Maironio satyros.

Kokios XIX a. pabaigos visuomenės negerovės atskleidžiamos styrose?

Maironio satyriniai eilėraščiai: ,,Mano moksladraugiams“, „Sjauki, drauguži, į viską!“, ,,Skausmo balsas“.
Pasekus Maironio kūrybos chronologiją matyti, kad satyrų esama ir pirmuosiuose Pavasario balsuose, dar carizmo
priespaudos ir spaudos draudimo sąlygomis tebevykstant ginčams tarp litvomanų ir polonofilų. Ironizuojama
liberaliųjų inteligentų, atsiribojusių nuo patriotiškai nusiteikusių idealistų, pozicija. Kalbama tarsi oponentų
stovyklos vardu, leidžiama jiems patiems atskleisti savo veidmainišką pragmatizmą ir konformizmą. Tautinis
sąmoningumas siejamas su socialiniu jautrumu: tie „gudrūs draugai“, kurie „greit į žmones išėjo“ ir „[ž]emės
išmintį gilią suprato“, kritikuojami tiek dėl abejingumo „litvomanų“ kovai, tiek dėl prabangaus ir puikybės pilno
gyvenimo. Juk buvo laikas, kai į lietuvių tautinio atgimimo aktyvistus žiūrėta kaip į pakrikusio proto garbėtroškas,
o pastarieji įsivaizdavo, jog jų kova bus suprantama tik tolimos ateities kartoms. Nesutarta dėl kalbos vartojimo
viešajame gyvenime, lingvistinė problematika tapo politinio ginčo objektu. Maironiui atrodė, kad „kalbinio geto
situacija sunkiai suderinama su meninio ar mokslinio diskurso perspektyvomis“ (Speičytė, 2012, 187)
Tiek tėvynės gamtovaizdį bei šlovingą Viduramžių istoriją idealizuojančiomis eilėmis, tiek kandžiomis satyromis
siekta pralaužti „geto“ sienas, pažadinti inteligentijos sąmoningumą. Pragmatiškas, sau naudos ieškantis
„pliekiamųjų“ eilių adresatas vaizduojamas kaip abejotinos moralės ir riboto akiračio asmuo, kurio „mintys
plezdens neaukštai“ („Sjauki, drauguži, į viską!“, Maironis, 1987, 157). Ankstyvosios satyros rūsčiai kreipiasi į
tuos, kurie gyvenime pasikliauna vien fiziologiniais instinktais, pabrėžiamas jų fizinis liguistumas, susidėvėjimas,
dekadansas: „O jūs, išlepę ir atšalę, / Apkurtę žiovaujant paikai“ („Skausmo balsas“, Maironis, 1987, 155). Politinis
aktyvizmas čia tikrai revoliucingas, jaunimas – teisioji, visuomenę reformuoti nusiteikusi jėga. Ilga politinės
satyros „Tautos pabėgėliams“, tiesiogiai peikiančios sulenkėjusią bajoriją, istorija. Tekstas nuo 1895 m., kai
paskelbtas pavadinimu „Dėl išrinktųjų“, buvo daug kartų redaguotas, dėl politinio aštrumo apskritai pašalintas iš
1905 m. Pavasario balsų leidimo, pirminiame variante išnašoje papildytas atsiprašymu tų, kuriuos eilėraštis galėtų
nepel nytai įžeisti. Maironis plūsta „išgamas“, jam jie „Tėvų-didžiavyrių vaikai svetimi“, į kuriuos dėl kilmės lyg ir
derėtų žiūrėti su pagarba (kaip iš tikro monarchistinių konservatyvių pažiūrų Maironis vertino aristokratiją), tačiau
jie atskiriami nuo „savųjų“ dėl išdavystės, lietuviškojo nacionalizmo apviltų lūkesčių. Vis aštrėjant lietuvių ir lenkų
tautinių judėjimų sankirtoms, iš bajorijos pareikalauta aiškaus apsisprendimo, nebeįmanoma balansuoti tarp gente
lithuanus ir natione polonus stovyklų.
Manfredas ŽVIRGŽDAS

Apibūdinkite poeto reikalavimus žmogui. Koks turėtų būti žmogaus ir visuomenės santykis?
MANO MOKSLADRAUGIAMS
Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;
Žemės išmintį gilią suprato;
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo;
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

Kaip tie mainos laikai! Rodos, vakar tai buvo,

Kad, nuo mokslo nuvargę, ant galo
Uždainuodavom Lietuvą. Gerklės mums džiūvo,
Bet krūtinės garavo, nešalo.

Ko tada nesvajota! Ar ko nežadėta!

Kaip didvyriai tik laukėm karionės.
Pasišvęsti ir vargti už žemę mylėtą
Buvo obalsis mūsų kelionės.

O dabar? Nebe taip!.. Vyrai sveiko jau proto

Turi saliūnus aukštus! Ko reikia?!
Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto!
Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia!

Prie kreidos ir stalelio per naktį darbuojas;

Važinėjas po vaišes kaštanais;
Prieš jaunimą nauda pasipūtę didžiuojas,
Jį vadina „gudriai“ litvomanais.

Mano gudrūs draugai greit į žmones išėjo;

Žemės išmintį gilią suprato:
Išsiblaivė sapnai! Nebegaudo jau vėjo,
Iš aukštybių ir žiūri, ir mato!

1. Ką reiškia posakis „į žmones išėjo“ „vėjus gaudyti“? Kaip vadinamas tokie žodžių junginiai?

2. Ką reiškia šiame kontekste epitetas „gudrūs draugai“? Kodėl nevartoja epiteto „išmintingi“?.

3. Kokią prasmę turi žodžių junginiai „žemės išmintis“, „iš aukštybių ir žiūri, ir mato“?

4. Koks lyrinio subjekto požiūris į draugus?

5. Suformuluokite pirmojo posmo mintį.

6. 2-3 posmuose kalbama apie praeitį dgs. pirmuoju asmeniu. Kas tie „mes“? Kas siejo visus tuos žmones?
Kokios jų vertybės
7. Kokie lyrinio subjekto jausmai atskleidžiami 2-3 posmuose?
8. Kokios raiškos priemonės tuos jausmus padeda atskleisti?
9.Apibendrindami suformuluokite 2-3 posmų pagrindinę mintį.
10. 4-5 posmuose kalbama apie buvusius bendražygius . Kokie jie dabar?
„turi saliūnus aukštu“ -
„Neišriš be naudos kapšo, rubliais kuproto“ -
„Viską sprendžia iš aukšto... ir peikia“ -
„ Važinėjas po vaišes kaštanais...“ -
„jaunimą vadina „litvomanais“ -

11. Suformuluokite mintį apie šiuos žmones.

12. Apibūdinkite eilėraščio kompoziciją. Kaip tai susiję su teksto prasme?
SKAUSMO BALSAS
Giedojau meilę, jauną viltį,
Skambėjo stygos man saldžiai;
Šiandieną tenka ar nutilti,
Ar verkt už išgamas skaudžiai.

Gana svajojus! Meilės vietą

Užims rūstybės skaudulys!..
Prašneks žaibais!.. Bet širdį kietą
Vargiai pajudins, atgaivins...

O jūs, kurie krūtinę jauną

Kas dieną šaldote ledais!
Kuriems madera gerklę plauna,
Kurie vien augate pilvais!..

O jūs, išlepę ir atšalę,

Apkurtę žiovaunat paikai,
Kai, nuo darbų-vargų išbalę,
Gal jūsų miršta kur draugai!..

O jūs, kurie taip daug žadėjot

Ir norus skelbėte gražius,
Kur šventą ugnį tą padėjot
Ir tuos sumanymus plačius?

Žinau, dabar jums daug nereikia:

Pavalgius atilsio saldaus;
Ir, nieko pikto kaip neveikę,
Kai mirste, tikitės Dangaus.

Apakę! Savo kelią matot

Tarp rožių, pokylių, juokų!..
O nelaimingi, nesupratot,
Jog žemė – tai šalis vargų!

Jog žemė – ašarų vietovė!

Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!

1. Kokius žmones lyrinis subjektas vadina išgamomis?

2. Kokia priešprieša ryški 5-6 posmuose?
3. Ar lyrinis subjektas pritaria minčiai sakydamas: „Ir, nieko pikto kaip neveikę,/ kai mirste, tikitės dangaus.“
Argumentuokite.
4. Kaip lyrinis subjektas supranta gyvenimo prasmę?
5. Apibūdinkite satyrų lyrinį subjektą.
6. Ar satyras galima vadinti romantiniais kūriniais? Argumentuokite.

N.D. PARAŠYTI PASTRAIPĄ (200-250ž.) apie vertybių kaitą žmogaus gyvenime( Kodėl išduodame savo
idealus ir pasiremkite šiomis satyromis( bent viena iš jų).