JONAS BILIŪNAS

Lietuvių novelės klasikas, prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje,

visuomenės veikėjas, savo kū ryboje kalbėjęs apie skriaudą, nereikalingumą, vienišumą, kaltę. Gimė
pasiturinčių ū kininkų šeimoje, buvo paskutinis, aštuntas vaikas. Kū riniai pasižymi humanistinėmis
idėjomis, subtiliu žmogaus sielos pažinimu, lyrizmu, elegiška nuotaika, meistrišku stiliumi. Juose
ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo.

Apsakyme „Vagis“ vaizduoja jauną žmogų: jis nevedęs, stiprus, bebaimis, mėgstąs
pasilinksminimus, tačiau nė vieno nenuskriaudė, nepadarė pikta. Išsirinko merginą, nutarė vesti,
buvo patenkintas savo gyvenimu, tačiau vienas įvykis pakeitė jo gyvenimą. Apsakyme pasakojama,
kaip vieną naktį, po piršlybų, jis užmuša žmogų (burloką) gindamas savo turtą - arklį. Vėliau išveža
„numirėlį“, išverčia „paravėn“, užmauna ant jo galvos apynasrį. Visą gyvenimą pagrindinis veikėjas
jaučia sielos graužatį, nors niekas apie tą nusikaltimą nežino, tik pats pasisako kunigui per išpažintį,
prisipažįsta žmonai. Protagonistas „tyli ir dabar“, nes bijo savo kraštą palikti, išsiskirti su šeima, be
to, netiki, kad kalėjimas galėtų sąžinę nuraminti. Tad apsakyme išryškinama, kad vienas poelgis,
atsitiktinumas gali lemti ateitį: individas nebegali patirti tikros laimės, pilnatvės, ramybės jausmo,
nes „dažnai tas pats kirminas mano širdį graužia“.

Apsakyme „Kliudžiau“ vaizduojamas berniukas, kuris pamatęs patvoryje nelaimingą, benamę

katytę, pasijunta tikru medžiotoju, paima į rankas lanką ir strėles ir ją nušauna. Iš pradžių
berniukas džiaugiasi, net lygina save su milžinu, tačiau pamatęs neapsakomo skausmo pervertą
katytės „veidą“ (katytė šliaužia, iš žaizdos laša kraujas, velkasi strėlė), pajunta širdyje šaltį. Sulaužo
lanką, tik trečią dieną išdrįsta išeiti į lauką, nes „didelė našta slėgė krutinę“. Šį šū vį vadina
vieninteliu ir laimingu, nes šis poelgis padėjo suvokti gyvybės vertę, privertė susimąstyti apie
atsakomybę.

Apsakyme „Laimės žiburys“ vaizduojama, kaip ant kalno pasirodo stebuklingas žiburys ir senelis
išaiškina, kad tai yra žmonių laimė ir tas, kuris jį palies, visus žmones padarys laimingus, tačiau
bandymai pasiekti žiburį pareikalauja daug aukų, žmonių gyvybių. Kalnas buvo prakeiktas, nes
žuvo žmonės, ketinantys pasiekti išsvajotąją laimę, bet nepabū go drąsuolių minios, aukojosi dėl kitų
laimės, žuvo, virto akmenimis, tačiau tikslas buvo pasiektas. Auka nebuvo beprasmė, nes žmonės
namuose, širdyse pajuto ramybę, išnyko nelaisvė, neapykanta, skriaudos, neteisybės, visi pasijuto
esą lygū s ir laimingi, gerbė artimą ir žmogaus teises. Alegoriniame apsakyme vaizduojama žmonių
kova dėl išsivadavimo iš priespaudos, dėl tikslo bū ti nesuvaržytiems, laisviems. Pabrėžiama, kad
kiekviena kova reikalauja aukų.

Apsakyme „Laimės žiburys“ vaizduojama pasiaukojama žmonių kovą dėl laimės. Išryškinama, kad
kelias norint pasiekti laimę yra erškėčiais klotas, reikalaujantis ištvermės, drąsos. O laimė, visų
pirma, siejama su namais, ramybe, laisve, su pagarba vienas kitam. Tad alegoriniame pasakojime
atsiskleidžia kovos už laimę prasmę, aukų bū tinybę.

Biliū nas apsakyme „Lazda“ vaizduoja situaciją nutikusią baudžiavos laikais, pasakojama kaip
prižiū rėtojas lazda sumuša baudžiauninką - tėvą, dėl to, kad šis išbadėjusiems jaučiams paima
kuokštelį dobilų iš pono lauko. Tačiau tėvas nesmerkia smurtautojo, atvirkščiai, lazdą laiko
namuose. Tėvas moko savo vaikus sąžiningumo, teisybės, nes vagystė - pati didžiausia nuodėmė.
Taigi šiuo apsakymu Biliū nas atskleidžia, kad reikia atleisti, suprasti kitų žmonių poelgius, jausti
atsakomybę už savo veiksmus.

Apsakyme „Brisiaus galas" vaizduojamas senas šuo, visų pamirštas, apleistas, niekam
nereikalingas, nors stengėsi bū ti bent kiek naudingas. Šeimininkui jis tampa našta, todėl šunelį
išsiveda į pamiškę ir nušauna. Novelėje pabrėžiama, kad nušovęs šunį, žmogus pabėga, nebegali
žiū rėti į savo augintinį, nes jį mylėjo, rū pinosi, laikė savo draugu. Tad apsakyme vaizduojama labai
jautri situacija, išryškinama, kad tai, kas paseno, tampa našta.

Apsakyme „Nemunu“ pasakojama apie žmogų, plaukiantį garlaiviu Nemuno upe, pasakotojas
(pagrindinis veikėjas) išvysta merginą: 16-17metų, balta skarele ant galvos, kiekvieną vyrą nulydi
žvilgsniu, net kunigą trikdo jos išvaizda, išdažytas veidas. Pagrindiniam veikėjui gaila mergaitės
skęstančios purvuose, atstumtos žmonių. Mergina pavaišina obuoliais kareivį, moteriškę, tačiau šie
jų nevalgo, o moteriškė išmeta į Nemuną teigdama, kad iš paleistuvės ir „užsikrėtusios“ dovanų
priimti negali. Tad susiduriama su nepakantumu, tolerancijos stoka: niekas paleistuvės negaili, bijo
„susitepti“, taigi gyvenimo nuskriaustam, kitokiam, sunku rasti prieglobstį, paguodą, tikėtis
supratimo, užuojautos.

Biliū nas apsakyme „Ubagas“ pasakoja apie senelį Petrą Sabaliauską, kurį sū nus išvarė iš namų.
Pasakotojas, parvažiavęs į tėviškę pailsėti, atgaut jėgų (serga džiova), prisimena savo vaikystes
dienas, kai senelis buvo turtingas, dosnus, visų kaimo vaikų mylimas (vaišindavo medumi). O kai
sulaukė žilos senatvės, tapo našta, sū nus nebesirū pino senu tėvu ir privertė imtis elgetos lazdos.
Pasakotojui gaila senelio, jis jaučia amžiną vaikų kaltę, kurie neįstengia rasti vietos tėvams, nei savo
namuose, nei širdy. Taigi apsakyme keliama vaikų atsakomybės problema, išgyvenama dėl
nuskriausto, pažeminto žmogaus likimo.

Apysakoje „Liūdna pasaka“ vaizduojamas 1963metų sukilimas. Pagrindinis veikėjas Petras Banys,
išgirdęs bažnyčioje, kad žmonės ruošiasi kovoti dėl išsivadavimo iš carinės Rusijos priespaudos, iš
baudžiavos, ryžtasi kovoti už šviesesnę ateitį. Jam nedaug tereikia: tik nuosavos žemės sklypelio,
kurį galėtų dirbti, tik matyti laimingą savo žmoną, auginti vaikus. Todėl nepasakęs žmonai, tik ją
peržegnojęs, išeina pas sukilėlius į mišką. O Juozapota, kurios akys lyginamos su žvaigždėmis,
susapnavusi pranašingą sapną išeina vyro ieškoti. Išvydusi mieste pakartą savo vyrą, surinka
klaikiu balsu ir apalpusi krinta ant žemės. Praranda kū dikį, praranda ir sveiką protą, iškankinta,
netekusi proto, tarsi šešėlis vaikšto po kaimą ir visų klausinėja, kurgi dingęs jos mylimasis
Petriukas. Taigi apysakoje atskleidžiama, kaip jaunas žmogus nori pakeisti savo gyvenimą, aukojasi,
tačiau viltys, svajonės sudū žta, susiduria su žiauria gyvenimo realybe.

Apysakoje „Liūdna pasaka“ kreipiamasi į jaunąsias dienas, Ramū tą, išgalvotą moterį - simbolį,
apgailestaujama, kad nepažinojo jos ankščiau, negalėjo „savo širdies atadaryti". Lyrinėje impresijoje
galvoje turima žmona, kuri ne tik mylėjo savo vyrą, bet jį visada palaikė, suprato... Petras žmogus
svajojantis ne tik apie laimę ir ramybę šeimoje, bet ir pasiryžęs ginti savo šalį, kovoti su carinės
Rusijos priespauda, ginti savo žemę, kalbą.