Kuriniu tematika

Vienatvė, baimė, liūdesys. Egzistencinis nerimas. Kaltė ir atsakomybė. Žmogiškumas ir

atjauta. Brandinanti vaikystės patirtis. Pagarba ir savigarba.
Bruozai
Būtent su Juozo Apučio vardu dažniausiai yra siejamas novelės atgimimas sovietiniu
laikotarpiu. Jo novelės sovietmečiu buvo ypač modernios ir labai perspektyvios, netgi
traktuojamos kaip Jono Biliūno novelės kūrimo tęsinys. Juozui Apučiui patiko itin tikroviški
vaizdai, socialinė būtis, kaimo aplinka ir žmonės. Šalia to jam dar svarbiau buvo visokiausi
žmonių išgyvenimai ir dramos, sąmonės procesai, ryšiai su aplinka ir kitais tos ar kitokios
aplinkos žmonėmis. J. Aputis sukūrė jautrios dvasinės sandaros veikėjo tipą, žmogaus
gyvenimą vaizduoja empatija (įsijautimu). Bendra kūrybos tema – žemdirbio kultūros ir
lietuvių tautos likimas istorijoje. Rašytojo proza, atspindinti okupuotos tautos būseną,
persmelkta rūpesčio, nerimo ir graudulio. Kitaip tariant, Juozo Apučio kūrybai būdingas
subtilus psichologiškumas, kuris perteikiamas lyrine pasaulėjauta. Visgi kad ir kaip bebūtų,
Apučio kūryboje jaučiama ir šiek tiek autobiografiškumo, regima gimtinė, artimi žmonės,
namai. Iš novelių Juozas Aputis vėliau persikėlė į kiek stambesnės kūrybos klodus, kur
pradėjo kurti apysakas ir romanus, kuriuose gausu alegorijų, simbolių, kartais net šiokio tokio
mistiškumo, kur susiduria racionalumas ir iracionalumas, išlaikantis skaitytojo dėmesį ir
prikausto ypač įdomiuose kūrinių siužetuose, kuriuose taip pat dar galima įžvelgti istorinių,
individo laisvės ir pasipriešinimo smurtui klausimų, kurie tuo metu sudarė neišsemiamas
temas kūrybai. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Juozas Aputis pagal savo novelistinius sugebėjimus
yra parašęs ir scenarijų kino filmams, o paties Juozo Apučio kūriniai iš ano laikmečio tokie
paklausus, kad taip pat yra išversti ne į vieną užsienio kalbą.
Žymiausi kuriniai
,Dobilė. 1954 metų naktį“ - vienas tipiškiausių Apučio kūrinių. Pavadinime išryškintos dvi
svarbios temos, sukuriančios draminę įtampą. (lietuviškosios kaimo kultūros nuoroda ir
istorinio lako). Dobile yra novelėje vaizduojamos šeimos maitintoja, nuo jos priklauso šių
žmonių — motinos ir jos sūnaus Martyno — likimas. Į pavadinimą ji iškeliama kaip
svarbiausias, tiesiog gyvybinės vertės objektas. Antrasis pavadinimo dėmuo yra istorinio
laiko nuoroda, sukurianti atitinkamą kontekstą ir nuotaiką. Tai sunkūs pokario ir šaltojo karo
laikai — baimės, netikrumo ir sumaišties metai.
„Šūvis po Marazyno ąžuolu“ - aprašo teisybės nebuvimą, gyvūnų negalinčių apsiginti
skriaudimą. Kalbama apie senos kalės nušovimą, pašalinimą iš gyvenimo, nes jos vietą turi
užimti „rubuilis ažas šunaitis“. Pagrindinė kūrinio mintis - nepasiduoti blogiui, kovoti prieš
žiaurumą pasaulyje ir nesitaikstyti su tuo. Nes žmogus, be jokių emocijų ir jausmų, gražią
pavasario dieną nušauna šunį, tokį kūrinio motyvą galima sulyginti su sovietmečiu, kur
moralė buvo nepageidaujama, o pataikavimas nusikaltėliams buvo vertinamas. Taip pat,
prozininkas vaizduoją šunį sergantį, norėdamas parodyti kaip atrodo senasis kaimas su
visomis vertybėmis ir praradimais, o svarbiausią žmogų, kuris negali visam šitam
pasipriešinti.