Maironio kūrybos ypatumai

Įrašykite raides ir padėkite tūkstamus kūrybos ženklus.

Maironio kūrybos centre stovi kenč_ntis žmogus, individas, tauta. Skvarbios poeto
romantiko, poeto ideologo, politiko akys aštriai matė ir jautė painiausius tikrovės
disonansus. ,,Ne, nėra pasaulyje darnos - sakė romantiko siela. Ir kartu tvirtino: tad
siek jos, ver_kis į ją. Ir svajonėse (jų taku nukrypsta ir meditacinė refleksinė
Maironio lyrika ir drama) ir realybėje (joje išaugo patriotinis poeto eilėraštis ir
poema). Disonansai ir žudo žmogų, verčia jį kentėti, ir gelbsti jį per skausmą
gimsta žmogus, atsiskleidžia jo esmė: „Ir nelaimingas tas žmogus kurs veido ašara
neplovė:/ Jam uždarytas bus dangus“. Tai pagrindinis visos humanistinės
literatūros ir paties Maironio kūrybos vidinis akstinas.
Maironio kūryba ekstravertiška. Ji tarsi veržiasi iš poeto širdies, liedamasi į plačią
žmonijos, tautos erdvę. Ji ieško žmogaus, kreipiasi į jį. Joje lyrinio ,,aš“ poziciją
dažnai pakeičia lemtingos kolektyvinis ,,mes“. Kūrybos vidinį impulsą sudaro
išeities ieškojimas noras išgelbėti padėti bent jau suprasti. Toks humaniškas
pol_kis į centrą iškėlė protingą valią veiksmą, ryžtą ir gilų, nuoširdų jausmą.
Maironio kūryba trokšta pati prisiglausti prie kitų ir drauge glaudžia prie savęs,
prie savo kenč_nčios krūtinės. Toks geras, meilės pasauliui kupinas poeto dvasinis
judesys atsiskleidžia įvairiausių tipų ir žanrų kūryboje.
Apibūdindama romantiškuosius Maironio lyrikos bruožus, V.Zaborskaitė yra
pažymėjusi: „Audringas maištavimas, karštas entuziazmas, atviras jausmingumas
visas tas nevaržomas pasidavimas emocinio gyvenimo impulsams yra būdingas
romantiniam menui kuris jausmų sferoje randa esmingiausias žmogaus prigimties
ypatybes. Išraiškos srityje šioms būsenoms atitinka įvaizdžių sistema pagr_sta
vaizdinių intensyvumu kur vyrauja ne imitavimo, o ekspresijos menas“. Audringą
maištą skelbė Maironio eilėraščių posmai metę išš_kį susting_mui ir nuob_duliui,
bevaisėms svajoms („Nenoriu sapnų“). Energingais mostais veržiasi, kovodama su
apatija, jo posmų poetinė mintis. Ji tiesiog sprogdina posmo erdvę dr_siomis
tezėmis, iššūkiais, antitezėmis. Dar Vaižgantas yra pastebėjęs, kad Maironis buvęs
garsus tezių ir aforizmų meistras, suk_ręs neužmirštamus, plačiai vartojamus jų
pavy_džius. Ne (vienas) Maironio eilėraštis parašytas kaip kovos manifestas, kaip
direktyva pačiam sau. Tokių kūrinių stilistika kategoriška, tekstas sudarytas iš
trumpų, energingų frazių („Pasitikėjimas savimi“). Poetizuodamas pozityvų
veiksmą, kovodamas su dvasią apninkančiomis ab_jonėmis, Maironis intensyvino
meninio vaizdo spalvas. Jis mėgo hiperbolę, iml_ ir taikl_ metonimiją.
Kartais Maironio lyrinio subjekto jausmai įsisiūbuoja iki maksimumo - romantiškai
poeto sielai norisi apimti visą pasaulį, pasiekti amžin_jį gėrį („Kas tas paslaptis
suprastų“; „Ko siekiu ir alkstu“). Maironio lyrikos pasaulis nerim_stingas. Jis iš
tikro labai primena jūrą, jo nežabotą stichiją ir įnoringą būdą. Ji tai rami vos
juntamai vilnija ir švelniai glaudžiasi prie žemės tai staiga įsisiūbuoja su tokia
nežabota jėga, kad niekas jos negali numaldyti. Paralelė šiuo atveju gali būti ir
kitokia. Ir jūra ir Maironio lyrika išgyvena dėsningą ciklą: po didelio nerimo ateina
ramybė, po ramybės vėl prasideda jausmų šėlsmas - audra. Toks psichologinių
būsenų derinimas atitinka dar antikos laikais pagr_stą universalųjį kūrybos proceso
ciklą.