Veikėją, menišką, mylintį, darbštų, bet neturintį pasirinkimo laisvės vaizduoja spaudos darbuotojas,

literatūros istorikas Juozas -Tumas Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“. Kūrinio pavadinimas
informatyvus – nurodo pagrindinius kūrinio veikėjus. Dėdės ir dėdienės ! socialinį statusą , t.y. socialinio
vieneto šeimoje.

Apysakos veiksmas vyksta baudžiavos laikotarpiu, Lietuvos kaime – Aužbikuose. Pagrindinio veikėjo
Mykolo gyvenimo prasmė tampa darbas jis eina dvigubą baudžiavą : dirba ir ponui dvaro pievose, ir
broliui jo laukuose bei namie. Jis yra savotiškas ūkio inventorius, žmogus-ašvienis 1, kurio darbo
niekas nevertina. Nepaisant nepalankaus požiūrio į Mykoliuką, poetas jį vistiek poetizuoja (reikia
prisiminti Mykolą – Dzidorių Artoją, dviem jaučiais ariantį lauką – pasakotojas šį vaizdą lygina su
Čiurlionio paveikslu).

+ Verta paminėti, kad Mykoliuko materialinė gerovė taip pat buvo labai skurdi : itin prasta apranga
„Neginčijami Mykoliuko tebuvo „dveji“ – kailiniai su miline, kuriais dvejais vilkėjo, kai buvo šalta,
kuriuos dvejus svėrės sau per petį, kai ėjo bent kuriuo metu gulti .“. Be to, Mykoliukas tampa pasyvaus
bei melancholiško lietuvio būdo pavyzdžiu: „Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms
pergyventi, tik melancholijai, liūdesiui reikšti kitiems, tviertai tvirtai savo viduje užvožus draminę padėtį. /
Tokiam dalykui tinkamas nebent viwnų tik lietuvių vidus. Jo viduje širdies sopė, sielos nelaimės apauga kaip
gumbas; pasidaro dalis jo sielos, padaro jį kitokį, o pašalietis nė spėti neatspėja, jog to iš pradžių nebūta, su
tuo neapsigimta, - tai susidaryta. Ko tu rastumei lietuvių širdyje, išskrodęs jų kokį šimtuką, sudarytumei
kitieks gerą pragariuką, o lietuviams tai sudaro – tik liūdesį...“

Ne tik sunki veikėjo dalia bet ir epizodai buvo vaizduojami, kurie suteikė Mykoliukui gyvenimo pilnatvės

Mykoliuko meilė Severjai natūraliai susijusi su gamta – „Jis ir ji buvo tik gamtos akordas, dar vienas visoje
jos harmonijoje.“( Autorius abipusiam jausmui apibūdinti vartoja metaforas) Mykoliukui nebūtina matyti
Severją – jis ją jaučia („Jautė ją grįžtant, nors buvo nusigręžęs...“; „Juo arčiau, juo Mykoliukui darėsi geriau,
lyg šaltyje artinantis šilimėlės srovei.“).

Abu veikėjams būdingas menkas savęs suvokimas, nuolankumas, visiškas pasidavimas aplinkybėmis ,
socialinė padėtis ( buvo baudžiauninkai) . Natūralu, kad pagrindiniai veikėjai nori būti laimingi, o laimę
supranta kaip šeimą. Deja, Mykoliukui ir Severjai būti laimingais sutrukdo jų socialinis statusas, todėl
Severija laimę bando kurti su tijūnu Rapolu Geiše. Kūrinio epizodai leidžia teigti, kad pastarieji veikėjai,
deje, irgi nėra laimingi. Taigi, Juozas Tumas - Vaižgantas pavaizdavo veikėjus , kuriems pasirinkimo
galimybę „atėmė“ susiformavusios bendruomenės normos.

1
a