Atgailos ir atsiprašymo motyvai lietuvių literatūroje

Planas:
 Teiginys su autoriaus kontekstu .
 Kontekstas ( su kokiomis aplinkybėmis sukuria )
 Galime interpretuoti pavadinimą ( kontekstas su Maironiu)
 Lyrinio aš išgyvenimai ( laikai)
 Lyrinio aš būsena ( ar kinta? Nuostalgiška, kas lemia ją)
 Kūrinio autobiografiškumas
 Dalinė išvada

Atgailos ir atsiprašymo motyvai adresuoti autoritetui/asmenybei/idealui atsiskleidžia XX a. 1 pusės,

neoromantinės kartos, lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries eilėraštyje „Maironiui“. Šį kūrinį galime rasti
paskutiniame Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinyje, kuris nebuvo išleistas nei tokio turinio , nei tokio
pavadinimo, apie kokį poetė svajojo. Sovietinės okupacijos metu lyrika buvo išleista ideologiškai perdirbta
ir pakoreguota pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“. Tik po daugelio metų nepriklausomoje
Lietuvoje pasirodo tikrasis rinkinio pavadinimas „Prie didelio kelio“. Eilėraštis „Maironiui“ sukurtas karo
metais gyvenant Rusijos gilumoje. ( Tai rodo įrašas „ Ufa, 1942.I.15.“) Kūrinio pavadinimas leidžia mums
teigti, kad Salomėja Nėris kreipiasi į Maironį, kurį laikė idealu, jį gerbė ir mylėjo: „Juk tave mylėjau ir
gerbiau.“. Šiame eilėraštyje regime ne tik lyrinio subjekto išgyvenimus dėl kelių ir klystkelių, bet ir požiūrį į
tėvynę, meilę jai, bet ir į patį eilėraščio žmogų. Antrame eilėraščio posmelyje lyrinis „aš“ retoriniais
klausimais svarsto savo pasirinkimo galimybes : „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?/Ar galėjau – tais
pačiais keliais?“ ir supranta, kad jam nebus atleista: „Gena, gena pikto dievo rykštė, –/Atgalion ir
atsigręžt neleis.“. Lyrinis žmogus jaučiasi palūžęs, nusivylęs ir suprantantis elgesio pasekmes: „Tik
akmuo, paduotas duonos vietoj,/Bus man atpildas skurdus.“. ( Epitetas skurdus apibūdinantis
atpildą rodo situacijos sudėtingumą.). Akmuo, šiuo atveju biblinis motyvas, reiškia susvetimėjimą,
atstūmimą, kaltinimą. Lyrinis „aš“ suvokia, kad vienintelis būdas grįžti į tėvynę ir pajusti atleidimą yra :
„Būti tėviškės arimų slieku,/Mėlyna rugiagėle rugiuos.“. Verta paminėti, kad eilėraštyje vartojami
skirtingi veiksmažodžių laikai taip sukuriant nostalgišką lyrinio subjekto būseną. Kūrinyje galime įžvelgti ir
autobiografiškumo elementų – Salomėja Nėris kaip lyrinis „aš“ gailisi palikusi tėvynę, idealu laikė Maironį,
( lietuvių poezija skirstoma į du etapus : į iki maironinę ir po maironinę - tai rodo Maironio svarbą
lietratūroje.) Taigi, eilėraštyje atsiskleidžia atgailaujantis ir tėvynės besiilgintis žmogus, kuriam svarbu
sulaukti atpildo ir grįžti į tėvynę.