęstučio"), tuo vėl patvirtinamas jos
sakrališkumas. Gamtos sakrališkumo ir buitiškumo, absurdiškumo jungtį paliudija jungtis „karvės ir dievo
karvytės" — subtiliai panaudojamos pačios kalbos galimybės, jos semantinis paslankumas.
Tos pačios pasaulėvaizdžio dominantės — sakrališkumo ir kvailumo, absurdo, gyvybės ir mirties —
vyrauja ir kultūros pasaulyje. Stipri mirties grandis: „vargonininkas numirė", „miršta Lietuva, Lenkija,
Prūsija". Miršta prabudusios tautos gyvybinės jėgos — „Mickevičius miršta", kartu jas stengiamasi prikelti,
pažadinti (D. Poškai patikėta misija). Prūsijos tema priklausytų ir gyvybės, ir mirties grandžiai: ji miršta, bet
iškyla Donelaitis. Postuluojamas kultūros idėjų perimamumas: Lietuvos tema yra svarbiausia Donelaičio,
Mickevičiaus ir Poškos kūryboje. Kartu tai yra Lietuvos ir Prūsijos jungtis, kurias atskyręs saugo „piktas ir
kvailas" Nemunas. Mickevičiaus, Poškos, Donelaičio, trijų iškiliausių 18—19 a. asmenybių, vardai tolimomis
asociacijomis prijungia Kolumbą, Breigelį — visi jie yra kultūrinio gyvenimo ženklai, ir visai nesvarbu jų
gyvenimo vieta ir laikas. S. Gedos kūrybai yra būdingos tokios tolimos sąšaukos, anot jo paties, „slaptieji
sielų suokalbiai". Kultūros pasaulis turi sakrališkumo aureolę — priklauso giedojimo semantiniam laukui, bet
turi ir absurdiškumo, buitiškumo, mužikiškumo prasmių. Pastarąją patvirtina ir užtekstinės mūsų žinios
(svarbiausio D. Poškos veikalo „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos" pavadinimas). Poškos ir Donelaičio Lietuva
— „sena, mužikiška, / apsimetusi durniais, donelaičiais <. . .>". Šį vaizdą plečia ir įtvirtina Breigelio tapybos
valstiečių gyvenimo vaizdai, kartais keliantys gruboko gyvastingumo asociacijas, kaip apskritai to meto belgų
ir olandų tapyba. Lietuva yra „molio širdies", primityvi, bet slepianti savyje gyvybines galias, gal net
nežinanti apie jų buvimą.
Eilėraščio meninis pasaulėvaizdis kuriamas, sumaniai panaudojant sintaksės galimybes. Tuo pasiekiama
maksimali meninės informacijos koncentracija: parenkami itin reikšmingi vardai ir realijos, jų išdėstymas
tekste atskleidžia ne tik poetinio pasaulėvaizdžio pobūdį, bet ir vertybines autoriaus nuostatas. Svarbiausia iš
jų būtų: S. Gedos kūryboje nėra vertybinės hierarchijos tarp gamtos ir kultūros. Tą pabrėžia ir sintaksinės
konstrukcijos — gamtos ir kultūros įvaizdžiai priklauso tam pačiam prasminiam segmentui, juos jungia
intonacija. Tokios konstrukcijos tekste yra nuolatinės:
šalta pasauly, kur biblija,
caras, pora upėtakių
mūsų šunų, mūsų vaikų
žvirblį, voverę, žmogų
apsimetusią durniais, donelaičiais
Greta yra caras ir „pora upėtakių". S. Gedos poezijoje labai netoli nuo absurdiško iki sakrališko. Absurdo
jėgos niekados nedominuoja S. Gedos kūryboje. Įvyksta labai savitas „prasmės efektas": sakralizuojama
remiantis absurdu.
 Sintaksės priemonėmis tekste prasminiai segmentai kartais sutankinami, didelis vaidmuo tenka vienarūšių
sakinio dalių pakartojimui. Taip išryškinama labai svarbi kraujo—ledo opozicija. Du kartus tekste pasikartoja
metonimija: per amžius srūvantis Kęstučio, „seno totoriaus <...>, karaimo, ruso, vokiečio lenkiškas kraujas
<...>" ir ant Lietuvos užeinantis „hebrajiškas, lenkiškas, vokiškas ledas". Tautas suartina pralietas kraujas, bet
kartu jos neša viena kitai mirties, kultūrinio išnykimo grėsmę.
Šio eilėraščio „lyrinė netvarka" yra itin konstruktyvi, nelieka nuošaly nė vienas vaizdas, priešingai, kai
kurie iš jų įeina į kelis semantinius laukus, dalyvauja skirtingose opozicijose. Opozicijų sistema sudėtingai
tarp savęs santykiauja. Didžiosios paradigminės jungtys susieja tarpusavyje gamtos ir kultūros pasaulį. Tai
būtų:
gyvybės—mirties
ir
absurdiškumo—sakrališkumo opozicijos.
Taip sujungiama krašto gamtinė ir kultūrinė būtis, sukuriamas didingas prieš mirtį giedančios Lietuvos
vaizdas, kuriame dominuoja du ryškūs akcentai: tekantis kraujas ir užeinantis „ledas tamsus" (oksimoroninė
jungtis). Gamtos ir kultūros buvimas lygiavertis, jų lemtis yra vienoda, jų gyvybinės jėgos vienodai grumiasi
su absurdišku, kvailu ir šaltu pasauliu. Taip susiformuoja pati bendriausia eilėraščio meninė prasmė, iš
transformuotų vaizdų ryškėja dramatiška ir nevienareikšmė mūsų kultūros lemtis, susieta su gamtos pasauliu.
Kas yra svarbiausia analizuojant tokio tipo tekstus? Bene svarbiausia būtų atskleisti meninės
transformacijos būdą, jo prasmę, nes būtent jis lemia poetinio pasaulio daugiaprasmiškumą, perteikia didelę
meninę informaciją. Tą ir buvo siekta parodyti aptariant eilėraščio semantinius laukus ir jų tarpusavio
sąveikas.
Koks yra svarbiausias šio eilėraščio analizės momentas? Visų pirma — labai reikšmingos S. Gedos
kūrybai suprasti jo poetinio pasaulėvaizdžio dominantės: nuolatinės sakrališkumo ir absurdiškumo jungtys,
pasikartojančios visame kūrybos kontekste. Tai yra labai svarbus S. Gedos poetinio pasaulėvaizdžio bruožas,
šiek tiek primenantis siurrealizmo poetiką. Šitų poeto estetinių nuostatų žinojimas padėtų suprasti, pavyzdžiui,
daugelį ciklo ,,Žalio gintaro vėriniai" ypatybių. Bet tai jau tolimesnių S. Gedos kūrybos tyrinėjimų tema.