Lietuvių literatūroje dažnai poetizuojami taurieji žmogaus bruožai.

Apie žmogaus darbštumą,

rūpestingumą ir dorumą rašė ir neoromantizmo atstovas Juozas Tumas – Vaižgantas jo kūrybos
viršukalne vadinamojoje apysakoje ,,Dėdės ir Dėdienės“.
Autorius savo kūriniuose siekia parodyti lietuvių tautos būdo bruožus, kitaip jis dar vadinamas
žmogaus sielos ,,deimančiukų‘‘ ieškotoju, todėl ir šioje apysakoje išskiria pagrindinių veikėjų
vertybes, jausmus ir išgyvenimus. Mykoliukas, Severja ir Rapolas Geišė - gamtos ir darbo pasauly
gyvenantys pagrindiniai apysakos veikėjai. Darbe atsiskleidžia apysakos veikėjų asmenybės grožis,
įtemptas kasdienis darbas yra vienintelė egzistencijos sąlyga, be kurios jie neįsivaizduoja savo
gyvenimo – beveik trisdešimtmetis Mykoliukas vaizduojamas ramus, jautrus, bet tvirtas ir be galo
darbštus („Dirba tikrai už du, už tris, niekados nieko nesišaukdamas padėtų.“), mėgsta vienatvę,
gamtą ir muziką, savo darbo skripkele jis susikuria meno pasaulį, kuriame gali išreikšti savo
kūrybiškumą. Vaižgantas taip pat pabrėžia ir žmogaus rūpestingumą, norą padėti – Rapolas Geišė
nors ir nėra darbštus, tačiau rūpinasi brolio vaikais, juos myli, netekęs savo dvaro tampa
,,naudingas šeimos narys, vaiko auklis.“ Iš visos bendruomenės tvarkingumu ir darbštumu taip pat
išsiskiria ir Severja – ji savo klėtelę ,, šlavė kas šeštadienis‘‘, apsigyvenusi Dovydų šeimoje velka visą
svetimų namų ruošos naštą ir dirbdama tampa ,,centrinis šeimos asmuo‘‘. Taigi, lietuvių
literatūroje darbštumas, rūpestingumas ir dorumas poetizuojami ir yra vieni iš tauriųjų žmogaus
bruožų.